· Web viewAtsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinį skundą kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų,

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-00522 2020-01-14 2019-07-05 2019-07-05 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-543/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39089-2017-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininko), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko, susipažinusi su D. J., asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutarties, prašymu sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutarties vykdymą bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

D. J., asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, kasaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas jį nuteisė pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir BK 285 straipsnio 1 dalį nepagrįstai. Jis šių nusikaltimų nepadarė ir negalėjo padaryti, nes tuo metu gulėjo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Atrankos kolegija konstatuoja, kad D. J. kasacinis skundas neatitinka šių reikalavimų, kadangi jame nėra suformuluota teisinių argumentų, sudarančių pagrindą nagrinėti šią baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu dėl galimai padarytų esminių BPK pažeidimų ir/ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuostatų. Kasaciniame skunde neigiamos žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir pateikiamas savas situacijos vertinimas, tvirtinant, kad dukrų jis negalėjo nei prievartauti, nei tvirkinti, nes tuo metu Pakiršinio kaime negyveno

Pažymėtina, kad Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinį skundą kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6511e390323811eabe008ea93139d588

bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai). Atsiaksiu priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą paliktinas nenagrinėtinas

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti D. J., asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

OLEGAS FEDIOSIUKAS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Nr. 3P-1259/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07701-2018-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 17 d. gautu ieškovų V. P., I. P., R. M., R. N., R. S., R. M., A. P. ir S. P. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a7222d036ef11ea829bc2bea81c1194

Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 19 d. gautu ieškovės akcinės bendrovės „Amber Grid“ darbuotojų profesinės sąjungos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus ieškovę ir jos atstovę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=85d4061036ef11ea829bc2bea81c1194

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko, susipažinusi su nuteistosios R. L. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistosios R. L. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis, 3742 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios R. L. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

ARTŪRAS PAŽARSKIS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=61851350323811eabe008ea93139d588

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=75fb43e0323811eabe008ea93139d588


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko, susipažinusi su nuteistojo J. K. (J. K.) kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo J. K. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis, 3742 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo J. K. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo A. J. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties, baudžiamąja byla,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c75ad3b037b811ea829bc2bea81c1194

n u s t a t ė:

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.


ARTŪRAS PAŽARSKIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistosios I. J. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistosios I. J. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis,

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9784468037b811ea829bc2bea81c1194

Nuteistosios I. J. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.


ARTŪRAS PAŽARSKIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________




NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkės), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio, susipažinusi su nuteistosios N. M. gynėjos advokatės Anželikos Meškaitės kasaciniu skundu dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasatorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti BK 37 straipsnyje numatytais pagrindais. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesirėmė formuojama teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo paliktas galioti neteisėtas pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde nuteistosios gynėja tvirtina, kad N. M. jokio nusikaltimo nepadarė, kad jos veika – atsiskaitymas gydytojui privačioje klinikoje už paslaugas negali būti kvalifikuojama kaip kyšio davimas. Tačiau kasatorė, argumentuodama netinkamą veikos kvalifikavimą, ginčija žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir pateikia savą jų vertinimą. Atrankos kolegija pažymi, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cdbb847037b811ea829bc2bea81c1194

pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kasatorės prašymas kasacinės instancijos teismą įvertinti apeliacinės instancijos teismo argumentus taikyti BK 37 straipsnio nuostatas nepagrįstas teisiniais argumentais.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuteistosios N. M. gynėjos advokatės Anželikos Meškaitės kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl jį atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistosios N. M. gynėjos advokatės Anželikos Meškaitės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

PRANAS KUCONIS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-473-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-13-3-05126-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 3.6.3.6.(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovui R. D., trečiasis asmuo J. L., dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir atsakovo R. D. priešieškinį ieškovei L. J., trečiasis asmuo J. L., dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje, – Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4639ed40362611ea829bc2bea81c1194

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant išlaikymo vaikams priteisimo klausimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė 2017 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo po 200 Eur kiekvieno vaiko išlaikymui nuo ieškinio padavimo dienos ir 13 974,21 Eur išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus.

3. Ieškovė nurodė, kad kartu su atsakovu jie susilaukė dviejų vaikų: N. D., gimusios 2005 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvoje, ir N. D., gimusio 2008 m. birželio 12 d. Airijoje. Nuo 2014 m. atsakovas gyvena atskirai, dėl smurto artimoje aplinkoje jam buvo uždrausta artintis prie ieškovės ir vaikų. Ieškovė nurodė, kad pastaruoju metu ji su vaikais laikinai gyvena Airijoje, o atsakovas gyvena Anglijoje. Ieškovė pateikė gyventojų registro pažymą apie savo deklaruotą gyvenamąją vietą Alytaus mieste, algalapius ir pažymas apie Airijoje patiriamas išlaidas, taip pat pažymą apie tai, kad 2014 m. spalio 13 d. Lonfordo apylinkės teisme Airijoje buvo nutraukta byla dėl išlaikymo ar teisės matytis, nes atsakovas yra išvykęs iš šalies.

4. Atsakovas, kuriam dokumentai buvo įteikti Jungtinėje Karalystėje, teikiamame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė klaidina teismą, nes Airijoje ji su vaikais gyvena nuolat nuo 2007 m., šioje valstybėje gauna išmokas vaikams, pateikia duomenis apie savo turtinę padėtį.

5. 2018 m. sausio 10 d. atsakovas pateikė teismui priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, prašė jį nagrinėti kartu su ieškiniu dėl išlaikymo vaikams priteisimo, nes jie yra tarpusavyje susiję.

6. Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2018 m. gegužės 21 d. pateiktoje patikslintoje išvadoje nurodė, kad nepilnamečiai vaikai su mama, senele ir teta gyvena Airijoje jau 11 metų, ten lanko mokyklą, užklasinius užsiėmimus. N. prastai kalba lietuviškai, nors viską supranta, N. lietuviškai kalba gerai. Vaikai nurodė, kad tėvo bijo ir su juo susitikti nelabai nori.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu tenkino dalį ieškovės ieškinio ir dalį atsakovo priešieškinio ir priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 200 Eur kasmėnesinių periodinių išmokų kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo ieškinio į teismą padavimo dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 20 d., iki vaikų pilnametystės, šią sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatant, kad išlaikymui skirtomis lėšomis disponuos vaikų motina uzufrukto teise; priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą, t. y. 6594 Eur sumą, šią sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatant, kad šia suma disponuos vaikų motina uzufrukto teise; patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį dėl atsakovo ir jo nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos ir civilinės bylos dalį dėl šalių reikalavimų nustatyti bendravimo tvarką su vaikais nutraukė.

8. Teismas sprendė, kad ieškovės vaikų nurodyti poreikiai yra pagrįsti, o atsakovas ir toliau galės gauti panašias pajamas, nes yra darbingas asmuo. Kadangi ieškovė, priešingai nei atsakovas, įsipareigojimų tretiesiems asmenims neturi, jos gaunamos pajamos yra didesnės nei atsakovo, todėl ieškovė turi daugiau prisidėti prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir šalių galimybę teikti išlaikymą, į tai, kad ieškovė ir prašo priteisti mažesnę išlaikymo dalį, teismas iš atsakovo priteisė po 200 Eur kasmėnesinių periodinių išmokų kiekvienam vaikui nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės.

9. Teismo manymu atsakovas tinkamai nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus. Atsakovo argumentas, kad jis pirko vaikams dovanas, tam tikrus daiktus, nevertinamas kaip galimas įsiskolinimo sumažinimo pagrindas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi reikalavimo teisę nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki ieškinio į teismą padavimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.) dėl išlaikymo įsiskolinimo ir iš atsakovo priteisė 6594 Eur sumą abiem vaikams.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą dėl išlaikymo dydžio sumažinimo ir išlaikymo įsiskolinimo panaikinimo, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi panaikino Alytaus apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir L. J. ieškinį paliko nenagrinėtą.

11. Kolegija nurodė, kad ieškinio dėl išlaikymo padavimo metu ieškovės ir vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, kartu ir pagrindinių interesų buvimo vieta 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) prasme yra Airijoje, o atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Todėl vadovaujantis Išlaikymo reglamento 3 straipsniu šios bylos jurisdikcija priklauso Airijos arba Jungtinės Karalystės teismams, kur yra

vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta arba atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Be to, vadovaujantis Išlaikymo reglamento 4 straipsnio 3 dalimi, šalys negali susitarti dėl kito teismo jurisdikcijos. Kadangi bylos dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iškėlimo metu byla buvo neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį dėl konkrečių reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kadangi teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

12. Kolegija nurodė atsižvelgusi į aplinkybę, kad, pirmosios instancijos teismui iškėlus bylą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atsakovas pareiškė priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, t. y. pareiškė reikalavimą, susijusį su tėvų pareigomis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) kontekste. Šalys 2019 m. sausio 9 d. dėl bylos dalies dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo pateikė taikos sutartį, ją pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu patvirtino ir šią bylos dalį nutraukė. Vadovaujantis CPK 279 straipsnio 1 dalimi, ši sprendimo dalis įsiteisėjo, kadangi apeliaciniu skundu buvo apskųsta tik sprendimo dalis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

13. Kolegija įvertino aplinkybę, kad, ieškovei pareiškus ieškinį dėl išlaikymo priteisimo, atsakovas atsiliepime į ieškinį ir viso proceso metu nereiškė prieštaravimo dėl jurisdikcijos, be to, pats pateikė priešieškinį, reikšdamas reikalavimą dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, ir sprendė, kad šalys pritarė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai. Be to, ginčas vyksta jau ilgą laiką, pirmosios instancijos teismas nekėlė klausimo dėl jurisdikcijos, yra priėmęs sprendimą, byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, todėl kolegija sprendė, kad šiuo atveju taikytina reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punkto nuostata dėl jurisdikcijos prorogacijos, nes Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaikų interesus.

14. Kolegija sprendė, kad ta aplinkybė, jog be pagrindo priėmus ieškinį dėl išlaikymo ir išlaikymo priteisimo ir nagrinėjant bylą, kurią nagrinėti Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos, buvo pareikštas reikalavimas, kurį nagrinėti Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją, ir reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio nuostatos įtvirtina galimybę visus reikalavimus nagrinėti vienoje byloje, nereiškia, jog reikalavimams dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pasikeitė Išlaikymo reglamente nustatyta jurisdikcija, nes teismas jurisdikcijos klausimą turėjo spręsti bylos iškėlimo metu, o tuo metu Lietuvos Respublikos teismai neturėjo jurisdikcijos spręsti šiuos reikalavimus.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą, nurodydamas, kad jurisdikcija turi būti tikrinama tik pagal bylos iškėlimo metu pareikštus reikalavimus. Šiuo atveju būtent pakitęs ginčo dalykas – reikalavimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo – sudarė sąlygas atsirasti jurisdikcijos sąlygoms. Šeimos bylose ieškovas turi teisę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos keisti iš esmės be jokių apribojimų ieškinio dalyką ir pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį (CPK 377 straipsnis). Papildomai pareikštų reikalavimų atžvilgiu bylą nagrinėjantis teismas bet kuriuo atveju turi tikrinti teismingumą, nepriklausomai nuo proceso stadijos, todėl nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštą reikalavimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ne retrospektyviai pagal pirminio ieškinio dėl išlaikymo padavimo momentą, o pagal jurisdikcijos vertinimo metu esamą galutinai suformuluotą ieškinio dalyką.

15.2. Jurisdikcijos klausimas atskirai byloje nebuvo keliamas, atsakovas Lietuvos teismų jurisdikcijai neprieštaravo, dalyvavo teismo posėdžiuose ir sudarė taikos sutartį dėl dalies pareikštų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertino dvejopai – ir kaip pritarimą jurisdikcijai (taikant reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punktą), ir kaip susitarimą dėl jurisdikcijos, kuris nėra galimas bylose dėl išlaikymo vaikams priteisimo (taikant Išlaikymo reglamento 4 straipsnio 3 dalį). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Išlaikymo reglamento 5 straipsniu, leidžiančiu prisiimti jurisdikciją atsakovui aktyviai dalyvaujant procese.

16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nusprendus, kad šalių ginčą turėjo išnagrinėti Lietuvos teismas, prašo grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui,

kad būtų išnagrinėtas iš esmės jo apeliacinis skundas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos nustatyti teismingumą ir priėmė ieškovės ieškinį nagrinėti, nors jis buvo neteismingas Alytaus apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nevykdė pareigos nustatyti, ar vaikai, dėl kurių išlaikymo vyksta ginčas, turi esminį ryšį su Lietuva ir ar abi šalys sutinka, kad Lietuvos teismas nagrinėtų jų bylą. Šį pirmosios instancijos teismo procesinį pažeidimą ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

16.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimui dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo nagrinėjamu atveju gali būti taikoma jurisdikcijos prorogacijos taisyklė pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punktą. Tačiau tam, kad teismas turėtų jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą (pagalbinės jurisdikcijos taisyklė), yra būtina kita susijusi byla, kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu ar su tėvų pareigomis susijusias bylas.

16.3. Pagal Išlaikymo reglamentą pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija reiškia tai, jog tam, kad teismas turėtų jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo, yra būtina kita susijusi byla, kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu ar su tėvų pareigomis susijusias bylas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti bylos dėl tėvų pareigų vaikams, iki šalys susitarė dėl tėvų pareigų taikos sutartimi. Atsakovas, nesutikdamas dėl teismingumo, aiškino teismui, kad vaiko teisių apsaugos skyrius Lietuvoje nėra kompetentingas teikti išvadą dėl aplinkybių, susijusių su vaikų gyvenimo ir išlaikymo sąlygomis Airijoje. Įrodymai, gauti iš kitų valstybių, buvo neišsamūs, nepatvirtinti kompetentingų institucijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos teismingumo (jurisdikcijos) sprendžiant išlaikymo vaikams priteisimo klausimą

17. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, t. y. jų iš naujo nenustato, tik patikrina, ar teismai, nustatydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė CPK teisės normas.

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl išlaikymo vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, savo materialiuosius subjektinius reikalavimus grįsdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normomis. Ieškinyje ieškovė nurodė savo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, pagal kurią teikė ieškinį atitinkamam teismui Lietuvoje (CPK 30 straipsnio 4 dalis), taip pat pažymėjo, kad atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje, o ji pati kartu su vaikais pastaruoju metu taip pat yra laikinai išvykusi į Airiją.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė gauti išlaikymą pagal vieno iš tėvų, vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos pareikštą ieškinį yra nepilnamečio vaiko teisė, todėl materialine teisine prasme ieškovas yra nepilnametis vaikas, o jo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ar įstatymų nustatyti kiti asmenys. Nepilnamečiai vaikai ieškinyje dėl išlaikymo priteisimo nurodomi ieškovais kaip materialinio teisinio santykio dalyviai, o jų procesines teises dėl šių reikalavimų visa apimtimi įgyvendina atstovai (CPK 38 straipsnio 2, 4 dalys). Nepilnamečio vaiko, kurio teisė gauti išlaikymą pažeidžiama, procesinė padėtis yra ieškovas, o išlaikymo pareigų nevykdančių tėvų ar vieno jų – atsakovai (-as) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Atitinkamai vertinant ieškinio teismingumo klausimą pagal CPK 30 straipsnio 4 dalį yra svarbu nustatyti ne vaiko vardu ieškinį teikiančio asmens, pavyzdžiui, vieno iš tėvų, bet vaiko, kurio teisė gauti išlaikymą yra pažeidžiama, gyvenamąją vietą.

20. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kur buvo vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, kai buvo pareikštas ieškinys, atskirai nebuvo nustatoma, tačiau iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių buvo akivaizdu, kad byla turi tarptautinį elementą – atsakovo gyvenamoji vieta užsienyje ir vaikų, dėl kurių išlaikymo pareikštas ieškinys, faktinė gyvenamoji vieta užsienyje.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teismas iš kartu su ieškiniu pateikiamų duomenų negali daryti pagrįstos išvados, kad vaiko, kreditoriaus, ar atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jis turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, nes skubotas ieškinio priėmimas, nesant pakankamo pagrindo manyti, kad reikalavimas teismingas būtent šios valstybės teismui, gali sukelti nesuderinamų skirtingų valstybių teismų sprendimų riziką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018 32 punktą).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad šeimos bylose su tarptautiniu elementu teismas turi būti itin atidus ir nuosekliai vertinti faktines bylos aplinkybes, nes vienos iš šalių gyvenamoji vieta užsienio valstybėje gali būti svarbus veiksnys sprendžiant ne tik dokumentų įteikimo klausimą, bet ir tai, ar ieškinio reikalavimas yra teismingas atitinkamam teismui.

22. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

23. Tais atvejais, kai tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare, išskyrus Daniją, taikomi ES reglamentai. Šie ES reglamentai ir jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis). Klausimams dėl išlaikymo priteisimo taikomas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje.

24. Išlaikymo reglamento tikslas, kaip matyti iš jo 15 konstatuojamosios dalies, yra užtikrinti išlaikymo kreditoriaus, kuris ieškinyje dėl išlaikymo prievolės laikomas silpnesniąja šalimi, interesų gynimą, minėto reglamento 3 straipsnis kreditoriui, kuris veikia kaip pareiškėjas, suteikia galimybę pateikti reikalavimą remiantis kitais jurisdikcijos pagrindais nei numatytasis šio reglamento 3 straipsnio a punkte (šiuo klausimu žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Blijdenstein, C-433/01, 29 punktą ir 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Sanders ir Huber, C-400/13 ir C-408/13, 27 ir 28 punktus).

25. Išlaikymo reglamento 3 straipsnis nustato bendrąsias jurisdikcijos taisykles, pagal kurias išlaikymo kreditorius gali pateikti pareiškimą tos vietos, kurioje pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teismui arba tos vietos, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta, teismui pagal minėto straipsnio b punktą arba pagal to paties straipsnio c ir d punktus, jei reikalavimas dėl išlaikymo yra papildomas pagrindiniam ieškiniui, susijusiam su asmenų statusu, kaip pareiškimas dėl santuokos nutraukimo (c punktas) arba dėl tėvų pareigų (d punktas), teikiamas teismui, kuris turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamai vieną ar kitą ieškinį (šiuo klausimu žr. ESTT 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo R prieš A, C-468/18, 31 punktą). Šie kriterijai yra alternatyvūs, o tai patvirtina jungtuko „arba“ vartojimas kiekvieno iš kriterijų išdėstymo pabaigoje (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. sprendimo A, C-184/14, 34 punktą).

26. Išlaikymo reglamente nustatyta galimybė šalims susitarti dėl kito teismo jurisdikcijos netaikoma ginčams dėl jaunesnių nei 18 metų vaikų išlaikymo prievolių (Išlaikymo reglamento 4 straipsnis).

27. Be nurodytų jurisdikcijos pagrindų, byla dėl išlaikymo vaikams priteisimo gali būti teisminga valstybės narės teismui, kurio procese dalyvauja atsakovas. Šioje nuostatoje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas taikomas, kai teismas, į kurį kreiptasi, neturi jurisdikcijos kitais pagrindais. Ši taisyklė netaikoma, jei procese dalyvaujama siekiant užginčyti jurisdikciją (Išlaikymo reglamento 5 straipsnis).

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Lietuvos teismas turi jurisdikciją spręsti dėl vaikų išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nacionalinės teisės normomis, tenkino dalį ieškinio, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį procesinį sprendimą panaikino ir jo dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo priteisimo paliko nenagrinėtą, vadovaudamasis tuo, kad pagal Išlaikymo reglamentą klausimas dėl išlaikymo prievolių nėra teismingas Lietuvos teismui, nes atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, kreditorių, t. y. vaikų, – Airijoje, o ieškinio dėl išlaikymo padavimo metu Lietuvoje nebuvo sprendžiama byla dėl asmens statuso ar tėvų pareigų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai, jog atsakovas neginčijo teismo jurisdikcijos, negali būti pagrindas pripažinti tėvų susitarimą dėl išlaikymo prievolių teismingumo, kuris yra draudžiamas Išlaikymo reglamente.

29. Kasaciniu skundu ieškovė ginčija tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas, nurodydama, kad Lietuvoje buvo

nagrinėjama byla susijusi su tėvų pareigomis, kai atsakovas pareiškė priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, todėl buvo pagrindas taikyti Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punkto nustatytą jurisdikcijos taisyklę, be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovo dalyvavimo procese jurisdikcijos taisykle.

30. Atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisako dėl bylos teismingumo sprendžiant vaikų išlaikymo klausimą pagal kartu keliamą su tėvų pareigomis susijusį reikalavimą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas) ir bylos teismingumo pagal atsakovo dalyvavimo procese taisyklę (Išlaikymo reglamento 5 straipsnis).

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teikė ieškinį dėl išlaikymo, kurio teismingumas, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir tai, kad vaikų ir atsakovo gyvenamoji vieta yra užsienyje, turėjo būti nustatomas pagal Išlaikymo reglamentą. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydamas, kad vaikų gyvenamoji vieta yra Airijoje, todėl teismai turi vertinti vaikų gyvenimo sąlygas, gaunamas socialines išmokas toje valstybėje, tačiau reikalavimo dėl išlaikymo jurisdikcijos neginčijo. Vėliau jis pateikė priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, pažymėdamas, kad jį prašo nagrinėti kartu su ieškiniu dėl išlaikymo, nes tarp jų yra tarpusavio ryšys ir juos nagrinėjant kartu bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti bylą. Taigi atsakovas sutiko, kad byla dėl išlaikymo būtų nagrinėjama ten, kur ir yra pareikštas ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad klausimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo galėjo būti nagrinėjamas Lietuvos teisme, šios išvados nei ieškovė, nei atsakovas neginčija. Nagrinėjamoje byloje šalys dėl bendravimo su vaikais susitarė taikiai, atsakovas apeliacinį skundą teikė ginčydamas tik priteisto išlaikymo dydį, bet ne Lietuvos teismo jurisdikciją.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pateikto ieškinio dėl vaikų išlaikymo teismingumo turėjo įvertinti, ar yra pagrindas taikyti nors vieną iš Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatytų alternatyvių jurisdikcijos kriterijų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl teismas Lietuvoje neturi jurisdikcijos pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktas), iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad vaikų gyvenamoji vieta taip pat yra ne Lietuvoje, todėl netaikytinas ir jurisdikcijos pagal kreditoriaus gyvenamąją vietą kriterijus (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktas). Lietuvoje nėra nagrinėjama jokia su asmens statusu susijusi byla, todėl išlaikymo bylos teismingumo klausimas negali būti sprendžiamas ir pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktą. Sprendžiant dėl Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punkto, t. y. ar kartu su išlaikymo byla buvo nagrinėjamas ir su tėvų pareigomis susijęs reikalavimas, svarbu išsiaiškinti, kokiu tikslu buvo įtvirtintas šis jurisdikcijos kriterijus ir kokiais atvejais jis taikomas.

33. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką su jurisdikcijos taisyklėmis susijusios nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į, pirma, to reglamento tikslus ir sistemą ir, antra, bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų (pagal analogiją žr. ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C-1/13, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir ESTT 2014 m. spalio 23 d. sprendimo flyLAL-Lithuanian Airlines, C-302/13, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). ESTT yra pažymėjęs, kad nors Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktuose nurodytomis nuostatomis nacionaliniam teismui aiškiai leidžiama pripažinti savo paties jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo tarpvalstybinę reikšmę turinčiose bylose, jeigu pagal teismo valstybės teisę jis turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamai su asmens statusu ir su tėvų pareigomis susijusias bylas, šiose nuostatose esančios sąvokos „kartu keliamas reikalavimas“ apimties valstybių narių teismai neturėtų aiškinti pagal savo nacionalinę teisę (ESTT 2015 m. liepos 16 d. sprendimo A, C-184/14, EU:C:2015:479, 30 punktas).

34. Išlaikymo reglamento 44 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu turėtų būti iš dalies pakeistas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms. Ankstesnės nuostatos, perkeltos iš Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 punkto, buvo papildytos 3 straipsnio d punktu tik tam, kad būtų išspręstas jurisdikcijų koncentracijos klausimas tuo atveju, jei netaikytinas atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus, t. y. Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punkte numatytas kriterijus (šiuo klausimu žr. ESTT Generalinio advokato M. Szpunar 2019 m. liepos 29 d. išvados byloje C-468/18, 58 punktą).

35. Taigi ši jurisdikcijos taisyklė buvo įvesta siekiant jurisdikcijų koncentracijos, t. y. kad vienas teismas nagrinėtų kiek galima daugiau susijusių reikalavimų, jei tai atitinka dalyvaujančių procese asmenų interesus, taip palengvinant bylinėjimosi procesą, sutaupant laiką ir užtikrinant teismo sprendimų suderinamumą. Tačiau šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar reikalavimas dėl tėvų pareigų – bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo – pareikštas atsakovo priešieškiniu gali būti laikomas pagrindiniu reikalavimu jau esant iškeltai bylai dėl išlaikymo vaikams priteisimo.

36. ESTT yra nurodęs, kad, pirma, vienodo Bendrijos (dabar – Europos Sąjungos) teisės išaiškinimo būtinybė neleidžia

nagrinėti konkrečios nuostatos atskirai, o reikalauja, kad esant abejonių ji būtų aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į redakcijas kitomis kalbomis, ir, antra, kad Bendrijos (dabar – Europos Sąjungos) nuostatos skirtingų kalbų redakcijos turi būti aiškinamos vienodai, o šių redakcijų nesutapimo atveju nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą (žr. šiuo klausimu ESTT 1990 m. kovo 27 d. sprendimo Cricket St Thomas, C-372/88, 19 punktą ir 2006 m. kovo 9 d. sprendimo Zuid-Hollandse Milieufederatie et Stichting Natuur en Milieu, C-174/05, 20 punktą).

37. Reglamento 3 straipsnio d punkto teksto anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis lingvistinė analizė rodo, kad „kartu keliamas reikalavimas“ visų pirma reiškia, jog išlaikymo klausimas yra keliamas papildomai (pavyzdžiui, Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas anglų kalba formuluojamas taip – „if the matter relating to maintenance is ancillary to those proceedings“, prancūzų klaba taip – „lorsque la demande relative à une obligation alimentaire est accessoire à cette action“, o vokiečių taip – „wenn in der Nebensache zu diesem Verfahren über eine Unterhaltssache zu entscheiden ist“), todėl pagrindas nagrinėti išlaikymo klausimą nustatomas ne pagal Išlaikymo reglamente nurodytas, bet pagal reikalavimui, susijusiam su tėvų pareigomis, taikytinas teismingumo taisykles. Sprendžiant dėl reikalavimo kvalifikavimo kaip kartu keliamo svarbus yra ne tik reikalavimo pateikimo momentas, bet ir bylų sąsajumas.

38. ESTT yra išaiškinęs, kad jeigu valstybės narės teismas nagrinėtų ieškinį dėl skyrybų arba dėl nepilnamečio vaiko tėvų santuokinio ryšio nutraukimo, o kitos valstybės narės teismui tektų priimti sprendimą dėl ieškinio dėl tėvų pareigų tam vaikui, reikalavimas dėl išlaikymo vaikui iš tikrųjų yra papildomas, palyginti su ieškiniu dėl tėvų pareigų, kaip nurodyta Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punkte (šiuo klausimu žr. ESTT 2015 m. liepos 16 d. sprendimo A, C-184/14, 48 punktą). Vis dėlto iš 2015 m. liepos 16 d. sprendimo A, C-184/14, negalima daryti išvados, kad jeigu, kaip pagrindinėje byloje, teismas pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl tėvų pareigų nepilnamečiam vaikui vykdymo ir paskyrė kitą teismą, turintį jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio ieškinio, tik pastarasis visais atvejais turės jurisdikciją nagrinėti bet kurį reikalavimą dėl vaiko išlaikymo prievolių (šiuo klausimu žr. ESTT 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo R prieš A, C-468/18, 38 punktą).

39. Remiantis tuo, darytina išvada, kad išlaikymo reikalavimas turi sekti paskui kitą, pagrindinį, reikalavimą, susijusį su tėvų pareigomis ar nepilnamečio vaiko tėvų santuokinio ryšio nutraukimu, o ne atvirkščiai, kaip kad buvo nagrinėjamu atveju.

40. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teigti, jog reikalavimas dėl išlaikymo buvo pareikštas papildomai prie reikalavimo dėl tėvų pareigų nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad ieškinio dėl išlaikymo pateikimo metu nebuvo nagrinėjamas klausimas, susijęs su asmens statusu ar tėvų pareigomis, kuriam nagrinėti jurisdikcija būtų nustatoma pagal šiam reikalavimui taikytinas jurisdikcijos taisykles, todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jurisdikcijos spręsti dėl išlaikymo vaikams priteisimo pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatytus jurisdikcijos pagrindus.

41. Kitas šioje byloje spręstinas klausimas yra atsakovo dalyvavimo procese taisyklės taikymas nustatant bylos dėl išlaikymo vaikams priteisimo teismingumą.

42. Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, tuo atveju, kai teismas neturi jurisdikcijos pagal Išlaikymo reglamente nustatytas taisykles, jis gali būti kompetentingas spręsti dėl išlaikymo prievolių, jei atsakovas dalyvauja procese (Išlaikymo reglamento 5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas šią jurisdikcijos taisyklę prilygino susitarimui dėl jurisdikcijos, kuris pagal Išlaikymo reglamento 4 straipsnį nėra leidžiamas ginčuose dėl jaunesnių nei 18 metų vaikų išlaikymo. Tačiau atsakovo dalyvavimo procese jurisdikcijos taisyklė ir susitarimas dėl jurisdikcijos yra du atskiri jurisdikcijos pagrindai. Susitarimas dėl teismo pasirinkimo turi būti sudaromas raštu (Išlaikymo reglamento 4 straipsnio 2 dalis), tai yra išankstinis valios pareiškimas. Tuo tarpu dalyvaudamas procese atsakovas tyliai pritaria pasirinkto teismo jurisdikcijai, vadinasi, sutinka, su ieškovo, kreditoriaus, pasirinkimu. Toks pritarimas galimas tik tuo atveju, jei teismas neturi jurisdikcijos pagal nei vieną kitą Išlaikymo reglamente nustatytą jurisdikcijos pagrindą.

43. ESTT išaiškino, kad kaip matyti iš formuluotės „[b]e jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų“, šiame straipsnyje numatytas automatiškai taikomas jurisdikcijos pagrindas, jeigu, be kita ko, nėra taikomi šio reglamento 3 straipsnyje nustatyti kriterijai (šiuo klausimu žr. ESTT 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo R prieš A, C-468/18, 32 punktą). Išlaikymo reglamento 5 straipsnis laikytinas „numanoma [jurisdikcijos] prorogacija“ ir remiantis šia taisykle jurisdikcijos neturinčiam teismui leidžiama priimti sprendimą bylose dėl išlaikymo prievolių (žr. ESTT Generalinio advokato M. Szpunar 2019 m. liepos 29 d. išvadą byloje C– 468/18 25 nuorodą).

44. Priešingai nei bylose dėl tėvų pareigų, kuriose reikalingas aiškiai išreikštas ar kitokiu nedviprasmišku būdu visų

bylos šalių pritarimas dėl kito teismo jurisdikcijos (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį), atsakovo dalyvavimui pagal Išlaikymo reglamentą keliamas vienintelis reikalavimas – jo įsitraukimas į procesą neginčijant teismo jurisdikcijos.

45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad byla dėl išlaikymo vaikams priteisimo nebuvo teisminga Lietuvos teismui pagal bendrąsias jurisdikcijos taisykles (Išlaikymo reglamento 3 straipsnis). Kaip nurodyta šios nutarties 31 punkte, atsakovas, gavęs ieškinį dėl išlaikymo, teikė atsiliepimą, neginčydamas teismo jurisdikcijos. Tai, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog vaiko teisių apsaugos skyrius Lietuvoje nėra kompetentingas teikti išvadą dėl aplinkybių, susijusių su vaikų gyvenimo ir išlaikymo sąlygomis Airijoje, nėra tolygu nesutikimui dėl bylos teismingumo. Vėliau atsakovas tam pačiam teismui teikė priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, prašydamas reikalavimą dėl išlaikymo nagrinėti kartu, apeliaciniu skundu ginčijo priteisto išlaikymo dydį, bet ne teismo jurisdikciją. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nesant kitų jurisdikcijos pagrindų, atsakovas tyliai pritarė kreditorių pasirinktai jurisdikcijai įsitraukdamas į procesą, aktyviai reiškė savo atsikirtimus dėl ginčo esmės, taip pat tam pačiam teismui pateikė susijusį reikalavimą dėl tėvų pareigų. Vėlesnis, t. y. tik kasaciniame procese teikiant atsiliepimą į ieškovės pareikštą kasacinį skundą, teismo jurisdikcijos ginčijimas neturėtų keisti jurisdikcijos pagrindų bylos iškėlimo metu.

46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas bylos dėl išlaikymo vaikams priteisimo teismingumo klausimo, pažeidė proceso teisės normas, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai netaikė Išlaikymo reglamento 5 straipsnio, todėl yra naikintinas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo ieškinio dalis dėl išlaikymo palikta nenagrinėta. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas dėl išlaikymo dydžio nėra išspręstas, ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Kasacinis teismas patyrė 25,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir bylos dalį dėl išlaikymo vaikams priteisimo grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS

VINCAS VERSECKAS_______________________


Nr. 3P-1947/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01882-2016-0 (S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=965805702e4a11eabe008ea93139d588


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 16 d. gautu atsakovės UAB „Emilė“ kasaciniu skundu dėl Vilnius apygardos teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1831/2019 atsisakė priimti atsakovės UAB „Emilė“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentų praplėtimas nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl nėra pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=76a97790316f11eabe008ea93139d588

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 20 d. gautu atsakovės UAB „V. Berlinskienės vaistinė“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovė UAB „V. Berlinskienės vaistinė“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys ir atsakovė iškeldinta iš negyvenamųjų patalpų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės UAB „V. Berlinskienės vaistinė“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.95, 4.98 straipsnius bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, dėl to nepagrįstai sprendė, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį. Atsakovė valdo bei naudojasi ginčo patalpomis, todėl ieškovė privalėjo reikšti vindikacinį ieškinį ir įrodinėti tokio ieškinio pagrindų buvimą bei sumokėti žyminį mokestį; 2) teismai netinkamai aiškinimo ir taikė CK 6.498 straipsnį, kuriame nustatyta, kad, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Teismai privalėjo vertinti, ar po nuomos sutarties pabaigos ieškovė pateikė prieštaravimus dėl tolimesnio nuomos sutarties vykdymo, tačiau to nepadarė; 3) pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes peržengė bylos nagrinėjimo ribas, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio atsakovės apeliacinio skundo argumento nepasisakė. Ieškovė, pateikdama ieškinį, prašė išnagrinėti klausimą, ar atsakovė turi teisinį pagrindą ginčo patalpose vykdyti veiklą, tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą iškeldinti atsakovę iš patalpų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir

jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas sustabdyti skundžiamų teismų procesinių sprendimų vykdymą; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui Justui Sakavičiui (a. k. duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto už atsakovę 2019 m. gruodžio 19 d. Luminor Bank AS, mokėjimo dokumento Nr. 1658.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Nr. 2ATP-397/2019Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01052-2017-1


NUTARTIS

2020 m. sausio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininko), Arvydo Daugėlos ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su pareiškėjo A. S. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą Nr. AN2-95-255/2018,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. S. prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl padarytų esminių materialiosios teisės normų pažeidimų.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49e62c60362611ea829bc2bea81c1194

būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui. ANK 662 straipsnio 2 dalyje nurodyti duomenys, kurie privalomai nurodomi prašyme bei ginčijamų teisinių sprendimų esmė, jais nustatytos bylos aplinkybės; šio kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą; pareiškėjo prašymas, atitinkantis šio straipsnio 14 dalyje nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įgaliojimus. Atkreiptinas dėmesys ir į prašymų dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo padavimo terminus (ANK 660 straipsnis) bei prašymo atnaujinti terminą pareiškimui paduoti galimybes, kai praleistas trijų mėnesių apskundimo terminas.

Šiuo atveju pateikto prašymo turinys neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, o būtent jame nenurodyta ginčijamų nutarčių esmė, jomis nustatytos bylos aplinkybės; šio kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą, nepridėtos skundžiamų dokumentų kopijos. Taip pat nėra pateiktas argumentuotas prašymas praleistam prašymo padavimo terminui atnaujinti.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka įstatymo nustatytų jo formai bei turiniui keliamų reikalavimų, todėl šį prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ARVYDAS DAUGĖLA

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Armano Abramavičiaus ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo A. Ž. kasaciniu skundu dėl Utenos apylinkės teismo 2019 n. balandžio 5 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3cb985f0362611ea829bc2bea81c1194

Nuteistasis A. Ž. kasaciniu skundu prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad jis plėšime nedalyvavo, todėl jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir netinkamai pritaikytų baudžiamojo įstatymo nuostatų teisiškai neargumentuoti, cituojama teismų praktika nesusieta su baudžiamosios bylos medžiaga. Kasatorius ginčija žemesnės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą ir teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, tvirtindamas, kad jis plėšimuose nedalyvavo, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Pagal tokius kasatoriaus teiginius kasacinės instancijos teismas turėtų iš naujo vertinti įrodymus ir nustatyti kitokias faktines bylos aplinkybes nei nustatė žemesnės instancijos teismai. Tačiau nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Nesant teisinių argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas teisės taikymo aspektu, kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARMANAS ABRAMAVIČIUS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4045e100362611ea829bc2bea81c1194


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 23 d. gautu atsakovės AB „Swedbank“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė AB „Swedbank“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo. Šiuo sprendimu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. sprendimas, kuriuo atmestas E. R. ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ir ieškinys patenkintas iš dalies: ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, jam iš atsakovės priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką bei 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.





Atsakovės AB „Swedbank“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neteisingai įvertino pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, ypatingai susijusias su ieškovo požiūriu į sąžiningumą, savo pozicijos keitimą ir akivaizdžiai neteisingų faktinių aplinkybių nurodymą, taip pat nepagrįstai ieškovo žodiniams paaiškinimams suteikė prioritetą prieš jo anksčiau procesiniuose dokumentuose nurodytus paaiškinimus; 2) netinkamai taikė DK 58 straipsnį, nes neteisingai interpretavo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo neteisėto elgesio pobūdžiu, jo kaltės laipsniu ir forma, jo neteisėtų veiksmų motyvus bei tikslus; 3) pažeidė DK 218 straipsnio 2 dalį, nes, priimdamas sprendimą, nenurodė, ar ieškovas grąžinamas į darbą ar ne; 4) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos išaiškinimų, kad sprendimui nutraukti darbo santykius turi ir darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas, nes tai parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys. Būtent padaryto pažeidimo nepripažinimas, netiesos sakymas, akivaizdžių aplinkybių neigimas atsakovei leido pagrįstai nesitikėti, kad ieškovas padarė išvadas dėl savo priešingo teisei elgesio.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų

CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Pažymėtina, kad kasacinio skundo prieduose nurodytas mokėjimo nurodymas, tačiau atsakovė į Liteko sistemą įkėlė failą su priedais, kuris neatsidaro, todėl nėra galimybės išspręsti žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.


n u t a r i a:


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 23 d. gautu suinteresuoto asmens R. J. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį, kuria teismas panaikino antstolės patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, nes patvarkymas prieštarauja įsiteisėjusiai Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarčiai, kuria jau buvo išspręstas klausimas dėl vykdomojo dokumento įvykdymo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=874e711036ef11ea829bc2bea81c1194

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Suinteresuoto asmens (kasatorės) R. J. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Vykdymo procesas kaip baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios tikslas užtikrinti priimto teismo procesinio

sprendimo įgyvendinimą, pasižymi tam tikra specifika – šiame procese priimtos teismų nutartys negali turėti res judicata (lot. galutinio teismo sprendimo) galios, o jose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais CPK 182 str. 2 p. ir 279 str. 4 d. prasme, kadangi jos yra priimamos vykdomo teismo sprendimo įgyvendinimo tikslais, o ne sprendžiant ginčą iš esmės. Todėl, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino antstolės patvarkymą vykdomojoje byloje kaip prieštaraujantį įsiteisėjusiai Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarčiai, kuria jau buvo išspręstas klausimas dėl vykdomojo dokumento įvykdymo.

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-7503-769/2017, išnagrinėjęs antstolės pareiškimą dėl teismo sprendimo nevykdymo, konstatavo, kad pareiškėjas P. M. pilnai įrengė ginčo inžinerinių tinklų objektus. Vėliau tapo aišku, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą įvykdė tik iš dalies, ir Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti tik inžineriniai tinklai (vamzdynai), o inžineriniai statiniai (valymo įrenginys, gręžinys, siurblinė, priešgaisrinis rezervuaras) taip ir liko neįregistruoti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 punktas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis), be to, inžinerinių tinklų objektai nefunkcionuoja. Taigi, anot kasatorės, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo pareiškėjas nėra įvykdęs, todėl antstolė turėjo teisę priimti patvarkymus dėl pilnai neįvykdyto teismo sprendimo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti įvardyti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų buveinės ar gyvenamosios vietos. Paduotame kasaciniame skunde nenurodytas kitas suinteresuotas asmuo UAB „Smiltynės pakrantė“ ir jos buveinė.


Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. gautu pareiškėjos D. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi Nr. 3P-1832/2019 atsisakė priimti pareiškėjos D. J. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą pareiškėjos paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitintų CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas pareiškėjos prašymas sustabdyti teismo nutarties vykdymą; sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (375 Eur) grąžintas atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi Nr. 3P-1832/2019.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6f396ee036ef11ea829bc2bea81c1194

n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 30 d. gautu atsakovės J. B. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė J. B. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovų D. P. ir R. A. ieškinys, jiems iš atsakovės priteisiant 4313,15 Eur žalos atlyginimo.



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6873459036ef11ea829bc2bea81c1194

reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Atsakovės J. B. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013, nes šioje byloje ieškovai neginčijo fakto, kad tikroji namo, kuriame kilo gaisras, valdytoja buvo trečiasis asmuo R. M., tačiau jų tikslas buvo gauti žalos atlyginimą iš turtingesnio asmens, t. y. iš atsakovės. Atsakovės nuomone, tais atvejais, kai turto savininkas ir valdytojas nesutampa, atsakomybė tenka valdytojui; 2) teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų pakankamumo. Byloje yra prieštaringų įrodymų dėl ieškovų namo priskyrimo II-os grupės nesudėtingų statinių kategorijai, tačiau teismai nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo skirti ekspertizę. Kitoje civilinėje byloje jos prašymas skirti ekspertizę buvo patenkintas ir ekspertizės akte nustatyta, kad ieškovų gyvenamasis namas negalėjo būti statomus 50 cm atstumu nuo atsakovės žemės sklypo ribos; vadinasi teismai turėjo taikyti CK 6.270 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė, pasitenkindami vien formaliu teismo sprendimu kitoje byloje.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui A. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 97 (devyniasdešimt septynis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

už atsakovę 2019 m. gruodžio 27 d. AB „Šiaulių bankas“, mokėjimo nurodymas 12271919.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8f1b5c0036ef11ea829bc2bea81c1194



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 30 d. gautu atsakovo R. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas R. J. pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo. Atsakovas prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria abiem ieškovams M. ir E. D. priteista iš atsakovo po 10 856,06 Eur nuostolių atlyginimo, taip pat byloje priimtą pirmosios instancijos Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą, kuriuo iš atsakovo buvo priteista mažesnė nuostolių atlyginimo po 10 274,20 Eur suma, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismai nustatė statybos darbų defektų ir jų pašalinimo išlaidų vertes ir pagal jas nustatė atlygintinų nuostolių dydį.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 345 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos.

Atsakovo skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną, t. y. 2019 m. rugsėjo 24 d., o terminas kasaciniam skundui dėl šios nutarties peržiūrėjimo paduoti pasibaigė 2019 m. gruodžio 27 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 5 dalis). Atsakovo kasacinis skundas paduotas 2019 m. gruodžio 30 d., t. y. praleidus terminą kasaciniam skundui paduoti.

Pats atsakovas neprašo atnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti, kartu nenurodo ir šio termino praleidimo priežasčių. Pažymėtina, kad teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo spręsti, kad analizuojamas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir kartu neturi pagrindo savo iniciatyva atnaujinti šį terminą.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti atsakovo kasacinį skundą kaip paduotą praleidus kasacinio skundo padavimo terminą ir neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Morkūnas Legal Bureau“ (j. a. k. 301499541) už atsakovo R. J. kasacinį skundą

489 (keturis šimtus aštuoniasdešimt devynis) Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. gruodžio 27 d. AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 30 d. gautu atsakovės L. P. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi iš esmės paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimas, kuriuo tenkinus ieškovo J. P. ieškinį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytas butas, priteisiant dalį buto ieškovui, o už priteistą dalį buto iš ieškovo priteisiant 29 610 Eur kompensaciją atsakovei, taip pat atsakovės priešieškinis dėl įpareigojimo ieškovą netrukdyti atsakovei disponuoti ginčijamo buto gyvenamąją patalpą, atmestas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Teismai nustatė, kad ieškovas iki pateikiant ieškinį teismui išnaudojo visus galimus ginčo sprendimo būdus, nes ne kartą susitiko su apeliante (atsakove) ir siūlė buto padalijimo kylanti ginčą spręsti taikiu būdu. Atidalijimas natūra be (ne)proporcingos žalos turto paskirčiai yra negalimas, todėl atsakovei turėtų būti priteistina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=78902e2036ef11ea829bc2bea81c1194

kompensacija. Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad tarp bendraturčių faktiškai nusistovėjusi, sutartimi ar teismo sprendimu nustatyta naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarka nėra privaloma, atsidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau galėtų būti vienas iš kriterijų, reikšmingų parenkant atidalijimo variantą. Kadangi ieškovo siūlomas buto atsidalijimo variantas yra tinkamas, o atsakovė nepateikė savo kitokių pasiūlymų, teismai sprendė tenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinį. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Atsakovės L. P. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: teismai suabsoliutino asmens, siekiančio atidalyti bendrosios nuosavybės turto dalį, išmokant kitam bendraturčiui piniginę kompensaciją, teises, taip iškeliant vieno bendraturčio teises aukščiau kito ir įgyvendinant vieno bendraturčio teisę kito bendraturčio sąskaita. Tai prieštarauja CK 4.80 str. esmei, suformuotai kasacinio teismo šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. e3K-3-341-695/2019, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis Nr. e3K-3-416-969/2017 ir kt.). Pasak atsakovės, nesant jos sutikimo gauti kompensaciją, kompensacijos priteisimas nėra teisingas būdas ginčui išspręsti.


Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti atsakovės kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei L. P. už kasacinį skundą 594 (penkis šimtus devyniasdešimt keturis) Eur dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. gruodžio 13 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. gautu atsakovo A. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi Nr. 3P-1755/2019 atsisakė priimti atsakovo A. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš dalies pakeistas – atsisakyta argumentų dėl teismų nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, papildytas argumentais dėl Statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 normų pažeidimo bei bylos faktinių aplinkybių netinkamo nustatymo; kiti skundo argumentai tapatūs. Tačiau, atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.

Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (22 Eur) grąžintas atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi Nr. 3P-1755/2019.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6cca1c9036ef11ea829bc2bea81c1194

n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. gautu ieškovės UAB „Strategy and management group“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB „Strategy and management group“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria jai nustatytas terminas sumokėti 200 Eur žyminio mokesčio.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik



Ieškovės UAB „Strategy and management group“ paduotame kasaciniame skunde cituojamos teisės normos,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=845d92b036ef11ea829bc2bea81c1194

reglamentuojančios civilinio proceso tikslus, teisę į teisminę gynybą bei atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, taip pat Konstitucinio teismo ir kasacinio teismo išaiškinimai bei EŽTT praktika. Ieškovės nuomone, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad užtenka atleisti ją tik nuo mažiau kaip pusės žyminio mokesčio dalies sumokėjimo; teismas neįvertino, kad 2019 m. lapkričio 16 d. ji gavo iš antstolio turto arešto aktą, kuriuo jai uždrausta disponuoti turtu, įskaitant ir lėšas, todėl ji neturi jokių lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ar pažeidė skunde nurodytas teises normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.



n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. gautu ieškovės J. V. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atleisti nuo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=800e0eb036ef11ea829bc2bea81c1194

Ieškovės J. V. kasacinis skundas paduodamas dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimas, dalių, kuriomis pripažinta, kad ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimas jų turtinėms prievolėms pasekmes sukėlė nuo 2008 m. sausio 17 d.; prievolės tretiesiems asmenims A. K. J., A. J., E. L. yra solidarios ieškovės ir atsakovo prievolės; taip pat solidariai iš ieškovės ir atsakovo priteista 173 772 Eur skolos UAB „Vanesos turtas“ naudai, peržiūrėjimo.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Ieškovės J. V. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Ieškovė ieškinį dėl santuokos nutraukimo atsakovui padavė 2009 metais. Bylą išnagrinėję teismai dėl daugelio

objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių santuokos nutraukimo bylą išsprendė iš esmės po dešimties metų nuo bylos iškėlimo, o bylos nagrinėjimo metu nustatinėjo aplinkybes, susijusias su santuokos nutraukimo teisinių pasekmių momentu bei ginčo sandoriais, buvusias daugiau kaip prieš dešimt metų. Taip pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos procesinės garantijos į kuo greitesnį ginčo išsprendimą ir teisingą procesą.

2. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bendrosios sutuoktinių turtinės prievolės gali būti solidariosios ir dalinės, o prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453-701/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018, 68 punktas). Byloje tarp šalių ir kreditorių kilo ginčas ar prievolės yra asmeninės atsakovo, ar tai yra bendros abiejų sutuoktinių prievolės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino prievoles solidariomis, nors teismas privalėjo nustatyti konkretų sutuoktinio sutikimą kito sutuoktinio sudarytam sandoriui, t. y. ieškovei turėjo būti žinomos visos tokio sandorio esminės sąlygos ir jos sutikimas išreikštas aiškia forma. Teismas tokių teisinių argumentų nenaudojo ir tokio pobūdžio duomenų skundžiamoje nutartyje nenustatė, nepaisant to, padarė išvadą dėl sandorio sudarymo šeimos interesais.

3. Kasacinio teismo išaiškinta, jog iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais ir kreditorius pagal CK 3.109 straipsnio nuostatas įrodo bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) bei toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal sandorį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-611/2017, 34 punktas, 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-378/2019, 45 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokiose bylose dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas tiek išvadas dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių momento, tiek ir išvadas dėl ginčo sandorių sudarymo ne asmeniniais, o šeimos tikslais padarė realiai remdamasis prielaidomis ir modeliuojama situacija, o ne konkrečiais įrodymais, vertinant juos sistemiškai, taip netinkamai taikė CPK 185 straipsnyje reglamentuojamas įrodymų vertinimo taisykles.

4. Apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, nes netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat CK 6.393 str. 1, 2 dalis, reglamentuojančias nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties notarinės formos reikalavimų laikymąsi (CPK 346 str. 2 d. 1 p.). Įstatymu (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-120/2013; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-120/2019, 40 punktas). UAB „Vanesos turtas“ nepateikė teismui nustatytos notarinės formos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, nors teisės normos vienareikšmiškai nurodo, jog formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia (CK 6.393 str. 1, 2 dalis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį sudarytu, nors jokia pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir vykdyta.


Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti ieškovės kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, o prašymas dėl atleidimo nuo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies nenagrinėjamas (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei J. V. už kasacinį skundą 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. gruodžio 22 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-00625 2020-01-16 2020-01-06 2020-01-06 -



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 23 d. gautu suinteresuoto asmens R. J. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį, kuria teismas panaikino antstolės patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, nes patvarkymas prieštarauja įsiteisėjusiai Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarčiai, kuria jau buvo išspręstas klausimas dėl vykdomojo dokumento įvykdymo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Suinteresuoto asmens (kasatorės) R. J. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Vykdymo procesas kaip baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios tikslas užtikrinti priimto teismo procesinio

sprendimo įgyvendinimą, pasižymi tam tikra specifika – šiame procese priimtos teismų nutartys negali turėti res judicata (lot. galutinio teismo sprendimo) galios, o jose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais CPK


182 str. 2 p. ir 279 str. 4 d. prasme, kadangi jos yra priimamos vykdomo teismo sprendimo įgyvendinimo tikslais, o ne sprendžiant ginčą iš esmės. Todėl, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino antstolės patvarkymą vykdomojoje byloje kaip prieštaraujantį įsiteisėjusiai Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarčiai, kuria jau buvo išspręstas klausimas dėl vykdomojo dokumento įvykdymo.

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-7503-769/2017, išnagrinėjęs antstolės pareiškimą dėl teismo sprendimo nevykdymo, konstatavo, kad pareiškėjas P. M. pilnai įrengė ginčo inžinerinių tinklų objektus. Vėliau tapo aišku, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą įvykdė tik iš dalies, ir Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti tik inžineriniai tinklai (vamzdynai), o inžineriniai statiniai (valymo įrenginys, gręžinys, siurblinė, priešgaisrinis rezervuaras) taip ir liko neįregistruoti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 punktas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis), be to, inžinerinių tinklų objektai nefunkcionuoja. Taigi, anot kasatorės, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo pareiškėjas nėra įvykdęs, todėl antstolė turėjo teisę priimti patvarkymus dėl pilnai neįvykdyto teismo sprendimo.


Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti įvardyti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų buveinės ar gyvenamosios vietos. Paduotame kasaciniame skunde nenurodytas kitas suinteresuotas asmuo UAB „Smiltynės pakrantė“ ir jos buveinė.



n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8db2cb5036ef11ea829bc2bea81c1194

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Armano Abramavičiaus ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistojo A. D. kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 26 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis A. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl šiurkščiai pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neobjektyvus, šališkas, paremtas melagingais nukentėjusiosios parodymais ir ignoruojant byloje esančius svarbius įrodymus dėl kurių teismas privalėjo pasisakyti, bet sąmoningai dėl jų nepasisakė. Šių akivaizdžių ir šiurkščių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė, nors privalėjo tai padaryti. Kasatorius tvirtina, kad iš bylos duomenų akivaizdu, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, todėl privalėjo būti išteisintas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jo pripažinimu kaltu, padarius nusikalstamą veiką bei nurodo, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, kelia įrodymų pakankamumo klausimą, teigdamas, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis Ž. Ž. tyčia sukėlė skausmą patraukdamas kėdę ir, kad ji apskritai patyrė skausmą, taip pat nėra įrodymų, kad jo veiksmai papurškiant ašarines dujas buvo nukreipti į Ž. Ž. sveikatos sutrikdymą, nurodo, kurių įrodymų, jo nuomone, teismai visiškai netyrė, nors turėjo tai padaryti, taip pat tvirtina, kad įrodymai iškraipyti. Taigi kasatorius žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų neteisėtumą grindžia netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir netinkamai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis tuo pačiu pateikdamas savą įrodymų ir situacijos vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kasacine tvarka tikrinamas remiantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame atkartojama didesnė dalis apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde ir į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsakė. Pabrėžtina, kad kasacinis procesas negali būti suprantamas kaip pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas remiantis vien tuo, kad kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų išvadomis. Nesant teisinių argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas teisės taikymo aspektu dėl galimai padarytų esminių BPK pažeidimų ir/ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. D. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARMANAS ABRAMAVIČIUS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-70-458/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00346-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2; 2.1.14; 2.1.15.1.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. atstovei pagal įstatymą Z. D., jos atstovui advokatui Tomui Bukeliui,civilinės atsakovės UAB „O“ atstovui advokatui Vidui Adomaičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir

civilinio ieškovo V. D. atstovės pagal įstatymą globėjos Z. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas, civilinės atsakovės UAB „O“ apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendis pakeistas: pašalinta iš nuosprendžio nustatomosios dalies neteisingai nustatyta faktinė aplinkybė, kad „R. S. parbloškė važiuojamąja dalimi ėjusį pėsčiąjį V. D.“, ir nustatyta, kad „R. S. parbloškė prekių iškrovimo aikštele ėjusį pėsčiąjį V. D.“. Iš civilinės atsakovės UAB „O“ nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 75 MGL dydžio (2824,50 Eur) bauda.

Nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteista V. D. naudai iš UAB „O“ 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei iš bendrovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per bendrovės „IF P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, nukentėjusiojo V. D. priežiūrai ir slaugai laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – po 817,30 Eur kas mėnesį, o nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. – po 593,30 Eur kas mėnesį iki V. D. nuolatinė kito asmens slauga taps nereikalinga. Taip pat iš civilinių atsakovių UAB „O“ ir bendrovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per bendrovės „IF P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl civilinio ieškinio dalies visiško įvykdymo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Z. D. civilinis ieškinys dėl 12293,04 Eur turtinės žalos (netektų darbinių pajamų) ir 5 procentų metinių palūkanų atmestas.

Nukentėjusiosios, nukentėjusiojo V. D. atstovės pagal įstatymą, ir civilinės ieškovės Z. D. patirtos 600 Eur advokato teisinės pagalbos teikimo išlaidos priteistos iš R. S. nukentėjusiosios Z. D. naudai.

Civilinės atsakovės bendrovės „Seesam Insurance AS“ prašymas priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas atmestas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=921450b036ef11ea829bc2bea81c1194

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. atstovės pagal įstatymą globėjos Z. D. ir jos atstovo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, civilinės atsakovės atstovo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. R. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. apie 11 val. 49 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Peugeot Boxer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 27, 101 punktų reikalavimus, t. y. prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, visais atvejais privalėjo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, dėl to parbloškė nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) važiuojamąja dalimi einantį pėsčiąjį V. D., padarydamas jam kūno sužalojimus, šie jam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTIES ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį pakeitė: pašalino iš nuosprendžio nustatomosios dalies neteisingai nustatytą faktinę aplinkybę, kad „R. S. parbloškė važiuojamąja dalimi ėjusį pėsčiąjį V. D.“, ir nustatė, kad „R. S. parbloškė prekių iškrovimo aikštele ėjusį pėsčiąjį V. D.“. Iš civilinės atsakovės UAB „O“ nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 20 000 Eur. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Teismas neturtinės žalos sumažinimą motyvavo tuo, kad nuteistasis vairavo blaivus, vykdė darbines funkcijas, skaudžios pasekmės kilo dėl neatsargumo, o tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė ir sureikšmino atskirus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, t. y. kilusias pasekmes ir tai, kad civilinė atsakovė, tikėtina, yra finansiškai pajėgi atlyginti nukentėjusiojo prašomą sumą dėl patirtos neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad didesni neturtinės žalos dydžiai nustatomi bylose, kai panašios pasekmės kaip šioje byloje kyla mažamečiams ar pakankamai jauno amžiaus žmonėms.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. atstovė pagal įstatymą globėja Z. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria iš civilinės atsakovės UAB „O“ nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Eur, ir palikti dėl šios dalies galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį, kuriuo iš civilinės atsakovės UAB „O“ priteista V. D. naudai 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Nukentėjusysis V. D. buvo diskriminuotas dėl savo amžiaus, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo asmens ypatumą (amžių) pripažino aplinkybe, leidžiančia mažinti nustatomos neturtinės žalos dydį, o tai tiesiogiai prieštarauja lygybės prieš įstatymą ir teismą principui. Nutartyje pateiktas jauno ir pagyvenusio žmogaus netekimų sąrašas yra ne objektyvus, bet subjektyvus, t. y. priklausantis nuo individualių atskiro asmens savybių. Tokio pobūdžio galimybių prognozavimas negali būti objektyviai pateisinamas, nes niekas negali objektyviai atsakyti, kiek konkretus žmogus gyvens ir ką jis per savo gyvenimą patirs. Apeliacinės instancijos teismo pasirinktų šablonų taikymas, apibendrinant asmenų grupes, yra visų rūšių diskriminacijų pagrindas. Pateiktas prarastų galimybių sąrašas yra hipotetinis, paremtas apibendrintu spėjimu, o ne konkrečiomis objektyviomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija dėl neturtinės žalos dydžio mažinimo ydinga, prieštaraujanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 6 straipsnio 3 daliai, pagal kurią draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimų dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išskirtinai baudžiamosiose bylose priteisiamų žalų dydžiais analogiškose bylose ir nesivadovavo civilinėse bylose priteisiamų žalų dydžiais dėl eismo įvykių metu patirtų žalų. Neturtinės žalos

apskaičiavimo pavyzdžiai negali apsiriboti tik baudžiamųjų bylų teismų praktika, jeigu aplinkybės, nagrinėjamos civilinėse bylose, yra iš esmės analogiškos. Civilinėse bylose eismo įvykio metu sunkiai sutrikdžius sveikatą neturtinės žalos dydis viršija 35 000 Eur ir siekia 84 000 Eur (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2007, 3K-3-90/2008, 3K-3-402-421/2016). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neturtinės žalos dydį sumažino nuo 40 000 Eur iki 20 000 Eur, t. y. dvigubai. Nurodydamas, kad baudžiamosiose bylose neturtinės žalos, kuri kilo kaltam asmeniui veikiant neatsargia kaltės forma, dydžiai siekia iki 35 000 Eur, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teismų praktikos nutartimis, kuriose nukentėjusiesiems konstatuotas nuo 40 iki 85 proc. darbingumo netekimas ir nė vienoje byloje nėra konstatuotas visiškas fizinis neįgalumas (kuris prilyginamas 100 procentų darbingumo netekimui) kartu su psichiniu neveiksnumu. Tokiu būdu liko neaišku, kokiais kriterijais remdamasis apeliacinės instancijos teismas dvigubai sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo priteista V. D. neturtinė žala nežymiai viršija baudžiamosiose bylose teismų priteisiamos neturtinės žalos (nuo 5000 iki 35 000 Eur) vidurkį ir yra žymiai mažesnė nei civilinėse bylose priteisiamos neturtinės žalos (iki 84 000 Eur) vidurkis. Tokia praktika neatitinka asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principo, įtvirtinto BPK 6 straipsnyje, ir yra esminis šio kodekso pažeidimas.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, neteisingai parinko kriterijus, į kuriuos atsižvelgė, nustatydamas neturtinės žalos dydį, ir nepagrįstai sumažino nusikalstamos veikos pasekmių reikšmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje gyvybės atėmimo ir sveikatos sužalojimo atvejais būtent kilusios pasekmės yra pagrindinis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-139/2016, 2K-294-303/2018). Kilusių pasekmių kriterijus yra reikšmingiausias ir vertinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies konstrukciją. Iš jos matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmiausia atsižvelgia į kilusias pasekmes, o vėliau nurodomi kiti kriterijai.

3.4. Šiuo atveju nukentėjusiojo V. D. patirti sužalojimai yra patys sunkiausi, t y. jis ne tik kad liko fiziškai neįgalus, bet ir liko visiškai neveiksnus: nukentėjusysis ne tik kad negali savęs aptarnauti fiziškai (nevaikšto, nesugeba pats atsigerti, pavalgyti, apsirengti, atlikti pačių paprasčiausių asmeninės higienos veiksmų), bet nesupranta ir nevaldo net primityviausių gyvybinių funkcijų (alkio, troškulio, sotumo jausmo, poreikio tuštintis, šlapintis ir pan.), nekalbant apie negebėjimą palaikyti jokio emocinio socialinio ryšio su artimaisiais, kadangi nesiorientuoja nei laike, nei vietoje. Sveikimo perspektyvos yra neigiamos. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės.

3.5. Neaišku, ar neturtinės žalos dydis apeliacinės instancijos teismo buvo sumažintas tik dėl nukentėjusiojo amžiaus, ar dar ir dėl to, jog kaltas asmuo veikė neatsargia kaltės forma, buvo blaivus ir vykdė darbines funkcijas. Šie kriterijai negali būti pripažįstami reikšmingais neturtinės žalos dydžiui nustatyti, nes nusikaltimas, už kurį nuteistas R. S., gali būti padaromas tik neatsargia kaltės forma. Esant tyčinei kaltės formai, tokia veika būtų kvalifikuojama kaip nužudymas, o kaltinamojo neblaivumas sudaro atskirą nusikaltimo sudėtį, įtvirtintą BK 281 straipsnio 4 dalyje.

3.6. Neatsižvelgta į civilinės atsakomybės darbdaviui ypatumus. Darbinių funkcijų vykdymo kriterijus šioje byloje neturėtų būti pripažįstamas pagrindu mažinti neturtinės žalos atlyginimą. Darbinių funkcijų vykdymas perkelia civilinės atsakomybės naštą darbdaviui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016). Kaltojo asmens darbdavė, UAB „O“, yra ūkinę komercinę veiklą vykdantis asmuo, kuris taip pat prisiima ir šios veiklos riziką. Jis turi galimybes imtis papildomų priemonių, sumažindamas veiklos riziką, arba tokių priemonių nesiimti. Civilinė atsakovė vykdo pašto siuntų išvežiojimo veiklą automobiliais, taigi gali ir turi suprasti, kad jos veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltinio (automobilio) kasdieniniu naudojimu. Kaip buvo išsiaiškinta bylos nagrinėjimo teisme metu (tiek iš nuteistojo parodymų, tiek iš įvykio vietos nuotraukų – 1 t., 12–15 l.), kalto asmens vairuotas automobilis yra be galinių langų, t. y. galinė automobilio dalis yra aklina. Nuteistojo vairuotas automobilis „Peugeot Boxer“ yra krovininis mikroautobusas, kurio plotis ir aukštis pagal gamintojo skelbiamus viešus duomenis yra: plotis tarp galinių ratų centrinių ašių – 1790 cm, paties žemiausio modelio aukštis – 2254 cm (atitinkamai kitų modifikacijų – 2522, 2760 cm). Automobilio plotį nurodė ir pats kaltinamasis, jį 2018 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu nurodė esant 1,70 cm. Vadinasi, „Peugeot Boxer“ 2014 m. modelis yra gerokai didesnis nei lengvasis automobilis ir aukštesnis už žmogų (1 t., 15 l.: fotonuotrauka puikiai iliustruoja, koks žmogaus ir automobilio aukščio santykis). Tuo tarpu civilinė atsakovė nebuvo ėmusis jokių papildomų saugumo užtikrinimo priemonių, t. y. galinio vaizdo kamerų diegimo, atstumo jutiklių diegimo ar atbulinės eigos garsinio signalo diegimo savo transporto priemonėse. Tokia situacija rodo, kad civilinė atsakovė nebuvo ėmusis priemonių ūkinės komercinės veiklos rizikai minimizuoti. Kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, po šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio civilinė atsakovė ėmėsi papildomų saugos priemonių įdiegimo automobiliuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010 yra pažymėjęs, kad teismai turėtų atsižvelgti į tai, ar už žalos

atlyginimą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo, t y. juridiniam asmeniui neturtinės žalos atlyginimas paprastai yra lengvesnė našta nei fiziniam asmeniui. Veiklos rizikas juridinis asmuo paprastai įskaičiuoja į paslaugų savikainą.

3.7. Nesivadovauta aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2009–2018 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neatsižvelgė į pakitusį pragyvenimo lygį bei pasikeitusią ekonominę situaciją. Skundžiamoje nutartyje cituojamos 7 nutartys, iš kurių viena yra 2018 m., likusios 2009–2016 m. laikotarpio. Minimali mėnesinė alga per šį laikotarpį padidėjo 1,86 karto (2009 m. buvusi 800 Lt (231,70 Eur), 2015 m. – 325 Eur, 2019 m. pasiekė 430 Eur). Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (t. y. užmokestis neatskaičius mokesčių) 2009 m. šiek tiek viršijo 2100 Lt (608,20 Eur), 2015 m. pasiekė 750 Eur; o 2019 m. yra 1262,7 Eur (viršija 2009 m. 2,08 karto).

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. atstovės pagal įstatymą Z. D. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

5. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį teigiant, kad teismas savo motyvais diskriminavo nukentėjusįjį dėl jo amžiaus, neteisingai parinko kriterijus, į kuriuos atsižvelgė, nustatydamas neturtinės žalos dydį, bei nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika civilinėse bylose, kuriose priteisiami kur kas didesni neturtinės žalos dydžiai.

6. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012, 2K-473/2013, 2K-7-788/2016, 2K-225-895/2016, 2K-155-511/2017, 2K-38-942/2017, 2K-168-511/2018 ir kt.).

7. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui.

8. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita), kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

9. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs nukentėjusiojo civilinį ieškinį iš dalies, nukentėjusiojo naudai iš civilinės atsakovės priteisė 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nukentėjusiajam eismo įvykio metu buvo sunkiai ir nepataisomai sutrikdyta sveikata: jis tapo neįgalus, negali suprasti ir valdyti savo veiksmų visose turtinių bei asmeninių neturtinių santykių srityse, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jis visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, nebegali pasirūpinti net savimi, nebegali vaikščioti, byloje nėra duomenų apie teigiamas prognozes dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, jo gyvenimas, palyginti su buvusiu prieš įvykį, pasikeitė iš esmės. Teismas taip pat atsižvelgė ir į kaltininko kaltės formą, jo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes (nukentėjusįjį nuteistasis sužalojo veikdamas neatsargia kaltės forma, o ne tyčia, atlikdamas savo darbines pareigas), į atsakingo už žalą juridinio asmens turtinę padėtį (byloje nebuvo pateikta įrodymų, apibūdinančių bendrovės turtinę padėtį bei paneigiančių jos galimybes atlyginti civilinio ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, – bendrovė ir toliau vykdo savo ūkinę veiklą

bei gauna iš jos pajamas).10. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartimi iš civilinės atsakovės

nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 20 000 Eur. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pasirinktinai išskyrė ir sureikšmino atskirus neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijus, ypač kilusias pasekmes ir tai, kad civilinė atsakovė, tikėtina, yra finansiškai pajėgi atlyginti nukentėjusiojo prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš teismų praktikos matyti, jog didesni neturtinės žalos dydžiai nustatomi bylose, kai panašios pasekmės kaip šioje byloje kyla mažamečiams ar pakankamai jauno amžiaus žmonėms, dėl to šiuo atveju, atsižvelgus į garbingą nukentėjusiojo amžių (71 metai), darytina išvada, kad jo patirti praradimai, nors ir labai skaudūs, yra vis dėlto ne tokie, kokie būna jauno amžiaus žmonėms. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiojo sveikata sunkiai sutrikdyta buvo neatsargiais nuteistojo veiksmais, kad jis sąmoningai nesiekė nukentėjusiajam sukelti fizinių ir dvasinių kančių, tad ir priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atvejais. Eismo įvykio kaltininkas buvo blaivus, eismo įvykį sukėlė atlikdamas darbines funkcijas, o tai, kad šiuo atveju neturtinė žala yra priteisiama iš juridinio asmens, kuris aktyviai vykdo ūkinę veiklą ir kurio finansinė padėtis galimai nėra bloga, nėra pagrindas didinti priteistinos neturtinės žalos dydį ir nustatyti jį žymiai didesnį, nei įprastai yra priteisiama panašaus pobūdžio bylose.

11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai dėl nukentėjusiojo amžiaus, kaip aplinkybės, leidžiančios vertinti asmens patirtus praradimus kaip ne tokius skaudžius ar mažiau skaudžius nei jaunesnio asmens ir mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, yra ydingi ir neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino teismų praktiką, teigdamas, kad didesni neturtinės žalos dydžiai nustatomi bylose, kai panašios pasekmės kaip šioje byloje kyla mažamečiams ar jauno amžiaus žmonėms. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika nukentėjusiajam sukelti padariniai, o ne nukentėjusio asmens amžius. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vyresnio amžiaus nukentėjusiojo patirti praradimai yra ne tokie skaudūs ir jų piniginė išraiška taip pat turi būti mažesnė, iš esmės pažeidžia BPK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, susijusias su asmenų lygybės prieš įstatymą principu, ir neatitinka vertybinių teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų, į kuriuos teismas, be kita ko, atsižvelgia nustatydamas neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

12. Pirmiau nurodyta, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Tačiau teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra neanalogiškos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018). Iš apeliacinės instancijos teismo pacituotos teismų praktikos pavyzdžių matyti, kad nors teismo nurodytose baudžiamosiose bylose didesni neturtinės žalos dydžiai išties buvo priteisti jaunesnio amžiaus nei šioje byloje nukentėjusiesiems, tačiau jose nagrinėjamos aplinkybės nebuvo tapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms, be to, nurodytose bylose buvo vertinamas ne nukentėjusio asmens amžius, o jam sukeltos pasekmės, kaltininko kaltė ir kitos reikšmingos aplinkybės.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į visus neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijus, įvertino kilusias pasekmes, nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumą, kaltininko kaltės formą, atsakingo už žalą juridinio asmens finansinį pajėgumą atlyginti žalą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priešingai, šiuos kriterijus pernelyg sumenkino. Nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad šiuo atveju priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atvejais, kadangi nuteistasis veikė neatsargia kaltės forma. Teisėjų kolegija pritaria kasacinio skundo argumentams, kad nusikaltimas, už kurį nuteistas R. S., gali būti padaromas tik neatsargia kaltės forma, o esant tyčinei kaltės formai, tokia veika jau būtų kvalifikuojama kaip kitas nusikaltimas. Vairuotojo neblaivumas, kai eismo įvykio metu sunkiai sutrikdoma kito žmogaus sveikata, taip pat sudaro atskirą nusikaltimo sudėtį, įtvirtintą BK 281 straipsnio 4 dalyje.

14. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos dydžio, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, ir, vertindamas jų visumą, tinkamai individualizavo neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam priteisdamas jam iš civilinės atsakovės 40 000 Eur. Dėl to BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje nurodytu pagrindu apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš civilinės atsakovės UAB „O“ nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Eur, naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Dėl proceso išlaidų

15. Kasatorė kasaciniame skunde taip pat prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. naudai iš nuteistojo R. S. priteisti 1000 Eur dydžio išlaidas advokato darbui, susijusiam su bylos nagrinėjimu kasacinėje instancijoje, apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (pinigų priėmimo kvito patvirtintą kopiją).

16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-52-942/2016, 2K-143-696/2017 ir kt.).

17. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. atstovės pagal įstatymą Z. D. kasacinį skundą. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės pagal įstatymą kasacinis skundas patenkintas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovei jos turėtos proceso išlaidos pagal įstatymą turi būti atlygintos visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria iš civilinės atsakovės UAB „O“ nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 20 000 Eur, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria V. D. naudai iš UAB „O“ priteista 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Priteisti iš nuteistojo R. S. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. atstovei pagal įstatymą Z. D. 1000 Eur turėtų

išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

TEISĖJAI DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ

ARVYDAS DAUGĖLA_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-628/2020Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00209-2015-7


Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.3; 1.2.4.3.3; 2.1.7.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,išteisintajam J. J. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,nukentėjusiajam V. Š. ir jo atstovui advokatui Simui Šuminui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos

prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo ir nukentėjusiojo V. Š. bei jo atstovo advokato Simo Šumino kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžiu J. J. buvo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, šios bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams. Iš J. J. priteista nukentėjusiajam V. Š. 28 000 Eur neturtinei žalai ir 3040 Eur proceso išlaidoms (dėl teisinės pagalbos ir dokumentų vertimo) atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo V. Š. ir jo atstovo advokato Simo Šumino, prokurorės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo J. J. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. J. buvo nuteistas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį už tai, kad, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, būtent: jis, užsiimdamas ūkininko veikla, pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 16 straipsnio 2, 3 dalis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (nuo 2005 m. spalio 21 d. galiojanti redakcija) 8, 11, 26 punktus būdamas atsakingas už jam, kaip ūkio savininkui, priklausančios žemės ūkio technikos priežiūrą bei tinkamos techninės būklės palaikymą, neužtikrino, kad jam priklausantis ir ūkininko darbinėje veikloje naudojamas darbo įrenginys – velkamoji mašina-purkštuvas „OP-2000“ – atitiktų gamintojo instrukcijose nurodytus techninius reikalavimus, kad darbo įrenginys turėtų visus reikiamus darbo įrenginio naudojimo dokumentus, turėtų privalomus techninės apžiūros patikrinimo dokumentus ir būtų naudojamas bei prižiūrimas šiuose dokumentuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, būtų tinkamos techninės būklės (nustatyta, kad purkštuvo dešinės pusės rato ašis su įtrūkimu, purkštuvo sijų atramos yra savadarbės ir per mažos tokio tipo purkštuvams, purkštuve neįrengti įtaisai – fiksatoriai – sijoms tvirtinti, kai purkštuvas gabenamas sijoms esant sulankstytoms į gabenimo padėtį); taip pat neužtikrino

šio purkštuvo techninės apžiūros pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 199 „Dėl purkštuvų tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Purkštuvų tikrinimo taisykles (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d.) atlikimo, taip neužtikrino, kad šis purkštuvas atitiktų tų pačių taisyklių 21 punkte nurodytą reikalavimą; taip pat, nesilaikydamas šių taisyklių 6 ir 8 punktų reikalavimų, neužtikrino, kad pertvarkytas purkštuvas būtų pateiktas patikrinti Valstybinei mašinų bandymo stočiai dėl jo saugaus naudojimo bei būtų išduotas naujas techninio patikrinimo pažymėjimas, dėl to purkštuvas „OP-2000“ nebuvo saugus naudoti keliuose, neatitiko gamintojo instrukcijose nurodytų techninių reikalavimų, neturėjo techninio patikrinimo pažymėjimo, nebuvo tinkamos techninės būklės ir negalėjo būti naudojamas, nepaisydamas to, tikėdamasis išvengti techniškai netvarkingo minėto purkštuvo naudojimo, t. y. tempiant jį automobilių keliais ir eksploatuojant pagal jo tiesioginę paskirtį, padarinių, naudojo (vykdant darbines funkcijas leido jį naudoti ūkio darbuotojams) šį purkštuvą, t. y. leido jį tempti automobilių keliais ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį, ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, nes 2011 m. liepos 18 d. apie 17.45 val. J. J. ūkio darbuotojui S. L., atliekančiam darbines funkcijas, traktoriumi „MTZ-82“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tempiant prikabintą techniškai netvarkingą minėtą purkštuvą su pakeltomis purkštuvo strėlėmis, priklausantį J. J. ūkiui, (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini), dėl techniškai netvarkingos purkštuvo dešinės pusės rato ašies – nuovarginio eksploatacinio įtrūkio – lūžo dešinės pusės rato ašis ir nukrito ratas, dėl to purkštuvo dešinės pusės strėlė alkūne kliudė už važiuojamosios kelio dalies dešiniojo krašto augantį medį, o dėl techninių reikalavimų neatitinkančių savadarbių, per mažų tokio tipo purkštuvams sijų atramų bei dėl sijoms tvirtinti būtinų fiksatorių nebuvimo išsiskleidusi kairės pusės purkštuvo strėlė kliudė priešinga kryptimi važiuojantį motociklą „Harley Davidson Flstsi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo V. Š., ir dėl jam (V. Š.) padarytų sužalojimų, nurodytų skundžiamame teismo nuosprendyje, buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. Š. sveikata.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismo mišri teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo J. J. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes (J. J. ūkyje buvo naudojamas gamintojo instrukcijose nurodytų techninių reikalavimų neatitinkantis purkštuvas „OP-2000“, laiku nebuvo atlikta šio purkštuvo techninė apžiūra, pertvarkytas purkštuvas nebuvo pateiktas patikrinti Valstybinei mašinų bandymo stočiai dėl jo saugaus naudojimo ir naujo techninio patikrinimo pažymėjimo išdavimo), tačiau neteisingai įvertino šias aplinkybes ir nepagrįstai nusprendė, kad būtent J. J. neveikimas neužtikrinant minėto purkštuvo sijų išsiskleidimo (išsiskleidimo sulaikymo) mechanizmo atitikties saugumo reikalavimams tiesiogiai sąlygojo padarinių – žalos nukentėjusiojo sveikatai – atsiradimą. Mišrios teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad J. J., įvykio dieną net nebūdamas Lietuvoje (atostogavo užsienyje), davė nurodymą eksploatuoti techniškai netvarkingą purkštuvą; turėjo ir galėjo numatyti, kad 2011 m. liepos 18 d. be jo žinios bus nuspręsta dirbti purkštuvu „OP-2000“; dėl jo neatsargumo gali būti sunkiai sužalotas žmogus. Dėl to teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymis – J. J. neatsargi kaltė, o pats nagrinėjamas įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas T. Grušas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 137 straipsnio 3 dalies, neteisingai aiškintų šios veikos subjektui taikomų elgesio reikalavimų ir priežastinio ryšio tarp šio subjekto veiksmų bei sukeltų padarinių turinio, nepagrįstai susiaurintos neatsargios kaltės ir neįvertintų nusikalstamo nerūpestingumo (kaip neatsargios kaltės formos) kriterijų (BK 16 straipsnio 1 ir 3 dalys), dėl to neteisingai konstatuoto teisinio kazuso. Taip pat šios instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, nes neįvertino visų byloje surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų ir skundžiamame nuosprendyje neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nepasisakė, dėl ko atmetė arba kitaip vertino pirmosios

instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, nurodė tik dalį įrodymų, bet visiškai nepasisakė dėl jų teisinio vertinimo.3.2. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai įvardijo aplinkybę, kad J. J. ūkyje buvo naudojamas techniškai

netvarkingas purkštuvas, tačiau, pažeisdamas minėtų BPK normų nuostatas, neišdėstė jokių teisinių argumentų dėl šios aplinkybės vertinimo, taip pat ir per J. J. veiksmų (neveikimo) prizmę: 1) nevertinta, kieno veiksmai lėmė, kad purkštuvas buvo techniškai netvarkingas; 2) kieno veiksmai lėmė, kad laiku nebuvo atlikta purkštuvo techninė apžiūra, pertvarkytas purkštuvas nebuvo pateiktas Valstybinei mašinų bandymo stočiai, kad būtų patikrintas jo saugus naudojimas ir išduotas naujas techninio patikrinimo pažymėjimas; 3) teismas pavartojo nuasmenintą frazę „buvo naudojamas“, tačiau nevertino iš jos logine seka kylančių aplinkybių: kodėl techniškai netvarkingas ir potencialiai pavojingas purkštuvas apskritai buvo naudojamas J. J. ūkio veikloje, kas ir kieno leidimu jį naudojo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl byloje surinktų įrodymų, dalies iš jų net nepaminėjo ir nevertino ekspertės I. R., liudytojų R. Z., R. V., P. P., iš dalies A. B. parodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė J. J. kaltę. Skundžiamame nuosprendyje net neaptarti teisės aktų keliami reikalavimai asmenims, naudojantiems ir pertvarkantiems purkštuvus, ir kaip vertintini J. J. veiksmai per šių teisės aktų vykdymo (nevykdymo) prizmę.

3.3. Prokuroras nurodo J. J. statusą ir jo veiklą (ūkininkas, verčiasi žemės ūkio veikla, nuo 1999 m. gegužės 4 d. ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre) bei teigia, kad J. J., kaip ūkininkas, turi tam tikras teises bei pareigas ir atsako už tinkamą ūkininko veiklos organizavimą, tinkamą įstatymų nustatytų pareigų laikymąsi, ūkininko samdomų darbuotojų saugumą, ūkininko veikloje naudojamos žemės ūkio ir kitos technikos tinkamą priežiūrą, trečiųjų asmenų saugumą, tokią žemės ūkio ir (ar) kitą techniką naudojant ūkio veikloje. Be to, jam taikomos darbdaviams įstatymuose nustatytos teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarčių sudarymu, Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytų sąlygų laikymusi, užtikrinant tinkamas darbuotojų socialines garantijas, tinkamas darbo sąlygas; jis privalo vadovautis savo darbinėje veikloje naudojamos technikos (darbo įrankių) tinkamą priežiūrą bei saugumą reglamentuojančiais teisės aktais.

3.4. Prokuroras aptaria eismo įvykio mechanizmą (techniniu požiūriu), nustatytą Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės akte Nr. 11Š-71 (13), ir pažymi, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu naudojamas techniškai netvarkingas purkštuvas „OP-2000“ turėjo įtakos šiam eismo įvykiui kilti. Kasaciniame skunde išvardijamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (4.1, 4.2, 8, 11 punktų); 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 28 patvirtinto techninio reglamento „Mašinų sauga“ (1-ojo priedo 1.7.4, 1.3.2 punktų, 1.3 punkto 1.3.1 papunkčio) nuostatos, aptariami liudytojų K. J. (Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyr. inspektoriaus), P. P. (J. J. ūkio agronomo), S. L. (traktoriaus vairuotojo) parodymai ir pažymima, kad J. J. ūkyje naudotas purkštuvas „OP-2000“ buvo be naudojimo instrukcijos, taip pažeisti Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų ir reglamento „Mašinų sauga“ reikalavimai. Dėl to ir pačiam J. J., ir jo ūkyje dirbusiems asmenims nebuvo žinoma, kaip šis įrenginys turi būti naudojamas; prižiūrint šį įrenginį buvo vadovaujamasi „protingumo principais“; ūkyje apskritai nebuvo nustatyta konkreti tvarka, kaip turi būti prižiūrima žemės ūkio technika, kas konkrečiai ir kokius veiksmus turi atlikti vykdydamas purkštuvų techninę priežiūrą, kad jo naudojimas būtų saugus Darbo įrenginių naudojimo bendruosiuose nuostatuose nustatyta prasme. Prokuroro nuomone, purkštuvo naudojimo instrukcijos neturėjimas ir joje esančios įrenginio priežiūros tvarkos nepaisymas sudaro sąlygas naudoti techniškai netvarkingą įrenginį. Juolab kad eismo įvykio atsiradimą sąlygojo tai, kad purkštuvo „OP-2000“ dešinės pusės ašyje buvo nuovarginis eksploatacinis įtrūkimas, t. y. šis purkštuvas buvo eksploatuojamas techniškai netvarkingas, tai turėjo įtakos šiam eismo įvykiui kilti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad nuovarginio eksploatacinio įtrūkio vystymuisi įtakos turėjo netinkama šio įrenginio priežiūra. Aptardamas minėto purkštuvo gamintojo instrukcijos nuostatas (5 skyriaus 5.26 punktą, 9 skyriaus 9.1 punktą, 12 lentelės, 8 skyriaus 5 lentelės duomenis), ekspertės I. R. parodymus, šio purkštuvo naudojimo sąlygas įvykio metu (buvo tempiamas jo talpykloje esant skysčiui didesniu nei instrukcijoje nustatytu 12 km/h greičiu), prokuroras teigia, kad J. J. ūkyje nebuvo minėto purkštuvo naudojimo instrukcijos, šis purkštuvas nebuvo prižiūrimas ir eksploatuojamas gamintojo instrukcijose nustatyta tvarka, ūkyje nebuvo asmens, paskirto vykdyti purkštuvo techninę priežiūrą, kas sąlygojo netinkamą šio įrenginio techninę būklę, tačiau, nepaisant to, purkštuvas buvo naudojamas tiek pagal savo tiesioginę paskirtį, tiek viešajame eisme.

3.5. Tai, kad šis purkštuvas neturėjo galiojančio techninės apžiūros talono, patvirtino ir liudytojas P. P. Prokuroras išvardija purkštuvų techninės apžiūros atlikimo (techninio tikrinimo) tvarką nustatančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 199 „Dėl purkštuvų tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Purkštuvų tikrinimo taisykles ir šių taisyklių 3, 6, 8, 21 punktus) ir nurodo, kad aptariamo purkštuvo apžiūra galiojo iki 2010 m. gegužės 25 d.; iš purkštuvo apžiūros 2007 m. gegužės 25 d. suvestinės matyti, kad purkštuvo sijų

sulankstymo mechanizmas buvo rankinis, tačiau eismo įvykyje dalyvavusio purkštuvo sijų sulankstymo mechanizmas – hidraulinis. Prokuroro nuomone, tai patvirtina, kad po purkštuvo įsigijimo J. J. jį pertvarkė, o J. J. parodymus, kad jis neatliko tokių veiksmų, paneigia liudytojų A. B., V. V., R. Z., R. V. ir kitų liudytojų parodymai, 2015 m. spalio 10 d. Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio inžinerijos fakulteto dekano R. D., Jėgos ir transporto mašinų inžinerijos instituto docento daktaro A. J., Žemės ūkio inžinerijos ir saugos instituto docentų A. M. ir R. Z. raštas Nr. 63(12.34)-28.

3.6. Be to, šios aplinkybės patvirtina, kad J. J. ūkyje aptariamas purkštuvas buvo naudojamas nepaisant to, kad: buvo pertvarkytas; nebuvo atliktas pertvarkyto purkštuvo saugumo patikrinimas; pasibaigus techninės apžiūros galiojimui buvo ir toliau naudojamas; nebuvo atliktas naujas jo techninis patikrinimas. Šių reikalavimų nesilaikymas itin pavojingas buvo būtent dėl to, kad purkštuvas jo naudojimo metu dėl priežiūros taisyklių pažeidimų bei saugumo reikalavimų nesilaikymo buvo techniškai netvarkingas – ašyje buvo nuovarginis įtrūkimas ir sijų laikikliai buvo techniškai netvarkingi. Liudytojas P. P. parodė, kad buvo užsakyta atlikti purkštuvo techninę apžiūrą, kurios metu buvo nustatyti trūkumai, todėl techninės apžiūros talonas nebuvo gautas. Tai, kad J. J. ūkyje aplaidžiai buvo žiūrima į technikos priežiūrą bei techninės patikros organizavimą, patvirtina aplinkybė, kad J. J. jokiais dokumentais nebuvo perdavęs tokios funkcijos kitam ūkio darbuotojui, kuriam būtų aiškiai paskirta pareigų apimtis ir pobūdis, kuris turėtų būti susipažinęs su techninę priežiūrą bei techninio patikrinimo atlikimą reglamentuojančiais teisės aktais. Taip J. J. pats prisiėmė pareigą vykdyti šias funkcijas. Dėl to prokuroras teigia, kad J. J., būdamas pats atsakingas už žemės ūkio technikos techninę būklę ūkyje, neužtikrino, kad būtų laikomasi purkštuvo priežiūros taisyklių bei saugumo užtikrinimo reikalavimų, nepaskyrė atsakingo asmens purkštuvo techninei priežiūrai vykdyti; purkštuvas nebuvo laiku pateiktas specialistams, kurie identifikuoja purkštuvo techninius trūkumus, neatitiktį saugumo reikalavimams, dėl to purkštuvas buvo naudojamas techniškai netvarkingas ir be naudojimui reikalingos techninę purkštuvo atitiktį saugumo reikalavimams patvirtinančios dokumentacijos.

3.7. Prokuroras aptaria BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nusikalstamo nerūpestingumo požymius, nurodytus BK 16 straipsnio 3 dalyje, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados visiškai neatitinka BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių neatsargią kaltės formą, nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti keliamų kriterijų, neatitinka baudžiamojo įstatymo keliamų elgesio reikalavimų asmeniui, turinčiam atitinkamą pareigą ir galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Prokuroras nesutinka su nagrinėjamo įvykio kaip nelaimingo atsitikimo (kazuso) vertinimu, nes taip teismas, anot kasatoriaus, akivaizdžiai susiaurino subjekto, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, kaltės turinį. Prokuroro teigimu, J. J. priešingų teisei veiksmų turinį sudaro ne vienkartinis (momentinis) veiksmas – leidimas ar neleidimas naudotis purkštuvu konkrečią (įvykio) dieną, bet trunkamas purkštuvo tinkamos priežiūros nevykdymas, tokios priežiūros neorganizavimas nepaskiriant jai atlikti atsakingo asmens, dėl ko purkštuvas negalėjo būti naudojamas ūkininko veikloje, taip pat nuolatinis (pastovus) leidimas naudoti šią techninių reikalavimų neatitinkančią žemės ūkio techniką savo ūkio veikloje, taip sukuriant praktiką, kad naudoti techninių reikalavimų neatitinkantį purkštuvą jo ūkio veikloje yra leidžiama, neprašant atskiro J. J. leidimo kiekvienu konkrečiu atveju. Liudytojų P. P., S. L. ir paties J. J. parodymais nustatyta, kad būtent J. J. buvo atsakingas už žemės ūkio technikos tinkamą techninę būklę jo ūkyje, jis žinojo, kad purkštuvas neturi techninės apžiūros talono, yra techniškai netvarkingas, tačiau, nepaisydamas to, leido (neuždraudė to daryti) purkštuvą naudoti ūkio veikloje negalvodamas, kad toks jo veikimas sukels neigiamus padarinius, tačiau pagal veikos pobūdį ir asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Prokuroras nurodo, kad J. J. priešingą teisei elgesį apibūdina trys elementai: 1) tinkamos purkštuvo priežiūros nevykdymas (tokios priežiūros neatlikimas, priežiūros neorganizavimas, atsakingo asmens tokiai priežiūrai atlikti nepaskyrimas); 2) leidimas naudoti techninių reikalavimų neatitinkančią techniką (purkštuvą); 3) neuždraudimas tokią techniką naudoti, žinant, kad ji yra techniškai netvarkinga.

3.8. Kasaciniame skunde pažymima, kad byloje esančioje eksperto išvadoje aiškiai nustatyta eismo įvykio priežastis – techniškai netvarkingo purkštuvo eksploatavimas. Priežastiniam ryšiui nustatyti yra svarbūs trys momentai: 1) kas lėmė tokios technikos netvarkingumą ir ar ją lėmė J. J. veiksmai (neveikimas); 2) kodėl techniškai netvarkingas darbo įrenginys buvo naudojamas ir dalyvavo eisme, ar J. J. leido tokią techniką naudoti; kodėl neuždraudė naudoti tokios technikos; 3) ar techniškai netvarkingos technikos naudojimas sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiajam. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. J., kaip ūkininkas, savo veikloje naudojantis įvairią žemės ūkio techniką, ir kaip darbdavys, turi imtis reikiamų priemonių, kurios užtikrintų, kad per visą naudojimo laiką darbo įrenginiai (darbo procese naudojama mašina, įrenginys, aparatas, prietaisas, įrankis, įtaisas ar kitas reikmuo, kurie naudojami darbui) būtų tinkamai techniškai prižiūrimi, būtų palaikoma jų reikiama techninė būklė. Iš paties J. J. parodymų matyti, kad, būdamas atsakingas už savo ūkyje naudojamos techninės įrangos priežiūrą bei tinkamą naudojimą, jis visiškai nesidomėjo jos veiklą ir jo ūkyje naudojamos

technikos priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais, nors teisės aktai įpareigoja jį tai daryti; ne tik pats nesidomėjo, tačiau tinkamai neorganizavo ir kitų jo ūkyje dirbančių asmenų darbo dėl technikos priežiūros. Ūkyje dirbantis agronomas P. P. patvirtino, kad už technikos priežiūrą nebuvo atsakingas, techniką, jeigu reikėdavo, paremontuodavo traktorininkai, o J. J. žinojo, kad ūkyje naudojamas techninės apžiūros pažymėjimo neturintis purkštuvas. Prokuroras teigia, kad taip J. J., visiškai neįvertindamas savo ūkyje naudojamos technikos priežiūros būtinumo, teisės aktų laikymosi, sudarė sąlygas jo ūkio veikloje naudoti techniškai netvarkingą velkamąją mašiną – purkštuvą, jai dalyvauti eisme, nors būdamas darbdavys, profesionalus, daug žemės ūkio technikos turintis ūkininkas, naudojantis savo veikloje daug potencialiai pavojingos technikos, turėjo tuo domėtis ir rūpintis tuo, kad tokios technikos naudojimas nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (taip pat ir saugumo kelyje). Dėl tokių jo veiksmų (neveikimo) buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, nes dėl netinkamos techninės purkštuvo priežiūros buvo nusidėvėjusi purkštuvo ašis, kuri lūžo, o nesaugūs ir techninių reikalavimų neatitinkantys sijų laikikliai išsiskleidė į važiuojamąją kelio dalį ir joje buvo kliudytas nukentėjusysis.

3.9. Aptariant byloje esančius Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. 2D– 5408(12.6) ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2017 m. sausio 26 d. raštą Nr. 2-233, Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos 2006/42/EB dėl mašinų ir atitinkamo Lietuvos techninio reglamento „Mašinų sauga“ nuostatas, kasaciniame skunde teigiama, kad bet kuriuo atveju naudojamos mašinos turi atitikti gamintojo nustatytus techninės saugos reikalavimus; tiek purkštuvų, tiek kitų prikabinamųjų mašinų naudotojas, kaip eismo dalyvis, privalo dalyvauti viešajame eisme tik su techniškai tvarkinga technika, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. J. nesidomėjo tokiu reikalavimu ir neužtikrino, kad jo ūkyje naudojamas purkštuvas turėtų gamintojo instrukciją lietuvių kalba, taip neužtikrino instrukcijos buvimo ir kad būtų periodiškai atliekama jo ūkyje naudojamo purkštuvo techninė priežiūra pagal tokioje gamintojo instrukcijoje nurodytas taisykles, jis būtų tinkamai prižiūrimas bei naudojamas, dėl to būtų galima aptikti ir pašalinti priežastis, lemiančias naudojamo purkštuvo detalių priešlaikinį susidėvėjimą ir gedimą, aptikti važiuojamosios dalies įtrūkimus; taip pat po purkštuvo pertvarkymo pagal teisės aktų reikalavimus nepristatė jo patikrinti Valstybinei mašinų bandymo stočiai, taip neužtikrino, kad jo naudojamas pertvarkytas purkštuvas yra saugus, nesidomėdamas ir nesigilindamas, ar pertvarkyto purkštuvo sijų laikymo atramos ir laikikliai yra saugūs bei patikimi, net ir pasibaigus techninės apžiūros pažymėjimo galiojimui, neužtikrino jo pristatymo technines apžiūras (tikrinimus) atliekančiai įstaigai bei žinodamas, kad šis purkštuvas negali būti naudojamas pagal tiesioginę savo paskirtį, leido tokį purkštuvą naudoti jo ūkio veikloje, nenumatydamas, kad tokie jo veiksmai (neveikimas) gali sukelti neigiamus padarinius, nors pagal veikos pobūdį ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, nes tokios potencialiai pavojingos ir techniškai netvarkingos technikos dalyvavimas eisme gali būti pavojingas kitų žmonių gyvybei ir sveikatai. Dėl tokių aplinkybių, kaip ir nurodyta specialisto išvadoje, dar iki eismo įvykio purkštuvo dešinės pusės ašyje buvo nuovarginis eksploatacinis įtrūkimas, t. y. purkštuvas buvo eksploatuojamas techniškai netvarkingas, tai turėjo įtakos šiam eismo įvykiui kilti; taip pat, kadangi purkštuvo sijų laikikliai neatitiko gamintojų reikalavimų ir buvo nesaugūs, po ašies lūžimo sija išsiskleidė į kelio pusę ir sudarydama kliūtį kliudė pro šalį važiuojantį nukentėjusįjį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei asmuo darydamas veiką nesuprato, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų kito žmogaus mirties (sužalojimo), tačiau pasekmės įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, tokia veika laikoma įvykiu (kazusu). Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nors J. J. nenumatė, kad dėl jo neveikimo – technikos nepriežiūros, purkštuvo techninės būklės visiško nesidomėjimo, leidimo jį eksploatuoti jam esant nesaugiam ir neturint techninės apžiūros pažymėjimo – kils neigiami padariniai, bet pagal savo asmenines savybes, patirtį žemės ūkio veikloje, turimos technikos kiekį ūkyje, jos potencialų pavojingumą turėjo numatyti, kad tokią techniką naudojant pagal tiesioginę paskirtį ir viešajame eisme gali kilti neigiami padariniai kitiems asmenims (tarp jų ir sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata).

4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. Š. ir jo atstovas advokatas S. Šuminas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka bei priteisti iš J. J. atlyginti nukentėjusiajam proceso (teisinės pagalbos) išlaidas, patirtas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose (atitinkamai 1573 ir 1815 Eur). Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo priimtas naujas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktų, 331 straipsnio 1–2 dalių pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos ir klaidingai pripažino įvykį kazusu. Kasatorių nuomone, šios instancijos teismas vienpusiškai vertino byloje esančius įrodymus, priėmė išvadas vadovaudamasis tik dalimi byloje esančių įrodymų, nevertino visų bylos

aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, nepasisakė dėl liudytojų nurodytų itin reikšmingų bylai aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyti BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, taip pat nenurodyti įrodymų vertinimo motyvai, nepasisakyta, kodėl vertinama tik dalis byloje surinktų įrodymų, nepagrįstos išvados dėl J. J. išteisinimo. Anot kasatorių, teismas selektyviai įvertino įrodymus, dalį jų ignoravo, nepasisakė dėl esminių pirmosios instancijos teismo išdėstytų liudytojų parodymų prieštaravimų. Be to, naujas teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, galėjusių turėti reikšmės teisingam sprendimui priimti.

4.2. Kasatoriai pažymi, kad būtent pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. J. kaltės formą, padarė pagrįstą išvadą, kad jis, neįvertinęs savo ūkyje naudojamos technikos techninės priežiūros būtinumo, teisės aktų laikymosi svarbos, sudarė sąlygas savo ūkio veikloje naudoti techniškai netvarkingą purkštuvą ir šiam dalyvauti viešajame eisme, nors, būdamas darbdavys, profesionalus ir daug žemės ūkio technikos turintis ūkininkas, naudojantis savo veikloje daug potencialiai pavojingos technikos, privalėjo (ir privalo) domėtis ir rūpintis, kad jo galimybė naudoti tokią techniką nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Juolab kad jis (J. J.) pripažino žinojęs, jog purkštuvas, kurio techninė apžiūra nebuvo atlikta, negali būti naudojamas pagal tiesioginę jo paskirtį, tačiau neuždraudė (leido) tokio purkštuvo naudoti ūkio veikloje. Ir nors J. J. nenumatė, kad dėl jo neveikimo (neduodant atitinkamų nurodymų darbuotojams, nesupažindinant su teisės aktų reikalavimais, taip pat ir pačiam jų gerai nežinant, leidžiant purkštuvą naudoti jam esant nesaugiam ir neturint techninės apžiūros pažymėjimo) kils neigiami padariniai, bet pagal savo asmenines savybes, ilgametę patirtį žemės ūkio veikloje, turimos technikos kiekį ūkyje turėjo numatyti potencialų darbo įrenginių pavojingumą, galinčias kilti neigiamas pasekmes kitiems asmenims, tokią techniką naudojant ir gabenant ją į naudojimo vietą. Nes, jei būtų uždraudęs naudoti šį įrenginį net ir purškimui, purkštuvas nebūtų buvęs išvežtas į laukus, taip pat nebūtų dalyvavęs viešajame eisme ir atitinkamai nebūtų įvykęs ir eismo įvykis.

4.3. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino tokių pirmosios instancijos teismo pagrįstų motyvų, selektyviai atrinko atskirus įrodymus (J. J. ūkio darbuotojų P. P. ir S. L. parodymus), nevertino įrodymų visumos, patvirtinančios J. J. kaltę, ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamas įvykis vertintinas kaip kazusas. Kasatoriai mano, kad dauguma bylos duomenų neginčijamai patvirtina, jog J. J. negalėjo būti nežinoma, kad jam priklausantis purkštuvas yra techniškai netvarkingas, ir apie tai žinodamas jis neuždraudė tokio netvarkingo purkštuvo naudoti ūkyje, būtent dėl to šis purkštuvas buvo nuolat naudojamas ūkio darbams atlikti. Tai, kad J. J. buvo žinoma apie pasibaigusį purkštuvo techninės patikros galiojimą, patvirtina liudytojo P. P. parodymai ir UAB „P.“ 2018 m. sausio 15 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad 2011 m. pavasarį purkštuvo techninę apžiūrą užsakė ir organizavo būtent pats J. J.

4.4. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. J. eismo įvykio dieną negalėjo duoti leidimo naudoti purkštuvo, nes jis neva nežinojo apie pasibaigusį purkštuvo techninės patikros galiojimą ir įvykio dieną nebuvo Lietuvoje. Bylos duomenys patvirtina, kad J. J. ūkyje nebuvo nustatyta žemės ūkio padargų (įskaitant ir aptariamą purkštuvą) naudojimo tvarka, kad kiekvieną kartą reikėtų reikalauti atskiro J. J. leidimo leisti naudoti konkretų padargą. Byloje apklausti liudytojai, dirbantys J. J. ūkyje, patvirtino, kad ūkyje už visą techniką atsakingas buvo J. J.; S. L. su eismo įvykyje dalyvavusiu purkštuvu dirbo nuolat; žemės ūkio darbai buvo atliekami naudojant ir minėtą purkštuvą, kurio techninės patikros galiojimas buvo pasibaigęs; nė vienas liudytojas net neužsiminė, kad tam, jog būtų galima ūkio darbams naudoti kokį nors konkretų padargą, buvo reikalingas J. J. atskiras leidimas ar sutikimas. Kartu kasatoriai pažymi, kad J. J. neatsargi kaltė pasireiškia ne per tai, jog jis nedavė leidimo naudoti purkštuvą ūkyje, bet per tai, jog jis, suprasdamas ir žinodamas purkštuvo būklę, suvokdamas, kad toks purkštuvo naudojimas gali turėti neigiamas pasekmes bei sukelti nepageidaujamus padarinius, neuždraudė savo ūkio darbuotojams šio purkštuvo naudoti. Kasatoriai nurodo datas, iki kada turėjo būti atlikta purkštuvo techninė apžiūra (2010 m. gegužės 25 d.) ir kada šią apžiūrą užsakė J. J. (2011 m. pavasarį), atkreipia dėmesį į liudytojo P. P. parodymus bei teigia, kad šio purkštuvo techninė apžiūra buvo organizuojama būtent turint tikslą įteisinti purkštuvo naudojimą, gauti galiojantį techninės patikros pažymėjimą bei teisėtai atlikti žemės ūkio darbus šiuo purkštuvu, tačiau techninės apžiūros pažymėjimas nebuvo išduotas.

4.5. Be to, anot kasatorių, J. J. parodymai, kad jis neperdirbo purkštuvo, paneigti bylos duomenimis, jog jo ūkyje naudojamas purkštuvas buvo perdirbtas, naudojamas pasibaigus jo techninės patikros galiojimui ir nepatikrinus perdirbto purkštuvo saugumo Valstybinėje mašinų bandymo stotyje. Tai, kad po purkštuvo įsigijimo J. J. ūkyje šis purkštuvas buvo pertvarkytas (purkštuvo sijų sulankstymo mechanizmas pertvarkytas iš rankinio į hidraulinį), patvirtina liudytojai A. B., V. V., R. Z., R. V. ir kt. Kasatoriai teigia, kad J. J., būdamas atsakingas savo ūkyje už žemės ūkio techniką, neuždraudė naudoti purkštuvo, kuris neturėjo galiojančio techninės patikros dokumento; 2011 m. pavasarį užsakius techninę patikrą

buvo nustatyta, kad ši darbo priemonė neatitiko purkštuvams keliamų reikalavimų ir dėl to nebuvo išduotas naujas galiojantis techninės patikros pažymėjimas; purkštuvas nebuvo suremontuotas ir patikrintas teisės aktais nustatyta tvarka bei dėl to buvo techniškai netvarkingas; buvo perdirbtas, tačiau nepatikrintas bei neišbandytas pagal teisės aktų reikalavimus Valstybinėje mašinų bandymo stotyje ir todėl neatitiko teisės aktų keliamų saugumo reikalavimų. Kasatorių nuomone, J. J. nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. liepos 18 d., davęs nurodymą perdirbti (pertvarkyti) purkštuvą, tai įgyvendinęs ir po pertvarkymo nepatikrinęs purkštuvo Valstybinėje mašinų bandymo stotyje, 2011 m. pavasarį užsakęs purkštuvo techninę apžiūrą, kurios metu minėtas purkštuvas neatitiko techninių teisės aktuose nustatytų reikalavimų, negalėjo nežinoti, kad aptariamas purkštuvas neatitinka techninių reikalavimų, yra nesaugus ir negali būti naudojamas. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, J. J. turėjo ir galėjo suprasti, kad ūkyje naudoja techniškai netvarkingą, nesaugų ir nepatikrintą Valstybinėje mašinų bandymo stotyje pertvarkytą purkštuvą, neturi jo gamintojo instrukcijos, nėra supažindinęs savo darbuotojų su purkštuvo tinkamo naudojimo taisyklėmis ir kad toks neatsakingas šio žemės ūkio padargo naudojimas anksčiau ar vėliau gali sukelti nepageidaujamas pasekmes ūkiui, jo darbuotojams ar tretiesiems asmenims. Kasatoriai pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje darbai ūkyje buvo organizuojami paties ūkininko J. J. taip, kad purkštuvas buvo nuolat naudojamas, nepaisant to, jog šis purkštuvas buvo perdirbtas ir nepatikrintas jo saugumas Valstybinėje mašinų bandymo stotyje bei neturėjo galiojančios techninės patikros. Juolab kad šis purkštuvas ūkyje buvo naudojamas neatsitiktinai ir ne tik įvykio dieną ar J. J. išvykimo į užsienį laikotarpiu, bet dar ir iki tol, t. y. jam esant ūkyje ir niekaip neapribojant minėto purkštuvo naudojimo. Nėra jokios darbuotojų kaltės panaudojus šį purkštuvą ūkio savininkui išvykus, kai tam pačiam savininkui iki išvykimo esant ūkyje minėtas purkštuvas buvo nuolat naudojamas be jokių apribojimų ar draudimų. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš esmės rėmėsi tik aplinkybėmis – įvykio dieną J. J. nebuvimu Lietuvoje ir (ne)leidimu atlikti darbus įvykio dieną. Byloje nustatyta, kad būtent jis pats pakeitė purkštuvo savybes ir jį pertvarkė, dėl to purkštuvo sijos taip greitai išsiskleidė ir kliudė nukentėjusįjį. Pastarąsias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. Z., nurodydamas, kad lūžo ašis, purkštuvas krito, nebuvo fiksatorių, kurie laikytų sijas, todėl jos išsiskleidė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino tokių parodymų ir kitų bylos aplinkybių, neatliko išsamios bylos įrodymų analizės, nepašalino prieštaravimų tarp faktinių bylos aplinkybių ir J. J. parodymų, todėl šio teismo išvados negali būti laikomos motyvuotomis, patikimomis ir pagrįstomis.

4.6. Kasatoriai pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje yra iš esmės pripažinta, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, priėmė klaidingas išvadas. Kasatoriai mano, kad iš teisingai nustatytų faktinių aplinkybių nėra jokių galimybių priimti klaidingas išvadas, tokios išvados galėtų būti priimtos tik tais atvejais, jei nebūtų įvertintos visos faktinės aplinkybės ar jos būtų nustatytos klaidingai. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja BPK 20 ir 331 straipsnių nuostatoms bei logikos taisyklėms. Be to, skundžiamas nuosprendis neatitinka jam keliamų BPK 305 straipsnyje nurodytų reikalavimų, nes motyvai, išdėstyti 20–21 punktuose ir kuriuose grindžiama išteisinamojo nuosprendžio esmė, nėra tarpusavyje susieti su kitais nuosprendžio motyvais, išdėstytais 6–19 punktuose; pats nuosprendis nėra nuoseklus ir vientisas, o sudėtas iš atskirų tarpusavyje nesujungtų teismo motyvų.

4.7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. J. veika pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, o apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą išvadą ir konstatavo, kad įvykis vertintinas kaip kazusas. Plačiai aptardami BK 137 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, šios veikos objektyviuosius (priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių padarinių, kad kaltininko veika yra kilusių padarinių sąlyga ir šių padarinių priežastis) ir subjektyviuosius (neatsargi kaltė, nusikalstamas pasitikėjimas ar nerūpestingumas (BK 14, 16 straipsniai)) požymius, kasatoriai teigia, kad baudžiamosios teisės doktrinoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – tai veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-5-942/2015).

4.8. Tai, kad J. J. negalėjo būti nežinoma, jog purkštuvas neturi techninės apžiūros pažymėjimo, patvirtina nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys: paties J. J. parodymai, duoti 2017 m. lapkričio 17 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, liudytojų P. P., R. Z., K. J. parodymai, UAB „P.“ 2018 m. sausio 15 d. pažyma. Byloje nustatyta ir tai, kad J. J.: neturėjo purkštuvo naudojimo instrukcijos; nežinojo, kaip tinkamai eksploatuoti tokį

purkštuvą, ir atitinkamai nesuteikė tokios informacijos savo darbuotojams, dirbantiems su šia darbo priemone; visiškai nesilaikė purkštuvo gamintojo nustatytų šio įrenginio tinkamo eksploatavimo taisyklių bei nurodymų minimo purkštuvo gerai ir saugiai būklei palaikyti; nevykdė purkštuvo gamintojo nustatytos padargo techninės priežiūros darbų; perdirbo (pertvarkė) purkštuvą ir, būdamas abejingas galimiems tokio padargo naudojimo padariniams, nepatikrino įrenginio įstatymo nustatyta tvarka saugumo aspektu Valstybinėje mašinų bandymo stotyje; pasibaigus purkštuvo techninės patikros galiojimui, 2011 m. pavasarį užsakė naują šio purkštuvo techninę patikrą, tačiau purkštuvas minėtos patikros metu neatitiko įstatymo reikalavimų, būdamas abejingas galimiems tokio purkštuvo naudojimo padariniams, nesuremontavo šio purkštuvo ir nepasirūpino galiojančios techninės patikros pažymėjimo gavimu, aktyviais veiksmais neišreiškė atitinkamo draudimo savo ūkio darbuotojams, taip leido šį purkštuvą toliau naudoti ūkio darbams atlikti; perdirbęs purkštuvą bei pasibaigus jo techninės patikros galiojimui ir šios patikros 2011 m. purkštuvui nepraėjus, visiškai nesidomėjo padargo technine būkle bei tuo, ar naudotis perdirbtu purkštuvu yra saugu. Kartu šios aplinkybės ir ekspertės I. R. bei liudytojų P. P., S. L. parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad J. J. ūkyje darbai buvo organizuojami taip, kad neatitinkantis techninių reikalavimų purkštuvas buvo naudojamas ilgą laiką ir ne vienerius metus, šiuos darbus organizavo ne darbuotojai, o pats J. J., kuris pagal savo asmenines savybes ir veiklos pobūdį turėjo ir galėjo numatyti veikos pavojingumą ir galimus kilti padarinius naudojant nepatikrintą ir perdirbtą žemės ūkio techniką. Kasatorių nuomone, tai reiškia, kad pats ūkininkas J. J., leidęs ilgą laiką naudotis nesaugiu purkštuvu, išimtinai tik įvykio dieną negalėjo nežinoti apie tai, kad į laukus bus gabenamas reikalavimų neatitinkantis purkštuvas, ir būtent dėl šių aplinkybių visumos kilo sunkūs eismo įvykio padariniai – sunkus nukentėjusiojo V. Š. sveikatos sutrikdymas.

4.9. Kasatoriai pažymi ir tai, kad nagrinėjamoje byloje susidariusios situacijos kaip kazuso vertinimo klausimas jau yra išspręstas to paties apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje (priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-302-300/2015), kurioje konstatuota, kad „nagrinėjamos bylos medžiagoje yra duomenų, rodančių, kad purkštuvo „OP-2000“ savininko J. J. arba jo įgalioto asmens veiksmuose yra požymių nusikaltimų, numatytų BK 287 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnyje, ir kad susidariusi situacija kazusu laikytina nepagrįstai“. Kasatoriai teigia, kad nagrinėjamoje byloje to paties pirmosios instancijos teismo įsiteisėjęs 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendis (kuriuo to paties eismo įvykio kitas dalyvis traktoriaus vairuotojas S. L. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį) ir minėtoje Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-302-300/2015 konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę galią (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Nagrinėjamu atveju įvairių teisminių procesų metu jau buvo nustatytos šiai bylai itin reikšmingos aplinkybės (kaltės forma ir nusikalstamos veikos pasekmės), jos konstatuotos įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ir nutartimis, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo išvados dėl eismo įvykio pripažinimo kazusu prieštarauja tų pačių teismų jau nustatytiems prejudiciniams faktams.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo T. Grušo ir nukentėjusiojo V. Š. bei jo atstovo advokato S. Šumino kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 137 straipsnio 3 dalies) taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

6. Kasatoriai kasaciniais skundais prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo BK 137 straipsnio 3 dalies taikymo, nes šis teismas, neteisingai įvertinęs bylos duomenis, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir nepagrįstas išvadas, kad J. J. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, sudėties subjektyviojo požymio (neatsargios kaltės) bei nagrinėjamas įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas). Taip pat kasatoriai prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 137 straipsnio 3 dalį, yra pagrįsti.

7. Pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Aptariamo straipsnio dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri straipsnio dispozicijoje nurodytų neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus. Lyginant BK 137 straipsnio 3 dalį su 1 ir 2 dalimis, pažymėtina, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijos aprašyme vartojama formuluotė „pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles“ rodo, jog šios dispozicijos turinys

susietas su kitais teisės aktais, nustatančiais tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio taisykles. Nors bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, t. y. asmuo, įgyvendindamas savo teises, turi nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, ir tai iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (28 straipsnis) kylanti nuostata, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis nustato specialius aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257-697/2016, 2K-43-628/2019). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos; specialios elgesio saugumo taisyklės gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalinio) pobūdžio teisės aktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisiškai svarbūs yra ne visi specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, o tik tie, kurie buvo būtinosios sąlygos ir kilusių pasekmių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-895/2016). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką, pasireiškiančią įstatymais ar kitais teisės aktais įtvirtintų specialaus elgesio taisyklių pažeidimu, sveikatos sutrikdymo padarinius (sunkų sveikatos sutrikdymą), priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių bei tokio asmens neatsargią kaltę, t. y. nusikalstamą pasitikėjimą (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamą nerūpestingumą (BK 16 straipsnio 3 dalis).

8. Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog asmuo darydamas nusikalstamą veiką suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-287-697/2017). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu ir BK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais.

9. Nuoseklioje teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Minėta, kad galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes (profesinę ir gyvenimišką patirtį) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo J. J. ir jo gynėjo advokato apeliacinius skundus, priimtame naujame nuosprendyje pripažino, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y. kad J. J. ūkyje buvo naudojamas gamintojo instrukcijose nurodytų techninių reikalavimų neatitinkantis purkštuvas „OP-2000“, laiku nebuvo atlikta šio purkštuvo techninė apžiūra, pertvarkytas purkštuvas nebuvo pateiktas patikrinti Valstybinei mašinų bandymo stočiai dėl jo saugaus naudojimo ir naujo techninio

patikrinimo pažymėjimo išdavimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymis – J. J. kaltė (neatsargumas) – ir nagrinėjamas įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, kad minėta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nenustatytas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymis – neatsargumas – ir įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas), prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir neatitinka paties teismo naujame nuosprendyje padarytų tarpinių išvadų.

12. Nagrinėjamoje byloje J. J. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad jis, būdamas ūkininkas ir darbdavys, t. y. asmeniškai atsakingas už ūkininko ūkio veikloje naudojamos žemės ūkio ir kitos technikos tinkamą priežiūrą ir todėl privalantis vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais tokios technikos ir darbo įrankių tinkamą priežiūrą bei saugumą, pažeisdamas specialaus elgesio saugumo taisyklių (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalių; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 8, 11, 26 punktų; 2000 m. kovo 6 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 199 „Dėl purkštuvų tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Purkštuvų tikinimo taisyklių 6, 8, 21 punktų) reikalavimus, savo ūkyje naudojo gamintojo instrukcijose nurodytų techninių reikalavimų neatitinkančią (perdirbtą ir modifikuotą), neturinčią techninio patikrinimo pažymėjimo ir netinkamos techninės būklės žemės ūkio techniką – purkštuvą „OP 2000“, nors ji nebuvo techniškai saugi naudoti ir negalėjo būti naudojama viešajame kelių (automobilių) eisme, ir dėl minėtų J. J. veiksmų (neveikimo) buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens (V. Š.) sveikata. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. J. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis).

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas tenkino J. J. ir jo gynėjo prašymą prie šios bylos pridėti kitą išnagrinėtą baudžiamąją bylą Nr. 1-4-744/2014, kurioje yra priimtas išteisinamasis nuosprendis S. L., kaltintam pagal BK 281 straipsnio 3 dalį dėl 2011 m. liepos 18 d. įvykusio eismo įvykio (1 t., b. l. 3-21, 23-24, 25-30; 4 t., b. l. 142). Iš pridėtoje byloje esančios apeliacinės instancijos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-112-519/2015, matyti, kad minėto eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad S. L. vairuojamam traktoriui tempiant purkštuvą „OP 2000“ ir nulūžus šio purkštuvo dešinės pusės ratui, buvo sugadinta purkštuvo galinės dalies konstrukcija, dėl ko išsiskleidusi purkštuvo kairės pusės strėlė sudarė neišvengiamą kliūtį priešpriešiais motociklu „Harley Davidson Flstsi“ važiavusiam nukentėjusiajam V. Š. ir šiam dėl padarytų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Be to, iš minėtoje pridėtoje byloje esančių Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktų išvadų, nagrinėjamoje byloje pateiktame Aleksandro Stulginskio universiteto 2015 m. spalio 10 d. rašte Nr. 63 (12.34)-28 nurodytų duomenų ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų S. L., P. P., R. Z., K. Č., A. I., A. B., K. J. ir kt., ekspertų E. G., I. R. parodymų nustatyta, kad J. J. ūkyje naudojamas minėtas purkštuvas buvo ir techniškai netvarkingas (dešinės pusės rato ašis įtrūkusi daugiau negu iki pusės skerspjūvio), ir pertvarkytas bei modifikuotas (sijų sulankstymo mechanizmas pakeistas iš rankinio į hidraulinį, ant purkštuvo priekinių sijų laikiklių nebuvo įrengti įtaisai sulankstytai į gabenimo padėtį purkštuvų sijai fiksuoti, dėl to purkštuvas neatitiko LST EN 907 4.4.2 punkto 4 dalyje nustatytų bei gamintojo instrukcijose nurodytų reikalavimų) ir neturėjo galiojančio techninio patikrinimo (apžiūros) talono. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenų visumą, padarė išvadą, kad įvykių seką (nagrinėjamo įvykio mechanizmą) lėmė būtent J. J. veika (neveikimas), t. y. specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimai (neužtikrinant naudojamo purkštuvo – sijų išsiskleidimo (išsiskleidimo sulaikymo) mechanizmo – atitikimo saugumo reikalavimams), kurie nėra tik formalūs, bet tiesiogiai sąlygojo padarinių – eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. Š. sveikata, – kilimą (atsiradimą). Teismas, įvertinęs purkštuvo rato ašies lūžimą kaip atsitiktinį, nenuspėjamą ir su J. J. veika (neveikimu) nesusijusį įvykį, pripažino, kad, esant tinkamai apsaugai nuo sijų išsiskleidimo, kilusio eismo įvykio seka būtų nutrūkusi – purkštuvas būtų nekliudęs nukentėjusiojo.

14. Be to, iš J. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje (4 t., b. l. 145-150) seka ir tai, kad jis žinojo, jog jo ūkyje naudojamas purkštuvas buvo perdirbtas, neatitiko gamyklinių „OP 2000“ reikalavimų, šiam purkštuvui nebuvo išduotas naujas techninės patikros talonas (esamo galiojimo laikas buvo pasibaigęs 2010 m. gegužės 25 d.), neturėjo naudojimosi instrukcijos lietuvių kalba, ūkyje nebuvo paskirtas atsakingas asmuo už ūkyje naudojamą žemės ūkio techniką, nors ūkininko veikla J. J. verčiasi nuo 1992 m. ir yra įgijęs daug technikos. Dėl to pirmosios instancijos teismas

padarė išvadą, kad už technikos naudojimą J. J. ūkyje buvo atsakingas pats ūkininkas J. J. Tiek minėtuose J. J. parodymuose, tiek liudytojų S. L. ir P. P. parodymuose nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad ūkio savininkas nesidomėjo jo ūkio veikloje naudojamos technikos priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais (nors teisės aktai įpareigoja jį tai daryti), tinkamai neorganizavo ir kitų jo ūkyje dirbančių asmenų darbo dėl technikos priežiūros, žinodamas apie jo ūkyje naudojamą techninės apžiūros pažymėjimo neturintį purkštuvą, tačiau, neįvertindamas naudojamos technikos priežiūros būtinumo, teisės aktų laikymosi svarbos, sudarė sąlygas jo ūkio veikloje naudoti techniškai netvarkingą minėtą purkštuvą ir šiam dalyvauti viešame kelių eisme, nors, būdamas darbdavys, profesionalus ir daug potencialiai pavojingos žemės technikos turintis bei naudojantis savo veikloje ūkininkas, privalėjo domėtis ir rūpintis, kad jo ūkyje naudojama tokia technika nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taigi, priešingai nei teigiama skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje nustatyta, kad J. J., žinodamas, jog jo nuosavas purkštuvas, kuriam neatlikta techninė apžiūra, negali būti naudojamas pagal tiesioginę jo paskirtį, neuždraudė (leido) tokį purkštuvą naudoti ūkio veikloje, ir nors jis nenumatė, kad dėl jo neveikimo, t. y. neduodant atitinkamų nurodymų darbuotojams, nesupažindinant su teisės aktų reikalavimais, taip pat ir pačiam jų gerai nežinant, leidžiant jį naudoti esant nesaugiam ir neturint techninės apžiūros pažymėjimo, kils neigiami padariniai, bet pagal savo asmenines savybes, ilgametę patirtį žemės ūkio veikloje, turimos technikos kiekį ūkyje turėjo ir galėjo numatyti potencialų darbo įrenginių pavojingumą, galinčias kilti neigiamas pasekmes kitiems asmenims, tokią techniką naudojant pagal tiesioginę paskirtį ir ją gabenant viešuoju eismo keliu į naudojimo vietą.

15. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu J. J. nurodyta aplinkybė (ja remiasi apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje), kad jis nežinojo apie pasibaigusį techninės apžiūros taloną, nedavė leidimo dirbti minėtu purkštuvu bei jį gabenti, paneigta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir nuosprendyje tinkamai įvertintais įrodymais: liudytojų S. L., P. P. ir kitų liudytojų, paties J. J. parodymais, Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertizių aktų išvadomis, ekspertų paaiškinimais ir kita bylos rašytine medžiaga. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2000 m. įgyto purkštuvo techninės apžiūros talonas baigėsi 2010 m. gegužės 25 d., tačiau ši technika ir toliau buvo naudojama J. J. ūkyje be naujo jos techninio patikrinimo (2011 m. pavasarį užsakytos naujos purkštuvo techninės patikros metu purkštuvas neatitiko įstatymo reikalavimų ir dėl to jam naujas apžiūros talonas nebuvo išduotas), pačiam technikos savininkui dėl to neprieštaraujant ir net nepaisant, kad purkštuvas buvo pertvarkytas ir tokiam pertvarkytam purkštuvui nebuvo atliktas saugumo patikrinimas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad techninių reikalavimų neatitinkantis purkštuvas J. J. ūkyje buvo naudojamas nuolat (kai to reikėdavo), jo savininkas J. J. žinojo apie pasibaigusį šio purkštuvo techninės apžiūros galiojimą, kad jis yra pertvarkytas ir, kaip reikalauja teisės aktai, nepatikrintas Mašinų bandymo stotyje, tačiau leido naudoti tokį purkštuvą savo ūkio veikloje, savo ūkio darbuotojams neuždraudė naudoti tokios techniškai netvarkingos žemės ūkio technikos – aptariamo purkštuvo „OP 2000“. Nekyla abejonių, kad J. J. buvo ir yra žinoma bendra saugaus elgesio taisyklė, kad naudojamos mašinos turi atitikti gamintojo nustatytus techninės saugos reikalavimus ir kad tiek purkštuvų, tiek kitų prikabinamųjų mašinų naudotojas, kaip eismo dalyvis, privalo dalyvauti viešajame eisme tik su techniškai tvarkinga technika, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš byloje surinktų įrodymų visumos, kuri, kaip minėta, tinkamai išnagrinėta ir motyvuotai įvertinta laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, akivaizdu, kad J. J., nors ir nenumatė, kad dėl jo neveikimo – jo ūkyje naudojamos technikos tinkamos priežiūros nuolatinio nevykdymo (nors už ją buvo pats asmeniškai atsakingas); jo ūkio veikloje nuolat (pastoviai) naudojamo purkštuvo techninės būklės visišku nesidomėjimo; leidimo (neuždraudimo) jį eksploatuoti esant jam techniškai nesaugiam ir neturint techninės apžiūros pažymėjimo – kils neigiami padariniai, bet pagal savo asmenines savybes, ilgalaikę profesionalią patirtį žemės ūkio veikloje, turimos ir kitokios žemės ūkio technikos kiekį ūkyje, jos potencialų pavojingumą galėjo ir turėjo numatyti, kad naudojant techniškai netvarkingą žemės ūkio techniką tiek pagal tiesioginę paskirtį, tiek ir viešajame kelių eisme gali kilti neigiami padariniai kitiems asmenims (tarp jų ir sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata).

16. Kasaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje nėra nurodyti jokie motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta ar kitaip vertina byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus bei įvertintus įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje nėra konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio (ar kitų straipsnių) pažeidimus, nepasisakyta dėl byloje surinktų įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė J. J. kaltę, vertinimo, dalis iš jų išvis nenurodyta, neaptarti teisės aktų keliami reikalavimai asmenims, naudojantiems ir pertvarkantiems purkštuvus, nepateiktas J. J. veiksmų (ir jo kaltės) šių teisės aktų vykdymo (nevykdymo)

kontekste vertinimas. Tik dalies byloje surinktų įrodymų išdėstymas naujame išteisinamajame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nepateikiant jų kitokio teisinio vertinimo, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažinta teisiškai pagrįstu ir tinkamu apeliacinės instancijos teismo naujo nuosprendžio motyvavimu, atitinkančiu BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

17. Sutiktina ir su kasacinių skundų argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendžio 21 punkte nurodė dvi tarpusavyje prieštaraujančias išvadas. Vieną – kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. J., žinodamas, kad purkštuvas yra techniškai netvarkingas, tačiau tikėdamasis išvengti techniškai netvarkingos minėtos technikos naudojimo padarinių, ją naudojo, t. y. leido purkštuvą tempti automobilių keliais ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį, ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Antrą – kad nors ir pats J. J. neneigia buvęs atsakingas už jo ūkyje naudojamos technikos techninę priežiūrą, tačiau eismo įvykio metu J. J. nebuvo Lietuvoje ir jis nedavė nurodymo eksploatuoti tokį techniškai netvarkingą purkštuvą bei negalėjo ir neturėjo numatyti, kad šis purkštuvas bus naudojamas be jo žinios, dėl to J. J. veiksmuose nėra kaltės (neatsargumo) ir įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, teisingai pacitavęs teismų praktikos nuostatas dėl veikų vertinimo kaip kazuso, netinkamai jomis vadovavosi ir šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką nepagrįstai vertino kaip nelaimingą atsitikimą. J. J. neatsargi kaltė pasireiškė ne per tai, jog jis įvykio dieną nebuvo savo ūkyje, nedavė konkretaus leidimo (sutikimo) naudoti jo nuosavą purkštuvą ūkyje būtent įvykio dieną tam tikriems žemės ūkio darbams atlikti ir negalėjo numatyti, kad toks purkštuvas bus naudojamas be jo žinios, bet per tai, kad jis, žinodamas, jog purkštuvas, kuriam neatlikta techninė apžiūra, negali būti naudojamas pagal tiesioginę jo paskirtį, neuždraudė (leido) tokį purkštuvą naudoti, ir nors nenumatė, kad dėl jo neveikimo, t. y. neduodant atitinkamų nurodymų darbuotojams, nesupažindinant su teisės aktų reikalavimais, taip pat ir pačiam jų gerai nežinant, leidžiant purkštuvą naudoti esant jam nesaugiam ir neturint techninės apžiūros pažymėjimo, kils neigiami padariniai, bet pagal savo asmenines savybes, ilgametę patirtį žemės ūkio veikloje, turimos technikos kiekį ūkyje turėjo ir galėjo numatyti potencialų darbo įrenginių pavojingumą, galinčias kilti neigiamas pasekmes kitiems asmenims, tokią techniką naudojant pagal tiesioginę paskirtį ir ją gabenant viešuoju eismo keliu į naudojimo vietą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatytos bylos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad J. J. elgėsi akivaizdžiai nusikalstamai nerūpestingai, todėl jo padarytą nusikalstamą veiką vertinti kaip nelaimingą atsitikimą nėra teisinio pagrindo.

18. Taigi teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 137 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Teisėjų kolegijai panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl J. J. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 137 straipsnio 3 dalis) ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, nebelieka teisinio būtinumo vertinti kitus kasatorių skundų argumentus (dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimų, prejudicinių faktų, nustatytų toje pačioje byloje Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje, vertinimo), todėl jie paliekami nenagrinėti.

Dėl proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti20. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. Š. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas S. Šuminas prašo priteisti

nukentėjusiajam jo turėtas proceso – atsiliepimų į J. J. bei jo gynėjo apeliacinį skundą ir kasacinio skundo surašymo bei atstovavimo šių instancijų teismų posėdžiuose – išlaidas ir pateikė jas patvirtinančius dokumentus (8 t., b. l. 43–45, 113–114).

21. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177-696/2015, 2K-143-696/2017, 2K-16-

895/2016, 2K-52-942/2016, 2K-110-699/2017, ir kt.).22. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo atstovo advokato

kasacinius skundus, kurie paduoti išteisintojo J. J. padėtį bloginančiais pagrindais ir pripažintini pagrįstais bei tenkintini visiškai. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusysis ir jo įgaliotasis atstovas advokatas, kuris, atstovaudamas nukentėjusiojo interesams, paruošė kasacinį skundą, pateikė savo nuomonę tiek dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, tiek dėl J. J. ir jo gynėjo advokato pareikštos pozicijos kasacinės instancijos teisme. Taigi viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo kasaciniame procese formų yra kasacinio skundo, kuriame keliami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo interesus, parengimas ir jo įgalioto atstovo advokato dalyvavimas kasacinės instancijos teismo posėdyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos nukentėjusiojo išlaidos dėl kasacinio skundo parengimo bei jo interesų atstovavimo kasacinės instancijos teismo posėdyje yra pateisinamos siekiu apginti savo procesines teises ir teisėtus lūkesčius, todėl nukentėjusiojo prašymas priteisti jo turėtas išlaidas už gautas teisines paslaugas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tenkintinas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad J. J., patenkinus jo ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, o kasacinės instancijos teismas tenkina prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo atstovo gynėjo kasacinius skundus bei apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį naikina palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, nukentėjusiajam V. Š. priteistinos jo kasaciniu skundu prašomos apeliacinės instancijos teisme turėtos proceso išlaidos atstovo advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdama į nukentėjusiojo ir jo atstovo advokato kasacinio skundo (taip pat ir jų atsiliepimo į J. J. bei jo gynėjo advokato apeliacinį skundą) apimtį ir turinį dėl pakankamai sudėtingo teisės taikymo klausimo nagrinėjamoje byloje, šio skundo ir prokuroro kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatus, bylos sudėtingumą, jos apimtį, viso baudžiamojo proceso trukmę (nuo byloje nagrinėjamo įvykio praėjo daugiau nei aštuoneri metai), nukentėjusiojo atstovo advokato aktyvų darbą šioje byloje atstovaujant nukentėjusiojo interesus, protingumo ir sąžiningumo principus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nukentėjusiojo prašoma priteisti išlaidų suma kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose laikytina pagrįsta ir proporcinga.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį be pakeitimų.

Iš nuteistojo J. J. priteisti nukentėjusiajam V. Š. 3388 Eur jo turėtų apeliacinės (1573 Eur) ir kasacinės instancijos (1815 Eur) teismuose proceso išlaidų atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ad5d627037b811ea829bc2bea81c1194

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 23 d. gautu atsakovo P. G. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas P. G. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Giraitės vandenys“ ieškinį atsakovui P. G. dėl nuostolių atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad ši praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Tai daroma analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa su nagrinėjamos bylos faktine fabula.

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-695/2015, priimta vėliau, nei atsakovas atliko byloje nagrinėtus veiksmus. Be to, atsakovo nuomone, jo civilinė atsakomybė konstatuota nepagrįstai, nes užbetonuodamas jam priklausantį nuotekų šulinį, jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nei pareigos savo nuosavybe užtikrinti viešųjų paslaugų tiekimą gyventojams, nei draudimo atsakovui savo tinklus naudoti savo nuožiūra, nebuvo nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada apie atsakovo pareigą užtikrinti viešųjų paslaugų tiekimą, kurios pažeidimas sukėlė kasatoriui civilinę atsakomybę, yra padaryta netinkamai taikant bei aiškinant materialiosios teisės nuostatas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Pažymėtina, kad atsakovas skundžia teismų procesinius sprendimus, priimtus byloje dėl civilinės atsakomybės taikymo, o atsakovo nurodytos kasacinio teismo nutartys, kuriomis jis grindžia teismų praktikos

nevienodumą, priimtos ne bylose dėl civilinės atsakomybės, bet dėl kitų teisės institutų taikymo.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4

dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti P. G. (a. k. duomenys neskelbtini) 650 (šešių šimtų penkiasdešimt) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m.

gruodžio 23 d. SEB banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. gautu ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Kustodija“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Robusta“, žemės ūkio kooperatyvui „Linkuvos kraštas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=abd7acd037b811ea829bc2bea81c1194




Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje atsiskaitymas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidžiant įstatyme nustatytą atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, savaime vertintinas kaip kitų kreditorių teisių pažeidimas bei nepagrįstai suabsoliutino sandorio vertės bei įtakos ieškovės turtinei padėčiai aplinkybes. Ieškovės nuomone, skundžiamu procesiniu sprendimu neteisėtai paneigta atsakovams taikytina sąžiningo verslo subjekto standartą atitinkanti pareiga domėtis kitos sandorio šalies mokumu, o įrodinėjimo našta dėl atitinkamos finansinės informacijos pateikimo kontrahentui nepagrįstai perkelta ieškovui.


Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a:



JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. gautu atsakovo S. Ž. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas S. Ž. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. Ž. patikslintą ieškinį atsakovams S. Ž., S. Ž. firmai „I.“, uždarajai akcinei bendrovei „Hokla“ dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, sandorio pripažinimo apsimestiniu, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, santuokoje įgyto turto padalijimo, kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą priteisimo, kompensacijos priteisimo už asmeninių lėšų panaudojimą bendram turtui įsigyti, autoriaus turtinių teisių perdavimo ir kompensacijos už šių teisių perdavimą priteisimo, santuokos nutraukimo teisinių pasekmių bei atsakovo S. Ž. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir sutuoktinių bendro turto padalijimo bei S. Ž. firmos „I.“ priešieškinį dėl kilnojamų daiktų išreikalavimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=da9f892037b811ea829bc2bea81c1194

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už asmeninių lėšų panaudojimą bendram turtui įsigyti priteisimo nukrypo nuo suformuotos įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos ir pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, numatančią, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Atsakovo nuomone, teismas taip pat neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinio teisę į kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą bei asmeninę sutuoktinių nuosavybę. Be to, atsakovas teigia, kad teismai pažeidė CK 3.192 straipsnio 2 dalies normą, nustatančią, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje ir pažeidė CK 3.198 straipsnio 2 dalies normas, įtvirtinančias vaikų lygiateisiškumo principą priteisiant jiems išlaikymą.


Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti S. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) 487 (keturių šimtų aštuoniasdešimt septynių) Eur žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. gruodžio 26 d. banke Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-113-378/2020Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00006-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.4.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c09371e037b811ea829bc2bea81c1194



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, patikrino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. patikslintą ieškinį atsakovui D. Š. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pagal atsakovo D. Š. priešieškinį ieškovei I. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendimo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė I. Š. ieškinyje, be kitų reikalavimų, prašė nustatyti jos ir atsakovo nepilnamečio vaiko P. Š. gyvenamąją vietą su ja, vaiko motina.

3. Ieškovė nurodė, kad nepilnametė duktė nuolat gyveno su ja, ji mergaite rūpinosi, ją išlaikė. Atsakovas nuo vaiko auklėjimo buvo nusišalinęs, jo gyvenimo būdas nesuderinamas su gera morale ir vaiko auklėjimu, jis nepajėgus užtikrinti geriausių vaiko interesų. Vaikas nori gyventi su motina.

4. Atsakovas D. Š. pateikė teismui priešieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prašė teismo nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su juo, vaiko tėvu.

5. Atsakovas nurodė, kad duktė nuo gimimo gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje, kurioje gyveno ir atsakovas, todėl yra prie jos prisirišusi. Atsakovas teigia, kad jis dukterimi rūpinosi labiau nei ieškovė, yra pajėgus užtikrinti geriausius savo dukters interesus.

II. LIETUVOS TEISMŲ IR EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu nustatė nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su motina I. Š.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mergaitė beveik dvejus metus faktiškai gyveno su savo motina. Nors bylos duomenys patvirtino, kad tiek vaiko tėvas, tiek motina geba ir gali savo dukteriai sukurti tinkamas, saugias ir vaikui tinkamai vystytis reikalingas sąlygas, mergaitė prisirišusi prie abiejų tėvų, tačiau ekspertizės akte nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti, kad, pakeitus mergaitės gyvenamąją vietą, jai bus pakenkta. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu P. Š. negalėjo aiškiai išreikšti savo nuomonės, ji faktiškai jau gyveno su motina ir nebuvo būtino bei neišvengiamo pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, P. Š. gyvenamąją vietą nustatė su motina I. Š.

8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina.

9. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti. Papildomai pažymėjo, kad pagal 2015 m. balandžio 30 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-47/2015 P. Š. dar negalėjo išreikšti savarankiškos

nuomonės nei dėl gyvenamosios vietos, nei dėl bendravimo tvarkos su viena iš ginčo šalių nustatymo, tačiau ji yra prisirišusi prie abiejų tėvų ir su jais abiem jaučiasi saugiai. Nuo 2013 m. lapkričio 9 d. šalių duktė gyveno kartu su ieškove. Iš Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad motina tinkamai rūpinosi dukterimi, dėjo pastangas ir turėjo galimybes užtikrinti pagrindines vaiko teises. Iš Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Žiežmarių seniūnijos I. Š. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto teismas nustatė, kad mažametei dukteriai gyvenamajame būste buvo sudarytos tinkamos buitinės-sanitarinės sąlygos, būsto saugumo reikalavimų nesilaikymo nepastebėta, motina tinkamai rūpinosi vaiku, seniūnija dėl šios šeimos nusiskundimų nėra gavusi. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, sprendė, kad nebuvo būtinumo bei neišvengiamo pagrindo keisti jos gyvenamąją vietą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad dukters įprastos gyvenamosios vietos pakeitimas atitiktų jos interesus. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino 2014 m. sausio 27 d. VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro pateiktos informacijos kartu su 2014 m. kovo 20 d. raštu, liudytojų psichologės I. Š.-S., R. M., B. Š., V. P. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokie atsakovo nurodyti įrodymai nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo su motina.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi Nr. 3P-2200/2016 atsakovo D. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo atsisakė priimti.

11. Pareiškėjas D. Š., remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu, kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT), nurodydamas, kad nacionaliniai teismai nustatė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ir laikiną vaiko gyvenamąją vietą, rašytinio proceso metu, jo neinformuodami ir neišklausę asmeniškai. Be to, pagrindiniame teismo procese, nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, teismai iš esmės nesprendė, kuri gyvenamoji vieta vaikui būtų tinkamiausia, o tik sprendė, ar yra pagrindas pakeisti vaiko laikiną gyvenamąją vietą, todėl jo dalyvavimas žodiniuose teismo posėdžiuose buvo bevertis, o laikina vaiko gyvenamoji vieta, nustatyta jam nedalyvaujant, faktiškai tapo nuolatinė. Pareiškėjas taip pat skundėsi pernelyg ilga teismo proceso trukme, nes būtent tai ir lėmė nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su motina.

12. EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. EŽTT sprendė, kad nacionaliniai teismai tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo teiktų įrodymų, kodėl nepilnametis vaikas turėtų gyventi su juo, visų pirma teigdami, kad vėlesnėje proceso stadijoje bus vertinamas vaiko prisirišimas prie kiekvieno iš tėvų ir namų tinkamumas, o galiausiai buvo nustatyta, kad abu tėvai yra tinkami rūpintis vaiku, tačiau nėra pagrindo keisti nepilnamečio vaiko įprastinę gyvenamąją vietą jam gyvenant su motina. EŽTT vertinimu, pareiškėjas atsidūrė tokioje situacijoje, kai laikinas teismo sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus jo argumentų, o galiausiai šis sprendimas lėmė galutinį teismo sprendimą ir pareiškėjo neišnagrinėti argumentai tapo nebesvarbūs. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT konstatavo, kad teismo procesas dėl pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo apskritai buvo nesuderinamas su pareiškėjo teise į šeimos gyvenimo gerbimą.

III. PRAŠYMO ATNAUJINTI PROCESĄ, ATSILIEPIMO Į PRAŠYMĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Pareiškėjas D. Š. 2019 m. spalio 24 d. pateiktu prašymu atnaujinti procesą prašo teismo atnaujinti procesą dėl civilinės bylos dalies, kuri susijusi su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-668-273/2016.

14. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos 8 straipsnį (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą).

15. Pareiškėjas nurodo, kad yra pagrindas iš naujo tirti ir vertinti visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų neįvertintas aplinkybes, o jas įvertinus priimti naują sprendimą – dukters gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Bylos dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi CK 3.169 straipsnio 3 dalimi ir rėmėsi kasacinio teismo praktika, kuri suformuota sprendžiant ginčus, kai yra keičiama jau nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir

nesivadovavo gausia ir pakankamai išplėtota kasacinio teismo praktika, suformuota nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylose (CK 3.169 straipsnio 2 dalis, 3.174 straipsnis). Kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o ne dėl jos keitimo, tai nurodytos teisės normos ir teismų praktika šioje byloje neturėjo būti taikomos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neatsižvelgė į nė vieną iš teismų praktikoje nurodytų kriterijų, nesiaiškino vaiko interesų, kad šalių duktė buvo labiau prisirišusi prie atsakovo.

16. EŽTT sprendime konstatavo, kad šioje byloje tiek proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek proceso dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo metu atsakovas D. Š. pateikė daug įvairių argumentų, pagrindžiančių jo teiginį, kad ginčo šalių duktė turėtų gyventi su juo. Taikydami laikinąsias apsaugos priemones teismai atsisakė išnagrinėti šiuos argumentus, teigė, kad atitinkamos aplinkybės bus įvertintos vėliau, tačiau jos nebuvo įvertintos. EŽTT pažymėjo, kad, sprendžiant dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, Konvencija reikalauja, jog nacionaliniai teismai atliktų išsamų visos šeimos padėties ir daugelio svarbių veiksnių tyrimą. Šioje byloje atsakovas D. Š. atsidūrė tokioje situacijoje, kai nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta neištyrus jo argumentų pagrįstumo ir, praėjus tam laikui, būtent atitinkama nutartis nulėmė galutinį bylos sprendimą, todėl atsakovo pateikti argumentai buvo nebeaktualūs. Dėl to EŽTT sprendė, kad procesas šioje byloje apskritai yra nesuderinamas su pareiškėjo teise į jo šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

17. Atsiliepimu į atsakovo prašymą atnaujinti civilinį procesą ieškovė prašo netenkinti D. Š. prašymo atnaujinti procesą ir nurodo, kad proceso atnaujinimas pažeistų nepilnametės dukters teises ir interesus, nes mergaitė gyvena kartu su motina nuo 2014 m., dėl ilgą laiką trunkančio nepertraukiamo gyvenimo dabartinėje gyvenamojoje vietoje yra susiformavusi mergaitei įprastinė stabili aplinka, susiformavę jos socialiniai ryšiai, gyvendama su motina mergaitė yra pripratusi prie konkrečios gyvenimo tvarkos, ritmo, taisyklių, elgesio formavimo metodų, per ilgą laiką yra susiformavęs itin stiprus ir artimas dukters ir motinos ryšys. Mergaitė sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, 2018 metais buvo vedama konsultuotis pas psichologus, todėl iš naujo pradėtas spręsti mergaitės gyvenamosios vietos klausimas jai turėtų neigiamą poveikį. Pareiškėjo reikalavimas, kad mergaitės gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo, yra grindžiamas tais pačiais duomenimis, kurie buvo surinkti, kai mergaitei buvo apie 4 metai ir ginčo šalys neseniai buvo nutraukusios gyvenimą kartu. Šiuo metu mergaitei jau yra 9 metai, ji apie 6 metus gyvena su motina stabilioje gyvenamojoje vietoje, jokių duomenų apie netinkamą ieškovės elgesį su dukterimi nėra, todėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių retrospektyvus išnagrinėjimas ir įvertinimas negalėtų sukelti jokių pasekmių dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo ir negalėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. EŽTT praktikoje nurodoma, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti neteisėtas. Sprendžiant dėl atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, turi būti vertinama, ar EŽTT konstatuotas atsakovo teisės pažeidimas yra esminis, sukeliantis dideles abejones dėl apskųsto nacionalinio teismo sprendimo pagrįstumo, ar asmuo toliau patiria tokio sprendimo sunkius neigiamus padarinius, kurie negali būti pašalinti kitaip nei sprendimą peržiūrint ar byloje atnaujinant procesą. Atsakovo teisių pažeidimas nelėmė itin didelių ir tęstinio pobūdžio neigiamų padarinių, kuriuos galima pašalinti tik atnaujinus procesą. Ieškovė papildomai nurodo, kad pareiškėjas nedirba, neišlaiko dukters, todėl yra nepajėgus užtikrinti vaiko materialių poreikių patenkinimo, o tai paneigia galimybę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, nes proceso atnaujinimas yra netikslingas.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi buvo nutarta atnaujinti procesą dėl civilinės bylos Nr. 2-4-548/2015 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. 2A-668-273/2016) dalies dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

19. Pareiškėjas D. Š. 2019 m. gruodžio 9 d. pateiktuose paaiškinimuose dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalies peržiūrėjimo nurodė, kad dėl teismų padarytų pažeidimų, kurie konstatuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, susiklostė tokia situacija, kad nepilnametė šalių duktė gyvena su motina, o ne su tėvu.

Teisėjų kolegija


Dėl proceso atnaujinimo instituto taikymo byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

20. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

21. EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, kad nacionaliniai teismai, nustatydami pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą, neužtikrino sprendimo priėmimo proceso, kuriuo apribota pareiškėjo teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisingumo ir taip pažeidė Konvencijos 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) saugomus interesus. EŽTT pabrėžė, kad pareiškėjo ir jo dukters santykiai yra šeimos gyvenimas pagal Konvencijos 8 straipsnį, o teismų sprendimai, kuriais buvo nustatyta nepilnametės dukters laikinoji, o vėliau ir nuolatinė gyvenamoji vieta, – pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimas, kuris atitiko nacionalinius įstatymus ir kuriuo buvo siekta teisėtų tikslų – apsaugoti geriausius pareiškėjo dukters interesus, kaip reikalauja Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. EŽTT pareiškėjo teisių pažeidimus vertino daugiausia proceso teisės normų aspektu, t. y. kiek nacionalinių teismų veiksmai ir priimti procesiniai dokumentai užtikrino pareiškėjui teisę į teisingą teismo procesą.

22. EŽTT vertino, ar kiekviena proceso stadija atskirai užtikrino pareiškėjo teises, ir atkreipė dėmesį į tai, kad tiek proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, tiek nustatant dukters nuolatinę gyvenamąją vietą su motina pareiškėjas teikė įvairius argumentus, kodėl duktė turėtų gyventi su juo, tačiau nacionaliniai teismai, nustatydami laikinąją nepilnametės dukters gyvenamąją vietą, nenagrinėjo šių argumentų. EŽTT pabrėžė, kad nė vienas teismas taip tinkamai ir neįvertino pareiškėjo argumentų bei nepaaiškino, kodėl motinos butą, kuriame mergaitė gyveno vos kelis mėnesius, laikė nepilnametės dukters gyvenamąja vieta. EŽTT užsiminė, kad ne jam spręsti, su kuriuo iš tėvų vaikas turėtų gyventi laikinai, kol vyksta santuokos nutraukimo procesas, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais buvo nustatyta laikinoji nepilnametės dukters gyvenamoji vieta su motina, padėjo stiprinti vaiko prisirišimą prie motinos gyvenamosios vietos ir padidino tikimybę, kad būtent ši gyvenamoji vieta ir taps nuolatinė, siekiant užtikrinti stabilų vaiko gyvenimą. Dėl to EŽTT sprendė, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti nesuteikiant pareiškėjui tinkamos procesinės apsaugos. Šiuo tikslu EŽTT priminė, kad tokio pobūdžio bylose Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, jog nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti nenagrinėjant jo argumentų. Be to, tie sprendimai po kiek laiko nulėmė galutinį bylos rezultatą, kai pareiškėjo argumentai jau buvo nebesvarbūs. Vertindamas nacionalinių teismų sprendimus dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, EŽTT nurodė, kad jie nebuvo savavališki ar akivaizdžiai nepagrįsti, tačiau veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, jog būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas D. Š. teikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, ir priimti naują sprendimą – nustatyti nepilnametės P. Š. gyvenamąją vietą su juo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl P. Š. gyvenamosios vietos nustatymo, pažeidė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes teismas, nustatydamas laikiną, o vėliau – nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą su motina, pakeitė nuo gimimo buvusią šalių dukters gyvenamąją vietą. Be to, atsakovo apeliaciniame skunde buvo pabrėžta, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno byloje esančio įrodymo, kurie patvirtina, jog duktė yra labiau prisirišusi prie tėvo nei prie motinos; teismas, spręsdamas apie P. Š. prisirišimą, rėmėsi vieninteliu įrodymu – teismo ekspertizės aktu ir nevertino visų kitų byloje esančių įrodymų.

24. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti. Teismas pažymėjo, kad nepilnametė duktė nuo 2013 m. lapkričio 9 d. gyveno kartu su ieškove, ši tinkamai rūpinosi dukterimi, užtikrino pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nepilnametei dukteriai gyvenant kartu su motina, atsižvelgiant į mergaitės amžių, nėra būtinumo bei neišvengiamo pagrindo keisti jos gyvenamąją vietą, o atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog dukters įprastos gyvenamosios vietos pakeitimas atitiktų jos interesus. Nors

apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino 2014 m. sausio 27 d. VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro pateiktos informacijos kartu su 2014 m. kovo 20 d. raštu bei liudytojų psichologės I. Š.-S., R. M., B. Š., V. P. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šie apeliacinio skundo nurodyti įrodymai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo su motina.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė. EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje N. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, par. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje M. prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, par. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje H. T. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 19074/05, par. 32–33).

26. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta asmens teisė į teismo procesą atsispindi CPK 12 straipsnyje, pagal kurį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

27. Rungimosi principas ir procesinio lygiateisiškumo principas, kurie glaudžiai susiję, yra pagrindiniai sąžiningo proceso sąvokos, kaip ji apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, komponentai. Jie reikalauja teisingos pusiausvyros tarp šalių: kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurios nesukuria jai esminės nelygybės oponento atžvilgiu.

28. Atsižvelgiant į nutarties 22, 26–28 punktus, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, nagrinėdami bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jos nagrinėjimo metu pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat neužtikrino atsakovui teisingos teisės į teisminę gynybą, nes liko neįvertinti įrodymai, susiję su ginčo šalių dukters P. Š. gyvenamosios vietos nustatymu su vienu iš tėvų.

29. Spręsdamas dėl atsakovo teisių gynimo byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, EŽTT nurodė, kad nors pripažįsta nacionalinių teismų diskreciją spręsti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus, tačiau pažymėjo, jog nė vienas teismas taip tinkamai ir neįvertino pareiškėjo argumentų ir nepaaiškino, kodėl motinos butą, kuriame mergaitė gyveno vos kelis mėnesius, laikė nepilnametės dukters gyvenamąja vieta.

30. Pažymėtina, kad EŽTT, vertindamas nacionalinių teismų sprendimų, kuriais ribojamos asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, priėmimo proceso teisingumą, atsižvelgia į tai, ar nacionaliniai teismai visapusiškai ištyrė visos šeimos situaciją ir kitas – faktines, emocines, psichologines, materialines ir medicinines – aplinkybes ir tinkamai įvertino kiekvieno asmens interesus, nuolat rūpindamiesi, kuris sprendimas vaikui būtų pats geriausias (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, par. 139; 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Leonov prieš Rusiją, peticijos Nr. 77180/11, par. 64).

31. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, ypač sprendžiant globos klausimus, tačiau kartu ir pabrėžiama, jog Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionalinės valdžios institucijos užtikrintų teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą, šiame procese ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Malinin prieš Rusiją, peticijos Nr. 70135/14).

32. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

33. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė

būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio.

34. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose. Vis dėlto EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, tačiau pažymi, kad Konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti tiesiogiai ar per atstovą) (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13). Kartu EŽTT jurisprudencijoje pažymima, jog būtų perdėta sakyti, kad nacionaliniai teismai visada privalo teisme išklausyti vaiką spręsdami bendravimo su vienu iš tėvų klausimą, nes tai gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą (žr., pvz., 2003 m. liepos 8 d. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Sahin prieš Vokietiją, peticijos Nr. 30943/96, ir kt.).

35. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

36. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras) (2 dalis).

37. Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus su juo susijusiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 33 punktą).

39. Nagrinėjamos bylos pirmosios instancijos teisme metu sprendžiant dėl P. Š. gyvenamosios vietos nustatymo P. Š. dar nesugebėjo reikšti savo nuomonės, su kuriuo iš tėvų pageidautų gyventi, todėl ji nebuvo išklausyta teismo posėdyje (CPK 380, CK 3.164, 3.177 straipsniai).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu mergaitė jau yra pakankamo amžiaus, pažymi, jog veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, kad būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes, todėl, teismams iš naujo nagrinėjant šios civilinės bylos dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi būti iš naujo vertinami įrodymai bei nustatomos šiuo metu aktualios bylos aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

41. Remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi faktinių aplinkybių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje liko neatskleista bylos esmė dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes nebuvo tirti įrodymai ir nenustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su vaiko prisirišimu prie vieno iš tėvų, taip pat nebuvo vertinti atsakovo teikti įrodymai. Dėl to yra teisinis pagrindas atnaujinus procesą byloje panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir grąžinti pirmosios instancijos teismui šios bylos dalį nagrinėti iš naujo pagal proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžtas ribas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 360 straipsnis, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). Atsižvelgiant į EŽTT sprendimą, turi būti iš naujo vertinami įrodymai bei nustatomos šiuo metu aktualios sprendžiamam klausimui aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Dėl papildomų dokumentų

42. Ieškovė I. Š. 2020 m. sausio 6 d. per EPP sistemą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą priimti papildomus dokumentus – (duomenys neskelbtini) gimnazijos suteiktą informaciją apie mokinę P. Š.

43. Pagal CPK 256 straipsnio (CPK 340 straipsnio 5 dalis) nuostatas teismas, iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė šioje normoje nurodytų pagrindų, kurie suponuotų bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimą.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. lapkričio 25 d. ieškovei I. Š. atsiliepimui į prašymą atnaujinti procesą dėl civilinės bylos dalies, kuri susijusi su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, pateikti. Šią teisę ieškovė tinkamai įgyvendino, laiku pateikusi atsiliepimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui atsiliepimui pateikti, rašytiniai paaiškinimai, kuriais modifikuojamas atsiliepimo turinys, kasaciniame teisme nepriimami (CPK 350 straipsnio 8 dalis), tačiau pažymi, kad civilinės bylos dalis dėl nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymo perduota iš naujo nagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismui. Taigi klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjant iš naujo bylos šalys galės įgyvendinti CPK 42 straipsnyje suteiktą teisę teikti įrodymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Kasacinis teismas patyrė 13,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina I. Š., ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina, panaikinti nurodytų procesinių sprendimų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo ir perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui bylos dalį dėl nepilnamečio vaiko P. Š. nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo.

Ieškovės papildomų dokumentų nepriimti.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-97-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01689-2019-9

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=16368e8030a611eabe008ea93139d588

Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019 pagal pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. lapkričio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 161 straipsnio 1 dalį, prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutadis mutandis (lot. – pakeitus tai, kas keistina) vadovaujamasi ABTĮ 33 straipsniu. Teisėjų kolegija, spręsdama prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, taip pat patikrina, ar prašymas atitinka ABTĮ 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Proceso atnaujinimo objekto samprata atskleista ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje, kur įtvirtinta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Šioje ABTĮ normoje vartojama sąvoka „užbaigta“ reiškia, jog administracinė byla baigta įsiteisėjusiu teismo baigiamuoju aktu nepriklausomai nuo to, ar šalių ginčas išspręstas iš esmės, ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-97/2012). Kita vertus, ABTĮ vartojamas žodžių junginys užbaigtos bylos, kas reiškia, kad galutinis teismo procesinis sprendimas turi būti priimtas bylos teisminio nagrinėjimo metu (2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–172/2010).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3505-1047/2019 buvo nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu netenkinus pareiškėjo prašymo pratęsti terminą nustatytiems skundo trūkumams pašalinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019 minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas, t. y. pareiškėjo siektas inicijuoti teisme ginčas nebuvo nagrinėtas iš esmės, o byla pagal pareiškėjo skundą net nebuvo pradėta, todėl ši situacija negali būti prilyginama užbaigtai bylai. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi nuoseklioje administracinių teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-4-552/2016; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-77-822/2015 ir kt.). Pabrėžtina, jog priešingas teisės aiškinimas neatitiktų proceso atnaujinimo instituto esmės, jo tikslų bei paskirties, užkirstų kelią administracinių bylų operatyviam nagrinėjimui.

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra užbaigtos administracinės bylos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis negali būti proceso

atnaujinimo objektu, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje negali būti paduotas.Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria

pirmosios instancijos teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu laiku nepašalinus skundo trūkumų palikta nepakeista, negali būti pripažinta galutiniu ir neskundžiamu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo buvo užbaigtas atitinkamos administracinės bylos nagrinėjimas, todėl jos atžvilgiu proceso atnaujinimo instituto nuostatos negali būti taikomos. Pareiškėjo prašymą atsisakytina priimti.

Pareiškėjas už prašymą dėl proceso atnaujinimo sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą) arba jie grąžinami pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą nepriimamas, jam grąžintinas 30 Eur žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, 38 straipsniu, 156 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo E. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-533-629/2019 pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Grąžinti pareiškėjui E. Š. 30 Eur (trisdešimt eurų) sumokėtą žyminį mokestį. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1454-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01790-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 19.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės miškų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės miškų tarnybos skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8d8945b028ca11eabe008ea93139d588

komisijos sprendimo panaikinimo (pareiškėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Klasmann-Deilmann Šilutė“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. spalio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 3R-267(AG-213/01-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2. Atsakovas tvirtino, kad Komisija sprendimu nepagrįstai iš dalies tenkino uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Klasmann-Deilmann Šilutė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundą, įpareigodama Tarnybą pagal pareiškėjo 2016 m. spalio 2 d. prašymą priimti papildomą sprendimą išbraukti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Miškų kadastras) miško žemės plotus kitos paskirties sklypuose (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)), patenkančius į pareiškėjui Lietuvos geologijos tarnybos 2014 m. rugsėjo 4 d. leidimu Nr. 449-14 suteiktus kasybos plotus. Paaiškino, kad minėtuose išnuomotuose valstybinės žemės sklypuose esantys miškai Miškų kadastre įregistruoti pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybinio miškotvarkos instituto 2004 metais perduotus valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2014 metų miškų inventorizacijos duomenis. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2017 m. kovo 22 d. rašte Nr. (12-2)-D8-2181 išdėstyta pozicija, teigė, kad į naudingųjų iškasenų (durpių) gavybai suformuotus kitos paskirties žemės sklypus patenkanti ginčo žemė, kuri, pareiškėjo nuomone, laikytina savaime mišku apaugusia ne miško žeme, iš miško žemės galėtų būti paversta kitomis naudmenomis remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsniu (konkrečiu atveju – šio straipsnio 1 dalies 4 punktu) ir Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 (toliau – ir Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašas), nuostatomis. Atsakovo įsitikinimu, Komisija, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 (toliau – ir Kadastro nuostatai), 30.6 papunktį, konstatuodama, jog pareiškėjas turi teisę pasinaudoti paprastesne savaime apaugusio miško išbraukimo iš Miškų kadastro tvarka išsinuomotų sklypų, kurie prieš įrašant į miškų kadastrą 2005 metais jau buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre kaip skirti naudingųjų iškasenų eksploatavimui, dalyse. Akcentavo, kad Kadastro nuostatų 30.6 papunktis negali būti laikomas prielaida įgyvendinant Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Be to, duomenys Miškų kadastre yra suderinti su Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypų (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)) duomenimis.

3. Pareiškėjas UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“ atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti.4. Pareiškėjo vertinimu, Komisija Kadastro nuostatų 30.6 punktą taikė būtent taip, kaip nustato šios teisės normos

turinys, o pareiškėjas yra įrodęs sąlygas šiai teisės normai taikyti, t. y. kad kadastro objektas (savaime mišku apaugusi ne miško žemė) patenka į naudingųjų iškasenų gavybai suformuotą kitos paskirties žemės sklypą, įregistruota Nekilnojamojo turto registre iki kadastro objekto registravimo kadastre. Pareiškėjas savo poziciją grindė taip pat teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principais. Pažymėjo, kad atsakovas neginčija minėtos teisės normos taikymo sąlygų egzistavimo, tačiau mano, jog nepaisant to, ginčo klausimai turėtų būti sprendžiami pagal kitas teisės normas – Miškų įstatymo 11 straipsnį ir Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo nuostatas. Pareiškėjas tokią atsakovo nuomonę laiko nelogiška ir nepagrįsta, nes pareiškėjas nesiekia miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kadangi jo valdoma žemė visada buvo kitų naudmenų, o miškas joje užaugo savaime, susidarius tinkamoms gamtinėms sąlygoms dėl pareiškėjo teisėtai vykdomos veiklos (sausinant durpyną). Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nesiremtina Aplinkos ministerijos 2017 m. kovo 22 d. rašte Nr. (12-2)-D8-2181 išdėstyta pozicija, nes, pirma, pareiškėjas ir nesiekia miško žemę paversti kitomis naudmenomis; antra, ministerijos pateiktas teisės aiškinimas nėra autentiškas (pačiame rašte nurodoma, kad Aplinkos ministerija neįgaliota oficialiai aiškinti teisės aktus); trečia, atsakovas klaidingai traktuoja minėtame rašte pateiktus teiginius ir remiasi rašte nurodytu atveju, kuris neatitinka nagrinėjamos situacijos.

II.

5. Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 6 d. sprendimu atmetė atsakovo Valstybinės miškų tarnybos skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 2 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išregistruoti iš Miškų kadastro miškų plotus, patenkančius į 2000 m. vasario 11 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. N88/2000–0030 ir Nr. N88/2000–0029 pagrindu naudingų iškasenų (durpių) gavybai pareiškėjo naudojamus kitos paskirties žemės sklypus, kad. Nr.: (duomenys neskelbtini). Tarnyba 2017 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. R2-414 netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydama, kad kai kurie miško plotai patikslintu pareiškėjo prašymu gali būti išregistruoti iš miškų kadastro, o kitoje dalyje kadastro duomenys nebus tikslinami. Komisija 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 3R-139(AG-98/01-2017) panaikino Tarnybos 2017 m. kovo 14 d. sprendimą bei įpareigojo Tarnybą pareiškėjo 2016 m. spalio 2 d. prašymą svarstyti iš naujo.

7. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą iš naujo, Tarnyba 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. S-l706-28 iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą ir patikslino Miškų kadastro duomenis, išregistruojant miško žemės plotus, kurie patenka į kitos paskirties žemės sklypus (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)), ir nėra įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Komisija ginčijamu 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 3R-267(AG-213/01-2017) įpareigojo Tarnybą pagal pareiškėjo 2016 m. spalio 2 d. prašymą priimti papildomą sprendimą – išbraukti iš Miškų kadastro miško žemės plotus kitos paskirties žemės sklypuose (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)), patenkančius į Lietuvos geologijos tarnybos Bendrovei 2014 m. rugsėjo 4 d. išduotu leidimu Nr. 44p-14 suteiktus kasybos plotus.

8. Teismas išanalizavo teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog skirtumas tarp ginčui aktualių teisės normų yra tas, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašu reglamentuojama miškų žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus, o Kadastro nuostatai nustato miško žemės išbraukimą iš kadastro (išregistravimą), kai iki objekto įtraukimo į kadastrą žemės sklypas jau buvo kitos paskirties ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Išanalizavęs byloje esančius duomenis teismas konstatavo, kad iki savaime apaugusio miško plotų įtraukimo į Miškų kadastrą (įregistruoti 2004 metais, patikslinti 2015 metais) pareiškėjo valdomi ir naudojami žemės sklypai (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) jau buvo kitos paskirties, skirti naudingų iškasenų eksploatavimui ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (žemės sklypų nuosavybė Lietuvos Respublikos vardu įregistruota 2000 m. vasario 17 d., nustatant žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą – kita, naudingų iškasenų teritorijos). Prieita prie išvados, kad Komisija, ginčijamu sprendimu įpareigodama atsakovą išregistruoti iš Miškų kadastro visus miško žemės plotus kitos paskirties žemės sklypuose (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)), pagrįstai vadovavosi Kadastro nuostatų 30.6 papunkčiu. Komisija tinkamai ištyrė faktinių aplinkybių visumą ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

III.

9. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

10. Atsakovas įsitikinęs, kad Komisija ir teismas netinkamai aiškino ir taikė Kadastro nuostatų 30.6 papunktį, tokią poziciją grindžia skunde išdėstytais argumentais. Pabrėžia, kad miško žemės plotai žemės sklypuose (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruoti ne tik Miškų kadastre, bet ir Nekilnojamojo turto kadastre, o Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, prieš atlikdamas minėtų žemės sklypų kadastrinius matavimus, nesikreipė į Tarnybą dėl pastebėtų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos klaidų ištaisymo, kaip tai numatyta Kadastro nuostatų 36 ir 38 punktuose, jis tokių klaidų nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu.

11. Pareiškėjas UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Pareiškėjas pakartoja, kad byloje nėra ginčo, jog egzistuoja Kadastro nuostatų 30.6 papunkčio taikymo sąlygos. Atsakovo akcentuojamos aplinkybės, kad ginčo miško plotai buvo įregistruoti ne tik Miškų registre, bet ir Nekilnojamojo turto registre, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių Nekilnojamojo turto kadastre įrašytiems duomenims pakeisti ar Miškų kadastre pastebėtoms klaidoms ištaisyti, pareiškėjo nuomone, nėra susijusios su Kadastro nuostatų 30.6 papunkčio taikymu. Minėta nuostata neįtvirtina, kad kadastro objekto išregistravimas galimas tik miško žemei nesant įregistruotai Nekilnojamojo turto kadastre ar registre. Be to, vadovaujantis Kadastro nuostatų 45 punktu, pakeitus Miškų kadastro

duomenis, būtent atsakovas, kaip šio kadastro tvarkytojas, privalės informuoti apie tai Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytoją. Kiek tai susiję su Kadastro nuostatų 36 ir 38 punktais, pareiškėjas pažymi, jog jis ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas taikyti Kadastro nuostatų 30.6 papunktį ir pateikdamas visus reikšmingus duomenis. Pareiškėjas taip pat pakartoja, kad Kadastro nuostatų 30.6 papunktis nėra sąlyginiais ryšiais susijęs su Miškų įstatymo 11 straipsniu, o pareiškėjas ir nesiekia miško žemės paversti kitomis naudmenomis.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Miškų valstybės kadastro duomenų pakeitimo.14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija, šioje byloje ginčijamu sprendimu įpareigodama atsakovą

išregistruoti iš Miškų kadastro visus miško žemės plotus kitos paskirties žemės sklypuose (kad. Nr.: (duomenys neskelbtini)), pagrįstai vadovavosi Kadastro nuostatų 30.6 papunkčiu.

15. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos tesimo sprendimu ir prašydamas panaikinti teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl Kadastro nuostatų 30.6 papunkčio taikymo bei aiškinimo šio ginčo santykiams.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant ginčą teisės taikymas neatsiejamai susijęs su faktinėmis aplinkybėmis. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teisės taikymo bei faktinės aplinkybės vertintinos kartu.

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 30.6 papunkčiu (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d.) nustatyta, kad Kadastro objektas išregistruojamas, jeigu kadastro objektas (savaime mišku apaugusi ne miško žemė) patenka į naudingųjų iškasenų gavybai suformuotą kitos paskirties žemės sklypą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre iki kadastro objekto registravimo kadastre.

18. Šios teisės normos taikymui yra reikšmingos šios sąlygos: savaime mišku apaugusi ne miško žemė, kuri patenka į naudingųjų iškasenų gavybai suformuotą kitos paskirties žemės sklypą, ir Kadastro objekto registravimo momentas Miškų kadastre, kuris turi būti po kadastro objekto registracijos Nekilnojamojo turto registre.

19. Byloje įrodyta, kad naudingų iškasenų (durpių) gavybai kitos paskirties žemės sklypai, kadastriniai Nr.: (duomenys neskelbtini), suformuoti 2000 m. vasario 17 d. Žemės sklypų paskirtis ir naudojimo būdas nepasikeitė iki šio ginčo. Nekilnojamo turo registro duomenų 2012 m. lapkričio 22 d. išrašai (I t., b. l. 147–150) patvirtina, kad išrašo parengimo metu miško naudojimo apribojimai žemės sklypams nebuvo nustatyti, o Nekilnojamojo turto registro 2017 m. birželio 22 d. išrašai (I t., b. l. 53–58) patvirtina, kad Miško apribojimai sklypams nustatyti 2015 m. rugpjūčio 27 d. ir nėra duomenų, kad miškas buvo registruotas kitose miškotvarkos bazėse iki Miškų kadastro įsteigimo. Tai reiškia, kad šios nustatytos faktines aplinkybes atitinka Miškų kadastro nuostatų 30.6 papunktyje įtvirtintas sąlygas, būtinas Kadastro objektui išregistruoti.

20. Dėl apeliacinio skundo argumentų apie Nekilnojamo turto registro ir Miškų kadastro duomenų sąveiką pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Miškų valstybės kadastro duomenys ir Nekilnojamojo turto registro, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatomis įsteigtas visiškai kitu tikslu – nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, duomenys negali tarpusavyje konkuruoti (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2388/2013).

21. Ten pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 139.1 papunktyje nustatyta, jog Nekilnojamojo turto kadastras sudaromas ir funkcionuoja inter alia (be kita ko, įskaitant) naudojantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro informacija apie nekilnojamojo turto naudojimo apribojimus ir charakteristikas, susijusius su miškų ūkio paskirties žemės sklypų naudojimu, miško žemės ir medynų vertės nustatymu, todėl būtent Miškų valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu.

22. Tai reiškia, kad atitinkamai pakeitus Miškų kadastro duomenis, tokių duomenų keitimo pagrindu turi būti padaryti atitinkami pakeitimai ir Nekilnojamo turto registre. Todėl šio ginčo atveju ginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenų iki nebus pakeisti Miškų kadastro duomenys nėra pagrindo, nes, kaip minėta, Miškų kadastro duomenys yra oficialus Nekilnojamo turto registro duomenų šaltinis.

23. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

24. Kadangi apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinį skundą atmetė, t. y. sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Tačiau pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nenurodė, kokios konkrečiai sumos prašo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, bei nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jo prašymas atmestinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą buvo nurodęs, jog prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apskaičiavimą ir pagrindimą paduos teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos arba ne vėliau nei per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau, atsižvelgiant į 2018 m. gruodžio 28 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 str. 2 d.), pareiškėjas prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu turėjo pateikti tik iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šiuo atveju – iki 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas, priėmimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės miškų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2482-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00874-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e38d64202b2511eabe008ea93139d588


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Ryanair) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Pajėgų valdymo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2018 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. IN/230/88/LT/18 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki minimalios baudos; 3) atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Policijos departamento Valdyba 2018 m. vasario 14 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriame nustačiusi, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, skyrė vežėjui Ryanair 4 200 Eur baudą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, kuriuo įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. API direktyvoje yra numatyta vežėjo pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti šioje direktyvoje apibrėžtus keleivių duomenis. Įstatyme, įgyvendinančiame API direktyvą, nustatomas reikalavimas pateikti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (angl. Passenger Name Records, PNR) (toliau – ir PNR duomenys) yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kurioje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.

4. Įstatymu nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka API direktyvos nuostatų – Įstatymu numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. API direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, tuo tarpu Įstatymo 19 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus, be to, nurodyti duomenys po 6 mėn. nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

5. Atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įteikti procesinius dokumentus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkamu pranešimu apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu proceso šalies buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai proceso šalis nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą. Ryanair yra didelė bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė A. M. P. prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodyto padalinio, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu, todėl pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus bei užtikrinti atstovavimą.

6. Nutarimu paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl atsakovas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei mažinti paskirtos baudos dydį. Pareiškėjui

nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal API direktyvą, nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas. Prieš paskirdamas baudą atsakovas turėjo suteikti visą informaciją, apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas.

7. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo.

8. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne vieną

pareiškėjo nurodytą API direktyvą, bet iš viso keturias Europos Sąjungos direktyvas, kurios visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Galiojančios direktyvos privalo būti aiškinamos sistemingai, atsižvelgiant į pagrindinius teisės principus, be kita ko, ir į principą, kad vėlesnė taisyklė keičia ankstesnę. Vėlesnė direktyva, o konkrečiai 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios I priede yra detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės API direktyvos reikalaujamus pateikti duomenis. API direktyva ir PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skiriasi tai, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų, t. y. API direktyvoje numatytas duomenų kategorijas ir papildomai kitas duomenų kategorijas. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje.

10. API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kt. yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Įstatymo leidėjo pasirinktas modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, yra Europos Komisijos pripažintas gerąja praktika. Nagrinėjant Įstatymo I priedo reikalavimus pateikti informaciją pareiškėjas atsižvelgia tik į API direktyvos reikalavimus ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų vežėjui. Aptariamu atveju aktuali Įstatymo redakcija (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalavo pateikti santykinai mažos apimties duomenis. Šie duomenys didžiąja dalimi turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal PNR direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų, taigi nevykdė savo pareigos jokia apimtimi. API direktyva suteikia valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų. Pareiškėjo atstovo pasirinktas selektyvus teisės normų skaitymas galėjo suklaidinti pareiškėją ir gali suklaidinti teismą, todėl šia apimtimi pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

11. Procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2018 m. sausio 10 d. pareiškėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d. rašte pateiktu korespondencijos adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos2018 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, klientų aptarnavimo centrui ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Taigi, galima teigti, kad Policijos departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo jis norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo, iki 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimo dėl bylos nagrinėjimo nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu.

12. Dėl paskirtos baudos dydžio atsakovas pažymėjo, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo, priešingai, pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui taip pat nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui.

13. API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu 10 metų. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas

įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemų pritaikymui, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, vežėjams buvo išplatintos atimtinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus, keitė nuomonę dėl techninių priemonių pasirinkimo, t. y. neapsisprendė, kokiu būdu ir formatu teiks keleivių duomenis.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

15. Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos baudos už Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymą teisėtumo ir pagrįstumo, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 10 d. surašė įstatymo pažeidimo protokolą, kuriame nurodyta, kad 2018 m. sausio 7 d. 22.40 val. į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublika, Ryanair DAC atskraidino 167 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybės, reiso Nr. FR2619, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Policijos departamentas 2018 m. sausio 10 d. pranešimu Nr. S-S-275 „Dėl bylos nagrinėjimo“ informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/0230/088/LT/18 nagrinėjimą, kuris vyks 2018 m. vasario 12 d. 15.00 val. Policijos Departamente, Saltoniškių 19, Vilnius; Policijos departamentas, įvertinęs bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į kad, byloje nėra nei pareiškėjo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo skyrė Bendrovei Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje 4 200,00 Eur baudą už tai, kad pareiškėjaS 2018 m. sausio 7 d. 22.40 val. į Kauno oro uostą atskraidinusi 167 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto Izraelio valstybėje, reiso Nr. FR2619, nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

17. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 191 straipsnio 1, 2 dalimis, API direktyva ir PNR direktyva, kurios Įstatymu perkeltos į nacionalinę teisę.

18. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl prašomų pateikti duomenų apimties, teismas nurodė, kad aktualūs Įstatymo 1 priede nurodyti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kuriuos vežėjas privalo pateikti pagal Įstatymo 191 straipsnio reikalavimus. Susipažinęs su API ir PNR direktyvų nustatytomis pareigomis oro vežėjams ir, be kita ko, valstybėms narėms, jas palyginęs su Įstatymo pagrindu reikalaujamų duomenų apimtimi, teismas darė išvadą, kad Lietuvos įstatymų leidėjas Įstatymo 191 straipsniu, šio Įstatymo 1 priedu įtvirtinęs imperatyvaus pobūdžio pareigą teikti API ir PNR duomenis įgaliotai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliotai policijos įstaigai ar jos struktūriniam padaliniui), tinkamai įvykdė API ir PNR direktyvose nustatytą pareigą, susijusią su pareigų dėl šių duomenų teikimo oro vežėjams (taigi ir pareiškėjai) nustatymu. Teismas sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo išvadai, jog iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis.

19. Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas vykdė skrydį, todėl jam pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį kilo pareiga ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Kadangi pareiškėjas neteikė jokių pagal Įstatymą, API ir PNR direktyvas reikalaujamų duomenų, šios aplinkybės neginčijo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį.

20. Teismas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 10 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo, kuriuo pareiškėjas informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, susipažinimo su bylos medžiaga tvarką ir paaiškinimų pateikimo terminą, išsiųstas pareiškėjui 2017 m. gruodžio

20 d. rašte pateiktu adresu Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW, Jungtinė Karalystė. Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 11 d. minėto pranešimo ir Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 10 d. pažeidimo protokolo kopijos išsiųstos pareiškėjui elektroniniu paštu adresais: [email protected], (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas T. V., kuris yra įgaliotas atstovauti pareiškėjos interesams ginčuose su Policijos departamentu ir veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, savo elektroniniame laiške nurodo, kad pareiškėjo vardu prašoma visą informaciją teikti anksčiau paminėtu adresu: Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW, Jungtinė Karalystė. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsta į oficialią Ryanair buveinę nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje esantiems duomenims. Nebuvo jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą.

21. Teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsniu ir išvardino vežėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismo vertinimu, nenustačius sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių byloje ginčijamu Nutarimu pareiškėjui skirta 4 200 Eur dydžio bauda atitiko sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį. Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą, taip pat pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių, ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas spręsti, kad bauda yra neproporcinga, nepagrįstai didelė ar sudaranti ypatingus finansinius sunkumus. Tai, kad bylos nagrinėjimui pareiškėjas pasitelkė atstovus, pati savaime negali būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė.

22. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį, bei skyrė baudą. Teismas nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo šį Nutarimą panaikinti, todėl pareiškėjos skundas buvo atmestas.

23. Kadangi teismui nekilo abejonių dėl ES teisės aiškinimo, teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Teismas nurodė, kad netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

24. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki Įstatyme nustatytos minimalios baudos. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti vežėjui išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, atsakovo veiksmų informuojant pareiškėją dėl nustatyto Įstatymo pažeidimo, paskirtos baudos dydžio buvo nurodęs skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų kol kas vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje (Policijos departamentui) nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje kol kas neegzistuoja, todėl didesnio kiekio nei nurodyta API direktyvoje reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino.

26. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ir vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį traktuodamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) 6 straipsnyje. Transporto veiklos pagrindų įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

27. Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau ESTT yra nutaręs, kad spręsdami bylas

mailto:[email protected]

nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Skundžiamo sprendimo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl API direktyvos įgyvendinimo.

28. Vykstant deryboms ir vežėjui Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, o ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad Policijos departamento įgaliotas padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas, saugus duomenų pateikimas laiku su atsakovo suderintomis techninėmis priemonėmis. Prieš skirdamas baudą atsakovas privalėjo suteikti visą informaciją pareiškėjui apie reikiamus duomenis, suteikti laiko techniškai pasiruošti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, naikintinas.

30. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, pagal Įstatymą privalomų teikti duomenų saugojimo laikotarpiu, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę, taip pat, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvos nuostatas, ir, kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą.

32. Atsakovas pripažįsta, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Transporto veiklos pagrindų įstatymu. PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

33. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d, kadangi PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., Briuselyje, ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę t. y. „užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d.“. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

34. Pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau negu dešimtmetį, todėl pastarasis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Tuo labiau, pareiškėjas vykdydavo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją ir neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Žinodamas, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, kad galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Policijos departamentas visais įmanomais būdais komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus ir jų ypatumus.

35. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui. Policijos departamentas dėl procesinių dokumentų pareiškėjui įteikimo iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs atsiliepime pirmosios instancijos teismui ir akcentuoja, jog kitas korespondencijos pristatymo adresas (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW, t. y. nurodytas apeliaciniame skunde) buvo pateiktas raštu vežėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d.

36. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, ir pagrįstai sutiko su Policijos departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galimą pažeidimą, kad Ryanair paskirta bauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Policijos departamento 2018 m. vasario 14 d. Nutarimo, kuriuo vežėjui Ryanair skirta 4 200 Eur bauda už tai kad, vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi, iš esmės nagrinėdama analogišką bylą, pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl ko neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais paminėtoje byloje.

41. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas nutarimas, vykdytas, kai pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis,

remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

42. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija aukščiau paminėtoje byloje konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi.

43. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje. Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191

straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d. Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.). Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

44. Apeliantas akcentuoja, jog PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo. Aukščiau paminėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl darbo grupės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, apeliantas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

45. Apeliantas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu pašto adresu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

46. Apeliantas nurodo, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

47. Apeliantas teigia, kad paskirta per didelė bauda. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad apeliantui yra paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jam nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu. Be to, pareiškėjas atskraidindamas 167 asmenis nepateikė nei vieno iš keleivio duomenų ir tie duomenys nėra pateikti iki šios dienos.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS


ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1901-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03059-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10.; 14.13(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=83f60c00280111eabe008ea93139d588


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos)) dėl raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2017 m. birželio 21 d. raštą Nr. (27)-A4-6508, kuriuo pareiškėjui paskirta poveikio priemonė – įspėjimas apie galimą išbraukimą iš Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo, (toliau – ir Atliekų tvarkytojų sąrašas) (toliau – ir Raštas dėl įspėjimo skyrimo) ir Agentūros 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. (27)-A4-8149 (toliau – ir Raštas dėl įspėjimo panaikinimo), kuriuo paskirta poveikio priemonė panaikinta.

2. Pareiškėjas nurodė, kad įspėjimas skirtas vadovaujantis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2016 m. lapkričio 16 d. atlikto stiklo siuntos patikrinimo pagrindu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo surašytas patikrinimo aktas, todėl sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas. Vilniaus RAAD pagal teisės aktų nuostatas privalėjo informuoti Agentūrą per 3 darbo dienas nuo neatitikimo nustatymo, tačiau Agentūra apie tai buvo informuota praėjus daugiau negu pusei metų nuo mėginių paėmimo, taip pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama administracinio nusižengimo byla Nr. II-310-1011/2017 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-01891-2017-0), kurioje tarp pareiškėjo ir Vilniaus RAAD pareigūnų vyksta ginčas dėl televizorių ir monitorių stiklo pavojingumo ar nepavojingumo ir jo tinkamo identifikavimo, todėl galutinio teismo sprendimo dėl stiklo priskyrimo prie pavojingųjų atliekų ar prie nepavojingųjų atliekų nėra. Pareiškėjas pažymėjo, kad apdorotos (nukenksmintos pašalinant fluorescencinę dangą) kineskopų stiklo atliekos neturėtų būti tvarkomos kaip pavojingos atliekos, ir rėmėsi Vilniaus Gedimino technikos universiteto moksliniu darbu „Katodinių spindulių vamzdžio (televizorių ir monitorių) stiklo pavojingumo nustatymas“ (toliau – ir VGTU mokslinis darbas) bei jame padaryta išvada, kad tinkamai nuvalytas (nukenksmintas) stiklas yra klasifikuojamas kaip nepavojingoji atlieka, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, pasisakydama dėl tokių atliekų klasifikavimo, nenurodė, kad vadovaujantis teisės aktais buvo atliktas pavojingųjų savybių vertinimas ar buvo atlikti bandymai su tam tikra pavojingųjų medžiagų koncentracija, kurių rezultatai būtų viršesni, nei VGTU mokslinis darbas.

4. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD nepagrįstai remiasi GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ tyrimu, pagal kurį pareiškėjas pavojingąsias kineskopų stiklo atliekas neteisingai klasifikavo nepavojingosiomis stiklo atliekomis, Valstybinis mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras, išnagrinėjęs GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ parengtą ataskaitą, konstatavo, kad joje skelbiamos išvados nėra metodiškai pagrįstos.

5. Pareiškėjo nuomone, visos skundo aplinkybės pagrindžia, kad nuvalytas (nukenksmintas) katodinių spindulių vamzdžio stiklas atliekų tvarkytojų teisėtai buvo laikomas nepavojingosiomis atliekomis, o Vilniaus RAAD nepateikė jokių dokumentų, įrodančių priešingas aplinkybes. Be to, pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis, nes juo nebuvo padaryta esminė žala Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) ir Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, saugomiems interesams, o Vilniaus RAAD atlikus patikrinimą ir išreiškus

poziciją, kad po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantis stiklas yra priskirtinas pavojingosioms atliekoms, nuo 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas, siekdamas išvengti nesusipratimų, visą po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą priskiria pavojingosioms atliekoms ir tinkamai klasifikuoja atliekas.

6. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Agentūros direktoriaus įsakymu buvo sudaryta Patariančioji komisija, kuri, įvertinusi

Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūros 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. (38-9)-VR-1.7-7R, nustatė, kad pareiškėjas netinkamai vykdo atliekų tvarkymo apskaitą bei netinkamai klasifikavo pavojingųjų kineskopų stiklo duženų atliekas, todėl nusprendė pateikti Agentūros direktoriui siūlymą nurodyti pareiškėjui pašalinti pažeidimo priežastis, pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo.

8. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo patikrinimo metu atsitiktine tvarka buvo paimti maišuose sandėliuojamo stiklo mėginiai, kurie buvo išsiųsti į GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratoriniams tyrimams atlikti, o pastarieji patvirtino, jog stiklo atliekos pasižymėjo pavojingosiomis savybėmis, dėl ko turėjo būti identifikuotos kaip pavojingosios atliekos. Atsakovas taip pat akcentavo, jog Aplinkos ministerija kreipėsi į Europos Komisiją, kuri elektroniniu paštu paaiškino, kad kineskopų stiklas yra pavojinga kineskopų sudedamoji dalis, todėl ir priskiriamas pavojingosioms atliekoms.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas po įspėjimo visą po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą pradėjo klasifikuoti kaip pavojingąsias atliekas, todėl pašalinus pažeidimą įspėjimas buvo panaikintas. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pažeidimas laikytinas mažareikšmiu, ir nurodė, kad atliktas pažeidimas neatitinka teisės aktų nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jis tokiu galėtų būti pripažintas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.11. Aplinkos ministerija nurodė, kad atsakovui numatyta teisė ir pareiga esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams

įspėti asmenis apie jų galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, nurodant galimo išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo priežastis ir terminą, per kurį jos turi būti pašalintos, o nustačius, kad priežastys per nustatytą terminą pašalintos, panaikinti teiktą įspėjimą. Aplinkos ministerijos nuomone, atsakovui nustačius aplinkybes, nurodytas ATĮ 34 25 straipsnio 13 dalyje, pareiškėjas pagrįstai įspėtas apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o pareiškėjui pašalinus tokio pažeidimo priežastis, – pagrįstai pateiktas įspėjimas panaikintas. Aplinkos ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad neturi įrodymų, leidžiančių laikyti kineskopų stiklo atliekas nepavojingosiomis.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino, t. y. panaikino Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. birželio 21 d. raštą Nr. (27)-A4-6508 ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. (27)-A4-8149.

13. Teismas nustatė, kad:13.1. 2016 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas informavo Vilniaus RAAD, jog 2016 m. lapkričio 16 d. planuoja perduoti

elektros ir elektroninės įrangos (toliau – ir EEĮ) gaminių atliekų tvarkymo metu susidariusias stiklo atliekas kitam atliekų tvarkytojui ne Lietuvos Respublikos teritorijoje tolimesniam perdirbimui ar kitokiam naudojimui. Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūra 2016 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (38-9)-VR-1.7-4178, kuriuo nusprendė patikrinti pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, 2016 m. lapkričio 16 d. buvo priimtas patikrinimo aktas Nr. VR-9.10-297, kuriuo buvo patikrinta pareiškėjo, esančio (duomenys neskelbtini), nebenaudojamų EEĮ gaminių atliekų tvarkymo metu susidariusių stiklo atliekų (atliekų kodas 19 12 05) siunta, gabenama kitam atliekų tvarkytojui ne Lietuvos Respublikos teritorijoje tolimesniam perdirbimui ar kitokiam naudojimui. Patikrinimo metu buvo paimti stiklo duženų mėginiai ir išsiųsti laboratoriniams tyrimams į GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“. 2016 m. gruodžio 28 d. elektroniniu paštu buvo gauta GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ ataskaita, kurioje nurodyta, jog ribinės vertės buvo palygintos su ribinėmis vertėmis, nustatytomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ 2 priedėlyje „Atliekų, priimtinų į sąvartynus, kriterijai ir ribinės vertės“. Ataskaitoje nurodyta, jog kai kurie parametrai ženkliai viršija ribines vertes, todėl mėginys klasifikuotinas kaip pavojingoji atlieka. GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atliktu patikrinimu nustatė, jog stiklo šukėse yra 212 mg/kg švino, todėl gabenama siunta tinka tik galutiniam šalinimui, o ne perdirbimui.

13.2. Gavus patikrinimo rezultatus pareiškėjo atstovas buvo kviečiamas atvykti į Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono

agentūrą, tačiau jam neatvykus 2017 m. gegužės 9 d. Vilniaus RAAD surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. AM-VILAN-99-104101-17, kuriuo nustatė, jog gabenta siunta buvo klasifikuota netinkamu kodu ir stiklo duženos turėjo būti klasifikuojamos kaip pavojingosios atliekos.

13.3. Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūra, surašiusi administracinio pažeidimo protokolą, 2017 m. birželio 5 d. raštu Nr. (38-9)-VR-1.7-7R informavo Agentūrą, kad pareiškėjas pavojingąsias kineskopų stiklo atliekas klasifikavo kaip nepavojingąsias bei eksportavo į Lenkijos Respubliką, todėl jam buvo surašytas administracinio pažeidimo protokolas. Agentūra, atsižvelgusi į gautą informaciją, 2017 m. birželio 20 d. surašė posėdžio protokolą N. AUT-201 ir posėdyje svarstė minėtu raštu pateiktą informaciją bei pripažino, jog netinkamas pavojingųjų atliekų klasifikavimas nelaikytinas mažareikšmiu pažeidimu pagal ATĮ 3425 straipsnio 17 dalį. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis ATĮ 3425 straipsnio 13 dalies 1 punktu, Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 184 „Dėl Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17 ir 18 punktais, Agentūros direktoriui buvo pasiūlyta įspėti pareiškėją apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo. Įvertinusi nurodytą informaciją, Agentūra priėmė Raštą dėl įspėjimo skyrimo.

13.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė paaiškinimus ir nurodė, jog toks įspėjimas skirtas nepagrįstai ir, siekdamas išvengti galimų nesusipratimų, nuo 2017 m. sausio 1 d. visą po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą klasifikuoja kaip pavojingąsias atliekas, todėl prašė pažeidimą pripažinti mažareikšmiu ir neskirti pareiškėjui įspėjimo. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad stiklo duženos laikytinos nepavojingosiomis atliekomis, rėmėsi VGTU moksliniu darbu, kuris paremtas 2014 m. gruodžio 2 d. paimtais stiklo duženų mėginiais iš pareiškėjo, bei Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro parengta išvada dėl GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio patikrinimo, kurioje teigiama, jog nepagrįstai buvo naudotas karališkasis vanduo, o ne distiliuotas vanduo, todėl buvo didelė tikimybė, kad gauti netikslūs rezultatai.

13.5. Agentūra 2017 m. liepos 28 d. surašė posėdžio protokolą Nr. AUT-204, kuriuo nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. visas televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekas tvarkė kaip pavojingąsias atliekas, o išgabenta siunta buvo saugiai apdorota, todėl nusprendė panaikinti pareiškėjui skirtą įspėjimą dėl galimo išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo. Atsižvelgdama į tai, Agentūra priėmė Raštą dėl įspėjimo panaikinimo.

13.6. Aplinkos ministerija Raštu informavo, kad dėl televizorių ir monitorių stiklų duženų klasifikavimo Aplinkos ministerija papildomai kreipėsi į Europos Komisiją, kuri elektroniniu paštu pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog kineskopų stiklas yra pavojingoji kineskopų sudedamoji dalis ir priskiriama pavojingosioms atliekoms.

14. Teismas nurodė, kad į bylą buvo pateiktas susirašinėjimas su Europos Komisija anglų kalba, tačiau susirašinėjimas pateiktas be vertimo į lietuvių kalbą, todėl jo turinio nagrinėjamoje byloje teismas nevertino. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad sprendimas pareiškėjui skirti poveikio priemonę (Raštas dėl įspėjimo skyrimo) buvo priimtas nesiremiant šiuo susirašinėjimu.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4 punktu, nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas poveikio priemonę skyrė nesurašęs patikrinimo akto, nes iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūra 2016 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (38-9)-VR-1.7-4178 patikrinti pareiškėją ir 2016 m. lapkričio 16 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VR-9.10-297. Teismas, atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 17–19 punktus, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo praleistas teisės aktuose nustatytas 3 darbo dienų terminas.

16. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą VGTU mokslinį darbą, nustatė, kad jis yra paremtas pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. paimtais stiklo duženų mėginiais, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su mėginiu, paimtu 2016 m. lapkričio 16 d. ir jo pagrindu atliktų tyrimų ir gautų rezultatų pagrįstumu. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, ar mokslinis darbas yra parengtas, vertinant analogišką medžiagą, kaip ir nagrinėjamu atveju, nes dėl skirtingos medžiagų sudėties, gali skirtis ir tyrimo rezultatai, todėl VGTU mokslinį darbą laikė nesusijusiu su 2016 m. lapkričio 16 d. paimtu mėginiu, kaip neturinčiu įtakos ginčo objektui.

17. Pasisakydamas dėl GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio tyrimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 priedo 2.2.7 punktu, konstatavo, kad teisės aktų normos imperatyviai nustato, pagal kokius standartus turi būti paruošiamas paimtas mėginys ir pagal kokį standartą turi būti atliekamas pats laboratorinis tyrimas ir išimčių ar standarto

pasirinkimo galimybės nurodyta nuostata nenumato. Nagrinėjamu atveju GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ naudojo kitokius standartus tirdama televizorių ir monitorių stiklo duženų mėginį, o naudoti standartai neatitiko imperatyviųjų teisės aktų nuostatų reikalavimų, todėl teismas konstatavo, jog gauti tyrimo rezultatai, kuriais rėmėsi atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, gali būti kitokie nei atlikus tyrimus, pagal teisės aktuose nustatytus standartus.

18. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Raštą dėl įspėjimo skyrimo, vadovaudamasis tuo, jog pareiškėjas po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą netinkamai klasifikavimo kaip nepavojingąją atlieką, nepagrįstai skyrė įspėjimą, nes patikrinimo rezultatai ir atsakovo Raštas dėl įspėjimo skyrimo paremti GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratoriniais tyrimais, kurie yra galbūt netikslūs ir atlikti ne pagal teisės aktų nustatytus imperatyviuosius reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas nepagrįstai skyrė pareiškėjui poveikio priemonę – įspėjimą, sprendė, kad nebuvo pagrindo priimti ir Raštą dėl įspėjimo panaikinimo.

III.

19. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

20. Atsakovas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nacionaliniais teisės aktais ir remdamasis byloje pateikta medžiaga, nurodo, kad pareiškėjo išvežtos televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos laikytinos pavojingomis atliekomis. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog išvežtos televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos po apdorojimo laikytinos nepavojingosiomis atliekomis.

21. Atsakovo teigimu, teismas nepaneigė Rašte pateiktos informacijos, kad kineskopų stiklas yra pavojingoji kineskopų sudedamoji dalis ir priskiriamas pavojingosioms atliekoms. Teismas nepasinaudojo savo teise kreiptis į Aplinkos ministeriją su prašymu pateikti elektroninio susirašinėjimo su Europos Komisija, kuriame nurodyta, kad kineskopų stiklas yra pavojingoji kineskopų sudedamoji dalis ir priskiriamas pavojingosioms atliekoms, vertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Teismas, neįgyvendinęs šios savo teisės, neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, taip pažeidė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

22. Atsakovas pažymi, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad laboratoriniai tyrimai buvo atlikti nesilaikant imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, t. y. naudojant kitus standartus nei numatyta nuostatose, todėl jų rezultatai gali būti kitokie, nei atlikus tyrimus pagal Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punkte nustatytus standartus. Teismas sprendime rėmėsi vienu argumentu dėl nacionaliniame teisės akte nurodyto standartizuoto metodo, taikytino atliekų ekotoksiškumo savybei HP14 nustatyti, neatsižvelgė į kitus teisinius argumentus, faktinius duomenis, kitus taikytinus atliekų pavojingųjų savybių nustatymui standartizuotus tyrimo metodus.

23. Atsakovo nuomone, veiklos vykdytojas turi prievolę įrodyti, jog jo turimos atliekos, kurias jis siekė išvežti į kitą valstybę narę, ir pateikti įrodymus – tyrimų protokolus, pagrindžiančius kad televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos yra nepavojingosios atliekos. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių informaciją, kad televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos yra pavojingosios atliekos.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas Agentūros apeliacinis skundas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Vilniaus RAAD teisių perėmėjas) atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

26. Pareiškėjas UAB „Atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį atmesti.27. Pareiškėjas nurodo, kad Agentūra savo skunde dėsto daug deklaratyvių nuostatų, susijusių su atliekų sektoriaus

teisiniu reguliavimu, tačiau nesusijusių su ginčo dalyku ir teismo sprendimu, taip pat nurodo daug bendro pobūdžio teiginių apie teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius reikalavimus ir Europos Sąjungos šalyse taikomą praktiką tik visas katodinių spindulių vamzdis ir nenuvalytas (nenukenksmintas pašalinant fluorescencinę dangą) katodinių spindulių vamzdžių stiklas yra priskiriamas prie pavojingųjų atliekų. Agentūros skunde išdėstytas priskyrimas pavojingosioms atliekoms galimas tik vertinant katodinių spindulių vamzdžių stiklą, nuo kurio nėra pašalinta fluorescencinė danga.

28. Pareiškėjas pažymi, kad Agentūra klaidingai konstatavo, jog apdorotoms (nukenksmintoms pašalinant fluorescencinę dangą) kineskopų stiklo atliekoms turi būti priskiriami kodai 16 02 15* ar 19 12 11* ir jos tvarkomos kaip pavojingosios

atliekos.29. Pareiškėjas pažymi, kad 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos Reglamentas (ES) Nr. 1357/2014, kuriuo pakeičiamas

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurios direktyvas III priede (toliau – ir Reglamento Nr. 1357/2014 III priedas, Reglamentas Nr. 1357/2014) nurodytos savybės, dėl kurių atliekos tampa pavojingosiomis. Teismui pateiktame VGTU moksliniame darbe padaryta išvada, kad tinkamai nuvalytas (nukenksmintas) stiklas yra klasifikuojamas kaip nepavojingoji atlieka, yra teisinga ir atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktus (panašias specialistų išvadas, vertinimus, tyrimus turi ir kiti atliekų tvarkytojai). VGTU moksliniame darbe vadovavosi Reglamento Nr. 1357/2014 III priedu, ATĮ, Taisyklėmis, kitais dokumentais ir svarbiais duomenimis.

30. Pareiškėjo nuomone, Agentūros teiginys, kad 2017 m. gruodžio 18 d. Aplinkos ministerijos pasitarime protokoliniu sprendimu (2018 m. sausio 29 d. protokolas Nr. D4-13) nutarta, jog galinio valyto ir priekinio valyto kineskopinio stiklo atliekos turi būti identifikuojamos ir klasifikuojamos kaip pavojingosios atliekos, yra teisiškai nepagrįstas, nes prieštarauja teismų praktikai ir aktualiam teisiniam reguliavimui. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1405-556/2017 ir pažymi, kad nagrinėjamos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės sutampa, todėl šiuo atveju reikia vadovautis nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais.

31. Pareiškėjo teigimu, Agentūra, remdamasi Vilniaus RAAD pateiktais dokumentais, bando klaidinti teismą ir įrodyti, jog stiklo pavojingumui nustatyti pakanka, kad paimtuose stiklo mėginiuose yra sunkiųjų metalų, priskirtinų pavojingosioms atliekoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2017 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. D1-831 patvirtino Taisyklių naujausius pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2018 sausio 1 d., tačiau ir šiame įsakyme nėra nuorodos ir aiškaus kodo priskyrimo kaip pavojingai atliekai monitorių stiklo šukėms. Priešingai, atsiranda naujas kodas – 19 12 05 01, kuriuo žymimas stiklas po EEĮ atliekų apdorojimo, t. y. pagal naujausią teisinį reguliavimą EEĮ stiklas po apdorojimo yra aiškiai nepriskiriamas pavojingoms atliekoms, nes nurodytas naujas kodas be „*“.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 2018 m. sausio 29 d. protokolas Nr. D4-13 dėl kineskopinio stiklo pavojingumo buvo priimtas po to, kai buvo skirtas įspėjimas pareiškėjui (įspėjimas skirtas 2017 m. birželio 21 d.), todėl akivaizdu, kad Agentūra siekia minėtą protokolinį sprendimą taikyti atgal laiko prasme.

33. Pareiškėjas iš dalies sutinka su Agentūros teiginiu, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. visas televizorių ir monitorių stiklo duženų atliekas tvarkė kaip pavojingąsias atliekas, o išgabenta siunta buvo saugiai apdorota, todėl buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui skirtą įspėjimą. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodyti teiginiai dėl neva „pavojingos siuntos“ išgabenimo ir saugaus apdorojimo yra nepagrįsti ir klaidina teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad kartu su skundu teismui pateikė Lenkijos įmonės patvirtinimą apie tai, kad 2016 m. lapkričio 16 d. 23,96 t nukenksminta keturių katodinių spindulių vamzdžių stiklo siunta, klasifikuota kodu 19 12 05, buvo gauta Lenkijos įmonėje, kur technologinio proceso metu buvo panaudota gaminant surenkamuosius betono blokus. Šiame rašte aiškiai nurodyta, jog minėta stiklo siunta nukenksminta nuo liuminiforo (tai atliko pareiškėjas), pagal galiojančius Lenkijoje teisės aktus nėra laikoma pavojingąja atlieka ir gali būti naudojama kaip žaliava statybinėms medžiagoms. Lenkijoje televizorių ir monitorių apdorojimo metu susidarančio stiklo pavojingumas siejamas ne su švinu, o su liuminiforo milteliais, kurie technologinio proceso metu yra išvalomi nuo stiklo, todėl Agentūros teiginiai apie pareiškėjo stiklo siuntos saugų apdorojimą yra klaidinantys teismą, nes švino iš stiklo niekas nepašalino, tačiau dėl švino tos atliekos nėra laikomos pavojingosiomis atliekomis ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodyti faktai paneigia Agentūros teiginius dėl to, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog išvežtos televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos po apdorojimo laikytinos nepavojingosiomis atliekomis. Be to, tai patvirtina ir teismui pateiktame VGTU moksliniame darbe padaryta išvada, kad tinkamai nuvalytas (nukenksmintas) stiklas yra klasifikuojamas kaip nepavojingoji atlieka, yra teisinga ir atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus.

34. Dėl susirašinėjimo su Europos Komisija vertinimo pareiškėjas nurodo, kad vertimai į lietuvių kalbą nebuvo pateikti, nes jokio susirašinėjimo su Europos Komisija faktiškai nebuvo. Vertinant pateiktą susirašinėjimą anglų kalba matyti, jog tai tėra elektroniniai laiškai su M. C. (kokios jos tikrosios pareigos ir kur ji dirba nėra žinoma) nuomone, bet ne Europos Komisijos atsakymas. Tokia nuomonė negalėtų pakeisti teisinio reglamentavimo dėl atliekų pavojingumo kriterijų nustatymo.

35. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju tyrimo objektas – pavojingųjų medžiagų (aktualus švinas) išsiplovimo iš atliekų rizika ir ekotoksiškumas, todėl, vadovaujantis nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punktu tokiems tyrimams turi būti naudojamas distiliuotas vanduo, t. y. tyrimas turi atitikti realias gamtines sąlygas. Agentūros nurodyta GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratorija naudojo „karališką“ vandenį, kuris yra labai

agresyvus ir faktiškai tirpdo stiklą. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2017 m. birželio 8 d. Tarybos reglamentu (ES) 2017/997, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB III priedo nuostatos dėl pavojingos savybės HP14 „ekotoksiškumas“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 2017/997), nurodo, kad iki reglamento taikymo datos, t. y. iki 2018 m. liepos 5 d., valdžios institucijos ir veiklos vykdytojai turėtų daryti nuorodą į valstybėje narėje galiojančias nacionalines HP14 „Ekotoksiškos“ nustatymo taisykles (nagrinėjamu atveju – Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punktas), todėl darytina išvada, kad HP14 nustatyti naudojamas distiliuotas vanduo, o ne „karališkas“ vanduo.

36. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl tyrimo, atlikto Vokietijos įmonėje, pažymi, kad yra visiškai neaišku, ar tirtas Vokietijoje stiklo mėginys buvo tas pats, kuris paimtas iš pareiškėjo, taip pat neaišku, ar nebuvo pašalinės intervencijos į mėginius, ar jie nebuvo sukeisti. Be to, nenurodytas stiklo duženų svoris juos paimant bei tiriant, mėginys neidentifikuotas. Pareiškėjo nuomone, nėra jokių konkrečių įrodymų, kad buvo tirtas būtent tas mėginys, kuris neteisėtų procedūrų metu buvo paimtas iš pareiškėjo.

37. Pareiškėjas, vadovaudamasis ATĮ ir Tvarkos aprašo nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pažymi, kad Agentūra, skirdama pareiškėjui poveikio priemonę – įspėjimą, neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, faktą jog nepadaryta žala, ir jį paskyrė neteisėtai bei nepagrįstai. Pareiškėjas pažymi, kad atitiko ATĮ 3425

straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl priimtas administracinis sprendimas – įspėti pareiškėją apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo ir atsisakymas jį panaikinti yra akivaizdžiai neteisėti.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuvalytas (nukenksmintas) katodinių spindulių vamzdžio stiklas atliekų tvarkytojų teisėtai buvo laikomas nepavojingosiomis atliekomis ir klasifikuojamas atliekų kodu – 19 12 05 (stiklas), o Vilniaus RAAD nepateikė jokių dokumentų, įrodančių priešingas aplinkybes.

39. Pareiškėjo nuomone, Agentūra turėjo pagrindą galbūt pareiškėjo padarytą pažeidimą (dėl kurio teisinis ginčas dar net nėra pasibaigęs) pripažinti mažareikšmiu ir neįspėti apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentas (Vilniaus RAAD teisių perėmėjas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Atliekų tvarkymo centras“ skundą atmesti.

41. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėdamas skundą dėl Agentūros raštų teisėtumo, teismas galėjo nagrinėti ir konstatuoti neteisėtais tik Agentūros veiksmus ar neveikimą priimant sprendimus dėl skundžiamų raštų.

42. Aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad atlikus cheminės sudėties 2016 m. lapkričio 16 d. iš pareiškėjo vežamo stiklo atliekų mėginio tyrimą, kurį atliko akredituota Vokietijos laboratorija GmbH „M&S UmweItprojekt“, konstatuota, kad mėginyje nustatyta 212 mg/kg švino, dėl ko šiai atliekai priskirtina pavojingumo savybė HP14 ir ji yra vienareikšmiai pavojinga. Vadovaudamasis Reglamento Nr. 1357/2014 III priedo nuostatomis, kurios nurodo atliekų pavojingumui nustatyti naudojamus bandymų metodus, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad atliekų pavojingumas (taip pat ir HP14 savybė) gali būti ištirtas ne tik atliekant tyrimą su dafnijomis, todėl teismas nepagrįstai pripažino akredituotos laboratorijos pagal tarptautiniu mastu pripažintus tyrimo metodus laboratorijos tyrimus netiksliais ir atliktus ne pagal Taisyklių reikalavimus, t. y. iš esmės pripažino, kad 2016 m. lapkričio 16 d. iš pareiškėjo paimtos stiklo atliekos yra nepavojingoji atlieka. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad dėl šio pažeidimo, remiantis minėtu laboratoriniu tyrimu, pareiškėjo vadovui paskirta administracinė nuobauda.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis ATĮ 13 straipsniu, Taisyklių 77 punktu, nurodo, kad būtent pareiškėjui kilo pareiga identifikuoti turimas pavojingas atliekas, juo labiau, kad krovinio vežimo ir mėginio ėmimo metu galiojo Taisyklių papildymas pagal Komisijos išaiškinimą būtent dėl kineskopų stiklo – 16 02 13* ir 20 01 35* pavojingųjų atliekų kodai papildyti išaiškinimu (išnašomis), kad elektroninių vamzdžių stiklas identifikuojamas pagal šiuos kodus kaip pavojingosios atliekos. Pareiškėjas pažeidė šį reikalavimą, nurodydamas, kad vežami elektros ir elektroninės įrangos (televizorių ir monitorių) stiklo atliekos yra nepavojingoji atlieka (kodas 19 12 05). Jeigu pareiškėjui nebuvo aišku, ar tai pavojinga, ar nepavojinga atlieka, būtent jam ir teko pareiga vadovautis teismo nurodytu Taisyklių 1 priedo 2 punktu (2.2.7 punkte nurodytu tyrimu), tačiau vežimo metu pareiškėjas pateikė cheminės sudėties (atskirai televizoriaus kineskopo ekrano, kolbos, kompiuterio monitoriaus ekrano, kolbos) 2014 m. lapkričio 24 d. tyrimus ir sunkiųjų metalų išplovimo iš stiklo dūžio 2015 m. sausio 19 d. ataskaitą, o teismo nurodyto metodo konkrečiai vežamoms atliekoms akredituotos laboratorijos tyrimo ataskaitos nebuvo pateiktos. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu buvo nuspręsta ištirti vežamas stiklo atliekas akredituotoje laboratorijoje pagal nurodyto Reglamento Nr. 1357/2014 III priedo kriterijus ištiriant jų pavojingumą aprobuotais metodais.

44. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas taip pat nepagristai nesivadovavo išaiškinimais, pateiktais po konsultacijų su Europos Komisija (nors jos ir buvo teismui pateiktos anglų kalba, tačiau nepaneigia Aplinkos ministerijos išaiškinimo) dėl atliekų kodų suteikimo kineskopų stiklui ir išplautam kineskopų stiklui. Tyrimo metodai „LST“ aprobuoti Lietuvoje, o „DIN“ – Vokietijoje, todėl laboratorija, kuriai buvo nusiųsti stiklo mėginiai, net teoriškai negalėjo taikyti teismo nurodyto metodo.

45. Pareiškėjas UAB „Atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į Aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į Aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas atsiliepimas į Agentūros apeliacinį skundą.

46. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad GmbH „M&S Umweltprojekt“ parengtoje tyrimo ataskaitos pabaigoje nurodoma, kad „Tyrimų rezultatai galioja tik aukščiau tirtam mėginiui. Tyrimo ataskaitos dalių kopijavimas galimas tik gavus laboratorijos leidimą. Šiuos tyrimų rezultatus galima kvestionuoti per 14 dienų, kai užsakovas gauna tyrimų rezultatus. *neakredituotas tyrimų metodas.“, t. y. pati laboratorija nurodo, jog tyrimo metodas yra neakredituotas (t. y. nepatikimas).

47. Pareiškėjo nuomone, Aplinkos apsaugos departamento teiginiai apie galimybes taikyti kitus standartus atliekant tyrimus yra nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįsti.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos tenkinti.49. Aplinkos ministerija atsiliepimus į apeliacinius skundus grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais

grindžiami apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

50. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. birželio 21 d. raštas Nr. (27)-A4-6508, kuriuo pareiškėjui UAB „Atliekų tvarkymo centras“ paskirta poveikio priemonė – įspėjimas apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. (27)-A4-8149, kuriuo panaikinta pareiškėjui paskirta poveikio priemonė, pagrįstumas ir teisėtumas.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2016 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktu Nr. VR-9.10-297 buvo patikrinta pareiškėjo, esančio (duomenys neskelbtini), nebenaudojamas EEĮ gaminių atliekų tvarkymo metu susidariusių stiklo atliekų (kodas 19 12 05) siunta, gabenama kitam atliekų tvarkytojui ne Lietuvos Respublikos teritorijoje tolimesniam perdirbimui ar kitokiam naudojimui; patikrinimo metu buvo paimti stiklo duženų mėginiai ir išsiųsti laboratoriniams tyrimams į Vokietijos laboratoriją (GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“). 2016 m. gruodžio 28 d. buvo gauta GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ ataskaita, kurioje nurodyta, jog atliekų ribinės vertės buvo palygintos su ribinėmis vertėmis, nustatytomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ 2 priedėlyje „Atliekų, priimtinų į sąvartynus, kriterijai ir ribinės vertės“. Ataskaitoje nustatyta, jog kai kurie parametrai ženkliai viršija ribines vertes, todėl mėginys klasifikuotinas kaip pavojingoji atlieka (nustatyta, kad stiklo šukėse yra 212 mg/kg švino, todėl gabenama siunta tinka tik galutiniam šalinimui, o ne perdirbimui).

52. Atsakovas, remdamasis minėta Vokietijos laboratorijos tyrimo išvada, įspėjo pareiškėją apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo dėl to, kad pareiškėjas pavojingąsias kineskopų stiklo atliekas identifikavo kaip nepavojingąsias ir tuo pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje nustatytą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas panaikino Raštą dėl įspėjimo skyrimo, darydamas išvadą, kad GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratoriniai tyrimai yra galbūt netikslūs ir atlikti ne pagal teisės aktų nustatytus imperatyviuosius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, apsiribojo tik tuo, kad Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punkte nurodyta, jog, jei tam tikroms atliekoms galima priskirti tiek pavojingųjų, tiek nepavojingųjų atliekų kodus, tuomet vertinant atliekų pavojingumą pagal savybę HP14, atliekos pripažįstamos pavojingomis, kai po 48 valandų sąveikos pasiekiamas 50 % Daphnia magna atsako lygis, esant 10 % ar mažesnei atliekų koncentracijai mėginyje (pasiekiama 48h EC50 ≤ 10 %), atliekant tyrimą pagal standartą LST EN ISO 6341 (Vandens kokybė. Daphnia magna Straus (Cladocera, Crustacea) judrumo slopinimo nustatymas. Ūminio toksiškumo tyrimas); atliekų mėginiai paruošiami pagal standartą LST EN 14735 (Atliekų apibūdinimas. Atliekų ėminių

paruošimas ekotoksikologiniams tyrimams). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ naudojo kitokius standartus (pvz., DIN EN ISO11885-E22, DIN EN 13346-S7a ir kt.), kurie neatitiko imperatyviųjų teisės aktų nuostatų reikalavimų, ir dėl to darė išvadą, kad gauti tyrimo rezultatai, kuriais rėmėsi atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, gali būti kitokie nei atlikus tyrimus pagal teisės aktuose nustatytus LST EN ISO 6341 ir LST EN 14735 standartus.

53. Įvertinus šioje byloje kilusio ginčo esmę, t. y. ar pareiškėjas pagrįstai kineskopų stiklo atliekas identifikavo kaip nepavojingąsias, ar privalėjo jas identifikuoti ir deklaruoti kaip pavojingąsias medžiagas, pirmosios instancijos teismo motyvus, dėl kurių panaikintas atsakovo Raštas dėl įspėjimo skyrimo, pažymėtina, kad sprendime nėra aiškiai ir motyvuotai pasisakyta dėl šios ginčo esmės. Iš sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad nustatyta, jog pareiškėjas kineskopų stiklo atliekas pagrįstai identifikavo kaip nepavojingąsias atliekas, kad atliekose nebuvo švino kiekio, viršijančio nustatytas ribas, tačiau nėra nurodyti jokie byloje surinkti įrodymai, kurie patvirtintų šią išvadą.

54. Įrodymų vertinimo aspektu primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

55. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos departamento (Vilniaus RAAD teisių perėmėjas) apeliacinius skundus, pareiškėjo atsikirtimus į apeliacinius skundus, trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia nurodo, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 71 straipsnio 1 dalį identifikuoti atliekas turi atliekų turėtojas, o 13 straipsnyje nurodyta, jog pavojingųjų atliekų turėtojas privalo identifikuoti ir deklaruoti turimas pavojingąsias atliekas Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas privalėjo identifikuoti išgabentas atliekas (televizorių ir monitorių stiklų duženas), kurios susidarė po pradinio atliekų apdorojimo. Pareiškėjas šias atliekas priskyrė nepavojingosioms atliekoms, tačiau nepateikė jokio įrodymo, kad būtent šios atliekos nėra priskirtinos pavojingosioms atliekoms.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo pateiktas VGTU mokslinis darbas yra paremtas 2014 m. gruodžio 2 d. paimtais stiklo duženų mėginiais iš pareiškėjo, o Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro parengta išvada dėl GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio patikrinimo neparemta teisės aktų nuostatomis ar kitais tyrimais, t. y. nustatyta, kad pareiškėjo byloje pateikti įrodymai nepatvirtino jo (pareiškėjo) pozicijos, jog ginčo atliekos turėjo būti priskirtos prie nepavojingųjų. Pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamame Lenkijos įmonės patvirtinime apie gautą siuntą, klasifikuotą kodu 19 12 05, nėra nurodoma, kad buvo atlikti tikri konkretūs tyrimai, kurie patvirtino, kad tai nėra pavojingosios atliekos.

57. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 53 dalyje nurodyta, kad pavojingosios atliekos – atliekos, kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingomis savybėmis, nurodytomis 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1357/2014, kuriuo pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas III priedas (OL 2014 L 365, p. 89), priede.

58. Atliekos, kurios atliekų sąraše, pateiktame Taisyklių 1 priede, pažymėtos žvaigždute (*), laikomos pavojingosiomis atliekomis (Taisyklių 75 p.). Taisyklių 77 punkte nustatyta, jog įmonės, identifikuodamos pavojingąsias atliekas, turi vadovautis Taisyklių 1 priedo 2 punktu. Nepavykus atliekų identifikuoti 77 punkte nurodytais būdais, turi būti atliekami pavojingųjų atliekų sudėties ir savybių laboratoriniai tyrimai. Negalima pavojingųjų atliekų perklasifikuoti į nepavojingąsias, jei jos buvo atskiestos ar sumaišytos nesilaikant 82 ir 83 punktuose nustatytų reikalavimų ir siekiant sumažinti pradines pavojingų medžiagų koncentracijas, kurios būtų mažesnės negu nustatytos mažiausios ribinės vertės,

kurioms esant atliekos apibrėžiamos kaip pavojingosios (Taisyklių 79 p.).59. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė įrodymą, kad ginčo atliekos turėjo būti identifikuojamos kaip pavojingosios

dėl to, jog akredituota Vokietijos laboratorija, atlikusi iš pareiškėjo paimto mėginio tyrimą, nustatė, jog mėginyje yra 212 mg/kg švino, o tokia švino koncentracija viršija net priėmimui į pavojingų atliekų sąvartynus taikomas ribines vertes, o atsižvelgiant į nustatytą atliekų sudėtį ir jų kilmę, šioms atliekoms būtų galima priskirti šiuos atliekų kodus: 16 02 13* (nebenaudojama įranga, kurioje yra pavojingųjų sudedamųjų dalių, nenurodytų 16 02 09–16 02 12) arba 16 02 15* (pavojingos sudedamosios dalys, išimtos iš nebenaudojamos įrangos). Tyrimą atlikusi Vokietijos įmonė 2017 m. kovo 31 d. rašte nurodė, jog pagal Reglamento Nr. 1357/2014 III priedą dėl didelio sunkiųjų metalų kiekio ir su tuo susijusio potencialo šiai atliekai turi būti priskirta pavojingumo savybė HP14. Europos Komisijos Aplinkos apsaugos departamento B3 skyriaus pareigūnė M. C. yra pateikusi atsakymus Aplinkos ministerijai, kad katodinių spindulių vamzdžių stiklas, kurio sudėtyje yra 7 proc. švino oksido, turėtų būti klasifikuojamas kaip pavojingosios atliekos (kodas 16 02 15*), nebent atliekų turėtojas pateiktų pakankamai papildomos informacijos apie pavojingųjų medžiagų kiekį, kad būtų galima nustatyti, ar atliekose nėra pavojingųjų savybių nuo HP1 iki HP15.

60. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kad pareiškėjas atsakovui neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo atliekose nebuvo švino, kuris viršytų nustatytas ribas. Pareiškėjas, tiek skunde, tik atsiliepimuose į apeliacinius skundus kritikuoja GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio tyrimo rezultatus, tačiau pats nėra pateikęs jokio mėginio laboratorinio tyrimo pagal Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punkte nustatytus metodą ir standartus, nėra pateikęs jokių specialistų (ekspertų) išvadų, kurios būtų padarytos naudojant distiliuotą vandenį, o ne „karališką“ vandenį.

61. Pareiškėjas atsiliepimuose į apeliacinius skundus abejoja, ar Vokietijoje stiklo mėginys buvo tas pats, kuris buvo paimtas įmonėje, ar nebuvo pašalinės intervencijos į mėginį, ar jis nebuvo sukeistas, teigia, kad nenurodytas stiklo duženų svoris juos paimant bei tiriant, mėginys neidentifikuotas, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pirmiau aptartas tyrimas yra netinkamas dėl to, kad buvo ištirtas ne tas mėginys, o pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti tyrimu bei tuo, kad buvo ištirtas ne tas mėginys.

62. Teisėjų kolegija, nekartodama išsamių apeliacinių skundų argumentų dėl Vokietijos laboratorijos taikyto Europos standartizacijos komiteto patvirtinto metodo švino kiekiui nustatyti, sutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstyta pozicija dėl to, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti taikomi ir kiti bandymų metodai.

63. Šiuo aspektu tik pažymėtina, kad 2012 m. liepos 4 d. direktyvos Nr. 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VII priedo 1 punktas reikalauja, kad iš bet kurių atskirai sukauptų elektros ir elektroninės įrangos atliekų būtinai būtų pašalintos bent šios medžiagos, mišiniai ir komponentai: <…> elektroniniai vamzdžiai <…>, o 2 punkte nurodyta, kad nuo elektroninių vamzdžių turi būti pašalinta fluorescencinė danga. Akivaizdu, kad vien pašalinti fluorescencinę dangą (išvalyti nuo liuminiforo miltelių) kineskopo stiklo atveju nepakanka, kadangi jame yra kitų pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, švino (tai patvirtina ir šios bylos medžiaga). Reglamento Nr. 1357/2014 III priede išvardytos savybės, dėl kurių atliekos tampa pavojingosiomis: HP14 „Ekotoksiškos“: atliekos, kurios kelia ar gali sukelti tuojau pat ar vėliau gresiantį pavojų vienam ar daugiau aplinkos sektorių. Bandymų metodai: naudojami 2008 m. gegužės 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 440/2008, nustatančio bandymų metodus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), (toliau – ir Reglamentas Nr. 440/2008) ir kituose atitinkamuose Europos standartizacijos komiteto (CEN) dokumentuose aprašyti metodai arba kiti tarptautiniu lygmeniu pripažįstami bandymų metodai ir gairės.

64. Reglamento Nr. 440/2008 preambulės 4 punktas nustato, kad šiuo reglamentu neuždraudžiama taikyti ir kitus bandymų metodus su sąlyga, kad jie būtų taikomi atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1907/2006 13 straipsnio 3 dalį. Reglamento Nr. 1907/2006 13 straipsnio 3 dalis nustato: „Jei norint surinkti informaciją apie cheminių medžiagų savybes būtina atlikti cheminių medžiagų bandymus, jie atliekami taikant Komisijos reglamente nustatytus bandymų metodus arba taikant kitus tarptautinius bandymų metodus, kuriuos Komisija ar Agentūra pripažįsta tinkamais.<…> Informaciją apie cheminių medžiagų savybes galima surinkti taikant ir kitus bandymų metodus, jei tenkinamos XI priede nustatytos sąlygos“. Pagal Reglamentą Nr. 1357/2014 HP14 yra pavojingoji savybė. Reglamento Nr. 440/2008 (inter alia (be kita ko) į kurio nurodytus metodus reikia atsižvelgti pagal Reglamentą Nr. 1357/2014) priedo C dalis nustato: „Ekotoksiškumo nustatymo metodai“ – C.2. aprašytas Daphnia sp. ūmaus judrumo slopinimo (imobilizavimo) bandymas, kuris turėtų būti taikomas pagal Lietuvos teisės aktus, tėra vienas iš tame reglamente (ir konkrečiai ekotoksiškumui skirtoje priedo C dalyje) nurodytų 24 metodų. Reglamentas Nr. 1357/2014 leidžia vadovautis tiek Reglamento Nr. 440/2008, tiek kituose atitinkamuose Europos standartizacijos komiteto (CEN) dokumentuose aprašytais metodais arba kitais tarptautiniu

lygmeniu pripažįstamais bandymų metodais ir gairėmis. Tą patį leidžia ir Reglamento Nr. 1907/2006 13 straipsnio 3 dalis, Komisijos sprendimo (2014/995/ES) priedo 2 punktas, Reglamentas Nr. 2017/997. Reglamento Nr. 2017/997 preambulės 8 punkte nuodyta, kad kai atliekamas bandymas, kuriuo siekiama nustatyti, ar atliekos pasižymi pavojingąja savybe HP14 „ekotoksiškumu“, tikslinga taikyti atitinkamus Reglamente Nr. 440/2008 nustatytus metodus arba kitus tarptautiniu mastu pripažintus bandymų metodus ir gaires <…>.

65. Vokietijos laboratorijoje naudotas metodas DIN EN ISO11885-E22 (https://www.wieland.com/files/downloads/media/en/zertifikate_und_urkunden/DAKKS_DIN_EN_ISO_IEC_17025_2005.pdf) švino kiekiui nustatyti yra patvirtintas CEN (Europos standartizacijos komiteto) (https://infostore.saiglobal . com/preview/is/en/2009/i.s.eniso11885-2009.pdfsku 1137198).

66. Kaip jau minėta, pareiškėjas nėra paneigęs Vokietijos laboratorijos atlikto tyrimo išvadų, t. y. kad švino koncentracija viršijo ribinę vertę, todėl atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai, priimdamas sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo, rėmėsi Vokietijos laboratorijos tyrimo išvada. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Raštą dėl įspėjimo skyrimo ir taip pat panaikindamas Raštą dėl įspėjimo panaikinimo, netinkamai vertino įrodymus (ABTĮ 56 str.) ir padarė nepagrįstą išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas pagrįstai identifikavo ginčo atliekas kaip nepavojingąsias.

67. Apibendrinant konstatuotina, kad apeliacinių skundų argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atliekų tvarkymo centras“ skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2961-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01690-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 11.5.3.1; 11.5.4(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=af0238d037b811ea829bc2bea81c1194

https://infostore.saiglobal/

https://www.wieland.com/files/downloads/media/en/zertifikate_und_urkunden/DAKKS_DIN_EN_ISO_IEC_17025_2005.pdf

https://www.wieland.com/files/downloads/media/en/zertifikate_und_urkunden/DAKKS_DIN_EN_ISO_IEC_17025_2005.pdf


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Užstatas“ (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ „Užstatas“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba, Konkurencijos taryba) 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 1S-53(2018) (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Tarybą pradėti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, KĮ) reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą dėl KĮ pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1 (toliau – ir pareiškimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad su 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimu ir 2018 m. sausio 19 d. papildoma informacija kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl KĮ nuostatų pažeidimų. Pareiškėjas į Tarybą kreipėsi dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos aludarių gildija (toliau – ir LAG), Lietuvos prekybos įmonių asociacija (toliau – ir LPĮA) ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija (toliau – ir LNMVGA) 2014 m. rugpjūčio 8 d. steigiamajame susirinkime susitarė įsteigti bei įgyti kontrolę, o taip pat faktiškai įsteigė ir įgijo VšĮ Užstato sistemos administratorius (toliau – ir USAD) kontrolę, apeidami bei išvengdami koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalavimų tam, kad nebūtų sukurta ir sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Taigi, didžiausi alaus gamintojai – per jų interesus atstovaujančią Lietuvos aludarių gildiją, didžiausios mažmeninės prekybos įmonės – per jų interesus atstovaujančią Lietuvos prekybos įmonių asociaciją ir mineralinio vandens gamintojai – per jų interesus atstovaujančią Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociaciją susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik su VšĮ Užstato sistemos administratorius ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tokie susitarimai sukūrė VšĮ Užstato sistemos administratorius dominuojančią padėtį ir šia dominuojančia padėtimi VšĮ Užstato sistemos administratorius piktnaudžiauja. Tuo pagrindu pareiškėjas kreipėsi į Tarybą, informuodamas apie faktus, kurie panaikina arba apriboja konkurenciją, bei prašė imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

5. Pareiškėjas teigė, kad iš Nutarimo turinio nėra aišku, ar Taryba vertino pareiškėjo nurodytus argumentus. Abstraktūs Nutarimo teiginiai negali būti pripažinti tinkamais motyvais. Taryba Nutarime nepateikė jokių svarių argumentų dėl pareiškėjo pateiktų teisinių motyvų.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepasisakė dėl pareiškime nurodytų argumentų apie pakuočių užstato sistemos įvedimą ir jai taikytinų specialių konkurenciją užtikrinančių reikalavimų. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir PPATĮ) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų ir Europos Komisijos komunikatą – Gėrimų pakuotės, užstato sistemos ir laisvas prekių judėjimas (toliau – ir Komisijos komunikatas). Sisteminis šių teisės aktų nuostatų kartu su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika aiškinimas, reikalauja teisingos, skaidrios, atviros, vientisos ir suderinamos užstato už vienkartines pakuotes sistemos veikimo. Tarybos išvados prieštarauja

šiam sisteminiam aiškinimui.7. Pareiškėjas vertino, kad Nutarimas prieštarauja ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal

kurią konkurencijos ribojimas gali pasireikšti ne tik veikla, bet ir neveikimu: pavyzdžiui, jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė atsisako tiekti iš privačių lėšų sukurtos infrastruktūros esminius elementus, kai tai gali pašalinti visą konkurenciją rinkoje ir toks atsisakymas negali būti objektyviai pateisinamas, toks atsisakymas tiekti pripažįstamas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad Nutarime nebuvo pasisakyta apie tai, kad didžiausi alaus gamintojai per jų interesus atstovaujančius juridinius asmenis susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratoriui ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje, t. y. sudarė draudžiamus susitarimus. Taryba šių pareiškėjo argumentų vertinimui skyrė iš viso aštuonias darbo dienas. Toks trumpas laikas pagrindžia, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės.

9. Atsakovas Taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.10. Atsakovas nurodė, kad Nutarimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą, nes pareiškėjo pareiškime pateikti

duomenys neleidžia pagrįstai įtarti galimų KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą buvo atsisakyta patenkinti vadovaujantis KĮ 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu. Gavus pareiškėjo prašymą, buvo vertinama, ar pareiškėjo pateikta informacija leidžia pagrįstai įtarti galimą pažeidimą, tačiau buvo nuspręsta, kad pareiškėjas pareiškime nenurodė ir nepateikė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių KĮ pažeidimus. Tokių argumentų pareiškėjas nepateikė ir skunde teismui.

11. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo nepradėjimo paaiškino, kad įtarimus apie nepranešimą apie koncentraciją pareiškėjas grindė tik tuo, kad kelios asociacijos (Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija) įsteigė ir įgijo VšĮ Užstato sistemos administratorius kontrolę, apeidamos bei išvengdamos KĮ numatytos koncentracijos priežiūros procedūros. Įtarimus pareiškėjas grindė steigiamojo susirinkimo protokolu ir steigimo sutartimi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Asociacijos įgijo po 1/3 VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjo teisių, be to, didžiausi Lietuvos aludarių gildijos nariai finansavo VšĮ Užstato sistemos administratorius infrastruktūrą, įgijo teisę deleguoti atstovą į VšĮ Užstato sistemos administratorius valdybą. Pareiškėjas nurodė, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimo tikslas laikytinas autonomiško ūkio subjekto funkcijas atliekančio ūkio subjekto sukūrimas, o 2013 metais, pagal viešai skelbiamus duomenis, VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų ir jos narių bendra metinė pajamų suma viršijo KĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas ribas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog buvo įgyvendinta koncentracija. Koncentracija – ūkio subjektų susijungimas arba ūkio subjekto kontrolės įgijimas. Kontrolė – kai juridiniam ar fiziniam asmeniui suteikiama galimybė daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai. Tai, kad trys ūkio subjektai įsteigė ūkio subjektą ir turi po 1/3 balsų, nereiškia, kad kažkuris iš jų gavo vienvaldę kontrolę, ar kuris nors turi bendrąją kontrolę. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie egzistuojančią vienvaldę kontrolę. Pareiškėjo teiginiai dėl narių finansinio prisidėjimo prie VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimo ir narių į valdybą delegavimo taip pat nesudaro pagrindo įtarti bendrosios kontrolės egzistavimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjos laikytinos susijusių ūkio subjektų grupe, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie įvairių įmonių ir asociacijų pajamas 2013 m. turėtų būti reikšmingi KĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme.

12. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 5 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad šiuo aspektu pareiškėjas savo teiginius grindė tik tuo, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, t. y. atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratorius. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų įtarti apie VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų egzistavimą. Tai, kad buvo atsisakyta bendradarbiauti su pareiškėju, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai buvo nulemti tarpusavio susitarimo. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas per trumpą laiką, tyrimo teisėtumui įtakos neturi ir negali nulemti Nutarimo neteisėtumo.

13. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 7 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad šios teisės nuostatos pažeidimą pareiškėjas taip pat grindė tuo, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju, įskaitant ir dėl galimybės naudotis VšĮ Užstato sistemos administratorius sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo priverstas įsirengti savo taromatus tose pačiose vietose,

kuriose jau yra VšĮ Užstato sistemos administratorius taromatai ir neturi galimybės įsirengti taromatų populiariausiose ir prieinamose vietose. Taip pat VšĮ Užstato sistemos administratorius vienašališkai priima sprendimus dėl administravimo mokesčio dydžio ir kompensuojamų sąnaudų tarifų. Pareiškėjas šiuo aspektu taip pat nepateikė jokių svarių įrodymų dėl KĮ 7 straipsnio nuostatos pažeidimo. Sprendžiant klausimus dėl bendradarbiavimo, VšĮ Užstato sistemos administratorius, prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, prašė pateikti papildomą informaciją, tačiau šios aplinkybės negalima vienareikšmiškai vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo. Pareiškėjas taip pat nepagrindė argumentų teisėtumo, kad administravimo mokesčio dydžiai ir kompensuojamų sąnaudų tarifai galėtų būti nesąžiningi. Pareiškėjas šių argumentų jokiais apskaičiavimais nepagrindė.

14. Atsakovas dėl tyrimo pagal pareiškėjo prašymą dėl KĮ 4 straipsnio pažeidimo nepradėjimo nurodė, kad įvertinusi šiuo aspektu išdėstytus argumentus, Taryba nenustatė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. D1-791 patvirtinto Užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatos galėtų prieštarauti KĮ 4 straipsnio reikalavimams.

15. Atsakovas pažymėjo, kad priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Tarybos darbuotojai pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjo įvardintų galimų KĮ nuostatų pažeidimų. Pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė papildyti prašymą paaiškinimais. Pareiškėjas tiesiog pateikė tam tikrus duomenis, tačiau nepateikė pažeidimų buvimą pagrindžiančių įrodymų. Vien įtarimų, teismų praktikos nurodymas bei teisės aktų citavimas nėra laikytini įrodymais KĮ nuostatų kontekste.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d sprendimu pareiškėjo VšĮ „Užstatas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimu dėl KĮ pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1 kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl KĮ pažeidimų užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Taip pat prašė įgyvendinti įgaliojimus, kad atitinkamoje rinkoje būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė. Taryba, įvertinusi pareiškimo turinį, 2017 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 2.17-34)6V-3033 pareiškėjui nurodė, kad pareiškime pateikta informacija turi trūkumų, todėl ne visa apimtimi atitinka pareiškimo pradėti KĮ pažeidimų tyrimą reikalavimus. Pareiškėjas 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. 180119-KT2 pateikė papildomą informaciją. Taip pat pareiškėjas 2018 m. vasario 26 d. Tarybos darbuotojų prašymu papildomai pateikė prašomą informaciją. Taryba, įvertinusi pareiškimą ir jo papildymus, 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (2.17-34)6V-864 pripažino, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka teisės aktuose pareiškimams keliamų reikalavimų, taip pat nurodė priežastis, kodėl pareiškime nurodyta informacija nepakankama ir nesudaro pagrindo teikti Tarybai svarstyti klausimą dėl tyrimo pradėjimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarybos 2018 m. balandžio 5 d. rašte Nr. (2.17-34)6V-864 išdėstytais argumentais, su 2018 m. balandžio 16 d. skundu kreipėsi į Tarybą. Taryba, bendrai išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo ir 2018 m. balandžio 16 d. skundo argumentus priėmė 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą Nr. 1S-53(2018), kuriuo atsisakė pradėti KĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą. Nutarimo teisinis pagrindas – KĮ 24 straipsnio 1, 2 dalys, 4 dalies 7 punktas.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarybą dėl tyrimo pradėjimo dėl KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Taryba skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti tyrimą KĮ 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu. Atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškime su vėlesniais papildymais nurodytų aplinkybių vertinimą bei surinkęs atitinkamus duomenis, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų (įrodymų), kuriais remiantis būtų pagrindas įtarti, kad pareiškėjo nurodytais argumentais galėtų būti pažeistos KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatos.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinama, ar iš tiesų buvo pažeistos KĮ nuostatos, nes nagrinėjamos bylos ribos yra būtent Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertintina, ar Taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl KĮ 4, 5, 7, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo pareiškime ir jo papildymuose nurodytais pagrindais.

20. Teismas, akcentuodamas KĮ 23 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje, Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129, 25.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį subjektus, galinčius pateikti pareiškimą Tarybai ir pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-1555/2008 ir 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-39-1939/2008, pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarybą nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektai pažeidė pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nes Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos priėmė teisės aktus, kurie teikia privilegijas VšĮ Užstato sistemos administratorius ir diskriminuoja pareiškėją, dėl ko atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai. Pareiškėjas konkrečiai nurodė, jog sąžiningos konkurencijos laisvę riboja Aplinkos ministro priimto Aprašo 20 ir 30.3 punktų nuostatos.

21. Teismas, įvertinęs KĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, reikalaujantį užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl šių normų turinio ir taikymo, ūkio subjektų diskriminavimo draudimo, pateiktus 2007 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2-32/2007, 2009 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-441/2009, 2011 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-118/2011, pabrėžė, kad KĮ 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tada, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškime ir jo papildymuose nurodytų aplinkybių vertinimą, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, kad Aprašo nuostatomis, ar kitais Aplinkos ministerijos ir / ar jai pavaldžių įstaigų veiksmais būtų diskriminuojamas pareiškėjas ir tuo būtų pažeisti KĮ 4 straipsnio reikalavimai, t. y. nebuvo nustatyta pagrindo įtarti KĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos pirmosios sąlygos buvimo. Ši sąlyga, be kita ko, yra viena iš būtinų sąlygų norint įtarti bei vėliau konstatuoti KĮ 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

23. Teismas, įvertinęs pareiškime ir jo papildymuose išdėstytus argumentus aktualių teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos kontekste, sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių VšĮ Užstato sistemos administratorius privilegijavimą, o pareiškėjo – diskriminavimą.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas – viešasis juridinis asmuo, turintis teisę vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą (teisinis pagrindas – 2015 m. liepos 9 d. Aplinkos ministerijos sprendimas dėl dokumentų derinimo Nr. (17-2)D8-5166). Įsakymo dėl Aprašo patvirtinimo 3 punkte nustatyta, kad užstato administratoriaus veiklą vykdyti gali tik tas asmuo, kuriam Aplinkos ministerija šiuo įsakymu tvirtinamo Tvarkos aprašo nustatyta tvarka pateikia teigiamą sprendimą dėl derinimo. Apraše nustatyti reikalavimai taikomi taip pat ir asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo ir šio Tvarkos aprašo nustatyta tvarka yra įgijęs teisę vykdyti Užstato administratoriaus veiklą (Aprašo 2 punktas). Įvertinus pareiškėjo kritiškai vertinamų Aprašo nuostatų (20, 30.3 punktai) turinį, negalima daryti išvados, kad jų turinys yra diskriminacinis pareiškėjo atžvilgiu. Aprašo nuostatos savaime nepašalina bei nepagrįstai neapsunkina galimybės bet kuriam subjektui (administratoriui) užsiimti vienkartinių pakuočių veikla bendroje rinkoje. Priešingai, pareiškėjas atitiko reikalavimus ir todėl jam buvo išduotas teigiamas sprendimas, leidžiantis užsiimti užstato administratoriaus veikla, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovas, Aprašo nuostatos niekaip neapribojo pareiškėjo galimybės įeiti į rinką ir pradėti teikti paslaugas. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad teisės aktais turėtų būti įtvirtinta visų sistemos administratorių pareiga priimti ir apskaityti visų gamintojų vienkartines pakuotes (pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės), daugiau susiję su pareiškėjo individualiu siekiu įeiti į platesnę rinką. Taip, kaip pareiškėjas aiškina Aprašo 20, 30.3 punktų nuostatas, jog iš jų turinio suprastina, kad sistemos administratorius neprivalo apskaityti ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų pakuočių atliekų priėmimo iš kitų vartotojų, tokios pareiškėjo išvados neįrodo, kad tuo (kai apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės) valstybės pagalba yra sudaromos privilegijos kitiems subjektams, ar atsiranda skirtumų konkuruojantiems ūkio subjektams. Teismas priėjo prie išvados, kad tiek Aprašo 20 punkte numatyta sąlyga, kad gamintojui ar importuotojui pasirašius šio Tvarkos aprašo 7.6 papunktyje nurodytus susitarimus su daugiau nei vienu asmeniu, siekiančiu vykdyti Užstato administratoriaus veiklą, tokie susitarimai nėra vertinami, tiek 30.3 punktas, kuriame nustatyta, kokius dokumentus administratorius turėtų pateikti metinėje ataskaitoje, niekaip neriboja pareiškėjo veikti atitinkamoje rinkoje lygiomis sąlygomis su kitais subjektais. Teismas nesutiko, kad Aplinkos ministerijos Aprašo nuostatos

turėtų būti vertinamos kaip teikiančios privilegijas kitiems subjektams (VšĮ Užstato sistemos administratorius) ir dėl jų atsirado, ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Teismas sprendė, kad Taryba pagrįstai nenustatė privalomųjų sąlygų KĮ 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

25. Teismas pažymėjo, kad į pareiškėjo šiuo aspektu nurodytus prieštaravimus buvo atsakyta Tarybos 2018 m. balandžio 5 d. rašte, taip pat Nutarime, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu į pareiškėjo prašymą ir vėlesnius papildymus iš viso nebuvo atsakyta. Pareiškėjas argumentus dėl KĮ 4 straipsnio nuostatos pažeidimo gana plačiai aptarė ir viešo (vartotojų) intereso kontekste, tačiau, kreipiantis į Tarybą KĮ 24 straipsnio tvarka, pareiškėjas turėtų pateikti įrodymus, aiškiai pagrindžiančius pareiškėjui sudaromas kliūtis (ribojimą) lygiaverčiai veikti atitinkamoje rinkoje su kitais rinkos subjektais. Teismas neginčytinai nustatė, kad pareiškėjui be kliūčių išduotas leidimas vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, tuo tarpu skunde išdėstyta kritika dėl tam tikrų Aprašo nuostatų, kurios, pareiškėjo teigimu, yra diskriminuojančio turinio, kildinama iš prekybininkų ir VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų atsisakymų su pareiškėju sudaryti bendradarbiavimo sutartis. Šiuo atveju svarbu tai, kad Užstato už vienkartines pakuotes sistemoje taip pat egzistuoja ir prekybininkų savanoriško pasirinkimo bendradarbiauti su vienu ar kitu pakuočių sistemos administratoriumi laisvės aspektas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Aprašo 20 ir 30.3 punktų teisinio ydingumo KĮ 4 straipsnio nuostatos prasme.

26. Teismas, įvertinęs KĮ 5 straipsnio nuostatos, dėl kurios pažeidimo pareiškėjas prašė pradėti tyrimą, bei 3 straipsnio 19 punkto nuostatos turinį, akcentavo, kad KĮ 5 straipsnio pažeidimui konstatuoti būtini susitarimai tarp savarankiškų ir realiai konkuruojančių ar skirtinguose prekės platinimo lygiuose veikiančių ūkio subjektų, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.

27. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškime ir jo papildymuose nurodė, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius vieni iš narių (UAB „Maxima“, UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva“, UAB „Lidl“) atsisakė bendradarbiauti ir / ar derėtis su pareiškėju arba visai neatsakė į pareiškėjo siūlymus tiek dėl pakuočių atliekoms priimti skirtų priemonių įrengimo, tiek dėl jų, kaip pakuočių importuotojų, pareigos dalyvauti Užstato už vienkartines pakuotes sistemoje per pareiškėją (kaip per administratorių). Pareiškėjas nurodė, kad didžiausiems mažmeninės prekybos tinklams atsisakius bendradarbiauti, pareiškėjas negali turėti vartotojams efektyvios pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūros. Pareiškėjo nuomone, atsisakymo bendradarbiauti su pareiškėju priežastis paaiškinama niekaip kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu. Taip pat nurodė, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju dėl galimybės naudotis sukurta automatizuota vienkartinių pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūra bei tokio naudojimosi sąlygų. Tokį atsisakymą pareiškėjas apibūdino kaip piktnaudžiavimą dominuojančia (monopoline) padėtimi. VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjo nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju dėl dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Pareiškėjo nuomone, mažmeninės prekybos įmonės per savo atstovus (VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjus) susitarė sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratorius ir šitaip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją.

28. Teismas, vadovaudamasis KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A-525-2577/2011, ESTT išaiškinimais byloje Nr. 41/69(ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją, akcentavo, kad KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimui nustatyti reikia šių dviejų elementų egzistavimo: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo fakto; 2) susitarimo objekto – tiesioginio arba netiesioginio prekės (paslaugos) kainos nustatymo (fiksavimo). Pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Susitarimo būdui ar formai konkurencijos teisėje nekeliami esminiai reikalavimai. Susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai, bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai.

29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas KĮ 5 straipsnio pažeidimą įrodinėja pagrindine aplinkybe – VšĮ Užstato sistemos administratorius ir jos steigėjų narių atsisakymu bendradarbiauti ir derėtis su pareiškėju. Tačiau konkurencijos teisės pažeidimą būtų galima įrodyti ne tik tiesioginiais įrodymais, kurių pareiškėjas nei Tarybai nei teismui nebuvo / nėra pateikęs, bet ir netiesioginiais įrodymais, tačiau tam būtina sąlyga, kad tokie įrodymai būtų objektyvūs ir nuoseklūs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo šiuo aspektu nurodyta aplinkybė (atsisakymas bendradarbiauti), negali būti vertinama kaip objektyvus, nuoseklus netiesioginis įrodymas, patvirtinantis prekybininkų ir VšĮ Užstato sistemos administratorius suderintų veiksmų egzistavimą ir / ar piktnaudžiavimą dominuojančia (monopoline) padėtimi. Pareiškėjas nenurodė jokių tikslių atsisakymo bendradarbiauti su pareiškėju priežasčių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, ar net konkrečių užuominų,

kuriais remiantis būtų galima daryti išvadas dėl iš anksto suderintų veiksmų egzistavimo. Pareiškėjas šiuo aspektu priimtas išvadas padarė remdamasis prielaidomis, bendrai įvertinęs VšĮ Užstato sistemos administratorius įsteigimo aplinkybes. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad vien tik atsisakymas bendradarbiauti savaime nesudaro pagrindo teigti, kad subjektai buvo sudarę susitarimą, kuris turėtų būti vertinamas kaip KĮ 5 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjas dėl šio KĮ nuostatos pažeidimo yra pasisakęs Nutarime, taip pat 2018 m. balandžio 5 d. atsakyme, todėl nepagrįstais vertintini skundo argumentai, kad Taryba šiuo aspektu pareiškėjo nurodytų argumentų nenagrinėjo.

30. Teismas, akcentuodamas KĮ 3 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnyje nurodytą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia KĮ 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę, reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Sekantis tyrimo objektas yra nustatymas aplinkybių, ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba, ar turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Galiausiai, vertinamas piktnaudžiavimo veiksmų atlikimas pagal KĮ 7 straipsnio atskirus punktus.

31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas KĮ 7 straipsnio pažeidimą grindžia tuo, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju įvairiais Užstato sistemos klausimais. Toks atsisakymas varžo pareiškėjo bei gamintojų ir importuotojų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, todėl darė išvadą, kad yra draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, jo žiniomis, VšĮ Užstato sistemos administratorius galimai nustato skirtingus administravimo mokesčio mokėjimo terminus, vienašališkai priimdamas sprendimą primeta paslaugų kainas, jų nederindamas su gamintojais ir importuotojais, tuo tarpu gamintojai ir importuotojai neturi galimybės pateikti alternatyvą ir derėtis dėl sąlygų, o tai tiesiogiai lemia kainų augimą.

32. Teismas, vadovaudamasis KĮ 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 1 dalimi, Tarybos darbo reglamento 25.4 punktu, atkreipė dėmesį, kad konkrečių faktinių duomenų apie galimą įstatymo pažeidimą pateikimas – sąlyga pradėti tyrimą. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjas aplinkybių, kuriomis grindžia Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais nepagrindė. Kaip pats teigia, tokių įrodymų neturi ir negali gauti. Šiuo aspektu pareiškėjas išdėstė rinkos dalyvių nuogąstavimus dėl jiems primetamų ribojimų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad vien tik bendrai pateikus savo ir kitų rinkos dalyvių nuogąstavimus, t. y. nepateikus konkrečių tiesioginių, ar netiesioginių įrodymų, sudarančių pagrindą bent preziumuoti pvz. nustatytos kainos nesąžiningumą (pagrindžiant atitinkamais apskaičiavimais, palyginimais ar pan.), ar sąlygų primetimą, toks kreipimasis nelaikytinas tinkamu KĮ 24 straipsnio, Tarybos darbo reglamento 25.4 punkto prasme. Pareiškėjas nepateikė Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą įrodančių aplinkybių, todėl Taryba pagrįstai neturėjo pagrindo pradėti tyrimo dėl šio pažeidimo.

33. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl Lietuvos aludarių gildijos, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos 2014 m. rugpjūčio 8 d. steigiamajame susirinkime prieito susitarimo įsteigti bei įgyti kontrolę, o taip pat faktiškai įsteigti ir įgyti VšĮ Užstato sistemos administratorius kontrolę, taip apeinant bei išvengiant koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ir sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, pagrįstumą, vadovaudamasis KĮ 3 straipsnio 5, 9 ir 18 dalimis, 9 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, kad koncentracijos sąvokai atskleisti yra itin svarbios kontrolės bei lemiamos įtakos sąvokos. Įstatyme nustatyta, kad kontrolė – tai teisės, suteikiančios galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant nuosavybės teisę ar teisę naudoti visą ar dalį kito ūkio subjekto turto, taip pat kitos teisės, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Lemiama įtaka – tai tokia padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus bent vienu iš nurodytų aspektų – kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties. Taigi vieno ūkio subjekto turima kontrolė bei lemiama įtaka kito ūkio subjekto atžvilgiu gali būti įvairios apimties.

34. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai neįrodo koncentracijos įgyvendinimo fakto. Teismas įvertino tai, kad Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija, įsteigdamos VšĮ Užstato sistemos administratorius, kiekviena įgijo po 1/3 viešosios įstaigos steigėjų teisių. Toks teisių pasiskirstymas reiškia, kad nei viena iš asociacijų neturi pranašumo, vienvaldės kontrolės, kuri leistų daryti lemiamą įtaką kitų asociacijų veiklai. Pareiškėjas šioms išvadoms paneigti jokių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad viena ar kelios asociacijos turi pranašumą kitos / kitų asociacijų atžvilgiu. Pareiškėjas šią aplinkybę tiesiog konstatavo, remdamasis tarp asociacijų sudaryta VšĮ

Užstato sistemos administratorius steigimo sutartimi, tačiau kitų įrodymų nepateikė. Nesant kitų įrodymų, teiginiai, kad Lietuvos aludarių gildija nariai finansavo viešosios įstaigos infrastruktūrą, laidavo paskolas, šiuo atveju neįrodo Lietuvos aludarių gildijos pranašumo kitų asociacijų atžvilgiu, nes kiekviena iš asociacijų turi lygiomis dalimis po 1/3 teisių. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų sąsajumo, priklausomybės (KĮ 3 straipsnio 18 dalis).

35. Teismas konstatavo, kad Taryba padarė teisingas išvadas dėl neprivilegijavimo ir nediskriminavimo, nes pareiškėjui sudaryta galimybė užstato už vienkartines pakuotes sistemoje dalyvauti iš esmės lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokia pačia tvarka, kaip ir VšĮ Užstato sistemos administratorius. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą ir jį papildančius dokumentus, tinkamai atliko nurodytų aplinkybių vertinimą, surinko medžiagą dėl kiekvieno pareiškėjo keliamo klausimo, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas tyrimą atliko tik formaliai, neobjektyviai ir savo išvadų nemotyvavo, ar iš viso nepasisakė, nepagrįsti. Skundžiamas Nutarimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Nutarimą, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

36. Pareiškėjas VšĮ „Užstatas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

37. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais motyvais:37.1. Tarybai sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo neturėtų būti vertinama, ar buvo pažeistos KĮ nuostatos.

Tyrimui pradėti pakanka nustatyti įtarimą apie galimą KĮ pažeidimą. Taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą ir priimti išvadas, kurios turi būti paremtos pakankamai išsamiai atliktu konkrečios situacijos aplinkybių tyrimu. Atvejai, kai atsisakoma pradėti tyrimą yra tie, kai nėra gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Tačiau jeigu konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą KĮ pažeidimą, tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų turėtų būti pradėtas. Pareiškėjas nėra įpareigotas pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, tačiau turėtų pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių numanyti, įtarti, kad galbūt yra padarytas KĮ pažeidimas, t. y. tiek duomenų, kad būtų galima preliminariai įvertinti pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, neanalizuojant, ar pareiškime nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti KĮ pažeidimus;

37.2. teismo sprendimo motyvai, viena vertus, nurodant, kad pareiškimo priėmimo metu paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą, kitą vertus, akcentuojant, kad: pareiškėjas iš esmės nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių VšĮ Užstato sistemos administratorius privilegijavimą, o pareiškėjo diskriminavimą; atsisakymas bendradarbiauti negali būti vertinamas kaip objektyvus, nuoseklus netiesioginis įrodymas; pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais savo argumentų nepagrindė; pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai neįrodo koncentracijos įgyvendinimo fakto, yra prieštaringi. Teismas, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė pareiškėjo pateiktiems duomenims įrodymų svarumo, objektyvumo, nuoseklumo, konkretumo, ar net paties pažeidimo fakto įrodytumo reikalavimus. Be to, tokių reikalavimų turinio neatskleidė;

37.3. nei teismo sprendime, nei Nutarime nėra pateiktas nei vieno konkretaus pareiškime ir papildomoje informacijoje nurodyto dokumento teisinis vertinimas, nėra atsakyta į esminius pareiškėjo argumentus. Nei atsakovas, nei teismas iš esmės neatliko išsamaus, visapusiško ir objektyvaus pareiškimo tyrimo, kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika;

37.4. teismo teiginys, kad atsakovas surinko medžiagą dėl kiekvieno pareiškėjo keliamo klausimo prieštarauja bylos įrodymams – atsakovo pateiktoje pareiškimo nagrinėjimo medžiagoje yra tik pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai;

37.5. teismo sprendimas pažeidžia teisės normas, reguliuojančias atsakovo pareigą pradėti KĮ pažeidimų tyrimą, pareiškėjo įrodinėjimo naštą bei pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimo taisykles;

37.6. teismas nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, jog Tarybos išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, Europos Komisijos komunikato nuostatų sisteminiam aiškinimui. Užstato sistemos vientisumo ir suderinamumo reikalavimų pažeidimas tiesiogiai pagrindžia atsakovo piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi bei viešojo administravimo subjektų pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę

pažeidimą. Į šiuos reikalavimus taip pat turi būti atsižvelgiama vertinant, ar nebuvo pažeistos koncentracijos kontrolės ir draudžiamų susitarimų institutus reguliuojančios teisės normos;

37.7. pareiškėjas VšĮ Užstato sistemos administratorius steigimą pagrindė pateiktais įrodymais: steigiamojo susirinkimo protokolu, steigimo sutartimi, įstatais. Įstatų preambulės ir 4.8, 4.9 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtina ūkio subjektų, įsteigusių VšĮ Užstato sistemos administratorius, siekį įgyti šio ūkio subjekto kontrolę ir tokiu būdu įgyvendinti koncentraciją, išvengiant koncentracijos priežiūros procedūros, galimų Tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Konkrečiu atveju didžiausios mažmeninės prekybos įmonės veikė sutartinai, atsižvelgdami į savo poreikius ir interesus. Tokio jų susitarimo sudedamosios dalys: sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik VšĮ Užstato sistemos administratorius ir taip apriboti ar visiškai panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje; sukurti dominuojančią (monopolinę) VšĮ Užstato sistemos administratorius padėtį atitinkamoje rinkoje ir sudaryti sąlygas šia dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje piktnaudžiauti;

37.8. pareiškėjas pareiškime ir pateikdamas papildomą informaciją, Tarybai nurodė duomenis, leidžiančius įtarti draudžiamų susitarimų sudarymą. Nei teismas, nei atsakovas nepripažino neįrodyta ir / ar nepagrįsta atsisakymą bendradarbiauti su pareiškėju;

37.9. pareiškėjas Tarybai nurodė aplinkybes, leidžiančias įtarti VšĮ Užstato sistemos administratorius piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Teismo sprendime šioje skundo dalyje nepasisakyta dėl Nutarimo prieštaravimo ESTT ir Lietuvos vyriausiojo teismo praktikai;

37.10. nei atsakovas, nei teismas nepripažino neįrodytomis ir / ar nepagrįstomis pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad: VšĮ Užstato sistemos administratorius atitinkamoje rinkoje tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribodamas konkurenciją; VšĮ Užstato sistemos administratorius gali daryti vienpusę lemiamą įtaką, t. y. veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje; egzistuoja įėjimo į atitinkamą rinką kliūtys: absoliutūs VšĮ Užstato sistemos administratorius pranašumai (valstybinis reguliavimas, esminiai gamybos ištekliai), strateginiai VšĮ Užstato sistemos administratorius pranašumai, išskiriantis VšĮ Užstato sistemos administratorius (įskaitant jo steigėjų dalyvius) elgesys (vertikalieji apribojimai, atsisakymas tiekti prekes ir / ar paslaugas). Faktiškai dominuojančią (monopolinę) padėtį užimančio VšĮ Užstato sistemos administratorius atsisakymas bendradarbiauti ir / ar derėtis su pareiškėju yra veiksmas, kuris riboja (panaikina) konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nepagrįstai varžo ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus;

37.11. Tarybai pateikė duomenis, leidžiančius įtarti viešojo administravimo subjektų pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę pažeidimą. Nutarime ir teismo sprendime yra nurodyti abstraktūs teiginiai dėl Aprašo 20 ir 30.3. punktų izoliuoto vertinimo. Nėra pateikta atsakymo, kodėl buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl užstato sistemos vientisumo ir suderinamumo reikalavimų;

37.12. tiek teismas, tiek atsakovas: nepateikė nei vieno pareiškėjo pateikto dokumento teisinio įvertinimo; netinkamai nustatė įtarimų dėl KĮ pažeidimų įrodinėjimo naštą; netinkamai aiškino ir taikė koncentracijos kontrolės, draudžiamų susitarimų, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, vienkartinės pakuotės sistemos institutų teisės normas; nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus; nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

38. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsakovas, palaikydamas skundžiamame Nutarime išdėstytą poziciją, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

39.1. vertindamas pareiškėjo pareiškimą, taikė tinkamą pateiktų duomenų vertinimo standartą. Vadovaujantis KĮ 24 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant pareiškimą nėra konstatuojamas KĮ pažeidimo buvimo faktas ir nėra atliekami pažeidimo tyrimo veiksmai. Šiame etape yra vertinama, ar yra pagrįstas pagrindas įtarti egzistuojant pažeidimą pagal pateiktus duomenis. Pareiškėjas konkrečiu atveju nėra atleidžiamas nuo pareigos pateikti pažeidimo buvimo tikimybės nustatymui reikalingą informaciją, nurodyti pagrindinius jo įtariamų KĮ pažeidimų požymius ir pagrįsti, kokiomis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis remdamasis jis daro tokią išvadą. Pareiškėjas Tarybai nepateikė aiškių faktinių duomenų, o tik tam tikrą informaciją ir savo subjektyvius vertinimus, kas nėra pakankama daryti išvadą apie KĮ pažeidimus;

39.2. pareiškėjo nurodyti argumentai dėl įvykdytos koncentracijos, neleidžia įtarti kontrolės įgijimo fakto. Įmonės steigimo faktas ar steigimo dokumentai neįrodo bendrosios ar vienvaldės kontrolės. Pareiškėjas nenurodė, kokie subjektai įgijo tokią kontrolę, nepateikė duomenų, kaip šios teisės, pavyzdžiui, dėl įstatų keitimo, suteikia galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai ir kuris konkrečiai subjektas ar subjektai įgijo šią galimybę, kai VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjai turi po 1/3 balsų steigiamajame susirinkime. Buvimo asociacijos nariu faktas savaime nerodo savitarpio kontrolės, dėl kurios asociacija ir jos nariai galėtų būti laikomi susijusių ūkio subjektų grupe. Atitinkamai Taryba nenustatė, jog būtų pateikta duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų (asociacijų) nariai yra susiję su jomis kuriuo nors iš KĮ 3 straipsnio 18 dalyje nurodytų būdų, dėl ko turėtų būti laikomi su jomis susijusių ūkio subjektų grupe. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie įvairių įmonių ir asociacijų pajamas turėtų būti reikšmingi ir pagrįstų, jog VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų bendrosios pajamos būtų reikšmingos ir pagrįstų, kad buvo viršytos bendrųjų pajamų ribos, numatytos KĮ 8 straipsnio dalyje;

39.3. sprendžiant, ar yra pagrindas įtarti konkurenciją ribojantį susitarimą pagal pareiškimą, turi būti vertinama, ar yra pateikti duomenys, kurie leistų pagrįstai įtarti, jog nurodyta situacija galimai riboja konkurenciją ir kad tokia konkurenciją ribojanti situacija galėjo būti lemta konkurenciją ribojančių susitarimų. Konkrečiu atveju nebuvo pateikta jokių susitarimo tarp VšĮ Užstato sistemos administratorius steigėjų sudaryti VšĮ Užstato sistemos administratorius išimtines sąlygas veikti įrodymų. Be to, įmonės nėra įpareigotos sudaryti sutarties ar kitaip bendradarbiauti su pareiškėju. Nėra pateikta duomenų, kad sprendimas nedalyvauti užstato sistemoje per pareiškėją ir nebendradarbiavimas su juo nulemtas nesavarankiškų sprendimų. Tai, kad mažmeninės prekybos tinklai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip konkurenciją ribojantis susitarimas. Dalyvavimas užstato sistemoje per VšĮ Užstato sistemos administratorius gali būti nulemtas savarankiškų verslo sprendimų;

39.4. pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, jog piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmai galėjo būti atlikti. Atsisakymas bendradarbiauti, net jeigu toks atsisakymas padarytas dominuojančią padėtį užimančios įmonės, savaime nereiškia KĮ pažeidimo. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi grindžiamas vien tuo, kad pareiškėjas yra prastesnėje padėtyje nei jo konkurentas, kuris priima vienašališkus sprendimus dėl administravimo mokesčio dydžio ir kompensuojamų sąlygų tarifo. Tokie abstraktaus pobūdžio kaltinimai nėra pakankami įtarti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali būti įtariamas tuo atveju, jeigu yra duomenys, pagrindžiantys objektyvią būtinybę gauti prieigą prie prekės (paslaugos) pasrovinėje rinkoje, konkurencijos eliminavimą pasrovinėje rinkoje bei žalą konkurencijai, pateikiant objektyvius skaičiavimus;

39.5. pareiškėjo akcentuojamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos nėra faktiniai duomenys ir neatskleidžia jokių reikšmingų aplinkybių apie konkrečią situaciją. Šie dokumentai nepagrindžia pareiškime nurodomų KĮ pažeidimų. Tai, jog pareiškėjas nėra patenkintas užstato sistema ir norėtų gauti palankesnes sąlygas vykdyti veiklą, savaime nereiškia, kad sistema neatitinka šiuose teisės aktuose nurodytų reikalavimų ar gali pažeisti KĮ reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių įtarti VšĮ Užstato sistemos administratorius privilegijavimą ar diskriminavimą. Pareiškėjas tiesiog nurodo, jog norėtų naudotis VšĮ Užstato sistemos administratorius infrastruktūra bei klientais bei taip pasilengvinti savo veiklos vykdymo sąlygas;

39.6. pareiškėjas Aprašo nuostatas interpretuoja taip, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, todėl, tuo pačiu, – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų. Vis dėlto, pareiškėjo akcentuojami teisės aktai kalba apie užstato administratoriaus ataskaitos turinį ir jos sudarymo tvarką, o ne konkurencijos sąlygų rinkoje reguliavimą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šie teisės aktai turėjo poveikį pareiškėjo galimybėms įeiti į rinką ir teikti paslaugas, o Aprašo nuostatos galėtų prieštarauti KĮ reikalavimams. Tokio pobūdžio informacijos pareiškėjas nepateikė;

39.7. pareiškėjas tiesiog išvardijo galimas pažeidimų formas, tačiau nepateikė įrodymų, susijusių su esminiais įtariamų KĮ pažeidimų požymiais ir leidžiančių pagrįstai įtarti šiuos pažeidimus. Taryba Nutarime ir teismas skundžiamame sprendime atskirai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo įtariamo pažeidimo pateiktos informacijos kontekste ir išsamiai paaiškino, kodėl pareiškėjo pateikti duomenys neleidžia pagrįstai įtarti KĮ pažeidimų. Pareiškėjas nei pareiškime, nei apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, kurie paneigtų Tarybos ar teismo vertinimą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018), kuriuo atsisakyta pradėti KĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal VšĮ „Užstatas“ pareiškimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarybą pradėti pažeidimo tyrimą pagal jo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą dėl KĮ pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje pagrįstumo.

41. Bylos duomenimis, pareiškėjas, kuriam suteikta teisė vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, 2017 m. lapkričio 17 d. su pareiškimu kreipėsi į Tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl KĮ reikalavimų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, teigdamas, kad: LAG, LPĮA ir LNMVGA įsteigė ir įgijo USAD kontrolę, apeidamos bei išvengdamos KĮ numatytos koncentracijos priežiūros procedūros; didžiausi LAG, LPĮA ir LNMVGA nariai atsisakė bendradarbiauti su pareiškėju dėl dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje per pareiškėją ir taip sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą sudaryti išimtines sąlygas atitinkamoje rinkoje veikti tik USAD; USAD atsisakydamas bendradarbiauti ir (ar) derėtis su pareiškėju, įskaitant ir dėl galimybės naudotis USAD sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra, bei kitais veiksmais, pavyzdžiui, vienašališkai nustatydamas administravimo įmokų dydį, riboja konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, t. y. piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi; Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios priežiūros bei kontrolės institucijos priėmė teisės aktus ir kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas USAD, diskriminuoja pareiškėją ir dėl kurių atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

42. Taryba ginčijamu 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 1S-53(2018) atsisakė pradėti KĮ reikalavimų pažeidimo tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą, nutardama tyrimo dėl KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo nepradėti, nesant pagrindo pagrįstai įtarti, jog pareiškėjo pareiškime nurodyti USAD steigėjų (asociacijų) veiksmai laikytini koncentracija, apie kurią minėti subjektai turi pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. Tarybos vertinimu, atsižvelgiant į KĮ normų, reglamentuojančių koncentracijos kontrolę, Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės bei Europos Komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės pateiktus paaiškinimus koncentracijų klausimais, ir pareiškėjo pareiškime dėl to pateiktus duomenis, nėra pagrindo įtarti, kad USAD steigėjos, (asociacijos) turėdamos 1/3 balsų USAD steigiamajame susirinkime, ir jų nariai, finansiškai prisidėdami prie USAD steigimo ir veiklos bei deleguodami atstovus į USAD valdybą, galėtų įgyvendinti bendrąją USAD kontrolę. Be to, Konkurencijos taryba nenustatė, jog pranešime būtų pateikta duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad USAD steigėjų (asociacijų) nariai yra susiję su jomis kuriuo nors iš KĮ 3 straipsnio 18 dalyje nurodytų būdų, dėl ko turėtų būti laikomi su jomis susijusių ūkio subjektų grupe; tyrimo dėl KĮ 5 straipsnio reikalavimų pažeidimo nepradėti, nesant pagrindo pagrįstai įtarti USAD steigėjų (asociacijų) sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų egzistavimo. Vien tai, kad LAG, LPĮA ir LNMVGA ir (ar) jų nariai atsisakė bendradarbiauti su VšĮ „Užstatas“, savaime nereiškia, kad tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip konkurenciją ribojantis minėtų subjektų susitarimas; tyrimo dėl KĮ 4 ir 7 straipsnių reikalavimų pažeidimų nepradėti, nesant pagrindo pagrįstai įtarti, kad Tvarkos aprašo nuostatos darytų įtaką pareiškėjo galimybėms teikti paslaugas ir kad USAD veiksmai turėtų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių.

43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti tyrimą, jį atmetė iš esmės sutikęs su ginčijamame Tarybos nutarime nurodytomis išvadomis dėl duomenų įtarti apie padarytus KĮ pažeidimus nebuvimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

44. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka su dalimi skundžiamo sprendimo išvadų: grįsdamas prašymą atlikti tyrimą dėl KĮ 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo, pareiškėjas nurodė, kad USAD, kuris šiuo metu yra vienintelis paslaugos tiekėjas atitinkamoje rinkoje – užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali čia daryti vienpusę lemiamą įtaką, t. y. veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja įėjimo į atitinkamą rinką kliūtys: absoliutūs USAD pranašumai – valstybinis reguliavimas, esminiai gamybos ištekliai; strateginiai USAD pranašumai; išskiriantis USAD (įskaitant jo steigėjų narius) elgesys – vertikalieji apribojimai, atsisakymas teikti prekes; dominuojančią ir monopolistinę

USAD padėtį atitinkamoje rinkoje sąlygojo pareiškėjo nurodyti KĮ 4, 5, 7 ir 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai; USAD atsisakė bendradarbiauti ir/ar derėtis su pareiškėju dėl galimybės naudotis sukurta vienkartinių pakuočių priėmimo infrastruktūra bei įvairių kitų sąlygų, kurios užtikrintų užstato už vienkartines pakuotes sistemos teisingumą, skaidrumą, atvirumą bei vientisumą. Šis veiksmas (atsisakymas derėtis) riboja (panaikina) konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nepagrįstai varžo ūkio subjektų, inter alia (be kita ko) pareiškėjo bei gamintojų ir importuotojų, galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, dėl ko yra draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi; dominuojanti padėtis sukūrė sąlygas USAD atlikti ir kitus veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, varžo ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje bei pažeidžia vartotojų interesus, kaip antai: vienašališkai nustatyti administravimo išmokų dydį; standartinėje pavedimo sutartyje (su gamintojais ir importuotojais) numatyti sąlygas, draudžiančias dirbti su kitu administratoriumi, o taip pat ir praktikoje neįgyvendinamas nutraukimo sąlygas; standartinėje pavedimo sutartyje gamintojams ir importuotojams nustatyti skirtingas sąlygas, susijusias su naujo produkto įvedimu į rinką; standartinėje bendradarbiavimo sutartyje, taip pat sutartyje dėl automatizuoto surinkimo įrenginio eksploatavimo numatyti sąlygas, pagal kurias kito administratoriaus surinkimo infrastruktūra neturi būti priimama veikti greta USAD parūpintos ir pastatytos infrastruktūros, taip pat numatyti itin griežtas sąlygas atsisakant USAD infrastruktūros; sutartyse su prekybininkais dėl jų sąnaudų kompensavimo nustatyti skirtingus tarifus, atsižvelgiant į būdą ar taromato dydį, kuriais vienkartinė pakuotė priimama, taip sukuriant nevienodas sąnaudų kompensavimo sąlygas (Konkurencijos tarybos bylos l. 1–16).

45. Taryba ginčijamo sprendimo dalį nepradėti tyrimo dėl KĮ 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo motyvavo tuo, kad pagal pateiktus faktinius duomenis, USAD, atsakydamas į kvietimą bendradarbiauti, prašė pateikti papildomos informacijos, dėl ko jo (USAD) veiksmų, prašant pateikti papildomą informaciją prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, nėra pakankamo pagrindo savaime vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo. Be to, pareiškimo teiginiai, kad USAD vienašališkai nustato per didelius sąnaudų mažmeninės prekybos įmonėms kompensavimo tarifus ir (ar) nepateikia administravimo įmokų dydžio nustatymo motyvų, savaime neparodo, jog sąnaudų kompensavimo tarifai ir administravimo įmokų dydžiai galėtų būti nesąžiningi. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti konkrečias USAD sudaromų sutarčių sąlygas ir priežastis, dėl kurių jos galėtų būti laikomos nesąžiningomis, bei leistų įtarti, jog būtent dėl šių sąlygų nustatymo yra ribojama ūkio subjektų konkurencija, varžomos galimybės jiems veikti rinkoje arba pažeidžiami vartotojų interesai.

46. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sutikimą dėl šių Tarybos nutarimo išvadų (nutarties 45 p.) pagrįstumo, nurodė, kad „<…> pareiškėja aplinkybių, kuriomis grindžia Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, jokiais objektyviais įrodymais, konkrečiais faktais nepagrindė. <…> Pareiškėja nepateikė Įstatymo 7 straipsnio pažeidimą įrodančių aplinkybių, todėl Taryba pagrįstai neturėjo pagrindo pradėti tyrimo dėl minėto pažeidimo. <…>“.

47. KĮ 7 straipsnis, reglamentuojantis draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nustato, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Konkurencijos tarybos paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo, patvirtintuose Tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 (akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. balandžio 11 d.) (toliau – ir Paaiškinimai), kuriuose pateikiami paaiškinimai, kaip Taryba nustato ūkio subjektų dominuojančią padėtį bei reikšmingą konkurencijos apribojimą atitinkamoje rinkoje, vykdydama valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrint, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, įskaitant piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus, be kita ko, nurodoma: dominuojanti padėtis suprantama kaip situacija atitinkamoje rinkoje, kai vienas ar daugiau ūkio subjektų: tiesiogiai nesusiduria su konkurencija; arba gali daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribodami konkurenciją (Paaiškinimų 5–5.2 p.); ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija, kai jis yra vienintelis pardavėjas atitinkamoje rinkoje. Tokia situacija rinkoje gali susidaryti, kai, pavyzdžiui, įstatymu ar kitais teisės aktais įkuriama monopolija ar ūkio subjektui suteikiamos išimtinės teisės veikti rinkoje. Kitais atvejais dominuojanti padėtis nustatoma parodžius, kad ūkio subjektas pajėgia daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje (Paaiškinimų 7 p.); vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje (Paaiškinimų 8 p.); Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis apibrėžia rinkos dalies ribą dominavimui nustatyti, kurią pasiekus laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu neįrodoma priešingai (Paaiškinimų 11 p.); ūkio subjektas, nors ir turėdamas didelę atitinkamos rinkos dalį, šioje rinkoje

gali nedominuoti, jeigu nėra kliūčių (arba jos yra mažos) kitiems ūkio subjektams įeiti į atitinkamą rinką ir veiksmingai konkuruoti su veikiančiu rinkoje ūkio subjektu (Paaiškinimų 15 p.); įėjimo į rinką kliūtys gali būti: absoliutūs ūkio subjekto pranašumai; strateginiai ūkio subjekto pranašumai; išskiriantis ūkio subjekto elgesys (Paaiškinimų 17–17.3 p.); kliūčių įeiti į atitinkamą rinką kiekvienu konkrečiu atveju gali būti ne viena, o keletas. Konkurencijos taryba sieks ne tik nustatyti vienų ar kitų kliūčių bei jų pagrindu įgyjamų esamo rinkos dalyvio pranašumų prieš potencialius rinkos dalyvius egzistavimą, bet ir sieks įvertinti tų kliūčių dydį bei objektyvias įėjimo į rinką galimybes. Įėjimo kliūtys būtų mažos ir ūkio subjektas negalėtų daryti vienpusės lemiamos įtakos rinkoje, jeigu įėjimas į rinką, kaip atsakas į ūkio subjekto naudojimąsi padėtimi rinkoje, būtų veiksmingas (Paaiškinimų 21 p.).

48. Konkurencijos taryba ginčijamo nutarimo dalyje neteigia, kad pareiškėjo nurodyti duomenys dėl USAD padėties atitinkamoje rinkoje, kuri pareiškėjo apibrėžta kaip užstato už vienkartines pakuotes sistema, nėra pakankami, neteisingai apibūdinami: USAD šioje rinkoje veikdamas vienas, tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali čia daryti vienpusę lemiamą įtaką; yra įėjimo į rinką kliūčių, susijusių tiek su absoliučiais USAD pranašumais (teisinis reguliavimas, nustatantis sąlygas ūkio subjektui, ketinančiam vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą; esminiai gamybos ištekliai – sukurta automatizuota vienkartinių pakuočių grąžinimo infrastruktūra, kuria jis naudojasi ir kurios (infrastruktūros) analogo sukūrimo galimybė kelia pagrįstų abejonių), tiek su strateginiais pranašumais (pradėjęs šioje rinkoje veikti anksčiau, USAD gali daryti įtaką rinkos raidai, turėdamas bent jau geresnes finansavimo, kurį, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, nurodytus ir įstatuose, jam teikia ir dalyviai, galimybes). Kadangi Konkurencijos taryba pareiškėjo pareiškime nurodytų argumentų dėl KĮ 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo vertinimo Paaiškinimuose nusistatytų reikalavimų kontekste iš esmės neatliko, ginčijamas Nutarimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina, Konkurencijos tarybos vertinimas, kad pagal pateiktus faktinius duomenis USAD, atsakydamas į kvietimą bendradarbiauti, prašė pateikti papildomos informacijos, dėl ko jo (USAD) veiksmų, prašant pateikti papildomą informaciją prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, nėra pakankamo pagrindo savaime vertinti kaip galimo neleistino konkurencijos ribojimo, yra itin lakoniškas, stokoja pagrindimo: Konkurencijos taryba nemotyvavo, kokie duomenys – nurodyti USAD 2017 m. vasario 20 d. rašte Nr. 14, 2017 m. kovo 3 d. rašte Nr. 17 (Konkurencijos tarybos bylos l. 57–61) ar kitur – suponuoja tokią išvadą, kadangi iš minėtų raštų vienareikšmiškai nėra galima spręsti, kad pareiškėjas, kurio derybinė retorika ir nurodyti faktai (pavyzdžiui, kad pareiškėjas 2016 m. ar 2017 m. realiai vykdė užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą ir dėl USAD atsisakymo bendradarbiauti patiria nepagrįstų sąnaudų) gali kelti abejonių, išgalvojo aplinkybę, jog USAD atsisakė su juo bendradarbiauti, apie ką jis, pateiktais duomenimis, ne kartą informavo ir valstybines institucijas, kurioms pavesta įgyvendinti PPATĮ ir reguliuoti ūkinę veiklą atitinkamoje rinkoje (Konkurencijos tarybos bylos l. 64–93).

49. KĮ 4 straipsnio, reglamentuojančio viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, nustato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. KĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.

50. Grįsdamas prašymą dėl tyrimo pagal KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimo atlikimo, pareiškėjas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai, kuriems pavesta įgyvendinti PPATĮ ir reguliuoti ūkinę veiklą atitinkamoje rinkoje, neužtikrino ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės šioje rinkoje, priėmė teisės aktus ir kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas USAD bei diskriminuoja pareiškėją: nebuvo užtikrinta, kad teisės vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą neįgytų USAD, įsteigtas apeinant bei išvengiant koncentracijos priežiūros procedūros, inter alia galimų Konkurencijos tarybos sąlygų ir įpareigojimų, reikalingų tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje; Tvarkos aprašo 20 punktas įtvirtino tiesiogiai konkurencijos laisvę pažeidžiančią taisyklę; Tvarkos aprašo 30.3 papunktis įtvirtino tiesiogiai konkurencijos laisvę pažeidžiančią taisyklę, inter alia reiškiančią, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų.

51. Taryba ginčijamo sprendimo dalį nepradėti tyrimo dėl KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimo motyvavo tuo, kad nors pareiškime nurodoma, jog Tvarkos aprašo 20 punkto ir 30.3 papunkčio nuostatos neužtikrina sąžiningos

konkurencijos laisvės, nėra pagrindo įtarti, kad pareiškėjo nurodytos Tvarkos aprašo nuostatos prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kadangi: Aplinkos ministerija 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (17-2)-D8-5166 suteikė teisę pareiškėjui vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, dėl ko nėra pagrindo įtarti, kad Tvarkos aprašo nuostatos turėjo poveikį pareiškėjo galimybėms įeiti į rinką ir pradėti teikti paslaugas; pareiškime nepateikta duomenų, pagrindžiančių teiginius, jog Tvarkos aprašo 30.3 papunktis reiškia, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 11 2 straipsnyje nustatyta, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius privalo Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai aplinkos ministro nustatyta tvarka pateikti užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano vykdymo ataskaitą, o Tvarkos aprašo 30 punktas atitinkamai nurodo, kokie dokumentai ir informacija sudaro užstato administratoriaus metinę ataskaitą, t. y. jog teikiama informacija apie konkretaus administratoriaus pavedimo davėjų surinktų ir sutvarkytų atliekų kiekį. Vis dėlto nėra pagrindo reikalavimo administratoriui teikti informaciją apie savo vykdomą veiklą sieti su reikalavimu veikti integruotai ir apskaityti kito administratoriaus pakuočių priėmimą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo įtarti, jog Tvarkos aprašo 30.3 papunkčio nuostatos darytų įtaką pareiškėjo galimybėms teikti paslaugas.

52. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl veikų, kurios yra draudžiamos viešojo administravimo subjektui vykdant pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, aiškintinos kaip įtvirtinančios tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie tiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie dėl nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, nebuvimo netiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.

53. Nors pareiškėjas nurodė, kad Tvarkos aprašo 30.3 papunktis įtvirtino tiesiogiai konkurencijos laisvę pažeidžiančią taisyklę, iš jo pareiškimo turinio, inter alia jo 7.11 punkte nurodytų paaiškinimų, visgi galima spręsti, kad KĮ 4 straipsnio pažeidimo buvimą jis sieja su nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, neįtvirtinimu Tvarkos apraše, inter alia jos 30.3 papunktyje: pareiškėjas nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo nuostatas užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus neprivalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų, kas, vertinant su kitomis kliūtimis, konkurenciją šioje rinkoje daro iš esmės neįmanomą. Šiuos pareiškėjo argumentus Konkurencijos taryba atmetė dviem, teisėjų kolegijos vertinimu, vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais: dėl to, kad pareiškime nepateikta duomenų, pagrindžiančių teiginius, jog Tvarkos aprašo 30.3 papunktis reiškia, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius neprivalo apskaityti, o tuo pačiu – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimo iš visų vartotojų; dėl to, kad nėra pagrindo reikalavimų administratoriui teikti informaciją apie savo vykdomą veiklą sieti su reikalavimu veikti integruotai ir apskaityti kito administratoriaus pakuočių priėmimą.

54. Dėl šios skundžiamo sprendimo dalies pažymėtina, kad ji priimta pareiškėjo teiginius dėl reguliavimo ydingumo vertinant paskirai, t. y. nevertinant viso teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užstato už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, kontekste, dėl ko Konkurencijos tarybos išvados negali būti laikomos pagrįstomis. Juo labiau, kad įvertinus ir viešai prieinamus duomenis dėl ginčų, vykstančių tarp pareiškėjo ir Aplinkos apsaugos agentūros, teisėjų kolegijai kyla dar daugiau abejonių dėl jų pagrįstumo: kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-751-556/2019 pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo dalies panaikinimo, Aplinkos apsaugos agentūra procesiniuose dokumentuose, aiškindama užstato už vienkartines pakuotę sistemos funkcionavimo ypatumus, teigė, kad: 1) Užstato sistema turi užtikrinti, kad vartotojas, pas bet kurį prekybininką nusipirkęs gėrimus, supakuotus į užstatines vienkartines pakuotes, turėtų galimybę grąžinti tuščias užstatines pakuotes ir atgauti užstatą (10 ct) visose prekybos vietose, kurios atitinka PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus; 2) pakuočių pardavėjai, atitinkantys PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, turi pareigą priimti iš vartotojo užstatinę pakuotę ir sugrąžinti (10 ct) užstatą, nepaisant to, kad patys neprekiauja tokiais gėrimais, kurių pakuotė yra grąžinama, ir užstatas iš vartotojo gėrimo pirkimo metu buvo paimtas visiškai kito pardavėjo; 3) užstatą, kurį pakuočių pardavėjai grąžina vartotojams, taip

pat išlaidas, kurias jie patiria priimdami užstatines pakuotes iš vartotojų, pardavėjams kompensuoja kiekvienas Užstato sistemos administratorius atskirai, veikdamas konkrečiai savo gamintojų ir importuotojų pavedimu bei naudodamas tokių gamintojų ir importuotojų lėšas; 4) Užstato sistemos administratoriaus vykdoma veikla įgyvendinant gamintojo atsakomybės principą, yra finansuojama išskirtinai gamintojų ir importuotojų, su kuriais jis sudarė sutartis, lėšomis bei tokios lėšos gali būti skiriamos tik minėtų gamintojų ir importuotojų, su kuriais Užstato sistemos administratorius turi sutartis, užstatinių pakuočių sutvarkymui, užstato grąžinimui ir kt. Agentūra taip pat akcentavo, kad tam, jog užstato sistema funkcionuotų, o gamintojai ir importuotojai vykdytų savo įstatymines pareigas bei nebūtų pažeisti nei vartotojų, nei pakuočių pardavėjų interesai, būtina užtikrinti, jog: 1) vartotojai galėtų atiduoti Užstato sistemos administratorių registruose užregistruotas užstatines pakuotes visoje Lietuvos teritorijoje esančiose prekybos vietose, atitinkančiose PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus; 2) prekybos vietos gautų patirtų sąnaudų kompensaciją iš Užstato sistemos administratorių, veikiančių atskirų gamintojų ir importuotojų pavedimu (t. y. konkretus Užstato sistemos administratorius turi kompensuoti išlaidas ir grąžinti užstatą pardavėjui tik už tą pakuotę, kuri užregistruota būtent jo registre ir kuri išleista į rinką tokio gamintojo, su kuriuo konkretus Užstato sistemos administratorius turi sutartį). Atsakovas akcentavo, jog priešingai nei išaiškino teismas savo sprendime, kiekvienas Užstato sistemos administratorius, atstovaudamas savo gamintojus ir importuotojus, su kuriais yra sudaręs sutartis, turi pareigą sudaryti sutartis su visais pardavėjais, atitinkančiais PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, taip pat ir pakuočių pardavėjais, kurie savanoriškai pageidauja dalyvauti Užstato sistemoje (nutarties 36 ir 37 p.). Pažymėtina, kad šioje byloje teismas, atmesdamas apelianto argumentus, be kita ko, pažymėjo, jog „<…> įstatymų leidėjas <…> nieko neužsiminė apie Užstato sistemos administratoriaus pareigą sudaryti sutartis su visais pardavėjais. <…>“ (nutarties 58 p.). Apibendrinant, turimų duomenų pagrindu galima manyti, teisiniame reguliavime, reglamentuojančiame užstato už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, kurio Konkurencijos taryba preliminariai neanalizavo, nėra nuostatų, užtikrinančių, kad: užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus privalo apskaityti, o taip pat – ir užtikrinti kito administratoriaus administruojamų vienkartinių pakuočių atliekų priėmimą iš visų vartotojų; pakuočių pardavėjai, atitinkantys PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, privalo (o pagal pareiškėjo pateiktus duomenis – ir būtų suinteresuoti) sudaryti sutartis su visais užstato sistemos administratoriais. Nesant aptartų nuostatų, kyla pagrįstų abejonių dėl teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užstato už vienkartines pakuotes sistemą, dalyvauti kurioje yra būtina norint vykdyti tam tikrą ekonominę veiklą, funkcionavimą, suderinamumo su KĮ 4 straipsnio nuostatomis, įpareigojančiomis viešojo administravimo subjektus užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kurios (abejonės) gali būti pašalintos Konkurencijos tarybai atlikus pareiškėjo pareiškimo šiuo aspektu tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas nėra įpareigotas pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, tačiau turėtų pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių numanyti, įtarti, kad galbūt yra padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, t. y. tiek duomenų, kad būtų galima preliminariai įvertinti pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, neanalizuojant, ar pareiškime nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti esant Konkurencijos įstatymo pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-993/2007, 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-996/2010). Visgi, Konkurencijos taryba, būdama viešojo administravimo subjektas, savo veikloje tirdama pareiškimus dėl galimo konkurencijos teisės pažeidimo, privalo laikytis objektyvumo, efektyvumo principų. Objektyvumo principas, be kita ko, įpareigoja Konkurencijos tarybą savo nutarimus dėl atsisakymo pradėti tyrimą grįsti objektyviais, abejonių nekeliančiais faktais, patikrinti esminių pareiškėjo teiginių teisingumą ir pagrįstumą, o kilus abejonėms ar neaiškumams – aktyviai siekti juos pašalinti, be kita ko, bendradarbiaujant su susijusiais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1934/2008).

55. Pažymėtina, kad administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų

sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014). Taigi, Konkurencijos tarybos argumentai, kuriems pritarė ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko – kad pareiškėjo išvados neįrodo, kad tuo (kai apskaitomos tik pavedimus davusių gamintojų pakuotės) valstybės pagalba yra sudaromos privilegijos kitiems subjektams, ar atsiranda skirtumų konkuruojantiems ūkio subjektams – nagrinėjamo ginčo kontekste nenagrinėtini, juo labiau, kad tokiai išvadai pagrįsti yra būtini duomenys, kurių byloje nėra.

56. Kitos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamo Tarybos nutarimo dalies, kuria nutarta nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo pareiškimą dėl KĮ 5 straipsnio, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįstos byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų vertinimu ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialinės ir procedūrinės teisės normų analize, su kuriomis (pirmosios instancijos teismo išvadomis) apeliacinio skundo argumentais, kurie savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų, nėra pagrindo nesutikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi šią skundžiamo teismo sprendimo dalį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, joms pritaria ir jų nebekartoja.

57. Papildomai tik pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra vertinama, ar iš tiesų buvo pažeistos KĮ nuostatos, nes nagrinėjamos bylos ribos yra būtent Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertintina, ar Taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl KĮ nuostatų pažeidimo pareiškime ir jo papildymuose nurodytais pagrindais: Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio, reglamentuojančio pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimą ir jo nagrinėjimą, 4 dalies, kurioje numatyti pagrindai atsisakyti pradėti tyrimą, 7 punktas nustato, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Ginčo atveju, pareiškėjo nurodomi duomenys apie dėl KĮ 5 straipsnio, 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, grindžiami ne konkrečiais įrodymais, o daugiau spėjimais apie tam tikrų faktų buvimą aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus atitinkančio teisinio reguliavimo, reglamentuojančio užstato už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, aiškinimo kontekste, kuris (teisinio reguliavimo aiškinimas) yra ganėtinai subjektyvus, t. y. siejamas su konkrečia situacija užstato už vienkartines pakuotes sistemoje bei pareiškėjo lūkesčiais, kurių pagrįstumas objektyviai galėtų būti įvertintas atlikus tyrimą dėl KĮ 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Pavyzdžiui, atsakovo argumentai, kad didžiausių prekybos įmonių, kurios yra vieno iš USAD steigėjų dalyviai, atsisakymai bendradarbiauti su juo gali būti paaiškinami tik suderintų veiksmų egzistavimu, akivaizdžiai grindžiami spėjimu, kuris tuo pačiu metu prieštarauja pareiškėjo teiginiams apie teisinio reguliavimo, reglamentuojančio už vienkartines pakuotes sistemos funkcionavimą, ydingumą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme bei ignoruojant aplinkybę, kad prekybos įmonės, įvykdžiusios teisės aktais nustatytą pareigą bendradarbiauti su užstato už vienkartines pakuotes sistemoje administratoriumi, pagal pateiktus duomenis objektyviai gali būti nesuinteresuotos bendradarbiavimu su kitu ūkio subjektu, vykdančiu analogišką veiklą.

58. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimas yra keistinas: Konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) dalis, kuria atsisakyta pradėti tyrimą dėl KĮ 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą, yra naikinama, o klausimas dėl tyrimo pradėjimo pagal VšĮ „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo dalį dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje perduodamas nagrinėti iš naujo Konkurencijos tarybai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismai nėra viešojo administravimo subjektai ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko paprastai, t. y. nesant išskirtinių aplinkybių,

neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o tik paveda iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 1S-53(2018) dalį, kuria

atsisakyta pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo pagal viešosios įstaigos „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų tyrimo atlikimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje Nr. 171117-KT1, ir perduoti klausimą dėl tyrimo pradėjimo pagal viešosios įstaigos „Užstatas“ 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo dalį dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 7 straipsnio reikalavimų pažeidimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje perduoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-605-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02709-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 16.2.2; 16.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., atsakovo Neringos savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B., L. G., M. S., A. A. A., M. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=927bd2c037b811ea829bc2bea81c1194

byloje pagal pareiškėjų G. L., R. R.-M. ir D. S. skundus ir patikslintą skundą atsakovams Neringos savivaldybės administracijai, Neringos savivaldybės tarybai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. B., L. G., M. J., A. A. A., I. A., M. S., L. V., R. V., V. Č., J. M. ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai G. L., R. R.-M. ir D. S. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 13SD1337(14.13.104) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Neringoje“, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas išformuoti ir išregistruoti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Neringos mieste; 2) panaikinti NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. ISS219-(8.5) (toliau – ir NŽT sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjų 2016 m. rugsėjo 19 d. prašymas dėl NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 13SD-1337-(14.13.104.) panaikinimo bei įpareigoti atsakovą pareiškėjų skundą išnagrinėti iš naujo; 3) įpareigoti NŽT priimti sprendimą pertvarkyti valstybinės žemės sklypus, atstatant jų ribas, kurios galiojo iki Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151, kuriuo buvo patvirtintas teritorijos, kurioje yra ir sklypai (duomenys neskelbtini), detalusis planas, patvirtinimo ir įpareigoti NŽT pateikti duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui sklypui, kuris apimtų iki 2016 m. lapkričio 17 d. detaliojo plano patvirtinimo įregistruotų valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) teritorijas, registruoti.

2. Pareiškėjai nurodė, jog 2011 m. (duomenys neskelbtini) namų butų savininkai (toliau – ir savininkai) pateikė prašymą Neringos savivaldybės administracijai, siekdami parengti žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje (toliau – ir žemės sklypai), detalųjį planą, sujungiant nuomos teise valdomus sklypus į vieną sklypą, numatant buvusio ūkinio pastato-sandėlių atstatymą, išnagrinėjant inžinerinių tinklų ir susisiekimo infrastruktūros galimybes. Neringos savivaldybės administracija 2011 m. spalio 21 d. atsakyme nurodė, kad tarybos posėdyje pritarta didesnės teritorijos detaliojo plano rengimui; savininkų pateiktame prašyme nurodytus tikslus bus galima pasiekti rengiant viso kvartalo detalųjį planą. 2015 m. gruodžio 22 d. vykusio detaliojo plano sprendinių viešo svarstymo metu, kuriame buvo svarstomas pirmasis detaliojo plano sprendinių variantas, (duomenys neskelbtini) butų savininkai išreiškė žodžiu ir pateikė raštu pasiūlymus dėl vieno žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), formavimo, numatant galimybę atstatyti gaisro metu sudegusį ūkinį pastatą-sandėlius, kurie priklausė tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) butų savininkams. Tačiau naujai parengtuose detaliojo plano sprendiniuose, kurie buvo svarstomi 2016 m. balandžio 28 d. viešame susirinkime, nebebuvo formuojamas vienas sklypas, kuriame būtų galimybė atstatyti buvusį ūkinį pastatą-sandėlius, ūkinio pastato-sandėlių atstatymas (duomenys neskelbtini) butų savininkams apskritai detaliajame plane nebuvo numatytas, o (duomenys neskelbtini) formuojamo sklypo užstatymo plotas nepagrįstai padidintas. Pareiškėjai raštu pateikė Neringos savivaldybės administracijai pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių, tačiau Neringos savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 18 d. atsakymu Nr. (4.17)V15-1070 į pareiškėjų pasiūlymus neatsižvelgė. Pareiškėjų nuomone, Neringos savivaldybės administracija neteisėtai ir nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktus pasiūlymus.

3. Pareiškėjų teigimu, atsakovas Neringos savivaldybės administracija nepagrįstai tvirtina, jog negali būti tenkinamas pasiūlymas formuoti vieną žemės sklypą (duomenys neskelbtini) namams tuo pagrindu, kad (duomenys neskelbtini) savininkai nesutinka su tokiu pasiūlymu. Nė vienas teritorijų planavimo procesą reglamentuojantis teisės aktas nenumato, kad valstybinės žemės sklypų nuomotojai ar planuojamos teritorijos nekilnojamojo turto savininkai privalėtų duoti sutikimus dėl tam tikrų planavimo tikslų įgyvendinimo. Be to, planuodama (duomenys neskelbtini) sklypus, savivaldybė vadovaujasi neteisėtu teritorijos, kurioje yra ir sklypai (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu, patvirtintu Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 121 (toliau – ir 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalusis planas), dėl to atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) žemės sklypo užstatymo reglamentai nustatyti pagal galiojančius

teritorijų planavimo dokumentus. Savivaldybė neatsižvelgė į pareiškėjų pasiūlymus ir dėl susisiekimo infrastruktūros galimybių. Be to, kol nėra išspręstas klausimas, kurioje vietoje bus atstatomas buvęs ūkinis pastatas-sandėliai (duomenys neskelbtini) namo butų savininkams (ne tik (duomenys neskelbtini)namo butų savininkams), nebuvo galima nustatyti kelio-pravažiavimo vietos. Savivaldybė taip pat nepateikė argumentų, kodėl ji, turėdama teisę siūlyti įtraukti pastatą (duomenys neskelbtini) į kultūros vertybių registrą, pasiūlė tai padaryti patiems pareiškėjams.

4. Pareiškėjai nurodė, kad nesutikdami su Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymu Nr. (4.17)V15-1070, jį apskundė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui (toliau – ir Klaipėdos TPSVPS), Inspekcijos viršininko pavaduotojui bei Inspekcijos viršininkui, kurie sprendė, kad Neringos savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 18 d. atsakymu Nr. (4.17)V15-1070 tinkamai atsakė į pareiškėjų pasiūlymus. Pareiškėjų teigimu, Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 2D-9521(16.2) bei Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas yra nemotyvuoti ir neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS nepatikrino, ar, atmesdamas pasiūlymą, planavimo organizatorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų, ar tinkamai įvykdė teismų sprendimus ir pan.

5. Pareiškėjai taip pat nesutiko su Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 2D-15832(1.8) dalimi, kurioje konstatuota, kad pavaduotojo atsakyme pagrįstai nebuvo nagrinėjamas savivaldybės atsakymo ir Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS atsakymo teisėtumas. Inspekcijos viršininko pavaduotojas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu iš esmės išnagrinėjo savivaldybės ir Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

6. Neringos savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtino teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje, Neringoje, detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas), kuriuo yra suformuoti du atskiri žemės sklypai – Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 12 (adresas: (duomenys neskelbtini)); žemės sklypo Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) šiaurinėje dalyje suformuotas kelias (pravažiavimas), „užeinantis“ ant ūkinio pastato-sandėlio, kurio atstatymas buvo nustatytas kaip vienas pagrindinių detaliojo plano rengimo tikslų, pamatų. Ši Detaliojo plano dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes formavimo ir tvarkymo sprendiniai neatitinka vieno iš esminių Detaliojo plano tikslų – formuoti vieną žemės sklypą su galimybe atstatyti buvusį ūkinį pastatą-sandėlius tiek (duomenys neskelbtini) namų butų savininkams, užtikrinant šios teritorijos tinkamą tvarkymą, suformuoti tinkamą susisiekimo infrastruktūrą, numatant automobilių parkavimo vietas ir pan. Sprendiniai taip pat neatitinka viešojo intereso tikslų – užtikrinti teritorijos tinkamą apsaugą ir darnią plėtrą, įgyvendinant nekilnojamojo turto kultūros vertybių apsaugos reikalavimus. Be to, Detaliojo plano sprendiniais pažeidžiami (duomenys neskelbtini) namo savininkų teisėti lūkesčiai, kad jų 2011 metų prašymas bus tenkintas rengiant viso kvartalo detalųjį planą, taip pat (duomenys neskelbtini) namo savininkai pastatomi į nelygiavertę padėtį juos lyginant su (duomenys neskelbtini) namo savininkais, kadangi pagal Detaliojo plano sprendinius užstatymo plotas didinamas tik numatome sklype Nr. 11, kuris pagal sprendinius yra formuojamas tik (duomenys neskelbtini) namo savininkams. Detaliuoju planu nesuformavus žemės sklypo abiem namams, (duomenys neskelbtini) namo savininkai apskritai netenka teisės atstatyti jiems priklausiusį sudegusį ūkinį pastatą-sandėlius.

7. (duomenys neskelbtini) teritorija yra viena kultūros paveldo apsaugos teritorija, todėl Detaliojo plano sprendiniai, kuriais formuojami atskiri žemės sklypai, taip pat kuriais žemės sklype Nr. 11 ((duomenys neskelbtini)) nustatyta užstatymo zona atstatyti ūkinį pastatą-sandėlius tik namo (duomenys neskelbtini) butų savininkams, yra nesuderinami su teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais, galiojančiu Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu bei teismų sprendimais, kuriais panaikintas 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalusis planas.

8. Pareiškėjai paaiškino, kad ūkinis pastatas, kurio atstatymas yra vienas iš Detaliojo plano tikslų, sudegė 1991 metais. Po sandėlių gaisro (duomenys neskelbtini) namo butų savininkams visą laiką buvo žadama juos atstatyti. (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai šią problemą bando spręsti laikinų sandėlių pastatymu šalia namo, tačiau laikini sandėliai nėra tinkamas ilgalaikis sprendimas. Pareiškėjų teigimu, visiems (duomenys neskelbtini) namo butų savininkams sandėliai buvo ir yra reikalingi malkoms ir kitiems ūkio įrenginiams laikyti. Pagal istorinius planus vilos (duomenys neskelbtini) ūkiniai pastatai buvo keli. Vienas jų – šiuo metu esantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kitas – ūkinis pastatas, buvęs už (duomenys neskelbtini) namo. Buvusio (sudegusio) ūkinio pastato-sandėlių atstatymas yra suderinamas ir su istorine vilos (duomenys neskelbtini) aplinka. Tačiau Detaliojo plano sprendiniuose numatytas vien tik sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymas. Tiek paties pastato ploto išplėtimas, tiek teritorijos užstatymo tankis nesuderinamas su šios teritorijos kaip nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių teritorijos statusu. Tokių sprendinių įgyvendinimas akivaizdžiai padidintų ir taip probleminės teritorijos naudojimo intensyvumą, transporto srautus, sukeltų papildomų parkavimo vietų

poreikį, o toks veiklos intensyvinimas prieštarautų saugomos teritorijos tikslams bei darytų neigiamą įtaką vilos (duomenys neskelbtini), kaip kultūros paveldo objekto, apsaugai. Numatytas žemės sklypas Nr. 11, kuriame yra (duomenys neskelbtini) namas, savo dydžiu yra neadekvatus ir negali būti laikomas racionaliu vien tik (duomenys neskelbtini) namo eksploatacijai. Pagal VĮ Registrų centre esančius planus, iki teismų sprendimais panaikinto 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliojo plano patvirtinimo, (duomenys neskelbtini) namai buvo viename žemės sklype, kuriame iki 1991 m. gaisro buvo ūkinis pastatas-sandėliai, kurie buvo tiek namo (duomenys neskelbtini), tiek namo (duomenys neskelbtini) priklausiniai.

9. Detaliajame plane žemės sklypų Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 12 (adresas: (duomenys neskelbtini)) ribos ir plotas buvo nustatyti remiantis 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu, kuris administracinių teismų sprendimais buvo panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl rengiant naują detalųjį planą, 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu nustatytomis sklypų ribomis ir plotu nebuvo galima vadovautis, nes panaikinus 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalųjį planą, žemės sklypų plotai ir ribos turėjo būti grąžinti į ankstesnę padėtį. Aplinkybė, kad vykstant teisminiam ginčui dėl 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliojo plano panaikinimo, buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys pagrindu imant 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu nustatytas žemės sklypų ribas ir plotus, nereiškia, kad rengiant naują Detalųjį planą neturi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme nustatytais reikalavimais.

10. Detaliuoju planu nėra išspręstas nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) namams automobilių parkavimo vietų klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) namas yra kultūros vertybė, kuri turi būti matoma ir galima apžiūrėti, yra pagrįsta spręsti dėl automobilių parkavimo vietų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų butų savininkams įrengimo teritorijoje, esančioje už (duomenys neskelbtini) namo ties (duomenys neskelbtini) gatve.

11. Pareiškėjai nesutiko su žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mažinimu iš šiaurinės pusės, vietoj dalies išlikusių buvusio ūkinio pastato-sandėlių pamatų, numatant kelią-pravažiavimą, taip eliminuojant pareiškėjų teisę atstatyti buvusį ūkinį pastatą-sandėlius būtent šioje vietoje. Tai prieštarauja pareiškėjų interesams, neatitinka Detaliojo planavimo tikslo atstatyti ūkinį pastatą-sandėlius.

12. Detaliojo plano sprendiniais žemės sklypui Nr. 12 ((duomenys neskelbtini)) nustatomas A1 režimas, o (duomenys neskelbtini) – T3 režimas. Žemės sklypui (duomenys neskelbtini) negali būti nustatomas T3 režimas, nes didelė jo dalis yra priskirta paveldo teritorijai. Be to, visai (duomenys neskelbtini) teritorijai turi būti taikomas toks pats tvarkymo režimas.

13. Pareiškėjai nurodė, jog iš Detaliojo plano sprendinių matyti, kad rengiant ir tvirtinant Detalųjį planą buvo vadovaujamasi rengiamu Juodkrantės gyvenvietės specialiuoju planu, kuris apskritai nėra patvirtintas ir, kaip nurodyta Detaliojo plano sprendiniuose, nėra patvirtintas, nes jame nurodyti reglamentai neatitinka Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano reglamentų. Tai reiškia, kad ginčijama Detaliojo plano dalis prieštarauja galiojančiam Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planui, patvirtintam 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 (toliau – ir Tvarkymo planas).

14. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad jie 2016 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių, prašydami išformuoti ir išregistruoti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 13SD-1337-(14.13.104) pareiškėjų prašymo netenkino. Sprendime buvo nurodyta, kad teismai nebuvo nuspendę dėl sklypų išformavimo ir išregistravimo, be to, valstybinės žemės sklypai iki 2009 m. gruodžio 31 d. galėjo būti formuojami pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260.

15. Pareiškėjai pažymėjo, kad valstybinės žemės sklypai buvo suformuoti ir įregistruoti neteisėto 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliojo plano pagrindu, todėl nepagrįsti NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus argumentai, kad teismai dėl sklypų išformavimo ir išregistravimo nesprendė. Valstybinės žemės sklypai nebuvo formuojami pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260, todėl nepagrįstai NŽT teritorinio skyriaus sprendime nurodoma, kad žemės sklypai buvo teisėtai ir pagrįstai suformuoti pagal minėtą Vyriausybės nutarimą. Pagal istorinius namų valdos duomenis, esančius nekilnojamojo turto kadastro byloje, valstybinės žemės sklypai iki neteisėto 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliojo plano patvirtinimo buvo vienas žemės sklypas, kuriame buvo namas (duomenys neskelbtini), namas (duomenys neskelbtini) ir abiejų namų butų savininkams priklausęs ūkinis pastatas-sandėliai. Šiuo metu abu namai (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir dalis valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) yra saugomojoje kultūros paveldo vertybių teritorijoje, todėl siekiant užtikrinti abiejų namų butų savininkų interesus, o taip pat ir viešąjį interesą užtikrinti tinkamą teritorijos apsaugą, kultūros paveldo objekto tinkamą priežiūrą, plėtojimą ir pan., yra būtina atkurti iki neteisėto 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliojo plano patvirtinimo buvusią teisinę padėtį.

16. NŽT teritorinio skyriaus sprendimą apskundė NŽT, tačiau NŽT skundą atmetė, kadangi pasikeitė situacija ir

naujajame Detaliajame plane nėra numatytas valstybinių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) sujungimas. NŽT, kaip išankstinio ne teismo tvarka ginčų nagrinėjimo institucija, privalėjo išnagrinėti pareiškėjų skundą ir patikrinti NŽT teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visa apimtimi, nes NŽT teritorinis skyrius priėmė sprendimą iki Detaliojo plano patvirtinimo. Be to, NŽT teritorinis skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjų skundą dėl kitų priežasčių, nesusijusių su Detaliojo plano patvirtinimu. NŽT pažeidė individualiam administraciniam aktui keliamus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

17. Atsakovai Neringos savivaldybės administracija ir Neringos savivaldybės taryba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Atsakovai nurodė, jog Detalusis planas buvo rengiamas, derinamas, tikrinamas ir tvirtinamas pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, nes Neringos savivaldybės tarybos sprendimas dėl Detaliojo plano rengimo pradžios buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d. Visų institucijų, dalyvavusių rengiant Detalųjį planą, rašytiniai suderinimai bei 2016 m. lapkričio 7 d. Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS patikrinimo išvada leidžia pagrįstai teigti, kad Detalusis planas ir jo sprendiniai atitinka visus įstatymo keliamus reikalavimus.

19. Atsakovai tvirtino, kad gavęs pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Šiuo atveju, pasiūlymus pateikusių asmenų atžvilgiu planavimo organizatoriui numatyta tik pareiga motyvuotai atsakyti raštu. Atsakovas Detaliojo plano rengimo metu dėjo maksimalias pastangas, kad Detaliojo plano sprendiniai atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat siekė suderinti teritorijos, kuriai rengiamas Detalusis planas, valdytojų ir naudotojų interesus. Administracija buvo inicijavusi net ir antrą viešą svarstymą, kad būtų sudarytos sąlygos kilusiems klausimams aptarti bei pasiūlymams išdėstyti. Patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai iš esmės išreiškia optimaliausią, su visuomene suderintą sprendimą, kuris neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Administracija 2016 m. gegužės 18 d. raštu motyvuotai atsakė pareiškėjams į esminius jų iškeltus klausimus. Detaliuoju planu žemės sklypai (duomenys neskelbtini) nebuvo sujungti, nes šiam siūlymui nepritarė (duomenys neskelbtini) žemės sklypo naudotojai. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 4-2443-(1.3), sklypas (duomenys neskelbtini) suformuotas Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 13.6-6364, todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad atsakovas, nejungdamas dviejų sklypų, vadovaujasi panaikintu 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu. Pareiškėjai nenurodė teisinio reglamentavimo, kuris įpareigotų sujungti žemės sklypus. Detaliojo plano patvirtinimas netrukdo pareiškėjams sujungti žemės sklypus į vieną, rengiant žemės valdos projektą.

20. Į Detaliojo plano sprendinius nebuvo įtraukta galimybė atstatyti sudegusius sandėlius, nes 1991 m. sudegę sandėliai nebuvo tinkamai apskaityti ir inventorizuoti bei įregistruoti nekilnojamojo turto objektų registravimo funkciją atliekančio subjekto. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jų nuosavybės teises į sudegusius sandėlius. Be to, sudegusių sandėlių atstatymas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo kontekste būtų nauja statyba, tuo tarpu pagal Tvarkymo plano sprendinius nauja statyba šioje teritorijoje nenumatoma.

21. Atsakovui kelia abejonių pareiškėjų tikslai, dėl kurių jie siekia atstatyti prieš 25 metus sudegusius statinius, nes į namą (duomenys neskelbtini) yra įvestas vietinis centrinis šildymas, todėl nepagrįstai teigiama, kad sandėliuose bus laikomos malkos. Kitas pareiškėjų pasiūlymas – koreguoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) šiaurinėje dalyje numatyto kelio-pravažiavimo vietą, iš viso neturi nieko bendra su pareiškėjų teisėmis ir teisėtais interesais. Žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš šiaurinės pusės numatoma sumažinti tiek, kiek tai reikalinga numatomai privažiavimo gatvės atkarpai įrengti. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas sumažinamas nuo 1328 kv. m iki 1215 kv. m, o šalia esančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas sumažinamas nuo 2449 kv. m iki 2228 kv. m. Abiejų minėtų žemės sklypų naudotojai sutiko su šiais sprendiniais. Pareiškėjų pasiūlymas nemažinti želdinių teritorijos šalia namo (duomenys neskelbtini) ir nenumatyti želdinių teritorijoje automobilių stovėjimo aikštelės buvo aptartas atsakovo 2016 m. gegužės 18 d. rašte.

22. Pareiškėjai siūlė įtraukti namą (duomenys neskelbtini), kaip buvusį vilos (duomenys neskelbtini) ūkinį pastatą, į kultūros vertybių registrą. Pareiškėjams buvo paaiškinta, kad jie gali kreiptis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, kad šis įvertintų minėto pastato vertę. Taigi, į visus pareiškėjų pasiūlymus buvo atsakyta iš esmės.

23. Atsakovai pažymėjo, kad jo 2016 m. gegužės 18 d. rašto turinys yra identiškas jo 2016 m. sausio 29 d. raštui, todėl pareiškėjai turėjo skųsti 2016 m. sausio 29 d. raštą. Minėtuose raštuose yra išdėstyti motyvai, kodėl atmetami pareiškėjų siūlymai dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) sujungimo, ūkinio pastato-sandėlių atstatymo, automobilių stovėjimo vietų, žemės sklypų (duomenys neskelbtini) sumažinimo, siekiant įrengti pravažiavimo kelią želdynų teritorijoje. Atsakovo 2016 m. sausio 29 d. rašto pareiškėjai neskundė, nors žinojo, kad jų pasiūlymai yra atmesti. Ši bylos dalis turėtų būti

nutraukta, praleidus skundo padavimo teismui terminą.24. Atsakovai taip pat nesutiko su pareiškėjų skundo dalimi dėl NŽT priimtų sprendimų bei prašymo įpareigoti NŽT

atlikti veiksmus. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1377-609/2007 nebuvo išspręstas klausimas dėl valstybinės žemės sklypų, kuriuos apėmė panaikintas 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalusis planas, išformavimo bei išregistravimo, valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo. Valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo ir įregistravimo pagrindas yra Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymas Nr. 4-2443-(1.3), o valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo ir įregistravimo pagrindas yra Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 13.6-6364 bei Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 47128-(1.3). Šie įsakymai, kurie ir yra ginčijamų žemės sklypų suformavimo ir įregistravimo registre pagrindas, nėra ginčijami ar nuginčyti. Tiek žemės sklypas (duomenys neskelbtini), tiek žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra išnuomoti, tačiau pareiškėjai nenurodo jokio teisinio pagrindo, kodėl reikėtų bloginti valstybinės žemės nuomininkų, teisėtai įgijusių teises ir pareigas pagal sudarytas ir galiojančias nuomos sutartis, padėtį. Tuo labiau, kad valstybinės žemės nuomos sutartys su minėtais nuomininkais nėra ginčijamos.

25. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Inspekcija, įvertinusi Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymo Nr. (4.17) V15-1070 pagrįstumą, sprendė, kad pareiškėjams buvo atsakyta tinkamai. Planavimo organizatorius turi diskreciją į pasiūlymus atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tokį atsakymą apskundus valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, pastaroji privalo taip pat pateikti motyvuotą atsakymą, patikrinusi ir įvertinusi, ar planavimo organizatorius motyvuotu raštu atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui.

27. Inspekcija pažymėjo, jog pareiškėjams teisines pasekmes sukelia Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 2D-9521(16.2), tačiau ne Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. atsakymas Nr. (6.3)-2D-12295 ar Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. atsakymas Nr. 2D-15832. Inspekcijos viršininko pavaduotojo atsakymas vertintinas kaip apibendrintas skundžiamų aktų įvertinimas, o Inspekcijos viršininko atsakymas – informacijos apie nagrinėjamu atveju taikytiną skundų nagrinėjimo tvarką pateikimas.

28. Inspekcija akcentavo, jog Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS, patikrinęs Detaliojo plano sprendinius, 2016 m. lapkričio 7 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-456 konstatavo, kad Detaliojo plano procedūros ir sprendiniai atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

29. Inspekcija nesutiko su pareiškėjų skundo dalimi dėl NŽT sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. NŽT, priimdama 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. ISS-219-(8.5), pagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančiu Detaliuoju planu, nurodydama, kad jame nėra numatytas sprendinys sujungti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini).

30. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. NŽT nurodė, kad valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini)4 ir valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, dydis, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis buvo nustatyti detaliajame plane, patvirtintame Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 151, ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre tik 2007 m. Visi Nekilnojamojo turo registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. balandžio 2 d. L. G., M. S., I. A., A. A. A., M. J., R. R.-M., A. B., G. L. kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, prašydami išnuomoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, reikalingas pastate – gyvenamajame name esantiems nuosavybės teise priklausantiems butams eksploatuoti, pateikdami žemės sklypo kadastrinių matavimų bylas, parengtas pagal 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalųjį planą. Neringos savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V13-68 patvirtino valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribas ir plotą, nustatė žemės sklypo naudojimo sąlygas. Klaipėdos apskrities viršininkas 2007 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 4-2443-(1.3) nusprendė įregistruoti valstybinės žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, nustatė nuomojamas žemės sklypo dalis, atsižvelgdamas į asmenims priklausančias gyvenamojo namo dalis, išnuomojo 0,1070 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis penkiolikos metų laikotarpiui. Buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys su asmenimis, pateikusiais prašymus išsinuomoti žemės sklypo dalis, reikalingas nuosavybės teise valdomiems butams eksploatuoti. Valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) suformuotas analogiškai kaip ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

32. NŽT nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1377-609/2007 nebuvo išspręstas klausimas dėl Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimų patvirtinti minėtų žemės sklypų ribas, plotą, žemės sklypų naudojimo sąlygas, Klaipėdos apskrities viršininko įsakymų, kurių pagrindu valstybiniai žemės sklypai (duomenys neskelbtini) buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, panaikinimo, minėtų žemės sklypų išformavimo ir išregistravimo iš nurodytų registrų bei sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių panaikinimo. Prieš tai minėti įsakymai, kurie ir yra ginčijamų žemės sklypų suformavimo ir įregistravimo registre pagrindas, nėra ginčijami ir nėra nuginčyti.

33. Priėmus sprendimą išregistruoti ir išformuoti valstybinės žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro, šie sklypai galės būti vėl registruojami pagal parengtus kadastrinius matavimus, kurie turės būti atlikti pagal naujai parengtą teritorijų planavimo dokumentą.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35. Departamentas nurodė, jog pareiškėjų nuosavybės teise valdomos valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (vila (duomenys neskelbtini)) dalys patenka į planuotoje teritorijoje esantį žemės sklypą (adresu (duomenys neskelbtini), Juodkrantė, plane Nr. 12), kurio ribos Detaliuoju planu nebuvo keičiamos. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, įregistruotas Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 4-2443-(1.3) pagrindu, o pareiškėjai G. L. ir R. R.-M. nuo 2007 m. spalio mėn. yra sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti juridiniai faktai, jog nekilnojamieji daiktai (žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatas vila (duomenys neskelbtini)) yra nekilnojamosios kultūros vertybės (Juodkrantės gyvenvietės, unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), įregistravimo pagrindas – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vertinimo tarybos 2008 m. sausio 9 d. aktas Nr. KPD-RM-571. Pareiškėjų skunde minėto ūkinio pastato atstatymo klausimas nėra siejamas su pareiškėjų valdomu turtu ir naudojamu žemės sklypu, be to, vienu iš planavimo tikslų buvo buvusio ūkinio pastato atstatymo galimybės numatymas, kas iš esmės Detaliojo plano sprendiniuose realizuota. Ūkinis pastatas nebuvo ir nėra nekilnojamoji kultūros vertybė, todėl jo atstatymo galimybė turėtų būti sprendžiama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iš ginčijamo Detaliojo plano brėžinio matyti, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nėra sutapatintos su žemės sklypų ribomis, todėl artimiausiu metu parengus kultūros paveldo objekto (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) teritorijos ribų planą ir vertinimo aktą, nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apskaitos duomenys bus patikslinti, tačiau tai nereiškia, kad dėl to bus keičiamos nustatytos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų ribos ar jungiami suformuoti žemės sklypai. Atmestini pareiškėjų argumentai, kad pastatų (duomenys neskelbtini) teritorija yra viena kultūros paveldo teritorija, kurioje taikomas vienodas teisinis režimas. Toks teiginys prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtintų tipinių reglamentų nuostatoms.

36. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č. ir J. M. atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

37. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjai, skųsdami atsakovų priimtus sprendimus, neįrodė nuosavybės teisių į prieš 25 metus sudegusį ūkinį pastatą-sandėlius. Be to, naudojimosi faktas savaime nesukuria nuosavybės teisinių santykių. Nepagrįstas pareiškėjų lūkestis, kad savivaldybė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) sujungimo prašymą išspręs teigiamai, t. y. prašymą patenkins rengiant viso kvartalo Detalųjį planą, nes atsakovo raštuose nėra patvirtinimo, kad pareiškėjų prašymus dėl sklypų sujungimo bus galima tenkinti. Žemės sklypų sujungimas pablogintų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkų ir žemės sklypo valdytojų teises. Pareiškėjų siekiamas tariamai teisėtų interesų patenkinimas sklypų sujungimo būdu įmanomas tik (duomenys neskelbtini) gyventojų interesų sąskaita. Turi būti ginami ir paisomi teisėti (duomenys neskelbtini) gyventojų interesai, kurie yra kildinami iš teisėtai sudarytų ir galiojančių valstybinės žemės nuomos sutarčių. Pareiškėjai klaidingai nurodo, jog žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymo pagrindas yra neteisėtas ir negaliojantis. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra suformuotas ir išnuomotas tretiesiems asmenims ((duomenys neskelbtini) namo patalpų savininkams) Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 13.6-6364, kuris yra galiojantis, pagrindu. Žemės sklypas yra naudojamas pastato (duomenys neskelbtini) butų savininkų būtiniesiems poreikiams tenkinti – įvažiavimui į sklypą, automobilių parkavimui, kietojo kuro (malkų), kuriuo šildomi butai pastate, sandėliavimui. Pareiškėjai turi įsirengę laikinuosius statinius pagalbiniams daiktams laikyti, tuo pačiu

tikslu gali būti naudojamas ir šio namo rūsys. Be to, statinys (duomenys neskelbtini) yra šildomas centrinio šildymo pagalba, du iš trijų pareiškėjų nuolat negyvena (duomenys neskelbtini).

38. Tretieji suinteresuoti asmenys nesutiko su pareiškėjų argumentais, kuriais prieštaraujama Detaliojo plano sprendiniams dėl sklypo (duomenys neskelbtini) sumažinimo turint tikslą įrengti privažiavimo gatvės atkarpą. Dėl šio atsakovo sprendinio (duomenys neskelbtini) sklypo valdytojai neprieštarauja. Visi paveldosaugos reikalavimai gali būti įgyvendinami esant atskiriems sklypams, todėl taip pat nepagrįstas pareiškėjų argumentas, jog atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypai priklauso vienai kultūros paveldo vertybės teritorijai, reikėtų juos sujungti. Pareiškėjai detaliojo planavimo procedūrų metu buvo nekonstruktyvūs ir nebendradarbiavo su procese dalyvaujančiais kitais asmenimis, paisė tik savo interesų, todėl nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad atsakovas nederino skirtingų grupių interesų. Galiojant Tvarkymo plano 9.2.2.16 punkto nuostatai, nėra galima naujų statinių statyba nei esant atskiriems (duomenys neskelbtini) sklypams, nei juos sujungus. Patenkinus pareiškėjų reikalavimus ir sudarius prielaidas sklypų sujungimui, statybos teisinis reglamentavimas nepasikeistų.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. 2017 m. rugsėjo 5 d. vykusio teismo posėdžio metu, o A. B. ir I. A. 2017 m. gegužės 2 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė sutinkančios su pareiškėjų skundu ir prašė juos tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. J. 2017 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinimuose nurodė palaikanti pareiškėjų skundą.

II.

40. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjų skundus ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus; administracinės bylos dalį dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. (6.3)-2D-12295 ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. 2D15832(1.8) panaikinimo nutraukė; atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.

41. Teismas, vertindamas Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo (atsakymo) Nr. (4.17)V15-1070 bei Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 2D-9521(16.2) teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad pareiškėjai 2016 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Neringos savivaldybės administraciją dėl Detaliojo plano sprendinių, siūlydami: 1) rengiamame detaliajame plane formuoti vieną žemės sklypą vietoje detaliojo plano sprendinių, pažymėtų Nr. 11 ir Nr. 12 dviejų sklypų, teritorijos naudojimo reglamente numatant buvusio ūkinio pastato-sandėlių atstatymą, automobilių parkavimo vietas, pėsčiųjų takus ir kitus su šios teritorijos naudojimu būtinus sprendinius; 2) koreguoti sklypo Nr. 11 šiaurinėje dalyje numatyto kelio-pravažiavimo vietą, išsprendus ūkinio pastato-sandėlių vietos ir automobilių parkavimo vietų (duomenys neskelbtini) namams klausimą; 3) nemažinti želdinių teritorijos automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui (Koncepcijoje pažymėta S2), numatyti želdinių teritorijas visoje detaliojo plano teritorijoje; 4) teikti siūlymą (duomenys neskelbtini), kaip buvusį vilos (duomenys neskelbtini) ūkinį pastatą, įtraukti į kultūros vertybių registrą. Neringos savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (4.17)V15-1070 nusprendė neatsižvelgti į pareiškėjų pateiktus pasiūlymus. Minėtą savivaldybės raštą pareiškėjai apskundė Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS, kuris 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 2D-9521(16.2) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdami su minėtais administraciniais aktais, pareiškėjai kreipėsi į Inspekcijos viršininko pavaduotoją ir Inspekcijos viršininką. Inspekcijos viršininko pavaduotojas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.3)2D12295 bei Inspekcijos viršininkas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 2D-15832(1.8) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

42. Teismas taip pat nustatė, kad Neringos savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 18 d. atsakyme Nr. (4.17)V15-1070 nurodė, jog: 1) žemės sklypų (duomenys neskelbtini) sujungimas neplanuojamas, nes 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. vykusio viešo svarstymo metu su tokiu pasiūlymu nesutiko žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininkai; 2) nė vienas iš teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, apibrėžtų Teritorijų planavimo įstatyme, neapima reikalavimo detaliajame plane nustatyti konkrečių asmenų nuosavybės teisių į suplanuotus atstatyti ar rekonstruojamų pastatų objektus, todėl detaliajame plane tokie klausimai nesprendžiami; 3) dėl automobilių stovėjimo vietų sklypuose buvo diskutuota 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. viešų susirinkimo metu ir nutarta, kad Detaliojo plano sprendiniuose bus nurodyta, jog automobilių stovėjimo vietų bei takų įrengimas sklypuose turi būti sprendžiamos vadovaujantis STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, žemės sklypų nuomininkams rengiant techninius projektus; 4) žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys

neskelbtini) numatoma mažinti tiek, kiek būtina numatomai privažiavimo gatvės atkarpai įrengti; 5) žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) nustatyti du žemės naudojimo būdai: gyvenamosios teritorijos ir atskirųjų želdynų teritorijos. Atskirųjų želdynų teritorijos dalyje užstatymas negalimas, tačiau numatytas servitutas (S2) gaisrinių automobilių privažiavimui išlygintu sutankino grunto paviršiumi, sudarant nuolydžius, užtikrinančius natūralų paviršinio vandens nuotėkį ir kt.; 6) dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įtraukimo į kultūros vertybių registrą pasiūlyta pareiškėjams kreiptis į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyrių, kad pastato vertę įvertintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

43. Teismas, įvertinęs Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymą Nr. (4.17)V15-1070, konstatavo, kad jis pareiškėjams sukelia teisines pasekmes ir todėl gali būti skundžiamas teismui. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos atsiliepime nurodytą argumentą, kad šioje byloje pareiškėjai privalėjo skųsti tik 2016 m. sausio 29 d. raštą, o ne 2016 m. gegužės 18 d. raštą (atsakymą) Nr. (4.17)V15-1070 ir dėl to praleido skundo padavimo teismui terminą. Teismas taip pat akcentavo, kad Neringos savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (4.17)V15-1070 tinkamai atsakė į pareiškėjų pateiktus pasiūlymus, t. y. ginčijamas raštas (atsakymas) atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Atsakovas įvertino visus pareiškėjų pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento, o juos atmesdamas, atsakymą tinkamai motyvavo ir argumentavo, nurodė, dėl ko pareiškėjų pasiūlymai nėra tenkinami. Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS pareiškėjų skundą dėl pasiūlymų teritorijų planavimo dokumentui atmetimo išnagrinėjo ir priėmė argumentuotą 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 2D-9521(16.2), kuriame konstatavo, jog planavimo organizatorius motyvuotai atmetė pareiškėjų pasiūlymus. Įvertinęs Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymo Nr. (4.17)V151070, kuriuo buvo atmesti pareiškėjų pasiūlymai, turinį ir ginčijamo Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjų skundas, turinį, teismas padarė išvadą, kad šiuose administraciniuose aktuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose atsakyta į visus pareiškėjų pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento, todėl jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Teismas nenustatė, kad vertinant pasiūlymus ar nagrinėjant skundą dėl pasiūlymų atmetimo, buvo padaryti kokie nors procedūriniai pažeidimai, kurie būtų pagrindu aptartus administracinius aktus pripažinti neteisėtais.

44. Iš to teismas sprendė, jog Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. raštas (atsakymas) Nr. (4.17)V15-1070 bei Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 2D-9521(16.2) yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

45. Teismas nurodė, kad pareiškėjai išvestiniais reikalavimais taip pat skundžia Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-12295 bei Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 2D-15832(1.8). Teismas, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, jog Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS sprendimas turėjo būti skundžiamas tiesiogiai teismui, o ne Inspekcijos viršininko pavaduotojui ar Inspekcijos viršininkui. Iš Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. (6.3)-2D-12295 turinio teismas nustatė, jog rašte analizuojami teisės aktai bei pateikiama argumentuota nuomonė dėl Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymo Nr. (4.17)V15-1070 ir Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 2D-9521(16.2) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (6.3)-2D-12295 buvo analizuojamas ir Neringos savivaldybės administracijos bei Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS priimtų administracinių aktų pagrįstumas, tačiau Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. raštas Nr. (6.3)-2D-12295 pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes aptartų administracinių aktų patikrinimas yra būtent teismo prerogatyva, o ne Inspekcijos viršininko pavaduotojo. Tai reiškia, kad Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. (6.3)-2D-12295 teisėtumas ir pagrįstumas šioje byloje negali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas reikalavimas. Inspekcijos viršininkas 2016 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. 2D-15832(1.8) iš esmės tai akcentavo, todėl nesprendė klausimo dėl Neringos savivaldybės administracijos bei Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS priimtų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, o nurodė, kad dėl minėtų administracinių aktų teisėtumo patikrinimo pareiškėjai privalo tiesiogiai kreiptis į teismą. Iš to teismas sprendė, kad pareiškėjams Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. raštas Nr. (6.3)-2D-12295 bei Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 2D15832(1.8) teisinių pasekmių nesukelia, nes net ir panaikinus juos, liktų galioti Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. raštas (atsakymas) Nr. (4.17)V15-1070 bei Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 2D-9521(16.2). Dėl šios priežasties teismas

administracinės bylos dalį dėl Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo (rašto) Nr. (6.3)-2D-12295 bei Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo (rašto) Nr. 2D-15832(1.8) panaikinimo nutraukė, nes byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

46. Teismas, spręsdamas dėl Detaliojo plano dalies teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad pareiškėjai prašė panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtinto Detaliojo plano dalį, kuriuo suformuoti du atskiri žemės sklypai – Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 12 (adresas: (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) šiaurinėje dalyje suformuotas kelias (privažiavimas), „užeinantis“ ant ūkinio pastato-sandėlio, kurio atstatymas buvo nustatytas kaip vienas pagrindinių detaliojo plano rengimo tikslų, pamatų.

47. Teismas nustatė, kad Neringos savivaldybės taryba 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-180 pritarė Detaliojo plano rengimui, kurio tikslai – žemės sklypų suformavimas, sujungimas, ribų tikslinimas; <…> numatyti galimybę rekonstruoti pastatus bei buvusio ūkinio pastato-sandėlių atstatymą; nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus; išnagrinėti inžinerinių tinklų ir susisiekimo infrastruktūros įrengimo galimybes. Neringos savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. lapkričio 6 d. patvirtino planavimo darbų programą (užduotį) detaliojo planavimo dokumentui rengti. Šiame dokumente nurodyti planavimo tikslai – žemės sklypų suformavimas, sujungimas, ribų tikslinimas; <…> numatyti galimybę rekonstruoti pastatus bei buvusio pastato-sandėlių atstatymą. Neringos savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T1-139 patvirtintoje Detaliojo plano koncepcijoje nustatyti šie tikslai: 1) žemės sklypų suformavimas, sujungimas, ribų tikslinimas; 2) žemės sklypo ((duomenys neskelbtini), Neringoje) naudojimo būdo ir pobūdžio keitimas iš gyvenamosios teritorijos į rekreacinę; 3) numatyti senojo vertingo apstatymo pastatų restauravimo ir atstatymo galimybes; 4) numatyti galimybę rekonstruoti pastatus bei buvusio ūkinio pastato-sandėlių atstatymą; 5) nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus; 6) išnagrinėti inžinerinių tinklų ir susisiekimo infrastruktūros įrengimo galimybes.

48. Neringos savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtino Detalųjį planą, iš kurio sprendinių teismas nustatė, jog jais buvo keičiamos esamų žemės sklypų Nr. 11 ir Nr. 13 ribos ir plotas (žemės sklypo plotas mažinamas nuo 1328 kv. m. iki 1215 kv. m.), formuojami du nauji žemės sklypai Nr. 4 ir Nr. 15, be to, sklypui Nr. 11 (adresu (duomenys neskelbtini)) numatyta nauja galima statyba atkuriant sunykusius pastatus. Iš Detaliojo plano sprendinių teismas taip pat nustatė, jog jais buvo keičiamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo būdas ir pobūdis (keitimas iš gyvenamosios teritorijos į rekreacinę), numatytos senojo vertingo apstatymo pastatų restauravimo ir atstatymo galimybės, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, išnagrinėtos inžinerinių tinklų ir susisiekimo infrastruktūros įrengimo galimybės.

49. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, sprendė, jog Detaliojo plano sprendiniais iš esmės buvo įgyvendinti planavimo tikslai, išskyrus tai, jog Detaliojo plano sprendiniais nebuvo sujungiami du valstybinės žemės sklypai. Teismas kartu akcentavo ir tai, jog Detaliojo plano sprendinys dėl galimos naujos statybos iš esmės buvo įgyvendintas, nes žemės sklypui Nr. 11 (adresu (duomenys neskelbtini)) yra numatyta nauja galima statyba atkuriant sunykusius pastatus.

50. Teismas iš bylos medžiagos taip pat nustatė, jog vienam iš planavimo tikslų – valstybinės žemės sklypų sujungimui – 2015 m. gruodžio 22 d. vykusio Detaliojo plano sprendinių viešo svarstymo metu nepritarė (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo nuomininkai ir šioje žemėje esančio pastato bendraturčiai. Atsižvelgiant į 2015 m. gruodžio 22 d. vykusio Detaliojo plano sprendinių viešo svarstymo susirinkimo metu pateiktus pasiūlymus, buvo pakoreguoti Detaliojo plano sprendiniai. Šie sprendiniai buvo pakartotinai viešai svarstomi 2016 m. balandžio 28 d. vykusio Detaliojo plano sprendinių viešo svarstymo susirinkimo metu ir derinami su suinteresuotais asmenimis. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, jog atsakovas Neringos savivaldybės administracija siekė suderinti visų suinteresuotų asmenų interesus, t. y. tiek (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo nuomininkų, tiek (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo nuomininkų. Neringos savivaldybės administracija nusprendė nesujungti valstybinės žemės sklypų iš esmės esant objektyvioms aplinkybėms, t. y. (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo nuomininkams ir šiame žemės sklype esančio gyvenamojo namo gyventojams nesutinkant.

51. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, įregistruotas Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 4-2443-(1.3) pagrindu. 2007 m. spalio 8 d., 2007 m. spalio 29 d., 2008 m. birželio 4 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. liepos 14 d. 2009 m. liepos 14 d., 2010 m. lapkričio 30 d. su G. L., R. R.-M., M. S., A. B., M. J., A. A. A. ir L. G. atitinkamai iki 2022, 2023 ir 2024 metų sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys. Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini),

Neringa, įregistruotas Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 13.6-6364 ir 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 4-7128-(1.3) pagrindu. 2007 m. sausio 11 d. su L. V., R. V., V. Č. ir J. M. iki 2031 m. sausio 11 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys. Šie Klaipėdos apskrities viršininko įsakymai yra galiojantys bei nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymai, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčo sklypai bei sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, buvo priimti prieš 10 metų. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai anksčiau būtų ginčiję Klaipėdos viršininko įsakymus ar valstybines žemės nuomos sutartis, ar kitaip būtų siekę apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus. Tai reiškia, kad pareiškėjai per visą šį laikotarpį iš esmės sutiko su tokiu valstybinės žemės sklypų valdymu. Atsižvelgiant į tai, kad teisės ir pareigos, kylančios iš minėtų valstybinės nuomos sutarčių, turi įstatymo galią tiek pareiškėjams, tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl Neringos savivaldybė, rengdama Detalųjį planą, pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis bei galiojančiomis valstybinės žemės nuomos sutartimis. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų argumentas, jog sujungiant du skirtingus valstybinės žemės sklypus, kuriuos teisėtai valdo skirtingi subjektai, atsakovas neprivalėjo gauti valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininkų sutikimo, laikytinas nepagrįstu. Taip pat nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad atsakovas neteisėtai vadovavosi 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu nustatytomis žemės sklypų ribomis ir plotu.

52. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl to, kad Detaliuoju planu nebuvo suformuota tinkama susisiekimo infrastruktūra, nenumatytos automobilių parkavimo vietos ir pan., nustatė, jog Detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimo sistema“ nurodyta, kad planuojamos teritorijos šiaurinėje ir rytinėje pusėje yra D2 kategorijos (duomenys neskelbtini) gatvė ir gatvelė, jungianti (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini), kurios padengtos asfaltbetonio danga. Esamas gatvių plotis apie 4 m. <…> Iš (duomenys neskelbtini) gatvės patenkama į sklypus Nr. 5, 6 ir 8, iš jungiančios gatvelės – į sklypus Nr. 9, 10, 11 ir 12 (į sklypą Nr. 10 pateikimas servituto teisėmis naudojamas per sklypą Nr. 9, tačiau įgyvendinus detaliojo plano sprendinius, į sklypą Nr. 10 bus galimybė patekti iš naujai planuojamos susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (sklypo Nr. 15). Iš pietinės pusės teritorija ribojasi su D2 kategorijos (duomenys neskelbtini) gatve, kuri padengta asfaltbetonio danga. <…> Iš šios gatvės patenkama į sklypą Nr. 2. Iš vakarinės pusės teritorija ribojasi su pėsčiųjų ir dviračių taku link Baltijos jūros. <.> Šiuo taku galima patekti į sklypus Nr. 1, 2 ir 4. Detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje „Inžinerinė infrastruktūra“ nurodyta, jog inžinerinių komunikacijų atžvilgiu detaliuoju planu planuojama teritorija aprūpinta. Teritorijoje yra elektros, šilumos, vandentiekio, buitinių nuotekų, ryšių tinklai, kurie prijungti prie miesto inžinerinių tinklų“. Detaliojo plano pagrindinio brėžinio pastabose nurodyta, jog konkrečios automobilių stovėjimo vietos bus sprendžiamos sklypų nuomininkams rengiant techninius projektus, vadovaujantis STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, padarė išvadą, jog Detaliuoju planu buvo tinkamai išspręstas susisiekimo infrastruktūros klausimas.

53. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pavadinimas vila (duomenys neskelbtini), unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) teritorija adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, 2004 m. gruodžio 31 d. yra įregistruota Kultūros vertybių registre (prieiga internete: http://kvr.kpd.lt). Teritorijos plotas – 1700 kv. m. Iš Detaliojo plano pagrindinio brėžinio matyti, kad abu ginčo žemės sklypai (adresu (duomenys neskelbtini)) patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių teritoriją. Iš to teismas padarė išvadą, jog kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos turi sutapti su esamų sklypų ribomis. Teismas kartu akcentavo, jog vertinimo tarybos nustato ir kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas. Taigi, atsižvelgus į Detaliojo plano sprendinius, vertinimo taryba galės pakeisti kultūros paveldo apsaugos zonų ribas, jas sutapatinti su esamų žemės sklypų (adresu (duomenys neskelbtini)) ribomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas nagrinėjamoje byloje nurodė, jog artimiausiu metu parengus kultūros paveldo objekto (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) teritorijos ribų planą ir vertinimo aktą, nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apskaitos duomenys bus patikslinti. Kultūros paveldo departamentas pažymėjo, jog tai nereiškia, kad dėl to bus keičiamos nustatytos ir įregistruotos Nekilnojamojo turo registre žemės sklypų ribos ar jungiami suformuoti žemės sklypai. Iš to teismas sprendė, jog Detaliojo plano sprendiniai, kuriais vienoje nekilnojamųjų kultūros paveldo teritorijoje formuojami atskiri žemės sklypai Nr. 12 ((duomenys neskelbtini)) ir Nr. 11 ((duomenys neskelbtini)), nepažeidžia teisės aktų nuostatų.

54. Teismas iš pagrindinio Detaliojo plano brėžinio nustatė, jog valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) mažinamas iš šiaurės pusės, dalyje, kuri nesiriboja su pareiškėjų valdomu žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad jiems nuosavybės teise priklauso ar galėtų priklausyti kokie nors statiniai, esantys valstybinės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) ir dėl to jie turėtų subjektinę teisę ginčyti

http://kvr.kpd.lt/

Detaliojo plano sprendinius numatomus šiam žemės sklypui. Pareiškėjai nėra vieni iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, kurie turėtų teisę ginti viešąjį interesą. Tai reiškia, kad pareiškėjai neturi subjektinės teisės ginčyti Detaliojo plano sprendinius tuo aspektu, kiek tai susiję su išskirtinai žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) teisėtų valdytojų teisėmis ir pareigomis.

55. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai tvirtina, jog siekia atstatyti pastatą-sandėlius, kad ten galėtų laikyti malkas, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 7 d. išrašo matyti, kad pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančiame pastate – gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, yra įrengtas vietinis centrinis šildymas. Minėti duomenys paneigia pareiškėjų teiginį, jog sandėliai jiems reikalingi malkoms laikyti. Be kita ko, iš minėto išrašo taip pat matyti, jog vietinis centrinis šildymas neįrengtas būtent gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, gyventojams.

56. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teismas sprendė, kad Detaliojo plano dalis, susijusi su pareiškėjų teisėmis ir teisėtais interesais, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

57. Teismas, spręsdamas dėl NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 13SD-1337-(14.13.104) teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad šiuo sprendimu netenkintas pareiškėjų prašymas išformuoti ir išregistruoti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Neringos mieste. Sprendimas Nr. 13SD-1337-(14.13.104) argumentuojamas tuo, jog: 1) pareiškėjai neturi teisės teikti prašymą už kitus asmenis, turinčius nuosavybės teise priklausančius statinius (jų dalis) valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini); 2) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1377-609/2007 nebuvo sprendžiamas klausimas dėl 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu suformuotų žemės sklypų išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro; 3) pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas, namų valdų žemės sklypai galėjo būti formuojami pagal žemės sklypų planus, parengtus žemės sklypų planų, esančių gyvenamojo namo kadastro duomenų byloje, pagrindu, jeigu namų valdos žemės sklypo kadastro duomenų byla buvo parengta ir pateikta apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui iki 2009 m. gruodžio 31 d. T. y., namų valdos žemės sklypai iki 2009 m. gruodžio 31 d. galėjo būti suformuoti ir pagal namų valdos techninės apskaitos nustatytas ribas, nerengiant teritorijų planavimo dokumentų; 4) pagal naujai rengiamo Detaliojo plano sprendinius nėra numatyta sujungti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini) į vieną sklypą.

58. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktu („namų valdų žemės sklypai formuojami pagal žemės sklypų planus, parengtus žemės sklypų planų, esančių gyvenamojo namo kadastro duomenų byloje, pagrindu, jeigu namų valdos žemės sklypo kadastro duomenų byla parengta ir pateikta apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui iki 2009 m. gruodžio 31 dienos“), sprendė, jog namų valdos žemės sklypai iki 2009 m. gruodžio 31 d. galėjo būti suformuoti nerengiant teritorijų planavimo dokumentų. Teismas nustatė, kad G. L., R. R.-M. ir tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, prašydami išnuomoti žemės sklypo dalis, reikalingas pastate – gyvenamajame name (adresu (duomenys neskelbtini), Neringa) esantiems nuosavybės teise priklausantiems butams, eksploatuoti. Neringos savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V13-18, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinta tvarka, 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu patvirtino naudojamo valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, ribas ir plotą – 1070 kv. m. Klaipėdos apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 4-2443-(1.3) nustatė 0,1070 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringos mieste, nuomojamas žemės sklypo dalis, atsižvelgiant į piliečiams priklausančią gyvenamojo namo dalį bei išnuomojo 0,1070 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringos mieste, atitinkamas dalis (A. B. 0,0191 ha, L. G. 0,0142 ha, M. S. 0,0119 ha, R. R.-M. 0,0151 ha, sutuoktiniams A. A. A. ir I. A. 0,0119 ha, M. J. 0,0178 ha) 15 metų laikotarpiui. Teismas taip pat nustatė, kad Neringos savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V13-266, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinta tvarka, 2001 m. rugsėjo 5 d. Detaliuoju planu, patvirtino naudojamo valstybinės žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, ribas ir plotą – 1328 kv. m. Klaipėdos apskrities viršininkas 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 13.6-(6364) nustatė 0,1328 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa mieste, nuomojamas žemės sklypo dalis, atsižvelgiant į piliečiams priklausančią gyvenamojo namo dalį bei išnuomojo 0,1328 ha valstybinės žemės

sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringos mieste, atitinkamas dalis šiems gyventojams 24 metų laikotarpiui.59. Teismas apibendrino, kad valstybinės žemės sklypai pastatams eksploatuoti buvo formuojami ir nuomojami

vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 bei atsižvelgiant į 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalųjį planą, kuris buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1377609/2007. Tačiau minėtu sprendimu teismas nesprendė klausimo dėl Klaipėdos apskrities viršininko įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo ar valstybinės žemės sklypų išformavimo bei išregistravimo, todėl net ir panaikinus 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalųjį planą, nenustojo teisinės galios nei Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus, nei Klaipėdos apskrities viršininko priimti administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti bei išnuomoti valstybinės žemės sklypai.

60. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikinus 2001 m. rugsėjo 5 d. Detalųjį planą, žemės sklypų ribos privalėjo būti grąžintos į ankstesnę padėtį. Be to, nagrinėjamoje byloje nustačius, jog (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo teisėti nuomininkai ir jame esančio pastato bendraturčiai nesutinka su valstybinės žemės sklypo sujungimu, todėl NŽT teritorinis skyrius 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 13SD1337(14.13.104) pagrįstai nurodė, kad valstybinės žemės sklypo nuomininkai adresu (duomenys neskelbtini) yra neįgalioti teikti prašymą už kitus asmenis, turinčius nuosavybės teisę į statinius (jų dalis) valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), Neringos mieste. NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 13SD-1337-(14.13.104) taip pat nurodė, kad naujai rengiamame Detaliajame plane nėra numatyta sujungti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini) į vieną sklypą. Teismas, remdamasis aptarta nuostata bei įvertinęs tai, kad savivaldybė Detaliuoju planu sprendė nesujungti valstybinės žemės sklypų adresu (duomenys neskelbtini) į vieną sklypą, pažymėjo, jog NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 13SD-1337-(14.13.104) pagrįstai nurodė, jog naujai rengiamas Detalusis planas nesudaro pagrindo išformuoti ir išregistruoti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Neringos mieste. Iš to teismas sprendė, kad NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 13SD-1337-(14.13.104) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

61. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo reikalavimus dėl NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. ISS-219-(8.5) bei įpareigojimo NŽT atlikti veiksmus, nurodė, kad NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 13SD-1337-(14.13.104) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti išvestinius pareiškėjų skundo reikalavimus ir panaikinti NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. ISS-219-(8.5) bei įpareigoti NŽT atlikti pareiškėjų nurodytus veiksmus.

62. Teismas iš NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. ISS-219-(8.5) turinio nustatė, jog pareiškėjų skundas netenkintas iš esmės dėl to, kad NŽT kompetencijai nepriskirta teisė priimti sprendimus išformuoti Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre įregistruotus žemės sklypus. Teismas pažymėjo, jog teritorijų planavimas pagal kompetenciją priskirtinas savivaldybėms, todėl atsižvelgiant į tai, kad patvirtintame Detaliajame plane valstybinės žemės sklypai adresu (duomenys neskelbtini) nejungiami, sprendė, kad nėra pagrindo juos išformuoti ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro. Taigi, NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendime Nr. ISS-219-(8.5) iš dalies pasisakyta dėl NŽT teritorinio skyriaus sprendime nurodytų motyvų. Teismas nustatė, kad NŽT teritorinio skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo naikinti NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. ISS-219-(8.5) ir įpareigoti NŽT pareiškėjų skundą išnagrinėti iš naujo ar įpareigoti priimti sprendimą pertvarkyti valstybinės žemės sklypus ir kt.

63. Teismas nurodė, kad nei Neringos savivaldybės vidaus administravimo struktūra, nei bylos pobūdis nesuteikė pagrindo Neringos savivaldybės tarybai ir Neringos savivaldybės administracijai pasitelkti advokatą atstovauti teisme, todėl atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

64. Atsakovas Neringos savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo (toliau – ir KLAAT) 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo Neringos savivaldybės administracijai iš pareiškėjų ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – tenkinti Neringos savivaldybės administracijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

65. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjant administracinę bylą pirmąja instancija, jis patyrė 2407,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. KLAAT, priimdamas sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo atsakovui, iš esmės pažeidė ABTĮ normas, suteikiančias teisę proceso šaliai gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

66. KLAAT nepagrįstai nurodė, kad Neringos savivaldybės administracijos Juridiniame, personalo ir viešųjų pirkimų skyriuje dirba 4 asmenys, todėl neva gali būti užtikrintas atstovavimas bylose pačios institucijos vidiniais pajėgumais. Iš tiesų du specialistai iš šio skyriaus visiškai neužsiima atstovavimu teismuose (personalo valdymo specialistas ir viešosios tvarkos bei viešųjų pirkimų specialistas), o skyriaus vedėjas ir pavaduotojas turi teisę bei pareigą atstovauti savivaldybę teismuose, tačiau, be šios funkcijos, vykdo dar daugybę kitų funkcijų. Be to, nagrinėjamos bylos pradžioje Neringos savivaldybės administracija neturėjo skyriaus vedėjo. Neringos savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą, kuriuo nuo 2016 m. gruodžio 30 d. atleido skyriaus vedėją. Nauja šio skyriaus vedėja pradėjo savo darbą tik nuo 2017 m. vasario 3 d. Neringos savivaldybės administracija turi 13 nebaigtų bylų. Neringos savivaldybės administracijos tarnautojai faktiškai dirba Nidoje, kuri yra daugiau nei 50 km nutolusi nuo bet kurio teismo Klaipėdoje.

67. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju, kai viena proceso šalis yra teisėja, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo motyvus (ir dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo iš pareiškėjos-teisėjos) išdėstyti itin argumentuotai, kad būtų išvengta bet kokių abejonių teismo nešališkumu kolegės atžvilgiu.

68. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjų skundai ir patikslinti skundai ir nutraukta administracinės bylos dalis. Taip pat prašo panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (4.17) V15– 1070, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 2D-9521(16.2), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.3)-2d-12295, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 2D15832 (1.8.) dalį, kuria pripažinta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. (6.3)-2d-12295 nebuvo nagrinėjamas Neringos savivaldybės 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (4.17) VI5-1070 ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 2D-9521(16.2), teisėtumas, ir kuria Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. (6.3)-2d-12295 paliktas galioti; panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtinto teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių Juodkrantės gyv., Neringoje detalųjį plano dalį, kurioje nustatyti žemės sklypų – Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 12 (adresas: (duomenys neskelbtini)) sprendiniai, ir kurioje žemės sklypo Nr. 11 (adresas: (duomenys neskelbtini)) šiaurinėje dalyje suformuotas kelias (pravažiavimas), „užeinantis“ ant ūkinio pastato-sandėlių pamatų; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 13SD-1337-(14.13.104) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Neringoje“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1SS-219-(8.5.) „Dėl jūsų skundo nagrinėjimo“, ir / arba įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išnagrinėti pareiškėjų skundą iš naujo, ir /arba įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą pertvarkyti valstybinės žemės sklypus, atstatant jų ribas, kurios galiojo iki Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151, kuriuo buvo patvirtintas teritorijos, kurioje yra ir sklypai (duomenys neskelbtini), detalusis planas, patvirtinimo ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pateikti duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui sklypui, kuris apimtų iki 2016 m. lapkričio 17 d. detaliojo plano patvirtinimo įregistruotų valstybinės žemės sklypų adresais (duomenys neskelbtini) teritorijas, registruoti. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byla turėtų būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai prašo grąžinti bylą KLAAT nagrinėti iš naujo.

69. Pareiškėjai nurodo, kad aplinkybė, jog Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendime (atsakyme) Nr. (4.17)V15-1070 bei Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendime Nr. 2D-9521(16.2) yra išdėstyti tam tikri argumentai, dar nereiškia, kad šie argumentai yra teisėti ir kad šiais argumentais remiantis galima atmesti pareiškėjų teiktus pasiūlymus. Pareiškėjai savo skunde nurodė išsamius argumentus dėl kiekvieno iš minėtuose sprendimuose nurodyto argumento teisėtumo ir pagrįstumo. KLAAT šių pareiškėjų argumentų nenagrinėjo, o tik formaliai įvertino, ar Neringos savivaldybės administracija ir Inspekcija pateikė pareiškėjams atsakymą. Pareiškėjai prašo apeliacinės instancijos teismo vadovautis visais jų skunde KLAAT išdėstytais argumentais dėl ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo ir nepagrįstumo, išnagrinėti juos iš esmės ir panaikinti šią sprendimo dalį kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

70. KLAAT administracinės bylos dalį dėl Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. (6.3)-2D-12295 bei Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. 2D– 15832(1.8) panaikinimo nutraukė nepagrįstai konstatavęs, kad šie administraciniai sprendimai nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjų vertinimu, Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.3)-2D-12295 buvo iš esmės spręstas Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo (atsakymo) Nr. (4.17)V15-1070 bei Inspekcijos Klaipėdos TPSVPS 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 2D9521(16.2) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Taigi, Inspekcijos viršininkas, nustatęs, kad Inspekcijos viršininko pavaduotojas išnagrinėjo pareiškėjų skundą, nors pagal ginčo santykiui taikomus teisės aktus tokio skundo nagrinėjimas yra teismo kompetencija, privalėjo panaikinti šį sprendimą, kaip priimtą nekompetentingo subjekto. Šie sprendimai sukėlė pareiškėjams teisines pasekmes, nes dėl nurodytos klaidingos apskundimo tvarkos ir skundo nagrinėjimo neturint tokios kompetencijos ženkliai užsitęsė Neringos savivaldybės administracijos sprendimo nagrinėjimo ikiteismine tvarka procesas, per tą laiką detaliojo plano rengimo procesas ženkliai pasistūmėjo į priekį, nebeliko galimybės operatyviai išspręsti Neringos savivaldybės administracijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

71. Pareiškėjai pažymi, kad KLAAT visiškai nenagrinėjo sprendinio, kuriuo žemės sklype Nr. 11 (adresu (duomenys neskelbtini)) numatyta nauja statyba atkuriant sunykusius statinius, tikslo ir subjektų, kuriems tokio statinio atkūrimas yra aktualus, t. y. teismas tik formaliai įvertino, ar toks sprendinys yra galimas planuojamoje teritorijoje. Sunykusio statinio atkūrimas reiškia, kad bus atstatomas sunykęs statinys, kuriuo naudojosi tam tikri asmenys. Iš esmės nė vienas iš bylos dalyvių neginčija, kad ūkiniu pastatu-sandėliais naudojosi (duomenys neskelbtini) namų butų savininkai. Teismas taip pat nenagrinėjo aplinkybių, kad šio teritorijų planavimo dokumento rengimo tikslas – sklypų sujungimas ir ūkinio pastato-sandėlių atstatymas – atsirado būtent namų (duomenys neskelbtini) namų butų savininkų iniciatyva, t. y. 2011 m. iniciavus detaliojo plano rengimo procedūrą, kuria buvo planuota rengti teritorijos, apimančios (duomenys neskelbtini) teritorijas, planą, sujungiant šias dvi teritorijas į vieną ir nustatant sprendinį – ūkinio pastato-sandėlių atkūrimą. Neringos savivaldybės administracijai nusprendus rengti viso kvartalo detalųjį planą, šis planavimo tikslas, susijęs su sklypų (duomenys neskelbtini) sujungimu ir ūkinio pastato-sandėlių atstatymu būtent abiejų namų butų savininkams, išliko. Detaliojo plano sprendinys, kai ūkinio pastato-sandėlių atkūrimas yra nustatytas žemės sklype Nr. 11, nesujungus žemės sklypų į vieną, t. y. toks sprendinys, pagal kurį ūkinį pastatą-sandėlius gali atkurti tik (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai, prieštarauja planavimo tikslui, kuris buvo nustatytas abiem namams, yra nesuderinamas su Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimais, kad turi būti suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesai dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų, toks sprendinys diskriminuoja (duomenys neskelbtini) namo butų savininkus (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų atžvilgiu.

72. Teismas nenurodė jokio teisės akto ir konkrečios normos, kurios pagrindu teritorijų planavimo organizatoriui atliekant valstybinės žemės teritorijų planavimą, kiekvienam sprendiniui formuoti turi būti gaunamas valstybinės žemės nuomininko sutikimas. Sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys nėra kliūtis teritorijų planavimo organizatoriui savarankiškai rengti teritorijų planavimo dokumentą. Teritorijų planavimo įstatyme yra nustatytas įvairių subjektų interesų derinimo principas, tačiau tai nereiškia, kad valstybinės žemės nuomininkai privalo duoti sutikimą dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių. Jeigu būtų nustatytas toks ribojimas teritorijų planavimo organizatoriui įgyvendinant teritorijų planavimo procedūrą, teritorijų planavimo procesas apskritai negalėtų tinkamai funkcionuoti.

73. Pareiškėjai pažymi, kad priėmus Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 151, kuriuo buvo patvirtintas teritorijos, į kurią įėjo ir sklypai (duomenys neskelbtini), detalusis planas, Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras inicijavo administracinę bylą dėl Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151 panaikinimo (prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta KLAAT administracinė byla Nr. 11377-609/2007), kurioje buvo sprendžiamas viso Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 151 patvirtinto detaliojo plano teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. KLAAT 2007 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1377-609/2007 pasisakė ir dėl sklypų 1-F, 9-N (šių sklypų teritorija iš esmės sutampa žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija), nurodydamas, kad „detaliojo plano sprendiniais sklypo 9-N gyvenamojo naudojimo būdo teritorijoje numatoma formuoti naują sklypą, sklype 1-F vietoje demontuotų ūkinių pastatų numatoma statyti naują vieno aukšto ūkinį pastatą, o rekreacinio naudojimo būdo teritorijoje (sklypas 4-J) numatoma regeneruoti buvusį užstatymą, remiantis istoriniais duomenimis. <…> Darytina išvada, kad detaliojo plano sprendiniai, numatant naujo gyvenamojo namo statybą ((duomenys neskelbtini)), rekreacinio naudojimo būdo teritorijoje numatant statyti naują pastatą ((duomenys neskelbtini)) akivaizdžiai prieštarauja Juodkrantės pamario zonos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemos

II zonos teritorijos naudojimo reglamentams.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1678/2008, palikdamas nepakeistą KLAAT 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą, konstatavo, kad „detaliojo plano sprendiniai, numatant naujo gyvenamojo namo statybą (sklypai 1-F, 9-N), rekreacinio naudojimo būdo teritorijoje numatant statyti naują pastatą (sklypas Nr. 4-J), akivaizdžiai prieštarauja Juodkrantės pamario zonos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemos II zonos teritorijos naudojimo reglamentams“. Taigi, pagal nurodytus teismų sprendimus ginčo teritorijoje nauja statyba yra negalima.

74. Tik pasibaigus šiam teisminiam ginčui, pareiškėjai pradėjo veiksmus, siekdami atstatyti iki neteisėto detaliojo plano patvirtinimo buvusią padėtį. Pareiškėjai, įvertindami Neringos savivaldybės finansines galimybes imtis veiksmų siekiant rengti naują detalųjį planą, matydami, kad Neringos savivaldybė neinicijuoja naujo plano rengimo, ėmėsi veiksmų ir 2011 m. kreipėsi į Neringos savivaldybę su prašymu leisti rengti teritorijos, apimančios (duomenys neskelbtini) teritoriją, detalųjį planą. Gavę atsakymą, kad netrukus bus inicijuojamas viso kvartalo detaliojo plano rengimas, pareiškėjai neturėjo pagrindo tokius savivaldybės veiksmus vertinti kaip neveikimą, nesuderinamą su pareiškėjų interesais. Tuo labiau, kad visi tuometiniai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų butų savininkai buvo pateikę prašymą rengti detalųjį planą, sujungiant abu sklypus į vieną su tikslu atkurti ūkinį pastatą-sandėlius, kurie būtų naudojami visų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų gyventojų reikmėms. Taigi, pareiškėjai ir kiti (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai negalėjo numatyti, kad (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai vėliau pakeis savo nuomonę ir nebesutiks, kad sklypai būtų jungiami ir kad būtų atstatomas ūkinis pastatas-sandėliai visų (duomenys neskelbtini) namų būtų savininkų poreikiams tenkinti. Šios aplinkybės parodo, kad, priešingai nei teigia KLAAT sprendime, pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų pačiu racionaliausiu būdu taikiai spręsti po Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151 panaikinimo susidariusią situaciją, grąžinant abiejų sklypų teisinę padėtį į tą padėtį, kuri buvo iki Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151 priėmimo, kai buvo suformuoti du atskiri žemės sklypai – (duomenys neskelbtini).

75. Susisiekimo sistemų organizavimas yra priskirtas privalomam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Iš patvirtinto Detaliojo plano sprendinių matyti, kad kai kuriems sklypams (sklypas Nr. 2) automobilių stovėjimo vietų klausimas yra sprendžiamas, Detaliojo plano sprendiniuose pažymint automobilių stovėjimo vietas. KLAAT sprendime nevertintos aplinkybės, kodėl vienuose sklypuose yra formuojama susisiekimo sistema, įskaitant automobilių stovėjimo vietų nustatymą, o kituose tokie sprendiniai nėra nustatomi. Pareiškėjų vertinimu, vieniems sklypams nustatant automobilių stovėjimo vietas, o kitiems sklypams jų nenustatant, sklypų, kuriems automobilių stovėjimo vietos nenustatomos, naudotojai nepagrįstai pastatomi į nevienodą padėtį, užkraunant jiems tiek organizacinę, tiek finansinę naštą rengti techninius projektus.

76. KLAAT nenagrinėjo jokių aplinkybių, susijusių su namo (duomenys neskelbtini), kaip buvusio vilos (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato, statusu, kuris ir yra pagrindas šiam namui kartu su namu (duomenys neskelbtini) būti įtrauktam į nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių teritoriją. Tai, kad rengiamame specialiajame plane, tiksliau jo koncepcijoje, teritorijai, kuri Detaliajame plane yra nurodyta kaip sklypas Nr. 11 ((duomenys neskelbtini)), yra numatytas T3 režimas, kuris leidžia esamos struktūros keitimą ir naujos struktūros kūrimą, nereiškia, kad toks planas bus patvirtintas ir apskritai kad toks režimas gali būti nustatytas teritorijai, kuri jau yra įrašyta į kultūros paveldo vertybių teritoriją.

77. Pareiškėjai turi teisę kelti klausimą ir reikalauti, kad sklypui Nr. 11 nustatytas tvarkymo režimas atitiktų galiojančio Tvarkymo plano reikalavimus, taip pat kad namas (duomenys neskelbtini), kaip vilos (duomenys neskelbtini) ūkinis pastatas, detaliojo plano sprendiniais būtų pasiūlytas įtraukti į kultūros vertybių registrą. Kaip matyti iš Detaliojo plano sprendinių, jų 3.5 punkte esančioje 4 lentelėje yra pateiktas sąrašas objektų, kurie siūlomi įtraukti į kultūros vertybių registrą, taigi tokią funkciją Neringos savivaldybės taryba turi.

78. Namui (duomenys neskelbtini) centrinis šildymas buvo atjungtas atjungus šį namą nuo prekybinio-ūkinio komplekso, prasidėjus privatizavimo procesams iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pareiškėjai ir tretieji suinteresuoti asmenys teismui nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 7 d. išraše yra nurodyti neteisingi duomenys dėl centrinio šildymo. Dėl šios priežasties pareiškėjai prašo pridėti prie bylos UAB Neringos energija 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. S63, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) name nėra centrinio šildymo.

79. Pareiškėjai mano, kad jie turi subjektinę teisę ginčyti visus sprendinius, susijusius su ūkinio pastato-sandėlių atstatymu. Sprendinys, kuriuo formuojamas kelias-pravažiavimas toje vietoje, kurioje turi būti atstatomas ūkinis pastatas-sandėliai, nedera su sprendiniu atstatyti ūkinį pastatą-sandėlius. KLAAT iš esmės nenagrinėjus šio sprendinio teisėtumo ir

pagrįstumo klausimo, pareiškėjai prašo apeliacinės instancijos teismo vadovautis jų skunde ir paaiškinimuose išdėstytais argumentais.

80. Pareiškėjai pateikė į bylą reikšmingą įrodymą – Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 1 punkte nurodytas vienas nekilnojamojo turte registruotas turtas, 2 punkte nurodyti abu pastatai – gyvenamieji namai – adresais (duomenys neskelbtini), 2.3–2.8 punktuose nurodyti sandėliai (išrašo suformavimo data – 2017 m. vasario 7 d., šį išrašą į KLAAT nagrinėjamą administracinę bylą Nr. I-523-162/2017 pateikė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas kartu su atsiliepimu). KLAAT šio įrodymo nevertino, t. y. nevertino aplinkybių, kad abu namai Nekilnojamojo turto registre yra registruoti vienu registro numeriu, kad 1991 m. yra fiksuoti duomenys apie pastatus-sandėlius, kad šie duomenys yra įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Būtent šie duomenys patvirtina, kad pastatai, esantys registruoti vienu registro numeriu, kuriems yra priskiriami ir sandėliai, turi būti viename žemės sklype. Kitaip yra neįmanoma realizuoti jokių teisių į sandėlius, tarp jų ir teisės juos atstatyti (pagal nurodytą išrašą sandėliai nėra priskirti išskirtinai gyvenamajam namui adresu (duomenys neskelbtini)). Taigi, pareiškėjų manymu, teismas visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių ir netyrė reikšmingų bylai įrodymų.

81. NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus ir NŽT sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra aktualus tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjų skundą dėl Detaliojo plano dalies panaikinimo. Panaikinus Detaliojo plano dalį, joks teritorijų planavimo dokumentas ginčo teritorijai nebegaliotų, o tai reiškia, kad ginčo sklypai turėtų būti grąžinti į tą teisinę padėtį, kuri buvo iki sklypų išskyrimo į du atskirus sklypus. Pareiškėjai pateikė prašymą NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriui tuo metu, kai Detalusis planas dar nebuvo patvirtintas. Todėl NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus sprendime nurodyti argumentai, kad rengiamame Detaliajame plane nėra numatyta sujungti valstybinės žemės sklypus (duomenys neskelbtini) į vieną sklypą, negalėjo būti pagrindas atmesti pareiškėjų prašymą. Pareiškėjų vertinimu, KLAAT sprendimo argumentai, patvirtinantys, kad rengiamo (bet nepatvirtinto) Detaliojo plano sprendiniai gali būti pagrindas atmesti pareiškėjų prašymą, yra neteisėti ir nepagrįsti.

82. Nagrinėjamu atveju žemės sklypai (duomenys neskelbtini) negalėjo būti suformuoti kaip atskiri žemės sklypai, nes žemės sklypo planas, esantis gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) kadastro byloje, kuris galimai galėjo būti pagrindas formuoti žemės sklypą (šis planas pateiktas į bylą su kitais iš VĮ Registrų centro bylos teiktais dokumentais), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktą yra vientisas vieno žemės sklypo, apimančio (duomenys neskelbtini) namus, planas. Iki neteisėto Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 151 patvirtinto detaliojo plano jokių žemės sklypų planų, kurie būtų parengti atskirai (duomenys neskelbtini) namų teritorijoms, VĮ Registrų centras byloje nėra. 2007 metais priimti Neringos savivaldybės administracijos ir Klaipėdos apskrities viršininko sprendimai, kurių pagrindu buvo įregistruoti žemės sklypai (duomenys neskelbtini), buvo priimti išimtinai remiantis neteisėtu Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 151 patvirtintu detaliuoju planu. Jokių kitų pagrindų suformuoti šiuos žemės sklypus nebuvo. Todėl nepagrįsti NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus ir KLAAT argumentai, kad ginčo žemės sklypai galėjo būti formuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktą.

83. NŽT privalėjo imtis veiksmų, siekdama atstatyti iki neteisėto Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 151 patvirtinto detaliojo plano buvusią padėtį, tačiau to nepadarė. Tai laikytina viešojo administravimo subjekto klaida, ir šią klaidą turėjo pripažinti KLAAT. Nagrinėjamu atveju dėl viešojo administravimo subjektų klaidos susiklostė tokia situacija, kai rengiant naują Detalųjį planą, žemės sklypai, kurie buvo suformuoti neteisėto Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 151 patvirtinto detaliuoju plano pagrindu, buvo įregistruoti ir išnuomoti. Taigi, iš esmės nauju Detaliuoju planu buvo sudarytas pagrindas antrą kartą įteisinti neteisėtu detaliuoju planu nustatytas žemės sklypų ribas. Pareiškėjų teigimu, siekiant ištaisyti viešojo administravimo subjektų padarytą klaidą ir atstatyti teisingumą pareiškėjų atžvilgiu, o taip pat užtikrinti viešąjį interesą, kad teismų sprendimai būtų įgyvendinami visa apimtimi, yra būtina išregistruoti žemės sklypus, suformuotus ir įregistruotus detaliojo plano pagrindu.

84. NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. ISS-219-(8.5) buvo priimtas tuo metu, kai jau buvo patvirtintas Detalusis planas, nors pareiškėjai skundą NŽT pateikė dar 2016 m. rugsėjo 19 d., t. y. likus beveik 2 mėnesiams iki Detaliojo plano patvirtinimo. NŽT nenurodė priežasčių, kodėl ji pareiškėjų skundą išnagrinėjo praleidusi įstatymo nustatytą terminą. NŽT, nagrinėdama pareiškėjų skundą, jau esant patvirtintam Detaliajam planui, nenagrinėjo tų NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 13SD-1337-(14.13.104) motyvų, kurie susiję su situacija, kai

Detalusis planas dar nebuvo patvirtintas.85. Tretieji suinteresuoti asmenys A. B., L. G., M. S., A. A. A., I. A., M. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir tenkinti pareiškėjų skundą.86. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, neteisingas, nesąžiningas, teismas nevertino

visų svarbių duomenų, neanalizavo, kodėl kilo problema, o tik formaliai pritarė atsakovų ir kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicijai.

87. (duomenys neskelbtini) gyventojai turi vienodas teises atstatyti sudegusius sandėlius, tačiau ginčijamais administraciniais sprendimais tokia galimybė buvo palikta tik (duomenys neskelbtini) gyventojams, neatsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) gyventojų interesus. Visuose susirinkimuose dėl detaliojo plano buvo tenkinami tik (duomenys neskelbtini) gyventojų interesai. Pirmoje plano versijoje buvo numatyta, kad vietoje (duomenys neskelbtini) vieno sklypo bus suformuoti 2 sklypai. Tačiau (duomenys neskelbtini) gyventojams nesutikus, antram susirinkimui buvo pateikta nauja plano versija, kurioje (duomenys neskelbtini) sklypas buvo numatytas kaip vienas su didele užstatymo zona. Tai rodo, kad Neringos savivaldybė vykdė visus (duomenys neskelbtini) gyventojų pageidavimus, tačiau niekaip nesprendė klausimo, kaip bus atstatyti sandėliai (duomenys neskelbtini) gyventojams.

88. Visais laikais iki 2001 m. detaliojo plano patvirtinimo, namai (duomenys neskelbtini) buvo vienoje teritorijoje, jiems priklausė ūkinis pastatas-sandėliai. Tai patvirtina bylos dokumentai. Smarkiai apdegus sandėliams, buvo nesąžiningai pasinaudota šia situacija ir 2001 m. detaliuoju planu vietoj likusios po gaisro sandėlių dalies buvo numatyta statyti visiškai naują namą. Dėl to, kad šioje teritorijoje negalima statyti naujų pastatų, 2007 ir 2008 m. nusprendė teismai. 2011 m. Neringos savivaldybė prižadėjo, kad rengiant naują detalųjį planą bus numatytas sandėlių atstatymas ir (duomenys neskelbtini) gyventojams. Tačiau naujame plane sandėlių atstatymas (duomenys neskelbtini) gyventojams taip ir liko nenumatytas.

89. M. S. ir A. B. teismo posėdyje paaiškino, kad centrinis šildymas name atjungtas iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai buvo pradėtas privatizuoti buitinis kompleksas, kuriame buvo įrengta katilinė, aptarnaujanti visą namų kvartalą. Teismas visiškai nesivadovavo šiais paaiškinimais. (duomenys neskelbtini) gyventojai yra įsirengę krosnis, židinius, kūrenasi malkomis. Todėl ūkiniai sandėliai šio namo gyventojams reikalingi lygiai taip pat, kaip ir (duomenys neskelbtini) gyventojams.

90. Bylos dokumentai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) namas istoriškai yra buvęs namo (duomenys neskelbtini) ūkinis pastatas. (duomenys neskelbtini), kaip buvusi vokiečių vila, yra saugomas objektas. Abu namai yra saugomoje kultūros vertybių teritorijoje, vilų kvartale. (duomenys neskelbtini), kaip buvęs vilos ūkinis pastatas, taip pat turi būti pripažintas saugomu ir atkurtas pagal istorinius duomenis. Šie abu namai turi būti tvarkomi kaip kultūros vertybės ir turi būti vienoje teritorijoje su vienodais reikalavimais šiai teritorijai.

91. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims nesuprantama, kodėl panaikinus 2001 m. detalųjį planą, žemės sklypų ribos buvo nepanaikintos. Jei detalusis planas yra panaikinimas, turi būti panaikinami ir visi kiti jo pagrindu patvirtinti dokumentai. Tik taip gali būti atstatomas teisingumas. Šiuo atveju buvo taip, kad, nors 2001 m. detalusis planas ir buvo panaikintas, bet realiai jis liko galioti, nes jį panaikinus niekas nebuvo pakeista. Galiausiai rengiant naują detalųjį planą, Neringos savivaldybė aiškino, kad nors žemės sklypai ir įregistruoti pagal neteisėtą planą, bet jų registracija nepanaikinta, todėl naujas detalusis planas negali kitaip nustatyti žemės sklypų ribų. Tačiau iš tiesų naujas detalusis planas būtent ir turi atstatyti tą teisingumą, kuris iki šiol po 2001 m. detaliojo plano panaikinimo nėra atstatytas. Patvirtinus naują detalųjį planą, iš esmės dar kartą buvo patvirtintas neteisėtas 2001 m. detalusis planas.

92. Neringos savivaldybės teigimu, naujas detalusis planas yra derinamas su dar tik rengiamu tvarkymo planu. Tačiau teismų praktikoje yra pripažįstama, kad žemesnio lygmens detalusis planas turi būti derinamas su galiojančiais aukštesnio lygmens planais, o ne su dar tik rengiamais specialiaisiais planais. Naujas 2016 m. detalusis planas kitaip reglamentuoja (duomenys neskelbtini) teritoriją nei galiojantis tvarkymo planas. Dėl to naujas detalusis planas turi būti naikinamas kaip neatitinkantis aukštesnio lygmens plano. NTŽ turi prisiimti atsakomybę ir ištaisyti savo padarytą klaidą, t. y. išformuoti ir išregistruoti 2001 m. detaliojo plano pagrindu įregistruotus sklypus.

93. NŽT atsiliepime į atsakovo Neringos savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti pagal savo vidinį įsitikinimą.

94. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad šie skundai tiek, kiek jie yra susiję su kultūros paveldo apsauga, yra nepagrįsti ir atmestini. Šiuos klausimus pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išnagrinėjo išsamiai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą

sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime kartoja savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus.95. Atsakovas Neringos savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų

apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti jam iš kitų apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

96. Atsakovas atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kartoja savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus. Taip pat pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai akcentavo, kad savo teisėtą interesą į sudegusius sandėlius kildina iš sudegusių sandėlių naudojimo fakto. Pirma, pareiškėjai neįrodė tokio naudojimo fakto jokiais kitais įrodymais, išskyrus žodinius paaiškinimus. Antra, naudojimo faktas pats savaime nesuteikia asmeniui jokių teisių į pastatą, jo atkūrimo/statybos darbus. Trečia, visi be išimties pareiškėjai pripažino, kad asmeniškai nesinaudojo sudegusiais sandėliais: pareiškėja R. R.-M. teigė jais naudojusis dar tada, kai butas (duomenys neskelbtini) priklausė jos seneliams, o pareiškėjai D. S. ir G. L. pripažino, kad apskritai niekada jais nesinaudojo (nes tapo butų (duomenys neskelbtini) name savininkais tik 2016 m. ir 2000 m.). Taigi pareiškėjai neturi jokių materialiųjų teisių į sudegusių sandėlių atstatymą, dėl ko planavimo organizatorius turėjo teisę atmesti pareiškėjų pasiūlymus.

97. Bylos nagrinėjimo metu seniausieji (duomenys neskelbtini) gyventojai minėjo, kad ūkinių sandėlių buvo įvairiose vietose, net ir (duomenys neskelbtini) gatvėje, jie visi buvo neįteisinti, tad kalbėti apie (duomenys neskelbtini) pastato gyventojų teises į sudegusius ūkinius sandėlius (duomenys neskelbtini) sklype nėra jokio teisinio pagrindo.

98. Pareiškėjai su apeliaciniu skundu pateikė UAB „Neringos energija“ raštą, kuriame teigiama, kad namas (duomenys neskelbtini) nėra prijungtas prie centrinio šildymo sistemos. Tačiau šis raštas nepagrindžia pareiškėjų teiginių, neva jie šildosi būtent kietuoju kuru. Net ir atsijungus nuo centrinio šildymo sistemos, yra galimybė šildytis elektriniais ar dujiniais įrenginiais.

99. Pareiškėjai R. R.-M. ir G. L. valstybinės žemės nuomos sutartis sudarė 2007 m. spalio mėnesį, kai teisme jau buvo nagrinėjama byla dėl 2001 m. rugsėjo 5 d. detaliojo plano panaikinimo (sprendimas priimtas 2007 m. gruodžio mėnesį). Taigi patys pareiškėjai savo veiksmais pripažino, kad panaikintasis 2001 m. rugsėjo 5 d. detalusis planas neturi jokio tiesioginio ryšio su žemės sklypų (duomenys neskelbtini) suformavimu bei įregistravimu.

100. Pareiškėjų apeliacinio skundo teiginys, kad pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1377609/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1678/2008 ginčo teritorijoje nauja statyba yra negalima, yra netikslus ir klaidinantis. Iš tiesų minėti teismų procesiniai sprendimai buvo priimti galiojant kitiems teritorijų planavimo dokumentams, tuo tarpu 2012 m. buvo patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas bei Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas. Šie dokumentai nustatė naujas gaires dėl statybos įvairiose Neringos savivaldybės vietose.

101. Apeliaciniame skunde pareiškėjai mini, kad pateikė į bylą Nekilnojamojo turto registro išrašą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog viename išraše yra ir abu gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), ir sandėliai. Tačiau byloje dalyvaujantiems asmenims iki šiol nėra žinoma, kaip byloje atsirado minėtas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kurio duomenys prieštarauja kitiems byloje esantiems Nekilnojamojo turto registro išrašams. Pareiškėjų minimas Nekilnojamojo turto registro išrašas yra su žyma „tik tarnybiniam naudojimui“, todėl toks dokumentas negali būti laikomas oficialiu įrodymu byloje. 2017 metų Nekilnojamojo turto registro išraše negali būti jokių duomenų apie 1991 metais sudegusius sandėlius.

102. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, o trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą tenkinti.

103. Pareiškėjai pažymi, kad skyriaus vedėjo pareigybės neužėmimas nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 3 d. yra visiškai nepagrįstas argumentas, siekiant pateisinti advokato paslaugų būtinumą. Visų pirma, pirmasis skundas KLAAT buvo pateiktas 2016 m. lapkričio 30 d., teismas išsiuntė skundą Administracijai 2016 m. gruodžio 7 d., taigi, atsiliepimas teismui turėjo būti pateiktas per laikotarpį, kai visos teisines funkcijas vykdančių savivaldybės tarnautojų pareigybės buvo užimtos. Antra, byla paskirta nagrinėti 2017 m. vasario 14 d. teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas 2017 m. vasario 22 d. Taigi, teismo posėdis ir visi tolesni procesiniai veiksmai vyko tuo metu, kai visos teisines funkcijas vykdančių savivaldybės tarnautojų pareigybės buvo užimtos ir buvo pakankamai laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui. Administracija nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie galėtų suponuoti išvadą, kad be skyriaus vedėjo skyriuje neliko nė vieno tarnautojo, kuris galėtų parengti teismui procesinius dokumentus. Be to, teritorijų planavimo dokumento rengimo procese esminį vaidmenį atlieka savivaldybės tarnautojai, dirbantys Administracijos Architektūros skyriuje. Architektūros

skyriuje dirba net 5 savivaldybės tarnautojai. Tuo tarpu aplinkybė, kad Neringos savivaldybės administracija turi 13 nebaigtų bylų, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, nereiškia, jog būtent nagrinėjamoje byloje buvo būtina pasitelkti advokatą.

104. Administracijos nurodytos patirtos teismo išlaidas yra nepagrįstos ir dėl jų dydžio. Byla iš esmės buvo išnagrinėta 2017 m. gegužės 2 d. teismo posėdyje. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2017 m. rugsėjo 5 d., nes Administracijos atstovė negalėjo pateikti visų su byla susijusių dokumentų, kuriais disponuoja Neringos savivaldybė ir Administracija, taip pat jos prašymu pripažinti kito viešojo administravimo subjekto – NŽT – dalyvavimą būtinu. 2017 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdis vyko dėl tų pačių teisinių aplinkybių, kurios jau buvo iš esmės išnagrinėtos 2017 m. gegužės 2 d. teismo posėdyje, todėl Administracijos nurodytos 522,72 Eur pasirengimo teismo posėdžiui ir atstovavimo išlaidos vertintinos kaip nepagrįstos.

105. Nors Administracija nurodė, kad ji turėjo 563,56 Eur išlaidų, susijusių su papildomos medžiagos analize ir atsiliepimo į patikslintą skundą rengimu, tačiau iš Administracijos pateikto pirminio atsiliepimo turinio ir atsiliepimo į patikslintą skundą turinio matyti, jog šie atsiliepimai iš esmės nesiskiria, yra pateikiami tik keli nauji argumentai, todėl vertintina kaip nepagrįsta 563,56 Eur išlaidų suma papildomai medžiagos analizei ir atsiliepimo rengimui.

106. Nors Administracija nurodė, kad ji turėjo 81,68 Eur išlaidų, susijusių su papildomų dokumentų pateikimu teismui, tačiau 2011 metų Administracijos atsakymas pareiškėjams ir visi su šiuo atsakymu susiję dokumentai yra Administracijos dokumentai, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu yra nustatomas mokestis už dokumentų, esančių Administracijos dispozicijoje, teikimą teismui. Pagal LVAT praktiką, viešojo administravimo subjektai privalo teikti teismui dokumentus, jeigu jie susiję su jų administracinėmis procedūromis, tačiau mokestis už tokių dokumentų teikimą pagal teismo pareikalavimą iš proceso dalyvių negali būti imamas. Atsižvelgiant į tai, nurodytos 81,68 Eur išlaidos yra nepagrįstos.

107. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos tiek, kiek jie susiję su Inspekcijai priskirtų funkcijų vykdymu, atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas ir Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje, todėl administracinės bylos dalis dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo pagrįstai buvo nutraukta.

108. Tretieji suinteresuoti asmenys A. B., L. G., M. S., A. A. A., I. A. ir M. J. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovui turėjo atstovauti jo Juridinio skyriaus darbuotojai, o ne samdomas advokatas, kurio suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti patirta išlaidų suma yra neadekvati suteiktų paslaugų kokybei.

109. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

110. Atsakovo Neringos savivaldybės administracijos įgaliota atstovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teismo procese už apeliacinio skundo (196,02 Eur) ir atsiliepimo į du apeliacinius skundus (637,07 Eur) surašymą, taip pat pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

111. Pareiškėjai pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą prijungti naujai paaiškėjusias aplinkybes patvirtinančius paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su Detaliojo plano sprendiniu įrengti servitutą (S2) gaisrinių automobilių privažiavimui mažinant želdynų plotus, nors iš tiesų buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, šie argumentai pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo išnagrinėti.

112. Pareiškėjai pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus paaiškinimus ir prašymą prijungti prie bylos Nekilnojamojo turto paveldo tarnybos 2018 m. liepos 24 d. aktą Nr. KPD-RM2610/1, kuriuo priimtas sprendimas statinių kompleksui (duomenys neskelbtini) suteikti nekilnojamojo turto vertybės statusą. Pareiškėjų argumentai dėl to, kad rengiant detalųjį planą turėjo būti atsižvelgta į tai, jog (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamojo turto vertybės, pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo vertinami.

113. Pareiškėjai pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus paaiškinimus ir prašymą prijungti prie bylos Inspekcijos raštus, susijusius su savavališka statyba (duomenys neskelbtini) (savavališkai įrengta automobilių stovėjimo aikštele), kas yra susiję su administracinės bylos ginčo dalyku – Detaliojo plano sprendiniais sumažinti žaliąją zoną, įrengiant automobilių stovėjimo aikštelę ir panaikinant želdynų teritoriją. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino aplinkybių, susijusių su Detaliajame plane numatytu servitutu gaisrinių automobilių privažiavimui

(šioje teritorijos dalyje įrengta prieš tai paminėta automobilių stovėjimo aikštelė), o padarė tik abstrakčias išvadas, jog Administracijos atsakymas yra motyvuotas.

Teisėjų kolegija


IV.

114. Pareiškėjai G. L., R. R.-M. bei tretieji suinteresuoti asmenys A. B., L. G., M. S., A. A. A., I. A., M. J. yra žemės sklypo, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), dalių nuomininkai. Šis žemės sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu nuo 2007 m. liepos 23 d. Apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymo pagrindu (I t., b. l. 100–102). Neringoje, adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatas – gyvenamasis namas, kuriame suformuoti 7 atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurių savininkai yra pareiškėjai G. L., R. R.-M., D. S. bei tretieji suinteresuoti asmenys A. B., L. G., M. S., A. A. A., I. A., M. J.

115. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M. yra žemės sklypo, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), dalių nuomininkai. Šis žemės sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu nuo 2008 m. balandžio 23 d. Apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymų pagrindu (I t., b. l. 103–104). Neringoje, adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatas – gyvenamasis namas, kuriame suformuoti 4 atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurių savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M.

116. Žemės sklypai, esantys Neringoje, (duomenys neskelbtini), yra vienas šalia kito. Šie sklypai, kartu su kitais sklypais, pateko į detaliųjų planų, kurie buvo patvirtinti 2001 ir 2016 metais, ribas. Dėl 2001 metais patvirtinto detaliojo plano yra išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą. Dėl 2016 metais patvirtinto detaliojo plano vyksta ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

117. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą (administracinė byla Nr. I-1377-609/2007), be kita ko, nusprendė panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 151 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (1-F, 2-G, 3-H, 4-J, 5-1, 6-L, 7-R, 8-M, 9-N, 10-P) Juodkrantės gyv., Neringa detaliojo plano patvirtinimo“. Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. spalio 30 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A822-1678/2008 apeliacine tvarka.

118. Neringos savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini)o gatvių Juodkrantės gyv., Neringoje, detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių Juodkrantės gyv., Neringoje detalųjį planą (toliau – ir 2016 m. detalusis planas).

119. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas su Neringos savivaldybe ir Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl 2016 m. detaliojo plano patvirtinimo bei suinteresuotos visuomenės (pareiškėjų, dalies trečiųjų asmenų) keltų reikalavimų detaliojo planavimo metu. Dėl šių reikalavimų buvo iškeltos dvi administracinės bylos, kurias pirmosios instancijos teismas sujungė. Be to, nagrinėjant bylą pradėtas ginčyti minėtų žemės sklypų suformavimas, taigi pradėti ginčyti ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimai.

120. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo 2013 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XII-407 pakeistas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, ir jis išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Remiantis 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalimi iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Neringos savivaldybė nurodė, kad, kadangi Neringos savivaldybės tarybos sprendimas dėl Detaliojo plano rengimo pradžios buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., detalusis planas buvo rengiamas, derinamas, tikrinamas ir tvirtinamas pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Taigi nagrinėjamoje byloje taikytina Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. gegužės 1 d. redakcija.

V.

121. Apeliantų (pareiškėjų bei dalies trečiųjų suinteresuotų asmenų) vienas iš pagrindinių nesutikimo su 2016 m.

detaliuoju planu argumentų yra tai, kad šiuo planu nebuvo sujungti du valstybinės žemės sklypai, esantys Neringoje, (duomenys neskelbtini), į vieną sklypą. Apeliantų (pareiškėjų bei dalies trečiųjų suinteresuotų asmenų) tvirtinimu, Neringos savivaldybė tikino, kad šis klausimas bus išspręstas.

122. 2011 m. rugpjūčio 22 d. gyvenamųjų namų, esančių Neringoje, (duomenys neskelbtini), savininkai pateikė Neringos savivaldybei prašymą perduoti šių sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas (III t., b. l. 55–56). Planavimo tikslu buvo nurodytas sklypų sujungimas, numatant galimybę atstatyti buvusį ūkinį pastatą–sandėlį.

123. Neringos savivaldybės tarybos posėdžiuose, kurie vyko 2011 m. rugsėjo mėnesį, nutarta žemės sklypų, esančių Neringoje, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimo nesvarstyti ir taryboje netvirtinti, o rengti viso kvartalo detalųjį planą (III t., b. l. 48–52). Neringos savivaldybės administracija 2011 m. spalio 21 d. nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. prašyme įvardintus tikslus (žemės sklypų sujungimą, numatant teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus, buvusio ūkinio pastato–sandėlio atstatymą, išnagrinėti inžinierinių tinklų ir susisiekimo infrastruktūros įregimo galimybes) bus galima pasiekti rengiant viso kvartalo detalųjį planą (VII t., b. l. 78).

124. Neringos savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 17 d. sprendime „Dėl Detaliojo plano rengimo pradžios“, kuriuo nuspręsta pritarti teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Juodkrantės gyv., Neringoje, detaliojo plano rengimui, buvo nurodyti šie planavimo tikslai: žemės sklypų suformavimas, sujungimas, ribų tikslinimas; <…> numatyti galimybę rekonstruoti pastatus bei buvusio ūkinio pastato–sandėlių atstatymą <…> (VI t., b. l. 6).

125. Viešo svarstymo, vykusio 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. susirinkimų protokolai (V t., b. l. 76–86) patvirtina, kad parengtas detalusis planas, kuriame sklypai, esantys Neringoje, (duomenys neskelbtini), nėra sujungiami vieną sklypą. Neringos savivaldybės procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad žemės sklypai nebuvo sujungti, nes detaliojo plano rengimo metu tam prieštaravo žemės sklypo, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), nuomininkai.

126. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 straipsnio dalies redakcija) nustatyta, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

127. Neringos savivaldybė, rengdama kvartalo detalųjį planą, neatsižvelgė į vieno iš valstybinės žemės sklypo nuomininkų siūlymą sujungti jų nuomojamą sklypą su kitu valstybinės žemės sklypu, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti, kad detalusis planas negali prieštarauti galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams bei kitiems teisės aktams. Tai, kad Neringos savivaldybė, rengdama kvartalo detalųjį planą, neatsižvelgė į vieno iš valstybinės žemės sklypo nuomininkų siūlymą sujungti jų nuomojamą sklypą su kitu valstybinės žemės sklypu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad detalusis planas yra neteisėtas, nes teisės aktai neįtvirtina pareigos atsižvelgti į visus suinteresuotos visuomenės pasiūlymus. Konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad neatsižvelgus į suinteresuotos visuomenės (patalpų savininkų bei sklypo nuomininkų) pasiūlymą, yra pažeidžiamos ar ribojamos teisės, kurias reikėtų ginti.

128. Nei minėta Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, nei kitos teisės normos neįtvirtina, kad patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas yra neteisėtas, jeigu jį patvirtinus nėra įgyvendinami visi tikslai, kurie buvo iškelti pradedant rengti dokumentą. Šiame kontekste pastebėtina, kad į 2016 m. detaliojo plano rengimo ribas pateko 15 žemės sklypų (III t., b. l. 14), suformuotų ar svarstomų suformuoti. Tai, kad pradedant rengti detalųjį planą buvo nurodyti bendro pobūdžio tikslai, tarp kurių įvardintas sklypų sujungimas, visiškai nepatvirtina, jog buvo planuojama sujungti būtent du konkrečius sklypus iš visų penkiolikos planuojamų sklypų.

129. Minėti bylos dokumentai nepatvirtina, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes, apeliantų tvirtinimu, Neringos savivaldybė tikino, jog šis klausimas bus išspręstas. Minėti bylos dokumentai nepatvirtina, kad Neringos savivaldybė būtų priėmusį administracinį sprendimą, kuriuo būtų išspręstas klausimas dėl apeliantų teisių ir pareigų įgijimo, susijusių su sklypų sujungimu. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad suinteresuotų asmenų įgytos teisės buvo paneigtos. Tai, kad Neringos savivaldybė paaiškino pareiškėjams, jog klausimas dėl sklypų sujungimo bus sprendžiamas rengiant detalųjį planą, negali būti vertinama kaip konkrečios teisės įgijimas.

130. Neturi reikšmės 2016 m. detaliojo plano teisėtumui apeliantų argumentai, kad detaliuoju planu nebuvo numatyta galimybė atstatyti buvusį ūkinį pastatą–sandėlius.

131. Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 straipsnio dalies redakcija) nustatyta, kad rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas:

1) konkretus teritorijos naudojimo tipas; 2) leistinas pastatų aukštis; 3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; 4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; 5) statinių statybos zona; 6) užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); 7) servitutai; 8) susisiekimo sistemų organizavimas.

132. Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis įtvirtino reikalavimą rengiant detaliuosius planus nustatyti statinių statybos zoną. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintomis Detalių planų rengimo taisyklėmis (galiojusiomis iki 2014 m. sausio 25 d.), statinių statybos zona buvo apibrėžiama kaip žemės sklypo dalis, kurioje numatoma statyti pastatus (statinius), statybos riba – linija, už kurios negalima pastatų (statinių) statyba, ar statybos linija – linija, su kuria turi sutapti pastato (statinio) gatvės fasado projekcija, išskyrus inžinerinius tinklus (43.5 p.).

133. Remiantis minėtu reguliavimu detaliajame plane turėtų būti nurodoma statinių statybos zona (žemės sklypo dalis, kurioje numatoma statyti pastatus (statinius), statybos riba – linija, už kurios negalima pastatų (statinių) statyba, ar statybos linija – linija, su kuria turi sutapti pastato (statinio) gatvės fasado projekcija), kurios nurodymas teritorijos planavimo dokumente negali būti suprantamas kaip konkrečios teisės atstatyti (pastatyti) statinį suteikimas. Vykdant teritorijos planavimą ir nurodant statybos zoną, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl galimybės atstatyti buvusį pastatą, nes tai nėra teritorijų planavimo dalykas, tai yra statybą leidžiančio dokumento išdavimo dalykas.

134. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su susisiekimo sistemų organizavimu (konkrečiai dėl automobilių stovėjimo vietos) žemės sklype, esančiame Neringoje, (duomenys neskelbtini), ir pagrįstai sprendė, kad šie argumentai neturi esminės reikšmės 2016 m. detaliojo plano teisėtumui.

135. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su nekilnojamojo kultūros paveldo ypatumais ginčo teritorijoje, ir pagrįstai sprendė, kad šie argumentai neturi esminės reikšmės 2016 m. detaliojo plano teisėtumui.

136. Pareiškėjų nuosavybės teise valdomos valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (vila (duomenys neskelbtini) objekto unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) dalys patenka į planuotoje teritorijoje esantį žemės sklypą (adresu (duomenys neskelbtini), Juodkrantė), kurio ribos detaliuoju planu nebuvo keičiamos. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti juridiniai faktai, jog nekilnojamieji daiktai (žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatas vila (duomenys neskelbtini)) yra nekilnojamosios kultūros vertybės (Juodkrantės gyvenvietės, unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) teritorijoje, įregistravimo pagrindas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vertinimo tarybos 2008 m. sausio 9 d. aktas Nr. KPD-RM-571.

137. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pagrįstai visuose procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad iš ginčijamo Detaliojo plano brėžinio matyti, jog kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nėra sutapatintos su žemės sklypų ribomis, todėl parengus kultūros paveldo objekto unikalus kodas (duomenys neskelbtini) teritorijos ribų planą ir vertinimo aktą, nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apskaitos duomenys būtų patikslinti, tačiau tai nereiškia, kad dėl to būtų keičiamos nustatytos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų ribos ar jungiami suformuoti žemės sklypai.

138. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 straipsnio redakcija) nustatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 straipsnio redakcija) 2 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad kultūros paveldo objektai, jų teritorijos, kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos tvarkomi ir veikla juose plėtojama kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos – pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus – tvarkymo planus. Tvarkymo planai kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatyta tvarka gali būti rengiami ir kompleksiniams kultūros paveldo objektams. Kompleksinių kultūros paveldo objektų ir jų apsaugos zonų tvarkymo planai prilyginami kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planams ir rengiami bei tvirtinami tokia pačia tvarka kaip ir kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planai.

139. Teritorijos detaliojo planavimo procesas, remiantis Teritorijų planavimo įstatymu, ir nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos bei tvarkymo planų, kuriuose nustatomi paveldosaugos reikalavimai, rengimas, remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, yra atskiri procesai, kuriuos vykdo skirtingos institucijos skirtinga tvarka, todėl pareiškėjų bei trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinių skundų (bei procesinių dokumentų paduotų pirmosios instancijos

teismui) argumentai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla ir Neringos savivaldybė jų negalėjo išspręsti rengdama ir tvirtindama detalųjį planą. Detaliojo planavimo procese dalyvavo už nekilnojamojo turto apsaugą atsakinga institucija ir tinkamai atliko jai pavestas funkcijas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad detaliojo planavimo metu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos.

140. Kiti apeliantų (pareiškėjų bei dalies trečiųjų suinteresuotų asmenų) argumentai neturi esminės reikšmės 2016 m. detaliojo plano teisėtumui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma šiame baigiamajame teisės akte.

141. Apibendrinant spręstina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti teisės aktuose nustatyti pagrindai, kuriems esant 2016 m. detalusis planas (pareiškėjų ginčyta dalis) turėtų būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą dėl 2016 m. detaliojo plano (pareiškėjų ginčytos dalies) panaikinimo.

142. Neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui pareiškėjų teikti papildomi dokumentai ir argumentai dėl faktinių aplinkybių pasikeitimo po ginčijamo sprendimo priėmimo. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, teismas vertina administracinio sprendimo teisėtumą šio sprendimo priėmimo metu, taigi šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas, buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-602/2016). Naujų faktinių aplinkybių atsiradimas po ginčijamo sprendimo priėmimo gali sudaryti pagrindą priimti naują administracinį sprendimą arba pakeisti priimtą sprendimą, tačiau naujų faktinių aplinkybių atsiradimas po ginčijamo sprendimo priėmimo paprastai neturi įtakos priimto administracinio sprendimo teisėtumui.

VI.

143. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas su Neringos savivaldybe ir Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl 2016 m. detaliojo plano patvirtinimo bei suinteresuotos visuomenės (pareiškėjų, dalies trečiųjų asmenų) keltų reikalavimų detaliojo planavimo metu iki 2016 m. detaliojo plano patvirtinimo.

144. Pareiškėjai skundė teismui Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymą Nr. (4.17)V15-1070, kuriame nurodyta, kad: 1) žemės sklypų (duomenys neskelbtini) sujungimas neplanuojamas, kadangi 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. vykusio viešo svarstymo metu su tokiu pasiūlymu nesutiko žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininkai; 2) nė vienas iš teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, apibrėžtų Teritorijų planavimo įstatyme, neapima reikalavimo detaliajame plane nustatyti konkrečių asmenų nuosavybės teisių į suplanuotus atstatyti ar rekonstruojamų pastatų objektus, todėl detaliajame plane nesprendžiami klausimai, susiję su konkrečių asmenų nuosavybės teisių į suplanuotus ar numatomus atstatyti statinius; 3) dėl automobilių stovėjimo vietų sklypuose buvo diskutuota 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. viešų susirinkimo metu ir nutarta, kad Detaliojo plano sprendiniuose bus nurodyta, kad automobilių stovėjimo vietų bei takų įrengimas sklypuose turi būti sprendžiamos vadovaujantis STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, žemės sklypų nuomininkams rengiant techninius projektus; 4) žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) numatoma mažinti tiek, kiek būtina numatomai privažiavimo gatvės atkarpai įrengti; 5) žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) nustatyti du žemės naudojimo būdai: gyvenamosios teritorijos ir atskirųjų želdynų teritorijos. Atskirųjų želdynų teritorijos dalyje užstatymas negalimas, tačiau numatytas servitutas (S2) gaisrinių automobilių privažiavimui išlygintu sutankino grunto paviršiumi, sudarant nuolydžius, užtikrinančius natūralų paviršinio vandens nuotėkį ir kt.; 6) dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įtraukimo į kultūros vertybių registrą pasiūlyta pareiškėjams kreiptis į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyrių, kad pastato vertę įvertintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

145. Pareiškėjai taip pat prašė teismą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 2D-9521(16.2); Inspekcijos viršininko pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-12295; Inspekcijos viršininko 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 2D-15832(1.8). Šiais raštais buvo išnagrinėti pareiškėjų skundai dėl Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymo Nr. (4.17)V15-1070, kuriuo atsakyta į pareiškėjų pasiūlymus, teiktus rengiant detalųjį planą.

146. Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 22 įstatymo Nr. XI-1865 straipsnio dalies

redakcija) nustatyta, kad planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę, visuomenės pasiūlymų kopijas arba šių pasiūlymų kopijas kompiuterinėje laikmenoje ir kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teikia teritorijų planavimo dokumentą derinančioms institucijoms. Pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu. Atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Valstybinę priežiūrą atliekanti institucija per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikia motyvuotą atsakymą, kuris įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui.

147. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjams buvo motyvuotai atsakyta į pateiktus pasiūlymus, taigi nebuvo pažeista Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis.

148. Neturi esminės reikšmės apeliantų argumentai, kad teismas nepasisakė plačiau dėl visų Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakyme Nr. (4.17)V15-1070 nagrinėtų klausimų.

149. Suinteresuota visuomenė, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvavo Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka teritorijų planavimo procese, gali kreiptis į teismą, jeigu teritorijų planavimo organizatorius nepagrįstai neatsižvelgė į pasiūlymus, dėl ko patvirtintu teritorijų planavimo dokumentu pažeidžiamos asmens teisės. Suinteresuotos visuomenės teikti argumentai, iškelti teritorijų planavimo proceso metu, gali turėti reikšmės bylos, kurioje ginčijamas jau patvirtintas teritorijos planavimo dokumentas, išnagrinėjimui. Tokioje byloje turėtų būti patikrintas visuomenės teritorijų planavimo proceso metu iškeltų argumentų pagrįstumas, kitaip negali būti apgintos visuomenės (nagrinėjamu atveju pareiškėjų, dalies trečiųjų suinteresuotų asmenų) teisės, jeigu pasiūlymai yra atmesti, o teritorijų planavimo dokumentas yra patvirtintas.

150. Pirmosios instancijos teismas faktiškai pasisakė dėl esminių pareiškėjų teiktų pasiūlymų pagrįstumo nagrinėdamas pareiškėjų bei dalies trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, susijusius su 2016 m. detaliojo plano teisėtumu ir, kaip jau minėta, pagrįstai šiuos argumentus atmetė. Dėl dalies argumentų Neringos savivaldybė pagrįstai akcentuoja savo procesiniuose dokumentuose, jog jie nėra susiję su pareiškėjų teisėmis, todėl negali turėti reikšmės šios bylos išsprendimui. Būtent pareiškėjų teisėms ir pareigoms negali turėti reikšmės argumentai dėl detaliojo plano dalių, kurie nėra susiję su pareiškėjų nuomojamu sklypu ir nuosavybės teise valdomu pastatu.

151. Neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui apeliantų argumentai dėl raštų, kuriais buvo išnagrinėti pareiškėjų skundai dėl Neringos savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 18 d. atsakymo Nr. (4.17)V15-1070, kuriuo atsakyta į pareiškėjų pasiūlymus, teiktus rengiant detalųjį planą. Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą šioje dalyje. Patvirtinus detalųjį planą esminę reikšmę pareiškėjų, kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, teisėms turi klausimas dėl detaliojo plano teisėtumo, dėl kurio pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai pasisakė skundžiamame sprendime.

VII.

152. Minėta, kad pareiškėjai ginčija žemės sklypų suformavimą, būtent Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus. Pareiškėjų argumentai yra susiję su tuo, kad teismui panaikinus 2001 m. patvirtintą detalųjį planą, negalėjo būti suformuoti ir įregistruoti žemės sklypai tokie, kokie buvo suplanuoti teismo sprendimu neteisėtu pripažintame 2001 m. detaliajame plane.

153. Būtent pareiškėjai prašė: panaikinti NŽT 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. ISS219-(8.5), kuriuo netenkintas pareiškėjų 2016 m. rugsėjo 19 d. prašymas dėl NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 13SD1337(14.13.104.) panaikinimo bei įpareigoti atsakovą NŽT pareiškėjų skundą išnagrinėti iš naujo; įpareigoti atsakovą NŽT priimti sprendimą pertvarkyti valstybinės žemės sklypus, atstatant jų ribas, kurios galiojo iki Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151, kuriuo buvo patvirtintas teritorijos, kurioje yra ir sklypai (duomenys neskelbtini), detalusis planas, patvirtinimo ir įpareigoti NŽT pateikti duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui sklypui, kuris apimtų iki 2016 m. lapkričio 17 d. detaliojo plano patvirtinimo įregistruotų valstybinės žemės sklypų adresais (duomenys neskelbtini) teritorijas, registruoti.

154. Minėta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą (administracinė byla Nr. I-1377-609/2007, iškelta 2007 m. sausio 19 d.), be kita ko, nusprendė panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 151 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (1-F, 2-G, 3-H, 4-J, 5-1, 6-L, 7-R, 8-M, 9-N, 10-P) Juodkrantės gyv., Neringa

detaliojo plano patvirtinimo“. Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. spalio 30 d. išnagrinėjus administracinę bylą (Nr. A8221678/2008) apeliacine tvarka.

155. Minėta, kad pareiškėjai G. L., R. R.-M. bei tretieji suinteresuoti asmenys A. B., L. G., M. S., A. A. A., I. A., M. J. yra žemės sklypo, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), dalių nuomininkai. Šis žemės sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu Apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymo pagrindu. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M. yra žemės sklypo, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), dalių nuomininkai. Šis žemės sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu Apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymų pagrindu.

156. Žemės sklypas, esantis Neringoje, (duomenys neskelbtini), įregistruotas Apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymo pagrindu. Šis įsakymas, kuriuo buvo sprendžiamas klausimas dėl sklypo įregistravimo, dalių nustatymo ir nuomos, buvo priimtas, be kita ko, remiantis Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu patvirtintu detaliuoju planu (VII t., b. l. 30).

157. Žemės sklypas, esantis Neringoje, (duomenys neskelbtini), įregistruotas Apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymų pagrindu. Apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymas, kuriuo buvo sprendžiamas klausimas dėl sklypo įregistravimo, dalių nustatymo ir nuomos, buvo priimtas, be kita ko, remiantis Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu patvirtintu detaliuoju planu (VII t., b. l. 36).

158. Apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymas dėl sklypo Neringoje, (duomenys neskelbtini) įregistravimo, dalių nustatymo ir nuomos priimtas, kai dar nebuvo iškelta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme administracinė byla Nr. I-1377-609/2007. Apskrities viršininko 2007 m. gegužės 4 d. įsakymas dėl sklypo Neringoje, (duomenys neskelbtini) įregistravimo, dalių nustatymo ir nuomos priimtas, kai jau buvo iškelta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme administracinė byla Nr. I-1377-609/2007, tačiau teismo sprendimas dėl detaliojo plano panaikinimo nebuvo priimtas.

159. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, nagrinėjant administracinę bylą Nr. I1377-609/2007, 2007 m. sausio 19 d. nutartimi (vėliau ir kitomis nutartimis) buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, būtent buvo sustabdytas Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (1-F, 2-G, 3-H, 4-J, 5-I, 6-L, 7-R, 8-M, 9-N, 10-P) Juodkrantės gyv., Neringa detaliojo plano patvirtinimo“ galiojimas dalyje dėl detaliojo plano sprendinių žemės sklypams 1-F, 4-J, 5-I, 6-L. Vėliau reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas panaikintas dėl detaliojo plano sprendinių žemės sklypams 1-F ir 5-I.

160. 2001 m. detaliajame plane sklypas, esantis Neringoje, (duomenys neskelbtini), pažymėtas kaip 10P sklypas, o sklypas, esantis Neringoje, (duomenys neskelbtini), pažymėtas kaip 9-N sklypas.

161. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1377-609/2007, ir šioje byloje sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nebuvo sustabdytas viso 2001 m. detaliojo plano galiojimas, o buvo sustabdytas tik dalies 2001 m. detaliojo plano galiojimas, o dėl sklypų, esančių Neringoje, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano galiojimas nebuvo sustabdytas.

162. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustatė, kad skundo padavimas administraciniam teismui sustabdo ginčijamo administracinio sprendimo vykdymą. Teritorijų planavimo įstatymas nenustatė, kad skundo dėl detaliojo plano padavimas teismui sustabdo sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo vykdymą. Ginčijamos sprendimo dalies dėl 2001 m. detaliojo plano patvirtinimo nebuvo sustabdęs administracinę bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Esant šioms aplinkybėms, institucijos neturėjo pagrindo nevykdyti sprendimo dėl 2001 m. detaliojo plano patvirtinimo ir pagrįstai priėmė minėtus įsakymus dėl sklypų suformavimo.

163. Pagal ABTĮ skundo padavimas administraciniam teismui nesustabdo skundžiamo administracinio sprendimo vykdymo, jeigu pagal specialius atitinkamą sritį reguliuojančius įstatymus skundo padavimas administraciniam teismui nesustabdo skundžiamo administracinio sprendimo vykdymo ir nei viešojo administravimo subjektas savo sprendimu nesustabdo šio sprendimo vykdymo, nei teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nesustabdo šio sprendimo vykdymo, administracinis sprendimas turi būti vykdomas, nors dėl jo ir yra paduodamas skundas administraciniam teismui. Taigi administraciniam teismui apskųstas sprendimas paprastai turi būti vykdomas nedelsiant (ar per teisės aktuose nustatytus terminus), jeigu teisės aktuose nenustatytas administracinio sprendimo apskundimo teismui suspensyvinis efektas, t. y. nėra nustatyta, kad skundo padavimas sustabdo administracinio sprendimo vykdymą, ar jo vykdymas nėra sustabdomas viešojo administravimo subjekto sprendimu arba teismo nutartimi.

VIII.

164. Atsakovas Neringos savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo Neringos savivaldybės administracijai iš pareiškėjų. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjant administracinę bylą pirmąja instancija, jis patyrė 2407,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. KLAAT, priimdamas sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo atsakovui, iš esmės pažeidė ABTĮ normas, suteikiančias teisę proceso šaliai gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

165. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1327-552/2015).

166. Įvertinusi ginčo pobūdį, sudėtingumą ir bylos apimtį, teisėjų kolegija pažymi, kad nors byla yra didelės apimties, tačiau byla nebuvo išskirtinai sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais. Byloje nagrinėti teisiniai klausimai nesudaro pagrindo vertinti, kad konkrečiu atveju buvo būtina pasitelkti advokatą. Be to, byloje buvo ginčijamas sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo, kurį priėmė Neringos savivaldybė, taigi institucija turėjo būti įsigilinusi į priimamus sprendimus detaliojo teritorijos planavimo metu. Todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo Neringos savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

167. Nepatenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl išlaidų atlyginimo, patirtų apeliacinės instancijos teisme.


n u t a r i a:

pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Neringos savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B., L. G., M. S., A. A. A., M. J. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-859-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01861-2017-9

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a139a08037b811ea829bc2bea81c1194

Procesinio sprendimo kategorija 27.3(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „TV Vision“, uždarajai akcinei bendrovei „Lodeksa“ (dabar – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Takmaris“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. EKS-25/17 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Visuomenės informavimo etikos komisija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-825-764/2017, pakartotinai išnagrinėjo 2016 m. sausio 29 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lodeksa“ skundą ir 2017 m. balandžio 26 d. priėmė Sprendimą, kuriame Komisija pripažino, jog programoje „Specialus tyrimas“ („LRT televizija“, 2016 m. sausio 7 d.) (toliau – ir Programa), kurioje buvo pasakojama apie gydymą dėlėmis – hirudoterapiją bei šių paslaugų teisinio reglamentavimo Lietuvoje problematiką, buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 5 straipsnis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, pakartotinai nagrinėdama UAB „Lodeksa“ skundą, nurodė Kodekso 5 straipsnio pažeidimą, kurio nenustatė pirminio nagrinėjimo metu. Šiame Kodekso straipsnyje įtvirtinamas nuomonių įvairovės principas ir žurnalisto prievolė nuomonių įvairovę gerbti, neapsiriboti vienos pusės / šalies pozicijos pateikimu. Šis principas susijęs su esminiu žiniasklaidos tikslu tarnauti visuomenės interesams, skatinant diskusijas ir nuomonių įvairovę, taip pat su Kodekso 3 straipsnyje numatyta pareiga. Rengiant programą, nebuvo paskelbta jokia tikrovės neatitinkanti informacija, buvo išklausytos tiek UAB „Lodeksa“, tiek kitų asmenų, taip pat kompetentingų institucijų atstovų nuomonės. Komisija, nepatikrinusi UAB „Lodeksa“ teiginių, tiesiog perkėlė juos į Sprendimo tekstą ir jais grindė savo nuomonę, priimdama skundžiamą Sprendimą. Todėl aišku, kad Komisija, priimdama Sprendimą, arba neperžiūrėjo Programos įrašo, arba sąmoningai vadovavosi tik A. G. teiginiais, o ne Programoje parodytais, kitų asmenų surinktais dokumentais ir pateikta informacija, kuri paneigė A. G. teiginius apie dėlių kilmę. Tokiu būdu Komisija Sprendime nedetalizavo, kokiais veiksmais buvo pažeistas Kodekso 5 straipsnis.

4. Pareiškėjo teigimu, Programoje taip pat buvo pakalbinti praktikai, t. y. gydytoja, dėlių augintojas ir verslininkė, prisistatanti gydytoja – tuo metu buvusi Sveikatos rūmų Hirudologijos komiteto pirmininkė. Visi pašnekovai išdėstė savo

pozicijas, jų pateikta informacija, rengiant programą, buvo patikrinta, jų nuomonėms pakomentuoti pakalbinti kompetentingų institucijų atstovai. Tokiu būdu Kodekso 5 straipsnio nuostatos dėl nuomonių įvairovės gerbimo nebuvo pažeistos. Komisijos posėdžio metu pareiškėjas atsakė į visus jos nariams kilusius klausimus, tačiau Sprendime Komisijos teiginių pagrindimo nėra. Atkreipė dėmesį, kad Programos pašnekovai buvo skirtinga veikla ar panašia veikla, tačiau skirtingais pagrindais užsiimantys asmenys, taip pat valdžios ir valdymo institucijų atstovai, todėl jų nuomonės buvo įvairios ir net skirtingos. Taigi šiuo aspektu Kodekso 5 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Pabrėžė, kad Komisija gautus skundus tiria nenuosekliai.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad Programoje buvo nagrinėjama Lietuvoje neįteisintos hirudoterapijos reglamentavimo

problematika ir formuojama nuomonė, jog saugu naudotis tik medicininį išsilavinimą ir (ar) licenciją teikti gydymo paslaugas turinčių asmenų teikiamomis hirudoterapijos paslaugomis. Pagal Kodekso 5 straipsnį gerbdami nuomonių įvairovę, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai pateikia kuo daugiau tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomonių, tai ypač būtina tuomet, kai viešąja informacija yra atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus. Iš Programoje pateiktų V. K. ir A. G. pasisakymų yra aišku, jog jos viena kitą pažįsta, t. y. vienaip ar kitaip yra susijusios ir konkuruoja hirudoterapijos paslaugų srityje. Taigi, esant tokioms prieštaringoms programos herojų nuomonėms ir vertinimams, Programos rengėjai privalėjo nesiremti tik vienos pusės nuomone, o pateikti ir nepriklausomus tarpusavyje nesusijusių asmenų vertinimus. Programoje kalbintos sveikatos apsaugos ministrė, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovė, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė ir Sveikatos rūmų direktorė tik pasisakė apie teisinio reglamentavimo Lietuvoje problematiką. Programos rengėjai privalėjo nesiremti tik vienos iš pagrindinių herojų galbūt šališka nuomone, bet pateikti ir nepriklausomus mokslininkų ir (ar) kitų gydymo įstaigų vertinimus dėl hirudoterapijos naudos ir galimos žalos žmogaus organizmui, pateikti statistinę informaciją apie Lietuvoje nustatytą nuo hirudoterapijos nukentėjusių pacientų skaičių, teisininko komentarą apie galimybes atlyginti pacientams žalą, padarytą licencijos teikti gydymo paslaugas neturinčių asmenų, draudikų komentarą dėl hirudoterapijos paslaugomis padarytos žalos draudimo ir atlyginimo, kai šias paslaugas teikė licenciją teikti gydymo paslaugas turintis asmuo, tačiau to nepadarė.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lodeksa“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Komisija rėmėsi visa pateikta medžiaga, iš kurios matyti, kad L. S. ir

UAB „Lodeksa“ (auginantys dėles Lietuvoje) bylinėjasi teismuose, taigi yra priešingose pusėse. Be to, buvo pateikti įrodymai, kad V. K. yra padariusi nemažai žalos savo veikloje žmonėms, tačiau laidoje ji pristatoma kaip gydytoja, kuri nuolat konsultuoja nugydytus pacientus.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TV Vision“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Komisija, antrą kartą nagrinėdama UAB „Lodeksa“ skundą, elgėsi

šališkai ir nei faktų, nei aplinkybių netyrė, o tiesiog priėmė Sprendimą, remdamasi išankstine šališka nuostata. Atsakovas Sprendime remdamasis iš vienos pusės – A. G. pateikta informacija ir jausmais kitų laidos dalyvių atžvilgiu, elgėsi neobjektyviai. Kalbintieji laidoje esantys nėra verslo partneriai, nedirba vienoje įmonėje, neatstovauja toms pačioms draugijoms, todėl kiekvienas savo patirtį išsakė kaip atskirą nuomonę. Tvirtino, kad pirmą kartą nagrinėdamas UAB „Lodeksa“ skundą, atsakovas Kodekso 5 straipsnio pažeidimų nenustatė, juos Komisija konstatavo tik po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-825-764/2017 priėmimo.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad UAB „Lodeksa“ su 2016 m. sausio 29 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama įvertinti, ar

Lietuvos televizijoje 2016 m. sausio 7 d. parodytoje laidoje „Specialus tyrimas“ nebuvo pažeisti Kodekso 4, 6, 15, 20, 22, 38 ir 62 straipsnių reikalavimai. UAB „Lodeksa“ skundas buvo išnagrinėtas 2016 m. birželio 28 d. vykusiame Komisijos posėdyje, kurio metu vienbalsiai nuspręsta, kad programoje „Specialus tyrimas“ („LRT televizija“, 2016 m. sausio 7 d.) buvo pažeistas Kodekso 6 straipsnis. Komisija 2016 m. birželio 28 d. surašė sprendimą Nr. EKS-12/16, kuriame pateikė laidos „Specialus tyrimas“ vertinimą ir konstatavo, kad buvo pažeistas Kodekso 6 straipsnis, kadangi programos rengėjams buvo žinoma, kad gydytoja V. K. tiesiogiai konkuruoja su UAB „Lodeksa“, taip pat buvo žinoma apie tarp A. G. ir dėlių augintojo L. S. vykstančius teisminius ginčus, todėl programos rengėjai turėjo įvertinti šių asmenų objektyvumą ir šališkumą, pateikti kitų nepriklausomų šios srities specialistų ar mokslininkų nuomones, informuoti apie galimą šališkumą.

Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ skundą patenkino ir panaikino Komisijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. EKS-12/16, taip pat įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti UAB „Lodeksa“ skundą bei priimti motyvuotą, objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą (administracinė byla Nr. I-825-764/2017,Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03057-2016-7). Vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą, Komisija pakartotinai išnagrinėjo 2016 m. sausio 29 d. UAB „Lodeksa“ skundą ir 2017 m. balandžio 26 d. priėmė skundžiamą Sprendimą.

13. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos Sprendimo, kuriame VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ pripažinta pažeidusi Kodekso 5 straipsnio reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Teismas nurodė, kad pagal Kodekso 5 straipsnį, gerbdami nuomonių įvairovę, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai pateikia kuo daugiau tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomonių, tai ypač būtina tuomet, kai viešąja informacija yra atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461

straipsnio 3 dalies 2–3 punktus Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija dirba pagal jos patvirtintą darbo reglamentą. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka.

15. Teismo vertinimu, nurodytos nuostatos patvirtina, kad Komisijai suteikti valdingi įgalinimai vertinti, ar informacijos rengėjai ar skleidėjai nepažeidė Kodekso nuostatų. Jos priimti sprendimai sukelia atitinkamas teisines pasekmes, todėl turi būti objektyvūs ir tinkamai motyvuoti. Kita vertus, nuoseklioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, todėl jos priimamiems sprendimams Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai netaikytini. Tokiu atveju Komisijos sprendimų priėmimą, jų turinį ir formą reglamentuoja Komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu patvirtintas Komisijos darbo reglamentas. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog Komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui, jų teisėtumui patikrinti turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos. Vadovaujantis minėto įstatymo 89 straipsniu, Komisijos sprendimai turi būti priimami nešališkai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjus reikšmingas aplinkybes, todėl nagrinėjamu atveju būtina vertinti, ar Sprendimas yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir, ar priimant Sprendimą, nebuvo pažeistos Komisijos darbo reglamente nustatytos procedūros. Pagal Komisijos darbo reglamentą Komisijos posėdžių eiga fiksuojama rašant protokolą, kuriame nurodoma: a) posėdžio pirmininkas; b) posėdyje dalyvaujantys Komisijos nariai; d) darbotvarkė; c) ginčo šalys; e) Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka; f) balsavime dalyvaujančių Komisijos narių skaičius ir balsavimo rezultatai; g) Komisijos priimtas sprendimas, kurio turinys turi atitikti reglamento 38 straipsnyje išvardytus reikalavimus (32 punktas).

16. Teismas nurodė, kad sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog sprendimus pagal asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, Komisija priima posėdžio metu, išnagrinėjusi visas reikšmingas aplinkybes ir įvertinusi informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklą. Komisijos surašytame sprendime nurodomos faktinės aplinkybės, jų vertinimas ir priimtas sprendimas, turi atitikti posėdžio metu atliktą faktinių aplinkybių įvertinimą ir Komisijos narių motyvaciją dėl Kodekso reikalavimų pažeidimo.

17. Teismas nustatė, kad Programoje buvo nagrinėjama Lietuvoje neįteisintos hirudoterapijos reglamentavimo problematika. Peržiūrėjus Programos vaizdo įrašą (http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/91972/specialus tyrimas) matyti, kad pagrindiniais Programos pašnekovais buvo pasirinkti – gydytoja V. K., dėlių augintojas L. S. ir dėles auginančios ir hirudoterapijos paslaugas teikiančios UAB „Lodeksa“ vadovė A. G. Taip pat minėtoje Programoje buvo kalbintos sveikatos apsaugos ministrė R. Š., Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovė N. R., Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė D. M. ir Sveikatos rūmų direktorė J. Š. Iš pateiktų interviu su UAB „Lodeksa“ vadove A. G. ir gydytoja V. K. tampa aišku, kad jos neabejotinai viena kitą pažįsta ir yra susijusios (bendravusios viena su kita), nes abi teikia hirudoterapijos paslaugas. 2017 m. balandžio 26 d. vykusio posėdžio darbotvarkėje vienas iš klausimų buvo UAB „Lodeksa“ skundas dėl Programos, kurio svarstyme dalyvavo UAB „Lodeksa“ direktorė A. G., UAB „Lodeksa“ atstovė advokatė A. B., Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos atstovė D. A. ir UAB „TV Vision“ direktorius V. M. (2017 m. gegužės 2 d. protokolo išrašas). Kaip iš šio protokolo išrašo matyti, posėdžio metu Komisijos narė A. Ž.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/91972/specialus

pasiteiravo UAB „TV Vision“ direktoriaus V. M., kokia programoje buvo pateikta neigiama informacija apie gydymą dėlėmis. Į šį klausimą V. M. atsakė, jog tai, kad ši veikla nėra reglamentuota. Į Komisijos narės V. Ž. klausimą, kodėl laidoje nepakalbino sanatorijų ir kitų gydymo įstaigų, teikiančių šias paslaugas, pareiškėjo atstovė atsakė, kad tokiu atveju nebūtų buvę kitos pusės, jeigu būtų kalbinami tik medikai. Taigi iš esmės Komisijos 2017 m. balandžio 26 d. vykusio posėdžio metu pareiškėjos atstovė ir programos rengėjos atstovas pripažino, kad Programoje buvo pateiktas tik vienos pusės vertinimas (teigiama informacija apie gydymą dėlėmis), tuo metu mokslininkų ar kitų gydymo įstaigų vertinimo apie hirudoterapijos naudą nebuvo. Šiuo atveju teismas sutiko su atsakovo pateikta pozicija, kad Programoje buvo remiasi tik vienos pusės nuomone, ir atmetė pareiškėjo teiginį, kad Programoje buvo pateiktos ir kitų asmenų, taip pat ir kompetentingų institucijų atstovų nuomonės. Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ignoravo pareigą pateikti kuo daugiau tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomonių, o pateikė tik vieną nuomonę, kad saugu naudotis tik medicininį išsilavinimą ir (ar) licenciją teikti gydymo paslaugas turinčių asmenų teikiamomis hirudoterapijos paslaugomis, kadangi tik tokiu atveju pacientams bus suteikta kvalifikuota paslauga ir gali būti atlyginta netinkamu gydymu sveikatai padaryta žala.

18. Teismas pabrėžė tai, kad Programoje taip pat buvo kalbintos sveikatos apsaugos ministrė R. Š., Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovė N. R., Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė D. M. ir Sveikatos rūmų direktorė J. Š., tačiau jos pasisakė tik apie hirudoterapijos paslaugų teisinio reglamentavimo Lietuvoje problemas, tačiau jokiu būdu neišsakė nuomonės kaip hirudoterapijos žinovės apie hirudoterapijos srityje teikiamas paslaugas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su Sprendime padarytomis išvadomis, jog Programos rengėjai, tinkamai įgyvendindami Kodekso reikalavimus, turėjo užtikrinti nuomonių įvairovę, o pareiškėjo teiginį, kad Programoje dalyvavusių pašnekovų nuomonės buvo įvairios ir net skirtingos, atmetė kaip neįrodytą.

19. Teismas, įvertinęs Komisijos darbo reglamento 36, 38, 39, 42 punktų nuostatas, konstatavo, kad Komisijos Sprendime yra glaustai nurodyta svarstytų klausimų esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodytas teisinis reglamentavimas bei Sprendimo apskundimo tvarka, todėl pripažino, jog jis atitinka sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, o pareiškėjo argumentus, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas bei nepagrįstas ir Komisija Sprendime nedetalizavo, kokiais veiksmais buvo pažeistas Kodekso 5 straipsnis, atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas dėl pareiškėjos pateikto įrodymo – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2017 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. (SK-64) SPR-124 – vertinimo nurodė, jog minėtas sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, juolab, kad jame buvo vertinami kiti programos aspektai (dėl visuomenės informavimo priemonėje paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos bei dėl dalykinės reputacijos) nei skundžiamame Sprendime, todėl jokios įrodomosios galios šis sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi.

21. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjo teiginiai niekaip nekeičia skundžiamame Sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau nenagrinėjo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamo Komisijos sprendimo ir šalių pateiktų argumentų, nesiaiškino, kas sudaro Kodekso 5 straipsnio turinį ir kuo nagrinėjamoje laidoje pasireikštų jo reikalavimų nesilaikymas, bet konstatavo, kad pareiškėjas „neįrodė“. Teismas nedetalizavo, kurių aplinkybių pareiškėjas neįrodė. Teismas detaliai nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų įrodymų, nepateikė dėl jų nei vieno klausimo pareiškėjui, jeigu teismui pareiškėjo teikiami įrodymai pasirodė neaiškūs ar neišsamūs, nesuteikė galimybės patikslinti ar atsakyti į teismo klausimus.

22.2. Teismas nenagrinėjo nuomonių, kurių įvairumas/alternatyvumas ginčo Programoje yra kvestionuojamas. Teismas pakartojo kai kuriuos Komisijos teiginius, kurie savo ruožtu pakartoja A. G. raštų atskiras dalis. Iš esmės akcentuota tai, kad laidoje galėjo būti kitokiomis temomis kalbančių pašnekovų, tačiau teismas konstatuojamojoje dalyje apsiribojo tik sakiniu: „pareiškėjo teiginys, kad programoje dalyvavusių pašnekovų pateiktos nuomonės buvo įvairios ir net skirtingos, atmestinas kaip neįrodytas“. Teismui pareiškėjas pateikė įrodymus, kaip laidoje buvo užtikrinta nuomonių įvairovė

nagrinėtais klausimais ir pateiktos nesusijusių asmenų skirtingos nuomonės. Tačiau teismas neišsakė pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimo. Teismo išvada nepagrįsta pateiktų įrodymų vertinimu.

22.3. Teismas nenurodė, kurie pašnekovai ar kurios jų nuomonės neatspindėjo nuomonių įvairovės principo; tokiu būdu teismas pažeidė rungimosi principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad šalims turi būti suteikiamos vienodos galimybės procese. Teismas neturėjo apsiriboti tik UAB „Lodeksa“ ir Komisijos bendro pobūdžio teiginių apie laidą ir laidos pašnekovus pakartojimu, papildomų klausimų pavardijimu. Teismas privalėjo aiškiai nurodyti, kokia apimtimi ir koks šio principo aspektas buvo pažeistas, kurios nuomonės traktuojamos kaip vienodos (neskirtingos) ir kuriai atsverti trūko skirtingos nuomonės. Laidos rengėjams tokiu būdu apribota galimybė aiškiai išreikšti ir pagrįsti savo poziciją, atremiant konkrečius pažeidimą pagrindžiančius argumentus, neteisėtai suvaržomos procesinės teisės.

22.4. Komisija, priimdama sprendimus, turi veikti nešališkai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes. Teismas turi vertinti, ar sprendimas yra pagrįstas įrodymais, ar jį priimant nebuvo pažeistos Komisijos darbo reglamente nustatytos procedūros.

22.5. Komisija gautus skundus tiria nenuosekliai, kaskart nurodydama vis kitų Kodekso straipsnių pažeidimus, ištęsia jų nagrinėjimo procesą ir tuo pažeidžia programos rengėjų ir transliuotojų teises nesuvaržytai veikti. UAB „Lodeksa“ pakartotiniam nagrinėjimui Komisijai nepateikė jokių naujų įrodymų, t. y. nebuvo jokių objektyvių duomenų, kurie nebūtų buvę pateikti pirmajam nagrinėjimui, konstatavusiam nebuvus kitų pažeidimų, todėl Komisija neturėjo jokio objektyvaus pagrindo nustatyti buvus Kodekso 5 straipsnio pažeidimą.

22.6. Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintas nuomonių įvairovės principas taikytinas konkrečios TV programos temai. Komisija spręsdama, ar nebuvo šio principo pažeidimų, turėjo labai aiškiai įsigilinti į konkrečios TV programos temą. Komisija nepagrįstai skyrė dėmesį A. G. akcentuojamiems dalykams, kurie neturi jokios reikšmės vertinant laidą. Šiai TV programai svarbiausi su A. G. ir jos veikla susiję klausimai buvo A. G. turimas/neturimas išsilavinimas, jo pripažinimas/nepripažinimas Lietuvoje (t. y. faktas), gydytojo licencijos turėjimas/neturėjimas (t. y. faktas), draudimo turėjimas/neturėjimas (t. y. faktas), valdžios institucijų galimybės patikrinti visus su jos veikla susijusius aspektus ir įvertinti pagal galiojančius teisės aktus. Komisija akcentavo, kad laidos pašnekovai „pažįsta“ ar „žino vienas kitą“ ir klaidingai sprendė, kad dėl to buvo pažeistas nuomonių įvairovės principas. Toks vertinimo kriterijus apskritai atmestinas, kai kalbama apie gana siaurą specifinę sritį. Komisijos sprendimo pagrindimas yra tai, kad galėjo būti pakalbinta kitokių sričių specialistų, nors nekonstatuojama, kad kalbintieji laidos tema kalbėję pašnekovai pateikė netinkamą informaciją ar kad pateikė vienodą nuomonę. Laidoje buvo atskleistos ir pateiktos abi pusės.

22.7. Komisijos pageidavimai, kad laidoje būtų pasakojama apie draudimą ir kalbinami teisininkai arba draudimo specialistai, yra visiškai nepagrįsti – Komisija neturėtų nurodinėti, koks turi būti laidos turinys ir kuriais aspektais laida turėtų būtų kuriama. Komisija neturi kvestionuoti pasirinktos laidos koncepcijos, kai laidoje nagrinėjama tema (šiuo atveju – reglamentavimas) atskleista visapusiškai, išklausytos visos pusės dėl šios temos. Pateiktų nuomonių įvairovė leido suprasti nagrinėjamos problemos svarbą ir aktualumą.

22.8. Tiek Komisija, tiek jos sprendimą palikęs galioti teismas, privalėjo įvertinti, kad A. G. neturi teisės teikti sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. turėjo susipažinti su laidoje pateikta informacija, Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir objektyviai įvertinti UAB „Lodeksa“ argumentus. A. G. sveikatos priežiūros veikla užsiimti teisės neturi, ji nepagrįstai ir neteisėtai prisistato konkuruojančia dėl pacientų su gydytojais, taip pat kaip nepagrįstai ji prisistato esanti medikė (laidos 11:30 min.), nors patvirtinimo apie Lietuvos Respublikoje pripažintą išsilavinimą negali pateikti (10:56 min.). Nepaisant pakartotinai pritaikytos administracinės atsakomybės už neteisėtą vertimąsi sveikatinimo veikla, A. G. savo verslą tęsia. A. G. nepasitenkinimą laida sukelia tai, kad yra ir kitokios nuomonės apie tokią veiklą, kad yra valdžios institucijų vertinimas, jog šis gydymas neturint gydytojo licencijos yra neteisėtas.

22.9. Teismas, spręsdamas bylą dėl Komisijos Sprendimo, taip pat netinkamai taikė teiginių priskyrimo konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žiniai), arba vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), kriterijus, dėl to byloje buvo padarytos nepagrįstos išvados, nulėmusios nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lodeksa“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Komisija iš naujo nagrinėdama skundą atsižvelgė tiek į UAB „Lodeksa“ pateiktus įrodymus, tiek aptarė pareiškėjo išsakytus motyvus, tiek įvertino UAB „TV Vision“ raštiškus

paaiškinimus. Komisijos posėdžio metu Programos rengėjo atstovas taip pat pripažino, jog apskritai Programos herojai tarpusavyje konkuruoja ir, jog juos kalbindami žurnalistai tai žinojo. Komisija, nagrinėdama skundą iš naujo, įvertino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendime išdėstytus motyvus ir pastabas, naujai pateiktą visų šalių medžiagą, žodinį svarstymą ir buvo įvertinta, kad pažeistas Kodekso 5 straipsnis.

25. Atkreipia dėmesį į tai, jog byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Visos proceso šalys dalyvavo teismo posėdyje. Teismas visų proceso šalių klausė, ar neturi šalys prašymų, pageidavimų ir pan. Pareiškėjas tokių neturėjo. Savo poziciją teismo posėdžio metus išsakė visi proceso dalyviai, teismas nei vienai šaliai netrukdė išsakyti savo motyvus ir argumentus. Vien tai, kad teismas priėmė nepalankų teismo sprendimą pareiškėjui, dar nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisingas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TV Vision“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismui tiek pareiškėjas, tiek UAB „TV Vision“ pateikė įrodymus, kaip laidoje buvo užtikrinta nuomonių įvairovė nagrinėtais klausimais ir kad TV laidoje buvo pateiktos nesusijusių asmenų skirtingos nuomonės. Tačiau bylą išnagrinėjęs teismas nevertino pateiktų įrodymų turinio, posėdžio metu nesuteikė galimybės detaliau paaiškinti ar patikslinti atskiras aplinkybes, jei teismui kilo abejonių dėl pateiktų įrodymų. Tokiu būdu teismas pažeidė rungimosi principą, šalių lygiateisiškumą, o nurodyta teismo pozicija nėra teisėta.

28. UAB „TV Vision“ teigia, kad Komisija pakartotiniame nagrinėjime vėl negavo ir netyrė su laidos tema susijusių papildomų įrodymų iš A. G., tačiau atmetė laidos rengėjų pateiktus įrodymus. Esant nurodytai situacijai, dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir teismo nurodytų trūkumų, buvo priimti du vienas kitam prieštaraujantys sprendimai.

29. UAB „TV Vision“ pažymi, kad, vertinant Komisijos skundų nagrinėjimo praktiką, Komisija sprendimus priima nenurodydama argumentų dėl Kodekso nuostatų pažeidimo, gautus skundus tiria nenuosekliai, kaskart nurodydama vis kitų Kodekso straipsnių pažeidimus, ištęsia jų nagrinėjimo procesą (kas buvo konstatuota nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl pirmojo Komisijos sprendimo dėl tos pačios laidos) ir tuo pažeidžia programos rengėjų ir transliuotojų teises nesuvaržytai veikti bei tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokia situacija iš esmės pažeidžia tiek gero administravimo, tiek teisėtų lūkesčių principus, vien dėl šios priežasties ginčo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Komisija savo poziciją a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) grindė UAB „Lodeksa“ teiginiais ir nuomone, objektyviai nenagrinėdama laidoje pateiktos informacijos ir laidos rengėjų pateiktų detalių paaiškinimų, Kodekso 5 straipsnio pažeidimą grindė su šio straipsnio turiniu nesusijusiais argumentais. Nurodyta Komisijos pozicija iš esmės skyrėsi nuo pačios laidos tikslo ir koncepcijos. Tokiu būdu Komisijos sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamas ginčas dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. EKS-25/17 teisėtumo. Ginčijamu Sprendimu buvo pripažinta, kad programoje „Specialus tyrimas“ („LRT televizija“, 2016 m. sausio 7 d.) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 5 straipsnis. Be to, VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ įpareigotas paskelbti šį sprendimą televizijos programoje „LRT televizija“.

32. Byloje nustatyta, kad UAB „Lodeksa“ su 2016 m. sausio 29 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama įvertinti, ar Lietuvos televizijoje 2016 m. sausio 7 d. parodytoje laidoje „Specialus tyrimas“ nebuvo pažeisti Kodekso 4, 6, 15, 20, 22, 38 ir 62 straipsnių reikalavimai. UAB „Lodeksa“ skundas buvo išnagrinėtas 2016 m. birželio 28 d. vykusiame Komisijos posėdyje, kurio metu vienbalsiai nuspręsta, kad programoje „Specialus tyrimas“ („LRT televizija“, 2016 m. sausio 7 d.) buvo pažeistas Kodekso 6 straipsnis. Komisija 2016 m. birželio 28 d. surašė sprendimą Nr. EKS-12/16, kuriame pateikė laidos „Specialus tyrimas“ vertinimą ir konstatavo, kad buvo pažeistas Kodekso 6 straipsnis, kadangi Programos rengėjams

buvo žinoma, kad gydytoja V. K. tiesiogiai konkuruoja su UAB „Lodeksa“, taip pat buvo žinoma apie tarp A. G. ir dėlių augintojo L. S. vykstančius teisminius ginčus, todėl Programos rengėjai turėjo įvertinti šių asmenų objektyvumą ir šališkumą, pateikti kitų nepriklausomų šios srities specialistų ar mokslininkų nuomones, informuoti apie galimą šališkumą. Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė teismui.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ skundą patenkino ir panaikino Komisijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. EKS-12/16, taip pat įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti UAB „Lodeksa“ skundą bei priimti motyvuotą, objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą (administracinė byla Nr. I-825-764/2017,Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03057-2016-7). Vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą, Komisija pakartotinai išnagrinėjo 2016 m. sausio 29 d. UAB „Lodeksa“ skundą ir 2017 m. balandžio 26 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pripažinta, kad programoje „Specialus tyrimas“ („LRT televizija“, 2016 m. sausio 7 d.) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 5 straipsnis.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, jog pareiškėjas ignoravo pareigą pateikti kuo daugiau tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomonių, o pateikė tik vieną nuomonę, kad saugu naudotis tik medicininį išsilavinimą ir (ar) licenciją teikti gydymo paslaugas turinčių asmenų teikiamomis hirudoterapijos paslaugomis, kadangi tik tokiu atveju pacientams bus suteikta kvalifikuota paslauga ir gali būti atlyginta netinkamu gydymu sveikatai padaryta žala. Teismas pabrėžė, kad Programoje taip pat buvo kalbintos sveikatos apsaugos ministrė R. Š., Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovė N. R., Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė D. M. ir Sveikatos rūmų direktorė J. Š., tačiau jos pasisakė tik apie hirudoterapijos paslaugų teisinio reglamentavimo Lietuvoje problemas, tačiau jokiu būdu neišsakė nuomonės kaip hirudoterapijos žinovės apie hirudoterapijos srityje teikiamas paslaugas. Teismas, įvertinęs Komisijos darbo reglamento 36, 38, 39, 42 punktų nuostatas, konstatavo, kad Komisijos Sprendime yra glaustai nurodyta svarstytų klausimų esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodytas teisinis reglamentavimas bei Sprendimo apskundimo tvarka, todėl pripažino, jog jis atitinka sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus.

35. Pareiškėjas VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

teismas nesiaiškino, kas sudaro Kodekso 5 straipsnio turinį ir kuo nagrinėjamoje laidoje pasireikštų jo reikalavimų nesilaikymas, bet konstatavo, kad pareiškėjas „neįrodė“, nedetalizuodamas, kurių aplinkybių pareiškėjas neįrodė; teismas nenagrinėjo nuomonių, kurių įvairumas/alternatyvumas ginčo Programoje yra kvestionuojamas. Teismas pakartojo kai kuriuos Komisijos teiginius, kurie savo ruožtu pakartoja A. G. raštų atskiras dalis. Teismui pareiškėjas pateikė įrodymus, kaip laidoje buvo užtikrinta nuomonių įvairovė nagrinėtais klausimais ir pateiktos nesusijusių asmenų skirtingos nuomonės. Tačiau teismas neišsakė pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimo, teismo išvada nepagrįsta pateiktų įrodymų vertinimu; teismas nenurodė, kurie pašnekovai ar kurios jų nuomonės neatspindėjo nuomonių įvairovės principo, tokiu būdu pažeisdamas rungimosi principą; Komisija gautus skundus tiria nenuosekliai, kaskart nurodydama vis kitų Kodekso straipsnių pažeidimus, ištęsia jų nagrinėjimo procesą ir tuo pažeidžia programos rengėjų ir transliuotojų teises nesuvaržytai veikti; Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintas nuomonių įvairovės principas taikytinas konkrečios TV programos temai. Komisija spręsdama, ar nebuvo šio principo pažeidimų, turėjo labai aiškiai įsigilinti į konkrečios TV programos temą. Komisija nepagrįstai skyrė dėmesį A. G. akcentuojamiems dalykams, kurie neturi jokios reikšmės vertinant laidą. Komisija akcentavo, kad laidos pašnekovai „pažįsta“ ar „žino vienas kitą“ ir klaidingai sprendė, kad dėl to buvo pažeistas nuomonių įvairovės principas. Toks vertinimo kriterijus apskritai atmestinas, kai kalbama apie gana siaurą specifinę sritį; pateiktų nuomonių įvairovė leido suprasti nagrinėjamos problemos svarbą ir aktualumą; tiek Komisija, tiek teismas privalėjo įvertinti, kad A. G. neturi teisės teikti sveikatos priežiūros paslaugas; teismas taip pat netinkamai taikė teiginių priskyrimo konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žiniai), arba vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), kriterijus.

V.

36. Visuomenės informavimo įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (1 str. 1 d.).

37. Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XII-1357 redakcija) apibrėžta, kad Visuomenės informavimo etikos komisija – kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas. Komisijos funkcijos išvardytos Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalyje, tarp kurių nustatyta, kad Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę (2 p.), taip pat asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galbūt pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų. Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Visuomenės informavimo įstatymu ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, taip pat Kodeksu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ (Įstatymo 46 1 str. 5 d.). Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija dirba pagal Komisijos patvirtintą darbo reglamentą.

38. Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento (patvirtinto 2015 m. kovo 23 d. Komisijos sprendimu) 41 punkte numatyta, kad Komisijos sprendimas dėl visuomenės informavimo etikos pažeidimų susideda iš įžanginės, konstatuojamosios ir rezoliucinės dalies. Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, publikacijos ir (ar) visuomenės priemonės pavadinimas <…>, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka.

39. Pastebėtina ir tai, kad galimų žurnalistų profesinės etikos pažeidimų tyrimas turėtų užtikrinti profesionalumą vykdant žurnalistų funkcijas, saugoti šios profesijos prestižą. Žurnalistų profesinės etikos pažeidimo konstatavimas suponuoja išvadą, kad asmens profesinių pareigų atlikimas nesuderinamas su šios profesijos prestižu. Taigi profesinės atsakomybės, kuriai atsirasti nėra nustatytas konkretus veikų ar pažeidimų sąrašas, taikymas kiekvienu atveju susijęs su vertinimu, ar konkrečiu atveju yra daromi pažeidimai, nesuderinami su konkrečia profesija, t. y. ar yra daromi akivaizdūs ir šiurkštūs profesiniai pažeidimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-602/2017). Toks vertinimas turėtų užtikrinti ir proporcingumo principo paisymą, t. y. kiekviena konkrečiu atveju asmeniui taikoma priemonė turėtų būti būtina ir adekvati.

40. Pažymėtina, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama apie būtinumą laikytis procedūrų, turinčių užtikrinti objektyvų ir visapusišką reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimą. Nagrinėjant aplinkybes dėl galimai padarytų Kodekso pažeidimų, suinteresuoti asmenys apie tokį nagrinėjimą turėtų būti ne tik informuojami, bet ir jiems turėtų būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus iki jiems nepalankaus sprendimo priėmimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-442/2016; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-525/2016).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama apie būtinumą laikytis procedūrų, turinčių užtikrinti suinteresuotiems asmenims konstitucinio teisės į gynybą principo laikymąsi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-602/2017).

43. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi Konstitucijoje įtvirtintas teisės į gynybą principas. Teisės į gynybą principas apima teisę būti išklausytam.

44. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (2019 m. spalio 16 d. sprendimas), aiškindamas iš esmės analogišką nuostatą (kaip įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnyje), pasisakydamas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio (Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą), pažymi, kad teisės į gynybą užtikrinimo neatsiejama dalis yra teisė būti išklausytam, kuria vykdant administracinę procedūrą bet kuriam asmeniui užtikrinama galimybė tinkamai ir veiksmingai pareikšti nuomonę iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog taisykle, kad asmeniui, kurio nenaudai priimamas sprendimas, reikia sudaryti galimybę prieš tą sprendimą priimant pateikti pastabas, siekiama užtikrinti, kad kompetentinga valdžios institucija galėtų deramai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes. Šia taisykle taip pat siekiama užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, suteikiant jam galimybę ištaisyti klaidą ar pateikti informacijos apie asmeninę situaciją, dėl kurios

sprendimas būtų priimtas arba nepriimtas, arba jis būtų vienokio ar kitokio turinio (2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega, C166/13, EU:C:2014:2336, 46 ir 47 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Asmeniui nenaudingo sprendimo adresatas turi turėti galimybę pateikti pastabas prieš jį priimant, kad kompetentinga institucija galėtų naudingai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes ir kad prireikus adresatas galėtų ištaisyti klaidą ir pateikti tokią informaciją apie savo asmenines aplinkybes, todėl galimybė susipažinti su bylos medžiaga jam turi būti sudaryta per administracinę procedūrą. Teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą negalima ištaisyti tiesiog sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiaga per teismo procesą dėl galimo skundo, kuriuo siekiama ginčijamą sprendimą panaikinti (pagal analogiją žr. 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hercules Chemicals / Komisija, C51/92 P, EU:C:1999:357, 78 punktą; 2002 m. spalio 15 d. sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C238/99 P, C244/99 P, C245/99 P, C250/99 P, C247/99 P-C252/99 P ir C254/99 P, EU:C:2002:582, 318 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C204/00 P, C205/00 P, C211/00 P, C213/00 P, C217/00 P ir C219/00 P, EU:C:2004:6, 104 punktą).

45. Privataus asmens teisė būti išklausytam turi būti įgyvendinta, kai viešojo administravimo subjektas inicijuoja administracinę procedūrą, galinčią paveikti privataus asmens teises, laisves ar interesus. Teisė būti išklausytam yra privataus asmens teisės į tinkamą procesą sudedamoji dalis ir ji turėtų sudaryti galimybę viešojo administravimo subjektui priimti geriausią įmanomą aktą, pagrįstą atidžiu ir subalansuotu faktų ir argumentų įvertinimu. Jei siūlomas administracinis aktas buvo pateiktas suinteresuotiems asmenims svarstyti ir pateikti pastabas ir paskui viešojo administravimo subjektas ketina priimti administracinį aktą, kuris iš esmės skiriasi nuo prieš tai buvusio, suinteresuotiems asmenims turi būti suteikta dar viena galimybė pateikti argumentus ir įrodymus (V. V. (red.). Viešasis administravimas ir privatūs asmenys. Vilnius: Justitia, 2004, p. 26, 28).

VI.

46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Komisija, gavusi UAB „Lodeksa“ 2016 m. sausio 29 d. skundą su prašymu įvertinti, ar nebuvo pažeisti Kodekso 4, 6, 15, 20, 22, 38 ir 62 straipsnių reikalavimai, persiuntė šį skundą suinteresuotiems asmenims bei pasiūlė pateikti paaiškinimus. Komisija, išnagrinėjusi skundą, nusprendė, kad buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 6 straipsnis. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2017 m. sausio 30 d. sprendimu panaikinus Komisijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimą, Komisija klausimą nagrinėjo iš naujo, pasiūlė suinteresuotiems asmenims pateikti paaiškinimus. Komisija pakartotinai išnagrinėjusi UAB „Lodeksa“ skundą 2017 m. balandžio 26 d. posėdyje priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pripažinta, kad buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 5 straipsnis.

47. Iš minėtų bylos dokumentų matyti, kad Komisija, nagrinėdama klausimą dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, persiunčia gautą skundą (jeigu klausimas nagrinėjamas pagal skundą) suinteresuotiems asmenims ir pasiūlo pateikti paaiškinimus, vėliau posėdyje išnagrinėja klausimą ir nusprendžia dėl to, ar yra nustatomas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimas. Komisija, nagrinėdama šia tvarka skundą dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų, suteikia asmeniui teisę pateikti paaiškinimus, taigi įgyvendina principą būti asmeniui išklausytam, tačiau ne visais atvejais tokiu nagrinėjimu yra visiškai užtikrinamas Konstitucijoje įtvirtintas teisės į gynybą principas. Konstitucijoje įtvirtintas teisės į gynybą principas užtikrinamas, jeigu minėtos procedūros metu asmeniui nėra užtikrinama teisė žinoti, koks konkrečiai klausimas – dėl kokio galimo pažeidimo, bus nagrinėjamas Komisijos posėdyje, taigi asmuo nežino dėl kokio kaltinimo galėtų duoti paaiškinimus.

48. Minėta, kad Komisija, siūlydama asmeniui pateikti paaiškinimus dėl skundo, persiunčia asmeniui ir skundą, kuriame nurodomi profesinės etikos kodekso straipsniai (jeigu juos nurodo skundą paduodantis asmuo), šiuo atveju profesinės etikos kodekso straipsniai buvo nurodyti. Taigi suinteresuoti asmenys teikdami paaiškinimus, prieš priimant jų atžvilgiu sprendimą, turėjo galimybę pasisakyti dėl skunde nurodytų kaltinimų, teikti savo argumentus, nurodyti aplinkybes, teikti įrodymus. Komisija, pakartotinai nagrinėdama klausimą, priėmė galutinį šioje byloje skundžiamą sprendimą dėl profesinės etikos kodekso straipsnio pažeidimo, kuris nebuvo nurodytas asmens skunde, ir Komisija nepaaiškino suinteresuotiems asmenims, kad svarstys klausimą dėl sprendimo priėmimo dėl kito profesinės etikos pažeidimo, negu buvo nurodytas asmens skunde ir nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimus šiuo klausimu.

49. Visuomenės informavimo etikos komisija, veikdama pagal Visuomenės informavimo įstatymą, būtent nagrinėdama profesinės etikos pažeidimus, turėtų laikytis procedūrų ir taisyklių, nustatytų Visuomenės informavimo etikos komisijos

darbo reglamente, kuris turi būti taikomas taip, kad kartu nebūtų pažeisti ir konstituciniai principai, būtent teisės į gynybą principas, kuris apima teisę būti išklausytam. Visuomenės informavimo etikos komisija, vykdydama pasiruošimą Komisijos posėdžiams, kurių metu priimamas sprendimas, klausimą dėl profesinės etikos pažeidimo nagrinėjimą turėtų rengti tokiu būdu, kad asmeniui būtų žinoma kuo jis yra kaltinamas, kokių profesinės etikos kodekso pažeidimų padarymu jis yra kaltinamas (pvz., nurodant profesinės etikos kodekso konkrečius straipsnius) ir asmuo galėtų duoti paaiškinimus dėl tų pažeidimų, kurių padarymu yra kaltinamas. Jeigu Komisija klausimą svarsto pakartotinai ir Komisija ketina priimti sprendimą, kuris iš esmės skiriasi nuo prieš tai buvusio, suinteresuotiems asmenims turi būti suteikta dar viena galimybė pateikti paaiškinimus dėl tų pažeidimų, kurių padarymu jie yra kaltinami.

50. Nagrinėjamoje byloje Visuomenės informavimo etikos komisija, nagrinėdama profesinės etikos pažeidimus, neužtikrino asmenims konstitucinio teisės į gynybą principo, kuris apima teisę būti išklausytam. Visuomenės informavimo etikos komisija priėmė sprendimą dėl profesinės etikos kodekso konkretaus straipsnio pažeidimo nesuteikusi suinteresuotiems asmenims prieš priimant sprendimą šiuo klausimu pateikti paaiškinimus dėl to, kuo asmuo yra kaltinamas, kokių profesinės etikos kodekso pažeidimų padarymu yra kaltinamas. Neužtikrinus teisės į gynybą principo laikymąsi, kartu nebuvo užtikrinta ir galimybė tinkamai ir veiksmingai pareikšti nuomonę iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti asmens interesus, priėmimo. Konstitucinio principo pažeidimas konkrečiu atveju laikytinas esminiu procedūros pažeidimu, dėl kurio sprendimas turi būti naikinamas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

51. Konstatavus esminį procedūros pažeidimą, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės Komisijos surinkta medžiaga ir konstatuoti pažeidimai, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, ir tai yra pagrindas sprendimą panaikinti (ABTĮ 147 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

53. Byloje yra pateikti duomenys, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pareiškėjas sumokėjo iš viso 60 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjas yra sumokėjęs daugiau žyminio mokesčio, negu priklauso pagal ABTĮ 35 straipsnio nuostatas. Atsižvelgusi į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą, teisėjų kolegija grąžina pareiškėjui susidariusią 26,25 Eur žyminio mokesčio permoką, o pareiškėjui viešajai įstaigai „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ iš atsakovo priteistina 33,75 Eur žyminio mokesčio (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ skundą tenkinti.Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. EKS-25/17.Priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ iš atsakovo Visuomenės informavimo

etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis ct) žyminio mokesčio.

Grąžinti pareiškėjui viešajai įstaigai „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ 26,25 Eur (dvidešimt šešis eurus ir dvidešimt penkis ct) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5446-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02061-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja E. Z. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Valdyba) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3129; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti pareiškėjai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 8 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. sausio 22 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės (tėvystės) pašalpos / išmokos už vaiką apskaičiavimo ir išmokėjimo pagal pasikeitusius teisės aktus, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pasikeitė (padidėjo), maksimali vaiko priežiūros išmoka, prašydama jai priklausančias 2017 m. sausio ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti vadovaujantis pasikeitusių teisės aktų nuostatomis.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e11b3bf037b811ea829bc2bea81c1194

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 27 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo ir nurodė, kad pareiškėjos kompensuojamasis darbo užmokestis (94,60 Eur) teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo dieną viršija maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, nes teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi su skundu į VSDFV, tačiau 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu skundas buvo atmestas.

3. Pareiškėja teigė, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kiek ji riboja asmenų, įgijusių teisę gauti socialinio draudimo išmokas, o būtent motinystės (tėvystės) pašalpas, atsižvelgiant į nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje numatytą maksimalaus kompensuojamojo uždarbio skaičiavimą, prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, kas pagal Konstitucinio Teismo doktriną yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas. Nuo 2017 m. galiojantis teisinis reguliavimas numato keletą kartų per metus kintančias „lubas“, dėl to tėvams, kuriems teisė gauti išmoką už vaiko priežiūrą atsirado (arba jie ją sąmoningai nukėlė) po 2017 m. sausio 1 d., numatyta akivaizdžiai geresnė (lyginant su iki 2017 m. sausio 1 d. gaunančiais motinystės (tėvystės) pašalpą) finansinė situacija, kuri nėra pateisinama jokiais pagrindais. Vien dėl teisinio reglamentavimo skirtumo skiriasi pašalpos, išmokos dydžiai, kiek tai susiję su pakitusiu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu.

4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į

atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl priimant sprendimą skirti pareiškėjai pašalpą, pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Įstatymu (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai), apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., sudarė 88,98 Eur. Teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojęs maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 67,81 Eur. Šis maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal 2016 m. rugsėjo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių. Kadangi pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, apskaičiavo pareiškėjai 996,81 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki jam sueis vieneri metai laikotarpiu ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai.

6. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojo Pakeitimo įstatymas, kurio 8 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Pažymėjo, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu įgijo 2016 m. gegužės 16 d., todėl atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą ir vadovaudamasis Pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, perskaičiavo pareiškėjos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. ir išmokėjo susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką. Kadangi, perskaičiavus pareiškėjos motinystės pašalpą, padidėjo jos draudžiamųjų pajamų, turėtų laikotarpiu, iš kurio buvo apskaičiuojamas motinytės (tėvystės) pašalpos dydis, suma, atsakovas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. Priėmus 2017 m. kovo 17 d. sprendimą, pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis padidėjo iki 94,60 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šis 94,60 Eur vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), bendra motinystės (tėvystės) pašalpos

suma, mokama pareiškėjai tiek pirmaisiais, tiek antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, nepasikeitė.7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pareiškėjos atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus bei

neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Reguliavimo pakeitimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygybės principo bei nepaneigia valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja skunde nepateikė nei vieno argumento, patvirtinančio, jog

atsakovas ar trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami skundžiamus sprendimus, pažeistų Įstatymą ar kitus teisės aktus. Pažymėjo, kad motinystės socialinio draudimo paskirtis – kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros prarastas pajamas ar jų dalį. Apskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį buvo vertinamos jos draudžiamosios pajamos turėtos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. Taigi pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa kompensuoja dalį pareiškėjos pajamų, turėtų minėtų laikotarpiu ir prarastų dėl motinystės (tėvystės). Pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, pareiškėjos pajamos, prarastos dėl darbinės veiklos nutraukimo, nepasikeitė, todėl kompensuoti jos prarastas pajamas kita dalimi (didesne ar mažesne) nėra teisinio pagrindo.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.11. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimo

Nr. (9.2E)3E-8412 ir VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-3129 teisėtumo ir pagrįstumo.12. Teismas nustatė, kad atsakovas 2016 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-15330 „Dėl E. Z. teisės į

motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d. Pareiškėja 2017 m. sausio 22 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą jai priklausančias 2017 m. sausio ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis tuo, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pasikeitė, t. y. padidėjo maksimali vaiko priežiūros išmoka. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412, kuriame konstatavo, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai pagal Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, nes teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyta 2016 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. VSDFV pateikė skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1E)I-3129, kuriame konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, yra nepagrįstas.

13. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N5/2016, kuriame konstatuota, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata neteko galios nuo 2017 m. sausio 2 d., t. y. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, ir nuo šios dienos nebegali būti taikoma. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kurios 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesio ar teisės gauti tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuojamas pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis.

14. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino skundžiamus sprendimus, taip pat įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą, perskaičiuoti mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m.

sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusia nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti motinystės (tėvystės) pašalpą), priėmimo metu) 5 straipsnio 5 dalimi, 6 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsnio 5 dalimi. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažinta, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

16. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m., kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

17. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime nepasisakoma dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieneri arba dveji metai, apskaičiavimo. Šiuo atveju sprendžiama dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti jos motinystės (tėvystės) pašalpą, pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Įstatymo nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, jog motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos nėra tapačios. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo prieštaravimo Konstitucijai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpas, todėl, teismo vertinimu, ši nuostata nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o nutarime išdėstyti argumentai dėl motinystės pašalpos šiuo atveju nėra aktualūs.

18. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja sieja padidėjusią vaiko priežiūros išmoką būtent su Pakeitimo įstatymo 8 straipsniu. Tačiau iš pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyriui ir skundo teismui matyti, jog pareiškėja siekia ne didesnės motinystės pašalpos (motinystės išmokos), o motinystės (tėvystės) pašalpos (išmokos). Motinystės pašalpa yra siejama su Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucine mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, yra nurodyta, jog ši garantija nustatyta atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Savo ruožtu motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų metu pasibaigus neštumo ir gimdymo atostogoms.

19. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje, be kita ko, skundžiami sprendimai nagrinėjami pareiškėjos pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis).

20. Teismas pažymėjo, jog visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl, apskaičiuojant jos pašalpos dydį, atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta išimtis, kaip minėta, galioja motinystės pašalpas gaunantiems asmenims, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kaip buvo bylai yra neaktualus. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiami sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų.

21. Teismas atkreipė dėmesį, jog dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.6DDC5B3E87B4

suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Teismas negali keisti skundo dalyko ar pagrindo, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose.

22. Teismas priėjo prie išvados, jog VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami skundžiamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, tinkamai vertino konkrečiam atvejui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Skundžiami sprendimai yra išsamūs, nuoseklūs ir motyvuoti. Pareiškėjai buvo tinkamai paaiškintas teisinis reguliavimas bei priimtų sprendimų pagrindas. Teismas atmetęs pareiškėjos reikalavimus panaikinti skundžiamus sprendimus, netenkino ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti jai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį. Teismas taip pat nepriteisė bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 straipsnis).

III.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (29 str. 1 d., 2 d., 38 str., 1 d., 2 d.).

25. Pareiškėjo teigimu, nuo visi išsamūs argumentai dėl šio reikalavimo yra suformuluoti skunde, tad nebus kartojami. Nuo šio reikalavimo patenkinimo (kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) iš esmės turėjo priklausti bylos baigtis. Pareiškėja skunde nurodė, kad tuo metu taikytinas teisinis reglamentavimas jai yra žinomas (jis toks pats, kaip ir nurodė teismas skundžiamame sprendime), bet visa skundo esmė buvo dėl nustatyto teisinio reglamentavimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skundas jau vieną kartą buvo išnagrinėtas pritaikius netinkamą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą. Dabar vėl atsainiai sprendžiama byla, nors prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išskirtas ir jis sudarė skundo, bylos esmę.

26. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs ginčo dalyką šioje byloje, išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus bei objektyviai ir visapusiškai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami pareiškėjos skundžiamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, tinkamai vertino konkrečiam atvejui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai argumentuotų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų. Skiriant pareiškėjai motinystės (tėvystės) išmoką maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis jai buvo apskaičiuotas ir pritaikytas analogiškai ir nedarant jokių išlygų, lyginant su kitais motinystės (tėvystės) išmokų gavėjais, kurie teisę į motinystės (tėvystės) išmoką įgijo iki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. visiems motinystės (tėvystės) išmokų gavėjams, kuriems buvo taikomas maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, jis buvo apskaičiuotas vadovaujantis teisės į motinystės (tėvystės) išmoką atsiradimo metu galiojusia Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi jų nediskriminuojant. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją socialinės apsaugos srityje, atsižvelgęs į valstybės ekonominę situaciją ir įvertinęs finansines galimybes, nuo 2017 m. sausio 1 d. pakeitė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalaus vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio apskaičiavimo tvarką. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, šis teisinio reguliavimo pasikeitimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygybės principo bei nepaneigia valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad

klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos E. Z. reikalavimai panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3129, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti pareiškėjai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-515-525/2019, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir perduodamas bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ribojamas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamų sprendimų, kuriuose atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, nepagrįstai rėmėsi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai nepagrįstai konstatavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą bei panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą ir perskaičiuoti mokamą motinytės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti skundžiamus sprendimus, kadangi vertino, kad

pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl, apskaičiuojant jos pašalpos dydį, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas pabrėžė, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta išimtis galioja motinystės pašalpas gaunantiems asmenims, o Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas bylai yra neaktualus. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiami sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės tuo aspektu, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjos teigimu, nuo šio reikalavimo patenkinimo (kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) iš esmės priklauso bylos baigtis. Pareiškėja pažymi, kad taikytinas teisinis reglamentavimas nurodytas teismo skundžiamame sprendime jai yra žinomas, bet visa skundo esmė buvo dėl nustatyto teisinio reglamentavimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 6-24-15330 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d. (iki vaikui sukaks dveji metai).

36. Pareiškėja 2017 m. sausio 22 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka.

37. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2017 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (9.2E)3E-8412 pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, kadangi teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyta 2016 m. rugsėjo 19 d.

38. VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. (11.1E)I-3129 nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, yra nepagrįstas, todėl pareiškėjos skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo netenkino. VSDFV vadovavosi 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu, kuriame nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.

V.

39. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusia nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmimo metu) 5 straipsnio 5 dalį, asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama kol vaikui sueis vieni arba dveji metai arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, metu (Įstatymo 5 str. 5 d. 3 p.). Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija) nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) kompensuojamasis uždarbis – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos.

40. Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija (naujos redakcijos Įstatymas įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.).

41. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesio ar teisės gauti tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuojamas pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis.

42. Taigi Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu vaiko priežiūros išmokos (ankstesnės redakcijos Įstatyme vadintos motinytės (tėvystės) pašalpa) dydis taip pat ribojamas:

maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio.

43. Pareiškėja siekia jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti vadovaujantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka.

44. 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio (Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas) 3 dalis numato, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.

45. Kaip minėta, pareiškėja skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjos teigimu, nuo šio reikalavimo patenkinimo (kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) iš esmės priklauso bylos baigtis.

46. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu (2 straipsnio pakeitimas) pakeista 2 straipsnio 3 dalis ir ji išdėstyta taip: „3. asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.“

47. Kaip byloje pažymėta anksčiau, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo, todėl tikrinamai bylai neaktualus. Tuo pačiu neaktualus ir Pakeitimo įstatymo 8 straipsnio priėmimas, iš esmės įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą, t. y. siekiant užtikrinti visiems asmenims, įgijusiems teisę į motinystės pašalpą po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, vienodo dydžio motinystės pašalpų (išmokų) gavimą (Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2016 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 103-P-63(6)).

48. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime Nr. KT1-N1-2018 (byla Nr. 4/2017) pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydis, atitiktis Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

49. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo ribojamas inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu vaiko priežiūros išmokos (ankstesnės redakcijos Įstatyme vadintos

motinytės (tėvystės) pašalpa) dydis taip pat ribojamas: maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Palyginus 2016 m. birželio 28 d. redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, išdėstytoje 2011 m. gruodžio 15 d. redakcija, pažymėta, kad nors pasikeitė atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos pavadinimas (ji vadinama nebe motinystės (tėvystės) pašalpa, o vaiko priežiūros išmoka) ir jos maksimalaus dydžio nustatymo kriterijus (atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos apribojimas yra susietas ne su draudžiamosiomis pajamomis, o su šalies vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu), joje nustatyto teisinio reguliavimo esmė šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito: kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį apskaičiuojama vaiko priežiūros išmoka (buvusi motinystės (tėvystės) pašalpa), dydis yra ribojamas.

50. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius, inter alia neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Konstitucinis Teismas pabrėžė ir tai, kad Įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį ji negalėjo būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija)). Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir neribojamas valstybinio socialinio draudimo įmokų dydis (nenustatant viršutinės socialinio draudimo įmokų ribos), sudaro daugiau galimybių suformuoti VSDF biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.

51. Vertindama pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

52. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

53. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018).

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos motyvus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir su jomis susijusius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šios nutarties 45–49 punktuose išdėstytus motyvus, nenustatė pagrindo

kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant įvertinti 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.

55. Pareiškėja ginčijamų sprendimų neteisėtumą sieja su argumentais dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų antikonstitucingumo, todėl nenustačius teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto įstatymo ištyrimo, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu pripažintini nepagrįstais, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkinti pareiškėjos reikalavimai panaikinti skundžiamus sprendimus, paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-764-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02711-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 30.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba), dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dc1698c037b811ea829bc2bea81c1194

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GECO-Taika“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, 124 113,92 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra nepriklausomas šilumos gamintojas. Pareiškėjas 2013 m. birželio 20 d. laimėjo skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5 000 kW, ir ketino vykdyti katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, siekiant įrengti kogeneracinę jėgainę bei gaminti šilumą Šiaulių mieste. Pareiškėjas pradėjęs vystyti projektą iš karto susidūrė su Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sudaromomis kliūtimis jam įeiti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką. 2013 m. lapkričio 28 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-300), kuriuo nusprendė: „1. Sustabdyti Savivaldybės administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta dabar galiojančiame specialiajame Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos plane iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. 2. Netvirtinti naujo Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento iki įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. 3. Šio sprendimo 1 punktu nustatytų apribojimų netaikyti Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Šiaulių miesto savivaldybės taryba.“ Be to, 2014 m. balandžio 24 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-123), kuriuo nusprendė: „1. Nepritarti uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai.“ Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2014 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 1S-16/2014 pradėjo tyrimą dėl nurodytų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba 2014 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 (toliau – ir Nutarimas) pripažino Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123 pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Savivaldybė Nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. eI-3111-281/2016, bylą nutraukė dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-163) panaikino 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123. 2016 m. vasario 15 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka. Taigi Konkurencijos tarybos Nutarimas, kuriame yra konstatuoti Tarybos neteisėti veiksmai, t. y. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimas, laikomas nenuginčytu, o Tarybos veiksmai – neteisėtais. Pareiškėjas dėl Tarybos priimtų sprendimų patyrė nuostolius.

3. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikoma CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri numato trejų metų senaties terminą. Remiantis minėta CK nuostata trejų metų senaties termino pradžia laikytina 2013 m. lapkričio 28 d., kada buvo priimtas Sprendimas Nr. T-300. Dėl to šis skundas pateikiamas nepraleidus CK nustatytų terminų. Tarybos priimti Sprendimai Nr. T-300 ir Nr. T-123 yra laikytini neteisėtais veiksmais, kurių neteisėtumą konstatavo Konkurencijos taryba Nutarimu. Nutarime aiškiai nurodyta, kad dėl Tarybos priimtų

sprendimų buvo apribota galimybė nepriklausomiems šilumos gamintojams patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką, dėl to savivaldybė pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba aiškiai konstatavo Nutarime, kad aplinkybės (Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos nebuvimas bei tai, kad 2008 m. specialusis planas nenumatė sąlygų nepriklausomiems šilumos gamintojams ateiti į atitinkamą šilumos gamybos rinką) nepateisina atsakovo sprendimais lemto konkurencijos ribojimo ir ši aplinkybė nebuvo pagrindas savivaldybei sustabdyti procesus, susijusius su nepriklausomų šilumos gamintojų patekimu į šilumos gamybos Šiaulių mieste rinką. Pirma, nuostatos, jog savivaldybių šilumos ūkio specialieji planai įgyvendina Nacionalinę šilumos ūkio plėtros programą, įsigaliojo su 2013 m. liepos 20 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimais. Iki minėtų pakeitimų specialieji planai turėjo atitikti valstybės strategiją, nacionalinius energetikos tikslus ir Vyriausybės patvirtintas šilumos ūkio plėtros kryptis. Atitinkamai pastarieji teisės aktai jau numatė, jog turi būti sudarytos konkurencijos sąlygos nepriklausomiems šilumos gamintojams. Taigi savivaldybė, tvirtindama 2008 m. specialųjį planą, jau turėjo žinoti, jog privalės sudaryti sąlygas nepriklausomiems šilumos gamintojams veikti Šiaulių miesto savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, nors, atsakovo teigimu, 2008 m. specialusis planas nenumato sąlygų nepriklausomiems šilumos gamintojams vykdyti ūkinės veiklos savivaldybės teritorijoje, tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos tokias sąlygas sudaryti, kadangi ši pareiga kyla iš įstatymų reikalavimų. Be to, aplinkybė, kad UAB KLAS ir akcinei bendrovei „GLIUKOZĖ“ buvo išduotos prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygos, tačiau vėliau procesai buvo sustabdyti, taip pat patvirtina, kad atsakovas turėjo galimybę priimti sprendimus, susijusius su nepriklausomų šilumos gamintojų atėjimu į atitinkamą šilumos gamybos rinką, galiojant ir 2008 m. specialiajam planui. Antra, galiojantys įstatymai, susiję su šilumos ūkiu, nenustato pareigos atsakovui priimti sprendimus, ribojančius nepriklausomų šilumos gamintojų patekimą į šilumos gamybos rinką, bet priešingai, skatina konkurenciją šilumos gamybos srityje bei atitinka viešąjį interesą. Kita vertus, to nenumato ir įsigaliojusi Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovų sprendimų priėmimą lėmė įstatymų reikalavimų vykdymas. Konkurencijos tarybos išvados akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo lūkesčiai, jog pasirinktame žemės sklype galės įvykdyti kogeneracinės elektrinės statybų projektą, buvo visiškai pagrįsti.

4. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. T-123, pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, tačiau ir kitas imperatyvias teisės aktų nuostatas, tai papildomai įrodo atsakovo veiksmų neteisėtumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PŪVPAV įstatymas) 8 straipsnio 9 dalimi, galiojant Sprendimui Nr. T-123, poveikio aplinkai vertinimo procedūros negalėjo būti tęsiamos. Pirma, PŪVPAV įstatymo nuostatos reikalauja, kad savivaldybės tarybos sprendimas, priimamas realizuojant PŪVPAV įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą teisę, būtų motyvuotas. Antra, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovui yra taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), kurio 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta viešojo administravimo subjektų pareiga objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis pagrįsti individualų administracinį aktą. Trečia, pažymėjo, kad savivaldybės tarybos dėstomi motyvai, kuriais remiantis yra nepritariama planuojamai ūkinei veiklai, turi būti išimtinai susiję su poveikiu aplinkai, o ne su ekonominiais ar asmeniniais savivaldybės tarybos narių interesais. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendime Nr. T-123 apskritai nėra užsimenama apie planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir kt., atsakovo Sprendimo Nr. T-123 1 dalis prieštarauja ne tik PŪVPAV įstatymo 8 straipsnio 9 daliai, bet ir VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, VSĮ 4 straipsnio 6 punktui, todėl yra neteisėta. Tarybos Sprendimai Nr. T-300 ir Nr. T-123 yra priimti pažeidžiant tiek Konkurencijos įstatymo, tiek PŪVPAV įstatymo, VAĮ, VSĮ nuostatas, todėl laikytini neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą.

5. Dėl antros būtinos atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų šioje byloje pareiškėjas pažymėjo, jog žalą pareiškėjas patyrė tiesiogiai dėl Tarybos priimtų neteisėtų sprendimų. Galiojant savivaldybės sprendimams, pareiškėjui buvo apribota galimybė patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką ir jis negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų. Pareiškėjas, norėdamas įeiti į šilumos ūkio rinką Šiauliuose, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, privalėjo atlikti veiksmus, kurių sėkmingas įgyvendinimas priklausė nuo Šiaulių miesto savivaldybės dalyvavimo ir valios. Pareiškėjas, ketindamas plėtoti kogeneracinę jėgainę, privalėjo atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, kurio procese Šiaulių miesto savivaldybės administracija teikia išvadą dėl planuojamos ūkinės

veiklos galimumo konkrečioje savivaldybės miesto teritorijoje. Pareiškėjas atliko atranką, kurios metu 2013 m. lapkričio 26 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė galutinę išvadą apie tai, jog pareiškėjo kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę, poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas. Galiojant savivaldybės Sprendimui Nr. T-123, poveikio aplinkai vertinimo procedūros negalėjo būti tęsiamos. Pareiškėjas taip pat privalėjo gauti specialiuosius architektūros reikalavimus kogeneracinės katilinės statyboms, kuriuos išduoda savivaldybės administracija. Architektūriniai reikalavimai yra reikalingi siekiant parengti kogeneracinės jėgainės projektą, kuriuos išduoda savivaldybės administracija. Kogeneracinės jėgainės statyboms taip pat buvo būtina gauti statybą leidžiantį dokumentą, kurį išduoda savivaldybės administracija. Tarybai priėmus sprendimus, pareiškėjas negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų, tačiau tiek iki tol, kol buvo priimti neteisėti Tarybos sprendimai, tiek ir po jų patyrė su kogeneracinės jėgainės projekto vystymu susijusius tiesioginius nuostolius. Pažymėjo, kad pareiškėjo vienintelė veikla buvo energetinio projekto Šiaulių mieste vystymas. Jokios kitos veiklos pareiškėjas nevykdė, todėl visos išlaidos susijusios išimtinai su energetinio projekto Šiaulių mieste vystymu. Nesant Tarybos neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nebūtų patyręs žalos, todėl priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas savivaldybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Tai, kad dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų patirti nuostoliai privalo būti atlyginti, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-679-525/2015. Pareiškėjas patyrė 124 113,92 Eur žalą, kurią sudaro nuomos išlaidos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusios su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos išlaidos, audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos, kitos išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas atlyginti padarytą žalą yra reiškiamas Lietuvos Respublikos savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, pareiškėjas taip pat prašo priteisti penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas.

6. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad atsakovas tik 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino neteisėtus sprendimus, dėl kurių neatitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams Konkurencijos taryba priėmė 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5, t. y. jau po to, kai 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa (toliau – ir NŠŪP programa). NŠŪP programos 1 priede „Programos tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai ir jų reikšmės“ nurodyta, kad reguliuojamų šilumos gamintojų valdomų šilumos energijos gamybos įrenginių, tiekiančių šilumą į Šiaulių miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą ir naudojančių atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius, įrengtosios šiluminės galios, įskaitant šio tikslo 1.1 uždavinyje numatytų kogeneracinių pajėgumų šilumines galias (MW) iki 2021 metų yra 61 MW. Priimant NŠŪP programą šis NŠŪP programoje nustatytas kriterijus Šiaulių miestui jau buvo įgyvendintas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Šiaulių energija“ (kurios 95,3 proc. akcijų priklauso Šiaulių miesto savivaldybei) 37,17 MW + 25 MW. Tai reiškia, kad pareiškėjui nebeliko laisvos kvotos projektų vystymui Šiaulių mieste, kadangi visą laisvą kvotą užpildė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas tęstų projekto vystymą po to, kai atsakovas panaikino neteisėtus sprendimus, jis negalėtų gauti statybą leidžiančio dokumento, kadangi pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 9 punkto nuostatą, iki pateikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, privaloma gauti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pritarimą, jei projekte suprojektuoti šilumos gamybos ir (arba) šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneraciniai) įrenginiai, tiekiantys šilumą į centralizuoto šilumos tiekimo sistemas ir naudojantys atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius. Energetikos ministerija, spręsdama pritarimo statybą leidžiančio dokumento išdavimui klausimą, remiasi būtent NŠŪP programa. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pirminiame NŠŪP programos projekte vietoj 61 MW buvo nurodyti 75 MW. Be to, jeigu atsakovas nebūtų priėmęs neteisėtų sprendimų, pareiškėjas būtų atlikęs planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir gavęs statybą leidžiantį dokumentą iki NŠŪP programos patvirtinimo ir 2015 m. kovo 18 d. patvirtinta NŠŪP programa jam nebūtų taikoma. Tai reiškia, kad jeigu nebūtų priimti atsakovo neteisėti sprendimai, pareiškėjas būtų turėjęs visas galimybes įgyvendinti planuotą kogeneracinės jėgainės statybų projektą. Po to, kai buvo panaikinti neteisėti sprendimai, pareiškėjas nusprendė nebevykdyti projekto, nes veikla būtų nuostolinga. Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. laimėjo tik teisę į tarifą, tai automatiškai nereiškia, kad pareiškėjui buvo rezervuojama vieta. Tam, kad pasinaudotų tarifu, reikia leidimo plėtrai, atlikti poveikio aplinkai vertinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, pastatyti ir gauti tarifą. Be to, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad kol galiojo neteisėti savivaldybės sprendimai AB „Šiaulių energija“ įgyvendino savo projektus, užpildė visą kvotą ir pareiškėjui nebeliko galimybės vystyti savo projektą. Pareiškėjas dabar gali vystyti

projektą, gali pastatyti, gauti statybą leidžiantį dokumentą, bet jai nebus taikomas skatinamasis tarifas. Galiojant savivaldybės sprendimams Vyriausybė priėmė Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programą, kur numatytas skaičius, kiek megavatų gali būti reguliuojami. Pareiškėjas nepatenka į šitą kvotą, jam negali būti taikomas lengvatinis tarifas. Dėl savivaldybės kaltės „GECO-Taika“ negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento iki kol buvo priimtas Vyriausybės nutarimas.

7. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas Nr. T-300 pagrįstas galiojančių teisės aktų normomis ir viešojo intereso gynimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Specialiaisiais šilumos ūkio planais atitinkamoje savivaldybės teritorijoje yra įgyvendinama Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija ir Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nustatyti sprendiniai ir priemonės. Ginčo nagrinėjimo metu galiojo Šiaulių miesto šilumos ūkio specialusis planas, patvirtintas 2008 m., kuris nebeatitiko realijų atitinkamu laikotarpiu aspektu, technologijų ir aplinkosauginių reikalavimų derinimo bei šilumos ūkyje besiformuojančios konkurencinės aplinkos (nepriklausomų gamintojų siekis ateiti į rinką ir pan.) aspektais. Šiaulių miesto savivaldybės taryba ėmėsi iniciatyvos spręsti šią problemą, todėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. priimtas savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-245 „Dėl energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento koregavimo“. 2012 m. gegužės 31 d. priimtas savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-143 „Dėl pritarimo įgyvendinti projektą „Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano reglamento atnaujinimas“. Specialiojo plano ruošimo eigoje įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija, atsirado dar didesnis poreikis reguliuoti specialiojo plano galiojimo ir atitikimo galiojantiems teisės aktams procesus. Pagal Šilumos ūkio įstatymą, specialiajame plane turėjo būti įvertinti Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos sprendiniai, kad būtų patenkinti šilumos vartotojų poreikiai. Turi būti siekiama užtikrinti konkurenciją bei viešųjų interesų tenkinimą. Buvo nuorodos, kad savivaldybė tvarko šilumos ūkį pagal specialųjį planą, kuriuo įgyvendinama valstybės strategija – programa. Šiaulių miesto savivaldybė, siekdama turėti šilumos ūkio specialųjį planą, kuris atitiktų galiojančių teisės aktų nuostatas ir kad jo nereikėtų koreguoti antrą kartą, taip prarandant papildomas lėšas, kurios ta apimtimi gali užtikrinti kitus visuomenės svarbius interesus, pavyzdžiui, atitinkamų paslaugų finansavimą, priėmė Sprendimą Nr. T-300. Šiaulių miesto savivaldybė nėra atsakinga už tai, kad negalėjo tinkamai tvarkyti šilumos ūkio dėl nacionalinių teisės aktų nebuvimo ir neišleidimo laiku. Po to Taryba priėmė Sprendimą Nr. T-123. Pastaraisiais sprendimais Taryba sustabdė dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu ir plėtra, ir šis sustabdymas yra laikinas ir sąlygotas Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo. Minėtais sprendimais Taryba neišreiškė valios visai nedalyvauti procedūrose. Taryba priėmė 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. T-163 panaikinti Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123, todėl, kad Konkurencijos tarybos 2015 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 2S-5/2015 turėjo būti vykdomas nepriklausomai nuo to, jog paduotas skundas dėl nutarimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nagrinėjant administracinę bylą, atsakovas išreiškė poziciją, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos priimtu nutarimu, taip pat paaiškino, kad pareiškėjas po Tarybos Sprendimo Nr. T-163 priėmimo nesikreipė į Šiaulių miesto savivaldybę, beveik metus nesiėmė jokių veiksmų, kurių vykdyti tariamai neleido anksčiau galioję Tarybos sprendimai. Tokių veiksmų pareiškėjas nesiėmė ir iki skundo pateikimo šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo. 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 (TAR. 2015-03-26, Nr. 2015-04339) buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa, kurios pagrindu šiuo metu organizuojamas Šiaulių miesto šilumos ūkis. Pagal programoje numatytą bazinį šilumos poreikį, akivaizdu, kad jis jau šiuo metu yra išpildytas. Šios programos nebuvimas buvo priežastis priimti ginčo sprendimus. Susiklostė tokia teisinė situacija, kad Šiaulių miesto savivaldybės kaltė nebuvo įrodyta, nes ginčijami Tarybos sprendimai buvo panaikinti dėl kitų priežasčių – dėl privalomumo juos panaikinti, nes procesine prasme nebuvo sustabdytas Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymas ir buvo vengiama priverstinio vykdymo. Be to, Nacionalinė šilumos ūkio programa suteikė galimybę toliau laikantis teisės aktų, kurių nebuvo ginčo sprendimų priėmimo metu, organizuoti šilumos ūkį Šiaulių miesto savivaldybėje. Išdėstytos faktinės aplinkybės parodo, kad nėra visų sąlygų atsakomybei pagal pateiktą skundą kilti, nėra nustatyti neteisėti veiksmai ir nėra atsakovo kaltės, nes teisinis ginčas buvo išspręstas formaliai ir toliau nebeinicijuotas, nes įsigaliojo Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa, kuri aiškiai įteisino visas nuostatas dėl šilumos ūkio organizavimo.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, sudarydamas nuomos sutartį Nr. 2-012-2013-VT dėl katilinės pastato, pats

prisiėmė atsakomybę dėl galimų išlaidų, nes neturėjo pagrindo tikėtis, kad ten įvykdys atitinkamą projektą. Pareiškėjui buvo žinomas galiojantis Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo Šiaulių mieste specialusis planas ir reglamentas, patvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-166, kur nebuvo numatytos nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos šaltinių vietos, nes šio plano rengimo metu Šiauliuose nebuvo potencialių nepriklausomų šilumos gamintojų. Pagal teisinį reglamentavimą buvo privaloma vadovautis galiojančiu specialiuoju planu. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nepagrįstas reikalavimas dėl nuomos išlaidų, turto vertinimo išlaidų pagal 2013 m. liepos 1 d. vertinimo paslaugų sutartį Nr. 17860 VAT_2013 ar konsultavimo išlaidų, susijusių su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu ar teisiniais dalykais, 2013 m. kovo 20 d. kredito sutartimi, 2011 m. birželio 11 d. apskaitos paslaugų sutartimi. 2014 m. sausio 27 d. kredito sutartis buvo sudaryta jau po Tarybos Sprendimo Nr. T-300 priėmimo. Pareiškėjui buvo žinomi laikinai nustatyti Tarybos apribojimai, pats pareiškėjas juos vėliau ginčijo teisme, tačiau žinodamas tai vis tiek prisiėmė riziką ir sudarė kreditavimo sutartį. Dėl sutarties išlaidų Šiaulių miesto savivaldybė taip pat nėra atsakinga. Ta pati situacija ir su 2014 m. gruodžio 1 d. kreditavimo sutartimi, 2014 m. gruodžio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bei audito paslaugų sutartimis bei kitais susitarimais, kurie buvo sudaryti po minėto sprendimo priėmimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kodėl jis nebevykdė projekto po to, kai buvo formaliai panaikinti Tarybos sprendimai, numatę atitinkamus apribojimus, kurie buvo taikomi iki Nacionalinės šilumos ūkio programos patvirtinimo.

10. Atsakovas taip pat nurodė, kad strateginiai valstybės tikslai buvo apibrėžti Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarime Nr. 307 „Dėl šilumos ūkio plėtros krypčių patvirtinimo“. Šis nutarimas, numatantis plėsti konkurencinius santykius šilumos ūkyje, galiojo rengiant jau minėtą 2008 metų specialųjį planą. Minėtas Vyriausybės nutarimas dėl šilumos ūkio plėtros krypčių buvo patvirtintas anksčiau nei priimti Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio pakeitimai, nustatantys, kad Specialieji planai privalo atitikti valstybės strategiją, nacionalinius energetikos tikslus ir Vyriausybės patvirtintas šilumos ūkio plėtros kryptis. 2008 metų specialusis planas buvo patvirtintas dar iki naujojo Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo, kuris ir pakeitė teisinę situaciją. Atkreipė dėmesį, kad numatyta skatinti tik šilumos poreikiu pagrįstų kogeneracinių elektrinių plėtrą, o baziniam šilumos poreikiui tenkinti Šiaulių mieste pakako vienos kogeneracinės elektrinės. Pagal Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos, kurios pagrindu šiuo metu organizuojamas Šiaulių miesto šilumos ūkis, nuostatas buvo aišku, kad nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos galimybių Šiaulių mieste nėra, nes pakankami esami ištekliai, tą pripažino ir pats pareiškėjas, aiškindamas, kad veikla dėl šios priežasties nebebuvo plėtojama toliau.

11. Atsakovo atstovas 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad pareiškėjas laisvai pasirašinėjo sutartis, prisiėmė riziką dėl kredito sutarčių, ruošė projektinius pasiūlymus, nukrypdamas nuo viso projekto grafiko, kurį pateikė byloje. Pažymėjo, kad poveikio aplinkai vertinimo negalėjo atlikti, nes trukdė Tarybos sprendimai, nors kitus pareiškėjo atliktus veiksmus tie sprendimai įgyvendinti netrukdė. Nurodė, kad skatinimo tarifo laimėjimas aukcione tai dar nebuvo pagrindas, kad ateityje būtų galima parduoti energiją, dar būtų reikėję įvykdyti šilumos supirkimo iš nepriklausomo šilumos gamintojo sąlygas, kur yra numatyta, kad šiluma superkama aukciono būdu. Nėra garantijų, kad šitą aukcioną būtų laimėjęs pareiškėjas. Be to, atsakovo atstovas 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjų techninis projektas nebuvo pradėtas ruošti ir buvo nukrypta nuo projekto grafiko, tai įrodo, jog bet kokiu atveju pareiškėjas iki tos datos, kurią deklaruoja byloje, būtų nespėję kreiptis dėl statybos leidimo išdavimo. Projekto rengimo eigoje būtų privaloma gauti statybos sistemoje visus suderinimus, leidimus ir tie leidimai būtų neišduoti, nes tuo metu galiojo specialus planas, nenumatęs šito šaltinio Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, jog Šiaulių miesto savivaldybės sprendimai pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, teismine tvarka nepanaikintas ir yra galiojantis. Konkurencijos taryba Nutarime pripažino, jog Taryba, priimdama du sprendimus, privilegijavo Šiaulių miesto savivaldybės kontroliuojamą AB „Šiaulių energija“ bei diskriminavo nepriklausomus šilumos gamintojus, tarp jų ir pareiškėją, tokiu būdu sudarydama skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje šilumos gamybos Šiaulių mieste rinkoje. Konkurencijos taryba nenustatė, kad minėtų sprendimų priėmimą lėmė įstatymų reikalavimų vykdymas. Konkurencijos taryba nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktu įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę panaikinti sprendimus. Šiaulių miesto savivaldybė įvykdė šio nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluotus įpareigojimus. Taigi ginčas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo yra pasibaigęs.

II.

13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl 124 113,92 Eur žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo

Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, bei 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisimo.

15. Teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ nusprendė: „1. Sustabdyti Savivaldybės administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta dabar galiojančiame specialiajame Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos plane, iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 2. Netvirtinti naujo Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento iki įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 3. Šios sprendimo 1 punkto nustatytų apribojimų netaikyti Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Šiaulių miesto savivaldybės taryba“. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ nusprendė: „1. Nepritarti uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai; 2. Nepritarti galiojančiame Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane ir reglamente nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtino Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino, kad Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123 pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bei įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę panaikinti Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123.

16. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjas neteisėtus veiksmus sieja su Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktais bei Sprendimu Nr. T-123, kuriuos Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Taryba, priimdama Sprendimą Nr. T-300 bei Sprendimą Nr. T-123, pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bet ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalį ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų Tarybos sprendimų jis patyrė 124 113,92 eurų žalą, kurią sudaro nuomos išlaidos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusius su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos išlaidos, audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos.

17. Teismas nurodė, kad CK 6.247 straipsnyje numatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismas pažymėjo, kad doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (lot. būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar

pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai. Pareiškėjas dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų nurodė, jog žalą patyrė tiesiogiai dėl Tarybos priimtų neteisėtų sprendimų, t. y. galiojant Tarybos Sprendimui Nr. T-300 bei Sprendimui Nr. T-123 pareiškėjui buvo apribota galimybė patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką ir jis negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų, tačiau teismas su tokia pareiškėjo nuomone nesutiko. Teismo nuomone, tarp pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir nurodytos kilusios žalos nėra priežastinio ryšio.

18. Teismo nuomone, pareiškėjo UAB „GECO-Taika“, kaip pelno siekiančio ūkio subjekto, apsisprendimas dalyvauti 2013 m. skatinimo kvotų paskirstymo aukcione ir pradėti vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste yra susijęs su verslui būdinga rizika dėl investicinio projekto sėkmės. Kaip pareiškėjo atstovė 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu paaiškino, pareiškėjas 2013 m. laimėjo tik teisę į tarifą, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad pareiškėjui buvo rezervuojama vieta; tam, kad pasinaudotų tarifu, reikia leidimo plėtrai, atlikti poveikio aplinkai vertinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, pastatyti jėgainę ir gauti tarifą. Atsakovo atstovė 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu patikslino, kad skatinamojo tarifo laimėjimas aukcione dar nebuvo pagrindas, jog ateityje bus galima pareiškėjui parduoti energiją, dar reikia įvykdyti šilumos supirkimo iš nepriklausomo šilumos gamintojo sąlygas, kur yra numatyta, kad šiluma superkama aukciono būdu. Pareiškėjo atstovė 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad UAB „GECO-Taika“ šiuo metu gali vystyti projektą: pastatyti jėgainę, gauti statybą leidžiantį dokumentą, bet jai nebus taikomas skatinamasis tarifas, o jei nėra skatinamojo tarifo, kuris buvo laimėtas aukcione, projektas būtų nuostolingas, Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa nedraudžia pardavinėti šilumos. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo ir atsakovo atstovų paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjas UAB „GECO-Taika“, pradėdamas vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste, veikė prisiimdamas verslo riziką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo. Įrodymų, kad šis projektas būtų nuostolingas, byloje nėra.

19. Teismas nurodė, kad Tarybos Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa.

20. Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateiktas Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2021 metų programos 1 priedas „Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2021 metų programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir jų siekiamos reikšmės“, kuriame nurodyta, jog įrengtosios šiluminės galios įrenginių, tiekiančių šilumą į sistemą ar naudojančių biokurą ir (ar) vietinius energijos išteklius Šiaulių mieste iki 2020 m. yra ne mažiau 75 MW. Tačiau 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa, kurios 1 priede „Programos tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai ir jų reikšmės“ nurodyta, kad reguliuojamų šilumos gamintojų valdomų šilumos energijos gamybos įrenginių, tiekiančių šilumą į Šiaulių miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą ir naudojančių atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius, įrengtosios šiluminės galios, įskaitant šio tikslo 1.1 uždavinyje numatytų kogeneracinių pajėgumų šilumines galias (MW) iki 2021 metų yra 61 MW. Taigi ankstesnėje Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programoje buvo nurodyti 75 MW, o vėlesnėje patvirtintoje programoje nustatyti 61 MW Šiaulių mieste. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą pareiškėjui UAB „GECO-Taika“ neliko laisvos kvotos projekto įgyvendinimui su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Dėl pastarosios aplinkybės ginčo byloje nėra ir tai patvirtina į bylą kartu su pareiškėjo 2017 m. sausio 30 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktas 1 priedas. Teismas pažymėjo, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė būtų patvirtinusi kitokią Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą, pagal kurią būtų nustatyta daugiau kvotos, pareiškėjas UAB „GECO-Taika“ būtų galėjęs tęsti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste.

21. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, be kita ko, dėl trečiojo asmens veiklos (tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių); nukentėjusio asmens veiksmų (veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai). Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 str. 1 d., 4 d., 5 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodoma jam kilusi 124 113,92 Eur žala dėl

kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284. Nei pareiškėjas, nei atsakovas negalėjo daryti įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kokį nutarimą priimti. Be to, pareiškėjo argumentai, kad nesant atsakovo priimtų neteisėtų sprendimų, jis būtų atlikęs planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, gavęs statybą leidžiantį dokumentą iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo 2015 m. kovo 18 d., yra pagrįsti tik prielaidomis, objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas būtų spėjęs iki 2015 m. kovo 18 d. atlikti minėtas procedūras, byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad net tuo atveju, jei Taryba nebūtų priėmusi Sprendimo Nr. T-123, neaišku, ar pareiškėjas būtų spėjęs atlikti poveikio aplinkai vertinimą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą iki 2015 m. kovo 18 d. Pareiškėjo atstovė 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad poveikio aplinkai vertinimą būtų atlikę per 9 mėnesius. Teismo posėdžio metu buvo išsiaiškinta, kad tik 2015 m. sausio–vasario mėn. būtų baigtas poveikio aplinkai vertinimas. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad statybą leidžiantį dokumentą per tą vieną mėnesį (t. y. iki programos patvirtinimo) būtų gavę, tačiau teismas pažymėjo, kad tai yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kuri nepagrįsta objektyviais įrodymais, kadangi atliekamos atitinkamos procedūros dėl įvairių ir net nuo pareiškėjo ar įstaigos nepriklausančių priežasčių gali užtrukti ilgiau nei yra numatyta teisės aktuose.

22. Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas priėjo prie išvados, kad tarp pareiškėjo nurodomų neteisėtų savivaldybės sprendimų ir nuostolių nėra priežastinio ryšio. Nenustačius viešajai atsakomybei vienos iš atsirasti būtinųjų sąlygų – priežastinio ryšio, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo ir kitas išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo negali būti tenkinami.

23. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), nurodė, kad kiti bylos šalių argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakė.

24. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo būtų tenkinamas pilna apimtimi; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Tarybos priimti sprendimas Nr. T-300 ir Sprendimas Nr. T-123 (toliau kartu – ir Sprendimai) sudarė kliūtis pareiškėjui įeiti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką bei tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius. Todėl atsakovas, remdamasis CK nuostatomis (t. y. CK 6.271 str.), privalo atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.

25.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, tik paviršutiniškai įvertinęs administracinėje byloje surinktus įrodymus bei teisės aktų nuostatas, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo nuostolius sąlygojo ne Tarybos priimti Sprendimai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa.

25.3. Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 punkte numatyti apribojimai nebuvo taikomi AB „Šiaulių energija“, kadangi Taryba 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T-2 pritarė AB „Šiaulių energija“ investicijų projektui „Pietinės katilinės rekonstravimas įrengiant 20 MW galios biokuro katilinę Pramonės g. 10, Šiauliuose“. Atsižvelgiant į tai, atsakovas 2014 m. kovo 12 d. išdavė AB „Šiaulių energija“ statybos leidimą Nr. LNS-61-140312-00045 pietinės katilinės rekonstrukcijai. Taigi skirtingai nei nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, atsakovas, vadovaudamasis Sprendimo Nr. T-300 3 punktu, tęsė dalyvavimą AB „Šiaulių energija“ įgyvendinamuose investiciniuose projektuose. Taryba Sprendimu Nr. T-123 iš esmės nusprendė sustabdyti poveikio aplinkai vertinimo procesą visų nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, t. y. ne tik pareiškėjo atžvilgiu, bet ir bet kokių kitų nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, iki to laiko, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa ir kiti ją lydintys teisės aktai (be kita ko, Šiaulių miesto savivaldybės specialusis planas). 2015 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa.

25.4. Pareiškėjas neprisiėmė verslo rizikos, jog atsakovas veiks priešingai teisės aktų reikalavimams ir imsis visų įmanomų priemonių tam, kad pareiškėjas nepatektų į šilumos gamybos rinką Šiauliuose. Pareiškėjas vadovaujasi Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusia Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo priėmimo metu), 3 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo priėmimo metu), 4 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 49 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 13 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 4 straipsnio 3 dalimi, 16 straipsnio 3 dalimi, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 24 straipsnio 1, 2 dalimis, 25 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 03-202 patvirtintu Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašu (toliau – ir Aprašas) ir nurodo, kad pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalas (t. y. priklausydamas UAB Danpower Baltic įmonių grupei, kuri yra įgyvendinusi ne vieną analogišką projektą kituose Lietuvos miestuose (pavyzdžiui, 20 MW biokuro katilinės statybas Kaune, 4 MW biokuro katilinės statybas Joniškyje, 25 MW kogeneracinės elektrinės statybas Kaune bei 25 MW biokuro katilinės statybas Vilnius), puikiai žinojo, jog, vadovaujantis tiek įstatymų (pavyzdžiui, Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo), tiek poįstatyminių teisės aktų (pavyzdžiui, Aprašas) nuostatomis, atsakovas turi pareigą pareiškėjui sudaryti sąlygas, kurios leistų jam patekti į šilumos gamybos rinką. Taip pat turi pareigą savo priimamais sprendimais sudaryti teisines prielaidas efektyviai energetikos veiklai, skatinti vietinių ir atsinaujinančių išteklių energijos vartojimą, sprendimais nesukurti prielaidų nepagrįstai bloginti konkurencinių sąlygų energetikos sektoriuje. Tačiau atsakovas nuo pat pareiškėjo projekto vystymo Šiauliuose pradžios visomis įmanomomis, neteisėtomis priemonėmis ėmėsi riboti pareiškėjo galimybes dalyvauti šilumos gamybos rinkoje, kad tik, kaip nieko neslėpdamas teigia pats atsakovas, atsakovo tiesiogiai valdoma AB „Šiaulių energija“ dėl susidariusios situacijos nebankrutuotų ir atsakovas nepatirtų didelių nuostolių.

25.5. Verslas, kaip ūkio sektoriaus dalis, yra dinamiškas ir nuolatos besikeičiantis, todėl po tam tikro laiko jam gali būti tiesiog nebeaktualu ir/ar nebepatrauklu užsiimti tam tikra veikla ar investuoti pinigines lėšas į vieną ar kitą projektą. Dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų, priimtų Sprendimų, kurie galiojo daugiau nei 1,5 (pusantrų) metų ir, kurie sąlygojo visišką nepasitikėjimą atsakovu, pareiškėjas net nebedrįstų svarstyti galimybės investuoti į kogeneracinės jėgainės statybas Šiaulių mieste. Todėl teismo skundžiamame sprendime daroma išvada, kad „pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo. <…>“ yra neteisinga, nes pareiškėjas, kaip verslo subjektas, yra praradęs pasitikėjimą atsakovu, kaip vietinės valdžios institucija.

25.6. Atsakovo veiksmai, t. y. priimti Sprendimai, buvo neteisėti, o iš tokių neteisėtų veiksmų atsiradusi žala (įvardinta tiek 2016 m. lapkričio 28 d. skunde, tiek 2017 m. balandžio 11 d. patikslintame skunde, t. y. 124 113,92 Eur) privalo būti atlyginama. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų Sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284. Tokia teismo nuomonė būtų teisinga ir pagrįsta tik tuo atveju jeigu pareiškėjas iš atsakovo reikalautų netiesioginių nuostolių atlyginimo, t. y. negautų pajamų atlyginimo dėl to, kad dėl tokių atsakovo priimtų Sprendimų nespėjo iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo įgyvendinti projekto ir dėl laiku neįgyvendinto projekto nebeturėjo galimybės pasinaudoti skatinamuoju tarifu, kurį buvo laimėjęs skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (2013 m. birželio 20 d. VKEKK vykdytas aukcionas gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW). Tačiau pareiškėjas žalos, kuri būtų susijusi su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimu ir skatinamojo tarifo netaikymu, iš atsakovo nereikalauja. Pareiškėjas reikalauja žalos, kuri susidarė išimtinai dėl to, jog atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. (t. y. pareiškėjo pirmo kreipimosi į atsakovą ir AB „Šiaulių energija“ dėl 2008 m. specialiojo plano koregavimo, t. y. planavimo užduoties 2008 m. specialiajame plane papildymo, numatant pareiškėjo planuojamą statyti kogeneracinę jėgainę) iki 2015 m. kovo mėn. (t. y. Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo) piktnaudžiavo teise, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, privilegijavo atsakovo tiesiogiai valdomą šilumos tiekėją AB „Šiaulių energija“ ir taip pažeidė pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą teisę patekti į šilumos gamybos rinką. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai, iš esmės neatsižvelgdamas į žalos (nuostolių) atsiradimo laikotarpį, pareiškėjo patirtą žalą (nuostolius) susiejo su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos priėmimu, o ne su atsakovo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. birželio 25 d. atliktais neteisėtais veiksmais.

25.7. Tai, kad atsakovas neteisėtai privilegijavo AB „Šiaulių energija“ tiek pareiškėjo, tiek kitų nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, yra konstatuota Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime.

25.8. Atsakovas pakankamai intensyviai dalyvavo Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos derinime ir teikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl atitinkamų Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos nuostatų, todėl teismo skundžiamame sprendime yra visiškai nepagrįstai konstatuota, jog nei pareiškėjas, nei atsakovas negalėjo daryti įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybei kokį nutarimą priimti.

26. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Specialiaisiais šilumos ūkio planais atitinkamoje savivaldybės teritorijoje yra įgyvendinama Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija ir Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nustatyti sprendiniai ir priemonės. Šiaulių miesto savivaldybė siekdama turėti šilumos ūkio specialųjį planą, kuris atitiktų galiojančių teisės aktų nuostatas ir kad jo nereikėtų koreguoti antrą kartą, taip prarandant papildomas lėšas, kurios ta apimtimi gali užtikrinti kitus visuomenės svarbius interesus, pavyzdžiui, atitinkamų paslaugų finansavimą, priėmė Sprendimą Nr. T-300, kuriuo nusprendė laikinai sustabdyti procesus, kol nebus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio programa. Tarybos Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą UAB „GECO-Taika“ neliko laisvos kvotos projekto įgyvendinimui su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Nei pareiškėjas, nei atsakovas negalėjo daryti įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kokį nutarimą priimti. Tai tik patvirtina, kad Šiaulių miesto savivaldybė teisingai elgėsi priimdama atitinkamus sprendimus ir nėra atsakinga už tai, kad negalėjo tinkamai tvarkyti šilumos ūkio dėl nacionalinių teisės aktų nebuvimo ir neišleidimo laiku. Pagal teisinį reglamentavimą buvo privaloma vadovautis galiojančiu specialiuoju planu.

28. Atsakovas nurodo, kad AB „Šiaulių energija“ veikė nacionalinės strategijos pagrindu ir jos veikla bei plėtra nebuvo neteisėta. AB „Šiaulių energija“ investicijų planas buvo suderintas dar iki ginčo sprendimų priėmimo, o pagal galiojantį specialųjį planą veiklą Šiauliuose turėjo teisę vykdyti tik AB „Šiaulių energija“.

29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai teikia argumentus dėl verslo rizikos pagrįstumo, akcentuodamas faktines aplinkybes ir galiojusių teisės aktų nuostatas. Pastarasis visiškai neparodo jokiais įrodymais, kad ta rizika buvo pamatuota. Šis šilumos šaltinis nebuvo numatytas specialiajame plane, buvo privaloma vadovautis Nacionaline šilumos ūkio programa, turėjo būti įvertinta rizika dėl kiekvieno etapo, o pareiškėjas net nukrypo nuo projekto vykdymo grafiko. Be to, pareiškėjas ir kitais argumentais įrodo, kad nesiekė pastatyti savo šilumos šaltinio, o pradėjęs projektą neįvertino verslo rizikos atsižvelgdamas į Šilumos ūkio specialųjį planą ir naująjį Šilumos ūkio įstatymą ir pan.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas dėl atsakovo dalyvavimo Šilumos ūkio programos priėmimo procese yra naujas, kuris net nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir šiuo atveju jo įtaka neturi jokios reikšmės, antra, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra savarankiška savo sprendimų priėmime ir kitų institucijų ar kitų subjektų siūlymai ar pan. jai nėra privalomi, todėl Šiaulių miesto savivaldybė negalėjo padaryti jokios tiesioginės įtakos priimant atitinkamą nutarimą. Šiuo atveju pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, būtent bandydamas sumenkinti atsakovo autoritetą siekdamas sau palankaus sprendimo, nors akivaizdu, kad pareiškėjas tik dėsto teiginius apeliaciniame skunde visiškai nepagrįsdamas jų reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumui.

31. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė priežastinio ryšio dėl tariamai padarytos žalos, nes išdėstytos faktinės aplinkybės parodo, kad nėra visų sąlygų atsakomybei pagal pateiktą skundą kilti, nes nėra nustatyti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), ir nėra atsakovo kaltės, nes teisinis ginčas buvo išspręstas formaliai, nes įsigaliojo Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa, kuri aiškiai įteisino visas nuostatas dėl šilumos ūkio organizavimo. Šiuo metu Šiaulių mieste šilumos vartotojams užtikrinama viena žemiausių šilumos kainų Lietuvoje, kas be abejo įrodo, kad sprendimai buvo teisėti ir įgyvendinti teisės aktuose nustatyti tikslai.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba pirmosios instancijos teisme jau yra teikusi atsiliepimą į pareiškėjo skundą, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų aplinkybių, dėl kurių Konkurencijos taryba pagal jai Konkurencijos įstatymo suteiktą kompetenciją galėtų pateikti atsiliepimą, siūlo vadovautis Konkurencijos tarybos 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1.26-32)

6V-444 pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo UAB „GECO-Taika“ skundą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 3 ir 5 dalimis, Konkurencijos taryba prašo pripažinti, jog jos dalyvavimas šioje byloje nėra būtinas, ir bylą nagrinėti Konkurencijos tarybos atstovams nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija


IV.

33. 2013 m. birželio 20 d. nepriklausomas šilumos gamintojas UAB „GECO-Taika“ laimėjo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotą skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. O3-238). UAB „GECO-Taika“ siekė vykdyti katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, bei įrengti kogeneracinę jėgainę ir gaminti šilumą Šiaulių mieste. Šiam tikslui įgyvendinti 2013 m. kovo 19 d. UAB „GECO-Taika“ su AB „GLIUKOZĖ“ sudarė dalies katilinės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį 25 metų laikotarpiui.

34. 2013 m. spalio 3 d. UAB „GECO-Taika“ taip pat kreipėsi į AB „Šiaulių energija“, pasiūlydama savo lėšomis atlikti šilumos tinklų Šiaulių mieste rekonstrukciją, reikalingą planuojamai kogeneracinei jėgainei statyti bei jos prijungimui prie šilumos tinklų užtikrinti. AB „Šiaulių energija“ 2013 m. spalio 23 d. raštu nesutiko UAB „GECO-Taika“ išduoti leidimo rekonstruoti šilumos tiekimo vamzdyno atkarpą nuo (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros ŠK 2219-31, siekiant įrengti kogeneracinę jėgainę. AB „Šiaulių energija“ nurodė, kad ji pati yra visiškai pajėgi užtikrinti šilumos vartotojų poreikio patenkinimą, taip pat pasirengusi išvengti bet kokių šilumos gamybos ir tiekimo sutrikimų. 2013 m. lapkričio 11 d. Savivaldybė, susipažinusi su UAB „GECO-Taika“ pasiūlymu dėl šilumos tiekimo vamzdyno rekonstrukcijos, pritarė AB „Šiaulių energija“ sprendimui neleisti UAB „GECO-Taika“ rekonstruoti šilumos tiekimo vamzdyno atkarpos nuo (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros ŠK 2219-31 (Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5 (40–42 punktai).

35. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ nusprendė: „1. Sustabdyti Savivaldybės administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta dabar galiojančiame specialiajame Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos plane, iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 2. Netvirtinti naujo Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento iki įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 3. Šios sprendimo 1 punkto nustatytų apribojimų netaikyti Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Šiaulių miesto savivaldybės taryba“.

36. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ nusprendė: „1. Nepritarti uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai; 2. Nepritarti galiojančiame Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane ir reglamente nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai“.

37. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtino Nacionalinę šilumos ūkio plėtros

2015–2021 metų programą.38. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino, kad Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei

Sprendimas Nr. T-123 pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bei įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje panaikinti Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123. Konkurencijos taryba Nutarime priėjo prie išvados, jog Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktų nuostatos ir Sprendimas Nr. T-123 sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje šilumos gamybos rinkoje veikiantiems ir galintiems veikti ūkio subjektams.

39. Šiaulių miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, vykdydama Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 nusprendė pripažinti netekusiais galios Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123.

40. Šiaulių miesto savivaldybės administracija Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. eI-3111-281/2016, bylą nutraukė dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartyje konstatavo, kad nebegaliojant Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimams, dėl kurių priimtas ginčijamas nutarimas, materialinis teisinis santykis tarp ginčo šalių yra pasibaigęs.

V.

41. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl 124 113,92 Eur žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės. Pareiškėjo teigimu, žalą patyrė tiesiogiai dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos neteisėtų sprendimų, t. y. 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ ir 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“, kuriais pareiškėjui buvo apribota galimybė patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką ir jis negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų. Pareiškėjas patyrė žalą, kurią sudaro nuomos išlaidos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusios su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos išlaidos, audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos, kitos išlaidos. Todėl atsakovas, vadovaudamasis CK nuostatomis (t. y. CK 6.271 str.), privalo atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.

42. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad tarp pareiškėjo nurodomų neteisėtų savivaldybės sprendimų ir nuostolių nėra priežastinio ryšio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas UAB „GECO-Taika“, pradėdamas vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste, veikė prisiimdamas verslo riziką. Tarybos Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą pareiškėjui UAB „GECO-Taika“ neliko laisvos kvotos projekto įgyvendinimui su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo. Įrodymų, kad šis projektas būtų nuostolingas, byloje nėra. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tik paviršutiniškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei teisės aktų nuostatas, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo nuostolius sąlygojo ne Tarybos priimti Sprendimai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta Nacionalinė šilumos ūkio

plėtros programa. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais: atsakovo neteisėti veiksmai yra pagrindžiami prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymais, t. y. Konkurencijos tarybos Nutarimu; žala, padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais, privalo būti atlyginama; atsakovas, vadovaudamasis tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų nuostatomis, nepriklausomai nuo 2008 m. specialiojo plano nuostatų, turėjo savo priimamais sprendimais nesudaryti sąlygų, kurios užkirstų kelią pareiškėjui patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką, tačiau, vis dėlto, tokius sprendimus intensyviai priiminėjo; dėl neteisėtų atsakovo atliktų veiksmų pareiškėjo patirta žala negali būti laikoma kaip susijusi su įprasta verslo rizika, kadangi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys negali prisiimti rizikos, jog valstybinės valdžios institucijos (be kita ko, savivaldybės), valstybės tarnautojai, sąmoningai priiminės sprendimus, kurie bus priešingi teisės aktams ir sukels nuostolius; priešingai nei teigia teismas skundžiamame sprendime, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjo kildinama žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti dar iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo ir yra niekaip nesusijusi su skatinamojo tarifo netekimu.

VI.

44. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

45. Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė.

46. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent

sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

VII.

47. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų Sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284.

48. Pareiškėjo skundų turinys patvirtina, kad pareiškėjas nereikalavo iš atsakovo netiesioginių nuostolių atlyginimo, t. y. negautų pajamų atlyginimo dėl to, kad dėl tokių atsakovo priimtų Sprendimų nespėjo iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo įgyvendinti projekto ir dėl laiku neįgyvendinto projekto nebeturėjo galimybės pasinaudoti skatinamuoju tarifu, kurį buvo laimėjęs skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (2013 m. birželio 20 d. VKEKK vykdytas aukcionas gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW). Pareiškėjas žalos, kuri būtų susijusi su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimu ir skatinamojo tarifo netaikymu, iš atsakovo nereikalauja nagrinėjamoje byloje.

49. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reikalauja žalos, kuri susidarė dėl to, jog atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. (t. y. pareiškėjo pirmo kreipimosi į atsakovą ir AB „Šiaulių energija“ dėl 2008 m. specialiojo plano koregavimo, t. y. planavimo užduoties 2008 m. specialiajame plane papildymo, numatant pareiškėjo planuojamą statyti kogeneracinę jėgainę) iki 2015 m. kovo mėn. (t. y. Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo) nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, privilegijavo atsakovo tiesiogiai valdomą šilumos tiekėją AB „Šiaulių energija“ ir taip pažeidė pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą teisę patekti į šilumos gamybos rinką.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neatsižvelgė į žalos (nuostolių) atsiradimo laikotarpį, kurį savo reikalavimo pagrindu nurodė pareiškėjas, t. y. pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pareiškėjo skunde nurodytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo patirtą žalą (nuostolius) susiejo su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos priėmimu, o ne su atsakovo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. birželio 25 d. atliktais neteisėtais veiksmais, už kuriuos yra reikalaujama atlyginti žalą nagrinėjamoje byloje.

51. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų (nepasisakė dėl pareiškėjo teisme pareikšto reikalavimo pareiškėjo nurodytu pagrindu), kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

52. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas reikalauja atlyginti žalą, yra nustatyti Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime, kuris yra galutinis administracinis sprendimas. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje reikalaujama priteisti žalos atlyginimą, dėl veiksmų kurių teisėtumas buvo tiriamas Konkurencijos tarybos, privalo vadovautis šiuo galutiniu administraciniu sprendimu.

53. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo turinys patvirtina, kad Konkurencijos taryba tyrė ir pasisakė

dėl Savivaldybės tarybos priimtų sprendimų reikšmės ūkio subjektų (taip pat ir pareiškėjo) teisių ribojimui būtent tuo laikotarpiu, už kurį pareiškėjas reikalauja priteisti žalos atlyginimą, t. y. iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos įsigaliojimo. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarime, šio nutarimo papildomais motyvais (pvz. nutarimo 99 p.) paminėjo neigiamas pasekmes ūkio subjektų (taip pat ir pareiškėjo) teisėms ir pareigoms, kurios galėjo atsirasti po Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino savo sprendime visų šių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų aplinkybių, kurias nustatė Konkurencijos taryba, todėl nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo reikalavimų kaip nekonkrečių ar nepagrįstų įrodymais.

54. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (95 p.) akcentuota, kad <…> nepriklausomiems šilumos gamintojams buvo apribotos galimybės iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa ir parengtas naujas šilumos ūkio specialusis planas atlikti veiksmus, kurių procese dalyvauja ir sprendimus priima Savivaldybės administracija. Kaip nustatyta nutarimo (49) pastraipoje, dėl Savivaldybės tarybos priimto 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Nr. T-300, UAB „GECO-Taika“ negalėjo gauti specialiųjų architektūros reikalavimų kogeneracinės katilinės statybai bei statybos leidimo, kuriuos turėtų išduoti Savivaldybės administracija; parengti žemės sklypo detalaus plano, kurį turėtų patvirtinti Savivaldybės taryba arba administracijos direktorius. <…>

55. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (98 p.) akcentuota, kad <…> Savivaldybė minėta sprendimą priėmė 2013 m. lapkričio 28 d., o Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa įsigaliojo tik nuo 2015 m. kovo 27 d., Naujas šilumos ūkio specialusis planas nuo minėtos programos priėmimo gali būti patvirtintas per 12 mėnesių. Taigi, iš esmės nepriklausomi šilumos gamintojai nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki šiol neturi galimybių atlikti veiksmų, susijusių su šilumos gamyba Šiaulių mieste, nes pagal Savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Nr. T-300 1 punktą Savivaldybės administracija nedalyvauja procesuose, susijusiuose su šilumos ūkio vystymu Šiaulių miesto savivaldybėje. Taigi, minėtas Savivaldybės tarybos sprendimas, ilgą laiko tarpą užkerta nepriklausomiems šilumos gamintojams galimybę atlikti veiksmus, būtinus, norint pradėti gaminti ir parduoti šilumą Šiaulių miesto savivaldybėje, konkuruojant su šilumos tiekėju AB „Šiaulių energija“. Tokiu būdu iš nepriklausomų šilumos gamintojų atimama ne tik galimybė siūlyti savo pagamintą šilumą, tačiau net ir galimybė pradėti gaminti šilumą, iš esmės užkertant kelią patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką ir bandyti konkuruoti su esamu šilumos tiekėju – AB „Šiaulių energija“.

56. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (102 p.) akcentuota, kad <…> atrankos būdu buvo nuspręsta, kad UAB „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai yra būtinas poveikio aplinkai vertinimas. Taigi, UAB „GECO-Taika“ pateikė viešam svarstymui planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo programą. Savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. priėmė Sprendimą Nr. T-123, kurio 1 punktu nusprendė nepritarti UAB „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), o 2 punktu nuspręsta nepritarti galiojančiame 2008 m Specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių gaminti ir parduoti šilumą Šiaulių mieste, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms. Šis Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad nebuvo patvirtinta Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programa bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio tvarkymą Savivaldybės teritorijoje.

57. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (103 p.) akcentuota, kad Savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 24 d. Sprendimas Nr. T-123 priimtas įgyvendinant Savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Nr. T-300, kuriuo sustabdytas Savivaldybės administracijos dalyvavimas procesuose, susijusiuose su šilumos ūkio vystymu Šiaulių mieste, dėl ko nepriklausomi šilumos gamintojai negali atlikti veiksmų, būtinų patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (105 p.) akcentuota, kad <…> poveikio aplinkai vertinimo procesai sustabdyti ne dėl priežasčių, susijusių su poveikio aplinkai vertinimu, tačiau dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos bei su ja susijusių teisės aktų nebuvimu. Tai iš esmės reiškia, kad šiame etape nepriklausomų šilumos gamintojų galimybės siekti patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką buvo nulemtos Savivaldybės subjektyviu situacijos šilumos ūkio plėtros srityje vertinimu, kad nepriklausomi šilumos gamintojai net negalėtų tęsti su parengiamaisiais patekimo į rinką darbais susijusių procedūrų.

58. Pirmosios instancijos teismas nevertino savo sprendime visų šių nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktos medžiagos. Teismas akcentavo pareiškėjo pareigą įrodyti patirtą žalą ir ją sudarančius elementus, tačiau galėjo dėl to padaryti neteisingas išvadas, kai išnagrinėjo bylą neišreikalavęs viešojo administravimo subjekto surinktos medžiagos, kurią įvertinus yra priimtas galutinis administracinis sprendimas, kuriuo pasisakyta dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų. Taigi teismas neatliko konkrečiu atveju būtinų veiksmų, turinčių užtikrinti tinkamą pasiruošimą nagrinėti administracinę bylą teisme (ABTĮ 67 str.).

59. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos dokumentai patvirtina, kad teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-530-525/2016) yra išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą su atsakovu Lietuvos Respublikos energetikos ministerija dėl sprendimų panaikinimo. Šiame ginče buvo pasisakoma dėl institucijos sprendimų teisėtumo vertinant pareiškėjo prašymus dėl administracinių sprendimų priėmimo ginčijamu laikotarpiu. Teismas, nagrinėdamas bylą ir pasisakydamas dėl pareiškėjo veiksmų, išklausęs šalių nuomonę, turėtų vertinti visas nagrinėjamam atvejui reikšmingas aplinkybes.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ddec1c1037b811ea829bc2bea81c1194

I.

1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 3R-371(AG-307/06-2018); 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. SKP-50 „Dėl paramos gavėjo A. K. paramos sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.4. Teismas vadovavosi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – Taisyklės), 182, 5.9, 5.14, 187, 190, 197.3.1, 197.3.14 punktų, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 3D-530 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės), 71 punkto nuostatomis.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gavo paramą projektui, kurio tikslas – įkurti itin modernią ir inovatyvią ūkininko sodybą, pritaikytą išskirtinėms kaimo turizmo paslaugoms teikti (ypač orientuojantis į aukštesnės kokybės poilsį gamtoje, konferencijų ir įvairių mokymų organizavimą). Pareiškėjas užbaigė projektą ir turėjo pradėti vykdyti projekte numatytą veiklą, t. y. teikti kaimo turizmo paslaugas. Tačiau Agentūra, atlikusi patikrinimus vietoje, nenustatė požymių, patvirtinančių, kad pareiškėjas vykdė veiklą, kuriai vykdyti jam buvo skirta parama. Išdėstytas aplinkybes patvirtino ir patikrinimo ataskaitų priedai – nuotraukos, iš kurių matyti, kad patikrinimų metu sodyba ir jos aplinka dar nebuvo tinkamos kaimo turizmo veiklai vykdyti. Kartu pažymėta, kad Agentūra palygino patikrinimų vietoje, atliktų tuo metu, kai pareiškėjas jau turėjo vykdyti paraiškoje nurodytas veiklas, rezultatus su anksčiau (2015–2016 m.) užfiksuotais rezultatais ir nustatė, kad visų atliktų patikrinimų metu užfiksuotos aplinkybės yra panašios – teritorija aplink pastatą, kuriame turi būti vykdoma numatyta veikla, nėra sutvarkyta, pastate ir aplink jį vyksta statybos darbai ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad projekte numatyta veikla yra vykdoma.

6. Teismo vertinimu, Agentūra pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdo projekte numatytos veiklos. Teismas pažymėjo, kad Agentūra 2017 m. atliko 2 patikras ir abiejų patikrų metu buvo užfiksuota, kad vyksta statybos darbai ir objektas nėra iki galo įrengtas, taigi, jis nėra tinkamas turizmo paslaugoms teikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad patikrinimų ataskaitose nurodyti neatitikimai – tai tik atsitiktiniai įvykiai.

7. Nors pareiškėjas pateikė antstolio 2018 m. birželio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės 2018 m. birželio 13 d., teismas nurodė, kad Sprendimas priimtas 2018 m. gegužės 22 d., t. y. jis priimtas anksčiau, negu buvo užfiksuotos faktinės aplinkybės, išdėstytos minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Teismas sprendė, jog antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjas teikė kaimo turizmo paslaugas 2015 m.–2017 m., todėl jis nesudarė pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra priimtas netinkamai nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes.

8. Teismo vertinimu, nesant registracijos kortelių, kurias privalo pildyti visi apgyvendinimo paslaugas teikiantys subjektai, pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų konstatuota, jog pareiškėjas iš tikrųjų teikė apgyvendinimo paslaugas.

9. Galiausiai pažymėta, kad pareiškėjas neįvykdė ne tik projekte numatytos veiklos (neteikė kaimo turizmo paslaugų), tačiau taip pat neįvykdė ir paraiškoje numatytų įsipareigojimų, susijusių su projekto rezultatais, pasiekimais, uždaviniais ir tikslais, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad konkrečiais metais įdarbino paraiškoje numatytą darbuotojų skaičių ir suteikė nakvynės paslaugas numatytam asmenų skaičiui. Pareiškėjas, nepasiekęs paraiškoje nurodytų priežiūros rodiklių reikšmių, neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų. Esant tokioms aplinkybėms, sutikta su Agentūros padaryta išvada, kad pareiškėjas neįvykdė paraiškoje numatytų įsipareigojimų, susijusių su projekto rezultatais, pasiekimais, tikslais ir uždaviniais.

10. Teismo vertinimu, Agentūra pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės neįvykdė savo prisiimto įsipareigojimo

teikti kompleksiškas kaimo turizmo paslaugas ir tokiu būdu pažeidė paramos sutarties 17.1, 17.3, 7.10 punktus, taip pat teisės aktų, be kita ko, Įgyvendinimo taisyklių 28.11 punktą, Taisyklių 187, 190 punktus.

11. Agentūra nustatė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra sunkus – pareiškėjas nevykdė projekte numatytų veiklų ir pažeidė esminę paramos sutarties sąlygą, o byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad aplinkybės, turėjusius įtakos pažeidimo padarymui, gali būti laikomos objektyviomis. Todėl daryta išvada, kad sankcija yra adekvati ir atitinka padaryto pažeidimo mastą.

12. Teismas konstatavo, kad Agentūros Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Atmetus skundą, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat atmestas.

III.

13. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skirti sankciją 0,2 proc. paramos sumos susigrąžinimą. Taip pat prašo priteisti turėtas ir pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.

14. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Pareiškėjas A. K. 2019 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas įvykdė savo prievolę atsakovui, dėl to nebeliko ginčo tarp šalių. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir administracinę bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Pareiškėjas A. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsisakymą nuo apeliacinio skundo, kuriame nurodo, kad nebeliko ginčo tarp šalių ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostata.

18. Pareiškėjui atstovauja profesionalus teisininkas, todėl darytina išvada, kad jam yra žinomos tokio atsisakymo nuo apeliacinio skundo procesinės pasekmės.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis).

20. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui bei teisėtiems kitų asmenų interesams, apeliacinio skundo atsisakymą priima ir apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo A. K. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

gruodžio 11 d. sprendimo nutraukti.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. ūkio apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. ūkio skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento procesinių teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. J. ūkis (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Utenos RAAD) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. SPA-7 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 4 punktas neprieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatoms, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2014 m. pradėjo eksploatuoti 2 MW galios biokuro katilinę, tikrai žinojo, kad

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=99415fd037b811ea829bc2bea81c1194

biokuru kūrenamos katilinės yra neapmokestinamos. Tačiau nežinojo, kad pagal 2014 m. pasikeitusį teisinį reglamentavimą jis turėjo gauti taršos leidimą. Nors 2014 m. rudenį Utenos RAAD pareigūnai tikrino pareiškėją, jokių pažeidimų ūkyje nenustatė, pareiškėjo neinformavo, kad jau veikiančiai biokuro katilinei reikalingas taršos leidimas. Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami. Pareiškėjas nurodė, jog turi visus biokuro naudojimą patvirtinančius dokumentus, 2017 m. vasario 10 d. Aplinkos apsaugos agentūra išdavė taršos leidimą, kuriame numatytos išmetimų į atmosferą normos nesiekia patikrinimo akte nurodytų kiekių, tačiau atsakovas už visą per du metus į atmosferą išmestą teršalų kiekį paskaičiavo mokestį padidintu tarifu. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta sankcija yra neadekvati ir tokia bauda reikštų ūkio sunaikinimą. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktu, kuris, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Įstatymui, nes Aprašas plečiamai aiškina sankciją numatančias Įstatymo nuostatas.

3. Pareiškėjas savo abejonės dėl Aprašo 4 punkto teisėtumo grindė tuo, kad šiuo poįstatyminiu aktu buvo nustatyta mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarka, kuri neatitinka nustatytosios Įstatyme (konkuruoja su Įstatyme nustatyta); Įstatyme nustatytas baigtinis mokesčio apskaičiavimo, taikant didesnį tarifą, sąrašas, t. y. už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, tuo tarpu Aprašo 4 punktu, šis sąrašas nepagrįstai išplėstas, nustatant, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas ir tuo atveju, kai yra naudojamas biokuras, nors ir neviršijant faktiškai galimo sunaudoti biokuro kiekio, tačiau neturint taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais.

4. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.5. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 17-KD-90/2017 (toliau – ir Patikrinimo aktas),

kuris patvirtintas pareiškėjo ginčijamu Sprendimu, buvo nustatyta, jog darbo be leidimo laikotarpiu (2015–2016 m.), kai toks leidimas buvo būtinas, pareiškėjas iki nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijų, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį sudeginus biokurą. Tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, Aprašo 9 punktą ir 18 punktą. Už nedeklaruotą taršą paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą – 27 451 Eur. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka asmenys, kurie nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimą ar taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą, o šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodoma, kaip skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įrenginio eksploatacijai privalėjo turėti taršos leidimą, jis nuo šios datos tapo mokesčio už taršą mokėtoju. Kadangi pareiškėjas neturėjo leidimo su nustatytais teršalų leistinos taršos normatyvais, visas per 2015–2016 m. faktinis teršalų kiekis yra viršnormatyvinis, už kurį mokestis turi būti apskaičiuojamas padidintu tarifu. Atsakovas teigė, jog Įstatymo numatyta lengvata pareiškėjas negalėjo pasinaudoti, nes ji yra taikoma tik leidime nustatytam teršalų kiekiui. Atsakovas akcentavo, jog teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tuo labiau, kad pareiškėjas yra užsiimantis verslu ūkio subjektas, kuris privalo žinoti, kokiomis nuostatomis vadovaujantis jis turi dirbti ir atkreipė dėmesį, kad visa informacija apie teisinį reglamentavimą, jo pasikeitimus yra talpinama atsakovo internetinėje svetainėje, naujienų skyriuje.

II.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. J. ūkio skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimą ir juo patvirtintą mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumažino iki 13 726 Eur.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas užsiima daržovių auginimo uždarame grunte veikla, šiai veiklai vykdyti ūkio teritorijoje nuo 2014 m. kovo mėnesio eksploatuoja biokuro katilinę, kurios katilo galia 2 MW. Utenos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vedėja 2017 m. rugpjūčio 28 d. pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą Nr. 17PMP-26 pavedė

skyriaus vyriausiajai specialistei patikrinti A. J. ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) tikslu atlikti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumo ir deklaravimo už 2015–2016 m. ataskaitinius laikotarpius patikrinimą. 2017 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 17-KD-90/2017 buvo nustatyta, kad A. J. ūkyje nuo 2014 m. pavasario kūrenamas katilas „Kalvis-2000 MK“, kurio šiluminis našumas 2 MW, naudojamas kuras – medienos skiedros (toliau – ir 2 MW katilinė), kurio eksploatavimui nuo 2014 m. lapkričio 1 d. turėjo būti gautas taršos leidimas, tačiau toks leidimas gautas tik 2017 m. vasario 10 d. Patikrinimo metu buvo pateikti 2 MW katilinėje biokuro (medienos skiedrų) 2015–2016 m. naudojimą patvirtinantys dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas galėjo naudotis Įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi suteikta mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių lengvata. Tačiau neturint taršos leidimo, visas darbo be leidimo laikotarpiu išmestas į aplinkos orą teršalo kiekis, susidaręs deginant biokurą, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, yra laikomas viršnormatyviniu, ir už jį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą (Įstatymo 9 str.). Pareiškėjas už 2014–2016 m. nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijų, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį deginant biokurą. Patikrinimo metu pagal pateiktus apmokėjimo dokumentų, važtaraščių suvestinius duomenis bei uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Axis Technologies“ specialistų atliktų katilo „Kalvis-2000 MK“ bandymų rezultatų suvestinius duomenis, UAB „Ekometrija“ atliktos taršos šaltinio – 2 MW katilinės ir iš jos išmetamų teršalų inventorizacijos duomenis, buvo nustatytas 2015–2016 m. 2 MW katilinėje sunaudotas biokuro kiekis ir apskaičiuotas per 2015–2016 m. iš šio taršos šaltinio išmestų teršalų (anglies monoksido, azoto oksidų, kietųjų dalelių) kiekis. Už nustatytus teršalų kiekius buvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių padidintu tarifu pagal Aprašo 14 punkte nustatytą formulę – 27 451 Eur (Patikrinimo akto priedas Nr. 1).

9. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Utenos RAAD ginčijamu Sprendimu.10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos

šaltinių (toliau – ir Mokestis) moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), 2.10 punkte nustatyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. TIPK taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priede nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia leidimo, tarp jų – naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW (2.2 punkto originali redakcija, galiojusi iki 2015 m. balandžio 1 d.). Taisyklių 1 priedo 2.2 punkto redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. balandžio 1 d., t. y. patikrinimo metu, nurodyta: „naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio nominalus šiluminis našumas yra lygus 0,5 MW arba didesnis, bet nesiekia 20 MW“. Teismas konstatavo, kad pagal nurodytąjį teisinis reglamentavimą pareiškėjas savo ūkinei veiklai vykdyti naudodamas įrenginį – 2 MW katilinę, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. privalėjo turėti teisės aktų nustatyta tvarka išduotą taršos leidimą. Byloje esantys duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad taršos leidimo pareiškėjas neturėjo, ir tokį leidimą pagal 2016 m. gruodžio 2 d. paraišką gavo tik 2017 m. vasario 10 d. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. buvo Mokesčio mokėtoju.

11. Teismas analizavo Įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 6 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalis ir nurodė, kad pareiškėjas privalėjo už 2015 m. mokestinį laikotarpį Mokestį sumokėti ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją (toliau – Deklaracija) pateikti iki 2016 m. vasario 15 d., o už 2016 m. mokestinį laikotarpį Mokestį sumokėti ir Deklaraciją pateikti iki 2017 m. vasario 15 d. Teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad iki nurodytų datų pareiškėjas Mokesčio nesumokėjo ir Deklaracijos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė.

12. Teismas analizavo Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, ją detalizuojantį Aprašo 4 punktą ir nurodė, kad pareiškėjui Įstatymo nustatytu laiku nepateikus Deklaracijų, visas pareiškėjo per 2015–2016 m. į aplinką iš 2 MW katilinės išmestas teršalų kiekis pagrįstai laikytas ir nuslėpta tarša, ir mokėtinas Mokestis pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas turi būti apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka, Aprašo 14 punkte numatyta, jog mokėtinas Mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal šiame punkte pateiktą formulę, detalizuojant ir nuslėptos taršos sąvoką, o būtent nuslėpta tarša laikoma, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką atitinkamo

teršalo kiekis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog sisteminis Įstatymo straipsnių aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog Mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas Įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013, kt.). Teismas nurodė, kad atsakovas mokestį už nuslėptą taršą pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus apskaičiavo teisingai, remdamasis Įstatymo 1 priede nurodytais mokesčio tarifais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintu apmokestinamų teršalų, tarp jų ir II skyriuje nurodytų į atmosferą išmetamų teršalų, priskyrimu grupėms), Įstatymo 2 priede nustatytais tarifų koeficientais bei mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjas yra atleistas nuo Mokesčio sumokėjimo pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, todėl nei mokėti Mokesčio, nei teikti Deklaracijų jis neturėjo pareigos. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą Mokesčio lengvatą, fiziniai ir juridiniai asmenys atleidžiami nuo Mokesčio už išmetamą į atmosferą TIPK leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus. Teismas pažymėjo, kad šioje teisės normoje nustatyta Mokesčio lengvata nustatyta tik už taršos leidime (ar TIPK leidime) nustatytą išmetamą į atmosferą teršalų kiekį. Ginčo atveju pareiškėjas išduoto taršos leidimo neturėjo, taigi jam leidžiamas į atmosferą išmesti teršalų kiekis taršos leidime nebuvo nustatytas, todėl Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis jo atžvilgiu už 2015–2016 m. mokestinį laikotarpį negalėjo būti taikoma.

14. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad Mokesčio jis neturėjo mokėti dėl to, jog nebuvo informuotas apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir nežinojo, kad jo eksploatuojamai 2 MW katilinei būtina turėti taršos leidimą, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtintas principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad tokiu teisės aktų neišmanymu negali pasiteisinti ūkio subjektas, kuriam keliami aukšti sąžiningos verslo praktikos reikalavimai. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dar 2016 m. vasario 3 d. patikrinimo aktu Nr. (08-KD)-18 Utenos RAAD buvo konstatavęs, jog pareiškėjo eksploatuojamai 2 MW katilinei būtina turėti taršos leidimą, pareiškėjui privalu mokėti Mokestį, už 2015 m. laikotarpį privalu paskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti Mokestį, 2016 m. gruodžio 12 d. Privalomuoju nurodymu Nr. (089-KE)-2 Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra pareiškėjui nurodė iki 2016 m. kovo 15 d. atlikti aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizaciją ir pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai, taip pat Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką taršos leidimui gauti. Tačiau pareiškėjas privalomojo nurodymo laiku neįvykdė, už aukščiau nurodytų pažeidimų įvykdymą A. J. buvo nubaustas Utenos RAAD 2016 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje.

15. Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 113 straipsnio 1 ir 3 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.) ir pažymėjo, kad ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.

16. Teismas nurodė, kad Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą mokamas už iš stacionarių taršos šaltinių išmestą normatyvus viršijantį ar nuslėptą teršalų kiekį, o šio straipsnio 4 dalies 1 punktas nustato jo apskaičiavimo tvarką. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje pateiktą normatyvo sąvoką, normatyvas – nustatyta tvarka įteisintas tam tikro teršalo kiekio, mokestiniu laikotarpiu leidžiamo išmesti į aplinką, rodiklis ir jis pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19, 192 straipsnių, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Taisyklių nuostatas turi būti įteisintas taršos leidime. Iš Aprašo 4 punkto turinio matyti, kad jame tik pateiktas lingvistinis aukščiau paminėtų teisės normų paaiškinimas, jog nesant nustatyta tvarka įteisinto leistino į atmosferą išmetamų teršalų kiekio, t. y. neturint įrenginiui eksploatuoti būtino taršos leidimo, kuriame šie kiekiai būtų nustatyti, visas išmestas į atmosferą teršalų kiekis yra nustatyta tvarka neįteisintas ir laikomas viršnormatyviniu, o už normatyvus viršijantį teršalų kiekį Mokestis skaičiuojamas Įstatymo 9 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta tvarka. Teismas darė išvadą, jog jam nekyla abejonių dėl Aprašo 4 punkto teisėtumo.

17. Teismas, spręsdamas, ar Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte apskaičiuota taikant didesnį tarifą mokesčio suma yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

jurisprudenciją (2000 m. gruodžio 6 d.; 2001 m. spalio 2 d.; 2008 m. sausio 21 d.; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2016 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016; 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016) ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų nuolat ir sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, nenustatyta, kad jis būtų siekęs tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas turi ir atsakovui pateikė visą biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus ir tuo atveju, jeigu būtų įvykdęs jam Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 2.10 punkte, Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas pareigas, būtų galėjęs pasinaudoti Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta Mokesčio lengvata. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjui pagal jo pateiktą paraišką 2017 m. vasario 10 d. buvo išduotas taršos leidimas, ir pareiškėjo per 2015–2016 m. mokestinius laikotarpius į atmosferos orą išleistas teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime nustatyti normatyvai. Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas teigė, kad Mokesčio sumokėjimas jam būtų nepakeliama našta, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šį jo teiginį, teismui nepateikė.

18. Teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visetą, nusprendė, kad 13 726 Eur Mokesčio suma pareiškėjui yra pakankama ir pagrįsta, padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė, todėl Sprendimu patvirtintą Mokesčio dydį sumažino iki šios sumos.

III.

19. Pareiškėjas A. J. ūkis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria skundas nebuvo tenkintas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Sprendimą, pradėti tyrimą dėl Aprašo 4 punkto atitikties Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatoms, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams, o nustačius, kad Sprendimas yra teisėtas, sumažinti Sprendimu patvirtintą Mokesčio dydį.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas dalyje, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas iš dalies atmesdamas skundą, akivaizdžiai netinkamai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei ABTĮ nuostatas, aiškino Sprendimą bei netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir 4 dalies 1 punktą bei Aprašo 4 punkto nuostatas, ko pasėkoje buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas ir priimtas iš dalies neteisėtas sprendimas.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką ir išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, tokiu būdu pažeidžiant ABTĮ 80 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas bei paneigiant proceso šalies teisę į gynybą, kas įtakojo iš dalies neteisėto sprendimo priėmimą. Pareiškėjas analizuoja Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį bei teigia, jog kiekvienas iš šioje straipsnio dalyje nustatytų atvejų yra atskiras pagrindas taikyti minimą straipsnio nuostatą, o tai sudaro atskirą bylos dalyką ir privalo būti įrodinėjamas atskirai. Pareiškėjas paaiškina, kad jis Sprendimu nubaustas ne už nuslėptą teršalų kiekį, kuris pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatą sudaro atskirą pagrindą šios straipsnio dalies taikymui ir privalo būti įrodinėjamas ir nurodomas atskirai, tačiau pagal kitą Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą pagrindą, t. y. į aplinką išleistą neva viršnormatyvinį kiekį teršalų, kuris ir buvo įrodinėjimo dalykas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas pabrėžia, jog nei Sprendime, nei teismo posėdžio metu atsakovas neįrodinėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo slepiami teršalai. Sprendimo turinys neginčytinai patvirtina, jog Sprendime apskritai nėra jokių motyvų apie neva slepiamus teršalus. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas dėl nesuprantamų priežasčių, nesant nei atsakovo, nei pareiškėjo pareikštų reikalavimų ar nurodytų motyvų dėl Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyto kito pagrindo – teršalų slėpimas, taikymo, išnagrinėjo administracinę bylą ir teismo sprendimu nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu privalėjo būti taikytas mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą, ne tik dėl to, jog buvo viršytas leistinas į aplinką išmetamų teršalų kiekis, bet ir kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas neva nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekį, kas šioje byloje iš viso nebuvo įrodinėjimo dalykas. Pareiškėjas akcentuoja, jog teismas sprendime citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose ginčo dalyku buvo sprendimai, priimti dėl nuslėpto teršalų kiekio, o ne dėl viršnormatyvinio kiekio.

22. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai aiškino Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir 4 dalies 1 punktą bei Aprašo 4 punkto nuostatas. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingai teismo sprendimo motyvams, Aprašo 4 punkto nuostatos konkuruoja su

aukštesnės galios teisės aktu ir aiškina plečiamai Įstatymą, kas yra neleistina, dėl ko Aprašo nuostata negalėjo būti taikoma, o Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto taikymui nėra būtinųjų sąlygų viseto. Pareiškėjas aptaria Įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtintą normatyvo sąvoką, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinti Mokesčio mokėtojai ir nurodo, kad šių teisės normų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog, priešingai nei nurodoma teismo sprendime, minėtose teisės normose yra tik paaiškinta normatyvo, t. y. leidžiamo išmesti į aplinką teršalų kiekio rodiklio, sąvoka bei nurodoma, jog yra privaloma turėti taršos leidimus, kuriuose būtų nustatyti normatyvai, tačiau nėra aiškinama apie skiriamas nuobaudas už tokių leidimų neturėjimą ir juo labiau nėra nieko nurodoma apie mokesčio, už tokio leidimo neturėjimą, apskaičiavimą, taikant didesnį tarifą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo išvada, jog Aprašo 4 punkto nuostata, kuri numato mokesčio, skaičiuojant didesnį tarifą, taikymą už visą į aplinką išmestą teršalo kiekį tik dėl to, jog nebuvo gautas taršos leidimas (t. y. nepaisant to, kad nustatyta, jog faktinis išmestas teršalų kiekis į aplinką neviršijo leistinų normatyvų), kas nėra numatyta Įstatymo 9 straipsnyje, neva tik lingvistiškai paaiškina Įstatyme įtvirtintą normatyvo sąvoką, yra akivaizdžiai neteisinga ir nelogiška.

23. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies taikymo (žr., pvz., 2015 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1160-502/2015; 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-143/2015; 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-l160-502/2015), cituoja Aprašo 4 punktą ir daro išvadą, jog priešingai teismo sprendime išdėstytam aiškinimui, akivaizdu, jog Aprašo 4 punktas iš esmės numato mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarką ir atveju, kai yra naudojamas biokuras (išmetamas teršalo kiekis į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą), nors ir neviršijant faktiškai galimo sunaudoti biokuro kiekio, tačiau neturint privalomo TIPK leidimo ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais. Pareiškėjas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atitinkamos poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemonės, kokiomis laikytinos ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalimi, gali būti nustatomos tik įstatymu, tokią poziciją yra išdėstęs ir Konstitucinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. nutarime. Pareiškėjas įsitikinęs, kad teismas nepagrįstai netenkino skundo prašymo pradėti tyrimą dėl Aprašo 4 punkto atitikties Įstatymo 9 straipsnio 3 daliai ir 4 dalies 1 punktui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino šiam teisiniam ginčui nustatytų reikšmingų aplinkybių bei priėjo prie nepagrįstos išvados, jog jam Įstatymo 5 straipsnis netaikytinas. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esanti medžiaga neginčytinai patvirtina, jog prieš 2 MW katilinės eksploataciją buvo atlikti išmetamų teršalų laboratoriniai bandymai, pateikti 2015–2016 m. biokuro sunaudojimą patvirtinantys dokumentai, nustatyta, jog per 2015–2016 m. mokestinius laikotarpius iš biokuro katilinės į atmosferos orą išleistas teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime nustatyti normatyvai, kas patvirtina, jog išleistas iš biokuro katilinės kiekis neviršijo leidime nustatytų normatyvų. Pareiškėjo įsitikinimu, nepaisant to, kad dėl įstatymų reglamentacijos pakitimų jis neturėjo privalomo papildomo leidimo, jam turėjo būti taikoma Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta lengvata, kurios pagrindu pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo Mokesčio.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagrįstai mažino atsakovo Sprendimu paskirtos nuobaudos dydį, tačiau paliktas Mokesčio dydis – 13 726 Eur yra neteisingas ir aiškiai per didelis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, į teismo sprendimo motyvą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog Mokesčio sumokėjimas jam būtų nepakeliama našta. Pareiškėjas pažymi, kad turi 203 darbuotojus, todėl kiekvieną mėnesį darbuotojams išmokama vidutiniškai apie 79 000 Eur, dar 35 000 Eur – Sodrai. Pareiškėjas nurodo, jog turi ir finansinių įsipareigojimų AB „Šiaulių bankas“ už 4 899 754 Eur, šias aplinkybes patvirtina pridedami dokumentai: 2018 m. balandžio 18 d. pažyma; išrašas iš Sodros apie apdraustuosius ir pranešimai apie asmenų suteiktas žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas pagal paslaugų kvitus; paskolų bei įsipareigojimų AB „Šiaulių bankas“ sutartys, kuriuos prašo prijungti prie šios bylos medžiagos. Pareiškėjas nurodo, kad jo finansinė padėtis nėra gera, dėl ko ir 13 726 Eur teismo sprendimu nustatyta bauda būtų nepakeliama našta.

26. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į pareiškėjo A. J. ūkio apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo sprendimo dalį, nurodydamas, kad administracinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo viršnormatyvinis teršalų kiekis. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimo turinys aiškus – Mokestis didesniu tarifu buvo paskaičiuotas už nuslėptą, nedeklaruotą taršą, tai buvo ir bylos nagrinėjimo dalykas.

28. Atsakovas nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus dėl Aprašo 4 punkto nuostatų konkuravimo su aukštesnės hierarchijos teisės aktu. Atsakovas nurodo, kad leidimo su nustatytais teršalų leistinos taršos normatyvais neturėjimas rodo, kad atitinkamų teršalų normatyvai yra lygūs nuliui, taigi visas per 2015–2016 m. mokestinius laikotarpius išmestas faktinis teršalų kiekis, už kurį turi būti mokamas Mokestis, yra viršnormatyvinis, apmokestinamas didesniu tarifu, kuris skaičiuojamas pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 9 dalies nuostatas, kurios taip pat išdėstytos ir Aprašo 4 punkto reikalavimuose. Atsakovas pabrėžia, jog Aprašo 4 punkto nuostatos nei konkuruoja, nei išplečia, juo labiau neprieštarauja Įstatymo nuostatų aiškinimui.

29. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta lengvata negalėjo būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes pareiškėjas 2015–2016 m. neturėjo leidimo su nustatytais vienkartiniais bei metiniais leistinos taršos kiekiais. Atsakovas pabrėžia, jog taršos leidimas buvo gautas tik 2017 m. vasario 10 d. ir nors pareiškėjas teigia, jog 2015–2016 m. į orą išmestų teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime, tačiau leidimo neturėjimas rodo, jog leistini metiniai teršalų normatyvai lygūs nuliui, o už viršijantį teršalų kiekį reglamentuotas mokesčio apskaičiavimas. Atsakovas teigia, jog Mokesčio lengvata asmeniui, gali būti taikoma tik tuo atveju, jei jis atitinka nustatytus kriterijus, viena iš būtinųjų sąlygų – leidimo turėjimas.

30. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, susijusio su Mokesčio dydžio nepakeliama našta, prašo įvertinti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtuose apmokėjimo dokumentuose pateiktą informaciją apie naudojamo biokuro pirkimą bei apmokėjimą, pabrėždamas, kad minėtais laikotarpiais buvo eksploatuojama viena 2 MW katilinė, o šiuo metu ūkyje veikia ir 6 MW katilinė, perkamas didesnis kiekis biokuro ir mokama kaina yra žymiai didesnė. Atsakovas kelia klausimą, ar per mėnesį perkamo kuro net nesiekiančio pusės mokėtino mokesčio už nuslėptą taršą kainos suma į valstybės biudžetą yra per didelė našta dideliam, sparčiai besiplečiančiam ūkiui. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas sužinojęs apie jo eksploatuojamam įrenginiui reikalingą leidimą, mokėtinus mokesčius, neskubėjo savo pareigų vykdyti, todėl pareiškėjo skundo prašymas panaikinti Sprendimą, kad jis išvengtų visiškos mokestinės atsakomybės dėl jam nustatytos pareigos nevykdymo, pažeidžia teisingumo principą.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Utenos RAAD Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. tapęs Mokesčio mokėtoju taršos

leidimo neturėjo iki 2017 m. vasario 10 d., laiku nepateikė Deklaracijų, todėl visą pareiškėjo per 2015–2016 m. į aplinką iš 2 MW katilinės išmestą teršalų kiekį pripažino nuslėpta tarša, apmokestinama taikant didesnį Mokesčio tarifą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neabejojo Aprašo 4 punkto teisėtumu bei sumažino pareiškėjo mokėtino Mokesčio dydį nuo 27 451 Eur iki 13 726 Eur.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas ir išnagrinėjo administracinę bylą ne tik dėl viršyto leistino į aplinką išmesto teršalų kiekio, bet ir dėl nuslėptų į aplinką išmestų teršalų kiekio. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Aprašo 4 pukto teisėtumo, dėl jo atžvilgiu netaikytinos Mokesčio lengvatos bei teigia, jog net ir sumažintas Mokesčio dydis pareiškėjui yra nepakeliama našta.

34. Ginčijamu atsakovo Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad darbo be Leidimo laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), kai toks leidimas buvo būtinas, pareiškėjas iki nustatytų terminų nepateikė Deklaracijų už 2015 m. ir 2016 m. ataskaitinius laikotarpius, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį sudeginus biokurą. Tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas bei Aprašo 9 ir 18 punktų reikalavimus. Už nedeklaruotą taršą, patekusią į aplinkos orą per 2015 m. ataskaitinį laikotarpį sudeginus 3 340,96 t medienos skiedrų ir 2016 m. ataskaitinį laikotarpį sudeginus 3 846,53 t medienos skiedrų, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas Mokestis taikant didesnį tarifą.

35. Iš Sprendimo, jo sudedamosios dalies Patikrinimo akto, Patikrinimo akto priede Nr. 1 pateikto pareiškėjo mokėtino mokesčio taikant didesnį tarifą iš stacionarių taršos šaltinių skaičiavimo turinio bei šios nutarties 8 punkte nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjui privalomas mokėti didesnio tarifo Mokestis paskaičiuotas už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pastebėjo, jog Įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, su kuria nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo, konstatuota, jog mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas Įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013). Šios nutarties 11 punkte nustatyta, kad pareiškėjas laiku nepateikė Deklaracijų, todėl visas pareiškėjo per 2015–2016 m. į aplinką iš 2 MW katilinės išmestas teršalų kiekis pagrįstai kvalifikuotas nuslėpta tarša, kuri apskaičiuota taikant didesnį tarifą pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog Sprendimu pareiškėjas buvo nubaustas už į aplinką išleistą viršnormatyvinį kiekį teršalų, o ne už nuslėptą teršalų kiekį atmetamas kaip nepagrįstas.

37. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su Aprašo 4 punkto teisėtumu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių dėl Aprašo 4 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams ir papildomai pažymi, kad realiai Aprašo 4 punktas pareiškėjui nebuvo pritaikytas. Pastebėtina, jog Aprašas skirtas nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką, o Aprašo 4 punktas ir Aprašo 14 punktas (pritaikytas pareiškėjo atžvilgiu) reguliuoja Mokesčio apskaičiavimą esant skirtingoms faktinėms situacijoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis pripažintina nepagrįsta.

38. Pareiškėjas apeliuoja ir į Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą lengvatą, kurios pagrindu pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo Mokesčio. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su šios nutarties 13 punkte išdėstyta pirmosios instancijos teismo argumentacija ir papildomai pažymi, jog nepaisant to, kad pareiškėjas turėjo ir patikrinimo metu pateikė 2015–2016 m. 2 MW katilinėje biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, reikalingus pasinaudoti Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta lengvata, jis neatitiko (to neneigia ir pats pareiškėjas) kitos minėtoje Įstatymo normoje įtvirtintos sąlygos – neturėjo privalomo leidimo. To pasėkoje, pareiškėjas, neatitinkantis abiejų būtinųjų Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, net ir neviršijęs 2015–2016 m. mokestiniu laikotarpiu į aplinką išmestų teršalų kiekio, kuris yra nustatytas 2017 m. vasario 10 d. leidime, pagrįstai nebuvo atleistas nuo Mokesčio.

39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismui net ir sumažinus pareiškėjui Sprendimu paskirto Mokesčio dydį iki 13 726 Eur, ši suma išlieka nemaža. Įvertinus šios nutarties 17 punkte išdėstytus pirmosios instancijos teismo argumentus, atsižvelgus į pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus, papildomai pateiktus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami teigti, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas 13 726 Eur Mokesčio dydis pareiškėjui būtų nepakeliama našta. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo gaunamą pelną, tačiau naudojami du 2 MW ir 6 MW katilai, išaugęs sunaudojamo biokuro kiekis leidžia prieiti prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjo A. J. ūkis plečiasi. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi pareigą organizuoti savo veiklą taip, kad būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, šioje nutartyje nustatytos aplinkybės nekeičia pareiškėjo padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei, už kuriuos pareiškėjui turėjo būti paskirtas didesnio Mokesčio tarifas. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirtas Mokesčio dydis paliktinas galioti (ABTĮ 56 str.).

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. ūkio apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. IS-202 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo prašymą priimti į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas paaiškinti, kodėl buvo sustabdytas jo savanorio asmens bylos formavimas ir iki šiol nėra išduotas atsargos karininko liudijimas. Ginčijamu Sprendimu atsakovas pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūras nutraukė dėl pareiškėjo individualiųjų savybių neatitikimo šiai tarnybai. Pareiškėjas nesutiko su tokiu Sprendimu ir paaiškino, kad jam nebuvo žinoma apie trečiojo suinteresuoto asmens Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateiktą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c5d5e16037b811ea829bc2bea81c1194

išvadą, kurioje buvo nurodytos pareiškėjo individualios savybės ir kurios pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis aplinkybėmis, kurios jam nebuvo žinomos, o ne objektyviais faktais, jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjas sąžiningai ir dorai tarnavo daugiau nei dvidešimt metų; visą šį laikotarpį visas pavestas užduotis ir priskirtas funkcijas vykdė laiku, atsakingai ir sąžiningai; neturėjo jokių nuobaudų (jam paskirta drausminė nuobauda buvo panaikinta); niekas nebuvo reiškęs jam dėl tarnybos jokių pretenzijų. Pareiškėjo tarnybos metu buvo vykdomos atestacijos, kurių metu jo asmeninės savybės ne kartą buvo patikrintos.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad ne kartą buvo skatintas ir gavo įvairių apdovanojimų už tinkamai atliekamą tarnybą.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Paaiškino, kad būtent Departamentas nustato, ar kandidatas atlikti karo tarnybą yra patikimas. Departamentas

2018 m. kovo 12 d. rašte Nr. IS-954 pateikė pareiškėją neigiamai charakterizuojančius duomenis: pareiškėjo neatsakingumas ir nesąžiningumas, pasireiškęs naudojimusi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, darbo su asmens duomenimis tvarkos pažeidimu, vengimu bendradarbiauti su tyrimą atliekančiai pareigūnais. Atkreipė dėmesį, kad 2017 m. vasario 9 d. atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas tyčia 3 kartus tarnybinių užduočių vykdymui skirtas pinigines lėšas naudojo ne pagal paskirtį (t. y. pažeidė tarnybinių užduočių vykdymui skirtų valstybės biudžeto ir kitų lėšų panaudojimo tvarką) ir padarė Departamentui materialinės žalos (pareiškėjas ją yra atlyginęs). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas, neturėdamas teisinio pagrindo, ne tarnybos tikslais 2 kartus peržiūrėjo Departamente tarnaujančių pareigūnų ir jų šeimos narių asmens duomenis (t. y. nesilaikė pareigos sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybos pareigas bei vadų (viršininkų) įsakymus, viršijo įstatymais suteiktas teises). Minėtame Departamento rašte pateiktas pareiškėjo individualių savybių aprašymas yra objektyvus, todėl jo pagrindu atsakovas galėjo priimti ginčijamą Sprendimą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Nurodė, kad informacija atsakovui apie pareiškėją buvo pateikta oficialiu Departamento raštu, o minėtos

informacijos pagrindas buvo Departamento atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo nustatytos aplinkybės, kurios apibūdina pareiškėją kaip nesąžiningą ir neatsakingą. Visos tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pareiškėjui yra žinomos, nes su tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis (padarytos išvadomis) jis buvo supažindintas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl jam paskirtos nuobaudos panaikinimo, nes drausminė nuobauda pareiškėjui panaikinta tik dėl drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų taisyklių pažeidimų, tuo tarpu esminės Departamento tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos aplinkybės liko nepaneigtos, o pareiškėjo padaryti pažeidimai kvalifikuotini net kaip 5 atskiri šiurkštūs drausmės pažeidimai.

8. Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai paaiškino, kad pareiškėjas pats inicijavo atleidimą iš tarnybos, todėl jis pats galėtų paaiškinti, kodėl Departamentas, atlikęs tyrimą, pripažino, kad pareiškėjo savybės nėra tinkamos tarnybai.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir

komplektavimo tarnybos viršininką su prašymu pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių yra sustabdytas jo savanorio asmens bylos formavimas, taip pat nurodyti priežastis, kodėl jam nėra išduotas atsargos karininko liudijimas. Atsakovas 2018 m. kovo 16 d. sprendime Nr. IS202 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūros nutraukiamos dėl pareiškėjo individualiųjų savybių neatitikimo šiai tarnybai. Taip pat nurodė, kad tokia išvada buvo padaryta įvertinus Departamento pateiktą informaciją apie pareiškėjo individualias savybes (neatsakingumas, nesąžiningumas, pasireiškęs naudojimusi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, darbo su asmens duomenimis tvarkos pažeidimu, vengimu bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais pareigūnais).

11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių atrankos, tarnybos sutarčių su jais sudarymo ir pratęsimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-1201, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis. Teismas nurodė, kad vienas iš asmenų atrankos tiek į profesinę, tiek į savanorių karo tarnybą kriterijų yra jo individualios (moralinės) savybės. Departamentas nustato, ar kandidatas atlikti karo tarnybą

yra patikimas. Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsakydamas į atsakovo užklausimą, pateikė 2018 m. kovo 12 d. raštą Nr. IS-954 „Dėl informacijos pateikimo“. Jame nurodyta, kad Departamente 2017 m. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų teisinę apsaugą, reikalavimų, vengė bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais pareigūnais; šios aplinkybės apibūdina pareiškėją kaip neatsakingą ir nesąžiningą. Remdamasis Departamento pateikta informacija apie pareiškėją, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai nesuderinami su savanorių karo tarnybos kariui keliamais reikalavimais, pareiškėjo savybės (neatsakingumas ir nesąžiningumas) laikytinos netinkančiomis kariui, todėl, teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą, kuriuo nutraukė pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūrą dėl pareiškėjo individualių savybių neatitikimo šiai tarnybai. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir įstatymo reikalavimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas priimti ginčijamą Sprendimą.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Sprendimas buvo priimtas dėl aplinkybių, kurios jam nebuvo žinomos. Iš ginčijamo Sprendimo teismas nustatė, kad atsakovas informavo pareiškėją apie atsisakymo priimti į tarnybą aktyviajame rezerve priežastis, tuo pačiu nurodydamas, kad buvo atsižvelgta į Departamento pateiktą informaciją apie jo individualias savybes. Teismas pažymėjo, kad tuo pačiu nėra pagrindo pritarti pareiškėjo argumentui, jog Departamento pateikta informacija yra neobjektyvi, o tik samprotavimai, nes išvadą apie pareiškėjo individualias savybes Departamentas padarė atlikęs tarnybinį patikrinimą, kurio metu ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų teisinę apsaugą, reikalavimų, vengė bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais pareigūnais. Teismas nenustatė pagrindo abejoti minėtais duomenimis, tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad jis sąžiningai ir dorai tarnavo daugiau nei dvidešimt metų, visą šį laikotarpį visas pavestas užduotis ir priskirtas funkcijas vykdė laiku, atsakingai ir sąžiningai, niekaip nekeičia teismo padarytos išvados.

13. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad jis buvo baustas drausmine nuobauda už piktnaudžiavimą tarnyba, tačiau ši nuobauda buvo panaikinta, ir daugiau drausminių nuobaudų jis neturėjo, pasisakė, kad teismas šiuo atveju nevertina pareiškėjui anksčiau paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat negali vertinti ir jos panaikinimo pagrindų, tačiau pažymėjo, jog, kaip jau buvo minėta, Departamentas turi teisę spręsti, ar karo prievolininkas pagal savo individualias savybes atitinka priėmimo į savanorių karo tarnybą kriterijus ir pateikia informaciją, todėl būtent Departamentas turi diskreciją vertinti su pareiškėju susijusius faktus, kurie turi įtakos priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūrai, ir pateikti išvadą.

14. Teismas, vertindamas į bylą teismo posėdžio metu pateiktą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. P-244 „Dėl mjr. D. S. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“, pažymėjo, kad minėtu įsakymu pareiškėjas yra atleistas iš profesinės karo tarnybos ir išleistas į atsargą. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad šis įsakymas patvirtina, jog jis yra tinkamas krašto apsaugos karo tarnybai, nes iš profesinės karo tarnybos pareiškėjas buvo atleistas jo paties 2016 m. lapkričio 16 d. prašymu – 2017 m. vasario 22 d. po to, kai buvo priimtas Departamento 2017 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. P011-153 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda už šiurkštų drausmės pažeidimą – piktnaudžiavimą tarnyba.

15. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, nurodė, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus (pagrįstas objektyviais faktais, teisės aktų nuostatomis ir tinkamai motyvuotas), todėl pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo tenkinti šį skundą, panaikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo pateiktą prašymą dėl priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą iš naujo.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir jo teisėtumas bei pagrįstumas patvirtintas remiantis vien tik tarnybinio patikrinimo medžiaga (išvadomis), nors Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Generalinės inspekcijos išvados pagrindu šis patikrinimas ir jo pagrindu skirta drausminė nuobauda buvo

pripažinti neteisėtais. Teismas neturėjo teisės vadovautis jokia tarnybinio patikrinimo medžiagos dalimi (atskirais jos aspektais). Be to, teismas rėmėsi tik tokiais tarnybinio patikrinimo duomenimis, kurie nurodyti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose, netgi neišreikalaudamas visos medžiagos, neatlikęs jokio atskiro jos vertinimo ir neįsitikindamas proceso dalyvių pateiktos pozicijos teisingumu.

18. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentui suteikta asmens vertinimo teisė nereiškia ir negali būti tapatinama su teise pateikti savarankišką asmens vertinimą, jo nepagrindžiant jokiais objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju buvo vertinama Departamente atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, atskiri jos duomenys, apibūdinantys pareiškėją, nors tokia tarnybinio patikrinimo medžiaga (tiek dėl procedūrinių pažeidimų, tiek dėl netinkamo pažeidimų kvalifikavimo) buvo pripažinta neteisėta. Jokių kitų (savarankiškų) duomenų (kitų duomenų šaltinių) ar pagrindų nebuvo pateikta.

19. Nei atsakovas, nei teismas neturėjo teisėto pagrindo pripažinti Departamento atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą iš dalies teisėta, o Departamentas tuo pačiu neturėjo teisės remtis šia medžiaga teikdamas išvadą. Netgi procedūriniai pažeidimai, konstatuoti Generalinės inspekcijos, suteikia pagrįstą pagrindą teigti, jog visos aplinkybės, įskaitant ir pareiškėjo asmenines savybes, tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinami asmenų, neturinčių kompetencijos tą daryti, todėl toks vertinimas negalėjo būti pripažintas objektyviu ir teisingu.

20. Ginčijamas Sprendimas prieštarauja aukštesnės teisinės galios (pagal institucijų pavaldumą) Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 21 d. įsakymui Nr. P244 „Dėl Mrj. D. S. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnyba rezerve“. Šiuo įsakymu jau buvo išspręstas pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą kausimas, o tik jo vykdymas (ne prašymo išsprendimas iš naujo) buvo perduotas atsakovui. Taigi, neturėjo būti taikomi Įstatymo 29 straipsnio reikalavimai. Krašto apsaugos ministras turėjo teisę ir pasinaudojo savarankiška kompetencija spręsti dėl tolimesnės pareiškėjo tarnybos galimybių. Jo sprendimas šiuo atveju neturėjo ir negalėjo būti paneigtas.

21. Byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovo atstovui, nors tiek pareiškėjas, tiek atsakovas tam prieštaravo. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė pateikti klausimus atsakovui.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime, kartodamas savo atsiliepimo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Lietuvos kariuomenė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo, kuriame nurodė mananti, jog pareiškėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. IS-202 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, nepagrįstai rėmėsi Departamente atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, nors tokia tarnybinio patikrinimo medžiaga (tiek dėl procedūrinių pažeidimų, tiek dėl netinkamo pažeidimų kvalifikavimo) buvo pripažinta neteisėta. Nei atsakovas, nei teismas neturėjo teisėto pagrindo pripažinti Departamento atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą iš dalies teisėta.

27. Departamentas neturėjo teisės remtis šia medžiaga teikdamas išvadą; procedūriniai pažeidimai, konstatuoti

Generalinės inspekcijos, suteikia pagrįstą pagrindą teigti, jog visos aplinkybės, įskaitant ir pareiškėjo asmenines savybes, tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinami asmenų, neturinčių kompetencijos tą daryti.

28. Vertinant prieš tai nurodytus argumentus, pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovas ir teismas vertino ne tik informaciją, kuri buvo tarnybinio patikrinimo medžiagoje. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą ir įstatymo reikalavimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas priimti ginčijamą Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vienas iš asmenų atrankos tiek į profesinę, tiek į savanorių karo tarnybą kriterijų yra jo individualios savybės; Departamentas turi teisę spręsti, ar karo prievolininkas pagal savo individualias savybes atitinka priėmimo į savanorių karo tarnybą kriterijus. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei Karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių atrankos, tarnybos sutarčių su jais sudarymo ir pratęsimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-1201, nuostatomis.

29. Pažymėtina, jog minėto Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į savanorių karo tarnybą ar kitą tarnybą aktyviajame rezerve savanoriškumo ir atrankos principais gali būti priimti karo prievolininkai, kurie pagal individualias savybes, patirtį ir parengimą tinka savanorių karo tarnybai ar kitai tarnybai aktyviajame rezerve, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į savanorių karo tarnybą priimama kario savanorio sutarties pagrindu. Taigi iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kai vykdoma atranka, atsižvelgiama į tinkamumą savanorių karo tarnybai (individualias savybes, patirtį ir parengimą), ko pasėkoje gali būti sudaroma arba nesudaroma sutartis. Atsižvelgiant į institucijos (Departamento), turinčio teisę vertinti kario savanorio kandidatūrą, plačią diskreciją, jo sprendimas atsisakyti priimti asmenį į kario savanorio tarnybą gali būti pripažintas neteisėtu, kai toks sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pažeidžiantis konkrečias teisės aktų normas. Konkrečių teisės normų pažeidimo pareiškėjas nenurodo. Tačiau, apelianto teigimu, atsakovas ir teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik tarnybinio patikrinimo medžiaga (išvadomis), kuri, pasak apelianto, buvo paneigta, nes tarnybinė nuobauda jam panaikinta.

28. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pastarąjį apelianto teiginį pirmiausiai dėl to, kad savo skunde pirmosios instancijos teismui jis nurodė, jog ginčijamas aktas buvo priimtas vadovaujantis tik subjektyviais II operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos darbuotojų pasisakymais, t. y. šiame skunde pareiškėjas neteigė, kad buvo remtasi vien tarnybinio patikrinimo medžiaga. Kita vertus, kaip matyti iš 2017 m. balandžio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 3VL36, tarnybinę nuobaudą buvo pasiūlyta panaikinti pirmiausiai dėl to, kad AOTD tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nustatyta, jog mjr. D. S. savo veiksmais tris kartus pažeidė AOTD direktoriaus patvirtinto tvarkos aprašo <…> reikalavimus, vadovaujantis LKDS nuostatomis jo padarytos veikos kvalifikuotinos kaip atskiri drausmės pažeidimai, už kuriuos skirtinos atskiros drausminės nuobaudos. Už tai, kad mjr. D. S. du kartus savo veiksmais pažeidė KASOKTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą <…>, jam taip pat skirtinos savarankiškos nuobaudos už padarytus atskirus drausmės pažeidimus. Kitaip tariant, nuobaudą buvo siūloma panaikinti dėl to, kad kariui padarius du ar daugiau drausmės pažeidimų drausminė nuobauda turi būti skiriama už kiekvieną drausmės pažeidimą atskirai. Be to, procedūrinis pažeidimas buvo nustatytas ir dėl to, kad mjr. D. S. padarytas veikas tyrė ne tik karininkai. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į prieš tai perteiktą išvados rezoliucinės dalies esmę, nėra pagrindo teigti, kad šia išvada buvo patvirtinta, jog pažeidimų pareiškėjas nepadarė, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad joje buvo pažymėta, jog mjr. D. D. S. padaryta materialinė žala buvo išskaičiuota iš jo tarnybinio atlyginimo (AOTD direktoriaus 2017 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. P-011-277), todėl yra atlyginta. Pareiškėjas pastarosios aplinkybės neginčija.

29. Apelianto teiginys, kad jo asmenines savybes tarnybinio patikrinimo metu vertino asmenys, neturintys kompetencijos tą daryti, todėl toks vertinimas negalėjo būti pripažintas objektyviu ir teisingu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes individualias pareiškėjo savybes vertino Departamentas, o ne Komisijos, tyrusios pareiškėjo pažeidimus, nariai, kurių dalis nebuvo karininkai kaip to reikalauja įstatymas.

30. Kartu kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto teiginys, kad krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. P244 „Dėl Mrj. D. S. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnyba rezerve“ jau buvo išspręstas pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą klausimas, nebeturėjo būti taikomi Įstatymo 29 straipsnio reikalavimai. Tarnybos atlikimas rezerve (Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau tekste – KPĮ) 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir krašto savanorių tarnyba (KPĮ 2 straipsnio 12 dalis: „Krašto apsaugos savanorių karo tarnyba – karo prievolininkų pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių pajėgose“) nėra tapačios, jų santykius reglamentuoja dviejų skirtingų teisės institutų normos. Išleidus karį į atsargą, jis paskiriamas į parengtąjį rezervą vadovaujantis KPĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu; iš pareigų parengtajame rezerve prievolininkai

atleidžiami, kai jie pradeda eiti pareigas savanorių pajėgose ar aktyviojo rezervo vienetuose (KPĮ 23 straipsnis ir 24 straipsnio 3 dalis).

31. Apelianto argumentas, kad nedalyvaujant atsakovo atstovui teismo posėdyje, jis negalėjo užduoti jam klausimų, yra abstraktus; pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kaip tai apribojo jo teisę būti išklausytam, todėl atmestinas.

32. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, susiję su pareiškėjo skundu, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

34. Pareiškėjas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos jam negali būti priteisiamos.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bef9e62037b811ea829bc2bea81c1194

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja E. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-281 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. pateikė atsakovui prašymą dėl 3 849,54 Eur išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo tiesiogiai taikant 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio 2 dalies a punktą. VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendime Nr. (11.1)I-281 nurodė, kad nevertina nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams, o dėl išmokos iš Garantinio fondo pareiškėjai, kaip buvusiai (duomenys neskelbtini) darbuotojai, buvo atsakyta VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (11.1E)13969 pagal jos 2017 m. birželio 2 d. prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos teikti 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymai dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo yra tapatūs, o ji nepateikė naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, todėl VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

3. Pareiškėjos teigimu, jos 2017 m. birželio 2 d. prašyme nebuvo prašoma išmokėti jai atitinkamo dydžio sumą iš Garantinio fondo tiesiogiai taikant Direktyvą, priešingai nei 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme. 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymų dalykas ir pagrindas skiriasi, todėl jie negali būti laikomi tapačiais. 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme yra pateikiami įrodymai, teisinė analizė, kuriais remiantis prašoma tiesiogiai taikyti Direktyvą ir jos pagrindu išmokėti jai išmoką iš Garantinio fondo.

4. Pažymėjo, kad VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendime Nr. (11.1)I-281 nurodytas formalus argumentas, jog nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams vertinimas nėra priskiriamas VSDFV kompetencijai, neišsprendžiant šio klausimo iš esmės ir neperduodant jo sprendimo kompetentingai institucijai, vertintinas kaip Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių pažeidimas.

5. Nurodė, kad VSDFV privalėjo jos prašymą persiųsti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Ministerija) dėl Direktyvos perkėlimo tinkamumo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę įvertinimo ir, tik gavusi atsakymą iš Ministerijos, galėjo priimti atitinkamą sprendimą. Neatlikdama šių veiksmų VSDFV pažeidė subsidiarumo ir išsamumo principus.

6. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime VSDFV patvirtino, jog nėra kompetentinga vertinti Direktyvos nuostatų atitikimą nacionaliniams teisės aktams, o tai reiškia, kad pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. prašymas tuo aspektu nebuvo nagrinėjamas. Ši aplinkybė patvirtina, kad nėra pagrindo laikyti 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymus tapačiais.

7. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Paaiškino, kad pareiškėja dėl išmokų iš Garantinio fondo skyrimo į atsakovą pirmą kartą kreipėsi su 2017 m. birželio

2 d. prašymu, kuris buvo grindžiamas Direktyvos nuostatomis. Su tokiu prašymu pareiškėja į VSDFV kreipėsi ir 2017 m. gruodžio 12 d. Todėl ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti šį pareiškėjos prašymą. Ginčijamame sprendime atsakovas pareiškėjai paaiškino, kad dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo jai, kaip buvusiai (duomenys neskelbtini)

darbuotojai, buvo atsakyta VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (11.1E) I3969, kuris yra įsiteisėjęs.9. Pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog pirminiame prašyme pareiškėja neteikė išsamaus paaiškinimo, kodėl, jos nuomone,

jai Direktyva turėtų būti taikoma tiesiogiai, ir nekvestionavo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo (netinkamumo), nesudaro pagrindo teigti, jog dėl nurodytų aplinkybių pakartotinio pareiškėjos kreipimosi dalykas ir pagrindas skiriasi.

10. Atkreipė dėmesį, kad pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme pareiškėja kėlė iš esmės tapatų klausimą dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. Klausimas dėl tinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nelaikytinas nauja aplinkybe, sudarančia pagrindą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja ginčija VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-281, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą. Atsakovas sprendime nurodė, kad dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo pareiškėjai, kaip buvusiai (duomenys neskelbtini) darbuotojai, buvo atsakyta VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-3969. Pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme pareiškėja kelia iš esmės tapatų klausimą dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo, o klausimas dėl tinkamo Direktyvos (šia Direktyva remtasi ir teikiant 2017 m. birželio 2 d. prašymą) nuostatų perkėlimo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nelaikytinas nauja aplinkybe, sudarančia pagrindą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą. Be to, nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams vertinimas nėra VSDFV kompetencija. Taip pat atkreipė dėmesį, kad VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimas yra galiojantis, nes pareiškėja praleido jo apskundimo terminą, kurio teismas neatnaujino.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. prašymo turinį, padarė išvadą, jog jis yra iš esmės tapatus pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymui, todėl atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu ir turėdamas omenyje, jog VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (11.1E) I-3969 nėra panaikintas, pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

14. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-281, taip pat įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

III.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, t. y. panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo iš esmės išnagrinėti jos prašymą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

16. Pareiškėja, kartodama savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui argumentus, akcentuoja, kad jos 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymai dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo nėra tapatūs, nes antrajame prašyme (2017 m. gruodžio 12 d.) ji prašė tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatas ir išmokėti jai išmoką iš Garantinio fondo, taip pat išdėstė teisinį vertinimą, nurodė faktines aplinkybes, pateikė įrodymus dėl būtinumo tiesiogiai taikyti Direktyvą.

17. Teigia, jog antrajame prašyme ji buvo nurodžiusi, kad nustatytu teisiniu reguliavimu Įmonių bankroto įstatyme Direktyva į nacionalinę teisę yra netinkamai perkelta, nes nėra suteikiamos apsauga atitinkamų juridinių asmenų (profesinių sąjungų) darbuotojams jų nemokumo atveju. Direktyva neišskiria juridinių asmenų teisinės formos (tarp jų profesinės sąjungos) dėl galimybės jos netaikyti (Direktyvos 1 straipsnio 2 dalis leidžia netaikyti Direktyvos tik tuo atveju, jei yra nustatytos garantijos, kurios yra lygiavertės direktyvos teikiamai apsaugai, tačiau profesinėse sąjungose dirbantiems asmenims tokios garantijos Lietuvos įstatymai nesuteikia), ir buvo nurodžiusi, kad netinkamai įgyvendintas Direktyvos 2

straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas imperatyvas, kad valstybės narės negali netaikyti šios Direktyvos ne visą dieną dirbantiems darbuotojams. Todėl sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos apsaugos (duomenys neskelbtini) tapus nemokiai ir pareiškėjos reikalavimų patenkinimo iš garantinės institucijos, kurių neįvykdė (duomenys neskelbtini), turėtų būti tiesiogiai taikomas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas – valstybes narės negali netaikyti šios direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, todėl VSDFV, administruojanti Garantinį fondą, turi išmokėti pareiškėjai priklausančią išmoką.

18. Pažymi, jog antrajame prašyme buvo akcentavusi, kad Direktyva nėra tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, taip pat tai, kad privatus asmuo turi teisę remtis Direktyva ir prašyti valstybinės įstaigos ją tiesiogiai taikyti, jeigu direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo į nacionalinę teisės sistemą yra perkeliamos pavėluotai arba netinkamai; tiesioginio direktyvų veikimo atveju privatūs asmenys turėtų teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis.

19. Pareiškėja savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad VSDFV 2018 m. sausio 15 d., priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 28 punktą, nes nurodžiusi, kad jai nepriskirta vertinti nacionalinių teisės aktų atitikties ES teisės aktams, šio klausimo neperdavė spręsti kitoms institucijoms.

20. Pareiškėja nurodo Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą (toliau – ir GDĮ) ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ir ĮBĮ), į kuriuos, pasak jos, Direktyvos nuostatos nėra tinkamai perkeltos.

21. Pareiškėjos argumentas, nurodytas šios Nutarties 19 punkte, buvo išdėstytas ir jos skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

22. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir jos skundas, teiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis teismas galėtų konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti VSDFV tiesiogiai taikant Direktyvą išnagrinėti jos prašymą iš esmės arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

26. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad jos prašymai, teikti VSDFV 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d., yra tapatūs.

27. Pasak apeliantės, jos prašymai nebuvo tapatūs, nes pirmajame prašyme, teiktame VSDFV 2017 m. birželio 2 d., ji prašė išieškoti iš Garantinio fondo 3 849,54 Eur, kurių pareiškėja nėra gavusi iš (duomenys neskelbtini), kaip buvusi jos darbuotoja, tačiau neprašė tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatų.

28. Apeliantės teigimu, antrąjį savo prašymą (2017 m. gruodžio 12 d.) ji grindė aplinkybe, kad nustatytu teisiniu reguliavimu į ĮBĮ, GDĮ yra netinkamai perkelta Direktyva, nes nėra suteikiama apsauga atitinkamų juridinių asmenų (profesinių sąjungų) darbuotojams jų nemokumo atveju, o Direktyvos 1 straipsnio 2 dalis suteikia galimybę netaikyti joje numatytos apsaugos tik tuo atveju, jei yra nustatytos kitos garantijos, kurios yra lygiavertės Direktyvos teikiamai apsaugai. Lietuvos įstatymai profesinėse sąjungose dirbantiems asmenims tokios garantijos nesuteikia. Antrajame prašyme ji taip pat buvo nurodžiusi, kad netinkamai įgyvendintas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas imperatyvas, jog valstybės narės negali netaikyti šios Direktyvos ne visą dieną dirbantiems darbuotojams. Apeliantė akcentavo, kad privatus asmuo pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 straipsnį turi teisę remtis direktyva ir prašyti valstybinės įstaigos ją

tiesiogiai taikyti, jeigu direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo į nacionalinę teisės sistemą yra perkeliamos pavėluotai arba netinkamai; tiesioginio direktyvų veikimo atveju privatūs asmenys turėtų teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis. Šis apeliantės argumentas taip pat buvo nurodytas jos antrajame prašyme (I t., b. l.70).

29. Įvertinus pareiškėjos antrojo prašymo VSDFV turinį matyti, kad šios Nutarties 28 punkte nurodyti jos apeliacinio skundo argumentai iš tikrųjų buvo išdėstyti šiame jos prašyme (I t., b. l. 5–8).

30. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. prašymo turinį (žr. teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą), daro išvadą, jog jis yra iš esmės tapatus pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymui (žr. teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Motyvų, kodėl šie prašymai yra iš esmės tapatūs, teismas nepateikė.

31. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punkto matyti, kad jame yra išdėstytos faktinės aplinkybės, susijusios su pirmuoju pareiškėjos prašymu, 2017 m. birželio 2 d. pateiktu VSDFV: „2017 m. birželio 2 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su prašymu dėl išmokos iš garantinio fondo išmokėjimo, kuriame nurodė, kad vadovaujantis Direktyva ir galiojančiu Garantinio fondo įstatymu, jai priklauso išmoka (3 849,54 Eur, neatskaičius mokesčių, suma dėl neišmokėto darbo užmokesčio, neišmokėtos išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas) iš Garantinio fondo, kai buvęs darbdavys – (duomenys neskelbtini) yra nemoki, nors šiam juridiniam asmeniui nėra iškelta bankroto byla, bei prašė ją išmokėti. Paaiškino, kad tarp jos ir (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 81 nustatant 7 val. darbo dienos trukmę, kuri nutraukta 2015 m. birželio 5 d. pareiškėjos iniciatyva, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalimi (kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka darbuotojui viso priklausančio darbo užmokesčio). Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. DGKS-4372 nusprendė išieškoti pareiškėjos naudai iš (duomenys neskelbtini) minėtus 3 849,54 Eur ir 3 046,68 Eur dėl uždelsimo atsiskaityti su pareiškėja. Šis sprendimas įsigaliojo 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau su pareiškėja atsiskaityta nebuvo. Pareiškėja kreipėsi į antstolę. Antstolė 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vardu registruotos banko sąskaitos areštuotos ir piniginių lėšų nėra, taip pat nėra registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Pareiškėja 2016 m. spalio 9 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl bankroto bylos (duomenys neskelbtini) iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą, kadangi profesinėms sąjungoms Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas netaikomas. Apskundus šią nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, jis 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos atskirojo skundo netenkino (I t., b. l. 11–12).“

32. Teismas, įvertinęs savo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą, priėjo išvadą, kad pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymas iš esmės tapatus pirmajam prašymui, teiktam VSDFV 2017 m. birželio 2 d., taip pat perteiktas pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymo turinys: „2017 m. gruodžio 12 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su prašymu dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. Šiuo prašymu pareiškėja prašė tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, išmokėti jai 3 849,54 Eur išmoką, kurią sudaro trijų mėnesių neišmokėtas darbo užmokestis, neišmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kompensacija už nepanaudotas atostogas. Prašymas iš esmės buvo grindžiamas tomis pačiomis faktinės aplinkybėmis, kaip ir 2017 m. birželio 2 d. pareiškėjos prašymas. Pareiškėja papildomai nurodė, kad Direktyva nėra tinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiam, nėra nustatytos darbuotojų apsaugos, dirbusių / dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, ne visą darbo dieną, kurių darbo santykiai laikini, darbdaviui tapus nemokiam. Tokiu reglamentavimu nėra įgyvendinamas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad valstybės narės negali netaikyti šios direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams. Be to, Lietuvos Respublikoje nėra įteisinta kompetentingos institucijos teisė, kaip nustato Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, konstatuoti juridinio asmens nemokumą, nepradedant procesinių veiksmų, ir pripažinti darbdavį nemokiu, išskyrus atitinkamo juridinio asmens bankroto procedūras. Pažymėjo, kad 2017 m. birželio 2 d. teiktame prašyme pareiškėja neprašė tiesiogiai taikyti Direktyvos, todėl šio prašymo ir 2017 m. birželio 2 d. prašymo dalykas ir pagrindas skiriasi, jie nelaikytini tapatūs (I t., b. l. 37–40)“.

33. Kaip matyti iš prieš tai pacituotų tekstų, pareiškėja pirmojo prašymo negrindė aplinkybe, jog Direktyva nėra tinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, neprašė tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatų, nebuvo nurodžiusi, kad valstybės narės negali netaikyti šios Direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, taip pat nebuvo nurodžiusi, kad Lietuvoje nėra įteisinta kompetentingos institucijos teisė, kaip nustato Direktyvos 2 straipsnio 1

dalis, konstatuoti juridinio asmens nemokumą, nepradedant procesinių veiksmų.34. Tačiau pirmosios instancijos teismas prieš tai aptartų savo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 ir 3

punktuose perteiktų pareiškėjos prašymų, teiktų VSDFV, argumentų visiškai nevertino ir niekaip dėl jų nepasisakė, kodėl teismo nuomone, jie laikytini iš esmės tapatūs. Be to, teismo sprendime motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkte apskritai nėra atspindėtas pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme nurodytas argumentas dėl tiesioginio Direktyvos taikymo – Lietuvos įstatymai, nenumatantys kitiems darbuotojams, kuriems Direktyvos nuostatos netaikomos, lygiaverčių garantijų Direktyvoje teikiamai apsaugai, pažeidžia Darbuotojų apsaugos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies reikalavimą (žr. I t., b. l. 6; 2017 m. gruodžio 12 d. pareiškėjos prašymas). Neperkeltas ir pareiškėjos antrojo prašymo teiginys, kad privatūs asmenys turi teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis; šį teiginį pareiškėja grindė Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (I t., b. l. 7; 2017 m. gruodžio 12 d. prašymas).

35. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pareiškėjos skundo apygardos administraciniam teismui jai svarbaus argumento – VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 28 punktui, pareiškėjos prašymo neperdavus spręsti kitai institucijai (I t., b. l. 2).

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Taigi teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Reikalavimas teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus reiškia, jog sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti formuluojamos išvados dėl kiekvieno pareikšto pagrindinio reikalavimo. Byloje pareikštų, bet neišspręstų pagrindinių reikalavimų neturi likti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog šis įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012), tačiau tuo atveju, kai pareiškėjo argumentas yra esminis, negalima jo nevertinti, ir juo labiau formuluoti išvadą apskritai nepasisakant nė dėl vieno pareiškėjo argumento.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6568/2007; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012).

38. Esminė aplinkybė, kuri skiria du pareiškėjos VSDFV teiktus prašymus, jos yra siejama su tiesioginiu Direktyvos taikymu, nurodytu antrajame jos prašyme, tai atitinkamai pagrindžiant, ko, pasak pareiškėjos, nebuvo pirmajame jos prašyme. Taigi šiuo atveju buvo būtina vertinti, ar iš tikrųjų pareiškėjos prašymai, teikti VSDFV 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d., pagal juose nurodytus esminius skundo argumentus yra tapatūs, taip pat vertinti, ar VSDFV, priimdama ginčijamą 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 28 punkto.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų

argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

40. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

41. Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m liepos 5 d. nutarimą).

42. Apibendrinant pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; baigiamajame teismo akte negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti.

43. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas, nors ir nurodė, kad savo sprendimą priima atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, tačiau esminių pareiškėjos argumentų, išdėstytų jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme, nevertino, kai kurių iš viso nenurodė (žr. šios Nutarties 34 punktą). Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrindė tik perteikdamas pareiškėjos dviejų prašymų turinį, jį atspindint netiksliai. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra argumentų, kurių pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti.

44. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių tyrimo neatliko, nenurodė savo argumentų, kodėl pareiškėjos skunde nurodyti esminiai argumentai bei pozicija dėl prašymų netapatumo, yra nepagrįsta, visiškai nevertino pareiškėjos argumento dėl ginčijamo sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymui ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėms, toks teismo sprendimas pripažintinas sprendimu be motyvų.

45. Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte sprendimo negaliojimo pagrindas yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų. Šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginė vada skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-820-442/2018).

46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus



RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-65-556/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00202-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priteisti 700 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritoriniame skyriuje (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. spalio 19 d. jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 413

straipsnio 1 dalį. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1-2-1023/2017 administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-276-327/2017 Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatuodamas, jog pareiškėjas administracinėn atsakomybėn už nelegalų darbą patrauktas be teisinio pagrindo.

3. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl neteisėtai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo patyrė 700 Eur turtinės žalos, kurią sudaro jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (400 Eur už jo interesų atstovavimą Prienų rajono apylinkės teisme ir 300 Eur už atsiliepimo į Inspekcijos apeliacinį skundą parengimą) administracinio teisės pažeidimo byloje.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b3c8255037b811ea829bc2bea81c1194

4. Pareiškėjas nurodė, jog dėl neteisėto protokolo surašymo bei važinėjimų į teismo posėdžius jis patyrė didžiulį stresą, išgyvenimų, nervinę įtampą. Tai pakenkė jo reputacijai, pakirto aplinkinių žmonių, verslo partnerių pasitikėjimą juo kaip darbdaviu, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 500 Eur.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo pat tyrimo pradžios Inspekcijos pareigūnams buvo žinoma, kad I. B. dėl darbo tarėsi ne su juo, o su jo tėvu Z. K., todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, jog jis negali atsakyti už galimą pažeidimą. Inspekcija pasirinko poziciją skųsti apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nutarimą, tuo tik padidindama jo bylinėjimosi išlaidas, nors turėjo realią galimybę dėl tariamo nelegalaus darbo protokolą surašyti Z. K.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, su skundu nesutiko.7. Atsakovo atstovė nurodė, kad Inspekcijai pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją priskirta vykdyti Lietuvos

Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatų laikymosi kontrolę ir jų pažeidimų prevenciją, todėl Inspekcijos pareigūnai 2016 m. rugsėjo 30 d. atlikdami patikrinimą dėl galimo nelegalaus darbo mažojoje bendrijoje (toliau – MB) „Remgeta“ ir pareiškėjui, kaip įmonės vadovui, surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą, vykdė tiesiogines pareigas, veikė pagal kompetenciją. Inspekcija teigė, kad administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjui buvo nutraukta ne dėl konkrečių ATPK pažeidimų, ar nustatytų kitokio pobūdžio neteisėtų pareigūnų veiksmų, o dėl to, kad teismai, skirtingai nei Inspekcija, traktavo esamas faktines aplinkybes, akcentuodami konkrečių įrodymų reikšmę, o ne pareigūnų veiksmus.

8. Atsakovo atstovė tvirtino, jog MB „Remgeta“ patikrinimo metu Inspekcijos pareigūnų surinktais duomenimis, I. B. MB „Remgeta“ dirbo šaltkalvio pareigose, taisė žemės ūkio mechanizmus, dėl darbo buvo susitaręs, bet nebuvo pasirašęs darbo sutarties, pakluso darbo tvarkai, žinojo, kokio dydžio atlyginimą gaus, todėl pagrįstai buvo nuspręsta dėl nelegalaus darbo fakto galimo egzistavimo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo.

9. Atsakovo atstovė pažymėjo, jog 2016 m. rugsėjo 30 d. įmonėje darbo inspektoriams buvo trukdoma atlikti patikrinimą, trukdoma I. B. duoti paaiškinimą. Pareiškėjas minėto asmens apklausos metu be įspėjimo pradėjo filmuoti, reikšti įvairias replikas, todėl į MB „Remgeta“ buvo iškviesti policijos pareigūnai ir I. B. apklausa baigta policijos automobilyje.

10. Atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjas neįrodė Inspekcijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II.

11. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Inspekcijos 694,51 Eur turtinės žalos atlyginimo, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad Inspekcijos vyriausioji inspektorė R. B. pareiškėjui 2016 m. spalio 19 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VDIP-75182984-16 dėl to, kad 2016 m. rugsėjo 30 d., 11.25 val., Inspekcijos vyriausiesiems darbo inspektoriams R. B. ir T. M. atliekant planinį patikrinimą MB „Remgeta“, adresu (duomenys neskelbtini), rastas dirbantis – taisantis mechanizmą, šaltkalvio pareigose I. B., kuris Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, 2016 m. rugsėjo 30 d. nebuvo įtrauktas į įdarbintų asmenų sąrašą. I. B. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad dirba MB „Remgeta“, inspektorių lankymosi dieną jis turėjo važiuos sėti. Įmonėje pradėjo dirbti 2016 m. rugsėjo 29 d., dėl darbo tarėsi su Z. K. 2016 m. rugsėjo 30 d. pradėjo dirbti 8 val. ir planuoja dirbti iki 18 val., darbo sutarties nėra pasirašęs. Už atliktą darbą tikisi gauti 300 Eur. Protokole buvo nurodyta, kad aukščiau pateiktų duomenų visuma suteikia pagrindą išvadai, jog MB „Remgeta“ direktorius A. K. neužtikrino bendrovės tvarkos ir leido darbuotojui I. B. dirbti MB „Remgeta“ nepasirašęs su darbuotoju darbo sutarties ir nepranešęs prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Tokiais veiksmais A. K. pažeidė Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 99 straipsnio 3 ir 6 punktus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41 3 straipsnio 1 dalyje (Prienų rajono apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.1-2-1023/2017 (toliau – ATP byla).

13. Teismas nurodė, kad į administracinę bylą pateikti duomenys patvirtina, jog Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK, galiojusio iki 2016 m. gruodžio 31 d., 413 straipsnio 1 dalį pareiškėjo atžvilgiu nutraukta, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATP byla). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Inspekcijos apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio

14 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-276-327/2017 Prienų rajono apylinkės teismo nutarimą paliko nepakeistą (ATP byla). Minėtas teismas konstatavo, jog pareiškėjas nėra tinkamas subjektas šioje byloje, nes jis negali atsakyti už galimą pažeidimą, kadangi I. B. dėl darbo tarėsi ne su juo, o su Z. K., kuriam įstatymų nustatyta tvarka MB „Remgeta“ nesuteikti įgaliojimai priimti į darbą asmenis ir su jais pasirašinėti darbo sutarčių.

14. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame be kita ko, konstatuota, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis Inspekcijos veiksmų neteisėtumą sieja su administracinės teisenos pradėjimu ATP byloje dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 413 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmų neteisėtumą patvirtina teismų procesiniai sprendimai, kuriais administracinė teisena jo atžvilgiu nutraukta, nenustačius pareiškėjo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pareiškėjas tvirtino, jog nuo pat tyrimo pradžios Inspekcijos pareigūnams buvo žinoma, kad I. B. dėl darbo tarėsi su jo tėvu Z. K., todėl pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas nepagrįstai.

15. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio ginčo byloje, kurioje konstatuota, kad ATP bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek ATP protokolo surašymo aplinkybės, tiek ATP bylos nutraukimo aplinkybės (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-146/2015). Teismas pažymėjo, kad ATP bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) buvimo. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo turi būti atsižvelgta į administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo priežastis, įvertinta, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su ATP bylos tyrimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų, ar nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą teismas konstatavo, kokius nors ATPK pažeidimus.

16. Teismas pažymėjo, jog Inspekcijai pagal administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo nuostatas (4 str., 6 str., 9 str.) priskirta vykdyti Darbo kodekso, darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatų laikymosi kontrolę ir jų pažeidimų prevenciją, vykdyti nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos prevenciją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka koordinuoti nelegalaus darbo kontrolę vykdančių institucijų veiklą, tuo tikslu valstybiniams darbo inspektoriams įtvirtinta pareiga atlikti patikrinimus, reikalauti, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo nedelsdamas sustabdytų darbus, kai darbuotojai neapmokyti ir (ar) neinstruktuoti saugiai dirbti, nustačius darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Inspekcijos pareigūnams pavesta surašyti administracinių teisės pažeidimų bylose teisės pažeidimų protokolus dėl ATPK 413 straipsnyje nustatytų pažeidimų (protokolo surašymo metu galiojusio ATPK 2591 straipsnio 1 dalis). Teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, darė išvadą, jog Inspekcijos inspektoriai atlikdami patikrinimą dėl galimo nelegalaus darbo MB „Remgeta“ bei surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą veikė pagal teisės aktais jiems suteiktą kompetenciją.

17. Teismas nurodė, jog konkrečiu atveju, nors ATP bylą nagrinėję teismai, įvertinę joje surinktus duomenis ir nutraukė ATP bylą, tačiau procesiniuose sprendimuose ATP pažeidimų nenustatė. Teismai nekonstatavo, jog surašant protokolą buvo pažeistos procedūros, pareiškėjui neužtikrintos teisės ATP surašymo metu ir pan. ATP byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad patikrinime dalyvavę inspektoriai būtų veikę priešingai nustatytų teisės aktų reikalavimams, kad elgęsi nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeidę bendro pobūdžio profesines pareigas.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienu atveju apie įrodymų sprendimui priimti pakankamumą sprendžia bylą nagrinėjantis pareigūnas. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad pagal ATPK 257 straipsnį įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba

neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 str.). Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Teismas pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriuo pradedama administracinės bylos teisena, tačiau jį surašius asmuo nėra laikomas patrauktu administracinėn atsakomybėn.

19. Teismas vertino, jog konkrečiu atveju valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams užteko duomenų pradėti ATP procedūrą ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes byloje nėra ginčo dėl to, jog I. B. buvo užtiktas MB „Remgeta“ teritorijoje be darbo sutarties, Inspekcijai paaiškinimuose nurodė, jog šioje įmonėje dirba (ATP byla). Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad išnagrinėjus bylą teisme, apklausus liudytojus bei įvertinus visumą įrodymų, atsižvelgiant į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumo prezumpcijos principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai traktuojami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, teismo buvo konstatuota, jog I. B. dėl darbo sąlygų tarėsi ne su MB „Remgeta“ vadovu pareiškėju, o su jo tėvu Z. K., su kuriuo derino darbo užmokestį, darbo pobūdį, todėl nepakako duomenų pareiškėjo kaltės konstatavimui, negali būti pagrindas atsakovo veiksmų neteisėtumui pripažinti.

20. Teismas atkreipė dėmesį, jog šių bylų specifiką yra aptaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, jog nelegaliai dirbantys asmenys neretai keičia savo parodymus, duodamus administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančiam pareigūnui, nes kai kuriais atvejais yra suinteresuoti slėpti faktinius darbo santykius (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-3374/2011). Konkrečiu atveju byloje nustatyta, jog Inspekcijos pareigūnams imant iš I. B. paaiškinimą vietoje, tai daryti buvo trukdoma, laidomos replikos, filmuojama, todėl inspektoriai buvo priversti kviesti į vietą policijos pareigūnus. Tai patvirtina darbo inspektorės 2016 m. rugsėjo 30 d. tarnybinis pranešimas bei jos paaiškinimai teismo posėdžio metu, kuriais iš esmės nustatyta, jog dėl nurodytų aplinkybių I. B. paaiškinimai buvo išdėstyti neaiškiai, juose pateikta prieštaringa informacija, todėl teismas juos pagal administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principus turėjo pagrindą aiškinti darbdavio naudai.

21. Teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, nusprendė, jog teismo išvada dėl ginčo ATP bylos teisenos nutraukimo buvo padaryta ne dėl atsakovo pareigūnų veiksmų neteisėtumo ar jų pažeidimų ATP procedūros metu, o dėl skirtingo surinktų ir teisme gautų papildomų įrodymų įvertinimo teisminio proceso metu. Teismas nurodė, jog dėl iškeltos ATP bylos, kuri vėliau, t. y. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1-2-1023/2017 buvo nutraukta pareiškėjo atžvilgiu, jis galėjo patirti nepatogumų, susijusių su ATP bylos procesu ir kitais dėl to kilusiais rūpesčiais, tačiau šie nepatogumai neatitinka CK 6.250 straipsnyje nustatytų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, nes nenustatyti atsakovo pareigūnų neteisėti veiksmai, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir išvestinio pobūdžio reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

22. Dėl pareiškėjo prašomos turtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad atstovavimo išlaidų atlyginimas ATP byloje asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, pagal tuo metu galiojusias ATPK nuostatas (iki 2017 m. sausio 1 d.) nebuvo numatytas, nors ATPK 272 straipsniu nustatyta teisė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1223, įsigaliojęs nuo 2011 m. kovo 1 d.). Įgyvendindamas nustatytą teisę į gynybą, asmuo gali naudotis ir mokama atstovo paslauga, o patirtos išlaidos gynybai turi būti atlygintos vadovaujantis principu „pralaimėjęs moka“. Esant šioms aplinkybėms, asmens išlaidos, panaudotos gynybai, pagal teisinę prigimtį yra tiesioginiai asmens nuostoliai ir pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, priklausomai nuo administracinio teisės pažeidimo bylos baigties, gali būti pripažinti žala.

23. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, šią normą aiškinančiais Konstitucinio Teismo nutarimais (1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. 2006 m. rugpjūčio 19 d.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1615-261/2016) ir nurodė, jog nepaisant to, kad nėra įstatymu tiesiogiai nustatyta asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, teisė gauti atstovavimo išlaidų atlyginimą administracinio teisės pažeidimo byloje, asmuo, remdamasis konstituciniu teisės principu, nustatančiu valstybės pareigą atlyginti žalą, turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, priteisiant atstovavimo išlaidų dydžio žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, tuo atveju, kai teismas jo atžvilgiu priima palankų sprendimą.

24. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui teismo sprendimai buvo palankūs, turtinė žala, grindžiama patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, nusprendė turtinę žalą jam priteisti, nepaisant to, jog neteisėti atsakovo atstovės veiksmai ir nenustatyti.

25. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.11, 8.19, 9 punktais, vertino į bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus ir darė išvadą, kad maksimali galima pareiškėjui priteisti suma už advokatės jam suteiktas teisines paslaugas ATP byloje yra 694,51 Eur. Teismas vertino, jog minėta suma, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, yra pagrįsta ir protinga, užtikrinanti bylinėjimosi išlaidų tikslų įgyvendinimą, šalių interesų pusiausvyrą, nepažeidžianti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl priteisė ją pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančios teisės aktų normos nenumato teisės priteisti metines palūkanas, todėl pareiškėjo prašymą dėl 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo, atmetė kaip nepagrįstą.

III.

26. Atsakovo atstovė Inspekcija apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo panaikinti ir priimti sprendimą turtinės žalos nepriteisti, o sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo palikti nepakeistą.

27. Atsakovo atstovė apeliaciniame skunde pakartoja nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju administracinės teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 413 straipsnio pažeidimo buvo surašytas Inspekcijos pareigūnams veikiant savo tiesioginių pareigų ir kompetencijos ribose, bei teigia, jog šiuo konkrečiu atveju turtinės žalos priteisimas iš Inspekcijos negalimas, nes nenustatyta neteisėtų Inspekcijos pareigūnų veiksmų, priešingai – teismo sprendime ne kartą akcentuojamas faktas, jog Inspekcijos pareigūnai veikė nepažeisdami teisės aktų bei jiems suteiktos kompetencijos ribų. Atsakovo atstovė akcentuoja, jog teismas sprendimu turtinę žalą iš Inspekcijos priteisė motyvuodamas tuo, kad teismai, spręsdami ATP bylą priėmė pareiškėjui palankius sprendimus ir, kad pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas.

28. Atsakovo atstovė nurodo, kad teismo sprendimas paneigia esamą teisminę praktiką, neatitinka CK nuostatų, o taip pat pažeidžia ir Konstitucijos Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, kuriuo išaiškinta, kad valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą, <…> padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais <…>. Inspekcija pažymi, kad teismo sprendimas priteisti iš Inspekcijos turtinę žalą, iš esmės grindžiamas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi Nr. eA-1615-261/2016, kuri, Inspekcijos nuomone, yra vertintina kritiškai – teismas priteisė žalą iš valstybės, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nepasisakęs dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų buvimo ar nebuvimo. Inspekcija teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis grindžiama minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, tačiau, kaip jau minėta, šiame nutarime akcentuojamas būtinas neteisėtų pareigūnų veiksmų buvimo faktas. Inspekcija mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. eA-1615-261/2016 šiuo atveju kaip precedentas neturėtų būti taikoma, juolab, kad po minėtos nutarties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas turtinės žalos atsiradimo sąlygas, toliau akcentavo būtiną neteisėtų pareigūnų veiksmų buvimą ir nesant tokiems veiksmams, konstatavo, kad nei turtinė, nei neturtinė žala iš valstybės priteista būti negali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-685-525/2017; 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-419-520/2018).

29. Pareiškėjas A. K. atsiliepime į atsakovo atstovės Inspekcijos apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš Inspekcijos pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija nesutinka su Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu bei iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Pareiškėjas teigia, jog Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Inspekcijos apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-276-327/2017 Prienų rajono apylinkės teismo nutarimą paliko nepakeistą, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas atsakomybėn už nelegalų darbą patrauktas be teisinio pagrindo. Pareiškėjas akcentuoja,

kad šis teismo sprendimas įgijo res judicata galią.31. Pareiškėjas nurodo, kad visiškai nepagrįstas Inspekcijos argumentas, jog nei vienas teismas nepasisakė, kad

Inspekcijos pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nagrinėdamas ATP bylą elgėsi neteisėtai ir / ar padarė procesinius pažeidimus. Įsiteisėjusiu Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas šioje byloje, nes negali atsakyti už galimą pažeidimą, kadangi I. B. dėl darbo tarėsi ne su pareiškėju, o su Z. K. Pareiškėjas akcentuoja, jog ši aplinkybė Inspekcijos pareigūnams buvo žinoma nuo pat tyrimo pradžios, ATP byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo administracinės atsakomybės, o ne dėl Inspekcijos pareigūnų padarytų procesinių pažeidimų, todėl teismui pasisakyti apie Inspekcijos pareigūnų neteisėtą elgesį nebuvo teisinio pagrindo.

32. Pareiškėjas teigia, jog aplinkybė, kai pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą, neišsiaiškinęs visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustatęs visų atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, teismų praktikoje traktuojama kaip įstatyme (ATPK 256, 259 str.) nustatytų įpareigojimų nevykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017), o vadovaujantis kita nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-155/2010; 2010 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-207/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-491/2010; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2056/2012), pripažinus pareigūno, nagrinėjusio ATP bylą, surašytą protokolą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą.

33. Pareiškėjas teigia, jog akivaizdu, kad dėl Inspekcijos pareigūno surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo (neteisėto akto), kuris tiesiogiai darė įtaką pareiškėjo teisėms bei patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. būtent dėl šio neteisėto akto pareiškėjas patyrė žalą – 694,51 Eur atstovavimo išlaidas, kurios jam visiškai pagrįstai buvo priteistos atlyginti.

34. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr., pvz., 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartį administracinėje byloje Nr. A4-689/2003), tačiau taip pat pripažįstama, kad administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padaryta žala atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-155/2010; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-159/2011; 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Inspekcijos pareigūnų veiksmų, pareiškėjui surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą už nelegalų darbą, atlyginimo.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-1615-261/2016, kuri minima apeliaciniame skunde ir atsakovo atstovės Inspekcijos nuomone, yra vertintina kritiškai, yra nurodęs, kad „<…> atstovavimo išlaidų atlyginimas administracinio teisės pažeidimo byloje asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, nėra numatytas, nors ATPK 272 straipsniu nustatyta teisė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1223, įsigaliojęs nuo 2011 m. kovo 1 d.). Įgyvendindamas nustatytą teisę į gynybą, asmuo gali naudotis ir mokama atstovo paslauga, o patirtos išlaidos gynybai turi būti atlygintos vadovaujantis principu „pralaimėjęs moka“. Esant šioms aplinkybėms, asmens išlaidos, panaudotos gynybai, pagal teisinę prigimtį yra tiesioginiai asmens nuostoliai ir pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, priklausomai nuo administracinio teisės pažeidimo bylos baigties, gali būti pripažinti žala“.

37. Tame pačiame procesiniame dokumente taip pat pažymėta, jog „<…> nepaisant to, kad nėra įstatymu tiesiogiai nustatyta asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, teisė gauti atstovavimo išlaidų atlyginimą administracinio teisės pažeidimo byloje, asmuo, remdamasis konstituciniu teisės principu, nustatančiu valstybės pareigą atlyginti žalą, turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, priteisiant atstovavimo išlaidų dydžio žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės“.

38. Taigi šioje byloje buvo išdėstyta taisyklė suponuojanti teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą administracinio teisės pažeidimo (dabar administracinio nusižengimo) byloje, kuri iš esmės tęsta bei palaikyta ir kitose analogiško pobūdžio bylose, išnagrinėtose Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ja nesiremti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5215-261/2017).

39. Sutiktina, kad vien tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1525/2014).

40. Nagrinėjamu atveju, nepaisant kilusių kliūčių, Inspekcijos pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal ATPK normas, reglamentavusias procesinių dokumentų surašymą administracinio teisės pažeidimo byloje, taip pat nesurinko pakankamai faktinių duomenų, kuriais remdamiesi pareigūnai nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo būtent tas asmuo kaltas.

41. Kai pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (nutarimą), neišsiaiškinęs visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustatęs visų atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, traktuojama kaip įstatyme nustatytų įpareigojimų nevykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-552/2016; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-247-552/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-756/2018 ir kt.).

42. Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, o atsakovo atstovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl pareigūnų neteistų veiksmų, nepagrįsta. Taigi atsakovo atstovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

43. Pareiškėjas prašo priteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašomas priteisti išlaidas grindžia Sąskaita už teisines paslaugas 350 Eur sumai.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo atstovės apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo atstovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

45. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus

koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

46. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslauga pareiškėjui suteikta 2018 m. II ketvirtį, užpraėjusio ketvirčio (2017 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 884,80 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 150,24 Eur. Vadinasi, pareiškėjo prašoma priteisti 350 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pareiškėjui iš atsakovo atstovės priteistina 250 Eur suma.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-1682-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02112-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e299c5a037b811ea829bc2bea81c1194


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. gegužės 4 d. raštą Nr. (15/2-4) 10K-18889 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Raštas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad gavo Raštą, kuriuo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjo klientui S. K. (S. K.) (toliau – ir klientas), jeigu pats atstovaujamasis nedalyvauja, o jo interesus atstovauja advokato padėjėjas. Pareiškėjas paaiškino, kad tokiu savo išaiškinimu atsakovas riboja kliento teises, nes advokato padėjėjas turi visas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Advokatūros įstatymas yra teisės aktas, turintis aukštesnę galią už Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvus, tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad advokato padėjėjo teisių ribojimas ir draudimas atstovauti klientą jam nedalyvaujant, laikytinas nepagrįstu užsieniečio teisių suvaržymu. Užsienio valstybės pilietis dažnu atveju nekalba valstybine kalba arba negali pasirūpinti dokumentacijos dėl leidimo tvarkymu, nes yra savo pilietybės valstybėje ir neturi galimybių numatytu laiku apsistoti. Tokiu būdu yra sukuriami pertekliniai barjerai, neatitinkantys protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principų.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu Raštu informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių

teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 51 straipsnio 5 dalis nustato, kad prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) pateikimo ir Leidimo užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti Leidimą ir Leidimo panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalu ministru. Užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti Leidimą pateikimą, priėmimą, įvertinimo, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo ar keitimo sąlygas ir ar nėra atisakymo išduoti ar pakeisti Leidimą pagrindų, tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 9 punktas nustato, kad užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti Leidimą, be paties užsieniečio gali užpildyti ir pateikti jo advokatas, pateikęs savo asmens tapatybę, teisę verstis advokato veikla bei atstovavimą patvirtinančius dokumentus. Advokato padėjėjams Aprašas tokių galimybių nenustato.

6. Atsakovas pažymėjo, kad jis neginčija advokatų padėjėjų teisės atstovauti savo klientų interesams Departamente pagal Advokatūros įstatymo nuostatas – teikti prašymus, papildomus dokumentus bei atlikti kitus veiksmus, kuriuos advokato padėjėjai turi teisę atlikti. Atsakovas teigė, kad Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje yra nustatytos advokatų teisės, tačiau šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad advokatas turi teisę pateikti užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jam nedalyvaujant. Atsakovas pabrėžė, kad teisė pateikti prašymą išduoti ar pakeisti Leidimą yra įtvirtinta ne Advokatūros įstatyme, bet Įstatyme ir ji yra suteikiama ne advokatui, bet užsieniečiui, siekiančiam gauti Leidimą. Tuo tarpu Apraše yra nustatyta ne teisė pateikti užsieniečio prašymą dėl Leidimo, bet tokio prašymo pateikimo

tvarka. Taigi, užsieniečių prašymų išduoti ar pakeisti Leidimo pateikimo tvarką reglamentuoja specialūs teisės aktai – Įstatymas ir Aprašas.

7. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, prašymas išduoti ar pakeisti Leidimą vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai gali būti pateiktas tik tuo atveju, jeigu užsienietis yra teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pareiškėjo argumentus, kad užsienietis negali pasirūpinti dokumentacijos tvarkymu, nes yra savo pilietybės valstybėje, vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

8. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo skunde nurodomas klientas dar 2017 m. kovo 29 d. kartu su pareiškėju atvyko į Departamentą ir pateikė prašymą išduoti Leidimą, kuris buvo priimtas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas neskundė jokių Departamento tarnautojų veiksmų ar neveikimo, neprašė priimti kokio nors sprendimo, o prašė tik išaiškinti, kuo remiantis Departamente yra ribojama advokato padėjėjo veikla. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, pateikė jo prašomą informaciją, o toks informacinio pobūdžio raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė.10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Departamentą 2017 m. kovo 30 d. kreipėsi su pretenzija, prašydamas išaiškinimo,

kuo remiantis yra ribojama advokato padėjėjo veikla ir, ar ribojimas advokato padėjėjui vykdyti jo teisėtą veiklą Departamente yra teisėtas. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo pretenziją, Raštu pateikė pareiškėjui jo prašomą informaciją.

11. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 23 str. 1 d.). Šios ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-488/2014). Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1915/2013).

12. Teismas pažymėjo kad, vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-699/2014). Taigi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

13. Teismas nustatė, kad Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teismas darė išvadą, kad Departamentas Raštu suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl susidariusios situacijos ir pateikė paaiškinimus. Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės. Teismas Raštą laikė informacinio pobūdžio dokumentu. Teismas pažymėjo, jog net teismui ir patenkinus skundą bei panaikinus Raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir

pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų. Teismas pabrėžė, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo klientas 2017 m. kovo 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė Departamentui, o Departamentas šį prašymą priėmė. Teismas nurodė, jog tai patvirtina teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas, 2017 m. kovo 30 d. kreipdamasis į Departamentą dėl informacijos – išaiškinimo pateikimo, ją gavo 2017 m. gegužės 4 d.

14. Teismas pažymėjo, kad materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Tokią poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė tuo, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, kad asmens teisės nėra pažeidžiamos, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.

III.

15. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, konkretizuojančias pareiškėjo reikalavimą: jam nebuvo leista vienasmeniškai įvykdyti kliento patikėtas pareigas ir užpildyti kliento prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo. Pareiškėjas pabrėžia, jog buvo nurodyta, kad klientą jis gali atstovauti tik jam asmeniškai dalyvaujant kartu, o į pareiškėjo argumentą, jog advokato ir advokato padėjėjo teisės ir pareigus yra tapačios, atsakovas nurodė, kad advokato padėjėjui tokios teisės nenumatytos ir klientą, jam nedalyvaujant, gali atstovauti tik advokatas.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundo dalykas yra Raštas, kuris sukelia neigiamas teisines pasekmes, nes nepagrįstai eliminuoja advokato padėjėjo statusą turinčio asmens teisę atstovauti savo klientą valstybinėse institucijose klientui nedalyvaujant, kurios neriboja kiti teisės aktai. Pareiškėjas pabrėžia, kad patenkinus skundą ir panaikinus Raštą, jo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo klientas 2017 m. kovo 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė, neturėdamas kitos išeities. Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Raštą dalyje dėl draudimo pareiškėjui vienasmeniškai atstovauti savo klientą, nes tai yra vienintelis rašytinis įrodymas, kuriuo grindžiamas draudimas.

18. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pabrėžia, kad apeliacinis skundas teikiamas dėl atsakovo atsisakymo leisti atstovauti savo klientą advokato padėjėjui, klientui nedalyvaujant. Pareiškėjas nurodo, jog tokia teisė suteikiama advokato statusą turinčiam asmeniui, todėl akivaizdu, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti, nepagrįsti ir pripažintini pažeidžiančiais ne tik pareiškėjo, bet ir jo kliento interesus. Pareiškėjas nurodo, kad jo teikiamu reikalavimu siekiama išspręsti administracinį ginčą ir jo patenkinimas reikštų pareiškėjo pažeistų teisių ar teisėtų interesų atkūrimą, kas yra administracinių bylų nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad advokato padėjėjo teisės atstovauti savo klientą Migracijos departamente, klientui nedalyvaujant, pripažinimas laikytinas fakto pripažinimu, kuris sukeltų akivaizdžias teisines pasekmes pareiškėjui.

19. Pareiškėjas aptaria Įstatymo 51 straipsnio 5 dalies, Aprašo 9 punkto, Advokatūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad advokato padėjėjo veiklos statusas prilyginamas advokato veiklos statusui ir Apraše nurodytas advokato atstovavimas yra lygiavertis advokato padėjėjo atstovavimui, išskyrus įstatyme numatytas advokato padėjėjo atstovavimui taikomas išlygas, numatančias, kad advokato padėjėjas negali atstovauti klientų aukštesnės, nei pirmosios instancijos, teisme (Advokatūros įstatymo 34 str. 2 d.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sudarydamas atstovavimo sutartį, kurioje nurodytas ne tik įsipareigojimas atstovauti klientą visose institucijose, bet ir praktikos vadovo – advokato rašytinis

pavedimas atlikti nurodytus veiksmus (atstovavimo sutartyje žodis „pavedu“), jis įgijo ne tik teisę, bet ir pareigą savo klientą atstovauti Migracijos departamente.

20. Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, o jo 9 punktas, nurodantis, jog kliento atstovavimo teisė, nedalyvaujant klientui, suteikiama tik advokatui, eliminuojant šios teisės įgyvendinimą advokato padėjėjui, prieštarauja Advokatūros įstatymo 21 straipsniui. Pareiškėjas taip pat įžvelgia ir nepagrįstą užsieniečių teisių suvaržymą.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių

pasekmių. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, jog panaikinus Raštą jo teisinė padėtis pasikeistų, nes būtų apginta advokato padėjėjo statusą turinčio asmens teisė atstovauti savo klientą valstybinėse institucijose klientui nedalyvaujant.

23. Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie teisinį pagrindą, suteikiantį teisę tik advokatui Departamente pateikti užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje be paties užsieniečio. Taigi pareiškėjui buvo paaiškinta, kaip Departamentas supranta Aprašo 9 punktą. Nesutikdamas su Departamento pozicija Aprašo 9 punkto atžvilgiu, pareiškėjas šį savo nesutikimą grindžia kito teisės akto (Advokatūros įstatymo) nuostatomis ir siekia Departamento subjektyvų Aprašo 9 punkto išaiškinimą pakeisti.

24. ABTĮ 17 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Tačiau administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo galima tik dėl tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Raštas – atsakymas į pareiškėjo paklausimą – plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas, tačiau jį atlikus pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų jam neatsirado. Vadinasi dėl Rašto, kuriuo įtvirtintas Departamento ir pareiškėjo nuomonių skirtumas, negali būti iškelta administracinė byla, tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, jog ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2132/2014).

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Raštas negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi proceso teisės normomis šioje byloje. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareikštą reikalavimą, todėl jo sprendimas turi būti atitinkamai panaikintas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-743-858/2018; 2019 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1042-822/2019; 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2073-662/2019).Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai savo ruožtu yra teisiškai nebereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.

27. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą, iš viso buvo sumokėjęs 45 Eur žyminį mokestį (b. l. 18, 108). Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti.Administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos dėl 2017 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (15/2-4) 10K-18889 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui E. P. sumokėtą 45 Eur (keturiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS




Administracinė byla Nr. eA-1431-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01985-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 23.1; 23;4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK, atsakovas) 2017 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. KS-41.

2. Pareiškėjas nurodė, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – ARATC) Biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo padalinio vadovu, atsakingu už gamybinių įrenginių veiklą, jokių sprendimų, susijusių su įmonės veikla, nepriima, jo darbas įmonėje nėra susijęs su rinkliavų apskaičiavimu ir jų administravimu, jis nedalyvavo rengiant ir derinant Sprendime nurodytus Alytaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) sprendimų projektus, todėl Komisijos išvada, kurios pagrindu priimtas sprendimas, kad pareiškėjas negalėjo būti objektyvus priimdamas sprendimą dėl Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų ir Alytaus miesto savivaldybės mišrių komunalinių atliekų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9aec029037b811ea829bc2bea81c1194

susikaupimo normų ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių pagal nekilnojamo turto kategorijas patvirtinimo, yra nepagrįsta ir neteisėta.

3. Pareiškėjo nuomone, Komisijos nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas, būdamas Savivaldybės tarybos narys ir spręsdamas su savo darbdaviu susijusį klausimą, negalėjo išlikti nešališkas, todėl pateko į interesų konflikto situaciją ir privalėjo nusišalinti nuo minėto sprendimo priėmimo, pačios savaime dar nereiškia esant interesų konfliktą ir iš esmės tebuvo tik prielaidos tokiam konfliktui kilti. Komisija nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad Savivaldybės pavedimu ARATC specialistų parengti minėtų dokumentų projektai buvo patvirtinti Savivaldybės frakcijos seniūnų, todėl ne ARATC ar jo vadovas, o frakcijos seniūnai yra minėtų dokumentų rengėjai.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl priimtų sprendimų ARATC neturi jokios finansinės naudos, nes neturi teisės naudoti lėšų, gautų iš vietinės rinkliavos. Savivaldybė už ARATC suteiktas paslaugas atsiskaito pagal nustatytus įkainius, neatsižvelgdama į Savivaldybės tarybos priimtus sprendimus dėl rinkliavos dydžio nustatymo. Pareiškėjas teigė, jog Komisija 2016 m. kovo 30 d. rezoliucija „Dėl nusišalinimo savivaldybėse rengiant, svarstant ir priimant su mokesčių tarifų nustatymu (pakeitimu) susijusius sprendimus“ rekomendavo nenusišalinti savivaldybių tarybų nariams savivaldybėse rengiant, svarstant ar priimant sprendimus dėl visiems vienodai taikomų mokesčių tarifų nustatymo.

5. Dėl deklaracijos nepateikimo pareiškėjas nurodė, kad paskutinį kartą deklaraciją yra teikęs 2016 m., ji yra vieša, neatsirado jokių naujų ar papildomų aplinkybių, todėl nėra pagrindo sutikti su Sprendimo 2 punktu, pagal kurį pareiškėjas laikomas pažeidęs deklaracijos teikimo tvarką.

6. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Sprendime nurodyti duomenys patvirtina, jog sprendimas, dėl kurio balsavo pareiškėjas,

buvo susijęs su ARATC, šio sprendimo projektą parengė ARATC specialistai. Akivaizdu, jog pareiškėją, kaip ARATC padalinio vadovą, su ARATC direktoriumi sieja tarnybinio priklausomumo santykiai, o esant tokiems santykiams sunku išlikti objektyviam ir nešališkam. Pareiškėjas, būdamas interesų konflikto situacijoje, nesiėmė veiksmų, kurie išsklaidytų dėl jo nešališkumo kylančias abejones. Aplinkybės, kad vietinė rinkliava buvo padidinta, balsavimo metu pareiškėjas balsavo asmens, su kuriuo jį sieja tarnybinio priklausomumo santykiai, akivaizdoje, nors buvo siūloma atidėti sprendimo priėmimą, balsavo prieš tokį atidėjimą, parodo, kad abejonės dėl pareiškėjo nešališkumo yra pagrįstos.

8. Komisijos teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jo darbas ARATC nėra susijęs su rinkliavų apskaičiavimu ir jų administravimu bei kad ARATC neturi jokios finansinės naudos dėl priimtų sprendimų, vertinant abejones dėl pareiškėjo nešališkumo neturi teisinės reikšmės.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodytoje Komisijos rezoliucijoje pateikta Komisijos nuomonė, kuri turi būti vertinama atsižvelgiant į reikšmingų aplinkybių visumą. Be to, pareiškėjas pats pripažino, kad neužpildė ir nepateikė deklaracijos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 9 d. Savivaldybės posėdyje (b. l. 41–50) vyko svarstymas dėl Savivaldybės

tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-214 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo. Sprendimo projektą (b. l. 33–40) pateikė pranešėjai Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja ir ARATC direktorius. Pareiškėjas – Savivaldybės tarybos narys ir ARATC Biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo padalinio vadovas – balsavo prieš klausimo svarstymo atidėjimą, ir už pateikto sprendimo projekto tvirtinimą (sprendimo projektui buvo pritarta).

12. Teismas, vertindamas VTEK nustatytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės – tai, kad pareiškėjas ne tik nesiėmė nurodytų Įstatyme nustatytų priemonių, kad išvengtų interesų konflikto savo veikloje, tačiau ir nepateikė įrodymais patvirtintų argumentų, kad privatus interesas yra nereikšmingas, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui dalyvaujant balsavimo procedūroje dėl sprendimo priėmimo išliko šališkumo regimybė.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybės tarnyboje dirbančius asmenis užpildyti privačių interesų deklaracijas ir pateikti jas Komisijai per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos,

tačiau pats pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad deklaracijos nustatyta tvarka ir terminais nepateikė, o ją pateikė tik gavęs Komisijos raštą, kuriuo buvo informuotas apie pradėtą tyrimą dėl jo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms.

14. Vertindamas pareiškėjo atstovo teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad Komisija, balsuodama dėl pareiškėjo pažeidimo, neteisėtai ir nepagrįstai atšaukė Komisijos narės nusišalinimą ir pažeidusi teisės aktų reikalavimus nepagrįstai įvykdė pakartotinį balsavimą, teismas nustatė, kad Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstyti pareiškėjo veiksmai, be kita ko, dalyvavo keturi Komisijos nariai, iš kurių viena (D. P.) nusišalino nuo sprendimo priėmimo, jos nusišalinimui Komisija pritarė. Balsuojant už pateiktą sprendimo projektą dėl pareiškėjo, Komisijos narių balsai pasiskirstė taip: 2 „už“, 1 „prieš“. Negalint priimti sprendimo, buvo atšauktas Komisijos narės nusišalinimas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl Komisijos posėdžio procedūros pažeidimų yra nepagrįsti, kadangi Komisija laikėsi teisės aktų reikalavimų.

III.

15. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VTEK Sprendimą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas nesigilino į bylos esmę, neanalizavo esminių aplinkybių ir nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir argumentų, neargumentavo savo išvadų, o tik pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių atskirus teiginius bei perrašė atskirus Komisijos Sprendimo teiginius.

15.2. Komisija ignoravo aplinkybes, kad: 1) Alytaus regiono plėtros taryba 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 51/6S-49 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo ir būtinųjų su komunalinių atliekų tvarkymu susijusių sąnaudų paskirstymo (išlyginimo vadovaujantis solidarumo principu) Alytaus regiono savivaldybėms metodiką, 2) Savivaldybės pavedimu ARATC specialistų parengtas Nuostatų projektas buvo pristatytas savivaldybės tarybos frakcijų seniūnams, kurie nutarė Nuostatų projektą teikti svarstyti Savivaldybės tarybos komitetams, 3) klausimo Savivaldybės tarybai teikėjas yra Savivaldybės administracijos direktorius V. J., sprendimo projekto rengėja ir pranešėja – V. M., 4) klausimą išnagrinėjo ir sprendimo projektą apsvarstė Investicijų, ekonomikos ir biudžeto komitetas, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitetas, Aplinkos ir plėtros komitetas, Kultūros, šveitimo ir sporto komitetas; 5) sprendimą klausimą teikti svarstyti Savivaldybės tarybai priėmė meras.

15.3. Teismas nemotyvavo, kodėl ignoravo pareiškėjo argumentą dėl Komisijos 2016 m. kovo 30 d. rezoliucijos. Teismas neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje paaiškino, jog jis prieš balsavimą dėl jo galimo interesų konflikto ir dalyvavimo ar nedalyvavimo balsavime informavo merą, 2017 m. vasario 9 d. Savivaldybės tarybos posėdžio metu iki balsavimo mero patarėja mero pavedimu kartu su pareiškėju šiuo klausimu konsultavosi su Komisijos nare D. P., kuri paaiškino, kad pareiškėjui dalyvaujant balsavime interesų konflikto nėra. Taip pareiškėjas įvykdė Įstatymo reikalavimus dėl tiesioginio vadovo – mero – informavimo apie galimą interesų konfliktą.

15.4. Komisijos 2017 m. lapkričio 27 d. posėdžio sprendimas dėl Komisijos pritarimo D. P. nusišalinimui bei sprendimas dėl D. P. nusišalinimo atšaukimo ir Komisijos pritarimo nepriimti D. P. nusišalinimo, yra niekiniai ir negaliojantys. VTEK nariai neturi diskrecijos spręsti dėl pritarimo ar nepritarimo pareikštam nusišalinimui. Taigi Komisijos atliktas pakartotinis balsavimas ir priimtas sprendimas dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo yra nepagrįstas ir neteisėtas. VTEK reglamentas nenumato galimybės perbalsuoti, t. y. priimti kitokį sprendimą tuo pačiu klausimu. Komisija, pakartotinai svarstydama šį klausimą tame pačiame, o ne kitame posėdyje, pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti kitame Komisijos posėdyje ir jo teisę pareikšti nušalinimą VTEK nariams.

16. Atsakovas VTEK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad atsiradus konkrečioms aplinkybėms, kai reikia spręsti klausimą, susijusį su deklaruotaisiais duomenimis, šios prielaidos tampa interesų konfliktu, kurio vengdamas valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo nusišalinti. Pareiškėjui balsuojant dėl jo darbovietės parengto ir jo darbovietės vadovo pristatyto projekto Savivaldybės tarybos posėdyje kaip tik ir atsirado tokios konkrečios aplinkybės. Klausimo dėl mokesčių už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pranešėja buvo ne tik Savivaldybės administracijos darbuotoja, bet ir ARATC vadovas.

16.2. Pareiškėjas nesikonsultavo su VTEK nare D. P., jai telefonu skambino mero patarėja V. R., kuri tik bendrais bruožais apibūdino situaciją, neįvardydama nei tikslių aplinkybių, nei konkretaus Savivaldybės tarybos nario. Be to, VTEK narių išsakyta nuomonė negali būti prilyginama visos VTEK pozicijai.

16.3. Aplinkybės, kad pareiškėjas prieš balsavimą apie galimą interesų konfliktą informavo merą, pareiškėjas nebuvo nurodęs nei paaiškinime VTEK, nei skunde teismui, jos nepaminėtos ir Savivaldybės mero pasirašytame rašte Nr. SD-2593 (6.17) „Dėl informacijos apie pradėtą tyrimą ir informacijos pateikimo“. Be to, apie galimą interesų konfliktą turi būti informuoti ir asmenys, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant atitinkamą sprendimą, o Savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d. posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad pareiškėjas pareiškė nusišalinimą posėdyje dalyvaujantiems tarybos nariams, o jie svarstė jo nusišalinimo priėmimo (nepriėmimo) klausimą.

16.4. VTEK darbo reglamento 54 punktas nustato, kad VTEK sprendžia dėl VTEK nario nusišalinimo. Sprendimo priėmimo metu VTEK neturėjo penktojo nario, todėl neatšaukus VTEK narės nusišalinimo, sprendimas išvis negalėjo būti priimtas. Galimybės baigti tyrimą nepriėmus jokio sprendimo arba priimti sprendimą nesant teisės aktų nustatyto kvorumo, teisės aktai nenumato. Iš pradžių VTEK nariai tenkino D. P. pageidavimą nusišalinti, nors ir nemanė, jog jos nurodyta nusišalinimo priežastis (gyvena tame pačiame mieste kaip ir pareiškėjas bei yra užsiregistravusi socialinio tinklo „Facebook“ grupėje, kuriai priklauso ir pareiškėjas) yra pakankamas pagrindas nusišalinti.

16.5. VTEK pareiškėjui užtikrino visas galimybes ginti savo teises – jis buvo informuotas, kokias teises turi, buvo pakviestas dalyvauti VTEK posėdyje, tačiau į posėdį neatvyko.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Byloje kilęs ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. KS-41, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

18. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas už tai, kad jis, būdamas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro darbuotoju (padalinio vadovu), balsavo dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. T-38 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-214 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas).

19. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas už tai, kad jis, 2016 m. rugpjūčio 25 d. tapęs Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariu, privačių interesų deklaraciją pateikė tik 2017 m. vasario 17 d„ praleidęs nustatytą 30 kalendorinių dienų nuo išrinkimo dienos terminą pateikti deklaraciją.

20. Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimas pareiškėjui iš esmės grindžiamas tuo, jog asmens darbovietė laikytina viena iš interesų konfliktą keliančių aplinkybių (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl spręsdamas su savo darbdaviu vienaip ar kitaip susijusį klausimą, valstybės tarnyboje dirbantis asmuo negali išlikti objektyvus ir nešališkas, dėl ko patenka į interesų konflikto situaciją. Šiuo atveju pareiškėjas balsavo dėl Sprendimo, tuo pritardamas padidintiems rinkliavos dydžiams, kuriuos apskaičiavo jo darbovietė ir kuriuos pristatant Savivaldybės tarybai dalyvavo asmuo, su kuriuo pareiškėją sieja tarnybinio priklausomumo santykiai.

21. Iš esmės šis kaltinimas pareiškėjui grindžiamas tuo, kad jis, vykdydamas viešųjų interesų funkciją (balsuodamas už Sprendimo priėmimą), galėjo turėti privatų interesą / asmeninį suinteresuotumą (karjeros, finansinį ir kitokio pobūdžio interesą) arba sukelti tokią abejonę, kad toks interesas egzistuoja, kiek tai susiję su jo darbu ARATC, kuris (privatus interesas / asmeninis suinteresuotumas) iššaukė arba galėjo iššaukti interesų konfliktą, kurio jis turėjo išvengti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir būdu.

22. Pažymėtina, kad kompetentingos institucijos sprendimas pripažinti asmenį pažeidusiu atitinkamas Įstatymo nuostatas, pastarajam sukelia neigiamas teisines pasekmes (pvz., Įstatymo 15 str.), todėl toks sprendimas (pripažinimas

asmenį pažeidusiu Įstatymo nuostatas) laikytinas viena iš teisinės atsakomybės rūšių.23. Kaip ir bet kuriai teisinei atsakomybei atsirasti turi būti nustatyta atitinkamų sąlygų visuma, o būtent, žala (šiuo

atveju reali grėsmė interesų konfliktui atsirasti), neteisėta veika (Įstatymo reikalavimų pažeidimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo bei asmens kaltė dėl padarytos konkrečios teisei priešingos veikos.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dalyvavo bei balsavo „už“ priimant Sprendimą. Šiuo Sprendimu iš esmės buvo patvirtintos taisyklės, nustatančios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėjimo tvarką ir sąlygas bei šios rinkliavos dydžiai.

25. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatas vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką ir dydžius nustato savivaldybės taryba, o surinktos vietinės rinkliavos sumos yra įskaitomos į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 12, 16 str.).

26. Byloje nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybė ARATC už atliktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas apmoka remiantis pasirašytomis tarpusavio sutartimis, pagal kiekvieną mėnesį ARATC Savivaldybei pateiktą atliekų tvarkymo aktą.

27. Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjas ARATC dirba Biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo padalinio vadovu, atsakingu už gamybinių įrenginių veiklą. Byloje duomenų, kad jo veikla būtų susijusi su kita įmonės ūkine-finansine veikla, nenustatyta.

28. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų dalyvavęs rengiant, svarstant ar priimant Savivaldybės sprendimus dėl sutarties su ARATC pasirašymo, nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas.

29. Šios aplinkybės patvirtina, kad Sprendimo priėmimas neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo privataus intereso / asmeninio suinteresuotumo, kiek tai susiję su jo darbu ARATC, apimčiai bei pobūdžiui.

30. Savo ruožtu, nebuvimas tikro arba galimo privataus intereso ar asmeninio suinteresuotumo, priimant sprendimus, atitinkančius viešojo intereso statusą, šalina ir pačio interesų konflikto atsiradimo galimybę. Visa tai lemia, kad pareiškėjas savo veika, dalyvaudamas Sprendimo priėmime, nepadarė žalos šio teisinio santykio objektui.

31. Minėta, kad viena iš būtinų sąlygų šios rūšies teisinei atsakomybei atsirasti yra žalos šio teisinio santykio objektui padarymas. Todėl nesant žalos padarymo fakto yra negalima ir pareiškėjo atsakomybė dėl jam inkriminuotos veikos. Dėl šių priežasčių atsakovo sprendimo dalis, kuria buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, yra nepagrįsta ir neteisinga bei naikintina.

32. Šiuo atveju atsakovo teiginiai, kad dėl Sprendimo priėmimo asmeninį suinteresuotumą galėjo turėti pareiškėjo tiesioginiai vadovai, o tuo pačiu ir pareiškėjas galėjo įgyti privatų interesą (karjeros, finansine prasme ir pan.), kiek tai susiję su jo darbu ARATC, yra tos aplinkybės, kurios yra grindžiamos prielaidomis, bei kurių nepakanka konstatuoti, jog tarp pareiškėjo veikos, priimant Sprendimą, ir jo privataus intereso ar asmeninio suinteresuotumo, kiek tai susiję su jo darbu ARATC, egzistuoja priežastinis ryšys, nes šios aplinkybės tarpusavio priežasčių ir pasekmių prasme yra per daug viena nuo kitos nutolusios ir yra pernelyg tik tikėtino pobūdžio.

33. Konstatavus, kad minėta ginčijamo sprendimo dalis yra nepagrįsta ir naikintina, kiti apeliacinio skundo argumentai, kiek tai susiję su atsakovo komisijos posėdžio ir komisijos sudėties teisėtumu, yra nebeaktualūs, todėl toliau neanalizuojami, neteikiant jų teisinio įvertinimo.

34. Su likusia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dalimi kolegija sutinka ir jos detaliai nebekartoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu

(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, išrinktas savivaldybės tarybos nariu, privalo deklaraciją pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo jo išrinkimo į pareigas dienos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 25 d. tapo Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariu, o privačių interesų deklaraciją pateikė tik 2017 m. vasario 17 d., t. y., praleidęs nustatytą 30 kalendorinių dienų nuo išrinkimo dienos terminą pateikti deklaraciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis pažeidė minėtų teisės normų reikalavimus, todėl atsakovo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas bei teisingas. Be to, apeliaciniu skundu pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčija (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti:panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria paliktas galioti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. gegužės 1 d.

sprendimo Nr. KS-41 1 punktas. Šią pareiškėjo skundo dalį patenkinti ir panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. KS-41 1 punktą.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1717-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02584-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos kultūros tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=95878c2037b811ea829bc2bea81c1194

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos kultūros tarybą (toliau – ir atsakovas, Taryba) per 7 dienas nuo šioje byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su Lietuvos dizainerių sąjunga sutartis, kad būtų įgyvendinti šie individualūs administraciniai aktai: Lietuvos kultūros tarybos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1LKT-102(1.2), Lietuvos kultūros tarybos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1LKT-103(1.2) ir Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. 1LKT-19(1.2) (toliau – ir Tarybos sprendimai); 2) įpareigoti Lietuvos kultūros tarybą per 7 dienas nuo 1 punkte nurodytų sutarčių sudarymo pervesti Lietuvos dizainerių sąjungai Tarybos sprendimais skirtas lėšas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarybos sprendimais pareiškėjui buvo skirtas finansavimas projektams įgyvendinti, tačiau Taryba nepasirašė su pareiškėju nė vienos sutarties ir nėra pervedusi pareiškėjui finansavimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vilkina procesą dėl sutarčių pasirašymo su pareiškėju, Taryba neturi teisės nesudaryti sutarties su pareiškėjais, kuriems jau yra skirtas finansavimas ir kurie kreipėsi dėl atitinkamos sutarties sudarymo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo atveju yra susiklosčiusi situacija, kai du Sąjungos valdymo organai Tarybai yra skirtingai išreiškę savo valią dėl skirto finansavimo gavimo (Taryba 2017 m. balandžio 12 d. yra gavusi pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimą dėl skirto dalinio finansavimo atsisakymo, su kuriuo pareiškėjas nesutiko). Pareiškėjo teigimu, kadangi Sąjungos įstatų 40 punkte nėra nustatyta, kad valdybai yra pavedama atstovauti pareiškėją santykiuose su kitais asmenimis, akivaizdu, jog tai yra būtent valdybos pirmininko kompetencija.

4. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog sutartys bus sudarytos ir lėšos pagal naujai priimtus

sprendimus skirti finansavimą bus pervestos tik po to, kai pareiškėjas tinkamai atsiskaitys už jau gautas ir panaudotas lėšas, nes atsakovui kilo įtarimas, kad lėšos panaudotos netinkamai. Taryba yra įpareigota užtikrinti, kad netinkamai lėšas naudojantiems ir jų piktybiškai negrąžinantiems subjektams būtų pritaikyta prevencinio poveikio priemonė. Be to, atsakovas 2017 m. balandžio 12 d. gavo pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimą dėl skirto dalinio finansavimo atsisakymo, kuriame pareiškėjas atsisako viso jam skirto finansavimo. Atsakovo teigimu, Sąjungoje yra kilęs konfliktas tarp jos valdymo organų ir skirtingi pareiškėjo valdymo organai reikalauja skirtingų veiksmų.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Teismas nurodė, jog Taryba nustatė, kad pareiškėjas nėra tinkamai įvykdęs projekto pagal ankstesnę tarp Tarybos ir

Sąjungos sudarytą sutartį ir nėra grąžinęs netinkamai panaudotomis pripažintų lėšų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių (toliau – ir Gairės) 97 punktu, negrąžinus lėšų per nustatytą terminą, projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių. Apie tai Sąjunga buvo informuota Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 ir 2017 m. birželio 22 d. raštu Nr. S-180(6.1). Teismo vertinimu, pareiškėjui iš Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 turinio turėjo būti suprantama, kodėl su juo nesudaromos sutartys, todėl teismas priėjo išvadą, kad Taryba nevilkino sutarčių pasirašymo. Pats pareiškėjas nesiėmė priemonių, kad būtų tinkamai atsiskaityta už kitą projektą, nepateikė Tarybos prašomų su anksčiau skirtų lėšų panaudojimu susijusių dokumentų.

8. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-24384-910/2017, kurioje, be kita ko, bus sprendžiamas Sąjungos valdybos 2017 m. balandžio 8 d. posėdžio protokole Nr. 4 priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais klausimais, taigi minėtoje civilinėje byloje taip pat bus pasisakyta ir dėl pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimo dėl skirto dalinio finansavimo atsisakymo, todėl teismas plačiau dėl šio argumento šioje byloje nepasisakė.

III.

9. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:10.1. 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. S-140, kuriuo Sąjunga buvo įpareigota grąžinti lėšas, buvo apskųstas

teismui, teismas dar nėra išnagrinėjęs šios bylos, todėl 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas yra neįsiteisėjęs ir pirmosios instancijos teismas juo negalėjo vadovautis.

10.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendime, vertindamas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 teisėtumo klausimą, nurodė, kad šio sprendimo pagrindu sankcija Sąjungai nebuvo paskirta. Kadangi Sąjungai nebuvo paskirta Gairių 97 punkte nurodyta sankcija, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai tenurodyta, kad su Sąjunga sutartys nesudarytos ir finansavimas jai neišmokėtas dėl to, jog ji negrąžino dalies finansavimo, kurį buvo įpareigota grąžinti 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu.

10.3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad Gairių 97 punkte įtvirtinta poveikio priemonė Sąjungai apskritai negalėtų būti skirta. Ši sankcija nėra įtvirtinta įstatyme, ji neproporcinga.

10.4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo atveju Taryba neturėjo teisinio pagrindo nesudaryti sutarčių su Sąjunga ir nepervesti jai finansavimo, neturėjo diskrecijos spręsti dėl sutarčių sudarymo ar nesudarymo.

11. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, nurodoma, kad kartu su pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimu dėl Sąjungai skirto dalinio finansavimo atsisakymo buvo pateikti tokio pareiškimo teisėtumą įrodantys dokumentai, pagal Sąjungos įstatų 40.5 ir 40.6 punktuose nustatytas valdybos kompetencijas atsakovui nekilo abejonių dėl pareiškimo turinio teisėtumo. Atsakovui pateiktų pareiškėjo projektų valdyba nebuvo patvirtinusi. Pareiškėjo teiginių, kad valdyba veikia neteisėtai, nepatvirtina joks teisines pasekmes sukeliantis dokumentas, Kiek atsakovui yra žinoma, valdybos veikla nėra apribota ar sustabdyta. Be to, jeigu būtų pripažinta, kad atsakovas negalėjo priimti valdybos pareiškimo dėl finansavimo atsisakymo, sutartys nebūtų sudarytos ir finansavimas nebūtų išmokėtas dėl to, kad pareiškėjas netinkamai panaudojo dalį jam skirtų valstybės biudžeto lėšų ir jų per nustatytą terminą negrąžino (Gairių 97 p.).

Teisėjų kolegija


13. Byloje kilusio ginčo esmė yra ta, kad pareiškėjas siekia, jog su juo būtų sudarytos sutartys, kuriomis jam būtų skirtos lėšos (59 600 Eur) atitinkamų projektų įgyvendinimui, o atsakovas atsisako sudaryti šias sutartis, teigdamas, kad pareiškėjas neįvykdė anksčiau tarp šalių 2016 m. birželio 2 d. sudarytos Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutarties Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 ir 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 yra įpareigotas grąžinti pagal šią sutartį skirtas lėšas. Kadangi šių lėšų negrąžino, todėl remiantis Gairių 97 punktu pareiškėjas yra praradęs teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas.

14. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, kultūros rėmimo fondo lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarką pavesta nustatyti kultūros ministrui. Kultūros ministras 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 26 d.) 97 punkte buvo nustatyta, jog „Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai. Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.“

15. Pažymėtina, kad naujos redakcijos Kultūros ministro 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. ĮV-904 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių 102 punkte iš esmės yra įtvirtinta analogiška nuostata, nustatanti, kad „Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas, netinkamai atsiskaitęs už įgyvendintus projektus, praranda teisę vienerius metus teikti paraiškas ir gauti Fondo lėšas.“

16. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad netinkamas kultūros rėmimo fondo lėšų naudojimas ir jų negrąžinimas per Tarybos nustatytą terminą yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri iš asmens atima teisę gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikalaudamas sudaryti su juo atitinkamas sutartis, būtent ir siekia gauti lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.

18. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 10 d. d. nuo šio sprendimo gavimo dienos grąžinti Tarybai 1 252,00 Eur, gautus pagal 2016 m. birželio 2 d. Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016, bei nurodė, kad per 10 dienų negrąžinus išmokėtų lėšų, pareiškėjas praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas.

19. Šio atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 teisėtumas bei pagrįstumas pareiškėjo buvo ginčijamas teismine tvarka. Įsigaliojusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimais, priimtais administracinėje byloje Nr. eA-500-442/2019, šis sprendimas pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei paliktas galioti.

20. Tai lemia, kad atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 įpareigojimas pareiškėjui grąžinti 1 252,00 Eur, gautus pagal 2016 m. birželio 2 d. Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 yra teisėtas bei galiojantis. Toks šio sprendimo pobūdis patvirtina ir šioje byloje ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, kuris atmesdamas pareiškėjo skundą rėmėsi dar neįsigaliojusiu atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140. Nagrinėjamu atveju atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. S-140 yra įrodymas, kuriuo yra nustatyta bylai teisiškai reikšminga aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas grįsdamas savo išvadas įrodymu, kuris neturėjo įgijęs teisinio stabilumo, galėjo pažeisti įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nagrinėjimu atveju tai nebuvo padaryta. Todėl priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

21. Byloje duomenų, kad pareiškėjas įvykdė atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 įpareigojimą grąžinti lėšas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.

22. Visa tai patvirtina, kad tiek ginčo tarp šalių atsiradimo metu, tiek šiuo metu egzistuoja aplinkybė, kuri atima teisę iš pareiškėjo gauti valstybės biudžeto lėšas. Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovas, atsisakydamas sudaryti su pareiškėju kitas (vėlesnes) sutartis bei skirti lėšas iš valstybės biudžeto, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjo reikalavimas sudaryti šias sutartis yra nepagrįstas bei atmetamas.

23. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl to tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-894-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03004-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K. (D. K.), A. S., Y. S. ir Y. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. K., A. S., Y. S. ir Y. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja D. K. (D. K.), kuri taip pat yra savo nepilnamečių vaikų A. S., Y. S. ir Y. S. atstovė, kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja D. K. paaiškino, kad ji prieglobsčio prašymą grindė valdžios persekiojimu dėl jos sutuoktinio – N. S. – politinių pažiūrų bei reiškimosi socialiniuose tinkluose. Pareiškėjos teigimu, jos šeimos persekiojimas prasidėjo 2014 metais. 2015 metais pareiškėjos sutuoktinis parašė prezidentui laišką, kurį publikavo laikraštyje, tačiau pagalbos nesulaukė, sustiprėjo policijos, saugumo tarnybos ir prokuratūros grasinimai bei persekiojimas. 2014 m. spalio mėn. visa šeima išvyko į Rusiją, tačiau 2016 m. gruodžio 18 d. juos ten susirado rusų ir armėnų mafija, jos vyrą mafija stipriai sumušė, jis gydėsi ligoninėje. Po kelių mėnesių jos sutuoktinis išvyko į Vokietiją prašyti prieglobsčio, nepavyko gauti vizų visai šeimai. Pareiškėja grįžo į (duomenys neskelbtini), bet turėjo kelis kartus keisti gyvenamąją vietą dėl saugumo tarnybos darbuotojų vizitų. Pareiškėja bijo grįžti į kilmės valstybę dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei.

3. Pareiškėja nesutiko su atsakovo išvadomis dėl jos sutuoktinio laikraštyje publikuoto straipsnio. Pareiškėja teigė apklausos metu nurodžiusi, jog kritikuoti bet kurią valdžios instituciją yra griežtai draudžiama, o asmenys, drįsę pasisakyti neigiamai, vėliau yra persekiojami teisėsaugos institucijų. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas konstatuodamas, jog valdžios institucijos negalėjo turėti intereso juos persekioti dėl mažareikšmės kritikos, pirmiausia turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie valstybės vykdomas represines priemones asmenų, viešai kritikuojančių valstybės institucijų veiklą, atžvilgiu.

4. Pareiškėja nurodė, kad nors jos šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini) 2014 m., laiškas publikuotas – 2015 m. gegužės 13 d., oficialus šaukimas į prokuratūrą išsiųstas 2015 m. gegužės 20 d., kas reiškia, jog pareiškėjos vyras stipriai sumuštas praėjus metams nuo esminių įvykių, lėmusių valdžios suinteresuotumą pareiškėja ir jos sutuoktiniu. Šeima

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b548f8f037b811ea829bc2bea81c1194

gyveno kitoje šalyje – Rusijoje, kas lėmė ilgesnį laikotarpį, kol juos surado. Be to, nesant realaus pagrindo paskelbti pareiškėjos sutuoktinio paiešką Interpole, atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija apie vykdomą (duomenys neskelbtini) valdžios politiką, siekiant užtikrinti Interpolo duomenų bazėje paieškomų asmenų grąžinimą, nėra aktuali.

5. Pareiškėja teigė, kad atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, siekiant nustatyti, ar jos sutuoktiniui ir jai negresia valdžios institucijų persekiojimas. Atsakovas, kilus papildomų klausimų, galėjo nurodyti pareiškėjos sutuoktiniui pateikti jo aktyvumą socialiniuose tinkluose pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, pažeisdamas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Aprašas) 96 punkte numatytą bendradarbiavimo pareigą. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų jos

nurodyti veiksmai – persekiojimas dėl jos vyro veiklos. Taip pat pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, o įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) Respubliką, konstatuota, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta ginkluotas konfliktas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad palyginus pareiškėjos bei jos vyro pasakojimus apie įvykius, paskatinusius jų šeimą išvykti į Rusiją 2014 m., buvo konstatuota, jog jų aprašyti įvykiai skiriasi. Pareiškėja jai kilusią grėsmę sieja išimtinai su jos vyro veikla, todėl jos baimės pagrįstumo vertinimas neatsiejamas nuo jos sutuoktinio veiklos bei jam potencialiai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimo. Įvertinęs pareiškėjos sutuoktinio Vokietijos migracijos tarnybai pateiktus paaiškinimus, taip pat laikraštyje publikuoto pareiškėjos sutuoktinio kreipimąsi, atsakovas konstatavo, kad pateiktos iš esmės trys skirtingos įvykių, paskatinusių pareiškėjos sutuoktinio išvykimą į Rusiją 2014 m., versijos. Atsižvelgus į tai, bei į tai, jog pareiškėja nebuvo jos aprašytų įvykių liudininkė ar dalyvė, taip pat įvertinus Vokietijos kompetentingų pareigūnų pateiktą vertinimą, kad pareiškėjos sutuoktinio pasakojimas neišsamus ir prieštaringas, buvo konstatuota, kad pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jos šeimą išvykti į Rusiją 2014 m., nelaikytinas patikimu, todėl Migracijos departamentas šiai pasakojimo daliai netaikė abejonės privilegijos.

9. Atsakovas nurodė, kad įvertinus pareiškėjos sutuoktinio laiško, publikuoto laikraštyje, turinį bei kontekstą, nėra tikėtina, kad dėl jo pareiškėjos sutuoktinis galėjo sulaukti centrinės valdžios bei specialiųjų tarnybų persekiojimo. Atsižvelgus į tai, kad prokuratūra buvo įpareigota patikrinti pareiškėjos sutuoktinio skundo, publikuoto laikraštyje, pagrįstumą, tikėtina, kad jį kvietė į prokuratūrą bei klausinėjo apie skundo turinį. Be to, pareiškėjos sutuoktinis Vokietijos migracijos tarnybai taip pat minėjo, kad sulaukė grasinimų dėl savo laiško, tačiau minėta tarnyba šį pasakojimą pripažino prieštaringu ir nustatė, kad, atsižvelgiant į pasakojimą ir aplinkybes jo kilmės šalyje, persekiojimo galimybė yra mažai tikėtina.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos sutuoktinio sumušimas buvo įvertintas atsižvelgus į surinktų duomenų visumą, t. y., kad sumušimas buvo vienkartinio pobūdžio, neturintis tęstinumo ir įvyko po dviejų metų, kai pareiškėjų šeima paliko (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įvertinta kriminogeninė situacija Rusijos Federacijos Jaroslavlio mieste bei pačios pareiškėjos pasakojimo patikimumas. Pareiškėjos paaiškinimas, kodėl ji sieja „rusų ir armėnų mafijos“ užpuolimą su (duomenys neskelbtini) KGB bei publikacija laikraštyje, nėra įtikinamas. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valdžios oponentams bylos yra sufabrikuojamos, apkaltinant juos terorizmu, ekstremizmu ar kitais sunkiais nusikaltimais. Pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu tokių veiksmų imtasi nebuvo, o pareiškėjos įvardinti persekiojimo veiksmai nėra būdingi (duomenys neskelbtini) teisėsaugos struktūroms.

11. Atsakovas akcentavo, kad 2018 m. kovo 14 d. sprendime Vokietijos migracijos tarnyba konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinio informacijoje apie baimę sukeliančius įvykius trūksta detalių, ji yra miglota ir paviršutiniška. Atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo pasakojimą ir aplinkybes jo kilmės šalyje, persekiojimo baimė yra nepagrįsta ir prašymas suteikti pabėgėlio statusą atmestas. Be to, prieglobsčio prašytojas nepateikė pagrįstų argumentų, kad jo kilmės šalyje jam gresia mirties bausmės vykdymas, kankinimas arba nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba bausmė, rimtas individualus pavojus gyvybei ar civilinio asmens sveikatai dėl tyčinės prievartos tarptautinio ar tarpvalstybinio ginkluoto konflikto metu.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, sprendė, kad atsakovas pagrįstai

pareiškėjos pasakojimo dalies dėl pareiškėjų šeimos 2014 m. išvykimo gyventi į Rusiją, nelaikė patikima, todėl netaikė abejonės privilegijos, kadangi pati pareiškėja, nebuvo jos nurodytų įvykių liudininkė ar dalyvė, taip pat buvo pagrįstai įvertintas Vokietijos kompetentingų pareigūnų pateiktas pareiškėjos sutuoktinio pasakojimo patikimumo vertinimas. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos aprašytas užpuolimas nėra aktualus vertinant grėsmės patirti persekiojimą kilmės šalyje tikimybę. Pareiškėjos teiginiai dėl jos vyro socialiniuose tinkluose rašytų komentarų yra paremti išimtinai trečiųjų asmenų pasakojimais, kurių neįmanoma patikrinti. Migracijos departamento tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjos sutuoktinis savo socialinių tinklų paskyroje dalintųsi straipsniais, kritikuojančiais prezidentą ar valdžią, skųstųsi problemomis, domėtųsi ekstremistinėmis idėjomis ar kita panašia informacija, nenustatyta (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų motyvo ir tikslo persekioti pareiškėjų šeimą. Be to, kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas pareiškėjos vyras, aiškindamas priežastis, dėl kurių prašo prieglobsčio Vokietijoje, nesiejo jam tariamai kilusios grėsmės su jo pasisakymais socialiniuose tinkluose. Įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją bei tai, kad pareiškėjos pasakojimas apie tariamo persekiojimo epizodus yra painus, nedetalus, neišsamus ir prieštaringas, pagrįstai nebuvo nustatyta tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

14. Teismo vertinimu, surinkta informacija apie padėtį kilmės valstybėje išsamiai yra aprašyta Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kuria vadovaujantis buvo priimtas skundžiamas Sprendimas. Pareiškėja nenurodė konkrečių motyvų, dėl kurių Išvadoje įvertinta bei aprašyta informacija turėtų būti laikoma netinkama arba nepakankama Sprendimui priimti. Teismas konstatavo, jog atsakovas įvertino visą surinktą medžiagą, papildomai atliko pareiškėjos apklausas bei visus įrodymus vertino nagrinėjamos bylos kontekste, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).

III.

15. Pareiškėja D. K., kuri taip pat yra savo nepilnamečių vaikų A. S., Y. S. ir Y. S. atstovė, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Nesutiktina su teismo išvadomis dėl pareiškėjos pasakojimo dalies apie įvykius, paskatinusius palikti kilmės valstybę 2014 m. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta esminių prieštaravimų pareiškėjos pasakojime, o abejonės privilegijos netaikymas nepagrįstai paremtas 2014 m. pareiškėjos sutuoktinio Vokietijos migracijos tarnybai pateikta informacija.

15.2. Nesutiktina su teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp pareiškėjos vyro sumušimo ir jo laiško, publikuoto laikraštyje, nebuvimo. Kilmės valstybėje kritikuoti bet kurią valdžios instituciją yra griežtai draudžiama, o asmenys, drįsę pasisakyti neigiamai, vėliau yra persekiojami teisėsaugos institucijų. Atsakovas konstatuoti, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą dėl net ir mažareikšmės kritikos yra nepagrįsta, galėjo tik surinkęs kilmės valstybės informaciją apie valstybės vykdomas represines priemones asmenų, viešai kritikuojančių valstybės institucijų veiklą, atžvilgiu.

15.3. Išvada, jog pavojus patirti persekiojimą negresia, priimta įvertinus vien tik pareiškėjos sutuoktinio pasidalintų straipsnių turinį, nevertinus, kokius straipsnius / vaizdo įrašus pareiškėjos sutuoktinis komentavo, ant kurių paspaudė mygtuką „patinka“. Atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjai ir jos sutuoktiniui negresia valdžios institucijų persekiojimas dėl jos vyro veiklos socialiniuose tinkluose. Atsakovo išvada prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai. Be to, atsakovui kilus papildomų klausimų, jis galėjo nurodyti pareiškėjos sutuoktiniui pateikti jo aktyvumą socialiniuose tinkluose pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjos argumentų.

15.4. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį

skundą iš esmės grindžiamas argumentais, išdėstytais atsakovo atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija


17. Byloje kilęs ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (15/6-3) 12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

18. Pareiškėja nesutikimą su šiuo sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jos skundas, iš esmės grindžia tuo, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bei įvertino aplinkybes, susijusias su prieglobsčio suteikimu, dėl ko padarė neteisingas išvadas bei nepagrįstai atsisakė suteikti jai prieglobstį, t. y., iš esmės nesutinka su byloje surinktų faktinių aplinkybių vertinimu.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

20. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 66 straipsnyje yra išvardintos prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos, kurios gali būti suteiktos užsieniečiui, o būtent: pabėgėlio statusas; papildoma apsauga ir laikinoji apsauga.

21. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra pirmosios dvi prieglobsčio formos – pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes ginčijamu byloje sprendimu buvo sprendžiamas prieglobsčio suteikimo klausimas tik šių dviejų prieglobsčio formų aspektu.

22. Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prieglobstis, yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ir to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

23. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

24. To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018).

26. Pažymėtina, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir tariamai kilusią grėsmę grindžia išimtinai su jos vyro veikla, todėl jos baimės pagrįstumo vertinimas neatsiejamas nuo jos sutuoktinio N. S. veiklos bei jam potencialiai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimo. Anot pareiškėjos, vyrui kilusi grėsmė kilo: dėl įvykių, kurie sąlygojo šeimos išvykimą į Rusiją 2014 m.; 2015 m. gegužės 13 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdinto jos sutuoktinio N. S. kreipimosi į prezidentą bei pačio N. S. aktyvumo socialiniuose tinkluose. Tačiau pati pareiškėja nebuvo jos nurodomų įvykių liudytoja ar dalyvė. Jos teiginiai yra išvestiniai iš jos vyro N. S. pasakojimų apie šiuos įvykius.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos vyras N. S. 2018 m. siekė gauti prieglobstį Vokietijoje. Vokietijos migracijos ir pabėgėlių tarnybos 2018 m. kovo 14 d. sprendimu prieglobstį jam buvo atsisakyta suteikti. Prieglobsčio prašymas iš esmės buvo grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis ir pagrindais, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Atsisakymas suteikti prieglobstį N. S. yra grindžiamas tuo, jog jo pasakojimas yra neišsamus bei prieštaringas (vienu atveju dėl negalimumo įgyvendinti gerų telekomunikacinių idėjų; nelegalaus darbo pas ministrą B. S. bei ministro nurodymo neužsiiminėti aktyvia politine veikla; negalėjimo išeiti iš darbo ir jo perkėlimo į (duomenys neskelbtini) dėl to neįtikinamas.

29. Įrodymų vertinimo prasme ir pareiškėjos teiginiai, kurie yra išvestiniai iš jos vyro N. S. pasakojimų, negali būti pripažinti patikimais apie grėsmes jai jos kilmės valstybėje. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas reikšmingas bylai aplinkybes nepažeidė įrodymų vertinimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Dėl to priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais bei atmetami.

30. Byloje kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjai egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jai jos kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama; jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.), nėra, o atsakovo surinkti šiuo klausimu duomenys paneigia tokių aplinkybių buvimo galimybę.

31. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų aplinkybių vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis prieglobsčio suteikimo pareiškėjams klausimais ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl to tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjų D. K. (D. K.), A. S., Y. S. ir Y. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mingeda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 3R-247 (AG-193/02-2017); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2017 m. birželio 29 d. raštą Nr. 1SS-1764-(10.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas); 3) įpareigoti atsakovą vertinti matininkės D. A. (buvusi B.) veiklą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu kreipėsi į Tarnybą dėl UAB „Statikada“ ir matininkės D. B. veiksmų teisėtumo, nurodydamas, kad nuosavybės teise valdo ir naudojasi požemine aikštele, esančia (duomenys neskelbtini), kuri yra šalia N. T. K. požeminės aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) nėra baigtas statyti. Namo projekte nurodoma, kad daugiabučio gyvenamojo namo su požeminėmis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bd59a3a037b811ea829bc2bea81c1194

automobilių stovėjimo aikštelėmis techninio projekto architektūrinės dalies planavimai ir pakeitimai, nuo statybos pradžios iki statinio pridavimo eksploatuoti, privalomai rengiami tik projekto autoriaus. Be jo raštiško leidimo ar suderinimo draudžiama keisti statinio planinę-erdvinę struktūrą, konstrukciją, patalpų funkciją, vidaus bei išorės apdailą, inžinerinę įrangą, fasadus, angų vietas ir dydį. Automobilių stovėjimo vietos šiame name nėra identifikuotos ir nėra nustatytos konkrečios jų vietos. Tačiau N. T. K. nusistatė konkrečią vietą automobilių stovėjimo aikštelėje savo automobiliui ir pasistatė metalinius kuoliukus, taip visiškai atimdama galimybę pareiškėjui naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjas išsiaiškino, kad 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas leido N. T. K. atlikti statybos projekto korektūrą, tačiau tokio dokumento nėra. Pareiškėjo teigimu, Nekilnojamojo turto registro išraše minima kaip duomenų įregistravimo pagrindas Gyvenamojo namo statybos bendrijos (toliau – ir GNSB) 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma negalėjo būti pagrindu daryti pakeitimus. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla buvo sudaryta UAB „Statikada“, tačiau iš pridėtų dokumentų neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais norminiais aktais vadovaudamasi UAB „Statikada“ matininkė D. B. 2013 m. kovo 28 d. 2 rūsyje be projekto autoriaus sutikimo ir projekto korektūros atžymėjo automobilių stovėjimo vietą. Pareiškėjo nuomone, buvo grubiai pažeisti Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių reikalavimai. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla netiksli ir klaidinga. Todėl pareiškėjas prašė Tarnybos įvertinti UAB „Statikada“ matininkės D. B. veiksmų teisėtumą parengiant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, po ko N. T. K. buvo pakeisti įrašai Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas pažymėjo, kad laukė iš atsakovo atsakymo beveik metus, tačiau nuolat buvo klaidinamas, todėl buvo priverstas rašyti skundą Komisijai, kadangi atsakovas taip ir neatsakė į pareiškėjo pateiktus klausimus. Tik pateikus skundą Komisijai, atsakovas buvo įpareigotas iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą ir duoti išsamų atsakymą, kuris buvo pateiktas 2017 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1SS-1764-(10.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Pareiškėjo teigimu, šis raštas yra neteisingas, prieštaringas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Dėl atsakovo rašto pareiškėjas kreipėsi su skundu į Komisiją, prašydamas įpareigoti atsakovą pateikti Buto kadastrinių matavimų bylos kopiją ir kitus dokumentus, kurių pagrindu buvo suformuotas, įregistruotas nekilnojamasis daiktas. Šie dokumentai būtini, nes iš jų galima nustatyti, koks susitarimas buvo sudarytas tarp matininkės D. B. ir N. T. K. Tačiau Komisija šį skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydama, kad toks reikalavimas nebuvo keliamas Tarnybai teiktame skunde.

3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamame Tarnybos Rašte konstatuota, jog matininko kvalifikacijos pažymėjimas fiziniam asmeniui suteikia teisę nustatyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis, o ne atlikti statybos projektų korektūras ir pan. Pareiškėjo manymu, jam taip ir nebuvo atsakyta, ar turėjo matininkė teisę be projekto korektūros atlikinėti aptartus veiksmus. Taip pat pareiškėjui nesuprantamas Tarnybos teiginys, jog šiuo konkrečiu atveju automobilių stovėjimo vieta nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, nors faktiškai taip yra. Be to, atsakovas pripažino, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja konkrečių veiksmų ir (ar) procedūrų, kuriomis vadovaujantis būtų atliekami buto priklausinio – automobilio stovėjimo vietos, esančios bendro naudojimo patalpose, kadastriniai matavimai. Nėra reglamentuota tvarka, kuria vadovaujantis buto priklausinys – automobilių stovėjimo vieta, būtų identifikuojama bendro naudojimo patalpų dokumentuose. Nepaisant to, vis tiek buvo konstatuota, kad matininkės veiksmai teisėti. Matininkė negalėjo atlikti veiksmų, kurie nėra reglamentuoti, o pareiškėjui nebuvo pateikta tinkama informacija.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos kompetencijai nepriskirta vertinti statinių statybos procedūros teisėtumo.

Tarnyba yra įgaliota vertinti tik atliktų statinių kadastro duomenų teisėtumą. Atsakyti į pareiškėjo klausimą, ar prieš atliekant matininkei kadastrinius matavimus reikėjo parengti gyvenamojo namo statybos projekto korektūrą ar ne, gali atsakyti tik kita kompetentinga institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kurios kompetencijai priskirta atlikti statybos valstybinę priežiūrą. Tarnyba, įvertinusi buto kadastrinius matavimus, nustatė, kad atlikti matininkės veiksmai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Nenustatyta, kad matininkė, atlikdama matavimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme nustatytų matininko veiklos reikalavimų, jog ji būtų pažeidusi teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus, reikalavimus. Todėl atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad matininkė padarė šiurkštų pažeidimą, nes atliko veiksmus, kurių teisės aktai nereglamentuoja. Matininkei patikslinus buto kadastro duomenis, jų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre pakako tik buto kadastro duomenų bylos.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mingeda“ skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi nutarė leisti N. T. K. atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūrą pagal Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus, sudarant sąlygas jai tinkamai naudotis automobilio stovėjimo vieta, suteikiant automobilio stovėjimo vietai ne mažiau kaip 12,5 kv. m (plotis – 2,5 m, ilgis – 5 m). 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu įvertinti UAB „Statikada“ matininkės D. B. veiksmų teisėtumą parengiant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, po ko N. T. K. buvo pakeisti įrašai Nekilnojamojo turto registre. Prašyme pareiškėjas kėlė klausimą, ar D. B. atliko gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūrą pagal Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus (jei ne, ar be šio projekto korektūros, be bendraturčių sutikimo galėjo atlikti šiuos veiksmus). 2016 m. spalio 4 d. Tarnyba raštu Nr. 1SS-3026-(10.5.) kreipėsi į D. A. ir prašė pateikti paaiškinimą dėl pareiškėjos prašyme nurodytų galbūt padarytų teisės aktų pažeidimų, nustatant automobilio stovėjimo aikštelės Nr. 21 vietą. Kartu su paaiškinimu prašė pateikti jį pagrindžiančius dokumentus (Buto kadastro duomenų bylos kopiją, 2012 m. apylinkės teismo nutarties Nr. 2-18430-599/2012 kopiją, statybą leidžiančių ir pabaigimą patvirtinančių dokumentų kopijas ir kt.). Taip pat prašė informuoti, kokio dokumento pagrindu buvo nustatytos automobilio stovėjimo aikštelės Nr. 21 vieta (ar N. T. K. užsakymu buvo atlikta gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) statybos projekto korektūra pagal Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus), bei pateikti įrodančių dokumentų kopijas. 2016 m. lapkričio 30 d. Tarnyba raštu Nr. 1SD-6164-(10.2.) pakartotinai kreipėsi į D. A. dėl minėto paaiškinimo pateikimo.

8. Teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 25 d. D. A. Tarnybai pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog 2013 m. kovo 28 d. buvo atlikti buto ir automobilių stovėjimo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai. Kadastrinių matavimų byla suformuota ir atiduota užsakovei, dokumentų kopijų neturi, kadangi jie saugomi archyve. Paaiškino, kad dokumentų kopijas galima rasti valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre, be to, būtent ši įstaiga sprendžia pagal pateiktus dokumentus, ar galima įregistruoti kadastrinių matavimų bylą ir ar tam yra pagrindas; tą daro ne matininkas. 2017 m. vasario 10 d. Tarnyba rašte Nr. 1SS-374-(10.5.) nurodė, jog 2017 m. sausio 25 d. D. A. atsakymas neišsamus, lakoniškas ir nepagrįstas teisės aktų normomis, todėl pakartotinai jos prašė pateikti paaiškinimus. 2017 m. kovo 27 d. Tarnyba raštu Nr. 1SS-797-(10.5.) kreipėsi į N. T. K. ir prašė pateikti informaciją, ar jos užsakymu buvo atlikta gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statybos projekto korektūra pagal Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus, kaip nurodyta Vilnius miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje, bei pateikti tai įrodančių dokumentų kopijas. Taip pat prašė informuoti, kokius dokumentus ji pateikė matininkei D. A., atliekant buto kadastrinius matavimus ir kokio dokumento pagrindu matininkė D. A. nustatė automobilio stovėjimo aikštelės Nr. 21 vietą.

9. 2017 m. balandžio 11 d. Tarnyba raštu Nr. 1SS-992-(10.5.) informavo pareiškėjo atstovę, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-514-602/2016 nurodė, kad GNSB 2000 m. gruodžio 25 d. pažyma, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Nr. 2-18430-599/2012 bei UAB „Statikada“ 2013 m. kovo 28 d. parengta buto kadastro duomenų byla, yra tinkami dokumentai, norint pakeisti buto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registre. Atsakovo manymu, vertinti matininkės D. A. veiksmus dėl atliktų buto kadastrinių matavimų yra netikslinga.

10. 2017 m. birželio 14 d. Tarnyba raštu Nr. 1SS-1592-(10.5.) kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir prašė pateikti buto kadastrinių matavimų bylos kopiją ir kitus dokumentus, kurių pagrindu buvo suformuotas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas, pakeisti šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenys. 2017 m. birželio 23 d. VĮ Registrų centras pateikė Tarnybai patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro dokumentų kopijas. 2017 m. birželio 29 d. Tarnyba raštu Nr. 1SS-1764-(10.5.) atsakė į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 24 d. prašymą. Tarnyba nurodė, kad D. A., tikslindama buto kadastro duomenis, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja dėl 2017 m. birželio 29 d. Tarnybos rašto su skundu kreipėsi į Komisiją, kuriame prašė jį panaikinti ir įpareigoti Tarnybą vertinti matininkės D. A. veiklą. Komisija 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 3R-247(AG-193/02-2017) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjo atstovės 2016 m. rugpjūčio 24 d. skundą, kuriuo buvo prašoma įvertinti matininkės D. B. (D. A.) veiksmų teisėtumą, parengiant nekilnojamojo daikto – buto su automobilių stovėjimo aikštele, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), kadastro duomenų bylą, 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. 1SS-3026-(10.5.) „Dėl paaiškinimo pateikimo“, pakartotinai 2016 m. lapkričio 30 d. Nr. 1SD-6164-(10.2.) „Dėl paaiškinimo

pateikimo“ bei 2017 m. vasario 10 d. raštu Nr. 1SS-374-(10.5.) „Dėl paaiškinimo pateikimo“ kreipėsi į matininkę D. A. dėl paaiškinimo apie atliktus Buto kadastrinius matavimus pateikimo. Siekdama visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos skundą, Tarnyba su paklausimais dėl papildomų rašytinių įrodymų pateikimo kreipėsi ir į Buto savininkę Teresę N. K. bei į VĮ Registrų centrą. Iš buto savininkės pateiktų rašytinių įrodymų Tarnyba nustatė, kad pareiškėjas (UAB „Mingeda“) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VĮ Registrų centro 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1-96 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5673 bei įpareigoti atsakovą patikslinti duomenis ir grąžinti Buto registro duomenis į pradinę padėtį. Tarnyba rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais, pateiktais nagrinėjant minėtą ginčą, kuriuose nurodyta, kad Buto Nekilnojamojo turto registro duomenys buvo pakeisti remiantis 498-osios GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Nr. 2-18430-599/2012, Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla (parengta 2013 m. kovo 28 d. UAB „Statikada“), kurie, vertinant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies prasme, yra tinkami dokumentai, norint įrašyti ar pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, ir šių dokumentų duomenys vieni kitus atitinka. UAB „Mingeda“ skundas buvo atmestas.

12. Teismas nurodė, kad nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų atlikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Nuostatai) bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (toliau – ir Kadastro taisyklės). Nuostatų 18 punkte nustatyta, kad statinių kadastriniai matavimai atliekami statinius pastačius, rekonstravus, kapitališkai suremontavus ar kitaip pertvarkius, arba statinių savininkui ar naudotojui pageidaujant.

13. Teismas nustatė, kad iš 2002 m. birželio 11 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo matyti, jog V. J. K. (buvęs Buto savininkas) ieškinys buvo patenkintas ir 498-ji GNSB buvo įpareigota atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos projekto korektūrą pagal statybos techninio reglamento reikalavimus, sudarant sąlygas ieškovui tinkamai naudotis automobilio stovėjimo vieta, suteikiant automobilio stovėjimo vietai ne mažiau kaip 12,5 kv. m. (plotis – 2,5 m, ilgis – 5 m). 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pakeitė 2002 m. birželio 11 d. sprendimo vykdymo tvarką, t. y. leido pačiai išieškotojai N. T. K., gyv. (duomenys neskelbtini), įvykdyti minėtą teismo sprendimą, atliekant minėtame sprendime nurodytus veiksmus.

14. Teismas iš Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos nustatė, kad matininkė atliko Buto, bet ne automobilių stovėjimo vietos, kadastro duomenų tikslinimą ir sudarytame Rūsio plane M 1:200 sutartiniu ženklu – punktyrine linija pažymėjo „Nr. 21“ automobilių stovėjimo vietos ribas, nurodydama matmenis 5,00 x 2,50. Teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai vertino matininkės atliktus Buto kadastrinius matavimus, o ne gyvenamojo namo – (duomenys neskelbtini) statybos projekto korektūros reikalingumą.

15. Teismas nurodė, kad Nuostatų 32.2.4 papunktyje nustatyta, kad nustatant statinių kadastro duomenis išmatuojamos statinių fizinės ribos, nustatomi statinių pagrindinių konstrukcijų statybos produktai, statinio inžinerinės sistemos (vandentiekis, nuotekų šalinimas, šildymas, karštas vanduo, elektra, dujos, vėdinimas ir kondicionavimas) ir kiti techniniai duomenys, kurių reikia nekilnojamojo daikto duomenims įrašyti į kadastrą. Nuostatų 61 punkte nustatyta, kokie duomenys turi būti įrašomi patalpos (buto) kadastro duomenų formose.

16. Teismas konstatavo, kad tikslinant tik Buto kadastro duomenis ir automobilių stovėjimo vietą, ji nebuvo matuojama Nuostatų 32.2.4 papunktyje nustatyta tvarka, kaip ir nebuvo nustatomi Nuostatų 32.2.6 – 32.2.10 papunkčiuose nurodyti kadastro duomenys. Taigi, duomenys apie automobilių stovėjimo vietą (rūsio patalpose), nurodant 25,12 kv. m plotą, pagrįstai buvo nurodyti Buto kadastro duomenų byloje „Patalpos (buto) vidaus plotų eksplikacija“.

17. Teismas sprendė, jog Tarnyba visapusiškai įvertino byloje surinktą medžiagą, teismų sprendimus ir pagrįstai nustatė, jog matininkė laikėsi Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytų matininko veiklos reikalavimų ir nepažeidė jokių teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus.

18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma negali būti pagrindu daryti pakeitimus, pažymėjo, kad remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kartu

su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. LVAT 2016 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-514-602/2016, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VĮ Registrų centro 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 1-96 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. VILIN(12.5.13.)-5673 teisėtumo, pabrėžė, kad N. T. K. priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registro duomenys buvo pakeisti remiantis GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma, apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Nr. 2-18430-599/2012, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, parengta 2013 m. kovo 28 d. UAB „Statikada“. LVAT šiuos dokumentus vertino kaip tinkamus Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies prasme ir pabrėžė, jog šių dokumentų duomenys vieni kitus atitinka.

19. Teismas sprendė, kad Tarnybos 2017 m. birželio 29 d. raštas Nr. 1SS-1764-(10.5.) ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 3R-247 (AG-193/02-2017) yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

20. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą vertinti matininkės D. A. (buvusi B.) veiklą laikė išvestiniu iš reikalavimų panaikinti Tarnybos Raštą ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 3R-247 (AG-193/02-2017). Konstatavęs minėtų sprendimų teisėtumą, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą.

III.

21. Pareiškėjas UAB „Mingeda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prašė panaikinti Komisijos sprendimą, nes jis yra formalus, jame neatsakyta, ar atsakovo išvada dėl matininkės veiksmų yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir pažymi, kad skunde prašė įpareigoti atsakovą pateikti Buto kadastrinių matavimų bylos kopiją ir kitus dokumentus, kurių pagrindu buvo suformuotas, įregistruotas nekilnojamasis daiktas, pakeisti šio daikto kadastro duomenys. VĮ Registrų centras pateikė dokumentų kopijas, tačiau atsakovas jų prie rašto pareiškėjui nepridėjo, todėl pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą pateikti dokumentų kopijas. Šie dokumentai būtini, nes tik iš jų galima nustatyti, koks susitarimas buvo tarp matininkės D. B. ir užsakovės T. N. K. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta taip ir neišsireikalavus sutarties tarp matininkės, kuri tuo metu dirbo UAB „Statikada“ ir užsakovės, nors dėl to buvo keliamas klausimas tiek nagrinėjant skundą Komisijoje, tiek skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas tuos pačius matininkės veiksmus, juos vertino skirtingai, nei nurodė pareiškėjas savo argumentuose, nei atsakovas atsiliepime.

23. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad matininkė padarė šiurkštų pažeidimą, nes negalėjo atlikti veiksmų, kurie nereglamentuoti teisės aktuose bei nustatyti konkrečią automobilių parkavimo vietą, nes tai iš esmės reikštų atidalijimą iš bendros dalinės nuosavybės ir nekilnojamojo daikto konkrečios dalies naudojimosi tvarkos nustatymą. Buto kadastriniai matavimai negalėjo būti atlikti neatlikus statinio, kuriame yra Butas, projekto korektūros.

24. Pareiškėjo nuomone, byla aktuali formuojant administracinių teismų praktiką, nes ir atsakovas pripažįsta, kad įstatymais tai nereglamentuota, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčų su tokiomis faktinėmis aplinkybėmis nenagrinėjo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ginčui aktualias teisės normas.

25. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad Nuostatų 84 1.3 papunktyje nustatyta, jog siekiant pakeisti statinio kadastro duomenis atvejais, nenurodytais šių Nuostatų 841.2 punkte, kartu su prašymu turi būti pateikiama tik nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Todėl matininkei D. A. patikslinus Buto kadastro duomenis, jų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre pakako tik Buto kadastro duomenų bylos. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Tarnyba turėjo vertinti ir aplinkybę apie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kuriame yra Butas, statybos projekto korektūros reikalingumą prieš atliekant Buto kadastrinius matavimus. Pagal Nuostatų 24 punktą atskiri nekilnojamieji daiktai (butai, kontoros ir kiti panašūs), sudarantys statinį, formuojami (arba keičiami jų duomenys kadastre) tik po to, kai pagal Nuostatus nustatyti ar pakeisti viso statinio kadastro duomenys, sudaryta ar atnaujinta statinio kadastro duomenų byla ir kadastro duomenys ar jų pakeitimai įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Gyvenamojo namo

(duomenys neskelbtini) kadastro duomenys buvo patikslinti 2012 m. sausio 9 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad atliekant Buto kadastrinius matavimus buvo pažeistas Nuostatų 24 punktas.

27. Atsakovo vertinimu, teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog matininkė laikėsi Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytų matininko veiklos reikalavimų ir nepažeidė jokių teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus. LVAT 2016 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-514-602/2016 nurodė, kad N. T. K. priklausančio Buto Nekilnojamojo turto registro duomenys buvo pakeisti remiantis GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažyma, apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi Nr. 2-18430-599/2012, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, parengta 2013 m. kovo 28 d. UAB „Statikada“, šiuos dokumentus vertino kaip tinkamus Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies prasme ir pabrėžė, jog šių dokumentų duomenys vieni kitus atitinka. Todėl Tarnyba Rašte objektyviai įvertino matininkės D. A. veiksmus, atliekant Buto kadastro duomenų patikslinimą, ir pagrįstai nustatė, kad D. A. patikslintoje Buto kadastro duomenų byloje nurodyti automobilių stovėjimo aikštelę aprašantys (identifikuojantys) duomenys atitinka GNSB 2000 m. gruodžio 5 d. pažymoje ir 2012 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-18430-599/2012 nurodytą automobilio stovėjimo vietos Nr. 21 plotą. Tarnyba pagrįstai vertino, kad matininkei D. A., atlikus Buto kadastro duomenų patikslinimą, automobilių stovėjimo vieta nebuvo suformuota atskiru nekilnojamuoju daiktu, dėl ko tokie matininkės veiksmai nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija


28. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 29 d. rašto Nr. 1SS-1764-(10.5.) teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu įvertinti matininkės D. A. (B.) veiksmų teisėtumą parengiant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą.

31. Tarnyba 2017 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1SS-1764-(10.5.) atsakė pareiškėjui į jo 2016 m. rugpjūčio 24 d. prašymą, kuriame nurodė, kad matininkė D. A., tikslindama buto kadastro duomenis, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų (b. l. 24–29). Kaip matyti iš šio ginčijamo rašto turinio, atsakovas, nagrinėdamas minėtą pareiškėjo prašymą, vadovavosi ir Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1805, t. y. sprendė dėl matininkės D. A. galbūt padarytų veiklos pažeidimų, kurių nustatymas gali sąlygoti sprendimo dėl matininko kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymo arba galiojimo panaikinimo priėmimą (Taisyklių III skyrius).

32. Taigi nagrinėjamos bylos išsprendimas turi įtakos matininkės D. A. teisėms ar pareigoms, todėl ji privalėjo būti įtraukta į bylos nagrinėjimo procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis).

33. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pasisakė ir dėl matininkės D. A., kuri nebuvo įtraukta į šios bylos nagrinėjimą, teisių bei pareigų.

34. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

35. Nustačius absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mingeda“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus



DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2624-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01237-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 59.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. S. ir T. T. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2019 m. vasario 28 d. direktoriaus įsakymu Nr. PS1-740 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. S.“ pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas T. T. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti NMA 2019 m. vasario 28 d. direktoriaus įsakymo Nr. PS1-741 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo T. T.“ 1 punktu pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. 2019 m. birželio 25 d. teismo nutartimi bylos pagal pareiškėjo M. S. ir pareiškėjo T. T. skundus atsakovui NMA buvo sujungtos į vieną bylą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9c6ab35037b811ea829bc2bea81c1194

4. Atsakovas NMA atsiliepimuose su pareiškėjų M. S. ir T. T. skundais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundus patenkino bei panaikino NMA direktoriaus 2019 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. PS1-740 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. S.“ ir NMA direktoriaus 2019 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. PS1-741 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo T. T.“.

6. Teismas atsižvelgdamas į NMA darbo reglamento, patvirtinto NMA direktoriaus 2000 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 29 (toliau – ir NMA darbo reglamentas), 104, 108, 123 punktų nuostatas, darė išvadą, kad 2019 m. gruodžio 17 d. T. T. tarnybinis pranešimas dėl komandiruotės 2019 m. gruodžio 18 d. buvo pateiktas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą terminą, nes jis nepatenka į NMA darbo reglamente nustatytą išimtį – „išskyrus atvejus, kai apie vykimą į komandiruotę sužinoma vėliau“. Nagrinėjamos bylos atveju M. S. suformulavo užduotį T. T. 2018 m. gruodžio 17 d., o šios užduoties atlikimo terminas – 2018 m. gruodžio 20 d. Taigi išimtis (kai apie vykimą į komandiruotę sužinoma vėliau) netaikytina, nes T. T. galėjo pateikti tarnybinį pranešimą 2019 m. gruodžio 17 d., į komandiruotę vykti 2018 m. gruodžio 20 d. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad ginčo atveju apie komandiruotę sužinota prieš pakankamai laiko, kad būtų galima įvykdyti NMA darbo reglamento 123 punkto reikalavimus (pateikti tarnybinį pranešimą komandiruotei prieš dvi darbo dienas). Teismas pabrėžė, kad NMA veiklą reglamentuoja NMA darbo reglamentas, kuris NMA Korupcijos prevencijos ir kokybės skyriui atskirų išimčių dėl komandiruočių tvirtinimo tvarkos nenumato. Kol galiojantis reglamentavimas yra toks, kaip dabar, šio skyriaus darbuotojai turi juo vadovautis.

7. Pareiškėjai teigė, kad tarnybinių komandiruočių tvirtinimas vėliau nei prieš dvi darbo dienas, komandiruotės dieną ir po jos buvo įprasta praktika NMA. Teismas su šiais teiginiais sutiko, tačiau pabrėžė, kad tokia praktika yra reikšminga sprendžiant dėl paskirtų tarnybinių nuobaudų proporcingumo padarytam pažeidimui, tačiau savaime nenaikina veikos neteisėtumo ir neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui M. S. buvo inkriminuojami du pažeidimai: 1) dėl darbuotojų komandiruočių įgalioto asmens patvirtinimo neužtikrinimo; 2) dėl neteisingos informacijos darbo laiko žiniaraštyje pateikimo. Teismas nustatė, kad M. S. 2018 m. gruodžio 17 d. uždėjo rezoliuciją dėl T. T. ir L. Š. komandiruočių suderinimo, o patvirtinimo nesuteikė įgaliotas asmuo J. V. M. S. 2018 m. gruodžio 19 d. el. laišku kreipėsi į įgaliotą asmenį komandiruočių klausimu ir sprendė problemą. Atsižvelgiant į trumpą įvykių laiką, į aktyvius M. S. veiksmus po komandiruotės, į tai, kad ne jis nepatvirtino komandiruočių, teismas nenustatė, kad M. S. atliko neteisėtus veiksmus nurodytus kaip „neužtikrino, kad darbuotojai vyktų į komandiruotes įgaliotam asmeniui patvirtinus“. Teismo posėdžio metu M. S. patvirtino, kad jis liepė NMA darbuotojui užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį pažymint, kad T. T. 2018 m. gruodžio 18 d. buvo darbo vietoje, t. y. NMA centriniame padalinyje, ir vėliau tokį žiniaraštį pasirašė. Teismas šią pareiškėjo veiką pripažino neteisėta. M. S. nurodyti motyvai – sužinojo apie klaidinančius automobilio rodmenis, matė nepatvirtintą komandiruotę, tikėjosi, kad žiniaraštis bus pataisytas – nešalino veikos neteisėtumo, o tik ją individualizavo, rodė kaltės laipsnį. Teismas pripažino, kad M. S. padarė tarnybinį nusižengimą – liepė neteisingai užpildyti žiniaraštį ir jį pasirašė, esant jo kaltei (žinojo, kad darbuotojai buvo komandiruotėje, o žiniaraštį reikia pildyti teisingai).

9. Pareiškėjui T. T. buvo inkriminuojama, kad jis vykdamas į komandiruotę neužtikrino įgalioto asmens patvirtinimo. Byloje nustatyta, kad T. T. pateikė tarnybinį pranešimą dėl komandiruotės pažeisdamas NMA darbo reglamento 123 straipsnyje nustatytą terminą ir teismo posėdyje T. T. patvirtino, kad išvyko į komandiruotę nežinodamas, ar komandiruotė patvirtinta įgalioto asmens. Teismas pripažino, kad T. T. padarė tarnybinį nusižengimą – pateikęs tarnybinį pranešimą komandiruotei pažeisdamas teisės aktų reikalavimus išvyko į komandiruotę netikrindamas, ar jo komandiruotė patvirtinta, esant jo kaltei (žinojo (turėjo žinoti), kad tarnybinis pranešimas turi būti įkeltas į sistemą ne vėliau kaip prieš dvi darbo dienas, žinojo, kad komandiruotė turi būti patvirtinta įgalioto asmens, tačiau elgėsi pagal įprastą praktiką ir to netikrino).

10. Atsižvelgiant į visas nustatytas pareiškėjų atsakomybei reikšmingas aplinkybes teismas laikė, kad paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba – nėra proporcinga ir adekvati pagal padaryto nusižengimo pobūdį. Teismo vertinimu, pareiškėjų tarnybiniai nusižengimai buvo išimtinai formalaus pobūdžio ir nesukėlė neigiamų pasekmių atsakovui, informacija apie vykimą į komandiruotes ir atitinkamą žymėjimą žiniaraščiuose nebuvo nuslėpta, atvirkščiai – darbuotojai teikė tarnybinius pranešimus, ėmėsi aktyvių veiksmų po komandiruotės, komandiruočių tvirtinimas ne pagal NMA darbo reglamentą iki tol ir nusižengimo padarymo metu buvo įprasta praktika NMA, kurią savo elgesiu patvirtino atsakingas asmuo J. V. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į neigiamų pasekmių nebuvimą, darbdavio toleruotą susiklosčiusią

praktiką, paties darbdavio elgesį (NMA darbo reglamento 123 nuostatų nesilaikymą), pareiškėjų padaryti pažeidimai vertinti kaip mažareikšmiai, už kuriuos tarnybinių nuobaudų – pastabų – paskyrimas yra neproporcingas ir nuobaudos pareiškėjams apskritai neturėjo būti paskirtos.

11. Pareiškėjų prašymai atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmesti, nes nepateikti konkretūs paskaičiavimai ir įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

12. Atsakovas NMA pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir pareiškėjų skundus atmesti.

13. Pareiškėjai M. S. ir T. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjams po 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

14. Atsakovas NMA 2019 m. gruodžio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo.

15. Atsakovas informavo, kad NMA yra žinomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Atsakovas NMA Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako apeliacinio skundo.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis).

18. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui bei teisėtiems kitų asmenų interesams, apeliacinį procesą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo nutraukia.

20. Apeliantui išaiškintina, kad vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

21. Tačiau pažymėtina, jog atsakovui inicijavus apeliacinį procesą, pareiškėjai M. S. ir T. T., vykdydami ABTĮ 139 straipsnio 2 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į minėtą apeliacinį skundą, kurį jiems parengė jų atstovė, advokatė G. P. Dėl šio atsiliepimo surašymo pareiškėjai patyrė po 600 Eur išlaidų, kurias prašė atlyginti iš atsakovo.

22. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Byloje pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjams palankų sprendimą. Tai jiems suteikė teisę į bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra tas procesinis dokumentas, kurio surašymą sąlygoja priešingos šalies paduotas apeliacinis skundas. Tai lemia, kad ir šios išlaidos atsiranda dėl šalies, kuri paduoda apeliacinį skundą, veiksmų. Todėl palankaus galutinio teismo sprendimo atveju, šalis pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, įgyja teisę į šių išlaidų atlyginimą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-424-662/2019).

23. Nagrinėjamu atveju atsakovui atsisakius apeliacinio skundo, lieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra palankus pareiškėjams. Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjai M. S. ir T. T. įgijo teisę ir į išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu, atlyginimą. Patirtų išlaidų dydis yra patvirtinamas pateiktomis 2019 m. rugsėjo 24 d. sąskaitomis už teisines paslaugas ir 2019 m. rugsėjo 24 d. pinigų priėmimo kvitais.

24. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą nagrinėjamu atveju maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 641,51 Eur (1,3 x 1 262,7). Taigi, pareiškėjų prašoma priteisti suma (iš viso 1 200 Eur) neviršija maksimalaus atlygintinų išlaidų dydžio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas tenkinamas ir pareiškėjams iš atsakovo priteistina po 600 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo nutraukti.Priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjams M. S. ir T. T. po

600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-2467-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01200-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.7; 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens I. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje Nr. A-2467-662/2019 pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9e33da9037b811ea829bc2bea81c1194

pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. Š.), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti konkurso užimti Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vadovo (savivaldybės kontrolieriaus) pareigas komisijos sprendimus, užfiksuotus 2017 m. liepos 4 d. konkurso protokole Nr. PRŽ-17, kuriais buvo pripažinta, kad I. Š. atitinka konkurso reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį bei turėti įgijus universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą finansų, ekonomikos, teisės, audito, kontrolės arba viešojo administravimo srityje, taip pat šiame protokole užfiksuotus sprendimus, kuriais buvo leista I. Š. dalyvauti konkurse bei kuriais ji pretendentų eilėje buvo įrašyta pirmuoju numeriu ir pripažinta šio Konkurso laimėtoja; 2) įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją nustatyti naują pretendentų užimti Šiaulių miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vadovo (savivaldybės kontrolieriaus) pareigas eilę, joje pirmuoju numeriu įrašant pareiškėją ir pripažinti jį šio Konkurso laimėtoju.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino

iš dalies ir, nustatęs, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą, panaikino 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą bei bylą perdavė Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo I. Š. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos

teismo sprendimą palikti nepakeistą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą

atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nutarė trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Š. iš pareiškėjo A. G. priteisti 459,80 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

II.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. Š. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams 2019 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. I. Š. prašo priteisti iš pareiškėjo 1 403,60 Eur dydžio patirtų išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas A. G. atsiliepime į prašymą su prašymu nesutinka, mano, kad prašomos išlaidos negali būti priteistos, nes I. Š. jau yra pasinaudojusi savo teise pateikti prašymą priteisti jos turėtas 459,80 Eur išlaidas, susijusias su apeliaciniu procesu iki įstatymo Nr. XII-1833 įsigaliojimo. Be to, pareiškėjas mano, kad I. Š. neturėjo pareigos dalyvauti procese, nes buvo įtraukta tik trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl jos prašomos priteisti išlaidos nebuvo būtinos. Pareiškėjas teigia, kad prašomo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas pablogins pareiškėjo turtinę padėtį.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. spalio 15 d. nutartimi I. Š. prašymo dalį dėl 314 Eur išlaidų, jos patirtų rengiant 2018 m. sausio 17 d. atsiliepimą į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 18 d. apeliacinį skundą, atlyginimo perdavė spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kitą prašymo dalį tenkino iš dalies. Priteisė I. Š. iš A. G. 992,46 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – trečiojo suinteresuoto asmens I. Š. prašymo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant 2018 m. sausio 17 d. atsiliepimą į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 18 d. apeliacinį skundą, priteisimo pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas šia nutartimi taip pat tenkino trečiojo suinteresuoto asmens I. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė jai iš pareiškėjo 458,80 Eur išlaidų, patirtų už 2018 m. liepos 30 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, t. y. už apeliacinį skundą, teiktą bylą apeliacine tvarka nagrinėjant antrą kartą. Tačiau teismas neišsprendė byloje buvusio trečiojo suinteresuoto asmens I. Š. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už 2018 m. sausio 17 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, t. y. pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, liko neišspręsta I. Š. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalis, todėl šiuo klausimu priimama papildoma nutartis.

Iš I. Š. 2018 m. kovo 5 d. prašymo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo matyti, kad ji patyrė 314,60 Eur išlaidų už 2018 m. sausio 17 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (II t., b. l. 26–30). Šioms išlaidoms pagrįsti I. Š. pateikė 2018 m. sausio 19 d. sąskaitą faktūrą, suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą bei sąskaitos išrašą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis šio straipsnio 3 dalimi, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, todėl laikytina, kad teismo sprendimas buvo priimtas šios proceso šalies naudai ir ji įgijo teisę į išlaidų atlyginimą.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1.3. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2017 m. III ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas 2018 m. sausio mėn.) sudarė 850,80 Eur, rekomenduojama priteisti maksimali

užmokesčio suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 106,04 Eur (850,80 x 1,3). I. Š. prašoma priteisti 314,6 Eur suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio.

Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi I. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, atsižvelgusi į bylos pobūdį bei tai, jog dalis 2018 m. sausio 17 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų buvo tapatūs, kaip ir 2018 m. liepos 30 d. atsiliepime, už kurio parengimą I. Š. jau yra priteistos bylinėjimosi išlaidos, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl I. Š. iš pareiškėjo priteistina 150 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens I. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Š. iš pareiškėjo A. G. 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų)

bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-1-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03331-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a8e7dfe037b811ea829bc2bea81c1194

Pareiškėja R. M. elektroniniu paštu kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti prokuroro Ž. R. 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. 17.2-3870 „Dėl 2019-07-27 pareiškimo“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos R. M. skundą.Teismas nurodė, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo

administravimo srities ginčas.Iš pareiškėjos skundo ir ginčijamo rašto turinio teismas nustatė, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų

ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras M. J. 2019 m. liepos 24 d. raštu išnagrinėjo pareiškėjos 2019 m. birželio 3 d. skundą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ir pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtu. Pareiškėja, nesutikdama su prokuroro atsakymu, jį apskundė aukštesniajam prokurorui. Generalinės prokuratūros Generalinio prokuroro pavaduotojas ginčijamu raštu paliko galioti minėtą vyriausiojo prokuroro M. J. raštą. Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad prokuroras nepagrįstai atsisakė atlikti ikiteisminį tyrimą, t. y. pareiškėjos skundas susijęs su ikiteisminiu tyrimu ir jame priimamais procesiniais sprendimais.

Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK). Administraciniai teismai neturi kompetencijos tirti prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, t. y. tokie reikalavimai nėra priskirti nagrinėti administracinio teismo teisėjams ir yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos siekiamos teisinės pasekmės siejamos ne su viešojo administravimo sritimi, o su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, tačiau tokio pobūdžio ginčai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, pareiškėjos skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skundą vertinant pagal ABTĮ skundų priėmimo ir nagrinėjimo taisyklės, skundas turi trūkumų, t. y. pareiškėja pateikė skundą elektroniniu paštu, nors pagal ABTĮ reikalavimus skundai priimami ir nagrinėjami, pateikti pasirašyti originaliu parašu arba saugiu elektroniniu parašu, bei kitų trūkumų. Vadovaujantis ekonomiškumo ir operatyvumo principu, taip pat siekiant neklaidinti pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, nereikalaujant pateikti skundo, pasirašyto originaliu ar saugiu elektroniniu parašu.

III.

Pareiškėja R. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui ji apskundė prokuroro Ž. R. 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. 17.2-3870 „Dėl 2019-07-27 pareiškimo“ ne savo iniciatyva, bet vykdydama šio prokuroro nurodymą, kad jo raštas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjos teigimu, prokurorai Ž. R. ir M. J. piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nes slepia šiuos nusikalstamus veiksmus, atsisakydami dėl jų atlikti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras Ž. R., tyčia klaidindamas, nurodė, kad jo raštą pareiškėja gali skųsti administraciniam teismui.

Pareiškėja pažymi, jog teismas taip pat nenurodė, į kokią instituciją ji turi kreiptis, kai skundą atsisako priimti teismas.

Teisėjų kolegija


Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos R. M. skundą.

Teismas atsisakė priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nurodęs, kad pareiškėjos siekiamos

teisinės pasekmės siejamos ne su viešojo administravimo sritimi, o su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, ir tokio pobūdžio ginčai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

Pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-127-520/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. 17.2.-3870. Iš pareiškėjos skundo bei atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėja šį raštą ginčijo dėl to, kad prokuroras atsisako patenkinti jos prašymą atlikti ikiteisminį tyrimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus, reglamentuoja BPK. Administraciniai teismai neturi kompetencijos tirti prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, t. y. tokie reikalavimai nėra priskirti nagrinėti administracinio teismo teisėjams ir yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. sausio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-3/2017).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminiu tyrimu, t. y. grindžiami BPK nuostatomis. Pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, kad šiuo atveju ji kelia ginčą dėl atsakovo netinkamai atlikto viešojo administravimo. Priešingai – skunde pati nurodė, kad į administracinį teismą kreipėsi tik dėl to, kad tokia apskundimo tvarka buvo nurodyta ginčijamame rašte. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ įtvirtintų bylų teismingumo taisyklių nekeičia rašte neteisingai nurodyta jo apskundimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-169-662/2019).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju aiškiai yra keliami su baudžiamuoju procesu susiję klausimai, kurių spręsti administracinis teismas negali. Taigi, dėl šių klausimų gali pasisakyti tik įgaliojimus veikti baudžiamajame procese turintis bendrosios kompetencijos teismas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2010 m. spalio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-71/2010).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-54-575/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03881-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. F. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. F. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis padavė teismui skundą, kuriame nesutiko su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus raštu, nes, anot pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) ir Seimo kontrolierius A. N. atsisako vykdyti įstatymus ir naikinti teisėjos J. V. imunitetą. Taip pat pareiškėja skunde reikalavo, kad Lietuvos valstybė pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą pati jai apmokėtų skolą, jeigu teismas pateisins Seimo ir teisėjos J. V. neteisėtus veiksmus.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b6e9d7b037b811ea829bc2bea81c1194

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3, 17, 18 straipsnių nuostatomis, nutartyje nurodė, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. ginčus, kylančius iš viešosios teisės normų reguliuojamų santykių. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Teismas nustatė, kad iš pareiškėjos skundo galima spręsti, jog pareiškėja skundžia Seimo ir (ar) šios įstaigos tarnautojų veiksmus, priimtus sprendimus, tačiau jų skunde konkrečiai nenurodo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos norimo inicijuoti ginčo objektas nėra viešasis administravimas ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos prasme, todėl tokio pobūdžio ginčas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teismas pareiškėjai išaiškino, kad administraciniam teismui nesuteikta kompetencija vertinti teismų teisėjų veiklą.

III.

Pareiškėja V. F. atskirajame skunde prašo aukštesnės instancijos teismo nustatyti, kas turi nagrinėti pareiškėjos skundą.Pareiškėja pažymi, kad Seimo kontrolierius A. N. per Seimo viešųjų ryšių skyriaus vedėją A. Z. nurodė paduoti skundą

būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria skundą atsisakyta priimti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis bylų rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nustatęs, kad pareiškėjos

norimo inicijuoti ginčo objektas nėra viešasis administravimas bei konstatavęs, kad tokio pobūdžio ginčas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį, administracinis ginčas – tai asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas.

Iš pareiškėjos skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, turinio matyti, kad pareiškėja siekia, kad Seimas panaikintų teisėjos J. V. imunitetą, nes, anot pareiškėjos, dėl šios teisėjos procesinių veiksmų byloje ji patyrė tam tikras neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjos siekiamos teisinės pasekmės siejamos ne su viešojo administravimo sritimi, tačiau su teisėjo procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, tyrimu, o tai nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus ABTĮ IV skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodomas apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas) (ABTĮ 134 str. 2 d. 7 p.). Pagal ABTĮ 154 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi: 1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies; 3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; 4) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, iš atskirajame skunde suformuluotų reikalavimų turi būti aišku, kurios iš šių atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacine tvarka baigčių pareiškėjas siekia. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atskirajame skunde suformuluotas reikalavimas (prašymas) – aukštesnės instancijos teismo nustatyti, kas turi nagrinėti šį skundą, neatitinka ABTĮ 154 straipsnyje nustatytų proceso pagal atskirąjį skundą baigčių, todėl teisėjų kolegija šio prašymo nenagrinėja.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartis paliktina nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-96-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03801-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b87a3bb037b811ea829bc2bea81c1194

(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. L. ir M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“), dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai R. L. ir M. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), pareiškėjų naudai 594,02 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004386 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 16 d., už kelionę buvo sumokėta 578,66 Eur, už vizas – 46,34 Eur priemoka, iš viso pareiškėjai sumokėjo 625 Eur. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja M. L. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinti 30,98 Eur, liko negrąžinta 594,02 Eur.

3. Pareiškėjų teigimu, susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjams buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią prašė atlyginti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi ES teisės

pažeidimą, kurio pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga dėl valstybės neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

6. Dėl pareiškėjų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų atsakovo atstovas nurodė, kad pateikta tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudaryta Sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra Sutarties šalis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal Sutartį. Taigi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Be to, anot Ministerijos, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Dėl prašomos priteisti žalos Departamentas nurodė, kad pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Pabrėžė, kad pareiškėjų sumokėta 46,34 Eur suma už vizų išdavimą nėra priskirtina atlygintinoms išlaidoms.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė R. L. ir M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 547,69 Eur turtinei žalai atlyginti. Priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nematė nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

12. Teismas kaip nepagrįstus atmetė Ministerijos argumentus, jog Sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje Sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjams fiziškai pasirašyti Sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Vertinti, jog Sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos Sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturėjo jokio pagrindo.

13. Taip pat kaip nepagrįsti atmesti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Sutartį. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 78 pervedė 578,67 Eur sumą į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale grupinis.lt užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą.

https://grupinis.lt/

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjų naudai, teismas konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjams sumokėjus 30,98 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjams liko negrąžinta 594,03 Eur suma.

15. Teismas sutiko su atsakovo atstovo bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Ministerijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

17.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais.

17.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta ir kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą Sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas R. L. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis atliko kokius nors mokėjimus už kelionę.

17.4. Bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo atstovo teigimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d.

Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

22. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1478-552/2019; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1414-525/2019).

23. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

24. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

25. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

26. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.27. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos

garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

28. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

29. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo, kadangi pareiškėjai sumokėjo UAB „Cherry Media LT“. Tuo, kad pareiškėjų nurodytos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

30. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams mokesčio už vizas. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta turtinės žalos suma pareiškėjams negali būti didinama.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. P-578 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. eina Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) vedėjo pareigas, o ginčijamu Įsakymu pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, motyvuojant, jog pareiškėjas laiku nesiėmė administracinio poveikio priemonių siekiant užkirsti kelią savavališkai atliekamiems griovimo darbams, kurie padarė žalos kultūros paveldo vietovei ir tokiais veiksmais padarė žalą Departamento reputacijai. Pareiškėjo teigimu, jis jokio pažeidimo nepadarė, o atliekant tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo ir skiriant tarnybinę nuobaudą buvo padaryti esminiai Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), pažeidimai. Be to, atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą 2017 m. gruodžio 4 d., praleido nustatytą terminą, kuris suėjo 2017 m. lapkričio 6 d.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. rugsėjo 30 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatų savininkas) organizavo jai nuosavybės teisėmis priklausančių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai), griovimo darbus, kuriuos tą pačią dieną ir įvykdė. Šie Pastatai patenka į Kultūros vertybių registre registruotos kultūros vietovės – (duomenys neskelbtini) – teritoriją. Pareiškėjas akcentavo, kad nei jis, nei kiti Vilniaus skyriaus darbuotojai savaitgaliais nedirba, o pats pareiškėjas apie griovimo darbus sužinojo iš spaudos. Pareiškėjas, atvykęs į darbą 2017 m. spalio 2 d., t. y. pirmadienį, iš karto (8:00 val.) žodžiu pavedė darbuotojui P. M. atlikti faktinių duomenų patikrinimą dėl Pastatų. Patikrinimas buvo atliktas apie 9:00 val., taigi iš karto po pavedimo gavimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad Pastatai yra visiškai nugriauti, darbus vykdantys rangovai mechanizuotai vykdė šiukšlių krovimo, išvežimo darbus. Dėl susidariusios situacijos pareiškėjas 2017 m. spalio 2 d. raštu įpareigotas dalyvauti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cc4b048037b811ea829bc2bea81c1194

pasitarime, šis raštas sistemoje registruotas 12:22 val., jokiu kitu būdu (žodžiu, telefonu, el. paštu) pareiškėjas apie planuojamą susirinkimą nebuvo informuotas. Aplinkybė, jog pareiškėjui kvietimas buvo įteiktas tokiu neįprastu būdu, leidžia daryti prielaidą, jog Departamentas siekė, jog pareiškėjas laiku neperskaitytų kvietimo, kad vėliau galėtų jį už tai nubausti. Pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės laiku perskaityti kvietimo – tuo metu jis buvo (duomenys neskelbtini). Apie pasitarimą sužinojo tik iš skambučio 15:08 val., kodėl pareiškėjui niekas nepaskambino anksčiau, neaišku.

4. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. spalio 5 d. pranešime dėl galimo tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Pranešimas) nebuvo nurodyta, kokį konkrečiai pažeidimą padarė pareiškėjas, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti teise pateikti paaiškinimus. Pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl galimai nepakankamų ir neoperatyvių veiksmų reaguojant į Pastatų griovimo darbus. Jokia informacija apie tai, kokių tiksliai veiksmų neatliko pareiškėjas ar kokie veiksmai laikomi nepakankamai operatyviais, nebuvo pateikta. Pareiškėjui buvo ir yra neaišku, ko, Departamento nuomone, jis nepadarė ar ką padarė netinkamai. Taigi pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė apsiginti nuo jam pateiktų kaltinimų, nes kaltinimai buvo neaiškūs ir nekonkretūs. Skundžiamame Įsakyme pareiškėjas kaltinamas tuo, kad 2017 m. spalio 2 d., tik gavęs informaciją apie atliktus Pastatų griovimo darbus, privalėjo iš karto priimti sprendimą stabdyti darbus, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Pranešime tai nebuvo įvardyta, todėl jis net neturėjo galimybės pasisakyti dėl šio neva padaryto pažeidimo.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad Pastatų griovimo darbai buvo atlikti savaitgalį ir nei Departamentas, nei Vilniaus skyrius apie tai informuotas nebuvo. Pareiškėjas, gavęs informaciją apie savaitgalį atliktus griovimo darbus, reagavo nedelsdamas – pirmadienį, iš pat ryto pavedė inspektoriui P. M. nuvykti į vietą ir atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą, siekiant sužinoti, kokia yra faktinė situacija. Praėjus valandai nuo pavedimo gavimo, inspektorius nuvyko į vietą ir nustatė, kad visi Pastatai yra visiškai nugriauti, darbus vykdantys rangovai jau vykdo tvarkymo darbus. Departamento direktorius 2017 m. spalio 3 d. įsakymu įpareigojo pareiškėją pateikti statytojui (užsakovui) du reikalavimus: nedelsiant sustabdyti Pastatų griovimo darbus ir atstatyti Pastatus, numatant pradžios terminą ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šio įsakymo pasirašymo dienos. Abu reikalavimai buvo parengti ir išsiųsti Pastatų valdytojui 2017 m. spalio 4 d. Pareiškėjui sužinojus apie Pastatų griovimo darbus, jie jau buvo pilnai atlikti, todėl nebebuvo ką stabdyti. Kadangi pareiškėjas sureagavo per 2 dienas (pateikiant Pastatų savininkui nurodymus), tai negali būti laikoma uždelsimu. Pareiškėjas bei jo vadovaujamas skyrius operatyviai atliko visus tokioje situacijoje būtinus veiksmus: pavedė inspektoriui atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą, pareikalavo Pastatų valdytojų pateikti informaciją apie griovimo darbus, išsiuntė reikalavimus Pastatų valdytojams dėl griovimo darbų stabdymo bei Pastatų atstatymo. Taigi pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad nesiėmė veiksmų sustabdyti Pastatų, kurie jau buvo nugriauti iki tol, kol pareiškėjui tapo žinoma apie jų griovimą, griovimą.

6. Pareiškėjas papildomai pastebėjo, kad išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) blanketines normas, tačiau tokių normų pažeidimas negali būti teisinis pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Blanketinių normų taikymo atveju turi būti nurodoma ir konkreti teisės norma, įtvirtinanti konkrečią pareigą, kuri nebuvo atlikta. Be to, tiek išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo, tiek skundžiamame Įsakyme nepagrįstai nurodyta, kad egzistuoja pareiškėjo tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė – Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 24 d. įsakymu pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimu ši nuobauda buvo panaikinta, dėl to tai negali būti laikoma sunkinančia aplinkybe.

7. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamoje situacijoje nėra visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, dėl to paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta ir privalo būti panaikinta. Pareiškėjas nepažeidė nei vienos jam nustatytos pareigos, todėl neteisėtų veiksmų neatliko. Kadangi pareiškėjas Pastatų griovimo klausimą sprendė tinkamai ir ėmėsi visų objektyviai įmanomų ir reikalingų veiksmų, nėra pagrindo pripažinti, kad jis yra kaltas dėl susidariusios situacijos. Atsakovas nenurodė, kokia konkreti žala padaryta įstatymo saugomoms vertybėms ir kaip pakenkta Departamento reputacijai, be to, atsakovas nenurodė, koks yra ryšys tarp tariamai padarytos žalos ir pareiškėjo veiksmų.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), su Pastatais patenka į kultūros paveldo vietovės – (duomenys neskelbtini) – teritoriją, Pastatai yra susiję su (duomenys neskelbtini) vertingąja savybe – tūrinės erdvinės struktūros sandara, todėl yra kultūros paveldo statiniai. (duomenys neskelbtini) vertingąją savybę – tūrinės erdvinės struktūros sandarą, kuri sudaryta iš urbanistinės struktūros statinių, reikšmingų savo vieta ir tūriu, draudžiama naikinti ar kitaip žaloti. Kadangi Pastatai yra kultūros paveldo statiniai, jų griovimas buvo ir yra draudžiamas. Pastatų

griovimui pareiškėjas nebuvo parengęs kultūros paveldo statinių – ypatingųjų statinių griovimo projekto, toks projektas nebuvo pateiktas patikrinti Departamentui, nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas nugriauti statinius. Pats pareiškėjas 2017 m. spalio 3 d. rašte, adresuotame Pastatų savininkui, nurodė, jog Vilniaus skyrius gavo informacijos dėl galimai savavališkai vykdomų pastato, esančio (duomenys neskelbtini), griovimo darbų. Šiame rašte Vilniaus skyrius pažymėjo, kad Pastatai patenka į kultūros paveldo vietovės teritoriją ir Pastatų savininko prašė nurodyti, ar buvo parengtas griovimo projektas ir gautas statybą leidžiantis dokumentas. Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 12 d. rašte „Dėl gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) griovimo“, pasirašytame pareiškėjo, nurodė, kad padalinys nepritaria Pastatų griovimui.

10. Atsakovas pažymėjo, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą pirmojoje pastraipoje yra nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl Departamento Kontrolės skyriaus vedėjos D. Š. 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodytų faktinių aplinkybių – galimai nepakankamų ir neoperatyvių veiksmų, reaguojant į Pastatų griovimo darbus. Kartu su Pranešimu pareiškėjui buvo pateikta Departamento turima informacija apie tarnybinį nusižengimą. Informacijos apie tarnybinį nusižengimą ir jo aplinkybes pateikimas Pranešime atitinka Taisykles. Pareiškėjas su Pranešimu 2017 m. spalio 5 d. buvo supažindintas pasirašytinai ir dėl papildomos informacijos į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją ar Departamentą nesikreipė, o 2017 m. spalio 11 d. pateikė tarnybinį pranešimą, kuriuo informavo, jog su kaltinimais nesutinka, tačiau nesutikimo motyvų nepateikė.

11. Departamentas pažymėjo, jog išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo nėra konstatuota, kad pareiškėjas atitinkamų veiksmų turėjo imtis, bet nesiėmė ne darbo dieną, t. y. 2017 m. spalio 1 d. (sekmadienį). Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas, 2017 m. spalio 2 d. atvykęs į tarnybos vietą, darbo dienos pradžioje į įvykio vietą žodžiu pavedė nuvykti ir situaciją patikrinti Vilniaus skyriaus vyriausiajam valstybiniam inspektoriui P. M., daugiau jokių veiksmų darbo dienos metu pats neatliko ir niekam atlikti nepavedė, nors pagal Vilniaus skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus parodymus buvo gavęs informaciją, kad Pastatai yra nugriauti. Pareiškėjas tinkamai neįvertino griovimo darbų aplinkybių, o stabdymo veiksmų ėmėsi tik gavęs oficialų Departamento įpareigojimą, nors neneigė, kad darbai atliekami be Vilniaus skyriaus žinios. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Departamento teritorinių skyrių nuostatais, pareigybės aprašymu, Vilniaus skyriaus vedėjas V. K., 2017 m. spalio 2 d. turėdamas atlikto patikrinimo rezultatus (2017 m. spalio 2 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. AAV-549), privalėjo priimti sprendimą stabdyti darbus kultūros paveldo vietovės – (duomenys neskelbtini) – teritorijoje, arba tai pavesti pavaldžiam administracinius įgaliojimus turinčiam valstybės tarnautojui, tačiau to nepadarė.

12. Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą atsakovas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2017 m. spalio 5 d. (Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. P-472 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“). Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija Departamento direktoriui 2017 m. lapkričio 3 d. pateikė išvadą, taigi tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena – 2017 m. lapkričio 3 d., o tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. gruodžio 4 d., nepraleidus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Atsakovas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo veiksmais Departamentui padarytą reputacinę žalą įrodo trečiųjų asmenų kreipimaisi į Departamentą, prašant imtis veiksmų įvertinti, ar Pastatų griovimo darbai buvo įvykdyti teisėtai.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Departamento 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. P-578 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“.

14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Teismas vadovavosi VTĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 28 straipsniu, 2 straipsnio 12 dalimi, 29 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 19 punktu, Departamento teritorinių skyrių nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu (toliau – ir Nuostatai), 6.19 punktu, Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2011 m. lapkričio 8 d. įsakymu, 7.2, 7.30 punktais ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog Pastatai buvo pastatyti kultūros paveldo vietovės – (duomenys neskelbtini) – teritorijoje, taigi tiek Departamentui, tiek jo teritoriniams skyriams ir jų darbuotojams, įskaitant ir pareiškėją, teko pareiga kontroliuoti, ar tokių Pastatų atžvilgiu nėra pažeidžiami paveldosaugos reikalavimai. Taigi, viena vertus, pareiškėjui, kaip Vilniaus skyriaus vedėjui, teko pareiga,

kilus įtarimui, kad tokie paveldosaugos reikalavimai yra pažeisti, priimti sprendimą dėl darbų stabdymo. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš tarnybinio nusižengimo išvados turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nubaustas už tai, kad nesiėmė aktyvių veiksmų nedelsiant stabdyti Pastatų griovimo darbus, netinkamai juos įvertino, o konkrečiai, kad 2017 m. spalio 2 d., turėdamas atlikto patikrinimo rezultatus, nepriėmė sprendimo stabdyti darbus ir to nepavedė daryti kitam valstybės tarnautojui; stabdymo veiksmų ėmėsi tik gavęs oficialų Departamento įgaliojimą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjo tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės – tarnybinio nusižengimo padarymo fakto.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad nurodytos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Departamento teritorinių skyrių nuostatų normos įtvirtina pareigą stabdyti fizinių ar juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai. Nagrinėjamu atveju svarbus aspektas yra veiksmų, Pastatų nugriovimo darbų, momentas.

17. Nagrinėjamoje byloje abi ginčo šalys sutinka su aplinkybe, kad Pastatų griovimo darbai atlikti 2017 m. rugsėjo 30 d., tokią aplinkybę savo procesiniuose dokumentuose nurodė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Iš Pastatų savininko pareiškėjui pateikto 2017 m. spalio 12 d. rašto turinio matyti, kad Pastatų savininkas griovimo darbus pradėjo 2017 m. rugsėjo 30 d. ir tą pačią dieną Pastatus nugriovė. Taigi be Departamento žinios Pastatai, esantys kultūros paveldo vietovės teritorijoje, 2017 m. rugsėjo 30 d. buvo nugriauti. Duomenų, kad iki Pastatų nugriovimo dienos Departamentui ar pačiam pareiškėjui būtų pateikta informacija apie planuojamus atlikti griovimo darbus, byloje nėra, priešingai, pačioje tarnybinio nusižengimo išvadoje nustatyta faktinė aplinkybė, kad Vilniaus teritorinis padalinys 2014 m. vasario 12 d. pranešė dėl gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), griovimo projekto besikreipiančiam UAB „Delfa“, jog šių Pastatų griovimui nepritars. Taigi matyti, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus skyriaus vedėjas, neturėjo objektyvių duomenų, kurių pagrindu iki 2017 m. rugsėjo 30 d. galėjo įtarti, jog šiais adresais bus atliekami griovimo darbai ir jų sustabdyti.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo išvadoje nėra nurodyta, jog pareiškėjas būtų pažeidęs konkrečius statybos teisinius santykius ir jų kontrolę paveldosaugos srityje reglamentuojančius teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjas turėtų teikti nurodymą stabdyti griovimo darbus jau po faktinių griovimo darbų atlikimo. Atsakovui tarnybinio nusižengimo išvadoje nenurodžius konkrečių teisės aktų nuostatų, pagal kurias pareiškėjas turėjo pareigą stabdyti jau nugriautų Pastatų griovimo darbus, pareiga stabdyti vykdomus griovimo darbus ir pareiga stabdyti įvykdytus griovimo darbus nėra sutapatinama.

19. Atsakovo nurodomas pažeidimas, jog pareiškėjas turėjo stabdyti Pastatų griovimo darbus arba pavesti tai atlikti kitam darbuotojui, nes 2017 m. spalio 2 d. turėjo atlikto Pastatų patikrinimo rezultatus, teismo vertinimu, yra nepagrįstas. Kaip nustatyta, P. M. 2017 m. spalio 3 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame užfiksavo, kad pagal gautą pranešimą 2017 m. spalio 2 d. atliktas faktinių duomenų patikrinimas (duomenys neskelbtini), apžiūros metu nustatyta, kad Pastatai nugriauti, vyksta teritorijos tvarkymo darbai. Taigi Departamento keliamas reikalavimas pareiškėjui stabdyti Pastatų griovimo darbus 2017 m. spalio 2 d., kai jie jau buvo nugriauti 2017 m. rugsėjo 30 d., neatitinka nei jo pareigybės aprašyme įtvirtintų funkcijų, nei protingumo ir teisingumo principų.

20. Pareiškėjui tenkančią pareigą teisės aktų nustatyta tvarka teikti pavedimus kitiems darbuotojams pareiškėjas įvykdė, nes, kaip matyti iš byloje esančios rašytinės medžiagos, pareiškėjas 2017 m. spalio 2 d., gavęs informaciją, kad Pastatai yra nugriauti, žodžiu pavedė Vilniaus skyriaus vyriausiajam inspektoriui nuvykti į vietą ir patikrinti esamą situaciją, o kitą dieną, jau po faktinių duomenų patikrinimo vietoje, 2017 m. spalio 3 d. kreipėsi į Pastatų valdytojus dėl informacijos apie Pastatų griovimo darbus pateikimo. Departamento direktoriui 2017 m. spalio 3 d. pareiškėjui pavedus surašyti reikalavimą dėl griovimo darbų stabdymo ir Pastatų atstatymo jis tokį įpareigojimą įvykdė 2017 m. spalio 4 d. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių tokie pareiškėjo atlikti veiksmai jau po Pastatų nugriovimo būtų nepakankami nei tarnybinio tyrimo išvadoje, nei ginčijamame Įsakyme nėra nurodyta. Atsakovo teigiamas pareiškėjo veiksmų nepakankamumas tarnybinio nusižengimo išvadoje turėjo būti motyvuotas, nurodant priežastis, kodėl tokie veiksmai buvo nepakankami, kokie padariniai kilo dėl to, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 2 d. (pirmadienį) nesurašė nurodymo stabdyti 2017 m. rugsėjo 30 d. nugriautų Pastatų griovimo darbus, o toks reikalavimas stabdyti darbus surašytas 2017 m. spalio 4 d.

21. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo nuostatas (7.12 ir 7.30 punktus), sprendimas dėl darbų stabdymo priimamas, jeigu išaiškėja, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Būtent tada pareiškėjui tenka pareiga pačiam priimti sprendimus dėl darbų stabdymo arba laiku ir tinkamai teikti pavedimus kitiems darbuotojams atlikti atitinkamus veiksmus. Teismas akcentavo, kad pagal Departamento teritorinių skyrių nuostatų 6.19 papunktį, pareigą priimti sprendimą Departamentas turi dėl fizinių ar juridinių asmenų atliekamų (esamuoju laiku), o ne praeityje atliktų veiksmų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju pareiškėjas negali būti

laikomas pažeidusiu bendrąją Departamento teritorinių skyrių nuostatose, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir pareiškėjo pareigybės aprašyme įtvirtintą pareigą priimti sprendimą dėl griovimo darbų stabdymo, kai Pastatų griovimo darbai jau buvo atlikti, nes toks sprendimas nurodyti stabdyti griovimo darbus būtų nebeįgyvendinamas. Todėl atsakovo argumentas, kad pareiškėjas nestabdė griovimo darbų nedelsiant, kai tik buvo surašytas 2017 m. spalio 2 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, nepagrįstas, nes jau po padaryto paveldosaugos pažeidimo – Pastatų, esančių kultūros paveldo vietovės teritorijoje, nugriovimo, toks sprendimas sustabdyti griovimo darbus objektyviai negalėjo būti įvykdomas.

22. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė ir kito tarnybinio nusižengimo sudėties elemento egzistavimo – pareiškėjo veiksmais sukeltų pasekmių. Atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, vertindamas pareiškėjo veiksmais sukeltą žalą, nurodė dvi pareiškėjo veiksmų pasekmes, t. y. pirma, dėl to, kad pareiškėjas nesiėmė administracinio poveikio priemonių, padaryta žala kultūros paveldo vietovei – (duomenys neskelbtini), antra, kad pareiškėjo neoperatyvūs veiksmai padarė žalą Departamento reputacijai, nes visuomenė laiku neinformuota apie Pastatų griovimo darbus. Teismo vertinimu, atsakovo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyti argumentai neatskleidžia žalos padarymo fakto.

23. Pirma, atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pasekmes, atsiradusias dėl to, kad reikalavimas stabdyti nugriautų Pastatų griovimo darbus priimtas ne 2017 m. spalio 2 d., o 2017 m. spalio 4 d. Tarnybinio nusižengimo išvadoje nėra jokių motyvų ar duomenų, pagrindžiančių žalos kultūros paveldo vietovei padarymą būtent dėl pareiškėjo veiksmų. Antra, atsakovo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyta žala – pakenkimas Departamento reputacijai, laikytina neįrodyta ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

24. Teismo vertinimu, žala kultūros paveldo vietovei kilo dėl to, kad Pastatai buvo nugriauti, o ne dėl to, kad pareiškėjas po Pastatų nugriovimo nepateikė reikalavimo stabdyti jų griovimo darbus, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovas tarnybinio nusižengimo išvadoje nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, pagal kurias po Pastatų nugriovimo toks reikalavimas turėjo būti pateiktas. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymais pagrįstų duomenų, kaip pasikeitė Pastatų situacija nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 4 d., ir nenurodė priežasčių, kodėl reikalavimo stabdyti griovimo darbus nepateikimas (nors nenurodyta jokių teisės aktų nuostatų, pagal kurias tokį reikalavimą turėjo pateikti) ar vėlesnis pateikimas sukėlė žalą ir kokia konkreti žala buvo padaryta.

25. Atsakovo nurodomą žalą jo reputacijai teismas laikė neįrodyta, nes atsakovas tarnybinio nusižengimo išvadoje tokios žalos neįrodė jokiais konkrečiais duomenimis ir plačiau dėl jos iš viso nepasisakė. Teismo posėdžio metu pateikti straipsniai viešojoje erdvėje ir asmenų kreipimaisi dėl Pastatų nugriovimo pagrindžia tik tai, kad viešojoje erdvėje buvo skelbiamas Pastatų nugriovimo faktas, analizuoti su Pastatų apsauga susiję teisės aktų reikalavimai. Tačiau tokie duomenys niekaip nepagrindžia, jog dėl pareiškėjo veiksmų 2017 m. spalio 2 d. nesurašius reikalavimo stabdyti nugriautų Pastatų griovimo darbus, Departamento reputacijai kiltų grėsmė, jo atžvilgiu būtų pradėti tyrimai, patikrinimai ar būtų suformuota neigiama visuomenės nuomonė Departamento veiklos atžvilgiu. Atsakovo pateiktos straipsnių ištraukos patvirtina abiejų ginčo šalių neginčytą aplinkybę, kad Departamentui apie Pastatų nugriovimą žinoma nebuvo, tačiau pareiškėjo veiksmais padarytos konkrečios žalos tokios aplinkybės neįrodo.

26. Taigi teismas darė išvadą, kad ginčijamas Įsakymas priimtas ir tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta nenustačius visų būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, o tai yra pakankamas pagrindas naikinti Įsakymą kaip nepagrįstą. Todėl teismas dėl kitų pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų nepasisakė.

27. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra priimtas netinkamai įvertinus faktinę situaciją ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Teismas nenustatė visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, todėl konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėjui tenkančių pareigų pažeidimo faktą, taip pat neįrodė atsiradusių pasekmių, nulemtų konkrečiais pareiškėjo veiksmais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintas, o ginčijamas Įsakymas panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

III.

28. Atsakovas Departamentas (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pareiškėjas sąmoningai vengė vykdyti savo pareigas – priimti sprendimą stabdyti neteisėtus veiksmus, tokį

sprendimą įpareigojo priimti jam pavaldų asmenį ne 2017 m. spalio 2 d., kai neteisėtų veiksmų atlikimas buvo nustatytas, o tik po to, kai Departamento direktorė 2017 m. spalio 3 d. įsakymu pareiškėją įpareigojo tokį sprendimą priimti. Net po šio įsakymo administracinis sprendimas buvo priimtas tik 2017 m. spalio 4 d.

28.2. Administracinėje byloje pateikti duomenys įrodo, kad Pastatai 2017 m. spalio 2 d. nebuvo visiškai nugriauti (Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus 2017 m. spalio 3 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. AAV-549 ir Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. aktas Nr. (duomenys neskelbtini) bei protokoluose fiksuoti duomenys apie išlikusias Pastatų dalis). Kad Pastatų griovimas nebuvo baigtas, įrodo ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-1457-1047/2019. Vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjas dar 2017 m. spalio 2 d. privalėjo apriboti ar uždrausti darbus, kurie, kaip paaiškėjo, pažeidė kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes. Be to, Departamentas 2019 m. rugpjūčio 23 d. gavo Pastatų savininko raštą, kuriame Pastatų savininkas sutinka sutarti dėl žalos atlyginimo, tuo pačiu pripažindamas savo veiksmais padaręs žalą (duomenys neskelbtini) vertingosioms savybėms. Aptariamame rašte taip pat pažymėta, kad Pastatų pamatai nebuvo išardyti.

28.3. Nors Pastatai nebuvo registruoti Kultūros vertybių registre, tačiau jie pateko į kultūros paveldo vietovės – (duomenys neskelbtini) – teritoriją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į tai, jog atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus, gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu. Pastatai buvo kultūros paveldo statiniai, kurių griovimas buvo draudžiamas. Be to, Departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2018 m. lapkričio 6 d. aktu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė apsaugą Pastatų liekanoms – trijų namų rūsių liekanoms. Pastaroji aplinkybė akivaizdžiai rodo, jog nurodymas stabdyti neteisėtus veiksmus buvo būtinas, kadangi toks aktas lėmė dar nesunaikintų vertingųjų savybių apsaugą.

28.4. Atsakovas nurodo dvi pareiškėjo veiksmų pasekmes: pirma, padaryta žala kultūros paveldo vietovei – (duomenys neskelbtini), antra, pareiškėjo veikimas, kuriuo buvo vilkinamas administracinių sprendimų priėmimas, padarė žalą Departamento reputacijai, nes visuomenė laiku neinformuota apie Pastatų griovimo darbų neteisėtumą ir visuomenei buvo teikiama prieštaringa informacija iš pareiškėjo. Vilniaus skyriaus vedėjas, kai (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai griaunami Pastatai, saugodamas Vilniaus skyriaus reputaciją, turėjo pareigą stabdyti darbus iki visų aplinkybių išsiaiškinimo, tačiau tai padarė tik Departamento vadovybės įpareigotas.

28.5. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-635-603/2019 nurodyta, kad Pastatų savininkas pažeidė imperatyvius paveldosaugos reikalavimus, todėl nėra pagrindo spręsti dėl Pastatų savininko atliktų griovimo darbų įteisinimo. Minėtoje nutartyje pažymėta, kad kultūros paveldo statiniai nugriauti nesilaikant nustatytos procedūros.

29. Pareiškėjas V. K. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.30. Pareiškėjas pažymi, kad apeliantas siekia ne kultūros vertybių apsaugos, o susidorojimo su pareiškėju. Pareiškėjas

akcentuoja, kad Departamentas, manydamas, kad pareiškėjas netinkamai vykdo arba nevykdo savo funkcijų, turėjo teisę pats priimti sprendimą stabdyti Pastatų griovimą (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. 10 d. 19 p., Nuostatų 9.12 p.), tačiau jokių skubių veiksmų nesiėmė. Pareiškėjas visų reikiamų ir būtinų veiksmų ėmėsi nedelsiant: 2017 m. spalio 2 d. konstatuotas Pastatų nugriovimo faktas; 2017 m. spalio 3 d. pareikalauta Pastatų savininko paaiškinimo; 2017 m. spalio 4 d. priimtas reikalavimas stabdyti darbus. Nagrinėjamu atveju taip pat neįrodytas pareiškėjo atliktų veiksmų pasekmių atsiradimo faktas. Byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, patvirtinančio aplinkybę, kad dėl pareiškėjo neveikimo atsirado žala.

31. Atliekant tarnybinį patikrinimą, nebuvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – nenustatytas tarnybinio nusižengimo faktas ir neįrodytas žalos atsiradimo faktas. Departamento nurodyti faktai tik dar kartą įrodo Įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nes Įsakymo priėmimo metu nurodytų duomenų (Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. akto Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo, t. y. Departamentas priėmė sprendimą, neištyręs bei neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių. Departamentas Įsakymo teisėtumą grindžia aplinkybėmis, kurios nustatytos praėjus daugiau kaip 12 mėnesių po pareiškėjo veiksmų atlikimo. Nugriautiems Pastatams apsauga buvo suteikta jau po jų nugriovimo.

32. Apeliantas akcentuoja, kad nebuvo administracinės bylos Nr. eI-1457-1047/2019 proceso dalyvis, todėl bylos faktiniai duomenys pareiškėjui nėra žinomi. Be to, iš to, ką nurodo atsakovas, akivaizdu, jog žala (duomenys neskelbtini) vertingosioms savybės buvo padaryta ne dėl pareiškėjo neveikimo, bet dėl kito asmens aktyvių veiksmų. Apskritai,

atsakovas pateikė naujus argumentus, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. P-578, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo bei pagrįstumo.

34. Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 30 d. (šeštadienį) atlikti Pastatų, adresu (duomenys neskelbtini), griovimo darbai. Pareiškėjas 2017 m. spalio 2 d. (pirmadienį) ryte davė žodinį pavedimą Departamento vyriausiajam valstybiniam inspektoriui P. M. atlikti faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl Pastatų. P. M. 2017 m. spalio 3 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame užfiksavo, kad pagal gautą pranešimą 2017 m. spalio 2 d. atliktas faktinių duomenų patikrinimas (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta, kad Pastatai nugriauti, vyksta teritorijos tvarkymo darbai.

35. Pareiškėjas 2017 m. spalio 3 d. raštu kreipėsi į Pastatų savininką, nurodydamas, kad gauta informacija, jog savavališkai vykdomi griovimo darbai. Atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje nustatyta, kad nugriauti Pastatai. Kadangi Pastatai patenka į kultūros paveldo vietovės – (duomenys neskelbtini) – teritoriją, pareiškėjas paprašė iki 2017 m. spalio 9 d. pateikti Vilniaus skyriui informaciją dėl Pastatų griovimo – ar buvo parengtas griovimo projektas, gautas statybą leidžiantis dokumentas, nurodyti, kas vykdė griovimo darbus bei kitą svarbią informaciją.

36. Departamento direktorė 2017 m. spalio 3 d. įsakymu pavedė pareiškėjui nedelsiant pateikti statytojui (užsakovui) reikalavimą sustabdyti Pastatų griovimo darbus, taip pat nedelsiant pateikti reikalavimą dėl Pastatų atstatymo, numatant atstatymo darbų pradžios terminą ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šio įsakymo pasirašymo dienos. Pareiškėjas 2017 m. spalio 4 d. vizavo, o P. M. pasirašė 2017 m. spalio 4 d. reikalavimą dėl Pastatų atstatymo ir reikalavimą nedelsiant sustabdyti Pastatų griovimo darbus. Darbų rangovai, Pastatų savininkas atsisakė priimti 2017 m. spalio 4 d. reikalavimus, todėl abu 2017 m. spalio 4 d. reikalavimai išsiųsti Pastatų savininkui registruotu paštu.

37. Pareiškėjo atžvilgiu 2017 m. spalio 5 d. surašytas Pranešimas, paprašyta pateikti paaiškinimą ne vėliau nei iki 2017 m. spalio 12 d. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl galimai nepakankamų ir neoperatyvių veiksmų, reaguojant į Pastatų griovimo darbus. Pareiškėjas, reaguodamas į šį Pranešimą, 2017 m. spalio 11 d. pateikė paaiškinimus, nurodydamas, kad iš Pranešimo neaišku, dėl kokių tarnybinių nusižengimų padarymo pareiškėjas yra įtariamas, be to, neaišku, kokie pareiškėjo veiksmai laikytini nepakankamais ir neoperatyviais.

38. Komisija 2017 m. lapkričio 3 d. surašė tarnybinio nusižengimo išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, laiku nesiėmė veiksmų, nepriėmė sprendimo dėl griovimo darbų stabdymo, todėl pasiūlė skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Departamentas Įsakymu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

39. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą Departamento Įsakymą panaikino.

40. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas teigdamas, kad pareiškėjas vengė vykdyti savo pareigas – priimti sprendimą stabdyti neteisėtus veiksmus. Pateikti duomenys, anot atsakovo, įrodo, kad Pastatai 2017 m. spalio 2 d. nebuvo visiškai nugriauti. Atsakovas prašo įvertinti aplinkybę, kad Departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2018 m. lapkričio 6 d. aktu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė apsaugą Pastatų liekanoms – trijų namų rūsių liekanoms, kas rodo, jog Pastatai nebuvo visiškai nugriauti ir nurodymas stabdyti neteisėtus veiksmus buvo būtinas. Be to, atsakovas nurodo dvi pareiškėjo veiksmų pasekmes: pirma, padaryta žala kultūros paveldo vietovei – (duomenys neskelbtini), antra, pareiškėjo veikimas, kuriuo buvo vilkinamas administracinių sprendimų priėmimas, padarė žalą Departamento reputacijai.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos

teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo turinio, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Mano, jog teismas netinkamai įvertino Pastatų griovimo aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jie 2017 m. spalio 2 d. buvo visiškai nugriauti. Apeliantas savo poziciją grindžia ir pateikdamas naują įrodymą – Pastatų savininko 2019 m. rugsėjo 23 d. raštą (kuriame pripažįstama savo veiksmais padarius žalą kultūros vertybei), kurį prašo įvertinti, nes jis negalėjo būti pateiktas anksčiau.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2475-662/2019).

44. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, jog nebuvo paisoma atsakovo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad šiuo atveju egzistuoja tarnybinio nusižengimo sudėtis.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2356-575/2017). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010; 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2019 m. liepos 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-981-629/2019).

46. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Pastatai 2017 m. spalio 2 d. nebuvo visiškai nugriauti, todėl pareiškėjas privalėjo priimti sprendimą dėl griovimo darbų stabdymo, ši išvada daroma vadovaujantis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos vėliau nei priimtas ginčijamas Įsakymas, be kita ko, Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. aktu Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatų savininko 2019 m. rugsėjo 23 d. raštu, Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-1457-1047/2019 nustatytomis aplinkybėmis.

47. Pažymėtina, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma už tai, kad jis nepakankamai operatyviai reagavo į Pastatų griovimo darbus ir laiku nepriėmė sprendimo juos stabdyti. Taigi atsakomybė taikyta dėl pareiškėjo veiksmų / neveikimo būtent tuo metu, kada vyko Pastatų griovimo darbai ir iškart po to. Byloje nustatyta, kad po to, kai 2017 m. rugsėjo 30 d. (šeštadienį) atlikti Pastatų griovimo darbai, pareiškėjas 2017 m. spalio 2 d. (pirmadienį) ryte davė žodinį

pavedimą Departamento vyriausiajam valstybiniam inspektoriui P. M. atlikti faktinių duomenų patikrinimą vietoje dėl Pastatų. P. M. 2017 m. spalio 3 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame užfiksavo, kad apžiūros metu nustatyta, jog Pastatai nugriauti, vyksta teritorijos tvarkymo darbai. Įvertinus šią aplinkybę, kad pagal tuo metu turimus duomenis, pareiškėjas turėjo būtent tokią informaciją dėl Pastatų nugriovimo, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl vėlesnio paaiškėjimo, jog tam tikros Pastatų dalys nebuvo nugriautos, negali būti vertinami sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės. Duomenų, kad iki Pastatų nugriovimo dienos Departamentui ar pačiam pareiškėjui būtų pateikta informacija apie planuojamus atlikti griovimo darbus, byloje taip pat nėra. Šiuo atveju aplinkybė, ar Pastatai buvo visiškai nugriauti, nėra svarbi, nes tai nebuvo (atsakovas neįrodė, jog buvo) žinoma pareiškėjui, kaip Vilniaus skyriaus vedėjui, priimant sprendimus 2017 m. spalio 2–4 dienomis. Remdamasis tais pačiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertina atsakovo su apeliaciniu skundu pateikto papildomo įrodymo – Pastatų savininko 2019 m. rugsėjo 23 d. rašto.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal tuo metu turimus duomenis, pareiškėjas elgėsi pakankamai operatyviai ir pagrįstai 2017 m. spalio 3 d. raštu kreipėsi į Pastatų savininką, prašydamas pateikti Vilniaus skyriui informaciją dėl Pastatų griovimo – ar buvo parengtas griovimo projektas, gautas statybą leidžiantis dokumentas, nurodyti, kas vykdė griovimo darbus bei kitą svarbią informaciją. Be to, Departamento direktorei 2017 m. spalio 3 d. įsakymu pavedus pareiškėjui nedelsiant pateikti statytojui (užsakovui) reikalavimą sustabdyti Pastatų griovimo darbus, taip pat nedelsiant pateikti reikalavimą dėl Pastatų atstatymo, tai buvo padaryta. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, objektyvių aplinkybių, dėl kurių tokie pareiškėjo atlikti veiksmai jau po Pastatų griovimo darbų būtų nepakankami nei tarnybinio tyrimo išvadoje, nei ginčijamame Įsakyme nėra nurodyta. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymais pagrįstų duomenų, kaip pasikeitė Pastatų situacija nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 4 d. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, jog pareiškėjas veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir šiuo atveju nenustatytas vienas iš tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – pažeidimo padarymo faktas.

49. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo veiksmų pasekmėmis, konstatavus, jog pažeidimo padarymo faktas, kaip vienas iš tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, nenustatytas, nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

50. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti vadovaujantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c42a7b5037b811ea829bc2bea81c1194

Administracinė byla Nr. AS-18-662/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02113-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Karodenta“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Karodenta“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl patikrinimo akto ir rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Karodenta“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos Statybos skyriaus (toliau – ir Administracija) 2019 m. rugpjūčio 27 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. SS19-21 (toliau – ir Aktas), kuriuo pareiškėjas, kaip pastatų (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pastatai), savininkas, įpareigotas: 1) „paskirti techninį prižiūrėtoją, atitinkantį jam keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Įsigyti visus privalomuosius statinių techninės priežiūros dokumentus, atlikti nuolatines, kasmetines ir kitas privalomąsias apžiūras, pildyti aktus ir žurnalus, vykdyti privalomuosius remonto bei kitus techninės priežiūros darbus vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka iki 2019 m. rugsėjo 30 d. ir informuoti Statybos skyrių atskiru raštu“; 2) „vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 1.03.01:2016 atlikti pastatų ekspertizę, nes naudoti dabartinės būklės pastatus gali būti nesaugu.“ „<…> nedelsiant imtis priemonių pastatus suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti, nes dabartinės būklės pastatų eksploatavimas negalimas ir net buvimas šalia jo galimai kelia grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei bei aplinkai“; 3) iki 2019 m. lapkričio 1 d. nustatyti preliminarius darbų kiekius fasado ir inžinerinių sistemų defektams pašalinti. Organizuoti pastato defektų pašalinimo darbus ir informuoti Statybos skyrių atskiru raštu“.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (toliau – ir RUP) – sustabdyti Akto galiojimą iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti RUP. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje numatytų RUP taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių RUP, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. RUP gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) nustatoma, kad skundžiamo akto galiojimas ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-

575/2016). RUP, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). RUP taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti RUP, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas prašyme taikyti RUP nurodė, jog, netaikius RUP, Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su nepagrįstai didelėmis piniginėmis išlaidomis ir (ar) esamų pastatų praradimu, iš esmės nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad, netaikius RUP, Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad Bendrovės teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus įvykdyti Akto reikalavimai imtis priemonių pastatus suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti, o vėliau išaiškės aplinkybės, kurios bus pasekmė neteisėtų veiksmų, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, o reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais, tačiau šiuo atveju pareiškėjas to nepadarė.

II.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 31 d. nutartį ir tenkinti prašymą taikyti RUP – sustabdyti Akto galiojimą iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad Akte numatyti reikalavimai yra neadekvatūs siekiamiems tikslams įgyvendinti, kadangi pastatų avarinė būklė ir (ar) pastatų avarinės būklės požymiai patikimais tyrimais nėra nustatyti. Pareiškėjo pasitelktas teismo ekspertas 2019 m. lapkričio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 19-66 (toliau – ir Išvada) konstatavo, kad nenustatyta, jog pastatai turi avarinės būklės požymių, nenustatyta ir kitų priežasčių, kodėl pastatų naudojimas gali kelti grėsmę žmonėms ir aplinkai, dėl to nėra pagrindo atlikti pastatų ekspertizę.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 70 straipsnį bei LVAT praktiką. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios yra cituotuose LVAT procesiniuose sprendimuose. Teismas skundžiamą nutartį pagrindė tik aplinkybe, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokia žala, nepritaikius RUP, jam gali kilti ateityje.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi šioje bylos stadijoje pareiškėjas neturėtų rinkti įrodymų, kokia žala jam gali atsirasti ateityje, kadangi tokia žala yra tik numanoma. Pats Akto turinys suponuoja, kad vykdant Akto reikalavimus būtų būtinos atitinkamos pareiškėjo išlaidos, kadangi atsakovas reikalauja, jog pareiškėjas pastatus suremontuotų arba nugriautų, o Akto reikalavimas nugriauti pastatus savaime patvirtina, kad pareiškėjui, kaip pastatų savininkui, bus padaryta neatitaisoma žala. Todėl aplinkybės, kad bus padaryta neatitaisoma žala, įrodinėti šioje bylos stadijoje nėra būtina. Dėl to nepagrįstas ir teismo argumentas, kad pareiškėjas, grįsdamas prašymą taikyti RUP, turėjo pateikti būsimos žalos dydžio apskaičiavimus.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tik hipotetinio pobūdžio argumentais, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti, kad, nepritaikius RUP, Bendrovė patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą , o reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Todėl taikyti RUP nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 30 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo Bendrovės prašymas taikyti RUP – sustabdyti Administracijos Akto galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos.

Teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti RUP, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog, netaikius RUP, Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su nepagrįstai didelėmis piniginėmis išlaidomis ir (ar) esamų pastatų praradimu.

Pareiškėjas atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir tenkinti prašymą taikyti RUP, t. y. sustabdyti Akto galiojimą iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos, grindžia tuo, kad: 1) Akte numatyti reikalavimai yra neadekvatūs siekiamiems tikslams įgyvendinti, kadangi pastatų avarinė būklė ir (ar) pastatų avarinės būklės požymiai patikimais tyrimais nėra nustatyti (tai patvirtina pareiškėjo pasitelkto teismo eksperto Išvada); 2) teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 70 straipsnį bei LVAT praktiką. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios yra cituotose LVAT procesiniuose sprendimuose; 3) teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi šioje bylos stadijoje pareiškėjas neturėtų rinkti įrodymų, kokia žala jam gali atsirasti ateityje, kadangi tokia žala yra tik numanoma.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pirmąją pareiškėjo argumentų grupę, pažymi, kad net jeigu pareiškėjo argumentai, kuriais kvestionuojamas paties Akto (jame nurodytų reikalavimų) pagrįstumas, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi, ir galėtų būti vertinami kaip tikėtinai pagrindžiantys pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Aktą pagrįstumą tiek, kiek būtina pagrįsti prašymą taikyti RUP, tačiau vien tik jų nepakanka pagrįsti minėtam prašymui. Sprendžiant RUP klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti RUP turi būti būtinai pagrįstas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu susijusiomis aplinkybėmis, t. y. su tuo, kad netaikius RUP gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą.

Pasisakant dėl antrosios pareiškėjo argumentų grupės, pabrėžtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, t. y., kuriose nagrinėtas klausimas dėl RUP taikymo pagrįstumo. Skundžiamoje teismo nutartyje pacituoti LVAT praktikos išaiškinimai šiai bylai yra aktualūs, nepaisant to, kad nurodytos nutartys priimtos bylose, kuriuose vertintos ne analogiškos aplinkybės šioje byloje nagrinėjamoms.

Teisėjų kolegija, atsakydama į trečiąją pareiškėjo argumentų grupę, pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė teismas skundžiamoje nutartyje pacitavęs LVAT praktikoje suformuotus išaiškinimus, būtent proceso dalyvis, kuris prašo taikyti RUP, turi nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, jog, netaikius RUP, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jam nagrinėjamu atveju teko pareiga įrodyti, kad, netaikius RUP, Bendrovei bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau šios pareigos pareiškėjas neįvykdė, nes pateikė abstrakčius, hipotetinio pobūdžio argumentus, kad, netaikius RUP, jis patirs žalą, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pats ginčijamo Akto turinys savaime neįrodo, kad, nepritaikius RUP, pareiškėjas realiai patirs sunkiai atitaisomą ar neatitaisomą didelę žalą, iš Akto apskritai negalima nustatyti galimos žalos dydžio, dėl to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, šis Aktas savaime nepatvirtina prašymo taikyti RUP pagrįstumą. Tad pareiškėjas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti RUP, dėl to teismo išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti RUP (sustabdyti Akto galiojimą), yra pagrista.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė aktualias teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį, kurios keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 31 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Karodenta“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

Documents

· Web viewAtsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinį skundą kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų,