VILNIAUS UNIVERSITETASTEISĖS FAKULTETAS

VIEŠOSIOS TEISĖS KATEDRA

Kursinis darbas

INDIVIDO TARPTAUTINIS TEISINIS SUBJEKTIŠKUMAS

TURINYS

ĮVADAS.................................................................................................................................. 3

INDIVIDAS IR TARPTAUTINĖ TEISĖ............................................................................... 4

ŽMOGAUS TEISIŲ RAIDA................................................................................................... 5

INDIVIDO TEISĖS EUROPOS SOCIALINĖJE CHARTIJOJE............................................ 6

INDIVIDO TEISĖS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOJE............................................................................................... 7

UŽSIENIEČIŲ TEISINIS STATUSAS....................................................................................9

PETICIJOS TEISĖ...................................................................................................................11

FIZINIS ASMUO TARPTAUTINĖJE BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE.................................................................................................................................. 12

IŠVADOS............................................................................................................................... 16

LITERATŪROS SĄRAŠAS.................................................................................................. 17

2

ĮVADAS

Tarptautinėje teisėje subjektiškumas yra labai svarbus elementas, nes nuo jo buvimo

arba nebuvimo priklauso, ar tam tikras individas turi teisę, ar neturi, pateikti ieškinį, sudaryti

sutartį, atsakyti už teisės pažeidimą ir pan.

Tarptautinės teisės subjektais gali būti tarptautiniai organai, steigiami tarptautinių

sutarčių pagrindu. Toks, pavyzdžiui, yra Tarptautinė Juros Dugno Institucija. Taip pat

tarptautinės teisės subjektai yra taip vadinami valstybinio pobūdžio vienetai, tokie kaip

Šventasis Sostas. Tarptautinės teisės subjektais pripažįstamos ir tautos, kovojančios dėl savo

valstybingumo ir turinčios organus, galinčius atstovauti joms santykiuose su kitomis

valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Bendras tarptautinės teisės subjekto požymis – tai tarprtautinių teisių ir pareigų

turėjimas bei galėjimas jas ginti tarptautinėje arenoje. Taigi, pagal šį požymį – individai

(fiziniai asmenys) taip pat gali būti laikomi tarptautinės teisės subjektais ten, kur jie tokias

savybes turi (pirmiausia – žmogaus teisių ir fizinių asmenų tarptautinės baudžiamosios

atsakomybės srityse).

Šiuolaikinė tarptautinė teisė įtvirtina žmogaus teises ir pagrindines laisves, numato

galimybę patraukti fizinius asmenis baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus taikai,

žmoniškumui ir karinius nusikaltimus tarptautiniuose tribunoluose. Pagaliau, visa eilė

tarptautinių sutarčių suteikia individams teisę pateikti skundus prieš valstybes tarptautiniams

organams.

Šiuolaikinei tarptautinei teisei taip pat būdingas tautinių mažumų apsaugos

intensyvus plėtojimas. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 27 straipsnio nuostata

įtvirtinanti, kad iš asmenų, priklausančių etninėms, religinėms ar kalbinėms mažumoms,

negali būti atimta teisė kartu su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir

praktikuoti savo religiją arba naudotis gimtąja kalba, jau tapo visuotinai pripažinta

tarptautinės teisės norma.

Be abejo, individo teisinė padėtis tarptautinėje teisėje negali prilygti padėčiai,

pavyzdžiui, valstybių ar tautinių ar tautinių organizacijų, turinčių teisę sudaryti tarptautines

sutartis, besinaudojančių imunitetu nuo užsienio valstybių jurisdikcijų ir pan.

3

INDIVIDAS IR TARPTAUTINĖ TEISĖ

Fiziniai asmenys, nėra viešosios tarptautinės teisės subjektai, nors tam tikrose srityse

jie gali turėti tarptautines teises ir pareigas.

Tarptautinė teisė tiesiogiai įtvirtina tam tikras individo teises, laisves ir pareigas.

Pirmiausia tai liečia žmogaus teises, kurios įtvirtintos visų pirma tarptautinės teisės aktuose.

O dėl pareigų, tai riekia pastebėti, kad yra sudaryta daug universalių bei regioninių sutarčių ,

kurios įpareigoja bausti ar išduoti asmenis, įvykdžiusius nusikaltimus, apibrėžtus šiose

sutartyse ( pavyzdžiui, narkotikų platinimą, orlaivio nuvarymą, įkaitų ėmimą ir kt.).

Kartu reikia pabrėžti, kad nereikia pervertinti tarptautinės teisės galimybių tiesiogiai

reguliuoti individo teises ir pareigas. Didžiausia individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus

reguliuojama vidaus teisės normomis ir užtikrinama valstybės institucijų pagalba, o

tarptautinės priemonės, matyt ir toliau liks subsidiarinėmis, tai yra veikiančiomis ten, kur

valstybės mechanizmas neveikia ar negali veikti. Tarptautinė teisė pajegi nustatyti individo

statusą tik tiek, kiek jos sukurtos tarptautinės institucijos gali veikti individą ar priversti

valstybes tai daryti savo nacionalinių institucijų pagalba.

Jei individas gali užtikrinti savo teisių ir laisvių apsaugą kreipdamasis į tarptautinius

organus – Europos žmogaus teisių komisiją ar teismą dėl teisių ir laisvių, įtvirtintų Europos

žmogaus teisių konvencijoje, pažeidimų, arba į Žmogaus teisių komitetą dėl Tarptautinio

pilietinių ir politinių teisių pakto įtvirtinamų teisių bei laisvių pažeidimų, tai reiškia, jog šios

tarptautinės sutartys gali nustatyti ir apsaugoti tam tikrą individo statusą.

Su pareigomis yra šiek tiek sudėtingiau. Nėra universalaus tarptautinio organo, kuris

galėtų priversti individą vykdyti pareigas, įtvirtinamas tarptautinėje teisėje. Tačiau

tarptautinės teisės reguliuojamas valstybių bendradarbiavimas teisinės pagalbos ir

ekstradicijos srityje baudžiant asmenis, įvykdžiusius tarptautinio pobūdžio nusikaltimus,

leidžia teigti, kad yra galimybė tiesiogiai užtikrinti individo pareigas pagal tarptautinę teisę.

Kitos dvi sritys, kur tarptautinė teisė veikia individo statusą, yra užsieniečių teisės bei

pilietybė. Užsieniečių statusą tarptautinė teisė apsaugo žmogaus teisių apsaugos ribose.

Pilietybė, nors ir toliau lieka valstybės vidaus teisės dalimi, tačiau tarptautinė teisė yra pajėgi

4

spręsti kai kuriuos kolizinius pilietybės klausimus, pirmiausia asmeniui turint kelias

pilietybes arba neturint jokios pilietybės.

ŽMOGAUS TEISIŲ RAIDA

Žmogaus teisių raida tarptautiniu mastu - viena iš ryškiausių šiuolaikinės tarptautinės

teisės naujovių, nes ji turi galią išjudinti esminį sistemos principą - valstybės suvereniteto

principą. Tačiau, atidžiai pažvelgus į dabar jau gana neblogai išplėtotą tarptautinių normų

žmogaus teisių apsaugos klausimais sistemą, paaiškėja, jog sunku nustatyti, ar pagal

tarptautinę teisę asmenys įgyja teisių, ar tik gauna tam tikros naudos.

Fizinių asmenų statuso tarptautinėje teisėje klausimas yra susijęs su tarptautinės

žmogaus teisių apsaugos didėjimu. Nors žmogaus teisių institutas tarptautinėje teisėje

įtvirtintas tik po Antrojo pasaulinio karo, ši kategorija yra žymiai senesnė. Žmogaus teisės

gimė kovoje su feodaline priespauda, politine, socialine ir religine nelygybe ir kuriant

valstybę bei visuomenę, pagrįstas laisvės, lygybės ir brolybės idealais. Pirmieji pamatiniai

aktai šioje srityje - Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija (1776), o taip pat Didžiosios

Prancūzijos Revoliucijos Žmogaus Teisių Deklaracija (1789) - buvo pagrįsti idėja, kad visi

žmonės yra sukurti lygūs ir turi tam tikras prigimtines ir neatskiriamas teises. Šios idėjos iš

esmės pakeitė Naujųjų laikų pasaulėžiūrą ir tapo vienu iš demokratijos pagrindų.

Jau XX a. antroje pusėje tarptautinėje teisėje gana plačiai pradėjo vystytis žmogaus

teisių institutas. Jame atsirado normos, įtvirtinančios atitinkamą žmogaus teisių ir laisvių

katalogą, sukurta šio katalogo apsaugos sistema ir leista asmeniui šias teises bei pareigas

savarankiškai ginti. Galima paminėti 1945 m. JTO Chartiją, 1948 m. Visuotinė žmogaus

teisių deklaraciją, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvenciją, 1966 m. Politinių ir pilietinių teisių paktą bei Ekonominių, socialinių ir

kultūrinių teisių paktą, 1966m. Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos

panaikinimo ir eilė kitų tarptautinės teisės aktų, detaliai reglamentuojančių žmogaus teises ir

laisves, pagarbą joms, jų užtikrinimą. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje galima susidurti su

unikaliu fenomenu: konkretus fizinis asmuo prieš valstybę, ir tai ypač akivaizdu Europos

žmogaus teisių teismo praktikoje Strasbūre.

Vienu svarbiausių žmogaus teises deklaruojančiu dokumentu išlieka 1789 m.

Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurioje įtvirtintos esminės prigimtinės

5

žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kitos nuostatos, atspindinčios to

meto žmogaus teisių sampratą. Nors ir kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose (tokie

Anglijos teisės aktai, kaip 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas corpus act, 1689 m.

Teisių bilis; 1776 m. Amerikos Nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV Konstitucijos

pirmosios 10 pataisų (1789 m. Teisių bilis) ir kt. žmogaus teisėms buvo skirtas dėmesys,

tačiau 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu svarbiausiu

žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas reikšmingas žmogaus teisių

katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos

valstybių konstitucijų ir tapo svarbiu konstitucinio reguliavimo komponentu.

INDIVIDO TEISĖS EUROPOS SOCIALINĖJE CHARTIJOJE

Europos socialinė chartija yra Europos Tarybos rėmuose sudaryta daugiašalė

tarptautinė sutartis socialinėms teisėms įtvirtinti. Ji sudaryta 1961 metais Turine ir turi

papildomus protokolus.

Europos socialinė chartija (1961 m.) numato, kad kiekvienas žmogus privalo turėti

galimybę užsidirbti sau pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka. Taip pat jis turi teisę į

tinkamą atlyginimą, garantuojantį normalų jo ir jo šeimos gyvenimo lygį. Šeima, kaip

pagrindinė visuomenės ląstelė, turi teisę į atitinkamą socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą,

siekiant garantuoti jos visapusišką vystymąsi. Taip pat, ši chartija numato, jog motinos ir

vaikai, nepaisant šeimyninės padėties ir šeimyninių ryšių, turi teisę į atitinkamą socialinį ir

materialinį aprūpinimą. Dar reikia paminėti, jog pagal Europos socialinę chartiją visi vaikai ir

paaugliai turi teisę būti ypatingai ginami nuo fizinių ir moralinių pavojų, kurie jiems iškyla.

Ši chartija taip pat saugo nėščias moteris - 8 chartijos straipsnis skelbia: “Dirbančios moterys

nėštumo metu ir kitais atvejais, kai to reikalauja moters organizmo ypatybės, turi teisę į

ypatingą jų darbo apsaugą”.

Europos socialinės chartijos papildomas protokolas (1988 m.) sudaro galimybę

senyvo amžiaus žmonėms, kad jie kuo ilgiau būtų naudingi visuomenės nariai, šiais būdais:

a. skiriant papildomų lėšų, kurios leistų jiems normaliai gyventi ir aktyviai dalyvauti

visuomeniniame, sociliniame ir kultūriniame gyvenime;

6

b. teikiant informaciją apie paslaugas ir lengvatas, kurios numatytos senyvo amžiaus

žmonėms, ir apie jų galimybes naudotis jomis.

Taip pat ši Chartija senyvo amžiaus žmonėms sudaro galimybę laisvai pasirinkti savo

gyvenimo būdą ir gyventi nepriklausomiems jiems įprastoje aplinkoje tiek, kiek jie to norės ir

kiek tai bus galima, tokiais būdais:

a. aprūpinant gyvenamuoju plotu, atitinkančiu jų poreikius ir sveikatos būklę rba

teikiant pakankamą paramą, palengvinančią jų buto sąlygas;

b. garantuojant sveikatos apsaugą ir medicinos pagalbą pagal jų sveikatos būklę.

Europos socialinė chartija numato, kad valstybė-dalyvė gali pasirinkti atskirus

straipsnius, nustatančius socialines teises, kuriuos įsipareigos vykdyti. Todėl įsipareigojimai

pagal Chartiją gali skirtis priklausomai nuo valstybių pasirinkimo.

Žmogaus teisės išvardijamos Chartijos Pirmojoje dalyje, suskirstytoje į 19 skirsnių, o

vėliau detalizuojamos Antrojoje dalyje. Pagrindiniai Pirmosios dalies skirsniai yra septyni, ir

iš jų kiekviena valstybė-dalyvė turi išsirinkti ne mažiau kaip penkis, o iš tolimesnių skirsnių

– likusius (iš viso – ne mažiau dešimties).

INDIVIDO TEISĖS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ

APSAUGOS KONVENCIJOJE

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija buvo sudaryta

Europos Tarybos rėmuose 1950 metais, o įsigaliojo 1953 metais. Ji turi ypatingą reikšmę dėl

daugelio priežasčių: ji buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje buvo kodifikuotos žmogaus

teisės. Iš abstrakčių principų žmogaus teisės buvo paverstos konkrečiais teisiniais

įsipareigojimais, kurių vykdymo kontrolė pavesta specialiai sukurtoms tarptautinėms

institucijoms.

Konvencijoje pirmiausia pabrėžiamos pagrindinės žmogaus teisės, iš kurių

svarbiausia būtų – žmogaus teisė į gyvybę. Konvencijos 2 straipsnis skelbia: “Kiekvieno

žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo.”.

Konvencijoje apie mirties bausmę byloja 2 straipsnio nuostata: “Niekam negalima

tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia

bausmė įstatymo numatyta.”. Tačiau, gyvybės atėmimas nebus laikomas tyčiniu, jeigu buvo

7

neišvengiamai būtina ir tai įvyko ginant kitą asmenį nuo neteisėto smurto, teisėtai suimant

arba sutrukdant teisėtai sulaikytam ameniui pabėgti, nustatyta tvarka atliekamais teisėtais

veiksmais malšinant riaušes ar sukilimą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencija skelbia mirties bausmės panaikinimą. Niekas negali būti nuteistas mirties

bausme, ir ji niekam nevykdoma. Jei pati valstybė turi teisę savo įstatymuose nustatyti

mirties bausmę už veiksmus karo metu arba atsiradus neišvengiamam pavojui kilti karui;

tokia bausmė gali būti taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir pagal jų nuostatas.

Aišku, tai privalu pranešti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui tokių įstatymų

nuostatas dėl mirties bausmės .

Konvencija draudžia žmogaus kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį žmogaus

orumą elgesį. Tai apima ne tik fizinį ir psichologinį kankinimą, bet ir kitokį nežmonišką ar

žeminantį elgesį bei bausmes: kūno bausmes, išsiuntimą į šalį, kurioje asmuo bus

kankinamas ar su juo bus kitaip žiauriai elgiamasi ir pan. Tuo remiantis, Strasbūre, 1987

metais buvo priimta Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar

žeminantį elgesį ar baudimą. Šioje konvencijoje valstybės, Europos Tarybos narės susitarė,

kad turi būti įsteigtas Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar

žeminantį elgesį ir baudimą. Šis komitetas turi inspektavimo pagrindais ištirti asmenų, iš

kurių atimta laisvė, priežiūrą, siekdamas, jei reikia, sustiprinti tokių asmenų apsaugą nuo

kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ir baudimo (1str.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija numato, kad

kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę.

Niekam negali būti atimta laisvė, išskyrus įstatymo numatytais atvejais. Sulaikius asmenį,

jam turi būti nedelsiant, jam suprantama kalba pranešama, dėl ko jis suimamas ir kuo

kaltinamas. Jeigu žmogus nesupranta teismo procese vartojamos kalbos, jis turi teisę

nemokamai naudotis vertėjo pagalba. Konvencija taip pat skelbia, kad kiekvienas, kuriam

atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą.

Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį

kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės

ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Pagal

Konvenciją – kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol,

kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

8

Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, buvo pažeistos, turi

teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose.

Šioje konvencijoje svarbus privatus ir šeimos gyvenimas. Kiekvienas turi teisę į tai,

kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo

slaptumas, tačiau yra numatomos išimtinės galimybės, kai valdžios pareigūnai gali kištis į

naudojimąsi šia teise: šiuos atvejus turi nustatyti įstatymas, jie turi būti būtini demokratinėje

visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams

užtikrinti.

Konvencija numato, jog laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra viena iš

pagrindinių žmogaus laisvių. Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę taip pat yra

demokratinės valstybės ir visuomenės atributas.

Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis nustato:

“Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę taikiai naudotis savo turtu. Iš nieko negali

būti atimtas jo turtas, nebent visuomenės interesais ir tik pagal įstatymo nustatytas sąlygas ir

bendruosius tarptautinės teisės principus”.

Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti

garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos,

politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei

mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.

Konvencija draudžia piktnaudžiauti šiomis teisėmis. Jokia šios Konvencijos

nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui

teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti

kokias nors šioje Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei

nustatyta šioje Konvencijoje.

Siekiant laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė šalys-dalyvės

šioje Konvencijoje, buvo įsteigti Europos žmogaus teisių komisija ir Europos žmogaus teisių

teismas.

UŽSIENIEČIŲ TEISINIS STATUSAS

9

Užsieniecių teisinį statusą konkrečioje valstybėje nustato, pirmiausia, šios valstybės

įstatymai. Tačiau tai nereiškia, kad tarptautinė teisė nereguliuoja užsieniečių teisinės

padėties. Jau klasikinėje tarptautinėje teisėje nusistovėjo papročiai, nustatantys valstybių

elgesio standartus su užsieniečiais. Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima:

užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę į humanišką

elgesį, teisę į tai, kad suimtas ar teisiamas jis turėtų teisę į baudžiamojo proceso garantijas,

teisę kreiptis į teismą, teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą, teisę į kompensaciją, kai užsieniečio

turtą nusavina užsienio valstybė ir t.t.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnis nustato, kad ,,Aukštosios susitariančios šalys

garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios

Konvencijos pirmajame skyriuje.” Formuluotė ,,garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje

esančiam žmogui” liečia tiek piliečius, tiek užsieniečius, tiek asmenis be pilietybės. Tiesa,

Europos žmogaus teisių konvencija neturi daug nuostatų, skirtų būtent užsieniečių teisių

apsaugai: Konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją, Ketvirtojo protokolo 4

straipsnis draudžia kolektyviai išsiųsti iš šalies užsieniečius, Septintojo protokolo 1 straipsnis

leidžia išsiųsti teisėtai atvykusį užsienietį tik pagal sprendimą, priimtą pagal įstatymą, taip

pat suteikia jam teisę pateikti argumentų prieš išsiuntimą ir reikalauti, kad jo išsiuntimo byla

būtų peržiūrėta, bei reikalauti, kad jis būtų pristatytas kompetetingam valdžios organui ar

pareigūnui, sprendžiančiam jo išsiuntimo klausimą. Reikia pažymėti, kad nei Europos

žmogaus teisių konvencija, nei bendroji tarptautinė teisė nenustato pareigos valstybėms

įsileisti užsieniečius, neįpareigoja suteikti jiems prieglobstį. Nėra taip pat ir bendro draudimo

išsiųsti užsieniečius.

Pastaruoju metu užsieniečių teisinį režimą vis plačiau reguliuoja tarptautinės sutartys.

Dvišalėmis sutartimis abiejų valstybių piliečiams gali būti suteikiamas nacionalinis režimas

(atitinkantis savo valstybės piliečių režimą su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, neliečiantis

rinkimų teisės), abipusiškumo režimas (kai valstybė A suteikia valstybės B piliečiams tokį

pat režimą, kokį valstybė B suteikia valstybės A piliečiams), didžiausio palankumo režimas

(valstybė A suteikia valstybės B piliečiams ne blogesnį režimą nei jau suteiktas bet kokios

trečios valstybės piliečiams).

10

Užsieniečių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. Gruodžio 13

d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija.

1985 m. Generalinės Asamblėjos deklaracija išvardija pagrindines užsieniečių teises

ir laisves, kurios kartu yra ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: teisę į gyvybę ir asmens

neliečiamybę, savavališko arėsto ar suėmimo draudimą, teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą,

lygiateisiškumą prieš teismą, minties, sąžinės ir įsitikinimų laisvę ir t.t. Kartu Deklaracija

įtvirtina, pavyzdžiui, ir teisę išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas, teisę pervesti į užsienį

pajamas, santaupas ar kitas pinigines lėšas. Deklaracija, darydama nuorodą apribojimus,

kurie demokratinėje visuomenėje gali būti nustatyti įstatymais tam, kad apsaugotų

nacionalinį saugumą, visuomenės saugumą, viešąją tvarką, visuomenės sveikatą ar moralę,

pripažįsta užsieniečiams taip pat ir šias teises ir laisves: teisę palikti šalį, teisę į išraiškos

laisvę, taikių susirinkimų teisę, teisę turėti turtą tiek atskirai, tiek kartu su kitais. Be to,

pripažįstama užsieniečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti šalyje gyvenamąją vietą. Teisėtai

esančio valstybės teritorijoje užsieniečio sutuoktinis ir nepilnametis ar išlaikomas vaikas gali

užsienietį lydėti, atvykti pas jį ir pasilikti su juo. Deklaracija taip pat skelbia ekonomines ir

socialines užsieniečių teises: teisę į saugias bei sveikas darbo sąlygas, teisę į teisingą darbo

užmokestį, lygų apmokėjimą už lygų darbą, teisę stoti į profsąjungas, teisę į sveikatos

apsaugą, medicininį aptarnavimą, socialinį aptarnavimą, mokslą, poilsį. Deklaracija nustato,

kad iš užsieniečio negali būti savavališkai atimamas jo teisėtai įgytas turtas. Užsienietis gali

laisvai bet kuriuo metu susisiekti su savo pilietybės valstybės konsulatu ar diplomatine

atstovybe, o jei jų buvimo šalyje nėra, - su kitos valstybės, kuriai patikėta ginti jo pilietybės

valstybės interesus buvimo valstybėje, konsulatu ar diplomatine atstovybe.

PETICIJOS TEISĖ

Kaip jau buvo minėta anksčiau – pagal Konvenciją yra sukurti du organai, skirti

konvencinių valstybių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti: Europos žmogaus teisių teismas ir

Europos žmogaus teisių komisija. Konvencijos organu taip pat reikia laikyti ir Europos

Tarybos Ministrų Komitetą, aišku tik tiek, kiek jis turi kompetencijos byloms dėl

Konvencijos pažeidimų nagrinėti.

11

Komisija priima peticijas fizinių asmenų, fizinių asmenų grupių bei nevyriausybinių

organizacijų, teigiančių, kad tam tikra valstybė pažeidė jų teises, įtvirtintas Europos žmogaus

teisių konvencijoje.

Prieš pateikdamas peticiją, pareiškėjas turi išsemti visas jam prieinamas gynybos

priemones valstybės viduje. Peticija turi būti pateikta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo

galutinio sprendimo priėmimo valstybės viduje. Ši taisyklė nustatyta Konvencijos 26

straipsnyje. Vidaus priemonių išsėmimo taisyklė reikalinga tam, kad valstybei būtų suteikta

galimybė ištaisyti žmogaus teisių pažeidimą prieš skundui patenkant į tarptautinį lygmenį.

Laikoma, kad pareiškėjas neturi išsemti tokių valstybės vidaus gynybos priemonių,

kurios yra neefektyvios. Taip pat procedūrų, kurios nesuteikia tiesioginio teisių atstatymo

(kai kuriose valstybėse – ombudsmeno, Lietuvoje – Seimo kontrolieriaus institucija),

nereikalaujama panaudoti.

Konvencijos 50 straipsnis numato, kad Teismas, konstatavęs valstybės įsipareigojimo

pagal Konvenciją pažeidimą, gali priteisti kompensaciją. Praktiškai priteisiama kompensacija

atitinka pažeidimo sunkumą ir jo padarytą žalą. Tačiau, spręsdamas kompensacijos klausimą,

Teismas gali atsižvelgti ir į kitas aplinkybes (pavyzdžiui, nusikalstamą pareiškėjo elgesį,

sąlygojusį jo teisių pažeidimą) ir atitinkamai sumažinti kompensaciją arba visai jos

nepriteisti, nežiūrint į tai, kad konstatavo valstybės įsipareigojimų pažeidimą.

Reikia turėti omenyje, kad vienintelė Teismo taikoma sankcija yra valstybės įvykdyto

žmogaus teisių pažeidimo nustatymas ir kompensacijos priteisimas. Nei Teismas, nei

Europos Tarybos Ministrų Komitetas negali įpareigoti valstybę imtis kitokių veiksmų,

pavyzdžiui, išteisinti neteisingai nuteistą asmenį, grąžinti jam turtą ar pan. Tai jau yra

valstybės vidaus teisės dalykas.

FIZINIAI ASMENYS TARPTAUTINĖJE BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ryškėja tendencija bausti asmenis už tam tikrus

nusikaltimus nepriklausomai nuo atskiros valstybės jurisdikcijos, tai yra universalios

jurisdikcijos pagrindu. Tokia jurisdikcija gali būti taikoma už genocidą, karinius

nusikaltimus, piratavimą, prekybą vergais ir kt.

12

Iš tarptautinės teisės gali išplaukti dvi galimybės bausti individą: jis gali būti

baudžiamas už kriminalinius tarptautinio pobūdžio nusikaltimus arba valstybės tarptautinius

nusikaltimus, kaip šių nusikaltimų organizatorius ar vykdytojas.

Pagal tarptautines sutartis ir valstybės vidaus teisę fizinis asmuo gali būti badžiamas

už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, tai yra už kriminalinius nusikaltimus, kurių pasekmės

išeina už vienos valstybės ribų.

Reikia pastebėti, kad nėra universalios konvencijos, apimančios visus teroristinius

aktus, kadangi dėl prieštaravimų tarp atskirų politinių blokų savo laiku universaliu mastu

nepasisekė apibrėžti terorizmo: tas pats užpuolimas vienų gali būti klasifikuojamas kaip

nacionalinio išsivadavimo aktas, kitų - kaip teroristinis aktas.

Nepavykus sukurti vieningos universalios antiteroristinės konvencijos, baudimo už

terorizmą srityje buvo pasirinktas taip vadinamas "sektorinis" būdas, kai su tam tikrų rūšių

teroristiniais aktais kovojama tarptautiniu mastu. Teroristiniai aktai yra:

a) pasikėsinimas į valstybių atstovus;

b) įkaitų ėmimas;

c) "branduolinis terorizmas";

d) jūrų piratavimas ir kiti teroristiniai veiksmai jūrose.

Netiesiogiai teroristiniai aktai yra apibrėžti ir Europos Tarybos rėmuose, kurie

įvardijami 1977 metų Europos konvencijoje dėl kovos su terorizmu 1 straipsnyje kaip šie

nusikaltimai:

"a. nusikaltimai, kuriuos numato Konvencija su oro piratavimu, pasirašyta 1970 m.

gruodžio 16 dieną Hagoje;

b. nusikaltimai, kuriuos numato Konvencija dėl kovos su neteisėta veika prieš

civilinės aviacijos saugumą, pasirašyta 1971 m. rugsėjo 23 dieną Monrealyje;

c. sunkūs nusikaltimai, nesikėsinant į tarptautiniu mastu ginamų asmenų, iš jų ir

diplomatų, gyvybę, fizinę neliečiamybę ar laisvę;

d. nusikaltimai, apimantys vaikų grobimą, įkaitų paėmimą ar neteisėtą laisvės

apribojimą;

e. nusikaltimai, kuriuose panaudojamos minos, granatos, raketos, automatiniai

šaunamieji ginklai ar sprogstamieji paketai, jei jų panaudojimas kelia žmonės pavojų;

13

f. pasikėsinimas padaryti kurį nors iš anksčiau minėtų nusikaltimų arba

bendrininkavimas padarant arba bandant padaryti tokį nusikaltimą.3

Remiantis 1997 m.gruodžio 15 d. Tarptautine konvencija dėl kovos su teroristiniais

sprogdinimais konvencija netaikoma tada, kai nėra jokio "tarptautinio" šio nusikaltimo

požymio: nusikaltimas įvykdytas vienos valstybės teritorijoje, įtariamasis ir nusikaltimo

aukos yra šios valstybė piliečiai, įtariamasis yra šios valstybė teritorijoje, nusikaltimas

nebuvo nukreiptas prieš užsienio valstybę ir pan.(3 str.).2

Pavyzdžiui Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų (įsteigtų 1945 m.)

kompetencija apsiribojo tik "didžiųjų nusikaltėlių", tai yra iš esmės tik Vokietijos ir Japonijos

vadovų baudžiamuoju persekiojimu. Čia buvo teisiami asmenys nusikaltę taikai (karo

ruošimas, pradėjimas ir vykdymas), pažeidę karo ir papročių įstatymus (karo belaisvių

žudymas ar nežmoniškas elgesys su jais ir pan.), nusikaltę žmoniškumui (nusikaltimai,

įvykdyti prieš civilius gyventojus-pavergimas, deportacija). Atmetus teisiamųjų gynybos

argumentus (pvz., kad vykdę vadovybės įsakymą),tribunolas čia konstatavo, kad

nusikaltimus pagal tarptautinę teisę vykdo ne abstraktus vienetas, o individai, kurie turi ir

atsakyti už tai. Valstybės atsakomybė nepašalina individų atsakomybės už valstybių

tarptautinius nusikaltimus.

Taip pat reikia pabrėžti, kad kariniams nusikaltimas ir nusikaltimams žmoniškumui

netaikoma baudžiamojo persekiojimo bei bausmės vykdymo senatis (1968 m. Konvencija dėl

senaties netaikymo kariniams nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui). Be to,

baudžiamoji atsakomybė už tokius nusikaltimus gali būti taikoma ir atgal, tai yra numatant

atsakomybę vėliau, negu buvo įvykdytas nusikaltimas.

Taigi, didžiausią indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir kariniams

nusikaltimams padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai, tačiau tai buvo

tarptautiniai ad hoc (tam atvejui) tribunolai. 1948 metais Jungtinių Tautų Generalinė

Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį

kriminalinį teismą ir 1993 metais ji šia užduotį įvykdė, patvirtino Tarptautinio baudžiamojo

teismo statuto projektą ir jo komentarą. Tai buvo dokumentai, kurių pagrindu 1998 metais

liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje priėmė universalią tarptautinę

sutartį - Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Ir pagal šį Statutą Teismas turi

jurisdikcija šiems nusikaltimams:

14

a) genocido nusikaltimui;

b) nusikaltimams žmoniškumui;

c) kariniams nusikaltimams;

d) agresijos nusikaltimams.

Valstybei tapus Statuto dalyve laikoma, kad ši valstybė pripažįsta Teismo

jurisdikciją; tačiau bet kuri kita valstybė gali pareikšti, kad ji pripažįsta Teismo jurisdikciją

konkrečiam nusikaltimui, jeigu jis buvo įvykdytas jos teritorijoje arba jūrlaivyje,

registruotame šioje valstybėje, arba jei šį nusikaltimą įvykdė jos pilietis (12 str.).

Remiantis įtvirtintu Romos Statute ne bis in idem principu - asmuo negali būti

baudžiamas du kartus už tą pačią veiką. Čia galioja baudžiamojo įstatymo (Statuto)

netaikymo atgal principas; baudžiamosios atsakomybės netaikymas mažamečiams ar

nepilnamečiams asmenims (jaunesniems nei 18 metų asmenims); asmens oficiali padėtis taip

pat neatleidžia jo nuo atsakomybės ir šios atsakomybės nesušvelnina; karo vadas atsako už

savo pavaldinių - karių veiksmus nusikaltimo padarymo momentu; senaties terminai

netaikomi Statute numatytiems nusikaltimams; negali būti traukiami baudžiamojon

atsakomybėn ir baudžiamo asmenys be kaltės; būtinoji gintis atleidžia nuo atsakomybės;

teisės taikymo klaida neatleidžia nuo atsakomybės; įsakymo ar įstatymo vykdymas

neatleidžia nuo atsakomybės už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, tačiau karinių

nusikaltimų ir agresijos nusikaltimo atveju atleidimas nuo atsakomybės galimas nebent tada,

kai asmuo turėjo teisinę pareigą vykdyti pareigą vykdyti įsakymą, nežinojo apie įstatymo

neteisėtumą ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas.

Pagrindinės kriminalinės bausmės, kurias gali skirti Teismas, yra laisvės atėmimas iki

30 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (77 str.). Paskirta bausmė atliekama toje

valstybėje, kurią parinks Teismas iš sąrašo valstybių, pasiūliusių, kad tokios bausmės būtų

atliekamos būtent šių valstybių penitenciarinėse įstaigose (103 str.).

Tarptautinių tribunolų įsteigimas neatleidžia valstybių nuo pareigos bausti karinius

nusikaltėlius ir nusikaltėlius žmoniškumui. Valstybės privalo bausti karinius nusikaltėlius

nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos. Ši pareiga išplaukia iš 1949 m. Ženevos

konvencijų dėl karo aukų apsaugos, kuriose dalyvauja praktiškai visos pasaulio valsybės.

15

IŠVADOS

1. Bendras tarptautinės teisės subjekto požymis – tai tarprtautinių teisių ir pareigų

turėjimas bei galėjimas jas ginti tarptautinėje arenoje. Taigi, pagal šį požymį – individai

(fiziniai asmenys) taip pat gali būti laikomi tarptautinės teisės subjektais ten, kur jie tokias

savybes turi (pirmiausia – žmogaus teisių ir fizinių asmenų tarptautinės baudžiamosios

atsakomybės srityse).

2. Fiziniai asmenys, nėra viešosios tarptautinės teisės subjektai, nors tam tikrose

srityse jie gali turėti tarptautines teises ir pareigas.

3. Remiantis Europos žmogaus teisių konvencija individas turi teisę į elementariąsias

žmogaus teises, kuri bene pati svarbiausia - gyvybė; į laisvę, teisminę garantiją, privatų ir

šeimos gyvenimą, į teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, teisę turėt nuosavybę ir

nevaržomą kilnojimosi laisvę.

4. Europos žmogaus teisių komisija priima peticijas fizinių asmenų, fizinių asmenų

grupių bei nevyriausybinių organizacijų, teigiančių, kad tam tikra valstybė pažeidė jų teises,

įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijoje.

5. Iš tarptautinės teisės gali išplaukti dvi galimybės bausti individą: jis gali būti

baudžiamas už kriminalinius tarptautinio pobūdžio nusikaltimus arba valstybės tarptautinius

nusikaltimus, kaip šių nusikaltimų organizatorius ar vykdytojas.

6. Užsieniecių teisinį statusą konkrečioje valstybėje nustato, pirmiausia, šios

valstybės įstatymai. Tačiau tai nereiškia, kad tarptautinė teisė nereguliuoja užsieniečių

teisinės padėties.

7. Pastaruoju metu užsieniečių teisinį režimą vis plačiau reguliuoja tarptautinės

sutartys.

8. Užsieniečių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. Gruodžio

13 d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija.

16

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Vilnius., 2000 m.

2. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Vilnius, 1998 m.

3. Europos socialinė chartija 1961 m.

4. Europos socialinės chartijos papildomas protokolas 1988 m.

5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 1950 m.

6. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolas Nr. 6

dėl mirties bausmės panaikinimo 1983 m.

7. Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį

ar baudimą 1987 m.

17