· Web viewBe to, įpėdiniui įgyvendinant savo paveldėjimo teises (arba jų neįgyvendinant) tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ir varžo kitų

VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-14198 2018-09-07 2018-08-30 2018-08-30 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-322-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04751-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1; 1.3.7.2.5; 1.3.7.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija, valstybės įmonė Turto bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašė priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui VĮ Turto bankui 39 342,92 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo.

3. Ieškovas, remdamasis įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7607-809/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1858-577/2013, nurodė, kad atsakovas neteisėtai atleido iš darbo VĮ Turto banke L. M., dėl to pastarajam yra priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos.

4. Ieškovo manymu, yra visos būtinosios atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos: atsakovo, buvusio VĮ Turto banko generalinio direktoriaus, priimtais neteisėtais vidaus teisės aktais valstybės įmonei padaryta reali žala; neteisėti VĮ Turto banko vadovo veiksmai – įstatyme nustatytos pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 134 straipsnio 1 dalyje, nevykdymas, įsakymų priėmimas, pažeidžiant imperatyviąsias DK normas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas; terminų įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nesilaikymas; DK 219 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą darbą netinkamas įgyvendinimas; bendrosios vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo imperatyvų nepaisymas; tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir trečiojo asmens patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys; žalos padarymo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=09f341f0b1ee11e88f64a5ecc703f89b

metu L. M. ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas susijęs su įmonės vadovo darbo veikla.5. Atsakovas raštu buvo informuotas, kad L. M. yra profesinės sąjungos narys ir kad jo atleidimas iš darbo yra

neteisėtas, dėl tokio neteisėto atleidimo valstybės įmonė neišvengiamai patirs finansinių nuostolių, tačiau atsakovas nepaisė susidariusios situacijos, ignoravo imperatyviąsias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas, nevykdė įstatyme nustatytų pareigų (DK 129 straipsnio 1 dalis, DK 130 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio l dalis), veikė žinodamas, kad jo veikla neatitinka įmonės interesų, neteisėtai atleido L. M. iš darbo.

II. PIRMOSIOS, APELIACINĖS INSTANCIJOS IR KASACINIO TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu buvo paskirtas

eiti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, o iš šių pareigų atleistas 2015 m. liepos mėn. Atsakovas L. M. iš darbo atleido pagal DK 129 straipsnį (nesant darbuotojo kaltės).

8. Teismas pripažino, kad atleisdamas iš darbo L. M. atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl tokie jo veiksmai yra susiję su VĮ Turto banko patirtais nuostoliais, nes iš biudžeto lėšų L. M. buvo išmokėtos teismo sprendimu priteistos sumos.

9. Teismas nurodė, kad, galiojant skolininko (atsakovo) kaltės prezumpcijai, nors ir ieškovui įrodžius kitus materialinės atsakomybės požymius, atsakovas visomis įrodinėjimo priemonėmis turi galimybę paneigti šią kaltės prezumpciją. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas byloje pateiktais įrodymais – tiek rašytiniais, tiek savo ir atstovo paaiškinimais bei liudytojų G. P., M. Ž., J. S., R. Ž., N. V. parodymais paneigė savo kaltės prezumpciją. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad byloje nenustatyta visų atsakovo materialinės atsakomybės taikymo sąlygų.

10. Teismas nurodė, kad teismų priimtuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl neteisėtų VĮ Turto banko generalinio direktoriaus veiksmų, kurie būtų galėję turėti įtakos L. M. neteisėtam atleidimui iš darbo. Teismai konstatavo, kokias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas pažeidė darbdavys, tačiau neatskleistos aplinkybės, turėjusios įtakos tokiems pažeidimams.

11. Teismo vertinimu, atsakovas dėjo visas pastangas tam, kad užtikrintų tinkamą darbo organizavimą ir įspėtų darbuotojus dėl pareigybių naikinimo, keitimo ir pan., jis laikėsi įstatymo reikalavimų. Be to, šiame procese generalinis direktorius negalėjo veikti vienas.

12. Teismas nustatė, kad tarp atsakovo – generalinio direktoriaus – ir Teisės departamento direktoriaus tvyrojo tam tikra įtampa ir nesutarimas dėl darbo klausimų. Aktyvus dviejų profesinių sąjungų veikimas keliant įvairius reikalavimus generaliniam direktoriui, banke dirbusių teisininkų priklausymas šioms profesinėms sąjungoms, atsakovo specialių teisinių žinių stoka, teismo vertinimu, turėjo įtakos L. M. atleidimui iš darbo. Tai paneigia atsakovo kaltę priimant sprendimą dėl L. M. atleidimo. Teismas konstatavo, kad neteisėto įsakymo priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet nepalankiai esant interesų konfliktui susiklosčiusios aplinkybės.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegija pabrėžė, kad vien retrospektyvaus sprendimo neteisėtumo konstatavimo įmonės vadovo materialinei atsakomybei atsirasti neužtenka; turi būti nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidė jam įstatymu nustatytas pareigas – buvo nelojalus įmonei, viršijo suteiktą kompetenciją, nepaisė įmonės savininko (steigėjo) interesų, nesiekė pelno, elgėsi toje situacijoje nepateisinamai rizikingai.

15. Kolegijos vertinimu, ieškovas pateikė tik abstrakčius teiginius dėl įmonės interesų pažeidimo ir aplaidaus, tyčinio įmonės vadovo pasirinkto elgesio modelio; atsakovas, eidamas generalinio direktoriaus pareigas, neviršijo jam įstatymu ir įmonės įstatuose suteiktos kompetencijos nuspręsti dėl darbuotojo atleidimo. Atsakovui buvo suteikta diskrecija nuspręsti dėl darbuotojų atleidimo aukštesnio įmonės valdymo organo sprendimu (VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK2-45).

16. Kolegija konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma apie įmonės teisininkų susitarimą neteikti konsultacijų dėl profesinės sąjungos narių darbo santykių, todėl priimdamas aptariamą sprendimą atsakovas pagrįstai galėjo vertinti, kad jis yra klaidinamas savo darbuotojų.

17. Kolegija nustatė, kad L. M. užėmė vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus. Atleistas darbuotojas ne tik buvo profesinės sąjungos renkamo organo narys, bet ir aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, t. y. naudojosi einant teisininko pareigas įgyta informacija (atsakovo 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštas Nr. (1.23-30)-SK4-4420), atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, kvestionavo darbdavio sprendimus dėl darbo organizavimo.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad verslo logikos aspektu tokio darbuotojo darbą įmonėje atsakovas pagrįstai laikė neefektyviu ir žalingu, o patį darbuotoją – nelojaliu. Atsakovo priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį su L. M. iš esmės atitiko įmonės interesus, nepaisant to, kad atleidimas buvo netinkamai įformintas.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo kasacinį skundą, 2017 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo, kaip trečiojo asmens vadovo, veiksmai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo su trečiojo asmens darbuotoju L. M. yra susiję su kasdienės veiklos organizavimu, vidinių sprendimų priėmimu, o ne veikimu trečiojo asmens vardu santykiuose su kitais asmenimis. Todėl atsakovo veikimas, atleidžiant L. M., šiuose santykiuose laikytinas veikimu kaip trečiojo asmens darbuotojo. Dėl to atsakovo atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas spręstinas taikant ne Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, nurodomą kasacinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad teismas atsakovo veiksmus vertino išimtinai pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo.

21. Konstatavusi, kad atsakovo veiksmai neteisėtai nutraukiant darbo sutartį su trečiojo asmens darbuotoju L. M. nulemia jo atliktų veiksmų kvalifikavimą ne pagal civilinės, o pagal darbo teisės normas, teisėjų kolegija nurodė, jog būtina iš naujo įvertinti, ar atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnį, jei taip – koks yra atlygintinos žalos dydis (DK 257 straipsnis) ir kokios materialinės atsakomybės ribos (DK 254–256 straipsniai). Sprendžiant šiuos klausimus būtina nustatyti materialinei darbuotojo atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingus faktus, o tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.

22. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo VĮ Turto bankui 7579,78 Eur; priteisė iš ieškovo atsakovui 566 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atmetė kitą ieškinio dalį.

23. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje prokuroras, pareiškęs ieškinį, privalėjo nurodyti faktines aplinkybes, kurios parodo, kokia apimtimi priklausomai nuo atsakovo valios buvo įgyvendintos L. M. atleidimo iš darbo privalomosios procedūros ir kodėl ieškovas sprendžia, jog atsakovas tyčia pažeidė teisės normas, kai jis, pasitaręs su teisininkais, nesikreipė į VĮ Turto banko darbuotojų profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo.

24. Nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti atsakovo kaltės formą, kolegijos vertinimu, būtina ištirti darbuotojo L. M. atleidimo iš darbo aplinkybes, kai ieškovas remiasi argumentu, jog tyčia buvo pažeistas reikalavimas gauti atstovaujamojo organo išankstinį sutikimą dėl L. M. atleidimo.

25. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: 1) L. M. ėjo vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus ir ši aplinkybė pagrįstai galėjo paveikti atsakovo suabejojimą dėl tokios padėties atitikties galiojusio DK 19 straipsnio 2 daliai ir 24 straipsnio 1 daliai; 2) atsakovas kreipėsi į teisininkus dėl konsultacijos atleidžiant L. M. iš darbo ir jam buvo pateiktos konsultacijos, jog Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojams atstovaujančiu organu; 3) apie L. M. atleidimą žinojo įmonės steigėjas ir tokiam sprendimui pritarė; 4) L. M. aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra atsakovo tyčios dėl nesikreipimo į atstovaujamąjį organą siekiant gauti sutikimą atleisti L. M. iš darbo. Nenustačiusi atsakovo veiksmuose tyčios, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo taikyti jam visišką materialinę atsakomybę.

26. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, būdamas vadovas, savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako, kolegija padarė išvadą, kad jis prisiėmė sprendimo dėl L. M. atleidimo riziką. Pateiktos teisininkų konsultacijos, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo atleisti ieškovą nuo atsakomybės, nes šios konsultacijos neturi privalomojo pobūdžio. Kolegija sprendė, kad atsakovo veikos neteisėtumas pasireiškė neveikimu, nes jis nesikreipė nei į teismą dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo nuginčijimo, nei į šią profesinę sąjungą dėl pritarimo atleisti iš darbo L. M. (DK 134 straipsnio 1 dalis, 246 straipsnio 2 punktas).

27. Įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad atsakovo kaltė pasireiškė neatsargia forma (DK 246 straipsnio 4 punktas), todėl jam taikytina materialinė atsakomybė pagal DK 254 straipsnį. Dėl šios priežasties kolegija

ieškovo ieškinį tenkino iš dalies priteisdama VĮ Turto bankui iš atsakovo 7579,78 Eur žalos atlyginimo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

28. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovo visų instancijų teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Ieškovas ieškinyje ir nagrinėjant bylą laikėsi vienareikšmės pozicijos, kad, vertinant atsakovo materialinės atsakomybės sąlygą – neteisėtą veiką priimant įsakymą atleisti L. M. iš darbo negavus profsąjungos sutikimo, atsakovas veikė tik tiesiogine tyčia. Kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovo veiksmuose priimant minėtą įsakymą nebuvo tyčios pažeisti teisės normas, tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. To nepadaręs, teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, kartu ir ieškinio ribas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje suformuluota taisyklė, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000). Ieškovas apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl atsakovo kaltės, pasireiškusios neatsargia forma, ir DK 246 straipsnio 4 punkto taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl aplinkybių ir įstatymo pažeidimų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, o įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2001; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2004; 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

28.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 246 straipsnyje įtvirtintas materialinės atsakomybės taikymo sąlygas. Materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – DK 246 straipsnio prasme suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, taip pat lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas, taikydamas atsakovui materialinę atsakomybę, netyrė ir skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokius konkrečius teisės aktus, kokias konkrečias darbo pareigas atsakovas pažeidė, kuo pasireiškė jo neteisėta veika. Teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti šiuo aspektu reikšmingas konkrečias faktines aplinkybes, o to nepadaręs priėmė neteisėtą nutartį.

28.3. Pagal DK 246 straipsnio 4 punktą, materialinė atsakomybė taikoma tik tais atvejais, jeigu darbuotojas yra kaltas. Darbuotojas laikomas kaltu, jeigu, atsižvelgiant į aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ar apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Taigi juridinę reikšmę tokiu atveju turi tokio asmens faktinis elgesio ir tam tikro elgesio standarto santykis, t. y. ar asmuo buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir atsargus (bonus pater familias principas) konkrečioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo atsakovo kaltę, pasireiškusią neatsargia forma. Tačiau šios savo išvados dėl atsakovo kaltės, pasireiškusios neatsargia forma, visiškai nemotyvavo. Darbuotojo kaltė neatsargumo forma gali pasireikšti neatsargumu dėl per didelio pasitikėjimo arba nerūpestingumu. Teismas netyrė ir nenustatė, kuri iš šių dviejų galimų kaltės formų (neatsargumo rūšių) buvo pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti. Dėl šios priežasties laikytina, kad teismas neatskleidė bylos esmės.

28.4. Teismai, nagrinėję L. M. atleidimo iš darbo aplinkybes, nėra nustatę atsakovo neteisėtų veiksmų atleidžiant pastarąjį iš darbo. Teismai tik pripažino L. M. atleidimą iš darbo neteisėtu ir nurodė, kad atleidimo iš darbo neteisėtumą nulėmė daug VĮ Turto banko administracijos ir valdymo organų procesinių veiksmų – sprendimas dėl struktūros pertvarkymo ir L. M. etato panaikinimas, netinkamas įspėjimas L. M. dėl atleidimo iš darbo, jam nepasiūlytas kitas darbas, sprendimas dėl įmonės administracijos nesikreipimo į profesines sąjungas dėl sutikimo atleisti L. M. iš darbo gavimo. Nemažą dalį šių sprendimų priėmė ne atsakovas, o kiti VĮ Turto banko valdymo organai ir darbuotojai. Dėl šios priežasties teismų sprendimai dėl L. M. atleidimo neteisėtumo nėra savaime prilyginti teismų išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo atleidžiant L. M. iš darbo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės (įstaigos) vadovas savaime nėra materialiai atsakingas už tai, jog teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu ir priteisė darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; vien tai, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – teisme panaikinta, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, kad vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012).

28.5. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai

nevertino atsakovo pateiktų įrodymų ir argumentų dėl jo neteisėtų veiksmų ir (ar) kaltės nebuvimo. Be to, teismo padarytos išvados, kad atsakovas galėjo suprasti, jog nėra kompetentingas spręsti, ar Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta teisėtai, ir kad atsakovas galėjo ir turėjo suvokti, jog, norint paneigti įsteigtos VĮ Turto banko Kolektyvo profesinės sąjungos veiklos teisėtumą ir nevykdyti prievolės gauti šios profesinės sąjungos sutikimą dėl L. M. atleidimo iš darbo, pirmiausia reikėjo nuginčyti jos įsteigimą teisme, patvirtina, kad teismas nenustatė ir neįvertino šiuo aspektu reikšmingų konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Atsakovas įrodinėjo, kad jis pats ir jo teisiniai patarėjai bei advokatai manė ir sprendė, jog nereikia kreiptis į VĮ Turto banko Kolektyvo profesinę sąjungą dėl sutikimo gavimo atleisti L. M. iš darbo, nes: 1) pagal DK 19 straipsnio 2 dalį darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas; 2) pagal Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį darbdavio įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje veikiančių profesinių sąjungų nariu; 3) pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; 4) pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, todėl būtent šios teisės normos leido atsakovui L. M. tapimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu ir renkamo organo nariu vertinti kaip imperatyviosios įstatymo normos pažeidimą ir kaip niekinį sandorį, kuris negalioja.

28.6. Teismų nustatytos aplinkybės apie VĮ Turto banke buvusią situaciją, vykdomus struktūrinius pokyčius, L. M. ir kitų teisininkų atsisakymą vykdyti darbdavio nurodymus, atsakovo kreipimąsi teisinių konsultacijų į kitus teisininkus prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad L. M. buvo neteisėtai atleistas iš darbo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

28.7. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, padarė akivaizdžią klaidą. Teismas nurodė, kad turi būti pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes ieškinys patenkintas 19 proc. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 5 dalis); konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priteista atsakovui bylinėjimosi išlaidų suma 2628,48 Eur neviršija rekomenduojamų dydžių ir nėra aiškiai neprotinga; kad atsakovas iš viso yra patyręs 2978,94 Eur bylinėjimosi išlaidų. Spręsdamas dėl atsakovui iš ieškovo priteistinos sumos ir nurodęs, kad, atsižvelgiant į atmestų reikalavimų procentą, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama 566 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis), teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 2 dalies normą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tokiu būdu teismas turėjo atsakovui iš ieškovo priteisti 2413 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. imant pagrindu 81 proc. atmestų ieškinio reikalavimų atsakovui (2979 Eur (100 proc.) – 566 Eur (19 proc.) = 2413 Eur (81 proc.).

29. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1. L. M. neteisėto atleidimo iš darbo faktas nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu. Šiuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad darbdavio atlikti struktūriniai pertvarkymai negali būti pripažinti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį ir kad darbdavys, atleisdamas iš darbo L. M., tinkamai nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos pareigos. Taigi, materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, – nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas iš esmės analogišką nagrinėjamai bylą, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo atsakomybės klausimas, 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018 išaiškino, kad darbdavio VĮ Turto banko veiksmų neteisėtumas implikuoja šio juridinio asmens valdymo organo veiksmų neteisėtumą, nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad su darbuotoju neteisėtai nutraukta darbo sutartis buvo nutraukta atsakovo – tuometinio VĮ Turto banko vadovo, t. y. atsakovas priėmė įsakymą, kurio pagrindu darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo. Kadangi darbdavio VĮ Turto banko veiksmai sutapo su atsakovo veiksmais ir jie jau buvo įvertinti teismų kitoje civilinėje byloje, atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas pripažintinas prejudiciniu. Byloje taip pat nustatyta, kad žala neteisėtai nutraukiant darbo sutartį pasireiškė tuo, kad VĮ Turto bankas iš įmonės lėšų išmokėjo L. M. sumas, susijusias su darbo santykiais (dėl neteisėto atleidimo); tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir VĮ Turto banko patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

29.2. Ieškovo į bylą pateikti įrodymai, aplinkybės, kad atsakovas į teisininkus (advokatus) su prašymu įvertinti įsakymo dėl L. M. atleidimo pagrįstumą nesikreipė ir kad jis buvo raštiškai įspėtas dėl darbuotojų neteisėto atleidimo, patvirtina atsakovo kaltę, kaip būtinąją materialiosios atsakomybės taikymo sąlygą. Kaltės forma (tyčia ar neatsargumas) lemia tik galimos priteisti žalos dydį (DK 246, 254, 255 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė atsakovo kaltės formą – neatsargumą, todėl bet kuri jos rūšis, ar tai gali būti neatsargumas dėl didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumas, yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentas, kad teismas neatskleidė

bylos esmės, nes nenustatė, kuri konkrečiai neatsargumo rūšis buvo pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti, nepagrįstas.

29.3. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Kitoks, nei nurodė ieškovas, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo keitimu (ieškinio ribų peržengimu). Be to, tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu, jeigu apeliantas ir neišvardija visų su ginčo dalyku susijusių teisės normų. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą trečiajam asmeniui, tokį reikalavimą grįsdamas DK teisės normomis dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 30 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina iš naujo įvertinti, ar atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 253 straipsnį, jei taip – koks yra atlygintinos žalos dydis (DK 257 straipsnis) ir kokios materialinės atsakomybės ribos (DK 254–256 straipsniai). Dėl to apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas, nustatytos taikytinos materialinės atsakomybės ribos ir atlygintinos žalos dydis, negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu.

29.4. Įstatyme nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės byloje dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo išimčių (CPK 93, 961 straipsniai). Tačiau, vertinant atsakovo argumentus dėl teismo padaryto CPK 93 straipsnio pažeidimo, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad nagrinėjamu atveju susidaro paradoksali situacija, kai ieškinys pagrįstas, materialinės atsakomybės ribos ir priteistinos žalos dydis nustatomas laikantis įstatymu įtvirtintų ribų, t. y. ieškinys iš esmės tenkinamas ir priteisiamas žalos dydis, ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vyksta ne tarp privačių asmenų, prokuroras neturi asmeninio materialinio suinteresuotumo byloje, ieškinys pateiktas ne prokuratūros interesais, prašant atlyginti žalą ne ieškovo naudai, žala atlyginama valstybės įmonei Turto bankui, tačiau atsakovui bylinėjimosi išlaidas, kurios realiai pagal atsakovo skaičiavimus turėtų sudaryti trečdalį priteistos sumos, turi atlyginti Generalinė prokuratūra, t. y. iš tų pačių valstybės biudžeto lėšų.

30. Tretieji asmenys atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos

31. DK (redakcija, galiojusi priimant 2012 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. P2-19, kuriuo L. M. atleistas iš pareigų) 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.

32. Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

33. Taigi materialinė darbuotojo atsakomybė kyla, kai pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla ir kai yra nustatomos visos šios sąlygos: žala; neteisėta veika; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; yra pažeidėjo kaltė.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK normos nereglamentuoja darbuotojo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, sąvokos. DK 246 straipsnis taip pat nenustato ir specialiųjų šios materialinės atsakomybės sąlygos (darbuotojo neteisėtų veiksmų) taikymo taisyklių.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo materialinės atsakomybės klausimas dėl neteisėto kito VĮ Turto banko darbuotojo atleidimo iš darbo, išaiškinta, kad, kadangi DK 246 straipsnis, be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti, įtvirtintus DK 255

straipsnyje), nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas gali būti taikomos CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę.

36. CK 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 26 punktą).

38. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami jo neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją materialinės atsakomybės taikymo sąlygą, netinkamai taikė ir aiškino DK 246 straipsnį, nes netyrė ir nenurodė, kokias konkrečias pareigas jis pažeidė, kuo pasireiškė jo neteisėta veika. Aplinkybė, kad L. M. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsakovo manymu, pati savaime nereiškia jo veiksmų, atleidžiant minėtą darbuotoją iš darbo, neteisėtumo.

39. Nagrinėjamu atveju L. M. neteisėto atleidimo iš darbo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi. Minėtais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad darbdavys VĮ Turto bankas, atleisdamas iš darbo L. M., tinkamai nevykdė DK 134 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos pareigos – nesikreipė į Kolektyvo profesinę sąjungą, kai jam buvo žinoma, kad darbuotojas yra šios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, dėl išankstinio sutikimo atleisti šį darbuotoją, nesilaikė DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų, pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalyje pareigą pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą.

40. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

41. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Šios nutarties 35 punkte minėtoje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija, vertindama atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją materialinės atsakomybės sąlygą, kai kito darbuotojo atleidimas iš darbo panašiomis, kaip ir L. M. atleidimo atveju, aplinkybėmis taip pat buvo pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsižvelgdama į tai, kad darbdavio VĮ Turto banko veiksmai sutapo su atsakovo minėtoje byloje veiksmais ir jie jau buvo įvertinti teismų kitoje civilinėje byloje, kurios procesiniai sprendimai jau yra įsiteisėję, pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumo faktą prejudiciniu byloje, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo materialinės atsakomybės klausimas (žr. minėtos nutarties 43 punktą).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 42 punkte nurodytą kasacinio teismo išvadą, atsižvelgdama į tai, kad civilinėje byloje dėl L. M. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbdavio VĮ Turto banko veiksmai buvo įvertinti ir jie pripažinti neteisėtais, šie darbdavio veiksmai sutapo su atsakovo nagrinėjamoje byloje nustatytais veiksmais, sprendžia, jog materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, – nagrinėjamoje byloje yra nustatyta. Priešingi atsakovo kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl kaltės, kaip būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygos

44. Taigi šioje byloje nustatyta viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėta veika. Tačiau, remiantis DK 246 straipsniu ir šios nutarties 33 punkte nurodytais išaiškinimais, vien neteisėtų veiksmų konstatavimo

faktas, nesant kitų būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pakankamas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti. Dėl šios priežasties ieškovas, siekdamas, kad atsakovui būtų taikoma materialinė atsakomybė, turėjo pareigą įrodyti jo kaltę, kaip vieną iš būtinųjų materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygų.

45. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 28 punktas). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti atsakovo kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis – nustačius darbuotojo tyčią, jam taikoma visiška materialinė atsakomybė, o neatsargumą – ribota trijų vidutinių darbuotojo atlyginimų dydžio atsakomybė, išskyrus DK nustatytus atvejus (DK 254, 255 straipsniai).

46. Tiek civilinės, tiek materialinės atsakomybės atveju kaltės sampratą apibrėžia CK 6.248 straipsnio 3 dalis: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

47. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad atsakovo veiksmuose, nesikreipiant į atstovaujamąjį organą, siekiant gauti sutikimą atleisti L. M. iš darbo, nebuvo tyčios, nes: 1) L. M. ėjo vadovaujamas pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus, ir ši aplinkybė pagrįstai galėjo paveikti atsakovo suabejojimą dėl tokios padėties atitikties galiojusio DK 19 straipsnio 2 daliai ir 24 straipsnio 1 daliai; 2) atsakovas, prieš atleisdamas L. M. iš darbo, konsultavosi su teisininkais ir jam buvo pateiktos konsultacijos, jog Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojams atstovaujančiu organu; 3) apie L. M. atleidimą žinojo įmonės steigėjas ir tokiam sprendimui pritarė. Remdamasis minėtais argumentais, teismas pripažino, kad nors atsakovas veikė neteisėtai, jis nesiekė padaryti žalos, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti tyčiniais.

48. Tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę neatsargumo forma dėl šių priežasčių: pirma, manydamas, kad Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta neteisėtai ir L. M. negali būti jos valdymo nariu, atsakovas nereiškė atitinkamo ieškinio Kolektyvo profesinei sąjungai, o nusprendė netaikyti darbuotojui DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų, antra, atsakovas, būdamas vadovas, savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako (VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigybės aprašymo 9 punktas, 10.1 punktas numato, kad įmonės vadovas sudaro ir nutraukia su darbuotojais darbo sutartis, organizuoja įmonės veiklą), todėl jam tenka neteisėto sprendimo rizika, o pateikti teisininkų išaiškinimai negali būti pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės, nes jie neturi privalomojo pobūdžio.

49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiais teismo argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo. Pirma, jei atsakovas, prieš atleisdamas L. M. iš pareigų, ir būtų kreipęsis į teismą dėl profesinės sąjungos įsteigimo pripažinimo neteisėtu, pati teismo proceso trukmė, tikėtina, būtų buvusi dar žalingesnė įmonei, nes darbuotojui, dėl kurio buvo priimtas sprendimas atsisakyti jo paslaugų, būtų ir toliau mokamas atlyginimas, be to, šio teismo proceso palanki įmonei baigtis nebuvo pakankamai tikėtina, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog vadovo pasirinkta alternatyva buvo mažiau naudinga įmonei.

50. Dėl antrojo apeliacinės instancijos teismo argumento, kad, būdamas vadovas, asmuo savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako, todėl jam ir tenka neteisėto sprendimo rizika, ir pateikti teisininkų išaiškinimai negali būti pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės, pasakytina, kad toks aiškinimas prieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai dėl vadovo materialinės atsakomybės sąlygų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas nėra materialiai atsakingas vien už tai, kad teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu. Aplinkybė, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – panaikinta teisme, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, nes vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012). Vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, kad vadovas kaltas dėl iš jo kilusių pasekmių materialinės atsakomybės prasme. Vadovo materialinė atsakomybė už neteisėtą darbuotojo atleidimą bus taikoma, tik jei bus įrodyta,

kad vadovas veikė nerūpestingai priimdamas šį sprendimą.51. Atsakovas kasaciniame skunde nesutinka, kad ieškovas įrodė buvus jo kaltę neatsargumo forma, nes, kaip

atsakovas teigia, jis ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad sprendimas atleisti iš darbo L. M. būtų teisėtas ir naudingas įmonei.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad žala padaroma paprasto neatsargumo forma ir vadovui kyla materialinė atsakomybė, kai jo veiksmai neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar atsakovo veiksmai atitiko minėtą standartą.

53. Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai atsakovas priėmė vėliau neteisėtu teismo pripažintą sprendimą dėl L. M. atleidimo, jis pats ir jo teisiniai patarėjai bei advokatai manė, jog buvo dvi galimybės aiškinti šio darbuotojo atleidimo tvarką. Pirmoji atleidimo tvarkos aiškinimo galimybė suponavo išvadą, kad nereikia kreiptis į VĮ Turto banko Kolektyvo profesinę sąjungą dėl sutikimo gavimo atleisti L. M. iš darbo, nes: 1) pagal DK 19 straipsnio 2 dalį darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas; 2) pagal Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį darbdavio įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje veikiančių profesinių sąjungų nariu; 3) pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Būtent tokie šių teisės normų pateikti teisininkų išaiškinimai leido atsakovui L. M. tapimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu ir renkamo organo nariu vertinti kaip imperatyviosios įstatymo normos pažeidimą ir kaip niekinį sandorį, kuris negalioja. Antroji atleidimo tvarkos aiškinimo galimybė suponavo būtinybę kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti L. M. iš pareigų, tačiau ja atsakovas nesirėmė, nes jai atstovavo pats L. M. ir darbuotojai, kurių lojalumu atsakovas turėjo pagrindo abejoti. Taigi, vertinant sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes, pasirinkdamas bet kurią iš alternatyvų, vadovas galėjo suklysti. Todėl esminę reikšmę sprendžiant, ar atsakovo sprendimas atitiko rūpestingumo standartą, turi aplinkybė, ar jis pasirinko pagrįstą ir atitinkančią įmonės interesus alternatyvą.

54. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas siekė įvykdyti aukštesnio valdymo organo – valdybos – sprendimą, dėjo protingas pastangas tinkamai interpretuoti teisės aktus dėl darbuotojo atleidimo, priimdamas sprendimą pasitelkė profesionalus ir įvertino alternatyvas, o L. M. aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, t. y. naudojosi einant teisininko pareigas įgyta informacija, atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, kvestionavo darbdavio sprendimus dėl darbo organizavimo, tačiau jam, veikiančiam prieš įmonės interesus, turėjo būti mokama pareiginė alga, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas sprendimą dėl L. M. atleidimo priėmė veikdamas įmonės interesais, net ir esant rizikai dėl sprendimo nuginčijimo teisme. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo sprendimas atleisti L. M. be profesinės sąjungos sutikimo atitiko rūpestingo žmogaus elgesio standartą, kuris protingai tikėtinas įvertinus konkrečias susiklosčiusias aplinkybes.

55. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovo elgesys ir jo atlikti veiksmai, atleidžiant L. M. iš darbo, atitiko rūpestingo žmogaus elgesio standartą, nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo kaltę neatsargumo forma. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

56. Byloje nenustačius atsakovo kaltės, kaip vienos būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, jam materialinė atsakomybė netaikytina.

57. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto procesinio sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

58. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris paliktinas galioti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Tenkinus kasacinį skundą, atsakovui iš ieškovo (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros) priteistinas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

60. Atsakovas prašo priteisti 350,46 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, ir 965,78 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų rengiant nagrinėjamą kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų

dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13, 8.14 punktuose nustatytų dydžių. Dėl šios priežasties atsakovui iš ieškovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1316,24 Eur.

61. Atsakovui iš ieškovo taip pat priteistinas atsakovo už paduotą kasacinį skundą sumokėtas 171 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Taigi iš viso iš ieškovo atsakovui priteistina 1487,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

62. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

63. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) atsakovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1487,24 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


2018-14266 2018-09-10 2018-08-31 2018-08-31 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-320-969/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21925-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.9; 3.4.5.11; 3.5.20.2.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio S. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui S. U., G. K., L. S. dėl antstolio veiksmų.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=421e6e50b2b711e88f64a5ecc703f89b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisių pardavimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, areštuojant ir realizuojant paveldėtą turtą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas J. P. pateikė antstoliui S. U. skundą dėl antstolio veiksmų, jame prašė pripažinti neteisėtais antstolio S. U. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0034/14/00820 organizuojant varžytynes Nr. 143664, 143665, 143666, 143667, vykdant išieškojimą iš nekilnojamojo turto, t. y. 1/6 dalies žemės sklypo, esančio Pasvalio r. sav., duomenys neskelbtini, 1/5 dalies gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, 1/5 dalies kiemo statinių, esančių duomenys neskelbtini, Kaune, 1/2 dalies buto, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, 2/55 dalių 0,1375 ha žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, 59/353 dalių žemės sklypo, esančio Pasvalio r. sav., duomenys neskelbtini, parduodant minėtą turtą 2017 m. spalio 12 d. varžytynėse, ir pripažinti 2017 m. spalio 12 d. varžytynių rezultatą negaliojančiu.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad antstolis vykdydamas varžytynes turėjo atlikti ne atskirų nekilnojamojo turto objektų, sudarančių palikimo turinį, o pačios turtinės teisės vertinimą ir skelbti varžytynes būtent paveldėjimo teisės, tačiau ne atskirų nekilnojamojo turto objektų, todėl varžytynės vyko pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir antstolis pardavė ne pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą.

4. Antstolis S. U. 2017 m. lapkričio 6 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjo J. P. skundą atmetė.6. Teismas iš Testamentų registro išrašo nustatė, kad pareiškėjas J. P. palikimą priėmė. Nors pareiškėjas skunde

pakartotinai ginčijo palikimo priėmimo faktą, byloje esantis Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimas patvirtina, kad palikimo priėmimo faktas yra nustatytas ir ieškinys, kuriame pareiškėjas prašė pripažinti negaliojančiu vienašalį sandorį – 2011 m. birželio 10 d. pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą, atmestas, o Kauno apygardos teismo nutartimi sprendimas liko nepakeistas. Teismas nurodė, kad nagrinėdamas šią bylą pakartotinai palikimo priėmimo fakto aplinkybių, nurodytų pareiškėjo skunde, nenagrinėja.

7. Teismas nustatė, kad skolininkui J. P. yra žinoma, jog pardavinėjamos jo po tėvo V. P. mirties paveldėtos turtinės teisės į nekilnojamąjį turtą, o ne nekilnojamasis turtas, nes antstolis areštavo skolininkui J. P. priklausančias turtines teises į nekilnojamuosius daiktus, o skelbimuose apie varžytynes buvo aiškiai nurodyta, kad parduodamos turtinės teisės į mirusiojo V. P. turto dalis.

8. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo J. P. atskirąjį skundą, 2018 m. vasario 22 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikino ir tenkino dalį pareiškėjo skundo, pripažindamas neteisėtais antstolio veiksmus vykdomojoje byloje organizuojant varžytynes ir parduodant jose pareiškėjui J. P. priklausančias paveldėjimo teises į konkretų nekilnojamąjį turtą.

9. Teismas pažymėjo, kad J. P. atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, jog jis nekilnojamojo turto neturi, o nuosavybės teisė į paveldimą turtą jam neperėjo, nes dar nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).

10. Tačiau teismas sprendė, kad tol, kol paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas, įpėdinis paveldėtu turtu neturi teisės disponuoti, t. y. sudaryti jo perleidimo sandorių, todėl išieškojimas iš skolininko J. P. gali būti vykdomas tik iš jam priklausančių paveldėjimo teisių (turtinių teisių), o ne paveldimą turtą sudarančių nekilnojamųjų daiktų.

11. Teismas nurodė, kad paveldėjimo teisėms (turtinėms teisėms), kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalykui, yra taikomi tam tikri ypatumai, t. y. gali būti parduotos tik visos paveldėjimo teisės, paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalis, 6.426 straipsnio 1 dalis). Kadangi dalinis įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių perleidimas nėra galimas, antstolio S. U. veiksmai parduodant varžytynėse pareiškėjui (skolininkui) priklausančias paveldėjimo teises į konkretų nekilnojamąjį turtą laikytini neteisėtais.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antstolis S. U., vykdydamas išieškojimą iš skolininko J. P. turto, turi teisę arba pardavinėti paveldėjimo teises kaip visumą, t. y. perleisti teises į skolininkui paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą), arba pasiūlyti išieškotojai G. K. kreiptis į teismą dėl priverstinio nuosavybės teisės į paveldėtą turtą įregistravimo skolininko vardu.

13. Teismas, pripažinęs, kad antstolis S. U. pažeidė skolininko turto realizavimo tvarką, t. y. paskelbė varžytynes dėl skolininkui J. P. priklausančių paveldėjimo teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą pardavimo, sprendė, kad antstolis neturi teisės užbaigti pardavimo iš varžytynių procedūrą surašydamas turto pardavimo iš varžytynių aktą ir privalo grąžinti už ginčo turtą varžytynių dalyvių sumokėtas sumas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu antstolis S. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įpėdinis neturi teisės disponuoti paveldėtu turtu, kol nėra jam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Iš CK 5.50 straipsnio 2 dalies darytina išvada, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja turtines teises į turtą, kuris sudaro paveldimą turtą. CK 6.426 straipsnyje nurodyta, kad įpėdinis turi teisę parduoti paveldėjimo teises, tačiau ši norma nėra taikytina tuo atveju, kai parduodamos ne paveldėjimo, o turtinės teisės. Įstatymas nedraudžia įpėdiniui atskirai parduoti paveldėto turto, taip pat ir turtinių teisių.

14.2. Kadangi antstolio veiksmai vykdymo procese reglamentuojami ir jo įgalinimai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) VI dalies normose bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje, procesinės normos, reglamentuojančios antstolio teises ir pareigas vykdymo procese, yra specialiosios normos. CPK 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodekso ir kitų Lietuvos įstatymų, teismas vadovaujasi šio Kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir pripažindamas antstolio veiksmus neteisėtais, vadovavosi ne CPK normomis, nevertino antstolio veiksmų atitikties proceso teisės normoms, o vadovavosi materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimą ir paveldėjimo teisės pardavimą.

14.3. Pagal CPK 675 straipsnį antstolis negali areštuoti skolininko paveldėjimo teisės į visą paveldimą turtą, nes tai gali pažeisti imperatyvų draudimą areštuoti daugiau, nei to reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gali būti parduodamos tik visos paveldėjimo teisės, o ne turtinės teisės į konkrečius paveldėjimo objektus, yra nepagrįsta.

15. Suinteresuoti asmenys G. K. ir L. S. pateiktame prisidėjime prie kasacinio skundo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį ir nurodo, kad:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiejo nuosavybės teisės į paveldimą turtą perėjimo paveldėtojui momentą su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, o ne palikimo priėmimo momentu. J. P., priėmęs palikimą, įgijo turtines teises į palikėjo turtą. Iš varžytynių buvo parduodamos J. P. priklausančios turtinės teisės į nekilnojamąjį turtą, o ne pats nekilnojamasis turtas.

15.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai draudimą priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, įtvirtintą CK 5.50 straipsnio 1 dalyje, sieja su paveldėjimo teisės nedalomumu ją perleidžiant pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (CK 6.426 straipsnis) ir daro nemotyvuotą išvadą, kad išieškojimas pareiškėjo J. P. atžvilgiu gali būti vykdomas tik iš jam priklausančių paveldėjimo teisių į paveldėtą turtą, tačiau ne iš atskirų turtinių teisių į konkretaus paveldėto turto dalis.

15.3. CK 6.426 straipsnio 1 dalis nenustato jokio imperatyvaus draudimo paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje detalizuoti paveldėtą turtą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, perleidžiant paveldėjimo teises draudžiant detalizuoti paveldimą turtą, prieštarautų ne tik minėtai teisės normai, bet ir draudimui antstoliui areštuoti daugiau nei būtinai išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 677 straipsnis).

15.4. Apeliacinio teismo išaiškinimai dėl kasatoriaus galimybės išieškoti tik iš J. P. priklausančių paveldėjimo teisių, o ne turtinių teisių į paveldėtą turtą prieštarauja varžytynėms keliamiems tikslams ir jų specifikai užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą, t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus, nes parduodant paveldėjimo teises yra nemaža tikimybė nustatyti tikrovės neatitinkančią paveldimo turto bendros masės kainą (ypač tais atvejais, kai nekonkretizuojamos paveldėjimo turtinės teisės ir prievolės), kurios netinkamas nustatymas lemtų nuostolių atsiradimą pirkėjui.

16. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas J. P. prašo antstolio S. U. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį

skundą pareiškėjas nurodo, kad paveldėjimo teisės yra nedalomos (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), todėl galėjo būti parduodamos tik visos paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas. Nagrinėjamu atveju antstolis vykdo išieškojimą ir paskelbė varžytynes dėl paveldėjimo teisių (turtinių teisių), o ne dėl konkretaus skolininko J. P. paveldėto nekilnojamojo turto pardavimo (nuosavybės teisės į konkrečius nekilnojamuosius daiktus perleidimo), bet varžytynes paskelbė dėl paveldėjimo teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl paveldėjimo teisių perleidimo

17. Paveldėjimo teisių perleidimas yra vienas iš teisių pirkimo–pardavimo sandorių, reglamentuojamų CK 6.426 straipsnyje. Teisių pirkimo–pardavimo sutarties specifiką atskleidžia skiriamasis (kvalifikuojantis) šios pirkimo–pardavimo sutarties rūšies bruožas – materialios formos neturintis sutarties dalykas, aiškiai susijęs su konkrečiu asmeniu. Kaip nustatyta CK 6.426 straipsnio 1 dalyje, priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas, privalo garantuoti pirkėjui savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą.

18. Taigi paveldėjimo teisių perleidimas galimas tik įpėdiniui priėmus palikimą. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).

19. Įpėdinio disponuojamo objekto apibrėžimas yra aktualus sprendžiant pavedėjimo teisių perleidimo klausimus. Paveldėjimo teisių perleidimas galimas nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo procedūrų užbaigimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011). Todėl nepaisant to, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, palikimo turinį sudarančiais daiktais, turtu, kaip nuosavybės teisių objektais, įpėdinis gali disponuoti tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą.

20. Įpėdinis, kaip paveldėjimo teisių turėtojas, šių teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžia pirkėjui paveldėjimo teises, tačiau ne teises į konkrečius palikimo turinį sudarančius daiktus. Kadangi įpėdinis priima (CK 5.50 straipsnio 1 dalis) ar atsisako priimti (CK 5.60 straipsnio 1 dalis) visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas, tai disponuojant paveldėjimo teisėmis, t. y. įpėdinio teisėmis į palikimą, o ne į konkretų paveldėtą turtą, yra perleidžiama paveldėjimo teisių visuma – aktyvas (turtas) ir pasyvas (palikėjo skolos ir kiti turtiniai įsipareigojimai). Savo pobūdžiu perleidžiamos paveldėjimo teisės yra abstrakčios, nes palikimo priėmimo metu, net ir sudarant turto apyrašą (CK 5.53 straipsnis), įpėdiniui gali būti nežinoma galutinė palikimo sudėtis.

21. Paveldėjimo teisės yra dalus objektas, pavyzdžiui, paveldėti visą palikimą gali keli įpėdiniai ir nieko negalima priversti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą (CK 5.69 straipsnio 1 dalis), tam tikri įstatymo nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną yra reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomą palikimo dalį (CK 5.20 straipsnio 1 dalis), jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą ir padalijama jiems lygiomis dalimis (CK 5.61 straipsnio 2 dalis). Tačiau pats palikimas negali būti priimamas iš dalies (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), išskiriant tik tam tikras palikimo dalis, pavyzdžiui, aktyvą priimant, o visa kita, t. y. pasyvą, atsisakant priimti, todėl palikimo dalis ar dalis paveldėjimo teisių į palikimą apima palikimo, aktyvo ir pasyvo, visumos idealiąją dalį.

22. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad paveldėjimo teisės, kaip civilinės apyvartos objektas, nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo procedūrų užbaigimo gali būti perleistos visos arba dalimis, tačiau perleidžiama paveldėjimo teisių dalis negali būti apibrėžiama konkrečiais paveldimo turto objektais ar teisėmis į juos. Paveldėjimo teisių perleidimo sutartyje gali būti detalizuojama tik idealioji perleidžiamų paveldėjimo teisių dalis, atitinkamai apimanti tiek paveldimo turto aktyvą, tiek pasyvą (pvz., 1/2 įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių).

23. Nagrinėjamoje byloje antstolis, nepaisydamas to, kad skolininkas, pareiškėjas J. P., nors ir priėmė palikimą, paveldėjimo procedūrų neužbaigė ir paveldėjimo teisės liudijimas jam nebuvo išduotas, vykdė išieškojimą organizuodamas skolininko paveldėjimo teisių į konkretų paveldėtą turtą varžytynes. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos

teismas pagrįstai sprendė, jog kol nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, įpėdinis neturi teisės disponuoti paveldėtu turtu, todėl ir išieškojimas gali būti vykdomas tik iš įpėdiniui priklausančių paveldėjimo teisių, o ne konkrečių paveldimą turtą sudarančių nekilnojamųjų daiktų ar teisių į juos.

24. Antstolis kasaciniame skunde nurodo, kad antstolio veiksmai vykdymo procese yra reglamentuojami CPK normų, viena kurių draudžia areštuoti daugiau skolininko turto, nei to reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 675 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad gali būti parduodamos tik visos paveldėjimo teisės, o ne turtinės teisės į konkrečius paveldėjimo objektus, nepagrįstai suteikė pirmenybę CK normoms, pažeisdamas CPK normas. Teisėjų kolegija šiuos antstolio argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

25. Antstolis vykdymo procese yra saistomas ne tik proceso teisės normų, nustatančių jo įgalinimus ir vykdymo veiksmus, tokius kaip skolininko turto areštas ar turto varžytynės, bet ir materialiosios teisės normų, apibrėžiančių konkrečių veiksmų turinį, t. y. nustatančių, kas yra skolininkas, turtas, kokios skolininko teisės į tą turtą ir pan. Todėl antstolis, nukreipdamas išieškojimą į skolininko paveldėjimo teises, visų pirma turi įvertinti galimą jų visumos, t. y. aktyvo ir pasyvo, vertę ir, atsižvelgdamas į tai, areštuoti tokią jų idealiąją dalį, kuri atitinka išieškotiną sumą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks išieškojimo procesas yra gana sudėtingas tais atvejais, kai įpėdinių yra ne vienas arba perleidžiama tik dalis paveldėjimo teisių, nes, paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje tiksliai neįvardijant konkretaus paveldimo turto, sutartis įgyja rizikos elementą. Be to, tretieji asmenys turi potencialias galimybes užginčyti teises perleidusių įpėdinių statusą, papildyti palikimo sudėtį ar kitaip daryti įtaką paveldėjimo procesui. Tai gali apsunkinti paveldėjimo teisių ar jų dalies įvertinimą, atbaidyti potencialius varžytynių dalyvius. Būtent todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad antstolis gali pasiūlyti išieškotojai kreiptis į teismą dėl priverstinio nuosavybės teisės į paveldėtą turtą įregistravimo skolininko vardu.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės į palikimą atsiranda nuo palikimo priėmimo, o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar įpėdinio nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo. Tačiau paveldėjimo teisės liudijimas suteikia galimybę ne tik įpėdiniui, bet ir jo kreditorių naudai išieškojimą vykdančiam antstoliui disponuoti paveldėtu turtu, tai ypač aktualu tais atvejais, kai paveldimas registruotinas turtas, nes paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra registruojamos įpėdinio nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos saugos eismo automobilių keliuose įstatymo 27 straipsnio 1 dalį). Todėl tais atvejais, kai palikimą priėmęs įpėdinis, siekdamas apsunkinti kreditorių reikalavimų vykdymo iš paveldėto turto procesą, vengia kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, kreditorius ar išieškojimą vykdantis antstolis turi teisę kreiptis į teismą dėl skolininko įpareigojimo per teismo nustatytą terminą kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (CK 5.66 straipsnis) ir įregistruoti paveldėtą registruotiną turtą savo vardu. Be to, įpėdiniui įgyvendinant savo paveldėjimo teises (arba jų neįgyvendinant) tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ir varžo kitų asmenų, šiuo atveju kreditorių, teises, esant kitoms įstatymo nustatytoms sąlygoms, gali kilti civilinė atsakomybė už piktnaudžiavimą teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

28. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Kasacinis teismas patyrė 14,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus antstolio kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš antstolio S. U. valstybei 14,05 Eur (keturiolika Eur 5 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista

suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


2018-14197 2018-09-07 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. eA-4903-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01225-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. U. Y. (H. U. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. U. Y. (H. U. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas H. U. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-289(00158)/17I-131 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 002537361 panaikinimo Turkijos Respublikos piliečiui H. U. Y.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 17 d. (byloje nustatyta, jog 2017 m. spalio 16 d.) pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skubos tvarka tuo pagrindu, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas ir dalyvis. Atsakovas, pažeisdamas terminus, pavėluotai atliko Bendrovės patikrinimą, t. y. tik 2018 m. vasario 1 d., o neigiamą Sprendimą priėmė tik 2018 m. kovo 27 d. Atsakovo atstovai Bendrovės darbuotojų jiems suteiktą informaciją ir paaiškinimus interpretavo neteisingai, vienpusiškai, todėl padarė pareiškėjui nepalankias išvadas, be to, Migracijos valdybos atstovai lankėsi pietų metu, kai darbuotojų nebuvo darbo vietoje. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas neįvertinus asmens teisės laisvai pasirinkti darbą ir verslą, vertinus išimtinai vienpusiškai aplinkybes, neatsižvelgiant į esmines su pareiškėjo buvimu šalyje susijusias motyvus, padarius faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, vadovaujantis neteisingomis prielaidomis, nesilaikius objektyvumo ir gero administravimo principų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis iki 2017 m. gegužės 31 d. ėjo Bendrovės direktoriaus, o nuo 2017 m. birželio 1 d. eina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=04cf7e00b1ee11e88f64a5ecc703f89b

komercijos direktorius pareigas. Bendrovė užsiima pirminių duomenų tvarkymu ir konsultacijomis veiklos klausimais, joje dirba 6 asmenys, pareiškėjas, teikdamas dokumentus atsakovui dėl leidimo pakeitimo, pateikė visus būtinus su Bendrovės veikla susijusius dokumentus. 2016 m. sausio 5 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis tarp Bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės „B2B Baltic“ (toliau – ir UAB „B2B Baltic“ (po pertvarkymo – mažoji bendrija „B2B Baltic“ (toliau – ir MB „B2B Baltic“)) (toliau – Bendradarbiavimo sutartis), MB „B2B Baltic“ yra pagrindinis Bendrovės užsakovas. Pateiktame 2017 m. sausio 9 d. verslo plane nurodyta, jog Bendrovė panaudos pagrindais naudojasi biuro patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Bendradarbiavimo sutarties pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojasi MB „B2B Baltic“ darbo vietomis (patalpomis) ir atskiros panaudos sutarties nesudarė. Nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. MB „B2B Baltic“ pradėjo nuomotis dar vienas patalpas (duomenys neskelbtini), tame pačiame pastate, tik antrame aukšte, kuriomis Bendrovės darbuotojai taip pat naudojasi. Atsakovo atstovai, atlikdami Bendrovės patikrinimą, lankėsi minėtose patalpose tiek antrame aukšte, tiek ketvirtame aukšte ir realiai galėjo jas apžiūrėti.

4. Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota tuo pačiu adresu kaip kitos bendrovės, negali būti laikomas įrodymu, savaime paneigiančiu Bendrovės veiklos realumą. Atsakovo daromos sąsajos dėl Bendrovėje ir MB „B2B Baltic“ dirbančių asmenų giminystės ryšių ir Bendrovės fiktyvumo neturi jokio teisinio pagrindo, nes asmuo turi teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Bendrovė neteikia buhalterinės apskaitos paslaugų, ji aptarnauja MB „B2B Baltic“ tik techniniais klausimais, todėl teigti, jog MB „B2B Baltic“ ir Bendrovė užsiima tapačia veikla, nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra išimtinai susiję su Bendrovės vykdoma veikla, su Lietuvos Respublika jį sieja nuolatiniai ekonominiai ir verslo santykiai, pareiškėjas planuoja savo ateitį būtent šioje šalyje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, atlikęs patikrinimą Bendrovėje, neinformavo nei Bendrovės, kaip ūkio subjekto, nei pareiškėjo apie patikrinimo pradžią, nesuteikė galimybės pateikti papildomos informacijos ir / ar duoti paaiškinimus, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 20 ir 30 straipsniuose.

6. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas panaikinti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą buvo priimtas dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl pripažinus Sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nepagrįstu, naikintina ir Sprendimo dalis dėl vizos panaikinimo.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad jis 2018 m. vasario 14 d. gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m.

vasario 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-5047. Prašymo nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog Bendrovė yra fiktyvi, pareiškėjas nedalyvauja Bendrovės veikloje, Bendrovės darbuotojai jo nepažįsta, su juo nebendrauja gyvai ar nuotoliniu būdu, deklaruojamu Bendrovės veiklos vykdymo adresu jo darbo vieta neįrengta.

9. Atsakovas teigė, jog įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją, patikrinimo duomenis, jis Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovės veiklos realumo, o yra tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą, t. y. Bendrovės veiklą faktiškai vykdo MB „B2B Baltic“, nes joje įdarbinti tie patys darbuotojai kaip ir MB „B2B Baltic“, Bendrovės pagrindinis klientas yra MB „B2B Baltic“, šių dviejų bendrovių darbuotojai yra susiję, Bendrovė neturi patalpų savo veiklai vykdyti. Pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojus, jų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimo laikinai gyventi bei nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes.

10. Atsakovas teigė, kad išvadą, jog yra pagrindas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, patvirtino duomenys apie Bendrovės veiklą ir joje įdarbintus darbuotojus, taip pat ir Migracijos valdybos atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatai. Taip pat kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo H. U. Y. skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. gruodžio 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40

straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, galiojęs iki 2017 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“,

esančioje (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 16 d. pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė papildomus dokumentus, be kita ko, Bendrovės įstatus, verslo planą, banko sąskaitos išrašą, Bendrovės sudarytas darbo sutartis su Lietuvos Respublikos piliečiais, kitus dokumentus. Prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog jis yra Turkijos Respublikos pilietis, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Turkijoje, būsimasis adresas Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), lėšos gyvenimui Lietuvoje –380 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Bendrovės akcininkas yra pareiškėjas, turintis 1 300 Bendrovės akcijų. Atsakovas, kilus įtarimų dėl Bendrovės vykdomos veiklos ir tikrojo pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui išsiuntė 2017 m. spalio 24 d. raštą dėl Bendrovės veiklos patikrinimo. 2018 m. vasario 14 d. atsakovas gavo Migracijos valdybos 2018 m. vasario 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-5047, kuriame konstatuota, jog Bendrovė imituoja savo veiklą – Bendrovėje įdarbinti asmenys faktiškai vykdo MB „B2B“ veiklą. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikino jam išduotą daugkartinę vizą.

13. Teismas nurodė, kad byloje ginčo nėra, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna pajamas tik iš įmonės MB „B2B Baltic“ (anksčiau – UAB „B2B Baltic“), o pati mokėjimus atlieka UAB „Saugos ekspertai“. Nustatyta, kad įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“, MB „B2B Baltic“ ir UAB „Saugos ekspertai“ darbuotojai yra susiję giminystės, santuokos ir kitais ryšiais, taip pat yra buvę darbuotojais šiose įmonėse. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra fiktyvi, nes jos darbuotojai iš esmės atlieka funkcijas MB „B2B Baltic“. Teismas vertino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės atlieka tokias pačias funkcijas kaip MB „B2B Baltic“. Teismas sprendė, kad Bendrovės veikla imituojama tik siekiant įteisinti pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovas Sprendime pagrįstai vertino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra fiktyvi.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl pažeistų terminų, sprendė, jog ši aplinkybė negali būti pagrindu panaikinti Sprendimą, be to, atsakovas buvo aktyvus, t. y. užklausė papildomų duomenų Migracijos valdybos.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė būtinybės jam būti Lietuvoje. Teismas vertino, jog pareiškėjas savo teises į verslą ir darbą gali realizuoti ir neatvykdamas į Lietuvą.

III.

16. Pareiškėjas H. U. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas iš esmės apeliaciniame skunde dėsto faktines ir teisines aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas šias aplinkybes:

17.1. Būdamas Bendrovės akcininku, jis padidino Bendrovės įstatinio kapitalo dydį, taip pat siekė pagerinti bendrovės veiklą ir nuo 2017 m. birželio 1 d. priėmė į darbą naują direktorių (B. A.), kuris sumažino turėtą skolą Valstybinio socialinio draudimo fondui, Bendrovė nebeturi jokių įsiskolinimų valstybės institucijoms. B. A. taip pat priėmė į darbą apskaitininkę B. D..

17.2. Aplinkybės, jog Bendrovė ir jos vienintelis klientas – vienintelis partneris yra įregistruoti tuo pačiu adresu, įmonėse yra įdarbinti tie patys giminystės ar kitais ryšiais susiję asmenys, nepatvirtina, jog Bendrovė realiai nevykdo veiklos.

17.3. Teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, vadovaudamasis vien tik atsakovo išdėstytu vienpusišku aplinkybių vertinimu ir neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, neteisingai sprendė dėl Bendrovės veiklos fiktyvumo, dėl pareiškėjo veiklos ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikrųjų tikslų ir ketinimų.

17.4. Dėl Migracijos departamento sprendimo nepratęsti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir nustojus galioti Šengeno vizai, pareiškėjas turėjo išvykti iš šalies, dėl ko turi ribotas galimybes kontroliuoti ir vystyti savo Bendrovės veiklą ir tai turi neigiamą poveikį jo verslui.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas sprendimą grindė išimtinai Migracijos

departamento argumentais, neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, tačiau jokių kitų motyvų dėl teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo pareiškėjas nenurodė.

20. Atsakovas teigia, kad aplinkybė, jog teismo sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, jog teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą. Pareiškėjo abstraktūs argumentai, jog jo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos.

21. Atsakovas pažymi, kad Bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas ne dėl to, kad pareiškėjas siekė gerinti Bendrovės veiklą, o dėl to, jog pasikeitė Įstatymo 45 straipsnio reikalavimai, taikomi užsieniečiams, siekiantiems gauti

leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, t. y. jis neatitiktų Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų ir neturėtų teisės kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, jeigu nebūtų padidinęs Bendrovės įstatinio kapitalo dydžio.

22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad naujas Bendrovės direktorius taip pat yra užsienietis, jis taip pat kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taigi labiau tikėtina, jog jis Bendrovėje buvo įdarbintas ne tam, kad galėtų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje.

23. Nustatytos byloje aplinkybės patvirtina išvadą, kad Bendrovė realiai nevykdo veiklos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo Turkijos Respublikos piliečio H. U. Y. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-289 (00158)/171-131, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza Nr. 002537361, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, įvertinęs pareiškėjo atsakovui pateiktus dokumentus, byloje surinktus įrodymus (iš jų ir Bendrovės veiklos patikrinimo medžiagą), ir konstatavęs, kad pareiškėjo dokumentai savaime nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Bendrovės veiklos realumo, o iš surinktų įrodymų matyti, kad tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą (Bendrovės veiklą faktiškai vykdo MB „B2B Baltic“, Bendrovės pagrindinis klientas yra MB „B2B“, šių dviejų įmonių darbuotojai yra susiję, Bendrovė faktiškai neturi patalpų savo veiklai vykdyti). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Bendrovė įkurta tik tam, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Bendrovės dalyviai, galėtų formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ar 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojus, jų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo gyventi Lietuvoje gavimo sąlygas, gauti tokį leidimą ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes), atsakovas pagrįstai Sprendime vertino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra fiktyvi.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tik atsakovo išdėstytu vienpusišku aplinkybių vertinimu, neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, taip pat detaliai vardija įrodymus, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina Sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas Sprendime padarė tendencingas ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, vadovaudamasis neteisingomis prielaidomis, neteisingai sprendė tiek dėl Bendrovės veiklos fiktyvumo, tiek dėl pareiškėjo veiklos ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikrųjų tikslų ir ketinimų.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

29. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar

jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

30. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašymą pateikė, vadovaudamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija), nustatančiu, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

32. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

33. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

34. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

35. Pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais.

36. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, o šio straipsnio 10 punktas nurodo, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota – panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

37. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisės aktų, reglamentuojančių leidimo laikinai gyventi išdavimą (pakeitimą), normas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

38. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su UAB „(duomenys

neskelbtini)“ realios veiklos nustatymu ir pareiškėjo dalyvavimu Bendrovės veikloje, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

39. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimą, pareiškėjo akcijų įsigijimą, priimtus į darbą darbuotojus leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo reikalavimų visumą, be to, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė tuo, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Konstatuotina, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės.

40. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad anksčiau jis atitiko Įstatymo reikalavimus ir jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi teisinės reikšmės, kadangi naujo prašymo padavimo metu atsakovas iš naujo turi vertinti duomenis apie pareiškėją, t. y. ankstesnis atsakovo sprendimas neturi prejudicinės galios priimant naują sprendimą.

41. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su jo realios ir teisėtos veiklos vykdymu Lietuvoje, sudarytų darbo sutarčių realumu, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog jis realiai užsiima teisėta veikla Bendrovėje, siekia gyventi bei vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, t. y. kad egzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

42. Atsakovas Sprendimą grindė Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktu fiktyvios įmonės apibrėžimu (fiktyvi įmonė – juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje), vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 100.4, 100.6 ir 100.9 punktais.

43. Pažymėtina, kad Aprašo 100–105 punktai reglamentuoja vertinimo, ar įmonė yra fiktyvi, tvarką. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs šie veiksniai, dėl kurių atsirado pagrindas manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi: pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų) (Aprašo 100.4); įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, neįrengtos darbo vietos, patalpos nepritaikytos prekių laikymui, nesudaryta patalpų nuomos sutartis) (Aprašo 100.6 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, įmonė neteikia Mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijos (FR0572 forma)) (Aprašo 100.9 p.).

44. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis Bendrovės buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), Bendrovės veiklos tikslai ir rūšys – užsiimti tokia ūkine-komercine veikla, kad būtų efektyviai įgyvendinami Bendrovės akcininkų ir klientų interesai, racionaliai panaudojant visus materialinius, finansinius ir kitus išteklius, taip pat gauti maksimalų pelną; Bendrovė užsiims paslaugų teikimu, prekyba, gamyba, siekiant gauti pelno; bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Bendrovės 2017 m. sausio 9 d. verslo plane, be kita ko, nurodyta, kad Bendrovė registruota (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais naudojasi biuru (duomenys neskelbtini); Bendrovė vykdo ir toliau ketina teikti pirminių dokumentų apdorojimo paslaugas ir konsultacijas veiklos klausimais; Bendrovė gali pasiūlyti aukščiausius profesinius standartus atitinkančias paslaugas, padedant klientams efektyviau tvarkyti įmonių buhalterinę apskaitą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais; Bendrovės pagrindinis klientas – UAB „B2B Baltic“, teikianti buhalterines paslaugas. Byloje nustatyta, kad pagal 2017 m. spalio 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis Bendrovėje dirbo 5 darbuotojai (pareiškėjas, S. B., I. B., B. A., N. Z.).

45. Nagrinėjamu atveju atlikus Bendrovės veiklos patikrinimą, buvo nustatyta, kad Bendrovės nurodomoje biuro vietoje (duomenys neskelbtini), nebuvo jokių paskelbta duomenų apie tai, kad Bendrovė šioje vietoje vykdo veiklą (ant durų buvo UAB „Bitės apskaita“ reklama), UAB „B2B Baltic“ darbuotoja A. B. nurodė, kad patalpose yra viena darbo vieta, kurioje dirba N. Z.; A. B. nurodė apie Bendrovės veiklą, tai, kad Bendrovės darbuotojas I. B. dirba nuotoliniu būdu; N. Z., kuri iki 2015 m. lapkričio 2 d. dirbo UAB „B2B Baltic“, o po to buvo įdarbinta Bendrovėje, paaiškino, kad Bendrovėje dirba nuo 2015 metų, jos pareigos – buhalterė, Bendrovė teikia buhalterines paslaugas, nurodė, kad pareiškėjas yra direktorius; N. Z. nurodė, kad su pareiškėju nebendrauja, nes nėra būtinumo; Bendrovės darbuotoja B. D. paaiškino,

kad Bendrovėje ji dirba nuo 2017 m. gruodžio 1 d. apskaitininke; pareiškėjas yra Bendrovės direktorius, bet jo nematė ir nepažįsta, kokias funkcijas jis atlieka nežino; darbo sutartį B. D. pasirašyti pateikė A. B.; vykdant patikrinimą su I. B. susisiekti nepavyko. Atlikus Bendrovės veiklos patikrinimą buvo konstatuota, kad Bendrovė jokios veiklos nevykdo, tik imituoja savo veiklą, nors asmenys formaliai įdarbinti Bendrovėje, bet jie atlieka UAB „B2B Baltic“ darbą; asmenys įdarbinti Bendrovėje tik tam, kad Bendrovė atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus; Bendrovės biure darbuotojai nepažįsta pareiškėjo.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. B. nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, kad atsakovas savaip interpretavo A. B. informaciją dėl I. B. darbo pobūdžio, tačiau nagrinėjamu atveju patikrinimo metu iš A. B., kuri būtent ir dirbo tose patalpose, kurias pareiškėjas nurodo kaip Bendrovės vykdomos veiklos vietą, buvo gauta informacija apie Bendrovės veiklą ir darbuotojus, o byloje nėra pateikti įrodymai, kad ši informacija buvo neteisingai įvertinta.

47. Įvertinus 2017 m. spalio 11 d. Bendrovės pardavimų operacijų sąrašą galima daryti išvadą, kad Bendrovė gauna pajamas tik iš MB „B2B Baltic“, nes yra nurodomi duomenys apie mokėjimus už paslaugas pagal Bendradarbiavimo sutartį. Pagal 2017 m. spalio 11 d. Bendrovės pirkimo operacijų sąrašu, Bendrovė perka paslaugas iš UAB „Saugos ekspertai“ (sąskaitos faktūros, serija SEU Nr. 472, 492, 513, 536, sąskaitos faktūros SE 010, 035, 060, 085, 111, 137, 164, 190). Bendrovė pagal 3 mokėjimus pajamas gavo iš 1/(duomenys neskelbtini)INS (2018 m. vasario 20 d. – 15 480 Eur, 2018 m. vasario 27 d. – 15 000 Eur, 2018 m. vasario 28 d. – 15 440 Eur).

48. Kaip jau minėta, verslo plane buvo nurodyta, kad Bendrovė panaudos pagrindais naudojasi biuru, esančiu (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas atsakovui panaudos sutarties nepateikė, patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad Kareivių g. 19-192, Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo savarankišką veiklą pagal steigimo dokumentus, t. y. Bendrovės darbuotojai šiose patalpose vykdo konkrečias jiems pavestas funkcijas pagal darbo sutartis ir pagal Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytas veiklos rūšis. Pažymėtina, kad tiek iš pareiškėjo byloje nurodytų aplinkybių, tiek iš apklaustų darbuotojų paaiškinimų, pareiškėjo akcentuojamos Bendradarbiavimo sutarties turinio negalima nustatyti, kokią konkrečią veiklą vykdo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos konkretūs darbuotojai, kokias konkrečias paslaugas Bendrovės darbuotojai teikė MB „B2B Baltic“ (buvusi UAB „B2B Baltic“) ir už kokias konkrečiai suteiktas paslaugas buvo apmokėta. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde tiksliai neįvardija konkrečių suteiktų paslaugų MB „B2B Baltic“ (buvusi UAB „B2B Baltic“), nenurodo įrodymų, kurie patvirtintų, kad konkrečios paslaugos, atsižvelgiant į Bendrovės vykdomą veiklą pagal steigimo dokumentus, buvo suteiktos ir jas realiai suteikė UAB „Skaireta“ darbuotojai, veikdami pagal darbo sutartis, sudarytas su Bendrove.

49. Pareiškėjas nurodo, kad dirba kartu su UAB „B2B Baltic“ (MB „B2B Baltic“), kurios buveinės adresas – (duomenys neskelbtini). Remiantis Nekilnojamojo turto registro 2017 m. spalio 16 d. išrašu, butas / patalpa-kambarys (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso P. B.. Nustatyta, kad UAB „B2B Baltic“ registruota tuo pačiu adresu, kaip ir Bendrovė, o jos direktorius P. B. yra Bendrovės darbuotojo I. B. brolis, UAB „B2B Baltic“ darbuotoja S. B. dirba Bendrovėje ir dirba MB „B2B Baltic“.

50. Vien 2016 m. sausio 5 d. bendradarbiavimo sutarties 2 punkte nurodytas abstraktus įsipareigojimas konsultuoti užsakovą ir jo klientus veiklos klausimais, apdoroti užsakovo klientų pirminius dokumentus, nepatvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ savarankiškos ir realios veiklos. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymų, kada ir kurie darbuotojai konsultavo MB „B2B Baltic“ (buvusi UAB „B2B Baltic“) ir MB „B2B Baltic“ klientus konkrečiais klausimais, apdorojo pirminius dokumentus, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtent už tai ir buvo mokama pagal Bendradarbiavimo sutarties 4 punkto nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Bendrovė aptarnauja MB „B2B Baltic“ tik techniniais klausimais, t. y. apdoroja klientų pirminius dokumentus, juos suveda į apskaitos programą, tačiau jokie įrodymai nepatvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai būtent tai ir atliko. Patikrinimo metu Bendrovės darbuotojai tokių aplinkybių nenurodė.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus, kuriais pareiškėjas įrodinėja Bendrovės realią veiklą argumentus, dėl kurių nesutinka su Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Bendrovės veiklos vertinimu, daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, jog Bendrovė nėra fiktyvi, vykdo savarankišką ir realią veiklą.

52. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pažeidė VAĮ 20 ir 30 straipsnius, nes atsakovas, atlikęs patikrinimą Bendrovėje, neinformavo nei Bendrovės, kaip subjekto, nei pareiškėjo apie patikrinimo pradžią, nesuteikė galimybės pateikti papildomos informacijos ir / ar duoti paaiškinimus. Dėl šių aplinkybių Sprendimas nepripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų

sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

53. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą.

54. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. U. Y. (H. U. Y.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2018-14195 2018-09-07 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. eA-4949-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01056-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2.; 9.3.; 59.1.3.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb4bbb50b1ed11e88f64a5ecc703f89b

(kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo tėvas R. S. (R. S.) yra uigūrų kilmės. Kirgizijos Respublikoje (pareiškėjo kilmės valstybėje) jis bijo patirti smurtą nuo senelio (kirgizų kilmės) B. T. (B. T.), jam kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintam, sužalotam ar nužudytam. Pareiškėjas teigė, kad jo senelis dirbo milicijoje ir tebeturi įtaką bei ryšių su teisėsaugos institucijose dirbančiais pareigūnais, dėl ko kyla dar didesnė rizika patirti tokius persekiojimo veiksmus, kaip psichologinis smurtas, neteisėtas laisvės suvaržymas, fizinis smurtas. Pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumą įrodo 1998–1999 metais jo tėvo R. S. patirtas persekiojimas. Pareiškėjas teigė, kad dėl etninės priklausomybės diskriminaciją ir persekiojimą patiria ir kiti jo šeimos nariai ne tik iš senelio, bet ir iš visuomenės narių.

3. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog nėra tikimybės, kad jis kilmės valstybėje susidurs su sistemingu uigūrų diskriminavimu. Pareiškėjas nurodė, kad etninės neapykantos rizika gresia ne tik politiškai aktyviems asmenims, bet ir apskritai uigūrų visuomenės nariams, o neapykantą skatina žiniasklaida, siejanti uigūrus su teroristinėmis organizacijomis, didėjantis nacionalizmas, o etninių mažumų apsauga iš esmės neveikia.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad į kilmės valstybę negali grįžti dėl pagrįstos baimės, jog per prievartą gali būti išsiųstas kariauti į Siriją. Ši baimė yra pagrįsta, nes jo senelis grasino jį išsiųsti kariauti, pareiškėjas privalėdavo paklusti senelio reikalavimams, o bet koks pasipriešinimas jam baigdavosi smurtu. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nesurinko informacijos apie šeimų tradicijas ir papročius Kirgizijos Respublikoje.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“

(toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų pabėgėlio statuso pagrindų. Nors egzistuoja tikimybė, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje gal susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju. Pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nėra individualizuota, taip pat etninės neapykantos požymiai nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

7. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo senelio neigiamas požiūris į pareiškėjo tėvų santuoką pasireikšdavo iš esmės barniais su dukra ir anūkų nuteikinėjimu prieš tėvus su epizodiniais buitinio smurto protrūkiais. Nebuvo nustatyta aiškių sąsajų tarp šių praeities įvykių ir prieglobsčio prašytojo nurodytų grėsmių, su kuriomis jis tariamai susidurtų grįžęs į kilmės šalį.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Kirgizijoje karinė tarnyba yra privaloma, todėl pareiškėjo pareigą atlikti karinę tarnybą lemia Kirgizijos įstatymai, o ne jo senelis. Nustatyta, kad Kirgizija nesiunčia karių kariauti į Siriją, pareiškėjas nebuvo verbuojamas, yra pilnametis, gebantis savarankiškai priimti sprendimus, todėl nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog Kirgizijoje pareiškėjas prieš savo valią bus išsiųstas kariauti į Siriją.

9. Atsakovas pažymėjo, kad nusprendė nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjui, nes nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, įtvirtintus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.11. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Migracijos departamentas 2018 m. vasario 14 d. parengė išvadą Nr. (15/6-

3)13PR-39RN (toliau – ir Išvada), kurioje siūloma nesuteikti Kirgizijos Respublikos piliečiui A. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas, remdamasis šia Išvada, priėmė Sprendimą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko su šeima 2016 m. liepos 16 d., būdamas 17 metų amžiaus. Pareiškėjas jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso ir nebuvo persekiojamas valstybės saugumo institucijų. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių atvejų dėl visuomenės diskriminacinio požiūrio ar elgesio su juo. Pareiškėjas pasakojo, kad mokykloje patirdavo patyčias ne tautybės pagrindu, bet dėl to, kad yra kilęs iš kaimo.

12. Teismas, įvertinęs atsakovo surinktą informaciją ir pareiškėjo pasakojimus, padarė išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nors tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors Kirgizijoje fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju (nenustatyta jokių individualių aplinkybių dėl didesnės tikimybės pareiškėjui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu, negu kitiems uigūrams, gyvenantiems Kirgizijoje). Pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis yra pagrįsta, tačiau ji nėra individualizuota. Taip pat veiksmai (etninės neapykantos požymiai), su kuriais jis gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė, jog atlikdamas karinę tarnybą kilmės valstybėje gali būti išsiųstas į Sirijos karinį konfliktą, nėra visiškai pagrįsta. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, charakterizuojančios senelio elgesį ir jo santykius su pareiškėjo tėvu, motina ir seserimi, nėra tiesiogiai susijusios su grėsmėmis pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme.

14. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

15. Teismas nenustatė aplinkybės, kad Kirgizijos Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl sprendė, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto pavojus, dėl kurio taip pat turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

III.

16. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, t. y. panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

17. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas ir teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytus faktus, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas.

18. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek teismas byloje pripažino nustatytais faktais šias aplinkybes: 1) pareiškėjas yra uigūrų tautybės; 2) uigūrai Kirgizijoje yra diskriminuojami dėl savo tautybės, o tam tikros politiškai aktyvios uigūrų grupės yra persekiojamos ypač aktyviai; 3) pareiškėjo senelis grasino išsiųsti jį kariauti į Siriją; 4) pareiškėjo senelis smurtavo prieš pareiškėjo tėvą, motiną bei seserį ir norėjo ją nepilnametę ištekinti už savo draugo. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat turėjo pripažinti, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis gali būti ir toliau persekiojamas dėl tautybės tiek savo senelio, įtakingo buvusio milicijos pareigūno, tiek likusios dalies Kirgizų visuomenės.

19. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybės, jog pareiškėjo senelis prieš jį vartojo psichologinį smurtą, o prieš kitus pareiškėjo šeimos narius senelis naudojo fizinį smurtą, patvirtina išvadą, kad pareiškėjas būtent dėl savo tautybės (uigūras) yra persekiojamas ir diskriminuojamas, o galimybės gauti pagalbos iš kilmės valstybės teisėsaugos institucijų, kurių struktūrose anksčiau būtent ir dirbo persekiojimą vykdantis pareiškėjo senelis, nėra realios galimybės. Šios aplinkybės taip pat įrodo pareiškėjo individualaus ir realaus persekiojimo kilmės valstybėje egzistavimo faktą.

20. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju akivaizdu, jog etninės neapykantos rizika gresia ne tik politiškai aktyviems asmenims, bet ir apskritai uigūrų visuomenės nariams. Vertinant konkrečiai pareiškėjo ir jo šeimos situaciją, jiems kyla realus pavojus patirti diskriminacinius veiksmus vien dėl savo etninės priklausomybės, be to, jau yra realiai patirtas persekiojimas iš savo šeimos nario.

21. Pareiškėjas sutinka su Migracijos departamento ir teismo išvadomis, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio turėtų būti suteikta papildoma apsauga, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo kilmės valstybėje laukia egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė (Įstatymo 87 str. 1 d. 1 p.). Tačiau, pareiškėjo vertinimu, išsiuntus jį į kilmės valstybę, su juo ir jo šeimos nariais senelis ir dalis Kirgizų visuomenės gali žiauriai elgtis arba žeminti jų orumą vien dėl to, jog kilmės valstybė neužtikrina efektyvių uigūrų tautinei mažumai priklausančių asmenų teisių. Pareiškėjas teigia, kad nei atsakovas, nei teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.23. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime

į skundą, ir papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018 išnagrinėjo pareiškėjo tėvų apeliacinį skundą ir jį atmetė. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ir jo tėvai savo prieglobsčio prašymus grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis (tiek tariamu persekiojimu dėl tautybės, tiek tariamu persekiojimu iš senelio), mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2018 m. liepos 25 d. nutartyje yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija


24. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo Kirgizijos Respublikos piliečio A. S., gimusio (duomenys neskelbtini), skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-39, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pareiškėjo pasakojimus, kad jis iš Kirgizijos išvyko dėl šeimos problemų, nes kilmės valstybėje gyveno pas senelius, nuolat kentėjo dėl agresyvaus senelio elgesio (senelis jį nuteikinėjo prieš tėvus, buvo panaudojęs smurtą prieš seserį, per prievartą norėjo ištekinti pareiškėjo seserį už savo draugo, senelis praeityje dirbo milicininku), bijo, jog senelis jį per prievartą gali išsiųsti kariauti į Siriją, nes liepė lankyti bokso treniruotes ir mokytis arabų kalbos, senelis draudė pripažinti, kad jis yra uigūras (pareiškėjas visiems sakydavo, jog yra kirgizas), Išvadą, nustatė, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundas turėjo būti tenkintas dėl jame nurodytų aplinkybių, nes pareiškėjas yra uigūrų tautybės, uigūrai Kirgizijoje yra diskriminuojami dėl savo tautybės, o tam tikros politiškai aktyvios uigūrų grupės persekiojamos ypač aktyviai; pareiškėjo senelis jam grasino išsiųsiantis kariauti į Siriją; senelis smurtavo prieš pareiškėjo tėvą, motiną bei seserį ir norėjo ją būnant nepilnamete ištekinti už savo draugo, t. y. pareiškėjas grįžimo į kilmės valstybę atveju gali būti ir toliau persekiojamas dėl jo tautybės tiek senelio (įtakingo buvusio milicijos pareigūno), tiek likusios Kirgizų visuomenės dalies. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad

užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo surinktos informaciją bei pareiškėjo pasakojimų nustatė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nors tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors Kirgizijoje fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę prieglobsčio prašytojui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu negu kitiems uigūrams, gyvenantiems Kirgizijoje). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nors ir yra pagrįsta, tačiau ji nėra individualizuota, taip pat veiksmai (etninės neapykantos išraiškos), su kuriais jis gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

32. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje, vertindamas iš esmės tokias pat faktines aplinkybes (kaip šioje byloje nurodo pareiškėjas), yra konstatavęs, kad nors egzistuoja tikimybė, jog prieglobsčio prašytojas (uigūras) ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su užsieniečiu (prieglobsčio prašytoju) ar jo vaikais. Pareiškėjų baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nėra individualizuota kaip to reikalaujama pagal EŽTT praktiką (žr. 2018 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018).

33. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą

pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.34. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad

pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su etnine neapykanta uigūrų visuomenės nariams, su pareiškėjo ir šeimos situacija, su patirtu šeimos narių (senelio) persekiojimu, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo tautybė (uigūras)) yra priežastinis ryšys. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui dėl jo tautybės.

35. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė.

36. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2018-14196 2018-09-07 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. A-4814-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01420-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Skirnuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Parama“, uždaroji akcinė bendrovė „Alkesta“, uždaroji akcinė bendrovė „Dzūkijos statyba“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymus Nr. T1-53, Nr. T1-54, Nr. T1-55 ir Nr. T1-56 (toliau – ir Įsakymai).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. gruodžio 13 d. Europos Komisija pasirašė Finansinį memorandumą dėl projekto „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ Nr. 2001/LT/16/P/PE/003, 2002 m. kovo 14 d. šį memorandumą pasirašė Lietuvos Respublika (toliau – ir Finansinis memorandumas). Paraišką paramai gauti pateikė Lietuvos Respublikos finansų ministerija, už projekto įgyvendinimą paskirta atsakinga institucija – Agentūra. 2004 m. balandžio 22 d., 2005 m. rugsėjo 2 d., 2005 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. gruodžio 6 d. buvo pasirašytos sutartys Nr. A/2004/A03, Nr. A/2005/A06, Nr. A/2005/A07 ir Nr. V/2006/A40 tarp Agentūros (perkančioji organizacija), Atliekų tvarkymo centro (galutinis paramos gavėjas) ir rangovų UAB „Alkesta“, UAB „Skirnuva“ su UAB „Parama“, UAB „Alkesta“, UAB „Dzūkijos statyba“. Šios sutartys buvo sudarytos viešųjų pirkimų būdu, viešojo pirkimo konkursą organizavo Agentūra, ji mokėjo rangovui už atliktus darbus, o pareiškėjas neturėjo įtakos viešųjų pirkimų organizavimui bei jų sąlygų nustatymui. Valstybės kontrolė 2009 m. gruodžio 17 d. surašė Valstybinio audito ataskaitą Nr. FA-P-70-9-82 (toliau – ir Valstybės kontrolės ataskaita), Agentūra 2013 m. kovo 28 d. surašė keturias išvadas dėl Projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ išlaidų tinkamumo pagal sutartis Nr. A/2004/A03, Nr. A/2005/A06, Nr. A/2005/A07 ir Nr. V/2006/A40 (toliau – ir Agentūros išvados). Šiose išvadose atsakovas nutarė, jog pareiškėjas nepagrindė ilgalaikio ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=020d50c0b1ee11e88f64a5ecc703f89b

trumpalaikio turto įsigijimo pagrindo pagal 2003 m. sausio 6 d. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias iš dalies finansuoja Sanglaudos fondas, tinkamumo (toliau – ir Reglamentas Nr. 16/2003) 5 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnį bei 2002 m. liepos 29 d. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1386/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl Sanglaudos fondo paramos valdymo ir kontrolės sistemų bei finansinių koregavimų atlikimo tvarkos (toliau – ir Reglamentas Nr. 1386/2002) 8 straipsnio 2 dalies b) punktą, todėl išlaidos, skirtos ilgalaikiam ir trumpalaikiam turtui įsigyti yra netinkamos finansuoti. Įsakymais Atliekų tvarkymo centras buvo įpareigotas grąžinti į Agentūros sąskaitą netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas.

3. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Įsakymuose nėra nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nulėmę Įsakymų priėmimą. Agentūra iš esmės atliko neskaidrų ir nemotyvuotą tyrimą. Atsakovas Įsakymuose tik nurodė, kad jie priimti pagal Valstybės kontrolės ataskaitoje pateiktų didelės svarbos pastebėjimų Nr. 29 ir Nr. 30 pagrindu atlikto įtariamų pažeidimų tyrimą, tačiau pačiuose Įsakymuose nenurodytos faktinės jų priėmimo aplinkybės, nepateikti išsamūs paaiškinimai, o tik formaliai nurodyta, kad siūlomų pareiškėjui sugrąžinti lėšų dydis yra apskaičiuotas Valstybės kontrolės. Agentūra Įsakymuose nenurodė jokių savarankiškų motyvų, o tik perrašė Valstybės kontrolės audito ataskaitos atskirus teiginius ir teisės aktus, nepateikė savo motyvų ir argumentų dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų, nevertino pareiškėjo pateiktų atsakovui atsikirtimų. Agentūros Įsakymų neaiškūs ir nesuprantami motyvai eliminuoja pareiškėjui galimybę sužinoti, kokius konkrečius pažeidimus jis padarė, kokia tų pažeidimų esmė, dėl ko pareiškėjui atimama galimybė tinkamai ginti savo teisėtus interesus teisme, pateikti teismui reikiamus įrodymus, atsikirtimus, argumentus ir paaiškinimus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Finansinį memorandumą, rangos sutarčių nuostatas, Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, Europos Sąjungos reglamentus būtent Agentūra, kaip projektą įgyvendinanti institucija, yra atsakinga už tai, kad galutinių paramos gavėjų pateiktuose mokėjimo prašymuose būtų tik faktiškai patirtos išlaidos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintos Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklės (toliau – ir Administravimo taisyklės) nustato, kad įgyvendinančioji institucija organizuoja viešuosius pirkimus ir pasirašo sutartis; organizuoja techninį projektų įgyvendinimą; užtikrina, kad projektai būtų įgyvendinami vadovaujantis Sanglaudos fondui taikomomis taisyklėmis; Sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšos būtų naudojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais; būtų laikomasi Europos Komisijos sprendimo skirti projektui Sanglaudos fondo lėšų nuostatų; užtikrina, kad įgyvendinant projektus būtų laikomasi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos kontrolės institucijų rekomendacijų ir atsižvelgiama į pateiktas pastabas bei pasiūlymus; užtikrina, kad galutinių paramos gavėjų pateiktuose mokėjimo prašymuose būtų tik faktiškai patirtos išlaidos, padarytos per Europos Komisijos sprendime skirti projektui Sanglaudos fondo lėšų numatytą tinkamumo laikotarpį, kurios gali būti įrodomos patvirtintais apskaitos dokumentais ir yra susijusios su darbais, neužbaigtais projekto paraiškos pateikimo Europos Komisijai metu, bet kurių pagrįstai reikia projektui vykdyti arba jam užbaigti pagal Europos Komisijos sprendimo skirti projektui Sanglaudos fondo lėšų sąlygas ir projekto tikslus; taip pat tuo pagrindu rengia mokėjimo paraiškas Europos Komisijai gauti tarpines ir galutines išmokas iš Europos Komisijos ir teikia jas mokėjimo institucijai. Pagal Reglamento Nr. 1386/2002 ir Reglamento Nr. 16/2003 nuostatas, įgyvendinančioji institucija (Agentūra) atlieka iš Sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų finansuojamų projektų kontrolę jų įgyvendinimo laikotarpiu, kartu tikrina projektus jų įgyvendinimo vietose, registruoja šiuos patikrinimus, imasi būtinų veiksmų aptiktiems pažeidimams pašalinti, informuoja tarpinę instituciją apie tikrinimo rezultatus; teikia visą būtiną pagalbą Europos Komisijos įgaliotiems pareigūnams, atliekantiems projektų patikrinimą vietose (Administravimo taisyklių 10.9 p.). Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1K-288 patvirtintų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų išmokėjimo rangovams (paslaugų teikėjams ar prekių tiekėjams) ir atsiskaitymo už išmokėtas ar planuojamas išmokėti lėšas taisyklių 5 punktą už mokėjimo prašymų, visų išlaidas patvirtinančių ir išlaidų apmokėjimą įrodančių dokumentų tikrinimą bei išlaidų tinkamumo finansuoti nustatymą atsakinga įgyvendinančioji institucija, t. y. Agentūra. Todėl Agentūra, kaip įgyvendinanti institucija, turėjo pareigą užtikrinti, jog Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšos būtų panaudotos tinkamai ir išlaidos, kurios negali būti finansuojamos, nebūtų apmokamos.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog sutarčių Nr. A/2004/A03, Nr. A/2005/A06, Nr. A/2005/A07 ir Nr. V/2006/A40 viešojo pirkimo procedūras organizavo ir vykdė Agentūra, kuri rengė sutartis ir techninę specifikaciją. Pagal sutartis Agentūra, kaip perkančioji organizacija, įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti rangovams, turėjo teisę nutraukti sutartis, kai tiekėjas nesugeba tinkamai įvykdyti sutartyje numatytų savo įsipareigojimų. Pareiškėjas neturėjo jokios įtakos viešųjų pirkimų organizavimui ir jų sąlygų nustatymui, atsiskaitymui ar neatsiskaitymui su tiekėjais už atliktus darbus.

6. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovas Įsakymuose netinkamomis finansuoti pripažintinų lėšų teisinį grąžinimo pagrindą

nurodė Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių (toliau – ir Paramos grąžinimo taisyklės) 5.2.2 punktą, nurodantį, jog sprendimas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma.

7. Pareiškėjas akcentavo, jog nei Valstybės kontrolės ataskaitoje, nei Agentūros išvadose, nei Įsakymuose nėra nurodyta, kad Atliekų tvarkymo centras būtų pažeidęs kokias nors teisės normas. Be to, tarp Atliekų tvarkymo centro veiksmų vykdant paramos sutartį ir Agentūros už Atliekų tvarkymo centro sumokėtos tariamai didesnės nei priklauso lėšų sumos nėra priežastinio ryšio. Atsakovas neturi teisinio pagrindo remtis Paramos grąžinimo taisyklių 5.2.2 punktu ir reikalauti iš pareiškėjo sugrąžinti skundžiamuose sprendimuose nurodytas pinigines sumas. Paramos grąžinimo taisyklių 5.1 punktas nustato pagrindus, kai lėšos turi būti susigrąžinamos, tačiau atsakovas nei pažymose, nei Įsakymuose nenurodė minėtų pagrindų, tokių aplinkybių nenurodė ir Valstybės kontrolė. Agentūra Įsakymais siekia nepagrįstai visą atsakomybę dėl jos atliktų mokėjimų rangovams perkelti pareiškėjui.

8. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo akcininkai yra pasirašę projekto paraišką paramai. Atliekų tvarkymo centras yra

ISPA/Sanglaudos programos įgyvendinimo sutarties, pasirašytos 2004 m. spalio 10 d. (toliau – ir Įgyvendinimo sutartis), šalis. Šioje sutartyje įtvirtinta, jog sutarties šalys sutartį pasirašo vadovaudamosi tam tikrais dokumentais, tarp jų ir Finansiniu memorandumu bei Galimybių studija. Pareiškėjas yra susipažinęs ir su šiais dokumentais. Pareiškėjo nurodomas Komisijos sprendimas tik atspindi Finansinio memorandumo priėmimo faktą, todėl pats savaime nėra informatyvus ir neturi įtakos galimybei įvertinti Agentūros Įsakymus. Atsakovas nepagrįstu vertino pareiškėjo teiginį, jog jis nėra susipažinęs su sutartimis Nr. A/2004/A03, Nr. A/2005/A07, Nr. A/2005/A06 ir Nr. V/2006/A40, nes tai prieštarauja skunde nurodytai aplinkybei, jog minėtos sutartys buvo pasirašytos tarp pareiškėjo, rangovų ir Agentūros. Pareiškėjas, būdamas sutarčių šalimi, turėjo būti susipažinęs ir su jų turiniu. Taigi argumentai, jog Agentūra nėra pateikusi Valstybės kontrolės ataskaitoje minimų dokumentų ir dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės įvertinti Įsakymų, yra nepagrįsti, kadangi su šiais dokumentais jis yra susipažinęs, o dalį jų netgi pasirašęs.

10. Atsakovas nurodė, kad Agentūra yra atsakinga už tai, kad Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšos būtų naudojamos tinkamai, o tokiu atveju, jeigu šios lėšos yra panaudojamos netinkamai – būtų grąžintos. Europos Sąjungos teisės aktai įtvirtina, kad neteisėtai išmokėtas lėšas valstybė narė privalo susigrąžinti, t. y. grąžinti į Europos Sąjungos biudžetą. Parama gali būti suteikta neteisėtai, jeigu yra padaromas pažeidimas. Pažeidimas yra laikomas Lietuvos Respublikos ir (arba) Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų pažeidimas veikimu arba neveikimu, dėl kurio atsirado arba galėjo atsirasti valstybės ir (arba) Europos Bendrijų biudžeto nuostolių. Finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K-307 patvirtintos Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo bei šalinimo ir apribojimų gauti Europos Sąjungos finansinę paramą nustatymo taisyklės (toliau – ir Pažeidimų nustatymo taisyklės) nustato tvarką, kuria vadovaudamosi Europos Sąjungos finansinę paramą administruojančios institucijos nustato ir šalina pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimu, taip pat nustato apribojimus gauti Europos Sąjungos finansinę paramą (1 p.). Pažeidimą gali padaryti tiek paramos gavėjas, tiek paramą administruojanti institucija. Tačiau, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, bet kokiu atveju, kai pažeidimas yra nustatytas ir yra susijęs su projekto vykdytojui išmokėtomis paramos lėšomis ir administruojanti institucija priima sprendimą jas susigrąžinti, šios lėšos yra susigrąžinamos Paramos grąžinimo taisyklių nustatyta tvarka.

11. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir yra galutinis paramos gavėjas, todėl egzistuoja teisinis pagrindas, pagrįstas detaliu imperatyviu viešosios teisės aktų nuostatų reglamentavimu, Agentūrai susigrąžinti pareiškėjui išmokėtas lėšas, kurių viena dalis buvo nesusijusi su įgyvendinamo projekto tikslais pagal Reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalį, o už kitą dalį buvo įsigytas trumpalaikis, o ne ilgalaikis turtas, o tai prieštarauja Reglamento Nr. 16/2003 23 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjui neįrodžius, jog nustatytos grąžintinomis lėšos buvo panaudotos tinkamai, Agentūra privalėjo imtis veiksmų šioms lėšoms susigrąžinti nepaisant ankstesnio šių lėšų patvirtinimo ir (ar) priimto sprendimo jas išmokėti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skirnuva“ atsiliepime į skundą sutiko su skundo reikalavimais ir nurodė, jog 2005 m. liepos 12 d. Agentūrai pateikė konkursinį pasiūlymą dėl projekto „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas: Alytaus regiono sąvartyno statyba ir senojo sąvartyno uždarymas Nr. 2001/LT/16P/PE/003“. UAB „Skirnuva“ pripažintas šio projekto laimėtoju, todėl su juo buvo sudaryta rangos sutartis. UAB „Skirnuva“ nesutiko su Agentūros 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. T1-54 ir pažymėjo, kad šiame įsakyme nurodytos lėšos buvo patirtos dėl perkančiosios organizacijos, t. y. Agentūros, kaltės.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Parama“ atsiliepime į skundą sutiko su skundo reikalavimais ir nurodė, jog

dvišalės sutarties su UAB „Skirnuva“ pagrindu UAB „Parama“ darbai atlikti vadovaujantis projektine dokumentacija, priimti užsakovo. Pareiškėjo įgytas turtas, kuris tinkamai apskaitytas jo finansinėje apskaitoje, buvo būtinas atliekų tvarkymo objektų pripažinimui tinkamu naudoti, nes buvo įtrauktas į viešojo pirkimo dokumentus, suprojektuotas techniniame projekte, be jo nebuvo galima tinkamai priduoti ir eksploatuoti objektų.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Alkesta“ atsiliepime į skundą nurodė, jog nėra kompetentingas vertinti skundžiamų Įsakymų turinio, tačiau nenusišalina nuo paaiškinimų dėl ginčo aplinkybių.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dzūkijos statyba“ atsiliepime į skundą nurodė, jog 2006 m. gruodžio 6 d. statybos rangos sutarties pagrindu atliko statybos darbus. Viešųjų pirkimų konkursą organizavo Agentūra. Rangovui už atliktus darbus sumokėta pagal aktus ir rangovo pateiktas sąskaitas faktūras. Statybos darbai atlikti tinkamai ir nustatytais terminais, apmokėta tvarka, kuri sutarta rangos sutartyje. Teisės aktai nebuvo pažeisti, o statybos darbai priimti 2007 m. spalio 17 d. pripažinimo tinkamu naudotis statiniu aktu.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo Atliekų tvarkymo centro skundą tenkino ir panaikino Įsakymus. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą, pareiškėjo skundą atmesti; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio taikymo Europos Sąjungos Sanglaudos fondo projektų pažeidimų atžvilgiu išaiškinimo ir prejudicinio sprendimo priėmimo.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartimi kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) Kas yra laikoma „daugiamete programa“ Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies prasme?; 2) Ar projektai, tokie kaip „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ Nr. 2001/LT/16/P/PE/003, kuriam Europos Komisijos 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. PH(2001)5367, patvirtinančiu priemonę 2001 LT 16 P PE 003, su pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimu Nr. PH/2002/9380, buvo suteikta parama, atitinka „daugiametės programos“ sąvoką, įtvirtintą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje?; 3) Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojama Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto patraukimo atsakomybėn senaties termino pradžia?

18. ESTT 2017 m. birželio 15 d. priėmė sprendimą byloje C436/15, nurodydamas, kad: 1) Sąvoka „daugiametė programa“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, apima tokį projektą, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas dėl atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo konkrečiame regione, kurį įgyvendinti buvo numatyta per kelerius metus ir kuris buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų; 2) Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą patraukimo atsakomybėn už pažeidimą, padarytą vykdant „daugiametę programą“, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą projektą, senaties termino eiga prasideda nuo tokio pažeidimo padarymo dienos, atsižvelgiant į tai, kad pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „tęstinio ar pakartotinio“ pažeidimo atveju senaties termino eiga prasideda tą dieną, kai pažeidimas buvo baigtas. Be to, „daugiametė programa“ laikytina visiškai užbaigta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, šiai programai taikomose nuostatose nurodytą jos pabaigos dieną.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017 atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino, t. y. panaikino Agentūros direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymus Nr. T1-53, Nr. T1-54, Nr. T1-55 ir Nr. T1-56.

21. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi, kuria panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, jog 2008 m. sausio 28 d. prasidėjusio senaties termino eiga nutrūko 2009 m. gruodžio 17 d., o asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn per ketverius metus, todėl teismas padarė išvadą, kad 2013 m. kovo 29 d., kuomet buvo priimti Įsakymai, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies įtvirtintas senaties terminas dar nebuvo suėjęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas buvo patrauktas atsakomybėn praleidus Reglamente Nr. 2988/95 3 straipsnyje numatytą terminą.

22. Teismas taip pat konstatavo, kad Įsakymai yra priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-349 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant asignavimų valdytojo programas“ ir Paramos grąžinimo taisyklių 5.2.2 punktu.

23. Teismas pažymėjo, kad pačiuose Įsakymuose jokios nuorodos į Agentūros išvadas nėra, iš Įsakymų turinio taip pat nėra matyti, jog Agentūros išvados yra sudėtinė Įsakymų dalis ir kad Įsakymus pagrindžiantys motyvai yra išdėstyti Agentūros išvadose. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad Agentūros išvados nenurodytos kaip Įsakymų priėmimo pagrindas, o pačiuose Įsakymuose nėra aiškių ir detalių jų priėmimo motyvų, grąžintinos paramos lėšų sumos pagrindimo, konstatavo, kad Įsakymai, kuriais pareiškėjui nurodyta grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas išlaidas, yra nemotyvuoti ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Teismas sprendė, kad nurodyta aplinkybė yra pakankamas pagrindas pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

24. Teismas, atsižvelgdamas į Agentūros ir pareiškėjo 2004 m. lapkričio 10 d. sudarytos Įgyvendinimo sutarties 3.1 punkte nurodytą šalių atsakomybių pasiskirstymą, sprendė, kad atsakomybė už pirkimo konkursų organizavimą ir sutarčių sudarymo kontrolė teko būtent Agentūrai. Teismas padarė išvadą, kad Įsakymuose buvo nurodytas ir netinkamas jų priėmimo pagrindas, t. y. Paramos grąžinimo taisyklių 5.2.2 punktas, nors projekto vykdytojui išmokėtos lėšų sumos susigrąžinimas įgyvendinančiajai institucijai nesilaikius Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, yra nustatytas šių taisyklių 5.1.4 punkte.

25. Teismas, vadovaudamasis Administravimo taisyklių 8.3, 8.4, 11.16 ir 11.17 punktų nuostatomis, padarė išvadą, jog įtarus pažeidimą, kuris yra susijęs su pačios įgyvendinančios institucijos atliktais teisės aktų nuostatų pažeidimais, tarpinė institucija atlieka ne tik pažeidimo tyrimą, bet ir priima sprendimą dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų grąžinimo ir vykdo šių lėšų susigrąžinimą, t. y. tokiu atveju negalima įgalioti įgyvendinančiąją instituciją vykdyti neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą, kadangi priešingu atveju įgyvendinančioji institucija būtų įgaliojama priimti sprendimą dėl savo pačios padarytų pažeidimų, kas prieštarautų konstituciniam gero administravimo (atsakingo valdymo) principui ir Administravimo taisyklių tikslams.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad toks Administravimo taisyklių nuostatų aiškinimas pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015.

27. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad šiuo atveju Agentūra yra įgyvendinančioji institucija, o Aplinkos ministerija yra tarpinė institucija, būtent Aplinkos ministerija turėjo vykdyti neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą, panaikino Įsakymus kaip priimtus nekompetentingo administravimo subjekto (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.).

III.

28. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą.

29. Atsakovas nurodo, kad atlikus pažeidimų tyrimus dėl galimo netinkamo Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų panaudojimo, 2014 m. kovo 28 d. buvo surašytos pažeidimų tyrimo išvados, kuriu pagrindu priimti Įsakymai. Atsakovas pažymi, jog išsami pažeidimų analizė pateikta išvadose, o Įsakymuose, atsižvelgiant į išvadose nurodytas aplinkybes, suformuoti galutiniai Agentūros sprendimai, t. y. pareiškėjas įpareigotas grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas projekto išlaidas.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Agentūra 2013 m. kovo 29 d. raštu Nr. APVA-1035 pareiškėjui pateikė ne tik Įsakymus, tačiau ir išvadas, kurių pagrindu šie Įsakymai buvo priimti. Pareiškėjas buvo supažindintas su visais pažeidimų tyrimų dokumentais, t. y. tiek su išvadomis, kuriose detaliai aprašyti nustatyti pažeidimai, tiek su Įsakymais, kuriais pareiškėjas įpareigotas grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas išlaidas.

31. Atsakovo vertinimu, teismo sprendime nurodyti motyvai, jog Įsakymai neatitinka VAI 8 straipsnio 1 dalies, nes Agentūros išvados nenurodytos kaip Įsakymų priėmimo pagrindas, yra nepagrįsti, nes nurodytas neatitikimas jokių teisinių padarinių pareiškėjui nesukėlė. Pareiškėjui buvo žinoma, kokiu pagrindu yra priimti Įsakymai, ir pareiškėjas, gindamas savo teises, kreipėsi į teismą, skunde nurodydamas, kodėl jis nesutinka su Agentūros nustatytais pažeidimais, aprašytais išvadose.

32. Dėl teismo vertinimo, kad Agentūra priėmė Įsakymus kaip nekompetentingas administravimo subjektas, atsakovas pažymi, jog iš Įgyvendinimo sutarties 3–4 straipsnio nuostatų matyti, jog už tinkamą viešųjų pirkimų vykdymą projekto apimtyje buvo atsakinga ne tik Agentūra, bet ir pareiškėjas, kuriam buvo nustatytos konkrečios pareigos, susijusios su

viešųjų pirkimų vykdymu, bei kurio atstovai dalyvavo viešųjų pirkimų komisijos darbe. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikia Agentūros 2005 m. liepos 12 d. ir 2005 m. birželio 23 d. įsakymų, kuriais sudarytos viešųjų pirkimų komisijos, ištraukas, kurios, pasak atsakovo, įrodo, jog vykdant viešuosius pirkimus dalyvavo ir pareiškėjo deleguoti atstovai.

33. Atsakovas teigia, kad jis teismo argumentą, jog viešuosius pirkimus vykdė išimtinai Agentūra, paneigė. Apibendrindamas savo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, atsakovas nurodo, jog jis buvo atsakingas už viešųjų pirkimų vykdymą apimtimi, kuri reikalinga užtikrinant administracinius išteklius, t. y. suteikiant platformą viešųjų pirkimų procedūrų organizavimui, šių pirkimų dokumentų technines specifikacijas derino pareiškėjas, o sprendimus, susijusius su viešųjų pirkimų vykdymu, priiminėjo viešųjų pirkimų komisijos, kurių nariai buvo ir pareiškėjo deleguoti atstovai.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dzūkijos statyba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.35. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad 2006 m. gruodžio 6 d. statybos darbų rangos sutarties Nr. V/2006/A40

pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dzūkijos statyba“ kaip rangovas atliko statybos darbus pareiškėjo administraciniame pastate, esančiame Vilniaus g. 31, Alytuje. Rangos sutartis buvo sudaryta viešųjų pirkimų būdu, viešąjį konkursą organizavo perkančioji organizacija – atsakovas Agentūra. Rangovui už atliktus darbus yra apmokėta pagal atliktų darbų aktus ir rangovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras.

36. Statybos darbai buvo atlikti tinkamai ir nustatytais terminais, už juos buvo apmokėta pagal sutartį. Teisės aktų reikalavimai atliekant statybos darbus ar už juos apmokant nebuvo pažeisti. Statybos darbai buvo pripažinti kaip tinkami ir priimti 2007 m. spalio 17 d. pripažinimo tinkamu naudotis statiniu aktu. Sutarties šalys pretenzijų viena kitai neturėjo ir šiuo metu neturi.

Teisėjų kolegija


37. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme taip pat buvo nagrinėjama vadovaujantis nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusio ABTĮ nuostatomis, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo panaikintas pirmiau priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 str. 2 d.).

38. Bylos dalykas – atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymų Nr. T1-53, Nr. T1-54, Nr. T1-55 ir Nr. T1-56 teisėtumas ir pagrįstumas.

39. Šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nustatyta, kad Europos Komisija 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. PH(2001)5367, patvirtinančiu priemonę 2001 LT 16 P PE 003, su pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimu Nr. PH/2002/9380, suteikė paramą projektui „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“. Europos Komisija 2001 m. gruodžio 13 d. pasirašė Finansinį memorandumą dėl projekto „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ Nr. 2001/LT/16/P/PE/003, kurį 2002 m. kovo 14 d. pasirašė ir Lietuvos Respublika. Agentūra su pareiškėju 2004 m. lapkričio 10 d. pasirašė ISPA/Sanglaudos programos įgyvendinimo sutartį dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo tarp Agentūros ir pareiškėjo, kuri nustatė pareigų ir atsakomybės, kurių perdavimas galutiniam paramos gavėjui yra numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarime Nr. 802 „Dėl Europos Sąjungos sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje“, pasidalijimą, įgyvendinant Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtros projektą.

40. Paraišką paramai projektui gauti pateikė Lietuvos Respublikos finansų ministerija, už projekto įgyvendinimą paskirta atsakinga institucija – Agentūra. 2004 m. balandžio 22 d., 2005 m. rugsėjo 2 d., 2005 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. gruodžio 6 d. tarp Agentūros (perkančioji organizacija), pareiškėjas (galutinis paramos gavėjas) ir privačių rangovų UAB „Alkesta“, UAB „Skirnuva“ su UAB „Parama“, UAB „Alkesta“, UAB „Dzūkijos statyba“ buvo pasirašytos sutartys Nr. A/2004/A03, Nr. A/2005/A06, Nr. A/2005/A07 ir Nr. V/2006/A40. Šios sutartys buvo sudarytos viešųjų pirkimų būdu, viešojo pirkimo konkursą organizavo Agentūra. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2009 m. gruodžio 17 d. surašė Valstybinio audito ataskaitą Nr. FA-P-70-9-82, o Agentūra 2013 m. kovo 28 d. surašė keturias išvadas dėl projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/003 „Alytaus regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ išlaidų tinkamumo pagal sutartis Nr. A/2004/A03, Nr. A/2005/A06, Nr. A/2005/A07 ir Nr. V/2006/A40. Šias išvadas atsakovas motyvavo tuo, jog pareiškėjas nepagrindė ilgalaikio ir trumpalaikio turto įsigijimo pagrindo pagal 2003 m. sausio 6 d. Europos Komisijos

reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias iš dalies finansuoja Sanglaudos fondas, tinkamumo 5 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnį bei 2002 m. liepos 29 d. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1386/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl Sanglaudos fondo paramos valdymo ir kontrolės sistemų bei finansinių koregavimų atlikimo tvarkos 8 straipsnio 2 dalies b punktą, todėl išlaidos, skirtos ilgalaikiam ir trumpalaikiam turtui įsigyti, yra netinkamos finansuoti. Agentūros direktoriaus ginčijamais Įsakymais pareiškėjas buvo įpareigotas grąžinti į Agentūros sąskaitą netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas (atitinkamai: įsakymu Nr. T1-53 pareiškėjas įpareigotas grąžinti 5 768 Lt sumą bei 1 038,24 Lt PVM, įsakymu Nr. T1-54 – 22 292,31 Lt sumą bei 4 012,02 Lt PVM, įsakymu Nr. T1-55 – 31 833,24 Lt sumą bei 59 000,38 Lt PVM, įsakymu Nr. T1-56 – 2 301,71 Lt sumą bei 194,47 Lt PVM).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje taip pat nustatyta, kad ginčijamais Įsakymais buvo spręsta, jog pareiškėjas netinkamai panaudojo dalį ES paramos bei bendrojo finansavimo lėšų – pagal sutartį įsigijo trumpalaikio turto ir ilgalaikio turto, kuris nėra būtinas projekto tikslams pasiekti, tuo, kaip teigiama, pažeisdamas Reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnį bei Reglamento Nr. 1386/2002 8 straipsnio 2 dalies b punktą (žr. nutarties 71 p.).

42. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, pripažino, kad Įsakymai yra priimti nekompetentingo viešojo administravimo subjekto, todėl jie panaikintini vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Be to, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Įgyvendinimo sąlygas, nustatė, kad Agentūra yra atsakinga už viešųjų pirkimų konkursų organizavimą ir sutarčių sudarymą, techninių specifikacijų projektų dokumentacijai parengti organizavimą ir pateikimą derinti galutiniam paramos gavėjui bei Aplinkos ministerijai, už viešųjų pirkimų organizavimą ir sutarčių su konsultantais ir rangovais pasirašymą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sprendimas grąžinti pareiškėjui sumokėtas lėšas turėjo būti priimtas vadovaujantis Paramos grąžinimo taisyklių 5.1.4 punktu, nes būtent įgyvendinančioji institucija (atsakovas) nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 8.3, 8.4, 11.16 ir 11.17 punktais padaryta išvada, kad tarpinė institucija (Aplinkos ministerija) buvo kompetentinga atlikti pažeidimo tyrimą ir priimti sprendimą dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų grąžinimo.

43. Atsakovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nurodo tik tai, kad pagal Įgyvendinimo sutarties 4 punktą Agentūra pareiškėjui deleguoja šias pareigas bei atsakomybę: pirkimų dokumentacijos suderinimą, pastabų bei pasiūlymų pateikimą Agentūrai; pirkimo dokumentų techninių specifikacijų bei brėžinių rengimo koordinavimą ir jų patikrinimą bei patvirtinimą pagal STR reikalavimus; kvalifikacinių atrankos kriterijų, techninės užduoties ir techninių parametrų parengimą; vertinimo komisijos narių, atstovaujančių galutiniam paramos gavėjui, paskyrimą bei dalyvavimą komisijos posėdžiuose, ir teigia, kad už tinkamą viešųjų pirkimų vykdymą projekto apimtyje buvo atsakinga ne tik Agentūra, bet ir pareiškėjas, kurio atstovai dalyvavo viešųjų pirkimų komisijos darbe. Tačiau būtina pažymėti, kad atsakovas šių savo argumentų nesusieja su Administravimo taisyklių reikalavimu, jog tarpinė institucija (šiuo atveju Aplinkos ministerija), kai įtariami pažeidimai ir (arba) apie juos gauta informacija, susiję su įgyvendinančiosios institucijos atliktais viešaisiais pirkimais, Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo ir šalinimo taisyklėse, patvirtintose finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K-307, nustatyta tvarka atlieka pažeidimo tyrimą ir nustato pažeidimus (arba jų nenustato); Paramos grąžinimo taisyklių nustatyta tvarka priima sprendimus dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų grąžinimo ir vykdo šių lėšų susigrąžinimą, ir (arba) įgalioja įgyvendinančiąją instituciją vykdyti neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą (8.3 ir 8.4 p.). Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo įtarti pažeidimai, susiję su Agentūros atliktais viešaisiais pirkimais, todėl Agentūra turėjo apie tai pranešti tarpinei institucijai (Administravimo taisyklių 11.16 p.).

44. Byloje nustatyta, kad viešuosius pirkimus organizavo Agentūra, o ne pareiškėjas, todėl teigti, kad ne Agentūra atliko viešuosius pirkimus, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į atsakovo akcentuojamą aplinkybę apie viešųjų pirkimų komisijas, pažymėtina, kad šios komisijos buvo sudarytos atsakovo direktoriaus įsakymais ir jos vykdė atsakovo nurodymus, susijusius su viešųjų pirkimų vykdymu (žr. 2005 m. birželio 23 d., 2005 m. liepos 12 d. įsakymų 2 p.).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Įsakymai panaikinti dėl to, jog juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, daro išvadą, kad nėra tikslinga plačiai analizuoti Įsakymų atitikimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi Įsakymų, kurie iš esmės grindžiami išvadomis, turinį, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytas Įsakymų faktines ir teisines aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Įsakymai panaikintini ir dėl to, jog jie neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-262/2014; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4323-629/2018).

47. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad Įsakymus priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų normas.

49. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia minėtos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėjo būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS



2018-14260 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. eA-1532-858/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00238-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 57.3(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38863940b2b711e88f64a5ecc703f89b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybė (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimo „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 03-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo ir 2005–2015 metų investicijų derinimo“ Nr. 03-671 (toliau – ir Nutarimas) 2-ąjį punktą.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. panaikino Nutarimo 2-ąjį punktą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjų skundo.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1352-858/2017 trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.6. Pareiškėjai UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašė Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3411-525/2018 pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Nutarimo 2-ąjį punktą ta apimtimi, kuria juo buvo patvirtintos 2005−2012 m. laikotarpio 4 324 tūkst. Eur sudariusios investicijos.

8. Pareiškėjas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2018 m. kovo 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriame nurodė, kad pareiškėjų skundas buvo tenkintas 70 proc. apimtyje, todėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turėtų būti atlygintos 7/10 bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1532-858/2017, – 434,74 Eur.

9. Pareiškėjas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2018 m. kovo 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriame nurodė, kad pareiškėjų skundas buvo tenkintas 70 proc. apimtyje, todėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turėtų būti atlygintos 7/10 bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-3411-525/2018, – 952,88 Eur.

10. Pareiškėjas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2018 m. balandžio 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsisakymą nuo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1532-858/2017, atlyginimo, prašydamas šį prašymą palikti nenagrinėtu.

11. Pareiškėjas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2018 m. balandžio 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsisakymą nuo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-3411-525/2017, atlyginimo, prašydamas šį prašymą palikti nenagrinėtu.

12. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos

tinklai“ prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į šio pareiškėjo atsisakymą nuo bylinėjimosi išlaidų, prašo atmesti prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3411-525/2018 priėmė pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisakymą nuo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:II.

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisako savo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1532-858/2017.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo), bylos nutraukimo klausimas gali būti sprendžiamas rašytinio proceso tvarka.

16. Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus; 104 straipsnio 3 dalyje, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, o 4 dalyje, kad teismas išaiškina pareiškėjui skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo pasekmes, išskyrus atvejus, kai pareiškimas dėl atsisakymo buvo gautas paštu ar perduotas per kitus asmenis.

17. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu bei nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo nepriimti pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisakymo nuo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šį atsisakymą priima ir nutraukia administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ dėl nutarimo panaikinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisakymą nuo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

MILDA VAINIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2018-14259 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3607f2d0b2b711e88f64a5ecc703f89b

Administracinė byla Nr. eA-1407-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04094-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 12.18(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui J. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Alytaus RATC) 2016 m. spalio 14 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo J. J. (toliau – ir atsakovas) priteisti 239,38 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nuosavybės teise valdo 56/100 dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta, kadangi prievolė mokėti už komunalinių paslaugų surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Atsakovui buvo siųsti įspėjimai dėl susidariusios skolos sumokėjimo.

3. Atsakovas J. J. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad jis savo tėviškėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyvena tik II ir III metų ketvirčiais.

Atsakovas nesutiko mokėti vietinę rinkliavą už laikotarpius, kai jis ten negyveno, t. y. I ir IV metų ketvirčius, nes tais laikotarpiais atliekų nesusidarė. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog nekilnojamojo turto turėtojas yra prilygintinas atliekų turėtojui.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo J. J. 119,59 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos pareiškėjo naudai.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir nustatė, kad, remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. vasario 23 d. išrašu, atsakovui nuo 2004 m. sausio 5 d. priklauso 56/100 pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Todėl ginčo laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos buvo tvarkomos Alytaus RATC ir atsakovas Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3 punkto prasme turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

7. Teismas akcentavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės

rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nesinaudojo ir nebuvo atliekų turėtojas (pareiškėjo teiginiai dėl nesinaudojimo nepagrįsti įrodymais), taip pat tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, todėl pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą patenkintas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 119,59 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. už einamuosius – 2016 – metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 str. 1 d.).

III.

8. Atsakovas J. J. apeliaciniu skundu, kurį vėliau papildė, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti bei pripažinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 3 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams.

9. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Negalima teigti, kad, vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareiga mokėti rinkliavą tenka visiems Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką. Nuostatų 3 punkte vartojamas žodis „visi“ šiai teisės normai suteikia imperatyvumą, kurio neturi Rinkliavų įstatymo 3 straipsnis. Rinkliavų įstatyme rinkliavos mokėtojai nėra apibrėžiami kaip nekilnojamojo turto savininkai. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte imperatyviai nurodoma, kad rinkliavą galima rinkti tik iš atliekų turėtojų. Taigi, mokėti vietinę rinkliavą privalo tik atliekų turėtojai, o ne visi nekilnojamojo turto savininkai. Atsakovas pabrėžia, kad jis, nors ir būdamas nekilnojamojo turto savininku, bet ginčo nekilnojamame turte negyvendamas žiemos metu ir niekam jo neišnuomodamas, komunalinių atliekų neturi ir todėl nėra rinkliavos mokėtoju I ir IV metų ketvirčiais. Teismas nepagrįstai sutapatino atliekų turėtojo ir nekilnojamojo turto savininko sąvokas. Tokia situacija taip pat prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms, nes atsakovas, neturėdamas atliekų, negaudamas jokių paslaugų ir nesinaudodamas jokiomis teisėmis ar privalumais, yra įpareigojamas už tai mokėti rinkliavą, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

10. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad jis neįrodė nesinaudojantis ginčo nekilnojamuoju turtu (namu) I ir IV metų ketvirčiais. Atsakovas 2011 m. spalio 17 d. savivaldybei parašė laišką, kuriame nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini) kaime I ir IV metų ketvirčiais negyvens, pateikė dokumentus, patvirtinančius deklaruotą gyvenamąją vietą bei turimą gyvenamąjį plotą Vilniuje. Šie dokumentai buvo pateikti ir teismui. Savivaldybė galėjo patikrinti atsakovo teiginių tikrumą, atlikdama patikrinimą, bet to nepadarė, jokių protokolų apie atsakovo gyvenimą (duomenys neskelbtini) kaime I ir IV metų ketvirčiais nėra. Atsakovas akcentuoja, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti administracinį teisės pažeidimą konstatuojanti institucija, todėl šiuo atveju būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, jog atsakovas gyveno ginčo nekilnojamame turte ir turėjo atliekų I ir IV metų ketvirčiais. Tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nesurinko ir teismui nepateikė.

11. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 ir tvirtina, kad Druskininkų savivaldybėje egzistuoja tokia pati atliekų surinkimo sistema kaip ir Varėnoje, pagrįsta tais pačiais Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, egzistuojant galimybei nustatyti objektyvų konkretų atliekų kiekį ten, kur naudojami individualūs atliekų konteineriai. Atsakovas naudojasi individualiais konteineriais. Jis savo atliekas deklaravo 2011 m. spalio 17 d. rašte, o pakartotiniame 2013 m. rugsėjo 25 d. prašyme jis priminė Druskininkų savivaldybei apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą bei Nuostatų neatitikimus, bet Druskininkų savivaldybė į tai neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo teiginius dėl susidariusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar atsakovas sumokėjo visą vietinę rinkliavą už ginčui aktualų laikotarpį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 119,59 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (pritaikius MAĮ 68 str. 1 d. įtvirtintą terminą). Apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja ir plėtoja toliau savo argumentus apie tai, kad Nuostatų 3 punktas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl įrodymų, kad atsakovas ginčo nekilnojamame turte I ir IV metų ketvirčiais negyveno ir atliekų neturėjo, pakankamumo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl būtinybės vertinti Nuostatų 3 punkto teisėtumą tiek, kiek šie nuostatai nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, ir dėl įrodymų vertinimo sprendžiant, ar pareiškėjas gyveno ginčo nekilnojamame turte (name) I ir IV metų ketvirčiais.

15. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamu atveju atsakovui pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tiesiogiai nustato Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas, detalizuoja – šiuo sprendimu patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Nuostatų 3 punktas vietinės rinkliavos mokėtojus apibrėžia kaip atliekų turėtojus, visus fizinius ir juridinius asmenis, valdančius, naudojančius, disponuojančius nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Byloje nekyla ginčas dėl to, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Druskininkų savivaldybėje. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti vietinės rinkliavos mokėjimą (Nuostatų 10–13 p., 16 p.), o jis byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą (2016 m. spalio 14 d. pažyma apie vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą, b. l. 7–8; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. vasario 23 d. išrašas su istorija, b. l. 9–13; vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai, b. l. 15–50). Todėl konstatuotina, jog atsakovas pateko į subjektų, kuriems Nuostatai yra taikytini, ratą, o pareiškėjas buvo tinkamas subjektas reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos reikšti.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, akcentuojama, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018).

18. Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <…> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).

19. Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

20. Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

21. Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad komunalinių atliekų surinkimo paslaugomis jis I ir IV metų ketvirčiais nesinaudoja, nes tuo metu jis gyvena visiškai kitoje vietoje – Vilniuje, ir tokiu būdu iš jo rinkliava nepagrįstai yra renkama du kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, argumentas, jog atsakovas gyvena kitur, nepaneigia jo pareigos mokėti konkrečią vietinę rinkliavą, nes, kaip akcentuota anksčiau, tokia pareiga pagal Nuostatų 3 punktą yra sietina su nekilnojamojo turto, esančio savivaldybės teritorijoje, valdymu, naudojimu ir disponavimu, o ne su gyvenimo jame faktu. Teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t. y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 str.), kuris nebūtinai turi sutapti su asmens

deklaruota gyvenamąja vieta (Civilinio kodekso 2.16–2.17 str.).22. Nuostatų 33 punkte įtvirtinta, jog vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba. Byloje nėra duomenų,

kad atsakovas kompetentingos institucijos sprendimu būtų buvęs atleistas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo už I ir IV metų ketvirčius. Priešingai, iš atsakovo paaiškinimų matyti, jog jis, dar 2011 m. informuotas apie susidariusį įsiskolinimą, kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją, prašydamas vietinę rinkliavą skaičiuoti tik už II ir III metų ketvirčius ir tik nuo 2011 m. rugpjūčio mėn., tačiau, kai tokie jo prašymai nebuvo patenkinti, jis tiesiog nusprendė vietinės rinkliavos nemokėti. Atsakovo nuomone, tiek Druskininkų savivaldybės administracijai, tiek pirmosios instancijos teismui buvo pateikti pakankami įrodymai, patvirtinantys, jog jis ginčo nekilnojamame turte (name) I ir IV metų ketvirčiais negyvena.

23. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

24. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog būtent pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad atsakovas gyveno ginčo nekilnojamame turte ir turėjo atliekų I ir IV metų ketvirčiais. Akcentuotina, kad ginčas kilo ne dėl administracinės atsakomybės atsakovui taikymo, todėl administracinių nusižengimų tyrimo procese taikytinos taisyklės, tarp jų – specialiosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, nagrinėjamam ginčui nėra aktualios. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, kad ginčo laikotarpiu atsakovui nuosavybės teise priklausė ginčo nekilnojamasis turtas (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. vasario 23 d. išrašas su istorija, b. l. 9–13; byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra) ir todėl atsakovas, vadovaujantis Nuostatais, turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas, tvirtindamas, jog jis ginčo nekilnojamame turte (name) I ir IV metų ketvirčiais realiai negyveno ir neturėjo atliekų, atitinkamai turėjo pateikti šiuos savo teiginius patvirtinančius įrodymus. Atsakovo argumentai, kad savivaldybė turėjo pareigą patikrinti, ar jis tikrai ginčo nekilnojamame turte I ir IV metų ketvirčiais negyvena, yra niekuo nepagrįsti, todėl atmetami.

25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

26. Atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą teismui pateikė savo 2011 m. spalio 17 d. raštą (savivaldybėje gautas 2011 m. spalio 24 d.) Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriui ir UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ direktoriui, kuriame nesutiko su jam paskaičiuotu įsiskolinimu už atliekų tvarkymą, nurodydamas, jog jis gyvena Vilniuje ir tik 2011 m. rugpjūčio mėn. nusprendė vasaromis gyventi nekilnojamame turte (name), esančiame (duomenys neskelbtini), iki tol ginčo nekilnojamame turte niekas negyveno, jis nebuvo nuomojamas, todėl vietinė rinkliava paskaičiuota nepagrįstai (b. l. 93–95), 1999 m. sausio 8 d. tarnybinio buto nuomos sutartį, pagal kurią jam suteiktas butas,

esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 96–97), 2016 m. vasario 9 d. pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje nurodyta, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 100), taip pat Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. PVR-143(J) atsakovui, kuriame jam pakartotinai nurodyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą bei informuojama apie galimybę gauti vietinės rinkliavos lengvatą, atitinkant sąlygas ir pateikus reikiamus dokumentus (b. l. 101–102). Atsakovas kartu su apeliaciniu skundui teismui pateikė 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymą Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriui ir UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ direktoriui, kuriame prašė, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pakartotinai įvertinti jo 2011 m. spalio 24 d. prašymą, nurodydamas, kad jis gyvena Vilniuje, o (duomenys neskelbtini) kaime gyvena tik II ir III metų ketvirčiais (b. l. 136–137). Atsakovas kartu su apeliacinio skundo papildymu pateikė Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 9 d. raštą Nr. S12-90-(17.25) ir 2013 m. spalio 24 d. raštą Nr. S12-4140-(17.25), kuriais atsisakyta tenkinti jo prašymus (b. l. 149, 150–151). Nei byloje, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, kad atsakovas būtų skundęs bent vieną Druskininkų savivaldybės administracijos atsisakymą neskaičiuoti jam vietinės rinkliavos už I ir IV metų ketvirčius ar kėlęs panašaus pobūdžio ginčą teisme.

27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas savo teiginį, jog jis ginčo laikotarpiu I ir IV metų ketvirčiais ginčo nekilnojamame turte negyveno ir neturėjo atliekų, grindžia iš esmės viena aplinkybe – tuo, kad jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Vilniuje. Kaip minėta, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas atsakovą atleisti nuo visos ar dalies vietinės rinkliavos mokėjimo. Be to, byloje nėra duomenų, to nenurodė ir atsakovas, kad II ir III metų ketvirčiais, kai jis pripažįsta gyvenantis ginčo nekilnojamame turte, atsakovas atitinkamai pakeičia savo deklaruotą gyvenamąją vietą. Atsakovas jokių kitų duomenų ar dokumentų, galinčių patvirtinti, jog jis I ir IV metų ketvirčiais ginčo nekilnojamame turte negyvena ir neturi jokių atliekų, nepateikė. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jis nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nesinaudojo ir neturėjo atliekų.

28. Atsižvelgdama į tai, jog atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis ginčo laikotarpiu I ir IV metų ketvirčiais ginčo nekilnojamame turte negyveno ir neturėjo atliekų, todėl pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą jam būtų kilusi net tuo atveju, jei Nuostatų 3 punktas būtų buvęs suformuluotas jo pageidaujamu būdu, bei vadovaudamasi proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais ir siekiu, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, teisėjų kolegija nenustatė pakankamo pagrindo kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Nuostatų 3 punktas tiek, kiek jame nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams ar kitiems teisės aktams. Apeliacinio skundo reikalavimai šiuo aspektu atmetami.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo J. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-14255 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=258c4870b2b711e88f64a5ecc703f89b

Administracinė byla Nr. eA-4822-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01073-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. O. (O. S. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. O. (O. S. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas O. S. O. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 28 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-229(00115) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas kelis metus studijavo Lietuvos Respublikoje, įgijo specialybę ir pagal ją ketina dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vagaudera“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas. Bendrovė yra naujai įsteigta, todėl susiduria su iššūkiais, o atsakovas nėra kompetentingas vertinti naujai įsikūrusios įmonės konkurencingumą rinkoje. Pareiškėjas taip pat nesutiko, jog šiuo atveju yra pagrindas kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmei, nes jis kelis metus studijavo Lietuvoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą UAB „Vagaudera“ ir veiklos vykdymo vietą. Bendrovėje nuo jos įsteigimo nepilną darbo dieną dirba tik direktorius, todėl atsakovas daro išvadą, kad ji neturi reikiamų išteklių vykdyti realią veiklą. Atsakovui taip pat kilo abejonių dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencingoje rinkoje bei pagrįstų įtarimų, jog ji įsteigta formaliai, t. y. tik tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, o ne tam, kad būtų vykdoma reali veikla. Be to, pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, bet jis padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip bendrovės darbuotojas, todėl laikytina, jog ši aplinkybė patvirtina pareiškėjo siekimą įteisinti savo buvimą Lietuvoje, o ne realiai vykdyti veiklą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie nei nurodoma prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl laikytina, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo O. S. O. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2017 m.

spalio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti

bendrovėje viešojo administratoriaus-vadybininko pareigose. Atsakovas, kilus abejonių dėl UAB „Vagaudera“ veiklos realumo, 2017 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (15/4-3)10K-51246 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių įpareigojo atlikti Bendrovės patikrinimą. Atlikus patikrinimą, buvo priimta 2018 m. sausio 8 d. pažyma Nr. 40-5-865(9.36), kurioje nurodoma, kad: nuvykus Bendrovės registruotu adresu (duomenys neskelbtini), pareigūnai įmonės patalpų nerado; susisiekus su Bendrovės direktoriumi telefonu, buvo paaiškinta, kad minėtas adresas yra tik registracijos, o įmonė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini); pareigūnams nuvykus patikrinti bendrovės patalpas, nustatyta, kad minėtu adresu Bendrovės iškabų nėra, atskiro įėjimo į UAB „Vagaudera“ patalpas ir ženklų, informuojančių apie bendrovės veiklą, nėra; Bendrovės direktoriui atvykus į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių, buvo pateikti rašytiniai paaiškinimai apie įmonės veiklą ir papildomi dokumentai. Bendrovės direktorius paaiškino, kad su pareiškėju darbo sutartis bus sudaryta, kai jis gaus leidimą laikinai gyventi, jis bus atsakingas už automobilių prekybą į Nigeriją; šiuo metu pareiškėjas dirba kaip praktikantas ir atlygio už darbą negauna; Bendrovė yra sudariusi patalpų panaudos sutartį ir patalpas nuomojasi neatlygintinai, jose šiuo metu yra įrengta viena darbo vieta, tačiau ateityje planuojama įrengti dar dvi vietas.

7. Byloje yra duomenys, kad Bendrovė yra sudariusi kelias tarpininkavimo sutartis bei kasos pajamų orderius, patvirtinančius pinigų gavimą už suteiktas paslaugas. Pareiškėjas prieš tai buvo UAB „Vaitista“ akcininkas ir turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau, neatitikus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio reikalavimų, jam išduotas leidimas buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi pripažino, kad leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai.

8. Pareiškėjas tvirtino, jog jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal specialybę, t. y. viešuoju administratoriumi. Pareiškėjas teismui pateikė Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos profesinio bakalauro diplomą, patvirtinantį, kad jis baigė verslo vadybos programą, ir Šiaulių universiteto magistro diplomą, patvirtinantį, kad jis baigė regionų plėtros ir valdymo jungtinę studijų programą ir jam yra suteiktas viešojo administravimo magistro laipsnis. Taip pat pateikta preliminari darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Vagaudera“, bei Bendrovės 2017 m. spalio 9 d. tarpininkavimo raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas bus įdarbintas administratoriumi ir su juo bus sudaryta neterminuota darbo sutartis, kai jis gaus leidimą laikinai gyventi, o jei toks leidimas bus neišduotas, bendrovė apmokės jo grąžinimo į kilmės šalį išlaidas.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės atitinka visas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, kai ketinama dirbti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 1 d. 3 p.). Tačiau pareiškėjas šias sąlygas turi atitikti ne formaliai, bet realiai dirbti bendrovėje. Teismas atkreipė dėmesį į UAB „Vagaudera“ patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, kad Bendrovės veiklos adresu nėra jokių įmonės iškabų ar kitų rekvizitų. Pareigūnams pabandžius pateikti į Bendrovės patalpas, durys buvo užrakintos ir niekas jų neatidarė. Bendrovėje oficialiai dirba tik jos direktorius, o į bylą pateikti tik keli kasos pajamų orderiai, todėl teismas laikė, kad duomenų apie Bendrovės gautas pajamas bei sudarytas ir vykdytinas paslaugų teikimo sutartis nėra. Apie bendrovės patalpas ir jose įrengtas darbo vietas galima sužinoti tik iš direktoriaus rašytinių paaiškinimų, kurių tikrumu pareigūnai neturėjo galimybės įsitikinti. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog Bendrovė šiuo metu realiai ir aktyviai vykdo veiklą.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas jau anksčiau turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip įmonės akcininkas, bet šis leidimas buvo panaikintas, nes įmonė realios veiklos nevykdė, bei tai, kad jis formaliai atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi, ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje, gauti, tačiau yra įsidarbinęs įmonėje, kuri realiai veiklos nevykdo, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

III.

11. Pareiškėjas O. S. O. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas tvirtina, jog atsakovas, nagrinėdamas dokumentus ir priimdamas sprendimą, nepagrįstai atliko kitais Įstatymo numatytais atvejais atliktinus tyrimus, be kita ko, dėl įmonės fiktyvumo. Pareiškėjas pakartoja, kad jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog jis yra užsienietis, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ir ketinantis dirbti pagal įgytą kvalifikaciją. UAB „Vagaudera“ yra įsteigta kaip jauno, neseniai studijas baigusio asmens bendrovė, jo išsilavinimą atitinkančios veiklos ir pareigų vykdymui Lietuvoje. Normalu, kad veiklą pradedanti įmonė susiduria su iššūkiais, verslą pradedantis asmuo nėra garantuotas dėl jo perspektyvų. Departamentui nesuteikta teisė vertinti įmonę, ketinančią užsienietį priimti į darbą. Nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329 (toliau – ir Aprašas),

nei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijai), nėra keliami jokie reikalavimai įmonėms, kurios rengiasi įdarbinti užsienietį, baigusį studijas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginius apie jo keliamą nelegalios migracijos grėsmę paneigia pareiškėjo mokymosi ir gyvenimo Lietuvoje istorija. Pareiškėjas atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Departamentas neįsigilino į pareiškėjo situaciją ir formaliai sprendė dėl jo atitikimo / neatitikimo Įstatymo reikalavimams. Atsakovas pripažįsta, kad Bendrovė yra sudariusi keletą sandorių, gavusi pajamų. Vien faktas, kad Bendrovė veiklos vykdymo vietoje neturi atskiro įėjimo, iškabos ir kitų ženklų, neįrodo, kad ji yra fiktyvi. Bendrovės veiklai vykdyti nėra būtinas puikus biuras. Pareiškėjas nesupranta teismo teiginio, kad jis turi atitikti sąlygas ne formaliai, bet realiai dirbti įmonėje – pareiškėjas negali dirbti Bendrovėje, nes, pagal darbo sutarties sąlygas, jis bus priimtas į darbą tik jei gaus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos migracijos politikos gairėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 (toliau – ir Gairės), įtvirtintus Lietuvos migracijos politikos tikslus.

13. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovas nepasisako dėl apeliaciniame skunde pakartojamų pareiškėjo skundo argumentų, kadangi į šiuos argumentus jau buvo atsakyta atsiliepime į skundą. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog, priimant Sprendimą, nebuvo įsigilinta į pareiškėjo situaciją. Atsakovas, įvertinęs turimus dokumentus, surinktą informaciją ir UAB „Vagaudera“ darbuotojo paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, jog Bendrovė įsteigta tik formaliai. UAB „Vagaudera“ yra registruota yra registruota tuo pačiu adresu kaip ir UAB „Vaitista“ (pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Vaitista“ dalyvis, turėjęs galioti iki 2017 m. gruodžio 30 d., buvo panaikintas Departamento 2017 m. spalio 4 d. sprendimu), Bendrovės veiklą patvirtina tik 3 kasos pajamų orderiai, Bendrovėje nuo jos įsteigimo dirba tik vienas darbuotojas – jos direktorius, Bendrovė neturi išteklių vykdyti veiką ir mokėti darbo užmokestį darbuotojui, Bendrovės veiklos adresu nėra jokių jos iškabų ar kitų rekvizitų, todėl manytina, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą Bendrovėje, t. y. neįrodė ketinimo dirbti Bendrovėje viešojo administratoriaus-vadybininko pareigose. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti bendrovėje viešojo administratoriaus-vadybininko pareigose (Įstatymo 44 str. 1 d. 3 p.). Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti pagal įgytą kvalifikaciją.

16. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal to paties straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

17. Nutarties 9 punkte nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas pareiškėjas turi atitikti ne formaliai, bet dirbti veiklą vykdančioje bendrovėje.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

19. Teisėjų kolegija, taikydama šias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, laiko, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Byloje ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą Bendrovėje, t. y. pateikti duomenys neįrodo, kad Bendrovės tikslas yra vykdyti realią veiklą, užsiimant automobilių prekyba. Tai liudija apie pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia teigti, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

20. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329, 71.11.2 punkte nustatyta, kad turi būti atliekamas duomenų apie darbdavį, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį patikrinimas. Toks patikrinimas reiškia ir įvertinimą, ar pareiškėjo pateikti duomenys įrodo, kad Bendrovės tikslas yra vykdyti realią veiklą. Jei duomenys šių faktų nepatvirtina, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas.

21. Todėl konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. S. O. (O. S. O.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


2018-14267 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. A-375-556/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06117-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 12.4(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=439a8700b2b711e88f64a5ecc703f89b




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas „Nidera B. V.“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (III t., b. l. 48–59), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-131; 2) pakeisti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, nurodant pareiškėjui grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą (skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad likusi mokėtina suma sudaro 3 649 804,39 Lt). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Inspekcijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. vasario–gegužės mėnesiais Lietuvoje įsigijo ir pardavė už Europos Sąjungos ribų kviečių už 76 983 585 Lt, todėl įgijo teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą. Nors pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymo) nuostatomis, neturėjo pareigos registruotis PVM mokėtoju dėl eksportinių tiekimų, mokesčių administratorius vėliau apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Dėl to 2008 m. liepos 14 d. pateikė prašymą Vilniaus AVMI įregistruoti jį PVM mokėtoju, kuri jį įregistravo 2008 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjas pirmoje po įsiregistravimo PVM deklaracijoje deklaravo grąžintiną 11 743 259 Lt PVM sumą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Po deklaracijos pateikimo Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2009 m. sausio 16 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-4, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas teisės į PVM atskaitą neįgijo. Ginčui pasiekus Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK), ši 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad šis išaiškintų, ar apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą apribojimas, remiantis tuo faktu, kad asmuo, atitinkantis visus pagrindinius teisės į PVM atskaitą reikalavimus, neįsiregistravo PVM mokėtoju, neprieštarauja Direktyvos 2006/112/EB (toliau – ir PVM direktyva) nuostatoms. 2010 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismas priėmė pareiškėjui palankų prejudicinį sprendimą, kuriuo remdamasi mgK 2010 m. lapkričio 24 d. priėmė galutinį sprendimą, įpareigojantį Inspekciją grąžinti pareiškėjui PVM permoką (VMI 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką. Atitinkamai pareiškėjas 2011 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu sumokėti palūkanas dėl neteisėto atsisakymo grąžinti PVM permoką, kuri 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 informavo, kad sutinka sumokėti palūkanas tik už laikotarpį nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta permokos suma, t. y. 214 902,27 Lt. 2012 m. liepos 19 d. Vilniaus AVMI pateikė pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, kuriuo remiantis pareiškėjui buvo išmokėta 214 902,27 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką. Nagrinėdama mokestinį ginčą dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo Inspekcija 2013 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, konstatuodama, kad iki Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir

realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip, todėl pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia sietina su Teisingumo Teismo sprendimu. Pareiškėjas su minėtais Inspekcijos argumentais nesutiko, rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, 32 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniu, Konstitucinio akto „dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniu, MAĮ apibendrinto komentaro 3 straipsnio 5 dalimi, teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsniu. Akcentavo, kad, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. kovo 19 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas 2009 m. sausio 16 d. aktas, buvo panaikintas kaip neteisėtas, Vilniaus AVMI netenkindama 2008 m. rugsėjo 29 d. prašymo neteisėtai ir nepagrįstai laiku negrąžino pareiškėjui PVM permokos ir dėl to, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo naudai turi būti skaičiuojamos palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką. Pabrėžė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalimi ir Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsniu, pareiškėjui priklausančios ir Vilniaus AVMI mokėtinos palūkanos turi būti apskaičiuotos laikotarpiu nuo mokestinio patikrinimo pradžios (nuo 2008 m. lapkričio 21 d.) iki mokestinės (PVM) permokos grąžinimo datos (iki 2010 m. gruodžio 22 d.).

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 177–179, III t., b. l. 63–67) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dalies palūkanų priteisimas siejamas su PVM permoka. Pabrėžė, jog mokesčio permokos grąžinimo tvarka priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą. Pavyzdžiui, jei dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 7 d. 2 p.). Tačiau bendra taisyklė yra ta, jog visų pirma paprastai turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.). Atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. sausio 16 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.26)-06-77-4, iš kurio matyti, jog buvo atliktas pareiškėjo veiklos patikrinimas, tikrintas PVM, vadinasi, mokestinis patikrinimas buvo susijęs ir su PVM permokos grąžinimu, o tokiu atveju taikytina norma įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte. Pareiškėjas nesutiko su tokia pozicija, todėl pateikė skundą Inspekcijai, o po to – mgK, kuri 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316(7-255/2009) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus ir inspekcijos sprendimus. Minėtas mgK sprendimas buvo priimtas tik po Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo ir nuostata, jog apmokestinamasis asmuo turi teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą tais atvejais, kai jis prekes, įsigytas iki įsiregistravimo PVM mokėtoju tais atvejais, kai yra įvykdomos dvi sąlygos: pirma – panaudoja PVM apmokestinamoje veikoje, ir antra – per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, atsirado tik po šio Teisingumo Teismo sprendimo. Iki tol mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip. Mokesčių administratoriaus pareigos pradžia grąžinti PVM mokesčio permoką, atsižvelgiant į terminų skaičiavimo taisykles, sietina su 2010 m. spalio 21 d., PVM permoka pareiškėjui grąžinta 2011 m. gruodžio 22 d., todėl palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 176, III t., b. l. 74) nurodė, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (III t., b. l. 148–156) pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Inspekcijos 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-131 ir Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 258856 ir įpareigojo Vilniaus AVMI apskaičiuoti pareiškėjui „Nidera B. V.“ palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos ir priimti sprendimą dėl apskaičiuotų palūkanų grąžinimo.

7. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, už kokį laikotarpį pareiškėjui turi būti skaičiuojamos palūkanos už jam laiku negrąžintą 11 743 259 Lt PVM permoką, o būtent dėl palūkanų skaičiavimo pradžios. Pareiškėjas nurodo, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2008 m. lapkričio 21 d., t. y. nuo mokestinio patikrinimo pradžios, o atsakovas – kad nuo 2010 m. spalio 21 d., t. y. nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo. Byloje ginčo dėl to, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos, nėra. Taip pat nėra ginčo ir

dėl to, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos iki 2010 m. gruodžio 22 d., t. y. mokestinės permokos grąžinimo.8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 87 straipsnio 7 dalimi, 87

straipsnio 7 dalies 2 punktu, 87 straipsnio 9 dalimi. Teismas nurodė, kad patikrinimo akte, kuris vėliau buvo patvirtintas mokesčių administratoriaus sprendimu, buvo neteisingai konstatuota, jog pareiškėjas neturi teisės į 11 743 259 Lt PVM atskaitą. Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą iš karto priimti teisingą sprendimą – nenustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatus įforminti patikrinimo pažyma, kaip tai numato Mokesčių administravimo įstatymo 130 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, bei Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje nustatytu terminu grąžinti pareiškėjui PVM permoką. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad mokesčių administratorius iki Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo priėmimo neturėjo galimybės kitaip traktuoti PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl palūkanos pareiškėjui buvo paskaičiuotos nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės palūkanų skaičiavimo pradžią sieti su Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo priėmimu, todėl toks laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos, pradžios skaičiavimas laikytinas nepagrįstu. Teismo vertinimu, atlikdamas mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius turėjo vadovautis ne tik Mokesčių administravimo įstatymo ir PVM įstatymo nuostatomis, bet ir ginčo santykius reglamentuojančiomis PVM direktyvos nuostatomis bei aktualia Teisingumo Teismo praktika. Mokesčių administratorius turėjo galimybę spręsti, ar pagrįstai ir proporcingai PVM įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos apribojo PVM direktyvoje įtvirtintą apmokestinamų asmenų, taigi ir pareiškėjo, teisę į PVM atskaitą. Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą buvo pažymėjęs, kad valstybės narės mokesčių mokėtojo teisės į PVM atskaitą iš esmės negali riboti, ji gali būti ribojama tik Direktyvoje aiškiai numatytais atvejais (1988 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-50/87 17 punktas, 1991 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-97/90 29 punktas, 1995 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-62/93 18 punktas, 2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nr. C-368/06 31 punktas), todėl mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, turėjo taikyti šias taisykles. Mokesčių administratorius taip pat turėjo vadovautis ir kitais Teisingumo Teismo išaiškinimais, susijusiais su papildomų sąlygų apmokestinamam asmeniui, turinčiam teisę į PVM atskaitą, nustatymu, kurios gali padaryti naudojimąsi šia teise neįmanomą (1998 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Nr. C-95/07 ir Nr. C-96/07).

9. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą priimti pareiškėjo atžvilgiu teisingą sprendimą, t. y. patikrinimo aktu konstatuoti, jog pareiškėjas turi teisę į 11 743 259 Lt PVM atskaitą, ir tokius mokestinio patikrinimo rezultatus patvirtinti patikrinimo pažyma, kuri turėjo būti surašyta ne vėliau kaip per 5 dienas po patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 128 str. 1, 2 d., 130 str. 1, 4 d.). Nagrinėjamu atveju patikrinimo aktas pareiškėjo įgaliotam asmeniui buvo įteiktas 2009 m. sausio 19 d., todėl patikrinimo pažyma turėjo būti surašyta ne vėliau kaip 2009 m. sausio 24 d. Kadangi 2009 m. sausio 16 d. patikrinimo aktas pareiškėjui buvo įteiktas po 3 dienų nuo jo surašymo, teismas protingu terminu, per kurį pareiškėjui būtų buvusi įteikta patikrinimo pažyma, laiko tokį patį terminą, todėl konstatavo, kad ji būtų buvusi įteikta 2009 m. sausio 27 d., o nuo šios datos pareiškėjui ne vėliau kaip per 20 dienų turėjo būti grąžinta PVM permoka. Šios permokos negrąžinus, pareiškėjui nuo 2009 m. vasario 17 d. skaičiuotinos palūkanos, nes pastarajam laikinai negalint disponuoti lėšomis, atitinkančiomis PVM skirtumą, jis patyrė ekonominį sunkumą ir finansinę naštą, kompensuotiną palūkanomis, taip užtikrinant mokesčių neutralumo principo laikymąsi. Pareiškėjo argumentai, kad palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką turi būti skaičiuojamos nuo mokestinio patikrinimo pradžios – 2008 m. lapkričio 21 d., atmestini kaip nepagrįsti, kadangi mokesčių administratoriui realizuojant jam suteiktą teisę atlikti mokesčių mokėtojo mokestinį patikrinimą, tokie jo veiksmai laikytini teisėtais, nes tik patikrinimo metu galėjo būti įvertintas ir nustatytas pareiškėjo deklaruoto PVM teisingumas.

III.

10. Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu (III t., b. l. 159–161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Inspekcijos 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-131 ir Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 258856. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, t. y. netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio ir PVM įstatymo 91 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias PVM permokos grąžinimo (tuo pačiu ir palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką mokėjimo) tvarką. Atsakovas vadovaujasi MAĮ 87 straipsnio 9 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalimi, PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi.

10.2. Mokesčių administratorius, kaip mokesčių įstatymus įgyvendinanti institucija, negalėjo priimti sprendimo,

prieštaraujančio PVM įstatymo nuostatoms. Šiame ginče ir specializuota tik mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija tiesiogiai netaikė PVM direktyvos nuostatų ir Teisingumo Teismo praktikos, tačiau dėl galimo PVM įstatymo nuostatų prieštaravimo PVM direktyvos nuostatoms dėl prejudicinio sprendimo kreipėsi į Teisingumo Teismą. Tik Teisingumo Teismui priėmus 2010 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. C-385/09, tapo aišku, jog mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į 11 743 259 Lt PVM atskaitą.

11. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 188–195) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti galioti; priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys įrodymai bus pateikti vėliau.

11.1. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų argumentų, kurių nebūtų išnagrinėjęs teismas ir neaptaręs teismo sprendime. Mokesčių administratorius priimdamas sprendimą dėl atlikto pareiškėjo mokestinio patikrinimo privalėjo tiesiogiai taikyti Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką. Pagrindinis Europos Sąjungos teisinės sistemos požymis yra šios teisinės sistemos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu. Todėl vienašališkas ir nesuderinamas su Europos Sąjungos teise nacionalinis teisės aktas negali būti taikomas. Pažymėtina, kad tam tikros Sąjungos teisės normos pasižymi tiesioginio veikimo bei tiesioginio taikymo galimybe.

11.2. Pažymi, kad nei Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje, nei kitose nuostatose, nėra numatyta jokių išimčių, suteikiančių teisę mokesčių administratoriui palūkanas nuo ne laiku grąžintos mokesčio permokos mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 186) nurodo, kad palaiko Inspekcijos apeliaciniame išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

IV.

13. 2016 m. liepos 5 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar PVM direktyvos 183 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinį įstatymą mokamų palūkanų už laiku negrąžintą (neįskaitytą) PVM permoką (skirtumą) atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes, kaip palūkanų santykį su laiku negrąžintos permokos dydžiu, permokos negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

14. Atsakydamas į šį prašymą, Teisingumo Teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu byloje Nidera B.V. (C-387/16) išaiškino, kad pagal PVM direktyvos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

15. Pagal atsakovo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl laikotarpio, už kurį turi būti mokamos palūkanos nustačius, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėjui atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir jį grąžinti.

17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Nyderlanduose įsteigta bendrovė, nuo 2008 m. vasario iki gegužės mėn. Lietuvoje iš žemės ūkio produktų tiekėjų įsigijo kviečių. Šių produktų tiekėjų išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta bendra PVM suma sudarė 11 743 259 Lt, šią sumą pareiškėjas sumokėjo kartu su įsigytų prekių kaina. Įsigytą (visą) kviečių kiekį 2008 metų vasario–gegužės mėnesiais pareiškėjas išgabeno į trečiąsias valstybes – Alžyrą ir Turkiją, taikydamas Lietuvos nacionalinėje teisėje numatytą 0 procentų PVM tarifą.

18. Tenkinant 2008 m. liepos 14 d. prašymą, 2008 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas įregistruotas PVM mokėtoju

Lietuvoje. Pateiktoje PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki rugpjūčio 31 d. jis deklaravo minėtą pirkimo PVM ir 2008 m. rugsėjo 29 d. paprašė grąžinti šią sumą iš valstybės biudžeto.

19. 2009 m. kovo 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-129 Vilniaus AVMI atsisakė pripažinti pareiškėjo teisę į minėto PVM atskaitą bei grąžinti sumokėtas sumas. Toks sprendimas iš esmės buvo priimtas nustačius, kad ginčo tiekimų laikotarpiu pareiškėjas nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju Lietuvoje, todėl, remiantis tuo laikotarpiu taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis, jis negalėjo pasinaudoti teise atskaityti (reikalauti grąžinti) aptariamą mokestį. Ginčui dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo pasiekus Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ši 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atitinkamai, remdamasi šios Europos Sąjungos teiminės institucijos 2010 m. spalio 21 d. sprendimu byloje Nidera (C385/09) pateiktais išaiškinimais, Komisija 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009) pripažino, kad pareiškėjas turėjo teisę į PVM atskaitą ir nurodė mokesčių administratoriui grąžinti minėtas sumas pareiškėjui. Inspekcija, vykdydama šį sprendimą, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką.

20. Pareiškėjas 2011 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu išmokėti jam palūkanas dėl neteisėto atsisakymo grąžinti PVM permoką.

21. Vietos mokesčių administratorius 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 informavo pareiškėją, kad sutinka sumokėti palūkanas tik už laikotarpį nuo minėto Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo (2010 m. spalio 21 d.) iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta permokos suma, viso – 214 902,27 Lt. Remiantis Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 16 d. buvo išmokėta 214 902,27 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką.

22. Pareiškėjas dėl tokio Vilniaus AVMI sprendimo su skundu kreipėsi į Inspekciją, kuri 2013 m. spalio 2 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, konstatavusi, kad iki minėto Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo nacionalinės teisės aktų nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, vertinti kitaip, todėl pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia sietina su šiuo Teisingumo Teismo sprendimu.

23. Pareiškėjas su tokiu Inspekcijos sprendimu nesutiko ir kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, nurodydamas, jog ginčo atveju mokėtinos palūkanos turėjo būti apskaičiuotos nuo mokestinio patikrinimo pradžios (nuo 2008 m. lapkričio 21 d.) iki mokestinės (PVM) permokos grąžinimo datos – 2010 m. gruodžio 22 d.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Vilniaus AVMI apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsakovas (Inspekcija).

25. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės ginčas yra kilęs dėl momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamos palūkanos už ne laiku grąžintą PVM (mokesčio permoką): pareiškėjas nurodo 2008 m. lapkričio 21 d., t. y. dieną, kada buvo pradėtas mokestinis patikrinimas dėl jo prašomos grąžinti PVM permokos (atskaitytino PVM), o atsakovas – 2010 m. spalio 21 d., t. y. nuo Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo byloje Nidera (C385/09) priėmimo.

VI.

26. Ginčo teisiniams santykiams aktuali Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 91 straipsnio 10 dalis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) įtvirtino, kad PVM permoka grąžinama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) nustatyta tvarka ir terminais.

27. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) pirmiausia įtvirtina, kad „mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu <…>“.

28. To paties straipsnio 6 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) numato, kad „mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą [Mokesčių administravimo] įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. <…> Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos“. Šioje cituotoje nuostatoje minima Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) įtvirtina, kad: „<…> mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka

1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius paprašo mokesčių mokėtoją pateikti papildomus dokumentus, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po pareikalautų dokumentų gavimo dienos. <…> Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės;

2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai), įteikimo <…> dienos.“

29. Galiausiai Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX2112 redakcija) numato, kad „mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui“.

30. Nagrinėjamu atveju šių nacionalinių nuostatų taikymas lemtų išvadą, kad pareiškėjui priteistinos palūkanos skaičiuotinos nuo 2009 m. balandžio 9 d., t.y. praėjus 20 dienų nuo 2009 m. kovo 19 d. Vilniaus AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tačiau, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl palūkanų už laiku negrąžintą PVM, t. y. už apmokestinamojo asmens (pareiškėjo) negalėjimą laiku įgyvendinti teisės į PVM atskaitą ir su tuo susijusios apmokestinamojo asmens patirtos naštos kompensavimu. Todėl aktuali tampa 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) bei susijusi Teisingumo Teismo praktika.

31. Pastaruoju aspektu paminėtinas Teisingumo Teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Steaua Română (C-431/12), kurio 23 punkte ši Europos Sąjungos teisminė institucija yra pabrėžusi jog, kai apmokestinamajam asmeniui PVM skirtumas grąžinamas ne per protingą terminą, pagal PVM sistemos neutralumo principą reikalaujama, kad taip apmokestinamojo asmens patirti finansiniai nuostoliai dėl negalėjimo disponuoti aptariama pinigų suma būtų atlyginti sumokant palūkanas už vėlavimą. Iš valstybės biudžeto mokėtinų palūkanų apskaičiavimas, kai atskaitos taškas nėra ta diena, kurią pagal PVM direktyvą paprastai turėjo būti grąžintas PVM skirtumas, iš esmės pažeidžia šios direktyvos 183 straipsnio reikalavimus. Svarbus ir Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Enel Maritsa Iztok 3 (C107/10), kurio rezoliucinės dalies 2 punkte buvo, be kita ko, konstatuota, jog PVM direktyvos 183 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį įprastas PVM skirtumo grąžinimo terminas, kuriam pasibaigus turi būti mokamos palūkanos nuo grąžintinos sumos, yra pratęsiamas pradėjus mokestinio patikrinimo procedūrą, kai dėl šio pratęsimo palūkanos tampa mokėtinos tik nuo šios procedūros pabaigos. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Sąjungos teisminė institucija pripažino, jog nacionalinėje teisėje nustatytas bendras 45 dienų terminas, per kurį nuo prašymo grąžinti (įskaityti) PVM skirtumą nacionalinės institucijos turi aptariamas sumas grąžinti (įskaityti), neprieštarauja minėtai taisyklei.

32. Tokia Teisingumo Teismo pozicija leidžia pagrįstai vertinti, kad minėta Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalis, tiek kiek ji palūkanų už ne laiku grąžintą PVM permoką mokėjimą sieja su to paties straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyto termino pažeidimu, neatitinka iš PVM direktyvos 183 straipsnio, skaitomo atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, kylančių reikalavimų.

33. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir, kad jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju, jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šiose nuostatose yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Be to, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo

byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.).34. Todėl, atsižvelgusi į šią Konstitucinio Teismo bei Teisingumo Teismo praktiką, vadovaudamasi minėtuose

prejudiciniuose sprendimuose pateiktu aiškiu ir besąlygišku Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimu (acte clair) bei remdamasi šiame baigiamajame teismo akte pateiktu vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 2 punkto taisyklė, kiek tai susiję su datos, nuo kurios turi būti skaičiuojamos palūkanos už ne laiku grąžintą (įskaitytą) PVM permoką (skirtumą), nustatymu. Atitinkamai aktualia šiame ginče turėjo būti laikoma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punktas.

35. Taigi šiame baigiamajame teismo akte pateiktas nacionalinės teisės normų aiškinimas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų ir Teisingumo Teismo praktikos kontekste sudaro pakankamą pagrindą atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Žinoma, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias nuostatas, pabrėžtina, kad apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pateikė tik atsakovas, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo priteistų sumų (palūkanų laikotarpio) neginčija, nagrinėjamu atveju nėra jokių išimtinių aplinkybių, suponuojančių būtinybę apeliacinės instancijos teismui peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

36. Išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ginčo atveju negali paneigti atsakovo argumentai dėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių individualių aplinkybių reikšmės nustatant priteistinos sumos (palūkanų) už laiku negrąžintą PVM permoką dydį.

37. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, jog Teisingumo Teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Nidera B.V. (C-387/16) rezoliucinėje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pagal PVM direktyvos 183 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, draudžiama mažinti paprastai pagal nacionalinę teisę mokamų palūkanų sumą už laiku negrąžintą pridėtinės vertės mokesčio skirtumą atsižvelgus į kitas nei paties apmokestinamojo asmens veiksmais nulemtas aplinkybes: palūkanų sumos santykį su pridėtinės vertės mokesčio skirtumo suma, skirtumo negrąžinimo laikotarpį ir jį nulėmusias priežastis, taip pat apmokestinamojo asmens realiai patirtus praradimus.

38. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios lemtų vertinimą, kad ginčo PVM sumos pareiškėjui laiku nebuvo grąžintos dėl jo kaltės; tokia aplinkybe, ypač atsižvelgiant į minėtus reikalavimus, susijusius su būtinybę užtikrinti Europos Sąjungos teisės veiksmingumą bei minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nidera B.V. 30 punktą, nelaikytina ir atsakovo 2018 m. kovo 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktas teiginys dėl pareiškėjo (galbūt) padaryto nacionalinės teisės nuostatų (formalaus) pažeidimo.

VII.

39. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

40. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimamas pareiškėjo naudai – atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti pareiškėjo naudai priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

41. Teikdamas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias konkrečiai nurodė (patikslino) 2018 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme.

42. Iš prašymo matyti, kad pareiškėjas pirmiausia siekia, kad jam būtų atlygintos bylinėjimosi išlaidos, patirtos teisminio proceso Nr. 3-61-3-06117-2013-4 bylose – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka nagrinėtose bylose Nr. A-820-442/2015 ir Nr. A-375-556/2018 bei pirmosios instancijos teismų nagrinėtose bylose Nr. I-3351-437/2014 ir Nr. I-3195-596/2016. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirma instancija, klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl dėl šių (pirmosios instancijos teisme patirtų) išlaidų atlyginimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

43. Pastebėtina ir tai, kad vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų apie teismo procesus kontekste, nėra visai aišku dėl prašymo apimties. Iš tiesų galima numanyti, jog (galbūt) pareiškėjas siekia, kad būtų atlygintos ir išlaidos, patirtos ginčą nagrinėjant kitose administracinėse bylose – 1) Nr. I-1135-121/2013 ir Nr. A575-1422/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02612-2012-9); 2) Nr. Iv-2683-224/2012 ir Nr. A261-243/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00842-2012-2). Tačiau pareiškėjas eksplicitiškai nenurodo administracinių bylų (teisminių procesų) numerių ar kitų panašių duomenų, kurie leistų neabejotinai identifikuoti ir išskirti

šioje byloje patirtas ir pareiškėjui priteistinas aptariamas sumas.44. Svarbu akcentuoti ir tai, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų atlygintos ir išlaidos, patirtos dėl Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Tačiau šios išlaidos, ypač pagal sąskaitą Nr. 000625278, nurodomos iš esmės labai abstrakčiai, o tai neleidžia nustatyti šių išlaidų tikrojo turinio bei pobūdžio. Tai, atskirai nevertinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies, inter alia skaitomos kartu su Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 6 dalimi, taikymo ginčo teisiniams santykiams, savaime neleidžia teismui tinkamai išspręsti klausimo dėl šių išlaidų (jų dalies) priteisimo ar nepriteisimo.

45. Galiausiai paminėtina ir tai, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas siekia ne tik atstovavimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.), bet ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (vertimo, korespondencijos ir kt.), tačiau šios sumos nėra atskirai ir aiškiai išskirtos, nors šių išlaidų atlyginimo klausimus proceso įstatymai reguliuoja skirtingai.

46. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu, atkreipiant šios proceso šalies dėmesį į galimybę dėl aptariamų išlaidų atlyginimo priteisimo kreiptis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS



2018-14257 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. (A. E.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. (A. E.) skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=313730e0b2b711e88f64a5ecc703f89b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. E. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 21 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-325(00340) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. E., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo išvada, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjui pareikštas kaltinimas tik dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams, bet nenaudojant jokio kūnui žaloti pritaikyto įrankio (peilio). Policijos pareigūnams jokia žala faktiškai nebuvo padaryta. Procesinis sprendimas pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje nėra priimtas ir įsiteisėjęs, o jis laikomas nekaltu, kol jo kaltės neįrodė teismas. Be to, įvykio metu pats pareiškėjas buvo stipriai sužalotas ir patyrė prievartą tada, kai jo pasipriešinimas pareigūnams jau buvo pasibaigęs, prokuratūra dėl to fakto pati buvo iškėlusi baudžiamąją bylą dėl policijos pareigūnų įgaliojimų viršijimo, tos bylos eigoje policijos pareigūnai pateikė priešpriešinius skundus, kad pareiškėjas jiems grasino susidorojimu. Pareiškėjas buvo sulaikytas, apklaustas ir paleistas, jam tuo metu nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė. Jis teigė dėl policijos pareigūnų padarytų veiksmų patyręs kūno sužalojimus, jam prireikė skubaus gydymo, jis iki šiol gydomas užsienyje. Tiek teismui, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie pareiškėjo ligą buvo pranešta, Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikta pažyma iš gydymo įstaigos, tačiau pareiškėjui buvo pakeista kardomoji priemonė į suėmimą ir paskelbta jo paieška. Pareiškėjo nuomone, prieš sprendžiant klausimą dėl jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, yra būtina sulaukti, kol įsiteisės apkaltinamieji nuosprendžiai jo atžvilgiu, jeigu tokie bus priimti, taip pat tiksliai išsiaiškinti jam pareikštų įtarimų ir kaltinimų ribas, nustatyti, kad jam nėra pareikšta jokių įtarimų dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymo. Departamentas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas linkęs daryti nusikaltimus ir kelia pavojų visuomenei, vien remdamasis dar ginčijamais kaltinimais jo atžvilgiu.

3. Pareiškėjas pripažino, jog jis yra vieną kartą baustas administracine tvarka, nes jis vairavo turėdamas tik Rusijos Federacijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Šis pažeidimas buvo atsitiktinis, padarytas dėl vairuotojo pažymėjimo galiojimo laiko skaičiavimo klaidos. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į padaryto administracinio teisės pažeidimo subjektyviąją pusę, tai, kad pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą, nors tai buvo padaryta dėl įvykusios klaidos, sumokėjo baudą, nuoširdžiai gailėjosi, po to jokių kitų pažeidimų nepadarė, bet atsakovas tik formaliai įvardijo šį pažeidimą kaip pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo vertinimu, jis, vadovaudamasis proporcingumo principu, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas kelia ir ateityje gali kelti realią grėsmę viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai, o faktas, kad jį su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai santykiai, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų ir suteikti jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kad visuomenės interesai gyventi saugiai yra svarbesni negu pareiškėjo teisė gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, policijos pareigūnų užpuolimas ir grasinimas susidorojimu rodo jo polinkį savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių gyvybės, sveikatos ir orumo. Padarytų nusikalstamų veikų ir kitų jo poelgių (pavyzdžiui, policijos pareigūnų sekimas, persekiojimas, siekimas įbauginti, grasinimas susidoroti) visuma rodo, kad pareiškėjo veiksmai nėra atsitiktiniai, todėl pagrįstai galima teigti, kad jo elgesys ir ateityje nesikeis, jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo atleistas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Halal Control Lithuania“, jam nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos, pareiškėjas migracijos institucijoms nėra pateikęs jokio kito sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, vadinasi, jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu.

7. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, kad pareiškėjui niekada nebuvo pateikti jokie įtarimai ar pareikštas kaltinimas, o taip pat jo atžvilgiu teismuose nėra nagrinėjama jokių baudžiamųjų bylų, kuriose būtų nagrinėjami pareiškėjo

neteisėti veiksmai, susiję su policijos pareigūnų užpuolimu panaudojant peilį. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre yra duomenys, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, t. y. pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad dėl policijos pareigūnų veiksmų jis buvo sužalotas, jam prireikė skubaus gydymo užsienyje, kad policijos pareigūnai veikė viršydami įgaliojimus. Tačiau, atsakovo nuomone, šios aplinkybės turėtų būti nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, o Departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai. Skunde nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, į kurias, pareiškėjo manymu, Departamentas neatsižvelgė priimdamas Sprendimą. Departamento priimami sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi nesudaro nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, nes tokiuose sprendimuose nesprendžiamas užsieniečio baudžiamosios atsakomybės klausimas. Atsakovas taip pat paaiškino, kad jis neturėjo pagrindo abejoti kompetentingų valstybės institucijų valdomų Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro ir kitų registrų duomenimis apie pareiškėją, be to, pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad Sprendime nurodytus pažeidimus jis iš tikrųjų padarė, neginčija jam pareikštų įtarimų pagrįstumo. Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino ir pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, mastą, jo elgesį po pažeidimų padarymo ir kitas aplinkybes. Sprendimo išvados grindžiamos ne spėjimais, o tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias nulėmė paties pareiškėjo veiksmai, o būtent aplinkybėmis, kad pareiškėjas yra įtariamas tuo, jog užpuolė policijos pareigūnus, vykdančius tarnybines funkcijas, juos sistemingai terorizuoja, jiems grasina susidorojimu. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu vykdomas toliau (įtariamojo statusas nepanaikintas), jam taikomos kardomosios priemonės, o tai patvirtina grėsmę viešajai tvarkai egzistuojant realiai.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. E. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. liepos 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas 2008 m.

spalio 29 d. nusprendė jam nesuteikti pabėgėlio statuso, bet suteikti papildomą apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi, šiuo pagrindu pareiškėjas leidimą laikinai gyventi turėjo iki 2014 m. spalio 16 d. Departamentas 2014 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjui, o 2016 m. kovo 1 d. nusprendė jam išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, galiojantį 1 metus, kadangi pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete M. E., santuokoje jiems gimė du vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjui 2016 m. kovo 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyveni Nr. LT7386776, galiojęs iki 2017 m. kovo 9 d.

10. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, 2017 m. vasario 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi ir papildomus dokumentus. Policijos departamentas 2017 m. vasario mėn. rašte Nr. 5-S-(pateiktame elektroninio dokumento nuoraše visa dokumento data ir numeris nenurodyti) pateikė išvadą, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, taip pat nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį „Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui“, kuriame pareiškėjas pripažintas įtariamuoju, ir kad, teismui pripažinus pareiškėją kaltu padarius minėtą nusikaltimą, Policijos departamentas gali iš naujo atlikti jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą. Remiantis 2017 m. vasario 14 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrasis policijos komisariatas pareiškėjo atžvilgiu 2016 m. rugpjūčio 22 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą (baudžiamosios bylos Nr. 01-1-39850-16) pagal Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, 2016 m. rugpjūčio 23 d. jam paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti, duomenų apie priimtą procesinį sprendimą nėra. Remiantis 2017 m. vasario 8, 14 ir 27 d. duomenimis, pareiškėjas 2009 m. buvo padaręs du Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus pažeidimus ir vieną – 2012 m., 2016 m. rugpjū?io 22 ir 23?d. buvo sulaikytas po 5?val. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2017?m. kovo 3?d. nusprend? pakeisti parei?k?jui leidim? laikinai gyventi ?eimos susijungimo pagrindu, jam 2017?m. baland?io 10?d. i?duotas leidimas laikinai gyventi Nr.?LT7407763, galiojantis iki 2019?m. kovo 10?d.

11. Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus vir?ininkas 2017?m. spalio 17?d. tarnybiniame prane?ime ir Vilniaus AVPK Vie?osios tvarkos valdybos pareig?nas A.??. 2017?m. spalio 18?/?19?d. tarnybiniame prane?ime Nr.?10-PR2-42220, be kita ko, nurod?, kad pareig?nai A.??. ir D.?M., vykdydami tarnybines pareigas, 2016?m. rugpj??io 22?d. Vilniuje, adresu: čio 22 ir 23 d. buvo sulaikytas po 5 val. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2017 m. kovo 3 d. nusprendė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, jam 2017 m. balandžio 10 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7407763, galiojantis iki 2019 m. kovo 10 d.

11. Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus viršininkas 2017 m. spalio 17 d. tarnybiniame pranešime ir Vilniaus AVPK

Viešosios tvarkos valdybos pareigūnas A. Š. 2017 m. spalio 18 / 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-42220, be kita ko, nurodė, kad pareigūnai A. Š. ir D. M., vykdydami tarnybines pareigas, 2016 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje, adresu: (duomenys neskelbtini), sulaikė čečėnų tautybės asmenį B. E., kuris disponavo narkotinėmis medžiagomis, sulaikant minėtą asmenį jam į pagalbą atbėgo B. E. brolis A. E., kuris puolė pareigūnus, jiems pasipriešino, o po to bandė peiliu sužaloti, todėl buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą; sulaikant A. E., jis pareigūnams aiškino, kad jiems už tai atkeršys, minėjo Alachą ir pan.; pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir pasipriešinimo pareigūnams; šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama teisme; 2017 m. spalio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu A. E. demonstratyviai bandė bauginti pareigūnus, t. y. filmavo ir fotografavo juos prieš posėdį, o pasibaigus posėdžiui lydėjo pareigūnus į lauką, fiksavo transporto priemones, kuriomis jie buvo atvykę, teismo metu B. ir A. E. elgėsi agresyviai, negerbė teismo, įžeidinėjo prokurorą; artimiausias teismo posėdis vyks 2017 m. spalio 19 d.; Imuniteto skyriuje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00663-16, pradėtas 2017 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje pagal A. E. skundą dėl pareigūnų veiksmų, tyrimas baigtas 2017 m. rugsėjo 11 d., prokuroro nutarime nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nesant nusikalstamos veikos požymių), 212 straipsnio ir 214 straipsnio pagrindu, tačiau A. E. šį nutarimą 2017 m. rugsėjo 27 d. apskundė.

12. Remiantis 2018 m. sausio 18 d. duomenimis, vykdoma pareiškėjo paieška (institucija – Vilniaus AVPK kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius, paieškos pradžia – 2017 m. gruodžio 18 d., teismo bylos Nr. 1-2237-1057/2017, paieškos byla Nr. 10-07-0266-17, bylos data – 2017 m. gruodžio 18 d.).

13. Vilniaus AVPK Migracijos valdybos pareigūnas R. R. 2018 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad šiuo metu Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-2237-1057/2017 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-39850-2016-7), kurioje jis yra proceso dalyvis, t. y. jo statusas – nukentėjusysis, o pareiškėjas ir jo brolis B. E. yra įtariamieji; į tris posėdžius pareiškėjas neatvyko, jį atstovavęs advokatas nesugebėjo teismui nurodyti, kur šiuo metu yra jo ginamasis ir kaip su juo susisiekti, tik prasitarė, kad pareiškėjas išvykęs į Rusijos Federaciją ir galbūt gydosi Grozne, pareiškėjui paskirta paieška, nes jis galbūt slapstosi.

14. Remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2018 m. vasario 23 d. duomenimis, Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrasis policijos komisariatas pareiškėjo atžvilgiu 2016 m. rugpjūčio 22 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą (baudžiamosios bylos Nr. 01-1-39850-16) pagal Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), 2016 m. rugpjūčio 23 d. paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti, 2017 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskyrė suėmimą, duomenų apie priimtą procesinį sprendimą nėra; Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinė 2017 m. rugpjūčio 14 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą (baudžiamosios bylos Nr. 03-5-00020-17) pareiškėjo atžvilgiu pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną), 2017 m. rugpjūčio 16 d. jam paskirtas suėmimas, 2017 m. rugpjūčio 30 d. – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (paleistas iš suėmimo 2017 m. rugpjūčio 30 d.), 2018 m. sausio 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktu; 2017 m. spalio 31 d. Vilniaus AVPK pradėjo ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį („<…> grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas <…>“, pripažintas įtariamuoju 2017 m. lapkričio 23 d.), Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. nutartyje paskyrė pareiškėjui suėmimą, duomenų apie priimtą procesinį sprendimą nėra.

15. Remiantis 2018 m. vasario 23 d. duomenimis iš Administracinių nusižengimų registro, pareiškėjas 2017 m. liepos 18 d. padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 2 dalyje („Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“), 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarime jam skirta 300 Eur bauda.

16. Departamentas ginčijamame 2018 m. kovo 8 d. sprendime Nr. (15/5-2)11U-325(00340) nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7407763. Sprendime apžvelgiamos anksčiau minėtos aplinkybės ir prieinama išvada, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Policijos pareigūnų užpuolimas ir grasinimas susidorojimu rodo jo polinkį savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių gyvybės, sveikatos ir orumo. Padarytų nusikalstamų veikų ir kitų poelgių visuma rodo, kad pareiškėjo veiksmai nėra atsitiktiniai, todėl pagrįstai galima teigti, jog jo elgesys ir ateityje nesikeis, jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Atsižvelgta į tai, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai: Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė bei trys vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Duomenų, kad pareiškėją su Lietuva sietų ekonominiai, socialiniai ar kiti ryšiai, nėra. Patikrinus duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą, mokamas socialinio draudimo įmokas, nustatyta, kad jis

Lietuvoje nebedirba nuo 2018 m. sausio 31 d. (nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. jam buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis), taigi, pareiškėjas neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Kadangi pareiškėjas slapstosi ir vengia prisiimti atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, galima daryti išvadą, jog jo elgesys nesikeis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad jis ir ateityje vykdys nusikalstamą veiką. Konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

17. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. susituokė su M. E., turi tris nepilnamečius vaikus, gimusius 2012 m., 2014 m. ir 2017 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. gruodžio 11 d. akte Nr. A715-6581/17(2.13.2.17-AD15) nurodoma, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei neapribota tėvų valdžia jų vaikų atžvilgiu, vaikų teisės ir jų teisėti interesai nėra pažeidžiami.

18. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į medikus dėl sumušimo 2016 m. rugpjūčio 22 d. 2016 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas kreipėsi į medikus dėl sumušimo 2016 m. rugpjūčio 22 d., teigdamas, kad jį sumušė policininkai, taip pat 2016 m. rugpjūčio 27 d. atvykus pakartotinai. Pareiškėjas, atvykęs 2016 m. rugpjūčio 29 d., medikams teigė, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. jį sumušė nepažįstami asmenys. Viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikose 2016 m. spalio 3 d. konstatuota, kad dvejinamasis akyse pareiškėjui sąlygotas kaukolės lūžių, kaukolės kaulų lūžių operacijai absoliučių indikacijų operaciniam gydymui nėra, specifinis gydymas dėl akių neindikuotas.

19. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2574/2016(1) (tyrimas pradėtas 2016 m. rugpjūčio 25 d., baigtas – 2016 m. rugsėjo 6 d), be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas teigė, jog 2016 m. rugpjūčio 22 d., apie 15.00 val., namo kieme, bandant apginti brolį nuo jį mušančių keturių neuniformuotų policijos pareigūnų, du iš jų papurškė 2 kartus dujų balionėliu į veidą, pargriovė ant žemės, gulėdamas pajuto 2 spyrius keliu į nugarą. Kitą dieną jis med. pagalbos kreipėsi į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur buvo apžiūrėtas, nustatyti daugybiniai šonkaulių lūžiai. Šiuo metu skundžiasi kairės krūtinės pusės skausmu, apsunkintu kvėpavimu dėl skausmo, kairės akies regos sutrikimu, kairio inksto skausmu, 1-o viršutinio kairio danties netekimu, pykinimu, sutrikusiu apetitu. Remiantis pareiškėjo apžiūros ir medicinos dokumentų duomenimis, pateikta išvada: pareiškėjui nustatyta muštinė žaizda su aplinkine poodine kraujosruva kaktikaulio kairėje ir kaktikaulio lūžis, VII–X kairiųjų šonkaulių lūžiai, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, krūtinėje, nugaroje, plaštakose, pirmo dešinio viršutinio danties vainiko lūžimas, kraujosruvos liežuvyje, linijiniai odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva kairėje alkūnėje, odos nubrozdinimai keliuose. Sužalojimai padaryti paveikus kietais bukais daiktais, galbūt pareiškėjo nurodytu laiku (2016 m. rugpjūčio 22 d.). Sužalojimai visumoje dėl šonkaulių ir kaktikaulio lūžių kvalifikuoti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata dėl lūžių sutrikdoma ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui. Kiti sužalojimai atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą.

20. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu yra vykdomi ikiteisminiai tyrimai, kad jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kad yra vykdoma jo paieška, kad jis 2017 m. yra padaręs administracinį nusižengimą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas Sprendime pagrįstai pritaikė pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, įtvirtinantį, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu yra vykdomi ikiteisminiai tyrimai, kad jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kad yra vykdoma jo paieška, kad jis 2017 m. yra padaręs administracinį teisės nusižengimą, rodo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, taip pat jo abuoją elgesį Lietuvos valstybės teisinei tvarkai. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, dėl ko leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje dėl turimų šeiminių ryšių. Kita vertus, sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui neužkerta kelio laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką susitikti su nepilnamečiais vaikais. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, jas tinkamai kvalifikavo, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

III.

21. Pareiškėjas A. E. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir nurodo, kad jis dėl nepagrįsto bylos nutraukimo ir neteisėto policijos pareigūnų smurto jo atžvilgiu kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų, slapstosi siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas

iš Lietuvos išvyko siekdamas gauti gydymą dėl sulaikymo metu patirtų sužalojimų. Teismas nenustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų buvęs priimtas koks nors procesinis sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas puolė policijos pareigūnus su peiliu ir jie nuo jo gynėsi, pareiškėjui tokie įtarimai nepareikšti. Vertindamas bylą, kurioje pareiškėjui pareikšti įtarimai dėl grasinimo policijos pareigūnams, teismas neįvertino surinktų įrodymų visumos, o rėmėsi tik atskiru faktu, kad policijos pareigūnai, kurių atžvilgiu pareiškėjas padavė skundą dėl neteisėtų veiksmų ir smurto, priešpriešiais parašė skundą pareiškėjui. Kol nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, patvirtinančio, kad pareiškėjas policijos pareigūnų atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ar jiems grasino, teismas negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas grasino policijos pareigūnams ir todėl yra pavojingas visuomenei. Teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

23. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus. Pareiškėjas nepateikė teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Atsakovas pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja teisės užsieniečiui atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad vien tik įtarimas baudžiamosios veikos padarymu nereiškia to, kad toks asmuo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme kelia grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai ir jam turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas. Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai nusikaltimo padarymu turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2603-756/2017).

26. Nutarties 14, 15 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjo atžvilgiu yra vykdomi ikiteisminiai tyrimai, kad jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kad yra vykdoma jo paieška, kad jis 2017 m. yra padaręs administracinį teisės nusižengimą, kad pareiškėjas akivaizdžiai nepaiso Lietuvos valstybės teisinės tvarkos, kontekste yra teisinis pagrindas pripažinti, jog atsakovas pagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip keliančius grėsmę viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai bei teisėtai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

28. Teisėjų kolegija, taikydama šias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, laiko, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Byloje ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia prieiti prie išvados, jog pasipriešinimo pareigūnams ir grasinimų nužudyti ar sunkiai sužaloti sveikatą, nepaisant to, kaip tokie veiksmai bus įvertinti veikų kvalifikavimo taikant Baudžiamąjį kodeksą prasme, faktai buvo, o tai yra akivaizdus teisinės tvarkos Lietuvoje nepaisymas. Tokie veiksmai yra netoleruotini ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų vertinimo bei taikymo aspektu jie kvalifikuotini kaip keliantys realų pavojų viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai. Nutarties 19 punkte nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjui nustatytų sužalojimų aprašytos jo paties paaiškinimų pagrindu, tačiau nepatvirtintos jokiais kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl pripažįstamos šioje byloje neįrodytomis. Tiek

pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, neturi teisinio pagrindo vertinti pareiškėjui paskirtų kardomųjų priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau tiek tas faktas, kad paskirta griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, taip pat kad paskelbta pareiškėjo paieška, liudija esant svarių faktų apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jo pavojingumą visuomenei.

29. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su primosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai užkardymas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo būdu yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje dėl turimų šeiminių ryšių.

30. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. E. (A. E.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-14268 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. eA-2692-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01373-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 22.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=451455c0b2b711e88f64a5ecc703f89b

I.

1. Pareiškėjas Š. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 4 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 1PS1-198-(2.1.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) grąžinti pareiškėją į Informacinių technologijų skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas; 3) priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažintos pareiginės kategorijos nuo 2016 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymu jis nuo 2016 m. kovo 7 d. buvo perkeltas iš Informacinių technologijų skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų į Informacinių technologijų skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėjas nesutinka su Įsakymu, nes, jo nuomone, jam nebuvo sudarytos sąlygos atlikti pavestas užduotis. Pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d. atsakovui pateikė tarnybinį pranešimą Nr. 1PS7-3-(2.29), kurio esmė – negalėjimas tinkamai atlikti pavestas tarnybines užduotis, tačiau jokio atsakymo į jį negavo. Į tarnybiniame pranešime išdėstytas faktines aplinkybes nebuvo atsižvelgta ir atliekant tarnybinės veiklos vertinimą. Be to, vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai.

3. Pareiškėjo teigimu, Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 (toliau – ir Vertinimo taisyklės), neįtvirtina, jog be vertinamo valstybės tarnautojo ir tiesioginio vadovo pokalbyje gali dalyvauti ir kiti asmenys, tačiau pareiškėjo vertinimo atveju pokalbyje dalyvavo ne tik jo tiesioginis vadovas Informacinių technologijų skyriaus vedėjas D. P., bet ir Tarnybos direktoriaus pavaduotojas T. L., Informacinių technologijų skyriaus vedėjo pavaduotoja I. Z. bei to paties skyriaus vyriausieji specialistai A. G., T. R. ir N. B.. T. L. buvo Tarnybos Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininkas, taigi, dalyvaudamas pareiškėjo ir tiesioginio vadovo pokalbyje bei aktyviai reikšdamas savo nuomonę, jis turėjo ir galėjo susidaryti išankstinę nuomonę dėl vertinimo ir todėl galbūt galėjo būti šališkas balsuodamas dėl Komisijos 2016 m. vasario 25 d. posėdyje priimto sprendimo (toliau – ir Komisijos sprendimas) pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinti nepatenkinamai ir siūlyti jį perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o tai pažeidžia objektyvumo principą. Be to, 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu tiesioginis vadovas su pareiškėju aptarė tik užduočių vykdymo rezultatus, tačiau neaptarė jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, einamųjų metų užduočių bei karjeros ir kvalifikacijos tobulinimo. Pokalbio pradžioje buvo kalbama ne apie tarnybinės veiklos vertinimą, o apie pareiškėjo tarnybinį pranešimą dėl netinkamo darbo skyriuje organizavimo ir tai, kad pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, nors tai neturėtų būti tokio pokalbio tema. T. L. pokalbio pradžioje nurodė, kad pareiškėjas ateityje norėtų tapti skyriaus vedėju, o tai pokalbį galbūt padarė akivaizdžiai šališku. Tokiais tiesioginio vadovo veiksmais buvo pažeistas Vertinimo taisyklių 9 punktas.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad jam, kaip Informacinių technologijų skyriaus vyriausiajam specialistui, 2015 metais buvo iškeltos tokios užduotys: 1) einamaisiais metais užtikrinti tinkamą priskirtų išorinių duomenų gavimo paslaugų vartotojų administravimą (toliau – ir Pirmoji užduotis); 2) parengti Tarnybos darbuotojų dažniausiai teikiamų klausimų ir atsakymų informacinių technologijų srityje sąrašą (toliau – ir Antroji užduotis); 3) einamaisiais metais parengti Tarnybos atitikimo ISO 27000 standarto reikalavimams, už kuriuos atsakingas Informacinių technologijų skyrius, atitikimo vertinimą (toliau – ir Trečioji užduotis); 4) einamaisiais metais atlikti ne mažiau kaip 10 Tarnybos kompiuterinių darbo vietų atnaujinimus (toliau – ir Ketvirtoji užduotis); 5) išanalizuoti ir pateikti informaciją, reikalingą Tarnybos tinklapyje skelbiamų rinkmenų atvirų duomenų teikimo užtikrinimui (toliau – ir Penktoji užduotis).

5. 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu dėl Pirmosios užduoties tiesioginis vadovas priekaištų neturėjo. Ji buvo įvykdyta 100 proc., todėl galima teigti, kad buvo viršytas užduočiai atlikti nustatytas rodiklis. Atliekant Antrąją užduoti, buvo parengta 12 atsakymų į Tarnybos darbuotojų dažniausiai teikiamus klausimus informacinių technologijų srityje. Iš jų 11 atsakymų pateikta nustatytu laiku, iki einamųjų metų II ketvirčio pabaigos. Tiesioginis vadovas 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinės veikos vertinimo išvadoje Nr. lPS13-755-(2.35) (toliau – ir Išvada) nurodė, jog „IV ketvirčio pabaigai 80 proc. atsakymų kokybės rodiklis nėra pasiektas.“, tačiau išvadoje nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis pateikti atsakymai buvo objektyviai įvertinti kaip nekokybiški, nebuvo patikrinti faktiniai duomenys. Vykdant Trečiąją užduotį, ISO 27000 reikalavimų sąrašas buvo parengtas ir pateiktas laiku, pagal pareiškėjui suteiktas galimybes buvo atliktas Tarnybos informacinių technologijų srities atitikimo vertinimas ISO 27000 reikalavimams. Ataskaita tiesioginiam vadovui buvo pateikta laiku, po jos pateikimo tiesioginis vadovas jokių pastabų nepateikė, tačiau Išvadoje nurodė, jog „ataskaita pateikta laiku, iki einamųjų metų IV ketvirčio pabaigos, bet parengta netinkamai“. Pareiškėjas teigė, jog tiesioginis vadovas yra

nurodęs šią užduotį atlikti pagal savo supratimą, nors ji reikalauja komandinio darbo, išsamios informacijos pateikimo iš įvairių skyriaus darbuotojų. Pareiškėjas pastarąją užduotį atliko tik pagal jam žinomą ir prieinamą informaciją. Pateikus ataskaitą tiesioginiam vadovui ir jam susipažinus su ja, skyriaus vedėjas turėjo supažindinti jį su ataskaitos trūkumais, tačiau apie tai, kad užduotis buvo atlikta netinkamai, pareiškėjas sužinojo tik pokalbio su tiesioginiu vadovu metu. Vykdant Ketvirtąją užduotį, pareiškėjui buvo pateikti tik 3 kompiuteriai, kuriuos pagal pateiktus konkrečius nurodymus jis parengė. Pareiškėjas pagal Informacinių technologijų skyriuje nusistovėjusią tvarką negalėjo tinkamai atlikti šios užduoties, kadangi reikalingos programinės įrangos įdiegimo kodai yra pas kitą skyriaus vyriausiąjį specialistą, pareiškėjui jų neduoda, todėl be šių kodų objektyviai negalima tinkamai atlikti šios užduoties. Tinkamas kompiuterinės darbo vietos parengimas reiškia, kad kompiuteris yra parengiamas konkretaus darbuotojo, turinčio savo veiklos specifiką, darbo vietai. Pareiškėjas tik vienu atveju turėjo tokį pavedimą, tačiau dėl skyriaus vedėjo kaltės jo negalėjo atlikti iki galo. Išvadoje nurodyta, kad „visi kompiuteriai parengti NŽT kompiuterizuotoms vietoms netinkamai“, tačiau nei perdavus parengtus kompiuterius, nei Išvadoje nebuvo pateikti jokie argumentai ar paaiškinimai, būtent dėl kokių priežasčių tiesioginis vadovas nurodė, jog netinkamai atlikti 3 kompiuterinių darbo vietų atnaujinimai. Pareiškėjas tik dėl vieno netinkamai atlikto kompiuterinės darbo vietos atnaujinimo gavo tarnybinę nuobaudą, ši nuobauda yra apskųsta. Vykdant Penktąją užduotį, buvo išanalizuotos Tarnybos svetainėje skelbiamos 25 informacijos rinkmenos ir techninės galimybės šių rinkmenų informaciją teikti atviru formatu. Galimų pritaikyti atvirų duomenų teikimui informacijos rinkmenų sąrašas ir darbų planai buvo pateikti laiku, iki einamųjų metų II ketvirčio pabaigos. Pareiškėjas taip pat organizavo darbą numatytas informacijos rinkmenas pritaikant atvirų duomenų teikimui su skyriaus vyriausiuoju specialistu D. L.. Apie Tarnybos atvirus duomenis parengta informacinė medžiaga naujai Tarnybos interneto svetainės skilčiai „Atviri duomenys“. Tiesioginis vadovas dėl šios užduoties atlikimo jokių pastabų nepateikė. Be minėtų užduočių, pareiškėjas atliko ir kitus darbus, tačiau tiesioginis vadovas pokalbio metu jų nevertino, nors valstybės tarnautojo veiklos vertinimas turėtų apimti visus valstybės tarnautojo atliekamus darbus. Be to, per 2016 m. sausio 18 d. vykusį pokalbį su tiesioginiu vadovu einamųjų metų užduotis šiek tiek paminėjo direktoriaus pavaduotojas, tačiau jos tiesiogiai su vadovu nebuvo aptartos, todėl buvo pažeistas Vertinimo taisyklių 9.3. punktas.

6. Pareiškėjas tvirtino, kad 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu tiesioginis vadovas nevertino jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, o tik Išvadoje nurodė, jog „vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, darbuotojas dažnai užduotis atlikdavo neatidžiai, netinkamai, nesugebėdavo pasinaudoti viešai skelbiama informacija ir dokumentais, nesilaikė subordinacijos. Atliekant užduotis buvo gaištamas laikas ginčams dėl nenoro vykdyti vieną ar kitą užduotį, trukdoma kitiems skyriaus ir kitų padalinių darbuotojams. Nuolat reikėjo priminti užduočių atlikimo terminus. Derinant parengtus raštus ir vykdant užduotis darbuotojas nesugebėjo aiškiai atsakyti į užduotus klausimus. Nuolat nesilaikė darbo reglamento ir vidaus tvarkos taisyklių.“ Pokalbio metu neaptarus pareiškėjo gebėjimų, toks vertinimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu, pažeidžiančiu Vertinimo taisyklių 9.1 punktą. Pareiškėjas akcentavo, jog pokalbio su tiesioginiu vadovu metu jo karjera bei kvalifikacijos tobulinimas nebuvo aptariamas, Išvadoje apsiribota tik nurodymu „savarankiškai gilinti informacinių technologijų, raštvedybos žinias, tobulinti bendravimo kolektyve gebėjimus“. Pareiškėjo nuomone, toks kvalifikacijos tobulinimo vertinimas aiškiai nurodo, kad jo kvalifikacijoje nėra kažkokių konkrečių spragų, nes tokiu atveju tiesioginis vadovas būtų aiškiai apibrėžęs dėl kokių programų naudojimo jam reikia kelti kvalifikaciją, kokius kursus galbūt pasirinkti ar kitaip kelti kvalifikaciją.

7. Pareiškėjas teigė, kad Komisija 2016 m. vasario 25 d. posėdžio metu visiškai neatsižvelgė į jo pateiktus paaiškinimus, netyrė faktinių duomenų. Komisija formaliai įvertino Išvadą ir tiesiog pritarė tiesioginio vadovo sprendimui pareiškėjo veiklą įvertinti nepatenkinamai ir siūlyti jį perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pasibaigus valstybės tarnautojo veiklos vertinimui, Komisija neaptarė būsimojo valstybės tarnautojo veiklos įvertinimo, o iškart balsavo taip, kaip nurodė Komisijos primininkas. Dėl šių priežasčių Iš Komisijos posėdžio protokolo nėra aišku, kodėl buvo pasiūlyta ne pareiškėjui tobulinti kvalifikaciją, bet jį perkelti į dviem kategorijomis žemesnes pareigas. Pareiškėjas tvirtino turintis pagrindą manyti, kad dėl kažkokių asmeninių priežasčių tiesioginis vadovas jam nesudarė tinkamų darbo sąlygų, o jį vertino skirtingai nei kitus Informacinių technologijų skyriaus valstybės tarnautojus, tuo pažeisdamas teisėtumo, lygiateisiškumo, skaidrumo bei karjeros principus. Tiesioginis vadovas trukdė pareiškėjui tinkamai atlikti tarnybines užduotis ir vėliau atitinkamai šališkai vertino jo veiklą. Be to, A lygio 11 kategorijos Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė buvo įsteigta Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 1P-100-(1.3.), t. y. tą pačią dieną, kai pareiškėjas į ją buvo perkeltas. Pareiškėjo buvusios pareigybės ir naujos pareigybės paskirtis, veiklos sritis, specialieji reikalavimai yra identiški, tik sumažėjo funkcijų. Vienintelis esminis pokytis – sumažinta valstybės tarnautojo pareigybės kategorija. Tokiu būdu pareiškėjas yra diskriminuojamas prieš kitus Informacinių technologijų skyriaus vyriausiuosius specialistus, kurių pareigybių kategorijos yra 13 ir tik viena 12 kategorijos.

8. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad teismas byloje dėl jam skirtos nuobaudos iš įsakymo

pašalino nuostatą dėl nelegalių programų. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo parengtų atsakymų kokybės. Jai buvo pateikti tik klausimai ir jų vertinimas, parengtų atsakymų nebuvo. Šiuo metu po neeilinio vertinimo pareiškėjas yra atleistas iš tarnybos, atleidimas ginčijamas. Pareiškėjas nurodė, jog, gavęs anketą su užduotimis, jis kreipėsi į vadovą dėl užduočių. Kreipėsi žodžiu ne į tiesioginį vadovą, o į T. L.. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog pokalbio metu jis yra prašęs neduoti darbo su kompiuterinių darbo vietų įrengimu. Pareiškėjo nuomone, skyriaus vadovas blogai organizuoja darbą.

9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas teigė, kad 2016.m sausio 18 d. posėdžio (pokalbio) pokalbio metu buvo aptartos visos pareiškėjo 2015 metų užduotys. Posėdžio protokolo „a“ punkte pažymėta, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar Pirmoji užduotis įvykdyta. Protokolo „b“ punkte (pagal Antrąją užduotį turėjo būti pasiektas 80 proc. atsakymų kokybės rodiklis, t. y. kad atsakymai būtų įvertinti „gerai“ arba „labai gerai“) pažymėta, jog pareiškėjas iš viso parengė 12 klausimų ir atsakymų. Iš visų atsakymų buvo įvertinti 9, iš kurių 4 įvertinti gerai (padėjo spręsti problemą) o 5 vartotojai pažymėjo, kad nesuprato atsakymo, tad 80 procentų rodiklis nepasiektas. Tiesioginis vadovas pažymėjo, kad, jeigu daugiau nei pusė eilinių darbuotojų nesuprato klausimų ar atsakymų, užduotis vertintina „blogai“. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad minėtus atsakymus turėtų vertinti informacinių technologijų srities specialistai. I. Z. (Informacinių technologijų skyriaus vedėjo pavaduotoja) paaiškino, jog užduodamų klausimų esmė ne ta, kad protingiausias žmogus suprastų, o kad suprastų darbuotojai, paprasti vartotojai, kuriems neaiški informacinių technologijų sritis. Protokolo „c“ punkte aptarta Trečioji pareiškėjo užduotis. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad Pareiškėjas darbų rezultatus vertina ne pagal įvykdymo produktyvumą o iš esmės kritikuodamas pačias užduotis. Protokolo „d“ punkte nurodyta, kad, pareiškėjo nuomone, Ketvirtoji užduotis, kurią vykdant per 2015 metus buvo paruoštos trys kompiuterinės darbo vietos, yra atlikta tinkamai, tačiau patikrinimą atlikusių specialistų išvados paneigia tokius teiginius. Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjas, netinkamai atlikęs užduotis, teisinasi, kad nesuprato užduočių, kad jos buvo netinkamai suformuluotos, kad niekas jam nepadeda. Tačiau iš pareiškėjo kolegų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas dažnai neprašo, o reikalauja pagalbos, atitraukdamas juos nuo darbų. Pareiškėjas tokį savo elgesį vertina teigiamai, mano, kad turi teisę reikalauti, o ne prašyti. Protokole aptarti ir pareiškėjo gebėjimai bei kompetencija informacinių technologijų srityje. Protokole pabrėžiama, kad per metus buvo paruošta daugiau kaip 200 kompiuterinių darbo vietų, iš jų tik 3 paruošė pareiškėjas. Pareiškėjas teigė turintis žinių informacinių technologijų srityje, tačiau prašė neduoti jam tvarkyti kompiuterių (nors minėti darbai priskirtini jo pareigybei). Protokole pažymėtos tiesioginio vadovo pastabos, kad Informacinių technologijų skyrius yra atsakingas už visos Tarnybos (apie 1000 darbuotojų) informacinių technologijų ūkį, tad, atsakingus darbus duodant pareiškėjui, kyla rizika sustabdyti visus procesus. Tiesioginis vadovas atkreipė dėmesį į tai, kad Informacinių technologijų skyriaus specialistai vieną kompiuterį parengia per pusę darbo dienos, o pareiškėjui buvo duotos 3 dienos, tačiau jis užduotį vykdė savaitę ir tinkamo rezultato nepasiekė.

11. Atsakovas akcentavo, jog tiesioginis vadovas Išvadoje pareiškėjo rezultatus įvertino 2 balais. Gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas įvertinti 1 balu bei nurodyta (tiesioginio vadovo komentaras), kad „Vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, darbuotojas dažnai užduotis atlikdavo neatidžiai, netinkamai, nesugebėdavo pasinaudoti viešai skelbiama informacija ir dokumentais, nesilaikė subordinacijos. Atliekant užduotis buvo gaištamas laikas ginčams dėl nenoro vykdyti vieną ar kitą užduotį, trukdoma kitiems skyriaus ir kitų padalinių darbuotojams. Pastoviai reikėjo priminti dėl užduočių atlikimo termino. Derinant parengtus raštus ir vykdant užduotis darbuotojas nesugebėdavo aiškiai atsakyti į užduotus klausimus. Nuolat nesilaikė darbo reglamento ir Tarnybos vidaus tvarkos taisyklių.“ Išvadoje pareiškėjo kvalifikacija įvertinta 1 balu ir pareiškėjui siūloma tobulinti kvalifikaciją, savarankiškai gilinti informacinių technologijų, raštvedybos žinias, tobulinti bendravimo kolektyve gebėjimus. Išvadoje pateiktas bendras vertinimas – „Nepatenkinamai“, tiesioginis vadovas pasiūlė pareiškėją perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo tiesioginis vadovas 2016 m. vasario 24 d. tarnybiniame pranešime Nr. lPS7-S7-(2.29.) Komisijai motyvuotai pasiūlė perkelti pareiškėją į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pranešime nuosekliai ir motyvuotai aprašytas pareiškėjo elgesys, pažeidimai; pateikti įrodymai, kad jis nesugeba susitvarkyti su pavestomis užduotimis, paviršutiniškai jas atlieka, nesugeba apibendrinti informacijos, padaryti reikiamų išvadų. Komisija 2016 m. vasario 25 d. posėdyje, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas, jo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė parkelti jį į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Komisijai teikiant siūlymą pareiškėją perkelti į žemesnes pareigas, buvo atsižvelgta ir į jo paties valią. Iš 2016 m. sausio 18 d. posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas ne tik nerodė iniciatyvos tobulinti savo kvalifikaciją, bet ir prašė tam tikrų darbų (kompiuterių paruošimas (instaliavimas, programų diegimas)) jam neskirti.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jo tiesioginis viršininkas D. P., Komisijos narys T. L. ar kuris kitas Komisijos narys šališkai vertino jo tarnybinę veiklą. Tai, jog tiesioginio vadovo bei pareiškėjo

2016 m. sausio 18 d. pokalbyje dalyvavo daugiau asmenų, nėra esminis vertinimo procedūros pažeidimas ar pagrindas savaime pripažinti, kad Įsakymas yra negaliojantis arba kad Komisija objektyviąja prasme buvo šališka, kad buvo pažeisti lygiateisiškumo ar skaidrumo principai. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundo teiginius, jog tinkamai atlikti pavestų darbų jis negalėjo ne dėl savo kaltės, šie teiginiai abstraktūs.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo Š. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 1PS1-198-(2.1.) ir įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išmokėti pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 7 d. iki pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažintos pareiginės kategorijos.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 3 d. Tarnyboje ėjo Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas. Pareiškėjo veiklos 2015 metais vertinimo procedūra prasidėjo pareiškėjui gavus 2016 m. sausio 7 d. prašymą pateikti savo tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurią jis pateikė 2016 m. sausio 15 d. 2016 m. sausio 18 d. pareiškėjo tiesioginis vadovas – Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjas D. P. – organizavo pokalbį dėl tarnybinės veiklos vertinimo, kuriame taip pat dalyvavo Tarnybos direktoriaus pavaduotojas T. L., Informacinių technologijų skyriaus vedėjo pavaduotoja I. Z. bei to paties skyriaus vyriausieji specialistai A. G., T. R. ir N. B.. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2016 m. sausio 20 d. surašė tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, kurioje 2 balais įvertino pareiškėjo pasiektus rezultatus vykdant užduotis, 1 balu – gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, 1 balu – pareiškėjo kvalifikaciją, pateikė bendrą vertinimą – „nepatenkinamai“ ir pasiūlė pareiškėją perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. 2016 m. vasario 24 d. pareiškėjo tiesioginis vadovas parengė tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo vertinimo „nepatenkinamai“. Komisija 2017 m. vasario 25 d. posėdyje pareiškėjo tarnybinę veiklą 2015 metais įvertino nepatenkinamai ir suformulavo pasiūlymą valstybės tarnautoją perkelti į žemesnes valstybės tarnautojo pareigas. Tarnybos direktoriaus pavaduotoja skundžiamu 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 1PS1-198-(2.1) nuo 2016 m. kovo 7 d. perkėlė pareiškėją iš Informacinių technologijų skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų į Informacinių technologijų skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.

15. Iš 2016 m. sausio 18 d. pokalbio protokolo matyti, kad pokalbio metu buvo aptarptos visos penkios pareiškėjui pavestos užduotys. Dėl Pirmosios užduoties nurodoma, jog jos vertinimo rodiklis – parengta ne mažiau kaip 90 proc. dokumentų, reikalingų priskirtų išorinių duomenų paslaugų vartotojų prieigos suteikimui ir/arba panaikinimui; dokumentai parengti ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas nuo informacijos apie atitinkamų paslaugų poreikį gavimo. 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu nei tiesioginis vadovas, nei skyriaus vedėjo pavaduotoja priekaištų pareiškėjui dėl šios užduoties atlikimo neturėjo, pažymėjo, jog nėra pateikta informacija, kaip paskaičiuoti nurodytus 90 proc., pareiškėjas greitai parengdavo standartinį raštą, kuriame reikėdavo pakeisti kelis duomenis. Išvadoje tiesioginis vadovas nurodė, jog vykdant šią užduotų paslaugų vartotojai savalaikiai informuoti apie prieigų gavimą, konsultuoti informacinių technologijų srities klausimais, visi dokumentai parengti laiku, ne vėliau kaip per 3 dienas. Išvadoje pažymima, jog parengta 100 proc. dokumentų, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas visiškai įvykdė šią užduotį ir pasiekė užduočiai atlikti nustatytą rodiklį.

16. Antrosios užduoties vertinimo rodikliai: 1. iki einamųjų metų II ketvirčio pabaigos parengti ir paskelbti Tarnybos vidiniame tinkle (Intranet) mažiausiai 10 dažniausiai užduodamų klausimų-atsakymų informacinių technologijų srityje; 2. einamųjų metų IV ketvirčio pabaigai pasiektas 80 proc. atsakymų kokybės rodiklis, t. y. atsakymai turi būti įvertinti kaip naudingi ir padedantys suprasti nagrinėjamą klausimą. Vykdant šią užduotį, pareiškėjas parengė 11 Tarnybos darbuotojų dažniausiai užduodamų klausimų ir atsakymų juos. Išvadoje nurodyta, jog parengta 12 atsakymų, iš jų 11 pateikta nustatytu laiku, t. y. iki einamųjų metų II ketvirčio pabaigos. Dėl antrojo rodiklio vertinimo išvadoje nurodoma, jog „IV ketvirčio pabaigai 80 proc. atsakymų kokybės rodiklis nėra pasiektas.“ 2016 m. vasario 24 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog iš visų klausimų ir atsakymų buvo įvertinti 9, iš kurių 4 įvertinti kaip padėję spręsti problemą, o 5 vartotojai pažymėjo, kad atsakymo nesuprato. Teismas konstatavo, jog Išvadoje pateiktas tiesioginio vadovo vertinimas nėra tinkamai pagrįstas faktiniais duomenimis. Pareiškėjo tiesioginis vadovas Komisijai pateikė 2016 m. vasario 24 d. tarnybinį pranešimą, prie kurio pridėjo konkrečius duomenis, t. y. vartotojų pateiktą klausimų ir atsakymų vertinimą. Su tarnybiniu pranešimu pateiktuose ekranvaizdžiuose matomi klausimai ir jų vertinimai, bet ne pareiškėjo rengti atsakymai, kurių vertinimas buvo atliekamas. Klausimai su atsakymais buvo pateikti tik teismui. Vertindama šią užduotį, Komisija negalėjo tinkamai įvertinti parengtų klausimų ir atsakymų naudingumo ir suprantamumo padedant suprasti aktualų klausimą, todėl toks vertinimas negali būti laikomas išsamiu.

17. Pareiškėjas 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu nurodė, jog parengtus klausimus ir atsakymus prieš paskelbimą įvertino skyriaus vedėjo pavaduotoja, tiesioginis vadovas juos įvertino kaip paprastus, tačiau vis tiek buvo vertinimų, jog jie nesuprantami. Todėl pareiškėjas prašė Komisijai pateikti duomenis, kas konkrečiai parengtus klausimus ir atsakymus vertino kaip nesuprantamus, tačiau šie duomenys Komisijai nebuvo pateikti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pokalbio metu kilo klausimas dėl kitų darbuotojų rengtų klausimų ir atsakymų įvertinimo. T. L. pažymėjo, jog „jei Š. atsakymai blogi, o visų geri, tai taip negali būti“. Pokalbio protokole nurodyta, jog klausimus ir atsakymus rengė ir kiti darbuotojai, o jų rezultatai bus patikslinti vėliau, tačiau byloje nėra duomenų, jog toks palyginimas buvo atliktas ir šie duomenys buvo pateikti Komisijai. Byloje nepateikus įrodymų apie tai, kaip buvo vertinti kitų darbuotojų parengti klausimai ir atsakymai, nėra galimybės spęsti apie šios užduoties įvertinimo rodiklio aiškumą ir patikimumą. Nesant galimybės įvertinti minėto rodiklio aiškumo ir patikimumo, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo tiesioginio vadovo vertinimo išvada, jog Antrosios užduoties vertinimo rodikliai nebuvo pasiekti.

18. Trečiosios užduoties vertinimo rodikliai: 1. iki einamųjų metų III ketvirčio pabaigos parengtas ISO 27000 reikalavimų sąrašas pagal su tiesioginiu vadovu suderintą formą; 2. iki einamųjų metų IV ketvirčio pabaigos atliktas Tarnybos atitikimo ISO 27000 standarto reikalavimams, už kuriuos atsakingas Informacinių technologijų skyrius, vertinimas ir tiesioginiam vadovui pateikta atitikimo vertinimo išvada, parengta pagal iš anksto suderintą formą. Išvadoje nurodyta, jog ISO 27000 reikalavimų sąrašas parengtas ir pateiktas laiku, t. y. iki einamųjų metų III ketvirčio pabaigos. Pagal suteiktas galimybes atliktas Tarnybos informacinių technologijų srities atitikimo vertinimas ISO 27000 reikalavimams. Ataskaita pateikta laiku, iki einamųjų metų IV ketvirčio pabaigos, bet parengta netinkamai. Vykdydamas pastarąją užduotį, pareiškėjas 2015 m. gegužės 13 d. elektroniniame laiške nurodė teikiantis ISO 27002 reikalavimų sąrašus, kurių vienas buvo su reikalavimų pildymu visiems Tarnybos padaliniams, kitas – su reikalavimų priskyrimu informacinių technologijų skyriams (laiško priedai: „ISO_27002_reikalavimu sarasas_detalusis“ ir „ISO_27002_reikalavimu_sarasas“). Su 2015 m. gegužės 13 d. elektroniniu laišku pateiktas priedas buvo pridėtas prie 2016 m. vasario 24 d. tarnybinio pranešimo Nr. 1PS7-S7-(2.29) antruoju priedu. Teismas pastebėjo, jog prie tarnybinio pranešimo pridėtas priedas yra kitokiu pavadinimu („ISO 27001:2006 reikalavimų sąrašas“), kuris neatitinka prie minėto elektroninio laiško pridėtų priedų pavadinimo, todėl teismas vadovavosi pareiškėjo nurodytais dokumentais. 2015 m. birželio 2 d. elektroniniu laišku, prie kurio buvo pridėtas priedas („ISO 27001:2006 reikalavimų sąrašas“), pareiškėjas kreipėsi į Informacinių technologijų skyriaus vedėją, prašydamas nurodyti, kas galėtų pateikti trūkstamą informaciją, nes reikėjo pagalbos atsakant į klausimus. 2015 m. birželio 2 d. elektroniniame laiške D. P. nurodė, jog, atsakant į pavedime suformuluotą užduotį, reikalingas pareiškėjo supratimas pagal kompetenciją, o nežinodamas ar nesuprasdamas pareiškėjas pastabose turi nurodyti priežastis, kodėl negali atsakyti. 2015 m. rugpjūčio 28 d. elektroniniame laiške pareiškėjas vadovui pateikė parengtą ISO 27001:2006 reikalavimų atitikimą Tarnybos reikalavimams, nurodydamas, jog darbą atliko pagal savo supratimą ir informacijos buvimą. Byloje nėra duomenų, jog po šio laiško pateikimo pareiškėjas būtų gavęs pastabų dėl atlikto darbo

19. Iš pareiškėjo parengto dokumento matyti, jog jame pateikti atsakymai yra itin lakoniški („taip“, „ne“, „nežinau“), todėl sutiktina su atsakovu, jog šie atsakymai nėra detalūs. Tačiau, kaip matyti iš pareikto susirašinėjimo, skyriaus vedėjas pareiškėjui nenurodė, kiek detaliai turi būti pateikta minėta informacija. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, turi teisę ir privalo konsultuotis su skyriaus vedėju arba jį pavaduojančiu asmeniu. Pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. elektroniniame laiške prašė nurodyti, su kuo galėtų konsultuotis, nes užduotis reikalauja komandinio darbo, tačiau jam buvo nurodyta darbą atlikti pagal savo supratimą. Pareiškėjas teigė darbą atlikęs pagal savo supratimą bei turimą informaciją, po 2015 m. rugpjūčio 28 d. jokių pastabų iš tiesioginio vadovo negavęs. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjui buvo apsunkinta galimybė suprasti paskirtą užduotį ir tuo pačiu tinkamai ją atlikti. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog, po 2015 m. rugpjūčio 27 d. laiško išsiuntimo iš vadovo negavęs jokių pastabų, pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad ši užduotis įvykdyta tinkamai.

20. Ketvirtosios užduoties vertinimo rodiklis: tinkamai atliktas kompiuterinių darbo vietų atnaujinimas. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas parengė tris kompiuterius iš numatytų dešimties darbo vietų ir visi trys parengti netinkamai. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo pavesta parengti 3 darbo vietas, nes, atsakovo teigimu, kilo klausimų dėl pareiškėjo kompetencijos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepasiekė numatyto kiekybinio rodiklio. Pirmąją darbo vietą pareiškėjui buvo pavesta parengti 2015 m. gegužės 12 d. Atsakovas laikė, jog užduotis buvo parengta netinkamai ir Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1PS-923-(2.1) pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą (administracinė byla Nr. eI-4474-789/2016), konstatavo, kad dėl šio įsakymo 1.3 punkte nurodytų veikų tarnybinė nuobauda – pastaba pareiškėjui skirta nepagrįstai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Tarnybos apeliacinį skundą atmetė ir minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

21. Antrąją darbo vietą pareiškėjui buvo pavesta parengti 2015 m. gruodžio 7 d., o trečią –2015 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. elektroniniame laiške nurodė negalintis užbaigti kompiuterio tvarkymo darbų, nes neturi Microsoft programų aktyvavimo kodų. 2015 m. gruodžio 10 ir 11 d. elektroniniais laiškais pareiškėjas kreipėsi į skyriaus darbuotojus dėl kilusių problemų tvarkant kompiuterį. Kompiuteris buvo baigtas tvarkyti 2015 m. gruodžio 14 d. Išvadoje nėra jokių argumentų, paaiškinančių, kodėl darbai buvo įvertinti kaip atlikti netinkamai, o iš pridedamo susirašinėjimo elektroniniu paštu galima spręsti, jog pareiškėjas kreipėsi į skyriaus darbuotojus ir vedėją dėl trūkstamos informacijos, tačiau jos pateikimas užtruko. 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu vertinant šių pareiškėjui pavestų darbų atlikimą, N. B. nurodė, jog visais trimis atvejais kompiuterinių darbo vietų darbų pradžia yra ta pati. Teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4474-789/2016 padarytą išvadą, jog Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo nurodymas ir standartizuotas programų sąrašas yra suformuluoti stilistiškai netinkamai, konstatavo, jog šios aplinkybės apsunkino pareiškėjo galimybę suprasti paskirtą užduotį ir tinkamai ją atlikti. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat pareiškėjo susirašinėjimą su skyriaus vadovu ir darbuotojais, konstatuota, jog pareiškėjui pavestų darbų atlikimas užtruko dėl trūkstamos informacijos.

22. Penktosios užduoties vertinimo rodiklis: iki einamųjų metų II ketvirčio pabaigos tinklapyje skelbiamos informacijos rinkmenos pritaikytos atvirų duomenų teikimui pagal parengtą ir pateiktą informaciją. Išvadoje nurodyta, jog galimų pritaikyti duomenų sąrašas ir planas buvo pateikti laiku. 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu nurodyta, kad informacija buvo pateikta ir užduotis atlikta gerai.

23. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad vertinimo procedūros metu pareiškėjo pasiekti rezultatai vykdant užduotis buvo nepagrįstai įvertinti 2 balais, reiškiančiais, kad pareiškėjas įvykdė ne visas užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2015 metais iš esmės įvykdė visas užduotis. Nors pareiškėjas 2015 metais ne visas užduotis įvykdė tinkamai ir laiku, iš ankščiau aptartų aplinkybių galima spręsti, jog jis dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės laiku ir tinkamai įvykdyti visas užduotis, pavyzdžiui, dėl netikslaus užduočių formulavimo, trūkstamos informacijos, grįžtamojo ryšio apie pavestos užduoties atlikimą nebuvimo, nesant aiškių ir patikimų užduočių vertinimo rodiklių.

24. Dėl pareiškėjo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir jo kvalifikacijos vertinimo Išvadoje nurodyta, kad, vykdydamas užduotis, darbuotojas jas dažnai atlikdavo neatidžiai, nesugebėdavo pasinaudoti visa prieinama informacija ir dokumentais, buvo gaištamas laikas ginčams dėl nenoro vykdyti užduotį, trukdoma kitiems darbuotojams, reikėjo priminti apie užduočių atlikimo terminus. Teismas pastebėjo, kad 2016 m. sausio 18 d. pokalbis baigėsi pareiškėjui pavestų užduočių aptarimu, kiti Vertinimo taisyklėse nurodyti vertinti tarnybinės veiklos aspektai – gebėjimas atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, kvalifikacija, einamųjų metų užduotys – nebuvo aptariami. Byloje nėra duomenų apie kitus vėliau iki Išvados surašymo vykusius pareiškėjo ir tiesioginio vadovo pokalbius. Pareiškėjo tiesioginis vadovas pareiškėjo gebėjimų atlikti užduotis vertinimą pateikė Išvadoje. Pokalbio metu neaptarus pareiškėjo gebėjimų, kvalifikacijos ir nesuformulavus einamųjų metų užduočių, toks vertinimas pripažintas nepagrįstu ir pažeidžiančiu Vertinimo taisyklių 9.1., 9.3 ir 9.4 papunkčių reikalavimus. Nors tiesioginio vadovo 2016 m. vasario 24 d. tarnybiniame pranešime teigiama, jog po pokalbio jis bandė su pareiškėju susitarti dėl individualaus pokalbio, siekdamas aptarti likusius klausimus, tačiau negalėjo to padaryti, nes pareiškėjo nepavyko rasti darbo vietoje, pareiškėjas šias aplinkybes neigė. Byloje nėra duomenų, jog skyriaus vedėjas būtų paskyręs konkrečią pokalbio datą, apie ją informavęs pareiškėją (raštu ar elektroniniu laišku), o šis į nurodytą pokalbį būtų neatvykęs, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo vertinimu, jog visi klausimai nebuvo aptarti dėl pareiškėjo kaltės.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos 2015 metais vertinimas buvo atliktas netinkamai, pokalbio metu nebuvo vertinami pareiškėjo gebėjimai ir kvalifikacija, Išvada nėra grindžiama objektyviais duomenimis, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Tiesioginio vadovo išvados pagrįstumas ir pareiškėjo paaiškinimai Komisijoje nebuvo nuodugniai vertinami, todėl Komisijos išvada, kurioje pateiktas siūlymas perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas, taip pat pripažintina nepagrįsta. Taigi, Įsakymas yra naikintinas. Kadangi administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, jo reikalavimas iš atsakovo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2016 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos tenkintas iš dalies, pareiškėjui priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2016 m. kovo 7 d. iki pareiškėjo atleidimo iš pareigų Tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1PS1-1051-(2.1.).

III.

26. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo skundą atmesti.27. Atsakovo nuomone, teismas įvertino tik pareiškėjui nustatytų užduočių vykdymo rezultatus, bet nevertino jo

gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikacijos, todėl neatskleidė visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas pažymi, kad Išvadoje pareiškėjo pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimas – 2 balai (pareiškėjas įvykdė tik kai kurias užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus), gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimas – 1 balas, kvalifikacijos vertinimas – 1 balas. Pareiškėjas Karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketoje save įvertino taip: lyderystė – 3 balai, supratimas apie žmogiškųjų išteklių valdymą – 3 valai, finansų valdymas – 4 balai, analizė ir pagrindimas – 3 balai. Tiesioginis vadovas su tokiais balais nesutiko ir vertinimo anketoje nurodė kitokius balus: lyderystė – 1 balas (pareiškėjas nedraugiškai elgiasi su kolegomis, nuolat kritikuoja darbo procesą be jokių pasiūlymų, apsiribodamas fraze „turi būti kitaip“), supratimas apie žmogiškųjų išteklių valdymą – 1 balas (pareiškėjas nesugeba identifikuoti problemos, nesupranta veiklos tikslų, nesugeba atsakyti į klausimus, susijusius su jam pareigybės aprašyme priskirtomis užduotimis, nesugeba efektyviai dirbti nei komandoje, nei savarankiškai, gerbti kitų nuomonę, laiką ir teises į asmeninę erdvę, iš kitų kolegų reikalauja pagalbos, nevaldo viešai prieinamos informacijos), finansų valdymas – 2 balai (pareiškėjas nesupranta įstaigos struktūros ir jos veikimo bei finansinio valdymo principų), analizė ir pagrindimas – 1 balas (nustatant problemas pareiškėjas neteikia konstruktyvių pasiūlymų, nesiūlo sprendimo būdų, atliekant analizę nenurodo sprendimo pagrindimo). 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu pareiškėjo kolegos paaiškino, kad pareiškėjas, būdamas vyriausiuoju specialistu, duoda nurodymus kitiems darbuotojams, reikalaudamas tuoj pat jam padėti, o pareiškėjas patvirtino, kad turi tokią teisę, nes yra vyresnis. Pokalbio garso įrašas patvirtina, kad pareiškėjas nevykdo jam pavestų užduočių, nes mano, kad užduotis netikslinga vykdyti, jos nesuprantamai suformuluotos, jam nuolat niekas nepadeda, trūksta informacijos, kurios jam niekas neteikia. Tačiau paklaustas, kokios tiksliai informacijos reikia, pareiškėjas nesugebėjo atsakyti. Atsakovas tvirtina, jog pareiškėjo tiesioginio vadovo D. P. 2016 m. vasario 24 d. tarnybiniame pranešime yra išsamiai ir nuosekliai aprašyti pareiškėjo kompetencija, gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas bei nustatytų užduočių vertinimo rezultatai, pridedant tai pagrindžiančius įrodymus. Tarnybiniame pranešime paminėta, kad pareiškėjas nesilaiko vidaus tvarkos taisyklių, t. y. dažnai be tiesioginio vadovo leidimo išeina iš darbo savo reikalais, už tai jam Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1PS1-923-(2.1.) buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Tačiau net ir po to pareiškėjas ir toliau nesilaikė vidaus tvarkos taisyklių, tai patvirtina 2015 m. lapkričio 24 d. aktas dėl pareiškėjo nebuvimo darbo vietoje, 2015 m. lapkričio 30 d. tarnybinis pranešimas apie pareiškėjo darbo drausmės pažeidimus, 2015 m. rugsėjo 29 d. elektroninis laiškas.

28. Atsakovo teigimu, teismas apsiribojo tik atskirų aplinkybių vertinimu ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas iš esmės įvykdė visas užduotis. Pavyzdžiui, vykdydamas Ketvirtąją užduotį, pareiškėjas turėjo atlikti 10 Tarnybos kompiuterinių darbo vietų atnaujinimų, bet byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas parengė tik 3 darbo vietas ir netinkamai. Pareiškėjui pavesta paruošti tik 3 darbo vietas todėl, kad jis kompiuterines darbo vietas paruošia netinkamai ir pats išreiškė nenorą ruošti kompiuterius. Pareiškėjui prašant jam neduoti tvarkyti kompiuterių, akivaizdu, jog jis neturi gebėjimo atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, tai patvirtina ir jo susirašinėjimas su tiesioginiu vadovu 2015 m. gruodžio 8 d. Valstybės tarnautojo elgesys negali būti pateisinamas tik tuo, kad veiklos rezultatai nebuvo pasiekti, nes darbdavys tarnautojui nepavedė atlikti daugiau užduočių, kurių tarnautojas iš esmės vengė. Tokiu atveju dėl nepasiektų rezultatų turi būti konstatuojama tik valstybės tarnautojo kaltė. Atsakovas taip pat pastebi, kad teismas, konstatuodamas, jog nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas netinkamai paruošė 3 kompiuterines darbo vietas, rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4474-789/2016, kuriame aptartas tik vienos kompiuterinės darbo vietos įrengimas. Be to, pastarajame teismo sprendime pripažinta, kad pareiškėjas netinkamai paruošė kompiuterį, tačiau dokumentų valdymo sistemos ir Intranet.nzt.lt nuorodų nesukūrimas nelaikytinas pagrindu tarnybinei atsakomybei kilti. Atsakovas pabrėžia, kad užduoties vertinimo rodikliai ir tarnybinės atsakomybės pagrindai negali būti tapatinami.

29. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas teismą klaidina teiginiais, kad jam nuolat trūko informacijos, pagalbos, dėl ko jis negalėjo atlikti užduočių, o iš tiesų pareiškėjas taip slepia savo kompetencijos ir įgūdžių trūkumus. Pareiškėjas Tarnyboje dirbo nuo 2012 m. Kompiuterinių darbo vietų ruošimas yra informacinių technologijų sritis ir visa su šia sritimi susijusi techninio pobūdžio informacija yra viešai prieinama. Kadangi pareiškėjas neišmano informacinių technologijų srities, jis nesugeba tiksliai nurodyti, kokios informacijos ar pagalbos reikia. Teismas turėjo įvertinti, ar pareiškėjo argumentai dėl informacijos stokos neslepia jo kompetencijos stokos. Teismas taip pat turėjo įvertinti, ar pareiškėjas, įgyvendinamas savo kaip valstybės tarnautojo pareigas nuolat tobulėti, atsakingai vykdyti pavestas užduotis, savarankiškai ieškojo informacijos, sprendimo būdo, domėjosi, sistemino informaciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų savarankiškai ieškojęs

informacijos, siekęs tobulėti. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pokalbio metu nebuvo aptarti pareiškėjo kvalifikacija ir gebėjimai (tai paneigia 2016 m. sausio 18 d. pokalbio garso įrašas, nuo 58 min.) ir kad nebuvo duomenų, jog tiesioginis vadovas dėl užduočių ir metinės veiklos aptarimo būtų paskyręs pareiškėjui konkrečią pokalbio datą ir apie tai informavęs pareiškėją. 2016 m. sausio 18 d. elektoriniame laiške pareiškėjui pranešta apie 15 val. vyksiantį susitikimą jo veiklai 2015 metais aptarti. Pareiškėjo einamųjų metų 3 užduotys yra nustatytos Išvadoje, pareiškėjas joms neišreiškė nesutikimo ir neprašė jų pakeisti, todėl, atsižvelgiant į Vertinimo taisyklių 10 punkto nuostatas, nėra pagrindo teigti, jog einamųjų metų užduotys nebuvo su pareiškėju aptartos. Išvada yra pagrįsta ir atitinka Vertinimo taisyklių reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Įsakymą.

30. Pareiškėjas Š. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.31. Pareiškėjas paaiškina, kad jis į naujo struktūrinio padalinio – Informacinių technologijų skyriaus – vyriausiojo

specialisto pareigas buvo paskirtas 2015 m. balandžio 1 d. ir tik tada jo pareigybės aprašyme atsirado nauja funkcija – diegti programinę įrangą kompiuterinėse darbo vietose. Tiesioginis vadovas D. P. jau 2015 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1PS7-295-(2.29.) vertino pareiškėjo veiklą ir jam skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą už vidaus taisyklių pažeidimą. Manytina, kad jau tada tiesioginio vadovo tikslas buvo pareiškėją pažeminti pareigose. Šio tarnybinio pranešimo motyvai vėliau buvo pakartoti Išvadoje. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. sausio 18 d. pokalbyje buvo nekorektiškai bandoma aptarti jo 2016 m. sausio 6 d. tarnybinį pranešimą apie blogai ar tendencingai organizuojamą skyriaus darbą, į šį tarnybinį pranešimą pareiškėjas negavo atsakymo. Tiesioginis vadovas 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu ir savo tarnybiniame pranešime pats nurodė vėliau bandęs susitarti su pareiškėju dėl individualaus pokalbio, siekdamas aptarti likusius klausimus. 2016 m. sausio 18 d. pokalbis, atsižvelgiant į jo turinį, vertintinas kaip Vertinimo taisyklių 9 punkte numatyto individualaus pokalbio įžanga. Tiesioginis vadovas pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo anketą pateikė 2016 m. sausio 20 d., pareiškėjui neleisdamas su ja susipažinti. Kadangi pokalbio metu Vertinimo taisyklių 9.1, 9.3 ir 9.4 papunkčiuose nurodyti klausimai nebuvo aptarti, pareiškėjas 2016 m. vasario 1 d. teikė tarnybinį pranešimą, prašydamas tarnybinės veiklos vertinimą atlikti iš naujo, bet šis prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu buvo aptarti jo gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikacija. Be to, tiesioginis vadovas kartu su pareiškėju turėjo suformuoti einamųjų metų užduotis bei aptarti jo karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą, bet to nepadarė.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nurodymus tvarkyti antrą ir trečią kompiuterius gavo tik pačioje metų pabaigoje, 2015 m. gruodžio 7 ir 29 d., o dėl pirmojo kompiuterio parengimo tinkamumo vertinimo kreipėsi į teismą. Antrojo kompiuterio tvarkymo atveju pareiškėjas gavo kompiuterį, kuris galbūt buvo specialiai sugadintas, nes jame vienu metu rasta labai daug skirtingų techninių gedimų, kas praktikoje niekada nepasitaiko. Pareiškėjo pareigybės aprašyme neįtvirtinta pareiga atlikti techninį kompiuterių remontą, jis tam neturėjo darbo priemonių ir atsarginių dalių, tiesioginis vadovas nepateikė jokios su tuo susijusios informacijos. Būtent todėl pareiškėjas taip reagavo į užduotį parengti kompiuterinę darbo vietą, o apeliaciniame skunde cituojami pareiškėjo sakiniai iš 2015 m. gruodžio 8 d. elektroninio laiško yra ištraukti iš konteksto. Taip pat iš konteksto ištraukti pareiškėjo teiginiai apie prašymą jam nebeduoti kompiuterių, išreikštą 2016 m. sausio 18 d. pokalbio metu – prašymas išreikštas 2016 m. sausio 18 d., o vertinta pareiškėjo 2015 metų tarnybinė veikla. Atsakovas teismo posėdžių metu iš esmės nepateikė jokių argumentų, kodėl pareiškėjo parengtas 3 kompiuterines darbo vietas vertino kaip parengtas netinkamai, bei nepaaiškino, kodėl pareiškėjui buvo apsunkintos darbo sąlygos, neduodant į kompiuterius diegiamų kompiuterinių programų legalizavimui reikalingų kodų. Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-1856-426/2017 nustatė, kad 2016 metais tiesioginis vadovas pareiškėjui vėl pateikė tik 3 užduotis parengti kompiuterines darbo vietas, nors metinėje užduotyje buvo nurodyta parengti ne mažiau kaip 30 kompiuterių. Tiesioginis vadovas, galbūt siekdamas savų tikslų, suplanavo pareiškėjui skirti būtent senų ir sugedusių kompiuterių parengimą.

33. Pareiškėjas pažymi, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima ne tik tiesioginio vadovo pateiktos veiklos vertinimo išvados vertinimą. Naginėjamu atveju Komisijai buvo pateikti pareiškėjo paaiškinimai, 2016 m. sausio 6 d. ir 2016 m. vasario 1 d. tarnybiniai pranešimai, tačiau Komisija po pareiškėjo tarnybinės veiklos užduočių aptarimo iškart balsavo dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo taip, kaip pasiūlė Komisijos pirmininkas T. L.. Atsakovas nepaneigė fakto, kad Komisija neįvykdė pareigos įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, atlikdamas pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą, laikėsi Vertinimo taisyklėse nustatytos tvarkos ir ar tiesioginio vadovo pateikta Išvada yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija


IV.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 ir 221 straipsniai bei Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, kurios nustato valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus. Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo (išskyrus įstaigos padalinio vadovą) tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis.

36. Teismų praktikoje dėl Valstybės tarnybos įstatymo bei Vertinimo taisyklių nuostatų, reguliuojančių Vertinimo komisijos funkcijas, suformuotas aiškinimas, kad šios komisijos nagrinėjimo dalykas yra tiesioginio vadovo išvada, kurioje valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“, „patenkinamai“ ir „nepatenkinamai“. Vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Vertinimo taisyklėse pateiktų rekomendacijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-166/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2466/2013).

37. Vertinimo taisyklių 81 punkte nustatyta, kad tiesioginis vadovas pateikia valstybės tarnautojui įstaigos vadovo ir įstaigos padalinio vadovo kvalifikacijos vertinimo anketą arba karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketą. Valstybės tarnautojas vertinimo anketą užpildo ir grąžina tiesioginiam vadovui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jos gavimo dienos. Valstybės tarnautojas ir jo tiesioginis vadovas susitaria dėl pokalbio datos. Tiesioginis vadovas iki pokalbio susipažįsta su valstybės tarnautojo užpildyta vertinimo anketa. Vertinimo taisyklų 9 punkte nustatyta, kad tiesioginis vadovas kiekvienais metais pokalbio su valstybės tarnautoju metu aptaria valstybės tarnautojo užpildytą vertinimo anketą ir valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, aptaria pasiektus rezultatus vykdant valstybės tarnautojui suformuluotas užduotis, suformuluoja einamųjų metų užduotis ir aptaria valstybės tarnautojo karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą.

38. Pagal Vertinimo taisyklių 10 punktą, po pokalbio su valstybės tarnautoju tiesioginis vadovas užpildo vertinimo anketą (įrašo atitinkamą komentarą (pagrindimą) tais atvejais, kai nesutinka su valstybės tarnautojo nurodytu balu, ir nurodo kitokį balą) ir pagal valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados formą (Vertinimo taisyklių 2 priedas) surašo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje tiesioginis vadovas vertina valstybės tarnautojo valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, suformuluoja einamųjų metų užduotis, įrašo pasiūlymus, kaip tobulinti kvalifikaciją, ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos bendrą įvertinimą. Valstybės tarnautojui nustatytos užduotys turi būti aiškios, tikrai įvykdomos, turėti nustatytą įvykdymo terminą. Jos nustatomos atsižvelgiant į įstaigos patvirtinto (patikslinto) strateginio veiklos plano programų tikslus, uždavinius ar priemones, taip pat metinio veiklos plano priemones, valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Skirdamas užduotis, tiesioginis vadovas nustato ir veiklos rezultatų vertinimo rodiklius ir riziką, kuriai esant šios užduotys gali būti neįvykdytos. Šie rodikliai turi būti aiškūs ir leisti įvertinti, ar pasiektas konkretus rezultatas, o jų reikšmės – pamatuojamos ir apskaičiuojamos, patikimos ir nesunkiai patikrinamos.

39. Vertindama Nutarties 27 punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime (Nutarties 16 punktas) konstatavo, jog Išvadoje pateiktas tiesioginio vadovo vertinimas nėra tinkamai pagrįstas faktiniais duomenimis, nes su tarnybiniu pranešimu pateiktuose ekranvaizdžiuose matomi klausimai ir jų vertinimai, bet ne pareiškėjo parengti atsakymai, kurių vertinimas buvo atliekamas, todėl, vertindama šią užduotį, Komisija negalėjo tinkamai įvertinti parengtų klausimų ir atsakymų naudingumo ir suprantamumo padedant suprasti aktualų klausimą, dėl to yra teisinis pagrindas pripažinti, kad vertinimas atliktas neišsamių faktinių duomenų pagrindu, todėl yra nepagrįstas.

40. Vertindama Nutarties 28 punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija iš dalies pripažįsta juos pagrįstais, t. y. kad, vykdydamas Ketvirtąją užduotį, pareiškėjas turėjo atlikti 10 Tarnybos kompiuterinių darbo vietų atnaujinimą (I t., b. l. 14). Tačiau pagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui faktiškai

(formuluojant konkrečias užduotis) buvo pavesta parengti tik 3 darbo vietas. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo pavesta parengti 3 darbo vietas, nes kilo abejonių dėl jo kompetencijos. Šie atsakovo argumentai laikytini neįrodytais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 1, 4 ir 6 d.).

41. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, jie yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

42. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.43. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4474-

789/2016 padarė išvadą, jog Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo nurodymas ir standartizuotas programų sąrašas yra suformuluoti stilistiškai netinkamai, ir konstatavo, jog šios aplinkybės apsunkino pareiškėjo galimybę suprasti paskirtą užduotį ir tinkamai ją atlikti. Šis sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti faktinę situaciją dėl kitų dviejų darbo vietų atnaujinimo, nes byloje neįrodyta, jog Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo nurodymai dėl jų būtų buvę suformuluoti kitaip nei dėl darbo vietos atnaujinimo, dėl ko pasisakyta nurodytame įsiteisėjusiame teismo sprendime.

44. Sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad dokumentų valdymo sistemos ir Intranet.nzt.lt nuorodų nesukūrimas, nors nelaikytinas pagrindu tarnybinei atsakomybei kilti, yra pagrindas žeminti užduoties vertinimo rodiklius. Bet, jeigu yra paneigtos atsakovo išvados dėl kitų užduočių neatlikimo dėl pareiškėjo kaltės, vien šios užduoties neatlikimas turėtų būti vertinamas pagal sutartus vertinimo rodiklius iš naujo siekiant proporcingo užduoties įvertinimo. Tačiau, kadangi nėra galimybės šią procedūrą atlikti iš naujo, nes pareiškėjas pas atsakovą nebedirba, teisėjų kolegija tik konstatuoja užduočių atlikimo vertinimo nepagrįstumą.

45. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar pareiškėjo argumentai dėl informacijos stokos neslepia jo kompetencijos stokos, teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, įrodymus pateikia šalys. Todėl kompetencijos stokos įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri tuo grindžia valstybės tarnautojo veiklos vertinimus, t. y. atsakovui. Nutarties 43 punkte nurodyti argumentai, kuriais konstatuojamas atsakovo neveikimas, turėjęs įtakos pareiškėjui pavestų užduočių vykdymo rezultatams, ir tuo pagrindu pripažintas veiklos vertinimo nepagrįstumas.

46. Nutarties 45 punkte nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Nutarties 37 punkte aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad pokalbio su valstybės tarnautoju metu vyksta kvalifikacijos, gebėjimų aptarimas. Išklausiusi 2016 m. sausio 18 d. vykusio pokalbio garso įrašą (nuo 58 min. kalbėta apie pareiškėjo gebėjimus organizuoti darbą, komunikuoti su darbuotojais, pareiškėjo iniciatyvumą, gebėjimą atlikti užduotis), teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad šio pokalbio metu buvo aiškinamasi, kiek pareiškėjas buvo iniciatyvus savarankiškai ieškodamas informacijos, sprendimų būdo, kiek domėjosi, sistemino informaciją, taigi, suprantama, tiesioginis vadovas ir neprašė tokias iniciatyvas patvirtinančių duomenų. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinių pagrindų vertinti pareiškėjo iniciatyvumo savarankiškai tobulėti.

47. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2016 m. sausio 18 d. vykusio pokalbio garso įrašą, pripažįsta, kad pokalbio metu buvo aptariami pareiškėjo kvalifikacija ir gebėjimai (Nutarties 46 punkte nurodytas aktualus pokalbio turinys), todėl pirmosios instancijos teismo išvados, nurodytos Nutarties 24 punkte, šiuo aspektu yra nepagrįstos.

48. Tačiau Nutarties 47 punkte nurodytas įrodymų vertinimo taisyklių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.) pažeidimas nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti atsakovo apeliacinį skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.), nes Nutarties 39, 44 punktuose nurodytais pagrindais pareiškėjo veiklos vertinimas turėtų būti atliekamas iš naujo, tačiau pareiškėjas pas atsakovą nebedirba, todėl pirmosios instancijos teismas išrinko tinkamą pažeistų teisių gynimo būdą – įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išmokėti pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 7 d. iki pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažintos pareiginės kategorijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148

straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegijan u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-14261 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaustina“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kaustina“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3R-73(AG-23/04-2016); 2) Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA, atsakovas) 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. BRK-1003(1.14) (toliau – ir 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas); 3) Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. SKP-3325 (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimas); 4) jei teismas pripažintų, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. SKP-3325 paduoti – atnaujinti terminą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimu dėl nustatytų pažeidimų nusprendė susigrąžinti dalį pareiškėjui pagal jo pateiktus mokėjimo prašymus išmokėtos sumos – 52 849,85 Eur už traktoriaus su greideriu (toliau – ir greideris) įsigijimą. 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime Agentūra nurodė, kad jos užsakytoje ir UAB

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a3792c0b2b711e88f64a5ecc703f89b

„Civitta“ pateiktoje 2015 m. sausio 23 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-64 (toliau – ir Konsultavimo ataskaita) nurodyta, jog pareiškėjo įsigyto greiderio kaina (207 773,40 Eur (717 400 Lt be PVM)) vidutinę rinkos kainą viršija 81 307,47 Eur (280 738,43 Lt). Agentūra sprendė, jog pareiškėjas prekę įsigijo už padidintą kainą ir pažeidė 2013 m. lapkričio 26 d. su paramos sutarties Nr. 3VK-FCV-11-1-008306-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis) 1.1 punktą, kuriame nurodyta, kad paramos gavėjas įsipareigoja įgyvendinti projektą nepažeisdamas šios sutarties sąlygų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. rugsėjo 28 d. skundu (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 28 d. Skundas) kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir Ministerija, ŽŪM), prašydamas pakeisti NMA 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimą, ir pateikė Ministerijai UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ sudarytą Kilnojamojo turto retrospektyvinio vertinimo ataskaitą Nr. 1508/02 (toliau – ir Retrospektyvinio vertinimo ataskaita), kurioje, be kita ko, nustatyta greiderio rinkos vertė jo įsigijimo dieną – 246 000 Eur. 2015 m. spalio 15 d. pareiškėjas Ministerijai papildomai pateikė Kilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 15/09-050 (toliau – ir Vertės nustatymo ataskaita), kurioje nustatyta, kad pareiškėjo įsigyto greiderio rinkos vertė jo įsigijimo dieną (2014 m. birželio 2 d.) buvo 198 100 Eur.

4. Bendrovė teigė, kad Ministerija neišnagrinėjo 2015 m. rugsėjo 28 d. Skundo, jį persiuntė Agentūrai, kuri 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimu pakartotinai išdėstė 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime konstatuotus pažeidimus, jų teisinį ir faktinį pagrindą, ir nurodė, kad tie patys ekspertai (UAB „Civitta“), kurie sudarė Konsultavimo ataskaitą, išanalizavo pareiškėjo papildomai pateiktą Retrospektyvinio vertinimo ataskaitą ir Vertės nustatymo ataskaitą, tačiau konstatavo, kad šie dokumentai neturi įtakos Konsultavimo ataskaitoje pateiktai išvadai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jis nepraleisdamas įstatyme nustatytų terminų, Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimą apskundė Ministerijai, o vėliau Komisijai, tačiau nei viena iš šių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų neišnagrinėjo Bendrovės skundų iš esmės. Be to, Konsultavimo ataskaita, kuria grindžiami skundžiami skundžiami Agentūros sprendimai, Bendrovei jos reikalavimu buvo pateikta tik 2016 m. sausio 8 d.

6. Bendrovės įsitikinimu, NMA nepagrįstai rėmėsi Konsultavimo ataskaita ir be pagrindo neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas Retrospektyvinio vertinimo ataskaitą ir Vertės nustatymo ataskaitą. Konsultavimo ataskaitoje greiderio vidutinė rinkos kaina nustatyta lyginant panašią, o ne tokią pačią techniką. Agentūros sprendimuose nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad teisėtai, konkurso būdu iš oficialaus įgalioto atstovo įsigytos technikos kaina būtų padidinta ar nepagrįsta. UAB „Civitta“ nėra įrašyta į išorės vertintojų ar teismo ekspertų sąrašą, t. y. UAB „Civitta“ nėra atestuota ekspertizės įmonė, neturi teisės teikti ekspertizes. NMA nenustatė sąmoningo klaidinančios informacijos pateikimo, todėl negalėjo taikyti sankcijų. Pareiškėjas nesutiko su VAGK išvada, jog jis praleido terminą skundui dėl 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimo pateikti ir kad Agentūros 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas nesukelia teisinių pasekmių.

7. Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, o bylos dalį dėl 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimo panaikinimo nutraukti.

8. Agentūra paaiškino, kad atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ji 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. BRK-3827 (14.5) pateikė informaciją Ministerijai apie padarytus pažeidimus įgyvendinant projektą bei siūlymą pritarti Agentūros sprendimui taikyti sankciją – nutraukti Paramos sutartį. Ministerija, įvertinusi faktines aplinkybes, 2015 m. birželio 12 d. pranešimu Nr. 2D-2867 (3.23) ir 2015 m. liepos 21 d. pranešimu Nr. 2D-3495 (3.23) informavo Agentūrą, kad pritarė sprendimui taikyti sankciją – susigrąžinti dalį (52 849,85 Eur (182 479,98 Lt)) Bendrovei išmokėtos paramos.

9. NMA nurodė, kad UAB „Civitta“ įvertinę Bendrovės papildomai pateiktus dokumentus, paaiškino, jog atliekant ekspertinį vertinimą, siekiant tinkamai ir tiksliai įvertinti analogiškos ar panašios įrangos rinkos kainą, buvo vertinama įranga, iš esmės atitinkanti 2014 m. kovo 13 d. UAB „Kaustina“ kvietimuose potencialiems tiekėjams pateikti prekių pasiūlymą nurodytą įrangos techninę specifikaciją (toliau – Techninė specifikacija).

10. Įvertinusi Retrospektyvinio vertinimo ataskaitą UAB „Civitta“ nurodė, kad vidutinė rinkos kaina buvo vertinama užsakovo pageidautu išlaidų (kaštų) metodu. Remiantis 2012 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika (toliau – ir Turto vertinimo metodika), išlaidų (kaštų) metodas taikomas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu turto rinkos vertės nustatyti neįmanoma. Kadangi iš pateiktos informacijos matyti, kad analogų rinkoje yra, šis metodas netaikytinas vertinant UAB „Kaustina“ įsigytos įrangos rinkos kainą. Dėl Vertės nustatymo ataskaitos UAB „Civitta“ nurodė, kad joje vidutinė investicijų rinkos kaina nustatyta lyginamuoju metodu, tačiau nėra detalizuojama, kokiomis techninėmis specifikacijomis remiantis buvo surinkti komerciniai pasiūlymai, kurie įtraukti į tyrimo imtį. Atlikus palyginamąją komercinių pasiūlymų analizę nustatyta, kad kartu su Vertės nustatymo ataskaita pateiktuose UAB „Dotnuvos projektai“ ir UAB „East West Agro“ komerciniuose pasiūlymuose nurodyta įranga nevisiškai atitiko arba nebuvo duomenų nustatyti, ar įrangos techniniai parametrai atitinka Techninėje specifikacijoje nurodytus techninius parametrus, todėl ekspertai padarė išvadą, kad nurodytuose komerciniuose pasiūlymuose, kurių pagrindu nustatoma rinkos kaina, nurodyta įranga ne visa apimtimi laikytina analogiška UAB „Kaustina“ įsigytai įrangai. Atsižvelgdama į tai,

Agentūra 2015 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. BRK-10031 (1.14.) Bendrovę informavo, kad 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimas lieka nepakitęs.

11. NMA teigė, kad Agentūros pasitelkiami nepriklausomi ekspertai atlieka rinkos kainų analizę, o ne teikia turto vertinimo paslaugas, nepriklausomi ekspertai sudarydami prekių, paslaugų bei darbų sąmatas nustato realias rinkos kainas, o ne vertina turto rinkos vertę. Agentūros nuomone, nepriklausomi ekspertai, kuriuos pasitelkia Agentūra savo funkcijoms atlikti, neprivalo atitikti Turto vertinimo metodikos 12 punkto reikalavimų.

12. Agentūros nuomone, 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas savo esme yra atsakymas į Pareiškėjo raštą ir nėra laikytinas savarankišku individualaus pobūdžio teisės taikymo aktu, kuris Pareiškėjui galėtų sukelti teisines pasekmes.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.14. Ministerija paaiškino, kad pareiškėjas Agentūros sprendimą apskundė Ministerijai pateikdama naujus dokumentus,

todėl ŽŪM priėmė sprendimą kreiptis į Agentūrą su prašymu įvertinti, ar pateikti papildomi dokumentai turi įtakos Agentūros priimtam sprendimui dėl paramos dalies susigrąžinimo. Pareiškėjo teiginiai, kad Ministerija veikė klaidinančiai ir neteisėtai, nepriėmė sprendimo, yra nepagrįsti. Pareiškėjas neginčijo Ministerijos 2015 m spalio 26 d. rašto Nr. 3JA-561-590-402, kuriuo jis buvo informuotas apie skundo ir su juo susijusios medžiagos persiuntimą nagrinėti kompetentingai institucijai. Ministerija teigė, kad ji nėra įgaliota vertinti UAB „Civitta“ teisės užsiimti turto ar verslo vertinimo veikla ar ekspertinio konsultavimo ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino VAGK 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3R-73(AG-23/04-2016), NMA 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimą ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimą.

16. Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimu baigėsi pareiškėjo Ministerijai pateikto 2015 m. rugsėjo 28 d. Skundo nagrinėjimo procedūra. Gavęs 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimą pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, todėl VAGK neturėjo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas praleido terminą skundui dėl 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimo pateikti, Komisija taip pat nepagrįstai sprendė, kad 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas pareiškėjui nesukelia pasekmių.

17. Įvertinęs byloje taikytiną teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad Agentūra turėjo teisę pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir, vadovaudamasi ekspertizės rezultatais, taikyti sankcijas.

18. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis buvo nustatyta traktoriaus ir greiderio vidutinė rinkos kaina, todėl nėra galimybės nustatyti, koks metodas buvo taikytas, kaip konkrečiai jis buvo pritaikytas ir gauta Konsultavimo ataskaitoje nurodoma traktoriaus ir greiderio vidutinė rinkos kaina. Taip pat nėra duomenų, kad pagal Turto vertinimo metodiką atliktą vertinimą atliko turto vertintojo kvalifikaciją turintis asmuo. Skundžiami NMA sprendimai grindžiami išskirtinai tik Konsultacine ataskaita ir 2015 m. lapkričio 16 d. Raštu Nr. 1.

19. Teismas pažymėjo, kad Agentūra visais atvejais privalo savarankiškai įvertinti visus nustatytus faktus bei susieti juos su pažeistomis teisės normomis, negali ekspertinėse išvadose nurodytų faktų perkelti nemotyvuotai.

20. Teismas nurodė, kad Agentūra nepateikė savarankiško aplinkybių vertinimo ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime nurodė tik tai, jog ekspertizės metu nustatytos netinkamos finansuoti lėšos, o 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendime ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime pacitavusi ekspertų išvadas dėl pareiškėjo pateiktų Retrospektyvinio vertinimo ataskaitos ir Vertės nustatymo ataskaitos, savo vertinimo nepateikė, pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kaip ir kokiu būdu ekspertai apskaičiavo netinkamas finansuoti lėšas, todėl teismas darė išvadą, jog skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

III.

21. Atsakovas Agentūra padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išnagrinėjęs analogišką bylą, 2016 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 nėra nusprendęs, kad Agentūros sprendimas, priimtas vadovaujantis UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita, yra nepagrįstas, nutartyje konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, jame aiškiai nurodė teisės aktus, kuriais remdamasis priėmė sprendimą, taip pat faktines aplinkybes, o konstatuodamas, kad pareiškėjos įsigytų darbų kaina viršija rinkos kainą, t. y. rinkos kaina yra mažesnė už pareiškėjos įsigytų analogiškų darbų / prekių kainą, rėmėsi ekspertų pateiktomis ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadomis.

21.2. Teismas sistemiškai nevertino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.8 punkto, pagal kurį paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio, taigi Agentūra negalėtų priimti sprendimo išmokėti didesnės sumos negu nurodyta ekspertizės išvadoje.

21.3. 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime nustatyti pažeidimai yra detaliai aprašyti, nurodytos pažeistos teisės aktų normos, taip pat nurodytos teisės aktų nuostatos, pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, detaliai aprašomas sankcijų skaičiavimas, sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais, motyvų išdėstymas sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, o sprendimo sukeltas teisines pasekmes pareiškėjas aiškiai suprato.

21.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad NMA 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendime nepateikė savo vertinimo. Agentūra aiškiai ir suprantamai įvardijo, kokius pareiškėjo veiksmus pripažįsta pažeidimu, kokiais teisės aktais remiantis priima sprendimą, bei, kokį sprendimą priima. Ekspertai įvertino pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus, dėl jų pasisakė, o Agentūra 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimu visą šią informaciją pateikė pareiškėjui. Tai, jog Agentūros vertinimas sutapo su ekspertų papildomų dokumentų įvertinimu, nereiškia, jog Agentūra neatliko papildomai pateiktų dokumentų savarankiško vertinimo, teigti, jog Agentūra neatliko dar vieno (nežinia kokio) vertinimo, nėra pagrindo.

21.5. Teismas sprendime nenurodė, kodėl, jo manymu, konkretaus eksperto įvardijimas gali turėti įtakos Agentūros sprendimų teisėtumui, teismas savo iniciatyva traktavo tai kaip pažeidimą. Agentūrai naujame sprendime nurodžius ekspertizę atlikusio asmens vardą ir pavardę, priimamas sprendimas nepasikeistų, ir pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises vėl gintų teisme. Teismas ginčo iš esmės dėl greiderio rinkos kainos neišsprendė, o formaliu pagrindu panaikino Agentūros sprendimus.

22. Pareiškėjas UAB „Kaustina“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytais argumentais. Bendrovė taip pat nurodo, kad vadovaujantis ydinga Agentūros logika, pagal kurią Agentūra negali nesivadovauti Konsultavimo ataskaita, Agentūra visada privalo elgtis pagal UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitos išvadas ir visiškai neatsižvelgti į jokius kitus, pvz. pareiškėjo pateiktus, duomenis. Pareiškėjas teigia sutinkantis su teismo išvadomis dėl duomenų apie ekspertų kvalifikaciją Konsultavimo ataskaitoje nebuvimo, dėl to, kad ekspertizių aktai ir juose išdėstytos išvados nėra sudėtinė individualaus administracinio teisės akto dalis, dėl skundžiamų sprendimų neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

25. Ministerija nurodo, jog LVAT praktika nepaneigia, kad Agentūra, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, turi teisę kreiptis į ekspertus dėl išlaidų įvertinimo ir sprendimą grįsti ekspertizių aktuose pateiktomis išvadomis. Jeigu pritariama ekspertinio vertinimo išvadoms, tai nereiškia, jog Agentūra privalėjo dar kartą dėl tų pačių dalykų pati savarankiškai atlikti vertinimą. Agentūra skundžiamame sprendime aiškiai nurodė pritarianti ekspertinio konsultavimo ataskaitoje pateiktoms išvadoms, savo pritarimą pagrindė ir nustatytas faktines aplinkybes susiejo su konkrečiomis teisės normomis.

Teisėjų kolegija


26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. SKP-3325, kuriuo NMA nusprendė susigrąžinti dalį pareiškėjui pagal jo pateiktus mokėjimo prašymus išmokėtos sumos – 52 849,85 Eur, nustačius, kad šia suma pareiškėjo įsigytas traktorius su greideriu (toliau – ir greideris) viršija rinkos kainas, ir Agentūros 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. BRK-1003(1.14), kuriuo Agentūra nurodė, kad jos 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimas nekeičiamas, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas nusprendė ginčijamus Agentūros sprendimus panaikinti, konstatavęs, kad jie buvo priimti pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, kadangi Agentūra nepateikė savarankiško aplinkybių vertinimo ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime nurodė tik tai, jog ekspertizės metu nustatytos netinkamos finansuoti lėšos, o 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendime ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendime pacitavusi ekspertų išvadas dėl pareiškėjo pateiktų Retrospektyvinio vertinimo ataskaitos ir Vertės nustatymo ataskaitos, savo vertinimo nepateikė, pareiškėjas nebuvo

informuotas apie tai, kaip ir kokiu būdu ekspertai apskaičiavo netinkamas finansuoti lėšas. Atitinkamai teismas nusprendė panaikinti ir VAGK 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3R-73(AG-23/04-2016).

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimą jis turėjo teisę tiek užsakyti, tiek ir remtis ekspertų Konsultavimo ataskaita. Mano, kad skundžiami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, o tai, jog Agentūros vertinimas sutapo su ekspertų vertinimu, nereiškia, jog Agentūra neatliko papildomai pateiktų dokumentų savarankiško vertinimo.

29. Vadovaujantis VAĮ 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

30. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) 5.10 punkte įtvirtinta, kad siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus).

31. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad Agentūrai kilus įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ar paslaugų kainų, atliekama užsakomoji išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizė ir, vadovaujantis jos rezultatais, priimamas galutinis sprendimas dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Esant įtarimui dėl nepagrįstai didelių kainų įsigyjant prekes ir paslaugas nėra reikalaujama, kad ekspertizę atliktų atestuotos ekspertizės įmonės (LVAT 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-83-1062/2018).

32. Nagrinėjamu atveju Agentūra ginčijamą 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimą grindė 2015 m. sausio 23 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-64 ir joje nurodytomis investicijų rinkos kainomis (VAGK byla, I t. b. l. 117–120). Įvertinusi 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame yra aiškiai nurodytas nustatytas pažeidimas, konkrečiai įvardyta, kokia ekspertų išvada remiamasi, detalizuota, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina Konsultavimo ataskaitoje nurodytos išvados, nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis priimtas sprendimas, taip pat faktinės aplinkybės, motyvai išdėstyti aiškiai ir pakankamai. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėja nesutinka su ginčijamą sprendimą priėmusio atsakovo atliktu jos veiksmų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, nėra pagrindas tokį sprendimą laikyti neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Paminėtina, kad administracinės bylos Nr. eA-2155-520/2016, kurioje 2016 m. rugpjūčio 2 d. priimta nutartimi rėmėsi pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis (administracinės byloje Nr. eA-2155-520/2016, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad Agentūra sprendime nenurodė nei kokie ekspertai, nei kada ir kokio pobūdžio ekspertizes atliko, buvo atliktos dvi ekspertizės, tačiau ginčijamame sprendime buvo nenurodyta, kurios ekspertizės išvadomis ir kodėl buvo vadovautasi, ir kt.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimas buvo grindžiamas Konsultavimo ataskaita, šioje byloje būtina įvertinti, ar Konsultavimo ataskaita yra patikimas įrodymas byloje, patvirtinantis, jog pareiškėjo atliktų investicijų kaina viršijo rinkos kainas.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

35. Pažymėtina, jog teismų praktikoje tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, atsižvelgiama į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstą teisę atlikti ekspertinį tyrimą, derančią su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principą). Antra, daromų išvadų pagrįstumą: išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimą (profesinių sprendimų skaidrumo principą). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šios nutarties 30 pastraipoje išdėstytos nuostatos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ir vertinant šioje byloje aptariamos įrangos rinkos kainos apskaičiavimo vidurkį.

37. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad atliekant vidutinės rinkos kainos paskaičiavimą UAB „Civitta“ ekspertai tokioje ataskaitoje pateikia išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių maksimalios (vidutinės) rinkos kainos, t. y. ja iš esmės yra pasiekiamas iš Administravimo taisyklių 5.10 punkto išplaukiantis norimas tikslas išsiaiškinti, ar prekių įsigijimo kainos nebuvo nepagrįstai per didelės, tokios ekspertizės nelaikyti išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertize Administravimo taisyklių 5.10 punkto prasme nėra pagrindo (žr., 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-83-1062/2018; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-997-575/2017). Taigi teismų praktikoje nėra pripažįstama, kad UAB „Civitta“ negali teikti tokio pobūdžio ekspertinio konsultavimo ataskaitų (taip pat žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016; 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad Konsultavimo ataskaitą pasirašė UAB „Civitta“ direktorius D. V.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-83-1062/2018, kurioje ginčas kilo dėl Agentūros išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo, konstatavo, kad UAB „Civitta“ direktorius D. V. atitinka reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnyje: turi tinkamą išsilavinimą, turi darbo, susijusio su turto vertinimu, patirties. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kad UAB „Civitta“ direktorius nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos. Taigi, LVAT praktikoje yra konstatuota, kad šis asmuo, kuris atliko ekspertinį vertinimą, atitinka profesionalumo principo keliamus reikalavimus.

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad UAB „Civitta“ Konsultavimo ataskaita surašyta neturint pagrįstos teisės atlikti ekspertinį tyrimą, derančios su kvalifikaciniais gebėjimais. Šiuo aspektu ekspertinis tyrimas atitinka anksčiau šios nutarties 35 punkte nurodytą profesionalumo principą.

40. Konsultavimo ataskaitoje (VAGK bylos I t., b. l. 225–226) nurodyta, kad atliekant ekspertinį vertinimą siekiant įvertinti analogiškos ar panašios įrangos rinkos kainą, buvo vertinama įranga, iš esmės atitinkanti 2014 m. kovo 13 d. UAB „Kaustina“ kvietimuose potencialiems tiekėjams pateikti prekių pasiūlymą nurodytą įrangos techninę specifikaciją. Taip pat nurodyta, kad buvo remtasi Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, nuostatomis, joje numatytais turto vertinimo metodais, nurodyti teisės aktai, kurie susiję su parama verslo kūrimui ir plėtrai, nurodyta, kad užduotis atlikta remiantis Agentūros pateiktais dokumentais ir viešai prieinama informacija. Iš Konsultavimo ataskaitos matyti, kad įrangos vidutinė rinkos kaina buvo nustatyta remiantis komerciniais pasiūlymais, kurie pateikti kaip priedai prie Konsultavimo ataskaitos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas klydo konstatuodamas, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis buvo nustatyta greiderio vidutinė rinkos kaina, ir kad neaišku, kaip buvo gauta Konsultavimo ataskaitoje nurodoma greiderio vidutinė rinkos kaina.

41. Agentūros 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendime, kuriame buvo nurodyta, kad įvertinus Bendrovės pateiktas Retrospektyvinio vertinimo ataskaitą ir Vertės nustatymo ataskaitą Agentūros 2015 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimas nekeičiamas, remiantis UAB „Civitta“ 2015 m. raštu Nr. 1 prie ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-64, buvo detalizuota atlikto ekspertinio tyrimo apimtis, taikyta metodika investicijų išlaidų vidutinei rinkos kainai nustatyti ir pateikti paaiškinimai, kad Retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje buvo naudojamas išlaidų (kaštų) metodas, tačiau esant rinkoje įrangos analogų, šis metodas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Dėl Vertės nustatymo ataskaitos buvo nurodyta, kad joje vidutinė investicijų rinkos kaina nustatyta lyginamuoju metodu, tačiau komerciniuose pasiūlymuose, kurių pagrindu nustatyta rinkos kaina, nurodyta įranga ne visa apimtimi laikytina analogiška UAB „Kaustina“ įsigytai įrangai, ir buvo konkrečiai įvardyti techniniai parametrai, kurie neatitinka nurodytųjų Techninėje specifikacijoje (Komisijos bylos II t., b. l. 84–86, 161–162). Taigi, buvo pateikti konkretūs argumentai, kodėl Agentūra nesivadovauja Bendrovės pateiktomis Retrospektyvinio vertinimo ataskaita ir Vertės nustatymo ataskaita.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog atliekant Agentūros užsakytą ekspertizę ir vėliau teikiant paaiškinimus dėl jos buvo pažeistas šios nutarties 35 punkte nurodytas antrasis – išvadų pagrįstumo – aspektas.

43. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 71 str.).

44. Vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo paskirstymo pareigą administracinių bylų teisenoje, Agentūrai pateikus Konsultavimo ataskaitą, kurioje konstatuojama, kad ginčo įrangos kaina viršijo vidutinę rinkos kainą, ir pateikus konkrečius argumentus, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Bendrovės pateiktomis Retrospektyvinio vertinimo ataskaita ir Vertės nustatymo ataskaita, pareiga įrodyti, kad prekės (greiderio) kaina visgi buvo pagrįsta, tenka pareiškėjui.

45. Akcentuotina, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neginčijo Konsultavimo ataskaitoje pateiktų duomenų, neteigia, kad kuris nors Konsultavimo ataskaitoje nurodytų gamintojų ar tiekėjų gamina ar tiekia tokią įrangą, kuri pagal Techninę specifikaciją neatitinka pareiškėjo įsigytos įrangos (greideris). Bendrovė Konsultavimo ataskaitos ydingumą iš esmės grindė tuo, kad UAB „Civitta“ neturi teisės atlikti ginčo įrangos vertinimą, nebuvo vertinti ginčo įrangos individualūs požymiai, tačiau šie pareiškėjo argumentai pripažintini nepagrįstais vadovaujantis šios nutarties 37–40 pastraipose išdėstytais argumentais.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimas panaikinti, buvo priimtas netinkamai įvertinus įrodymus byloje (ABTĮ 146 str. 1 d., 56 str. 6 d.), kas lėmė išvadų, neatitinkančių objektyvių duomenų byloje, padarymą, todėl negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, yra naikintinas.

47. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas VAGK 2016 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 3R-73(AG-32/04-2016) paliktina nepakeista. VAGK padaryta išvada dėl to, kad pareiškėjas skundą dėl Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimo pateikė praleidęs terminą, ir byla šioje dalyje nutraukta, bei išvada dėl to, kad Agentūros 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas nesukelia teisinių pasekmių, yra nepagrįstos. Agentūros 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimu buvo užbaigta pareiškėjo skundo dėl Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimo nagrinėjimo procedūra, ir, įvertinus papildomai pateiktus duomenis (Retrospektyvinio vertinimo ataskaitą ir Vertės nustatymo ataskaitą), pastarasis sprendimas paliktas nepakeistas. Pareiškėjas skundą dėl Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimo pateikė po to, kai atsakovas baigė jo skundo nagrinėjimo procedūrą, todėl Komisija nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas skundui dėl šio administracinio akto paduoti praleido terminą. Be to, abu byloje ginčijami Sprendimai laikytini pareiškėjui sukeliančiais savarankiškas teisines pasekmes, Agentūros 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas buvo priimtas papildomai įvertinus naujas aplinkybes, todėl Komisija nepagrįstai pareiškėjo skundą dėl 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimo panaikinimo atmetė kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių.

48. Tenkindama atsakovo apeliacinį skundą iš dalies, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, panaikina jo dalį, kuria buvo panaikinti atsakovo 2015 m. gruodžio 4 d. Sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Sprendimas, pareiškėjo skundą šioje dalyje atmeta, ir likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo palieka nepakeistą.


n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria buvo

tenkintas pareiškėjos skundas ir panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. BRK-1003(1.14) ir Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. SKP-3325, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


2018-14264 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -

Administracinė byla Nr. eA-518-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01679-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 18.4.1; 18.12(S)





sekretoriaujant Julijai Krinickienei,dalyvaujant pareiškėjai P. S.,pareiškėjos atstovei adv. Virginijai Pilipavičienei,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Algiui Adomavičiui,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. S. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja P. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei P. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtintą Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalį dėl P. S. suprojektuotų žemės sklypų Nr. 1441, Nr. 1441-1 ir Nr. 1441-2, kurio pagrindu priimtas Sprendimas; 3) įpareigoti Tarnybą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo patikslinti NŽT Trakų skyriaus (toliau – ir Trakų skyrius) vedėjo 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 46VĮ-104-(14.46.2) patvirtintą Asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Trakų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, įtraukiant į šį sąrašą P. S.; 4) panaikinti NŽT 2016 m. kovo 29 d. raštą Nr. 1SS-923-(7.5.) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f2e2c30b2b711e88f64a5ecc703f89b

pareiškėjos 2016 m. vasario 5 d. skundą, reg. 2016 m. vasario 8 d. Nr. 1GS-231; 5) priteisti pareiškėjos naudai iš Tarnybos 8 000 Eur neturtinei žalai ir 6 000 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui 2006 m. birželio 27 d. pateikė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 2.3-9682-79 ji buvo įrašyta į Piliečių, pageidaujančių įsigyti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, tačiau 2006 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 917 buvo informuota, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos žemės ūkio paskirties žemės likę tik apie 20 ha. 2006 m. rugsėjo 22 d. įvyko 10 eilės pretendentų, pateikusių prašymus gauti žemės neatlygintinai Trakų rajone (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, susirinkimas, kuriame pareiškėja buvo informuota, kad jai suprojektuoti žemės sklypo negalima, kadangi laisvos žemės nėra. Įtikinta, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos žemės nėra, pareiškėja 2006 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui padavė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. 2015 m. gruodžio 22 d. skundžiamu Sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,92 ha žemės, tačiau 2016 m. sausio 11 d. Trakų skyriaus įsakymu Nr. 46VĮ-26-(14.46.2) patvirtinus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą pareiškėja sužinojo, kad šioje kadastro vietovėje yra 145,71 ha laisvos valstybinės žemės, iš jų 33,84 ha – žemės ūkio naudmenų. Nuo šio momento pareiškėja suvokė, jog 2006 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 917 ir 2006 m. rugsėjo 22 d. pretendentų susirinkime ji buvo suklaidinta dėl galimybės atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Kadangi prieš priimant sprendimą pakeisti kadastro vietovę, pareiškėjai suteikta informacija leido manyti, jog laisvos žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nebėra ir nebebus, ji buvo priversta priimti sprendimą prašyti suprojektuoti jai žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, nors žinodama tikrąsias nutylėtąsias aplinkybes ji niekada nebūtų keitusi valios dėl kadastro vietovės, kurioje iki šiol pageidauja gauti žemės sklypus.

3. Pareiškėja teigė, kad Sprendimas naikintinas ir dėl to, kad pareiškėjai suprojektuotų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje kadastriniai matavimai atlikti, sklypų paženklinimo aktai parengti jai nežinant ir nedalyvaujant, nes skelbimas apie jos sklypų matavimus paskelbtas laikraštyje „Dzūkijos šauklys“, kuriame pamatyti skelbimą pareiškėjai, gyvenančiai Vilniuje ir siekiančiai atkurti nuosavybės teises Trakų rajone, nebuvo jokių galimybių, o jai adresuotas pranešimas siųstas netiksliai užrašius adresą, galimai todėl pareiškėja šio kvietimo negavo.

4. Pareiškėjos manymu, jos 2016 m. vasario 5 d. skundą, reg. 2016 m. vasario 5 d. Nr. 1GS-231, kuriuo ji kreipėsi į Tarnybą ir Žemės ūkio ministeriją, prašydama ištaisyti klaidą, kad ji galėtų gauti žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, ir jos prašymą dėl žemės skyrimo Bijūnuose pripažinti negaliojančiu bei pateikti skunde nurodytų dokumentų, susijusių su jos nuosavybės teisių atkūrimu, kopijas, Tarnyba išnagrinėjo neišsamiai, nagrinėjant pareiškėjos skundą nepagrįstai neanalizuotos ir nenustatytos tikrosios priežastys, kaip (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje po aštuonerių metų atsirado laisvos valstybinės žemės fondo žemės. Pareiškėjos įsitikinimu, Tarnybos 2016 m. kovo 29 d. raštas Nr. 1SS-923-(7.5.) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

5. Pareiškėja nurodė, kad ji daugiau kaip aštuonerius metus negavo iš Tarnybos ir / ar Trakų skyriaus jokios informacijos apie savo nuosavybės teisių atkūrimo eigą. Pareiškėja atliko aktyvius veiksmus gindama savo teises: rašė Trakų skyriui, Tarnybai, Žemės ūkio ministerijai prašymus, skundus, tačiau atsakymų į juos įstatymų nustatytais terminais negaudavo. Galiausiai pareiškėja buvo suklaidinta dėl galimybės gauti sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Pažeidžiant teisės aktų reikalavimus jai nebuvo atsiųsta (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suformuotų sklypų kadastro duomenų dokumentacija, Sprendimas jai taip pat nebuvo pateiktas įstatyme nustatytu terminu.

6. Pareiškėja teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė neturtinę žalą – ilgalaikius neigiamus išgyvenimus, rūpesčius, nepatogumus, pažeminimą, emocinį stresą. Ji nusivylė valstybės tarnybos sistema, kuri funkcionuoja labai formaliai, neskaidriai, nepadeda piliečiams efektyviai įgyvendinti jų teisių. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo jos naudai 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėja dėl atsakovo neveikimo, t. y. vilkinimo atkurti nuosavybės teises, taip pat teigė patyrusi ir 6 000 Eur turtinę žalą.

7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Trakų skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad prieš pradedant rengti atitinkamos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą arba jam prilyginamą žemės sklypo planą, patikslinami laisvos žemės fondo žemės plotai, kurie, palyginti su laisvos žemės fondo žemės plotų skaičiumi rengiant ankstesnius žemės reformos žemėtvarkos projektus, gali padidėti, pavyzdžiui, jei nutraukiama asmenų, nenaudojančių skirtos ir neįteisintos asmeninio ūkio žemės, naudojimosi minėtais žemės sklypais

teisė arba jei asmenys teisės aktų nustatyta tvarka atsisakė suprojektuotų žemės sklypų. Taip pat nauji laisvos žemės fondo žemės plotai gali būti nustatyti atlikus preliminariais matavimais suformuotų žemės sklypų tikslius kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, ir kt. Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 46VĮ-481-(14.46.2.), 2014 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 46Vf-(14.46.2.)-881, 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-804 ir 2014 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-923 buvo nutraukti asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimai ((duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje) ir minėti plotai pervesti į laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotus.

9. Tarnyba nurodė, kad matininkas informaciją apie numatomus žemės sklypo kadastrinius matavimus paskelbė vietiniame laikraštyje ir 2015 m. kovo 25 d. pranešimu Nr. VS 2(2)-131-9 pareiškėją informavo, kad 2015 m. balandžio 7 d. bus atliekami jai suprojektuotų žemės sklypų kadastriniai matavimai, tačiau pareiškėja į šiuos kadastrinius matavimus neatvyko. Atsakovo teigimu, visi laiškai, dokumentai bei kita informacija pareiškėjai buvo siunčiama adresu, kurį pareiškėja nurodė savo 2000 metų prašyme, 2006 m. rugsėjo 22 d. bei 2006 m. birželio 27 d. prašymuose ((duomenys neskelbtini), Vilnius).

10. NŽT teigimu, pareiškėja nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2016 m. vasario 1 d. visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu, nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, neatvykdavo kviečiama. Pareiškėja nesilaikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, piktnaudžiavo savo teisėmis bei nevykdė pareigų. Pareiškėja jau nuo 2008 metų galėjo pateikti prašymą suformuoti žemės sklypus ir atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, tačiau šių prašymų nepateikė. Pareiškėja prašymą suformuoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pateikė tik priėmus ginčijamą Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. Sprendimą. Iki šio Sprendimo priėmimo pareiškėja galėjo Tarnybai pateikti prašymą dėl suprojektuotų žemės sklypų tinkamumo (netinkamumo), žemės sklypų performavimo ar perkėlimo į kitą kadastro vietovę, tačiau to nepadarė, todėl tokius jos veiksmus galima traktuoti kaip aplaidumą, nerūpestingumą ir neatsakingumą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2000 m. spalio 26 d. patvirtino išvadą dėl žemės, miško,

vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 3686 (toliau – ir Išvada), pagal kurią pareiškėja turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų P. B. ir V. B. Klaipėdos apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime, valdytos žemės dalį (1,92 ha) (vertė 3 123 Lt (904,48 Eur)), iš kurios 1,42 ha buvo priskirta grąžintinai žemei, o 0,50 ha – grąžintinam miškui. Pareiškėja, iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 gavusi informaciją, kad žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje liko tik apie 20 ha, 2006 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad žemę pageidauja gauti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. 2007 m. gegužės 9 d. įvyko pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, susirinkimas. Pareiškėja dalyvavo susirinkime ir pasirinko žemės ūkio paskirties žemės sklypus laisvos žemės fondo plotuose Nr. 38, Nr. 63 ir Nr. 15 už visą Išvadoje nurodytą vertę. Su projektuojamų žemės sklypų (projektiniai Nr. 1441, Nr. 1441-1 ir Nr. 1441-2) ribomis ir vieta pareiškėja sutiko 2007 m. gegužės 9 d. pasirašydama žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę žiniaraštyje. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu ir minėto projekto viešo svarstymo su visuomene laikotarpiu (2007 m. liepos 16–27 d.) pretenzijų dėl suprojektuotų žemės sklypų vietos ir (ar) ribų pareiškėja nepareiškė. Iki Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (projektas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d įsakymu 2.3-8909-(79)) pareiškėja raštu atsisakymo dėl suprojektuotų žemės sklypų Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui nepateikė. Pareiškėjai suprojektuoti žemės sklypai (projektiniai Nr. 1441 (1,40 ha), Nr. 1441-1 (6,10 ha) ir Nr. 1441-2 (0,74 ha)) 2015 m. balandžio 16 d. paženklinti vietovėje jai nedalyvaujant ir parengtos minėtų žemės sklypų kadastro duomenų bylos. Apie žemės sklypų ženklinimo datą ir vietą jai buvo pranešta registruotu laišku gyvenamosios vietos adresu „(duomenys neskelbtini), Vilnius“, tačiau pareiškėja laiško neatsiėmė. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondo matininkas, atsižvelgdamas, kad pareiškėjai nepavyko pristatyti pranešimo, apie suprojektuotų žemės sklypų paženklinimą paskelbė viešai laikraštyje „Dzūkijos šauklys“. Trakų skyriaus vedėjas 2015 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 46VĮ-500-(14.46.2.) patikslino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 1441) ribas ir plotą ir suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 1441-1) plotą. Nustatęs, kad bendra pareiškėjai perduotų neatlygintinai žemės sklypų vertė (904 Eur) atitinka Išvadoje nurodytą tenkančio žemės sklypo vertę, teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai dėl žemės sklypų ploto sumažėjimo

bei ribų pakeitimo nepagrįsti.13. Teismas nustatė, kad Trakų skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 46SD-4715-(14.46.104.), kuriuo pareiškėja

buvo kviečiama atvykti dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę priėmimo, pareiškėja gavo 2015 m. gruodžio 14 d., tačiau pareiškėja į posėdį neatvyko.

14. Teismas nurodė, kad Skundžiamu 2015 m. gruodžio 22 d. Sprendimu pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į visą priklausantį žemės plotą (1,92 ha, vertė 3 123 Lt (904,48 Eur), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus (projektinis Nr. 1441 (plotas – 1,0143 ha), projektinis Nr. 1441-1 (plotas – 5,2551 ha) ir projektinis Nr. 1441-2 (plotas – 0,7618 ha). Trakų skyrius 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. 46SD-1327-(14.46.104.) pateikė pareiškėjai Sprendimą ir žemės sklypų (projektiniai Nr. 1441, Nr. 1441-1 ir Nr. 1441-2, kadastro Nr. 7920/0002:1000, Nr. 7920/0002:1001, Nr. 7920/0004:442) kadastro duomenų bylas (šis raštas pareiškėjai įteiktas 2016 m. kovo 24 d.).

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 pareiškėją pagrįstai informavo apie likusį mažą laisvos žemės ūkio paskirties žemės plotą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (t. y. apie tai, kad, atėjus pareiškėjos eilei rinktis žemę, jos gali nebelikti) ir kad ji turi teisę pasirinkti kitą kadastro vietovę, kurioje yra laisvos žemės ūkio paskirties žemės. Vertindamas NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 46VĮ-859-(14.46.2.) patvirtinto laisvos žemės fondo žemės plotų žiniaraščio turinį, teismas nustatė, kad iš viso laisvos žemės fondo žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje 2015 m. gruodžio 8 d. duomenimis, buvo 145,71 ha, iš jos žemės ūkio naudmenų – 33,84 ha, taigi, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės ūkio naudmenų nuo buvusių 20 ha padidėjo iki 33,84 ha.

16. Nustatęs, kad pareiškėja 2000 metų prašyme, 2006 m. rugsėjo 22 d. bei 2006 m. birželio 27 d. prašymuose nurodė adresą „(duomenys neskelbtini), Vilnius“ ir visi laiškai, dokumentai bei kita informacija jai buvo siunčiama minėtu adresu, be to, Tarnyba bei VĮ Valstybės žemės fondas pareiškėjos duomenis (gyvenamąją vietą) 2015 m. kovo 25 d. bei 2015 m. gruodžio 10 d. tikrino (tikslino) Gyventojų registro tarnyboje, tačiau duomenys nebuvo suteikti, teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl institucijos (-jų) darbuotojų neatsakingumo ir neatidumo ir darė išvadą, kad Tarnyba, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjai, išnaudojo visas įmanomas galimybes bei informacijos šaltinius, kad pareiškėja būtų informuota tinkamai ir laiku.

17. Teismas nustatė, kad apie 2008 m. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pradžią, laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens telkinio plotą, prašymų pateikimo tvarką bei datą buvo skelbta Trakų rajono laikraštyje „Trakų žemė“ (2008 m. liepos 5 d., Nr. 27 (506)), apie 2013 m. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pradžią, laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens telkinio plotą, prašymų pateikimo tvarką bei datą – Trakų rajono laikraštyje „Trakų žemė“ (2013 m. balandžio 12 d., Nr. 15 (754)), apie 2014 m. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pradžią, laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens telkinio plotą, prašymų pateikimo tvarką bei datą – Trakų rajono laikraštyje „Galvė“ (2014 m. spalio 3 d., Nr. 40). Teismo vertinimu, pareiškėja jau nuo 2008 m. galėjo pateikti prašymą suformuoti žemės sklypus ir atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, tačiau šių prašymų nepateikė, kol nebuvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

18. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog nenustatyta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, būtų viršijęs įstatymų jam suteiktas teises ar priėmęs nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III.

19. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas neįvertino, kad pareiškėja 2001 m. birželio 27 d., 2006 m. birželio 27 d. ir 2006 m. rugsėjo 22 d. prašymuose pageidavo perduoti jai neatlygintinai žemės sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje, tačiau prieš pretendentės valią nuosavybės teisės jai į dalį žemės atkurtos (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje.

19.2. Teismo sprendime nurodyta, jog aplinkybė, kad 2006 m. rugpjūčio 28 d. laisvos žemės ūkio apskrities žemės likę 20 ha, buvo nurodyta įvertinus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengėjos J. U. pateiktus skaičiavimus, tačiau šių skaičiavimų, kuriais yra grindžiamos teismo išvados, byloje nėra, taigi teismo nustatyta aplinkybė nėra patvirtinta jokiais patikimais įrodymais. Byloje pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, jog 9 eilės pretendentai pasirinko visą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje buvusią laisvą žemę.

19.3. Teismas neįvertino, kad pareiškėja, 2006 m. rugsėjo 7 d. gavusi Trakų skyriaus pranešimą, 2006 m. rugsėjo 22 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos skyrių, kuriame matininkai reikalavo rašyti prašymą dėl

(duomenys neskelbtini) kadastro vietovės, naudojo psichologinį spaudimą, neinformavo pareiškėjos, kad kiti pretendentai, turintys pirmenybės teisę prieš ją, gali nepasirinkti laisvo fondo žemėje sklypų, jog kitame projekto etape žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje gali atsirasti; 2006 m. rugsėjo 22 d. protokolo pareiškėja negavo ir nematė.

19.4. Byloje nėra jokių įrodymų, kad laisvos žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje atsirado dėl atsakovo atsiliepime ir teismo sprendime nurodytų priežasčių (nutraukta asmenų, nenaudojančių skirtos ir neįteisintos asmeninio ūkio žemės, naudojimosi minėtais žemės sklypais teisė arba asmenys teisės aktų nustatyta tvarka atsisakė suprojektuotų žemės sklypų arba, kad nauji laisvos žemės fondo žemės plotai buvo nustatyti atlikus preliminariais matavimais suformuotų žemės sklypų kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, ir kt.), todėl darytina išvada, kad į 2006 metų (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą pažeidžiant nustatytą tvarką buvo įtraukta ne visa laisva žemė.

19.5. Pagal Išvadą pareiškėjai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į 1,42 ha (vertė 2729 Lt/790,37 Eur) grąžintinos žemės ir į 0,50 ha ploto (vertė 394 Lt/114,11 Eur) grąžintiną mišką, pareiškėja žemės sklypus rinkosi tik už Išvadoje nurodytą grąžintinos žemės piniginę vertę (2729 Lt/790,37 Eur). Teismas neįvertino, kad nuosavybės teisės pareiškėjai nepagrįstai atkurtos už visą Išvadoje nurodytą vertę, pareiškėja negavo miško už 0,5 ha (114,1 Eur vertė).

19.6. Teismas neįvertino ir sprendime nepasisakė dėl to, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 2.3-8909-(79) 4.2 punktą iki 2009 m. vasario 31 d. suprojektuoti žemės sklypai turėjo būti paženklinti vietoje ir turėjo būti parengti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai, tačiau pareiškėjai suprojektuoti žemės sklypai buvo paženklinti ir nuosavybės teisės į jas atkurtos tik 2015 metais. Teismas taip pat neįvertino to, kad pareiškėja daugiau kaip aštuonerius metus negavo iš Tarnybos ir / ar Trakų skyriaus jokios informacijos apie savo nuosavybės teisių atkūrimo eigą.

19.7. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad pareiškėjai nebuvo atsiųstas paženklinto žemės sklypo planas ir žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto kopijos, taigi pareiškėja nebuvo laiku informuota ir nuo jos buvo nuslėpta, kad sumažėjo sklypų plotai ir pasikeitė jų konfigūracija. Be to, Trakų skyriaus vedėjas 2015 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 46VĮ-500-(14.46.2.) savavališkai, po septynerių metų, pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8909-(79), kuriuo buvo patvirtinti pareiškėjos sklypų dydžiai ir konfigūracijos, sumažindamas šiuos sklypus; pareiškėja į 2015 m. balandžio 16 d. vykusį žemės sklypo Nr. 1441 ženklinimą nebuvo kviesta, apie projekto patikslinimą informuota nebuvo, minėtas įsakymas jai nebuvo išsiųstas; pareiškėja taip pat nebuvo informuota ir apie Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymais Nr. 46SK-1284-(14.46.110), Nr. 46SK-1285-(14.46.110), Nr. 46SK-1286-(14.46.110) patvirtintus mažesnio ploto žemės sklypų (projektiniai Nr. 1441 (1,0143 ha), Nr. 1441-1 (5,2551 ha), Nr. 1441-2 (0,7618 ha)) kadastro duomenis.

19.8. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. kovo 24 d., t. y. 2 mėnesiais pažeidus teisės aktuose nustatytą 30 dienų terminą.

19.9. Tai, jog matininkas apie tai, kad 2015 m. balandžio 7 d. bus atliekami pareiškėjai suprojektuotų žemės sklypų (projektiniai Nr. 1441, Nr. 1441-1 ir Nr. 1441-2) kadastriniai matavimai, paskelbė 2015 m. kovo 20 d. vietiniame laikraštyje „Dzūkijos šauklys“ ir išsiuntė 2015 m. kovo 25 d. pranešimą Nr. VS 2(2)-131-9, nesuteikė teisės jam neatlikti kitų teisės aktuose (Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 106, 108 punktuose) numatytų pretendento informavimo apie žemės reformos žemėtvarkos projekto įgyvendinimą veiksmų.

19.10. Teismo išvada, kad pareiškėja galėjo Tarnybai pateikti prašymą dėl suprojektuotų žemės sklypų tinkamumo (netinkamumo), žemės sklypų performavimo ar perkėlimo į kitą kadastro vietovę, tačiau to nepadarė, neteisėta ir nepagrįsta, kadangi teismas neįvertino to, kad būtent dėl Tarnybos pareigūnų pareiškėjai suteiktos klaidingos informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nėra laisvos žemės, ir dėl esminių pretendentės informavimo apie žemės reformos žemėtvarkos projekte jai suprojektuotų žemės sklypų ženklinimą pažeidimų, pareiškėja prarado galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis.

19.11. Spręsdamas, kada pareiškėja gavo Trakų skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 46SD-4715-(14.46.104.), kuriuo ji buvo kviečiama atvykti dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę priėmimo, teismas neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus, kad 2015 m. gruodžio 14 d. jos nebuvo Lietuvoje ir iš kelionės ji grįžo tik 2015 m. gruodžio 20 d. Pareiškėja prie apeliacinio skundo prideda tai patvirtinančias lėktuvo bilietų kopijas.

19.12. Teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą dėl Tarnybos 2016 m. kovo 29 d. rašto Nr. 1SS-923-(7.5.) panaikinimo ir Tarnybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. vasario 5 d. skundą, reg. 2016 m. vasario 8 d. Nr. 1GS-231, dėl šio savarankiško reikalavimo neišdėstė jokių argumentų, t. y., šioje dalyje priėmė visiškai nemotyvuotą sprendimą.

19.13. Spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Be to, teismas, nenustatęs neteisėtų veiksmų, nevertino ir nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

20. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Trakų skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Byloje pateikti duomenys (I t., b. l. 40; II t., b. l. 32) patvirtina, kad žemės ūkio paskirties žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje neliko (nebuvo) iki pareiškėjos esant dar 11 pretendentų, todėl galima konstatuoti, kad pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 pagrįstai bei pagal tuo metu buvusią situaciją informuota apie tai, jog atėjus pareiškėjos eilei rinktis žemę, jos gali nebelikti (neliko).

20.2. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nesugebėjo tiksliai bei aiškiai nurodyti, kokiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė prieš ją naudotas psichologinis spaudimas. Apeliantė, patyrusi psichologinį spaudimą ar prievartą, turėjo galimybę teisės aktų tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas, tačiau to nedarė.

20.3. Byloje esantys įrodymai (II t., b. l. 87–91, 95–108) patvirtina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atitinkamiems asmenims buvo nutraukta asmeninio ūkio žemės naudojimo teisė, asmenys atsisakė suprojektuotų žemės sklypų, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad laisvos žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje atsirado dėl atsakovo atsiliepime ir teismo sprendime nurodytų priežasčių.

20.4. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektai buvo rengiami 2008, 2013, 2014 ir 2015 metais. Apie 2008, 2013 ir 2014 metų (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų pradžią, laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens telkinio plotą, prašymų pateikimo tvarką bei datą buvo skelbta Trakų rajono laikraščiuose (t. II, b. l. 53, 72, 109). Taigi apeliantė jau nuo 2008 metų galėjo pateikti prašymą dėl žemės sklypų suformavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, tačiau šių prašymų nepateikė.

20.5. Apeliantei (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuoto žemės sklypo Nr. 1441-1 (5,2551 ha) dalį (0,5707 ha) užima miškas, kurio vertė yra 314 Eur. Šį faktą patvirtina byloje esantys įrodymai, (t. II, b. l. 163, 189, 191–193). Apeliantė pagal Klaipėdos apskrities 2000 m. spalio 26 d. išvadą Nr. 3686 turėjo teisę į 0,50 ha ploto bei 394 Lt (115 Eur) vertės miško sklypą, nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,5707 ha ploto ir 314 Eur vertės miško sklypą.

20.6. Pareiškėja pasirinko žemės ūkio paskirties žemės sklypus laisvos žemės fondo plotuose Nr. 38, Nr. 63 ir Nr. 15 už visą Išvadoje nurodytą vertę. Su projektuojamų žemės sklypų (projektiniai Nr. 1441, Nr. 1441-1 ir Nr. 1441-2) ribomis ir vieta apeliantė sutiko 2007 m. gegužės 9 d. pasirašydama žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę žiniaraštyje. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir viešo svarstymo su visuomene laikotarpiu pretenzijų dėl suprojektuotų žemės sklypų vietos ir (ar) ribų apeliantė nepareiškė, raštu atsisakymo dėl suprojektuotų žemės sklypų nepateikė. Taigi galima konstatuoti, kad apeliantė žemės sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje pasirinko savo noru.

20.7. Byloje esantys oficialūs akcinės bendrovės Lietuvos paštas pateikti dokumentai paneigia apeliantės teiginius dėl Trakų skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 46SD-4715-(l 4.46.104.) gavimo momento – pareiškėjai minėtas raštas buvo įteiktas 2015 m. gruodžio 14 d., laiškas buvo registruotas (t. II, b. l. 75, 77). Atsakovas pažymi, jog pareiškėja įrodymų dėl laiško įteikimo pirmosios instancijos teismui nepateikė, nors tokią galimybę turėjo, todėl teismas apeliantės pateikto įrodymo (lėktuvo bilieto) šiuo atveju neturėtų priimti bei vertinti.

20.8. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, jog ji apie 6 metus neturėjo informacijos apie savo, kaip pretendentės teises, ir negalėjo veiksmingai jomis pasinaudoti. Byloje esanti medžiaga (t. I, b. l. 23, t. II, b. l. 178) patvirtina, kad pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo kviečiama atvykti 2003, 2004 bei 2005 metais, tačiau neatvykdavo arba pašto siuntos buvo grąžinamos siuntėjui (apeliantė pašto siuntų nepriimdavo, neatsiimdavo).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 10 d. nutartimi pasiūlė atsakovui pateikti teismui Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 46VĮ-481-(14.46.2.), 2014 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. 46Vf-(14.46.2.)-881, 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-804 ir 2014 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-923, kuriais buvo nutrauktas asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje ir kitus duomenis, tiksliai patvirtinančius minėtoje kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės fondo žemės ploto padidėjimą nuo 2006 m. Taip pat LVAT pasiūlė pareiškėjai pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad nuosavybės teisių atkūrimas Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pareiškėjai turi esminę reikšmę.

22. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę ji pasirinko

tikslingai, nes ją sieja ilgamečiai glaudūs ryšiai su šioje kadastro vietovėje esančiu Margio ežeru – nuo 1990 metų ji nuolat poilsiauja prie Margio ežero esančiose vietovėse. Be to, ši kadastro vietovė yra arčiausiai Trakų ir Vilniaus, žemės rinkos kaina šioje kadastro vietovėje yra didesnė negu žemės kaina (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, be to, šioje kadastro vietovėje yra daugiausia ežerų. Sprendžiant, ar nuosavybės teisių atkūrimas Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pareiškėjai turi esminę reikšmę, vertintinos ir aplinkybės, kuriomis ji 2006 m. rugsėjo 22 d. padavė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (pareiškėja buvo suklaidinta įgaliotos institucijos pareigūnų, pareiškėjai sužinoti apie naujus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus sutrukdė ir kiti jos skunde nurodyti įgaliotos institucijos padaryti pažeidimai). Pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo realizuota tiek pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, tiek pareiškėjos tikrąją valią.

Teisėjų kolegija


23. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu teisėtumas. Pareiškėja byloje ginčija Tarnybos veiksmus, kuriais, jos manymu, ji buvo suklaidinta pasirenkant žemės sklypus konkrečioje kadastro vietovėje, be to, jai nebuvo suteikta būtina teisės aktuose numatyta informacija, todėl ji negalėjo pasinaudoti teise ikiteismine tvarka teikti skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo.

24. Pareiškėja minėtais pagrindais – dėl jos suklaidinimo ir padarytų pažeidimų formuojant žemės sklypus, ginčija Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į tris kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441, plotas 1,0143), (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-1, plotas 5,2551 ha), (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-2, plotas 0,7618 ha).

25. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėja 2006 m. birželio 27 d. pateikė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 2.3-9682-79 ji buvo įrašyta į Piliečių, pageidaujančių įsigyti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 buvo informuota, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos žemės ūkio paskirties žemės likę tik apie 20 ha. 2006 m. rugsėjo 22 d. įvyko 10 eilės pretendentų, pateikusių prašymus gauti žemės neatlygintinai Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, susirinkimas, kuriame pareiškėja buvo informuota, kad jai suprojektuoti žemės sklypo negalima, kadangi laisvos žemės nėra, dėl to pareiškėja 2006 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui 2006 m. rugsėjo 22 d. padavė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 buvo pagrįstai informuota, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje 2006 m. rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projekte likusio žemės ūkio paskirties žemės ploto gali neužtekti visiems pretendentams. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 10 eilės pretendentams (pareiškėja eilėje buvo 162) šioje kadastro vietovėje žemės ūkio paskirties sklypų neužteko – tai 2006 m. rugsėjo 22 d. 26 d., 29 d., spalio 3 d. susirinkimų protokolai, sąrašas pretendentų, kuriems neužteko žemės ūkio paskirties žemės sklypų (t. II, b. l. 26–45).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus įrodymus byloje, pažymi, kad Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 pareiškėjai suteikta informacija buvo objektyvi, atitiko faktinę padėtį, todėl negali būti vertinama kaip suklaidinusi pareiškėją. Pareiškėja argumentus dėl jos suklaidinimo, nulėmusio jos valią rinktis žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, grindžia aplinkybėmis, kurios atsirado vėliau, rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus – 2008 m., 2013 m., 2014 m., 2016 m., į kuriuos buvo įtraukti nauji laisvi žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip galėjusios turėti įtaką pareiškėjos valiai 2006 m. pasirinkti kitą kadastro vietovę. Atitinkamai objektyvios informacijos pareiškėjai suteikimas, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės 2006 m. žemės reformos žemėtvarkos projekte neužteko žemės ūkio paskirties sklypų 10 eilės pretendentams, negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas pareiškėjos atžvilgiu.

28. Pareiškėja niekaip nepagrindžia skunde nurodomų argumentų, kad Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m.

rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 ar vėliau, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų susirinkimo, vykusio 2006 m. rugsėjo 22 d., metu, atsakovas nutylėjo arba nuslėpė tikrąsias aplinkybes, kad dalis pretendentų gali nepasirinkti žemės sklypų iš laisvo valstybinės žemės fondo ar kad kitame projekto etape gali atsirasti naujų laisvos valstybinės žemės fondo sklypų, nes byloje nėra duomenų, kad šios aplinkybės apskritai galėjo būti žinomos tuo metu.

29. Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, kad žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti parinktų teritorijų ribas ir šių projektų parengimo terminus tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

30. Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 9 punkte įtvirtinta, kad teritoriją žemėtvarkos projektui rengti parenka žemėtvarkos skyrius, o ją tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Parinkta teritorija turi apimti visą kadastro vietovę arba į vienkiemius neišskirstyto kaimo teritoriją (jei numatoma projektuoti žemės sklypus asmenims pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktus), išskyrus privačią žemę, valstybinės žemės plotus, kuriuose pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) žemės valdos projektus suprojektuoti žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, perduoti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti, kai į juos dar neatkurtos nuosavybės teisės, nepriimtas sprendimas suteikti nuosavybėn neatlygintinai ar nesudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, valstybinės žemės panaudos sutartys arba šių žemės sklypų patikėjimo teisė neperduota teisės aktų nustatyta tvarka, bei tie valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotai, kuriuose pagal pradedamą rengti žemėtvarkos projektą arba projektui prilyginamą planą nebus projektuojami žemės sklypai ar planuojami kiti sprendiniai, jei šioje Metodikoje nenurodyta kitaip. Kai patvirtinus žemėtvarkos projektą ar projektui prilyginamą planą kadastro vietovėje lieka laisvos valstybinės žemės, žemėtvarkos skyrius ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo žemėtvarkos projekto ar projektui prilyginamo plano patvirtinimo parenka teritoriją kitam žemėtvarkos projektui rengti, išskyrus atvejį, kai visi asmenų, pageidaujančių ir turinčių teisę susigrąžinti natūra ar gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti, gauti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti žemės sklypus šioje kadastro vietovėje (toliau – pretendentas), prašymai (toliau – pretendento prašymas) išnagrinėti rengiant ankstesnius žemėtvarkos projektus ar projektui prilyginamus planus. Šiuo atveju, kitam žemėtvarkos projektui rengti teritoriją žemėtvarkos skyrius parenka ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo naujo pretendento prašymo gavimo dienos.

31. Atsižvelgiant į galiojantį žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo teisinį reglamentavimą, konkrečios kadastro vietovės vėlesnio etapo žemės reformos žemėtvarkos papildymo projekto rengimo metu gali būti projektuojami nauji žemės sklypai, tuo metu esantys laisvos valstybinės žemės fonde. Atsakovas, siekdamas pagrįsti laisvos valstybinės žemės fondo žemės ploto padidėjimą nuo 2006 m., pateikė į bylą Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 46VĮ-481-(14.46.2.), 2014 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. 46Vf-(14.46.2.)-881, 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-804 ir 2014 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-923, 2014 m. birželio 30 d. Nr. VĮ-(14.46.2)-467, kuriais buvo nutrauktas asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimas Trakų rajono savivaldybėje, taip pat ir (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (II t., b. l. 87–91, 95–108).

32. Pats faktas, kad Trakų skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 46 VĮ-26-(14.46.2) paskelbus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą šioje kadastro vietovėje papildomai įtraukta 142,71 ha laisvos valstybinės žemės, iš jų 33,84 ha žemės ūkio naudmenų, savaime negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis pareiškėjos suklaidinimo aplinkybę.

33. Pareiškėja neginčija nei tų administracinių sprendimų, kurie buvo priimti rengiant ir tvirtinant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės 2006 m. žemės reformos žemėtvarkos projektą, nei teikia teismui konkrečių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamos jos daromos prielaidos dėl nepagrįsto laisvos valstybinės žemės sklypų neįtraukimo į tuomet rengtą projektą, todėl jos teiginiai, kad dalis žemės sklypų nepagrįstai buvo neįtraukta į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės 2006 m. žemės reformos žemėtvarkos projektą, atmestini kaip neturintys reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apie visus vėlesnius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus buvo skelbiama viešai teisės aktų nustatyta tvarka, ir pareiškėja galėjo nevaržomai pasinaudoti teise teikti prašymus dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų jai suformavimo šioje kadastro vietovėje.

35. Nenustačius pareiškėjos valios ydos pateikiant 2006 m. rugsėjo 22 d. pašymą suformuoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (t. II, b. l. 175), tokiu pagrindu negali būti naikinamas Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei P. S.“ bei Vilniaus

apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalis dėl pareiškėjai suprojektuotų žemės sklypų Nr. 1441 (1,40 ha), Nr. 1441-1 (6,10 ha) ir Nr. 1441-2 (0,74 ha), kurio pagrindu priimtas Sprendimas. Pareiškėjos pasirinkimą projektuoti konkrečius sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime patvirtina jos parašai prie (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų 2007 m. gegužės 9 d. susirinkimo protokolo, Trakų rajono (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje 2007 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 10 grupės pretendentais gauti žemę 2007 m. gegužės 9 d. žiniaraštis Nr. 5 (t. II, b. l. 29–31, 92). Kartu pažymėtina, kad pasirinkdama žemės sklypus, esančius kitoje seniūnijoje ((duomenys neskelbtini)), negu buvo nurodžiusi prašyme (Trakų), pareiškėja pakeitė savo valią, kuri buvo nurodyta 2006 m. rugsėjo 22 d. prašyme, todėl ši aplinkybė taip pat negali turėti reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo. Aptariamu aspektu nėra pagrindo atsakovo veiksmų vertinti kaip neteisėtų.

36. Savarankiškais Sprendimo panaikinimo pagrindais pareiškėja nurodė jo priėmimo procedūros pažeidimus, kuriuos vertino kaip esminius – žemės sklypai suformuoti kitoje seniūnijoje, negu ji buvo nurodžiusi prašyme, sklypų paženklinimo aktai sudaryti jai nežinant ir nedalyvaujant, nes pranešimai buvo siunčiami netiksliais adresais, jai nebuvo atsiųsti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suformuotų žemės sklypų kadastro duomenys, nesuteikta informacija apie pasikeitusias žemės sklypų ribas ir konfigūraciją, todėl ji negalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka; sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo taip pat nebuvo įteiktas įstatymo nustatytu terminu.

37. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis nagrinėja tarnybų teritoriniai padaliniai. Taigi iki ginčo Sprendimo priėmimo 2015 m. gruodžio 22 d. pareiškėja turėjo teisę pateikti skundus Tarnybai dėl suprojektuotų žemės sklypų tinkamumo (netinkamumo), žemės sklypų performavimo ar perkėlimo į kitą kadastro vietovę, tačiau negalėjo ja pasinaudoti, nes jai nebuvo suteikta visa informacija apie žemės sklypų formavimą.

38. Pareiškėja tiek skunde teismui, tiek apeliaciniame skunde akcentavo, kad jai daugiau kaip aštuonerius metus nebuvo teikiama jokia informacija apie nuosavybės teisių atkūrimą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas dokumentų neįteikimo pareiškėjai aplinkybes, pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas laiškus jai siuntė tuo adresu, kuris buvo nurodytas pareiškėjos 2000 m., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugsėjo 22 d. prašymuose – „(duomenys neskelbtini), Vilnius“ (t. II, b. l. 175–177), informacija apie pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą gyventojų registre neskelbiama (tikrinta 2015 m. kovo 25 d., 2015 m. gruodžio 10 d., t. II, b. l. 126, 181), todėl pareiškėjos argumentus dėl netinkamo jai siųstų dokumentų – 2015 m. kovo 25 d. pranešimo dėl atliekamų kadastrinių matavimų, 2015 m. gruodžio 10 d. pranešimo dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, įteikimo pagrįstai atmetė.

39. Be minėtų dokumentų įteikimo, pareiškėja akcentavo, kad dalies teisės aktuose numatytų dokumentų, tarp jų ir paties ginčijamo Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“, atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka apskritai nesiuntė, dėl to ji neteko galimybės Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikti skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, atsisakyti formuojamų žemės sklypų. Pareiškėjai Sprendimas ir žemės sklypų kadastro duomenų bylos buvo išsiųsta Tarnybos Trakų skyriaus 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. 46SD-1327-(14.46.104.).

40. Atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“ pareiškėjai nebuvo išsiųstas per 30 dienų nuo jo priėmimo registruotu laišku, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų 119 punkte. Sprendimas ir žemės sklypų kadastro duomenų bylos pareiškėjai buvo išsiųsta Tarnybos Trakų skyriaus 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. 46SD-1327-(14.46.104.), tačiau toks pažeidimas (Sprendimo įteikimas vėliau) laikytinas neturėjusiu įtakos pareiškėjos teisėtiems interesams, nes nesutrukdė jai kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis į teismą.

41. Metodikos 106 punkte numatyta, kad į žemės sklypo ženklinimo vietą neatvykusiam pretendentui arba pretendentui, kuris atsisako žemės sklypo ženklinimo (ir) arba pageidauja iš esmės pakeisti suprojektuoto žemės sklypo ribas arba vietą, projekto autorius paženklina suprojektuotą žemės sklypą (jeigu žemės sklypas ženklinamas valstybės lėšomis) ir pretendentui registruotu laišku ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo žemės sklypo paženklinimo išsiunčia paženklinto žemės sklypo plano ir žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto kopijas ir praneša, kad pastabas dėl žemės sklypo paženklinimo ir jo metu surašyto žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto bei žemės sklypo plano

gali pateikti žemėtvarkos skyriui raštu ne vėliau kaip per 30 dienų nuo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto ir žemės sklypo plano kopijų gavimo. Projekto autorius apie žemės sklypo paženklinimą nedalyvaujant pretendentui arba jam nesutinkant informuoja žemėtvarkos skyrių.

42. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad pareiškėjai, nedalyvavusiai 2015 m. balandžio 7 d. ženklinant žemės sklypus, nebuvo per 10 darbo dienų nuo žemės sklypų paženklinimo išsiųsta nei vieno paženklinto žemės sklypo plano ir žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto kopijos ir neišaiškinta teisė žemėtvarkos skyriui raštu teikti pastabas dėl žemės sklypo paženklinimo ir jo metu surašyto žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto bei žemės sklypo plano per 30 dienų nuo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto ir žemės sklypo plano kopijų gavimo.

43. Metodikos 108 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai paženklinus žemės sklypą nustatoma, kad žemės sklypo ribos (konfigūracija) ar plotas neatitinka žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo ribų (konfigūracijos) ar ploto, projekto autorius arba matininkas apie tai raštu informuoja pretendentą, kuriam paženklintas žemės sklypas, ir žemėtvarkos skyrių. Projekto autorius arba matininkas žemėtvarkos skyriui turi pateikti situacijos brėžinį, nurodydamas žemėtvarkos projekte suprojektuotas bei vietovėje paženklintas žemės sklypo ribas. Žemėtvarkos skyrius, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų išnagrinėjęs paženklinto ir su juo besiribojančių žemės sklypų suformavimo dokumentus ir kitą kartografinę medžiagą, nustato žemės sklypo ploto ir (ar) žemės sklypo ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis ir surašo išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (ar) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo žemėtvarkos projekte būtinumo. Šiuo atveju žemės sklypo kadastro duomenų bylos rengimo darbai tęsiami vadovaujantis žemėtvarkos skyriaus išvadomis.

44. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų informuota, kad jai suformuotų žemės sklypų, kurie projekte pažymėti Nr. 1441 ir Nr. 1441-1 konfigūracija ir plotai reikšmingai skiriasi nuo žemėtvarkos projekte suprojektuotų. Aiškinamajame rašte, parengtame 2015 m. balandžio 17 d., minėtų žemės sklypų išmatuotos ploto paklaidos įvertintos kaip neleistinos: žemės sklypo Nr. 1441 plotas nuo 1,40 ha sumažėjo iki 1,0143 ha, žemės sklypo Nr. 1441-1 plotas nuo 6,10 ha ploto sumažėjo iki 5,2551 ha.

45. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai nebuvo suteikta esminė informacija žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, ir tai reikšmingai apribojo jos teises teikti skundus Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

46. Pareiškėjai, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų netekusiai galimybės kvestionuoti žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumą, tokia teisė negali būti ribojama ginčijant jau priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į suformuotus žemės sklypus.

47. Spręsdama dėl projekto autoriaus (arba matininko) padarytų Metodikos 106 punkto ir 108 punkto reikalavimų pažeidimo pobūdžio ir reikšmės pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams, teisėjų kolegija pažymi, kad reikiamos informacijos nesuteikimas pretendentui tais atvejais, kai reikšmingai keičiasi jam formuojamo žemės sklypų ribos ir plotai, laikytinas esminiu jo valios atkurti nuosavybės teises į konkretų nekilnojamojo turto objektą pažeidimu, apribojusiu asmens galimybes pasinaudoti teise atsisakyti žemės sklypo, kuris reikšmingai skiriasi nuo pasirinkto žemės reformos žemėtvarkos projekte.

48. Nagrinėjamu atveju tik vieno iš pareiškėjai suformuotų žemės sklypų, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, projekte pažymėto Nr. 1441-2, ploto paklaida yra leistino dydžio. Pareiškėjos argumentas, kad žemės sklypui buvo nustatytos papildomos specialiosios naudojimo sąlygos, kai nėra nurodoma, kad tai turi esminę reikšmę pareiškėjos teisėms ar teisėtiems interesams naudotis pasirinktu žemės sklypu pagal nustatytą jo paskirtį, laikytinas deklaratyviu ir nepakankamu Sprendimo daliai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą panaikinti. Kitų argumentų, kad formuojant šį žemės sklypą būtų padaryti kokie nors esminę reikšmę jos teisėms turintys pažeidimai, pareiškėja nenurodė, todėl šiuo atveju padaryti Metodikos 106 punkte numatytų reikalavimų pažeidimai laikytini turinčiais formalų pobūdį, nesudarantys pagrindo naikinti ginčijamo Sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimo.

49. Kiti du suformuoti žemės sklypai reikšmingai skiriasi plotu ir konfigūracija nuo pažymėtų žemės reformos žemėtvarkos projekte, todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pareiškėjos argumentus dėl to, kad Metodikos 106 punkte ir Metodikos 108 punkte numatytos informacijos nesuteikimas galėjo turėti esminę reikšmę jai apsisprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuos žemės sklypus. Tokio pobūdžio pažeidimas negali būti vertinamas kaip formalus procedūros trūkumas ir sudaro pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą panaikinti ginčijamą Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441, plotas 1,0143), ir (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-1, plotas 5,2551 ha). Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai suformuoti žemės sklypai pagal vertę atitinka jos turimas teises į

nuosavybės teisių atkūrimą, atmestinas, nes tai tik vienas iš galimų kriterijų formuojant žemės sklypus, kuris nagrinėjamu atveju negali nusverti pareiškėjos nurodomų argumentų dėl jos interesų neatitinkančių esminių kitų žemės sklypų požymių – ploto, ribų, konfigūracijos ir kt.

50. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas visus pareiškėjos skundo reikalavimus, atskirai neaptarė jos prašymo įpareigoti Tarnybą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo patikslinti NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 46VĮ-104-(14.46.2) patvirtintą Asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Trakų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, įtraukiant į šį sąrašą P. S. bei prašymo panaikinti NŽT 2016 m. kovo 29 d. raštą Nr. 1SS-923-(7.5.) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. vasario 5 d. skundą, reg. 2016 m. vasario 8 d. Nr. 1GS-231, jų pagrįstumą vertino kitų detaliau aptartų pareiškėjos reikalavimų kontekste.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo patikslinti NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 46VĮ-104-(14.46.2) patvirtintą sąrašą ir įtraukti P. S., nėra pagrindo, jis perteklinis byloje. Kol nebuvo nuginčyta Sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441, plotas 1,0143) ir (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-1, plotas 5,2551 ha), Tarnybai nebuvo priežasčių svarstyti tokius pareiškėjos prašymus. Nėra jokio pagrindo manyti, kad įsiteisėjus teismo sprendimui Tarnyba neatliks tų veiksmų, kurie yra priskirti jos kompetencijai žemės reformos srityje, todėl reikalavimas įpareigoti teismo sprendimu, kai nėra duomenų, kad viešojo administravimo subjektas neatlieka tų veiksmų, kuriuos privalo, ar delsia juos atlikti, nepagrįstas ir atmestinas.

52. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindų tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl NŽT 2016 m. kovo 29 d. rašto Nr. 1SS-923-(7.5.) panaikinimo ir Tarnybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. vasario 5 d. skundą, reg. 2016 m. vasario 8 d. Nr. 1GS-231. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjai tenka pareiga pateikti teismui duomenis, patvirtinančius reiškiamų byloje reikalavimų pagrįstumą, skunde ir bylos nagrinėjimo procese nuosekliai teikti susijusius argumentus. Pareiškėja į bylą pateikė tik savo skundo fragmentus (t. I, b. l. 140) bei ginčijamo NŽT 2016 m. kovo 29 d. rašto Nr. 1SS-923-(7.5.) fragmentus (t. I, b. l. 124), todėl teismui nėra galimybės iš esmės įvertinti pastarųjų pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą.

53. Savo skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja nurodė, kad 2016 m. vasario 5 d. skundu, reg. 2016 vasario 8 d., ji kreipėsi į Tarnybą ir Žemės ūkio ministeriją. Pareiškėja prašė ištaisyti klaidą, kad ji galėtų gauti žemės ( duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o ne (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, į kurią jos išvada buvo perkelta ją suklaidinus ir pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją, jos prašymą dėl žemės skyrimo Bijūnuose pripažinti negaliojančiu, pateikti skunde nurodytus dokumentus. Teigė, kad buvo suklaidinta Trakų skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917, kuriame buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje 2006 rugpjūčio 28 d. likę tik apie 20 ha laisvos žemės ūkio paskirties žemės, o pagal 2006 m. rugsėjo 22 d. protokolą – iš viso nebuvo, ir pasiūlyta rinktis kitą kadastro vietovę, todėl pareiškėja pasirinko (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, o dabar paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos žemės fondo žemės šiuo metu yra apie 145 ha.

54. Tarnyba 2016 m. kovo 29 d. raštu Nr. 1SS-923-(7.5.), kuris pareiškėjai įteiktas 2016 m. balandžio 14 d., atsakė į jos 2016 m. vasario 5 d. skundą. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje jai žemės sklypai nebuvo suprojektuoti, nes ji vėliau, t. y. 2006 m. rugsėjo 22 d. Trakų skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad žemę pageidauja gauti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Taip pat nurodė, kad Trakų skyrius 2006 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 917 pagrįstai informavo pareiškėją apie likusį mažą laisvos žemės ūkio paskirties žemės plotą (t. y. apie tai, kad atėjus pareiškėjos eilei rinktis žemę jos gali nebelikti) ir jos teisę pasirinkti kitą kadastro vietovę, kurioje yra laisvos žemės ūkio paskirties žemės. Pažymėta, kad pareiškėja pretenzijų dėl suprojektuotų žemės sklypų nereiškė, atsisakymo nuo suprojektuotų žemės sklypų nepateikė. Trakų skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 46VĮ-859-(14.46.2.) patvirtintas laisvos žemės fondas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje 2015 m. gruodžio 8 d. duomenimis sudaro 145,71 ha, iš jų žemės ūkio naudmenų – 33,84 ha, 57,12 ha miško, 41,91 ha vandens telkinių ir 12,84 ha kitų naudmenų, nurodytos priežastys, dėl kurių laisvos žemės fondo žemės plotas gali padidėti lyginant su rengiant ankstesnius projektus buvusiu laisvos žemės fondo plotu: nutraukiama asmens teisė naudotis asmeninio ūkio žeme, atsisakyta suprojektuotų žemės sklypų, nauji plotai gali atsirasti ir atlikus suprojektuotų žemės sklypų kadastrinius matavimus. Pareiškėjai dėl Sprendimo panaikinimo nurodyta galimybė kreiptis teismine tvarka.

55. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pareiškėjos pateiktais duomenimis, sprendžia, kad aplinkybės, kurios buvo nurodytos pareiškėjos 2016 m. vasario 5 d. skunde, ir aptariamos Tarnybos 2016 m. kovo 29 d. rašte Nr. 1SS-923-(7.5.), atitiko tuo metu nustatytus faktus. Be to, minėtos aplinkybės yra išsamiai išnagrinėtos ir įvertintos teisme nagrinėjamoje byloje, ir nepriklausomai nuo to, kad teismas, atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus reikšmingus faktus įvertino kitaip,

naikinti Tarnybos 2016 m. kovo 29 d. raštą Nr. 1SS-923-(7.5.) nėra pakankamo pagrindo. Teismo sprendimu nustatytos aplinkybės negalėtų būti vertinamos kitaip, todėl įpareigoti atsakovą tuos pačius klausimus nagrinėti iš naujo taip pat netikslinga ir nėra pagrindo.

56. Pareiškėja 2016 m. vasario 5 d. skunde taip pat išdėstė prašymus užtikrinti, kad NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. vasario 4 d. įsakymai būtų pripažinti negaliojančiais, užtikrinti, jog naujajame (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo įsakyme būtų nurodyta išsami informacija apie žemėtvarkos projekto autorių, tačiau ji nei skunde teismui, nei bylos nagrinėjimo metu neteikė argumentų, kad Tarnyba, 2016 m. kovo 29 d. raštu Nr. 1SS-923-(7.5.) atsakydama pareiškėjai, būtų nepagrįstai neišnagrinėjusi šios skundo dalies. Tokiu atveju laikytina, kad paaiškėja neįrodė savo reikalavimų dalies pagrįstumo ir dėl to juos tenkinti naikinant Tarnybos 2016 m. kovo 29 d. rašto Nr. 1SS-923-(7.5.) atitinkamą dalį ir įpareigojant nagrinėti pareiškėjos 2016 m. vasario 5 d. skundo atitinkamą dalį, taip nėra pagrindo.

57. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl 8 000 Eur neturtinės žalai ir 6 000 Eur turtinės žalai atlyginimo. Byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai – ginčijamo Sprendimo priėmimas pažeidžiant Metodikos 106 punkte ir 108 punkte nustatytus reikalavimus, laikytini nesukėlusiais pareiškėjai tokio masto neturtinės žalos, kuri turėtų būti kompensuojama priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismo sprendimas, kuriuo yra panaikinta Sprendimo dalis, kurią priimant padaryti nustatyti pažeidimai, laikytina pakankama satisfakcija pareiškėjai.

58. Kiti pareiškėjos skunde nurodomi tarnybos neteisėti veiksmai byloje nebuvo įrodyti. Nepagrįstais pripažintini ir pareiškėjos argumentai, kad atsakovas nepagrįstai delsė priimti sprendimus, tokių aplinkybių rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projektą byloje pareiškėja apskritai neįrodinėjo. Deklaratyvaus pobūdžio teiginiai dėl ilgų sprendimų priėmimo terminų savaime negali būti pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjai tenka pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus patvirtinančius faktus ir aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d., 6.246 str.).

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pati pareiškėja, nesidomėdama viešai skelbiama informacija apie jai aktualius žemės reformos žemėtvarkos projektus, nebendradarbiaudama su Tarnyba, nenurodydama tikslaus adreso korespondencijai siųsti, neatsiimdama laiškų iš pašto (beje, tai buvo ir po byloje ginčijamų sprendimų priėmimo (t. III, b. l. 45), reikšminga dalimi prisidėjo prie tų neigiamų pasekmių atsiradimo, kurias ji nurodo kaip sukėlusias neturtinę žalą. Turtinės žalos dydžio pareiškėja byloje apskritai neįrodinėjo, todėl šis reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir dėl to atmestinas.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą iš dalies tenkina, paikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta pareiškėjos skundo dalis dėl Tarnybos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“ dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441, plotas 1,0143) ir (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-1, plotas 5,2551 ha) panaikinimo, ir šią pareiškėjos skundo dalį tenkina. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir taikė Metodikos 106 punkte ir 108 punkte įtvirtintų reikalavimų reikšmę pareiškėjos galimybėms laiku pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis teisėmis bei Tarnybai priimant Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir padarė iš esmės nepagrįstas išvadas, priėmė šioje dalyje neteisėtą sprendimą (ABTĮ 147 str.). Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, teisėjų kolegijai išdėsčius nutartyje papildomus motyvus, paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

pareiškėjos P. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti jo dalį, kuria atmesta

pareiškėjos P. S. skundo dalis dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“ dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441, plotas 1,0143) ir (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-1, plotas 5,2551 ha) panaikinimo, ir šioje dalyje pareiškėjos P. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 46S-193 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje P. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys

neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441, plotas 1,0143) ir (duomenys neskelbtini) kaime (skl. Nr. 1441-1, plotas 5,2551 ha).Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2018-14256 2018-09-10 2018-08-29 2018-08-29 -






sekretoriaujant Julijai Krinickienei,dalyvaujant užsieniečiui I. S. (I. S.),užsieniečio atstovei advokatei Astai Astrauskienei,vertėjui Aleksandrui Federui,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Natalijai Ivanovskai,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys

neskelbtini) piliečio I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl I. S. (I. S.) sulaikymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) teikimu teismo prašė pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečiui I. S. (toliau – ir Užsienietis) paskirto sulaikymo terminą iki 2018 m. spalio 23 d. (toliau – ir Teikimas), remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 2 punktu ir 5 dalies 7 punktu.

2. Centras nurodė, kad Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu Užsienietis buvo sulaikytas iki 2018 m. liepos 23 d. Užsienietis 2017 m. spalio 12 d. buvo perduotas Lietuvai iš Amsterdamo pagal pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (Dublino III reglamentas) ir tą pačią dieną pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tačiau prieglobsčio prašymas iki šiol nėra išnagrinėtas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2990e0c0b2b711e88f64a5ecc703f89b

3. Centro tvirtinimu, Užsienietis 2018 m. balandžio 20 d. išvyko iš Centro ir nustatytu laiku nesugrįžo, 2018 m. balandžio 21 d. jis buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje. Užsienietis piktybiškai naudojasi jam suteikta laisvo judėjimo galimybe, piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra – prašymą dėl prieglobsčio pateikė tik siekdamas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos valstybes. Neteisėtai išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, užsienietis trukdo priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje.

4. Užsieniečio atstovė prašė Teikimo netenkinti, kadangi Užsienietis, būdamas prieglobsčio prašytoju, būtų sulaikytas ilgą laiką – dešimt mėnesių. Asmuo neturi nukentėti dėl to, kad valstybės institucija užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio nagrinėja ilgiau nei leidžia įstatymai. Pareiškėjo nurodyti sulaikymo pagrindai nepagrįsti, kadangi užsienietis iš Lietuvos Respublikos buvo išvykęs labai trumpam ir tuo nesutrukdė priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2018 m. liepos 23 d. sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Teikimą tenkino – pratęsė Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu Užsieniečiui paskirto sulaikymo Centre terminą iki 2018 m. spalio 23 d.

6. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4433-442/2018 konstatavo, kad Užsieniečio sulaikymas nagrinėjamu atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl užsieniečio teisinio statuso būtų priimtas ir įvykdytas, ir nustatęs, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo Užsieniečio teisinė padėtis ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jam paskirtas sulaikymas, nepasikeitė, sprendė, kad Užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, todėl Užsieniečiui būtina taikyti judėjimo laisvės apribojimą.

III.

7. Užsienietis apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Centro Teikimo netenkinti.

8. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į jo turimą teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl apelianto sulaikymo pagrindų, netinkamai, formaliai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto ir 5 dalies 7 punkto nuostatas. Apeliantas teigia, jog jis, matydamas, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra nagrinėjamas ilgesnį laikotarpį nei nustatyta, dėl informacijos trūkumo, kalbos barjero, patirto streso ir išgąsčio tinkamai nesuprasdamas bei nežinodamas savo teisių ir pareigų, pažeidė laikino išvykimo iš Centro taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į faktą, jog laikino išvykimo iš Centro taisyklės buvo pažeistos praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos priimto sprendimo nagrinėti Užsieniečio prieglobsčio prašymą iš esmės, teigti, jog prieglobsčio prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti jo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos ir ateityje užsienietis gali bandyti išvengti išsiuntimo, yra nepagrįsta ir grindžiama tik prielaidomis.

9. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į Užsieniečio apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

10. Centras nurodo, kad Užsienietis, gyvendamas Centre, buvo nuolat konsultuojamas dėl jo teisinės padėties, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo termino, jis žinojo, kad negali keliauti Europos Sąjungos valstybėse narėse neturėdamas tinkamų kelionės dokumentų, Migracijos departamentui nepriėmus sprendimo dėl prieglobsčio jam suteikimo. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4433-442/2018 priėmimo Užsieniečio teisinė padėtis ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jam paskirtas sulaikymas, nepasikeitė, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsieniečio sulaikymo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

13. Įstatymo 113 straipsnyje yra įtvirtinti užsieniečių sulaikymo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą pratęsti Užsieniečio sulaikymo terminą iki 2018 m. spalio 23 d. priėmė vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir 113 straipsnio 5 dalies 7 punktu.

14. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu Užsienietis turėjo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos. Minėto straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytu minėto straipsnio 5 dalies 7 punktu, kuris nustato, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, įvertinama aplinkybė, ar užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką.

17. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4433-442/2018 priėmimo Užsieniečio teisinė padėtis ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jam paskirtas sulaikymas, nepasikeitė, iš esmės sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog Užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte).

18. Užsienietis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis išvykimo iš Centro taisykles pažeidė dėl išgąsčio bei žinių trūkumo ir daugiau jų nepažeis. Užsienietis teigia, kad teismas formaliai vadovavosi Įstatyme įtvirtintais sulaikymo pagrindais.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Užsieniečio sulaikymo pagrindai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4433-442/2018. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad Užsienietis 2018 m. balandžio 20 d. 11.08 val. išvyko iš Centro ir tą pačią dieną 18.20 val. buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos teritorijoje, galiojančio kelionės dokumento nepateikė. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad Užsienietis, atsiradus galimybei, dar kartą nebandys neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso (prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo ir iš to kylančių teisinių pasekmių), todėl sulaikymas nagrinėjamu atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl užsieniečio teisinio statuso būtų priimtas ir įvykdytas.

20. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtose bylose atliktą faktinių aplinkybių (dėl Užsieniečio išvykimo iš Lietuvos Respublikos) teisinį vertinimą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, neturėjo pagrindo minėtų aplinkybių vertinti kitaip, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėtos situacijos formaliu vertinimu, atmetami kaip nepagrįsti.

21. Pagal Įstatymo 114 straipsnio 5 dalį, užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui. Pirmosios instancijos nustatytas terminas, iki kurio buvo pratęstas Užsieniečiui paskirto sulaikymo Centre terminas (iki 2018 m. spalio 23 d.), neviršija Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto sulaikymo termino.

22. Apeliacinės instancijos teismui užsieniečio nurodytos aplinkybės dėl jo sveikatos būklės (galvos skausmai po traumos, regėjimo nusilpimas) nelaikytinos kliūtimi taikyti sulaikymą, nes šios aplinkybės nėra naujai atsiradusios

(medicinos dokumentų išrašai parengti 2017 m. spalio 25 d., lapkričio 11 d.), jos neįrodo tokio sunkumo sveikatos sutrikimų, dėl kurių asmuo negalėtų būti sulaikyme, be to, sulaikytiems asmenims Centre yra teikiama reikiama medicinos pagalba.

23. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas.


n u t a r i a:

I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2018-14265 2018-09-10 2018-08-30 2018-08-30 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui K. T. (K. T.) ir jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Natalijai Ivanovskai,vertėjams I. S., P. K.,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio K. T.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 20 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. T. sulaikymo pratęsimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40a255a0b2b711e88f64a5ecc703f89b

n u s t a t ė:I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus su teikimu, kuriuo prašė pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio K. T. (K. T.) (toliau – ir Užsienietis) sulaikymo Centre terminą iki 2018 m. spalio 21 d.

2. Teikime Centras nurodė, kad 2017 m. spalio 30 d. Lazdijų rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą sulaikyti Užsienietį Centre, kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet neilgiau kaip iki 2018 m. balandžio 30 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui K. T. iki 2018 m. balandžio 30 d. skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendino jį Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų. 2018 m. sausio 17 d. Užsienietis, neturėdamas reikiamų dokumentų, kirto Lietuvos–Lenkijos valstybės sieną, todėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. sausio 21 d. sprendimu buvo sulaikytas Centre, kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. liepos 21 d. Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas turėtų būti baigtas iki 2018 m. rugpjūčio 24 d.

3. Teismo posėdyje Užsieniečio atstovė prašė Centro teikimo netenkinti, paaiškino, jog Užsieniečio sulaikymas trunka neproporcingai ilgą laiką vien dėl to, kad kompetentingos institucijos nenagrinėja jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo.

II.

4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2018 m. liepos 20 d. sprendimu tenkino Centro teikimą – pratęsė Užsieniečio sulaikymo Centre terminą iki 2018 m. spalio 21 d.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Užsieniečio tikslas buvo patekti į bet kurią Europos Sąjungos valstybę neteisėtai, kadangi jis turėjo asmens dokumentą ir Rusijos Federacijos vizą; Lazdijų rajono apylinkės teismas 2018 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą sulaikyti Užsienietį iki bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau, kaip iki 2018 m. balandžio 30 d.; Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu sulaikymą pakeitė alternatyvia sulaikymui priemone – apgyvendinimu Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų; pasinaudojęs judėjimo laisve, Užsienietis pažeidė taisykles ir nustatytu laiku negrįžo į Centrą, buvo sulaikytas neteisėtai kertantis Lietuvos–Lenkijos valstybės sieną; Alytaus rajono apylinkės teismas 2018 m. sausio 21 d. sprendimu sulaikė Užsienietį Centre iki bus baigta jo teisinės padėties nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. liepos 21 d.; Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (15/6-11)43PR-23 prašymo suteikti Užsieniečiui prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo terminas pratęstas iki 2018 m. gegužės 24 d., užsienietis informuotas apie uždelsimą priimti sprendimą dėl didelio darbo krūvio, jam paaiškinta, jog tikimasi, kad sprendimas bus priimtas iki 2018 m. rugpjūčio 24 d.

6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra, nes neteisėtai bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs sprendimo dėl prieglobsčio jam (ne)suteikimo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. sausio 21 d. sprendime išdėstytais sulaikymo motyvais ir pagrindais bei sprendė, kad situacija nėra pasikeitusi, kadangi užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytojo statusas nesuteikia teisės Užsieniečiui palikti Lietuvos Respublikos teritoriją neturint kelionės dokumento, kol neišspręstas klausimas dėl jo prašymo suteikti prieglobstį. Todėl, kol neišspręstas klausimas ir neišsiaiškinti visi motyvai, kuriais grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, būtina Užsieniečiui pratęsti sulaikymo terminą, kad jis, turėdamas teisę tam tikram laikui išvykti iš Centro, bet neturėdamas teisės išvykti iš šalies, pakartotinai nepasinaudotų galimybe išvykti iš šalies ir pasislėpti. Sulaikymas šiuo atveju yra būtinas, nes faktas, jog užsienietis jau kartą iš Lietuvos Respublikos išvyko neteisėtai ir buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos valstybės pareigūnų, rodo, jog šis asmuo akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio prašytojo teise.

III.

7. (duomenys neskelbtini) pilietis K. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Centro teikimo netenkinti.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Užsienietis pažeidė Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Centre sąlygas, tačiau būtina įvertinti tokio poelgio motyvus, o ne apsiriboti formaliu situacijos vertinimu. Nagrinėjamu atveju Užsienietis nebuvo tikras dėl savo teisinės padėties, kadangi, nors sprendimas nagrinėti jo prieglobsčio prašymą priimtas dar 2017 m.

lapkričio 24 d., Užsienietis dar nebuvo apklaustas Migracijos departamente. Be to, asmuo, atgabenęs Užsienietį į Lietuvos Respubliką, grasino Užsieniečio šeimos nariams. Dėl informacijos trūkumo ir kalbos barjero, patirto streso bei išgąsčio, tinkamai nesuprasdamas ir nežinodamas savo teisių, pareigų bei teisinių terminų, nesitikėdamas gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, taip pat dėl žinių stokos Užsienietis teigia pažeidęs laikino išvykimo iš Centro taisykles, tačiau daugiau tokios klaidos nebekartos. Užsieniečiui yra žinoma, kad jo prieglobsčio prašymas kitoje Europos Sąjungos valstybėje nebūtų nagrinėjamas, o jis pats būtų grąžintas į Lietuvos Respubliką, todėl išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę jam nėra tikslinga. Užsieniečio išsiuntimo / grąžinimo klausimas vis dar nėra išspręstas, todėl jis yra suinteresuotas gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir neketina pasislėpti ar kitaip pažeisti teisės aktų reikalavimus. Apeliaciniame skunde Užsienietis taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-5454-1062/2017, kuriame esą išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 114 straipsnio 5 dalį užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip šešiems mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos vykdyti. Užsieniečio įsitikinimu, maksimalus jo sulaikymo terminas galėjo būti iki 2018 m. liepos 19 d. Migracijos departamentas 2018 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-118, kuriuo nesuteikė Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Šis Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taigi jo vykdymas yra sustabdytas. Vadinasi, klausimai dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiami ir Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis negali būti taikoma. Pirmosios instancijos teismas neįrodė ir tinkamai nepagrindė, kad egzistuoja realus pagrindas manyti, jog Užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada paremta tik prielaidomis.

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą Centras palaiko teikime išdėstytus argumentus, apeliacinio skundo prašo netenkinti.10. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra visos Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos, kadangi

Užsieniečio sulaikymas yra būtinas, siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta jo nesulaikius), be to, yra pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija


11. Ginčas byloje kilo dėl Užsieniečio sulaikymo pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.12. Pirmosios instancijos teismas tenkino Centro teikimą ir pratęsė Užsieniečio sulaikymo Centre terminą iki 2018 m.

spalio 21 d.13. Užsienietis su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia

aplinkybe, kad pagal Įstatymo 114 straipsnio 5 dalį galėjo būti sulaikytas ne ilgesniam nei 6 mėnesių terminui, kuris baigėsi 2018 m. liepos 19 d., o Migracijos departamentui 2018 m. liepos 19 d. priėmus sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-118 dėl prieglobsčio Užsieniečiui nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei Užsieniečiui šį sprendimą apskundus, jo (sprendimo) vykdymas yra sustabdytas, todėl negalima taikyti Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos išimties dėl suėmimo pratęsimo 12 mėnesių. Šiuos savo argumentus pareiškėjas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-5454-1062/2017 pateiktais išaiškinimais.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva 2008/115) 15 straipsnį „Sulaikymas“, pažymėjo, kad Direktyvoje 2008/115 reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam dar tik vykdant prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės procedūras metu, nustatytas skirtingas teisinis režimas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad laikotarpis, kai asmuo buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre remiantis prieglobsčio prašytojams taikomų nacionalinės ir Bendrijos teisės nuostatų pagrindu priimtu sprendimu, neturi būti laikomas sulaikymu išsiuntimo tikslu Direktyvos 2008/115 15 straipsnio prasme (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Nr. C-357/09 Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov)).

15. Atsižvelgdama į šiuos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. N858-90/2014 konstatavo, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Direktyvos 2008/115 15 straipsnio nuostatas, Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 114 str. 4 d.) įtvirtino maksimalų 18 mėnesių užsieniečių sulaikymo terminą, kuris, nors ir apima 6 mėnesių terminą, kai užsienietis gali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnyje nustatytais pagrindais, tačiau gali būti pratęstas iki 12 mėnesių, jeigu vyksta procedūros dėl užsieniečio išsiuntimo ir (ar) yra priimtas sprendimas išsiųsti užsienietį (nesvarbu, ar šis sprendimas yra apskųstas) ir egzistuoja 114 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos.

16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2018 m. sausio 21 d. sprendimu Užsieniečiui skyrė sulaikymą kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau nei 6 mėnesiams. Taigi teismas pareiškėjui pagal Įstatymo 113 straipsnį skyrė sulaikymą tol, kol bus baigta jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės procedūra. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pastaroji baigta 2018 m. liepos 19 d. Migracijos departamentui priėmus sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-118 dėl prieglobsčio Užsieniečiui nesuteikimo ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi 2018 m. liepos 19 d. buvo pradėta Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra.

17. Anksčiau nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus įvertinus nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2018 m. sausio 21 d. sprendimu Užsieniečiui skirtas 6 mėnesių sulaikymo terminas galėjo būti pratęstas ne ilgiau kaip 12 mėnesių, jeigu būtų nustatytos Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos. Šios išvados niekaip nekeičia Užsieniečio apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Migracijos departamento 2018 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-118 dėl prieglobsčio nesuteikimo ir išsiuntimo iš šalies yra apskųstas apeliacine tvarka. Kaip minėta, užsieniečių sulaikymas nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir sulaikymas jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tikslu savo esme yra skirtingos procedūros, o vykdant užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrą sulaikymo pratęsimas iki 12 mėnesių yra galimas net ir tais atvejais, kai sprendimas dėl išsiuntimo yra apskųstas, kadangi pagal Įstatymo 127 straipsnio 2 dalį šie sprendimai yra vykdomi nedelsiant.

18. Pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-229/2012 ir kt.). Įvertinusi Užsieniečio apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei jo asmens byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. N858-90/2014, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-5454-1062/2017 pateikti išaiškinimai.

19. Šioje nutartyje (žr. nutarties 15–17 pastraipas) nustačius, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Užsienietis, Įstatyme yra įtvirtinta jo sulaikymo pratęsimo vykdant išsiuntimo procedūras galimybė, būtina nustatyti, ar tokiam pratęsimui egzistavo Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos.

20. Vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 5 dalimi, užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui.

21. Byloje nustatyta, kad Užsienietis, netrukus po to, kai Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu jam skirtą sulaikymą pakeitė alternatyvia sulaikymui priemone – apgyvendino jį Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, mėgino neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje. Taigi vos tik panaikinus judėjimo laisvės apribojimus bei atsiradus galimybei Užsienietis, suprasdamas, kad pažeidžia teisės aktais nustatytą tvarką (nustatytu laiku negrįžo į Centrą, keliavo slapta, gulėdamas ant automobilio grindų tarp sėdynių) ketino išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes. Vadinasi, Užsieniečio apgyvendinimas Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų neleido užtikrinti, kad jis savavališkai nepasišalintų iš Centro ir neišvyktų iš Lietuvos Respublikos iki pradėtos jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo procedūros pabaigos, todėl tikimybė, kad pareiškėjas vėl slėpsis, trukdydamas įvykdyti ir pradėtą jo išsiuntimo iš šalies procedūrą bei vengdamas grąžinimo į (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į jo elgesį ir Užsieniečio asmens byloje esančią informaciją, kad jo atvykimo į

Lietuvos Respubliką tikslas – tranzitas, yra akivaizdi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks Užsieniečio elgesys pripažintinas vengimu bendradarbiauti Įstatymo 114 straipsnio 5 dalies prasme, todėl konstatuotina, kad Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino neviršijantis pareiškėjo sulaikymas Centre yra objektyvi būtinybė.

22. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad Užsienietis laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Centre sąlygas ir tvarką pažeidė dėl žinių stokos, grasinimų bei bijodamas negauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, taip pat kad dabar jam yra žinoma, kad jo prieglobsčio prašymas kitoje Europos Sąjungos valstybėje nebūtų nagrinėjamas, o jis būtų grąžintas į Lietuvos Respubliką, todėl išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę jam nėra tikslinga, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia ankstesnės išvados, kad Užsienietis, atsiradus galimybei, dar kartą nebandys neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydamas įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini).

23. Atsižvelgdama nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pratęsti Užsieniečio sulaikymo Centre terminą iki 2018 m. spalio 21 d. šiuo konkrečiu atveju yra pagrįstas, kadangi nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad Užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti galimo grąžinimo į kilmės valstybę, taigi jo sulaikymas, kol bus užbaigtos procedūros dėl jo išsiuntimo, yra objektyviai reikalingas ir tai yra proporcinga priemonė pagal byloje nustatytas aplinkybes siekiamam tikslui. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio K. T. (K. T.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-14258 2018-09-10 2018-08-31 2018-08-31 -

Administracinė byla Nr. eA-4758-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01663-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3450a5e0b2b711e88f64a5ecc703f89b

skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) viršininko 2017 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. P1-930 „Dėl A. P. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrio A lygio, 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas; 3) priteisti iš Klaipėdos AVMI vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 1996 metais buvo priimta dirbti į Klaipėdos AVMI. Šioje įstaigoje pareiškėja dirbo gerai, buvo skatinama, tačiau po struktūrinių pertvarkymų ji buvo perkelta į kitas pareigas, sumažinant jos kategoriją. Po kurio laiko ją buvo siekiama perkelti į kitą Klaipėdos AVMI poskyrį, kitame mieste, todėl, patirdama spaudimą, 2017 m. spalio mėn. prieš savo valią parašė prašymą, kuriuo prašė ją perkelti dirbti į Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrį. Paūmėjus pareiškėją nuolat kamuojančiai ligai, 2017 m. lapkričio 13 d. ji buvo paguldyta į ligoninę, kurioje besigydant 2017 m. lapkričio 16 d. jai telefonu pranešta, kad nuo 2017 m. lapkričio 16 d. ji yra atleidžiama iš Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrio A lygio, 10 kategorijos vyriausiojo specialisto užimamų pareigų. Pareiškėjai išėjus iš ligoninės ir nuvykus į Klaipėdos AVMI, jai buvo paaiškinta, kad Klaipėdos AVMI viršininkė priėmė Įsakymą, kuriuo ji atleista iš pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip nedirbusi ilgiau nei 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių.

3. Pareiškėjos nuomone, priimtas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes, skaičiuojant terminą tiek nuo 2016 m. lapkričio 1 d., tiek nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., maksimalus nedarbo dienų dėl laikinojo nedarbingumo skaičius neviršija 99 dienų. Pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktuali ne viso laikinojo nedarbingumo trukmė, o dėl laikinojo nedarbingumo nedirbtų darbo dienų skaičius, todėl į šį laikotarpį neturi būti įskaitomos nedarbo ir oficialių švenčių dienos. Pareiškėja pažymėjo, kad tam tikrais atvejais ji sirgo savo kasmetinių atostogų metu ir nors sveikatos priežiūros įstaigose jos nedarbingumas buvo registruojamas, jam pasibaigus, kasmetinės atostogos jai nebuvo pratęsiamos. Pareiškėjos teigimu, atleidžiant iš darbo ji buvo diskriminuojama, nes tuose pačiuose padaliniuose, kuriuose ji dirbo, yra ne vienas darbuotojas, kuris nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, kurio terminas prilygsta jos nedarbingumo trukmei, tačiau šie darbuotojai nebuvo atleisti.

4. Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Klaipėdos AVMI nurodė, kad pareiškėja netinkamai interpretuoja VTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigdama, kad laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktualus laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nedirbtų darbo dienų skaičius. Laikinasis nedarbingumas yra siejamas su asmens liga arba trauma, tokiu būdu laikinasis nedarbingumas apibrėžiamas kaip laikinas negalėjimas dirbti dėl ligos. Laikiną negalėjimą dirbti pateisina nustatyta tvarka išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas, kuriame laikinojo nedarbingumo trukmė skaičiuojama kalendorinėmis dienomis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 14 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad į savaitėmis ar kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įeina ir ne darbo (šeštadienis ir sekmadienis) ir švenčių dienos, todėl, vadovaujantis loginiu, gramatiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą reikia suprasti taip, kad valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas, kai dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo ilgiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, t. y. tiek, kiek truko asmens nedarbingumas.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos susirgimai nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. buvo pastovūs, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 16 d. pareiškėja buvo laikinai nedarbinga 101 dieną, nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. – 121 dieną, nuo 2015 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. – 158 dienas. Dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties Klaipėdos AVMI viršininko 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. P1-163 pareiškėjai buvo skirtas griežtas papeikimas. Be to, 2017 m. gegužės 4 d. pareiškėjos tiesioginiam vadovui

telefonu buvo pranešta, kad pareiškėja nedarbingumo metu yra neblaivi. Nuvykus patikrinti minėtą informaciją, pareiškėja Klaipėdos AVMI darbuotojų į butą neįsileido, nors girdėjosi, kad kažkas yra namuose.

7. Klaipėdos AVMI teigimu, buvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos asmeniu, jos atliekamomis funkcijomis, jos pasikartojančiais nedarbingumo laikotarpiais ir dėl to susidariusiu papildomu darbo krūviu kitiems Klaipėdos AVMI darbuotojams, todėl buvo priimtas skundžiamas sprendimas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi. Priimtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėja nedirbo 145 kalendorines dienas. Nors pareiškėja teigė, kad į laikinojo nedarbingumo laiką neturėtų būti įskaityta 2016 m. lapkričio 16 d. ir laikotarpis nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d., į bylą pateiktos medicininės pažymos (forma Nr. 094/a) patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 16 d. ir laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d. pareiškėja buvo nedarbinga dėl ligos. Byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėja į darbą neatvyko, todėl 2016 m. lapkričio 16 d. ir laikotarpis nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d. patenka į VTĮ 44 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Pagal Klaipėdos AVMI viršininko 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P1-1387 patvirtintą Klaipėdos AVMI darbuotojų 2017 m. metų kasmetinių atostogų grafiką pareiškėjos kasmetinės atostogos buvo numatytos laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 4 d., nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 23 d., nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 20 d., nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo nedarbinga jai suteiktų kasmetinių atostogų metu, t. y. laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys patvirtina, kad dėl pareiškėjos nedarbingumo dėl ligos nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. nurodytam dienų skaičiui jos kasmetinės atostogos buvo pratęstos.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėja nedirbo ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių. Todėl ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra pagrindo.

11. Konstatavęs, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, išvestinius pareiškėjos skundo reikalavimus (įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrio A lygio, 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos) teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Netenkinęs pareiškėjos skundo, teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjai ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

12. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

13. Pareiškėja nurodo, kad teismas, nustatydamas jos laikinojo nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį trukmę, galėjo vertinti paskutinių 12 mėnesių, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. laikotarpį. Pareiškėjos nuomone, pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktuali ne laikinojo nedarbingumo trukmė, tačiau nedirbtų dienų dėl laikinojo nedarbingumo skaičius. Teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma DK 14 straipsnio 4 dalies atžvilgiu, nes būtent VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normoje yra nustatytas kitoks terminų skaičiavimo būdas, terminas skaičiuotinas dienomis (darbo dienomis), o ne kalendorinėmis dienomis. Tai, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normoje nustatytas skirtingas (netapatus) atleidimo iš pareigų terminų skaičiavimo būdas, patvirtina ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 133 straipsnio 2 dalies nuostata, nustačiusi vienodą neatvykimo į darbą dėl laikinojo nedarbingumo terminų skaičiavimą dienomis tiek 120 dienų iš eilės, tiek 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių atveju. Tuo pat metu galiojančioje analogiškoje VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normoje dviejų skirtingų terminų skaičiavimo pagrindų nustatymas reiškia tai, kad terminai kiekvienam iš nustatytų atleidimo pagrindų yra skaičiuojami skirtingai (nedirbtomis dėl nedarbingumo kalendorinėmis dienomis (120 dienų iš eilės) ir nedirbtomis darbo dienomis per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį (140 dienų).

14. Pareiškėja pažymi, kad bylą išnagrinėjęs teismas, nustatydamas laikinąjį jos nedarbingumo per paskutinius 12 mėnesių trukmę, vadovavosi ne tik sveikatos priežiūros įstaigų išduotais elektroniniais nedarbingumo pažymėjimais, tačiau

ir 2016 m. lapkričio 16 d. medicinine pažyma (forma Nr. 094/a), kaip patvirtinančia 1 laikinojo nedarbingumo dieną, bei 2017 m. vasario 6 d.–2017 m. vasario 12 d. medicinine pažyma (forma Nr. 094/a), kaip patvirtinančia 7 laikinojo nedarbingumo dienas. Tačiau minėtomis pažymomis nėra patvirtinamas ir nustatomas asmens laikinasis nedarbingumas, kaip tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintose Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Tokiu būdu teismas, vadovaudamasis Klaipėdos AVMI pateiktu darbuotojų, neatvykusių į darbą, sąrašu, nepagrįstai į atleidimui iš pareigų dėl laikinojo nedarbingumo aktualų nedarbingumo laikotarpį (nedirbtų dienų skaičių) įtraukė 8, kaip įvardinta, laikinojo nedarbingumo dienas. Pareiškėja pabrėžia, kad ir Klaipėdos AVMI darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose 2016 m. lapkričio 6 d. ir 2017 m. vasario 6 d.–2017 m. vasario 13 d. laikotarpį fiksavo ne kaip jos neatvykimą į tarnybą dėl laikinojo nedarbingumo, o kaip neatvykimą į tarnybą dėl nepateisinamos priežasties. Todėl tiek Klaipėdos AVMI, tiek teismas, apskaičiuodami pareiškėjos laikinojo nedarbingumo trukmę, net įvertinant nedarbingumą kalendorinėmis dienomis, nepagrįstai ir neteisėtai įskaitė 8 kalendorinių dienų trukmę, o tai reiškia, kad maksimaliai galėjusį trukti pareiškėjos nedarbingumą per paskutinius 12 mėnesių, skaičiuojamą kalendorinėmis dienomis, galėjo sudaryti ne 145, o 138 dienos, nesudarančios atleidimo iš pareigų pagrindo.

15. Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovo teigimu, tai, kad pareiškėja nurodo, jog teismas, priimdamas jai nepalankų sprendimą, turėjo taikyti 12 mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., o ne 12 mėnesių plius 1 diena laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., nedarbingumo dienų skaičiavimui jos atžvilgiu iš esmės reikšmės neturi, nes bet kuriuo atveju pareiškėja viršijo 140 dienų per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį, t. y. buvo nedarbinga 143 kalendorines dienas. Taip pat, atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo medicininės pažymos (forma Nr. 094/a) reikšmės aiškinimo. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad iš pareiškėjai išduotų pažymų 2016 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 12 d. matyti, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja buvo nedarbinga dėl ligos. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose minėtas laikotarpis buvo žymimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 1 priede nurodytu darbo laiko apskaitos žiniaraščio sutartiniu žymėjimu ir pareiškėjos neatvykimas į tarnybą fiksuotas ne kaip „neatvykimas į tarnybą dėl nepateisinamos priežasties“, o kaip „neapmokamas nedarbingumas“.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Byloje keliamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2017 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. P1-930 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pagrindu.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje siekia panaikinti Įsakymą, būti sugrąžinta į atleistas pareigas. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš Klaipėdos AVMI jos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

20. VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų.

21. Išimtis iš šios taisyklės, t. y. į minėtus 120 ir 140 dienų laikotarpius yra neįskaitomi laikotarpiai, kai valstybės

tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo.

22. Tais atvejais, kai valstybės tarnautojas, netenka darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, atleidimas iš valstybės tarnybos VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu yra negalimas.

23. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistavo prieš tai aptartos išimtys iš VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati pareiškėja.

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde, ginčydama Įsakymą, priimtą VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu, nurodo šiuos argumentus: 1) teismas, nustatydamas jos laikinojo nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį trukmę, galėjo vertinti paskutinių 12 mėnesių, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. laikotarpį; 2) į 140 dienų nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpio terminą neįeina poilsio ir švenčių dienos; 3) pažyma (forma Nr. 094/a) nėra patvirtinamas asmens laikinasis nedarbingumas.

25. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pareiškėjos argumentą, kad nagrinėjamu atveju nustatant jos laikinojo nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį trukmę turėjo būti vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., kadangi ginčijamas Įsakymas atleisti pareiškėją VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu priimtas 2017 m. lapkričio 16 d., dėl to paskutinių 12 mėnesių laikotarpis apima laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d.

26. Vis dėlto teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktuali ne laikinojo nedarbingumo trukmė, tačiau nedirbtų dienų dėl laikinojo nedarbingumo skaičius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjos nurodomas VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normos aiškinimas yra nepagrįstas.

27. VTĮ nereglamentuojant terminų skaičiavimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas, remdamasis VTĮ 5 straipsniu (numatančiu, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas), pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad dienomis apibrėžtas terminas yra skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, jeigu įstatymai nenustato kitaip, o į kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įeina ne darbo dienos (šeštadienis ir sekmadienis) ir švenčių dienos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir DK 26 straipsnio 3 dalyje, t. y. 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju joks įstatymas nenustato kitos 140 dienų nedarbingumo termino, numatyto VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje, skaičiavimo tvarkos. Todėl būtina vadovautis minėta DK nuostata ir tuo pagrindu VTĮ 44 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad į 140 dienų nedarbingumo laikotarpį įskaitytinos visos kalendorinės dienos.

28. Pasisakant dėl pareiškėjos argumento, kad pažyma (forma Nr. 094/a) nėra patvirtinamas asmens laikinasis nedarbingumas, pirmiausia pažymėtina, jog laikinojo nedarbingumo sąvoka įstatymais ar kitais teisės aktais nėra apibrėžta, tačiau sąvoką „laikinasis nedarbingumas“ Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme siejama su asmens liga ar trauma (5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos laikinojo nedarbingumo pagrindas buvo liga (trauma). Tai patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. KA-P21-9320 apie pareiškėjai išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus (I t, b. l. 16–17), Klaipėdos AVMI darbuotojų, neatvykusių į darbą, sąrašas (I t, b. l. 28), Klaipėdos AVMI darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (I t., b. l. 33–86).

29. Tai, kad pareiškėja buvo laikinai nedarbinga dėl ligos, patvirtina ir VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 2017 m. vasario 13 d. pažyma Nr. 164 (forma Nr. 094/a) (I t., b. l. 200), pateisinanti pareiškėjos neatvykimą į darbą nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d., kurioje nurodyta, jog pareiškėja negalėjo atvykti į darbą būtent dėl ligos. Nors pareiškėja nurodo, kad minėta pažyma negali patvirtinti jos laikinojo nedarbingumo laikotarpio nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 12 d., tačiau ji neginčija aplinkybės, kad minėta pažyma buvo išduota jai dėl ligos. Šios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad Klaipėdos AVMI 2017 m. vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 12 d. pareiškėja neatvyko į darbą dėl neapmokamo darbingumo (N raidė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintą Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašą (1 priedą) (galiojusį iki 2017 m. liepos 1 d.) reiškia neapmokamą nedarbingumą), kadangi neapmokamą nedarbingumą galėjo lemti ir pareiškėjos liga, o duomenų, sudarančių pagrindą daryti kitokią išvadą, byloje nėra. Esant nepaneigtai faktinei aplinkybei, kad 2017 m. vasario 13 d. pažyma Nr. 164 (forma Nr. 094/a) pareiškėjai buvo išduota dėl ligos, nėra pagrindo šioje pažymoje nurodyto laikotarpio neįskaityti į pareiškėjos laikinojo nedarbingumo laikotarpį.

30. Įvertinusi minėtus bylos duomenis (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. KA-P21-9320, Klaipėdos AVMI darbuotojų, neatvykusių į darbą, sąrašą, Klaipėdos AVMI darbo laiko apskaitos žiniaraščius, VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 2017 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 164 (forma Nr. 094/a), teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėja dėl laikinojo nedarbingumo iš viso nedirbo 143 dienas.

31. Taigi konstatuotina, kad faktas, jog pareiškėja per paskutinius 12 mėnesių dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo ilgiau kaip 140 dienų, suponavo į pareigas valstybės tarnautoją priėmusio pareigūno teisę pareiškėją atleisti iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatytu atleidimo pagrindu ir tai padaryta teisėtai. Todėl naikinti ginčijamą Įsakymą nėra pagrindo.

32. Netenkinus pagrindinio pareiškėjos reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjos reikalavimus grąžinti ją į eitas pareigas ir priteisti iš Klaipėdos AVMI vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjos skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinus, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.


n u t a r i a:

pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



2018-14262 2018-09-10 2018-08-31 2018-08-31 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3bfe9720b2b711e88f64a5ecc703f89b

pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., susidariusią dėl jam sumažintų pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžių. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintinos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas pabrėžė, kad kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu jam išmokėti nepagrįstai sumažintą darbo užmokesčio dalį, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, grįsdamas, kad įstatymų leidėjas turi patvirtinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką. Tačiau, pareiškėjo nuomone, jis turi teisę į neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensaciją ir nesant patvirtinto tokio reguliavimo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nors Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nepasisakė dėl priedų už tarnybinį rangą dydžio sumažinimo, tačiau priedų už tarnybinį rangą dydžio sumažinimas taip pat yra neteisėtas dėl analogiškų priežasčių, nurodytų minėtame Konstitucinio Teismo nutarime.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu su pareiškėjo skundu iš dalies sutiko, tačiau prašė atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui vykdymą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Vilniaus PN patvirtino, kad pareiškėjui buvo neišmokėta priklausanti darbo užmokesčio dalis. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundo reikalavimų daliai patenkinti yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad neišmokėtai darbo užmokesčio daliai kompensuoti lėšos iš biudžeto nebuvo skirtos, todėl teismo sprendimo dėl priteisto darbo užmokesčio pareiškėjui vykdymas turėtų būti atidėtas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino, todėl vertintina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjo reikalavimas, yra nepasibaigę, dėl to nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.

7. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjo darbo užmokestį, todėl pareiškėjas neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jo darbo užmokestis nesumažėjo), dėl to jo teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo objektyviai pažeisti. Todėl teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar priedų už rangus sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) įvykdė Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį turėjo būtų kompensuojamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas atlyginimas, t. y. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Teismas pabrėžė, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo)

mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

9. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

10. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Grąžinimo įstatymu išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą (papildomą ribojimą lyginant su kitais tarnautojais) yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pažeidžiama asmenų teisė į teisingą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime kaip vieną iš argumentų, dėl kurių darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, yra nurodęs tai, kad pakeičiama darbo užmokesčio proporcija tarp kvalifikuoto ir mažesnę kvalifikaciją turinčio tarnautojo, pakeičiama proporcija tarp aukštesnes (atsakingesnes) pareigas einančio tarnautojo ir žemesnes (mažiau atsakingas) pareigas einančio tarnautojo. Todėl įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinamas darbo užmokestis, iškreipia darbo užmokesčio proporcijas ir sumažina skirtingų kategorijų pareigas einančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skirtumus, todėl negali būti taikomos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nors Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, jog pareiginių algų koeficientų bei priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas prieštaravo Konstitucijai ir dėl šio neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirti nuostoliai turi būti kompensuojami, tačiau Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais. Kitaip tariant, 2015 metais priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Pareiškėjas pabrėžia, kad, remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, daliai tarnautojų kompensacija nepriklauso visai arba yra simbolinio dydžio. Tokiu būdu buvo pažeistas vienas iš pagrindinių teisės principų, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis (lot. ubi ius ibi remedium). Pareiškėjas pažymi, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį asmenų patirtų praradimų kompensavimas trunka 5 metus. Todėl Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas. Taip pat įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą ir jame nustatydamas darbo užmokesčio mažinimo mastą, nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Tokiu būdu įstatymų leidėjas šiurkščiai pažeidė proporcingumo principą, nes darbo užmokesčio mažinimas pagal Grąžinimo įstatymą neliečia 10 ir žemesnes kategorijas turinčių valstybės tarnautojų, neturinčiu kvalifikacinių kategorijų, nors toks reguliavimas nėra pagrįstas ekonomiškai, nėra konstatuota, kad darbo užmokesčio mažinimas 10 ir žemesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams, neturintiems kvalifikacinių kategorijų, iš esmės neužtikrintų minimalių, žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų. Įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo. Todėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento – 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.

13. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas skundą atmetė vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytais kompensavimo terminais, t. y. konstatuodamas, kad žalos atlyginimo terminai nėra suėję, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą. Tačiau

teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, dalis valstybės tarnautojų kreipėsi į teismus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo individualiai ir kai kuriems tarnautojams jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negautos darbo užmokesčio dalies. Tarnautojai, kurie kreipėsi į teismą prašydami apginti teises nepraleisdami kreipimosi į teismą termino, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jų byla nebus vertinama kitaip nei kitų asmenų, esančių tokioje pačioje teisinėje padėtyje, todėl Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymas tiems pareigūnams, kurie kreipėsi į teismą iki įstatymo priėmimo prieštarautų lex retro non agit principui ir asmenų lygiateisiškumo principui.

14. Pareiškėjo nuomone, teismas, nagrinėdamas jo skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir Grąžinimo įstatymo nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

15. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (statutiniui valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

12. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

15. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kuriuos pareiškėjas ginčija apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas šioje dalyje yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

19. Dėl pareiškėjo argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

20. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą), į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-285-552/2018), teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus PN.

21. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

23. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Pareiškėjo argumentus, kad daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo

mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

26. Abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir lex retro non agit bei ubi ius ibi remedium principų pažeidimą nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

27. Pažymėtina, kad ir kitose iš esmės analogiškose bylose, kuriose buvo pateikti analogiški dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai, nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-700-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-656-438/2018).

28. Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinus, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.


n u t a r i a:

pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



2018-14263 2018-09-10 2018-08-31 2018-08-31 -





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d7c8490b2b711e88f64a5ecc703f89b


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja padavė skundą (kurį tikslino), kuriuo prašė priteisti jai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir Šiaulių skyrius) neišmokėtą 1 000,41 Eur valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatos, kurios numato neišmokėtų darbo užmokesčio dalių grąžinimo mechanizmą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėja nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl neteisėto – prieštaraujančio Konstitucijai – valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimo. Savo reikalavimą pareiškėja grindė tuo, kad darbo užmokestis buvo sumažintas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriuo numatė neišmokėtų darbo užmokesčio dalių grąžinimo mechanizmą. Pagal darbdavio pateiktą pažymą pareiškėjai buvo paskaičiuota grąžinti 1 000,41 Eur (3 454,23 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tačiau pagal Grąžinimo įstatymu nustatytą mechanizmą yra paskaičiuota pareiškėjai grąžinti tik 63,08 Eur suma. Ši išmokama darbo užmokesčio dalis paskaičiuota pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą nepateisina pareiškėjos lūkesčių gauti visą neišmokėtą darbo užmokestį.

3. Atsakovas Šiaulių skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Šiaulių skyrius nurodė, kad su pareiškėjos reikalavimu nesutinka. Apskaičiuodamas pareiškėjai darbo užmokestį,

taikė tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pripažino, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

7. Išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teismui nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai teismas netenkino.

III.

8. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kurios numato neišmokėtų darbo užmokesčio dalių grąžinimo mechanizmą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepaisė, jog Konstitucinis Teismas jau pasisakė, jog įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teisme. Teismas negalėjo taikyti Grąžinimo įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

10. Pareiškėja pabrėžia, kad pagal darbdavio pateiktą pažymą dėl neproporcingai sumažinto atlyginimo jai turėtų būti grąžinta 1 000,42 Eur suma, tačiau pagal Grąžinimo įstatymu nustatytą mechanizmą jai grąžintina tik 63,08 Eur suma. Todėl, pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas pažeidė jos turtines teises ir teisėtą lūkestį gauti visą neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio dalį.

11. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymu nustatytas toks mechanizmas, pagal kurį kuo didesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija mažesnė ir priešingai – kuo mažesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija didesnė. Taip pat kituose įstatymuose nustatytuose kompensavimo mechanizmuose, (pvz., dėl neteisėtai sumažintų pensijų) nenumatytos grąžintinos išmokos sumažinimo proporcijos. Todėl Grąžinimo įstatymas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Pareiškėjos nuomone, Grąžinimo įstatymui prieštaraujant Konstitucijai, aukščiausią teisinę galią turinčio Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatoms taip pat prieštarauja ir Grąžinimo įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateikti išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo.

12. Atsakovas Šiaulių skyrius atsiliepime nurodo, kad dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas turi spręsti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai (valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

14. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėja kreipėsi į teismą, manydama, jog neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nuostatas efektyviai neapgina pažeistų jos teisių ir, pareiškėjos nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėja prašo priteisti neišmokėto darbo

užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pareiškėja reiškia prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

15. Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos ir šį įstatymą įgyvendinančio teisės akto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas) nuostatos, pagal kurias jai nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Šiuo atveju teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualią Konstitucinio Teismo praktiką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą), nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai pareiškėjos išdėstytų argumentų pagrindu.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, jog jai pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi negrąžinama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-662/2018).

18. Dėl pareiškėjos argumento, kad Grąžinimo įstatymu nustatytas toks mechanizmas, pagal kurį kuo didesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija mažesnė ir priešingai – kuo mažesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija didesnė, pabrėžtina, jog kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

19. Tai, kad kituose įstatymuose nustatytuose kompensavimo mechanizmuose (pvz., dėl neteisėtai sumažintų pensijų)

nenumatytos grąžintinos išmokos sumažinimo proporcijos, taip pat nereiškia, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos yra neteisingos. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją asmens teisė į pensijos išmoką yra prilyginama teisei į nuosavybę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą), o teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2007 m. kovo 20 d. nutarimą, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą), tačiau teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą savaime nėra ir teisė į nuosavybę. Būtent skirtingas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą ir teisės į pensiją pobūdis lemia ir šių teisų gynimo mastą, todėl skirtingas reglamentavimas dėl sumažintų darbo užmokesčių ir pensijų išmokų kompensavimo yra pateisinamas.

20. Įvertinus pareiškėjos argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme ir šį įstatyme įgyvendinančiame teisės akte (minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime) nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės ir teisinės valstybės principams.

21. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-754-520/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-752-438/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-662/2018).

22. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ


Documents

· Web viewBe to, įpėdiniui įgyvendinant savo paveldėjimo teises (arba jų neįgyvendinant) tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ir varžo kitų