VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

REGIONINĖS GEOGRAFIJOS KATEDRA

GEOGRAFIJOS MAGISTRINIŲ STUDIJŲ PROGRAMOS DIENINIO SKYRIAUS

II KURSO STUDENTĖ

ČESLAVA ŠABLINSKA

VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ

TAUTINIŲ PROCESŲ RAIDA 1989-2003 m.

MAGISTRINIS DARBAS

DARBO VADOVAS: PROF. DR. A STANAITIS

VILNIUS, 2005

TURINYS

psl.

1. ĮVADAS.........................................................................................................................................4

1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai ...............................................................................................5

1.2. Darbo metodika ................................................................................................................6

1.2.1. Tyrimo metu taikyti metodai ............................................................................6

1.2.2. Darbo etapai ....................................................................................................6

1.3. Darbo naujumas ir aktualumas ........................................................................................7

1.4. Literatūros apžvalga ........................................................................................................7

1.4.1. Statistiniai duomenys .......................................................................................7

1.4.2. Lietuvos ir užsienio autorių darbai ir šaltiniai ................................................8

2. VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ FORMAVIMOSI YPATUMAI.................................10

2.1. Istorinės ir etninės prielaidos .........................................................................................10

2.2. Tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis 1897-1979 m. ............................................13

2.3. Tautinių procesų raida statistinių duomenų šviesoje 1989-2001 m. ..............................15

2.3.1. Vilniaus miesto gyventojų nacionalinė sudėtis

1989 m. surašymo duomenims .......................................................................15

2.3.2. Vilniaus miesto gyventojų nacionalinė sudėtis

2001 m. surašymo duomenims .......................................................................18

2.3.3. Vilniaus miesto tautinės sudėties kaitos

1989-2001 m. laikotarpio palyginamoji analizė ............................................21

2.3.4. Tarptautinė migracija Vilniaus mieste 1990-2000 m. .....................................23

2.3.4.1. Bendros migracijos tendencijos ........................................................24

2.3.4.2. Migrantai pagal tautybę ...................................................................25

2.3.4.3. Migrantų kilmės ir išvykimo šalys ...................................................26

3. VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ TAUTINIŲ PROCESŲ RAIDA

SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ ŠVIESOJE ..............................................................................27

3.1. Sociologinė Vilniaus miesto gyventojų apklausa ........................................................27

3.1.1. Sociologinės apklausos metodika ..................................................................27

3.1.2. Anketos struktūra ...........................................................................................29

3.1.3. Respondentų apibūdinimai ............................................................................30

3.1.4. Klausimai apie tautinius santykius ................................................................34

3.1.5. Tautiniai procesai Vilniaus m. savivaldybės seniūnijose ..............................40

3.1.5.1. Antakalnio seniūnija ..............................................................41

3.1.5.2. Fabijoniškių seniūnija ...........................................................42

2

3.1.5.3. Grigiškių seniūnija .................................................................43

3.1.5.4. Justiniškių seniūnija ...............................................................44

3.1.5.5. Karoliniškių seniūnija ............................................................45

3.1.5.6. Lazdynų seniūnija ...................................................................46

3.1.5.7. Naujamiesčio seniūnija ..........................................................47

3.1.5.8. Naujininkų seniūnija ..............................................................48

3.1.5.9. Naujosios Vilnios seniūnija ....................................................49

3.1.5.10. Panerių seniūnija ....................................................................50

3.1.5.11. Pašilaičių seniūnija ................................................................51

3.1.5.12. Pilaitės seniūnija ....................................................................52

3.1.5.13. Rasų seniūnija ........................................................................53

3.1.5.14. Senamiesčio seniūnija ............................................................54

3.1.5.15. Šeškinės seniūnija ...................................................................55

3.1.5.16. Šnipiškių seniūnija ..................................................................56

3.1.5.17. Verkių seniūnija ......................................................................57

3.1.5.18. Vilkpėdės seniūnija .................................................................58

3.1.5.19. Viršuliškių seniūnija ...............................................................59

3.1.5.20. Žirmūnų seniūnija ...................................................................60

3.1.5.21. Žvėryno seniūnija ...................................................................61

3.1.6. Nelietuvių respondentų anketavimo analizė ..................................................62

3.2. Prognozė .......................................................................................................................64

4. IŠVADOS ..................................................................................................................................65

5. SANTRAUKA ANGLŲ KALBA .............................................................................................67

6. LITERATŪRA ..........................................................................................................................68

7. PRIEDAI ....................................................................................................................................70

3

1. ĮVADAS

Priklausymas tautai, tautiškumas išreiškia žmonių gyvenseną bei kultūrą, grindžiamą

tradiciniais istorijos išbandymus atlaikiusiais mitais, simboliais bei kitomis dvasines vertybes

akumuliavusiomis kultūrinio elgesio bei sąveikavimo formomis. Tauta ir tautiškumas, užtikrindami

kultūros, ypač tradicinės, tęstinumą ir jos unikalumo bruožus, asmeniui suteikia ne tik

individualumą, išskiriantį jį iš kitų, bet ir egzistencinį prasmingumą (Grigas, 2002).

Kiekvieno žmogaus “tautinė savimonė” formuojasi jam augant šeimoje, tam tikroje tautinėje

aplinkoje. Tėvai, lankoma mokykla suformuoja įsitikinimą, jog jis priklauso būtent tai tautinei

bendrijai, suformuoja jo supratimą apie savo tautybę. Dėl tam tikrų išorinių aplinkybių gali

pasikeisti tautinė savimonė. Taip būna žmonėms gyvenant kitataučių aplinkoje, taip pasitaiko ir

gyvenant savo krašte, bet dėl tam tikrų aplinkybių vykstant etniniams procesams, asimiliacijai,

keičiantis gyventojų kalbai, keičiasi ir jų tautinė savimonė. Tokie procesai net kelis šimtmečius

vyksta didžiausiame Lietuvos mieste- Vilniuje.

Vilnius- ne tik Lietuvos sostinė, bet ir svarbiausias ekonominio, politinio ir kultūrinio

gyvenimo centras. Kaip ir visos Lietuvos, taip ir Vilniaus praeitis buvo sunki, kartais net tragiška.

Daug sunkumų miestas išgyveno XX amžiuje. Jis buvo triskart okupuotas- carinės, lenkų bei

sovietinės valdžių, jį niokojo du pasauliniai karai. Todėl dėl įvairių politinių sistemų miesto

gyventojų skaičius ir tuo pačiu tautinė sudėtis pastoviai keitėsi.

XX amžiaus paskutinis dešimtmetis visai Lietuvai atnešė politinius pokyčius. Lietuva tapo

nepriklausoma valstybe, o Vilnius- nepriklausomos Lietuvos sostine. Nauja politinė šalies situacija

įtakojo Vilniaus miesto tautinę sudėtį.

Nuo gimimo esu vilnietė, lenkaitė. Bendravimas su įvairių tautybių žmonėmis paskatino mane

domėtis Vilniaus miesto gyventojų tautine sudėtimi, tautybių kultūra, jų tarpusavio santykiais.

Todėl pasitarusi su magistrinio darbo vadovu gerb. prof. dr. A. Stanaičiu darbo temą suformulavau

taip: “Vilniaus miesto gyventojų tautinių procesų raida 1989-2003 m.”

4

1.2. Darbo metodika

Magistrinio darbo rašymas- labai sudėtingas procesas. Jo sėkmė labai priklauso nuo gerai

parengtos tyrimo metodikos, kuriai reikia skirti ypač daug dėmesio. Darbo rašymui labai padėjo

vertingi darbo vadovo patarimai, nurodymai bei prof. A Račinsko mokymo priemonė bendrosios

geografijos magistrams “Geografinių tyrimų metodologija ir metodika”.

1.2.1. Tyrimo metu taikyti metodai

Pagrindiniai darbo metodai yra tokie:

- teorinis metodas- literatūrinių šaltinių, tyrimams reikalingos statistinės medžiagos

rinkimas, studijavimas, analizavimas;

- pasinaudojus palyginamuoju metodu galėjau palyginti ir nustatyti pasikeitimus Vilniaus

miesto tautinėje 1989 ir 2001 m. sudėtyje;

- siekiant sutvarkyti, apdoroti ir išanalizuoti statistinius ir anketavimo duomenys panaudojau

matematinį- statistinį metodą;

- vaizdinio- kartografinio metodo panaudojimas leido laikytis vaizdumo principo ir sudaryti

lenteles, žemėlapius, diagramas;

- sociologinė gyventojų apklausa (anketavimas), panaudota trečiojo uždavinio

įgyvendinimui, siekiant gauti papildomų tiesioginių duomenų apie tautinių procesų raidą

dabartiniu metu.

1.2.2. Darbo etapai

Magistrinio darbo eigą galėčiau suskirstyti į kelis etapus.

1. Pirmąjį, paruošiamąjį darbo etapą sudarė svarbiausių metodinių klausimų sprendimas:

- pasitarus su darbo vadovu prof. dr. A Stanaičiu suformulavau magistrinio darbo temą;

- apibrėžiau darbo tikslą ir uždavinius;

- sudariau darbo turinio planą.

2. Antrąjį etapą sudarė pasiruošimas darbo rašymui:

- statistinių duomenų, literatūros šaltinių ir kitokios tyrimams reikalingos medžiagos

rinkimas;

- anketos sudarymas ir gyventojų anketavimas.

3. Pagrindinis darbo rašymo etapas- trečiasis, kurio metu vyko iškeltų uždavinių

įgyvendinimas.

6

4. Paskutinį etapą sudarė parašyto darbo paruošimas gynimui: darbo komplektavimas,

koregavimas, maketavimas ir atspausdinimas.

1.3. Darbo naujumas ir aktualumas

Darbo naujumą apsprendžia tas faktas, kad tautiniai procesai Vilniaus mieste mano

nagrinėjamu laikotarpiu (1989-2003 m.) yra mažai nagrinėti, nors 14 nepriklausomybės metų

pakankamai ilgas laikotarpis. Rašant darbą, studijuojant ir analizuojant literatūrinius šaltinius radau

nedaug autorių, rašančių apie tautinius procesus po nepriklausomybės atkūrimo. Tik vienas prof. dr.

A. Stanaitis nagrinėja šią temą. Nepakankama informacija apie demografinių pokyčių esmę ir

prigimtį, gana silpnas visuomenės išprusimas šioje srityje gimdo įvairius mitus. Tai reikalauja

nuolatinio demografinių žinių atnaujinimo ir skleidimo. Todėl manau, kad čia ir slypi mano darbo

naujumas- jame pateikiu tautinės miesto sudėties pokyčius, nagrinėju kiekvienos Vilniaus miesto

savivaldybės seniūnijos tautinę sudėtį, tautinius santykius tarp ten gyvenančių piliečių.

Darbo aktualumas išplaukia iš to, kad naujos politinės sąlygos, ideologiniai impulsai bei

ekonominės situacijos įtakoja tautinių grupių modifikaciją, pasikeitimus. Be to, etniniai procesai ir

jų problemos yra labai aktualios ir yra socialinių bei humanitarinių studijų akiratyje. Etniškumo

studijų negalima priskirti kuriai nors vienai mokslinei disciplinai- ir filosofai, ir etnologai, ir

sociologai, ir geografai bei demografai gvildena šią temą.

Didelė darbo pažintinė ir praktinė reikšmė, nes darbą puikiausiai galima panaudoti mokykloje,

dėstant Lietuvos istorijos ar geografijos kursus.

1.4. Literatūros apžvalga

Tyrimų metu naudojausi statistiniais duomenimis, tyrėjų darbais bei kita prieinama medžiaga.

Reikia pastebėti, kad tautiniai procesai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nėra išsamiai ir

daugelių autorių ištyrinėti.

1.4.1. Statistiniai duomenys

Tiriant tautinius procesus didelę vertę turi objektyvūs statistiniai duomenys apie nagrinėjamos

teritorijos gyventojų nacionalinę sudėtį ir jos kaitą nagrinėjamu laikotarpiu. Tai yra pasakytina apie

visuotinių gyventojų surašymo duomenis.

7

Deja, apie Vilniaus gyventojų nacionalinę sudėtį iki pat XIX a. pabaigos galima sužinoti iš

gyventojų tikybos, oficialių raštų kronikų. 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų visuotiniame

surašyme tautybė nebuvo fiksuojama- tik gimtoji kalba ir tikyba. Dėl to šis surašymas neduoda

tikslių duomenų apie to meto Vilniaus tautinę sudėtį. Po I pasaulinio karo Vilniuje visuotiniai

gyventojų surašymai buvo vykdomi 1919, 1921 ir 1931 m. Po II pasaulinio karo okupacinė

sovietinė valdžia įvykdė keturis periodiškus (kas 10-11 metų) visuotinius Lietuvos TSR gyventojų

surašymus 1959, 1970, 1979 ir 1989 metais. Visi šie surašymai vyko vienu metu visoje Lietuvos

teritorijoje, be to, dabartinėse Lietuvos Respublikos ribose, todėl juos lengva palyginti. Taigi,

pokarinė Lietuvos ir Vilniaus miesto tautinės sudėties kaita yra gerai užfiksuota. Bendras žinias apie

gyventojų surašymus Lietuvoje, surašymo metu pateiktus klausimus, surašymų eigą pateikė

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos išleistas leidinys “Gyventojų surašymai

Lietuvoje”(2000).

1989 m. surašymas yra išeities taškas Vilniaus miesto tautinės sudėties kaitos dabartiniu

laikotarpiu tyrimams, nes jis fiksuoja padėtį Lietuvos valstybingumo atkūrimo išvakarėse.

Paskutinis, naujausias nepriklausomos Lietuvos visuotinis gyventojų surašymas parodo dabartinę

nacionalinę nepriklausomos Lietuvos ir Vilniaus sudėtį. Paskutinio sovietinio ir pirmojo

nepriklausomos Lietuvos surašymų duomenys leidžia pamatyti tautinius procesus, vykusius

politinio lūžio metu.

Savo darbe plačiai naudoju ne tik 1989 ir 2001 m. surašymo duomenis, pateikiamus Statistikos

departamento leidiniuose “1989 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys”(1991) ir “Vilniaus

miesto savivaldybės gyventojai ir būstai. Surašymas 2001”(2004), bet ir Vilniaus miesto bei

Vilniaus apskrities statistikos valdybų leidinius “Vilnius skaičiais”, kurie vaizduoja demografinius

rodiklius atskirais metais.

Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto demografinių tyrimų centro išleistame leidinyje

“Lietuvos gyventojai 1990-2000”(2002) apžvelgiama Lietuvos demografinė raida tarp 1989 ir 2001

metų surašymų, analizuojami gyventojų skaičiaus ir amžiaus struktūros pokyčiai, tarptautinės

migracijos procesai, gimstamumo ir mirtingumo procesai.

1.4.2. Lietuvos ir užsienio autorių darbai ir šaltiniai

Aktualūs Lietuvos etnogenezės klausimai susilaukė ir tebesulaukia didelio mokslininkų, ypač

istorikų, filosofų, etnologų, geografų ir sociologų susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Tokio dėmesio rezultatas- dešimtys mokslinių straipsnių ir monografijų, kuriose nagrinėjama

Lietuvos, atskirų jos dalių etnogenezės problematika.

8

Tautiniai procesai Vilniaus mieste XX a. pabaigoje- XXI a. pradžioje nėra labai daug tyrinėti.

Studijuojant literatūros šaltinius nagrinėjamu laikotarpiu labai pravertė A. Stanaičio straipsniai

“Tautiniai pokyčiai Vilniaus mieste XX a. II pusėje”(2003) bei “Tautinė Vilniaus miesto gyventojų

sudėtis”(2003). Istorinėje darbo dalyje plačiai naudojau bendrą žinomo Lietuvos mokslininko P.

Gaučo ir M. Karalienės darbą “Dabartinės Vilniaus gyventojų nacionalinės sudėties kitimo

tendencijos”(1981) bei Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto išleistas monografijas “Vilniečio

portretas: sociologiniai tyrimai”(1995) ir “Miestiečiai- vilniečių ir kauniečių tapatumo, savivokos

bei požiūrių sociologinė analizė”(1997). Šiose monografijose daug dėmesio skiriama vilniečių

etninės kultūros, tautinio tapatumo, gyventojų migravimo problemoms.

Tyrinėjant tautinius santykius, tautybių bendravimą bei požiūrį į kitas tautas labai padėjo

Lietuvos žmogaus teisių centro išleista knyga “Tarpusavio supratimas: tarpetninė

tolerancija”(2004), kurioje pateikiami sociologinių tyrimų duomenys, atspindintys bendrą

tarpetninių santykių būklę ir visuomenės požiūrį į skirtingas tautines grupes, jų toleravimą ar

nepageidavimą. Panašias problemas gvildena ir V. Beresnevičiūtė savo darbe “Trys Lietuvos

dienraščiai apie tautines mažumas”(1997).

Metodinių darbo klausimų sprendimui labai pravertė prof. A. Račinsko išleista mokymo

priemonė geografijos studentams “Geografinių tyrimų metodologija ir metodika”(2000).

Taip pat naudojausi kitų tyrinėtojų darbais, iš kurių pažymėtini A. Stanaičio ir P. Adlio

“Lietuvos TSR gyventojai”(1973), A. Vyšniauskaitės ir P. Kalniaus “Lietuvių šeima ir

papročiai”(1995), P.Kalniaus “Etniniai procesai pietryčių Lietuvoje XX a. antroje pusėje”(1998), Z.

Zinkevičius “Rytų Lietuva praeityje ir dabar”(1993), “Vilniaus miesto istorija”(1968).

Seniai ir pakankamai giliai etnogenezės problematika, ypatingai Rytų Lietuvos ir Vilniaus

miesto yra tyrinėjama kaimyninėje Lenkijoje. Didele verte išsiskiria 1997 m. išleistas lenkų

geografo P. Eberharto (Piotr Eberhardt) veikalas “Tautiniai pokyčiai Lietuvoje” (“Przemiany

narodowościowe na Litwie”). Savo darbe autorius objektyviai, nuosekliai ir išsamiai nagrinėja

nacionalinės sudėties pokyčius ir tautinius procesus Lietuvoje XIX-XX a. laikotarpiu. Monografija

pasižymi kartografinių iliustracijų gausumu, ji dalinai pritaikyta ir Lietuvos skaitytojui- pateikiamas

lietuviškas turinys, trumpa santrauka, iliustracijų sąrašas, o statistinių duomenų lentelėse pateikiami

ir lietuviški, ir lenkiški vietovardžiai.

9

2. VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ FORMAVIMOSI YPATUMAI

2.1.Istorinės ir etninės prielaidos

Vilnius yra svarbiausias Lietuvos miestas. Jo reikšmingumą lėmė istorinės ir geopolitinės

priežastys. Per keletą šimtmečių nuolat keitėsi miesto gyventojų skaičius ir etninė sudėtis. Nors

Vilnius atsirado lietuvių žemėse, jis nebuvo monoetninis, priešingai- ilgą laiką lietuviai sudarė

etninę mažumą, nes dauguma jų gyveno kaime.

Vilniaus daugiatautiškumą savotiškai postulavo jau kunigaikščio Gedimino kreipimasis į

Vakarų Europos pirklius, amatininkus ir kunigus. Jie buvo kviečiami į Vilnių, nurodant, jog mieste

gyvena daugelio religijų ir tautybių žmonės, o tarp jų gyvuoja pakantumas ir tolerancija. Nuo to

laiko Vilnius buvo įvairių kultūrų ir religijų miestas. Žinoma, įvairovės pusiausvyra nebuvo pastovi.

Politinės ir kultūrinės jėgos turėjo poveikio vienos ar kitos etninės grupės dominavimui.

Jau viduramžiais Vilnius vaidino svarbų politinį, ūkinį ir kultūrinį vaidmenį. “Vilnius buvo

reikšmingas ne vienai valstybei: sakysim, XVI a. jis buvo ne tik Lietuvos, bet beveik visos Rytų

Europos mokslo ir kultūros centras, čia kryžiavosi įvairios to amžiaus meninės kryptys ir skirtingos

idėjinės pažiūros” (Vilniaus ..., 1968). Nors formaliai Vilniaus, kaip miesto, pradžia žymima pirmu

jo vardo pažymėjimu 1323 metais Gedimino laiške, jis gyvavo jau gerokai anksčiau. Jis buvo

svarbus ne vienai kuriai lietuvių genčiai. Jau gilioje senovėje tapo sakraliniu centru ir toks išliko iki

šiol. Vilnius buvo visokeriopos traukos centras, o jo įtaka siekė per šimtus kilometrų didžiulėje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Savo šventu miestu jį laikė lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai

ir kt. Lietuviams jis svarbus tuo, kad simbolizuoja Lietuvą, jos seną valstybingumą. Deja, šiandien

Vilnius atsidūrė tarsi pasienio miesto pozicijose- siena su Baltarusija perskyrė vieningą kadaise

teritoriją.

Vilnius atsirado senose lietuvių žemėse ir jo gyventojai buvo lietuviai. Tačiau laikui bėgant

Vilnius, kaip sostinė, vis stipriau siejosi su įvairiatautėmis teritorijomis. Lietuvos valstybė

viduramžiais plėtėsi- jos valdžioje atsidūrė didelės slavų žemės. Todėl Vilniuje gyveno nemažai

slavų (rusų, baltarusių), o priėmus katalikybę, atsirado ir lenkų, nes pradėtos steigti bažnyčios ir

vienuolynai. Būta ir vokiečių- pirklių bei amatininkų. Įvedant krikščionybę, miesto burmistru buvo

paskirtas vokiečių pirklių seniūnas Hanulas, to nusipelnęs už pagalbą Jogailai. Tuo metu Vilniui

buvo suteiktos Magdeburgo teisės, plėtėsi prekyba ir tarptautiniai ryšiai.

Vilniuje sparčiai daugėjo gyventojų ir XVI a. pradžioje jų buvo 30 000. Į miestą kėlėsi ir

valstiečiai, nes kaime stiprėjo įbaudžiavinimas. Žinoma, tam kėlimuisi buvo daromos kliūtys.

XVI a. Vilnius jau buvo daugiatautis miestas, jame gyveno lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų,

totorių.

10

Vilniaus gyventojai skirstėsi pagal verslus, turtą ir socialinę padėtį, tačiau religiniai

skirtumai taip pat turėjo reikšmės. Vieniems religinė priklausomybė padėjo kilti, kitiems trukdė.

Įvedus katalikybę, Lietuvoje ėmė daugėti lenkų, kurie čia atvykdavo kaip kunigai, vienuoliai, dvaro

tarnautojai. Daug lenkų ir italų pakvietė karalienė Bona, karaliaus Žygimanto Senojo žmona (nuo

1518 m.). Ypač išpopuliarėjo lenkų kalba Vilniuje 1544-1548 m., kai čia apsigyveno Žygimantas

Augustas su savo puošniu lenkišku dvaru. Tuomet daugelis Lietuvos magnatų gerai pramoko lenkų

kalbą ir ėmė ją plačiai vartoti (Zinkevičius, 1993). Po 1569 m. Liublino unijos lenkų kalba

Lietuvoje dar labiau įsigalėjo. Lenkėjimas daugiausia sklido per lenkų kunigus ir Lietuvos didikus.

Jau per Horodlės susitarimą 1413 m. 47 lietuvių bajorai, priėmę katalikybę, priėmė lenkų herbus,

pasižadėjo eiti visur išvien su lenkais. Pačių lenkų vis dėlto Lietuvoje buvo nedaug, nes jiems

nebuvo leista įsigyti žemių ir užimti aukštesnių valstybės pareigų.

Kunigaikščio rūmuose ir kitose kanceliarijose buvo vartojamos dvi kalbos- lotynų kalba

susirašinėjimui su Vakarų Europa ir kanceliarinė slavų kalba, ryšiams su slaviškomis rytinėmis

Lietuvos teritorijomis. Lietuvių kalba buvo tik šnekamoji, bet ją mokėjo lietuviai bajorai ir

dauguma miestiečių. Lotynų kalba buvo rašomi mokslo, grožinės ir visuomeninės literatūros

kūriniai. Tokia raštija suklestėjo XVI ir XVII amžiuje. Susirašinėjimui vartota ir vokiečių kalba.

Lenkų kalba raštinėse imta vartoti jau XVI a., bet dar negausiai, tačiau, laikui bėgant, jos vartojimas

plėtėsi. Pagaliau 1697 m. lenkų kalba juridiškai buvo įteisinta kaip visos Žečpospolitos (Lenkijos ir

Lietuvos) kanceliarinė kalba. Slavų kanceliarinė kalba pamažu buvo išstumiama (Lietuvos..., 1997).

Didelių permainų sukėlė reformacijos ir kontrreformacijos sąjūdis, kurio bangos pasiekė ir

Lietuvą. Šiek tiek pasikeitė lietuvių kalbos pozicija, nes reformatai paskatino spaudą vietinėmis

kalbomis. Pirmoji lietuviška knyga (M.Mažvydo Katekizmas 1547 m.) pasirodė ne Lietuvoje- čia

nebuvo palankių sąlygų. Kai jėzuitai tuo metu kūrėsi Vilniuje, buvo konstatuojama, jog “ne tik

kaimo parapijose nebuvo nė vieno (dvasininko), mokančio lietuvių kalbą, bet net ir pačioje sostinėje

Vilniuje... Prieš jėzuitų atvykimą nebuvo galima rasti nė vieno, kuris sugebėtų ta kalba sakyti

pamokslus” (Zinkevičius, 1993). Katalikų bažnyčiai teko susirūpinti lietuvių kalba- vertė reformatų

pavyzdys. 1595 m. pagaliau pasirodė Vilniuje lietuviškai spausdinta knyga- M. Daukšos

“Katekizmas”. M. Daukša aukštino gimtąją lietuvių kalbą ir kvietė ją vartoti prideramai plačiai

viešajame gyvenime. Ėmė rodytis daugiau lietuviškų knygų, bet tai truko neilgai. Plito lenkiškumas,

netrukus ir reformatai buvo užgniaužti, ir nebeliko konkurentų katalikų bažnyčiai. Vilniuje lietuvių

religinė raštija, klestėjusi XVII a., XVIII a. pradžioje jau nyko. Kalbininkas Z. Zinkevičius net

nurodo vilniečių lietuvių raštų kalbos išnykimo metus- 1705. Tuo pačiu metu lietuvių kalba buvo

gujama ir iš Vilniaus bažnyčių, buvo teigiama, jog lietuvių kalba esanti “pagoniška”, o lenkų-

“katalikiška”. Vilniaus Akademijoje XVIII a. pabaigoje iš 11 000 leidinių bibliotekoje užregistruoti

tik 7 lietuviški. Mokykloje taip pat ėmė viešpatauti lenkų kalba.

11

XVI amžius Vilniuje sušvytėjo religine tolerancija. Matyt, dar buvo gyva pagoniškosios

Lietuvos tradicija. Daugiatautis ir daugianacionalinis Vilnius atspindėjo Didžiosios Kunigaikštystės

įvairovę. Mieste sugyveno įvairios tradicijos ir tautybės. Pagoniškoji religija jau buvo uždrausta,

tačiau kitaminčių pakanta dar gyvavo. Venecijos pasiuntinys 1592 m. rašė iš Vilniaus, jog mieste

toleruojamos 72 religijos. V. Kavolis tiesiog teigė, jog Vilnius XVI a. buvo pliuralistiškiausias- ir

religiniu, ir kalbiniu atžvilgiu- Europos miestas (Lietuvos ..., 1997).

Vis labiau kylanti lenkiška kontrreformacija ėmė kelti pavojų religinių grupių sugyvenimui

ir visuomenės pusiausvyrai. 1599 m. Vilniuje buvo sušaukta ir pravoslavų konferencija religinei

tolerancijai ginti. Lietuviškumui Vilniuje buvo itin nepalankios sąlygos. Lietuviška diduomenė

sparčiai lenkėjo, o bažnyčiose lietuvių kalbai neliko vietos. Bet buvo dar vienas šaltinis, kuris vis

papildydavo Vilniaus lietuvių dalį- lietuviškas kaimas. Tačiau ir šis rezervas ėmė sekti. Slavėjimo

procesas buvo gana senas, ir iš rytų bei vakarų pusės slinko per baltiškas- lietuviškas žemes

šimtmečiais. Vilnius atsidūrė lietuvių kalbos teritorijos pakrašty. Kadangi pats Vilnius jau iš vidaus

slavėjo, šios dvi bangos- lenkiška ir gudiška- tiesiog užliejo Vilnių.

Žečpospolitos padalijimas XVIII a. pabaigoje virto ilgamete rusiška okupacija. Miestas su

didesne Lietuvos dalimi atiteko Rusijos imperijai. Vilniuje ėmė daugėti rusų- valdininkų, kariškių ir

kt. Rusų Vilniuje gyveno ir anksčiau, bet XVIII a. jų padaugėjo. Tai buvo atbėgėliai iš Pskovo ir

artimesnių sričių, kurie atbėgo dėl tikybos persiekiojimo Rusijoje.

Carinė Rusija, numalšinusi XIX a. du Lietuvos ir Lenkijos sukilimus, represinėmis ir

kitokiomis priemonėmis stengėsi dar labiau rusinti kraštą. M. Muravjovas, numalšinęs 1863 m.

sukilimą, pareiškė: ”Rusų elementas, ligi tol buvęs nieku, vėl buvo iškeltas į prideramą aukštumą,

Vilnius virto rusų miestu ne tik savo geografinė padėtimi, bet ir vidiniu gyvenimu, savo idealais ir

siekimais” (Vilniaus ..., 1968). 1869 m. pravoslavų ir sentikių Vilniuje buvo 14%, 1875 m.- 16%

gyventojų. Čia įeina ir mieste stovėjusi kariuomenė.

Rusai pirmiausia stengėsi suduoti smūgį lenkų kultūros bei katalikų bažnyčios dominavimui.

Tačiau ir lietuvių kultūra nemažai kentėjo. Lietuviškos spaudos uždraudimas buvo didžiausia

skriauda lietuviams. Jis stabdė natūralų švietimo ir kultūros procesą.

Anot Z. Zinkevičiaus, “prasidėjo nelegalios lietuvių vargo mokyklos epocha”. Slaptosios

lietuvių liaudies mokyklos buvo ne tik priemonė šviestis, bet ir pasipriešinimo carinei priespaudai

forma. Tokių mokyklėlių buvo dar daugiau negu valdiškų, kurios vykdė rusinimo politiką. Nors

slaptosios mokyklos veikė daugiausia kaime, bet jų išauklėti žmonės išlaikė anticarinį nusiteikimą ir

patekę į miestą.

XIX a. antroje pusėje sparčiai daugėjo Vilniaus gyventojų, nes plėtėsi prekyba ir pramonė.

1860 m. mieste gyveno 60 040, o jau 1897 m.- 154 532 žmonių. Toks šimtatūkstantinis padidėjimas

atsirado ne iš natūralaus prieaugio. Didelė dalis naujakurių- tai iš baudžiavos paleisti valstiečiai.

12

Dalis jų buvo lietuviai, kiti- baltarusiai ir kt. Šie žmonės dažniausiai papildydavo Vilniaus lenkų

arba rusų gretas, apsispręsdami dažniau pagal religinę, o ne etninę priklausomybę.

Šis laikotarpis pasižymėjo vienu svarbiausiu reiškiniu- lietuvių tautiniu sąmonėjimu. Dėl

spaudos draudimo lietuvių tautinė spauda pirmiausia pasirodė už Lietuvos ribų (“Aušra”, “Varpas”-

Tilžėje), tačiau paveikė visą Lietuvą. Spaudos draudimas labai stabdė lietuvių atgimimą, trūko savų

inteligentų, išsilavinusių žmonių. Grąžinus spaudą 1904 m. pagaliau atsirado galimybė šviesti tautą,

kelti tautinį sąmoningumą. Vilnius tapo lietuviškos spaudos ir tautinio atgimimo centras. Tuoj pat

1904 m. pasirodė “Vilniaus žinios”, 1907 m.- “Viltis”, 1914 m.- “Vairas” ir kt. Šie leidiniai turėjo

aiškią tautinę orientaciją ir žmonėse žadino lietuviškumą.

Lietuvėjimas vyko ir Lietuvos katalikų bažnyčioje, bet labai sunkiai, nes buvo stipriai

įsišaknijęs įsitikinimas, jog geras katalikas gali būti tik lenkas. Apie XIX a. vidurį padaugėjo

kunigų, kilusių iš valstiečių. Vis daugiau atsirado klebonų lietuvių, vartojančių lietuvių kalbą

bažnyčioje. Tai buvo geras posūkis lietuvėjimo link.

2.2. Tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis 1897-1979 m.

1897 metų Rusijos imperijos gyventojų visuotinis surašymas parodė Vilnių esant daugiatautį

miestą, kuriame gyveno 40% žydų, 31% lenkų, 20% rusų, 4,2% baltarusių ir 2,1% lietuvių. Kaip

matome, lietuviai sudarė aiškią mažumą. Tačiau pirmojo surašymo duomenys nelabai patikimi, nes

gyventojų tautybė buvo užrašoma tendencingai, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Be to, daugelis

surašinėtojų nesuprato, ką reiškia “tautybės” sąvoka. Lenkais buvo užrašomi tie lietuviai, kurie dėl

mažo tautinio sąmoningumo save vadino “vietiniais” arba “katalikais”, daug baltarusių buvo

priskiriami rusų (baltarusiai pravoslavai) arba lenkų (baltarusiai katalikai) tautybei, o protestantų

tikėjimo gyventojai- vokiečių tautybei (Gaučas, 1981).

XX a. pirmosios pusės Vilniaus miesto istorija buvo paini ir dramatiška. Karai ir valstybiniai

bei politiniai pokyčiai labai keitė gyventojų sudėtį. Pirmojo pasaulinio karo metais iš Vilniaus

pasitraukė beveik visi rusų tautybės tarnautojai ir daug žydų tautybės gyventojų.

Buržuazinei Lenkijai 1919 metais okupavus Vilnių, prasidėjo lenkų dominavimo laikotarpis.

Tolesnę gyventojų nacionalinės sudėties raidą veikė tos valstybės vadovų vykdyta nacionalinių

mažumų engimo ir švietimo sistema (Gaučas, 1981).

Lenkų valdymo pradžioje lietuvių kultūrinė ir tautinė veikla buvo gana aktyvi ir turėjo

tendenciją plėstis. Iki 1927 m. Vilniaus krašte veikė 19 lietuviškų draugijų, 789 skyriai, 166

skaityklos. Vilniuje išeidavo 7 periodiniai lietuviški leidiniai. Jau 1922 metais Vilniaus miesto

komisaras rekomendavo pavaldžioms įstaigoms neįsileisti į Vilnių nelenkų tautybės asmenų. Po

1927 m. represinės priemonės sustiprėjo- buvo uždaryta lietuvių mokytojų seminarija ir 42 pradžios

13

mokyklos. Vyko prievartinė polonizacija. Vilniaus polonizacija įgavo platų mastą, buvo siekiama jį

paversti lenkiškumo židiniu. Šiame laikotarpyje mieste pagausėjo lenkų- iš Lenkijos jų atsikėlė apie

60 tūkst. Tai buvo miesto administracinio aparato tarnautojai, kolonistai, pensininkai, kuriuos

apsigyventi mieste ragino vietinė valdžia. Šis raginimas turėjo pasisekimą, nes Vilniuje

pragyvenimo sąlygos buvo lengvesnės negu kitose Lenkijos vaivadijose. Nemažai kitataučių

išsikėlė svetur. Dėl to lietuviai ir baltarusiai 1931 m. nesudarė nei 1%, o žydų tautybės gyventojų

sumažėjo nuo 36,1% 1919 m. iki 33,5% 1923 m. ir 28,0% 1931 m. Tuo tarpu lenkų sparčiai

daugėjo: 1919 m. jie sudarė 56,2%, 1923 m.- 60,2%, o 1931 m. 65,9% gyventojų (Gaučas, 1981).

Tiesa, minėti gyventojų surašymai buvo tendencingi, lenkais buvo užrašinėjami ir kitos tautybės

gyventojai, pirmiausia lietuviai. Net dalis žydų tautybės buvo užrašyti lenkais. Tai galima spręsti iš

pasų išdavimo duomenų, surinktų po 1939 m. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos sutarties, pagal kurią

1939 m. spalio 10 d. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Naujas Vilniaus statusas

ėmė vėl keisti tautybių santykį mieste. Lietuvos centrinis statistikos biuras nurodo, kad 1941 m.

sausio 1 d. lietuviai Vilniuje sudarė 24,3%, o lenkai- 41,9% gyventojų. Kitų tautybių gyventojų

dalis išliko panaši kaip ir 1931 m.: rusų ir baltarusių- 5,2%, žydų- 27,8%, kitų- 0,8%. Tiesa,

Lietuvai atgavus Vilnių, į jį atsikėlė lietuvių tarnautojų. Manoma, kad taip staigiai lietuvių ir lenkų

skaičiaus santykis pakito dėl to, kad dalis gyventojų, anksčiau užrašytų lenkais, išduodant jiems

pasą, nurodė esą lietuviai (Gaučas, 1981).

Antrasis pasaulinis karas vėl keitė tautybių santykius ir proporcijas. Lenkų sumažėjo

daugiau nei per pusę. Vokiečių okupacijų laikais nacistų vykdomas žydų genocidas beveik

sunaikino šią taip būdingą Vilniui etninę grupę.

Politiniai bei socialiniai Lietuvos gyvenimo pertvarkymai pirmaisiais metais po karo

paveikė Vilniaus miesto gyventojų nacionalinę sudėtį. Pagal 1944 m. Liubline pasirašytą susitarimą

tarp Lietuvos TSR ir Lenkijos Liaudies Respublikos nuo 1945 m. pavasario iki 1946 m. rugpjūčio

10 d. į Lenkiją išvyko 86,9 tūkstančiai vilniečių. Nežymi lenkų repatriacija dar vyko 1955-1958 m.

Vadinasi, pokario metais beveik visiškai pasikeitė Vilniaus gyventojai, kartu ir jų

nacionalinė sudėtis. Sugriautam miestui atstatyti, pramonei atkurti ir išvystyti reikėjo darbininkų.

Pirmaisiais metais po karo atvykusieji iš kitų respublikos vietų sudarė apie pusę visų atvykusiųjų.

Kiti atvyko iš sąjunginių respublikų (RTFSR, Baltarusijos TSR ir kt.). Vilniaus miesto milicijos

pasų skyriaus duomenimis, 1951 m. gruodžio 1 d. gausiausia tautybė buvo rusai (33,3% gyventojų),

lietuviai sudarė 30,8%. Mieste padidėjo baltarusių dalis (7,0%). Tuo tarpu lenkų skaičius mieste

sumažėjo beveik 3 kartus (21,1% gyventojų), o žydų tautybės- net daugiau kaip 10 kartų (tik 3,1%).

Vėlesniais metais į Vilnių kėlėsi vis daugiau lietuvių gyventojų, 1952-1957 m. jie sudarė

apie 60%, 1963-1965 m. -73%, 1971-1975 m.- 82% miesto gyventojų mechaninio prieaugio. Taigi

lietuvių skaičius Vilniuje pokario laikotarpiu augo sparčiau negu kurios kitos tautybės. Lietuvių

14

dalis nuosekliai augo. Jau 1959 m. lietuviai buvo Vilniuje gausiausia tautybė- 33,6%, 1970 m.-

42,8%, 1979 m.- 47,3%. Kartu mažėjo kitų tautybių gyventojų procentas- baltarusių ir lenkų lėtai,

rusų ir ypač žydų- sparčiau. Taigi, tai buvo natūralus procesas, kuriame dominavo vietinės

pagrindinės Lietuvos tautybės- lietuvių- migracija į Vilnių (Gaučas, 1981).

2.3. Tautinių procesų raida statistinių duomenų šviesoje 1989-2001 m.

Tautinė gyventojų sudėtis nustatoma eilinės gyventojų apskaitos būdu arba gyventojų

surašymo metu. Patikimiausi gyventojų tautinės sudėties duomenys gaunami gyventojų surašymų

metu. Sprendžiant vieną iš iškeltų magistrinio darbo uždavinių yra naudojami 2 pastarųjų (1989 m.

ir 2001 m.) gyventojų surašymo duomenys. Norint kuo geriau ir giliau išnagrinėti tautinius

procesus, atskirai analizuoju Vilniaus miesto gyventojų tautinę sudėtį 1989 m. ir 2001 m., bei

atskleidžiu tautinės sudėties kaitą nagrinėjamu laikotarpiu.

2.3.1. Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis 1989 m. surašymo duomenimis

Vietiniai Lietuvos gyventojai- lietuviai, priklauso baltų gentims, apsigyvenusiems

dabartinėje mūsų krašto teritorijoje ne mažiau kaip prieš 3000 metų. Tačiau Lietuvos ir Vilniaus

gyventojų nacionalinė sudėtis yra nevienalytė.

Natūrali gyventojų kaita ir ypač migracija daro įtaką Lietuvos ir Vilniaus gyventojų tautinės

sudėties pokyčiams. Miestuose, ypač Vilniuje, nacionalinė sudėtis yra labai įvairi. Pagrindinė

priežastis yra ta, kad Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusi ekonominė politika, taip

pat sukurtos palankios gyvenimo sąlygos stambiuose miestuose atvykstantiems, sukėlė didelį

žmonių atvykimą Be to, lemiamą reikšmę vienos ar kitos tautybės žmonių susitelkimui atskirose

Lietuvos dalyse turėjo ir Lietuvos istorinės vystymosi sąlygos.

Vilnius nuo seno buvo daugianacionalinis miestas, kuriame kartu gyveno lietuviai, rusai,

lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, žydai ir kiti.

Nacionalinė analizė, sudaryta remiantis 1989 metų surašymo duomenimis yra labai svarbi

politiniu ir pažinimo požiūriais. Ji rodo situaciją, kuri egzistavo pakankamai neseniai, istorinio lūžio

momentu. Todėl verta pateikti visą Vilniaus miesto nacionalinės sudėties struktūrą.

15

1 lentelė. Gyventojų pasiskirstymas pagal tautybes 1989 m. Vilniaus mieste

Gyventojų skaičius Nr. Tautybės viso %

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.

Lietuviai Rusai Lenkai

Baltarusiai Ukrainiečiai

Žydai Latviai Totoriai

Kitos tautybės

291527 116618 108239 30282 13294 9109 585 1311 5782

50,5 20,2 18,8 5,3 2,3 1,6 0,1 0,2 1,0

Viso 576747 100,0 Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (1991). 1989 metų

visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Vilnius

Vilniaus miesto gyventojus sudaro vietiniai gyventojai, gyvenantys čia iš kartos į kartą bei-

atvykėliai, imigravę iš Tarybų Sąjungos. Autochtonams priklausė lietuviai ir lenkai, dalis žydų,

rusai, baltarusiai, totoriai, latviai, čigonai, karaimai.

Dauguma rusų, baltarusių ir visi ukrainiečiai, kaip ir kitų, taip vadinamų tarybinių tautų

atstovai, atvyko pokario metais. Nauji imigrantai skyrėsi nuo vietinių gyventojų. Šių dviejų

visuomenių susidūrimas įtakojo esmines pasekmes. Nesigilinant į šiais sudėtingas problemas galima

pasakyti, kad susidarė sudėtinga etninė mozaika, kadangi tarp atvykėlių buvo taip pat Vidurinės

Azijos ar Kaukazo gyventojai. Visi nauji imigrantai kartu sudarė vadinamąją rusakalbę visuomenę,

kuri po nepriklausomybės atkūrimo sunkiai adaptavosi naujomis sąlygomis. 1989 m. gyventojų

surašymas buvo realizuotas dar tada, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Jis parodė

tautinį- kalbinį Vilniaus vaizdą prieš TSRS suirimą ir nepriklausomos Lietuvos susidarymą. Galima

teigti, kad surašymas vaizduoja sąlygas, egzistavusias naujos, pokomunistinės realybės priešakyje.

Jeigu gyventojų surašymas buvo įvykdytas po dvejų, trejų metų, jau po TSRS suirimo, ar surašymo

duomenys būtų tokie patys? (Eberhardt, 1997)

Tautinės bendruomenės Lietuvoje, taip pat ir Vilniuje gyveno atskirai, nes kalbiniai,

religiniai bei kultūriniai barjerai buvo pakankamai ryškūs. Tarp rusų nevyko lietuvėjimas, o tarp

lietuvių- rusifikacija. Šitos dvi tautinės bendruomenės sudarydavo didžiausią Vilniaus miesto

gyventojų dalį- net 70,7 %. Kitų tautinių mažumų, ypatingai lenkų- antros pagal dydį tautinės

mažumos Vilniuje, padėtis buvo sunki. Jie turėjo pakelti pastovų psichologinį rusų bei lietuvių

spaudimą. Nepaisant spaudimo, laipsniškos rusifikacijos, sąlygų, kurios vertė naudoti rusų ar

lietuvių kalbas, išsaugojo savo tautinę savimonę. Tuo tarpu greitai kalbinei, o vėliau ir tautinei

rusifikacijai pasidavė ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų tarybinių tautų atstovai.

16

Tautinę, taip pat ir kalbinę situaciją vaizduojančios statistikos panaudojimas leidžia įžvelgti

Vilniaus piliečių gyvenimo sąlygas paskutiniais TSRS egzistavimo metais. Beveik 100% lietuvių

(98,7%) lietuvių kalbą laikė savo gimtąja kalba. Panašiai lietuviams, kalbinei lituanizacijai

nepasidavė rusai, kurių 98,3% nurodė rusų kalbą. Šios dvi tautinės visuomenės gyveno pakankamai

didelėje izoliacijoje vieni nuo kitų. Tik tautiškai mišrios rusų- lietuvių santuokos turėjo įtakos

vaikams, kurie turėjo apsispręsti dėl gimtosios kalbos bei tautybės. Tautinę- kalbinę lietuvių, rusų ir

kitų tautybių situaciją parodo 2 lentelėje.

2 lentelė. Vilniaus miesto gyventojai pagal tautybę ir gimtąją kalbą

Gimtoji kalba Kita kalba Savo tautybės

kalba lietuvių rusų kita

Eil. Nr.

Tautybė Iš viso

Absoliutus skaičius

% Absoliutus skaičius

% Absoliutus skaičius

% Absoliutus skaičius

%

1. Lietuviai 291,5 287,8 98,7 - - 3,0 1 0,7 0,3 2. Rusai 116,6 114,7 98,3 1,6 1,4 - - 0,3 0,3 3. Lenkai 108,2 90,7 83,8 3,6 3,3 13,3 12,4 0,6 0,5 4. Baltarusiai 30,3 11,3 37,3 0,4 1,3 17,3 57,1 1,3 4,3 5. Žydai 9,1 3,4 37,4 0,4 4,4 5,3 58,2 0,0 0,0 6. Ukrainiečiai 13,3 5,8 43,6 0,2 1,5 7,3 54,9 0,0 0,0 7. Kitos

tautybės 7,7 4,8 62,3 0,4 5,2 2,2 28,6 0,3 3,9

VISO 576,7 518,5 89,9 6,6 1,1 48,4 8,4 3,2 0,6 Šaltinis: Eberhardt P. (1997). Przemiany narodowościowe na Litwie. Warszawa

Tarp beveik visų lietuvių ir rusų vyravo pilna tautybės ir gimtosios kalbos koreliacija.

1989 m. surašymo duomenyse matome, kad net 12,4% lenkų kaip savo gimtąją kalbą nurodė

rusų, o 3,3%- lietuvių kalbas. Tačiau didesnė jų dalis, net 83,8% nurodė lenkų kalbą. Iš to galime

spręsti, kad lenkai labiau buvo linkę kalbinei rusifikacijai, negu lituanizacijai. Panašus procesas

vyko ir tarp daugumos Vilniuje gyvenančių ukrainiečių, baltarusių ir žydų, kurie savo gimtąją kalbą

pakeitė į rusų kalbą ir minimaliai bendravo lietuvių kalba. Taigi rusų kalbos žinojimas buvo labiau

visuotinis tarp nelietuvių Vilniaus miesto gyventojų. Tai rodo tokie faktai: tarp lenkų net 61,3 tūkst.

gali laisvai bendrauti rusų kalba ir tik 22,0 tūkst.- lietuvių. Kitos Vilniuje gyvenančios tautinės

mažumos dar prasčiau žinojo lietuvių kalbą. Iš visų Vilniaus rusų, kurių buvo 116,6 tūkst., net 78,2

tūkst. nemokėjo lietuvių kalbos.

Po nepriklausomybės atkūrimo lietuvių kalba tapo valstybine, dėl ko nelietuviškai kalbančių

tautybių padėtis pablogėjo. Iki 1991 metų rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai ar žydai galėjo

nemokėti lietuvių kalbos. Kiekvieną savo asmeninį reikalą valstybinėse institucijose jie galėjo

sutvarkyti naudojant rusų kalbą. Po nepriklausomybės atkūrimo šioms tautybėms atsirado nauji

lietuvių kalbos nemokėjimo sunkumai, kuriuos ypatingai sunku buvo spręsti vyresnio amžiaus

17

žmonėms. Keturiasdešimt penkių metų rusų kalbos dominavimo laikotarpis trukdė pažinti lietuvių

kalbą nelietuviams. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios didelė rusiškai kalbančių ar labai

gerai mokančių šią kalbą gyventojų dalis priešinosi lietuvių tautiniam atgimimui. Slavų tautybių

prastas lietuvių kalbos mokėjimas paaiškina daug konfliktų, kurie atsirado valstybės politinio

suvereniteto atkūrimo momente.

2.3.2. Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis 2001 m. surašymo duomenimis

2001 m. balandžio 6 d. Lietuvoje vyko pirmasis nepriklausomos valstybės gyventojų

surašymas. Jis vaizdavo etninį- demografinį Lietuvos, įžengiančios į XXI a., paveikslą.

Tautiniai pasikeitimai dažniausiai vyksta lėtos evoliucijos keliu. Dėl politinių įvykių

prasidėjo masinės migracijos, kurios sąlygojo esminius etninius pokyčius Lietuvoje.

Nepriklausomybės atkūrimas, o vėliau Tarybų Sąjungos žlugimas tapo migracinių judėjimų

pagrindu. Kartu su planuotu Rusijos kariuomenės pasitraukimu prasidėjo aukštų karininkų korpuso

su šeimomis išvažiavimas. Jis buvo sudarytas iš rusų, bet tarp karininkų buvo nemažai ukrainiečių,

baltarusių ir kitų “sovietinių” tautų atstovų. Dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine kalba,

daugelis rusų valdininkų, dirbančių partijoje, jos administracijoje, taip pat ir pramonės įmonių

specialistai ne tik prarado užimamas pareigas, bet ir turėjo sunkumų naujų pareigų paieškose.

Dauguma rusų nusprendė visam laikui išvažiuoti iš Lietuvos. Reikia pasakyti, kad emigraciniai

procesai įgavo masinį charakterį dėl to, kad nebuvo objektyvių sunkumų, susijusių su gyvenimo

būsto paieška posovietinėse respublikose. Dėl to migracijos iš Lietuvos po nepriklausomybės

atkūrimo pasižymėjo ramybe ir organizuotumu. Nelietuvių kilmės žmonių išvykimas buvo susijęs

su lietuvių sugrįžimu iš posovietinių respublikų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas tapo

sugrįžimo į nepriklausomą šalį priežastimi.

Po 1989 m. tautinių pasikeitimo tendencijos diametraliai pasikeitė. Sisteminis rusakalbės

visuomenės didėjimas po II pasaulinio karo ne tik sulėtėjo, bet priešingai, prasidėjo laipsniškas šios

visuomenės skaičiaus mažėjimas. Tuo pačiu didėjo lietuvių procentinis nuošimtis.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas galutinai užbaigė rusifikacijos laikotarpį. Rusų

mažuma prarado savo pirmenybę ir prestižą. Tai gerai atspindi paskutinio surašymo rezultatai.

Pagal Statistikos Departamento pateiktus duomenis matome, kad kiek daugiau negu pusę

Vilniaus miesto gyventojų sudaro lietuviai (57,5%). Antrą tautybių grupę sudaro lenkai, kurių

Vilniuje gyvena 18,9%. Rusų mieste gyvena 14,0%. Šios trys tautybių grupės sudaro pagrindinę

Vilniaus miesto gyventojų dalį- net 90,4%. Kitų tautybių atstovų Vilniuje gyvena mažiau, tačiau iš

jų galima išskirti baltarusius, kurių yra 4,1% ir ukrainiečius- 1,3%. Kitos sostinėje gyvenančios

tautybės nesudaro daugiau negu 0,5%. Tai žydai, totoriai, romai (čigonai), armėnai, latviai ir kt.

18

1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai

Magistrinio darbo tikslas yra- atskleisti tautinius procesus, vykstančius Vilniaus mieste po

Lietuvos valstybingumo atkūrimo bei numatyti tolesnes tautinių procesų eigos tendencijas.

Įgyvendinant numatytą tikslą iškėliau šiuos uždavinius:

1. Remiantis tautinių procesų teorija, Lietuvos ir užsienio šalių autorių darbais, prieinamais

statistiniais duomenimis, iš demografinių pozicijų apžvelgti tautinių procesų eigą Vilniaus

mieste nuo 1897 iki 1979 m.

2. Remiantis 1989 ir 2001 m. surašymo duomenimis išanalizuoti, palyginti ir atskleisti tautinės

sudėties pokyčius šiame laikotarpyje.

3. Atlikti Vilniaus miesto gyventojų sociologinę apklausą, išnagrinėti ir atskleisti tautinius

procesus, vykstančius Vilniaus mieste po 2001 m.

4. Remiantis apklausos duomenimis atskleisti tarpetninės tolerancijos, tarpusavio supratimo ir

bendravimo procesus.

5. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, teorinėmis žiniomis, 1989 m. ir 2001 m. surašymų

palyginimu iškelti tolesnių tautinių procesų Vilniaus mieste prognozę.

Sprendžiant pirmą darbo uždavinį pateikiau Vilniaus miesto etnogenezės istorinę- geografinę

apžvalgą. Tai yra istorinė mano darbo dalis, kuri yra būtina, norint suprasti ir paaiškinti dabartiniu

metu vykstančius procesus.

Tam, kad atlikti antrą uždavinį teko surinkti statistinius 1989 ir 2001 metų surašymo duomenis,

juos palyginti ir atskleisti tautinių procesų kryptį ir mastus.

Empirinis tyrimas- sociologinė Vilniaus miesto gyventojų apklausa- leido išspręsti trečią darbo

uždavinį. Vilniaus miesto gyventojų apklausa, jos analizė ir gautų duomenų pateikimas sudarė

pagrindinę mano darbo dalį, skirtą magistrinio darbo tikslui įgyvendinti.

Vienas iš reikšmingiausių, bet ir sudėtingiausių darbo uždavinių yra prognostinis- ketvirtas-

uždavinys. Prognozuoti yra pakankamai problematiška, tačiau būtina, įvertinus tai, kad mano

tyrimo pobūdis leidžia tai daryti.

5

3 lentelė. Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis 2001 m.

Vilniaus miesto savivaldybėje Tautybė Iš viso %

Lietuviai 318510 57,5 Lenkai 104446 18,9 Rusai 77698 14,0 Baltarusiai 22555 4,1 Ukrainiečiai 7159 1,3 Žydai 2785 0,5 Totoriai 1060 0,2 Romai (čigonai) 640 0,1 Armėnai 493 0,1 Latviai 467 0,1 Vokiečiai 361 0,1 Kitų tautybių 2236 0,3 Nenurodė 15495 2,8 Iš viso 553904 100,0

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2004). Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai ir būstai. Surašymas 2001. Vilnius Nagrinėjant Vilniaus miesto gyventojų tautinių procesų raidą, būtina panagrinėti tautybių

koreliaciją su gimtąja kalba. Tautybė yra tapatinama su kalba, tačiau atidžiau pažiūrėję į 4 lentelę

galime pastebėti Vilniaus miestui būdingus dėsningumus, kurie atspindi čia vykstančių tautinių

procesų raidą.

Kaip rodo 2001 m. surašymas, absoliuti dauguma lietuvių tautybės žmonių (93,8%) gimtąją

kalbą nurodė lietuvių kalbą, kas neturėtų stebinti. Tik nedidelė dalis lietuvių gimtąją pažymėjo rusų

ar lenkų kalbas. Tai akivaizdus asimiliacijos įrodymas, arba lietuvių tautybės piliečiai, gyvenantys

tautiškai mišrioje šeimoje, kas yra labai būdinga Vilniaus miestui ir jo apylinkėms.

Didžioji lenkų dauguma (75,4%) gimtąją taip pat nurodė savo tautybės (t.y. lenkų) kalbą.

Tai, kad net 13,2% lenkų tautybės pilietis gimtąją nurodė rusų kalbą tik patvirtina teiginį, kad

sovietmečiu nemaža dalis lenkų perėjo prie rusų kalbos, leisdami savo vaikus į rusiškas mokyklas.

Pakankamai didelė lenkų dalis kaip gimtąją nurodė lietuvių kalbą. Palyginus su 1989 m.

duomenimis- lenkų tautybės piliečių, kurių gimtoji kalba yra lietuvių išaugo kone dukart. Tai

galima paaiškinti vykstančiu asimiliacijos procesu, kurio eigą pagreitina mišrių lietuvių-lenkų

santuokų kūrimas bei vaikų leidimas į lietuviškas mokyklas. Rusų tautybės gyventojų koreliacija su

gimtąja kalba yra akivaizdi. Net 93,0% visų rusų savo gimtąją kalbą laiko rusų. Tik labai nedidelė

jų dalis nurodė lietuvių kalbą. Labai specifinė baltarusių ir ukrainiečių situacija- dauguma šių

tautybių piliečių savo gimtąją kalbą laiko atitinkamai ne baltarusių ir ukrainiečių kalbas, o rusų

kalbą. Tokia padėtis beveik nepasikeitė nuo 1989 m. surašymo. Tai galima paaiškinti gilios kalbinės

rusifikacijos įsišaknijimu, mišrių santuokų su rusais kūrimu bei vaikų leidimu į rusiškas mokyklas.

19

20

4 lentelė. Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai pagal tautybę ir gimtąją kalbą 2001 m.

Gimtoji kalba

lietuvių rusų lenkų baltarusių ukrainiečių kitos nenurodė

Tautybė

Iš viso Absoliutus

skaičius % Absoliutus

skaičius % Absoliutus skaičius % Absoliutus

skaičius % Absoliutus skaičius % Absoliutus

skaičius % Absoliutus skaičius %

Lietuviai 318510 298686 93,8 3465 1,1 613 0,3 45 0,0 8 0,0 54 0,0 15339 4,8

Lenkai 104446 6588 6,3 13790 13,2 78777 75,4 382 0,4 12 0,0 7 0,0 4890 4,7

Rusai 77698 1887 2,4 72273 93,0 191 0,3 26 0,0 23 0,0 13 0,0 3285 4,3

Baltarusiai 22555 512 2,3 12741 56,5 1480 6,6 6766 30,00 4 0,0 1 0,0 1051 4,6

Ukrainiečiai 7159 218 3,0 4515 63,1 43 0,7 3 0,0 1937 27,1 4 0,0 439 6,1

Kitos tautybės 8042 989 12,3 3711 46,1 91 1,1 13 0,2 5 0,0 2553 31,7 680 8,5

Nenurodė 15494 2237 14,4 5312 34,3 742 4,9 61 0,4 15 0,0 127 0,7 7000 45,3

VISO 553904 311117 - 115807 - 81937 - 7296 - 2004 - 2759 - 32684 -

Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2004). Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai ir būstai. Surašymas 2001.

Vilnius

2.3.3. Vilniaus miesto tautinės sudėties kaitos 1989-2001 m laikotarpio palyginamoji analizė

Vilnius nuo seno yra daugiatautis miestas. Jame ištisus šimtmečius gyveno skirtingų

tautybių žmonės, tačiau istorijos eigoje jame keitėsi ne tik gyventojų skaičius, bet ir gyvenančių

tautų ir jų žmonių skaičius. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje įvyko labai

reikšmingi politiniai pokyčiai, kurie pakeitė Lietuvos politinę santvarką.

Lyginant Vilniaus miesto gyventojų tautinę sudėtį 1989 ir 2001 m. reikia nepamiršti, kad

1989 m. visuotinis surašymas buvo vykdomas Lietuvai priklausant Tarybų Sąjungai, tuo tarpu

2001 m. visuotinis surašymas vyko valstybėje, nepriklausomoje jau dešimtmetį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus mieste gyventojų ir daugelio tautybių skaičius

sumažėjo, o lietuvių didėjo (5 lentelė). 1989-2001 m. Vilniuje lietuvių tautybės skaičius padidėjo

26,9 tūkst., kas sudaro 7% tarp visų miesto gyventojų. Lietuvių skaičius sostinėje didėja ir nuolat

didės. Vilnius, kaip didžiausias Lietuvos miestas yra didžiausias traukos centras pritraukiantis

žmones iš visos Lietuvos.

5 lentelė. Vilniaus miesto gyventojų tautinės sudėties pokyčiai 1989-2001 metais

Gyventojų skaičius Gyventojų skaičius %

Tautinės sudėties pokyčiai 1989-2001m.

Tautybė

1989m. 2001m. 1989m. 2001m. skaičiais % Lietuviai 291 527 318 510 50,5 57,5 +26 983 +7,0 Lenkai 108 239 104 446 18,8 18,9 -3 793 +0,1 Rusai 116 618 77 698 20,2 14,0 -38 920 -6,2 Baltarusiai 30 282 22 555 5,3 4,1 -7 727 -1,2 Ukrainiečiai 13 294 7 159 2,3 1,3 -6 135 -1,0 Žydai 9 109 2 785 1,6 0,5 -6 324 -1,1 Kiti ir nenurodę tautybės

7 678 20 751 1,3 3,7 +13 073 +2,4

Iš viso 576 747 553 904 100 100 -22 843 -

Pagal 1989 m. surašymą, antra pagal žmonių skaičių tautinė grupė buvo rusai. Tačiau po

1991 m. politinių įvykių ir rusų kalbos statuso pasikeitimo rusų skaičius pradėjo mažėti ir iki 2001

m. jų sumažėjo 38,9 tūkst., kas yra 6,2%. Todėl pagal 2001 m. surašymo duomenis rusai sudaro

trečią pagal žmonių skaičių tautinę grupę. Iš visų tautinių grupių, kurių Vilniuje nuo 1989 iki

2001 m. sumažėjo, rusų skaičius pasikeitė, t.y. sumažėjo labiausiai. Kaip žinia, tai yra susiję su jų

išvykimu į Rusiją bei NVS šalis.

Paskutinį XX a. dešimtmetį, sumažėjus rusų skaičiui, lenkai sudaro didžiausią tautinių

mažumų grupę ir užima antrą vietą pagal žmonių skaičių tautinėje grupėje (1 pav.). Per

nagrinėjamą laikotarpį lenkų skaičius Vilniuje sumažėjo mažiausiai. Tai paaiškinama pakankamai

nedideliu emigravusių lenkų skaičiumi bei nuolat į Vilnių gyventi atvykstančių prie Vilniaus

21

esančių rajonų, lenkų tautybės gyventojų migracija. Dėl mažo lenkų tautybės gyventojų skaičiaus

sumažėjimo procentinė lenkų dalis Vilniaus miesto gyventojų tautinėje sudėtyje padidėjo 0,1%.

1989 m.

Lietuviai 50,5% Lenkai 18,8%Rusai 20,2% Baltarusiai 5,3%Ukrainiečiai 2,3% Žydai 1,6%Kiti ir nenurodę tautybės 1,3%

2001 m.

Lietuviai 57,5% Lenkai 18,9%Rusai 14,0% Baltarusiai 4,1%Ukrainiečiai 1,3% Žydai 0,5%Kiti ir nenurodę tautybės 3,7%

1 pav. Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis 1989 m. ir 2001 m.

Nuo seno Vilniuje gyveno ir gyvena baltarusiai. Per visą Vilniaus miesto istoriją jie

sudarydavo keletą procentų (1 pav.) Vilniaus gyventojų. Po Nepriklausomybės atkūrimo,

baltarusių sostinėje sumažėjo 7,7 tūkst. ir 2001m. sudarė 4,1% miesto gyventojų.

Panaši kaitos tendencija pastebima ir tarp ukrainiečių tautybės gyventojų. 1989 m.

ukrainiečių skaičius siekė 13,3 tūkst., kas sudarė tik 2,3%. Atkūrus Nepriklausomybę nemažai

ukrainiečių išvyko (žr. 1 priedą), jų teliko 7 tūkstančiai.

Didžiausius pokyčius XX a. Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, patyrė žydai. Jų skaičius

mažėjo per visą XX amžių. 1897 m. žydai sudarė didžiausią Vilniaus miesto bendruomenę (61,8

tūkst.), o 2001 m. jų yra tik 2,8 tūkst. (1 pav.). Žydų bendruomenė buvo sunaikinta II pasaulinio

karo metais, pokariu jų skaičius mieste didėjo, o po Nepriklausomybės atkūrimo dėl emigracijos

jų skaičius pradėjo mažėti.

22

Visais laikais Vilniuje gyveno ir kitų tautybių žmonių, tačiau jų skaičius buvo gerokai

mažesnis. Įvairių tautybių žmonių pagausėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tada Vilniuje

apsigyveno daugelio Tarybų sąjungos tautų atstovų. 1989 m. mieste gyveno per 100 tautų žmonės.

Panašus tautų skaičius išliko iki šiol. 1989 m. likusios tautinės mažumos sudarė 1,3% miesto

gyventojų. Po kelis šimtus gyveno armėnų, latvių, čigonų, moldavų, kazachų, gruzinų, estų ir kitų.

Po kelias dešimtis buvo turkmėnų, baškirų, osetinų, čečėnų, graikų, korėjiečių ir kitų. Atkūrus

Nepriklausomybę daugelio šių tautų skaičius sumažėjo, tačiau Vilniuje surašyti 493 armėnai, 467

latviai, 255 azerbaidžaniečiai, 189 gruzinai, 168 estai ir kiti (Stanaitis, 2003).

Nepriklausomybės metais Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, padaugėjo kitų, daugiausiai

Vakarų šalių atstovų, kurių anksčiau nebuvo, arba buvo labai mažai. 2001 m. mieste gyveno 361

vokiečiai, 85 amerikiečiai, 84 graikai, 74 bulgarai, 55 vietnamiečiai, 54 suomiai. Nuo 30 iki 50

buvo korėjiečių, vengrų, kinų, danų, prancūzų, nuo 10 iki 20- turkų, serbų, čekų, švedų, italų,

rumunų. Kitų tautų žmonių buvo mažiau.

2001 m. gyventojų surašymo metu 15 494 vilniečių nenurodė tautybės, o tai sudarė 2,8%

miesto gyventojų. Tai naujas reiškinys gyventojų registracijoje, nes ankstesnių surašymų metu

nenurodžiusių savo tautybės žmonių nebuvo. Toks dalies vilniečių elgesys rodo, kad jiems

sudėtinga nurodyti tautybę. Matyt, tai mišrių šeimų palikuonys. Be to, šiam reiškiniui turi įtakos ir

bandymai valstybiniu mastu rengti naujus dokumentus nenurodant tautybės, o ją pakeisti

pilietybės sąvoka (Stanaitis, 2003).

XX a. paskutiniojo dešimtmečio tautinės sudėties kaita lemia nemažus pokyčius. Nors

gyvenančių tautybių skaičius mieste didėja, tačiau daugelio tautybių žmonių, kaip ir bendras

gyventojų skaičius, mažėja. Išimtį sudaro lietuviai ir kai kurių kitų, dažniausiai Vakarų Europos

šalių, nežymus žmonių skaičiaus padidėjimas.

2.3.4. Tarptautinė migracija Vilniaus mieste

1990-2000 metų Lietuvos ir Vilniaus miesto gyventojų migracijos geografines kryptis,

dinamiką vaizdingai nurodo statistiniai duomenys apie tarptautinę migraciją. Bendri migraciniai

srautai, kurie daugiau kaip 30 metų buvo gana stabilūs, XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje

iš esmės pasikeitė. Imigracija sumažėjo, o emigracija išaugo, ir atvykstančiųjų bei išvykstančiųjų

santykis iš teigiamo tapo neigiamu.

23

2.3.4.1. Bendros migracijos tendencijos

Pirmieji imigracijos mažėjimo požymiai išryškėjo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje,

o pirmaisiais dešimtojo dešimtmečio metais imigrantų skaičius radikaliai kito (2 pav.). Dabartiniu

metu imigrantų skaičius yra mažas- 2000 m. Vilniuje užregistruota tik 3713 imigrantų (Vilnius

skaičiais 1998-2000), kas sudaro 0,6% nuolatinių Vilniaus gyventojų. Pagal kai kurias prognozes,

imigracijos tempai artimiausioje ateityje bus panašūs, jei neįvyks kokių nors sukrėtimų

(Lietuvos..., 2002), ir todėl neturėtų sukelti esminių Vilniaus miesto gyventojų skaičiaus ar

struktūros pokyčių.

0

3000

6000

9000

12000

15000

18000

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

ImigracijaEmigracija

2 pav. Tarptautinės migracijos dinamika Vilniaus mieste

Šaltinis: Vilniaus apskrities statistikos valdyba (1998). Vilnius skaičiais- 1996. Vilnius.

Vilniaus apskrities statistikos valdyba (2002). Vilnius skaičiais 1998-1999-2000. Vilnius

Emigracijos mastai praeitame dešimtmetyje taip pat sumažėjo. Tačiau šio proceso raida

nepasižymėjo tokiu nuoseklumu kaip imigracija. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje išvykstančiųjų

skaičius išaugo iš esmės dėl politinių pokyčių Lietuvoje, pasiekė aukščiausią lygį 1992 m., o

vėliau mažėjo. Tokia tendencija, su nedideliu išvykstančiųjų skaičiaus padidėjimu 1995 m. ir

1996 m. tęsėsi iki pat šimtmečio pabaigos. 2000 m. iš Vilniaus emigravo 5250 žmonių, kas yra

beveik 3 kartus mažiau negu didžiausio emigracijos pakilimo laiku- 1992 m.

Taigi XX a. paskutiniojo dešimtmečio tarptautinės migracijos saldo apimtys Vilniaus

mieste, kaip ir visoje Lietuvoje, labai svyravo ir iš esmės pakartojo emigracijos srautų tendenciją.

Dešimtmečio pradžioje labai išaugus emigracijai, daugiau nei 30 metų nuolatos buvęs teigiamas,

24

migracijos saldo nuo 1991 m. tapo neigiamu. 1992 m. migracijos saldo pasiekęs piką (6 lentelė),

vėliau sparčiai mažėjo.

6 lentelė. Tarptautinės migracijos apimtys Vilniaus mieste 1990-2000 m.

Metai Imigrantai (tūkstančiais)

Emigrantai (tūkstančiais)

Migracijos saldo

1990 16349 14674 1675 1991 10182 13998 -3816 1992 7097 15886 -8789 1993 4884 11009 -6125 1994 5601 8627 -3026 1995 6719 9271 -2552 1996 6229 9328 -3099 1997 7026 8495 -1469 1998 6122 6253 -131 1999 4945 5526 -581 2000 3713 5250 -1537

Šaltinis: Vilniaus apskrities statistikos valdyba (1998). Vilnius skaičiais- 1996. Vilnius

Vilniaus apskrities statistikos valdyba (2002). Vilnius skaičiais 1998-1999-2000. Vilnius

2.3.4.2. Migrantai pagal tautybę

Lietuvos imigracijos srautai susideda iš trijų atvykstančiųjų kategorijų: grįžtantys piliečiai

(t.y. lietuvių kilmės asmenys), šeimos narių susijungimas ir migracija verslo tikslais (Lietuvos

gyventojai 1990-2000). Todėl tarp imigrantų dominuoja lietuvių tautybės asmenys ir praėjusių

metų migrantų, kurie jau apsigyveno Lietuvoje ir Vilniuje, giminės, t.y. rusai, baltarusiai ir

ukrainiečiai. 1 priede parodyta, kad lietuvių kilmės imigrantų kiekis XX a. paskutinįjį dešimtmetį

išaugo.

Tarp emigrantų iki šiol didžiausią dalį tebesudaro taip vadinami rusakalbiai- rusai,

baltarusiai, ukrainiečiai. Vien tik rusai sudaro 50% visų emigrantų (1 priedas).

Išskirtinė vieta tenka žydų tautybės gyventojų emigracijai. Gana intensyvi žydų emigracija

prasidėjo pakankamai anksti, dar sovietiniu laikotarpiu, ir visą dešimtąjį dešimtmetį migracijos

saldo buvo neigiamas. Tačiau dėl ženklaus žydų bendruomenės sumažėjimo nuo 1992 m.

išvykstančių žydų skaičius mažėja (1 priedas).

Kitų tautinių mažumų atstovų migracija nėra ženkli. Pavyzdžiui iš Vilniaus išvykstančių

lenkų skaičius, praeito dešimtmečio pradžioje buvęs mažas (1994 m.- 53 emigrantai), metams

bėgant dar labiau sumažėjo ir šiuo metu yra gana simboliškas: 1999 m. emigravo 33 (1 priedas).

Šie srautai nedaro didelės įtakos bendram Vilniaus miesto tarptautinės migracijos procesui.

25

2.3.4.3. Migrantų kilmės ir išvykimo šalys

Į šalis, iš kurių sovietiniu laikotarpiu atvykdavo daugiausia imigrantų, nagrinėjamą

laikotarpį išvyko didžiausias emigrantų skaičius. Net 1999 m. duomenys patvirtina tokią

tendenciją. 2 priedas rodo, kad NVS valstybės tebėra pagrindinis migrantų iš Vilniaus tikslas.

Šioje emigracijos kryptyje (t.y. srautuose į Rytus) pirmoji vieta akivaizdžiai tenka Rusijai, po jos-

Ukrainai ir Baltarusijai. Daug mažiau žmonių emigruoja į kitas NVS valstybes.

Emigracija į Vakarų valstybes, nors lieka nedidelė, tačiau jos dalis bendroje emigracijoje

auga. Jei 1994 m. emigracija į Vakarų šalis sudarė 36%, tai 1999 m. išaugo iki 52,5%. Pagrindinės

Vakarų šalys, į kurias emigruojama yra JAV, Izraelis, Vokietija.

NVS šalys, ypač Rusija, yra pagrindinės šalys, iš kurių atvyksta imigrantai. Imigrantų

skaičius iš Vakarų tebėra nedidelis. Atvykstama iš valstybių, į kurias piliečiai labiausiai buvo

linkę emigruoti- JAV, Izraelis, Vokietija, Lenkija.

Kadangi, kaip buvo aptarta anksčiau, imigracijos mastas nėra didelis, tad ir užsieniečių,

gyvenančių Vilniuje, yra labai nedaug, kas parodė 2001 m. visuotinis gyventojų surašymas.

26

3. VILNIAUS MIESTO TAUTINIŲ PROCESŲ RAIDA SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ

ŠVIESOJE

Nagrinėdama tautinių procesų raidą Vilniaus mieste rėmiausi 2001 m. balandžio mėnesį

surengtu visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis. Tačiau ypatingą reikšmę darbo

tikslo įgyvendinimui turi sociologinė Vilniaus miesto gyventojų apklausa, kurią atlikau pagal

pačios sudarytą anketą.

3.1. Sociologinė Vilniaus miesto gyventojų apklausa

Siekdama geriau atskleisti tautinius procesus, vykstančius Vilniaus mieste po

nepriklausomybės atkūrimo, atlikau sociologinę miesto gyventojų apklausą. Tai yra svarbi,

empirinė darbo dalis. Sociologinės apklausos metu surinktų duomenų statistinė analizė ir analitinė

interpretacija leido atskleisti įvairius nagrinėjamų procesų pokyčius bei patikrinti ir pagrįsti

prielaidas apie šiuo metu Vilniaus mieste vykstančių procesų kryptį ir mastus.

3.1.1. Sociologinės apklausos metodika

Sociologinės apklausos esmė- realių tautinių procesų atspindėjimas surinktuose duomenyse.

Taikant tyrimui reikalingų duomenų gavimo būdą, būtina siekti kuo didesnio jų

reprezentatyvumo, nes nuo to tiesiogiai priklauso tyrimo kokybė ir vertė. Žinoma, net ir gerai

realią padėtį atspindinčius duomenis galima iškreipti neteisingai juos apdorojant ir interpretuojant,

tačiau jeigu duomenys blogai surinkti ir klaidingai atspindi realią tiriamojo klausimo būklę,

padaryti teisingas išvadas ir apibendrinimus tampa neįmanoma. Norint, kad sociologinė apklausa

būtų reprezentatyvi, ji turi būti atliekama pagal gerą metodiką (Kardelis, 2002).

Sociologinę Vilniaus miesto gyventojų apklausą atlikau anketavimo metodu, kurio esmė-

duomenys surenkami atrinktiems respondentams užpildant paruoštą klausimyną- anketą.

Anketavimo metu surinktų duomenų reprezentatyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių:

anketos kokybės, respondentų atrankos principų, užpildytų anketų skaičiaus, nuo tyrėjo

dalyvavimo respondentui užpildant anketą.

Anketos pobūdį nulemia du faktoriai- kokius klausimus norima išsiaiškinti ir kas tą anketą

pildo, t.y. numatomų apklausti žmonių amžius, lytis, išsilavinimas, kalba ir kiti požymiai.

Klausimai turi būti korektiški, kuo paprastesni, vienareikšmiški ir lengvai suprantami (ypač jeigu

respondentai anketą pildys savarankiškai), o atsakymai į juos turi duoti tyrėjui reikalingą

informaciją. Prie klausimų galima pateikti atsakymų variantus (toks būdas patogus tiek pildant

27

anketą, tiek vėliau klasifikuojant ir apdorojant atsakymus, tačiau taip prarandama nemažai

vertingos informacijos) arba palikti atsakymą parašyti pačiam respondentui. Jautrius, asmeniškus

klausimus geriau išsiaiškinti netiesiogiai, nes paklausus tiesiai, respondentas gali arba neatsakyti,

arba atsakyti klaidingai. Anketoje tikslinga įterpti klausimų, į kuriuos turi atsakyti ne visi

respondentai, bet tam tikra jų dalis.

Gerai paruošta anketa- pradinė sėkmingos apklausos prielaida. Tačiau ne mažesnę reikšmę turi

respondentų atranka. Visų pirma reikia apibrėžti, kam yra skirta anketa. Tačiau juk potencialių

respondentų paprastai būna gerokai daugiau nei numatoma apklausti. Tokiu atveju būtina siekti,

kad apklausti respondentai kuo geriau atspindėtų visos socialinės grupės struktūrą pagal įvairius

požymius. Respondentų atrankos metodika priklauso nuo tiriamų klausimų pobūdžio, taip pat nuo

to, kaip numatoma platinti anketas. Atranka gali būti atsitiktinė (kai kiekvienas asmuo turi

vienodas galimybes patekti į ją, nepriklausomai nuo savo individualių savybių ar skirtumų; toks

būdas paprastesnis, tačiau mažina apklausos reprezentatyvumą) ir planinga (kai respondentai

kruopščiai atrenkami siekiant maksimalaus reprezentatyvumo) (Kardelis, 2002).

Teoriškai kuo didesnė potencialių respondentų dalis apklausiama anketavimo metu, tuo

didesnis surinktų duomenų reprezentatyvumas. Taigi, reiktų siekti apklausti kuo daugiau

potencialių respondentų. Tačiau jeigu jų labai daug, dėl įvairių priežasčių apklausiama tik

palyginti maža jų dalis. Labai svarbu nustatyti, kiek reikia apklausti respondentų, kad gauti

duomenys duotų norimą reprezentatyvumą. Tai labai priklauso nuo respondentų atrankos- taikant

atsitiktinę atranką reikėtų apklausti gerokai daugiau respondentų nei naudojant planingą atranką.

Anketavimo metu surinktų duomenų kokybei svarbu tai, ar respondentas anketą pildė

savarankiškai, ar prižiūrimas pačio tyrėjo ar jo pagalbininkų. Pastaruoju atveju gaunami žymiai

kokybiškesni duomenys.

Taigi- sociologinė gyventojų apklausa- anketavimas susideda iš trijų etapų: anketos

parengimo, apklausos ir surinktų duomenų apdorojimo bei analizės.

Vykdant pirmąjį etapą, išsiaiškinau, kokie klausimai bus tiriami bei apibrėžiau potencialius

respondentus ( t.y. kam skirta anketa, kas ją pildys). Mano sudaryta anketa (žr. 3 priedą) buvo

skirta Vilniaus miesto gyventojams ne jaunesniems kaip 16 metų, nes tiriama problematika

reikalauja nemažo asmenybės sąmoningumo ir brandumo. Siekdama tyrimo išsamumo,

nusprendžiau anketoje pateikti klausimus apie svarbius tautinių procesų aspektus: kalbą, tautinius

santykius, požiūrį į kitas tautybes, požiūrį į tautiškai mišrias santuokas. Anketa yra anoniminė.

Respondentų atranka buvo atsitiktinė. Anketavimą vykdžiau 2002 metų pabaigoje- 2003 metų

pradžioje. Didžiausią anketų dalį išplatinau savarankiškai tiesiogiai bendraujant su respondentais,

mažesnę anketų dalį išplatinau per pažįstamus.

28

Platindama anketas siekiau tokių tikslų:

• apimti visą Vilniaus miesto teritoriją, kad būtų apklausti kiekvienos Vilniaus miesto

savivaldybės seniūnijos gyventojai;

• kad respondentų nacionalinė struktūra kuo geriau atitiktų Vilniaus miesto gyventojų

sudėtį;

• apklausti įvairaus amžiaus gyventojus.

Iš viso buvo užpildyta 120 anketų. Duomenų sutvarkymui ir apdorojimui pasitelkiau

statistinius- matematinius metodus: pirmiausia atsakymus suklasifikavau ir sugrupavau, tada

suvedžiau į lenteles, paskaičiavau procentus. Apdorotų duomenų analizei daugiausia naudojau

palyginimo metodą, ypatingai lyginau skirtingų tautybių respondentų atsakymus. Siekdama

vaizdumo, lentelėse pateiktus duomenis iliustravau grafikais ir diagramomis.

3.1.2. Anketos struktūra

Kadangi anketą respondentai turėjo pildyti savarankiškai, jos pradžioje pateikiau trumpą

pildymo instrukciją ir supažindinau su apklausos paskirtimi.

Anketą pagal klausimų pobūdį suskirsčiau į tris skyrius:

1. bendrosios žinios apie apklausiamą asmenį;

2. klausimai apie tautinius santykius;

3. klausimai ne lietuvių tautybės respondentams.

Bendrosios žinios apie apklausiamą asmenį. Šiame skyriuje respondentai turėjo nurodyti

svarbiausius, asmeniškumo nepažeidžiančius požymius: lytį, amžių, išsilavinimą, užsiėmimą

(veiklą), tautybę, tikėjimą, gyvenamąją seniūniją. Žinoma, svarbiausias požymis yra tautybė.

Skyrius “Tautiniai santykiai” yra svarbiausia anketos dalis, nes joje pateikiami klausimai

apie šio darbo esmę- tautinius procesus ir jų raidą. Respondentų buvo klausiama, kokia tautybė

vyrauja respondento gyvenamojoje seniūnijoje, kokios tautybės dar sutinkamos, ar dėl savo

tautybės jaučia kokių nors nemalonumų, jeigu taip- tai kokių, ar dažnai tenka bendrauti su kitų

tautybių žmonėmis, taip pat respondentai turėjo įvertinti tautinių santykių pobūdį savo seniūnijoje,

atskiras tautas ir pareikšti nuomonę apie tautiškai mišrias šeimas.

Skyriuje “Klausimai ne lietuvių tautybės respondentams” siekiau išsiaiškinti, kaip gerai

respondentai nelietuviai moka valstybinę kalbą, kaip dažnai reikalinga jiems lietuvių kalba, kam ji

reikalinga, ar respondentas norėtų pagerinti lietuvių kalbos mokėjimą, kokiu būdu išmoko

valstybinės kalbos.

29

Anketoje buvo pateikti 27 klausimai, kuriuos pavyko sutalpinti į vieną A4 formato lapą,

kas buvo labai patogu tiek respondentams atsakant į klausimus, tiek man, apdorojant jų pateiktus

atsakymus. Daugelyje anketos klausimų, siekdama lengvesnio duomenų apdorojimo, pateikiau

atsakymų variantus. Ten, kur atsakymai galėjo būti įvairūs dėl respondentų požiūrių,

gyvenamosios aplinkos, gyvenimo patirties, juos prašiau įrašyti patiems.

Atlikus anketavimą ir pradėjus apdoroti ir analizuoti atsakymus, pastebėjau anketos

sudarymo trūkumus, kurių pagrindinė priežastis- nepatyrimas. Kai kurie klausimai suformuluoti

nepakankamai aiškiai arba yra mažai reikalingi, o kai kuriuos svarbius ir darbui vertingus

klausimus (apie tėvų tautybę, gimtąją kalbą) neįtraukiau į anketos sudėtį. Deja, nepavyko išvengti

spausdinimo klaidų.

3.1.3. Respondentų apibūdinimai

Šiame darbo poskyriuje pavaizduoti Vilniaus miesto gyventojų apklausos metu gauti

duomenys iš anketos skyriaus “Bendros žinios”.

Atsižvelgiant į tyrimo specifiką, svarbiausias požymis yra respondentų tautybė. Platinant

anketas siekiau, kad respondentų tautinė struktūra kuo labiau atitiktų Vilniaus miesto nacionalinę

sudėtį. 3 pav. nurodo apklaustųjų respondentų pasiskirstymą pagal tautybes.

0

10

20

30

40

50

60

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

% nuo respondentųskaičiaus

Gyventojų tautybė % Vilniausm. pagal 2001 m. surašymą

3 pav. Respondentai pagal tautybę

30

7 lentelė. Respondentai pagal tautybę

Tautybė Respondentų skaičius

% nuo respondentų

skaičiaus

Gyventojų tautybė % Vilniaus m. pagal 2001 m.

surašymą

Nuošimčio skirtumas

Lietuviai 71 59,2 57,5 +1,7 Lenkai 23 19,2 18,9 +0,3 Rusai 19 15,8 14,0 +1,8 Baltarusiai 4 3,3 4,1 -0,8 Ukrainiečiai 2 1,7 1,3 +0,4 Žydai 1 0,8 0,5 +0,3 Kitos - - 3,7 -3,7 Viso 120 100 100 -

Iš apdorotų apklausos duomenų paaiškėjo, jog respondentų nacionalinė struktūra palyginti

nedaug skiriasi nuo Vilniaus miesto tautinės sudėties 2001 metais. Tai įrodo, kad vieną iš iškeltų

tikslų pavyko gerai įgyvendinti. Taip pat pavyko išlaikyti tautybių seką pagal skaitlingumą, o

lietuvių ir nelietuvių respondentų santykis artimas realiai situacijai Vilniaus mieste. Lietuvių

tautybės respondentų yra 1,7% daugiau, o lenkų 0,3% daugiau nei realiai yra Vilniuje pagal

gyventojų surašymą. Apklaustų rusų taip pat yra daugiau negu pagal surašymą tik 1,8%.

Baltarusių, ukrainiečių ir žydų tautybių respondentų nuošimčio skirtumas yra labai nežymus. Kaip

ir visame Vilniaus mieste, šios tautybės sudaro nedidelę dalį. Lengvesnei gautų duomenų analizei

ir didesniam vaizdingumui du ukrainiečių tautybės respondentai ir vienas žydų tautybės atstovas

tolesnėje analizėje yra sujungti į vieną grupę- kitos tautybės.

Iš 120 respondentų, atsakinėjusių į anketos klausimus, didesnę dalį sudarė moterys.

Apklausti vyrai sudarė tik trečdalį visų respondentų. Tačiau lytis šiame tyrime nėra svarbus

požymis, jis neturi labai sumažinti apklausos reprezentatyvumo.

Tuo tarpu labai svarbi respondentų struktūra pagal amžių, nes respondentų amžius gali

paaiškinti ir padėti geriau suprasti atsakymų motyvaciją (ypatingai atsakymus į klausimus apie

tautiškai mišrias santuokas, požiūrį į kitas tautybes ir pan.). Anketoje amžius yra suskirstytas į

tokias amžiaus grupes: 16-18 m. -vyresnio mokyklinio amžiaus, 19-25 m. –studentiško amžiaus,

26-40 m. ir 41-65 m. –darbingo amžiaus bei >65 m. – pensijinio amžiaus grupės. Kaip matome iš

8 lentelės, kraštinių amžiaus grupių (16-18 m. ir >65m.) respondentų yra nedaug (atitinkamai

5,8% ir 6,7% nuo visų apklaustųjų), tuo tarpu studentiško ir darbingo amžiaus grupės

respondentai sudaro 87,5%. Tokį didelį studentiško ir darbingo amžiaus respondentų apklausa yra

labai aktuali, nes jaunų žmonių mentalitetą labiau paveikė Lietuvos valstybingumo atkūrimas.

Taip pat šių amžiaus grupių respondentai yra aktyvi ir veikli visuomenės dalis, o vyresnių klasių

31

moksleiviai ir studentai sudarys ateityje visuomenės pagrindą, bus aktyvūs tautinių procesų

dalyviai.

Lyginant respondentų amžiaus struktūrą pagal atskiras tautybes, galima pažymėti, kad visų

tautybių amžiaus struktūra yra pakankamai proporcinga.

Taigi, galime daryti išvadą, kad apklausos respondentų amžiaus struktūra yra vykusi. Tai

leidžia pagrįstai tikėtis, kad anketavimas davė tuos duomenis, kurie labiausiai domina,

atsižvelgiant į tyrimo pobūdį.

8 lentelė. Respondentai pagal lytį ir amžiaus grupes

Respondentai Lytis Amžiaus grupės (m.) Tautybė Skaičius Vyrai Moterys 16-18 19-25 26-40 41-65 >65

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Kitos

71 23 19 4 3

23 6 9 1 2

48 17 10 3 1

5 - 1 1 -

24 9 6 1 -

12 9 4 - 1

26 4 6 1 2

4 1 2 1 -

Viso 120 41 79 7 40 26 39 8 % 100 32,4 65,8 5,8 33,3 21,7 32,5 6,7

Kitas svarbus požymis, turintis ženklią įtaką apklausos rezultatams yra respondentų

išsilavinimas, kuris rodo gyventojų kultūros lygį. Išsimokslinimas nėra pastovus, bet nuolat

besikeičiantis rodiklis, juk kiekviena gyventojų karta buvo skirtingo išsimokslinimo. Dabartiniai

Vilniaus miesto gyventojai pasiekė aukštą išsilavinimo lygį. Kaip paaiškėjo iš surinktų duomenų,

beveik pusė apklaustų gyventojų turi aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, trečdalis- vidurinį.

Dauguma respondentų, nurodžiusių vidurinį išsilavinimą, yra studentai, kurie netrukus taip pat

įgis aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Taip yra dėl didelio jaunų žmonių, nepriklausomai nuo

jų tautybės, norų įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Nedidelė apklaustųjų dalis turi pagrindinį ir

specialųjį vidurinį išsilavinimą (iš esmės tai moksleiviai ir pensijinio amžiaus gyventojai). Nei

vienas iš apklaustų respondentų nenurodė turintis tik pradinį išsilavinimą, nes šiuo metu pradinį

išsilavinimą turi vaikai iki 16 metų arba pensijinio amžiaus gyventojai. Be to, Lietuvos

Respublikos švietimo įstatymas numato privalomą mokymąsi mokykloje iki 16 metų, kas sąlygoja

pagrindinio išsilavinimo įsigijimą. Tarp atskirų tautybių didelių išsilavinimo skirtumų

nepastebėsime. 9 lentelėje pavaizduotas respondentų pasiskirstymas pagal tautybę ir išsilavinimą.

32

Apklaustų Vilniaus miesto gyventojų tikėjimas, kaip reikėjo tikėtis, ryškiai koreliuojasi su

tautybe. Dėsninga, kad dauguma lietuvių ir baltarusių bei visi lenkai yra katalikai, o dauguma

rusų- stačiatikiai.

10 lentelė. Respondentai pagal tikėjimą

Respondentai Tikėjimas Tautybė Skaičius Katalikai Stačiatikiai Kitas Nenurodė Netikintys

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Kitos

71 23 19 4 3

68 23 5 3 1

- - 11 1 1

1 - - - 1

1 - 2 - -

1 - 1 - -

Viso 120 100 13 2 3 2 % 100 83,3 10,8 1,7 2,5 1,7

Įdomus tas faktas, kad 5 rusų tautybės respondentai nurodė katalikų tikėjimą. Tai

patvirtina tautinių procesų, visų pirma, asimiliacijos intensyvumą Vilniaus mieste. Savito,

etnokultūriškai margam Vilniaus miestui būdingo kolorito įneša žydų tautybės atstovas, nurodęs

žydų (jidiš) tikėjimą. Dėsninga, kad visi į šį klausimą atsakę respondentai lenkai, nurodė esą

tikintys katalikai- lenkai, kaip žinia, yra bene religingiausia tauta Europoje.

3.1.4. Klausimai apie tautinius santykius

“Tautinių santykių” skyrius anketoje yra sudarytas iš 14 klausimų. Nuodugnesnei analizei

šio skyriaus gautus duomenis suskirsčiau į dvi dalis. Šiame poskyriuje nagrinėsiu ir pristatysiu

duomenis apie Vilniaus miesto apklaustų gyventojų bendravimą su kitomis tautybėmis, požiūrį į

kitas tautybes bei į tautiškai mišrias santuokas. Tuo tarpu klausimus ir jų atsakymus apie tautinius

santykius respondentų gyvenamosiose seniūnijose, aptarsiu kitame poskyriuje “Tautiniai santykiai

Vilniaus miesto savivaldybės seniūnijose”.

Santykiai tarp įvairių tautybės atstovų sąlygoja tautinius procesus. Tautinių procesų

intensyvumas dažnai priklauso nuo įvairių tautybių atstovų tarpusavio bendravimo ir požiūrio į

kitas tautybes. Todėl šiems procesams tirti buvo skirtas didžiausias anketos klausimų skyrius.

Atsakymai į klausimą- ,,Kaip dažnai respondentams tenka bendrauti su kitų, negu jų,

tautybių atstovais”, leidžia teigti, kad Vilniaus mieste bendravimas tarp tautybių yra pakankamai

intensyvus. Bendravimo intensyvumo mastus parodo gauti duomenys, pavaizduoti 11 lentelėje.

34

11 lentelė. Respondentų bendravimo intensyvumas

Tautybė Kaip dažnai tenka bendrauti su kitų tautybių atstovais Nuolat Dažnai Retkarčiais Netenka

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Kitos

18 15 11 2 3

24 7 4 - -

28 1 4 2 -

1 - - - -

Viso 49 35 35 1 % 40,8 29,2 29,2 0,8

Kaip matome, net 70% visų apklaustųjų respondentų su kitų tautybių atstovais bendrauja

nuolat arba dažnai. Galima taip pat pastebėti įdomų, tačiau lengvai paaiškinamą faktą-

respondentai nelietuviai su kitų tautybių atstovais bendrauja žymiai intensyviau negu lietuviai. Šis

faktas paaiškinamas kasdieniu bendravimu, įvairių reikalų tvarkymu, nuolatiniam ar dažnam

bendravimui įtakos taip pat turi pažintys tarp įvairių tautybių, kaimyniniai santykiai. Lyginant

respondentų bendravimą su jų užsiėmimu, galima teigti, kad intensyviau su kitų tautybių atstovais

bendrauja dirbantys bei studijuojantys respondentai (76,9% visų tarnautojų, 73,1% visų

darbuotojų, 71,8% visų studentų). Dažnai ar nuolat su kitų tautybių atstovais bendrauja net 75%

visų bedarbių. Toks didelis skaičius paaiškinamas tuo, kad daugumoje tai yra ne lietuvių tautybės

bedarbiai. Trečdalis apklaustųjų respondentų su kitų tautybių atstovais bendrauja retkarčiais ir tik

vienam respondentui netenka visiškai bendrauti. Didesnę, mažiau intensyviai bendraujančių

respondentų, dalį sudaro lietuviai.

Kitame klausime respondentai turėjo nurodyti tas tautybes, su kurių atstovais jiems tenka

dažniausiai bendrauti. Gauti atsakymai į šį klausimą ne kiek nenustebino, o netgi nudžiugino, nes

dauguma respondentų bendrauja ne su vienos, o su keleto skirtingų tautybių atstovais.

Lietuviai respondentai dažniausiai bendrauja su lenkais ir rusais, taip nurodė 43,6%

lietuvių. Tik su rusais bendrauja 30,9%, o tik su lenkais- 7% lietuvių. Pakankamai didelė lietuvių

respondentų dalis (9,8%) bendrauja su lenkais, rusais, baltarusiais bei žydais. Po 1,4%

respondentų bendrauja su rusais ir žydais, anglais ir vokiečiais, tik su žydais.

Kaip ir galima numatyti, lenkai respondentai dažniausiai bendrauja su lietuviais bei rusais.

Tik su lietuviais bendrauja apie pusė respondentų- 43,5%. Tokia pat respondentų dalis (43,5%)

bendrauja ir su lietuviais, ir su rusais. Po vieną apklaustąjį respondentą, kas sudaro 4,3%,

bendrauja su lietuviais, rusais ir baltarusiais, su rusais ir baltarusiais, su lietuviais, rusais,

baltarusiais, ukrainiečiais, žydais ir čigonais.

Panašius atsakymus nurodė ir respondentai rusai. 47,4% (9 žmonės) jų bendrauja su

lietuviais ir lenkais, 36,8% tik su lietuviais, po vieną respondentą bendrauja su lietuviais, lenkais,

baltarusiais, su lenkais ir baltarusiais, su lietuviais, lenkais, baltarusiais, anglais ir vokiečiais.

35

Pusė apklaustųjų baltarusių bendrauja su lietuviais, po vieną jų bendrauja su lietuviais ir

rusais bei su lietuviais, lenkais, rusais. Kitų tautybių atstovai (2 ukrainiečiai, 1 žydas) bendrauja

su lietuviais, lenkais, baltarusiais ir su kitomis tautybėmis.

Apibendrinant atsakymus į šį klausimą galima daryti išvadą, kad dažniausiai bendraujama

su valstybės pagrindą sudarančia tautybe- lietuviais, bei su didžiausiomis tautinėmis mažumomis-

lenkais bei rusais.

Demokratinės visuomenės ir demokratinės valstybės brandumas- tai jautrumas ir

tolerancija įvairioms tautoms, gyvenančioms jos teritorijoje. Todėl pateiktoje respondentams

anketoje pateikiau klausimus apie respondentų požiūrį į skirtingas tautas. Atsakymas į šį klausimą

leidžia matyti visuomenės požiūrį į skirtingas tautybes, jų toleravimą ar nepageidavimą.

Respondentai turėjo įvertinti įvairias tautas.

Iš gautų rezultatų matyti, kad geriausiai, t.y. labai gerai, įvertinamos yra savos tautos. Taip

vertina didžiausia dalis lietuvių, rusų bei lenkų (5 pav.). Taip pat nesunku pastebėti, kad gerus

įvertinimus (30 punktų iš 40) gavo tos tautos, su kuriomis dažniausiai susiduria ir bendrauja

apklaustieji respondentai. Tuo tarpu kitos tautos, su kuriomis apklaustieji rečiau, ar visai

nebendrauja, įvertinamos neutraliai. Ir tik vieną, čigonų (romų) tautą, apklaustieji įvertino blogai.

Svarbu panagrinėti, kaip skirtingų tautybių gyventojai vertina vieni kitus.

Gerai nuteikia tas faktas, kad pagrindinės Vilniaus miesto tautos yra įvertintos ir vertina

viena kitą gerai. Kitų tautybių respondentai (2 ukrainiečiai ir 1 žydas) lietuvius vertina neutraliai,

tuo tarpu lietuvių respondentai šias tautybes vertina gerai. Visų tautybių respondentų didelė dalis

rusus ir lenkus vertina gerai. Žinant, kad rusai ir lenkai yra dvi didžiausios Vilniaus tautinės

grupės galime konstatuoti pakankamai aukštą etninės tolerancijos lygį, kuris lemia gerą

nacionalinių santykių klimatą mieste. Baltarusiai ir ukrainiečiai irgi vertinami gerai. Kaip jau

minėta, visų tautybių respondentai neutraliai vertina tas tautybes, su kuriomis tikriausiai retai

bendrauja.

Lietuva yra daugiakultūrinė valstybė, kurioje nuo amžių gyvena įvairių tautybių, skirtingų

kultūrų, religijų, papročių žmonės. Europos Tarybos institucijos, stebinančios ir vertinančios

nacionalinių santykių raidą Lietuvoje jas vertina teigiamai (Lietuvos..., 2004). Tačiau respondentų

atsakymai parodo, kad bene blogiausiai vertinama ir labiausiai pažeidžiama mažuma yra čigonai

(romai). Kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, romų bendruomenė susiduria su prietarais,

nepalankumu ir diskriminacija. Nepalankų čigonų portretą vaizduoja ir Lietuvos laikraščiai

(Beresnevičiūtė, 1997). Pagrindinių dienraščių retorikoje vyrauja čigonų kriminalinis aspektas,

tuo tarpu straipsnių apie jų kultūrą, papročius, teigiamus bruožus beveik nėra ar jie nerašomi.

Todėl dažni kriminaliniai čigonų portretai iš naujo patvirtina visuomenės sąmonėje

egzistuojančius stereotipus apie čigonų bendruomenę.

36

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45Li

etuv

ius

Rus

us

Lenk

us

Bal

taru

sius

Ukr

aini

ečiu

s

Žydu

s

Toto

rius

Čig

onus

Latv

ius

Est

us

Gru

zinu

s

Gra

ikus

Čeč

enus

Korėj

ieči

us

Kin

us

Serb

us

LietuviaiLenkaiRusaiBaltarusiaiKiti

5 pav. Įvairių tautybių įvertinimas

37

Dėl įvairių istorinių, politinių, kultūrinių priežasčių Vilnius tapo daugiataučių miestu,

kuriame tarp skirtingų tautybių vyrauja tolerancija ir pakantumas. Etniškas mozaikiškumas bei

geri santykiai tarp tautybių skatina skirtingų tautybių gyventojų vedybinius ryšius. Tautiškai

mišrių šeimų sudarymas veikia tautinių procesų kaitą. Todėl parengtoje anketoje respondentai

turėjo įvertinti tautiškai mišrias santuokas. Gauti rezultatai parodo, kad dauguma respondentų

tautiškai mišrias šeimas vertina teigiamai arba neutraliai.

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Lietuviai

Lenkai

Rusai

Baltarusiai

Kitos tautybės

Teigiamai

Neigiamai

Neutraliai

6 pav. Mišrių šeimų vertinimas

Didesnė lietuvių respondentų dalis (40,8%) tautiškai mišrias šeimas vertina teigiamai.

Kiek mažiau (32,4%) lietuvių- vertina neutraliai. Ir tik 26,8% lietuvių tokias santuokas vertina

neigiamai. Gauti lenkų, rusų ir baltarusių atsakymai yra kiek kitokie. Daugiau negu pusė šių

tautybių respondentų mišrias santuokas vertina neutraliai. Taip yra dėl to, kad šių tautybių

gyventojai nuo seno daugiau kuria etniškai mišrias šeimas negu lietuviai, todėl jų požiūris į

mišrias santuokas yra neutralus. Kitų tautybių atstovai neigiamai įvertino mišrias santuokas.

Kiekvienos šeimos, taip pat ir tautiškai mišrios, svarbiausia socialinė demografinė funkcija

yra užtikrinti žmonių giminės kaitą. Gimus vaikui, kiekvienoje tautiškai mišrioje šeimoje iškyla

klausimas dėl šeimos palikuonio tautybės. Asimiliacijos procese labai svarbu, kokios

etnokultūrinės krypties laikosi vos tik susikūrusi mišri šeima, tai yra, kokia nusistovi sutuoktinių

tarpusavio bendravimo kalba, kurios tautybės papročiai ir tradicijos labiau įsigali. Svarbią reikšmę

turi tautos, kuriai priklauso šeimos nariai, gausumas, tautinės savimonės bei turimo

valstybingumo lygis. Parenkant vaikams tautybę, svarbesnį vaidmenį vaidina ne tradicija, o

tautiečių, kuriems atstovauja tėvas ar motina gausa šeimos gyvenamojoje teritorijoje

(Vyšniauskaitė, 1995).

Tradiciškai, iki XX amžiaus pabaigos mišrios šeimos vaikas paveldėdavo tėvo tautybę. Šio

tradicinio poelgio rezultatai atsispindi anketos rezultatuose, nes dauguma kiekvienos tautybės

38

respondentų prioritetą šiuo klausimu teikia tėvo, o ne motinos tautybei. Daugelyje šeimų vaikų

tautybė paaiškėja tik tada, kai jie patys apsisprendžia gaudami pasą. Šis teiginys pasitvirtina

respondentų atsakymuose, nes beveik visų tautybių didesnė respondentų dalis nurodė, kad

mišrioje šeimoje vaikas pats turi apsispręsti dėl savo tautybės. Toks respondentų požiūris rodo

Vilniaus miesto gyventojų demokratinį brandumą ir išugdytą toleranciją kito žmogaus

pasirinkimui.

0

20

40

60

80

100

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Kitostautybės

Tėvo Motinos Vaikas pats pasirenka Neatsakė

7 pav. Tautiškai mišrios šeimos vaiko tautybė

Labai dėsningi, tačiau logiškai paaiškinami faktai pasirodė palyginus respondentų mišrių

santuokų vertinimą ir atsakymus apie mišrios šeimos vaiko tautybę. Respondentai, mišrią

santuoką vertinę neutraliai, mano, kad tokios šeimos vaikas pats turi apsispręsti dėl savo tautybės.

Tokią pačią tendenciją galima pastebėti ir tarp teigiamai mišrią santuoką vertinusių respondentų.

Neigiamai vertinusių respondentų požiūris į vaiko tautybę skiriasi. Devyni lietuviai respondentai

(iš 19 neigiamai vertinusių) mano, kad vaikas pats pasirenka tautybę, aštuoni lietuviai

respondentai mano, kad vaikas turi turėti tėvo tautybę ir tik du lietuviai nurodo motinos tautybę.

Visi rusai, baltarusiai ir dauguma lenkų, neigiamai vertinusių tautiškai mišrias šeimas mano, kad

vaikas turi paveldėti tėvo tautybę. Tai galima paaiškinti nenoru asimiliuotis bei tradicinių požiūriu

į mišrios šeimos vaiko tautybę.

39

12 lentelė. Respondentų nuomonės dėl mišrios šeimos vaiko tautybės

Respondentai pagal tautybę Mišrios šeimos

vertinimas

Mišrios šeimos vaiko tautybė Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Kiti

Neutralus Tėvo Motinos Vaikas pats pasirenka

- 2 21

5 1 7

3 - 8

- - 2

- 1 -

Teigiamas Tėvo Motinos Vaikas pats pasirenka

8 - 20

2 1 3

- - 4

- - 1

- - -

Neigiamas Tėvo Motinos Vaikas pats pasirenka

8 2 9

3 1 -

4 - -

1 - -

1 - 1

3.1.5. Tautiniai procesai Vilniaus miesto savivaldybės seniūnijose

Šioje darbo dalyje nagrinėsiu tautinius procesus respondentų gyvenamosiose seniūnijose.

Vilniaus miesto teritorija yra suskirstyta į 21 seniūniją. Daugumos seniūnijų tautinė

gyventojų sudėtis yra labai panaši į Vilniaus miesto tautinę sudėtį. Tačiau mieste yra ir tokių

seniūnijų, kurios skiriasi tautine sudėtimi. Tai Naujosios Vilnios seniūnija (lietuviai čia yra antra

pagal dydį tautybė), Panerių, Grigiškių, Naujininkų seniūnijos (jose lietuviai nesudaro pusės visų

seniūnijos gyventojų), Žvėryno seniūnija (lietuvių dalis yra 71,7%).

Pagrindinį dėmesį šioje darbo dalyje kreipsiu į tai, kaip respondentai suskirstė savo

seniūnijose gyvenančias tautybes procentais. Tuo pačiu sužinosiu, ar gyventojai gerai žino kiek ir

kokių tautybių gyvena jų seniūnijose.

Taip pat svarbus klausimas, kurį nagrinėsiu- tai santykiai tarp tautybių kiekvienoje

seniūnijoje.

40

3.1.5.1. ANTAKALNIO SENIŪNIJA

Antakalnio seniūnija yra ne tik viena didžiausių seniūnijų pagal plotą Vilniaus mieste, bet

ir viena “lietuviškiausių”. Lietuviai joje sudaro 70,8%, kas yra absoliuti dauguma. Tik vienintelė

miesto seniūnija- Žvėrynas- lenkia Antakalnį pagal lietuvių procentą. Ten jų gyvena 71,7% visų

seniūnijos gyventojų.

70,8

12,79,813,5 2,2

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

8 pav. Tautinė Antakalnio seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Šioje seniūnijoje buvo apklausti 5 respondentai, iš kurių 4 buvo lietuvių tautybės ir 1

lenkas. Pateiktuose atsakymuose visi respondentai teisingai nurodė, kad Antakalnyje vyraujanti

tautybė yra lietuviai, o taip pat beveik teisingai suskirstė gyvenančias tautybes procentais.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

9 pav. Gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo palyginimas Antakalnis nuo seno garsėja kaip rami ir gerų kaimyninių santykių seniūnija. Šį teiginį

patvirtina gauti respondentų atsakymai apie santykius tarp tautybių. Jų nuomone, seniūnijoje

vyrauja geri (2 atsakymai) ir neutralūs (3 atsakymai) santykiai tarp tautybių. Dėl tokių palankių ir

gerų santykių nei vienas respondentas nejaučia nemalonumų dėl savo tautybės.

41

3.1.5.2. FABIJONIŠKIŲ SENIŪNIJA

Tai viena iš didžiausių Vilniaus miesto seniūnijų pagal gyventojų skaičių. Fabijoniškėse

gyvena net 36644 gyventojų ir tik Antakalnio bei Žirmūnų seniūnijose jų gyvena daugiau.

Fabijoniškių seniūnija yra ,,miegamasis” rajonas, kuriame gyvena įvairių tautybių žmonės.

61,7

18,2

11,413,7 4

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

10 pav. Tautinė Fabijoniškių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Tarp apklaustų gyventojų 4 buvo lietuviai ir 1 lenkas. Jie teisingai nurodė, kad vyraujanti

tautybė seniūnijoje yra lietuviai. Taip pat nurodė, kad kitos tautybės sutinkamos seniūnijoje yra

anglai, vokiečiai, kinai, Afrikos gyventojai. Respondentų nuomone, per pastaruosius 10 m.

tautybių pasiskirstymas seniūnijos teritorijoje beveik nepakito, o dabartiniu metu gyvenančias

tautybes procentais, respondentai nurodė beveik teisingai. Didžiausi skirtumai buvo nurodant

lietuvių ir lenkų procentinę dalį (respondentai per daug nurodė lietuvių ir per mažai lenkų

procentinę dalį).

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

11 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Nei vienas respondentas dėl savo tautybės nejaučia nemalonumų, nes santykiai tarp

tautybių seniūnijoje yra neutralūs (4 respondentai) ir geri (1 respondentas).

42

3.1.5.3. GRIGIŠKIŲ SENIŪNIJA 2000 m. gegužės 17 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą Nr.22 (Statistikos…,

2004) pagal kurį buvo įkurta dar viena Vilniaus miesto savivaldybės seniūnija- Grigiškių

seniūnija. Taigi, tai pati jauniausia miesto seniūnija, kuri išsiskiria ir tuo, kad pagal gyventojų

skaičių ji užima tolimą 20 vietą. Išskirtinis seniūnijos bruožas yra ir tas, kad čia gyvenantys

lietuviai, nors ir yra pati skaitlingiausia seniūnijos gyventojų dalis, tačiau nesudaro pusės visų

Grigiškių gyventojų. Grigiškių seniūnijoje, kaip vienoje iš nedaugėlio Vilniuje, gyvena nemaža

dalis baltarusių (9,2%)

43,8 25,1

15,94,7 1,3 9,2

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

12 pav. Tautinė Grigiškių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m. Anketos buvo pateiktos 6 respondentams, iš kurių 2 lietuviai, 1 lenkas, 2 rusai ir 1

baltarusis. Dėl vyraujančios tautybės respondentų nuomonė išsiskyrė, nes trys iš jų nurodė, kad

vyrauja lietuviai, o trys- kad lenkai. Nuomonės galėjo išsiskirti dėl to, kad lietuvių seniūnijoje

gyvena tik 2166 daugiau negu lenkų. Dėl tos pačios priežasties tautybės, gyvenančios seniūnijoje

buvo suskirstytos su didelėmis paklaidomis, o lenkai nurodyti kaip vyraujanti tautybė.

01020304050

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

13 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Respondentai nurodė, kad be pagrindinių tautybių seniūnijoje yra sutinkami vokiečiai bei

gruzinai.

Dviejų respondentų nuomone, tautybių pasiskirstymas per pastaruosius 10 m. labai

pasikeitė, nes padaugėjo lietuvių, o sumažėjo lenkų. Tarp tautybių vyrauja neutralūs santykiai ir

tik vienas respondentas nurodė, kad retkarčiais jaučia nemalonumų, nes “blogai sutariame su

kaimynais lietuviais”.

43

3.1.5.4. JUSTINIŠKIŲ SENIŪNIJA

Justiniškių seniūnija- tai viena iš daugelio Vilniaus miesto seniūnijų, kuri pagal gyventojų

tautinę sudėtį, gyventojų santykius ypatingais bruožais neišsiskiria. Seniūnijos gyventojų tautinę

sudėtį nurodo 14 pav.

56,5

20,4

13,44,3 1,4 4

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

14 pav. Tautinė Justiniškių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m. Justiniškėse buvo apklausti 7 respondentai ir jų tautinė sudėtis yra panaši į visos seniūnijos

sudėtį. Taigi, apklausti buvo 3 lietuviai, 2 lenkai, 1 rusas ir 1 baltarusis. Kadangi Justiniškės- tai

,,miegamasis” darbingo amžiaus žmonių rajonas, todėl tai ir atsispindėjo respondentų amžiuje (2

respondentai 19-25 m., 2 respondentai 26-40 m., 3 respondentai 41-65 m.). 3 iš jų yra studentai, 1

tarnautojas, 1 pensininkas ir 2 bedarbiai.

Į klausimą ”Kokia tautybė vyrauja Jūsų gyvenamojoje seniūnijoje?” visi respondentai

vieningai atsakė, kad tai lietuviai. Taip pat gerai respondentams pavyko suskirstyti tautybes

procentais, nes tai leidžia mums padaryti surašymo duomenis.

0

10

20

30

40

50

60

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

15 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas Vieno respondento nuomone, seniūnijoje yra sutinkami kiniečiai.

Santykiai tarp tautybių vyrauja geri ir neutralūs, todėl visi respondentai nejaučia

nemalonumų dėl savo tautybės.

44

9 lentelė. Respondentai pagal išsilavinimą

Tautybė Išsilavinimas Pagrindinis Vidurinis Aukštesnysis

(įskaitant specialųjį vidurinį) Aukštasis

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Kitos

5 - 2 - -

22 11 5 2 -

15 4 6 2 -

29 8 6 - 3

Viso 7 40 27 46 % 5,8 33,3 22,5 38,4

Toks rodiklis kaip respondentų užimtumas nėra labai svarbus tyrimui, tačiau leidžia

padaryti kai kuriuos įdomius pastebėjimus.

Apklaustų Vilniaus miesto gyventojų užimtumo struktūra aiškiai koreliuojasi su amžiaus

struktūra ir išsilavinimu. 26,6% apklaustųjų nurodė esą studentai. Daugiausia tai antros amžiaus

grupės (19-25 m.) respondentai. Tokios užimtumo kategorijos kaip darbuotojas (21,7%),

tarnautojas (32,5%), verslininkas (1,7%) ir bedarbis (6,7%), be abejo, daugiausia koreliuojasi su

trečiąja (26-40 m.) ir ketvirtąja (41-65 m.) amžiaus grupėmis, bendrai apimdamos daugiau negu

pusę apklaustųjų.

Pastebimas ryšys ir su išsilavinimo struktūra. Didžioji vidurinį išsilavinimą nurodžiusių

respondentų dalis yra studentai. Taip pat galima teigti, kad didelis aukštąjį išsilavinimą turinčių

respondentų skaičius sąlygoja didelį tarnautojų ir mažą bedarbių kategorijos nuošimtį.

0

5

10

15

20

25

30

35

Moksle

ivis

Studen

tas

Darbuo

tojas

Tarnau

tojas

Verslin

inkas

Bedarb

is

Pensin

inkas

Užimtumas

Res

pond

entų

ska

ičiu

s

Pagrindinis

Vidurinis

Aukštesnysis

Aukštasis

4 pav. Respondentai pagal išsilavinimą ir užsiėmimą

33

3.1.5.5. KAROLINIŠKIŲ SENIŪNIJA

Karoliniškių seniūnija pagal užimamą plotą, gyventojų skaičių, tautinę sudėtį yra labai

panaši į kitus Vilniaus miesto savivaldybės ,,miegamuosius” rajonus. Pagal gyventojų skaičių ji

užima 8 vietą po Lazdynų seniūnijos. Tautinė gyventojų sudėtis yra nurodoma 16 pav., iš kurio

matome, kad rusų ir lenkų dalis seniūnijoje yra labai panaši.

57,4

17

16,53,7 1,6 3,8

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

16 pav. Tautinė Karoliniškių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Karoliniškėse buvo apklausti 6 respondentai (4 lietuviai, 1 lenkas, 1 rusas). Jie vieningai

mano, kad seniūnijoje daugiausiai gyvena lietuvių tautybės žmonių. Remiantis 2001 m. surašymo

duomenimis žinome, kad lenkų ir rusų procentinė dalis yra labai panaši (lenkų gyvena tik 0,5%

daugiau), tad respondentai šias dvi tautybes suskirstė vienodai.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

17 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Tarp tautybių seniūnijoje vyrauja neutralūs santykiai. Taip nurodė visi apklausti

respondentai. Dėl neutralių santykių nei vienas respondentas nejaučia nemalonumų dėl savo

tautybės.

45

3.1.5.6. LAZDYNŲ SENIŪNIJA

Lazdynų seniūnijos tautinė gyventojų sudėtis yra nurodyta 18 pav.

61,4

15,2

14,54,3 1,3 3,4

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

18 pav. Tautinė Lazdynų seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Kaip matome iš pateikto paveikslo, didžiausią gyventojų dalį sudaro lietuviai, o lenkų ir

rusų dalys skiriasi nedaug.

Lazdynų respondentai pagal tautybes pasiskirstė taip: 2 lietuviai, 2 lenkai ir 1 ukrainietis.

Jų nuomone seniūnijoje vyrauja lietuviai, kas yra absoliuti tiesa.

Su nedidelėmis paklaidomis (kas yra neišvengiama), respondentai gerai suskirstė

seniūnijoje gyvenančias tautas procentais.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

19 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Taip pat respondentai nurodė, kad Lazdynuose dar gyvena kinai ir korėjiečiai. Tai

atsispindi ir jų atsakymuose apie tai, kad per pastaruosius 10 m. padaugėjo seniūnijoje lietuvių,

kinų, korėjiečių, o sumažėjo rusų ir žydų.

Nors tarp seniūnijos tautybių vyrauja geri ir neutralūs santykiai, tačiau 2 respondentai

nurodė, kad retkarčiais jaučia nemalonumų. Tai: ”nacionalistiniai požiūriai” ir “menki

nemalonumai”

46

3.1.5.7. NAUJAMIESČIO SENIŪNIJA Naujamiesčio seniūnijoje, kaip ir daugelyje Vilniaus miesto seniūnijų didžiausią gyventojų

dalį sudaro lietuvių tautybės žmonės. Tačiau iš kitų seniūnijų Naujamiestis išsiskiria tuo, kad rusų

tautybė pagal skaitlingumą užima antrą vietą, o lenkų tautybė yra trečioje vietoje. Rusų

seniūnijoje gyvena daugiau negu lenkų net 5,6%.

61,8

11,1

16,73,41,75,3

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

20 pav. Tautinė Naujamiesčio seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Naujamiesčio seniūnijoje buvo apklausti 6 respondentai (3 lietuviai, 2 rusai ir 1 žydas).

Penki iš jų nurodė, kad seniūnijoje didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai. Deja, vienas

respondentas savo nuomonės šiuo klausimu neatskleidė.

Tautybes skirstant procentais respondentams pavyko išlaikyti tautybių seką pagal

skaitlingumą, kas įrodo, kad respondentai žino, kokią procentinę dalį visų gyventojų užima

atskiros tautybės.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

21 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Respondentų nuomone, per 10 m. pasikeitė tautybių pasiskirstymas, nes seniūnijoje

padaugėjo lietuvių, kiniečių, o sumažėjo žydų ir rusų.

Santykiai tarp tautybių vyrauja neutralūs (5 atsakymai) ir geri (1 atsakymas). 5

respondentai nemalonumų nejaučia, o vienas juos jaučia dažnai. Gaila, tačiau respondentas jų

nenurodė.

47

3.1.5.8. NAUJININKŲ SENIŪNIJA

Naujininkų seniūnija pagal gyventojų skaičių užima 5 vietą tarp kitų miesto seniūnijų.

Nagrinėjant Naujininkų tautinę sudėtį pastebėtinas tas faktas, kad didžiausia pagal skaičių

tautybė- lietuviai, nesudaro pusės visų seniūnijos gyventojų.

44,1 25,7

17,95,2 1,5 5,6

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

22 pav. Tautinė Naujininkų seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Naujininkuose anketos išplatintos tarp 5 gyventojų. Pagal tautybes tai yra 2 lietuviai, 1

lenkas, 1 rusas ir 1 baltarusis. Iš pateiktų atsakymų galima sužinoti, kad santykiai tarp

Naujininkuose gyvenančių tautybių yra geri (4 atsakymai) bei neutralūs (1 atsakymas). Dėl gerų

santykių nei vienas respondentas nejaučia nemalonumų, kas yra suprantama ir būdinga Vilniaus

miestui.

Didžioji apklaustųjų dalis mano, kad seniūnijoje vyrauja lietuviai ir tik vienas

respondentas nurodė, kad daugiausiai Naujininkuose gyvena rusų. Skirstant tautybes procentais

respondentai tai padarė be didelių paklaidų, panašiai kaip 2001 m. surašymo duomenyse.

05

101520253035404550

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

23 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

48

3.1.5.9. NAUJOSIOS VILNIOS SENIŪNIJA

Tai vienintelė Vilniaus miesto savivaldybės seniūnija, kurioje lietuviai nesudaro daugumos

gyventojų. Daugiausiai šioje seniūnijoje gyvena lenkų tautybės žmonės.

29,5

34,2

19,8

91,56

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

24 pav. Tautinė Naujosios Vilnios seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m. Į anketos klausimą „Kokia tautybė vyrauja Jūsų gyvenamojoje seniūnijoje?”, dauguma

(55,6%) Naujosios Vilnios respondentų atsakė, kad vyrauja lenkų. Tuo tarpu po 22,2%

respondentų atsakė, kad vyrauja lietuvių ir rusų tautybės atstovai.

Gyvenančias tautybes suskirstyti procentais respondentams pavyko gerai, nes respondentų

suskirstymas mažai skiriasi nuo oficialių surašymo duomenų. Respondentams pavyko išlaikyti

tautybių seką pagal skaitlingumą, o nuošimčių skirtumai yra labai nedideli.

05

10152025303540

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

25 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas Absoliučios respondentų daugumos nuomone per paskutiniuosius 10 metų tautybių

pasiskirstymas seniūnijoje beveik nepasikeitė. Taip pat dauguma (7 respondentai iš 9) apklaustųjų

mano, kad tarp tautybių Naujojoje Vilnioje vyrauja neutralūs santykiai. Į klausimą, ar

respondentas dėl savo tautybės jaučia kokių nors nemalonumų, visi respondentai atsakė, kad

nemalonumų nejaučia. Tokie atsakymai dar kartą patvirtina faktą apie etninės tolerancijos

egzistavimą.

49

3.1.5.10. PANERIŲ SENIŪNIJA

Viena iš didžiausių pagal plotą Vilniaus miesto seniūnijų- Paneriai, pasižymi mažiausiu

gyventojų skaičiumi visoje Lietuvos sostinėje. Čia gyvena tik 8909 gyventojai, dėl to Panerių

seniūnija ir užima paskutinę vietą Vilniuje pagal gyventojų skaičių.

Nagrinėjant gyventojų tautinę sudėtį, galima pastebėti, kad lietuviai nesudaro pusės visų

gyventojų, nors jų Paneriuose gyvena daugiausia. Antra pagal skaitlingumą tautybė yra lenkai,

kurių seniūnijoje tik 6,6% mažiau negu lietuvių.

43,336,7

11,93,3 1,1 3,7

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

26 pav. Tautinė Panerių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Apklaustų 5 Panerių gyventojų tautinė sudėtis yra tokia: 2 lietuviai, 1 lenkas, 2 rusai.

Matyt dėl nedidelio skaičiaus skirtumo tarp gyvenančių tautybių išsiskyrė respondentų nuomonė

dėl vyraujančios seniūnijoje tautybės. 3 iš jų mano, kad vyrauja lietuviai, vienas respondentas

mano, kad vyrauja lenkai, o kito nuomone vyrauja rusai. Nepaisant to, skirstant tautybes

procentais respondentams pavyko išlaikyti tautybių seką su pakankamai didelėmis paklaidomis.

05

101520253035404550

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

27 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Santykiai seniūnijoje yra geri ir neutralūs, todėl nei vienas respondentas nejaučia

nemalonumų.

50

3.1.5.11. PAŠILAIČIŲ SENIŪNIJA

Pašilaičių seniūnija, esanti šiaurės vakarinėje Vilniaus miesto dalyje priklauso taip

vadinamajam ,,miegamajam” rajonui, kuriame gyvena daug jaunų ir darbingo amžiaus žmonių.

Apklausti Pašilaičių respondentai patvirtina šį teiginį, nes dauguma jų yra jauno ir darbingo

amžiaus.

Kaip ir kitų seniūnijų respondentai, Pašilaičių gyventojai pakankamai gerai žino, kokią

dalį visų seniūnijos gyventojų sudaro atskiros tautybės. Štai kaip respondentai suskirstė

gyvenančias tautybes procentais.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

28 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Respondentų nuomone, seniūnijoje tautybės tarpusavyje gyvena gerai, jų santykiai būna v

neutralūs. Džiugina tas faktas, kad seniūnijoje, kurioje gyvena daug įvairių tautybių atstovų (žr.

29 pav.), apklausiti respondentai (3 lietuviai, 1 lenkas, 1 rusas) nejaučia tautinių nemalonumų.

62,1

18,5

11,63,4 1 3,4

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

29 pav. Tautinė Pašilaičių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

51

3.1.5.12. PILAITĖS SENIŪNIJA

Viena iš jauniausių Vilniaus miesto savivaldybės seniūnijų- Pilaitės seniūnija. Galbūt dėl

to didžiausią dalį jos gyventojų sudaro lietuviai (67,2%), o rusų dalis, lyginant su kitomis

seniūnijomis, yra viena iš mažiausių (8,6%).

67,2

16,98,63,5 0,7 3,1

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

30 pav. Tautinė Pilaitės seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Seniūnijoje buvo apklausti 6 respondentai (4 lietuviai ir 2 lenkai). Jie vieningai nurodė,

kad Pilaitėje daugiausiai gyvena lietuvių tautybės žmonių ir beveik tiksliai tautybes suskirstė

procentais.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

31 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Santykiai tarp Pilaitėje gyvenančių tautybių yra geri arba neutralūs, todėl nei vienas iš

respondentų nejaučia nemalonumų dėl savo tautybės.

52

3.1.5.13. RASŲ SENIŪNIJA

Rasų seniūnijoje gyvena 13054 gyventojai, iš kurių lygiai pusė- 50% sudaro lietuvių

tautybės žmonės. Kitų tautybių pasiskirstymas pavaizduotas 32 pav.

50

27,9

13,13,8 1 4,2

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

32 pav. Tautinė Rasų seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Rasų seniūnijoje buvo apklausti 6 respondentai, iš kurių 3 yra lietuviai, 1 lenkas ir 2 rusai.

Du iš jų yra studentai, 3 tarnautojai ir 1 verslininkas.

Nurodant vyraujančią tautybę respondentai nebuvo vienminčiai. 4 iš jų mano, kad vyrauja

lietuviai, 1 respondentas mano, kad vyrauja lenkai, o dar vienas, kad rusai. Paskutinio respondento

nuomonė kiek stebina, nes rusai seniūnijoje sudaro tik 13,1%.

Procentinis tautybių suskirstymas pavyko respondentams tik iš dalies, nes tautybių seka

buvo išlaikyta, tačiau yra dideli skirtumai lyginant respondentų ir 2001 m. surašymo duomenis.

0

10

20

30

40

50

60

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

33 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Dėl santykių tarp tautybių respondentų nuomonė buvo vieninga, nes 4 iš jų nurodė, kad

santykiai yra neutralūs, ir 2- kad geri. Taip pat nei vienas respondentas nenurodė, kad jaučia

nemalonumų dėl savo tautybės.

53

3.1.5.14. SENAMIESČIO SENIŪNIJA

Pačiame Vilniaus miesto centre įsikūrusi Senamiesčio seniūnija. Dėl savo istorinės bei

architektūrinės vertės ši seniūnija yra gausiai lankoma turistų bei Vilniaus miesto gyventojų. Pati

seniūnija neišsiskiria dideliu gyventojų skaičiumi, o tautinė sudėtis atspindi viso miesto tautinę

sudėtį.

61

16,1

13,54,7 1,3 3,4

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

34 pav. Tautinė Senamiesčio seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Platinant anketą buvo apklausti 6 (5 lietuviai, 1 ukrainietis) Senamiesčio seniūnijos

gyventojai. Keturių respondentų nuomone, seniūnijoje daugiausiai gyvena lietuvių tautybės

gyventojų. Vienas respondentas mano, kad daugiausiai gyvenančių yra lenkų, o kitas

respondentas, kad rusų tautybės piliečių.

Skirstant tautybes procentais respondentai tai padarė su didelėmis paklaidomis. Lietuvių

procentinė dalis buvo sumažinta nuo 61,0% iki 47,8%. Tuo tarpu per didelė procentinė dalis buvo

priskirta rusų tautybės gyventojams.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

35 pav. 2001 gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Nei vienas iš respondentų nejaučia nemalonumų, nes santykiai tarp tautybių yra geri ir

neutralūs.

54

3.1.5.15. ŠEŠKINĖS SENIŪNIJA

Šeškinės seniūnijos tautinė gyventojų sudėtis yra labai panaši į Vilniaus miesto tautinę

gyventojų sudėtį ir gali būti laikoma jos etalonu.

57,7

18,5

14,74 1,4 3,8

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

36 pav. Tautinė Šeškinės seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Panašiai kaip ir kitose seniūnijose, Šeškinėje buvo apklausti 5 respondentai. 3 iš jų yra

lietuviai, 1 lenkas ir 1 rusas. Beveik visi iš jų, t.y. 4 respondentai nurodė, kad seniūnijoje vyrauja

lietuvių tautybės gyventojai, o vienas respondentas nurodė, kad daugiausiai yra rusų.

Atsakymai į klausimą apie vyraujančią tautybę atsispindėjo ir kitame atsakyme, kur reikėjo

tautybes suskirstyti procentais. Lyginant su 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis,

respondentams tai nelabai pavyko, nes jie nurodė, kad antra pagal dydį po lietuvių yra rusų

tautybė.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

37 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Be išvardytų tautybių respondentai pažymėjo, kad seniūnijoje dar yra sutinkami azijiečiai,

matyt, respondentai galvojo apie Azijos tautybių atstovus.

Santykiai tarp tautybių Šeškinėje yra geri ir neutralūs, todėl 4 respondentai nejaučia

nemalonumų, o vienas respondentas nurodė, kad retkarčiais jas jaučia, tačiau jų neįvardino.

55

3.1.5.16. ŠNIPIŠKIŲ SENIŪNIJA

Šnipiškių seniūnijos tautinė gyventojų sudėtis yra pavaizduota 38 pav.

58,9

17,2

15,14,1 1,3 3,4

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

38 pav. Tautinė Šnipiškių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Seniūnijoje buvo apklausti 6 respondentai, kurie vieningai nurodė, kad daugiausiai

seniūnijos teritorijoje gyvena lietuvių tautybės gyventojų.

Tautybes procentais respondentai suskirstė su didelėmis paklaidomis, nes jų nuomone

antra pagal dydį tautybė yra rusai. Kaip žinome iš surašymo duomenų rusai Šnipiškėse sudaro tik

trečią pagal dydį grupę.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

39 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas.

Trys apklausti respondentai nurodė, kad per pastaruosius 10 m. seniūnijoje padaugėjo

lietuvių, tačiau sumažėjo čigonų, rusų bei lenkų.

Sprendžiant iš respondentų atsakymų, santykiai tarp tautybių yra įvairūs. 4 respondentai

nurodė, kad santykiai yra neutralūs, vienas, kad geri ir vienas respondentas juos įvardino kaip

blogus. To priežastis slypi “nepasitikėjime čigonais”. Nepaisant nurodytų blogų santykių, nei

vienas respondentas nejaučia nemalonumų dėl savo tautybės.

56

3.1.5.17. VERKIŲ SENIŪNIJA

Verkių seniūnija yra išsidėsčiusi Vilniaus miesto šiaurės rytinėje dalyje ir užima didelę

miesto teritorijos dalį. Pagal gyventojų skaičių Verkiai tarp kitų dvidešimties seniūnijų užima 10

vietą. Joje gyvena 30856 gyventojai. Lietuviai tarp jų sudaro didžiausią dalį, o lenkai ir rusai

kartu- 25,9%.

67,3

17,68,33,10,73

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

40 pav. Tautinė Verkių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Atliekant gyventojų anketavimą buvo apklausti 5 Verkių seniūnijos gyventojai (3 lietuviai

ir 2 lenkai). Keturi respondentai nurodė, kad tarp seniūnijos gyventojų vyrauja neutralūs santykiai,

tuo tarpu vienas juos pavadino gerais. Nors santykiai tarp tautybių yra neutralūs ir geri, tačiau net

2 respondentai nurodė, kad dėl savo tautybės jaučia nemalonumų. Paprašyti juos įvardyti,

atsakymai buvo tokie: “Daug lenkų, kurie nemėgsta lietuvių”, “Dėl tėvo žiūri kitaip, nes negryna

lietuvė”.

Gyvenančių tautybių suskirstymas procentais respondentams nelabai pavyko, nes

nurodyta lietuvių procentinė dalis labai skiriasi nuo 2001 m. surašymo duomenų. Tačiau

respondentams pavyko išlaikyti tautybių seką pagal skaitlingumą.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentų suskirstymas

Tautybės % pagal 2001 m.surašymą

41 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

57

3.1.5.18. VILKPĖDĖS SENIŪNIJA

Vilkpėdės seniūnijos gyventojų tautinė sudėtis išlaiko tautybių seką ir skaitlingumą panašų

į Vilniaus miesto sudėtį.

56,8

19,6

14,33,6 1,4 4,3

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

42 pav. Tautinė Vilkpėdės seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Tarp 5 Vilkpėdės gyventojų buvo išplatintos anketos. 4 iš atsakinėjusių respondentų yra

lietuviai, 1 lenkas. Į klausimą apie vyraujančią tautybę vienas respondentas visiškai neatsakė, 3

nurodė, kad seniūnijoje daugiausiai lietuvių, o vienas- kad rusų.

Respondentai tautybes procentais suskirstė nelabai gerai, nes jie nurodė, kad rusų

seniūnijoje gyvena daugiau negu lenkų, o yra atvirkščiai.

0

10

20

30

40

50

60

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

43 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Respondentų nuomone, per 10 metų seniūnijoje tautybės beveik nepasikeitė, o šiuo metu

gyvenančių tautybių santykiai yra vertinami įvairiai. 2 respondentai nurodė, kad jie geri, 2 kad

neutralūs ir vienas respondentas juos vertina blogai. Tai “barniai, konfliktai, muštynės”.

4 respondentai nejaučia nemalonumų , tuo tarpu vienas respondentas nemalonumus jaučia

nuolat: “Jaučiuosi lyg gyvenčiau užsienyje, o ne Tėvynėje”.

58

3.1.5.19. VIRŠULIŠKIŲ SENIŪNIJA

Nedidelės Viršuliškių seniūnijos tautinė gyventojų sudėtis bei gyventojų skaičius

nepasižymi išskirtinumu iš kitų Vilniaus miesto seniūnijų.

57,6

19,7

14,63 1,3 3,8

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

44 pav. Tautinė Viršuliškių seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m.

Viršuliškių seniūnijoje buvo anketuoti 5 respondentai. Kaip ir kitų seniūnijų respondentai

jie nurodė, kad santykiai tarp tautybių yra geri (2 atsakymai) bei neutralūs (3 atsakymai). Malonu,

kad nei vienas respondentas nejaučia nemalonumų.

4 respondentai mano, kad Viršuliškėse vyrauja lietuvių tautybės gyventojai, tuo tarpu

vieno nuomone- daugiausiai yra rusų. Tautybių procentinis suskirstymas respondentams nelabai

gerai pavyko, nes jie neišlaikė tautybių sekos pagal skaitlingumą, nurodydami, kad po lietuvių

daugiausia yra rusų. Tokią klaidą darė daugelio seniūnijų respondentai.

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

45 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Be pagrindinių gyventojų seniūnijoje sutinkami kinai bei amerikiečiai. Taip nurodė

apklausti respondentai.

59

3.1.5.20. ŽIRMŪNŲ SENIŪNIJA Vilniaus miesto savivaldybėje daugiausiai gyventojų- 47410 žmonių gyvena Žirmūnų

seniūnijoje. Pagal užimamą plotą tai nėra labai didelė seniūnija, tačiau pagal gyventojų skaičių-

užima pirmą vietą sostinėje.

Nagrinėjant seniūnijos tautinę sudėtį, galime pastebėti keletą išskirtinumų. Lietuvių

seniūnijoje gyvena kiek daugiau negu pusė visų gyventojų. Antrą vietą pagal gyventojų skaičių,

panašiai kaip ir Naujamiesčio seniūnijoje, užima rusų tautybės gyventojai.

59,2

14,4

16,83,81,74,1

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

46 pav. Tautinė Žirmūnų seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m. Siekiant išaiškinti tautinius procesus ir tautinius santykius seniūnijoje buvo

apklausti 7 gyventojai (5 lietuviai, 1 lenkas ir 1 rusas). Visi jie nurodė, kad seniūnijoje daugiausiai

gyvena lietuvių tautybės žmonių (64,3%), tuo tarpu rusų ir lenkų dalį nurodė beveik vienodą

(lenkai 14,3%, rusai 14,4%).

0

10

20

30

40

50

60

70

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

47 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

Respondentai nurodė, kad per pastaruosius 10 metų seniūnijoje padaugėjo lietuvių, o

sumažėjo rusų tautybės žmonių.

Kaip ir daugumoje seniūnijų, santykiai tarp tautybių yra geri, neutralūs, dėl to respondentai

nejaučia nemalonumų.

60

3.1.5.21. ŽVĖRYNO SENIŪNIJA

Viena iš labiausiai prestižinių Vilniaus miesto seniūnijų- Žvėrynas, kuris užima ypatingą

vietą tarp kitų seniūnijų pagal tautinę sudėtį. Šioje seniūnijoje, lyginant su kitų seniūnijų tautine

sudėtimi, lietuviai sudaro didžiausią procentinę dalį (71,7%). 71,7

12,19,9

3,4 0,9 2

Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti

48 pav. Tautinė Žvėryno seniūnijos gyventojų sudėtis 2001 m. Vykdant anketavimą buvo apklausti 5 Žvėryno gyventojai. Tarp respondentų 4 buvo

lietuviai ir 1 rusas. Visi jie nurodė, kad seniūnijoje didžiausią gyventojų dalį sudaro lietuviai. Tarp

gyvenančių tautybių santykiai yra neutralūs (4 atsakymai) ir geri (1 atsakymas), todėl

nemalonumų dėl tautybės nejaučia nei vienas respondentas. Vienas respondentas nurodė, kad

jaučia nemalonumus važiuodamas visuomeniniu transportu, tačiau abejojo, ar tie nemalonumai

yra susiję su tautybe.

Respondentams gana gerai pavyko suskirstyti tautybes procentais, kas yra pavaizduota 49

pav.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Liet

uvia

i

Lenk

ai

Rus

ai

Bal

taru

siai

Ukr

aini

ečia

i

Žyda

i

Kito

sta

utybės

Respondentųsuskirstymas

Tautybės % pagal 2001m. surašymą

49 pav. 2001 m. gyventojų surašymo ir respondentų tautybių suskirstymo procentais palyginimas

61

3.1.6. Nelietuvių respondentų anketavimo analizė

Iš apklaustų 120 respondentų, 40,8% (kas yra 49 žmonės) yra nelietuvių tautybės

respondentai. Beveik pusę (46,9%) nelietuvių respondentų sudaro lenkai (50 pav.), kita dalis- rusų

tautybės atstovai (38,8%). 8,2% (4 žmonės) sudaro baltarusiai, tuo tarpu ukrainiečiai- 4,1% ir

žydai 2%.

Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Žydai

50 pav. Nelietuvių tautybės respondentų tautinė sudėtis

Kadangi lietuvių kalba yra valstybinė kalba ir visiems suaugusiems piliečiams privalu ją

mokėti, todėl atskirame anketoje skyriuje pateikiau klausimus, skirtus nelietuvių tautybės

piliečiams.

Respondentų lietuvių kalbos mokėjimo lygį nagrinėjau ne kiekybiniu, bet kokybiniu

požiūriu, t.y. kaip gerai respondentai moka lietuvių kalbą (13 lentelė). Rezultatai yra išties geri,

nes beveik pusė nelietuvių, kalbos mokėjimo lygį įvertino gerai, trečdalis pakankamai. 24,5%

respondentų lietuvių kalbą moka labai gerai. Tai žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą bei

studentai. Pagrindinį išsilavinimą turintis respondentas lietuvių kalbos mokėjimo lygį įvertino

prasčiausiai- blogai.

13 lentelė. Respondentų lietuvių kalbos mokėjimo lygio vertinimas.

Respondentai Lietuvių kalbos mokėjimo lygis Tautybė Skaičius Labai gerai Gerai Pakankamai Blogai

Lenkai Rusai Baltarusiai Kitos

23 19 4 3

8 3 1 -

9 8 2 2

6 7 1 1

- 1 - -

Viso 49 12 21 15 1 % 100 24,5 42,8 30,6 2,1

Išanalizavus gautus rezultatus, galima padaryti išvadą, kad Vilniaus miesto gyventojai,

kurių gimtoji kalba yra ne lietuvių, esantys jaunesnio amžiaus ir turintys aukštesnį išsilavinimą,

62

gerai moka valstybinę kalbą, dėl šios priežasties jie gali sėkmingai integruotis į Lietuvos

visuomenę.

Kitas, nelietuviams respondentams pateiktas klausimas yra apie valstybinės kalbos

reikalingumą jų gyvenime ir kalbos naudojimo intensyvumą. Atsakymus į šį klausimą galima

buvo numatyti iš ankstesnių respondentų atsakymų apie kalbos mokėjimo lygį ir bendravimą su

kitomis tautybėmis, ypač su lietuvių tautybės piliečiais. Daugumai nelietuvių respondentų

valstybinė kalba reikalinga nuolat. Šią grupę sudaro tarnautojai, studentai, darbuotojai, t.y.

aktyvioji visuomenės dalis. Motyvuodami lietuvių kalbos reikalingumą respondentai nurodė

darbą, studijas, bendravimą. Buvo įrašyti ir tokie atsakymai: “Gyvenu Lietuvoje ir privalau

mokėti valstybinę kalbą”, “ Darbui, turiu vyrą lietuvį”. Tokie atsakymai rodo nelietuvių

respondentų pilietiškumą. Tik retkarčiais lietuvių kalbą naudoja nedidelė respondentų dalis- 8,2%.

Tai pensininkai, kurie kaip visuomenės dalis yra mažai aktyvi grupė ir lietuviškai bendrauja

dažniausiai tik parduotuvėse. Kaip nereikalingą lietuvių kalbą nenurodė nei vienas respondentas.

Tai yra akivaizdu ir suprantama, nes gyvenant mieste, kurio pusę gyventojų sudaro lietuviai, su

jais beveik neįmanoma nesusitikti.

14 lentelė. Lietuvių kalbos naudojimo intensyvumas

Respondentai Lietuvių kalbos naudojimo intensyvumas Tautybė Skaičius Nuolat Dažnai Retkarčiais Nereikalinga

Lenkai Rusai Baltarusiai Kitos

23 19 4 3

17 12 2 3

6 5 - -

- 2 2 -

- - - -

Viso 49 34 11 4 - % 100 69,4 22,4 8,2 -

Taip pat teiravausi respondentų, ar jie norėtų pagerinti lietuvių kalbos mokėjimo lygį.

Rezultatai nenustebino, nes respondentai beveik tolygiai pasiskirstė tarp atsakymų ‘taip’, ‘ne’,

‘galbūt’ (51 pav.). Beveik visi apklaustieji labai gerai mokantys valstybinę kalbą, jos mokėjimo

lygio pagerinti nenorėtų ir tai yra visiškai suprantama. Tuo tarpu dauguma respondentų, mokančių

kalbą gerai arba pakankamai, norėtų pagerinti jos mokėjimo lygį. Nenustebino taip pat ir blogai

mokančio respondento atsakymas apie nenorą pagerinti valstybinės kalbos žinias. Tai pagrindinį

išsilavinimą turintis pensininkas.

63

0 10 20 30 40 50 60 70

Lenkai

Rusai

Baltarusiai

Kitos tautybės

Ne

Galbūt

Taip

51 pav. Respondentų noras pagerinti valstybinės kalbos mokėjimo lygį

Paskutinis klausimas užduotas respondentams nelietuviams- kur ir kokiu būdu

respondentas išmoko lietuvių kalbą. Atsakymai parodė, kad dauguma respondentų lietuvių kalbą

išmoko mokykloje, taip pat darbe bei kursuose. Dažnai respondentai nurodydavo ne vieną, o

keletą vietų, kur išmoko valstybinę kalbą. Kai kurie respondentai atsakė taip: “Lietuvių kalbos

išmokė gyvenimas”, “Išmokau nuo mažens gyvendama bendrabutyje ir bendraudama vien su

lietuvių kilmės vaikais- kaimynais”.

3.2. Prognozė

Atlikusi išsamius tyrimus, gavusi jų rezultatus, turėdama patirties, taip pat pasiremdama

praktinėmis ir teorinėmis žiniomis, nesunku būtų prognozuoti ir numatyti, jog Vilniuje lietuvių

tautybės gyventojų skaičius nuolat augs dėl atvykstančių lietuvių iš Lietuvos bei intensyvėjančio

asimiliacijos proceso.Taip pat atsižvelgiant į anketos duomenis, kurie parodė, jog didžioji dalis

Vilniuje gyvenančių Lietuvos piliečių nejaučia diskomforto dėl kitų tautybių, galima numatyti

gerus lietuvių bei kitų tautų atstovų santykius.

Nesuklysiu teigdama, jog kasmet auga ir ateityje augs išsilavinusių piliečių procentas.

4. IŠVADOS

64

1. Dėl sunkios ir tam tikra prasme tragiškos praeities (pasauliniai karai, carinė, lenkų,

sovietinė okupacija) keitėsi Vilniaus miesto administracinė priklausomybė, politinė

sistema, miesto gyventojų skaičius ir ypatingai tautinė sudėtis.

2. Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusi ekonominė politika, taip pat sukurtos

palankios gyvenimo sąlygos stambiuose miestuose atvykstantiems, sukėlė didelį žmonių

atvykimą. Todėl labiausiai išaugo lietuvių skaičius, po jų sekė rusai, lenkai, baltarusiai,

totoriai ir kitų “tarybinių” tautų žmonių skaičius.

3. Po Nepriklausomybės atkūrimo, sumažėjo Vilniaus miesto bendras ir daugelio tautybių

gyventojų skaičius. Labiausiai sumažėjo žydų, ukrainiečių, rusų, baltarusių, dalis lenkų,

padaugėjo lietuvių ir Vakarų Europos šalių žmonių skaičius.

4. Per nagrinėjamą laikotarpį lietuvių skaičius ir jų dalis Vilniaus mieste didėjo. Palaipsniui

Vilnius tampa ,,lietuviškesnis”. Dabar lietuvių dalis Vilniuje siekia beveik 60%.

5. Atliktas sociologinis Vilniaus miesto savivaldybės visų seniūnijų respondentų anketavimas

parodė, kad:

5.1. Vilniaus mieste bendravimas tarp tautybių yra pakankamai intensyvus, nes net

70% visų apklaustųjų respondentų su kitų tautybių atstovais bendrauja nuolat

arba dažnai. Dažniausiai bendraujama su valstybės pagrindą sudarančia

tautybe- lietuviais, bei su didžiausiomis tautinėmis mažumomis- lenkais bei

rusais.

5.2. Norint pamatyti visuomenės požiūrį į skirtingas tautybes, jų toleravimą ar

nepageidavimą respondentai turėjo įvertinti įvairias tautas. Iš gautų rezultatų

matyti, kad geriausiai, t.y. labai gerai, įvertinamos yra savos tautos. Taip pat

nesunku pastebėti, kad gerus įvertinimus (30 punktų iš 40) gavo tos tautos, su

kuriomis dažniausiai susiduria ir bendrauja apklaustieji respondentai. Tuo

tarpu kitos tautos, su kuriomis apklaustieji rečiau, ar išvis nebendrauja,

įvertinamos neutraliai.

5.3. Respondentų atsakymai parodė, kad bene blogiausiai vertinama ir labiausiai

pažeidžiama mažuma yra čigonai (romai). Kaip ir daugelyje kitų Europos

valstybių, romų bendruomenė susiduria su prietarais, nepalankumu ir

diskriminacija. Nepalankų čigonų portretą vaizduoja ir Lietuvos laikraščiai.

5.4. Tautiškai mišrių šeimų sudarymas veikia tautinių procesų kaitą. Todėl

parengtoje anketoje respondentai turėjo įvertinti tautiškai mišrias santuokas.

Gauti rezultatai parodė, kad dauguma respondentų tautiškai mišrias šeimas

vertina teigiamai arba neutraliai.

65

5.5. Vilniaus miesto teritorija yra suskirstyta į 21 seniūniją. Daugumos seniūnijų

tautinė gyventojų sudėtis yra labai panaši į Vilniaus miesto tautinę sudėtį.

Tačiau mieste yra ir tokių seniūnijų, kurios tautine sudėtimi skiriasi. Tai

Naujosios Vilnios seniūnija (lietuviai čia yra antra pagal dydį tautybė),

Panerių, Grigiškių, Naujininkų seniūnijos (jose lietuviai nesudaro pusės visų

seniūnijos gyventojų), Žvėryno seniūnija (lietuvių dalis yra 71,7%).

5.6. Sociologinė anketa parodė, kad nacionalinių santykių klimatas Vilniaus

mieste yra geras ir čia gyvenančios tautybės viena kitai nejaučia didelio

priešiškumo.

5.7. Beveik pusė apklaustų nelietuvių valstybinės kalbos mokėjimo lygį įvertino

gerai, trečdalis pakankamai. 24,5% respondentų lietuvių kalbą moka labai

gerai. Tai žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą bei studentai. Pagrindinį

išsilavinimą turintis respondentas lietuvių kalbos mokėjimo lygį įvertino

prasčiausiai- blogai.

6. Dabar Vilniaus mieste pastebimas tautinių mažumų lietuvėjimas, kadangi vyksta tautinių

mažumų asimiliacija.

5. SUMMARY

66

NATIONAL PROCESSES IN VILNIUS IN 1989-2003

The aim of this work is to reveal the national processes taking place in Vilnius after

restoration of Lithuania’s state self-dependence and predict the future trends.

The work presents the ethnic problems in Vilnius in 1989-2003. The demographic and

ethnic processes within the lands of Lithuania and Vilnius have had a definite, quite distinct

specificity in terms of their historical and geographic aspects. Each of the historical periods

mentioned exerted definite influence on the formation of the definite ethnic situation in Vilnius.

The territory of Lithuania and Vilnius was inhabited, side by side with Lithuanians, by Poles,

Jews, Russians, Germans and Belorussians. Under the influence of changing political conditions

the proportions of numbers of particular ethnic groups changed as well, and the especially strong

fluctuations concerned the relations among the representatives of various nations, languages and

religious denominations.

The works demonstrates that the change of political conditions and of the socio-economic

system caused a change in the demographic and ethnic trends. After the regaining of

independence the share of Lithuanian population started to increase systematically. Many

Russians, Belorussians and Ukrainians would leave Vilnius. The differences between 1989 and

2001 are big, and they indicate that the new tendencies emerged, strengthening the position of

Lithuanians in relation to the remaining ethnic groups, the minorities. The ethnic question will

remain, through, one of the key and also most difficult problems facing the Lithuanian state.

6. LITERATŪRA

67

1. Beresnevičiūtė V. (1997). Trys Lietuvos dienraščiai apie tautines mažumas Lietuvoje.

Vilnius

2. Eberhardt P. (1997). Przemiany narodowościowe na Litwie. Warszawa

3. Gaučas P., Karalienė M. (1981). Dabartinės Vilniaus gyventojų nacionalinės sudėties

kitimo tendencijos. Vilnius

4. Grigas R. (2002). Tautiškumas ir pilietiškumas civilizacijos bei globalizacijos iššūkių

akivaizdoje. Vilnius

5. Kalnius P. (1998). Etniniai procesai pietryčių Lietuvoje XX a. antroje pusėje. Vilnius

6. Kardelis K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas

7. Lakis J. (1996). Dauguma ir mažumos daugiatautėje visuomenėje. Vilnius

8. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas (1995). Vilniečio portretas: sociologiniai

metmenys. Vilnius

9. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas (1997). Miestiečiai- vilniečių ir kauniečių

tapatumo, savivokos bei požiūrių sociologinė analizė. Vilnius

10. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas (1997). Šeima ir gimstamumas Lietuvoje.

Vilnius

11. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas (2002). Lietuvos gyventojai 1990-2000.

Vilnius

12. Lietuvos žmogaus teisių centras (2004). Tarpusavio supratimas: tarpetninė tolerancija.

Vilnius

13. Račinskas A. (2000). Geografinių tyrimų metodologija ir metodika. Vilnius

14. Stanaitis A., Adlys P. (1973). Lietuvos TSR gyventojai. Vilnius

15. Stanaitis A. (2003). Tautiniai pokyčiai Vilniaus mieste XX a. II pusėje, Geografija.

Vilnius

16. Stanaitis A. (2003). Tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis, Mokslas ir gyvenimas.

Vilnius

17. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (1991). 1989 metų

visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Vilnius

18. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2000). Gyventojų

surašymai Lietuvoje. Vilnius

19. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2004). Vilniaus miesto

savivaldybės gyventojai ir būstai. Surašymas 2001. Vilnius

20. Vilniaus apskrities statistikos valdyba (1998). Vilnius skaičiais- 1996. Vilnius

21. Vilniaus apskrities statistikos valdyba (2002). Vilnius skaičiais 1998-1999-2000. Vilnius

22. Vilniaus miesto istorija (1968). Vilnius

68

23. Vilniaus miesto statistikos valdyba (1995). Vilnius skaičiais- 1994. Vilnius

24. Vyšniauskaitė A., Kalnius P. (1995). Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius

25. Zinkevičius Z. (1993). Žmogus istorijoje. Vilnius

69

7. PRIEDAI

1 priedas. Migruojantys gyventojai pagal tautybes 1994, 1996, 1999 m.

1994 m. 1996 m. 1999 m.

Imigrantų skaičius Emigrantų skaičius Imigrantų skaičius Emigrantų skaičius Imigrantų skaičius Emigrantų skaičius

Tautybė

Iš viso % Iš viso % Iš viso % Iš viso % Iš viso % Iš viso %

Lietuviai 46 9,7 16 2,3 117 16,3 17 3,9 611 27,8 43 5,6

Rusai 200 42,1 364 53,2 265 36,8 219 50,0 831 37,8 403 52,8

Lenkai 40 8,4 53 7,8 59 8,2 29 6,6 93 4,2 33 4,3

Baltarusiai 84 17,7 104 15,2 64 8,9 56 12,8 130 5,9 115 15,1

Ukrainiečiai 39 8,2 77 11,3 71 9,9 41 9,4 183 8,3 64 8,4

Žydai 8 1,7 7 1,0 5 0,7 4 0,9 4 0,2 5 0,7

Kitos tautybės 58 12,2 63 9,2 138 19,2 72 16,4 345 15,8 100 13,1

Iš viso 475 100 684 100 719 100 438 100 2197 100 763 100

Šaltinis: Vilniaus apskrities statistikos valdyba (1998). Vilnius skaičiais- 1996. Vilnius

Vilniaus apskrities statistikos valdyba (2002). Vilnius skaičiais 1998-1999-2000. Vilnius

70

2 priedas. Pagrindiniai tarptautinės migracijos srautai pagal šalis

Imigracija Emigracija Migracijos saldo

Šalys 1994 1995 1996 1997 1998 1999 1994 1995 1996 1997 1998 1999 1994 1995 1996 1997 1998 1999

NVS šalys Armėnija Azerbaidžanas Baltarusija Gruzija Kazachstanas Kirgizija Moldova Rusijos Federacija Turkmėnistanas Ukraina Uzbekistanas Tadžikistanas Kitos valstybės JAV Izraelis Vokietija Lenkija Estija Latvija Prancūzija Australija Kanada

447 8 12 135 10 7

- 3 212 1 54 4 1 66 7 5 8 6 9 19 4 2

-

537 11 6 127 12 16 2 3

300 2

52 6 -

96 12 19 9 3

12 28 1 - 3

6711110

1282531

41032

8116

6-

185512110171533

4-8

56156

1189

21-7

3162

725-

15430128

1512353-4

647186

1436

19-4

3531

906-

12227206

159

221-5

56942

1184

2711

3274

774-

94176

11145

171--

678--

173-4--

4485

48--

38297

1733150152

13-

567-6

71-6-1

384-

39--

40381

242292233--

16

432 1 1

83 6 - - 1

307 -

29 4 -

410 152 166 32 27 1

15 3 -

10

4081-

1092--3

247-

46--

39712218829261

154-

12

3272-

108-1-2

1641

49--

27474

1072635276-7

200--

93-3--

82-

22--

22160923018

-23-5

-2318

12-38103-3

-236-4641

-316-90

-168-23-44

8142

-11-

30110

56121022

-842

136-

-307-69

-223-20-19

9251-

-13

239109

45193149

148

872-

-225-101-145-22-1014281-

-2

1534697

21-4

692

265-

-243-92

-176-21-111130-1-

-8

320 16 6

35 6

18 - 2

189 -

41 6 -

-152 -47 -87 -20 -20

7 15 -5 -

-2

369 4 2

25 4

24 1 1

245 4

55 4 -

-127 -43 -86 -19 -4 5

15 -2 -

-5 Šaltinis: Vilniaus apskrities statistikos valdyba (1998). Vilnius skaičiais- 1996. Vilnius

Vilniaus apskrities statistikos valdyba (2002). Vilnius skaičiais 1998-1999-2000. Vilnius

71

72

3 priedas ANKETA GYVENTOJAMS

Ši anketa skirta Lietuvos sostinės –Vilniaus gyventojams, ne jaunesniems kaip 16 metų amžiaus. Anketos paskirtis- išsiaiškinti Vilniaus mieste vykstančius tautinius procesus, įvairių tautybių tarpusavio santykius. Šios anketos duomenys bus panaudoti magistriniame darbe “Vilniaus miesto tautinių procesų raida 1989-2001m.”. Anketa yra anoniminė, ją prašau užpildyti sąžiningai. Nuo to priklauso magistrinio darbo sėkmė. Juk apdorojus anketos duomenys turi atsispindėti reali padėtis mieste. Tinkamą atsakymą prašau pabraukti, o kur palikta vieta- įrašyti atsakymą. Česlava Šablinska Vilniaus Pedagoginio Universiteto geografijos magistrantė

BENDROS ŽINIOS 1. Lytis: vyras / moteris 2. Amžius: 16-18m. / 19-25m. / 26-40m. / 41-65m. /virš 65m. 3. Išsilavinimas: pradinis/ pagrindinis/ vidurinis/ aukštesnysis/ aukštasis/ kitas (įrašyti)....................... 4. Užsiėmimas: moksleivis (-ė)/ studentas (-ė)/ darbuotojas (-a)/ tarnautojas(-a)/ verslininkas (-ė)/

bedarbis (-ė)/ pensininkas (-ė)/ kitas (-a) ............................................................................................ 5. Tautybė: lietuvis (-ė)/ lenkas (-ė)/ rusas (-ė)/ baltarusis (-ė)/ ukrainietis (-ė)/ kitas (-a) ................... 6. Tikyba: katalikas (-ė)/ stačiatikis (-ė)/ kita ......................................................................................... 7. Gyvenamoji seniūnija: (pvz. Antakalnis, Justiniškės) ........................................................................ 8. Kaip senai gyvenate šioje seniūnijoje: iki 5 m./ 5-10m./ 10-20 m./ virš 20 m.

TAUTINIAI SANTYKIAI 9. Kokia tautybė vyrauja Jūsų gyvenamojoje seniūnijoje? lietuviai/ lenkai/ rusai/ kita

............................................................................................................................................................... 10. Tautybės Jūsų seniūnijoje suskirstykite procentaliai: lietuviai.......%, lenkai .......%, rusai ......%,

baltarusiai .....%, ukrainiečiai ......%, žydai ......%, totoriai .....%, karaimai .....%, čigonai .....%, kiti ......%. 10. Kokios dar tautybės sutinkamos Jūsų seniūnijoje? ............................................................... .............. 11. Ar per pastaruosius 10 metų pasikeitė tautybių pasiskirstymas seniūnijoje? Taip, labai/ ne / beveik nepasikeitė 12. Jeigu pasikeitė, tai kaip? Padaugėjo..................%, .....................%,.....................% sumažėjo ...................%, .......................%, ................................%. 13. Jūsų manymu, kokie santykiai tarp tautybių vyrauja seniūnijoje? geri/ neutralūs/ blogi 14. Jeigu santykiai blogi, kokia to priežastis? ............................................................................................ 15. Ar dėl savo tautybės jaučiate nemalonumų? nuolat/ dažnai/ retkarčiais/ nejaučiu 16. Jei jaučiate nemalonumų, tai kokių? .................................................................................................... ..................................................................................................................................................................... 17. Ar dažnai Jums tenka bendrauti su kitos, negu Jūsų, tautybės atstovais? nuolat/ dažnai/ retkarčiais/

netenka 18. Su kokių kitų (negu Jūsų) tautybių atstovais Jums dažniausiai tenka bendrauti? lietuviais/ rusais/

lenkais/ baltarusiais/ kitais ............................................................................................................ 19. Jūsų požiūris į kitas tautybes (prie tautybės įrašyti: 1-labai geras, 2-geras, 3-blogas, 4-neutralus):

lietuviai-....., rusai-......, lenkai-....., baltarusiai-....., ukrainiečiai-....., žydai-....., totoriai-....., čigonai-....., latviai-....., estai-....., gruzinai-....., graikai-....., čečenai-......, korėjiečiai-....., kinai-....., serbai-..... . 20. Kaip vertinate tautiniu požiūriu mišrias santuokas? Teigiamai / neigiamai / neutraliai 21. Kokios tautybės turi būti mišrios šeimos vaikas? Tėvo / motinos / vaikas pats pasirenka

73

KLAUSIMAI NELIETUVIŲ TAUTYBĖS RESPONDENTAMS

22. Įvertinkite, kaip mokate lietuvių kalbą: labai gerai/ gerai/ pakankamai/ blogai/ nemoku 23. Kaip dažnai Jums reikalinga lietuvių kalba: nuolat / dažnai / retkarčiais / nereikalinga 24. Jei reikalinga (nuolat, dažnai, retkarčiais) lietuvių kalba, tai kam ir kur?............................................ ..................................................................................................................................................................... 25. Ar norėtumėte pagerinti lietuvių kalbos mokėjimą? Taip / galbūt / ne 26. Kokiu būdu išmokote lietuvių kalbą? Mokykloje / darbe / per informacinės priemones / kursuose /

kitaip ............................................................................................................................................. Ačiū už atsakymus