Vilui, amžinai

Kare jėga ir klasta yra didžiausios stiprybės.

Thomas Hobbes, Leviathan

PIRMA DALISSkaistykla

Kaip tą, kurs, lyg nežinomoj šaly Ilgai klajojęs, kelią randavėlei,Pirmyn mus šaukė plynė nebyli.

Dantė, „Skaistykla“1

1 Dantė A. Dieviškoji komedija: Skaistykla, I giesmė. Vertė A. Churginas. Vilnius: Vaga, 1988, p. 163.

PIRMAS SKYRIUS

žilstelėjękelių dienų šeriai. Nors ir apsileidęs, žmogus vis tiek atrodė patrauklus.

Ausyse aidėjo klaikus riksmas. Mane supo tamsa. Baisiai spaudė krūtinę, vos kvėpavau.Gulėjau skęsdama savo kraujyje. Iš paskutiniųjų atsisėdau ir įsistebeilijau į tamsąstengdamasi ką nors įžiūrėti.

Riksmas nutilo. Staiga kambaryje įsiviešpatavo spengianti tyla. Keliskart skausmingainurijau seilę mėgindama sudrėkinti išdžiūvusią gerklę. Netrukus supratau, kad taipklaikiai rėkiau aš pati, todėl gerklę dabar peršėjo tarsi išdraskytą švitriniu popieriumi.Prispaudžiau rankas prie krūtinės. Apsičiupinėjau drabužį ir įsitikinau, kad jis sveikas,neskylėtas nuo arbaleto strėlių. Tirštoje prieblandoje nelabai ką įžiūrėjau, bet buvau tikra,kad vilkiu ne savo marškinius, tikriau, ne pasiskolintą iš Šėjaus nertinį - jį buvauužsitempusi tą vakarą, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Mintyse slinko blankūs vaizdiniai. Sniego marška. Tamsus miškas. Būgnų dundesys.Vilkų staugimas, kviečiantis mane į laukymę, kur turi būti sudaryta sąjunga.

Prisiminus sąjungą, kraujas gyslose sustingo. Aš pabėgau nuo savo likimo.Aš pabėgau nuo Renė. Pagalvojau apie jaunąjį Grėsliųjų vadą, ir man suspaudė širdį,

užsidengiau veidą delnais. Greitai jo veidą išstūmė kitas pavidalas: miške klūpantisbejėgis vaikinas užrištomis akimis ir virve suveržtomis rankomis.

Šėjus.Atgaudama ir vėl prarasdama sąmonę girdėjau jo balsą, jutau, kaip jis glosto man

skruostą. Kas nutiko? Jis paliko mane tamsoje vieną šitaip ilgai... Kur aš?Pagaliau akys apsiprato su tamsa. Pro aukštus grotuotus langus priešinėje sienoje

sklido blanki dienos šviesa ir buvo matyti apniukęs dangus. Šviesa metė ant grindųblyškius rausvus šešėlius. Dairydamasi išėjimo, į dešinę nuo lovos išvydau aukštasąžuolines duris. Mane nuo jų skyrė ne daugiau kaip trys keturi metrai.

Stengiausi kvėpuoti lygiai, bet širdis daužėsi kaip pašėlusi. Nuleidau kojas nuo lovos iratsargiai atsistojau. Nepraradau pusiausvyros, pajutau įsitempiant kiekvieną raumenėlį -kūnas vėl manęs klausė, buvo lankstus ir stiprus.

Buvau pasirengusi kautis, jei prireiks, ir žudyti.Ausis pasiekė sunkių žingsnių aidas. Rankena pasisuko, durys atsivėrė į vidų, ir ant

slenksčio išvydau vyriškį, sykį mano jau matytą. Tankūs jo plaukai buvo tamsūs kaipderva, šiurkščių bruožų veidas lyg išskaptuotas iš akmens. Skruostus dengė

Tai jis andai smogė kardo rankena ir mane apsvaigino.Man iš galugerklio ėmė veržtis grėsmingas urzgimas, pasmailėjo iltys.Vyras buvo kažką besakąs, bet aš pavirtau vilke, prisiplojau prie žemės ir vis garsiau

urgzdama ėmiau sėlinti prie jo iššiepusi iltis. Galėjau rinktis: sudraskyti jį į gabalus arbaparblokšti ir pulti pro duris. Turėjau žaibiškai apsispręsti.

Vyriškis pakėlė ranką, praskleidė ilgą odinį apsiaustą, ir aš pamačiau lenkto kardorankeną.

Ką gi, teks grumtis.Įtempiau raumenis ir pasirengiau šuoliui, taikydama griebti už gerklės.- Palūkėk, - paprašė vyriškis, atitraukė ranką nuo kardo ir atkišo delnus, kad mane

nuramintų.Apmiriau priblokšta jo pasitikėjimo savimi. Nejaugi tikisi taip lengvai mane

nuraminsiąs? Kaukštelėjusi dantimis mečiau staigų žvilgsnį pro duris į koridorių.- Verčiau nemėgink, - įspėjo vyriškis, slinkdamasis prie durų ir atkirsdamas kelią bėgti.Atsakydama suurzgiau.O tau verčiau nežinoti, ką gebu užspeista į kampą.- Žinau, kas tavo galvoje. - Vyriškis susikryžiavo rankas ant krūtinės netraukdamas

kardo iš makštų. - Tarkim, prasibrausi pro mane, bet koridoriaus gale kelią pastossargybiniai. Jei prasmuksi ir pro juos, - šitai tu, kaip gaujos vadė, sugebi, - prie kiekvienųdurų rasi dar stipresnę apsaugą.

Gaujos vadė. Iš kur jisai žino?Grėsmingai urgzdama kryptelėjau galvą ir mečiau žvilgsnį į aukštus langus sau už

nugaros. Stryktelėjus tikriausiai pavyktų išdaužti stiklą. Jei tektų kristi iš nelabai aukštai,susižeisčiau, bet likčiau gyva.

- Neverta, - tarė vyriškis, dirstelėdamas į langus.Kas jis per vienas? Aiškiaregys?- Nudribtum iš kokių penkiolikos metrų aukščio ant granitinių plytelių. - Vyriškis

žingtelėjo artyn. Vėl atsitraukiau. - Niekas čia neketina tavęs skriausti.Lioviausi urgzti.Jis vėl tyliai prabilo, tęsdamas žodžius:- Jei atvirstum žmogumi, galėtume pasikalbėti.Dar toliau atsitraukiau, spausdamasi prie grindų ir iš įniršio grieždama dantimis. Jis

puikiausiai matė blėstant mano ryžtą.- Jei mėginsi bėgti, - toliau dėstė vyriškis, - mums teks tave nužudyti.Šiuos žodžius jis ištarė taip ramiai, kad ne iškart suvokiau jų prasmę.Prieštaraudama trūksmingai suurzgiau. Urzgesys virto niūriu juoku - atvirtau

žmogumi.

- Juk sakei, kad niekas nenori man blogo.Vyriškis šyptelėjo puse lūpų.- Taip ir yra, Kala. Mano vardas Monro, - tarė žingtelėdamas artyn.- Stovėk, kur stovėjęs, - iššiepiau iltis.Monro sustingo.- Tu dar nemėginai manęs nužudyti, - pasakiau dairydamasi po kambarį, kaip galėčiau

pabėgti. - Bet tai nereiškia, kad tavimi pasitikiu. Jeigu bent per centimetrą ištrauksi kardąiš makščių, nukąsiu ranką.

Monro linktelėjo.Mano sąmonėje kirbėjo daugybė klausimų, galva buvo sunki kaip puodynė. Vėl ėmė

stigti oro. Turėjau tvardytis, kad neparodyčiau silpnumo. Rodos, prisiminimai užplūdo netik galvą, bet ir visą kūną, rankų oda pašiurpo. Galvoje aidėjo skausmingi riksmai.Susigūžiau prisiminusi šmėklas, kaip juodus debesis sklandančias virš manęs, irklykaujančias sukubes. Kraujas vėl sustingo gyslose.

- Staiga nuskambėjo galvoje.- Kur Šėjus? - virpančiu balsu ištariau jo vardą; belaukdama Monro atsakymo drebėjau

iš siaubo.Galva plyšo nuo siaubingų prisiminimų nuotrupų, akyse šmėkščiojo daugybė neaiškių

pavidalų. Jie sukosi pasiutusiu greičiu, o aš atkakliai stengiausi juos nutverti irišsiaiškinti, kas vis dėlto įvyko ir kaip čia atsidūriau. Prisiminiau, kaip supratę, kadpakliuvome į spąstus, mudu su Šėjumi dūmėme siaurais koridoriais, paskui įpuolėme įRauano dvaro biblioteką. Netikėtai prieš akis iškilo persikreipęs Šėjaus dėdės Bosko Maroveidas, ir aš iš įniršio kurį laiką lioviausi svarstyti, kas mums nutiko.

Šėjus iki skausmo suspaudė man pirštus.- Pasakyk, kas iš tiesų esi.- Aš tavo dėdė, - ramiai atsakė Boskas, žengdamas artyn. - Kraujo giminaitis.- Kas per vieni tie Sergėtojai? - paklausė Šėjus.- Jie, kaip ir aš, stengiasi tave apginti. Tau padėti, - atsakė Boskas. - Šėjau, tu

ypatingas vaikas. Esi apdovanotas tokiais nepaprastais gebėjimais, kad net patsnenutuoki. Galiu padėti suprasti, kas toks esi. Išmokyti naudotis savo galiomis.

- Jeigu taip rūpinatės Šėjaus gerove, tai kodėl norėjote jį paaukoti per sąjungossudarymą? - Stumtelėjau vaikiną sau už nugaros, kad apginčiau nuo Bosko.

Šis papurtė galvą.- Tai dar vienas apmaudus nesusipratimas. Kala, norėjome įsitikinti tavo atsidavimu

šventai pareigai. Rodos, suteikiame jums puikų išsilavinimą, bet, matyt, nesi girdėjusiapie Abraomą ir jo sūnų Izaoką? Argi, paaukodama mylimą žmogų, nebūtum įrodžiusiištikimybės gaujai? Nejau tiki, kad būtume tau leidę nužudyti Šėjų? Juk patys prašėm jį

Monro! Vaikinas štai ten!

saugoti.Sudrebėjau.- Meluojate.- Meluoju? - Boskas kone geraširdiškai nusišypsojo. - Nors esi tokia patyrusi, vis tiek

nepasitiki savo valdovais? Tau nebūtų prireikę žudyti Šėjaus, nes paskutinę akimirką jįbūtų pakeitusi kita auka. Suprantu, kad tokį žiaurų bandymą sunku pateisinti, kad perdaug tikėjomės iš judviejų su Renė. Ko gero, tokiems išmėginimams esat per jauni.

Sugniaužiau kumščius, kad Monro nematytų iš išgąsčio drebančių mano rankų. Ausyseskambėjo sukubių ir inkubų klyksmai, chimerų šnypštimas, išlipusių iš paveikslų irvelkančių kojas negyvėlių vaitojimas.

- Kur jis? - dar sykį paklausiau ir sugriežiau dantimis. - Prisiekiu, jei nepasakysi...- Jis saugus, - ramiai atsakė Monro. Jo lūpose vėl šmėstelėjo blanki šypsenėlė.Nenutuokiau, kodėl jis laikosi taip tvirtai, nors tikrai suvokia pavojų. Monro

atsakymas buvo miglotas. Nenuleisdama nuo jo akių sliūkinau palei sieną iššiepusi iltis.Nors žiūrėjau į Monro, prieš akis mirgėjo iš pasąmonės gelmių išplaukiantys neryškūs lygakvarelė vaizdiniai.

Šaltas metalas sukausto riešus. Spragteli antrankiai, ir aš nebegaliu pajudinti rankų.Karštų pirštų prisilietimas vaiko ledinį šaltį.

- Kodėl ji dar neatsipeikėjo? - klausia Šėjus. - Juk sakei, kad jai viskas bus gerai.- Ji pasveiks, - atsako Monro. - Strėlės užkerėtos, kerai veikia kaip migdomieji;

netrukus nustos veikę.Mėginu ištarti bent žodį, pajudinti ranką ar koją, bet net vokai atrodo švininiai. Vėl

panyru į slogų kaip mirtis sapną.- Jei mudu susitarsim, nuvesiu tave pas Šėjų, - pareiškė Monro.- Susitarsim? - perklausiau džiaugdamasi savo įžvalgumu. Vis dėlto buvau teisi -

negalima rodyti savo silpnumo. Jei jau sudarysiu sąjungą su Persekiotoju, tai patidiktuosiu sąlygas.

- Taip, - patvirtino Monro, atsargiai žengdamas mano pusėn.Neprieštaravau, todėl jis šyptelėjo. Nebuvo justi baimės kvapo, bet šypsena dėl

tam tikros priežasties išblėso. Iš skausmo?- Kala, tu mums reikalinga.Mintys galvoje dūzgė kaip bičių avilyje, teko net pasipurtyti. Turėjau atrodyti

pasitikinti savimi, nekreipti dėmesio į keistą Monro elgesį.- Kas tie „mes“? Ir kodėl aš jums reikalinga?Pyktis išsivadėjo, bet iš paskutiniųjų stengiausi išlaikyti iltis aštrias. Monro nė

akimirkos neturi pamiršti kalbąsis su vade. Aš vis dar esu gaujos vadė - teko tai primintine tik Monro, bet ir pačiai sau. Tik ši mintis teikė stiprybės.

- Mano žmonėms. - Monro mostelėjo durų link. - Persekiotojams.- Tu - jų vadas? - Pašnairavau.Monro veidas buvo valingas, bet labai išvargęs - taip atrodo žmonės, kuriems nuolat

trūksta miego.- Vienas vadų, - patikslino jis. - Vadovauju Haldžio būriui; mes veikiame čia, būstinė

įsikūrusi Denveryje.Nagi, pakalbėkim apie tavo draugus Denveryje.Iš atminties gelmių trumpam išniro klykiantis Persekiotojas ir jam plėšriai

besišypsančios mano valdovės - Šviesingosios - veidas.Slėpdama drebulį susikryžiavau ant krūtinės rankas.- Tai tarkimės.- Pagalbos reikia ne tik mano būriui, bet ir kitiems, - toliau kalbėjo Monro,

pasigręždamas į mane šonu ir eidamas prie durų. - Padėtis pasikeitė. Gaišti nebeturimekada. - Jis persibraukė ranka tamsius plaukus.

Galėjau jį pulti, mačiau, kad yra išsiblaškęs, bet mane užbūrė jo laikysena, be to, ėmiauabejoti, ar tikrai būtina bėgti.

- Galbūt tu - paskutinė mūsų viltis. Abejoju, ar Palikuonis vienas susidoros. Ko gero,esi trūkstama grandis, lemiamas veiksnys.

- Kieno veiksnys?- Karo. Tu gali jį užbaigti.Karas. Nuo šio žodžio kraujas sukunkuliavo gyslose. Pojūtis buvo malonus, šiluma

užliejo kiekvieną kūno ląstelę ir suteikė jėgų. Aš buvau auginama kariauti.- Kala, norim, kad prie mūsų prisidėtum.Vos girdėjau Monro žodžius. Akis aptraukė kruvina migla - prisiminiau smurtą, kurio

nestokojo mano gyvenimas.Raganių karas.Aš tarnavau Sergėtojams ir padėjau jiems kovoti su Persekiotojais nuo tada, kai

išmokau medžioti. Medžiodavau Sergėtojams paliepus. Ir žudydavau jiems įsakius.Įsmeigiau akis į Monro veidą. Aš žudžiau O dabar Monro nori, kad stočiau

jo pusėn? Ar taip gali būti?Tarsi pajutęs mano jaudulį jis sustingo. Tylėjo, tiesiog stovėjo žiūrėdamas, sunėręs už

nugaros rankas laukė atsakymo.Nurijau seilę, kad balsas nedrebėtų.- Tai nori, kad kovočiau tavo pusėje?- Ne tik tu, - atsakė Monro. Jutau jį sveriant kiekvieną žodį. Desperatiškos jo mintys,

rodos, sklandė tarp mūsų. - Bet tu svarbiausia grandis. Tu esi vadė, lyderė. Kaip tik vadėmums buvo ir yra reikalinga.

jo žmones.

- Nesuprantu, - prisipažinau žiūrėdama į liepsnojančias Monro akis. Jos mane irgąsdino, ir žavėjo.

- Kariai, Kala. Tavo gauja. Atsivesk ją pas mus ir kovokime kartu.Man pasirodė, kad po kojomis veriasi bedugnė. Tikėjausi gerai suprantanti Monro

žodžius. Argi ne tai vyliausi išgirsti? Argi ne to laukiau?Tai būdas mano gaujai išvaduoti.Taip, kaip tik šito ir laukiau. Netgi dabar mano širdis daužėsi iš nekantrumo grįžti į

Veilį ir susirasti gaujos narius. Grįžti pas Renė. Galėčiau visus juos išvaduoti iš Sergėtojųtarnystės. Išsivesti kitur. Ten, kur jiems bus geriau.

Bet argi Persekiotojai nėra mano priešai? Sudarydama sąjungą turiu būti itin atsargi.Nusprendžiau apsimesti dvejojanti.

- Vargu, ar tai įmanoma...- Dar ir kaip! - Monro puolė į priekį lyg ketindamas čiupti mane už rankų, akys žėrėjo

pamišėliška ugnimi.Aš atšokau, pasiverčiau vilke ir kaukštelėjau dantimis - pagąsdinau, kad nukąsiu

pirštus.- Atleisk, - ištarė Monro, linguodamas galvą. - Tu daug ko nežinai.Vėl atvirtau mergina. Pažiūrėjau į raukšlių išvagotą protingo, daug paslapčių žinančio

žmogaus veidą.- Monro, nedaryk staigių judesių. - Lėtai žengiau prie jo ir atkišau ranką, įspėdama, kad

nesiartintų. - Mane domina tavo pasiūlymas, bet ar supranti, ko prašai?- Suprantu, - atsakė Monro, nusukdamas žvilgsnį ir tarsi gūždamasis nuo savo paties

žodžių. - Prašau, kad rizikuotum viskuo.- Ir dėl ko turėčiau taip daryti? - paklausiau.Aišku, atsakymą jau žinojau. Visa, kas man brangu, jau buvau paaukojusi dėl Šėjaus.

Dabar nė nemąstydama pasiaukočiau dėl savo gaujos. Jei tik būčiau tikra,

kad tai juos išgelbės.Monro atsitraukė ir mostelėjo ranka į atdaras duris.- Padaryk tai dėl laisvės.

ANTRAS SKYRIUS

Išėjusi į platų, šviesų koridorių vos užgniaužiau susižavėjimo atodūsį. Sienos buvoiškirstos iš žvilgančio marmuro ir atspindėjo mirguliuojančią saulės šviesą, sklindančiąpro langus.

Kur aš esu?Buvau taip pritrenkta aplinkos grožio, kad nepastebėjau, jog mudu su Monro

koridoriuje ne vieni.- Būkit budrūs. - Kone pašokau išgirdusi itin niūrų balsą.Apsigręžiau vos sulaikydama norą pavirsti vilke, pasišiaušusi iš pykčio, kad esu

užklupta netikėtai. Kai pamačiau kalbantįjį, tasai noras dar labiau sustiprėjo.Tai buvo Etanas. Buvau porą sykių su juo susitikusi, abu kartus teko grumtis - ir

miesto bibliotekoje, ir Rauano dvare. Išsišiepiau ir apnuoginau iltis. Žiūrėdama į jįgniaužiau prie krūtinės kumščius. Jo arbaleto strėlės vos manęs nenužudė, dar priešMonro kardo rankena vožiant per galvą. Etanas irgi spoksojo į mane, nosis vis dar buvokreivoka, mat Šėjus buvo ją sulaužęs. Bet šis trūkumas nedarkė veido, atvirkščiai, Etanasatrodė dar pavojingesnis. Įsitempusi stebeilijau į jį. Vos tik pakrutino pirštus, lygketindamas išsitraukti durklą iš makšties prie diržo, puoliau jį.

Per pusę šuolio virtau vilke - įniršio riksmas virto karštligišku žvėries kauksmu.Kvailė. Kvailė. Visiška kvailė. Vos išgirdusi iš Monro porą malonių žodžių pakliuvau

tiesiai į pasalą.Etanas įsikibo man į krūtinės gaurus ir stumtelėjo šalin, o mano iltys kaukštelėjo jam

prie pat gerklės. Vyras keikdamasis kapanojosi ir stengėsi išlįsti iš po manęs. Išsivadavauiš kibių Etano rankų, bet nespėjau įsikibti dantimis jam į gerklę, nes kažkas užgriuvo antnugaros. Apsivijo rankomis ir kojomis, neleisdamas judėti. Urzgiau, riečiau nugarą,muisčiausi ir sukiojau galvą, kad pamatyčiau ir nublokščiau užpuoliką. Bet nesugebėjaunei jo įžiūrėti, nei įkąsti į sunertas ant krūtinės rankas. Sodrus vyriškas kikenimas irjuokas dar labiau mane įsiutino. Pasišokėjau ir ėmiau suktis ratu, mėgindama jįnusimesti.

Juokėsi Etanas. Jis jau buvo pašokęs ant kojų ir patenkintu veidu stebėjo manopastangas.

- Pirmyn, kaubojau! Konorai, jei išsilaikysi aštuonias sekundes, pelnysi pirmą vietą, -ragino Etanas. - Penkias jau išsilaikei.

- Liaukitės! - riktelėjo Monro, sprausdamasis tarp manęs ir Etano. - Kala, juk daviaužodį. Čia tau negresia pavojus. Konorai, lipk nuo jos.

Išgirdusi prislopintą Konoro juoką vėl ėmiau purtytis.- Monro, bet juk tai naujas mano rekordas.- Sveiki atvykę į vilkų rodeo, - juokdamasis kaip pamišėlis pranešė Etanas.

Kvatodamasis susirietė ir įsirėmė rankomis į kelius, kad nepargriūtų.- Juk liepiau liautis, - pakartojo Monro griežtu balsu.Konoras taip lengvai nuslydo man nuo nugaros, kad nė nepajutau, vis dar muisčiausi ir

sukausi ratu.- Pabusk, miegančioji gražuole, - pasigręžusi išvydau besišypsančią Konoro fizionomiją.

Nesunkiai jį atpažinau: priešais mane stovėjo kitas Persekiotojas, andai užpuolęs mudusu Šėjumi miesto bibliotekoje. Mačiau jį ir Rauano dvare - tai jis pakėlė ant rankųsąmonės netekusį, vilku virtusį Šėjų ir nunešė tolyn nuo Bosko užsiundytų šmėklų,inkubų ir sukubių. Sudrebėjau prisimindama grumtynes su pabaisomis; tuoj patdingtelėjo, kad iki šiol nežinau, kas nutiko Šėjui.

Niūrus Etano žvilgsnis bylojo, kad jis su malonumu suvarytų durklą man į pilvą, lygiaikaip aš perkąsčiau jam gerklę, o Konoras netvėrė iš linksmumo. Atrodė kaip naivusberniūkštis, nors aš puikiai prisiminiau, kaip moka valdyti kardą. Tiksliau, kardus, tokiuspat lenktus kaip Monro. Ginklai kabėjo Konorui prie diržo. Įspėjamai urgzdama ėmiautrauktis nuo jo, nuo visos Persekiotojų trijulės.

- Mes ne per daug mandagūs, tiesa? - šypsodamasis paklausė Konoras. - Vis dėltoprižadu pavaišinti pusryčiais, vilkaite. Tik nesuėsk Etano. Sutarėm?

- Kala, mes tau ne priešai, - artindamasis ir purtydamas galvą tarė Monro. - Leisk taiįrodyti.

Pažvelgiau jam į tamsias akis. Jis žiūrėjo į mane įdėmiai, truputį baimingai. Atplėšusižvilgsnį nuo Monro, dirstelėjau į Etaną, paskui į Konorą. Jie atsistojo vadui iš šonų, beginklo rankose. Mano širdyje virė kova. Vilkės instinktas kuždėjo, kad reikia nedelsiantjuos pulti, bet trijulė laikėsi ramiai ir nemėgino manęs skriausti.

Taip ir neapsisprendusi atvirtau mergina.- Šitokia ji gražesnė, tiesa? - pusbalsiu paklausė Konoras, šnairuodamas į Etaną. Šis tik

suniurnėjo.- Ką jie čia veikia? - pasiteiravau Monro, rodydama į jo pavaldinius. - Juk sakei, kad su

tavim būsiu saugi.- Jie mano būrio nariai, - atsiliepė tasai. - Ir tau teks dirbti kartu. Pasikliauk jais, kaip

pasiklautum manimi.Dabar atėjo mano eilė nusikvatoti.- Nesulauksi. Šiuodu jau ne kartą mėgino mane nugalabyti.

- Daugiau jokių peštynių. Nuo šiol mes viena komanda, - pareiškė Konoras. - Skautogarbės žodis.

- Taip ir patikėsim, kad kada nors esi buvęs skautu, - suabejojo Etanas. Šypsenašmėstelėjo jo veide ir kaipmat išnyko. - Beje, ji ką tik mėgino perplėšti man gerklę!

- Etanai! - Monro nuvėrė jį rūsčiu žvilgsniu.Tiesą sakant, atviras Etano priešiškumas kėlė daugiau pasitikėjimo negu Monro

pažadai ar Konoro pokštai; Etano grasinimai buvo persmelkti tiesos. Juk, šiaip ar taip, jiePersekiotojai, o aš Karė. Mums neskirta gražiuoju bendrauti.

- Kala, - kreipėsi Monro. - Mūsų pasaulis keičiasi greičiau, negu tu įsivaizduoji.Pamiršk, ką apie mus žinojai ar manei. Mes galime vieni kitiems padėti. Siekiame topaties tikslo.

Tylėdama sau pamaniau, kad vargu ar Monro nutuokia, ko aš noriu.- Ar eisi su mumis? - paklausė jis. - Ar išklausysi manęs?Nusukusi akis nuo jo veido tyrinėjau koridoriaus sienas. Ne, ši vieta man visiškai

nepažįstama. Jei vis dėlto nuspręsčiau bėgti, neaišku, kur atsidurčiau. Ką gi, eisiu paskuiMonro ir pakeliui dairysiuosi išėjimo.

- Gerai, - pusbalsiu atsakiau.- Nuostabu! - nusikvatojo Konoras. - Daugiau jokių peštynių! Tai dabar mes

neišskiriami draugai? Šaunu. - Išsikalbėjęs jis reikliai nužvelgė mano krūtinę.- Ji vilkė, - atkirto Etanas. - Su tokiais mes nedraugaujame.- Dabar draugausime, - paprieštaravo Konoras, neatitraukdamas akių nuo mano

krūtinės ir žengdamas artyn. Užuodžiau kedrų, našlaičių ir kavos kvapų mišinį. Aromatasatrodė pažįstamas, su tokiu jau buvau susidūrusi. Vėl suurzgiau ir atšokau, užplūdusmiglotiems prisiminimams.

- Ar tu tikras, kad ji vadė? - paklausė Konoras, stipriau spausdamas sujudėjusią maneprie krūtinės. - Neatrodo per daug kieta.

- Kvaily tu, užuomarša, - atkirto Etanas. - Vos išvydęs gražią blondinę pamiršai, kadji gali virsti vilke.

- Paprasčiau žiūrėk, senuk, - nusikvatojo Konoras. - Gyvenkim dabartimi. Kaip tikdabar nešu ant rankų simpatišką merginą.

- Liaukitės kalbėję apie ją taip, tarsi manęs čia nė nebūtų! - suriko Šėjus.- Koks siaubas, supykdžiau didįjį vadą, - atsakė Konoras. - Ar man bus kada nors

atleista?- Nenervink vaikino, Konorai, - sudraudė Monro. - Artinamės prie susitikimo vietos.- Atleisk, vaikine, - nusivaipė Konoras.- Nė nesitikėk, - atkirto Šėjus; išgirdau grumtynių garsus.- Stok! - Priešais mane iškilo Etanas. - Neleisiu tau šito daryti, vaike.

- Pakaks, - sudraudė Monro. - Štai portalas. Eikit.Vėl sukrutėjau norėdama pamatyti, kur atsidūriau. Rodos, oras kibirkščiavo,

užliedavo tai šalčio, tai karščio banga. Konoras dar stipriau prispaudė prie krūtinės, iraš vėl nugrimzdau į nežinią.

Spoksodama į šelmišką Konoro šypseną prisiminiau ją mačiusi anksčiau, nors tadatarsi skendėjau migloje. Jis irgi nenuleido nuo manęs šelmiškai žibančių akių.Sugniaužiau kumštį svarstydama, kur geriausia žiebti - į pilvą ar truputėlį žemiau. Jeivaikinas nenori bėdų, man girdint jam vertėtų prikąsti liežuvį.

Bet Monro spėjo įsikišti.- Atstok, Konorai. Jai prireiks šiek tiek laiko, kad perprastų tavo humorą.- Klausau, sere! - Konoras kvatodamasis išsitempė tarsi išgirdęs komandą „ramiai“.Vėl sutrikau. Atidžiai mane stebintis Etanas suniurzgėjo, bet nesijudino iš vietos.

Matyt, Persekiotojai neieškojo dingsties grumtynėms. Su šiais vyrais susipažinaukovodama dėl savo gyvybės, todėl buvo labai sunku perprasti jų įprastus, kasdieniusjuokelius. Kas iš tiesų čia per žmonės?

- Anika laukia mūsų Karybos skyriuje, - tarė Monro, nesėkmingai mėgindamas nuslėptijuoką krenkštimu. Jis nusigręžė ir patraukė koridoriumi. - Eime.

Turėjau kone bėgti, kad neatsilikčiau. Etanas ir Konoras sekė įkandin, ir man tainepatiko. Tik paskutinėmis valios pastangomis prisiverčiau nesigręžioti ir grasinamainešiepti ilčių.

Kuo toliau žingsniavome, tuo labiau pynėsi mintys. Lenktu koridoriumi praėjome prodaugybę durų, bet neišvydau nė vieno staigaus posūkio ar kampo. Pažiūrėti apskritaspastatas buvo užlietas vis ryškėjančios saulės šviesos, - aušo diena. Šviesa atrodė tokiaryški, kad prisimerkiau, kol pripras akys. Rodos, ne tik sienos, bet ir oras kibirkščiavosaulės spinduliais. Storas marmuro sienas vagojo įvairiaspalvių kristalų gyslos. Josatmušė šviesą, kai kur sudarydamos visą vaivorykštės spektrą. Hipnotizuojantis šviesųžaismas taip prikaustė mano dėmesį, kad, Monro staigiai stabtelėjus, vos į jįneatsitrenkiau.

Koridorius atvedė į didelę, erdvią patalpą. Iš kairės ir dešinės buvo matyti angos, galbūtkiti koridoriai. Bet ne, pro stiklines duris kairėje ryškėjo marmurinio tilto apybraižos.Žvilgtelėjusi žemyn praradau amą - grindinys po kojomis baigėsi. Žemai apačioje išvydaumilžinišką vidinį kiemą. Mes buvome virš jo kokių penkiolikos ar dvidešimties metrųaukštyje.

Rodos, Monro nemelavo: pro langą pabėgti nepavyks.Apačioje, kieme išvydau stiklinius namukus... ir darželius? Bent jau man taip pasirodė.

Darželiuose neaugo žali augalai. Negalėtų augti, juk dabar žiema. O gal aš klystu? Kieklaiko jau esu čia?

Pakėlusi akis išvydau dangų, taigi vidinis kiemas buvo atviras. Pro stiklines durismačiau lėtai, tingiai krintant snaiges.

Pajutusi ant peties kažkieno ranką iš netikėtumo pašokau.- Iš pradžių sutvarkykim reikalus, - nusišypsojo Monro. - Paskui galėsi apsižvalgyti.- Gerai, - atsakiau ir nusekiau dešiniu koridoriumi jam iš paskos. Skruostai raustelėjo,

vyliausi, kad neatrodžiau kaip paskutinė kvailė, išsižiojusi ir besigėrinti nuostabiupastatu.

Šis koridorius buvo platesnis už tą, kuriuo atėjome. Ir tiesus. Iš kairės ir dešinėsšmėsčiojo durys, priekyje, koridoriaus gale, galėjai matyti dar vienas - masyvias, dvivėres,medines. Priėjusi artyn aiktelėjau iš nuostabos. Per visą durų aukštį buvo iškaltasalchemikų žemės simbolis - tokiu pat trikampiu „Visų kare prieš visus“ buvo pažymėtaHaldžio ola.

- Mergaitė atliko namų darbus, - tarė Konoras. - Silasas bus sužavėtas.Monro ir Etanas nekreipė į jo žodžius dėmesio, o aš prikandau lūpą - priminiau

sau neturinti duoti valios jausmams. Vos Monro atvėrė duris, šios mintys kaipmatišgaravo iš galvos. Įėjome į didžiulę patalpą. Jos viduryje stovėjo stalas. Apskritas,didžiulis, regis, atgabentas iš legendinės karaliaus Artūro pilies. Pasieniais stovėjo knygųlentynos. Knygos buvo senos, odiniais viršeliais - tokias sklaidėme Rauano dvarobibliotekoje. Priblokšta panašumo net pašiurpau.

Akies krašteliu pastebėjau prie lentynų du žmones, apžiūrinėjančius knygų nugarėles irtyliai besikalbančius. Vieną jų puikiai pažinojau ir mylėjau.

Šėjus pakreipęs galvą klausėsi merginos, pažiūrėti mano bendraamžės. Dideles rudasjos akis iš dalies dengė išsipešusi iš kuodo plaukų sruoga. Tamsiai raudoni plaukai antsprando buvo susmeigti metaline smeige. Pirmąkart išvydau neapsiginklavusią iki dantųPersekiotoją, bet jos apranga buvo tokia pat kaip ir kitų: aptrintos odinės kelnės,storapadžiai batai, trumpa nebalinto lino tunika. Beje, aš irgi vilkėjau lygiai taip pat.Mergina juosėjo platų diržą, nuo kurio karojo dvi keistos, plokščios gal pusmetrio ilgumometalinės lazdelės. Niekaip nesupratau, kas tai. Man jos panėšėjo į mažučius geležinkeliopabėgius smailėjančiais galais. Mergina rankoje laikė pluoštą popierių ir pritardama savožodžiams plekšnojo juo sau per šlaunį.

Pasišiaušiau išvydusi kitą jos ranką Šėjui ant dilbio. Nuvėrė skausmingas ir baisuspavydas. Man nepatiko, kad jį liečia kita mergina. Šėjus priklauso man.

Tarsi išgirdęs mano mintis jis pakėlė galvą. Kai atsigręžė, supratau, kad pažino mane iškvapo. Oda ėmė dilgčioti, bėgte pribėgau prie jo. Piktai dėbtelėjusi prasispraudžiau proraudonplaukę merginą.

- Kala! - suriko Šėjus, išskėsdamas rankas. - Ar tu sveika?Širdis daužėsi taip smarkiai, kad trūko kvapo. Nuogąstavau daugiau jo nebematysianti.

Būgštavau, kad abu žūsime.Linktelėjau rodydama, kad viskas gerai, bet tuo pat metu man pakirto kojas, Šėjus vos

spėjo sučiupti. Sugriebė už liemens ir neleido pargriūti. Kad jis sveikas, supratau išstipraus apkabinimo. Galėjau apglėbti jį nebijodama užgauti. Šėjus dar tvirčiau maneapkabino, o aš prisiglaudžiau prie jo. Jis prispaudė mano galvą sau prie krūtinės irpabučiavo į pakaušį.

Šėjus. Šėjus. Pritraukiau pilnus plaučius jo kvapo. Šiltas ir malonus pavasariodvelksmas užliejo mane kaip saulės spinduliai, įsiskverbė į kiekvieną kūno ląstelę.

Kedendama plaukus prisitraukiau jo galvą ir pabučiavau. Pajutau, kaip Šėjus nustebo irapsidžiaugė netikėta glamone. Bučinio saldumas nusmelkė visą kūną, virto šiluma, oŠėjui perbraukus lūpomis per skruostą - karščiu.

- Kala, - sušnibždėjo jis, švelniai krimstelėdamas ausies lezgelį. Vilkiška glamonėnudžiugino, aš dėkinga bakstelėjau jam nosimi į kaklą.

- Be galo tavęs ilgėjausi, - pasakė Šėjus ir atšlijo, kad geriau įsižiūrėtų. - Kaip gera tavematyti.

Konoras švilptelėjo, o smalsiai mane stebinčios merginos akyse žybtelėjo šelmiškosugnelės. Nors buvo smagu susitikti Šėjų, mintyse vėl išbariau save, kam praradaubudrumą. Turiu tvardytis. Mudu ne vieni. Kiekvienas judesys stebimas. Išsiilgau Šėjaus,troškau prie jo prisiglausti, bet Persekiotojams nebūtina žinoti apie mano jausmus.Susiėmiau, įtempiau raumenis ir išsivadavau jam iš glėbio.

- Man viskas gerai, Šėjau, - pasakiau nekreipdama dėmesio į tuštumą - joje atsidūriauatsitraukusi nuo jo. - Tikrai. Tik esu truputį sutrikusi.

- Todėl mes čia ir atėjom, - pasakė Monro, žengdamas artyn. - Tikiuosi, ir tu, Šėjau,gerai jautiesi.

- Taip, man geriau, - atsakė Šėjus, neatitraukdamas nuo manęs akių. Jam buvo nėmotais mano pastangos laikytis per atstumą. Ir Šėjus vėl mane taip apkabino, kad ėmėlinkti keliai.

- Džiaugiuosi, kad Kala irgi pasveiko, - toliau kalbėjo Monro. - Siaubinga, jei būtume josnetekę.

Atsakiau kimiu lojančiu juoku.- Manęs netekę? Juk tai jis mane pašovė. - Etanas, pervertas kaltinamo mano žvilgsnio,

nė nekrustelėjo. Vėl atsigręžiau į Monro ir pridūriau: - O tu man žiebei kardo rankena.Jis linktelėjo ir kaltai nusišypsojo.- Turėjome daugiau apie tave sužinoti, įsitikinti, ar galėsi tapti sąjungininke.Nepatikliai pašnairavau į Monro.- Kaip įmanydami stengėmės, kad kuo greičiau pasveiktum.Šįsyk nepatenkintas purkštelėjo Šėjus.

Mano. Jis mano.

- Kažin, ar galima kliautis tavo gydūnais.Apsigręžiau ir pažvelgiau Šėjui į veidą.- Gydūnais?Laikotarpį nuo grumtynių Rauano dvare iki pabudimo čia prisiminiau miglotai ir

baimingai. Aišku, kažkas išgydė mano žaizdas, tik nežinojau, kas ir kaip.- Nenumanau, ką jie ten tau darė. - Šėjus piktai pasižiūrėjo į Monro, o tas tik gūžtelėjo

pečiais.- Strėlės ilgam apnuodijo jai sąmonę, - paaiškino jis. - Tokia jų paskirtis. Gydūnai tik

išvalė kraują nuo nuodų. Jokių padarinių neturėtų būti.Užkaukiau ir įtempusi paskutines jėgas prišliaužiau prie Šėjaus. Kiekvienas judesys

kėlė baisų skausmą. Iš krūtinės barkšojo strėlės, į plaučius priplūdęs kraujas gniaužėkvapą.

Prišliaužusi prie vilko atsiverčiau į žmogų, įsikibau jam į kailį ir papurčiau už pečių.- Šėjau! Šėjau! - suaimanavau glausdamasi prie jo ir jausdama, kaip apleidžia

paskutinės jėgos.- Tikiuosi, tau patiko patobulintos strėlės? - šiurkščiai ir kimiai paklausė Etanas.Dėbtelėjau į Persekiotoją. Užtaisęs arbaletą jis vėl taikėsi į mane.- Ar tu pavertei jį vilku?Krūtinė man degė, akyse tavaravo. Linktelėjau ir susmukau greta Šėjaus.Nuo prisiminimų suspaudė krūtinę, nevalingai paliečiau tą vietą, kur buvo įsmigusios

strėlės. Vadinasi, kurį laiką buvau be sąmonės.- Kiek ilgai? - sušnibždėjau.- Ką? - perklausė Šėjus, dėdamas delną man ant plaštakos ir spustelėdamas.- Kiek ilgai buvau be sąmonės? - paklausiau. - Kada išvykome iš Veilio?- Beveik prieš savaitę, - atsakė jis.Savaitė. Ne toks jau ilgas laiko tarpsnis. Bet vaizduojantis, kas galėjo nutikti mano

gaujai per savaitę, galbūt net per kelias valandas, man pabėgus nuo sąjungos sudarymo,tas laikas virto ištisa amžinybe.

Renė. Kas ištiko jį? Jis griebėsi apgaulės, kad galėtume pabėgti nuo besivejančiųGrėsliųjų gaujos. Žinia, Sergėtojai tai išsiaiškino.

Suvirpėjau, ir Šėjus tvirčiau mane priglaudė, nors dingojosi, kad esu kito glėbyje.Girdėjau Renė balsą taip aiškiai, tarsi jis stovėtų šalia.

„Nežinau, ar galiu tavim tikėti. Tavo žodžiai skamba kaip pramanas. Kaip kitaip galibūti? Šitaip gyvenome per amžius."

„Bet tai neteisinga. Be to, niekada nepalikčiau gaujos, jei turėčiau kitą išeitį, - tyliaipasakiau. - Jei nemanyčiau, kad tik taip galiu padėti saviškiams."

Jis žiūrėjo į mane lyg susijaudinęs, lyg nepatikliai.

„Beveik nebeturime laiko, - pasakiau. - Kaip tau pavyko šitaip aplenkti kitus?"Renė žvilgtelėjo ton pusėn, iš kur buvo atbėgęs.„Kai buvo rastas Flin kūnas, kilo sumaištis, bet aš pirmas užuodžiau tavo kvapą ir

pasileidau įkandin jo. Kiti dar tik skirstėsi būriais. Tave vejasi mano tėvo gauja.Vyresnieji jos vilkai."

Renė įsitempė, o man ėmė stingti rankos ir kojos.„O kaip maniškiai?" - paklausiau.„Jie nuvesti tardyti."- Kas nutiko Veilyje? - Atsitraukiau nuo Šėjaus - jo glėbyje negalėjau susikaupti.Visi tylėjo, ir mane, kaip aną pabėgimo naktį, apėmė baimė.Vis dėlto, nors ir nieko tikro nežinodama apie savo gaujos likimą, mėginau nepasiduoti

panikai. Galėjau kliautis tik savo ryžtu ir tikėjimu, kad elgiuosi teisingai.- O kaip baigėsi mūšis? Kaip jūs mudu aptikote? Ar nužudėte Boską Marą?Konoras nusikvatojo.- Ar nužudėme Boską Marą? To padaro nužudyti neįmanoma.- Padaro? - Šėjus kilstelėjo antakį. - Ką turi galvoje?- Kol kas niekam nepavyko nužudyti Bosko Maro, - paaiškino Monro, žiūrėdamas į

Šėjų, ir atsigręžęs į mane pridūrė: - Stengiamės iššniukštinėti, kas nutiko Veilyje.- Ar bent ką sužinojote?- Tu labai įkyri, vilkiūkšte, - įsikišo Etanas, taisydamasis ant peties arbaletą. - Jeigu ne

mes, ten, bibliotekoje, būtum nukraujavusi.- Kas kitas, jeigu ne tu, paleido man kraują? - Pasipiktinusi puoliau Etaną.

Nepasiverčiau vilke, tiesiog čiupau už švarko atlapų ir tėškiau ant stalo. Pasilenkiau viršjo, kad gerai matytų aštrias iltis. - Tu čia manęs nemokyk, nė nenutuoki, su kuo turireikalų!

- Kala! - Monro prišoko artyn ir atplėšė mane nuo Etano. - Neverta taip karščiuotis.Etanas irgi pašoko ant kojų.- Kas per velnias? Apramink savo šunį, Monro.Išsiviepiau.- Verčiau nevadink manęs šunimi.Pirmiau kalbėjusi su Šėjumi mergina nusijuokė:- Kaip gražu.- Eik velniop, Ariadne, - plūdosi Etanas. Jis vis dar putojo įniršiu.- Galvok, ką kalbi, - Ariadnė caktelėjo liežuviu.- Be Kalos neišsiversime, - pareiškė Monro, lyg nematydamas pikto Etano žvilgsnio. -

Ginčytis nėra prasmės.- Beje, Kala teisi, - įsikišo Konoras. Jis žiūrėjo į mane atsargiai, bet slapta gėrėdamasis.

- Tai tu ją pašovei.- Kokios nesąmonės, - atkirto Etanas. - Iš pradžių tąsėmės su berniūkščiu, dabar su šita

vilke. Ar jau nebeturime rimto darbo?- Berniūkštis, kaip tu jį pavadinai, yra Palikuonis. - Monro rūsčiai pažvelgė į Etaną. - O

vilkė - gaujos vadė, šiame kare ji gali nusverti pergalę mūsų pusėn.Tasai suprunkštė.- Iš Palikuonio kol kas jokios naudos, o vilkai karo nelaimės. Kovosim mes vieni, o jie

palaikys mūsų priešus!- Neabejoju, kai Kala prisidės prie mūsų, viskas pasikeis, tiesa? - tarė Monro ir

klausiamai pažvelgė į Šėjų.Vaikinas susikišo rankas į kišenes.- Viliuosi, taip ir bus.- Tai ne atsakymas, Šėjau, - irzlokai pasakė Monro.- Apie ką jis kalba? - paklausiau vaikino.Šėjus liovėsi dėbsojęs į Monro ir atsigręžė į mane.- Nenorėjau jiems pasakoti, kas nutiko Veilyje ir ką mudu radome bibliotekoje, kol

neįsitikinau, kad tu sveika ir saugi.- Aišku. - Per stebuklą neišraudau, bet kūną nutvilkė karštis.Sugniaužęs kumščius Etanas ėmė žingsniuoti pirmyn atgal po kambarį, dirsčiodamas į

Monro.- Man nusišvilpt, Palikuonis jis ar ne. Mūsų pasaulyje jis tik šunytis ir privalo paklusti

įsakymams, o ne kelti reikalavimus.- Jei manai, kad esu nereikalingas, galiu tuoj pat išeiti, - atšovė Šėjus.- Laimingo kelio. - Etanas parodė į duris.- Liaukitės! Darysim taip, kaip pasakiau, Etanai! - riktelėjo Monro. - Nuo šiol ir ateityje.

Aišku?Etanas pašnairavo į vadą, tylėdamas apsigręžė ir nuėjo į kitą kambario galą.- Ką gi, - tarė Ariadnė. - Turbūt neverta kalbėti apie Veilį, kol sulauksim Anikos. Gal

atėjo metas atlikti formalumus. - Ji šypsojosi, lyg nejustų tvyrančios įtampos.Monro susiraukė.- Formalumus?- Žinoma, - atsakė ji. - Rodos, pamiršai, kad šiandien pirmoji mano darbo diena.

Suprantu, kad besirūpindami Šėjumi visai pamiršote mane. Bet man įsakyta raportuotiapie savo atvykimą. - Mergina bakstelėjo Monro į krūtinę popierių pluoštu. - Tikiuosi,džiaugiesi, jog pabaigiau Akademiją. Noriu būti priimta į Haldžio būrį.

Atsidusęs Monro paėmė iš Ariadnės dokumentus.- Taip, Ariadne, sveikinu sėkmingai išlaikius egzaminus. Mums didelė garbė priimti

tave į savo gretas.Mergina šyptelėjo puse lūpų.- Ar nepamiršai, kad prašiau mane vadinti Edne? - subambėjo ji. - Visą vardą sunkiau

ištarti.- Gerai, jeigu jau taip nori. Tu itin greitai baigei mokslus ir gavai aukščiausius

įvertinimus, - toliau kalbėjo Monro. - Todėl gali pati pasirinkti būrį.- Žinau, - prisimerkusi atsakė Ednė.- Gali dirbti ir ne Haldžio būryje.- Žinau, žinau, - iškošė mergina pro sukąstus dantis. - Aš jau apsisprendžiau. Patinka

tau ar ne, lieku čia.- Visai ne tai norėjau pasakyti, - mėgino teisintis Monro, bet Ednė jį pertraukė

nekantriai purtydama galvą.- Liaukis. - Ji nusibraukė tamsiai raudonų plaukų sruogą nuo kaktos ir koketiškai

nusišypsojo Konorui. - O tu ar džiaugiesi mane matydamas? Rodos, budėjai tris mėnesiusiš eilės?

- Visus šešis, - pataisė Konoras. - O tu mane visiškai užmiršai. Mačiau, kaip mums įėjusmeiliai čiulbėjai su Palikuoniu. Mėgsti koketuoti, ką?

- Aš nekoketavau, - paprieštaravo Ednė ir vogčia žvilgtelėjo į Šėjų, o jos skruostusnuspalvino švelnus raudonis. Tai nepraslydo man pro akis. - Puikiai žinai, kur buvau ir kočia atvykau, - teisinosi ji. - Aš tavęs nepalikau.

Suleidau nagus į delnus, o Šėjus kaltai nudūrė akis. Kas per viena toji mergina?- Kiekvienas vyras jaučia, kai yra apgaudinėjamas, - pridūrė Konoras, glausdamas

sugniaužtą kumštį prie krūtinės.- Tai dabar jau laikai save vyru? - kreivai šyptelėjo Ednė. - Tikru vyru? Maniau, kad tu

komedijos aktorius, pamaiva.- Ne, - atšovė Konoras. - Aš vyras. Nori, įrodysiu?- Būčiau dėkingas, jei atsisakytum jo siūlymo, Ariadne, - nusivaipė Monro, tarsi

nepatenkintas pokalbiu, bet aš mačiau, kad susierzinusia išraiška stengiasi nuslėptišypseną. Nuo tolesnių merginos žodžių šypsena ėmė blėsti.

- Neverta nė klausti, ar manęs ilgėjaisi, - atrėžė Ednė.- Taip, aš be galo džiaugiuosi tave matydamas, - išpyškino Konoras. Monro

vaipydamasis ėmė artintis prie ginčininkų. Konoras pasilenkė ir pabučiavo merginai įskruostą. - Tesa ir Aizekas nuolat išvykę. Etanas labai irzlus, su juo nuobodu. Be to, iržiūrėti į jį toli gražu ne taip malonu kaip į tave.

Išgirdusi Konoro žodžius įdėmiai nužvelgiau merginą. Ji buvo graži, per daug graži.Įdomu, ar ji tikrai rėžė sparną apie Šėjų, kol gulėjau be sąmonės?

- Jis juokauja, - pasakė Ariadnė, dirstelėjo į Šėjų ir atgręžė Konorui nugarą.

- Nė nemanau, - tarė Konoras. - Neįsižeisk, Etanai.- Esu įskaudintas iki širdies gelmių, - šaltai atsakė Etanas.Ariadnė man nusišypsojo.- Tai tu ir esi mergina vilkė? Šėjus tik apie tave ir kalba.Aš irgi nusišypsojau Ariadnei. Nors ji koketavo su Šėjumi, vaikinas galvojo tik apie

mane. Tai gerai. Kaip tik to ir troškau.- Tai Ariadnė, - pristatė merginą Šėjus. - Ji man pasakojo apie Persekiotojų darbą.- Vadink mane Edne, - paprašė mergina.- O aš esu Kala, - prisistačiau ir išsitiesiau visu ūgiu, kad parodyčiau esanti aukštesnė

už ją pora centimetrų. Net jeigu Šėjus ja nesidomi, turime aiškiai apibrėžti savosantykius.

Ariadnės akyse žybtelėjo linksmos ugnelės.- Taip, jau girdėjau. Karė, vardu Kalija. Kaip gėlė. Labai miela.Nesusitvardžiusi urgztelėjau.- Taip, velniai griebtų, kaip gėlė. - Nieku gyvu nenorėjau, kad Ariadnė vaizduotųsi mane

esant trapią it gėlės žiedas.- Nuostabu, - sumurmėjo ji, vos vos šypsodamasi sau po nosimi. - Ką gi, Kalija, malonu

susipažinti, jei tikrai stojai į mūsų pusę.

TREČIAS SKYRIUS

Kalija.Ausyse nuskambėjo Renė juokas.Ar kada nors liausiesi mane taip vadinęs?Niekada.Žiūrėdama į Ednę pajutau linkstant kelius.- Kodėl taip mane vadini? - Vos užgniaužiau norą pavirsti vilke. Kambario lubos, rodos,

ketino mane sutraiškyti.Bėk, Kala. Grįžk į savo gaują. Tau čia ne vieta.Šėjus tikriausiai pajuto mano nerimą, nes čiupo už rankų ir atgręžė į save.- Kala, kas tau darosi? Atsipalaiduok. Ji nelinki tau blogo. - Turbūt jis pamanė, kad

pykstu ant Ariadnės ir todėl noriu pavirsti vilke. Vis dėlto Šėjus klydo.- Jis teisus. Atleisk, jei tave suerzinau. - Mergina gūžtelėjo pečiais, bet jos akys

sublizgo. Dingtelėjo, kad Ednė tyčia mane erzina. - Tiesiog šovė į galvą. Juokingas vardas,bet labai tau tinka.

Užgulė ausis, todėl vos ją girdėjau. Rodos, grimzdau į sapną, net ne į sapną, o į tikrąkošmarą. Man nesisekė nuslėpti jausmų, draskyte draskančių krūtinę.

Iš Ariadnės veido dingo linksmumas.- Kas nutiko?Papurčiau galvą, negalėdama ištarti nė žodžio. Troškau, kad žemė prasivertų ir mane

prarytų. Ausyse skambėjo Renė balsas, šnabždantis šią kvailą pravardę. Mudu su Šėjumisusitikome tik prieš penkias minutes, o tarp mūsų jau iškilo Renė šešėlis? Negi jie negalinuo mūsų atstoti?

- Taip ją vadino kitas žmogus, - sukandęs dantis iškošė Šėjus.Kitas žmogus. Dabar girdėjau ne tik pašaipų Renė šnabždesį, prieš akis regėjau ir jį

patį, prisiminiau, kaip glaudė mane tą naktį, kai mudu su Šėjum pabėgome iš Veilio. Išmano su Renė tuoktuvių ceremonijos. Jis mane bučiavo, meldė pasilikti. Kur Renėdabar? Jis pamelavo saviškiams, kad mes galėtume pabėgti. Nesinorėjo nė galvoti, kokiąkainą jam teko sumokėti.

Veilis. Gimtieji namai. Širdis daužėsi krūtinėje kaip paukštis, buvo sunku kvėpuoti. Giliai suleidau nagus į delnus, maldydama norą pavirsti vilke ir pulti

Persekiotojus. Vilkė urgzdama veržėsi į laisvę, troško kovoti ir grįžti į gaują.Ednė dirsčiojo tai į trūkčiojantį Šėjaus skruostą, tai į kančios iškreiptą mano veidą ir

Kąaš čia veikiu?

stengėsi ką nors suprasti.- Aha, - galiausiai patylom ištarė, neslėpdama šypsenos. - Aišku. Kitas žmogus.Kambaryje įsiviešpatavo nejauki tyla. Galiausiai ją nutraukė Konoras: garsiai

traškindamas krumplius jis reikšmingai pažiūrėjo į Monro.- Tai daugiau nebereikia jų saugoti? - paklausė vaikinas. - Ši užduotis buvo visai

nebloga, palyginti su kitomis, keliančiomis grėsmę gyvybei.- Gal užsičiaupsi? - piktai nutraukė jį Šėjus.Man pašiurpo sprandas - pasijutau kalta. Šėjus niršo dėl manęs, o kvaili Konoro

pokštai dar labiau jį kurstė. Tiesą sakant, Persekiotojo juokeliai erzino ir mane.- Kokios puikios manieros, - nusivaipė Konoras. - Kaip išrinktasis turėtum rūpintis

savo įvaizdžiu. Gaila, etiketo čia nemokoma. Na, žinai, kokia šakute valgyti salotas, dailiairašyti ir panašiai. Kaip stilingai sudoroti priešininką.

Man dingtelėjo, kad Šėjus smogs Konorui.- Pakaks, Konorai, - Monro kalbėjo ramiai, bet balsas atrodė kietas kaip titnagas. -

Nesiriekim, kol atvyks Anika.- Ji jau atvyko. - Pro duris įžengė moteris. Vilkėjo tokiais pat drabužiais kaip ir kiti

Persekiotojai, bet ant kaklo buvo pasikabinusi metalinį kompaso pavidalo medalioną.Moters plaukai buvo auksiniai kaip kukurūzų burbuolė, viršugalvyje susukti į dailųkuodą.

Ją lydėjo kita labai nuožmios išvaizdos moteris trumpais, juodais kaip degutasplaukais, it įmantriomis pynėmis ištatuiruotu rusvu kaklu. Makštyse prie diržo kabojodaugybė peilių, nuo jų kriaunų atsispindintys saulės blyksniai įspėjo apie mirtiną pavojų.

- Lidija! - Konoras pasileido per kambarį ir suspaudė tatuiruotą karę meškiškameglėbyje.

- Konorai, aš irgi džiaugiuosi tave matydama. - Moters juokas buvo žemas ir duslus. -Kaip laikosi Tesa?

- Vis dar kovoja drauge su Aizeku, - Konoras šyptelėjo. - Ir, be abejo, ilgisi tavęs.Lidija irgi nusišypsojo.- Jei viskas eisis, kaip numatyta, susitiksiu su Tesa po kelių valandų.Konoras uždėjo rankas jai ant pečių.- Ko gero, šiandien neteks ramiai pasišnekučiuoti.- Vis tiek labai džiaugsiuosi, - atsakė Lidija.Prie jų priėjo Etanas. Jis suėmė Lidiją už dilbio ir atgręžė į save.- Kokia tu šiandien išsipuošusi.Lidija ir Etanas sveikindamiesi susiėmė už dilbių - pamaniau, kad tai įprastinis jų

ritualas.- Girdėjau, turime ypatingų svečių, - tarė Lidija ir apžvelgė kambarį. Mūsų akys

susitiko, karė sveikindamasi palenkė galvą. Apstulbusi vos nežingtelėjau atgal. Tokiujudesiu ji parodė... pagarbą. Mintyse savęs klausiau:

Lidija šaltai linktelėjo Monro.- Ar jau viską aptarėte?Monro dirstelėjo į ją, paskui į mane.- Tiesą sakant, dar nė nepradėjome.Rūstaus veido blondinė šyptelėjo jiems abiem.- Nieko baisaus. Vadinasi, nereikės dusyk kartoti to paties. - Ji linktelėjo man. - Kala,

man garbė su tavimi susipažinti. Vadinuosi Anika.- Ačiū, man irgi malonu. - Paėmiau atkištą Anikos ranką ir visai nenustebau pajutusi

stiprų spūstelėjimą. Ir karališka šios moters laikysena, ir sodrus balsas bylojo, kad ji vadė.- Tik nelabai suprantu, kuo čia dėta garbė.

Anika nusijuokė.- Tu išgelbėjai Palikuonį, tad, ko gero, išgelbėjai ir mus.Šėjus atsistojo greta manęs.- Iki šiol nepaaiškinote, ką reiškia būti Palikuoniu. Nuo to laiko, kai čia atsidūriau,

Ednė mane prižiūrėjo kaip vaiką.- Nebuvo ko prižiūrėti, - paprieštaravo Ednė. - Labai gaila, bet neprisiėjo nė karto jam

pliaukštelėti.Šėjus išpūtė akis. Jis dirstelėjo į mane ir papurtė galvą, bet man buvo jau užviręs

kraujas.- Edne! - griežtai sudraudė Monro.Maniau, Konoras iš džiaugsmo sumuš su Edne rankomis - mergina suskėlė juokelį iš jo

repertuaro, bet vaikinas atrodė dar labiau prislėgtas negu Monro. Nužvelgiau lieknąEdnės figūrą ir mintyse ėmiau skaičiuoti, kiek laiko prireiktų nukąsti jai rankas.

- Nėra ko siusti, - atkirto Ednė, bet nervingai žvilgtelėjusi į Aniką pridūrė: - Atleisk,Anika.

- Atsiprašymas priimtas. - Anikos lūpomis nuslydo šypsena, veidas trumpamsušvelnėjo. - Šėjau, prireiks nemaža laiko suvokti, kas esi, teks daug ko išmokti.Suprantu, kaip sunku laukti - labai dėl to užjaučiu. Bet tau lemta stoti į kovą vėliau.Svarbiausia, kokį vaidmenį atliks Kala.

- Vaidmenį? - paklausiau, pagaliau atplėšusi akis nuo Ednės. Maniau, kad ji ir toliauerzins Šėjų, bet mergina kvailai šypsodamasi žiūrėjo į Konorą.

- Aš esu Strėlė, - tarė Anika. - Šiuo metu aš čia vadovauju.- Strėlė? - Susiraukiau.

Kuo šie žmonės mane laiko? Ko jie išmanęs nori?

Mažiaunegu dešimt sekundžių. Gal užtektų ir penkių.

Moteris parodė ant kaklo kabantį kompasą, paskui mostelėjo į Monro.- Strėlė skiria kiekvieno būrio Vedlį. Haldžio būrio vedlį tu jau pažįsti.- Kas tas Haldžio būrys? - paklausiau prisiminusi ant durų matytą žemės simbolį.- Pažadu, vėliau viską paaiškinsime, - atsakė Anika. - Bet dabar turime sutelkti dėmesį į

skubesnį reikalą. Mums būtina tavo pagalba, jei tik sutiksi padėti.- Kuo galiu padėti? - Mano balsas, ko gero, buvo įtarokas. Persekiotojai ne kartą

tvirtino, kad galiu jais pasitikėti, bet vis tiek baiminausi pakliūti į spąstus.Anika liūdnai šyptelėjo.- Norime, kad grįžtum į Veilį.Vyliausi, kad jausmai neatsispindi mano veide. Juk šito ir troškau, tiesa?

Tai kodėl iškart suakmenėjau?- Turbūt juokaujat. - Šėjus žingtelėjo į priekį, ketindamas užstoti mane nuo skvarbaus

Anikos žvilgsnio. - Jei Kala grįš į Veilį, Sergėtojai tuoj pat ją nužudys.Rūsčiai žvilgtelėjau į Šėjų. Jis sakė tiesą, bet aš gimusi kovoti. Anikos žodžių sukeltas

apstulbimas praėjo, burnoje jutau smailias iltis.

- Neprašome Kalos grįžti į ankstesnį gyvenimą, - ėmė aiškinti Anika. - Dabar, kaiPalikuonis atsidūrė pas mus, karas įsiplieks visu smarkumu, nebus jokių paliaubų.Sergėtojai sutelks visas savo pajėgas. Turime įgyti pranašumą.

- Kokį pranašumą įgysite nusiuntę Kalą į Veilį? - paklausė Šėjus.- Ketiname šį tą išmėginti. - Monro uždėjo rankas jam ant pečių ir stumtelėjo atgal. -

Kadaise mums tai padėjo. Norime sudaryti sąjungą.Sąjunga. Didžioji pjūtis. Pirmasis Karių sukilimas. Viskas stoja į savo vietas.- Aišku, - tariau jausdama ir vilties antplūdį, ir baimės šiurpuliuką. Karas.

Kai pagalvojau apie mūšį, mano pečiaiįsitempė, pasijutau esanti stipri ir pasirengusi.

- Luktelėk. - Šėjus nubloškė Monro ranką. - Turi galvoje sąjungą su Kariais?- Anksčiau tokią jau buvome sudarę, tad kovodami su Sergėtojais turėjome didžiulį

pranašumą.Šėjus papurtė galvą.- Kiek teko skaityti, viskas buvo ne taip. Žinau apie Didžiąją pjūtį. Per jus vos

nebuvo išnaikinti visi Kariai.Liaukis mėginęs mane apginti.Įsmeigęs akis į Monro jis nekreipė dėmesio į įspėjamą mano urzgimą.- Taip, tada baigėsi prastai, - sutiko Monro. - Tačiau būta ir sėkmingo tarpsnio. Galbūt

šįsyk tokia sąjunga atneš pergalę.- Be to, atsirado dar vienas gyvybiškai svarbus veiksnys - anąsyk, sudarant pirmąją

Grįžti į Veilį.

Aš esu vadė, Šėjau, ne šunytis. Verčiaušito nepamiršk.

Persekiotojairengiasi karui, ir aš esu jų pirmasis šūvis.

sąjungą, tokio nebuvo,- įsiterpė Anika.- Ką turit galvoje? - paklausė Šėjus.- Tave.Iš jo lūpų išsiveržė nustebimo šūksnis.Įdėmiai žvelgiau į vaikiną. Mėginau suprasti, ar jam pavyko praskleisti gaubiančios

Veilį paslapties šydą. Anika pasakė, kad Šėjaus buvimas yra gyvybiškai svarbus. Pirmasissukilimas žlugo, jam dar negimus. Dabar, turėdami vaikiną savo gretose, Persekiotojaineabejojo laimėsią karą. Beliko tikėtis, kad jie neklysta, ypač turint galvoje, kiek mankainavo išgelbėti Šėjų.

„Kodėl? - sušnypštė Renė. - Kodėl rizikuoji gyvybe dėl jo?"Jis yra Palikuonis, - sukuždėjau. - Galbūt jis vienintelis gali mus išlaisvinti. Mus

visus. Įsivaizduok, kas būtų, jei patys galėtume tvarkyti savo gyvenimą? Jei nereikėtųtarnauti Sergėtojams?"

Prisiminiau, ką kalbėjau atsisveikindama su Renė, bet kirbėjo dar vienas klausimas.Tada nesiryžau ištarti jo garsiai - ant kortos buvo pastatyta mudviejų su Šėjumi gyvybė.

Ar galiu pati spręsti, koks bus mano likimas?Nuo prisiminimų kūną nukrėtė drebulys. Aš myliu Šėjų. Pamilau tą pat mirksnį, kai jis

pirmąkart mane palietė. Šis vaikinas pažadino tokias galias, kokių nė neįtariau turinti.Mudviejų bendra paslaptis, nuvogtos akimirkos, uždrausti bučiniai, kartu patirti pavojaiatvedė čia, pas Persekiotojus.

Išsukau iš man skirto kelio, nes negalėjau leisti Šėjui mirti. Vis dėlto tai ne vienintelėpabėgimo iš Veilio priežastis. Nuo vaikystės pažįstamas pasaulis sueižėjo ir subyrėjo.Vadė turi ginti savo gaują. Vadovauti jai. Aš savąją palikau, nes tik taip tikėjausi išgelbėti.

Žlugus senajam pasauliui, pasirinkau nepabaigiamą kovą. Vis dar nepasitikėjauPersekiotojais, bet man reikėjo jų pagalbos. Gal taip pavyks išgelbėti gaują nuo Sergėtojųjungo ir keršto.

- Gerai, - ištariau. - Aš vyksiu į Veilį.- Kala... - buvo besakąs Šėjus, bet aš jį pertraukiau, nuvėriau piktu žvilgsniu ir

iššiepiau iltis.- Jie teisūs. Man reikia sąjungininkų. Man ir mano gaujai.- Puiku, - tarė Anika.Bambėdamas sau po nosimi Etanas parsliūkino į toliausią kambario kertę. Ten

pergedęs stovėjo iki ateinant Lidijai su Anika.- Prieš pradėdami puolimą turime kuo daugiau sužinoti apie priešininką, - pasakė

Monro.- Išklosiu jums visa, ką žinau, - pažadėjau. - Tik kažin, kiek tai padės sėkmingai

pasirengti puolimui.

- Pravers bet kokia informacija, - patikino jis.Gerai.- Pradėkim nuo paprasčiausių dalykų. Vėlyvą rudenį netekom dviejų žmonių. Gal žinai,

kas jiems nutiko? Stengiausi nesigūžti. Šios žinios tikrai nesustiprins būsimos sąjungos.

- Žinau.Dabar Monro užduos kitą klausimą. Jei pasakysiu tiesą, Persekiotojai turbūt panorės

mane užmušti.- Palūkėk, Kala, - paprašė artindamasis Šėjus, jo balse buvo girdėti įspėjimas. Supratau,

kad jis prisimena aną nelemtą vakarą.Papurčiau galvą.- Sąjungininkai turi žinoti, su kuo susidės.

Apsidairiau. Durys uždarytos. Kad ir kokios tvirtos,tikriausiai nesulaikytų besiveržiančios į laisvę Karės.

- Bet... - Šėjus sugniaužė man riešą.Nekreipiau į jį dėmesio.- Jūsų žmonės žuvo.Ednė nudūrė akis. Anika ir Lidija vienu metu atsiduso, Konoras pasikasė neskustą

skruostą.- Mes taip ir žinojom, Monro.- Žinojom apie Kailą, - tyliai ištarė tasai. - Jis buvo tarp Kritusiųjų. Bet apie Stiuartą

negirdėjome. Kol mirtis tiesiogiai nepaliudyta, žmogus nelaikomas žuvusiu.Man ant sprando pasišiaušė plaukai.- Tiesiogiai nepaliudyta?- Taip, - patvirtino Anika. - Tokios mūsų taisyklės.Svarsčiau, ką Persekiotojai darys sužinoję, kad aš esu visiškai tiesiogiai prisidėjusi prie

jų draugo žūties.- Palūkėk. - Šėjus susiraukė. - Kas per vieni tie Kritusieji? Radau šį žodį „Visų kare

prieš visus“. Turi galvoje išlipėlius iš didžiulių paveikslų dėdės dvare?Kai jis paminėjo tuos baisius padarus, persekiojusius mudu panašiuose į urvus Rauano

dvaro koridoriuose, nenoromis pašiurpau. Prisiminiau velkančias kojas, vaitojančiaspamėkles tuščiomis akimis.

- Taip, bet dabar neturiu laiko apie juos pasakoti. - Monro rūsčiai pažiūrėjo į Šėjų iratsigręžė į mane. - Grįžkim prie Stiuarto. Jei tu ką nors žinai...

Linktelėjau, stengdamasi įveikti baimę.- Kala, kas nutiko mūsų vyrams? - paklausė Anika. - Norim sužinoti, kaip jie buvo

sučiupti. Mūsų šaltiniai Veilyje neturi jokių žinių.

Prasti popieriai.

Jeigu jie norės keršyti, tebūnie.Išlaušiu jas, jeigu tektų bėgti.

- Šaltiniai? - perklausiau šnairuodama.Išvydusi niūrų Monro veidą nusprendžiau daugiau neklausinėti.- Atsakyk, - pareikalavo jis.Šėjaus akyse šmėstelėjo nerimas.- Man rodos, reikia šį tą paaiškinti.Išlaisvinau riešą, kad prireikus galėčiau bėgti arba pulti.- Nereikia nieko aiškinti, Šėjau. Aš esu Karė. Jie žino, kokia mano priedermė.- O, velnias, - sumurmėjo Konoras.Juodu su Lidija susižvelgė ir ėmė slinkti prie Etano. Šis stebėjo mane pakreipęs galvą,

apsimesdamas naivuoliu.Ednė piktai dirstelėjo į Konorą.- Kas nutiko?Jis tylėdamas palingavo galvą ir nukreipė žvilgsnį į mane.Aš sunkiai nurijau seilę.- Jūsų žmonės užpuolė mudu su Šėjumi, einančius iš Efrono Grėsliojo klubo.- Klok toliau. - Monro sukando dantis.- Man buvo patikėta saugoti Šėjų. Vieną užpuolikų pribaigiau vietoje.- Stiuartą, - tyliai pasakė Lidija.Juodu su Konoru atsistojo šalia Etano kaip sargybiniai.- Gal jau pakaks kalbų? - paklausė šis apsimestinai ramiu balsu.- Tvardykis, - įspėjo jį Anika. - Dabar svarbiausia laimėti karą. Kare nuostolių

neišvengsi.- Nuostolius patiriame dėl tokių kaip jinai, - atrėžė Etanas.- Etanai, pažiūrėk į ją. Kala tiesiog jauna mergina, - tarė Monro. - Prisimink, apie ką

mudu kalbėjome. Kariai ne tokie, kokie atrodo. Kala gali padėti, patraukti Karius mūsųpusėn.

Mane nustebino švelnus Monro tonas. Ne itin apsidžiaugiau pavadinta tiesiog jaunamergina, bet man palengvėjo, kad jis nenori kerštauti. Deja, ne visi susirinkusieji tampritarė.

Etano veidas persikreipė iš įtūžio. Jis žaibiškai nusitraukė nuo peties arbaletą irnusitaikė į mane.

- Nedrįsk, Etanai! - suriko Anika.Tuo metu Konoras išplėšė ginklą draugui iš rankų.- Verčiau eik pasivaikščioti.- Nė nemanau, - atrėžė Etanas, vengdamas jo akių. - Kas nutiko Kailui?- Į pagalbą atskubėjo kiti Kariai, - pasakojau toliau, o Šėjus užstojo mane nuo Etano

žvilgsnio. - Jie pasakė, kad Sergėtojai liepė atvesti Kailą gyvą.

Etanas linktelėjo, jo kakle tvinkčiojo kraujagyslė.- Na, ir?- Jis buvo nuvestas pas Efroną Grėslųjį tardyti, - paaiškinau. Teko trumpam

prisimerkti, kad atgaivinčiau klaikius tos nakties įvykius - kaip Efronas gašliai spoksojo,kaip nuo jo prisilietimo man šiurpo oda. Pajutau šleikštulį, paskui širdyje sukilo baisuspyktis.

- Tu ten buvai?- Taip. - Pasidingojo, kad vėl esu Efrono kabinete, girdžiu belaisvio klyksmus, o Renė

spaudžia man ranką. Sudrebėjau.- Ar tu jį tardei? - Etanas laikėsi ramiai. Pernelyg ramiai.- Ne.- Tai kas tardė?- Užteks, Etanai, - nutraukė jį Monro. - Juk žinai, kas nutiko Kailui. Matėm jį Rauano

dvare. Nusiramink, vis tiek jo nebesugrąžinsi.Etanas dėbtelėjo į vadą.- Aš turiu teisę žinoti, koks likimas ištiko mano brolį!

Tik dabar toptelėjo, kodėl Etanas žiūri į mane su tokia neapykanta, kodėl taipniršta. Pajutau jam užuojautą. Atsikrenkščiau - kai prisiminiau Anselį, man užgniaužėgerklę.

- Užjaučiu dėl netekties. Ir aš turiu brolį. Jei jam kas nutiktų...Kas gi nutiko mano broliui? Ir Brinai, kuri man buvo kaip sesuo?Etanas žvelgė į mane paklaikusiomis akimis.- Pasakyk man...- Šmėklos, - greitai atsakiau. - Tardydami jie visada jas pasitelkia.- Šmėklos? - perklausė Etanas kaip prismaugtas. - Sergėtojai atidavė Kailą šmėkloms? -

Jis trumpam užsimerkė ir siektelėjo sau prie juosmens. Blykstelėjo plienas - Etanasišsitraukė durklą iš makštų.

Įsitempiau pasirengusi kaipmat virsti vilke.- Tu ten buvai, - sušnypštė jis. - Mano brolis atsidūrė tarp Kritusiųjų, o tu ten buvai.

Beširde kale, galėjai jiems sukliudyti! - Etanas atsimerkė, jo akyse išvydau sielvartą irpyktį. Laikydamas ginklą nuleistoje rankoje vyras žingtelėjo mano pusėn. Buvau jįbepuolanti, bet tarp mūsų įsiterpė Monro. O tada Šėjus staiga pavirto gražiu auksakailiuvilku ir užstojo mane. Žiūrėdamas į Etaną jis grėsmingai suurzgė ir iššiepė aštrias iltis.

Pamišėlio šypsena Persekiotojo lūpose išblėso, veidas dar labiau išbalo.- Negana to, pavertei Palikuonį pabaisa. Nudirsiu tau kailį ir pasisiūdinsiu striukę.Šėjus įsitempė, priskliaudė ausis, o Etanas puolė.- Stok! - suriko Anika.

Daugiau šitai jam neišdegs - tikrai nebestovėsiu kaip stulpas.

Brolį?

Monro sugriebė Etaną už juosmens.- Lidija ir Konorai, tuoj pat išveskit jį! - suriko, vargiai nulaikydamas besidraskantį iš

įsiūčio draugą. - Išsiaiškinsim vėliau.Apsiputojęs Etanas prapliupo keiksmais. Lidija ir Konoras suskubo padėti Monro.

Vargais negalais jiems pavyko ištempti lauk rėkiantį ir kūkčiojantį vyrą. Net durimsužsivėrus, tebegirdėjau baisius Etano klyksmus.

Monro sielvartingu veidu palingavo galvą. Paskui dirstelėjo į Šėjų - vilkas vis dar buvoprisiplojęs prie žemės ir nenuleido akių nuo durų.

- Paprašyk jo, kad atsiverstų, - atsiduso Monro.- Grįžk, Šėjau, - pasakiau. - Tuoj pat.Po sekundės greta manęs vėl stovėjo žmogus, tik jo akys buvo budrios.- Jei kas nors nuskriaus Kalą, tu pasigailėsi, - pagrasino Šėjus Monro.- Niekas jos nepalies.Jie kalbėjosi, tarsi manęs čia nė nebūtų, ir man pasidarė nejauku. Džiaugiausi, kad

Šėjus stojo manęs ginti - ir vis dėlto esu Karė, apsaugininkų man nereikia. Suėmėapmaudas.

- Ateity taip nebenutiks, - patikino Monro. - Duodu žodį.- Gailiuosi Etano brolio, - staiga įsiterpiau. Nenorėjau tylėti, kol sprendžiamas mano

likimas. - Suprantu, kad tau sunku patikėti mano užuojauta, o jam juolabiau, - pridūriau žvilgtelėjusi į duris, pro kurias buvo ištemptas Etanas.

- Patikėsiu, jei kalbi nuoširdžiai. - Monro mąsliai tyrinėjo susijaudinusį mano veidą. -Ilgainiui įgysi jo pasitikėjimą. O gal ir ne.

- Šitaip nieko nebus, - pasakė Šėjus, nervingai vaikštinėdamas ir gniaužydamaskumščius. - Kaip galime drauge kovoti, jei vienas jūsiškių nuolat taikosi nužudyti Kalą?

Jis buvo teisus. Negalėsiu pasirūpinti savo gauja, jei turėsiu saugotis kerštingoPersekiotojo, tykančio suvaryti durklą man į nugarą.

- Etanas įsiutęs ir prislėgtas sielvarto, bet klauso mano įsakymų, - pareiškė Anika. - Kolginsiu Kalą, nė plaukas nenukris jai nuo galvos.

Atsigręžiau ir pažiūrėjau į Aniką, nepatikliai kilstelėdama antakius.- mane ginsi?Gal Šėjus teisus, gal sąjunga su Persekiotojais neįmanoma. Be to, vadai apsigina patys.

Rodos, Persekiotojai nieko nenutuokia apie mane ir mano pasaulį. Bet jei liksiu viena, arsugebėsiu išgelbėti Anselį, Briną ir kitus?

Anika kreivai šyptelėjo.- Ko gero, tokia tavo lemtis, Kare. Bent jau kol įtikinsi kitus Persekiotojus savo

atsidavimu.- Aš atsidavusi savo gaujai, - tuoj pat atšoviau ir suvokdama savo žodžių esmę net

Tu

susigūžiau. Prisiminusi neišmatuojamą Etano gėląsusimąsčiau. Ką daryčiau, juo dėta? Ar rasčiau jėgų atleisti už tokią skriaudą? Aš patiKailo nenužudžiau, bet jis vis tiek žuvo per mane. Tad nėra ko stebėtis, kad Etanas kaltęverčia man.

Neturiu iš ko rinktis: arba sąjunga, arba niekas.Šėjus suėmė mane už rankų. Švelnus prisilietimas išplėšė iš tamsių minčių ūkanos.

Pažvelgusi vaikinui į akis prisiminiau, kodėl palikau Veilį. Nepasitenkinimas išblėso,sunėriau su Šėjumi pirštus ir vogčiomis paglosčiau riešą nykščiu. Vaikinas nusišypsojo, omano širdies plakimas pagreitėjo.

- Kala, mes jiems padėsim, - tyliai pasakė jis. - Mudu drauge šito imsimės pirmiausia.Padėsim Anseliui ir kitiems.

Linktelėjau, bet nusišypsoti nepavyko. Monro, pamatęs sunertas mūsų rankas,prisimerkė. Susigėdusi paleidau Šėjaus ranką svarstydama, ar visi Persekiotojai bjaurisimintimi, kad neįkainojamasis Palikuonis pamilo Karę. Širdį vėl nusmelkė nerimas. Jeiišties taip yra, ar jie mėgins kaip nors paveikti Šėjų?

- Mūsų visų tikslas vienas, - tarė Anika. - Prieš žengdami kitą žingsnį, turime šį tąžinoti. Ar seniai brandini sumanymą sukilti prieš Sergėtojus?

Aš nebrandinu jokio sumanymo.- Hmm... - mėginau ką nors išlementi, bet gerklę užgniaužė gumulas. Neturėjau jokių

sumanymų, tik atidaviau visas jėgas, kad išgelbėčiau Šėjų. Kaskart, kai prireikdavorinktis, nebelikdavo laiko galvoti. Aplink tvyrojo chaosas.

- Ji buvo verčiama tekėti... - drebėdamas iš neapykantos paaiškino Šėjus. - Jai tikseptyniolika... Ar galit įsivaizduoti?

Kodėl nuolat grįžtama prie Renė ir manęs? Negi Šėjus nesupranta, kad leisdamas mumspabėgti Renė pasiaukojo?

- Na, ne visai taip... - su vargu išspaudžiau - nenorėjau kalbėti apie savo jausmusvisiems girdint.

- Žinau, kad ne visai, - tarė Šėjus. Jam kalbant, burnoje blykčiojo aštrios iltys. - Tačiautai svarbu. Ta ceremonija ir vertimas tekėti - tikra beprotybė.

- Nedrįsk šitaip apie jį kalbėti, - suurzgiau. - Renė stengėsi mums padėti. Pamelavo,duodamas galimybę pabėgti, ir Sergėtojai šitai, be abejo, sužinos. O tada gal jį nužudys!

Jei tai būtų buvusi tik prielaida... Tačiau aš žinojau tiesą, todėl užplūdo dar didesnispyktis. Nudelbiau akis ir pasakiau:

- nužudys. - Pažvelgiau į Šėjų kupinomis ašarų akimis, neslėpdama sielvarto.Šėjus išbalo, jo kakle ėmė pulsuoti kraujagyslės, bet išgirdęs minint Renė vardą

pirmasis prabilo Monro:

Palikau savo gaują likimo valiai.

Monro linktelėjo ir tarsi ketino atsakyti. Pasijutau lyg gavusi stiprų smūgį į paširdžius.

už Renė

Tikrai

- Renė? - pakartojo jis išplėtęs akis. Dingtelėjo, kad Monro iš paskutiniųjų tvardosi. -Kalbi apie Renė Larošą?

- Tu jį pažįsti? - apstulbusi paklausiau.Monro nusigręžė.- Taip, esu girdėjęs, - kimiai atsakė.Anika nenuleido nuo jo akių.- Netikėtas įvykių posūkis. Kaip manai, ar jis labai svarbus?Nežiūrėdamas į Aniką Monro tik linktelėjo.- Papasakok apie ceremoniją, - paprašė Anika. - Gal tada geriau suprasime, kas mūsų

laukia Veilyje.- Šį pavasarį Kala su Renė turėjo suburti naują gaują, - toliau kalbėjo Šėjus,

dėbčiodamas į mane. - Naujasis karių būrys būtų privalėjęs saugoti Haldžio olą. - Šėjussukando dantis. - Šitą sąjungą sumanė Sergėtojai.

Tylėdama piktai pašnairavau į jį. Kokių dar įrodymų Šėjui reikia? Gelbėdama jįpabėgau iš savo vestuvių, palikau Renė, rizikavau savo ir gaujos saugumu.

- Esu girdėjęs apie tokias sąjungas, - pasakė Monro. - Tai pabėgai nuo Renė?- Ne, ne nuo jo, - atsakiau. Šėjus sugniaužė kumščius, o aš pajutau niekingą

pasitenkinimą, kad jį įskaudinau. - Sergėtojai ketino mus priversti per vestuves paaukotiŠėjų - nužudyti. Radau jį miške surištomis rankomis ir kojomis. Teko bėgti, kadišsigelbėtume.

Šėjus vengė mano akių, vietoj piktdžiugos jo veide mačiau kaltę. Nepadėjo nė tai, kadEdnė paėmė jį už rankos, pasilenkė ir kažką pašnibždėjo į ausį.

Puiku, dabar aš tapau niekinga kale, o ji - geriausia guodėja. Šaunuolė, Kala.- Aukojimas, - tarė Monro. - Žinojome, kad per Samhainą bus atnašaujama, tik

nežinojome, kur. Sugebėjome sekti Palikuonį iki Rauano dvaro.- Mums labai pasisekė, - pasakiau. Kas būtų nutikę mudviem su Šėjumi, jei tą vakarą

Persekiotojai nebūtų atskubėję į pagalbą?- Ar Kariai jus vijosi? - paklausė Monro.Linktelėjau.- Mus vijosi Grėslieji.- Visa gauja? - Anika susiraukė. - Kaip judviem pasisekė sumėtyti pėdas?Šėjus atsiduso, tarsi pokalbis būtų pasiekęs kulminaciją.- Renė padėjo pasprukti. Pasivijo miške ir paleido, o Grėsliesiems parodė klaidingus

pėdsakus.- Jis jums padėjo? - paklausė Monro, skvarbiai žiūrėdamas į mane. Niekaip nesupratau,

kodėl jo akys liepsnoja tokia niūria ugnimi.- Taip, - beveik sušnibždėjau. Trūko oro. Kaskart prisiminus tos siaubingos nakties

įvykius krūtinę tarsi užguldavo sunkus akmuo. Kai tų akmenų susikaups visa krūsnis, aštiesiog uždusiu.

Ednė žiūrėjo į mus.- Malonu tai girdėti, - tarė Monro.- Tai jau tikrai, - paslapčia šyptelėjusi pritarė Anika. - Bus lengviau įgyvendinti mūsų

planą.Ant slenksčio išdygo Konoras.- Ką praleidau? - Kai išvydo, kad Ednė laiko Šėjų už rankos, jo veidas persikreipė. -

Nagi, nagi, gal Palikuonis tau jau pasipiršo? - paklausė jis.- Ji pažįsta Renė Larošą, - nusivaipė Ednė, matydama rūškaną Konoro miną, bet

nepaleisdama Šėjaus rankos. - Tikriau, juodu abu pažįsta.Metęs žvilgsnį mano pusėn Šėjus susiraukė ir ištraukė ranką. Aš nusišypsojau, o jo

veide buvo matyti palengvėjimas.Konoras švilptelėjo, apmaudui virstant smalsumu.- Kaip įdomu.Jiedu su Edne reikšmingai susižvelgė.Ką Persekiotojai žino apie Renė?- Dabar ne tai svarbiausia, - nukirto Monro. - Kur Etanas?- Nusiunčiau padirbėti pas Pjovėjus, - atsakė Konoras. – Tegu apsiramina ir laikosi nuo

čia atstu.- Jis ką tik grįžo po budėjimo, - Monro susiraukė. - Ir turi pailsėti iki vakaro.Konoras gūžtelėjo pečiais.- Lidija irgi manė, kad taip bus geriausia. Etanui reikia atsikratyti niūrių minčių, kuo

nors užsiimti. Be to, jis geriausias mūsų šaulys.Monro pritariamai sumurmėjo ir rimtai pažvelgė į Šėjų.- Suprantu, kodėl ketinai pulti Etaną, bet verčiau nesiversk vilku, kol esi čia.

Palūkėk, kol pateksi į mūšio lauką. Visi mano kareiviai ginkluoti, vos išvydę vilką šaunabe įspėjimo ir tik paskui aiškinasi, kas ir kaip.

- Turėsiu omeny, - suniurnėjo Šėjus.- Ačiū, -Anika padėkojo už Monro. - Kala, ar prieš tau pabėgant gaujoje buvo

nepatenkintų, kad tenka paklusti Sergėtojams? Jei Renė dėl tavęs rizikavo, gal ir kiti stotųį mūsų pusę - žinoma, tavo vadovaujami.

Pagalvojau apie Meisoną ir Nevį. Apie Sabiną. TarnystėSergėtojams juos gniuždė. Ar jie pasinaudotų proga gelbėtis?

Ir Anselis. Laisvė jam gyvybiškai būtina, nes myli Briną. Buvo dar viena priežastismanyti, kad brolis nedvejodamas prisidėtų prie mūsų.

Aš niekada neišduosiu Sergėtojų. Nebent manęs paprašytum tu... gaujos vadė.

Ar maniškiai panorėtų?

Ir ne tik Anselis. Brina, rizikuodama gyvybe, išsaugojo paslaptyje pirmąjį mūsųsusitikimą su Šėjumi. Buvo man atsidavusi ne mažiau už brolį.

- Taip, tokių atsirastų, - atsakiau.- O tavo tėvai? - paklausė Anika. - Jei prisidėtų vyresnieji Nakties šešėliai, mūsų

pajėgos labai sustiprėtų.- Kas žino... - Širdis daužėsi krūtinėje kaip sugautas paukštis, stigo oro. Tėvas su motina

man buvo vadai. Visada paklusdavau jų valiai. Ką jie pamanytų apie dukterį, norinčiąsudaryti sąjungą su priešais? Kariams būtų sunku priprasti prie naujos tvarkos.

- O kaip Grėslieji? - paklausė Šėjus. - Ar jums reikia ne visų vilkų?- Jaunieji gaujos nariai gal ir norėtų prisidėti, - tarė Monro. - Bet vyresnieji tikrai ne.- Iš kur žinai? - smalsavo jis.- Praeityje esame susidūrę su šia gauja, - tiesmukai pareiškė Anika. - Emilis Larošas

niekada nestos mūsų pusėn.Praeitis.- Manot, kad Grėslieji nenorės dėtis su jumis, nes kadaise sukilę jų draugai žuvo, -

spėjau. - Žuvo, kai buvot sudarę sąjungą. Tada buvo nužudyta ir Renė motina.Monro apstulbo.- Iš kur žinai?- Mes radome Sergėtojų metraščius - juose aprašyta gaujų istorija, - įsiterpė Šėjus. -

Korina Laroš buvo nubausta mirtimi už tai, kad rengė sukilimą prieš Sergėtojus.- O man buvo pasakojama, kad ją nužudė Persekiotojai, užpuolę Grėsliuosius. Tada

Renė buvo vos metukų, - pridūriau. - Iki jums pasirodant Rauano dvare, tiesą žinojometik mudu su Šėjumi.

Persekiotojai nutilo ir išbalo, jų veidus apniaukė rūpestis.- Nenuostabu, kad Kariai ištikimai tarnauja Sergėtojams, - sumurmėjo Anika. -

Sergėtojai juos visiškai suklaidino, suklastojo kiekvieno jų gyvenimą.Man ėmė drebėti rankos, pasidarė silpna.- Iki pabėgimo ir Renė nieko nežinojo, bet tą naktį atskleidžiau jam tiesą.Visi įsispoksojo į mane.- Tu jam pasakei? - pro sukąstus dantis iškošė Šėjus. - Kodėl nuslėpei nuo manęs?- Tik todėl Renė mus ir paleido, - sušnibždėjau nedrįsdama pažiūrėti į jį. Ne vien todėl,

dingtelėjo, bet nusprendžiau šia mintimi su kitais nesidalyti. Prisiminiau neviltiesiškreiptą Renė veidą, mums atsisveikinant. Jo bučinį. Renė kažkaip čia įsipainiojęs, betPersekiotojai nuo manęs tai slepia.

Monro netikėtai apsisuko ant kulno ir patraukė prie durų.- Prašau man atleisti.- Monro! - suriko Anika, bet jis buvo jau išėjęs.

- Surasiu jį, - pasisiūlė Konoras.Ednė palingavo galvą.- Kaip visada.

Dirstelėjau į Šėjų, bet šis buvo nustebęs ne mažiau už mane.- Gal reikėtų nušalinti Monro nuo užduoties, - svarstė Anika.- Manai, jis sutiks, kad toks svarbus reikalas būtų sprendžiamas jam nedalyvaujant? -

karčiai nusijuokė Ednė. - Monro laukė tos progos daugybę metų, kiek tik prisimenu.Anika sučiaupė lūpas.- Vaike, tėvą reikia gerbti. Nė nenutuoki, kiek jis prisikentėjo.- Tėvą? - apstulbęs Šėjus pažvelgė į Ednę tokiu pat žvilgsniu, kokiu ką tik žiūrėjo į

mane - tarsi būtų buvęs išduotas.Mane nuvėrė aštrus pavydas. Kiek juodu suartėjo, kol gulėjau be sąmonės?Ednė susigūžė ir raustelėjo, tarsi Šėjus būtų sužinojęs siaubingą paslaptį.- Taip. Monro - mano tėvas.- Niekad šito nesakei, - papriekaištavo Šėjus. - Kodėl slėpei?- Tai ne itin svarbu. - Smarkiai išraudusi Ednė nusigręžė.Aš susiraukiau.- Kodėl nuolat vadini jį Monro? - nusistebėjau. Savo tėvui paklusdavau kaip vadui, bet

vis tiek vadindavau jį tėčiu.- Todėl, kad nenoriu būti laikoma vado dukrele, - atsakė Ednė. - Be to, jį tai siutina.- Pagarbiau, Ariadne, - sudraudė Anika. - Savo tėvą reikia gerbti.- Pamėginsiu, - atsakė Ednė, nors, ko gero, būtų su malonumu pavarčiusi akis ir

parodžiusi, kad šitie pamokslavimai jai be galo nuobodūs.Anika įsisprendė rankomis į šonus.- Nors mes netyčia atskleidėme skaudžią Monro praeitį, tavo pasakojimas žadina viltį,

kad Kariai prie mūsų prisidės. Puolimą rengsim atsižvelgdami į šią aplinkybę.- Kada? - paklausiau. - Kada keliausiu pas saviškius?- Tuojau, - nusišypsojo Anika.

Kas nutiko?

KETVIRTAS SKYRIUS

Tuojau? Ar gali būti? Negi jie ketina pulti Sergėtojus taip greitai? Grįžimas namo mane irgąsdino, ir džiugino. Troškau kuo greičiau išvysti saviškius, bet ar esu pasirengusi kautispetys petin su Persekiotojais? Šitais žmonėmis aš nepasitikėjau. Jie paėmė mane įnelaisvę, primygtinai siūlė sudaryti sąjungą ir tuo pat metu kažką slėpė.

- Nuostabu, - tarė Lidija, įžengdama į kambarį. - Ką gi, ne veltui galandau peilius.Suklusau. Lidija atrodė itin grėsminga, ir aš vos užgniaužiau norą pasiversti vilke.

Drabužių kvapas, žvilgantys ginklai - tokias kaip ji buvau mokoma žudyti.- Dabar pat? - paklausė Šėjus ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Oras aplink jį raibuliavo,

būgštavau, kad vaikinas vėl pasivers vilku. Būdami tarp Persekiotojų mes nuolat jautėmepavojų. - Gal išprotėjot?

- Šėjau! - Anika prabilo ramiai, nors balse suskambo plieninės gaidelės, tokiospasigirsta traukiant kardą iš makštų. Garsas, pranašaujantis mirtį. - Tu mums labaisvarbus, net negaliu apsakyti, kaip. Bet aš esu vadė, todėl teks paklusti mano įsakymams.

- Tačiau aš tavęs beveik nepažįstu, - suurzgė Šėjus. - Kokių galų turėčiau paklusti?Mintyse nusikeikiau. Nedaug trūksta, ir jis pavirs vilku. Lidija, rodos, irgi tai pajuto,

nes sugraibė peilio rankeną. Ėmiau ant jos urgzti. Tegu tik pamėgina išsitraukti peilį -kaipmat pavirsiu vilke. Greitai apsidairiau įvertindama padėtį. Mes dviese, priešininkųdaugiau. Nieko gero.

- Nuleisk garą, vaikine, - tarė Lidija. - Giliai kvėpuok.Supratau, kad Šėjus Persekiotojų neklausys. Jį užvaldė vilkiški instinktai - Šėjui atrodė,

kad priešas kėsinasi į jo teritoriją... į mane. Kaip patinas ketino ginti savo patelę, savoantrąją pusę. Taigi tik aš galėjau jį sutramdyti. Mano pačios instinktai irgi skatino pralietikraują, bet aš juos užgniaužiau. Neverta rizikuoti.

- Palauk, Šėjau, - paprašiau ir čiupau jį už rankos. Kraujas tvinkčiojo jo gyslose; pirštųgaliukais jutau tvinksnius, o mano pačios širdis irgi daužėsi it pašėlusi. - Viskas gerai.

- Kas čia gero? - Vaikinas vis dar galėjo čia pat pavirsti vilku, bet man bent jau pavykoatkreipti jo dėmesį.

- Todėl, kad aš noriu grįžti į Veilį, - pasakiau. - Turiu grįžti.Tik ištarusi šiuos žodžius balsu, suvokiau ir tikrąją jų prasmę - tiesa smelkte persmelkė

mane. Nors menkai tepažinodama Persekiotojus, dėl savo gaujos buvau pasiryžusirizikuoti gyvybe. Turėjau grįžti pas saviškius. Ilgėjausi kovos. Tiesiog siaubingai jostroškau, net jeigu tektų kautis drauge su Persekiotojais. Vyliausi su tuo susitaikysianti.

Šėjus neramiai žvelgė į mane, bet pakluso prašymui. Nustebau, kaip giliai jo sielojeįsišaknijęs vilkas. Jis mane laikė sau lygia vade ir paisė mano patarimų. Mudu abubuvome stiprūs, tikri lyderiai. Jei perprasiu šį vilkišką mąstymą, galėsiu palenkti vaikinąsavo pusėn.

- Gauja, - sušnibždėjau. - Pagalvok apie mūsų gaują.Kai pavadinau Haldžio gaują mūsų, tai yra mudviejų su Šėjumi, o ne mudviejų su Renė

gauja, man pašiurpo oda. Bet tai buvo ištarta pačiu laiku.- Esi tikra, kad sąjunga gali ją išgelbėti? - paklausė Šėjus, ir jo pyktis ėmė slūgti.- Neturime kitos išeities, - pasakiau šiepdama aštrias iltis.Jis nusišypsojo supratęs, jog sąjunga su Persekiotojais nereiškia, kad mes

pasiduodame. Kalbėjau su juo tik mudviem suprantama vilkų kalba.- Ji teisi, - pritarė Anika ir mostu paliepė Lidijai atsitraukti nuo mūsų. - Jei turėtume

kitą išeitį, nerizikuotume. Ir rizikuos ne vien Kala, bet ir mūsiškiai.Žiūrėjau į Strėlę mėgindama perprasti jos mintis. Moters veidas buvo ramus ir

ryžtingas, akys liepsnojo kovinga ugnimi. Anika sakė tiesą. Keliaudami į VeilįPersekiotojai irgi rizikuos gyvybe. Jie pasiryžę išgelbėti mano gaujos narius. Šitonesitikėjau. Apėmė keistas jausmas - jaudulys sumišo su baime.

- Tu velniškai teisi. - Lidija blykstelėjo akimis. - Tokios progos nieku gyvunepraleisčiau.

Įdėmiai nužvelgiau šias dvi moteris ir įsitikinau, kad būsimoje kovoje jos bus manobendražygės, o ne priešininkės.

- Jei kas nors sukliudys - greičiausiai taip ir bus, - dėstė Anika, - šiandien išgelbėtitaviškių nepavyks. Svarbiausia užduotis - susisiekti su tavo gaujos nariais. Išvykstamenedelsiant, nes šiandien šeštadienis.

- Šeštadienis? - perklausė Šėjus. - Tai kas, kad šeštadienis?- Savaitgaliais budi Kalos gauja, - paaiškino Anika ir dirstelėjo į mane. - Tiesą sakau?- Taip, - patvirtinau, nors man visai nepatiko, kad ji tai žino.

- Jei ketiname sudaryti sąjungą, turime įgyti jaunų vilkų pasitikėjimą. Tai duospostūmį, o paskui revoliucinės nuotaikos pasieks ir vyresniuosius. Kala padėsmums pelnyti pasitikėjimą. Šiandien žengsime pirmą žingsnį.

Laiku užgniaužiau šypseną. Persekiotojai turi matyti mane kaip rimtą ir grėsmingąKarę.

- Šeštadieniais budima po du, keičiasi Meisonas, Fei ir mano brolis, - tariau. - Tik šitrijulė.

- Tikėkimės, sutiksime Meisoną ir Anselį, - ramino pats save Šėjus. - Jie turėtų būtilengviausiai sukalbami.

Iš kur Persekiotojai gavomūsų budėjimo grafiką?

- Bet... - Kai pagalvojau apie Meisoną ir Anselį, mano džiaugsmas ėmė slūgti. -Atsisveikindamas Renė sakė, kad mano gaujos nariai nuvesti tardyti. Gal jiemsnebeleidžiama budėti?

- Ar kuris nors jų žino, kad Šėjus yra Palikuonis? - paklausė Anika. - Ir tai, kad perceremoniją jis turėjo būti paaukotas?

- Ne, - atsakiau. - Jie nieko nežino. - Kaltė dūrė į širdį kaip aštrus durklas. Kokiągrėsmę aš jiems užtraukiau? Prisiminiau paskutinį savo pokalbį su Brina.

„Ar tu pasirengusi?" - paklausė Brina. Draugė plačiai šypsojosi, ir aš ne iškartsupratau, kad jos balsas šiek tiek virpa.

„Neklausinėk kvailysčių", - atsakiau. Dar kartą žvilgtelėjau į žiedą.Aš priklausau šiam pasauliui. Mano kelias nulemtas nuo gimimo. Turiu juo žengti.„Būsiu šalia, - priminė Brina, imdama mane už rankos. - Visi gaujos nariai akylai

tave saugos."„Tau nebus leista dalyvauti ceremonijoje", - ištariau lipdama laiptais į mišką paskui

draugę.Jei tave ištiks bėda, niekas mūsų nesustabdys", - Brina kumštelėjo man alkūne.Šyptelėjau.„Myliu tave, Kala", - Brina pabučiavo mane į skruostą ir žengė į apšviestą plotą.Man užvirė kraujas. Norėjau pasiversti vilke ir užkaukti, kviesdama savo gaują.

- Mums naudinga, kad jie nieko nežino, - pasakė Anika. - Manydami, kad sąmoksląrezgėte tik judu su Šėjumi, Sergėtojai veikiausiai bus linkę grįžti prie įprastos tvarkos.Norės įtikinti Karius, jog nieko neįvyko. Nieku gyvu neparodys, kad buvo praradę valdžią.

Linktelėjau mėgindama nuryti gerklėje įstrigusį gumulą.- Nepamirškim ir Renė. Sergėtojai sužinos jį melavus. - Gaujos nariai nenutuokė, ką aš

padariau ir kas per vienas tas Šėjus. Bet Renė viską žinojo. Gal jau per vėlu jį gelbėti?- Po Rauano dvaro užpuolimo negavome patikimų žinių, kas vyksta Sergėtojų ir Karių

pusėje, - atsakė Anika. - Tikimės jų gauti prieš žengdami kitą žingsnį. Net jeigunesutiksim tų vilkų, kurių mums labiausiai reikia, išsiaiškinsime, kas nutiko praėjusiąsavaitę. Šiandien vakare žvalgai aplankys mūsų informatorių Veilyje.

- Turite ten informatorių? - paklausė Šėjus. - Šnipų?- Kaip tik taip, - patvirtino Anika.- Kiek? - Nustebusi ėmiau sukti galvą, kaip galėjome pražiopsoti Persekiotojus. Tai

atrodė neįmanoma.- Dabar jie tik du, - tarė Anika. - Vienas mokykloje, kitas mieste.- Mokykloje? - apstulbau. - Negali būti! - Priešais akis praplaukė mokinių ir mokytojų

veidai, plūstelėjo kvapai. Nė vienas neatrodė įtartinas.

Brina,aš irgi tave myliu. Ateinu tau padėti.

Anika nusijuokė.- Gali būti.- Tikrai būčiau pajutusi Persekiotojus mokykloje. Sergėtojai taip pat.- Mes ne tokie kvailiai, kad siųstume šnipinėti savo žmones. Antraip pralaimėtume dar

nepradėtą karą, - tarė duslus, iki šiol nedalyvavęs pokalbyje balsas.Atsigręžusi išvydau ant slenksčio keistą pavidalą. Jo veidą užstojo didžiulis knygų ir

popierių nešulys, spaudžiamas prie krūtinės. Visa krūsnis pavojingai siūbavo, rodos, tuojnuvirs ant grindų.

- Padėkit, - paprašė žmogus.Ednė kikendama priėjo prie jo ir spėjo pagauti nuo viršaus bekrintančius popierius.- Sveika, Edne, - atėjusysis plačiai nusišypsojo.Pamačiusi jo veidą dar labiau sutrikau. Tai buvo maždaug Šėjaus amžiaus vaikinas

aštrių bruožų veidu, dar labiau pabrėžiamu akinių storais stiklais ir juodais rėmeliais.Ypač akį traukė vešlių, juodų kaip varno sparnas, net turinčių mėlyną atspalvį plaukųkupeta. Jų garbanos neklusniai krito jam ant akių.

Vaikinas įsvyravo į kambarį ir patraukė prie stalo. Beveik priėjęs tikslą nebenulaikėnaštos, ir knygos ėmė kristi ant stalo, kad ir kaip jis stengėsi sulaikyti.

- Ačiū, kad taip greitai atėjai, Silasai, - tarė Anika. - Ji ką tik nubudo.- Taip ir maniau. - Vaikinas atsigręžė ir vertinamai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.Keista buvo ne tik jo šukuosena, bet ir apranga: mūvėjo sudriskusius džinsus, avėjo

kareiviškus batus ir vilkėjo marškinėlius. Mane ir anksčiau stebindavoPersekiotojų ekstravagancija, bet šio jaunuolio išvaizda tiesiog pribloškė.

Pro duris įėjo Konoras ir Monro. Pastarasis atrodė žvalesnis, bet žvilgsnis vis tiek buvoneramus. Išvydęs Silasą Konoras apsigręžė ir norėjo dingti.

- Pasimatysim vėliau, - atsisveikindamas pamojo ranka.- Pasilik, - įsakė Anika.- Jergutėliau, - suaimanavo Konoras. - Ar būtina?- Konorai! - Anikos tonas buvo griežtas.- Lieku, lieku, - paskubomis atsakė tasai, bet žiūrėjo į Silasą taip, tarsi pankuojantis

vaikinas būtų ką tik išlindęs iš šiukšlyno.- Man irgi smagu tave matyti, - atšovė Silasas, taip pat priešiškai dėbsodamas į Konorą.- Kala, Šėjau, susipažinkit, - tarė Anika, nekreipdama dėmesio tą žvilgsnių karą.

- Tai Silasas, Haldžio būrio raštininkas.Žiūrėjau į susiglamžiusius vaikino marškinėlius ir neklusnius plaukus.- Jis irgi Persekiotojas? - dėl viso pikto paklausiau, nes jaunuolis per daug skyrėsi nuo

kitų.Anika perkreipė lūpas slėpdama šypseną.

Ramones

- Silasas - Raštininkas, todėl jo aprangos stilius laisvas. Kovose jis nedalyvauja.- Kuo Raštininkas užsiima? - paklausė Šėjus.- Dėlioja popieriukus, - sumurmėjo Konoras.- Tikro beraščio žodžiai, - atkirto Silasas. - Koks įžeidimas. Kaip jam atsikeršyti?- Liaukitės judu, - subarė Ednė ir atsigręžusi į Šėjų pridūrė: - Raštininkai tvarko

archyvus ir visą mūsų gaunamą informaciją.- Na, toks apibrėžimas netinkamas... - išpūtęs krūtinę mėgino prieštarauti Silasas.- Dar ir kaip tinkamas, - nutraukė jį Anika. - Pasisveikink, Silasai.- Gerai, malonioji ponia. Tiesiog norėjau apginti gerą savo vardą, - nusileido jis.Mane glumino Persekiotojų bendravimas, kaltas čia buvo ne vien keistas Silaso

elgesys. Anika tvirtai laikė vadžias rankose, bet neprieštaravo, kad pavaldiniai nuolatospokštautų ir trauktų vienas kitą per dantį. O Kariai turėdavo tylėdami paklustiSergėtojams. Jei kuris nors jų būtų išdrįsęs atsikirsti taip, kaip darė Persekiotojai, būtųbuvęs griežtai nubaustas. Bet Silasas, Konoras ir visi kiti elgėsi su Anika kaip su drauge.

Neramias mano mintis pertraukė skvarbus Silaso žvilgsnis - vaikinas labai įdėmiaimane apžiūrinėjo. Kraipė galvą, tarsi tyrinėdamas keistą nežinomos rūšies gyvūną,atsiradusį ant jo laboratorinio stalo.

- Tu esi vadė, tiesa? Gražuolė. Labai įdomu. Maniau, būsi baisi kaip ragana. Apie Kariusdažniausiai pasakojamos siaubingos istorijos. Na, žinai, nusikaltimas gamtai ir panašiai.

Nusikaltimas gamtai? Ką, po velnių, jis čia paisto?

Silasas nukreipė akis nuo manęs ir ėmė nuo galvos iki kojų apžiūrinėti Šėjų.- Hmm, tai tu esi Palikuonis.Jis lėtai apėjo Šėjų ratu, įsmeigė žvilgsnį į sprandą, paskui nusišypsojo.- O štai ir žymė. Nagi, nagi. Pagaliau reikalai gerėja. Ilgai laukiau susitikimo su tavimi,

bet abejojau, ar apskritai kada pamatysiu. Grantas sakė, kad tau patinka Hobsas.Nuostabu. Labai gaila, kad pamoka buvo nutraukta; rodos, jūs su bendraklasiais jaubuvote pradėję įdomią diskusiją, bet Grantą pakirto kerai. Na, ką padarysi.

- Grantas? - suburbėjo Šėjus. - Apie ką, po velnių, čia kalbi?- Grantas Selbis, - paaiškino Silasas, - yra vienas mūsų agentų.Net išpūčiau akis iš nuostabos.- Ką? Mūsų mokytojas? Mūsų filosofijos mokytojas - jūsų šnipas?- Tikrai taip, - Silasas nusišypsojo. - Puiki priedanga, ką?Anika priėjo prie stalo ir ėmė raustis Silaso atneštoje popierių krūvoje.- Dėl suprantamų priežasčių mes patys negalime prisiartinti prie Sergėtojų nepastebėti.

Todėl verbuojame į šnipus žmones. Be abejo, jų nedaug; nenorime rizikuoti žmoniųgyvybe be reikalo. Dažniausiai jie tampa šnipais, kai netyčia sužino apie mūsų pasaulį,

Sumirksėjau nesugebėdamaišspausti nė žodžio.

patenka į kryžminę ugnį ar panašiai. Besidomintieji karo baigtimi patys siūlosi padėti.Gabiausius apmokome ir siunčiame žvalgybon į priešo teritoriją.

- Įtaisote juos mokytojais? - paklausiau. Man ši mintis atrodė beprotiška. Labaipavojinga ir keista. Kas gi sutiktų šitaip rizikuoti? Ponas Selbis buvo tikras narsuolis arbalabai troško mirti.

- Toje mokykloje lengviausia sužinoti Sergėtojų planus ir ketinimus, ten susipinažmonių, Karių ir pačių Sergėtojų gyvenimai, - dėstė Silasas. - Be to, jie priima į darbą tikžmones. Jau kelerius metus mūsų agentai dirba mokytojais - bent vienas, kartais ir pora.Jų teikiama informacija labai vertinga ir padeda sėkmingai rengti operacijas.

- Jis niekada nepamiršta šito paminėti, - sušnibždėjo Ednei Konoras, visainesistengdamas pritildyti balso, todėl jį išgirdo visi. - Bet ne jam vienam šiame būryjekyla puikių idėjų.

Linktelėjau nekreipdama dėmesio į kandžią Konoro pastabą, paskui susiraukiau.- Jei ponas Selbis žinojo apie mūsų pasaulį, kodėl per pamoką ėmėsi nagrinėti Hobsą?

Ar nutuokiate, kas jam nutiko?Mūsų mokytojas su klase aptarė „Visų karą prieš visus“, - šią temą pasiūlė Šėjus, - nors

puikiai žinojo, kad Sergėtojai tai draudžia. Ponui Selbiui teko skaudžiai sumokėti.Prisiminiau, kaip mokytojui ant lūpų pasirodė putos ir jis parkrito prie lentos. Magijossukelta kankynė iš šalies atrodė it epilepsijos priepuolis.

Anikos veidas persikreipė, o Konoras nusikvatojo.- Taip nutiko dėl to, kad Selbis yra jausmingas kvailys. Vos neišsidavė. - Konoras

dirstelėjo į Šėjų. - Jis buvo sukrėstas, kad Palikuonis nori padiskutuoti apie Hobsą.Palaikė tai ženklu iš aukštybių.

Šėjus piktai dėbtelėjo į Konorą.- Tikriausiai tai ir buvo ženklas, - įsikišo Silasas. - Konorai, jei būtum perskaitęs bent

vieną knygą, iškart įžvelgtum sąsają. Tiesa, pirma išmok skaityti...- Puikiai žinote, kad anksčiau ar vėliau Selbiui taip turėjo nutikti. Patys jį užverbavote, -

pasakė Anikai Konoras, nuleisdamas negirdomis Raštininko žodžius. - Silasas prastaipažįsta žmones.

- Grantas nuveikė didžiulį darbą, - atšovė Silasas.- Taip elgdamasis vos neįkliuvo, - varė savo Konoras. - Kvaila šitaip pavojingai elgtis,

turėjo pats susiprasti.- Šiaip ar taip, Selbis kur kas vertesnis už tavo rastą urvinį žmogų, - atkirto Silasas,

rausdamasis popieriuose. - Į aną skylę nekelčiau nė kojos. Turbūt jau persirgai visomisligomis, kokiomis tik gali apsikrėsti toje pamazgų duobėje.

- „Nuodėgulių“ bare, kvaily, - tarė Konoras. - Ir toji vieta nė kiek ne prastesnė priedangauž mokyklą. Ten amžiais trainiojasi vilkažmogiai.

- „Nuodėgulių“ baras? - aiktelėjau. - Tomas Šo irgi jūsų agentas? - Prisiminiaušiurkštoką mūsų mėgstamo baro šeimininką. Jo užeigoje galėdavome pasislėpti nuoskvarbios Sergėtojų akies, ir niekas neprašydavo asmens dokumento. Tomas buvo Neviodraugas ir jo grupės būgnininkas. Negi tik apsimetinėjo, kad linksmindamasis kartu sumumis išgautų informaciją?

- Taip ir yra. - Monro nuvargusiu žvilgsniu žiūrėjo į Konorą ir Silasą.- Anaiptol ne toks atsidavęs darbui kaip Grantas, - purkštelėjo Silasas.- Todėl Tomas turi geresnių pažinčių, - nepasidavė Konoras ir išsitraukęs iš makščių

durklą ėmė braukyti pirštu per ašmenis, kraugeriškai žvilgčiodamas į Silasą. - Jis bussvarbiausias naujosios sąjungos ramstis. Grantas visada bijojoteptis rankas, o Tomas - ne. Mokytojo darbas lengvas.

Ne vienas Grantas nuo jos nukentėjo. Susiaubu prisiminiau, kaip Flin, užtikusi mudu su Renė mergaičių tualete, įsikirto nagaisman į skruostą. Mintyse iškilus pikantiškoms smulkmenoms, išraudau ir kaltainudelbiau akis. Laimė, Šėjus į mane nežiūrėjo.

- Ponas Selbis man patiko, - pareiškė Šėjus. - Jis buvo puikus mokytojas.- Kurgi nepatiks. - Ednė rūsčiai pažvelgė į Konorą. - Tai drąsi ir labai sąžininga

asmenybė. Konoras tiesiog nepakenčia mokytų žmonių.- Gini Silasą tik todėl, kad judu abu moksliukai, - atšovė Konoras. - Kažin, ar kilus

pavojui mokslas padės tau išnešti sveiką kailį.- Kartais padeda, - įsiterpė Šėjus, rodos, pasirengęs ilgam ginčui.Bet Konoras tik palingavo galvą.- Vaike, mano lūpomis kalba patirtis. Nenoriu su tavim kivirčytis.- Tiesiog mėgsti už dyka išgerti, - nusišaipė Silasas, įnirtingai skrebendamas didelėje

kaip laivo žurnalas knygoje.- Ką, vėl kurpi prieš mane skundą? - paklausė Konoras, nutaikydamas durklą į Silasą.- Įžeidžiantys veiksmai, grasinimai... - vardijo nepakeldamas akių Silasas.- Silasai, nesirengiu šito skaityti. - Anika sukryžiavo ant krūtinės rankas. - Per savaitę

parašai ne mažiau kaip dešimt skundų.- Dvidešimt.Nepaliaujamos jų priekabės man ėmė nusibosti.- Kaip agentai teikia jums informaciją ir neįkliūva? - Rodos, mes svarstome karinę

operaciją. Kada baigsis juokai? Mano iltys paaštrėjo, kalbėdama iš paskutiniųjųstengiausi neurgzti.

- Veilyje mums priklauso keletas pašto dėžučių. Jos užregistruotos pramanytaisvardais, agentai turi raktus, - paaiškino Anika, džiaugdamasi galimybe įsiterpti. - Taip irgauname informaciją. Kas kelis mėnesius keičiame pašto dėžutes ir savininkų pavardes,

Taip, pamaniau, jeigu tavęs neseka sukubė.

agentams duodame naujus raktus. Veilyje netrūksta poilsiautojų, norinčių paslidinėtikalnuose, privažiuoja ieškančių sezoninio darbo žmonių, todėl pašto dėžučių savininkaidažnai keičiasi, o Sergėtojams tas nerūpi.

Linktelėjau, kuo toliau, tuo labiau nervindamasi. Pasirodo, patys nieko nenutuokdamibuvome nuolat stebimi Persekiotojų. Jie darbuojasi netradiciškai ir kur kas veiksmingiau,negu maniau. Mano pasitikėjimas Karių įžvalgumu tirpo sulig kiekvienu Persekiotojųsakiniu.

- Grantą pamatysit šįvakar, - tarė Silasas, traukdamas suglamžytą popieriauslapelį iš džinsų kišenės. - Ką tik gavau patvirtinimą.

Anika atkišo ranką, kad jį paimtų.- Silasai, juk tarėmės, kad korespondencija turi būti laikoma tvarkingai.- Aš skubėjau. - Raštininkas patraukė pečiais.- Tavimi dėtas, neliesčiau šito popiergalio, - įsikišo Konoras. - Velnias žino, kur

anksčiau jis buvo.- Užsičiaupk, suski, - niršo Silasas.- Suskis? - nusikvatojo Konoras. - Kur išknisai tokį žodį?- Abudu nutilkit, - nebeištvėręs prabilo Monro. Būrio vadas atrodė jau atgavęs vidinę

ramybę. - Anika, mano būrys pasirengęs. Pradėsim šiandien, kaip sutarta?Laukdama jos atsakymo sulaikiau kvėpavimą. Jei išgirsiu neigiamą atsakymą, eisiu į

Veilį viena.- Taip, - atsakė Anika. - Ką imi drauge?Nusišypsojau ir perbraukiau liežuviu aštrias iltis. Šėjus pasižiūrėjo į mane. Vaikinas

buvo susirūpinęs, bet pritariamai linktelėjo. Puikiai suprato, koks svarbus man šis žygis.- Lidiją, Konorą, Etaną ir Kalą, - išvardijo Monro, o aš krūptelėjau.Degiau nekantrumu pulti į kovą, bet girdėti savo vardą šalia Persekiotojų vardų vis tiek

buvo keista. Netgi nemalonu ir baugu.- Etaną? - pasitikslinau prisiminusi pamišėlišką jo žvilgsnį ir klaikius riksmus, vos

prieš pusvalandį drebinusius sienas.- Jam teks priprasti prie tokios sąjungos. Ir kuo greičiau, tuo geriau, - paaiškino

Monro. - Nėra kada su juo tąsytis.- Sutinku, - tarė Anika. - Kas dar?- Aizekas ir Tesa padės priekiniuose postuose. - Monro nutilo ir žvilgtelėjo į Ednę,

paskui pridūrė: - Džeromas bus mūsų Audėjas.Ednė ėmė piktintis, bet Anika ją nutraukė:- Ne. Džeromas paskirtas dirbti dėstytoju. Jis puikus Audėjas ir nusipelnė vietos

akademijoje. Dabar Haldžio būrio Audėja bus Ednė. Ji pasirengusi tokiam darbui.Ednė pasipūtusi tylėjo.

- Maniau, tokiomis aplinkybėmis... - prabilo Monro.- Šis sprendimas galutinis, - nukirto Anika. - Audėja bus Ednė. Esu tikra, rūpesčių

nekils.- Aišku. - Monro nepatenkintas sukryžiavo rankas ant krūtinės.Išgirdusi paskutines frazes susiraukiau. Kad ir kokių

nesusipratimų būtų tarp Ednės ir Monro, jie neturi lemti operacijos sėkmės.Anika, rodos, irgi taip mano.

- Puiku, - tarė vadė. - Negaiškim. Etanas jau pasirengęs?- Taip, - atsakė Konoras. - Tikriausiai jau atvėso. Tesa stebuklingai gydo iškankintą jo

sielą. Gal dar pavaišino pyragėliais. - Jis mirktelėjo Lidijai. - Ar ir tave papirkosaldumynais?

- Dievinu šokoladinius pyragėlius, - prisipažino Lidija.- Tikiuosi, Etanas visų nesuputo, - nusikvatojo Konoras.- Greit sužinosit, - nusišypsojo Anika. - Edne, atidaryk duris.

Ką jie čia išdarinėja?

PENKTAS SKYRIUS

- Palūkėk. - Šėjus čiupo mane už rankos, nors aš dar niekur nėjau. - Išvyksti dabar?- Kol budėjimą ant kalno perims vyresnieji Nakties šešėliai, turime tik kelias valandas.

Jei tik, žinoma, jaunikliams vėl leidžiama eiti sargybą, - paaiškino Anika.- Jei norim su jais susitikti, teks paskubėti. Laiko skirtumas mums parankus, bet metas įžygį.

- Laiko skirtumas? - paklausiau. - Ką turit galvoje?- Veilyje dabar valanda mažiau negu čia. - Lidija tikrino, ar gerai išgaląsti peiliai.- Čia kita laiko juosta? - nustebau. - Kurgi esame?- Kilnojamojoje akademijoje. - Ednė atsistojo būrio vidury. - Pačioje Persekiotojų

judėjimo širdyje.- Kilnojamojoje akademijoje? - pakartojau. Tokios vietos nebuvau girdėjusi. Žinojau

tik, kad Persekiotojai įvairiuose Žemės kampeliuose gyvena lūšnose ir telkia jėgaspartizaniniam karui.

- Akademija - visas mūsų turtas, - nusišypsojo Anika. - Čia sukauptos mūsų žinios,skirstomas maistas ir ginklai, mokomi Persekiotojai. Čia dauguma mūsiškių ir gyvena,išskyrus tuos, kurie vykdo užduotis.

- Ji vadinama kilnojamąja, nes prireikus perkeliama iš vietos į vietą, - pridūrė Monro. -Niekur neužsisėdime ilgiau kaip pusmetį, kad nebūtume aptikti. Jeigu Sergėtojai užpultųAkademiją, mus sunaikintų.

Mačiau gal vos šimtąją Akademijos dalį, bet to pakako įsivaizduoti, kokia ji milžiniška.- Kaip sugebate kilnoti pastatus?- Taip, man irgi smalsu. - Šėjus vaikštinėjo po kambarį, žvilgčiodamas į aukštas lubas.Ednė jam mirktelėjo.- Jei po trijų mėnesių dar bus smalsu, parodysiu asmeniškai.- Tiek to, - susiraukiau. - Kur esam dabar?- Ajovoje, - atsakė Anika.Nustebau.- Kodėl nusprendėte įsikurti Ajovoje?- Aš irgi norėčiau žinoti. - Konoras maivydamasis man nusilenkė.Ednė atsiduso.- Akademija kilnojama po visą pasaulį. Šiandien ji Ajovoje, kitą kartą įsikurs Italijoje.Įsivaizdavau besisukantį gaublį. Kaip aš čia patekau?

- Dabar neturime laiko moksliniams išvedžiojimams, - pareiškė Anika ir davė ženkląEdnei. - Papasakosi vėliau.

- Teisingai. Edne, atidaryk duris, - paragino Konoras. - Nekenčiu laukimo, išnekantrumo mane išberia.

- Gal spuoguotas būsi patrauklesnis, - burbtelėjo Silasas sau po nosimi.Iš popierių krūsnies Raštininkas ištraukė perrištą pluoštą. Niekaip nesupratau, kaip jį

surado.- Tolesni nurodymai Grantui. - Silasas švystelėjo popierius Konorui kaip plastikinę

lėkštę. - Pasistenk nepamesti.Konoras vikriai pastvėrė pluoštą ore.- Ačiū.- Kas čia vyksta? - nieko nesuprasdama paklausiau Šėjaus.- Ariadnė yra portalų Audėja, - pasakė Monro. - Tai svarbiausias postas mūsų

hierarchijoje.Svarbiausias postas. Dirstelėjusi į Ednę pamaniau, kad ji ne ką vyresnė už Anselį.- Ednė vadovaus užduočiai?- Ne, nevadovaus, - patikslino Monro. - Tik aus.- Ar ji ne... per jauna? - paklausiau neturėdama nė menkiausio supratimo, kas yra

portalų audimas. Bet jeigu jis toks svarbus mūsų užduočiai, norėjosi, kad jį atliktų patyręsžmogus.

- Kaip jau sakiau, - Konoras paglostė Ednei galvą, - mūsų mieloji mergaitė pranokovisus lūkesčius.

- Netrukdyk dirbti, - sumurmėjo Ednė, išsisukdama nuo sunkios Konoro rankos.Įdėmiai žiūrėjau į merginą ir svarsčiau, ar ji išties tokia šaunuolė, kaip teigia

Persekiotojai.Šėjus čiupo mane už rankos ir pasivedėjo į šalį.- Verčiau kartą pamatyti negu septynis kartus išgirsti.Ednė nusikabino nuo diržo plokščias metalines lazdeles.- Kas čia per daiktai? - neramiai paklausiau. Gal ginklai?Išvydusi mano nerimą Ednė kilstelėjo antakį.- Tai verpstės - Audėjo įrankiai. Tuoj pamatysi, kam jos skirtos.Ednė giliai įkvėpė ir užsimerkė. Paskui ėmė judėti. Verpstės raižė orą, kaskart jai

užsimojus, palikdavo žvilgantį pėdsaką, ir kambaryje pasklido garsas, panašus į varpogausmą. Ednė šoko kaip pašėlusi. Paskui tvirtai įsispyrė į grindis, iškėlė rankas, nutaikėverpstes į lubas ir ėmė sukti riešus. Jos judesiai man priminė meninę gimnastiką.Žvilgantys siūlai sluoksniais gulė vienas ant kito. Ausyse aidėjo tikra kakofonija, lyg būtųnedarniai skambėję daugybė varpų. Ednė judino rankas, tarsi kaišiotų verpstes į didžiules

nematomas stakles. Žvilgančios gijos pynėsi ir virto ugniniais nėriniais. Jie tviskėjo taipryškiai, kad teko nusukti akis. Palengva kambarys prisipildė garsų. Pasidingojo, kad tuojnuskęsiu muzikos ir šviesos vandenyne, bet staiga viskas nurimo.

- Pažiūrėk, - sušnibždėjo į ausį Šėjus.Atsigręžusi pažvelgiau į Ednę. Uždususi ji stovėjo prie didžiulio blizgančio

stačiakampio. Jis kabėjo ore kaip milžiniškas kilimas, nuaustas iš ryškių saulės spindulių.Kai priėjau arčiau, man užgniaužė kvapą. Ant vilnijančio kilimo išvydau tamsoką sandėlį,nuo grindų iki lubų prikrautą dėžių.

- Mes ten eisim? - tyliai paklausiau.Uždususi Ednė tik linktelėjo.- Puikiai padirbėjai. - Konoras patapšnojo merginai per petį.- Būta čia ko, - atsakė ji, šluostydamasi prakaituotą kaktą.- Ką reikės daryt? - paklausiau žiūrėdama į ribuliuojantį vaizdą.- Tai durys, - paaiškino Ednė. - Pro jas galima įeiti.Apžvelgiau didelį šviesos portalą.- Ar skaudės?- Ne, tik kutens, - nusišaipė Konoras rimtu veidu.Ednė pliaukštelėjo jam verpste.- Oi! - Konoras pasitrynė ranką.- Viskas gerai, Kala, - pasakė Šėjus. - Ir aš čia taip pat patekau. Pažiūrėti beprotiška, bet

bijoti nėra ko.- Beprotiška? - pasipiktino Ednė.- Beprotiškai gražu, - pataisė Šėjų Konoras ir nusišypsojo merginai. - Aš eisiu pirmas.- Pirmyn, - pasakiau. Nenorėjau prisipažinti, kad, vien išvydus tokias duris, plaukai

pasistojo piestu.Konoras tvirtai žengė į vaiduoklišką patalpą ant kilimo audinio. Kūnas trumpam

išskydo, paskui pamačiau jį viduje, tarp dėžių. Jis pastovėjo, pasirąžė, nusižiovavo, paskuinusimovė kelnes ir parodė mums pliką užpakalį.

- Po galais, Konorai! - įsiuto Ednė. - Šėjau, lįsk ir įkąsk jam.- Deja, nedalyvauju žygyje, - nusijuokė Šėjus. - Jei ir dalyvaučiau, nekąsčiau į subinę.- Gal Kala sutiks, - nusivaipė Ednė.- Vargu bau, - suniurnėjau, nors antrąkart žvilgtelėjusi įsitikinau, kad Konoro užpakalis

visai nieko.- Užteks kalbų. - Anika greitai apglėbė Lidiją. - Grįžk sveika.- Viskas bus gerai, - patikino ši, nėrė pro duris ir pliaukštelėjo plokščiąja durklo puse

nespėjusiam atšokti Konorui per užpakalį.Ednė nusikvatojo.

- Negaišk, Kala, - paragino Monro. - Ednė eis paskui tave.- Palauk, - sulaikė mane Šėjus. - O ką darysim mes, liekantys čia? Sėdėsim sudėję

rankas ir lauksim, kol viskas baigsis?- Ne. - Monro prisiartino ir švelniai, bet tvirtai atitraukė Šėjų nuo manęs. - Mes turim

kitų užduočių.- Nejaugi? - nustebo šis, suraukdamas antakius.- Aplankysim kelis Akademijos instruktorius, - pasakė Monro. - Tau teks juos įtikinti,

kad priimtų į savo būrį keletą jaunų vilkų.Tai štai kokia ta mūsų sąjunga. Ne tik kovosime petys petin su Persekiotojais, bet ir

drauge mokysimės, pažinsime jų pasaulį. Keistas, bet viliojantis sumanymas.Ednė ėmė trepsėti koja.- Pirmyn, Kalija. Nevalia per ilgai laikyti durų atvirų. Čia ne vitrina.Išgirdusi nekenčiamą pravardę iššiepiau iltis. Buvo malonu, kai mergina tuoj pat

atšoko.Žvilgtelėjau į Šėjų - jis neramiai nusišypsojo.- Sėkmės.Aš irgi per jėgą vyptelėjau, užsimerkiau ir žengiau į tviskantį portalą.Konoras ne be reikalo šmaikštavo apie kutulį. Tai nebuvo tikras kutulys, tik panašus

jausmas. Įžengus į šviesą, ėmė dilgčioti odą, lyg būčiau įsielektrinusi. Po akimirkosįkvėpiau pridvisusio sandėlio oro ir išgirdau kvatojant Konorą. Laimė, jis jau buvoužsimovęs kelnes.

- Tau viskas gerai, Kala? - paklausė Lidija. - Peržengei slenkstį. Metas eiti.Konoras juokdamasis užsikosėjo.- Jei nori, galiu padėti.Papurčiau galvą ir pašnairavau į jį.- Negi tau pačiam nenusibosta tie juokeliai? - Lidija stumtelėjo Konorą prie sandėliuko

durų.- O tau nenusibosta klausinėti? - naiviai žvelgdamas paklausė jis.Lidija mėgino nutaisyti griežtą veidą, bet nesutramdė juoko.- Esi gyva bėda, už tai tave ir myliu.- Tik pabandytum nemylėti.- Pakaks pūstis kaip povui, Konorai, - tarė išeidama iš portalo Ednė. Kilimas vis dar

raibuliavo ore, tik jame buvo matyti nebe sandėlis, o kambarys, iš kurio buvome ką tikišėję. - Kiekvienam nejauku pirmąkart nerti į portalą.

- Visai geras būdas keliauti. - Konoras trynėsi rankas, tarsi jos vis dar dilgčiotų.- Tiesa, vilkaite?

- Tikrai neblogas, - sutikau įsmeigusi akis į mirguliuojantį stačiakampį. - Tik...

- Kas „tik“? - Ednė įsisprendė į šoną. - Tau nepatinka mano audimas?- Ne tai noriu pasakyti. - Negalėjau atplėšti akių nuo portalo. - Ar tu nebijai tų burtų?Ednė atsiduso, pakėlė verpstes ir nubrėžė ore didžiulę raidę X. Portalas dingo.- Kalija, ką tik tau parodžiau, koks saugus mūsų kelias. Neišmanau, kaip kitaip tave

nuraminti, nebent kiaurą dieną leisčiau landžioti pirmyn atgal.- Turiu galvoje ne tai, - pasakiau. - Ar nebijai, kad Sergėtojai kada nors atvers tokias

duris ir jus suras? Netikėtai užpuls. Juk portalas tam ir skirtas, tiesa?- Dabar suprantu, - linktelėjo Ednė.- Taigi, - įspėjau, - turi neprarasti budrumo. Pavojus nuolat tyko.- Taip galėtų būti, bet nėra, - gudriai nusišypsojo Ednė. - Dėl vienos smulkmenos.- Kokios? - žiūrėdama į patenkintą savimi jos veidą ėmiau niršti.- Tokios, kad mūsų Audėjai labai mieli, - tarė Konoras, apkabino Ednę per liemenį ir

pabučiavo į skruostą. Mergina išsisuko iš meilikautojo glėbio ir jį atstūmė.- Tu pusgalvis, - Ednė stengėsi užgniaužti juoką.- Norėjau pasakyti komplimentą, - Konoras apsimetė įsižeidęs. Išvydęs, kad Ednė nori

jį sugriebti, nevikriai atšoko į šoną.- Gal teiktumėtės paaiškinti, kodėl Sergėtojai negali pasinaudoti portalu? - susierzinusi

paklausiau. Mane piktino Persekiotojų lengvabūdiškumas.- Sergėtojai negali sukurti portalo, - ramiai atsakė Ednė, liovusis galynėtis su Konoru ir

atsigręžusi į mane.- Kodėl? - susiraukiau.- Todėl, kad jie, kitaip negu mes, pažeidžia magijos ir gamtos dėsnius, - tarė

Ednė.- Nesuprantu, - prisipažinau.- Atsimeni, kaip Silasas kalbėjo apie nusikaltimus gamtai? - Konoras man nusišypsojo.- Atsimenu, bet neįžvelgiu sąsajos. - Sukryžiavau ant krūtinės rankas. - Kodėl tau

parūpo nusikaltimai gamtai?Konoras tarsi pasiduodamas iškėlė rankas.- Iškilo būtinybė. Mano akimis, tu nuostabi vilkmergė - ne kokia nors mutantė. Bet ką

gali žinoti, kai esi apsirengusi.- Užsičiaupk, Konorai, - paliepė Lidija.- Klausau, ponia. Taigi siekdami nežabotos valdžios, kokia dabar ir naudojasi,

Sergėtojai pažeidė ne vieną svarbų gamtos dėsnį. Pavyzdžiui, sukūrė Karius, - aiškino jis,pirštais braukdamas per rusvus išsitaršiusius plaukus. - O portalai veikia kaip tik pagalšiuos dėsnius. Jeigu niokoji Žemę taip kaip Sergėtojai, vargu ar gali tikėtis jos pagalbos.

- Štai kaip... - nutęsiau žodį, mėgindama perprasti jo žodžius.- Pasaulyje visa susiję tarpusavyje. Įvairūs Žemės kampeliai irgi, - įsiterpė Ednė.

- Audėjai naudojasi labai sena magija ir gijomis tarsi pritraukia vieną prie kitos tolimasvietas. Taip keliauja Persekiotojai.

- Bet Sergėtojai... - tariau.- Jie yra praradę galią supinti gijas, - baigė mano mintį Konoras. - Todėl jiems tenka

keliauti pėsčiomis arba naudotis transporto priemonėmis. Portalai Sergėtojamsneįkandami. Sergėtojai negali austi, Žemė šito neleidžia.

Abejojau, ar gerai viską supratau, bet pokalbį teko nutraukti, nes staiga atsilapojosandėlio durys. Kaipmat griuvau ant grindų ir pasiverčiau vilke. Ketinau pulti žmogų,nutaikiusį į mus arbaletą. Konoras atsistojo priešais mane ir man sukliudė.

- Aizekai, tuoj pat nuleisk arbaletą! Kuo mes tau nusikaltom?Šaulys keiktelėjo:- O, velnias, tai jūs. Spėliojom, kada pasirodysit. Ko sulindot į sandėlį?- Todėl, kad Etanas, pirmasis išvydęs vilkę, būtų nušovęs. - Ednė parodė į mane.

- Aš ėmiausi atsargumo priemonių.- Neblogai sumanei, - pritarė Aizekas. - O Etanas dabar tesugebėtų apvemti vilkę

šokoladiniais pyragėliais. Atvykęs čia rijo nesustodamas.- Kala, nesiversk taip dažnai vilke, - paprašė Lidija, eidama apkabinti Aizeko. - Kur

mano geriausia draugė?Atgavau žmogiškąjį pavidalą ir vos susitvardžiau jai piktai neatrėžusi. Ko jie iš manęs

nori? Iš prigimties nekenčiu ginkluotų arbaletais Sergėtojų.- Ji virtuvėje su Etanu, - atsakė Aizekas.- Kaip jis laikosi? - paklausė Ednė. - Negi vien šlamščia pyragėlius?Aizekas pažiūrėjo į mane.- Pamažu atsigauna.- Turėtų atsigauti, - tarė Konoras, imdamas mane už rankos ir vesdamasis prie durų. -

Aizekai, susipažink su Kala. Ji yra gaujos vadė ir būsimo Karių sukilimo įkvėpėja. Staiga supratau, į ką įsivėliau. Naujoji užduotis ėmė slėgti kaip

akmuo.- Tikrai? - nusišypsojo Aizekas. - Malonu susipažinti, didžioji maištininke.Paspaudžiau atkištą Aizeko ranką ir pašnairavau į Konorą.Jis draugiškai patapšnojo man per petį.- Rūpinuosi tavo įvaizdžiu.- Ačiū.Patraukėme paskui Aizeką. Jo ilgi plaukai buvo supinti į daugybę plonų kasyčių ir ant

sprando suimti į uodegą. Netrukus atsidūrėme dideliame pustuščiame kambaryje. Antgrindų buvo patiesta kilimėlių, ant sienų prikabinta ginklų.

Pamačiusi smalsų mano žvilgsnį Lidija nusišypsojo.

Ką man teks daryti?

- Čia treniruočių salė.Aizekui atidarius dar vienas duris, įėjome virtuvę. Čia kvepėjo kava, liepsnojo židinys ir

sėdėjo du žmonės. Moteris šypsojosi, o vyras buvo paniuręs.- Sveika, gražuole! - Lidija išskėtė rankas ir apkabino moterį. Jai, kaip ir Lidijai, galėjai

duoti kokius trisdešimt penkerius. Vešlūs moters plaukai siekė smakrą ir buvo nukirptikaip Brinos, skyrėsi tik spalva - šie buvo juodi kaip varno sparnas, net melsvi.

- Šiandien man laiminga diena, - tarė moteris, bučiuodama Lidiją.- Gal ir man nubyrės trupinėlis laimės? - paklausė Konoras, neatitraukdamas akių nuo

besibučiuojančių moterų.- Nepristok prie mano draugės, - nusijuokė Lidija ir stipriai ją apkabino.- Aš prie jos nepristoju, - paprieštaravo Konoras. - Tik pasakiau komplimentą. Negi

manai, kad braunuosi į tavo teritoriją? Juk drauge budime, visai netrokštu savo kailiuišbandyti tavo peilių aštrumo.

- Protingas berniukas, - atsakė Lidija ir atgręžė draugę į mane. - Tesa, čia Kala.Prisimeni, mieganti vilkė, kurios pabundant taip laukėme.

- Ir ji pabudo. - Tesa tuoj pat priėjo prie manęs ir ištiesė rankas. - Man garbė su tavimisusipažinti.

Ir vėl tas žodis... garbė. Jis mane stulbino.- Ačiū. - Suėmiau šiltas ir švelnias Tesos rankas. Moteris nusišypsojo, nušvito ir šviesiai

mėlynos, pilnos nuoširdaus gerumo jos akys. Tesą kaipmat pamėgau.- Ar turime laiko puodeliui kavos? - paklausė Aizekas, iškeldamas kavinuką. - Ar iškart

pulsim į mūšį lieti kraujo ir leisti žarnų?Spoksojau į jį apstulbusi - kaip galima gretinti kavos gėrimą su žudynėmis?- Tau nereikės nieko pulti, - atsakė Lidija, vėl apglėbdama draugę. - Pjovėjai prižiūrės

postą. Vykdyti užduoties trauks tik Puolėjai ir vilkė.- Ir aš, - pridūrė Ednė.- Ariadne, girdėjau, kad tu paskirta naująja Audėja. - Aizekas prisipylė puodelį kavos. -

Sveika atvykusi.- Ednė, - pataisė mergina. - Vadink mane Edne.- Vis dar maištauji prieš tėvą, Ariadne? - paklausė Tesa, glausdamasi prie Lidijos. - Juk

mudvi apie tai kalbėjomės.- Tai tu apie tai kalbėjai, - atkirto Ednė, prasispraudė pro jas ir atsisėdo prie stalo greta

Etano. Šis buvo nudelbęs akis į kavą ir pilną trupinių lėkštę. - Gal judviem reikėtų atskirokambario? Žinot, ne visiems pasiseka sutikti tikrąją meilę, o judvi kiekviena pasitaikiusiaproga mums tai primenate.

- Galvok, ką kalbi, - papriekaištavo Lidija. - Puikiai žinai, kad turime nedaug progųpasimatyti. Gerai, jei ištaikome pabūti drauge nors valandą toje pačioje laiko juostoje.

- Beje, tau tik šešiolika, Ariadne, - palaikė draugę Tesa. - Savo tikrąją meilę dar sutiksi.- Jau sutiko, - pareiškė Konoras, taisydamasis prie Ednės ir apkabindamas ją per

pečius. - Tik dar nesupranta.Ši sudejavo ir trenkė kakta į stalą.- Ištekėsiu už to, kas įpils man puodelį kavos, kad ir kas jis būtų.- Pamėtėk puodelį, Aizekai! - paprašė stodamasis Konoras.- Jau pakanka, - sumurmėjo Ednė nepakeldama galvos.- Turbūt juokauji? - paklausė Konoras. - Puodelis kavos vietoj žiedo? Aš pasirengęs

priimti tokį siūlymą.Atsargiai pasukiojau savo žiedą. Pajutusi Ednės žvilgsnį nuleidau ranką po stalu.- Tik tiek ir gali sau leisti, - pajuokavo Aizekas.- Ką padarysi, - nusikvatojo Konoras.- Net po šitokio pasižadėjimo kavos vis dar negavau, - pasiskundė Ednė.- Tavimi dėtas, širdele, nesišvaistyčiau tokiais pažadais, - šyptelėjo Aizekas, duodamas

Ednei garuojantį puoduką. - O tu, Kala, nori kavos?- Na, nežinau... - nesupratau, kaip galima malti liežuviais, kai laukia kruvinas

susirėmimas. - Gal verčiau galvokim apie užduotį? Anika sakė, kad laiko maža.Virtuvėje įsiviešpatavo tyla. Sulaikiau kvėpavimą, nes supratau išsišokusi.Tesa manęs pasigailėjo.- Brangute, puodeliui kavos laiko visada užteks. - Ji paėmė mane už rankos ir pasodino

į laisvą kėdę šalia Konoro.- Prieš žvelgiant mirčiai į akis reikia bent kiek save palepinti, - pridūrė Konoras.- Amen, - iš savo kampo suniurnėjo Etanas.Žiūrėjau į Persekiotojus. Jie visi šypsojosi, nors šypsenos slėpė nerimą. Mano

sumišimas praėjo. Susimąsčiau apie Persekiotojų gyvenimą. Apie jų priešus. Sergėtojus.Karius. Šmėklas. Ir kitas tamsos pabaisas.

Svarbiausia - išgyventi bet kokia kaina. Persekiotojai yra tokie pat kariai kaip ir mes,vilkai. Kiekviena užduotis jiems tarsi paskutinė. Visa, ką šiandien mačiau - netinkamulaiku geriama kava, nešvankūs Konoro juokeliai, - buvo skirta stiprybei įgyti. Ne kūnostiprybei - jie siekė užgrūdinti sielą. Tarsi šarvais apsaugoti ją nuo sielvarto.

Keista, bet Persekiotojų elgesys man neatrodė smerktinas. Ypač kavos gėrimas, norsabejojau, ar prieš mūšį išgertas puodelis suteiks pranašumą.

- Kur mes esame? - paklausiau mėgindama susieti sandėlį, treniruočių salę ir virtuvę.- Prie kiekvienos didesnės Sergėtojų gyvenvietės visame pasaulyje įrengti mūsų postai.

Steigiame juos dėl dviejų priežasčių: kad būtų kur susitikti su agentais ir pasirengtipuolimams.

- Tai tarsi Skaistykla ir gimtieji namai kartu paėmus, - atsiduso Aizekas.

- Būtų tikra skaistykla, - nusikvatojo Lidija, - tik kava per gera.- Skaistykla? - susiraukiau, bet, Aizekui padavus puodelį juodo, garuojančio skysčio,

nusišypsojau.- Na, tai tokia vieta, kur sielos įstringa tarp dangaus ir pragaro, - paaiškino Konoras. -

Akademija laikytina rojumi, o pragaras būtų...- Veilis, - užbaigė mintį Etanas, atstūmė kėdę ir nulindo į atokiausią virtuvės kertę, kad

būtų kuo toliau nuo manęs.Tesa priekaištingai palingavo galvą, bet Etanas visiškai nekreipė į ją dėmesio ir

atsiskyręs nuo visų siurbčiojo kavą.Dingtelėjo, kad geriausia aplenkti jį iš tolo. Neturi reikšmės, ar Etanas manimi pasitiki,

ar jam patinku. Atėjau čia ne draugų ieškoti, o gelbėti gaują.Vėl atsigręžiau į Konorą.- Tai kur mes iš tikrųjų esame?Šitaip paklaususi susigūžiau; staiga toptelėjo, kad Sergėtojai gali būti visai arti ir kad

tokia kaimynystė pavojinga.Man atsakė Lidija, sėsdamasi prie stalo drauge su Tesa:- Poste, Denveryje. Audėjai atveria duris toje vietoje, kurioje ketinama pulti, ir mes,

Puolėjai, einame vykdyti užduoties.- O mes, Pjovėjai, liekame poste, - liūdnai atsiduso Aizekas.Tesa caktelėjo liežuviu.- Tau nepatinka mano draugija?- Nepatiks, jeigu liausiesi ruošti man valgį, - pajuokavo Aizekas.- Tu jam gamini valgį? - nustebo Lidija. - Per daug pataikauji.- Moterie, negriauk man gyvenimo! - pasipiktino Aizekas. - Aš, beje, plaunu indus.- Jis nemeluoja, - patvirtino Tesa.Gurkštelėjau kavos. Knietėjo sužinoti daugiau.- Kas per vieni tie Pjovėjai?- Pasaulyje liko nebedaug Persekiotojų, - Lidijos balse išgirdau kartėlį. - Dauguma jų

yra Akademijoje - ten moko, treniruoja naujokus; vykdo užduotis tik kilus būtinybei.Neįsivaizduojantys gyvenimo be kovos gyvena tokiuose postuose kaip šis. Būrį sudarodešimt žmonių, kiekvienas turi savo užduotį. Pjovėjai kaupia atsargas ir perka vertingusdaiktus juodojoje rinkoje. Be to, tvarko iždą ir stebi pasaulio valiutos kursą.

- Juodojoje rinkoje? - susirūpinau.- Nesijaudink, Kala, mes neprekiaujame žmonių organais, - sukikeno Tesa ir papurtė

galvą. Aš nenoromis šyptelėjau, o ji pasakojo toliau: - Daugiausia mus domina senienos irmeno kūriniai. Turime būdų įsigyti daiktų, neprieinamų žmonėms.

- Ji mėgina mandagiai paaiškinti, kad Pjovėjai yra kontrabandininkai, - tarė Konoras. -

Tiesa, kilniaširdžiai.- Konorai, tu puikiai žinai, kaip ilgai mes mokėmės ir treniravomės, - pasipiktino

Aizekas.- Beje, ilgiau už tave, - palaikė jį Tesa.- Kiek ilgai? - paklausiau.- Bendroji Persekiotojo parengtis užtrunka dvejus metus - per tą laiką jis įgyja žinių

pagrindus. Paskui dar metus specializuojasi ir gauna paskyrimą, - dėstė Tesa. - Pjovėjaipapildomai mokosi dar dvejus metus.

- Ir paskui verčiasi kontrabanda?- Matai, ką pridirbai, Konorai. - Tesa priekaištingai palingavo galvą. - Ne, viskas yra ne

taip. Pjovėjai studijuoja meno istoriją, kalbas, klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą. Ir, beabejo, mokosi kautis. Jų darbas ne mažiau pavojingas už Puolėjų.

Nervingai atsikrenkščiau.- Kas tokie Puolėjai?- Tai žmonės, su kuriais tu eini į žygį, - tarė Lidija. - Jie pirmieji stoja į kovą su

Sergėtojais. Puola tam tikrus objektus, atsidūrusius priešų rankose. Ir dažniausiai žudoKarius.

- Puiku. -Pajutau burnoje ilgėjant ir aštrėjant iltis. - Taigi Audėjai atidaro portalą. OMonro yra jūsų... - mėginau prisiminti jo pareigas.

- Vedlys, - padėjo Tesa. - Jis mūsų Vedlys.Etanas priėjo prie stalo ir triukšmingai pastatė tuščią puoduką.- Gal metas uždaryti vaikų darželį ir imtis darbo? Anika sakė tiesą. Greit sutems

- mums beliko kelios valandos.- Etanai! - pašoko Tesa.- Ramiau, mergyte. - Konoras irgi atsistojo. - Etanas teisus. Metas į žygį.Lidija pažvelgė į mane.- Suprantu, kad turi daugybę klausimų. Atleisk, dabar negaliu į juos visus atsakyti.- Nesvarbu. - Atsistojau jausdama, kaip įsitempia raumenys. Kofeinui veikiant, išgirdau

nenumaldomą miško šauksmą.Vadė turi susirasti savo gaują.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Šį kartą pro Ednės išaustas duris išvydau kraštovaizdį, pažįstamą visą gyvenimą. Snieguapklotas šlaitas spindėjo popiečio saulės spinduliuose, tarpais juodavo aukštų pušųšėšėliai.

- Rytinė kalno pusė, - sumurmėjau. Apėmė siaubingas troškimas bėgti į mišką,susirasti gaujos narius ir parvesti į saugią vietą. Tvardydamasi net sugriežiau dantimis.

- Taip, - patvirtino Ednė. - Ar tiks? Ne per toliausiai nuo čia sutarėme susitikti suagentu. Grantas turėtų laukti maždaug už pusės mylios, parko draustinyje, prie pat jūsųKarių budėjimo tako. Tikėsimės, jo neužpuls vilkai.

- Nekenčiu žiemos, - bambėjo Etanas, varstydamasis aulinius.- Labai noriu įspausti sniego angelą, - audamasis sniegbačius džiaugsmingai tarė

Konoras.- Kartais išties tavęs nekenčiu, - atrėžė Etanas, vos tvardydamas šypseną ir maudamasis

pirštines.Lidija nusijuokė ir taip pat šiltai apsimuturiavo.- Kala, Etanas ir aš eisime ieškoti jaunųjų vilkų. Konoras trauks į kitą pusę susitikti su

Grantu.Linktelėjau, nors tylomis pamaniau, kad geriau su mumis eitų Konoras, o ne Etanas.

Manęs nenuramino ir tai, kad Lidija pirmoji žengė pro duris, aš jai iš paskos, o Etanas -paskutinis. Nuogąstavau, kad šis neatsispirs pagundai šauti iš arbaleto man į nugarą.

- Lauksiu jūsų čia, - tarė Ednė ir uždarė duris. Tada atsirėmė į medį. - Neužtrukit perilgai. Tokiame aukštyje nepadės nė dvidešimt sluoksnių drabužių. Čia labai šalta.

Ednės žodžiai atitraukė mane nuo minčių apie pašėlusį lėkimą per sniego pusnis.- Kodėl negali palaukti viduje?Persekiotojai sužiuro į mane. Aš irgi spoksojau į juos nesuprasdama, ko tokie paniurę.Kol durys buvo atdaros, galėjai įžvelgti kitą portalo pusę. Tiesa, neryškiai, bet vis tiek.Etanas kažką subambėjo sau po nosimi. Ednė dirstelėjo į jį, paskui šyptelėjo man.- Atleisk, - atsiprašė ji. - Pamiršom, kad tu nežinai visų taisyklių. Portalai niekada

nepaliekami atviri.- Niekada. - Etanas sumynė sniegą po kojomis. - Audėjai nedalyvauja puolime, kitiems

vykdant užduotį, laukia kur nors atokiai.Ednė piktai dėbtelėjo į jį, bet Konoras papurtė galvą.

- Gražuole, juk žinai, kodėl tai būtina.- Užsičiaupk.Lidija uždėjo Ednei ant peties ranką.- Audėjai yra patys stipriausi ir vertingiausi iš visų Persekiotojų. Turime kaip

įmanydami juos saugoti.- Kaip tik šitai ir norėjau pasakyti, - įsiterpiau suirzusi, kad tiek mažai težinau apie

būsimus sąjungininkus. - Jei Ednė lauks kitoje pusėje, vos įtarusi pavojų galės uždarytiportalą.

- Audėjai, kad ir kokie atsargūs, retkarčiais suklysta. - Ednė nuvėrė mane aštriužvilgsniu. - Koks nors padaras gali prasmukti vidun.

- Juk sakei, kad Sergėtojai negali sukurti portalų, - nustebau.- Taip, sukurti negali, - patvirtino Ednė. - Bet geba į juos patekti. Jų pabaisos irgi.

Kariai, šmėklos ir visokie kitokie.- Jei Sergėtojai paimtų į nelaisvę Audėją, galėtų priversti jį atidaryti duris, - paaiškino

Lidija. - Tada būtume užklupti iš pasalų. Štai kodėl nepaliekame portalų atidarytų, štaikodėl Audėjai nedalyvauja, mums puolant. Jie turi saugiai laukti kuo toliau nuo kovoslauko.

Ednė atrodė lyg atsikandusi citrinos.- Jei išvysi artinantis priešą, tuoj pat grįžk į Skaistyklą, - priminė jai Konoras.- Taisykles aš žinau, - atsakė ji. - Negi pamiršai, kad ką tik baigiau Akademiją?- Kaip galėčiau pamiršti? - Konoras nusišypsojo, pasiuntė merginai oro bučinį ir

nudrožė per pusnis.- Na, Kala, - kreipėsi Lidija, - tu turbūt puikiai užuodi pėdsakus. Vesk mus.Šyptelėjau Lidijai, pasiverčiau vilke ir pasileidau snieguotu šlaitu. Traukiau į

plaučius šaltą žiemos orą. Norėjau užstaugti. Iš pusnies iššoko kiškis, ir man nutįso seilė.- Kala! - suriko Lidija.Staigiai sustojau, sukeldama tiršto sniego debesis. Taip apsidžiaugiau pagaliau bėganti pažįstamu šlaitu, kad visai pamiršau, jog žmonės

vaikšto lėčiau. Atsigręžusi pardūmiau prie Etano ir Lidijos, priartėjusi atvirtau žmogumi.- Atleiskit.- Gali skuosti priekyje, tik nedink mums iš akių, - pasakė Lidija.Etanas pasitaisė arbaleto diržą.- Jei nulėksi per toli, peršausiu uodegą, - pareiškė.Lidija piktai į jį pažiūrėjo.- Pajuokavau, tiesiog pajuokavau, - patikino Etanas, bet jo šypsena anaiptol neatrodė

draugiška.Vėl pasivertusi vilke leidausi pirmyn, bet stengiausi nedingti Persekiotojams iš akių.

Oi.

Užduotį sunkino šviežias sniegas. Jis slopino kvapus, švieži pėdsakai buvo neryškūs, osenų beveik negalėjau užuosti.

Buvome išsilaipinę į pietvakarius nuo Haldžio olos. Leidausi ten, kur, mano manymu,šiuo metu turėjo budėti mano gaujos nariai. Buvo sunku priprasti prie naujųsąjungininkų. Pasivertusi vilke negalėjau su jais bendrauti. Tam tikromis aplinkybėmistai galėjo būti pavojinga. Norėdama ką nors pasakyti, kaskart turėdavau grįžti atgal,atvirsti žmogumi, paskui vėl viską pradėti iš naujo. Vis dėlto sunkumai nenuslopinomano troškimo kuo greičiau rasti savo gaują. Stengiausi prisiminti, kaip šiuo keliu muduandai ėjome su Šėjumi - tada dar nebuvau pavertusi jo Kariu. Man tekdavo jo luktelėti, oPersekiotojai atrodė kur kas vikresni. Žinoma, jie nebuvo tobuli sąjungininkai, betgaliausiai nusprendžiau, kad mums pasiseks. Vedama šios minties nardžiau tarpvėpūtinių.

Ieškodama pėdsakų prakapstydavau sniegą iki pat žemės, kėliau snukį į viršų uosdamaorą, dariau, ką galiu, kad aptikčiau gaujos kvapą. Bet nieko nepešiau. Neaptikau neipėdsakų, nei kvapų.

Saulei leidžiantis, blėso ir viltis. Mane pasišaukė Lidija.- Ar nieko neaptikai? - paklausė ji žiūrėdama į greitai ilgėjančius šešėlius. Jie atrodė

kaip rašalo dėmės.- Nieko, - atsakiau spardydama sniego gurvuolius. - Sniegas užklojo visus pėdsakus.

Neseniai čia bastėsi tik žvėrys.- Argi tavo draugai kopdami į kalną nepaliko šviežių pėdsakų? - paklausė Etanas.Susiraukiau. Jis išsakė jau senokai mane kamuojančią mintį. Net jeigu maniškiai

pakeitė maršrutą, pėdsakų ant šlaito vis tiek turėjo likti - buvome per arti olos žiočių.Nors... nors mudu su Šėjumi pavogėme paslėptą oloje daiktą, ir Sergėtojai šitai sužinojo.Kai Šėjus rado ir pasiėmė tą keistą ritinio pavidalo metalo gabalą, mokykloje įsiviešpatavobaimė, Sergėtojai ėmė labai nerimauti. Gal paskui nebeliko būtinybės saugoti Haldžioolą? Budėjimas buvo atšauktas. Ir nuo šiol vilkai ateina ant šventojo kalno tik patykoti...

- O ne! - sušukau ir pirštinėta ranka trinktelėjau sau į kaktą. Kraujas gyslose sustingo.- Kas atsitiko? - paklausė Lidija.Nenorėjau sakyti apie savo prielaidą. Jaučiausi visiškai apsikvailinusi. Kaip galėjau

pamiršti tokią svarbią aplinkybę? Skruostai degė. Supratau, kodėl susimoviau. Taipnekantravau susitikti Meisoną, Anselį, netgi niurzgą Fei, prisidėti prie gaujos, kad senuįpratimu mąsčiau kaip vadė. Čia mes budėdavome. Visą gyvenimą ši vieta man buvošventa. Net į galvą nešovė, kad galėtų būti kitaip. Bet kodėl Šėjus mūsų neperspėjo? Kodėlnutylėjo turįs Haldį?

- Kala, - neatlyžo Lidija, - kas nutiko?Kol ieškojau reikiamų žodžių pasiaiškinti ir atsiprašyti, mano dėmesį patraukė greitai

Kur mano gauja?

besiartinanti figūra. Ji buvo nuo mūsų maždaug per šimtą metrų.- Dėmesio! - Etanas nutaikė arbaletą į ateivį.- Luktelėk. - Lidija uždėjo ranką jam ant peties. Žmogus kaip paklaikęs mosikavo

rankomis. - Tai Konoras.Nusistebėjau, kad jis taip greitai eina su sniegbačiais - turbūt Persekiotojai daug

treniruojasi ir yra puikiai pasirengę žiemos mūšiui.- Einam. - Etanas patraukė prie Konoro.Visiems susitikus, Konoras gaudydamas kvapą pasilenkė ir įsirėmė rankomis į kelius.- Grantas negyvas, - išspaudė Konoras. - Nužudytas. Jam perplėšta gerklė.Buvau auginama žudyti ir nemaniau, kad mirtis gali mane sujaudinti. Bet

išgirdusi, kad geraširdis keistuolis ponas Selbis guli kraujo klane perkąsta gerkle,sudrebėjau.

- Velnias. - Etanas nulenkė galvą.Lidija užmerkė akis.- Prasti popieriai. Ir mums reikia iš čia nešdintis. Jeigu vilkai tebemedžioja, nesunkiai

aptiks mus arba Ednę.Konoras linktelėjo, bet žiūrėjo į mane.- Ar suradai savo gaują?- Ne, - atsakiau. Mane išmušė iš vėžių žinia apie netikėtą ponio Selbio mirtį. - Tik dabar

dingtelėjo...Vilkų staugimas nustelbė mano žodžius. Paskui vilkas sustaugė dar du kartus, ir man

ant sprando pašiurpo plaukai.- Tai ne mano gauja, - sušnibždėjau.- Vilkai aptiko mūsų pėdsakus, - pasakė Etanas. - Paskubėkim.- Nenutolk nuo mūsų, - liepė Lidija, stodama būrelio priešakyje.Patraukėme atgal. Lidija mus vedė vingiais, norėdama sumėtyti pėdas, kad vilkai,

eidami senaisiais mūsų pėdsakais, neaptiktų Ednės. Vėl pasivertusi vilke ėmiausi jaipadėti: bėgiojau pirmyn atgal painiodama pėdsakus, nuolat uostinėjau, stengiausi atskirtimus išgąsdinusių vilkų kvapą. Norėjau įsitikinti, ar jie mus vejasi, ar ne. Sutemus miškąapgaubė mirtina tyla. Prisiminiau, kad sniegas sugeria ne tik kvapus, bet ir garsus. Ėmėpamažu pustyti, mūsų veidus badė ledo adatėlės. Vėjas pūtė ton pusėn, iš kurios pirmiausklido staugimas. Blogai. Jis nešė Kariams mūsų kvapą. Tie mus pajus, o aš užuosiupriešus per vėlai.

Šįsyk staugimas nuaidėjo gerokai arčiau.- Rodos, kautynių neišvengsim, - tarė Etanas.- Nesustok, - paragino Lidija. Jai iš burnos kilo balto garo debesėliai.Artinomės prie tos vietos, kur liko Ednė. Staiga nuo medžio šakos nusliuogė tamsus

šešėlis.Lidija užsimojo peiliu - blykstelėjo ašmenys.- Tai aš! - suriko Ednė ir pakėlė rankas.- Ką veikei medyje? - paklausė Etanas, žiūrėdamas į šakų raizgalynę.- Slėpiausi, - purtydamasi sniegą atsakė Ednė. - Išgirdusi staugimą nutariau pasirūpinti

savo saugumu.- Puikiai sumanei, - pagyrė Konoras. Jam išties palengvėjo, kad Ednė sveika.- Kas nutiko? - paklausė mergina.- Grantas nužudytas, - atsakė Konoras.- Viešpatėliau! - Ednė pabalo.Pastačiau ausis - išgirdau neaiškius garsus mums už nugaros. Kažkieno naguotos

letenos draskė ledą. Virsti žmogumi nebeturėjau kada, todėl įspėdama Persekiotojus kelissykius kiauktelėjau. To pakako.

Etanas užtaisė arbaletą.- Edne, daryk duris.Žiūrėdama į miško tankmę puoliau į priekį ir netrukus pamačiau judant. Tarp medžių

šastelėjo rusva vilkė. Mano širdis suvirpėjo. Tai buvo Nakties šešėlė Saša - Fei motina irviena iš mano mamos budėjimo draugių. Mečiausi prie jos.

- Stok, Kala! - rėkė Lidija, bet aš jos neklausiau.Vėl sukiauksėjau, kad atkreipčiau Sašos dėmesį. Pamačiusi jos pavidalą tarp dviejų

medžių kamienų, pasiunčiau žinutę.„Saša! Saša, palauk!“Vilkė apsigręžė ir urgzdama pasileido prie manęs visu greičiu.„Sveika grįžusi namo, Kala.“Apstulbau, nes Saša mane pargriovė. Mudviejų kūnai susipynė į kamuolį, nusiritome

sniegu. Vos spėjau išsisukti ir atšokti. Išgirdau Sašos dantis kaukštelint man prie patpeties.

„Palauk, ką darai?“Saša neatsakė ir vėl mane puolė, akys degė kraujo troškimu.Prabudus savisaugos instinktui, pati puoliau priešininkę. Suleidau iltis jai į krūtinę, ir

gaujos kraujo skonis sukrėtė mane iki širdies gelmių. Ši kova prieštaravo prigimčiai.Grūmiausi su saviške, su vilke iš savo mamos gaujos. Tai kirtosi su ankstesnėmis manonuostatomis.

Vėl mėginau prisibelsti iki jos proto.„Saša, nusiramink. Atėjau tau padėti.“Ji vėl puolė, vos spėjau išsisukti.„Kvaila mergiščia.“

Staiga suvokiau žiaurią tiesą. Saša nori mane nužudyti. Jei trokštu likti gyva, turiu jąįveikti. Reikia rasti kokią nors išeitį iš šios baisios padėties.

Kai Saša vėl puolė, nusiritau ant šono, greitai apsigręžiau ir kibau dantimis jai įužpakalinės kojos pakinklinę sausgyslę. Perkandau ją, ir Saša sustaugė. Atplėšiauraumenį nuo kaulo - priešininkė vėl sustūgo ir pašėlusiai muistydamasi mėgino sugriebtimane dantimis. Pasiekiau, ko norėjau - Saša nebegalės manęs persekioti. Paleidausužalotą jos leteną ir nudūmiau pas Persekiotojus. Tarp medžių kamienų švytėjo portalas.Iš ten sklido grumtynių garsai. Skuodžiau kiek įkabindama.

- Kala! - Ednė man mojo.Dūmiau tiesiai prie jos. Likus trims metrams iki merginos, man į šoną atsitrenkė

didelis ir sunkus kūnas. Nusiritau kūliais. Smūgis buvo toks stiprus, kad užgniaužėkvapą. Šiaip ne taip atsistojau drebančiomis kojomis. Atsigręžiau į užpuoliką.

Priešais mane stovėjo didžiulis pilkai rudas vilkas. Jis piktai į mane dėbsojo ir urzgė.Mano širdis apmirė - žvelgiau Emiliui Larošui tiesiai į akis.Mus medžiojo pats Grėsliųjų vadas.Mane sukaustė baimė, mintys ėmė pintis. Saša medžiojo kartu su Emiliu. Su Emiliu

Larošu. Kodėl? Ji visada budėdavo su mano motina. Juk Saša - Nakties šešėlė. Naktiesšešėliai paklūsta tik savo vadams, tai yra mano tėvams: Stefanui ir Naomei Torams.Nakties šešėliai ir Grėslieji vieni kitų nekentė ir laikėsi atokiai.Gaujos veikdavo išvien tik Sergėtojams paliepus.

O dabar Grėsliųjų vadas Emilis Larošas veda paskui save Nakties šešėlius. Negalėdamapatikėti savo akimis pašiaušiau keterą ir apurzgiau Emilį. Rodos, atsidūriau nerealiamepasaulyje. Kodėl Saša klauso Emilio? Kodėl ji mane puolė? Kur mano tėvai? Kur manogauja?

Emiliui iš nasrų tekėjo seilės, jis ėmė artintis.„Atėjai prašyti atleidimo?“Man pakirto kojas.Emilis pasipurtė, jam po kailiu pūpsojo raumenys.„Bijau, kad pavėlavai.“Suurzgiau. Jei Emilis mane puls, ginsiuos, nors iš anksto buvau pasmerkta pralaimėti:

Emilis garsėjo kaip žiaurus žudikas - didžiulis, stambus žvėris, laimėjęs daugybę pergalių,o mano patirtis buvo menka.

„Neturiu dėl ko gailėtis.“Prisiplojusi prie žemės laukiau Emilio puolant. Įveikti jo neįveiksiu, bet nors gerokai

apkandžiosiu.Emilis pasirengė šuoliui, jam iš gerklės sklido urzgesys, panašus į piktdžiugišką juoką.„Tą patį sakė ir tavo tėvas.“

„Tėvas?“Man dar nespėjus atsitokėti, Emilis pratisai sucipo ir metėsi į šoną. Perkreipęs galvą jis

mėgino išsitraukti iki kriaunų įsmigusį į šoną peilį. Paskui vėl pašoko, nusirito sniegu,palikdamas kruviną šliūžę. Dar vienas peilis prašvilpė pro pat jį.

- Kala, bėk pas Ednę! - suriko Lidija, skuosdama prie Emilio su dviem peiliais rankose.Pašokau ant kojų ir mečiausi prie portalo.- Nagi, paskubėk! - rėkė Konoras. Jis grūmėsi su kitu patyrusiu Grėsliuoju per kelis

metrus nuo atvirų durų. Karys ir Persekiotojas raičiojosi sniege, keldami žvilgančiošerkšno debesis. Mačiau, kaip Konoro rankose žybčioja kardai. Patyręs vilkas kaukšėjodantimis, stengdamasis sugriebti Konorą, bet šis kaskart išsisukdavo nuo žvėries dantų.Man bėgant pro šalį, Persekiotojas vienu kardu atrėmė vilko puolimą, plokščiąja jo pusežiebė į dantis, o kitu kardu perpjovė gerklę. Ištraukęs ginklą iš sudribusio kūno Konoraspasileido paskui mane.

Akies krašteliu mačiau, kaip Etanas šalia portalo šaudo arbaletu, kad pridengtų Lidiją.Jis leido strėlę po strėlės kaip užsuktas. Atvirtau mergina ir gaudydama kvapą atsistojauprie atvirų durų. Turėjau susivokti, ką daryti toliau.

- Greičiau! - Ednė iš žibančio tarpdurio padavė man ranką ir įtraukė vidun. Konoraspastūmė iš nugaros, ir netrukus abu atsidūrėme šiltoje Skaistykloje, treniruočių salėje.

- Lidija, jie jau viduje! - rėkė Etanas. - Tuoj pat grįžk!Jis žengė porą žingsnių draugės link, bet tuo metu iš miško iššoko dar keturi vilkai ir

nuskubėjo į pagalbą vadui.- Lidija! - paklaikęs suriko Etanas ir ėmė šaudyti į žvėris.Lidija nusuko akis nuo Emilio ir išvydo besiartinančius vilkus. Moteris sviedė du

peilius: vienas vilkas parkrito, kitas sulėtino žingsnį. Lidija apsigręžė, pasileido prieportalo, ir tada Emilis užšoko jai ant nugaros.

Skrisdamas oru sunkus žvėris parbloškė moterį ir prispaudė prie žemės. Trys kiti vilkaipribėgo kaip tik tada, kai vadas sugriebė jai už gerklės.

- Ne! - suriko Konoras, nustūmė mane ir puolė atgal.Tačiau duryse išdygo Etanas. Jis papurtė galvą ir pažiūrėjo į Ednę.Konoras velniavosi, bet nebesiveržė lauk.- Ji žuvo, Edne, - pasakė Etanas, vengdamas žiūrėti, kaip Emilis drasko Lidijos kūną. -

Uždaryk duris.

SEPTINTAS SKYRIUS

Priblokšta netekties Tesa gulėjo ant grindų, o Konoras sėdėjo greta ir ją ramino.- Pasiimsim ją drauge, - pasakė Etanas Aizekui. - Vadai atsiųs kitą Pjovėją. Kol Anika

nuspręs, ką, čia pasiliksiu aš.Aizekas pritariamai linktelėjo.Kol Ednė audė duris į Akademiją, atsisėdau prie stalo ir mėginau suvokti, kas nutiko.

Lidija žuvo. Nors menkai ją pažinojau, toji mirtis mane sukrėtė iki širdies gelmių. Išsielvarto ir nevilties ėmė pykinti. Užsidengiau veidą delnais.

Ramybės nedavė mintis, kad Lidija žuvo dėl mano kaltės. Tesa raudojopasikūkčiodama, nuo jos verksmo baisiai gėlė širdį. Aš nubėgau prie Sašos manydama,kad bet kuris Nakties šešėlių gaujos vilkas sutiks mane išklausyti. Padariau siaubingąklaidą, ir ji kainavo Lidijai gyvybę.

Kažkas palietė petį. Pakėlusi galvą išvydau Ednę žiūrint į mane.- Durys atidarytos, - tarė ji.Patraukiau paskui ją prie spinduliuojančio portalo. Tesa verkė įsikniaubusi Aizekui į

petį, šis atsisveikindamas ją apkabino. Paskui Konoras apglėbė ją per liemenį ir nusivedėpro duris.

Eidama paskui juos čiupau Etaną už rankovės. Turbūt vertėjo pasirinkti kitąpašnekovą, bet žodžiai savaime veržėsi man iš lūpų.

- Man labai gaila, - sušnibždėjau.Etanas nubloškė mano ranką, bet jo akyse buvo daugiau liūdesio negu pykčio.- Nieko nepadarysi. Toks mūsų gyvenimas.Ką tik savo akimis įsitikinau jo žodžių teisingumu. Visi, - žinoma, tik ne Tesa, -

nusimes netekties naštą nuo pečių ir trauks savo keliu. Pavojingu, bet labai viliojančiu.- Kai galėsit, atsiųskit ką nors, kad mane pakeistų, - paprašė Ednės Etanas.- Gerai, - atsakė ji ir mostelėjo man, ragindama eiti.Anika laukė mūsų, įsmeigusi akis į Tesą - ši iš paskutiniųjų stengėsi sulaikyti ašaras.- Netekome Lidijos? - paklausė Anika.Tesa vėl prapliupo raudoti, o Anika nuleido galvą.- Savo agento irgi, - pridūrė Konoras.- Tesa, eik į savo kambarį ir pailsėk, - liepė Anika.Tesa linktelėjo. Jai išėjus, Anika atsigręžė į Konorą.

- Kas nutiko?- Pats ne ką tesuprantu, - tarė Konoras, trindamasis sprandą. - Atėjęs į susitikimo vietą

radau Grantą nužudytą. Mirė nukraujavęs prieš kokią valandą, kūnas buvo jau sustingęs.Anika susiraukė ir pažiūrėjo į mane.- Ar radai savo gaują?Papurčiau galvą svarstydama, ar pasakoti jai apie Haldį, ar minėti savo spėjimus, kad

buvo pakeisti budėjimo maršrutai, kad per vėlai susivokiau šitaip baisiai susimovusi. Visdėlto nusprendžiau patylėti.

- Sutikti vilkai iškart, nė nedvejodami mus puolė, - paaiškino Konoras.- Kažkas pasikeitė, - išspaudžiau džiūvančia gerkle.- Kas? - Konoras nuvėrė mane skvarbiu žvilgsniu.- Rudoji vilkė priklausė Nakties šešėliams, - kalbėjau toliau. - Ne mano, o tėvų gaujai.

Bet klausė Grėsliųjų vado įsakymų.- Ar tu tuo tikra? - Anika prisimerkė.- Visiškai, - stengiausi kalbėti ramiai. - Lidiją nužudė Emilis Larošas.- Ką pasakei? - paklausė Monro, išdygęs tarpduryje drauge su Šėjumi.Ednė perėjo kambarį ir padėjo galvą tėvui ant krūtinės.- Netekome Lidijos, - pranešė Konoras, žiūrėdamas, kaip Monro apkabina dukrą.Pirmą kartą išvydau šiuodu elgiantis kaip tėvą su vaiku.- Tai padarė Emilis? - dar kartą paklausė Monro, glostydamas Ednei plaukus. -

Grėsliųjų vadas?- Taip, - patvirtinau.Persekiotojai susitelkė į būrelį - jo viduryje atsidūrė Anika - ir ėmė pusbalsiu tartis.Mudu su Šėjum žengėme vienas prie kito. Jis išskėtė rankas, kad mane apglėbtų, o aš

nedvejodama prigludau jam prie krūtinės. Man sukosi galva. Veilyje nutiko daug kassvarbaus, tik nežinojau, kas. Prisispaudusi prie Šėjaus uodžiau jo kvapą, teikiantį jėgų.

- Ar tu sveika? - paklausė jis pašnibždomis.- Aš nesužeista, - tyliai atsakiau. - Bet Veilyje esama didžiulių pokyčių.Šėjus apglėbė mane stipriau.- Kokių?- Pasakysiu vėliau, - ištariau vien lūpomis.Jis pabučiavo mane į viršugalvį.Monro iš padilbų mudu stebėjo.- Turime aptarti žygį su Silasu.Anika linktelėjo.- Turbūt jis savo kabinete.Ednė išsivadavo tėvui iš glėbio ir nusišluostė ašarotus skruostus.

- Eisiu su jumis.- Tau reikėtų pailsėti.- Nenoriu. - Ednės trapumas dingo, veidas vėl tapo karingas.- Tada aš irgi eisiu, - pareiškė Konoras, nenuleisdamas akių nuo jos. Buvo matyti, kad

turi jai ne vieną klausimą.Svarsčiau, kodėl Konoras ją taip gina. Mane pribloškė Ednės šaltakraujiškumas, ji

puikiai laikėsi, kai... Taip, kai... Staiga supratau Konoro būgštavimus.Ednė pirmąkart vyko į užduotį su Haldžio būriu, pirmąsyk ėjo Audėjos pareigas, ir mes

praradome du žmones. Įdomu, ar geba tvardytis, kaip tvardosi labiau patyrę Persekiotojai,ar tik lūkuriuoja, kol liks viena?

- Eime, - pakvietė Monro, nelinksmai žvilgtelėjęs į ją.Nusekėme jam įkandin, šįkart nebe koridoriais - išėjome pro stiklines duris. Lauke

buvo šalta, bet Monro žingsniavo kaip niekur nieko. Žvilgtelėjusi sau po kojomis išvydausušalusią žemę, vingiuojančius pėsčiųjų takelius ir neveikiančius fontanus. Visi pėdinotylėdami. Mums kvėpuojant, į orą kilo balti garų debesėliai. Traukėme per tiltą viršdidžiulio kiemo. Iki kito Akademijos sparno buvo kone kilometras.

Šio sparno architektūra nesiskyrė nuo Haldžio sparno, bet interjeras buvo visiškaikitoks. Haldžio sparne apdaila buvo tamsaus medžio, sienos ir kitkas nudažyta šiltomisspalvomis - nuo ochros iki tamsiai ar rusvai raudonos.

Čia sienos blizgėjo, tarsi būtų išpjautos iš storo ledo. Vyravo ledo mėlynumo, šviesiaivioletinės ir sidabro baltumo spalvų derinys. Spalvos liejosi ir raibuliavo, ausis glostėšvelnaus vėjelio dvelksmas.

- Kur mes? - paklausiau. Sienų spalvos keitėsi kaip kaleidoskope, rodos, visas pastatasjudėjo.

- Tordžio sparne, - atsakė Monro, grįžtelėjęs per petį.Tik dabar pamačiau, kad atsilikau nuo kitų. Aplinka mane stulbino, o Persekiotojai -

turbūt ir Šėjus - jau buvo visa tai matę. Jie tarsi nepastebėjo aplink esančių grožybių. Jeiir pastebėjo, nieko nesakė.

- Kiek sparnų sudaro Akademiją? - prisivijusi paklausiau Monro.- Keturi, - atsakė jis. - Haldis, Tordis, Piralis, Aidis.- Žemė, oras, ugnis ir vanduo, - sumurmėjo Ednė.- Keturi elementai, - nustebo Šėjus ir ėmė apžiūrinėti sienas tokiu veidu, lyg pirmąkart

matytų. - Tordis - tai oras.Monro linktelėjo.- Kiekvienas elementas yra savitas. Kad išgyventum, būtini visų keturių elementų

pradmenys. Akademijoje Persekiotojai įgyja vieno elemento specializaciją.- Kuo ypatinga Haldžio specializacija?

- Žemė gimdo karius. - Konoras gnybtelėjo Ednei į skruostą. - Mes esame patysištvermingiausi.

- Norėtum. - Ednė pliaukštelėjo jam per ranką. - Be to, Puolėjus rengia ir Piralis. Haldislabiau garsėja Pjovėjais ir Vedliais. - Ji pažvelgė į Monro, o šis linktelėjo galvą.

- O tu? - paklausiau merginos. - Mokeisi ne Haldyje, bet dirbi mūsų būryje?- Kaip jau sakiau, kad išgyventum, reikia visų keturių elementų, - tarė Monro, eidamas

prie siaurų, nuostabiai išraižytų durų. - Audėjai turi juos visus įvaldyti, kad galėtų nuaustiduris.

- Oho! - Šėjus kilstelėjo antakį ir pagarbiai nužvelgė Ednę.- Ne taip jau įspūdinga, kaip atrodo, - mergina priekaištingai žvilgtelėjo į tėvą.- Nesikuklink, -Konoras pakedeno jai plaukus.Mergina parodė Persekiotojui liežuvį.- Vis dėlto daugelio mūsų specializacija siauresnė. - Monro pabeldė į duris. - Tordis -

oras - simbolizuoja intelektą. Čia mokosi ir gyvena Raštininkai.Durys plačiai atsivėrė, ant slenksčio išdygo Silasas su glėbiu pergamento ritinių.- Ko? - Jis dėbtelėjo į Monro. - Esu užsiėmęs.- Netekome Granto.Silasas išbalo, pergamento ritiniai pabiro ant žemės.- Negali būti.- Man labai gaila. - Monro prasispraudė pro vaikiną ir parodė mums, kad sektume iš

paskos.Suėjome vidun, o Silasas vis dar sustingęs stirksojo tarpduryje.- Nieko sau... - Šėjus apsidairė. - Ar tai vadinama kabinetu?Ir aš norėjau šito paklausti. Atrodė, kad šiame kambaryje buvo sukaupti ir pasmerkti

sudūlėti visi pasaulio žodynai. Grindys buvo nuklotos popieriais. Aukštos knygų stirtospanėšėjo į senovės paminklus, grasinančius bet kurią akimirką nuvirsti.

- Nieko nelieskit. - Silasas atsitokėjo, pastūmė mane į šalį ir patraukė prie stalo.Aš tik spėjau, kad tai stalas, nes baldas buvo apkrautas popieriais ir

žemėlapiais. Vaikščioti šiame kabinete buvo ne lengviau kaip žengti per minų lauką.Konoras nudrožė tiesiai prie stalo, spardydamas pakeliui pasitaikančias knygas ir

užrašų stirtas.- Po velnių, Konorai! - suriko Silasas. - Dabar nieko nebegalėsiu rasti!- Ne mano bėda, - atsakė Konoras ir, numetęs nuo kėdės dar kelias knygas, atsisėdo. -

Man nusišvilpt, kad esi vunderkindas. Anika tave popsto, o aš nesirengiu to daryti.Monro perėjo kambarį šiek tiek atsargiau, Ednė ir Šėjus pasekė jo pavyzdžiu. Aš

nutariau žingsniuoti Konoro išvalytu taku.- Silasai, ar turi daugiau kėdžių? - paklausė Ednė.

- Čia mano kabinetas, o ne Tordžio archyvai, - nusišaipė Silasas. - Paprastai dirbuvienas.

- Gali sėstis man ant kelių. - Konoras mirktelėjo Ednei ir paplekšnojo sau per šlaunis.- Tikras džentelmenas, - sumurmėjo Ednė ir atsirėmė į stalą.- Mes galime ir pastovėti, - tarė Monro.- Tai papasakosite, kaip praradome agentą? - Silasas kuitėsi ant stalo suverstuose

popieriuose. Galiausiai rado rašiklį, švarų popieriaus lapą ir ėmė skrebenti.- Aš ne viską žinau. - Monro žvilgtelėjo į mane.Nustebusi pasižiūrėjau į jį, paskui supratau, kad perduoda vadovavimą man.

Apstulbusi, bet pamaloninta, kad Monro pripažįsta mane kaip vadę,atlošiau pečius ir prabilau:

- Gaujose daug kas pasikeitė, - pasakiau. - Negaliu žinoti, kas nutiko, bet savo gaujosnarių Veilyje nesutikau.

Silasas kietai sučiaupė lūpas, bet linktelėjo, kad kalbėčiau toliau.- Nakties šešėliams vadovavo Emilis Larošas, - tariau. Nuo prisiminimo, kaip koviausi

su Saša, man įsitempė pečiai. - Vis dar negaliu šito suvokti.Išgirdęs Emilio vardą Monro sukando dantis.- Grėsliųjų vadas budėjo drauge su Nakties šešėliais? - Silasas rašė nepakeldamas akių.- Ne budėjo, - pataisiau, šiurpstant kūnui. - Medžiojo. Jie medžiojo mus.Rašiklis išslydo Silasui iš rankos. Išpūtęs akis jis pažvelgė į mane.- Manai, jie žinojo, kad mūsiškiai pasirodys?- Gal smulkmenų ir nežinojo, bet nenustebo, - atsakiau. - Vilkai mūsų tykojo.- Ko gero, prieš nužudydami išgavo informaciją iš Granto. - Silasas atsiduso.- Manyčiau, kad ne, - paprieštaravo Konoras. - Aš radau Granto lavoną. Rodos, jis buvo

užpultas iš pasalų ir žaibiškai nužudytas.Silasas susiraukė.- Vadinasi, Sergėtojai gauna informaciją iš savų šaltinių.- Nori pasakyti, iš Akademijos šnipų? - paklausė Šėjus. - Spėji, kad čia esama išdavikų?- Žinoma, ne, - purkštelėjo Silasas. - Mūsų žmonės ne išverstakailiai. Gal kas iš jos

aplinkos.Jis parodė į mane. Man užgniaužė žadą. Tuoj pat persikeičiau ir urgzdama užšokau ant

Silaso stalo. Kaukštelėjau iltimis jam prie pat veido. Silasas sucipo, nuvirto atbulas suvisa kėde ir nusirito grindimis.

- Kala! - suriko Monro.Vis dar tupėdama ant stalo atvirtau į žmogų.- Paaiškink, kodėl manai, kad prasitarė mano žmonės. - Dėbtelėjau į Silasą, atkišusį į

mane peilį laiškams atplėšti.

Juk aš iresu vadė, tiesa?

- Juk žinai, kad Kala ne vilkolakė, - nusišaipė Šėjus. - Todėl tas sidabrinis daikčiukastau nepadės.

- Monro! - Silaso akys vos neišvirto iš akiduobių, o aš, tupėdamas ant stalo krašto,rengiausi šuoliui.

- Kala, būk gera, nurimk, - paprašė Monro.Nė nepažvelgiau į jį.- Paaiškink, ką norėjai tuo pasakyti, Silasai.Vaikinas sunkiai nurijo seilę.- Apie tave ir Šėjų daugiausia žino tavo gaujos nariai. Tikriausiai Sergėtojai juos kvotė.Man sudrebėjo kojos, vos nepraradau pusiausvyros.

galvoje nuaidėjo Renė žodžiai.- Bet... bet jie nieko nežinojo, - išlemenau. - Žinojome tik mudu su Šėjumi... O Dieve!- Kas? - Konoras palinko į priekį.Išbalau.- Renė, - sušnibždėjau. - Renė žinojo.- Ką žinojo? - Monro balsas gergždė.- Papasakojau jam apie motinos mirtį, kad iš tiesų Koriną nužudė Sergėtojai, - atsakiau

mėgindama atgaivinti miglotus tos nakties prisiminimus. - Dar paminėjau, kad Šėjus yraPalikuonis.

- Velniai griebtų! - nusikeikė Konoras. - Štai ir baigta su mūsų sąjunga.- Kodėl? - paklausė Šėjus.Silasas lėtai atsistojo, nenuleisdamas nuo manęs akių.- Todėl, kad Sergėtojai laikys jaunuosius vilkus uždarytus, kol įsitikins jų ištikimybe.

Mes iki jų neprisikasim.Monro užsidengė veidą delnais. Paskui nusikeikė ir trinktelėjo kumščiu per stalą

- knygų krūva su trenksmu nukrito ant grindų.- Man labai gaila, - tarė Ednė tėvui.Šis nieko neatsakė.Konoras atsistojo, atnešė kėdę iki Monro ir pastatė greta. Vadas dėkingai linktelėjo,

atsisėdo ir įrėmė alkūnes į kelius. Jis buvo paskendęs mintyse.- Šis kelias atkirstas, tai ką darysime dabar? - paklausė Konoras.Nusliuogiau nuo stalo - man einant pro šalį, Silasas susigūžė, bet aš nekreipiau į

jį dėmesio.- Nepaliksiu savo gaujos likimo valiai, - tariau. - Negalime palikti jų bėdoje. Žinojau, jogRenė dėl manęs rizikavo, bet dar labiau slėgė mintis, kad ir Brina

su Anseliu buvo tardomi, nors ničnieko nežinojo. Dėl jų patirtų kančių esu kalta tik aš.Mano paslaptys užtraukė jiems pavojų.

Jie nuvesti tardyti,

- Mes ir nepaliksim, - atsakė Monro, žiūrėdamas priešais save. - Dabar turim parengtigelbėjimo misiją. Sąjungą teks pamiršti, bent jau kol kas.

- Norėdami ką nors gelbėti, turime gauti daugiau informacijos, - pareiškė Silasas.Piktai į jį pašnairavau - vaikinas nugara prisispaudė prie knygų spintos.- Jis teisus, Kala, - įsiterpė Ednė. - Negalime vykti į Veilį aklai. Gal Sergėtojai tardė tik

Renė, o gal ir visus tavo gaujos narius.Žvilgtelėjau į Šėjų. Jis nenoromis linktelėjo.- Tai ką?! - suurzgiau. - Sėdėsim ir lauksim?- Ne, - nesutiko Monro. - Laukti - ne išeitis.- Laikas imtis branduolinio ginklo, - Konoras šyptelėjo Silasui. - Tiesa?- Blogesnio palyginimo nesu girdėjęs. - Silasas grįžo prie stalo ir nutaisęs liūdną veidą

apžiūrėjo popierius, apdraskytus mano vilkiškais nagais.- Apie ką čia kalbat? - Šėjus susiraukė.- Vaike, negi dar nesupratai?- Konoras paskersakiavo į jį. - Kalbame apie tave.- Mane? - Šėjus net sumirksėjo.Monro pakėlė krauju pasruvusias akis ir pažvelgė į mus.- Silasai, atėjo laikas.- Laikas kam? - paklausiau. Mintys vis dar sukosi apie gaują. Apie Anselį ir Briną.

Krūtinė degė, iš paskutiniųjų stengiausi išmesti iš galvos jų patiriamų kankynių vaizdus.Gal jie tebekenčia ir dabar?

- Metas Šėjui sužinoti, kas jis toks, - atsakė Monro.- Aš ir taip žinau, kas esu, - atrėžė Šėjus.- Nori kirsti lažybų? - nusikvatojo Konoras. - Tu nustebsi... dar ir kaip nustebsi. Statau

du prieš vieną, kad nieko neįtari.- Atstok nuo jo, - paliepė Ednė.- Ar man pasakoti istoriją, ar išdėstyti planą? - pasiteiravo Silasas.- Planą, - atkirtau. - Kaip Šėjus gali padėti mano gaujai?- Kol kas dar nelabai gali padėti, - atsakė Silasas. - Pirmiausia turime surinkti visas

dalis į krūvą.- Dalis? - Šėjus pašnairavo į Raštininką. - Kokias dalis?- Kryžiaus dalis, - maloniai atsakė Silasas, tarsi šie jo žodžiai būtų galėję viską

paaiškinti.- Kryžiaus dalis? - Šėjus dar labiau susiraukė.Kilstelėjęs antakį Silasas palinko į priekį ir kone kaltinamai metė Šėjui:- Kiekgi „Visų karo prieš visus“ puslapių tu perskaitei?Ėmiausi gelbėti padėtį.- Paklausyk, profesoriau, kai išsiaiškinome, kad Palikuonis turi būti paaukotas per

Samhainą, - tada, kai bus sudaroma sąjunga, - mums teko bėgti, gelbstint savo gyvybes.Jeigu būtų nepavykę, jūs tikriausiai būtumėt susidūrę su vilkais ir nesugebėję joišgelbėti. Taigi galvok, ką kalbi. - Iššiepiau Silasui aštrias iltis.

Persekiotojai apstulbę tylėjo. Paskui Konoras prunkštelėjo, galiausiai nusikvatojopamatęs Silasą vėl siekiant peilio laiškams atplėšti.

Monro pakėlė ranką, tildydamas Konorą.- Kala teisi. Silasai, ne visiems kaip tau pasiseka atsiduoti vien mokslams. Turime

džiaugtis, kad jie sugebėjo pabėgti. Beprasmiška bambėti, kad nespėjo visko galutinaiperprasti.

Silasas susiraukė, tarsi kovodamas su šleikštuliu, paskui niūriai dirstelėjo į Šėjų.- Atleisk.Šis vos vos šyptelėjo.- Mes skaitėme tik kai kuriuos skyrius.- Viskas aišku. - Silasas giliai įkvėpė, tarsi ruošdamasis nerti po vandeniu. - Kiekvienoje

šventoje vietoje saugoma po kryžiaus dalį. Kaip teigiama pranašystėje, tu turi neštikryžių. Tik šitaip mes galime nugalėti. - Išpyškinęs šituos žodžius jis iškvėpė ir sugriežėdantimis.

- Iš tavęs labai prastas pasakotojas, - sumurmėjo Konoras. - Dėstai painiai, per trumpaiir nesuprantamai.

- Be to, trūksta logikos, - pridūrė Ednė ir nusišypsojo Šėjui. Šis irgi nusijuokė,vengdamas įžeisto Silaso žvilgsnio.

- Trumpas žodis - pasaulio puošmena, - pareiškė Silasas.Dvejodama palinkau į priekį, pasiryžusi užtvenkti Raštininko gražbylystės srautą.- Nesuprantu. Šėjus jau ir taip neša kryžių, ištatuiruotą ant sprando.Konoras nusikvatojo.- Be reikalo nesilažinai su manim, vaikine.Mudu su Šėjumi nustebę susižvelgėme.Silasas atrodė panašus į žąsį, tuoj padėsiančią aukso kiaušinį.Šėjus niūriai pažiūrėjo į jį.- Na, ir?- Tatuiruotė viso labo rodo, kas tu toks, tai ženklas tavęs ieškantiems. Ji tik vaizduoja

kryžių. - Raštininko akys liepsnojo tokia beprotiška ugnimi, kad teko nusukti žvilgsnį;labiausiai nervino begalinis jo pasipūtimas.

- Tai kas tada yra pats kryžius? - ramiai paklausiau.Monro žiūrėjo ne į mane; jo rudos akys buvo įsmeigtos į Šėjų. Vadas tyliai, beveik

gailiai atsiduso.- Kryžius yra ginklas.

AŠTUNTAS SKYRIUS

- Ginklas? - perklausė Šėjus patylom, bet visai neišsigandęs.- Techniniu požiūriu net ne vienas, o du, - neapsakomai reikšmingai pranešė Silasas. -

Tačiau jie turi būti naudojami drauge kaip vienas įrankis.- Du ginklai? - paklausiau.- Du, - vis dar tyliu balsu patvirtino Monro. - Du kalavijai.- Kalavijai? - Šėjus susiraukė.- Elementų kryžius, - paaiškino Silasas. - Vienas iš žemės ir oro, kitas iš ugnies ir

vandens. Jeigu galėtum įdėmiai apžiūrėti tatuiruotę sau ant sprando, pamatytum, kadabiejų kryžmių galai smailūs. Iš tiesų tai ne skersiniai, o sukryžiuoti kalavijai.

- Kalavijai, - susimąstęs vėl pakartojo Šėjus. Atrodė suirzęs ir truputį nusivylęs.- Kas tau? - paklausiau.Jis nusivaipė ir pažvelgė į savo rankas.- Šėjau, - suraukęs kaktą Monro palinko prie jo.- Šito ir reikėjo tikėtis, - sumurmėjo Šėjus. - Manęs niekada netraukė kautis kalaviju. O

dabar, kai tapau vilku, juo labiau.Nuo paskutinių Šėjaus žodžių mane užplūdo šiluma. Nusigręžiau, kad nuraminčiau

besidaužančią širdį. Jei tai tiesa, mudu abugalim vadovauti gaujai. Mano galva, tai kur kas svarbiau už bet kokį ginklą.

- Tai ne šiaip sau kalavijai, - pasakė Monro. - Tu vienintelis pasaulyje gali jais kautis.Vienintelis pasaulyje? Kaip įspūdinga. Žvilgtelėjau į Šėjų - jo veide brėžėsi atsargus

susidomėjimas. Paskui vaikinas sunėrė pirštus ir vėl susiraukė.Nusijuokiau supratusi, kodėl jis staiga suirzo.- Šėjau, neabejoju, kad viskas eisis gerai, nors gal ir ne taip šauniai kaip su rimbu ar

ledkirčiais.- Ledkirčiais? - staiga susidomėjo Konoras.Šėjus linktelėjo - patvirtino, kad Persekiotojui nepasigirdo, bet nepakėlė akių.- Guldau galvą, dabar gailiesi per menkai domėjęsis komiksais apie nindzes? -

nepajėgiau užgniaužti juoko.Ednės žvilgsnis lakstė nuo manęs prie Šėjaus.- Apie ką čia kalbat?- Apie Šėjaus vaikystės žaidimus, - nusišypsojau. - Ir mėgstamas ginklų rūšis.

Gal jis tikrai supranta, ką reiškia būti Kariu.

- Kalavijai man atrodydavo tokie - Šėjus papurtė galvą.- Gal tave įkvėptų „Žudiko kelias“ ar „Karys šamanas“, - pasiūlė Silasas. - Ten visi

kaunasi kalavijais, abiem rankomis, kaip tik tai, ko reikia. Galiu paskolinti savo kolekciją.Kiek pralinksmėjęs Šėjus nusišypsojo Raštininkui.- Šią savaitę imsi mokytis Akademijoje, - tarė Monro. - Tai ne bėda. Konoras padės.- Aš irgi galiu padėti. - Ednė piktai pasižiūrėjo į tėvą. Šis paniuro.- Ji teisi, - tarė Konoras. - Ednė ne Puolėja, bet puikiai valdo ginklą. - Persekiotojas

pamerkė merginai. - Esu tikras, visi norės pamatyti pirmąją tavo kovą su Palikuoniu.Ednė nusišypsojo.- Girdi, Monro?- Tiek jau to, - atsiduso vadas. - Šėjų mokys Ednė.- Bet, prieš imantis mokslų, mums teks rasti visas kryžiaus dalis, - įsikišo Silasas.Kunkuliavau pykčiu, bet vis tiek mąsčiau apie kryžių. Kryžiaus dalys. Kartą Šėjus buvo

sakęs, kad Sergėtojų knygoje esama keturių žemėlapių. Ar Haldis yra viena kryžiausdalis? Ir katra? Tas ritinys visai nepanašus į kalavijo dalį, nors... Elementų kryžiussudarytas iš dviejų kalavijų. Oloje aptiktas ritinys tikrai nėra ašmenys, bet aš nujaučiau,kas tai. Ypač dabar, kai sužinojau, kad Šėjus vienintelis pasaulyje gali valdyti ginklą. Irvienintelis galėjo paliesti Haldį. Taigi galvojau teisingai.

- Ne visas, - tyliai paprieštaravau. - Reikia rasti tik tris dalis.Kambaryje įsiviešpatavo tyla, visi išpūtę akis žvelgė į mane.- Ką nori pasakyti? - nutraukė tylą Silasas.- Mudu su Šėjumi lankėmės Haldžio oloje, - pasakiau. - Jis turi tą kryžiaus dalį, kuri

buvo ten paslėpta.Šėjus išbalo kaip drobė.- Kala, aš jiems dar nepasakojau apie Haldį.- Žinau. - Žvilgsniu pasakiau, ką manau apie sprendimą. - Tai rankena, tiesa?

Kalavijo rankena?- Kaip tik taip. - Monro atsigręžė į Šėjų. - Kodėl nepapasakojai mums apie Haldį?Šėjus įkišo ranką į vidinę kišenę.- Atleiskit. Iš pradžių ne visai jumis pasitikėjau, bet dabar abejonės išsisklaidė. - Jis

išsitraukė žvilgantį gelsvą ritinį.Kambaryje pasidarė taip tylu, kad būtum girdėjęs ir musę zvimbiant.- Kada spėjote nučiupti Haldį? - priblokštas išlemeno Monro. Jis nenuleido akių nuo

keistojo daikto.- Mudu su Kala lankėmės oloje spalį. - Šėjus voliojo ritinį tarp delnų.Kuo ilgiau žiūrėjau į vaikino rankas, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad neklydau, -

ritinys tiesiog lipo jam prie pirštų, tai tikrai buvo kalavijo rankena.

banalūs.

tokį

- Beje, oloje Šėjus ir panaudojo ledkirčius, - prisiminiau. - Ją saugojo Sergėtojųsukurtas milžiniškas voras. Šėjus jį nukovė.

- Ledkirčiu? - apstulbo Konoras.Šėjus sudrebėjo.- Tai buvo siaubinga.- Kažin, - šyptelėjau prisiminusi grumtynių smulkmenas. - Tu pribaigei tą pabaisą be

didesnių pastangų.- Ledkirčiu? - niekaip negalėjo patikėti Konoras. Jis žiūrėjo į Šėjų lyg matydamas pirmą

kartą.- Na, taip, - nenoromis, bjaurėdamasis atsakė Šėjus. Jis stipriai gniaužė tviskantį ritinį.Silasas prunkštelėjo ir ėmė raustis odinėje kuprinėje ant stalo. Per popierius jos beveik

nebuvo matyti. Pagaliau išsitraukė storas odines pirštines. Apsimovė jas ir norėjo paimtiritinio.

Ketinau įspėti Raštininką, bet apsigalvojau ir nutariau pažiūrėti, kas bus. Silasasperbraukė lygų paviršių, paskui sukliko ir atšoko, kratydamas ranką. Kiti Persekiotojaineatitraukė nuo jo akių.

- Keista, - sumurmėjo jis, vėl kišdamas ranką.- Tavimi dėta, to nedaryčiau, - ramiai pasakiau. - Skausmas kaskart vis stiprės.Dabar visi kambaryje sužiuro į mane. Smalsūs jų žvilgsniai manęs neglumino.- Tai žinojai, kad man skaudės? - įsiutęs paklausė Silasas.- Nebuvau visiškai tikra, - atsakiau. - Maniau, kad liesti ritinio nevalia tiktai Kariams.

Bet, pasirodo, jį turėti gali tik Šėjus.Silasas išsprogino akis.- Neįmanoma jo paimti net su užkerėtomis pirštinėmis?Tas vaikinas - tikras pusgalvis.- Negi tikėjaisi, kad užkerėtos pirštinės padės?- Na, lyg ir maniau... - Silasas pasikasė pakaušį.Monro suvaitojo ir vėl užsidengė veidą delnais.- Silasai, tu nesakei, kad tai tik prielaida. Dievagojaisi, jog tai įmanoma! Mes patikinom

Aniką!- Kvailys, - tėškė Konoras. Jis pasislinko arčiau Šėjaus ir ėmė atsargiai, iš tolo

apžiūrinėti Haldį.- Kas nutiko? - paklausė Šėjus, dirsčiodamas į suglumusius Persekiotojų veidus.- Silasas rengė kelias paskutines Puolėjų atakas, - liūdnai nusišypsojo Ednė. - Mūsiškiai

kelis kartus mėgino patekti į šventąsias vietas, kad surastų kryžiaus dalis ir saugotų, kolatsiras Palikuonis.

- Bet nė vienas jūsų negalėjo jų paliesti, - užbaigiau mintį. Mano pasitikėjimas

Persekiotojų žiniomis šiek tiek susvyravo. Ar jie pajėgs padėti mano gaujai, jei daro tokiasklaidas?

- Šito mes nežinojom. - Konoras kraugeriškai dėbtelėjo į Silasą. - Dešimtys Puolėjųžuvo net neprisiartinę prie šventųjų vietų.

Nusigręžiau prisiminusi, kad ir pati šiandien siaubingai suklydau.

Konoro žodžiai, rodos, ne per daug sujaudino Silasą.- Buvau tikras, kad pavyks.- Kodėl nėrėtės iš kailio ieškodami kalavijų dalių? - smalsavau. - Kuo tie kalavijai

ypatingi?- Tik tuo ginklu galima nugalėti šmėklas, - itin ramiai atsakė Monro. - Išmokęs valdyti

kalavijus, Palikuonis galės išvyti iš Žemės šmėklas, įveikti anapusinio pasaulio pabaisas.Ne tik jas, bet ir patį Boską Marą.

Šėjus įsispoksojo į Monro ir pabalo kaip popierius.- Aš galiu įveikti šmėklas?- Taip. - Monro uždėjo ranką vaikinui ant peties. - Gali ir būtinai įveiksi. Kai ateis

laikas.Atsigavęs po patirto pažeminimo Silasas vėl prabilo pasipūtėlišku balsu:- Turime surinkti elementų kryžių. Tik jį turėdami įveiksime Sergėtojus.Linktelėjau mėgindama įsivaizduoti, kokia galia slypi daikte, jei juo gali nugalėti

Boską ir jo kariauną.- Kodėl nutylėjai, kad turi Haldį? - Monro piktai sužaibavo akimis.Šėjus apžvelgė rūškanus Persekiotojų veidus ir atsiduso.- Atleiskit, - tarė jis. - Nebuvau tikras, ar esate geri žmonės. Nepasiklioviau jumis, kol

įgijote Kalos pasitikėjimą.Prikandau lūpą. Buvau dėkinga jam už šiuos žodžius, bet ėmė liūdesys, kad

Šėjaus tylėjimas Persekiotojams brangiai atsiėjo.- Tiek jau to, - niūriai pasakė Monro, susikryžiuodamas ant krūtinės rankas. - Palikim

tai. Bent jau sužinojome turį vieną kryžiaus dalį.- Gerai, kad Haldis pas tave, - tarė Ednė. - Vienu žygiu mažiau.Šėjus nusišypsojo.- Ko gero. O kas buvo toji moteris? - Vaikinas atsigręžė į Silasą.- Moteris? - Raštininkas kilstelėjo antakį.- Moteris oloje; ji dainavo, paskui nutilo, tada šviesa užgeso, ir Haldis atsidūrė mano

rankoje.- Ak, - nusišypsojo Silasas. - Tai buvo Kijana.- Kas? - nesuprato Šėjus.

Ne, negaliu jųkaltinti. Mes stengiamės iš visų jėgų.

- Pranašė, vaikine, - paaiškino Silasas. - Beje, viskas prasidėjo nuo jos.- Ji buvo pirmoji Persekiotoja, - įsiterpė Monro. - Maža to, nežinia kelintos eilės tavo

teta. Palikuonio šaknys siekia promotes Airą ir Kijaną.- Kas buvo toji Aira? - paklausiau.Monro veidas apniuko, jis pažvelgė į Šėjų.- Giminės, kuriai priklauso Šėjus, pradininkė. Kijanos sesuo ir pirmoji Sergėtoja.- Jos seserys? - apstulbo Šėjus. - Kaip gali būti?Silasas atsikrenkštė.- Pasakok paprasčiau, be išvingiavimų, - sudejavo Konoras. Jis kaip niekur nieko

atsigulė ant grindų ir išsitiesė, pasikišęs po galvą šūsnį popierių.- Ši istorija ne tokia jau ilga, - sumurmėjo Silasas.Konoras užsimerkė.- Ir įdomi, - gailiai pridūrė Raštininkas.- Įdomi? - perklausė Konoras atsimerkdamas. - Tikra nuobodžio pasaka.- Noriu pasakyti, - pasitaisė Silasas.- Pasakojimas, kaip mūsų gyvenimas virto pragaru, tau gniaužia kvapą?- Leisk jam viską išdėstyti, Konorai, - griežtai pareiškė Ednė ir mostu parodė Silasui,

kad kalbėtų toliau. - Senų senovėje...Silasas nušvito.- Senų senovėje dvasių pasaulis nebuvo atskirtas nuo žmonių. Šie galėjo bendrauti su

žemės dvasiomis ir anapusinio pasaulio būtybėmis. Dauguma žmonių supaprastintaivadina tas jėgas magiškomis, bet viskas yra kur kas sudėtingiau.

- Kodėl? - smalsavo Šėjus.- Ryšys su Žemės elementais žmonėms yra prigimtinis. Tos jėgos glaudžiai susijusios

su gyvybe. Jos yra vieningos sistemos, bendros energijos dalis.Kiekvienas žmogus turi dovaną naudotis elementų galiomis, tik ne visi ją pasitelkia.

- Tai kur bėda, - Šėjus susiraukė, - jeigu magija neatsiejama nuo žmogaus?- Ne tik nuo žmogaus, - pataisė Silasas. - Bet ir nuo gyvūnų, augalų, vandens, dangaus,

akmenų. Nuo visko.- Bėda ne pati elementų magija, Šėjau, - tyliai ištarė Monro. - O tai, kad pasaulyje veikia

ir kitos jėgos.- Turite galvoj anapusinio pasaulio gaivalus? - paklausiau, nugarai šiurpstant. -

Šmėklas ir sukubes?Monro linktelėjo.- Pataikei kaip pirštu į akį, vilkaite, - nusivaipė Silasas. - Anapusinio pasaulio jėgos yra

tarsi priešprieša Žemės jėgoms. Jos priklauso skirtingiems matmenims, esantiems vienasšalia kito, lygiagretiems it geležinkelio bėgiai.

gniaužianti kvapą,

- Neatskiriamos viena nuo kitos kaip gėris ir blogis, - tarė Ednė.- Visiškai teisingai. - Silasas linktelėjo. - Senovėje, kai žmonės laisvai bendravo su

dvasiomis, kai kurie ėmė naudotis gaivalais savo tikslams ir manė, kad tai priimtina.- Kodėl neliko jokių liudijimų? - paklausė Šėjus. - Jeigu, pasak tavęs, žmonės visada

žinojo egzistuojant anapusinį pasaulį.- Nieko sau, - apstulbo Silasas. - Laikiau tave išsilavinusiu jaunuoliu. Nesi skaitęs

istorinių knygų?- Žinoma, esu, - atsakė Šėjus.- Jeigu būtum skaitęs atidžiai, tikrai būtum pastebėjęs, kad maždaug nuo devyniolikto

amžiaus vidurio jose tik ir rašoma apie raganas, demonus ir kitas pabaisas.- Laikiau tai tiesiog prietarais. - Šėjus piktai suraukė antakius.- Šlovė mokslo pažangai ir modernizacijai, - nusišypsojo Silasas. - Paplokime

Sergėtojams.Mudu su Šėjumi sumišę susižvelgėme.- Per daug skubi, Silasai, - tarė Monro.- Taip, tu teisus, atsiprašau, - pasakė Silasas. - Žodis „prietarai“ atsirado visai neseniai.

Jis vartojamas apibūdinti viskam, ko negalima paaiškinti protu. Visiems siaubingiemspadarams, kurie, beje, yra tikri ir labai sunkiai suvaldomi. Kaip rodo tavo pavyzdys,vartojant šį žodį sėkmingai perrašoma istorija.

- Turbūt juokauji, - nepatikliai pasakė Šėjus.- Ne, jis nejuokauja, - šaltai pareiškė Ednė.- Tai kas gi nutiko iš tiesų? - Prisiminiau, kad nuo pat vaikystės mane supo melas.- Kaip jau sakiau, galima ir netgi reikia naudotis elementų galiomis, bet anapusinio

pasaulio padarai pridaro daug bėdų. Jie niekada nesutaria su žmonėmis.- Kodėl? - paklausė Šėjus.- Pats matei, - neiškenčiau. - Jie mumis minta. Šmėklos, sukubės ir inkubai siekia mus

išsiurbti. Jie tarpsta nuo mūsų ydų ir kančių.Ednės veidas papilkėjo. Monro apėjo aplink stalą ir norėjo paimti ją už rankos, bet

mergina staigiai atšlijo.- Ak, - tyliai tarė Šėjus. - Aišku. Atleisk.Silasas niekinamai mostelėjo ranka Šėjaus pusėn.- Nieko baisaus. Taigi, senovėje saujelė taurių šviesuolių pasiryžo pažaboti tamsos

jėgas. Jie uždraudė paprastiems žmonėms bendrauti su anapusinio pasaulio gaivalais, nestai buvo žaidimas su ugnimi. Taip bendromis jėgomis buvo atsitverta nuo anapusiniopasaulio.

- Bet juk šmėklos neįveikiamos, - paprieštaravau.- Šmėklos žemėje atsirado neseniai, - įsikišo Monro. - Taip, palyginti neseniai, maždaug

prieš penkis šimtus metų.- Tai čia neseniai? - aiktelėjau.- Istoriko akimis - neseniai, - atsakė Silasas. - Šmėklos pasirodė kartu su Sergėtojais.

Iki tol raganiai galėdavo išsikviesti tik inkubus ir sukubes. Turėdami daugiau žmogiškųjųbruožų šie lengviau patenka į mūsų pasaulį, be to, jiems iškviesti nereikia didelių galių.

- Iš kur atsirado Sergėtojai? - nebetvėriau smalsumu.- Tuoj papasakosiu. - Silasas nekreipė dėmesio į mano nekantravimą. - Senovėje tiltą

tarp abiejų pasaulių budriai sergėjo rinktiniai karžygiai. Jie pasižymėjo tvirta dvasia, buvolabai ištvermingi ir žiaurūs. Pro jų akis nepraslysdavo niekas. Karžygiai puikiai suprato,kiek žalos pridarytų anapusinio pasaulio padarai, jei pereitų tiltą. Penkioliktame amžiujeatsirado karžygė moteris- nuostabaus grožio, protinga, nenugalima mūšyje. Ji iškėlė sau ir karžygiams naujątikslą. Moters vardas buvo Aira.

- Ką ji nuveikė? - vos girdimai paklausė Šėjus.- Aira buvo didelė garbėtroška, - atsakė Silasas. - Paskelbė, kad karžygiai gali ne tik

apsaugoti Žemę nuo anapusinės bjaurasties, bet ir kartą ir visiems laikams visiškai nuojos išsivaduoti. Uždaryti duris tarp pasaulių.

- Geras sumanymas, - tariau.- Kodėl gi ne, - sutiko Silasas. - Bet, kaip žinome, gerais norais ir pragaras grįstas.- Taip ir nutiko, - sumurmėjo Konoras. Persekiotojas gulėjo prisidengęs ranka akis, bet

skruostų ir kaklo raumenys jam trūkčiojo.Silasas pažvelgė į Konorą su panieka.- Dėl šio kilnaus tikslo Aira sukvietė kovotojus į naują žygį. Vis dėlto norėdama

suprasti, kaip uždaryti duris, ji pirmiau turėjo išsiaiškinti, kaip jos buvo atidarytos.Pažinusi anapusinį pasaulį Aira pasikeitė.

- Kaip pasikeitė? - Šėjaus veidas bent kiek atgavo spalvą.- Ji aptiko šaltinį, vietą, iš kurios blogis srūva į Žemę. Sužinojo, kad blogio jėgas valdo

būtybė, stipresnė už bet kokį žmogų. Tasai padaras ir siunčia į Žemę tamsos gaivalus, kadšie mistų žmonių energija ir parneštų ją į anapusinį pasaulį. Ten jis atsiima tą jėgą iš savotarnų ir vis labiau stiprėja, gali vis plačiau atidaryti duris tarp pasaulių ir prileisti Žemėnvis daugiau pabaisų.

Kūnas nuėjo pagaugais. Pasidingojo, kad einu tuneliu užrištomis akimis ir visainenoriu jų nusirišti.

- Aira buvo tvirta, bet garbės troškimas nugalėjo. Anapusinio pasaulio padaras labiau užviską troško plačiai atverti duris į Žemę, įsikūnyti ir tapti abiejų pasaulių valdovu. Užpagalbą pažadėjo Airai vietą šalia savęs.

- Ir Aira jam padėjo. - Monro žiūrėjo į savo drebančias rankas.

- Ji buvo ne viena, - kalbėjo toliau Silasas. - Daugeliui karžygių pabodo aukoti gyvybę irsaugoti Žemę nuo tamsos jėgų. O kai kurie Airos bendrai irgi svajojo apie didelę valdžią.Todėl ji lengvai sutelkė armiją.

- Sergėtojus, - pabaigė mintį Šėjus.- Jie patys taip pasivadino, - paaiškino Silasas. - Valdžios sergėtojais, nes tai išrinktųjų

darbas. Tokiais jie save laikė - žmonėmis, kuriems likimas lėmė pasitelkti anapusiniopasaulio jėgas ir viešpatauti Žemėje.

- Juk tai melas, - pasipiktino Konoras.- Taip manai? - sumurmėjau. - Sergėtojai tikrai valdo Žemę, naudoja savo galią

įgeidžiams tenkinti.- Taip ir yra, - atsakė Monro, žiūrėdamas į mane nutolusiu, kupinu nusivylimo

žvilgsniu. - Vis dėlto tikroji valdžia priklauso ne jiems, todėl Sergėtojai gyvena nuolatbijodami ją prarasti. Jie iki šiol vergauja padarui, sugundžiusiam Airą. Mūsų istoriniaišaltiniai vadina jį Skelbėju. Jūs jį pažįstate kaip Boską Marą.

DEVINTAS SKYRIUS

Mums išėjus iš Silaso kabineto, Šėjus tylėjo lyg vandens į burną prisisėmęs. Neišmaniau,ką sakyti ir ar verta jį liesti. Kaip pati jausčiausi sužinojusi, kad vienintelis gyvas manogiminaitis yra vos ne šėtonas?

Nuo šios minties pašiurpo oda. Mes sužinojome labai daug, atskleidėme tokias bjauriaspaslaptis, kokių verčiau nežinoti. Ir anksčiau įtariau, kad mano valdovai tarnauja blogiui,bet dabar išvydau tikrąjį jų veidą. Sergėtojai ne tik naudojasi tamsos jėgomis, bet ir patysyra su jomis susisaistę, joms įsipareigoję. Anapusinis pasaulis knibžda būtybių, nešančiųŽemei vien kančias ir taip stiprinančių Sergėtojų valdžią. O aš ją gyniau visą trumpą savogyvenimą.

Sliūkinau per koridorių tarsi medinėmis kojomis. Norėjosi kur nors užsiglausti,susisukti į kamuoliuką, užsimerkti ir užsnūsti. Gal tada baisioji tiesa būtų šiek tiekatitolusi. Labai trūko Brinos - su ja būčiau galėjusi apie visa tai pasikalbėti. Esu tikra,draugė būtų praskaidrinusi man nuotaiką. Kai man, kaip vadei, tekdavo priimti sunkiussprendimus, jos pokštai padėdavo įveikti dvejones, o linksmas juokas veikė raminamai.Prisimenant linksmą, besišypsantį Brinos veidą, tuoj pat užgriuvo kaltė. Kur ji dabar? Kąjai padarė Sergėtojai?

- Jums reikia pailsėti, - tarė Konoras. - Palydėsiu.- Pats žinau kelią. - Šėjus tvirtai paėmė mane už rankos. - Apsieisim be palydos.- Ramiau, berniuk, - pasakė Konoras. - Tu vis dar mūsų svečias. Parodyk šiek tiek

pagarbos.- Berniuk? - įsižeidęs Šėjus skaudžiai suspaudė man pirštus. - Esi vyresnis už mane

viso labo trejais metais.Konoras atlošė pečius ir uždėjo delną ant kardo rankenos.- Esu patyręs tiek, kiek tu neregėsi per visą savo amželį. Man nusispjaut, kad tu

Palikuonis.Supratau bręstant kivirčą.- Tuoj pat abudu liaukitės. - Visi buvome pervargę ir įsitempę.- Kala teisi, - tarė Ednė. - Mums visiems kliuvo. Ir nėra prasmės stengtis perkąsti

vienas kitam gerklę - tai būtų pernelyg įspūdinga šitos prakeiktos dienos pabaiga.- Kas tiesa, tai tiesa. - Konoras vis dar nepaleido kardo rankenos.Mėginau nusiraminti apžiūrinėdama kristalų gyslelėmis išmargintas sienas. Koridorių

dabar apšvietė tik vienodais tarpais įtaisytos žvakidės; net tokioje blausioje šviesojesienos vos vos švytėjo. Mums žingsniuojant toliau, sidabriškai žydras Tordžio spalvaspakeitė rožinė ir šviesiai geltona. Rodos, įvairiaspalvės sienos mirgėjo ir raibuliavo,spalvos pynėsi į sudėtingiausius raštus. Netrukus aplink sužibo ryškiai raudona iroranžinė, tarsi būtume patekę į žaizdrą.

Pasikeitė ne tik spalvos. Oras tapo šiltesnis, bet nuo to mane apėmė dar didesnisnerimas. Papurčiau galvą ir nusičiaudėjau, nes keistas kvapas dirgino jusles. Šėjus tuo patmetu irgi suraukė nosį.

- Kas čia per - paklausė jis.Kvapų mišinyje išskyriau pažįstamas sudedamąsias dalis, - juoduosius pipirus,

šalavijus, gvazdikėlius, kedrus, - bet tvoskė be galo stipriai, smarvė tiesiog dusino. Manoakys ėmė peršėti ir ašaroti. Nuo kūną užliejusios šilumos panižo odą - tarsi būtųkandžioję daugybė mašalų. Šėjus suurzgė ir ėmė kasytis rankas.

- Vaje! - Konoras paskersakiavo į mus. - Verčiau reikėjo eiti per kiemą.Šėjus užsikosėjo ir kaltinamai dėbtelėjo į Konorą.- Nesijaudinkit, - tarė Ednė. - Jau beveik praėjome.- Ką praėjome? - Prisidengiau burną ir nosį rankomis, bet vis tiek užsikosėjau, tarsi

būčiau įkvėpusi dūmų.- Čia Piralis, Vaistininkų sparnas, - paaiškino Ednė ir parodė dvigubų durų eilę. Jos

buvo panašios į Haldžio karybos skyriaus duris, tik ant jų iškaltų trikampių viršūnėsžiūrėjo aukštyn.

- Atleiskit, - suniurnėjo Konoras. - Nė nemaniau, kad kvapas jus taip paveiks.- Kodėl judu nieko nejaučiate? - paklausiau negiliai kvėpuodama. Ednė buvo teisi -

tolstant nuo durų, aštrūs kvapai ėmė vadėtis.- Vaistininkai kuria užburtų žolių mišinius, tobulina mūsų ginklus, kad lengviau

nugalėtume... Karius. - Ednė susiraukė ir dirstelėjo į mane.Liežuviu perbraukiau paaštrėjusias iltis.

Gerai, kad Etanas liko Skaistykloje.Prisiminus, kaip strėlės susmigo į kūną ir nuodai ėmė sklisti gyslomis, širdis pradėjodaužytis. Jei Etanas būtų žingsniavęs šalia, tikrai būčiau neatsispyrusi pagundai nukąstijam ranką.

- Taigi, - pridūrė Konoras, - verčiau laikykitės atokiau nuo Piralio. Jums čia niekadanepatiks.

- Ačiū už patarimą, - suniurnėjo Šėjus ir susitvarkė marškinių apykaklę. Buvoužsidengęs ja nosį, kad apsisaugotų nuo kvapų.

Kai ugniniai šešėliai liovėsi šokinėję ant sienų, vėl išvydau malonias tamsiai rudasspalvas - tokias gali rasti tik žemėje - ir supratau, kad pasiekėme Haldžio sparną. Aitri

kvapas?

Tikiuosi, tau patiko patobulintos strėlės.

Piralio smarvė išnyko. Pilna krūtine traukiau švarų orą į plaučius, džiaugdamasiužplūstančia vėsuma. Niežulys palengva praėjo, bet ant rankų liko raudoni rumbai nuokasymosi - Piralio priminimas.

- Taigi kiekvienas Akademijos sparnas atskleidžia kurio nors iš keturių elementųesmę? - paklausiau. - Žemės, oro, ugnies ir vandens? - Tris sparnus jau mačiau. Dabarbuvo smalsu, kaip atrodo ketvirtasis, skirtas vandeniui.

- Tiesa, - patvirtino Ednė.- Gražu, ką? - paklausė Konoras. - Neblogi namučiai.- Ačiū, - vyptelėjo Ednė, žvelgdama į jį per petį.- Už ką? - susiraukiau.Konoras nusikvatojo.- Ar matote gijas ant sienų? Tai Audėjų darbas. Bet Ednė, rodos, nori pasisavinti visų

nuopelnus.Išgirdusi Konorą juokiantis nudžiugau, įtampa atslūgo. Regis, Persekiotojas atsitokėjo.

Tik dabar ėmiau vertinti nepaliaujamas jo pašaipas, nors šios vis dar dažnokai erzino.- Gijos? - paklausė Šėjus.- Jos naudojamos Akademijai perkelti, - paaiškino Ednė trindamasi smilkinius. - Tiesą

sakant, man plyšta galva. Gal parodysiu jums savo meną kitą kartą. - Ji stabtelėjo irmostelėjo į duris. - Kala, čia tavo kambarys.

Konoras gudriai šyptelėjo.- Vilkaite, jei prisisapnuotų košmarai, mano kambarys netoliese. Priimsiu į savo plačią

lovą, jeigu tik smarkiai nesikandžiosi.Spėjau sučiupti Šėjų už rankos anksčiau, negu tas puolė Konorą.- Tau tikrai reikia pailsėti, - sumurmėjo Konoras ir papurtė galvą, matydamas

sugniaužtus Šėjaus kumščius.- Viešpatėliau, Konorai, - sudejavo Ednė. - Juk sakiau, kad man plyšta galva. Gal

šiandien pakaks sąmojų?- Atleisk.Apstulbau. Dar nebuvau girdėjusi, kad Konoras atsiprašinėtų dėl savo juokų. Jis priėjo

prie Ednės ir nubraukė plaukus, užkritusius jai ant akių.- Eik numigti.- Dar per anksti gultis. - Man pasirodė, kad Ednė krūptelėjo. - O jeigu ir atsigulčiau,

vargu ar užmigčiau.- Jei nori, galim pasikalbėti, - labai nuoširdžiai pasiūlė Konoras, pamiršęs šiurkščius

juokelius.Ednė pakėlė akis, patylėjo ir linktelėjo.- Šėjau, ar rasi savo kambarį? - paklausė Konoras, nenuleisdamas akių nuo Ednės.

- Juk iškart sakiau, kad rasiu, - atkirto Šėjus. - Prieš kokias dešimt minučių.- Tai gerai. - Konoras apkabino Ednę per pečius ir nusivedė koridoriumi.Palydėjau juos akimis neatsistebėdama, kad dviejų žmonių bendravimas gali panėšėti į

važinėjimąsi amerikietiškaisiais kalneliais.Šėjus atsikrenkštė ir atitraukė mano mintis nuo keistų Ednės ir Konoro santykių.- Kur tavo kambarys? - paklausiau.Jis susikišo rankas į kišenes ir vengdamas mano žvilgsnio pažiūrėjo į koridoriaus galą.- Netoli. Bet aš pamaniau...Prisiminiau Konoro juokelius, ir širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, užkaito skruostai.- Nori užeiti? - paklausiau.Šėjus viltingai šyptelėjo.Paėmiau jį už rankos. Mudviejų pirštams susilietus, jis pajuto mano širdies dūžius.

Kambaryje buvo tamsu, bet aš įžiūrėjau lovą, rašomąjį stalą ir kelis krėslus. Buvosiekiama suderinti studentų bendrabučio ir prabangaus viešbučio stilių. Neblogai.

Kur mums dėtis? Atsidūrusi nepažįstamoje teritorijoje visiškai suglumau. Mudu suŠėjumi buvome dviese ir galėjome nesislapstyti. Čia niekas mūsų neužklups, mums bussaugu... bent jau teoriškai. Rankos ir kojos ėmė drebėti, svaigau nuo aistros ir laisvės.

Ar vestis jį į lovą? Ar tai per daug drąsu? Gal turėčiau būti drovesnė? Neišmanau, kądaryti.

Šėjus atsistojo man už nugaros. Apkabino per liemenį ir prisitraukė. Kai pabučiavomane į kaklą, kūnu nusirito šilta banga, malonus drebulys nuvilnijo rankomis ir kojomis.Atsipalaidavau ir stipriai prisiglaudžiau prie Šėjaus. Likome vieni, nestebimi budriųPersekiotojų. Nors buvome svetingai priimti, vis tiek jų akivaizdoje jaučiausi nejaukiai.Dar nebuvau apsipratusi su nauja aplinka, bet suvokiau viena: mudu su Šėjumi gyvi.Mums čia saugu, ir aš galiu trumpam atsikvėpti.

Šėjaus rankos lėtai slydo mano kūnu. Užsimerkiau. Net pro drabužius jutau šiltą joodą. Malonus prisilietimas nepaprastai ramino.

- Apie ką galvoji? - paklausė jis. - Apie Persekiotojus? Kol kas jie atrodo neblogižmonės.

- Ko gero. - Šiek tiek pasimuisčiau jo glėbyje. - Keista, jie man šiek tiek primenavilkažmogius.

- Nesistebiu. Ir vieni, ir kiti yra kovotojai. Ir vieni, ir kiti žūva kare. - Jis atitraukė manomarškinių apykaklę ir lūpomis palietė petį.

- Žūva, - pakartojau. Krūptelėjau nuo Šėjaus lūpų prisilietimo ir staiga prisiminiauLidiją. Ir mokytoją Selbį. Už ką tuodu paaukojo gyvybes? Apie Persekiotojus vis daržinojau labai mažai.

- Jie puikūs kariai, - pasakiau mintimis grįždama prie rytinio šlaito. - Nors ir ne vilkai.

- Kartais būti žmogumi visai neblogai, - pasakė Šėjus.- Kada?- Pavyzdžiui, jei abu būtume tik vilkai, dabar tegalėčiau palaižyti tau snukį.Nusijuokiau ir norėjau atsigręžti, pažvelgti jam į akis, bet Šėjus laikė mane

tvirtai. Paskui pabučiavo į užausį.- Matai, bučiuoti kur kas maloniau negu laižyti.Visiškai jam pritariau, nes širdis daužėsi kaip pašėlusi, kraujas kunkuliavo gyslose.

Šėjaus lūpos toliau glamonėjo man ausį, o rankos nuslydo žemiau, ant klubų. Jis darstipriau prisiglaudė prie manęs.

- Manau, galėtume patirti ir kitų, ne mažiau malonių pojūčių.Šėjui nespėjus manęs sulaikyti, apsigręžiau ir įsisiurbiau jam į lūpas. Joms susilietus,

kūną, regis, pervėrė deganti strėlė. Bučinys buvo ilgas ir aistringas. Iš pradžių Šėjus voslietė mano lūpas. Užliejo skausmingas malonumas, troškau daugiau. Suleidau pirštus įnuostabius jo plaukus ir prisitraukiau arčiau. Suėmiau dantimis apatinę Šėjaus lūpą irišgirdau, kaip jis suurzgė iš malonumo. Laikė ranką man ant strėnų ir spaudė prie savęs,kitą pakišo po marškiniais ir glamonėjo apnuogintą kūną. Tyrinėjo jį.

- Ilgėjausi tavęs, - sušnibždėjo jis. - Be galo ilgėjausi.- Aš irgi, - prisipažinau, vargiai sulaikydama aistringą atodūsį, kai Šėjaus lūpos nuslydo

mano smakru iki ausies. Jo pirštai kaitino man odą, prisilietimas veikė kaip elektrosišlydis, varinėjo verdantį kraują.

Šėjus staiga nusijuokė.- Kas tave prajuokino? - dusdama paklausiau.- Niekas, - atsakė, vėl įsisiurbdamas man į lūpas. - Šituos tavo drabužius bus kur kas

lengviau nuvilkti negu nėrinių ir kaspinų raizgalynę, į kurią buvaiįsivyniojusi anąsyk, kai mudu bučiavomės.

Suvirpėjau, nes jo pirštai patvirtino žodžius.- Turi galvoje mano vestuvinę suknią? - vos išspaudžiau. - Taip, šie drabužiai kur kas

patogesni, ir vis dėlto keista vilkėti priešo aprangą.- Persekiotojai tau nebe priešai. Ir apranga tau puikiai tinka. - Lūpomis pajutau Šėjaus

šypsnį. - Ypač mane žavi aptemptos odinės kelnės. - Jo rankos vėl ėmė keliauti manokūnu, o man pakirto kojas.

- Gal pradėkim nuo to, kuo andai baigėm mano kambaryje, kai teko sprukti? - paklausėjis. - Ar prisimeni, prieš puldami gelbėtis nuo mirties?

Širdis plazdėjo, bet galvoje pasigirdo kitas balsas. Tą balsą irgi girdėjau lemtingąvakarą.

Renė žodžiai suskambėjo ausyse kaip varpo dūžiai. Taip garsiai, kadteko užsimerkti. Mane vėl užplūdo prieštaringi jausmai.

ką darėm

Ar tu myli Šėjų? -

Žemas Renė balsas aidėjo taip aiškiai, tarsi jis pats būtų čiapat stovėjęs. Kaipmat atmerkiau akis, tikėdamasi išvysti jaunąjį vadą, - tamsius plaukus,juodas aksomines akis, valiūkišką šypseną, - ir išgirsti sakant:

Sveika, Kalija.Tačiau pamačiau tik aukštus grotuotus langus.Visai nenoromis išsivadavau iš Šėjaus glėbio. Negaliu

išsivaduoti nuo prisiminimų apie Renė. Jie vis dažniau mane persekioja.- Manau, kad mums nederėtų, - pasakiau, nors liežuvis vos manęs klausė, o rankos ir

kojos drebėjo. Nesupratau, kas sukėlė drebulį: ar Šėjaus prisilietimas, ar netikėtasvaizdinys.

Matydamas mane traukiantis jis atsiduso.- Kas nutiko?Nenorėjau Šėjui pasakoti apie Renė, todėl nusitvėriau kitos minties, persekiojančios

mane jau kelias valandas.- Šiandien sunkiai kovėmės. Gelbėdama mane žuvo Lidija. Ji paaukojo dėl manęs

gyvybę. Stebiuosi, kad neužsitraukiau Persekiotojų neapykantos.- Etanas tavęs išties nekenčia, - nusivaipė Šėjus.- Šis jausmas abipusis, - pasakiau liūdnai šyptelėjusi. - Turiu galvoje kitus. Monro labai

atsargus, bet ant manęs nepyksta, o Konoras tikras šaunuolis.- Štai kaip, - Šėjus sugriežė dantimis.- Ne, ne ta prasme, - suniurnėjau. - Jis turi puikų humoro jausmą ir yra labai mielas.

Kaip ir Ednė.Tyčia ištariau merginos vardą bent kiek sarkastiškai. Abu galėjome pavyduliauti.Vis dėlto Šėjus nepastebėjo mano ironijos arba nusprendė nekreipti į ją dėmesio.- Taip, Ednė labai šauni. Bendravau su ja visą savaitę.- Ir ką gi judu veikėte? - paklausiau vos užgniauždama besiveržiantį iš galugerklio

urzgimą.- Apimta pavydo tu tokia graži. - Šėjus ėmė glostyti man skruostą, bet greitai atitraukė

pirštus, nes apsimečiau norinti įkąsti. - Juk žinai, kitos merginos manęs nedomina.- Kur jau ten, - grėsmingai nusikvatojau.- Rimtai, - nuoširdžiai ištarė jis. Mudviejų žvilgsniai susitiko. Šėjus pasilenkė ir

pabučiavo mane į nosies galiuką. Sutirpau, nes žinojau, kad jis sako tiesą.- Ednė tiesiog aprodė Akademiją, - paaiškino Šėjus. - Mudu drauge treniravomės.

Persekiotojai skiria labai daug dėmesio fiziniam pasirengimui.- Ko tu mokeisi? - Paglosčiau vaikinui petį, užčiuopiau stangrius žasto raumenis.- Kovoti, - Šėjus stipriai sukando dantis. Žasto raumuo po mano delnu įsitempė.- Oho, - pasakiau. - Kokios gi tos kovos?

Dėl visko kalta tik meilė. -

Kada atgausiu ramybę?

Šėjus staiga nusijuokė.- Pramokau geriau muštis.- Ir taip buvai neblogas mušeika, - pasakiau.- Mažyte, pamatytum mane dabar, - nusišaipė Šėjus.- Nedrįsk manęs šitaip vadinti, - pareikalavau. - Antraip teks parodyti įgytuosius kovos

įgūdžius.- Gerai. - Šėjus tarsi pasiduodamas iškėlė rankas. - Jokių kvailų mažybinių pravardžių.

Susipažinau su Akademija ir domėjausi, ko mokosi Persekiotojai, bet ateitis man taip irliko miglota. Nenutuokiu, ką teks veikti.

- Šėjau, kodėl iki šiandienos slėpei turįs Haldį? - Nežinia kodėl ši paslaptis man kėlėnerimą, negalėjau suvokti jo priežasties.

- Ne visai Persekiotojais pasitikėjau, todėl nieko ir nesakiau. Laukiau, kol tu pagysi, -atsakė Šėjus. Nuo jo žodžių mano kūnu pasklido šiluma, suvirpėjo širdis.- O dabar jau pasitikiu.

- Taigi kol sirgau, Persekiotojai tau nieko nepasakojo, o tu irgi tylėjai?- Kaip tik taip ir buvo. - Šėjus nusijuokė. - Norėjau įsitikinti, kad jie tikrai nori sudaryti

sąjungą su Kariais, kad neketina tavęs atsipeikėjusios skriausti.- Ačiū tau, - padėkojau, bet vis dar kirbėjo mintis apie apgaulę. - Šėjau, žinojai, kad

mėginsim rasti mano gaujos narius. Kodėl mūsų nesulaikei?- Juk pati veržeisi vykti, - teisinosi jis, bet supratau, kad išsisukinėja.- Tegalvojau apie savo gaują, - pasakiau. - Nė nedingtelėjo, kad Haldžio ola

nebesaugoma... Susiprotėjau tik neradusi jokių pėdsakų.Šėjaus lūpomis nuslydo šypsena.- Tu žinojai, - suurzgiau. - Žinojai, kad jų nerasime.- Nežinojau, tik vyliausi, - atsakė jis.- Kodėl mūsų neįspėjai? - Mano apstulbimas virto pykčiu. Žuvo du žmonės. – Aš esu

vadė, todėl kaip įmanydama ieškojau Anselio ir kitų gaujos narių. Apie nieką kitanegalėjau galvoti. O tau derėjo susimąstyti.

- Troškau tave apsaugoti, - teisinosi Šėjus, jo pečiai įsitempė. - Maniau, norint įrodytiSergėtojams savo vertę nebūtina pakliūti į bėdą.

- Mes pakliuvom į didelę bėdą, - atšoviau. Įsiutau, kad norėdamas mane apsaugotiŠėjus melavo. - Žuvo žmonės. Geri žmonės.

- Žinau, - tarė jis. Supratau, kad yra įpykęs ne mažiau už mane. - Kala, man labai gaila.Neįspėjau jūsų, nesitikėjau, kad netoli Haldžio olos sukiosis vilkai. Iš kur galėjau žinoti,kad jie tavęs tykos?

Prikandau liežuvį, nebenorėdama daugiaupriekaištauti. Akys pritvinko ašarų, užplūdo nuovargis, ėmė gelti visą kūną. Atsisėdau ant

Todėl, kad šitai mokame geriausiai.

lovos. Skaudėjo širdį ne vien dėl žuvusiųjų. Apėmė nusivylimas pačia savimi, skaudussunkumas užgulė krūtinę. Degdama nekantrumu leidausi į žygį, mat vyliausi susivienytisu savo gauja. O dabar nė nežinojau, koks likimas juos ištiko, ar išvis pavyks juos rasti.

Atsiguliau ir padėjau galvą ant pagalvės. Užsimerkiau, skruostais nusirito kelios ašaros.Lova įdubo - Šėjus išsitiesė greta. Jis pabučiavo man į sprandą, bet aš nesukrutėjau,mintimis buvau nebe su juo, nebe šiame kambaryje. Grįžau į Veilį, pas savo gaują.Susidūrimas su Emiliu Larošu ne tik parodė, kam pasipriešinau, jis taip pat priminė, konetekau. Niekinau Grėsliųjų vadą, bet nejutau neapykantos jo sūnui.

Atėjai prašyti atleidimo? Bijau, kad pavėlavai.Pabėgusi tapau laisva, bet Renė liko Veilyje. Jis melavo dėl manęs, padėjo mudviem su

Šėjum pabėgti. Kaip į išdavystę reagavo Emilis? Ko pareikalaus Sergėtojai iš Renė, kad šisnusipelnytų atleidimo? Ar jis išvis dar gyvas?

Šėjaus pirštai nuslydo mano klubu, jis vėl mane prisitraukė.- Liaukis, nereikia, - pralemenau drebančiu balsu ir pasislinkau į šalį. - Aš tiesiog...

Tiesiog negaliu.Troškau jo prisilietimų, bet užplūdusi jausmų banga neleido atsipalaiduoti, jutau baisų

nerimą.Šėjus apkabino man liemenį.- Kodėl ne?Prireikė šiek tiek laiko prabilti.- Pats žinai, kodėl.Iš jo gerklės pasigirdo duslus urzgimas.- Renė čia nebėra. Tavo sąjunga, gaujos, vadų pora ir taip toliau - visa tai baigta. Nesielk

taip, tarsi vis dar jam priklausytum. Taip trokštu, kad tu...Šėjus nė nenutuokė labai klystąs. Negalėjau pamiršti Renė. Jis buvo čia, su manimi,

vaidenosi kiekviename žingsnyje. Ar susituokę, ar ne, mudu, kaip vadai, buvome labaiglaudžiai susiję. Šis ryšys atsirado pačią pirmą dieną, kai jį pamačiau, kai buvo paskelbtaapie mūsų sąjungą. Tas ryšys ir ištikimybė gaujai neleido man pamiršti Veilio ir Renė.Vienintelis vaikinas, privertęs suabejoti, ar mudu su Renė išties skirti vienas kitam, dabargulėjo greta. Tiesą sakant, aš ir pati sunkiai susigaudžiau savo jausmuose.

Šėjus tylėjo, bet jutau jį piktai spoksant man į pakaušį.- Aš nesuprantu, - tarė jis. - Kala, dabar tu esi laisva. Juk šito ir norėjai.Jis buvo teisus. Tikrai norėjau, bet negalėjau tenkinti vien savo troškimų, man rūpėjo

ir kiti žmonės.- Ne, nelaisva. Nevisiškai. - Atsidususi apsiverčiau ant kito šono ir pažiūrėjau į Šėjų. -

Atleisk, kol neįsitikinsiu, kad mano gaujai saugu, nenoriu elgtis taip, kad jausčiausi esantiišdavikė.

Ištarusi žodžius garsiai supratau, kad pasakiau gryną tiesą. Mane persekiojo ne tikprisiminimai apie Renė; nedavė ramybės ir padaryti sprendimai.

Šėjus kietai sučiaupė lūpas.- Išeitų, kad pamilusi mane išdavei savo gaują? Net po visko, kas nutiko, dar svarstai,

kad tapusi Renė žmona būtum apsaugojusi saviškius?- Aš... Aš nežinau. - Suvokiau išties nežinanti, ką daryti. Pasistengiau nutaisyti švelnų,

meilų balsą. - Įvykiai veja vienas kitą. Gal verčiau kol kas į tai nesigilinkim. Juk turimesvarbesnių reikalų negu aiškintis mano, tavo ir Renė tarpusavio santykius. Tiesa? -kalbėdama sukiojau ant piršto Renė dovanotą žiedą.

Pilkai žalios Šėjaus akys patamsėjo, pasidarė panašios į agatus.- Svarbesnių reikalų?- Pavyzdžiui, išgelbėti pasaulį. Kalbu apie karą, kurį turime laimėti drauge su

Persekiotojais. Argi tai ne svarbu? - mėginau viską nuleisti juokais, bet nepavyko.Jo veidas buvo rimtas.- Šitie dalykai visiškai nesusiję tarpusavyje.- Žinau, - pasakiau nusukdama akis, nes nebegalėjau išlaikyti Šėjaus žvilgsnio. - Gerai,

pasakysiu, ką jaučiu, bet tau tai nepatiks.- Kaip nors ištversiu, - atsakė jis. - Svarbiausia, sakyk tiesą.Kas, jeigu aš ir pati nežinau, kur slypi tiesa? Kas, jeigu mintys pašėlusiai sukasi, tarsi

smiltys byra pro pirštus kaskart, kai noriu jas sulaikyti?- Dar ne viskas baigta, - galiausiai šiaip ne taip sušnibždėjau.- Ką turi galvoje?- Tarp manęs ir Renė.- Kaip gali šitaip kalbėti? - paklausė Šėjus. - Ir kodėl nenustygsti vietoje?Apmiriau, vaikino žvilgsniui įsmigus man į ranką.- Kas čia?- Nieko, - atsakiau ir mėginau pakišti ranką po pagalve, bet Šėjus ją nutvėrė ir

įsispoksojo į tamsoje blizgantį metalą bei tamsiai mėlyną safyrą.- Kala, - iš lėto paklausė jis, - kas tai?Užsikosėjau, kad nuslėpčiau jaudulį ir nuraminčiau besidaužančią širdį.- Tai žiedas.- Žiedas, - pakartojo Šėjus, liesdamas baltojo aukso lankelį.Staigiai atitraukiau ranką.- Tai jis tau padovanojo. - Šėjus įsitempė ir suurzgė. - Juk taip?Linktelėjau. Trumpai pasidingojo, kad Šėjus pavirs vilku ir man įkąs.- Kada? - Vaikino akys buvo šaltos ir piktos.- Vakare, prieš tuoktuvių ceremoniją.

- Nusimauk.- Ką? - paklausiau, mėgindama atsitverti nuo Šėjaus pagalve.- Nusimauk, - neatlyžo jis. - Kodėl tebemūvi Renė dovanotą žiedą?- Aš ne... - su vargu pralemenau. - Jeigu nusimausiu, galiu pamesti.- Tai kas?Tylėdama nudūriau akis.- Taigi kai sakai, jog tarp judviejų su Renė dar ne viskas baigta, turi galvoje, kad vis tiek

esate susižadėję? Todėl ir mūvi jo dovanotą žiedą? - Šėjus kalbėjo ramiai, bet jutau, kad joširdyje siaučia audra. Vaikino pyktis pakibo tarp mūsų kaip tiršta dūmų uždanga, jisskleidė keistą kvapą. Nuo Šėjaus dvelkė dulkėmis ir vystančiomis rožėmis; kai suvokiau,kad šitaip karčiai ir saldžiai kvepia sielvartas, man suspaudė krūtinę.

- Ne tai norėjau pasakyti... Bet dabar negaliu tapti tava. Ne šitaip. - Mano balsasdrebėjo. - Ne dabar, kai Renė ten, ir Dievas težino, kas jam nutiko. Ne tik jam, ir kitiems.Šėjau, mudu juos palikome Kaip galime gyventi vien sau? Aš negaliu.Tiesiog negaliu.

- Bet juk tai nereiškia...- Ne.- Velniop! - nusikeikė jis, risdamasis nuo lovos. - Eik miegoti, Kala. Daugiau šiandien

tau netrukdysiu.Kai Šėjus išėjo, man sugniaužė paširdžius. Iš paskutiniųjų įveikiau norą bėgti paskui jį.

Atsiguliau ant nugaros ir įsispoksojau į žibančias nakties danguje žvaigždes - mačiau jaspro stiklinį stogą. Beliko tikėtis, kad nuo baisaus jaudulio ir begalinio nuovargio anksčiauar vėliau užmigsiu.

Aš pabėgau iš Veilio, viskas pasikeitė, bet vis tiek nežinau, kur mano vieta.

likimo valiai.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Karštas, variu dvelkiantis kraujasplūstelėjo man į nasrus ir nutekėjo į skrandį. Jo širdis plakė vis lėčiau. Dūžiai vis retėjo.Mūsų žvilgsniai susitiko, mirštančiojo lūpas iškreipė šypsena, galvoje išgirdau jo balsą.

„Sveika atvykusi, Kala.“Nušliaužiau į šoną, atvirtau žmogumi - nukrėtė šaltis ir užėjo šleikštulys. Nors

gerklėje žiojėjo žaizda, miręs Stiuartas vis dar šypsojosi. Staiga kažkas švelniai palietėman petį. Atsigręžusi išvydau moterį. Ji šypsojosi taip pat kaip miręs Stiuartas -maloniai, tarsi kviečiamai. Tamsiai kaštoniniai plaukai gražiomis bangomis krito jai antnugaros, juodose kaip anglys akyse blykčiojo sidabro kibirkštėlės. Moteris žiūrėjo įmane geranoriškai, pravėrusi putnias lūpas.

- Kala, - pratarė ji prodainiu, lyg kalbėdama maldą. Moters balse buvo girdėti viltis iraistra. Ji nuleido akis, o aš pasekiau jos žvilgsnį. Ant rankų moteris laikė miegantįkūdikį. Pamačiusi mažylį prisiartinau. Pasilenkiau virš kūdikio, ir jis atmerkė akis. Josman priminė nakties dangų, pilną žibančių žvaigždžių. Kūdikio akys buvo panašios įmotinos.

Renė.Jis žiūrėjo į mane. Linksmai ir džiugiai nusijuokė, o paskui, mane pažinęs, suplojo

delniukais. Apgaubė šiluma, lyg būčiau atsidūrusi namie. Žvilgtelėjau į Koriną Laroš, irmano džiaugsmas išblėso. Jai už nugaros dunksojo šešėlis, panėšintis į mirtį lemiantįaudros debesį. Žiojausi riktelėti, įspėti ją, bet nepajėgiau. Moters kaklą ir pečius apraizgėpermatomi rašalo juodumo čiuptuvai. Juodos lianos kaip gyvatės apsivijo rankas. Jisuriko, Renė ėmė veržtis jai iš glėbio ir įsibaiminęs pravirko. Puoliau jo gaudyti, bet išviršaus nusileido dvi raumeningos rankos ir sugriebė kūdikį. Sučiupta šmėklos Korinaveriamai sukliko, ji raitėsi agonijoje apraizgyta juodų čiuptuvų.

Iš siaubo suklupau. Tylus kažkieno juokas privertė mane nusigręžti nuo mirštančiosmoters. Emilis Larošas niekinamai žiūrėjo į savo žmoną abejingomis mėlynomis, tarsiledinėmis akimis. Paskui dirstelėjo į klykiantį bejėgį kūdikį. Emilis gūžtelėjo pečiais irkrestelėjo galvą; netrinkti šviesūs plaukai užkrito jam ant veido, iškreipdami bruožus.Veidas pasidarė panašus į velniškai žiauraus demono kaukę. Renė rėkė, o Emilis kietaisučiaupė lūpas iš pasibjaurėjimo. Paskutinįkart niekinamai žvilgtelėjęs į traukuliųtampomą žmonos kūną Larošas apsigręžė ir lėtai nuėjo. Išsigandusio mažylio riksmas

Suleidau iltis jam į gerklę ir perkandau trachėją.

pramaišiui su motinos aimanomis aidėjo ausyse kaip klaikus choras.Rankos ir kojos sustingo, negalėjau pajudinti. Neįstengiau atplėšti akių nuo kankinės.

Akies krašteliu pamačiau kažkieno pavidalą ir pasigręžiau, kad geriau įsižiūrėčiau. Renėspoksojo į šmėklos žudomą motiną. Tai buvo nebe kūdikis, o jaunuolis, manosužadėtinis. Tamsios jo akys, anksčiau švytėjusios kaip žvaigždės, dabar atrodė tuščiosir šaltos. Šlapi nuo prakaito tamsūs plaukai buvo prilipę prie kaktos ir sprando, kūnasnusėtas violetinių, geltonų, žalių ir juodų kraujosruvų bei mėlynių, ant rankų ir nugarosgausu nudegimų ir randų. Žvilgsnis atrodė sustingęs, kakta suraukta, lyg baisi priešaisakis vykstanti scena jo nejaudintų. Renė palingavo galvą ir atsiduso.

- O Dieve, Renė! - Norėjau jį paliesti, bet ranka perlindo kiaurai kūną.Jis neatitraukdamas akių įdėmiai stebėjo priešmirtines motinos kančias. Nepažvelgė į

mane, tik pakrutino lūpas.- Kur tu, Kalija? - Renė pajudino riešą. Blykstelėjo melsvas atspindys. Ant jo piršto

galo kaip laikrodžio švytuoklė siūbavo mano žiedas, skaičiuodamas paskutines Renėakimirkas.

Tada jam ant pečių atsivėrė gilios žaizdos. Iš jų pliūptelėjo kraujas, raudonos srovėstekėjo visu kūnu - rankomis, delnais, pirštais. Renė suklupo ir nuleido galvą. Ėmiauklykti drauge su Korina.

Atmerkiau akis, gaudydama orą. Pabudau iš košmariško sapno, bet vis dar negalėjauatsitokėti iš siaubo. Korinos klyksmai virto vilkų staugimu, jis aidėjo mano ausyse. Vossusitvardžiau nesiblaškiusi lovoje, širdis daužėsi kaip pašėlusi. Netrukus mane išbudinusibaimė dingo, sukaustė šaltis, apėmė liūdesys.

Širdis ėmė plakti lygiau. Pagaliau suvokiau, kur esu. Vis dar jaučiausi be galonuvargusi, todėl pamaniau, kad miegojau ne ilgiau kaip valandą. Dar ne visai atsipeikėjusiužčiuopiau ant piršto Renė dovanotą žiedą. Pažiūrėjau į jį. Žiedas tviskėjo net blankioje,pro stiklines lubas besiskverbiančioje žvaigždėto dangaus šviesoje. Pasiverčiau ant šono,užsimerkiau ir tuoj pat vėl išvydau krauju paplūdusį Renė. Nusprendžiau, kad pamiegotinepavyks - bent kol kas.

Išslinkau iš kambario ir stabtelėjau prie durų nežinodama, kur eiti. Atsikėliauvildamasi, kad pasivaikščiojimas Akademijos koridoriais padės atsikratyti košmaro.Žvilgsnis įsmigo į gretimas duris. Viena vertus, norėjau eiti pas Šėjų, atsiprašyti ir rastipaguodą jo glėbyje. Antra vertus, čia man vis dar buvo nejauku, niekaip negalėjaupamiršti susidūrimo su Emiliu. Kova su vilkais sukrėtė mane iki širdies gelmių ir sukėlėdaugybę abejonių. Svarbiausia buvo ne Lidijos mirtis, o mano pačios sprendimai. Ašnenužudžiau Sašos, nes nenorėjau nužudyti. Tai kaip padėsiu Persekiotojams mūšyje?

Beeidama koridoriumi sukiojau žiedą ant piršto, prisiminiau, kaip jis spindėjo sapne.Priėmiau Renė dovaną, bet palikau jaunikį prie altoriaus. Ar aš esu išdavikė, ar bailė?

Nuo niūrių minčių atitraukė pažįstamas viliojantis kvapas. Jis nuvedė laiptais žemyn.Godžiai uodžiau nuostabų aromatą ir ėjau ten, iš kur jis sklido. Nulipusi dar dulaiptatakius patekau į ilgą, platų kambarį, pristatytą didelių stalų. Jį švelniai apšvietė kelišviestuvai, ant sienų krito blankūs atšvaitai.

Greitai aptikau nuostabaus kvapo šaltinį. Ant vieno stalo stovėjo keletas stikliniųkavinukų. Persekiotojai susėdę gurkšnojo garuojančią kavą ir tyliai kalbėjosi. Monropripylė gėrimo Tesai. Ji jau nebeverkė, bet veidas buvo kupinas sielvarto. Greta jų antkelių pasidėjusi gitarą sėdėjo Ednė. Pamačiau ir Konorą - jis atrodė gerokai išvargęs.Nustebau išvydusi greta Monro įsitaisiusį Silasą.

Nuotaika buvo slogi, supratau, kad Persekiotojai susirinko gedėti žuvusiųjų. Kavosaromatas labai viliojo, bet nenorėjau jiems trukdyti. Jau gręžiausi eiti, bet išgirdaukviečiant vardu. Žvilgtelėjau per petį. Monro mojo, kad prieičiau. Dvejodama prisiartinauprie stalo.

- Gal tau ko nors reikia? - paklausė vadas.- Ne, - atsakiau. Visų akims susmigus į mane, pasijutau nepatogiai. - Negalėjau užmigti,

o paskui užuodžiau kavą.- Viršutiniame aukšte? - paklausė Konoras.Mindžikuodama linktelėjau.- Nieko sau uoslė. - Konoras nusišypsojo, atsisegė nuo diržo gertuvę ir įsipylė į kavą

gintarinio skysčio. Iš aštraus durpių kvapo nusprendžiau, kad tai viskis.- Nenorėjau jums trukdyti, - atsiprašiau.- Tu visai netrukdai. - Tesa mostelėjo į tuščią kėdę greta savęs ir pripylė dar vieną

puodelį kavos. - Prisidėk prie mūsų.- Mes dalijamės prisiminimais, pasakojame istorijas, - tarė Ednė. - Ji tingiai perbraukė

gitaros stygas. - Apie Lidiją ir Grantą.- Jeigu nori, ir tu gali ką nors papasakoti, - pridūrė Monro. - Šitaip mes pagerbiame

žuvusiuosius ir neleidžiame sau jų užmiršti.- Aš? - Nustebau, bet vis tiek atsisėdau ir apgniaužiau rankomis šiltą puodelį.- Tu matydavai Grantą dažniau negu mes. - Silasas atitraukė akis nuo bloknoto, jame

buvo kažką žymėjęs. - Turbūt rasi ką papasakoti.Prisiminiau poną Selbį. Ką galiu apie jį pasakyti? Jis buvo geras mokytojas. Bet

pareikšti, kad jo pamokos buvo mėgstamiausios, dabar visai netiko.- Atleiskit, - tyliai pasakiau. - Nelabai turiu ką.- Ir gerai. - Konoras gurkštelėjo pagerintos kavos. - Man šį vakarą jau pakaks graudžių

istorijų.- Nebūk galvijas, Konorai. - Silasas vėl įniko rašyti. - Mirusiuosius reikia gerbti.- Lidija buvo karė, - atkirto Konoras. - Būtų palaikiusi mus ištižėliais, jei būtų

pamačiusi, kad čia dėl jos dūsaujam.- Konoras teisus, - nusišypsojo Tesa. - Lidija išties būtų siaubingai mumis nusivylusi.- Tu jos niekada nenuvylei. - Ednė paglostė Tesai skruostą.Moters akyse sužibo ašaros, bet ji vis tiek šypsojosi.Ednė irgi šypsojosi, bet jos akys žvelgė ne į Tesą.- Sveikas, miegaliau, negi neturi šukų?Atsigręžusi išvydau besiglostantį plaukus Šėjų. Jis veltui mėgino priploti neklusnias

garbanas. Vaikinas buvo persivilkęs švariais džinsais ir marškinėliais, bet veidas atrodėapsimiegojęs.

- Atleisk, - tarė jis. - Susapnavau košmarą, paskui nebegalėjau užmigti. O tadaužuodžiau kavą...

- Pora kaip tvora, - nusišaipė Konoras.Dirstelėjau į Šėjų. Man rūpėjo, ar jis tebepyksta. Vaikinas sudribo į kėdę tarp manęs ir

Ednės. Iš drovios šypsenos supratau, kad gailisi dėl mudviejų barnio. Aš irgi gailėjausi.Palinkau artyn ir pabučiavau jį į skruostą.

- Aš taip pat negalėjau užmigti.Šėjus apkabino mane per pečius, Silasui akylai mudu stebint.- Ko spoksai? - paklausiau.- Svarsčiau įvairias prieštaringas teorijas apie Palikuonį, - atsakė Raštininkas. - Įdomu,

kokie bus jo pavertimo vilku padariniai: ar jo įgimtos galios sustiprės, ar sumenks.- Apie kokias galias kalbi? - paklausė Šėjus.- Turi įgimtą vidinę jėgą, - toliau aiškino Silasas. - Esi ją paveldėjęs.- Paveldėjęs? - susiraukė Šėjus. - Iš tų visų riterių ir demonų, apie kuriuos pasakojai?- Visai ne, turiu galvoje tavo tėvą. - Silasas palingavo galvą, tyrinėdamas Šėjaus veidą,

paskui vėl palinko virš savo bloknoto ir ėmė greitai skrebenti.Atlošiau pečius.- Tu rašaisi apie jį pastabas?- Žinoma, - nepakeldamas galvos atsakė Silasas.- Tuoj pat liaukis! - Išplėšiau jam iš pirštų rašiklį ir numečiau ant grindų.Silasas išsigandęs dėbsojo į mane.- Prisipažinsiu, - nusišypsojo Konoras, - kartais tu man be galo patinki.- Užsirašinėjau ką ne ką, - atsiprašė Silasas eidamas pasiimti rašiklio. - Tokia galimybė

pasitaiko tik kartą gyvenime.- Aš tau ne bandomasis triušis, - atšovė Šėjus. - Esu gyvas žmogus.- Tu - Palikuonis, - ginčijosi Silasas. - Prieš ko nors imantis reikia atskleisti tavo

potencialą. Anika prašė, kad įvertinčiau, kaip susidorosi su iškeltomis užduotimis.Monro atsiduso.

- Kažin, ar ji norėjo, kad užsirašinėtum kiekvieną Šėjaus žodį.- Pritariu. - Konoras vienu gurkšniu ištuštino puodelį ir prisipylė dar. - Kodėl tu toks

prietranka?- Esi tamsuolis, urvinis žmogus, - tėškė Silasas, piktai žiūrėdamas į Konorą. - Ne tau

suvokti mano mintis.- Vis dar nesuprantu, apie kokį palikimą kalbėjai, - pasakė Šėjus, pildamasis kavos. -

Tėvo net neprisimenu. Jis mirė, kai man buvo treji.Silasas suraukė antakius ir pažvelgė į Šėjų.- Pastaruosius šešiolika metų mane po visą pasaulį vežiojosi Boskas Maras, - dėstė

Šėjus. - Sakei, kad jis Skelbėjas, taigi tikrai ne mano dėdė. O koks mano tėvo likimas?Man pasirodė, kad kambaryje dvelktelėjo šalčiu; paminėjus Skelbėją, net Silasas

pabalo.- Taip, tu teisus. Boskas Maras joks tavo dėdė, - tarė Monro. - Vis dėlto tavo tėvas buvo

Sergėtojas.Dabar išbalo Šėjus.- Ačiū, kad priminei.- Svarbiausia ne tai, Šėjau, - dėstė Monro. - Svarbiausia, kad tu esi Palikuonis.- Ar tai reiškia, kad aš ne žmogus? - Puodelį laikanti Šėjaus ranka sudrebėjo, jis

maldaujamai pažiūrėjo į mane.- Tu žmogus... ar bent jau buvai, kol nepaverčiau tavęs Kariu, - skubėjau jį nuraminti,

paskui dėbtelėjau į Monro. - Sugebu skirti paprastus mirtinguosius nuo savo padermėspadarų. Šėjus ne Sergėtojas.

- Staiga tapai Palikuonių žinove? - plykstelėjo Silasas.- Atvėsk, - tykiai paliepė Monro. - Sergėtojai nenorėjo, kad Šėjus sužinotų apie savo

galias. - Vadas žvilgtelėjo į mane. - Ir, žinoma, slėpė tai nuo Karių. Kala, taumetas suprasti, jog Sergėtojai irgi yra žmonės, tokie pat kaip mes.

Man užgniaužė kvapą, ėmė pykinti.- Taigi Sergėtojai melavo. Jie ne Senieji ir neturi jokių ypatingų galių, - padarė išvadą

Šėjus.- Taip, jie yra įgudę melagiai, - tarė Tesa.- Kaip jie gali būti žmonės? - sunkiai išspaudžiau. - Jų kitoks kvapas. Jei jau apie tai

prakalbom, ir jūsų. Be to, ką pasakysit apie magiškas Sergėtojų galias?- Dalykas tas, Kala, kad tu užuodi magiją. Ir Sergėtojai, ir Persekiotojai pasižymi tam

tikru magišku apvalkalu, bet po juo slypi žmonės. Prisimeni, kaip pasakojom, kadanksčiau žmonės buvo artimesni Žemei ir naudojosi jos galiomis? - kalbėjo Monro. -Pažinusieji ir įvaldžiusieji keturių elementų galią tapdavo privilegijuotais visuomenėsnariais - gydūnais, išminčiais, raganiais.

- Vis tiek netikiu, kad jie yra žmonės, - priešgyniavau. - Sergėtojai nemirtingi.- Netiesa, - tarė Monro. - Jie nori, kad tu tuo tikėtum. Matydama jų galių apraiškas

laikai juos aukštesnėmis būtybėmis. Pasinaudoti galiomis gebame ir mes, tik tonedarome.

- Kaip tai suprasti? - nustebo Šėjus.- Mes gerbiame Žemės jėgas ir natūralų kūrinijos ciklą, - Konoras tyčia prabilo

iškilmingai, kad paerzintų Silasą.- Persekiotojų manymu, mirtis yra natūralus dalykas, nereikia nuo jos bėgti. -

Nekreipdamas dėmesio į užgaulias Konoro pašaipas Silasas leidosi išsamiai aiškinti: -Mes senstam ir mirštam. Mirtis - natūralaus ciklo grandis. Sergėtojai pratęsia savogyvenimą naudodamiesi magija. Bendraudami su tamsos jėgomis jie pasikeičia, betgimsta žmonėmis ir lieka tokie visą gyvenimą. Jie pratęsia ir Karių gyvenimo trukmę. Štaikodėl taip retai suburiamos naujos gaujos. Tik prispyrus būtinybei jie leidžia, kad Kariaisusilauktų palikuonių. Pasak mūsų šaltinių, gaujose, saugančiose Haldį, pasikeitė dvivilkų kartos - ir nė vieno palikuonio. Dabar Sergėtojams prireikė sustiprinti gaujų ryšius,taigi jie nutarė sudaryti sąjungą.

Šėjus pažiūrėjo į mane siaubo pilnomis akimis. Linktelėjau, patvirtindama Silasožodžius.

- Bet Sergėtojai susilaukia vaikų, - tarė Šėjus. - Pats mačiau juos mokykloje. Loganaspaveldėjo visą naują gaują.

Silasas nusiviepė.- Sergėtojai yra baisūs savimylos, pavydžiai saugantys savo galias. Jeigu jų privistų per

daug, neišvengiamai kiltų rietenos tarp šeimų. Tai jiems nepriimtina.Todėl susilaukti vaikų ir pratęsti giminę leidžiama tik stipriausiems ir įtakingiausiemsSergėtojams. Nemažai jų gyvena Veilyje, pats matei. Kiti - įvairiuose Žemės kampeliuose,bet jie laikosi netoli šventųjų vietų. Ten pat įkurti ir Persekiotojų postai priešų veiklaistebėti. Sergėtojų yra daugiau negu mūsų, bet kur kas mažiau nei paprastų mirtingųjų.Šiais sergėtojai savo žaidime naudojasi kaip pėstininkais. Jie kontroliuoja politikus,pasaulio rinkas ir visa kita.

- Bet kaip jiems pavyko įgyti tokią valdžią? - Galva dūzgė nuo naujų žinių. Melas,aplink mane tvyrojo vien melas.

- Suprantu, Sergėtojų valdžia begalinė, kaip nemirtingųjų, - įsiterpė Šėjus. - Bet argianksčiau jūsų jėgos nebuvo apylygės?

- Maždaug. - Silasas aiškiai suirzo, kad mes nepraradome žado nuo jo erudicijos.- O dabar sužinosim, kaip Sergėtojai įgijo tą pranašumą. - Konoras atsilošė kėdėje ir

nusvarino pečius.- Nieko nesuprantu, - prisipažino Šėjus.

- Gal pirmiausia išsiaiškinkim, kas yra Šėjus, - pasiūlė Monro. - Tada viskas stos įvietas.

- Bet... - buvo beprabyląs Silasas.- Verčiau pradėk nuo paprastesnių dalykų, - pasakė Monro. - Nuo Šėjaus giminės

istorijos.- Gerai, - atsiduso Silasas. - Šėjus yra kilęs iš pirmosios Sergėtojos Airos giminės. Jis

yra išdaviko sūnus, bent jau mes taip apibūdiname - pagal tėvą ir tatuiruotę ant sprando.- Išdaviko? - suglumo Šėjus.Tai, ką išgirdau, mane pribloškė, bet nė vieno Persekiotojo, rodos, nenustebino.- Taip ir yra, - patvirtino Silasas, barbendamas pirštais į stalą. - Kaip skelbia pranašystė,

Palikuonis turi atsirasti tada, kai galingas Sergėtojas, tiesioginis Airos įpėdinis, išduossaviškius ir stos su jais į kovą. Jo sūnus sužlugdys Sergėtojų galybę. Tasai sūnus ir busPalikuonis.

Matydamas Šėjų vis dar spoksant visiškai nesupratingomis akimis, Silasas pasklaidėbloknotą, rado reikiamą puslapį ir jam parodė.

- Skaityk.- Parašyta lotyniškai, - tarė Šėjus.- Negi nemoki tos kalbos? - apstulbo Silasas.- Skaitau tik su žodynu, - atkirto Šėjus.- Silasai, toli gražu ne visi tokie lotynistai kaip tu, - papriekaištavo Monro.- Gal galėtume greičiau? - Konoras susiėmė rankomis galvą.- Palaukit, - atsiprašydama nusišypsojau Konorui. - Sakau jums, jeigu Sergėtojai yra

žmonės, prisidengę magišku apvalkalu, tai Šėjus tokio neturi. Jo kvapas kitoks. PažįstuSergėtojų kvapą, Šėjus ne jų padermės.

- Taip, - sutiko Monro. - Tu sakai tiesą. Nes jo motina buvo paprasta moteris.- Šėjaus tėvas išdavė Sergėtojus dėl meilės, - pareiškė Ednė.- Dėl ko? - Šėjus visiškai susipainiojo. - Dėl ko jis juos išdavė?- Liaukis, Edne, tai taip lėkšta, - nusivaipė Silasas.Ednė piktai į jį pašnairavo, bet jis nė nemirktelėjo.- Gal ir lėkšta, - įsikišo apsiašarojusi Tesa, - bet meilė yra vienas nedaugelio jausmų,

verčiančių žmones paaukoti gyvybę.Mudviejų su Šėjumi akys susitiko, aš išraudau.- Tiek jau to, - nenoriai sutiko Silasas. - Tebūnie. Jis išdavė saviškius, nes saugantys

savo galias Sergėtojai uždraudė mišrias santuokas. Tristanui su Sara teko bėgti irslapstytis. Tuo metu juos aplankė gandras... Gimė kūdikis. - Silasas ranka parodė į Šėjų.

- Kaip suradote Tristaną? - paklausiau. - Jeigu slapstėsi, kodėl nusprendėte, kad jis yratasai Sergėtojas, apie kurį kalbama pranašystėje?

- Mums nereikėjo jo ieškoti, - tarė Monro. - Pats atėjo.- Nejaugi? - išpūtė akis Šėjus.- Taip, - patvirtino Monro. - Šitaip jis norėjo apsaugoti žmoną ir sūnų. Tristanas žinojo

apie pranašystę ir suprato, kad stosim jo ginti. Deja, mums nepasisekė.- Sergėtojai juos aptiko? - paklausiau.Monro linktelėjo.- Arano salose. Manėm, ten jiems bus saugu. Šeimos gyvenamoji vieta buvo laikoma

didžiulėje paslaptyje, vis dėlto jos išsaugoti nepavyko. Sergėtojai nužudė Tristaną ir Sarą,o Šėjų ėmėsi globoti Boskas Maras. Galiausiai mums pavyko Šėjų išlaisvinti.

Vaikino žvilgsnis klydinėjo po kambarį, rankos vis dar drebėjo.- Vis dėlto nesuprantu, kodėl Šėjus - ne Sergėtojas? - neatlyžau. - Negi maža, kad tėvas

buvo toks?- Jis atliko pranašystėje numatytą vaidmenį, - atsakė Silasas. - Bet pačią kūdikio esybę

nulėmė motina. Ji visada svarbiausia.- Kodėl? - susiraukiau.Tesa nusišypsojo.- Todėl, kad moteriai suteikta kuriamoji galia.- Jeigu nori, kurk, Tesa. O aš didžiuojuosi savo figūra. - Konoras pasitapšnojo plokščią

pilvą.- Palikit ramybėje lyčių karus, - pasakė Silasas. - Tesa sako tiesą. Visur vyrauja

moteriškasis pradas, jis ir nulemia vaiko prigimtį. Todėl, Kala, tu jį palaikei žmogumi. Jisir buvo žmogus. Nebūtum galėjęs pasakyti, kad jo tėvas bendravo su anapusinio pasauliojėgomis. Nepaprastą Šėjaus kilmę rodo tiktai kryžius ant sprando.

- Kodėl visada vyrauja moteriškasis pradas? - paklausiau. - Ar taip buvo nutikę iranksčiau?

- Tarp Sergėtojų - ne, - atsakė Silasas. - Niekas, be Tristano, daugiau neišdrįso laužytiSergėtojų įstatymo, draudžiančio turėti palikuonių su žmonėmis. Apie moteriškojo pradovyravimą žinome iš Didžiosios pjūties laikų.

- Bet juk tada vyko karas, - nusistebėjau. Kaipgi jis susijęs su vaikais?- Sąjungos sudaromos dėl daugybės priežasčių, - tyliai atsakė Monro ir nusigręžė nuo

mūsų, jo žvilgsnis tarsi nutolo.Silasas pritardamas linktelėjo.- Per kelerius metus, kol buvo rengiamasi Karių sukilimui, Persekiotojų ir vilkų ryšiai

labai sustiprėjo. Daugeliu atžvilgių. Metraščiuose teigiama, kad tokių mišrių porų vaikaivisada atsigimdavo į motiną. Jei tėvas būdavo vilkas, susilaukdavo Persekiotojo. Jei tėvasbūdavo Persekiotojas, jam gimdavo vilkas.

Išpūčiau akis.

- Persekiotojai ir Kariai susilaukdavo vaikų?- Tai buvo labai seniai, - atsakė Monro. Jis sukando dantis ir nusuko akis į šalį. -

Persekiotojai išnaikino visus jų palikuonis, amžiams nutraukė šituos ryšius.Man drebėjo rankos.- Bet Karės negali paprasčiausiai imti ir susilaukti vaikų...Nutilau, raudonis išmušė kaklą ir skruostus. Nereikėjo šito sakyti. Man tiesiog

išsprūdo. Buvo atskleista daugybė mano gyvenimo paslapčių, bet šią norėjau pasilaikyti.Man prabilus, mintimis nutolęs Šėjus atsipeikėjo.- Ką pasakei? - Jis įdėmiai žvelgė į mane.Spoksojau į stalą.

Tai pernelyg asmeniška. Ir per baisu.Monro atsikrenkštė.- Sergėtojai deda visas pastangas vilkų gaujoms kontroliuoti. Vienas tokios kontrolės

būdų - reguliuoti santuokas ir vaikų atėjimą į šį pasaulį. Šitaip elgtis jie pradėjo po Kariųsukilimo. Naudomiesi anapusinio pasaulio galiomis jie geba sustabdyti ir vėl atkurtivilkių dauginimosi ciklus. Karės pastoja tik tada, kai jų valdovai parenka tinkamąsutuoktinį ir nustato kūdikio gimimo laiką.

- Viešpatėliau, - sumurmėjo Šėjus.Ką jis dabar apie mane pagalvos?

- Brangioji, tai ne tavo kaltė. - Tesa apkabino mane. Jos kvapas teikė paguodą - moterisdvelkė obels žiedais ir medumi. Leidau sau prisiglausti, jaučiausi jai dėkinga už nuolatosrodomą švelnumą. - Sergėtojai yra tikri šunsnukiai.

Vėl prabilo Silasas:- Šitaip elgtis jie pradėjo tik po Didžiosios pjūties. Iki sukilimo tokiais dalykais

nesirūpino.- Šėjau, tavo motina buvo paprasta mirtingoji, - tarė Monro ir metė į mane trumpą

užjaučiamą žvilgsnį. - Todėl gimdamas gavai žmogiškąjį pradą, ir Kala tave suvokė kaiptokį.

- Taigi mano tėvas išdavė Sergėtojus, todėl jūs nusprendėte, kad esu Palikuonis,- pasakė Šėjus.

Man palengvėjo, kad pokalbis pakrypo kita linkme. Nutariau jį palaikyti.- Kad Šėjus yra Palikuonis, rodo ir žymė. Bet jis pats negali jos matyti. - Mostelėjau

Šėjaus pusėn. - Kai pasakiau apie kryžiaus pavidalo tatuiruotę, jis manim nepatikėjo, nėnenutuokė tokią turįs.

- Simbolis užkerėtas, todėl jį mato ne visi, - paaiškino Silasas. - Tai ne prigimtinė žymėir ne tatuiruotė, o magiškas ženklas.

- Vadinasi, žmonės jo nemato? - paklausiau.

Ne. Ne. Nenoriu apie tai kalbėti.

Man buvo sunku kvėpuoti.

Silasas pavartė akis ir ranka persibraukė veidą, tarsi vytų šalin įkyrų mašalą.- Ne visai taip, viskas kur kas sudėtingiau. Užkerėta labai gudriai. Sergėtojai puikiai

geba manipuliuoti ir naudotis klasta. Tikri suktybių meistrai. Žmonėms tatuiruotė niekonereiškia, jie tiesiog nekreipia į ją dėmesio. Mes naudojamės panašia taktika, kad žmonėsneaptiktų Akademijos. Jie paprasčiausiai nusuka akis, tiesiog jos nepastebi. Štai kodėlniekas neprieina prie Šėjaus ir nepaklausia, kas jam tai ištatuiravo.

Silasas žvilgtelėjo į Šėjų su savotiška pagarba.- Žmonės mano, kad po sunkių regbio rungtynių nenusišveitei sprando. Na, supranti,

lyg būtum išsipurvinęs ar panašiai.- Bet aš matau žymę, - įsiterpiau.- Tu ne žmogus, - tarė Silasas. - Tu esi...- Mutantė, - nutraukiau jį. - Žinoma, kaipgi galėčiau tai pamiršti.Apnuoginau iltis, o Silasas atsistūmė nuo stalo su visa kėde.Šėjus nusivaipė ir atsargiai persibraukė pirštu sau per sprandą.- Nuostabu. Esu išrinktasis, bet nesugebu nusiprausti.Silasas plačiai išsišiepė.- Kaip tik taip.Ednė sukikeno ir lyg priblokšta pažvelgė į Šėjų.- Padėk, Obi Vanai, tu mano vienintelė viltis... Bet gal pirma nusimaudytum? - Mergina

koketiškai suplazdėjo blakstienomis. - Su mielu noru patrinčiau tau nugarą.Baltas Šėjaus veidas paraudo, mečiau Ednei priekaištingą žvilgsnį, bet ji jau žiūrėjo,

kaip Konoras pilasi viskio į kavą.Šypsena nedingo nuo Silaso lūpų. Jis atsilošė kėdėje ir toliau įdėmiai tyrinėjo Šėjaus

veidą.- Tavo mergina vilkaitė pavertė tave vienu iš savo padermės padarų, todėl dabar

turėtum matyti kryžių. Saugantys simbolį burtai Karių neveikia.- Aš ne jo mergina, - atkirtau ir susigūžiau, nes Šėjus nuo šių mano žodžių išraudo dar

tirščiau.Visi Persekiotojai sužiuro į mane, jų veiduose mačiau nuostabą.- Ne mergina, - nenoromis pakartojau, o širdį užgulė šaltas ir glotnus kaip marmuras

akmuo. Nedrįsau pažvelgti Šėjui į akis. Mano žodžiai buvo žiaurūs, bet teisingi. Mylėjaujį, bet nežinojau, kas jam esu. Mūsų gyvenimas atrodė toks nepastovus. Tarsi žemė pokojomis būtų nuolat siūbavusi, neteikusi tvirtos atramos.

Šėjus susiėmė už galvos.- Vyliausi, kad sužinojęs tiesą pasijusiu geriau. Deja. Negaliu patikėti, kad vienintelis

gyvas mano giminaitis yra kažkoks anapusinio pasaulio siaubūnas.- Ne šiaip koks siaubūnas, o pats stipriausias priešas, su kokiu mums yra tekę

susidurti. O tau skirta išgelbėti pasaulį, - pasakė Monro. - Skelbėjas be reikalo patikėjotave saugoti savo pakalikams. Jie nepateisino jo vilčių ir neatliko savo pareigos.Neabejoju, kad tau pabėgus kas nors skaudžiai nukentėjo.

Išgirdusi žodį „nukentėjo“ krūptelėjau, drebulys apėmė visą kūną.

Šėjus uždėjo savo ranką ant manosios ir pasižiūrėjo į Monro.- Jau anksčiau yra taip nutikę, tiesa? - paklausė Šėjus. - Skaitėm, kad Kariai mėgino

sukilti.- Kalbi apie Didžiąją pjūtį? - paklausė Silasas. - Tai buvo itin reikšmingas mūsų istorijos

tarpsnis. Dar niekad pergalė nebuvo taip arti. Deja, teko žiauriai pralaimėti.- Man rūpi ne tai. - Atlošiau pečius ir žvelgiau tiesiai į Monro. Tik jis galėjo atsakyti į

nerimą keliančius klausimus. - Juk tai buvo ne paskutinis sukilimas.Monro atsistūmė su kėde nuo stalo.- Ne, ne paskutinis.- Liaukis, Kalija, - griežtai pareikalavo Ednė. - Tai ne tavo reikalas.Parodžiau merginai iltis.- Liaukis šitaip mane vadinti.- Nesiliausiu, jei kaskart nirši. Gerai, kad turi nors kruopelę žmogiškumo, nes tavo

vilkiškoji pusė kelia man šiurpą.Pažįstu šią merginą tik vieną dieną, o esu jai lyg atversta knyga. Kodėl taip

yra?- Ednė teisi. - Konoras palinko prie manęs, nuo jo trenkė viskiu. - Tai ne tavo reikalas.- Mano, - pareiškiau. - Kas nutiko Grėsliesiems? Kaip žuvo Korina Laroš?- Sakiau, nesikišk. - Konoras trenkė kumščiu per stalą.- Atstok nuo jos, - suurzgė Šėjus.- Tavo žodis lemiamas, Monro, - tyliai pasakė Tesa, neramiai žvilgčiodama į Konorą.- Viskas gerai, - tyliai atsiliepė šis. - Jie turi žinoti.Konoras palingavo galvą ir supylė į kavą paskutinius viskio lašus.- O aš tikėjausi liūdnų istorijų šiandien nebeišgirsiąs.

Kas ištiko manogaują?

Apstulbau.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Monro atsilošė į kėdės atkaltę.- Pirmą kartą patekau į Skaistyklą būdamas dvidešimties. Jaunas, įžūlus, beprotiškai

drąsus ir ambicingas Puolėjas. Buvau apie save labai geros nuomonės.- Tyliai nusijuokęs vadas persibraukė tamsius plaukus. - Man nepatiko griežtos mūsųvado taisyklės. Tuo metu šias pareigas ėjo labai skrupulingas, priekabus žmogus, varduDeivisas. Ypač mane erzino jo reikalavimas budėti tiktai dviese. Negana to, maniau, kadper daug laiko gaištame rinkdami informaciją apie Sergėtojus ir per mažai puldinėjame. -Sukryžiavęs ant krūtinės rankas Monro nugrimzdo į prisiminimus. - Sykį, užuottreniravęsis, nutariau apsižvalgyti vienas. Patraukiau prie Haldžio olos neabejodamas,kad nudėsiu vieną ar du Karius. Ir buvau paskutinis kvailys. Jeigu viskas būtų susiklostękitaip, šiandien būčiau negyvas.

- Kas ten nutiko? - paklausė Šėjus.- Susidūriau su vieniša vilke. Ji puolė, man nespėjus susivokti, neišsitraukiau net

ginklo. Nesuvokiau, kad Kariai tokie rimti priešininkai, gerokai pervertinau savogalimybes. Vilkė mane pargriovė, pamaniau, kad atėjo galas, - pasakojo Monrotrūksmingu balsu, paskui sunkiai nurijo seilę. - Bet po akimirkos išvydau, kad maneprispaudusi laiko ne vilkė, o jauna moteris. - Jis dirstelėjo į mane ir nusišypsojo. - Vosvyresnė už tave, Kala.

Linktelėjau, mano širdis daužėsi.- Kodėl ji atsivertė į žmogų?Monro sukando dantis.- Paprašė, kad ją nužudyčiau.- Ką? - apstulbo Šėjus.Išgirdusi kažkieno prislopintą raudą atsigręžiau ir pamačiau vėl kūkčiojant Tesą. Ednė

ją apkabino per pečius.- Aš buvau sukrėstas, - dėstė toliau Monro. - Moteris taip verkė, kad vos galėjo kalbėti.

Glaudėsi prie manęs ir verkė.Monro akyse žaidė širdyje liepsnojančios ugnies atšvaitai. Staiga pristigau oro.Monro nejaukiai pasimuistė.- Jai į vyrus Sergėtojai skyrė žiaurų žmogų, kurio jinai nemylėjo, valdovas buvo dar

baisesnis už vyrą ir ją persekiojo, todėl moteris nuolat baiminosi dėl savo pačios ir savo

gaujos narių saugumo. Moteris juos mylėjo, bet jie buvo užguiti kaip ir ji, neturėjo laisvosvalios. - Monro nutilo ir sunkiai atsiduso. - Šitokį gyvenimą ji kentė iki tam tikros ribos.

- Kas nutiko? - sušnibždėjo Šėjus. Pamatęs sielvarto iškreiptą mano veidą vaikinassunėrė pirštus su manaisiais. Aš juos stipriai suspaudžiau.

- Valdovas pareikalavo, kad moteris pastotų. - Monro užsimerkė. - Moteris negalėjosusitaikyti su mintimi, kad paleis į pasaulį dar vieną gyvybę, pasmerktą kankintis, kaipkankinasi ji.

- Ką tu padarei? - paklausiau.- Pasisiūliau padėti, - atsakė Monro, atmerkdamas liūdnas akis. - Papasakojau jai apie

Didžiąją pjūtį, atskleidžiau visą tiesą ir paneigiau mitus, kuriais ji buvo maitinama nuovaikystės. Moteris sužinojo, kaip Kariai buvo susivieniję su Persekiotojais ir stoję priešSergėtojus. Labai norėjosi ją įtikinti, kad galima gyventi kitaip ir nebetrokšti mirties. Darnebuvau matęs šitaip iškankinto žmogaus. Susipažinęs panūdau ją išgelbėti.

Mudu su Šėjumi tyliai sėdėjome, sukrėsti Monro pasakojimo. Konoras neatitraukėakių nuo puodelio, o Ednė glostė Tesai plaukus. Silasas, rodos, visai nesidomėjopasakojimu, tik kartkartėmis žvilgčiojo į Šėjų ir kažką žymėjosi užrašinėje.

Monro graudžiai šyptelėjo.- Mudu ėmėme slapta susitikinėti. Išklojau jai visa, ką žinojau apie ankstesnes vilkų ir

Persekiotojų sąjungas.Kažkas paglostė man ranką. Pakreipusi galvą išvydau švelniai besišypsantį Šėjų. Monro

pamatė jo judesį ir pakėlė antakius.- Ir judu tai patyrėte?Šėjus linktelėjo.Šypsena Monro lūpose išblėso, veidą perkreipė skausminga grimasa.- Sužinojęs, kad pažeidžiau Deiviso taisykles, vadas įsiuto, bet nudžiuogo, kad atsirado

galimybė patraukti savo pusėn Karius. Tikėjomės, kad pavyks užimti Haldžio olą. Korinaužsitikrino kelių gaujos narių paramą. Mes parengėme operaciją: pirmiausia turėjomeišvesti iš Veilio mums lojalius Karius, paskui sutelkti savo pajėgas ir drauge pultiSergėtojus.

- Bet atsirado kliūčių? - niūriai paklausė Šėjus.Monro linktelėjo. Jis atsikrenkštė ir toliau pasakojo gergždžiančiu balsu:- Korina pastojo. Ji nemanė, kad taip nutiks... - Monro skausmingai susiraukė. - Tokius

dalykus sunku numatyti. - Vadas nutilo ir pasirėmė ant stalo. - Būdama nėščia Korinanenorėjo bėgti, bijojo pakenkti kūdikiui, todėl paprašė kuriam laikui atidėti operaciją. Kolsūnelis ūgtelės, sulauks bent metukų ir sustiprės. Aš sutikau.- Monro nutilo, jo rankos drebėjo.

Nors ir baimindamasi prisiverčiau paklausti:

- Kas nutiko vėliau?- Kol laukėme, sąmokslas buvo atskleistas, - tarė Monro, iš visų jėgų gniauždamas

pabalusius krumplius. - Kai atvykome padėti Kariams, prie Grėsliųjų gyvenvietės mūsųlaukė pasala. Žuvo beveik pusė būrio.

- O Korina ir jai ištikimi Kariai? - paklausė Šėjus.Monro atsakė prislėgtu, liūdnu balsu:- Jie buvo atiduoti šmėkloms. Radome juos jau negyvus.Užsimerkiau. Mano košmarai buvo itin susiję su Monro pasakojimu. Staiga pasijutau

trapi kaip porceliano statulėlė, bet kurią akimirką galinti sudužti.- Bet Renė jie nenužudė, - sukuždėjau. - Paliko Korinos vaiką gyvą.- Sunku suprasti, kaip ten buvo, bet, kiek žinau, Korinos vyras liko ištikimas

Sergėtojams ir nedalyvavo sąmoksle. Kūdikis buvo paliktas jo globai. Galiausiai Sergėtojaiketino suburti gaują, o šiai reikėjo jauno vado. Tiesą sakai - Renė nieko nenutuokė apietikrąją mamos mirties priežastį.

Šėjus suspaudė man ranką, tik tada supratau, kad skruostais rieda ašaros.Nusišluosčiau jas ranka. Šėjus pažvelgė į Monro.

- Ar sužinojai, kas išdavė Koriną?Sukandęs dantis ir įsmeigęs akis sau į rankas tasai tylėjo.- Pasakojimas baigtas, vaikučiai, - pareiškė Konoras. - Dabar patenkinti?Šėjus tik numojo ranka.- Ar tu neatstosi?- Pakaks, Šėjau. - Paliečiau tvirtai sugniaužtą jo kumštį. - Ačiū, Monro.Vadas atsikėlė nuo kėdės ir nusigręžė.- Labos nakties.- Aš irgi eisiu gulti. - Tesa nusekė paskui Monro.- Geras būdas priversti visus išsiskirstyti, - sumurmėjo Konoras, žiūrėdamas į tuščią

puodelį.- Liaukis, Konorai. - Ednė pakilo. - Rasim, kaip praleisti laiką.Konoras nusišypsojo.- Turiu porą minčių.- Mano mintys geresnės ir įgyvendinamos. - Ji atsisėdo ant stalo, užsikėlė kojas ant

kėdės ir pasidėjo ant kelių gitarą. Palenkusi galvą išgavo keletą akordų.- Turite pageidavimų?- Tegu damos renkasi, - atsakė Konoras.Ednė uždainavo puikiu žemu balsu:- Ir nebus, nebus mirties karalijos...Šėjus staiga kilstelėjo galvą.

- Dilanas Tomasas?Ednė nutilo ir gūžtelėjo pečiais.- Taip, šis eilėraštis lyg mūsų mantra. Melodiją sukūriau aš pati.- Kada išmokai groti? - Išties susižavėjęs Šėjus stebėjo, kaip Ednės pirštai laksto

stygomis.- Būdama ketverių, - atsakė ši. - Mama išmokė.- Jos talentai įgimti, ir tai nė kiek nestebina. Ednė sugeba viską. Išties geniali. -

Konoras nubraukė tamsiai raudonų plaukų sruogą jai nuo kaktos. Jo rudos akys sublizgo,o pirštai truputį per ilgai lietė merginos odą.

Man nedavė ramybės viena mintis. Ednė ir Konoras nuolat pašiepia vienas kitą, bet taitik priedanga. Nė kiek neabejojau.

Visus Persekiotojus sieja daugybė istorijų. Šiuodu irgi turi paslapčių.- Tai jau tikrai, - sumurmėjo Šėjus, vis dar neatplėšdamas akių nuo miklių Ednės

pirštų. - Ar gali išmokyti ir mane?Ednė liovėsi brązginti gitarą.- Groti gitara?Šėjus linktelėjo.Mergina nusišypsojo ir paplekšnojo per stalą, rodydama vietą greta savęs.- Be abejo.Šėjus atsisėdo greta, ir Ednė padėjo instrumentą jam ant kelių. Kai mergina įsitaisė

Šėjui už nugaros ir persilenkė jam per petį, kad parodytų, kur laikyti pirštus, sunkiainurijau seilę. Nors ir įtariau, kad tarp Konoro ir Ednės šis tas vyksta, tylomis svarsčiau,kad gal ši istorija jau baigta, o Ednė įsižiūrėjusi Šėjų. Neabejojau Šėjaus jausmais man,bet, kiekvieną sykį matant juos kartu, pavydas sugniauždavo širdį. Šėjus tvirtinonesidomįs mergina, bet juodu labai greitai susidraugavo. Taip ilgėjausi savo draugų, kadnet krūtinę maudė. Ypač Brinos. Jai tekdavo ilgai kamantinėti, kol išpešdavo, kaipjaučiuosi, bet mane palaikydavo pats jos buvimas ir nuolatinis rūpinimasis. Kiekvienamvadui reikia tokios paramos.

Prisiverčiau nusukti akis nuo Ednės ir Šėjaus. Vis labiau viliojo mintis pavirsti vilke irpargriauti Ednę ant žemės.

- Manyčiau, laikas miegoti. - Konoras garsiai nusižiovavo, nenuleisdamas atšiaurausžvilgsnio nuo mokytojos ir mokinio. - Edne, ar galiu palydėti tave į kambarį?

- Ką? - Ednė tik probėgšmiais į jį žvilgtelėjo. - Nuo kada man reikia palydos? Gal staigagrįžome į devynioliktą amžių?

Konoras piktai pašnairavo į Šėjų ir treptelėjo į grindis bato kulnu. Atrodė pažeidžiamas- tokio nuolatos pokštaujančio Persekiotojo dar nebuvau mačiusi.

- Ne, aš tik... - suniurnėjo vaikinas. - Labanakt.

- Labanakt. - Ednė vėl palinko prie gitaros.Bet Konoras dvejojo, niekaip nesiryžo eiti, tik žiūrėjo į Ednę su Šėjumi. Jo veide

atsispindėjo pyktis ir liūdesys.- Turbūt aš irgi eisiu miegoti, - tariau. - Palydėsiu tave, - pareiškė Konoras. - Ir padainuosiu lopšinę... Gal tu net pastaugsi. -

Jo veidą nušvietė pažįstama gudri šypsenėlė.- Ką čia paistai? - Šėjus atsipeikėjo iš transo ir niauriai dėbtelėjo į Persekiotoją.- Apsiramink, vaikine, - nusijuokė Konoras.- Šėjau, susikaupk, - subarė Ednė ir uždėjo vaikino pirštus ant grifo. - Laikyk čia ir čia.

G akordas.Šėjus paraudo ir staigiai atsigręžė į Ednę.- Atleisk. Taip, G akordas.- Nesijaudink, greitai išmoksi, - guodė Ednė, dėdama smakrą vaikinui ant peties.Išspūdinau iš valgyklos paskui Konorą, kunkuliuodama įsiūčiu.- Kaip laikaisi, mergyt? - paklausė Konoras, mudviem lipant laiptais. - Tavo gyvenime

vyksta didžiulės permainos.Atsitiesiau, bet nutylėjau - nesumojau, kaip reaguoti į Konoro klausimą.- Kas tau darbo? - atkirtau ir tuoj pat pasigailėjau prabilusi taip šiurkščiai. Vis dar

negalėjau pamiršti, kad palikau valgykloje Ednę, apkabinusią Šėjų. Maža to, bendravimassu Konoru panėšėjo į pasivažinėjimą amerikietiškaisiais kalneliais: negalėjai žinoti, ar jisstoržieviškai pajuokaus, ar pasakys gilią mintį. Pažinojau Persekiotojus vos vieną dieną,bet dvasiškai jaučiausi visai išsunkta.

- Galiausiai tau teks išmokti mumis pasitikėti, - tarė Konoras.Nusprendžiau verčiau parodyti jam iltis nei nusišypsoti.- Gal kada nors.- Gerai, kad nemeluoji. - Konoras sustojo prie mano durų. - Labanakt, vilkaite.- Ačiū, - padėkojau ir atidariau duris.Jungti šviesos nesinorėjo. Išsitiesiau ant lovos ir įsispoksojau į tamsų dangų virš

galvos. Mintys sukosi kaip pašėlusios, jaučiausi įsiaudrinusi, žinojau, kad užmigtinepavyks, nors trokšte troškau miego. Kamavo nuovargis, netgi išsekimas. Bet ilgesysbuvo stipresnis.

Esu visai viena.Tą akimirką aiškiai supratau - dar niekada gyvenime nebuvau tokia vieniša. Anksčiau

mane nuolat supo draugai, mano gauja. Bėdai ištikus, galėjau tikėtis jų pagalbos. Dabarjaučiausi visiškai suglumusi, neturėjau jokio aiškaus tikslo ir neišmaniau, ko imtis.Bėgau iš Veilio ne vien norėdama išgelbėti Šėjų, bet ir padėti draugams. Dabar šitaspasirinkimas atrodė abejotinas, viltis, kad svajonė išsipildys, beveik išblėsusi.

Kol nenukandau jai pirštų.

Tai ką aš čia veikiu?Atsiguliau kniūbsčia, įsikniaubiau į pagalvę ir užsimerkiau. Kambaryje buvo vėsoka,

bet nė nedingtelėjo užsitraukti storą antklodę, padėtą ant lovos. Rankos ir kojos šalo,mintys darėsi vis niūresnės. Išgirdau tyliai atidarant duris. Įsitempiau, bet nejudėjau.Klausiausi. Paskui durys užsivėrė. Šnerves pakuteno šiltas pavasarinės žolės ir dobilųkvapas. Stengdamasis žengti tyliai Šėjus priėjo prie lovos.

- Žinau, kad nemiegi, Kala.Atsidususi apsiverčiau ant nugaros, kad jį matyčiau.- Ką, pamoka pasibaigė? - kandžiai paklausiau ir supykau pati ant savęs. Buvo

apmaudu, kad Ednei pavyko taip lengvai mane suerzinti.- Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai, - atsakė Šėjus, atsargiai ropšdamasis į lovą.Nusiritau į kitą jos kraštą.- Negi palikai Ednę vieną? Ji tokia uoli mokytoja. - Jai teko grįžti į Denverį, - pasakė Šėjus. - Silasas perdavė įsakymą. Atėjau pas tave, tik,

rodos, ne per daug nudžiuginau.Nesupratau, ar jis suirzęs, ar juokauja, todėl nieko neatsakiau, tik pažvelgiau į

žvaigždes. Staiga jas užstojo Šėjaus šešėlis. Apstulbau, nes vaikinas, užuot išsitiesęs greta,užvirto ant manęs visu svoriu ir prispaudė prie lovos.

- Ką darai, Šėjau? - Buvau sukrėsta, bet nė kiek neišsigandusi. Su vargu įrėmiau rankasjam į krūtinę ir bent kiek atstūmiau.

Jis sugriebė mane už riešų ir išskėtė rankas į šonus.- Nesislėpk už savo baimių, Kala. Nebėra nuo ko bėgti, - tarė Šėjus. - Jei taip labai nori,

nukąsk man abi rankas. Bet dabar aš tave pabučiuosiu.Sunkiai nurijau seilę. Šėjaus akys degė ryžtu ir buvo kupinos pasitikėjimo savimi, savo

teisumu. Jis manęs nebijojo. Laikė mano rankas švelniai, bet sykiu ir tvirtai. Tai manekaitino. Tapęs Kariu Šėjaus liovėsi būgštavęs. Anksčiau vaikinas privengė manęs kaipvilkės, dabar jis ir pats vilkas. Be to, Palikuonis. Jam lemta nešti elementų kryžių. Tokioginklo pasaulis dar nėra matęs. Dabar mudu lygūs. Gal jis net stipresnis už mane.Nusišypsojau: kadaise išgelbėjau Šėjui gyvybę, nes vaikinas atrodė silpnas. Dabarsilpnumo nelikę nė ženklo, jis užleido vietą nepaprastai jėgai ir geležinei, nepalaužiamaivaliai. Kaip gynėja, aš nebereikalinga, bet vis tiek esu jam svarbi. Šėjus trokšta manęs irnori žinoti, ar jaučiu jam tą pat. Tai išskaičiau jo veide. Aš irgi troškau Šėjaus.

Esu laisva. Myliu jį. Niekas mudviem nesutrukdys.Jis paleido mano riešus ir pakibo virš manęs laukdamas, ką darysiu. Aš jo neatstūmiau.

Paglosčiau įtemptus krūtinės raumenis. Kai Šėjus palinko arčiau, apkabinau jam kaklą irsuleidau pirštus į švelnius plaukus. Vaikino lūpos atsargiai praskyrė manąsias. Bučinyskvepėjo ilgai laukta laisve. Jis buvo gaivus ir saldus, kaip į saulę besistiebiantys pavasario

Ir ne tik muzikavimo.

daigai. Užsimerkiau ir nėriau į jausmų gelmes. Medus ir dobilai. Rodės, šiltas pavasariolietus vilgė mano lūpas ir užliejo kūną. Bučinys buvo karštas kaip pirmasis saulėsspindulys, vejantis žiemos speigą.

Šėjus prisispaudė prie manęs stipriau, ir aš apsivijau jį kojomis. Jo krūtinėjenugrumėjo žemas, panašus į dejonę urzgimas. Bučiavomės ilgai ir aistringai, liežuvisnardė tarp dantų, po kiekvienos glamonės geismas vis augo. Glosčiau jam nugarą, liečiaustiprius pečius ir troškau daugiau. Šėjus pakišo rankas man po marškinėliais ir ėmėglostyti nuogą pilvą, pirštai keliavo vis aukštyn. Man užvirė kraujas.

Nusitraukiau per galvą marškinėlius ir šveičiau į šoną. Šėjus godžiai žvelgė į mane.Pakišau rankas jam po marškinėliais ir leidausi keliauti žemyn, ėmiau grabinėti džinsųsagas, svarsčiau, ar verta jas atsegti. Šėjus dar labiau prisispaudė prie manęs ir darkarščiau pabučiavo. Rangiausi jo glėbyje nepasotinamai trokšdama artumo, bet drabužiaivaržė judesius. Atsegiau pirmą džinsų sagą ir ėmiausi antros. Trūksmingai alsavau, Šėjuiglostant nuogą mano odą, ir kaitau nuo jo prisilietimų.

- Kala, - sušnibždėjo vaikinas, bučiuodamas mane. - Neįsivaizduoji, kaip seniai aš apietai svajojau.

Jo žodžiai sukėlė abejonių, rodos, ėmiau kristi į tamsų, bedugnį šulinį. Netikėtaipasidingojo, kad guliu ne su Šėjumi, o su Renė. Juodos jo akys blizgėjo kambarioprieblandoje, rankos glostė pusnuogį kūną. ,

Regis, staiga pūstelėjo ledinio vėjo gūsis. Aistra išblėso, širdį sukaustėstingdantis šaltis. Pašiurpau, man nudiegė paširdžius. Papurčiau galvą.

- Kas atsitiko? - Šėjus liovėsi mane glostyti.- Liaukis. - Įsirėmiau jam į krūtinę tvirtai sugniaužtais kumščiais ir taip stipriai

stumtelėjau, kad vaikinas krūptelėjo ir atšlijo. Apgraibomis ėmiau ieškoti marškinėlių,nedrįsau pažvelgti Šėjui į akis. - Aš negaliu.

Visa drebėdama šiaip ne taip apsivilkau. Su giliu atodūsiu, rodos, išsiveržė juodaneviltis, iki šiol glūdėjusi krūtinėje. Nekenčiau savęs, kad atstūmiau Šėjų. Žinojau, kad jįmyliu ir jo geidžiu.

Šėjus prabilo nerimastingu balsu:- Kas nutiko? Tu visa išbalai. - Vaikinas mėgino mane apkabinti, bet aš išsivadavau jam

iš glėbio ir išlipau iš lovos.- Atleisk, - pralemenau nerasdama kitų žodžių apsakyti širdį draskantiems jausmams.

Prispaudžiau rankas prie krūtinės. Nejučiomis paliečiau Renė dovanotą žiedą.Staiga ausyse nuskambėjo Renė balsas. Netikėtai kambarys ėmė suktis man prieš akis. Aš palikau Renė. Jis viską dėl manęs

paaukojo, ir štai kuo jam atsimoku. Ketinu atsiduoti kitam, nors buvau pažadėta jam.

Kala, leisk tave pabučiuoti. Neįsivaizduojikaip seniai aš apie tai svajojau.

Kodėl negaliu atsikratyti praeities? Kas man darosi?

Pažadėk, kad grįši į gaują. Pas mane.

Ką

Ugnis, įžiebtaŠėjaus glamonių, virto lediniu šalčiu. Suvokiau nesanti laisva. Kol gaujai gresia pavojus,apie laisvę negali būti nė kalbos. Pasmerkusi savo draugus baisioms kančioms, pati likaubaimės įkaite.

- Kala, kas gi pagaliau nutiko? - Šėjus žengė artyn, bet kažkas ėmė daužyti duris, irmudu atsigręžėme į jas. Joms atsilapojus, į kambarį įgriuvo Ednė.

- Kala! - paklaikusi suriko ji. - Reikia nedelsiant grįžti į Denverį!- Kas atsitiko, Edne? - Šėjus pribėgo prie jos. - Puolimas? Sergėtojai?- Ne. - Mergina apstulbusi nutilo - tik dabar suvokė aptikusi Šėjų mano kambaryje.

Susitvardžiusi atsigręžė į mane. - Etanas budėdamas pašovė Karį.- Ką? - Man žvelgiant į išsigandusias jos akis, širdis ėmė daužytis.Ednės balsas sudrebėjo:- Tas Karys sakosi esąs tavo brolis.

čia veikiu? Kodėl einu išvien su priešais? Juk priklausau savo gaujai.

ANTRA DALIS

Pragaras

Čionai įžengęs viltį mesk į šalį.,

Dantė, „Pragaras2

2 Dantė A. Dieviškoji komedija: Pragaras, III giesmė. Vertė A. Churginas. Vilnius: Vaga, 1988, p. 15.

DVYLIKTAS SKYRIUS

- Ką? - kimiai paklausiau.- Jos brolis? - apstulbo Šėjus. - Turi galvoje Anselį?- Neįsidėmėjau, kuo vardu, - tarė Ednė. - Ko stirksot? Bėgam!Atsikračiusi sąstingio mečiausi į koridorių. Ednė lėkė pirma. Už nugaros girdėjau aidint

Šėjaus žingsnius.Etanas pašovė Karį. Skuodžiant paskui Ednę, jaudulio sukeltas adrenalinas

išsisklaidė ir virto stingdančia baime. Ji vis augo, gniaužė širdį lediniais pirštais. Kaiišvydau atdarą portalą, apėmė nevaldomas siaubas.

Pamačiusi prie durų nepažįstamą vyrą, sustojau.- Šaunuolė, kad juos radai, - tarė jis. - Visi kiti jau perėjo.- Čia Džeromas, Kala. Negaišk, - paragino Ednė ir stumtelėjo mane prie durų.Kluptelėjau ir beveik keturiomis įgriuvau į Skaistyklos treniruočių salę.- Ką sau manei?! - rėkė Monro. - Juk jis dar vaikas!Jo įniršis mane išgąsdino.- Jis bėgo tiesiai prie manęs, Monro. Ir stūgavo kaip indėnas. Prisiekiu, - Etanas kalbėjo

visiškai prislėgtu balsu. - Vaikis lėkė tiesiai prie manęs, be paliovos šaukdamas: „AšKarys! Aš Karys!“ Ką man reikėjo daryti?

Aizekas, Konoras ir Silasas spoksojo į gulintį ant grindų pavidalą, jų veidai buvopapilkėję kaip žemė. Geriau įsižiūrėjusi pamačiau kūną kraujo klane.

Atplėšęs įsiutusį žvilgsnį nuo Etano, Monro pastebėjo mus. Jo akyse šmėstelėjo baimė.- Kala... - Jis peržengė per kraujo šliūžę ir čiupo mane už rankos.Išplėšiau ją ir nustūmiau Konorą - šis stovėjo vadui už nugaros ir mėgino užstoti

gulintįjį nuo manęs.Anselis tysojo be gyvybės žymių. Drabužiai buvo pajuodę nuo kraujo. Suklykiau ir

užsidengiau burną. Broliui iš krūtinės kyšojo arbaleto strėlės.- Anseli! Anseli!- Nežinojau, kas jis toks... - pralemeno Etanas, žiūrėdamas į mane paklaikusiomis

akimis. - Jis mane puolė. Maniau, išdraskys akis.Mečiausi prie Etano, bet Konoras nutvėrė mane iš nugaros.- Ramiau, mergaite, - tarė jis, stengdamasis tvardytis, bet balse buvo girdėti išgąstis. -

Nesikarščiuok.

Pašovė?

- Aš tave užmušiu, - pagrasinau, mėgindama išsivaduoti iš kibių Konoro rankų.- O Dieve! - tarė Šėjus, žiūrėdamas į Anselį. - Ar gali jam padėti?Buvau taip įniršusi, kad nesugebėjau blaiviai mąstyti. Užsimerkiau ir ėmiau giliai

kvėpuoti.- Jeigu jo širdis dar plaka, - pagaliau ištariau, - gal sugebėsiu.- Gerai, mėginkim. Aš pagelbėsiu. Susiimk, Kala. Mes ištrauksim Anselį, - tarė Šėjus,

paliesdamas mano ranką. Tada paliepė Konorui: - Paleisk ją.Konoras žvilgtelėjo į Monro, stovintį tarp manęs ir Etano. Vadas skubiai linktelėjo.

Konoras mane paleido, o Šėjus suėmė už rankų ir nutempė prie Anselio. Atsiklaupiautiesiai į kraujo klaną ir pridėjau ranką broliui prie krūtinės. Jis kvėpavo gargiamai irtrūkčiojamai. Pulsas buvo silpnas, lėtas.

Neištvėrusi pratrūkau raudoti.- Dieve mano, Anseli!- Atleisk, - pasakė Etanas, žiūrėdamas į mus. Jo veide buvo sumišęs siaubas ir

sielvartas. - Nežinojau, kad jis tavo brolis.Širdį vėl užliejo nauja pykčio ir nevilties banga, nuvėriau Etaną kupinu neapykantos

žvilgsniu.- Patylėk, Etanai, - paliepė Monro ir užstojo pavaldinį nuo mano akių.- Kala! - Šėjaus balsas sugrąžino mane į tikrovę. - Anseliui reikia pagalbos. Ką turiu

daryti?Mėgindama susikaupti, papurčiau galvą.- Jam reikia kraujo, be to, teks ištraukti strėles.Šėjus linktelėjo.- Kai pasakysiu, trauk už koto - kuo greičiau.- Supratau.Šėjus priėjo prie susmukusio Anselio iš kitos pusės ir čiupo strėlę už koto. Aš

persikandau riešą. Paskui pakišau ranką Anseliui po galva, kilstelėjau ir pirštaispražiodžiau. Pasilenkusi ir šnabždėdama raminamus žodžius prikišau savo žaizdą jamprie lūpų.

- Paklausyk manęs, broliuk. Labai prašau paklausyti, - kūkčiodama kalbėjau. - Turimane išgirsti. Turi nuryti, Anseli. Labai prašau nuryti.

Kraujas bėgo Anseliui į burną. Užsimerkusi prispaudžiau galvą broliui prie smilkinio.Persekiotojai stovėjo aplink sustingę ir tylėdami. Jutau baimingus ir drauge smalsiusžvilgsnius.

Anselis gulėjo nejudėdamas. Jo burna prisipildė mano kraujo, raudona srovelėnuvarvėjo per lūpų kamputį.

- Kala... - Šėjaus balse buvo girdėti siaubas.

- Būk geras, Anseli, - vėl sušnibždėjau. - Gerk. Aš tave myliu. Nemirk. Gerk.Jo kūnas sudrebėjo, tąsomas traukulių. Anselis prasižiojo ir nurijo kraują. Paskui

raumenys atsipalaidavo ir galva nusviro ant žemės.- Edne, Konorai, ateikit čia! - surikau. - Jis priešinsis. Reikės stipriai laikyti.Pribėgę Persekiotojai prispaudė Anselio pečius prie grindų. Brolio kūnas vėl

ėmė trūkčioti, bet jie lengvai jį nulaikė. Nors širdį gniaužė baimė, nusistebėjau, kadAnselis taip silpnai priešinasi. Kažkas buvo ne taip. Vėl prikišau jam prie lūpųkraujuojantį riešą.

- Nagi, Anseli, - paraginau. - Nesiliauk gėręs. Nesipriešink.Jis dar sykį sunkiai nurijo, paskui ėmė gerti.- Laikykite jį, - pasakiau Ednei su Konoru.Šie supratingai linktelėjo.- Šėjau, dabar trauk strėles.- Gerai. - Jis giliai atsiduso. - Nagi, pradedam. - Vaikinas ištraukė Anseliui iš krūtinės

pirmą strėlę.Anselis neatsimerkė, tik įsiręžė ir suurzgė, spjaudydamasis krauju. Ednė aiktelėjo, bet

Konoras tvirtai jį laikė.- Laikykit stipriau! - surikau ir vėl prikišau riešą Anseliui prie lūpų.Sulig kiekviena minute mano nerimas augo. Anselis beveik nesipriešino.

- Trauk kitą, Šėjau, - paprašiau grumdamasi su gniaužiančiu širdį siaubu. - Turiištraukti jas kuo greičiau.

Jis linktelėjo ir vieną po kitos ištraukė dar dvi strėles.- Viskas, - pasakė mesdamas jas į šalį.Laikiau ranką Anseliui prie pražiotos burnos. Brolis nurimo ir godžiai gėrė kraują.

Pajutusi silpnumą - Anselis išgėrė nemažai kraujo - pasirėmiau į grindis kita ranka.- Kala! - Šėjus priėjo ir apkabino mane per liemenį.- Viskas bus gerai, - pasakiau.Anselis liovėsi gėręs. Aš neryžtingai atitraukiau ranką ir užspaudžiau žaizdą pirštais.

Brolis atsimerkė.- Kala!Kūkčiodama prispaudžiau jį prie savęs.Monro su palengvėjimu atsiduso.- Ačiū Dievui.- Dabar suprantu, kodėl Puolėjams taip sunku įveikti Karius, - pašmaikštavo

Silasas. - Matėt, kaip greit jis atkuto? Pranešiu Akademijai, kad kurtų naujus ginklus.- Užsičiaupk, Silasai, - pro tvirtai sukąstus dantis iškošė Konoras.

Kas, jei manopagalba pavėluota, ir jo išgelbėti nebepavyks?

- Tikrai tu. - Anselis tankiai mirksėjo, jo balsas buvo silpnas. - Negaliu patikėti, kad taveradau.

- Anseli! - Įsikniaubiau veidu jam į susivėlusius plaukus. - Dieve mano, Anseli!Jo akys klydinėjo po kambarį, kol galiausiai įsmigo į Etaną. Šis ėmė trauktis

atatupstas.- Šitas mane pašovė. - Brolio balsas buvo keistai linksmas. - Tai šitas mane pašovė.- Nurimk... - paprašiau. - Viskas bus gerai. Jis nežinojo, kad tu mano brolis. Dabar tau

niekas negresia.Anselis vėl pažvelgė į mane. Jo veidą iškreipė nenusakoma šypsena - tokios dar

nebuvau mačiusi.- Verčiau būtų nužudęs.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Įsikirtau pirštais broliui į pečius ir spoksojau negalėdama pratarti nė žodžio, netikėdamasavo ausimis. Vos užuodžiau Anselio kvapą pro kitus šlykščius kvapus: purvo, kraujo irspecifinį baimės dvoką.

Šėjus atsitūpė greta mūsų.- Sveikas, Anseli. Atsipalaiduok, viskas gerai.Anseliui nusijuokus, mane net supykino. Juokas kėlė šiurpą, jis buvo šiurkštus ir

bedžiaugsmis.- Ar tikrai, Šėjau? - paklausė Anselis, vėl klaikiai išsiviepdamas. - Ar tikrai viskas gerai?- Anseli, kas nutiko? - Nubraukiau jam plaukus, prilipusius prie kaktos.Brolis nubloškė ranką ir bandė mane atstumti.- Atstok. Duok man ramybę.Dar stipriau priglaudžiau jį prie savęs. Neperpratau, kodėl taip keistai elgiasi. Jis iš

paskutiniųjų stengėsi atšlyti, tik nepajėgė.Netrukus Anselis liovėsi priešintis, o Šėjus įsispoksojo į jį išpūtęs nustebusias akis.

Paskui pabalęs atsistojo.- Negali būti.- Kas yra? - paklausiau, dirstelėjusi į Šėjų.Žiūrėdamas į Anselį jis palingavo galvą.- Neišmanau, ar gali taip būti, bet man atrodo...- Kas tau atrodo, išrinktasis berniuk? - Anselis piktai dėbsojo į Šėjų. - Tau ne šiaip

atrodo, tu puikiai žinai. Be abejonės, žinai. - Šypsena brolio veide išblėso, į mane žvelgėnelaimingas, palaužtas vaikinas.

- Apie ką kalbi? - pakuždomis paklausiau Anselio.- Aš... - Brolis pažvelgė į mane. Pilkose jo akyse akimirką plykstelėjo pykčio kibirkštėlės

kaip žaibai iš pritvinkusio audros debesies, paskui užgeso ir apsitraukė tiršta migla, likotik neviltis.

Monro atsargiai žingtelėjo mūsų pusėn. Anselis nekreipė į jį dėmesio, žvelgė tarsi į tolį.Monro paniuręs atsiklaupė šalia mano brolio.

- Jis sužeistas?- Nežinau, - atsakiau, neatitraukdama akių nuo Anselio. - Broliuk, pasakyk, kas nutiko.- Jie atėmė ją, - Anselis kalbėjo taip tyliai, kad vos išgirdau.

- Ką atėmė? - paklausiau.- Kala, - įspėjo Šėjus. - Duok jam ramybę, tegu pailsi.- Mano esybę, - atsakė Anselis, nežiūrėdamas man į akis. - Viskas žlugo. Baigta. Aš

numirėlis.- Čia tau niekas negresia, - ėmė raminti Monro. - Tavo sesuo teisi - tau čia saugu.- Man nesvarbu, - atšovė Anselis.Pristigau kantrybės.- Kas, po velnių, tau yra?Atstūmiau brolį, jis sudribo kaip skudurinė lėlė. Anselis kiek pagulėjo, tada pamačiau, kaip krūpčioja jo pečiai. Brolis daužė kumščiais

grindis ir raudojo.Konoras apstulbo.- Ar visi Kariai taip lengvai leidžiasi svaidomi ant žemės? Ar jis tik nesipriešina tau,

kaip vadei?- Ne! - surikau vydama šalin baisią mintį.Prišliaužiau prie brolio ir apverčiau aukštielninką.- Anseli, - kalbinau, bet jis mėgino ištrūkti.- Neliesk manęs.- Kodėl nesipriešini, kodėl nekovoji? - Atsakymą jau žinojau, bet protas dar nenorėjo jo

priimti.Brolis pašnairavo į mane, tvirtai prispaudęs kumščius prie šonų.- Juk sakiau. Jie atėmė tai.- Nieko nesuprantu, turi paaiškinti, Ansai. - Viską puikiai supratau, tik negalėjau

patikėti.- Jis daugiau nebe Karys, - tyliai tarė Šėjus man už nugaros.Grįžtelėjusi pažvelgiau į jį. Šėjaus veidas buvo baltas, net pažaliavęs.- Negali būti, negali.- Įmanoma, - tyliai pasakė Monro, laikydamasis atstu nuo mūsų ir žiūrėdamas į

nevilties kamuojamą Anselį.- Ne, neįmanoma! - išrėkiau, mėgindama atsiriboti nuo to, ką mačiau savo akimis.- Žmones galima paversti Kariais, - toliau kalbėjo Monro. - Ir atvirkščiai: Karius -žmonėmis.- Ne! - surikau, pašokau ant kojų ir tarsi gindama užstojau brolį. - Šito negali būti!- Monro teisus, - įsiterpė Silasas, taisydamasis marškinėlius. - Jau pats Karių buvimas -

nusikaltimas gamtai. Sergėtojai manipuliuoja savo kūriniais kaip panorėję.Apurzgiau Raštininką.Jis išsigando ir nustebo.

Viešpatėliau, kas jam?

Tai neįmanoma.

- Sakau tiesą.- Užsičiaupk, galvočiau, - paliepė Konoras ir trinktelėjo jam per pakaušį.- Oi! - Silasas griebėsi už galvos. - Už ką? Aš tik nurodžiau...- Liaukis, - įsakė Monro.- Kodėl Sergėtojai taip padarė? - paklausė Šėjus Anselio, tūpdamasis ir žvelgdamas jam

tiesiai į akis. - Ką jie sumanė?Anselis niauriai ir piktai dėbtelėjo į Šėjų.- Padarė, kad pamokytų. Kad būtų pavyzdys kitiems.Man išdžiūvo gerklė.- Koks pavyzdys? Kam? - išgargiau.Neatlaikiusi sunkaus Anselio žvilgsnio, pasirėmiau rankomis į grindis. Negi brolis gali

šitaip piktai žiūrėti į seserį?- Kam? Visai tavo gaujai, - sušnypštė jis. - O gal tu ją jau pamiršai? Matau, nestokoji

naujų draugų.- Nekalbėk šitaip, Anseli. - Šėjus atsistojo tarp mudviejų. - Nekaltink sesers. Ji taip

pasielgė gelbėdama man gyvybę. Jei reikia atpirkimo ožio, kaltas aš.Anselis šaltai nusiviepė.- Sveikinu, bičiuli. Dabar tu vilkas, o aš - nebe. Kala tave pavertė, o mus užmiršo.- Anseli, viskas buvo ne taip. Sergėtojai norėjo Šėjų nužudyti! - suklikau ir apsipyliau

ašaromis.- Na ir kas? Būtų pražuvęs jis vienas, o dabar mirčiai pasmerkta visa gauja. - Brolis

nudūrė akis. - Greitai jie visi žus.- Negali būti, - sušnibždėjau. Nejaugi Sergėtojai išžudys visus jaunus vilkus? Visus iki

vieno? Šitokios minties vargana mano galva neišnešė. Kadaise sukilę Kariai buvonubausti mirtimi. Nejaugi pabėgdama pasirašiau mirties nuosprendį savo gaujai?

Staiga greta išdygo Monro ir uždėjo rankas Anseliui ant pečių.- Klausyk manęs atidžiai. Galim padėti tau ir tavo draugams, bet turi pasakyti tiesą. Ar

buvai sekamas?Anselis užvertė akis ir spjovė Monro į veidą.Ednė aiktelėjo, bet Monro rankos mostu visus nutildė.- Suprantu, kaip kenti, - tarė tyliai ir visai nepiktai. - Bet turi manim pasitikėti. Nesame

tavo priešai. Priglaudėme tavo seserį, priimsime ir tave.Vos galėjau kvėpuoti. Skruostais ritosi ašaros ir nuo smakro krito ant krūtinės. Ko aš

pridariau? Užsimerkiau - akyse šmėsčiojo pažįstami veidai. Brina. Meisonas. Renė.Pajutau kažkieno rankos prisilietimą.- Kala, tai ne tavo... - prabilo Šėjus.- Nepradėk. - Atitraukiau ranką. - Tai kaip tik kaltė.mano

Anselis sunkiai atsiduso.- Buvau išmestas iš autobusiuko kažkokiame rajone. Man buvo pasakyta: jei pasiseks,

rasiu seserį.- Etanai! - Monro pašoko.- Jis buvo vienas, - patvirtino tasai. - Niekas jo nesekė. Bent jau aš nepastebėjau.- Sergėtojai atsiuntė jį mums kaip perspėjimą, - pasakė Konoras. - Jie mėgsta tokias

šlykščias išdaigas.Ednė krūptelėjo, ir jis apkabino ją per pečius.- Gal tu ir teisus, - ištarė Monro.Tuo metu įsikišo Ednė:- Anseliui reikia nusiprausti. Aš surasiu drabužių.- Ar pagaliau neatstosit nuo manęs? - paklausė Anselis, bet balse jau nebebuvo tiek

pykčio.Prisislinkau arčiau.- Ansai, neatmesk Persekiotojų pagalbos. Jie tikrai nori mums padėti.- Atleisk, kad taip šiurkščiai su tavim kalbėjau, - drebėdamas tarė brolis ir pakėlė į

mane sielvarto aptemdytas akis. - Aš labai džiaugiuosi, kad tu gyva.Nusijuokiau pro ašaras.- Ačiū.- Kodėl mus palikai?- Gelbėjau gyvybę Šėjui. Kitaip negalėjau, - sukūkčiojau. - Nenorėjau jūsų palikti. Be

galo gailiuosi.Brolis padėjo galvą man ant peties. Apglėbiau virpantį jo kūną.- Aš irgi labai gailiuosi, - pasakė jis.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Visi susirinkome Skaistyklos virtuvėje prie stalo. Silasas su Edne pilstė ir dalijo karštąarbatą. Nusiprausęs purvą ir sukepusį kraują, persivilkęs Ednės duotais drabužiaisAnselis vėl tapo panašus į save. Beveik. Jo veidas buvo tik blyški ankstesnio Anseliokaukė, brolis drebėjo net apsigaubęs pečius apklotu. Anselis visad buvo optimistas,šypsena nedingdavo jam nuo lūpų. Net jei nesišypsodavo, lūpų kampučiai nuolat būdavopakelti. Dabar jo veido bruožai panėšėjo į išblukusią akvarelę. Rusvi plaukai beveik dengėtuščias ir abejingas akis.

Įsitaisiau priešais ir sekiau kiekvieną brolio judesį - spėliojau, ką jis mąsto, ar jamneskauda. Norėjau atsisėsti greta, bet jis atsitraukė. Rodos, vengė mano artumo.

Anselis daugiau nebebuvo vilkas. Supratau, kaip jam sunku. Nuo gimimo mes buvomevilkai ir tuo didžiavomės. Gyventi žinant, kad netekai dalies savęs... neįmanoma. Aš irgibūčiau palūžusi.

Anselis nebuvo įmestas į vilkų narvą. Atvirkščiai, buvo iš jo išvarytas. Išmestas į gatvękaip nebereikalingas, nebenaudingas šeimininkams.

Tylėdami laukėme, ko paklaus Monro.Brolis sėdėjo sustingęs ir stipriai spaudė puodelį.Monro atsikrenkštė.- Žinau, kaip tau sunku, Anseli, bet vis dėlto papasakok, kas nutiko, kai Kala su Šėjumi

pabėgo iš Veilio.Anselis atstūmė puodelį ir pakišo drebančias rankas pastalėn.- Mes laukėme jos proskynoje.Užsimerkiau ir mintimis grįžau į tą lemtingą vakarą. Girdėjau dundant būgnus, ausyse

aidėjo Nevio ir Sabinos daina. Prisiminiau, kaip užuodusi Šėjaus kvapą aptikau vaikinąmiške, supančiotą virvėmis, užrištomis akimis. Širdis mušė beprotišku būgnų ritmu.

- Bet ji neatėjo, - Anselio balsas perskrodė prisiminimų miglą.Atsimerkusi pamačiau įsmeigtas į save jo akis.- Ji surado mane, - įsikišo Šėjus. - Buvau pagrobtas ir surištas. Turėjau būti paaukotas

per ceremoniją.- Kaip įdomu, - sumurmėjo Silasas.- Visai neįdomu, - atkirto Konoras. - Tiesiog iškrypėliška.

Bet kodėl jis nenori, kad atsisėsčiau greta? Juk žinau, kad brolis čianiekuo dėtas. Nejaugi jam gėda? O gal jis manęs bijo?

- O tu ką čia veiki? - parodžiau Silasui iltis. - Ko nesikuiti raštinėje?- Ak, kaip man patinka šita mergaitė, - nusišypsojo Konoras.- Raštininkai rengia visas žvalgybos užduotis, - atsakė Silasas ir išpūtė krūtinę.

- Šiandien netekome agento. Šis vaikinas vienintelis gali papasakoti, kas nutiko. -Raštininkas reikšmingai kilstelėjo antakį, bet Anselis tuščiomis akimis spoksojo į stalą irtylėjo. Silasas atsikrenkštė ir kreipėsi į Šėjų: - Papasakok apie aukojimą. Ar matei kokiusnors pasirengimus apeigoms?

- Pasirengimus apeigoms? - nustebo šis. - Hmm... Na, nežinau. Buvau netekęssąmonės. Jei pakeliui į mišką kas ir nutiko, aš nieko nemačiau.

Konoras dirstelėjo į Šėjų.- Ar viskas gerai, vaikine? - paklausė jis.- Taip, gerai, - patikino Šėjus, nors atrodė šiek tiek išbalęs.- Nieko neklausinėkim, kol jis baigs pasakoti, gerai? - paprašė Monro ir mostelėjo

Anseliui, kad kalbėtų toliau.Susirinkusieji nuščiuvo.- Nė vienas mūsų nenutuokė, kas įvyks, - tarė Anselis ir patylėjo. - Na, bent jau nė

vienas iš mano gaujos. Tik žinojome, kad Renė ir Kala susituoks. Žinojome ir tai, kadjuodu turės kažką nužudyti, bet manėme tai būsiant... - Anselis nutilo ir apžvelgėkambarį.

- Ak, kaip miela, - niūriai nusikvatojo Konoras.- Kas čia juokingo? - paklausė Ednė.Etanas nusivaipė, atsistojo ir ėmė vaikštinėti palei židinį.- Vienas iš mūsų. Vilkai manė, kad per ceremoniją bus nužudytas Persekiotojas.Aizekas užspringo arbata. Ednė padavė jam popierinį rankšluostį.Kambaryje įsivyravo nejauki tyla.- Tai jau praeitis, - galiausiai tarė Monro. - Nebesigilinkim.Anselis pažvelgė į Monro. Šiam linktelėjus, brolis kalbėjo toliau:- Laukėme labai ilgai. Galiausiai Efronas pasiuntė kelis vyresniuosius vilkus į mišką,

netrukus išgirdome juos kaukiant. Pasileidome ten link. Ir vilkai, ir Sergėtojai. Tadaišvydau ją.

- Flin, - ištarėme mudu su Šėjumi vienu metu.Anselis linktelėjo.- Stovėjau ir žiūrėjau. Niekaip nesupratau, ką ji veikė miške. Moteris buvo negyva, be

abejo, nužudyta vieno iš mūsiškių. - Anselis patylėjo ir dirstelėjo į mane. - Žinojai, kadFlin yra sukubė?

- Ne, kol mūsų neužpuolė, - sušnibždėjau ir prisiminiau, kaip Flin mojavodidžiuliais sparnais ir spjaudėsi ugnimi.

- Tada kilo suirutė, - toliau kalbėjo Anselis. - Efronas ir Šviesingoji griežtai įsakinėjo.Mėginau laikytis arčiau Brinos, bet mus sučiupo vyresnieji Grėsliųjų gaujos nariai.Nenutuokiau, kas dedasi. Buvome įgrūsti į automobilį ir nuvežti į miestą.

- Kur? - paklausiau ir susiraukiau.- Į „Edeną“, - atsakė brolis. - Tik ne į patį klubą, o į rūsį. Ten Efronas turi įsirengęs

kalėjimą, į jį ir buvom įmesti.- Vertinga informacija, - sumurmėjo Silasas.- Ką? - paklausė Šėjus.- Iki šiol nežinojome, kur Sergėtojai laiko belaisvius, - paaiškino Monro. - Pasakok

toliau, Anseli.- Galva neišnešė, kodėl nei iš šio, nei iš to tapome priešais. - Anselis ėmė kalbėti

greičiau. - Mudu su Meisonu buvome pasodinti į vieną kamerą. Brina su Fei - į kitą.Nemačiau jų, tik girdėjau riksmus.

Krūptelėjau. Šėjus sunėrė mudviejų pirštus, ir aš nesipriešinau.- Kurį laiką buvo ramu, - Anselis kalbėjo taip tyliai, kad teko slinktis arčiau, jei norėjai

ką nors išgirsti. - Buvome sukaustyti grandinėmis, kad nepavirstume vilkais. Iš pradžiųSergėtojai pasitenkino vien tuo.

Šėjus niūriai dėbtelėjo į Monro.- Tai dalijatės patirtimi su Sergėtojais?Monro nesmagiai tylėjo.- Ką turi galvoje? - paklausiau Šėjaus.- Tu į Akademiją buvai nešama irgi surakinta, - atsakė jis.- Jeigu Kala būtų tuo metu atsipeikėjusi, būtų griebusi bet kurį mūsiškių,

nesuprasdama, kas čia darosi, - teisinosi Konoras. - Neturėjom kitos išeities.Šėjus jau ketino prieštarauti, bet aš užbėgau už akių.- Tiek to, Šėjau, - greitai įsiterpiau. - Jie padarė gerai.- Paskui buvo atvestas Renė, - toliau pasakojo Anselis. Rodos, jis nepastebėjo mudviejų

susižodžiavimo. Brolio mintys klaidžiojo po praeitį, gal buvo net įkalintos joje.Išgirdusi Renė vardą, kaipmat ištraukiau pirštus Šėjui iš saujos. Renė. Jis mums

padėjo. Pamelavo Sergėtojams, kad galėtume pasprukti. Kaip buvo už tai nubaustas?Netikėtai ausyse nuskambėjo Renė balsas. Oda pajutau jo

kvėpavimą, lūpomis - jo bučinį. Tvirtą apkabinimą atsisveikinant.- O tada prasidėjo... - Anselis pasimuistė ant kėdės, jo pečiai ėmė konvulsiškai drebėti.- Kas prasidėjo? - atsargiai paklausė Monro.- Kankinimai, - sušnibždėjo Anselis. - Sergėtojai užsiundė ant mūsų šmėklas.- Edne, verčiau išeik. - Monro nenuleido akių nuo drebančio Anselio.- Ne, - atsakė mergina, nors jos rankos šiek tiek virpėjo.

Dėl visko kalta tik meilė.

- Tau šito geriau negirdėti, - neatlyžo Monro. - Vėliau viską glaustai atpasakosiu.- Ne, - laikėsi savo Ednė.- Kodėl neleidžiat jai likti? - įsikišo Šėjus.Monro sukando dantis. Jis nieko neatsakė Šėjui, bet nenuleido akių nuo dukters.Ši sunkiai nurijo seilę, atsistojo ir tarė:- Šmėklos nužudė mano motiną.- Būk gera, išeik, - pakartojo Monro. - Labai prašau.- Viskas bus gerai, Monro, - patikino Konoras ir priėjęs apkabino Ednę. - Ji stipri.Monro susiraukė, bet nebesiginčijo.Vis dar drebėdamas Anselis ėmė pasakoti toliau:- Šviesingoji ir Efronas užeidavo į kameras. Kankinamas būdavo kuris nors vienas, kiti

turėdavo žiūrėti. Kartais jie atsivesdavo Emilį, lydimą patyrusių vilkų. Mes buvomesurakinti ir negalėjome pasiversti vilkais, o Emilis ir kiti vilkai mus puldavo, draskydavodantimis ir nagais. Sužalodavo, bet nenužudydavo. O sykiais Šviesingoji ir Efronaspasikviesdavo šmėklas. Tada būdavo kur kas baisiau. Šmėklos gerklėje pasijunti kaipžabanguose, rodos, kad raumenys atsiskiria nuo kaulų. Tarsi būtum palengvėle ėdamasgyvas... Iš pradžių apimtas siaubo rėki. Paskui netenki sąmonės. Kai atsipeikėji, šmėklosbūna dingusios. Po kelių valandų jos grįžta ir vėl imasi savo darbo. Retkarčiais girdėdavaurėkiant Briną ir Fei.

Nuleidau galvą, mėgindama atsikratyti siaubingo vaizdinio - iškreipto kančių Brinosveido, apraizgyto juodų šmėklos čiuptuvų. Ednė susvyravo, Konoras prilaikė ją užliemens, kad neparkristų.

- Ką jie norėjo iškvosti? - paklausė Monro. - Ko Sergėtojams iš jūsų reikėjo?- Kamantinėjo, kur Kala, - atsakė Anselis. - Ir dar klausinėjo apie Palikuonį.

Nenutuokiau, kas jis toks.- Jie turėjo galvoje Šėjų, - paaiškinau. - Šėjus ir yra Palikuonis.Anselis nelinksmai vyptelėjo.- Dabar aš tai žinau. Suvokiu, kad Sergėtojai nori jį nužudyti. Per tardymus šis tas

paaiškėjo.- O kas nutiko Renė? - paklausė Monro. Sėdėdamas prie stalo jis kietai sugniaužė

kumščius.- Kartą buvome nuvesti į didelę salę. Kameros atrodė naujos, šviesios lyg ligoninės

palatos. O salė tamsi ir apleista. Pasidingojo, kad iš kalėjimo buvome perkelti į kažkokiospilies rūsį. Ten susirinko visi.

- Visi? Kas tokie? - paklausiau.- Visi Kariai, daugiau negu šimtas vilkų, Sergėtojai ir šmėklos. Salės viduryje stūksojo

akmeninė pakyla, panaši į sceną ar altorių.

Altorių.Ne, tik ne Renė. Tik ne Renė.- Ar Renė buvo paguldytas ant altoriaus? - drebančiu balsu paklausė Monro.Nusistebėjau, kad vadas būgštauja ne mažiau už mane.- Ne, jis stovėjo prie altoriaus su Emiliu ir mūsų tėvu. - Anselis pašnairavo į mane. -

Ant altoriaus buvo paguldyta mūsų motina.Pašokau, nors kojos nenorėjo klausyti.- Ką?!Anselis vėl šiurpiai nusišypsojo.- Stebiesi?- Kaip gali šito klausti? - surikau. - Mama čia visiškai niekuo dėta.- Ji buvo gaujos vadė ir vado žmona, - tarė Anselis. Ramus brolio tonas gąsdino mane

labiau už pačius žodžius. - Mama privalėjo išmokyti tave deramai elgtis.Deramai elgtis. Šito nekenčiau labiau už viską. Tai buvo viena priežasčių, dėl kurių

pabėgau. Būtinybė paklusti likimui buvo tokia pat nepakenčiama kaip baimė netektiŠėjaus.

- Motina neatliko savo priedermės, - sušnibždėjo Anselis. - Taip pareiškė Šviesingoji.Nesusidorojo su pareigomis.

Susmukau ant suolo, Šėjus mane apglėbė. Neturėjau jėgų nei priešintis, nei pajudėti.- Ką Sergėtojai jai padarė?- Emilis ją nužudė, o tėvas stovėjo ir žiūrėjo, kaip vykdoma bausmė.Rodos, drebučiais virto ne tik mano raumenys, bet ir kaulai. Jei ne Šėjus, būčiau

nudribusi ant grindų.Monro pažvelgė į Ednę. Mergina buvo išbalusi kaip drobė.- Sergėtojai nužudė jūsų motiną? - sukuždėjo ji.Konoras priglaudė Ednę prie krūtinės ir ėmė tyliai raminti. Jos skruostais ritosi

ašaros, daugiau mergina neištarė nė žodžio.- Sergėtojai pasakė, kad juodu šitaip nubausti kaip vadai. Naomė mirė, nes tu pabėgai.

O tėvas neteko žmonos.Pratrūkau raudoti, akys degte degė, ir Anselį mačiau kaip pro miglą.Mano mama. Sergėtojai nužudė ją dėl mano kaltės. Aš esu pabaisa.- Bet Nakties šešėlių vadas liko gyvas? - paklausė Silasas. Jis kaip visada kažką rašėsi

bloknote, ir man kilo noras nutraukioti jam pirštus. Lėtų lėčiausiai.- Nakties šešėlių vado daugiau nebėra, - pranešė Anselis.- Ką turi galvoje? - Šėjus priglaudė mane dar stipriau. Jaučiausi apdujusi, negalėjau

pajudinti nei rankų, nei kojų.- Šitaip buvo nubausti visi, - paaiškino Anselis. - Sergėtojai išvaikė gaują. Emilis liko

vienintelis vadas. Dabar visi paklūsta jam. Efronas su Šviesingąja įvedė naują tvarką.Grėslieji įrodė ištikimybę Sergėtojams, ir nuo šiol Nakties šešėliai turės jiems paklusti,kol išpirks kaltę.

- Kaip jiems tai pavyks? - paklausė Etanas.- Jiems teks sugrąžinti Šėjų. - Anselis mostelėjo ranka į mus. - Toks Sergėtojų

įsakymas. Kariai turi rasti Palikuonį ir pargabenti į Veilį. Tas, kuris tai padarys, busapdovanotas. Jei pasiseks kuriam nors iš Nakties šešėlių, šis taps vadu ir galės telktigaują.

- Betgi tai neįmanoma, - prabilau. - Vadai neskiriami, jais gimstama. Niekas negali taptiNakties šešėlių vadu, kol gyvas tėvas. Nesvarbu, ar Sergėtojai tai pripažįsta, ar ne.

- Taip jiems ir pasakyk. - Anselis padilbakiavo į mane.- Šitai gali mums praversti, - sumurmėjo Etanas. Juodu susižvelgė su Konoru, šis

pritariamai linktelėjo.- Kaip? - paklausiau. - Kokia iš to nauda? Juk paskelbta mūsų medžioklė.- Gal... - pratarė Konoras, bet Monro jį nutraukė.- Palūkėk, - tarstelėjo jis ir vėl kreipėsi į Anselį: - Tai kas gi nutiko Renė Larošui?Anselis sunkiai ir giliai atsiduso.- Sergėtojai pavadino jį išdaviku, kaip ir Kalą, ir parklupdė priešais altorių.- Sergėtojai jį nužudė? - vos išgirdau kimų savo pačios šnabždesį.Anselis papurtė galvą, ir mano sieloje vėl sušvito prarastos vilties kibirkštėlė.- Ką Sergėtojai jam padarė? - Monro šiek tiek atgniaužė pabalusius nuo įtampos

kumščius.- Sergėtojai pasakė, kad Renė tapo išdaviku dėl Kalos kaltės. Kad moterimis nevalia

pasitikėti. Jos nuo pat gimimo esti gundytojos ir išdavikės. Kad mano sesuo apvyniojoRenė aplink pirštą. Kad jis veltui tikėjo jos meile ir dėl to mėgino išgelbėti.

Pamilau kitą, bet Renė vis tiek liko mano širdyje. Mudu siejoypatingas, sunkiai nusakomas ryšys. Gal tai irgi meilė. Kaltės jausmas badė manetūkstančiais adatų. Iš paskutiniųjų atlošiau pečius ir išsivadavau Šėjui iš glėbio.

Silasas linktelėjo.- Ak, taip, pirmykštė Ievos nuodėmė. Gražus niuansas.- Prisiekiu, Silasai, jei neužsičiaupsi, sulaužysiu tau žandikaulį, - pagrasino Konoras,

stipriau apglėbdamas Ednę per pečius.- Kas čia blogo, jei mėginu perprasti priešų požiūrį, - iš aukšto pareiškė Silasas. - Jei

neperprasim mąstymo, nenuspėsim, ką jie ketina daryti.- Atstok nuo jo, Konorai, - paliepė Monro. - Silasai, dabar netinka gražbyliauti.Tasai kažką subambėjo panosėje, Konoraui nenuleidžiant pikto žvilgsnio.- Ant Renė buvo užsiundyta šmėkla, - drebėdamas toliau pasakojo Anselis. - Kankynė

Veltui tikėjo mano meile.

truko labai ilgai. Nustebau, kad jis neprarado sąmonės. Tada jam buvo leista apsispręsti,pasirinkti savo likimą.

- Ir ką gi jis pasirinko? - paklausė Monro.- Ištrūkęs iš šmėklos čiuptuvų Renė nepajėgė pratarti nė žodžio. Negalėjau patikėti, kad

jis dar gyvas... - tarė Anselis ir vaitodamas įsisupo į apklotą.Staiga mane irgi nukrėtė šiurpas, šaltis smelkėsi iki kaulų čiulpų. Rankos ir kojos

nevalingai drebėjo.Motina nužudyta. Renė patyrė baisiausias kankynes. Ir visa tai per mane.- Paskui Renė buvo išvestas. - Anselis nusišluostė nudrykusią seilę. Brolis norėjo

gurkštelėti arbatos, bet negalėjo išlaikyti puodelio drebančiomis rankomis. - Nežinau,kur. Bet jeigu atsakymas netenkins Sergėtojų, tai, be abejo, Renė bus nužudytas.

Monro sielvartingai sudejavo, įsmeigė akis į židinio ugnį ir susimąstė.- Paskui prie altoriaus buvau atvestas aš, - kalbėjo toliau Anselis.Atkišau delnus per stalą, vyliausi, kad jis juos suims. Bet brolis tik dirstelėjo ir nusuko

žvilgsnį. Patraukiau rankas, sieloje atsivėrė tuštuma.- Šviesingoji pareiškė, kad Naomės Tor vaikais nebegalima pasitikėti, - pasakojo

Anselis. - Ji uždėjo rankas man ant krūtinės - maniau, perplėš pusiau. Girdėjau savestaugiant, mačiau priešais akis raibuliuojant savo vilkiškąjį pavidalą, paskui jis užsidegė.Liepsnote užsiliepsnojo. Užuodžiau svylančio kailio kvapą, rodos, buvau deginamas gyvas.Iš vilko liko tik pelenai. Šviesingoji mostelėjo rankomis ir nupūtė juos. Supratau, kadvilkas pranyko. Aš praradau save.

- Tu gyvas, tai svarbiausia. - Monro iš užpakalio priėjo prie mano brolio ir uždėjorankas ant pečių. Anselis suvirpėjo, bet nesitraukė. - Mes esame tik žmonės, betneabejojame, kad gyventi verta.

- Aš ne žmogus, - atsakė Anselis. - Aš Karys. Buvau Karys. O dabar nebežinau, kas toksesu.

- Aš vėl galiu paversti tave, - staiga įsiterpiau. - Tu tapsi Kariu.- Ne. Mano vilkiškumas sunaikintas. - Anselio veidą iškreipė įniršis. - Taip sakė

Šviesingoji. Apskelbė visiems susirinkusiems. Kariu mane gali vėl paversti tik senovėsburtai. Vadas šito nepajėgia. Aš esu prakeiktas.

- Mes tau padėsim, - patikino Monro. - Išmokysim kitų kovos būdų. Stiprūs esti ne tikvilkai.

- Jei tik jie būtų buvę stiprūs, šis karas jau seniai būtų pasibaigęs, - suniurnėjo Etanas.- Aš nenoriu mokytis kitų kovos būdų! Trokštu vėl būti vilku. - Karštligiškai

degančiomis akimis Anselis atsigręžė į Monro. - Ar gali man padėti? Žinau, jūs irgivaldote burtus.

Monro tylėjo.

- Sakeisi norįs padėti. - Anselis buvo paklaikęs iš sielvarto. - Man reikia tik to. Kala, argali juos priversti?

- Mes nekuriame Karių, - galiausiai atsakė Monro. - Nelaužome gamtos dėsnių.- Ką čia šneki? - nusistebėjau. - Anselis yra vilkas iš prigimties. Gamtos dėsnius sulaužė

Sergėtojai, atimdami jo vilkiškumą.- Gal tu ir teisi, - tarė Monro. - Bet, atvirai kalbant, mes neturime priemonių padėti

Anseliui. Norint vėl paversti jį Kariu, tektų sunaikinti kitą gyvą padarą.- Ką turite galvoje - sunaikinti gyvą padarą? - paklausė Šėjus.- Reikėtų atimti esybę iš kito vilko - šis, be abejo, žūtų. Tik taip Anselis gautų, ko nori.Man pašiurpo oda.- Aš nesuprantu.Silasas pakėlė akis nuo savo užrašų.- Norėdami sukurti Karius, Sergėtojai ne vienus metus laužė gamtos įstatymus ir

eksperimentavo. Visada mėgo palenkti gamtą savo įgeidžiams. Sukurdami Karius parodė,kad susivieniję su anapusinio pasaulio jėgomis įgijo didžiulę galią. Sergėtojai metų metuseksperimentavo su žmonėmis ir gyvūnais, mėgindami sulieti šias dvi esybes į vieną irsukurti nenugalimus Karius. Buvo padaryta gausybė klaidų. Išdarkyti žmonių kūnai,suluošinti gyvūnai - tokie padarai nebegalėjo gyventi nei šiame, nei anapusiniamepasaulyje. Galiausiai atsirado Kariai. Bet jie irgi yra mutantai, jų kūrimo procesas -nusikaltimas gamtai. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl Persekiotojai kovoja suSergėtojais.

Apstulbusi spoksojau į Silasą.- Tu ką tik pavadinai mane mutante?Raštininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.- Taip. Tikrai pavadinau.- Jau gana, Silasai, - nutraukė jį Monro.Pasidingojo, kad mano kūnu ropinėja vabzdžiai - gelia, kanda, lenda po oda.- Tai šitaip buvo sukurti Kariai? - Prisiminiau istoriją, kuri man buvo pasakojama

vaikystėje. Legenda bylojo, kad pirmąjį Karį sukūrė pralaimėjęs mūšį Sergėtojas. Jis buvosužeistas, jautė artinantis galą, bet vilkas atnešė Sergėtojui maisto ir nuvaikė kitusplėšrūnus. Sustiprėjęs šis pasiūlė vilkui tapti Kariu, - pusiau žvėrimi, pusiau žmogumi, -magiška būtybe. Mainais už atsidavimą ir tarnystę iki gyvos galvos Sergėtojas įsipareigojorūpintis vilko palikuonimis.

- Taip, tokia yra tiesa. Ko gero, Sergėtojai buvo sukūrę gražią pasakėlę apie tavo kilmę?- pašmaikštavo Silasas. Būtų dar ką nors pridūręs, bet Monro jį nutildė piktu žvilgsniu.

- Dar daugiau melo, - sušnibždėjo Šėjus. Jis spoksojo į savo rankas.Spėliojau, ar vaikinas gailisi, kad paverčiau jį Kariu. Juk dabar jis sužinojo tiesą:

Kariai buvo sukurti ne atsilyginant vilkams už ištikimybę, o siaubingai iškreipiant gamtosdėsnius. Tai tik vienas pirmųjų iš gausybės šiurpių Sergėtojų nusikaltimų.

- Kala, turi ko nors imtis, - sušnibždėjo Anselis. - Net jei nebegali man padėti. Priešmane išsiunčiant, Šviesingoji pareiškė, kad Sergėtojai tą patį padarys ir kitiems mūsųgaujos nariams. Paeiliui iš kiekvieno atims vilkiškumą, kad pamokytų kitus. Neleisk, kadtaip nutiktų. Juk tai tavo gauja.

Nebeįstengiau prabilti. Rodos, liežuvis ištino, burnoje vėlėsi glitus tumulas, manedusino. Ką galiu padaryti? Elgiausi taip, kaip man atrodė teisinga, ir sunaikinau savopasaulį. Mano motina negyva, o iš brolio likęs tik blankus šaunaus vaikino atspindys. Arvisa tai turi prasmę? Mudviem su Šėjumi saugu, bet ar nuveikėme ką nors gero? JukSergėtojų valdžia vis dar stipri. Man plyšte plyšo galva. Pirštais suspaudžiau smilkinius,mėgindama susigaudyti kankinančių abejonių raizgalynėje.

- Mes neleisime, kad taip nutiktų.Išgirdusi Monro žodžius, pakėliau galvą. Jo veidas buvo niūrus, dantys tvirtai sukąsti.- Mes išgelbėsime tavo gaują.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Nemaniau, kad šaltis gali persmelkti dar giliau, bet prisiekiu, kad, nuskambėjus Monrožodžiams, kambaryje dar labiau atvėso.

Pirmasis atsikrenkštė ir lėtai prabilo Šėjus:- Kaip žadate gelbėti jos gaują?Monro tylėjo.Nežiūrėdamas į mane Šėjus pasakė:- Nemalonu sakyti, bet Renė tikrai žinojo, kuo rizikuoja leisdamas mums pabėgti.

Vadinasi, suprato būsiąs skaudžiai nubaustas. Jis pasiaukojo savo noru.- Pasiaukojo? - Šitas žodis per daug dažnai kartojosi, kai būdavo kalbama apie mano

gyvenimą. Mano motina buvo paaukota. Brolis taip sužalotas, jog gailėjosi nežuvęs nuoEtano rankos. Šiurpino mintis, kad greitai ir Renė papildys sąrašą aukų, nukentėjusių dėlneapgalvoto mano žingsnio.

- Ne. - Dėbtelėjau į Persekiotojus. - Renė netaps auka. Vyksime į Veilį ir jį išgelbėsime.Sūpuodamasis pirmyn atgal kėdėje Anselis pritariamai linktelėjo. Šėjus atkakliai vengė

mano žvilgsnio.- Ko vyksite į Veilį? - paklausė Šėjus. - Ieškoti mirties? Prisiminkite, kaip baigėsi

paskutinis žygis!- Šėjau, - tarė Monro, - negalime palikti jaunųjų vilkų Sergėtojų nelaisvėje. Tai būtų

labai žiauru. Jei pavyks išgelbėti bent kelis, išgelbėsim ir sąjungą. Tik ji bus sudaryta netaip greitai, kaip vylėmės.

- Aš ir nenoriu būti žiaurus, - paprieštaravo Šėjus. - Tai jūs nuolat kalbate apie karą. Okaras reikalauja aukų.

Monro pažvelgė į Anselį.- Juk jie vaikai. Jie nenusipelnė tokio likimo.- Vaikai? - šaižiai nusijuokė Šėjus. - Kalbame apie jaunąjį vadą. Kala irgi jauna, bet toli

gražu nebe vaikas. Kaip ir Renė Larošas. Vaikinas žinojo, ką daro. Viskas baigta.- Kaip drįsti šitaip kalbėti? - dėbtelėjau į Šėjų. - Per tave jo gyvybei iškilo pavojus! Tik

todėl, kad Renė padėjo mums išsigelbėti!- Aš tiesiog sakau, kaip yra, - ramiai atsakė Šėjus. - Jei nusibelsim į Veilį, kils

skerdynės. Ir tiek. Neleisiu tau lįsti mirčiai į nasrus. Nieku gyvu.- Neleisi? Kas tu per vienas, kad sprendi už mane? - Užvirė kraujas, iltys taip paaštrėjo,

kad užsičiaupusi įsikandau liežuvį. Apsigręžusi ant kulnų tariau Monro:- Nepaliksim mano gaujos likimo valiai!

- Nepaliksim, - patikino šis, imdamas mane už rankos. - Duodu tau žodį, Kala.- Ką čia paistai? - įsiuto Šėjus. - Tai savižudžių misija!- Renė myli Kalą, - ramiai pasakė Monro. - Jis jau rizikavo dėl jos gyvybe. Ir tikrai

neišduos. Verčiau jau mirs.Mane skaudžiai nuvėrė kaltė, dūrė lyg peilis. Šėjus pusbalsiu nusikeikė.- Iš kur žinai? - paklausė jis, gniauždamas kumščius. - Renė - Karys. Mačiau, ką jie

sugeba. Skaičiau Karių istoriją. Jie šimtmečius paklusniai tarnavo Sergėtojams. Renė -vienas Karių.

Monro įpykęs atsigręžė į Šėjų.- Jis ne paprastas Karys, o Korinos sūnus. Ji kadaise stojo mūsų pusėn. Stos ir jis.- Korina žuvusi, - sušnypštė Šėjus. - Laikas pamiršti tą meilės istoriją, seni.Monro smogė Šėjui į smakrą, net sutraškėjo. Vaikinas pargriuvo ant grindų.

Ednė sukliko, pribėgo prie Šėjaus ir atsitūpė greta. Suspaudęs lūpas Etanas atsistojo šaliavado, iš akių negalėjai suprasti, kas jo galvoje.

- Liaukis, tėti, - tyliai paprašė Ednė. Mergina taip nusiminė, kad pavadino vadą tėvu - todar nebuvau girdėjusi. - Gerai pagalvok. Šėjus tiesiog būgštauja dėl Kalos. Jis irgi ją myli.

Ednė tikrai nuoširdžiai susirūpinusi, pamaniau. Pirmąsyk man girdint pripažino, kadŠėjus mane myli. Tikriausiai turėjau apsidžiaugti, bet tą akimirką labai niršau ant Šėjaus,ir Ednės žodžiai visai nepaveikė. Net jeigu jis mane myli, vis tiek neturi teisės trukdytigaujos gelbėtojams.

- Vadovaujiesi ne protu, o jausmais, - suburbėjo Šėjus, trindamasis smakrą; Ednėpadėjo jam atsistoti.

- Atleisk, - tarė Monro ir lėtai papurtė galvą, vis dar žiūrėdamas į sugniaužtą kumštį.Pastebėjęs keistą mano veidą Konoras dėl viso pikto atsistojo tarp mudviejų su Monro.- Atvėskite, - paprašė jis. - Būtų blogiausia, jei dabar susipjautume. Juk visi esame toje

pačioje barikadų pusėje.- Iš kur žinoti, gal jūs mane kvailinate? - atkirto Šėjus.- Tik nepradėk išvedžioti, išrinktasis berniuk, - šaltai nusišypsojo Konoras. - Jei iš tiesų

nori pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį, pirmiausia reikia išgelbėti jaunuosius vilkus. Jųgyvenimas virto pragaru. Monro teisus - jei pavyks ištrauktibent kelis, turėsime sąjungininkų. Reikia nuo ko nors pradėti.

Monro linktelėjo.- Etanai, - kreipėsi Šėjus, - padėk man atvesti juos į protą.- Vaikine, suprantu, kad esi Palikuonis, ir panašiai, - atsakė Etanas. - Bet, manau,

Monro su vilkmerge yra teisūs. Reikia išlaisvinti suimtuosius, kuo greičiau.

- Iš tavęs tikrai šito nesitikėjau. Siūlaisi į Karių gelbėjimo draugijos savanorius, -nusikvatojo Konoras.

Etanas šyptelėjo ir pasižiūrėjo į Anselį. Suvargęs ir apgailėtinas brolis sėdėjo ant kėdės,gniaužydamas kumščius.

- Buvau susidaręs apie juos išankstinę nuostatą.- Tai kaip siūlai juos gelbėti ir nepražudyti saviškių? - paklausė Šėjus, trindamasis

nubrozdintą smakrą.Visi Persekiotojai sužiuro į mane - širdis šoktelėjo iki gerklės. Bet pirmoji prabilo Ednė:- Aš žinau.- Nejaugi? - apstulbęs Monro neramiai pažvelgė į dukrą.- Tylutėliai išvesime juos iš kalėjimo dar neišaušus. Turime kelias valandas pasiruošti.

Surinkti nedidelę komandą. Aš atidarysiu slaptąsias duris.- Ne, - išbalęs prieštaravo Monro.- Baigdamas mokslus kiekvienas Audėjas turi sėkmingai atidaryti ir uždaryti slaptąsias

duris, - pareiškė Ednė. - Aš puikiai išlaikiau visus egzaminus. Jei netiki, žvilgtelėk įdiplomą. Galiu tai padaryti.

- Kas ten per išmonė? - nepatikliai paklausė Šėjus.- Protinga mergaitė, - Etanas plačiai nusišypsojo Ednei.- Ne, - pakartojo Monro, žengdamas prie dukters. – Slaptosios durys atidaromos tik

kraštutiniu atveju. Puolėjams jomis naudotis draudžiama.- Kas tai per durys? - paklausiau.Ednė pažiūrėjo į mane degančiomis ryžtu akimis.- Taip vadinamas portalas, kurį Audėjas atidaro nežinomoje vietoje. Durys sukuriamos

kliaujantis nuojauta ir bent šiokia tokia informacija. - Ednė vėl atsigręžė į Monro. - Beje,šitaip įgysim pranašumą. Priešai nesitiki taip greitai mūsų pasirodant.

- Mes pažeisime taisykles, - tarė Monro. - Aš šito neleisiu.- Taisyklių laikosi kvailiai, - atšovė Ednė. - Aš išleisiu būrį ir grąžinsiu atgal. Neturime

iš ko rinktis. - Ji pašnairavo į Monro. - Jei būtume pasinaudoję šia galimybe, būtumeišgelbėję Kailą ir Stiuartą.

Monro skruostų raumenys suvirpėjo, bet jis nieko nepasakė.Konoras uždėjo ranką Ednei ant peties.- Vaikuti, tavo sumanymas rizikingas, - tarė jis. - Ar esi tikra, kad pasiseks?Mergina linktelėjo, bet Monro vėl papurtė galvą.- Draudžiu svarstyti šią temą. Diskusijos baigtos. Svarbiausias kiekvieno būrio

uždavinys - nekelti pavojaus Audėjo gyvybei.Ednė išdidžiai nusijuokė.- Prieš penkias minutes buvai pasiryžęs rizikuoti viskuo. Dabar tai sakai ne todėl, kad

bijai pažeisti taisykles, o dėl mano saugumo. Liaukis spyriotis, Monro. Siūlau vienintelįbūdą jauniesiems vilkams išgelbėti, juk pats tai žinai.

Monro tylėdamas griežtai žiūrėjo į ją.Ednė prabilo švelniau:- Prašau leisti, aš galiu šitai padaryti. Noriu jiems padėti.Etanas pažvelgė į Monro.- Ednė teisi. Kitos išeities nėra. Tiems Kariams gresia baisus pavojus.- Eisim ne visi, tik nedidelis būrys, - tarė Konoras, nenuleisdamas akių nuo Ednės.- Nedidelis? - pasitikslino susiraukęs Šėjus. - Taigi tik mes?- Tu tai jau niekur neisi, - atšovė Konoras. - Esi Palikuonis. Jei žūtum, pražudytum mus

visus.Monro giliai atsiduso.- Palikuonis su mumis neis. Edne, praversi duris šalia „Edeno“, bet ne viduje.- To gali būti negana, - ginčijosi Ednė.- Išdygti pačiame klube būtų savižudybė, per daug pavojinga. Galim netekti Audėjos, o

portalas būtų susektas, - dėstė Monro. - Ką tik sužinojome, kad klubo rūsyje įrengtaskalėjimas. Atsidūrę pačiame klube, turėtume veikti aklai. Tai neapdairu. Atidarysim duriskitapus gatvės arba skersgatvyje. Įeisim į klubą, išvaduosim vilkus ir dingsim.

- Kas eis? - paklausė Šėjus. Jo veidas buvo rūškanas, bet nebepiktas.- Tik savanoriai, - tarė Monro. - Tai ne Anikos įsakymas, o mūsų pačių sprendimas. Į

Akademiją nebegrįšim, leisimės į žygį valandą prieš auštant. Iki išvykstant savanoriai galipailsėti ar pasimankštinti.

Etanas atsikrenkštė:- Aš eisiu.Nustebusi prunkštelėjau.Jis šaltai nusišypsojo.- Tu man vis tiek nepatinki, vilkmerge, bet aš vos nenužudžiau tavo brolio. O tie

išsigimėliai nugalabijo manąjį. Todėl noriu juos sudoroti ir įsiutinti, išsivesti belaisviustiesiai jiems iš panosės.

Monro susiraukė, o Etanas patraukė pečiais.- Pats sakei, Monro, kad tai mūsų asmeninis reikalas. Kiekvienas turim savų priežasčių.- Gerai, Etanai, - tarė vadas. - Mudu su tavim ir eisim.- Dviese? - apstulbo Šėjus. - Ketinate eiti ten dviese?- Ne. - Monro šypsodamasis žvilgtelėjo į mane. - Drauge pasiimsim vilkaitę, rinktinę

vadę. Trijų žaibiškai operacijai visai užteks.- Neimkite Kalos, - paprašė Šėjus. - Sergėtojai trokšta ją nužudyti. Tai pernelyg

pavojinga.

Pašokau ir iššiepiau iltis.- Ar pamiršai, kas esu? Tavo globos man nereikia!Mudviejų žvilgsniai susitiko, ir mano pyktis tuoj pat išblėso. Šėjaus akyse išvydau

baimę... ir meilę.- Žinau, kas tu, - atsakė jis.- Kala padės mums rasti gaują, - pasakė Monro. - Jai teks eiti.Šėjus susigūžęs nenoromis linktelėjo.- Aš irgi su jumis, - netikėtai pasisiūlė Konoras. - Tikrai nepraleisiu progos dalyvauti

galbūt paskutiniame vakarėlyje.- Sutarta, - pasakė Monro. - Silasai?- Ką? - paklausė Raštininkas, vartydamas savo popierius.- Tikiuosi, nepraneši Anikai apie mūsų sumanymą? - paklausė Monro. - Bent kol kas.Tasai ryžtingai linktelėjo ir vėl įniko į popierius.- Susitarėm. Išsiaiškinkite, kaip buvo nužudytas Grantas, ir aš tylėsiu kaip žuvis. Turiu

per mažai duomenų raportui.- Ačiū, - padėkojo Monro. - Etanai, aptarkim žygio smulkmenas. Aizekai, gal paruošk

Anseliui kokio valgio? Konorai...- Jau einu. - Šis patraukė prie durų ir dirstelėjo sau per petį. - Edne, Šėjau, Kala, padėkit

man, vienas visko nepanešiu.Anselis vis dar sėdėjo drebėdamas, įsmeigęs akis į rankas. Dabar turbūt geriau palikti jį

ramybėje, pamaniau. Norėjau padėti broliui, bet rūpėjo tik žygis, visą dėmesį sutelkiau įjį. Vis dėlto gailestis spaudė širdį. Brolis buvo palaužtas, o aš negalėjau atsikratytivaizdinio - akmeninio altoriaus, ant kurio plūsdama kraujuguli mano mama. Nurijau kartėlį, atsistojau ir nusekiau paskui Konorą. Ednė irgi išėjo išvirtuvės.

- Ką reikės atnešti? - paklausė stodamasis nuo kėdės Šėjus.- Ginklus, - nusivaipė Konoras ir žengė pro duris.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

- Ginklus? - pakartojo Šėjus, vos spėdamas lėkti paskui Konorą per treniruočių salę.- Eik ir neklausinėk, - paragino Ednė. - Berniukas vis dar mėgsta žaisti, taip ir neišaugo

iš to amžiaus.- Apie ką čia kalbi? - stengiausi neatsilikti nuo jos. - Juk jis turi kardus?- Tik du, - tarė Ednė.- Negi dviejų maža? - pusbalsiu paklausė Šėjus, skuosdamas paskui Konorą.Tolimajame salės kampe išvydome siauras duris. Konoras jas atrakino ir įėjo vidun.

Nusekėme jam įkandin ir atsidūrėme visiškoje tamsoje, kambaryje nebuvo nė vienolango. Susiraukiau ir išgirdusi keistą zvimbesį papurčiau galvą.

- Po velnių! - nusikeikė Konoras. - Rodos, Silasas vėl bus palikęs vadovėlius ant grindų.Kur tas prakeiktas jungiklis?

- Čia, - atsakė Ednė.Pasigirdo spragtelėjimas, ir kambarį apšvietė blausi lemputė be gaubto.Man atvipo žiauna, o Šėjus švilptelėjo. Visos kambario sienos nuo grindų iki lubų buvo

nukabintos ginklais: baisingais riestais kardais, nuo trumpų, kokių trisdešimtiescentimetrų ilgumo, iki labai ilgų - vos ne žmogaus ūgio. Be to, ten kabojo įvairiausidurklai - dantytais, lenktais ir paprastais ašmenimis; vienašmeniai ir dviašmeniai kovoskirviai, vėzdai ir lazdos, kuokos, prismaigstytos geležinių dyglių, ir ietys įmantriausiaisantgaliais. Ginklai buvo puikiai prižiūrėti, švytėjo net blausioje šviesoje.

Kambaryje sūkuriavo stipri senovinė magija; visi ginklai čia buvo užkerėti, kiekvienasskleidė tam tikras bangas, todėl man ir atrodė, kad girdžiu zvimbesį. Mano nuostaba virtobloguliu. Apžiūrinėjant sienas dingtelėjo, kad Persekiotojai visą savo gyvenimą tobulina irkuria ginklus, kuriais žudo Karius. Dabar gavau progą pasigėrėti jų laimėjimais. Vien nuominties, kiek Karių buvo nužudyta šiais ginklais, ėmė mausti kadaise sužeistą petį.Rodos, kūnas nepriklausomai nuo mano valios reagavo į tai, kas vos manęs nepribaigė.

- Tik pažiūrėkit į šitą netvarką. - Konoras paspyrė kelis atverstus vadovėlius. - JeiSilasas taip mėgsta knygas, kurių galų visur jas mėto?

- Silasas čia mankštinasi? - nusistebėjau, neatplėšdama žvilgsnio nuo ginklų. Niekaipneįsivaizdavau jo besišvaistant kuoka. - Maniau, kad Raštininkams nereikia kautis.

- Tikrai nereikia, bet visi Persekiotojai turi treniruotis. Visi iš eilės budime Skaistykloje,- atsakė Konoras. - Ir Raštininkai. Net tokie vėplos kaip Silasas.

- Jis ne vėpla, tik išsiblaškęs. - Ednė paėmė kopėčias, atrėmė į sieną ir šiek tiekpalypėjo. - Ką tau paduoti?

- Gladiatoriaus kardą, - atsakė Konoras. - Ir du katarus.- Koks tu nuspėjamas, - tarė Ednė, nukabindama ginklus nuo kablių.Gladiatoriaus kardas niekuo nesiskyrė nuo įprastinio trumpo kardo, o tokių

durklų kaip katarai dar nebuvau mačiusi.- Pats žinau, koks esu, - šyptelėjo Konoras ir sugavo merginos mestą kardą.- Kiek ginklų paprastai imi į žygį? - paklausė Šėjus, spoksodamas į katarus.- Nelygu aplinkybės, - atsakė Konoras. - Mažiausiai šešis. Kartais ir septynis.- Etanas su Konoru mano, kad vyriškumą lemia ginklų skaičius. Kuo daugiau susikiši

po drabužiais, tuo stipresnis būsi, - nusišaipė Ednė. - Jūs, vaikinai, apimti kompleksų.- Galvok, ką kalbi! - pasipiktino Konoras.- Sykį juodu surengė varžybas, kuris susikabins ant savęs daugiau ginklų, - pasakojo

toliau Ednė, nekreipdama dėmesio į Konoro nepasitenkinimą.- Kuris laimėjo? - paklausiau.- Aš, - pasigyrė Konoras. - Prisitaikiau dvidešimt du.- Nejuokauji? - Šėjus kilstelėjo antakius. Jis negalėjo atitraukti akių nuo puikaus

ginklų rinkinio.- Taip, kietai pasirodei. - Ednė pavartė akis. - Beje, man rodos, kai kas ketina mesti tau

iššūkį.Konoras palingavo galvą.- Nepatariu, Šėjau. Susikabinęs daugiau negu penkiolika rizikuoji susižaloti jautrias

vieteles.- Turėsiu omenyje, - vyptelėjo šis.- Konoras sukčiavo, - pareiškė jau kurį laiką ant slenksčio stoviniuojantis Etanas. -

Kinžalai - nerimti ginklai.- Bet puikiai tinka akiai išdurti arba gerklei perrėžti, - ginčijosi Konoras.- Pats gerai žinai, kad tai moteriški įnagiai.- Nejaugi negerbi moterų? - Ednė pašnairavo į Etaną. - Be reikalo, gali skaudžiai

nukentėti.- Kuo čia dėtos moterys? - nustebo Etanas. - Negerbiu Konoro už sukčiavimą.- Siunti, nes pralaimėjai. - Konoras iškėlė kardą prieš šviesą. - Jį reikia pagaląsti.- Turi geriau prižiūrėti savo ginklus, - tarė Etanas, nekreipdamas dėmesio į ankstesnę

Konoro pastabą. Paskui paklausė Ednės: - Tai šįvakar rengsimės čia?- Tikriausiai, - tarė mergina. - Tau reikia daugiau strėlių ir taikinio, kad galėtum

pasitreniruoti?- Ko gero, - nusivaipė Etanas.

Kol Ednė ieškojo strėlių, o Etanas kuitėsi pasieniais sustatytose dėžėse, Šėjusprisiartino ir atsistojo šalia manęs, susikišęs rankas į kišenes.

- Gailiuosi, ko ten prikalbėjau.Tramdydama pyktį, sugriežiau dantimis. Nesinorėjo vėl bartis.- Bijau tavęs netekti, - prisipažino Šėjus.Aš linktelėjau, bet nežiūrėjau į jį. Net jei anuos baisius žodžius vaikinas ištarė iš meilės

man, vis tiek negalėjau jo pateisinti. Nei aš, nei Renė tokių priekaištų nenusipelnėme.Man suspaudė krūtinę, kamavo liūdnos mintys apie Šėjų ir Renė. Vargiai galėjauįsivaizduoti, kad juodu kada nors petys petin stos prieš Sergėtojus.

Šėjus vogčiomis mane stebėjo, paskui palingavo galvą ir atsiduso.- Kas tau? - paklausiau nuslopinusi pyktį.- Viskas gerai, - atsakė jis. - Tiesiog mąstau. - Dirstelėjęs į mane dar sykį atsiduso. -

Taigi netrukus jis vėl pasirodys.- Kas? - Negalėjau atitraukti akių nuo blizgančio kardo, išgaląsto Konoro.- Renė, - atsakė Šėjus. Ištaręs šį vardą jis iš karto patraukė mano dėmesį. - Turiu

galvoje, jei žygis pasiseks. Renė atsidurs čia, su mumis.Nusukau akis į šalį.Renė.Renė atsidurs čia. Kraujas ėmė kunkuliuoti vien pagalvojus, kad netrukus jaunajam

vadui bus saugu. Kad jis vėl atsidurs šalia manęs.- Kas tada bus? - neatlyžo Šėjus.- Nežinau, - nuoširdžiai atsakiau ir patraukiau prie sienos, norėdama atidžiau apžiūrėti

ginklus.Šėjus čiupo mane už rankos.- Palauk, Kala.Grįžtelėjusi išvydau, kad vaikino akys žiba kaip rasos lašeliai ant jaunos pavasario

žolės.- Nenoriu apie tai kalbėti, Šėjau, - ištariau labai tyliai. - Dabar galva dūzgia nuo

svarbesnių minčių. Pavyzdžiui, kaip šiandien išlikti gyvai.- Neprašau tavęs apie tai kalbėti, - pasakė Šėjus. - Tiesiog išklausyk. - Vaikinas suėmė

mano veidą delnais. - Manęs nejaudina, kad Renė atvyks čia. Et, meluoju.Vien tai, kad vėl sukiosis apie tave, varo mane iš proto. Negaliu surikiuoti minčių, viršųima vilko prigimtis. Todėl ir pasakiau... - Šėjui iš gerklės išsiveržė urzgimas, vaikinasžvelgė į mane plėšraus, pasirengusio gintis vilko akimis. - Tai nesvarbu. Prisiekiu, aš irginoriu padėti gaujai. Netrokštu, kad Renė nukentėtų, ypač kai nepykstu ant jo. Bet manrūpi mudviejų santykiai. Mums likus dviese, jie ėmė klostytis kitaip. Bent man taipatrodo.

Nepajėgiau pažvelgti jam į akis. Širdis veržėsi iš krūtinės, iš paskutiniųjų norėjosiišvengti šio pokalbio.

- Tu ne Veilyje, - toliau kalbėjo Šėjus. - Taisyklės pasikeitė. Aš kovosiu dėl teisės būti sutavimi. Su niekuo tavimi nesidalysiu.

Susipainiojau taisyklių labirintuose ir nebegalėjau rasti sauvietos.

- Šėjau... - Mėginau atšlyti, bet jis apkabino mane per liemenį ir nepaleido.- Pasakyk, kad esu tau nereikalingas, ir atstosiu, - pareikalavo jis ir palinko taip arti,

kad lūpomis palietė man skruostą.Akimirksniu išsauso gerklė. Norėjau pasakyti, kad myliu jį. Taip ir buvo. Mylėjau jį

labiau už viską pasaulyje. Derėjo jam tai pasakyti. Jis turi žinoti, kad jo jausmai radoatgarsį mano širdyje. Vis dėlto nebepasiklioviau savimi, ypač po Anselio pasakojimo.Pasmerkiau mylimus žmones kančioms ir mirčiai. Mano motina buvo nužudyta. Gaujaatsidūrė pavojuje, brolis palaužtas, sugniuždytas ir neapkenčia pats savęs. Ir visa tai dėlmano kaltės. Ką galėčiau atsakyti Šėjui? Vienas savarankiškas mano sprendimas kainavoartimų žmonių gyvybę. Ką galėčiau jam pasiūlyti, jei lig šiol visiems užtraukdavau vien tiknelaimes?

- Apie ką ten kuždatės? - riktelėjo nuo kopėčių Ednė. - Gaudykit!Ji metė Šėjui kardą. Krūptelėjau, bet vaikinas žengė į priekį ir lengvai sučiupo ginklą už

rankenos.- Kam jis man? - paklausė Šėjus. - Aš juk lieku.- O kaip kitaip leisi laiką iki žygio pradžios?- Žinau, kad neužmigsiu, - tarė Konoras. - Gal susikaukim, Šėjau? Lieki čia, bet tai

nereiškia, kad negalim šiek tiek prasimankštinti.- Kodėl gi ne, - sutiko Šėjus, ir man pasirodė, kad jo aštrios iltys blykstelėjo.- Gal ir tau ką nors duoti, Kala? - paklausė Ednė, mostelėdama į kolekciją.- Ačiū, nereikia, - atsakiau, žiūrėdama į daugybę tviskančių kovos kirvių, kardų ir kitų

ginklų man nė nežinomais pavadinimais. - Pasinaudosiu įgimtomis dovanomis.- Taip, gamta tave gausiai apdovanojo. - Konoras man mirktelėjo.Nusišypsojau parodydama jam aštrias iltis - Konoras liovėsi vaipytis, bet Etanas

pratrūko juoku ir pirmąkart man nusišypsojo.- Kokia miela mergina, - pasakė jis.Stovėdamas greta manęs Šėjus mosikavo kardu ir puolė įsivaizduojamą priešą.- Ar ginklas parankus? - paklausė Ednė, nulipusi nuo kopėčių ir eidama prie mūsų.- Dar nežinau, - ilgesingai atsakė Šėjus. - Knieti išmėginti elementų kryžių, apie kurį

kalbėjot. Ar kokį panašų ginklą.- Nieko panašaus neturime, - pareiškė Konoras, svaidydamas peilius į manekeną salės

Argi taisyklės pasikeitė?

kampe. Kiekvienas jų įsmigdavo į nupieštą ant krūtinės apskritimą.Kieno krūtinėn susmigs tie peiliai, kai atsidursime „Edene"? Į kurio

nors pažįstamo vilko širdį? To, su kuriuo anksčiau kovojau petys į petį?- Suprantu, - atsiduso Šėjus, apžiūrinėdamas ginklus. - Bet nė vienas šių neprilygs

elementų kryžiui. Net abejoju, ar verta su jais mankštintis.- Neniekink mūsų ginklų, išrinktasis berniuk, - pareikalavo Konoras, pašėlusiu greičiu

pažiūrėti nerūpestingai sukdamas kardus Šėjui prieš pat nosį.Pasitraukiau porą žingsnių nuo šio reginio. Tviskantys kardų ašmenys tiesiog kapojo

orą.- Mūsų žaisliukai ne tokie jau prasti, - pridūrė jis.- Aš to neneigiu, - šyptelėjo Šėjus. - Tik noriu pasakyti... - Nebaigęs minties vaikinas

bejėgiškai skėstelėjo rankomis. - Tiek to. Nesvarbu.- Žinau, ką nori pasakyti, - nusivaipė Konoras. - Gera treniruotė niekam nepakenks, net

jei kausiesi ne anuo garsiuoju elementų kryžiumi. Jei tau nuobodu kovoti su vienuvaržovu, gal nori stoti prieš mus abu?

Šėjus dirstelėjo į Konorą, paskui į Ednę.- Sutinku.- Nekrėsk juokų, Konorai, - toji papurtė galvą. - O tu, Šėjau, nekreipk į jį dėmesio.

Beviltiška kautis su mumis abiem. Tai beprotybė.- Atsiprašau, - neatlyžo Konoras. - Juk tikrame mūšyje priešai nelauks gražiai sustoję į

eilę.- Konorai! - priekaištingai tarė Ednė ir įsisprendė rankomis į šonus.- Ne, - pertraukė ją Šėjus. - Jis teisus. Pamėginkim.- Nedvejoji? - paklausė Ednė, vogčiomis šyptelėjusi.- Ne, - staiga nusišypsojo Šėjus. - Mestelėk man dar vieną kardą.- Tegu išbando curugą, - pasakė Konoras. - Jo rankena panaši į Haldį.- Gerai, - pasakė Ednė, palypėjo kopėčiomis ir nukabino ilgą, siaurą, šiek tiek lenktą

kardą.- O kuo pageidauja kautis mano širdies dama? - paklausė Konoras. Kalbėdamas jis

nesiliovė sukti kardų - šiuos ginklus buvo meistriškai įvaldęs.- Pažiūrėkim, ar jis sugebės pasipriešinti kiniškam rimbui, - tarė Ednė. - Vis šiokia tokia

įvairovė.- Renkiesi kinišką rimbą? - paklausė Konoras. - Neblogai sumanei.- Šėjus puikiai moka apsieiti su rimbu. - Suvirpėjau prisiminusi sąjungos sudarymo

vakarą. Tamsų mišką ir klastingą Flin šypseną. Kaip ji sukliko, kai nukandau plaštaką, irkaip Šėjus, pačiupęs nukritusį ant žemės rimbą, panaudojo sukubės ginklą prieš ją pačią.

- Ar yra toks daiktas, su kuriuo jis nemokėtų apsieiti? - Ednės šypsena išblėso.

Man susuko pilvą.

Sunėriau pirštus už nugaros, slopindama norą ją pasmaugti.- Nemoku žaisti golfo, - liūdnai šyptelėjo Šėjus. - Tiesiog neturiu kantrybės. - Jis

užsimojo, ir kardų ašmenys švilpdami perskrodė orą.Ednė pasukiojo galvą, pasirąžė ir ėmė artintis prie Šėjaus. Abiejose rankose laikė po

rimbą medine rankena, suvertą iš septynių metalinių grandžių. Rimbų galai buvonusmailinti kaip strėlės. Ednė grakščiai suko juos ore, ginklai atrodė beveik gyvi ir labaibauginantys.

- Tai jie vadinami rimbais? - paklausė Šėjus, žiūrėdamas į besirangančias kaip gyvatėgrandines Ednės rankose.

Tokių rimbų ir aš niekada gyvenime nebuvau mačiusi.- Kaip tik taip, - atsakė Ednė ir staigiai pasuko riešą. Blykstelėjo metalinės grandys, -

man nespėjus nė sumirksėti, aštrus rimbo galas įsmigo arčiausiam manekenui į gerklę.- Oho, - tarė Šėjus ir žingtelėjo atatupstas.- Neblogai, - pritarė Ednė ir išlaisvino rimbą.- O kas čia tokie? - paklausiau žiūrėdama į Konorą, tvirtinantį prie diržo trumpus

durklus.- Tik prisiartink iššiepusi tas baisias iltis, ir aš tau parodysiu.Etanas prunkštelėjo ir iškėlė arbaletą.- Niekaip nesuprantu, kodėl tau patinka katarai. - Jis stulbinamu greičiu paleido į

manekeną keturias strėles, visos įsmigo į taikinį.Šėjus priėjo prie manekeno.- Kaip tau pavyksta šaudyti taip greitai? Arbaletą laikau galingu, bet lėtai veikiančiu

ginklu.- Tu esi matęs tik europietiškus arbaletus, - atsakė Etanas, nužingsniavo prie

manekeno ir ištraukė strėles. - Šitą modelį sukūrė kinai. Ne toks galingas, bet šaudogreitai. Paleidus strėlę, ginklas vėl automatiškai užtaisomas.

Sunėriau rankas ant krūtinės, puikiai prisimindama, kokiu greičiu Etano strėlės įsmigoman į kūną. Jis dirstelėjo į mane ir palingavo galvą.

- Jei nori nužudyti Karį, turi šaudyti greitai. Antraip žūsi pats.Konoras niekinamai nužvelgė Etano ginklą.- Mirčiau iš nuobodulio, jei tektų nuolat šaudyti.- Kovoti galima ir kitaip, ne vien šiurkščia jėga, - nepasidavė Etanas.- Tu tiesiog bijai susitepti rankas. - Konoras nusikabino nuo diržo katarą. Jis tvirtai

suėmė plokščią plataus, trumpo durklo rankeną.- Šis ginklas atrodo kraugeriškai, - tarė Ednė. - Tik toks žodis ateina į galvą.Konoras paskersakiavo į merginą ir nusikabino nuo diržo kitą katarą. Jis puolė

pirmyn taip greitai, kad net akyse sumirgėjo. Vienu šuoliu atsidūrė prie manekeno,

staigiai apsisuko aplink jį ir pritūpė ant pirštų galiukų taikiniui už nugaros.Šėjus švilptelėjo - per porą akimirkų Konoras giliai suraižė durklais visą manekeną.Atsikosėjau.- Tikras nindzė.Šėjus man vos šyptelėjo.- Tiesiog mėgsta pasirodyti, - nusikvatojo Etanas. - Juk auka ir taip jau buvo negyva. -

Jis atkišo ką tik ištrauktas iš manekeno strėles.- Dabar ne laikas girtis savo miklumu, - subarė Ednė.- Kodėl gi? - nustebo Etanas.- Šėjui reikia pasitreniruoti. - Jos rankose rimbai vijosi ir rangėsi kaip metalinės

gyvatės.Šiek tiek suglumęs Šėjus pasikasė pakaušį.- Gal verčiau nesikaukime.- Ak, tik nepradėk, - pareiškė Konoras. - Esu tikras, tu susidorosi. Turiu nuleisti garą,

nes po kelių valandų laukia pašėlęs žygis.- Tik pasiūliau. - Šėjus atlošė pečius. - Man pačiam irgi rankos niežti.Etanas nusikvatojo.- Nesijaudink. Aš teisėjausiu, prižiūrėsiu, kad šiuodu kovotų sąžiningai.- Visai nejuokinga, - atrėžė Konoras ir vietoj durklų pasiėmė įprastinius kardus.- Visi pasirengę? - paklausė Ednė.- Visada pasirengęs! - nusivaipė Konoras.Šėjus linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo lėtai besisukančių aplink jį Persekiotojų.

Konorui su Edne prisiartinus, kraujagyslė jo kakle išpampo. Ednė puolė pirma, švystelėjorimbais, taikydamasi vaikinui į kulkšnis. Jis lengvai išsisuko, peršoko blizgančią grandinękaip šokdynę. Vos nusileidusį ant žemės Šėjų puolė Konoras. Jis artinosi kaip šokėjas,sukdamas kardus tokiu pašėlusiu greičiu, kad abu ginklai mano akyse susiliejo į vieną.

Žingtelėjau į priekį, vilkės instinktas ragino ginti Šėjų nuo priešo. Kūnas norėjopaklusti šiam instinktui, aš tiesiog dusau. Vilkė iš paskutiniųjų bandė ištrūkti į laisvę,daužėsi ir draskė man krūtinės ląstą, virtusią jai kalėjimu. Bet aš žinojau - kištis nevalia.Šėjui teks susidoroti pačiam. Atėjo metas Palikuoniui kautis vienam. Nė nenutuokiau,kaip sunku bus tvardytis, kad jo neužstočiau. Prisispaudžiau prie sienos, laikydamasi kuotoliau nuo kovotojų. Tiesiai man už nugaros kabojo prismaigstyta spyglių kuoka. Atšlijautik tada, kai jie įsmigo man į odą.

Šėjus nenuleido akių nuo Konoro. Jųdviejų kardai susikryžiavo, džeržgiančio plienogarsas ataidėjo nuo storų akmeninių sienų ir nusirito lubomis. Dviem jauniems vyramskovojant, Ednė pritykino Šėjui už nugaros ir įsuko baisiuosius rimbus. Aiktelėjau.Vaikinas netikėtai nulenkė abu Konoro kardus, atsispyrė nuo jų, atatupstas persivertė ore

ir nusileido Ednei už nugaros. Konoras rėkdamas griuvo ant grindų - jam vos pavykoišvengti aštrių Ednės rimbų. Šėjus griebė Ednę iš nugaros ir prikišo kardo ašmenis priegerklės.

- Pasiduodi?Ednės veidas sustingo iš nuostabos. Ji sunkiai nurijo seilę ir atsargiai linktelėjo,

stengdamasi nepriliesti kaklu ašmenų.- Velniai rautų! - nusikvatojo Konoras ir pašoko ant kojų. - Rodos, supratau. Esi

išrinktasis, nes turi pakaušyje akis. Jei nusiskustum, mes jas pamatytume, tiesa?Šėjus šypsodamasis nuleido kardą, o Ednė, sunkiai gaudydama orą, atsigręžė ir

pažvelgė į jį.- Kaip tau tai pavyko? - paklausė ji.Aš irgi mintimis klausiau to paties. Tokių triukų dar nebuvau mačiusi. Mane tai

sukrėtė. Prispaudusi ranką prie krūtinės jutau daužantis širdį ir mėginau atgauti kvapą.Šėjus patraukė pečiais.- Nenutuokiu. Tiesiog žinojau, kad pulsi. Pajutau nugara.Etanas tylėjo, juodu su Konoru susižvelgė.- Gerai, - tarė Konoras, pakeldamas kardus. - Pirmą raundą laimėjai. Kovojam

toliau, iki dviejų pergalių?- Ar sutinki, Edne? - paklausė Šėjus.- Antrą kartą šitaip manęs nebeapmulkinsi, - pareiškė mergina, žaismingai atstumdama

Šėjų.- Tuoj įsitikinsim, - nusišypsojo vaikinas.Nebebuvo noro į juos spoksoti. Matydama, kaip įnirtingai jie kaujasi, paskui linksmai,

lyg niekur nieko juokauja, pasijutau pašalinė, tarsi nekviesta viešnia. Jų jėga, tyčiarodomas miklumas ir kvatojimasis žeidė man širdį kaip spygliuota viela. Tarsi niekonebūtų nutikę, tarsi niekas nebūtų girdėjęs Anselio pasakojimo virtuvėje. Mano motinanužudyta, gaujai gresia mirtinas pavojus, o jie pramogauja. Turiu gedėti viena.

Jausdamasi liūdna ir apgailėtina prisiminiau Anselį. Jei aš skęstu tokiame sielvarte,kaip jaučiasi brolis? Kaltė dūrė širdin kaip peilis - juk ne aš viena praradau mylimusžmones. Mūsų mama nužudyta, bet Anselis neteko ne tik jos. Iš jo išplėšta ir vilkiškoji esybė. Man bloga, baisu ir liūdna, bet aš bent jau likau savimi. Likau Kare. Omano broliui viskas baigta.

Niekieno nepastebėta apsigręžiau ir išsmukau pro duris. Išeidama dar pamačiau, kaipKonoras netikėtai puolė ir išmušė Šėjui iš rankų kardą.

- Ei! - šūktelėjo tasai.- Negi manei, kad įspėsiu tave, kai mus taip apmovei? - trūksmingai kvėpuodamas

paklausė Konoras. - Edne, įkrėsk jam!

sunaikinta

- Su malonumu, - nusijuokė mergina, puldama į kovą.Šėjus pritūpė, persivertė kūlio ir išsilenkė Ednės spyrio.- Nepataikei!Man už nugaros žvangėjo kardai, skambėjo kovotojų riksmai.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Uosdama brolio kvapą žingsniavau tamsiu koridoriumi, jo gale užlipau laiptais ir išvydaupravertas duris. Pro jas sklido šviesa. Tyliai pravėriau duris ir įkišau galvą vidun.

- Tu mane pribaigsi, vaikine, - kalbėjo trindamasis smilkinius Aizekas. - Ką čiabepridursi.

Pabeldžiau į staktą. Aizekas atsigręžė, o Anselis pakėlė galvą ir, mane išvydęs, vėlnuleido.

- Atėjai man padėti? - artindamasis paklausė Aizekas.Linktelėjau. Brolis sėdėjo ant lovos krašto įsmeigęs akis į batų nosis.- Džiaugiuosi, kad esi čia, - tyliai pasakė Aizekas. - Tesa kur kas geriau už mane tvarkosi

su tokiais reikalais. Paprastai svečiais rūpinasi ji.- Nežinojau, kad poste įrengti miegamieji, - ištariau apžiūrinėdama kukliai apstatytą

kambarėlį.- Kartais besirengiantys žygiui Puolėjai čia užtrunka kelias dienas, - paaiškino Aizekas.

- Jei nebūtina grįžti į Akademiją, jie čia gyvena. Ir Audėjams reikia kur nors prisiglausti.- Teisybė, - pritariau jam, paskui paklausiau: - Kaip jis laikosi?- Sako, kad nieko neskauda, - atsakė Aizekas. - Vis dėlto vaikinas kaip nesavas, nieko

nevalgo. Pašildžiau troškinio. Dubenėlis ant spintutės prie lovos. Gal tau pavyks įkalbėti.- Ačiū, kad pabuvai su juo, - padėkojau.- Nėra už ką, - atsakė Aizekas. - Jei ko prireiks, mane rasi apačioje.- Gerai, - atsakiau eidama prie lovos.Atsargiai atsisėdau šalia brolio. Anselis nekreipė į mane dėmesio, tik gniaužė rankose

kažkokį daiktą.- Tai nevalgai? - paklausiau rodydama į nepaliestą troškinį.- Pavalgysiu, kai praalksiu, - sumurmėjo Anselis sau po nosimi.- Ragavau jų valgio, - stengiausi kalbėti nerūpestingai. - Prisiekiu, neužnuodytas.Anselis nesijuokė, tik įmetė į kišenę, ką turėjo rankose. Rodos, tai buvo suglamžytas

popieriaus gumulėlis.- Kas tai? - susiraukiau.- Nesvarbu. - Anselis susikryžiavo ant krūtinės rankas. - Ko tau reikia?- Tu patyrei baisių dalykų, - supratau, kad be reikalo apsimetinėju. - Dabar turi

atsitokėti.

Norėjau apkabinti brolį per pečius, bet jis staigiai atsitraukė.- Neliesk manęs.- Kodėl? - paklausiau kuo švelniau. - Taip džiugu tave matyti, Ansai. Man labai tavęs

trūko.Anselis vėl nusikvatojo baisiu, šaižiu juoku.- Štai kaip? Kas galėjo pamanyti.Nuo jo žodžių nudiegė paširdžius - buvo sunku kalbėti, dar sunkiau - girdėti keistą,

kimų brolio balsą.- Reikia eiti.Anselis nieko neatsakė.- Aš turėjau tai padaryti, antraip Sergėtojai būtų jį nužudę.- Jie nužudė mamą, - sušnibždėjo brolis.- Žinau, Ansai, - vargiai išspaudžiau žodžius. - Per ceremoniją man būtų tekę nužudyti

Šėjų.- Kiek dar ilgai man šitai kartosi? - tyliai paklausė jis. - Mes nenusipelnėm tokio likimo.

Nenutuoki, ką mums teko iškęsti. Tavęs ten nebuvo.Kalbėdamas jis draskėsi nagais riešus. Liko gilūs raudoni rėžiai. Sugriebiau Anselį už

rankos.- Tuoj pat liaukis!- Kodėl gi? - jis vėl nusikvatojo šaižiu juoku.- Taip, manęs ten nebuvo, bet matau, kaip baisiai Sergėtojai sužalojo tave.Anselis susigūžė ir prispaudė ranką sau prie pilvo, lyg pajutęs šleikštulį.- Rodos, jie ir dabar mane kankina. Negaliu pamiršti netekto vilkiškumo, - sušnibždėjo

jis. - Nepajėgiu su tuo susitaikyti.- Anseli, tavo gyvenimas dar nebaigtas. Tu likai savimi, ir aš tave myliu. - Suspaudžiau

jo rankas. - Būk geras, nežalok savęs.Bausmė baisiai paveikė Anselį, negalėjai to paneigti. Įsivaizdavau, ką reiškia netekti

vilkiškumo.- Sugalvosim, kaip tau padėti.- Tik Persekiotojai gali man padėti jį atgauti, - tarė brolis. - Bet jie atsisako. O

Sergėtojai...- Sergėtojų elgesys nedovanotinas, bet prašau nepasiduoti. Būk stiprus dėl manęs. Ir

dėl Brinos.Anselis suvaitojo.- Jei Brina ir gyva, jai bus geriau be manęs.- Netiesa.- Ji nusipelnė lygiaverčio draugo. Jei liks su manim, negalės būti savimi. Jai reikia

Kario.- Neišsigalvok, - paprieštaravau.- Iš kur tu žinai?- Ne visada šitaip buvo, - tyliai pasakiau.- Ką čia kalbi, Kala? - Brolis kaip niekad piktai žiūrėjo į mane.Jam atrodo, kad gyvenimas prarado prasmę.- Būdama čia išgirdau, kad Kariai ir Persekiotojai anksčiau pamildavo vienas kitą. -

Spustelėjau jam ranką. - Taigi gali būti mylimas ir nebūdamas vilku.Anselis nepatikliai spoksojo į mane.- Tai tiesa. Taip jau buvo nutikę, tik seniai, - pasakojau. - Persekiotojai ir Kariai buvo

sudarę sąjungą, kartu kovėsi, net pamildavo vienas kitą.- Seniai, - sumurmėjo brolis. Blykstelėjusi jo akyse kibirkštėlė užgeso. Žvilgsnis

pasidarė tuščias, rodos, brolis vėl palūžo.- Beje, pati tai patyriau, nes myliu Šėjų, - prisipažinau drebančiu balsu. - Mylėjau ir

prieš paversdama vilku.Anselis pašnairavo. Akimirką į mane žvelgė ankstesnis brolis.- Taip ir žinojau, - jis vos nešyptelėjo.- Aš tai supratau.- Man rodos, šitai svarbu, - jis atsiduso. - Sakiau tau, jei prireiks, pabėgsiu su Brina. Gal

aš pats dėl visko kaltas. - Anselio lūpų kampučiai nukaro. Paskui susigriebęs jissusiraukė. - Ar kada nors mylėjai Renė? Maniau, judu šis tas siejo. Na, koks nors ryšys.Juk abu buvot vadai. Ar bendravai su juo tik liepiama?

Šiurptelėjau nuo vėl užplūdusių audringų jausmų.- Aš... - nutilau, prieš akis šmėsčiojant prisiminimams - Renė veido, prisilietimų, juoko.

Prisipažinau mylinti Šėjų tik tada, kai supratau galinti prarasti jį amžinai. Dabar pavojusiškilo Renė. Negi esu pasiryžusi jį gelbėti dėl to, kad myliu?

Staiga pasidingojo, kad Renė vėl stovi greta ir kužda man į ausį. Prisiekiu, oda jutau jo kvėpavimą.

Nieko neatsakiau, ir galiausiai Anselis palingavo galvą.- Tiek to, nesvarbu. - Jis išsitiesė skersai lovos. - Ar tu pasitiki jais? - po kurio laiko

paklausė.- Persekiotojais?- Taip.- Nors ne taip labai, kaip norėčiau.- Tai koks bus kitas tavo žingsnis? - smalsavo Anselis. - Tarkim, šiąnakt išgelbėsi gaują.

Kas tada?- Tada mes padėsime Šėjui, - atsakiau, vis dar užsigalvojusi apie Renė.

Dėl visko kalta tikmeilė.

Rodos, pasitikiu, - atsakiau.

- Kaip padėsit?- Drauge gelbėsim pasaulį.- Ir tai viskas? - šįkart Anselis nuoširdžiai nusijuokė.- Taip, - šyptelėjau. - Ir viskas.Abudu trumpam nuščiuvome.Kambaryje buvo taip tylu, kad girdėjau plakant savo širdį.- Anseli, pamėginkim.- Ką?- Paversti tave Kariu, - tariau. - Sergėtojai nuolat pučia mums miglą. Gal pamelavo ir

apie tavo vilkiškumą.Brolis sunkiai nurijo seilę.- Tikrai taip manai?Tiesą pasakius, mano mintys buvo prieštaringos, bet kiekviena kūno ląstele vyliausi,

kad Sergėtojai apgavo jį.- Jie nuolat meluoja, - sušnibždėjau.Anselis pakreipė galvą ir pažvelgė į mane.- Gerai, pabandykim. - Ir sudrebėjo.Man pasivertus vilke, jis skausmingai susigūžė. Nė neįsivaizdavau, kad broliui taip

sunku stebėti mano virsmą - greitą, įgimtą, nereikalingą jokių pastangų. Juk iš jo šisgebėjimas buvo atimtas.

Nenuleisdamas nuo manęs akių Anselis pašoko nuo lovos. Karpydama ausimis lėtaibakstelėjau snukiu jam į dilbį. Pakėlusi akis pažvelgiau į brolį - šis linktelėjo. Greitai irgiliai įkandau. Anselis aiktelėjo, pajutau aitrų baimės kvapą.

Atvirtau žmogumi ir kilstelėjau broliui smakrą, kad galėčiau pažvelgti jam į akis.- Miško Kary, aš, gaujos vadė, kilus būtinybei, kviečiu tave į

tarnystę.Luktelėjau klausydamasi tik mūsų abiejų trūksmingo, baimingo kvėpavimo.

Užsimerkiau tikėdamasi, kad galia, siejanti gaujos vadą su Kariu, pereis iš manęsAnseliui. Neatmerkdama akių pakartojau užkeikimą - šįkart drebančiu balsu.

- Miško Kary, aš, gaujos vadė, kilus būtinybei, kviečiu tave įtarnystę.

Nieko nenutiko. Burtai neveikė.Kai pažvelgiau į Anselį, jis liūdnai papurtė galvą. Tada užsimerkė, ir jam per skruostą

nuriedėjo ašara.- Bellator...- Liaukis, - dusliai ištarė brolis ir atmerkė paraudusias nuo ašarų akis. - Nieko neišeis.Neišmaniau, ką sakyti. Sergėtojai atliko savo darbą. Vilkiškoji Anselio esybė buvo

Bellator silvae servi.

Bellator silvae servi.

sunaikinta, ir aš nepajėgiau jos atgaivinti. Mane užliejo baisi neapykanta buvusiemsvaldovams.

- Tau reikia kraujo, - pasakiau kūkčiodama ir tik tada supratau, kad pati verkiu.- Žaizda vis dar kraujuoja.

- Nereikia. - Anselis užsitraukė ant jos rankovę. - Nenoriu.- Anseli... - maldaujamai ištiesiau jam rankas.- Juk sakiau - nenoriu! - jis pakartojo taip niršiai, kad iš baimės negalėjau nė pajudėti.Brolis nuvirto ant lovos. Abejinga jo išraiška šiurpino labiau negu pyktis.- Tau metas eiti, - paragino spoksodamas į lubas. - Pamiegok iki žygio.- Aš tavęs nepaliksiu.Anselis išsitraukė suglamžytą popiergalį iš kišenės.- Kas čia? - paklausiau stengdamasi įžiūrėti.- Duok man ramybę. - Įdėmiai žvilgtelėjęs į popierėlį brolis smarkiai sugniaužė kumštį

ir priglaudė prie krūtinės. - Tai nuo Brinos, supranti? Sugebėjau išsaugoti nuo Sergėtojų.- Ak! - Tikriausiai Brina parašė Anseliui eilėraštį. Man suspaudė širdį, akis graužė

ašaros. Įdomu, ar ji turi ką nors nuo Anselio. Mano brolis ir geriausia draugė - slėpiaujųdviejų romaną nuo Sergėtojų. Gal būtų buvę geriau, jeigu jie būtų pabėgę drauge.Blogiau tai jau tikrai nebūtų buvę.

Anselis atgręžė man nugarą.- Išeik.Atsisėdau ant lovos krašto, tada užsikėliau kojas ir įrėmiau į kelius smakrą. Iš ramaus

ir lygaus kvėpavimo supratau Anselį užmigus. Atsargiai, kad neišbudinčiau, išsitiesiaugreta, padėjau galvą ant pagalvės ir žiūrėjau į brolį.

Netrukus per sapnus jis ėmė dejuoti ir inkšti kaip nuskriaustas šunytis. Verkė irdrebėjo, bet nepabudo. Galų gale užmigau ir aš pati, liūliuojama tylių brolio dejonių.Košmarai persekiojo Anselį ir sapnuose.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

- Kala, - sušnabždėjo Šėjus ir švelniai papurtė mane už peties.Jo balsas išvadavo iš košmarų. Sapnavau slidžius virpančius pavidalus, jie puolė mane

ir taikstėsi praryti. Tik po kelių akimirkų prisiminiau, kur esu ir kodėl Šėjus mane žadina.Gulėjau ir klausiausi jo švelnaus šnabždesio, uosdama viliojantį kvapą. Neatlaikiusiprisiglaudžiau prie vaikino - labai troškau artumo.

Pirštais paglosčiau jam skruostą, ir Šėjus, rodos, suglumo.- Persekiotojai paprašė, kad tave pažadinčiau. Laikas į žygį.Žavesys akimirksniu išsisklaidė. Vos suvokusi, kur esu ir kas manęs laukia, pajutau

stingdančią baimę. Nuvaikiau sapno draiskanas ir greitai atsisėdau. Anselis sukrutėjo, betnepabudo. Tik sudejavo per miegus ir neramiai pasimuistė. Prisiminiau, kaip bergždžiaimėginau jam padėti, ir nuotaika dar labiau subjuro.

- Eime, - pakvietė Šėjus. - Visi laukia apačioje.Mudu tylutėliai išslinkome iš kambario.- Kaip Anselis? - paklausė Šėjus leidžiantis laiptais.- Mėginau paversti jį Kariu. - Priblokšta sielvarto stabtelėjau ir atsirėmiau į turėklus.- Tikrai? - paklausė Šėjus. - Iš veido matau, kad nepavyko.Tylėdama linktelėjau. Vaikinas apkabino mane per pečius ir pabučiavo į smilkinį.- Gaila, Kala. Liūdna, kad nepavyko, bet tu šaunuolė. Vis vien vertėjo pamėginti.- Aš irgi nusivyliau.- Ar Anselis atsigaus?- Nežinau, - pasakiau ir per petį žvilgtelėjau į miegamojo duris. - Jis... palaužtas.- Taip, - krūptelėjęs pripažino Šėjus. - Pavertei mane visai neseniai, bet vilkiškoji esybė

jau įsitvirtino mano kūne ir sieloje. Neįsivaizduoju, kaip jausčiausi Anselio vietoje.Linktelėjau žiūrėdama į Šėjų. Nejaugi tai tiesa? Nejaugi vaikiną taip stipriai užvaldė

vilkiškumas? Ar jis tiesiog šitaip reiškia užuojautą Anseliui?- Noriu eiti drauge su jumis, - prisipažino Šėjus.- Ne, - pasakiau. - Persekiotojai teisūs. Tau tai pernelyg pavojinga.Vaikinas paleido mano pečius ir susikišo rankas į kišenes.- Tai netiki, kad sugebu kautis?- Žinau, kad sugebi, - tariau. - Ne sykį mačiau, kaip tai darai. Tu esi Karys. Bet ne apie

tai kalba.

- Neabejoju, kad iš manęs būtų naudos. - Šėjus pašnairavo į mane.- Šį kartą svarbiausia ne tavo kovos įgūdžiai, - palingavau galvą. - Mums teks susidurti

su šmėklomis. Be elementų kryžiaus jų neįveiksi.- Jūs irgi nesugebėsit joms pasipriešinti, - suurzgė Šėjus, apnuogindamas aštrias iltis.- Žinau, - tariau. Krūtinę tarsi užgulė sunkus akmuo.Savižudžių misija.Mes baisiai rizikuojam, o aš net nežinau, ar begyvi mano gaujos nariai. Ar begyvas

Renė. Kas, jeigu jų jau nebėra?Tuščiame prieškambaryje aidėjo Persekiotojų žingsniai. Kai mudu buvome beveik

nulipę, Šėjus čiupo mane už rankų ir atgręžė į save. Man nespėjus susivokti, ėmėbučiuoti. Nesipriešinau ir atsakiau į bučinį. Jis perbraukė mano rankas ir nagais įsikirto įodą. Užuodžiau baimę ir ketinau atšlyti, bet paskui supratau, kad sulig kiekvienu bučiniusiaubingi mano būgštavimai sklaidosi. Kraujui užvirus, net sudrebėjau. Paskui širdį vėlnusmelkė baimė. Kas, jei Veilyje žūsiu ir daugiau niekada nebepabučiuosiu Šėjaus?

Vaikinas atsiplėšė nuo mano lūpų ir priglaudė kaktą prie manosios.- Galbūt tau neverta eiti į žygį. Esi reikalinga Anseliui. Tegu Monro su Persekiotojais

kovoja vieni. Apsieitų ir be tavęs.- Turiu eiti, - pasakiau atšlydama. - Tik aš sugebėsiu įtikinti saviškius, kad Persekiotojai

verti pasitikėjimo.- Jei tau kas nors nutiks...- Štai kur jie! - Ednė palypėjo laiptais ir caktelėjo liežuviu. - Kas čia per ilgos palydos?

Negi nežinote, kad romantikai laiko nėra. Turime paskubėti.- Atleisk. - Išsivadavau Šėjui iš glėbio. Pamaniau, jei dar bent kiek pabūsiu šalia jo,

baimė mane užvaldys, ir išnyks paskutinė viltis išgelbėti gaują.Kala, esi jų vadė. Tu reikalinga gaujai. Žinai savo priedermę.Įsikibusi šitos minties iš lėto patraukiau prie Etano ir Konoro. Jie pasveikino mane

galvos linktelėjimu.- Kol būsim išvykę, tavo broliu pasirūpins Aizekas, - tarė Konoras.- Aš jam padėsiu, - priėjęs man už nugaros pasakė Šėjus.- Ačiū, - padėkojau stengdamasi neatsigręžti, nes bijojau, kad vėl užplūs silpnumas ir

savanaudiškas troškimas likti su juo.Kas man nutiko? Virtau įsimylėjusia silpnavale? Rodos, apleido jėgos, ankstesnės

Kalos liko tik šešėlis. Plieninis ryžtas, savarankiškumas - bruožai, kuriais anksčiau taipdidžiavausi, - per pastarąją savaitę beveik išblėso. Neapsakomai troškau vėl atrasti save.Įrodyti Anseliui ir kitiems gaujos nariams, kad nepalikau jų likimo valiai. Jei šitonepadarysiu, nerasiu ramybės.

Pro virtuvės duris išėjo Monro.

- Pasirengę?- Visi susirinkę ir pasirengę, - atsakė Konoras, kišdamas peilį į bato aulą.Monro linktelėjo.- Ednė atidarys duris į aklagatvį šalia Efrono klubo. Įsiveršime pro šoninį įėjimą ir

brausimės prie kalėjimo.- Ką darys Ednė, kol būsite klube? - paklausė Šėjus. - Paliksite ją vieną?Monro linktelėjo.- Kas, jei ji bus užpulta? - Šėjus suraukė antakius. - Paimkit ir mane. Dėl viso pikto.

Pastovėsiu prie portalo.- Šis klausimas nesvarstytinas. Kad ir kas nutiktų, į žygį neisi, Šėjau, - tvirtai sukandęs

dantis atsakė Monro. - Jei prireiks, Ednė apsigins pati, - pridūrė niūriai nusišypsodamasdukrai.

Iš netikėtumo Ednė išplėtė akis.- Ačiū.- Ak, tuoj apsiverksiu, - pareiškė Konoras, įsikniaubdamas Etanui į petį.- Pasitrauk, - subambėjo šis, taisydamasis nusmukusį arbaleto diržą. - Tikriausiai po

valandos mes visi žūsim. Gal nė tiek nereikės.- Tad turime dar labiau branginti paskutines akimirkas. - Konoras apsimetė šluostąsis

ašaras.- Edne, norėčiau pasikalbėti akis į akį, - tarė Monro.- Nereikia. - Mergina papurtė galvą. - Visai netrokštu išgirsti sentimentalių tėvo

patarimų mirties akivaizdoje. Leisk man ramiai dirbti.- Ne tai... - prakalbo Monro, bet Ednė atgręžė jam nugarą.- Konorai! - kreipėsi vadas, žiūrėdamas, kaip duktė nusikabina nuo diržo verpsteles ir

rengiasi austi portalą. - Turim šį tą aptarti.Tasai susiraukė, bet paklusniai nusekė paskui Monro į tamsų kampą.- Puikiai sumanyta, - nusišaipė Etanas. - Gausiu bent kelias minutes ramybės.Ednė per petį dirstelėjo į Šėjų.- Neketini šokti pro atvertas duris? Gal turėtum prisiekti?- Verčiau nešok, - tarė Etanas. - Rodos, mudu susitarėme. Nerizikuosiu savo kailiu, jei

nebūsi saugus. Eik pamiegoti.- Kai išeisite, užlipsiu pas Anselį, - pažadėjo Šėjus, jo balse išgirdau vilkiškas gaideles. -

Vis dėlto negaliu apsimesti, kad man nerūpi jūsų likimas.- Kaip nori. - Etanas gūžtelėjo pečiais. - Tavimi dėtas, tikrai eičiau numigti.- Skirtumas tas, kad Šėjus džentelmenas, o tu ne. - Ednė apkabino Šėjų ir pabučiavo į

skruostą. - Ačiū, kad pasisiūlei padėti. Bet mums viskas bus gerai.Dabar urgzti norėjosi man.

- Tu velniškai teisi - aš tikrai ne džentelmenas, - pareiškė Etanas. - Jei šitaipapkabintum mane, tikrai nepasitenkinčiau bučiniu į skruostą.

Šėjus nusivaipė ir pasitrynė išraudusį sprandą, o Ednė, žiūrėdama jam į veidą,sukikeno.

Dirstelėjau į tolimąjį prieškambario kampą - ten Monro su Konoru kažką aptarė.Nesupratau, ką, bet mačiau, kad abu susijaudinę. Monro mikliai krutino lūpas ir kažkąlaikė rankose. Kas tai galėjo būti? Kažkokie vokai? Konoras vaikštinėjo pirmyn atgalglostydamasis plaukus ir smarkiai purtydamas galvą. Stebėjau juos ir mėginau suprasti,kas vyksta.

Galiausiai Monro stvėrė Konorą už pečių ir prispaudė pluoštą popierių jam priekrūtinės. Konoro pečiai nusviro, jis giliai atsiduso ir tarsi pasidavė. Tada nenorom paėmėvokus iš Monro ir įsikišo į striukės kišenę. Vadas spustelėjo Konorui petį, ir juodu grįžoprie mūsų. Nusukau akis svarstydama, kas nutiko.

- Ji jau beveik baigė, - priėjus Monro, pranešė Etanas.Atsigręžiau ir pažvelgiau į Ednę - apimta ekstazės ji audė kilimą iš švytinčių gijų. Kartą

jau buvau mačiusi merginą darbuojantis ir vis tiek negalėjau atsigėrėti mirguliuojančiaisšviesos raštais.

Šalia kažkas atsistojo, ir aš krūptelėjau. Tai būta Konoro. Jis tylomis grožėjosi Ednėsdarbu. Įprastinis jo linksmumas atrodė pranykęs, išbalusiame veide ryškėjo įtampa.Dirstelėjau į Monro, mėgindama suprasti, kas juodu taip paveikė.

Kai kitoje portalo pusėje pasirodė aklagatvio apybrėžos, ausyse ėmė ūžti kraujas.Tamsoje bolavo tik sniego vėpūtiniai. Tolumoje gatvių žibintai apšvietė uždarytas Veilioįstaigas ir parduotuves.

Kadaise čia buvo mano namai.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Aklagatvyje buvo šalta. Žiemos vėjas ledinėmis adatėlėmis badė odą. Pritraukiau pilnusplaučius šalto oro. Šaltis nusmelkė krūtinę, prasiskverbė iki kaulų čiulpų - pasijutauesanti gyva. Kilo noras bėgti, staugti, sekti pėdsakais. Gerėjausi iš šnervių besiveržiančiaisgarų debesėliais.

Atsigręžusi pamačiau raibuliuojat Šėjaus siluetą - vaikinas nekantriai vaikštinėjo kitojeportalo pusėje. Knietėjo šokti atgal ir jį nuraminti. Monro davus komandą,nebesidairydama pasileidau pirmyn, norėjau kuo greičiau atsikratyti abejonių. Gailėjausinieko nepasakiusi Šėjui, neatsisveikinusi šypsena ar bučiniu. Dar didesnis nejaukumasužplūdo prisiminus, kad paskutinė jį apkabino ir pabučiavo Ednė. Kol Konoras ir Etanastyrinėjo aklagatvį, mergina stovėjo tarpduryje su nuogais kardais rankose, jos veidasatrodė ramus.

- Ar nebijai, kad kas nors pamatys šviesą? - parodžiau į švytintį portalą.- Langai neišeina į aklagatvį, - atsakė Ednė. - Todėl ir parinkome šią vietą.Manęs jos žodžiai neįtikino. Nors dabar portalas nebebuvo toks ryškus kaip

audžiant, tamsoje švytėjo it kalėdinės lemputės. Beje, Kalėdos buvo ne už kalnų, tadbeliko viltis, jog atsitiktinis praeivis taip ir pamanys.

- Viskas gerai, - išniręs iš tamsos pranešė Etanas. - Aklagatvyje ir prie šoninio įėjimonėra nė gyvos dvasios.

Konoras tylėdamas dairėsi.- Puiku, - tarė Monro. - Pirmyn.Etanas stojo greta vado, aš, pasivertusi vilke, tyliai risnojau paskui juos, Konoras

saugojo užnugarį. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, tvinksniai atsimušė galvoje - puikiai juosgirdėjau aštria vilkiška klausa. Stebėjausi, kodėl Persekiotojai eina lyg niekur nieko, visityli ir nekreipia dėmesio į mane. Susikaupę jie sėlino siauru tarsi koridorius aklagatviu.

Mums atsidūrus prie šoninio įėjimo, Monro pakėlė ranką.- Ar signalizacija įjungta?- Ne, - atsakė Etanas. - Durys tik užrakintos.- Tuoj atrakinsiu. - Konoras išsitraukė iš kišenės kažkokį metalinį daiktą ir priėjo prie

durų.Etanas užėmė jo vietą, saugodamas mus iš šono.Pasigirdo spragtelėjimas, ir durys girgždėdamos atsivėrė. Monro su Konoru įsmuko

vidun ir ėmė atsargiai žvalgytis, ar kas nepuola.Viduje buvo tuščia.Juodu susižvelgė, ir Monro mostu paliepė, kad įeitume. Etanas įžengė paskutinis ir

uždarė duris.Tyliai kaip šešėliai slinkome koridoriumi. Man sugniaužė paširdžius prisimenant, kaip

ėjome juo pas Efroną drauge su Renė. Įdomu, ar Grėsliųjų valdovas tūno savo kabinete?Kilstelėjau snukį, uosdama orą. Klube tvoskė prakaitu ir saldžiai šleikščiu sukubių kvapu.Pasitryniau letena nosį - gaižus mišinys užgožė visus kitus kvapus.

Mano supratimu, aplink nieko nebuvo, neužuodžiau pašalinių kvapų. Salėjenegriaudėjo kurtinanti muzika, šokių aikštelėje nešvysčiojo įvairiaspalvės šviesos,viešpatavo šiurpi tyla. Klubas atrodė tuščias: nebuvo matyti nei lankytojų, nei sukubių,nei Karių. Girdėjau tik sėlinančių tamsiu koridoriumi Persekiotojų žingsnius. Tokia tylaman kėlė nerimą. Linksmybėmis ir ištvirkavimu garsėjanti vieta buvo įtartinai tuščia.

- Laiptai, - sušnibždėjo Konoras.Mes išties priėjome sraigtinius metalinius laiptus, vedančius į rūsį. Pro turėklus

dirstelėjau žemyn - laiptatakis, rodos, vedė į bedugnį šulinį.- Čia nėra šviesos? - paklausė Etanas.- Ne, - atsakė Konoras ir ėmė lipti.Atrodė, laiptai niekada nesibaigs. Jie buvo tokie statūs ir sukti, kad man ėmė svaigti

galva. Mus apgaubė tiršta tamsa, tarsi būtume užsimerkę ir sukęsi ratu.Net puikiai regėdama tamsoje, nieko neįžiūrėjau. Nuo begalinio lipimo laiptais nervai

įsitempė kaip styga. Apsidžiaugiau, kai apačioje pagaliau šmėstelėjo vaiduokliška šviesa.Mums lipant, ji vis ryškėjo, ir netrukus pilkai žalsvoje prieblandoje galėjome įžiūrėtidaiktų apybrėžas. Mano manymu, atsidūrėme giliame rūsyje. Turbūt pačiose Efronovaldų gelmėse.

- Rodos, atėjome, - pasakė Konoras, žengdamas nuo paskutinio laiptelio ant akmeniniųgrindų.

Atsidūrėme keturkampėje patalpoje - kadaise jos sienos, ko gero, buvo nudažytosbaltai, bet laikui bėgant dažai nusilupinėjo. Konorui žengus dar žingsnį, iš už laiptųišlindo neaiškus pavidalas. Jis parbloškė Konorą ant žemės; Persekiotojo kardasžvangėdamas nuskriejo į kitą patalpos galą.

Etanas nusikeikęs peršoko turėklus, o aš prasispraudžiau pro Monro, ketindama pultivilką. Žvėris laikė Konorą prispaudęs prie žemės ir Etanas nedelsdamas paleido jam įsprandą kelias strėles, o aš pritykinau ir kibau į šoną. Vilkas suurzgė ir atkragino galvą,kad ištrauktų strėles. Įsiutęs iššiepė man iltis irnorėjo griebti, bet aš lengvai išsisukau ir pasirengiau vėl pulti.

Kol mudu su Etanu atitraukėme vilko dėmesį, Konoras išsitraukė iš už diržo katarą ir

iki rankenos suvarė žvėriui į pilvą. Vilkas suinkštė, jo jėgos sparčiai seko. Keliskartkonvulsiškai trūktelėjęs žvėris išsitempė skersai Konoro ir nurimo. Persekiotojasnustūmė maitą nuo savęs. Etanas, laikydamas parengtą arbaletą, akimis naršė pokambarį.

- Tik vienas? - paklausė Monro, eidamas artyn su dviem apnuogintais kardais.- Kol kas taip. - Etanas nuleido arbaletą.- Pasisekė. - Konoras nusišluostė kruvinas rankas.Priėjau prie gulinčio kūno. Tai buvo vienas senesnių Grėsliųjų. Pažinau Sabinos tėvą.

Mes ką tik nužudėme jos tėvą.Atvirtau mergina ir liūdnai palingavau galvą.- Ar tau viskas gerai? - paklausė Konoras.- Ne, negerai, - atsakiau skvarbiai apžiūrinėdama kambarį. Buvo nesaugu atvirsti

žmogumi pavojaus akivaizdoje, bet kitaip negalėjau šnekėtis su bendražygiais. - Šito vilkoneturėjo čia būti.

- Ką nori pasakyti? - paklausė Monro. - Stebėčiausi, jei patalpa būtų nesaugoma. Tikkeista, kad vilkas čia tebuvo vienas.

- Reikalas ne tas, kad vienas, - atsakiau kovodama su bloga nuojauta. - Svarbu, kas jistoks. Aš jį pažįstu, tiksliau, pažinojau. Jis nedirbo Efrono apsaugininku. Šis vilkas saugojokalną, kaip ir mano gaujos nariai.

- Gal buvo gavęs kitą užduotį? - paklausė Etanas.- Taip nebūna, - paprieštaravau. - Bent jau budėtojams.- Tau pabėgus, daug kas galėjo pasikeisti, - sušnibždėjo Konoras.- Gal ir taip, - atsakiau, neramiai dirsčiodama į negyvą vilką.

- Mes būsim akyli, Kala. - Monro pasivėdėjo mane į šalį nuo kūno. - Bet turime brautistoliau. Nulipti prireikė daugiau laiko, nei manėme. Nebegalime ilgiau gaišti. Gaila, kadmums pasipainiojo tavo pažįstamas, bet nieko nepaveiksi.

Už laiptinės aptikome nedideles duris. Konoras paklibino rankeną, paskui išsitraukėvisraktį, atsargiai atrakino spyną, ir mes įėjome į siaurą patalpą, apšviestą zirziančiųdienos šviesos lempų. Joje buvo šešerios durys, po vienas galuose ir po dvejas šonuose.Šios buvo plieninės su siauru plyšiu akių aukštyje.

- Ką darysim? - paklausė Etanas.- Atidarysim. Vienas po kitų, - pasiūlė Monro. - Arba pasidalykim - kiekvienam atiteks

po duris.- Palūkėkit, - čiupau jį už rankos. - Sekit paskui mane.Pavirtau vilke ir nuleidusi snukį uodžiau grindis ir orą. Priėjusi prie antrų dešinių durų

suinkščiau ir ėmiau draskyti jas nagais.

Jo neturėjo čia būti. Tikraineturėjo.

- Atidaryti šitas? - paklausė Monro.Aš vėl suinkščiau - nekantravau patekti vidun. Kol Monro krapštėsi su spyna,

skaičiavau sekundes. Durims atsivėrus, vos galėjau kvėpuoti.Kameroje aptikome du jaunus vyrus. Jie sėdėjo nejudėdami ir buvo sukaustyti

grandinėmis, pritvirtintomis prie įkaltų į sieną tvirtų žiedų. Mums įėjus, kaliniainepakrutėjo ir neatsimerkė. Skarmalais virtę drabužiai vos dengė kūną. Buvo sunkuatpažinti sutinusius veidus, nusėtus mėlynėmis ir nudegimų žymėmis. Rodos, kažkoksmaniakas išpaišė juos vaivorykštės spalvomis.

Lempa palubėje ištisai mirksėjo, todėl atrodė, kad sienos siūbuoja.Cyptelėjusi iš džiaugsmo įbėgau vidun.Išgirdęs mane Meisonas kilstelėjo sunkius vokus, lėtai pakreipė galvą ir nepatikliai

įsispoksojo.- Negali būti.Prie kitos sienos sėdintis Nevis sudejavo neatmerkdamas akių.- Pasakyk man, kada tai baigsis, - paprašė jis.- Kala?.. - Meisonas pasilenkė ir prisimerkė, kad geriau mane įžiūrėtų.Lyžtelėjau jam veidą ir atvirtau mergina. Reikėjo pasikalbėti.- Taip, tai aš, Meisonai. Atėjau jūsų išvaduoti.- Tikrai? - paklausė Meisonas, matyt, laikydamas mane vaiduokliu.- Kala! - atmerkęs akis nustebo Nevis.- Negi ir tu ją matai? - Meisonas pakėlė rankas, grandinėmis bruoždamas cementines

grindis, ir palietė man veidą. - O Dieve!- Ar gali paeiti? - priėjęs Monro atsitūpė šalia Meisono.- Kas tu per vienas? - Meisonas suraukė nosį. - Po velnių, juk čia Persekiotojas!- Tu neklysti, Meisonai, - suėmiau jį už rankų. - Jie mūsų pusėje.- Persekiotojai? Mūsų pusėje? - Nevis nervingai sukikeno. - Turbūt mums vis dėlto

vaidenasi.- Aš ne vaiduoklis, - greitai patikinau, nes laikas bėgo. - Atsakyk, Meisonai - ar pajėgsi

eiti?- Gal pajėgsiu. - Meisonas ištiesė kojas. - Seniai nebuvau atsistojęs. Pasakyk, kaip čia

patekai ir kodėl susidėjai su Persekiotojais?- Viską sužinosi, kai būsime toli nuo Veilio, - įsikišo Konoras. - Išsamesnių

paaiškinimų teks palūkėti.- Jis teisus, - pritariau. - Pažadu, vėliau viską suprasi.- Kol neišsikrapštėme iš šitos prakeiktos skylės, man nusispjaut, kas su kuo susidėjo, -

pareiškė Nevis, dengdamasis akis.- Kažin, ar turėsit iš mūsų daug naudos, - pasiskundė Meisonas. - Nuo tada, kai

Sergėtojai mudu čia patupdė, nebuvau pasivertęs vilku.- Trukdė grandinės. - Paliečiau metalinį žiedą ant Meisono riešo. - Kai tik atsikratysi to

daikto, viskas eis kaip iš pypkės.- Konorai, išlaisvink jį. - Monro parodė į Nevį, o pats pasilenkė vaduoti Meisono.- Nežinau, ar tai gera mintis. - Etanas įtariai žiūrėjo į du surakintus Karius.- O ką siūlai? - piktai paklausiau. - Nušauti juos? Pamiršai, ko čia atėjom?- Tai gelbėtojai ketina mus nudėti? - pasišaipė Meisonas, matydamas į krūtinę

nukreiptą arbaletą. - Šaunu.- Ne jie vieni pastaruoju metu to trokšta, - tarė Nevis. - Meluočiau sakydamas, kad

stebiuosi.- Persekiotojai jūsų nežudys. - Pašnairavau į Etaną, ir jis palengva nuleido ginklą.- O kas, jeigu... - buvo beprasižiojąs jis.- Jeigu jie apsimetinėja? - paklausiau. - Tik pažiūrėk į šiuos vargšus. Negi jie tau

panašūs į kovotojus? Bus gerai, jeigu patys nusigaus iki durų.- Taip, padėtis darosi rimta, - mąsliai nutęsė Konoras. - Jeigu teks juos vesti, liksim tik

dviese. O juk tikėjomės jų pagalbos.- Jeigu reikės kovoti, tai ir kovosim, - suurzgė Nevis, išvaduotas iš grandinių. Po

akimirkos pasivertė vilku ir puolė Meisoną.- Velniai rautų! - Etanas atšoko ir vėl iškėlė arbaletą.- Nuleisk ginklą! - paliepiau. - Jie tau ne priešai.Monro išvaduotas Meisonas kaipmat virto vilku. Juodu su Neviu suko ratus

uostinėdami vienas kitą ir laižydami vienas kitam žaizdas. Matyt, jau seniai nebuvoapsikabinę. Man taip pat knietėjo prisidėti, tik nenorėjau trukdyti jiems džiaugsmo.

- Nieko sau, - sumurmėjo Etanas, kai Meisonas aštriomis iltimis perkando Neviui petį -kraujas ištryško srove.

- Viskas gerai, - paaiškinau. - Šitaip jie vienas kitą pagydys, o tada galės mums padėti.Kai Meisonas pasigydė, Nevis suleido iltis draugui į krūtinę ir ėmė gerti jo kraują.

Juodu sveiko tiesiog akyse, draugystės jėga užgydė žaizdas.- Džiaugiuosi, kad jie pasveiko. - Konoras, rodos, ne prasčiau už mane suprato,

kas čia dedasi. Paskui pridūrė: - Metas eiti.Etanas susiraukęs pažvelgė į draugą.- Palūkėk.- Kas atsitiko? - paklausė Konoras.- Tas gydomasis kraujas gali pridaryti mums rūpesčių. - Etanas atsigręžė į mane. - Kaip

mes išgalabysim priešus?Suraukiau antakius.- Apie ką kalbi?

- Jei jūs, vilkai, įkandimais gydote vieni kitus, tai kaip nužudote priešus?Turėjau tvardytis, kad nevožčiau jam.- Viskas vyksta kitaip, - įsikišo Monro.Nustebusi dėbtelėjau į vadą, bet prisiminiau, kad jis jau buvo sudaręs sąjungą su

vilkais, todėl nenuostabu, jog žino, kaip veikia gydomasis gaujos kraujas.Įsisprendusi į šonus padilbakiavau į Etaną.- Vilko kraujas savaime negydo. Karys turi jo duoti gera valia, antraip tai bus paprastas

skystis.- Gera valia? - perklausė Etanas, nustebusiomis akimis žiūrėdamas į mane.Greta stovėjo Meisonas. Jis jau buvo atvirtęs žmogumi ir įdėmiai klausėsi mūsų

pokalbio.- Kala teisi, - patvirtino jis. - Prievarta svetimo kraujo neprisisiurbsi. Jis turi būti

pasiūlytas, tik tada gydo. - Mėlynės ir kraujosruvos draugo veide buvo gerokaiapnykusios. - Dabar jaučiuosi kur kas geriau, - nusišypsojo Meisonas ir stvėrė mane įglėbį. - Kaip gerai, kad tu gyva, - džiaugėsi jis. - Beveik neabejojome, kad žuvai.

- Gera valia, - vėl sumurmėjo Etanas nustebusiu ir suglumusiu veidu.Nevis dar nebuvo atvirtęs žmogumi, jis stovėjo šalia Meisono tarsi norėdamas apginti,

bet kai jam nusišypsojau, pavizgino uodegą.Mostelėjau į Persekiotojus.- Konorai ir Etanai, susipažinkit su Meisonu ir Neviu. O čia Monro - Persekiotojų

vadas. Jis jau nebe pirmąkart padeda Kariams.Meisonas nustebęs kilstelėjo antakius.Aš papurčiau galvą.- Juk sakiau, kad išsiaiškinsim vėliau. Kur kiti?- Nežinau, - atsakė Meisonas. - Mus nuolat perkeldavo iš vienos kameros į kitą.

Išskirdavo, paskui vėl pasodindavo kartu. Tačiau visada kameroje būdavome dviese. - Jisnutilo ir atsikrenkštė. - Sergėtojai turbūt manė, kad greičiau palūšim, jei būsim priverstistebėti, kaip šmėklos kankina nelaimės draugus. Mudu su Neviu jau kuris laikas sėdimešitoje kameroje, kiek tiksliai, nežinau, pamečiau dienų skaičių. Draugų nemačiau senokai,bet irgi nepasakysiu, kaip ilgai.

- Kaip manai, ar jie dar gyvi? - paklausė Monro.- Taip, - atsiduso Meisonas. - Sergėtojai mėgsta viešas bausmes ir kankinimus. Jeigu

būtų nusprendę kurį nors nužudyti, būtų atvilkę mus, kad pažiūrėtume. - Jis liūdnaipažvelgė į mane. - Kala, tavo mama... Man jos labai gaila...

- Žinau, - pasakiau nutraukdama jį, nes gerklę užgniaužė gumulas. - Anselispapasakojo. Jis mus surado.

- Kaip laikosi tavo brolis? - išbalo Meisonas. - Sergėtojai iš jo...

- Blogai, - atsakiau. - Bet pavojus jam negresia.- Sakei, kad buvot kilnojami iš kameros į kamerą, - nutraukė mus Monro. - Kur yra

kitos?- Kameros įrengtos keturiuose pastato sparnuose, vedančiuose į salę, - paaiškino

Meisonas.- Kokią salę? - paklausė Etanas.- Tą, kurioje rodomi prievartos spektakliai, - Meisonas niūriai šyptelėjo. - Kuriu apie tai

dainą. Patys suprantat, reikia kaip nors atsikratyti juodų minčių. Salėje buvo nužudytaNaomė.

Krūptelėjau, ir jis paėmė mane už rankos.- Ten pat buvo nubaustas Anselis... ir Renė.Meisonui paminėjus Renė vardą, mudviejų akys susitiko. Mačiau, kad jis nori kai ko

paklausti. Mano kraujas užvirė, širdis vėl ėmė daužytis - taip troškau rasti Renė.- Teks patikrinti visus sparnus, - nekantriai tarė Monro. - Paskubėkim.Konoras apžiūrėjo paskutinę kamerą šiame koridoriuje - ji buvo tuščia. Daugiau

kalinių čia neaptikome.- Tikriausiai į salę įeinama pro penktas duris, - tarė Konoras, eidamas prie durų

patalpos gale.Mums artinantis prie jų, pasivertęs pilkai rusvu vilku Nevis suurzgė. Jis nesitraukė nuo

Meisono.- Ar jauti pavojų, sarginis šunie? - paklausė Etanas.Monro rūsčiai dėbtelėjo į pavaldinį.- Nenoriu jo įžeisti, - greitai pridūrė Etanas.- Taip, šios durys veda į salę, - patvirtino Meisonas, ir aš pamačiau, kaip dreba jo

rankos.

-

-

Ar yra kitas kelias į kameras? - paklausė Monro. Meisonas papurtė galvą.Atrakink duris, Konorai, - įsakė Monro.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Akmenines salės sienas apšvietė ne dienos šviesos, o senovinės aliejinės lempos. Mumsįėjus vidun, blyškios liepsnos suvirpėjo ir vos neužgeso. Lempų atšvaitai priminė policijosautomobilių švyturėlius ir tarsi perspėjo apie gresiantį pavojų. Nuo šios apgaulingos,mirgančios šviesos patalpa panėšėjo į pražiotus senovinės pabaisos nasrus. Širdis taipdaužėsi, kad, rodos, išlips pro gerklę.

- Kas čia? Patekom į senovės laikus? - paklausė Konoras.- Arba į juos, arba į pačios niūriausios renesanso šventės vietą, - atsakė Etanas,

sėlindamas per salę su užaisytu arbaletu.Apžiūrinėjau patalpą, mėgindama nuslopinti kylantį šleikštulį. Konoras su Etanu

stebėjosi ne veltui. Pirmiau matyti koridoriai ir kameros buvo šiuolaikiniai, betoninėmissienomis, atrodė panašūs į ligoninę. Dabar, rodos, patekome į senovinės gotikinėsšventyklos rūsį. Jo sienos, sumūrytos iš milžiniškų neapdorotų pilkų akmenų, aštrių tarsiužgesusio ugnikalnio kraterio briaunos, buvo drėgnos ir apipelijusios. Salė atrodė beveiktuščia, tik viename kampe stūksojo šiurpi pakyla ar altorius. Ant akmeninio jo pamatobuvo išraižyta:

Čionai įžengęs viltį mesk į šalį.Citata iš Dantės. Pašiurpau prisiminusi baisius paveikslus, puošiančius Efrono

kabineto sienas. Tikriausiai jų siužetai buvo gimę šioje salėje. Dvokė pelėsiais,voratinkliais, šlapimu... ir krauju. Jo čia buvo pralieta labai daug. Kraujo kvapas tvoskė įšnerves, ir man ėmė svaigti galva. Rodos, į plaučius skverbėsi mirtis, skrandis nevalingaisusitraukė. Meisonas čiupo mane už rankos ir prilaikė.

- Nepasiduok, Kala, - sukuždėjo jis.Niekaip negalėjau atplėšti akių nuo kraupaus, šiurpą keliančio altoriaus. Ant jo buvo

nužudyta mano motina. Emilis Larošas perkando jai gerklę, o tėvas buvo priverstas į taižiūrėti. Šioje salėje iš Anselio buvo atimta vilkiškoji esybė, čia buvo kankinamas Renė. KąSergėtojai jam padarė? Karštos ašaros nutvilkė skruostus. Monro nykščiu jas nušluostė.

- Kada nors ateisim ir išgriausim šitą vietą iki pamatų, nepaliksim akmens ant akmens,- tarė jis. - Už tai ir kovojame.

Linktelėjau nepajėgdama pralementi nė žodžio.- Į kameras pateksime iš salės, - pasakė Meisonas ir mostelėjo į artimiausias duris

sienoje, kaip du vandens lašai panašias į tas, pro kurias buvome ką tik įėję.

,

- Ar čia visada taip tuščia? - paklausė Monro ir suglumo nuo garsaus savo žodžių aido.- Kai čia buvau paskutinį kartą, daugybė Karių salėje laukė Sergėtojų įsakymų, - pasakė

Meisonas.- Velniškai nejauki vieta, - įsiterpė Etanas.- Tu visiškai teisus, - pritarė Monro ir pažvelgė į mane. - Kala, ar gali suuosti pėdsakus

ir nuvesti mus pas kitus savo gaujos narius?Kvėptelėjau oro ir vos nepravimau. Lubos ir sienos buvo pritvinkusios skausmo ir

kančių kvapo. Pasidingojo, kad ieškau savo gaujos pėdsakų didžiulėje pūvančių lavonųkrūvoje. Suėmė toks šleikštulys, kad vėl susvyravau.

- Ne, čia nepavyks, - prisipažinau. - Verčiau eikim prie kamerų.- Tai negaiškim, - paragino Monro. - Konoras, Etanas ir vilkai saugos užnugarį, o aš

atidarinėsiu duris.Priėjome prie durų pietinėje sienoje. Monro greitai atrakino spyną, o Konoras su

Etanu, stovėdami prie mūsų, dairėsi, ar negresia pavojus. Meisonas irgi pasivertė vilku,juodu su Neviu ratais šniukštinėjo po tamsią salę, priskliaudę ausis ir iškišę iltis uodėorą, pritvinkusį kraujo bei kančios.

Monro atrakinus duris, pasiverčiau vilke ir įėjau paskui jį. Oras koridoriuje irgi buvopridvisęs, bet ne toks tirštas kaip salėje. Uostinėdama žengiau kelis žingsnius ir vėlatvirtau mergina.

- Čia tuščia, - pasakiau. - Eime į kitą sparną.- Nieko neradote? - mums grįžus į salę, paklausė Etanas.Monro papurtė galvą.- Kur trauksim dabar? - Nenuleisdamas žvilgsnio nuo sienų Konoras atlošė pečius.- Pamėginkim vakarinį sparną, - pasakė vadas ir patraukė per salę.Apsižvalgiau. Pagal Monro planą paskiausiai turėjome apžiūrėti šiaurinį sparną, esantį

arčiausiai šiurpiojo altoriaus, prie kurio nieku gyvu nenorėjau artintis, nes jo akmenysbuvo aptaškyti mano motinos krauju. Kas bus, jei užuosiu jos kvapą?

Prisiverčiau atplėšti akis nuo tos baisios vietos ir dirstelėjau aukštyn. Pasidingojo, kadpalubėje, nesiekiamoje blankios šviesos, sujudėjo tamsūs šešėliai. Stabtelėjau irįsistebeilijau į juodumą.

- Ką matai, Kala? - Etanas priėjo artyn.Tylėdama svarsčiau, ar tikrai ką nors mačiau, ar man tik pasirodė. Ne, ko gero, tai tik

šešėlių žaismas. Nuo per didelės įtampos jau vaidenasi.- Nieko, - greitai atsakiau ir patraukiau paskui Monro.Mums priėjus vakarinę sieną, Nevis viauktelėjo ir ėmė nagais draskyti duris.- Kas atsitiko? - paklausė vadas.Norėdamas atsakyti Nevis atsivertė žmogumi.

- Užuodžiu Sabinos kvapą. Ji ir kiti vilkai yra ten.Meisonas žemai nulenkė galvą ir inkšdamas sukosi ratu.- Kiek jų? - Konoras stipriau suspaudė kardų rankenas.- Nežinau, - prisipažino Nevis. - Bet Sabina ten ne viena.- Kas dar tose kamerose? Mūsiškiai? - paklausiau. - Renė ten?- Jeigu ir ten, jo kvapo neužuodžiu, - atsakė Nevis.- O Sabiną užuodi? - Etanas susiraukė.- Taip, ji dvelkia jazminais. Tas kvapas ypatingas, tokį atskirsi net minioje, - paaiškino

Nevis.- Aha, suprantu. - Etano akyse sužibo smalsumas. - Sakai, jazminais?- Apie kvapus gal pakalbėsim vėliau, - griežtai nutraukė draugą Konoras. - Nuojauta

kužda, kad už šitų durų mūsų tyko pavojus.- Mes pasirengę, - tarė Nevis, pasivertė vilku ir suurzgė. Gaurai jam ant sprando

pasistojo piestu.- Atrakinu duris, - įspėjo Monro. - Būkit pasiruošę.Spragtelėjus spynai, durys atsivėrė. Pasiverčiau vilke ir pašiaušiau keterą.Šis koridorius, kaip ir kiti, buvo tuščias.- Kurią kamerą atidaryti? - sukuždėjo Monro, žiūrėdamas į Nevį.Vilkas, nuleidęs snukį ir uostinėdamas, prabidzeno pro dvi pirmas kameras.

Priskliaudęs ausis Meisonas neatsiliko nuo draugo nė per žingsnį. Nevis stabtelėjo priepaskutinių durų dešinėje ir pažvelgė į Monro. Persekiotojų vadas tylėdamas linktelėjo.Konoras su Etanu užtaisė ginklus, o Monro spustelėjo rankeną, akimirką sudvejojo irvien lūpomis pratarė:

- Neužrakinta.Persekiotojai nerimastingai susižvelgė ir įsitempė, o Monro atplėšė duris.Išgirdau urzgimą - į koridorių iššoko du vyresni Grėsliųjų gaujos nariai. Pirmasis jų

puolė Konorą ir sucypė, durklui įsmigus tarp šonkaulių. Etanas paleido dvi strėlesantrajam į krūtinę. Vilkas parkrito, sustaugė ir kilstelėjo ketindamas vėl pulti. Meisonasšoko ant sužeisto žvėries. Siaubingai kaukšėdami iltimis ir draskydami vienas kitą nagaisjuodu nusirito grindimis. Nevis puolė į pagalbą draugui, o Etanas nieko nelaukdamasnėrė į kamerą.

- Paskui jį, Kala, - liepė Monro. - Jei kameroje tavo gaujos nariai, turėsi įspėti, kadatėjome jų gelbėti.

Linktelėjau ir puoliau vidun įkandin Etano. Čia išvydau trečiąjį Grėsliųjų gaujos narį.Jis tupėjo prie bedvasio kūno, gulinčio palei sieną. Pamačiau ilgus juodus plaukus irgrakščią figūrą, sudriskusi suknelė vos dengė nuogumą. Tai buvo Sabina, ji nekrutėjo.Kraujas sustingo man gyslose. Negi Sabina nebegyva?

- Kala...Atsigręžiau pažiūrėti, kas mane šaukia, ir širdis vos neiššoko iš krūtinės. Kupinomis

nuostabos ir nepasitikėjimo akimis į mane žvelgė Brina. Ji, kaip ir Meisonas su Neviu,buvo prirakinta prie sienos. Draugės veidas atrodė sulysęs, skruostai įdubę, suknelėvirtusi skarmalais. Man užgniaužė gerklę - supratau, kad tomis pačiomis suknelėmismerginos vilkėjo lemtingąjį ceremonijos vakarą.

Viauktelėjau ir mečiausi prie Brinos, bet išgirdusi žemą Etano balsą stabtelėjau.- Jeigu nenori žūti, atsitrauk nuo merginos, - pasakė jis, taikydamas į tupintį prie

Sabinos ir urzgiantį vilką.Vilkas priskliaudė ausis, grėsmingai žiūrėdamas į Etaną. Paskui palinko prie Sabinos ir

taikėsi perkąsti jai gerklę. Urzgė pasimėgaudamas.Sabina suvaitojo, virptelėjo jos blakstienos. Mano džiaugsmas, kad ji gyva, kaipmat

išsisklaidė, kai Grėslusis dar tvirčiau suspaudė žandikaulius.- Kala, daryk ką nors! - sukliko Brina, įtempdama grandines. - Efronas įsakė nužudyti

Sabiną, jei kas nors pamėgintų ją gelbėti.Pašokau ir apsiverčiau ore, bet Etanas mane aplenkė. Surikęs Persekiotojas numetė

arbaletą, puolė vilką ir ėmė grumtis. Tuoj pat nusikeikė - Grėslusis suleido iltis jam į petį.Mečiausi artyn. Nenuleisdamas akių nuo Etano vilkas vėl baudėsi jam kąsti. Iltimis kibaupriešui į petį. Nasrai pritvinko kraujo, pajutau perkandusi raumenis iki pat kaulo. Vilkassucypo ir mėgino mane sugriebti. Nusiritau į šalį nuo aštrių jo ilčių. To akimirksnioEtanui pakako. Jis išsitraukė durklą ir iki pat rankenos suvarė vilkui į gerklę. Žvėris ėmėtrūkčioti ir veikiai sustingo. Etanui ištraukus durklą, Grėslusis kaip maišas sudribo antgrindų.

Susiėmusi už kaklo, apimta nuostabos Sabina spoksojo į Etaną. Jis priėjo priemerginos ir atsargiai paėmė ją už rankos.

- Tu sveika? - paklausė įdėmiai apžiūrinėdamas Sabiną. Staiga suvokęs, kad draiskalaibeveik nedengia jos kūno, Persekiotojas paraudo ir nusigręžė.

- Sveika, - sukuždėjo Sabina, neatitraukdama akių nuo Etano. - Kas tu toks?- Aš Etanas. - Atsikrenkštęs Persekiotojas nusuko žvilgsnį. - Atėjau tau padėti.Apstulbusi Sabina sunkiai atsiduso.- Juk tu Persekiotojas.Etanas linktelėjo ir galiausiai ryžosi pažvelgti merginai į akis.- Taip, bet esu tavo pusėje.Vos nepaspringau - ne todėl, kad nasrai buvo pilni kraujo, o dėl to, kad kaip gyva

nesitikėjau išgirsti tokių žodžių iš jo lūpų.- Maniau, man galas, - prisipažino Sabina ir apsiverkė. - Buvau pasirengusi mirti. Jis

sakė nepaleisiąs manęs gyvos.

- Kas taip sakė? - Etanas pakėlė ranką ir paglostė Sabinai ašarotą skruostą. Persekiotojopirštai virpėjo.

- Efronas, - už ją atsakė Brina.- Efronas Grėslusis? - pasitikslino Etanas. Jis atsitokėjo, atitraukė ranką ir atsigręžė į

Briną. - Sergėtojas?Brina linktelėjo.- Jis nuolat laikė Sabiną prie savęs. Matyt, nusivylė jos pasirinkimu.- Ką turi galvoje sakydama - laikė prie savęs? - Etanas susiraukė ir vėl atsigręžė į

Sabiną. Mergina pažvelgė jam į akis, ir tarp jųdviejų tarsi tvykstelėjo žaibas.Etanas sugniaužė kumščius.- Velniai rautų tą išsigimėlį.Sabina nusisuko ir vėl pravirko.Aš atvirtau žmogumi ir prisiartinau prie Sabinos.- Apie kokį pasirinkimą kalbate?- Efronas pasakė, kad galiu iš naujo prisiekti ištikimybę, - sukuždėjo Sabina,

apsipildama ašaromis. - Būtų leidęs man grįžti į Emilio gaują, jeigu būčiau išdavusi Kaląir kitus.

Tai štai iš ko rinktis turėjo Sabina: arba aš, arba Sergėtojai. Suvirpėjau.- Aš atsisakiau, - toliau pasakojo ji, nusibraukdama ašaras. - Nenutuokiu, kodėl

pabėgai, Kala, bet mačiau, ką Sergėtojai padarė Anseliui... Ketino tai padaryti Meisonui irBrinai. Nenorėjau turėti su tuo nieko bendra.

- Efronas spaudė Sabiną iš visų jėgų, - įsikišo Brina. - Ją kasdien kankino šmėklos,dažniau nei kitus. Aš kartais išvengdavau jų nasrų. Atsipirkau lengviau.

- Nepasakyčiau, - tarė per jėgą šypsodamasi Sabina. - Ir karto per akis.- Atleisk man už patirtas kančias, - pasakiau klaupdamasi priešais Briną.Draugė apkabino mane taip stipriai, kad net pristigau oro.- Aš taip džiaugiuosi, kad tu gyva.- Atleisk, - pakartojau krečiama šiurpo. Aš irgi buvau paimta į nelaisvę, bet su manimi

buvo elgiamasi draugiškai, jaučiausi saugiai ir išvengiau klaikybių, kurias teko patirtimano gaujos nariams.

- Neatsiprašinėk, - tarė Brina. - Neturi už ką atsiprašinėti. Ne tu mus kankinai, oSergėtojai.

- Žinau, bet...Ji neleido baigti minties.- Kala, aš nenutuokiu, kur ir kokios būsenos dabar yra Anselis. Galbūt jis...- Ne. - Apkabinau draugę ir prisiverčiau pažvelgti jai į akis. - Brina, žinau, ką Sergėtojai

jam padarė. Tai siaubinga, bet Anselis gyvas, jam saugu. Jis aptiko mudu su Šėjumi.

- Tiesa? - drebančiu balsu paklausė Brina, lyg netikėdama savo ausimis.- Prisiekiu, greitai jį pamatysi. Kai tik grįšim į Denverį.Į kamerą su dviem kruvinais kardais įgriuvo Konoras. Jam už nugaros pamačiau

Meisoną ir Nevį - jųdviejų snukiai irgi buvo kruvini.- Ar jums čia niekas negresia? - paklausė Konoras.- Viskas gerai, - atsakė Etanas. - Ar gali išvaduoti merginą? - Persekiotojas parodė į

surakintus Brinos riešus, o pats atsigręžė į Sabiną. - Ja pasirūpinsiu aš.Meisonas irgi priėjo prie Brinos. Jis atvirto žmogumi ir persikando riešą, kad Brina

galėtų atsigerti kraujo, kol Konoras vaduos ją iš grandinių. Etanas padarė vietos Neviui -šis atsiklaupė šalia Sabinos.

- Kaip laikaisi? - paklausė Nevis, kišdamas perkąstą riešą Sabinai prie lūpų.- Prastai, - atsakė ji ir suleido dantis jam į odą.Palinkęs virš jų Etanas stebėjo, kaip atgyja iškamuotas Sabinos kūnas. Kai mergina

pakėlė galvą ir šyptelėjo, jis su palengvėjimu atsiduso.- O kaip dabar jautiesi? - tylutėliai paklausė.- Viskas bus gerai, - droviai atsakė ji. Dar nebuvau girdėjusi Sabinos taip kalbant.

Mergina pažvelgė Etanui į akis. - Tu išgelbėjai man gyvybę.Dabar jau šis nudūrė akis.- Aš... - Persekiotojas suglumęs pasitrynė sprandą, nežinodamas, ką sakyti.Išvaduota iš grandinių Sabina palinko į priekį, apsivijo rankomis Etanui kaklą ir iš visų

jėgų priglaudė prie savęs.- Ačiū, - padėkojo ji. - Iš visos širdies.Iš netikėtumo Etanas sustingo, bet Sabina nepaleido jo iš glėbio. Galų gale įtempti

raumenys atsipalaidavo, ir jis trumpam priglaudė skruostą prie tamsių jos plaukų.- Jazminai, - ištarė labai tyliai.- Kas? - Sabina nustebusi pakėlė akis.Etanas atsikrenkštė.- Nėra už ką dėkoti.- Tu pavergei net Persekiotoją, - šyptelėjo Nevis. - Sabina, patikėk, tau nėra lygių.- Ką čia paistai? - Sabina dėbtelėjo į Nevį.Tas tik nusivaipė.- Nekreipk dėmesio. - Etanas nuvėrė Nevį šaltu žvilgsniu. Jis išsivadavo Sabinai iš

glėbio ir atsistojo. Ji vėl nusišypsojo, tik jam vienam. Etanas buvo pakerėtas.Nevis caktelėjo liežuviu ir palingavo galvą.- Kas čia per juokai? - Sabina atsistojo, remdamasi Etanui į ranką.Neviui dar nespėjus atsakyti, ant slenksčio išdygo Monro.- Ką čia radot?

- Dar dvi, - mostelėjau į merginas. - Briną ir Sabiną.Monro išblyško.- Ir viskas?Palingavau galvą, nes mudu abu su Monro buvom baisiai nusivylę. Kol kas neaptikom

Renė. Kurgi jis?- Jeigu jos atsigavo, nedelskim, - paragino vadas. - Reikia rasti kitus.- Ar verta vėl leistis į grumtynes? - suabejojo Konoras. - Visiškai aišku, kad Sergėtojai

žinojo mus ateisiant. Šituos priešininkus įveikėm, bet čia tik pradžia. Priešų jėgos kur kasdidesnės.

- Trauktis per vėlu. Užduotį reikia įvykdyti, - atkirto Monro. - Be to, ir mūsų gretospagausėjo.

Konoras ketino ginčytis, bet vadas mostu jį užčiaupė.- Ieškosim, kol rasim, - įsakė nelaukdamas Konoro atsakymo, nusigręžė ir patraukė

koridorium tolyn.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Mums einant iš kameros, Brina paėmė mane už rankos ir palinko artyn.- Kala, aš taip tavęs ilgėjausi, - tarė ji. - Nebesitikėjau išvysti gyvos.- Ir aš tavęs ilgėjausi, - prisipažinau jausdamasi, kad nesu verta Brinos švelnumo. Kol

grįžau, jai teko labai daug iškentėti. Kaip ir kitiems gaujos nariams.- Aš mieliau eisiu keturiomis, - tarė Brina ir nusišypsojusi virto gražia ruda vilke

bronzinio atspalvio kailiu. Ji prisidėjo prie kitų gaujos narių, ir visi draugiškai bidzenovienas greta kito, stumdėsi, baksnojo vienas kitą snukiais, vizgino uodegas.

Etanas su Konoru apstulbę stebėjo, kaip jaunieji vilkai džiaugiasi laisve ir stengiasiatkurti nutrūkusius gaujos tarpusavio ryšius. Rodos, Persekiotojams buvo sunku suvokti,kad mirtini jų priešai geba ne tik kovoti, kad yra prieraišūs, ištikimi, kartais net žaismingi.Persekiotojai visus šiuos bruožus priskirdavo tik saviškiams, o ne Kariams. Vilkų elgesiunesistebėjo tik Monro. Turėdamas vienintelį tikslą jis ryžtingai žingsniavo į priekį.

Patraukėme skersai salę prie šiaurinės sienos. Priešais mus grėsmingai dunksojoaltorius, vėl pajutau stiprų seno ir ką tik pralieto kraujo kvapą. Nuo akmenų sklidosiaubo, kančių ir kraujo tvaikas, siaubingai pritvinkęs blogis tiesiog užliejo mane kaipdusinanti, šleikštulį kelianti banga. Priėjusi altorių susvyravau ir ėmiau sunkiai gaudytiorą. Čia daugybę kartų buvo vykdomos bausmės, prievartos buvo prisigėrusios sienos irnet grindys. Nuleidau galvą, norėjau užsiimti ausis, nes pasidingojo, kad girdžiu klykiantmamą. Konoras sugriebė mane už alkūnės ir suturėjo.

- Laikykis, Kala, - sumurmėjo jis.Linktelėjau stengdamasi nežiūrėti į kraujo dėmėmis išmargintą altorių.Monro atrakino duris, vedančias į kameras. Jis tik truputį jas pravėrė, o aš akies

krašteliu vėl pagavau judesį. Kaip ir anksčiau, tamsiuose palubės šešėliuose kažkaskrustelėjo.

- Palauk. - Griebiau Monro už rankos.- Kas nutiko, Kala? - žiūrėdamas į mane paklausė jis.Atidžiai įsižiūrėjau į tą vietą, kur mačiau judant. Galiausiai įžvelgiau pabaisą.Chimerą.Dabar ji nekrutėjo. Tiesą sakant, atrodė kaip akmeninė statula, sumūryta ant

akmeninio frizo, puošiančio lubas. Vis dėlto kiekviena kūno ląstele jutau, kad pabaisagyva.

- Etanai, - sukuždėjau ir parodžiau į chimerą. - Tuoj pat šauk į ją.- Čia tik statula. - Etanas susiraukė. - Velniškai baisi, bet negaliu veltui laidyti strėlių.- Tiesiog šauk.Jis akimirką padvejojo ir nusitaikė į baidyklę. Strėlė pasiekė tikslą. Ji neatšoko kaip

nuo akmens, o įsmigo giliai į kūną. Etanas nusikeikė. Chimera suklykė ir atgijo.- Kas per velniava! - Konoras atšoko, nes baidyklė išskleidė sparnus ir pasileido mūsų

link.Užsidengiau ausis, nes atrodė, kad nuo baisaus chimeros riksmo plyš ausų būgneliai.

Brina suurzgė, pašoko ir nutvėrė ją ore. Išgąsdinta tokios drąsos, įsiutusi pabaisa daršlykščiau sustūgo. Brina dantimis nuplėšė chimerai sparną, ir ši nukrito ant grindų, išžaizdos plūstelėjo pilkšvai balsvas kraujas. Sabina užšoko jai ant krūtinės ir prispaudėprie altoriaus. Brina vėl puolė ir sugriebė pabaisą už gerklės. Išgirdau traškant kaulus -Brina nusuko chimerai sprandą.

- Ji visą laiką mus stebėjo, - sunkiai atsidusau.- Ar jų yra ir daugiau? - paklausė Konoras, greitai sukdamas ratu ir nenuleisdamas akių

nuo lubų.- Buvo viena. Kala teisi - baidyklė mus sekė nuo pat atėjimo į salę, - tarė Monro. – Ko

gero, dabar visiems pranešėm apie savo pasirodymą.Apmirėme, stengdamiesi įsisąmoninti Monro žodžius. Tarsi atsakymas į juos pasigirdo

žemas, tolimas garsas, primenantis būgnų dundėjimą. Naguotos vilkų letenos dunksėjolaiptais, bruoždamos metalą. Garsas vis stiprėjo - priešai lipo žemyn.

- Jie seka mūsų pėdsakais, - tarė Monro ir dirstelėjo į duris.- Ar tai vienintelis išėjimas? - paklausė Konoras mano gaujos narių.Jie susižvelgė, Sabina kiauktelėjo ir pavirto mergina.- Nežinome kito išėjimo, - tarė ji. - Buvome atvesti laiptais. Man labai gaila. - Tarsi

atsiprašydama mergina žvelgė į Etaną.- Taigi atsidūrėme spąstuose. - Etanas pažvelgė į Sabiną lyg svarstydamas, kaip norėtų

praleisti paskutines gyvenimo akimirkas.- Kiti Kalos gaujos nariai tikrai laikomi šiame sparne, - tarė Monro. - Jei juos

išvaduosim, mūsų gretos pagausės. Tada gal ir ištrūksim.- Bet ne visi, - pridūrė Konoras.- Neturime iš ko rinktis, - atkirto Monro.- Vadas teisus. - Etanas užsitaisė arbaletą. - Teks stoti į paskutinį mūšį. Žinojau, kad

anksčiau ar vėliau tai nutiks.- Ne, - paprieštaravo Sabina. - Nesirengiu čia mirti. Nesuteiksiu Efronui tokio

malonumo. - Ji pasivertė vilke ir užstaugė.Kiti gaujos nariai pasekė jos pavyzdžiu ir iškėlę snukius karingai užkaukė. Iš toli

ataidėjo grėsmingas priešų staugimas.Nusiminę Persekiotojai, rodos, atkuto.- Sugadinsiu spyną! - suriko Konoras ir metėsi prie durų. - Jei priešai tik pro čia gali

patekti į salę, laimėsim laiko.- Gerai sumanei, - pritarė Monro. - Etanai, padėk Konorui ir lik čia, su vilkais.

Pasistenk sulaikyti priešus. Kala, eime su manim.Nusekiau įkandin jo prie durų į šiaurinį sparną. Dirstelėjusi per petį pamačiau savo

gaujos narius, sutūpusius ratu aplink Konorą ir Etaną. Persekiotojai krapštėsi su spyna.Giliai įkvėpiau ir suvirpėjau. Pro metalinių durų apačią užuodžiau vos juntamą dūmų irdegančio laužo kvapą.

- Kas nutiko? - paklausė Monro.- Jis čia, - sukuždėjau.Pro duris, skiriančias mus nuo salės, ataidėjo vilko kauksmas. Man pašiurpo ketera.

Meisonas prašė pagalbos. Po sekundės sustūgo Nevis - jis skubėjo padėti draugui. Monropažvelgė į mane. Girdėjau, kaip vilkai nagais drasko akmenines grindis, kaip viauksi irurzgia.

- Priešai įsiveržė į salę, - pasakiau.- Surask Renė ir paaiškink, ko atėjom. Einu pas saviškius, pasistengsime nuvilioti

priešus kuo toliau nuo šito sparno. Paskui pažadu grįžti pas judu ir kitus kalinius.Linktelėjau slėpdama siaubą.Monro išsitraukė kardus ir nubėgo į salę.Kvapas mane atvedė prie paskutinių durų kairėje.

Spustelėjau rankeną, ir durys atsivėrė. Ši kamera buvo didesnė už kitas, apšviestaryškių, nemaloniai zirziančių dienos šviesos lempų. Užuodžiau Renė anksčiau, neguišvydau. Nuo pažįstamo šilto sandalmedžio ir odos kvapo nudiegė krūtinę.Nesvarstydama puoliau vidun ir kertėje pamačiau susigūžusį pavidalą.

- Renė! - apkabinau jį per pečius ir prisitraukiau artyn.- Kala! - sumurmėjo jis, irgi apglėbė mane žemiau juosmens ir prispaudė kaktą prie

krūtinės.- Ar tu sužeistas? - sušnibždėjau glausdamasi dar stipriau. Labai palengvėjo, kad Renė

gyvas.- Ne.- Ačiū Dievui. - Truputį atsitraukiau, kad įkvėpčiau oro. Širdies plakimas užgožė mano

žodžius. - Neturim laiko. Dabar nieko tau neaiškinsiu. Paskubėkim.Renė pakėlė galvą, pažvelgė į mane ir prisitraukė kuo arčiau. Tada prigludo savo

lūpomis prie manųjų ir ėmė karštligiškai bučiuoti. Nuo jo bučinio iškaitau, užplūdę

Kad tik jos būtų atidarytos. Kadtik...

prisiminimai įtraukė į jausmų sūkurį.Renė.Pažinojau jį nuo vaikystės. Jis turėjo tapti mano vyru. Jaunasis Grėsliųjų gaujos vadas.

Mano varžovas ir draugas. Mudu abu turėjome vadovauti gaujai. Jis buvo Karys, kaip iraš. Ir, kaip ir aš, plėšrūnas.

Pabučiavau jį, skruostais riedant ašaroms. Mane nusinešė prisiminimų banga.Suglumusi dar stipriau prisiglaudžiau prie Renė, mintys pynėsi. Aiškiai supratau tikviena: man džiugu vėl būti greta. Glausdamasi prie jo lyg ir vėl paklusau savo likimui, nuokurio tariausi pabėgusi. Lyg būčiau sugrįžusi į tuos laikus, kai neskyriau tiesos nuo meloir neabejojau savo paskirtimi šioje žemėje. Mano sielos kertelė vis dar ilgėjosi šitotikrumo, to prarasto gyvenimo, kuriuo džiaugiausi, prieš pasauliui subyrant į šipulius irįsivyraujant sumaiščiai.

Renė kiek atšlijo ir įdėmiai pažvelgė į mane. Paskui paglostė veidą, kitą ranką uždėjoant manosios. Jo pirštai apčiuopė mano mūvimą baltojo aukso žiedą.

- Tu mano, - tarė tyliai. - Tu priklausai man.Gerklėje įstrigo skausmingas gumulas, net jei būčiau radusi tinkamus žodžius,

nebūčiau gebėjusi nieko išlemenusi. Kiek daug pažadų sulaužiau? Ką bėgdama pavogiauiš Renė?

Jis vėl mane pabučiavo, šįkart švelniai ir atsargiai. Tada lūpomis perbraukė skruostą,slystelėjo kaklu ir suspaudė mane glėbyje, šnibždėdamas į ausį:

- Sergėtojai sakė, kad ateisi. Aš netikėjau, bet tu atėjai.Nuo Renė žodžių atsitokėjau, jausmai aprimo, ėmiau blaiviai mąstyti.Sergėtojai sakė, kad ateisi.Pakėliau akis ir atidžiau pažvelgiau į Renė. Jis sėdėjo kameroje, buvo gyvas. Bet, kitaip

nei mano draugai, neatrodė iškankintas. Jo veidas nebuvo nusėtas mėlynių irkraujosruvų ar sulysęs nuo ilgo badavimo. Drabužiai atrodė tvarkingi ir švarūs. Nuo jodvelkė savimi pasitikinčiu vyriškiu, nebuvo justi šleikštulio, baimės ar kraujo priemaišos.Pažvelgiau į Renė rankas - nesurakintos. Ir kameroje jis sėdėjo vienas.

Man pašiurpo nugara.- Renė... - sukuždėjau. Širdis nenorėjo tikėti, ką sakė protas.Jis pasilenkė ir pabučiavo man į ausies lezgelį.- Kalija, net nenutuoki, kaip man tavęs stigo, - tarė stipriai suimdamas mane už rankų.

- Atleisk.Staiga nuskriejau per kamerą, trenkiausi galva į sieną ir trumpam praradau sąmonę.

Persiverčiau ore ir šlumštelėjau ant betoninių grindų. Po akimirkos stiprūs pirštaisugriebė mane už pečių ir pakėlė nuo grindų. Odą degino karštas Renė kvėpavimas. Jisvėl įsisiurbė man į lūpas, bet šįsyk pajutau kraujo skonį. Aiktelėjusi stipriai atlošiau galvą,

kad atsitokėčiau.- Liaukis, Renė! - surikau. Įsirėmiau jam į pečius ir mėginau atstumti, bet nepajėgiau. -

Ką darai?Renė neatstodamas spoksojo į mane. Akyse degė ryžtas, dantys buvo sukąsti, skruostų

raumenys virpėjo. Juodose akyse mačiau įniršį ir liūdesį.- Niekada nenorėjau ir dabar nenoriu daryti, - iškošė jis pro sukąstus dantis. - Bet

neturiu iš ko rinktis. Tu iš manęs atėmei tą galimybę.Renė vėl tėškė mane į sieną taip stipriai, kad, rodos, iš plaučių išėjo oras. Akimirką

sustingęs žiūrėjo į mane, vis stipriau gniaužė man pečius, jo veidą iškreipė sielvartas.- Nėra kitos išeities, - vargiai išspaudė Renė, tarsi pats netikėdamas, ką sako. - Esi

mano sužadėtinė, mano pareiga tave susigrąžinti. Liksi čia. Sergėtojai liepė taip daryti.Sukrėsta pažvelgiau į jį.- Ką daryti?- Palaužti tave.

šito

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Primygęs prie šaltos plieninės kameros sienos, Renė mėgino keliu praskirti man šlaunis.Nuo siaubo ir skausmo apleido jėgos. Nepajėgiau pasiversti vilke. Niekaip negalėjau

patikėti, kad šitai nutiko.- Nustok, Renė, - sukuždėjau žiūrėdama jam tiesiai į akis.Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs, akys degė kaip bepročio; Renė kankino mane iš

įniršio ir sielvarto. Tokio klaiko dar nebuvau patyrusi. Kas nutiko jaunuoliui, pažįstamamnuo vaikystės? Renė taip skaudžiai suspaudė man riešus, kad surikau. Burnoje jutaukraujo skonį. Jis dantimis perkando lūpą.

Suvirpėjau, pilve sukilo bjaurus šleikštulys. Jei Renė tą akimirką būtų mane paleidęs,būčiau sudribusi kaip maišas. Vaikinas dar labiau įsiuto, o mane dar labiau sukaustėbaimė. Jis atrodė kaip paklaikęs, iš liūdesio ir pykčio praradęs protą.

- Tu niekam nieko neskolingas, Renė, - pasigirdo ramus, bet tvirtas balsas. - Paleisk ją.Monro pasirodžius ant slenksčio, Renė iššiepė iltis, bet Persekiotojų vadas ėmė lėtai

artintis su nuleistais kardais rankose.- Tu gali rinktis, - Monro kalbėjo toliau lygiai taip pat ramiai ir tvirtai. - Gali palikti šią

vietą ir viską pamiršti. Gali eiti su mumis.- Su jumis? Persekiotojais? - Renė įsiutęs nusispjovė.- Mes ne tokie, kaip manai, - tarė Monro. - Atėjom tavęs išgelbėti. Kala nori tau padėti.

Aš irgi.Maldaujamai žiūrėdama į Renė, mėginau išsivaduoti iš stiprių jo gniaužtų. Man

skaudėjo.- Tai tiesa, Renė. Eime su mumis. Prašau.- Dėl tavo melo praradau viską, - atkirto šis, nenuleisdamas nuo Monro akių. - O tave

nudėsiu dar nespėjusį prasižioti. - Paskui pažvelgė į mane pykčio ir skausmo iškreiptuveidu.

Pasidarė dar baisiau, oda pašiurpo.- Viliuosi, šito neprireiks, - tarė Monro. - Nesu tavo priešas, bet spręsti palieku tau.

Galbūt susitiksim vėliau. Jei neini su mumis, paleisk merginą, kad netektų gailėtis.- Gailėtis pabaisos? Kas gali būti blogiau negu susidėti su priešu? - paklausė vyras,

žengdamas iš tamsaus koridoriaus į ryškiai apšviestą kamerą.

Negi Renė dabar visa siela atsidavęsSergėtojams?

Pažinau Emilį Larošą, ir mano nerimstanti širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Tėvas irsūnus buvo visai nepanašūs: Renė - aukštas ir lieknas, Emilis - kresnas ir plačiapetis.Raumeningas kūnas tankiai apžėlęs plaukais. Grėsliųjų vadas buvo įbedęs į mane akis. Jispasirodė žmogaus pavidalu, bet atėjo ne vienas. Emiliui prie kojų trynėsi trys vilkai:Deksas, Fei ir Kozetė. Išvydę mane jie kaip vienas iššiepė iltis ir suurzgė. Man nereikėjopasiversti vilke, kad suprasčiau, ką jie nori pasakyti.

Išdavikė.Veltui vijau šią mintį. Skaudžią tiesą liudijo aštrios jų iltys, pasišiaušusios keteros ir

neapykanta degančios akys.Jiems, kaip ir Sabinai, buvo leista rinktis.Trys gaujos nariai mane išdavė. Dabar jie priklausė Emilio gaujai. Stojo Sergėtojų

pusėn palikę draugus likimo valiai.Kodėl?Pakreipusi galvą dirstelėjau į Renė. Jo pirštai vis dar buvo mėšlungiškai įsikirtę man į

riešus. Renė irgi galėjo rinktis. Mane siaubingai supykino, pamaniau tuoj pravimsianti. Joakyse įniršis buvo sumišęs su skausmu. Jis nenorėjo manęs skriausti. PasirinkoSergėtojus, nes aš jį palikau. Išdaviau mane mylėjusį žmogų. Jis sumelavo, kad išgelbėtųmane, ir už tai buvo kankinamas. Paskui palūžo - tai nutiko dėl mano kaltės. Ką jambeliko daryti?

- Emili! - kimus Monro balsas privertė atplėšti akis nuo Renė.Vos atpažinau Persekiotojų vadą - veidas buvo pajuodęs iš įniršio, akys svaidė žaibus.Emilis pašaipiai vyptelėjo.- Neįsivaizduoji, kaip svajojau dar kartą su tavim susitikti, Monro. Ačiū, kad užsukai.Monro nieko neatsakė, bet rankos jam ėmė drebėti.Emilis atsigręžė į Renė ir meiliu, saldžiu balsu pareiškė:- Sūnau, susipažink su savo motinos žudiku.Apstulbęs Renė paleido mane ir išblyško kaip drobė.Ištrūkusi iš jo gniaužtų, nusvirduliavau į šalį ir atsišliejau į sieną. Akys lakstė nuo

Monro prie Renė, mėginau susivokti. Emilis su vilkais buvo užtvėrę duris. Ką daryti?Monro giliai atsiduso, jo akyse sublizgo nuoskaudos ašaros.- Tu šlykštus melagis ir išsigimėlis.Emilis šaižiai nusikvatojo.- Aš melagis? Negi išties manai, kad ne tu pražudei Koriną?Surikęs Monro puolė jį. Bet Renė buvo greitesnis. Stryktelėjo į viršų, ir po akimirkos

tarp Monro ir Emilio stojo tamsiai pilkas vilkas. Jis urgzdamas užtvėrė Monro kelią irketino jį pulti. Monro stabtelėjo ir praleido progą. Jam teko atšokti į šalį, kad išsisuktųnuo aštrių Renė ilčių.

- Rodos, čia aš padėties šeimininkas, drauguži, - nusišaipė Emilis.Renė sėlindamas užspeitė Monro į toliausią kameros kampą.- Dar pažiūrėsim, - atkirto šis, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Renė.Tasai įsitempęs kaip styga grėsmingai urzgė. Renė buvo užvaldęs troškimas pralieti

Persekiotojo kraują, atkeršyti už motiną. Jis galėjo pulti bet kurią akimirką.- Renė, liaukis! - sušukau. - Monro nenužudė tavo mamos. Kaip tik mėgino ją išgelbėti!- Deksai, pribaik šitą kalę, - sušnypštė Emilis, rodydamas į mane. - Tuoj pat.Iššiepęs aštrius kaip skustuvai dantis ir urgzdamas Deksas patraukė prie

manęs. Staiga dingtelėjo, kad niekad nesusimąsčiau, koks stambus šis vilkas. Nebuvošovę į galvą, jog kada nors teks su juo grumtis. Be abejonės, Deksas buvo stipriausias išjaunų Grėsliųjų. Žiūrėdama į išsišovusius jo raumenis supratau, kad stambesnio žvėriesdar nebuvau mačiusi. Pasiverčiau vilke, pašiaušiau keterą, suurzgiau ir prisiplojau priegrindų. Deksas pranoko mane jėga ir svoriu, o aš jį - vikrumu.

Kol mintyse rezgiau gynybos planą, širdis plyšo iš nevilties.

Mus skyrė ne daugiau kaip pusantro metro. Šį atstumą Deksas galėjo įveikti vienušuoliu. Urgzdama mėginau prakalbinti jį mintimis.

„Nedaryk šito.“„Kala, pati kalta.“Deksas pritūpė, įtempė raumenis ir pasiruošė šuoliui. Blykstelėjo iltys - net jo dantys

buvo didžiuliai.Išgirdęs perspėjamą Renė urzgimą, Deksas apmirė. Jųdviejų akys susitiko. Deksas

atsiprašydamas viauktelėjo ir akimis parodė į Emilį.Negirdėjau jų pokalbio, Renė tyčia nuslėpė nuo manęs mintis. Be galo troškau sužinoti,

kas vyksta tarp jųdviejų.- Nesikišk, berniuk, - Emilis piktai dėbtelėjo į Renė.Deksas vėl ėmė artintis prie manęs, o aš dar per žingsnį pasislinkau prie durų.

Svarsčiau, ar spėsiu pabėgti, ar Deksas mane sugriebs. Net jeigu pavyktų, tektų paliktiMonro bėdoje. Sustingau ir nusprendžiau nesitraukti.

- Aš esu tavo vadas, - pasakė Emilis ir parodė Deksui aštrias iltis. - Užmušk ją. Užmušęstapsi mano dešiniąja ranka.

Deksas vėl atsigręžė į mane, jo akys degė kraujo troškuliu, abejonės išsisklaidė. Metasir man atsikratyti dvejonių ir stoti į kovą su buvusiu gaujos nariu. Turiu nedelsdamapulti, antraip žūsiu.

- Traukis nuo jos, drimba! - Konoras įsiveržė pro duris ir laikydamas rankose po kardąatsistojo tarp mudviejų su Deksu. - Atleiskit, kad sutrukdžiau vakarėlį, bet mums metaseiti. Ačiū už svetingumą.

Nenoriu žudyti Dekso.Kodėl turiu tai daryti?

Deksas puolė į priekį, bet Konoras išsisuko ir dūrė kardu jam į petį. Vilkas vėl šoko antPersekiotojo, bet šis, puikiai apskaičiavęs greitį, metėsi į šalį ir abiem kardais perrėžė jamšoną. Stambus vilkas kaukštelėjo dantimis ir ėmė piktai urgzti ant Konoro, oPersekiotojas sukosi ratu, žaibiškai švaistydamasis kardais.

Į kovą nutarė stoti ir Fei su Kozete. Jos ėmė artintis urgzdamos.- Palaukit! - suriko Emilis, rodydamas į Monro. - Velniop mergiotę. Mums reikalingas

šitas žmogus. Paleisk juos, Deksai, tegu eina. Vis tiek toli nepaspruks. - Emilis atsigręžė irpašnairavo į Monro. - Mudu spręsim svarbesnius, asmeninius klausimus.

Deksas vis dar urgzdamas lėtai atsitraukė. Fei ir Kozetė stojo abipus Renė, atkirsdamosMonro kelią pabėgti.

- Konorai, - ramiai pasakė šis, nekreipdamas dėmesio į tris artyn sėlinančius vilkus. -Čiupk Kalą ir bėk.

Konoras nustebęs išpūtė akis.- Nieku gyvu.- Nedelsk, Konorai, - pakartojo Monro, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Renė. - Tai

įsakymas.- Aš nepaklusiu, - drebančiu balsu atkirto Konoras. - Neleisiu tau beprasmiškai

pasiaukoti.- Leisi, - kaip visada ramiai atsakė Monro. - Juk žinojai, kad taip gali nutikti. Čiupk Kalą

ir sprukit. Ir nemėginkit grįžti manęs.Priblokšta ir nebegalėdama susitvardyti, netikėtai atvirtau žmogumi.- Mes tavęs nepaliksim!Emilis nusikvatojo. Renė vis dar lūkuriavo tarp tėvo ir Monro, pasirengęs pulti. Staiga

Monro nuleido kardus - Renė akyse blykstelėjo nustebimas.- Nesigrumsiu su berniuku, - tarė Monro. - Tu, Emili, tai puikiai žinai.- Taip ir maniau. - Emilis dirstelėjo į urzgiančius jaunuosius vilkus. - Neleiskit jam

ištrūkti. Renė turi atkeršyti už motiną.- Neklausyk jo, Renė! Jis melagis! Tai netiesa! - suklikau. - Eime su mumis!- Kala - mūsų priešė, - sušnypštė Emilis. - Prisimink, kaip ji tave paliko, kaip išdavė

mus visus. Apsiuostyk, berniuk, ji smirdi Persekiotojais. Kala - išdavikė ir kekšė. - Emilispažvelgė į mane su tokiu įniršiu, kad aš nenoromis atsitraukiau, išgąsdinta baisios joneapykantos. - Nemanyk, kad išsisuksi, gražuole. Labai greitai prigriebsim ir tave.

Konoras stvėrė mane ir nusitempė prie durų. Aš priešinausi, bandžiau ištrūkti, bet jisatkakliai vilko mane į koridorių.

- Nepaliksim Monro! - surikau.- Turim eiti, - pareiškė Konoras. Vėl pamėginau ištrūkti, jis suklupo, bet tuoj pat atgavo

pusiausvyrą ir apglėbė mane abiem rankomis.

- Aš noriu kovoti! - sušukau desperatiškai plėšdamasi iš tvirtų jo gniaužtų. Velkama iškameros kaip įmanydama stengiausi nesužeisti Konoro.

- Nevalia! - jis buvo nepermaldaujamas. - Girdėjai vado įsakymą. Mudu dingstam.Prisiekiu, jei pasiversi vilke ir pulsi mane, gausi į kailį!

- Prašau, - maldavau, su siaubu žiūrėdama į kyšančias Renė iltis. Pamačiau, kaip Monronumetė ant žemės kardus, ir man užgniaužė kvapą. - Ką jis daro? - suklikau verždamasiprie jo, bet Konoras vėl mane sulaikė.

- Tai vado, ne mūsų kova, - iškošė jis pro sukąstus dantis.Išgąsdintas krintančių ginklų žvangėjimo Renė atšoko. Jo ketera tebebuvo pašiaušta,

bet urzgimas pritilo.- Paklausyk, Renė, - paprašė Monro ir pritūpė, kad pažvelgtų jaunajam vilkui į akis. Jis

tarsi nematė iš abiejų šonų sėlinančių priešų. - Tu vis dar gali rinktis. Eime su manim,sužinosi tiesą. Ryžkis.

Tasai vėl grėsmingai suurzgė, paskui suglumęs viauktelėjo. Kiti trys atsargiaitykinantys artyn vilkai taip pat atrodė sutrikdyti Monro poelgio - dar nebuvo matęPersekiotojo, atsisakančio kovoti.

Konoras griebė mane už kaklo, sprandą nudiegė skausmas.- Nėra čia ko žiūrėti, - nukirto jis ir ėmė lėtai vilkti mane lauk iš kameros.- Prašau tavęs, Renė! - vėl surikau. - Nepasilik su jais! Eikim drauge!Išgirdęs beviltišką mano riksmą, jis atsigręžė ir pamatė, kaip Konoras mane

tempia. Tada atvirto žmogumi ir nustebęs pažvelgė į Monro. Persekiotojų vadas išskėtėrankas - parodė neturįs ginklo. Renė žingtelėjo prie jo.

- Kas tu toks?- Aš... - Monro balsas užlūžo.- Pakaks! Tu tikras kvailys, berniuk, - suurzgė Emilis. - Toks pat kaip ir tavo tėvas, -

pridūrė klastingai nusiviepdamas Persekiotojų vadui. Ištaręs šiuos žodžius, Emilisstryktelėjo į orą ir pavirto vilku. Stambus gauruotas žvėris baisiomis iltimis ir aštriaisnagais trenkėsi Monro į krūtinę ir parbloškė. Stiprūs žandikauliai surakino beginklimžmogui gerklę. Tą akimirką Konoras ištempė mane iš kameros ir nuvilko per koridorių.

Aš vis gręžiojausi per petį vildamasi, kad Renė su Monro mus prisivys. Bet ausispasiekė tik grumtynių garsai ir duslus urzgimas.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Mes niekada iš čia neištrūksim. Tai spąstai. Bėgau ir kūkčiojau, sukrėsta matyto vaizdo.Buvome sumaniai įvilioti į žabangas ir užpjudyti kaip laukiniai žvėrys. Klube turbūtsusirinko visi Kariai ir Sergėtojai - saugojo išėjimą. Konorui teko vilkti mane iš visų jėgų,nes manęs neklausė kojos, rodos, bridau per liūną.

Iš salės pasigirdo riksmai.Konorui atplėšus duris, sudužo paskutinės mano viltys. Iš rytinio sparno į salę plūdo

vilkai. Etanas stovėjo ant altoriaus ir nepaliaudamas šaudė iš arbaleto. Jo pastangospristabdė Karių puolimą, nes šie, kliudyti užnuodyta strėle, iškart sustingdavo iružkirsdavo kelią draugams. Paskui imdavo trūkčioti ir kratydami snukius nuvirsdavo antakmeninių grindų. Bedvasiai kūnai labai trukdė prasibrauti kitiems Kariams. Manogaujos nariai kaip liūtai grūmėsi su tais, kuriems Etano strėlių pavyko išvengti.

Konoras keikdamasis nusitempė mane prie altoriaus.- Velniai rautų, drauguži, prasti popieriai, - iškošė Etanas pro sukąstus dantis ir vėl

nusitaikė. - Man baigiasi strėlės.- Po penkių minučių jų čia prisirinks tiek, kad nebeįveiksim, - tarė Konoras ir apsidairė.- Kur Monro? - paklausė Etanas.- Mes jo netekom, - tyliai atsakė Konoras.Kai Persekiotojas ištarė šiuos žodžius balsu, man kraujas gyslose sustingo.- Tik to mums betrūko, - niūriai šyptelėjo Etanas. - Ar ką nors pasakė

atsisveikindamas?- Kala, - paklausė Konoras, - jeigu mudu su Etanu nuviliosime vilkus, ar tu su

saviškiais pajėgsi prisibrauti iki laiptų?Žiūrėjau į vilkus, besiropščiančius per žuvusių bendrų kūnų užtvarą. Jie urzgė,

stumdėsi, bet vis tiek veržėsi į salę.- Net jei pavyktų ištrūkti iš salės, ant laiptų mūsų tikriausiai laukia kokie

penkiasdešimt Karių. Pro tokią minią neprasiveršim.Konoras palingavo galvą ir dirstelėjo į šiaurinio sparno duris. Aš pasekiau jo žvilgsnį

svarstydama, ar Monro dar gyvas ir ar kada nors jį pamatysiu.Staiga salėje pasigirdo baisus traškesys, blykstelėjo akinanti šviesa, lyg kamuoliniam

žaibui įsisukus, ir aš pargriuvau ant grindų. Triukšmas užgulė ausis, įsielektrinęs oraspakvipo ozonu. Sudribęs man už nugaros Etanas suvaitojo ir nusitaikė į naują priešą.

- Netikiu savo akim, - sumurmėjo Konoras, pamatęs iš tviskančio portalo išeinantEdnę. Mergina ištiesė jam ranką.

- Reikia jomis tikėti, - nusišypsojo ji ir padėjo Konorui atsistoti. Išvydusibesiveržiančius salėn vilkus Ednė staiga surimtėjo.

- Slaptos durys pačiame „Edene“. - Etanas apstulbęs ir sužavėtas spoksojo į portalą. -Tau pavyko. Velniai rautų, tikrai pavyko.

- Gėlės ir sveikinimai palūkės, - tarė Ednė. - Kilkit, metas eiti.- Turim paimti maniškius, - pasakiau sunkiai stodamasi.- Jau einu, - atsakė Etanas. Jis užsimetė arbaletą ant nugaros, nušoko nuo altoriaus ir

išsitraukė iš makštų du kardus. Tada ėmė brautis per mūšio lauką rėkdamas: - Vaikai,vaidinimas baigtas! Ką tik atvyko traukinys mūsų paimti!

Meisonas pastatė ausis ir pamatęs blizgančias duris pergalingai sustūgo. Nevisapsigręžė ir šuoliais pasileido prie altoriaus. Brina atitraukė iltis nuo priešininko gerklėsir puolė prie mūsų. Prispausta prie pietinės sienos Sabina kovėsi iškart su trimis vilkais.

- Laikykis, Sabina! - suriaumojo Etanas. - Einu į pagalbą!- Kala, saugok, kad Kariai neužpultų Ednės, - įsakė Konoras.Jis pridengė Etano užnugarį ir pakeliui padėjo besibraunantiems prie altoriaus mano

gaujos nariams. Pasivertusi vilke puoliau tuos priešus, kuriems pavyko prasmukti proKonorą.

Etanas prisikasė iki Sabinos ir nukovė du vilkus - iki rankenų suvarė jiems kardą įnugarą.

- Bėk! - suriko jis Sabinai, paklojęs trečiąjį. - Aš tave pridengsiu!Slėpdamasi už jo kaip už skydo, Sabina nuskubėjo prie altoriaus. Etanui pavyko

prasprūsti pro vieną Karį, bet kitas pastojo jam kelią ir stvėrė dantimis už rankos. Etanasnusikeikė ir pamėgino ją išlaisvinti, bet žvėris tik stipriau suspaudė žandikaulius ir visgiliau leido dantis į raumenis. Numetęs kardą Persekiotojas išsitraukė durklą. Vilkas jonepaleido tol, kol plieniniai ašmenys įsmigo jam į akį. Tada išleido kvapą, bet kol Etanasatsikasė iki altoriaus, pamačiau, kad jo ranka baisiai sumaitota ir stipriai kraujuoja.

- Kabarokis ant viršaus, aš tave pridengsiu! - Konoras nusmeigė kardu vieną vilką irtvojo kumščiu kitam. Tada pats užsilipo ant altoriaus.

- Greičiau! - ragino Ednė. - Nerkit pro duris! Reikia jas uždaryti, kad nesulįstų vilkai.Meisonas, Nevis ir Brina jau buvo kitoje tviskančio portalo pusėje. Sabina lūkuriavo

man už nugaros. Etanui užsiropštus ant altoriaus, ji atvirto mergina, apkabino jį perliemenį ir žengė pro duris drauge su Persekiotoju.

- Nedelsk, Kala! - Ednė apmetė akimis salę. - Konorai, o kur mano tėvas?- Nedelsk, Kala, - pakartojo Konoras ir stumtelėjo mane prie portalo.Įėjusi pro tviskančias duris žvilgtelėjau sau per petį ir pamačiau, kaip Konoras apglėbė

Ednę ir kažką sušnibždėjo į ausį. Merginos veidą iškreipė skausmas, ji susmuko Konoroglėbyje. Šis pakėlė ją ant rankų, ir po akimirkos juodviem abiem jau buvo saugu.

Man po letenomis gurgždėjo žvirgždas. Įkvėpiau šalto ir gaivaus priešaušrio oro. Naktisdvelkė laisve, bet palengvėjimo jausmas trumpai tetruko - jį apkartino Monro netektis.

Už nugaros girdėjau kūkčiojant Ednę, o Konoras prašė:- Edne, reikia uždaryti duris. Kuo greičiau.Tuo pat metu mano ausis pasiekė merginos riksmas ir vilko urzgesys. Puoliau atgal

pasitikti priešo. Du Kariai įšoko pro duris ir atsidūrė mūsų pusėje. Vienas jų parbloškėEdnę, užšoko jai ant krūtinės ir taikėsi perkąsti gerklę, kitas susikibo su Konoru.

Nušvilpiau prie Ednės, akies krašteliu pamačiau šmėstelint šešėlius. Konoras švaistėsikardais, jam į pagalbą stojo Nevis su Meisonu. Kailis skraidė tumulais, kraujas liejosiupeliais - įsiutę mano draugai sudraskė priešą į gabalus.

Norėdama atitraukti plėšrūno dėmesį nuo Ednės, suleidau iltis jam į šoną. Vilkasurgzdamas kryptelėjo galvą mano pusėn, paskui cyptelėjo ir iškart suglebo. Ednėšvokšdama nustūmė maitą. Jai atsistojus, pamačiau kruviną verpstelę ir supratau, kaip jinudūrė Karį. Nebedvejodama Ednė puolė uždaryti portalo. Jai nespėjus pribėgti, iš salėsįšoko dar vienas vilkas. Mergina pritūpė, ir žvėris perskriejo jai per galvą.

Atsitiesusi Ednė mostelėjo verpstelėmis ir uždarė portalą. Ryški šviesa užgeso, ašsusikibau su vilku. Mudu nusiritome per žvirgždą. Aštrūs akmenukai draskė nugarą netpro storą kailį. Mudu vertėmės kūliais, paskui priešas pamėgino ištrūkti. Bandžiausugriebti už gerklės, bet jis išsisuko ir aš suleidau dantis į priekinę leteną. Jis gailiaisuinkštė, bandė ją traukti, bet aš dar giliau leidau iltis. Paskui išgirdau duslų švilpesį -Etanas triskart taikliai šovė iš arbaleto. Mano priešas viauktelėjo ir susmuko ant žemės.

Urzgesys ir riksmai pagaliau nutilo, buvo girdėti tik mano gaujos narių šnopavimas, oPersekiotojai irgi stengėsi atgauti kvapą. Visiems mums iš burnų veržėsi garo debesėliai.

- Kur esame? - galiausiai paklausė Etanas.Jis pusiaugula tysojo ant žemės, remdamasis sveikosios rankos alkūne, o sužalotąją

glausdamas prie krūtinės. Sabina pritūpė greta, kad apžiūrėtų žaizdas. Brina, Meisonas irNevis stovėjo netoliese, vis dar vilkų pavidalu. Visi trys spaudėsi prie kits kito ir laikėsiatokiau nuo Persekiotojų.

Ednė neatsakė Etanui, ji susmuko Konorui prie kojų. Šis glostė jai plaukus ir dairėsi.- Rodos, atsidūrėme ant gretimo pastato stogo šalia klubo.- Ant stogo? - perklausė Etanas. - Edne, ar Konoras neklysta?Mergina tylėjo.- Edne, - neatlyžo Etanas, - kur mes esame?- Atstok nuo jos, - atkirto Konoras.- Nenoriu būti rakštis subinėje, - teisinosi Etanas. - Bet mes dar nepabėgę nuo priešų.

Reikia grįžti į Denverį.Ednė sunkiai atsistojo ir susvyravo. Konoras norėjo ją prilaikyti, bet mergina atšlijo.- Etanas teisus, reikia nešdintis. Konoras irgi teisus, esame ant gretimo pastato stogo.

Luktelėkit, kol atidarysiu duris į Denverį.Ednė netvirtai žengė į šalį, šluostydamasi ašaras.Atsisėdau, atvirtau mergina ir prisitraukiau kelius prie krūtinės. Viena vertus, norėjosi

prieiti prie saviškių ir įsitikinti, ar sveiki. Pirmą kartą išvydę portalą jaunieji vilkaitikriausiai buvo priblokšti, ką jau kalbėti apie kruvinas grumtynes. Antra vertus, kažkasman tarsi kliudė prie jų prieiti. Mintys sukosi tik apie tai, kas nutiko šiauriniame sparne.Užsimerkiau apimta sielvarto, jaučiausi sutrikusi.

Tu toks pat kvailys kaip ir tavo tėvas.Emilio žodžiai atrodė beprasmiški. Prisiminus juos lydinčią klastingą šypseną, oda

pašiurpo. Kodėl jis pats save kvailino? Gal manė taip lengviau įtikinsiąs Renė, kad šismane nužudytų, nes žinojo, jog vaikinas mane tebemyli?

Širdį vėl sugniaužė netekties skausmas - vargu ar kada nors beišvysiu Renė. Jei irsusitiksime, tai kaip du priešai.

- Kala! - Atsimerkusi išvydau Sabiną, klūpančią priešais mane. Jai už nugaros žmoniųpavidalu stovėjo kiti mano draugai - Meisonas, Nevis ir Brina.

- Kas atsitiko? - paklausiau.Nepaprastai jaudindamasi Sabina nugurgė seilę.- Taip aršiai grūmėmės, kad nepastebėjom, jog judu su Konoru grįžot vieni. Dabar

matau, kad išsigelbėjom ne visi...Krūtinę užgulė sunkumas, vos galėjau kvėpuoti.- Ar jie žuvo? - Sabina per jėgą išspaudė žodžius.Neturėjau jėgų atsakyti, gerklė išdžiūvo. Pažvelgusi į sielvartingas Sabinos akis

praradau norą pasakoti, kas nutiko šiauriniame sparne. Tiesa atrodė pernelyg skaudi.- Nejaugi visi žuvo? - liūdnai sušnibždėjo Brina. - Net Renė?- Ne, - tyliai atsakiau.Konoras prisiartino, atsistojo man už nugaros ir uždėjo ranką ant peties.- Ar tu juos matei? - paklausė Meisonas. - Jie gyvi? Liko nelaisvėje?Liūdnas Sabinos veidas surūstėjo.- Ir mes juos palikom?Pajutęs kylant įtampą, Etanas sunkiai atsistojo ir priėjo artyn.- Kas atsitiko? - paklausė Persekiotojas.Sabina piktai dėbtelėjo į mane.- Kaip galėjai juos palikti?- Kala neturėjo iš ko rinktis, - užstojo mane Konoras.

- Žinoma, turėjo, - atrėžė Sabina.Nusivylusi mano bailumu persimainė net Brina.Nedrįsau pažiūrėti į draugus, tik spoksojau į žemę pilnomis ašarų akimis.- Mes jų nepalikom, - už mane atsakė Konoras. - Buvau greta, kai Kala juos rado.- Tai kodėl neatsivedėt? - Sabina prisimerkė.- Jie pasiliko, Sabina, - tyliai tarė Nevis, perskaitęs atsakymą niūriame Konoro

žvilgsnyje. - Jie pasiliko su Sergėtojais.- Netikiu, - pareiškė Brina.- Negali būti, - sušnypštė Sabina. - Kozetė nieku gyvu nebūtų su jais likusi!- Deja, tai tiesa, - patikino Konoras. - Buvę jūsų draugai užpuolė Kalą.- Kodėl jie ją puolė? - susidomėjo Meisonas.- Įsakyti Emilio, - įsiterpiau. - Dabar jie paklūsta jam.- O Renė? - drebančiu balsu paklausė Brina. - Jis irgi liko?- Liko, nes aš jį išdaviau.- Po velnių! - nusikeikė Nevis ir nusiminęs patraukė šalin, purtydamas galvą.Liūdnai šyptelėjęs Meisonas nusekė draugui iš paskos.Sabina tyliai pravirko.- Kozete, Kozete, - aimanavo ji.Norėdamas atkreipti jos dėmesį Etanas atsikrenkštė.- Klausyk, tikriausiai Kozetei buvo prigrasinta pasilikti.- Nejaugi baimė pabėgti stipresnė už baimę netekti manęs? - Sabina sukūkčiojo. -

Dabar nebegalėsiu jos ginti nuo Efrono. Juk ji žino, kad Sergėtojas...- Turbūt nežinomybė baugina Kozetę labiau už Efroną, - spėliojo Konoras. - Kartais taip

nutinka.Sabina palingavo galvą ir nubraukė ašarą.- Jūs buvote draugės? - tyliai paklausė Etanas.- Kozetė man buvo kaip sesuo, - atsakė Sabina. - Niekaip nesuprantu, kodėl taip padarė.- Kala! - Brina paėmė man už rankos. - Norėjau paklausti apie Renė... Ar judu...Mostu paprašiau, kad nutiltų.- Dabar nepajėgiu apie tai kalbėti, Brina.Kaltė. Gėda. Gailestis. Mane užplūdo visų šių jausmų lavina. Vien mintis, kad teks jai

aiškinti, atrodė nepakenčiama.- Tiek to. - Brina susiraukusi atsistojo. - Duosiu tau ramybę. - Ir nuėjo paskui Nevį su

Meisonu.- Etanai, gal trumpam mus paliktum? - paklausė Konoras ir atsitūpė greta manęs.- Žinoma, - atsakė tasai, nulydėdamas žvilgsniu lėtai tolstančią Sabiną. Kitaip negu

Brina, ji laikėsi nuošaliai nuo draugų. Sabina priėjo prie stogo atbrailos ir vieniša žvelgė į

Taip. -

tuštumą. Etanas nusekė jai iš paskos, bet nelindo į akis.Konoras įdėmiai pažvelgė į mane.- Monro sakė, kad judu su Renė buvote artimi.Smaugė ašaros, todėl tik linktelėjau. Kas begali būti blogiau? Neištversiu daugiau

klausimų apie mudu su Renė.- Girdėjai, ką pasakė Emilis, - toliau pusbalsiu kalbėjo Konoras. - Prieš... - nebaigęs

sakinio, Persekiotojas nusigręžė.Palaukiau, kol susitvardys.- Taip, girdėjau, - atsakiau vien lūpomis, bet nesupratau, ar tai tebeturi bent kiek

reikšmės.Prieš vėl prabildamas Konoras keliskart atsikrenkštė.- Prašau nieko nepasakoti kitiems, kol pats pasikalbėsiu su Edne.Ko nepasakoti? Aš praradau Renė. Monro žuvo. Pusė gaujos pasiliko su Sergėtojais.

Tie, kuriuos pavyko išgelbėti, dėl visko kaltina mane. Taip, esu kalta, bet ką galiupadaryti? Nieko nebepakeisi.

- Žmonės žino, - tyliai tarė Konoras. - Jei ir nežino, tai numano. Monro neslėpė savomeilės Korinai. Bet kūdikis visiems buvo paslaptis.

Kūdikis.Kai suvokiau tiesą, širdis šoktelėjo taip stipriai, kad, rodos, plyš. Staiga paaiškėjo

Konoro žodžių prasmė. Tie nesibaigiantys Monro klausinėjimai apie Renė. Baisuspavojus, į kurį vadas lindo, kad šį išgelbėtų. Mirtinos grėsmės akivaizdoje numesti antgrindų kardai.

Renė buvo visai nepanašus į Emilį, jis atrodė kaip iš akies trauktas Monro. Tai štaikodėl vado veidas man iškart pasirodė toks pažįstamas: juodi rusvo atspalvio plaukai,aksominės akys, išsišovę skruostikauliai, vyriškas smakras.

Nesigrumsiu su berniuku. Tu, Emili, puikiai tai žinai.Monro buvo Renė tėvas. Korina prašėsi nužudoma, nes jai buvo įsakyta pagimdyti

kūdikį. Rengiant sukilimą, ji pamilo Monro, o jos kūnas buvo kuriam laikui išlaisvintas išSergėtojų kerų.

- Dieve mano, - sukuždėjau, o skruostais kaip pupos ritosi ašaros. - Renė. - Jis neEmilio, o Monro sūnus ir Karys.

Svarbiausia - motina. Ji nulemia vaiko esybę.- Dabar mes niekuo jam nepadėsim, - tarė Konoras. - Gaila, kad taip nutiko. Vis dėlto

Monro norėjo, kad Ednė sužinotų tiesą. Ypač jeigu jis žūtų. Aš jai viską atskleisiu vėliau.Sunkiai sutramdžiusi ašaras paklausiau:- Kaipgi taip? O Ednės motina?- Visa tai nutiko dar prieš man atvykstant į būrį, - pusbalsiu pasakė Konoras. - Bet esu

šį tą girdėjęs. Iširus sąjungai, žlugus sukilimui ir žuvus Korinai, atėjo tamsūs laikai.Visiškai tamsūs. Monro buvo sunkiausia, jis atsidūrė ant bedugnės krašto. Tikriausiaiskandino sielvartą degtinėje. Kaip beprotis veržėsi į mūšį ir ieškojo mirties.

- Kas nutiko vėliau? - paklausiau. Puikiai įsivaizdavau, kaip baisiai Monro save kaltinodėl Korinos mirties.

- Slopinant sukilimą Veilyje, žuvo labai daug Persekiotojų ir liko neužimtų pareigybių.Ednės mama Diana atvyko į Haldžio būrį kaip nauja Puolėja. Tarp jųdviejų užsimezgėdraugystė. Tik Dianai pavyko pralaužti sieną, kuria Monro buvo atsitvėręs nuo pasaulio.Jinai išgelbėjo jį nuo paties savęs. Paskui gimė Ednė.

- Ar tu pažinojai Dianą? - Įsivaizdavau Ednės motiną - rudaplaukę moterį gintarinėmisakimis. Mintyse mačiau ją su Monro kaunantis kardais ir smagiai kvatojantis.

Konoras palingavo galvą.- Aš atvykau į jos vietą. - Persekiotojas dirstelėjo Ednės pusėn. Nuleidusi galvą mergina

stovėjo prie stogo atbrailos. - Niekada nesužinosim, ar Monro ką nors papasakojo Dianaiapie Renė. - Konoras vėl pažvelgė į mane. - Ar išlaikysi mūsų pokalbį paslaptyje?

Linktelėjau. Tokios naujienos visiškai išmušė mane iš vėžių, pasaulis slydo iš po kojų.- Ačiū, - padėkojo Konoras ir atsistojo.Žiūrėjau į jį ir svarsčiau, kaip rengiasi papasakoti Ednei, kad ši turi brolį, kurio

nepažįsta ir vargu ar kada nors pažins, nes susidurs su juo kaip su priešu.Konorui nuėjus, mano dėmesį patraukė tylūs Etano ir Sabinos balsai.Sabina laikė atkišusi ranką, o Persekiotojas traukėsi tolyn.- Pasakiau - ne.- Nebūk vaikas, - tarė Sabina.Pamačiau, kad jai iš rankos laša kraujas.- Aš negersiu tavo kraujo, - pareiškė Etanas ir mėgino ją atstumti, bet trukdė sužeista

ranka.- Pagalvok, kiek ilgai kentėsi skausmą, kol ranka savaime užgis, - įtikinėjo Sabina. -

Tikrai pabos laukti. Jei išgersi mano kraujo, žaizda kaipmat užsitrauks, neliks randų.- Randai man patinka, - burbtelėjo Etanas.- Aš ir taip matau, kad tu kietas vaikinas, - nusijuokė Sabina. - Bet jeigu mažiausiai

mėnesį vaikštinėsi parišta ranka, kažin ar labai pasižymėsi kaip kovotojas. Kokia iš tavęsmūšyje bus nauda?

- Na, aš... - numykė Etanas.- Juk matau, kad ir petį skauda, - nutraukė jį Sabina. - Kodėl atsisakai pagalbos?- Duok man ramybę, - tasai spyriojosi kaip aikštingas vaikas, paskui nusigręžė.- Duosiu, tik pirma pagydysiu.Sabina atsistojo jam už nugaros, apglėbė per krūtinę ir priglaudė prie savęs.

- Ką darai? - suriko Etanas, išpūtęs akis. Kitų jo žodžių nebesupratau, nes Sabinaprikišo perkąstą riešą jam prie lūpų.

Etanas stengėsi išsivaduoti, bet Sabina, stipri Karė, lengvai jį nulaikė. Kraujas nuo josriešo srovele nutekėjo Etanui per smakrą. Persekiotojas ir vėl mėgino ištrūkti, bet veikiaipasidavė ir nurijo porą gurkšnių. Etano veidas iškart pasikeitė, išraiška tapo keista -baimė, sumišusi su nuostaba.

Tokia scena man buvo pažįstama. Sudrebėjau prisiminusi tą dieną, kai priverčiau Šėjųgerti savo kraują. Jo veidas atrodė lygiai toks pat. Etanas stipriau priglaudė prie lūpųSabinos riešą, užsimerkė ir pasimėgaudamas gėrė.

Konoras iš pradžių stebėjo juos tylėdamas, paskui aiktelėjo, nes pamatė draugo rankągyjant tiesiog akyse. Išdraskyti raumenys suaugo, apsitraukė nauja oda, nebeliko jokiųrandų. Etanas vis dar buvo užsimerkęs ir atsidavęs magiškai Sabinos kraujo jėgai,srūvančiai jo kūnu.

Žaizdoms užsitraukus, Sabina suėmė Etaną už peties ir atitraukė ranką.- Neįsismagink, tigre, - suniurnėjo ji. - Antraip galiu nualpti.Išgirdęs jos balsą Etanas atsipeikėjo, pajuto nakties vėsą ir pamatė į save įsmigusias

penkias poras akių. Jis drebėdamas atšoko nuo Sabinos ir pralemeno:- Tai... - Persekiotojo veide šmėstelėjo baimė, jis paniuro. - Aš tavęs neprašiau.- Į sveikatą, - atsakė Sabina ir susigūžė nuo šalto vėjo, čaižančio pusnuogį jos kūną.Etanas pašnairavo į merginą, bet tuoj pat nusivilko odinį apsiaustą ir ją apgobė.- Einu pasidairyti, ar pro kur nors neprilindo šmėklų. Jos čia lengvai mus rastų.Šmėklos. Brina suinkštė. Mano gaujos nariai pavirto vilkais, tik Sabina - ne. Nevis su

Meisonu priglaudė snukius prie Brinos, jų pačių letenos drebėjo. Suvirpėjau. Puikiaisupratau, kad mano draugai, nors ir išlaisvinti, dar negreit, o gal net niekada nepamiršsiaubingų kankinimų, juos persekios baimės ir skausmo kupini prisiminimai. Giliaiįkvėpiau, mėgindama nusiraminti, nuskaidrinti mintis. Mums pasisekė, kad turėjomereikalų tik su Kariais. Jų puolimą sugebėjome atremti.

Mums pasisekė...- Visur tuščia, - tarė Etanas, grįždamas prie susispietusių vilkų. - Niekas mūsų nesivijo.

Ar Ednė jau pasirengusi atidaryti duris?- Pasirengusi, - artindamasi prie mūsų atsakė ši. Ednės veidas vis dar buvo šlapias nuo

ašarų. - Ar esate tikri, kad niekas mūsų nesekė? Mačiau priešus lauke, todėl ir nulipaupas jus.

- Kas nutiko? - paklausė Konoras. - Kaip iki mūsų prisikasei?- Jums nuėjus, maždaug po dvidešimties minučių gatvė prie klubo staiga atgijo -

privažiavo automobilių, girdėjau šauksmus, lakstė žmonės, - pasakojo Ednė. - DaugybėKarių sulindo vidun pro šonines duris. Išsigandau, kad jie mane pastebės, todėl uždariau

portalą ir atvėriau duris ant šio stogo. Dar palūkėjusi supratau, kad patekote į bėdą.- Kodėl ryžaisi atidaryti slaptas duris pačiame „Edene“? - paklausė Etanas.- Stebėjau klubą nuo stogo atbrailos, - atsakė Ednė. - Vidun plūdo Kariai, jų buvo

nesuskaičiuojama daugybė, o ir jūs labai ilgai nesirodėte. Sumojau, kad pakliuvote įspąstus. Nusprendžiau rizikuoti.

- Ačiū, - padėkojo Etanas. - Jeigu būtum laikiusis saugumo taisyklių, mūsų ir kauleliaibūtų buvę apgraužti.

- Kariai žmonių neėda, - pasipiktinau. - Mes nemintame žmogiena.- Puikiai supranti, ką norėjau pasakyti, - vyptelėjo Etanas.- Džiaugiuosi, kad atidžiai klausiausi tavo brolio pasakojimo apie kalėjimą, - tarė Ednė

ir vos šyptelėjo. - Prisiminusi visas smulkmenas, nuaudžiau duris.- Kaip tau tai pavyksta? - paklausė Sabina, dar stipriau susisupdama Etano apsiaustu. -

Nieko panašaus nesu regėjusi.- Naudodamasi magija Ednė sujungia vieną Žemės vietą su kita, - atsakiau mėgindama

viską paaiškinti kuo paprasčiau. - Šitaip Persekiotojai keliauja.- Puikuuu, - numykė Nevis, atvirtęs žmogumi. - O Sergėtojai negali sekti jums iš

paskos?- Sergėtojai nesugeba sukurti portalų, - greitai atsakiau. - Papasakosiu jums vėliau. -

Dabar tikrai netinkamas metas atskleisti draugams, kad Persekiotojai laiko musmutantais, nusikaltimu gamtai. Buvau suglumusi. Etano žodžiai įkyriai skambėjo ausyse.Niekas mūsų nesekė. Kodėl? Mes ne taip jau gerai pasislėpėme. Sergėtojai turėjo įsakytiKariams mus sugauti - iššukuoti gatves, apžiūrėti net namų stogus.

Stengdamasi nugalėti jaudulį garsiai tariau:- Kažkas čia ne taip.- Kas ne taip? - paklausė Konoras.- Per lengvai ištrūkome, - atsakiau.- Per lengvai? - sušnypštė Ednė. - Žuvo mano tėvas!Mane užliejo sielvartas. Prisiminusi Monro ir Renė, nulenkiau galvą. Kaip nedaug

trūko, kad būtų įgyvendintas tėvo troškimas susigrąžinti pagrobtą sūnų. Klausiau savęs,ar Briną, Meisoną, Nevį ir Sabiną kankinimai bus palaužę taip pat kaip mano brolį. Rodos,dabar jiems viskas gerai, bet atslūgus adrenalino bangai, sukeltai netikėto laisvėsatgavimo, juos, suvokiančius, kad gyvenimas negrįžtamai pakito, kad jis niekad nebebustoks, koks buvo anksčiau, gali apnikti depresija. Ar mes tikrai juos išgelbėjome? Pajutaugailestį, dvejones, nusiminiau, ir mano ryžtas susvyravo.

Konoras padėjo ranką Ednei ant peties.- Būk stipri, Edne. Kala nenorėjo nieko įžeisti. Ką turėjai galvoje? - paklausė manęs

Persekiotojas.

Bet aš tik papurčiau galvą - nebenorėjau gilintis, kol sielvartas galutinai neužpjovė.- Tai jau netylėk, - tarė Etanas. - Klok iki galo. Juk pažįsti Sergėtojų įpročius. Kas tau

kelia nerimą?Ryžtingas ir tvirtas jo balsas ištraukė mane iš savigraužos liūno. Prisiminiau, kas iš

tiesų esu ar bent buvau. Vadė. Karė.- Tai buvo žabangos, - pasakiau.- Suprantu. - Etanas linktelėjo ir prisimerkė. - Puikiai paspęstos žabangos.- Bet Sergėtojai neišnaudojo visų galimybių, - pasakiau sverdama kiekvieną žodį.- Kalbėk toliau, - paragino Etanas.- Šmėklų, - atsakiau.Konoras paliko Ednę ir priėjo prie manęs.- Ką turi galvoje?- Kodėl Sergėtojai neužsiundė šmėklų? - Iš paskutiniųjų stengiausi kalbėti tvirtai, nors

širdį gniaužė iš pasąmonės kylanti nežmoniška baimė.Visi tylėdami spoksojo į mane.- Pagalvokit, - tariau. - Sergėtojai žinojo mus ateisiant, bet rūsyje grūmėmės tik su

Kariais. Nei patys Sergėtojai, nei šmėklos nepasirodė.- Kur lenki? - paklausė Etanas.- Kur dėjosi Sergėtojai? Kodėl nedalyvavo puolant?- Nenorėjo teptis rankų, - pareiškė Konoras.- Ne, - paprieštaravo Etanas, ir jo veidu nuslinko susirūpinimo šešėlis. - Kodėl

Sergėtojai nepanaudojo geriausio savo ginklo, kad mus sulaikytų?- Galbūt lūkuriavo kur nors netoliese, ne pačiam klube, - pasakė Ednė ir nusišluostė

ašaras atpakalia ranka. - Iki šiol man nėra tekę atidaryti slaptųjų durų. Gal Sergėtojaimūsų, bėgančių iš klubo, tykojo gatvėje.

- Galbūt, - sutikau, bet baimė manęs neapleido. - Tačiau kodėl jie mūsų neieško?Šį mano klausimą, kaip ir ankstesnius, lydėjo tyla.- Šiaip ar taip, nėra jokios prasmės trintis čia, kol sulauksim atsakymo, - pareiškė

Konoras. - Daryk duris, Edne. Metas grįžti į Denverį.- Kaipgi, - supyko Ednė. - Varyk savo darbą, lyg nieko nebūtų nutikę. - Ir nusigręžė

slėpdama sielvartą.Blogas ženklas, dingtelėjo man. Vis labiau nerimavau sulig kiekviena akimirka. Reikėjo

kuo greičiau nešdintis iš Veilio, o Ednė buvo tokia susikrimtusi, kad negalėjo dirbti. Galmergina ir labai gabi, bet per jauna ir stokoja patirties. Konoras apglėbė ją per pečius iratgręžė į save. Tada kilstelėjo smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis.

- Edne, ne tu viena praradai artimą žmogų, - tarė jis, glausdamas kaktą prie jos kaktos. -Mudu su Etanu irgi mylėjom tavo tėvą.

Nusigręžiau, nes pokalbis atrodė per daug asmeniškas.- Bet tik tu viena gali mus iš čia ištraukti, - pridūrė Konoras.Pašnairavau į juodu. Ednė atšlijo nuo Konoro ir nusisegė nuo diržo verpsteles.- Taip, suprantu, - atsakė jam ir ėmė austi portalą.Brina priėjo prie manęs merginos pavidalu.- Kaip nuostabu, - sukuždėjo ji žiūrėdama, kaip iš tviskančių šviesos gijų randasi durys.Pritardama linktelėjau.Brina paėmė man už rankos.- Atleisk, Kala. Nederėjo palikti tavęs vienos. Tiesiog man teko labai daug patirti.- Neatsiprašinėk, - tariau. - Nukentėjai per mane.- Ne, - užginčijo Brina, ir mane nustebino jos balso tvirtybė. - Likusieji ten, rūsyje,

padarė didelę klaidą. Jie kvailiai. Ir dėl to savęs nekaltink.- Bet Renė... - buvau beprabylanti. Nuo jo bučinio kameroje man buvo užviręs kraujas.

Jis vis dar mane mylėjo, ir širdies gilumoje troškau būti drauge su juo. Ši mintis manepribloškė. Prisiminiau baisiąsias minutes kameroje su Renė, ir man užėmė kvapą. Klaikubuvo galvoti, kiek jis prisikentėjo, kol apsisprendė mane palaužti.

- Ne, - Brina ištraukė iš baisių minčių sūkurio. - Nors nesu tikra, bet nutuokiu, kodėlpabėgai iš Veilio, Kala. Mudu su Anseliu jau seniai įtarinėjome. Ir nieku gyvu nekaltinsiutavęs, kad paklusai širdies balsui.

- Ne vien jam, - atsakiau.- Žinau, - tarė draugė. - Bet jeigu būtum pabėgusi vien dėl meilės, vis tiek nekaltinčiau.

Ir ne tavo kaltė, kad Renė liko su Sergėtojais. Jis pasirinko laisva valia.Apstulbau, išvydusi Brinos akyse meilę ir atleidimą.- Ačiū, - sušnibždėjau.- Dėl ko daugiau verta aukoti gyvybę, jeigu ne dėl meilės? - liūdnai šypsodamasi

paklausė draugė.- Kalbi kaip Anselis.- Toks tokį pažino, - nusišypsojo ji, o aš krūptelėjau.- Kas tau? - paklausė ji.- Nieko, - patikinau. Visai neketinau pasakoti, kad jau esu girdėjusi šį priežodį iš Renė

lūpų. Tik jis turėjo galvoje ką kita: šitaip norėjo pasakyti, kad mudu su juo skirti vienaskitam. Prisiminimai degino krūtinę kaip karšta geležis, jie neblėso.

- Svajoju kuo greičiau jį pamatyti. - Brinos žodžiai grąžino mane tikrovėn. Buvau taipsusimąsčiusi, kad negirdėjau draugės.

- Atleisk, praklausiau, ką sakei, - prisipažinau, gindama šalin prisiminimus.- Kalbu apie Anselį, - tarė Brina. - Ar jis ten, Denveryje?- Taip, - atsakiau. - Brina, jis... - nesinorėjo baigti minties. Galbūt Anseliui pagerės, kai

Brina atsidurs greta. Be to, draugė ir taip patyrė ir šilto, ir šalto, kam dar ją gąsdinti.- Jis laukia tavęs, - galiausiai pasakiau, ir Brina nusišypsojo.Kai Ednė baigė austi portalą, suglumusi pažvelgiau į jį. Kažkas buvo ne taip. Nemačiau

patalpos kitoje portalo pusėje. Ten tvyrojo vien tiršta, tamsi migla.- Reikės eiti ten? - paklausė Meisonas. Tamsa jam irgi kėlė įtarimą.- Taip, - susirūpinusi patvirtino Ednė. - Nežinau, kodėl ten tamsu.- Nesvarbu, - įsiterpė Konoras. - Šiaip ar taip, neturime kitos išeities, reikia grįžti namo.

Tik patekę kiton pusėn išsiaiškinsime, ar viskas gerai.- Anaiptol nenuraminai, - tariau. Brina nervingai įtraukė oro, ir aš, tuoj pat pasigailėjusi

savo žodžių, spustelėjau jai ranką.- Kitos išeities nėra, - pakartojo Konoras. - Etanai, eik pirmas. Jūs, vilkai, sekite iš

paskos, dėl viso pikto užsidėkite kaukes. Kala, Ednė ir aš eisime įkandin jūsų ir atsidūrękitoje pusėje kuo greičiau uždarysime duris.

- Užsidėti kaukes? - pašnairavo Brina.- Jis turi omenyje vilkiškąjį pavidalą, - paaiškinau.- Su džiaugsmu paklusiu, - tarė Nevis ir po akimirkos virto vilku. Meisonas ir Brina

padarė tą patį. Trys vilkai ėmė sukiotis vienas apie kitą, uostinėtis, laižyti vienas kitamsnukius. Sabina nenuleido akių nuo Etano. Ji žvilgtelėjo į Karius, bet nepasivertė vilke.

Konoras liūdnai man šyptelėjo.- Ir tu pasiversk, juk tai tavo gauja.Atsakydama parodžiau spėjusias paaštrėti iltis.- Tik nesumanyk manęs glostyti.„Kala, kaip puiku, kad tu su mumis. - Brina lyžtelėjo man žiauną. - Mes tavęs

ilgėjomės.“Nevis ir Meisonas įsispraudė tarp mūsų, baksnodami snukiais.„Ar jums viskas atrodo gerai?“ - paklausiau.„Tu vadė, tai tu ir pasakyk. - Nevis žaismingai krimstelėjo man petį. - Gauja gerokai

sumažėjo, tad turime laikytis išvien ir nenukabinti nosies.“„Tai jau tikrai“, - pamosavau uodega.„Kuo greičiau nešdinkimės.“ - Meisonas pakapstė letena žvirgždą.Dirstelėjau į Konorą - Persekiotojas žiūrėjo į mus su nuostaba ir tam tikru

susižavėjimu.Sabina irgi nenuleido nuo mūsų akių, bet neprisidėjo, nusprendė nekeisti pavidalo.Etanas iš padilbų dirsčiojo į merginą, tarsi nustebintas jos pasirinkimo.- Etanai, rodos, mes pasirengę, - tarė Konoras. - Eisi pirmas? Taip greit sugijęs vėl

grįžai į rikiuotę?- Eik velniop! - suurzgė Etanas, išraudo ir droviai pažvelgė į Sabiną.

Ši spoksojo tiesiai priešais save lyg nieko nematydama ir negirdėdama, tik suvirpėjo irdar stipriau įsisupo į apsiaustą. Man dingtelėjo, kad Sabina dreba ne nuo šalčio.

Etanas žengė pro duris.- Eik iš paskos, Sabina, - pasiūlė Konoras. - Negaišk.Sabina linktelėjo ir žengė į tamsą. Maniškiai sekė įkandin. Aš trumpam stabtelėjau ir

mečiau žvilgsnį nuo stogo į klubo duris. Ten nutiko daug baisybių, pakeitusių manogyvenimą. Ten mano brolis neteko vilkiškos esybės, Renė išdavė mane Sergėtojams,Monro rado savo mirtį.

Užuot ėjusi paskui saviškius, atvirtau mergina ir pasakiau Konorui:- O jeigu...Konoras papurtė galvą.- Nevalia gręžiotis į praeitį.Jis netikėtai prisiartino ir apkabino mane.- Mudu abu šiandien patyrėm netektį, - sušnibždėjo įremdamas smakrą man į pakaušį.Ednė tylėdama žiūrėjo į mudu; jos akys blizgėjo nuo ašarų, jose kaip veidrodyje

atsispindėjo portalas.Linktelėjau, trumpam prigludau prie Konoro, pasiverčiau vilke ir nėriau į tamsią miglą.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Karščio banga bloškė mane atgal prie durų. Pasidingojo, kad portalas sugedo, kad ašįstrigau tarp dviejų pasaulių ir nusirisiu į bedugnę, o ten sudegsiu gyva. Patalpoje buvotaip tamsu, kad negalėjau nieko įžiūrėti. Kvapą gniaužė tiršti, aitrūs dūmai, jie graužėgerklę ir akis. Atvirtau mergina, kad įspėčiau Persekiotojus, bet suklupau, užsikosėjau irėmiau aklai grabinėti rankomis.

- Kala! - Kažkas nutvėrė mane už rankos ir nutempė šalin. Pro tirštą dūmų užsklandąvos įžiūrėjau Anselio veidą.

- Eime iš čia, - sukuždėjo jis, vesdamasis tolyn nuo portalo.- Kas nutiko? - paklausiau vis dar kosėdama. Dabar bent jau supratau, kur esanti.

Mudu stovėjome treniruočių salėje. Liepsnos liežuviai laižė jos sienas - naikinoPersekiotojų slėptuvę.

- Dar dvi prie laiptų! - atpažinau Etano balsą.- Bėgam! - suriko Aizekas. - Antraip būsim užspeisti!Apkabinęs per pečius Anselis privertė mane pasilenkti - virš mudviejų galvų prasklendė

ir dūmų debesyje dingo tamsus šešėlis. Kai supratau, kad tai būta šmėklos, man pašiurpooda.

- Nekrutėk, - sukuždėjo Anselis į ausį.Širdis plazdėjo krūtinėje kaip sugauta paukštė. Kur Šėjus? Girdėjau riksmus, bet

nesupratau, kieno - vyro ar moters. Tviskančio portalo fone išvydau Ednės ir Konorosiluetus.

Pajutęs karštį Konoras krūptelėjo ir užsikosėjo dūmais.- Kas per velnias?Pamačiau, kaip iš dūmų debesies iškilo šmėkla ir nusklendė jų pusėn. Anselis bandė

nutempti mane į šalį, bet aš jį nustūmiau ir puoliau prie sutrikusių Persekiotojų.- Bėkite! - surikau. Įsismaginusi trenkiausi į juos ir nubloškiau kuo toliau nuo

švytinčio portalo.Ednė sunkiai išsiropštė iš po manęs ir suaimanavo:- Viešpatėliau, kas čia nutiko?- Sergėtojai mus susekė, - tarė Konoras, traukdamas kardus. - Rado mūsų slėptuvę.- Edne! Konorai! - Etanas išniro iš dūmų debesies, nešdamas ant rankų sąmonės

netekusią Sabiną. Jam už nugaros pamačiau Aizeką. Šis buvo ginkluotas, bet išbalęs kaip

ir Etanas.- Velniai rautų! - Konoras mėgino ką nors įžvelgti pro dūmų skraistę.- Kas jai atsitiko? - apimta siaubo žiūrėjau į Sabiną.- Pastatas griūva, - atsakė Etanas, rodydamas į didžiulę nuolaužų krūvą. -

Mums įėjus pro duris, įlūžo stogas. Nuolauža pataikė Sabinai į galvą. Kol išsikrapščiau,pamečiau iš akių vilkus. Nežinau, kur jie dabar. Gal palaidoti po nuolaužomis.

- Pasiruoškit mūšiui! Etanai, traukis! - Iškėlęs kardus Konoras žiūrėjo į besiartinančiąšmėklą. Linksmos Persekiotojo akys užgeso, jose nebeliko vilties. - Kala, slėpkis man užnugaros!

- Edne, daryk duris! - suriko Etanas. - Išvesk mus iš čia!Šmėkla atsidūrė vos už kelių žingsnių nuo mūsų.Nemačiau nei Šėjaus, nei savo gaujos narių. Kur jie pasidėjo? Nejaugi juos prislėgė

nuolaužos? Gal pakliuvo į nelaisvę? Kas mus užpuolė? Kaip Sergėtojai pateko įSkaistyklą?

- Šįsyk neišsisuksim, - pareiškė Konoras, mėgindamas užstoti mus nuo šmėklos. Joveidas persikreipė nuo įtampos.

- Išsisuksit, - sumurmėjo Aizekas. Jis nustūmė Konorą į šalį ir puolė šmėklą.- Ne! - sušuko Etanas.Aizeką nustvėrė ir apsivijo rašalo juodumo čiuptuvai, o mes stovėjom sustingę iš

siaubo. Aizekas tylėjo, tik raitėsi ryjamas pragaro išperos.- Edne! - Konoras užstojo siaubingą vaizdą nuo mūsų.- Atidariau! - pranešė Ednė.Atsigręžusi pamačiau naujas tviskančias duris sau už nugaros.- Pirmyn! - mostelėjo galva Konoras.Etanas nedelsė - su Sabina ant rankų puolė į kitą pusę.- Dabar tu, - paliepė Konoras, čiupdamas Ednę už rankos.- Ne, tu pirmas, - priešinosi mergina.- Nėra kada ginčytis, - liepė Konoras. - Jei nepasirodysim per dvi minutes, uždaryk

portalą. Supratai?Ednė pašnairavo į jį, bet susitvardė, linktelėjo ir dingo tarpduryje.- Šėjau! - beviltiškai surikau į tamsą, mėgindama ką nors įžiūrėti pro dūmus. - Anseli!Atsakymo neišgirdau.- Eime! - Konoras bandė nusitempti mane už rankos, bet aš atšokau. - Sergėtojai atėjo

Šėjaus. Tikriausiai jis jau jų naguose. Eikim! - įtikinėjo Konoras.- Aš jų nepaliksiu, - suinkščiau ir paspringau aitriais dūmais.Paskui išvydau neaiškias apybrėžas. Konoras įsiutęs plūdosi, jo akys lakstė nuo manęs

prie portalo.

- Nežinau, kiek čia šmėklų, nė neketinu aiškintis. - Persekiotojas jėga ėmė tempti maneprie durų.

- Būk geras, - sukūkčiojau. - Leisk juos surasti.Pro dūmų šydą iššoko keturi vilkai ir pasileido prie mūsų. Lioviausi raudoti ir iš

džiaugsmo sukrykščiau. Atvirtęs žmogumi Šėjus tuoj pat tvirtai mane apkabino.Apsidairiusi pamačiau Briną, Meisoną ir Nevį. Jų akys buvo paklaikusios, veidai išbalę.

- Ačiū Dievui, tu sveika, - sušnibždėjo Šėjus, įsikniaubęs man į plaukus. - Blaškėmės poSkaistyklą kaip po labirintą, gelbėdamiesi nuo šmėklų.

- Kur Anselis? - pravirko Brina. - Šitiek dūmų, aš nieko neužuodžiu ir jo nerandu.- Nežinau, kur jis, - prisipažinau, ir man sugniaužė paširdžius. Nejaugi brolį nustvėrė

šmėklos?- Greičiau neškit subines į tą prakeiktą portalą! - Konoras atplėšė Šėjų nuo manęs ir

stumtelėjo prie durų. - Reikia kuo skubiau jas uždaryti, kol neaptiko šmėklos.- Bet... - Brina karštligiškai akimis ieškojo Anselio.Meisonas su Neviu vėl pavirto vilkais, pakėlė snukius, sustaugė, paskui ėmė uostinėti.- Gana, - sušnypštė Konoras, čiupdamas Briną už rankos. - Daugiau nebelauksim.- Taip ir maniau, kad tyčia mane paliksi, - pro dūmus pasigirdo Silaso balsas. - Niekšas.Iš tirštumos išlindo Anselis, nešdamas Raštininką ant pečių. Vos ne trilinkas mano

brolis pūkšdamas vilko savo naštą.- Anseli! - Puoliau prie brolio, apčiupinėjau, ar nesužeistas, ir įsitikinusi, kad sveikas,

su palengvėjimu atsidusau.Nepakeldamas akių jis linktelėjo.- Kas tau nutiko? - Konoras paklausė Silaso.- Pasirodžius anoms baidyklėms, nusiritau nuo laiptų... Turbūt išsisukau kulkšnį. Ačiū

Dievui, pasirodė šis vaikinas, - atsakė Silasas ir linktelėjo Anselio pusėn.- Nešk jį pro portalą, - paliepė Konoras ir pasidygėjęs nusigręžė nuo Silaso, bet jo veide

šmėstelėjo palengvėjimas. - Dingstam iš čia. Kuo greičiau.Nepakeldamas akių Anselis tylomis linktelėjo ir nutempė Silasą pro tviskančias duris.

Brina nuskubėjo paskui. Šėjus mane apkabino, ir mes drauge žengėme pro portalą.Meisonas su Neviu neatsiliko. Už nugarų pasigirdo sprogimas ir baisus traškesys, tarsibūtų trenkęs perkūnas. Smūgio banga bloškė į priekį taip stipriai, kad Šėjus mane paleido,ir mudu nusiritome kūliais. Prieš netekdama sąmonės dar spėjau pamatyti pro portaląšmėstelint savo draugų pavidalus - tviskančių durų fone jie atrodė lyg vaiduokliškišešėliai.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Gulėjau aukštielninka ir spoksojau į pilką apniukusį dangų. Ore skraidė debesys pelenų,jie leidosi ant manęs ir tirpo.

Pelenai tirpsta? Negali būti.Giliai įkvėpiau šalto oro ir šiurptelėjau. Grakščios permatomos snaigės ramiai krito ant

žemės. Po kažkieno kojomis gurgždėjo sniegas. Aplink buvo tylu ir vėsu. Liepsnos irdusinantys dūmai išnyko. Apsiverčiau kniūbsčia ir pasirėmiau alkūnėmis, mėgindamasusivokti, kur esu.

Išvydau nesibaigiančias geltonų kolonų eiles, jų viršūnės, regis, rėmėsi į dangų. Kas pervelniava? Perbraukiau įšalusią žemę ir užčiuopiau išaižas.

Kukurūzai. Tiksliau, kukurūzų stiebai. Žvilgtelėjau žemyn. Įšalusi žemė buvo nuklotasnaigėmis, bet pro jas juodavo pliki juodi lopai. Gulėjau kukurūzų lauke.

Greta išgirdau dejuojant žmogų. Ednė pasivertė ant šono ir nusivaipė.- Sveika sugrįžusi į Ajovą.- Kur mes? - Papurčiau galvą, nes spengė ausyse.- Akademijos valdų pakraštyje, - atsakė ji.Prie manęs tysantis Šėjus suaimanavo ir pasitrynė pilvą.- Po galais, vos nepasismeigiau ant kukurūzo stiebo. Maniau, perdūrė kiaurai. Kodėl

nepataikėm į pačią Akademiją?- Nenorėjau rizikuoti, kad neprasmuktų koks priešas, - atsakė stodamasi Ednė. -

Nesijaudinkit, Akademija netoli.- Ei! - šūktelėjo mums Konoras.Pažvelgiau jo pusėn. Pavirtęs vilku Meisonas ant kažko piktai urzgė, Brina mėgino

pasiekti Anselį, o brolis atkakliai traukėsi nuo jos. Nevis klūpojo spausdamas prie žemėsdidelį daiktą, lyg ir žmogaus kūną. Kaip tik ant jo, taikydamasis suleisti iltis, urzgėMeisonas. Įdėmiau pasižiūrėjusi supratau, kad tai išties žmogus.

- Iš kur šitas čia atsirado? - Etanas nustebęs žiūrėjo į Nevio prispaustą žmogų. Jis visdar laikė glėbyje Sabiną, nerodančią jokių gyvybės ženklų.

- Kala, ko jie niršta? - ištarė Konoras.Priėjusi arčiau, išvydau auksines gulinčiojo plaukų sruogas. Gulintysis bandė kažką pasakyti, bet Nevis buvo užspaudęs jam gerklę ir lėtai smaugė.- M-m-meldžiu, - prašvokštė Loganas. - A...atėjau jums... p-p-padėti.

Negali būti.

- Palūkėk, - čiupau Nevį už rankos. - Ką jis čia paisto?- Man nusispjaut, - piktai atšovė Nevis. Logano veidas ėmė mėlynuoti.Neišmaniau, ką daryti. Negalėjau kaltinti Nevio, kad nori pasmaugti Sergėtoją.

Loganas gulėjo prispaustas, jo kūnas trūkčiojo, matyt, oras plaučiuose ėjo į pabaigą.Įniršęs Nevis smaugė vis stipriau.

- Kas čia per vienas? - paklausė man už nugaros Konoras.- Sergėtojas, - atsakiau. - Efrono Grėsliojo sūnus.- Kokio galo jam čia prireikė? - Konoras netikėjo savo ausimis. - Ir kaip jis čia pateko?- Neturiu supratimo, - atsakiau.Vis dar trūkčiodamas Nevio gniaužtuose Loganas pažvelgė į Konorą krauju

pasruvusiomis akimis.- Išgelbėkit... juos... - dusdamas išsunkė jis. - Tristanas... gyvas...- Ką? - Nustūmęs Nevį Konoras puolė prie Logano. Nevis nenoromis paleido Sergėtojo

gerklę. Konoras sunkiu batu primynė Loganui krūtinę. Šis konvulsiškai kvėptelėjo irgriebėsi ranka už kaklo, ant kurio buvo matyti Nevio pirštų žymės.

Konoras spustelėjo jam krūtinę dar stipriau.- Ką pasakei?- Prašau prieglobsčio, - kosėdamas pralemeno Loganas. - Jei išsiųsite atgal, jie mane

nužudys.- Mes ir patys tai padarysim, - suurzgė gerokai nekantraudamas Nevis. - Nereikės

niekur siųsti.- Kurių galų turėtume priglausti Sergėtoją? - Pažiūrėjau į Loganą, nekeliantį jokio

pasitikėjimo. Jį ir jo tėvą laikiau didžiausiais Veilio piktavaliais. Dėl jų kaltės Renė...Ši mintis tvykstelėjo kaip žaibas. Renė. Praradau jį amžinai. Dėl mano išdavystės jis

neteko ir tų menkų laisvių, kurias turėjo tarnaudamas Sergėtojams. Mano akys pritvinkoašarų. Pasitraukiau į šalį. Pajutau norą pulti ir iškabinti Loganui akis. Gal bent tada būtųkiek palengvėję.

Šėjus apkabino mane per pečius. Nuo švelnaus jo prisilietimo dar stipriau nutvilkėkaltė - lyg užbėrus druskos ant žaizdos.

- Nereikia. - Atšlijau nuo Šėjaus.- Užmušk jį, - žiūrėdamas į Loganą abejingai pasakė Etanas.Konoras linktelėjo ir išsitraukė iš makštų kardą. Loganas nusikvatojo, ir Ednė iš

netikėtumo krūptelėjo.- Kaip veidmainiška! O aš maniau, kad Persekiotojai kilnūs žmonės. Kvailiai, bet

kilnūs.- Kaip numirėlis, per daug plepi, - pasakė Konoras ir prikišo kardo ašmenis Loganui

prie gerklės.

Šis įsitempė, bet vis tiek šypsojosi.- Noriu tik pasakyti, kad jeigu kadaise nebūtumėte priglaudę vieno mūsiškių, visos jūsų

viltys jau seniai būtų išsisklaidžiusios kaip dulkės vėjyje.- Ką jis čia šneka? - paklausė Brina. Ji vis dar mėgino prakalbinti Anselį. Šis

išsisukinėjo, bet Brina neatstojo, nė kiek nesijaudindama dėl Anselio šaltumo.- Čia apie mano tėvą, - pusbalsiu tarė Šėjus. - Sergėtojas kalba apie jį.- Seniai maniau, kad ne šiaip sau tapai Palikuonimi, - pareiškė Loganas. - Tu esi

velniškai protingas.- Bet tu - ne Tristanas, - atkirto Etanas.- Žinoma, ne, bet galiu padėti jį išgelbėti, - pasakė Loganas.- Ką? - Šėjus puolė artyn. - Kaip?- Dėl to ir pabėgau, - atsakė Loganas. - Tavo tėvai gyvi.- Meluoji, - nepatikėjo Šėjus. Kardas jo rankoje ėmė drebėti.- Nemeluoju, kai nuo to priklauso mano gyvybė, - atšovė Loganas. - Tristanas ir Sara

Doranai gyvi. Ir tu gali juos išgelbėti.- Kurių galų jo klausote? - niršo Nevis, nervingai žingsniuodamas Konorui už nugaros.

- Pribaikim išsigimėlį. Kad mano akys jo nematytų.Išgirdęs draugo žodžius Meisonas pastatė keterą ir puolė.- Palaukit! - Šėjus pastojo kelią vilkams ir vėl atsigręžė į Loganą. - Ką turi galvoje? Kaipgalim juos išgelbėti? Kur mano tėvai?Loganas nusivaipė.- Sužinosi tik davęs žodį, kad man nė plaukas nenukris nuo galvos.- Melagis, - sušnypštė Nevis. - Užčiaupkit jam gerklę. Antraip išplėšiuliežuvį.- Paklausykit, - įsiterpiau. Šėjus teisus, nėra ko skubiai žudyti Logano. - Reikia

išklausti, ką jis žino apie Šėjaus tėvus. Jei tik nemeluoja.- Jeigu visko neišklosi, nupjausiu tau liežuvį, - pagrasino Konoras. Jis atitraukė

Loganui nuo gerklės kardą ir paėmė iš Etano durklą.Loganas nustojo vaipytis.- Barbaras.- Sakai man komplimentą, - nudžiugo Konoras. - Tai ką, pažaisim?- Liaukis! - kiek apsvilusios išvaizdos Silasas puolė prie Konoro. - Jeigu šis Sergėtojas

turi informacijos, privalome oficialiai jį apklausti.- Rodos, aš neklausiau tavo nuomonės, - atkirto Konoras.- Taip numato taisyklės. Anika įsius, jei jas sulaužysi. Jeigu šis vaikinas tikrai yra

Efrono Grėsliojo sūnus, tai gali ne tik suteikti vertingos informacijos, bet ir taptineįkainojamu įkaitu.

- Galvočius sako tiesą, - įsikišo Etanas.

Ednė šoko į priekį, iškėlusi verpsteles.- Man nusispjaut į statutą! Šitie išsigimėliai Sergėtojai pražudė mano tėvą ir Aizeką!

Nuleiskim tam paršui kraują!Konoras spėjo stuktelėti Ednei per ranką, ir verpstės smaigalys nuslydo per colį nuo

Logano skruosto.- Neliesk manęs! - suriko ji ir pratrūko raudoti.Loganas drebėjo kaip epušės lapas. Išvydus mosikuojančią verpstelėmis Ednę

Sergėtojui iš baimės išsprogo akys.- Prisiekiu, mano žinios jus tikrai sudomins. Jei būčiau norėjęs pikta, būčiau užsiundęs

šmėklą, tiesa?Visi tylėjo. Nors ir siutau, turėjau pripažinti, kad Loganas kalba protingai.Konoras nukėlė koją jam nuo krūtinės. Sergėtojas pasirėmė alkūnėmis, o Persekiotojas

prikišo durklą jam prie gerklės.- Jei šį tą pasakysiu, ar nuvesite mane pas Strėlę? - paklausė Loganas.- Pažiūrėsim, ar tavo žinios mums bus vertingos, - atsakė Konoras, žvelgdamas į

sielvarto prislėgtą Ednę. - Jūsiškiai su mumis ilgai nesitąso. Vien šiandien kiek pražudėte.Todėl kilniaširdiškumo iš mūsų nesitikėk.

- Jūsų gretose yra išdavikas, - toliau kalbėjo Loganas. - Kad parodyčiau gerą valią,pasakysiu, kas jis. - Sergėtojo lūpos nustojo drebėti, jis bjauriai išsiviepė, o man pašiurpooda.

- Kas per išdavikas? - paklausė Konoras, braukydamas aštriais durklo ašmenimisLoganui per kaklą.

- Tai jis mums nurodė jūsų buveinę, - tarė Loganas. - Kaip kitaip būtume jus radę?Medžiojome metų metus. Negi manote, jog šiandienė sėkmė buvo atsitiktinė?

- Išeitų, kad kažkas išdavė mūsų postą Denveryje, - nenorėjo patikėti Konoras.- Taip, ir jūs tuo žmogumi pasitikėjote, - tarė Loganas. - Netgi prikėlėte iš mirusiųjų.- Ne, - suurzgė Šėjus, - tu meluoji. - Jis užstojo mane savo kūnu nuo pavojaus, nors pati

jo dar nenujaučiau.Apie ką, velniai rautų, kalba Loganas?Loganas nusišypsojo Šėjui.- Kad ir labai galingas esi, Palikuoni, net ir tu jos šįsyk neapginsi.- Beširdis niekše, kaipmat užsičiaupk, arba aš... - pagrasino Šėjus.- Arba ką? - nepasidavė Loganas. - Užmuši mane, kad nuslėptum tiesą? Išvadinsi

melagiu ir šitaip apginsi sąjungininkus?- Ką čia pliauški, Sergėtojau? - įsikišo Konoras, stipriau spausdamas durklo ašmenis

Loganui prie kaklo. - Mano kantrybė senka.- Kalbu apie jos brolį. - Įsirėžus durklo ašmenims, Loganas susiraukė. - Išdavikas yra

Kalos brolis. Jis sudarė sandėrį su mano tėvu ir Šviesingąja.- Negali būti, - sukuždėjau.Įsiutęs Meisonas suurzgė ir ėmė letena kapstyti įšalusią žemę.Loganas gręžė mane akimis.- Tai tiesa, Kala. Anselis tave išdavė.Staigiai atsigręžiau ir išvydau brolį, besislepiantį Brinai už nugaros. Draugė jau buvo

spėjusi pasiversti vilke, ji urzgė pasirengusi ginti Anselį nuo užpuolimo. Meisonasnedelsdamas pribėgo prie Brinos ir atsistojo greta. Jis irgi pasiruošė ginti Anselį.

Dieve mano!- Jis pavojingesnis nei aš, - sušnypštė Loganas.Konoras atitraukė durklą ir pakėlė į mane akis.- Ką pasakysi, Kala?Atsakyti neįstengiau. Nusigręžiau nuo Konoro ir puoliau prie brolio. Brina iššiepė iltis,

bet aš nesustojau pusiaukelėje, čiupau Anselį už pečių ir papurčiau.- Pasakyk jiems tiesą. Pasakyk, kad nesi išdavikas!Nė kiek neabejojau, kad Loganas melagis. Kitaip negalėjo būti.Anselis išbalo ir pažvelgė į mane tuščiu žvilgsniu.- Sergėtojai pažadėjo grąžinti man vilkiškumą.Brina viauktelėjo, Meisonas užkaukė ir ėmė nervingai suktis ratu, vis dirsčiodamas į

mane.Atšlijau, rankos ir kojos drebėjo. Troškau atsidurti kuo toliau nuo čia, pabėgti nuo

siaubingos tiesos. Tik nebuvo kur bėgti.Konoras palingavo galvą.- Turbūt atėjo laikas tarti žodį Anikai.- Pritariu. - Etanas pasitaisė savo brangų nešulį, žvilgtelėjo į mane ir nusigręžė.Taip ir nesupratau: pyksta ar gailisi manęs.Staiga keliskart nuaidėjo šaižus švilpimas. Iš kukurūzų labirintų išėjo būrys iki dantų

ginkluotų Puolėjų ir apsupo mus iš visų pusių.Mano gaujos nariai surėmė nugaras, pasiruošę stoti į kovą su Persekiotojais.- Palaukit! - surikau ir atsistojau tarp vilkų ir Puolėjų.Mano nuostabai, Etanas, glausdamas prie krūtinės Sabiną, atsistojo greta.- Nuleiskit ginklus, - priekin žengė Anika.Nevis, Brina ir Meisonas glaudėsi vienas prie kito, tyliai urzgė ir nenuleido akių nuo

Persekiotojų. Anselis tylomis gūžėsi už vilkų.- Ačiū, - padėkojo Anika, pažiūrėjo į Etaną, laikantį ant rankų Sabiną, ir nustebusi

kilstelėjo antakį.Persekiotojas dar stipriau priglaudė merginą prie krūtinės.

Anika įdėmiai apžvelgė visus. Išvydusi, kad Šėjus nesužeistas, su palengvėjimuatsiduso.

- Kaip suprasti tokį netikėtą jūsų atvykimą? - jos klausimas Konorui kirto kaip rimbas.- Kas dedasi? Kaip čia pateko Kariai? Jūsų laimė, kad iškart nepuolėme.

Konoras nė nemirktelėjo.- Neturėjom kitos išeities.- Lauksiu išsamios tavo ataskaitos. - Anika caktelėjo liežuviu. - Kur Monro?- Žuvo, - atsakė Ednė. - Sergėtojai užgrobė Denverio postą.- Kaip tai nutiko? - aiktelėjo Anika.Konoras pašnairavo į mane, bet nieko neatsakė.- Postą išdavė Kalos brolis, - įsiterpė Loganas, mėgindamas atsisėsti. Konoras vėl

prispaudė jį prie žemės.Anika priėjo artyn ir paklausė:- Kas tu toks?- Aš - Loganas Grėslusis, - prisistatė tasai, skersakiuodamas į Konorą. - Atėjau

siūlydamas pagalbą, jeigu tik šitas besmegenis raumenų kalnas manęs neužmuš.- Grėslusis? - apstulbo Anika. - Sergėtojas?- Taip, Sergėtojas, - patvirtino Loganas. - Bet aš išsižadėjau saviškių, išdaviau tėvą ir

kitus. Prašau jūsų prieglobsčio.- Kas per kliedesiai, - sumurmėjo Konoras.- Būsite kvailiai, jei atsisakysite mano pagalbos, - atkirto Loganas. Ir pridūrė

žiūrėdamas į Aniką: - Padėsiu jums išgelbėti Palikuonio tėvus.- Tristaną su Sara? - nustebusi Anika atsiklaupė prie Logano. - Jei meluoji, teks

atsisveikinti su gyvybe.- Aš nemeluoju.- Neklausykit jo. - Ednė nustūmė Konorą ir rėkdama pribėgo prie Anikos. - Juk jis

Sergėtojas. Anika, mano tėvas žuvo!- Gal apie tai pakalbėsim vėliau? - Silasas prišlubčiojo prie vadės. - Nežinau, kiek mums

liko laiko.Anika nužvelgė apsipešiojusį Raštininką ir susiraukė.- Ką turi galvoje, Silasai?- Denverio postas pateko į priešų rankas, - paaiškino jis. - Todėl mes visi atsidūrėme čia.

Kol pastatas supleškės iki pamatų, Sergėtojai gali rasti jame sukauptą informaciją irsužinoti, kur yra Akademija.

Anika išbalo kaip drobė.- Negali būti.- Gali, - patikino Silasas. - Todėl turim kuo greičiau ją perkelti.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Persekiotojai mus privertė sparčiai žingsniuoti. Logano rankos buvo surištos, į Akademijąjį lydėjo keturi Puolėjai, atidžiai stebintys kiekvieną Sergėtojo judesį. Būčiau pateisinusitokį jų griežtumą, deja, jie lygiai taip pat elgėsi ir su Anseliu.

Tik Loganas žingsniavo per lauką neslėpdamas šypsenos, o mano brolis klupinėjo tarpginkluotų Puolėjų nuleidęs galvą.

- Turime ką nors daryti, - sušnibždėjau Šėjui.- Žinau, - atsakė jis. - Pasikalbėsiu su Anika, vos tik grįšime į Akademiją. Viliuosi, per tą

laiką jam nieko blogo nenutiks.Piktai dėbtelėjau į Šėjų.- Anselis to nenusipelnė. Juk matei, koks jis palaužtas. Jis tiesiog nesuvokė...- Viską suprantu, Kala. - Šėjus paėmė mane už ranko ir žvilgsniu paprašė, kad kalbėčiau

tyliau. - Tikrai suprantu. Esu tavo pusėje, bet pirmiausia turime patys išsiaiškinti, kasnutiko, tik tada galėsime įtikinti Persekiotojus, kad Anselis nepavojingas.

Atšlijau nuo Šėjaus ir puoliau prie Konoro, einančio greta Ednės.- Konorai, negi negali nieko padaryti? - sušnypščiau. - Anselis nekaltas.- Ne dabar, - atsakė Konoras. - Net jei galėčiau padėti, neturime laiko aiškintis.Ednės veidas buvo tarsi akmeninis.- Edne, - ėmiau maldauti. - Prašau...- Konoras teisus. - Mergina nė nepažvelgė į mane. - Neturime laiko, yra svarbesnių

reikalų.Ji mostelėjo į didžiulį statinį, iškilusį virš kukurūzų laukų. Iš išorės Akademija atrodė

dar įspūdingesnė negu iš vidaus. Pastatas buvo toks milžiniškas, kad akys neįstengė joaprėpti. Marmurinės sienos švytėjo blausiuose žiemos saulės, besiskverbiančios pro storądebesų šydą, spinduliuose. Į dangų kilo keturi grakštūs, aukšti bokštai, jie tarsi dalijostatinį į lygias dalis. Visus keturis Akademijos aukštus puošė langai, todėl pastatas buvotarsi pripildytas šviesos.

Spoksojau į įspūdingą statinį. Sulig kiekvienu žingsniu jis atrodė vis didesnis. Kaipgiįmanoma jį perkelti į kitą vietą?

Akademijoje mūsų laukė dar daugiau Persekiotojų. Vidinį kiemą juosė koridorius, tokspat kaip ir kituose aukštuose, tik durų jame buvo mažiau.

- Tai Haldžio būrys? - paklausė Anikos moteris, pažiūrėti irgi Vedlė.

Toji paniurusi linktelėjo.- Vis dar neaišku, kas ten nutiko. Žuvo Monro, Denverio postas pateko į priešų rankas.

Turime skubiai perkelti Akademiją kitur.- Tikiuosi, juokauji? - aiktelėjo moteris.- Nejuokauju, - atsakė Anika. - Veikti reikia nedelsiant.- Bet Aidžio sparne dar nebaigti...- Nesvarbu, gaišti nevalia.Vedlė nuskubėjo į Akademijos gilumą.Anika ėmė garsiai įsakinėti:- Paskelbkite pavojų Piralio ir Tordžio sparnuose! Persikėlimas prasidės po penkiolikos

minučių. Visi užimkite savo vietas!Persekiotojai pasileido vykdyti jos įsakymų.Anika atsigręžė į Puolėjus, saugančius Loganą ir Anselį.- Nuveskite juos į kalėjimą, išsiaiškinsim vėliau.- Ne! - Griebiau Aniką už rankos, o keli Puolėjai pasiruošė ginti vadę. Anika papurtė

galvą, ir Persekiotojai atsitraukė.- Kala, suprantu, kad tai tavo brolis, bet kol nesužinojome tiesos, turime imtis

didžiausių atsargumo priemonių.- Net jeigu Anselis iš tikrųjų išdavė slėptuvę, esu tikra, kad Sergėtojai jį apgavo, -pasakiau. - Nežinote, ką jie jam padarė.Anika išlaisvino ranką.- Atėjus laikui, viską išsiaiškinsiu. Bet dabar negaliu jo paleisti. Man labai gaila. - Vadėlinktelėjo Puolėjams, tie nusivedė Anselį.- Anseli! - norėjau sekti iš paskos, bet Šėjus mane sulaikė.- Palūkėk.- Jie elgiasi su juo kaip su nusikaltėliu! - surikau stengdamasi ištrūkti Šėjui iš glėbio. -

Mano brolis nekaltas. Jis buvo kankinamas. Turime jam padėti!- Mes rasime išeitį, - ramino Šėjus. - Prisiekiu. Pirmiausia turime įtikinti Aniką, kad

tavo gauja galima pasikliauti, o tada prašysime paleisti Anselį.Anika savo ruožtu atsigręžė į Konorą.- Ar gali papasakoti, kas ten nutiko?- Ne visai, - sumurmėjo jis ir ištraukė voką iš vidinės apsiausto kišenės. - Monro prašė

perduoti jums, jei atlikdamas savo pareigą žūtų.- Jis ėjo vykdyti užduoties nesitikėdamas sugrįžti? - Anika stvėrė voką. - Ir kaip jūs

suradote jaunuosius vilkus? Juk tvirtinote, kad jų pėdsakų aptikti nepavyko.Vengdamas skvarbaus vadės žvilgsnio, Konoras atsakė:- Teko veikti skubiai.

Anika prisimerkė ir pašnairavo į Konorą.- Tai ką, Monro vedė būrį į Veilį be mano leidimo?- Taip.- Ir žuvo. - Anika palingavo galvą. - Negana to, praradome Denverio postą.- Bet mes suradome vilkus. - Etanas pažvelgė į Sabiną. - Na, bent jau kelis.- Tikiuosi, mūsų nuostoliai nors šiek tiek atsipirks. - Anika nusigręžė. Pamačiau, kaip

jai per skruostą nuriedėjo ašara. - Mes visi mylėjome Monro.- Teisybė, - liūdnai pritarė Konoras.- Manęs laukia Vedliai, - pasakė ji. - Viską aptarsim, kai perkelsim Akademiją į kitą

vietą. Jei tik, žinoma, spėsim.Ištarusi šiuos žodžius vadė suskubo eiti.- Jei tik, žinoma, spėsim? - perklausiau aš.Konoras nutylėjo.- Kala! - pašaukė Etanas, ir aš atsigręžiau. - Rodos, Sabinai sužeisti vidaus organai. Jai

reikia vaistytojų pagalbos.- Kieno? - paklausė Šėjus.- Taip mes vadiname gydūnus, - paaiškino Ednė. - Jie įsikūrę Aidžio sparne.- Sabinai gali prireikti gaujos kraujo, - pasakiau žiūrėdama į merginą. Jos veidas atrodė

sveikas, ant kūno nebuvo matyti jokių žaizdų, bet pavojingiausių žaizdų plika akimipaprastai neįžiūrėsi.

Nevis priėjo arčiau.- Eisiu su jais. Jei reikės, duosiu kraujo.- Gerai.Brina ir Meisonas irgi atsargiai prisiartino. Įsitikinęs, kad nepulsiu paskui Anselį, Šėjus

mane paleido, ir aš tuoj pat atsitraukiau į šalį. Supratau, kad jis teisus, bet bejėgiškumaskėlė įsiūtį.

- Ką darysim? - paklausė Meisonas.- Jūs eisite su manimi, - atsakė Konoras.Staiga nuaidėję varpo dūžiai sudrebino Akademijos sienas. Jie vis stiprėjo, buvo justi

pulsuojanti energija. Garsas atrodė šaižus, bet gražus. Rodos, sienos paklusohipnotizuojančiai melodijai. Iškart supratau, kad jos ir skleidžia tą garsą. Sulig kiekvienovarpo dūžiu vis labiau ryškėjo įvairiaspalvės marmuro gijos, jos pynėsi ir vijosi,kaitaliojosi visomis vaivorykštės spalvomis.

Ednė puolė prie laiptų.- Turiu stoti į savo vietą!- Kas čia dedasi? - Išsigandusi Brina prisiglaudė prie manęs. Pajutau, kad ji dreba.Konoras nusivedė mus ton pusėn, kur nubėgo Ednė, bet žingsniavo ramiai,

neskubėdamas.- Audėjai turi perkelti Akademiją, - tarė jis.- Nejaugi tai įmanoma? - smalsavo Šėjus.- Įmanoma, jei kiekvienas atlieka, kas jam skirta. - Konoras atsigręžė ir pasižiūrėjo į

mus. - Kiekvienas Audėjas darbuojasi su tam tikru gijų rinkiniu, kol visi tuo pat metuatidaro vienas duris.

- Vis dėlto kaip galima pro portalą perkelti milžinišką statinį? - Šėjus susiraukė.Mes jau buvome užlipę į antrą aukštą ir patraukėme prie kito laiptatakio.- Pastato nereikia grūsti pro portalą, - atsakė Konoras. - Atvirkščiai, Audėjai portalu

apgaubia Akademiją.- Ką jie padaro? - užsikirtau.Konoras neatsakė. Ketvirtame aukšte radome Ednę, stovinčią koridoriuje, maždaug

pusiaukelėje tarp vadavietės ir miegamųjų. Mergina stovėjo nejudėdama, užsimerkusi, jilėtai, lygiai kvėpavo, stipriai gniauždama verpsteles.

- Edne... - Šėjus norėjo prieiti prie jos.- Ššš! - sudraudė Konoras ir čiupo jį už rankos. - Ednei reikia susikaupti.Maždaug už dešimties metrų nuo jos tokia pat poza stovėjo moteris, iš kitos

pusės - jaunas vyras.- Kiti Audėjai, - paaiškino Konoras, sugavęs mano žvilgsnį. Jis pažvelgė į Persekiotojus,

paskui vėl atsigręžė į mus. - Verčiau atsisėskit. Tuoj prasidės perkėlimas. Pirmąsykpojūčiai esti aštroki.

Visi spoksojome į Konorą nejudėdami.- Kaip sau norit. - Persekiotojas gūžtelėjo pečiais ir vėl atsigręžė į Ednę.Sienų skleidžiamas garsas pakito - tapo žemesnis, gilesnis. Lyg pastato šerdyje

kažkas būtų tampęs už virvės milžinišką varpą. Virpėjo visos sienos, tas virpesys smelkėsiiki kaulų smegenų. Krūptelėjau, ir Šėjus paėmė mane už rankos. Mudviejų pirštaisusipynė. Vėl nuaidėjo milžiniško varpo dūžis. Neatmerkdama akių Ednė krūptelėjo.Paskui dar vienas dūžis. Garsai gulė vienas ant kito, sluoksniavosi tarsi choro atliekamaskūrinys. Netrukus oras taip pritvinko gaudesio, kad, rodos, galėjai jį paliesti.

Nuskambėjus ketvirtam dūžiui, Ednė ėmė judėti. Ji grakščiai nusilenkė, tarsidėkodama menamai publikai, ir vėl atsitiesė. Kiti du Audėjai darė tą patį. Ednė pakėlėgalvą ir ėmė mosikuoti verpstelėmis, tiesė ir lenkė rankas, kraipė kūną. Pro varpo dūžiusėmė veržtis nauji garsai, primenantys vėjo kaukimą kamine. Sienas išraizgiusios gijos,veikiamos naujų garsų, ėme keisti spalvas. Visi kristalai sušvito, sienas, grindis ir mūsųkūnus nutvieskė vaivorykštė.

Ednė ėmė judėti greičiau - ji šokinėjo, lenkėsi ir tiesėsi, sukosi ratu, paklusdamalaukinio šokio ritmui. Prisiminiau jau mačiusi šitą šokį, kai Ednė audė portalą. Kiti du

Audėjai irgi kartojo tuos pačius judesius. Ednė sunkiai kvėpavo, veidu sruvo prakaitas,bet ji nesulėtino tempo ir neišsimušė iš ritmo. Garsai vis stiprėjo, jie gulte užgulė jautriasmano ausis. Teko užsidengti delnais. Vaivorykštiniai blyksniai, švysčiojantys ant sienų irgrindų, ėmė kibirkščiuoti kaip sproginėjančios petardos. Gijos nušvito tokiu ryškumu,kad vos neapakau. Po kojomis siūbavo grindys. Vis dar užsidengusi ausis parklupau iružsimerkiau, paskui susiriečiau dvilinka ir paslėpiau galvą tarp kelių. Pajutau, kaip Šėjuspridengė mane savo kūnu, kad apsaugotų nuo triukšmingos kakofonijos ir akinančiųblyksnių.

Netrukus pajutau kailio prisilietimą. Išgirdau cypiant - prie manęs prisispaudė Brina.Juodu su Meisonu pavirto vilkais ir glaudėsi prie manęs, prikišę snukius prie veido irbaksnodami šaltomis nosimis. Garsas darėsi toks kurtinantis, kad dengtis ausų nebebuvoprasmės. Norėjosi rėkti.

Ir staiga viskas nutilo.Pakėliau galvą ir lėtai įkvėpiau. Nepažįstamas kvapas pakuteno šnerves: dvelkė vešlia

žaluma, druska ir dar kažkuo... galbūt žuvimi. Įkvėpiau dar sykį. Uoslė manęs niekadaneapgavo, bet šis kvapas buvo visiškai nepažįstamas. Lyg ir dvelkė citrinomis.

- Kaip laikotės? - paklausė Konoras, žiūrėdamas į mus iš viršaus.Šėjus atsistojo ir pasirąžė.- Rodos, gerai, - atsakė jis.- Juk sakiau, kad patirsit aštrokų pojūčių, - priminė Persekiotojas.- Kurgi ne, - atsvirduliavusi prie mūsų pareiškė Ednė. Atrodė kaip apgirtusi.Konoras spėjo ją sučiupti pačiu laiku, antraip būtų susmukusi.- Puikiai padirbėjai, mažute, - pagyrė lūpomis liesdamas merginai kaktą.- Ačiū, - pralemeno Ednė. - Dabar turbūt savaitę miegosiu.Atvirtęs žmogumi Meisonas priėjo prie aukšto lango. Pro jį į koridorių sruvo varinė

šviesa. Meisonas nustebęs aiktelėjo.- Ar tai... vandenynas?Mudvi su Brina irgi priėjome prie langų. Už jų plytėjo toks nuostabus saulėlydis, kad

man užgniaužė kvapą. Dabar Akademija stovėjo ant akmeninės terasos, apsupta stačiųkalno šlaitų. Apačioje tvarkingomis eilėmis augo medeliai susiraizgiusiomis šakomis.Tamsiai žalioje lapijoje geltonavo taškeliai. Citrinos.

Tolumoje ant uolingo skardžio glaudėsi kaimas. Kiti kaimai buvo įsikūrę pakrantėje,kai kurios jų trobelės tarsi kybojo ant uolų virš jūros.

Jūra atrodė rami, bangos tingiai laižė krantą. Besileidžiančios saulės spinduliai nudažėvandenį tamsiai violetine spalva, tarpais pamarginta rožinėmis dėmėmis. Akimis matavauvandens platybę iki pat horizonto. Dabar supratau, kodėl senovėje žmonės manė, kad užjo baigiasi žemė.

Kai Šėjus priėjo ir apkabino per pečius, sudrebėjau.- Dar nebuvai mačiusi jūros? - paklausė jis, žiūrėdamas pro langą.Apstulbusi nepajėgiau pralementi nė žodžio, tik papurčiau galvą. Buvau taip

pakerėta naujosios vietos grožio, kad net širdį spaudė.- Taip, tai jūra, - patvirtino Ednė. - Jeigu tik neapsirikom ir perkėlėm Akademiją ten,

kur norėjom.Jūra. Štai kodėl tas kvapas atrodė nepažįstamas. Juk nežinojau, kaip ji kvepia.- Kur mes esame? - paklausė Brina.

- Penkiose Žemėse , - atsakė Konoras.Brina susiraukė.- Kur?- Italijoje.

[1]

TREČIA DALIS

Rojus

Paliksi visa, kas tau buvo miela,Ką tu mylėjai: ši strėlė rūsti Sužeis tuoj pat benamę tavo sielą.

Dantė, „Rojus“4

4 Dantė A. Dieviškoji komedija: Rojus, XVII giesmė. Vertė A. Churginas. Vilnius: Vaga, 1988, p. 389.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

- Italijoje? - sušuko Meisonas ir prispaudė rankas prie stiklo. Supratau, ką jis jaučia. Dėlnematomos sienos, skiriančios mus nuo išorinio pasaulio, buvo sunku patikėti, kad šisrojus tikras.

- Atleiskit, - nusivaipė Konoras. - Taip ir žinojau, kad ilgėsitės kukurūzų laukų.Ednė pakraipė galvą ir šyptelėjo.- Na ir juokeliai.- Tu gerai jautiesi? - staiga surimtėjęs paklausė Konoras.- Taip, gerai, - atsakė mergina. - Tik esu pavargusi. Netrukus Akademijos vadai lauks

visų susirenkant valgykloje.- Noriu pamatyti Anselį, - staiga pareiškė Brina. - Įsitikinti, kad jam viskas gerai.- Jam nieko nenutiko, - tarė Konoras. - Perkėlimas puikiai pavyko. Jeigu mes

atsidūrėme čia, tai ir jis čia. Kitaip ir negali būti.- Bet...- Paklausyk, mažyle, - pasakė Konoras. - Leiskime Anikai nusiraminti, tik paskui

prašysime jam malonės. Mažasis Kalos broliukas mums pridarė itin daug žalos. Prireiksšiek tiek laiko, kol viską išsiaiškinsime.

Juodu su Edne susižvelgė, o aš sukandau dantis. Nė vienas jų netikėjo, kad ištrauktimano brolį iš kalėjimo bus lengva.

Kas laukia vargšo Anselio?Brinai nusviro pečiai. Meisonas paėmė ją už rankos ir pažiūrėjo į mane.- Jam viskas bus gerai.Linktelėjau, nors širdyje abejojau Meisono žodžiais.- Surasime jums ko nors užkąsti, - paniurusi tarė Ednė. - O paskui kambarį, kad

galėtumėt pailsėti. Be abejo, norėsite nusiprausti ir persirengti.Pasekiau skvarbų merginos žvilgsnį, mestą į Briną ir Meisoną. Juodviem tikrai reikėjo

nusiprausti. Mano draugai vilkėjo sudriskusiais skarmalais, jais virto puošnūs drabužiaikalėjime, jųdviejų oda buvo purvina, apskretusi sukrešėjusiu krauju. Aštrus skausmasnuvėrė paširdžius, pasijutau tarsi gavusi ūmų smūgį į pilvą. Vargana draugų išvaizdapriminė, kiek jie prisikentėjo per mane.

Konoras su Edne patraukė prie laiptų, visi tylėdami sekėme iš paskos. Kai priėjomepirmojo aukšto laiptų aikštelę, Ednė aiktelėjo.

- Tik pažiūrėkit!Pažvelgiau, kur ji rodo.Meisonas su Brina irgi apstulbę žioptelėjo.Mes stovėjome prie stiklinių durų, vedančių į vidinį kiemą. Erdvė už nematomos

sienos keitėsi tiesiog akyse. Atgijo tuščia, bevaisė žemė: sužaliavo medžiai, pražydoryškiaspalvės gėlės. Greta gėlynų įtaisyti fontanai ėmė švirkšti skaidrų vandenį.

Konoras švilptelėjo.- Oho, Rišėjai greitai darbuojasi. Kaip gražu.- Jie visada tokie spartuoliai, - atsakė Ednė. - Bet vis tiek kiekvieną sykį negaliu

atsistebėti.- Kas tokie tie Rišėjai? - paklausė Meisonas. Jis suraukęs antakius žiūrėjo, kaip

vijokliniai augalai per porą minučių apsivijo marmurinių laiptų turėklus anapus stikliniųdurų.

- Viena iš Akademijos specializacijų, - atsakė Konoras. - Rišėjai rengiami daugiausiaAidyje ir Haldyje. Jie pritaiko Akademiją prie vietos ekosistemos.

- Tarsi sodininkai? - smalsavo Brina.- Kai kurie jų rūpinasi sodais ir daržais, - pritarė Konoras ir pasiglostė pilvą. - Tai puiku,

nes dabar vyraus Viduržemio jūros klimatas. Valgysim daug šviežių vaisių ir daržovių.Ten, kur šalta, daugiausia šakniavaisių - jie jau spėjo atsibosti. Ką manai, Edne? Rodos,skaičiau, kad šiame regione auga alyvuogės ir citrinos. Tiesa, turėjom čia persikeltipavasarį, o dabar dar žiema. Bet, sprendžiant iš vaizdo kieme, čia augalai veši ir šaltuojumetų laiku.

- Palauk, - nutraukė jį Meisonas. - Juk tai neįmanoma. Šitie augalai stiebiasi didžiuliugreičiu.

- Elementų magija, - paaiškino Ednė. - Aidis ir Haldis - vanduo ir žemė. Rišėjaipasitelkia į pagalbą žemę, teikiančią gyvybę augalams, ir vietos vandens šaltinius. ŠitaipAkademija aprūpinama ne tik vandeniu, bet ir geotermine energija.

- Gera matyti, kad Rišėjai jau dirba, - pasakė Konoras. - Ši vieta tobulai tinka persikelti,bet juk jie nebuvo tam pasirengę.

Meisonas tik papurtė galvą. Pamačiau, kad jo rankos dreba.- Tai neįmanoma. Kas šitai sugeba?- Mes, Persekiotojai, - atsakė Konoras, nusigręždamas nuo kiemo. - Jei jau prakalbome

apie neįmanomus dalykus, tai kuris iš mūsiškių gali pasiversti vilku?- Konoras teisus, - pritarė Šėjus ir nusišypsojo man. - Aš gebu pasiversti vilku, todėl

tikiu ir šia magija.Meisonas nenoriai linktelėjo, bet, mums leidžiantis į pirmą aukštą, kažką murmėjo

panosėje.

- Kaip gaila, kad Monro nemato šio grožio, - atsiduso Ednė. Ji nulenkė galvą ir tyliaisukūkčiojo.

- Tereikia ištverti susirinkimą. - Konoras apkabino merginą per pečius. - O paskuiturėsim laiko pasikalbėti apie tavo tėtį.

Valgykla, kurią praėjusį vakarą mačiau pustuštę, dabar buvo grūste prisigrūdusiPersekiotojų. Čia spietėsi daugybė vyrų ir moterų, sustojusių petys petin. Jiešnekučiavosi, bet žodžių negalėjau suprasti, girdėjau tik duslų gaudesį.

- Matau Tesą. - Konoras ėmė brautis pro minią.- Kas toji Tesa? - Brina palinko į mane.- Būrio narė, - atsakiau. - Haldžio būrio.Brina pašnairavo.- Haldžio?- Aš... - buvau beprabylanti, bet tuoj pat nutilau. Haldis, Aidis... Pas Persekiotojus

gyvenau labai trumpai, menkai apie juos žinojau ir ne ką galėjau atsakyti į Brinosklausimus. Persekiotojai ir man pačiai atrodė paslaptingi, o dabar į jų pasaulį atsivedžiausavo gaują, tiksliau, jos likučius. Kankino dvejonės, ar gerai padariau. Kas, jeigu manosprendimas lems siaubingus padarinius gaujos nariams? Susirinkusieji kalbėjo visgarsiau. Man ėmė tvinkčioti galvoje.

Nesulaukusi atsakymo Brina gūžtelėjo pečiais ir su Meisonu nuėjo prie stalo, kursėdėjo Tesa.

- Kala! - pašaukė mane Šėjus.- Eik pirmas, - pasakiau ir stumtelėjau jį ton pusėn, kur patraukė Brina. - Aš seksiu

paskui tave.Šėjus ėmė brautis per minią, o aš palengva traukiausi prie koridoriaus durų, tada

nubėgau iki laiptinės ir puoliau lipti aukštyn.Nesupratau, nuo ko ir kodėl bėgu, tiesiog apėmė jausmas, kad taip reikia. Dar prieš

savaitę gyvenau Veilyje ir ketinau tekėti už Renė. Viskas buvo paprasta ir aišku kaippirmas žingsnis tiesiame kelyje - toks atrodė mano likimas. Ar dabar pati valdau savolikimą? Ar esu priklausoma nuo naujųjų draugų, Persekiotojų?

Iš galugerklio nenoromis veržėsi urzgesys. Ne, dingtelėjo man, nesileisiu vėl uždaromaį narvą. Sąžiningai tarnavau Sergėtojams, ir štai kaip jie man atsidėkojo. Jei Persekiotojaireikalaus, kad žudyčiau buvusius savo valdovus, su džiaugsmu paklusiu. Sergėtojainužudė mano motiną ir pasmerkė kančioms mylimus žmones. Priversiu juos už taisumokėti. Bet kausiuosi taip, kaip nuspręsiu pati. Dabar vėl vadovauju gaujai, tad reikiarūpintis ne tik savimi. Turėčiau būtitvirta, kaip dera vadei, bet pasitikėjimo savimi man labiausiai ir stinga.

Persikėliau į kitą pasaulio kraštą, ankstesnis gyvenimas sudužo į šipulius. Naujoji

gauja, jau spėjusi susisaistyti glaudžiais tarpusavio ryšiais, iškriko dėl neapgalvoto manožingsnio. Fei, Deksas ir Kozetė pasikliovė Sergėtojų malone, tikėjosi gyvensią taip, kaipgyveno anksčiau, nors šitai, ko gero, jiems suteiks tik skausmo ir kančių. Jei Konorasnebūtų spėjęs įsikišti, būčiau mirtinai susigrūmusi su Deksu. Iš mano brolio liko tikšešėlis; palaužtas, trokštantis atgauti vilkiškumą Anselis išdavė mane.

Tačiau neatpažįstamai pasikeitė ne tik jis. Tą vakarą, kai mudu su Šėjumi pabėgome išmiško, kur turėjo įvykti sąjungos sudarymo ceremonija, Renė ateitis irgi žlugo. Sergėtojaiatėmė iš jo gaują, visa valdžia grįžo Emiliui. Šis siaubūnas, pasirodo, net nebuvo Renėtėvas. Krūptelėjau iš siaubo, nes staiga supratau, kad tikroji Renė ateitis buvo iš jopavogta senų seniausiai, kai Emilis ir Sergėtojai nužudė jo motiną. Mano sužadėtiniolikimas buvo neatsiejamas nuo kraujo, mirties ir melo.

Užsidengiau akis delnais. Kraujas, mirtis, melas. Negi mūsų gyvenime nebus niekokito? Vis dar mūvimas žiedas netikėtai ėmė deginti man skruostą lyg įkaitinta geležis.Žiedas, dovanotas Renė, kaip laimingos ateities ženklas.

Tik žinok, kad aš...Ką? Ką norėjo pasakyti Renė? Kodėl andai nebaigė minties? Kuo norėjo su manimi

pasidalyti?Koridorius staiga man pasirodė siauras kaip kapas. Panorau įkvėpti gaivaus oro.

Pasileidau pirmyn, ieškodama išėjimo. Radusi stiklines duris, atplėšiau jas ir išbėgaulaukan.

Į veidą dvelktelėjo sūrus jūros oras. Susiriečiau dvilinka, įsirėmiau rankomis į kelius irgodžiai gėriau jį tarsi vandenį. Ryškus saulėlydis blėso, užleido vietą spalvingomssutemoms, ir šios nudažė dangų pilka ir švelniai violetine spalva. Net prieblandoje baltojoaukso žiedas tviskėjo, atmušdamas paskutinius besileidžiančios saulės spindulius. Tarsinekęsdamas, tarsi tyčiodamasis iš manęs.

Primena tavo plaukus.Šviesių plaukų kasa sviro man per petį. Kai atsistojau, ji susiūbavo kaip sunki

švytuoklė. Žvilgtelėjau į didžiulį kiemą. Dar vakar ten, Ajovoje, jame buvo šalta ir tuščia.Dabar, kiek akys užmatė, tarpo žaluma, ore sklandė šviežios žolės aromatas.

Patraukiau prie artimiausios oranžerijos. Ieškojau kokio nors aštraus daikto. Krūtinėkilojosi nuo jaudulio. Atplėšusi duris įėjau vidun ir atsargiai žengiau tarp sodinukų lysviųir vazoninių augalų. Nuo drėgno oro, pritvinkusio salsvo trąšų kvapo, man supyko širdis.Reikiamą įrankį radau tolimiausiame oranžerijos gale, ant lentynos su gėlių vazonėliais.

Viena ranka čiupau genėjimo žirkles, kita apsivyniojau apie ranką storą kasą ir ėmiaukirpti. Nušniojau plaukus sulig pečiais, kasa liko rankoje. Dirstelėjau į ją ir šveičiau šalinkaip nuodingą gyvatę. Nusiraminau, netrukus pajutau kvėpuojanti lygiau. Galva gerokaipraskaidrėjo. Padėjau žirkles į vietą ir išėjau iš oranžerijos.

Grįžtant į Akademiją, ėmė krapnoti lietus - tylus ir šiltas. Lašai krito ant odos keistaišvelniai, tai nebuvo įprastinis Veilio lietus, jis labiau priminė miglą. Drungnas naktiesoras glostė odą. Nusprendžiau grįžti ir patraukiau į sodo gilumą. Takelis atvedė prietvarkingai nukirptos gyvatvorės aplink centrinę aikštę. Laipteliais nulipau prie gėlynų,kuriuos supo žydintys vaismedžiai. Čia tarsi atskirtas nuo viso likusio pasaulio laikas,regis, sustojo. Aikštės viduryje tryško fontanas, jį puošė keturios akmeninės skulptūros.Jos man pasirodė keistos: moteris riterio šarvais, vyras vienuolio abitu, vaikas supergamentu rankutėse ir moteris paprasta suknele, laikanti medžio šaką. Prie jų kojųteliūskavo vanduo, jame atsispindėjo dangumi plaukiantys sidabriniai debesys.

Ėjau palei fontaną, braukdama pirštu per vandenį. Tuščiame sode tikėjausi rastiramybę, bet galva dūzgė kaip bičių avilys. Persibraukiau ranka plaukus ir krūptelėjau -buvau visai pamiršusi, kad nusikirpau kasą.

- Puiki vieta pasislėpti.Staigiai atsigręžiau ir išvydau Šėjų. Vaikinas ėjo takeliu prie fontano. Laukdama jo

sukandau dantis ir sustingau kaip tos akmeninės statulos.- Tyli, rami vieta. - Žingsniuodamas Šėjus apžiūrinėjo gėlynus, ant kurių krito ilgi

medžių šešėliai. - Ne tokia, kur norėtum ateiti naktį, bet ir ne per daug baugi.- Vaikinas šyptelėjo puse lūpų. - Rašyčiau dešimt su minusu, bet tik dėl to, kad danguje

nematyti mėnulio. - Šėjus prisiartino.- Ačiū už įvertinimą, - šaltai atsakiau, slėpdama susierzinimą. - Kaip mane radai?Jis persibraukė plaukus ir nedrąsiai pažvelgė į mane.- Atsekiau pagal kvapą.- Na, žinoma. - Atgręžiau jam nugarą ir patraukiau tolyn nuo fontano, į sodo gilumą. -

Atstok.- Ne. - Šėjus aplenkė mane ir pastojo kelią.- Nejuokauju, Šėjau.- Aš irgi, - atsakė jis. - Vargu ar vienatvė išeis tau į naudą.- Kas tau darbo.Šėjus ištiesė ranką ir paglostė man plaukus, vos siekiančius pasmakrę.- Nebeturi kasos? - nusišypsojo vaikinas ir užsivyniojo mano plaukų sruogą ant piršto. -

Gražu. Tau tinka.Tylėjau, ir jo šypsena išblėso.- Negniaužk sielvarto savyje, - tyliai ištarė Šėjus.- Aš vieniša, - atsakiau jausdama tuštumą krūtinėje.- Puikiai žinai, kad taip nėra.Staigiai įkvėpiau ir sugniaužiau kumščius.- Tai gal paaiškinsi, kaip yra.

- Tu jį mylėjai, - pareiškė Šėjus, nenuleisdamas akių nuo manęs.- Taip, - atsakiau.Prisipažinimas pakibo tarp mūsų lyg aštrus kardas. Man ėmė trūkti kvapo, kūnas

drebėte drebėjo.Jis priėjo dar arčiau ir tyliai, tvirtai tarė:- Bet ne taip, kaip myli mane.Atšokau, lyg Šėjus būtų man smogęs.- Kala, - sukuždėjo vaikinas, imdamas mane už rankos. - Neteisk savęs. Tu sprendei ir

rinkaisi pati, Renė - irgi.Tuoj pat ištraukiau ranką.- Liaukis, - pareikalavau. - Nenoriu apie tai kalbėti. Nenoriu ir negaliu.- Gerai, - švelniai atsakė Šėjus. - Dabar ne laikas kalbėti.Staiga - pavidalas tik sumirguliavo ore - jis stvėrė mane į glėbį. Įsikirtau nagais jam į

pečius, bet Šėjus manęs nepaleido. Tik prisitraukė artyn.Suurzgiau mėgindama ištrūkti, bet jis tvirtai mane laikė. Pajutau ramiai, lygiai plakant

jo širdį. Skruostais pasruvo ašaros, sumišusios su lietaus lašais.Vaikinas švelniai mane pabučiavo, bučinys išsklaidė liūdesį, ir aš prigludau prie jo.

Nesiliaudamas bučiuoti Šėjus tyliai kuždėjo man į ausį paguodos žodžius.Kai audra krūtinėje nurimo, pakėliau galvą ir pati jį pabučiavau. Šėjus atsargiai

sukando dantimis man apatinę lūpą, o aš jį apdovanojau tokiu aistringu bučiniu, kadvaikinas prarado pusiausvyrą ir parkrito, nusitempdamas mane kartu. Mudu nusiritometaku, paskui jis užgriuvo ant manęs. Dar neatgavusi kvapo vėl ėmiau jį bučiuoti,bučiuodama atsegiau marškinius. Šėjui iš galugerklio ataidėjo duslus urzgimas, jisnusiplėšė drabužį. Ėmiau taršyti drėgnus nuo lietaus jo plaukus.

Šėjus lūpomis glostė man kaklą, leisdamasis vis žemiau. Gulėjau ir klausiausi savokvėpavimo. Krūtinė kilnojosi, iš burnos veržėsi aimana. Nakties ore dvelkėsaldus rožių ir sūrus jūros vėjo kvapas. Jis glostė praviras mano lūpas.

Šėjaus liežuvis keliavo nuogu mano pilvu. Akimirką pasigedau palaidinės ir odiniųkelnių.

Vaikinas lūpomis piešė mano kūno apybraižą, ir aš nebesukau galvos, kur pasidėjodrabužiai.

Sidabrinių debesų skraistė prasiskyrė kaip užuolaida, pro plyšį įspindo balta mėnuliošviesa. Jo spinduliai kaip vijoklinių augalų stiebai apsivijo įkaitusius mūsų kūnus. Šėjuikilstelėjus ant rankų, baltoje mėnesienoje mačiau mirguliuojant jo siluetą. Jo lūpospalietė man skruostą, klubai prisispaudė prie manųjų. Jutau kiekvieną vaikino širdiestvinksnį. Šiurptelėjau, nes širdies gelmėse užgimė naujas lig šiol nepatirtas jausmas.Nežinomas, nenumalšintas geismas. Tik Šėjus galėjo jį užgesinti. Kai vėl mane pabučiavo,

supratau, kad mirsiu, jei negausiu, ko trokštu. Atšlijęs jis pažvelgė į mane - akyseperskaičiau nebylų klausimą.

- Taip, - sukuždėjau.Mudviejų lūpos vėl susiliejo, ir visa aplink pranyko.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Čekšt. Čekšt.Sučiaupusi lūpas Brina kirpo man plaukus.- Kala, jei jau taip nekantravai nusikirpti, galėjai paprašyti manęs. Dabar ant tavo

galvos tikras chaosas.Žiūrėjau, kaip ant grindų krinta plaukų sruogos. Ne iškart patekau pas Briną. Vargiai

išsivadavusi miegančiam Šėjui iš glėbio ir sugebėjusi jo nepažadinti išsmukau iškambario, paskui vogčiomis grįžau į savo miegamąjį.

Nesigailėjau praleidusi su juo naktį, bet nežinojau, ką atneš rytas, galva tebeūžė nuopraėjusios paros įvykių. Norėjau pabūti viena, kad pasirengčiau kalbėtis su Šėjumi.

Dabar, kerpama Brinos, prisiminiau naktį, ir mano kūnas suvirpėjo tarsi laižomasugnies liežuvių.

- Kala, sėdėk ramiai, nes įkirpsiu, - iškošė ji pro sukąstus dantis. - Nesimuistyk.- Atleisk.Jaučiausi kalta, kad nieko neįspėjusi palikau saviškius. Radau juos ten pat, kur ir

buvau palikusi - valgykloje. Kai įėjau pro duris, man sugurgė pilvas - šviežiai iškeptosduonos ir citrinų kvapas pažadino apetitą. Valgykloje netrūko žmonių, bet nebuvoprisikimšę tiek, kiek per vakarykštį susirinkimą, iš kurio pasprukau. Persekiotojaiužsukdavo į valgyklą, pasiimdavo prancūziškų raguolių, vynuogių ir šnektelėję išeidavo.Kai kurie įsitaisydavo prie staliukų su puodeliais karštos kavos.

Nevis, Brina, Ednė, Konoras, Silasas, Tesa ir Sabina - ji atrodė visiškai sveika - buvosusėdę prie to paties stalo, kur aš drauge su Persekiotojais prieš dvi dienas vėlų vakarągėriau kavą. Tuoj pat pastebėjau, kad trūksta Etano ir Meisono. Lėtai priėjau artyn.Rodos, čia stigo dar vieno žmogaus. Suvokiau besidairanti Monro, ir man nudiegėpaširdžius.

Atsisėdau prie stalo ketindama atsiprašyti už vakarykštį dingimą ir atsakyti į visusdraugų klausimus, paaiškinti, kodėl nutariau sudaryti sąjungą su Persekiotojais.

Bet išvydę nurėžtus mano plaukus visi liovėsi kalbėję, įsivyravo nejauki tyla. Ednėsuraukė antakius, paskui gūžtelėjo pečiais ir vėl įniko į dubenėlį šviežių vaisių, užpiltųgrietinėle. Silasas keliskart pakraipė galvą, tarsi mėgindamas suprasti, kaip aš pasikeičiau.Tesa sveikindamasi šyptelėjo, bet neištarė nė žodžio. Šypsena žaidė ir Nevio lūpose.Rodos, jį ėmė juokas, bet draugas iš visų jėgų tvardėsi.

Nepraėjus nė penkioms minutėms, Brina ir Sabina susižvelgė, paskui abidvi atsistojo,čiupo mane už parankių, išvedė iš valgyklos ir nutempė į miegamąjį. Dabar Brina mėginosulyginti mano iš akies nusirėžtus plaukus.

Caktelėjusi liežuviu Sabina atsistojo priešais, kad įvertintų Brinos pastangas.- Ne taip kerpi. Plaukai bus nevienodo ilgio.- Gal pati nori pabandyti? - atkirto Brina.- Žinoma. - Sabina siekė žirklių.- Palūkėk. - Staigiai atsilošiau kėdėje, ir Brina greitai atitraukė žirkles, kad neįdurtų

man į kaklą. - Nejuokauji, Sabina? Tikrai nori kirpti man plaukus? - Nustebusi pažiūrėjauį merginą. Jaučiausi pamaloninta, bet abejojau, ar galiu ja pasitikėti.

- Su mielu noru, Kala. Anksčiau kirpdavau Kozetę. - Sabinos veidu nuslydo liūdesiošešėlis, bet po akimirkos ji vėl nusišypsojo.

- Taip, Kozetės plaukai atrodė labai gražiai, - pritarė Brina. - Kala, leisk darbuotisSabinai. Neturiu supratimo, ką daryti. Šiaip jau puikiai nusimanau apie šukuosenas, betnenutuokiu, kaip sutvarkyti tokius iškarpytus plaukus.

Sunkiai nurijau seilę, bet pritariamai linktelėjau. Sabina dabar priklauso mano gaujai,turiu pamiršti seną nesantaiką.

Lengviau atsidususi Brina padavė jai žirkles.Kažkas atsikrenkštė mums už nugaros. Visos trys atsigręžėme.- Sveikos gyvos. - Šėjus suglumęs mus nužvelgė ir persibraukė ranka plaukus, tarsi

ketindamas tuoj pat pulti pro duris atgal.- Sveikas, Šėjau, - pasilabino Brina, dirstelėjo į jį, paskui į mane ir sukikeno.Sabina linktelėjo Šėjui ir vėl nusiteikė kirpti.- Kas čia vyksta? - Vaikinas nedrąsiai dairydamasis įžengė į kambarį.- Mėginame sutvarkyti Kalos šukuoseną. Ji siaubingai iškarpė plaukus. - Brina

apsivyniojo apie pirštą kelias nukirptas sruogas. - Beje, kokiu įrankiu kirpai kasą?- Genėjimo žirklėmis, - atsakiau spoksodama į grindis. Nereikėjo slapčia išsmukti iš

Šėjaus miegamojo. Turėjau su juo pasikalbėti iš pat ryto. Dabar visiems buvo nejauku, oaš nesumečiau, ką daryti.

- Nenuostabu, kad taip baisiai atrodo, - sumurmėjo Sabina.- Manau, Kalai trumpi plaukai visai tinka, - paprieštaravo Šėjus ir paėjėjo dar porą

žingsnių artyn.Sabina garsiai nusikvatojo.- Tau ji atrodytų graži net raupsuota.Iškaitau, o Brina sukikeno.Šėjus sutrikęs šyptelėjo ir dar kartą atsikrenkštė.- Kala, noriu su tavimi pasikalbėti.

Prikandau lūpą ir prisiverčiau nežiūrėti jam į veidą.- Gerai, bet dabar aš truputį užsiėmusi.- Taip, suprantu. Būsiu savo kambaryje.- Puiku.Šėjus susikišo rankas į kišenes ir išėjo. Tylomis džiaugiausi, kad nepasileido bėgte.Brina nusijuokė.- Rodos, mes jį išgąsdinome.- Ką gi, aš jį suprantu. - Sabina mikliai darbavosi žirklėmis. - Jam sunku apsiprasti.Tik sutelkusi visas valios pastangas neėmiau muistytis.- Kodėl?- Dabar Šėjus yra naujasis mūsų vadas. Jis stojo į Renė vietą ir kol kas jaučiasi

suglumęs. Juk ir vilku buvo paverstas vos prieš porą savaičių, taigi dar nespėjo įsigyventi įvaidmenį.

- Ką?! - vienu balsu sušukome mudvi su Brina.- Kala, nekrutėk, nes įdursiu arba kreivai nukirpsiu, - griežtai paliepė Sabina. Čiupau jąuž riešo, bet ji ramiai atrėmė mano žvilgsnį.- Ką čia kalbi, Sabina? - lėtai paklausiau.Šios lūpų kampučiai šiek tiek kilstelėjo, tarsi pokštas būtų suprantamas tik jai vienai.- Juokiesi iš manęs, Kala? Negi tu to nežinojai?Susiraukiau ir pažvelgiau į Briną. Suglumimas draugės veide pamažu virto nuostaba.Sabina išsišiepė plačiau.- Na matai, Brina žino.Draugė linktelėjo.- Tu teisi, be abejo, teisi. Kaip man anksčiau nedingtelėjo... - Brina dirstelėjo į mane ir

išraudo lyg prasikaltusi. - Tik visad maniau, jog tai bus Renė.- Bet kaip?.. - Buvau priblokšta, kad turiu prašyti Sabiną paaiškinti.- Labai paprastai. - Ši išlaisvino ranką iš mano aptirpusios saujos ir vėl ėmėsi darbo. -

Žinome, kad į vadus neįsitrinsi. Vadais gimstama, ne tampama. Šėjusvisada buvo vadas, tik nebuvo vilkas. Kai jį pavertei, tapo ir vilku, ir vadu.

Sabina buvo teisi. Vadai nerenkami ir neskiriami per pažintis. Iki šiol nesupratau,kodėl po įvykių Veilyje Sergėtojai pažeidė šias nuostatas. Dabar paaiškėjo, koks Šėjausvaidmuo šioje suirutėje.

Brina delnu pliaukštelėjo sau per kaktą.- Kokia aš kvaiša.- Ne tu viena, - atkirtau. - Ir aš iki šiol nieko nesupratau.- Nesupratai, nes pati esi vadė. - Sabina užjausdama nusišypsojo. - Šėjus iškart elgėsi su

tavimi kaip su sau lygia, tiesa? Drąsiai kalbėjo ir tavęs nebijojo.

Prikandau apatinę lūpą.- Maniau, dėl to, kad buvo žmogus ir nežinojo, kaip su mumis elgtis.- Nieko panašaus, - pareiškė Sabina. - Jis buvo gimęs vadovauti.Brina paėmė mane už rankos.- Renė visada laikė Šėjų varžovu. Net jis šitai suprato.- Be abejo, suprato, - patvirtino Sabina ir pirštais pamatavo mano plaukų sruogos ilgį. -

O tu pasirinkai Šėjų.- Ką? - surikau ir taip staigiai pašokau, kad žirklės įbrėžė sprandą. - Oi!- Nustok muistytis, - subarė Sabina, praskleisdama plaukus ir apžiūrinėdama žaizdelę. -

Tik įdrėskimas. Darbuokimės toliau.- Aš nepasirinkau Šėjaus, - ginčijausi čiupinėdama sprandą. - Išgelbėjau jam gyvybę, ir

tiek.- Kalbu ne apie tą lemtingą naktį, kai Šėjus turėjo būti paaukotas, o apie vakarykštę, -

patikslino Sabina.Vos nestryktelėjau dar sykį, bet pabūgau įsidurti. Todėl tvirtai įsikibau į kėdės

ranktūrius.- Vakarykštę naktį? - išgargiau.- Sabina! - Brina spirtelėjo jai į blauzdą. - Nereikia.- Aš nesmerkiu Kalos, - pareiškė Sabina. - Ji turi teisę rinktis. Šėjus yra vadas, taigi

tinkamas pretendentas užkariauti jos širdį. Be to, kokie platūs jo pečiai. Šitokiam vaikinuiir aš neatsispirčiau.

- Sabina! - cyptelėjo Brina, su siaubu žiūrėdama į mane.Buvau per daug priblokšta, kad piktinčiausi.- Iš kur, po galais, jūs... - su vargu išspaudžiau ir iškaitau.- Iš kvapo, - nusišaipė Sabina. - Ką jau kalbėti apie kitus požymius. Jis maloniai kvepia,

tiesa? Ir turbūt yra skanus.Slėpdama šypseną Brina nusigręžė. Girdėjau ją tyliai kikenant.- Sabina, tuoj pat liaukis.- Aš prausiausi po dušu! - suinkščiau norėdama sulįsti po žeme.- Nepadėjo, - nusivaipė Sabina.Pašnairavau į Briną. Ji iš paskutiniųjų stengėsi užgniaužti kvailą šypseną.- Kala, mudvi nesakome, kad tu dvoki, - tarė draugė, rodos, norėdama paguosti. - Sabina

teisi, Šėjus tikrai maloniai kvepia. Pati žinai. Kaip žydintis sodas.- Dieve mano! - Užsidengiau veidą delnais.- Jei sėdėsi tokia poza, tikrai negalėsiu tavęs nukirpti, - sukikeno Sabina.Atlošiau pečius ir giliai įkvėpiau.- Gerai, baik kirpti. Ir daugiau nebekalbėkim apie praėjusią naktį.

- Tikrai? - Išgirdusi Brinos balse nusivylimą, parodžiau jai iltis.- Kala, mudvi norime pasakyti, kad gerai padarei, - užstojo mano draugę Sabina ir

nubraukė man nuo veido plaukus. - Renė suklydo. Jei būtų taip labai tave mylėjęs, būtųėjęs drauge su mumis. Tik taip būtų įgijęs galimybę kovoti dėl tavęs.

Nudelbiau žvilgsnį sau į rankas, nes akys pritvinko ašarų.- Kala, nekaltink savęs dėl Renė likimo, - tarė Sabina. - Tu mėginai jį išgelbėti, bet jis

pasirinko kitokį gyvenimą. Mums visiems teko rinktis.Pakėliau akis ir sutikau Sabinos žvilgsnį veidrodyje. Pamačiau savo atvaizdą. Į mane

žiūrėjo išvaizdi šviesiaplaukė dailiomis bangomis krintančiais ant pečių plaukais.Neišlaikiusi pati sau nusišypsojau.

- Padarei iš manęs gražuolę, - padėkojau Sabinai.- Neprireikė daug pastangų. - Sabina padėjo žirkles ir nubraukė nukirptus plaukus man

nuo pečių. - Tokia jau esi.Žioptelėjau, bet neišspaudžiau nė žodžio, tik tyliai pravirkau.- Tik jau neinkšk, Kala. Esi gaujos vadė, - rūsčiai tarė Sabina. Paskui spustelėjo man

petį ir išėjo iš kambario.Matydama mano ašaras Brina stipriai mane apkabino. Paskui atšlijo ir atnešė popierinę

nosinę.- Kodėl taip pasikeitė Sabina? - nusistebėjau. - Kaip tai nutiko? Prisiekiu, ji elgėsi

velniškai maloniai, kiek tai įmanoma jos būdui.- Betgi Sabina iš tiesų yra maloni, - liūdnai šyptelėjo Brina. - Kai pasėdi su žmogumi

vienoje kameroje keletą dienų, daug apie jį sužinai. Ji visai ne tokia kalė, kokia mes jąlaikėme. Tiesiog anksčiau būdavo baisiai įpykusi. Nes jai tekdavo... Na, pati supranti. -Brina suvirpėjo. - Žodžiu, Sabina turėjo ant ko pykti.

Brina buvo teisi. Iš visų jaunųjų vilkų sunkiausias atrodė Sabinos gyvenimas, tik ji,kitaip nei aš, neašarojo. Išsišnirpščiau nosį, žvilgtelėjau į Briną ir dar sykį šniurkštelėjau.

- Turbūt laikai mane pernelyg jausminga.- Visai ne, - paprieštaravo draugė. - Mums visiems teko daug iškentėti. Tavimi dėta,

būčiau dariusi taip pat.- Ačiū, - padėkojau. - Bet nesuprantu, kodėl taip sakai. Juk nežinai, kas nutiko.- Žinau, Konoras mums papasakojo, - tarė Brina. - O Silasas nuolat įsiterpdavo, mėgino

išdėstyti Persekiotojų istoriją. Jis tikras keistuolis, tiesa?- Kurgi ne, - pritariau. - Ką tokio Konoras jums papasakojo?- Be abejo, jis negalėjo žinoti, kaip tu jauteisi priimdama sprendimus, - pasakė Brina. -

Bet šitai galiu lengvai įsivaizduoti. Konoras papasakojo, kas yra Šėjus ir kodėl jis tokssvarbus Persekiotojams.

- Ar Konoras minėjo sąjungą? - paklausiau būgštaudama, kad mano draugai nesupras,

kaip galiu bičiuliautis su Persekiotojais.Brina linktelėjo.- Rodos, jie gali mus išmokyti nuostabių dalykų.- Tikrai? Kokių? - Tai man buvo naujiena. Išmečiau suglamžytą nosinę į šiukšlių dėžę ir

pažvelgiau į draugę.- Įvairiausių kovos būdų ir magijos. Be to, jie gali atskleisti tikrąją mūsų istoriją. - Brina

perėjo kambarį ir palingavo galvą. - Vis dar sunku tuo patikėti. Sergėtojai mums visąlaikmelavo.

- Suprantu.- Labiausiai trokštu, kad Persekiotojai savo burtais padėtų Anseliui. - Brina stovėjo prie

lango ir žiūrėjo į banguojančią jūrą. Skaisčioje ryto saulės šviesoje ši žvilgėjo nuostabiaturkio spalva.

- Aš irgi.- Su juo gerai elgiamasi, - patikino Brina, pirštų galiukais glostydama plonytes

užuolaidas. - Anselis laikomas ne kameroje, o nedideliame kambaryje.- Tu jį aplankei? - Mane prislėgė dar didesnė kaltė. Kodėl iki šiol neaplankiau brolio

pati?- Mudu su Meisonu pakaitomis budime prie Anselio, - atsakė Brina. Jos veidu nuslinko

liūdesio šešėlis. - Bet jis nesikalba su manimi. Nė su Meisonu.- Nesikalba?Brina papurtė galvą.- Galbūt jam reikia šiek tiek laiko apsiprasti, - numykiau, nors širdį nuvėrė dieglys.- Galbūt. - Brina suvirpėjo. - Kala, bijau, kad mes jo neteksim.- Prisiekiu, neleisiu Persekiotojams Anselio skriausti, - tardama šiuos žodžius

suurzgiau.- Ne, aš jaudinuosi ne dėl to. - Brina lyg sušalusi pasitrynė rankas.Širdį varstė jau ne vienas, o daugybė dieglių, lyg kas būtų smaigstęs peilius.- Vos atpažįstu Anselį, - sušnibždėjo Brina. - Tapo užsidaręs, atsitvėręs nuo pasaulio.

Abejoju, ar dar nori gyventi. Iki kraujo nusidraskė rankas.- Mes jam padėsim, - nurijau gerklėje įstrigusį gumulą ir patikinau draugę. - Mes jį

išgydysim.Šluostydamasi ašarotus skruostus Brina linktelėjo.- Gal eime aplankyti Anselio? - paklausė draugė. - Šiaip ar taip, laikas pakeisti Meisoną.

Negaudamas pavalgyti maždaug kas dvi valandas jis tampa irzlus.- Manau, tai būdinga visiems jauniems vaikinams, - nusišypsojau ir paėmiau ją už

rankos. - Eime pas Anselį.- Tikrai nenori nieko man papasakoti apie praėjusią naktį? - gudriai šyptelėjo Brina.

- Ne, - atsakiau, bet irgi išsišiepiau. Nors mano pasaulis atrodė sudužęs į šipulius, suBrina viską ištverti buvo daug lengviau.

Mudvi paėjėjome koridoriumi tik porą žingsnių, tada draugė stabtelėjo ir grįžtelėjo įmane.

- Kas nutiko? - paklausiau.- Nieko, - atsakė ji, paėmė mane už kitos rankos ir stipriai suspaudė pirštus. - Tiesiog...

Sabina buvo teisi.- Dėl ko teisi? - mėginau suprasti Brinos mintis. Draugė neatrodė liūdna, tik

kamuojama smalsumo.- Dėl Šėjaus, - paaiškino ji. - Naujasis mūsų vadas turi būti su gauja.- Ak, štai kas. - Suglumusi pamindžikavau. Neprieštaravau, kad Šėjus būtų laikomas

mūsų vadu ir mano partneriu, tiesiog su šia mintimi man buvo sunku apsiprasti.- Pasikviesk jį, - pasiūlė Brina. - Eisim visi kartu: aš ir judu - vadų pora. Anselis supras,

kad viskas eina į gera. Gal ateitis jam pasirodys giedresnė.Pritardama linktelėjau. Ar tai, kad Anselis ištrūko iš tiek kančių atnešusio pasaulio, jį

paguos? Meilė jam visada buvo svarbiau už viską. Gal išvydęs mane drauge su Šėjumibrolis atsitokės ir atgaus norą gyventi?

- Gerai, - pasakiau paleisdama Brinos ranką. - Eisiu jo paieškoti.- Puiku! - nudžiugo ji ir apkabino mane. Švelnūs banguoti plaukai palietė man

skruostą. Dingtelėjo, kad draugės kvapas puikiai atspindi asmenybę - yra saldus ir draugeaštrus kaip irisų su cinamonu. Šitaip jaukiai kvepia namai.

Brina nustraksėjo koridoriumi, o aš priėjau prie Šėjaus kambario durų ir pasibeldžiau.Niekas neatsiliepė. Pabeldžiau dar kartą. Gal užmigo, pamaniau.

- Jo čia nėra.Atsigręžusi išvydau Ednę.- Kur jis?- Anika pakvietė jį į Haldžio vadų pasitarimą, - atsakė Ednė, galva mostelėdama į

koridoriaus galą. - Jie svarstys, kaip susigrąžinti Tristaną.- Kodėl aš nieko nežinau? - susiraukiau.- Apie tai ten irgi bus kalbama, - tarė Ednė. - Po tavo brolio išdavystės kai kurių būrių

vadai nebenori, kad Kariai dalyvautų būsimame žygyje.Nebežinojau, ką daryti: ar pykti, ar verkti.- Jie rengiasi žygiui be mūsų?- Kol kas vadai tik svarsto, ar leisti Kariams dalyvauti, - Ednė nusišypsojo puse lūpų. -

Bet mums tai į naudą.- Kaip suprasti? Ir kas tie mes? - nesupratau, kodėl taip blizga Ednės akys.- Todėl, kad ketinu prašyti tavo pagalbos kitu reikalu. - Ji paglostė prie diržo kabančias

verpsteles. - Tai turi likti tik tarp mudviejų.- Kas per reikalas? - Man ant sprando pašiurpo plaukeliai.Ednė liovėsi šypsotis.- Reikia išvaduoti mano brolį.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Akimirką pasidingojo, kad po kojomis prasiskyrė žemė.- Kala! - Ednė čiupo mane už rankos. Man linko kojos, svaigo galva. - Kas tau?Papurčiau galvą, mėgindama atsikratyti svaigulio ir blogumo.- Ar girdėjai, ką sakiau? - Ednė mane prilaikė.Linktelėjau.- Tavo brolį?- Taip.- Turi galvoje Renė? - vos prisiverčiau ištarti tą vardą. - Juokauji. Juk tektų sugrįžti į

Veilį!Ednė delnu uždengė man burną.- Tyliau.Įsikandau skruostą, kad nepulčiau klausinėti. Ednė nusivedė mane koridoriumi.

Praėjome mano miegamąjį, dar kelias patalpas, kol galiausiai įsmukome pro kažkokiasduris.

Šis kambarys buvo tokio pat didumo kaip manasis, tik visiškai kitaip apstatytas.Maniškis priminė gana ištaigingą, universalų viešbučio kambarį, tinkamą kiekvienamsvečiui. Ednės buveinė buvo visai kitokia. Pirmiausia į akis krito spalvų šėlsmas: sienosbuvo nudažytos violetine, juoda ir avietine spalva, lova užtiesta ryškiai geltonu aksominiuapklotu. Ednė įjungė muzikinį centrą - iš kolonėlių pasigirdo tokia tranki muzika, kadryškios sienos ėmė suktis man prieš akis.

- Ar mėgsti - paklausė ji, dar pridėdama garso.Linktelėjau, kambario orui virpant nuo nežemiškų balsų.- Atleisk, kad taip garsiai leidžiu. - Ednė atsidrėbė ant lovos. - Niekas neturi mūsų

girdėti. Paprastai šitaip garsiai muzikos nesiklausau.- Nieko tokio, - atsakiau.- Sėskis, - Ednė mostelėjo į lovą.Buvau per daug susijaudinusi, kad ramiai sėdėčiau, todėl įsitaisiau ant pat lovos

kraštelio ir ėmiau pešioti apkloto kutus.- Vadinasi, Konoras tau papasakojo.Ednė papurtė galvą ir pakišo ranką po pagalvių krūva.- Ne, man papasakojo tėvas.

Raveonettes?

Ednė ištraukė voką, o iš jo - laišką.- Konoras tik perdavė paskutinius tėvo žodžius.- Ar šį laišką parašė Monro? - paklausiau žiūrėdama į sulankstytus popieriaus lapus. Ką

jis spėjo papasakoti? Kokias paslaptis atskleidė šiuose puslapiuose?Ednė nusijuokė pro ašaras.- Pasak Konoro, tėvas neabejojo, kad aš išsisuksiu nuo asmeniško pokalbio. Vengiau jų

nuo tada, kai mama... - Ednė nutraukė mintį ir pažvelgė į naktinį staliuką.Pasekusi jos žvilgsnį, pamačiau įrėmintą nuotrauką. Joje išvydau moterį šviesiais vario

atspalvio plaukais ir švytinčiomis gintarinėmis akimis. Ji laikė apkabinusi liesutę kvailaiišsišiepusią mergaitę. Ednę.

Mergina nykščiu pervertė puslapius.- Taip jau nutiko, kad mano tėvus netiesiogiai suartino Renė motina Korina. Jai žuvus,

mano tėvas visiškai palūžo. Mama padėjo jam atsitiesti. Tokiomis aplinkybėmis atsiradauaš.

Žiūrėjau į Ednę nežinodama, ką pasakyti. Mergina pasivertė ant nugaros ir prispaudėlaišką prie krūtinės.

- Man gimus, tėvas liovėsi ieškojęs sūnaus. - Ednė spoksojo į lubas. - Nenorėjo, kadmudvi su motina liktume vienos. Be to, atkakliai kaltino save dėl Korinos mirties. Oširdyje visada svajojo susigrąžinti Renė. Kaip tik apie tai jis rašo laiške. - Ednė pasklaidėlapus.

- Nė kiek neabejoju, - tariau. - Bet negalima kaltinti Monro ir už tai, kad nenorėjopalikti jūsų vienų. Renė nieko nežinojo apie tėvą. Ir dabar nežino. Mano, kad šis yraEmilis Larošas.

- Tiesa, - pasakė Ednė. - Todėl mudviem ir teks grįžti.- Abejoju, ar Renė nori, kad mes grįžtume. - Prisiminiau, kaip jis bloškė mane į sieną. -

Gal jam mieliau likti su Sergėtojais ir kitais mano gaujos nariais.- Esi tikra? - neatlyžo Ednė.Nutylėjau, nežinojau, ką atsakyti. Neišmaniau, ko iš tiesų nori Renė. Troškau jį

išgelbėti, bet žinojau, kad Sergėtojai sugeba palaužti Karių valią. Mano tikras brolis,vykdydamas jų įsakymą, vos mūsų nepražudė. Ar Renė mumis patikės, kad Sergėtojai jammelavo? Vėl nudiegė širdį. Ednė gręžė mane žvilgsniu.

- Reikia pamėginti.Aš sunkiai atsidusau.- Edne, kaip mudvi tai padarysim? Anąsyk vos išnešėm sveiką kailį.Mergina atsisėdo ir nuleido kojas nuo lovos.- Kaip tik todėl dabar tinkamiausia proga. Sergėtojai nesitiki mūsų sugrįšiant, o mudvi

tiesiog pamėginsim rasti Renė.

- Bet kaip...- Rasim jį. Kaip ir aną kartą, atidarysiu slaptas duris. Griebsim mano brolį ir sugrįšim.

Tik tiek. - Ednė karščiuodamasi bėrė žodžius, jos akys degė.- Įdomu, kaip mes jį aptiksim?Ednė atsikrenkštė ir nudelbė akis.- Žiūriu, mūvi žiedą.- Žiedą? - perklausiau ir priglaudžiau ranką prie krūtinės, kad žiedo nebūtų matyti.- Buvai jo sužadėtinė, tiesa? - nepakeldama akių paklausė Ednė. - Tai jo dovana?- Taip, bet... - Norėjau paaiškinti Ednei, kad Kariai tuokdamiesi nesumaino žiedų. Kad

Renė jį man padovanojo tik iš... Tikrai, kodėl padovanojo? Kad parodytų mane mylįs? Arkad pabrėžtų, jog santuoka nėra tik formalumas, paklusimas Sergėtojų valiai? Nuo šitųminčių pasijutau kaip būdama kameroje su Renė, ėmė trūkti oro. Taip ir nepabaigiauminties.

Tačiau Ednė šito nepastebėjo.- Žiedas mums padės surasti Renė.Nekreipdama dėmesio, kad širdis lipa iš krūtinės, mėginau įsigilinti į jos žodžius.- Kaip žiedas gali padėti?- Renė tau padovanojo šį papuošalą, vadinasi, tarp žiedo ir Renė esama tam tikros gijos.

Ja naudodamasi galiu rasti Renė.- Kaip tai padarysi?- Žiedas yra gijos, siejančios tave su Renė, pradžia, - dėstė Ednė ir šyptelėjo. - Sekdamos

gija, jos gale rasime Renė. Ten atidarysiu slaptas duris.- Nejaugi tai įmanoma?- Taip aptikome Šėjų.- Nieko sau, - nusistebėjau, net sudrėko delnai.- Kala, žinau, tai pavojinga, - tarė Ednė. - Stebėjau tave, mačiau, kaip veržeisi į Veilį, ir

įsitikinau, kad Renė tau rūpi. Šėjaus elgesys tik patvirtina mano prielaidą - paminėjusRenė vardą, vaikinas net iš veido išeina. O tu pati tikrai nenori, kad Renė liktų suSergėtojais.

- Tai tiesa, - dusliai sušnibždėjau. - Nenoriu.Ednė atsistojo ir persibraukė ilgus raudonmedžio spalvos plaukus.- Renė mano brolis, tegu ir nepažįstamas. Jį išgelbėti norėjo tėvas. - Ednė atskyrė nuo

popierių pluošto paskutinį puslapį ir padavė man.Ant dramblio kaulo spalvos popieriaus tebuvo parašyti du žodžiai.Išgelbėk jį.Akis ėmė graužti ašaros. Ranka, kuria laikiau popieriaus lapą, suvirpėjo. Pakėliau galvą

ir pažvelgiau į Ednę.

- Kala, turiu tai padaryti, - tarė ji. - Ar padėsi man?Dabar ėmiau virpėti visu kūnu, bet radau jėgų linktelėti.Ednė lengviau atsiduso, jos raumenys atsipalaidavo.- Ačiū Dievui!- Ką dar imsi kartu? - paklausiau grąžindama lapą. Nepajėgiau ilgiau į jį žiūrėti, tie du

žodžiai gildė man širdį.- Nieko, - niūriai atsakė Ednė. - Eisim tik mudvi.- Manai, susidorosim? - Net turint pagalbininkų, užduotis būtų nelengva.- Niekas mums nepadės, neleis ten eiti, - tarė Ednė. - Jei kam nors prasitarsim, pasklis

gandas, ir gausime globėją.Susiraukiau.- Gal pasitelkim kurį iš maniškių.- Ne, - paprieštaravo Ednė. - Be to, reikia skubėti. Turime veikti nedelsdamos, negaišti

laiko pagalbininkų paieškoms.- Kaip suprasti „nedelsdamos“? - perklausiau, šiurpstant sprando plaukeliams.- Turiu galvoje, šiandien, - paaiškino Ednė. - Tiksliau, šįvakar.- Išprotėjai! - nesusitvardžiau ir surikau.- Eidamos šiandien galime tikėtis, kad Veilyje tvyro sumaištis ir kad Sergėtojų dėmesys

sutelktas į Denverio postą, - Ednė kalbėjo taip ramiai, kad aš nustebusi išpūčiau akis. -Šiandien prasmukti nepastebėtoms bus lengviausia.

Žiojausi ginčytis, bet į galvą neatėjo jokių argumentų. Ednės logika atrodė geležinė.Siaubingai drąsi, bet apskaičiuota.

- Gal pasiimkim bent Konorą? - pasiūliau. Jausčiausi tvirčiau, jeigu, be manęs, vyktųdar vienas kovotojas. Be to, jis žino apie Renė, o Ednei padėti niekada neatsisakytų.

Ednė susigūžė.- Nieku gyvu. Į jį paskiausiai kreipčiausi pagalbos.Apimta baimės nesusilaikiau:- Kas, po velnių, vyksta tarp judviejų?Ednė nustebusi žingtelėjo atgal.- Apie ką tu?- Tai judu baratės, tai traukiate vienas kitą per dantį, o slapta, ko gero,

susitikinėjate!Ednė plykstelėjo raudoniu, paskui pabalo ir atsuko man nugarą.- Mudu su Konoru tik draugai.Nepatikėjau.- Jo elgesys byloja ką kita.Ji atsigręžė ir nuvėrė mane piktu žvilgsniu.

- Kala, tu čia atsidūrei neseniai ir dar nieko neišmanai. Kad suprastum mūsų suKonoru santykius, reikia žinoti, kas buvo praeityje.

- Tai kodėl tau nepapasakojus, kuo baigėsi pirmasis veiksmas? - paklausiau.Ednė gūžtelėjo pečiais, nuėjo prie muzikinio centro ir ėmė dėlioti kompaktines

plokšteles.- Kai mama žuvo, buvau vienuolikos.Atsisėdau tiesiau ir pasirengiau klausytis, nors buvo nesmagu, kad verčiu ją prisiminti

motinos mirtį.- Tada į Haldžio būrį atėjo Konoras, - toliau pasakojo mergina.Atsistojau ir priėjau prie jos.- Edne, atleisk. Nenoriu lįsti tau į širdį.Ji nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio ir toliau spusčiojo muzikinio centro

mygtukus.- Tada Konorui buvo šešiolika. Tokie jauni Puolėjai dažnai siunčiami į būrius kaip

stažuotojai. Jis buvo artimiausias man pagal amžių ir padėjo išgyventi mamos netektį.Nepalikdavo manęs vienos, mėgindavo prablaškyti. Tuo metu labai sielvartavau, patipanėšėjau į vaikščiojantį skeletą. Kartais mane užknisdavo, bet man kaip tik to ir reikėjo.Nuolatinis jo dėmesys neleisdavo galvoti apie mamą. Jis nuo manęs neatstodavo. - Ednėsusiraukė. - Viena, ko gero, būčiau neištvėrusi.

Jausmų kaita atsispindėjo jos veide kaip šešėlių žaismas. Mergina užsimerkė irnusišypsojo.

- Naktimis Konoras atsėlindavo į mano kambarį ir pasakodavo juokingas istorijas išAkademijos gyvenimo, kol užmigdavau. Niūrios mintys atsitraukdavo. Jei ne jis,kamuojama naktinių košmarų būčiau išprotėjusi. Taip mudu bičiuliavomės, kol ėmiaurengtis būsimai tarnybai.

- Ar privalėjai grįžti dirbti į Denverį, ar galėjai pasirinkti kitą vietą?- Galėjau rinktis. - Ednė nusuko žvilgsnį. - Bet nenorėjau. Įgijusi Audėjo specializaciją

troškau grįžti į Denverį, nes Haldžio būrys man buvo kaip šeima. - Ednė nusvarino galvąant krūtinės, raudoni plaukai uždengė veidą. Netrukus ji dirstelėjo į mane ir nusikvatojo,vėl tapo savimi. - Kai po ilgo laiko mudu susitikome, Konoras pareiškė: „Sveikinu, jau turipapus. Tikiuosi, žinai, kam jie reikalingi.“

- Manai, draugui dera šitaip kalbėti? - paklausiau.Ednė kilstelėjo antakį.- Negi rimtai žiūri į jo juokelius?- Dažniausiai ne, - prisipažinau. Ednės žodžiuose buvo dalis tiesos, ir vis dėlto su

kitomis merginomis Konoras bendraudavo ne taip.- Matai, ir tu pripažįsti - Konoro humoras ypatingas. - Nors Ednė šypsojosi, jos balsas

buvo susijaudinęs. - Įsikišus Silasui, mudviejų su Konoru santykiai tapo dar painesni.- Ko anas pridirbo?- Pralošiau jam lažybas ir už tai turėjau pabučiuoti Konorą. - Ednė tirštai išraudo. - Nuo

tada šis ėmė dar dažniau traukti mane per dantį. - Ednė nevalingai atlošė pečius, tarsirengdamasi atsikirsti.

Matydama į tokią agresyvią pozą šyptelėjau.- Kodėl susilažinot iš bučinio?Ednė niūriai vyptelėjo.- Nors Silasas ir labai protingas, bet kaip reta nykus. Jis Konoro ir

neįsivaizduoja nieko baisesnio, kaip jį bučiuoti. Todėl ir iškėlė tokią sąlygą.- Suprantu, - pasakiau mėgindama perprasti jos išraišką. - Tai ką, ar pabučiavai Konorą?- Taip.- Ir?Ednė nusigręžė ir ėmė spusčioti mygtukus, ieškodama kitos dainos, todėl nemačiau jos

veido. Mergina tylėdama ėmė siūbuoti į muzikos taktą.- Nieko. - Ir atkišo delnus. - Konoras su mumis neis. Duosi man žiedą?Sugriežiau dantimis, bet nusimoviau žiedą ir padėjau jai ant delno. Pasidingojo,

kad be žiedo ranka liko nuoga, net kaulus sugėlė. Stipriai suspaudžiau pirštus,stengdamasi nekreipti į tai dėmesio.

Ednė nusikabino nuo diržo vieną verpstelę ir ant jos smaigalio užvėrė žiedą. Užmerkėakis, ėmė lygiai ir lėtai kvėpuoti. Stovėjau ramiai, kad netrukdyčiau. Staiga pasirodė, lygoras aplink Ednę būtų sutirštėjęs, išvydau keistą tviskesį, tarsi mergina būtų apibarstytaaukso dulkėmis.

Ednė atsargiai numovė žiedą nuo verpstelės. Nuo papuošalo driekėsi plonytė auksinėgija. Merginos vokai suvirpėjo, lūpose nušvito šypsena.

- Štai jinai.Taip susitelkusi žiūrėjau į Ednę, kad pamiršau net kvėpuoti. Paskui garsiai atsidusau.Ji pažvelgė į mane.- Viskas gerai, Kala. Aš žinau, ką darau. Iš šitos gijos galiu nuausti langą. Mes pro jį

nepralįsim, tik pažiūrėsim, kas yra kitoje pusėje. Taip rasim Renė.Linktelėjau, iš baimės drebant kojoms.- O jeigu jis bus ne vienas?- Šitai mums ir teks išsiaiškinti, - atsakė Ednė ir grąžino man žiedą. - Gija nuves mus

pas Renė. Turėsim laiko apsižiūrėti, ar galim atidaryti duris ir pas jį patekti, ar tekspalaukti. Supranti?

- Gerai. - Man palengvėjo, kad Ednė neketina grumtis su visa vilkų gauja.Ji pakėlė ranką ir ėmė verpstele piešti ore apskritimus. Aukso gija vis ilgėjo ir vijosi į

nekenčia

spiralę.- Nori pažiūrėti?Prisislinkau arčiau ir dirstelėjau Ednei per petį. Tviskanti spiralė ilgėjo, kol virto ilgu

kūgiu. Tolumoje mačiau gijos galą, sukdamasis jis ritosi tolyn. Netrukus ėmė ryškėtimiglotos apybrėžos. Gija judėjo pernelyg greitai, kad būtum galėjęs įžiūrėti smulkmenas.Spiralė tviskėjo vis skaisčiau, tarpais skleisdama blyksnius. Mėginau atpažinti vaizdus.Pasidingojo, kad matau medį, uolėtą skardį. Pastatų apybrėžas. Staiga spiralė suvirpėjo irliovėsi suktis, paveikslas išryškėjo. Išvydau pušimis apaugusį kalno šlaitą, miške plytėjoneseniai iškirsta laukymė.

- Ar pažįsti šią vietą? - paklausė Ednė.Vos įstengiau linktelėti, nes kūnas tarsi suakmenėjo.- Renė ten, - tarė Ednė, žiūrėdama pro spiralės langą. - Bet nežinau, ar vienas. Dabar

Veilyje gili naktis, visi turėtų miegoti.- Jis vienas, - tyliai pasakiau.- Esi tikra? - ji įdėmiai žvelgė į mane. - Jeigu neabejoji, tuoj pat atidarysiu duris.Negalėjau atplėšti akių nuo Ednės išausto lango. Už jo buvo Renė.- Taip, esu tikra.

Ji uždarė portalą ir atsigręžė į mane.- Kas tai per vieta?Portalo tviskėjimas išblėso, ir mudviem teko tenkintis blankia virš laukymės kabančio

mėnulio šviesa. Abipus įmirkusio keliuko stovėjo nebaigti statyti namai, keliukas vedėprie neveikiančio fontano. Statybvietė buvo apleista, šen bei ten žiojėjo išraustos pamatųduobės, iš jų kyšojo medinės sijos. Štai kas liko iš naujosios Haldžio gaujos gyvenvietės -gyvenimas čia baigėsi dar neprasidėjęs.

Gerklėje įstrigo gumulas. Prieš prabildama gavau kelis sykius atsikrenkšti.- Čia turėjo apsigyventi mano gaujos nariai. Ketinome persikelti po ceremonijos.- Rimtai? - Ednė paniuro, o paskui išpūtė akis. - Ak!Prikandau lūpą ir linktelėjau.- Kur, tavo manymu, galėtų būti Renė? - paklausė ji, įdėmiai apžiūrinėdama apleistą

statybvietę.Mostelėjau į vienintelį baigtą namą ant kalvelės.- Ten.- Tu tikra?- Taip, šiame name mudu su Renė turėjome apsigyventi, - pasakiau nepakeldama akių.- O varge, - pralemeno Ednė, dėdama ranką man ant peties. - Kala, aš nė nenutuokiau...- Nieko tokio, - atsakiau, nors mano vidinė būsena anaiptol neatitiko tvirto balso. -

Daugiau čia nieko negali būti. Statybvietė apleista. Gaujos, kuriai buvo skirta gyvenvietė,nebėra.

- Suprantu, - tarė Ednė. - Tai ką mudviem dabar daryti?Nustebusi pažvelgiau į ją.- Maniau, kad turi planą.- Turėjau. Ketinau surasti brolį. Ir suradau. Mano planas įvykdytas.- Betgi mums teks jį įtikinti, kad eitų kartu! - iš paskutiniųjų stengiausi nerėkti.

Šnibždėti darėsi vis sunkiau, nes apėmė baisi panika.- Taigi tam tave ir pasikviečiau, - paaiškino Ednė, žvalgydamasi po apleistą statybvietę. -

Ar suklydau?Parodžiau jai aštrias iltis, nuožmiai nužvelgiau, bet daugiau nebesiginčijau.

Gniauždama pyktį nusigręžiau ir ėmiau apžiūrinėti netoliese stūksantį namą.- Pagal mano planą, - atsargiai dėstė Ednė, - tu turėtum pakalbėti su Renė. Eik ten. Jei

pateksi į bėdą, rėk arba stauk, kaip tau geriau.- Ačiū, - pasakiau šnairuodama.- Eičiau drauge su tavimi, - ji sukryžiavo ant krūtinės rankas. - Bet Renė manęs

nepažįsta. O tau, Kala, jis neabejingas. Tik tu sugebėsi jį atvesti į protą, įtikinti, kadSergėtojai yra apgavikai. Tik tu.

- Žinau. - Įsivaizdavau būsimą pokalbį su Renė ir sudrebėjau, šaltis persmelkė iki pačiųkaulų. Turiu vienintelę progą išpirkti kaltę prieš jį. Jei, žinoma, tai išvis įmanoma.

Šaltas žiemos oras apgaubė kūną kaip šiurkštus apsiaustas. Šalčio adatėlės be paliovosbadė odą, stengdamosi užgesinti menkas sieloje rusenančias vilties kibirkštėles.Persekiotojų pusėn stojau dar visai neseniai, bet jau savo kailiu patyriau, kas yra Raganiųkaras. Kiek aukų jis reikalingas. Prisiminiau žuvusiuosius - Lidiją, Koriną, Monro, savomamą - netgi Anselį galima laikyti auka. Jo netektis buvo tokia baisi, kad pakibo man antkaklo kaip sunkus akmuo ir baudėsi nutempti kančių vandenyno dugnan.

Apleistoje statybvietėje tvyrojo mirtina tyla. Kaip kapinėse, kur ilsisi žuvusiųjų sielos.Šen bei ten stirksančios namų sijos priminė sudužusį mano gyvenimą, nuo jų ant žemėskrito šlykštūs išsikraipę šešėliai. Iš tiesų jie buvo nepavojingi, tiesiog stovėjo lyg nebylūskryžiai, slepiantys praeitį ir skaudžius prisiminimus, apraizgiusius mane it lipnusvoratinklis.

Tik viltis tebuvo gyva. Ji palengva stiprėjo, kol užtemdė lediniame danguje mirksinčiųžvaigždžių šviesą. Korina ir Monro žuvo, pasiaukojo dėl sūnaus. Renė liko čia.Žuvusiesiems jau nepadėsi, o jį išgelbėti dar galiu. Tik aš.

Dėl visko kalta tik meilė.Jis yra ten. Vienas. Laukia manęs name, apgyventame tik mūsų praeities šešėlių.Žiūrėdama į buvusio gyvenimo lūženas supratau, kad kurį vaikiną ašsvarbu ne tai,

myliu, svarbu ne Šėjus ir ne Persekiotojai. Svarbiausia pasiaukoti ir išpirkti kaltę. Tikišpirkusi nuodėmes galiu pradėti naują gyvenimą.

Viltis. Dar viena galimybė. Renė gali padėti mums kariauti. Jo dalyvavimas kruvinaikovai, sielvartui ir kančioms suteiktų naują prasmę. Daugiau jo nebepaliksiu. Niekada.Žūtbūt turiu įkalbėti eiti drauge. Net jei tektų pasiaukoti.

PADĖKA

Triskart valio visai gaujai! Charlie'ui Olsenui, Richardui Pine'ui, Lyndsey Blessing iršauniajai komandai. Jūs puikiai nuvedėte šį laivą iki uosto, nėsykio nenukrypdami nuo kurso. Jeigu ne sumanus ir išmintingas agentas MichaelasGreenas, mano kelionė po leidybos pasaulį nė perpus nebūtų buvusi tokia maloni. JilloSantopolo įžvalgumas ir aštri akis suteikė šiai knygai gražų pavidalą. Ačiū tau, Jillai, kadpadėjai man įveikti pavojingus siužeto vingius. Šie darbuotojai tapo mano šeima: Donas Weisbergas, Jennifer Haller, Emily Romero, ErinaDempsey, Shanta Newlin, Jackie Engel, Linda McCarthy, Katrina Damkoehler, Amy Wu,Felicia Frazier, Scottie Bowditch, Courtney Wood, Anna Jarzab, Julia Johnson. Ačiū iršauniam pardavimo skyriui. Dėkui jums už pastangas ir dvasinį palaikymą.

Knyga nebūtų išvydusi pasaulio, jei ne nuoširdi mylinčių žmonių pagalba. Kaip visadanoriu padėkoti savo draugei ir pirmajai skaitytojai bei vertintojai Lisai Desrochers.Rašytojo darbas leidžia susipažinti su nuostabiais kolegomis. Taip likimas mane suvedėsu Cynthia Leitich Smith, Becca Fitzpatrick ir Kiersten White. Ačiū jums už supratimą irgeranoriškumą. Esu ypač dėkinga savo tėvams Darrelui ir Patriciai Robertsonams, mat jiežavisi mano knygomis labiau už mane pačią. Ačiū broliui Garthui, skatinusiam nenuleistirankų. Ir, be abejo, Willui - jis įžiebė negęstančią ugnį mano širdyje.

Cinque Terre - Penkios Žemės. Neprilygstamo grožio regionas Italijoje, Ligurijoje.

InkWell Management

Penguin Young Readers Group

[1] (it.)