_12018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

2018

m. s

ausi

s–va

sari

s. N

r. 1

–2 (9

9–10

0) (5

79–5

80).

Leid

žiam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

PRADŽIA YRA TAUTOJE

>> 4 p.

LIETUVOS SAVANORIAI – UOLŪS LAISVĖS GYNĖJAI >> 10 p.

ŠVĘSTI VALSTYBĘ

Turinys

I viršelis • K. D. Rimkevičiaus nuotrauka, commons.wikimedia.org/ KASP nuotraukaII viršelis • www.flickr.com/ ActuaLitté nuotrauka, K. D. Rimkevičiaus nuotrauka, V. Raškausko nuotrauka, www.flickr.com/ Pawel Maryanov nuotrauka, www.pexels.com nuotraukosIV viršelis • P. Saudargo nuotraukos

Vyriausioji redaktorė: Goda KARAZIJAITĖRedaktoriai: Vaida JANKELIŪNIENĖ, Kęstutis D. RIMKEVIČIUSRašykite mums adresu: redakcija@apzvalga.euLeidinį remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2017 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | G. KARAZIJAITĖ. Šventę susikuriame patys

APŽVALGOS TEMA

4-7 | A. SAUDARGAS. Pradžia yra tautoje

7-9 | L. GRINIUS. Suvokti valstybę

10-12 | Č. IŠKAUSKAS. Lietuvos savanoriai – uolūs laisvės gynėjai

13-16 | V. V. GEŠTAUTAS. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba

16-18 | V. KERŠANSKAS. M. Krupavičiaus Žemės reforma – Lietuvos valstybingumą įtvirtinęs veiksnys

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

19-29 | V. STUNDYS. Šeimos politika Lietuvoje: formavimas, praktika ir realybė

30-32 | G. KARAZIJAITĖ. Ar pakaks idėjų Lietuvai, kad Lietuvos idėja klestėtų?

VIENINGOJI EUROPA

33-34 | L. KOJALA. Ar Macrono-Merkel duetas pagaliau pradės darbą?

OIKOS

35-37 | G. ŽAKEVIČIUS. Nuo lito link virtualių pinigų

ENERGETIKA

37-40 | A. GRAŽELIS. Energetika tarnauja valstybei

SPORTAS

41-45 | J. K. ŠVAGŽLYS. Žiemos olimpinės žaidynės: tenka pripažinti kaimynų pranašumą

ISTORIJOS PĖDOMIS

46-47 | K. SALICKAS. Lietuvos šimtmetis prasidėjo anksčiau

48-50 | V. RAŠKAUSKAS. Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja Vytautas Balsys-Uosis

PILIGRIMAS

51-57 | Interviu su prof. Pauliumi V. Subačiumi

MŪZOS DVELKSMAS

51-57 | K. D. RIMKEVIČIUS. 100 metų nemigos

59 | Kryžiažodis

ŽIEMOS OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS: TENKA PRIPAŽINTI KAIMYNŲ PRANAŠUMĄ

NUO LITO LINK VIRTUALIŲ PINIGŲ

ENERGETIKA TARNAUJA VALSTYBEI

AR MACRONO-MERKEL DUETAS PAGALIAU PRADĖS DARBĄ?

33

41

35

37

PARTIZANIŠKO GYVENIMO FRAGMENTAI. PASAKOJA VYTAUTAS BALSYS-UOSIS

48

ŠEIMOS POLITIKA LIETUVOJE: FORMAVIMAS, PRAKTIKA IR REALYBĖ

19

_32018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

Vasario 16-ąją šįkart sutikome išskirtinai pakylėtai. Kiekvieno lietuvio širdis jau ir besiruošiant šventei plakė kiek dažniau nei įprastai, su nekantru-mu visi laukėme 100-mečio. Gimimo dieną visų trijų milijonų lietuvių beveik sinchroniški dūžiai krūtinėse kūrė džiaugsmingą simfoniją, kurią, panašu, niūniuosime ištisus metus, o gal ir il-giau. Sunkiai žodžiais apsakomą įspūdį palikusi šventė, subūrusi visą Tautą, nebūtų tokia išskirtinė be kiekvieno jos svečio indėlio – iškeltos vėliavos lange ar kieme, trispalvės atlape, uždegtos žvakelės, kiekviename Lietuvos kam-pelyje tądien sugiedotos Tautiškos giesmės ar nevalingų šypsnių visiems aplinkiniams. Valstybės gimtadienis mus paragino džiaugtis tuo, ką turime, ir mąstyti apie tai, kas svarbu.

Šiame numeryje „Apžvalgos“ skai-tytojus kviečiame pažvelgti į valstybę ir valstybingumą – tai, kuo turime didžiuotis ir ką turime švęsti. Natūraliai ieškodami sąsajų tarp Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios švenčių, jau kitame puslapyje rasime A. Saudargo tekstą „Tauta yra pradžia“. Taip pat šiame nu-meryje mąstyti ir suvokti valstybę siūlo L. Grinius. Pažinti vienus svarbiausių laisvės gynėjų – Lietuvos savanorius – savo tekste kviečia Č. Iškauskas. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gyny-bą prisiminsime skaitydami savanorio, šaulio Vytauto V. Geštauto atsiminimus. Apie svarbią Vasario 16-osios Lietuvai M. Krupavičiaus Žemės reformą kvie-čiame skaityti V. Keršansko rašinyje.

Šiame numeryje Lietuvos gyvybin-gumui itin svarbią temą analizuoja Lie-tuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius V. Stundys studijoje „Šeimos politika Lietuvoje: formavimas, praktika ir realybė“. Apie vasario mėnesį vykusią „Idėjų konferenciją“ ir V. Landsbergio

pasisakymą jos metu skaitykite tekste „Ar pakaks idėjų Lietuvai, kad Lietuvos idėja klestėtų?“

Rubrikoje „Vieningoji Europa“ L. Kojala kviečia pažvelgti į Prancūziją ir Vokietiją po rinkimų. G. Žakevičius pa-sakoja apie aktualumo viršūnę pastaruo-ju metu pasiekusius virtualius pinigus. A. Graželis kviečia patyrinėti energeti-kos svarbą valstybei. Sporto rubrikoje J. K. Švagžlys apžvelgia Žiemos olimpinių žaidynių istorijos įdomybes.

Žengdami „Istorijos pėdomis“ su K. Salicku gilinsimės į Lietuvos istoriją ir

skaičiuosime šimtmečius, o V. Raš-kausko pagalba tęsime susitikimus su Lietuvos partizanais ir šįkart išgirsime Vytauto Balsio-Uosio pasakojimą. „Pili-grimo“ skiltyje kviečiame skaityti inter-viu su prof. Pauliumi V. Subačiumi apie Bažnyčios ir valstybės santykį šiandien ir įvairių lūžių Lietuvai metais. Žurnalo pabaigoje K. D. Rimkevičius kvies kū-rybiškai pažvelgti į Lietuvos 100-metį savo tekste „100 metų nemigos“.

Tikimės, kad šis numeris nepaliks abejingų valstybės svarbai, paskatins mylėti ir švęsti valstybę kasdien. ■

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Goda KARAZIJAITĖ

ŠVENTĘ SUSIKURIAME PATYS

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

4_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Išalkęs žmogus nori paprastos duonos. Išalkęs tiesos žmogus išsiilgo papras-tų žodžių. Kodėl mes sakome: stiprus centras ir stipri respublika? Juk iš tiesų tai – stipri rusų tauta ir visiškai save suvokianti lietuvių tauta. Kodėl mes sakome: žinybų diktatas, socializmo de-formacija, dvikalbystės problema? Juk tai paprasčiausiai viena tauta pavergė kitą tautą. Nejaugi kalbėjimas sudėtin-gais žodžiais ištaisys painią ir priešta-ringą Lietuvos padėtį?Painiava atsiranda, kai sumaišomos požiūrio plotmės. Prisiminkime tą re-torišką klausimą, tiek emocijų sukėlusį Sąjūdžio suvažiavime: TSRS mes ar ne TSRS? Tarptautinės teisės požiūriu TSRS yra pripažinta valstybė su savo konstitucija ir sąjunginių respublikų konstitucijomis. Bet Lietuvos joje nėra. Žvelgdami paprastai į faktinę padėtį, matome, kad Lietuva priklauso, bet ne TSR Sąjungai, o Rusijai. Paradoksalu, bet labai gyvenimiška. Taigi formu-luokime savo pagrindinį šiandienos rūpestį paprastais žodžiais: mums rūpi lietuvių tautos santykis su rusų tauta. Rusų tauta iš tiesų yra galingas centras – etninis centras, į savo įtaką įtraukęs daugelį tautų įvairiu savivokos lygiu, apimantis milžinišką teritoriją. Stipraus etninio centro veikiamos įvairios gen-tys ir tautos suartėja etniškai visiškai ne tam, kad amžiais „klestėtų“, bet, prarasdamos savo etninę savimonę, orientuotųsi į naują centrą, kiekviena įnešdama savo indėlį į bendrą genofon-dą, kultūrą, kalbą. Tai natūralus vyks-mas, kuris stebimas visame pasaulyje įvairiais istoriniais laikotarpiais. Šitokiu keliu susiformavo prancūzai, italai, meksikiečiai, taip šiuo metu formuojasi amerikiečiai. Etninių vyksmų santykiai su politiniais ir ekonominiais proce-sais esti gana sudėtingi, bet visuomet

etniniai vyksmai yra pirminiai, o politiniai ir ekonominiai – antriniai. Kur etninis procesas intensyvus, ten ir politiniai įvykiai audringi. Kur etniniai vyksmai nusistovėję, ten ir politinės struktūros stabilesnės, ir ekonominė raida nuoseklesnė.Europoje dabartiniu metu tautų for-mavimosi procesai yra nusistovėję, sukurtos tautinės valstybės. Iš jų tarpo 1940 metais ir buvo išplėštos trys Pabaltijo valstybės. Šiuo metu Europoje vyksta ekonominis tautų suartėjimas, nesukeldamas rimtų etninių priešta-ravimų. Šitokios perspektyvos fone kai kam trys nepriklausomos Pabaltijo valstybės atrodo kaip anachronizmas. Iš tikrųjų mes sugrįžtame atgal pusšimtį metų. Tačiau kokiame amžiuje Lietuva dabar? Ar tik ne XX? Važinėjant Beni-liukso autostradomis be muitų ir vizų nesunku žengti tik į priekį. Šiandienėje Rusijoje etniniai procesai labai inten-syvūs ir jų politinė raiška gali būti labai

nestabili. Įdomu, apie kokią integraciją kalbėtų Belgija, turėdama bendrą sieną su Rusija. O Lietuva turi bendrą sieną ir tai iš vidinės pusės!Iš istorijos žinome, kad platus baltų genčių arealas buvo apimtas ilgalaikio ir nuoseklaus slavėjimo. Tai sudėtingas ir, matyt, kol kas iki galo nesupras-tas vyksmas. Panašiai slavėjo ir baltų šiauriniai kaimynai – ugrofinai. Tačiau šiame šimtmetyje, vystantis Pabaltijo tautų savimonei ir valstybingumui, na-tūralus slavėjimo procesas sustojo. Tai labai svarbus faktas, iš kurio išplaukia, jog dabartiniu metu Pabaltijo tautos suslavėti gali tik nenatūraliu, grubios išorinės prievartos būdu. Metodų arse-nalas čia labai įvairus: nuo stalinizmo žiaurumų iki vadinamosios tarybinės nacijos ugdymo.Lietuvių tauta susijusi su rusų tauta daugeliu istorijos įvykių. Ateityje Lietu-va gali ir turi su Rusija labai glaudžiai bendradarbiauti tiek ekonomikos,

Tautinės vėliavos pakėlimo iškilmės Kaune 1988 m. spalio 10 d. Priekyje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio nariai: Algirdas Saudargas (kairėje) ir Algirdas Patackas (dešinėje).

Liet

uvos

cen

trin

io v

alst

ybės

arc

hyvo

nuo

trau

ka

APŽVALGOS TEMA

PRADŽIA YRA TAUTOJE

Algirdas SAUDARGAS

_52018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Istorijoje viską nulemia tautos galia kurti ir ryžtas ginti tai, kas sukurta. Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius buvo sukurta visa, ko reikia sąmoningai tautai modernioje valstybėje.

tiek kultūros srityje, bet politinės šio bendravimo formos neturi sąlygoti tolesnio etninio artėjimo, nes tolesnis gravitavimas į galingą etninį Rusijos centrą lietuvių tautai yra pražūtingas. Artėjimas turi būti pakeistas nutolimu. Paleidus obuolį žemėn, abu objektai artėja vienas į kitą. Tačiau mes sako-me: obuolys nukrito ant žemės, o ne žemė ant obuolio. O ir pasekmės abiem nevienodos.Tikras bendravimas įmanomas tiktai tarp politiškai nepriklausomų tautų ir turi būti grindžiamas realia, o ne deklaruota pagarba. Mes privalome suprasti dabartinę, manau, sudėtingą ir nelengvą Rusijos padėtį. Privalome gerbti rusų tautą, nes ji daug kentėjo. Bet ir mes, kaip gražiai išsireiškė po-etas Justinas Marcinkevičius, privalo-me būti ištarti su pagarba. Nes mūsų tautos kančia taip pat jos nusipelnė. Aišku, nedera laukti rankų sudėjus, kol aukštieji Rusijos vadovai savo valia pripažins tikrąją teisinę Lietuvos padėtį. Mes privalome visapusiškai taisyti savo faktinę padėtį: ir siekdami ekonominio savarankiškumo, ir tobulindami faktiš-kai galiojančią konstituciją bei įstaty-mus, ir kurdami tautinę mokyklą. Darbų daug. Tačiau neklaidinkime visuomenės iliuzijomis, reikšdami jas tokiais sudė-tingais žodžiais, kaip lenininiai federa-cijos principai. Leninas federaciją laikė etapu į tautų suartėjimą. Lietuvių tautai priimtinas tik vienintelis principas, tiksliai suformuluotas Lenino vadovau-jamos vyriausybės pasirašytoje sutarty-je su Lietuva 1920 metais. Tai lenininis Lietuvos Nepriklausomybės Principas.Biblinis Mozė dešimt kartų sakė Farao-nui: „Paleisk mano tautą!“ Po dešimto karto tauta pati išėjo. Pasaulis mūsų nesupras, jeigu mes, žengdami mažais žingsneliais, savo sunkioje kasdienėje kovoje dėl suvereniteto užmiršime pri-minti aukštesniems vadovams: „Paleis-kite mūsų tautą.“ O kai dešimtą kartą nepaleis – tauta pati išeis!

Kalba Sąjūdžio Seimo posėdyje Kauno muzikiniame teatre 1989 m. vasario 16 d.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) priešrinkiminė konferencija „Lietuvos kelias“ Vilniaus Sporto rūmuose 1990 m. vasario 3 dieną. Pirmoje eilėje (iš dešinės): Albertas Zalatorius, Česlovas Stankevičius, Vytautas Landsbergis, Algirdas Saudargas, Audrius Butkevičius ir kiti.

Liet

uvos

cen

trin

io v

alst

ybės

arc

hyvo

nuo

trau

ka

Kalboje, pasakytoje Sąjūdžio Seimo posėdyje, likus metams iki nepriklau-somybės paskelbimo, daug tuo metu plačiai naudojamų sąvokų ir terminų, kurie šiandien atrodo keistokai: centras, lenininė federacija, socializmo defor-macija ir panašiai. Šioje kalboje norėjau nupurtyti visus dirbtinus terminologi-nius dangalus ir išsakyti esmę, kad viena tauta (rusų) laiko pavergusi kitą tautą (lietuvių) ir kad jos pačios be visokios demagogijos turi tai išsiaiškinti. Dabar, praėjus beveik trims dešimtims metų, atkurto Lietuvos valstybingumo šim-tmečio minėjimo šurmulyje įdomu pa-lyginti tuometines ir šiandienines mintis ir aplinkybes.

Paskaičius šį tekstą, kyla natūralus klausimas: kodėl, išpeikęs įgrisusią so-vietinę leksiką, pats pasitelkiau bibli-nes metaforas apie Mozę ir faraoną? Žinoma, galima buvo kalbėti tiesmukai, bet tai buvo disidentų privilegija. Taip kalbėjo Laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas tame pačiame susirinkime. Bet jis ir kiti disidentai taip kalbėjo ir prieš metus Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur laukė mili-cija su guminėmis lazdomis. Tą vakarą Kauno muzikiniame teatre tokie dalykai negrėsė, bet Sąjūdžio žmonės privalėjo

laikytis sutartos linijos, o ne vaikytis tuo metu jau nieko nekainuojančio ir todėl pigaus populiarumo. Sąjūdžio Seimo kuluaruose vyko įtempta diskusija dėl deklaracijos teksto. Ten, kartais karštuo-se ginčuose, buvo sveriamas kiekvienas žodis ir prieinama bendros nuomonės dėl Sąjūdžio politinės linijos, kuri būtų tuo metu geriausia Lietuvos kelyje į Nepriklausomybę.

Diskutuojama buvo ne tik Sąjū-džio Seime, bet labai plačiai įvairiuose

6_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018APŽVALGOS TEMA

susirinkimuose. Tuo metu buvo vengiama tiesiai kalbėti apie nepriklausomybę – terminas „suverenitetas“ atrodė neke-liantis konfrontacijos. Pamenu, kažkur buvo balsuojama, kurį žodį pavartoti: „suverenitetas“ ar „nepriklausomybė“ (tą kartą, berods, laimėjo „nepriklausomy-bė“). Geriausiai tuometines nuotaikas atspindi vienas to vakaro (buvo jau po vidurnakčio) epizodas, kurį su Česlo-vu Stankevičium dažnai prisimename. Sąjūdžio Kauno taryba buvo iškilmingo Seimo posėdžio Muzikiniame teatre šei-mininkė. Taigi posėdžio pabaigoje Kauno tarybos pirmininkas Č. Stankevičius ir aš skubėjome į greta esantį Lėlių teatrą pažiūrėti, ar viskas paruošta spaudos

konferencijai. Laisvės alėjoje prie mūsų pribėgo kaunietis ir susijaudinęs paklausė, ar mes paskelbėme Lietuvos Nepriklau-somybę. Atsakėme, kad Sąjūdžiui nedera Nepriklausomybės skelbti. Viskas bus savo laiku ir tinkamu būdu.

Šiandien, atkurto Lietuvos valsty-bingumo šimtmečio minėjimo nuo-taikoje, svarbu dar kartą apmąstyti ir palyginti Lietuvos kelią sudėtingame ir žiauriame XX amžiuje. Iš tiesų, kodėl Sąjūdžio Seimas negalėjo skelbti Lie-tuvos Nepriklausomybės? Juk Lietuvos Taryba paskelbė Vasario 16 dienos Aktą, turėdama gerokai silpnesnį atstovavimo mandatą negu Sąjūdžio Seimas. Jai įga-liojimus suteikė ne rinkta, bet kviestinė

Vilniaus Konferencija, į kurią atvyko vos per du šimtus žmonių. Taip matuojant, Lietuvos Tarybos mandato atstovavi-mo lygmuo būtų kažkur tarp Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo Tarybos. Jei Lietuvos Tarybos mandatas neatitiko demokratijos kriterijų, turime Lietuvos valstybingumą skaičiuoti nuo Steigiamojo Seimo, kuris buvo sušauktas tiktai 1920 metais... Šitaip svarstydami vėl įsipainiojame į terminų ir sąvokų pinkles, nors ir be sovietinio žargono, kaip prieš trisdešimt metų. Todėl svarbu, kad šiandien viešai diskutuojama ir autoritetingi istorikai išsamiai aptaria ir išaiškina laikmečio aplinkybes.

Visa ko pradžia ne teisinėse formu-lėse ar politologinėse sąvokose. Pradžia yra tautoje. Tauta yra ne abstrakcija, bet tikrovė. Lietuvos Taryba be tautos būtų niekas, geriausiu atveju tik grupelė „politikierių“ ar svetimos šalies statyti-nių. Ir Vasario 16 dienos Aktas be tautos tebūtų eilinis popierėlis užsimetęs Vo-kietijos archyvuose. Juk ir SSRS prezi-dentas Michailas Gorbačiovas Kovo 11 dienos Aktą norėjo paversti naktiniame posėdyje sukurptu popierėliu. Prieš Tau-tos ryžtą Sausio 13-ąją jam teko nutilti ir teisintis tarptautinei bendruomenei. Tauta viską sprendžia ir viską paaiškina. Lietuvos Tarybos atspirtis buvo XIX amžiaus atgimime. Abiejų Tautų Respu-blikoje sulenkėjęs elitas atskyrė lietuvių tautą nuo aukštosios kultūros, o carinės Rusijos imperija nubloškė ją į tautų ka-lėjimą. Tauta išgyveno, nes rėmėsi savo gimtąja kalba ir gimtąja kultūra, kuri glūdėjo gilioje pasąmonėje. Tautą reikėjo pažadinti ir iškelti jos kalbą ir kultūrą į sąmonės šviesą. Todėl tuos XIX amžiaus ir vėlesnius žadintojus vadiname tautos šviesuomene. Pasaulinis karas užklupo lietuvių tautą bebundančią.

Lietuvos Taryba jau turėjo tautos ateities viziją – demokratiškai valdoma nepriklausoma valstybė etnografinėse sienose su sostine Vilniuje. Vyko karas. Numatomos atkurti valstybės teritorija buvo okupuota vokiečių kariuomenės. Prasidėjo Vokietijos derybos dėl se-paratinės taikos su bolševikine Rusija.

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

_72018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Lietuva balansuoja tarp dviejų geopolitinių jėgų, kurios ją vis labiau spaudžia, tačiau nacionalinis identitetas, kuris šiuo metu toks aktualus, atrodo slogus net ir valstybės šimtmečio metais.

Nors švenčiame išskirtinius metus Lietuvai – šimtmetį, kai buvo atkurta Nepriklausomybė, atrodo, kad šventi-nėje programoje kažko pasigendama. Šalia gražių renginių vis išnyra rimtos problemos: trūksta nuoširdaus žmonių ir valdančiojo elito santykio, leidžiančio didžiuotis valstybe, stinga suvokimo, kas yra Lietuva ir kam ji reikalinga.

Dabartinėje geopolitinėje aplinkoje Lietuva atsiduria tam tikruose gniauž-tuose – iš rytų ją spaudžia stiprėjantis rusiškasis imperializmas, iš vakarų – nacionalinės valstybės demontavimas, ją keičiant universalia pilietine visuomene. Šiame kontekste tampa neaišku, kur yra Lietuvos idėjinis centras, kokia šian-dien kuriama Lietuvos valstybė ir kaip reikėtų ją suvokti. Lietuva balansuoja tarp dviejų geopolitinių jėgų, kurios ją vis labiau spaudžia, tačiau naciona-linis identitetas, kuris šiuo metu toks

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ G

uilla

ume

Speu

rt n

uotr

auka

SUVOKTI VALSTYBĘLukas GRINIUS

Vytis – tūkstantmete istorija grįstas simbolis – buvo sutriuškintas ir be galimybės sugrįžti ištrintas iš valstybinės Lukiškių aikštės.

aktualus, atrodo slogus net ir valstybės šimtmečio metais.

Žmonės, kuriems nekilo abejonių, už kokią valstybę kovojo prieš šimtą ar keliasdešimt metų, turi permąstyti ją iš naujo. Tokioje perkuriamoje visuomenėje

Lietuvos Tarybai reikėjo pradėti vals-tybės kūrimą ir išsiderėti, kad Vokietija tam netrukdytų. Vasario 16 dienos Aktas po įvairių manevrų ir tarpusavio ginčų tapo valingu aktyvaus valstybės kūrybos pradžios ženklu. Valstybė buvo pradėta kurti plyname lauke, patvirtinta Steigia-majame Seime, apginta savanorių mū-šiuose ir įtvirtinta tarptautinėje arenoje.

Kovo 11 dienos Aktas taip pat buvo ženklas, bet jo žinia buvo kita, nes aplinkybės buvo kitos. 1918 metais bundanti tauta su vis augančia energija ėmėsi valstybės kūrybos, jos tarptautinio įtvirtinimo, gynybos ir visuomenės švie-timo. 1990 metais tauta buvo pakanka-mai sąmoninga ir šviesi, bet kai kurie jos sąnariai tarytum Sibiro šalčio susting-dyti. Sąjūdis tautą ne tiek žadino, kiek atšildė ir gaivino laisvės viltimi. Baltijos kelias pademonstravo visam pasauliui trijų tautų taikios kūrybingos saviorgani-zacijos galias. Valstybės nereikėjo kurti iš naujo, bet reformuoti. Tiesa, tos refor-mos buvo sunkios ir istorijoje precedento neturinčios. Aukščiausioji Taryba buvo išrinkta demokratiniu būdu ir rinkimus pripažino visi. Kremliaus valdžia pripa-žino Lietuvos Parlamentą ir Vyriausybę, bet netruko įsitikinti, kad, neskaitant ekonominio šantažo, neturi jokių po-veikio priemonių išskyrus kariuomenę. Todėl iš karto buvo griebtasi blokados, kuri padarė žalos, bet tikslo nepasiekė, o nepraėjus nė metams prieš beginklę tautą buvo pasiųsta kariuomenė.

Istorijoje viską nulemia tautos galia kurti ir ryžtas ginti tai, kas sukurta. Per du nepriklausomos Lietuvos dešim-tmečius buvo sukurta visa, ko reikia sąmoningai tautai modernioje valstybėje. Savanoriai ją apgynė tiek, kiek pajėgė tuometiniame chaose. Pokaryje okupuotą valstybę beviltiškoje kovoje gynė partiza-nai. Ant Strasbūro sinagogos yra užrašas hebrajų ir prancūzų kalbomis – „Už kar-dą stipresnė mano dvasia“. Tautos dvasia – tūkstantmečiais patikrintas ginklas, ku-ris gebėjo pasipriešinti ir romėnų gladijui ir sovietų tankui. Per Sausio 13-ąją tai buvo vienintelis ir lietuvių tautos ginklas. To nevalia pamiršti. ■

8_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018APŽVALGOS TEMA

tauta vis labiau skaldosi ir kiršinasi, pa-vargsta ir galiausiai nuleidžia rankas.

Patriotiškumas, kuris turėtų būti valstybės varomoji jėga, visiškai neska-tinamas ar net trinamas ir performuo-jamas. Patriotiškumas Lietuvai tampa patriotiškumu pasauliui. Pasiektas toks lygmuo, jog net bijoma paminklo tarpukario Lietuvos simboliui – Lietu-vos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai. Vilniaus meras Remigijus Šimašius 15min.lt akcentuoja: „Aš asmeniškai niekada nekėliau sau tikslo, kad Antanas Smetona atsirastų Vilniuje. Nemanau, kad tai būtų gera idėja. Jonas Basanavičius – tautos patriarchas, turi būti pažymėtas [...]. O Antanas Smeto-na – gal Kaune, gal kur kitur, bet Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas.“ Tačiau džiugu, kad LR Prezidentūra turėjo visai kitokią poziciją: „Mūsų garbės reikalas iki 2018 metų, kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui ir pirma-jam prezidentui Antanui Smetonai“, – „Žinių radijui“ tuomet teigė prezi-dentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji

patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė.

Atviras kosmopolitizmas, kurį taip akcentuoja meras, yra viena iš Lietuvą griaunančių jėgų – patriotiškumą Lietu-voje keičia kosmopolitizmas. Kosmopo-litizmas neskatina mylėti savo valstybės, neskatina pasilikti joje kurti ir dirbti, neskatina patriotiškumo ir tikėjimo Lietuva. Priešingai, jis skatina išvyk-ti pasitaikius pirmai progai ir ieškoti geresnio rytojaus plačiame pasaulyje. Savo valstybėje pilietis bent sąlyginai mylimas ir gerbiamas, tačiau svetimoje, paieškoms nepasisekus, neretai rizikuoja

tapti šiuolaikiniu vergu. Toks požiūris formuoja pilietiškumą

su baime, kad jis neperaugtų kosmo-politinės vizijos. Vizijos, kuri jau tris dešimt mečius neleidžia sutvarkyti Lu-kiškių aikštės, kurią gąsdina paminklas LR prezidentui A. Smetonai, kuri kuria ne tą valstybę, už kurią buvo pasiaukota.

Nors šiandien Lietuva kaip niekad laisva, laisvė išsikreipė. Laisvė puoselėti savo valstybę tapo laisve išvykti. Kaip priešnuodį emigracijai galime išgirsti raminimą, kad kuriama globali Lietu-va, Lietuva pasaulyje, ir kitus panašius lozungus, tačiau valdančiojo elito tenka

Tarpukario Lietuvos simbolis – Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona

wik

iped

ia.o

rg/

Liet

uvos

nac

iona

linio

muz

ieja

us n

uotr

auka

Kaip priešnuodį emigracijai galime išgirsti raminimą, kad kuriama globali Lietuva, Lietuva pasaulyje, ir kitus panašius lozungus, tačiau valdančiojo elito tenka klausti, kokio globalumo Lietuvos mes siekiame? Ar visiškas piliečių išsivaikščiojimas įprasmins globalios Lietuvos sukūrimą? Tačiau kas tuomet užims lietuvių vietą?

_92018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

klausti, kokio globalumo Lietuvos mes siekiame? Ar visiškas piliečių išsivaikš-čiojimas įprasmins globalios Lietuvos sukūrimą? Tačiau kas tuomet užims lietuvių vietą?

Žmonės išvyksta, nes nesupranta dabartinės Lietuvos. Jie nuoširdžiai nesupranta, kaip ji atrodys po kelioli-kos metų, kokiais idealais ji kuriama. Reformos, kurios turėtų gerinti žmonių aplinką ir stiprinti nacionalinę valstybę, neretai būna nukreiptos visiškai priešin-ga kryptimi.

Universali pilietinė visuomenė nesukuria tikėjimo Lietuva – ji neįgali nubrėžti aiškaus tikslo, kurio siektų ši valstybė ir jos žmonės. Universali pilietinė visuomenė kaip – tik priešingai – sukuria globalios Lietuvos mitą, kad kurti ir puo-selėti valstybę galima net ir ją palikus. Iš-ties įmanoma su ja palaikyti ryšius, tačiau, visiems palikus valstybę, jos elementariai nelieka, o jos vietą užima kiti.

Laisvė kritikuoti universalios pilieti-nės visuomenės kontekste tapo galimybe ieškoti priekabių ir netrukdomai tyčiotis iš tautos kūrėjų ar kitų iškilių žmonių, kūrusių valstybę. Nuomonių įvairovė neretai pasiekia ribą, kai galima įžvelgti antivalstybinę veiklą. J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas ir kiti tapo pseudotyrinėjimų objektu, leidžiančiu „ištirti“ kažką skandalingo, nurašant pasiaukojimą dėl valstybės, kartu su tokiais „tyrimais“ naikinant ir pačią valstybę. Tokie tyrinėjimai visiškai negąsdina kosmopolitinės Lietuvos šalininkų, nes kuo daugiau laisvės ją per-formuoti, tuo geriau. Tačiau tokia vizija žlugdo lietuvių tautą.

Teisingumas ir tiesa tampa atgyve-na, pakeista tariamai pažangių nuomo-nių įvairove, kuria, prisidengiant įvairiais pseudotyrimais, galima kritikuoti iškiliausius Lietuvos kūrėjus ir kovoto-jus. Kiršinant, skaldant ir bandant tautos kantrybę, nepailstančių patriotų jėgas, kurie vis dar bando prikelti Lietuvą ir idealus, už kuriuos buvo kovota.

Tuomet tenka klausti, kokiais idea-lais visgi grįsime šiandieninę Lietuvą. Ar abstrakčios, išsivaikščiojančios „atviros

visuomenės“, atsisakančios savo simbo-lių ir šaknų? Ar idealais, kurie atvedė Lietuvos gynėjus prie laužų – laisvų, patriotinę ir tautinę sąmonę turinčių žmonių Lietuvos, J. Basanavičiaus Lietuvos? Man nekyla abejonių – tai J. Basanavičiaus ir laisvės gynėjų idealais kurta Lietuva. Lietuva, kuri nebijo savo simbolių, kuri nebijo Vyčio. Lietuva, kuri didžiuojasi šaltį ir badą kentu-siais partizanais bei laisvės kovotojais. Besididžiuojanti savo kūrėjais Lietuva vieningai stato paminklus ir nieko nebi-jo. To meto lietuviams nekilo abejonių dėl tautos vienybės, simbolių ir Laisvės. Tikiu, kad abejonių daugeliui lietuvių nekyla ir šiandien, nors neretai dirbtinai bandoma stumti naujos, neva modernios ir atviros pasauliui Lietuvos vizijas.

Elitas, pasiduodantis įvairioms klaidingoms idėjoms, neretai įsivaizduo-ja žinantis, ko reikia tautai, geriau nei ji pati. Vytis – tūkstantmete istorija grįstas simbolis – elito buvo sutriuškintas ir be galimybės sugrįžti ištrintas iš valstybi-nės Lukiškių aikštės. Jis netinkamas ne todėl, kad pati skulptūra būtų prastai sukurta. Dabartinio elito mąstyme Vyčio skulptūroje per daug reali ir konkreti patriotiškos Lietuvos vizija. Vizija, kuri trukdo įgyvendinti naujos kosmopoliti-nės ir atviros Lietuvos idėją. Kaip prieš keliasdešimt metų buvo šlovinamas komunizmas ir daugelis garsių politikų gražiai bei nuoširdžiai pasakojo apie ge-resnio rytojaus statybas, šiandien dažnai šlovinamas kitas kraštutinumas – atvira ir universali kosmopolitinė visuomenė.

Valstybėje, kuri nespėjo idėjiškai susiformuoti ir atsigauti po sovietinės okupacijos, prašokus Europoje ilgai puoselėtą nacionalinės valstybės tarpsnį, įsigalėjo naujos, universalios pilietinės visuomenės paieškos. Per keliolika metų jos jau kainavo milijoną iš Lietuvos išvy-kusių tautiečių ir vis labiau gąsdinančią ateitį. Politikai dažnai klysta ne todėl, kad jie to norėtų, jie dažniausiai klysta dėl to, kad juos valdo klaidingos idė-jos, neleidžiančios suvokti savo klaidos masto. Universali ir atvira visuomenė, praktiškai kuriama nuo pat Lietuvos

nepriklausomybės, valstybei jau kainavo daugybę Lietuva nusivylusių tautiečių, tačiau vis dar nepripažįstamos tokios esminės politikos klaidos. Laikas baigti eksperimentuoti ir klaidinti visuomenę „kosmopolitinės, universalios pilietinės visuomenės“ Lietuvos mitais. Vakaruose, pradedant JAV ir baigiant Europa, vis labiau atsisukama į nacionalinį iden-titetą ir jo puoselėjimą. Metas tą patį padaryti ir Lietuvoje.

Būtina suformuoti aiškią patrio-tiškumą skatinančią istorijos politiką, identifikuoti idealus, kuriais grindžiama dabartinė valstybė, ir sugrąžinti Lietuvai šiuolaikinės J. Basanavičiaus Lietuvos kelią. Visi Lietuvą mylintys žmonės jaučia, už kokią Lietuvą kovojo ir ko-kiais idealais ji turėtų būti grindžiama. Aš tikiu, kad Nacionalinės valstybės ir Laisvės idealai, pakvietę prie laužų, nebegąsdins politinio elito ir leis sugrįžti prie tų idealų ištakų. Naująjį Nepri-klausomybės šimtmetį pasitinkant dar stipresniems, petys į petį dirbantiems už dar vieningesnę ir geresnę J. Basanavi-čiaus Lietuvą. ■

Teisingumas ir tiesa tampa atgyvena, pakeista tariamai pažangių nuomonių įvairove, kuria, prisidengiant įvairiais pseudotyrimais, galima kritikuoti iškiliausius Lietuvos kūrėjus ir kovotojus. Kiršinant, skaldant ir bandant tautos kantrybę, nepailstančių patriotų jėgas, kurie vis dar bando prikelti Lietuvą ir idealus, už kuriuos buvo kovota.

10_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018APŽVALGOS TEMA

vadai nebegalėjo nutylėti valstiečių klausimo, nepasiūlyti liaudžiai daugiau negu deklaravo baudžiavos naikintojas Aleksandras II savo 1861 metų vasario 19 dienos manifeste. Dar viena aplinky-bė, smarkiai skyrusi 1863 metų sukilimą nuo visų ankstesniųjų – tai pačios Rusi-jos sustiprėjusios demokratinės jėgos bei jų parama lenkams ir lietuviams.“

Į sukilimą bajorų paskatinti įsiliejo pulkai savanorių. Pavyzdžiui, 1863 m. balandį į Lietuvą iš Peterburgo grįžęs Zigmantas Sierakauskas Šėtos krašte suorganizavo didelį savanorių būrį, kuris ketino pulti net Daugpilyje esančią carinės kariuomenės tvirtovę. Tas būrys išaugo iki 120 savanorių ir netoli Trus-kavos užpuolė rusų karinį dalinį. Apie tai atsiminimuose rašė ir vienas akty-viausių sukilimo organizatorių Jokūbas Geištoras.

Savanoriai sukilėliai neturėjo karo patirties, buvo blogai ginkluoti, tad dažnai, susidūrę su husarų eskadronais, pralaimėdavo. Taip atsitiko ir Z. Siera-kausko 2500 sukilėlių armijai, pralaimė-jusiai prie Biržų. Sukilėliai laukė sava-norių pagalbos iš užsienio, bet Teofilio

3-iojo pėstininkų pulko kariai fronte su lenkais Vievio apylinkėse (1920 m.)

Šiemet, pažymėdami Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimtmetį, daly-vavome neįprastoje akcijoje: lygiai 11 val., kai 1918 m. tądien 20 signatarų Vilniuje susirinko pasirašyti šį istorinį valstybės atkūrimo dokumentą, ant 184 kapinėse esančių savanorių kapų užde-gėme žvakutes. Būtent jie – paprasti kaimo artojai, inteligentai, kareiviai ir karininkai, nuo knygų atsitraukę studentai ir kitas patriotinis jaunimas – padėjo pamatus atsirasti Lietuvos kariuomenei. Tiesą sakė šią iniciatyvą iškėlęs LTV laidų „Istorijos detektyvai“ autorius Virginijus Savukynas, kad jų dėka žodis – Nepriklausomybės Aktas – tapo kūnu, padėjusiu apginti valstybę.

Savanorystė Lietuvoje buvo puose-lėjama nuo seno. Žinoma, tai nėra tik mūsų krašto savastis. Visame pasaulyje, paskatinti vienokių ar kitokių priežasčių, žmonės papildo karo ar šiaip kasdienio gyvenimo savanorių gretas. Lietuvos savanoriai stodavo į kariuomenės ar sukilėlių gretas, padėdami apsiginti nuo kryžiuočių, nuo carinių ar kitų svetim-šalių ordų. Dažnai jų būriai puldavo į pagalbą patekusiems į bėdą per visokius karų, ligų, stichinių nelaimių katakliz-mus. Tad amžina žvakutė dega ir jiems.

SAVANORIAI PRIEŠ CARIZMĄIšsamiau išnagrinėtas savanorių

dalyvavimas 1863 m. sukilime prieš Rusijos caro valdžią. Istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Antanas Kulakaus-kas apie XIX amžiaus pasipriešinimo ir išsivadavimo kovas knygoje ,,Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje“ rašo: „Ankstesnių pralaimėjimų pamokos nenuėjo niekais, be to, kitokia buvo so-cialinė, politinė bei tarptautinė Rusijos padėtis po nesėkmės Krymo kare ir po 1861 metų valstiečių reformos. Sukilimo

wik

iped

ia.o

rg n

uotr

auka

/ ŠT

Kęs

tuti

s nu

otra

uka

Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrą-žinti į Didžiąją Britaniją. Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, tačiau jame išlikusiems savanoriams buvo padaryta ir nuolaidų: papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas

Tuomet, 1918–1920 m., Lietuvos savanoriai, vadovaujami iš carinės Rusijos grįžusių kareivių ir karininkų, siekė vieno tikslo – apginti jauną nepriklausomą valstybę tiek nuo vokiečių, tiek nuo bolševikų, tiek po to nuo lenkų.

LIETUVOS SAVANORIAI – UOLŪS LAISVĖS GYNĖJAIČeslovas IŠKAUSKAS

_112018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

meninėmis priemonėmis pavaizduotas rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.

CARIZMO PAVELDASNeabejotinai svarbiausia savano-

rystės apraiška Lietuvoje įvyko 1918 m. priėmus Nepriklausomybės Aktą. 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldema-ras išleido pirmąjį įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo. Ši diena laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo data, tačiau dera prisiminti, kad, kaip „Valstiečio“ laikraš-tyje pastebėjo Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo iniciatyvinės grupės steigėjas Stasys Ignatavičius, Lietuvos kariuo-menė kurtis pradėjo kiek anksčiau ir ypač sudėtingu laiku, o skausmingas jos gimimas neapsiėjo be daugybės sava-norių didvyrių aukų. 2015 m. žurnalisto Viliaus Kavaliausko pastangomis buvo išleistas daugiatomis žinynas „Lietuvos karžygiai (1918–1940)“, pasakojantis apie narsiausius karius, apdovanotus Vy-ties Kryžiumi. Bet už to sąrašo slepiasi ištisų savanorių kartų likimai.

Taigi, 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, apie 200 000 lietuvių buvo priversti palikti Lietuvą ir pasi-traukti į Rusijos gilumą. Mobilizacija į carinę kariuomenę palietė apie 42 tūkst. Lietuvos vyrų. Jie buvo priversti kariauti su vokiečiais ir jų sąjungininkais įvairių frontų apkasuose. Dar vykstant karui, sąmoningiausi Lietuvos patriotai buvo tautiškai žadinami siekiant atkurti Lie-tuvos valstybingumą. Šis procesas, 1917 m. po Spalio revoliucijos Rusijoje carui Nikolajui II atsisakius sosto, tapo dar veržlesnis, atsirado palankesnės sąlygos pagaliau įgyvendinti valstybingumo idėją. Rusijos revoliucija atvėrė kelius ne tik lietuviams Lietuvoje, bet ir pasitrau-kusiems į Rusiją bei mobilizuotiems į jos kariuomenę siekti Lietuvai nepri-klausomybės, rašo S. Ignatavičius.

Žinoma, kartu su bolševikinėmis idėjomis į Lietuvą plūdo ir kairiųjų pažiūrų karininkai ir politikai. Vėliau, jau artėjant Antrojo pasaulinio karo

išvakarėms, jos paveikė visą Lietuvos politinį gyvenimą, kurį gana drastiš-komis priemonėmis mėgino suvaldyti prezidentas Antanas Smetona. Tačiau tuomet, 1918–1920 m., Lietuvos sava-noriai, vadovaujami iš carinės Rusijos grįžusių kareivių ir karininkų, siekė vieno tikslo – apginti jauną nepriklauso-mą valstybę tiek nuo vokiečių, tiek nuo bolševikų, tiek po to nuo lenkų.

LIETUVIAMS PADĖJO SAVANORIAI IŠ UŽSIENIO

Metas buvo tikrai sudėtingas. 1918 m. gruodį vokiečiai ėmė trauktis iš užimtų Rusijos teritorijų, o jiems įkandin sekė bolševikų daliniai, dalis jų per savaitę priartėjo prie Lietuvos, o ši juos sustabdyti neturėjo galimybių. Gruodžio 20 d. prezidentas A. Smetona su A. Voldemaru pabėgo iš Lietuvos, tad šiuo lemtingu tragišku metu šalis liko be vadovų, turėjusių pasirūpinti krašto žmonių saugumu. Tiesa, Aleksandro Merkelio knygoje „Antanas Smetona“ šis išvykimas į Berlyną ir Skandinavijos šalis nevadinamas „pabėgimu“. A. Sme-tona išvežė savo šeimą nuo bolševikų

į Vokietiją, paskui į Šveicariją, o kartu su A. Voldemaru ir M. Yču sugebėjo iš Vokietijos išsiderėti 100 mln. ostmarkių paskolą, kuri padėjo formuoti lietuviš-ką kariuomenę kovai prieš bolševikus. Tai „Vorutoje“ patvirtino ir istorikas Algimantas Kasparavičius. Jau gruodžio 31 d. A. Smetona vėl buvo Kaune ir kitų metų sausio–vasario mėn., finansuo-damas iš išsiderėtos paramos, lietuvių būrius nukreipė į kovą su bolševikais (pirmieji susirėmimai su jais vyko 1919 m. vasario 7–10 d.).

Tuo metu, kaip teigė A. Kasparavi-čius, naujasis premjeras socialistas-liau-dininkas Mykolas Sleževičius rašė tautai ugningus atsišaukimus kviesdamas sava-norius į kariuomenę. Oficialus vyriausy-bės kvietimas „Lietuva pavojuje“ pa-skelbtas 1918 m. gruodžio 29 d. Pirmieji šauktiniai mobilizuoti 1919 m. kovo 5 d., iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3 000 savanorių. Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių. Kol pirmieji savanoriai rinkosi, mokėsi taktikos, durtuvų kau-tynių vyras prieš vyrą, laikyti šautuvą ir šaudyti į priešą, nuo Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje likę vokiečių kariai ir tik ką į Lietuvą atvykę saksų samdiniai-sa-vanoriai savo ginklais ir krauju jau gynė Lietuvą ir stabdė bolševikus. Gynė ne už dyką, bet už algą, kurią premjero M. KASP karys savanoris su atakos ekipuote

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ K

ASP

nuo

trau

ka

J. Variakojis: „Po Lietuvos vyriausybės atsišaukimo iš visų Lietuvos kampų ir pradėjo plaukti savanoriai, kas ant savo mylimo žirgo, kas tėvo ar brolio vežamas, o kas ir pėsčias su maišeliu ant pečių. Tai buvo kilniausias ir geriausias tautos elementas.“

12_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Savanorystė Lietuvoje tęsėsi ilgus šimtmečius. Taip mes priartėjame prie tragiškojo 1991-ųjų Sausio, kai savanoriai – šimtai vaikinų ir merginų, uosčiusių parako ir ragavusių kareiviškos košės, ir visiškai „žalių“ jaunuolių – apgynė mūsų laisvę Dainuojančios revoliucijos barikadose.

Sleževičiaus vyriausybė mokėjo būtent iš tos pačios 100 milijoninės paskolos, nes kitų pinigų tiesiog nebuvo.

Daugiau kaip 4 500 saksų savano-rių-samdinių kovose su bolševikais da-lyvavo ligi pat 1919 m. vasaros pradžios, kol Lietuva praktiškai šiose kovose pasiekė lemiamą persilaužimą savo nau-dai. Saksai kovėsi gerai – be baimės. Ne viena dešimtis tų savanorių-samdinių liko gulėti Lietuvos žemėje. Dar antra tiek į Vokietiją grįžo invalidais. Tačiau mūsų istorinės atminties kultūroje saksų savanorių-samdinių praktiškai nėra, sakė pernai vasarį istorikas A. Kasparavičius savo paskaitoje apie A. Smetoną per LRT radiją. Tarsi jie net nebūtų eg-zistavę. Kyla klausimas: kokia moraliai storžieviška ir politiškai akla turi būti Lietuvos valdžia, kad artėjant Vasario 16-osios ir Nepriklausomybės kovų šimtmečiui saksų savanorių-samdinių atminimo buvusių kovų vietose, sosti-nėse Kaune ar Vilniuje nepagerbtų nors kukliu paminklėliu, kuris galbūt palaips-niui nuvalytų užmaršties dulkes ir nuo mūsų istorinės atminties kultūros?

Tuo metu į kvietimą mobilizuo-tis kovai su valstybės priešais atsiliepė šimtai savanorių. Ypač daug jų užsirašė į Lietuvos kariuomenę Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Alytuje, Šiauliuose ir kituo-se Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Viską metę, jie kilo ginti savo ir vaikų ateities, Lietuvos, rašė šaulys S. Ignatavi-čius. Kūrėsi sričių apsaugos būriai, kuo-pos, batalionai, pulkai... Vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, buvęs krašto apsaugos ministras pulk. leit. Jonas Variakojis prisi-minimų knygoje „4-tas pėstininkų Lietu-vos Karaliaus Mindaugo pulkas“ prisimi-nė: „Po Lietuvos vyriausybės atsišaukimo iš visų Lietuvos kampų ir pradėjo plaukti savanoriai, kas ant savo mylimo žirgo, kas tėvo ar brolio vežamas, o kas ir pėsčias su maišeliu ant pečių. Tai buvo kilniausias ir geriausias tautos elementas.“

1919 m. sausio 16 d. Lietuvos kariuomenėje jau buvo 3 000 karių sava-norių, tačiau tai buvo menkutės pajėgos, palyginus su bolševikais, mūsų žemėje turėjusiais 3 divizijas su 20 000 karių,

artileriją ir aviaciją. Bermontininkai Lie-tuvos ir Latvijos pasienyje buvo sutraukę 50 000 karių. Panašaus dydžio pajėgo-mis 1920 m. spalį mūsų tėvynę puolė ir gen. L. Želigovskio vadovaujami lenkų legionieriai. Nepaisydami visų sunku-mų ir trūkumų, lietuvių kariai triuškino bolševikus prie Kėdainių, Šėtos, Jiezno, Alytaus, Pagirių, Ukmergės, Panevė-žio, Utenos, Zarasų ir kitur. Lietuviai mušė bermontininkus prie Radviliškio ir Šiaulių, lenkų legionierius sustabdė Širvintų–Giedraičių–Musninkų ruože ir būtų juos išviję iš Lietuvos, jei ne Santarvės komisijos įsikišimas. 1923 m. buvo atkovotas Klaipėdos kraštas.

Istorikai Ričardas Čekutis ir Da-rius Žygelis tyrime „Laisvės kryžkelės. XX a. Lietuvos savanoriai“ tvirtina, kad, remiantis istoriografiniais ir kitais duo-menimis, 1918–1920 m. ginklą į rankas paėmė 10 245 savanoriai. Kai kurie šių vyrų žuvo, kiti – iš A. Smetonos valdžios gavo žemės, dirbo savo ūkiuose, dar kiti tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tačiau, sovietams okupavus Lietuvą, jie atsidūrė Sibire, treti pateko į svetimas kariuomenes ir žuvo karo frontuose, o jų vaikai ar net anūkai pokario metais kovėsi miškuose su bolševikais bei jų pakalikais. Daugelis iš jų taip pat paaukojo savo gyvybes.

SAVANORIAI GELBĖJO IR 1991-ŲJŲ SAUSĮ

Savanorystė Lietuvoje tęsėsi ilgus šimtmečius. Taip mes priartėjame prie tragiškojo 1991-ųjų Sausio, kai savano-riai – šimtai vaikinų ir merginų, uosčiu-sių parako ir ragavusių kareiviškos košės, ir visiškai „žalių“ jaunuolių – apgynė mūsų laisvę Dainuojančios revoliucijos barikadose. Iš tiesų, dar gyvi tie jautrūs prisiminimai. Antai, vienas iš Aukščiau-siosios Tarybos gynėjų, 1990–1991 m. savanoris, 30-metis osetinas Aleksejus Gilazovas, gimęs Vladikaukaze, gyvenęs Maskvoje, 11 metų – Vilniuje, miręs 2005-aisiais vos 45-rių, portale Bernar-dinai.lt pasakojo, kas paskatino svetimšalį ginti brolių lietuvių laisvę. Arba kitas savanoris Dalius Joneikis: „Aš savanoriu užsirašiau, kai pamačiau nuo Televizijos bokšto grįžtančius kruvinus žmones. Pats tą naktį budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Ryte po tos klaikios nakties iš Parlamento išėję vyrai kvietė užsirašyti savanoriais. Tada supratau, kad tiesiog taip reikia, ir viskas. Buvo toks metas, kai iš tiesų reikėjo kažką daryti, nes ir prieš tai buvo daug diskutuota, kad ir prieška-riu nebuvo to vienintelio šūvio, kuris būtų išgelbėjęs Lietuvos garbę.“

Ruošiant šį straipsnį, į mano rankas pateko pluoštas dimisijos majoro Vytauto Vaclovo Geštauto, dar 1989 m. įstojusio į Šaulių rinktinę, prisiminimų. Jis pasakoja, kaip buvo organizuoja AT rūmų gyny-ba tą atmintiną Sausį, ką teko patirti, atbloškiant „Jedinstvos“ puolimą, kaip jautėsi savanoriai tą baisią naktį... Negali nejaudinti V. V. Geštauto prisiminimų pabaigos žodžiai: „Dėkojame Lietuvos žmonėms už jų nuoširdumą, gerumą, paaukotas nemigo naktis, kęstą šaltį. Juk be jūsų pagalbos ir mes, parlamento gy-nėjai, nebūtume pajėgę iškovoti pergalės. Bendros jūsų ir mūsų pastangos nenuėjo veltui. Mes visi laimėjome. Laimėjome laisvę ir nepriklausomybę.“*

Lietuvos savanorių atminimui užde-kime žvakutes savo širdyse. ■

*V. V. Geštauto prisiminimus pradedame spausdinti šiame „Apžvalgos“ numeryje.

APŽVALGOS TEMA

_132018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Mano tėtis buvo šaulys, nušautas lietu-vių parsidavėlių, kolaboravusių sovietų okupantams, vadinamiems sovietų partizanams 1945 m. Laumių kaime, Skuodo rajone. Visa tai slėpiau. Nes apie tai sužinoję sovietai būtų man užkirtę kelią ne tik mokytis, bet būčiau tikriau-siai atsidūręs kur nors Sibiro platybėse. 1988 m. tautinis sąjūdis, apėmęs visas gyvenimo sritis, skatino atkurti ir Lie-tuvos šaulių sąjungos veiklą. Pradžioje aktyviausiai pasireiškė kauniečiai, tačiau nuo jų neatsiliko Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir kiti Lietuvos miestai bei rajonai. 1990 m. vasario 15 d. įvyko atkuriamoji Lietuvos šaulių sąjungos konferencija, o 1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos ministrų Taryboje buvo įregistruoti Lietuvos šaulių sąjun-gos įstatai (nutarimas Nr. 75).

Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus krašte nebuvo, kadangi jis buvo okupuo-tas lenkų. Todėl Vilniaus krašte reikėjo ne atkurti, o naujai įkurti Šaulių sąjungą. 1989 m. lapkričio 25 d. Vilniaus studentų miestelyje įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame buvo pasirašytas Vilniaus m. šaulių rinktinės įkūrimo aktas. Sužinojęs apie tai, nutariau pasekti tėčio pavyzdžiu ir įstoti į dar neprisiekusių šaulių gretas. 1990 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1 buvo patvirtinta valdyba ir pasiskirstymas pareigose. Rinktinės vadas V. Milvydas, pirmasis pavaduotojas J. Gečas, antrasis pavaduotojas V. Bastys, štabo viršininkas A. Burokas, atsakingas už ūkio reikalus P. Gudmonas, atsakingas už rikiuotę V. Geštautas, atsakingas už spaudą A. Pipiras, redaktorius A. Vaišnora, rinktinės buhalteris V. Sparvelis. Paskirti kuopų vadai R. Mintautas ir V. Plechavičius. 1990 m. balandžio 19 d. Gedimino pilies bokšte organizavome pirmąją Vilniaus šaulių priesaiką. Priesaikos tekstą skaitė

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS GYNYBAVytautas Vaclovas GEŠTAUTAS

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io V

. V. G

ešta

uto

arch

yvo

Šaulys, dim. mjr. Vytautas Vaclovas Geštautas

Vilniaus šaulių rinktinės vado pavaduo-tojas Jonas Gečas.

1990 m. gruodžio 29 d. visuotinia-me šaulių susirinkime dėl nevykusio vadovavimo neatsakingai vykdant vado pareigas ir pažeidžiant šaulių statutą visuotiniame Vilniaus šaulių susirinki-me nuo vado pareigų buvo nušalintas V. Milvydas ir valdyba. Išrinktas naujas rinktinės vadas S. Vaitulionis, pavaduo-tojai – V. Geštautas ir R. Mintautas.

1991 m. sausio 5 d. į Vilniaus šaulių rinktinės vadovybę kreipėsi grupė Vil-niaus m. savivaldybės deputatų prašyda-mi, paaštrėjus politinei situacijai, saugoti savivaldybės pastatą, esantį Gedimino pr. nr. 9. Be to, buvo gauta užduotis saugoti ir Gedimino pilį. Taip pat šauliai nakties metu saugojo badaujančius Ka-tedros aikštėje P. Ciziką ir jam talkinusį mūsų rinktinės vadą Vytautą Milvydą.

Sausio 7 d. pavakary prie mūsų saugomo savivaldybės pastato atėjęs Au-drius Butkevičius paprašė kiek galima

daugiau šaulių atsiųsti į Aukščiausiąją Tarybą ir sustiprinti jos gynėjų gretas. Buvo gauta žinių, jog sausio 8 d. ryte, apie 9 val., rusakalbiai „jedinstvininkai“ gali šturmuoti Aukščiausiosios Tary-bos pastatą. „Jedinstvo“ (rus. „vienybė“) reiškęs demagoginį šūkį ir prorusiškų jėgų organizacijos pavadinimą. „Jedins-tvininkų“ reikalavimai buvo sumažinti maisto produktų kainas, atstatydinti Aukščiausios Tarybos deputatus. Vy-riausybei vadovavo Kazimiera Prunskie-nė, kuri neaišku dėl kokios priežasties keliskart pakėlė maisto produktų kainas ir sudarė pretekstą kilti streikui. Šiems „Jedinstvos“ maištininkams vadovavo ir juos kurstė sovietinio saugumo KGB pareigūnai bei buvę Lietuvos komunistų partijos vadeivos Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius ir kiti.

Sausio 8 d., apie 8 val. ryte, Vil-niaus šauliai susirinko Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Įsikūrėme Parlamen-to antrojo aukšto dešinėje prie langų, išeinančių į Parlamento centrinį įėjimą.

Netrukus pradeda rinktis strei-kuotojai „jedinstvininkai“, kurie greitai užpildo aikštę ir veržiasi prie centrinio įėjimo. Įtampa auga. Girti maištininkai keikiasi rusiškai, moterys mums rodo liežuvius, špygas, mėto į langus sovie-tinius metalinius rublius ir kitokius metalinius daiktus. Kai kur įskeliami Aukščiausiosios Tarybos langai. Mi-nia pilnai užpildo centrinį AT kiemą. Esantys prie centrinio įėjimo milicinin-kai, jų buvo apie 20, stengiasi neįleisti į Parlamentą jėga besiveržiančių „jedins-tvininkų“, tačiau jėgos per daug nelygios. Mes nusileidžiame prie centrinio įėjimo ir su kitais gynėjais stengiamės neįleisti maištininkų į vidų. Panaudojus vandens čiurkšles iš priešgaisrinių žarnų ir mūsų pajėgas, įsiveržti į vidų pasisekė tik ke-liems maištininkams, kurie buvo greitai

14_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018APŽVALGOS TEMA

Jis atvyko su Kauno puskarininkių mokyklos kursantais. Tarnaudamas ir mokydamas kursantus užsitarnavo Lietuvos kariuomenės majoro laipsnį. Mačiau, kaip kursantai lupa gražias metalines pirmo aukšto duris ir jomis pridenginėja langus. Gaila gražių, sveikų durų, bet tada apie tai niekas negalvojo. Viena mintis buvo tik – kaip apginti AT ir apsisaugoti nuo sovietų karių kulkų.

Vakarop, sausio 11 d. buvo surinkti visi rūmų gynėjai priesaikai. Išsirikiavo ir tie gynėjai, kurie buvo jau kartą prisie-kę. Priesaikai vadovavo Lietuvos AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Krašto apsaugos departamento direkto-rius Audrius Butkevičius ir kunigas Ro-bertas Grigas. Priesaikos rikiuotė vyko antrųjų rūmų vestibiulyje, kuriame labai susispaudę vos tilpo visi rūmų gynėjai. Iškėlus dešinę ranką ir kartojant su visais kartu priesaikos žodžius „negailėdamas jėgų ir gyvybės...“, per kūną bėgo šiur-puliukai. Po priesaikos A. Butkevičius visiems prisiekusiems paaiškino, jog mes, prisiekusieji Lietuvos Respublikai, esame pilnateisiai Lietuvos kariai ir nuo šiol mums galioja tarptautinis karių statutas. A. Butkevičius dar kartą pakartojo, jog leidžiama apsispręsti: ginti ar palikti

Vilniaus šaulių ir V. V. Geštauto pirmoji priesaika Lietuvai. Nuotraukoje iš kairės stovi rinktinės vadas V. Milvydas, rinktinės vado pirmasis pavaduotojas J. Gečas, atsakingas už rikiuotę ir scenarijų V. Geštautas.

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io V

. V. G

ešta

uto

arch

yvo

išvesti iš AT rūmų. Vandens į vestibiulį pribėgo nemažai, beveik iki kauliukų. Vaikščiojom visi šlapiais batais.

Per radiją kviečiami vilniečiai pa-remti ir saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Pirmieji į pagalbą atskuba Pedagoginio instituto studentai. Jie su vėliavomis ir dainomis taikiai, neskubėdami eina palei sieną prie centrinio įėjimo ir gudriai ap-supa maištininkus, ir lėtai nustumia juos nuo centrinio įėjimo tolyn. Renkasi dau-giau žmonių, skamba gražios lietuviškos dainos. Aukščiausioje Taryboje esantys jaučiasi daug ramiau. Streikas nepavyko.

Atsitiktinai, praėjus net 27 metams po Sausio įvykių, ruošdamasis rašyti savo atsiminimus apie dalyvavimą AT gynybo-je, kitoje lapelio pusėje, ant kurio surašiau 15 atvykusių šaulių sausio 8 d. ryte ginti rūmų, aptikau „Jedinstvos“ atsišaukimą ir raginimą rusų ir lietuvių kalbomis dalyvauti sausio 9 d. mitinge prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos.

Mitingas įvyko, tačiau buvo mažai mitingo dalyvių ir buvo nušvilptas prie rūmų gausiai susirinkusių gynėjų.

Į rūmus vis daugiau renkasi gynėjų. Šauliai gauname užduotį saugoti profsą-jungų patalpų trečiąjį aukštą, įėjimą ant stogo ir dalį stogo.

Sausio 9 d. buvo sudarytas Aukš-čiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabas. Vadu tapo krašto apsaugos departamento

generalinis direktorius Audrius But-kevičius, pavaduotoju – Virginijus Česnulevičius, štabo viršininku – šaulys Jonas Gečas. Už žvalgybą ir informaciją atsakingas Alfonsas Bajoras, už tvarką viduje – Vitalijus Straleckas, už aprūpi-nimą – Algimantas Samajauskas. Išorės rūmų gynybos organizavimas patikėtas šauliui Gediminui Jurčiukoniui ir Vincui Virukaičiui.

Sausio 10 d. rūmų saugoti atvy-ko Kauno šauliai, kuriems vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gedimi-nas Jankus. Kauniečiai atvežė šauliškų išeiginių kepurių bei kareiviškų batų, kuriuos mes įsigijome už savo pinigus. Kartu su Kauno šauliais apžiūrime mums patikėtas saugoti patalpas.

Šaulių organizacija vienintelė šiuo laiku turi kažkokią uniformą. Nelabai vienodą, tik šauliškos kepurės, o kepurė-se – vienodi šauliški ženklai.

Kviečiami Lietuvos žmonės ginti Lietuvos AT. Gausėja ir šaulių gretos. Visų vienas tikslas – apsaugoti Aukš-čiausiąją Tarybą.

Mums priskirtų II rūmų pirmaja-me aukšte netikėtai sutikau savo Kūno kultūros instituto kurso draugą K. A. Skrinską. Apsikabiname, pasisveikina-me. Malonu sutikti savo kursioką, kuris, kaip ir mes, pasiryžęs ginti Parlamentą, taip jau pradėtą vadinti Lietuvos širdį.

Sausio 7 d. pavakary prie mūsų saugomo savivaldybės pastato atėjęs Audrius Butkevičius paprašė kiek galima daugiau šaulių atsiųsti į Aukščiausiąją Tarybą ir sustiprinti jos gynėjų gretas. Buvo gauta žinių jog sausio 8 d. ryte, apie 9 val., rusakalbiai „jedinstvininkai“ gali šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos pastatą.

_152018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

Parlamento patalpas. Tam buvo skir-ta 15 minučių. Po to be leidimo nei į Parlamentą, nei iš jo nebus išleidžiami. Visiems rūmų gynėjams įsakyta užimti jiems paskirtas saugoti vietas. Šauliams grįžus į mūsų saugomą postą, išrikiavau juos į dvi eiles. Iš viso buvo apie 43 šau-liai. Nesulaukiau pagalbos iš šone stovin-čių valdybos narių bei Vilniaus rinktinės šaulių vado Sigito Vaitulionio, kuris man į ausį pašnibždėjo: „Tu čia tvarkykis savo nuožiūra, aš esu užimtas savo darbe.“

Šaulių daug, todėl suskirsčiau juos į grandis po penkis–šešis šaulius. Pasky-riau grandžių vyresniuosius. Tai Euge-nijus Martinkus, Gediminas Žiūra, A. Miškinis, Eugenijus Jakimavičius, Ple-chavičius, Algimantas Jonikaitis, Albinas Palevičius. Grandžių vadams nurodžiau vietas, kurias turi saugoti ir jose būti. Šaulių jiems patikėtame saugoti objekte buvo per daug. Tačiau žmonių išvaryti iš rūmų buvo nevalia. Visi buvo, nors ir be šaunamų ginklų, o ginkluoti tik armatūros strypais rankose, pasiryžę ginti AT rūmus. Buvo ir panikuojančių šaulių, ypač tų, kurie susirinkimuose mušėsi į krūtinę ar iškėlę kumščius vaizdavo, kokie jie drąsūs ir pasiryžę ginti Tėvynę. Baisu buvo visiems, ypač dėl nežinomybės ir neturėjimo jokio ginklo rankose, o juk su geležiniu strypu automatu ginkluotam sovietiniam kariui niekaip nepasipriešinsi. Bet tada apie tai negalvojome. Atrodė, lyg esam pasiruošę

APŽVALGOS TEMA

Pirmieji prisiekę Vilniaus šauliai. Trečias iš kairės – kunigas Robertas Grigas.

Taip atrodė „jedinstvos“ atsišaukimas ir raginimas dalyvauti sausio 9 d. mitinge prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io V

. V. G

ešta

uto

arch

yvo

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io V

. V. G

ešta

uto

arch

yvo

16_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

gynybai. Kad ir su geležiniu strypu ran-kose atrodėme sau saugesni ir stipresni.

Koridoriaus pradžioje ir šalia esan-čioje salėje buvo įsikūrę Kauno šauliai, kuriems vadovavo Lietuvos šaulių sąjun-gos vadas Gediminas Jankus. Turėjome Kauno šaulių saugomą nelegalų išėjimą ir įėjimą per langą į Parlamento rūmų kiemelį, per kurį Vilniaus šauliai ateidavo budėti dienos metu. Įėjimą saugojo Kauno šauliai, vadovaujami A. Sirtauto. Įvažiavi-mą į Parlamento kiemelį saugojo Vilniaus šauliai, kuriems vadovavo A. Girčys.

Mūsų poste buvo kunigas. Buvo galima atlikti išpažintį, pasikalbėti su juo. Nemaža dalis gynėjų tai darė. Veikė telefonas, kuriuo gynėjai galėjo naudotis pokalbiams su savo artimaisiais. Mūsų gretose buvo du moksleiviai broliai Gediminas ir Audrius Skaisčiai. Kalbė-jau telefonu su jų tėveliais. Tėveliai buvo labai sunerimę, bet broliukai nesiruošė palikti rūmų. Tėvelius nuraminau ir prižadėjau, kad jų sūnus nusiųsime į Gedimino pilį, kurią taip pat saugojo Vilniaus šauliai. Taip ir padariau. Jie buvo paskirti saugoti pilį. ■

V. V. Geštauto atsiminimų apie Aukščiau-siosios Tarybos gynybą tęsinį skaitykite kitame „Apžvalgos“ numeryje.

Baisu buvo visiems, ypač dėl nežinomybės ir neturėjimo jokio ginklo rankose, o juk su geležiniu strypu automatu ginkluotam sovietiniam kariui niekaip nepasipriešinsi. Bet tada apie tai negalvojome. Atrodė, lyg esam pasiruošę gynybai. Kad ir su geležiniu strypu rankose atrodėme sau saugesni ir stipresni.

APŽVALGOS TEMA

M. Krupavičius suprato ir garsiai sakė, kad įtvirtinti valstybingumą bus pajėgi tik tauta, turinti tvirtą pagrindą, kurį turi sudaryti ūkininkai, dirbantys savo žemę.

reforma leido išdalinti 420 tūkst. ha ploto bežemiams ir mažažemiams. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas didelis persi-tvarkymas, Žemės reforma neišvengė skirtingo vertinimo, dėl kurio diskusijų aptikti galima iki šiol. Tad verta dar kartą pažvelgti į to laikmečio specifiką ir įvertinti reformą moraliniu, ekonominiu bei politiniu aspektais.

ŽEMĖS PERSKIRSTYMO MORALUMO KLAUSIMAS

Žemės reforma aršiai kritikuota dėl to, kad nuosavybės nusavinimas neva prieštarauja Katalikų bažnyčios princi-pams, o pats M. Krupavičius dėl tokių užmojų net buvo išvadintas komunistu.

Iš tiesų Bažnyčios luome šiuos debatus nemaža dalimi lėmė tiek gausūs dvarininkų skundai, tiek ir dalies tuo metu pasiturinčių kunigų nepritarimas reformai. 1919 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) Centro komitetui priėmus sprendimą, kad dvarininkų žemė turėtų būti nusavinta ir išdalinta mažažemiams bei bežemiams, nieko nelaukiant – Laikinosios Vyriau-sybės sprendimu – buvo sušaukta Ku-nigų konferencija. Ji priėmė rezoliuciją, teigiančią, jog ketinimai nusavinti žemę

ww

w.c

omm

ons.

wik

imed

ia.o

rg n

uotr

auka

„Kunigo ir politiko pašaukimai apla-mai nėra lengvai suderinami. Bet velionio asmenyje jie darniai sutapo. Per visą savo ilgą gyvenimą prel. M. Krupavičius liko kunigas be pasaulietinių dėmių. Politinis gyvenimas neapnešė jo kunigystės dulkė-mis. Priešingai, krikščioniškasis idealizmas gaivino ir taurino jo politinį darbą“.

Iš nekrologo Mykolui Krupavičiui, „Aidai“, 1970 m. gruodis, Nr. 10

Kunigas prelatas, politikas ir krikš-čionis demokratas Mykolas Krupavičius labiausiai atmenamas už inicijuotą bei įgyvendintą 1922 m. Žemės reformą, kuri pagrįstai laikoma vienu svarbiau-sių veiksnių, leidusių įsitvirtinti naujai atgimstančiai tautinei valstybei. Žemės reformos įstatymas numatė, jog į bendrą valstybinį fondą bus paimtos prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių, rusų carinei valstybei priklausiusių, iš 1863 m. sukilimo dalyvių atimtų ir kolonis-tams priklausančių, privačių savininkų žemės, viršijančios 80 ha, o už jas bus kompensuota. Taip M. Krupavičiaus

M. KRUPAVIČIAUS ŽEMĖS REFORMA – LIETUVOS VALSTYBINGUMĄ ĮTVIRTINĘS VEIKSNYSVytautas KERŠANSKAS

Mykolas Krupavičius

_172018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

galima teigti, kad reformos architektai sėkmingai numatė į ateitį orientuotus rezultatus, kuriuos pasiekti, deja, sutruk-dė okupacija.

G. Vaskelos tarpukario Lietuvos že-mės ūkio raidos analizė parodo, kad Že-mės reforma ne tik nebuvo ekonomiškai nuostolinga, bet ir šalia kitų veiksnių ryškiai paspartino žemės ūkio pažangą – pavyzdžiai rodo, kad Europoje žemės ūkis tarpukariu sparčiausiai plėtojosi ten, kur žemės reforma buvo radikalesnė, t.y. Rytų Pabaltijyje.

prieštarauja krikščioniškosios doros mokslui, o piliečiams, pasinaudojusiems tokiu LKDP sprendimu, yra draudžia-ma atleisti nuodėmes, jei už šį veiksmą neatgailaujama.

Tuo tarpu LKDP Žemės reformos moralumą gynė Leono XIII enciklika „Rerum novarum“, Tomo Akviniečio mokymu bei vysk. Jurgio Matulaičio disertacija apie privačią nuosavybę, kurioje teigiama, jog žemė yra visų mai-tintoja, tačiau valstybės reikalas yra ją teisingai padalinti kiekvienam žmogui. Leonas XIII enciklikoje taip pat dėsto, jog Dievas yra paskyręs žemę žmonėms, tačiau jos nėra padalinęs – palikęs tai pačių žmonių valiai ir jėgoms. Popiežius, siekdamas žmonių gerovės, pasisakė už tai, kad kuo daugiau žmonių turėtų nuosavos žemės.

1919 m. Katalikų bažnyčios pozi-cija buvo priimta neįsigilinus į LKDP nuostatas, kuri nesiūlė žemės nusavinti jos sprendimu. Anaiptol – tai buvo raginimas Laikinajai Vyriausybei priimti atitinkamus įstatymus. Tačiau pasmerk-tos reformos klausimą dar kartą iškėlė Šventojo Sosto pasiuntinys arkiv. A. Zechinis 1922 m. pirmą kartą susirin-kus Lietuvos Vyskupų Konferencijai. Šį kartą Katalikų bažnyčia apgynė Žemės reformą su sąlyga, kad už nusavinamą žemę bus teisingai atlyginta, ir galiau-siai buvo suformuota tvirta bažnyčios pozicija, palaikanti reformą.

Tad Bažnyčia ir LKDP atrado bendrą vardiklį, grindžiamą Katalikų Bažnyčios mokymu: žemė negali būti sutelkta dvarininkų rankose, nes Dievo noru žemė privalo tarnauti visai žmoni-jai, o tuo turi pasirūpinti teisėta žmonių valdžia. Žmonės privalo paklusti tokios valdžios įstatymas, o ji savo ruožtu privalo užtikrinti teisingumą. Tad mo-ralinis Žemės reformos klausimas buvo išspręstas.

ŽEMĖS REFORMOS ĮTAKA LIETUVOS ŪKIUI IR EKONOMIKAI

Rengiant Žemės reformos įstatymą, didžiausią vaidmenį atliko krikdemas M. Krupavičius ir Valstiečių sąjungos

atstovas Albinas Rimka. Nors abu laikėsi pozicijos, kad smulkus žemės ūkis yra pranašesnis, M. Krupavičius pasisakė už kuo spartesnį perėjimą prie naujo modelio, kai A. Rimka mąstė apie keliolikos metų pereinamąjį laikotarpį. Tiek to meto, tiek ir gerokai po Žemės reformos vykusios diskusijos parodo, jog nėra vieningos nuomonės dėl ekonomi-nės reformos naudos: nemažai teigian-čių, kad be jos Lietuvos žemės ūkis būtų kur kas sparčiau šoktelėjęs į viršų. Tačiau Lietuvos istorijos instituto akademikas dr. Gediminas Vaskela teigia, jog šie pareiškimai dažniausiai nepagrindžiami.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą že-mės ūkio gamybos lygis Lietuvoje buvo prastesnis už Europos, taip pat ir carinės Rusijos Pabaltijo gubernijų lygį. Pramonės padėtis buvo dar prastesnė, kur atsilikta net nuo Rusijos vidurkio. 1912–1913 m. to meto kainomis Latvija bendrosios pramonės produkcijos verte Lietuvą lenkė 7,6, Estija – 9,75 karto. Tad tarpukariu šioms dviems šalims tereikėjo išlaikyti būdingą pramonės potencialą, tuo tarpu Lietuvai iški-lo svarbus uždavinys – modernizuoti žemės ūkį ir jo pagrindu kaupti lėšas žemės ūkio produktų perdirbamajai pra-monei. Nors per 20 nepriklausomybės metų Lietuva nesugebėjo pavyti Baltijos kaimynių, kasmetinis ūkio, pramonės ir bendrojo produkto augimas leido skirtumą reikšmingai sumažinti. Tad

M. Krupavičiaus reforma leido išdalinti 420 tūkst. ha ploto bežemiams ir mažažemiams.

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

Petras Maldeikis: „Žemės reforma buvo epochinis įvykis nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Neskaitant nepriklausomybės atgavimo ir vėliau jos praradimo, jokie kiti įvykiai tiek nepakeitė Lietuvos ūkinės struktūros ir socialinių santykių ir tiek nesustiprino tautos atsparumo prieš bolševikines ir lenkiškąsias įtakas, kaip įvykdyta žemės reforma.“

APŽVALGOS TEMA

18_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Istorikas Edvardas Gudavičius už M. Krupavičiaus nuopelnus jį net sulygino su Vytautu Didžiuoju, teigda-mas, jog Žemės reforma buvo didžiulis socialinis lūžis, po kurio Lietuva iš atsi-likusio baudžiavinio krašto tapo sparčiai besivystančia savarankiškų ūkininkų tauta. M. Krupavičius suprato ir garsiai sakė, kad įtvirtinti valstybingumą bus pajėgi tik tauta, turinti tvirtą pagrindą, kurį turi sudaryti ūkininkai, dirbantys savo žemę. Todėl Žemės reforma ne tik transformavo socialinę visuomenės sanklodą, bet ir suformavo platų žemę mylinčių tautiečių spektrą. Kas, jei ne šie žmonės išėjo į miškus atslinkus sovieti-niam terorui?

IŠVADOSMykolas Krupavičius savo atsimini-

muose apie valstybės atkūrimo laiko-tarpį rašė: „Gyvenau Odų skersgatvyje. [...] Butas Vilniaus masto – šeši dideli kambariai. Baldelio jokio, bet ir nuomos jokios. „Gyvenk, kad kiti blogesni buto neužimtų“, – tokiais žodžiais mane pri-ėmė tie sulenkėję lietuviai. Ir gyvenau. Nuomos, kad ir būtų norėję, nebūčiau mokėjęs, nes neturėjau kuo mokėti. [...] Vilniuje buvo tikras badas. Žmonės ieškojo duonos su krepšiukais net toli Lietuvos gilumoje – Ukmergės, Ute-nos ir kitų kraštų apylinkėse. Žandarai juos gaudydavo kaip kontrabandinin-kus. Žmonės ne tik tino iš bado, bet ir mirkdavo gatvėse. [...] Buvau lyg dva-rininkas: šeši didžiuliai kambariai – ne juokai. Sutikęs kokį „bežemį“ Vilniaus gatvėse, kviečiau pas save, tačiau su viena sąlyga, kad atneštų šiaudų, nes ir aš „dvarininkas“, taip pat gulėjau ant šiaudų, neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės.“ Tokiomis sąlygomis kunigas apsiėmė valdyti beatgimstančią, tačiau ilgų nelaisvės ir priespaudos metų bei karo nualintą valstybę.

Per kelerius metus Lietuva ne tik įtvirtino savo valstybingumą, pertvarky-dama ūkį ir ekonomiką išėjo iš nepritek-liaus, tačiau ir sustiprino tautą, leido jai skleistis. Žemės reforma – neabejotinai milžiniškas indėlis į tai. ■

Pedagogas Petras Maldeikis knygoje apie Mykolą Krupavičių rašė: „Žemės reforma buvo epochinis įvykis nepri-klausomos Lietuvos gyvenime. Neskai-tant nepriklausomybės atgavimo ir vė-liau jos praradimo, jokie kiti įvykiai tiek nepakeitė Lietuvos ūkinės struktūros ir socialinių santykių ir tiek nesustiprino tautos atsparumo prieš bolševikines ir lenkiškąsias įtakas, kaip įvykdyta žemės reforma. Ji eliminavo ekonomiškai nusigyvenusį ir sulenkėjusį dvarininkų luomą, o kumečius, bežemius ir mažaže-mius pavertė savarankiškais ūkininkais ir tuo būdu ilgiems laikams pašalino bolševizmo pavojų Lietuvai iš vidaus.“ Todėl šalia ekonominio, itin svarbus yra ir politinis Žemės reformos aspektas.

ŽEMĖS REFORMOS POLITINIS IR SOCIALINIS ASPEKTAI

Dažnai teigiama, kad Žemės reforma Lietuvoje buvo švelnesnė nei, pavyzdžiui, Latvijoje ar Estijoje. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš esmės reforma vyko beveik tokiu pačiu tempu, tik ji tiek formuluotėse, tiek retorikoje buvo pateikiama kaip „nuo-saikesnė“. Viena vertus tai lėmė vidaus politikos aspektai (Lietuvoje daugumą tuo metu turėjo krikdemai, Latvijoje ir

Estijoje – socialdemokratai, kurie buvo radikalesni reformos klausimu). Tačiau svarbesnis buvo išorės veiksnys – geo-politinė Lietuvos situacija buvo daug klampesnė nei kitų dviejų šalių.

Vakarų valstybės Baltijos šalims darė spaudimą dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo be išpirkos galimybės, tačiau šiam spaudimui Lietuva buvo paveikesnė dėl santykių su Lenkija. Tarptautinėje bendruomenėje Lietuva buvo plačiai matoma kaip Lenkijos da-lis, todėl buvo pavojinga ne tik pykdyti didžiąsias valstybes, bet ir pačią Lenkiją (dauguma dvarininkų buvo lenkai, todėl žemės nusavinimas labiausiai palietė juos). Dėl šios priežasties Lietuvos pripažinimą de jure daug kas siejo su šia Žemės reforma. Padarytas protingas ėji-mas: Žemės reforma mažais žingsniais pradėta vykdyti 1919 m., palaipsniui nusavinant žemes, jas dalinant, tik 1922 m. priimant atitinkamą dokumentą ir pasitelkiant, G. Vaskelos žodžiais tariant, „kosmetinius dalykus“, bandyta išlaviruoti tarp visų grėsmių. Taip pat prisidėjo ir nuolatinė propaganda, neva kitose šalyse reforma yra beveik bolševi-kinė, o Lietuvoje – nuosaiki. Ši sėkmin-ga diplomatija yra M. Krupavičiaus gabumų ir nuopelnų įrodymas.

Žemės reforma ne tik nebuvo ekonomiškai nuostolinga, bet ir šalia kitų veiksnių ryškiai paspartino žemės ūkio pažangą.

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

APŽVALGOS TEMA

_192018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

ŠEIMOS POLITIKA LIETUVOJE: FORMAVIMAS, PRAKTIKA IR REALYBĖ

DEMOGRAFINĖ KRIZĖ EUROPOJEVisa Europa šiandien susiduria su

viena iš aštriausių problemų – gyventojų populiacijos struktūriniais pokyčiais, tu-rėsiančiais esminės reikšmės jos gyvybin-gumui ir ekonominiam augimui. Europa sensta, mažėja gimstamumas, dėl gerė-jančios gyvenimo kokybės ilgėja žmonių gyvenimo amžius. Valstybės susiduria su didžiuliais iššūkiais: mažėjant darbo jėgos pasiūlai, menksta jų konkurencinės galimybės globalioje ekonomikoje, labai padidėja socialinės sistemos apkrautu-mas, keičiasi biudžeto išlaidų struktūra ir viešųjų paslaugų infrastruktūra. Valstybės ieško būdų, kaip šią problemą amortizuo-ti. Mokslininkai sutaria, kad efektyviausia ir tvariausia priemonė yra gimstamu-mo didinimas, jį skatinant įvairiausiais būdais, užtikrinančiais pirmiausia stabilią palankią aplinką šeimai.

Dar 2010-aisiais Europos Vadovų Taryba svarstė ataskaitą „ES 2030“. Joje konstatuojama, kad per artimiausius 40 metų Europoje smarkiai sumažės pensi-ninkus išlaikančių asmenų – 4 dirbantieji turės išlaikyti net 3 į pensiją išėjusius žmones. Ekspertai pripažįsta, kad, siekiant tokias neigiamas demografines tenden-cijas įveikti, būtina neatidėliojant imtis skubių veiksmų, sutelkti dėmesį šeimai palankios politikos kūrimui ir jos įgyven-dinimui, kad būtų ne tik stabilizuojamas, bet ir didinamas gimstamumo lygis.

DEMOGRAFINIAI IŠŠŪKIAI LIETUVOJE

Jungtinių Tautų Europos ekonomi-nė komisija prognozuoja, kad vyresnių nei 60 metų žmonių dalis po 20 metų sudarys iki 36 procentų Lietuvos po-puliacijos. Lietuvos statistikos departa-mento prognozės irgi niūrios: jei dabar 1 pensininką išlaiko 2 dirbantieji, tai po 20 metų šis santykis bus 1,17 su 1. Tokia

visuomenė sunkiai beišgalės užtikrinti pensininkams reikalingas pajamas ir būtinų paslaugų finansavimą. Naujausi Statistikos departamento duomenys teberodo padėties prastėjimą: 2016 metais mūsų sumažėjo dar 39,2 tūkst.; emigravo apie 30 tūkst. daugiau nei imigravo (atitinkamai 51 tūkst. ir 21,4 tūkst.); mirė apie 10 tūkst. daugiau nei gimė kūdikių (40,8 tūkst.ir 31,2 tūkst.). Įregistruota 2016 m. 21,1 tūkst. san-tuokų ir 8,6 tūkst. ištuokų. 2017 metais emigravo net 57 tūkstančiai gyventojų, didėja imigrantų skaičius iš kitų valsty-bių – jų pernai net per 30 tūkstančių.

Demografinės tendencijos kritiškėja: skaičiuojama, kad 2050 m. Lietuvoje jau tegyvens 1,9 mln. gyventojų. Lietu-va šiandien vis dar aštriai diskutuoja šeimos sampratos klausimą, o ne ieško efektyvios šeimos politikos scenarijų. Žinoma, šis ideologinis klausimas yra primetamas libertarizmo apologetų ir kovotojų už mistines „lygias“ visų galimybes ir lyčių laisves. Kartais pa-našu, kad tai tampa vos ne pagrindine

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

Ilgąlaik šeimos politika buvo suprantama siaurąja prasme, pirmiausia kaip įvairios piniginės paramos formos.

Valentinas STUNDYS, Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto vadovas

Lietuvos socialinės darbotvarkės tema, nors politikams reikėtų ietis laužyti dėl priemonių ir būdų, kaip įveikti Lietuvą ištikusią demografinę krizę.

ŠEIMOS POLITIKOS KONSTITUCINIAI PAGRINDAI

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvir-tinta, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Konstitucinis Teismas yra

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

20_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

kelis kartus savo nutarimuose paaiškinęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reglamenta-vimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. O kitų Kons-titucijos straipsnių nuostatos atskleidžia ir valstybinės šeimos politikos pagrin-dus: valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (39 str. 1 d.); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir dorovi-niu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (26 str. 5 d.); draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31 str.); valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas; vals-tybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie, gindami valstybę, žuvo ar mirė (146 str.). Kartu Konstitucinis Teismas 2011 09 28 nutarime pabrėžė, kad santuokos pagrindu sukurta šeima yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gy-venime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą, o tradicinės šeimos skatinimas ir rėmimas yra teisėtas ir net girtinas dalykas.

ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS – PIRMIEJI MĖGINIMAI KURTI NACIONALINĘ ŠEIMOS POLITIKĄ

Ilgąlaik šeimos politika buvo su-prantama siaurąja prasme, pirmiausia kaip įvairios piniginės paramos formos. 1996 m. Vyriausybė pritarė Filosofijos ir sociologijos instituto parengtai Šeimos politikos koncepcijai ir patvirtino jos įgyvendinimo priemonių sąrašą (planu tokio dokumento nepavadinsi), kuriuo valstybės institucijos įpareigojamos pagal savo kompetenciją imtis būtinų veiksmų koncepcijos nuostatoms įgyvendinti. Koncepcijoje aptariamos fundamenta-lios šeimos politikos kūrimo nuostatos,

pagrįstos šeimos, kaip konstitucinės vertybės, imperatyvu, joje apibūdinami politikos principai, tikslai ir veiksmų kryptys. Deja, pats priemonių planas – tik bendro pobūdžio ministerijų surašyti darbai, iš esmės menkai orientuoti į šeimos politikos kompleksiškumą. Pati koncepcija buvo pirmasis bandymas į šeimos politiką pasižiūrėti sistemiškai, matant jos įvairiapusiškumą, tačiau ji netapo nacionalinės šeimos politikos pagrindu ir greit buvo tiesiog pamiršta.

Aštrėjant diskusijoms dėl šeimos sampratos, vis aršiau lyčių lygybės propa-gandistams puolant prigimtinės šeimos nuostatas, Seime pasiryžta rengti naują konceptualų šeimos politikos dokumentą. 2008 metais Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Ja siekia-ma pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą, įgyvendinant konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuo-menės pagrindas, kad šeimoje ugdomos esminės etinės ir kultūrinės vertybės, laiduojančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą. Dokumentas atskleidžia šeimos išskirtinę vertę, aptaria šeimos funkcijas, apibūdina šeimos instituto padėtį Lietu-voje, numato valstybinės šeimos politi-kos tikslus, principus ir kryptis. Šeimos politika suvokiama kaip kompleksinė, įvairiakryptė veikla, aprėpianti švietimą,

užimtumą, apsirūpinimą gyvenamuoju būstu, socialines paslaugas, sveikatos rei-kalus, vaikų saugumą ir tėvų atsakomybę. Iš esmės tai ne normatyvinis, o progra-minis dokumentas, nustatantis bazinius šeimos politikos orientyrus.

Netrukus šią Koncepciją Konstitu-ciniam Teismui suskubo apskųsti Seimo socialdemokratai, kad ji, įtvirtindama šeimos, pagrįstos santuoka, koncepciją, diskriminuoja kitaip gyvenančius asme-nis, kad ne nutarimu, o įstatymu galima reglamentuoti šeiminius santykius, todėl, jų manymu, Koncepcija prieštarauja Konstitucijai. Teismas šiuos nuogąsta-vimus patvirtino, tik vienintelė teisėja Ramutė Ruškytė pareiškė savo atskirą-ją nuomonę, iš dalies nesutikdama su nutarimu. Bet kokiu atveju Koncepcijos veikimas buvo pristabdytas, eilinį kartą sumanipuliavus šeimos sampratos vėliava.

ŠEIMOS STIPRINIMO ĮSTATYMAS – NAUJAS POŽIŪRIS Į ŠEIMOS POLITIKĄ

Aktyviai veikiant „naujosios kairės“ atstovams, diskusijos dėl šeimos sampra-tos įsibangavo, visais įmanomais būdais Seime buvo siekiama įteisinti ir ne santuoka pagrįstus darinius. Tik 2017 metais buvo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas, rengtas kelis metus ir iš esmės tęsiantis Koncepcijoje suformuluotą

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

_212018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

šeimos politikos sampratos kryptį. Taip pirmą kartą po Kovo 11-osios nepri-klausomybės atkūrimo turime sisteminį, bendrą šeimos politiką reglamentuojantį įstatymą, nustatantį šeimos stiprinimo politikos kryptis, įgyvendinimo prin-cipus ir organizacinę sąrangą. Įstatyme reikšmingai sustiprintas visuomenės atstovų dalyvavimo vaidmuo: įkuriama Nacionalinė šeimos taryba, įteisinamos šeimos politikos komisijos ir Šeimos tarybos savivaldybėse. Šeimos stiprini-mo politika suprantama kaip kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir ki-tas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti ir išsaugoti darnią šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę, palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką. Seimas, įtvirtinda-mas šeimos politikos kryptis (švietimas, materialinis saugumas, būstas ir palanki gyvenamoji aplinka, paslaugos šeimai, palanki šeimai sveikatos politika, vaikų saugumas ir tėvų atsakomybė), įpareigo-ja Vyriausybę parengti ilgalaikę šeimos stiprinimo programą, kuri užtikrintų šeimoms reikalingą kompleksinę pagal-bą, nustatytų bazinį paslaugų šeimai pa-ketą. Taigi išsiveržta iš šeimos politikos kaip tik paramos problemų turinčioms šeimoms supratimo. Šeimos politika suprantama sistemiškai ir aktualiai demografinių ir ideologinių grėsmių kontekste. Tačiau jos įgyvendinimo visa apimtimi praktikos teks palaukti, kol vykdomoji valdžia patvirtins būtinus teisės aktus ir pradės veikti visa sistema.

DARBO SANTYKIŲ REGLAMENTAVIMAS: ŠEIMAI PALANKIŲ SĄLYGŲ KŪRIMAS

Darbo kodeksas yra vienas svarbiau-sių įstatymų, reglamentuojančių dar-buotojo teises, pareigas, darbo sąlygas. Jis daro įtaką kiekvienam dirbančiajam, kuris yra ne tik darbuotojas, bet ir šeimos narys. Taigi Darbo kodekse pri-valo būti nustatytos ne tik darbdavio ir darbuotojo pareigos, tačiau ir darbuotojo teisės, sudarytos galimybės darbuotojui

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

Čia valstybės taiko įvairias šeimos

politikos kryptis. Kaip pastebi moksli-

ninkai, patys dažniausi yra 6 priemonių

paketai-kryptys:

● skurdo mažinimas ir pajamų pa-

laikymas (dominuoja išmokos mažas

pajamas gaunančioms šeimoms);

● tiesioginis vaiko išlaidų kompensavi-

mas (išmokomis ir mokesčių lengvato-

mis siekiama sumažinti gyvenimo lygio

skirtumus ir padėti vaikus auginan-

čioms šeimoms);

● užimtumo galimybių didinimas

šeimoms, auginančioms vaikus, darbo

ir šeimos gerovės derinimo priemonės

(motinystės-tėvystės atostogos, vaikų

priežiūros paslaugų plėtra, mokestinės

lengvatos, skatinančios dirbti ir nepra-

rasti kvalifikacijos);

● lyčių lygybei sąlygų sudarymas, t. y.

vienodos sąlygos tėvams atlikti parei-

gas šeimai – atostogos ir pan.;

● parama ankstyvojoje vaikystėje, kai

sudaromos sąlygos tėvams prižiūrėti

vaikus ir naudotis vaiko priežiūros

paslaugomis;

● gimstamumo skatinimas

KOKIOS ŠEIMOS STIPRINIMO PRIEMONĖS POPULIARIOS EUROPOJE?

ne tik dirbti, bet taip pat ir pasirūpinti savo šeima. Tik pasirūpinęs savo šeima darbuotojas galės gerai dirbti ir tik gerai dirbdamas jis galės pasirūpinti savo šeima. Šis principas yra įtvirtintas ir naujajame Darbo kodekse, aptariant darbo sutarties šalių bendrąsias pareigas, – darbdavys privalo gerbti darbuoto-jo šeiminius įsipareigojimus ir imtis priemonių padėti juos vykdyti. Šeimai palankių sąlygų darbe kūrimo aspektu kodeksas išsamiai reglamentuoja du dalykus: kasmetinių, tikslinių ir nemo-kamų atostogų suteikimą šeimas turin-tiems darbuotojams ir darbo santykių nutraukimą su darbuotojais, turinčiais ar besilaukiančiais vaikų.

Pagrindinis darbo sąlygas regla-mentuojantis įstatymas imperatyviai nustato prievolę darbdaviui suteikti kasmetines atostogas nėščioms darbuo-tojoms arba auginančioms bent vieną vaiką iki trejų metų. Tokiai darbuotojai paprašius suteikti kasmetines atostogas, darbdavys neturi teisės jų nesuteikti. Ta pati nuostata galioja ir tėvui, jo vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Darbuotojai įgyja teisę ne tik į kasmetines atostogas, bet ir į tikslines atostogas: nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros atostogas, tėvas – į vaiko gimimo atostogas ir vaiko priežiūros atostogas. Taip pat vienas iš tėvų įgyja

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

22_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

teisę į papildomas poilsio dienas: laisvą pusdienį kartą per metus – auginan-tiems vieną vaiką, vieną ne darbo dieną per mėnesį – auginantiems du vaikus, dvi dienas – auginantiems tris ir daugiau vaikų. Papildomai tėvai, auginantys vai-ką iki 14 metų, turi teisę pasiimti nemo-kamų atostogų. Darbo kodeksas taip pat suteikia galimybę pasiimti nemokamų

atostogų šeimos nariui slaugyti, santuo-kai sudaryti ar šeimos nario laidotuvėse dalyvauti. Šią sritį Darbo kodeksas reglamentuoja išsamiai, prioritetiškai paisydamas darbuotojo interesų.

Darbo santykių nutraukimo su dar-buotojais, turinčiais vaikų, aspektu Darbo kodeksas nevienareikšmis, ne visuomet atsižvelgiama į darbuotojo interesus.

Įstatyme nustatyta, kad, darbuotojui ne-galint eiti pareigų dėl šeiminių aplinky-bių (pavyzdžiui, šeimos nario slaugymo), nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva dėl svarbios priežasties, darb-davys privalo išmokėti dviejų arba vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taigi net ir išei-nant iš darbo savo iniciatyva dėl svarbios

Darbuotojo šeimos įsipareigojimo

gerbimas

Darbo kodekso 28 straipsnyje aptariamas

darbuotojo šeiminių įsipareigojimų ger-

bimas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad

darbdavys privalo imtis priemonių padėti

darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipa-

reigojimus. Kodekse nustatytais atvejais

darbuotojui pateikus prašymą, susijusį su

šeiminių įsipareigojimų vykdymu, darbda-

vys turi jį apsvarstyti ir motyvuotai raštu

į jį atsakyti. Kodekse taip pat nustatyta,

kad darbuotojo elgesys ir jo veiksmai

darbe darbdavio turi būti vertinami sie-

kiant praktiškai ir visapusiškai įgyvendinti

darbo ir šeimos darnos principą.

Kasmetinės atostogos

Darbo kodekse nustatyta, kad darbda-

vys privalo tenkinti darbuotojo prašymą

suteikti kasmetines atostogas: nėščioms

darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo

atostogas arba po jų; tėvams jų vaiko mo-

tinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu,

prieš tėvystės atostogas arba po jų;

Nėštumo ir gimdymo atostogos

70 kalendorinių dienų iki gimdymo. 56

(70) kalendorinių dienų – po gimdymo.

Jeigu darbuotoja nesinaudoja šiomis atos-

togomis, darbdavys privalo suteikti 14 d.

atostogas iš karto po gimdymo, nepriklau-

somai nuo darbuotojos prašymo.

Tėvystės atostogos

30 kalendorinių dienų trukmės atostogos,

vaikui gimus, gali būti suteikiamos per 3

(6) mėnesius.

Atostogos vaikui prižiūrėti

Iki tol, kol vaikui sukaks 3 metai, atosto-

gos suteikiamos motinai, tėvui, senelei,

seneliui arba kitiems giminaičiams.

Nemokamos atostogos

Darbdavys privalo tenkinti darbuotojo

prašymą suteikti nemokamų atostogų:

kai jų prašo auginantis vaiką iki 14 metų,

– iki 14 kalendorinių dienų; vaiko motinos

nėštumo ir gimdymo atostogų metu ir

vaiko priežiūros atostogų metu – bendra

trukmė iki 3 mėn.; slaugančiam šeimos

narį; santuokai sudaryti – iki 3 dienų;

šeimos nario laidotuvėse dalyvauti – iki 5

kalendorinių dienų.

Papildomi laisvadieniai

0,5 laisvos dienos – auginantiems 1

vaiką; rugsėjo 1 d. – iki vaikui sukanka

14 metų; 1 diena – auginantiems neįgalų

vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vai-

kus iki dvylikos metų; 2 dienos – auginan-

tiems tris ir daugiau vaikų.

Darbo sutarties nutraukimas

Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo

iniciatyva dėl svarbių priežasčių: darbuo-

tojui negalint tinkamai atlikti savo darbo

funkcijos dėl to, kad namuose slaugo šei-

mos narį (vaiką (įvaikį), tėvą (įtėvį), motiną

(įmotę), vyrą, žmoną) – atleidžiant darbda-

vys sumoka darbuotojui dviejų jo vidutinio

darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką,

o jeigu darbuotojas dirba trumpiau negu

vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo

užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Darbo sutarties nutraukimas darbdavio

iniciatyva be darbuotojo kaltės: atlei-

džiant darbuotoją darbdavio iniciatyva be

darbuotojo kaltės, turi būti užtikrinama

darbuotojų pirmenybės teisė būti palik-

tiems dirbti tiems, kurie augina daugiau

kaip tris vaikus iki 14 metų arba vieni au-

gina vaikus iki 14 metų, ar neįgalų vaiką

iki 18 metų, arba vieni prižiūri kitus šei-

mos narius, kuriems nustatytas mažesnis

negu 55 proc. darbingumo lygis, arba

pensinio amžiaus šeimos narius, kuriems

nustatytas didelių ir vidutinių specialiųjų

poreikių lygis.

Darbo sutarties nutraukimas darbdavio

valia: darbo sutartis negali būti nutrauk-

ta dėl santuokinės ir šeiminės padėties,

ketinimo turėti vaikų.

Darbo sutarties nutraukimas nesant dar-

bo sutarties šalių valios: darbo sutartis

privalo būti nutraukta be įspėjimo (net

tuo atveju jeigu darbuotoja laukiasi), į

darbą grąžinus darbuotoją, į kurio vietą

buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas.

Darbo sutarties nutraukimo apribojimai

Darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos

nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks 4

mėn.: gali būti nutraukta jos iniciatyva,

šalių sutarimu, pasibaigus terminuotai

sutarčiai arba kai ji buvo priimta į darbą

vietoje kito darbuotojo, šiam sugrįžus į

darbą. Darbo sutartis negali būti nutraukta

darbdavio valia su darbuotojais, esančiais

nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko

priežiūros atostogose. Darbo sutartis

negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva,

jeigu nėra darbuotojo kaltės, su darbuoto-

jais, auginančiais vaiką iki trejų metų.

AKTUALIŲ DARBO KODEKSO NUOSTATŲ SANTRAUKA

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

_232018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

priežasties, darbuotojas yra socialiai ap-saugomas išmokant jam išeitinę išmoką. Šiuo atveju atsižvelgiama į darbuotojo interesus, tačiau kiek kitaip yra nutrau-kiant darbo sutartį su besilaukiančia ar kūdikį sūpuojančia darbuotoja. Šią temą panagrinėsime plačiau.

Aptariant darbo sutarties šalių ben-drąsias pareigas, įtvirtintas draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją dėl san-tuokinės ir šeiminės padėties, ketinimo turėti vaikų. Taip pat Darbo kodekso nuostatos užtikrina, kad darbo sutartis su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, negali būti nutraukta darb-davio valia. Darbo sutartis su darbuo-tojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, negali būti nutraukta darbdavio iniciaty-va, jeigu nėra darbuotojo kaltės. Tačiau darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks 4 mėn. gali būti nutraukta jos iniciaty-va, šalių sutarimu arba pasibaigus termi-nuotai sutarčiai. Maža to, darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo (net tuo atveju, jeigu darbuotoja laukiasi), į darbą grįžus darbuotojui, į kurio vietą buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas. Taigi naujame Darbo kodekse neliko ankstesnės nuostatos, draudžiančios bet kokiu atveju atleisti darbuotoją iš darbo, jeigu ji laukiasi kūdikio. Šiuo aspek-tu Darbo kodeksas yra labai lankstus. Įstatyme „uždėtas apynasris“ darbdaviui

atleisti besilaukiančią ar kūdikį auginan-čią darbuotoją savo valia arba savo inici-atyva, tačiau „atrišamos rankos“ atleisti tokią darbuotoją šalių sutarimu, pasi-baigus terminuotos sutarties terminui ar tuomet, kai į jos vietą sugrįžta ankščiau dirbęs darbuotojas. Šiais atvejais besilau-kianti darbuotoja iš esmės tampa eiline darbuotoja, kurią irgi galima atleisti iš darbo. Žinant, kad Lietuvoje darbdavys yra stiprioji pusė, neatmetama galimybė, kad darbuotoją, besilaukiančią kūdikio, darbdavys pakvies „ant kilimėlio“ ir pasiūlys jai išeiti iš darbo savo iniciatyva arba šalių sutarimu – juk jam pirmiausia rūpi veiklos efektyvumas ir produktyvu-mas. Ne visuomet silpnoji pusė sugebės pasakyti „ne“ tokiai darbdavio iniciaty-vai, tad, tikėtina, paklusniai sutiks išeiti iš darbo. To pasekmės gali būti net labai skaudžios. Darbo užmokesčio neteki-mas moters nėštumo metu smarkiai sumažintų motinystės ir vaiko priežiūros išmokų dydį, kuris apskaičiuojamas pa-gal vidutines darbo užmokesčio pajamas per paskutinius 12 mėn. Be abejonės, tai reikšmingai paveiktų būsimos motinos galimybes tinkamai pasirūpinti kūdikiu ir savo šeima. Dalis atleistų besilaukian-čiųjų dėl to iš viso gali netekti teisės gauti motinystės ir vaiko priežiūros išmokas, jeigu per paskutinius 24 mėn. būtų dirbusios mažiau nei 12 mėn. Taigi besilaukiančios darbuotojos atleidimas rimtai apsunkintų būsimos motinos

galimybę pasirūpinti savo kūdikiu iki tol, kol ji vėl turės galimybę grįžti į darbo rinką. Todėl Darbo kodekse numatytos galimybės darbdaviui atleisti besilaukiančią darbuotoją „šalių sutari-mu“, „nesant darbo sutarties šalių valios“ ir „kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui“ yra perteklinės ir socialiai neteisingos.

MOTINYSTĖS IR VAIKO PRIEŽIŪROS IŠMOKOS

Motinystės, tėvystės ir vaiko prie-žiūros išmoka Lietuvoje priklauso tiems tėvams, kurie yra draudžiami pagal ligos ir motinystės socialinio draudi-mo įstatymą. Besilaukiančiai motinai, draustai šiuo draudimu, 30-tą nėštumo savaitę „Sodra“ perveda išmoką už visas nėštumo ir gimdymo atostogas. Išmoka yra 100 proc. motinos kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio. Kūdikiui gimus, tėvas turi teisę gauti tėvystės išmoką už tėvystės atostogas, kurios negali tęstis ilgiau nei iki kūdikiui sukanka vienas mėnuo. Išmoka už šias 30 kalendorinių dienų atostogas – irgi 100 proc. tėvo kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio.

Pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, vienas iš tėvų turi teisę eiti vaiko priežiūros atostogų. Išmoka už šias atostogas mokama, kol vaikui sukanka vieneri arba dveji metai. Tai priklauso nuo tėvų apsisprendimo. Pasirinkus išmoką gauti vienerius metus, ji yra 100 proc. jo darbo užmokesčio dydžio. Nu-sprendus kūdikį prižiūrėti dvejus metus, išmoka už pirmuosius metus siekia 70 proc., o už antruosius metus – 40 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio.

Kitose ES šalyse pagrindiniai mo-tinystės apsaugos principai yra panašūs. Išmokos mokamos tėvams, apdraus-tiems draudimu, o jų dydis irgi priklauso nuo buvusių pajamų. Kompensuojamų išmokų dydis, atostogų trukmė ir kt. skiriasi priklausomai nuo valstybės, nes kiekviena turi savą sistemą. Švedijoje nėštumo ir gimdymo atostogos trunka 7 sav. iki gimdymo ir 7 sav. po gimdy-mo. Už šias atostogas motina gauna

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

24_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

77,6 proc. buvusio darbo užmokesčio. Šioms atostogoms pasibaigus, kiekvie-nas iš tėvų turi teisę į 240 dienų tėvystės atostogas, kurios gali būtų pasidalintos tarpusavyje, tačiau po 90 dienų yra pri-valoma eiti kiekvienam iš tėvų. Tėvams, kurie turi teisę į tėvystės išmoką, 195 dienas mokama 77,6 proc. jų buvusio darbo užmokesčio, o likusias 45 dienas mokama vienodo dydžio norma visiems – 18 eurų už dieną.

Vokietijoje nėštumo ir gimdymo atostogos trunka 6 sav. iki gimdymo ir 8 sav. po gimdymo. Už šį laikotarpį motinai mokama 100 proc. iki tol turėto darbo užmokesčio dydžio išmoka. Įdo-mu tik tai, kad per šias atostogas moters sveikatos draudimas moka visoms vienodą – 13 eurų už dieną – išmoką, o likusią šios išmokos dalį, priklausomai nuo buvusio atlyginimo dydžio, privalo sumokėti jos darbdavys. Taigi valstybė, kartu su darbdaviu, dalinasi šią finan-sinę naštą. Vaiko priežiūros atostogos Vokietijoje gali trukti nuo 12 mėn. iki 24 mėn., išmokų dydis už jas – 65 proc. buvusio darbo užmokesčio.

Lietuvoje šie metai šeimų finansuo-se įnešė šiokių tokių permainų – įvesti „vaiko pinigai“. 30 eurų išmoka už vaiką atrodo patraukliai, tačiau panai-kintas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis sukėlė šiek tiek painiavos ir nerimo. Ar realiosios šeimos pajamos dėl to nesumažės? Ypač tiems, kurie turi tik vieną vaikutį? Svarbus ir dar vienas pokytis. Nuo šiol minimali motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmoka nega-lės būti mažesnė už 6 bazines socialines išmokas, dabar – 228 eurų. Motinos ir tėvai, uždirbantys minimalias pajamas, susilaukę vaikučio galės gauti šiek tiek daugiau – minimalios išmokos didėja 62 eurais. Šis padidinimas palies tuos, kurie bent minimaliai, bet dirbo ir yra drausti motinystės socialiniu draudimu. Visgi dalis besilaukiančių moterų ir motinų, prižiūrinčių kūdikį pirmaisiais metais, vis dar yra paliktos socialinio draudimo užribyje. Nedirbančios arba per trumpai dirbusios nėščiosios Lietu-voje neturi teisės į motinystės ir vaiko

priežiūros išmokas – iš „Sodros“ jos negauna nieko. Valstybė yra sudariusi galimybę nedirbančiosioms šiuo drau-dimu draustis savanoriškai – sudariusi tokią draudimo sutartį moteris, pati su-simokėdama nuo kelių iki keliasdešimt eurų per mėnesį, įgytų teisę į vienkartinę motinystės išmoką iš „Sodros“, moka-mą prieš gimdymą, tačiau ne į vaiko priežiūros išmoką pirmuosius kūdikio gyvenimo metus. Tačiau tam yra svarbi sąlyga – motinystės išmokos skiriamos ir mokamos, jeigu nėštumo ir gimdymo atostogos prasidėjo praėjus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams po draudimo sutarties įsigaliojimo. Taigi šis drau-dimas iš bėdos yra tinkamas tik toms moterims, kuriuos planuoja motinystę, o pastojusioms netikėtai, jeigu nesuskubs apsidrausti, šaukštai gali būti jau po pie-tų. Šis draudimas tinkamas tik iš bėdos todėl, kad apsidraudusios savanoriškai įgyja teisę tik į motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotar-pį. Taigi tai nesprendžia problemos iš esmės – susilaukusi kūdikio motina vis tiek pirmaisiais metais negaus išmokų iš socialinio draudimo fondo.

Sakoma, kad, užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos. Taip yra ir šiuo atveju, tačiau ir naujai atsidarančios durys šiuo atveju yra labiau simboli-nės. Besilaukiančioms ir neturinčioms teisės į išmokas iš „Sodros“ motinoms

jas pradeda mokėti savivaldybės. Iki gimdymo likus 70 dienų, besilaukian-čioji gauna vienkartinę 76 eurų išmoką – gimdymui pasiruošti, o kūdikiui gimus, gaunama visuotinė, vienkartinė 418 eurų išmoka bei vėliau 30 arba 58 eurų už vaiką, priklausomai nuo šeimos pajamų kas mėnesį – ir tai viskas. Už tokią sumą motina privalo auginti kūdikį pirmuo-sius jo gyvenimo metus. Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. tei-sės į motinystės išmokas neturėjo 6444 moterys, o 2016 m. – 5656 iš maždaug 30 tūkst. gimdančiųjų kasmet, tai yra apie 20 proc. visų gimdančiųjų.

Dalyje Europos Sąjungos valstybių yra ir kitokia tvarka. Štai mūsų kaimynėje Lenkijoje kiekvienas iš tėvų, įskaitant asmenis, neapdraustus privalomu ar sa-vanorišku sveikatos draudimu, turi teisę į apmokamas motinystės ir tėvystės atosto-gas. Neturintys draudimo gali gauti 238 eurų dydžio išmoką per mėnesį pirmus metus nuo vaiko gimimo. Švedijoje tvar-ka panaši: jeigu asmuo, kuriam skiriama tėvystės išmoka, neturi pakankamo darbo stažo, jam mokama 25,6 eurų išmoka už dieną, t. y. 512 eurų per mėn., ir taip aštuonis mėnesius po vaiko gimimo. Vokietijoje – 300 eurų per mėn. 12 arba 24 mėnesius. Danijoje bedarbiai asmenys gali gauti motinystės, vaiko gimimo ir tėvystės išmokas iš nedarbo draudimo, o Suomija visas šias išmokas moka visoms moterims, gyvenančioms Suomijoje, – nedirbantieji gauna 23,73 eurų išmoką už dieną, per mėnesį tai sudaro 475 eurus. Kitoje Skandinavijos šalyje, Islandijoje, bedarbės moterys gauna 609 eurų išmoką už mėnesį, o studentės – 1398 eurus. Dažnu atveju šiose šalyse nedirbančioms moterims mokama išmoka atitinka mini-malų išmokos dydį, kurį gauna socialiniu draudimu draustos darbuotojos, taip neskirstant jų į apdraustas ir neapdraus-tas. Kaip minėta, Lietuvoje šiuo metu minimali motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmoka asmenims, draustiems socialiniu draudimu, yra 228 eurų. Tiek pat vienerius metus gauna ir besimokan-tys ar studijuojantys asmenys iki 26 metų, o doktorantūros ar rezidentūros studentai

Demografinės tendencijos kritiškėja: skaičiuojama, kad 2050 m. Lietuvoje jau tegyvens 1,9 mln. gyventojų. Lietuva šiandien vis dar aštriai diskutuoja šeimos sampratos klausimą, o ne ieško efektyvios šeimos politikos scenarijų.

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

_252018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

– iki 30 metų. Tai ar nereikėtų ir Lietu-voje nustoti nėščiąsias ir motinas skirstyti į draustas ir nedraustas? Ar tikrai valstybė neturi galimybių visoms gimdyvėms ir motinoms, gyvenančioms Lietuvoje, pirmuosius kūdikio gyvenimo metus mokėti bent jau minimalią išmoką? Jei norima iš esmės skatinti šeimas ir remti gimstamumą, reikėtų keisti: a) Išmokų vaikams įstatymą ir padidinti vienkartinę išmoką nėščiai moteriai, neturinčiai teisės gauti motinystės išmokos; b) Ligos ir motinystės draudimo įstatymą siūlant, kad motinystės išmoka būtų mokama ne tik apdraustoms motinoms, bet visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms moti-noms. Žinoma, reikalingi saugikliai, kad tuo nebūtų piktnaudžiaujama.

PINIGINĖ PARAMA ŠEIMAIKalbant apie piniginę paramą vaikui

ir jo šeimai, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Lietuvoje tikrai apie viską pagal-vota, tačiau, įvertinus paramos sumas ir sąlygas, lieka neatsakytų klausimų. Ar tikrai matome šeimą ir vaikų auginimą kaip prioritetą? Ar šeimos stiprinimo politika neapsiriboja varnelės padėjimu ties vienkartinės išmokos grafa?

Taigi, kokią piniginę paramą šeimai mūsų valstybė gali pasiūlyti šiandien? Šią paramą pagal pobūdį skirtume į dvi dalis: išmokas, nepriklausančias nuo šeimos turto ir pajamų, ir tokias, kurios teikiamos įvertinus gyventojų turtą bei pajamas. Natūralu, kad piniginė parama šeimai yra orientuota į patį šeimos ir tėvystės faktą nei į turtines aplinkybes, tad pirmoji išmokų grupė daug gau-sesnė ir paramos galimybė atsiranda jau tada, kai moteris dar tik laukiasi kūdikio. Visgi piniginė parama nėščiai moteriai, jei ji neturi teisės į motinystės išmokas, yra graudžiai maža – šiandien viso labo vienkartiniai 76 eurai. Apie tai jau rašėme ankstesniuose šio straipsnio skyriuose. Todėl tik priminsime, kad 2016 m. 20 proc. besilaukiančių moterų buvo nedirbančios arba nepakankamai dirbusios, kad gautų motinystės išmokas. Ar tie 76 eurai kaip nors esmingai pade-da šioms moterims pasiruošti gimdymui

LIETUVIŠKA SISTEMA ŠVEDIŠKA SISTEMA

Neapmo-kamos tėvystės atostogos

Tėvai turi teisę negrįžti į darbo vietą ir trečius kūdikio metus, tačiau jokia išmoka nemokama.

Tėvai turi teisę susimažinti savo darbo krūvį iki ¼ dėl vaiko priežiūros, kol vaikui sukanka 8 metai, arba kol jis baigia pirmą mokyklos klasę.

Atostogos, gaunant vaiko augi-mo pašalpą

Vaiko augimo pašalpa yra mokama savivaldybės, kai vaikas negauna vietos ikimokyklinėje įstaigoje. Pašalpa gali būti pilna arba dalinė, jeigu vaikas ikimokykli-nę įstaigą lanko ne visą dieną. Tėvai turi teisę į pilnas atostogas arba susimažinti savo darbo valandas iki pusės, jeigu vaikas gauna vaiko augimo pašalpą.

Motinystės atostogos

Trukmė – 70 dienų iki gimdy-mo ir 56 dienos po gimdymo. Motinystės išmoka yra 100 proc. gavėjos kompensuoja-mojo uždarbio dydžio. Jeigu darbuotoja neina atos-togų, tai 2 savaičių atostogos iš karto po gimdymo yra privalomos.

Darbuotoja turi teisę eiti šių atostogų 49 dienas prieš ir 49 d. po gimdymo. Moka-ma 77,6 proc. gavėjo darbo užmokesčio. Jeigu darbas pavojingas vaisiui, Sociali-nės apsaugos ministerija sumokės išmoką už tai, kad nedirbtum paskutines 50 dienų. Šios atostogos neprivalomos, tad jeigu darbuotoja jų nepasirenka, tuomet privalomai turi eiti 2 savaičių atosto-gų prieš gimdymą arba po jo, kurios nebūtinai yra apmokamos, sprendžia pati darbuotoja.

Vaiko gimimo atostogos tėvui

30 d. trukmės atostogos gi-mus vaikui, mokant 100 proc. gavėjo darbo užmokesčio.

10 d. atostogos skirtos tėvui ar kitam artimam asmeniui pasiruošti gimimui, prižiūrėti kitus vaikus, kol mama ligoninė-je, būti kartu su mama ligoninėje ir t. t. Apmokami 77,6 proc.

Vaiko priežiūros atostogos

Ši išmoka mokama iki vaikui sueis 12 arba 24 mėn.Pasirinkus gauti išmoką iki vaikui sueis vieni metai – mo-kama 100 proc. gavėjo darbo užmokesčio.Pasirinkus išmoką gauti iki vai-kui sueis dveji metai: iki vaikui sueis vieneri metai, mokama 70 proc., vėliau, iki vaikui sueis dveji metai, – 40 proc. gavėjo darbo užmokesčio.

Motinystės atostogos suteikiamos, – iki kūdikiui sukaks 18 mėn., – ir motinai, ir tėvui po 240 d., iš kurių po 90 d. yra priva-loma eiti ir motinai, ir tėvui, likusias dienas galima dalintis tarpusavyje. Tėvams, kurie turi teisę į tėvystės išmoką 195 d., mokama 77,6 proc. buvusių jo pajamų tėvystės išmoka. Likusias 45 d. visiems mokama po 18 eurų už dieną. Jeigu tėvai neturi teisės į tėvystės draudimą, mokama po 18 eurų už dieną. Tėvai turi teisę eiti nepilnų tėvystės atostogų, susimažinus darbo krūvį ¾, ½, ¼, 1/8 – atitinkamai už tą laiką ir mokama tėvystės pašalpa.

ir būsimiems šeimos rūpesčiams, ar tai tik valstybinė varnelė, padėta į naujos gyvybės istoriją?

Gimus vaikui, jo gimdytojai be jokių papildomų sąlygų (tiesa, yra reikalavi-mas vaiką registruoti) gauna vienkartinę 418 eurų išmoką. Tai galioja ir įsivai-kinus, o galimybė šią išmoką gauti, jei anksčiau nebuvo išmokėta, išlieka ir su-teikus vaikui globą šeimoje ar šeimynoje. Išties gražus valstybės indėlis, jei ši suma

pridedama prie gaunamų motinystės iš-mokų. Deja, kaip minėta, daliai motinų (ypač jei tai vienišos motinos) ši vien-kartinė parama ir liks tik vienkartinio pradžiuginimo prisiminimu, pridedamu prie kasmėnesinių 30 eurų vadinamųjų „vaiko pinigų“. Tik, žinia, prisiminimais sotus nebūsi...

„Vaiko pinigai“, nepaisant juos diskredituojančio sprendimo panaikinti PNPD, vėlgi būtų šiokia tokia parama

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

26_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

šeimai – ypač jei auginama 3 ar daugiau vaikų (tada suma vaikui didėja iki 58 eurų, o vėliau gaunamos kiek mažesnės 45 eurų išmokos). Visgi žvelgiant iš šeimos, o ne iš valstybės biudžeto eilutės pozicijų, gerovės pojūtis įmanomas tik esant pakankamoms vaiko priežiū-ros atostogų išmokoms. Suprantama, valstybė negali visiems užtikrinti aukšto gyvenimo lygio (nors gerovės valstybė visada to siekia), tačiau bent pirmuosius dvejus, o gal ir trejus vaiko metus, kol šeima išgyvena ypatingos socialinės ir fizinės įtampos laikotarpį, „vaiko pinigų“ sumose galėtų kur kas svariau atsispin-dėti gerovės valstybės požiūris į šeimą, vaikystę ir tėvystę.

Valstybė yra įvertinusi šeimoms kylančius sunkumus, gimus vienu metu daugiau kaip vienam vaikui. Dvejus metus, jei gimę 2 vaikai, kas mėnesį yra skiriamos 152 eurų išmokos. Gimus trims ir daugiau vaikų, išmokos atitinka-mai didinamos minėta suma.

Įsivaikinus, tačiau neturint teisės gauti vaiko priežiūros išmokų, vienam iš įtėvių dvejus metus priklausytų kasmė-nesinė 304 eurų parama. Iš tiesų labai svarbu, kad valstybė remia vaiko gali-mybę visavertiškai augti jį įvaikinusioje šeimoje. Vėlgi klaustume, kodėl tokia parama neskiriama vaikui augant jo pirminėje šeimoje, kai tėvai ar vienintelė motina (ar tėvas) nėra drausti ligos ir motinystės draudimu? Gal tiesiog reikė-tų mažiau skirtingų išmokų rūšių, tačiau adekvataus dydžio „vaiko pinigų“, šios išmokos sumas keičiant pagal natūralų šeimos gyvenimo ir poreikių ciklą.

Tokie savotiški „pagerinti vaiko pinigai“ yra mokami studijuojantiems tėvams (jei bent vienas mokosi ir nė vienas negauna vaiko priežiūros išmokų) – šiandieninė išmoka siekia 228 eurus per mėnesį. Suprantama, kad valstybė akcentuoja studijų, kaip indėlio į būsimą darbinę veiklą, aspektą, tačiau ar šeima ir vaikai apskritai neturėtų būti lemiamas veiksnys? Kuo prastesni tie vaikai, kurių tėvai nestudijuoja, bet taip pat nėra užsidirbę vaiko priežiūros atostogoms? Galbūt studijos jau baigtos, o ir metus

Parama besilaukiančioms kūdikio moterims ir vaikus auginantiems bendrai gyvenantiems asmenims

Parama nėščiai moteriai

Neturint teisės gauti motinystės išmokos: vienkartiniai 76 Eur (2 bazinių socialinių išmokų dydis).

Gimus vaikui Vienkartiniai 418 Eur (11 baz. soc. išmokų dydis).

Įvaikintam vaikui Neatsižvelgiant į tai, ar vaikui gimus vienkartinė išmoka jau buvo išmokėta: vienkartiniai 418 Eur (11 baz. soc. išmokų dydis).

Vaikui, kuriam globa nustatyta šei-moje ar šeimynoje

Vienkartiniai 418 Eur (11 baz. soc. išmokų dydis) – iki jam sukaks pusantrų metų ir jeigu ši išmoka nebuvo išmokėta vaikui gimus ar pirmą kartą nustačius globą.

Išmoka vaikui („vai-ko pinigai“)

Mėnesiniai 30,02 Eur (0,79 baz. soc. išmokos dydžio) – kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų ir vyresniam, jeigu jis mokosi, bet ne ilgiau, iki jam sukaks 21 metai.

Papildoma išmoka vaikui

Kai 3 ar daugiau vaikų: nuo gimimo dienos iki 2 metų: mėnesiniai 28,5 Eur (0,75 baz. soc. išmokos dydžio); nuo 2 metų iki 18 metų ir vyresniam, jeigu mokosi, bet ne ilgiau, iki jam sukaks 21 metai.: mėnesiniai 15,2 Eur (0,4 baz. soc. išmokos dydžio).

Išmoka įvaikinus vaiką

Neturint teisės gauti vaiko priežiūros išmokų: 2 metus – mėnesiniai 304 Eur (8 baz. soc. išmokų dydis), neilgiau iki vaikui sukaks 18 m. Turint teisę į vaiko priežiūros išmokas: išmokos įvaikinus vaiką dydis yra lygus išmokos įvaikinus vaiką dydžio ir gaunamos vaiko priežiūros išmokos dydžio skirtumui.

Išmoka besimokan-čio ar studijuojan-čio asmens vaiko priežiūrai

Vienam iš tėvų (globėjų) besimokant ir nė vienam iš tėvų (globėjų) negaunant vaiko priežiūros išmokų: 1 metus – mėnesiniai 228 Eur (6 baz. soc. išmokų dydis).

Išmoka gimus vienu metu daugiau kaip vienam vaikui

Vienam iš vaiko tėvų mokama 2 metus: kai 2 vaikai – mėnesiniai 152 Eur (4 baz. soc. išmokų dydis); kai daugiau kaip 2 vaikai – didinama atitinkamai 152 Eur dydžiu.

Išmoka privalo-mosios pradinės karo tarnybos kario vaikui

Tarnybos laikotarpiu kiekvienam vaikui: mėnesiniai 57 Eur (1,5 baz. soc. išmokos dydžio).

Parama tėvų globos netekusiems vaikams

Globos (rūpybos) išmoka

Kiekvienam vaikui, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, šeimy-noje, globos centre ar vaikų globos institucijoje, jo globos (rūpybos) laikotarpiu: mėnesiniai 152 Eur (4 baz. soc. išmokų dydis).Kai globojamam vaikui mokama našlaičio pensija ir (arba) periodinė išmoka jo išlaikymui, globos (rūpybos) išmokos dydis yra lygus skirtu-mui tarp 4 bazinių socialinių išmokų dydžio ir šių išmokų dydžio.Jei vaikas mokosi, o tėvai mirę – išmoka priklauso iki 24 metų.Kai vaikas išlaikomas mokymo įstaigos bendrabutyje (nemokamai gauna nakvynę, maistą ir kitas paslaugas) – išmoka sumažinama iki mėnesinių 72 Eur (2 baz. soc. išmokų dydžio).

Globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas

Globėjui (rūpintojui) šeimoje; šeimynai; globos centrui (kai globa nustatyta šeimoje): mėnesiniai 152 Eur (4 baz. soc. išmokų dydis).

Vienkartinė išmo-ka įsikurti

Asmeniui, pasibaigus jam nustatytai globai (rūpybai) dėl pil-nametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama: 2850 Eur (75 baz. soc. išmokų dydis) – ne pinigais, bet galimy-be mokėti už būstą, paskolą, nuomą ir pan.

NEPRIKLAUSOMAI NUO ŠEIMOS TURTO IR PAJAMŲ MOKAMOS IŠMOKOS

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

_272018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

priežiūros išmokoms buvo priskaičiuota 271,1 mln. eurų: ši suma išmokėta apie 42–43 tūkst. vaiko priežiūros išmokų gavėjų, motinystės išmokos – 23,2 tūkst. , o tėvystės – 15,1 tūkst. atvejų. Tėvystės vidutinė mėnesio išmoka buvo 852,2 euro, vaiko priežiūros – 374,9, o moti-nystės vienos dienos vidutinė išmoka 36 eurai. Tai sumos, neatskaičius mokesčių. Išlaidos išmokoms šeimai ir vaikams tesudaro apie 1,3 proc. BVP. Taigi pini-ginės apimtys gana simboliškos. Žinoma, tai tėra vienas paramos šeimai aspektas – tiesioginės išmokos.

Nepasiturinčios šeimos biudžetui reikšmės turi ir kita socialinė parama: socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų kompensacijos, geriamo ar karšto van-dens išlaidų kompensacijos ir kt., bet tai jau kita socialinės politikos plačiąja pras-me tema. Tad nepaleisdami savo žiūros taško – šeimos politikos – toliau pasi-gilinkime į mokesčių politiką, darančią tiesioginę įtaką šeimos ir vaikų gerovei. Ar tokią mokesčių politiką turime?

MOKESČIŲ POLITIKA ŠEIMAI2013 metais dr. Laurynas Kasčiū-

nas su kolegomis iš Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto paskelbė studiją „Šeimos institutą stiprinanti ir gims-tamumą skatinanti mokesčių politika: gerosios praktikos pavyzdžiai ir jų įgyvendinimo galimybės Lietuvoje“.

Išmokos vaikams

Papildoma išmoka vaikui

Jeigu vidutinės bendrai gyvenančių asmenų pajamos vienam asme-niui per mėnesį yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (183 Eur) (išskyrus 3 ir daugiau vaikų auginančius asmenis): nuo gimimo dienos iki 2 metų – mėnesiniai 28,5 Eur (0,75 baz. soc. išmokos dydžio); nuo 2 metų iki 18 metų ir vyresniam, jeigu mokosi, bet ne ilgiau, iki jam sukaks 21 metai. – mėnesiniai 15,2 Eur (0,4 baz. soc. išmokos dydžio).

Parama nepasiturintiems gyventojams

Socialinė pašalpa; būsto šildymo išlaidų kompensacija; geriamojo vandens išlaidų kom-pensacija; karšto vandens išlaidų kompensacija; vienkartinė pašalpa; valstybės parama apmokant kreditą ir palūkanas; socialinė parama mokiniams; mokinių nemokamas maitinimas; parama mokinio reikmenims įsigyti.

ĮVERTINUS GYVENTOJŲ TURTĄ IR PAJAMAS MOKAMOS IŠMOKOS

įsidarbinti nepavyko. Vaikai juk ne visad planuotai pasibeldžia į mūsų kad ir labai struktūruotą pasaulį. (Prie paramos skiriančiųjų visą savo laiką studijoms tėvų vaikams temiškai glaustųsi ir 57 kasmėnesiniai eurai, kuriais valstybė paremia privalomosios karinės tarnybos kario vaikus.)

Tėvų globos netekusiais vaikais valstybė rūpinasi pasitelkdama į pagal-bą šeimas, šeimynas, globos centrus ar vaikų globos institucijas. Per visą globos (rūpybos) laikotarpį vaikui yra skiriamos kasmėnesinės 152 eurų išmokos (tiesa, sumos ir mokėjimo laikotarpis gali kisti, esant papildomų sąlygų). Kai išvengiama institucinės globos – vaikas globojamas šeimoje ar šeimynoje – mokami ir tos pačios sumos tiksliniai priedai. Galiausiai asmeniui, pasibaigus jam nustatytai glo-bai (rūpybai) dėl pilnametystės, emanci-pacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 2850 eurų parama įsikurti – ne pinigais, bet galimybe mokėti už būstą, paskolą, nuomą ir pan.

Iš šeimai skiriamos paramos, kai vertinamas gyventojų turtas ir pajamos, išskirtume papildomus „vaiko pinigus“, kurių skaitinės išraiškos tapačios toms, kurias gauna 3 ar daugiau vaikų augi-nančios šeimos. Na, o besimokančiųjų

mokykloje išlaidas padeda sumažinti socialinė parama, skirta gauti nemokamą maitinimą ar mokinio reikmenims įsigyti.

Statistikos departamento duomeni-mis, 2016 metais visos socialinės apsaugos išlaidos buvo 5 milijardai 967 milijonai eurų, t. y. 15,4 proc. BVP arba 1 gyven-tojui teko 2081 euras. Išlaidos išmokoms šeimai ir (arba) vaikams visoje socialinės apsaugos išmokų struktūroje tesudarė 7,8 proc., o beveik 80 proc. jų apmokes-tinamos. „Sodros“ tinklapis skelbia, kad 2017 metais motinystės, tėvystės bei vaiko

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

28_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018APŽVALGOS AIKŠTELĖ

MOKESTIS mln. eurų

PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS, iš viso: 118

Dėl lengvatinio 5 proc. PVM tarifo taikymo vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, kai šių prekių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies kompensuojamos Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui

73

Dėl lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymo keleivių vežimo nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais paslau-goms, taip pat keleivių bagažo vežimo paslaugoms

23

Dėl lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymo knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams; laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, išskyrus erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio arba profesinės etikos nesilaikančius leidinius

8

Dėl lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymo viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms

14

AKCIZŲ MOKESTIS iš viso: 178,2

Dėl žemės ūkyje ir žuvininkystėje naudojamo žymėto dyzelino atleidimo nuo akcizų

87,1

Dėl akcizais apmokestinamų prekių atleidimo nuo akcizų, kai jos tiekiamos kaip atsargos laivams ir (arba) orlai-viams, vežantiems keleivius ir (arba) krovinius tarptauti-niais maršrutas

43,7

Dėl lengvatos naftos dujoms ir dujiniams angliavandeni-liams, kai jie skirti buitinėms reikmėms

13,9

Dėl elektros energijos atleidimo nuo akcizų, jeigu ji tie-kiama buitiniams vartotojams ir viešiesiems juridiniams asmenims, jeigu jie yra labdaros ir paramos gavėjai

10,6

Dėl sumažinto akcizų tarifo vynui ir kitiems fermen-tuotiems gėrimams, kurių faktinė tūrinė etilo alkoholio koncentracija (kitų fermentuotų gėrimų atveju – gauta tik fermentuojant) procentais yra ne didesnė kaip 8,5 procento

10,4

Dėl mažesnio akcizų tarifo elektros energijai, naudojamai verslo reikmėms

3,2

Dėl mažesnio akcizų tarifo gamtinėms dujoms, naudoja-moms kaip šildymui skirtas kuras, verslo reikmėms

3,1

Dėl apdoroto tabako, jeigu jis sunaikinamas prižiūrint kompetentingai institucijai, atleidimo nuo akcizų

1,8

Dėl elektros energijos atleidimo, kai ji pagaminta naudo-jant atsinaujinančius energijos šaltinius

1,5

Dėl gamtinių dujų, naudojamų viešojo reguliaraus susisie-kimo transporte, atleidimo nuo akcizų

1

Dėl sumažinto akcizų tarifo tarpiniams produktams, kurių faktinė tūrinė etilo alkoholio koncentracija procentais yra ne didesnė kaip 15 procentų

0,7

Dėl akmens anglies kokso ir lignito atleidimo kai jie par-duodami gyventojams ir labdaros ir paramos gavėjams, atleidimo nuo akcizų

0,6

Dėl mažesnio akcizų tarifo akmens angliai, koksui ir ligni-tui, naudojamam verslo reikmėms

0,5

Dėl lengvatos biodegalams 0,1

PELNO MOKESTIS iš viso: 192

Dėl pagal Pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnį neapmo-kestinamųjų pajamų

80

Dėl apmokestinamojo pelno sumažinimo dėl investicijų 45

Dėl 5 proc. pelno mokesčio tarifo vienetams, kurių vidu-tinis darbuotojų skaičius neviršija 10 ir pajamos neviršija 300 tūkst. eurų

30

Dėl atskaitomos suteiktos paramos ir labdaros sumos 16

Dėl tris kartus atskaitomų sąnaudų, patirtų atliekant mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą

8

Dėl vienetų, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 proc. pajamų apmokestinamajam pelnui taikomo 5 proc. tarifo

4

Dėl laisvosios ekonominės zonos įmonių apmokestinamo-jo pelno sumai taikomų lengvatų

3

Dėl pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotar-pio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 300 tūkst. eurų, apmokestinamojo pelno dalies, atitinkančios 7 250 eurų sumą, apmokestinimo taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusios apmokestinamojo pelno dalies – taikant 15 procentų mokesčio tarifą.

2

Dėl socialinių įmonių apmokestinamajam pelnui taikomo 0 proc. tarifo

2

Dėl pelno mokesčio sumažinimo, kai dirba riboto darbin-gumo asmenys

1

Dėl pelno mokesčio lengvatos filmo ar jo dalies gamybai 1

GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESTIS, iš viso: 533,1

Dėl metinio neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo 290

Dėl papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio taiky-mo už vaikus

74

Dėl lengvatų už paveldėtą turtą ir dovanas 60

Dėl GPM grąžinimo pagal gyventojų deklaruotas išlaidas pagal 21 GPM straipsnį

38

Dėl 5 proc. tarifo individualios veiklos pajamoms 32

Dėl neapmokestinamųjų pajamų už žemės ūkio veiklą 23

Dėl neapmokestinamų palūkanų už vertybinius popierius, indėlius

6

Dėl verslo liudijimų lengvatos 2,8

Dėl neapmokestinamųjų darbuotojo naudai darbdavio mokamų draudimo įmokų už papildomą (savanorišką) sveikatos, gyvybės ir pensijų draudimą

2,5

Dėl neapmokestinamųjų pajamų už Europos ekonominėje erdvėje parduotą turtą ir būstą

2

Dėl neapmokestinamųjų loterijų laimėjimų iš Europos ekonominės erdvės valstybių

1,4

Dėl neapmokestinamųjų pajamų iš finansinių priemonių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ar išvestinių finansinių priemonių realizavimo

1

Dėl neapmokestinamųjų pajamų, gautų teikiant paslaugas pagal paslaugų kvitą

0,2

Dėl neapmokestinamųjų pajamų iš kooperatinės bendro-vės pelno

0,16

PAJAMŲ NETEKIMAI DĖL TAIKOMŲ LENGVATŲ

Finansų ministerijos duomenys

_292018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

ir gimstamumo skatinimą, neturime. Dėmesys ir siūlomos priemonės yra skiriamos tam tikriems atvejams: pagal-bai daugiavaikėms šeimoms, socialinės rizikos šeimų problematikai, smurtui artimoje aplinkoje, neįgaliųjų integraci-jai, pirmiausia siekiant mažinti skurdą ir pajamų nelygybę, o ne visuotinai skati-nant darnias šeimas. Dauguma taikomų instrumentų yra iš pasyvios socialinės politikos repertuaro, t. y. pagal tam tikrus kriterijus paskirstomos išmokos ir kita piniginė parama. Šeimą stiprinanti mokesčių politika visiškai nepanaudoja-ma taip, kad gyventojai būtų skatinami dirbti ir kurti stabilias šeimas, galinčias užtikrinti gimstamumo didėjimą, kartu tokiu būdu sistemiškai būtų sprendžia-ma ir visuomenės senėjimo problema. Gausios mokesčių lengvatos tiesiogiai nesusijusios su valstybės pagalba ir dėmesiu šeimai, vaikų auginimui.

Neabejotina, kad dabartinė Lietuvos šeimos politika yra per menkas atsakas demografinės situacijos rimtumui, kad ji labiau koncentruota į gana simbo-linį skurdo mažinimą, bet ne į šeimos prioritetą. Neturėdami nuoseklios ir į šeimos instituto stiprinimą orientuotos politikos, mes ir toliau kapanosimės tų pačių bevaisių kalbų liūne bei tautos saulėlydžio ūkuose. Todėl neatidėliojant reikalingos ryžtingos priemonės, kurio-mis patikėtų visuomenė, kad valstybės ir visuomenės pagrindas yra šeima, kad valstybė ją saugo ir globoja. Mokes-čių susietumas su šeimine padėtimi, mokesčių lengvatos šeimai aktualioms sritims (vaikiškos prekės, mokykliniai reikmenys ir t. t.), ikimokyk linuko krepšelis, visos dienos mokyklos, darbo ir įsipareigojimų šeimai derinimo ga-limybių plėtojimas, didinant valstybės prievoles – panašių instrumentų sąrašą galima pildyti, bet svarbiausia – valdžia privalo imtis nuoseklios politikos šeimos gerovei stiprinti. Ar tai netruksime pamatyti? Įgyvendinant Šeimos stipri-nimo įstatymą, Vyriausybė įpareigota parengti programą. Šiame dokumente ir turėtų atsispindėti šios valdžios požiūris į šeimos politikos aktualumą. ■

Joje analizuojama šeimą stiprinanti ir gimstamumą skatinanti mokesčių politika, pagrindinį dėmesį skiriant gyventojų pajamų apmokestinimui bei tokios praktikos pavyzdžiams Vokietijo-je, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje – tai valstybės, kurios lemia Europos Sąjungos madas ir jos ateitį. Auto-riai, aptarę gerovės valstybių modelių tipų ypatumus, formuluoja išvadą, kad Lietuvoje nėra aiškios gerovės valstybės politikos, pagrįstos kurio nors modelio – šiaurietiško, kontinentinio, anglosaksiš-ko ar Viduržiemio jūros – praktika. Jie pripažįsta, kad Lietuvos šeimos stiprini-mui ir demografijos problemoms spręsti tinkamiausia orientuotis į kontinentinės gerovės valstybės modelį.

Šio modelio politinės praktikos bazinis principas – ekonominė valstybės parama kurti darnias, stabilias šeimas. Jis įgyvendinamas diferencijuotais mokesčių politikos instrumentais. Čia dominuoja ne tik progresiniai mokesčių tarifai, bet ir gyventojų pajamų apmo-kestinimas, susietas su asmens šeimine padėtimi. Minėtos studijos autoriai pastebi, kad šiose valstybėse susituokę ar civilinę partnerystę sudarę asmenys laikomi vienu mokesčių mokėtoju, o bendros jų pajamos apmokestinamos taikant dvigubai didesnes progresinio mokesčio tarifų skalės ribinių sumų vertes, todėl šeimai tenkanti bendra mokestinė našta yra mažesnė, nei tėvai būtų apmokestinami atskirai.

Kitose valstybėse (Lenkijoje, Latvi-joje ir kt.) mokami ne tik „vaiko pini-gai“, bet ir už vaikus taikomas papildo-mas neapmokestinamasis pajamų dydis.

Lietuvoje, nuo 2018 metų sausio 1 d. panaikinus PNPD už vaikus, iš esmės jokios šeimą stiprinančios mokestinės politikos priemonių nebeliko – viskas grindžiama išmokų principu: vienos yra universalios, nepriklausančios nuo šei-mos pajamų, kitos – socialinio pobūdžio ir pagrįstos pajamų ir turto vertinimu bei siekiančios pagelbėti skurstantiems.

Dar 2013 metais Valstybės kontrolė paskelbė mokesčių lengvatų valstybinio audito ataskaitą. Tada buvo suskaičiuota,

kad iš viso yra taikoma per 200 įvairių mokesčių lengvatų: pridėtinės vertės mokesčio – net 86, gyventojų pajamų – 49, nekilnojamojo turto – 26, pelno – 22, akcizų – 17 ir t. t. Šiandien šis priemonių repertuaras kiek kitoks. Ekspertai pri-pažįsta, kad, taikant mokesčių lengvatas, atsisakoma dalies biudžeto pajamų, todėl lengvatos vertintinos kaip biudžeto išlai-dos, taigi tam tikrų sričių asignavimai, tų sričių finansinis rėmimas.

Finansų ministerijos duomenimis, 2017 metais dėl mokesčių lengvatų taikymo į biudžetą nebus sumokėta apie 1 milijardas eurų, t. y. dešimtadalis viso biudžeto. Taigi lengvatų taikymas yra solidus mokesčių politikos instrumentas, natūraliai keliantis klausimą, koks kiek-vienos lengvatos tikslas, kokia jų nauda, mastas ir kokie valstybės politikos prioritetai jose atsiskleidžia. Toje pačioje ataskaitoje Valstybės kontrolė apiben-drina, kad mokesčių lengvatų taikymas gali turėti įtakos, poveikio visuomenei ar verslui aktualioms sritims bei veikloms. Jei peržvelgtume pagrindinių mokesčių lengvatų sąrašą ir jų taikinius, šeimos ar vaikų tiesiogiai jame nerastume – ši sritis nėra prioritetas, ir lengvatų instru-mentas Lietuvoje nėra naudojamas kaip būdas šeimoms remti.

Taigi Lietuvoje nuoseklios, siste-minės socialinės politikos, nukreiptos į tvarios šeimos instituto stiprinimą

Dabartinė Lietuvos šeimos politika yra per menkas atsakas demografinės situacijos rimtumui – ji labiau koncentruota į gana simbolinį skurdo mažinimą, bet ne į šeimos prioritetą.

30_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018APŽVALGOS AIKŠTELĖ

pasisakęs V. Landsbergis renginio už-darymo iškilmingoje ceremonijoje gavo apdovanojimą „Žmogui-idėjai Lietuvai“ už svarbiausių idėjų Lietuvai įgyvendini-mą. Su „Apžvalgos“ skaitytojais dalija-mės Idėjų konferencijoje profesoriaus V. Landsbergio išsakytomis mintimis. Profesorių pranešimo metu kalbino žur-nalistas Andrius Tapinas.

Profesoriau, Jūsų nuomone, kiek dabartinė Lietuva yra užprogramuota sėkmei?Niekas Lietuvos neužprogramavo, jei ji pati neužsiprogramuoja. Dabar girdžiu daug visokių kalbų apie sėkmę, bet jos eina kažkur pro šalį, ne iš esmės. Aš nuo pat pradžios turėjau savo vieną idėją – apie idėją Lietuvai. Jūs mane įveliate į diskusiją apie būtą ar nebūtą sėkmę, kurią neva kažkas iš anksto užprogra-mavo, esą mums jau nereikia nei labai

Pastaruoju metu per visą Lietuvą (o ir už jos ribų) garsiai nuvilnijo žinia apie Idėją Lietuvai. Apie siūlomas įdomiau-sias, neįprasčiausias, smagiausias idė-jas Gytis Žakevičius rašė ir praėjusiame „Apžvalgos“ numeryje. Šiandien jau turime ekspertų ir visuomenės išrinktas tris Lietuvos verčiausias idėjas, kurios buvo paskelbtos ir pristatytos vasario 1 d. vykusioje „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje“. Tai – dvigubos pilie-tybės įteisinimas, prestižinė moky-tojo profesija iki 2025-ųjų ir pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuo-jant valstybės paslaugas. Visos trys įrašytos ir „Lietuvos proveržio akte“, kuris iškilmingai, dalyvaujant aukščiau-siems valstybės vadovams, pristatytas konferencijos atidarymo metu. Šiandien jį pasirašyti gali ir kiekvienas iš mūsų, apsilankęs www.idėjalietuvai.lt interne-to svetainėje.Konferencijos metu ne tik pristatytos ir aptartos geriausios pasiūlytos idėjos, bet ir dalintasi užsienio šalių proveržio įvairiose srityse sėkmės modeliais, kuriuos susirinkusiems pristatė Izrae-lio, Suomijos, Estijos, Danijos ir Airijos aukščiausio lygio pranešėjai. Įkvėpimo kurti sėkmingą Lietuvos ateitį konferen-cijos metu semtasi ne tik iš kitų šalių pavyzdžių, bet ir iš pačios Lietuvos bei jos žmonių.Kone įdomiausias pasirodė jungtinis pranešimas intriguojančiu pavadinimu „Kodėl lietuviai užprogramuoti būti sėkmingi?“ Savo įžvalgomis dalijosi profesorius Vytautas Landsbergis, profesorius Alfredas Bumblauskas, Lietuvos studentų komanda, laimėjusi Pasaulio sintetinės biologijos konkurse, ir Dakaro pirmūnai, Lietuvos rekordi-ninkai Antanas Juknevičius bei Darius Vaičiulis. Šiame jungtiniame pranešime

AR PAKAKS IDĖJŲ LIETUVAI, KAD LIETUVOS IDĖJA KLESTĖTŲ?Goda KARAZIJAITĖ

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Fo

to-A

G G

ymna

sium

Mel

le n

uotr

auka

V. Landsbergis: „Dėl idėjos Lietuvai yra viena pagrindinė, pasiūlyta seniai, prieš pusantro šimto metų, kuri taip ilgai buvo gyvybinga ir gaivinanti – tai Lietuvos idėja. Idėja Lietuvai tiesiog būti, vis rastis ir bręsti, reikštis vėl ir vėl, nepasiduoti nei senatviškam sunykimui nei priešiškam sunaikinimui.“Profesorius Vytautas Landsbergis

stengtis, nei labai norėti, nei pastangų dėti, nei galvų padėti, kad ateis sėkmė, nes ji užprogramuota – neklaidinkime nei savęs, nei žmonių.Kur ta idėja Lietuvai, kuri galėtų būti vaisinga, išganinga, gelbstinti, įkvepian-ti? Kadangi žmonės galvojo ta kryptimi, noriu pasakyti – sveiki Lietuvos idea-listai – ir būkime tikrai sveiki. Tai jau būtų šis tas, visai neprasta, svarstytina, siektina idėja. Sveika galvoje ir dvasioje Lietuva, bent nesiėdanti iš pasiutimo, nenusigerianti iš beprasmybės, nebė-ganti nuo savęs. Kai prasidėjo idėjų Lietuvai vajus, aš sakiau, kad aukšta ir įkvepianti idėja mums tėra viena, o visa kita – įvairūs verslo sumanymai. Ar pagaunate kampą ir skirtumą? Kaip ir kitais atvejais. Susimušama lyg dėl aikš-tės, bet galų gale suvokiame du dalykus: pirma – kad aikštė mums per didelė, neturime tiek dvasios, antra – kad

_312018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Idėja Lietuvai ir Lietuvos idėja. Jūs tai pateikiate, lyg tai būtų du nesusisie-kiantys indai.Priešingai. Lietuvos idėja viską paden-gia: ten gali krauti sumanymų Lietu-vai, verslo projektų, visko, ko nori, bet pirmiausia yra Lietuvos idėja. Ar ji mus veda, ar ji mus įkvepia, ar mes norime Lietuvos, ir, žinoma, garbingos, orios? Aš dairausi aplink ir matau visokių reiš-kinių. Matau ir labai gražių, įkvepiančių, taip pat ir nuviliančių – nemanau, kad jūs nematote. Atskirkime kiekvienas, apie ką kalbame, kiekvieną kartą, kai

neskiriame laisvės nuo laisvalaikio.Dėl idėjos Lietuvai yra viena pagrin-dinė, pasiūlyta seniai, prieš pusantro šimto metų, kuri taip ilgai buvo gyvy-binga ir gaivinanti – tai Lietuvos idėja. Idėja Lietuvai tiesiog būti, vis rastis ir bręsti, reikštis vėl ir vėl, nepasiduoti nei senatviškam sunykimui, nei prie-šiškam sunaikinimui. Net kai didysis Adomas jau buvo liūdnai paskelbęs, kad jo gražioji Lietuva jau visa praeityje, Lietuva pasakė – ne, aš čia, gyva. Po jų pasakė paskutiniai sukilėliai dalgininkai, ir po jų – nauji sukilėliai knygnešiai. Motiejus Valančius ir aušrininkai: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, o greta Vinco buvo jo klasės ir suolo draugas Jonas iš Rygiškių, kuris pataikė tvirtai sudrausminti kurį laiką svetimais die-vais besižavėjusį Vincą. Atkaklus Mas-kvos studentas Jonas Jablonskis parašė Vincui laišką į Varšuvą: „Ne svetimystei noriu dirbti, o savo tikrai tėviškei, kuri išpenėjo mane nuo mažens. O jei tu, Vincai, nublūdijai į pašalius, galas mūsų tikrai draugystei.“ Tai 1883 metai, kai Jonas Basanavičius jau sumąstė ir užsimojo leisti „Aušrą“. Ir lūžo Vincas prieš du Jonus, pasišventė į neprilygs-tamus, nepalaužiamus Lietuvos riterius

ir darbininkus, ir radosi tokia Lietuvos idėja, kad Lietuva būtų, kad žmonės joje būtų šviesūs, orūs ir puoselėtų širdyse laisvės troškimą – laisvės, ne tik laisva-laikio pramogėlių. Ar turime šiandien kilnesnių, didesnių idėjų Lietuvai? Nežinau, ar jų reikia, kad anos nepa-mestume. Visos kitos iš anos.Pabandykime kartais grįžti į tuos di-džiuosius laikus ir neperrašykime Vinco žodžių. Nors dabar užderėjo sumanymų keisti net vėliavą, net kovų atmintį, gar-bę, žemės vardų rašybą ir t. t. Garbingo-je praeityje semtis stiprybės lyg ir klaida – praeitį smagiau sudergti. Priartindami giesmę prie tikrovės, apie kurią mėgsta-me kalbėti, nejau giedosime „tegul tavo vaikai dar visi neišsivaikščioja, tegul neina sau laukais ir skradžiais“? Nutar-kime, kad bent himno nemodernizuo-jame, o dažniau pagalvojame, ką sako jo žodžiai. Ten turbūt nieko nėra apie pažadėtą sėkmę, ten apie darbą. Sutar-kime, jei dar galime ar kad dar galime dėl šio to sutarti, ką verta ir būtina puo-selėti pirmiausia – tai Lietuvos idėją, sugrąžinkime ją žmonėms ir Lietuvai. Be kita ko, tai kelias įveikti beprasmiz-mą, ir sunykimą: gyveni Lietuvai ir jau tavo gyvenimas ne tuščias.

ww

w.f

aceb

ook.

com

/Ide

jaLi

etuv

ai

V. Landsbergis: „Net kai didysis Adomas jau buvo liūdnai paskelbęs, kad jo gražioji Lietuva jau visa praeityje, Lietuva pasakė – ne, aš čia, gyva.“

32_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Jų šiek tiek yra, mes dar girdime apie labai įdomius, pasišventusius mokyto-jus, kurie dar nebėga nuo savo darbo ar iš savo krašto dėl geresnio atlyginimo – garbė jiems – bet reikia jais rūpintis, reikia atrankos, skatinimo, kad tie, kurie jaučia pašaukimą, kurie džiaugiasi, kad dirba mokytojo darbą, neskaičiuodami atlyginimo šiandien ar rytoj, nors ir su viltimi, kad valdžia kada nors susipras, kad tie mokytojai patys eitų į moky-klas ir kalbėtų apie mokytojo profesijos patrauklumą, turiningumą, prakilnumą. Nuo čia turėtų prasidėti, žinoma, kartu su aiškia valstybės politika. Jei prioritetas, tai iš tikrųjų prioritetas. Bet prioritetas ir nuo pašaukimo paieškos, jų paskatinimo, padrąsinimo, kad mokytojo profesija nėra prakeikimas, tai nėra iš bėdos, kad jei kitur nepritapau, būsiu mokytoju. Atsiprašau, čia pati svarbiausia sritis, kur ir tu gali pasireikšti kaip žmogaus kūrėjas, tavo kūriniai išeina iš tavo rankų. Ir žinoma, gyvenimo prasmė. ■

pradedame kalbėti apie Lietuvos dabartį ir ateitį.

Apie ką, Jūsų nuomone, turėtume kal-bėti, kai kalbame ypatingai su tais žmo-nėmis, kurie gimę jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kuriems Sąjūdis, at-gimimas, mitingai žinomi iš vadovėlių, kurie patys to nėra patyrę, nestovėję prie bokšto Sausio 13-ąją, kaip su jais reikėtų kalbėti? Ar tas Jūsų idealistiškai romantizuotas Jono Jablonskio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos paveiks-las atras kelią į jauną širdį?Jų visų idealistinė nuostata ir roman-tizmas buvo tas, kad Lietuva verta būti ir ji gali būti, bet ji turi to norėti – ją reikia žadinti, protinti, kreiptis į širdį. Jiems pavykdavo ir, žiūrėk, kiek metų mes esame, vėl prisikėlusi Lietuva, nors daug kas programavo, kad mūsų nebūtų. Labai intensyviai programavo ir prisi-dėjo ir fiziškai, ir kulkomis, ir trėmimo vagonais, teroru – visais būdais, kad mes išsigąstume, bėgtume, kapituliuotume, o vis dar buvo rezervas, kad prikelsime Lietuvą mūsų. Ar yra dar to rezervo?

Norisi tikėti ir aš esu tikras, kad jo yra. Kalbėkime tuomet ne apie idėjas, bet priimkime Jūsų pasiūlytą terminą

šitam pokalbiui – sumanymai. Paskelbti trys sumanymai Lietuvai. Kuris Jums arčiausiai širdies, kuris gali turėti tą va-dinamą sinergiją ir iš sumanymo virsti nacionaline idėja?Pati svarbiausia idėja – dėl mokytojų. Ta-čiau mokytojas tikrai turi būti prestižinė profesija ir pašaukimo profesija, o tas pašaukimas turi būti gerbiamas, vertina-mas, taip pat ir atlyginant, bet nebūtina tai kelti į pirmą vietą. Aišku, socialinis prestižas yra būtinybė, nes jei mes ne-susitvarkome su švietimu, tokia Lietuva nelabai turės ateitį. Mokytojas yra tas žmogus, kuris gali padaryti dabarties ir rytdienos Lietuvą, bet tam reikalingas pašaukimas. Juk mokytojas beveik kaip kunigas: jis turi turėti pašaukimą, mylėti vaikus ir norėti, kad vaikai augtų dorais žmonėmis, tiesiog žmogiškais žmonėmis, o ne tik kad mokėtų teisingai atsakyti į jo klausimus. Ar pakankamai rūpinamasi kartu su socialiniais dalykais ir moky-tojų pašaukimu, tų pašauktųjų atranka?

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

V. Landsbergis: „Radosi tokia Lietuvos idėja, kad Lietuva būtų, kad žmonės joje būtų šviesūs, orūs ir puoselėtų širdyse laisvės troškimą – laisvės, ne tik laisvalaikio pramogėlių. Ar turime šiandien kilnesnių, didesnių idėjų Lietuvai? Nežinau, ar jų reikia, kad anos nepamestume. Visos kitos iš anos.“

Prieš 100 metų Lietuvą vienijo Nepriklausomybės idėja. Ji tarpukariu telkė tautą

kurti savo valstybę ir gerovę. Ši idėja pokariu vedė laisvės kovotojus ginklu priešintis

okupantams. Nepriklausomybės idėja gyveno žmonių širdyse ir protuose ir atvedė

mus į Sąjūdžio gretas. Nepriklausomybės idėjos triumfą vainikavo mūsų narystė

NATO ir suvienytoje Europoje.

Praėjęs valstybingumo šimtmetis tapo Lietuvos pergale prieš blogio imperiją, jos

atneštą skurdą, melą ir priespaudą. Ateinantis šimtmetis turi tapti Lietuvos pergale

siekiant oraus gyvenimo ir tokios gerovės, kuri taptų ne išvykstančių mūsų tautiečių,

o visų europiečių – ir ne tik jų – svajone. Dabar mums reikia naujų vienijančių idėjų –

tokių, kurių vedama Lietuvos tauta ne tik išliktų, bet ir suklestėtų.

Pradėti siūlome nuo šių trijų, dėl kurių sutarė iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“ aktyviai

dalyvavusi visuomenė ir ekspertai:

1. Įteisinti dvigubą pilietybę (bendras gėris).

2. Mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižine (švietimas).

3. Padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant

valstybės paslaugas (ekonomika ir valstybės valdymas).

Kviečiame patvirtinti, kad pritariate šių 3 idėjų Lietuvai įgyvendinimui, pasirašant

Idėja Lietuvai aktą.

IDĖJA LIETUVAI AKTAS

„Lietuvos proveržio aktas“, kurį kiekvienas simboliškai galime pasirašyti, apsi-lankius interneto puslapyje www.idejalietuvai.lt:

_332018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

sudėtingas būsimosios daugumos parla-mente ir Vyriausybės dėliones. Iš pradžių CDU ir SPD lyderiai rėžė neketinantys tęsti darbo kartu, todėl Angela Merkel atsigręžė į mažiau balsų gavusias parti-jas – žaliuosius ir laisvuosius demokratus (liberalus). Visgi derybos su jais netrukus žlugo ir kanclerės ateitis staiga pakibo ant plauko.

Atrodė, jog išeities nėra. Suburti vei-kiančios daugumos nepavyko; koalicijos su SPD nenorėjo nė viena pusė; mažu-mos vyriausybė nėra realiai svarstytinas variantas Vokietijoje dėl nestabilumo; išankstiniai rinkimai ne tik pratęstų ne-žinios laikotarpį, bet ir vargiai lemtų es-mingai kitokius rezultatus (kitaip tariant, vėl tektų grįžti prie to paties arba išvysti dar galingesnę AfD). Socialdemokratai

Prieš prasidedant 2017-iesiems Euro-poje netrūko nerimo. Baimintasi, kad kraštutinės politinės jėgos, pagavusios Donaldo Trumpo ir Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) refe-rendumo pradėtą sukilimo prieš politinį elitą bangą, nušluos ir kitas didžiąsias Senojo žemyno valstybes. Pirmoji dėmesio centre atsidūrė Prancūzija – pusiau prezidentinė valstybė pavasarį rinko naują šalies vadovą. Rudeniop žvilgsniai ėmė krypti į didžiausia galia Europoje tapusią Vokietiją, kurios pilie-čiai rinko naują federalinį parlamentą. Šiandien, 2018-aisiais, jau galime kons-tatuoti, jog politinių kataklizmų neįvyko. Prancūzijoje kiek netikėtai triumfavo jaunasis Emanuelis Macronas, įtikina-mai nukovęs Vladimirą Putiną prieš rinkimus dar spėjusią aplankyti Marine Le Pen. Vokietijoje situacija nebuvo tokia akivaizdi, bet daugiausiai balsų surinko krikščionys demokratai (CDU) su kanclere Angela Merkel priešakyje. Tad įtakingiausių Europos valstybių sostinėse šeimininkauja itin pozityviai ES atžvilgiu nusiteikę politikai. Lyg ir niekas iš esmės nepasikeitė. Tačiau ar tikrai Paryžius ir Berlynas ramiai plau-kia pasroviui?

NUOBODŽIOJI VOKIETIJOS KOALICIJA TĘS DARBĄ?

Rinkimų rezultatai Vokietijoje nebuvo akivaizdūs. Nors centro dešinieji CDU surinko daugiausiai balsų, 33 proc., o antroje vietoje liko kita tradicinė partija – centro kairieji socialdemokratai (SPD) su 20 proc. – abiem partijoms tai buvo blogiausi rinkimai nuo pat 1949 metų. Be to, trečioje vietoje iškilo nauja jėga – kraštutinėms populistinėms partijoms priskiriama Alternatyva Vokietijai (AfD), kuri itin skeptiška ES bei migracijos politikos atžvilgiu. Tai reiškė ne ką kita, o

ypač nenorėjo dar vienų jungtuvių su A. Merkel partija, mat po pastarųjų ketverių metų darbo kartu jų reitingai pasiekė seniai neregėtą dugną. Visgi suveikė vo-kiškas racionalumas ir stabilumo priorite-tizavimas – SPD ir CDU nepatenkintais veidais, bet neturėdami kitos išeities, vėl sėdo derėtis dėl daugumos suformavimo.

DĖL KO SUSITARĖ VOKIETIJOS POLITINIAI LYDERIAI?

Galiausiai vasario 7-ąją – praėjus 136 dienoms po rinkimų – derybos buvo baigtos. Abi pusės paspaudė viena kitai rankas ir praktiškai užtikrino A. Merkel ketvirtąją kadenciją kanclerės poste. Tie-sa, liko viena kliūtis – ir ne tik teorinė: koalicijos susitarimą vidiniame partijos balsavime dar turi palaiminti SPD nariai

Linas KOJALA

AR MACRONO-MERKEL DUETAS PAGALIAU PRADĖS DARBĄ?

Emanuelis Macronas ir Angela Merkel

ww

w.fl

ickr

.com

/ A

ctua

Litt

é nu

otra

uka

34_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

šalys neskiria pakankamai lėšų gynybai ir kliaujasi Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo garantijomis.

KAIP SEKASI E. MACRONUI?Šie postūmiai Vokietijoje turėtų

pozityviai nuteikti Prancūzijos vadovą E. Macroną, kuris pastaruoju metu laikomas netgi įtakingesniu Europoje nei koalicijos bėdų turinti A. Merkel.

E. Macronas jau įrodė, kad geba ambicingas idėjas, kurias išsakė rinkimų metu, paversti realybe. Per pirmuosius metus vadovaujant šaliai jam pavyko įgy-vendinti (ir nesukelti masinių protestų, kurių baiminosi kritikai) darbo sistemos reformą, ją liberalizuojant. Ypač suma-žinta tradiciškai itin galingų profsąjungų įtaka ribojant darbo valandas bei tvarka-raščius, kas, E. Macrono teigimu, mažino Prancūzijos kompanijų konkurencin-gumą rinkoje. Be to, pakeista mokesčių sistema, kuri turėtų paskatinti investicijas, inovacijas ir verslo plėtrą.

Tai duoda pirmuosius rezultatus – Prancūzijos ekonomika 2017-aisiais augo beveik 2 proc. Nors skaičius savaime neį-spūdingas, jis yra didžiausias per šešerius metus. Be to, smarkiai išaugo investicijų skaičius, leidžiantis manyti, kad prezi-dento idėjos virsta ir finansiškai naudinga praktika.

Žinoma, ypač pirmaisiais mėnesiais šie ryžtingi žingsniai nusmukdė prezi-dento populiarumą, kuris ėmė balansuoti ties 40 proc. riba. Visgi pastaruoju metu situacija pasitaisė – nors vertinančių šalies lyderį kritiškai (51 proc.) vis dar yra daugiau nei pozityviai (48 proc.), toks balansas po kontroversiškų reformų jį turėtų džiuginti. Tai turėtų plačiau atverti duris – ypatingai dirbant kartu su A. Merkel – reformuoti ir ES. Čia E. Macrono ambicijos kone dar didesnės nei Prancūzijos viduje – jis tikisi iš esmės pakeisti ES veidą, sustiprinti viršnaciona-lines institucijas, judėti bendrų gynybos pajėgumų link, turėti didesnį bendrą biu-džetą. Tiesa, vien Macrono-Merkel dueto tam nepakaks – esminius sprendimus priima visos ES narės, tačiau darbotvarkė tikrai bus ambicinga. ■

(per 460 tūkst.). Kadangi balsavimas numatytas kovo pradžioje, straipsnio rengimo dieną dar nebuvo aišku, kokią nuomonę išsakys centro kairieji.

Jei susitarimas bus patvirtintas, parti-jos vadovausis 177 puslapių dokumentu, ant kurio lyderiai padėjo parašus. Kokios esminės jo nuostatos?

Vienas jautriausių klausimų buvo migracija. A. Merkel sprendimas įsileisti į šalį šimtus tūkstančių pabėgėlių, tarp kurių dalis buvo ir šio statuso negavę ekono-miniai migrantai, sukėlė didelės dalies rinkėjų nepasitenkinimą. Ko gero, tai buvo pagrindinė AfD partijos iškilimo priežas-tis. Tad krikdemai neslėpė noro būti griež-tesni atvykėlių srautų atžvilgiu, tačiau tai kirtosi su socialdemokratų, pasisakančių už atvirumą, ideologinėmis nuostatomis. Galiausiai sutarta, kad į Vokietiją kasmet galės atvykti apie 200 tūkstančių migran-tų. Taip pat pažymėta, jog tie, kurie negaus pabėgėlio statuso, bus sparčiau nei anks-čiau išsiunčiami atgal (į šalis, kuriose jiems nekyla grėsmė – Alžyrą, Maroką, Tunisą). Be to, numatyta sugriežtinti sąlygas, pagal kurias į šalį atvykęs pabėgėlis galės legaliai pasikviesti savo šeimos narius. Platus šios teisės taikymas buvo viena priežasčių, ska-tinusių migrantus rinktis būtent Vokietiją. Tad pozicija migracijos atžvilgiu akivaiz-džiai griežtėja.

ES ateities klausimu Vokietija sieks žengti koja kojon su E. Macrono pasiū-lymais. Tai reiškia, jog bus pasisakoma už gilesnę integraciją. Ypač svarbus aspektas – siekis didinti ES galimybes skirstyti

pinigus, ypač toms šalims, kurios susidu-ria su krizėmis. Iki šiol ES galimybės tą daryti buvo itin ribotos, o A. Merkel ne-skubėjo pritarti siūlymams keisti situaciją bei stiprinti ES vaidmenį. Tai itin reikš-minga eurozonos valstybėms, tokioms kaip Lietuva, kurios į šiuos siūlymus dažniausiai žvelgia kiek rezervuotai.

Rusijos atžvilgiu susitarimas nieko naujo nežada. Ir toliau teigiama, jog Vo-kietija sieks konflikto Ukrainoje sprendi-mo ir pritars sankcijų Kremliui švelnini-mui tuo atveju, jei bus pradėti įgyvendinti Minsko susitarimai (tai faktiškai nevyksta ir sunku tikėtis, kad situacija greitai pasi-keis). Pažymėtina ir tai, jog SPD dalyva-vimas koalicijoje veikiausiai reikš dujo-tiekio Nord Stream 2, kuris turi sujungti Vokietiją su Rusija, tęstinumą. Baltijos ir Skandinavijos šalių, taip pat Lenkijos skepticizmą ignoruojantis projektas dar labiau susies Europą su rusiškomis dujo-mis, ir, nors A. Merkel jo atvirai nepalai-ko, koalicijos partnerių įtakos veikiausiai pakaks jo įgyvendinimui.

Nėra minimas įsipareigojimas siekti, kad šalis 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP) skirtų gynybai, nors dėl to yra sutariama NATO lygmenyje. Šiam siekiui itin prieštarauja SPD. Šiuo metu Vokietija gynybai skiria vos kiek daugiau nei 1,1 proc. nuo BVP – nemaža dalimi tą lemia istorinės aplinkybės, dėl kurių Berlynas nenori tapti didžiausiu gynybos finansuotoju Europoje. Tai neabejoti-nai nedžiugins Donaldo Trumpo, kuris nuolatos piktinasi, kad Senojo žemyno

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ H

ajjiB

aba

nuot

rauk

a

VIENINGOJI EUROPA

_352018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

NUO LITO LINK VIRTUALIŲ PINIGŲGytis ŽAKEVIČIUS

Gyvename išties įdomiais laikais: atro-do, dar visai neseniai atgavome nepri-klausomybę, o su ja ir visą kraitį teisių bei pareigų. Viena iš tokių pareigų tapo nacionalinės valiutos – lito – atkūrimas. Atkūrus litą, tapo paprasta ne tik pirkti prekes bei paslaugas, tačiau ir keliauti. Neatsitiktinai litas tapo dviejų nepri-klausomybių atgavimo simboliu, o jo pavadinime užkoduotas žodis „Lietuva“. Dėl šios priežasties daugelio lietuvių sąmonėje litas iki šiol išlieka tautine ir stabiliausia valiuta. Visgi Lietuvai įsto-jus į Europos Sąjungą, apsisprendėme turėti bendrą Europos valiutą – eurą, o ant lietuviškųjų euro monetų gali-me rasti mūsų tautišką simbolį – Vytį. Tačiau pasaulinės tendencijos diktuoja naujas pinigų madas – vis populiarė-jančios kriptovaliutos kėsinasi pakeisti iki šiol naudotus materialius pinigus ir bankinius pervedimus.

KAS YRA KRIPTOVALIUTOSKriptovaliutos yra virtualios valiutos.

Jų negalima įsidėti į kišenę ar pačiupinėti rankomis. Šios valiutos egzistuoja tik specialioje biržoje, kur yra nustatoma jų vertė, tiesiogiai priklausanti nuo kripto-valiutų kiekio rinkoje ir paklausos arba kokiu mastu jos norima įsigyti. Kadangi apie virtualius pinigus buvo daug kalbėta ir tebekalbama iki šiol, žmonės nori iš-bandyti šią egzotišką prekę. Dėl šios prie-žasties kriptovaliutų kainos pastaruosius kelerius metus tik didėjo. Investuotojai, kurie nusipirko pirmąsias kriptovaliutas joms vos atsiradus, šiandien gali džiaugtis milijoniniais uždarbiais. Viena pirmųjų tokių valiutų buvo vadinamieji bitkoinai. Skaičiuojama, kad šiuo metu bitkoinų vertė kriptovaliutų rinkoje siekia apie 8500 eurų už vieną vienetą. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad šiuo metu egzistuo-ja per tūkstantį skirtingų kriptovaliutų,

Pirmosios kriptovaliutos iki 2013 metų skynėsi kelią į žinomumą ir pripažinimą, o 2013 metus galima pavadinti lūžio metais – būtent nuo tada kriptovaliutos sulaukia vis daugiau žiniasklaidos dėmesio ir pritraukia vis daugiau investicijų.

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

kurių dauguma biržoje kainuoja grašius. Vien tik antra pagal dydį valiuta „Ethe-reum“ kainuoja vos 230 eurų už vienetą, o tai yra žymiai mažiau už lyderiaujan-čius bitkoinus. Jeigu apie bitkoinus yra girdėjęs kas antras, tai antros pagal dydį kriptovaliutos pavadinimą žino tikrai ne kiekvienas.

SKIRTUMAI TARP REALIŲ IR VIRTUALIŲ VALIUTŲ

Esminis skirtumas tarp kriptovaliutų ir realių pinigų yra tas, kad kriptovaliutos egzistuoja tik virtualioje erdvėje. Antras labai svarbus skirtumas – kriptovaliutos yra decentralizuotos, t. y., nėra egzistuo-jančio centrinio banko, kuris reguliuotų ir prižiūrėtų šias valiutas, taip pat nėra ir šalies, kurios įstatymams kriptovaliutos turėtų paklusti. Taigi realiai žaidimų tai-sykles ir jų laikymąsi nustato bei prižiūri patys šio žaidimo kūrėjai – kriptovaliutų išradėjai. Viena vertus, prižiūrinčios ins-titucijos nebuvimas atveria nemažai gali-mybių, pavyzdžiui, sumažina cirkuliacijos

ir pervedimų kainas. Kita vertus, tai sukuria itin didelę riziką, kad vieną dieną visa sistema be jokių kaltininkų sugrius kaip ilgai statytas kortų namelis. Tokiu atveju visi be išimties investuotojai, kurie patikėjo virtualios valiutos idėja, praras savo kapitalą negrįžtamai.

KRIPTOVALIUTŲ ISTORIJAIstorija turi vieną auksinę taisyklę

– ji linkusi kartotis. Ne išimtis yra ir kriptovaliutos. Oficialiai šis reiškinys atsirado tik 2008–2009 metais.

Mikronezijos salyne, esančiame Ramiajame vandenyne, kelis šimtus metų stūkso milžiniški akmenys, vadinami Rai akmenimis. Šie akmenys yra sulig dviejų vyrų dydžiu ir turi didelę skylę per vidurį. Mokslininkams prireikė nemažai laiko, kol jie suprato, ką reiškia įvairių įrašų ant jų gausa. Kadangi šie akmenys sveria apie kelias tonas, jų neįmanoma fiziškai pajudinti ar perkelti kažkur kitur. Teoriš-kai tai galbūt ir būtų įmanoma, tačiau tai pareikalautų milžiniškų energijos ir laiko

OIKOS

36_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Investuotojai, kurie nusipirko pirmąsias kriptovaliutas joms vos atsiradus, šiandien gali džiaugtis milijoniniais uždarbiais.

Kriptovaliutos egzistuoja tik virtualioje erdvėje. Be to, yra decentralizuotos, t. y., nėra egzistuojančio centrinio banko, kuris reguliuotų ir prižiūrėtų šias valiutas, taip pat nėra ir šalies, kurios įstatymams kriptovaliutos turėtų paklusti. Žaidimų taisykles ir jų laikymąsi nustato bei prižiūri kriptovaliutų išradėjai.

resursų. Dėl šios priežasties prieš kelis šimtus metų toks akmuo būdavo laiko-mas saugumo garantu. Prekybos tarp genčių susitarimai vykdavo būtent prie šių akmenų, ant jų būdavo išskaptuoja-mas kiekvienas sandoris. Kartu šis įrašas reikšdavo, kad pasikeitė akmens savinin-kas. Rai akmuo skolintojui priklausydavo tol, kol skolininkas grąžindavo skolas, tuomet atsirasdavo papildomas įrašas, bylojantis, kad akmuo nebeturi savininko arba kad savininkai pasikeitė. Būtent šiuos akmenis ir galima laikyti pirmą-ja kriptovaliutos versija, nes prekybos sandorių išskaptavimas ant nepajudina-mų akmenų labai primena dabartinės kriptovaliutos veikimo principą.

Visgi dabartinė kriptovaliutų istorija yra apaugusi įvairiais mitais ir legendo-mis. Iki šiol nėra aišku, kas tas žmogus ar žmonių grupė, sugalvojusi kriptova-liutas. 2008 metais Satoshi Nakamoto vardu buvo parašytas mokslinis darbas. Jame buvo išdėstyta mintis įsteigti virtualius pinigus, kurie veiktų tokiu principu, kaip buvo vykdomi sandoriai prie Rai akmenų. Dabar jau yra aišku, kad Satoshi Nakamoto yra neegzistuo-jantis asmuo ar pseudonimas. Po metų, 2009-siais, atsirado pirmoji programėlė, kuri apipavidalino prieš metus parašytą

mokslinį darbą. Pirma kriptovaliuta buvo bitkoinas. Gal todėl daugelis, sakydami „bitkoinas“, turi minty ne konkrečią valiutą, tačiau bendrinį termi-ną – kriptovaliutas. Pirmosios kriptova-liutos iki pat 2013 metų skynėsi kelią į žinomumą ir pripažinimą, o 2013 metus galima pavadinti lūžio metais: būtent nuo tada kriptovaliutos sulaukia vis dau-giau žiniasklaidos dėmesio ir pritraukia vis daugiau investicijų.

KAIP VEIKIA KRIPTOVALIUTOSPrieš pradedant gilintis į kriptovaliu-

tos panaudojimo procesą, reikia suprasti, iš kur atsiranda ši virtuali valiuta, jei jos negalima materialiai pačiupinėti ir įsidėti į kišenę. Kriptovaliutų vienetai atsiran-da proceso, vadinamo „kasimu“, metu. Tačiau niekas su sunkiąja technika žemės nekasa ir joje mistinės valiutos neieško. Asmenys, norintys atlikti šios valiutos „kasimą“, į savo kompiuterius atsisiunčia specialias programas, kurių pagalba yra sugeneruojamas ilgas skaitmeninis kodas, kuris ir yra vadinamoji kriptovaliuta. Šio proceso metu yra generuojami ne tik nauji kodai, tačiau ir naudojama energija visai sistemai palaikyti ir užtikrinti, kad visos atliekamos operacijos kriptovaliu-tomis būtų sėkmingai atliktos. Visiems šiems veiksmams reikalinga energija, gaunama iš „kasimo“ proceso.

Taigi žinome, kaip atsiranda krip-tovaliuta ir kaip yra užtikrinamas visos sistemos funkcionavimas. Investuotojai

arba naudotojai, kurie yra pasirengę mo-kėti realius pinigus už virtualią valiutą, susikuria vadinamąją norimos kriptova-liutos piniginę. Ji sukuriama padedant vadinamiesiems tarpininkams, kurie už šią paslaugą ima realius pinigus. Tuomet vartotojui yra suteikiamos dvi sąskaitos su dviem skirtingais numeriais. Pirma-sis numeris yra viešas – tai tarsi banke esantis kliento sąskaitos numeris. Kitaip tariant, šios informacijos žinojimas tretiesiems asmenims nesuteikia visiškai jokios papildomos informacijos nei apie konkretų asmenį, nei apie jo sąskaitoje laikomus pinigus. Tuo tarpu antrasis numeris yra priskiriamas konkrečiam asmeniui. Tai yra unikalus numeris, jis yra individualus ir gali būti prilyginamas asmeniniams slaptažodžiams, kuriuos bankas suteikia, sąskaitos savininkui norint prisijungti prie savo sąskaitos. Turint virtualią piniginę ir abu minėtus numerius galima įsigyti kriptovaliutas už realius pinigus. Virtualių pinigų kai-na realiais pinigais yra nustatoma krip-tovaliutų biržoje pagal esamą paklausos ir pasiūlos santykį.

Turima kriptovaliuta asmuo gali atsiskaityti už suteiktas prekes ar paslaugas, perleisti bei gauti jas iš kitų asmenų. Norint atlikti tokią operaciją, tereikia žinoti kitos šalies viešąjį numerį. Atlikus bet kokią operaciją kriptovaliuta, ši operacija yra išsaugoma kriptovaliu-tos atmintyje. Tai labai panašu į aukš-čiau aprašytą Rai akmenų istoriją, kai

ww

w.p

exel

s.co

m n

uotr

auka

OIKOS

_372018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

kiekvienas sandoris būdavo iškalamas akmenyje. Taip ir virtualiuose piniguose yra išsaugomi visi duomenys apie kada nors šia valiuta atliktas operacijas. Tai garantuoja patikimumą ir atsekamumą, kad visos operacijos bus įtrauktos į krip-tovaliutų buhalteriją ir, esant reikalui, būtų nesunkiai atsekamos.

KRIPTOVALIUTŲ PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Šiuo metu apie 6 milijonai žmo-nių reguliariai naudoja kriptovaliutas. Tendencija akivaizdi – naudojimas nuo 2013 m. tik didėja, t. y. prie kriptova-liutų sąskaitų prisijungia vis daugiau ir daugiau vartotojų. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vis daugiau vartotojų jungiasi prie šios sistemos, yra siekis sutaupyti, nemokant už bankines operacijas. Kitus žavi pati idėja naudotis valiuta, kuri nėra priklausoma nuo jokio centrinio banko ar jokios valdžios, galinčios savo politiniais sprendimais lemti virtualios valiutos kur-są. Kiti gi tikisi, jog kylantis kriptovaliutų kursas ir toliau išsilaikys toks pat, o tai atneš dar didesnius turtus ateityje.

Vienas didžiausių šios sistemos minusų yra nežinomybė, kam visgi pri-klauso ši sistema. Nežinojimas gyveni-me kaip ir ekonomikoje visų pirma yra siejamas su rizika. O rizika gali privesti prie didžiulių nuostolių. Kita problema su kriptovaliutomis yra ta, kad, nors pati sistema garantuoja patį didžiau-sią saugumą ir anonimiškumą, visgi registruojantis prie sistemų ir įsigyjant pradinius kodus neišvengiamai tenka bendradarbiauti su įvairiausiais tarpi-ninkais, kuriems yra patikimi asmeniniai duomenis. Niekas negali garantuoti, kad šie asmenys ar įstaigos nenutekins patikėtų asmeninių duomenų.

Žvelgiant į kriptovaliutų ateitį, galima teigti, kad ji tiesiogiai priklausys nuo pačios sistemos patikimumo. Jeigu sistema veiks be didesnių ar mažesnių sukčiavimo atvejų ir be bandymų apgau-ti investuotojus, tikėtina, kad kriptova-liutų rinka tik augs. Galbūt ateis tokia diena, kai materialius pinigus pakeis virtualios kriptovaliutos. ■

ENERGETIKA

2017 metų lapkričio 14 dieną Europos Komisija paskelbė trečiąją Energetikos sąjungos būklės ataskaitą, apžvelgian-čią, kaip įgyvendinama Energetikos są-jungos strategija, priimta 2015 metais. Ataskaitoje taip pat parodoma, kokią pažangą padarė ES valstybės narės po to, kai buvo paskelbta antroji Energe-tikos sąjungos būklės ataskaita (2017 metų vasario mėn.).

EUROPOS ENERGETIKOS SĄJUNGOS TREČIOJI ATASKAITA

Primename, kad Energetikos sąjunga sukurta siekiant įgyvendinti svarbiausius ES energetikos politikos tikslus: energi-jos tiekimo saugumą, tvarumą ir konku-rencingumą. Kad šie tikslai būtų pasiekti, Energetikos sąjungoje daug dėmesio skiriama šioms penkioms viena kitą papildančioms veiklos kryptims: energe-tiniam saugumui, solidarumui ir pasiti-kėjimui; energijos vidaus rinkai; energijos vartojimo efektyvumui; iškastinio kuro vartojimo mažinimui; moksliniams

tyrimams, inovacijoms ir konkurencingu-mui. Trečioji ataskaita atspindi pasieki-mus Europos Sąjungoje, tačiau pabrėžia, kad iki siekiamo Energetikos sąjungos lygio dar reikia daug ką atlikti.

Tęsiant Energetikos sąjungos kūri-mą, reikalingas glaudus Europos Komi-sijos, valstybių narių ir visų visuomenės

ENERGETIKA TARNAUJA VALSTYBEI

Aleksandras GRAŽELIS

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

Mažindama dujų kainas Rusija užpylė mus propagandiniu melu apie pigias „Gazprom“ dujas. Neturėtume „Independence“, rusiškų dujų kainos būtų pagal jų įnorį, nes dujų rinka neveiktų.

38_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Europos Komisijos viceprezidentas, atsakingas už Europos energetinę sąjungą, Marošas Šefčovičius

Kalbėdami apie nepriklausomos valstybės atkūrimą negalime užmiršti, kad iki 2015 metų buvome visiškai priklausomi nuo svarbaus energetinio resurso – gamtinių dujų – tiekimo. Vienintelę galimybę – dujų vamzdį – valdžiusi Rusijos „Gazprom“ kompanija diktavo monopolistines dujų kainas, kelerius metus didžiausias Europos Sąjungoje.

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ M

stys

lav

Cher

nov

nuot

rauk

aENERGETIKA

grupių bendradarbiavimas. Artimiausiu ir vienu svarbiausių sąjungos kūrimo etapų yra nacionalinių energetikos ir klimato sričių veiksmų planų, skirtų laikotarpiui po 2020 metų, sudarymas ir pateikimas Europos Komisijai. Nacio-naliniame plane privaloma aprėpti lai-kotarpį nuo 2021 iki 2030 metų, remtis tuo, ką kiekviena valstybė narė turėtų atlikti pagal savo 2020 metams patvir-tintą energetikos ir klimato politiką bei numatyti perspektyvą iki 2050 metų.

Dauguma valstybių narių pradėjo rengti savo nacionalinius planus, tačiau jos visos turi gerokai pasistengti, kad planų projektus užbaigtų iki 2018 metų pradžios. Neskubama, nors Europos Komisija gaires, kaip rengti šiuos planus, pateikė dar 2015 metų lapkritį. Pirmau-jančių šiame darbe valstybių nedaug, todėl norime išvardinti jas, sugebančias tinkamai organizuoti valstybės insti-tucijų darbą. Tai Italija, Nyderlandai, Suomija, Švedija, Vengrija ir Vokieti-ja. Lietuva privalo šio plano projektą parengti ir Europos Komisijai pateikti iki 2018 metų balandžio 1 dienos. Tai padaryti bus nelengva, nes planas turėtų būti rengiamas (taip daro visos valsty-bės) vadovaujantis Nacionaline energe-tinės nepriklausomybės strategija, kurią žadama Seime patvirtinti tik birželio mėnesį. Be to, plano projektas turi būti pateiktas viešam svarstymui visuomenei.

Tikėsimės, kad mūsų valdantieji pro-fesionalai sugebės atlikti „dokumentų lenktynes“ ir laike, ir erdvėje, nors per vienerius valdymo metus buvo galima jau daug ką atlikti.

Ataskaitoje pasidžiaugiama, kad nuo 1990 metų iki 2016 metų ES bendras BVP išaugo 53 proc., o bendras išme-tamųjų teršalų kiekis per tą patį laiko-tarpį sumažėjo 23 proc., ir tai reiškia, kad pramonės sektorius taiko švaresnes gamybos technologijas. Tačiau transpor-to sektoriuje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis toliau didėja, tokia pat būklė ir Lietuvoje.

Artėja 2020 metai, kai valstybėms narėms teks atsiskaityti, kaip įvykdė privalomus planinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo rodiklius. Ataskaitoje pažymima, kad daugumos valstybių narių rodikliai jau viršijo numatytą orientacinį 2015–2016 metų dydį. Tik trijose valstybėse narėse (Pran-cūzijoje, Nyderlanduose ir Liuksembur-ge) atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis nesiekė kiekvienai jų nustatyto dy-džio. Savo 2020 metų atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo planinį rodiklį jau yra viršijusios 11 valstybių narių, tarp jų ir Lietuva, tai padariusi 2014 metais.

Tokia mūsų sėkmė leido 2017 metų spalio mėnesį Lietuvai ir Liuksembur-gui susitarti statistiškai (ne natūroje)

perduoti atsinaujinančiosios energijos kiekį, kuris Lietuvai yra perviršinis, o Liuksemburgui trūksta, nes įsipareigoję naudoti 11 proc. AIE, šiuo metu naudo-ja tik 6 proc. Tokiu būdu, pagal susitari-mą Lietuva 2018–2020 metais perduos Liuksemburgui 700 GWh energijos, kad padėtų šiai valstybei narei pasiekti 2020 metų atsinaujinančiosios energijos naudojimo tikslą. Už šį energijos kiekį, vien ant popieriaus lapo užrašytą, Lietu-vai bus užmokėta 10 milijonų eurų.

PARAMA TIKSLO SIEKIANTIEMSKartu su Energetikos sąjungos

ataskaita buvo pateiktas ir kitas Europos Komisijos dokumentas – ES bendrojo intereso projektų sąrašas (ang. Projects of Common Interest, PCI). Įrašymas į šį sąrašą rodo, kad projektas svarbus ne tik konkrečiai valstybei ir jos visuo-menei, bet ir visai Europos Sąjungai. Šio sąrašo projektai gali kreiptis fi-nansinės paramos (ir beveik visada ją gauti) iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės (angl. Connecting Europe Facility, CEF). Tai yra pagrindinė ES

_392018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga ENERGETIKA

finansavimo priemonė, skirta skatinti augimą, darbo vietų kūrimą ir konku-rencingumą įgyvendinant tikslines in-vesticijas į infrastruktūrą Europos lygiu.

2017 metų lapkričio 24 dieną paskelbtame Bendrojo intereso projektų sąraše yra šeši Lietuvai svarbūs projek-tai. Tai Lietuvą ir Lenkiją jungiantis dujotiekis (GIPL) nuo Jauniūnų iki Holovčyco kompresorių stoties netoli Baltarusijos sienos. Projektui skirta 295,4 mln. eurų ES paramos, iš jų Lietuvai – statybos darbams iki 58 mln. eurų, o dar 27,5 mln. eurų – kompen-suoti Lenkijai. Pasirengimo darbams papildomai skiriama 10 mln. eurų.

Lietuvos ir Latvijos dujų jungties pajėgumų išplėtimui (tarp Kiemėnų ir Rygos) numatyta 175000 eurų. Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimui su kontinentinės Europos tinklais numatyta skirti lėšų (125000 eurų) dar vienai stu-dijai, kuri tirtų sinchroniškai tarpusavyje sujungtų elektros tinklų dinaminį elgesį. Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumų didinimo projektas gaus lėšų (62500 eurų) studijai, kuri įvertins HAE infrastruktūros būklę ir galimybes įrengti papildomus blokus.

Be šių, finansavimo sulauksiančių projektų, įrašyta antros „LitPol link“ jungties oro linija Lietuvos teritorijoje, elektros linija nuo Vilniaus iki transfor-matorinės pastotės „Neris“, taip pat to-lesni Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizavimo aspektai.

Į šių metų Bendrojo intereso projektų sąrašą nebuvo įrašytas Klaipė-dos SGD terminalas. Priežastys labai paprastos – SGD terminalą pasistatyti nori ir estai, ir suomiai, o Europos Komisija nenori iš anksto nuspręsti, kuris terminalas galėtų būti pripažintas regioniniu, tuo pačiu įgydamas teisę gauti finansinę ES paramą. Šis sąrašas yra atnaujinamas kas dveji metai, tad mūsų galimybės dar neprarastos.

Sumažėjus „Gazprom“ kompani-jos įtakai Latvijos dujų sistemoje (nuo 2017 metų ji valdo tik trečdalį akcijų) ir atsiradus galimybei naudotis Latvi-jos Inčukalnio dujų saugykla, Lietuva Transporto sektoriuje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis toliau didėja.

ww

w.fl

ickr

.com

/ G

emm

a Lo

ngm

an n

uotr

auka

atsisako ketinimų Syderiuose, Telšių rajone, įrengti kelių šimtų milijonų eurų vertės požeminę dujų saugyklą. Todėl šis projektas buvo pasiūlytas išbraukti iš Bendrojo intereso projektų sąrašo.

ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ VĖLAVO

Kovo 11-sios Nepriklausomybės at-kūrimo aktas suteikė galimybę pagal savo įstatymus atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atkuriame ir greitai, ir lėtai.

Greitai – jei įvertintume 50 metų okupacijos įtaką žmonių protų mulkini-mui ir gyvenimą socialistinėje visuome-nėje, žlugdžiusioje laisvą mintį, inici-atyvą. Gyvenimą kalėjimo sąlygomis, kai viską lėmė prižiūrėtojo – komunistų partijos – neišmanėliški sprendimai ir veiksmai. Tačiau greitai sukūrėme tik valstybines dekoracijas, atitinkančias

tarptautinius reikalavimus. Atkūrėme ir sukūrėme daug partijų, tačiau iš esmės jos tėra dvi – turtuolių ir vargšų. Siekis, kad valstybėje viešpatautų teisingumas, liko nepasiektas, nors jo siekėme nuo pat Sąjūdžio dienų.

Lėtai – jei prisimintume, kokia spar-ta Lietuvos valstybę po Vasario 16-osios Akto kūrė nemokyti kaimiečiai, vos atsigavę po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų. Per 20 metų tie žmonės padarė daug daugiau nei mes per 28 metus. Pastatė mokyklas, ligonines, įmones, teisingai atliko žemės reformą ir ūkininkavo puikiai – jų patirties neišnai-kino ir kolūkinė santvarka. Tačiau paliki-me šias temas istorikams ir filosofams.

Kalbėdami apie nepriklausomos valstybės atkūrimą negalime užmirš-ti, kad iki 2015 metų buvome visiškai priklausomi nuo svarbaus energetinio

40_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Dar vienas svarbus žingsnis įtvirtinant energetinę nepriklausomybę yra Lietuvos elektros energetikos sistemos sinchronizavimas su kontinentinės Europos elektros energetikos sistema.

resurso – gamtinių dujų – tiekimo. Vienintelę galimybę – dujų vamzdį – valdžiusi Rusijos „Gazprom“ kompanija diktavo monopolistines dujų kainas, kelerius metus didžiausias Europos Sąjungoje. Ir tik ryžtingas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demo-kratų vyriausybės sprendimas pastatyti Klaipėdoje suskystintųjų dujų terminalą sukūrė galimybes Lietuvai tapti nepri-klausoma šiame sektoriuje.

Laivas-saugykla „Independence“ Klaipėdos uoste nėra pigus daiktas – jo išlaikymo kaštus reikia apmokėti visiems gamtinių dujų vartotojams. Tačiau tai, kad Lietuva perka suskystintąsias dujas iš įvairių tiekėjų, privertė „Gazprom“ mažinti, netgi dempinguoti gamtinių dujų kainas visose Baltijos valstybėse. Suprantama, mažindama dujų kainas Rusija užpylė mus propagandiniu melu apie pigias „Gazprom“ dujas. Neturėtume „Independence“, rusiškų dujų kainos būtų pagal jų įnorį, nes dujų rinka neveiktų.

Dar vienas svarbus žingsnis įtvir-tinant energetinę nepriklausomybę yra Lietuvos elektros energetikos sistemos sinchronizavimas su kontinentinės Europos elektros energetikos sistema. Tai strateginis šalies saugumo priorite-tas, įrašytas ir valdančiosios koalicinės Vyriausybės programoje, ir jos įgyvendi-nimo plane bei Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projekte. Šis darbas tapo ir Europos energetinės sąjungos prioritetu, Europos Komisija siekia sinchronizaciją įgyvendinti iki 2025 metų.

Europos Komisija pripažįsta, kad sinchronizacijos procesas techniniu aspektu yra sudėtingas. Būtina įvairiapu-sė elektros perdavimo tinklų ir elektros gamybos įrenginių analizė, siekiant rasti techniškai įmanomus, saugius ir ekono-miškus sprendimus. Būtinas politinis su-tarimas tarp valstybių partnerių, taip pat reikia išklausyti ir trečiųjų šalių nuomonę.

Iki šiol valstybėms partnerėms tvirtai susitarti dar nepavyko. 2017 metų gegužės mėnesį Taline susitiko Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerai. Saulius Skvernelis po šio susitikimo

tvirtino, kad politinis memorandumas dėl sinchronizacijos bus pasirašytas birželį. Tai nebuvo padaryta, nes kilo nesutarimų, kiek elektros perdavimo jungčių reikės su Lenkija – užteks jau pastatytosios ar reikės statyti dar vieną. Vilniaus energetikos forume 2017 metų lapkritį energetikos ministras Žygiman-tas Vaičiūnas galutinio sutarimo datą nukėlė iki 2018 metų pavasario.

Europos Komisijos vicepreziden-tas, atsakingas už Europos energetinę sąjungą, Marošas Šefčovičius dažnai lankosi Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje – šalyse, kuriose bus atlieka-ma Baltijos elektros sistemų sinchro-nizacija su Europos elektros tinklais. Susitinka ir su visų paminėtų valstybių premjerais bei energetikos ministrais, skatina juos greičiau susitarti. Tačiau jo paties mintys nėra labai uždegančios. Atsakydamas į savaitraščio „Verslo žinios“ klausimus prieš vizitą į Lietuvą 2017 metų gegužės mėnesį, savo nuo-monę apie Rusijos įtaką sinchronizacijai jis išdėstė taip: „Sinchronizavimas su-sijęs su svarbiais geopolitiniais klau-simais, kuriuos reikės spręsti politiniu lygmeniu. Reikia nuodugniai įvertinti projekto poveikį Kaliningrado sričiai ir pagrindinei Rusijos teritorijai bei Baltarusijai. Negalima izoliuoti Kali-ningrado srities piliečių, privalu jiems

užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą. Taip pat jiems turi būti suda-ryta galimybė pirkti elektros energiją iš pagrindinės Rusijos teritorijos ir jai parduoti.“

Norime priminti, kad Marošas Šefčovičius nepritaria Lietuvos ketini-mams nepirkti Astravo AE pagamintos elektros. Jo nuomone, elektros gamin-toją sunku identifikuoti, be to, Europos Komisija, siekdama jėgainės saugumo, reikalauja atlikti naujo Astravo AE reaktoriaus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal ES metodiką.

Spaudos pranešimuose girdisi apie sėkmingus ir vertingus politikų po-kalbius, tačiau reikėtų dar aktyvesnės veiklos iš Lietuvos vadovų pusės. Euro-pos Komisijos planuose 2018 metams sinchronizacijos labui numatyta atlikti dar viena studija, jau devintoji. Lietuvos energetikai sinchronizacijai rengiasi – 2019 metų birželio mėnesį numatyta atlikti Baltijos šalių elektros sistemos izoliuoto darbo bandymą. Jo metu elektros poreikį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užtikrins tik šiose valstybėse esantys elektros gamybos įrenginiai ir aukštos įtampos nuolatinės srovės jung-tys su Švedija ir Suomija. Savarankiškai bus palaikomas elektros sistemų galių balansas ir dažnis. Tai labai svarbus darbas, kurio rezultatai turės lemiamą reikšmę tolesniems veiksmams.

2017 metų lapkritį Kruonio hidro-akumuliacinėje elektrinėje buvo atliktas bandymas atkurti Lietuvos elektros sistemą, jei ištiktų visiškas elektros išsi-jungimas. Kruonio HAE buvo atjungta nuo elektros tiekimo, avariniams atve-jams paruoštu dyzeliniu generatoriumi pradėjo gaminti elektrą savo reikmėms. Po to paleido agregatą, generatoriaus režimu gaminantį elektrą ir patiekė ją į perdavimo sistemos tinklą. Ener-getikos sistemos atkūrimo bandymą stebėję perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ specialistai suskaičiavo, kad visas procesas nuo HAE atjungimo iki agregato paleidimo truko 7,5 minutės, tai pakankamas laikas tokio masto avari-jai likviduoti. ■

ENERGETIKA

_412018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga SPORTAS

ŽIEMOS OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS: TENKA PRIPAŽINTI KAIMYNŲ PRANAŠUMĄ

Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

Šiemet Pjongčango mieste Pietų Korė-joje surengtos 23-osios žiemos olimpi-nės žaidynės. O ar žinojote, pavyzdžiui, jog iki šių metų žiemos olimpinių žaidynių istorijoje nykštukinio Lichtenš-teino atletai yra iškovoję net devynis medalius, o daugiau nei tūkstantį kartų didesnės Ispanijos sportininkai – vos du? Šiame žurnalo „Apžvalga“ numery-je kviečiame iš arčiau pažvelgti į žiemos sporto istoriją ir įdomybes. Tiesa, šis tekstas rašytas dar nepasibaigus Pjongčango olimpinėms žaidynėms, tad po jų situacija gali šiek tiek būti paki-tusi, bet tikiuosi, kad tai tik dar labiau sužadins susidomėjimą žiemos sportu.

DAILUSIS ČIUOŽIMAS – VASAROS OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE

Olimpinių žaidynių istorija prasi-dėjo Senovės Graikijoje, o pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės sureng-tos 1896 m. Atėnuose. Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas Pierre‘as de Coubertinas norėjo, kad į didžiausio pasaulyje sporto renginio programą būtų įtrauktos ir žiemos sporto šakos (kurioms reikalingas sniegas arba ledas). Todėl dar 1908 m. į Londono vasaros olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktas dailusis čiuožimas. Pirmajame olimpiniame dailiojo čiuožimo turnyre triumfavo Didžiosios Britanijos, Švedi-jos, Vokietijos bei Rusijos čiuožėjai.

1920 m. Antverpeno olimpiadoje taip pat buvo surengti dailiojo čiuožimo bei ledo ritulio turnyrai. Dailiajame čiuožime triumfavo Skandinavijos šalių čiuožėjai, o pirmaisiais olimpiniais ledo ritulio čempionais tapo kanadiečiai, sidabras ir bronza atiteko JAV bei Če-koslovakijos ledo ritulininkams.

Nors pirmosios atskiros žiemos olimpinės žaidynės buvo surengtos 1924 m. Šamoni mieste Prancūzijoje,

Skandinavijos šalys žiemos sporte tar-pusavyje varžėsi jau anksčiau. 1901 m. Stokholme surengtos pirmosios Šiaurės žaidynės, kuriose varžėsi Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos ir Danijos sportininkai. Šiaurės žaidynės, kuriose sportininkai varžėsi žiemos sporto ša-kose, buvo rengiamos kas dvejus, vėliau – kas ketverius metus.

Nors šių žaidynių iniciatorius švedų karininkas Viktoras Balckas buvo Tarptautinio olimpinio komiteto narys, tačiau pačiose Skandinavijos šalyse būta nemažai pasipriešinimo žiemos olimpi-nių žaidynių idėjai (būtent dėl šios prie-žasties dailusis čiuožimas nebuvo įtrauk-tas į Stokholme vykusių 1912 m. vasaros olimpinių žaidynių programą). Daugelis manė, kad žiemos sportas kultūriškai būdingas tik Skandinavijos šalims, todėl tarptautinis renginys, kuriame varžytųsi viso pasaulio atletai, būtų žalingas jų identitetui.

Vis dėlto skandinavų sportininkai dalyvavo pirmosiose žiemos olimpinėse

Skandinavijos šalyse būta nemažai pasipriešinimo žiemos olimpinių žaidynių idėjai. Daugelis manė, kad žiemos sportas kultūriškai būdingas tik Skandinavijos šalims, todėl tarptautinis renginys, kuriame varžytųsi viso pasaulio atletai, būtų žalingas jų identitetui.

ww

w.g

oodf

reep

hoto

s.co

m/

Spec

ial O

lym

pics

20

17

nuo

trau

ka

žaidynėse 1924 m. ir jose pasirodė ypač sėkmingai. Olimpiadoje buvo išdalinta 16 medalių komplektų (tiesa, greitojo čiuožimo 500 m rungtyje norvegas Roaldas Larsenas bei suomis Clasas

42_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018SPORTAS

ww

w.p

ixab

ey.c

om n

uotr

auka

Thunbergas pasirodė vienodai, tad abiem įteikti bronzos medaliai). Dau-giausia jų iškovojo norvegai bei suomiai, laimėję atitinkamai 17 ir 11 medalių. Taigi, absoliuti dauguma olimpinių apdovanojimų atiteko skandinavams. Akivaizdu, kad ankstesniam jų nerimui nebuvo pagrindo.

Tiesa, žiemos olimpinės žaidynės nutraukė daugiau nei du dešimtmečius gyvavusių Šiaurės žaidynių tradiciją. Kadangi skandinavų sportininkams ypač gerai sekėsi olimpiadose, Šiaurės žaidynių populiarumas ėmė blėsti. Be to, po V. Balcko mirties 1928 m. nebebuvo entuziastingų žmonių, norinčių užsiimti Šiaurės žaidynių organizavimu, o numa-tytos 1930 m. žaidynės buvo atšauktos dėl sniego trūkumo. Taigi, 1926 m. Stokholme surengtos Šiaurės žaidynės buvo paskutinės istorijoje.

SEKĖSI NE TIK ŽIEMOS SPORTE1924 m. surengtose pirmosiose žie-

mos olimpinėse žaidynėse sportininkai varžėsi bobslėjaus, dailiojo bei greitojo čiuožimo, slidinėjimo, kerlingo bei ledo ritulio rungtyse (pagal olimpines taisykles žiemos olimpinėms žaidynėms priskiriamos tos sporto šakos, kurioms reikalingas sniegas arba ledas). Žaidy-nių atidarymo ceremonija vyko sausio 25-ąją, o uždarymo – vasario 5 dieną. Iš viso žaidynėse dalyvavo 16 šalių sporti-ninkai, o dešimties šalių atletams pavyko tapti pirmaisiais medalininkais žiemos olimpinių žaidynių istorijoje.

Antrosios olimpinės žaidynės buvo surengtos Sankt Morico mieste Šveicari-joje. Jose varžėsi 25 šalių atstovai (būtent šioje žiemos olimpiadoje pirmąkart dalyvavo Lietuva). Kaip ir prieš ketverius metus, geriausiai sekėsi skandinavams. Norvegai iškovojo 6 aukso medalius iš 14, po du – švedai bei suomiai.

1932 m. žiemos olimpinės žaidynės pirmąsyk buvo surengtos ne Europoje. Jos vyko Leik Placido miestelyje JAV Niujorko valstijoje. Be to, ši žiemos olimpiada buvo pirmoji, kai daugiausia apdovanojimų iškovojo ne norvegai. Daugiausia medalių – šešis aukso,

keturis sidabro ir du bronzos – iškovojo amerikiečiai, o dešimt medalių laimėję norvegai liko antri. Po ketverių metų žiemos olimpinės žaidynės vyko nacis-tinėje Vokietijoje. Fortūna vėl labiausiai šypsojosi norvegų sportininkams.

Įspūdingi skandinavų laimėjimai – jokia naujiena bent kiek besidomintiems žiemos sportu. Senas slidinėjimo bei čiuožimo tradicijas turinčiose Skandina-vijos šalyse slidinėti bei čiuožti daugelis išmoksta dar ankstyvoje vaikystėje, o gera Skandinavijos šalių ekonominė padėtis leidžia investuoti į šiam sportui reikalingą infrastruktūrą. Daugiausiai medalių iškovojanti Norvegija apskritai laikoma slidinėjimo gimtine.

Tarpukariu ir dar anksčiau Skandi-navijos šalių sportininkams puikiai se-kėsi ne tik žiemos sporte. 1912 m. (likus vos porai metų iki Pirmojo pasaulinio karo) vykusiose Stokholmo olimpinėse žaidynėse švedai laimėjo net 65 meda-lius. Nors pagal bendrą medalių skaičių jie buvo pirmi, vis dėlto aukščiausios prabos medalių daugiausia iškovojo amerikiečiai. Tačiau, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, toks Švedijos rinkti-nės rezultatas atrodo išties įspūdingai. Po Pirmojo pasaulinio karo surengtose

Antverpeno olimpinėse žaidynėse Švedijos atletai iškovojo 64 medalius ir bendroje medalių įskaitoje buvo antri.

Suomių pasiekimai ne mažiau įspūdingi. 1924 m. Paryžiaus olimpia-doje Suomijos sportininkai laimėjo 37 medalius (14 aukso) ir bendroje įskaitoje užėmė antrąją vietą. Garsiausias tarpu-kario (o gal ir visų laikų) suomių spor-tininkas – vidutinių bei ilgųjų distancijų bėgikas Paavas Nurmis. Per visą savo karjerą suomis iškovojo devynis olim-pinius aukso ir tris sidabro medalius. Pagal iškovotų olimpinių apdovanojimų skaičių jis užima trečią vietą pasaulyje, nusileisdamas tik garsiajam JAV plau-kikui Michaelui Phelpsui bei Sovietų Sąjungos gimnastei Larisai Latyninai. Baigęs sportininko karjerą, P. Nurmis tapo sėkmingu verslininku, o 1952 m. Helsinkio vasaros olimpiadoje jam buvo patikėta uždegti olimpinę ugnį.

Vis dėlto bėgant metams tiek švedai, tiek suomiai vasaros olimpiadose iškovodavo vis mažiau medalių. Pavyz-džiui, 2016 m. Rio de Žaneiro olimpia-doje Suomija turėjo tenkintis vieninteliu bronzos medaliu, kurį iškovojo boksi-ninkė Mira Potkonen. Tokias tendenci-jas galima paaiškinti tuo, kad olimpinėse žaidynėse dalyvauja vis daugiau vals-tybių, ir daugelyje sporto šakų, kuriose kadaise dominavo suomiai bei švedai, juos nurungė kitų valstybių atletai. Pavyzdžiui, ilgųjų distancijų bėgime jau daugelį metų dominuoja Afrikos šalių, ypač Kenijos bei Etiopijos, sportinin-kai, o puikių imtynių rezultatų pasiekia Rytų Europos, Centrinės Azijos, Irano, Turkijos, Kubos atletai.

ŠALTASIS KARAS NEAPLENKĖ IR ŽIEMOS SPORTO

Po Antrojo Pasaulinio karo prasi-dėjęs vadinamasis Šaltasis karas apė-mė įvairias sritis. Norėdamos įrodyti komunistinės ideologijos pranašumą, Sovietų Sąjunga ir kitos komunistinio bloko šalys stengėsi dominuoti įvairiose srityse – karyboje, kosmoso tyrimuose. Ne išimtis ir sportas. Čia laimėjimus lengva išmatuoti medalių skaičiumi

_432018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga SPORTAS

olimpiadose bei pasaulio čempionatuose, todėl komunistinės šalys sportui skyrė ypač daug dėmesio bei lėšų.

Pirmą sykį Sovietų Sąjungos rinktinė žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1956 m. Tuomet sovietų sportininkai iš-kovojo 16 medalių ir užėmė pirmąją vietą bendroje žaidynių įskaitoje. Išskyrus 1968 m. Grenoblio ir 1984 m. Sarajevo žiemos olimpiadas, kai sovietai buvo antri, Šaltojo karo metais žiemos olimpinėse žaidynėse daugiausia medalių iškovodavo Sovietų Sąjungos sportininkai.

Sovietų Sąjungos olimpinių čempi-onų gretose buvo ir du lietuviai. 1984 m. Sarajeve auksą iškovojo biatlonininkas Algimantas Šalna, 1988 m. – slidininkė Vida Vencienė. Geriausia visų laikų Lie-tuvos slidininkė iškovojo auksą 10 km ir bronzą 5 km slidinėjimo rungtyse.

Jei Sovietų Sąjungos sporto lai-mėjimai ir neturėtų pernelyg stebinti, atsižvelgiant į šalies gyventojų skaičių (trečioji vieta pasaulyje po Kinijos bei Indijos), tai Rytų Vokietijos sėkmė išties stulbinanti. Šios vos 16 mln. gyventojų turėjusios šalies atletai pagal iškovotų medalių skaičių tiek vasaros, tiek žiemos

olimpinėse žaidynėse beveik visada patekdavo tarp trijų stipriausių rinktinių. Vasaros olimpiadose rytų vokiečiai dau-giausia medalių iškovodavo lengvosios atletikos, plaukimo bei irklavimo var-žybose, o žiemos – greitajame čiuožime bei rogučių sporte. Sėkmingiausios Rytų Vokietijai buvo 1988 m. Kalgario žiemos olimpinės žaidynės, kai ši šalis medalių įskaitoje užėmė pirmąją vietą. Dar keturis kartus rytų vokiečiai yra buvę antri.

Griuvus Berlyno sienai ir susijun-gus Rytų ir Vakarų Vokietijai, šios šalies atletai vėl varžėsi kartu, tačiau atotrūkis tarp rytinės ir vakarinės Vokietijos spor-tininkų pasiekimų buvo matomas netgi praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Vo-kietijos suvienijimo. Pavyzdžiui, 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse net 9 iš 10 aukso medalių šaliai iškovojo Rytų Vokietijoje gimę sportininkai, nors pagal gyventojų skaičių Vakarų Vokietija buvo kone keturis kartus didesnė.

Tiek Sovietų Sąjungos, tiek Rytų Vokietijos sportininkų triumfą temdė skandalai dėl galimo dopingo vartojimo. Bene garsiausia yra vokiečių rutulio stū-mikės Heidi Krieger istorija. Dėl gausaus steroidų vartojimo Europos čempionės kūnas įgijo vyriškų bruožų. 1997 m. jai buvo atlikta lyties keitimo operacija.

Galbūt paradoksalu, tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija,

norėdama sustiprinti savo sporto rink-tinių gretas, noriai kviečiasi sportinin-kus bei trenerius iš kitų pasaulio šalių. Pavyzdžiui, Sočyje net tris aukso ir vieną bronzos medalį iškovojo Pietų Korėjos čiuožėjas trumpuoju takeliu Ahn Hyun-soo. Šis korėjiečių greitojo čiuožimo meistras artėjant Sočio žaidynėms gavo Rusijos pilietybę ir pasivadino Viktoru Ahn garsaus korėjiečių kilmės Rusijos dainininko Viktoro Cojaus garbei. Be to, Sočyje du aukso medalius Rusijai iškovojo amerikiečių snieglentininkas Vicas Wildas. Nors pilietybės suteiki-mas žymiems užsienio atletams nėra retenybė, tačiau, žinant Rusijos sporto istoriją, tai gali atrodyti paradoksaliai. Jeigu sportas pasitelkiamas kaip priemo-nė ugdyti tautiniam pasididžiavimui, ar nevertėtų pasikliauti savo šalies sporto mokyklos auklėtiniais?

POPULIARIOS KOMEDIJOS HEROJAIŽiemos olimpinėse žaidynėse

dalyvauja gerokai mažiau valstybių nei vasaros olimpiadose. Priežastis papras-ta – žiemos sportui, ypač slidinėjimui, reikalingos tam tikros klimatinės sąlygos, o daugelyje valstybių apie sniegą bei ledą žmonės žino tik iš knygų, televi-zijos ar interneto. Vis dėlto šalių, kurių žiemos sporto mėgėjai ryžtasi išbandyti laimę didžiausiame pasaulyje žiemos

Akimirka iš 1928 m. žiemos olimpinių žaidynių Sankt Morice (Šveicarijoje)

ww

w.fl

ickr

.com

/ Pa

wel

Mar

yano

v nu

otra

uka

Senas slidinėjimo bei čiuožimo tradicijas turinčiose Skandinavijos šalyse slidinėti bei čiuožti daugelis išmoksta dar ankstyvoje vaikystėje, o gera Skandinavijos šalių ekonominė padėtis leidžia investuoti į šiam sportui reikalingą infrastruktūrą. Daugiausiai medalių iškovojanti Norvegija apskritai laikoma slidinėjimo gimtine.

44_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Akimirka iš moterų trumpo atstumo greitojo čiuožimo 1500 m rungties Sočyje

sporto renginyje, daugėja. Šiųmetinėse Pjongčango olimpinėse žaidynėse dalyva-vo daugiau nei 90 šalių atletai, t. y. beveik šešiskart daugiau nei prieš 94 metus.

Bene garsiausi iš egzotiškomis laikomų šalių žiemos sportininkų – Jamaikos bobslėjaus rinktinė. Pagal šios Karibų jūros salos bobslėjininkų istoriją 1993 m. buvo sukurta populiari komedija „Gero vėjo“. Joje pasakojama apie Jamaikos sprinterius, kurie, nepa-vykus patekti į 1988 m. Seulo vasaros žaidynes (beje, Jamaika visada garsėjo trumpųjų distancijų bėgikais; būtent jų dėka ši nė 3 mln. gyventojų neturinti šalis Rio de Žaneiro vasaros olimpiadoje bendroje medalių įskaitoje užėmė aukštą 16-ą vietą), nusprendė išbandyti laimę bobslėjuje. Susipažinę su Jamaikoje gyvenančiu praeityje garsiu amerikiečių bobslėjininku, už sukčiavimą pašalintu iš profesionaliojo sporto, keturi jauni bėgikai įkalba jį, kad šis sutiktų juos treniruoti ir padėtų pasiruošti Kalgario olimpiadai. Ir jiems pavyksta! Nepai-sant skeptiškumo tėvynėje ir priešiškai nusiteikusių kitų šalių bobslėjininkų, jamaikiečiai debiutuoja olimpiadoje, nuolat gerina rezultatus, bet varžybų metu dėl rogių gedimo neįveikia trasos. Tačiau pelno žiūrovų simpatijas, o į tėvynę grįžta kaip didvyriai.

Nors šis filmas iš tiesų paremtas tikrais faktais, tačiau tikroji Jamaikos bobslėjininkų istorija buvo kiek kito-kia. Nors pirmąją Jamaikos bobslėjaus rinktinę iš tiesų treniravo amerikietis, tačiau atvykę į Kalgarį jamaikiečiai buvo sutikti pozityviai, sulaukdavo paramos iš kitų šalių sportininkų. Jamaikiečiai taip pat dalyvavo dviviečių rogių bobslėjaus rungtyje, kurioje užėmė 30-ą vietą. Per kvalifikacines atrankos varžybas jamai-kiečių bobslėjininkams dėl patirties stokos nepavyko suvaldyti rogių, todėl jie nebaigė trasos ir buvo diskvalifikuoti.

Jamaikos bobslėjaus rinktinė daly-vavo ir vėlesnėse olimpiadose. Sėkmin-giausios jamaikiečiams buvo 1994 m. Lilehamerio olimpinės žaidynės, kuriose jie užėmė 14-ą vietą. Be to, 2010 m. Vankuverio olimpiadoje jamaikiečio ir amerikietės šeimoje Niujorke gimęs, bet Jamaikai atstovavęs slidininkas Errolas Kerris užėmė aukštą 9-ą vietą.

Jamaika – ne vienintelė tropinio klimato šalis, dalyvaujanti žiemos olim-pinėse žaidynėse. Pavyzdžiui, 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse debiutavo Zimbabvė. Ją atstovavo kalnų slidinin-kas Luke‘as Steynas. Keliolika milijonų gyventojų turinčios valstybės pietinėje Afrikos dalyje sportininkui nepavyko užbaigti slalomo rungties, bet didžiajame

slalome jis buvo 57-as. Tarp jo aplenktų varžovų – ir lietuvis Rokas Zaveckas.

Šiltųjų kraštų atstovų dalyvavimas žiemos olimpiadose – įdomi ir džiugi-nanti tendencija. Vis dėlto savo pasie-kimais bent kol kas jie negali varžytis su skandinavais ar Alpių regiono šalių atletais. Todėl medalius žiemos olimpi-nėse žaidynėse laimi kur kas mažesnis skaičius šalių nei vasaros olimpiadose. Palyginimui – Sočyje medalius iškovojo 26, o Rio de Žaneire – net 86 valstybių sportininkai.

KAS PLANETOJE STIPRIAUSI – NORVEGAI AR LICHTENŠTEINIEČIAI?

Nors Šaltojo karo metais Sovietų Są-junga bei Rytų Vokietija savo laimėjimais ir pralenkė slidinėjimo tėvynę Norvegiją (nors abejojama, ar tai pavyko padaryti sąžiningais būdais), tačiau pagal žiemos olimpiadose per visą istoriją iškovotų me-dalių skaičių Norvegija tebėra lyderė. Dar iki Pjongčango olimpiados norvegai buvo iškovoję 329 medalius, iš jų 118 – aukso. Už jos rikiuojasi JAV, Vokietija, Kana-da, Austrija. Beje, Norvegija, Austrija ir Lichtenšteinas – vienintelės pasaulio valstybės, kurios žiemos olimpiadose yra iškovojusios daugiau medalių nei vasaros olimpinėse žaidynėse.

Nors norvegai yra daugiausia me-dalių žiemos sporte iškovojusi tauta, bet jei žiūrėsime pagal iškovotus medalius, tenkančius vienam gyventojui, ją lenkia nykštukinė Lichtenšteino valstybė. Šiuo metu Norvegijoje gyvena maždaug 5,267 mln. žmonių. Taigi, iki šiųmetinių žaidynių vienas olimpinis medalis teko maždaug 16 tūkst. norvegų.

Nors tik 37 tūkst. gyventojų turinčio Lichtenšteino atstovai nėra laimėję nė vieno medalio vasaros olimpinėse žaidy-nėse, bet žiemos olimpinėse žaidynėse lichtenšteiniečių sąskaitoje net devyni medaliai. Keturis iš jų, taip pat ir du aukso, iškovojo kalnų slidininkė Hanni Wenzel. Vakarų Vokietijoje gimusios, bet ankstyvoje vaikystėje su šeima į Lich-tenšteiną persikėlusios gyventi sportinin-kės brolis Andreas – taip pat tituluotas

ww

w.fl

ickr

.com

/ Pa

wel

Mar

yano

v nu

otra

uka

SPORTAS

_452018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

slidininkas, iškovojęs sidabrą 1980 m. Leik Placido ir bronzą 1984 m. Sarajevo olimpiadoje. Kiti šios šalies prizininkai medalius iškovojo kalnų slidinėjime.

Skaičiuojant per visą šalies istoriją iškovotus medalius, vienas medalis tenka 4 tūkst. Lichtenšteino gyventojų. Tai geriausias rezultatas ne tik žiemos, bet apskritai olimpinių žaidynių istorijoje. Palyginimui – per milijardą gyventojų turinti Indija per visą istoriją yra iškovo-jusi vos 28 medalius vasaros olimpinėse žaidynėse ir nė vieno – žiemos. Vienas medalis tenka daugiau nei 40 mln. Indi-jos gyventojų.

KONTROVERSIŠKAS TEISĖJŲ SPRENDIMAS

Deja, medaliais žiemos sporte negali pasigirti ne tik Indija. Pirmą kartą Lietu-va žiemos olimpiadoje dalyvavo 1928 m. Sankt Morice. Joje Lietuvą atstovavo vie-nintelis atletas – čiuožėjas Kęstutis Bulo-ta. Jis dalyvavo 500, 1500, 5000 ir 10000 m greitojo čiuožimo rungtyse. Ilgiausioje distancijoje lietuvis užėmė penktą vietą (tiesa, rungtyje dalyvavo tik aštuoni sportininkai). 1932 m. bei 1936 m. (pirmąsyk dėl ekonominių, antrąsyk – dėl politinių priežasčių) Lietuva nedalyvavo nei vasaros, nei žiemos olimpiadose. 1941 m. K. Bulota buvo ištremtas į Sibirą. Jis

buvo nušautas saugumo pareigūnų, kai nesėkmingai bandė pabėgti iš Gulago.

Penktoji vieta – aukščiausias Lie-tuvos sportininkų pasiekimas ir po Ne-priklausomybės atkūrimo. 2002 m. Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse šokėjai ant ledo Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas užėmė penktąją vietą. Vis dėlto teisėjų sprendimas susilaukė Lietuvos atstovų bei žiūrovų pasipiktinimo. Nors Italijos čiuožėjų pora Barbara Fusar-Poli ir Maurizio Margaglis čiuoždami pargriuvo, jiems buvo įteikti bronzos apdovanojimai. Į priekį buvo ir praleista net du kartus ant ledo parkritusi Kana-dos čiuožėjų pora. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu Tarptautinei čiuožimo federacijai vadovavo italas Ottavio Cinquanta, todėl įtarimai dėl galimo teisėjų šališkumo vertintini pagrįstai.

M. Drobiazko ir P. Vanagas olimpi-nėse žaidynėse dalyvavo net penkis kar-tus. 1992 m. Albervilyje jie užėmė 16-ą, 1994 m. Lilehameryje – 12-ą, 1998 m. Nagane – 8-ą, o 2006 m. Turine – 7-ą vietą. Kitiems Lietuvos sportininkams nėra pavykę patekti į geriausiųjų de-šimtuką. Aukščiausias rezultatas Sočyje – čiuožėjos trumpuoju takeliu Agnės Sereikaitės iškovota 16-a vieta.

Deja, lyginant su kaimyninėmis šalimis, Lietuva žiemos sporte atrodo

nekaip. Pavyzdžiui, Estija iškovojo po vieną kiekvienos prabos medalį Solt Leik Sityje, net tris aukso medalius Turine, o Vankuveryje galėjo džiaugtis sidabro apdovanojimu. Visus medalius estai iškovojo slidinėjimo kroso rung-tyse. Latvių pasiekimai taip pat geresni. Turine latviai iškovojo vieną bronzos, Vankuveryje – du sidabro, o Sočyje – po du bronzos ir sidabro medalius. Meda-lius kaimynai iškovojo rogių, bobslėjaus bei skeletono rungtyse.

Baltarusijos „arkliukas“ – biatlonas. Sočyje baltarusių biatlonininkė Darja Domračeva iškovojo net tris aukso meda-lius. Dar du aukso medalius iškovojo slidinėjimo laisvuoju stiliumi meistrai Ala Tsuper bei Antonas Kušniras, o kita biat-lonininkė Nadiežda Skardino pasipuošė bronzos medaliu individualioje rungtyje. Kaip ir Latvijai, Baltarusijai šios olimpi-nės žaidynės buvo sėkmingiausios šalies istorijoje. Pagal iškovotų aukso medalių skaičių Baltarusija užėmė 8-ą vietą tarp visų olimpiadoje dalyvavusių šalių.

Beje, D. Domračevos vyras – norve-gų biatlonininkas Ole Einaras Bjorn-dalenas – yra vienas tituluočiausių visų laikų pasaulio sportininkų. 1974 m. norvegas per visą savo karjerą iškovojo aštuonis olimpinius aukso, keturis sidab-ro ir vieną bronzos medalį. Paskutinius aukso medalius jis iškovojo Sočio olim-piadoje jau būdamas keturiasdešimties, tad jis yra vienas vyriausių olimpinių čempionų istorijoje.

Nors žiemos olimpinėse žaidynė-se gana smarkiai atsiliekame nuo visų kaimyninių šalių, galime pasiguosti, kad kelias paskutiniąsias vasaros olimpines žaidynes geriausiai sekėsi mums. Rio de Žaneire lietuviai iškovojo keturis medalius, estai – vieną, o latviai, deja, liko olimpinės pakylos pakraštyje. Nors Baltarusija laimėjo devynis medalius, bet, skaičiuojant medalius vienam gyventojui, geriau sekėsi mums. Pagal medalių skaičių vienam gyventojui Rio de Žaneire Lietuva užėmė 12-ą vietą. Tai – neblogas rezultatas. Kas gi žino – gal ateityje to paties pavyks pasiekti ir žiemos sporto entuziastams? ■

XXI-ųjų žiemos olimpinių žaidynių Vankuveryje atidarymo ceremonijos metu tradiciškai uždegamas olimpinis aukuras.

ww

w.d

efen

se.g

ov/

Tim

Hip

ps n

uotr

auka

SPORTAS

46_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018ISTORIJOS PĖDOMIS

Lietuvos valstybė buvo kuriama nuo XIII a. – ir kiekvienas laikmetis turėjo savo „signatarus“.

Vasario 16-ąją įprasta vadinti Nepri-klausomybės diena, kiti šią dieną vadina Lietuvos valstybės gimtadieniu, tačiau oficialiai – tai Valstybės atkūrimo diena. Taigi, tai ne valstybės gimimo, o atkū-rimo diena. Vadinasi, Lietuvos valstybė turėjo gimti kažkada anksčiau ir galbūt jos gimdytojai yra visai ne 1918 m. Va-sario 16-osios dienos signatarai, arba ne tik jie. Lietuvos valstybė buvo kuria-ma nuo XIII a. – ir kiekvienas laikmetis turėjo savo „signatarus“.

Pirmasis Lietuvos raidos etapas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimas ir iškilimas – datuojamas nuo XIII a. pirmos pusės iki 1430 m., t. y. Vytauto mirties. Istoriniuose šaltiniuo-se Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 metais kaip vienas iš kelių lietuvių kunigaikščių. Manoma, kad didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Mindaugas tapo apie 1236 m., o pirmuoju Lietuvos ka-raliumi karūnuotas 1253 metais. Karū-nuodamasis Mindaugas taip pat buvo ir apkrikštytas, tačiau šis krikštas neturėjo

Karaliaus Mindaugo skulptūra Vilniuje

tęstinumo ir Lietuva krikščioniškojo tikėjimo nepriėmė.

Po Mindaugo mirties kilusią kovą dėl valdžios ir tam tikrą suirutės metą užbaigė Lietuvos didysis kunigaikš-tis Gediminas, Lietuvą valdęs apie 1275–1341 metus. Svarbiausias jo darbas – 1323–1324 metais rašyti laiškai Popiežiui, Vakarų Europos miestams, dvasininkams. Jais didysis kunigaikštis aiškino Popiežiui apie kryžiuočių riterių daromą žalą, tikruosius jų žygių tikslus, žadėjo apsikrikštyti, kai tik kryžiuočių or-dinas nustos kariauti. Kitu laišku Vakarų Europos miestams Gediminas kvietė į Lietuvą atvykti prekybininkus, amati-ninkus, kitų profesijų atstovus, žadėjo jiems mokesčių lengvatų. Dar kitu laišku vienuolių ordinams jis kvietė juos atvykti į Lietuvos kunigaikštystę ir čia įsikurti.

1377 metais valdžią perėmęs Jo-gaila po 8 metų sudarė Krėvos sutartį su Lenkija, kuria Lietuva įsipareigojo apsikrikštyti, o Lenkija įsipareigojo Jogailą karūnuoti Lenkijos karaliumi. Šia sutartimi prasidėjo glaudaus LDK

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ A

lber

tus

teol

og n

uotr

auka

bendradarbiavimo su Lenkijos karalyste etapas. Lietuva ir Lenkija pradeda kurti bendrą valstybę, kuri vadinama Abiejų Tautų Respublika (toliau – ATR). 1386 m. Jogaila buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, po metų Lietuva apsikrikštijo.

Jogailai išvykus į Lenkiją, Lietuvoje nuo 1392 metų valdžią perėmė didysis kunigaikštis Vytautas, kuris nors ir buvo tik Jogailos vietininkas Lietuvos Didžio-joje Kunigaikštystėje, tačiau iš tikrųjų jis Lietuvą valdė gana savarankiškai. Valdant Vytautui, LDK teritorija siekė nuo Balti-jos jūros iki Juodosios jūros. Kitas didelis Vytauto nuopelnas – Kryžiuočių ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje, po kurio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo elimi-nuotas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Vakarų Europos valstybių. Vytautui ir Jogailai mirus, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau buvo valdoma Lenkijos karaliaus kartu su Didžiuoju kunigaikščiu Lietu-voje, tačiau joks kitas kunigaikštis neįgijo tiek galių, kiek Vytautas.

1387 m. prasidėjusi ATR sąjunga realią savo galią įgijo tik po Vytauto mirties. Nuo XV a. vidurio vis didesnę reikšmę valstybės politiniame gyvenime įgijo ne valdovas, o Seimas. Dar 1413 m. Jogaila su Vytautu atnaujinęs Lietu-vos ir Lenkijos susitarimą numatė, kad

LIETUVOS ŠIMTMETIS PRASIDĖJO ANKSČIAUKęstutis SALICKAS

_472018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

Lietuvos Tarybos nariai 1917 m. lapkritį

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Li

etuv

os n

acio

nalin

io m

uzie

jaus

nuo

trau

ka

Lenkijos ir Lietuvos ponai ir bajorai rengs Seimus. Iš pradžių tai nenutikdavo dažnai, kurį laiką Lenkijos ir Lietuvos bajorai posėdžiaudavo atskirai ir tik po to Seimų delegacijos suvažiuodavo į bendrą posėdį.

1569 m. buvo sudaryta Liublino unija, kuria įsipareigota, kad Lietuva ir Lenkija turės bendrą Seimą, bendrą renkamą valdovą, vykdys bendrą užsienio politiką, kals bendras, bet skirtingas (su savo herbais) monetas. Išaugo ir Seimo reikšmė, tik jis turėjo teisę leisti įstaty-mus. Seimas turėjo ir daugiau funkcijų – priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitas, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdo-mąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Pasikeitė ir Seimo sudėtis – į jį vykdavo pavietų (apskričių) seimeliuose išrinkti bajorų atstovai. Šie seimeliai taip pat apsvarsty-davo ir klausimus, kuriuos turėjo svarstyti Seimas, duodavo savo išrinktam bajorui instrukcijas, kaip elgtis Seime. Šio meto politinę tautą atstovavo tokios garsios didikų giminės, kaip Radvilos, Pacai, Goštautai, Tiškevičiai ir t. t.

ATR gyvavimas tęsėsi iki XVIII a. pabaigos, kada Lietuvos–Lenkijos valsty-bė buvo pasidalinta stipresnių kaimyninių valstybių. Pirmasis padalijimas, nurėžęs dalį Lietuvos–Lenkijos žemių, įvyko 1772 m., antrasis – 1793 m., o viską užbaigė trečiasis valstybės padalijimas, įvykęs 1795 m., kuomet didžioji dalis Lietuvos teritorijos buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o Užnemunė – prie Prūsijos karalystės. Šalyje pradėta vykdyti rusifikavimo politika, uždrausta lietuvių kalba, ji pašalinta iš mokyklos programų. Nepasitenkinimą valdžia gyventojai XIX a. išreiškė dviem sukilimais – 1830 m. ir 1863 m. Už tai sukilėliai buvo represuoti, o gyventojus užgulė dar didesni draudi-mai. 1840 m. atšauktas Lietuvos statuto galiojimas, šalyje įvesta Rusijos teisė, persekiojama bažnyčia, atimamos jos valdos, kunigų pamokslai cenzūruojami. Žymiausios to laiko kovos prieš Rusijos

priespaudą asmenybės – Zigmantas Sie-rakauskas ir Konstantinas Kalinauskas. Abu studijavo Sankt Peterburgo universi-tete, vienas – matematiką, kitas – teisę. K. Kalinauskas vienas pirmųjų iškėlė lietuvių ir baltarusių tautų apsisprendimo teisę. Tai buvo to meto šviesuoliai, autoritetai, gebėję paskui save sutelkti sukilėlius, jiems vadovauti.

Nesėkmingai pasibaigus ginkluoto pasipriešinimo etapui, prasidėjo kultū-rinis tautinis sąjūdis. Svetur pradėtos spausdinti lietuviškos knygos, knygne-šiai jas slapta nešė lietuviams, atsirado lietuviška spauda – „Aušra“, „Varpas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Spauda budino tautinį sąmoningumą, žadino tautinę savimonę, romantiškai vaizdavo Lietuvos istorinius įvykius, priešinosi rusinimui, lenkinimui, nutautėjimui, smerkė Rusijos vykdomą antibažnytinę politiką. Svarbiausi šio laikotarpio idė-jiniai autoritetai – Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Jie leido ankščiau minė-tus laikraščius, aplink save būrė rašančius žmones, savo veikla skatino lietuviškumą.

XX a. pradžioje tautinis sąjūdis vis labiau plėtojosi, pradėjo kurtis politinės partijos. Tauta pamažu, bet užtikrintai artėjo prie Nepriklausomybės paskelbimo. Tam palankios sąlygos susidarė baigiantis

Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijai – okupavusiai Lietuvos teritoriją – pralai-mint kare, tautos atstovai vis aiškiau kėlė Lietuvos Nepriklausomybės idėją, kuri netrukus ir virto kūnu. Politinė lietuvių tauta buvo pribrendusi Valstybės atkūri-mui, kas ir įvyko 1918 m. vasario 16 d. ■

XX a. pradžioje tautinis sąjūdis vis labiau plėtojosi, pradėjo kurtis politinės partijos. Tauta pamažu, bet užtikrintai artėjo prie Nepriklausomybės paskelbimo. XX a. pradžioje tautinis sąjūdis vis labiau plėtojosi, pradėjo kurtis politinės partijos. Tauta pamažu, bet užtikrintai artėjo prie Nepriklausomybės paskelbimo.

ISTORIJOS PĖDOMIS

48_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Pradėkime nuo to, kad Vytautą Balsį-Uosį paklausiau, ar, būdamas jaunas partizanas, jis nebijojo mirti. Atsakė Vytautas labai ramiai ir užtikrintai: „Baimės jausmo nebuvo – aš nieko nebijojau, ėjau kiaurai.“ Bet aš domė-jausi toliau, nes pats esu partizaniško amžiaus ir noriu suprasti, kaip anuo-met mąstė mano bendraamžiai – iš kur sėmėsi stiprybės ir drąsos. „Ar tikrai galima visai nebijoti mirties?“ – paklausiau Uosį, o jis taip pasakė: „Mes nebijojome. Bailiai į mišką nėjo, o nuėjo ir parsidavė. Į mišką išėjo patys geriausi vyrai ir moterys.“ Išėjo dešimtys tūkstančių, o grįžo saujelė. Iš tos saujelės šiandien jau beturime vos keletą dešimčių. Šie-met 95-metį pasitinkantis partizanas Uosis sako, kad savo gyvenimą, jei galėtų pasirinkti, gyventų iš naujo ir nieko jame nekeistų, nes tai gražus, turiningas gyvenimas, kuriame pa-daryta daugybė teisingų pasirinkimų. Klausau šių žodžių ir dėkoju dangui už galimybę su šiuo žmogumi susipažinti. Todėl ir jums bent dalį jo istorijos užrašiau šitame tekste – tai vieno Lietuvos partizano kovos kelias. Ko-vos, kuri davė gausių vaisių, tapdama tiltu, jungiančiu tarpukario ir mūsų dienų Lietuvą. Valstybės 100-mečio minėjimas yra nuostabi proga išgirs-ti, ką Uosis – tikrų tikriausias laisvės ir valstybės saugotojas – turi mums papasakoti.

GERIAU ŽŪTI TĖVYNĖJESovietai okupavo Lietuvą vadovau-

damiesi šūkiu: pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų. Tą jie ir darė, o mano kar-ta mokyklose buvo auklėjama tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Todėl 1944 metais sovietams paskelbus jaunų vyrų

mobilizaciją į armiją, visi mes, ypač kaimų jaunimas, atsidūrėme kryžkelėje: stoti į sovietinę armiją ir žūti kovose už okupanto interesus ar pradėti partizani-nį karą.

Šeimoje buvome keturi sūnūs. Šaukimą į armiją gavome dviese: aš, vy-riausias sūnus, ir jaunesnis brolis Zig-mas. Tėvelis be jokio svyravimo mums pasakė: vaikai, geriau žūkite kovodami savo tėvynėje Lietuvoje negu svetimoje žemėje už okupanto interesus.

Sodyboje, kurioje gyvenome, tėvelis padėjo išsikasti prie sklepo bunkerį, o antrą slėptuvę įtaisėme tvarte virš kiau-lininko, tarp dvigubų lubų. Aš prieš tai buvau dirbęs Zapyškio valsčiuje ir trauk-damasis su savimi pasiėmiau rašomąją mašinėlę, tai atsigulęs toje slėptuvėje spausdindavau atsišaukimus.

1944 metais sovietams paskelbus jaunų vyrų mobilizaciją į armiją, visi mes, ypač kaimų jaunimas, atsidūrėme kryžkelėje: stoti į sovietinę armiją ir žūti kovose už okupanto interesus ar pradėti partizaninį karą.

PARTIZANIŠKO GYVENIMO FRAGMENTAI. PASAKOJA VYTAUTAS BALSYS-UOSISUžrašė Vytautas RAŠKAUSKAS

Vytautas Balsys-Uosis

V. R

aška

usko

nuo

trau

ka

ISTORIJOS PĖDOMIS

_492018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

Vytautas Raškauskas ir Vytautas Balsys-Uosis

Iš V

. Raš

kaus

ko a

smen

inio

arc

hyvo

PIRMOJI ŽIEMA MIŠKEJau 1944 m. pradėjo organizuotis į

būrius to meto jaunimas ir kastis miš-kuose bunkerius. Tą žiemą jau praleidau Kazlų Rūdos miškų masyve. Mano bū-rio vadas buvo nepriklausomos Lietuvos puskarininkis Jonas Misevičius. Būryje mūsų buvo per 20 vyrų, tad išsikasėme didelį bunkerį.

Atsimenu, kad kasti buvo nesun-ku, kadangi vietos smėlėtos, o išsikasę duobę ją išgrindėme rąsteliais, tada vėl užpylėme žemėmis, ir viską užlyginom. Ant įėjimo dangčio pritvirtinom eglaitę – būdavo, norint įlįsti į vidų reikia ją pakelti kartu su dangčiu. Greta to dide-lio bunkerio buvo dar vienas mažas – tai ligoninė. Dabar mūsų didysis bunkeris Kazlų Rūdos miškuose yra atstatytas ir įtrauktas į valstybės paveldą.

Gerai atsimenu, kad 1945 m. vasario 24 d. vakarą vadas išsikvietė mane, Kazimierą Bieliauską ir Juozą Misevičių bei davė užduotį. Pažėrų kaimo pusės link buvo kita partizanų stovykla, kuriai vadovavo kapitonas Arlauskas – reikėjo nunešti jam voką. Per naktį ten nuklam-pojome, susiradom tą stovyklą, padaviau voką.

Nujaučiau, kad kažkur netoliese turėtų partizanauti jau po kariuomenės du mano gimtojo kaimo vyrai. Todėl paklausiu vadą, o jis patvirtino, kad jiedu apsistoję kitoje stovykloje už pusantro kilometro. Vadas man davė vieną vietinį partizaną, kad mane ten nulydėtų, o mano bendražygiai, su kuriais čia atėjau, pasiliko.

BROLIS IŠDAVĖ BROLĮAtėję radom stovyklą šlapioj vietoj,

raiste, – ant nedidelio sausos žemės plo-telio partizanai buvo pasistatę tokią būdą iš rąstų. Įėjau į tą jų namuką, sutikau draugus, apsikabinom, pasibučiavom. Jau buvo rytas, švito, degė laužas. Vos nusi-mečiau kailinius ir pakabinau automatą, pasigirdo sargybinio šūvis ir sutratėjo kulkosvaidžiai – tai buvo pirma išdavystė Tauro apygardoje. Brolis išdavė brolį.

Kapitono Arlausko brolis buvo studentas ir savo kaimynui papasakojo,

kad jo brolis vadovauja partizanams. Tas kaimynas, pasirodo, buvo užverbuotas KGB agentas ir prispaudė kapitono Arlausko brolį, kad jį nuvestų į partiza-nų stovyklą, taip agentas užfiksavo visas koordinates.

Tą rytą buvome apsupti. Sniego dar buvo iki kelių. Sutratėjus šūviams, iš tos pašiūrės pro siauras duris pirmas šoko vienas mano draugas ir jį suvarpė kryž-ma ugnis, paskui kitas – ir į jį pataikė. Aš dar spėjau nusikabinti automatą, bet pasirinkimo nebuvo, reikėjo išbėgti iš vidaus, nes pro sienas kulkos ėjo kiaurai. Šokau panteros šuoliu per tuos du jau gulinčius, ir man tik koją pervėrė kulka. Žiūriu – kelmas ten, kur laužas. Aš už to kelmo užlindau, ir per visą dieną vyko kova. Į vakarą, gal kokią trečią valandą, rusai, matyt, bijodami nakties, susikrovė savo užmuštus ir pasitraukė. Žuvo vadas Arlauskas ir 16 vyrų.

VIENAS KOVOS LAUKETik aš vienas likau gyvas, todėl

atsisukau granatą, bet patraukti nesku-bu. Kaip filme: prabėgo akyse broliai, tėveliai, bendradarbiai, bendražygiai

– visi. Galvoju, jeigu rusai ateis, tada ir patrauksiu – smagiau visiems kartu į anapilį.

Sutemo. Atėjo likę gyvi partizanai ir atrado mane ten begulintį. Jų dėka aš buvau išneštas nakties metu į palaukę. Paskui su rogėm, arkliais parvežė mane į stovyklą ir tam mažam bunkeriuky pats sau buvau daktaras, gydžiausi. Kažko-kia seselė atnešė rivanolio ir peroksido. Binto neturėjau, tai baltinius plėšiau ir peroksidu žaizdas dezinfekavau. Klubas buvo peršautas ir pėda begulinčiam. Kulkos buvo perėjusios kiaurai.

Tėvelis be jokio svyravimo mums pasakė: vaikai, geriau žūkite kovodami savo tėvynėje Lietuvoje negu svetimoje žemėje už okupanto interesus.

50_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

Bet kadangi jie turėjo tą išdaviką, tai dėl manęs jiems viskas buvo aišku.

BANDYMAS IŠTRŪKTI Į LAISVĘKauno saugume, nedidelėje kameroje,

susigrūdę ant betoninių grindų sėdėjome 17 vyrų, o greta manęs – kapitonas Akelis. Išsikalbėjom, kad aš partizanas, o jis jautė, kad jį sušaudys, tai pasiūlė organizuoti pabėgimą. Kameros langas buvo į Vytau-to prospektą, bet pirmiausia grotos, tada dar tokia duobė ir gyvatvorė, o šaligatviu vaikšto kareivis rusas su automatu.

Mums reikėjo iš tų grotų du strypus horizontaliai išlupti ir du vertikaliai, kad galėtume pralįsti. Aš turėjau lįsti pirmas ir nuginkluoti sargybinį. Sutikau tai padaryti, ir vieną penktadienio vakarą, kai paprastai visi čekistai latravodavo, amžiną atilsį kunigas Našlėnas užstojo durų angą ir barškino medinį šaukštą, o mes lupome grotas ir du strypus mums pasisekė išlupti. Bet tada kiti nusigan-do, kad reikės bėgti, ir supasavo. Matyt, naiviai tikėjosi, kad juos paleis – kai kurie gi tikrai buvo paprasti ūkininkai, visai niekuo nenusikaltę. Sudarydavo ir visiškai nekaltiems bylas, mušimais išgaudami netikrus prisipažinimus, nes juk tardytojai gaudavo premijas už kiek-v ienos naujos bylos sudarymą. Ir likom tik penkiese, norintys pabėgti.

KALĖJIMAS IR TREMTISRyte atnešė duonos, bet mes nelei-

dome niekam valgyti, o ja užmaskavom tas išlaužtas grotas. Aišku, darydami kratą, jie vis tiek atrado. O tada jau mane į Kauno kalėjimą atvežė. Keista, bet niekas netardė ir neklausė – matyt, tie budintys bijodami, kad jų pačių nesušaudytų už žioplumą, patys slapta suremontavo tą kamerą.

Taigi, sausį mane suėmė, į Kauno kalėjimą patekau gegužės mėnesį, o netrukus iš ten – jau į Norilską, užpo-liarę, dirbt anglies kasykloj. Ten buvau numeris Z-787. Paskui, 1956 m., kai dauguma jau važiavo į Lietuvą, mane už slaptą veiklą Norilske dar nutrėmė 10 metų į Kazachstaną. Iš tremties į Kauną grįžau tik 1966 m. ■

Nebuvau tarnavęs kariuomenėje, nežinojau, kad gulint ir atsišaudant rei-kia paguldyti pėdą, o aš ant pirštų galų ją laikiau ir kulka perskrodė. Tai tam bunkeriuky vienas persirišdavau žaizdas baltinius plėšydamas. Paskui parazitai užpuolė ten begulintį, tai, būdavo, išpur-tau iš bintų juos ir vėl užsirišu. Ir taip du su puse mėnesio, o paskui pradėjau su lazda vaikščioti.

DAR VIENA NESĖKMĖPer tą laikotarpį į mūsų stovyklą

atvyko du iš Vakarų apmokyti desanti-ninkai ir su jais trečias – smogikas, per-rengtas partizano uniforma – Markulio agentas vardu Šoferiukas. Iškalbus, du mauzeriai už diržo, jokio ilgo ginklo.

Bėgo laikas, jau buvo gegužės mėnuo, Velykos arti. Aš labai norėjau pasirodyti mamelei. Vadui sakiau: duok man kokius keturis ar penkis vyrus – jau su lazda vaikštau, noriu namie pasirodyti. Ir prili-po tas Šoferiukas – ir jis būtinai kartu eis. Būtinai. Tada nieko blogo neįtarę, nuė-jom pas mane namo, pavakarieniavom, išsiprausėm, pasikeitėm baltinius.

Birželio mėnesį iš tos pačios stovyklos – aš jau buvau sveikas – vėl sugrįžtam į mano tėviškę, tik šįkart jau 14 vyrų – perdienavot ir kitą naktį traukt į Pavilkijį, kur buvo numatyta nauja stovykla.

Anksti ryte, vos tik prašvitus, sutratėjo aplink kulkosvaidžiai. Šaudė padegamosiomis kulkomis, tai uždegė sodybą, kluoną, tvartus. Tose kautynėse

žuvo 5 partizanai, tarp jų ir mano brolis Viktoras, kuriam buvo vos 17 metų. Jis buvo slėptuvėje su partizanu radistu ir jie nematė nieko, kas vyksta. Radistas per liepsną dar išbėgo, o brolį rado uždususį.

IR TĄKART PAVYKO LIKTI GYVAMMan pasisekė pabėgti, bet rankovės

buvo sušaudytos kulkų, iš jų likę tik siū-leliai. Bet manęs nė viena kulka nelietė. Dar kartą pavyko likti gyvam. Sudegė tądien visi sodybos trobesiai, o netrukus buvo užvesti rusai ir į mūsų stovyklą – kariuomenė susprogdino bunkerį, o ten buvusį mano tėvelį paėmė gyvą ir nukankino – jo kapo vietos nežinau.

Mes pasitraukėme sėkmingai ir pasislėpėme Novaraisčio raiste, vieno-je iš jo salelių. Šunys, kai perbėgi per vandenį, pameta pėdsakus. Todėl mūsų nerado. Išgulėjome ten pusantros paros, o tada ryšininkė pranešė, kad rusai iš apylinkių pasitraukė.

Taigi, jau buvom išduoti, mūsų pėd-sakai kagėbistams žinomi. O išdavikas, savo juodą darbą padaręs, iš stovyklos dingo. Po to įvykio aš perėjau į Birutės rinktinę Kaune. Pasą pasidariau Liu-do Pranieniaus vardu. Seniau buvome išplėšę mirusiųjų archyvą ir pasiėmėme pasus. Defektas buvo tik tas, kad pasai buvo su skylėmis – permušti skylamušiu. Bet taip aš, naudodamas Liudos Pranie-nės pasą, tapau Liudu Pranieniumi.

PARTIZANIŠKO KELIO PABAIGASusipažinau botanikos sode su

studentu, kurio brolis su manimi parti-zanavo. Bet kaip tik jis mane ir išdavė. Eidamas pro botanikos sodo vartus, gavau smūgį į galvą ir pabudau surakin-tomis kojom ir rankom visas kruvinas – ir baigėsi mano partizanavimo kelias 1948 m. sausio 13 d.

Paskui prasidėjo tardymai. Tardė tris mėnesius. Darė jie su manim, ką norėjo. Kauno saugume buvo tie maži boksai – įstumia, uždaro, o ten negali nei kojų sulenkti, nei atsisėsti, ir visąlaik kapsi ant galvos šaltas vanduo. Ir mušimai buvo nuolatiniai – į kamerą atvilkdavo tik ryte ir neleisdavo visą dieną miegoti.

Nebuvau tarnavęs kariuomenėje, nežinojau, kad gulint ir atsišaudant reikia paguldyti pėdą, o aš ant pirštų galų ją laikiau ir kulka perskrodė.

ISTORIJOS PĖDOMIS

_512018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga PILIGRIMAS

P. V. SUBAČIUS: NEGALI VIENU METU GYVENTI KRISTAUS TIKĖJIMU IR SKENDĖTI MELE

Kalbino Nerijus ŠLEPETYS

Rengiantis interviu vis iš galvos nepavy-ko išmesti abejonių apie objektyvius ir subjektyviai svarbius religinio gyvenimo įvykius valstybės šimtmečio istorijoje, juolab, kad ši istorija yra daugiabriaunė tarsi kristalas, iš kurios pusės norėtum pažvelgti. Šią metaforą pasiūlė Vilniaus universiteto profesorius Paulius V. Su-bačius, kurį klausinėjome apie katalikų Bažnyčios ir valstybės santykių aspektus įvairiais valstybės gyvenimo tarpsniais. Suprantama, jog šimtmetis niekaip nesu-talpinamas į interviu žanrą, bet pabandyti vertėjo, juolab kad bemaž trečdalis šio laikotarpio yra detaliai apžvelgta pašne-kovo dvitomėje istorinėje monografijoje „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. 1988–2013“. Manau, kad šiek tiek besidomintis skaitytojas ras progą giliau pažvelgti į tarsi savaime suprantamus dalykus, tačiau, žvelgiant iš kiek kitokio atskaitos taško, atsiveriančius naujai.

Pirmiausia norėčiau paklausti Jūsų apie religinę ir kultūrinę situaciją, kurioje būdama Lietuva 1918 metais pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. Kaip ir kuo Bažnyčia prisidėjo prie šių istorinių procesų?Reikėtų suvokti tai, kad Lietuvos Res-publika 1918 m. atsikūrė kaip liaudies respublika. Pirmiausia iš plačiųjų žmo-nių sluoksnių, kurių didžiąją dalį sudarė valstietija, nes kitų gyventojų lietuvių buvo ne tiek daug. Aktyviausių žmonių, visuo-menininkų su platesniu negu parapijos ar kaimo ribos žvilgsniu buvo nedaug, juos išjudino katalikiška Apšvieta. Pačioje Europoje būta įvairių Apšvietos formų. Lietuvoje absoliuti Apšvietos dalis buvo katalikiška. Pradžia – vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pradinių mokyklų steigimas. Antroji banga (prieš baudžiavos panaikinimą ir jau po panaikinimo) pa-sižymėjo valstietijos sluoksnių įtraukimu

į aktyvesnę kultūrinę veiklą, o drauge ir į tautinį susipratimą, kuriam impulsą suteikė pirmiausiai Motiejaus Valančiaus iniciatyvos. Tai ir blaivybės akcija, ir knygnešių judėjimas. Nėra svarbu, kokius tikslus kėlė pats M. Valančius ar kiti to meto dvasininkai, kuriems ne tautiškumas rūpėjo. Matyt, reiktų kalbėti apie istoriškai objektyvią jų padarytą įtaką. Taip, mes galbūt matome, jog, susikūrus pogrin-dinei spaudai, formuojantis pirmosioms partijoms, buvo kiek atsargesnė dalies dvasininkijos laikysena, mūsų laikmetyje įvardytume – konservatyvesnė. Tačiau pla-čiosios visuomenės mobilizacija daugiausia buvo nulemta Bažnyčios pastangų. Užuot vardijus, kiek kunigų buvo signatarai, kiek jų priklausė tuo laiku įkurtoms partijoms ar kurie patys jas įkūrė, pirmiausia minė-tinas lietuviškos valstietijos suaktyvinimas, nes be to nebūtų buvę nei savanorių, nei paties etnolingvistinės tautos koncepto, kurio pagrindu atsirado 1918 metų Lietu-vos Respublika.

Tačiau ar visuomet, pavadinkime, toks

Iš Lenino raštų galima mokytis, kaip tiksliai įvardyti, kas yra priešai, su kuo reikia susidoroti. Ne makiavelizmu reikia vadinti nuostatą, kad tikslas pateisina priemones. Kai purvinas tikslas pateisina bet kokias priemones, labiausiai tinka žodis leninizmas.

Viln

iaus

uni

vers

itet

o bi

blio

teko

s nu

otra

uka

pozityvus Bažnyčios vaidmuo buvo prii-mamas ir pripažįstamas? Kiek to meto visuomenėje radosi vietos tam, ką dabar galėtume įvardinti žodžiu sekuliarizacija?Iš tikrųjų kultūrinė ir visuomeninė situacija yra tarsi daugiabriaunis kristalas. Iš kurios pusės pažiūrėsi – tą pamatysi. Net siūlyčiau nevartoti tokių sąvokų – pozityvus ar negatyvus vaidmuo, nes pozityvumas ar negatyvumas priklauso nuo to, kaip suvoki tos istorijos rezulta-tyvumą, ko nori siekti. Šiaip ar taip, tai ideologinės pozicijos. Bet galime kalbėti tiesiog apie didesnę ar mažesnę įtaką tam tikriems procesams. Vienu metu vyko ke-letas procesų ir kai kurie rezonavo vienas kitą, sustiprindami tam tikrus dalykus visai netyčia, turėdami kitus tikslus, o kiti procesai – slopino vienas kitą, nors tas slopinimas irgi buvo nulemtas nebūtinai priešingų tikslų. Jau paminėta sekuliari-zacija. Tuo metu ji nebuvo tokia ryški, bet vis dėlto buvo iškilusi kaip grėsmė. Baž-nyčia tą grėsmę reflektavo. Buvo Šv. Sos-to dokumentai – popiežiaus enciklikos, skirtos naujos realybės – kapitalistinio

Prof. Paulius V. Subačius

52_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018PILIGRIMAS

Vatikano panorama

pasaulio realybės – suvokimui, jos povei-kiui kultūrai ir pasaulėžiūrai. Tiesiogiai svarstytos ir matomos bolševizmo bei ateistinės visuomenės perspektyvos. Tai kėlė Bažnyčiai susirūpinimą bei skatino užimti tam tikrą poziciją. Po Prancūzijos revoliucijos patirties buvo tas rūpestis dėl sekuliarios valstybės radimosi apskritai, nes to meto tautinės valstybės formavosi kaip gana smarkiai sekuliarios pačia savo struktūra, o ypač, kai buvo atsisakyta monarchijos idėjos. Vien jau tai kon-servatyvesnei dvasininkijai kėlė rūpestį, kaip čia bus. Antras dalykas – griežta opozicija ortodoksiškai carinei Rusi-jai ar šiek tiek mažiau griežta, bet vis dėlto opozicija protestantiškai kaizerinei Vokietijai gaivino istorinį ryšį su buvusia Abiejų Tautų Respublika, su lenkiškos katalikybės tradicija. Kiekvienas žmogus, apsispręsdamas, asmeniškai agituodamas už kurią nors tautinę poziciją, visą laiką atsidurdavo kontroversijoje. Nes jeigu pasirenki vienus, tu neįtinki kitiems. Čia nebuvo tokios laikysenos, kuri galėjo būti sąlygiškai neutrali.1918 m. Lietuvoje buvo jaučiamas smar-kus efektas, apie kurį dabar kalbama kaip apie kelių Lietuvų ar kelių greičių Europos efektą. Socialinis, kultūrinis ir drauge religinis sąmoningumas, nors sąlygiškai kalbame apie nedidelę teritoriją, smar-kiai skyrėsi, priklausomai nuo žmonių išsilavinimo ir socialinio statuso. Ir tai, kas vieniems atrodė savaime supranta-ma, kitiems buvo visiškai nepriimtinas dalykas. Kartų skirtumas tuo metu buvo

turbūt ryškesnis, negu dabar mes mato-me, nepaisant, kad dabar mes kalbame apie kartą, kuri visiškai nesupranta tėvų. Tuometinis lūžis po baudžiavos panaiki-nimo atspindi tarsi dvi visuomenės dalis. Viena dalis kultūriškai gyveno baudžiavos savimone, nepaisant, kad išoriškai buvo iš jos išsilaisvinusi, o antroji visuomenės dalis žengė į to laikotarpio Europą. Labai yra įspūdinga, kiek lėmė atskiros asmeninės pastangos. Kaip pavyzdį norėčiau paminė-ti rašytoją ir diplomatą Jurgį Savickį, kilusį iš gana paprastos valstiečių aplinkos ir tapusį tokiu europinės kultūros žmogumi, jog karo ir pokario metu jį sutikę prancū-zai ar austrai net manė jį turintį „mėlyno kraujo“. Žavėjo jo laikysena, išsilavinimas, inteligentiškumas. Jis per vieną generaciją (kartą) sugebėjo pakilti nuo bene žemiau-sios iki aukščiausios kultūrinės piramidės pakopos. Tačiau tai buvo duota toli gražu ne visiems.Akcentuočiau dar vieną mintį apie pačios Bažnyčios Lietuvoje laikyseną. Ji buvo tarsi pagrindinis garvežio lokomotyvas visuomenės gyvenime, ypatingai tai sieti-na su M. Valančiaus atėjimu. Kita vertus, ją lydėjo baimė, kad modernėjanti visuo-menė nusigręžia nuo Bažnyčios, nebelai-ko jos pagrindiniu viešuoju autoritetu.

Kaip tas dvasinės ir politinės valdžios klausimas buvo sprendžiamas? Bažnyčiai apskritai būdinga labai ryški savimonė, kad dvasinė valdžia, Kristaus įpėdinystė, nėra tas pats kaip pasaulieti-nė valdžia. Tačiau pavienis dvasininkas

nebūtinai gebėjo atskirti šiuos dalykus. Tik retas iš jų visai nepasidavė pasaulietinės valdžios ar pinigų pagundoms, tačiau jei bandytume prieškario situaciją vertinti europiniame kontekste, lietuviškieji dva-sininkijos noro įgyti pasaulietinės galios atvejai nebuvo kraštutiniai ar kažkuo išskirtiniai. Kaip sėkmingus pavyzdžius ir autoritetus paminėčiau pal. Jurgį Matu-laitį, kuris vidujai buvo visiškai atsparus valdžios potraukiui ir potroškiui. Jo įžengimas į Vilniaus vyskupo sostą turėjo labai didelės įtakos ne tik Vilniaus arki-vyskupijai, bet ir Kauno Lietuvai. Panašiai šiuo aspektu vertintinas ir arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, garsėjęs kaip biblistas, gebėjęs matyti platesnę perspek-tyvą. Jo taip pat nebuvo persmelkęs noras reguliuoti pasaulietinę valdžią. Juos miniu dar ir dėl to, kad jie suprato ir kitiems ban-dė aiškinti įsitraukimo į politiką pavojus.

Regis, prisiminus arkivyskupą J. Matulai-tį iškyla tautinių bendrijų santykių (ypač lenkų) klausimai. Kaip pastebi biografai, jis gebėjo rasti sprendimus ir negilino takoskyrų.Aišku, ne tik lenkai, bet ir gudai šiame kontekste minėtini. Jei mes pažvelgiame iš tos tautų santykio perspektyvos, išvystame vienus dalykus, tačiau svarbiausia yra tai, kad mūsų didieji vyskupai – vyskupas M. Valančius ir arkivyskupas J. Matulaitis – jei norime suvokti pozityviai, pirmiausia buvo ganytojai. Jie, kaip to reikalauja Bažnyčios kanonai, Tradicija ir apaštalinė įpėdinystė, pirmiausia rūpinosi sielovada. Iš šios pers-pektyvos žvelgdami jie matė ir santykius su valdžia, ir santykius tarp tautų, ir t. t. Ta evangelinė meilės laikysena ir lėmė, kad nebuvo pradėta aiškintis, kas čia kaltas, kas geresnis ar kas ką nuskriaudė, o tiesiog bandoma žvelgti į žmogų ir jo poreikių, pirmiausia dvasinių, patenkinimą. Antai esama svarstymų ir bandymų įrodinė-ti, kiek gero padarė J. Matulaitis gudų tautybės atgimimo judėjimui. Jam ne gudų tautinis judėjimas kaip toks rūpėjo. Jam rūpėjo, kad joks žmogus nebūtų engiamas. Ir ypač – kad nebūtų engiamas bažnytinė-je plotmėje. Ir jeigu jam geriau yra mokytis katekizmo ar klausyti pamokslo sava kalba

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ D

iliff

nuo

trau

ka

_532018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga

(tarme), tai arkivyskupas ir stengėsi tai skatinti. Gudų tautinis atgimimas, palygi-nus su lietuvių, vėlavo. J. Matulaičio dieno-raščiuose ir laiškuose esama epizodų, kaip pas jį ateina kunigas gudas. Arkivyskupas, matydamas gerą žmogaus valią, kuri labiau nukreipta į tautinį atgimimą, bando su juo kalbėtis ir įtikinėti, kaip jis, būdamas tiesiog geras kunigas ir geras pamoksli-ninkas, rūpindamasis tų savo parapijiečių sielovada, drauge ir savo tautinius tikslus realizuotų. Svarbu, kad tie tikslai nepradė-tų prieštarauti vieni kitiems. Taip ir tokiu būdu ištirpdomas konfliktas – ne šiaip nustačius formalią lygybę, o tiesiog radus tuos veikimo būdus, kai vienas tikslas su kitu nesikerta.

Kokia tikėjimo ir Bažnyčios situaci-ja buvo artėjant sovietų okupacijai? Suprantama, kad okupacijai turbūt net teoriškai pasirengti dvasinėje sferoje ne-įmanoma, tačiau kokius esminius poslin-kius ir procesus galėtumėte įvardinti? Dabar žvelgdami į praeitį matome pro-cesus, kurie buvo tarsi mažai tarpusavyje susiję, tačiau jų sąveika lėmė objektyvius efektus. Tai tarp 1940 ir 1990 metų įvykęs demografinis poslinkis tarp kaimo ir mies-to. Lietuviškai kalbanti Bažnyčia mieste 1940 m. turėjo gana silpną prezenciją. Kaune dar tokia buvo ir išliko, o Vilniuje tos prezencijos, galima sakyti, nebuvo išvis. Tai jeigu mes žvelgiam į Vilnių, iškart matome pusę milijono žmonių, t. y. šešta-dalį Lietuvos, kurie dėl visiškai objektyvių priežasčių yra atskirti nuo Bažnyčios. Ir taip yra dėl to, kad Bažnyčia Vilniuje neturėjo sielovados tarp lietuviškai kalban-čiųjų tradicijos arba ta tradicija yra labai silpna. Nekalbu apie visuotinai žinomus dalykus: represijos, uždarytos bažnyčios ir pan. Kiek buvo praktikuojamas tikėji-mas, tai dažniausiai kaimiškose vietovėse. Vaikai vasarą pas senelius grįžę į kaimus ėjo Pirmosios Komunijos... Lietuvos sumiestėjimas ir industrializacija savaime nėra susijusi nei su sekuliariza-cija, nei su represijomis, nei su kažkokia Bažnyčios politika. Tai visiškai objektyvus dalykas, kuriam buvo reikalingas adekva-tus Bažnyčios atsakas, tačiau visiems gerai

žinomi banalūs dalykai, jog buvo nupjauta galva, tiesiogine to žodžio prasme, ir ne tik dėl emigravusių ar ištremtų kunigų, vys-kupų, bet ir aktyvių pasauliečių katalikiškų organizacijų vadovų (formalių ar neforma-lių), aktyvių tikinčiųjų valstiečių. Svarstant apie to meto ne atskirus asmenis, bet ban-dant analizuoti socialinius sluoksnius ir didesnes grupes, galima daryti tam tikrus apibendrinimus. Pavyzdžiui, koks valstietis buvo turtingesnis? Ypač turint galvoje pobaudžiavinį valstietį. Jie iš esmės iš baudžiavos išėjo vienodomis sąlygomis. Ir kodėl staiga vienas turi daugiau žemės, o kitas jos jau neturi? Aišku, gali sakyti, jog nelaimių atsitiko ar vaikų turėjo daugiau, ar kitos priežastys. Tačiau reikia matyti ir tai, jog tie žmonės, kurie rodė ūkinį aktyvumą, kurie paprasčiausiai tvarkingiau gyveno, mažiau gėrė, objektyviai didelė jų dalis ir tapo tais prarastais „buožėmis“. Vieni pabėgo, atsidūrė Vokietijos sto-vyklose, paskui Amerikoje, dar daugiau buvo ištremtų. Tai tikrai patys aktyviausi žmonės. Tai nereiškia, kad nebuvo veiklių žmonių iš mažiau turtingų ar iš tų sava-norių, kurie gavo po menką žemės sklypą, bet vis dėlto dėl okupacijos buvo sujaukta visuomenės struktūra ir prarasta aktyvioji Bažnyčios atrama.Kitas dalykas, kurį žmonės sunkiai suvo-kia gal dėl tam tikrų atminties dalykų ar istorinių interpretacijų: nepaisant, kokia nemiela buvo carinė Rusija, kaip ji engė

lietuvius, į šalį stūmė katalikų Bažnyčią ir diegė stačiatikybę, jos niekaip negalima lyginti su sovietais. Vis dėlto carinė Rusija buvo teisinė valstybė, ten galiojo norma-lūs teismai ir niekas ištremtas nebuvo be bylos, be teismo, be kažkokių įrodymų. Aš savo akimis esu matęs ne vieną archyvinį įrašą, kuriame žandaras, policijos virši-ninkas rašo gubernatoriui: „Taip, mes įtariame, mes žinome, visi žmonės šneka, kad kunigas tą ir tą nelegalaus daro, spaudą skleidžia ir t. t., bet, deja, suė-mėme ir turėjome paleisti, nes per kratą nieko neradome, liudijimų neišgavome.“ Komunistai, žinia, elgėsi kitaip.

Kodėl sovietams religija buvo priešas? Religija vėliau, po aršaus persekiojimo, buvo minimaliai su etnokultūrinėmis priemaišomis toleruotina. Ar dėl to, kad tikėjimas (religija) siejosi su tautiškumu ar nepriklausomybės idėjomis, ar dėl to, kad Dievas ir tikėjimas apskritai stipres-ni dalykai?Galime nurodyti daug įvairių priežasčių, kylančių iš marksizmo, materialistinės pasaulėžiūros. Tačiau aš manau, kad pirmiausia reikia labai blaiviai vertinti sistemos, su kuria Lietuva buvo susidū-rusi, esmę. Bolševikai buvo nusikaltėlių gauja. Ir jų visa įdiegta sistema – komu-nistų partijos, kaip valdančiosios viršū-nės, praktika – buvo nusikaltėlių gaujos praktika. Jie gyveno grynuoju melu, tai,

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ M

arci

n Sz

ala

nuot

rauk

a

Vilniaus katedra

PILIGRIMAS

54_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018PILIGRIMAS

ką jie sakė, buvo teiginiai, kurie nieko bendro su tikrove neturėjo. Visiškai nieko bendro. Tam, kad galėtum visuomenę, ištisas tautas bei valstybes laikyti pavergtas, nusikaltėlių gaujai, esančiai valdžioje, buvo gyvybiškai svarbu pašalinti visus įmano-mus socialinius ir kultūrinius autoritetus, visus tuos, kurie galėjo pasakyti, kaip tas Anderseno pasakos vaikas: žiūrėk, karalius nuogas, jūsų ideologija niekuo nepagrįsta, jūs tiesiog meluojate į akis. Kai yra kalba-ma apie prisitaikymą, kolaboravimą, tai iš tos perspektyvos labai aiškiai matyti, kad ne koks nors konkretus teiginys bolševikų, o paskui komunistų buvo suvokiamas kaip grėsmingas. Pirmiausia jiems kilo klausimas, ar žmogus pasiryžęs demas-kuoti melo sistemą. Jeigu jis atsisako pretenzijos demaskuoti sistemos esmę, jis gali šnekėti apie tautą, apie Lietuvą, net ir apie dvasinius dalykus, savo kūryboje net minėti ir Komuniją, ir Kristų, ir daugelį kitų šiaip draudžiamų dalykų. Bet turi būti labai akivaizdu, kad jis iš vidaus palauž-tas, kad stokoja vidinės laisvės radikaliai prabilti būtent tuo esminiu tiesos klausi-mu. Sovietai suprato, koks egzistenciškai svarbus žmogui tiesos ieškojimas, todėl bandė jį „nukanalizuoti“, nukreipti į visiškai menkus ir neesminius dalykus. O Bažnyčia, žinoma, prabildama apie meta-fizinę dimensiją, aktualizavo tiesos ir melo skirtumą, atskleidė jį labai aštriai. Negali vienu metu išties gyventi Kristaus tikė-jimu ir skendėti mele. Net ir nebūdamas

labai visuomeniškai aktyvus, choleriškas, tikėjimo dėka supranti: tave supa melas. Ir toks supratimas komunistinei sistemai buvo labai baisus. Jie buvo racionalūs, gana tiksliai apskaičiavo šią grėsmę. Iš Lenino raštų galima mokytis, kaip tiksliai įvardyti, kas yra priešai, su kuo reikia susidoroti. Ne makiavelizmu reikia vadinti nuostatą, kad tikslas pateisina priemones. Kai purvinas tikslas pateisina bet kokias priemones, labiausiai tinka žodis leninizmas.

Prasidėjęs tautos atgimimas, lydimas bemaž vieningo entuziazmo, matyt, vis tiek iškėlė tam tikrus skaudulius ir pačio-je Bažnyčioje. Juk kai kurie dvasininkai, kaip ir kiti žmonės, dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių bendradarbiavo su okupaciniu režimu. Kaip ši situacija buvo priimama, reflektuojama?Tai vėlgi daugiabriaunis klausimas. Iš archyvų medžiagos, vyskupų liudijimų turiu pakankamai pagrindo teigti, kad tie dvasininkai, kurie jautė kažkokią kaltę dėl savo bendradarbiavimo su režimu, su represinėmis struktūromis, ne vienas ir ne keliolika jų, kaip ragino vyskupai, prisi-pažino, apgailėjo... Tai neviešas dalykas. Vieši nuodėmių skalbimai prieštarauja išpažinties paslapties išsaugojimui. Esama senų bažnytinių praktikų, kaip tokios pro-blemos turi būti sprendžiamos. Vyskupai ragino pagal galimybę, jei yra įmanoma, padarytą skriaudą atlyginti. Kaip ir vagiui neužtenka poterius už atgailą sukalbėti,

bet reikia grąžinti pavogtą daiktą. Tačiau dauguma tų dalykų nėra lengvai grąžina-mos skolos... Bažnyčia atsiprašė už savo narių, ne tik dvasininkų, laikyseną. Buvo nusikaltusių pasauliečių, kurie tapatinti su Bažnyčia. Tai čia viena plotmė.Man įdomiausia, atrodo aktualiausia kita plotmė – kaip tam tikros grupės (tokių grupių Lietuvoje buvo įvairių) save jau sovietmečiu, o ypač atgimimo metais, su-tapatino su visuomet užėmusiais teisingą poziciją, besistengusiais veikti gerai... Tik jiems neleido. Šią laikyseną simbolizuoja šūkis: „Mes visuomet dirbome Lietuvai“ – A. M. Brazausko frazė, vadinamųjų tautinių komunistų emblema. Galbūt kontroversiškai pasakysiu, kad ši frazė pui-kiai tinka ir nemažai dvasininkijos daliai. Ši frazė tinka ir tai bendruomenei, kuriai aš priklausau, – lituanistų bendruomenei. Tai yra grupinis įsitikinimas, kad mes buvome šiek tiek mažiau kolaborantai, nes bandėme kažką tautiško daryti, kad iš mūsų aplinkos kilo Sąjūdžio, atgimimo idėjos. Tai natūrali, iš žmogaus psicholo-gijos kylanti pastanga pateisinti save, ban-dyti užmiršti menkus poelgius, paaiškinti savo neryžtingumą ir baimę. Sakyčiau, kad visos tos grupės, kurios pačios save patei-kia, esą visada buvome atgimimo šaukliai, patyrė sąstingį, neleidžiantį prasmingai ir adekvačiai veikti šiuolaikinėmis sąlygo-mis. Vidujai tebesiblaškoma tarp to, kad lyg ir akivaizdūs kolaboravimo faktai, o drauge akivaizdūs įnašo į atgimimą faktai. Atmintis, jos suprobleminimas yra svarbu, tačiau dvasininkijai reikia ryžtingiau veikti dabartinėmis sąlygomis, rūpintis, kaip šiandien atlikti savo misiją. Dabarties misija nėra kovoti už tautą ar kovoti prieš Europos Sąjungą ar už Europos Sąjungą, reikia užsiimti sielovada. Tai yra vienintelis ir pagrindinis tikslas.

Su visa pagarba kovotojams tenka pastebėti, jog įpratus kovoti prieš kažką, yra sunku kovoti už kažką.Galime palikti nuošalyje pavienius žmones, kunigus ir pasauliečius, kuriuos visuomenė aptarinėja dėl tam tikrų kon-troversijų, ir pažvelgti į kur kas platesnį sluoksnį, užimantį būtent tokią laikyseną.

pexe

ls.c

om n

uotr

auka

_552018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga PILIGRIMAS

Dvasininkija buvo vienas iš veiksnių, padėjęs išlaikyti tautinį sąmoningumą, laisvės troškimą. Tai yra objektyvu, tačiau ne visiems sočiai gyvenusiems klebo-nams, važinėjusiems sovietų valdžios paskirta „Volga“, dabar dera kalbėti, kokie yra jų nuopelnai. Jeigu galėčiau šiek tiek patosiškai pasakyti, visa tai, kas vyko prieš komunistų valią, tai pirmiausia buvo Kristaus darbas. Per kolaboravusius dva-sininkus ir pasauliečius jis taip pat vyko, gal net prieš jų valią, jiems bandant pasi-slėpti į plyšį ir sau ramiai gyventi. Tai net ne geros ar blogos jų valios klausimas. Tų žmonių, kurie gali sau prisiimti didelius nuopelnus, sąrašas yra tikrai trumpas. Jų asmeninė laikysena buvo didelė asmeninė rizika. O ir dvasininko kelio pasirinkimas savaime reiškė nemažą auką. Tačiau šiuo požiūriu nėra jokio skirtumo – sovietme-tis ar ne. Noras, kad kunigą gerbtų ne dėl to, ką dabar daro, koks jis pamokslininkas ar sielovadininkas, bet dėl to, jog dvasi-ninkija buvo viena iš Nepriklausomybės atminties atramų, šiandien nieko vertas. Net nesvarbu, ar tokia pretenzija teisinga, ar klaidinga, ji tiesiog niekur neveda.

Norėtųsi pakalbėti ir apie tautinės Bažnyčios kontekstą. Sovietų valdžiai nepavykus užgniaužti tikėjimo repre-sinėmis priemonėmis, buvo siekiama sukurti atskirą nacionalinę Bažnyčią, nepriklausomą nuo Visuotinės. Kaip ir kiek būdami Visuotinės Katalikų Bažny-čios nariais galime svarstyti lietuviškos katalikybės konteksto dalykus?Metaforiškai kalbat, mes iš tikrųjų gy-vename „miško pakraštyje“. Turbūt taip ir gyvensim, kol jo neiškirs... Gyvendamas miško pakrašty gali turėti platų vieškelį arba tik siaurą keliuką kur nors, kur nebe miškas. Mano galva, kaip ir keliai Lietu-vos–Lenkijos pasienyje vis dar yra abejoti-nos kokybės, tai panašiai ir su mūsų ryšiais. Žinoma, technologijos ir kalbų mokėjimas lemia tai, kad šiandien nebereikia laikraš-čio, knygos vežti iš toli ir ilgai. Kam įdomu Visuotinės Bažnyčios reikalai, apie juos gali sužinoti tiek iš katalikiškų agentūrų, tiek iš kitur. Informacijos vakuumo tarsi nėra. Dar tebeveikia Vatikano radijas,

aktualius tekstus publikuoja interneto dienraštis Bernardinai.lt.Tautinės Bažnyčios konceptas ne orga-nizacine prasme, kaip Kinijoje ar buvę bandymai Čekijoje bei Vengrijoje, bet kaip kultūrinė samprata, yra bemaž blefas, ir tai labai skaudus klausimas lietuviams, platesnė visuomenė niekada nepriims jo realistiško vertinimo. Kas ir koks esi, gali-ma tik iš šalies pamatyti. Norėčiau para-frazuoti profesorę Ireną Vaišvilaitę, pasak kurios, žvelgiant iš Čekijos, Slovakijos ar Vengrijos perspektyvos, mes, lietuviai, kaip katalikai, esame truputį kitaip kalbantys lenkai. Mums reikia tai gerai suvokti ir būti dėkingiems už lenkų kultūrinį įnašą. Tai nėra dėkingumas vienam ar kitam lenkui, bet tiesiog bendras suvokimas, jog civilizacija plito teritoriškai. Kol nebuvo lėktuvų ir interneto, civilizacija negalėjo peršokti geografinių riboženklių. Tai per Atlantą civilizaciją pervežė laivais, į Indiją nuplukdė, o visoje žemyninėje Europoje ji ėjo pamažu, klojosi sluoksniais. Iki mūsų romėnai tiesiogiai neatėjo. Krikščionybė, eidama per Vokietiją, Austriją ir Lenki-ją, pasiekė Lietuvą, kitaip negalėjo būti. Kadangi atėjo vėlai, kurį laiką tęsėsi gana storas sluoksnis stabmeldystės kultūrinio paveldo, tačiau tos krikščioniškos formos, kurios nėra universalios, buvo perimtos iš Lenkijos. Mūsų bendri papročiai ir tradicijos (pavyzdžiui, Kūčios) yra gražu. Tai gali būti puoselėjama, tik nežinau, ar puoselėti turėtų valstybė, valstybinė švietimo sistema. Manau, tą turėtų daryti patys žmonės, šeimos, bendruomenės, me-nininkai. Kultūra yra dinamiškas dalykas. Tradicinės formos yra svarbios, bet mažai susijusios su tikėjimu tiesiogiai. Daugeliui žmonių jos padeda palaikyti tikėjimą, leidžia jį emociškai išgyventi. Tačiau kalbėjimas apie tikėjimo lietuviškumą ir autentiškumą yra tik etiketės. Dabar visa-me europiniame kontekste dėl dinamiškos kultūrinės kaitos daug žmonių jaučia grėsmę netekti įprastų tikėjimo formų. Krikščionybės istorija mums primena, kas vyksta, kai susiduriama su dinamiška kaita. Tuomet atsiranda žmonių, kurie vieną gražią dieną pasako: „Ne, mums ši kaita nepatinka. Ji pažeidžia mūsų įsitikinimus,

mūsų įpročius.“ Jie išsigąsta tos kaitos ir formą supriešina su turiniu, pasilikdami prie formos. Tikėjimas dinamiškos kaitos sąlygomis pirmiausia pareikalauja didelės asmeninės atsakomybės ir labai sąmonin-go suvokimo, kas yra nekintanti išpažini-mo esmė, o kas jo laikini lokalūs pavidalai. Ar turite mintyje įvairias sielovadines kryptis?Ne tik, priklausomai į ką pažvelgsi-me. Ankstesnį formalų aiškumą keičia individualios nuostatos. Žmonės tampa vis didesniais individualistais. Ar dėl to džiaugtis, ar liūdėti – asmeninis apsis-prendimas. Žmonės vis dažniau atsako patys už save, o tai reiškia, kad kunigas nebegali pasislėpti nei už sutanos, nei už Bažnyčios, kaip institucijos, ir gyventi grynai asmeninį gyvenimą. Jis iš tikrų-jų yra tam tikra prasme nuogas prieš tą bendruomenę ir taip, kaip jis supranta, kiek jis liudija, tai tiek jis gali. Lygiai kaip ir bet kuris kitas katalikas – jei jis iš tikrųjų tiki ir jam svarbu, tai jis liudija. Vis mažiau įmanu valstybės ar represinių struktūrų pasišaukti, idant kažką gintų ar užkirstų kelią, ypač jei tai paliečia tikėjimo dalykus. Tiesiog tu turi sakyti: „Taip, aš tuo tikiu ir man tai svarbu; ir aš gyvensiu taip, o ne kitaip, nepaisant, ką kiti sako.“ Kitas irgi byloja, kas jam svarbu ir kaip jis gyvena. Ši akivaizda – taip, ji yra gąsdinanti. Nes ji

Tradicinės formos yra svarbios, bet mažai susijusios su tikėjimu tiesiogiai. Daugeliui žmonių jos padeda palaikyti tikėjimą, leidžia jį emociškai išgyventi. Tačiau kalbėjimas apie tikėjimo lietuviškumą ir autentiškumą yra tik etiketės.

56_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018

kiekvienam iš mūsų uždeda visai kito lygio atsakomybę. Nebegali pasislėpti, nebegali pabėgti. Vieni eina ir drąsiai liudija, kiti – pažįstu nemažai jaunų žmonių, studentų, kurie šitoje situacijoje labai aiškiai atsisako konfesinio principo, – sako, kad visų pa-kraštėlių ir tradicijų nebegali išlaikyti. Tai tarsi tretinė ar penktinė reformacija, sakanti: „Tik Evangelija ir niekas daugiau; visa kita nesvarbu; galim su bet kuo giedoti ir šlo-vinti.“ Katalikui toks reiškinys yra skaudus, nes jam svarbu ir Tradicija, ir ta telkianti pasaulinė bendruomenė bei Šventojo Tėvo, Bažnyčios Magisteriumo išmintis, kuri mus veda, apsaugo nuo įvairių pavojų ir klystkelių. Vis dėlto šiame kontekste pats liūdniausias klystkelis – tai bandymas nukirsti į kaitą vedančias, į kultūros dina-miką įtraukiančias gijas ir pasakyti: „Ne, ne, jie visi eretikai, jie visi klysta.“ Dabar aplinkui skamba daug žodžių (bemaž keiksmažodžių), kuriais kaip grėsmės katalikui įvardijami visokie -izmai. Tai liudija kompleksavimą, nepasitikėjimą savimi, savo tikėjimu, jėgomis, gyvenimo būdu. Netgi nepasitikėjimą Dievu, nes bandoma pareikalauti visiškai griežtų išorinių pasaulietinės valdžios nustatomų tvarkų ir taisyklių. Toks politizuojamas noras išlaikyti katalikiškumą utopiškas, tokio socialinio determinavimo artimiau-sioje ateityje tiesiog nebus. Neverta net klausti, ar tai gerai, ar ne. Prasmingiau paskaityti „Utopiją“, kurią mums davė šv. Tomas Moras.

Kokie Bažnyčios ir valstybės santykiai susiklostė po 1990 m. kovo 11 d.? Jei reikėtų palyginti 1918–1940 metų Nepriklausomos Lietuvos ir Bažnyčios santykį su dabartine, kokie esminiai momentai būtų svarbūs?Siūlyčiau žvelgti iš tokios perspektyvos: demokratija, socialinė taika, teisinė vals-tybė. Svarbu tai, kad visi maždaug laikosi priimtų taisyklių ir žino savo veikimo ribas. Vertinant pagal tokius kriterijus, po 1990 m., ypač po 2000 m., kai buvo pa-sirašytos Šventojo Sosto ir Lietuvos Res-publikos sutartys, Bažnyčios ir valstybės santykiai yra daug geresni – ir normalesni, ir tvarkingesni, ir suteikiantys didesnį

saugumą tikintiesiems, jų bendruome-nėms, negu buvo tarp 1918 m. ir 1940 m. Šiuo požiūriu galima priminti apie smetoninį Kulturkampf ir panašius daly-kus, to meto santykiai buvo nestebuklingi. A. Smetona po 1926 m. ne iš didelio palankumo Bažnyčiai pats inicijavo skubų konkordato su Vatikanu pasirašymą. Kon-kordatas garantavo tam tikrą sistemą ir tvarką, kuri apribojo A. Smetonos režimo kišimąsi į Bažnyčios reikalus, bet jo buvo ne iki galo laikomasi. Iki perversmo irgi būta lengvo vyskupų santykių su vyriau-sybėmis chaoso. Tiesa, šiaip visuomenėje anuomet buvo daugiau bendro pozityvaus nusiteikimo Bažnyčios atžvilgiu. Dabar tos santykių taisyklės yra kaip niekad aiškios. Tik nereikia jų painioti su tuo, ką rašo žiniasklaida, ką kalba žurnalistai, kokia yra bendra kultūrinė terpė, pavyzdžiui, kokia yra Bažnyčios įtaka mokykloje ar pan. Tai jau yra kiti dalykai nei Bažnyčios ir valstybės santykiai, dėl kurių, manau, situacija yra labai gera. Kai galvoji apie alternatyvas, žiūri į aplinkines šalis, tai Lietuvoje tie dalykai sureguliuoti arti tobulumo. Tiesa, visuomet atsiranda ban-dančių patempti paklodę į vieną ar į kitą pusę, pamanipuliuoti, – tai irgi yra bendros politinės kultūros dalykai. Kuo nebran-desnė, trumpalaikiškesnė politinė grupė valdžioje, tuo ji primityvesniu būdu bando ir pataikauti Bažnyčiai, ir ja manipuliuoti. Dvasininkai, kaip ir kai kurios pasauliečių grupės, taip pat bando pasinaudoti tokia situacija. Uždengtas bažnyčios stogas nėra savaime blogas tikslas. Tik ar to siekdamas klebonas neįsivelia į situaciją, kai praranda galimybę patikimai kalbėti apie teisingu-mą, įvardyti blogį. Žmonės nuolat į tuos spąstus pakliūva. Santykių normalizaciją lėmė daug veiksnių. Iš negatyvių veiksnių minėtina ekskomunistų baimė dėl savo prisidarytų darbelių, kai jie praeityje bandė Bažnyčią gniaužti, neleisti jai reikštis, kita vertus, jos autoriteto bijojo. Lietuvoje yra įprasta apie mirusius: gerai arba nieko, bet... Gal skambės kiek anekdotiškai, bet gana paplitusi nuomonė: ar A. Brazauskas bijojo Dievo – nežinia, bet pragaro bijojo tikrai. Tai simptomiška krikštytų ir prie

Pirmosios Komunijos prileistų Lietuvos komunistų mąstysena. Jie netapo nei sąmoningais tikinčiaisiais, nei įsitiki-nusiais ateistais, pragaro baimė juos iki šiol persekioja. Jiems būdingas beveik vaikiškas Pirmosios Komunijos laikų galvojimas, kad gal koks nors kunigas gali nulemti, ar pakliūsi į pragarą, ar ne. Todėl ne sykį ekskomunistai dosniai atsiliepė į dvasininkų prašymus.Pozityvia prasme, manau, tikrai lemtinga buvo arkivyskupų tandemo tarpusavio są-veika. Turiu galvoje Vilniaus arkivyskupo kardinolo Juozo Audrio Bačkio ir Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ben-drystę. Jų tarpusavio sutarimas nebūtinai visuomet paprastai, kartais pasiginčijant, ieškant alternatyvų, lydimas tarpusavio pagarbos, buvo, ko gero, didžiausia do-vana Lietuvai, kurios pagal savo bendrą kultūrinį ir visuomeninį lygį šalis nebuvo nusipelniusi. Šių giliai mąstančių ganyto-jų su labai skirtingomis patirtimis derinys ir jų evangelinė laikysena, rūpestis Baž-nyčios reikalais leido išmintingai žvelgti į santykius su valstybe. Derybose dėl sutar-čių buvo labai aktyvus pirmasis nuncijus, daug lėmė kardinolo diplomatinė patirtis, leidusi ieškoti sprendimo konfliktinėse situacijose, pasiūlyti penktą ar septintą variantą, o ne užsisklęsti kategoriškame arba-arba. Nepaisant kritikos, kuri kar-tais pasigirsta iš visokių teisybių ieškančių teisininkų, sutartys ir Religinių bendrijų įstatymas yra beveik pavyzdiniai Europos kontekste. Jeigu nori daryti ką nors gera savo pastangomis, tikrai gali tai daryti.Sekuliariškesnio mentaliteto žmo-nės dažnai nesuvokia, kas yra būdinga katalikiškam veikimui, priekaištauja, esą katalikiškos labdaros organizacijos ar dvasininkai nori mokesčių mokėtojų pinigų, esą tegul patys susirenka labda-rą ir t. t. Šie žmonės nesupranta vieno paprasto dalyko – labdarą skirstyti, dalinti ar kitaip ją įveiksminti yra sunkus, atsakingas ir nedėkingas darbas. Tai nėra joks malonumas, joks noras prilįsti prie ėdžių, kaip sakoma. Žmonės šito imasi dėl to, kad mato, kokia yra netvarka ir koks mažas rezultatas, kai visuomenės bendrieji ištekliai yra dalinami tų, kurie

PILIGRIMAS

_572018 SAUSIS–VASARIS | Apžvalga MŪZOS DVELKSMAS

Prieš šiam tekstui įsipatoginant ant popieriaus (tiesa, pirmiau kompiuterio ekrane, bet tai jau detalės), kai mėginau „įsiklausyti“ į tai, kaip „skamba“ tasai mūsų modernios valstybės šimtmetis, iš jau, atrodytų, tokių tolimų devyniasde-šimtųjų nejučia atklydo grupės „Antis“ dainos „Lietuvos valstybė“ melodija. Taigi, Kovo 11-osios Lietuva tarsi ataidė-jo tai, ką Vasario 16-ąją skelbė Nepri-klausomybės Aktas. Ir du tapo viena. Ko nenutinka nemigos naktį...

100 metų – ne viena (ir ne vien) diena. Pasirodo, kas buvo seniai, gali būti tiesa – net ir mums, jaunikliams, kurių atmintis dažnai nesiekia toliau pernykščių obuolių ar praeitos savaitės vakarėlio. Jei šįmet švęsdami Kovo 11-osios 28-metį dar galim prisiminti, kaip per Nepriklau-somybės mitingus mojavome trispalve, ar gerai pamiklinę atmintį dar užuodžiame Sausio laužų ir parako dūmus, tai Vasario 16-osios Lietuvą tegalime savaip atrasti iš pasakojimų, filmų, knygų. Atkurtos valstybės šimtmetis paragina iš naujo

atsiversti istorijos vadovėlius. Pagerbti tuos, kurie tuomet kūrė prisikeliančią Lietuvą. Tarsi laisvės užkalbėtojai kartoja-me magiškąjį 100-tą. Ir ši mintis nelei-džia mums užmigti. Kamuoja nemiga. Prieš pat aušrą nervinė sistema įsitempia maksimaliai, galvoje tampa šviesu tarsi sprogus atominiam užtaisui.

100 metų nemigos – štai kas kuria moderniąją Lietuvą. Fabrikų pamainose prakaituojantys, prie kavos ir rašto darbų prilinkę, ligoninių priimamuosiuose bu-dintys, kariuomenės pratybose ginklų bei naktinio stebėjimo žiūronų įsitvėrę tau-tiečiai nemiega. Gilios mintys gimsta ne atsainiai čepsint prie pietų stalo, ne tingiai glostant išmaniųjų telefonų ekranus. Jei modernus miestas yra organizmas, kuris niekada nemiega, tai moderni valstybė yra nemigos ištiktos tautos buveinė. Juk auš-tant antrajam Atgimimui, reikėjo savyje puoselėti tą nemigą, kad išskanduotum tai, ko alsiame, prisitaikėliškame vidurdie-nyje būtų tarsi nepatogu, nedrąsu sumąs-tyti: Lietuvos valstybė – pabandyk ištarti, / Lietuvos valstybė – Baltijos aušra!

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos

nuot

rauk

a/R

ober

tas

Dač

kus

šį darbą atlieka formaliai ir ne iš širdies, kai steigiasi įvairios VšĮ, kad dalintų pasiimdamos savo „administravimo“ procentą. Labdaros ir paramos sistemą Bažnyčia kūrė nuo 1988 m. Žmonės, dalyvavę tame procese, negali ramiai žiūrėti, matydami, kaip tikrai milžiniš-ki mokesčių ištekliai yra iššvaistomi ir nepasiekia vargstančiojo. Arba pasiekia ne tuo pavidalu. Žmogui reikia batų, o jam atneša makaronų ir verčia bučiuoti valdžiai rankas. Bažnyčia, atlikdama ir so-cialines funkcijas, pretenduoja į tas lėšas ir nori, kad sistemoje iš tikrųjų dalyvautų atsidavę žmonės. Visa pasaulinė patirtis rodo – niekas geriau nepasirūpina šalpa kaip religinės organizacijos, o kad kartais pasitaiko klaidų ar piktybiškumo, vienas kitas savanaudis, tai kur jų nėra.

Kartais visuomenėje pasigirsta priekaiš-tų, ypač, kai yra skiriami pinigai religi-nėms bendrijoms iš Valstybės biudžeto, tačiau pamirštama, jog ne visas nusa-vintas Bažnyčios turtas buvo grąžintas ir yra skiriama piniginė kompensacija.Nuolat atsiranda tų, kurie zyzia ir kelia tokius ar kitokius klausimus. Man truputį gaila žmonių, kurie yra užstrigę tokiuose ateistiniuose rūpesčiuose. Kai žvelgi į istorinį 25-erių ar 30 metų laikotarpį, tenka matyti ir buvusias religines kovas. Pradžioje tarp Tikėjimo žodžiui priklau-siusių žmonių buvo tokių, kurie laidė prakeiksmus į katalikų pusę ir kovojo už formalią konfesijų lygiavą. Kita vertus, buvo katalikų dvasininkų, kurie užėmė nekrikščionišką laikyseną. Buvo įsivelta į tarpusavio kovas ir pamirštas evangelinis principas – jei gavai per vieną skruostą, atsuk kitą. Laikui bėgant, viskas pamažu susireguliavo. Naujosios grupės prarado radikalumą, tapo pozityviomis bendruo-menėmis, ir buvę konfliktai dėl mokyklų steigimo ar dėl ko kita nuslopo, bet vis dar likęs vienas kitas teisininkas, žmo-gaus teisių aktyvistas, religijotyrininkas, kuris minta iš konfliktų ieškojimo ar net kurstymo. Viliuosi, kad ir tai praeis, nes krikščionių bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo pavyzdžių esama dešimtis ar šimtus kartų daugiau. ■

Kęstutis Danielius RIMKEVIČIUS

100 METŲ NEMIGOS

58_ Apžvalga | SAUSIS–VASARIS 2018MŪZOS DVELKSMAS

Net turėdami labai asmeninius įsivaizdavimus, kas yra toji 1918-aisiais atkurtos valstybės Lietuva, visi esame kažkaip su ja susiję, susipynę. Ne, ne so-cia liniais tinklais ir ne blockchain sekomis. Esame tarsi suaugę į vieną kamieną – laisvės troškimu. To kamieno šaknys, nuo aušros iki aušros būdraudamos, maitinasi syvais dirvos, kurios pH subalansuotas tarp būti ar nebūti, mirti ar gyventi. Todėl, net jei mūsų istorijos žinios nepramuša Wikipedijos lubų, šviesią nemigos valandą esame kur kas arčiau tautos nei patys galėtume pripažinti. Štai tada iš giliausių archetipinių sluoksnių išsisluoksniuoja, atsidengia pirminis suvokimas (esu įsitiki-nęs, kad joks modernumas neatsiranda iš niekur, tiesiog savitai perkuriama tai, kas buvo pradžioje). Kaip vos gimęs kūdikis klyksmu praneša pasauliui apie savo esatį, taip ir valstybė visų pirma atpažįsta ir teigia save pasaulio kontekste: Lietuvos valstybė – pasaulio Lietuva!

Būtų naivu tikėtis, kad tokią gyvybinę įtampą išlaikytume nuolatos, tačiau labai svarbu, kad atsirastų kas paklausia: kiek tavo ramiame miege yra nemigos? Reikia daugiau tokių progų – ne tik kas 100 metų, kai auštantį rytą sutiktume atvi-romis akimis. Tam, kad pasaulio Lietuva neišnyktų iš mūsų pačių kasdienybės žemėlapių. Kiek patys savo valstybės kontūrus brėšime, tiek jie ir bus matyti. Turinčiam bus duota, o iš neturinčio... Todėl budėkime.

Ar galime save apibrėžti be kitų? Niekaip. Jei mūsų valstybės kontūras yra sienos, tai šios sienos yra su kitomis valstybėmis. Jei mūsų tautiniai ženklai – drabužiai, patiekalai, menas, galiausiai patsai mentalitetas – yra mūsų savotiška apibrėžtis, tai ji aktuali tiek, kiek skiriasi nuo kitų tautų ženklų arba kiek yra į juos panaši. Taip pat svarbu ir tai, kiek per amžius gludinta tautinė detalė, mintis, poskonis įsilieja į šiuolaikinio gyvenimo (pripažinkim, labai globalaus) dvasią ir materiją. Ne tautinis drabužis mus daro lietuviais, o mes, kurdami savo aprėdą ar tiesiog visą savo aplinką, darome ją lietuvišką, tokią, kurią kitos tautos kaip lietuvišką atpažintų.

Ar gali būti, kad esame „kiečiausi“, vieninteliai tokie, žodžiu, patys pačiausi visame pasaulyje? Deja, irgi ne. Jei įsivaiz-duojame tokie esą, vadinasi, nesam toliau savo kaimo nosies iškišę. Netgi nuolat visiems primindami apie mūsų tautos kovas, kančias, netektis (suprantama, kas vis dar labai skauda, apie tai ir kalbame), nesame labai originalūs. Kiekvienai tautai – savos kovos ir savos kančios.

Keistai atrodo tokie tautos vedliai ar į juos besitaikantys, kurie adoruoja bau-džiavinės Lietuvos liaudies kultūrą (apie kitokią juk sovietinėj mokykloj nemokė) ar didžiuojasi esą paskutinių Europos pagonių palikuonys. Tokiems bepigu pro-jektuoti sovietinio tautų kalėjimo patirtis į Europos Sąjungą ir virkauti apie Euro-pos daugiakultūriniame liūne skęstantį lietuvišką sodžių. Neva globalizmo vėžys, migracijos užkratas ir visuotinis klerikalų sąmokslas taikosi į nekaltą mergelę Lietu-vą. O seniau kaip būdavo gražu – pasitinka lieknos geltonkasės, tautiniais drabužėliais apsirėdžiusios, ponus (na, ką ten ponus, būkim paprastesni – draugus) iš centro su duona ir druska... Dabar visos mat po kembridžus visokius ir šiaip užsienius išsilaksčiusios. Nerūpi joms valstybė... Ir centras kažkaip tarp daugybės nacionalinių valstybių padalintas, kažkoks išplaukęs ir į kažkokią nesuprantamą Europą nutolęs.

Nėra aiškumo, nė tvirtos rankos.Nepyk, mielas skaitytojau, už tokią

ironijos dozę – taigi juokas yra geras gydytojas. Ypač kai mūsų visuomenę kan-kina fobijos, jog kartą, užklupus nemigai, imsim ir susimąstysim, kokie menkučiai esame po šiuo dideliu žvaigždėtu dangu-mi ir kartu – kokie laisvi. Gal net kažkiek išsigąsim savo laisvės, nežinosim, ką su ja daryti, nes tokią naktį niekas negalės mums ko nors liepti, nurodyti, uždrausti. Suprasime, kad esame sudėtingo, kupi-no skirtybių ir pavojų, bet tokio gražaus pasaulio dalimi. Galiausiai turėsime pripažinti: mano sodyba, mano kaimas, miestas, mano valstybė yra pasaulio Lie-tuva, o pasaulis apvalus – vadinasi, gyvenu pasaulio centre. Gal nebus tai jau šitaip baisu?

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarus įsivaizduoju ne sulai-žytais plaukais ir tvarkingai susėdusius istorinei nuotraukai, o susivėlusius, susiglamžiusiais nuo ilgo posėdžiavimo švarkais, paraudusiomis nuo nemigos, bet didžiule laisve spindinčiomis akimis žvelgiančius pro senojo miesto langus į aušros nuauksintus Pilies gatvės mūrus. Jei galėčiau perskaityti jų mintis, tikiu, kad jos suktųsi apie paryžius, berlynus ar niujorkus, kuriems tuoj tuoj praneš, kad gimė šiuolaikinė Lietuvos Valstybė. ■

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos

nuot

rauk

a/R

ober

tas

Dač

kus

LAIMĖK KELIONĘ Į EUROPOS PARLAMENTĄ*

HORIZONTALIAI:

3. Kas, pasak Luko Griniaus, yra viena iš Lietuvą griaunančių jėgų?

4. Kas kartu su nuo Pirmojo pasau-linio karo Lietuvoje likusiais vokie-čių kariais gynė Lietuvą ir stabdė bolševikus 1919 m.?

5. Lietuvos krikščionių demokratų partija Žemės reformos moralu - mą gynė Leono XIII enciklika „Re-rum ...“

10. Prancūzijos miestas, kuriame pirmą kartą surengtos atskiros žiemos olimpinės žaidynės.

13. Kokia, anot Vytauto Landsber-gio, turėtų būti mokytojo profesija?

14. Viena iš virtualių valiutų.

15. Vienas iš dviejų prof. P. V. Suba-čiaus minėtų Lietuvos arkivyskupų, kurių bendrystė, anot profesoriaus, buvo viena didžiausių dovanų Lietuvai.

17. Pilis, kurios bokšte 1990 m. ba-landžio 19 d. įvyko pirmoji Vilniaus šaulių priesaika.

VERTIKALIAI:

1. Partija, su kuria vasario 7 dieną Vokietijos krikdemai sutarė dėl koalicijos.

2. Rusijos miestas, į kurį buvo ištremtas partizanas Vytautas Balsys.

6. Partizano Vytauto Balsio slapy-vardis.

7. Valstybė, su kuria 2017 metų spalį Lietuva sutarė dėl statistinio atsinaujinančiosios energijos kiekio perdavimo.

8. Lietuvos vyskupas, daug prisidė-jęs prie gudų tautinio atgimimo.

9. Mėnesis, kurio 23 dieną minime Lietuvos kariuomenės įkūrimą.

11. LDK kunigaikštis, kuriam istori-kas Edvardas Gudavičius prilygino M. Krupavičių ir jo nuopelnus.

12. Valstybė, per visą žiemos olim-pinių žaidynių istoriją iškovojusi daugiausia medalių.

16. Kiek dirbančiųjų per artimiau-sius 40 metų Europoje turės išlaikyti net 3 į pensiją išėjusius žmones?

* Daugumą atsakymų rasite šio „Apžvalgos“ numerio puslapiuose. Išsprendę kryžiažodį, raides iš

pažymėtų kryžiažodžio langelių įrašykite į raktinių žodžių junginio langelius, esančius po kryžiažodžiu.

Pagal punktyrinę liniją iškirpkite raktinius žodžius – kryžiažodžio atsakymą – ir prirašę reikiamus

kontaktinius duomenis siųskite adresu: Žurnalas „Apžvalga“, Teatro g. 8-17 A, Vilnius, LT-03107 ARBA

nufotografavę užpildytą punktyrine linija pažymėtą kryžiažodžio atsakymo ir kontaktinių duomenų laukelį

atsiųskite šią nuotrauką el. paštu redakcija@apzvalga.eu. Kitame numeryje skelbsime 5 burtų keliu

išrinktus mūsų skaitytojus, kurie laimės mėnesio prizus. Kartą per pusmetį visi, teisingai išsprendę ir

atsiuntę bent vieną kryžiažodį (žinoma, išsprendus daugiau kryžiažodžių – šansai laimėti didėja!), varžysis

dėl didžiojo prizo – pažintinės kelionės į Europos Parlamentą Briuselyje arba Strasbūre (3 didžiojo prizo

laimėtojai bus nustatyti burtų keliu).

Praėjusio „Apžvalgos“ numerio (Nr. 12) kryžiažodžio teisingas raktinis žodžių junginys – ARTĖJA NAUJIEJI. Sveikiname Audrių Kačinską, Reginą

Genkovienę, Kazį Paulių, Zitą Kaminskienę ir Ireną Bružinskienę laimėjus numerio prizus – gertuves!

DIDŽIOJO PRIZO – kelionės į Europos Parlamentą – LAIMĖTOJAI: Stasė Stulginskienė, Marija Kaminskaitė ir Albinas Rankelė. Sveikiname!

Vardas Pavardė

Telefonas, el. paštas

Raktinis žodžių junginys

5

6 7 8 9 10 11

41 2 3

1 2

3

4 5 6

7

8 9

10

11 12

13 14

15 16

17

EclipseCrossword.com

Vasario 11–16 d. grupė Lietuvos šaulių sąjungos narių ir Lietuvos karininkų keliavo į keturis žiemos žygius Lenkijos Aukštuosiuose ir Vakariniuose Tatruose bei iškėlė Lietuvos valstybinę ir istorinę vėliavas trijose Tatrų viršukalnėse (Kasprowy Wierch (1987 m); Trzydniowiański Wierch (1758 m); Ciemniak (2096 m)) ir prie kalnų ežero Morskie Oko (1395 m).