· Web viewEkspertas S. Mitkus neturi matininko kvalifikacijos. Be to, ekspertizė neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 216 straipsnio 1

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-20188 2019-12-16 2019-07-08 2019-07-08 -

Nr. 3P-1131/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00971-2015-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 27 d. gautu ieškovų R. B. ir O. A. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu stabdyti skundžiamo procesinio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Ieškovai kartu su kasaciniu skundu taip pat pateikė prašymą sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu, iš dalies patenkinus atsakovų priešieškinį, ieškovai įpareigoti per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti (nusikelti, demontuoti) faktiškai išlikusias statinių dalis, esančias (duomenys neskelbtini), sutvarkyti teritoriją po griovimo darbų bei išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro: 126,43 kv. m ploto pastatą – gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), 37 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), 89 kv. m. užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), 5 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), 24 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), 31 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (lauko tualeto), (duomenys neskelbtini), dalis; iš ieškovų priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad ieškovų prašymas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a875b501dca11eabe008ea93139d588

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymą tol,

kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Pranešti VĮ Registrų centrui apie kasacinio skundo priėmimą civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto:

pastato – gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (lauko tualeto), (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-584/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45388-2017-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS

2019 m. liepos 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko, susipažinusi su Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžio išteisintųjų M. A. ir L. B. baudžiamojoje byloje bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8 dalimis, 3742 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=42f679b01dca11eabe008ea93139d588

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą priimti.

Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 27 d. gautu ieškovo A. V. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. V. pareikštą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl juridinio asmens vadovo atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimas, kuriuo netenkinta ieškinio reikalavimų. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fc7039001d0011eabe008ea93139d588

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, jog valstybės sprendimai dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo turi būti aiškūs, racionaliai motyvuoti, pagrįsti atitinkamomis teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis. Teismas dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų teisėtumo sprendė, neatsižvelgęs į tai, kad sprendime nebuvo nurodyta atšaukimo pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių ir duomenų. Individualų administracinį teisės aktą, priimtą neatlikus faktinių aplinkybių tyrimo, teisinio nustatytų faktų vertinimo, ieškovas laiko neatitinkančiu teisėtumo reikalavimų, neaiškiu ir nesuprantamu, teismui neįvykdžius pareigos ex officio įvertinti individualaus administracinio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Ieškovo teigimu, sprendimas atšaukti jį iš pareigų priimtas, remiantis išskirtinai paskyrusio asmens diskrecijos teise, tačiau teismas ne tik netinkamai aiškino diskrecijos teisės, kuri nėra absoliuti, bet ir viešojo intereso turinį; neįvertino, kad sprendimas atšaukti ieškovą turėjo būti objektyviai pagrindžiamas viešojo intereso tenkinimu, bet ne motyvuojamas absoliučia teisės sąvoka. Ieškovas nurodo, kad byloje nėra įrodymų ir dėl to nėra pagrindo teigti, jog asmeninius interesus jis iškėlė aukščiau už visuomenės ir valstybės interesus, diskreditavo juridinio asmens autoritetą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde išdėstytais argumentais siekiama kitokio teismų nustatytų su ieškovo atšaukimu iš valstybės įmonės vadovo pareigų susijusių aplinkybių vertinimo, bet nekeliama teisės problemos, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui; skunde vyraujantys fakto klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ–BALYNIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 27 d. gautu pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Timber construction group“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi Nr. 3P-1771/2019 atsisakė priimti pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Timber construction group“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis tapatus ankstesniam kasaciniam skundui, kurį teisėjų atrankos kolegijos pirmiau nurodyta nutartimi atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta jokių naujų argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=09050c401d0111eabe008ea93139d588

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Teismingumo byla Nr. T-81/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01299-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Klaipėdos apylinkės teismo prašymą išspręsti ginčo pagal ieškovų G. B., R. S. ir V. K. ieškinį atsakovei daugiabučių namų savininkų bendrijai (toliau – DNSB) „Spindulys“, tretieji asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, A. E. dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu, bei DNSB „Spindulys“ priešieškinį (skundą) atsakovei valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

2019 m. kovo 1 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose pagal ieškovų G. B., R. S. ir V. K. ieškinį iškelta civilinė byla Nr. e2-3284-941/2019. Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu DNSB „Spindulys“ reorganizacinio susirinkimo (butų savininkų) 2018 m. rugpjūčio 20 d. pakartotinio susirinkimo protokolą argumentuodami, jog susirinkimas buvo sušauktas ir protokolas surašytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Ieškovai ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad susirinkimas buvo sušauktas DNSB „Klaipėdos Vytautas“, kuri nėra DNSB „Spindulys“ narė, kaip juridinis asmuo neegzistuoja ir neturėjo teisės inicijuoti visuotinio narių susirinkimo sušaukimo. DNSB „Spindulys“ pirmininkė yra mirusi, naujas pirmininkas neišrinktas, nėra sudarytas bendrijos narių sąrašas, neaišku kokiu pagrindu, kokia tvarka ir kokioms pareigoms vykdyti susirinkime išrinktas A. E., kokiu teisiniu pagrindu jis atstovauja DNSB „Spindulys“ ir prisistato bendrijos reorganizatoriumi, nes tik bendrijos pirmininkas turi teisę įgalioti kitą asmenį atstovauti bendrijai, be to, bendrijos interesus atitiktų jos likvidavimas, nes faktiškai bendrija kaip juridinis asmuo neegzistuoja, neturi valdymo organų. 2019 m. kovo 12 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3284-941/2019 buvo nutarta palikti ieškovų ieškinį nenagrinėtu, nes nustatyta, kad atsakovas neturi atstovo, tai yra bendrijos pirmininkė yra mirusi, o valdyba nėra išrinkta. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-998-513/2019 ir Nr. e2S-999-513/2019 panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3284-941/2019 ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui tolesniam nagrinėjimui.

DNSB „Spindulys“, atstovaujama A. E., kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu atsakovui VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, prašydama teismo: 1) panaikinti atsakovo 2018 m. spalio 1 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3be90e301dca11eabe008ea93139d588

sprendimą Nr. (4.8.2.)IJ-1994 „Dėl atsisakymo registruoti pakeistus duomenis Juridinių asmenų registre“; 2) įpareigoti atsakovą įregistruoti DNSB „Spindulys“ vadovu A. E.; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki bus išnagrinėta ši administracinė byla įpareigoti atsakovą padaryti įrašą apie pareiškėjos vadovą, nurodant juo A. E. Pareiškėja nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 20 d. vykusiame DNSB „Spindulys“ butų ir kitos paskirties patalpų savininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas pradėti reorganizacijos procesą bei nuspręsta už reorganizaciją atsakingu asmeniu paskirti A. E., suteikiant jam bendrijos valdymo teises reorganizacijos proceso metu. Pareiškėja nurodo, kad tam, jog A. E. galėtų įgyvendinti sprendimą, būtinas jo registravimas viešajame registre, nurodant jį bendrijos vadovu. Nustatyta, kad teismas 2018 m. spalio 17 d. ir 2018 m. spalio 23 d. nutartimis netenkino pareiškėjo prašymų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bus išnagrinėta ši administracinė byla, įpareigoti atsakovą padaryti įrašą apie pareiškėjos vadovą, nurodant juo A. E. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartimi nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose yra iškelta civilinė byla Nr. eI-3284-941/2019 pagal ieškovų ieškinį atsakovei DNSB „Spindulys“ dėl 2018 m. rugpjūčio 20 d. DNSB „Spindulys“ pakartotinio susirinkimo protokolo pripažinimo negaliojančiu. Teismas nurodė, kad jei minėtoje civilinėje byloje bus panaikintas ginčijamas DNSB „Spindulys“ pakartotinio susirinkimo protokolas, tai pareiškėjos skundas administracinėje byloje negalės būti tenkinamas. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su minėtoje civilinėje byloje pareikštu reikalavimu, šiuo atveju administracinė byla net negalėtų būti nagrinėjama kol neįsiteisės teismo procesinis sprendimas minėtoje civilinėje byloje. Atsižvelgdami į tai Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai konstatavo, kad visi reikalavimai galėtų būti nagrinėjami vienoje byloje, ir administracinę bylą Nr. eI-764-386/2019 perdavė nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose buvo užvesta civilinė byla Nr. e2-4004-1071/2019, kuri vėliau buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. e2-3284-941/2019. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsakovės DNSB „Spindulys“ kuratoriumi paskirtas advokatas D. J. Klaipėdos apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju prie civilinės bylos buvo prijungta administracinė byla, siekiant nustatyti, koks teisinis santykis, tai yra civilinis ar administracinis vyrauja byloje, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti trečiojo asmens A. E. prašymą kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčui dėl teismingumo išspręsti (CPK 36 straipsnio 2-4 d.).

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal teisinio reglamentavimo nuostatas, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje yra keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai.Ieškinio reikalavimas, kuriuo ieškovai siekia pripažinti negaliojančiu daugiabučių namų savininkų bendrijos

„Spindulys“ reorganizacinio susirinkimo (butų savininkų) 2018 m. rugpjūčio 20 d. pakartotinio susirinkimo protokolą, argumentuodami, jog susirinkimas buvo sušauktas ir protokolas surašytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, yra civilinio teisinio pobūdžio. Bendrosios nuosavybės teisių įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) V skyriaus IV skirsnis. CK 4.83 straipsnio 3 dalis nustato, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja CK 4.85 straipsnis bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normos. Ginčai dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos priimtų sprendimų teisėtumo yra civilinio teisinio pobūdžio ir teismingi bendrosios kompetencijos teismams.

Priešieškinio reikalavimas, kurio DNSB „Spindulys“ siekia panaikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (4.8.2.)IJ-1994 „Dėl atsisakymo registruoti pakeistus duomenis Juridinių asmenų registre“ bei įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą A. E. įregistruoti DNSB „Spindulys“ vadovu, savo esme yra administracinio teisinio pobūdžio. Juridinių asmenų registre atliekami registravimo veiksmai yra administracinio pobūdžio veiksmai (aktai), atliekami įstatymų įgalioto subjekto – juridinių asmenų registro tvarkytojo. Juridinių asmenų registro tvarkytojo veikla, atliekant registravimo veiksmus juridinių asmenų registre, pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-10/2016, 2015 m. sausio 30 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-29/2015, 2013 m. kovo 12 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-6/2013). Tačiau nagrinėjamoje byloje šio reikalavimo išsprendimas yra neatsiejamas nuo civilinio teisinio pobūdžio reikalavimo dėl daugiabučių namų savininkų bendrijos „Spindulys“ reorganizacinio susirinkimo (butų savininkų) 2018 m. rugpjūčio 20 d. pakartotinio susirinkimo protokolo pripažinimo negaliojančiu išsprendimo, t. y. šio reikalavimo išsprendimas turės lemiamos reikšmės reikalavimo dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus išsprendimui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamame ginče vyrauja (dominuoja) civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir lemia nagrinėjamo ginčo rūšinį teismingumą, priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismams.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Bylą pagal ieškovų G. B., R. S. ir V. K. ieškinį atsakovei daugiabučių namų savininkų bendrijai (toliau – DNSB)

„Spindulys“, tretieji asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, A. E. dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu, bei DNSB „Spindulys“ priešieškinį (skundą) atsakovei valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus grąžinti Klaipėdos apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


Teismingumo byla Nr. T-85/2019Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02081-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5 (S)

NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=30c8b2801dca11eabe008ea93139d588


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Panevėžio apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovų R. B., K. B., E. B., P. B., R. B., Ž. Č., G. D., V. E., A. G., V. G., S. G., R. K., A. M., P. P., J. R., V. R., V. Š., N. Š., G. Š., V. Š., R. Š., J. T., S. U., E. U., M. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo dalies, kuria Utenos ekspertinio skyriaus sanitarų pareigybės priskirtos D lygio pareigybei, pripažinimo neteisėta ir panaikinimo, pripažinimo, kad sanitarų pareigybės priskirtinos C lygio pareigybei, Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Ieškovai patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) panaikinti 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau ir – Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba) Utenos ekspertinio skyriaus I-ojo poskyrio sanitaro pareigybės aprašymo 2 p. ir 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus II-ojo poskyrio sanitaro pareigybės aprašymo 2 p.; 3) pripažinti neteisėtu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus sanitarų pareigybės priskyrimą D lygio pareigybei; 4) pripažinti, jog Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus sanitarų pareigybė priskirtina C lygio pareigybei; 5) priteisti iš atsakovės ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovų teigimu, atsakovė be teisėto pagrindo sanitarų pareigybę priskyrė D lygiui, nes jų atliekamos darbo funkcijos yra daugiaprasmės, tinkamam darbo funkcijų atlikimui reikia net kelių sričių išmanymo: dalis funkcijų atitinka ligoninės sanitaro atliekamas funkcijas, dalis – įkalinimo įstaigų darbuotojų, dalis – asmens sveikatos priežiūros darbuotojo, o tai vienareikšmiškai patvirtina, jog sanitarai negali būti prilyginti darbuotojams, atliekantiems paprastas ir pasikartojančias užduotis, kurioms atlikti netaikomi išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos reikalavimai. Be to, jie dirba pavojingomis darbo sąlygomis, ieškovams yra keliami atitinkami kvalifikacijos reikalavimai, teisės aktais sanitaro pareigybė priskiriama pagalbiniam medicinos ir individualios priežiūros personalui. Ieškovų nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad sanitaro pareigybė yra ne D, o C lygio, ir panaikinti iš dalies atsakovės įsakymu patvirtintus pareigybių aprašymus.

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. liepos 22 d. sprendimu civilinę bylą dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė. Kitoje dalyje ieškinį tenkino; panaikino atsakovės Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus I-ojo poskyrio sanitaro pareigybės aprašymo I skyriaus 1 bei 2 punktus ir 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus II-ojo poskyrio sanitaro pareigybės aprašymo I skyriaus 1 bei 2 punktus, kuriais Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus I-ojo ir II-ojo poskyrių sanitaro pareigybė priskirta D lygio darbuotojų grupei bei nustatytas pareigybės lygis – D. Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos apeliacinį skundą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje nurodo, kad atsakovė – Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba yra biudžetinė įstaiga, kurios

savininkė yra valstybė, t. y. valstybinis administravimo subjektas. Byloje pareikštas darbuotojų – sanitarų reikalavimas dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie 2018 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, kuriuo buvo patvirtintos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus atitinkamų poskyrių sanitaro pareigybės priskyrimas D lygio pareigybei. Teismui kilo abejonių dėl kilusio ginčo rūšinio teismingumo, nes ginčijamas 2018 m. spalio 9 d. įsakymu patvirtintas sanitaro pareigybės aprašymas bei jos priskyrimas atitinkamai D lygio darbuotojų grupei atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo pagrindu, tačiau tiesiogiai nekeliamas ginčas dėl darbo užmokesčio.

Specialioji teisėjų kolegija


Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, kategorijos įtvirtintos ABTĮ 17 straipsnyje.

Ieškovai – skirtingais laikotarpiais sudarytų darbo sutarčių pagrindu dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus 1-ame arba 2-ame poskyriuose sanitarais. Jų darbdavys – Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba.

Byloje ginčijama tai, kad atsakovė – Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitė ieškovų pareigybės aprašymus, ją priskirdama D lygio pareigybei. Ieškovai su tuo nesutinka, nurodydami, kad jų pareigybė yra priskirtina C lygio pareigybei.

Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinė įstaiga, kurios pagrindinė paskirtis yra teisės aktų nustatyta tvarka atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes, teikti specialisto išvadas pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų užduotis (Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-425 (nauja įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2010 m. gruodžio 5 d.), 1 punktas).

Ieškovai, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje dirbantys pagal darbo sutartis, nėra valstybės tarnautojai ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Atsakovės 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) padarytas ieškovų pareigybės aprašymų pakeitimas, nustatant atitinkamą pareigybės lygį (su kuriuo ieškovai nesutinka), nėra viešojo administravimo aktas.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 4 dalį, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovų pareigybės priskyrimą atitinkamam lygiui, be kita ko, reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymas, Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų pareigybių aprašymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. A1-77. Pagal Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnį, biudžetinių įstaigų darbuotojų pareigybės yra keturių lygių (D lygio – pareigybės, kurioms netaikomi išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos reikalavimai). Biudžetinės įstaigos vadovas tvirtina biudžetinės įstaigos darbuotojų pareigybių sąrašus, naudodamasis

Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintu Lietuvos profesijų klasifikatoriaus kodu ir pritaikydamas profesijos pavadinimą konkrečiai pareigybei įvardyti; biudžetinės įstaigos vadovas tvirtina biudžetinės įstaigos darbuotojų pareigybių aprašymus, kuriuose taip pat turi būti nurodytas pareigybės lygis (Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1, 3 dalys, 4 dalies 3 punktas). Vykdydamas šias funkcijas, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius atlieka savo, kaip ieškovų darbdavio, pareigas. Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatyme įtvirtinti pareigybių lygiai, be kita ko, lemia (gali lemti) ieškovų darbo užmokestį.

Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad keliamas ginčas pagal savo pobūdį yra ginčas tarp darbo santykių dalyvių, kuriam spręsti, be kita ko, taikytinos Darbo kodekse įtvirtintos nuostatos, ir yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, byla grąžintina Panevėžio apygardos teismui, įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti apeliacine tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Grąžinti bylą pagal ieškovų R. B., K. B., E. B., P. B., R. B., Ž. Č., G. D., V. E., A. G., V. G., S. G., R. K., A. M., P. P.,

J. R., V. R., V. Š., N. Š., G. Š., V. Š., R. Š., J. T., S. U., E. U., M. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo dalies, kuria Utenos ekspertinio skyriaus sanitarų pareigybės priskirtos D lygio pareigybei, pripažinimo neteisėta ir panaikinimo, pripažinimo, kad sanitarų pareigybės priskirtinos C lygio pareigybei, Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Panevėžio apygardos teismui, įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti apeliacine tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-302-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01338-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e97f97001d0011eabe008ea93139d588

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mindaugo Banelio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šias bausmes ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nuosprendžiu V. K. paskirtą bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu, V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, ji paskirta atlikti pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir nuo 2018 m. spalio 6 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendis pakeistas:

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, V. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams, ir V. K. paskirta nauja bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu, V. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią subendrintą bausmę ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nuosprendžiu V. K. paskirtą bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu, V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Kita Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mindaugo Banelio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. V. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikė su A. Š. suburta organizuota grupe, skirta bendrai pelningai ir pastoviai nusikalstamai veiklai – sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti – neteisėtai disponuoti dideliais ir labai dideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jiems pardavinėti. A. Š. nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio į bendrą nusikalstamą veiklą įtraukė A. V. (A. V.) ir V. K., kuriuos siejo pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas, vykdant A. Š. nurodymus neteisėtam narkotinių bei psichotropinių medžiagų, tiekiamų A. Š., pardavimui surasti tinkamus asmenis, kurie tiesiogiai prekiautų narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis pagal konkrečiam organizuotos grupės nariui paskirstytas Vilniaus miesto teritorijas, surasti butus, kuriuose apsigyvenę minėtam tikslui surasti asmenys disponuotų narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir jas pardavinėtų, perduoti šiems mobiliuosius telefonus bei SIM korteles ryšiui su pačiais organizuotos grupės nariais bei pirkėjais palaikyti, vesti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo apskaitą, įgyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų svėrimo bei pakavimo priemones, taip palengvinant nusikalstamų veikų darymą, 2010 m. rugpjūčio mėn. nenustatytą dieną įtraukė į nusikalstamą veiką nepilnametį L. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. M., kuriuos

apgyvendino išnuomotame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), davė nurodymus prekiauti tiekiamomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, išnešti pirkėjų prašomą jų kiekį, visą parą atsakinėti į telefono skambučius, vesti šių medžiagų platinimo apskaitą, turėti fasavimo priemones, prireikus – dalyti jas mažesniais kiekiais, pinigus už parduotus narkotikus atiduoti jam, kuriuos L. J. vykdė. Tęsdamas nusikalstamą veiką V. K. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. spalio 11 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, psichotropines medžiagas – amfetaminą, metamfetaminą ir mefedroną bei narkotines medžiagas – heroiną ir kanapes (ir jų dalis) – išplatino E. M. ir L. J., kurias pastarieji laikė minėtame nuomojamame bute ir dalį pardavė nenustatytiems asmenims Vilniuje, kol 10.45 val. Vilniuje, prie namo (duomenys neskelbtini), E. M. buvo sulaikytas, jo asmens kratos metu rasta 0,904 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) – bei 0,348 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; prie namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rasta 0,031 g narkotinės medžiagos – heroino, bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rasta narkotinių medžiagų – 0,836 g heroino ir 2,109 g kanapių (ir jų dalių) – bei psichotropinių medžiagų – 6,449 g metamfetamino, 0,037 g amfetamino ir 0,099 g mefedrono. Tęsdamas nusikalstamą veiką V. K. 2010 m. lapkričio 1 d. apie 21 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), paimdamas iš A. Š. slėptuvių, įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 125,648 g metamfetamino ir 4,704 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), kurias iki 2010 m. lapkričio 3 d. 15.15 val. laikė bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kai tą pačią dieną 15.15 val. kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtas psichotropines medžiagas.

2. Be to, V. K. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo narkotine ir psichotropine medžiagomis be tikslo jas platinti, t. y. jis nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio tiksliau nenustatytos dienos iki 2011 m. lapkričio 3 d. nuomojamame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikė 0,042 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,078 g narkotinės medžiagos metadono, kai tą pačią dieną 15.15 val. kratos metu šias medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato M. Banelio ir prokuroro apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė nuteistajam neteisingą, per švelnią bausmę, neatlikęs visų bausmei individualizuoti reikšmingų kaltininko asmenybę apibūdinančių duomenų vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste, nepakankamai atsižvelgdamas į V. K. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo vaidmenį padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas M. Banelis prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sušvelninti nuteistajam pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei subendrinti ją su kitomis bausmėmis. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė nuteistajam V. K. švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatyme, tačiau parinko netinkamą jos dydį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą nuteistajam. Teismai nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už nusikaltimo, dėl kurio jis visiškai prisipažino ir gailisi, padėjo jį atskleisti, padarymą, atsižvelgdami į nusikaltimo pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei asmenines savybes, aktyvius veiksmus po nusikaltimo padarymo, socialinius ryšius bei padėtį, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Kasatorius, plačiai aptardamas teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir bausmių skyrimo, teigia, kad net ir minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmė yra neproporcinga padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei bei prieštarauja teisingumo principui. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas tik taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant V. K. švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą V. K., neįvertino bylos duomenų visumos ir padarė nepagrįstą išvadą dėl realios laisvės atėmimo bausmės šioje byloje skyrimo tikslingumo

nuteistajam. Teismas, spręsdamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimą, nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis pasislėpė nuo teismo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, byloje nenustatyta nuteistojo tyčia pasislėpti nuo teismo ir taip užvilkinti bylos nagrinėjimą ar išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis iš Lietuvos išvyko po to, kai ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius parodymus dėl nusikaltimų aplinkybių, visiškai prisipažino juos padaręs, išvykdamas nesiekė slapstytis, vengti duoti parodymų byloje ir tokiu būdu pakenkti tyrimui ar bylos nagrinėjimui. Nuteistasis iki galo nesuprato jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimų esmės bei vykdymo tvarkos, todėl prieš išvykdamas į užsienį nesikreipė dėl leidimo. Be to, jis neatliko jokių veiksmų, trukdančių bylą išnagrinėti operatyviai, jos nagrinėjimas užsitęsė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. K. asmenybės pavojingumą didina tai, jog po nusikalstamų veikų šioje byloje padarymo jam buvo priimti dar keturi apkaltinamieji nuosprendžiai. Nuteistojo po nusikalstamų veikų šioje byloje padarymo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas yra žymiai mažesnis, nuteistasis daugiausia pažeidė viešąją tvarką ir nepadarė jokių nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, jų platinimu. Ši aplinkybė neturėtų užkirsti kelio taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. K. šioje byloje padaryta nusikalstama veika negali būti pripažinta atsitiktine. Nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus – 19 metų, jo veiksmai buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, nulemti jaunatviško maksimalizmo, atlikti visa apimtimi nesuvokiant jų pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino pirmųjų nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų rūšies, objekto (nuosavybė), pavojingumo, kuris yra žymiai mažesnis nei nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nesuteikia pakartotinumo reikšmės. Nuteistasis pirmąsias nusikalstamas veikas padarė būdamas dar jaunesnio amžiaus, todėl jos negali būti laikomos atliktomis sąmoningai, visapusiškai įvertinus jų pasekmes bei galimą atsakomybę. Be to, egzistuoja didelis laiko atotrūkis tarp nusikalstamų veiksmų atlikimo, bausmės paskyrimo ir jos vykdymo (10 metų), tai leidžia daryti išvadą apie bausmės neadekvatumą, neaktualumą, netikslingumą ir tikslų nepasiekimą.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad negalima pripažinti, jog V. K. savo noru policijos pareigūnams atidavė narkotines medžiagas, parodė jų slėptuvę. Byloje nustatyta, kad V. K. savo noru buvo nutraukęs narkotinių medžiagų vartojimą, nebedarė nusikalstamų veikų ir buvo apsisprendęs narkotines medžiagas atiduoti policijos pareigūnams, norėjo atskleisti visą narkotinių medžiagų platinimo schemą, dalyvaujančius asmenis, tarp jų organizatorių A. Š., todėl iš slėptuvės paėmė narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas atiduoti policijos pareigūnams. Tai, kad nuteistasis apie daromą nusikaltimą policijos pareigūnams pranešė jo sulaikymo dieną, nepaneigia, jog jis laisva valia prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, parodė slėptuvę ir atidavė narkotines medžiagas. Nuteistojo parodymai byloje buvo esminiai, padėję atskleisti nusikalstamas veikas, jų darymo schemas, dalyvavusius asmenis, taip pat konfiskuoti ir išimti iš neteisėtos apyvartos labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, ginklų bei šaudmenų. Šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Be to, nuteistasis buvo nusikalstamos veikos vykdytojas, atliko antraeilį vaidmenį, tačiau jam ir A. Š., kuris pripažintas organizuotos grupės organizatoriumi, paskirtos vienodo dydžio bausmės. Tai prieštarauja bausmės teisingumo, adekvatumo principams, nes baudžiamosios atsakomybės dydis nediferencijuojamas ir tinkamai neatspindi nuteistųjų asmenybių pavojingumo skirtumo. Kartu A. V., kuris taip pat pripažintas nusikalstamos veikos vykdytoju ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, paskirta žymiai švelnesnė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje išdėstė aiškius ir bylos įrodymais bei kitais duomenimis pagrįstus motyvus, kodėl nėra išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas nuteistajam V. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas išsamiai įvertino V. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, kad nuteistasis disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įtraukė į šią veiklą dar du asmenis, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistasis slėpėsi nuo teismo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir kitas aplinkybes. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą laisvės

atėmimo bausmę, kuri tinkamai individualizuota ir atitinka padarytą nusikalstamą veiką.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

7. Kasaciniame skunde yra keliamas bausmės teisingumo principo užtikrinimo klausimas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas, nors pritaikė nuteistajam V. K. BK 54 straipsnio 3 dalį, parinko per griežtą laisvės atėmimo bausmę, o apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos duomenų visumos ir nepagrįstai panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą.

8. Atsakant į kasacinio skundos argumentus visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos.

9. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018 ir kt.).

10. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nuteistajam V. K. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo.

11. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas išdėstė aiškius, bylos duomenimis pagrįstus motyvus, kodėl nėra išimtinių aplinkybių, susijusių su mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumo vertinimu. Tokią motyvuotą išvadą teismas padarė išsamiai įvertinęs tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę, šio asmens elgesį po nusikaltimų padarymo.

12. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino veikų pavojingumą, kad V. K., veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, padarė ir labai sunkų nusikaltimą, aktyviai platino įvairias narkotines ir psichotropines medžiagas (amfetaminą, metamfetaminą, mefedroną, heroiną, kanapes), įtraukė į sunkaus nusikaltimo padarymą dar du asmenis. Šis teismas pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas sumenkino V. K. vaidmenį padarant nusikalstamą veiką, jo padaryto nusikaltimo pavojingumą bei tokio pobūdžio nusikaltimu daromą žalą visuomenei ir žmonių sveikatai, juolab kad nuteistasis disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

13. Vertindamas V. K. asmenybę, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šis asmuo buvo teistas tiek prieš nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas nagrinėjamoje byloje, padarymą, tiek ir dar keturis kartus nuteistas po šių nusikalstamų veikų padarymo. Šie duomenys rodo, kad asmuo linkęs nusikalsti. Nustatytos aplinkybės apie kitus V. K. teistumus pagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šioje byloje nuteistajam V. K. inkriminuoti nusikaltimai nebuvo atsitiktinio pobūdžio ir, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nulemti vien jaunatviško maksimalizmo, gyvenimiškos patirties trūkumo, susiklosčiusių aplinkybių. Be to, teismai nustatė, kad V. K. bylos nagrinėjimo teisme metu tyčia pažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas, išvyko iš Lietuvos (išvyko į Jungtinę Karalystę, kur gyveno trejus metus), taip pasislėpė nuo vykstančio Lietuvoje teismo. Dėl tokio šio asmens elgesio

jo baudžiamoji byla buvo išskirta į atskirą bylą, taikytas perdavimo pagal Europos arešto orderį priemonės institutas. Šios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas užtruko, nėra būdingos aktyviai atgailai. Teisiamojo posėdžio metu pats V. K. patvirtino, kad jam buvo žinoma apie paskirtą suėmimą ir paskelbtą paiešką, ir nors teigė, kad nenorėjo slapstytis nuo teismo, tik ketino užsidirbti pinigų, tačiau apeliacinės instancijos teismas byloje nenustatė duomenų, patvirtinančių tokius nuteistojo teiginius.

14. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama aplinkybių, kad V. K. visiškai prisipažino ir savo noru policijos pareigūnams parodė narkotinių medžiagų ir ginklo slėptuvę, nurodė dalyvavusius asmenis, kaip neva sudarančių pagrindą švelninti nuteistajam skirtiną bausmę, vertinimui. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 13 punkte išdėstė bylos medžiaga pagrįstas išvadas apie šių faktų reikšmę sprendžiant apie teisingos bausmės parinkimą nuteistajam. Kasaciniame skunde nesant argumentų, aiškiai paneigiančių apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su jomis nesutikti.

15. BK 58 straipsnis įpareigoja teismą individualizuoti bausmes nusikaltimą padariusiems bendrininkams, atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. BK 58 straipsnio 2 dalyje esančioje bausmių skyrimo taisyklėje atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrininkavimas veikiant organizuota grupe yra pavojingesnis už paprastąjį bendrininkavimą ir griežčiau baustinas. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad individualizuojant V. K. bausmę nuo šių reikalavimų nenukrypta.

16. Iš pakeisto nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismui V. K. charakteristika, jo amžius nusikaltimų padarymo metu, kurių svarba pabrėžiama kasaciniame skunde, buvo žinomos ir tinkamai vertinamos. Sprendimo skirti nuteistajam V. K. būtent tokią individualizuotą bausmę, kokia buvo parinkta, motyvai taip pat išdėstyti. Bausmė V. K. paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai). Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo įvertintos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos bausmei skirti svarbios aplinkybės ar tam tikros aplinkybės buvo apeliacinės instancijos teismo itin sureikšmintos ir dėl to parinktas bausmės dydis akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui.

17. Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo pakeisto nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurio reikėtų šiuos sprendimus keisti.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mindaugo Banelio kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

VYTAUTAS MASIOKAS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-370-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01671-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.1.4.4; 2.11

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=17772b001d0111eabe008ea93139d588

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Altarė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Matikada“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Egvilta“, uždarajai akcinei bendrovei „Altarė“, uždarajai akcinei bendrovei „Matikada“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, E. V., A. Č., Latvijos Respublikos bendrovė „SIA UniCredit Leasing“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „V24“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių besikreipiančių į teismą asmenų materialinį teisinį suinteresuotumą ir pareigą įrodyti subjektinės teisės pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ ieškiniu prašė Vilniaus apygardos teismo: 1) panaikinti Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylas Nr. 13/16911, registro Nr. 44/844019, adresas Žvalgų g. 7 ir Žvalgų g. 5, Vilnius; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir inspekcija) 2013 m. birželio 20 d. pažymą Nr. PASS-00-130620-00436 apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto; 3) pripažinti niekine ir negaliojančia BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ sudarytą 2013 m. spalio 3 d. be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria perleistas pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas Vilniuje, Žvalgų g. 7; 4) pripažinti niekine ir negaliojančia BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ sudarytą 2013 m. spalio 3 d. be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria perleistas pastatas–komercinis pastatas Vilniuje, Žvalgų g. 5.

3. Ieškovė nurodė, kad ji yra atsakovės BUAB „Egvilta“ hipotekos kreditorė, turinti 1 984 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Atsakovės BUAB „Egvilta“ bankroto administratorės UAB „Avere“ įgaliotas asmuo ir atsakovė UAB „Altarė“ 2013 m. spalio 3 d. sudarė be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis BUAB „Egvilta“ pardavė UAB „Altarė“ pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą bei pastatą – komercinį pastatą, esančius Vilniuje, Žvalgų g. 7 ir 5. Šie pardavimo sandorio dalyku buvę nekilnojamieji daiktai buvo suformuoti pagal 2013 m. birželio 11 d. atliktus kadastrinius matavimus ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė teigė, kad jokių statinių žemės sklypuose Vilniuje, Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7, realiai nėra, nes žemės sklype Žvalgų g. 5 tik išbetonuoti keli stulpai, žemės sklype Žvalgų g. 7 yra armatūros. Tokie objektai tiek pagal savo savybes, tiek pagal nekilnojamojo turto objektų formavimą reglamentuojančius teisės aktus negalėjo būti formuojami kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, todėl UAB „Matikada“ 2013 m. birželio 17 d. parengtos ginčo statinių kadastrinių matavimų bylos Nr. 13/16911 naikintinos

kaip neteisėtos. Ginčo statiniai nuo pat statybų pradžios buvo vieno statinio – daugiabučio gyvenamojo namo – dalis, o statybos leidime buvo nurodyta vieno daugiabučio gyvenamojo namo statyba adresu Žvalgų g. 7, Vilnius. Ieškovės teigimu, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos neteisėtai atsakovės UAB „Matikada“ 2013 m. birželio 17 d. parengtų kadastrinių bylų pagrindu 2013 m. birželio 20 d. išdavė pažymą Nr. PASS-00-130620-00436, kuria patvirtino, kad statiniai statomi be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Ginčo turto perleidimo sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, nes jų dalyką turi sudaryti nekilnojamasis daiktas, kuris būtų suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir realiai egzistuotų. Jei nekilnojamasis daiktas suformuotas pažeidžiant įstatymus, reiškia, jog nėra sandorio objekto ir kaip to pasekmė – sandorio dalyko, taigi sandoris yra niekinis ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovė tvirtino, kad šie ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jais faktiškai perleista teisė naudotis valstybine žeme, kuri pagal įstatymą negali būti perleidžiama tokiu būdu.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė faktines aplinkybes: ginčo objektų duomenys – nebaigtas statyti daugiabutis gyvenamasis namas

Vilniuje, Žvalgų 7, unikalus Nr. 4400-2463-4260, pažymėjimas plane 5A9/b, baigtumas 1 proc.; nebaigtas statyti komercinis pastatas Vilniuje, Žvalgų g. 5, unikalus Nr. 4400-2463-4272, pažymėjimas plane 4H1/b, baigtumas 3 proc. Abu pastatai yra viename žemės sklype Vilniuje, Trinapolio g. 3. Be tiriamų pastatų tame pačiame sklype yra dar vienas nebaigtas statyti daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. 4400-1539-6424, pažymėjimas plane 3A9/b, baigtumas 2017 m. gruodžio 18 d. buvo 35 proc. Šie trys pastatai buvo statomi pagal vieną suderintą techninį projektą „Kompleksas – „3868-JD Daugiabutis gyvenamasis namas Žvalgų g. 7. Nauja statyba. Ypatingas statinys“, kurį 2007 m. parengė ir suderino UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ ir 2007 m. lapkričio 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/1260/07-1365.

6. Sklype Vilniuje, Trinapolio g. 3, pastatai buvo statomi ir kadastriniai matavimai buvo atliekami skirtingu laiku. Dviejų pastatų – daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, Žvalgų 7, ir komercinio pastato Vilniuje, Žvalgų g. 5, kadastrinių matavimų bylos suformuotos 2013 m. birželio 11 d. UAB „Matikada“, kuri kartu patikslino ir daugiabučio namo Vilniuje, Trinapolio g. 3, kadastrinių matavimų bylą. 2013 m. birželio 20 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išduotos pažymos Nr. PASS-00-130620-00436 „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto“ pagrindu daugiabučiai namai Trinapolio g. 3 ir Žvalgų g. 7, bei komercinis pastatas Žvalgų g. 5 buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

7. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1058-823/20165 įtraukė ieškovę į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą. Hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). 2017 m. spalio 11 d. ieškovė, kurios finansinis reikalavimas užtikrintas hipoteka, perėmė BUAB „Egvilta“ turtą – nebaigtą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą Vilniuje, Trinapolio g. 3. Ieškovei perėmus daugiabutį bei įgijus nuosavybės teisę į jį, teismo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, užtikrintas hipoteka (įkeitimu), bendrovės bankroto byloje buvo patenkintas ir ieškovė, kaip kreditorė, kurios reikalavimai užtikrinti hipoteka (įkeitimu), buvo išbraukta iš bendrovės kreditorių sąrašo. 2018 m. kovo 29 d. ieškovė ir UAB „V24“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MK-2643, kurios pagrindu UAB „V24“ buvo perleista nuosavybės teisė į daugiabutį pastatą. Ieškovė nebeturi teisinio materialinio suinteresuotumo šios civilinės bylos baigtimi nei kaip bendrovės kreditorė, nei kaip daugiabučio savininkė ir kadastrinių matavimų bylų sudarymas, valstybės institucijų priimti administraciniai aktai bei bankrutavusios UAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nepažeidžia jos teisių.

8. Teismas nesirėmė teismo eksperto Sigito Mitkaus 2017 m. gruodžio 21 d. teismo ekspertizės akto Nr. 17-33 išvada, jog žemės sklypo dalyse, plane pažymėtose plane „B“ ir „C“, esančių konstrukcijų parametrų nepakanka tam, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų galima atlikti atskirai formuojamų pastatų kadastrinius matavimus ir nustatyti pastatų kadastro duomenis, būtinus formuojant atskirus nekilnojamojo turto vienetus (pastatus). Ekspertas S. Mitkus neturi matininko kvalifikacijos. Be to, ekspertizė neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 216 straipsnio 1 dalies reikalavimo aprašyti tyrimus, kurių pagrindu padaroma išvada. Ekspertas S. Mitkus nevertino faktinių vietoje esančių konstrukcijų parametrų, apsiribojo tik teisės normų citavimu, todėl jo ekspertizės išvada nemotyvuota.

9. Teismo kaip patikimas įrodymas įvertintas specialių žinių turinčių asmenų 2018 m. balandžio mėn. surašytas

vertinimo aktas „Objekto adresu: Statomi pastatai, sklype Trinapolio g. 3, Vilnius“. Vertinimą atliko MB Statybos ekspertizių centro ekspertas D. K., kuriam suteiktas statybos inžinerijos mokslo daktaro laipsnis, jis yra teismo ekspertas.

10. Vertinimo akte nurodyta, kad kadastrinius matavimus galima atlikti ir nebaigtiems statiniams, kai galima nustatyti jų plotą, tūrį ar kitus parametrus ir vertę. Nagrinėjamu atveju galima nustatyti įrengtų pastato pamatų (polių ir rostverkų) užimamą žemės plotą (pastatų užstatymo plotą) bei apskaičiuoti jų vertę. Vadinasi, yra tenkinamas kadastriniams matavimas atlikti keliamas reikalavimas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektas yra statinys (taip pat nebaigtas statyti), išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo; nebaigtas statyti statinys gali būti nekilnojamojo turto kadastro objektas. Nagrinėjamu atveju įrengti pamatai ir rostverkai ir yra dalis nebaigto statyti pastato.

11. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.2.4.2 punktą nebaigti statyti ar fiziškai pažeisti statiniai matuojami, kai galima nustatyti jų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, sienų statybos produktus, plotą, tūrį ar kitus parametrus.

12. Vertinimo akte taip pat nurodyta, kad žemės sklypo Vilniuje, Trinapolio g. 3, dalyse, pažymėtose „B“ ir „C“, esančios statybinės konstrukcijos yra laikytinos pastato pamatais, todėl nustatytas faktinis šių pastatų baigtumas: daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, Žvalgų g. 7, yra 4,3 proc., o komercinio pastato Vilniuje, Žvalgų g. 5, – 6,32 proc.

13. Komercinio pastato ir daugiabučio namo kadastriniai duomenys, nurodyti šių daiktų kadastrinių matavimų bylose, buvo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, prieš tai atlikus patikrinimą (patikrą), todėl toks kadastro tvarkytojo sprendimas patvirtina, kad ginčijamos komercinio pastato ir daugiabučio namo kadastrinių matavimų bylos atitiko teisės aktų reikalavimus.

14. Ieškinio reikalavimas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. pažymą Nr. PASS-00-130620-00436 apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto yra administracinio teisinio pobūdžio, o kiti ieškinio reikalavimai yra civilinio teisinio pobūdžio. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

15. Ieškovė teigė, kad apie ginčijamą pažymą jai tapo žinoma 2015 m rugpjūčio mėnesį, bet jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų į bylą pateikta nėra. Ieškovei finansiniai reikalavimai perleisti 2015 m. balandžio 20 d., todėl jau nuo šios datos ji privalėjo domėtis su jos įgytomis teisėmis susijusių dokumentų turiniu ir esant reikalui pasinaudoti teise juos skųsti.

16. Vadovaudamasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 9 punktu ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. liepos 21 d. įsakymu patvirtinto Pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka inspekcija 2013 m. vasario 20 d. išdavė Pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto Nr. PASS-00-130620-00436. Pagal minėto tvarkos aprašo 11 punktą inspekcija pažymos galėtų neišduoti: nustačiusi, kad statinys statomas savavališkai, tame tarpe jei statybos darbai buvo vykdomi pasibaigus statybą leidžiančio dokumento galiojimo laikui; nustačiusi, kad statinio projekto sprendiniai neatitinka statinio statybą leidžiančio dokumento ar statinio (patalpos) kadastro duomenų bylos duomenų. Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, kad bent viena iš šių priežasčių ginčo atveju egzistavo, todėl laikytina, kad pažyma išduota teisėtai.

17. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ ir trečiojo asmens UAB „V24“ bei prie jų prisidėjusios atsakovės BUAB „Egvilta“ apeliacinį skundą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti: teismas sprendė panaikinti Nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenis Vilniaus m. Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7; panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. pažymos Nr. PASS-00-130620-00436 „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto“ dalį (1, 2 punktus) dėl statinių Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7; pripažinti negaliojančia be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2013 m. spalio 3 d. BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ dėl pastato – komercinio pastato Vilniaus m., Žvalgų g. 5, pirkimo ir pardavimo; taikyti restituciją – priteisti iš UAB „Altarė“ bankrutavusiai UAB „Egvilta“ pripažintos negaliojančia sutarties dalyku įvardytą pastatą – komercinį pastatą Žvalgų g. 5, o UAB „Altarė“ (j. a. k. 303067473) priteisti iš BUAB „Egvilta“ 86 886 Eur; pripažinti negaliojančia

be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2013 m. spalio 3 d., BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ dėl pastato – daugiabučio gyvenamojo namo Žvalgų g. 7, pirkimo ir pardavimo; taikyti restituciją – priteisti iš UAB „Altarė“ bankrutavusiai UAB „Egvilta“ pripažintos negaliojančia sutarties dalyku įvardytą pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą Žvalgų g. 7, o UAB „Altarė“ priteisti iš BUAB „Egvilta“ 144 810 Eur.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ieškovė nėra ginčo sandorių šalis, tačiau savo materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti sandorius ir savo teisių pažeidimą grindė tuo, jog pardavusi trečiajam asmeniui UAB „V24“ pastatą Vilniuje, Trinapolio g. 3, pirkimo–pardavimo sutartimi įsipareigojo perduoti pirkėjai turėtas teises į pastatui eksploatuoti būtiną valstybinės žemės sklypo nuomą, bet dėl kitų statinių (kaip savarankiškų turto objektų) tame žemės sklype suformavimo ginčijamų kadastrinių matavimų pagrindu, taip pat dėl ginčo pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo, šio įsipareigojimo pirkėjai negali tinkamai įvykdyti. Tokiu būdu šalių ginčo išsprendimas gali modifikuoti ieškovės teises ir pareigas daikto pirkėjai UAB „V24“. Tokio pobūdžio ieškovės materialinis teisinis suinteresuotumas, įvertinus ir sandorių ginčijimo šioje byloje teisinius pagrindus, teisėjų kolegijos vertinimu, išlieka pakankamas.

19. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginčyti įmonės sudarytus sandorius. Ir po įkeisto BUAB „Egvilta“ turto realizavimo (perėmimo ir vėliau įvykusio perleidimo) ieškovė išliko BUAB „Egvilta“ kreditorė – jos nepatenkintų finansinių reikalavimų suma siekia 102 606,51 Eur.

20. Dėl kadastrinių matavimų teisėtumo – matininko kvalifikacijos neturėjimas nepaneigia pateiktų ekspertizės išvadų, kaip patikimesnio įrodymo, reikšmės. Nei teismo ekspertui S. Mitkui suformuluotos užduotys, nei šio eksperto atliktos ekspertizės turinys bei išvados neteikia pagrindo spręsti apie neišvengiamą poreikį turėti matininko kvalifikaciją. Esminis teismo paskirtos ekspertizės tikslas buvo identifikuoti ginčo sklype esančias statybines konstrukcijas, jų visumą bei pateikti išvadą, ar faktiškai esančių konstrukcijų visumos parametrai sudaro sąlygas pagal teisės aktų nustatytą tvarką atlikti kadastrinius matavimus.

21. Ekspertizės akto turinys patvirtina, kad ekspertas, vykdydamas teismo nutartyje suformuluotą užduotį, ištyrė ir įvertino ginčo objekto projekto dokumentus, statybų objekte pats apžiūrėjo esamas konstrukcijas, jas identifikavo, aprašė bei įvertino. Vykdydamas užduotį atsakyti, ar pagal faktiškai esamą padėtį buvo įmanoma atlikti kadastrinius matavimus, ekspertas pateikė išsamų norminių teisės reikalavimų sąrašą, išplaukiantį iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, išsamų įvertinimą, kodėl faktiškai esančių statybinių konstrukcijų padėtis neleido atlikti kadastrinių matavimų, bei suformulavo atitinkamas išvadas dėl sąlygų (faktinių parametrų) atlikti kadastrinius matavimus nebuvimo.

22. Eksperto S. Mitkaus teismo ekspertizės akte pateikta išvada, jog ginčo objektuose esančių statybinių konstrukcijų – dalies pamatų – pagal jų įrengimo mastą nepakako, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų atlikti atskirai formuojamų pastatų kadastriniai matavimai. Ieškovės poziciją, kad neegzistavo sąlygos (nebuvo būtinųjų parametrų) atlikti kadastrinius matavimus ir jų pagrindu formuoti atskirus nekilnojamojo turto kadastro objektus, patvirtina didesnę įrodomąją reikšmę turintys, objektyvesni ir patikimesni įrodymai – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 7 d. įsakymas, Nuolatinės komisijos kvalifikacijos pažymėjimų turėtojų veiklai vertinti priimti aktai bei teismo nutarties pagrindu atliktos ekspertizės išvados.

23. Kadangi nebuvo galima atlikti ginčijamų kadastrinių matavimų siekiant statybos objekte suformuoti atskirus nekilnojamojo turto vienetus (pastatus), netenka aktualumo aiškinimasis aplinkybių, ar pagal byloje esančią statybos objekto projekto techninius bei statybą leidžiančius dokumentus, žemės sklype Vilniuje, Žvalgų g. 7, turėjo būti statomas daugiabutis gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis kaip vienas turtinis objektas, susidedantis iš kelių antžeminių korpusų, ar tie pastatai galėjo būti statomi kaip atskiri turtiniai objektai. Tai sudaro pagrindą pripažinti neteisėtais ir panaikinti Nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenis dėl objektų Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7.

24. Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. pažymos „Apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto“ – panaikinus Nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenis, naikintina ir pažymos dalis dėl objektų Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 (pažymos 1, 2 punktai).

25. Dėl ginčijamų turto perleidimo sandorių negaliojimo – pagal CK 4.2 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąvoką nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra su žemės sklypu susiję daiktai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą

nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Konstrukcijų faktinė padėtis (šioje statybų proceso stadijoje) nesudarė sąlygų (nebuvo būtinųjų parametrų) atlikti jų (kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų) kadastrinių matavimų ir tų matavimų pagrindu suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus, būtinus jų duomenims į turto kadastrą įtraukti, o vėliau atlikti atskirų nekilnojamojo turto objektų teisinę registraciją. Tai lemia teisinę išvadą, kad ginčijamų turto perleidimo sandorių objektas buvo kaip nekilnojamasis turtas faktiškai neegzistavę objektai.

26. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantis daiktas turi būti individualizuotas: nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, to daikto vieta atitinkamame žemės sklype ar jo vieta kitame daikte (CK 6.396 straipsnio 1 dalis). Jeigu sutartyje nurodytų duomenų nėra, tokia sutartis negalioja (CK 6.396 straipsnio 2 dalis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

27. Byloje nustatyta, kad neįmanoma įvykdyti ginčijamų be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių, nes nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų panaikinimas lemia, kad jie (nekilnojamojo turto objektai) fiziškai neegzistavo ir nebuvo galimybių įgyvendinti su šiais daiktais, kaip nekilnojamojo turto objektais, susijusių teisių, t. y. konstatuojamas daikto fizinis neįmanomumas. Todėl ginčijami turto perleidimo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.396, 6.398 straipsniai). Nustačius, kad ginčijami turto perleidimo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teisinis vertinimas, ar egzistuoja fakultatyvus jų negaliojimo dėl prieštaravimo viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) pagrindas, netenka aktualumo.

28. Pagal CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris negalioja (1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pagrindų (2 dalis).

29. Atsakovė BUAB „Egvilta“ 2013 m. spalio 3 d. be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovei UAB „Altarė“ už 144 810 Eur pardavė pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą Žvalgų g. 7, o už 86 886 Eur pardavė pastatą – komercinį pastatą Žvalgų g. 5. Už ginčo objektus pirkėja sumokėjo pardavėjai sutartyse nurodytas kainas, perleidimo sutarčių objektai yra atsakovės UAB „Altarė“ žinioje. Teismas taikė dvišalę restituciją – iš atsakovės UAB „Altarė“ atsakovei BUAB „Egvilta“ priteisė pripažintų negaliojančiomis sutarčių dalyku įvardytus pastatus, o atsakovei UAB „Altarė“ iš atsakovės BUAB „Egvilta“ – pagal sutartis sumokėtas sumas (kainas).

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINIUS SKUNDUS TEISINIAI ARGUMENTAI

30. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Altarė“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. UAB „Altarė“ priklausantys nekilnojamojo turto objektai – daugiabutis namas ir komercinis pastatas – yra įkeisti V. D. (2014 m. rugsėjo 3 d. Hipotekos registro pranešimas apie hipotekos įregistravimą Nr. 20120140070051). Apeliaciniam teismui nusprendus panaikinti daugiabučio namo ir komercinio pastato kadastrinių matavimų bylas bei registraciją Nekilnojamojo turto registre ir taikyti restituciją, buvo pažeistos hipotekos turėtojo V. D. teisės, nes buvo nuspręsta dėl jo turtinių teisių jam nežinant ir nedalyvaujant.

30.2. Apeliacinis teismas sprendime nurodė, kad bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ turi teisinį suinteresuotumą byloje ir gali reikšti ieškinį; ieškovė neįrodinėjo, o apeliacinis teismas nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė, kokiu būdu bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ interesai buvo pažeisti pirkimo–pardavimo sutartimis. Teismo argumentas, kad ginčo išsprendimas gali modifikuoti ieškovės „Inti Kinnisvara OU“ teises ir pareigas daikto pirkėjai UAB „V24“ laikytinas formaliu, nes pirkimo–pardavimo sutarčių galiojimas ar negaliojimas niekaip nesusijęs su UAB „V24“ teise naudotis įsigytu daugiabučiu namu Trinapolio g. 3. „Inti Kinnisvara OU“ įgijo nuosavybės teisę į daugiabutį namą Trinapolio g. 3 ir perleido ją susijusiam asmeniui UAB „V24“. Nei bendrovė „Inti Kinnisvara OU“, nei UAB „V24“ negalėjo tikėtis sudaryti viso žemės sklypo nuomos sutartį, nes UAB „V24“ priklauso tik vienas iš statinių, esančių žemės sklype. Priešingai negu nurodė apeliacinis teismas, nei kadastrinių matavimų bylų suformavimas (parengimas), nei pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas neturėjo įtakos nei bendrovės „Inti Kinnisvara OU“, nei UAB „V24“ teisėms sudaryti žemės sklypo dalies, skirtos daugiabučiui namui Trinapolio g. 3 eksploatuoti, nuomos sutartį, nes tokia nuomos sutartis (sutarties pakeitimas) buvo sudaryta 2019 m. vasario 14 d., UAB „V24“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pasirašius

susitarimą pakeisti sutartį Nr. 49SŽN-42-(14.49.57.).30.3. Bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ vis dar yra BUAB „Egvilta“ kreditorė su 102 606,51 Eur dydžio trečios eilės

reikalavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu – įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Šiems tikslams įgyvendinti yra naudojami įvairūs teisiniai instrumentai, kuriais kreditoriai siekia išsaugoti bankrutuojančios įmonės turtą ir patenkinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011). Taigi, bankrutavusios įmonės kreditorius turi teisinį ir ekonominį suinteresuotumą įmonės bankroto bylos baigtimi – gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą, kurio patenkinimas bankroto byloje yra pripažįstamas vieninteliu teisėtu bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus interesu.

30.4. Patenkinus bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ ieškinį bus sukurtos neigiamos turtinės teisinės pasekmės BUAB „Egvilta“ ir jos kreditoriams. BUAB „Egvilta“ turės prievolę grąžinti 231 696 Eur UAB „Altarė“, todėl sumažės lėšų, kurias būtų galima paskirstyti BUAB „Egvilta“ kreditoriams, įskaitant bendrovę „Inti Kinnisvara OU“. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ neturėjo teisėto ir pagrįsto materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes ieškinio patenkinimas bendrovei „Inti Kinnisvara OU“ negali sukurti teigiamų teisinių pasekmių. Bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ neturi teisėto, pagrįsto ir galiojančio suinteresuotumo bylos baigtimi, dėl to ieškinys turėjo būti atmestas taikant CPK 5 straipsnį nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko.

30.5. Apeliacinis teismas nepagrįstai priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi išimtinai S. Mitkaus ekspertizės aktu kaip pagrindiniu įrodymu, nes iš ekspertui suformuluotų klausimų ir jo pateiktų atsakymų akivaizdu, kad ekspertas S. Mitkus, neturėdamas tinkamos matininko kvalifikacijos, pateikė išvadas, kuriose pasisakė dėl teisės taikymo, o ne dėl savo turimų specialiųjų žinių panaudojimo konkrečiu atveju. Jis negalėjo pateikti atsakymo į teisinio pobūdžio klausimą, ar konstrukcijų parametrų pakanka teisės aktų nustatyta tvarka atskirai formuojamiems pastatų kadastriniams matavimams atlikti.

30.6. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima (ir privaloma) tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-219/2018). S. Mitkaus ekspertizės akte nebuvo nurodyti faktiniai daugiabučio namo ir komercinio pastato (šių nebaigtų statinių pamatų) parametrai (techniniai duomenys), kurių nustatymas galėjo sudaryti sąlygas išvadoms dėl to, ar galėjo būti atlikti daugiabučio namo ir komercinio pastato kadastriniai matavimai, pateikti.

30.7. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis, nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai – tai veiksmai, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas. Teisė nustatyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis yra suteikiama tik matininkui, kuriuo yra laikomas fizinis asmuo, turintis Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą matininko kvalifikacijos pažymėjimą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Teismo ekspertas S. Mitkus yra ne matininkas, turintis matininko kvalifikacijos pažymėjimą, ar kadastrinių matavimų ekspertas, o statybų srities ekspertas, todėl nustatęs, jog teismo eksperto S. Mitkaus ekspertizės išvados išeina už jo specialių žinių ribų, apeliacinis teismas negalėjo išskirtinės reikšmės, turinčios esminę įtaką priimant sprendimą, suteikti šio teismo eksperto pateiktos ekspertizės išvadoms.

30.8. Į nagrinėjamą bylą buvo pateiktas vertinimo aktas, kurį parengė teismo ekspertas dr. D. K. bei matininkė A. U., ir kuriame buvo pateikta kompleksinė išvada, atsakant į 2017 m. lapkričio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi suformuluotus klausimus, bei pateiktos priešingos teismo eksperto S. Mitkaus pateiktoms išvados antru ir trečiu klausimais. Taip pat į bylą buvo pateikti objektyvūs duomenys apie tai, kokio baigtumo statiniai (nebaigtas statinys

(pamatai)) buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre 2012–2018 metais (šis baigtumo procentas svyravo nuo 1 iki 10 proc.). Apeliacinis teismas kritiškai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir nurodė, kad jais vadovautis nėra pagrindo, nes jie galimai yra subjektyvūs, tačiau nenurodė konkrečių argumentų, dėl ko nesirėmė šiais įrodymais.

31. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Matikada“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o tik suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; kt.).

31.2. Tam, kad ieškinys būtų patenkintas, bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ turėjo procesinę pareigą įrodyti savo teisių pažeidimą, bet to neįrodė. Pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ nuosavybės teisę į pastatą perleido UAB „V24“. Nuomos sutartis dėl žemės sklypo buvo sudaryta su UAB „V24“, todėl nei bendrovė „Inti Kinnisvara OU“, nei UAB „V24“ neturėjo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes joms aktualūs klausimai dėl žemės nuomos sutarties sudarymo jau buvo išspręsti. Bendrovė „Inti Kinnisvara OU“, perimdama turtą ir gaudama visišką savo finansinio reikalavimo, užtikrinto turto hipoteka (įkeitimu), patenkinimą, įgyvendino savo kaip hipotekos kreditorės teises, o pasibaigus hipotekai, išnyko bet koks bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ kaip hipotekos kreditorės suinteresuotumas BUAB „Egvilta“ bankroto bylos baigtimi. Dėl teismo ekspertizės išvadų – eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). S. Mitkaus ekspertizės aktas, jame nurodyta tyrimo eiga bei pateiktų išvadų pagrindimas ir motyvavimas patvirtina, kad S. Mitkus neaprašė atlikto tyrimo, kurio pagrindu buvo suformuluotos išvados, nevertino statybos objekte faktiškai esančių konstrukcijų parametrų, o apsiribojo tik teisės normų citavimu.

31.3. Teisė nustatyti nekilnojamojo turto kadastro duomenis, grindžiamus faktiniais duomenimis, o ne teisės aktų reikalavimų aiškinimu, suteikiama tik matininkui, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teismo ekspertas S. Mitkus nėra matininkas, turintis matininko kvalifikacijos pažymėjimą. Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo remtis šio eksperto išvadomis.

32. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovų UAB „Matikada“ ir UAB „Altarė“ kasacinių skundų trečiasis asmuo E. V. prašo kasacinius skundus tenkinti.

33. Atsiliepimu į atsakovų UAB „Matikada“ ir UAB „Altarė“ kasacinius skundus ieškovė bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ ir trečiasis asmuo UAB „V24“ prašo kasacinius skundus atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta:

33.1. Dėl ieškovės suinteresuotumo ginčo dalyku – nuo 2007 iki 2013 metų pastatai Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 kartu su pastatu Trinapolio g. 3 BUAB „Egvilta“ buvo laikomi vienu pastatu (taip, kaip suprojektuota techniniame projekte ir kaip išduotas statybos leidimas), šis ir buvo pardavinėjamas kaip vienas objektas. Jiems kokybiškai bei pagal paskirtį eksploatuoti priskirtas vienas atitinkamo 0,8970 ha ploto žemės sklypas. Nepakeitus statinio techninio projekto, negavus naujo statybą leidžiančio dokumento, juolab – nesukūrus nekilnojamųjų daiktų iki tokio baigtumo lygio, kuris yra pakankamas daiktui suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, buvo suformuoti du nauji nekilnojamieji daiktai, atitinkamai 1 proc. ir 3 proc. baigtumo lygio, į juos įregistruotos BUAB „Egvilta“ nuosavybės teisės, o tokius daiktus perleidus, naujoji įgijėja UAB „Altarė“ įgijo teisę nuomotis atitinkamas žemės sklypo dalis, nors tokią teisę būtų galėjusi įgyti tik tuo atveju, jei ginčo statiniai, atitinkamai 1 proc. ir 3 proc. baigtumo lygio, būtų buvę pastatyti pagal suderintą techninį projektą, išduotą statybos leidimą ir tokio baigtumo lygio būtų pakakę daiktams suformuoti pagal teisės aktus. Pagal BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ sudarytas nebaigtų pastatų pirkimo–pardavimo sutartis jokios teisės į valstybinį žemės sklypą (ar jo dalis) aptariamos nebuvo. Prie UAB „Altarė“ įsigytų nebaigtų pastatų tik vėliau buvo priskirtos ir 99 metams išnuomotos naujai suformuotos valstybinės žemės sklypo dalys. Atsakovėms UAB „Altarė“ ir BUAB „Egvilta“ sudarius ginčijamus sandorius, buvo realizuotas didelės vertės turtas – teisė užstatyti valstybinę žemę Vilniaus mieste su visomis komunikacijomis ir infrastruktūra, tačiau įkaito turėtoja ieškovė iš tokių sandorių nieko negavo, nors visas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas. Pardavus naujai suformuotus pastatus įkeisto žemės sklypo nuomos plotas

buvo sumažintas daugiau kaip per pusę – nuo 0,8970 ha iki 0,3723 ha dydžio nuomos teisės. Po hipoteka įkeisto pastato perdavimo 2017 metais ieškovė apskritai negavo jokios teisės į žemės sklypo nuomą, nes iškart po pastato Trinapolio g. 3 įgijimo ši teisė buvo panaikinta. Tuo tarpu atsakovė UAB „Altarė“, kuri įgijo 1 ir 3 proc. baigtumo pastatus, valstybinės žemės nuomos teisę įgijo naujų valstybinės žemės nuomos sutarčių 99 metams pagrindu. Šią situaciją nulėmė 2013 m. padaryti pažeidimai formuojant neegzistuojančius statinius ir tai parodo, kokią žalą ieškovei ir trečiajam asmeniui yra padarę neteisėti atsakovių veiksmai. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šio ginčo išsprendimas gali modifikuoti ieškovės teises ir pareigas daikto pirkėjai UAB „V24“. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-11290-960/2018 taikos sutartis tarp UAB „V24“ ir Nacionalinės žemės tarnybos buvo patvirtinta, nustatant, kad nuomos teisiniai santykiai dėl žemės sklypo 0,3723 ha ploto dalies tęsiasi.

33.2. Ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „V24“ ir šiuo metu yra suinteresuoti statinio likimu, nes nuo to priklausys žemės sklypo naudojimosi teisių įgyvendinimas ir apimtis. Pradiniam hipotekos turėtojui buvo įkeistas visas žemės sklypas, o po pastatų Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 suformavimo išskirtos atskiros žemės sklypo dalys sukėlė ir tebesukelia teisinius padarinius žemės sklypo statusui. Be to, ieškovė tebėra BUAB „Egvilta“ trečios eilės kreditorė. ĮBĮ suteikia kreditoriams, kurių reikalavimus patvirtino teismas, įvairias teises, tarp jų – ginčyti įmonės sudarytus sandorius (21 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

33.3. Dėl teismo ekspertizės išvadų įrodomosios reikšmės – pirmosios instancijos teismas, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi skirdamas ekspertizę, nurodė, kad ekspertui matininko kvalifikacija nėra būtina. Esminis teismo paskirtos ekspertizės tikslas buvo identifikuoti žemės sklype esančias statybines konstrukcijas, jų visumą bei pateikti išvadą, ar faktiškai esančių konstrukcijų visumos parametrai sudaro sąlygas pagal teisės aktų nustatytą tvarką atlikti kadastrinius matavimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko, kad nei ekspertui suformuluotos užduotys, nei atliktos ekspertizės turinys bei išvados neteikia pagrindo spręsti apie neišvengiamą poreikį turėti matininko kvalifikaciją. Jei pirmosios instancijos teismui būtų kilusių pagrįstų abejonių dėl ekspertizės akto turinio, teismas būtų turėjęs skirti pakartotinę ekspertizę, bet tokia ekspertizė nebuvo skirta.

33.4. Dėl vertinimo akto įrodomosios reikšmės – šis įrodymas, priešingai nei nešališko eksperto parengta ekspertizės išvada, nėra įrodymas, kuriam gali būti taikomi didesni patikimumo ir objektyvumo kriterijai, nes jis yra gautas ne teismo nutartimi paskirtos ekspertizės pagrindu. Atsakovė UAB „Altarė“ pati užsakė parengti vertinimo aktą po to, kai pagal jos prašymą pirmosios instancijos teismas skyrė teismo ekspertizę ir buvo gautos iš esmės nepalankios atsakovei teismo eksperto išvados.

33.5. Kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010; kt.). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008, kt.). Atsakovės UAB „Altarė“ pateikta vertinimo ataskaita gali būti vertinama kaip rašytinis įrodymas tik kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, bet ne kaip besąlygiškai paneigianti byloje esančius kitus rašytinius įrodymus.

33.6. Dėl statybų dokumentų – statybų dokumentai (techninis projektas, statybos leidimas ir kt.) bei kiti įrodymai patvirtina, jog pastatai Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 negalėjo būti formuojami kaip atskiri turtiniai vienetai (atskiri pastatai), kadangi nuo pat statybų pradžios jie buvo vieno statinio – daugiabučio gyvenamojo namo – dalys ir jų atskyrimas buvo negalimas.

33.7. Nacionalinė žemės tarnyba nustatė, kad matininkė A. Č., atlikdama pastatų Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 kadastrinius matavimus, pažeidė Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.2.4.2, 32.2.7 ir 32.2.10 papunkčių bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu, 128, 130, 131, 133 ir 134 punktų reikalavimus. Tarnyba nustatė du esminius pažeidimus – kadastrinių matavimų atlikimo metu nepakako duomenų, kad kadastriniai matavimai faktiškai galėtų būti atlikti; kadastriniai matavimai buvo atlikti ir atskiri statiniai buvo suformuoti nesivadovaujant techniniu projektu ir statybos leidimu. Dėl padarytų pažeidimų tarnybos direktoriaus 2016 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 1P-203-(1.3.) buvo panaikintas matininkei A. Č. išduoto matininko kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 2M-M-1134 galiojimas. Todėl UAB

„Matikada“ matininkė A. Č. negalėjo apskaičiuoti pastatų Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 užstatyto ploto, ploto bruto ir tūrio.33.8. Dėl kadastro duomenų nustatymo teisinio reglamentavimo – kadastrinių matavimų esmė ta, kad fiksuojama tai,

kas yra, o ne kas bus ar kas yra suprojektuota (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Taisyklių, galiojusių ginčo kadastrinių matavimų atlikimo metu, 4 punktas). Atliekami tik esamų, bet ne būsimų, nekilnojamųjų daiktų kadastriniai matavimai. Kadangi ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių objektai buvo realiai neegzistuojantys pastatai, dėl to tokios sutartys turi esminį trūkumą – jos neturi sutarties dalyko (CK 4.2 straipsnio 1, 2 dalys, 6.396 straipsnis). Teismų praktikoje nurodyta, kad sandoris dėl tokio daikto pirkimo ir pardavimo yra niekinis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.396, 6.398 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012).

33.9. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 14 d. išdavė statybos leidimą statytojai UAB „Egvilta“ ir tokiu būdu patvirtino vieno daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą Nr. 3868-JD. Nepaisant vieno statybos leidimo statyti vieną gyvenamosios paskirties pastatą, pagal matininkų padarytas tris atskiras nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylas buvo suformuotas ir įregistruotas visiškai atskiras komercinis pastatas Žvalgų g. 5, nors tokių savarankiškų statinių statyba pagal nustatytą žemės sklypo naudojimo teisinį režimą negalima – tokiems veiksmams (nekalbant apie naujo statybos projekto rengimą) būtina pakeisti žemės naudojimo būdą, įtvirtinant galimybę sklype statyti ir komercinės paskirties statinius (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.8 punktas).

33.10. Dėl į bylą neįtrauktų asmenų – V. D. nuo 2013 m. iki 2019 m. buvo UAB „Altarė“ direktorius – vienasmenis valdymo organas. V. D., būdamas UAB „Altarė“ vadovas, pirko ginčo pastatus Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 ir pats sudarė šių objektų pirkimo–pardavimo sutartis. Prasidėjus nagrinėjamam ginčui dėl šių objektų suformavimo ir perleidimo teisėtumo V. D. pats pasirašė teikiamus procesinius dokumentus, o vėliau – ir teisinių paslaugų teikimo sutartis dėl teisinių paslaugų UAB „Altarė“ teikimo šiame ginče. V. D., atstovaudamas UAB „Altarė“, naudojosi keleto profesionalių teisininkų paslaugomis. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. D. apie bylą dėl ginčo pastatų Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 žinojo nuo pat jos iškėlimo momento ir visą jos nagrinėjimo laiką, jis žinojo ir apie galimas šios civilinės bylos pasekmes tiek jo atstovaujamai UAB „Altarė“, kurios hipotekos kreditorius jis yra, tiek jam pačiam. V. D. žinojo, kokie klausimai sprendžiami šioje byloje, bet pats nusprendė joje nedalyvauti.

34. Atsiliepimu į atsakovių UAB „Matikada“ ir UAB „Altarė“ kasacinius skundus atsakovė BUAB „Egvilta“ prašo kasacinius skundus atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, nekartojant ieškovės ir trečiojo asmens atsiliepime į kasacinį skundą jau išdėstytų argumentų, papildomai nurodyta:

34.1. Pagal CK 1.98 straipsnio 2 dalį, nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta statinio sąvoka, kad statinys yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Remiantis šiomis teisės aktų nuostatomis, tiek baigtas, tiek nebaigtas statyti statinys turi atitikti bendruosius statinio požymius, įtvirtintus Statybos įstatymo 2 straipsnyje, kartu ir nekilnojamajam daiktui keliamus reikalavimus, nurodytus CK 1.98 ir 4.2 straipsniuose. Byloje statybų dokumentai ir kiti įrodymai patvirtina, jog pastatai negalėjo būti formuojami kaip atskiri turtiniai vienetai, kadangi nuo pat statybų pradžios jie buvo vieno statinio – daugiabučio gyvenamojo namo – dalis.

34.2. Pakankamą objekto sąsają su žeme, suteikiančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012). Ginčo sutartimis perleisti pastatai negali būti kadastro objektai, t. y. žemės sklypuose Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 esanti armatūra ir stulpai pagal faktinę būklę negali būti pripažįstami nekilnojamaisiais daiktais, kadangi neįmanoma nustatyti būtinų jų parametrų ir duomenų, reikalingų nekilnojamojo turto objekto duomenims įrašyti į kadastrą pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.

34.3. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienas iš pagrindinių nekilnojamojo daikto įrašymui į kadastrą būtinų nustatyti elementų – statinio parametrai (plotas, tūris, ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis,

aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai). Būtent tokią išvadą – kad vienas iš pagrindinių nekilnojamojo daikto įrašymui į kadastrą būtinų elementų yra statinio parametrai, aiškindamas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, yra padaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146– 345-08). Kaip matyti iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylų Nr. 13/16911 duomenų, pastato Žvalgų g. 7 baigtumas yra 1 proc. ir iš esmės jokie statybos darbai jame nėra atlikti, pastato Žvalgų g. 5 baigtumas yra 3 proc. ir yra pastatytos tik kelios atskiros statybinės konstrukcijos (stulpai). Todėl UAB „Matikada“ 2013 m. birželio 17 d. parengtos pastato kadastrinių matavimų bylos yra neteisėtos.

34.4. Šioje byloje teismo eksperto S. Mitkaus kandidatūrą pasiūlė atsakovė UAB „Altarė“, niekas nušalinimų šiam ekspertui nereiškė, tokių nušalinimo pagrindų ir nebuvo. Ir tik po atsakovei UAB „Altarė“ nepalankių teismo eksperto išvadų gavimo, atsakovė dar kartą kreipėsi į savo pasirinktus specialistus dėl naujų, tik šįkart jai palankių išvadų gavimo ir šias išvadas gavo, tačiau jos yra neparemtos byloje esančiais įrodymais, yra gana vienpusiškos ir šališkos, prieštarauja tiek teisiniam reglamentavimui dėl pastatų kadastro duomenų surinkimo ir pastatų formavimo, tiek ir byloje esantiems statybos normatyviniams techniniams dokumentams, visų pirma statinio techninio projekto sprendiniams ir statybos leidimui, pagal kuriuos suprojektuotas ir statomas vienas pastatas (o ne trys pastatai). Dėl to pirmiau nurodytos išvados nėra įrodymas, paneigiantis teismo ekspertizės išvados duomenis.

35. Atsiliepimu į atsakovių UAB „Matikada“ ir UAB „Altarė“ kasacinius skundus trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, prašo dėl kasacinių skundų pagrįstumo spręsti vadovaujantis šiame atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis. Atsiliepime, be pirmiau išdėstytų atsiliepimuose į kasacinį skundą pateiktų argumentų, nurodyta:

35.1. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2016 m. birželio 7 d. įsakymu panaikino UAB „Matikada“ matininkės A. Č., kuri 2013 m. birželio 11 d. atliko statinių Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 kadastrinius matavimus, 2010 m. vasario 5 d. išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, nes vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis statinių kadastrinių matavimų atlikimą, bei įvertinus aplinkybę, kad 2013 m. lapkričio 6 d. atliktų statinių Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 kadastrinių matavimų metu nebuvo galimybės nustatyti nė vieno iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, 32.2.4.2 papunktyje nurodytų pastatų parametrų, taip pat nebuvo galimybės nustatyti pastatų sienų statybos produktų, buvo konstatuota, kad minėtų statinių kadastriniai matavimai negalėjo būti atlikti.

35.2. Statinių Žvalgų g. 5 ir Žvalgų g. 7 kadastriniai matavimai negalėjo būti atlikti, o dėl kitų ieškovės reiškiamų reikalavimų Nacionalinė žemės tarnyba, veikdama pagal savo kompetencijos ribas, pasisakyti negali, nes veikia neperžengdama jai suteiktų įgaliojimų ribų (lot. intra vires).

35.3. Jei būtų paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimas, būtų konstatuota, kad valstybinės žemės sklype Vilniuje, Trinapolio g. 3, neegzistuoja trys savarankiški statiniai, kuriems eksploatuoti pagal paskirtį yra reikalingas žemės sklypas. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinėje žemės tarnyboje būtų sprendžiama dėl teismo sprendimo įtakos susiklosčiusiems valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Trinapolio g. 3, nuomos teisiniams santykiams.

36. Atsiliepimu į atsakovių UAB „Matikada“ ir UAB „Altarė“ kasacinius skundus atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo kasacinius skundus spręsti atsižvelgiant į nurodytus motyvus, įvertinant, kad nėra nustatyta inspekcijos neteisėtų veiksmų ir atsakomybės už juos sąlygų, nepriteisti iš inspekcijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsiliepime, be pirmiau išdėstytų atsiliepimuose į kasacinį skundą pateiktų argumentų, nurodyta:

36.1. Byloje nenustatyta, kad inspekcija, išduodama pažymą, netinkamai atliko jai teisės aktų nurodytus veiksmus. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė aplinkybės, o teismai nenustatė, kad administracinio akto priėmimo metu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys imperatyviųjų teisės normų pažeidimą.

36.2. Inspekcija palaiko pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išsakytus argumentus ir pateiktus atsiliepimus, kad pažymos išdavimą lemia pateikti dokumentai, kuriuos patikrinus ir nenustačius esminių nukrypimų nuo statinio projekto, pažyma buvo išduota pagal inspekcijos 2011 m. liepos 21 d. įsakymu „Dėl pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Pažymos apie statinio statybą

be esminių nukrypimų nuo statinio projekto išdavimo tvarkos aprašo nustatytą tvarką (11 punktas). Inspekcija pažymos galėjo neišduoti nustačiusi, kad statinys statomas savavališkai, taip pat jei statybos darbai buvo vykdomi pasibaigus statybą leidžiančio dokumento galiojimo laikui, taip pat nustačiusi, kad statinio projekto sprendiniai neatitinka statinio statybą leidžiančio dokumento ar statinio (patalpos) kadastro duomenų bylos duomenų.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl procesinio pobūdžio prašymų

37. Prieš teismo posėdį gautas atsakovės UAB „Altarė“ prašymas bylą nagrinėti išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje. Pagal CPK 357 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

38. Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Tais atvejais, kai byla perduota nagrinėti trijų teisėjų kolegijai, teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai.

39. Bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra tokio sudėtingumo teisės aiškinimo ar taikymo kausimo, poreikio keisti suformuotą teismų praktiką ar kitų aplinkybių, kurie teiktų pagrindą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

40. Atsakovė pateikė naujus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuris patvirtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba su daugiabučio namo Trinapolio g. 3 savininke UAB „V24“ sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį, taip pat Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 5 d. raštą, kuriuo nustatyta, kad UAB „V24“ neturi teisės vykdyti statybos darbų tam tikrose žemės sklypo dalyse. Atsakovė prašo naujus įrodymus pridėti prie bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 347 straipsnio 2 dalis neleidžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Dėl to nauji įrodymai dėl ginčo esmės kasaciniame teisme nepriimami. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atsisako tenkinti prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir jų nevertina.

Dėl ieškovės materialinio suinteresuotumo ir gintinos teisės

41. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši konstitucinė teisė detalizuota CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nustatant, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

42. Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Taigi įstatyme atskirai įtvirtintas asmenų,

ginančių kitų subjektų ar visuomenės teises ir interesus, procesinis subjektiškumas, ir tik tokie viešąjį interesą ginantys subjektai gali ginti ne savo, o kitų asmenų pažeistus teises bei interesus.

43. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą, 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019 17 punktas).

44. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu kaip pirmosios grupės subjektas, ginantis jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013). Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį.

45. Pažymėtina ir tai, kad teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia, ar patenkinti ar atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.9 punktas). Taigi teisinis suinteresuotumas, kaip būtina procesinė prielaida reikalavimui teisme pareikšti, negali būti tapatinamas su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, nes pagal CPK 5 straipsnio nuostatas suinteresuotu asmeniu pripažįstamas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, t. y. tikėtinas ginčo materialiųjų teisinių santykių dalyvis.

46. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad yra pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.2 punktas).

47. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką.

48. Pagal bendrą taisyklę, kai asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas.

49. Ieškovė į teismą kreipėsi kaip hipotekos kreditorė bankroto byloje dėl sandorių, sudarytų vykdant bankroto procedūras (realizuojant buvusį įkeistą bankrutuojančios įmonės turtą), nuginčijimo. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad kreipimosi į teismą metu egzistavo ieškovės suinteresuotumas savo kaip hipotekos kreditorės teisių gynimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad toks kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto (ĮBĮ 34 straipsnis). Taigi ieškovės teisė kreiptis į teismą dėl savo kaip hipotekos kreditorės teisių abiejų instancijų teismų pripažinta. Tačiau, kaip nutartyje jau minėta, nagrinėjant ginčą teisme būtina patikrinti, ar ieškovės teisės iš tikrųjų pažeistos ir ar jos gali būti apgintos, pritaikius ieškovės prašomus teisminės gynybos būdus.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas esminių bankroto instituto taikymo tikslų yra iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių patvirtintų pagrįstų

finansinių reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad nors pagal bankroto procedūrų teisinio reglamentavimo prasmę iškėlus įmonės bankroto bylą pirmenybė teikiama kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, tačiau ir tokiu atveju turi būti racionaliai vadovaujamasi kreditoriaus ir skolininko pareigų ir interesų pusiausvyros principu. Neneigiant kreditoriaus prioritetinių teisių bankroto procedūrose, kreditoriaus interesas negali neproporcingai dominuoti ar net lemti situaciją, kai neatsižvelgiama į kitų su įmonės bankroto procedūromis susijusių ir teisėtą interesą turinčių asmenų teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2012; kt.).

51. Pažymėtina ir tai, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus ĮBĮ normos paveda spręsti kreditorių susirinkimui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018 36 punktą; ir kt.).

52. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginti savo interesus, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir balsuodami juose kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 24 straipsnio 1 dalis), taip pat skųsdami kreditorių susirinkimo nutarimus teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018, 35 punktas).

53. Minėta, ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančio įmonės veikla susijusius klausimus. Kreditorių susirinkimas, be kita ko, turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą) (ĮBĮ 1 dalies 5 punktas).

54. Byloje nustatyta, kad 2013 m. balandžio 26 d. kreditorių susirinkime nutarta turtą, dėl kurio pardavimo keliamas ginčas šioje byloje, parduoti, suskaidžius kompleksą į dalis. Su tokiu nutarimu tuometis hipotekos kreditorius „AS UniCredit Bank“ (ieškovė hipoteka užtikrintą reikalavimą įsigijo 2015 m. balandžio 29 d.) sutiko, jo neskundė, savo pritarimą išreiškė ir 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. 031013/21-246. Atskirta turto dalis turto realizuota 2013 m. spalio 3 d., sudarant pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove UAB „Altarė“, šias sutartis ir ginčija ieškovė.

55. Byloje taip pat nustatyta, kad, kreditoriams nesutarus ir neprotingą terminą užsitęsus likusio turto realizavimo procedūrai, turto objektas, parduotinas varžytynėse (kurį ieškovė paėmė, nepardavus jo iš varžytynių), ir pardavimo varžytynėse kaina buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, ši buvo patikrinta instancine apeliacine ir kasacine tvarka.

56. Ieškovei 2017 m. spalio 11 d. paėmus neparduotą iš varžytynių turtą, jos hipoteka užtikrintas reikalavimas buvo patenkintas visiškai, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi ji išbraukta iš hipotekos kreditorių sąrašo. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, esant visiškai patenkintiems ieškovės kaip hipotekos kreditorės reikalavimams, ji nebeturi teisinio suinteresuotumo buvusio įkeisto turto likimu, kadangi jos kaip hipotekos kreditorės teisės yra visiškai apgintos.

57. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje sutiko su ieškovės argumentu, kad ši turi teisinį suinteresuotumą sandorių nuginčijimu, nes negali tinkamai įvykdyti įsipareigojimų neparduoto iš varžytynių ir jos perimto pastato pirkėjai (UAB „V24“, susijusių su teisių į žemės sklypą, kuriame yra pastatas, perleidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pareiškimas yra abstraktaus pobūdžio, į bylą nėra pateikta pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su UAB „V24“, ieškovė tiesiogiai nenurodo, kokio savo įsipareigojimo ji negali įvykdyti. Kaip jau nurodyta šios nutarties 55 punkte, turtas, kuris buvo parduodamas varžytynėse, ir jo kaina buvo patvirtinti teismo nutartimi; ieškovės perimto neparduoto iš varžytynių turto sudėtis nurodyta turto perdavimo–priėmimo akte. Šiame akte aptartos ir teisės į žemės sklypą (jo atitinkamą dalį). Todėl ieškovė galėjo pirkėjai UAB „V24“ perleisti tiek teisių, kiek įgijo pati, paimdama iš varžytynių neparduotą turtą. Be to, į bylą pateikti įrodymai, kad su pirkėja UAB „V24“ 2019 m. vasario 14 d. yra sudaryta valstybinės žemės, reikalingos iš ieškovės nusipirktam pastatui eksploatuoti, nuomos sutartis. Paminėtina ir tai, kad interesas, susijęs su teisių į žemės sklypą perleidimu trečiajam asmeniui, kreipimosi teisminės gynybos metu neegzistavo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šios

ieškovės nurodomos aplinkybės neįrodo jos teisių pažeidimo, kuris būtų apgintas, patenkinus ieškinį.58. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės teisinį suinteresuotumą taip pat grindė aplinkybe, kad ieškovė ir šiuo metu

yra trečios eilės kreditorė bankroto byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas ieškovės 102 606,51 Eur kreditoriaus reikalavimas. Šis reikalavimas nėra užtikrintas hipoteka ir nesusijęs su turėtuoju hipoteka užtikrintu reikalavimu. Ieškovė nepagrindė, kokias jos kaip trečios eilės kreditorės teises pažeidžia ginčijami sandoriai ir kaip tos teisės būtų apgintos, patenkinus ieškinį.

59. Ieškinyje, be kita ko, nurodyta, kad ginčo sandorius pripažinus niekiniais ir pritaikius restituciją jais perleistas turtas (ar jo vertė) turėtų būti grąžintas bankrutuojančiai įmonei ir iš jo turėtų būti tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Tačiau byloje nustatyta, kad už įgytą turtą buvo atsiskaityta, t. y. parduoto turto vertę bankrutuojanti įmonė jau gavo, kaina, už kurią buvo parduotas turtas, neginčijama, todėl neaišku, kaip realiai kreditorių teisės būtų apginamos; priešingai, bankrutuojančiai įmonei atsirastų pareiga (tą savo sprendimu pripažino ir apeliacinės instancijos teismas) grąžinti gautą pinigų sumą atsakovei ir taip sumažėtų visų kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybės. Ieškovės argumentai šiuo aspektu prieštaringi: viena vertus, savo ieškinį ji grindė tuo, kad ginčijamais sandoriais perleistas turtas negali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas, kita vertus, nurodo, pritaikius restituciją ir iš atsakovės bankrutuojančiai įmonei grąžinus ginčijamais sandoriais perleistą turtą iš jo galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai.

60. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė savo kaip bankrutuojančios įmonės kreditorės teisių pažeidimo, kuris galėtų būti pašalintas, pritaikius jos nurodomus teisių gynimo būdus, pagrįsta. Tai, kaip jau buvo nurodyta nutartyje (žr. nutarties 46 punktą), yra savarankiškas pagrindas netenkinti ieškinio (CPK 5 straipsnio 1, 3 dalys, 260 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

61. Pripažinus, kad ieškovė neturi jos nurodomo teisinio intereso dėl ginčo dalyko, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos procesinei bylos baigčiai.

62. Apeliacinės instancijos teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimas naikintinas, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys netenkinamas, tai bylos baigtis yra atsakovių naudai.

64. Byloje pateikto banko mokėjimo dokumento duomenimis, atsakovė UAB „Altarė“ sumokėjo 2868 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą, taip pat turėjo 1210 Eur advokato atstovavimo išlaidų už kasacinio skundo parengimą. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškinys, iš ieškovės atsakovei priteistinas 4078 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

65. Kasacinis teismas turėjo 31,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir

palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą.Grąžinti atsakovei UAB „Altarė“ (j. a. k. 303067473) Nekilnojamojo turto registro išrašą ir Valstybinės teritorijų

planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 5 d. rašto kopiją.Priteisti iš ieškovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ (j. a. k. 11085821) atsakovei UAB „Altarė“ (j.

a. k. 303067473) 4078 Eur (keturis tūkstančius septyniasdešimt aštuonis) Eur ir valstybei 31,83 Eur (trisdešimt vieną Eur 83 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-377-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14946-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.26(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomegris“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Konelita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomegris“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vežėjo civilinę atsakomybę už transporto priemonės nepateikimą kroviniui vežti vežimo sutartyje nustatytu terminu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 790 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2509e6401d0111eabe008ea93139d588

3. Ieškinyje nurodė, kad su atsakove 2018 m. gegužės 16 d. sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. KNL00183 (toliau – Sutartis), kurioje susitarė, jog atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. iš pasikrovimo vietos, esančios adresu: Asse srl., Via Gregorcic 43, 34170, Goricija, Italija, paims krovinį ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. jį pristatys adresu: Žarijų g. 2, Vilnius, gavėjai UAB „GPA Logistika“. Sutartyje šalys nurodė, kad pervežimo paslaugos kaina – 110 Eur (plius PVM). Ieškovė sumokėjo atsakovei 133,10 Eur.

4. Ieškovė teigė, kad atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. (ketvirtadienį) nepaėmė krovinio Sutartyje nurodytu pasikrovimo vietos adresu, žadėjo tai padaryti 2018 m. gegužės 18 d. (penktadienį), tačiau, ieškovei 2018 m. gegužės 18 d. susisiekus su atsakove dėl krovinio paėmimo, nurodė, jog krovinį galės paimti tik kitą savaitę. Ieškovė, siekdama užtikrinti savo įsipareigojimus ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatyti krovinį jo gavėjai, tą pačią dieną (penktadienį) po pietų (14.36 val.) kreipėsi į kitą vežėją dėl krovinio paėmimo. Kadangi krovinį reikėjo paimti tą pačią dieną ir pristatyti skubiai, tai pigiausiai pervežti krovinį sutikusiai vežėjai UAB „Arans Freight“ ieškovė sumokėjo 900 Eur pervežimo kainą. Dėl netinkamo atsakovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ieškovė patyrė 790 Eur dydžio nuostolius (UAB „Arans Freight“ sumokėta kaina – 110 Eur atsakovės grąžinta suma), jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės.


5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 790 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 19 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nurodė, kad pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir CMR konvencija, Konvencija) 17 straipsnio 1 punktą vežėjas yra atsakingas už prekių praradimą ar sužalojimą, atsiradusį nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra prima facie (tiesioginis) įrodymas, jog krovinys perėjo vežėjo žinion, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Iki krovinio priėmimo vežti susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami autonomiškai, t. y. CMR konvencijai tokių santykių nereglamentuojant, turi būti sprendžiama dėl taikytinos nacionalinės teisės bei tų santykių dalyvių tarpusavio prievolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Kadangi ginčo atveju krovinys nebuvo paimtas vežti, važtaraštis neišrašytas, tai teismas sprendė, kad nagrinėjant ginčą taikytinos ne CMR konvencijos, bet Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos.

8. Teismas nustatė, kad šalys susitarė, jog atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. iš Italijos paims ieškovės krovinį ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatys jį į paskirties vietą Vilniuje, tačiau nei gegužės 17 d., nei gegužės 18 d. krovinio nepaėmė, informavo ieškovę, jog krovinį paims kitą savaitę. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovė laiku neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. sutartą dieną krovinio nepaėmė; ši aplinkybė lėmė faktą, kad krovinys nebus pristatytas laiku. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 18 d. buvo penktadienis, o 2018 m. gegužės 21 d. (sutarta krovinio pristatymo diena) – pirmadienis, todėl atsakovė, nurodžiusi, kad krovinį paims kitą savaitę, kuri prasideda gegužės 21 d., neturėjo jokių galimybių tą pačią dieną iš Italijos pristatyti krovinio į Lietuvą.

9. Teismas sprendė, kad ieškovė Sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, nes atsakovės padarytas pažeidimas buvo esminis (CK 6.217, 6.219 straipsniai), dėl kurio buvo neįmanoma įvykdyti Sutarties ir pasiekti tikslo, dėl kurio ji buvo sudaryta, t. y. laiku pristatyti krovinio į paskirties vietą.

10. Atsakovės argumentus, kad ieškovė turėjo laukti 24 valandas galimai vėluojančio krovinio paėmimo, įspėti atsakovę apie Sutarties nutraukimą, suteikti papildomą terminą prievolei įvykdyti, teismas pripažino nepagrįstais, nurodė, kad, atlikusi tokius veiksmus ir neužtikrinusi, jog kitas vežėjas krovinį pristatytų laiku, ieškovė būtų ne tik patyrusi papildomų nuostolių, bet ir sugadinusi savo reputaciją. Teismas vertino, kad pervežimo paslaugas teikianti įmonė yra verslo subjektas, turi gebėti pati savarankiškai įvertinti sutarties nevykdymo pasekmes bei už jas atsakyti.

11. Teismas nustatė, kad ieškovė už skubų pervežimą kitai vežėjai UAB „Arans Freight“ sumokėjo 900 Eur. Kadangi šis užsakymas buvo atliktas 2018 m. gegužės 18 d. dėl krovinio pristatymo 2018 m. gegužės 21 d. iš Italijos į Lietuvą sausumos transportu, t. y. užsakymas buvo skubus ir UAB „Arans Freight“ galėjo nustatyti daug aukštesnę nei paprastai

kainą, tai teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ši pervežimo kaina buvo per aukšta, pažymėjo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad toks skubus užsakymas galėjo būti atliktas pigiau.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrindė patirtų nuostolių dydį ir įrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai, 6.256 straipsnio 4 dalis), todėl 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 430 straipsnio 6 dalis).

13. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

14. Teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovės susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, jog atsakovė krovinio nepaėmė, važtaraščio neišrašė, nurodė, jog krovinį paims tik kitą savaitę, tačiau konkrečiai neįvardijo kada. Faktą, kad atsakovė krovinio nepaėmė, taip pat patvirtino ieškovės ir UAB „Arans Freight“ 2018 m. gegužės 18 d. sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ginčui taikomos ne CMR konvencijos, bet CK nuostatos. Atsakovės nurodomos CMR konvencijos normos, reglamentuojančios ribotą vežėjo atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį, teismo vertinimu, galėtų būti taikomos tik tada, jeigu atsakovė būtų faktiškai priėmusi krovinį vežti.

15. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šios nutarties 8 punkte nurodytoms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, konstatavo, kad ieškovė, siekdama įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, turėjo pagrindą dėl svarbių priežasčių (esminio sutarties pažeidimo) nutraukti su atsakove sudarytą Sutartį ir samdyti kitą vežėją.

16. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad iš jos negali būti reikalaujama protingai numatyti itin didelius, neįprastus nuostolius, kai įstatymai, sutartis ir ieškovės veiksmai nepateikė užuominų apie tokių nuostolių galimybę. Kadangi atsakovė yra pervežimo paslaugas teikianti įmonė, verslo subjektas, tai teismas sprendė, kad ji turi gebėti savarankiškai numatyti sutarties neįvykdymo pasekmes, juolab kad šią veiklą vykdo ne vienerius metus, yra šios srities profesionalė. Atsakovei turėjo būti suprantama, kad, jai neįvykdžius Sutarties, ieškovė patirs nuostolių dėl savo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo. Nepaisant to, ar sutartyje būtų nurodyta apie nuostolių dydį, turi būti stengiamasi sutartinius įsipareigojimus įvykdyti ir bandyti išvengti bet kokių nuostolių.

17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė krovinio pervežimą derino ne tik su UAB „Arans Freight“, bet ir su „Internova LT“, ši krovinį siūlė pervežti už 980 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė neieškojo pigesnių, mažesnius nuostolius sukeliančių variantų, nurodė, jog atsakovė, teigdama, kad buvo galima rasti pigesnių krovinio pervežimo variantų, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, neieškojo kito vežėjo, kuris už ją būtų įvykdęs įsipareigojimus ieškovei.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. galutinį sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Ginčą sprendę teismai nepagrįstai netaikė CMR konvencijos nuostatų. Byloje nėra ginčo, kad šalys buvo sudariusios tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu už atlyginimą sutartį (CMR konvencijos 1 straipsnis). Vežimo sutartis laikoma sudaryta ne nuo krovinio pakrovimo, o nuo susitarimo sudarymo momento; nuo šio momento galioja tiek vežėjo pareiga laiku atvykti į pakrovimo vietą, tiek pareiga laiku pristatyti krovinį. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vežėjo pareigos pristatyti krovinį sutartu laiku vykdymo, todėl turėjo būti taikoma šį klausimą reglamentuojanti CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis. Pavėluotas transporto priemonės pateikimas pakrauti ginčo atveju buvo svarbus tik tiek, kiek galėjo lemti pavėluotą krovinio pristatymą. Ieškovė, samdydama kitą vežėją už daug didesnę kainą, siekė išvengti ne su pakrovimu susijusių nuostolių, bet pristatymo vėlavimo. Dėl to atsakovės atsakomybė turėjo būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatytu frachto dydžiu. Teismai iš esmės teisingai kvalifikavo ginčo esmę, tačiau nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatų ir atsakovės atsakomybės neapribojo sutarto vežimo užmokesčio dydžiu.

18.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje, vertinant sąsajas tarp vėlavimo į pakrovimo vietą ar transporto priemonės nepateikimo pakrauti ir vėlavimo pristatyti krovinį, buvo taikomos CMR konvencijos nuostatos. Teismas konstatavo, kad CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku

suponuoja išvadą, jog pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį; netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009). Konvencijoje atskirai nėra išskirtas nuostolių atlyginimo reglamentavimas, kai vietoj sutarties neįvykdžiusio vežėjo pasitelkiamas kitas vežėjas, kuris nors ir pavėluotai, nei turėjo būti pirmojo vežėjo pristatytas krovinys, perveža krovinį, o jam užmokestį už pervežimą sumoka užsakymą perdavęs krovinio siuntėjas, kuris prašo pripažinti šį užmokestį nuostoliais, atsiradusiais dėl pirmojo vežėjo sutarties neįvykdymo; tokioje situacijoje taikytina CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2012).

18.3. Teismai šioje byloje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012, nors ji priimta byloje, nepanašioje į nagrinėjamą bylą (joje spręstas ginčas dėl paslėptų krovinio defektų, dėl kurių vežimo metu kilo gaisras, pasisakyta dėl vežėjo pareigos pakrauti krovinį bei jį apžiūrėti (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis). Kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi, tai nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012 pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomi.

18.4. Teismai nepagrįstai CMR konvencijos taikymą siejo su CMR važtaraščio surašymu. CMR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad važtaraščio pametimas, nebuvimas, neteisingas užpildymas neturi įtakos vežimo sutarčiai ar jos veikimui; CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje konvencijos taikymas siejamas ne su krovinio pakrovimu, bet su sutarties pasirašymu. Kadangi byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys buvo sudariusios tarptautinio vežimo sutartį, kuri yra konsensualinė (įsigalioja nuo susitarimo momento), tai nustačius, jog vėlavimas į pakrovimo vietą buvo svarbus tik tiek, kiek nulėmė pavėluotą krovinio pristatymą, ginčas turėjo būti sprendžiamas pagal CMR konvencijos nuostatas, nepriklausomai nuo to, kad važtaraštis atsakovei nebuvo pateiktas pasirašyti.

18.5. Konstatuodami, kad atsakovė yra verslininkė ir tai teikia pagrindą daryti išvadą, jog ji numatys bet kokias, neribotas sutarties nevykdymo pasekmes bei už jas atsakys, teismai netinkamai taikė CK 6.258 straipsnio 4 dalį, pagal kurią verslininkas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos galėjo protingai numatyti sutarties neįvykdymo metu kaip protingą pasekmę. Ši norma taikoma tik verslininkų atsakomybės atvejams, todėl vien verslininko statusas pats savaime negali reikšti, kad asmuo numatė bet kokius, neribotus, neprotingai didelius nuostolius. Kiekvienu atveju verslininko protingo nuostolių numatymo faktas turi būti įvertintas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes. Šioje byloje tai nebuvo padaryta.

18.6. Įrodinėdama, kad negalėjo protingai numatyti 8 kartus didesnės vežimo kainos ir atitinkamo dydžio nuostolių, atsakovė nurodė, jog jai buvo žinoma, kad vėlavimas pristatyti krovinį galėjo lemti ne didesnius nei 110 Eur dydžio nuostolius (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis); ieškovės parengtoje Sutartyje buvo nustatyta 50 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną atvykti į pakrovimo vietą bauda ir tik 22 Eur bauda Sutarties nutraukimo (transporto priemonės nepateikimo kroviniui pakrauti) atveju; ieškovė nesiekė susitarti dėl didesnės vežėjo atsakomybės pagal CMR konvencijos 24 ir 26 straipsnius ir jokia kita forma neinformavo atsakovės apie ypatingą suinteresuotumą, kad krovinys būtų pristatytas konkrečią nurodytą dieną. Net ir laikantis ieškovės pozicijos, kad vėlavimo atvykti į pakrovimo vietą atveju taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, atsakomybės už vežimo terminų laikymąsi klausimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 47 straipsnyje yra nustatyta, jog vežėjas atlygina nuostolius tik tais atvejais, kai sutartyje nebuvo nustatytos netesybos. Kadangi Sutartyje buvo nurodyti konkretūs netesybų dydžiai, tai atsakovė galėjo protingai tikėtis, kad jos atsakomybė ribojama šiais dydžiais.

18.7. Teisės aktai įpareigoja šalis prievoles vykdyti protingai, sąžiningai, bendradarbiaujant ir kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38, 6.200 straipsniai), todėl skuboti, protingo pagrindo neturintys kontrahento (ieškovės) veiksmai, siekis nubausti ar pamokyti sutarties neįvykdžiusią šalį (atsakovę), kuri sąžiningai informavo apie susiklosčiusią situaciją, t. y. kad negalės pateikti transporto priemonės (ją nulėmė kitų krovinių siuntėjų veiksmai kraunant dalinius krovinius), teismo neturėtų būti ginami.

18.8. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad kito vežėjo samdymas už 8 kartus didesnę kainą buvo pagrįstas ir būtinas, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kada ginčo krovinys buvo išgabentas galutiniam gavėjui Rusijoje, kokią realią reikšmę turėjo krovinio pristatymas 2018 m. gegužės 21 d. Teismai taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad vežėjai UAB „Arans freight“ ieškovė pratęsė krovinio pristatymo terminą iki 2018 m. gegužės 22 d., kas patvirtina, kad krovinys galėjo būti pristatytas ir vėliau. Kreditorius, kuris elgėsi nesąžiningai, pats laikomas prisidėjusiu prie žalos atsiradimo, todėl pagal CK 6.259 straipsnį skolininko atsakomybė turi būti atitinkamai mažinama arba jis turi būti atleistas nuo atsakomybės.

19. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Atsakovė netinkamai nurodo šalių ginčo esmę. Jis kilo ne dėl to, kad atsakovė vėlavo pristatyti krovinį, o dėl to, kad atsakovė Sutartyje nurodytu terminu nepateikė transporto priemonės kroviniui vežti, t. y. nepaėmė krovinio ir nepradėjo vykdyti Sutarties. Tai patvirtina, kad ginčui nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos, įskaitant jos 23 straipsnio 5 dalį, nuostatų, kurios šių klausimų nereglamentuoja. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą klausimų; ginčai dėl transporto priemonės nepateikimo sutartą datą ir laiku turi būti sprendžiami pagal nacionalinius įstatymus (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-888-275/2012); vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015; kt.); CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai kaip vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; kt.).

19.2. Atsakovė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėse bylose, kuriose buvo spręsti vežėjo atsakomybės pagal CMR konvenciją jam pavėlavus pristatyti krovinį laiku (Nr. 3K-3-213/2009) ir krovinio pervežimo užmokesčio įskaitymo į nuostolius, patirtus dėl krovinio pavėluoto pristatymo (Nr. 3K-3-547/2012), klausimai. Kadangi atsakovė nepaėmė krovinio vežti (nepateikė transporto priemonės) ir atsisakė vykdyti Sutartį, jos nurodyta teismų praktika, suformuota skirtingo pobūdžio civilinėse bylose (kur krovinį paėmė ir pavėluotai pristatė tas pats vežėjas), šioje byloje negali būti taikoma.

19.3. Aplinkybę, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis ginčui netaikytina, patvirtina ne tik šios nutarties 19.1 punkte nurodyti teismų išaiškinimai, bet ir CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies lingvistinis (pažodinis) aiškinimas – nurodytoje normoje įtvirtinta, kad vežėjo kompensuotini nuostoliai ribojami tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas. Tai reiškia, kad jei vežėjas krovinio nepaima ir nepradeda vežti, jo atsakomybės ribojimas netaikomas.

19.4. Jei kasacinis teismas spręstų, kad byloje taikytina CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis, tai turėtų būti taikomas ir CMR konvencijos 29 straipsnis, pagal kurį vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013 pateiktus išaiškinimus dėl nurodytos normos taikymo konstatuotinas atsakovės didelis neatsargumas (kaltė), kuris pasireiškė jai nebūnant maksimaliai atidžiai ir rūpestingai bei nesiimant tinkamų ir būtinų veiksmų laiku paimti krovinį (atsakovė nepakankamai kontroliavo Sutarties vykdymą, nesiėmė jokių veiksmų, galinčių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti).

19.5. Ieškovė turėjo teisę nutraukti Sutartį, nes atsakovė pažeidė ne tik joje nurodytus transporto priemonės, reikalingos kroviniui vežti, pateikimo ir krovinio pakrovimo terminus, bet ir CK 6.814 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vežimo teisiniuose santykiuose tiek krovinio paėmimo, tiek krovinio pristatymo terminas turi esminę reikšmę, jų nesilaikymas gali lemti ir praktikoje lemia itin didelius neigiamus finansinius nuostolius krovinio siuntėjui.

19.6. Atsakovės argumentai, kad ieškovė su ja nebendradarbiavo ir Sutartį nutraukė skubotai, nepagrįsti. CK 6.219 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Ieškovė turėjo teisėtą pagrindą nutraukti Sutartį nedelsdama, nes egzistavo visos CK 6.219 straipsnio taikymo sąlygos – tarp šalių buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis, ji 2018 m. gegužės 18 d. galiojo ir nebuvo nutraukta ar pasibaigusi; būsimas Sutarties pažeidimas buvo akivaizdus (atsakovė aiškiai nurodė, kad Sutartį pradės vykdyti tik kitą savaitę, t. y. suėjus visiems nustatytiems terminams, nesiėmė veiksmų dėl skubaus krovinio pristatymo laiku); Sutarties pažeidimas buvo esminis.

19.7. Ieškovė įrodė visas atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (Sutarties nuostatų pažeidimą, jos neįvykdymą, CK 6.814 straipsnio 1 dalies pažeidimą), žalą (kainų skirtumą tarp Sutartyje nurodytos vežimo kainos ir kitam vežėjui, kuris buvo pasamdytas atsakovei laiku nepaėmus krovinio, ieškovės sumokėtos krovinio pervežimo kainos), atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinį ryšį, atsakovės kaltę (netinkamą krovinio gabenimo organizavimą ir vykdymą, pakrovimų nesukontroliavimą).

19.8. Teismai pagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovė yra daugiau kaip 16 metų veiklą vežimo srityje vykdanti

verslininkė, ji patvirtina, jog atsakovė turi pakankamai žinių ir patirties, kuri leistų numatyti nuostolių už skubaus krovinio nepervežimą atsiradimą. Skolininkas, būdamas verslininkas, turi žinoti rinkos kainas, numatyti, kad, pavyzdžiui, nepaėmus krovinio ir nepradėjus vykdyti sutarties, kreditorius bus priverstas vežimo paslaugas pirkti už didesnę kainą. Aplinkybę, kad atsakovė galėjo numatyti atitinkamų nuostolių atsiradimą, patvirtina ir Sutarties 6 punktas, kuriame nurodyta, jog vežėjas privalo atlyginti visą užsakovo patirtą žalą, kuri kilo dėl tyčinių vežėjo veiksmų ar didelio neatsargumo, taip pat Sutarties 9 punktas, pagal kurį vežėjui už pavėluotą transporto priemonės pristatymą į pasikrovimo vietos yra nustatyta 50 Eur už vieną dieną bauda, o jei užsakovas įrodo, kad dėl vežėjo pavėlavimo į pasikrovimo vietą yra patirti didesni nuostoliai nei nurodyta bauda, vežėjas privalo šiuos nuostolius atlyginti. Ieškovės patirti nuostoliai nelaikytini itin specifiniais, kurių protingas verslininkas negalėtų prognozuoti.

19.9. Pareiga įrodyti, kad atsakovė (verslininkė) nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų ieškovės nuostolių, tenka atsakovei (CPK 178 straipsnis), tačiau ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad negalėjo numatyti patirsimų nuostolių. Ieškovė, priešingai, pateikė duomenis, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant buvo kreiptasi dėl pervežimo, krovinys buvo pervežtas už rinkos kainą. Atsakovė, teigdama, kad krovinį buvo galima pervežti pigiau, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jos deklaratyvūs teiginiai nepripažintini pagrindžiančiais skundžiamų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą.

19.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015 yra konstatuota, kad CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonės (verslininko) atsakomybės apribojimas numatomais nuostoliais sietinas su CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įmonės (verslininko) atsakomybe be kaltės, taip siekiant apibrėžti atsakomybės ribas, tačiau, konstatavus tyčią ar didelį neatsargumą, šis skolininko atsakomybės apribojimas nebetenka teisėto pagrindo ir gali reikšti kreditoriaus teisių pažeidimą. Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sutartis buvo nutraukta ir nuostoliai kilo išimtinai dėl atsakovės kaltės, šalių susirašinėjimas įrodo, jog ieškovė informavo atsakovę apie savo suinteresuotumą, kad krovinys būtų pristatytas nurodytu laiku (net ir to nepadariusi atsakovė neatleidžiama nuo pareigos vykdyti Sutartį joje nustatytais terminais; tiek krovinio paėmimas, tiek jo pristatymas laiku – esminės vežimo sutarties sąlygos), o atsakovė vengė pranešti apie tai, kad nesugebės laiku pristatyti transporto priemonės pakrauti.

Teisėjų kolegija



Dėl CMR konvencijos taikymo apimties tarptautinio pervežimo sutarčiai

20. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata, šioje normoje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

21. Pažymėtina, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

22. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai

sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; kt.).

23. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 27 punktas).

24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).

25. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis – konsensualinė, nes pripažįstama, jog ji sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015). Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį važtaraštis be vežimo sutarties sudarymo patvirtinimo taip pat yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai.

26. Taigi, apibendrinant aptartus motyvus, darytina išvada, kad jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 21 punkte nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas.

27. CMR konvencijos IV skyrius reglamentuoja vežėjo atsakomybės atvejus ir apimtį. Konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi, minėta norma nustato vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą, tačiau nė viena CMR konvencijos norma tiesiogiai nenustato vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą pakrauti.

28. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais motyvais, atsižvelgdama į tai, kad CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, ši Konvencija yra išsami ir negali būti aiškinama pernelyg plačiai, be to, negali būti pagal analogiją taikoma teisinėms situacijoms, tiesiogiai nenustatytoms Konvencijoje, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį.

29. Vadovaujantis nurodytu išaiškinimu, nagrinėjamos bylos atveju, nepaisant to, kad šalių sudaryta 2018 m. gegužės 16 d. vienkartinė krovinio pervežimo sutartis atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje nurodytas sąlygas ir laikoma sudaryta nuo jos pasirašymo momento, pripažintina, jog, atsakovei nepateikus transporto priemonės šalių sutartu laiku į pakrovimo vietą ir ieškovei dėl to nutraukus sutartį, atsakovės atsakomybei dėl transporto priemonės nepateikimo pakrauti CMR konvencija netaikytina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies normos.

30. Nors atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas pakrauti svarbus tiek, kiek galėjo nulemti pavėluotą krovinio pristatymą, iš esmės yra teisingas, tačiau jis aktualus tik tuo atveju, kai transporto priemonė, nors ir pavėluotai, pateikiama pakrauti. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė transporto priemonės ieškovei nepateikė.

31. Atsakovės kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-213/2009 ir joje esantys išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Minėtoje byloje, nors ir pavėluotai, transporto priemonė pakrauti buvo pateikta. Atsakovės kasaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2012 tiesiogiai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies taikymo vežėjo atsakomybei už transporto priemonės nepateikimą pakrauti, koks yra keliamas šioje byloje, todėl atsakovės nurodytoje nutartyje esantys išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje.

32. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

Dėl verslininko atsakomybės be kaltės apimties pagal CK 6.258 straipsnį

33. CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, jog prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Taigi, verslininkui už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą taikoma atsakomybė be kaltės. Tokiu atveju kreditorius turi įrodyti tik tris atsakomybei taikyti būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.247 ir 6.249 straipsniai).

34. Kadangi verslininkui taikoma atsakomybė be kaltės, todėl CK 6.258 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas tokios verslininko atsakomybės be kaltės ribojimas. Pagal minėtą normą, neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Ši norma įtvirtina vadinamąją nuostolių numatymo doktriną. Kadangi verslininkui taikoma atsakomybė be kaltės, tai minėta doktrina skirta griežtos atsakomybės poveikiui sušvelninti ir protingai verslininko atsakomybei riboti, kad ji neprarastų kompensacinio pobūdžio. Dėl to nurodytos CK 6.256 straipsnio 4 dalies ir 6.258 straipsnio 4 dalies normos visuomet taikomos kartu, t. y. verslininkas atsako be kaltės tik už tokio dydžio nuostolius, kuriuos jis galėjo protingai numatyti. Kitoks aiškinimas paneigtų civilinės atsakomybės kompensacinį pobūdį ir sudarytų prielaidas kreditoriui nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita.

35. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys sutartinės verslininko civilinės atsakomybės atveju turi atitikti nuostolių numatymo kriterijų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus reiškia, kad nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus kompensuoti net ir tie praradimai, kurių sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi verslininkė, negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastų tokios sutarties pažeidimo padarinių. Tačiau kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės.

36. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, jog kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Šioje normoje įtvirtintas specifinis nuostolių skaičiavimo būdas atvejams, kai kreditorius sudaro naują pakeičiančiąją sutartį su kitu skolininku vietoj pirminio skolininko neįvykdytos sutarties.

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisei į nuostolių, atsiradusių dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo, atlyginimą įgyti yra būtinos šios sąlygos: 1) pradinė sutartis turi būti nutraukta nukentėjusios šalies; 2) ši sutartis turi būti nutraukta dėl kitos šalies padaryto pažeidimo (neįvykdymo); 3) nukentėjusi šalis turi sudaryti pakeičiančiąją sutartį su trečiuoju asmeniu; 4) pakeičiančioji sutartis turi būti sudaryta per protingą terminą. Esant šių sąlygų visetui, nukentėjusi šalis gali reikalauti iš pradinio kontrahento (sutartį pažeidusios šalies) tarp pradinės ir pakeičiančiosios sutarties esančio kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-687/2017, 25 punktas).

38. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nėra expressis verbis (tiesiogiai; aiškiais žodžiais) įtvirtinto protingumo kriterijaus, reiškiančio, kad pakeičiančioji sutartis turi būti sudaroma protingomis sąlygomis. Protingumo kriterijų savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, akcentuodamas, kad šiuolaikinėje sutarčių

teisėje pripažįstama, jog pakeičiančioji sutartis turėtų būti sudaroma protingomis sąlygomis (angl. in a reasonable manner (Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.4.5 straipsnis)). Protingos sąlygos elementas kildinimas iš nuostolių mažinimo doktrinos ir daugiausiai priklauso nuo faktinių aplinkybių bei ekonominio sutarties konteksto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2013). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sutarčių teisės efektyvumui užtikrinti teismai, vadovaudamiesi CK 1.5 straipsniu bei 6.259 straipsnio 2 dalimi, gali pakeičiančiąsias sutartis vertinti ne tik kaip sudarytas per protingą terminą, bet ir protingomis sąlygomis, jei šios palankios nuostoliams sumažinti (žr. pirmiau nurodytą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2013).

39. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nėra atskleistas pakeičiančiosios sutarties santykis su nutraukta sutartimi. Teisės doktrinoje pažymima, kad pakeičiančioji sutartis neturi privalomai būti identiška nutrauktajai savo sąlygomis, kiek tai susiję, be kita ko, su paslaugų kiekiu ir kita, svarbiausia, kad pakeičiančioji sutartis ekonominiu požiūriu pakeistų pirmąją (Chengwei, Lui. Remedies for non-performance Perspective from CISG, UNIDROIT Principles & PECL, 2003). Pakeičiančioji sutartis gali būti sudaryta tik po to, kai nutraukiamas pradinis susitarimas ir neįvykdyta visiškai ar iš dalies sutartinė prievolė (prievolės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-687/2017, 27 punktas).

40. Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad įrodyti, jog pakeičiančioji sutartis sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą, tenka šią sutartį sudariusiai nukentėjusiai šaliai. Ši pozicija grindžiama tuo, kad nukentėjusi šalis turi sugebėti pagrįsti tai, jog sudarė pakeičiančiąją sutartį protingai ir siekė sukelti kiek įmanoma mažiau nuostolių pradinę sutartį pažeidusiam kontrahentui. Taip yra užtikrinama, kad nukentėjusi šalis nepiktnaudžiaus teise sudaryti pakeičiančiąją sutartį, kartu nedarydama žalos sutarties neįvykdžiusiam kontrahentui (Vogenauer, Ed. S. Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts (PICC). Second ed. Oxford university press, 2015, p. 1001).

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek CK 6.258 straipsnio 4 dalis, tiek 6.258 straipsnio 5 dalis kreditoriaus teisę į nuostolių atlyginimą riboja iki jų protingo dydžio. Be to, CK 6.258 straipsnio 5 dalies turinys nepaneigia šio straipsnio 4 dalies esmės ir šios normos taikymo.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, išaiškina, kad, konstatavus verslininko atsakomybės be kaltės pagrindus pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį, skolininko verslininko atsakomybė yra ribojama CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu nuostolių dydžiu, t. y. atsakomybe tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę, ir tuo atveju, kai kreditorius sudaro pakeičiančiąją sutartį pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalies normą.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas).

44. Nors nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai tiesiogiai to nenurodė, tačiau, priteisdami ieškovei iš atsakovės kainų skirtumą, iš esmės tai padarė taikydami CK 6.258 straipsnio 5 dalį, šioje normoje nurodytu teisiniu pagrindu ieškinyje vadovavosi ir ieškovė. Kadangi ieškovės ir UAB „GPA Logistics“ sudaryta sutartis atitinka CK 6.258 straipsnio normoje ir šios nutarties 36 punkte nurodytus pakeičiančiosios sutarties požymius, ši sutartis kvalifikuotina kaip pakeičiančioji sutartis (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Taigi, ieškovė turi teisę į protingų nuostolių atlyginimą pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalį, tačiau teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistino nuostolių dydžio, nepagrįstai neatsižvelgė į šios nutarties 37–38 punktuose pateiktus kriterijus ir CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą atsakomybės ribojimą, nors turėjo tai padaryti.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl atsakovės atsakomybės apimties ir dydžio, nepagrįstai netaikė CK 6.258 straipsnio 4 dalies normos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.258 straipsnio 5 dalį. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė šalių Sutarties sudarymo metu numatė ir (ar) galėjo protingai numatyti kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę ieškovės nurodomo dydžio nuostolius. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovei turėjo būti suprantama ir ji turėjo suvokti, jog, neįvykdžius Sutarties, teks atlyginti ieškovei visus įmanomus jos patirtus nuostolius be jokių apribojimų, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.258 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Dėl šio pažeidimo nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, dėl to byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Aplinkybės, ar atsakovė Sutarties sudarymo metu galėjo suvokti ir numatyti, kad dėl jos netinkamo prievolių vykdymo ieškovė gali patirti ieškinyje nurodomus nuostolius, ir kokius protingo dydžio nuostolius galėjo ir turėjo numatyti, yra fakto klausimas, kurių kasacinis teismas nenustato. Pagal CPK 356 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis turi teisę tikrinti tik teisės taikymo aspektu. Dėl šios priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, bylą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

46. Iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi nustatyti CK 6.258 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymui reikšmingas aplinkybes ir tik tuomet spręsti dėl atsakovės atsakomybės už Sutarties pažeidimą apimties.


47. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 18 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 544,50 Eur atstovavimo išlaidų; ieškovė turėjo 1210 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

48. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų atstovavimo išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-306-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24484-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.6.1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f71893d01d0011eabe008ea93139d588

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškinį atsakovui R. D. dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka, dalyvaujant trečiajam asmeniui I. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:1. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės, kompensavusios smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens įgyvendinimą ir skolininko prievolės pasibaigimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 1506,02 Eur kompensaciją, kuri avansu buvo išmokėta nukentėjusiosios E. R. atstovei pagal įstatymą I. R. kaip neturtinės žalos atlyginimas dėl atsakovo nukentėjusiajai padaryto smurtinio nusikaltimo Įstatymo nustatyta tvarka.

3. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, išnagrinėjusi 2013 m. balandžio 23 d. I. R. prašymą avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, 2013 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą Nr. (1.34.)7R-3612 išmokėti 1506,02 Eur (5200 Lt) neturtinės žalos kompensaciją nukentėjusiosios E. R. atstovei pagal įstatymą I. R. 2013 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymu 1506,02 Eur (5200 Lt) neturtinės žalos kompensacija išmokėta į I. R. nurodytą banko sąskaitą.

4. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu atsakovas R. D. pripažintas kaltu nukentėjusiosios atžvilgiu padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi minėtą nuosprendį paliko nepakeistą.

5. 2017 m. sausio 20 d. Teisingumo ministerija raštu užklausė Kauno apygardos prokuratūrą dėl proceso eigos baudžiamojoje byloje, o 2017 m. balandžio 10 d. buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros atsakymas, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

6. Ieškovė nurodė, kad ji, kaip Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos vykdytoja, avansu kompensavusi nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą atsakovo smurtiniu nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš atsakovo teismo tvarka išieškoti 1506,02 Eur dydžio išmokėtą kompensaciją. Nurodė, kad reikalavimui pareikšti teisme taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, nes sprendžiamas ne žalos atlyginimo klausimas, bet klausimas dėl išmokėtos kompensacijos atlyginimo regreso tvarka. Ieškinio senaties termino skaičiavimas turėtų prasidėti ne nuo kompensacijos išmokėjimo datos, bet nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje gavimo dienos (2017 m. balandžio 10 d.), kadangi nei ikiteisminį tyrimą atlikusi įstaiga, nei baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas neinformavo Teisingumo ministerijos apie priimtą ir įsiteisėjusią

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį baudžiamojoje byloje.


7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.8. Teismas sprendė, jog ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo. Žalą patyrė valstybė,

nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą avansu kompensuodama dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų patirtą žalą. Ieškovė šiuo atveju yra tik Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendintoja, kuri, atstovaudama valstybei, privalo pagal savo kompetenciją imtis priemonių, kad valstybei būtų sugrąžinta tiek lėšų, kiek buvo sumokėta žalos atlyginimo. Neteisėti atsakovo veiksmai (Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nurodyta nusikalstama veika) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės prievole išmokėti Įstatyme nustatytą kompensaciją, todėl prašoma priteisti suma yra valstybės patirta žala.

9. Nagrinėjamu atveju reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas – 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

10. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Todėl ieškovei atgręžtinio reikalavimo teisė turėjo atsirasti tuo metu, kai ji atliko mokėjimus Įstatyme nustatyta tvarka. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju buvo išmokėtas avansu, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, teismas vertino, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo realios galimybės įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę, t. y. nuo to momento, kai nustatomas už žalą atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties priėmimo. Ieškinys teisme gautas tik 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams. Ieškovė, avansu kompensavusi nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, privalėjo nuolat domėtis bylos eiga, tačiau, kaip rodo bylos duomenys, išskyrus 2017 m. spalio 20 d. užklausą, daugiau jokių veiksmų atlikta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą regreso tvarka dėl 2013 m. spalio 11 d. avansu išmokėtos kompensacijos priteisimo, esant praleistam ieškinio senaties terminui. Teismas nenustatė, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas arba egzistuotų svarbios jo atnaujinimo pagrindą sudarančios priežastys.

11. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės prašomą priteisti sumą vertino ne kaip kompensaciją, bet kaip valstybės patirtą žalą. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog valstybei atstovaujanti Teisingumo ministerija, kaip Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendintoja, privalo pagal savo kompetenciją imtis priemonių, kad valstybei būtų sugrąžinta tokio dydžio lėšos, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo.

13. Kadangi nukentėjusiąją ir atsakovą siejo žalos atlyginimo santykiai, ieškovė, avansu kompensavusi atsakovo smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą, įstojo į pradinio kreditoriaus vietą. Todėl šiuo atveju yra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas valstybei regreso tvarka (CK 6.280 straipsnio 1 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovė vėliausiai nuo Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinta, kad atsakovas padarė smurtinį nusikaltimą nukentėjusiosios atžvilgiu, įsiteisėjimo, t. y. nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties priėmimo, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei objektyviai niekas netrukdė reikšti reikalavimo už žalą atsakingam asmeniui dėl nukentėjusiam asmeniui avansu išmokėtos kompensacijos (žalos) atlyginimo netgi iš karto po šios kompensacijos išmokėjimo, juolab dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui (per trejus metus nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo). Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, šio įstatymo nustatyta tvarka kompensavusi smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš atsakingo už žalą asmens, jeigu šis yra nustatytas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai žalą padaręs asmuo jau buvo aiškus nuo pat nukentėjusiosios

atstovės pagal įstatymą kreipimosi avansu kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, kaltinamasis aktas buvo surašytas 2013 m. balandžio 26 d. ir po trijų dienų (2013 m. balandžio 29 d.) perduotas Kauno apygardos teismui (baudžiamoji byla Nr. 1-247-114/2013). Ieškovė avansu kompensavo nukentėjusiajai žalą, kai byla dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos padarymo jau buvo perduota teismui (2013 m. spalio 11 d.). Nors apkaltinamasis nuosprendis atsakovui įsiteisėjo tik 2014 m. kovo 7 d., tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia ieškovės galimybių iki tol ar per trejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

16. Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, o teismas nenustatė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, realiai trukdžiusių ieškovei laiku pareikšti tokio pobūdžio ieškinį. Ieškovė avansu žalą kompensavo 2013 m. spalio 11 d. ir, suvokdama senaties termino praleidimo pasekmes, siekdama savo pažeistų teisių apgynimo, privalėjo veikti aktyviai (nuolat domėtis baudžiamojo proceso eiga, pareikšti ieškinį dėl žalos regreso tvarka atlyginimo). Tačiau ieškovė Kauno apygardos prokuratūrą apie ikiteisminių tyrimų pabaigą bei rezultatą užklausė tik 2017 m. sausio 20 d. raštu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo kompensacijos išmokėjimo, o į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo.

17. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus dėl 10 metų ieškinio senaties termino taikymo, atsižvelgdamas į tai, kad, laikantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reglamentavimo, prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą gali būti pateiktas per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala, įsiteisėjimo. Nurodė, kad prašymus kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir prašymus avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą reglamentuoja skirtingi Įstatymo straipsniai, esantys skirtinguose Įstatymo skirsniuose. Nors abu žalos kompensavimo būdai apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą iš specialios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, ginant nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus, jie taikomi skirtingais atvejais. Atitinkamai pagal kiekvieną kompensacijos pobūdį Įstatymo nuostatose įtvirtintos ir skirtingos procedūros teikti prašymą, jį vertinti ir priimti sprendimą.


18. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią:18.1.1. CK 1.127 straipsnyje yra įtvirtintos ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklės. Vadovaujantis CK

1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykle, šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 1.127 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgdami į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos specifiškumą, t. y. kad neturtinė žala buvo atlyginta avansu, pripažino, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti pripažintas momentas, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatomas už žalą atsakingas asmuo. Tokiu būdu teismai, nustatydami ieškinio senaties termino pradžią, nepagrįstai modifikavo CK 1.127 straipsnyje išdėstytas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles.

18.1.2. Siekiant įgyvendinti 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl žalos kompensacijos nusikaltimų aukoms tikslus, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Toks pats terminas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Remiantis minėta smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo sąlygas nustatančia Įstatymo norma, prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl visiems Įstatymo pagrindu atsiradusiems reikalavimams turėtų būti taikomas tas pats 10 metų ieškinio senaties terminas.

18.1.3. Teismai, pripažindami, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo asmens sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, vertino subjektyvųjį ieškovės sužinojimo momentą. Toks šio termino eigos pradžios skaičiavimas būtų galimas tik nustačius, kad nagrinėjamu atveju taikoma CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta

bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė, o nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas buvo kvalifikuojamas kaip kylantis iš regresinės prievolės, kurios pareiškimui teisme ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti objektyvųjį šio termino pradžios skaičiavimo kriterijų – pagrindinės prievolės įvykdymo momentą.

18.2. Teismai, spręsdami, kada ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, formaliai vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, visiškai neįsigilino į ieškovės charakteristiką (patirtį, galimybes (tarp jų finansines), žmogiškuosius išteklius, darbo krūvį ir pan.), tokiu būdu nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos:

18.2.1. Teisingumo ministerijai yra suteikti įgaliojimai atstovauti valstybei, šiai įgyvendinant regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę išreikalauti iš atsakingų už žalą asmenų sumų, kurios buvo išmokėtos asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Šią funkciją vykdo Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyrius, kuriame 2016 metais dirbo 5 darbuotojai. Šiam skyriui, be minėtos funkcijos, priskirta daugiau nei 10 kitų didelės apimties funkcijų, iš kurių viena – prašymų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo nagrinėjimas ir sprendimų projektų parengimas.

18.2.2. Valstybės reikalavimo teisės teismo tvarka išieškoti tokio dydžio sumas, kurios buvo išmokėtos asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, įgyvendinimas nėra automatizuotas. Ikiteisminio tyrimo įstaigos savo iniciatyva neinformuoja Teisingumo ministerijos apie pasibaigusiame baudžiamajame procese priimtą įsiteisėjusį procesinį sprendimą. Kadangi tokių baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesas dažnai tęsiasi ilgiau nei trejus metus, Teisingumo ministerija ikiteisminį tyrimą vykdančių institucijų apie galimus priimtus procesinius sprendimus užklausia praėjus trejų metų terminui, nes dažnesnis domėjimasis būtų neracionalus ir pareikalautų didelių žmogiškųjų administravimo resursų.

18.2.3. Ieškovė, pateikdama ieškinį teismui, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi apie savo pažeistą teisę sužinojo 2017 m. balandžio 10 d., gavusi informaciją iš Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus. Kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas per 8 mėnesius nuo sužinojimo apie savo pažeistą teisę momento, ieškinio senaties terminas negalėjo būti praleistas, todėl nebuvo teisinio pagrindo prašyti jį atnaujinti. Teismai, konstatavę praleistą ieškinio senaties terminą, visiškai netyrė svarbių priežasčių egzistavimo aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

19. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Ieškovei teisė reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka atsirado ne nuo teismo sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo, o nuo to momento, kai Įstatyme nustatyta tvarka buvo atlyginta kito asmens padaryta žala, kadangi, remiantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, nuo to momento valstybė įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę išreikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. Žalos atlyginimas nukentėjusiosios įstatyminei atstovei buvo išmokėtas 2013 m. spalio 11 d. Nagrinėjamu atveju, išmokėjusi žalos atlyginimo kompensaciją, ieškovė turėjo suvokti, kad prasidėjo ieškinio senaties eiga, ir ji turėjo ginti savo teises, paduodama ieškinį teismui per įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo žalos atlyginimo išmokėjimo momento.

19.2. Šioje byloje taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju ieškinys teisme buvo gautas 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo ieškinio senaties termino pradžios, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.

19.3. Ieškovė avansu žalą kompensavo 2013 m. spalio 11 d., o apie priimtą sprendimą pateikė užklausą tik 2017 m. sausio 20 d. Avansu kompensavusi nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, ieškovė turėjo nuolat domėtis bylos eiga, tačiau, išskyrus 2017 m. sausio 20 d. užklausą, daugiau jokių veiksmų atlikta nebuvo. Teismai nenustatė aplinkybių byloje, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas arba egzistuoja svarbios priežastys, kurios sudaro jo atnaujinimo pagrindą.

Teisėjų kolegija



Dėl valstybės, kompensavusios smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens įgyvendinimo

20. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis).

21. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnis). Viena iš civilinės atsakomybės rūšių – deliktinė atsakomybė, kurią įstatymų leidėjas apibrėžia kaip prievolę, atsirandančią dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Taigi deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas – žala, atsiradusi asmeniui neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kai yra visos įstatyme nustatytos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (CK 6.246–2.50 straipsniai). Deliktinė civilinė atsakomybė yra grindžiama visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. – restitutio in integrum) (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis), jos tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Dėl to negalima reikalauti daugiau, nei buvo padaryta žalos, o tos pačios žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik vieną kartą. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, kuris neatskiriamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos žalai atlyginti teisingai (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis).

22. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Trečiasis asmuo gali visiškai ar iš dalies įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

23. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti reikalavimo teisės perėjimo kitam asmeniui įstatymo pagrindu atvejai. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi nustatyta, jog reikalavimo teisė kitam asmeniui gali pereiti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prievolės įvykdymas, kai skolininko prievolę įvykdo trečiasis asmuo, yra vienas iš reikalavimo teisės perėjimo trečiajam asmeniui įstatymo pagrindu atvejų (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 16 punktas). Todėl naujajam kreditoriui ir skolininkui CK šeštosios knygos VI skyriaus normos, reglamentuojančios reikalavimo perleidimą, taikomos tiek, kiek tai leidžia šio reikalavimo teisių perėjimo būdo prigimtis.

24. Kreditoriaus reikalavimo teisių perėjimas prievolę įvykdžiusiam asmeniui lemia prievolės subjektinės sudėties pasikeitimą – subrogaciją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, kai pati prievolė išlieka nepakitusi. Subrogacijos tikslas – įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtis nustatoma tam, kad naujasis kreditorius išlaikytų visas pradinio kreditoriaus teises, nes įvykdyta prievolė pagal bendrąją taisyklę pasibaigtų, o naujasis kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008).

25. Subrogacija atsiranda, kai pradinio kreditoriaus reikalavimo teisė sutarties ar įstatymo pagrindu pereina skolininko prievolę visiškai ar iš dalies įvykdžiusiam trečiajam asmeniui (naujajam kreditoriui), kuris šią reikalavimo teisę gali įgyvendinti įvykdytos prievolės apimtimi. Reikalavimo teisė, perėjusi naujajam kreditoriui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kuriomis grindžiami pradinio kreditoriaus ir skolininko santykiai.

26. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas – vienas iš deliktinės civilinės atsakomybės atvejų. Valstybė,

užtikrindama nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (pavyzdžiui, kai jiems neatlyginta teismo priteista smurtiniais nusikaltimais padaryta žala dėl to, kad už žalą atsakingas asmuo neturi tam lėšų; kai egzistuoja įstatyme įtvirtintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas; kai nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo; kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitais įstatyme nustatytais atvejais), įtvirtino alternatyvų žalos kompensavimo būdą – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas Nr. X-296 (toliau – Įstatymas). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į valstybės reikalavimo teisės atsiradimo momentą ir jos įgyvendinimą, taikytina įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Remiantis minėtu Įstatymu, Teisingumo ministerija yra atsakinga už specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendinimą, už sprendimų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo ir šios žalos kompensavimo avansu priėmimą ir jų vykdymą bei valstybės atstovavimą, šiai įgyvendinant savo reikalavimo teisę išieškoti sumokėtas kompensacijų sumas iš už žalą atsakingų asmenų (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.5 punktas).

27. Taigi valstybės įtvirtintas smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimo mechanizmas – tai įstatyme nustatyti atvejai, kai valstybė, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, įsipareigoja kompensuoti nukentėjusiam asmeniui smurtiniais nusikaltimais padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos (t. y. įsipareigoja įvykdyti smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens žalos atlyginimo prievolę), neviršydama Įstatyme nustatytų maksimalių kompensacijos dydžių.

28. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas avansu – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo iš smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis).

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimo po to, kai nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos avansu buvo kompensuota smurtiniu nusikaltimu padaryta neturtinė žala.

30. Byloje nustatyta, kad Teisingumo ministerija 2013 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą avansu kompensuoti dėl smurtinio nusikaltimo nukentėjusiajai E. R. padarytą neturtinę žalą, išmokant jos atstovei pagal įstatymą 1506,02 Eur (5200 Lt) dydžio kompensaciją, ir šį savo sprendimą įvykdė 2013 m. spalio 11 d. iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-114/2013, kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, E. R. atžvilgiu buvo pripažintas R. D. Šiuo teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta iš dalies tenkinti civilinės ieškovės I. R., kaip nukentėjusiosios E. R. atstovės pagal įstatymą, civilinį ieškinį ir priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiosios naudai 100 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šis teismo nuosprendis įsiteisėjo nuo 2014 m. kovo 7 d., kai buvo paskelbta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198/2014, kuria buvo atmesti byloje pareikšti apeliaciniai skundai. Teisingumo ministerija, įgyvendindama valstybės teisę reikalauti kompensuojant smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą išmokėtų sumų atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, 2017 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 1506,02 Eur avansu kompensuojant smurtiniu nusikaltimu nukentėjusiajai E. R. padarytą neturtinę žalą išmokėtos kompensacijos priteisimo iš atsakovo R. D.

31. Siekiant nustatyti, ar civilinę bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė ieškinį, taikydami CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, būtina tinkamai nustatyti valstybės reikalavimo teisės atsiradimo teisinį pagrindą, t. y. ar valstybės vardu pareikštu ieškinio reikalavimu yra

įgyvendinama subrogacijos ar regreso pagrindu atsiradusi valstybės reikalavimo teisė. Tinkamas reikalavimo teisės atsiradimo teisinio pagrindo kvalifikavimas ypač svarbus nustatant ieškinio senaties terminą ir jo skaičiavimo tvarką (CK 1.127 straipsnio 4 dalis, 1.128 straipsnis).

32. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimui avansu būdinga tai, kad sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu priimamas, nesant teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo iš smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens, tačiau esant šiai Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintai privalomai sąlygai – kai vyksta baudžiamasis procesas dėl smurtinio nusikaltimo ir asmuo yra pripažintas civiliniu ieškovu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, tačiau nebuvo pareikštas ieškinys dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar ieškinys paliktas nenagrinėtas, arba nustatyta Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 7 punkte nurodyta aplinkybė.

33. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu atveju valstybė prisiima pareigą, esant visoms Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, išmokėti Įstatyme nurodytiems asmenims kompensacijas, apskaičiuotas remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais Įstatymo 7 ir 11 straipsniuose įtvirtintais maksimalaus kompensacijos dydžio nustatymo kriterijais, kurie yra privalomi išmokėtiną kompensaciją apskaičiuojančiai ir išmokančiai valstybės institucijai.

34. Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, priėmus sprendimą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, laikoma, jog sprendime nurodyto dydžio žala yra atlyginta. Žalos kompensavimas šio įstatymo nustatyta tvarka neatleidžia už žalą atsakingo asmens nuo pareigos atlyginti likusią smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.

35. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo nustatyta tvarka kompensavusi smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš už žalą atsakingo asmens, jeigu šis yra nustatytas, teismo tvarka išieškoti tokio dydžio sumas, kiek yra sumokėta asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą ar šios žalos kompensavimą avansu.

36. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai padaryta žala kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet viešosios teisės normų įtvirtintais alternatyviais žalos kompensavimo būdais, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas sudaro turtinės prievolės žalos padariusiam asmeniui atsiradimo teisinį pagrindą. Tokiais atvejais valstybės įgyta atgręžtinio reikalavimo teisė įgalina taikyti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų žalos kompensavimo sumų atlyginimo tik nustačius už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir tik tokia apimtimi, kokio dydžio žalą tas asmuo realiai padarė nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017, 15, 16, 20 punktai).

37. Nagrinėjamo ginčo atveju sprendžiant dėl valstybės reikalavimo teisių įgyvendinimo, išmokėjus smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją, taip pat aktuali 1988 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Europos Tarybos 1983 m. lapkričio 24 d. priimta Europos konvencija dėl kompensacijos nukentėjusiesiems nuo smurtinių nusikaltimų (toliau – 1983 m. Konvencija), pagal kurią valstybės narės įsipareigojo kompensuoti šioje konvencijoje nurodytais atvejais dėl tyčinių smurtinių nusikaltimų nukentėjusiesiems asmenims jų patirtus nuostolius. Lietuva šią konvenciją pasirašė 2004 m. sausio 14 d., tačiau jos iki šiol neratifikavo. Remiantis 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 18 straipsnio 1 punktu, kai valstybė yra pasirašiusi sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota, valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objektą ir jos tikslą. Taigi nors formaliai ši 1983 m. Konvencija nėra laikytina sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi, Lietuva yra įsipareigojusi iki jos ratifikavimo nepažeisti šios konvencijos tikslo ir objekto. Pažymėtina, kad į 1983 m. Konvencijos nuostatas buvo atsižvelgta svarstant naujos redakcijos Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo projektą, patvirtintą 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymu Nr. X-1843, pagrindiniame komitete, įvertinant minėto įstatymo projekto atskirų nuostatų atitiktį 1983 m. Konvencijai (žr. 2008 m. lapkričio 11 d. pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto išvada Nr. XP-2661(2)).

38. 1983 m. Konvencijos 10 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybė arba kompetentinga valdžios institucija gali perimti asmens, kuriam išmokėta kompensacija, teises išmokėtos kompensacijos apimtimi (angl. The State or the competent authority may be subrogated to the rights of the person compensated for the amount of the compensation paid). Ši nuostata

reiškia kreditoriaus reikalavimo teisių perėmimą – delikto atveju atsiradusios civilinės atsakomybės prievolės kreditoriaus, kaip prievolės šalies, pasikeitimą išmokėtos kompensacijos apimtimi.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, kompensuojant smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą avansu iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, yra įvykdoma skolininko prievolė pradiniam kreditoriui, kad pats prievolės įvykdymas nelemia prievolės pasibaigimo, kadangi valstybė įstatymo pagrindu įgytą reikalavimo teisę neviršydama skolininkui išmokėtos kompensacijos ribų įgyvendina laikydamasi skolininko ir pradinio kreditoriaus prievolę reglamentuojančių deliktinės civilinės atsakomybės teisės normų, kurių pagrindu skolininkas turi pareigą atlyginti naujajam kreditoriui tik tokio dydžio žalą, kokia buvo realiai padaryta jo neteisėtais veiksmais, o naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, daro išvadą, kad valstybei dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu reikalavimo teisė atsiranda subrogacijos pagrindu, valstybei išmokėtos kompensacijos apimtimi perėmus pradinio žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus reikalavimo teisę.

40. Kadangi valstybė, atlyginusi smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą, perima pradinio žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus reikalavimo teisę išmokėtos kompensacijos apimtimi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiu atveju valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Dėl skolininko prievolės pasibaigimo tinkamu įvykdymu

41. Teisingumo ministerijos 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu buvo priimtas tuo metu, kai baudžiamojoje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nustačius, kad 2013 m. balandžio 12 d. nutarimu baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. R. pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Iš Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-114/2013, matyti, kad nukentėjusiosios mažametės atstovė pagal įstatymą ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškusi civilinį ieškinį, prašydama priteisti nukentėjusiajai 100 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Iš šio teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad I. R. baudžiamojoje byloje nebuvo atsisakiusi savo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo dalies, proporcingos išmokėtos kompensacijos dydžiui. Be to, įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu iš kaltinamojo priteistas 1448,10 Eur (5000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo dydis taip pat buvo nustatytas, neįvertinus iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų išmokėtos nukentėjusiosios neturtinei žalai atlyginti skirtos kompensacijos dydžio, šia suma atitinkamai nesumažinant priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos. Nagrinėjamoje byloje iš antstolės 2018 m. sausio 3 d. pažymos dėl skolos ir vykdymo išlaidų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalis dėl 28,96 Eur turtinės ir 1448,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo buvo įvykdyta, o visa sumokėta suma pervesta išieškotojai I. R.

42. Kadangi Teisingumo ministerija atstovauja valstybei, šiai įgyvendinant savo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingų asmenų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.5 punktas), būtent šiai valstybės institucijai tenka pareiga užtikrinti veiksmingą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimą bei Įstatymo pagrindu išmokėtų kompensacijų išieškojimą. Ši Teisingumo ministerijos pareiga apima tinkamą materialiąją reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolės atžvilgiu turinčios valstybės procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimą baudžiamajame ir(ar) civiliniame procesuose.

43. Kadangi materialiojo teisinio santykio subjekto pasikeitimas lemia ir procesinių teisių perėmimą, valstybė, įgijusi pradinio kreditoriaus teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai išmokėtos 1506,02 Eur (5200 Lt) dydžio kompensacijos apimtimi, šią savo materialiąją reikalavimo teisę galėjo įgyvendinti dar baudžiamojoje byloje, pareikšdama reikalavimą dėl civilinio ieškovo procesinių teisių perėmimo dėl tos materialiųjų reikalavimų dėl neturtinės žalos aplyginimo dalies, kurią atitinka jos sumokėtos kompensacijos dydis, tokiu būdu įgydama civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje procesinį teisinį statusą (BPK 109, 110 straipsniai, 113 straipsnio 2 dalis, CPK 48 straipsnio 1 dalis).

44. Be to, valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, savo reikalavimo teisę taip pat galėjo įgyvendinti ir neturtinės žalos dydį atitinkančios skolos išieškojimą užsitikrinti pasinaudodama teisių perėmimo institutu vykdymo procese (CPK 596 straipsnio 1 dalis).

45. Minėta, kad, nagrinėjamo ginčo atveju įvykus reikalavimo teisės perėjimui įstatymo pagrindu (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 6.50 straipsnio 1 dalis), CK šeštosios knygos VI skyriaus normos taikomos tiek, kiek tai leidžia pati teisių perėjimo būdo prigimtis. Šiame skyriuje įtvirtinta sąžiningo skolininko teises ginanti taisyklė, kad kai apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas (CK 6.106 straipsnio 1 dalis). Šioje normoje išreikštas įstatymo leidėjo tikslas ginti sąžiningą skolininką, siejant jo prievolės pabaigą su pranešimu apie teisių perleidimą. Atidus ir rūpestingas naujasis kreditorius, siekdamas gauti tinkamą įvykdymą, turi informuoti skolininką apie žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus pasikeitimą išmokėtos kompensacijos apimtimi bei pateikti jo, kaip reikalavimo teisių perėmėjo, įrodymus.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, išmokėjusi nukentėjusiajai smurtiniu nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją ir įgijusi žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus reikalavimo išmokėtos kompensacijos apimtimi, neužtikrino veiksmingo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimo, o kartu ir tinkamo specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos administravimo, užtikrinant Įstatymo pagrindu išmokėtų kompensacijų išieškojimą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad skolininkas prievolę pradiniam kreditoriui įvykdė vykdydamas įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo visas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas pradiniam kreditoriui (nukentėjusiajai), daro išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytina CK 6.106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąžiningo skolininko apsaugos taisyklė ir skolininkas (atsakovas), įvykdęs savo prievolę pradiniam kreditoriui (nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą), laikytinas tinkamai įvykdžiusiu savo žalos atlyginimo prievolę, dėl ko jo prievolė pasibaigė CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.

47. Skolininko prievolės pasibaigimas tinkamu įvykdymu ginčo atveju sudaro savarankišką ieškinio atmetimo teisinį pagrindą, kadangi kreditorius nebetenka teisės reikalauti iš skolininko šios prievolės įvykdymo.

48. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškinio senaties termino nutraukimo (CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalys), jo pabaigos ir atnaujinimo (CK 131 straipsnio 1, 2 dalys) teisinių pasekmių ir galimos įtakos ieškovės reikalavimo teisės įgyvendinimui, ginant savo pažeistas teises, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.


49. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepakankamai atsižvelgė į valstybės, kompensavusios smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens atsiradimo pagrindą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias subrogacijos pagrindu atsiradusios reikalavimo teisės įgyvendinimą ir skolininko prievolės pasibaigimą tinkamu įvykdymu. Kadangi atmetus ieškinį, nors ir kitu CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu (dėl ieškinio senaties termino pabaigos), buvo priimtas iš esmės teisingas procesinis sprendimas, kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, pakeitus atitinkamus jos motyvus išdėstytais šioje nutartyje, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


50. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui atmetus ieškovės kasacinį skundą, atsakovo patirtų 300 Eur dydžio išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turėtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

51. Byloje yra pateikti įrodymai, kad, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą atsakovui bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, buvo patirta 65 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

52. Kasacinis teismas patyrė 9,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2019 m. spalio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės atstovės Teisingumo ministerijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsnio 2 dalis).


n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti atsakovui R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos,

300 (tris šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme atlyginimo.Priteisti iš ieškovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955) valstybės naudai 65

(šešiasdešimt penkis) Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.

Priteisti iš ieškovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955) valstybės naudai 9,15 Eur (devynis Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (į. k. – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-328-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00225-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KTD group“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=00cf9b801d0111eabe008ea93139d588

perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo ir viešojo pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis, tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Kelių priežiūra“, uždaroji akcinė bendrovė „Akordas 1“, akcinė bendrovė „Kauno tiltai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Alkesta“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tiekėjo teisinį suinteresuotumą ginčyti perkančiosios organizacijos paskelbto viešojo pirkimo sąlygų teisėtumą ir įtvirtinančių reikalavimus dėl viešojo pirkimo objekto techninės specifikacijos, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė UAB „KTD group“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė teismo:2.1. pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos

(toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija, LAKD) vykdomo viešojo pirkimo „Žvyrkelių, esančių Vilniaus ir Alytaus apskrityse, kapitalinio remonto techninių darbo projektų parengimas, projektų vykdymo priežiūra ir darbų atlikimas“ (toliau – Konkursas 1) sąlygų Techninės specifikacijos:

2.1.1. Techninių užduočių (priedų Nr. 1a, 1b, 1c, 1d, 1e, 1f, 1g, 1h, 1i, 1y, 1j) 13 punkto nuostatas, draudžiančias darbus atlikti naudojant specialiąsias dangų konstrukcijas, nurodytas Automobilių kelių dangos iš minkštojo asfalto sluoksnių įrengimo metodinių nurodymų MN MAS 15, patvirtintų LAKD direktoriaus 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V(E)-7, (toliau – MN MAS 15) 2 lentelėje;

2.1.2. 24 punkto nuostatas, pagal kurias darbų zonoje (kelio juostoje) esantys kiti inžineriniai tinklai, kurie turi įtakos kelio remonto darbams (ir be kurių iškėlimo negalima įgyvendinti projekto sprendinių), turi būti iškeliami, apsaugoti papildomomis priemonėmis pagal tuos tinklus eksploatuojančių tarnybų technines sąlygas, visa tai priskiriant rangovo rizikai ir atsakomybei;

2.1.3. 19 punkto nuostatas, pagal kurias rangovas privalo savo rizika įrengti būtiną nuovažų skaičių;2.2. panaikinti atsakovės 2018 m. sausio 30 d. raštą Nr. (11.7)2-369 „Dėl pretenzijos“;2.3. nutraukti Konkursą 1, jei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nebus sudaryta (-os) viešojo pirkimo sutartis (-ys);2.4. pripažinti pagal Konkurso 1 sąlygas sudarytą (-as) viešojo pirkimo sutartį (-is) negaliojančia (-iomis) arba skirti

atsakovei alternatyvias Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 106 straipsnio 3 dalyje nustatytas sankcijas, jei iki sprendimo įsiteisėjimo dienos bus sudarytos atitinkamos sutartys;

2.5. pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atsakovės vykdomo viešojo pirkimo „Žvyrkelių, esančių Kauno ir Alytaus apskrityse, kapitalinio remonto techninių darbo projektų parengimas, projektų vykdymo priežiūra ir darbų atlikimas“ (toliau – Konkursas 2) sąlygų Techninės specifikacijos:

2.5.1. Techninių užduočių (priedų Nr. 1a, 1b, 1c, 1d, 1e, 1f, 1g, 1h) 13 punkto nuostatas, draudžiančias darbus atlikti naudojant specialiąsias dangų konstrukcijas, nurodytas MN MAS 15 2 lentelėje;

2.5.2. 24 punkto nuostatas, pagal kurias darbų zonoje (kelio juostoje) esantys kiti inžineriniai tinklai, kurie turi įtakos kelio remonto darbams (ir be kurių iškėlimo negalima įgyvendinti projekto sprendinių), turi būti iškeliami, apsaugoti papildomomis priemonėmis pagal tuos tinklus eksploatuojančių tarnybų technines sąlygas, visa tai priskiriant rangovo rizikai ir atsakomybei;

2.5.3. 19 punkto nuostatas, pagal kurias rangovas privalo savo rizika įrengti būtiną nuovažų skaičių;2.6. panaikinti atsakovės 2018 m. sausio 30 d. raštą Nr. (11.7)2-371 „Dėl pretenzijos“;2.7. nutraukti Konkursą 2, jei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nebus sudaryta (-os) viešojo pirkimo sutartis (-ys);2.8. pripažinti pagal Konkurso 2 sąlygas sudarytą (-as) viešojo pirkimo sutartį (-is) negaliojančia (-iomis) arba skirti

atsakovei alternatyvias VPĮ 106 straipsnio 3 dalyje nustatytas sankcijas, jei iki sprendimo įsiteisėjimo dienos bus sudarytos atitinkamos sutartys.

3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė vykdo Konkursą 1 ir Konkursą 2. Konkursų sąlygų 1 priede Techninėje specifikacijoje atsakovė nustatė reikalavimus (identiškus abiejų Konkursų sąlygose):

3.1. Vadovaujantis MN MAS 15 1 lentele turi būti įrengiama kelio dangos konstrukcija pagal Techninės užduoties 8 punkte nurodytą dangos konstrukcijos klasę. Apsauginio šalčiui atsparaus sluoksnio įrengimo sprendiniai turi būti pagrįsti vadovaujantis KPT SDK 07 V skyriaus reikalavimais. Tais atvejais, kai naudojamas šalčiui nejautrių medžiagų sluoksnis, dangos konstrukcija projektuojama vadovaujantis KPT SDK 07 9 lentelės 5 eilute. Viršutinei dangos konstrukcijai įrengti galima naudoti minkštąjį asfaltą pagal MN MAS 15 1 lentelę. Sluoksniai be rišiklių įrengiami vadovaujantis TRA SBR 07 ir ĮT SBR 07 reikalavimais. Šio punkto reikalavimus rangovas turi įvertinti pasiūlymo rengimo metu atsižvelgdamas į savo riziką ir atsakomybę. Dangos konstrukcijos sluoksnių nuokrypiai turi atitikti leistinas ribines vertes pagal valstybinės reikšmės keliams taikomas galiojančias taisykles ĮT ASFALTAS 08, ĮT SBR 07, metodinius nurodymus MN MAS 15 (Techninių specifikacijų priedų Techninių užduočių 13 punktas).

3.2. Remontuojamą kelią (ruožą) gali kirsti elektros orinės linijos, kurios turi būti pertvarkytos užtikrinant minimalų reglamentuojamą aukštį pagal KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“. Darbų zonoje (kelio juostoje) esantys kiti inžineriniai tinklai, kurie turi įtakos kelio remonto darbams (ir be kurių iškėlimo negalima įgyvendinti projekto sprendinių), turi būti iškeliami, apsaugoti papildomomis priemonėmis pagal tuos tinklus eksploatuojančių tarnybų technines sąlygas, visa tai priskiriant rangovo rizikai ir atsakomybei. Rangovas iki pasiūlymo pateikimo taip pat privalo įvertinti neatitinkančių minimalaus aukščio reikalavimų orinių linijų, kertančių remontuojamą kelią, skaičių ir savo rizika įvertinti visus būtinus šių tinklų perkėlimo (pertvarkymo) darbus. Į tokius būtinus darbus turi būti įtraukta (įskaitant, bet neapsiribojant): techninių sąlygų gavimas elektros tinklus eksploatuojančiose organizacijose; atitinkamų projekto dokumentų parengimas; perkėlimo (pertvarkymo) darbų atlikimas arba finansavimas už perkėlimo paslaugas sumokant įmokas AB „Elektros skirstymo operatorius“. Projekto sprendiniai turi būti rengiami maksimaliai išvengiant inžinerinių tinklų iškėlimo ar pertvarkymo. Jei projektiniais sprendiniais to pasiekti neįmanoma, rangovas turi nurodyti tinklų apsaugojimo būdą. Rangovai preliminarią informaciją apie inžinerinių tinklų vietas gali rasti interneto svetainėje http://www.regia.lt. Šis reikalavimas taikomas visų kelio juostoje esančių inžinerinių tinklų atveju (Techninių specifikacijų 24 punktas).

3.3. Nuovažų skaičius numatomas ne mažesnis nei esamas. Įvertinęs esamą situaciją rangovas remontuojamo kelio ruože (-uose) privalo įrengti atitinkamo tipo nuovažas vadovaudamasis KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ ir statybos rekomendacijomis R36-01 „Automobilių kelių sankryžos“. Rangovas turi įvertinti patekimo galimybes į visus sklypus nagrinėjant teritorijos gretimybes, t. y. privažiavimo galimybes iš kitos sklypų pusės, iš esamos nuovažos patekimą į du ar daugiau sklypų ir pan. Naujų nuovažų įrengimas turi būti planuojamas, kai nėra kitų techninių ir teisinių galimybių patekti į besiribojančius sklypus. Rangovas privalo savo rizika įrengti būtiną nuovažų skaičių. Nuovažų su pralaida (v tipo) poreikį sprendžia rangovas projektavimo metu, atsižvelgdamas į projektuojamą paviršinio vandens nuleidimo ir griovių sistemą (Techninių specifikacijų 19 punktas).

4. Ieškovė pažymėjo, kad Techninių užduočių 13 punkte atsakovė tiesiogiai nurodė, jog kelio dangos konstrukcija iš minkštojo asfalto turi būti parengta pagal konkrečią MN MAS 15 nustatytą konstrukciją (1 lentelėje nurodytą konvencinę dangų konstrukciją), uždrausdama siūlyti darbus atlikti pagal tais pačiais metodiniais nurodymais patvirtintas lygiavertes konstrukcijas (2 lentelėje nurodytas specialiąsias dangų konstrukcijas), kurios gali būti taikomos analogiškai be jokių atskirų specialių sąlygų ar apribojimų. Atsakovė, drausdama atlikti darbus taikant lygiavertes technologijas (ieškovės nuomone, gerokai pažangesnes savo techninėmis bei eksploatacinėmis savybės), kurių taikymo galimybę nustato tas pats teisės aktas – MN MAS 15, parengė imperatyviosioms VPĮ 17 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatoms prieštaraujančias, konkurencijos, tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo, skaidrumo principus pažeidžiančias viešųjų pirkimų sąlygas, todėl jos pripažintinos neteisėtomis.

5. Anot ieškovės, Techninių specifikacijų 24 punktų reikalavimas, kad rangovas pertvarkytų ir kitų subjektų (kitų inžinerinių tinklų valdytojų) valdomus (eksploatuojamus) objektus (tinklus) bei tokių darbų kainą savo rizika įtrauktų į bendrą pasiūlymo kainą, yra neaiškus ir netikslus. Iš Konkursų sąlygų nėra aišku, ar kitų objektų (inžinerinių tinklų) savininkai sutiks su tuo, kad būtų pertvarkomi jų valdomi objektai, o jei sutiks – kokiomis sąlygomis ir kaip kiti inžineriniai tinklai turės būti pertvarkomi, t. y. nežinomos atitinkamų darbų apimtys, priklausančios nuo trečiųjų asmenų valios, todėl jų neįmanoma iš anksto apskaičiuoti.

6. Ieškinyje nurodyta, kad nei Konkursų sąlygose, nei kituose teisės aktuose nėra apibrėžta, kas yra Techninių specifikacijų 19 punkte reikalaujama įrengti nuovaža, taip pat Techninėse specifikacijose nenurodomas tokių reikalaujamų įrengti nuovažų skaičius. Atsakovei nenurodžius perkamų darbų kiekio (apimties), ši sąlyga negali būti laikoma

http://www.regia.lt/

atitinkančia VPĮ 35 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, perkančioji organizacija nežinos, ar rangovai numatė atlikti tinklų iškėlimo darbus, įrengti papildomas nuovažas, neturės galimybės patikrinti, ar siūloma kaina nėra neįprastai maža.

7. Ieškovė pateikė atsakovei pretenzijas, tačiau šios buvo atmestos, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.


8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. liepos 19 d. nutartimi konstatavusi, kad

buvo neatskleista bylos esmė, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

10. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino Konkurso 1 ir Konkurso 2 Techninių specifikacijų 19 ir 24 punktų nuostatas neteisėtomis, skyrė atsakovei 30 000 Eur baudą; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismas nustatė, kad metodinių nurodymų MN MAS 15 V skyriaus II skirsnyje yra įtvirtinti du kelio dangų konstrukcijų iš minkštojo asfalto tipai: 1) konvencinės dangos konstrukcijos, kurių reikalavimai yra nurodyti II skirsnio 1 lentelėje bei 18–19 punktuose ir 2) specialiosios dangos konstrukcijos, kurių reikalavimai nurodyti II skirsnio 2 lentelėje bei 20–22 punktuose. Pagal 1 lentelės reikalavimus konvencinės dangos konstrukcijos asfalto pagrindo sluoksniui gali būti naudojama tik skalda, o pagal 2 lentelės reikalavimus specialiosios dangos konstrukcijai įrengti vietoj skaldos gali būti naudojamas gruntas arba statybinės medžiagos, apdoroti jonų mainų katalizatoriais ir surišti hidrauliniais rišikliais. Teismas vertino, kad dėl skirtingų dangos konstrukcijų sudėčių konvencinės ir specialiosios dangos konstrukcijos negali būti vertinamos kaip tapačios ir lygiavertės, pripažino, jog perkančioji organizacija, pasirinkdama perkamų objektų savybes bei formuluodama jas nustatančias Konkursų sąlygas, laikėsi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo bei skaidrumo principų.

12. Teismas sprendė, kad MN MAS 15 II skirsnio 1 lentelėje apibrėžtos gilesnio kelio dangos sluoksnio savybės, t. y. jo sudėtis, šios rūšies kelio dangos sluoksnį skiria nuo 2 lentelėje nustatyto kelio dangos sluoksnio. Kelio dangos sluoksnio savybės turi tiesioginės įtakos parenkant konkrečią kelio dangą, kadangi kelio danga su gilesniu sluoksniu techniniu aspektu turėtų būti taikoma intensyviau apkrautuose keliuose ir, priešingai, plonesnis kelio dangos sluoksnis atitiktų mažesnio intensyvumo kelių naudojimo poreikį. Priešingu atveju kelio dangos konstrukcijų išskyrimas nurodytame teisės akte nebūtų reikšmingas.

13. Teismas nenustatė, kad kuri nors iš MN MAS 15 II skirsnyje nurodytų kelio dangų būtų priskirta konkrečiam tiekėjui, Techninių užduočių 13 punkte būtų nurodytos konkrečios medžiagos ir (ar) technologijos, modeliai, procesai, kurie būtų būdingi konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, prekių ženklai, dėl kurių konkretiems tiekėjams būtų sudarytos palankesnės sąlygos dalyvauti Konkursuose. Dėl to teismas atmetė reikalavimą dėl Techninių užduočių 13 punkto pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo.

14. Teismas nurodė, kad iš Techninių specifikacijų 24 punkto nėra aišku, kiek konkrečiai orinių linijų ginčo atveju galėtų būti nustatyta, nors tai turi tiesioginės įtakos tinklų perkėlimo (pertvarkymo) darbų apimtims bei kainoms. Teismo vertinimu, preliminari informacija apie inžinerinių tinklų vietas interneto tinklalapyje negali būti laikoma pakankamu šaltiniu, tiekėjams sudarančiu galimybę nustatyti tokių objektų buvimo vietas. Kadangi Konkursų sąlygose nebuvo tikslių duomenų apie minimalaus aukščio reikalavimų neatitinkančių elektros orinių linijų skaičių bei nebuvo objektyvių galimybių juos nustatyti, tai teismas pripažino, kad egzistuoja neaiškumas vertinant tiekėjų atitiktį šiai Konkursų sąlygų nuostatai, ir tenkino ieškinio reikalavimą dėl Techninių specifikacijų 24 punkto pripažinimo neteisėtu.

15. Teismas sutiko su ieškove, kad Techninių specifikacijų 19 punkto nuostata yra netiksli ir neaiški, neatitinka VPĮ 35 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Iš šios sąlygos nėra aiškus nuovažų skaičius, nenustatyta tiksli perkamų darbų apimtis ir konkretus kiekis. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad šios Konkurso sąlygos formuluotė pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus bei VPĮ 35 straipsnio nuostatas, todėl Techninės specifikacijos 19 punktą pripažino neteisėtu bei jį panaikino.

16. Spręsdamas dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų (Konkursai vykdyti pagal neteisėtomis pripažintas sąlygas) padarinių, teismas konstatavo, kad atsakovės ir trečiųjų asmenų AB „Kelių priežiūra“, UAB „Akordas 1“, AB „Kauno tiltai“ ir UAB „Alkesta“ sudarytų viešojo pirkimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis ar jų galiojimo termino

sutrumpinimas turėtų neproporcingų pasekmių, pažeistų viešąjį interesą. Teismas sprendė, kad alternatyvios sankcijos – baudos – skyrimas atsakovei būtų proporcingesnė ir veiksmingesnė priemonė. Parinkdamas baudos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad, viena vertus, Konkursuose dalyvavo tretieji asmenys ir Konkursai įvyko, tiekėjų konkurencija buvo užtikrinta, kita vertus, viešojo pirkimo objekto pobūdis, jo kompleksiškumas galėjo nulemti Techninės specifikacijos 24 ir 19 punktų formuluotes, be to, nustatyti pažeidimai mažareikšmiai. Teismas skyrė atsakovei 30 000 Eur dydžio baudą, nurodė, kad ji yra proporcinga ir atgrasanti, priversianti atsakovę kruopščiau rengtis kitiems viešojo pirkimo konkursams.

17. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą, pripažino neteisėtomis Konkursų sąlygų Techninių specifikacijų Techninių užduočių 13 punkto nuostatas, atmetė ieškinio reikalavimą dėl Konkursų sąlygų Techninių specifikacijų 19 ir 24 punktų nuostatų pripažinimo neteisėtomis; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

18. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog MN MAS 15 II skirsnio 1 ir 2 lentelėse nurodytos kelio dangos konstrukcijos nėra tapačios (skiriasi tiek jų sudėtis (sluoksniai), tiek ir storis), tačiau sutiko su ieškove, kad konstrukcijų tapatumas ir lygiavertiškumas nėra analogiškos sąvokos. Kelio dangos sluoksnio storis galėtų būti kriterijus, patvirtinantis kelio dangų konstrukcijų lygiavertiškumą, tik tuo atveju, jei vertinamos kelio dangų konstrukcijos būtų tokios pačios sudėties. Kadangi šių kelio dangų sudėtis skiriasi, tai kolegija nekonstatavo pagrindo spręsti apie jų patvarumą vien tik iš jų storio.

19. Sistemiškai aiškindama MN MAS 15 nuostatas, kolegija padarė išvadą, kad abi aptariamos konstrukcijos yra lygiavertės – į jų abiejų sudėtį įeina minkštasis asfaltas, jos abi gali būti naudojamos tos pačios VI konstrukcijos klasės, tokio paties intensyvumo keliams tiesti tuose pačiuose valstybinės reikšmės keliuose bei gali būti naudojamos vietinės reikšmės keliams (MN MAS 15 1, 15 ir 16 punktai). Be to, abiejų dangų konstrukcijų projektinė apkrova apskaičiuojama remiantis tomis pačiomis projektavimo taisyklėmis – Automobilių kelių standartizuotų dangų konstrukcijų projektavimo taisyklėmis KPT SDK 07, patvirtintomis LAKD direktoriaus 2008 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-7 (toliau – KPT SDK 07) (MN MAS 15 18 ir 20 punktai). Kolegija nurodė, kad jokia MN MAS 15 nuostata 1 ir 2 lentelėse nurodytų dangų konstrukcijų neskirsto į funkciškai patvaresnes ir ne tokias patvarias, o į atskirus tipus skaido, labai tikėtina, tik dėl skirtingos jų sudėties. Dėl šių aplinkybių MN MAS 15 1 ir 2 lentelėse nurodytas kelio dangų konstrukcijas kolegija pripažino lygiavertėmis, sprendė, kad atsakovė Konkursų sąlygose nepagrįstai leido tiekėjams siūlyti išimtinai tik konvencines konstrukcijas, taip pažeisdama VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje, 37 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus.

20. Atmesdama atsakovės argumentus, kad ketinamų remontuoti kelių dabartinė danga nėra patogi specialiajai kelio konstrukcijai įrengti, kolegija nurodė, jog tiekėjai yra laisvi teikti pasiūlymus pagal paskelbtas pirkimo sąlygas, ir jeigu jie mano, kad konkrečiu atveju yra naudingiau pašalinti esamą dangos konstrukciją ir apdoroti po ja esančius gruntus įrengiant specialiąją dangos konstrukciją, jie patys prisiima tokio sprendimo padarinius. Tiekėjo sprendimo racionalumas ar neracionalumas nelemia perkančiosios organizacijos teisių ar pareigų, nes pateikti pasiūlymai vertinami pagal nustatytus ekonominio naudingumo kriterijus.

21. Kolegija nurodė, kad Konkursų dokumentai patvirtina, jog jais siekiama įgyti konkrečių kelių ruožų kapitalinio remonto techninių darbo projektų parengimo, projektų vykdymo priežiūros ir rangos darbus. Dėl to atsakovė, pateikdama Konkursų sąlygas, neturėjo konkrečiai nurodyti įrengtinų nuovažų skaičiaus, nes šis skaičius turės būti nustatytas atlikus projektavimo darbus bei suderinus juos su atsakovės darbų komisija. Ginčijamoje sąlygoje nustatytas minimalus įrengtinų nuovažų skaičius (ne mažesnis nei esamas), o konkrečius skaičius bei galimybes jį didinti tiekėjai galėjo apskaičiuoti naudodamiesi atsakovės nurodytais viešais duomenimis, taip pat apžiūrėdami remontuotinus kelių ruožus. Atsižvelgdama į tai, kolegija Techninių specifikacijų 19 punkto nuostatą laikė pagrįsta ir teisėta.

22. Kadangi Konkursais perkami ne tik rangos, bet ir projektavimo darbai, tai kolegija laikėsi pozicijos, kad elektros oro linijų pertvarkymo bei kitų inžinerinių tinklų iškėlimo darbų apimtį kiekvienas tiekėjas turėjo įsivertinti atskirai, atsižvelgdamas į pasirinktus kelio remonto darbų sprendinius. Preliminarų elektros ir kitų inžinerinių tinklų kiekį tiekėjai galėjo matyti interneto svetainėje http://www.regia.lt, be to, Techninių specifikacijų 7 punktas įpareigojo rangovus iki pasiūlymo pateikimo dienos apsilankyti statybvietėje, įvertinti jos aplinką ir būklę, kelių ir kitų susijusių kelių statinių būklę, kad pasiūlyme būtų tinkamai ir iki galo įvertinta remonto darbų apimtis bei darbų įvykdymo sąlygos. Tokios apžiūros metu galėjo būti įvertintas ir potencialus elektros tinklų bei inžinerinių tinklų tvarkymo poreikis. Tai konstatavusi,

http://www.regia.lt/

kolegija Techninių specifikacijų 24 punkto nuostatas pripažino teisėtomis.23. Kadangi dalis Konkursų sąlygų buvo pripažintos neteisėtomis (Techninių užduočių 13 punktas), tai kolegija nekeitė

pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovei paskirtos alternatyvios sankcijos (baudos).


24. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys ir Techninių užduočių 13 punktų nuostatos pripažintos neteisėtomis; dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai sprendė, kad MN MAS 15 1 lentelėje nurodytos konvencinės kelio dangos konstrukcijos ir 2 lentelėje nurodytos specialiosios kelio dangos konstrukcijos yra lygiavertės, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė, neleidusi tiekėjams siūlyti 2 lentelėje nurodytų dangų, pažeidė VPĮ 37 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas, nesilaikydamas nurodyto reguliavimo ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-690/2018; kt.), nesiaiškino, kokiu tikslu atsakovė nustatė ginčo reikalavimą ir kokį rezultatą (funkcionalumą) toks reikalavimas užtikrina, nevertino, ar yra įrodyta, kad kitokie sprendiniai, nei reikalaujami, užtikrina to paties tikslo ir rezultatų pasiekimą.

24.2. Reikalavimas dėl kelio dangos konstrukcijos nenustato VPĮ 37 straipsnio 5 dalyje draudžiamo konkretaus modelio ar tiekimo šaltinio, konkretaus ir konkrečiam tiekėjui būdingo proceso, prekių ženklo, patento, tipo, konkrečios kilmės ar gamybos reikalavimų – pagal jį, įrengiant kelio dangą gali būti naudojamos bet kokių tiekėjų siūlomos medžiagos ar procesai, jeigu tik jie užtikrina nustatytus techninius parametrus. Maža to, ginčo reikalavimas tiesiogiai leidžia naudoti kitokius techninius sprendinius, nei nurodyti MN MAS 15 1 lentelėje, jeigu yra užtikrintas toks pats atsakovės siekiamas rezultatas (funkcionalumas) – kelio konstrukcija atitiks atitinkamo grunto jautrį šalčiui ir bus įgyvendinti reikalavimai, užtikrinantys kelio stiprumą (atsparumą poveikiui).

24.3. MN MAS 15 nustato reikalavimus kelio dangos konstrukcijai (siekiamo rezultato (funkcinius) reikalavimus), kuriais, atsižvelgiant į atitinkamų kelių apkrovą, siekiama užtikrinti kelių patikimumą, patvarumą ir ilgaamžiškumą, išvengti greitos jų deformacijos, duobių ir kitų defektų atsiradimo bei didelių eksploatacinių išlaidų. Atitinkamai 1 ir 2 lentelėse nustatytais reikalavimais siekiama skirtingo rezultato (funkcionalumo): 1 lentelės reikalavimai taikomi ir V, ir VI dangos konstrukcijos klasėms, priskiriamoms pagal sunkiasvorio transporto eismo intensyvumą, o 2 lentelės reikalavimai taikomi tik VI dangos konstrukcijos klasei. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių skirtumų ir jų santykio su perkamais objektais bei reikalavimais jiems, nors šie skirtumai patvirtina, kad lentelėse nustatyti skirtingi reikalavimai dangų konstrukcijoms ir jos nėra lygiavertės.

24.4. Nors abi konstrukcijos gali būti naudojamos VI (žemiausios) dangos konstrukcijos klasės keliams, tačiau jos yra parenkamos skirtingais atvejais ir siekiant skirtingų rezultatų. Esant didesniam sunkiasvorių transporto priemonių eismo intensyvumui, taikomi konvencinės dangos konstrukcijos reikalavimai, kadangi yra nustatyti aiškūs reikalavimai dėl tokios dangos įrengimo, minimalių skaldos pagrindo ir asfalto sluoksnių storių, įrengiamų sluoksnių laikomosios gebos (t. y. atsparumo poveikiui) ir pan. Šios konstrukcijos įrengimas užtikrina, kad kelio dangos konstrukciją sudarantys sluoksniai atitiks siekiamus naudojimo laikotarpio reikalavimus. Kai sunkiasvorių transporto priemonių eismo intensyvumas yra itin žemas, kelias yra mažiau apkraunamas, galima taikyti ir specialiosios dangos konstrukcijos reikalavimus. Tokiu atveju gruntas arba susmulkintos statybinės medžiagos tik apdorojami jonų mainų katalizatoriais ir surišami hidrauliniais rišikliais įrengiant asfalto sluoksnį, netaikomi jokie laikomosios gebos, t. y. kelio atsparumo poveikiui, reikalavimai. Šios konstrukcijos įrengimas kainuoja keletą kartų pigiau nei konvencinės dangos, tačiau jos atsparumas sunkiasvorio transporto eismui yra negarantuotas ir būtų gerokai mažesnis, o eksploatavimo išlaidos – gerokai didesnės. Taigi konvencinės ir specialiosios kelio dangų konstrukcijų reikalavimai, taip pat rezultatai bei funkcionalumas gerokai skiriasi ir šios dangos yra taikomos skirtingais atvejais. Atsižvelgdama į sunkiasvorio transporto eismo intensyvumą ir tai, ar yra būtinybė užtikrinti garantuotą kelio atsparumą poveikiui, perkančioji organizacija turi teisę pasirinkti, kokios kokybės kelią ji nori įsigyti, t. y. kokius rezultato (funkcionalumo) reikalavimus kelti.

24.5. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino MN MAS 15 tikslus ir reikalavimus (šios nutarties 19 punktas), nevertino dangų konstrukcijų skirtumų, įskaitant reikalavimus dėl jų laikomosios gebos (stiprumo), ir skirtingų

konstrukcijų pasirinkimo priežasčių bei į jas neatsižvelgė. Teismo pateiktas aiškinimas gali nulemti absurdiškas situacijas, kai lygiaverte būtų pripažinta ir tai pačiai VI dangos konstrukcijos klasei priklausanti trinkelių arba netgi žvyro danga, be to, toks aiškinimas reiškia, kad perkančiosios organizacijos neturi teisės pasirinkti ir nustatyti, kokios konstrukcijos objektą jos nori įsigyti.

24.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo VPĮ 37 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes neegzistuoja visos šios normos taikymo sąlygos – nenustatytas subjektų ar produktų diskriminavimo faktas. Techninių užduočių 13 punktų reikalavimas nesudaro palankesnių sąlygų jokiems subjektams ar produktams, bet kuris rinkoje veikiantis ir kelio statybos darbus atliekantis tiekėjas gali rinkoje laisvai įsigyti darbams atlikti reikalingų medžiagų ir įrengti asfalto dangą pagal Konkursų dokumentuose nustatytus kokybinius reikalavimus. Ginčo reikalavimas tiekėjų dalyvavimo Konkursuose galimybių nesuvaržė, tik apribojo jų galimybes siūlyti įrengti atsakovei ir kelių naudotojams reikalingos kokybės ir stiprumo neatitinkančią kelio dangos konstrukciją.

24.7. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos VPĮ 37 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią tiekėjų siūlomų sprendinių lygiavertiškumą pirkimo objektui keliamiems reikalavimams turi įrodyti patys tiekėjai, tai padaryti pateikiant konkrečius įrodymus, o ne abstrakčius teiginius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismas dėl konvencinių ir specialiųjų kelio dangos konstrukcijų lygiavertiškumo sprendė išimtinai vadovaudamasis tik ieškovės teiginiais ir samprotavimas bei paties teismo atlikta MN MAS 15 sistemine analize. Ieškovė, be savo teiginių, nepateikė nė vieno konkretaus įrodymo, kuris pagrįstų konvencinių ir specialiųjų dangos konstrukcijų lygiavertiškumą.

25. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Šios nutarties 24.1 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl atsakovė neturėtų jais remtis kasaciniame teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalis).

25.2. Atsakovė neįrodė aiškaus tikslo, dėl ko neleido naudoti specialiųjų kelio dangos konstrukcijų, nepagrindė, kodėl šios konstrukcijos jo neatitiktų. Draudimas teikti lygiaverčius pasiūlymus yra savarankiškas pagrindas panaikinti pirkimo sąlygas.

25.3. Šios nutarties 24.3–24.4 punktuose nurodyti atsakovės argumentai deklaratyvūs, neparemti nei teisės aktais, nei įrodymais ar skaičiavimais, patvirtinančiais, kad konvencinės ir specialiosios kelio dangų konstrukcijos nėra vienodai patikimos, patvarios ir ilgaamžės. Atsakovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kada turi būti naudojamos konvencinės, o kada – specialiosios kelio dangos konstrukcijos. Konvencinės ir specialiosios kelio dangos konstrukcijos atitinka tas pačias fizines technines savybes, todėl jos yra lygiavertės. Remiantis MN MAS 15 nuostatomis, abi šios konstrukcijos gali būti naudojamos įrengiant tuos pačius (VI klasės) kelius, todėl atsakovė, uždrausdama naudoti specialiąsias kelio dangos konstrukcijas, diskriminuoja ieškovės naudojamas technologijas.

25.4. Projektinė apkrova A, apibrėžianti atitinkamų konstrukcijų fizines technines savybes, tiek konvencinėms, tiek ir specialiosioms kelio dangos konstrukcijoms pagal KPT SDK 07 taikoma ir apskaičiuojama vienodai. MN MAS 15 1 ir 2 lentelių duomenys patvirtina, kad VI dangos konstrukcijos klasė parenkama, kai ekvivalentinių 10 t svorio ašių apkrovos skaičius yra ≤ 0,1 mln.; šią apkrovą atitinka ir konvencinės, ir specialiosios kelio dangos konstrukcijos, taigi jų ilgalaikiškumas ir mechaninis patvarumas yra lygiavertis. Taip pat abiejų konstrukcijų viršutinis sluoksnis yra tapatus, iš tokio paties 4,5 cm asfalto (vadinamojo minkštojo asfalto), todėl ir vizualiai konstrukcijos viena nuo kitos nesiskirtų, tik specialistai galėtų atsakyti, kokia konstrukcija buvo panaudota.

25.5. MN MAS 15 1 ir 2 lentelėje nurodytos VI klasės dangos konstrukcijos yra lygiavertės ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis kelių dangų konstrukcijomis, nurodytomis KPT SDK 07 9 lentelėje, naudojamomis tiesiant (rekonstruojant) VI klasės kelius. Patikslinusi Konkursų sąlygas atsakovė nurodė, kad gali būti naudojamos ir kitos KPT SDK 07 9 lentelėje išvardytos kelio dangos konstrukcijos (kurios visos yra lygiavertės), tik dėl nepaaiškinamų priežasčių uždraudė naudoti MN MAS 15 2 lentelėje nurodytas technologijas. MN MAS 15 1 ir 2 lentelėse išvardytos kelio dangos konstrukcijos skiriasi tik tuo, kad 2 lentelėje nurodytos dangų konstrukcijos gaunamos esamus gruntus ar statybines medžiagas apdorojus jonų mainų katalizatoriais ir surišant hidrauliniais rišikliais. Tam tikros iš KPT SDK 07 9 lentelėje išvardytų kelio dangos

konstrukcijų yra gaunamos gruntus surišant hidrauliniais rišikliais, tačiau atsakovė nedraudė naudoti tokių technologijų.25.6. Atsakovė deklaratyviai teigia, kad kelio dangos konstrukcijos parenkamos priklausomai nuo eismo intensyvumo,

ši išvada nepagrįsta teisės aktais ar kitais įrodymais. Kelio laikomoji geba (galia) apskaičiuojama pagal skirtingas technines charakteristikas, priklausomai nuo to, iš kokių konstrukcijų yra padarytas kelias. Grunto ar kitų nestandžių medžiagų atsparumą apkrovoms (laikomąją galią (gebą)) apibrėžia specialiai apskaičiuojamas deformacijos modulis Ev2; standžių (surištų) medžiagų atsparumą apkrovoms apibrėžia gniuždomasis stipris. MN MAS 15 21 punkte nurodyta, kad specialiosios dangų konstrukcijos gaunamos esamus gruntus ar statybines medžiagas apdorojus jonų mainų katalizatoriais ir surišant hidrauliniais rišikliais. Šios kompozitinės medžiagos gniuždomasis stipris turi būti ne mažesnis kaip 1,5 MPa. Aplinkybė, kad atitinkamas reikalavimas yra nurodytas atskirame punkte, o ne lentelėje, nereiškia, kad metodiniuose nurodymuose nėra nustatyti atsparumo apkrovoms kiekybiniai parametrai.

25.7. Iš visų kasacinio skundo argumentų neįmanoma nustatyti, kiek skiriasi kiekvienos konstrukcijos rezultatai, funkcionalumas ir eksploatacinės savybės bei sąnaudos, neaišku, kuri dangų konstrukcija yra geresnė (ilgaamžiškesnė, ekonomiškesnė eksploatuojant ir t. t.). Atsakovė ne kartą pripažino, kad specialiosios konstrukcijos yra pigesnės, o tai reiškia, jog, nediskriminuodama tam tikrų technologijų, ji už mažiau lėšų galėjo gauti daug geresnį rezultatą, neleisdama naudoti pigesnių kelio dangos konstrukcijų, atsakovė pažeidė racionalaus lėšų panaudojimo principą (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

25.8. Atsakovė nepagrįstai nurodo hipotetines situacijas (šios nutarties 24.5 punktas), kurios negalėtų kilti, nes Konkursų dokumentuose nustatyta, kad perkami asfalto įrengimo darbai.

25.9. Perkančioji organizacija savo diskrecija turi naudotis nediskriminuodama tam tikrų tiekėjų ir technologijų, pagrįsti atitinkamų objekto savybių pasirinkimą. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Nustatydama ginčijamą kelio dangos konstrukcijos reikalavimą, atsakovė diskriminavo ne tik konkrečias technologijas, bet ir ieškovę, kuri specializuojasi šioje srityje. Tokios išvados nepaneigia atsakovės argumentas, kad jos vykdomuose viešuosiuose pirkimuose dalyvauja daugiau kaip 40 tiekėjų (rangovų) vien iš Lietuvos.

25.10. Šios nutarties 24.7 punkte nurodyti atsakovės argumentai nepagrįsti. Kadangi Konkursų sąlygose buvo draudžiama teikti lygiaverčius pasiūlymus ir dėl to atsakovė ginčijo šias sąlygas, ji neturėjo galimybės pateikti pasiūlymą ir atitinkamai įrodyti savo pasiūlymo lygiavertiškumą. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovė, pasinaudojusi išimtimi uždrausti tam tikras technologijas, turėjo pareigą įrodyti, kad atitinkama ribojama technologija yra prastesnė, tačiau jokių nepateikė.

26. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija



27. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl perkančiosios organizacijos nustatytų viešojo pirkimo objekto techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo.

28. Bylą sprendę teismai skirtingai vertino ieškovės pateiktus argumentus dėl ginčo reikalavimų (šios nutarties 3 punktas) neteisėtumo – pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais reikalavimus dėl nuovažų įrengimo ir inžinerinių tinklų iškėlimo rangovo sąskaita (Techninių specifikacijų 19, 24 punktai), o argumentus dėl draudimo darbus atlikti naudojant MN MAS 15 2 lentelėje nurodytas specialiąsias kelio dangos konstrukcijas (Techninių specifikacijų priedų Techninių užduočių 13 punktas) atmetė, skyrė atsakovei 30 000 Eur baudą. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažino neteisėtomis Techninių specifikacijų priedų Techninių užduočių 13 punkto nuostatas, o reikalavimus dėl Techninių specifikacijų 19, 24 punktų pripažinimo neteisėtais atmetė, sprendimo dalį skirti baudą paliko nepakeistą.

29. Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl reikalavimo atliekant darbus naudoti MN MAS 15 1 lentelėje nurodytas (konvencines) kelio dangos konstrukcijas (toliau – ir ginčo reikalavimas), pateikė kasacinį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl, pirma, VPĮ 37 straipsnio 5 dalies netinkamo taikymo, nukrypimo nuo aiškinant šią teisės normą suformuotos teismų praktikos, antra, reikalavimo kelio dangos

konstrukcijai pobūdžio (siekiamo rezultato (funkcinis) reikalavimas), trečia, konvencinės ir specialiosios kelio dangos konstrukcijų skirtumų, ketvirta, tiekėjų ar produktų diskriminavimo fakto nebuvimo.

30. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl Techninių specifikacijų 19, 24 punktų pripažinimo neteisėtais, kasaciniu skundu nebuvo skundžiama (ji nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko), todėl teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi pagrindų dėl viešojo intereso apsaugos peržengti kasacinio skundo ribas, dėl nurodytų reikalavimų teisėtumo šioje nutartyje nepasisakys (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015).

Dėl tiekėjo suinteresuotumo ginčyti viešojo pirkimo sąlygas

31. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų dėl šalių ginčo esmės, pateikia ieškovės suinteresuotumo ginčyti viešojo pirkimo sąlygas vertinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus ir teigdama, jog ginčo reikalavimu jokie tiekėjai ar produktai nėra diskriminuojami, be kita ko, siekė įrodyti ir tai, kad ieškovės teisės nėra pažeidžiamos, taigi ji neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Techninių užduočių reikalavimo dėl reikalaujamos įrengti kelio dangos konstrukcijos.

32. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką dėl tiekėjų (ieškovų) teisės ginčyti viešojo pirkimo sąlygas įgyvendinimo. Iš kasacinio teismo praktikos dėl tiekėjų suinteresuotumo ginčyti pirkimo sąlygas matyti, kad, pirma, šis klausimas aktualus visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar dėl jo ginčo šalys tiesiogiai nesutaria, antra, teisinis suinteresuotumas ginčyti viešojo pirkimo sąlygas kaip sąlyga kreiptis į teismą pripažįstamas tais atvejais ir tiek, kiek ieškovas gina būtent savo subjektines tiekėjo (dalyvio) teises ir pažeistą savo teisę varžytis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 34 punktą).

33. Svarbiausi tiekėjų teisės ginčyti viešojo pirkimo sąlygas įgyvendinimo aspektai, apibendrinant aktualiausią praktiką šioje srityje (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014; 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-415/2015; 2017 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018; 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-969/2018 ir šiose nutartyse nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktiką), yra išsamiai aptarti vienos naujausių pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35 punkte.

34. Kasacinio teismo, be kita ko, yra išaiškinta, kad tiekėjų suinteresuotumą, kaip sąlygą inicijuoti perkančiosios organizacijos veiksmų peržiūros procedūrą, apibrėžia dviejų elementų visuma: ieškovo tinkamumas ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus (veiksmus), įskaitant sprendimą nustatyti atitinkamas pirkimo sąlygas, ir jo subjektinių teisių pažeidimas dėl galimai neteisėtų pirkimo sąlygų. Tai – privalomos ir abi kartu taikomos teisinio suinteresuotumo sąlygos, kurios lemia tai, kad teismai nagrinėja šalių ginčą iš esmės tik tuo atveju (nebent dėl viešojo intereso apsaugos tai darytų savo iniciatyva), kai ieškinį laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos pareiškia tinkamas ieškovas, įtikinamai ir patikimai įrodęs, jog būtent jo teisėtus interesus pažeidžia atitinkamos pirkimo sąlygos (kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 36 punktas).

35. Nagrinėjamoje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė teikė argumentus, kad nustačius ginčo reikalavimą buvo nepagrįstai ir neteisėtai apribota konkurencija (draudžiama naudoti ieškovės taikomas technologijas), ribojamos galimybės pasiūlyti inovatyvius, ekonomiškai pagrįstus sprendinius, dėl to pažeistos imperatyviosios VPĮ 17 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos, viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, konkurencijos užtikrinimo principai, racionalaus lėšų panaudojimo principas (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsakovė atsikirtinėjo, kad ginčo reikalavimu dėl naudotinos kelio dangos konstrukcijos tiekėjų konkurencija neribojama, priešingai, suvienodinamos sąlygos Konkursuose dalyvauti visiems tiekėjams, aiškiai nustatant atitinkamus reikalavimus, tačiau nenurodant konkrečių medžiagų ar technologijų. Ginčą sprendę teismai ieškovės suinteresuotumo klausimo atskirai nenagrinėjo, pasisakė dėl ginčijamų Techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ieškovė yra tinkamas subjektas atsakovės nustatytoms Konkurso 1 ir Konkurso

2 sąlygoms ginčyti (atitinka šios nutarties 34 punkte nurodytą pirmąją sąlygą), tačiau teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose ji nepagrindė (neįrodė) savo subjektinių teisių pažeidimo dėl galimai neteisėtų ginčijamų Konkursų sąlygų.

37. Pažymėtina, kad ieškovė procese akcentavo, jog atsakovė diskriminavo tiekėjus konkrečių technologijų (kelio dangų įrengimą naudojant jonų mainų medžiagas ir rišiklius, t. y. specialiąsias kelio dangos konstrukcijas) atžvilgiu, taip apribojo jų konkuravimo galimybes. Be to, ieškovė laikėsi pozicijos, kad konvencinės ir specialiosios kelio dangos konstrukcijos yra lygiavertės, todėl atsakovės privalėjo būti leistos naudoti abi (tiekėjams turėjo būti suteikta teisė pasirinkti, kurią konstrukciją naudoti atliekant darbus).

38. Teisėjų kolegija sutinka, kad techninės specifikacijos nuostatomis, kuriose įtvirtinti konkretūs reikalavimai pirkimo objektui, iš principo gali būti ribojama tiekėjų konkurencija, tačiau kartu pažymi, jog ieškovai, kreipdamiesi į teismą, turi ginti būtent savo galimai pažeistus interesus, o ne visų konkurentų teises. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus siejama su intereso sudaryti viešojo pirkimo sutartį gynimu, kai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų atitinkamas tiekėjas neteisėtai ribojamas ar jam neleidžiama sudaryti sutarties, arba turtinės padėties atkūrimu, ypač kai šio intereso jau nebeįmanoma įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-415/2015).

39. Ieškovė viso ginčo metu (ikiteisminėje stadijoje, teismo procese) iš esmės abstrakčiai kvestionavo ginčo reikalavimą, nepateikdama jokių konkretesnių argumentų, duomenų ar įrodymų, kad dėl ginčo reikalavimo nustatymo buvo pažeistos būtent jos teisės, kad ji turi blogesnes sąlygas, lyginant su jos konkurentais, dalyvauti Konkursuose. Nors teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme ieškovė paaiškino, kad pareikšdama ieškinį siekia, jog galėtų dalyvauti kituose viešuosiuose pirkimuose, tačiau nepateikė patikimų argumentų ir įrodymų, kad ji neturėjo objektyvių galimybių dalyvauti ginčo Konkursuose ar kad šios buvo gerokai apsunkintos.

40. Ieškovė tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad jos pagrindinė veikla – specialiosios kelio dangos konstrukcijų įrengimas (ji specializuojasi kelio dangos pagrindų sutvirtinimo srityje), kuris dėl ginčo reikalavimo perkančiajai organizacijai negalėjo būti siūlomas, tačiau nepateikė įrodymų, kad ji neturėjo galimybės (technologinės, vadybinės ar kt.) vykdyti ūkinės veiklos pagal kitą technologiją, t. y. siūlyti ir įrengti Konkursų dokumentuose reikalaujamos konvencinės kelio dangos konstrukcijos, nepagrindė, kad reikalavimas dėl atitinkamos kelio dangos konstrukcijos naudojimo išskirtinai riboja ieškovės teises ar užkerta jai kelią dalyvauti Konkursuose.

41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė byloje laikėsi principinės pozicijos, jog būtent perkančioji organizacija, apibrėždama konkrečias perkamo objekto savybes (šiuo atveju – nurodydama naudotinas kelio dangos konstrukcijas), privalėjo pagrįsti savo pasirinkimą, įrodyti, kad jis nepažeidžia viešųjų pirkimų principų, tiekėjų teisių ir interesų, neiškraipo konkurencijos. Taigi ieškovė, užuot vykdžiusi teismų praktikoje pripažįstamą tiekėjo pareigą įrodyti savo suinteresuotumą ginčyti konkrečius viešojo pirkimo sąlygų reikalavimus (šios nutarties 32–33 punktai), įrodinėjimo naštą siekė perkelti atsakovei ir būtent tokiu būdu užsitikrinti keliamų reikalavimų patenkinimą.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė procese tik rėmėsi bendrojo draudimo diskriminuoti tiekėjus ir technologijas, suvaržyti konkurenciją, viešųjų pirkimų principų ir kitų imperatyviųjų normų pažeidimu, tačiau, be bendrojo siekio (intereso) dalyvauti Konkursuose pagal pakeistas sąlygas, iš esmės nenurodė kitų argumentų, kurie būtų pagrindę, kaip buvo pažeistos būtent jos subjektinės teisės.

43. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta viešųjų pirkimų principų reikšmė ir svarba vykdant viešųjų pirkimų procedūras bei padariniai perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų galiojimui nustačius šių principų pažeidimus, tačiau ši praktika savaime nėra pakankama tam, kad ja būtų galima remtis reikalaujant pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą ir taikyti atitinkamus neteisėtumo padarinius. Dėl tokio viešųjų pirkimų principų pobūdžio ir reikšmės kasacinėje praktikoje įtvirtintos griežtos šių imperatyviųjų nuostatų pažeidimų nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias reikalaujama realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis jų pažeidimo prielaida ir padariniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

44. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad ieškovė neįrodė savo teisinio suinteresuotumo kvestionuoti ginčo Konkursų

sąlygas (taigi jos ieškinys teismų neturėjo būti nagrinėjamas), išsamiai nepasisakys dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su VPĮ 37 straipsnio 5 dalies netinkamu taikymu ir nukrypimu nuo aiškinant šią teisės normą (taip pat anksčiau galiojusios redakcijos VPĮ 25 straipsnio 8 dalį) suformuotos teismų praktikos. Šiuo aspektu tik primintina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ įtvirtintų viešųjų pirkimų principų ir nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją, laikydamasi šiame įstatyme nurodytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-469/2017 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45. Remiantis VPĮ 37 straipsnio 5 dalimi, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti.

46. Konkursų sąlygų Techninių užduočių 13 punktuose buvo nustatytas kelio dangos konstrukcijos įrengimo reikalavimas, nurodyta, kad viršutinei dangos konstrukcijai įrengti galima naudoti minkštąjį asfaltą pagal MN MAS 15 1 lentelę, t. y. konvencinę dangos konstrukciją. Tokiame reikalavime, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, nėra nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, taigi jis nepatenka į VPĮ 37 straipsnio 5 dalies taikymo sritį.

47. Reikalavimas darbus atlikti naudojant konkrečią kelio dangos konstrukciją kvalifikuotinas kaip bendrosios techninės specifikacijos, kurias perkančioji organizacija turi teisę nurodyti apibūdindama siekiamą įsigyti objektą. VPĮ 2 straipsnio 34 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad techninė specifikacija perkant darbus – viešojo pirkimo dokumentuose pateikiama medžiagų, produktų, jų tiekimo procesui keliamų techninių reikalavimų visuma, apimanti duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, ar medžiagos, produktai arba jų tiekimo procesas atitinka perkančiosios organizacijos reikmes; šie duomenys apima poveikio aplinkai ir klimatui rodiklius, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus (taip pat galimybę naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimą, eksploatacines ypatybes, saugos reikalavimus arba duomenis, apimančius kokybės užtikrinimo tvarką, terminiją, simbolius, bandymus ir bandymų metodus, pakavimą, žymėjimą ir ženklinimą, vartojimo (naudojimo) instrukcijas, gamybos procesus ir metodus bet kuriuo darbų gyvavimo ciklo etapu; duomenys taip pat apima nurodymus dėl projektavimo ir savikainos apskaičiavimo, patikrinimo, kontrolės ir darbų bei statybos metodų ar technologijos priėmimo sąlygas, taip pat visas kitas technines sąlygas, kurias perkančioji organizacija gali nustatyti pagal bendruosius ar specialiuosius reglamentus, susijusius su baigtais darbais ir medžiagomis ar jų sudedamosiomis dalimis.

48. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiškai nereikšminga aplinkybe laikytina tai, jog atitinkami techniniai reikalavimai konstrukcijai (dangos sluoksnių rūšys, storis ir pan.) įtvirtinti konkrečiame teisės akte – MN MAS 15. Daug svarbiau yra tai, kad šie reikalavimai per se (patys savaime) yra pirmiau nurodyti galimi kelti techninės specifikacijos kriterijai. Jei Konkursų sąlygose būtų apsiribota tik techniniais rodikliais be nuorodos į atitinkamą teisės aktą, atsakovės veiksmų vertinimas dėl to nepakistų.

49. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad konkurenciją riboja pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai (tiekėjų kvalifikacijai ar pirkimo objektui), kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-415/2015; kt.).

50. Pažymėtina ir dėl to ginčo byloje nėra, kad konvencinės kelio dangos konstrukcijos yra plačiai paplitusios ir dažnai taikomos Lietuvoje įrengiant automobilių kelių dangą iš minkštojo asfalto sluoksnių, tokius darbus gali atlikti didelė dalis kelių įrengimo ar remonto darbus atliekančių tiekėjų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ginčo reikalavime nurodytos konvencinės kelio dangos konstrukcijos įrengimas yra būdingas konkretaus tiekėjo atliekamiems darbams ir dėl to neatitinka techninėms specifikacijoms keliamų reikalavimų, riboja konkurenciją.

51. Atitinkamai, pripažįstant perkančiosios organizacijos teisę nustatyti technines specifikacijas nurodant pirkimo objekto bendruosius techninius reikalavimus, o nagrinėjamos bylos atveju – atsakovei teisėtai nurodžius atliekant perkamus darbus naudotiną kelio dangos konstrukcijos tipą (tačiau ne konkretų modelį ar tiekimo šaltinį, konkretų procesą, kaip jie apibrėžti VPĮ 37 straipsnio 5 dalyje), jai nekilo pareiga ginčo reikalavime įrašyti žodžius „arba lygiavertis“, taip pat

ieškovės akcentuojama pareiga vertinti, ar ieškovės siekiama pasiūlyti specialioji kelio dangos konstrukcija yra lygiavertė atsakovės Konkursų dokumentuose nurodytai kelio dangos konvencinei konstrukcijai, ir, anot ieškovės, tą pripažinus, leisti Konkursams siūlyti lygiavertę specialiąją kelio dangos konstrukciją.


52. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinis skundas tenkintinas, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria Techninių užduočių 13 punktų nuostatos pripažintos neteisėtomis, naikintina ir dėl šios dalies paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis šį ieškinio reikalavimą atmesti.

53. Kasaciniam teismui nusprendus, kad dėl ieškinio reikalavimo pripažinti neteisėtomis ir panaikinti Techninių užduočių 13 punktų nuostatas paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis šį ieškinio reikalavimą atmesti, taip pat palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl Techninių specifikacijų 19 ir 24 punktų nuostatų pripažinimo neteisėtomis ir panaikinimo (minėta, šių reikalavimų teisėtumo kasacinis teismas nevertino (šios nutarties 30 punktas), išnyko teisinis pagrindas, dėl kurio teismai, konstatavę atsakovės neteisėtus veiksmus, pritaikė jai alternatyvią sankciją – skyrė 30 000 Eur baudą.

54. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovė įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo paliktas nepakeistas, – 2019 m. balandžio 30 d. sumokėjo valstybei 30 000 Eur dydžio baudą. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį (šios nutarties 53 punktas) atgręžtinas panaikintų teismo procesinių sprendimų dalių vykdymas ir iš valstybės atsakovės naudai priteistini jos sumokėti 30 000 Eur.

55. Ieškovė, be kita ko, ieškiniu ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti jos pretenziją. Pirmosios instancijos teismas tokį jos reikalavimą atmetė, apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą, tokio savo procesinio sprendimo nemotyvavo.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką ieškinio reikalavimas dėl tiekėjo pretenzijos atmetimo nėra savarankiškas reikalavimas ir dėl to nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką; viešųjų pirkimų ginčuose teismui pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija buvo atmesta, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti; dėl to bylos dalis dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją ar jos neišnagrinėti nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017 35, 61 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

57. Taikant ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, nagrinėjamoje byloje naikintinos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti atsakovės 2018 m. sausio 30 d. raštus dėl pretenzijų atmetimo, ir ši bylos dalis nutrauktina.

58. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.


59. Kasaciniam teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, bei panaikinus teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atsakovei paskirta bauda, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

61. Ieškovė, pateikdama ieškinį ir apeliacinius skundus, sumokėjo po 4500 Eur žyminio mokesčio. Atsakovė, pateikdama apeliacinį ir kasacinį skundus, sumokėjo po 4500 Eur žyminio mokesčio.

62. Kadangi kasaciniam teismui išnagrinėjus atsakovės kasacinį skundą priimta nutartimi ieškovės ieškinys buvo atmestas, tai ieškovės už ieškinį ir apeliacinius skundus sumokėtas žyminis mokestis jai nepriteistinas, o atsakovės už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėtas žyminis mokestis jai priteistinas iš ieškovės, iš viso – 9000 Eur.

63. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė už atstovavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėjo 4235 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Kasaciniam teismui priėmus procesinį sprendimą, kuriuo pripažinta, kad ieškinio reikalavimai atmestini, šis ieškovės prašymas netenkintinas.

64. Atsakovė nepateikė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtas atstovavimo išlaidas ir jų dydį patvirtinančių dokumentų.

65. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ieškovės prašymas priteisti kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

66. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė už atstovavimą kasaciniame teisme turėjo 10 391,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; šių išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Atsakovė nurodė, kad šias išlaidas sudaro 7986 Eur už kasacinio skundo parengimą ir 2405,48 Eur už kasaciniam teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų parengimą.

67. Už kasacinio skundo parengimą prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 8.12 punkte nurodytą rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydį, todėl, patenkinus atsakovės kasacinį skundą, jai iš ieškovės priteistinas 2807,10 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

68. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovės rašytinius paaiškinimus, kurie vertinti kaip kasacinio skundo papildymas, o jis, remiantis CPK 350 straipsnio 8 dalimi, nėra galimas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas priteisti iš ieškovės už šių paaiškinimų parengimą turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bet kokiu atveju negali būti tenkinamas, nepriklausomai nuo prašomų atlyginti išlaidų dydžio.

69. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 4,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).


n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria Konkurso 1 ir Konkurso 2 sąlygų Techninių specifikacijų Techninių užduočių 13 punkto nuostatos pripažintos neteisėtomis, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo dalį šį ieškovės UAB „KTD group“ reikalavimą atmesti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo dalis dėl 30 000 Eur baudos skyrimo atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos ir atmesti ieškinio reikalavimus dėl atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos neteisėtų veiksmų padarinių taikymo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti atsakovės 2018 m. sausio 30 d. raštus dėl pretenzijų atmetimo, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Bylos dalį dėl atsakovės 2018 m. sausio 30 d. raštų panaikinimo nutraukti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl Techninės specifikacijos 19 ir 24 punktų nuostatų pripažinimo neteisėtomis, palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 17 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir perskirstyti šalių procese turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos (j. a. k. 188710638) iš ieškovės UAB „KTD group“ (j. a. k. 302530961) 9000 Eur apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme sumokėto žyminio mokesčio bei 2807,10 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš viso – 11 807,10 Eur (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus septynis Eur 10 ct).

Atgręžti panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo dalies vykdymą. Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją (j. a. k. 188659752) grąžinti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos (j. a. k. 188710638) 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Eur.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „KTD group“ (j. a. k. 302530961) 4,10 Eur (keturis Eur 10 ct) kasaciniame teisme turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-877/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29996-2018-9(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Eligijaus Gladučio ir Vytauto Masioko, susipažinusi su nuteistojo E. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis E. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuris, jo įsitikinimu, neteisingas, nes nepagrįstas įrodymais, priimtas neišsiaiškinus nusikaltimo sudėties, neišanalizavus faktinių aplinkybių. Kasatorius tvirtina, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, numatytos BPK 20 straipsnio 4-5 dalyje, BPK 45 straipsnyje, BPK 10 straipsnio 2 dalyje, BPK 7 straipsnyje.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3221d9e01dca11eabe008ea93139d588

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Taigi skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis apskųstuose nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas pagal paduotus skundus tik tikrina, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-6-507/2017 ir kt.).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teiginiai, jog nagrinėjant bylą, buvo padaryti BPK 20 straipsnio 4-5 dalies, BPK 7 straipsnio pažeidimai teisiškai neargumentuoti. Iš esmės skundu ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, tvirtinant, kad teismų sprendimai priimti netinkamai įvertinus įrodymus, nesilaikant kasacinės instancijos teismo praktikos, apeliacinės instancijos teismui net nebandžius nustatyti, ar 90 procentų aklas žmogus gali matyti prieblandoje ir padaryti tokį nusikaltimą. Teismas, pasak kasatoriaus, privalėjo apklausti medicinos specialistą ir tik po to daryti išvadas, be to negalėjo būti vertinami pareigūnų parodymai, kuriems jis neva prisipažino padaręs nusikaltimą.

Nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir tokio pobūdžio teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, kurie pagrindžia esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Tai ne teisės taikymo, o įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo klausimai, kurie, kaip minėta, sprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Analogiški argumentai buvo nurodyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau kasatorius net neteigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neatsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ir nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kiti skundo teiginiai dėl BPK 10, 45, 52 straipsnių pažeidimo negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku, kadangi nuteistasis šio klausimo nekėlė apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas jo nenagrinėjo.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo E. B. kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų. Atsakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo E. B. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 28 d. gautu ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. spalio 15 d. nutartimi Nr. 3P-1674/2019 atsisakė priimti ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Antrą kartą pateiktame kasaciniame skunde ieškovė papildomai nurodo, kad kasacinio teismo praktika dėl arbitražo sprendimų tikrinimo fakto (materialios teisės) aspektu nevienoda. Kasacinis teismas turėtų išaiškinti, kokiais atvejais nacionaliniai teismai gali ar privalo revizuoti arbitražo teismo priimtus sprendimus teisės (materialiosios ir proceso) normų taikymo aspektu, ir jeigu toks draudimas galioja visais atvejais, ar tai atleidžia nacionalinius teismus nuo pareigos išsamiai išanalizuoti ginčo šalies nurodomus Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodytus arbitražo sprendimo neteisėtumo pagrindus.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad tiek ankstesniame skunde pateikti, tiek ir antrą kartą teikiamame skunde suformuluoti nauji argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ar kad teismų praktika nurodytu klausymu yra nevienoda. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1d5db0601dca11eabe008ea93139d588

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 2 d. gautu pareiškėjo S. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas S. V. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=362c8cb01dca11eabe008ea93139d588

argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Pareiškėjo S. V. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai nepagrįstai sprendė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo priėmimo metu BUAB „Sirina“ buvo BUAB „SDR dujos“ kreditore. Teismai pažeidė horizontalaus teismo sprendimo privalomumo principą ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, kad įmonės likvidavimas – tai absoliuti juridinio asmens pabaiga, kai juridinis asmuo pasibaigia, veikla nutrūksta, o jo teisės ir pareigos nėra perimamos kitų subjektų. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartimi buvo konstatuotas kreditorės BUAB „Sirina“ likvidavimas ir išregistravimas. Kreditorė BUAB „Sirina“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2015 m. birželio 30 d. ir nuo šios dienos pasibaigė BUAB „SDR dujos“ prievolė šiai kreditorei. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas priimtas po to, kai BUAB „Sirina“ veikla pasibaigė dėl likvidavimo. Nors formaliai kreditorės BUAB „Sirina“ reikalavimas teismo sprendimo priėmimo metu buvo patvirtintas, bet pati prievolė nebeegzistavo ir tai buvo konstatuota tik Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje. Taigi teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad teismo sprendimo priėmimo metu BUAB „SDR dujos“ prievolė BUAB „Sirina“ egzistavo; 2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), nes, atmesdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, pateikė tik formalius nesutikimo su skundu argumentus dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4056-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00095-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 43.10

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. balandžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. P. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – ir Sprendimas).

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 10000392964, nustačiusi, kad pareiškėjas iki nustatyto termino neįvykdė muitų mokestinės prievolės, įregistruotos 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0032, nusprendė nurašyti 23 660,39 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose.

Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo muito mokestinės prievolės vykdymas buvo atliktas pagal teisės aktų reikalavimus ir jų nustatytą tam tikrą harmoningą chronologiją, derinančią mokesčio mokėtojo teisę apskaičiuotus mokesčius sumokėti geruoju, pareigą sumokėti apskaičiuotus mokesčius ir mokesčių administratoriaus pareigą imtis priemonių, kad įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti ir nenuginčyti mokesčiai būtų išieškoti. Teismas vertino, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, todėl panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas G. P. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ee263bb01d0011eabe008ea93139d588

14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“.

Taip pat pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ vykdymą.

Nurodo, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte – ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikinas sustabdymas, bus padaryta neatitaisoma žala pareiškėjui, kadangi išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitoje esančių šeimos lėšų bei gaunamų pajamų (pensijos) vykdomas dar net nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, kuris neginčytinai patvirtintų pareiškėjo kaltumą dėl pareikštų kaltinimų.

Nurodo, jog dėl vykdomo išieškojimo negali tenkinti net minimalių savo poreikių, todėl dar neišsprendus mokestinio ginčo, nurašant lėšas (gaunamą pensiją) iš sąskaitos, pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principai, be to šioje stadijoje nėra adekvatus siekiamam tikslui.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ nurašyti 23 660,39 Eur muito mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“, taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <…> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones: laikinai sustabdyti ginčijamą individualų teisės aktą – Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“. Pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Sprendimo galiojimas, nes, jo teigimu, nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, kuris neginčytinai patvirtintų pareiškėjo kaltumą dėl pareikštų kaltinimų, galiojant ginčytinam teisės aktui yra vykdomas išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitoje esančių šeimos lėšų bei gaunamų pajamų (pensijos), todėl pareiškėjui daro neatitaisomą žalą. Be to, pareiškėjo teigimu, nurašant lėšas iš jo sąskaitos, jis negali tenkinti net minimalių savo poreikių, pažeidžiami šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principai ir nėra adekvatus siekiamam tikslui.

Išanalizavusi sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas priežastis dėl kurių turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma žala, yra nepagrįsti. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių detalių paaiškinimų ir papildomų rašytinių įrodymų dėl jo ekonominės ir socialinės padėties. Taigi, šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis, ar kiltų kitokia grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui. Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, kad būtų apgintos pareiškėjų teisės, kylančios iš byloje pareikšto materialinio pobūdžio reikalavimo. Pareiškėjo teiginys, jog vykdant išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitoje esančių šeimos lėšų bei gaunamų pajamų (pensijos), nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, daroma pareiškėjui žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo laikinai stabdyti ginčijamo teisės akto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo dėl Sprendimo galiojimo patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas. Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2218-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01411-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2017 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. P1-1134 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja paaiškino, jog Įsakymu jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad ji neatliko užduočių Nr. 9921058 ir Nr. 9929050 (toliau – ir Užduotys). Užduotimi Nr. 9921058 pareiškėjai buvo pavesta vadovaujantis Viešųjų ryšių poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.19 punktais bei atsižvelgiant į nepakankamą savivaldybės vidaus identitetą pasiūlyti renginius, skirtus darbuotojų sutelktumui didinti (po 1 per mėnesį) bei pasiūlyti organizacinės kultūros priemones, kurių įgyvendinimas būtų matomas visuomenėje ir stiprintų savivaldybės kaip socialiai atsakingos organizacijos įvaizdį. Užduotimi Nr. 9929050 pareiškėjai buvo pavesta parengti pirkimo aprašymo projektą, siekiant sukurti Klaipėdos miesto savivaldybės komunikacijos ir gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimą strategiją (Klaipėdos miesto savivaldybės 2013–2020 metų strateginiu veiklos plano (toliau – ir KSP) priemonės 3.4.2.1. įgyvendinimas) orientuojantis, kad 2017 metais būtų parengti komunikacijos ir įtraukimo planai, o 2018 metais būtų įgyvendinamos numatytos priemonės. Užduotis 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. balandžio 27 d. suformulavo Administracijos Informavimo ir e. paslaugų skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėja V. V.-P. (toliau – ir Tiesioginė vadovė) per savivaldybės informacinę sistemą (priemonę) (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja akcentavo, kad ji, nesuprasdama Užduočių esmės, 2017 m. gegužės 3 d. pateikė raštą (reg. Nr. VS-2700), prašydama patikslinti Užduotis, atsakant į konkrečius techninius niuansus (Užduočių tikslas, finansavimas, vykdytojai ir pan.). 2017 m. birželio 26 d. pareiškėja iš Tiesioginės vadovės gavo raštą VS-3786 „Dėl užduočių atlikimo“, kuriame išsakytas nepasitenkinimas dėl to, jog prašoma tikslinti Užduotis, šiame rašte taip pat buvo kvestionuojama pareiškėjos kompetencija. Dėl Užduočių tikslinimo atsakyta tik 2017 m. birželio 23 d. Pareiškėjos nuomone, Tiesioginė vadovė nesistengė dėl jos pačios suformuotų Užduočių atlikimo operatyvumo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=105b19801d0111eabe008ea93139d588

4. Pareiškėja nurodė, kad Administracijos direktorius 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. P20-9 „Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą“ pradėjo tarnybinio nusižengimo procedūrą. Pareiškėja 2017 m. birželio 23 d. paaiškinime nurodė tas pačias priežastis, kurios buvo nurodytos ankščiau ir pasiūlė Užduotis performuoti iš naujo.

5. Dėl užduoties Nr. 9921058 pareiškėja paaiškino, kad jos pareigybės aprašyme bei Skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio (toliau – ir Poskyris) veiklos aprašyme (Skyriaus nuostatų 7.3 punktas) nenumatyta, jog Poskyris ar pareiškėja tiesiogiai būtų atsakingi už renginių organizavimą, ypač kai tie renginiai nukreipti į išorę (renginiai skirti darbuotojų sutelktumui, nors jie turėtų būti matomi visuomenėje stiprinant savivaldybės kaip socialiai atsakingos institucijos). Renginių organizavimas ir jų kuravimas yra Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyriaus veiklos jurisdikcija, todėl, pareiškėjos nuomone, drausminė nuobauda už tokios užduoties neatlikimą nėra galima.

6. Dėl užduoties Nr. 9929050 pareiškėja nurodė, jog užduoties formavimas ir vykdymas yra grindžiamas Klaipėdos miesto savivaldybės 2013–2020 metų strateginiu veiklos plano 3.4.2.1 priemonės įgyvendinimu. Minėto plano 3.4.2.1 priemonė įvardijama – „Parengti ir įgyvendinti Klaipėdos miesto savivaldybės komunikacijos ir gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimą strategiją“, priemonės įgyvendinimo rodikliai: sukurta strategija, įgyvendintų priemonių skaičius, įgyvendintų priemonių dalis nuo visų planuotų, proc. Pareiškėja pažymėjo, jog atsižvelgiant į šią priemonę (3.4.2.1), pareiškėjai yra suformuluotos metinės užduotys Nr. 4 ir Nr. 5. Metinė užduotis Nr. 4 suformuluota taip: „Iki 2017-04-01 parengti gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimą ir elektroninių paslaugų viešinimo priemonių tobulinimo planą; iki 2017-12-31 organizuoti plano įgyvendinimą“. Ši užduotis įvykdyta, t. y. planas yra parengtas ir įgyvendinamas. Metinė užduotis Nr. 5 suformuluota taip: „Iki 2017-03-01 parengti 2017 KMSA vidinės komunikacijos plano projektą ir teikti tiesioginiam vadovui; Iki 2017-12-31 užtikrinti jo priemonių įgyvendinimą savivaldybės administracijoje“. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. vasario 28 d. Tiesioginei vadovei pateiktas vidinės komunikacijos plano projektas, tačiau iki šiol nėra gautos Tiesioginės vadovės pastabos bei pasiūlymai, todėl šis planas vykdomas kaip suplanuota.

7. Pareiškėjos nuomone, iš susidariusios situacijos matyti, kad metinės užduotys, kurių įgyvendinimas bus vertinamas kasmetiniame tarnybinės veiklos vertinime ir aptariama užduotis Nr. 9929050 yra dubliuotos, t. y. aptariama užduotis yra suformuluota dirbtinai, turint omenyje, jog analogiškus tikslus įgyvendinama užduotis yra numatyta pareiškėjai tarp metinių užduočių. Pareiškėja pažymėjo, kad Administracijos Personalo skyriaus vedėjos I. G.-L. 2017 m. liepos 20 d. išvadoje Nr. P20-10 dėl pareiškėjos tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Išvada) aplinkybės vertintos tik pareiškėjos nenaudai ir nevertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, Tiesioginė vadovė nenurodė, kokių užduočių ji negalėjo atlikti dėl pareiškėjos neatliktų Užduočių, t. y. nenustatytas pasekmių bei priežastinio ryšio buvimas. Pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, pažeidžiant bendruosius tarnybinės nuobaudos skyrimo teisinius principus, t. y. nenustačius subjektyviosios pažeidimo pusės – kaltės, o tik konstatavus, jog užduotys neatliktos.

8. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja Administracijoje dirba daugiau kaip 10 metų, todėl jai buvo pakankamai laiko

įsigilinti į Klaipėdos miesto savivaldybės veiklą reglamentuojančius teisės aktus, į ilgalaikį ir trumpalaikį planavimą, Administracijos vidaus reglamentavimą ir kt. dokumentus, domėtis kvalifikacijos tobulinimo galimybėmis siekiant tinkamo funkcijų atlikimo. 2013 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. P1-328 patvirtintas pareiškėjos pareigybės aprašymas (toliau – ir Pareigybės aprašymas), su kuriuo ji buvo susipažindinta.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja pasirašė 2017 m. sausio 19 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. P27-314 (toliau – ir Veiklos vertinimo išvada), kurioje buvo numatytos 2017 metų užduotys ir jų vertinimo rodikliai, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja negalėjo nežinoti ar nesuprasti keliamų užduočių ir jų vertinimo kriterijų, nes pastariesiems buvo pritarusi.

11. Atsakovas paaiškino, kad užduotį Nr. 9921058 sudarė motyvai (kuo vadovaujantis bei atsižvelgiant); užduotis (pasiūlyti renginius ir kultūros priemones); siekiami rezultatai (matomumas visuomenėje ir teigiamas – atsakingos organizacijos įvaizdis). Pareiškėjos Pareigybės aprašymo 7.19 punkte aiškiai nurodyta, jog pareiškėjos pareigos apima būtent Klaipėdos miesto savivaldybės, o ne atskiro Administracijos padalinio teigiamo įvaizdžio formavimą, todėl minėta užduotis atitiko keliamą tikslą ir siekiamus rezultatus.

12. Atsakovas pažymėjo, jog tam, kad valstybės tarnautojas vykdytų savo funkcijas, tiesioginis vadovas neprivalo motyvuoti užduočių, svarbu, kad jos atitiktų valstybės tarnautojo funkcijas. Veiklos vertinimo išvadoje, kuri pasirašyta ir pareiškėjos, I dalies einamųjų metų užduotyse nurodyta „Stiprinti savivaldybės įvaizdį“. Dėl minėtos užduoties pareiškėjai

kilo pareiga pačiai teikti pasiūlymus, o ne laukti apie 3 mėnesius, kol Tiesioginė vadovė pareikalaus vykdyti suderintas Užduotis. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde nenurodė, jog 2017 m. gegužės 3 d. rašte Nr. VS-2700 dėl abiejų užduočių buvo nurodytas ir kitas užduočių savalaikio neatlikimo motyvas – personalo trūkumas. Atsakovas nurodė, jog pačios pareiškėjos rengtame 2017 m. balandžio 4 d. rašte Nr. VS-2104 buvo paprašyta skirti priemoką už papildomų užduočių atlikimą iki bus priimtas trūkstamas darbuotojas. Šis prašymas buvo tenkintas 2017 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. P1-474.

13. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjos teiginiai, jog ji neatsakinga už renginių organizavimą, rodo, kad pareiškėja nesuvokia skirtumo tarp „pasiūlyti renginius“ ir „organizuoti renginius“. Šiuo atveju užduotis buvo tik pasiūlyti renginius ir kultūros priemones, netgi neužsiminta apie kokį nors organizavimą, todėl visi pareiškėjos teiginiai apie tariamai suformuluotą užduotį ne pasiūlyti, o organizuoti renginius, tik patvirtina 2017 m. sausio 19 d. Veiklos vertinimo išvados V dalį dėl bendro pareiškėjos vertinimo „patenkinamai“ ir VI dalies pasiūlymą „tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją“. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai 2017 m. lapkričio 7 d. perdavus užduoties vykdymą kitam valstybės tarnautojui, pastarajam rezultatų pavyko pasiekti jau 2017 m. lapkričio 20 d. Atsakovo nuomone, tai rodo, kad 2017 m. balandžio 26 d. užduotis Nr. 9921058 buvo įvykdytina, t. y. užduoties formuluotėje nurodyti motyvai, pati užduotis ir siektini tikslai buvo suprantami.

14. Administracija nurodė užduoties Nr. 9929050 formuluotę ir akcentavo kad pareiškėja savo 2017 m. spalio 27 d. skunde pažymėjo, jog užduotis Nr. 9929050 atitinka Veiklos vertinimo išvados metines užduotis Nr. 4 ir Nr. 5, šios užduotys yra įvykdytos. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad minėtos metinės užduotys yra įvykdytos, taip pat atsakovas akcentavo, kad pareiškėjos nurodytos tariamos metinės užduotys yra ne užduotys, o „Pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo kriterijai“. Atsakovo teigimu, pareiškėja neskiria „užduoties“ nuo „užduoties įvykdymo rodiklio“ bei vėl patvirtina Veiklos vertinimo išvados V dalį dėl bendro pareiškėjos vertinimo „patenkinamai“ ir VI dalies pasiūlymą „tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją“.

15. Atsakovas pažymėjo, kad pati pareiškėja nepateikė duomenų apie teiktus siūlymus, įvykusias diskusijas dėl Poskyrio darbo gerinimo, susidariusių situacijų analizės ir sprendimo būdų, siekiant tinkamai ir kvalifikuotai atlikti Poskyriui priskirtas funkcijas, o dėl Užduočių neįvykdymo kaltina kitus asmenis.

II.

16. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos R. B. skundą atmetė.

17. Teismas, įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu surinktą informaciją, taip pat bylos medžiagą, nurodė, kad Administracijoje 2017 m. birželio 5 d. gautas Tiesioginės vadovės 2017 m. birželio 5 d. raštas Nr. VS-3367, kuriuo prašoma atlikti tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų netinkamai atlikus funkcijas, ir pateikti dokumentai, patvirtinantys rašte nurodytas aplinkybes. 2017 m. birželio 12 d. užduotimi Nr. 10093168 Administracijos direktorius pavedė Personalo skyriaus vedėjai I. G.-L. atlikti tyrimą dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas pagrįstai ir per Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte nustatytą 5 darbo dienų terminą.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nurodė, kad Išvadoje išsamiai aptartos pareiškėjai nurodytos atlikti užduotys ir įvertinta, jog Užduotys suformuluotos vadovaujantis Skyriaus nuostatuose patvirtintais uždaviniais. Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėja 2017 m. birželio 7 d., vėluodama 22 dienas, atliko užduotį Nr. 9918050, įrodo, kad ji suprato ir suvokė užduoties tikslus ir gebėjo atlikti minėtą užduotį. Tarnybinio patikrinimo metu taip pat tinkamai įvertinta aplinkybė, jog vieno darbuotojo trūkumas Poskyryje nebuvo kliūtis pareiškėjai tinkamai ir laiku atlikti jai pavestas užduotis, 2017 m. balandžio 13 d. Administracijos direktoriaus įsakymu pareiškėjai paskirta 15 procentų pareiginės algos priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir papildomų užduočių atlikimą iki į laisvas pareigas bus priimtas naujas darbuotojas ir pareiškėja su tuo sutiko.

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja Administracijoje dirba daugiau kaip 10 metų, yra susipažinusi su teisės aktais, Administracijos vidaus dokumentais, reikalingais jos funkcijoms atlikti, turėjo pakankamai įgūdžių ir galėjo

tinkamai atlikti pavestas užduotis. Nei tarnybinio patikrinimo metu, nei teisme nenustatyta objektyvių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių pareiškėja nebūtų galėjusi atlikti jai pavestų užduočių, už kurių neatlikimą paskirta tarnybinė nuobauda.

20. Teismas, vadovaudamasis VTĮ 28 straipsniu, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjos pažeidimas padarytas tyčia pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus valstybės tarnautojui, t. y. konkrečioje situacijoje, tinkamai ir laiku neatlikus vadovo suformuluotų Užduočių, neįvykdžius Pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.19 punktuose įtvirtintų funkcijų, taip pat, atsižvelgęs į VTĮ 29 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad šiuo atveju nenustatyta pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jai Įsakymu paskirta pati švelniausia nuobaudos rūšis – pastaba.

III.

21. Pareiškėja R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

22. Pareiškėjos nuomone, yra akivaizdu, kad Tiesioginė vadovė nesistengė dėl jos pačios suformuotų užduočių atlikimo operatyvumo, nes pareiškėja, nesuprasdama užduoties Nr. 9921058 esmės, 2017 m. gegužės 3 d. pateikė raštą, kuriuo prašė patikslinti užduotį atsakant į konkrečius techninius niuansus (užduočių tikslas, finansavimas, vykdytojai ir pan.), tačiau atsakymą gavo tik 2017 m. birželio 26 d., nors užduoties atlikimo terminas buvo iki 2017 m. gegužės 5 d. Pareiškėja nurodo, kad dėl užduoties Nr. 9929050 taip pat prašė pateikti paaiškinimus 2017 m. gegužės 3 d. raštu, tačiau 2017 m. birželio 26 d. raštu Tiesioginė vadovė neatsakė į pareiškėjos klausimus. Pareiškėja pažymi, kad tiek pirmuoju atveju (užduotis Nr. 9921058), tiek antruoju atveju (užduotis Nr. 9929050) Tiesioginė vadovė nurodė, jog „Kilus problemoms ar neaiškumams rašyti el. paštu (duomenis neskelbtini)“, todėl šiame kontekste labai keistai atrodo 2017 m. birželio 26 d. rašte išdėstytos mintys.

23. Pareiškėja akcentuoja, kad teismo posėdyje pareiškėjos Tiesioginė vadovė buvo apklausta liudytoja. Atsakinėdama į pareiškėjos atstovo užduodamus klausimus dėl Užduočių turinio bei tikslo, Tiesioginė vadovė nesugebėjo paaiškinti šių Užduočių tikslo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Tiesioginė vadovė patvirtino, jog Užduotys kildintos iš metinių užduočių, t. y. jos yra metinės užduotys, kurios numatytos pagal kasmetinio tarnybinio vertinimo procedūrą, tačiau Tiesioginė vadovė nesugebėjo atsakyti, ko siekė, teikdama Užduotis pareiškėjai, bei pati nesugebėjo jų tiksliai apibrėžti. Teismas šios aplinkybės nevertino ir neatkreipė dėmesio į tai, jog tai, kad Tiesioginė vadovė nesugebėjo paaiškinti Užduočių esmės, patvirtina, jog Užduotys nėra aiškios ir suprantamos ne tik pareiškėjai, bet ir pačiai Tiesioginei vadovei.

24. Pareiškėjos teigimu, tarnybinis tyrimas inicijuotas, pasitelkiant abstrakčias frazes dėl neva tiesioginio vadovo negalėjimo atlikti Užduotis, kurios neįvardytos, t. y. nenurodant, kokios Tiesioginės vadovės atliekamos užduoties neatlikimą lėmė pareiškėjos veiksmai.

25. Pareiškėja pažymėjo, kad šią bylą nagrinėjančiai teisėjai buvo pareiškusi nušalinimą, kadangi ji nagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-1519-386/2017, kurioje 2017 m. rugsėjo 28 d. yra priimtas sprendimas, dėl kurio pareiškėja yra pateikusi apeliacinį skundą, kuris nėra išnagrinėtas. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas administracinės nuobaudos paskyrimo teisėtumas, kurio pradėjimo procedūra atsakovas rėmėsi administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017 ir dėl kurio, teisėja priimdama sprendimą, yra išdėsčiusi savo poziciją. Susidarė tokia situacija, jog administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017 teisėja priėmė sprendimą ir išsakė savo poziciją dėl drausminės nuobaudos prielaidų pagrįstumo ir to pagrįstumo pagrindu priėmė sprendimą dėl skatinimo neteikimo pagrįstumo, o šioje administracinėje byloje ji galutinai patvirtino drausminės nuobaudos pagrįstumą. Pareiškėjos įsitikinimu, yra akivaizdu, jog ši byla išnagrinėta pažeidžiant teisės principą nemo iudex in propria causa (niekas negali būti teisėju savo byloje). Be to, apeliacinio skundo argumentai yra susiję su proceso pažeidimais, todėl, pareiškėjos nuomone, teisėja gali būti šališka sprendžiant šią administracinę bylą atsižvelgdama į faktinių aplinkybių vertinimą administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017, t. y. šioje administracinėje byloje bus nagrinėjamas drausminės nuobaudos skyrimo teisės akto teisėtumas, kurio priėmimo procedūros aplinkybės jau iš dalies nagrinėtos kitoje administracinėje byloje.

26. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad teisėja Laimutė Jokubauskaitė negalėjo nagrinėti šios administracinės bylos, nes byloje pateiktų aplinkybių atžvilgiu jau yra išdėsčiusi poziciją administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017, t. y. turėjo išankstinę nuomonę.

27. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Administracija nurodo, kad apeliaciniame skunde praktiškai nėra nurodyta motyvų, kodėl teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, teismas atidžiai vertino tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo paaiškinimų argumentus bei pateiktus įrodymus. Administracija pažymi, kad pareiškėjai nenurodžius jokių naujų motyvų, Administracija nekartoja teismui teiktuose dokumentuose nurodytų argumentų.

29. Dėl Tiesioginės vadovės parodymų teismo posėdyje Administracija nurodo, kad pareiškėja nenurodė, į kokius konkrečiai klausimus ir kada nebuvo atsakyta, atsakovo nuomone, liudytoja išsamiai atsakė į visų proceso dalyvių klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos R. B. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. P1-1134, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai (Administracijos Informavimo ir e. paslaugų skyriaus viešųjų ryšių poskyrio vedėjai) pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda už tai, jog ji neatliko šių tiesioginės vadovės Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vedėjos V. V.-P. užduočių: 1) 2017 m. balandžio 26 d. dokumentų valdymo sistemoje @vilys suformuotos užduoties Nr. 9921058, kuria pavesta pareiškėjai, atsižvelgiant į Pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.19 punktus ir į nepakankamą savivaldybės vidaus identitetą, pasiūlyti renginius, skirtus darbuotojų sutelktumui didinti (po l per mėnesį), bei organizacines kultūros priemones, kurių įgyvendinimas būtų matomas visuomenėje ir stiprintų savivaldybės kaip socialiai atsakingos organizacijos įvaizdį; 2) 2017 m. balandžio 27 d. užduoties Nr. 9929050, kuria pavesta pareiškėjai parengti pirkimo aprašymo projektą, siekiant sukurti Klaipėdos miesto savivaldybės komunikacijos ir gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimo strategiją (KSP priemonės 3.4.2.1 įgyvendinimas), orientuojantis, kad 2017 metais būtų parengti komunikacijos ir įtraukimo planai, o 2018 metais būtų įgyvendinamos numatytos priemonės, kurių įvykdymo terminas buvo iki 2017 m. gegužės 15 ir 16 d.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastis, dėl kurių nebuvo atliktos Užduotys, nevertino pareiškėjos pastangų siekiant išsiaiškinti Užduočių tikruosius ketinimus, Užduotys įvertintos nesilaikant Valstybės tarnybos įstatymo 22 įstatymo reikalavimų. Taip pat pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas), nes bylą nagrinėjusi teisėja turėjo išankstinę nuomonę, kitoje administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017 jau buvo išsakiusi savo poziciją dėl drausminės nuobaudos prielaidų pagrįstumo, t. y. buvo šališka.

33. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teisėjos šališkumo), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

34. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti

pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

35. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

36. Išnagrinėjus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėja teigia, kad teisėja Laimutė Jokubauskaitė buvo šališka, t. y. bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis, konstatuotina, jog pareiškėja nepagrindė teisėjos šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu.

37. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Šiuo atveju pareiškėja teisėjos šališkumą grindė tik tuo, jog ji nagrinėjo kitą administracinę bylą Nr. eI-1519-386/2017.

38. Iš administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017 priimto 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo nustatyta, kad teisėja Laimutė Jokubauskaitė nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą Administracijai dėl Administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. P1-730 dalies, kuria nuspręsta neskatinti pareiškėjos bendra tvarka su visais kitais valstybės tarnautojais, dirbančiais Administracijoje (pareiškėjai vienkartinė išmoka Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga nebuvo skirta dėl to, kad kilo abejonių dėl jos tinkamo tarnybinių pareigų atlikimo). Iš sprendimo turinio matyti, kad administracinėje byloje Nr. eI-1519-386/2017 nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios šioje byloje pareiškėjos ginčijamu Įsakymu, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda, nes tarnybinė nuobauda dar nebuvo paskirta (sprendime nurodyta atsakovo pateikta į bylą informacija apie pradėtą ir atliktą tarnybinį patikrinimą, kad pažeidimo tyrimo nėra galimybės užbaigti dėl besitęsiančio pareiškėjos nedarbingumo). Pirmosios instancijos teismas įvertino tik tai, kad pareiškėjos tarnybinė veikla už 2016 metus yra įvertinta patenkinamai ir pradėtas tarnybinis patikrinimas.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

40. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo

neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų, arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

41. Pažymėtina, kad kai darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina valstybės tarnautojo su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų –valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ir / ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo – nėra. Taip pat yra svarbu įvertinti darbdavio įtaką tam, kad darbuotojas neatliko tam tikrų veiksmų ar juos atliko netinkamai.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.). Tarnybinio nusižengimo padarymas neveikimo (pasyvia) forma pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą, jis privalo veikti atitinkamu būdu, tačiau neatlieka tų veiksmų, išlieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti iš jo reikalaujamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2013/2012; 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-578/2013).

43. Šioje byloje pareiškėja būtent ir teigia, kad jis negalėjo laiku įvykdyti atsakovo (darbdavio) nurodytų Užduočių, nes Užduotys nebuvo aiškios ir tikslios, jai nebuvo jos paaiškintos, nors ji stengėsi išsiaiškinti, pareiškėja pagal kompetenciją jų neturėjo atlikti. Su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina.

44. Pareiškėjos Pareigybės aprašymo 7.2 punkte nurodyta, kad pareiškėja teikia tiesioginiam vadovui siūlymus dėl klausimų, susijusių su Poskyrio veikla, o 7.19 punkte nurodyta, kad pareiškėja formuoja teigiamą Klaipėdos miesto savivaldybės įvaizdį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pareiškėja Administracijoje dirba nuo 2007 metų, yra susipažinusi su Klaipėdos miesto savivaldybės 2013–2020 metų strateginiu plėtros planu, Klaipėdos miesto savivaldybės 2017 metų strateginiu veiklos planu, teisės aktais, Administracijos vidaus dokumentais, reikalingais jos funkcijoms atlikti, turėjo pakankamai įgūdžių ir galėjo tinkamai atlikti pavestas Užduotis, kad 2017 m. birželio 7 d. pareiškėja, vėluodama 22 dienas, atliko užduotį Nr. 9918050, darė išvadą, jog pareiškėja suprato ir suvokė užduoties tikslus ir gebėjo atlikti minėtą užduotį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog darbuotojo trūkumas Poskyryje negalėjo sutrukdyti laiku atlikti Užduotis, nes 2017 m. balandžio 13 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. PI-474 pareiškėjai buvo paskirta 15 procentų pareiginės algos priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir papildomų užduočių atlikimą iki į laisvas pareigas bus priimtas naujas darbuotojas. Pažymėtina, kad nenustatyta, jog pačios Užduotys buvo neaiškios ir netikslios.

45. Užduotyje Nr. 9921058 yra aiškiai nurodyta pasiūlyti renginius, o ne juos organizuoti (pareiškėja skunde (prašyme) buvo nurodžiusi, kas pareiškėja ir Poskyris nėra atsakingi už renginių organizavimą), o užduotyje Nr. 9929050 buvo nurodyta tik parengti pirkimo aprašymo projektus, o ne parengti pareiškėjos skunde (prašyme) nurodytą gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimą ir elektroninių paslaugų viešinimo priemonių tobulinimo planą, kurį, pareiškėjos teigimu, ji jau buvo parengusi ir pateikusi 2017 m. vasario 28 d. Tiesioginei vadovei.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi Užduočių, kurias pavedė pareiškėjai atlikti Tiesioginė vadovė, turinį, pareiškėjos Pareigybės aprašyme nustatytas vykdytinas funkcijas, daro išvadą, kad byloje nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja neprivalėjo vykdyti šių Užduočių dėl to, kad jos buvo netikslios ir neaiškios, kad pareiškėjai pagal kompetenciją nepriklausė jų vykdyti. Pažymėtina, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 3 d. raštu prašė patikslinti ne pačias Užduotis, o nurodyti tam tikrus duomenis (Užduočių tikslas, finansavimas, vykdytojai ir pan.). Pareiškėjai buvo atsakyta 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. VS-3033. Teismo posėdyje liudytoja apklausta Tiesioginė vadovė paaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjai buvo pavesta atlikti minėtas Užduotis, dėl kokių priežasčių skubiai nebuvo atsakyta pareiškėjai į jos raštą (pareiškėjos raštas buvo pateiktas Tiesioginei vadovei prieš pat jos atostogas). Pareiškėjos nurodomas Valstybės

tarnybos įstatymo 22 straipsnis nesuponuoja išvados, kad pareiškėja neprivalėjo vykdyti Tiesioginės vadovės pavestų užduočių dėl to, jog pavestos Užduotys yra iš kasmetinio tarnybinio vertinimo. Byloje nenustatytos svarbios aplinkybės, kurios sutrukdė pareiškėjai laiku atlikti jai pavestas Užduotis.

47. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir bylos faktinių aplinkybių nustatymu, teigia, kad nėra išspręsta pareiškimo esmė, neįvertintos Užduotys, jų turinys, tikslai, pareiškėjos kompetencija, tačiau šios aplinkybės yra išnagrinėtos ir pateiktas jų vertinimas.

48. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

49. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Įsakymas yra teisėtas.

50. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas byloje įrodė, jog pareiškėja nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, tinkamai neatliko Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir laiku nevykdė Tiesioginės vadovės pavestų Užduočių, todėl jai pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų motyvų, dėl kurių minėta išvada turėtų būti pripažinta neteisėta, nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

51. Pareiškėja apeliaciniame skunde yra nurodžiusi, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog buvo pažeista pareiškėjos teisė į nešališką bei objektyvų bylos nagrinėjimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kadangi nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į nešališką objektyvų bylos nagrinėjimą, pirmosios instancijos teisme procesas vyko žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti jokie nauji įrodymai ar pan., todėl nebuvo nustatyta būtinybė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-100-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01763-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019 pagal pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS677438/2019.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-75-520/2016). Taigi, proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose bylose, kuriose išspręsti materialiniai, o ne procesiniai reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f58263701d0011eabe008ea93139d588

2019 m. spalio 9 d. nutartimi, kuria buvo palikta nepakeista Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartis netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyti priimti jo skundą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartis nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme būtų galutinai išspręstas šalių ginčas, taigi ji negali būti proceso atnaujinimo objektu. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsisakytina priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019 (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 156 straipsnio 1 dalimi, 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo M. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019 pagal pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1648-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02004-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., G. R. (G. R.), N. R.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=220f6af01d0111eabe008ea93139d588

(N. R.), S. N., uždarajai akcinei bendrovei „Vyto sklypai“, R. R. (R. R.), (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus m. 37-ojo notaro biuro notarė S. K., Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarė V. Š., Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro notaras R. K.), dėl sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46S-190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ dalį dėl 0,0725 ha žemės; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ dalį dėl 0,0221 ha žemės; 3) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas; 4) panaikinti NŽT 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 46S-198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. R.“ dalį dėl 0,0721 ha žemės; 5) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6748 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. R.“ dalį dėl 0,0225 ha žemės; 6) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. VŠ-1590) dalį dėl 0,0721 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 7) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-8195), sudarytos P. R., J. L. ir R. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo; 8) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-9846), sudarytos R. R. ir G. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo; 9) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. 0,0721 ha plotą iš 1,2858 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini); 10) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. ir G. R. 0,0225 ha plotą, esantį 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas; 11) panaikinti NŽT 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46S-217 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ dalį dėl 0,0719 ha žemės; 12) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. R.“ dalį dėl 0,0226 ha žemės; 13) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo N. R. 0,0719 ha plotą iš 1,0305 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0226 ha plotą iš 1839/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas; 14) panaikinti NŽT 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 46S-56 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N. „; 15) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6753 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. N.“ dalį dėl 0,0225 ha žemės; 16) panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959), sudarytą S. N. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vyto sklypai“; 17) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės S. N. 904,1 Eur, kuriuos ji gavo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959); 18) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš

atsakovės S. N. 0,0225 ha plotą iš 1841/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Generalinėje prokuratūroje buvo gautas NŽT 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 1SD-1604-(3.7E) su NŽT darbo grupės parengta 2017 m. gegužės 9 d. išvada Nr. 1LS-80-(3.2) dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų R. R., S. R. (S. R.), R. R. ir K. D. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkūrimo teisėtumo. Susipažinus su gauta medžiaga buvo nustatyta, kad: G. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0946 ha didesnį plotą nei jam priklauso; P. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0946 ha didesnį plotą nei jam priklauso. Dalį žemės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurią nuosavybės teisės P. R. buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6748, P. R. 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi perleido J. L. ir R. R. R. R. 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutartimi dalį to paties žemės sklypo padovanojo G. R. Vilniaus m. 21-ojo notaro biuro notarė 2016 m. spalio 3 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą P. R. dukrai J. L., paveldėtam nekilnojamam turtui – žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); N. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0945 ha didesnį plotą nei jam priklauso; S. N., kuriai nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0945 ha didesnį plotą nei jam priklauso. S. N. vieną iš sklypų, t. y. 0,1915 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro notaro, perleido UAB „Vyto sklypai“, kuris 2017 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. RK-1280 šį sklypą pardavė UAB „Santakos miškas“.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pretendentai, siekdami atkurti nuosavybės teises į žemę, pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimą Nr. 30-R, kuriame nurodyta, kad „Vilniaus apygardos teismo ipotekos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 yra žinių, kad savininkai – R. M. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės“. Minėti asmenys dokumente įvardinti kaip žemės sklypo bendraturčiai. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų bylose taip pat buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija. Pateiktoje plano kopijoje yra taisymai – pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50 B, planas oficialiai nepatvirtintas. Pretendentai rėmėsi pateiktu 1938 metų planu nurodydami, kad žemę nuosavybės teise valdė 3 savininkai – R. R., S. R. ir R. R., nes K. D. plane neįrašyta. Be to, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. žemę niekas nesikreipė, todėl pretendentai mano, kad visa 4,9170 ha žemė priklausė R. R., S. R. ir R. R. NŽT Vilniaus skyrius pretendentams siūlė kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės, tačiau atsakovai šia teise nepasinaudojo.

4. Pareiškėjas rėmėsi pretendentų pateiktais Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimu Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 18 d. pažymėjimu Nr. 257-R, kuriuose įrašyti duomenys apie savininko M. R. įpėdinių – žmonos R., sūnų S. ir R. bei dukters D. K. turėtą 4,9170 ha žemę. Duomenys įrašyti Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926–1936 m. byloje esančiame 1932 m. sąraše ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021. Pareiškėjo teigimu, šie dokumentai atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punkte nurodytus dokumentus, todėl pagal juos ir turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priėmė išvadą, kad teises į 4,9170 ha žemės sklypą turėjo 4 savininkai ir kurių kiekvienas nuosavybės teise valdė po vieną ketvirtąją dalį 4,9170 ha žemės, t. y. po 1,2292 ha žemės, todėl atkurti nuosavybės teises į S. R. 1,2292 ha žemės turėjo teisę G. R., N. R., P. R., S. N., H. N., t. y. kiekvienas į 0,2458 ha. Pretendentams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei priklausė buvusiam turto savininkui žemės dalį, todėl tuo pagrindu priimti skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Atitinkamai turėtų būti panaikinti ir visi administraciniai aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (paveldėjimo teisės

liudijimai, sandoriai ir kt.). Pažymėjo, kad teisės aktus pripažinus neteisėtais, asmuo negali būti laikomas teisėtu žemės savininku, todėl turtas iš jo turi būti išreikalaujamas taikant restituciją.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui, todėl tokio pobūdžio pažeidimai vertintini kaip viešasis interesas. Taip pat nurodė, kad teisė kreiptis su prašymu į teismą buvo realizuota laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnio reikalavimų.

7. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad šiuo atveju pretendentams buvo atkurta didesnė dalis žemės nei iki nacionalizacijos valdė buvęs savininkas, o tai prieštarauja įstatymo nuostatoms. Tokią išvadą darė remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimu Nr. 30-R, kuriame pateikti duomenys apie tai, kad ginčo sklypą valdė keturi savininkai. Sklypas į konkrečias dalis nebuvo padalintas, todėl sprendė, kad kiekvienas valdė po ¼ 4,9170 ha sklypo, t. y. po 1,2292 ha. Pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos į didesnę dalį t. y. po 0,2458 ha, ginčo sklypą padalinus į tris dalis. Pretendentai teigdami, kad ginčo sklypas turėtų būti dalinamas į tris dalis, rėmėsi 1938 m. planu, tačiau įvertinus planą nustatyta, kad jame yra daug taisymų, t. y. nubrauktas plotas, nubraukta 50, pažymėta 50A, 50B, taip pat yra atsiradęs dar vienas sklypas. Pažymėjo, kad atsakovai, nors ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 13 punkto nuostata, kad nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tačiau įrodymas, kuriuo vadovaujasi atsakovai, yra su trūkumais. Planas nėra patikimas, nes nepatvirtintas, nėra nurodytas plotas ir šis dokumentas neįrodo, kad ginčo sklypą valdė trys savininkai.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.9. Atsiliepime NŽT nurodė, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą S. R. be jokio teisinio pagrindo buvo atkurtos

nuosavybės teisės į didesnį nei galima plotą, todėl ir pretendentams G. R., N. R., P. R. ir S. N. nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą nei priklauso. Vykdant nuosavybės teisių procesą nepagrįstai buvo nustatyta, kad 4,9170 ha ploto žemę valdė tik 3 savininkai, t. y. R. R., S. R. ir R. R., taip pat nepagrįstai paneigiant bendrasavininkės K. D. statusą. Tarnybos darbo grupė, atlikusi ginčo nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą, nustatė, kad kiekvienam iš pretendentų nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į 1,2292 ha žemės (4,9170 / 4), o ne į 1,6390 ha (4,9170 / 3), kaip buvo nustatyta.

10. Atsakovo atstovės teismo posėdyje papildomai dėl 1938 m. plano paaiškino, kad nėra aišku, ar šis dokumentas pretendentams nustato teises ir pareigas. Vertino, jog tai daugiau panašu į darbinį brėžinį, be to, jo parengimo tikslai nėra aiškūs. Iš šio plano nėra aiškūs dalių plotai, jos yra skirtingos, taip pat yra prijungta ketvirta dalis, o tai prieštarauja teiginiams, kad ginčo sklypą valdė trys asmenys. Pažymėjo, kad NŽT duomenimis, sąraše yra nurodyti M. žmona ir trys vaikai. Pagal teismų praktiką, kai sklypą valdo bendraturčiai ir nėra nustatytų dalių, laikoma, kad dalys yra lygios. Taigi nesant nustatytų dalių ir nustačius, kad buvo keturi asmenys (žmona ir vaikai), ginčo sklypą valdė keturi asmenys lygiomis dalimis. K. D. dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė. Paaiškino, kad galbūt buvo padaryta klaidų atsakovams atkuriant nuosavybės teises. Atsakovų buvo prašyta nusistatyti dalis civiline tvarka, tačiau jie to nepadarė.

11. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.12. Atsakovė nurodė, kad remiantis Tarnybai pateiktu (duomenys neskelbtini) k. žemės 1932 m. plano, sutikrinto

1938 m. ištrauka, žemės sklype Nr. 50 nuo 1938 m. žemė buvo padalinta į tris sklypus, kurie priklausė: sklypas Nr. 50 S. R., sklypas Nr. 50A R. R. ir sklypas Nr. 50B R. R. Atsižvelgiant į tai, kad dokumente nėra išskirtas žemės plotas kiekvienam savininkui, todėl laikytina, kad kiekvienam dalys yra lygios. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) k. žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas, t. y. institucija, kuri saugo kompetentingų institucijų pateiktus oficialius dokumentus, be to, plano ištrauka atitinka teiktiną tinkamą dokumentą Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme. Tai, kad prokurorui neaiškus geometrinių figūrų turinys, taip pat plano parengimo tikslas, nereiškia, kad šis dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Pabrėžė, kad kito dokumento, kuris paneigtų, jog 4,9170 ha ploto žemės sklypas priklausė 3 asmenims, nėra. Paveldėtojams 2004 m. buvo išduotos pažymos, kuriose nurodyta, kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises į S. R. turėtą 1,6390 ha žemės plotą ir R. R. turėtą 1,6400 ha žemės plotą. Pažymos buvo priimtos (duomenys neskelbtini) k. žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos pagrindu. Tenkinti pareiškimą nėra jokio pagrindo.

13. Atsakovas N. R. atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.14. Atsiliepime nurodė argumentus, nurodytus atsakovės J. L. atsiliepime.15. Atsakovė S. N. atsiliepime su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.16. Atsakovė nurodė, kad K. D. plane neįrašyta, todėl nebuvo 4,9170 ha žemės sklypo savininkė nuo 1938 m., žemės

šiame sklype neturėjo.17. Atsakovė G. R. atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.18. Atsakovas G. R. atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.19. Atsakovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad 1938 m. planas buvo parengtas ir patvirtintas kompetentingos

komisijos. Jokių pakeitimų nebuvo. K. D. išėjo gyventi kitur, ji prašymo atkurti nuosavybės teises nebuvo pateikusi.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas nustatė, kad 4,9170 ha ginčo žemės sklypo, kurio Nr. 50, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, savininkai buvo M. R. ir R. R. M. R. ir R. R. turėjo tris vaikus S. R., P. R. ir K. D. Po M. R. mirties ginčo žemės bendraturčiais tapo R. R., S. R., P. R. ir K. D. (teisinis pagrindas – 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esantys duomenys apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės).

22. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2002 m. buvo pateikta (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija, pagal kurią žemės sklypas Nr. 50 (4,9170 ha) nuo 1938 m. buvo padalintas į tris sklypus, kurie priklausė: S. R. sklypas Nr. 50, R. R. sklypas Nr. 50a, R. R. sklypas Nr. 50b. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 28 d. pažymomis Nr. 182, 183, 184, 185 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatė, kad R. R. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 1,6390 ha žemės. Taip pat 2004 m. balandžio 28 d. pažymomis Nr. 186, 187, 188, 189 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatė, kad S. R. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 1,6390 ha žemės. NŽT Tarnybos 2017 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1P-189-(1.3) buvo sudaryta darbo grupė patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R. R., S. R., P. R. ir K. D. nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus. Darbo grupė nustatė, kad iš (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos nėra galimybės nustatyti, kokia žemės dalis teko R. R. ir jos sūnums, todėl priėmė išvadą, kad R. R., S. R. bei R. R. valdė po 1,2292 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Tuo pagrindu NŽT nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorą patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą.

23. Teismas nustatė, kad Generalinėje prokuratūroje buvo gautas NŽT 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 1SD-1604-(3.7E) bei NŽT darbo grupės parengta 2017 m. gegužės 9 d. išvada Nr. 1LS-80-(3.2) dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. ir K. D. žemę (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo teisėtumo.

24. Teismas nurodė, kad Prokuroras, susipažinęs su Išvada, su pareiškimu kreipėsi į teismą, kuriuo siekia įrodyti, jog buvusiam žemės savininkui S. R. (M. R. sūnui) iš tiesų buvo nustatytas didesnis valdytos žemės plotas (1,6390 ha), kuris buvo nustatytas 4,9170 ha žemę padalinus trims asmenims, t. y. M. R. žmonai R. ir sūnums S. R. bei R. R. Prokuroro teigimu, 4,9170 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime po M. R. (S. R. tėvo) mirties valdė 4 asmenys, t. y. R. R. (M. R. žmona ir S. R. motina), sūnūs S. R. ir R. R. bei dukra K. D. Prokuroras remiasi 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esančiais duomenimis apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės. Prokuroro teigimu, būtent R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. yra laikomi ginčo žemės sklypo (4,9170 ha) bendraturčiais, todėl kiekvieno iš minėtų savininkų valdoma ginčo žemės dalis turėtų būti – 1,2292 ha žemės (4,9170 ha/4). S. R. tenkanti ginčo sklypo dalis buvo nustatyta neteisingai, atitinkamai ir jo įpėdiniams (G. R., N. R., P. R., S. N. ir H. N.) nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos į didesnį žemės plotą nei priklausytų pagal įstatymą. Įpėdiniams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos į ne didesnę nei 0,2458 ha ploto žemę (1,2292/5).

25. Teismas nurodė, kad byloje ginčas keliamas dėl to, jog buvusiam žemės savininkui S. R., kaip bendraturčiui, kartu su R. R., R. R. ir K. D., buvo nustatytas didesnis valdytos žemės plotas, nei šis nuosavybės teise iš tiesų valdė iki

nacionalizacijos (4,9170/3/5). Pareiškėjo bei Tarnybos teigimu, esamoje faktinėje situacijoje K. D. iš ginčo žemės sklypo valdytojų buvo eliminuota be jokio teisinio pagrindo (Lietuvos centrinio archyvo išduoto žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka, kuriuo remiantis K. D. buvo pripažinta kaip neturinti teisės į ginčo žemę, prokuroro ir NŽT nuomone, nėra tinkamas įrodymas Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme.

26. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Tvarkos nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą, svarbu yra tai, ar atitinkamas asmuo buvo žemės savininkas, buvusio savininko turėta nuosavybė ir šios nuosavybės apimtis.

27. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių buvusiam žemės savininkui S. R. atkūrimo teisėtumas (dėl teisėtos 4,9170 ha žemės sklypo dalies) proceso šalių ginčijamas remiantis skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais. Pagrindinis dokumentas (teisinis pagrindas), kuriuo remiantis S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį – 1,6390 ha, yra (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas (jo ištraukos), sutikrintas 1938 m. Pareiškėjo teigimu, šis planas (jo ištraukos) nėra tinkamas dokumentas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Pareiškėjas įrodinėja, kad pagrindinis rašytinis įrodymas, kuriuo vadovaujantis turėtų būti išspręstas nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypo (4,9170 ha) dalis kiekvienam iš įpėdinių yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimas Nr. 30-R, kuriame nurodyta, kad „Vilniaus apygardos teismo ipotekos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto 1931 –1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 yra žinių, kad savininkai – R. M. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės“. Prokuroro ir NŽT nuomone, šie Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti duomenys aiškiai patvirtina, kad ginčo žemės bendrasavininkais po M. R. mirties laikytini keturi bendrasavininkai, t. y. R. R., S. R., R. R. ir D. K., todėl S. R. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į 1,2292 ha ginčo žemės sklypo dalį (4,9170 ha /4), atitinkamai S. R. įpėdiniams tenkanti ginčo žemės dalis turėtų būti po 0,2458 ha ginčo žemės (1,2292/5). Tuo tarpu S. R. įpėdiniai įrodinėja, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos pilnai atitinka tinkamą dokumentą Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme, taip pat šis dokumentas yra vėliausiai išduotas.

28. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas S. R. įpėdinių teisės nuosavybės teises atkurti į tas dalis, į kurias šiuo metu yra atkurta nuosavybė, pareiškimo argumentais nepaneigė. Nors 1938 m. plano, kaip dokumento, kuris galėtų būti/yra pagrindas atkurti nuosavybės teises, tinkamumas Taisyklių 12 punkto prasme byloje nėra paneigtas, tačiau pareiškėjui abejonę kelia šio plano teisėtumas. Plane atlikti taisymai, t. y. pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 ir plotas, įrašyti sklypai Nr. 50 a ir 50 b. Planas oficialiai nėra patvirtintas, taip pat nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kuriuo tikslu buvo rengiamas šis planas. Iš esmės tai yra pagrindiniai ir esminiai argumentai, kuriais pareiškėjas siekia paneigti įvykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą.

29. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra išduotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, t. y. institucijos, kurioje saugomi atitinkamų valstybės ir kitų institucijų saugoti perduoti oficialūs dokumentai ir ši faktinė aplinkybė yra reikšminga vertinant plano teisėtumą. Plane matyti, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis. Pažymėta, kad sklypas Nr. 50 S. R., sklypas Nr. 50a R. R., sklypas Nr. 50b R. R. Sklype Nr. 50 b vizualiai matomo kvadrato formos žemės ploto (tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b) viena iš linijų yra akivaizdžiai punktyrinė, todėl negalima vertinti, kad tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b yra įsiterpęs ketvirtas sklypas. Ši NŽT iškelta abejonė dėl galbūt vientisame ginčo sklype esančio ir ketvirto sklypo atmestina dėl to, kad sklype Nr. 50b esanti pavaizduota linija yra punktyrinė, tuo tarpu ginčo sklype pavaizduotų atskirų trijų sklypų ribos yra aiškiai lygių tiesių linijų. Plane nėra nurodyta kieno ribas žymi punktyrinė linija, tačiau lyginant su kitų sklypų ribas žyminčiomis linijomis negalima spręsti, kad punktyrinė linija vaizduoja ketvirto sklypo vieną iš ribų.

30. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateikto 1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimo matyti, jog juo (duomenys neskelbtini) savivaldybė informuojama, kad 1938 m. balandžio 9–30 dienomis prasidės (duomenys neskelbtini) seniūnijos sklypų matavimas/plano tikrinimas. Pranešime išdėstytą informaciją prašoma pranešti seniūnui, kuris privalo apie ketinamus atlikti veiksmus pranešti sklypų savininkams, pranešti dviem seniūnijos tarybos išrinktiems seniūnijos atstovams, atsiųsti vežimą, skirti matininkui apgyvendinimo vietą, skirti 4 darbuotojus su kirviais ir kastuvais, atnaujinti sklypų ribų kauburius, paruošti ribojimo ženklus (stulpus) ir tiesius, kiek įmanoma ilgus, kuolus. Prašymas pasirašytas Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos matininko. Byloje pateikta

Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano tvirtina apie 1938 m. Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos matininko atliktą sklypų, esančių valdoje – (duomenys neskelbtini), tikrinimą. Techninės ataskaitos protokole nurodyta, kad 1938 m. birželio 27–31 d. Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos/Vilniaus 5-oji mokesčių inspekcijos braižytojas, atvykęs į žemės sklypą, patikrino sklypo: padalytos (duomenys neskelbtini) kaimų ir (duomenys neskelbtini) kaimo, išsidėsčiusius (duomenys neskelbtini) Vilniaus-Trakų apskrityje, Vilniaus vaivadijoje, nuosavybės planą, kurį 1922 m., 1929 m. ir 1932 m. parengė matininkai (nurodyti vardai, pavardės). Protokole fiksuota, kad plano atitikimas tikrajai būklei buvo atliktas patikrinant vietovėje ir dalyvaujant seniūnui bei 2 seniūnijos atstovams. Patikrinimas buvo atliktas seniūnijos nurodymu, vadovaujantis Finansų ministro 1936 m. įsakymo 39 parag. žemės sklypų klasifikavimui pagal Žemės mokesčio įstatymą. Techninėje ataskaitoje pateikta plano, kuri iš esmės yra identiška pareiškėjo su pareiškimu pateiktam planui, kopija. Iš šių rašytinių dokumentų turinio teismas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano sutikrinimas realiai įvyko ir sutikrinimo duomenys buvo užfiksuoti Techninėje ataskaitoje. Planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9-30 dienomis priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs. Techninėje ataskaitoje esančiame plane (po sutikrinimo) matyti pataisymai (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskirų sklypų Nr. 50, 50a, 50b), tačiau jie (pataisymai) galėjo atsirasti atlikus 1932 m. plano patikrinimą. Tai, kad 1932 m. planas buvo sutikrintas 1938 m. planu, patvirtina aukščiau aptarti dokumentai. Šia faktine aplinkybe abejoti teismas neturi teisinio pagrindo.

31. Teismas taip pat nurodė, kad iš byloje pateiktos 1937 m. pažymos matyti, jog ja yra pranešama, kad atitinkamiems žemės sklypams po jų sujungimo 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta preliminarioji hipoteka – Vilniaus ir Trakų pavietas, (duomenys neskelbtini) gmina, (duomenys neskelbtini) kaimas, hipotekos knyga N-Hip. 17021. Pažymoje nurodyta, kad 4,9170 ha žemė priklausė R. R., S. R., R. R. ir D. K. Taip pat nurodyta, kad ne vėliau kaip per nustatytą terminą suinteresuoti asmenys turi pareikšti savo teises į išvardytus žemės sklypus Vilniaus hipotekos skyriaus raštinėje, o to nepadarius per minėtą terminą, bus taikomos 1919 m. Hipotekos įstatymo (ši sąvoka naudojama tik vertime) 153 straipsnio nuostatos. Byloje pateiktų 1928 m. balandžio 25 d. Hipotekos taisyklių, kurios galiojo Lenkijos Respublikos Rytinių Žemių teritorijose ir kurių galiojimas 1938 m. ginčo plano sudarymo laikotarpiu byloje nėra paneigtas, 153 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas 152 straipsnyje paminėtas suinteresuotasis, kuris neprisistatė nurodytą dieną arba vėliausiai iki pasibaigiant senaties terminui, laikomas atsisakiusiu turtinės teisės. Taigi 1937 m. 4,9170 ha žemė, kartu su kitais šeimos nariais, priklausė ir D. K. (D. K.). Byloje pateikti duomenys apie 1938 m. ginčo žemės sklypo valdytojus patvirtina, kad 4,9170 ha žemės sklypo savininkais buvo įvardinti S. R., R. R. ir R. R., t. y. 1938 m. į ginčo sklypo bendrasavininkus jau nėra įtraukta D. K., todėl tikėtina, kad galbūt D. K. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė.

32. Teismas pažymėjo, kad atsakovas G. R. įrodinėjo, jog K. D. 1938 m. gyveno visai kitoje vietoje nei yra ginčo žemės sklypas, o pareiškėjas įrodinėjo, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, kadangi tai nepaneigia K. D. nuosavybės teisių. Teismas vertino, kad K. D. gyvenamosios vietos pasikeitimas (galbūt po santuokos), nėra teisiškai nereikšmingas, ypač ginčijamu 1938 m. laikotarpiu. Vilniaus krašte 1938 m. galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta D. K. žemės dalis. Vilniaus krašte 1918–1940 m. galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Rytų žemių civilinė teisė (toliau – ir Sąvadas, apie tai, kad Vilniaus krašte 1918–1940 metais galiojo Sąvadas patvirtina teismų praktika) 1127 straipsnyje įtvirtinta, kad valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio. Taigi byloje nesant duomenų, kad D. K. būtų pareiškusi teises į 1937 m. Pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, galima spręsti, kad jai teisė į ginčo sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis. Faktą, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m. ir, kad mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, patvirtina byloje pateiktas išrašas iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos. Pateikto valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje bažnyčios, kurios santykių su valstybe teisiniai aspektai sureguliuoti atskiromis sutartimis, dokumento, kaip įrodymo, teismas neturi pagrindo vertinti kaip nepatikimo.

33. Teismas nurodė, kad byloje surinkti ir aptarti rašytiniai įrodymai (1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimas, Techninė ataskaita dėl žemės sklypų) nesudaro pagrindo abejoti, jog 1932 m. plano sutikrinimas, kuris buvo atliktas seniūnijos nurodymu, 1938 m. realiai įvyko. Šis faktas, be kita ko, patvirtintas plano sutikrinime dalyvavusių asmenų parašais, planų sutikrinimo duomenys fiksuoti oficialiuose archyve saugomuose dokumentuose. 1938 m. plane atlikti pataisymai, kuriems prieštarauja pareiškėjas, galėjo būti sąlygoti planų

sutikrinimo aplinkybių. Tuo tarpu pareiškėjas vien tik formaliais pareiškimo argumentais 1938 m. plano, kurio pagrindu atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas ginčo sklypo dalis, neteisėtumo neįrodė. Kaip nustatyta bylos duomenimis (1937 m. Pažyma), 1937 m. duomenys ipotekos knygoje apie keturis ginčo žemės valdytojus buvo tik preliminarūs ir kurie per nustatytą terminą turėjo būti patikslinti. Byloje nėra duomenų, kad D. K. būtų patikslinusi savo dalį į ginčo žemę, todėl byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti, jog 1938 m. atlikus 1932 m. plano sutikrinimą, duomenys apie ginčo žemės valdytojus galėjo pasikeisti. Teismas vertino, 1937 m. preliminarūs duomenys apie sklypo Nr. 50 keturis valdytojus, negali būti teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis galėtų būti paneigtas 1938 m. plano teisėtumas. Pareiškėjas pareiškimo argumentais neįrodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas vadovaujantis 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esančiais duomenimis ir tuo remiantis kiekvieno iš savininkų valdoma ginčo žemės dalis turėtų būti – 1,2292 ha žemės (4,9170 ha/4). Teismas sutiko, kad 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas, tačiau pažymėjo, kad šio plano tikrumu leidžia neabejoti aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, kurios galbūt lėmė, kad D. K. nėra nurodytos 1938 m. plane (ištraukoje). 1938 m. planas pagal Taisyklių 12 punktą yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, be to, jis yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (Tvarkos 13 punktas).

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT patvirtino, jog atsakovams atkuriant nuosavybės teises buvo padaryta klaidų, duomenų, kad atsakovai (pretendentai) kokiais nors neteisėtais būdais būtų darę įtaką nuosavybės teisių atkūrimo procesui, NŽT neturi. Pastarosios aplinkybės nėra žinomos ir pareiškėjui. Teismas vertino, kad pareiškėjui nekvestionuojant aplinkybės, jog atsakovai (pretendentai) sąžiningai veikė nuosavybės į ginčo žemės sklypą atkūrimo procese, ir byloje nesant priešingas aplinkybes patvirtinančių duomenų, valstybės institucijoms atkūrus nuosavybės teises, atsakovai (pretendentai) neturėjo pagrindo abejoti NŽT sprendimų atkurti nuosavybės teises teisėtumu ir jiems pagrįstai susiformavo lūkestis, kad šie sprendimai atgaline data nebus pripažinti negaliojančiais jų nenaudai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai (pretendentai) galėjo ir turėjo žinoti, kad žemę gauna neteisėtai, ar, kad veikdami nerūpestingai ir neatsargiai kaip nors būtų prisidėję prie nuosavybės teisių į didesnį žemės sklypą atkūrimo, turėtų būti vertinamas ir pareiškėjo bei NŽT argumentas, jog atsakovai (pretendentai) nereagavo į siūlymus kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. nustatyti, kurie M. R. turto paveldėtojai ir kokiomis dalimis iki nacionalizacijos momento valdė žemės sklypą Nr. 50, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai (pretendentai), kuriems atkurtos nuosavybės teisės, kaip jau nurodyta, galėjo būti įsitikę vėliausių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų teisėtumu, o NŽT galiausiai pati, vadovaudamasi paskutiniais galiojusiais dokumentais, atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, pareiškėjas žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, jog duomenų apie tai, kad K. D. palikuonys, kurie, be kita ko, nurodyti išraše iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos, ir kurie pretenduotų į jai galbūt priklausiusią žemės sklypo dalį, neturi.

35. Atsakovai, kuriems nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos vadovaujantis 1938 m. planu, neturėjo pagrindo abejoti plano ar vėliau priimtų nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančių administracinių aktų teisėtumu ir turėjo teisę remtis tuo, kad jie ateityje nebus panaikinti ir pripažinti negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimų tenkinimas reikštų, kad valstybės institucijų padarytų klaidų (nuosavybės teisės atkurtos remiantis planu, kurio teisėtumą vėliau ginčija NŽT) našta toliau tektų atsakovams. Tokia situacija neatitinka teisingos pusiausvyros, kurią reikalauja užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Taigi restitutio in integrum (atstatymas į seną padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.

36. Teismas, apibendrindamas tai, kas nurodyta, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas teisinio pagrindo, kuriuo atsakovams (pretendentams) atkurtos nuosavybės teisės, neteisėtumo neįrodė. Pareiškėjo argumentai, kad nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos vadovaujantis 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esančiais duomenimis apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės, grindžiami prielaidomis, kurios, išnagrinėjus bylą, nelaikytinos vienareikšmiškai įrodytomis. Net ir tuo atveju, jei būtų teigiama, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovai (pretendentai) pagrįsdami savo teiginius remiasi vien tik prielaidomis, tai vis tiek suponuoja išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi išlikti esamoje faktinėje situacijoje, nes nebūtų aišku, kuriomis

prielaidomis remdamasis teismas galėtų (turėtų teisinį pagrindą) pakeisti esamą faktinę situaciją, ar konstatuoti, kurios iš nurodytų prielaidų yra teisiškai patikimesnės pagal principą „labiau tikėtina nei netikėtina“. Taip pat reikšmingas yra ir in dubio pro reo principas, kuris reikalauja visas iškilusias abejones šiuo atveju vertinti atsakovų (pretendentų) naudai.

37. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kyla abejonės ir dėl valstybės intereso arba viešojo intereso šioje byloje buvimo sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą. Ginčas kilo dėl to, kokia 4,9170 ha sklypo dalis t. y. 1/3, ar 1/4 dalis, turėjo atitekti S. R. Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje keliamas neišeinant už 4,9170 ha žemės sklypo, dėl kurio dydžio ginčo byloje nėra ir kuris priklausė atsakovų (pretendentų) šeimai (giminei), ribų. Todėl nagrinėjamoje byloje pagristai gali būti keliamas klausimas dėl pareiškėjo pernelyg plačios viešojo intereso sampratos interpretacijos, kuri galėjo sudaryti pagrindą galingai valstybės institucijai (prokurorui) įsiterpti į privatinių teisinių santykių sferą. Pareiškėjo ypatingai plati viešojo intereso interpretacija nagrinėjamu atveju galėjo sukurti prielaidas kilti situacijai, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, t. y. situacija, kai dėl galingo valstybės mechanizmo įsikišimo į privatinių teisinių santykių sferą yra sukuriamas didžiulis socialinis disbalansas. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

III.

38. Pareiškėjas Prokuroras apeliaciniame skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

39. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas, kuriuo atmestas Prokuroro pareiškimas, nepagrįstas dėl proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimo. Palikus galioti skundžiamą sprendimą, priimtą pažeidus teisės normų reikalavimus, liktų neįvykdytas teisingumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismui pateiktas pareiškimas. Pažymi, kad įvertinus aplinkybę, jog pretendentai į buvusio savininko S. R. išlikusį nekilnojamąjį turtą (1,2292 ha žemės) turėjo teisę pretenduoti ir gauti ne daugiau kaip po 0,2458 ha ploto žemės, tačiau buvo atkurta į didesnį žemės plotą nei priklausė buvusiam turto savininkui, tokiu būdu pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, buvo teisinis pagrindas kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą.

40. Nurodo, kad įvertinus teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, nagrinėjamoje byloje privalu buvo nustatyti, kokiais dokumentais įrodomas 4,9170 ha ploto sklypas (duomenys neskelbtini) kaime ir kas nuosavybės teisėmis valdė minėtą žemės plotą iki nacionalizacijos (vardai, pavardės, giminystės ryšiai, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo proceso šalys savo poziciją įrodinėjo skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais, teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu pateikti archyvinių dokumentų nuorašus, kurių pagrindu buvo parengtas 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R. Prašomi pateikti minėtame rašte nurodyti dokumentai, kurie pažymėti: P.55, ap. 9, b. 71; P.55, ap. 10, b. 672; P.144, ap. 14, b. 128. Taip pat buvo prašoma pateikti archyvinių dokumentų nuorašus, kurių pagrindu buvo parengtas 1995 m. gegužės 5 d. archyvo pažymėjimas Nr. 30-R. Prašomi pateikti minėtame pažymėjime nurodyti dokumentai, kurie pažymėti: F. 130, ap. 1, b. 20298. Teismo prašomi dokumentai iš Lietuvos centrinį valstybės archyvo buvo gauti 2017 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. POK-25212, kurie patvirtino, kad sklypo Nr. 50, kurio plotas 4,9170 ha savininkai nurodyti 4 asmenys: M. R., žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. Todėl pareiškėjo nurodyti 1931–1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021 esantys duomenys atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkto reikalavimus, ir yra tinkami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (nėra taisyti ar paneigti kitais įrodymais), sudarantys teisinį pagrindą nuosavybės teisių atkūrimui. Pagal Tvarkos 13 punktą, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Prokuroro nuomone, ne įrodymų kiekis (net jeigu jie ir išduoti vėliau), o jų patikimumas turi lemti vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

41. Pareiškėjas pažymi, kad pagrindinis dokumentas ir tuo pačiu teisinis pagrindas, kuriuo remiantis S. R. atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį – 1,6390 ha, buvo (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės plano 1932 m. ištrauka, sutikrinta 1938 m., kurioje nurodyta, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik 3 savininkams

(R., S. ir R. R.). Pareiškėjas teismui nurodė, kad pateiktoje plano kopijoje yra taisymai – pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B, neaiškus plane padarytų įrašų, įbrėžtų geometrinių figūrų turinys, planas oficialiai nėra patvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos, todėl vadovaujantis Tvarkos 12 punktu, negalėjo būti teisiniu pagrindu buvusį žemės sklypą 4,9170 ha dalinti tik trims savininkams ir atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą nei iš tikrųjų priklausė S. R. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus pavadino prielaidomis. Nesutinka su šia išvada, kadangi akivaizdūs faktai, jog plano kopijoje yra neaptarti taisymai, pakeičiantys sklypo ribas, kad nubrėžtose geometrinėse figūrose nėra nurodytas plotas, kad planas nėra oficialiai patvirtintas, nepaneigti ir teismo pripažinti egzistuojančiais, todėl negali būti traktuojami kaip prielaidos.

42. Prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai kaip teisiškai reikšmingą faktą, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m. ir, kad mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, kadangi santuokos ir mirties faktas gali būti ir netapatus tikrosios gyvenamosios vietos nustatymo faktui. Atkreipė dėmesį, kad Tvarkos 12 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti, testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformų vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudalytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimų 1940 metais į valstybinį žemės fondų, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai. Taigi įstatymų leidėjas įtvirtino tik tokius tinkamus nuosavybės teises patvirtinančius į žemę dokumentus, kurie yra patvirtinti tuo metu įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, todėl teismo teiginys, kad nors archyvinis dokumentas ir nėra patvirtintas tuo metu įgaliotos institucijos, tačiau jis vis vien yra laikomas tinkamu nuosavybės teises patvirtinančių dokumentu, yra nepagrįstas ir prieštarauja Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatoms.

43. Pažymi, kad nors ketvirtos žemės sklypo dalies viena iš ribų yra punktyrinė, tačiau visi šios žemės sklypo dalies ribų posūkio taškai pažymėti taip pat kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., žemės sklypų. Todėl nesutinka su teismo prieštaraujančiomis viena kitai išvadomis, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę reikėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planu, sutikrintu 1938 m., ir atkurti nuosavybes teises lygiomis dalimis į 4,9170 ha žemės plotą, nors plane nėra nurodytas 4,9170 ha žemės plotas, kaip joks kitas žemės plotas, jame S. R., R. R. ir R. R. pažymėtų žemės sklypų dydžiai yra skirtingi, taip pat yra atskirtas ir ketvirtas žemės sklypas. Todėl esant šiems (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrino 1938 m., neaiškumams ir tai aplinkybei, kad jame nėra nurodytas joks buvusių savininkų turėtas žemės plotas, teismas nepagrįstai konstatavo, jog planas atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas.

44. Pareiškėjo teigimu, teismas nepaneigė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra nubrauktas 4,9170 ha žemės plotas. Teismas nurodė, kad tai yra vientisas 4,9170 ha žemės plotas padalintas į tris dalis, nors taip ir lieka neaišku, į kokį žemės plotą pretendentams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, jeigu, kaip minėta, plane nėra nurodytas joks nei S. R., nei R. R., nei R. R. turėtas žemės plotas. Be to, (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1 932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra aiškiai matyti, kad žemės sklypų Nr. 50, Nr. 50a ir 50b plotai yra skirtingi. Žemės sklypų Nr. 50 ir Nr. 50a plotai yra ženkliai didesni už žemės sklypo Nr. 50b plotą.

45. Prokuroras nesutinka su teismo daromomis prielaidomis apie tai, kad ginčijamu 1938 m. laikotarpiu Vilniaus krašte galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta D. K. žemės dalis. Teismas, vadovaudamasis Sąvado Rytų žemių civilinės teisės 1127 straipsniu, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties

kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusio tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio, ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog K. D. būtų pareiškusi teises į 1937 m. pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, padarė prielaidą, kad jai teisė į ginčo žemės sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis. Teismas vertino, kad teisė į ginčo žemės sklypo dalį K. D. nepriklausė ir dėl to, jog po 1938 m. sudarytos D. K. santuokos galėjo pasikeisti jos gyvenamoji vieta, t. y. galbūt ji gyveno ne (duomenys neskelbtini) kaime, bet (duomenys neskelbtini), kur 1944 m. ir mirė (Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios (duomenys neskelbtini) laidotuvių registracijos knygos išrašas. Prokuroras pažymi, kad Sąvado 1254 straipsnyje buvo nustatyta, jog teisė išlikusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turto palikėjo mirties. Paveldėjimo teisė įpėdiniui (tiek iš įstatymo, tiek iš testamento) priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio teismo patvirtinimo. Įstatymas leidžia kreiptis į teismą, kad nustatytų jų teises. Remiantis Sąvado nuostatomis, M. R. mirties 1937 metais, K. D. kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) iki 1947 metų turėjo teisę paveldėti (atsiliepti į šaukimą) 4,9170 ha žemės sklypą. Kadangi byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų išsižadėjusi teisės paveldėti 4,9170 ha žemės sklypą, todėl teismo prielaida, jog K. D. prarado teisę į jai priklausančią ginčo 4,9170 ha žemės sklypo dalį, nes galbūt gyveno kitoje vietoje, yra nepagrįsta, kadangi vadovaujantis Sąvado 1239 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 1127 straipsniu, mirusio tėvo turtą turėjo teisę paveldėti visi teisėti jo vaikai per 10 metų senaties terminą, taip pat ir tie vaikai, kurie gyveno kitur.

46. Pareiškėjas teigia, kad net laikant, jog 1937 m. K. D. gyveno kitoje vietoje (nors šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra), tai nesudaro pagrindo teigti, kad K. D. neturėjo teisės paveldėti mirusio tėvo turto. Tačiau kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki 1947 m. (per 10 metų nuo tėvo mirties) K. D. nepaveldėjo mirusio tėvo turto arba duomenų, kad ji jo išsižadėjo, darytina išvada, kad ji kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) lygiomis dalimis paveldėjo 1937 m. mirusio tėvo M. R. turėtą 4,9170 ha žemės sklypą. Nustatytų plano kopijoje faktų atsiradimo aplinkybės teismo įvertintos prielaidomis. Todėl, pareiškėjo teigimu, plano kopija su taisymais netampa oficialiai patvirtintu dokumentu, kuris atitiktų Tvarkos 12 punkto reikalavimus, todėl negalėjo ir negali būti teisiniu pagrindu atkuriant nuosavybės teises.

47. Skundžiamu sprendimu pripažįstama, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra teisėti, nors teisinis pagrindas, kuriuo remiantis S. R. atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį – 1,6390 ha buvo (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės plano 1932 m. ištrauka, sutikrinta 1938 m., kurioje nurodyta, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik 3 savininkams (R., S. ir R. R.) paties teismo pripažintas prielaidomis pagrįstu dokumentu.

48. Pareiškėjas dėl viešojo intereso gynimo nurodo, kad pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas, restitucijos taikymas yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, liktų galioti administraciniai aktai priimti ne tik pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, bet visuotinai žinomą teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda), nes pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiam turto savininkui, o valstybė prarastų savo turtą, kuriuo galėtų disponuoti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. realiai nebūtų apgintas viešasis interesas.

49. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

50. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą. Papildomai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Prokuroras kėlė klausimą tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Bylos ginčo esmė yra ta, kad buvusiam žemės savininkui S. R. nesant jokio teisinio pagrindo buvo nustatytas didesnis iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdytos žemės plotas, nei iš tikrųjų pastarasis nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė, todėl pretendentams G. R., N. R., P. R. ir S. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, negu jiems pagal teisės aktus priklauso atkurti. Įstatymų leidėjas įtvirtino tik tokius tinkamus nuosavybės teises patvirtinančius į žemę dokumentus, kurie yra patvirtinti tuo metu įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas priešingais aiškinimas, teigiant, kad, nors archyvinis dokumentas ir nėra patvirtintas

tuo metu įgaliotos institucijos, tačiau jis vis tiek yra laikomas tinkamu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentus, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatoms, neatitinka nuosavybės teises atkuriančios institucijos (apskričių viršininkų administracijų ir NŽT) taikytinos praktikos ir prieštarauja teisingumo, teisėtumo, protingumo bei valstybės turto efektyvaus ir racionalaus valdymo principams. Nesutinka su teismo išvadomis, kadangi jos prieštarauja teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų nustatymą vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimą į buvusio iki 1940 m. žemės nacionalizacijos savininko turėtą žemę.

51. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas, išnagrinėjęs analogiška ginčą dėl (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., teisėtumo, sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3158-815/2017 konstatavo, kad 4,9170 ha žemės iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne 3, bet 4 savininkai – R. R., S. R., R. R. ir K. D. Teismas pažymėjo, kad atsakovų į bylą pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R kartu su (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės planu, kuriuo atsakovai, kaip faktiniu pagrindu, vadovaujasi įrodinėdami, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik 3 savininkams (R., S. ir R. R.), neatitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimų, t. y. tai nėra valstybinio archyvo pažymėjimas, o planas nėra patvirtintas jokios už žemės tvarkymą atsakingos tuometės institucijos, jis nėra išduotas Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus. Kadangi minėtas dokumentas neatitiko Tvarkos 12 punkto reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame sprendime priėjo prie išvados, kad jis NŽT negalėjo būti teisiniu pagrindu buvusį žemės sklypą 4,9170 ha dalinti tik 3 savininkams ir atkurti atsakovams nuosavybės teises į didesni žemės plotą, nei iš tikrųjų priklausė R. R. (taip pat ir S. R.). Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad aplinkybę, jog 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.), įrodo šie archyviniai dokumentai: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimas Nr. 30-R; 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjimas Nr. 257-R; 3) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. T-2252-R. Taigi skirtingos Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos tą patį archyvinį dokumentą – (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planą, sutikrintą 1938 m., vertino visiškai skirtingai.

52. Atsakovas taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos negalima laikyti nei kaimo išskirstymo viensėdžiais plano, nei dvarų parceliavimo, nei žemės dalijimo, nei kito žemės nuosavybę patvirtinančio plano ištrauka, nes jame nepateikti jokie duomenys, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas šis planas, koks yra plane padarytų įrašų ir įbrėžtų geometrinių figūrų turinys, taip pat, kokią reikšmę turi jame atlikti taisymai. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad nors 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas, tačiau šio plano tikrumu leidžia neabejoti aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, kurios galbūt lėmė, kad D. K. nėra nurodytos 1938 m. plane (ištraukoje). 1938 m. planas pagal Taisyklių 12 punktą yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas. Taip pat planas yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (Tvarkos 13 punktas).

53. (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra nubrauktas 4,9170 ha žemės plotas. Todėl teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis. Jeigu ir būtų galima sutikti su teismo išvada, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę reikėjo vadovautis šiuo oficialiai nepatvirtintu planu, kuris yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, lieka neaišku, į kokį žemės plotą pretendentams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, jeigu, kaip minėta, plane nėra nurodytas joks nei S. R., nei R. R., nei R. R. turėtas žemės plotas. Be to, (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra aiškiai matyti, kad žemės sklypų Nr. 50, Nr. 50a ir 50b plotai yra skirtingi. Nors ketvirtos žemės sklypo dalies viena iš ribų yra punktyrinė, tačiau visi šios žemės sklypo dalies ribų posūkio taškai pažymėti taip pat kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., žemės sklypų. Todėl negalima sutikti su teismo prieštaraujančiomis viena kitai išvadomis, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę reikėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planu, sutikrintu 1938 m., ir atkurti nuosavybes teises lygiomis dalimis į 4,9170 ha žemės plotą, nors plane nėra nurodytas 4,9170 ha žemės plotas, taip pat joks kitas žemės

plotas, jame S. R., R. R. ir R. R. pažymėtų žemės sklypų dydžiai yra skirtingi, taip pat yra atskirtas ir ketvirtas žemės sklypas. Manytina, kad šie (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrino 1938 m., neaiškumai ir ta aplinkybė, kad jame nėra nurodytas joks buvusių savininkų turėtas žemės plotas, negali suponuoti išvados, kad šis planas atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas.

54. Atsakovas pažymi, kad iš nuosavybės teisių į buvusio savininko S. R. turėtą žemę atkūrimo byloje esančių dokumentų matyti, kad M. R. mirė 1937 m. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas sprendime, 1937 m. 4,9170 ha žemė, kartu su kitais šeimos nariais (M. R. įpėdiniais), priklausė ir K. D. Sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad Vilniaus krašte 1918–1940 metais galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (toliau – ir Sąvadas). Tačiau nesutinka su teismo daromomis prielaidomis apie tai, kad ginčijamu 1938 m. laikotarpiu Vilniaus krašte galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta D. K. žemės dalis. Teismas, vadovaudamasis Sąvado Rytų žemių civilinės teisės 1127 straipsniu, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusio tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio, ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog K. D. būtų pareiškusi teises į 1937 m. pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, padarė prielaidą, kad jai teisė į ginčo žemės sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis. Teismas vertino, kad teisė į ginčo žemės sklypo dalį K. D. nepriklausė ir dėl to, jog po 1938 m. sudarytos D. K. santuokos galėjo pasikeisti jos gyvenamoji vieta, t. y. galbūt ji gyveno ne (duomenys neskelbtini) kaime, bet (duomenys neskelbtini), kur 1944 m. ir mirė. Teismas sprendime padarė nepagrįsta prielaidą, teigdamas, kad nesant byloje duomenų, jog K. D. būtų pareiškusi teises į 4,1970 ha žemės sklypą, ji prarado teisę į 4,1970 ha žemės sklypo dalį. Tokią išvadą teismas padarė pažeisdamas Sąvado nuostatas, taip pat pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Iš Sąvado nuostatų matyti, kad po M. R. mirties 1937 metais, K. D. kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) iki 1947 metų turėjo teisę paveldėti (atsiliepti į šaukimą) 4,9170 ha žemės sklypą. Byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų išsižadėjusi teisės paveldėti 4,9170 ha žemės sklypą. Todėl pirmosios instancijos teismo prielaida, kad K. D. prarado teisę į jai priklausančią ginčo 4,9170 ha žemės sklypo dalį, nes galbūt gyveno kitoje vietoje, yra nepagrįsta. Pagal Sąvado 1239 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 1127 straipsnį, mirusio tėvo turtą turėjo teisę paveldėti visi teisėti jo vaikai per 10 metų senaties terminą, taip pat ir tie vaikai, kurie gyveno kitur. Taigi, net jeigu ir laikyti, jog 1937 m. K. D. gyveno kitoje vietoje (nors šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra), tai nesudaro pagrindo teigti, kad K. D. neturėjo teisės paveldėti mirusio tėvo turto, kaip nepagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas. Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki 1947 m. (per 10 metų nuo tėvo mirties) K. D. nepaveldėjo mirusio tėvo turto arba duomenų, kad ji jo išsižadėjo, darytina išvada, kad ji kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) lygiomis dalimis paveldėjo 1937 m. mirusio tėvo M. R. turėtą 4,9170 ha žemės sklypą.

55. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog kiti M. R. įpėdiniai (R. R., R. ir S. R.) priėmė palikimą, t. y. M. R. turėtą 4,9170 ha žemės sklypą. Todėl, vadovaujantis teismo argumentias, R. R., R. ir S. R. taip pat kaip ir K. D. neturėjo būti laikomi buvusiais iki 1940 m. žemės nacionalizacijos žemės savininkais ir NŽT pretendentams apskritai neturėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į R. R., R. ir S. R. turėtą žemę. Atsakovo nuomone, teismas paviršutiniškai vertino bylos faktines aplinkybes, vertindamas byloje esančius įrodymus (archyvinius dokumentus), netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatas, dėl to pažeidė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio, Tvarkos 12 punkto nuostatas ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias Sąvado nuostatas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies nuostatas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas.

56. Atsakovė J. L. atsiliepime į NŽT apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.57. Atsakovė nurodo, kad NŽT apeliaciniame skunde Tvarkos 12 punkto nuostatas aiškina susiaurintai, teigdama, kad

tik dokumentai, patvirtinti tuo metu įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, gali būti pripažįstami tinkamais patvirtinti nuosavybę į žemę. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo NŽT, pagal Tvarkos 12 punktą, tinkamais nuosavybės teises įrodančiais dokumentais pripažįstami ir Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės

dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų <…> nuorašai bei išrašai. Kadangi byloje pateikta (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R) negali būti jokių abejonių, kad šis planinis dokumentas buvo oficialiai perduotas valstybiniam archyvui ir saugomas valstybiniame archyve, o tai reiškia prilyginamas valstybinio archyvo pažymėjimui, taigi atitinkantis Tvarkos 12 punkto reikalavimus.

58. Atsakovė pažymi, kad 1938 m. Techninę ataskaitą dėl žemės sklypų plano ir (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sutikrinimą 1938 m. atliko kompetentingas įgaliotas asmuo – valstybės institucijos Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos/Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos pareigūnas. Dokumente yra sutikrinimą atlikusio matininko – braižytojo parašas. Be to, minėtame archyviniame dokumente aiškiai nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sutikrinimas buvo atliktas ir vietovėje, t. y. vietovėje buvo tikrinamos ir nustatomos nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribos. Tai reiškia, kad NŽT išvada, jog šis dokumentas pagal Tvarkos 12 punktą negali būti laikomas tinkamu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nes nėra patvirtintas jokios, už žemės tvarkymą atsakingos tuometės institucijos, t. y. jis nėra išduotas Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, yra nepagrįsta ir neteisinga.

59. Nurodo, kad nors pagal byloje esančius dokumentus yra visiškai aišku, kad 1938 m. Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano ir (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sutikrinimas 1938 m. atlikti mokesčių inspekcijos pareigūno turėjo konkretų tikslą – nustatyti tikslius duomenis apie apmokestinamą turtą ir mokesčių mokėtojus, tačiau Tvarkos 12 punkte nenurodyta, kad tinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi tik tokie žemės planai (planinė medžiaga), kuriuose nurodytas jų rengimo tikslas, aprašytas geometrinių figūrų turinys, atliktų taisymų reikšmė. Priešingai, Tvarkos 12 punkte numatyta, kad tinkamais nuosavybės teise patvirtinančiais dokumentais pripažįstami iš valstybinių archyvų gauti <…> žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų <…> nuorašai bei išrašai. Tai reiškia, kad iš valstybės archyvų gauti žemės sklypų planai, pagal kuriuos galima nustatyti atitinkamo turto (žemės sklypo, ploto) savininkus, laikomi tinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Taip pat Tvarkos 12 punkte nėra jokios užuominos apie tai, jog žemės sklypo planas (planinės medžiagos dokumentas) privalo būti patvirtintas tuometinės įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, todėl NŽT samprotavimai, kad Planas galėtų būti prižintas tinkamu dokumentu tik tuomet, jeigu būtų tokios įstaigos patvirtintas, neatitinka teisės aktų nuostatų ir yra nepagrįsti.

60. Atsakovė nurodo, kad remiantis Tvarkos 13 punkto nuostata, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Šiuo atveju būtent Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano ir šioje ataskaitoje esantis (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. žemės planas, sutikrintas 1938 m., parengti 1938 m., o ataskaitoje esančiame protokole nurodyta dar tikslesnė šių dokumentų parengimo data – 1938 m. birželio 27-31 d., yra vėliausiai išduotas dokumentas, kuriame nurodyta koks žemės plotas kam priklausė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, t. y. nurodytas konkretus buvusios žemėvaldos plotas – 4,9170 ha ir jo savininkai: S. R., R. R. ir R. R. Būtent pagal pastarąjį, vėliausiai iki 1940 m. nacionalizacijos parengtą dokumentą, turėjo būti ir buvo nustatytas plotas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, taip pat buvę savininkai, kuriems arba kurių įpėdiniams atkurtinos nuosavybės teisės.

61. Atsakovė dėl analogiško teisme išnagrinėto ginčo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3158-815/2017 nėra galutinis sprendimas šioje byloje, šalys yra padavusios apeliacinius skundus ir byla yra perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, todėl ir šis sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamos bylos atžvilgiu.

62. Atsakovė sutinka su NŽT teiginiu, kad Plane nėra aiškiai išskirtas žemės plotas kiekvienam savininkui, tačiau tai tik patvirtina, kad kiekvieno savininko dalys yra lygios. Be to plane aiškiai pažymėta, kad žemės sklype Nr. 50 nuo 1938 m. išskiriamos 3 atskiros dalys (sklypai) Nr. 50 S. R., sklypas Nr. 50A R. R. ir sklypas Nr. 50B – R. R., t. y. Plane aiškiai nurodyti trys savininkai, o tai, kad prie jų pavardžių nėra nurodyti konkretūs plotai, aiškiai patvirtina, jog konkrečios žemės sklypo dalys savininkams po 1938 m. atlikto 1932 m plano patikrinimo, t. y. rengiant vėliausią iki 1940 m. išsaugotą dokumentą, nebuvo nustatytos, o tai reiškia, kad savininkai minėtą žemės sklypą Nr. 50 valdė lygiomis dalimis (kiekvienas po 1,6390 ha (4,9170 / 3). NŽT nepagrįstai teigia, kad Plane nėra nurodytas 4,9170 ha žemės plotas. Plane yra aiškiai nurodytas žemės sklypo numeris (Nr. 50) ir jo plotas – 4,9170 ha, šie skaičiai yra nubraukti, nes bendrame

žemės sklype išskiriamos atskiros dalys, tačiau žemės sklypo Nr. 50 ribos visiškai identiškos žemės sklypo riboms, nurodytoms ankstesniais metais parengtuose žemės sklypo planuose (1932 m.), kuriais, pasak NŽT, ir reikėjo vadovautis nustatant žemės sklypo plotą, į kurį turi būti atkuriamos nuosavybės teisės.

63. Atkreipia dėmesį, kad kito dokumento, kuris paneigtų, jog 4,9170 ha ploto žemės sklypas priklausė 3 asmenims, nėra. Plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas, t. y. institucija, kuri saugo kompetentingų institucijų pateiktus oficialius dokumentus, be to, plano ištrauka atitinka Tvarkos 12 punkto nuostatas ir yra tinkamas dokumentas įrodantis nuosavybės teises į žemės sklypą.

64. Atsakovė dėl K. D. teisių į žemę nurodo, kad šioje byloje sprendžiant ginčą dėl jau įvykusio nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, iš esmės sprendžiamas klausimas, kas buvo žemės sklypo (4,9170 ha ploto) savininkas (savininkai) 1940 m. nacionalizacijos metu. NŽT, dėstydama faktines aplinkybes, nurodo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 49 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pasiūlė pretendentams kreiptis į teismą nustatyti, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės sklypą, tačiau pretendentai šia savo teise nepasinaudojo. Pagal tokį NŽT teiginį galima suprasti, kad piliečiai kalti dėl to, jog pati NŽT – institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nepasinaudojo teise atsisakyti atkurti nuosavybės teises į „didesnį nei turėjo“ žemės plotą, o priešingai, priėmė galutinius ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises. Todėl sprendžiant jau įgyvendinto nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ir jau priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo būtinumą klausimą, turi būti ne nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. neturi būti vertinamas galimų prielaidų balansas – daugiau ar mažiau tikėtina, kad K. D. buvo žemės sklypo savininkė, bet jau priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises gali būti panaikinami tik tuo atveju, jeigu pagal pateiktus dokumentus (įrodymus) nėra jokių abejonių, kad K. D. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo žemės sklypo bendraturtė. Visi įrodymai (dokumentai, duomenys), leidžiantys daryti prielaidą, kad K. D. 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teise žemės sklypo dalies nevaldė, turi būti aiškinami silpnesniosios valstybės institucijos atžvilgiu pusės – piliečių, kuriems jau atkurtos nuosavybės teisės, naudai. Būtent taip ir padarė teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs motyvuotą sprendimą, kuriame kompleksiškai įvertino visus pateiktus dokumentus, kuriame užfiksuoti duomenys apie (duomenys neskelbtini) šeimos narių turėtą turtą (žemę), išnagrinėjo iki 1940 m. nacionalizacijos galiojusio Sąvado ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias normas, taip pat duomenis apie K. D. šeimyninę padėtį ir gyvenamąją vietą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra galimybės neabejotinai teigti, jog K. D. buvo žemės sklypo savininkė, priešingai, yra pagrįstų prielaidų manyti, kad ji šios žemės nuosavybės teise nevaldė. Net ir tuo atveju, jeigu kompleksiškai vertinti visus pateiktus įrodymus ir spręsti klausimą dėl K. D. buvimo / nebuvimo žemės sklypo savininke tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu), labiau tikėtina, kad K. D. nuosavybės teisės į šį žemės plotą neturėjo.

65. Atsakovė taip pat nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kiti M. R. įpėdiniai (R. R., R. R. ir S. R.) priėmė palikimą. Atkreipia dėmesį, kad nei viename pateiktame archyviniame dokumente nėra nurodyta, jog žemės sklypo 4,7190 ha ploto savininkas iki savo mirties (1937 m.) buvo vienintelis M. (M.) (duomenys neskelbtini), t. y. jis kaip savininkas archyviniuose dokumentuose neminimas. Priešingai, dar Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. išduotame archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyta, jog Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini)valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta savininkė R. R., (duomenys neskelbtini)kaime turėjusi 3,5 dešimtines žemės; (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 3,5 dešimtines žemės. Tai reiškia, kad jau 1923–1924 metais R. R. P. kaime buvo žemės sklypų savininke. NŽT apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Sąvado nuostatas (1241, 1246, 1255, 1265 straipsnius) po M. R. mirties 1937 m., K. D. kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R., ir broliais R. ir S. R.) iki 1947 m. turėjo teisę paveldėti (atsiliepti į šaukimą) 4,9170 ha žemės sklypą ir byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų išsižadėjusi teisės paveldėti 4,9170 ha žemės sklypą. Tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. išduotame archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyta, kad Vilniaus apygardos žemės valdybos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926–1936 m. byloje esančiame žemės sklypų 1932 m. gegužės 21 d. sąraše įrašyti savininkai – R. M. įpėdiniai: žmona R, sūnūs S. ir R. ir duktė K. D., iki (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais turėję 5,3006 ha žemės, po išskirstymo vienkiemiais sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės; byloje esančiame (duomenys neskelbtini) kaimo žemių matavimo 1932 m. sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti savininkai R. M. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė D. K., sklype Nr. 50 turėję 4 ha 9170 mtr. žemės.

Tai reiškia, kad jau 1932 m. archyviniuose dokumentuose nurodyti M. R. įpėdiniai, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra jokių abejonių dėl M. R. tikslios mirties datos, taip pat dėl termino, iki kurio K. D. turėjo atsiliepti dėl palikimo priėmimo arba jo išsižadėti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. išduotame pažymėjime Nr. 30-R nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašytas R. S., (duomenys neskelbtini) kaime valdęs 2 ha naudojamos žemės; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. išduotame archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašytas R. R., gyv. (duomenys neskelbtini) kaime (buv. (duomenys neskelbtini)) ir valdęs 2 ha naudojamos žemės. Minėti dokumentai išduoti po 1940 m. nacionalizacijos, bet šiuose dokumentuose minimi tik S. ir R. R., gyvenantys (duomenys neskelbtini) kaime, duomenų apie K. D. (D.), nėra.

66. Atsakovės nuomone, yra pakankamai duomenų, pagal kuriuos būtų galima teigti, kad tik R. R., R. ir S. R. priėmė palikimą, t. y. M. R. turėtą 4,9170 ha ploto žemės sklypą, o K. D. (D.), ištekėjusi iki 1938 m. ir išvykusi gyventi kitur, buvo atskirta (išpasoginta) iš tėvų valstiečio ūkio (kaip įpėdinė duktė nurodoma su kita, ne R., pavarde, o tai reiškia, kad buvo atskirta iš ūkio iki tėvo mirties), nepatvirtino (nepatikslino) duomenų apie turtines teises į preliminariąja hipoteka apsunkintą žemės sklypą (4,9170 ha), nepriėmė palikimo, o tai reiškia, nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį neturėjo. Būtent tokią išvadą pagrindžia archyvinių dokumentų, išduotų 1938 m. ir vėliau, duomenys, kuriuose neminima K. D. (D.). Šią išvadą patvirtina ir tai, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso Lietuvoje pradžios nei vienas pilietis (K. D. (D.) įpėdinis) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę.

67. Atsakovas G. R. atsiliepimuose į pareiškėjo Prokuroro ir atsakovo NŽT apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos naują įrodymą, archyvo pažymą, kuris negalėjo būti pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

68. Atsakovas atsiliepimus iš esmės grindžia atsakovės J. L. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo ar kitų duomenų, kuriame D. K. būtų nurodyta žemės sklypo savininke. Pakankamai išsamioje planinėje medžiagoje nurodyti trys sklypai. Nėra duomenų, kad D. K. būtų iškėlusi ginčą ar pareiškusi teises į 1937 m. Pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto, ginčo žemės sklypo dalį.

69. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.70. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais NŽT apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo,

kad sutinka su Prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados prieštarauja teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų nustatymą vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimą į buvusio iki 1940 m. žemės nacionalizacijos savininko turėtą žemę.

71. Pažymi, kadangi atkūrus pretendentams nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatos, Prokuroras pagrįstai šioje byloje gynė viešąjį interesą, siekdamas panaikinti minėtoms imperatyvioms teisės aktų nuostatoms prieštaraujančius administracinius aktus, kuriais pretendentams nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, negu jiems pagal teisės aktus priklausė atkurti.

Teisėjų kolegija


IV.

72. Prieš sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, pirmiausia pasisakytina dėl atsakovų pateiktų prašymų prijungti prie bylos papildomus įrodymus.

73. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo

vėliau.74. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo

teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, atsakovų prašyme nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl įrodymų prijungimo, atsižvelgusi į tai, kad atsakovai nenurodo, kodėl prašomų prijungti dokumentų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašymų dėl papildomų įrodymų prijungimo netenkina.

76. Nagrinėjamos bylos dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumas ir pagrįstumas.

77. Ginčas šioje byloje kilo dėl tol, kad atsakovams, pasak pareiškėjos – (Generalinės prokuratūros), NŽT sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį plotą nei jiems priklauso.

78. Generalinės prokuratūros teigimu, žemės sklypo plotą – 4,9170 ha, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, valdė keturi savininkai. Byloje esančiuose Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 18 d. pažymėjime Nr. 257-R, įrašyti duomenys apie savininko M. R. įpėdinių – žmonos R., sūnų S. ir R. bei dukters D. K. turėtą 4,9170 ha žemę. Sklypas į konkrečias dalis nebuvo padalintas todėl, pareiškėjo teigimu, kiekvienas savininkas valdė po ¼ 4,9170 ha sklypo, t. y. po 1,2292 ha. Duomenys įrašyti ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926–1936 m. byloje esančiame 1932 m. sąraše ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021. Atsižvelgiant į tai, kad šie dokumentai atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos 12 punkte nurodytus dokumentus, todėl pagal juos ir turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės. Pretendentams, pareiškėjo teigimu, nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos ginčo sklypą padalinus į tris, o ne keturias dalis.

79. Bylos ginčo esmė yra ta, ar NŽT priimdama ginčijamus sprendimus, galėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, koreguoto 1938 m., ištraukos kopija. Šioje plano kopijoje yra ranka įrašytos trys pavardės: R. R., S. R. ir R. R., o K. D. nėra įrašyta.

80. Pareiškėjo teigimu, pateiktoje plano kopijoje (I t.; b. l. 150; popierinė byla) yra taisymai – pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas 4,9170, įrašyti sklypų numeriai 50a ir 50b, yra atsiradęs dar vienas sklypas, planas oficialiai nepatvirtintas, nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kuriuo tikslu buvo rengiamas šis planas, nėra nurodytas žemės ploto dydis ir šis dokumentas neįrodo, kad ginčo sklypą valdė trys savininkai. NŽT Vilniaus skyrius pretendentams siūlė kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės, tačiau atsakovai šia teise nepasinaudojo. Pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos į didesnę dalį, t. y. po 0,2458 ha, ginčo sklypą padalinus į tris dalis.

81. Pirmosios instancijos teismas vertino plano kopiją taip: (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra išduotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, t. y. institucijos, kurioje saugomi atitinkamų valstybės ir kitų institucijų saugoti perduoti oficialūs dokumentai ir ši faktinė aplinkybė yra reikšminga vertinant plano teisėtumą. Plane matyti, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis. Pažymėta, kad sklypas Nr. 50 yra S. R., sklypas Nr. 50a yra R. R., sklypas Nr. 50b yra R. R. Sklype Nr. 50 b vizualiai matomo kvadrato formos žemės ploto (tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b) viena iš linijų yra akivaizdžiai punktyrinė, todėl negalima vertinti, kad tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b yra įsiterpęs ketvirtas sklypas. Ši NŽT iškelta abejonė dėl galbūt vientisame ginčo sklype esančio ir ketvirto sklypo atmestina dėl to, kad sklype Nr. 50b esanti pavaizduota linija yra punktyrinė, tuo tarpu ginčo sklype pavaizduotų atskirų trijų sklypų ribos yra aiškiai lygių tiesių linijų. Plane nėra nurodyta kieno ribas žymi punktyrinė linija, tačiau lyginant su kitų sklypų ribas žyminčiomis linijomis negalima spręsti, kad punktyrinė linija vaizduoja ketvirto sklypo vieną iš ribų. Teismas pripažino, kad 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas.

82. Teismas sprendė, kad iš į bylą pateikto 1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimo matyti, jog juo (duomenys neskelbtini) savivaldybė informuojama, kad 1938 m. balandžio 9–30 dienomis prasidės (duomenys neskelbtini) seniūnijos sklypų matavimas/plano tikrinimas, o Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano patvirtina apie 1938 m. Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos matininko atliktą sklypų, esančių valdoje – (duomenys neskelbtini), tikrinimą. Pažymėjo, kad Techninės ataskaitos protokole nurodyta, jog 1938 m. birželio 27–31 d. Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos/Vilniaus 5-sios mokesčių inspekcijos braižytojas, atvykęs į žemės sklypą, patikrino sklypo: padalytos (duomenys neskelbtini) kaimų ir (duomenys neskelbtini) kaimo, išsidėsčiusius (duomenys neskelbtini), Vilniaus vaivadijoje, nuosavybės planą, kurį 1922 m., 1929 m. ir 1932 m. parengė matininkai (nurodyti vardai, pavardės). Techninėje ataskaitoje esančiame plane (po sutikrinimo) matyti pataisymai (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskiri sklypai Nr. 50, 50a, 50b), tačiau jie (pataisymai) galėjo atsirasti atlikus 1932 m. plano patikrinimą. 1938 m. plane atlikti pataisymai, kuriems prieštarauja pareiškėjas, galėjo būti sąlygoti planų sutikrinimo aplinkybių.

83. Teismas pažymėjęs, kad pareiškėjas vien tik formaliais pareiškimo argumentais 1938 m. plano, kurio pagrindu atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas ginčo sklypo dalis, neteisėtumo neįrodė, sprendė, kad K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą žemės sklypą minėtu planu ir pagrįstai juo buvo vadovautasi atkuriant nuosavybės teises į kitų trijų buvusių savininkų turėtą žemę.

84. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmiau nuodytomis teismo išvadomis. Pirmiausia pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgyjamos, pakeičiamos, jos nutrūksta vadovautis privatinės teisės normomis, išskyrus tuos atvejus, kai viešosios teisės aktais privati nuosavybė paimama visuomenės poreikiams (ekspropriacija) arba nuosavybė nacionalizuojama (nusavinama) valstybės naudai. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo tokie viešosios teisės aktai taikyti K. D. atžvilgiu.

85. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9–30 dienomis priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs, kartu nurodė, kad 1932 m. plano „patikrinimas“ buvo atliktas vadovaujantis Finansų ministro 1936 m. įsakymo 39 parag. žemės sklypų klasifikavimui pagal Žemės mokesčio įstatymą.

86. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad „Planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9–30 dienomis priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs“, negali sutikti. Pirmiausia pastebėtina, kad pagal Vilniaus 5-osios iždo įstaigos 1938 m. balandžio 4 d. raštą plano tikrinimas vietovėje turėjo prasidėti1938 m. balandžio 9–30 dienomis (I t.; b. l. 143-145, popierinė byla), tačiau, kaip matyti iš Protokolo, Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos braižytojas atvyko į vietovę 1938 m. birželio 27–31 d. (I t.; b. l. 149; popierinė byla).

87. Pabrėžtina, kad minėtas šios Nutarties 84 punkte tuometinės Lenkijos Respublikos Finansų ministro 1936 m. įsakymo paskirtis buvo suklasifikuoti žemės sklypus pagal žemės rūšis/kategorijas apmokestinimo tikslais. Pažymėtina, kad šiuo Finansų ministro 1936 m. įsakymu buvo įgyvendinamas 1935 m. kovo 26 d. priimtas įstatymas, reglamentuojantis žemės klasifikavimą pagal kategorijas. Pažymėtina ir tai, kad kito įstatymo, išleisto 1934 m. kovo 15 d., kuris reglamentuoja nekilnojamojo turto mokesčių administravimą, 62–65 straipsniuose nurodytos pareigos, kurias turi ne tik turto savininkai, bet ir jo valdytojai.

88. Įvertinus pirmiau nurodytų teisės aktų bylai aktualias nuostatas darytina išvada, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, mokesčių inspekcijos braižytojas, turėjo pareigą vykdyti žemės, kuri valdoma nuosavybės teise ar kita teise, klasifikavimą pagal žemės rūšis/kategorijas ir nėra jokio pagrindo teigti, kad mokesčių inspekcijos braižytojas, turėdamas tikslą klasifikuoti nuosavybės teise turimą ar kita teise valdomą žemę, galėjo panaikinti nuosavybės teisę kuriam nors iš savininkų ar sukurti nuosavybės teises į žemės sklypą kitam asmeniui pastarojo sąskaita.

89. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R6-210 pirmosios instancijos teismui atsiųsto vieno iš dokumento (F.130, a.p. 1, b. 20298, l24 a.p. -25) (I t; b. l 156–157) matyti, kad ūkio eilės 38 numeriu įrašyto žemės sklypo plane pažymėto 50 numeriu, skiltyje „Žemės sklypo savininkai ir valdytojai“ nurodyti keturi M. R. įpėdiniai: žmona R., sūnus S. ir R., duktė K. D., skiltyje bendras plotas nurodytas – 4 ha 9170 m plotas, skiltyje „Daržai aikštės ir statiniai“ nurodyta 2065 m, skiltyje „Ariamoji žemė“ – 4 ha 0495 m.; skiltyje „Pievos“ – 5395 m. Šio dokumento pirmosios instancijos teismas savo sprendime apskritai nevertino.

90. Šiame kontekste paminėtina, kad aptarti santykiai buvo reguliuojami vadovaujantis analogiškais principais (nekilnojamojo turto mokestį moka savininkai ir valdytojai, žemės mokesčio dydis priklauso nuo žemės rūšies/kategorijos;

žemės plotų paskirstymo darbų tvarka vykdoma vadovaujantis įstatymu, taip pat taisyklėmis, kurias nustato, be kita ko, Finansų ministras) ir tuometinės Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusiais aktais (žr., Lietuvos Respublikos Prezidento A. Stulginskio pasirašytą Žemės mokesnių įstatymą (V. Ž. 1923 m. lapkričio 2 d., Nr. 141, eil. Nr. 1019), o Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, įsigaliojusio1939 m. sausio 1 d., 6 straipsnyje nustatyta, kad mokestį moka turto savininkas ar faktinis jo valdytojas (žr. V. Ž. 1939, Nr. 659-4289).

91. Vadovaujantis šios nutarties 85–88 punktais, teisėjų kolegija sprendžia, kad K. D. neprarado nuosavybės teisės dėl Techninėje 1938 m. ataskaitoje esančiame plane 1938 m. atliktų pataisymų (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskiri skirtingo dydžio sklypai Nr. 50, 50a, 50b, nenurodant nei vieno iš šių sklypų ploto dydžio), ranka įrašius trijų savininkų pavardes, jos pavardės pataisymuose neįrašius. Kaip minėta šios Nutarties 87 punkte braižytojas, vadovaudamasis minėtu 1936 m. Finansų ministro įsakymu ir aukštesnės galios teisės aktais neturėjo teisės vienam iš savininkų panaikinti turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, o kitiems savininkams jo sąskaita padidinti nuosavybės teise valdomą žemės sklypą.

92. Kartu darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei K. D. ir būtų praradusi nuosavybės teisę dėl kokių nors priežasčių, jos nuosavybės teise turėtas žemės sklypas negalėjo būti padalintas kitiems trims savininkams skirtingais dydžiais padidinant jų turėtą žemės sklypo dalį bendrame sklype 1932 m. plane pažymėtame 50 numeriu, koreguotame 1938 m. Byloje nėra jokių pagrįstų duomenų kokiu pagrindu kiti trys savininkai, ranka įrašyti koreguotame plane, turėjo teisę įgyti K. D. žemės sklypą, išskyrus pirmosios instancijos teismo nurodytas dvi aplinkybes.

93. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m., ji mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, darė prielaidą, kad ji prarado teisę į turėtą žemės sklypo dalį vadovaujantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies (Rytų žemių civilinė teisė) Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype. Teismas rėmėsi pateiktu išrašu iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos, kuriame nurodyta mirties vieta – (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, įraše nurodyta mirties vieta nei pagal Katalikų bažnyčios dokumentus, nei semantine prasme nereiškia mirusiosios gyvenamosios vietos, be to, ir mirties data yra pernelyg nutolusi nuo 1938 metų. Kartu atmestinas ir Lietuvos vyriausiajam teismui G. R. 2019 m. sausio 8 d. pateiktas išrašas iš Gyventojų surašymo, vykdyto 1942 m. gegužės 27 d., kuriame yra įrašas apie D. K., gyvenančią Lūžių kaime, net ir darant prielaidą, kad tai yra K. D. (K. D. ir D. K. gimimo metai nesutampa; Archyvo pažymoje (II t; b. l. 32; popierinė byla) apie gimimą nurodyta, kad K. D. gimė 1909 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) kaime, o Seimo rinkėjų sąraše K. D. gimimo data nurodyta 1910 m. (II t; b. l. 42; popierinė byla)) kaip neįrodantis, kad K. D. iki nekilnojamojo turto nacionalizacijos pradžios (1940 metais) ar anksčiau jau buvo praradusi nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl negalima daryti išvados, kad šiuo pagrindu K. D. neteko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą ir taip buvo paneigtos jos nuosavybės teisės.

94. Antroji aplinkybė, kurią nurodė teismas, siejama su tuo, kad „1938 m. į ginčo sklypo bendrasavininkus jau nėra įtraukta D. K., todėl tikėtina, kad galbūt D. K. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė.“ Tokią prielaidą teismas padarė vertindamas 1937 m. pažymos (b. l. 159-161) prierašą, kad ne vėliau kaip per nustatytą terminą suinteresuoti asmenys turi pareikšti savo teises į išvardytus žemės sklypus Vilniaus hipotekos skyriaus raštinėje, o to nepadarius per minėtą terminą, bus taikomos 1919 m. Hipotekos įstatymo 153 straipsnio nuostatos. Teismas, pacitavęs 153 straipsnį, kad kiekvienas 152 straipsnyje paminėtas suinteresuotasis, kuris neprisistatė nurodytą dieną arba vėliausiai iki pasibaigiant senaties terminui, laikomas atsisakiusiu turtinės teisės, nevertinęs ar būtent savininkai, nurodyti prie žemės sklypo, pažymėto numeriu 50, kuriam po jų sujungimo 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta preliminarioji hipoteka, įskaitant D. K. yra suinteresuotas asmuo pagal nurodytas taisykles, kuris turi prisistatyti, taip pat nevertinęs per kurį laikotarpį (kada pasibaigė senaties terminas) tai buvo būtina atlikti ir kokiu būdu „prisistatymas“ įforminamas, ar tokį „prisistatymą“ įvykdė kiti trys ginčo sklypo savininkai, padarė prielaidą, kad „galbūt D. K. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą“. Teisėjų kolegija šią aplinkybę, kuri grindžiama tik prielaidomis, laiko neįrodyta. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad 1937 m. vasario 9 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovas R. R. (vienas iš savininkų (K. D. brolis) teisme paaiškino, kad 1932 m. perskirstant (duomenys neskelbtini) gminos (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypus, jam bendrai su atsakovu (S. R.) sujungimą atliekantis matininkas, jiems prašant, neoficialiai padalijo skersai žemės sklypą į 2 dalis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kolonija (žemės sklypas)

buvo bendra šalių nuosavybė ir kad žemės sklypas 1932 m. buvo padalytas neparengus atitinkamo dokumento, pripažino, kad pripažinti ieškovui išskirtinę sklypo dalies nuosavybę nemato jokio teisinio pagrindo, todėl ieškinį atmetė, nurodęs, kad ieškovo ir atsakovo teisės į žemės sklypą yra vienodos ((I t.; b. l. 173;196-197, popierinė byla). Iš nurodyto teismo sprendimo akivaizdžiai matyti, kad neoficialius ginčo žemės sklypo padalijimas buvo atliktas dar 1932 m., ir toks padalijimas teismo buvo pripažintas nepagrįstu.

95. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas teiginys, jog tai, kad nei vienas pilietis (K. D. įpėdinis) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę, reiškia, kad ji nebuvo ginčo sklypo savininkė. Prašymo nepateikimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo savaime neapsprendžia nuosavybės teisių turėjimo/ neturėjimo. Šiuo atžvilgiu reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad (duomenys neskelbtini) visi (duomenys neskelbtini), kuri mirė būdama jauna, įpėdiniai jos mirties metu buvo nepilnamečiai, ir šiuo atžvilgiu kiti savininkai ir jų įpėdiniai, kurie pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, yra geresnėje padėtyje.

96. Kartu atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovės J. L. teiginys, jog tai, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies (duomenys neskelbtini) žemės 1938 m. plano ištrauka, saugoma valstybiniame archyve, reiškia, kad šis dokumentas prilyginamas valstybinio archyvo pažymėjimui ir atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir, kad labiau tikėtina, jog K. D. nuosavybės teisės į ginčo sklypą neturėjo. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, o pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintos minėtos Tvarkos 12 punktą Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šiame punkte taip pat nurodyti dokumentai, kurie gali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai.

97. Aptartas 1938 metais koreguotas planas, kurio taisymai nepasirašyti, asmenų sąrašas, į kurį būtų įtraukti tik trys savininkai su nurodytu konkrečiu žemės sklypo plotu, nepateiktas, (priešingai, kaip nurodyta šios Nutarties 88 punkte, pagal Archyvo išduotą pažymą yra nurodyti keturi savininkai) pagal šio Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį nelaikytinas valstybinio archyvo išduotu pažymėjimu ir nėra toks dokumentas, kuris pagal Vyriausybės patvirtintos minėtos Tvarkos 12 punktą galėtų būti priskirtas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams.

98. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą ginčo sklypo dalį, kuri nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R (III t., b. l. 132), tai patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R6-210 pateikta kopija (III t., b. l.139). Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad visas ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklausė tik trims M. R. įpėdiniams: žmonai R., sūnums S. ir R.

99. Konstatuotina, kad 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. ((duomenys neskelbtini)). Todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ dalį ginčo sklypo.

100. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, liktų galioti administraciniai aktai, kurie priimti ne tik pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, bet visuotinai žinomą

teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda), nes pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R., S. R., o valstybė prarastų savo turtą, kuriuo galėtų disponuoti (be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka grąžinant jo dalį teisėtiems K. D. įpėdiniams), t. y. realiai nebūtų apgintas viešasis interesas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkinamas.

101. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas, atskiras jo bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo argumentų aptarimas nebeturi teisinės reikšmės. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje ir trečiosios pastraipos pradžioje klaidingai nurodytas vienas iš žemės bendraturčių P. R., turėtų būti – R. R., kaip teisingai nurodė pats teismas trečiosios pastraipos pabaigoje – R. R., o ne P. R., laikytinas rašymo apsirikimu.

102. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkinamas, atsakovas G. R. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 46S-190

„Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0725 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0221 ha žemės.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 46S-198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0721 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6748 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0225 ha žemės.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. VŠ-1590) dalį dėl 0,0721 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-8195), sudarytos P. R., J. L. ir R. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-9846), sudarytos R. R. ir G. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. 0,0721 ha plotą iš 1,2858 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. ir G. R. 0,0225 ha plotą, esantį 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46S-217 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0719 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0226 ha žemės.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo N. R. 0,0719 ha plotą iš 1,0305 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0226 ha plotą iš 1839/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 46S-56 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6753 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. N.“ „ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0225 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959), sudarytą S. N. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vyto sklypai“.

Taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės S. N. 904,10 Eur, kuriuos ji gavo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959).

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės S. N. 0,0225 ha plotą iš 1841/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. AS-708-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03334-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.2(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1d30ed601d0111eabe008ea93139d588

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Elektrėnų savivaldybė, Elektrėnų savivaldybės sporto centras) dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. SR-3841 (toliau – ir Raštas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos R. S. skundą.Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos

2019 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. SR-3841 kildinamas ne iš viešojo administravimo, o iš darbo santykių, nes ministerija pateikė aiškinimą dėl darbo santykiuose taikytinų teisės aktų nuostatų aiškinimo. Taigi, pareiškėjos reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme – toks pareiškėjos ginčas spręstinas bendrosios kompetencijos teisme, nes tai civilinio pobūdžio ginčas. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes skundas paduotas dėl reikalavimo, kuris negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

Taip pat teismas pažymėjo, kad skundžiamas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2019 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr. SR-3841 apskritai neadresuojamas pareiškėjai, jis yra tarpinio pobūdžio dokumentas, kuriame paaiškinamos nuostatos pareiškėjos darbdaviui, turėsiančiam priimti atitinkamą sprendimą, sukelsiantį pareiškėjai teisines pasekmes.

III.

Pareiškėja R. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir įpareigoti teismą pareiškėjos skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėjos nuomone, nors ginčijamas Raštas adresuotas ne pareiškėjai, tačiau jame yra aiškinama, kaip turi pasielgti darbdavys (Elektrėnų savivaldybės sporto centras) su darbuotoja R. S. Rašte aiškiai ir vienareikšmiškai nurodoma, kad pareiškėja turi būti atleista iš dailiojo čiuožimo trenerės pareigų, nes neturi nepriekaištingos reputacijos statuso pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 51 straipsnio 1 dalį ir dėl to negali dirbti mokytoja. Be to, pačiame Rašte nurodoma, kad jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Skundžiamu Raštu pareiškėja 2019 m. spalio 7 d. buvo įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo.

Ministerijos kompetencija įtvirtinta Švietimo įstatymo 56 straipsnyje ir jai nėra suteikta įgaliojimų duoti privalomus nurodymus dėl nepavaldžių įstaigų darbuotojų, taigi Ministerija, priimdama ginčijamą Raštą, viršijo savo kompetenciją ir atliko neteisėtą veiksmą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); taip pat dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Tačiau šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Raštas laikytinas tarpinio pobūdžio dokumentu, nesukeliančiu konkrečių materialinių pasekmių (jame nurodomos teisės aktų nuostatos dėl mokytojui keliamų reikalavimų, taip pat prašoma Elektrėnų savivaldybės sporto centro direktorių ir Elektrėnų savivaldybės merą užtikrinti įstatymų įgyvendinimą). Ginčo objektu nagrinėjamu atveju galėtų būti tik galutinis sprendimas – nustatyta tvarka priimtas sprendimas atleisti pareiškėją iš darbo, skundžiamas kaip sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes. Argumentai dėl galutinio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo galėtų būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo teisėtumo. Priešingu atveju, t. y. suinteresuotam asmeniui suteikiant galimybę paduoti skundą teismui dėl bet kurio procedūrinio pobūdžio veiksmo, susidarytų sąlygos nepagrįstai prailginti administracines procedūras ir būtų pažeistas procedūrų operatyvumo reikalavimas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai Raštą vertino kaip nesukeliantį teisinių pasekmių pareiškėjai ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Taip pat pažymėtina, kad ginčas šiuo atveju yra susijęs su darbo santykiais, o administracinis teismas imasi nagrinėti

suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėja, paduodama skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl Rašto panaikinimo priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, akcentuoja, kad pareiškėjos siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir J. M.) dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a60a4a01d0111eabe008ea93139d588

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. KS-99 „Dėl J. M.“ (toliau – ir VTEK Sprendimas); 2) pripažinti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) narys J. M. nenusišalindamas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas.

2. Pareiškėjas nurodė šias aplinkybes ir argumentus:2.1. VKEKK primininko 2014 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 01-84 buvo atliekamas Bendrovės vykdomos

reguliuojamos veiklos patikrinimas nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. birželio 7 d. (vėlesniais įsakymais patikrinimo terminas buvo pratęstas iki 2016 m. rugsėjo 30 d.). Į patikrinimo komisijos sudėtį buvo įtrauktas ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) pareigūnas J. M. Patikrinimas baigtas surašius 2016 m. rugsėjo 14 d. UAB „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo aktą Nr. S3-1 (toliau – ir Planinio patikrinimo aktas). Nuo 2017 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė J. M. VKEKK nariu penkerių metų kadencijai. VKEKK narys J. M. dalyvavo atliekant tam tikrus Bendrovės planinio patikrinimo veiksmus, t. y. jis surašė 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodytos aplinkybės buvo paneigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-94-507/2016 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. ATP-1063-211/2016), pasirašė po patikrinimo akto išvadomis, kurių pagrindu Bendrovei buvo surašytas 2017 m. vasario 6 d. Reguliuojamos veiklos ir Reglamento (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo nuostatų pažeidimo protokolas Nr. K3-3, kuriuo, įvertinus Bendrovės nebendradarbiavimą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jai 2017 m. kovo 24 d. skirta maksimali, daugiau nei 1,3 mln. Eur bauda. Pareiškėjas dar 2017 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į VKEKK dėl Komisijos nario J. M. nusišalinimo / nušalinimo. Taip pat J. M. dalyvavo ir ikiteisminiame tyrime prieš Bendrovę, įskaitant 2015 m. rugsėjo 29 d. atliktą kratą, 2013 m. rugsėjo 24 d. poėmį, ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) tyrime dėl tariamo vertikalaus susitarimo, ribojančio konkurenciją biokuro rinkoje, ir sankcijos Bendrovei skyrimo procedūroje (vertino savo paties patikrinimo metu nustatytas tikrovės neatitinkančias bei atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir balsavo už maksimalios sankcijos skyrimą). Dėl to VKEKK narys J. M. neatitiko interesų konflikto vengimo, objektyvumo ir nešališkumo reikalavimų, tačiau VKEKK posėdžio metu jis nenusišalino ir nebuvo nušalintas. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 013-01-3222 kreipėsi į VTEK, prašydamas ištirti, ar VKEKK narys J. M. nepažeidė VPIDVTĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų. VTEK 2017 m. balandžio 12 d. posėdyje nusprendė pradėti tyrimą dėl VKEKK nario (pirmininko pavaduotojo) J. M. veiksmų atitikties įstatymo nuostatoms, įpareigojančioms vengti interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti. VTEK Sprendimu tyrimas dėl J. M. nutrauktas, nesant pakankamai duomenų apie jo turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą VKEKK priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo pareiškėjui. Pareiškėjo nuomone, VTEK Sprendimas sukelia jam teisines pasekmes, kadangi VKEKK sprendimą, kuriuo Bendrovei buvo paskirta didesnė nei 1,3 mln. Eur bauda, pareiškėjas yra apskundęs kitoje administracinėje byloje. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas VTEK Sprendimas, kuriame buvo vertintos aplinkybės dėl VKEKK nario J. M. interesų konflikto turės prejudicinę reikšmę sprendžiant Bendrovei paskirtos sankcijos pagrįstumą minėtoje administracinėje byloje.

2.2. VKEKK narys J. M. dalyvavo patikrinimo procese, taip pat ignoravo faktą, kad teismai patikrinimo metu šio VKEKK nario užfiksuotas aplinkybes pripažino neatitinkančiomis tikrovės, todėl egzistavo tiek prielaidos interesų konfliktui atsirasti, tiek ir realūs J. M. veiksmai, kurie kartu su minėtomis prielaidomis leido spręsti, kad jis turėjo pareigą nusišalinti arba būti nušalintas ir tokiu būdu išvengti interesų konflikto situacijos. Įstatymų leidėjas nepateikia baigtinio privačių interesų sąrašo, priešingai, remiantis VPIDVTĮ 2 straipsnio 2 punktu, tai gali būti bet koks turtinis ar neturtinis

suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Tokie veiksmai, be kita ko, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnyje įtvirtino funkcijų atskyrimo principą, draudžiantį tiems patiems ūkio subjekto priežiūrą atliekantiems pareigūnams ar padaliniams dalyvauti ūkio subjekto veiklos patikrinimo ir poveikio taikymo procedūrose. VTEK, priimdama Sprendimą, rėmėsi faktinių aplinkybių neatitinkančia teismų praktika, kadangi tose bylose, kuriose buvo priimti teismų sprendimai, buvo nagrinėjami klausimai, susiję su Konkurencijos tarybos veikla, o ne su VKEKK. VTEK pateiktų precedentų ir nagrinėjamos situacijos faktinės aplinkybės skyrėsi iš esmės, skyrėsi taikytinos teisės normos. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju argumentai grindžiami aplinkybėmis, kurių nepaneigė nei VTEK, nei VKEKK narys J. M. ir kurios nekelia abejonių dėl galimo interesų konflikto.

2.3. VTEK Sprendime nepasisakė dėl daugelio esminę reikšmę turinčių Bendrovės argumentų, todėl šis sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 29 straipsnio 1 dalies įtvirtinto reikalavimo priimti motyvuotą sprendimą ir turi būti panaikintas. VTEK Sprendime dėl ekonominių sankcijų skyrimo ūkio subjektams vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu, kurio 576 straipsnyje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK), pagal kurio 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmuo negali spręsti dėl bausmės / sankcijos skyrimo, jeigu jis tame procese dalyvavo kaip asmuo, kuris nustatė galimą pažeidimą ir jo aplinkybes. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu, bet kokios aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių dėl pareigūno nešališkumo, turėjo būti laikomos pagrindu spręsti dėl tokio pareigūno nušalinimo. VKEKK nešališkumo ir objektyvumo reikalavimus turėjo aiškinti atsižvelgdama į tai, kaip šie principai yra suprantami baudžiamajame procese. Kilus pagrįstoms abejonėms (regimybei) dėl galimo VKEKK nario šališkumo ar neobjektyvumo, VKEKK narys privalėjo nusišalinti arba būti nušalintas. To nepadarius, buvo pažeistas ne tik BPK 58 straipsnis, bet ir VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. Baigtinis nusišalinimo pagrindų sąrašas nenumatytas ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų laikymosi bei kontrolės vykdymo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 punkte. VPIDVTĮ 3 straipsnyje įtvirtintas viešųjų interesų viršenybės principas, o pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, interesų konfliktas, nulemiantis šališką ir neobjektyvų sprendimą, yra kliūtis asmeniui dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Interesų konfliktu laikoma situacija, kai asmuo priima sprendimą ar dalyvauja procedūroje, kuri yra susijusi su jo privačiais interesais. Privačiais interesais gali būti laikomas bet koks neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, šiuo atveju egzistuoja akivaizdus šališkumas ir neobjektyvumas. Šališko ir neteisingo sprendimo priėmimas taip pat reiškia ir viešojo intereso pažeidimą. Dėl šių aplinkybių VKEKK nario dalyvavimas prieš Bendrovę inicijuotuose procesuose, ypač patikrinime (kaip specialistui, pasirašiusiam ir patikrinimo aktą), prieštaringų išvadų teikimas Bendrovės tikrinimo metu ir vėliau dalyvavimas sankcijos skyrimo procedūroje (kaip VKEKK nariui) sąlygojo VKEKK nario neturtinį suinteresuotumą (pagerinti VKEKK nario reputaciją). VTEK Sprendime nevertino aplinkybės, kad VKEKK nariui nenusišalinus arba nenušalinus buvo pažeistas ir VAĮ įtvirtintas funkcijų atskyrimo principas (VAĮ 362 str. 1 d. 6 p.). J. M., eidamas FNTT Specialiųjų užduočių valdybos vyriausiojo tyrėjo pareigas, buvo pasitelktas kaip specialistas atlikti Bendrovės planinio patikrinimo veiksmus. Kartu su tikrinimo komisijos nariais 2016 m. lapkričio 16 d. dalyvavo atliekant patikrinimo veiksmus Bendrovės patalpose, 2015 m. lapkričio 18 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patikrinimo atliekamo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilniaus energija“, kuriuo, pareiškėjo teigimu, apkaltino Bendrovę (jos darbuotojus) apsunkinus informacijos ir dokumentų, būtinų patikrinimo tikslui pasiekti, surinkimą. Remiantis J. M. 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybiniu pranešimu, konstatuotas informacijos ir dokumentų rinkimo apsunkinimas buvo kvalifikuotas kaip sunkinanti aplinkybė. J. M. asmeniškai pasirašė po Planinio patikrinimo akto išvadomis, kurių pagrindu Bendrovei buvo svarstomas sankcijos skyrimas už tariamus licencijuojamos veiklos pažeidimus. J. M. dalyvavo atliekant kratos bei poėmio veiksmus, taip pat Konkurencijos tarybos tyrime, prieš Bendrovę inicijuotame ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje. Dėl išdėstytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, VKEKK narys J. M. nebegalėjo spręsti dėl poveikio priemonių taikymo Bendrovei.

3. Pareiškėjas, susipažinęs su teismui pateiktais atsiliepimais, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad J. M. nenusišalinimas argumentuojant tuo, jog dar vienam nariui nusišalinus nebūtų įmanoma priimti sprendimo dėl nepakankamo narių skaičiaus, negali paneigti įstatyme įtvirtintų nusišalinimo pagrindų esant išankstiniam

neigiamam nusistatymui. Pateiktuose atsiliepimuose nebuvo paneigtos aplinkybės dėl to, kad teismų nutartimis buvo paneigtos tam tikros aplinkybės (nutartyse nustatyta, kad VKEKK reikalavimai pateikti prašomus dokumentus per trumpesnį, nei įstatymuose nustatytą terminą nebuvo teisėti). Šios sunkinančios aplinkybės, kurias VKEKK nurodė patikrinimo akte ir vėliau vadovavosi skiriant sankciją Bendrovei, neatitiko tikrovės. Atsiliepimų teiginiai dėl J. M. nepriekaištingos reputacijos nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, jo veikla privalėjo būti suprantama ir vertinama plačiau, negu įtvirtinta Lietuvos Respublikos elektros įstatymo (toliau – ir EĮ) 8 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 31 straipsnyje. Viešasis interesas, taip pat ir pareiškėjo privatus interesas būtų pažeistas neužkirtus kelio šališkam bei interesų konflikto situacijoje esančiam VKEKK nariui priimti sprendimus. Nagrinėjamu atveju egzistavo funkcijų atskyrimo principo pažeidimas, kadangi J. M., vienintelis iš VKEKK narių, betarpiškai ir tiesiogiai dalyvavo Bendrovės patikrinime. Tai, kad VKEKK narys atitinkamu metu buvo pasitelktas kaip specialistas, taip pat neleido spręsti, kad pasikeitus darbovietei ar pareigoms, šis asmuo – šiuo atveju VKEKK narys, visiškai atsiriboja nuo savo ankstesnių veiksmų ar priimtų konkrečių sprendimų ir tampa nešališkas, nesuinteresuotas bei objektyvus tų aplinkybių, kurių nustatyme aktyviai pats dalyvavo, vertinime. Tais atvejais, kai VTEK sprendimas (kaip ir šioje situacijoje) sukelia akivaizdžius teisinius padarinius Bendrovei, teisinį suinteresuotumą ir teisę apskųsti VTEK sprendimą turi ne tik asmuo, kurio veiksmus tyrė VTEK, bet ir asmuo, pranešęs apie galbūt padarytus valstybės tarnautojo pažeidimus.

4. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad administracinė byla turėtų būti nutraukta, kadangi pareiškėjas neturi suinteresuotumo, jis yra

tik asmuo, informavęs apie galimus pažeidimus. VTEK Sprendime nevertino ir neturi įgaliojimų vertinti, ar VKEKK priėmė pagristą ir teisėtą sprendimą dėl sankcijos skyrimo pareiškėjui ir, ar paskirtos sankcijos dydis yra proporcingas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, nors taip savo suinteresuotumą grindžia pareiškėjas. Pagal VPIDVTĮ 15 straipsnį, sankcijos būtų taikomos tik asmeniui, dėl kurio veiksmų tyrimas buvo atliekamas, bet niekaip nesietinas su pranešimą VTEK pateikusiu asmeniu. Pareiškėjui nebuvo suteiktos įstatymo nuostatų laikymosi kontrolės funkcijos, jis neturėjo įgaliojimų ginti viešąjį interesą. Pareiškėjo kreipimasis buvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtas. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių įžvelgti J. M. veiksmuose įstatymo nuostatų pažeidimo sudėtį, nebuvo nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo būtų turėjęs privatų interesą, taigi, nebuvo pagrindinio interesų konflikto elemento. J. M. dalyvavo planinio patikrinimo procedūrose kaip FNTT specialistas, bet ne kaip tikrinimo komisijos narys. Nutarimą tvirtino VKEKK, taigi jis nedalyvavo priimant sprendimą, kuriuo buvo tvirtinami Bendrovės patikrinimo rezultatai. Pareiškėjas nepagrįstai J. M. veiksmus, jam jau tapus VKEKK nariu ir dalyvaujant svarstant sankcijos skyrimą, tapatino su jo paties procedūrinių veiksmų teisėtumo vertinimu, nes Bendrovės patikrinimo rezultatai buvo išnagrinėti ir patvirtinti kitų asmenų, t. y. J. M. nedalyvaujant, dėl to neturėjo pagrindo skundo argumentai, kad J. M. dalyvavimas sankcijos skyrimo procedūroje sąlygojo jo neturtinį suinteresuotumą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VKEKK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad:7.1. Pareiga nusišalinti įtvirtinta VPIDVTĮ 11 straipsnyje, VTEK 2009 m. gegužės 11 d. rezoliucijoje Nr. KS-41 „Dėl

prievolės vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti“, taip pat Aprašo 13 punkte, kuris nustato atvejus, kuomet darbuotojas privalo nusišalinti nuo visų interesų konfliktą sukeliančių klausimų ir sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo etapų. Aprašo 4.1 papunktyje įtvirtinta, kad VKEKK pirmininkas priima sprendimus dėl darbuotojo nušalinimo ar nusišalinimo nuo veiksmų ar sprendimų, galinčių sukelti jam interesų konfliktą. Darbuotojas turi pateikti tarnybinį pranešimą, kurio pagrindu VKEKK pirmininkas priima rašytinį sprendimą dėl asmens nušalinimo priėmimo arba, vadovaujantis Aprašo 18 punktu, VKEKK pirmininkas, savo iniciatyva gali jį nušalinti nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio darbuotojo dalyvavimas sukels interesų konfliktą. VKEKK posėdžio, vykusio 2017 m. kovo 23 d., metu nebuvo gautas J. M. tarnybinis pranešimas dėl galimo interesų konflikto ir nusišalinimo, taip pat VKEKK pirmininkė nepriėmė sprendimo dėl VKEKK nario J. M. nušalinimo pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, nes tam nebuvo pagrindo, nebuvo įžvelgtas interesų konfliktas. VKEKK posėdis teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip keturi jos nariai, įskaitant jos pirmininką. Sprendimai priimami balsų dauguma, balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia VKEKK pirmininko balsas. Priėmus sprendimą nušalinti VKEKK narį J. M. nuo sprendimo priėmimo pareiškėjo atžvilgiu nebūtų buvę galimybės priimti nutarimą, kaip yra numatyta EĮ 8

straipsnio 12 dalyje, nes vienas VKEKK narys jau buvo nusišalinęs. Analizuojant VPIDVTĮ įtvirtintas interesų konflikto, viešųjų ir privačių interesų sąvokas trečiasis suinteresuotas asmuo darė išvadą, kad pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu tenkinamos šios sąlygos: yra priežastys, dėl kurių abejojama darbuotojo nešališkumu ir minėtos priežastys gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Nagrinėjamu atveju nenustatytas J. M. privatus turtinis ar neturtinis interesas. VKEKK nariai buvo nepriklausomi ir laisvi priimti sprendimus pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl vien aplinkybė, kad VKEKK narys nenusišalino ar nebuvo nušalintas nuo sankcijos skyrimo pareiškėjui procedūros, nesudarė prielaidų teigti, kad jis buvo neobjektyvus ir šališkas. VKEKK 2016 m. rugsėjo 26 d. priimant nutarimą, kuriuo buvo pritarta patikrinimo aktui ir jame pateiktoms išvadoms, J. M. nebuvo jos narys, o J. M. dalyvavimas sankcijos skyrimo procedūroje, remiantis patikrinimo aktu, nesudarė teisinio pagrindo kvalifikuoti elgesį kaip sukeliantį VPIDVTĮ numatytą viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Pareiškėjas, teigdamas, kad VKEKK nario užfiksuotas aplinkybes teismas pripažino neatitinkančiomis tikrovės, atitinkamai nurodė dvi nutartis, tačiau patikrinimo akte užfiksuotos aplinkybės apėmė platesnį aplinkybių ratą, nei tos aplinkybės, kurias nagrinėjo teismai nurodytose bylose. Be to, nei viena aplinkybė, nurodyta minėtų bylų dokumentuose, nebuvo paneigta ar pripažinta kaip melaginga. Vien tas faktas, kad J. M., būdamas specialistu, pasirašė patikrinimo aktą ir vėliau, tapęs VKEKK nariu, dalyvavo priimant sprendimą dėl skiriamos sankcijos, nepatvirtino prielaidos, kad taip buvo pažeistos tarnybinės etikos ir elgesio normos.

7.2. Pagal VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 23 straipsnio nuostatas, VTEK kontroliuoja ir prižiūri, kaip asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, vykdo įstatymų nuostatas, o į VTEK kompetencijos ribas nepatenka valstybinių institucijų kontrolė ir priežiūra dėl VAĮ nuostatuose įtvirtintų reikalavimų laikymosi. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su VAĮ pažeidimais šioje administracinėje byloje turėjo būti vertinami kaip nepatenkantys į nagrinėjamo ginčo ribas, todėl paliktini nenagrinėtais arba atmestini. Viena iš VKEKK funkcijų yra energetikos įmonių reguliuojamosios veiklos patikrinimai, kurie yra viena iš energetikos įmonių reguliuojamosios veiklos priežiūros formų. VKEKK 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3-140 patvirtintame Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašo 9 punkte nurodyta, jog vienas iš planinio patikrinimo pirminių tikslų – surinkti ir įvertinti informaciją apie ūkio subjekto veiklą. Šio aprašo 28 punkte buvo numatyta, kad atlikti patikrinimus turi teisę VKEKK pirmininko įsakymu paskirti VKEKK darbuotojai ir, remiantis 31.4 papunkčiu, VKEKK turi teisę, esant tarnybiniam būtinumui, pasitelkti ekspertus ar specialistus iš kitų valstybės institucijų bei organizacijų. Dėl šių aplinkybių į patikrinimą buvo įtraukti FNTT pareigūnai. Pasitelkiamų specialistų statusas buvo siauresnis, nei VKEKK narių ir pasitelkti specialistai veikė išskirtinai savo kompetencijos ribose. Funkcijų atskyrimo principas reiškė, kad veiksmus atliko skirtingi priežiūrą atliekančio subjekto pareigūnai ar priežiūrą atliekančio subjekto padaliniai arba, kad nurodytos funkcijos buvo priskirtos skirtingiems viešojo administravimo subjektams. J. M. veikė ne kaip ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, o kaip specialių žinių turintis VKEKK pasitelktas specialistas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. J. M. nurodė, kad:9.1. VKEKK 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 01-103 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

pirmininko 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 01-94 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo pakeitimo ir išdėstymo nauja redakcija“ papildymo“ jį įtraukė į atliekamo planinio patikrinimo komisijos sudėtį kaip asmenį, turintį specialių žinių patikrinimui atlikti ir suformuluotoms užduotims vykdyti. Jis 2016 m. rugsėjo 14 d. pasirašė patikrinimo aktą Nr. S3-1, o VKEKK 2016 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 03-277, kuriuo buvo pritarta patikrinimo aktui. Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. XIII-74 „Dėl J. M. skyrimo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nariu“ jis paskirtas VKEKK nariu penkerių metų kadencijai nuo 2017 m. sausio 3 d. VKEKK 2017 m. kovo 22 d. buvo gautas prašymas dėl J. M. nušalinimo, tačiau jis nebuvo patenkintas. VKEKK 2017 m. balandžio 19 d. buvo gautas VTEK pranešimas dėl to, kad gautas pareiškėjo pranešimas dėl J. M. veiksmų atitikties įstatymo nuostatoms, tyrimas buvo nutrauktas.

9.2. Pareiškėjo skundas grindžiamas prielaidomis, kadangi J. M. neturėjo privataus intereso. Priimtas VKEKK 2017 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 03-95 neturėjo ir negalėjo turėti realios ar potencialios turtinės ar neturtinės naudos nei trečiojo suinteresuoto asmens buvusiai darbovietei, nei asmeniškai, dėl to joks privataus ir viešojo intereso konfliktas priimant minėtą nutarimą nekilo ir net negalėjo kilti. Pagal EĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas, į VKEKK narių pareigas skiriami tik

nepriekaištingos reputacijos asmenys, o VTĮ yra įtvirtinti nepriekaištingos reputacijos kriterijai. Remiantis teisiniu reguliavimu, argumentas, kad šioje situacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo norėjo pagerinti VKEKK nario reputaciją, nebuvo logiškas ir suprantamas, kadangi jokiu teismo ar kitos institucijos sprendimu nuostata dėl nepriekaištingos reputacijos taikymo nebuvo paneigta. Ši aplinkybė patvirtino faktą, kad neegzistavo privatus interesas, įskaitant interesą pagerinti reputaciją.

9.3. Dalyvaujant sankcijos skyrimo procedūros nagrinėjime nekilo abejonių, kad privataus ir viešojo intereso konfliktas nekilo ir negalėjo kilti, todėl ir nuostatos, įpareigojančios nusišalinti esant interesų konfliktui, neturėjo būti vykdomos. Nuo vykusio VKEKK posėdžio buvo nusišalinęs VKEKK narys D. B., o VKEKK sprendimai priimami, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau, kaip keturi nariai ir jeigu už juos (sprendimus) balsuoja dalyvaujančių posėdyje narių balsų dauguma. Dėl to, J. M. nuomone, pareiškėjas siekdamas išvengti atsakomybės, žinojo, kad nušalinus J. M., nebūtų buvę galimybės priimti sprendimo.

9.4. J. M. VKEKK atliekamame patikrinime veikė kaip pasitelktas specialistas, tokią galimybę numatė teisės aktai, todėl tai, kad jis pasirašė Planinio patikrinimo aktą, nereiškė, jog jis veikė nešališkai. Pasirašymas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šališkumo, kadangi pats dokumento pasirašymas negali reikšti asmenų nusistatymo prieš subjektą. Akte nebuvo dėstoma atskirų specialistų nuomonė, nurodomos tik faktinės aplinkybės ir tuo pačiu pateikiamos pareiškėjo atstovų pastabos. Jeigu būtų pripažįstamas asmens šališkumas vien dėl tam tikrų išvadų, aktų ar kitų administracinių aktų pasirašymo, būtų paneigiamos asmenų, dirbančių valstybinėse institucijose, teisių ir pareigų įgyvendinimas pagal jiems įstatymais priskirtas funkcijas.

9.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS-109-822/2016 nagrinėjo pareiškėjo prašymą panaikinti VKEKK 2015 m. lapkričio 16 d. aktą dėl pareiškėjo patikrinimo Nr. 3, trečiojo suinteresuoto asmens J. M. 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybinį pranešimą bei VKEKK pirmininko 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 01-103 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 01-94 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo pakeitimo ir išdėstymo nauja redakcija“ papildymo“ 3 dalį dėl tarnybos specialistų pasitelkimo, atliekant planinį patikrinimą. Teismas minėtoje nutartyje pasisakė, kad skundžiami tarnybiniai pranešimai (įskaitant ir J. M. 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybinis pranešimas) buvo tik tarpiniai aktai, jais nebuvo sukuriamos, koreguojamos pareiškėjo teisės ir pareigos, todėl nesukėlė teisinių pasekmių, minėti dokumentai nebuvo panaikinti visa ar dalimi apimties. VKEKK 2015 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 03-672 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reguliuojamą veiklą“, kuriuo buvo skirta bauda už teisėtai VKEKK pareikalautų duomenų atliekant patikrinimo procedūrą, kurios metu J. M. buvo pasitelktas kaip specialistas, nepateikimą. Minėtas nutarimas buvo apskųstas, byla sustabdyta (administracinė byla Nr. eI-223-281/2017). Taip pat apskųstas ir VKEKK 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 03-277 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo“, kuriuo VKEKK pritarė Planinio patikrinimo aktui. J. M. nuomone, šioje administracinėje byloje buvo siekiama prejudicinio sprendimo, siekiama išvengti teisinės atsakomybės.

9.6. J. M. ikiteisminiame tyrime dėl pareiškėjo veiksmų dalyvavo ir veiksmus atliko kaip FNTT pareigūnas, o argumentas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo šališkas dėl to, jog dalyvavo kratos ir poėmio veiksmuose prieš pareiškėją, deklaratyvus. J. M. buvo atlikęs ir kitus ikiteisminius tyrimus dėl pareiškėjo, tačiau dėl skirtingų galbūt padarytų pažeidimų. Šiuo atveju nebuvo jokio asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo, taigi nekilo ir interesų konfliktas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas vertino, kad byloje ginčas kilo dėl VTEK Sprendimo, kuriuo nuspręsta nutraukti tyrimą dėl VKEKK nario

J. M. elgesio atitikties VPIDVTĮ, nesant pakankamai duomenų apie jo turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą VKEKK priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo Bendrovei, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismas nustatė, kad iš Bendrovės 2017 m. balandžio 4 d. rašto „Prašymas dėl viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas nuostatų pažeidimo ištyrimo“ Nr. 013-01-3222 (VTEK 2017 m. balandžio 5 d. reg. Nr. 6-916-(2.5)) (toliau – 2017 m. balandžio 4 d.

prašymas) turinio matyti, kad jį pareiškėjas grindė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su VKEKK nario J. M. nenusišalinimu (nenušalinimu) nuo balsavimo 2017 m. kovo 27 d. vykusiame VKEKK posėdyje, kuriame, be kita ko, buvo sprendžiama dėl sankcijos Bendrovei skyrimo už pažeidimą, nustatytą Planinio patikrinimo aktu, kurį dar iki paskyrimo VKEKK nariu pasirašė ir J. M., šiame patikrinime dalyvavęs kaip FNTT specialistas. Prie 2017 m. balandžio 4 d. prašymo Bendrovė pridėjo su šiuo VKEKK vykdytu Bendrovės patikrinimu susijusius dokumentus. VTEK priėmė 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. KS-99 „Dėl J. M.“, kuriuo nusprendė nutraukti tyrimą dėl VKEKK nario (pirmininko pavaduotojo) J. M. elgesio atitikties VPIDVTĮ nuostatoms, nesant pakankamai duomenų apie jo turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą šiai komisijai priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo UAB „Vilniaus energija“.

13. Teismo vertinimu, siekiant išspręsti ginčą, pirmiausiai buvo būtina įvertinti, ar patenkinus pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai ir, ar tai turės įtakos kokioms nors jos teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

14. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, jog VTEK dėl Bendrovės 2017 m. balandžio 4 d. prašymo atliko tyrimą, jo metu rinko ir vertino tyrimui reikšmingus dokumentus. Iš VTEK Sprendimo turinio matyti, kad jame tiriamos Bendrovės 2017 m. balandžio 4 d. prašyme išdėstytos aplinkybės, susiję įrodymai, dėstomi motyvai susiję su J. M. elgesio vertinimu, jame nebuvo pasisakoma dėl Bendrovės teisių ir pareigų. VTEK Sprendimą nutraukti tyrimą dėl VKEKK nario (pirmininko pavaduotojo) J. M. elgesio atitikties VPIDVTĮ nuostatoms, nesant pakankamai duomenų apie jo turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą šiai komisijai priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo Bendrovei, teismas laikė vienu iš VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytų sprendimų, kuriuos VTEK priima, atlikusi tyrimą.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturėjo reikalavimo teisės dėl VTEK Sprendimo, priimto dėl VKEKK nario J. M., kuriuo, be kita ko, nuspręsta nutraukti tyrimą dėl šio VKEKK nario (pirmininko pavaduotojo) elgesio atitikties VPIDVTĮ nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-520/2016).

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, jog VTEK Sprendimas jam sukėlė teisines pasekmes, nes J. M., dėl kurio šis VTEK sprendimas buvo priimtas, jo nuomone, VPIDVTĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas pažeidė nenusišalindamas nuo VKEKK 2017 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. O3-95, kuriuo Bendrovei buvo paskirta didesnė nei 1,3 mln. Eur bauda, priėmimo. Pareiškėjas, grįsdamas savo suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje, nurodė, kad VKEKK 2017 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. O3-95 jis yra apskundęs kitoje administracinėje byloje, todėl VTEK Sprendimas, kuriame buvo vertintos aplinkybės dėl VKEKK nario J. M. interesų konflikto turės prejudicinę reikšmę sprendžiant Bendrovei paskirtos sankcijos pagrįstumą minėtoje administracinėje byloje.

17. Teismas nustatė, kad Bendrovė VKEKK 2017 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. O3-95 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. eI-168-426/2018,Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01315-2017-3). Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad skundžiamas VTEK Sprendimas, kuriame buvo vertintos aplinkybės dėl VKEKK nario J. M. interesų konflikto, turės prejudicinę reikšmę sprendžiant Bendrovei paskirtos sankcijos pagrįstumą minėtoje administracinėje byloje.

18. Teismo vertinimu, nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas:20.1. Priimdamas sprendimą netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas dėl VTEK Sprendimo sukeliamų

padarinių Bendrovei (ABTĮ 147 str. pažeidimas). Bendrovės įsitikinimu, priešingai, nei kiti asmenys pranešę apie galimą interesų konfliktą (Bendrovės, kitų ginčo šalių ir pirmosios instancijos teismo nurodomi Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktikos pavyzdžiai), ji turi teisinį suinteresuotumą, o ginčijamas VTEK Sprendimas turi tiesioginę reikšmę Bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas ABTĮ 147 str. pagrindu. Bendrovė atkreipia dėmesį į šios bylos reikšmę aiškios ir nuoseklios teismų praktikos dėl VTEK sprendimų apskundimo formavimui ir ypač tiems atvejams, kai VTEK sprendimas sukelia teisinius padarinius apie galimą interesų konflikto situaciją pranešusiam asmeniui. Bendrovė teigia, kad ginčijamas VTEK Sprendimas, kuriuo nebuvo nustatytas akivaizdus komisijos nario interesų konfliktas, priešingai, nei yra teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, neabejotinai turės prejudicinę reikšmę kitoje administracinėje byloje, kurioje bus sprendžiamas Bendrovei paskirtos maksimalios sankcijos, didesnės nei 1,3 mln. Eur. baudos, pagrįstumo klausimas ir bus panaudotas prieš Bendrovę.

20.2. Sprendime pateiktos išvados yra neišsamios ir nemotyvuotos (ABTĮ 146 ir 147 str. pažeidimas), kadangi sprendime nebuvo pasisakyta dėl esminę reikšmę turinčių aplinkybių, reikšmingų materialiosios ir proceso pažeidimų, buvo formaliai įvertintas VTEK atliktas tyrimas bei priimtas ir Bendrovės ginčijamas VTEK sprendimas. Tokiu būdu skundžiamu sprendimu buvo nukrypta nuo nuoseklios Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei pažeisti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir 147 straipsnis.

20.3. Sprendimas užkerta kelią Bendrovei pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą (ABTĮ 147 str. pažeidimas). Bendrovė pažymi, kad teismui nepagrįstai atmetus Bendrovės skundą buvo užkirstas kelias Bendrovei efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą tiek šioje byloje, tiek ir byloje dėl baudos. Tokiu būdu buvo pažeistos Bendrovės teisės, kurias saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kiti Bendrovės procesiniuose dokumentuose nurodyti ir detaliai aptarti nacionaliniai teisės aktai.

20.4. Sprendimu ir VTEK Sprendimu pažeistas fundamentalus teisinės valstybės principas (ABTĮ 147 str. pažeidimas). Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė turi aiškų ir teisėtą interesą, jog jos atsakomybės dėl tariamų pažeidimų klausimą spręs pareigūnai, kurie yra nešališki, neturi interesų konflikto bei išankstinio vidinio nusistatymo prieš Bendrovę. Šio intereso apsauga nagrinėjamoje situacijoje įtvirtinta VPIDVTĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas. Tačiau minėti reikalavimai ir nuostatos nebuvo įgyvendintos nei ginčijamame VTEK sprendime, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir todėl teisėtas Bendrovės interesas nebuvo apsaugotas. Taigi nei VTEK, nei teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, aiškiai rodančias, kad sankcijos skyrimo Bendrovei procedūroje dalyvavo šališkas ir interesų konflikto situacijoje esantis pareigūnas. Tokiu būdu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, įskaitant ir teisinės valstybės principą. Bendrovei kyla pagrįstų abejonių dėl VKEKK nario objektyvumo, nešališkumo bei tikrųjų motyvų (reputacijos, suvokiamos ne VAĮ prasme, savo veiksmų „įteisinimo“ / „pateisinimo“ po nepalankių teismų sprendimų administracinių teisės pažeidimų bylose ir kt.) pasisakant už maksimalios, tūkstančius kartų didesnės, nei nustatyta minimali riba, sankcijos skyrimą Bendrovei. Taigi, skundžiamame teismo sprendime neįvertinus visų aplinkybių buvo pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, turėjęs užtikrinti pačius pagrindinius ir svarbiausius reikalavimus pareigūnams bei valstybės institucijoms, priimančioms sprendimus, kurie daro įtaką asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.

21. Atsakovas VTEK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.22. VTEK nurodo, kad pareiškėjas laikytinas asmeniu, informavusiu VTEK apie galimus VPIDVTĮ nuostatų

pažeidimus. Tačiau VTEK tyrimo objektas buvo valstybės pareigūno J. M. elgesio vertinimas, todėl VTEK priimtas Sprendimas yra susijęs tik su šio asmens teisėmis ir niekaip nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ar teisėtiems interesams. VTEK ginčijamame Sprendime nevertino ir neturi įgaliojimų vertinti, ar VKEKK priėmė pagristą ir teisėtą sprendimą dėl sankcijos skyrimo UAB „Vilniaus energija“ bei ar paskirtos sankcijos dydis yra proporcingas bei atitinka kitų teisės aktų reikalavimus, nors tuo iš esmės savo suinteresuotumą VTEK Sprendimu argumentuoja pareiškėjas. Ginčijamas VTEK Sprendimas jokios tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams neturi. Konstatuojant VPIDVTĮ nuostatų pažeidimą, VPIDVTĮ 15 straipsnyje reglamentuojamos sankcijos būtų taikomos tik asmeniui, dėl kurio veiksmų tyrimas yra atliekamas, bet niekaip nesietinas su pranešimą VTEK pateikusiu asmeniu. Pareiškėjui nėra suteiktos VPIDVTĮ nuostatų laikymosi kontrolės funkcijos. VTEK Sprendimas niekaip neįtakoja pareiškėjo subjektinių teisių ir nesukuria jam atitinkamų pareigų, taip pat netrukdo ginti savo pažeistų teisių, jeigu jos buvo pažeistos, kitais, atitinkamais teisės aktais numatytais, būdais. Pareiškėjas taip pat nepatenka ir į asmenų, pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį galinčių ginti viešąjį interesą teisme, ratą. Todėl viešojo intereso gynimo teisė jam nėra suteikta.

23. Atsakovo teigimu, VTEKĮ nėra numatytas skundą padavusio asmens teisių ar interesų gynimas, toks asmuo neturi reikalavimo teisės VTEK nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas buvo tinkamai ir laiku informuojamas apie skundo nagrinėjimo eigą. VTEK Sprendimas priimtas laikantis galiojančių teisės aktų, yra motyvuotas ir pagrįstas, skundą padavusiam asmeniui atsakyta tinkamai ir laiku. VTEK nuomone, skundą padavusio asmens teisės niekaip nebuvo pažeistos. Pareiškėjo argumentai, esą jam teismo sprendimu užkertamas kelias pasinaudoti teise į gynybą, yra nepagrįsti, kadangi VTEK Sprendime visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo veiksmų ar neveikimo, taip pat nenagrinėjo ir aplinkybių, susijusių su planinio patikrinimo metu nustatytais pareiškėjo galbūt padarytais kitų, VTEK kompetencijai nepriskirtų, teisės aktų pažeidimais. VTEK nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjui paskirtos sankcijos teisėtumo ir dydžio, nes tai nebuvo VTEK tyrimo dalykas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VKEKK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių jo poziciją, neva pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas. Skundžiamo sprendimo analizė vienareikšmiškai patvirtina, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėtota teismų praktika ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturi reikalavimo teisės dėl VTEK Sprendimo, priimto dėl VKEKK nario J. M. VKEKK nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, skundžiamą sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Teismo išvados atitinka nustatytas ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas ABTĮ nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Pareiškėjo argumentai, neva skundžiamas teismo sprendimas užkerta kelią jam pasinaudoti teise į teisminę gynybą, pagrįsti prielaidomis bei pareiškėjo subjektyviu aiškinimu. VKEKK teigimu, priimtas teismo sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukeltų, t. y. nepadarytų jokios įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, o išsprendęs bylą teismas pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pareiškėjo prielaidos, jog sankcijos skyrimo pareiškėjui procedūroje dalyvavo šališkas ir interesų konflikto situacijoje esantis pareigūnas ir, kad tokiu būdu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, įskaitant ir apeliaciniame skunde minimą teisinės valstybės principą, pagrįsti pareiškėjo teoriniais, faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstais bei subjektyviais samprotavimais ir neatitinka tikrovės. VKEKK vertinimu, teismo sprendimas yra priimtas nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos, visapusiškai ir sistemiškai išanalizavus su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus, tinkamai ir išsamiai įvertinus bylos faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus galiojančių materialinės teisės normų kontekste, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. J. M. akcentuoja, kad dėl VKEKK nutarimo, kuriuo buvo paskirta sankcija pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei to, ar sankcijos dydis yra proporcingas bei atitinka teisės aktų reikalavimus, spręs teismas kitoje administracinėje byloje. Pirmosios instancijos teismo sprendime ištirti bylai reikšmingi įrodymai ir pareiškėjo pateiktų argumentų visuma apeliaciniame skunde dar kartą patvirtina, kad net ir neturėdamas teisės skųsti VTEK Sprendimą, pareiškėjas visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi išvengti atsakomybės ir netinkamai naudojasi savo teise į teisminę gynybą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos tesimas sprendimu pažeidė tiek procesinės (ABTĮ 146 str.), tiek materialiosios teisės (ABTĮ 147 str.) normas, tačiau tokios pareiškėjo išvados nepagrįstos. J. M., atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo srityje, mano, kad jam būnant VKEKK nariu ir dalyvaujant pareiškėjo sankcijos nagrinėjimo procedūroje, jokio asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo nebuvo. Atitinkamai nekilo ir interesų konflikto. Todėl nėra pagrindo abejoti ir jo nešališkumu, kuris, sistemiškai vertinant VPIDVTĮ nuostatas, gali būti pripažįstamas tik tuomet, kai egzistuoja interesų konfliktas. Šios aplinkybės įrodo, kad nebuvo pažeistos VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei kitų įstatymų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatos.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VTEK Sprendimo, kuriuo nuspręsta nutraukti tyrimą dėl VKEKK nario J. M. elgesio atitikties VPIDVTĮ, nesant pakankamai duomenų apie jo turėtą tiesioginį ir akivaizdų privatų interesą VKEKK priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjo pranešimo, kuriame jis paprašė VTEK atlikti tyrimą ir nustatyti, ar VKEKK narys J. M. nenusišalindamas nepažeidė VPIDVTĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų.

30. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

31. Šios ABTĮ nuostatos garantuoja konstitucinės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, asmeniui kreipiantis į administracinį teismą. Nors tokiam kreipimuisi pakanka asmens subjektyvaus suvokimo, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau paminėtos procesinio įstatymo nuostatos taip pat reiškia, jog teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, t. y. nustatyti, ar asmuo turi aiškiai identifikuojamą materialųjį teisinį suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises, priimdamas vieną iš sprendimų, numatytų ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

32. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 punktas nustato, kad VTEK tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.

33. VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 2) pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; 3) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; 4) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; 5) sustabdyti tyrimą; 6) nutraukti tyrimą.

34. VTEKĮ 26 straipsnis nustato, kad pranešimas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos (1 d.); dėl pranešime nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio pobūdžio VTEK šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimo ištyrimo terminą gali pratęsti iki 6 mėnesių, o apie pranešimo tyrimo termino pratęsimą pareiškėjas informuojamas raštu (2 d.); teisės aktuose gali būti nustatyti kiti pranešimų ištyrimo terminai (3 d.).

35. VTEKĮ 30 straipsnis numato, kad VTEK sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos.

36. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą asmuo pateikęs pranešimą, skundą ar prašymą dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties VPIDVTĮ nuostatoms turi teisę reikalauti, jog VTEK jo pranešimą (prašymą, skundą) ištirtų per įstatymų nustatytą terminą ir jam būtų pranešta apie tai, koks sprendimas, atlikus tyrimą, yra priimtas. Tačiau VTEK sprendimas, priimtas atlikus tyrimą pagal fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties VPIDVTĮ nuostatoms, neturi tiesioginės įtakos minėtų fizinių ir juridinių asmenų teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, t. y. šie asmenys neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo dėl tokio VTEK sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo, nes VTEK sprendimai daro įtaką valstybinėje tarnyboje dirbančių

asmenų teisėms ir pareigoms. Šie valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys laikytini suinteresuotais asmenimis VPIDVTĮ 30 straipsnio prasme.

37. Nors teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, tačiau teisminis procesas, kurio metu yra sprendžiamas administracinis ginčas (asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas), yra skirtas realiai apginti objektyviai pažeistas asmens materialiojo teisinio pobūdžio teises ar interesus. Teisminio nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kurio patenkinimas reikštų objektyviai pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas VTEK sprendimas niekaip neįtakoja pareiškėjo materialiojo teisinio pobūdžio teisių, nes VTEK tyrimo objektas buvo VKEKK nario J. M. elgesio atitikties VPIDVTĮ nuostatoms vertinimas, ir atsakovo priimtas sprendimas yra susijęs tik su šio asmens teisėmis.

38. Nors pareiškėjas nurodo, jog VTEK Sprendimas, kuriame buvo vertintos aplinkybės dėl VKEKK nario J. M. interesų konflikto, turės prejudicinę reikšmę sprendžiant pareiškėjui paskirtos sankcijos pagrįstumą kitoje administracinėje byloje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra susijusios su pareiškėjo procesinio pobūdžio teisių užtikrinimu sankcijos skyrimo procedūroje, todėl nepagrindžia materialiojo teisinio suinteresuotumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog dėl to, ar VKEKK narys J. M. teisėtai ir pagrįstai balsavo priimant nutarimą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta sankcija, ar jis privalėjo nuo tokio balsavimo nusišalinti, turės nustatyti bylą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos nagrinėjantis teismas.

39. Pripažinus, jog pareiškėjas neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti atsakovo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. KS-99 ir reikalauti įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-5403-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00832-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2096ada01d0111eabe008ea93139d588



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Komisijai strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) UAB „LiTak-Tak“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – ir Komisija) sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas), apie kurį pareiškėjas buvo informuotas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. sausio 31 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-403 „Dėl prašymo Nr. 17/276 ED išduoti dvejopo naudojimo prekių eksperto licenciją“ (toliau – ir Ministerijos raštas); 2) pripažinti, kad pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licencija į Uzbekistano Respubliką (pagal pareiškėjo UAB „LiTak-Tak“ 2017 m. lapkričio 24 d. Ministerijai pateiktą prašymą Nr. 17/276 ED) buvo išduota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo (priimto administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018) įsiteisėjimo dieną; 3) priteisti pareiškėjui iš Ministerijos patirtų proceso išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. lapkričio 24 d. pateikė Ministerijai prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną. Komisija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 patvirtintų Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) tvarka išnagrinėjusi prašymą, jį 2018 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018 konstatavo, kad minėtas sprendimas yra neteisėtas, todėl Komisija ir Ministerija privalėjo iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą ir, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus argumentus, priimti naują sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ministerija ir Komisija ignoravo teismo pateiktus argumentus. Nors Ministerijos rašte nurodoma, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis: 1) kriterijais, nurodytais 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę (toliau – ir Bendroji pozicija); 2) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais ir 3) 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos Reglamento (ES) Nr. 428/2009, nustatančio dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų, techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis, tačiau nepateikė jokių konkrečių nuostatų ir konkrečių faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo prašymas išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną turėtų būti atmestas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepaisant to, jog ginčijamame sprendime ir pateikiamos kai kurių teisės aktų nuostatos, tačiau jame nėra jokių konkrečių sąsajų tarp šių teisės aktų nuostatų ir tų subjektyvių teiginių, kurie nurodomi sprendime. Ginčijamame sprendime pateiktos faktinės aplinkybės nėra susietos su jame nurodytomis teisės aktų normomis. Ginčijamame sprendime nenurodyta, kaip

konkrečiai nurodyti teiginiai nulemia, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui licencija neišduodama. Nurodomos tam tikros ne faktinės, tačiau spėjamos ir / ar galimos aplinkybės, susijusios su galimu Uzbekistano ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimu, taip pat šių valstybių planais, tačiau nėra nurodoma, kodėl būtent pareiškėjo planuojamas vykdyti įrangos eksportas galbūt pažeistų minėtų teisės aktų nuostatas. Bendrovė nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad Komisija sprendime tik abstrakčiai nurodė kokiomis Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normomis remiasi priimdama sprendimą neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos pareiškėjui ir pacitavo kai kurių normų dispoziciją (žr. sprendimo 39 p.), tačiau jų nesusiejo su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui (sprendimo 53 p.). Minėto sprendimo 54 punkte nurodyta, kad pati Ministerija (kaip strateginių prekių kontrolę vykdanti institucija (Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo 5 str.) privalėjo atlikti išsamią su prašymu susijusių aplinkybių analizę, pateikiant jų vertinimą ir išvadas bei pagrindžiant jas teisiškai reikšmingais faktais bei konkrečiomis materialinės teisės normomis. Tačiau, pareiškėjo nuomone, ginčijamame sprendime tokia analizė nebuvo atlikta. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktos pozicijos buvo matyti, kad ir pati Komisija privalėjo atlikti išsamią susijusių aplinkybių ir pareiškėjo prašymo analizę. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas privalo siekti realios pareiškėjo pažeistų teisių gynybos, todėl Bendrovė prašė teismo konstatuoti, jog pareiškėjui prašoma licencija buvo išduota.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Ministerija pažymėjo, kad Ministerijos raštas ir Komisijos ginčijamas sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos

viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tiek Ministerijos rašte, tiek Komisijos ginčijamame sprendime buvo nurodyta, kad licencija neišduodama, nes tai prieštarauja Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kiek tai susiję su valstybės saugumo interesais, taip pat Bendrosios pozicijos 2 straipsnyje nurodytam penktajam kriterijui ta apimtimi, kiek tai susiję, jog valstybės narės atsižvelgia į įrangos eksporto poveikį jų gynybos ir saugumo interesams. Ministerija ir Komisija ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 53 punkte nurodytus trūkumus. Prašyme pareiškėjas nurodė prekę – radaro adapterį A114, kurio galutinis panaudojimas yra priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto papildymas, skirtas Uzbekistano gynybos ministerijai. Ministerijos rašte ir Komisijos ginčijamame sprendime pateikti faktai patvirtino, kad Uzbekistano Respublika vykdo karinį bendradarbiavimą su Rusijos Federacija. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2017 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XIII-202 redakcija), 8 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos saugumui dabartiniu laikotarpiu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos Federacijos veiksmai, pažeidžiantys visuotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais bei taikiu sambūviu pagrįstą saugumo architektūrą. Agresija prieš kaimynines valstybes, Krymo aneksija, prie Lietuvos Respublikos sienų, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, telkiama naujausia Rusijos Federacijos ginkluotė, didelio masto puolamojo pobūdžio pajėgos ir jų pratybos kelia tarptautinę įtampą ir pavojų pasaulio taikai. Taip pat Lietuvos karinėje doktrinoje, patvirtintoje Lietuvos kariuomenės vado 2016 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-570, nurodoma, kad Rusijos Federacijos veiksmai, griaunantys taisyklėmis pagrįstą saugumo architektūrą Europoje, blogina Lietuvos ir kitų valstybių regione saugumo aplinką. Rusijos karinės galios stiprėjimas ir demonstravimas regione, tarptautinių sutarčių nesilaikymas, ypač Krymo aneksija ir veiksmai pietryčių Ukrainoje patvirtino, kad karinės jėgos panaudojimas regione nėra tik teorinė tolimos ateities galimybė. Ministerija, vertindama Uzbekistano ir Rusijos karinio bendradarbiavimo turinį ir jo reikšmę Lietuvos saugumo interesams, pažymėjo, kad paprastai kariuomenės atsižvelgia į galimybes, kurias gali pasiūlyti naujos technologijos, inovacija ir sąjungininkai; išnaudoja gebėjimą ir galėjimą veikti su partneriais. Taigi Uzbekistano ir Rusijos, kaip sąjungininkų / partnerių glaudūs ir nuolatinio pobūdžio karinio bendradarbiavimo santykiai, juos patvirtinantys faktai suponavo išvadą, kad Rusija, savo interesams vienokiu ar kitokiu būdu panaudodama ar vien galėdama panaudoti Uzbekistano karinius pajėgumus, įskaitant ir priešlėktuvinės gynybos pajėgumus, kuriems ir buvo skirtos pareiškėjo ketinamų eksportuoti radarų detalės, tokiu būdu sustiprintų ir savo karinę galią, tuo pačiu didindama ir grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas nurodė, kad Komisija ir Ministerija neturėjo jokio objektyvaus pagrindo nesiremti, motyvuotai suabejoti, kitaip nepritarti Lietuvos valstybės saugumo departamento 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 pateiktai išvadai, kad Rusijos Federacijai toliau siekiant kurti ir stiprinti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau – ir NVS) šalių bendrą oro erdvės gynybos sistemą, oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant nemodernizuotas ar modernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitiko Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nebuvo suderinamas su

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais. Su Lietuvos valstybiniam saugumui keliančiu grėsmę Uzbekistano ir Rusijos kariniu bendradarbiavimu susijusios faktinės aplinkybės nuo 2017 m. lapkričio 24 d., kai Ministerijai buvo pateiktas prašymas, išliko nepasikeitusios. Komisija posėdyje atliko realų ir išsamų pareiškėjo prašymo vertinimą, vadovaudamasi kompetentingų institucijų išvadomis.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nėra tinkamu atsakovu šioje byloje. Licencijos neišdavimui pakako nustatyti tik

riziką dėl dvejopo naudojimo prekių numatomo galutinio naudojimo ar nukreipimo, todėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateiktos aplinkybės suponavo išvadą, kad egzistavo dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo Rusijai rizika, kuri buvo grindžiama glaudžiu bendradarbiavimu su Rusija. Pareiškėjas nepagrįstai Komisijai kėlė pačius aukščiausius įrodymų pakankamumo standartus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad 2018 m. sausio 2 d. rašte Ministerijai pateikė išvadą dėl pareiškėjo prašymo. Šiame rašte nurodytos aplinkybės nėra išnykusios ar pasikeitusios. 2019 m. sausio 16 d. raštu Ministerijai pateikė papildomą, su pareiškėju susijusią informaciją. Ministeriją informavo, kad pastebimai išaugo dvišalis Uzbekistano ir Rusijos bendradarbiavimas – po 2017 m. įvykusio Uzbekistano prezidento vizito į Maskvą, Uzbekistane apsilankė daugiau kaip 20 įvairaus lygio Rusijos delegacijų, o 2017 m. lapkritį Maskva ir Taškentas pasirašė naujų bendradarbiavimo sutarčių paketą. VSD pažymėjo, kad Komisijos sprendimas priimtas vadovaudamasis Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, leidusiomis daryti prielaidą, kad licencijos išdavimas prieštarautų Bendrosios pozicijos nuostatoms ir valstybės saugumo interesams. VSD nuomone, pareiškėjo prašymas pripažinti, kad dvejopo naudojimo eksporto licencija į Uzbekistano Respubliką buvo išduota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo dieną, nelogiškas ir nepagrįstas, kadangi sprendime nepasisakyta, jog nebuvo pagrįsto pagrindo neišduoti licencijos, o tik konstatuota, kad Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Teismas minėtame sprendime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau neteisingai įvertino ir netinkamai aiškino teisės normas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „LiTak-Tak“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. sausio 24 d. posėdyje priimto ginčijamo sprendimo, apie kurį pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos raštu, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas, remdamasis šioje byloje, taip pat prijungtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI-2038-790/2018 esančiais įrodymais ir proceso šalių paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 23 d. Ministerijai pateikė prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją dėl radaro adapterių A114 tiekimo gavėjai valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Uzmachsusimpeks“. Prašyme nurodytas galutinis prekės vartotojas – Uzbekistano Respublikos gynybos ministerija, galutinė paskirties valstybė – Uzbekistanas, galutinis panaudojimas – priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto pildymas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai. 2018 m. sausio 15 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Komisija nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos, o apie Komisijos sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos raštu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018, tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, nurodydamas, jog Komisija ir Ministerija turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksperto licencijos išdavimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnio reikalavimus.

12. Vykdydama teismo įpareigojimą, Ministerija 2018 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-5246 kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM), Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centrą ir VSD, prašydama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimo su pridedamais dokumentais ir nustatyta tvarka pateikti išvadas atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8

straipsnių nuostatas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) 2019 m. sausio 14 d. raštu Nr. 12-01-70 ir URM 2019 m. sausio 18 d. raštu Nr. (21.2.17.)-3-201 nurodė, jog klausimą dėl licencijos išdavimo siūlo spręsti Komisijos posėdyje ir jame priimti sprendimą. VSD 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 nurodė, jog 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. 18-12 pateikė išvadą, kurioje nurodytos aplinkybės nėra išnykusios ar pasikeitusios. Taip pat pažymėjo, jog teikia aktualia informacija papildytą išvadą. Ministeriją informavo, kad yra tikėtina, jog Uzbekistano ir Rusijos Federacijos karinis bendradarbiavimas artimoje perspektyvoje (nuo 6 mėnesių iki 2 metų) bus vystomas ir toliau. 2016 m. spalį Uzbekistano karinių oro ir oro gynybos pajėgų daliniai dalyvavo didelio masto NVS šalių bendros oro erdvės gynybos sistemos mokymuose, 2017 m. spalį Uzbekistane buvo surengti bendri dvišaliai Rusijos ir Uzbekistano ginkluotųjų pajėgų mokymai. Uzbekistano oro erdvės gynybos daliniai taip pat dalyvavo 2018 m. rugsėjį vykusiose NVS šalių oro gynybos pratybose, kurioms vadovavo Rusijos Federacijos oro – kosmoso pajėgų štabas. 2018 m. spalį Taškente vykusiame NVS gynybos ministrų tarybos pasitarime buvo nuspręsta toliau plėtoti bendras NVS šalių oro gynybos ir radiolokacines sistemas. Pasitarimo metu Uzbekistano ir Federacijos gynybos ministrai pasirašė 2019 m. ministerijų bendradarbiavimo planą. Pasitarimo išvakarėse Rusijos Federacijos gynybos ministras S. Š. pareiškė, kad Rusijos Federacija laiko Uzbekistaną savo strateginiu partneriu, įskaitant ir saugumo srityje. Išvadoje pažymima, jog tikėtina, kad artimoje perspektyvoje Rusijos Federacija toliau nuosekliai plėtos tarpvalstybinius ryšius su Taškentu ir neatsisakys stiprinti įtaką Uzbekistane. 2018 m. spalį įvykęs Rusijos Federacijos prezidento V. P. vizitas Taškente ir susitikimas su Uzbekistano prezidentu Š. M. parodė, kad Rusijos Federacija neketina užleisti savo įtakos pozicijų Uzbekistane JAV ar Kinijai. Vizito metu buvo pasirašyta bendradarbiavimo ir investavimo susitarimų už 25 mljrd. JAV dolerių. Susitikimo metu abiejų šalių lyderiai pareiškė, kad Rusijos Federacija ir Uzbekistanas yra strateginiai partneriai ir pažymėjo, kad tarpvalstybinis bendradarbiavimas pasiekė naują kokybinį lygį. VSD vertinimu, oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant modernizuotas ar nemodernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

13. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 24 d. įvyko Komisijos posėdis, kuriame buvo svarstytas pareiškėjo prašymas išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną. Komisija nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksperto licencijos pagal pareiškėjos pateiktą prašymą Nr. 17-/27/6ED, vadovaujantis Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja: Bendrajai pozicijai, atitinkamai vadovaujantis 2 straipsnio nurodytu penktuoju kriterijumi, pagal kurį valstybės narės atsižvelgia į galimą tam tikros įrangos poveikį jų gynybos ir saugumo interesams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesams. Pažymėjo, jog Komisija apsvarstė ir įvertino visas susijusias faktines aplinkybes, į kurias svarbu atsižvelgti (dėl Rusijos Federacijos ir Uzbekistano nuosekliai stiprinamo karinio bendradarbiavimo). Taip pat pažymėjo, jog sprendimas priimamas vadovaujantis Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsnio nuostatomis, sprendžiant, ar suteikti leidimą reikia atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, įskaitant tas, kurioms yra taikomas Bendroji pozicija (šiuo atveju vadovautasi Bendrosios pozicijos 2 straipsnyje nurodytu 5 kriterijumi). Apie Komisijos sprendimą Ministerija pareiškėją informavo 2019 m. sausio 31 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-403, kuriame nurodyti Komisijos atsisakymo išduoti licenciją motyvai, paaiškintos Taisyklių 47 punkto nuostatos ir sprendimų apskundimo tvarka.

14. Teismas pažymėjo, kad pakartotinai vertinant pareiškėjo prašymą išduoti licenciją KAM ir URM siūlė klausimą dėl licencijos išdavimo svartyti ir sprendimą priimti Komisijos posėdyje, o VSD pateikė išvadą, kuria licencijos siūlė neišduoti, todėl pareiškėjo prašymas buvo stvarstomas Komisijos posėdyje. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-566 patvirtinto Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti darbo reglamento 17 punktą, Komisijos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Nagrinėjamu atveju 2019 m. sausio 24 d. posėdyje Komisija vertino pareiškėjos prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną ir bendru sutarimu nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksperto licencijos pagal pareiškėjos pateiktą prašymą Nr. 17-/27/6ED.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018, 2018 m. sausio 15 d. Komisijos sprendimą panaikino nurodydamas, jog jis buvo priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo numatytus objektyvumo ir gero administravimo principus ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl licencijos išdavimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimus.

16. Teismas sprendė, jog priimdama pakartotinį sprendimą Komisija ištaisė teismo sprendime nurodytus trūkumus ir 2019 m. sausio 24 d. sprendimą pagrindė konkrečiomis teisės aktų normomis, taip pat nurodė konkrečias faktines aplinkybes, kurios pagrindžia nurodytų teisės normų taikymą. Teismo vertinimu, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija vadovavosi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja: Bendrajai pozicijai, atitinkamai vadovaujantis 2 straipsnyje nurodytu penktuoju kriterijumi, pagal kurį valstybės narės atsižvelgia į galimą tam tikros įrangos poveikį jų gynybos ir saugumo interesams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesams. Teismas pažymėjo, kad dėl šių teisės aktų nuostatų taikymo Komisija nusprendė, apsvarsčiusi ir įvertinusi VSD 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 ir 2018 m. sausio 2 d. rašte Nr. 18-12 pateiktą analitinio tyrimo metu surinktą ir apibendrintą informaciją apie tai, jog nuo 2016 m. besitęsiantis Rusijos Federacijos ir Uzbekistano karinis bendradarbiavimas tęsiasi ir intensyvėja, artimoje perspektyvoje bus vystomas ir toliau. Komisija įvertino pateiktą informaciją apie kelerius metu vykstančius bendrus Rusijos Federacijos ir Uzbekistano ginkluotųjų pajėgų mokymus, dalyvavimą pratybose, taip pat informaciją apie siekius toliau plėtoti bendras šalių oro gynybos ir radiolokacines sistemas. Kaip buvo matyti iš Komisijos posėdžio protokolo, Komisijos nariai pažymėjo, jog už valstybės saugumo sritį atsakinga institucija pateikė aiškius argumentus, kad licencija neturėtų būti išduodama, pateikta papildoma informacija tik sustiprino buvusią poziciją dėl licencijos neišdavimo.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog faktinės aplinkybės nėra susietos su ginčijamame sprendime nurodytomis teisės aktų normomis, nurodė, kad priimdama sprendimą atsisakyti išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją, Komisija neturi vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatyti, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Kaip nurodyta Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsnio nuostatose, šio reglamento prasme licencijos neišdavimui pakanka nustatyti tik riziką dėl dvejopo naudojimo prekių numatomo galutinio naudojimo ir nukreipimo, todėl šių nuostatų prasme sprendimo dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti riziką, kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narių, joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas. Komisijos ginčijamą sprendimą, jog nagrinėjamu atveju ši rizika galima, lėmė už valstybės saugumą atsakingos institucijos 2018 m. išvadoje ir pakartotinėje 2019 m. išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės ir jų analizė, taip pat tendencijos, jog Rusijos Federacijos ir Uzbekistano bendradarbiavimas karinėje srityje intensyvėja ir artimiausiu metu plėsis. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, buvo pagrįstai pripažinta, jog oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant modernizuotas ar nemodernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nebuvo suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

18. Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai vadovavosi VSD išvadose nustatytomis aplinkybėmis dėl dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo rizikos, grindžiamos glaudžiu ir stiprėjančiu Rusijos Federacijos ir Uzbekistano bendradarbiavimu. Atsižvelgus į tai, kad Reglamento Nr. 428/2009 nuostatos įpareigoja valstybes nares, priimant sprendimus dėl licencijos suteikimo, atsižvelgti į nacionalinės ir užsienio saugumo politikos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika, kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narių, joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas, o Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad licencija neišduodama, jei jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio saugumo politikos ir valstybės saugumo interesams, Komisija pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie atsisakymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją buvo informuotas Ministerijos raštu, kuriame nurodyti Komisijos priimto sprendimo motyvai, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Komisijos sprendimas buvo nemotyvuotas ir nepagrįstas.

20. Teismas konstatavo, kad Komisijos ginčijamas sprendimas ir Ministerijos raštas buvo teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad licencija buvo išduota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo (priimto administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018) įsiteisėjimo dieną buvo išvestinis iš reikalavimo panaikinti sprendimus, todėl teismo taip pat atmestas.

III.

21. Pareiškėjas UAB „LiTak-Tak“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Komisijos lygiomis dalimis pareiškėjo patirtų proceso išlaidų atlyginimą.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas aptarė tik abstrakčią ir jokiais objektyviais įrodymais neparemtą tikimybę, kad pareiškėjo planuojama eksportuoti įranga gali būti perduota priešiškoms jėgoms. Skundžiamame sprendime įrodymų vertinimas apskritai nėra atliktas, o pirmosios instancijos teismas niekaip neanalizavo, kokio pobūdžio ir kokio laipsnio (bei kokiais įrodymais pagrįsta) yra tikimybė dėl įrangos perdavimo. Pareiškėjo teigimu, nei Komisija, nei Ministerija, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, kad jokiuose teisės aktuose, oficialiuose dokumentuose (ar, pvz., operatyviniuose ar kontržvalgybiniuose dokumentuose) arba byloje esančiuose įrodymuose nepateikti jokie įrodymai apie realiai egzistuojančias faktines aplinkybes dėl tokios rizikos egzistavimo ir dėl to, kad egzistuoja pakankamai aiškiais įrodymais patvirtinta tikimybė, jog pareiškėjo planuojama eksportuoti įranga bus perduota Rusijos Federacijai ar kitoms priešiškoms jėgoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra medžiaga, kurioje nurodoma, jog, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos (NATO lyderė) stiprina bendradarbiavimą su Uzbekistanu, o Uzbekistano prezidentas susitinka su NATO valstybėmis narėmis ir deklaruoja tarptautinės prekybos plėtros ir stiprinimo siekį. Tai reiškia, jog pareiškėjas yra pateikęs į bylą informaciją, kuri paneigia VSD selektyviai atrinktus teiginius. Tačiau nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas šio aspekto visiškai neįvertino ir tokiu būdu neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktą poziciją, jog Komisijos ginčijamas sprendimas privalėjo būti priimtas tik atlikus išsamią faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo analizę. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino pačių svarbiausių bylai aspektų (t. y. Komisijos išvadą pagrindžiančių įrodymų pobūdžio ir įrodomosios galios bei objektyvumo) ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Pareiškėjo nuomone, jo pateikti ir byloje esantys įrodymai, jog nėra jokios rizikos dėl įrangos perdavimo priešiškoms jėgoms, pirmosios instancijos teismo apskritai neįvertinti ir neaptarti. Pareiškėjas yra pateikęs Uzbekistano Respublikos kompetentingos valstybinės institucijos galutinio naudotojo sertifikatą, nei pareiškėjo, nei galutinio vartotojo atžvilgiu nėra pradėtos jokios teisminės ar administracinės procedūros dėl galimų pažeidimų, o atsisakymas išduoti eksporto licenciją grindžiamas išimtinai tik viešomis publikacijomis, t. y. prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, visiškai nevertindamas jo pateiktų argumentų ir informacijos, taip pat neatsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, o tik formaliai pritardamas VSD išvadoje nurodytos „rizikos / tikimybės“ egzistavimo galimybei, pažeidė Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias teismas turi įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė ne tik ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, bet kartu sukūrė pavojingą precedentą, kai, viena vertus, atitinkamos institucijos išvados gali būti subjektyvios, iškraipančios faktus bei parengtos iš esmės bet kokio (net ir tendencingo) pobūdžio informacijos pagrindu. Kita vertus, tokios išvados teiginius paneigiantys įrodymai nevertinami, neanalizuojami, nors jie aiškiai rodo, kad tokia VSD išvada yra nepagrįsta, neobjektyvi ir neatitinka ne tik Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų objektyvumo ir įstatymo viršenybės principų, bet ir tokioms institucijoms keliamų reikalavimų savo veikloje vadovautis objektyvaus (o ne propagandinio) pobūdžio informacija.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai neįvertino reikšmingo fakto, jog pagal aptariamą prašymą planuojama eksportuoti įranga yra tik atsarginės pagrindinių komponentų dalys ir savarankiškai negali veikti. Ministerija, anksčiau leidusi eksportuoti pagrindines dalis, dėl nesuprantamų priežasčių uždraudžia atsarginių dalių eksportą. Tokiu būdu pažeidžiami ne tik objektyvumo reikalavimai, tačiau strateginių prekių kontrolė vykdoma nenuosekliai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir keliant žalą pareiškėjui ir jo reputacijai tarptautinėje rinkoje.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sukūrė pavojingą precedentą, kai valstybės institucijoms suteikė galimybę savo sprendimus pagrįsti ne objektyviais ir aiškiais faktais paremtais įrodymais, o vien tik tariama tikimybe ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis, jog įranga gali būti perduota priešiškoms jėgoms. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, apskritai neatlikdamas jokio įrodymų vertinimo, minėtoms institucijoms suteikė neribotą diskreciją ir tokiu būdu iš esmės atsisakė teisminės jų kontrolės. Pareiškėjo teigimu, teismas visiškai neįvertino to fakto, jog nei viena iš Europos

Sąjungos ir / ar Lietuvos Respublikos institucijų, jei būtų daroma prielaida dėl Komisijos ir VSD pozicijos apie Uzbekistano veiksmų grėsmę, nesiėmė jokių (administracinių / teisinių / įstatymų leidybos / diplomatinių) priemonių tam, kad Uzbekistano atžvilgiu būtų taikomi kokie nors ribojimai. Tai reiškia, kad ir de facto (faktiškai), ir de jure (teisiškai) Uzbekistanui nėra taikoma ir neplanuojama taikyti jokių prekybos apribojimų. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir to neįvertino, todėl, vadovaudamasis selektyviai parengta VSD pozicija priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, jog strateginių prekių kontrolės srityje Lietuvos Respublikos institucijos netaiko jokių diplomatinių / teisinių priemonių ar ribojimų, o priešingai – oficialiai deklaruoja siekį stiprinti prekybą su Uzbekistanu.

26. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo šią bylą nagrinėti skubos tvarka. Tokį pareiškėjo prašymą nulemia ne tik faktas, jog ir ankstesnės bylos nagrinėjimo metu tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad byla priskirtina skubiai nagrinėtinų bylų kategorijai, bet ir tai, jog dėl per ilgai užsitęsusio bylos nagrinėjimo pareiškėjas jau dabar patiria didelę žalą.

27. Atsakovai Ministerija ir Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime pagrįstai pripažino, kad VSD išvadose pateiktų duomenų pakako Komisijai nustatyti, jog vyksta Rusijos Federacijos ir Uzbekistano karinis bendradarbiavimas. Atsakovai sutinka su teismo išvada, kad priimdama sprendimą atisakyti išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Komisija neturi vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatyti, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui <…> sprendimo dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti riziką kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narią joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas. Kadangi bendrąja prasme rizika visada yra susijusi su neapibrėžtumu dėl ateities ir su tam tikro įvykio tikimybe, nagrinėjamu atveju – su įvykio tikimybe, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Šis įvykis gali įvykti arba ne. Teisės aktai neįpareigoja Komisiją vienareikšmiškai nustatyti, jog prekės neabejotinai ateityje bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Taip pat prašymo išduoti licenciją nagrinėjimo procedūra nėra pažeidimo tyrimo procedūra, o sprendimas neišduoti licencijos nėra sankcija, pvz., ekonominė, todėl Komisija, vertindama riziką (įvykio tikimybę), neturėjo pareigos nustatyti absoliučią tiesą, kad įvykis – įrangos perdavimas tikrai įvyks. Atsarginių dalių licencijos išdavimo procedūra nėra pagrindinės įrangos licencijos išdavimo procedūros tęstinė procedūra ir jokie teisėti lūkesčiai, kad licencija bus išduota ir dėl atsarginių detalių, nes anksčiau licencijos buvo išduotos dėl pagrindinės įrangos, apeliantui negalėjo atsirasti.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. VSD nurodo, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, tam, kad būtų priimtas sprendimas neišduoti licencijos, nėra būtina įrodyti, jog valstybei, į kurią ketinamos eksportuoti dvejopos paskirties prekės, taikomos sankcijos arba prekybos ribojimai (ar planuojama taikyti). Nagrinėjamai bylai nereikšmingi pareiškėjo argumentai, kad valstybės lygmeniu prekybos santykius su Uzbekistano Respublika siekiama plėsti, kadangi šiuo atveju kalbama ne apie prekybą apskritai, o apie strateginių prekių platinimą, kuriam taikomas atskiras, specialusis reguliavimas tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal Europos Sąjungos teisės aktus. 2019 m. sausio 24 d. posėdyje priimto Komisijos sprendimo neišduoti pareiškėjui dvejopos paskirties prekių eksporto licencijos teisinis pagrindas – Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti trečiasis bei penktasis atvejai ir Reglamento 12 straipsnis. Tyrimo buvo metu nustatytos ir pirmosios instancijos teisme įvertintos faktinės aplinkybės. Teismas teisingai pastebėjo, jog Komisijai, priimant ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti licenciją, pakanka tik nustatyti riziką, jog įranga gali būti panaudota prieš Lietuvos Respublikos arba kitų Europos Sąjungos valstybių narių, joms draugiškų šalių ir sąjungininkų pajėgas. Būtent VSD teiktoje ir Komisijos nagrinėtoje medžiagoje ir buvo informacija, patvirtinanti oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų tiekimo į Uzbekistano Respubliką keliamą riziką Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams. Pareiškėjo argumentai, esą privalėjo būti neginčytinai įrodyta ketinamų eksportuoti prekių tiesioginio perdavimo Rusijos Federacijai galimybė (rizika), atmestini. VSD atkreipia dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, licencija reikalinga kiekvienai eksportuojamai dvejopos paskirties prekei, nepriklausomai nuo to, ar tai yra pagrindinė įranga, ar šios įrangos komponentas, atsarginė dalis, pateiktina pirkėjui vykdant garantinius įsipareigojimus. Kiekvienu atveju yra

vertinama konkreti situacija, todėl pareiškėjas, vykdydamas savo veiklą šioje srityje, turėtų suprasti ir prisiimti galimą verslo riziką, kad tam tikri sandoriai gali būti nevykdomi dėl jų neatitikties teisės aktų nuostatoms.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. (24.30-72)-3-3397 „Dėl atsakymo į kreipimąsi dėl informacijos pateikimo“, kurį prašo pridėti prie bylos.

32. Kadangi minėtame pareiškėjo pateiktame rašte nėra faktinių duomenų reikšmingų nagrinėjamai bylai, todėl teisėjų kolegija neprideda šio rašto prie bylos ir jo nevertina.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Komisijos 2019 m. sausio 24 d. posėdyje priimto sprendimo, apie kurį pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos 2019 m. sausio 31 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-403, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Komisija nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos, vadovaudamasi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis.

35. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjo 2017 m. lapkričio 23 d. prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją dėl radaro adapterių A114 tiekimo gavėjui VĮ „Uzmachsusimpeks“, galutinis prekės vartotojas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerija, galutinė paskirties valstybė – Uzbekistanas, galutinis panaudojimas – priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto pildymas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai (b. l. 11).

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškėjas apeliacinio skundo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog nėra jokios rizikos dėl įrangos perdavimo priešiškoms jėgoms. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, visiškai neįvertino ir to fakto, jog pareiškėjo planuota eksportuoti įranga yra tik atsarginės pagrindinių komponentų dalys ir savarankiškai negali veikti, o pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas eksportuoti pagrindines dalis.

38. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamas Komisijos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes yra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, kurios yra siejamos su nurodytais faktiniais duomenimis.

39. Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, kriterijams, nurodytiems 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, tarptautinių neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.

40. Taigi pagal minėtas Strateginių prekių kontrolės įstatymo nuostatas, licencija gali būti neišduodama, jeigu jos išdavimas, be kita ko, prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.

41. Kaip matyti iš Komisijos 2019 m. sausio 24 d. posėdžio, kurio metu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, protokolo Nr. (24.2-72)-29-1 (I t., b. l. 91–94), Komisija sprendimą pagrindė ir VSD 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 (I t., b. l. 81–82) pateikta išvada, kad Rusijos Federacijai toliau siekiant kurti ir stiprinti NVS šalių bendrą oro erdvės gynybos sistemą, oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant nemodernizuotas ar modernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

42. VSD į bylą yra pateikęs ir informacijos šaltinius, kuriais remdamasis suformulavo Komisijai pateiktas išvadas (I t., b. l. 25–48).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, prieina prie išvados, kad minėti faktiniai duomenys patvirtina VSD išvadas, kuriomis buvo grindžiamas ginčijamas Komisijos sprendimas. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų patvirtinančių tai, kad VSD pateikti duomenys yra neteisingi ir nepatvirtina jo nurodytų faktų, susijusių su Uzbekistano ir Rusijos Federacijos santykiais karinio bendradarbiavimo srityje.

44. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų dėl įrodymų vertinimo kontekste, atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis procesiniame įstatyme įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atmesti ar pripažinti nepagrįstais VSD Komisijai pateiktus duomenis nėra pagrindo.

45. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2017 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XIII-202 redakcija) 8 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos saugumui dabartiniu laikotarpiu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos Federacijos veiksmai, pažeidžiantys visuotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais bei taikiu sambūviu pagrįstą saugumo architektūrą. Agresija prieš kaimynines valstybes, Krymo aneksija, prie Lietuvos Respublikos ir kitų šalių sienų, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, telkiama naujausia Rusijos Federacijos ginkluotė, didelio masto puolamojo pobūdžio pajėgos ir jų pratybos kelia tarptautinę įtampą ir pavojų pasaulio taikai. Rusijos Federacijos pasirengimas išvien naudoti karines ir ekonomines, energetines, informacines ir kitokio pobūdžio civilines priemones, nukreiptas prieš kaimynines valstybes, gebėjimas išnaudoti ir kurti vidines Lietuvos Respublikos Rytų kaimynystėje esančių valstybių problemas, taip pat pasirengimas panaudoti branduolinį ginklą ir prieš jo neturinčias valstybes yra iššūkis Lietuvos Respublikos ir visos euroatlantinės bendruomenės saugumui. Šie veiksniai darys įtaką šalies saugumui ne tik artimiausiu metu, bet ir ateityje.

46. Taigi Komisijos nustatytų faktų visuma, juos vertinant ir Nacionalinės saugumo strategijos aspektu, leidžia prieiti išvadą, jog pareiškėjo prašomos dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimas prieštarautų Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams, todėl Komisija, vadovaudamasi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

47. Pareiškėjas neginčija fakto, jog prekės, dėl kurių eksporto licencijos išdavimo kreipėsi į Ministeriją, pagal Strateginių prekių įstatymo nuostatas yra dvejopo naudojimo prekės. Nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra reikšminga, kad minėtos prekės yra tik atsarginės pagrindinių komponentų dalys ir savarankiškai negali veikti, kaip neturi reikšmės ir anksčiau pareiškėjui išduotos licencijos eksportuoti panašaus pobūdžio dvejopo naudojimo prekes, nes priimant sprendimą neišduoti licencijos dvejopo naudojimo prekių eksportui yra reikšmingi tik kriterijai, įtvirtinti Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje.

48. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2017 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. SDT-17 „Dėl B. V., vykdžiusio individualią veiklą, įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“ (toliau – VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (9.8) I-7047 „Dėl 2017-10-19 skundo“ (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 68-91 (toliau – ir VMI sprendimas) buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2015 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) FR0682-63 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas), kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti 7422,76

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=223688a01dca11eabe008ea93139d588

EUR valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas, 2848,78 EUR privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas, 1049,44 EUR PSD įmokų delspinigius, 570 EUR PSD įmokų baudą ir 3711,38 EUR VSD įmokų baudą.

3. Pareiškėjas VMI sprendimą ginčijo, tačiau Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. S-132(7-90/2016) „Dėl V. B. 2016-05-02 prašymo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas) buvo nuspręsta termino skundui dėl VMI sprendimo paduoti neatnaujinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-789-426/2017 pareiškėjo skundas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo panaikinimo ir termino skundui dėl VMI sprendimo paduoti atnaujinimo pareiškėjas su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis skundas dar neišnagrinėtas, 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu atidėti VSD įmokų, PSD įmokų ir su jomis susijusių sumų (delspinigių ir baudų) išieškojimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017.

4. VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (8.1)SI-53676 (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 15 d. raštas) nurodė, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui reikalingi papildomi dokumentai ir informacija. Vykdydamas VSDFV Klaipėdos skyriaus įpareigojimą, pareiškėjas pateikė visus prašomus dokumentus ir informaciją: Klaipėdos AVMI 2014 m. lapkričio 25 d. patikrinimo aktą, Klaipėdos AVMI sprendimą ir VMI sprendimą. VSDFV Klaipėdos skyriaus skundžiamu sprendimu įmokų įsiskolinimo sumokėjimo nusprendė neatidėti, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nepateikė įmokų įsiskolinimo grąžinimo grafiko bei dokumentų, pagrindžiančių galimybę sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis. Pareiškėjo manymu, grąžinimo grafikas ir dokumentai, pagrindžiantys galimybę sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis, buvo pertekliniai, todėl pareiškėjas jų neteikė. Tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje (toliau – ir LVAT) byloje Nr. A-3536-602/2017 netenkins jo apeliacinio skundo, jis iš karto padengs visą įsiskolinimą valstybės biudžetui. Fondo valdyba konstatavo, jog VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo manymu, nepagrįstai nusprendus neatidėti įmokų įsiskolinimo mokėjimo, buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, nes Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tenkinus jo skundą, pareiškėjui netektų mokėti įmokų įsiskolinimo.

5. Atsakovas Klaipėdos VSDFV skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, jog Klaipėdos AVMI 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. (6.1E)-D2-1130 informavo, jog VMI

sprendimu buvo patvirtintas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjas V. B. įpareigotas sumokėti papildomai apskaičiuotas VSD ir PSD įmokas, šių įmokų delspinigius ir baudas, bei pažymėta, kad duomenų apie mokestinį ginčą nėra. VMI sprendimas nėra apskųstas, todėl yra galiojantis ir vykdytinas. VSDFV Klaipėdos skyriuje 2017 m. rugpjūčio 22 d. elektroniniu paštu bei 2017 m. rugpjūčio 31 d. paštu gautas pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 21 d. prašymas, kuriuo jis prašė iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017 atidėti VSD ir PSD įmokų išieškojimą. Kadangi pareiškėjas į atsakovo paklausimą dėl papildomos informacijos (dokumentų) pateikimo nurodė, kad įmokų įsiskolinimo grąžinimo grafiko ir dokumentų, pagrindžiančių galimybę sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis pareiškėjas neteiks, nes tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017 netenkins pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas iš karto sumokės visą įsiskolinimą, tai reiškė, kad pareiškėjas prašymą dėl skolos sumokėjimo atidėjimo pateikė iš anksto žinodamas, kad neketina pasinaudoti teisės aktuose numatyta galimybe skolą mokėti dalimis ir siekia, kad būtų atidėtas įsiskolinimo sumokėjimas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017 priėmimo. Pareiškėjui nepateikus dokumentų, pagrindžiančių galimybes sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis bei įmokų įsiskolinimo grąžinimo grafiko, VSDFV Klaipėdos skundžiamu sprendimu neatidėjo savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų bei savarankiškai dirbančio asmens PSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo. Atsakovo manymu, pareiškėjo siekis atidėti įsiskolinimo sumokėjimą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017 priėmimo gali būti įgyvendintas, pareiškėjui kreipiantis į teismą su motyvuotu prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 70 straipsnio nuostatomis.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu atidėti papildomai apskaičiuotų VSD ir PSD įmokų, jų delspinigių ir baudų išieškojimą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017, o skundžiamu 2017 m. spalio 11 d. sprendimu VSDFV Klaipėdos skyrius šio prašymo netenkino.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusia nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d.) (toliau – ir Įstatymas), kurio 17 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsniu, kurio 3 ir 6 dalyse nustatyta, kad Fondo administravimo įstaigos gali atidėti įmokų, neviršijančių 30 tūkst. Eurų, baudų, išieškojimą iki vienų metų, nustatydamos baudos mokėjimo grafiką Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintose Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka, kuris negali būti ilgesnis negu 4 metai. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 58 punkto reikalavimus dėl socialinio draudimo įmokų atidėjimo savarankiškai dirbantys asmenys, mokantys socialinio draudimo įmokas už save, Fondo valdybos teritoriniam skyriui pateikia motyvuotą prašymą, kuriame, be kita ko, nurodo įsiskolinimo priežastis, įsiskolinimo grąžinimo grafiką, kartu su prašymą pagrindžiančiais dokumentais.

10. Kadangi byloje teismas nenustatė, jog individualią veiklą vykdęs pareiškėjas įmokų įsiskolinimo grąžinimo grafiko bei dokumentų, pagrindžiančių galimybę sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis, VSDFV Klaipėdos skyriui nepateikė, ką patvirtino pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 22 d. raštas, todėl konstatavo, kad sprendimas neatidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

III.

11. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybės dėl VMI sprendimo apskundimo Komisijai, skundžiamų atsakovo ir Fondo valdymo sprendimų priėmimo ir akcentuoja, kad jis atitiko Įstatyme ir Taisyklėse nustatytas sąlygas, kai gali būti išdėstomas įsiskolinimo mokėjimas. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias teisės normas. Socialinio draudimo įmokų suma neviršija 30 000 Eur, buvo pateiktas motyvuotas prašymas, vykdant 2017 m. rugsėjo 15 d. rašte išreikštą nurodymą, pareiškėjas atsakovui pateikė VMI ir vietos mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriuose nurodyta papildoma informacija, dėl kokių priežasčių susidarė pareiškėjo įsiskolinimas.

13. Grąžinimo grafikas ir dokumentai, pagrindžiantys galimybę sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis nebuvo teikti, nes raštu pareiškėjas atsakovui patvirtino ir garantavo, jog tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-3536-602/2017 (Nr. A-1213-602/2018) netenkins pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš karto sumokės visą įsiskolinimą valstybės biudžetui. Dėl šios priežasties skolos grąžinimo grafikas ir dokumentai dėl galimybės sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis atskirai nebuvo teikiami, nes toks pareiškimas ir garantija dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo iš karto po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje priėmimo ir turi būti laikomi pareiškėjo siūlomu skolos grąžinimo grafiku.

14. Priešingu atveju, vertinant, kad apelianto nurodyta įmokų įsiskolinimo mokėjimo tvarka nėra ir negali būti laikoma skolos grąžinimo grafiku, susidaro situacija, kad iš apelianto reikalaujama formaliai tą pačią apelianto garantiją įforminti dokumente pavadintame įmokų grąžinimo grafikas.

15. Teismas sprendimu netinkamai vertino pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriui ir Fondo valdybai teiktus dokumentus. Pareiškėjui įsiskolinimo mokėjimas taip pat turi būti sustabdomas remiantis bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nes Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinus ginčijamus mokesčių administratoriaus sprendimus, pareiškėjui iš vis netektų mokėti įmokų įsiskolinimo.

16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, jog nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis įvykdė ir atitiko visas Įstatymo ir Taisyklėse nurodytas sąlygas. V. B. pateikti aukščiau nurodyti dokumentai, patvirtina V. B. įsiskolinimo Fondo biudžetui

susidarymo priežastis, tačiau dokumentai, pagrindžiantys galimybes sumokėti įmokų įsiskolinimą dalimis bei įmokų įsiskolinimo grąžinimo grafikas nebuvo pateikti.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atidėti jam papildomai apskaičiuotų socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais buvo ginčijami skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė įmokų įsiskolinimo grąžinimo grafiko, dokumentų, įrodančių pareiškėjo galimybę įmokų įsiskolinimą sumokėti dalimis, kuriuos, teismo vertinimu, prašant atidėti įsiskolinimą būtina pateikti, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio ir Taisyklių 58 punkto nuostatomis.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su šiomis teismo išvadomis nesutinka, nurodydamas, kad jis atitiko Įstatyme ir Taisyklėse nustatytas sąlygas, kai gali būti išdėstomas įsiskolinimo mokėjimas. Pareiškėjas tvirtina, kad neprivalėjo atsakovui teikti įsiskolinimo grąžinimo grafiko ir galimybes sumokėti įsiskolinimą patvirtinančių dokumentų, nes nurodymas, jog pareiškėjas sumokės visą įsiskolinimą biudžetui tuo atveju, jei LVAT administracinėje byloje Nr. A-1213-602/2018 netenkins pareiškėjo apeliacinio skundo, yra pareiškėjo patvirtinimas ir garantija, iš esmės atitinkantys atsakovo nurodomą pateikti įsiskolinimo grąžinimo grafiką. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas neturėjo teisės netenkinti pareiškėjo prašymo atidėti įsiskolinimą ir dėl to, kad jei LVAT administracinėje byloje Nr. A-1213-602/2018 tenkintų pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikintų ginčijamus mokesčių administratoriaus sprendimus, neliktų paties įsiskolinimo.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja.

24. Pareiškėjas tvirtina, kad jis atitiko Įstatyme ir Taisyklėse nustatytas sąlygas nustatytas sąlygas, kai gali būti išdėstomas įsiskolinimo mokėjimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį Fondo valdyba, o šio įstatymo 34 straipsnio 16 punkte numatytais atvejais jos teritorinis skyrius Taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti socialinio draudimo įmokų į Fondą įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, kuris negali būti ilgesnis negu 4 metai. Pažeidus mokėjimo grafiką, vykdomas socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimas priverstine tvarka. Šią įstatymo nuostatą įgyvendinančiose Taisyklėse besikreipiančio dėl įsiskolinimo atidėjimo asmens (šiuo atveju – savarankiškai dirbančio asmens, mokančio socialinio draudimo įmokas už save) pareiga be kitų dokumentų pateikti įsiskolinimo grąžinimo grafiką ar šią informaciją nurodyti motyvuotame prašyme įtvirtinta 58.2.1 punkte. Taisyklių 58.2.3 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas Fondo valdybos teritoriniam skyriui nepateikia motyvuoto prašymo ir visų 58.2.1 papunktyje reikalaujamų dokumentų, Fondo valdybos teritorinis skyrius informuoja draudėją apie trūkstamus dokumentus, nurodydamas ne ilgesnį nei 10 darbo dienų nuo rašto išsiuntimo dienos dokumentų pateikimo terminą, ir nurodo, kad laiku nepateikus šių dokumentų bus priimamas sprendimas neatidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo.

25. Aptartas teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjo prašymas dėl papildomai apskaičiuotų VSD įmokų ir PSD įmokų, taip pat šių įmokų delspinigių ir paskirtų baudų sumokėjimo atidėjimo galėjo būti tenkinamas pateikus VSDFV Klaipėdos skyriui visus Taisyklių 58.2.1 punkte nurodytus dokumentus, t. y. ir įsiskolinimo mokėjimo grafiką. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui tokio pobūdžio informacijos neteikė, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir spręsti klausimą dėl jo įsiskolinimo išdėstymo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas esminių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė. Pareiškėjo teiginiai, jog abstraktus įsiskolinimo sumokėjimo termino nurodymas, jį siejant su galutinio sprendimo priėmimu kitoje byloje, yra prilygintinas įsiskolinimo sumokėjimo grafikui, neatitinka nei ginčui taikytino teisinio reguliavimo, nei socialinio draudimo įmokų atidėjimo instituto paskirties, kuriuo, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiama sudaryti skolininkui galimybes atsiskaityti su biudžetu vienu metu nepatiriant itin ženklių privalomojo pobūdžio išlaidų.

26. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas privalėjo nesiimti jokių susidariusio įsiskolinimo priverstinio susigrąžinimo veiksmų (t. y. atidėti įmokų sumokėjimą) iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje Nr. A-1213-602/2018, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje byloje pareiškėjas kėlė Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta neatnaujinti termino pareiškėjo skundui dėl VMI 2015 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 68-91 paduoti, skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad minėtoje byloje ginčas vyko ne dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuotos ir nurodytos į biudžetą sumokėti VSD, PSD įmokos ir su jomis susijusios sumos.

27. Pagal bendrą mokesčių teisėje taikomą taisyklę, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti (žr. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 d.). Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste mokestinis ginčas (t. y. ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (MAĮ 2 str. 22 d.)) tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus nebuvo kilęs, priešingai – atsakovas 2016 m. kovo 18 d. gavo iš Klaipėdos AVMI informaciją, kad duomenų apie tolimesnį mokestinį ginčą dėl VMI 2015 m. birželio 1 d. sprendimo nebuvo. Kad pareiškėjas netinkamai įgyvendino savo teisę ikiteismine tvarka apskųsti VMI sprendimą, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1213-602/2018. Dėl aptartų motyvų apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas privalėjo atidėti įmokų sumokėjimą pareiškėjo pageidaujamam terminui nesilaikydamas Įstatymo 19 straipsnyje ir Taisyklėse įtvirtintų procedūrų, atmetami kaip nepagrįsti.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

29. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas nėra tenkinamas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįgijo teisės į prašomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARTŪRAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2868-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00621-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 15.8.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. ir R. B. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pajūrio regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3e6335f01dca11eabe008ea93139d588

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos J. M. ir R. B. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (5.1.22)A5-1704 „Dėl 2018-03-28 prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymą pakeisti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) sav. (toliau – ir ginčo sklypas), naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos; 3) priteisti pareiškėjoms iš atsakovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ginčo sklypo naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų pastatų teritorijos. Atsakovas Sprendimu atsisakė tenkinti minėtą prašymą pakeisti ginčo sklypo naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, nurodydamas, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktu pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas keičiami pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą. Atsakovas, įvertinęs ginčo sklypui taikytino Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, nepagrįstai nutarė, jog nėra galimybės tenkinti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymo.

3. Pareiškėjos teigė, jog ginčo sklypas yra urbanizuotoje Karklės gyvenvietės šiaurinėje dalyje, kuri intensyviai užstatyta gyvenamaisiais namais ir pagalbinio ūkio pastatais, jame yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas. Akcentavo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai ginčo sklypui numato žemės naudojimo paskirtį kaip kitos paskirties žemės, o naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos. Atsakovas nesutiko pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį tik todėl, kad urbanistinė plėtra šioje teritorijoje yra ribojama. Atkreipė dėmesį, jog Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano tikslai ir nustatytas teisinis reguliavimas Karklės etnokultūriniame draustinyje akivaizdžiai patvirtina, kad Tvarkymo planas nekonkuruoja su Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais dėl žemės naudojimo paskirties ir būdų nustatymo, o tik bendruoju planu nustatytose žemės naudojimo paskirtyse ir būduose nustato gamtos paveldo apsaugos režimą. Atsakovas, neleisdamas pakeisti ginčo sklypui žemės naudojimo paskirties ir būdo, kaip nustatyta Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose, pažeidė Aprašo 10 punktą, t. y. neteisėtai atsisakė pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą.

4. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838

patvirtintu Pajūrio regioninio parko ir jos zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinu Pajūrio regioninio parko tvarkymo specialiuoju planu, ginčo sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko etnokultūrinį draustinį. Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane ginčo sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė žemės naudojimo paskirtis numatyta – kitos paskirties žemė, indeksas – K. Minėto bendrojo plano reglamentų indeksas ginčo teritorijoje U2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo sklypai. Šiai kategorijai priskiriami Karklės ir Kalotės kaimai, juose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas. Pažymėjo, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo specialiojo plano sprendiniuose, t. y. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindiniuose teiginiuose, nustatyta, jog naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose. Taigi nors teisės aktai nustato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami žemės savininkų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas, šiuo atveju priimant sprendimą dėl žemės sklypo paskirties keitimo buvo būtina vadovautis Pajūrio regioninio parko tvarkymo planu, nes Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas iš esmės nereglamentuoja veiklos

šioje teritorijoje, o nurodo, kad saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus reglamentus. Kadangi pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, jog joms nuosavybės teise priklausančiame sklype yra buvusi sodyba, nėra teisinių pagrindų naikinti Sprendimo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

7. Direkcija nurodė, kad ginčo sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenką į Karklės etnokultūrinį draustinį, kuriame galioja šios saugomos teritorijos specialusis planas – Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas. Pagal minėto plano sprendinius naujų sodybų kūrimas galimas tik buvusių sodybų vietose. Remiantis Pajūrio regioninio parko tvarkymo planu, etnokultūriniame draustinyje numatyta galimybė atkurti buvusias sodybas, kurių faktai nustatyti: 1) pagal Pajūrio (Karklės) regioninio parko etnografinės dalies namų valdų suplanavimo schemą (reg. Nr. 003552000054), patvirtintą Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2 šaukimo tarybos 10 posėdžio sprendimu Nr. 78; 2) nustačius buvusios sodybos egzistavimo juridinį faktą. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis turimais duomenimis ginčo sklype buvusios sodybos juridinis faktas nėra nustatytas, todėl nėra galimybės pakeisti žemės sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą pakeisti ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtį bei būdą, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) r. sav., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Ginčo sklype yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). J. M. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai 2018 m. kovo 28 d. pateikė prašymą pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį ir būdą. Atsakovė nagrinėdama minėtą prašymą 2018 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Pajūrio regioninio parko direkciją dėl tarnybinės pagalbos suteikimo. Pajūrio regioninio parko direkcija 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 1.7-071 „Dėl tarnybinės pagalbos“ nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtinto Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano (toliau – ir Apsaugos zonų ribų planas) sprendiniais nustatyta, jog ginčo sklypas patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) sprendiniais etnokultūriniame draustinyje numatyta galimybė tik atkurti buvusias sodybas, o ginčo sklype nėra nustatytas juridinis faktas, kad jame praeityje buvo sodyba. Pajūrio regioninio parko direkcijos nuomone, įvertinus nurodytas aplinkybes nėra galimybės pakeisti ginčo sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos. Atsakovė atsižvelgdama į Pajūrio regioninio parko direkcijos išvadą skundžiamu sprendimu nutarė atsisakyti tenkinti J. M. 2018 m. kovo 28 d. prašymą. Minėtame sprendime atsakovė taip pat pažymėjo, jog vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtintu Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas) ginčo sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis numatyta kitos paskirties žemė K, bendrojo reglamento indeksas U2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo. Šioje teritorijoje esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus individualius reglamentus.

11. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2017 m. liepos 1 d. – 2018 m. gegužės 1 d. galiojusia įstatymo redakcija), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog ginčo sklype yra

galiojantis detalusis planas, tačiau jis yra urbanizuotoje teritorijoje (Karklės kaime), todėl vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu pareiškėjos turi teisę kreiptis į savivaldybės administraciją su prašymu pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį ir būdą atsižvelgiant į savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius.

13. Teismas taip pat nustatė, jog ginčo sklypas patenka į teritoriją pažymėta simboliu K, kurioje numatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, su indeksu U2.1, reiškiančiu – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo. Ginčo sklypas patenka į kompaktiškos urbanistinės plėtros teritoriją. Apsaugos zonos ribų plano ir Tvarkymo plano grafiniuose sprendiniuose nurodyta, jog ginčo sklypas patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį. Vadovaujantis Apsaugos zonos ribų plano 3.7 punktu Karklės etnokultūrinio draustinio tikslas – išsaugoti Karklės kaimo gatvių planinę struktūrą, sodybų erdvinio planavimo principus, susiformavusią žemėnaudos struktūrą. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo, jog vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais pareiškėjoms nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas patenka į teritoriją pažymėta raide K, su indeksu U 2.1, taip pat visos proceso šalis sutinka, kad ginčo sklypas patenka į Tvarkymo planu reglamentuotą saugomą teritoriją – Karklės etnokultūrinį draustinį. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos skunde pagrįstai teigia, jog savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniuose numatyta, jog ginčo sklypas patenka į teritoriją kurioje numatyta žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, tačiau akivaizdu ir tai, jog minėtas sklypas taip pat patenka į teritoriją, kurioje galioja specialiojo teritorijų planavimo dokumento – Tvarkymo plano, sprendiniai.

14. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad saugomos teritorijos tvarkomos bei veikla jose plėtojama atsižvelgiant tiek į bendrojo plano, tiek į specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinius. Atkreipė dėmesį, jog Bendrojo plano tekstinės dalies 1 skyriaus „Gyvenamųjų vietovių ir socialinės infrastruktūros tinklo formavimas“ 1.2.4 „Urbanistinės plėtros ypatumai“ nuostatuose teigiama, kad kai kuriuose rajono teritorijose yra parengti ir patvirtinti specialieji planai, todėl šių teritorijų urbanizavimas numatomas jų sprendiniuose, kurie šiame plane nekeičiami, t. y. esant kolizijai tarp Bendrojo plano ir specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių, pirmenybė teikiama specialiojo plano sprendiniams. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pagrįstai skunde teigia, jog Karklės etnokultūriniame draustinyje galiojančio specialiojo plano sprendiniai nereglamentuoja draustinyje esančių žemės sklypų pagrindinių naudojimo paskirčių bei naudojimo būdų. Atsakovas akcentuoja, kad nėra galimybės pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirties iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, o naudojimo būdą iš kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypo į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritoriją, kadangi vadovaujantis Tvarkymo plano aiškinamuoju raštu Karklės etnokultūriniame draustinyje naujų sodybų kūrimas galimas tik buvusių sodybų vietose, o pareiškėjos nepateikė rašytinių įrodymų leidžiančių teigti, kad praeityje ginčo sklype buvo sodyba. Pareiškėjos teismui nepateikė jokių duomenų leidžiančių teigti, jog ginčo sklype yra buvusi sodyba. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas paaiškino, kad pareiškėjos buvo Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikusios prašymą nustatyti juridinį faktą, jog ginčo sklype yra buvusi sodyba, tačiau bendrosios kompetencijos teismas prašymo netenkino.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties bei naudojimo būdo keitimas nėra savitikslė procedūra. Žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimas paprastai atliekamas turint tikslą statyti nekilnojamojo turto objektus. Pareiškėjos nei 2018 m. kovo 28 d. prašyme, nei skunde nenurodė, kokiu tikslu kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti ginčo sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą, tačiau teismo posėdžio metu jų atstovas patvirtino, jog pareiškėjos ketina ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą.

16. Teismas sprendė, kad remiantis Bendrojo plano sprendiniais ginčo sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis numatyta kitos paskirties žemė pažymėta raide K su indeksu U 2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo, tačiau vadovaujantis Tvarkymo plano aiškinamuoju raštu ginčo sklype naujų gyvenamųjų namų statyba negalima. Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, pripažinimas, jog prašomo organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projekto rengimo tikslas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, šiuo atveju sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą atsakovui atsisakyti organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projektą, todėl atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymą.

III.

17. Pareiškėjos J. M. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų

2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Klaipėdos r. savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymą pakeisti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

18. Pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, pažeidė proceso teisės normas ir netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas. Pareiškėjos teigia, kad visiškai sutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog jos turi teisę kreiptis į savivaldybės administraciją su prašymu pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį ir būdą atsižvelgiant į savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius, bei kad Karklės etnokultūriniame draustinyje galiojančio specialiojo plano sprendiniai nereglamentuoja draustinyje esančių žemės sklypų pagrindinių naudojimo paskirčių ir naudojimo būdų. Teismas teisingai įvertino teisinį reglamentavimą, nurodė, kad Karklės etnokultūrinis draustinis, į kurį patenka ginčo sklypas, yra pačioje Karklės gyvenvietėje, t. y. urbanizuotoje teritorijoje, todėl pareiškėjos turi teisę pakeisti ginčo sklypo paskirtį į kitą ir nustatyti naudojimo būdą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, nes tai numato Klaipėdos r. bendrojo plano sprendiniai. Todėl pareiškėjoms visiškai neaišku, kodėl teismas priėmė sprendimą jų skundą atmesti ir pripažinti atsakovo Sprendimą pagrįstu. Teismas savo sprendime padarė galutinę išvadą, kad ginčo sklypo paskirtis gali būti keičiama, tačiau tai būtų savitikslė procedūra, nes Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas ginčo sklype nenumato gyvenamų namų statybos, todėl ginčo sklypo paskirtis negali būti keičiama, o ginčo sklypo paskirties pakeitimas prieštarautų Tvarkymo plano sprendiniams, t. y. teismas savo sprendimo motyvacinės dalies pabaigoje paneigė aukščiau savo paties padarytas išvadas ir padarė priešingą išvadą, kad žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama ir naudojimo būdas nustatomas tik pagal specialiojo plano, šiuo konkrečiu atveju pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, sprendinius.

19. Pareiškėjos vertina, kad teismas šioje byloje nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-552/2018, kadangi joje buvo nagrinėjamos visiškai kitokios faktinės aplinkybės, nesusijusios su žemės naudojimo paskirties keitimu ar būdo nustatymu, o bylos ginčo esmė yra žemės sklypo dalinimo į sklypus galimybė saugomoje teritorijoje. Šioje konkrečioje byloje ginčo dėl žemės sklypo dalinimo nėra, nes pareiškėjos nori tik pakeisti jo naudojimo paskirtį į kitą. Taigi teismas šiuo atveju netinkamai taikė Aprašo 3.7 punktą, kuris imperatyviai draudžia ginčo sklypą priskirti žemės ūkio paskirties žemei, t. y. ginčo sklypas negali būti naudojamas žemės ūkio paskirčiai, nes toks naudojimas prieštarauja ne tik minėto 3.7 punkto nuostatoms, bet ir Klaipėdos r. bendrojo plano sprendiniams, numatantiems šią teritoriją naudoti kaip kitos paskirties žemę, todėl vien ši aplinkybė buvo pagrindas naikinti skundžiamą Sprendimą, tačiau teismas dėl šio svarbaus argumento sprendime visiškai nepasisakė.

20. Pareiškėjos teigia, kad teismas išsprendė ginčą, išeidamas už bylos ginčo dalyko ribų, t. y. teismas šioje byloje sprendė ginčą ne tik dėl ginčo sklypo paskirties keitimo ir būdo nustatymo, tačiau ir dėl užstatymo galimybės ginčo sklype, nors pareiškėjos į atsakovą kreipėsi tik su prašymu pakeisti ginčo sklypo paskirtį ir nustatyti naudojimo būdą pagal Klaipėdos r. bendrąjį planą ir neprašė leisti ginčo sklype ką nors statyti. Pareiškėjos pabrėžia, kad žemės naudojimo paskirties keitimo ir būdo nustatymo procedūra negali būti tapatinama su statybos ginčo sklype procedūromis. Žemės naudojimo paskirties keitimo ir būdo nustatymo procedūra yra pirmesnė už statybos techninio projekto rengimo procedūras, kurias atliekant taip pat yra numatyti specialiųjų architektūrinių statinio projektavimo sąlygų gavimo iš savivaldybės ir saugomų teritorijų institucijos veiksmai bei parengto statinio techninio projekto derinimas su šiomis institucijomis, todėl atsakovo ir teismo motyvai dėl galimybės statyti ginčo sklype yra pertekliniai, prieštaraujantys Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 daliai, Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 10 punkto nuostatoms.

21. Pareiškėjos nurodo, kad jų atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog kaimyninis sklypas, kaip ir ginčo sklypas iki 2014 m. buvo identiškoje situacijoje, t. y. žemės ūkio paskirties sklypas, ir tik po 2014 m., pasikeitus teisiniam reguliavimui, nerengiant detaliojo planavimo dokumento, savivaldybės direktoriaus įsakymu, vadovaujantis savivaldybės bendruoju planu, atsirado identiška galimybė pakeisti kaimyninio ir ginčo sklypo paskirtį, ką ir padarė kaimyninio sklypo savininkai – kredito unija „Memelio taupomoji kasa“. Taigi to paties rezultato turi teisę siekti ir pareiškėjos, tačiau teismas atsisakė tirti ir vertinti šias aplinkybes, todėl neužtikrino pareiškėjų teisės į konstitucinį asmenų lygybės principą. Liko neaišku kodėl esant identiškoms sąlygoms vieniems galima keisti žemės sklypo paskirtį ir nustatyti naudojimo būdą pagal Klaipėdos r. bendrojo plano sprendinius, o kitiems tai draudžiama. Toks nemotyvuotas, prieštaringas teismo sprendimas

negali būti pripažintas teisingu ir teisėtu teisingumo vykdymu, be to, sprendime nepasisakoma ir dėl tokio pareiškėjų nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo. Taip pat teismas savo sprendimą nepagrįstai grindė kito teismo (bendros kompetencijos) priimtu sprendimu, nors apie šios bylos aplinkybes nieko nežinojo (nenurodė bylos numerio), taigi teismas šioje byloje rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias byloje nėra visiškai jokių duomenų.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei nurodo, jog su skundžiamu teismo sprendimu sutinka.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Bendrajame plane niekur neminima, kad teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, sklypai gali būti išimtinai tik kitos paskirties. Pareiškėjų skunde nurodytas žemės sklypas (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį, kuriame galioja šios saugomos teritorijos specialusis planas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas. Ginčo žemės sklype (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Karklės kaime, Klaipėdos rajone, minėtoje namų valdų suplanavimo schemoje buvusios sodybos regeneravimo galimybė nenumatyta. Direkcijos duomenimis ginčo žemės sklype buvusios sodybos juridinis faktas nėra nustatytas, todėl ir nėra galimybės pakeisti žemės sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos. Pareiškėjų skundo 20 punkte nurodyta, kad ginčo sklype yra nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Direkcija nurodo, kad ji 2018 m. gegužės 14 d. raštu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą su tarnybinės pagalbos prašymu atlikti tyrimą dėl neteisėtai pastatyto statinio ir panaikinti statybos deklaraciją bei nelegalios statybos padarinius. Gautame atsakyme nurodyta, jog buvo pradėtas patikrinimas dėl galimai neteisėtai pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre registruoto pagalbinės paskirties pastato ir apie patikrinimo rezultatus bei priimtas priemones bus informuojama atskiru raštu.

24. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.25. Atsakovas teigia, kad Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane ginčo žemės sklypas patenka į

tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė žemės naudojimo paskirtis numatyta – kitos paskirties žemė, indeksas K. Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano reglamentų indeksas ginčo teritorijoje U2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo sklypai. Šiai kategorijai priskiriami Karklės ir Kalotės kaimai. Juose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės (daugiausia renovacijos), padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas. Saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose. Šiuo atveju priimant sprendimą dėl žemės sklypo paskirties keitimo buvo būtina vadovautis Pajūrio regioninio parko tvarkymo planu, nes Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas iš esmės nereglamentuoja veiklos šioje teritorijoje, o tik nurodo, kad saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Atsakovas mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės vadovavosi aktualiu teisiniu reglamentavimu bei faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (5.1.22)A5-1704, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjų prašymo pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

27. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad įvertinus bylos aplinkybių ir rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (5.1.22)A5-1704 „Dėl 2018-03-28 prašymo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų J. M. ir R. B. skundas atmestinas kaip

nepagrįstas.28. Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo anksčiau minėtą Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus

sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2018-04-24 sprendimą (5.1.22)A5-1704 ir įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti apeliančių 2018-03-28 prašymą pakeisti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, pažeidė procesinės teisės normas ir netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017-07-01 iki 2018-05-01), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtinto Pajūrio regioninio parko ir jų zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai (reglamentai).

31. Byloje nustatyta, jog pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) r. sav., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. J. M. ir R. B. siekia pakeisti šio žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, o naudojimo būdą, iš kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypo į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

32. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjoms priklausantis minėtas žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jų zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį. Šiai teritorijai galioja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinti Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad <… akivaizdu ir tai, jog minėtas sklypas taip pat patenka į teritoriją, kurioje galioja specialiojo teritorijų planavimo dokumento – Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, sprendiniai.

34. Minėto plano 24 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijoje palaikomas istoriškai susiformavęs užstatymas, gyvenamųjų vietovių išdėstymas, kuriama kompaktiškai užstatytų, urbanistinių teritorijų sistema, kurioje saugoma ar atkuriama pajūrio gyvenviečių urbanistinė struktūra, puoselėjama tradicinė architektūra, o 26 punkte – naujų sodybų kūrimas galimas: 26.1. gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.1 punktas); buvusių sodybų vietose (26.2 punktas); ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose: vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (26.3.1 punktas); kuriant sodybą, ne mažiau 20 % žemės sklypo ploto skiriama želdynams (26.3.2 punktas).

35. Pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Klaipėdos

rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius ginčo žemės sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurios pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, pažymėta raide K su indeksu U2.1. Tai rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo. Šiai kategorijai priskiriamose teritorijose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas. Saugomuose teritorijose esančios gyvenamosios teritorijos tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus individualius reglamentus.

36. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas atsisakymą pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, grindžia ta aplinkybe, kad Karklės etnokultūriniame draustinyje yra galimybė tik atkurti praeityje žemės sklype buvusias sodybas (Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 1996 m. balandžio 11 d. 2 šaukimo tarybos 10 posėdžio sprendimu Nr. 78 patvirtintoje Pajūrio (Karklės) regioninio parko etnografinės dalies namų valdų suplanavimo schemoje (reg. Nr. 003552000054) ginčo žemės sklype buvusios sodybos regeneravimo galimybė nenumatyta, taip pat nenustatytas buvusios sodybos juridinis faktas), o pareiškėjos nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog ginčo sklype yra buvusi sodyba, todėl ši aplinkybė eliminuoja galimybę pakeisti žemės naudojimo paskirtį ir būdą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog esant anksčiau minėtoms aplinkybėms tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prašomo organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projekto rengimo tikslas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kas šiuo atveju sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą atsakovui atsisakyti organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projektą. Be to, tretysis suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 1.7-096 kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą su tarnybinės pagalbos prašymu atlikti tyrimą dėl ginčo žemės sklype neteisėtai pastatyto statinio ir panaikinti statybos deklaraciją bei nelegalios statybos padarinius.

37. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

38. Bendrojo plano tekstinės dalies 1 skyriaus „Gyvenamųjų vietovių ir socialinės infrastruktūros tinklo formavimas“ 1.2.4 poskyryje „Urbanistinės plėtros ypatumai“ nurodyta, kad teritorijose, kuriose yra parengti ir patvirtinti specialieji planai šių teritorijų urbanizavimas numatomas jų sprendiniuose, kurie bendruoju planu nekeičiami. Tai reiškia, jog tokios teritorijos tvarkomos pagal patvirtintų specialiųjų planų reglamentus (sprendinius), todėl atmestini pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normos aiškinimo ir taikymo pažeidimą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 str. 2 d., Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 2 d. 2 p. 22 str. 4 d., 28 str. 7 d. ir Aprašo 10 p.).

39. Apeliacinio skundo argumentą, kad Karklės etnokultūriniame draustinyje negali būti žemės ūkio paskirties žemės sklypų, teisėjų kolegija vertina kaip nesusijusį su nagrinėjamo ginčo dalyku (kokios paskirties žemės sklypai turi būti etnokultūriniuose draustiniuose).

40. Pareiškėjos apeliaciniame skunde teigia, jog naujų sodybų kūrimas ginčo sklype numatytas Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane (26 punktas). Skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti

pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto naujo argumento, t. y. naujų sodybų kūrimo ginčo sklype numatymo Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane.

41. Kaip matyti iš pareiškėjų apeliacinio skundo turinio, taip pat iš Pajūrio (Karklės) regioninio parko etnografinės dalies namų valdų suplanavimo schemos ištraukos, pareiškėjų ir gretimo (kaimyninio) žemės sklypo ( (duomenys neskelbtini)) faktinės aplinkybės yra skirtingos. Taigi nėra jokio pagrindo išvadai padaryti, kad buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principas.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti, todėl teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo. Taip pat nėra jokio juridinio pagrindo tenkinti J. M. ir R. B. apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.


n u t a r i a:

Pareiškėjų J. M. ir R. B. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-5865-662/2019Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00224-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 8.5; 8.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f210b401dca11eabe008ea93139d588

užsieniečio atstovei advokatei I. I.,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos

tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. S. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre persvarstymo ir pareiškėjo K. S. prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis K. S. (toliau – ir užsienietis, pareiškėjas) pateikė prašymą persvarstyti jo sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) pagrindus ir taikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

2. Užsieniečių registracijos centras taip pat pateikė teikimą persvarstyti užsieniečio K. S., gim. (duomenys neskelbtini), sulaikymą, ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. lapkričio 29 d.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį, tačiau 2019 m. vasario mėn. pablogėjus jo psichinės sveikatos būklei ir bijodamas, jog bus grąžintas į kilmės šalį, išvyko į Vokietiją. Vokietijoje buvo gydomas ligoninėje, turi medicininius dokumentus, kad jo psichikos sveikatos būklė yra sutrikusi, jam nuolat reikia vartoti vaistus. Buvo grąžintas iš Vokietijos į Lietuvą, kurioje jam taikytas sulaikymas. Sulaikymo sąlygos yra labai nepalankios jam gyventi, jis bijo, kad gali vėl pablogėti jo sveikata – turi psichikos sveikatos sutrikimų, todėl prašo dėl sveikatos būklės perkelti į kitas sąlygas. Prieglobsčio suteikimo nagrinėjimas šiuo metu atnaujintas. Lietuvoje jis yra 1,5 metų, neturi pagrindo palikti šalies, nori laikytis taisyklių ir neišvykti iš Lietuvos Respublikos.

4. Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad užsieniečiui jau buvo taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre, tačiau užsienietis išvyko iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją, pažeisdamas jam taikytos alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygas. Užsienietis grąžintas į Lietuvos Respubliką, jam 2019 m. rugpjūčio 29 d. taikytas sulaikymas iki 2019 m. lapkričio 29 d. Užsieniečiui yra teikiamos medicininės paslaugos. Teigė, kad užsienietis išvyko į Vokietiją, bijodamas būti grąžintas į kilmės šalį, todėl užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio suteikimo procedūra.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino, o Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl užsieniečio K. S. sulaikymo ir taikė jam alternatyvią sulaikymui priemonę – nutarė apgyvendinti jį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2019 m. lapkričio 29 d.

6. Teismas nustatė, kad užsienietis 2017 m. spalio 29 d. perduotas iš Lenkijos Respublikos ir buvo sulaikytas 48 val. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimu užsienietis sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2018 m. balandžio 30 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu užsieniečiui taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2018 m. balandžio 30 d. Užsieniečiui skirtos alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminas pratęstas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. liepos 23 d., 2018 m. spalio 25 d. bei 2019 m. sausio 30 d. sprendimais. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo netenkino. Lietuvos Respublikos vyriausiais administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi iš dalies

tenkino užsieniečio skundą dėl minėto Departamento sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Užsienietis 2019 m. vasario 13 d. pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi užsieniečio skundą paliko nenagrinėtu, kadangi užsienietis išvyko iš Lietuvos Respublikos ir jo buvimo vieta buvo nežinoma. 2019 m. rugpjūčio 27 d. užsienietis pagal Dublino III Reglamentą grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Vokietijos ir sulaikytas 48 val. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu užsieniečiui taikytas sulaikymas Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. lapkričio 29 d. 2019 m. rugsėjo 10 d. užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas taip pat nustatė, kad užsienietis nuo 2019 m balandžio 4 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. buvo hospitalizuotas (duomenys neskelbtini) klinikoje, kur jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini).

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 182 dalimi ir atsižvelgęs į bylos medžiagą, konstatavo, kad nėra duomenų, jog užsienietis įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašus, tačiau pateikti medicininių dokumentų išrašai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog užsienietis turi (duomenys neskelbtini) sutrikimų ir yra pažeidžiamas asmuo.

9. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT), konstatavo, kad užsienietis išvyko iš Lietuvos Respublikos ir pažeidė jam skirtą alternatyvią sulaikymui priemonę, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad užsienietis keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, užsienietis yra pažeidžiamas asmuo ir tokio asmens interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad užsieniečiui taikyta sulaikymo priemonė pakeičiama alternatyvia sulaikymui priemone – apgyvendinimu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

III.

10. Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.

11. Užsieniečių registracijos centras paaiškina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime pažymėjo, jog K. S. netinkamai vykdė teismo jam paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę, nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais, savavališkai, neturėdamas teisės išvyko į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, kai dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje. Savo paaiškinime užsienietis prisipažino, kad neteisėtai išvyko į Vokietiją todėl, jog nujautė, kad Lietuvos Respublikos teismai jam taip pat priims neigiamą sprendimą ir jis bus sulaikytas ir išsiųstas į tėvynę. Todėl mano, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į kilmės šalį ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Tačiau teismas netinkamai vertino užsieniečio pateiktus dokumentus, įrodančių užsieniečio asmens pažeidžiamumą, nes jie buvo netinkamai pateikti.

12. Užsieniečių registracijos centras teigia, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes, t. y. užsieniečio pateiktus medicininius dokumentus, nepagrįstai padarė išvadą, jog asmuo dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų yra pažeidžiamas asmuo. Mano, kad vienkartinis trumpalaikis asmens gydymas gydymo įstaigoje negali būti vertinamas, kad asmuo dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai numato Įstatymo 2 straipsnio 182 dalis. Pažymi, kad užsienietis nesiskundė psichikos sveikata medicinos personalui nuo to laiko, kai atvyko į Lietuvos Respubliką, jis nebuvo hospitalizuotas dėl psichikos negalavimų į gydymo įstaigas. Todėl mano, kad vienkartinis buvimas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini) klinikoje yra negalavimas (susirgimas), kuris užsieniečiui neturi pasekmių, t. y. jis nuolat nevartoja psichiką veikiančių vaistų, antidepresantų. Taigi dėl šių aplinkybių asmuo negali būti pripažintas pažeidžiamu.

13. Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad asmenų priskyrimas pažeidžiamų asmenų grupei nustatomas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4-597 patvirtintas Užsieniečių, turinčių ypatingų poreikių, identifikavimo, apgyvendinimo ir pagalbos jiems teikimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

cente tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Aprašo II skyriaus 4 punkte yra išvardytas baigtinis asmenų, kurie priklauso pažeidžiamų asmenų grupei, sąrašas. Pagal Aprašo II skyrių, pažeidžiamų asmenų identifikavimą atlieka Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus vyresnieji specialistai, teikiantys socialinę bei psichologinę pagalbą, ir Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus Šeimos gydytojo kabineto šeimos gydytojas nuo tokio asmens atvykimo į Užsieniečių registracijos centrą momento ir per visą jo buvimo centre laikotarpį. Šiuo metu Užsieniečių registracijos centre į pažeidžiamų asmenų sąrašą Šri L. D. Respublikos pilietis K. S. neįtrauktas. Nuo 2017 m. spalio 29 d. užsieniečiui atvykus į centrą iki šios dienos, atliekant jo medicininę apžiūrą, socialinę apklausą bei suteikiant jam individualią psichologinę konsultaciją, nebuvo nustatyti požymiai, pagal kuriuos šis asmuo galėtų būti priskirtas kuriai nors minėtame Apraše numatytai pažeidžiamų asmenų grupei. Šiuo atveju užsieniečiui negali būti taikoma Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma (kai užsienietis sulaikomas tik ypatingais atvejais), kuri yra taikoma išskirtinai tik asmenų, kurie yra pripažinti pažeidžiamais, bei šeimų, kuriose yra nepilnamečių vaikų, atžvilgiu. Mano, kad teismas, vertindamas medicininius dokumentus, negalėjo pripažinti K. S. pažeidžiamu asmeniu.

14. Pareiškėjas K. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apelianto skundą atmesti. Teigia, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų yra priskirtinas pažeidžiamų asmenų grupei, jis nekelia jokios grėsmės, o sulaikymas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais.

15. Užsieniečių registracijos centras pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, jog 2019 m. lapkričio 28 d. užsienietis išėjo ir Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo, jo buvimo vieta yra nežinoma.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsieniečio Šri L. D. Respublikos piliečio K. S. sulaikymo ir apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad užsienietis yra prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašytojas, nėra duomenų, jog užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ar kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, konstatavęs, jog užsienietis turi psichikos sutrikimų ir yra pažeidžiamas asmuo, sprendė, kad turi būti taikoma jam alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2019 m. lapkričio 29 d.

18. Užsieniečių registracijos centras, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir neturėjo pagrindo pripažinti K. S. pažeidžiamu asmeniu, taip pat mano, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į kilmės šalį ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi, kad, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). Pagal šio straipsnio 3 dalį, Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir (arba) jo šeimos narys ar kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas tik šiais pagrindais: 1) jis serga epideminį potencialą turinčiomis ligomis, kurios apibrėžtos Pasaulinės sveikatos organizacijos dokumentuose, arba kitomis žmonių užkrečiamosiomis (infekcinėmis ar parazitinėmis) ligomis, kurioms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus taikomi kontrolės reikalavimai; 2) kai siekiama jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

20. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant

nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

21. Dėl galimybės užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę (Įstatymo 115 str. 1 d.). Pagal Įstatymo 112 straipsnį, užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ir dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi taikomas užsieniečio judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, jog toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

22. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylas dėl asmenų sulaikymo taip pat svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3912-415/2019).

23. Byloje, be kita ko, nustatyta, kad Departamentas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo netenkino. Lietuvos Respublikos vyriausiais administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi iš dalies tenkino užsieniečio skundą dėl minėto Departamento sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Užsienietis 2019 m. vasario 13 d. pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi užsieniečio skundą paliko nenagrinėtu, kadangi užsienietis išvyko iš Lietuvos Respublikos ir jo buvimo vieta buvo nežinoma. 2019 m. rugpjūčio 27 d. užsienietis pagal Dublino III Reglamentą grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Vokietijos ir sulaikytas 48 val. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu užsieniečiui taikytas sulaikymas Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. lapkričio 29 d. 2019 m. rugsėjo 10 d. užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

24. Byloje nėra ginčo, kad asmuo nėra įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą, tačiau iš byloje esančių duomenų, patvirtinančių, jog užsienietis nuo 2019 m balandžio 4 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. buvo hospitalizuotas (duomenys neskelbtini) klinikoje, kur jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas vertino, kad užsienietis turi (duomenys neskelbtini) sutrikimų ir yra pažeidžiamas asmuo. Su tokiu vertinimu apeliantas nesutinka.

25. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų sulaikymo galimybės privalo būti svarstomos tik išimtiniais atvejais. Sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti savaiminio jų taikymo. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų

priėmimo (toliau – ir Priėmimo sąlygų direktyva 2013/33/ES) 2 straipsnio 1 dalies k punkte ir 21 straipsnyje pažeidžiami asmenys apibrėžti, kaip specialių priėmimo poreikių turintys prašytojai, kuriems reikia specialių garantijų, kad galėtų pasinaudoti teisėmis ir laikytis įpareigojimų, numatytų šioje direktyvoje, ir tokiais asmenimis laikomi nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, žmonės su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, nėščios moterys, nepilnamečius vaikus turintys vieniši tėvai, prekybos žmonėmis aukos, sunkiai sergantys, psichikos sutrikimų turintys asmenys, taip pat asmenys, kurie patyrė kankinimus, išprievartavimą arba kitokias sunkaus psichologinio, fizinio arba seksualinio smurto formas. Analogiškas pažeidžiamų asmenų sąrašas įtvirtintas ir Grąžinimo direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 9 dalyje.

26. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje nagrinėjant skundus dėl užsieniečių judėjimo laisvės ribojimo, yra nuosekliai aiškinama, kad „<…> pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. <…> nors objektyviai aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojas, grubiai ignoruodamas aiškius draudimus, bandė be galiojančio kelionės dokumento išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pagrindas apriboti jo judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, tame tarpe – taikyti sulaikymą, tokia priemonė asmeniui, kuris privalo rūpintis kartu su juo gyvenančiais nepilnamečiais vaikais, kurių gyvenimo sąlygoms tokios priemonės skyrimas jais privalančiam rūpintis asmeniui taip pat turi didelę įtaką, gali būti skiriama tik ypatingu atveju, t. y. kai tiek sulaikymo priemonės pagrindas yra ypatingas (grėsmė valstybės saugumui ar pan.), tiek kai tikrai nėra kitos alternatyvos (asmuo pažeidžia jam skirtą alternatyvią priemonę ar pan.). <…>“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1798-624/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4929-624/2016).

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad asmenys, priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 2 straipsnio 1 dalies k punkto ir 21 straipsnio prasme, gali būti sulaikyti tik itin ypatingais, išimtiniais atvejais. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad pažeidžiami asmenys ypač turi teisę į veiksmingą apsaugą, jų interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4853-442/2018).

28. Susipažinus su nagrinėjamos bylos medžiaga, nustatyta svarbi aplinkybė, jog pareiškėjui buvo pasireiškę (duomenys neskelbtini) sveikatos sutrikimai (b. l. 12–13; užsieniečio asmens byla, b. l. 84–86). Be to, Vokietijos psichiatrijos klinikos gydytojo – specialisto pažymoje nurodyta, kad užsieniečiui tikėtinas ryškus potrauminis stresinio sutrikimo paūmėjimas, įskaitant ūminę (duomenys neskelbtini) elgseną (b. l. 5). Todėl visiškai nesutiktina su apelianto vertinimu, kad pagal Aprašą užsienietis nepriskirtas kuriai nors minėtame Apraše numatytai pažeidžiamų asmenų grupei, kadangi, kaip minėta, bylos duomenys patvirtina ir Priėmimo sąlygų direktyva 2013/33/ES įpareigoja vertinti asmens pažeidžiamumą plačiau, nei tai daro apeliantas. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas patenka į Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategoriją. Be to, paminėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Įvertinusi minėtą aplinkybių visetą, teisinį reguliavimą ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog šiuo metu egzistuoja pakankamos Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės sulaikyti pareiškėją ribojant jo judėjimo laisvę.

29. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas.


n u t a r i a:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

Documents

· Web viewEkspertas S. Mitkus neturi matininko kvalifikacijos. Be to, ekspertizė neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 216 straipsnio 1