· Web viewNr. 3P-1109/2019 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01671-2015-8 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS 2019 m. liepos 4 d.Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19781 2019-12-09 2019-07-04 2019-07-04 -

Nr. 3P-1109/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01671-2015-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altarė“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu stabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1109/2019 nustatė, kad atsakovės paduotas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau atsakovė nesumokėjo CPK numatyto mokėti žyminio mokesčio. Minėta nutartimi teisėjų atrankos kolegija nustatė atsakovei terminą iki 2019 m. liepos 5 d. pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius duomenis.

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė sumokėjo žyminį mokestį, sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė UAB „Altarė“ kartu su kasaciniu skundu taip pat pateikė prašymą sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimu panaikinti Nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenys, suformuoti pagal Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. 13/16911, registro Nr. 44/844019 (žemės sklypas su statiniais), adresas: Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žvalgų g. 5; kadastrinių matavimų bylą Nr. 13/16911, registro Nr. 44/844019 (žemės sklypas su statiniais), adresas: Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žvalgų g. 7; panaikinta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. pažymos dalis dėl nurodytų statinių; pripažintos negaliojančiomis be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys; taikyta restitucija – iš UAB „Altarė“ bankrutavusiai UAB „Egvilta“ priteistas pastatas, unikalus numeris 4400-2463-4272, pažymėjimas plane 4H1/b, esantis adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žvalgų g. 5, ir daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus numeris 4400-2463-4272, pažymėjimas plane 4H1/b, esantis adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žvalgų g. 7, o iš bankrutavusios UAB „Egvilta“ UAB „Altarė“ priteista 231 696 Eur; paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad atsakovės prašymas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=24f405c0184a11eabbd2d79178d400a0

tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo vykdymą tol, kol

byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Pranešti VĮ Registrų centrui apie kasacinio skundo priėmimą civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto:

pastato, unikalus numeris 4400-2463-4272, esančio adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žvalgų g. 5, ir daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus numeris 4400-2463-4272, esančio adresu Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žvalgų g. 7

Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS

2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 26 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomegris“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15833bb0184a11eabbd2d79178d400a0

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ



Baudžiamoji byla Nr. 2K-279-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32873-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4.4; 2.1.15.3.3.2(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžių.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu Ą. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono ribų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1 dalimi, Ą. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones vienerius metus, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1d2deaf0178111ea9d279ea27696ab7b

Iš civilinės atsakovės ADB „G.“ priteista nukentėjusiajai D. S. 700 Eur turtinei ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. J. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai M. S. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš civilinės atsakovės UAB „B.“ priteista nukentėjusiajai D. S. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. J. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai M. S. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš nuteistojo Ą. P. priteista nukentėjusiajai D. S. 1500 Eur teisinei (advokato) pagalbai apmokėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendis pakeistas ir panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1 dalimi, Ą. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones vienerius metus, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista ir iš nuteistojo Ą. P. bei civilinės atsakovės UAB „B.“ priteista po 250 Eur nukentėjusiajai D. S. teisinei pagalbai, suteiktai apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Ą. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 13 d. apie 13.10 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes Benz Atego“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau ‒ KET) 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, t. y., važiuodamas (duomenys neskelbtini) ir artėdamas prie sankryžos su (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 punktas), pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 127 punktas), važiavo 69 km/h greičiu ir viršijo gyvenvietėse leistiną maksimalų 50 km/h greitį (KET 129 punktas), atsiradus kelyje kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. iš kairės pusės į važiuojamąją kelio dalį įžengus pėsčiajam V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), nedelsdamas nestabdė vairuojamo automobilio ir nesustojo (KET 128 punktas), dėl to kliudė pėsčiąjį V. S., taip įvyko eismo įvykis, dėl kurio V. S. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų žuvo įvykio vietoje.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis Ą. P. ir jo gynėja advokatė V. Grigonytė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 281 straipsnio 5 dalį, 54 straipsnio 1, 2 dalis, 41 straipsnį), nes jį taikė nesant jo taikymo pagrindui, ir padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Be to, netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatos, nes nukentėjusiosioms priteistas per didelis neturtinės žalos atlyginimo dydis, o apeliacinio teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo pagrįstos neišsamiu bylos duomenų įvertinimu, įrodymai įvertinti atskirai nuo jų visumos.

2.2. Kasaciniame skunde aptariamos teismų praktikos nuostatos, kad būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, kokie konkretūs KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, t. y. turi būti nustatyta, kad būtent dėl konkretaus pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2013, 2K-143-976/2015, 2K-157-895/2016, 2K-154-699/2016 ir kt.). Kasatoriai pažymi būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles, priežastinio ryšio pobūdį (dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis), teigia, kad turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti KET pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir

nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018). Tačiau nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai priežastinį ryšį dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo nukentėjusysis V. S., siejo tik su KET 9, 127, 128, 129 punktų pažeidimais ir neišsamiai išnagrinėjo bylos rašytinius įrodymus: 2018 m. gegužės 7 d. ekspertizės aktą, 2017 m. sausio 18 d. rašto Nr. V5-77 priedą ir vaizdo medžiagą, kurioje nufilmuotas eismo įvykis.

2.3. Kasatoriai aptaria KET 45 punkto, reglamentuojančio pėsčiųjų elgesį kelyje, nuostatas ir teigia, kad byloje esančiame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis, pamatęs nuteistojo vairuojamą automobilį, pradėjo bėgti ne statmenai (KET 42 punktas ir ekspertų skaičiavimai), bet ta pačia kryptimi, kuria važiavo šis automobilis. Dėl to ekspertizės akte V. S. judėjimo kryptis važiuojamąja dalimi neteisingai apskaičiuota statmenai automobilio važiavimo krypčiai, o nukentėjusiojo ėjimo greitis įvertintas remiantis paprasčiausiais rekomendaciniais metodiniais nurodymais ir į skaičiuojamą formulę neįtraukus dėmens, padidinančio V. S. ėjimo važiuojamąja dalimi trukmę. Aptardami ekspertizės akto skaičiavimus ir išvadas, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, kasatoriai teigia, kad ekspertizės akto ir skundžiamų nuosprendžių išvada, jog jeigu krovininis automobilis būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu ir judėjęs nestabdomas, pėsčiasis būtų spėjęs išeiti apie 0,9–1,8 metro atstumu, yra neteisinga. Šiose išvadose nepagrįstai neįvertinta ir nepasisakyta, kad jeigu V. S. būtų bėgęs ne automobilio važiavimo kryptimi, o statmenai, tai jis neabejotinai būtų spėjęs išbėgti už važiuojamosios dalies. Dėl to kasatoriai, pažymėdami V. S. būseną (neblaivus) ir jo elgesį (netikėtai, visiškai nesidairydamas į šalis, išėjo į važiuojamąją kelio dalį ir pradėjo bėgti tiesiai prieš automobilį), teigia, kad šiuo atveju eismo įvykio priežastinis ryšys susijęs būtent su KET 42 ir 45 punktų pažeidimais. Abiejų instancijų teismai tinkamai neįvertino byloje atliktų keturių ekspertizių išvadų, kurios yra priešingos, ir aplinkybės, kad būtent nukentėjusiojo padaryti KET 42 ir 45 punktų pažeidimai buvo susiję pagrindiniu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismai, nustatydami tik nuteistojo kaltę ir neįvertinę V. S. padarytų KET 42 ir 45 punktų pažeidimų, netinkamai taikė ir BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

2.4. Abiejų instancijų teismai klaidingai taikė priežastinio ryšio nustatymo taisykles, suformuluotas teismų praktikoje dėl eismo įvykių, kuriuose keli eismo dalyviai pažeidžia KET, pagal kurias reikia nustatyti, būtent kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-522/2010, 2K-73/2011, 2K-470/2011 ir kt.). Sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą, turi būti nustatoma ir įvertinama tiek žuvusiojo elgesys, tiek jam kliūtį sudariusio vairuotojo (šiuo atveju – nuteistojo) veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės įvykiui. Be to, net ir nustačius KET pažeidimą bei jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir padaryta žala kitam asmeniui, turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-434-788/2015). Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai netinkamai nustatė nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – kaltę, pagrindiniu kaltininku nurodydami tik nuteistąjį ir visiškai ignoruodami nukentėjusiojo padarytus KET 42, 45 punktų pažeidimus, t. y. priežastį, kodėl nuteistajam buvo sudėtinga sustoti nekliudant V. S.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės išimtinai tik specialistų išvadomis, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino bylos įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Kasatorių nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta, neargumentuota, padaryta išsamiai nepatikrinus visų bylos duomenų ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad eismo įvykio ekspertizės akto išvados yra tik prielaida daryti teisinę išvadą ir negalima apsiriboti šių išvadų pakartojimu, nes priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-528/2008, 2K-409/2013, 2K-143-976/2015).

2.6. Nagrinėjamoje byloje ekspertizės akto išvados ir šias išvadas pateikusių specialistų (ekspertų H. V. ir K. G.) parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, yra prieštaraujantys vieni kitiems. Kasatorių teigimu, eksperto K. G. nurodytas nukentėjusiojo judėjimo laiko didelis skirtumas patvirtina, kad viso bylos tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatytas tokio judėjimo į važiuojamąją dalį pradžios momentas, t. y. pirmo žingsnio žengimo laikas, bei tiksli vieta, iš kurios jis (V. S.) pradėjo judėti. Be to, byloje pakeitus kaltinimą iš esmės, pagrindine eismo kilimo priežastimi vietoj nuteistojo viršyto leistino greičio buvo įvardyta per vėlus automobilio stabdymo pradžios momentas, tačiau tokia išvada neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes padaryta remiantis išimtinai eksperto K. G. išvadomis, kurios, kasatorių nuomone, yra

visiškai neišsamios. Kartu tai reiškia, kad skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13 punkte padaryta išvada dėl nuteistojo važiavimo greičio, t. y. kad nuteistasis, važiuodamas 69 km/h greičiu, pristabdė, greičiui sumažėjus iki 34 km/h (toks automobilio greitis buvo susidūrimo metu) ėmė intensyviai stabdyti, prieštarauja ekspertizės išvadai. Kasatoriai nurodo leistinus maksimalius važiavimo greičius kelyje (duomenys neskelbtini) ir atitinkamose jo atkarpose bei nuteistojo vairuotojo automobilio važiavimo greitį ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas klaidingą situacijos vertinimą – nuteistojo padarytą KET 128 punkto pažeidimą, tačiau prieštaraujantį ekspertizės akto medžiagai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, šis teismas, nepagrįstai atmesdamas gynybos prašymą dar kartą apklausti ekspertus ir taip pašalinti byloje esančius prieštaravimus, pažeidė kaltinamojo teisę gintis nuo pateikto kaltinimo, naudojantis įstatymo leidžiamomis teisėtomis gynybos priemonėmis (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnis).

2.7. Kasatoriai nesutinka ir su nukentėjusiosioms priteistu iš nuteistojo ir civilinių atsakovių neturtinės žalos dydžiu (11 000 Eur). Aptardami neturtinės žalos nuostatas, įtvirtintas CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes nepagrįstai paliko iš nuteistojo Ą. P. priteistą žymiai didesnį, nei teismų praktikoje atsižvelgiant į nukentėjusiojo elgesį paprastai priteisiama, neturtinės žalos atlygintiną dydį.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės V. Grigonytės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:

3.1. Kasacinio skundo argumentai ir prašymas yra nepagrįsti. Priešingai nei teigiama šiame skunde, abiejų instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėdamas BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl nuteistojo Ą. P. kaltės ir jo atliktų veiksmų (padarytų KET pažeidimų, lėmusių kilusį eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusysis V. S., kvalifikavimo), turi būti palikti nenagrinėtini. Šie kasacinio skundo argumentai dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėtų bylos įrodymų ir dėl to netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės grindžiami kasatorių nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, savaip vertinamų dalies bylos įrodymų (specialistų išvadų ir ekspertizės aktų dėl eismo įvykio mechanizmo ir jo priežasčių, vaizdo įrašo turinio) ir pateikiamu savu šių įrodymų vertinimu, taip keliamos abejonės dėl teismų išvados dėl Ą. P. kaltės. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nuteistojo kaltė grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu. Teismai, įvertinę visus teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtus įrodymus, tarp jų nuteistojo parodymus, kasatorių akcentuojamas specialistų išvadas ir ekspertizių aktus, juos pateikusių ekspertų paaiškinimus, vaizdo įrašo turinį ir kt., motyvuotai atmetė gynybos argumentus dėl būtinojo priežastinio ryšio, t. y. pėsčiojo V. S. padaryto KET 42 ir 45 punktų nuostatų pažeidimo vertinimo, kaip pagrindinės eismo įvykio kilimo priežasties. Kartu tai reiškia, kad teismai rėmėsi ne tik specialisto išvadomis ir ekspertizės aktų išvadomis, bet ir kitais faktiniais bylos duomenimis, vertindami juos kaip visumą, t. y. tinkamai laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

3.2. Prokurorui nekyla abejonių, kad pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes teisingai konstatuota, jog nuteistasis pažeidė KET 9, 127, 128, 129 punktus ir tarp nuteistojo veiksmų bei kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismai, remdamiesi nagrinėjamos bylos įrodymų visetu, pagrįstai konstatavo, kad Ą. P., važiuodamas didesniu nei leistinu maksimaliu greičiu, iš kairės pusės į važiuojamąją kelio dalį įžengus pėsčiajam V. S., t. y. atsiradus kelyje gerai matomai kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nedelsdamas nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir jos nesustabdė, dėl to prarado galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju (kliūtimi) arba jį saugiai apvažiuoti ir kliudė pėsčiąjį V. S., taip sukeldamas eismo įvykį, dėl kurio V. S. nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje. Skundžiamuose nuosprendžiuose pagrįstai konstatuota, kad būtent nuteistojo padaryti minėtų KET punktų reikalavimų pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis, todėl jo atsakomybės nepašalina nukentėjusiojo padaryti KET 42, 45 punktų reikalavimų pažeidimai. Prokuroras teigia, kad nors šie pažeidimai techniniu požiūriu ir nebuvo priimtini bei neatitiko KET reikalavimų, tačiau tokie veiksmai nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei Ą. P. būtų važiavęs neviršydamas leistino maksimalaus greičio ir laiku bei tinkamai būtų sumažinęs greitį (stabdęs), jis būtų turėjęs galimybę išvengti susidūrimo su kliūtimi.

3.3. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, kuriais grindžia nuosprendį, pateikė jų vertinimą, išanalizavo įrodymų turinį, palygino juos tarpusavyje, patikrino įrodymų

teisėtumą, išdėstė motyvuotas išvadas dėl kiekvienos teismo nustatytos bylos aplinkybės bei informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, įrodymai susieti tarpusavyje ir įvertinti kaip visetas. Nuosprendyje pateikti pakankami motyvai, kodėl teismas kritiškai vertina nuteistojo parodymus, o teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos. Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą (kurio argumentai iš esmės pakartoti kasaciniame skunde), išvadą dėl Ą. P. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo padarė įvertinę visas byloje nustatytas teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Abiejų instancijų teismai pakankamai išsamiai atskleidė visų būtinų nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių egzistavimą jo veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad, sprendžiant Ą. P. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padaryta nebuvo.

3.4. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo kasaciniame skunde nurodytą gynybos prašymą dar kartą teismo posėdyje apklausti ekspertus. Šis prašymas buvo apsvarstytas teismo posėdyje ir, išklausius proceso dalyvių nuomonių, teismo motyvuotai atmestas, juolab kad tik teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės, sprendžia, kiek ir kokių įrodymų pakanka bylai teisingai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai, teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl šio skundo esmės, jo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, atskleidė įrodymų esmę, pateikė įrodymų visumos išsamią analizę ir vertinimą, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidžiančią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Be to, teismų sprendimai neprieštarauja teismų praktikai šios kategorijos baudžiamosiose bylose ir nagrinėjamoje byloje teisės taikymo klaidų nepadaryta. Tai, kad kasatoriai kitaip nei teismai vertina įrodymus, nustatytas aplinkybes, kad juos netenkina teismų išvados, nėra pagrindas keisti ar naikinti skundžiamus nuosprendžius.

3.5. Prokuroro nuomone, kasatoriai nepagrįstai teigia ir dėl netinkamai išspręsto neturtinės žalos dydžio klausimo. Pažymėdamas kasacinės instancijos teismo šio klausimo nagrinėjimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-271/2010, 2K-341/2010) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroras nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo didelį neatsargumą, gali – tačiau neprivalo – sumažinti atlygintinos žalos dydį. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai, nesutikdami su neturtinės žalos dydžio klausimo išsprendimu, neanalizuoja minėtų CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų ir jose nurodytų neturtinės žalos nustatymo kriterijų kaip visumos, pateikia tik nuteistajam palankias aplinkybes, ypač akcentuodami teismo nustatytą nukentėjusiojo didelį neatsargumą. Abiejų instancijų teismai atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų ir į kasaciniame skunde akcentuojamą nukentėjusiojo elgesį, įvertino juos kaip visumą bei pagrįstai nustatė adekvačias ir proporcingas pinigines sumas neturtinei žalai atlyginti. Be to, kasaciniame skunde nenurodomos iš esmės jokios naujos neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingos aplinkybės, į kurias neatsižvelgė bylą išnagrinėję teismai. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų teisinių pagrindų panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės V. Grigonytės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo ribų ir kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas

5. Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, BK 281 straipsnio 5 dalies, neteisingai įvertintų byloje surinktų įrodymų ir taip iš esmės pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir neteisingai išspręstų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti, priteisiant per didelį šios žalos atlyginimą iš nuteistojo ir civilinių atsakovių.

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių

paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.).

7. Iš nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės kasacinio skundo turinio matyti, kad pagrindinis jame dėstomų argumentų aspektas yra nesutikimas su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų (eismo įvykio vietos vaizdo įrašo, nukentėjusiojo būsenos ir elgesio eismo įvykio metu ir vietoje, specialistų išvadų ir ekspertizių aktų bei jas atlikusių specialistų (ekspertų) paaiškinimų) vertinimu bei šios ir apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis, kuris nesietinas su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje kasatorių paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamas ikiteisminio tyrimo aplinkybes ir atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

8. Kasatorių teiginiai dėl netinkamo CK 6.250 straipsnio nuostatų taikymo ir neteisingai išspręstų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti, priteisiant per didelį šios žalos atlyginimą iš nuteistojo Ą. P., paliekami nenagrinėti. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra priteisti iš juridinių asmenų civilinių atsakovių ADB „G.“ ir UAB „B.“, kurios tokio sprendimo kasacine tvarka neskundžia. Iš nuteistojo Ą. P. yra priteistas nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys tik proceso (teisinės pagalbos) išlaidoms atlyginti (apeliacinės instancijos teismas priteisė atlyginti dalį šių išlaidų, kurias nukentėjusioji patyrė apeliacinio proceso metu), tačiau ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka taip pat neskundžiama ir kasatoriai nekelia klausimo dėl turtinės žalos priteisimo iš civilinės atsakovės ADB „G.“. CK 6.264 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbuotojus samdantis asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Minėto įstatymo trečioji dalis nustato, kad jeigu įstatymų nurodytais atvejais darbuotojus samdantis asmuo ir darbuotojas atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar neatsargumas. Kasaciniame skunde nebuvo nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis darbuotojui (nuteistajam Ą. P.) pareikštas ar ateityje būtų keliamas klausimas dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo regreso tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamos rūšies žalą priteisti iš civilinių atsakovių šioje proceso stadijoje nuteistajam nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių, t. y. jis tiesiogiai neatsako už padarytą neturtinę (taip pat ir turtinę) žalą. Kasaciniame skunde nėra nurodyta ir pagrįsta civilinių atsakovių teisė ateityje regreso tvarka išsiieškoti šios žalos atlyginimą iš nuteistojo, todėl nagrinėjamoje byloje neatsirado pagrindo Ą. P. kasacine tvarka apskųsti teismų nuosprendžių dalį dėl civilinių ieškinių, tiesiogiai priteistų ne iš jo, bet iš kitų proceso dalyvių (BPK 367 straipsnio 1 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 5 punktas).

9. Kasatorių teiginiai dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 41 straipsnio bei pažeistų Konvencijos 6 straipsnio nuostatų yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjami (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir BK 281 straipsnio 5 dalies taikymu

10. Kasatorių teiginiai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį, yra nepagrįsti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi abiejų instancijų teismų nuosprendžių turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

11. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą, taip pat ir jo neatsargią kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312-697/2016, 2K-359-697/2017, 2K-146-895/2018 ir kt.). Priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes. Eismo įvykio bylose svarbu tai, kad ekspertizėse eismo įvykis, eismo dalyvių veiksmai yra vertinami techniniu požiūriu. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurio įrodinėjimas yra teismo, bet ne specialistų (ekspertų) kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialisto (eksperto) išvada, kaip teisingai ir nurodoma kasatorių kasaciniame skunde, gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-110-699/2017, 2K-204-697/2017 ir kt.).

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

13. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, teismai pagrįstai pripažino, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo ir negrįžtamų padarinių atsiradimo priežastis buvo būtent nuteistojo Ą. P. padaryti KET 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimų pažeidimai. Byloje nustatyta, kad Ą. P., vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį – krovininį automobilį, viršydamas gyvenvietėse leistiną maksimalų važiavimo greitį, aiškiai pamatęs iš kairės pusės į kelio važiuojamąją dalį įžengiantį ir keliu pradėjusį eiti pėsčiąjį ir taip atsiradus kelyje gerai matomai kliūčiai bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nedelsdamas nestabdė vairuojamo automobilio, tik pristabdė, atleido greičio akceleratorių (2 t., b. l. 127–128), pradėjo signalizuoti, bet jo nesustabdė, taip prarado galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, krovininio automobilio dešiniąja priekine puse jį kliudė ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu nukentėjęs pėsčiasis žuvo. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai padarė pagrįstą

išvadą, kad būtent Ą. P. padaryti minėti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo nukentėjusysis, kilimo sąlyga, ir nors Ą. P. nenumatė, jog dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodyti padariniai, tačiau tiek pagal teismų išsamiai išanalizuotas veikos aplinkybes, tiek pagal savo asmenines savybes, turimą ilgametę vairavimo patirtį (be kita ko – ir ne kartą važiuojant toje pačioje gyvenvietėje, tuo pačiu keliu) turėjo ir galėjo tai numatyti. Juolab kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Taigi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes skundžiamuose nuosprendžiuose teisingai konstatuota, kad šiuo atveju būtent nuteistasis Ą. P. pažeidė minėtus KET punktų reikalavimus, tarp nuteistojo veiksmų (padarytų KET pažeidimų) bei kilusių padarinių (žuvo žmogus) yra būtinasis priežastinis ryšys, ir nuteistasis veikė neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) forma. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 5 dalies – taikymo klaidos nepadaryta.

14. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. gegužės 7 d. komisinės autotechninės ekspertizės akte ir jo patikslinime nustatyta, kad krovininio automobilio vairuotojo Ą. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga ir jis, tiek važiuodamas paties pasirinktu (apie 69 km/h) greičiu, tiek jeigu būtų važiavęs leistinu (50 km/h) greičiu, laiku stabdydamas, būtų turėjęs techninę galimybę sustoti iki eismo įvykio vietos ir taip išvengti pėsčiojo partrenkimo. Kasatoriai ginčija tiek šias ekspertizės išvadas, tiek teismo išvadą dėl nuteistojo važiavimo 69 km/h greičiu bei netinkamo stabdymo ir teigia, kad nuteistasis važiavo neviršydamas leistino greičio (ar viršijo tik nežymiai), stabdė iš karto pamatęs keliu einantį pėsčiąjį, o teismai netinkamai vertino įrodymus. Tačiau, kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, o remiasi žemesnės instancijos teismų nustatytais įrodymais. Minėta ir tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Visų byloje esančių ekspertizių aktuose pateikta kategoriška išvada, kad nuteistasis viršijo gyvenvietėse leistiną vairavimo greitį. Teismo posėdyje apklausti šiuos ekspertizių aktus pateikę ekspertai, taip pat ir ekspertas K. G., kuris, be kitų aplinkybių, paaiškino ir tai, kad jeigu važiavimo greitis būtų buvęs 50 km/h, tai vairuotojas būtų galėjęs išvengti eismo įvykio (2 t., b. l. 128–130). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti išsamiomis ir iš esmės vienodomis ekspertizių išvadomis, kurias pateikę specialistai, be kita ko, įvertino tiek nuteistojo vairuoto krovininio automobilio stabdymo kelią, tiek ir kasaciniame skunde akcentuojamą nukentėjusiojo judėjimo trajektoriją bei ėjimo greitį. Be to, viso bylos proceso eiga rodo, kad byloje surinkti įrodymai – tiek nuteistąjį Ą. P. kaltinantys, tiek jį teisinantys – buvo išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti, o vertinant minėtas Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadas buvo tiriamos visos faktinės bylos aplinkybės. Iš posėdžių protokolų turinio matyti, kad tiek gynyba, tiek ir kiti proceso dalyviai uždavė minėtiems specialistams (ekspertams) klausimus ir aktyviai aiškinosi jiems svarbias eismo įvykio kilimo aplinkybes. Todėl sutikti su kasacinio skundo argumentais ir daryti išvadą, kad teismai teikė prioritetą išskirtinai tik šioms ekspertizių išvadoms ir (ar) jas pateikusių specialistų paaiškinimams, nėra teisinio pagrindo.

15. Teismai, remdamiesi nagrinėjamos bylos įrodymų visetu, pagrįstai konstatavo ir tai, kad kasaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiojo padaryti KET 42 ir 45 punktų pažeidimai nepašalina nuteistojo Ą. P. atsakomybės už dėl jo kaltės kilusį eismo įvykį ir atsiradusius padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio kelių eismo taisyklių pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju gyvenvietėje važiuojančios krovininės transporto priemonės vairuotojo Ą. P., nuo pareigos vairuoti saugiai, neviršyti leistino greičio, pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, kaip to ir reikalauja KET 9, 127–129 punktai. Šie įpareigojimai automobilio vairuotojui nustatyti nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius dėl nukentėjusiojo elgesio vertinimo ir priežastinio ryšio nustatymo, pakartotinių ekspertizių aktų išvadas pateikusių specialistų apklausų, priimto naujo nuosprendžio 11, 13–14 punktuose nurodė tokio sprendimo išsamius motyvus ir kasaciniame skunde nurodomų BPK reikalavimų esminių pažeidimų, taip pat ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

16. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, kuriais abiejų instancijų teismai grindė išvadas, atitinka

įstatymo reikalavimus, išsamiai aptarti skundžiamuose nuosprendžiuose; teismų išvados dėl nuteistojo kaltės nuosprendžiuose motyvuotos bei abejonių nekelia ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas. Tai, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, pasinaudoję savo prerogatyva įvertinti bylos įrodymų visumą, padarė išvadas, nepalankias nuteistajam ir jo gynėjai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Ą. P. kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

17. Taigi, darytina bendra išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose visi byloje surinkti bei teismų posėdžiuose ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nepadarė esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys), dėl kurių skundžiamus nuosprendžius reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo Ą. P. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________


Prašymo Nr. 2ATP-367/2019Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00421-2019-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. nutarties,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c660380178111ea9d279ea27696ab7b

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas Audronis Vaitiekūnas 2019 m. gegužės 8 d. S. P. surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019-04-01) dėl to, kad S. P. 2019 m. kovo 28 d. 12.35 val. Šiaulių r., Ginkūnų k. vairavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo marihuanos, tai patvirtina 2019 m. kovo 28 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 110.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresnysis specialistas Gražvydas Gabenis (toliau – Institucija) 2019 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą Nr. 40-ANR_ N-2979-2019, pagal kurį S. P. nubaustas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 422 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2019-04-01), padarymo ir jam paskirta 580 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 30 mėnesių.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. P. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi apelianto skundą tenkino iš dalies, nutarimą Nr. 40-ANR_ N-2979–2019 pakeitė – sutrumpino taikytos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki 1 (vienų) metų. Kitą nutarimo dalį paliko nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 11 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį paliko nepakeistą, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. apeliacinio skundo netenkino.

Pareiškėjas prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti, nes sprendimai (nutarimai ir nutartys) priimti pažeidžiant proceso teisės normas. Pareiškėjas tvirtina, kad šioje byloje nėra nustatyti visi įstatyme įtvirtinti konkretaus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai. Anot pareiškėjo, ANK 442 straipsnio 5 dalies norma reikalauja neginčytinai nustatyti, kad asmuo yra apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, t. y. šioje byloje būtina nustatyti apsvaigimo faktą, o ne psichotropinės medžiagos pėdsakus organizme.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Paduotame prašyme administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. P. ginčija Institucijos bei žemesnės instancijos teismų sprendimus motyvuodamas esminiais proceso teisės pažeidimais, tačiau teisinių argumentų, patvirtinančių šių pažeidimų buvimą, nepateikia. Pareiškėjas, kaip matyti iš prašymo turinio, neigia Institucijos ir žemesnės instancijos teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad jis vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo marihuanos, kritikuoja jo apsvaigimo nustatymo būdą bei žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų motyvus šiuo aspektu, pateikia savą įrodymų ir situacijos vertinimą.

Atrankos kolegija pažymi, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Ar administracinio nusižengimo byloje nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes bei atliktą įrodymų vertinimą. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų, todėl prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. P. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19687 2019-12-06 2019-11-27 2019-11-27 -



NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu ieškovo L. K. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartis atmesti ieškovo prašymus panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria patvirtintas AB „Swedbank“ patikslintas 37 110,79 Eur reikalavimas BIĮ „Talka“ bankroto byloje; priteisti BIĮ „Talka“ solidariai iš AB „Swedbank“ ir bankroto administratorės UAB „Stinkoma“ 26 000,78 Eur administravimo išlaidų; skirti kreditorei AB „Swedbank“ ir bankroto administratorei UAB „Stinkoma“ po 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, po 50 proc. nuo šios sumos skiriant ieškovui, peržiūrėjimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnį, 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir 7 dalies 3 punktą, nes tvirtinant kreditorių reikalavimus BIĮ „Talka“ bankroto byloje buvo įtrauktos banko, po bankroto bylos teisme iškėlimo, prisiskaičiuotos palūkanos ir netesybos ieškovui, taip pat teismai pažeidė ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad hipotekos kreditoriui turi būti išmokama reikalavimo suma, tačiau jau atskaičius administravimo išlaidas, netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir kt.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=002b9e20178111ea9d279ea27696ab7b

pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Tais atvejais, kai kasaciniame skunde nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl ĮBĮ 26 straipsnio, 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto ir 7 dalies 3 punkto, 33 straipsnio 6 dalies taikymo nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai, kasaciniame skunde neišdėstyti teisės taikymui ir aiškinimui aktualūs klausimai. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, tačiau paaiškinimais iš esmės nepagrindžiama, kad teismai būtų nuo jos nukrypę priimdami procesinius sprendimus. Atrankos kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eae8cec0178011ea9d279ea27696ab7b



NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 22 d. gautu trečiojo asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Trečiojo asmens R. B. kasacinių skundų priėmimo klausimą sprendė dvi atrankos kolegijos, tačiau nenustatė pagrindų peržiūrėti kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimtą dėl R. B. trečios eilės 850 876,03 Eur kreditoriaus reikalavimo BUAB „Europa Group“ bankroto byloje patvirtinimo. R. B. išaiškinta kasacijos esmė ir išsamiai atsakyta, kodėl byloje negalima kasacija.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasacija byloje galima, nes teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, aiškinant dokumento kopijos, kai nėra šio dokumento originalo ir jo nepateikia bylą inicijavusi šalis, vertinimo taisykles, taip pat išvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų įrodomąją galią aiškinančios praktikos, iškraipė kasacinio teismo išaiškinimų turinį, be to, paneigė proceso šalių lygiateisiškumo principą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, pažymi tai, kad nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo, kuris iš esmės grindžiamas tapačiais kaip ir ankstesniuose skunduose nurodytais argumentais, kaip ir pagrindo kasacijai, grindžiamo proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fcd56e40178011ea9d279ea27696ab7b

Nr. 3P-1846/2019Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00790-2017-2 (S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 22 d. gautu atsakovės A. S. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje dėl skolos priteisimo regreso tvarka. Skundžiama nutartimi pakeista Telšių apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo rezoliucinės dalies pastraipa, iš atsakovės A. S. ieškovui A. S. priteistų 12 677,55 Eur mokėjimą išdėstant nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2031 m. birželio 7 d. kasmėnesinėmis įmokomis po 84,52 Eur ir nustatant mokėjimo dieną. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė CK 6.9 straipsnio 1 dalį, nes pakeitė kredito sutarties sąlygas ir atsakovei nustatė fiksuotas kasmėnesines įmokas, nors atsakovės pareiga vykdyti mokėjimų dalį buvo ir išlieka tokia, kaip nustatyta sutartyje. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi CPK 5 straipsnio 1 dalies ir CK 1.138 straipsnio netinkamu taikymu, CK 6.33 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir šią bylą nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

priimtoje nutartyje pateiktų išaiškinimų nepaisymu. Atsakovė taip pat pažymi, kad teismas netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas, todėl netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, neįvertino atsakovės nurodytų aplinkybių apie ieškovo netinkamą procesinį elgesį, kaip pagrindą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. S. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 21 d. Luminor Bank AS Lietuvos

skyriuje sumokėtą 285 (du šimtus aštuoniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu atsakovės UAB „Egli“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dab529e0178011ea9d279ea27696ab7b

2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovės kasacinį skundą dėl nustatytų turinio trūkumų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovė pateikė pakoreguotą kasacinį skundą, tačiau ir šis nepriimtinas kaip neatitinkantis CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis atmesti jos ir kitos atsakovės S. S. prašymą pratęsti teismo nustatytą terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, peržiūrėjimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nepratęsė termino savavališkos statybos padariniams įteisinti, nes atsakovei suteiktos teisės įteisinti savavališką statybą įgyvendinimas turi būti realus. Atsakovė siekė įteisinti savavališką statybą ir atliko konkrečius veiksmus, tačiau nespėjo atlikti visų veiksmų per teismo nustatytą trijų mėnesių terminą, nes to padaryti objektyviai neįmanoma, ką pripažino ir institucija, išduodanti statybą leidžiančius dokumentus – Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Atsakovės teigimu, įstatymų leidėjas pripažįsta asmens teisę įteisinti savavališkas statybas, o skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kasacinio teismo praktikai ir kt.

Kaip minėta atrankos kolegijos 2019 m. spalio 11 d. nutartyje, kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą pateikto kasacinio skundo argumentais, teismų nutartčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 273 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28-1 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio taikymo nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai, kasaciniame skunde neišdėstyti teisės taikymui ir aiškinimui aktualūs klausimai. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, tačiau paaiškinimais iš esmės nepagrindžiama, kad teismai būtų nuo jos nukrypę priimdami procesinius sprendimus. Atrankos kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS

_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu ieškovės B. M. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimai priteisti ieškovei iš Lietuvos valstybės 4763,67 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentus palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, atmesti, peržiūrėjimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veikla negali būti laikoma teisėta, nes jos metu buvo pažeistas esminis baudžiamojo proceso principas – draudimas versti duoti prieš save parodymus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės išteisinimą lėmė byloje surinktų įrodymų (nustatytų aplinkybių atitikimo baudžiamajam įstatymui) vertinimas, nes baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-746/2017 kasacinio teismo yra nustatyta, kad ieškovė išteisinta dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė prisidėjo prie esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią baudžiamojo proceso išlaidos yra atlygintinos netgi tuo atveju, kai teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai buvo pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, ir kt.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=307dc3f0178111ea9d279ea27696ab7b

skunde būtina nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Tais atvejais, kai kasaciniame skunde nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, CK 6.272 straipsnio 1 dalies, BPK 10 straipsnio, 21 straipsnio, 44 straipsnio 7, 8 dalių, 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies taikymo nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai, kasaciniame skunde neišdėstyti teisės taikymui ir aiškinimui aktualūs klausimai. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, tačiau paaiškinimais iš esmės nepagrindžiama, kad teismai būtų nuo jos nukrypę priimdami procesinius sprendimus. Atrankos kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2c66b510178111ea9d279ea27696ab7b


susipažinusi su 2019 m. lapkričio 20 d. gautu ieškovų G. Š. ir S. Š. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija byloje dėl įpareigojimo atlikti šilumos energijos perskaičiavimą vienašališkai nutraukus sutartį 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ieškovams G. Š., S. Š., šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, plotą, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų ieškinys įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ieškovui atsakovei vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., paliko nepakeistą. Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ieškovui atsakovei vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Kasacija byloje grindžiama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovų paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje nurodyta vadovautis įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykle, t. y. vertinant ieškovų veiksmų teisėtumą visų pirma aktualus nurodytu laiku galiojęs teisinis reglamentavimas, taip pat aiškinamos energijos (taip pat šilumos energijos) pirkimo-pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383-6.401 straipsnių nuostatos, aiškinamas CK 6.390 straipsnio 1 dalies taikymas; taip pat nukrypo nuo teismų praktikoje pasisakyto CK nuostatų ir kitų įstatymų normų santykio sprendžiant dėl vartotojo vienašališko energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-

13-216/2017); teismai neteisingai aiškino vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojo (fizinio asmens) teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį. Įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019); teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (ir vėlesnes teisės akto redakcijas) patvirtintas Šilumos tiekimo vartojimo taisykles, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. lapkričio 2 d. SEB banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=186944a0184a11eabbd2d79178d400a0



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 20 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, kuria civilinėje byloje dėl akcininkų protokolų pripažinimo negaliojančiais atsisakyta tvirtinti ieškovo „VANTA 2“ EOOD ir atsakovės UAB „Emilė“ sudaryta taikos sutartis kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Kasacija byloje grindžiama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.




Atsakovės paduotame kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad teismai nevykdė pareigos tinkamai motyvuoti nutartis (CPK 291 straipsnis), pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 183, 185 straipsniai), taip pat proceso teisės normas dėl taikos sutarties vertinimo, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl veiksmų, kuriuos privalu teismui atlikti bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai; taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019 pateiktu išaiškinimu, kad nutartys, kuriomis atsisakoma tvirtinti taikos sutartį, gali būti skundžiamos atskiruoju skundu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl

jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 22 d. gautu ieškovės UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismų nutarčių vykdymą,

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria paliktas nenagrinėtas jos ieškinys atsakovei UAB „Arimetras“ dėl skolos priteisimo, ieškovei skirta 2000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir iš jos atsakovei priteista 3661,873 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=28633be0184a11eabbd2d79178d400a0

klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Ieškovės UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė bylinėjimosi išlaidų priteisimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 79, 88, 94, 98 straipsnius), įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsnius) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai nevertino bylos sudėtingumo ir kiek iš tikrųjų atsakovės advokatė sugaišo laiko atsiliepimui į ieškinį ir prašymui dėl bylos teismingumo parengti, netinkamai įvertino atsakovės pateiktas sąskaitas už teisines paslaugas, pagal kurias neaišku už kokias konkrečias paslaugas sumokėta. Teismai priteisė atsakovei 3661,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, remdamiesi prielaidomis ir spėlionėmis; 2) teismai pažeidė baudos skyrimą ir teismo pareigą motyvuoti sprendimą teisės normas (CPK 95, 263, 270, 331 straipsnius) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė siekė atgauti skolą, neturėdama tikslo pakenkti atsakovei, todėl vien tai, kad ji kreipėsi į teismą nesivadovaujant arbitražiniu susitarimu, negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą tikėdamasi, kad bus paskirtas kitas teisėjas ir byla bus išnagrinėta apeinant proceso taisykles. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti tokios išvados, nes vienintelis ieškovės siekis yra išspręsti ginčą, o ieškinio pateikimas teismui, po to, kai nepavyko išspręsti jo dokumentinio proceso tvarka, negali būti vertinamas kaip proceso taisyklių apėjimas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas prašymas sustabdyti teismų nutarčių vykdymą.


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-61-222/2019Teisminio proceso Nr. 4-29-3-00050-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 1.4.8(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Vaclovo Akavickio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. (V. L.) administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarimu V. L. nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį 1300 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, konfiskuojant A. N. priklausančią transporto priemonę ‒ automobilį „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), už tai, kad 2019 m. vasario 3 d. 0.55 val. Mažeikių r. sav., Viekšniuose, Papilės ir Dariaus ir Girėno g. sankryžoje, vairavo automobilį „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neturėdamas teisės vairuoti (nėra įvykdęs vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo sąlygų) ir nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

2. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarimu panaikinta Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarimo dalis, kuria konfiskuota A. N. priklausanti transporto priemonė ‒ automobilis „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir dėl šios dalies priimtas naujas nutarimas: automobilis „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžintas jo savininkui A. N. Kita Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutartimi priimtas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Vaclovo Akavickio prašymas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29aec100178111ea9d279ea27696ab7b

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

4. Pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarimo dalį, kuria nutarta automobilį „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžinti A. N., ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarimą. Pareiškėjas prašyme nurodo:

4.1. Apygardos, t. y. apeliacinės instancijos, teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkamai jas vertino. Teismas nepagrįstai ir besąlygiškai rėmėsi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. ir suinteresuoto asmens A. N. atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais bei pateiktais dokumentais, tuo tarpu apylinkės (pirmosios instancijos) teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, konfiskuotinos transporto priemonės savininku pagrįstai laikė (nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodytą) automobilį vairavusį ir administracinį nusižengimą padariusį V. L., o rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutarė konfiskuoti transporto priemonę – automobilį „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą A. N. vardu. Apygardos teismo išvadą, kad neaišku, ar konfiskavimas taikytas vadovaujantis ANK 29 straipsnio 1 dalimi, ar 4 dalimi, nulėmė minėta apylinkės teismo nutarties rezoliucinė dalis, tačiau joje A. N. nėra įvardytas automobilio savininku. Tai, kad transporto priemonė nėra įregistruota V. L. vardu, savaime nepaneigia jos faktinio priklausomumo pastarajam.

4.2. V. L. ir A. N. 2018 m. rugsėjo 12 d. sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu A. N. išsimokėtinai pardavė automobilį V. L., o šis įsipareigojo sumokėti 16 000 Eur sumą, iš jų 5000 Eur sudarant sutartį, likusius 11 500 Eur per tris mėnesius; paskutinė įmoka turėjo būti sumokėta iki 2018 m. gruodžio 15 d. Administracinis nusižengimas padarytas 2019 m. vasario 3 d., t. y. kai automobilis nuosavybės teise priklausė naujam savininkui V. L. Prie apeliacinio skundo pridėtas 2019 m. vasario 25 d. susitarimas dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo niekur nėra įregistruotas, todėl neaišku, kada tiksliai šis susitarimas buvo sudarytas. Dėl to šis dokumentas ir argumentai, kad V. L. nėra atsiskaitęs su pardavėju, vertintini kaip gynybinė versija siekiant išvengti transporto priemonės konfiskavimo. Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis sudaryta siekiant per tam tikrą šalių konkrečiai apibrėžtą laiką atsiskaityti už naudojamą prekę, o ją (t. y. automobilį) faktiškai valdė ir juo disponavo pažeidimą padaręs V. L. Be to, nuosavybės teisės perėjimas po pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties visiško įvykdymo negali eliminuoti pažeidimą padariusio asmens atsakomybės įgyvendinant tikslą nubausti tokį asmenį ir užkirsti kelią daryti naujus pažeidimus panaudojant kaip priemonę automobilį.

4.3. Taigi nagrinėjamu atveju automobilis buvo administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 426 straipsnio 5 dalyje, priemonė, kuri atitinka ANK 29 straipsnio 2 dalyje nustatytą konfiskuotino turto apibrėžimą. Apygardos teismas, aiškindamas pirkimo–pardavimo sutartį išsimokėtinai kaip specifinę, neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju turto konfiskavimas taikytas siekiant apriboti galimybę pažeidėjui daryti naujus pažeidimus, pasiekti kitus administracinės atsakomybės tikslus bei įvykdyti teisingumą.

5. Suinteresuotas asmuo A. N. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarimą. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

5.1. Iš prašymo turinio neaišku, kokį esminį materialiosios ar proceso teisės pažeidimą padarė apygardos teismas. Pareiškėjo tiesiog netenkina teismo sprendimas ir atliktas įrodymų vertinimas, tačiau pagal ANK 658 straipsnio 1 dalį tai nėra pagrindas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą.

5.2. ANK 29 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės neatitinka nė vienos iš jų. Apygardos teismas nurodė, kam faktiškai priklausė automobilis, kuriuo buvo padarytas administracinis nusižengimas, ir tinkamai pritaikė įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, pagal kurią nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nustatytų sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.431 straipsnio 1 dalis). Tik visiškai įvykdžius sąlygas (sumokėjus visą kainą) turtas perduodamas pirkėjo nuosavybėn. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 straipsnio 1 dalis). Iš to galima daryti išvadą, kad, nutraukus daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pirkėjui vėluojant

sumokėti periodines įmokas ir negalint sumokėti visos kainos, daikto pirkėjas praranda teisę įgyti nuosavybės teisę į tą daiktą ateityje, t. y. pasibaigia pirkėjo turtinė teisė. Turto išpirkimo įmokos pagal daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį nuo jų pervedimo momento pardavėjui tampa jo nuosavybe (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-2011).

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo V. Akavickio prašymas atmestinas.

Dėl ANK 29 straipsnio taikymo

7. Nagrinėjamoje byloje V. L. pripažintas kaltu padaręs ANK 426 straipsnio 5 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą dėl to, kad vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti (nėra įvykdęs vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo sąlygų) ir nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

8. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikinta pirmosios instancijos teismo nutarimo dalis dėl transporto priemonės konfiskavimo ir ši transporto priemonė, t. y. automobilis „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo minėtą pažeidimą padaręs V. L., grąžinta jos savininkui A. N. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teigia, kad automobiliu disponavo administracinėn atsakomybėn patrauktas V. L., kuris pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį paskutinę įmoką turėjo sumokėti iki 2018 m. gruodžio 15 d., o nusižengimą padarė vėliau – 2019 m. vasario 3 d., kai automobilio nuosavybės teisė iš A. N. (pardavėjo) buvo perėjusi V. L. (pirkėjui).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo nagrinėjamoje situacijoje vienas iš esminių klausimų yra tai, ar automobilio, kurį vairuodamas V. L. padarė administracinį nusižengimą, savininkas buvo pažeidėjas V. L., ar kitas – šiuo atveju suinteresuotas asmuo A. N.

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. ir A. N. 2018 m. rugsėjo 12 d. sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį ir pagal šios sutarties 1.2 punktą susitarė, jog nuosavybės teisė į parduodamą daiktą – automobilį „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – pardavėjui (A. N.) išlieka tol, kol pirkėjas (V. L.) nesumoka visos sutartyje nustatytos kainos. Administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių V. L. ir A. N. parodymus, kad V. L. netapo automobilio savininku, nes nesumokėjo visos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje nustatytos jo kainos. Taigi, vadovaujantis minėtos sutarties 1.2 punktu, V. L. administracinio nusižengimo padarymo metu transporto priemonės „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas buvo A. N. Tai atitinka ir VĮ „Regitra“ duomenis, pagal kuriuos šio automobilio savininku nurodytas A. N., kito asmens vardu automobilis nebuvo perregistruotas.

11. Pažymėtina, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas (ANK 29 straipsnio 2 dalis). Pagal ANK 29 straipsnio 1 dalį konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. ANK 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už šio kodekso tam tikruose straipsniuose, iš jų ANK 426 straipsnio 5 dalyje, nurodytų administracinių nusižengimų padarymą gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, jeigu: 1) perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti; 2) turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas, gautas dėl administracinio nusižengimo padarymo.

12. V. L. administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 426 straipsnio 5 dalyje, padarė vairuodamas transporto priemonę „Cadillac ATS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), taigi šis automobilis buvo administracinio nusižengimo priemonė, todėl atitinka konfiskuotino turto požymius pagal ANK 29 straipsnio 2 dalį. Tačiau automobilis nuosavybės teise priklausė

ne pažeidėjui V. L., todėl jo konfiskavimas, t. y. neatlygintinas paėmimas iš kito asmens – savininko, galimas tik nustačius bent vieną iš sąlygų, nurodytų ANK 29 straipsnio 4 dalyje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad, perduodamas automobilį pažeidėjui V. L., A. N. žinojo, jog šis bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti, t. y. nėra ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte, taip pat ir kituose ANK 29 straipsnio 4 dalies punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant galimas ir ne pažeidėjui nuosavybes teise priklausančio turto konfiskavimo taikymas. Taigi, nenustačius faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų vieną iš alternatyvių ANK 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų būtinų sąlygų, šioje byloje nebuvo pagrindo konfiskuoti ne pažeidėjui, o kitam asmeniui – A. N. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės.

13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ANK 29 straipsnio nuostatas ir esminių materialiosios teisės pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarimą nepakeistą.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-896/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45723-2018-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su nuteistojo R. U. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasaciniu skundu dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 30 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde pateikia du prašymus: panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 30 d. nutartį dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir šioje dalyje baudžiamąją bylą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f9cce930178011ea9d279ea27696ab7b

nutraukti; pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 30 d. nutartį dalyje dėl nuteistajam R. U. paskirtos bausmės ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Kasatorius nuomone, kasacijos dalyką sudaro netinkamas BPK 20 straipsnio, BPK 301 straipsnio, BPK 305 straipsnio nuostatų keliamų reikalavimų aiškinimo ir taikymo nesilaikymas, netinkamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalies ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, aiškinimas ir taikymas, netinkamas BK 41, BK 54, BK 55, BK 75 straipsnio nuostatų aiškinimas ir taikymas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Taigi skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis apskųstuose nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo negali pakeisti savu. Kasacinės instancijos teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-6-507/2017 ir kt.).

Kasatorius ginčija žemesnės instancijos teismų sprendimus motyvuodamas esminiais BPK nuostatų pažeidimais, galimai padarytais vertinant įrodymus. Pasak kasatoriaus, nuteistojo kaltė buvo grindžiama išskirtinai nukentėjusiojo J. B. ir jo draugo – liudytojo V. D. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje ir neatitinkantys kitų liudytojų parodymų. Kasatorius šį teiginį argumentuoja dėstydamas faktines bylos ir pateikdamas savąjį jų bei bylos įrodymų (specialisto išvada, liudytojų parodymai) vertinimą. Kiti skundo argumentai dėl netinkamo BK 284 straipsnio 1 dalies ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo taip pat sietini su netinkamu faktinių bylos aplinkybių vertinimu.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti.

Kasaciniu skundu taip pat skundžiamas BK 75 straipsnio netaikymas. Kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo nebuvo tinkamai įvertintos R. U. charakterizuojančios aplinkybės. Taigi gynėjas BK 75 straipsnio pažeidimą sieja su netinkamu bylos aplinkybių, svarbių skiriant bausmę, įvertinimu, tačiau nenurodo argumentų kaip jam paskirta bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Be to, iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas motyvavo, kodėl R. U. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad neteisingai paskirtos bausmės klausimas, jeigu jis nesiejamas su baudžiamojo įstatymo, pagal kurį paskirta bausmė, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, pritaikymo tinkamumu, nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kiti skundo argumentai dėl netinkamo BK 41, BK 54, BK 55 taikymo nepagrindžia esminio teisės pažeidimo buvimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372

straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo R. U. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.





Baudžiamoji byla Nr. 2K-267-648/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00025-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.2.1;1.2.9.2.2; 1.2.4.4.1; 1.2.30.4.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimu; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 157 straipsnio 1 dalį – ketverių metų laisvės atėmimu; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 309 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 bei 6 dalimis, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimą, ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimas.

Šiuo nuosprendžiu nuteistos ir L. C. bei Z. G., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžiu pakeistos

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalys: dėl R. T. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl K. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir veika perkvalifikuota į

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=06429bb0178111ea9d279ea27696ab7b

BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; dėl R. T. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl K. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir veika perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimą. Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis dėl R. T. paskirtų bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, R. T. šiuo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos bei paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrintos R. T. šiuo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiais pagal BK 157 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu R. T. apėmimo būdu subendrintos bausmės ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 309 straipsnio 2 dalį paskirtas dvejų metų laisvės atėmimas subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. R. T. nuteistas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su L. C. ir tikrojo vaikų išnaudojimo nesuvokiančia Z. G., organizavo dviejų vaikų ir mažamečio verbavimą, įgijo du vaikus, siekdamas, kad jie būtų išnaudojami kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, ir nesunkiai sutrikdė K. P. bei K. G. sveikatą.

1.1. R. T., paaiškindamas, kad filmavimas ir fotografavimas bus vykdomi užsienio režisierių prašymu ir naudojami kuriamam filmui, nuo 2015 m. vasario pabaigos nurodė Z. G., o nuo 2016 m. liepos mėn. – ir L. C. surasti – užverbuoti šioms fotosesijoms tinkamas nepilnametes merginas ir pristatyti šias sutartu laiku į jo nurodytą vietą. Vykdydama bendrą susitarimą, Z. G. 2015 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, pasiūlė fotosesijose dalyvauti savo giminaitei nepilnametei K. P. ir, pasinaudodama jos pažeidžiamumu, t. y. nepilnametyste bei sunkia šeimos materialine padėtimi, ir nurodydama, kad nuotraukos bei filmuota medžiaga bus naudojama užsienyje filmams kurti, įtikino nepilnametę K. P. dalyvauti fotosesijoje. Toliau veikiant pagal bendrą susitarimą, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki rudens R. T., siekdamas išnaudoti, ne mažiau kaip penkis kartus įgijo jam Z. G. pristatytą nepilnametę K. P., piktnaudžiaudamas įgytu pasitikėjimu, už sutikimą fotografuotis bei filmuotis pažadėjęs sumokėti nukentėjusiajai tam tikrą pinigų sumą, taip paskatindamas ir nulemdamas nukentėjusiosios apsisprendimą dalyvauti fotosesijose, naudodamas iš anksto paruoštas įvairias surišimo priemones, nurodydamas (reikalaudamas) nukentėjusiajai persirenginėti, pozuoti bei vaidinti, dalyvaujant Z. G. ir L. C., nepilnametę K. P. fotografavo bei filmavo ne mažiau kaip penkis kartus įvairiose vietose – savo darbo vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje miške, automobilio salone ir bagažinėje, taip pat, nedalyvaujant Z. G. ir L. C., ne mažiau kaip septynis kartus nepilnametę K. P. filmavo bei fotografavo savo darbo vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), surišant nepilnametei K. P. rankas bei kojas, užkemšant ar užrišant skudurėliais arba dėvėtomis kelnaitėmis burną, taip imituojant smurtines scenas su vaikais, sąmoningai neatskleisdamas tikrojo veiklos pobūdžio, kad šią vaizdinę bei filmuotą medžiagą naudos savo seksualinei aistrai tenkinti, išnaudojo nepilnametę kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Tokie nuteistųjų R. T. ir Z. G. veiksmai padarė žalą nepilnametės K. P. psichikos sveikatai, nes dėl atsiradusių kitų reakcijų į stiprų stresą buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios psichikos sveikata.

1.2. L. C., vykdydama bendrą susitarimą su R. T. ir šio nurodymą surasti naujų jaunų mergaičių fotosesijoms, 2016 m. liepos mėnesio 27–28 d. pasiūlė fotosesijose dalyvauti savo kaimynei nepilnametei K. G. ir pasinaudodama šios pažeidžiamumu, t. y. nepilnametyste bei sunkia šeimos materialine padėtimi, panaudodama apgaulę – nurodydama, kad nuotraukos ir filmuota medžiaga bus naudojama užsienyje filmams kurti, įtikino nepilnametę K. G. dalyvauti fotosesijose. Toliau veikdamas pagal bendrą susitarimą, R. T. išnaudojimo tikslais 2016 m. liepos 29 d. įgijo jam L. C. pristatytą

nepilnametę K. G., piktnaudžiaudamas įgytu pasitikėjimu, už sutikimą fotografuotis ir filmuotis pažadėjęs sumokėti nukentėjusiajai tam tikrą pinigų sumą, taip paskatindamas ir nulemdamas nukentėjusiosios apsisprendimą dalyvauti fotosesijoje. Naudodamas iš anksto paruoštas įvairias surišimo priemones, nurodydamas (reikalaudamas) nukentėjusiajai persirengti, pozuoti bei vaidinti, dalyvaujant L. C., nepilnametę K. G. fotografavo bei filmavo savo gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), surišant nepilnametei K. G. rankas bei kojas, užkemšant ar užrišant skudurėliais arba dėvėtomis kelnaitėmis burną, taip pat imituojant smurtines scenas su vaikais, sąmoningai neatskleisdamas tikrojo veiklos pobūdžio, kad šią vaizdinę ir filmuotą medžiagą naudos savo seksualinei aistrai tenkinti, išnaudojo nepilnametę kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Tokie nuteistųjų R. T. ir L. C. veiksmai padarė žalą nepilnametės K. G. psichikos sveikatai, nes dėl atsiradusių kitų reakcijų į stiprų stresą buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios psichikos sveikata.

1.3. L. C., tęsdama nusikalstamą veiką, vykdydama bendrą susitarimą su R. T. ir šio nurodymą surasti naujų mažų mergaičių fotosesijoms, 2016 m. rugpjūčio 3 d., pasinaudodama savo kaimynės J. G. sunkia šeimos materialine padėtimi, pasiūlė šiai leisti savo mažametę anūkę A. Š. kartu su giminaite nepilnamete K. G. dalyvauti R. T. organizuojamose fotosesijose, pažadėdama už sutikimą fotografuoti ir filmuoti mažametę A. Š. sumokėti tam tikrą pinigų sumą bei panaudodama apgaulę – nurodydama mažametės A. Š. močiutei, kad nuotraukos ir filmuota medžiaga bus naudojama užsienyje filmams kurti, taip įgijusi J. G. pasitikėjimą, užverbavo mažametę A. Š. ir apie tai pranešė R. T. R. T., turėdamas tikslą įgyti mažametę A. Š. ir nepilnametę K. G. bei išnaudoti nukentėjusiąsias kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, t. y. fotografuoti bei filmuoti savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), surišant vaikams rankas bei kojas, užkemšant ar užrišant skudurėliais arba dėvėtomis kelnaitėmis burnas, taip imituojant smurtines scenas su vaikais ir šią vaizdinę bei filmuotą medžiagą naudojant savo seksualinei aistrai tenkinti, nurodė L. C. 2016 m. rugpjūčio 15 d. apie 13.00 val. mažametę A. Š. ir nepilnametę K. G. pristatyti adresu: (duomenys neskelbtini). Toliau tęsiant nusikalstamus veiksmus, L. C. tą pačią dieną apie 13.00 val. savo automobiliu „VW Golf“ (duomenys neskelbtini) atgabeno mažametę A. Š. ir nepilnametę K. G. prie R. T. darbo vietos, (duomenys neskelbtini), kur R. T. ir L. C. nusikalstamus veiksmus nutraukė juos sulaikę policijos pareigūnai.

2. Taip pat R. T. nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiksliai tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 metų rugpjūčio 5 d., naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijo elektroninę bylą, kurioje vaizduojami vaikai, ir neteisėtai laikė šią elektroninę bylą savo kompiuterio standžiajame diske iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., kol per atliktą kratą namuose adresu: (duomenys neskelbtini), ją rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat R. T. tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių neteisėtai įgijo keturias elektronines bylas, kuriose vaizduojami vaikai, ir neteisėtai laikė šias elektronines bylas savo sisteminio bloko standžiajame diske iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., kol per atliktą kratą namuose adresu: (duomenys neskelbtini), jas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat R. T. tiksliai tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių neteisėtai įgijo dvi elektronines bylas, kuriose vaizduojami vaikai, ir neteisėtai laikė šias elektronines bylas savo nešiojamojo kompiuterio standžiajame diske iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., kol per atliktą kratą biure, (duomenys neskelbtini), jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. T. gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžius pakeisti – bylą dėl BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų nusikaltimų bei dėl nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nors BK 157 straipsnyje nereikalaujama įrodyti prieš vaiką panaudotų valios palenkimo būdų, prekybos vaikais nusikaltimo pobūdis suponuoja būtinybę nustatyti veikos priešingumą vaiko laisvei, taigi vaikų bendravimas su R. T. turi būti vertinamas vaiko laisvės pažeidimo požiūriu. Veiksmai, kuriuos atliko R. T., niekaip neribojo vaikų laisvės, jų apsisprendimas dalyvauti fotosesijose buvo savanoriškas, turint tikslą užsidirbti. R. T. prieš vaikus nenaudojo jokios prievartos. Fotosesijose dalyvavę vaikai ten buvo su jiems gerai pažįstamais žmonėmis (K. G. – su kaimyne L. C., su motinos žinia ir pritarimu; K. P. – su giminaite Z. G.).

3.2. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo, kodėl nukentėjusiųjų filmavimas laikytinas jų seksualiniu išnaudojimu. Apeliacinio teismo argumentai, kad nukentėjusiųjų valia buvo palenkta, pasinaudojus jų pažeidžiamumu, nes tiek K. P., tiek K. G. šeimos materialinė padėtis buvo sunki ir filmuotis jos sutiko dėl pinigų trūkumo, nelogiški. Anot kasatoriaus, vaikų išnaudojimas būtų buvęs tada, jei R. T. jiems už suteiktas paslaugas nebūtų mokėjęs. Mergaitėms buvo suėję keturiolika metų, tad jos turėjo tam tikrą civilinį teisnumą, galėjo savarankiškai sudaryti kai kuriuos sandorius, taip pat ir dėl darbo funkcijų atlikimo. Nors teismai nurodo, kad nukentėjusiųjų neteisėtą išnaudojimą rodo jų rišimas, rengimas nuteistojo duotais drabužiais, o nuteistojo duodami nurodymai, kaip tai daryti, – jų priklausomybę nuo šio, tačiau teismai nemotyvavo, kodėl vaikų filmavimas ir fotografavimas surištomis rankomis ar kojomis, užkimšta burna yra seksualinis vaiko išnaudojimas.

3.3. Kasatorius išvardija seksualinio išnaudojimo formų sąrašus, nurodytus 2007 metų spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 24 d. nutarimu patvirtintoje Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008–2010 metų programoje, ir teigia, kad seksualinio pobūdžio veiksmai nė su vienu vaiku nebuvo atliekami, jų seksualinė laisvė ir neliečiamumas jokia seksualine forma nebuvo pažeisti. K. G. ir K. P. buvo fotografuojamos arba filmuojamos apsirengusios įprastiniais drabužiais, turėjo vaizduoti fizinio smurto aukas – tai nesietina su seksualinio ar pornografinio pobūdžio veiksmais. Teismų išvados, kad tokių fotosesijų metu buvo imituojamos erotinės scenos, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, juolab kad žurnalistų etikos inspektoriaus pateiktoje išvadoje nurodyta, kad R. T. darytos K. P. ir K. G. nuotraukos bei filmuota medžiaga nėra erotinio ar pornografinio pobūdžio, o iš R. T. ir L. C. pokalbių matyti, kad mergaitės buvo saugomos nuo bet kokių vaizdinių, galinčių sukelti seksualinį susidomėjimą.

3.4. Teismai, anot kasatoriaus, per plačiai aiškino vaikų seksualinio išnaudojimo sąvoką. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kuo pasireiškė nepilnamečių įtraukimas į „neteisėtą seksualinę veiklą“. Teismai, teigdami, kad R. T., panaudodamas vaikų nuotraukas savo lytinei aistrai tenkinti, taip išnaudojo vaikus kitomis seksualinio išnaudojimo formomis, kriminalizavo žmogaus privatų gyvenimą, tai yra žmogaus mintis, emocijas, pojūčius. Tai, ką R. T. jautė ir išgyveno žiūrėdamas į smurto aukas vaizduojančių mergaičių nuotraukas, atsakomybei pagal BK 157 straipsnį reikšmės neturi.

3.5. Vienkartinis vaiko išnaudojimo atvejis, be to, neatitinka vaiko pirkimo ar pardavimo esmės; vaiko įgijimui baudžiamąja prasme reikšmės turi vaiko laisvę varžančio priklausomumo trukmė; priklausomumas turi būti tęstinio pobūdžio. Net jei R. T. veiksmai būtų nusikalstami, jie turėtų būti kvalifikuojami kaip vaiko išnaudojimas pornografijai, o ne vaiko pirkimas. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad tai nebuvo vienkartiniai vaiko išnaudojimo atvejai, nes R. T. palaikė ryšį su nukentėjusiosiomis ir skatino jas vėl dalyvauti filmavime, yra nepagrįsti. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad dažnai pačios nukentėjusiosios skambindavo R. T., siekdamos pasiteirauti, ar ateityje neplanuojama organizuoti „fotosesijų“. Objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių R. T. nusikalstamoje veikoje nėra.

3.6. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamos teismų išvados dėl K. P. ir K. G. nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo – laikino psichikos sutrikimo. Anot kasatoriaus, K. P. dėl psichologinės pagalbos jai suteikimo kreipėsi tada, kai sužinojo, jog dėl „fotosesijų“ pradėtas ikiteisminis tyrimas, o R. T. yra sulaikytas ir įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu; ji išsigando dalyvavusi sunkiame nusikaltime. Mergaičių sveikatos sutrikdymas nustatytas ekspertizių aktais, tačiau juose nenurodoma konkreti sveikatos sutrikdymo priežastis. Psichologiškai neigiamai vaikus paveikė įteigimas, kad jos dalyvavo padarant sunkų nusikaltimą. Būtent tai jas neigiamai paveikė. Apeliacinio teismo išvada, kad mergaičių psichika buvo sužalota filmavimo metu, nepagrįsta bylos medžiaga. Iš J. G. ir K. G. parodymų matyti, kad šoką mergaitė patyrė R. T. sulaikymo, o ne filmavimo metu. K. G. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad jos emocinė būsena pasikeitė tik tada, kai ji buvo informuota apie nuotraukų panaudojimą pornografijai, – atsirado baimė, nesaugumas. Nuotraukos niekada nebuvo naudojamos pornografijai, ekspertų išvadomis patvirtinta, kad jų turinys nėra pornografinio pobūdžio. Stiprus stresas, kuris sukėlė neigiamas reakcijas, kilo ne dėl paties fotografavimo, o dėl to, kad visas procesas, dalyvavimas fotosesijose, ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas tiek K. G., tiek K. P. kaip dalyvavimas pornografiniuose renginiuose ir vaikai pasijuto kalti dėl neva sunkaus nusikaltimo. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino K. G. ir K. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir padarė

klaidingą išvadą, kad mergaičių sveikata buvo sutrikdyta dėl R. T. kaltės.3.7. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti R. T. pagal BK 309 straipsnio 2 dalį paskirtą dvejų metų laisvės

atėmimo bausmę, nemotyvavo savo sprendimo, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 332 straipsnio 5 dalį, neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo, nes R. T. įsigijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas, savo asmeniniam naudojimui, t. y. atliko mažiausiai pavojingus veiksmus iš nurodytųjų straipsnio dispozicijoje. Taip pat yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė – R. T. prisipažino padaręs nusikalstamus veiksmus ir gailisi, vadinasi, paskirta griežčiausia sankcijoje nustatyta bausmė yra neteisinga.

4. Atsiliepimu į nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Edita Ignatavičiūtė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:

4.1. Apeliacinis teismas pagrįstai pažymėjo, kad BK 157 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis išnaudojimo tikslų sąrašas. R. T. šis straipsnis buvo inkriminuotas ir jis pripažintas kaltu dėl vaiko įgijimo kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Tiksliau seksualinio išnaudojimo ir kitokio išnaudojimo turinys apibrėžtas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 34 straipsnyje. Skunde nurodomi argumentai, kad R. T., veikdamas kaltinime nurodytu būdu, neįtraukė nepilnamečių į jokią neteisėtą veiklą, laikytini siaurinamuoju baudžiamojo įstatymo aiškinimu, siekiant palengvinti nuteistojo padėtį. Teismai, įvertinę įrodymus byloje, pagrįstai konstatavo, kad R. T. lenkė (prievartavo) vaikus dalyvauti neteisėtoje seksualinėje veikloje. Teismai, pagrįsdami tikruosius mergaičių fotografavimo tikslus, neapsiribojo vien tik nuotraukų, kuriose yra užfiksuotos nepilnametės, analize, nes atsižvelgė ir į kitus šiam klausimui spręsti reikšmingus bylos įrodymus. Teismai pagrįstai konstatavo, kad vaiko laisvę varžančio priklausomumo tęstinumas išties buvo. R. T. veikoms kvalifikuoti neturi reikšmės tai, ar prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ar pan. Baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina vaiko sutikimas būti išnaudojamam. Teismai nustatė R. T. veikoje ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius BK 157 straipsnyje nurodytus požymius. R. T. suvokė, kad neteisėti veiksmai buvo atliekami būtent su vaikais, tačiau jis ne tik skatino L. C., Z. G., o vėliau ir pačią K. P. surasti jam kuo daugiau naujų kuo mažesnių mergaičių, bet ir buvo slaptų seksualinių, pornografinių elementų – mergaičių užkimšimo dėvėtomis apatinėmis kelnaitėmis, vibratoriaus naudojimo mergaitėms apie tai nežinant ir kt. įtraukimo į mergaičių fotografavimą (filmavimą) iniciatorius.

4.2. Teismai įrodymus dėl BK 138 straipsnio 1 dalies inkriminavimo vertino kaip visumą, išsamiai išanalizavo nukentėjusiųjų K. P. ir K. G. sveikatos sutrikdymo aplinkybes. Teismo posėdyje apklaustos ekspertės patvirtino ekspertizės aktų išvadas ir paaiškino, kad pirminis mergaičių traumavimas ir tolesni įvykiai yra susiję, tačiau nukentėjusiųjų psichologinės traumos priežastis – jų filmavimas ir fotografavimas kaltinime nurodytu būdu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir esminių BPK pažeidimų nepadarė, ištyrė visus surinktus įrodymus, juos tarpusavyje sugretino ir pripažino pakankamais nuteistojo R. T. kaltei pagrįsti. Proceso dalyvis bet kuriuo atveju teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, tačiau jų atmetimas savaime nėra teismo šališkumas ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

4.3. Teismai, individualizuodami R. T. bausmę pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, teisinės klaidos nepadarė.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. 7Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso

įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytų BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalių, 138 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų ir nagrinėjant baudžiamąją bylą padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų. Vadinasi, kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, nustatyti BPK 369 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, kasatorius savo teiginius dėl netinkamo BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo grindžia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, analizuoja nukentėjusiųjų K. P. ir K. G., liudytojos J. G. parodymus, cituoja ekspertizių aktų turinį ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas „padarė klaidą įrodymų vertinime“; K. P. dėl psichologinės pagalbos kreipėsi ne dėl to, kad ją psichologiškai paveikė filmavimas ar fotografavimas, o kai sužinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, R. T. sulaikymą ir įtarimą sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl ko ji išsigando dalyvavusi sunkiame nusikaltime; nors teismai nurodė, kad mergaičių sveikatos sutrikdymas nustatytas ekspertizių aktais, tačiau ekspertai konkrečiai nenurodė, dėl kokių „byloje nagrinėjamų įvykių“ buvo sutrikdyta sveikata; nesunkus sveikatos sutrikdymas K. P. ir K. G. padarytas ne „fotosesijų“ metu, o vėliau – ikiteisminio tyrimo metu, kada joms buvo parodytos nuotraukos ir įteigta, kad jos dalyvavo padarant sunkų nusikaltimą, ir tai jas psichologiškai neigiamai paveikė; apeliacinės instancijos teismo išvada, kad mergaičių psichika buvo sužalota filmavimo (fotografavimo) metu, „neparemta bylos medžiaga ir yra visiškai nepagrįsta“; liudytoja J. G. parodė, kad „kai buvo sulaikomas R. T., K. patyrė didelį šoką, tam tikra prasme psichologinį šoką“; K. G. parodė, kad labiausiai ji išsigando, kada vyko R. T. sulaikymas; K. P., bendraudama su psichologe, parodė: „supratau, kad įvyko blogas dalykas, man nesakė, kas su tom nuotraukom“; ekspertizės akte nurodyta, kad K. G. „emocinė būsena ženkliai pasikeitusi tik tuomet, kai ji buvo informuota apie nuotraukų panaudojimą pornografijai – atsirado baimė, nesaugumas“; nuotraukos nebuvo naudojamos pornografijai, jų turinys nėra pornografinio ar erotinio pobūdžio; ikiteisminio tyrimo pareigūnai meluodavo mergaitėms apie neva nuotraukų panaudojimą pornografijai, taip sukeldami joms stresą; nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė ne R. T. veiksmai, o ikiteisminio tyrimo institucija, „nemokšiškai atlikdama tyrimą, vaikų susirgimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su policijos pareigūnų nekvalifikuotu darbu“; apeliacinės instancijos teismas, „siekdamas pateisinti pareigūnų nemokšiškumą ir savo nuosprendyje padarytas tikrovės neatitinkančias išvadas dėl mergaičių sveikatos sutrikdymo priežasčių, nurodo, jog ateityje, būdamos suaugusios, jos vis tiek būtų viską pačios supratusios“, darydamas tokias išvadas, teismas rodo savo išankstinį nusistatymą ir šališkumą. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių ištyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai R. T. netinkamai taikė BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi byloje nėra visų būtinųjų nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, taip pat netinkamai aiškinti ir taikyti vaiko įgijimo, jo laisvės pažeidimo, kitos seksualinio išnaudojimo formos, neteisėtos seksualinės veiklos požymiai, seksualinio išnaudojimo sąvoka. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

9. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad prekyba vaikais – tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Tai – prekybos žmonėmis reiškinio dalis, išsiskirianti tuo, jog juo kėsinamasi į pažeidžiamiausius asmenis – vaikus, kurie nėra pasiekę visiškos socialinės, psichinės ir fizinės brandos. Lietuva pagal tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus yra įsipareigojusi užkirsti kelią prekybai vaikais, taip pat įvairioms išnaudojimo formoms, darančioms žalą vaiko gerovei. Šie reikalavimai, be kita ko, yra pagrįsti vaiko teisių apsaugos principais, įtvirtintais Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, tarp jų ir poreikiu užtikrinti didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis (6 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232-942/2018, 2K-157-976/2019).

10. Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2016 metų gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 redakcija) atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką, žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti ar kitiems išnaudojimo tikslams. Pagal šio BK straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą padarė dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui.

11. Pažymėtina, kad BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei už vaiko pirkimą arba pardavimą kilti būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų alternatyvių veikų – siūlymą pirkti ar kitaip įgyti vaiką, vaiko pardavimą, pirkimą, kitokį perleidimą, įgijimą, verbavimą, gabenimą arba laikymą nelaisvėje; taip pat vieną iš alternatyvių nusikalstamų tikslų – žinojimą ar siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų – nusikalstamos veikos baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, bet su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia, todėl tolesnių vaiko išnaudojimo veiksmų ši baudžiamojo įstatymo norma neapima. Taigi BK 157 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę ne už patį vaiko išnaudojimą, o už jo pirkimą ir pardavimą, turint nusikalstamą tikslą – žinant ir siekiant, kad jis būtų neteisėtai įvaikintas ar išnaudojamas įstatyme nustatytoms išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, nusikalstamai veikai daryti ar kitiems išnaudojimo tikslams.

12. R. T. nuteistas dėl mažamečio vaiko ir dviejų nepilnamečių vaikų verbavimo organizavimo bei dviejų nepilnamečių vaikų įgijimo, siekiant išnaudoti juos kitomis seksualinio išnaudojimo formomis.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad nors kasatorius kasaciniame skunde teigia, jog nėra nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepateikia konkrečių teisinių argumentų dėl nusikalstamų veikų – vaikų verbavimo organizavimo – požymio inkriminavimo (šio požymio R. T. ir jo gynėjas neginčijo ir apeliaciniame skunde). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką laikoma, kad jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų ir jie paliekami nenagrinėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430-746/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasaciniame skunde nesant konkrečių teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo dėl R. T. nuteisimo už tai, kad jis organizavo dviejų nepilnamečių ir mažamečio vaikų verbavimą, siekdamas, kad jie būtų išnaudojami kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, laikytina, kad kasacinio skundo dėl šios dalies nėra.

14. Kasatorius ginčija nusikalstamų veikų sudėties objektyvųjį požymį – vaiko įgijimą ir kasaciniame skunde teigia, kad nuteistasis R. T. neįgijo nukentėjusiųjų K. G. ir K. P., jos dalyvavo fotografavimuose ir filmavimuose savanoriškai, siekdamos užsidirbti pinigų, kartu buvo ir joms pažįstami asmenys, jų laisvė nebuvo varžoma.

15. Vaiko įgijimas objektyviai pasireiškia vaiko perėjimu (paėmimu) jį įgyjančio (gaunančio) asmens kontrolei (žinion). Įgijęs vaiką, asmuo gali kontroliuoti (prižiūrėti) jį savo nuožiūra, daryti įtaką vaiko judėjimo laisvei ir jo valiai (priimant tam tikrus sprendimus ar pasirenkant elgesio variantus), spręsti dėl vaiko išnaudojimo, tolesnio disponavimo juo ir pan. Pažymėtina, kad vaikas gali būti teisėtai paimamas prižiūrėti (globoti, rūpintis, įsivaikinti), kai tai atliekama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Tačiau net ir formaliai teisėta vaiko priežiūra gali tapti neteisėta, jei yra nustatomas nusikalstamas vaiko įgijimo tikslas, nurodytas BK 157 straipsnyje.

16. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad R. T. įgijo dvi nepilnametes ir tam tikrą laiką kontroliavo jų elgesį bei suvaržė jų laisvę. Teismų praktikoje pažymėta, kad asmens laisvės varžymas apima ne tik fizinį asmens laisvės suvaržymą, bet ir poveikį asmens valios laisvei. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo suvaržyta asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline

galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-976/2019).

17. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusios mergaitės „fotosesijų“ metu turėjo visiškai paklusti R. T. reikalavimams, jo valiai, turėjo elgtis taip, kaip joms būdavo nurodyta, nepriklausomai nuo to, ar joms tai patiko ar ne, priešingu atveju jos nebūtų gavusios žadėtų pinigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečių mergaičių kontrolės faktą ir jų veiksmų laisvės suvaržymą patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis pats parinkdavo vietas, kur vyks „fotosesijos“, nustatydavo jų tvarką ir „scenarijų“, fotografavimo metu mergaitėms buvo užrišamos akys, užkemšamos burnos, jos buvo rišamos prie įvairių daiktų (pavyzdžiui, kėdžių, medžių), surištos įsodinamos į automobilio saloną ir bagažinę ir pan., buvo verčiamos persirenginėti, pozuoti ir vaidinti, o tai aiškiai apribojo jų galimybes laisvai judėti ir valią elgtis savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nukentėjusiųjų kontrolės ir laisvės suvaržymo aplinkybės nustatytos ir tinkamai pagrįstos.

18. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad mergaičių dalyvavimas „fotosesijose“ buvo savanoriškas, o R. T. ir nukentėjusiąsias siejo darbo santykiai. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nusikalstamų veikų padarymo metu (nuo 2015 m. vasario pabaigos iki 2016 m. rugpjūčio 5 d.) nukentėjusiosios K. P. ir K. G. buvo nepilnametės, todėl nuteistojo R. T. veikoms kvalifikuoti pagal BK 157 straipsnį neturi reikšmės tai, ar prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas kuris nors iš nukentėjusiųjų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu, pan. Baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina vaiko sutikimas būti išnaudojamam ar nepilnamečių iniciatyva būti išnaudojamiems. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, taip pat teismų praktiką dėl prekybos vaikais veikos požymių, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 157 straipsnį, nėra būtina nustatyti, ar prieš vaikus buvo panaudotas kuris nors jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu, pan. Kartu teismas nustatė aplinkybes, jog nukentėjusiųjų K. P. ir K. G. valia buvo palenkta pasinaudojus jų pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi, tam tikrų šeiminių aplinkybių buvimu), taip pat pasisakė ir dėl nukentėjusiųjų sutikimo būti išnaudojamoms (žr. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 12.4–12.8 punktus). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiąsias ir nuteistąjį siejo darbo santykiai, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, be to, neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių dėl jų santykių pobūdžio ir tikslo, todėl paliekami nenagrinėti.

19. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad R. T. veiksmai negali būti vertinami kaip vaiko įgijimas, nes tam reikalingas vaiko laisvės pažeidimo tęstinumas, o vienkartinis vaiko išnaudojimas neatitinka vaiko pirkimo ir pardavimo sąvokų. Atsakydamas į tapatų apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vaiko laisvę varžančio priklausomumo tęstinumą patvirtino R. T. bendravimo su kitomis nuteistosiomis L. C. ir Z. G. daugkartiniai susitarimai dėl nepilnamečių dalyvavimo jo rengiamuose filmavimuose ir fotografavimuose taip pat nevienkartiniai nukentėjusiųjų dalyvavimo filmavimuose atvejai (K. P. patvirtino tą dariusi 12 kartų, K. G. nuteistųjų sulaikymo metu vyko į „fotosesiją“ antrą kartą).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtas vaiko įgijimas gali būti tiek vienkartinis, tiek daugkartinis. Įgyjant vaiką nusikalstamiems tikslams veikos kvalifikavimui pagal BK 157 straipsnį neturi reikšmės disponavimo vaiku laiko trukmė. Minėta, kad BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formaliosios, dėl ko veikos baigtumas dėl vaiko įgijimo siejamas su veiksmo pradžia – šiuo atveju vaiko įgijimo momentu. Vaiko priklausomumo nuo kaltininko, jo laisvės varžymo trukmė ir su vaiku atliekamų išnaudojimo veiksmų pobūdis gali turėti lemiamą reikšmę sprendžiant apie kitą būtinąjį nusikalstamų veikų, nurodytų BK 157 straipsnyje, požymį – nusikalstamą tikslą.

21. Teismų praktikoje pažymėta, kad, sprendžiant dėl BK 157 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimo kaltininko veikoje, reikia nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. tiesioginę tyčią kaltininko veikoje, būtent žinojimą arba siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašioms į vergiją sąlygoms, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams; taip pat žinojimą ir suvokimą, kad veiksmai atliekami būtent su vaiku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6-507/2017, 2K-358-1073/2017, 2K-232-942/2018).

22. Teismai, nuteisdami R. T. pagal BK 157 straipsnį, nustatė ir konkrečias kaltinime nurodytas nepilnamečių išnaudojimo faktines aplinkybes bei padarė išvadas, kad R. T. ne tik organizavo dviejų nepilnamečių ir mažametės verbavimą ir dvi nepilnametes įgijo, bet ir jas išnaudojo kitoms seksualinio išnaudojimo formoms. Minėta, kad BK 157 straipsnis neįtvirtina atsakomybės už patį vaikų išnaudojimą, todėl už tokių veiksmų padarymą asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal kitus BK straipsnius. Šiuo atveju nuteistojo R. T. veiksmai įvertinti tik pagal BK 157 straipsnį, o kaltinime aprašytos ir teismų nustatytos nepilnamečių mergaičių išnaudojimo faktinės aplinkybės tik pagrindžia esant kitą būtinąjį nusikalstamų veikų sudėties požymį – R. T. nusikalstamą tikslą – siekimą išnaudoti kitoms seksualinio išnaudojimo formoms.

23. Kasatorius ginčija šį požymį, teigia, kad R. T. seksualinio pobūdžio veiksmų su nepilnametėmis neatliko, jų neišnaudojo savo seksualiniams poreikiams tenkinti, neįtraukė į „neteisėtą seksualinę veiklą“. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nepilnamečių vaikų fotografavimas ar filmavimas surištomis rankomis ir kojomis, užrištomis akimis bei užkimšta burna negali būti traktuojamas kaip seksualinis jų išnaudojimas. Vaikai turėjo neva vaizduoti smurto aukas, o tai nėra seksualinio išnaudojimo forma. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

24. Pažymėtina, kad BK 157 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis išnaudojimo tikslų sąrašas, kas leidžia pagal šį straipsnį kvalifikuoti vaiko pirkimą arba pardavimą siekiant bet kokio vaiko išnaudojimo ar žinant, kad jis bus išnaudotas bet kokiais išnaudojimo tikslais. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas seksualinio išnaudojimo ir kitokio išnaudojimo turinį, rėmėsi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 34 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuostata, kad valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiam tikslui valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti: a) lenkti arba prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje; b) išnaudoti vaikus verčiant juos užsiimti prostitucija arba kita neteisėta seksualine veikla; c) išnaudoti vaikus pornografijai ir pornografiniams leidiniams. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. T. veiksmai atitiko Konvencijos 34 straipsnio a punktą, t. y. kad R. T. lenkė (prievartavo) vaikus dalyvauti neteisėtoje seksualinėje veikloje.

25. Apeliacinės instancijos teismo išvada, atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad R. T. lenkė vaikus dalyvauti neteisėtoje seksualinėje veikoje, padaryta įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, tiek fotografavimo bei filmavimo veiksmus, tiek jų rezultatą. Nepilnametės mergaitės buvo fotografuojamos bei filmuojamos surištomis rankomis ir kojomis, užrištomis akimis, užkimštomis burnomis, panaudojant tam kaip priemonę įvairius drabužius, taip pat fetišo objektą – dėvėtas apatines kelnaites, seksualinio pobūdžio daiktą – vibratorių (mergaitėms apie tai nežinant). Tokie veiksmai žemina aukų orumą, yra įžeidūs bei nepadorūs, turi seksualinę potekstę. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog R. T. „fotosesijas“ rengė tam, kad padarytų nuotraukas (vaizdo įrašus) su nepilnametėmis, vaizduojančiomis fizinio smurto aukas, ir sukurtą medžiagą naudotų savo seksualiniams poreikiams tenkinti. Teismai pagrįstai vertino, kad R. T. turėjo nusikalstamą tikslą – siekė išnaudoti nepilnametes ir mažametę kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, t. y. darydamas nusikaltimą suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, taigi veikė tiesiogine tyčia.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai byloje nustatė visus būtinus nusikalstamų veikų, nustatytų BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalyse, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir baudžiamasis įstatymas dėl šios dalies taikytas tinkamai.

27. Atsakant į kasatoriaus argumentą, kad R. T. veiksmai nepatenka į tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų vaiko seksualinių išnaudojimo veiksmų sąrašą, pažymėtina, kad vaiko seksualinio išnaudojimo formų sąrašas nurodytuose teisės aktuose nėra baigtinis. BK 157 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos šios seksualinio išnaudojimo formos – prostitucija, pornografija, kitos seksualinio išnaudojimo formos. Dalis kitų vaiko seksualinio išnaudojimo formų, už kurias nustatyta baudžiamoji atsakomybė, yra įtvirtintos BK XXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“ (išžaginimas, seksualinis prievartavimas, privertimas lytiškai santykiauti, lytinės aistros tenkinimas, seksualinis priekabiavimas, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens viliojimas). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnyje yra išvardytos smurto prieš vaiką formos, viena iš jų straipsnio 3 punkte nurodytas seksualinis smurtas, tai yra tyčinės nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžiamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXI skyriuje, padaromos vaikui, taip pat pelnymasis iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimas į prostituciją ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas vaikui, vaiko vertimas užsiimti prostitucija, vaiko išnaudojimas pornografijai ar disponavimas pornografinio

turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ar vaiko įtraukimas į seksualinę vergovę ir kitos vaiko seksualinio išnaudojimo formos. Taigi seksualiai vaikas gali būti išnaudojamas ir kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, už kurias baudžiamoji atsakomybė ir nenustatyta, pavyzdžiui, situacija, susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar vaikas perkamas ar parduodamas žinant ar siekiant jį išnaudoti bet kokiai neteisėtai seksualinei veiklai, kuri yra susijusi su vaiku disponuojančio asmens ar kitų asmenų seksualinių poreikių tenkinimu. Tokia situacija ir nustatyta nagrinėjamoje byloje.

28. Darytina apibendrinta išvada, kad teismai baudžiamąjį įstatymą – BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalis – byloje taikė tinkamai, pagal kasaciniame skunde pateiktus argumentus nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

29. R. T. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už dvi veikas, kvalifikuotinas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde ginčijamas nusikalstamų veikų, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, sudėties požymis – priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, teigiama, kad teismai, darydami išvadas, jog nepilnametėms nesunkų sveikatos sutrikdymą savo veiksmais padarė R. T., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, buvo šališki.

30. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

31. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

32. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, nenustatė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę surinktus byloje įrodymus, padarė išvadas, kad būtent R. T. ir jo nusikalstamos veikos bendrininkių neteisėtais veiksmais buvo sukelti nepilnametėms nukentėjusiosioms K. P. ir K. G. nusikalstami padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs teismo psichiatrines-psichologines ekspertizes, nukentėjusiųjų K. P. ir K. G., liudytojų J. G., J. G. parodymus, teisme apklaustų eksperčių A. Š. ir R. D. paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo R. T. ir jo gynėjo, nuteistųjų Z. G. ir L. C. apeliacinius skundus, dar kartą įvertino įrodymus ir dėl priežastinio ryšio padarė analogiškas išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai įvertino nukentėjusiųjų K. P. ir K. G. parodymus,

ekspertizių aktus Nr. (duomenys neskelbtini), eksperčių A. Š. ir R D. paaiškinimus ir padarė išvadą, kad objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiųjų sveikata sutriko dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų; teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami veiksmai irgi sukėlė neigiamų emocijų, tačiau tai tebuvo nuteistųjų nusikalstamo elgesio pasekmė; mergaičių psichika sužalota filmavimo (fotografavimo) jas surišus, užkimšus joms burnas, užrišus akis ir pan. metu, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, suaugusios mergaitės būtų prisiminusios šį įvykį ir, tikėtina, būtų dar sunkiau jį išgyvenusios. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad tarp nuteistojo R. T. kartu su bendrininkėmis atliktų veiksmų – nepilnamečių nukentėjusiųjų fotografavimo surištų, užrištomis akimis, padėvėtomis kelnaitėmis užkimštomis burnomis ir kilusių padarinių – padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiosioms yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo abejoti; jos padarytos nuosekliai ir logiškai aiškinantis ir nustatant įvykio mechanizmą, atitinka surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos turinio pagrindu nustatytas bylos aplinkybes. Keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės pagal BK 309 straipsnio 2 dalį skyrimo

34. Pagal BK 309 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, arba pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis ar kitomis priemonėmis įgijo ar suteikė prieigą prie pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas. Už BK 309 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama bauda arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

35. R. T. nuteistas už tai, kad, naudodamasis informacinėmis technologijomis, iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių įgijo elektronines bylas (fotomedžiagą), kuriose vaizduojami vaikai, ir tai neteisėtai laikė. Pirmosios instancijos teismas R. T. paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas su paskirtos bausmės dydžiu jam motyvuotai sutiko.

36. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl dvejų metų laisvės atėmimo bausmės skyrimo R. T. už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 309 straipsnio 2 dalyje, pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas (nemotyvavo sprendimo) ir BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Tokie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

37. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, visumą. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad skiriant bausmę R. T. buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (veika padaryta tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (pornografinio turinio medžiaga įgyta ir laikyta asmeninio naudojimo tikslais), nusikalstamos veikos stadiją (padarytas baigtas nusikaltimas), kaltininko asmenybę (R. T. vedęs, dirbantis, anksčiau septyniolika kartų teistas, teistumas neišnykęs, taip pat baustas administracine tvarka), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už BK 309 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą yra artima šio straipsnio sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

38. Taigi teismai vertino visas skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes, priešingai nei teigia kasatorius, atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių, paskirtų pagal BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 309 straipsnio 2 dalį, pagrįstumą ir teisėtumą, nuosprendžio 26–28 punktuose išdėstė išsamius ir įtikinamus motyvus, paaiškinančius, kodėl paskirtos bausmės yra teisingos, todėl nėra pagrindo kalbėti apie BKP 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą.

39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinės instancijos teismas kaltininkui žemesnės instancijos teismų paskirtos bausmės dydžio klausimą nagrinėja tik netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) aspektu, pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija, ar tinkamai buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė ir pan. Bausmės rūšies ir dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo ir pan. Konstatuoti, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta, galima tik nustačius bausmės skyrimo taisyklių pažeidimą ar esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Tokių pažeidimų teisėjų

kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė. Nuteistajam R. T. paskirta teisinga, ne per griežta, tinkamai individualizuota bausmė, atitinkanti baudžiamojo įstatymo nuostatas.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų nuosprendžių panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-885/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20792-2018-4(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio dalies vykdymą, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėja advokatė Silva Balčiūnienė kasaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį, kuria iš R. P. priteista nukentėjusiajam E. P. 9500 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui sumažinta iki 7100 Eur, ir E. P. civilinį ieškinį R. P. atžvilgiu atmesti. Taip pat prašoma sustabdyti skundžiamo nuosprendžio dalies, susijusios su E. P. priteistos neturtinės žalos išieškojimu, vykdymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesilaikydamas reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f58be420178011ea9d279ea27696ab7b

nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarė klaidingas išvadas dėl civiliniam ieškovui E. P. padarytos neturtinės žalos dydžio. Nustatęs reikšmingus priteistinos neturtinės žalos dydžio mažinimo kriterijus, jais nesivadovavo ir priteisė civiliniam ieškovui nepagrįstai didelį 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pasak kasatorių, nebuvo tinkamai įvertinta žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, sureikšminti padariniai, be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės skyrėsi nuo aplinkybių, nustatytų šioje byloje.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Antrą kartą paduotas kasacinis skundas, nors ir nėra identiškas pirmajam, tačiau iš esmės jame keliami tie patys fakto klausimai, t. y. ginčijamas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutartyje, kuria pirmą kartą kasatorių paduotas kasacinis skundas atsisakytas priimti, buvo pažymėta, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis pats savaime yra ne teisės, bet fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu, taigi įrodymų dėl neturtinės žalos dydžio nerenka ir iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Paduotame skunde, nors ir detaliai aprašomos neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančios BPK ir CK normos, dėstomos teorinės nuostatos, nurodoma teismų praktika, tačiau šiais skundo teiginiais iš esmės tik bandoma pagrįsti būtinybę iš naujo peržiūrėti ir įvertinti aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, bei padaryti kitokias išvadas. Pažymėtina, kad minėtų aplinkybių tyrimas ir vertinimas yra baigiamas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad šiuo atveju skunde neišdėstyti teisiniai argumentai, kurie pagrįstų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar esminių BPK pažeidimų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.





Baudžiamoji byla Nr. 2K-281-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26477-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.2; 1.1.4.4.1; 1.1.8.7.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį A. G. laisvės atėmimu penkeriems metams, M. P. – laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams.

Priteista iš A. G., M. P. ir M. A. solidariai nukentėjusiajai I. D. (buvusi pavardė – S.) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 11,89 Eur proceso išlaidų.

Šiuo nuosprendžiu yra nuteistas ir M. A. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 22 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas M. P. ir A. G.: pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. P. ir A. G. nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką jie padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Iš A. G., M. P. ir M. A. solidariai nukentėjusiajai I. D. priteistos neturtinės žalos dydis padidintas iki 1000 Eur.Priteista iš A. G., M. P. ir M. A. po 243,99 Eur valstybei turėtų išlaidų, teikiant nukentėjusiajai valstybės garantuojamą

teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. G. ir M. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. A., iki 2016 m. vasario 17 d., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė verbuoti I. D. ir A. S., pasinaudodami jų pažeidžiamumu (dėl to, kad šie jauno amžiaus, užaugę socialinės rizikos šeimose, įgiję pagrindinį išsilavinimą, neturi darbo ir pragyvenimo šaltinio), ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami vykdant vagystes iš parduotuvių. M. P. ir M. A. 2016 m. vasario 17 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, atvežė I. D. pas A. L. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur gyveno jos močiutė, o A. S. paėmė iš jo namų kitą dieną, t. y. 2016 m. vasario 18 d., ir nuvežė juos į Raseinių r., Kryžkalnio k., kur apie 18.00 val. įsodino į autobusą, važiuojantį į Jungtinę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a4371a0178111ea9d279ea27696ab7b

Karalystę. Taip jie, turėdami tikslą išnaudoti asmenis nusikalstamoms veikoms daryti, nugabeno į Jungtinę Karalystę I. D. ir A. S. ir pagal iš anksto aptartą planą apgyvendino juos pas A. G. adresu: 276 Beverly Road, Hull. A. G. išklojo jiems krepšius folija, gabeno juos iki parduotuvių, kuriose reikėjo vogti, kontroliavo, kas, kiek ir kokių prekių pavagia, ir tai elektroninio ryšio priemonėmis perduodavo M. P. ir M. A. bei gaudavo iš jų nurodymus, kaip labiau kontroliuoti I. D. ir A. S., kad šie daugiau pavogtų. Paklusdami A. G., M. P. ir M. A. nurodymams, I. D. ir A. S. vykdė vagystes iš prekybos centrų; 2016 m. vasario mėn. dėl iš prekybos centro „Asda“ pavogtų tualeto ir kosmetikos reikmenų A. S. buvo sulaikytas Hambersaido policijos pareigūnų.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas D. Žiedas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka arba pakeisti nuosprendį, pripažįstant, kad A. G. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 147 straipsnio 2 dalį), nuosprendžiai dėl A. G. priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas.

2.2. BK 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nurodyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Šiuo atveju teismas nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe. Šią aplinkybę apima nusikaltimo – prekybos žmonėmis – sudėtis. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tačiau nuteistiesiems BK 25 straipsnio 2 dalis neinkriminuota. Kaltinime ir nuosprendyje neatskleista, kurie iš nuteistųjų (ar visi) buvo vykdytojai, ar grupėje buvo kitokių bendrininkų (BK 24 straipsnio 2 dalis). Jeigu visi nuteistieji buvo vykdytojai, prekyba negalima, nes bendrininkų grupė pati sau ar vienam iš savo narių negali parduoti ar įgyti žmonių – asmens pirkimas (pardavimas), atliekant BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, turi įvykti ar bent būti nukreiptas kitų kontrahentų atžvilgiu. BK 147 straipsnio 2 dalis apima atsakomybę už prekybą žmonėmis dalyvaujant organizuota grupe, t. y. aukštesnio organizuotumo ir pavojingumo bendrininkavimą, todėl papildomai inkriminuoti bendrininkų grupės kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės nėra teisinio pagrindo. Nuteistieji nebuvo kaltinti nusikaltimą įvykdę organizuota grupe, kaip nurodyta BK 147 straipsnio 2 dalyje. Prekyba žmonėmis pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kvalifikuojama esant bent vienai kvalifikuojančiai aplinkybei – šio nusikaltimo padarymas dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų arba dalyvaujant organizuotai grupei ir kt. Tai reiškia, kad BK 147 straipsnio 2 dalies, kaip labai sunkaus nusikaltimo, sankcija apima ir didesnio pavojingumo bendrininkavimą – organizuotą grupę, todėl, net neinkriminuojant nusikaltimo įvykdymo organizuota grupe, bet papildomai kvalifikuojant veiką kaip įvykdytą bendrininkų grupe, nepagrįstai pasunkinama asmens teisinė padėtis.

2.3. A. S. nebuvo prekybos žmonėmis auka, nes jis anksčiau vagiliavo Suomijoje, po M. A. skambučio iš karto sutiko vykti vagiliauti į Jungtinę Karalystę, jo nereikėjo įtikinėti, čia atvykęs pats mokė A. G., kaip vykdyti vagystes iš parduotuvių, paruošė krepšius vagystėms, išklodamas juos folija. Po savaitės ar kelių, nepavykus padaryti nusikaltimų dėl apsaugos ar nemokėjimo vagiliauti ir negavus planuotos naudos, M. A. ir M. P. savarankiškai nusprendė grįžti į Lietuvą ir tam nebuvo daroma kliūčių, tai rodo, kad buvo pakankamai laisvės atsisakyti daryti nusikaltimus. A. S. turtinę padėtį teismai laikė sunkia dėl to, kad jis nenorėjo Lietuvoje dirbti dėl antstolių išieškomų skolų. Tačiau A. S. turėjo galimybę įsidarbinti, net jei iš jo atlyginimo būtų išskaičiuojama 20–50 proc. skoloms padengti. Legalaus darbo atsisakymas vengiant sumokėti paskirtas administracines baudas, t. y. įvykdyti institucijų ar teismo sprendimus, negali būti laikoma aplinkybe, darančia asmenį pažeidžiamą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą, nes pats sutiko dalyvauti vagystėse iš parduotuvių, jautėsi lygus su kitais šį nusikaltimą organizavusiais asmenimis, nepatyrė psichinės ar fizinės prievartos. Nukentėjusysis dėl to apeliacine tvarka nesiskundė, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva nenustatė pagrindo ginti prekybos žmonėmis auką priteisiant žalos atlyginimą. Teismų sprendimai nepriteisti A. S. kompensacijos iš kaltininkų suponuoja tai, kad jis nenukentėjo, t. y. nėra prekybos žmonėmis auka.

2.4. A. S., kaip buvęs prekybos žmonėmis auka, nebegalėjo būti vėl apgautas antrąsyk, nes aiškiai suprato pasiūlymą vykti vagiliauti į užsienį. Jei valstybė įgyvendino prisiimtus įsipareigojimus pagal Europos Tarybos konvenciją dėl

veiksmų prieš prekybą žmonėmis, A. S. neturėjo būti pažeidžiamas. Aiškus sutikimas vykti į užsienį vykdyti vagysčių iš parduotuvių, iniciatyva rengiantis šiam nusikaltimui, gyvenimas įprastomis sąlygomis, prievartos nepatyrimas nepavykus įgyvendinti nusikalstamų ketinimų aiškiai rodo, kad prieš A. S. neįvykdytas prekybos žmonėmis nusikaltimas. Tai reiškia, kad BK 147 straipsnyje nurodytas nusikaltimas įvykdytas tik prieš I. D., todėl yra pagrindas A. G. veiką perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 147 straipsnio 1 dalį.

2.5. Apeliaciniame skunde buvo keltas klausimas dėl žvalgybos veiksmų atlikimo teisėtumo, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateiktas prašymas išreikalauti ir įvertinti žvalgybos bylas. Apeliacinės instancijos teismas prašymą tenkino iš dalies, išreikalavo dokumentus, pagrindžiančius žvalgybos veiksmų taikymo teisinį ir faktinį pagrindą. Baigiamosiose kalbose buvo pasisakyta dėl kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų netinkamo realizavimo, nusikaltimo neužkardymo ar nutraukimo. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyrius, nuo 2016 m. sausio 29 d. kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje „Ž“ kontroliuodamas M. P. pokalbius mobiliuoju telefonu, fiksavo jo pokalbius su M. A. ir gavo duomenų apie organizuojamą ir vykdomą asmenų verbavimą bei 2016 m. vasario 17–18 d. atliktą nukentėjusiųjų gabenimą į užsienį (prekybą žmonėmis). Apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs gynėjo prašymo išreikalauti visą kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos „Ž“ medžiagą, negalėjo nustatyti, kada gauti duomenys apie BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, kokios apimties ir vertės jie yra. Apeliacinis teismas nurodė, kad pareigūno pateikti apibendrinimai atitinka pokalbių stenogramų turinį, todėl jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Teismai telefono pokalbiais kaip objektyviais įrodymais iš esmės pagrindė visas BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo įvykdymo aplinkybes. Tai rodo, kad vien 2016 m. vasario 22–28 d. telefono pokalbiai, fiksuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje tarp nuteistųjų M. A. ir M. P., buvo visiškai aiškūs ir pakankami, kad būtų nustatyti BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai, ir buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

2.6. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šis įpareigojimas nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą jurisprudencijoje laikomas griežtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs (2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai), kad konstituciniai baudžiamojo proceso principai įpareigoja užtikrinti nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsaugą ir tai, kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės, baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ir kitomis teisėmis.

2.7. Iš kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos „Ž“ duomenų matyti, kad, nuo 2016 m. sausio mėn. pabaigos kontroliuojant nuteistųjų M. A. ir M. P. susižinojimą telefonu, buvo gauti duomenys apie rengiamą ir vykdomą nusikaltimą A. S. ir I. D. atžvilgiu ir policija turėjo galimybę sutrukdyti jų išvykimui į Jungtinę Karalystę 2016 m. vasario 18 d., t. y. užkardyti labai sunkų nusikaltimą. Net jei būtų sprendžiama, kad nusikaltimo aplinkybės tapo visiškai aiškios 2016 m. vasario 23 d., policija privalėjo aktyviai reaguoti ir šiuos duomenis, remdamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsniu ir Konvencija) 33–34 straipsniais, perduoti Jungtinės Karalystės policijai, kad teisėsauga išgelbėtų ir apsaugotų pavergtus asmenis, juolab kad iš fiksuotų pokalbių buvo akivaizdu, jog parduotuvėse vagiliaujančius nukentėjusiuosius vis sulaiko Jungtinės Karalystės policija. Tačiau kriminalinė žvalgyba vykdyta tik pasyviai fiksuojant nusikaltimo vykdymo aplinkybes, net nusikalstamai veikai pasibaigus, dar du su puse mėnesio buvo kontroliuojami įtariami asmenys, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, vėl taikytos analogiškos procesinės prievartos priemonės, siekiant rinkti duomenis apie prieš kelis mėnesius baigtą nusikaltimą.

2.8. Teismai, išnagrinėję bylą, nevertino, ar kriminalinė žvalgyba truko optimalų laikotarpį, ar buvo galimybė užkardyti ar nutraukti nusikaltimą, apsaugoti nukentėjusiuosius, ar ikiteisminis tyrimas pradėtas laiku, ar taikant procesinę prievartą nepažeistos bylos dalyvių teisės ir teisėti interesai, ar tokiuose (žvalgybos ir tyrimo) procesuose surinkti duomenys gali būti pripažinti gautais teisėtai ir naudojami įrodinėjimui byloje. Pagal teismų praktiką, teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ir jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Taigi yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (šiais klausimais nurodomos ir kitos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose – Nr. 2K-7-6/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017, 2K-223-648/2018).

2.9. Kaltinamasis aktas yra pagrindinis procesinis dokumentas, apibrėžiantis bylos nagrinėjimo teisme ribas, sudarantis galimybę kaltinamajam aktyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs ir su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, ir teisės pasirengti gynybai užtikrinimu. Kaltinamajame akte turi būti pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. nurodyta nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės turi būti nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau iš kaltinamojo akto ir nuosprendžio matyti, kad yra nustatyta tik nusikaltimo pradžia – 2016 m. vasario 17 d., kai I. D. atvežta į A. L. namus, o vasario 18 d. apie 18.00 val. nukentėjusieji įsodinti į autobusą Kryžkalnyje, iš kur išvyko į Jungtinę Karalystę, ten kažkurį laiką vykdė nusikaltimus ir A. S. vasario mėn. sulaikytas Hambersaide dėl vagystės iš prekybos centro „Asda“. Kur nusikaltimas vyko ir kada baigtas, nei kaltinimas, nei teismai nenustatė, tik skirdami bausmes įvardijo, kad nusikaltimas truko labai trumpą laiko tarpą. Tai vertintina kaip pažeidimas, trukdęs gintis nuo kaltinimo, lėmęs neišsamų nusikaltimo padarymo aplinkybių nustatymą, netinkamą įrodymų vertinimą, teisingos bausmės paskyrimą.

2.10. Nors pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas truko trumpą laiko tarpą, nukentėjusieji nepatyrė smurto, taip pat į A. G. asmenines savybes, skyrė jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Skiriant bausmę turi būti įvertinta ir tai, kad teisėsauga, nuteistiesiems dar tik rengiant nusikaltimą, jau kontroliavo M. A. ir M. P. susižinojimą, todėl žinojo apie planuojamą, rengiamą ir vykdomą nusikaltimą, t. y. prekyba žmonėmis vyko valstybei (policijai, prokuratūrai, teismams) stebint ir fiksuojant prieš nukentėjusiuosius vykdomą nusikaltimą, jo neužkardant, nenutraukiant ir nesuteikiant pagalbos nukentėjusiesiems. Tai yra pagrindas švelninti bausmę. Perkvalifikavus veiką į BK 147 straipsnio 1 dalį, A. G. turi būti skiriama artima minimumui bausmė iki ketverių metų ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėtas paskirtos bausmės vykdymas.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti arba nuosprendžius pakeisti ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai pripažino M. P. ir kitus nuteistuosius kaltais pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, jų padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 25 straipsnio 2 ar 3 dalis ir 178 straipsnio 1 dalį.

3.2. Nuteistųjų veikos kvalifikuotos pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, motyvuojant tuo, kad vagystės buvo vykdytos užsienyje, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, kad pradinėje veikos stadijoje asmenys susibūrė į bendrininkų grupę, pasiskirstydami vaidmenimis, būdami Lietuvoje, ir susitarė vykdyti vagystes. Teismai ignoravo, kad nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų turtinė padėtis, išsilavinimas bei kiti požymiai, rodantys pažeidžiamumą, buvo analogiški kaltais pripažintų asmenų požymiams veikos padarymo metu.

3.3. Veikos padarymo metu galiojusioje BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti alternatyvūs objektyvieji požymiai turi atitikti prekybos žmonėmis nusikaltimo objektyviąją prasmę. Pagal galiojančią praktiką, BK 147 straipsnis taikomas tik tada, kai asmenys yra iš vienos valstybės, o veika padaryta kitoje valstybėje, t. y. vadovaujamasi teritorialumo aspektu, tačiau priedermė šiuo BK straipsniu saugomo visuomenės gėrio yra kita – kad nevyktų prekyba asmenimis nei nacionaliniu, nei tarptautiniu lygmeniu, teritorinio principo neišskiria ir BK 147 straipsnio dispozicija. Taigi BK straipsnis gali būti inkriminuotas ne tik tada, kai veika padaryta užsienio valstybėje, prekyba žmonėmis galima ir Lietuvos teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo išgabentas ar pergabentas į kitą valstybę.

3.4. Teismas pripažino M. P. kaltu dėl nukentėjusiais asmenimis pripažintų I. D. ir A. S. verbavimo bei gabenimo nusikalstamoms veikoms daryti. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (pavyzdžiui, duoti sutikimą, vykti į užsienį ir kt.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Taigi asmuo turi būti skatinamas ne bet kokiais tikslais, bet būtent išnaudojimo. Tuo tarpu kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 5 dalis). Kurstytojo veiksmai turi sukelti sąmoningą norą daryti nusikalstamą veiką.

Asmuo pripažįstamas kurstytoju ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl vykdytojo padarytos veikos (BK 26 straipsnio 4 dalis). Verbavimas ir kurstymas turi būti atribojami per išnaudojimo ir turtinės naudos gavimo aspektą. Išnaudojimas turi būti suprantamas kaip vienašališka nauda (šiuo atveju turtinė) išnaudotojui, todėl būtina nustatyti, ar turtinę naudą susitarė ar (ir) turėjo gauti abu asmenys, ar tik vienas, o kelių asmenų atveju – visi asmenys ar tik tie, kurie realiai veikos nevykdė, bet pasitelkė kitus asmenis. Esant duomenų, kad asmenys susitarė gauti naudą bendrai, verbavimas BK 147 straipsnio prasme yra teisiškai negalimas. Tokiu atveju tiek asmuo, vykdantis nusikalstamas veikas, tiek asmuo, sukurstęs daryti nusikalstamą veiką, parengęs planą ir pan., tampa to paties nusikaltimo bendrininkais ir jų veikos atitinkamai gali būti kvalifikuojamos pagal BK 25 straipsnyje nurodytus bendrininkavimo kriterijus.

3.5. Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. ir A. G. susitarė su I. D. ir A. S. vykdyti vagystes Jungtinėje Karalystėje dar būdami Lietuvoje. Susitariant su I. D. nuteistasis M. P. nedalyvavo, tuo tarpu A. S. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių nurodė, kad vykti vogti jam pasiūlė I. D., vėliau – kad M. A., o dar vėliau – kad M. A. ir M. P. Jokių kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nors I. D. neigia žinojusi, kad jai reikės vogti iš parduotuvių, ir teigia, kad jai buvo siūlomas darbas parduotuvėse, nekonkretizuojant jo pobūdžio, tokių jos parodymų patvirtinti ar paneigti nėra objektyvios galimybės, todėl jie turi būti įvertinti visos bylos kontekste. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiosios I. D. parodymai dėl šių aplinkybių skirtingi, tuo tarpu iš A. S. parodymų matyti, kad apie tai, jog reikės vogti iš parduotuvių, jis kalbėjo su bendraklase I. D. dar Lietuvoje. Taigi byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad abu asmenys žinojo ir sutiko vogti Jungtinėje Karalystėje, tai žinojo ir juos sukurstęs M. A. M. P. neigia kurstęs, apie tai, ko vyksta šie asmenys, sužinojo iš M. A. jau po to, kai išvyko, todėl jis prisijungė tik patarimais (veiksmai, atitinkantys BK 24 straipsnio 6 dalį). Buvo susitarimas, realizavus pagrobtus daiktus, pasidalyti po lygiai. Šie duomenys rodo, kad asmenys iš esmės susitarė vykdyti nusikalstamas veikas bendrai, jie turėjo bendrą tikslą ir pasiskirstė vaidmenimis. Tai reiškia, kad su I. D. nuteistasis M. P. yra vagysčių bendrininkai, o ne prekybos žmonėmis subjektai.

3.6. Pagal teismų praktiką, prekyba žmonėmis savo esme – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-156-699/2018 ir kt.). Šioje byloje I. D. ir A. S. galėjo rinktis, tai įrodo A. L. pavyzdys. M. P. pasiūlius A. L. pačiam atvykti į Jungtinę Karalystę vogti, šis atsisakė, nes tuo metu neturėjo pinigų. Ši aplinkybė patvirtina ir tai, kad tikslas buvo grobti svetimą turtą ir turėti iš to naudos, o ne iš I. D. ar A. S. pardavimo, šie asmenys niekam nebuvo parduoti, visi veikė bendrininkų grupe. Esant dabartiniam verbavimo, gabenimo ir kitų objektyviųjų požymių traktavimui, nesiejant to su prekyba žmogumi, t. y. sandoriu kaip tokiu, tarp dviejų skirtingų kontrahentų, kai asmuo tampa preke, yra ydingai atveriamas kelias asmenims, vykdantiems nusikalstamas veikas, išsisukti dėl turimo nukentėjusiojo statuso, kartu dirbtinai primetant kaltę bendrininkų grupės organizatoriams, kurstytojams bei padėjėjams. Niekuo nesiskiria vadinamosios „Alio, mama“ bylos, kai vieni asmenys organizuoja nusikaltimus, kiti skambina, treti eina paimti pinigų, ir paprastai tokios „kojos“ yra jauni, pažeidžiami ir pan. žmonės, juo labiau tai padaro už neadekvatų atlyginimą.

3.7. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo būdas – pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – konstatuotas, nustačius pasinaudojimą I. D. ir A. S. sunkia materialine padėtimi, tačiau nenustačius išnaudojimo fakto. A. G., I. D. ir A. S. gyveno vienose patalpose, kartu valgė, išgėrinėjo, naudojosi būsto privalumais, tai rodo šių asmenų lygiateisiškumą, išskirtinių išnaudojimo sąlygų nebuvimą.

3.8. M. P. nuteistas ir dėl to, kad gabeno I. D. ir A. S., tačiau ši aplinkybė yra reikšminga tiek, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnyje, teisingu kvalifikavimu. Nesant nustatytam faktui, kad buvo įvykdyta šių asmenų prekyba, gabenimas reikštų asmenų persikėlimą vykdyti iš anksto sutartų nusikalstamų veikų. Tas pats pasisakytina ir dėl kvalifikuojamojo požymio, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje.

4. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė prašo nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Nuteistojo A. G. gynėjo skundo argumentai, kad teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, nevertino kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų teisėtumo ir galimybės juos panaudoti įrodinėjimui byloje, o ikiteisminis tyrimas

pradėtas ne laiku, yra nepagrįsti. Šie klausimai buvo kelti apeliacinės instancijos teisme, šis teismas detaliai ištyrė kriminalinės žvalgybos veiksmų pradėjimo ir jų vykdymo teisėtumą bei, išdėstęs argumentus, konstatavo, kad, M. P. ir M. A. atžvilgiu atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka nebuvo pažeista, šio tyrimo metu buvo gauti duomenys, kurių pagrindu byloje 2016 m. birželio 6 d. pagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.

4.2. Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra dinamiškas procesas, kurio metu nuolat renkami duomenys, vertinamas jų turinys ir pakankamumas ikiteisminiam tyrimui pradėti. Nagrinėjamu atveju kriminalinės žvalgybos tyrimo byla Nr. 85-9(DS)-l-16 buvo pradėta 2016 m. sausio 28 d. M. P. dėl, tikėtina, daromų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir tik vėliau buvo gauti duomenys apie M. P. ir M. A., tikėtina, daromas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tai patvirtina Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos vyresniojo specialisto 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie kriminalinės žvalgybos objektą ir 2016 m. kovo 2 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. 85-9(DS)-191-RN. Kai kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu buvo nustatyti BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai ir surinkta pakankamai duomenų apie ją darančius asmenis, 2016 m. birželio 6 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nuo kriminalinės žvalgybos tyrimo pradžios 2016 m. sausio 28 d. buvo nustatomos naujos nusikalstamų veikų aplinkybės bei dalyvaujantys asmenys, jų veiksmų apimtys. Kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių A. G., M. A. ir M. P. vėliau buvo nuteisti, bet ir dėl kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą lėmė ne tik duomenų dėl prekybos žmonėmis pakankamumas, buvo atsižvelgiama ir į kriminalinės žvalgybos tikslą surinkti duomenis dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis. Todėl daryti išvadą, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas nepagrįstai ilgai, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju tiek kriminalinės žvalgybos tyrimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, taikant įstatymų nustatyta tvarka sankcionuotus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo laikomasi įstatyme nustatytų terminų ir tvarkos. Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, taikant neviešo pobūdžio veiksmus, nė vieno iš nuteistųjų baudžiamoji atsakomybė dėl neviešo pobūdžio veiksmų taikymo nebuvo dirbtinai pasunkinta. Nusikalstama veika, dėl kurios nuteistieji pripažinti kaltais, yra įvykdyta bei užfiksuota kriminalinės žvalgybos tyrimo pradžioje, todėl argumentai dėl neproporcingai ilgo kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo yra formalūs. Kriminalinės žvalgybos tyrimo ir neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir nelaikytini neproporcingais, pertekliniais ir skatinančiais (provokuojančiais) daryti naujas nusikalstamas veikas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje surinkti duomenys neatitinka teisėtumo ir leistinumo reikalavimų.

4.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai įrodymus vertino kaip visumą, gretino iš įvairių šaltinių gautus duomenis, vertino tiek kaltinančius įrodymus, tiek ir teisinančias aplinkybes. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų metu surinkti duomenys nėra vienintelis įrodymų šaltinis, patvirtinantis kaltinimo šioje byloje nuteistiems asmenims apimtį, juos patvirtina ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kratų, daiktų apžiūrų, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuoti įrodymai, t. y. duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais.

4.4. Nepagrįstas ir nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad teisėsaugos institucijos turėjo galimybę sutrukdyti nukentėjusiesiems A. S. ir I. D. išvykti į Jungtinę Karalystę. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji į šią šalį išvyko 2016 m. vasario 18 d., o pats kasatorius nurodo, jog aplinkybės apie, tikėtina, daromą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms paaiškėjo tik 2016 m. vasario 23 d., t. y. tuo metu, kai nukentėjusieji jau buvo išvykę į Jungtinę Karalystę. Be to, atsižvelgiant į byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, į nukentėjusiųjų valios palenkimo būdą (pasinaudojimą jų pažeidžiamumu), nukentėjusiesiems Jungtinėje Karalystėje suteiktą sąlyginę veiksmų laisvę, pareigūnai neturėjo galimybės iš karto identifikuoti esminių nusikalstamos veikos požymių, kurie paaiškėjo tik tyrimo metu.

4.5. Nuteistojo A. G. gynėjas skunde nurodo, kad buvo nustatyta tik nusikaltimo pradžia – 2016 m. vasario 17 d., kai I. D. atvežta į A. L. namus, o vasario 18 d. apie 18.00 val. nukentėjusieji įsodinti į autobusą Kryžkalnyje, iš kur išvyko į Jungtinę Karalystę. Šią aplinkybę kasatorius vertina kaip pažeidimą, trukdžiusį gintis nuo kaltinimo, turėjusį įtakos teisingos bausmės paskyrimui. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

4.6. Kaltinimas byloje nuteistiems asmenims pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo pareikštas dėl dviejų alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, t. y. dėl nukentėjusiųjų verbavimo ir gabenimo. Byloje nustatyta, kad M. A., M. P. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, iki 2016 m. vasario 17 d., turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą –

vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė verbuoti nukentėjusiuosius ir išgabenti juos į užsienio valstybę, o 2016 m. vasario 18 d. apie 18.00 val., įsodinę juos į autobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę, tai ir padarė. Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų, kurių baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, bet su veika, pavyzdžiui, pirkimo ir pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018). Ši nusikalstama veika laikytina baigta nuo to momento, kai buvo realizuotas objektyvusis veikos požymis, t. y. siūlymas pirkti ar kitaip įgyti, perdavimas, pirkimas, kitoks perleidimas, įgijimas, verbavimas, gabenimas arba laikymas nelaisvėje, ir nustačius, kad tokia veika daroma turint tikslą arba žinant tam tikras aplinkybes, nurodytas straipsnio dispozicijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-719/2019), šiuo atveju – verbavimas. Tuo tarpu dėl vagysčių asmenys šioje byloje nebuvo kaltinami, todėl šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai nebuvo nustatomi ir įrodinėjami.

4.7. Nuteistųjų M. P. ir A. G. gynėjų kasaciniuose skunduose keliamas veikos kvalifikavimo klausimas, t. y. nurodoma, kad netinkamai pritaikyta BK specialiosios dalies norma, tačiau iš esmės keliami išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai, kurie buvo keliami ir apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas plačiai ir motyvuotai aptarė nusikalstamos veikos sudėties požymius, tarp jų ir nukentėjusiųjų pažeidžiamumo, jų verbavimo, gabenimo, kontrolės bei išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti požymius. Bylos duomenų visumos pagrindu buvo neginčijamai konstatuota, kad M. A., M. P. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų I. D. ir A. S. pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį (Jungtinę Karalystę), siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, t. y. šiais savo veiksmais realizavo BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Teismai, remdamiesi byloje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusieji dėl savo materialinės padėties buvo pažeidžiami. Šioje byloje nustatyta, kad abu nukentėjusieji, siekdami patenkinti savo būtinuosius poreikius, pateko į nuteistųjų įtakos sferą. Šiai aplinkybei turėjo įtakos tai, kad abu nukentėjusieji niekur nedirbo, savo pajamų neturėjo, gyveno kartu su savo tėvais, kurių pragyvenimo šaltinis – gaunamos socialinės pašalpos, be to, abu buvo tik sulaukę pilnametystės, neturėjo jokios specialybės, nebuvo įgiję tokių socialinių įgūdžių, kurie padėtų gyvenime priimti tinkamus sprendimus, atpažinti kylančias grėsmes bei jais pasinaudoti siekiančius asmenis. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad nukentėjusieji buvo socialiai ir materialiai pažeidžiami, ir tai buvo žinoma nuteistiesiems.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo M. P. gynėjo skundo argumentus dėl A. S. charakteristikos, teisingai nurodė, kad šios aplinkybės, t. y. ankstesnė viktimizacija, nenoras ieškoti legalaus darbo ir sutikimas užsiimti nusikalstama veikla, nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose, nes, nesugebėdami savo jėgomis surasti legalių pragyvenimo šaltinių, pagerinti savo esamos materialinės padėties, nukentėjusieji I. D. ir A. S. sutiko išvykti į užsienio valstybę, kur nuteistųjų buvo išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti.

4.9. Nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, požymių nepaneigia ir nuteistojo A. G. gynėjo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl neturtinės žalos A. S. nepriteisimo. Prekyba žmonėmis yra formalioji nusikalstama veika ir žala nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis, todėl teismų sprendimai dėl neturtinės žalos atlyginimo neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad verbavimo požymis nuteistiesiems inkriminuotas teisingai. Pagal teismų praktiką, verbavimas – tai kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Juo labiau asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant faktą, jog jis bus išnaudojamas, tiek jo neslepiant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Byloje nustatyta, kad nuteistieji M. A. ir M. P. nukentėjusiajam A. S. pasiūlė vykti į Jungtinę Karalystę vogti iš parduotuvių, pasakė, kad kelionė ir pragyvenimas nekainuos, o atlyginimas priklausys nuo to, kiek pavogs. I. D. vykti į Jungtinę Karalystę pasiūlė M. A., panaudodamas apgaulę, t. y. nuslėpdamas, kad ji ten turės vogti iš parduotuvių. Priešingai nuteistojo A. G. gynėjo argumentams, BK 147 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis – verbavimas nebūtinai turi pasireikšti apgaule. Šie veiksmai gali pasireikšti atviro pobūdžio pasiūlymais, atskleidžiant tikruosius kelionės į užsienį tikslus. Pagal teismų praktiką, vien siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas daryti nusikalstamą veiklą (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-773-693/2018). Taigi aplinkybė, kad nukentėjusieji iš anksto žinojo, jog užsiims vagystėmis, savanoriškai sutiko vykti į užsienį (byloje nustatyta, kad nukentėjusioji I. D. tik būdama Jungtinėje Karalystėje sužinojo, jog teks vogti iš parduotuvių), nepašalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės. Tarptautiniuose teisės aktuose ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtinta, o teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344-942/2016).

4.11. Nuteistojo M. P. gynėjo kasaciniame skunde taip pat ginčijama aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteistųjų kontroliuojami. Asmens laisvės varžymas apima ne tik jo fizinio judėjimo laisvę, bet ir poveikį asmens valios laisvei, dėl šios priežasties BK 147 straipsnio dispozicijoje specialiai įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka padaryti teisinei išvadai, kad buvo pažeista asmens laisvė. Teismų praktikoje nurodoma, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir su daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusieji, nuvykę į Jungtinę Karalystę, privalėjo eiti vogti į įvairias parduotuves, o pavogtas prekes atiduoti A. G. Nukentėjusiesiems buvo patariama, kaip vogti, taip pat nurodoma, kokias konkrečias prekes vogti. Be to, nuteistieji jiems priekaištavo dėl nesugebėjimo vogti ir dėl per mažo pavogtų daiktų kiekio. Juo labiau nukentėjusieji buvo visiškai jiems nepažįstamoje aplinkoje, neturėjo pinigų. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis.

4.12. Nėra pagrindo nuteistųjų veiką kvalifikuoti kaip bendrininkų grupės įvykdytas vagystes. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji bendromis pastangomis išnaudojo nukentėjusiuosius vagystėms iš įvairių parduotuvių daryti. A. G. parodė parduotuves, iš kurių nukentėjusieji turėjo vogti, kartais į jas ir nuveždavo, pasirūpino ir kartu su A. S. paruošė krepšius vagystėms daryti, kontroliavo, kiek nukentėjusieji pavagia prekių, jas surinkdavo iš nukentėjusiųjų, visą informaciją perduodavo kitiems nuteistiesiems, kurie savo ruožtu prie nukentėjusiųjų kontrolės prisidėjo nuolatos skambindami bei duodami nurodymus, ką vogti, kaip tai daryti, gąsdindami, kad jeigu jie nesistengs pavogti kuo daugiau prekių, vietoj jų atveš kitus, o nukentėjusieji be pinigų bus išmesti. Nei I. D., nei A. S. iš šių vagysčių neturėjo jokios materialinės naudos, visas prekes, kurias jie pavogė, atidavė A. G. Be to, nė vienas iš nuteistųjų vagystėmis neužsiėmė, o kai nukentėjusiesiems nepasisekė vykdyti vagysčių, jie tapo ekonomiškai nenaudingi, todėl jiems buvo leista išvykti.

4.13. Nuteistojo M. P. gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas nuteistiesiems inkriminuotas gabenimo požymis. Teismų praktikoje gabenimas BK 147 straipsnio prasme yra nukentėjusio asmens fizinis perkėlimas ar transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu ir pan. Būtent tokius požymius atitinka ir nukentėjusiųjų I. D. ir A. S. gabenimas. M. P. ir M. A. 2016 m. vasario 17 d. vakare atvežė I. D. pas A. L. į namus, (duomenys neskelbtini) kur gyveno jos močiutė, o A. S. paėmė iš jo namų kitą dieną, t. y. 2016 m. vasario 18 d., ir išvežė abu į Raseinių r., Kryžkalnio k., kur apie 18.00 val. įsodino į autobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę.

4.14. Nors tarp BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų prekyba žmonėmis kvalifikuojančių požymių yra veikos padarymas dalyvaujant organizuota grupe, nuteistiesiems, taip pat ir A. G., šis kvalifikuojantis požymis neinkriminuotas. Byloje nustatyta, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, o jų veiką kvalifikuojančiu požymiu pripažintas veikos padarymas dviem nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrininkų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio l dalies 1 punktas).

4.15. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė. Ir pagal rūšį, ir pagal dydį bausmė nėra per griežta, atitinka savo paskirtį (BK 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas,

pašalindamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą dėl savanaudiškų paskatų, pagrįstai ir motyvuotai nenustatė pagrindo nuteistajam sušvelninti paskirtą bausmę. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės teismų įvertintos, dėl jų išsamiai pasisakyta. Kasacinio skundo argumentas, kad teisėsaugos institucijos turėjo galimybę užkirsti kelią šiai nusikalstamai veikai, yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo vertinti šią aplinkybę kaip galinčią švelninti nuteistųjų atsakomybę.

4.16. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistųjų ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, byla išnagrinėta laikantis bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje bendrųjų nuostatų.5.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nuteistojo A. G. gynėjo advokato D. Žiedo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato M. Zabitos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

9. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, juose pateikiama ir argumentų, kuriais ginčijamos teismų nustatytos bylos aplinkybės, byloje nustatyti bendrininkavimo faktai, prašoma atsižvelgiant į atskiras bylos aplinkybes, kriminalinės žvalgybos atlikimo faktus, daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms. Tokie argumentai šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo

10. Patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymu aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, nagrinėjamoje byloje taikydami ir aiškindami BK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatydami šio labai sunkaus nusikaltimo sudėtį, nuteistųjų veiksmuose baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

11. Nuteistojo A. G. gynėjo kasaciniame skunde pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis A. S. nelaikytinas prekybos žmonėmis auka, jis nebuvo pažeidžiamas, nes anksčiau vagiliavo, o nusikalstamai buvo veikiama tik prieš I. D., todėl A. G. nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo M. P. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad M. P. ir kitų nuteistųjų veikos turi būti kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 2 ar 3 dalis ir 178 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju, kasatoriaus įsitikinimu, I. D. ir M. P. yra tik užsienio valstybėje padarytų vagysčių bendrininkai, o ne prekybos žmonėmis subjektai.

12. Atsakydama į tokius argumentus ir pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 147 straipsnyje nustatyta prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių

objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaule, pasinaudojimu pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Teismų praktikoje nurodyta, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų – baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, bet su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018).

13. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018).

14. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.

15. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiojo verbavimu, siekiant, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, laikomas ir siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015). Prekybai žmonėmis skirtoje Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje 2011/36/ES nurodyta, kad sąvoka „išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką“ turėtų būti suprantama kaip asmens išnaudojimas, inter alia (tarp kitko), verčiant užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018).

16. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. G. ir M. P., veikdami bendrininkų grupe su nuteistuoju M. A., kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, pasinaudodami dviejų asmenų – I. D. ir A. S. pažeidžiamumu (dėl to, kad šie asmenys buvo jauno amžiaus, vos sukakę 18 metų, užaugę socialinės rizikos šeimose, įgiję tik pagrindinį išsilavinimą, neturintys darbo ir pragyvenimo šaltinio), verbavo juos ir išgabeno į užsienio valstybę, kur jie buvo išnaudojami, verčiami daryti vagystes iš parduotuvių.

17. Atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais tvirtinama, jog A. S. nebuvo pažeidžiamas, todėl nelaikytinas nusikaltimo prekyba žmonėmis auka. Pagal kasacinio teismo praktiką pažeidžiamumą gali lemti įvairios priežastys, tarp jų bloga materialinė padėtis, taip pat nukentėjusiojo naivumas, patiklumas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti siūlomo darbo pobūdžio ir jo sukeliamų pasekmių. Pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. S. pažeidžiamumą, teismų praktikos nustatytų kriterijų laikėsi. Šio teismo vertinimu, A. S. šeiminių aplinkybių sudėtingumas, finansinės padėties sunkumas, išsilavinimo, socialinių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties stoka rodo jį buvus pažeidžiamą ir nuteistieji, tuo pasinaudoję, palenkė jį priimti sprendimą vykti į užsienį. Neturtinės žalos nepriteisimas nukentėjusiajam A. S. neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

18. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, dėl socialiai pažeidžiamo nepilnamečio A. S. išnaudojimo, kuris 2015 m. pavasarį išvežtas iš Lietuvos, kad darytų Suomijoje vagystes, yra priimtas įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. apkaltinamasis nuosprendis (teisminio proceso Nr. 1-04-2-00374-2016-0). Jame nustatyta, kad prieš A. S. buvo padarytas nusikaltimas, nurodytas BK 157 straipsnio 1 dalyje (vaiko pirkimas arba pardavimas). Ši aplinkybė, kad A. S. anksčiau buvo priverstas vagiliauti Suomijoje, nepaneigia to, kad jis ir antrą kartą tapo prekybos žmonėmis auka. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. buvo tik sulaukęs pilnametystės (18 metų ir 4 mėnesių), buvo dirbęs tik kelis mėnesius, neturėjo specialybės, nebuvo įgijęs tokių socialinių įgūdžių, kurie padėtų gyvenime priimti tinkamus sprendimus, atpažinti kylančias grėsmes bei juo pasinaudoti siekiančius asmenis. Nešalina nuteistojo A. G. ir kitų nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 147 straipsnį ir tai, kad A. S. sutiko vykti į Jungtinę Karalystę vagiliauti iš parduotuvių. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016,2K-344-942/2016).

19. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. pas jį į Jungtinę Karalystę atvykusiems I. D. ir A. S. parodė miestelyje, kuriame nuomojosi butą, esančias parduotuves, iš kurių šie turės vogti, kai pats nedirbdavo, nuveždavo juos ir iki toliau esančių parduotuvių. Nukentėjusiesiems buvo konkrečiai nurodyta, kokias reikia vogti prekes (skutimosi peiliukus, kvepalus, parfumeriją, degtinę ir kitas brangesnes prekes), kurias galima būtų parduoti. Pavogtas prekes nukentėjusieji privalėjo atiduoti A. G., už tai jokio atlygio negavo, jiems buvo pasakyta, kad tai už jų pragyvenimą Jungtinėje Karalystėje. Nuteistieji M. A. ir M. P. elektroninio ryšio priemonėmis (per M. A. „Messenger“ programėlę) bendraudavo su A. G. ir nukentėjusiaisiais, pastaruosius ragindavo stengtis pavogti kuo daugiau, jiems aiškino, kad priešingu atveju jiems neapsimokės jų laikyti, taip pat sakė, kad jeigu jie nevogs, jie savarankiškai turės grįžti į Lietuvą. Kai nukentėjusieji mažai pavogdavo, M. A., kurį pamokydavo ir M. P., sakydavo A. G. duoti nukentėjusiesiems „per galvas“. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis (I. D. parodymais, pokalbių telefonu turiniu), konstatavo, kad nukentėjusieji neturėjo visiškos laisvės elgtis pagal savo valią, nes jie buvo iš dalies kontroliuojami. Taigi nepagrįsti kasatoriaus nuteistojo A. G. gynėjo argumentai dėl nukentėjusiųjų galėjimo savarankiškai priimti sprendimus atsisakyti daryti nusikalstamas veikas ar išvykti iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą.

20. Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo M. P. ir kitų nuteistųjų veiksmuose nustatyta ne vagystės (BK 178 straipsnis), o daug sunkesnio ir pavojingesnio nusikaltimo – prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnis) sudėtis. Nuteistųjų bendri tyčiniai veiksmai organizuojant ir nukreipiant nukentėjusiuosius vogti užsienio valstybėje padaryti prieš socialiai pažeidžiamus žmones juos verbuojant, išnaudojant vagystėms, iš dalies suvaržant jų laisvę. Tai paneigia galimybę nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti tik kaip vagystes, padarytas bendrininkaujant kartu su nukentėjusiaisiais. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai įvardijo, kokie konkretūs nuteistųjų A. G., M. P. ir M. A. veiksmai patvirtina jų bendrą iniciatyvą suorganizuoti nukentėjusiųjų A. S. ir I. D. kelionę į Jungtinę Karalystę, turint tikslą pasipelnyti iš ten nuvežtų nukentėjusiųjų daromų vagysčių iš parduotuvių. Visų trijų nuteistųjų, veikusių bendrininkų grupe, veiksmai pasireiškė I. D. ir A. S. verbavimu bei gabenimu į Jungtinę Karalystę, pasinaudojus jų pažeidžiamumu, siekiant, kad nukentėjusieji jų pačių būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti.

21. Nustatant nuteistųjų veiksmuose BK 147 straipsnio 2 dalies sudėtį, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji padarė šį nusikaltimą veikdami bendrininkų grupe, o jų veiką kvalifikuojančiu požymiu pripažintas šios veikos padarymas dviem nukentėjusiesiems. BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis prekybos žmonėmis požymis – nusikaltimo padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje – nuteistiesiems nenustatytas ir neinkriminuotas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą veikiant bendrininkų

grupe, BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė, nes tokia sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio l dalies 1 punktas) nenustatyta kaip nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymis.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nenurodo galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Šiuo atveju nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo nuorodos, kad, atsižvelgiant į labai sunkaus nusikaltimo padarymo trukmę, fizinės prievartos nenaudojimą, mažesnė nei BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis šiam nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti dar labiau švelninama, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

23. Nuteistojo A. G. gynėjas, nurodydamas esminius BPK 219 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, teigia, kad kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nusikaltimo padarymo aplinkybės nustatytos neišsamiai – nenustatyta prekybos žmonėmis padarymo pradžia ir vieta. Tačiau tokie šio kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, jie prieštarauja ginčijamų procesinių dokumentų turiniui. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte ir aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje tinkamai nurodytos visos nuteistiesiems nustatyto labai sunkaus nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės. Bendrininkų grupe veikusiems nuteistiesiems pareikšto kaltinimo esmė – prekyba žmonėmis – pasireiškė dviejų nukentėjusiųjų verbavimu ir gabenimu, turint tikslą juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti. Įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – verbavimo ir gabenimo pradžia bei vieta – nustatytos ir aprašytos kartu su kitomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ir išnaudojimo tikslą.

24. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 10.12–10.13 punktuose, nenukrypdamas nuo teismų praktikos reikalavimų, teismas patikrino ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo teisėtumo pagrindžiant nuteistųjų kaltę. Nuteistojo A. G. gynėjo skunde išdėstyta nuomonė apie tai, kad laiku nepradėtas ikiteisminis tyrimas, nerealizuota galimybė anksčiau užkardyti, nutraukti rengiamą ir daromą labai sunkų nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismo išvadų apie ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumą, teisinį ir faktinį kriminalinės žvalgybos pagrindų buvimą nepaneigia. Jie nesudaro pagrindo kriminalinės žvalgybos metu gautus duomenis, kurie pripažinti įrodymais, pripažinti neteisėtais. Aplinkybė apie galimai daromą nusikalstamą veiką – prekybą žmonėmis policijos pareigūnams paaiškėjo 2016 m. vasario 23 d., klausantis M. P. ir M. A. pokalbio telefonu, o nukentėjusieji I. D. ir A. S. į Jungtinę Karalystę išgabenti 2016 m. vasario 18 d. Šie duomenys paneigia kasatoriaus teiginius, kad policijos pareigūnams buvo žinoma apie rengiamą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiuosius ir kad jie galėjo užkardyti daromą nusikaltimą.

25. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, byloje paduotų kasacinių skundų argumentai nesuteikia pagrindo nustatyti kasatorių nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų: 1) žemesnės instancijos teismų nuosprendžius keisti; 2) arba juos naikinti ir bylą nuteistiesiems nutraukti; 3) arba bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo A. G. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ALVYDAS PIKELIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 26 d. gautu ieškovės BUAB „Saugila“ kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Kasacine tvarka skundžiamu sprendimu panaikinus Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą, ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su perleisto turto kokybe, verte ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=01ba5470178111ea9d279ea27696ab7b

priklausomybe, t. y. atskirai vienus nuo kitų, atskirus – selektyviai, todėl pažeidė pareigą pagal CPK 177–179, 183, 185 straipsniuose nustatytus reikalavimus visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti visas nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, pažeidžiant įrodymų įvertinimo taisykles ir nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai išspręsta dėl atsakovės sąžiningumo; nesutinkama su teismo išvadomis dėl ieškovės (ne) mokumo ginčo sandorio sudarymo metu ir kreditorių teisių pažeidimo vertinimo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Kasaciniame skunde išdėstytais faktinio pobūdžio argumentais ginčijamos teismų nustatytos aplinkybės, t. y. skunde vyrauja fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).



n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 25 d. gautu ieškovės I. G. (T.) kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb428b10178011ea9d279ea27696ab7b

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo,

n u s t a t ė:

Atrankos kolegija pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kasacinį skundą surašo advokatas. Kasacinį skundą turi teisę surašyti ir jį paduodantis fizinis asmuo, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Prie kasacinio skundo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys jį surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (CPK 347 straipsnio 4 dalis). Be to, CPK 347 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis skundas turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis).

Ieškovės paduodamas kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų reikalavimų: kasacinį skundą surašiusi ieškovė nepridėjo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančio dokumento, iš kurio būtų galima spręsti apie jos teisę surašyti kasacinį skundą, bet nurodo, kad CPK 347 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad CPK 347 straipsnio 3 dalies norma dėl kasacinį skundą surašančiam fiziniam asmeniui įtvirtinto išsilavinimo reikalavimo, t. y. kad jis turi turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, imperatyvioji, todėl nėra pagrindo spręsti dėl fizinio asmens teisės surašyti kasacinį skundą kitaip, nei tai nustatyta CPK 347 straipsnio 3 dalyje.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Kadangi kasacinio skundo nepriimama dėl jo neatitikties CPK 347 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytiems reikalavimams,

tai nesprendžiama dėl kasacijos byloje galimumo, nenagrinėjama kitų prašymų.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, atrankos

kolegija

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=208ef040178111ea9d279ea27696ab7b



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 22 d. gautu pareiškėjo D. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo, pateiktais prašymais,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria nutrauktas apeliacinis procesas pagal pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eA2-448-227/2019, padarius išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 18 d. nutartį priėmė, veikdamas kaip apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nurodęs, jog nutartis skundžiama apeliacine tvarka. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciniame skunde keliami proceso atnaujinimo instituto paskirties ir tikslų, teisinių proceso atnaujinimo pagrindų klausimai, pažymima ypatingosios teisenos instituto paskirtis, tačiau atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, pažymi tai, kad Panevėžio apygardos kaip pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartimi išspręstas procedūrinis prašymo atnaujinti procesą apeliacine tvarka išnagrinėtoje Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje (bylos Nr. e2S-77-212/2019) priėmimo klausimas, tuo tarpu kasacinio skundo aprašomojo pobūdžio motyvai nesusiję su apeliacinio proceso nutraukimu, kasaciją inicijuojant dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo.


Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjami pateikti prašymai.


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. ieškovės ADB „Gjensidige“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi Nr. 3P-1767/2019 atsisakė priimti ieškovės ADB „Gjensidige“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais (tik jie praplėsti), kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, buvusių kasacinio skundo argumentų praplėtimas nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fec1d4f0178011ea9d279ea27696ab7b


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-483-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06081-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.9(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis A. B., A. K. ir A. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kasacinio proceso nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja prašė panaikinti 2017 m. liepos 12 d. turto arešto aktą vykdomojoje byloje Nr. 0041/17/01477 (toliau – turto arešto aktas) ir bylą užbaigti remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 632 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e19df660178011ea9d279ea27696ab7b

3. Pareiškėja nurodė, jog A. K. buvo R. K. įmonės „Emilija ir Rolandas“ bendraturtė, tačiau 2009 m. liepos 1 d. nurodyta individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Ainro“. Įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Ainro“ iškelta bankroto byla.

4. Antstolis A. B., veikdamas A. K. interesais, nepagrįstai areštavo A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), nes šis nekilnojamasis turtas jau yra areštuotas BUAB „Ainro“ bankroto byloje Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartimi, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad A. K. turtą slėps.

5. Pažymėjo, jog Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą siekiant apmokėti BUAB „Ainro“ kreditorių 47 570,93 Eur dydžio reikalavimus, o neužtekus šio turto, išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. 2017 m. liepos 4 d. BUAB „Ainro“ kreditoriai kreditorių susirinkime patvirtino nekilnojamojo turto, esančio Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarką ir kainą, tačiau galiojant šio turto areštui BUAB „Ainro“ kreditoriai negali reikalavimo teisės nukreipti išieškojimo į šį A. K. turtą.

6. Pareiškėjos teigimu, BUAB „Ainro“ kreditoriams teisės aktai nenustato galimybės patiems savarankiškai pradėti priverstinio išieškojimo procedūros A. K. atžvilgiu ir prisidėti prie A. K. inicijuoto išieškojimo CPK 759 straipsnyje nustatyta tvarka. Kreditoriai gali pretenduoti į finansinių reikalavimų pateikimą tik Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu antstoliui A. B. bus sudarytos galimybės tęsti vykdymo veiksmus, bus patenkinami tik A. K. kaip išieškotojo reikalavimai. Pareiškėjos vertinimu, esant nurodytai situacijai, vykdomoji byla Nr. 0041/17/01477 turėtų būti užbaigta vykdomąjį dokumentą perduodant bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą ir paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 7 d. sutartis buvo sudaryta tarp A. K. ir A. K., pagal kurią skolininkė A. K. įsipareigojo sumokėti A. K. 115 000 Eur piniginę kompensaciją už jo lėšomis atliktą A. K. priklausančio turto rekonstrukciją. Už tą pačią sumą A. K. pasirašė 2017 m. kovo 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, o šio paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu 2017 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto 6-ajame notarų biure buvo išduotas vykdomasis įrašas. Tai, kad šis A. K. įsiskolinimas A. K. yra asmeninio pobūdžio ir nelaikytinas kreditorių reikalavimu BUAB „Ainro“ bankroto byloje, nurodė Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-24-372/2017, ši Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartimi palikta nepakeista. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog antstolis A. B., vadovaudamasis CPK 651 straipsniu ir nenustatęs kliūčių, teisėtai priėmė vykdomąjį dokumentą ir pradėjo vykdymo veiksmus bendra CPK nustatyta tvarka.

9. Teismas akcentavo, jog antstolis A. B. priėmė turto arešto aktą, įvertinęs išieškotojo A. K. prašymą dėl skolininkės turto arešto, BUAB „Ainro“ kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 10, atsižvelgdamas į tai, kad galimai A. K. turtas gali būti parduotas, t. y. turėdamas duomenis, jog skolininkės turto gali nebelikti. Aplinkybė, jog A. K. turtas jau buvo areštuotas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartimi, nesudarė pagrindo teigti, kad minėtas A. K. turtas negali būti areštuotas dar kartą tiek teismo, tiek antstolio kitoje byloje ir kad toks priimtas turto arešto aktas turėtų būti laikomas neteisėtu.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog skolininkei A. K. kaip fiziniam asmeniui būtų iškelta bankroto byla Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, A. K. skola išieškotojui A. K. yra asmeninė, todėl antstoliui A. B. vykdomojoje byloje Nr. 0041/17/01477 nebuvo pagrindo stabdyti vykdymo veiksmų ir vykdomąją bylą užbaigti CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

11. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartį paliko nepakeistą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 651 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, apsiriboja tik akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti patikrinimu. Nenustatęs CPK 651 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, antstolis negali atsisakyti priimti vykdyti vykdomojo dokumento.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, jog antstolis būtų pažeidęs CPK 651 straipsnio 2 dalies reikalavimus vykdomajam dokumentui priimti ir atitinkamai vykdymo veiksmus būtų pradėjęs neteisėtai.

13. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pagal CPK 658 straipsnio 2 dalį antstoliui suteikta savarankiško veikimo teisė nuspręsti dėl skolininko turto arešto momento. Apie poreikį areštuoti turtą savarankiškai sprendžia vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis. Atsižvelgdamas į tai, kad skolininkė A. K. per raginime nustatytą terminą nesumokėjo skolos ir vykdymo išlaidų, kad skolininkės turtas yra areštuotas siekiant užtikrinti kitų jos kreditorių reikalavimų tenkinimą, kad 2017 m. liepos 4 d. BUAB „Ainro“ kreditorių susirinkime nutarta parduoti A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą, antstolis turėjo teisę areštuoti skolininkės turtą. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad kitoje byloje buvo taikytas skolininkės turto areštas, savaime nereiškia, jog vykdomojoje byloje Nr. 0041/17/01477 antstolis negalėjo areštuoti skolininkės turto, siekdamas užtikrinti skolos išieškojimą šioje vykdomojoje byloje.

14. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog CPK nuostatos, reglamentuojančios vykdomosios bylos užbaigimo pagrindus dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nustato antstoliui pareigą užbaigti vykdomąją bylą bei panaikinti visas priverstinio vykdymo priemones, kurių antstolis ėmėsi (CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 629 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2 dalis, 631 straipsnio 4 dalis, 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Antstolis privalo užbaigti vykdomąją bylą tuo atveju, jei skolininkui yra iškelta bankroto byla, arba tuo atveju, kai antstolis vykdo skolos išieškojimą iš neriboto civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio, kai šiam juridiniam asmeniui iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju UAB „Ainro“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nes 2009 m. liepos 1 d. R. K. individuali įmonė „Emilija ir Rolandas“ buvo pertvarkyta į UAB „Ainro“, be to, skolininkei A. K. nėra iškelta fizinio asmens bankroto byla, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo užbaigti vykdomąją bylą pagal CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Pareiškėja kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismų sprendimais sudaromos sąlygos išieškotojui A. K. patenkinti savo reikalavimą nesudarant galimybių BUAB „Ainro“ kreditoriams pretenduoti į dalinį reikalavimo padengimą proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai (CPK 754 straipsnio 5 dalis, ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis). Teismai priimtais išaiškinimais, suteikdami prioritetą antstoliui, nusprendė, kad antstolis išieškotojo A. K. iniciatyva gali vykdyti priverstinį skolos išieškojimą, nepaisydamas to, jog išieškojimą iš to paties skolininko ir iš to paties skolininko turto jau anksčiau pradėjo BUAB „Ainro“ ĮBĮ nustatyta tvarka.

15.2. ĮBĮ ir CPK teisinis reguliavimas nustato taisykles, pagal kurias taikant teisę negali kilti bankroto byloje vykdomo išieškojimo ir antstolio vykdomo priverstinio skolos išieškojimo konkurencija. Įstatymų leidėjas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 18 straipsniu, CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis siekė, kad priverstinį išieškojimą iš to paties skolininko vykdytų arba antstolis, arba bankroto administratorius. Įstatymo leidėjas nustatė ne tik tai, kas atitinkamomis sąlygomis yra įgaliotas vykdyti priverstinį išieškojimą, bet ir pareigą užtikrinti kreditorių lygybės principą – teisę gauti skolą pagal CPK 754 straipsnyje nurodytą reikalavimų tenkinimo eilę ir (ar) ĮBĮ 35 straipsnyje nurodytą kreditorių patenkinimo eilę, teisę lygiais pagrindais naudotis procesinėmis teisėmis priverstinio išieškojimo procese.

15.3. Teismai nevertino argumentų, kad A. K. pradėtas vykdymo procesas pažeidžia BUAB „Ainro“ kreditorių interesus. BUAB „Ainro“ kreditoriams teisės aktai neįtvirtina galimybės patiems savarankiškai pradėti priverstinio išieškojimo procedūras CPK nustatyta tvarka skolininkės A. K. atžvilgiu. Tai gali būti atliekama tik ĮBĮ nustatyta tvarka.

15.4. Pareiškėjos vertinimu, esant vykdymo proceso ir bankroto proceso konkurencijai, kai bankroto administratorius ir antstolis imasi priemonių skoloms iš to paties skolininko išieškoti, yra būtina vykdomąjį raštą perduoti BUAB „Ainro“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą, taikant CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pasekmes. Tokiu būdu bankroto procese atsiras galimybė užtikrinti pareiškėjos BUAB „Ainro“ kreditorių ir išieškotojo A. K. interesų pusiausvyrą. BUAB „Ainro“ kreditoriai pagal CPK 759 straipsnį savarankiškai negali prisidėti

prie išieškojimo vykdymo procese, todėl, siekiant išlaikyti visų A. K. kreditorių pusiausvyrą, tikslinga iš skolininkės turto pardavimo įgytas lėšas skirstyti būtent pareiškėjos BUAB „Ainro“ bankroto byloje. A. K., kaip vienas iš asmeninių A. K. kreditorių, kuris nėra įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą, galėtų į BUAB „Ainro“ bankroto bylą įstoti kaip trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais ir taip įgyvendinti savo procesines teises skirstant iš skolininkės turto pardavimo gautas lėšas.

15.5. Sprendžiant ginčą turi būti remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų bankroto bylose, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2064-407/2016.

16. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo A. K. prašo atmesti kasacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Byloje nėra nustatyta sąlygų taikyti ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią, kada antstoliui kyla pareiga perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš įmonės. Šiuo atveju ginčo nekyla, kad nekilnojamasis turtas, esantis Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso A. K., o ne įmonei, kuriai iškeltas bankrotas. Pagal įvardytą ĮBĮ nuostatą turtas turi būti areštuotas iki įmonės bankroto bylos iškėlimo, tuo tarpu BUAB „Ainro“ bankroto byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi, o turto arešto aktas, kurio panaikinimo siekia pareiškėja, yra sudarytas 2017 m. liepos 12 d. Analogiškai aiškintina ir CPK 626 straipsnio 1 dalies norma. Skolininkė yra A. K., tačiau jai nei bankroto, nei restruktūrizavimo byla nėra iškelta. BUAB „Ainro“, kuriai iškelta bankroto byla, nėra A. K. skolininkė. Be to, tai ribotos civilinės atsakomybės asmuo, todėl A. K. negali būti tapatinama su įmone. Atitinkamai, nesant pagrindo vykdomojo dokumento persiųsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, negalimas ir vykdomosios bylos užbaigimas (CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

16.2. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2064-407/2016 nėra reikšminga šiam ginčui spręsti. Nagrinėjamu atveju bankroto byla yra iškelta ne individualiai įmonei, o uždarajai akcinei bendrovei, t. y. ribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, bei sprendžiamas ne su teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, jų panaikinimu susijęs klausimas, o antstolio veiksmų teisėtumo vykdant jam pateiktą vykdomąjį dokumentą klausimas.

16.3. A. K. BUAB „Ainro“ bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra įtrauktas kaip kreditorius, nors to siekė, tikėdamasis, kad tokiu būdu galės gauti savo reikalavimo patenkinimą proporcingai su BUAB „Ainro“ kreditoriais, skirstant pardavus A. K. turtą gautas lėšas. BUAB „Ainro“ prieštaraujant ir teismams priėmus atitinkamus procesinius sprendimus, A. K. kaip A. K. kreditorius nebuvo įtrauktas į BUAB „Ainro“ kreditorių sąrašą, todėl savo reikalavimo teisę įgyvendina CPK reglamentuojamame vykdymo procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl kasacinio proceso nutraukimo konstatavus pasibaigusį materialųjį teisinį interesą tęsti bylos procesą kasaciniame teisme

17. Byloje pateiktame kasaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo iš areštuoto turto vykdymo tvarką esant bankroto administratoriaus ir antstolio autonomiškai vykdomam išieškojimui, aiškinimo ir taikymo. Pareiškėja teigė, jog, esant vykdymo proceso ir bankroto proceso konkurencijai, kai bankroto administratorius ir antstolis imasi priemonių skoloms iš to paties skolininko išieškoti, yra būtina vykdomąjį raštą perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytas teisinis klausimas buvo kilęs atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią faktinę situaciją, kai į A. K. turtą išieškojimą buvo nukreipę tiek BUAB „Ainro“ bankroto administratorius, tiek antstolis A. B.,

atlikdamas vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0041/17/01477. Pažymėtina, jog antstolio A. B. atliekamas skolos išieškojimas buvo vykdomas remiantis 2017 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro vykdomuoju įrašu pagal 2017 m. kovo 8 d. A. K. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Šis vekselis buvo išduotas atsižvelgiant į A. K. ir A. K. 2017 m. vasario 7 d. sudarytą sutartį, pagal kurią skolininkė A. K. įsipareigojo sumokėti A. K. 115 000 Eur piniginę kompensaciją.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog BUAB „Ainro“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017 m. vasario 7 d. A. K. ir A. K. sudarytą sutartį, A. K. 2017 m. kovo 8 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2017 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-375-569/2018 ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017 m. vasario 7 d. A. K. ir A. K. sudarytą sutartį, A. K. 2017 m. kovo 8 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2017 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos įsiteisėjusia 2019 m. gegužės 17 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis).

20. Atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis skundas buvo priimtas atsižvelgiant į tuo metu nustatytą faktinę situaciją, kai byloje buvo kilęs taikytino teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo poreikis egzistuojant autonominiams išieškojimo procesams, tačiau šiuo metu faktinė situacija yra pasikeitusi ir jos pasikeitimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog suinteresuotumas pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-471-421/2017 29 punktą).

22. CPK III dalies XVII skyriaus normos nereglamentuoja kasacinio proceso eigos tokiu atveju, kai nutartis, dėl kurios kasacinis skundas kasacinio teismo yra priimamas ir įrašomas į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą, vėliau nebetenka teisinio aktualumo ir nebesukelia teisinių pasekmių. CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo nereglamentuoja kasacinį procesą reglamentuojančios proceso teisės normos (CPK III dalies XVII skyrius), taikomi CPK 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja kasacinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Todėl, vadovaujantis pirmiau aptarta CPK 340 straipsnio 5 dalimi, nagrinėjamoje byloje taikytina CPK 293 straipsnio 1 punkto norma, nustatanti teismo pareigą nutraukti bylą, jeigu ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-611/2016 16 punktą; 2017 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-684/2017 21 punktą; 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-471-421/2017 30 punktą).

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą pasikeitusią faktinę situaciją, sprendžia, kad šiuo metu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis nebeturi teisinio aktualumo, nes joje spręsti klausimai nebesukelia realių teisinių padarinių. Esant minėtai pasikeitusiai faktinei situacijai, kada panaikinti vykdymo pagrindą sudarantys dokumentai, antstolis negali toliau tęsti vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0041/17/01477 bei taikyti su šia vykdomąja byla susijusių vykdymo priemonių (CPK 629 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis), todėl byloje dalyvaujantiems asmenims nebeliko materialiojo teisinio suinteresuotumo dalyvauti ginče dėl antstolio pareigos panaikinti byloje ginčijamą turto arešto aktą bei vykdomąją bylą užbaigti remiantis CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktu, vykdomąjį dokumentą perduodant bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Taigi šiuo metu proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo iš areštuoto turto vykdymo tvarką esant bankroto administratoriaus ir antstolio vykdomam išieškojimui, taikymo ir aiškinimo įvertinimas šio konkretaus kilusio ginčo kontekste nesukuria ir negali sukurti teisinių padarinių, nes nebus vykdomas antstolio atliekamas išieškojimas.

24. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir

taikymo klausimus, kylančius byloje. Šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Tačiau kasacinis teismas nėra įgaliotas pateikti abstraktų teisės aiškinimą, nesusijusį su konkrečiu byloje kilusiu ginču, nesant nustatytų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, tiksliau, išnykus aplinkybėms, kurios buvo reikšmingos – antstoliui nebevykdant išieškojimo. Todėl ir suinteresuoto asmens A. K. 2019 m. lapkričio 25 d. pateiktas prašymas tęsti kasacinį procesą teigiant, kad kasacinio teismo išaiškinimai gali būti reikšmingi kituose ginčuose dėl išieškojimo iš skolininkės A. K. turto, negali būti pripažįstamas pagrįstu, nes byloje taikomų teisės normų išaiškinimai pateikiami remiantis konkrečioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – minėta, šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės iki kasacinio bylos išnagrinėjimo išnyko.

25. Atitinkamai, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pripažintina, kad nebėra kasacijos dalyko ir tolesnis kasacinis procesas yra negalimas. Dėl šios priežasties kasacinis procesas nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priteisti 484 Eur patirtų atstovavimo išlaidų už kasacinio skundo parengimą. Suinteresuotas asmuo A. K. taip pat prašo priteisti 435,60 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ir byloje pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius mokėjimo dokumentus.

28. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio proceso nutraukimą lemia pasikeitusios objektyvios faktinės aplinkybės – dėl paraleliai vykusio proceso, pabaigto apeliacinės instancijos teismo 2019 m. gegužės 17 d. nutartim, dėl ko nebeliko kasacijos šioje byloje dalyko, įvertinus ginčo pobūdį, spręstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjai, suinteresuotam asmeniui A. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

29. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 20,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, taip pat nėra pagrindo priteisti iš dalyvaujančių asmenų šių išlaidų atlyginimą (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 1, 5 dalimis, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį procesą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo nutraukti.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19780 2019-12-09 2019-11-28 2019-11-28 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-893/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32461-2017-9


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su nuteistojo K. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis K. J. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti.Kasatoriaus nuomone, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis ir 286

straipsnis, nesant nusikaltimų sudėties, o būtent kaltės. Nuteistasis įsitikinęs, kad esant nepakaltinamumui, nepagrįstai netaikytas BK 17 straipsnis, reglamentuojantis asmens nepakaltinamumą. Veikos jam inkriminuotos nesurinkus neginčijamų įrodymų, kad atlikdamas nusikalstamas veikas, jis buvo pakaltinamas. Teismai padarė esminių įrodymų vertinimo pažeidimų, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymus vertino šališkai ir subjektyviai, rėmėsi tik jo padėtį sunkinančiais įrodymais. Esant prieštaringoms nepakaltinamumui konstatuoti išvadoms, neskyrė pakartotinės ekspertizės, kad pašalintų byloje esančius prieštaravimus. Teismai turėjo vadovautis in dubio pro reo – visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai – principu ir, vadovaujantis BK 17 straipsniu, baudžiamąją bylą nutraukti. Pasak kasatoriaus, pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, nes kasatoriaus kaltė buvo preziumuojama, neparemta nuosekliais bei patikimais įrodymais.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustato, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu ir bylos medžiaga bei teismų sprendimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnyje numatytų reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir pateikė motyvuotas išvadas, jog nuteistajam veika inkriminuota teisingai, pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė visų įrodymų kontekste (įskaitant ir nepakaltinamumo klausimą vertinant tai gynybine pozicija).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija faktinių aplinkybių vertinimui, nes, kaip minėta, šis teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu. Kasaciniame skunde nuteistasis pateikia savą faktinių aplinkybių interpretaciją, siūlant įrodymus (tame tarpe ir specialistų išvadas) vertinti būtent pagal jo gynybinę poziciją, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2374dfd0184a11eabbd2d79178d400a0

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo K. J. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 25 d. gautu ieškovės V. V. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. 3P-1731/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduotu ieškovės kasaciniu skundu, konstatuoja, kad yra pateiktas iš dalies modifikuotas skundas, jame, kaip ir pirmajame, keliamas klausimas dėl proporcingumo ir protingumo principų pažeidimo, dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

Susipažinusi su ieškovės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=00fb09c0184a11eabbd2d79178d400a0

atsisakytina.Žyminio mokesčio grąžinimo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

atrankos kolegija 2019 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. 3P-1731/2019 (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2

dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 25 d. gautu kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Sorita“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

UAB „Sorita“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis pakeista – panaikinta nutarties dalis, kuria nepatvirtintas UAB „Sorita“ 116 166,73 Eur reikalavimas, ir byla dėl šio klausimo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasaciniame skunde UAB „Sorita“ nurodo, kad teismai neteisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nepaisė šios kategorijos byloms taikomo įrodinėjimo standarto. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta duomenų, už kokią sumą buvo įsigyta kreditorės UAB „Nikosparta“ reikalavimo teisė. Teismams turėjo kilti pagrįsta abejonė dėl šio reikalavimo pagrįstumo ir tikrumo. Pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs kreditorės UAB „Nikosparta“ 1 716 742,57 Eur reikalavimą, rėmėsi tik tuo, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis iki šiol yra galiojanti ir nenuginčyta, nors teismui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=089a7c10184a11eabbd2d79178d400a0

buvo žinoma, kad dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia yra nagrinėjamas ginčas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat teismas nevertino, kad UAB „Nikosparta“ nepagrindė, iš kur gavo lėšų tokio dydžio reikalavimo teisei įsigyti. Be to, BUAB „Finiens“ bankroto byloje kartu nagrinėjamas klausimas ir dėl kreditoriaus OOO „Arenda-centr“ reikalavimo patvirtinimo, kuris yra analogiško dydžio ir iš esmės kildinamas tais pačiais pagrindais, kaip ir UAB „Nikosparta“ reikalavimas. Taigi, tuo atveju, jei BUAB „Finiens“ bankroto byloje bus patvirtintas ir kreditoriaus OOO „Arenda-centr“ reikalavimas, susidarys ydinga teisinė situacija, kai byloje bus patvirtinti du iš esmės vienodi kreditorių reikalavimai, kylantys iš tos pačios prievolės.

Kasacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Susipažinusi su kreditorės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1ecba310184a11eabbd2d79178d400a0


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 25 d. gautu ieškovo A. B. (A. B.) kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi Nr. 3P-1772/2019 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas visiškai tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo ieškovui priimta pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Nr. 3P-1856/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15939-2015-4

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2e73d0d0184a11eabbd2d79178d400a0

(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 25 d. suinteresuoto asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Vilnius apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1762/2019 atsisakė priimti suinteresuoto asmens R. B. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą suinteresuoto asmens paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui Mariui Tamošiūnui (a. k. duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto už suinteresuotą asmenį 2019 m. lapkričio 25 d. per EPP.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=26d8a440184a11eabbd2d79178d400a0



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 26 d. gautu ieškovės UAB V. Kernevičiaus firmos „Kervita“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB V. Kernevičiaus firma „Kervita“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – atmestas ieškovės ieškinys atsakovei D. G. dėl 43 126,08 Eur nuostolių atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės paduotame kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas: 1) pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų ir ieškovės paaiškinimų, o vadovavosi išimtinai tik atsakovės paaiškinimais, kuriuos vertino kaip turinčius didesnę įrodomąją galią, nei kiti įrodymai; 2) nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes rėmėsi Ekspertizės akto dalimi dėl visos atsakovės vykdytos veiklos. Tačiau atsakovė nenurodė, kad teismas gali vadovautis tik tam tikra akto dalimi; 3) netinkamai aiškino CK 2.50 straipsnyje numatytą juridinio asmens dalyvio atsakomybę ir CK 2.87 straipsnyje numatytas fiduciarines

bendrovės vadovo pareigas, įgyvendinant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, dėl to nepagrįstai sprendė, kad kol nėra iškelta bankroto byla, tol nėra kreditorių interesų tenkinimo eiliškumo ir todėl atsakovė galėjo atlikti dividendų įskaitymą; 4) netinkamai taikė ir aiškino CK 6.263 straipsnį, dėl to nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškovės nuomone, nežiūrint į tai, kad atsakovė nebuvo nuteista už nusikalstamą bankrotą, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos neteisėtus veiksmus, blogai valdant bendrovę; 5) teismo sprendimu ieškovei užkirstas kelias atgauti lėšas už BUAB „Rangesta“ patiektas prekes, nes susiklostė tokia situacija, kai yra atsakingi asmenys dėl įmonės bankroto, nustatyti atskiri tyčinio bankroto požymiai, juridinio asmens vadovas nuteistas už aplaidų įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau ieškovė negali gauti iš atsakingų asmenų žalos atlyginimo, nes, teismo vertinimu, neteisėti veiksmai nebuvo nukreipti prieš ieškovę. Tokia praktika yra ydinga ir pažeidžia civilinės teisės principus, Konstitucijos 30 straipsnį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį; 5) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, kuriose nors ir nebuvo konstatuota juridinio asmens vadovo (dalyvio) nusikalstama veika baudžiamojo proceso tvarka, tačiau buvo patenkintas kreditoriaus reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš kalto asmens.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, ieškovė kasacinio skundo argumentais nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo sprendimui priimti.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB V. Kernevičiaus firmai „Kervita“ (į. k. 159896314) 872 (aštuonis šimtus septyniasdešimt du) Eur

žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. lapkričio 21 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymo Nr. 7932.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ff072900184911eabbd2d79178d400a0



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 26 d. gautu ieškovo V. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Ieškovas V. M. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal UAB „Topolinija“ parengtą planą, pagal kurį: atsakovė UAB „Gaivilė“ ir ieškovas bendrai naudosis 79 kv. m. sklypo dalimi, pažymėta indeksu „B“; ieškovas atskirai naudosis 396 kv. m. sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“; atsakovė atskirai naudosis 353 kv. m. sklypo dalimi, pažymėta indeksu „C“.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Ieškovo V. M. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai aiškino ir taikė naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą reglamentuojančias teisės normas (CK 4.75, 4.81 straipsnius) ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų taikytinų kriterijų nustatant bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo tvarką; 2) apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams taikė netinkamą teisės normą, t. y. STR 1.01.08:2002, dėl to neteisingai sprendė, kad žemės sklypo dalis (47 kv. m) laikytina užstatyta; 3) teismai, pažeisdami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, CPK 635 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikydami CK 4.262 straipsnį, savo išvadas dėl žemės sklypo dalies laikymo neužstatyta grindė Nekilnojamojo turto registro įraše užfiksuotais 2001 m. kovo 19 d. kadastro duomenimis, kurie neatitinka šios dienos situacijos ir yra paneigti oficialiu rašytiniu įrodymu – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Tačiau teismai, esant dviem skirtingiems oficialiems rašytiniams įrodymams, nepagrįstai nevertino antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo įrodomosios reikšmės.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų

CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas ieškovo prašymas sustabdyti teismo nutarties vykdymą; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Advokatų profesinei bendrijai Černiauskas ir partneriai (į. k. 301749532) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur

žyminio mokesčio, sumokėto už ieškovą 2019 m. lapkričio 26 d. Luminor Bank AS, mokėjimo dokumento Nr. 19-477.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-368-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25696-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.8.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. N. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis ir prevencinį ieškinį dėl uždraudimo šias sutartis nutraukti bei atsakovės priešieškinį ieškovei dėl nuomos sutarčių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e864c9a0184911eabbd2d79178d400a0

nutraukimo ir įpareigojimo atlaisvinti žemės sklypą; tretieji asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, R. B., Z. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės, reikalingos statiniams eksploatuoti, nuomą ne aukciono tvarka, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė L. N. prašė teismo: 1) tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. raštas Nr. 8SD-5164-(14.8.94) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune“ ir NŽT direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. 1SS-3335-(8.5.) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo“ yra individualūs administraciniai aktai, panaikinti šiuos raštus kaip neteisėtus ir nepagrįstus; 2) įpareigoti atsakovę pakeisti 2002 m. balandžio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 19/2002–1028 ir Nr. 19/2002–1029 (toliau – ir Sutartys) tokiu būdu, kad: 0,2573 ha ploto žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) nuomos santykius reguliuotų viena nuomos sutartis, išdėstyta nauja redakcija, atitinkančia aktualius teisės aktų reikalavimus, ir kad naujoje nuomos sutartyje būtų įrašytas naujas Žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos bei nustatyta teisė Žemės sklype statyti statinius; kaip nuomininkė būtų nurodyta ieškovė; 3) uždrausti atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Sutarčių vienašaliu nutraukimu prieš terminą.

3. Ieškovė ieškinį grindė, teigdama, kad Žemės sklypas yra naudojamas jai nuosavybės teise priklausantiems pastatui su teniso aikštelėmis eksploatuoti, todėl atsakovė NŽT turi pareigą pakeisti Žemės sklypo nuomos sutartis ieškovės prašomu būdu, tačiau nepagrįstai šios pareigos nevykdo. Be to, atsakovė informavo, kad spręs dėl Sutarčių nutraukimo, todėl yra pagrindas tenkinti prevencinį ieškinį įpareigojant atsakovę susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su Žemės sklypo nuomos sutarčių vienašaliu nutraukimu prieš terminą.

4. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo teismo prašė: 1) nutraukti 2002 m. balandžio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N19/2002–1028 ir Nr. N19/2002–1029 bei panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 02-01-1668 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos“; 2) įpareigoti ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti Žemės sklypą, pašalinant buitinį pastatą su teniso aikštelėmis ir inžinerinius kiemo statinius, sutvarkant Žemės sklypą ir pateikiant duomenis VĮ Registrų centro Kauno filialui, kad minėti pastatas ir statiniai, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su jais, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro; 3) tuo atveju, jei ieškovė pirmiau nurodyto įpareigojimo teismo nustatytu terminu neįvykdys, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti buitinį pastatą su teniso aikštelėmis ir kitus inžinerinius kiemo statinius, išieškoti patirtų išlaidų atlyginimą iš ieškovės, pateikti prašymą VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl minėto pastato ir statinių daiktinių teisių ir juridinių faktų, susijusių su jais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, visų išlaidų atlyginimą išieškoti iš ieškovės.

5. Atsakovė priešieškinį grindė, nurodydama, kad tik asmuo, turintis valstybinės žemės sklype savarankiškai funkcionuojančių statinių, turi teisę reikalauti sudaryti žemės nuomos sutartį dėl šiems statiniams eksploatuoti reikalingo valstybinės žemės ploto. Žemės sklype esantis pastatas nėra eksploatuojamas: yra apleistas, dalis stogo laikančiųjų konstrukcijų įgriuvusios. Žemės sklype esantys du inžineriniai statiniai – teniso aikštelės – nėra apleisti, naudojami pagal paskirtį. Sunykęs statinys negali būti naudojamas pagal paskirtį ir žemės sklypas nebėra būtinas statiniui eksploatuoti. Dėl to valstybinė žemė, kurioje yra sunykusio statinio likučių (pamatų, griuvėsių, kitokių liekanų), negali būti parduota arba išnuomota asmenims be aukciono.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: uždraudė atsakovei NŽT atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. 19/2002–1028 ir Nr. 19/2002–

1029 vienašaliu nutraukimu prieš terminą, ir atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovė prašė įpareigoti atsakovę pakeisti ieškovės vardu žemės nuomos sutartis Nr. 19/2002–1028 ir Nr. 19/2002-1029, sudarant vieną žemės nuomos sutartį; atsakovės priešieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Žemės sklype yra ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis fiziškai pažeistas, 38 proc. baigtumo buitinis pastatas su teniso aikštelėmis. Daikto naudojimo paskirtis – sporto. Žemės sklypas, kurio plotas 0,2573 ha, priklauso Lietuvos valstybei. Žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos nuo 2008 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. kovo 27 d.; šiuo metu – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

8. Nurodytiems statiniams tinkamai eksploatuoti su buvusiais nurodytų statinių savininkais R. B. ir Z. Č. buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys lygiomis dalimis dėl bendro 2573 kv. m ploto. Iš minėtų asmenų statinius įgyjant ieškovei, tiek Kauno miesto savivaldybė, tiek atsakovė davė sutikimus perleisti pastatus ir nuomoti žemę.

9. Ieškovei įgijus nuosavybės teisę į ginčo statinius, su ja nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, užtikrinanti tinkamą pastatų naudojimą. Ieškovė faktiškai žeme naudojasi, moka nuomos mokesčius už naudojimąsi ja.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nuo ginčo statinių įgijimo laikė ieškovę faktine žemės sklypų nuomininke – jai davė sutikimus perimti nekilnojamąjį turtą, priėmė jos mokamus žemės nuomos mokesčius. Kauno miesto savivaldybės administracija, tenkindama ieškovės prašymą, 2015 m. vasario 4 d. pakeitė Žemės sklypo naudojimo būdą į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

11. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 3 d. surašė žemės sklypo naudojimo aktą ir išsiuntė jį buvusiems žemės sklypo nuomininkams, apie tai kopija pranešdama ieškovei. Antrasis žemės sklypo naudojimo patikrinimo aktas buvo surašytas 2016 m. rugsėjo 29 d. Jį surašant dalyvavo ieškovė ir kitas bendraturtis.

12. Teismas sprendė, kad atsakovės motyvas, jog ieškovė ginčo pastatais nesinaudoja, yra nepagrįstas. Pirmajame žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyta, kad buitinės patalpos, esančios prie teniso aikštelių, yra apleistos ir nenaudojamos. Ieškovei pareiškus pretenzijas, kad šis aktas yra neteisingas, antruoju patikrinimo aktu jau buvo nustatyta, kad yra nenaudojama tik apie 30 procentų buitinių patalpų. Teismas pažymėjo, kad ši patalpų dalis nenaudojama dėl statinio remontuotino stogo. Dėl to, kad buvo pakeista žemės naudojimo paskirtis, ieškovė negali remontuoti esamo statinio, nes dabartinė žemės paskirtis yra vienbučių ir dvibučių pastatų statybos. Be to, ieškovės ieškiniui užtikrinti teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, todėl remontas negalimas ir dėl šios priežasties.

13. Teismas nustatė, kad teniso aikštelės yra naudojamos, pateikti žaidžiančių tenisą asmenų rašytiniai paaiškinimai, jie atsakovės nėra paneigti. Taigi ginčo statiniai yra naudojami pagal jų esamą paskirtį, todėl jiems prižiūrėti bei tinkamai naudoti yra reikalingas žemės sklypas.

14. Teismas pažymėjo, kad atsakovė niekada nereiškė ieškovei pastabų, jog ši žemę naudoja ne pagal nuomos sutartis ar tikslinę jos paskirtį, ir sutiko, kad ieškovės iniciatyva būtų keičiama žemės paskirtis. Pakeitus žemės paskirtį, atsakovė neginčijo priimtų administracinių teisės aktų, praleido terminą jiems ginčyti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė pažeidė žemės nuomos reikalavimus ir dėl to galėtų būti nutrauktos žemės nuomos sutartys. Atmetus atsakovės priešieškinio reikalavimą nutraukti žemės nuomos sutartis, sudarytas su R. B. ir Z. Č., nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą įpareigoti ieškovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti Žemės sklypą ir nustatyti sankcijas už šių įpareigojimų nevykdymą.

15. Ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis jos vardu teismas netenkino, pažymėjęs, kad tai nėra teismo kompetencijos dalykas.

16. Teismas nesvarstė ieškovės prašymo panaikinti NŽT Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. raštą ir NŽT direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. raštą, pažymėjęs, kad tol kol ieškovė yra ginčo statinių savininkė ir jais naudojasi, ji turi teisę nuomoti valstybinę žemę, todėl iki bus išspręstas klausimas dėl jos nuomos teisių perėmimo, turi išlikti esama žemės nuomos situacija.

17. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės prevencinis ieškinys – uždrausta atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2002 m. balandžio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. 19/2002–1028 ir Nr. 19/2002–1029 vienašaliu nutraukimu prieš terminą, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – prevencinį ieškinį atmesti; kitą Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį. Atsakovės surašytuose žemės naudojimo patikrinimo aktuose daugiau nurodyti duomenys apie pastato būklę, bet ne apie pastato ir prie jo esančių teniso aikštelių naudojimą. Iš šių aktų duomenų negalima daryti išvados, kad ieškovė nenaudoja pastato ir teniso aikštelių. Asmenų, žaidžiančių aikštelėse tenisą, paaiškinimai, kad pastatu ir teniso aikštelėmis jie naudojasi, nepaneigti.

19. Kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Sutarčių vienašaliu nutraukimu prieš terminą, vertino kaip nepagrįstą. Šioje byloje teismas išsprendė šalių ginčą dėl Sutarčių nutraukimo, todėl neliko pagrindo tenkinti ieškovės prevencinį ieškinį. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai uždraudė atsakovei atlikti veiksmus, iki galutinai bus išspręstas klausimas dėl nuomos teisių perėmimo. Nuomos santykiai pagal ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis tęsiasi, net jei ieškovės pageidaujama viena Žemės sklypo nuomos sutartis vietoj dviejų nesudaryta, nes ieškovė perėmė ginčo statinių buvusių savininkų teisę nuomoti statiniams naudoti reikalingą žemės sklypą. Drausti atsakovei – valstybinės žemės valdymo patikėtinei – nutraukti nuomos sutartis, jei tam atsiras kitų pagrindų nei tie, dėl kurių teismas ginčą jau išsprendė, nėra teisinio pagrindo, tai nepagrįstai varžytų nuomotojos teises.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu atsakovė prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas priešieškinio reikalavimas nutraukti 2002 m. balandžio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutartis ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 5 d. įsakymą, bei priimti naują sprendimą – šią priešieškinio dalį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Žemės sklypo nuoma be aukciono siejama su konkrečios paskirties statinio naudojimu vykdant tam tikrą veiklą ir eksploatuojant jį pagal esamą (tiesioginę) paskirtį. Nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą. Taigi, svarbus yra ne tik statinio buvimo žemės sklype faktas, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype yra vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu. Visiems antraeiliams daiktams būdingas ypatumas – antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsnio 1 dalis). Teismai suabsoliutino priklausinio (teniso aikštelių) naudojimą, ignoruodami faktą, kad pagrindinis statinys – administracinis pastatas yra nenaudojamas, sunykęs, fiziškai pažeistas (stogas įgriuvęs), jo baigtumas tik 38 proc., naudojimasis juo kelią grėsmę žmonių saugumui. Teisės aktai neįtvirtina galimybės išnuomoti žemės sklypo tokiam pastatui eksploatuoti, todėl priklausinio naudojimas, priešingai nei nustatė teismai, negali paneigti atsakovės pareigos nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį.

20.2. Teismai šioje byloje privalėjo įvertinti nuomininko valios aspektą. Ieškovė ilgą laikotarpį pagrindinį pastatą buvo apleidusi, naudojo tik pastato priklausinius, tačiau kartu siekė pakeisti valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą – į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, t. y. ieškovė siekė ne eksploatuoti valstybinės žemės sklypą, bet tik jį valdyti, kol bus pakeista jo paskirtis ir ieškovė įgaus teisę statyti gyvenamuosius namus. Kai nuomininkas siekia pakeisti valstybinės žemės naudojimo būdą ir pobūdį, siekdamas naudoti žemės sklypą pagal kitą paskirtį negu ta, kuriai jis išnuomotas, dėl tokio nuomininko elgesio yra pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį remiantis CK 6.654 straipsnio 1 dalies 3 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-421/2017). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos.

21. Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl valstybinės žemės sklypo, reikalingo statiniui eksploatuoti, nuomos reglamentavimo ir pagrindo tokius nuomos santykius nutraukti

22. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata žemės santykius reguliuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

23. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas).

24. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nurodytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto redakciją, nustatytą 2013 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XII-411, galiojančią nuo 2014 m. sausio 1 d., valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui).

25. Valstybinės žemės nuomos teisinis reglamentavimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurių 2.2 punkte nustatyta, kad pagal Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Pagal Taisyklių 28 punktą išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

26. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šias teisės normas pažymėta, kad teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyme nurodytas pagrindas – teisėtas (nuomos ar nuosavybės teise) šioje žemėje esančių ir statinio ar įrenginio statusą atitinkančių objektų valdymas. Šiuo teisiniu reguliavimu siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-378/2018, 22 punktas).

27. Ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šio pastato eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 21 punktą).

28. Atsakovė pirmuoju kasacinio skundo argumentu akcentuoja, kad teisės normose valstybinės žemės sklypo nuoma be aukciono siejama su sklype esančio statinio naudojimu pagal paskirtį, o ginčo pastatas yra nenaudojamas, todėl valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukta. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad teismai, ignoruodami faktą, jog pagrindinis statinys – administracinis pastatas yra nenaudojamas, pernelyg didelę reikšmę suteikė šio pastato priklausinio – teniso aikštelių – naudojimo aplinkybei, nes pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. 29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė

atsakovės motyvą, jog ieškovė ginčo statiniais nesinaudoja, konstatavęs, kad ginčo statiniai yra naudojami pagal jų esamą paskirtį. Nenaudojama tik apie 30 procentų ginčo pastato patalpų, o kita dalis patalpų ir teniso aikštelės yra naudojami, tai patvirtinančių įrodymų atsakovė nenuginčijo.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį, nes atsakovės surašytuose žemės naudojimo patikrinimo aktuose nėra duomenų apie pastato ir prie jo esančių teniso aikštelių naudojimą, o asmenų, žaidžiančių aikštelėse tenisą, paaiškinimai, kad pastatu ir teniso aikštelėmis jie naudojasi, nepaneigti.

31. Atsakovė kasacinį skundą grindžia, teigdama, kad egzistuoja priešingos nei teismų nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos ginčui išspręsti, t. y. teismams nustačius, kad valstybinės žemės sklype esantys ir ieškovei priklausantys statiniai yra naudojami, atsakovė teigia priešingai ir šiuo teiginiu grindžia savo poziciją kasaciniame skunde.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o faktinių aplinkybių iš naujo nenustato, bet yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų jau nustatytų aplinkybių.

33. Atsakovė kasaciniame skunde nekelia klausimų dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos aplinkybių nustatymą, aiškinimo ir taikymo bei nekvestionuoja byloje reikšmingų faktų nustatymo tinkamumo. Nepaneigus byloje konstatuotų aplinkybių, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai yra naudojami pagal paskirtį, nustatymo tinkamumo, atsakovės įrodinėtas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos santykius – šiame žemės sklype esančių statinių nenaudojimo pagal paskirtį faktas – lieka nekonstatuotas.

34. Atsakovės motyvas, kad teismai pernelyg didelę reikšmę suteikė teniso aikštelių (atsakovės įvardijamų pastato priklausiniu) naudojimo aplinkybei, ignoruodami faktą, kad nenaudojamas pagrindinis statinys – administracinis pastatas, taip pat yra nepagrįstas. Pirma, atsakovė, teigdama, kad ginčo pastatas yra pagrindinis statinys, o teniso aikštelės – šio statinio priklausinys, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo 23.1 punkte nurodyta, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo žemės sklype yra pastatas – buitinis pastatas su teniso aikštelėmis, o jo priklausiniai – kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (kanalizacijos šulinys, šulinys). Taigi byloje nenustatyta pagrindo teniso aikšteles laikyti ginčo pastato priklausiniu. Atsakovė, manydama, kad toks pagrindas egzistuoja, turėjo jį įrodinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. CPK 347 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Antra, jau minėta, kad byloje nustatytas ne tik teniso aikštelių naudojimo faktas, kurio atsakovė neginčija, bet taip pat konstatuotas buitinio pastato naudojimas, atsakovei nepaneigus byloje surinktų jo naudojimą patvirtinančių įrodymų. Dėl to nėra pagrindo daryti kitokią išvadą nei padarytoji pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų – byloje nenustatytas valstybinės žemės sklype esančių statinių nenaudojimo pagal paskirtį faktas – atsakovės įrodinėtas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos santykius.

35. Antruoju kasacinio skundo argumentu atsakovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-421/2017, mano, kad nuomininko siekimas pakeisti išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį yra pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį, o apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamose bylose precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, taip pat jei byloje turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas.

37. Atsakovės nurodyta kasacinio teismo nutartis nagrinėjamoje byloje nelaikytina taikytinu precedentu, nes nagrinėjamoje byloje teismų išnagrinėtos ir atsakovės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuotos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

38. Atsakovės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-421/2017 ieškovas reikalavimą nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį grindė išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo faktu. Nagrinėjamoje byloje atsakovė reikalavimą nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis motyvavo kitu pagrindu – teigė ir įrodinėjo, kad ieškovė nenaudoja žemės sklype esančio pastato pagal paskirtį, o išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio keitimo aplinkybėmis kaip pareikšto priešieškinio pagrindu nesirėmė, todėl teismai nenagrinėjo nurodytų aplinkybių kaip

ginčo sutarčių nutraukimo pagrindo ir šiuo aspektu nepasisakė. Dėl to tokiu aspektu nurodytomis aplinkybėmis neleidžiama remtis ir kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, kasacine tvarka išnagrinėjus bylą, nenustatyta pagrindo pakeisti ar panaikinti šioje byloje skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,74 Eur tokių išlaidų. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 12,74 Eur

(dvylika Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 26 d. gautu suinteresuoto asmens UAB „Dirbtinis pluoštas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f52f2bd0184911eabbd2d79178d400a0

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo UAB „Dirbtinis pluoštas“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria patenkintas pareiškėjos Alumina d. o. o. prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą dėl lėšų išieškojimo iš suinteresuoto asmens UAB „Dirbtinis pluoštas“.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Suinteresuoto asmens UAB „Dirbtinis pluoštas“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus, nusprendęs, kad jis neturi teisės vertinti suinteresuoto asmens argumentų dėl bylos netinkamos jurisdikcijos. Teismas turėjo pareigą vertinti šiuos argumentus ir jų vertinimas nereiškia užsienio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą. Bylos jurisdikcija buvo nustatyta atsižvelgiant tik į pareiškėjos norą nagrinėti ginčą Bosnijos ir Hercegovinos teisme, o ne remiantis privalomu Niujorko konvencijos reglamentavimu, todėl užsienio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai; 2) Lietuvos apeliacinis teismas, atsisakydamas atidėti bylos nagrinėjimą ir ją sustabdyti iki bus priimtas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje tuo pačiu klausimu, netinkamai aiškino ir taikė CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas gali prieštarauti užsienio teismo sprendimui, todėl sukuriama situacija, kai vienu metu gali galioti vienas kitam prieštaraujantys teismų sprendimai; be to, teismas ignoravo CPK 23 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą arbitražo prioriteto principą, nuspręsdamas pirmenybę teikti užsienio teismo sprendimui; 3) užsienio teismo sprendimu iš suinteresuoto asmens pareiškėjai priteista 276 408 USD delspinigių už 6 metus. Suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad delspinigiai galėjo būti priteisti tik už 6 mėnesius (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl užsienio teismo sprendimas prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos nuostatoms ir sudaro pagrindą nepagrįstai pareiškėjai praturtėti. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nevertino šių argumentų, tik nurodė, kad delspinigiai nėra pernelyg dideli, nes šalys susitarė dėl jų dydžio, taigi neatskleidė bylos esmės.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas proceso ir materialiosios teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.


Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais

ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 26 d. gautu atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos sprendimo ir pareiškimo apie nuomos sutarties nutraukimą pripažinimo negaliojančiais. Kasacine tvarka skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimas ir ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies: pripažintas negaliojančiu nuo priėmimo Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. T-361, kuriuo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2017 m. gruodžio 30 d. sprendimas dėl ginčo patalpų nuomos sutarties atnaujinimo, byla dėl kitų reikalavimų – nutraukta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1a0b82f0184a11eabbd2d79178d400a0

pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl savivaldybei priklausančio turto nuomos ir pripažinęs negaliojančiu savivaldybės Tarybos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. T-361, taip palikęs galioti Tarybos 2017 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. T-465 dėl nuomos sutarties atnaujinimo, pažeidė CK 1.1 straipsnio 2 dalį, CK 6.217 straipsnio 5 dalį, 6.482 straipsnį, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnį, 15 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo 47 punktą, atsakovės įstaigoje Tarybos 2017 m. liepos 27 d. sprendimu patvirtintą Nuosavybės teise priklausančio ir patikėjimo teise valdomo ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarkos aprašo 4 punktą, taip pat CPK 185 straipsnio nuostatas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Atsakovė laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad teisėtai atnaujintai nuomos sutarčiai nebuvo pagrindo prieš terminą nutraukti, nes teismo pripažintu negaliojančiu Tarybos sprendimu, be kitų tikslų, siekta užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir gauti maksimalią naudą, tačiau, atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentuose keliami su nuomos kainos adekvatumu, taip pat sutartimi galbūt pažeidžiamos sąžiningos konkurencijos vertinimu susiję klausimai priskirtini fakto klausimų sričiai, jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).


Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (j. a. k. 188771865) už kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 26 d.

Swedbank AB sumokėtą 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Administracinė byla Nr. eA-2196-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 1SS-2065-(7.5.) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas); 2) panaikinti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 1SS-2182-(7.5.) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštas); 3) priteisti pareiškėjai 4 875 000 Eur turtinę ir 100 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus, nes pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, nes ne tik nesuteikė prašomos informacijos, bet suteikė melagingą informaciją, siekdamas nuslėpti pareiškėjos tėvo M. M. žemės užgrobimą. Atsakovo neteisėtus veiksmus įrodo jo tarnautojos pasirašytas 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas, taip pat 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštas, kuriame patvirtinta melaginga informacija ir nurodyta, kad į pareiškėjos pareiškimus Tarnyba ateityje neatsakinės.

3. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba melagingai nurodė, kad prašoma informacija pareiškėjai jau buvo suteikta 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2014 m. birželio 20 d. raštuose. Pareiškėjai niekada nebuvo suteikta informacija, kada jos tėvo M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe, kokiais aktais ši žemė valstybės įmonėje (Toliau – ir VĮ) Registrų centre buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė, nei kam M. M. žeme valstybės pareigūnai leido naudotis, negrąžindami teisėtiems žemės savininkams.

4. Atsakovas melagingai nurodė, kad M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d. naudojosi Lietuvos veterinarijos akademija (toliau – ir LVA) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pagrindu. Nė vienu Vyriausybės nutarimu M. M. žemė nebuvo priskirta naudotis LVA, tai įrodo Vyriausybės nutarimų tekstai. Pirmuoju Vyriausybės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=21e984e0184a11eabbd2d79178d400a0

nutarimu, priimtu 1991 m. gruodžio 9 d., išvardytos žemės ūkio įmonės ir organizacijos, taip pat ir LVA, kurios negali būti privatizuojamos. Kai kurioms neprivatizuotinų įmonių ir organizacijų, taip pat ir LVA, Vyriausybė šiuo nutarimu nustatė skiriamos žemės dydį, kuri taip pat negali būti privatizuojama, o skiriama tik naudotis. Tai reiškia, kad Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai LVA galėjo paskirti naudotis tik valstybinę žemę, kuri ir toliau liks valstybės nuosavybe, nes LVA negalės jai paskirtos žemės privatizuoti. Kadangi Vyriausybės nutarimas, nustatantis, jog LVA skirtinas 1 000 ha dydžio žemės plotas, buvo priimtas 1991 m. gruodžio 9 d., todėl remiantis šiuo nutarimu nuo 1991 m. spalio 1 d. LVA naudotis M. M. žeme negalėjo.

5. Pareiškėja teigia, kad remiantis 2001 m. kovo 8 d. Vyriausybės nutarimu, Kauno apskrities viršininko įsakymu 2003 m. gegužės 16 d. buvo patvirtintas LVA skiriamos naudotis valstybinės žemės planas, į kurį neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė, ir planas, kaip valstybinė, žemė įregistruotas VĮ Registrų centre. Taip 2003 metais M. M. žemė kaip bevardė tapo valstybės nuosavybe. VĮ Registrų centras išduoda pažymas, kad M. M. jokios žemės neturėjo ir neturi. M. M. žemės nuosavybė yra nuslėpta.

6. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 nusprendė atkurti pareiškėjos broliui J. V. M. nuosavybės teises į jam tenkančią tėvo 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Sprendimas yra niekinis, nes broliui žemė negrąžinta, jis jokių nuosavybės teisių į tėvo žemę neįgijo, sprendimą atsisakyta įvykdyti, VĮ Registrų centras atsisakė jį įregistruoti, nurodydamas, kad šiuo administraciniu sprendimu broliui nuosavybės teisės į žemę neatkurtos. Tarnyba suteikė melagingą informaciją, kad LVA Vyriausybės nutarimais jai paskirta žeme naudojasi nuo 1991 m. spalio 1 d., siekdama nuslėpti, kad M. M. žemė užgrobta – žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, apgaule paversta valstybine. Tarnyba iš viso nepateikė informacijos, kokiais valdymo institucijos aktais ir kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė buvo suteikta naudotis tiems, kas ja naudojosi nuo 1991 m. spalio 1 d., LVA naudotis M. M. žeme nuo to laiko negalėjo, nes tik 2003 metais LVA tenkančios naudotis valstybinės žemės planas, į kurį neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė, buvo patvirtintas ir įregistruotas VĮ Registrų centre.

7. Atsakovas įvykdė neteisėtus veiksmus, nes skundžiamais 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštais suteikė melagingą informaciją. Dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų žalą privalo atlyginti valstybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Turtinė žala atsirado dėl to, kad atsakovas slepia informaciją apie M. M. žemę. Jeigu Tarnyba suteiktų teisingą informaciją, būtų akivaizdu, kad M. M. žemė užgrobta ir turėtų būti grąžinta. Turtinės žalos dydis atitinka negrąžintos 15 ha šalia Kauno gražioje vietoje esančios žemės vertę – 4 500 000 Eur, taip pat 375 000 Eur žalą, patirtą negalint naudotis žeme 25 metus (1992–2017 metais), skaičiuojant po 1 000 Eur už hektarą per metus. Iš viso turtinės žalos dydis – 4 875 000 eurų. Pareiškėja neturtinę žalą, remdamasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, įvertino 100 000 Eur, kadangi dėl užgrobtos žemės patyrė nuolatinių išgyvenimų, susirgo depresija, ypač kentėjo matydama motinos ir brolio išgyvenimus.

8. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.9. Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjos prašomuose panaikinti Tarnybos raštuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės

aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi raštuose iš esmės pareiškėjai yra pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, arba pareiškėjai buvo pažymėta, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl ko Tarnyba pareiškėjai jau atsakė ankstesniais raštais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo minėtus atsakovo raštus naikinti.

10. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui“ (toliau – ir Atkūrimo sprendimas) pareiškėjos broliui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, atlyginant pinigais. Taigi, pretendentui J. V. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į visą jam priklausančią buvusio savininko M. M. valdytą žemę – 15 ha, atlyginant pinigais. Pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šios aplinkybės konstatuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 (pastaba: Tarnybos nurodomą bylą LVAT išnagrinėjo priimdamas nutartį).

11. Vyriausybės nutarimais, be kita ko ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės

bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas. Į šį žemės plotą patenka visas buvusio žemės savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės plotas. Kad pareiškėjos broliui atkuriant nuosavybės teises jokie teisės aktai nebuvo pažeisti ir jokių neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų nėra, konstatuota įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Nr. I-2325-142/09, LVAT 2010 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010).

12. Dėl pareiškėjos reikalavimų priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, Tarnyba pažymėjo, kad viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai. Nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip pirmosios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnybos teigimu, pareiškėja prašo priteisti 4 875 000 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą dėl to, kad pareiškėjos broliui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 15 ha žemės sklypą, o ne dėl to, kad Tarnyba būtų netinkamai paskaičiavusi atlyginimą už valstybės išperkamą žemę. Tačiau LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė kokią nors žalą.

13. Atsakovas akcentuoja, kad teismai ne kartą nagrinėjo analogiškus pareiškėjos skundus dėl žalos atlyginimo ir konstatavo, kad pareiškėja neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kadangi nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą – pareiškėja nagrinėjamo ginčo atveju nėra tas subjektas, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Pareiškėja vėl teikia skundą teismui iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl ko teismai jau yra pasisakę. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo turi būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes pareiškėja žalą kildina iš 2006 m. spalio 26 d. Atkūrimo sprendimo, kuris teismine tvarka nenuginčytas.

14. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-678-331/2018 (toliau – ir administracinė byla Nr. eI-678-331/2018) pagal pareiškėjos O. A. M. 2017 m. spalio 23 d. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų ir dėl to atsiradusio valstybės nepagrįsto praturtėjimo, žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad minėtoje administracinėje byloje yra nagrinėjamas tos pačios pareiškėjos skundas, tam pačiam atsakovui – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, ir tuo pačiu pagrindu – dėl Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo, atkuriant nuosavybes teises į pareiškėjos tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytus 15 ha žemės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjama byla ir administracinė byla Nr. eI-678-331/2018 sujungtinos į vieną bylą.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštus nutraukė, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad:16.1. Tarnyba gavo pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“, kuriame pareiškėja

prašė informuoti, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams, kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams; Tarnyba skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu informavo, kad pareiškėjai į klausimus, kas, kada ir kokiu pagrindu tapo jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininkas, kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos VĮ Registrų centre, yra išsamiai atsakyta Tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2012 m. rugsėjo

27 d. raštas) ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2014 m. birželio 20 d. raštas);

16.2. Tarnyba 2017 m. rugpjūčio 21 d. gavo pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 18 d. pakartotinį prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ kuriame pareiškėja prašė informuoti, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams; kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams, taip pat pareiškėja prašė M. M. žemę nedelsiant grąžinti; Tarnyba skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu informavo pareiškėją, kad jai į keliamus klausimus buvo atsakyta ankstesniais Tarnybos raštais – 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu, 2014 m. birželio 20 d. raštu, 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę pareiškėjai išsamiai atsakyta Tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. 1SS-1948-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2016 m. birželio 17 d. raštas); kadangi pakartotiniame prašyme pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių nuginčyti bei pakeisti Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą, Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pareiškėjos prašymo dalį, kuriuo prašoma atsakyti į klausimą, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams, kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams, paliko nenagrinėtą, o administracinę procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę nutraukė VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes pareiškėja dėl Tarnybos 2016 m. birželio 17 d. rašto panaikinimo kreipėsi į administracinį teismą.

17. Įvertinęs skundžiamų raštų turinį, teismas darė išvadą, kad šiuose atsakymuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi juose iš esmės pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, arba pareiškėjai paaiškinama, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl kurių Tarnyba jai jau atsakė ankstesniuose raštuose.

18. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio nuostatas, ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu, teismas nurodė, kad jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.

19. Teismo vertinimu, Tarnyba skundžiamuose raštuose informavo pareiškėją, kad jai į visus keltus klausimus dėl pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos turėtos žemės dabartinio savininko yra išsamiai atsakyta, informacija pateikta ankstesniuose Tarnybos raštuose. Teismas darė išvadą, kad skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai, t. y. pateikti atsakymai į pareiškėjos pareiškimus, todėl nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas bylos dalį dėl Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštų panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

20. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl valstybei keliamo reikalavimo atlyginti žalą, teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas nurodė, kad pareiškėja, kaip ji teigė skunde, patyrė žalą dėl to, jog Tarnyba įvykdė neteisėtus veiksmus, nes skundžiamais raštais suteikė melagingą informaciją, pažeisdama Visuomenės informavimo įstatymą ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, Tarnyba slepia informaciją apie M. M. žemę, jeigu Tarnyba suteiktų teisingą informaciją, būtų akivaizdu, kad M. M. žemė užgrobta ir grąžintina.

21. Teismas pakartojo Tarnybos atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę procesu, ir įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotas aplinkybes dėl pareiškėjos teisinio materialinio suinteresuotumo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra sąlygų, dėl kurių valstybės institucijos turėtų atlyginti pareiškėjos prašomą turtinę žalą. Dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą (100 000 Eur), nes dėl institucijos melo ji patyrė nuolatinių išgyvenimų, teismas nurodė, kad pareiga įrodyti, jog patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama priteisti neturtinę žalą, nurodė tik tai, kad patiria rūpesčių dėl susidariusius situacijos, be to, šiuo atveju

atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, todėl reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teismas atmetė.

III.

22. Pareiškėja A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti melagingais, neteisėtais ir panaikinti du atsakovo Tarnybos raštus, taip pat prašė iš Lietuvos valstybės priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri atsirado dėl šių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba melavo, nes Tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas patvirtino, jog Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, kuris naudojasi pareiškėjos tėvo žeme, tos žemės nenaudoja mokslo bei mokymo tikslams, nes žemė yra apleista, užpelkėjusi ir nenaudojama, šiame rašte nėra jokios informacijos, kas naudojosi pareiškėjos tėvo žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams ir kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams.

24. Atsakovas Tarnyba meluoja, kad ir kitame 2014 m. birželio 20 d. atsakyme pareiškėjai buvo suteikta prašoma informacija. Šiame rašte meluojama, kad Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 M. M. žemė pateko į Lietuvos veterinarijos akademijai minėtu nutarimu patvirtintą 815 ha plotą, taip pat pakartojamas melas, kad M. M. žemė paskelbus sovietinę deklaraciją buvo nacionalizuota. Kada M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe, šiame rašte neatsakyta.

25. Pareiškėja nurodo, kad M. M. žemė niekada nebuvo nacionalizuota, prieš karą buvo nacionalizuota virš 30 ha, o po karo virš 20 ha turėta ūkininkų žemė. Kadangi M. M. turėjo 15 ha, net pagal sovietinius įstatymus jo žemė nebuvo nacionalizuota. Kad pareiškėjos tėvo žemė nebuvo nacionalizuota iki 1948 m. gegužės 22 d., įrodo Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma, kurią pareiškėja prideda. M. M. buvo pripažintas buožinio 15 ha ūkio savininku, todėl pareiškėjos šeima 1948 m. gegužės 22 d. buvo tremiama į Sibirą, užgrobtas visas šeimos turtas, įskaitant ir žemę.

26. Kadangi teismas nutraukė bylos dalį dėl Tarnybos raštų panaikinimo, tai negalėjo būti svarstomas ir žalos atsiradimo klausimas. Teismas nutraukė tik dalį bylos, slėpdamas Tarnybos melą, tačiau teismas negalėjo nutraukti bylos dalies, nes skundžiamų Tarnybos raštų teisėtumo patikrinimas patenka į administracinių teismų kompetenciją, juo labiau, kad šiuose raštuose suteikta melaginga informacija, siekiant nuslėpti nusikalstamus veiksmus užgrobiant pareiškėjos tėvo 15 ha žemės ir pareiškėjai sukelia labai sunkias pasekmes, nes Tarnyba pateisina žemės užgrobimą.

27. Vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, pareiškėja turėjo teisę gauti tikslią, teisėtą bei objektyvią informaciją. Kadangi atsakovas Tarnyba suteikė melagingą informaciją, teismo tvirtinimas, kad melaginga informacija yra teisėta, yra nusikalstamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas akivaizdžiu melu, todėl toks sprendimas turi būti panaikintas.

28. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Tarnyba atsiliepime pakartoja argumentus dėl pareiškėjos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusios 15 ha žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai, pateikti atsakymai į pareiškėjos pareiškimus, todėl nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais.

30. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad: pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklausantį žemės sklypą; pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas, nes pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į jos tėvo valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę; pareiškėja neturi materialinio teisinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo; nenustačius, kad pareiškėja buvo pretendentė, kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra, Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir šiuo atveju nėra sąlygų, dėl kurių buvimo kiltų valstybės institucijoms pareiga atlyginti pareiškėjos prašomą žalą. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu šie faktai iš naujo neįrodinėjami.

31. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus dokumentus administracinėje byloje, tačiau pareiškėjos pateikta Lietuvos ypatingojo archyvo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažyma apie M. šeimą Nr. P2-2581 galėjo būti pateikta pirmos instancijos teismui.

32. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs bylos faktines bei teisines aplinkybes, padarė

teisingą išvadą, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjos skundas dėl Tarnybos raštų ir dėl žalos atlyginimo nepagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturinę žalą.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Visų pirma teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019 atmetė A. O. M. apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 4 800 000 Eur turtinės žalos ir 100 000 Eur neturtinės žalos dėl to, kad, jos teigimu, jos tėvui priklausiusi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, ji nepagrįstai buvo paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai ir neteisėtai į ją VĮ Registrų centre yra įregistruotos valstybės nuosavybės teisės, kad, pareiškėjos teigimu, valstybė neįgijo nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. žemę, todėl valstybė ją valdo be teisėto pagrindo, valstybė nepagrįstai praturtėjo pareiškėjos sąskaita, Tarnybos pareigūnai tai žino, tačiau atsisako grąžinti M. M. žemę, dėl ko atsirado žala.

36. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodo iš esmės tą pačią sumą, iš dalies kartoja tuos pačius teiginius kaip ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktai draudžia asmeniui pakartotinai kelti tuos pačius klausimus, kai yra jau įsiteisėjęs teismo sprendimas. Todėl teismas nepasisakys dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kuriuos ji kėlė administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, tai jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų betikslis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2907/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-424/2010; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-667/2010; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1458/2010).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas skundžiamuose raštuose informavo pareiškėją, kad jai į klausimus, kas, kada ir kokiu pagrindu tapo jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininku, kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre, yra išsamiai atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ ir 2014 m. birželio 20 d.

raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“, ir pateikė kitą informaciją. Taigi, skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai ir nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais.

39. Apeliantės teiginys, kad raštai sukelia jai pasekmes, nes suteikdama melagingą informaciją Tarnyba pateisina jos tėvo M. M. 15 ha žemės užgrobimą, yra subjektyvus apeliantės vertinimas, neatitinkantis nei raštų turinio, nei bylos faktinių aplinkybių.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.).

41. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantė mano, kad pažeista jos teisė gauti informaciją, informacija melaginga, nepilna. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas ne tik įtvirtina asmenų teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, informaciją, bet nustato ir tos teisės realizavimo tvarką. Šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje yra apibrėžta, kad informacija yra žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas. Taigi, institucija nepateikdama tų žinių, kurių neturi, asmens teisių nepažeidžia. Be to, informacija pagal šį įstatymą nėra apibendrinamojo pobūdžio išvados ar nuomonė. Taip pat pagal šį įstatymą pareiškėja neturi teisės reikalauti, kad institucija turėtų tokią pat nuomonę apie gyvenimiškus faktus, kokią turi ir pareiškėja ir ją išdėstytų pareiškėjai raštu.

42. Teismas, įvertinęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) turinį, daro išvadą, kad pareiškėjos prašomuose panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos raštuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi juose iš esmės pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2325-142/09; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013), arba pareiškėjai buvo pažymėta, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl kurių Tarnyba jai jau atsakė ankstesniuose raštuose.

43. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Šioje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo įrodytas, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1155-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03454-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pripažinti, kad Trakų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjui turtinę žalą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 525 Eur; 2) pripažinti, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjui neturtinę žalą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 432 Eur 23 centus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2017 m. sausio 1 d. dirbo Trakų rajono savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausiuoju specialistu (pareigybės lygis A kategorija 10), minėto skyriaus pavadinimas vėliau pakeistas į Teisės, personalo administravimo ir viešųjų pirkimų skyrių (toliau – ir Skyrius). 2015 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas gavo Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. K3-276, kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Paskirtą nuobaudą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5184-142/2016 ir pareiškėjo skundą tenkino visiškai, o paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikino. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1663-520/2017 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Bylos nagrinėjimas nuo neteisėtos nuobaudos paskyrimo iki įsiteisėjusio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f404cef0178011ea9d279ea27696ab7b

sprendimo byloje priėmimo užtruko 1 metus 5 mėnesius ir 6 dienas. Dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjas negalėjo gauti priemokų ir priedų, o taip pat prieš šventes visiems be išimties darbuotojams ir valstybės tarnautojams skiriamų vienkartinių išmokų. Pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų priežasčių jis iš viso patyrė 1 700 Eur turtinę žalą.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog dėl neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė gauti trečią kvalifikacinę klasę ir už tai nustatyto 15 procentų priedo prie atlyginimo. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja ne tik su dvasinių sunkumų, įtampos, sukeltu stresu bei kitais išgyvenimais, tačiau ir su tuo, kad pareiškėjui teko pačiam rengtis bylai, atlikti visus procesinius veiksmus, rengti procesinius dokumentus, pačiam save atstovauti. Pareiškėjas nurodė, jog neturėjo pasirinkimo laisvės ir valios dėl atstovavimo, nes jo atlyginimo dydis buvo per mažas tam, kad išgalėtų pasisamdyti advokatą, pareiškėjas negalėjo gauti valstybės finansuojamo advokato, nes jo darbo užmokestis šiek tiek viršijo nustatytus kriterijus. Todėl pareiškėjas prašė priteisti nuo maksimalaus advokato paslaugų dydžio (4 864,46 Eur) puse sumos t. y. 2 432 Eur 23 ct dėl procesinių veiksmų atlikimo, pripažįstant tai kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, jog šiuo atveju yra visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos: paskirta tarnybinė nuobauda teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neteisėta ir panaikinta; pareiškėjo nurodyta tiek turtinė, tiek neturtinė žala buvo Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų rezultatas; atsakovo kalti veiksmai pagrįsti teismų sprendimais; žala ir nuostoliai kilo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

4. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas jokiais realiais ir patikimais įrodymais nepagrindė nei tariamai patirtos žalos fakto, nei jos realaus dydžio, nei priežastinio ryšio. Pareiškėjas klaidino teismą, teigdamas, jog jam buvo sumokėtas ir mokamas mažesnis atlyginimas nei priklausė. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas klaidingai nurodė, kad iki tarnybinio patikrinimo atlikimo jis kas mėnesį gaudavo 40 procentų dydžio priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Atsakovas nurodė, kad pagal iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusią Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 10 kategorija) pareigybės aprašymo redakciją, viena iš šiam valstybės tarnautojui priskirtų funkcijų buvo pavaduoti skyriaus vedėją. 2015 metais pareiškėjui už skyriaus vedėjo pavadavimą kasmetinių atostogų metu tik 2 kartus buvo skirtos priemokos: 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu 30 procentų pareiginės algos dydžio priemoka už 14 dienų pavadavimą ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu buvo skirta 30 procentų pareiginės algos dydžio priemoka už 14 dienų pavadavimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. kovo 26 d. įsakymą Šv. Velykų švenčių proga siekiant paskatinti tarnautojus / darbuotojus buvo išmokėta 100 Eur dydžio vienkartinė piniginė išmoka.

6. Atsakovas nurodė, kad Savivaldybės administracijos 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis, 10 kategorija), į kurią buvo skirtas pareiškėjas, funkcijos buvo nežymiai pakeistos – buvo panaikinta Skyriaus vedėjo pavadavimo funkcija. Visa tai rodo, kad nebuvo ir nėra jokio teisėto ir faktinio pagrindo pareiškėjui mokėti jo reikalaujamą 40 procentų dydžio priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jo nurodomu laikotarpiu (2015 m. lapkritis – 2016 metų balandis) jam realiai buvo padidėjęs darbų mastas ir jis tuo metu realiai vykdė veiklą, viršijančią jo įprastą darbo krūvį, o tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsakovas nurodė, kad minimu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą ir neprašė jam skirti jokios priemokos dėl padidėjusio darbo krūvio.

7. Atsakovas teigė, jog atsižvelgęs į Skyriuje dirbančių teisės krypties specialistų nepilną užimtumą, dėl ko neefektyviai panaudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, taip pat į tai, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos iš esmės dubliavosi ir buvo vykdomos kitų Skyriaus specialistų ar vedėjo, Savivaldybės administracijos direktorius priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo vykdytas vyriausiojo specialisto pareigas ir nuo 2017 m. sausio 1 d. pareiškėją atleido iš pareigų. Atsakovas nurodė, jog šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl neva jo padidėjusio darbo krūvio, viršijančio įprastą darbą, yra visiškai nepagrįsti.

8. Atsakovas nurodė, kad Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių proga vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui išmokėta nebuvo, nes tuo metu jis turėjo galiojančią, 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtą, tarnybinę nuobaudą. Įvertinęs situaciją dėl 2015 metais pareiškėjui neskirtos ir nemokėtos vienkartinės išmokos prieš Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų šventes bei siekdamas neįsivelti į teisinius ginčus šiuo klausimu, atsakovas priėmė sprendimą išmokėti pareiškėjui vienkartinę piniginę išmoką – 250,56 Eur. 2016 metais Savivaldybės administracijos darbuotojams Šv. Kalėdų švenčių proga buvo skirtos

vienkartinės piniginės išmokos, išskyrus darbuotojus, turinčius galiojančias tarnybines nuobaudas. Pareiškėjas tuo metu turėjo galiojančią, 2016 m. balandžio 14 d. paskirtą, tarnybinę nuobaudą.

9. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas pripažino, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda nėra pagrindas nesuteikti kvalifikacinės klasės bei, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip neteisėtas atsakovo elgesys dėl pareiškėjui neskirtos kvalifikacinės klasės ir neišmokėto priedo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neužpildė tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketos ir jos nepateikė tiesioginiam vadovui, niekuomet nereiškė atsakovui ar pareiškėjo tiesioginiam vadovui jokių pretenzijų. Atsakovas aiškino, kad tarnybinės veiklos kasmetinis vertinimas nevyko būtent dėl paties pareiškėjo neįvykdytos pareigos užpildyti ir pateikti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą. Atsakovas vertino, jog pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad jis buvo įgijęs atitinkamą patirtį ir puikiai atlikdavo atsakovo jam pavestas funkcijas, puikiai atstovavo ir gindavo atsakovo interesus, nesudaro vienareikšmės išvados, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2015 metus turėjo būti įvertinta tik „labai gerai“. Be to, net įvertinus pareiškėjo tarnybinę veiklą labai gerai, tai dar nereiškia, kad būtų siūloma pareiškėjui skirti būtent trečią kvalifikacinę klasę, o ne kitą įstatyme numatytą skatinimo priemonę, pvz. padėką.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reiškiamas reikalavimas dėl negautų pajamų neatitinka realumo, akivaizdumo, įrodytinumo kriterijų, pareiškėjas niekaip neįrodė atsakovo tariamų neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis tiesiogiai nebūtų gavęs jo nurodomų pajamų – priedo už trečią kvalifikacinę klasę, kuri pareiškėjui nebuvo skirta nei 2015 metais, nei 2016 metais. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas savo tariamai neturtinę žalą ir jos paskaičiavimą nepagrįstai siejo su teisės aktais, reglamentuojančiais bylinėjimosi išlaidų priteisimą už atstovavimą, kadangi pareiškėjas nėra advokatas ar advokato padėjėjas. Pareiškėjas yra įgijęs aukštąjį teisinį išsilavinimą, turi pakankamai patirties atstovauti bylose ir ginti savo interesus, vadovaujantis proceso nuostatomis, todėl jo pasirinkimas savo teises ginti nesinaudojant kitų teisininkų (advokatų) paslaugomis negali būti laikomas ir vertinamas, kaip jo tariamai patirta neturtinė žala. Pareiškėjas neįrodė savo tariamai patirtos neturtinės žalos fakto ir dydžio, taip pat neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 12 d. buvo paskirtas į Savivaldybės administracijos Juridinio

ir personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 10 kategorija), nuo 2015 m. spalio 30 d. buvo paskirtas į Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 10 kategorija). Pareiškėjui per visą ginčo laikotarpį du kartus buvo skirtos priemokos už pavadavimą (2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. K3-140 ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. K3-226), o kvalifikacinių klasių suteikta nebuvo. Savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276 pareiškėjui už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

13. Teismas nustatė, kad Savivaldybės administracijoje 2015 metais valstybės tarnautojams ir darbuotojams, išskyrus turinčius galiojančias tarnybines nuobaudas, Šv. Velykų švenčių proga buvo skiriamos vienkartinės išmokos; pareiškėjui ši išmoka taip pat buvo išmokėta. Savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. K3-295 skyrė visiems administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, išskyrus turintiems galiojančią tarnybinę nuobaudą, vienkartines pinigines išmokas Šv. Kalėdų švenčių proga. Pareiškėjui ši vienkartinė piniginė išmoka nebuvo išmokėta, nes tuo metu jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą. Savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. K3-290 skyrė visiems Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, išskyrus turintiems galiojančią tarnybinę nuobaudą, vienkartines pinigines išmokas Šv. Kalėdų švenčių proga. Pareiškėjui ši išmoka nebuvo paskirta, nes 2016 metais jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą. 2016 metais Šv. Velykų švenčių proga Savivaldybės administracijoje vienkartinių išmokų skirta nebuvo.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Savivaldybės administracijos 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. K3-276 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. I-5184-142/2015 jo skundą patenkino ir skundžiamą įsakymą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1663-520/2017 pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo panaikinta tarnybinė nuobauda, skirta 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276, Savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. spalio 27 d. priėmė įsakymą Nr. P.2-1122 išmokėti pareiškėjui jam priklausiusią išmokėti vienkartinę išmoką 2015 metų Šv. Kalėdų švenčių proga. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 3 d. raštu pranešė Savivaldybės administracijos direktoriui, kad grąžina jam pervestą 186,35 Eur sumą ir pateikė tai patvirtinančius mokėjimo nurodymų kvitus.

15. Teismas analizavo VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6 punktus, 23 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 26 straipsnį, 27 straipsnio 1 dalį, 29 straipsnio 1–3 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje yra išaiškinta, kad tarnybiniai ginčai skiriasi nuo žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo bylų, o reikalavimas priteisti dėl galbūt neteisėto atleidimo negautą vidutinį darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, ginčas dėl šio reikalavimo yra akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, bei akcentavo, kad šioje byloje pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, o teismas turi įvertinti įrodymus ir nustatyti, ar yra visos trys pirmiau nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.249, 6.250 ir 6.247 str.) (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

16. Teismas nurodė, kad pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus, priemoka yra skiriama už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, papildomų užduočių atlikimą. Teismas nustatė, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui už Skyriaus vedėjo pavadavimą atostogų metu du kartus buvo skirtos priemokos (2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. K3-140 ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. K3-226). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, o šiuo atveju pareiškėjui nenurodžius ir nepagrindus, už kokią dar veiklą ar užduočių atlikimą jam nebuvo sumokėtos priemokos, teismas darė išvadą, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos jam nebuvo išmokėta vienkartinė piniginė išmoka, mokama visiems darbuotojams, kadangi rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 2015 metais Šv. Velykų proga vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui buvo išmokėta, o Šv. Kalėdų proga vienkartinė piniginė išmoka jam buvo išmokėta vėliau (2017 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P.2-1122), pasibaigus teisminiams ginčams dėl 2015 metais jam paskirtos tarnybinės nuobaudos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui 2015 metų vienkartinės piniginės išmokos buvo išmokėtos, o ta aplinkybė, kad pareiškėjas savanoriškai grąžino jam išmokėtą vienkartinę piniginę išmoką atsakovui, atsakovo veiksmų nedaro neteisėtais ir neleidžia daryti išvados dėl jam nepagrįstai neišmokėtų vienkartinių piniginių išmokų. Teismas, rėmėsi rašytiniais bylos įrodymais ir nustatė, kad 2016 metais Šv. Velykų proga visiems Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams (taigi ir pareiškėjui) nebuvo mokamos vienkartinės piniginės išmokos, o Šv. Kalėdų proga pareiškėjui vienkartinė piniginė išmoka nebuvo išmokėta, kadangi jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą, paskirtą 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. K3-105, kurios teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nuginčytas. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės gauti vienkartinę piniginę išmoką dėl 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtos nuobaudos nebuvo pažeistos.

18. Teismas, atsižvelgęs į VTĮ 22 straipsnio nuostatas, nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jam nepagrįstai nebuvo suteikta kvalifikacinė klasė. Teismas nusprendė, jog tai, kad pareiškėjo teigimu, jis buvo įgijęs patirtį, puikiai atlikdavo atsakovo jam pavestas užduotis, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad jo tarnybinė veikla ginčo laikotarpiu turėjo būti įvertinta tik „labai gerai“. Teismas pažymėjo, kad kvalifikacinės klasės suteikimas teisės aktų yra siejamas ir su kitų sąlygų buvimu (vertinimo komisijos pasirinkimu pasiūlyti suteikti pareiškėjui būtent kvalifikacinę klasę, o ne kitas skatinimo priemones, vadovo sprendimo įgyvendinti vertinimo komisijos siūlymą priėmimu). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo prasme, panaikintas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. K3-276 negali būti laikomas vienintele, pareiškėjo nurodytos turtinės žalos atsiradimą nulėmusia priežastimi, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtina sąlyga yra šiuo atveju. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nurodė, kad teismų praktikos apžvalga patvirtina, kad konstatavus darbdavio neteisėtus veiksmus, tarp jų ir

skiriant tarnybinę nuobaudą, valstybės tarnyboje gali būti priteisiama ir neturtinė žala. VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teisė į neturtinės žalos atlyginimą tokiu atveju kildinama iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnio, pagal kurį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Neteisėti veiksmai, skiriant tarnybinę nuobaudą, ar kitas darbuotojo darbo teisių pažeidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto valstybės tarnautojui ir tokia neturtinė žala kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įrodyta. Taip pat turi būti įvertintas neturtinės žalos dydis ir kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-239-261/2017).

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl jam neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos jis patyrė dvasinių sunkumų, įtampos, streso, išgyvenimų, be to, jam teko pačiam atstovauti save byloje dėl nuobaudos panaikinimo ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nes pareiškėjas neįrodė, kad dėl savo paties atstovavimo jis patyrė išlaidų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių medicininių dokumentų ar kitų įrodymų apie jam sukeltus neigiamus išgyvenimus, skundą grindė abstrakčiais neįrodytais teiginiais. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktame garso įraše, trumpųjų žinučių išklotinėje, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 18 d. įsakyme Nr. P2-1113 yra kalbama apie pareiškėjo teisme pralaimėtą bylą, apie siūlymą pareiškėjui bendradarbiauti ir ieškoti sutarimo su Savivaldybės administracijos tarnautojais. Teismas nusprendė, jog tai nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie grasinimus, kuriuos būtų galima susieti su jam panaikinta tarnybine nuobauda, iš kurios pareiškėjas kildina žalą šioje byloje. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje jis yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą (žr., pvz., 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1306-492/2015).

21. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų institucijos veiksmų nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir kt.). Teismas pažymėjo, jog ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

22. Teismas vertino tai, kad pareiškėjas jautėsi nepagrįstai nubaustas, tačiau nenustatė, jog jis būtų realiai patyręs kokius nors konkrečius papildomus nepatogumus dėl neteisėtai paskirtos pastabos ar jos nepanaikinimo nustatytu laiku. Teismas pabrėžė, kad pastaba yra lengviausio pobūdžio tarnybinė nuobauda iš nustatytų galimų VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika, kad neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog ji padaryta ir teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1471/2012 ir kt.).

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo nepagrįstai paskirta nuobauda Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276, tai patvirtinta teismų sprendimais, tačiau nuobauda panaikinta. Tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą dėl neteisėtos nuobaudos paskyrimo, pareiškė atskiroje administracinėje byloje, teismas vertino kaip aplinkybę, kuri nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustatęs, kad nuobauda buvo paskirta neteisėtai ir ji panaikinta, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės yra apgintos, todėl jo skundą atmetė kaip nepagrįstą visa apimtimi.

III.

24. Pareiškėjas T. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo arba pareiškėjo reikalavimus tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, jog reikšmingi bylai įrodymai nebuvo ištirti ir vertinami, nes atsakovas, nors ir įpareigotas teismo, jų nepateikė, pareiškėjas objektyviai negalėjo įrodyti didelės jam padarytos turtinės žalos, nes aktualiais šiai bylai

dokumentais disponuoja tik atsakovas. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas vietoj prašomų pateikti dokumentų pateikė paaiškinimą, kuriame abstrakčiai nurodė, kad kitų darbuotojų atlyginimai skelbiami viešai, paminėjo keletą įsakymų, nesusijusių su byla dėl pareiškėjui mokėtų priemokų, tačiau nuslėpė kitus bei prie šio paaiškinimo pridėjo abstraktų raštą apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį be jokio detalaus apskaičiavimo ar atsiskaitymo lapelių, iš kurių būtų galima matyti pareiškėjui mokėtas sumas ir atskaitytus mokesčius. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalies, 6 dalies nuostatų, nes rėmėsi tik atsakovui naudingomis aplinkybėmis, vertino tik jo pateiktus duomenis bei nesiėmė priemonių išreikalauti kitiems didelę reikšmę bylai turintiems įrodymams, todėl negalėjo atlikti objektyvaus ir visapusiško įrodymų tyrimo. Pareiškėjas teigia, jog dėl šių priežasčių ir atsakovo iš teismo gautų įpareigojimų nevykdymo, pareiškėjui tapo sunku įrodinėti jam padarytą turtinę žalą.

26. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai įvertino, kad atsakovas atlygino turtinės žalos dalį, o tai, jog pareiškėjas grąžino atgal sumokėtą įmoką, nedaro atsakovo veiksmų neteisėtų. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė faktinę klaidą nurodydamas, jog atsakovas vienkartinę piniginę išmoką pareiškėjui sumokėjo pervesdamas atitinkamą sumą į pareiškėjo sąskaitą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis pinigus grąžino, nes nežinojo už ką ir kokiu pagrindu pinigai pareiškėjui buvo pervesti. Pareiškėjas nurodė, kad teismui pateikė raštą atsakovui dėl sumos grąžinimo bei mokėjimo pavedimą, tačiau teismas to sprendime nedetalizavo. Pareiškėjas nurodo, kad teismui priėmus sprendimą visiškai atmesti pareiškėjo skundą, atsakovas 2017 m. gruodžio 28 d. pervedė pareiškėjui tą patį patirtos turtinės žalos dydį – 186,35 Eur. Pareiškėjas teigia, jog minimą pinigų sumą tą pačią dieną atsakovui grąžino kartu su raštišku paaiškinimu. Pareiškėjo nuomone, atsakovas ne tik piktnaudžiauja procesu, bet ir pripažįsta, kad padarė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas galėjo inicijuoti taikos sutarties sudarymą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas, paskyręs pareiškėjui neteisėtą tarnybinę nuobaudą, po įsiteisėjusio teismo sprendimo nesiėmė jokių priemonių už ją atlyginti pareiškėjui kilusią žalą, nors pareiškėjas du kartus raštu į atsakovą dėl to kreipėsi. Pareiškėjas pabrėžia, kad tik gavęs skundą, atsakovas ėmėsi priemonių pareiškėjo patirtai žalai kompensuoti. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas dar iki bylos iškėlimo teisme ėmėsi būdų taikiai susitarti su atsakovu. Be kita ko, pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2017 m. gegužės 22 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o atsakovas pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad žalos dydį nustato teismas.

28. Pareiškėjas teigia, jog teismas padarė faktinio pobūdžio klaidą konstatavęs, kad prieš Šv. Velykas pareiškėjui buvo išmokėta vienkartinė piniginė išmoka. Pareiškėjas pabrėžia, kad vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui buvo išmokėta 2015 m. pavasarį, 2015 m. lapkričio 18 d. jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda, todėl tų pačių metų pabaigoje nebuvo skirta vienkartinė piniginė išmoka prieš Šv. Kalėdas ir prieš 2016 m. Šv. Velykas. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vienkartinės piniginės išmokos nebuvo mokamos ir 2016 m. pavasarį, išskyrus atsakovo subjektyvius paaiškinimus, todėl pareiškėjui neaišku, kokiais įrodymais buvo remiamasi nustatant, kad vienkartinės piniginės išmokos mokamos nebuvo.

29. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos nebuvo leista realizuoti savo teisės į tarnybinės veiklos kasmetinį vertinimą ir tokiu būdu pagrįstai tikėtis palankių pasekmių – pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo kvalifikacinės klasės. Pareiškėjas nurodo prašęs išreikalauti iš atsakovo pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą, nors žinojo, kad tokios anketos nėra, nes jam, priešingai nei visais kitais metais, dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos nebuvo leidžiama jos pildyti. Pareiškėjas nurodo, kad būtent skyriaus vedėjas yra įpareigotas užtikrinti visų be išimties valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kasmetinį vertinimą, o valstybės tarnautojas neturi pasirinkimo laisvės pildyti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą ar savavališkai jos nepildyti, nes atsisakius minimą anketą užpildyti galimos neigiamos pasekmės – tarnybinis patikrinimas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas dėl jam neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos neturtinės žalos nepatyrė, taip pat nepagrįstai rėmėsi tik viena neturtinės žalos pasireiškimo forma – sveikata (tiek fizine, tiek dvasine), o kitų neturtinės žalos pasireiškimo formų neanalizavo. Pareiškėjas akcentuoja, jog jo neturtinė žala pasireiškė tuo, kad jis pats atliko visus procesinius veiksmus, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. prarado daug laiko, kurį galėjo išnaudoti bei realizuoti kitiems dalykams, poilsiui.

31. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas galimai rodė išskirtinį palankumą atsakovui, kas nedera su Lietuvos

Respublikos teisėjų etikos kodekso nuostatomis, teigdamas, jog atsiliepimas išsamus ir gerai parašytas. Pareiškėjas pažymi, kad įrodymų tyrimo metu teismas nepakankamai klausė pareiškėjo pateiktų garso įrašų, pareiškėjo vis teiravosi, kuo tai susiję su byla, o į pareiškėjo paaiškinimus dėl sąsajumo neatsižvelgė. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai interpretavo pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl nuolatinio netinkamo skyriaus vedėjo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, kuriais buvo siekiama paaiškinti, kad asmuo, atsakingas už medžiagos pateikimą teismui yra tas pats asmuo, kuris nuolatos savo neteisėtais veiksmais kenkdavo pareiškėjui, tad šiuo atžvilgiu nebuvo tinkamai įvertintas garso įrašas, kuriame teismas padarė išvadą, kad minėtas asmuo ieškojo taikių būdų susitarti visose bylose su pareiškėju, nepaisant to, kad garso įraše atsispindėjo priešingi dalykai – neteisėti siekiai susidoroti su pareiškėju.

32. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo deklaratyviais teiginiais, jog teismas byloje reikšmingų įrodymų neištyrė ir neįvertino, rėmėsi tik atsakovui naudingomis aplinkybėmis. Atsakovas pabrėžia, kad buvo pateikti visi su pareiškėjo skundo reikalavimais susiję ir atsakovo turimi rašytiniai įrodymai, išsamūs ir teisingi paaiškinimai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas reikalavo duomenų, kurie visiškai nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku (pvz., individualius teisės aktus nuo 2017 m. sausio mėn. 1 d. dėl pareiginės algos dydžio priemokų mokėjimo naujai priimtiems skyriaus darbuotojams) bei tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketos kopijos, pats pripažindamas, kad tokio rašytinio įrodymo nėra ir atsakovas negali jo pateikti. Atsakovas dėl pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, 2016 metų tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketos pateikimo, nurodo, kad pagal Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatas būtent valstybės tarnautojas turi užpildyti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą ir pateikti ją tiesioginiam vadovui. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas jos neužpildė ir nepateikė tiesioginiam vadovui, pareiškėjas dėl to (iki šios bylos iniciavimo) niekuomet nereiškė atsakovui ar tiesioginiam vadovui jokių pretenzijų (nors pareiškėjas dar dirbo visus 2016 metus), o pareiškėjo vertinimas nevyko būtent dėl paties pareiškėjo neįvykdytos pareigos užpildyti ir pateikti tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo anketą.

34. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo ir įrodymų rinkimo pareigą teismui ir atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra išsilavinęs teisininkas, ilgą laiką dirbęs šioje srityje, turintis atstovavimo teismuose praktiką, todėl jam buvo gerai žinoma, kad iniciavus šią bylą būtent jam teks pareiga surinkti ir pateikti visus jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, o to neįvykdžius – jam teks prisiimti kylančias neigiamas pasekmes, teismui atmetant jo pareikštą skundą.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas pripažino, kad padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde papildomai pateikiami duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjas piktybiškai vengia priimti jam atsakovo pervedamą vienkartinę piniginę išmoką, kas taip pat rodo, kad pareiškėjas be pagrindo šioje byloje kaltina atsakovą dėl tariamo vienkartinės piniginės išmokos už 2015 metus neišmokėjimo.

36. Atsakovas dėl apeliaciniame skunde dėstomų deklaratyvių teiginių dėl atsakovo tariamo piktnaudžiavimo procesine padėtimi nurodo, jog tokie pareiškėjo aiškinimai yra visiškai nepagrįsti, tuo labiau, jie nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Dėl pareiškėjo prielaidų, jog neva be įrodymų teismas konstatavo, kad 2016 metais prieš Šv. Velykas vienkartinė piniginė išmoka darbuotojams nebuvo mokama, atsakovas pakartoja, kad Savivaldybės administracijos darbuotojams 2016 metais Šv. Velykų švenčių proga vienkartinių piniginių išmokų skirta nebuvo, o pareiškėjas vėl nepagrįstai reikalauja pateikti įrodymus to, ko realiai nebuvo, todėl tokie pareiškėjo aiškinimai ir kaltinimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

38. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde kritikuodamas teismo išvadas, jog nėra priežastinio ryšio tarp paskirtos nuobaudos ir pareiškėjui neskirtos kvalifikacinės klasės, pareiškėjas jau dėsto visai kitą poziciją (nei tai buvo daroma teismui pateiktame skunde), jog neva šiuo atveju visiškai nesvarbu, koks rezultatas būtų kilęs pareiškėjui – ar būtų kvalifikacinė klasė suteikta, ar ne. Tai visiškai neatitinka pareiškėjo dėstytų teiginių teisme, kur pareiškėjas deklaratyviai aiškino, kad dėl 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtos tarnybinės nuobaudos, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė gauti trečią

kvalifikacinę klasę ir už šią klasę mokamo 15 procentų priedo prie atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad pats pareiškėjas teismui pateiktame skunde pripažino, jog paskirta tarnybinė nuobauda nėra pagrindas nesuteikti kvalifikacinės klasės, o tai rodo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog tarnybinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip neteisėtas atsakovo elgesys dėl pareiškėjui neskirtos kvalifikacinės klasės ir neišmokėto priedo, kas taip pat paneigia pareiškėjo aiškinimus dėl tariamos atsakovo deliktinės atsakomybės. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2015 metus turėjo būti įvertinta tik labai gerai, o tuo labiau, kad turėjo būti pasiūlyta jam paskirti bei turėjo būti paskirta būtent trečia kvalifikacinė klasė, o ne kitos skatinimo priemonės.

39. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog patyrė neturtinę žalą dėl to, kad jam teko pačiam rengtis bylai, atlikti visus procesinius veiksmus, rengti procesinius dokumentus, pačiam save atstovauti teisme, pažymi, kad pareiškėjas nėra advokatas ar advokato padėjėjas, anksčiau nagrinėtoje byloje nevykdė šios profesinės veiklos, todėl jo neva patirtos neturtinės žalos kildinimas iš jo atliktų procesinių veiksmų bei paskaičiavimas pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio yra akivaizdžiai neteisingas, nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad pats pareiškėjas pripažįsta, kad įstatymas nenumato galimybės priteisti iš kitos šalies „patirtas“ bylinėjimosi išlaidas, jei pats asmuo parengia procesinius dokumentus, rengiasi bylai ar atlieka kitus procesinius veiksmus. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas, pareikšdamas tokį reikalavimą, nesąžiningai naudojasi neturtinės žalos institutu ir akivaizdžiai siekia neteisėtai prisiteisti tai, ko realiai nenumato įstatymas, todėl pripažintina, kad toks pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas nei norminiu, nei faktiniu pagrindu, o teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai tokį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra teisininkas, procesinių dokumentų rengimas ir dalyvavimas teismuose yra jo įprastinė veikla, jis turi pakankamai patirties šioje srityje, todėl jo minimų procesinių dokumentų rengimas ar dalyvavimas teisminiame ginče niekaip negalėjo jam sukelti neigiamų išgyvenimų ar kitokios neturtinės žalos, kas taip pat patvirtina teismo sprendimo atmesti pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Savivaldybės administracijos pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis tvirtina patyręs einant Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, neteisėtai paskyrus tarnybinę nuobaudą.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovo veiksmai, neišmokėjus jam vienkartinės piniginės išmokos bei nesuteikus galimybės gauti kvalifikacinę klasę tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu, padarė jam turtinę žalą, o aplinkybė, jog pareiškėjas pats atiko visus procesinius veiksmus, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, nebuvo pakankamai įvertinta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

42. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, todėl jų nekartoja ir nekeičia, o, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, iš dalies papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje iš esmės yra nesutinkama dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog neaišku, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatyta, kad vienkartinės piniginės išmokos nebuvo mokamos 2016 m. pavasarį. Atsakovas tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, tiek atsiliepime į apeliacinį pareiškėjo skundą nurodo, kad vienkartinės piniginės išmokos Savivaldybės administracijos darbuotojams 2016 m. Šv. Velykų proga skirtos nebuvo, taigi akivaizdu, kad atsakovas, kuriuo nėra pagrindo netikėti, pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kurios neegzistavo, neturi galimybių. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti atsakovo dėstoma pozicija, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, vadovaudamasis Savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P.2-1122 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, du kartus pareiškėjui pervedė jam pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymą Nr. K3-295 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis“ priklausiusią išmokėti vienkartinę piniginę išmoką, kuri nebuvo išmokėta dėl tuo metu galiojusios, tačiau teismo panaikintos tarnybinės nuobaudos. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisė gauti vienkartinę piniginę išmoką dėl 2015 m. lapkričio 18 d. paskirtos nuobaudos nebuvo pažeista, o tai, kad pareiškėjas grąžino jam išmokėtą vienkartinę piniginę išmoką, situacijos esmės nekeičia.

46. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, susijusio su nesuteikimu galimybės realizuoti savo teisės gauti kvalifikacinę klasę dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos, pažymi, kad VTĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog karjeros valstybės tarnautojo (išskyrus įstaigos padalinio vadovą) tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis. Taisyklių 8 1 punktas, be kita ko, nustato, kad tiesioginis vadovas pateikia valstybės tarnautojui karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketą. Valstybės tarnautojas vertinimo anketą užpildo ir grąžina tiesioginiam vadovui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jos gavimo dienos. Valstybės tarnautojas ir jo tiesioginis vadovas susitaria dėl pokalbio datos. Tiesioginis vadovas iki pokalbio susipažįsta su valstybės tarnautojo užpildyta vertinimo anketa. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinis vertinimas grindžiamas abipusio bendradarbiavimo principu ir kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojui suteikimo procedūra prasideda nuo karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketos užpildymo.

47. Kvalifikacinės klasės suteikimas teisės aktų yra siejamas ir su kitų sąlygų buvimu: tiesioginio vadovo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje pateiktu siūlymu, vertinimo komisijos pasirinkimu pasiūlyti suteikti vertinamam asmeniui būtent kvalifikacinę klasę, o ne kitas reikalingas skatinimo priemones, įstaigos vadovo sprendimo priėmimu dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nesant vienos iš sąlygų – karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketos, negalėjo būti atlikti kiti veiksmai bei negalėjo atsirasti ir pareiškėjo lūkesčiai dėl palankaus pareiškėjui tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo, suteikiant jam kvalifikacinę klasę, galėjusią nulemti didesnį darbo užmokestį, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

48. Tikrinamu atveju neturtinė žala grindžiama tuo, kad pareiškėjas pats atliko visus veiksmus, susijusius su administracinės bylos dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nagrinėjimu teisme.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

50. CK 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

51. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. K3-276 nepagrįstai buvo paskirta tarnybinė nuobauda pastaba, kurios panaikinimas realizuotas pareiškėjo teisinių žinių pagalba, tačiau ši aplinkybė, nepaisant įdėtų pastangų, laiko, trumpalaikių nepatogumų negali lemti išvados dėl padarytos neturtinės žalos. Būtina pažymėti, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas yra išsilavinęs teisininkas, ilgą laiką dirbęs šioje srityje, turintis atstovavimo teismuose praktikos. Vadinasi, pareiškėjo pasirinkimas pačiam save atstovauti teisme, nepaisant patirtų išgyvenimų, kurie tikrai negali būti priskirti nuolatinio pobūdžio išgyvenimams, tikrai nėra pakankamas padarytos neturtinės žalos įrodymo faktas.

52. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio bei kartu su papildomai pateikta informacija nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-2120-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01392-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=186f0350178111ea9d279ea27696ab7b

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir VSDFV įpareigoti grąžinti jam 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėta ir negrąžinta 1 639,93 Eur pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos dalis. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 22 rašte Nr. (10.126) R3-55404 nurodė, jog dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos kompensavimui teisinio pagrindo nėra. VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-576 netenkinto jo skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies grąžinimo.

2.2. Pareiškėjas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir faktams, 2017 m. balandžio 4 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu grąžinti jam 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2928 nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo prašymą, todėl Sprendimas turi būti panaikintas.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:3.1. 2016 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su skundu dėl 2010–2013 metais neišmokėtos pareigūnų ir

karių valstybinės pensijos dalies grąžinimo. VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-576 jo prašymas netenkino, pažymėdamas, kad 2010–2013 metais pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos jam nebuvo taikomos, nes tais metais pareiškėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymu pakeisti tik Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsniai, nustatant naują pensijų kompensavimo terminą.

3.2. Nei VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126) R3-55404, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo klausimas, nei VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimas

Nr. (6.5) I-576, kuriuo patvirtintas VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas, nėra nuginčyti. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 pagrįstumu. Pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti grąžinti pareiškėjui 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nesusijęs su skundžiamu VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2928, o yra išvestinis iš VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (10.126) R3-55404 ir VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2928, kuris nėra šios administracinės bylos dalykas.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymu dėl kompensacijos už pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą išmokėjimo. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“ pareiškėjo prašymo netenkino. VSDFV 2017 m. sausio 30 d. raštu Nr. (6.5) I-576 VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, įformintą 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“, paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV su prašymu jam išmokėti 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 30 punkto pagrindu.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymo turinio matyti, jog prašydamas kompensuoti valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos nepriemoką jis remiasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. gegužės 22 d., 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, išankstinės senatvės pensijos ar valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos buvo mokamos sumažintos dėl įgyvendinant Laikinąjį įstatymą taikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio. Kadangi pareiškėjas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas, teismas vertino, kad jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. gegužės 22 d., nuostatos netaikytinos.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas, įformintas 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymo dėl kompensacijos už pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą išmokėjimo klausimas, nėra nuginčytas, įvertinęs aplinkybę, jog naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą, 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjo prašyme nepateikta, teismas sprendė, kad VSDFV sprendimas, įformintas 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:

8.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų naujų aplinkybių, patvirtinančių VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 apskundimo termino praleidimo priežastis. Pagal pareiškėjo 2018 m. gegužės 16 d. pateiktus naujus faktinius duomenis turėtų būti atnaujintas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. rašto Nr. (6.5) I-576 apskundimo terminas. Iš VSDFV turėtų būti priteisti už 2010–2013 metus paimti iš pareiškėjo pensijos 1 639,93 Eur, taip pat 5 proc. metinės palūkanos nuo 1 693,93 Eur sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki

bylos iškėlimo teisme dienos.9. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo

Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

9.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia naujus reikalavimus, kurių nebuvo pareiškęs skunde pirmosios instancijos teismui.

9.2. Pareiškėjo reikalavimas grąžinti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2013 metais negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-576. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais ir tvarka nei VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto (sprendimo) Nr. (10.126) R3-55404, nei VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 teismui neskundė. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 pagrįstumu, todėl VSDFV remdamasi Taisyklių 30 punktu ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo kartotinį prašymą.

9.3. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas, teisingai nustatė, jog šiuo atveju nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojusio Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo nuostatos netaikytinos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas, įformintas 2016 m. gruodžio 22 raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo klausimas, nėra nuginčytas, ir įvertinęs aplinkybę, jog naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-576, pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašyme nepateikta, pagrįstai nusprendė, jog VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija


IV.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV grąžinti pareiškėjui 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

11. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2928 teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

12. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

13. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba

papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017 ir kt.). Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų reikalavimų, susijusių su termino apskųsti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. raštą Nr. (6.5) I-576 atnaujinimu ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 1 693,93 Eur sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos priteisimo, nenagrinėja.

15. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad klausimas dėl termino skundui dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (10.126) R3-55404 ir VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 panaikinimo atnaujinimo buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-9-575/2018, kurioje įvertintos pareiškėjo nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys – tuo metu, kai buvo priimtas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimas, pareiškėjas dar nežinojo naujų faktinių duomenų, dėl kurių būtų galėjęs apskųsti šį sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo taip ir nenurodė, kokios priežastys (nauji faktiniai duomenys) nulėmė įstatyme įtvirtinto termino praleidimą.

16. Šios nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“, kuriuo atsakovas vadovaudamasis Taisyklių 30 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą išmokėti jam 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį kaip kartotinį prašymą.

17. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalyje (ginčui aktuali įstatymo redakcija) numatyti atvejai, kuomet prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas. Vienas iš tokių prašymo ar skundo nagrinėjimo atsisakymo pagrindų yra atvejis, kai paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Toks pat pagrindas numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“ (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės) 12 punkte, pagal kurį prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo institucijoje praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis. Taisyklių 30 punkte numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu Valdyba arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą. Apie sprendimą nenagrinėti skundo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo / sužinojimo apie priimtą teismo sprendimą pranešama pareiškėjui.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tapatus prašymas viešojo administravimo

subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir / ar ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438– 736/2014). Vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis pakartotinai nenagrinėtas, analizuojama, ar kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Be to, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurių nebuvo nurodyta ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi į Valdybą, prašydamas išmokėti jam 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta pensijos suma jam turi būti grąžinta, nes senatvės pensijos priedas yra bazinės pensijos priedas.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertino aspektu, įvertinusi nutarties 5–7 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymas išmokėti jam 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį vertintinas kaip prašymas atlikti pakartotinę administracinę procedūrą, kas pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką yra neleistina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas dėl prašymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį į VSDFV ir į VSDFV Utenos skyrių kreipėsi 2016 m. gruodžio 15 d., 2016 m. gruodžio 30 d. prašymais / skundais, į kuriuos buvo atsakyta nurodant, jog kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo. VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126) R3-55404 ir VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-576, kuriais buvo atsakyta į minėtus pareiškėjo prašymus / skundus nėra nuginčyti ABTĮ nustatyta tvarka, todėl laikytini galiojančiais ir galutiniais pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už 2010–2013 metus grąžinimo.

21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.


TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2110-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03693-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.4; 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), 14 678,10 Eur turtinę žalą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:2.1. Jai nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio

27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 6-24-3715 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 6-24-3716 (toliau tekste bendrai – ir sprendimai), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16, 17 straipsniais, už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Apskaičiuojant šią pašalpą buvo nurodyta, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 222,28 Eur, todėl šią sumą padauginus iš 94 darbo dienų, buvusių nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, priklausytų 20 894,32 Eur pašalpa. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius sprendimuose pritaikė maksimalų 66,31 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį ir apskaičiavo 6 213,22 Eur išmoką.

2.2. Susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 14 678,10 Eur. Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo numatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=093fd620178111ea9d279ea27696ab7b

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

2.3. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

2.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Ministerijos nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo. Ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Atitinkamai, tuo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai.

2.5. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė 14 678,10 Eur nuostolių, nes jai neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančią motinystės išmoką.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota.

3.2. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisinis reguliavimas, kuriame nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti, prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriame nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį

kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Taigi teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą.

3.3. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, tačiau pareiškėja jų nustatyta tvarka neginčijo, todėl šie sprendimai laikytini įvykdytais.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

4.1. Tiesiogines teisines pasekmes, kurias pareiškėja vadina žala, ji kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų Nr. 6-24-3715 ir Nr. 6-24-3716 dėl motinystės pašalpos skyrimo, kurių įstatymuose nustatyta tvarka neskundė, jie įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdyti, todėl galimybės apskųsti šiais sprendimais paskirtos motinystės pašalpos dydį nėra. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos priteisimo, neturi teisinio pagrindo šių sprendimų revizuoti, o tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti apie tai, kad pareiškėjai buvo paskirta netinkamo dydžio pašalpa. Įstatymų leidėjas yra ne Ministerija, o Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 6-24-3715 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 6-24-3716 pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, t. y. 6 213,22 Eur (66,13 Eur x 94 d. d. x 100 proc.), pritaikius maksimalųjį dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nuostata, 2016 m. kovo 7 d. sprendimais apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą, mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur.

7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas netyrė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir preziumuojama, jog buvo teisėta. Teismas vertino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovui pareigos pakeisti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos

Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Tokiu būdu įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką).

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais apskaičiuoti jai motinystės pašalpą pagal maksimalų Įstatyme numatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Teismas vertino, kad pareiškėja, įstatymų nustatyta tvarka neskųsdama VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo paskirta motinystės išmoka, savo neveikimu sukūrė situaciją, kai šie sprendimai tapo įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taikymo prasme. Teismas pripažino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo pagrįsti tuo metu galiojusiais teisės aktais ir pareiškėjos teisų nepažeidė.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovų veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos reikalavimus priteisti turtinę žalą ir išvestinį reikalavimą priteisti procesines palūkanas atmetė kaip nepagrįstus.

III.

11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėstomais argumentais ignoruoja oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą teisėkūroje. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime netyrė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime aiškiai pažymėta, kad „šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia teisės aktų nuostatos, kuriomis reguliuojamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimas ir mokėjimas asmenims nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros atostogų metu. Vertinant šių nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius konstitucinių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos garantijų aspektus“. Būtent 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytas išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės, priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjo bei kitų teisėkūros subjektų diskrecija pasireiškė nustatant nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, bet ne išmokų dydį.

11.2. Pareiškėja, apskaičiuodama patirtos žalos dydį, siekia, jog kaip turtinė žala jai būtų priteistas skirtumas tarp už nėštumo ir gimdymo atostogas išmokėtos motinystės išmokos, pritaikius dienos kompensuojamąjį maksimalų uždarbį, ir mokėtinos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas, kuri susidarytų, jei išmoka būtų paskaičiuota pagal pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį ribojimo netaikant. Nors byloje ir nebuvo ginčijamas VSDFV teritorinio padalinio priimtų sprendimų skirti pareiškėjai motinystės pašalpą teisėtumas, o pareiškėja nekvestionuoja VSDFV

teritorinio skyriaus pareigos apskaičiuoti motinystės pašalpos dydį pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pačios pareiškėjos veiksmus. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, jog pareiškėja nustatyta tvarka nėra apskundusi VSDFV teritorinio skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų skirti jai motinystės pašalpą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog siekiant turtinės žalos atlyginimo nebūtinai turi būti iškeliami reikalavimai dėl valstybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų (neveikimo) pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala.

11.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų dėl Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ būtent Ministerijai priskirtų funkcijų rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerija ne tik, kad turėjo galimybę rengti ir teigti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų nustatytas toks motinystės pašalpos teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną motinystės apsaugos apimtį, būtent Ministerijos iniciatyva Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nustatyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo prieštaravimai Konstitucijai buvo pašalinti, Seimui 2013 m. gegužės 9 d. priimant Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18, 18 1, 183, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu įstatymą Nr. XII-284. Tačiau Ministerija laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, todėl buvo nepasinaudota galimybe prevenciškai išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo konstatavimo (2016 m. kovo 15 d. nutarimas), jog įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Ministerijos neteisėti veiksmai taip pat pasireiškė ir Konstitucijoje įtvirtinto atsakingo valdymo (gero administravimo) principo pažeidimu.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

12.1. Pareiškėja neįrodė Ministerijos pareigos nustatyti teisinį reguliavimą pareiškėjos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Neįrodžius pagrindinio civilinės atsakomybės elemento – šiuo atveju neteisėto neveikimo – žala nenustatyta ir negali būti priteista.

12.2. Nuostatai ir Darbo reglamentas apibrėžia Ministerijos kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Dėl teisės aktų turinio sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju pagal esamas faktines aplinkybes, Vyriausybės pasirinktus prioritetus, valstybės finansines išgales ir kitus konkrečiu atveju svarbius faktorius. Nors šioje administracinėje byloje pareiškėja tariamai patirtą žalą sieja su jos nepateisintu lūkesčiu, kad pageidaujamas teisinis reguliavimas būtų buvęs nustatytas pareiškėjai palankiu metu, tačiau kartu savo apeliaciniame skunde ji pripažįsta, jog tai, ką Ministerija buvo teisiškai įpareigota atlikti, ji ir atliko, nurodydama, jog būtent Ministerija buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo.

12.3. Teisiškai ydingas pareiškėjos teiginys, kad Ministerija savalaikiai nevykdė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies analizės, jog iš jos galėtų kilti iniciatyviniai pasiūlymai kaip keisti dar neužginčytą, bet konstitucingumo požiūriu abejotiną teisinį reguliavimą. Toks deklaratyvus teiginys, pirma, neatitinka faktinių aplinkybių, nes būtent atlikus viso Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo analizę, neišskiriant, kad tam tikra nutarimo dalis galėtų būti nevertinama, Ministerija parengė atitinkamą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Antra, pareiškėja nepaaiškina, kodėl turėtų būti keičiamas teisinis reguliavimas, kuris, kaip ir pripažįsta pati pareiškėja, yra „neužginčytas“. Trečia, ar teisinis reguliavimas konstitucingumo požiūriu yra abejotinas, gali spręsti tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime neišreiškė jokių abejonių dėl kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo konstitucingumo, todėl tokiems pareiškėjos teiginiams nėra pagrindo.

12.4. Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamosios dalies plečiamasis aiškinimas nėra galimas. Konstitucinei jurisprudencijai yra būdinga tai, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tam tikrų teisinių santykių atitiktį Konstitucijai,

nutarimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai pasisako, jeigu Konstitucinio Teismo nuomone atitinkamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo pasisakyta, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, todėl Ministerija savaip neinterpretavo Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teisinio reguliavimo nekeitė.

12.5. Įstatymų leidėjui reguliuojant nėštumo ir gimdymo atostogų teisinius santykius šiai administracinei bylai aktualiu laikotarpiu buvo vadovaujamasi socialinio solidarumo principu. Motinystės pašalpoms buvo taikomas ne tik maksimalaus dydžio, bet ir minimalaus dydžio ribojimas, t. y. motinystės pašalpa pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį negalėjo būti didesnė nei 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos, pagal 6 straipsnio 4 dalį – mažesnė nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis. Todėl, jei pareiškėjos nurodytu būdu būtų vykdytas Konstitucinio Teismo nutarimas, tai būtų reikėję atsisakyti ir minimalios išmokos, nes ji nėra lygi asmens vidutiniam darbo užmokesčiui. Tokiu atveju būtų apskritai paneigtas socialinės apsaugos tikslas, kadangi motinos, gaunančios didesnį nei vidutinį darbo užmokestį, gautų jokiais dydžiais neapribotą motinystės pašalpą, o skurdžiausiai gyvenanti visuomenės dalis įstatymiškai panaikinus valstybės pareigą mokėti ne mažesnę nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis motinystės pašalpą negautų dalies taip svarbių pajamų.

12.6. Pareiškėjos tariamai patirta žala taip pat negali būti kildinama iš Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktų motinystės instituto išaiškinimų, nes sprendimas, susijęs su motinystės išmokos dydžiu, jau buvo įvykdytas iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir tuo labiau įsigaliojimo. Šis nutarimas pareiškėjos atveju netaikytinas.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus Ministerijos veiksmo, kuriuo galėjo būti pažeistos jos teisės. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai laiku nereagavus į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo ir neįvykdžius pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė VSDFV teritorinio skyriaus 2016 m. kovo 7 d. sprendimų, kuriais motinystės pašalpos jai apskaičiuotos pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

16. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdama, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos

klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjos, teismas visiškai nevertino jos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo argumentus.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

20. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo (žr. nutarties 11.1, 11.3 p.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų

Konstitucijos normų ir principų (inter alia (be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti ir galėjo būti taikoma.

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

24. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

25. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai Nr. 6-24-3715 ir Nr. 6-24-3716 dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimti 2016 m. kovo 7 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

26. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Plėtojant teismų praktiką bylose dėl turtinės žalos, kildinamos iš kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo, atlyginimo priteisimo, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019).

27. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo laikytinas išvestiniu, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

29. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą atmesti.


TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS


MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-750-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00114-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 15.5(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. D. ir V. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos skundą atsakovams V. D. ir V. D. (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija su pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. akto Nr. ŽVP-923-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ teisėtumą; leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovo V. D. asmeninės nuosavybės teise valdomą 2,5336 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu ir leisti pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje;

2) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. akto Nr. ŽVP-183-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ teisėtumą; leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovų V. D. ir V. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 1,2497 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu; panaikinti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie šio žemės sklypo hipoteką, įregistruotą 2012 m. sausio 27 d. hipotekos registro pranešimo apie hipotekos įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, taip pat žymas apie sąlygą neperleisti turto trečiajam asmeniui ir įsiskolinimą už įsigytą turtą, įrašytas 2011 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7351590178011ea9d279ea27696ab7b

pardavimo sutarties, reg. Nr. 3021, pagrindu, ir leisti pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje;

3) patvirtinti NŽT direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. akto Nr. ŽVP-184-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ teisėtumą, leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovų V. D. ir V. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 1,8019 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu; panaikinti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie šio žemės sklypo hipoteką, įregistruotą 2012 m. sausio 27 d. hipotekos registro pranešimo apie hipotekos įregistravimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, taip pat žymas apie sąlygą neperleisti turto trečiajam asmeniui ir įsiskolinimą už įsigytą turtą, įrašytas 2011 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 3021, pagrindu, ir leisti pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje;

4) nustatyti, kad atsakovui V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams NŽT direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. aktu Nr. ŽVP-923-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ paimtą 2,5336 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis yra 17 960 Eur;

5) nustatyti, kad atsakovams V. D. ir V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams NŽT direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. aktu Nr. ŽVP-183-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ paimtą 1,2497 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis yra 8 110 Eur;

6) nustatyti, kad atsakovams V. D. ir V. D. atlyginimo už visuomenės poreikiams NŽT direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. aktu Nr. ŽVP-184-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje)“ paimtą 1,8019 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis yra 13 030 Eur.

Susisiekimo ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ (toliau – ir 2011 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. XI-1612) pripažino projektą „Rail Baltica“ ypatingos valstybinės svarbos projektu ir patvirtino šį projektą įgyvendinančia institucija Susisiekimo ministeriją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 31 „Dėl Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialiojo plano patvirtinimo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti procedūros pradžios“ (toliau – ir 2017 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 31), kuriuo patvirtino Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialųjį planą (toliau – Specialusis planas) ir pagal šį Specialųjį planą pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialusis planas viešai paskelbtas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (žr. adresu: http://www.tpdr.lt), Specialiojo plano registracijos kodas – T00079723.

Pareiškėjas paaiškino, kad, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimui Nr. 31, Susisiekimo ministerija 2017 m. sausio 23 d. raštais Nr. 2-176 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios“ informavo V. D. apie pradėtą 8,000 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2,8428 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 18,2151 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Be to, šiais raštais atsakovas buvo informuotas apie toliau rengiamą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, kurio rengimo metu bus nustatomos tikslios kiekvieno jo žemės sklypo

http://www.tpdr.lt/

dalies, paimamos visuomenės poreikiams, ribos, atliekamas šios visuomenės poreikiams paimamos žemės ir joje esančio kito turto vertinimas bei kiti Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatyme (toliau – Žemės paėmimo įstatymas, ŽPVPĮ) nustatyti veiksmai.

Susisiekimo ministerija nurodė, kad, parengus Žemės paėmimo visuomenės poreikiams Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje projektą (toliau – ir Projektas), 2018 m. balandžio 30 d. raštais Nr. 2-4973, Nr. 2-4982 ir Nr. 2-5023 „Dėl supažindinimo su žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektu“ atsakovas buvo informuotas apie visuomenės supažindinimą su Projektu ir galimybę pasiūlymus dėl Projekto sprendinių pateikti per 15 darbo dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos jame nurodytais adresais. Be to, 2018 m. balandžio 30 d. raštais Nr. 2-4973 pranešimu atsakovui buvo pranešta, kad, pagal Projekto sprendinius, iš 2,8428 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams bus paimama 1,2497 ha dydžio dalis ir kad yra parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. ŠIV-31(16387036), 2018 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2-4982 – kad, pagal Projekto sprendinius, iš 18,2151 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams bus paimama 1,8019 ha dydžio dalis, ir yra parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. ŠIV-30(16387015), o 2018 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2-5023 – kad, pagal Projekto sprendinius, iš 7,8551 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams bus paimama 2,5336 ha dydžio dalis ir kad yra parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. ŠIV-273(17176391).

Susisiekimo ministerija nurodė, kad NŽT direktorius 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 1P-386-(1.17 E.) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje) projekto patvirtinimo ir dėl suprojektuotų žemės sklypų pertvarkymo, servitutų nustatymo, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo, žemės savininkų nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 1P-386-(1.17 E.)) patvirtino Projektą. Šiuo įsakymu buvo pertvarkyti žemės sklypai, reikalingi paimti visuomenės poreikiams, nurodyti Pertvarkomų žemės sklypų, reikalingų visuomenės poreikiams, sąraše (toliau – Sąrašas), nustatyti jų kadastro duomenys. Be to, NŽT 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. 1P-386-(1.17 E.) nustatė, kad žymos apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą perkeliamos į žemės sklypų, kurių projektiniai Nr. 114-3, Nr. 117-3 ir Nr. 119-3, Nekilnojamojo turto registro duomenis.

Pareiškėjas patvirtino, kad 2019 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-833 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto pasirašymo“ informavo atsakovą apie priimtus žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktus, pateikė atsakovui šių aktų kopijas ir pakvietė atsakovą per 30 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos pasirašyti šiuos aktus bei nurodyti banko sąskaitą, į kurią bus pervedamas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą turtą. Be to, šiuo raštu atsakovas buvo informuotas, kad tuo atveju, jei žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktai per nustatytą terminą nebus pasirašyti, juose nurodyti atlyginimo dydžiai bus pervesti į notaro depozitinę sąskaitą, o ginčas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams bus nagrinėjamas teisme.

Atsižvelgus į tai, jog žemės sklypai Nr. 2 ir Nr. 3 priklauso V. D. ir V. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktus turi pasirašyti abu bendraturčiai, 2019 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-832 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto pasirašymo“ informavo V. D. apie NŽT priimtus 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-183-(1.18.) bei žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-184-(1.18.), pateikė šių aktų kopijas ir pakvietė atsakovę per 30 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos pasirašyti šiuos aktus ir nurodyti banko sąskaitą, į kurią bus pervedamas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą turtą. Be to, aukščiau nurodytu raštu atsakovė buvo informuota, kad tuo atveju, jei žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktai per nustatytą terminą nebus pasirašyti, juose nurodyti atlyginimo dydžiai bus pervesti į notaro depozitinę sąskaitą, o ginčas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams bus nagrinėjamas teisme.

Iki kreipimosi į teismą momento, t. y. 2019 m. balandžio 12 d. ir 2019 m. balandžio 16 d., pervedė 2018 m. gruodžio 27 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte Nr. ŽVP-923-(1.18.), NŽT 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir NŽT 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte Nr. ŽVP-184-(1.18.) nurodytas sumas, atitinkamai – 8110 Eur, 13 030 Eur ir 17 960 Eur, į notaro depozitinę sąskaitą ir apie tai 2019 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 2-3172 „Dėl informacijos apie atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę ir kitus nuostolius pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą“ pranešė V. D., o 2019 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 2-3173

„Dėl informacijos apie atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę ir kitus nuostolius pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą“ – V. D. Be to, 2019 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 2-3170 „Dėl informacijos apie atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę ir kitus nuostolius pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą“ apie piniginių lėšų pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą buvo pranešta ir NŽT, kaip Lietuvos valstybės, V. D. ir V. D. hipotekos kreditorės, atstovei.

Susisiekimo ministerija paaiškino, kad V. D. ir V. D. per nustatytą terminą 2018 m. gruodžio 27 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-923-(1.18.), 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-183-(1.18.) bei NŽT 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-184-(1.18.) nepasirašė, todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsniu, kreipėsi į teismą dėl šių aktų teisėtumo patvirtinimo.

Susisiekimo ministerija pareiškime tvirtino, kad egzistuoja visos Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nustatytos sąlygos, sudarančios pagrindą teismui patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumą.

Atsakovas V. D. atsiliepime prašė netenkinti Susisiekimo ministerijos pareiškimo reikalavimų patvirtinti NŽT direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-923-(1.18.), 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-184-(1.18.) teisėtumą.

V. D. teigimu, žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktai yra neteisėti, kadangi buvo priimti, kai buvo kilęs teisminis ginčas dėl NŽT direktoriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P-386-(1.17 E.), kuriuo buvo patvirtintas Projektas. Atsakovo manymu, Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialųjį planą privalėjo patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimas. Atsakovas abejojo, ar Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintas Specialusis planas yra galutinis teritorijų planavimo dokumentas, bei vertino, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis atitinka visuomenės poreikius. Dėl Specialiojo plano įgyvendinimą reguliuojančių teisės aktų neaiškumo ir teisėkūros nestabilumo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 31, NŽT direktoriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P-386-(1.17 E.) bei 2018 m. gruodžio 27 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-923-(1.18.), 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto Nr. ŽVP-184-(1.18.) galiojimas turi būti stabdomas.

Atsakovė V. D. papildomų paaiškinimų neteikė, pareiškė pritarianti sutuoktinio V. D. paaiškinimams.Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir NŽT atsiliepimuose sutiko su Susisiekimo ministerijos

pareiškime pareikštais reikalavimais. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad yra visos Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą patvirtinti NŽT priimtų žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje aktų teisėtumą.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtino NŽT direktoriaus aktų dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumą ir leido Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu įregistruoti paimtus visuomenės poreikiams žemės sklypus bei pradėti juos naudoti visuomenės poreikiams – geležinkelio linijai tiesti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. XI-1612, kuriuo „Rail Baltica“ projektas pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 31, kuriuo patvirtintas Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialusis planas (toliau – Specialusis planas) ir kuriuo remiantis pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, yra galiojantys teisės aktai. Teismas nustatė, kad yra parengtas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams Geležinkelio linijai nutiesti projektas (toliau – Projektas), kurį NŽT direktorius patvirtino 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 1P-386-(1.17E.), o VĮ Registrų centras parengė 2018 m. balandžio 18 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitas, kuriose nurodytos atlygintinos sumos, skirtos asmeniškai V. D. ir bendrai abiem atsakovams V. D. ir V. D., pervestos į notaro depozitinę sąskaitą. NŽT direktorius priėmė 2018 m. gruodžio 27 d. žemės paėmimo visuomenės

poreikiams aktą Nr. ŽVP-923-(1.18.), 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-184-(1.18.).

Teismas kaip nepagrįstus vertino V. D. teiginius, kad Specialusis planas, kuriam įgyvendinti paimami žemės sklypai, yra pakeistas ir nepilnas, kadangi tokiems teiginiams patvirtinti atsakovas nepateikė jokių tinkamų įrodymų. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, šiame registre Specialųjį planą keičiančių dokumentų nėra įregistruota.

Teismas sprendė, kad Susisiekimo ministerijos 2017 m. sausio 23 d. raštų Nr. 2-176 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios“ turinys leidžia teigti, kad šiais raštais atsakovui buvo pranešta apie pradėtą 8,000 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2,8428 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 18,2151 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą; apie toliau rengiamą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, kurio rengimo metu bus nustatomos tikslios kiekvieno jo žemės sklypo dalies, paimamos visuomenės poreikiams, ribos, atliekamas šios visuomenės poreikiams paimamos žemės ir joje esančio kito turto vertinimas bei kiti Žemės paėmimo įstatyme nustatyti veiksmai. Teismo vertinimu, Susisiekimo ministerija informacinio pobūdžio raštuose pateikė teisingą ir išsamią informaciją apie pradėtas ir ateityje vyksiančias žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Be to, Susisiekimo ministerijos 2018 m. balandžio 30 d. raštai Nr. 2-4973, Nr. 2-4982 ir Nr. 2-5023 „Dėl supažindinimo su žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektu“ patvirtina, kad V. D. buvo informuotas apie visuomenės supažindinimą su patvirtintu Projektu, galimybę pasiūlymus dėl Projekto sprendinių pateikti per 15 darbo dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos pranešime nurodytais adresais. Taigi, atsakovas, būdamas aktyvus ir rūpestingas, siekdamas ginti savo teises, turėjo teisę domėtis šiomis procedūromis, realiai dalyvauti Projekto sprendinių svarstyme, teikti savo pasiūlymus. Teismas, išanalizavęs Susisiekimo ministerijos pateiktus duomenis, konstatavo, kad V. D. buvo nustatyta tvarka ir tinkamai informuotas apie vykdomas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, jų metu priimtus dokumentus ir turinį.

V. D., kaip žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtė, 2019 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-832 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto pasirašymo“ buvo nustatyta tvarka informuota tik apie NŽT 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-183-(1.18.) bei žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-184-(1.18.), jai buvo pateiktos šių aktų kopijos, informacija apie atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę ir kitus nuostolius pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą. Teismas nurodė, kad V. D. užtikrinus teisę dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus svarstomais klausimais dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumo, nustatyti visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų savininko informavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimai vertintini kaip neesminiai ir nesudarantys pagrindo pripažinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktus neteisėtais.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, sprendė, jog Susisiekimo ministerijos pareiškimo reikalavimai dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumo patvirtinimo yra pagrįsti ir tenkinami. Patvirtinus žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktų teisėtumą, leidžiama įregistruoti paimtus visuomenės poreikiams žemės sklypus valstybės vardu ir pradėti šiuos žemės sklypus naudoti visuomenės poreikiams, naikinami Nekilnojamojo turto registre įrašyti juridiniai faktai apie žemės sklypo hipotekas, įregistruoti remiantis Hipotekos registro pranešimais apie hipotekos įregistravimą, žymas apie sąlygą neperleisti turto trečiajam asmeniui bei įsiskolinimą už įsigytą turtą, įrašytas pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu.

III.

Atsakovai V. D. ir V. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės arba panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovai teigia, kad teismas nepagrįstai tenkino Susisiekimo ministerijos pareiškimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jis neturi pagrindo abejoti NŽT aktais Nr. ŽVP-923, ŽVP-183 ir ŽVP-184, ir turėjo įvardinti poreikius visuomenei, kurie bus tenkinami paėmus atsakovų turtą. Taip pat teismas neatiliko savo pareigos bylą išnagrinėti išsamiai ir objektyviai,

surinkti patikimus ir objektyvius įrodymus, pagrindžiančius viešąjį interesą ir visuomenės poreikį, tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio reikalavimus. Visuotinai žinomų įstatymų ir atsakovo pareiškimo tekstų nukopijavimas ir perkėlimas į skundžiamą nutartį nėra kompetentingo teismo teisiniai motyvai, todėl nutartis negali būti pripažinta tinkamai motyvuota.

Atsakovai žymi, jog bylos nagrinėjime nedalyvavo NŽT atstovas, nėra pateikta šios institucijos pozicija nagrinėjamu klausimu.

Teismas visiškai nekreipė dėmesio ir neatsakė į atsakovų argumentus, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 31 ir juo patvirtintas iki šiol nebaigtas Specialusis planas prieštarauja galiojančio Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“ nuostatoms. Dėl to atsakovai prašė ir prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsakovų nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad jie buvo tinkami informuoti apie Specialųjį projektą ir NŽT aktus. Atsakovai nebuvo tinkamai informuoti, nes teisės aktuose nėra nurodytas informavimo būdas – informavimas teismo posėdyje. Apie egzistuojančią atsakovų nuosavybės vertinimo ataskaitą pareiškėjams tapo žinoma tik šio bylos nagrinėjimo metu. Atsakovai iki šiol nežino apie jų patiriamų ilgalaikių nuostolių atlyginimą dėl veiklos sustabdymo ir jos nutraukimo bei priverstinio gyvenamosios vietos pakeitimo.

Pareiškėjas Susisiekimo ministerija atsiliepime į atsakovų atskirąjį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėjo vertinimu, administraciniame procese tretieji suinteresuotieji asmenys dalyvauja ne dėl to, kad jiems turėtų būti reiškiami reikalavimai ar jie patys juos reiškia, o dėl to, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs administracinis ginčas liečia trečiojo suinteresuoto asmens, šiuo atveju NŽT ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, teises ir teisėtus interesus. ABTĮ 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Tokiu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo pats pasirenka, kokia teisių apimtimi jis pageidauja dalyvauti procese. NŽT nagrinėjamu atveju 2019 m. gegužės 23 d. administracinėje byloje pateikė atsiliepimą ir tokiu būdu išreiškė savo poziciją dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių. Taigi, nors atsakovai teigia priešingai, administracinės bylos nagrinėjimas nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims negali būti laikomas proceso pažeidimu, ir dėl to nagrinėjama administracinė byla neturi būti grąžinama nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismui.

Vyriausybės nutarimo Nr. 31 nuostatų atitikimo Konstitucijos ir Žemės paėmimo įstatymo nuostatoms, Vyriausybės nutarimo Nr. 31 ir Specialaus plano atitikimo Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“ nuostatoms teismas vertinti ir neturėjo. Nagrinėjamu atveju spręsdamas, ar yra pagrindas patvirtinti žemės paėmimo aktų teisėtumą, teismas turėjo vertinti, ar yra visos Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, o ne kitas aplinkybes. Šiuo atveju teismas įvertino visas Žemės paėmimo įstatymo 6 dalies 2 straipsnyje numatytas sąlygas, patys atsakovai jokių motyvų, jog 2018 m. gruodžio 27 d. akto Nr. ŽVP-923-(1.18.), 2019 m. sausio 18 d. akto Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir 2019 m. sausio 18 d. akto Nr. ŽVP-184-(1.18.) teisėtumo patvirtinimas netenkina minėtų sąlygų, nenurodė. Be to, atsakovai atskirajame skunde nenurodė jokių motyvų dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo.

Pareiškėjo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas yra nekompetentingas spręsti NŽT aktų teisėtumo klausimo dėl to, kad iki šiol nėra išspręstas teisminis ginčas dėl minėto NŽT parengto Įsakymo Nr. 1P-386-(1.17E). Atsakovams yra žinoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išsprendęs bylos stabdymo dėl kitoje administracinėje byloje nagrinėjamo teisminio ginčo dėl NŽT priimto Įsakymo Nr. 1P-386-(1.17E) klausimą dar iki skundžiamos nutarties priėmimo. Teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. eI-5413-283/2019 iki Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-1362-1063/2019 įsiteisės priimtas galutinis procesinis sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis 2019 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-544-438/2019 pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atskiruosius skundus tenkino, 2019 m. birželio 11 d. nutartį panaikino bei bylą perdavė nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismui.

Atsakovai apie priimtus žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktus ir apie visą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą buvo informuoti raštais gyvenamosios vietos adresu, tuo tarpu patys atsakovai nepateikia jokių

duomenų, o ir neteigia, kad pranešimų, kuriais buvo informuoti apie visus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros etapus, negavo. Taip pat atskirajame skunde atsakovai nepateikė jokių duomenų, kaip neva netinkamas atsakovų informavimas apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą apribojo konkrečias atsakovų teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į atsakovų atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad visos Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos yra tinkamai įvykdytos ir tai pagrindžiantys įrodymai pateikti kartu su pareiškimu teismui, skundžiama nutartimi pagrįstai patvirtino žemės paėmimo aktų teisėtumą. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. spalio 11 d. nutarime Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“, pabrėžė, kad tai yra transeuropinio transporto tinklo Europoje prioritetinis projektas. Taigi visuomenės poreikis yra poreikis tiesti naują, vakarietišką geležinkelio vėžę – viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ nesutinka su atsakovų atskirojo skundo teiginiais dėl NŽT nedalyvavimo teismo posėdžiuose. Pagal ABTĮ 77 straipsnio 3 dalį proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Be to, šios institucijos pozicija yra išreikšta 2019 m. gegužės 23 d. teismui pateiktame atsiliepime. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai NŽT žemės tarnybos atstovai nedalyvavo posėdyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į atsakovų atskirąjį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad NŽT pozicija yra išreikšta 2019 m. gegužės 23 d. teismui pateiktame atsiliepime, tuo tarpu atsakovai nenurodė, kokios konkrečiai bylos aplinkybės nebuvo išsiaiškintos dėl to, kad NŽT atstovai nedalyvavo posėdyje.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutarties, kuria patvirtintas NŽT direktoriaus aktų teisėtumas ir leista visuomenės poreikiams paimtus žemės sklypus įregistruoti valstybės vardu bei pradėti juos naudoti visuomenės poreikiams, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovai V. D. ir V. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, o atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, nes yra be motyvų, o bylos esmė neatskleista. Taip pat, atsakovų nuomone, jie nebuvo tinkamai informuoti apie Specialųjį projektą ir NŽT aktus, o bylos nagrinėjime nedalyvavo NŽT atstovas.

Pirmiausia pažymėtina, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus, sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje, kai ši žemė reikalinga ypatingos svarbos projektams įgyvendinti, nustato Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, kurio 6 straipsnyje yra reglamentuojama ginčų dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams nagrinėjimo tvarka.

Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurias turi įvertinti teismas, priimdamas nutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo: 1) ar galioja Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas arba įstatymas dėl projekto pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu; 2) ar galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas patvirtinti specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą; 3) ar žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas buvo tinkamai pagal šio įstatymo reikalavimus informuoti apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą; 4) ar yra parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas ir paimamo visuomenės poreikiams turto vertinimo ataskaita; 5) ar yra priimtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktas; 6) ar projektą įgyvendinanti institucija yra pervedusi žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte nurodytą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.

Taigi, nagrinėjamo pobūdžio bylose valstybės institucija, atsakinga už ypatingos valstybinės svarbos projekto

įgyvendinimą, su pareiškimu kreipdamasi į teismą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, turi pagrįsti, kad egzistuoja ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visuma. Atitinkamai, šios aplinkybės nustatymas (ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos egzistavimas) yra pakankamas pagrindas apygardos administraciniam teismui nutartimi patvirtinti žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą. Jei apygardos administracinis teismas nutartyje įvertina visas minėtas ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, konstatuodamas jų buvimą arba nebuvimą, laikytina, kad teismas nurodė motyvus, kuriais jis priėjo savo išvadas, t. y. tinkamai motyvavo nutartį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Seimo nutarimas dėl projekto pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu bei Vyriausybės nutarimas patvirtinti specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras yra galiojantys teisės aktai, t. y. konstatavo ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų sąlygų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir nustatė, kad atsakovai buvo tinkamai informuoti apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, t. y. konstatavo ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą, taip pat nustatė, kad yra parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas ir paimamo visuomenės poreikiams turto vertinimo ataskaita, t. y. konstatavo ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų sąlygų egzistavimą bei, kad yra priimtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktas, o projektą įgyvendinanti institucija yra pervedusi Akte nurodytą atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę sumą į notaro depozitinę sąskaitą, t. y. konstatavo ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų sąlygų egzistavimą (pirmosios instancijos teismo nutarties 9–10 psl.).

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nurodė motyvus, kuriais priėjo savo išvadas ir teisės aktus, kuriais vadovavosi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovų atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra tinkamai motyvuota. Atitinkamai, atsakovų atskirojo skundo argumentai, susiję su teismo nutarties motyvų nebuvimu ir neatskleista bylos esme, atmetami kaip nepagrįsti. Atsakovai atskirajame skunde nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad ŽPVPĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (ar dalis jų) nagrinėjamu atveju, priimant pirmosios instancijos teismo nutartį, neegzistavo.

Vadovaujantis ABTĮ 77 straipsnio 3 dalimi, proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl trečiojo suinteresuoto asmens atstovo dalyvavimo neužtikrinimo teismo posėdyje. ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1485/2014). Tačiau, kai tokio poreikio teismo manymu nėra, bylos proceso šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, tačiau kiekvienu atveju neprivalo pripažinti administracinės bylos proceso šalies dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui. Nagrinėjamoje byloje NŽT pozicija buvo išreikta 2019 m. gegužės 23 d. pateiktame atsiliepime, o atsakovai atskirajame skunde nenurodė, kaip jų teises ir teisėtus interesus paveikė trečiojo suinteresuoto asmens nedalyvavimas teismo posėdyje. Atsižvelgus į tai, atmestini atsakovų argumentai dėl NŽT nedalyvavimo bylą nagrinėjant teisme.

Byloje nustatyta, kad atsakovui V. D. apie pradėta žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą buvo pranešta Susisiekimo ministerijos 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 2-176, taip pat atsakovas buvo informuotas apie visuomenės supažindinimą su patvirtintu Projektu Susisiekimo ministerijos 2018 m. balandžio 30 d. raštais Nr. 2-4973, 2-4982, 2-5023. Atsakovei V. D. buvo pranešta apie NŽT 2019 m. sausio 18 d. žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą Nr. ŽVP-183-(1.18.) ir Nr. ŽVP-184-(1.18.), tačiau ji teismo posėdyje paaiškino, kad apie vykstančias žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras sužinodavo iš sutuoktinio V. D., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai, būdami aktyvūs ir rūpestingi, siekdami apginti savo teises, turėjo domėtis šiomis procedūromis, realiai dalyvauti projekto sprendimų svarstyme bei teikti savo pasiūlymus. To atsakovai iki 2019 metų nedarė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jų informavimo apie priimtus aktus trūkumus neesminiais.

Atsakovai atskirajame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutartį tuo aspektu, jog teismas

nepasisakė dėl jų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, kad būtų patikrintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 31, kuriuo patvirtintas Europinio standarto geležinkelio linijos Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena specialusis planas, Žemės įstatymo ir kt. teisės aktų atitikimas aukštesnės galios teisės aktams.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

Atsakovai, siekdami pagrįsti savo abejones byloje taikytinų teisės aktų teisėtumu, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Atsakovų abejonės iš esmės yra abstrakčios, grindžiamos subjektyviu visuomenės poreikių bei Europinio standarto geležinkelio linijos tiesimo vietos ekonominio tikslingumo supratimu.

Atsižvelgusi į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, o atsakovų subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tenkinti atsakovų atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų V. D. ir V. D. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-702-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01939-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23bc8980178111ea9d279ea27696ab7b


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Hidrostatyba“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo termino pratęsimo“; 2) sustabdyti Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) nustatyti dviejų mėnesių papildomą 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo terminą; 4) netenkinus skundo dalies dėl papildomo dviejų mėnesių 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomo nurodymo Nr. KLAKKS-5 įvykdymo termino nustatymo, įpareigoti atsakovą pratęsti (nustatyti) dviejų mėnesių 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo terminą.

Bendrovė prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo teigimu, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala Bendrovei, taip pat teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Bendrovei atsirastų ne tik žymi finansinė žala, ji būtų priversta keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, kas aiškiai apsunkintų Bendrovės ekonominę ar socialinę padėtį. Be to, nevykdant pakartotinio privalomojo nurodymo, Bendrovei neišvengiamai bus taikoma administracinė atsakomybė, o teismui tenkintus skundą – sprendimo įgyvendinimas gali apsunkėti arba tapti negalimas.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Hidrostatyba“ skundą ir sustabdė Departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsnių skundui keliamus reikalavimus, todėl jį priėmė.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui pagrįsti, nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą jos taikymui siekiant užtikrinti skundo reikalavimą, t. y. yra pagrindas manyti, kad netaikius reikalavimo

užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, kad yra reali grėsmė tokios žalos atsiradimui. Todėl teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareikštam skundo reikalavimui užtikrinti tenkino.

III.

Atsakovas Departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, bei pareiškėjo prašymo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo panaikinti Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo termino pratęsimo“, kuris yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. UAB „Hidrostatyba“ 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 neskundė, jis yra teisėtas, pagrįstas, galiojantis ir nėra šios bylos dalykas, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti pakartotinio privalomojo nurodymo galiojimą ir vykdymą. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į Aplinkso apsaugos agentūra su paraiška taršos leidimui pakeisti, nėra pagrindas pratęsti pakartotinio privalomo nurodymo įvykdymo terminą, kadangi pakartotinis privalomasis nurodymas buvo duotas nutraukti Kalvių karjere gamybinių nuotekų išleidimą į gamtinę aplinką neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui, t. y. pakartotinis privalomasis nurodymas duotas ir nustatytas terminas ne taršos leidimui gauti, bet nutraukti teršalų išleidimą į gamtinę aplinką. Šiuo privalomuoju nurodymu siekiama, kad būtų nutrauktas prioritetinės pavojingos medžiagos – gyvsidabrio išleidimas į gamtinę aplinką neturint tam išduoto leidimo.

Pareiškėjas UAB „Hidrostatyba“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį nepakeistą.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Bendrovės prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais. Pareiškėjas prašo ne tik panaikinti Departamento 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, tačiau ir nustatyti dviejų mėnesių papildomą 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo terminą arba įpareigoti atsakovą pratęsti (nustatyti) dviem mėnesiams 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo terminą. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomasis nurodymas Nr. KLAKKS-15 nėra šios bylos dalykas. Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bylos nagrinėjimas netektų prasmės ir pareiškėjas būtų patyręs neproporcingai dideles neigiamas finansines pasekmes.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas tenkino pareiškėjo UAB „Hidrostatyba“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdė Departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šioje byloje ginčija Departamento 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 įvykdymo termino pakartotinio pratęsimo“. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, prašė teismo sustabdyti Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuo privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas nutraukti Kalvių karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodo, kad ginčijamas Sprendimas sukelia jam neproporcingai dideles finansines pasekmes, tačiau prašo sustabdyti Departamento 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15, kurio pareiškėjas šioje byloje neskundžia, galiojimą ir vykdymą. Be to, pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie jam kilsiančias finansines pasekmes, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, jog Departamento 2019 m. rugpjūčio 9 d. privalomasis nurodymas Nr. KLAKKS-15 priimtas nustačius, kad UAB „Hidrostatyba“ Kalvių karjero gamybinės bazės į gamtinę aplinką išleidžiamose gamybinėse nuotekose yra gyvsidabrio, priskiriamo prie prioritetinių pavojingų medžiagų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą, kad dėl tokios veiklos nėra ir negali būti padaryta žala aplinkai, dėl ko kyla abejonių, ar šiuo atveju sustabdžius privalomojo nurodymo galiojimą ir vykdymą nebūtų nepažeistas viešasis interesas. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje AS-810-146/2016; 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017).

Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir sustabdė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos

Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimą ir vykdymą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalis, kuria sustabdytas Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. KLAKKS-15 galiojimas ir vykdymas, naikinama, o pareiškėjo UAB „Hidrostatyba“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkinamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį dėl reikalavimo

užtikrinimo priemonės taikymo panaikinti.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-700-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01889-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e372b660178011ea9d279ea27696ab7b

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. B. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno skyrių panaikinti 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 7SD-5496-(14.7.104) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT išnagrinėti 2019 m. liepos 24 d. R. B. prašymą atkurti nuosavybės teisę pagal M. B. B. 1991 m. gruodžio 1 d. prašymą R. B. perduodant lygiaverčius sklypą ar sklypus bet kurioje Kauno rajono savivaldybės kadastro vietoje. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. B. skundą.Teismas nurodė, kad NŽT Kauno rajono skyriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 7SD-5496-(14.7.104.)

nepriskirtinas prie tiesiogiai teismui skundžiamų sprendimų, t. y. tai nėra sprendimas atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, todėl šiam sprendimui apskųsti yra nustatyta privaloma išankstino ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad jį galima apskųsti per 20 darbo dienų NŽT direktoriui išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. NŽT Kauno rajono skyriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 7SD-5496-(14.7.104.) nebuvo apskųstas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Nacionalinės žemės tarnybos vadovui, todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir priimti R. B. skundą.

Pareiškėjo skundo pagrindas ir dalykas yra susijęs su tokiais sprendimais, kuriems neprivaloma išankstinė ginčų sprendimo tvarka. Pareiškėjas skundžia Sprendimą atkurti nuosavybės teises ir nesuteikti žemės sklypų nuosavybėn neatlygintinai. Teikdamas prašymą NŽT, pareiškėjas prašė neatlygintinai suteikti žemės sklypus, o gautą sprendimą, kuriuo tokius veiksmus atlikti atsisakyta – apskundė teismui. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas skundžia NŽT sprendimą neatlygintinai nesuteikti žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Būtent šie pareiškėjo reikalavimai buvo pagrindiniai, o ne išvestiniai, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog skundo palikimas nenagrinėtu lemtų, kad jis nebegalėtų kelti ginčo dėl NŽT priimto sprendimo neatkurti nuosavybės teisių atsisakant neatlygintinai suteikti žemės sklypus, nes pareiškėjas yra praleidęs terminą pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Be to, sprendžiamas klausimas yra susijęs su vykstančiu žemės reformos projektų rengimu, todėl užtęsus šio klausimo sprendimą – pareiškėjui galėtų nelikti laisvos žemės net nustačius, kad jo reikalavimas suteikti nuosavybės teise sklypus kitose kadastro vietovėse, buvo netenkintas nepagrįstai.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad jam nereikėjo pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginč? nagrin?jimo ne teisme tvarkos, kuri yra ?tvirtinta ABT? 26 straipsnio 1 dalyje.

Pagal ABT? 26 straipsnio 1 dal?, prie? kreipiantis ? administracin? teism?, vie?ojo administravimo subjekt? priimti individual?s teis?s aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali b?ti, o ?statym? nustatytais atvejais?? turi b?ti gin?ijami kreipiantis ? i?ankstinio gin?? nagrin?jimo ne teismo tvarka institucij?. ?ios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skund? (ABT? 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstitucinis Teismas, ai?kindamas prieinamos ir veiksmingos teismin?s gynybos turin?, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurod?s, jog teis?s aktais gali b?ti nustatyta ir ikiteismin? gin?? sprendimo tvarka (?r., pvz., Konstitucinio Teismo 2002?m. liepos 2?d., 2003?m. kovo 4?d., 2004?m. rugpj??io 17?d., 2004?m. gruod?io 29?d., 2005?m. vasario 7?d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kart? i?ai?kin?s, kad skund? nagrin?jimo tvarka gali b?ti pripa?inta i?ankstine gin?? nagrin?jimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai ?statymai ?i? tvark? apibr??ia b?tent kaip i?ankstin? gin?? nagrin?jimo ne teisme tvark?, o atitinkam? institucij? laiko tam tikros gin?? kategorijos i?ankstinio nagrin?jimo ne teismo tvarka institucija (?r., pvz., 2009?m. spalio 16?d. nutart? administracin?je byloje Nr.?ASų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje.

Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007; 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1037-

624/2017).Skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka įtvirtinta Žemės reformos įstatymo

18 straipsnyje, kuriame, be kita ko, numatyta, kad: sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui (1 d.); skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai (2 d.); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (3 d.); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (4 d.).

Iš skundžiamo NŽT Kauno skyriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 7SD-5496-(14.7.104) turinio matyti, kad pareiškėjui neatvykus į pretendentų susirinkimą, jis buvo informuotas apie pretendentų susirinkimo metu suprojektuotą perdavimui ar suteikimui nuosavybėn neatlygintinai 5,07 ha žemės plotą. Taip pat pareiškėjas informuotas, kad likusi valstybinė žemė iš esmės yra tie patys laisvos valstybinės žemės ir miško sklypai, kurių R. B. nuosavybės teisių atkūrimui M. B. B. vardu nesirinko ankstesnių žemėtvarkos projektų rengimo metu. Sprendime nurodyta, kad R. B. neatvykimas į pretendentų susirinkimą negali būti suprantamas kaip Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 105 punkte nurodytas atvejus, kad pilietis į pretendentų susirinkimą neatvyko dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių ir piliečiui perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam žemės, miško sklypas ar vandens telkinys projektuojamas rengiant kitą žemės reformos žemėtvarkos projektą. Taigi, ginčijamu Sprendimu nebuvo nuspręsta nesuteikti žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčas dėl Sprendimo panaikinimo priskirtinas ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, todėl jam taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, kad jam nėra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, ignoruoja ir tą aplinkybę, kad skundžiamame Sprendime yra nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka – vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundas dėl Kauno skyriaus atsakymo per 20 darbo dienų gali būti paduodamas NŽT direktoriui. Kadangi pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, jog pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl NŽT Kauno skyriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 7SD-5496-(14.7.104) pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5484-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01432-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. H. (M. H.) ir R. E. (R. E.), atstovaujamos įstatyminės atstovės M. H. (M. H.), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. H. (M. H.) ir R. E. (R. E.), atstovaujamos įstatyminės atstovės M. H. (M. H.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. H. (toliau – pareiškėja) ir pareiškėja R. E. (toliau – dukra), atstovaujama pareiškėjos, padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-37 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – prašymai). Pareiškėjos skunde nurodė, kad:

1.1. Migracijos departamentas tyrimą dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

1.2. (Duomenys neskelbtini).1.3. Migracijos departamentas, nesurinkęs specifinės kilmės valstybės informacijos su tikslu vertinti kaip pagrįstus ar

nepagrįstus pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus, neužtikrino tinkamo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, nustatant visiškai pagrįstos baimės egzistavimo faktą, nors pats pareiškėjos pasakojimas ir buvo pripažintas nuosekliu ir patikimu.

1.4. Atsakovas nepagrįstai pareiškėjos pasakojimą apie dalijamas skrajutes ir bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis laikė nenuosekliu, nedetaliu ir tuo pagrindu nepagrįstu. Migracijos departamentas 2019 m. kovo 20 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-37RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d2ace3a0178011ea9d279ea27696ab7b

nesuteikimo“ (toliau – Išvada) neįvardino pareiškėjos pateiktos informacijos apie (duomenys neskelbtini) prieštaravimo surinktai kilmės valstybės informacijai. Pareiškėjos apklausos metu duoti parodymai iš esmės patvirtinti kilmės valstybės informacija.

1.5. Pareiškėja niekada netvirtino tiesiogiai bendradarbiavusi su tarptautinėmis organizacijomis, 2019 m. vasario 26 d. apklausos metu nurodė, kad jos rolė apsiribojo informacijos rengimu apie (duomenys neskelbtini). Atsakovas netinkamai interpretavo pareiškėjos paaiškinimus, dėl ko nebuvo užtikrintas racionalus bei objektyvus įrodymų vertinimas, ir dėl to šiai pasakojimo daliai nepagrįstai netaikyta abejonės privilegija.

1.6. Tos aplinkybės, kurias pareiškėja nurodė prašyme suteikti prieglobstį ir apklausos Migracijos departamente metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas pareiškėjos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą (prieglobstį) pareiškėjoms.

1.7. Tuo atveju jei visgi būtų nuspręsta, kad pareiškėjoms nėra pagrindo suteikti prieglobstį, vis dėlto yra tikimybė, jog pareiškėjas išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Todėl pareiškėjoms tokiu atveju turėtų būti suteikta bent papildoma apsauga (Įstatymo 87 str. 1 d.).

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas skunde nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir Išvadoje, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, nurodė, dėl ko pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos.

2.2. Migracijos departamentas, siekdamas užtikrinti visapusišką ir objektyvų pareiškėjos atvejo tyrimą, kreipėsi į dvi žmogaus teises ginančias organizacijas, kurios publikuoja informaciją apie (duomenys neskelbtini). Todėl Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktas aplinkybes apie protestus, kuriuose ji tariamai aktyviai dalyvavo, taip pat surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad nors pareiškėjos pasakojimas yra pakankamai detalus ir nuoseklus, tačiau jis neatitinka kilmės valstybės informacijos. Nors tyrimo metu nustatyta, kad panašiu laikotarpiu vyko daugybė skirtingos svarbos protestų, kurie buvo plačiai aptariami žiniasklaidos arba socialiniuose tinkluose, tačiau abejotina, ar šalyje vyko būtent pareiškėjos nurodyti protestai.

2.3. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą bylos duomenų visumoje, nustatė, kad jos teiginiai apie tai, jog jos (duomenys neskelbtini).

2.4. Pareiškėja pirminėje apklausoje, vykusioje 2018 m. rugsėjo 11 d., nurodė, kad ji informaciją apie įvykius (duomenys neskelbtini), teikė Raudonojo kryžiaus organizacijai, tačiau pareiškėja 2019 m. vasario 26 d. vykusios apklausos metu jau nurodė, kad pati tiesiogiai jokios informacijos neteikė (duomenys neskelbtini). Organizacijų, kurioms buvo teikta informacija, įvardinti negalėjo. (duomenys neskelbtini) Kadangi pareiškėjos pasakojimas apie informacijos platinimą ir bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis nebuvo nei nuoseklus, nei detalus, nepatvirtintas kilmės valstybės informacijos kontekste, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo pareiškėjos pasakojimo nuoširdumu, o tai neleidžia vertinti pareiškėjos pateiktą pasakojimą apie kilmės valstybėje jos vykdytą aktyvią veiklą, skelbiant ir platinant informaciją, kaip tikėtiną.

2.5. Migracijos departamentas pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, vertindamas, ar pareiškėjoms gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Todėl buvo pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka nei Įstatyme numatytų prieglobsčio, nei papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.4. Teismas pripažino, kad pareiškėjos pasakojimas apie darbą (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje yra

pakankamai detalus ir nuoseklus, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) Pareiškėjos pasakojimas apie informacijos platinimą ir bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis nebuvo nei nuoseklus, nei detalus. (duomenys neskelbtini) Teismo nuomone, atsižvelgus į pareiškėjos pasakojimo trūkumus, atsakovas pagrįstai pareiškėjos teiginius apie tariamas grėsmes, kurios jai gali kilti dėl to (duomenys neskelbtini), pagrįstai vertino kaip nepatikimus.

5. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).6. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu

situacijos vertinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais veiksniais. Pareiškėjos nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su tuo, kad dėl jos dalyvavimo protestuose ji gali būti suimta ir įkalinta, neįrodo, jog pareiškėjai realiai kyla grėsmė, t. y., kad tarp jos padėties ir Įstatymo 86–87 straipsniuose išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys. Bylos duomenys nepatvirtina, kad, pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę, ji galėtų būti kankinama, su ja žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, kiltų grėsmė, kad jos, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjos pasakojimo dalį apie tai, kad ji galbūt bus suimta ir įkalinta kilmės valstybėje dėl to, kad dalyvavo protestuose, vertino labiau netikėtinu nei tikėtinu faktu. Byloje įrodymų, paneigiančių ar leidžiančių pagrįstai abejoti šia atsakovo išvada, nėra.

7. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėja ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjos nurodyta baimė nelaikytina labiau tikėtina nei netikėtina.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėja teismo posėdžio metu teigė, jog Migracijos departamentui neatskleidė „pilnos istorijos“, nes nepasitikėjo vertėja, o nepasitiki „bet kuo kas yra iš jos šalies ir kalba jos kalba“. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad, išklausęs pateiktą 2019 m. vasario 26 d. Migracijos departamente vykusios apklausos garso įrašą, nustatė, jog pareiškėjai buvo pristatyti vertėjai, jų vardai pavardės, jie įspėti dėl atsakomybės; taip pat pareiškėja klausta, ar ji pasitiki vertėju; pareiškėja buvo informuota, kad bet kuriuo apklausos metu ji gali išsakyti abejones, jei tokių iškils dėl vertimo; po apklausos pareiškėjos buvo klausta, ar ji viską suprato, ką vertė vertėjas. Pareiškėja nurodė, kad vertimą ji supranta, abejonių neturi. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjos pasakojimas Migracijos departamente ir teismo posėdžio metu esmingai skirtųsi.

9. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo fakto. Pareiškėjos bendro pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais duomenimis teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija) prasme. Pareiškėja taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jos kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjoms suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nepanaikinęs minėto Sprendimo, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

10. Pareiškėjos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą – jų skundą tenkinti. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Migracijos departamentas, nesurinkęs specifinės kilmės valstybės informacijos su tikslu vertinti kaip pagrįstus arba nepagrįstus pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus, neužtikrino tinkamo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo nustatant visiškai pagrįstos baimės egzistavimo faktą, nors pats pareiškėjos pasakojimas ir buvo pripažintas nuosekliu ir patikimu. Šie motyvai buvo nurodyti ir skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas sprendime dėl šių motyvų nepasisakė.

10.2. Migracijos departamentas nepagrįstai vertino pareiškėjos pasakojimą apie dalijamas skrajutes ir bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis nenuosekliu ir nedetaliu. (duomenys neskelbtini).

10.3. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjos pateikti parodymai (tiek apklausos, tiek teismo posėdžio metu) iš esmės patvirtinti kilmės valstybės informacija.

10.4. Priešingai, nei konstatuota Išvadoje, pareiškėja niekada netvirtino tiesiogiai bendradarbiavus su tarptautinėmis organizacijomis. Pareiškėjos 2019 m. vasario 26 d. apklausos metu klausta apie dokumentų ruošimą ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis. Pareiškėja nurodė, kad jos rolė apsiribojo informacijos rengimu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad buvo netinkamai interpretuoti pareiškėjos paaiškinimai, todėl neužtikrintas

ir racionalus bei objektyvus įrodymų vertinimas, dėl to šiai pasakojimo daliai nepagrįstai netaikyta abejonės privilegija.10.5. Teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjų pateiktų

motyvų, šių motyvų neįvertino. Tos aplinkybės, kurias pareiškėja nurodė savo prašyme suteikti prieglobstį ir apklausos Migracijos departamente metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai. Tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjoms prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertinta, ar buvo pagrįstai atisakyta pareiškėjoms suteikti ir papildomą apsaugą.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas, iš esmės nurodydamas tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą, atsiliepime papildomai pažymėjo, kad:

11.1. Pareiškėja teismo posėdžio metu nesugebėjo nurodyti tikslaus (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento vertinimu, jeigu pareiškėja būtų aktyviai dalyvavusi protestuose (duomenys neskelbtini).

11.2. Nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad teismas nepagrįstai apsiribojo tik Migracijos departamento argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjų skunde nurodytų motyvų pagrįstumo. Pareiškėja teismo posėdžio metu pateikė daugybę naujų aplinkybių, kurių ji nebuvo nurodžiusi nei savo prašyme suteikti prieglobstį, nei apklausos Migracijos departamente metu. Teismas įvertino kiekvieną pareiškėjos teiginį, objektyviai išnagrinėjo pateiktas naujas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog ji gali būti suimta ir įkalinta kilmės valstybėje į ją grįžus.

11.3. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija


12. Pareiškėjos apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

13. Pareiškėjos prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjų apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjoms pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjoms prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jos neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė

apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždamos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjos pateiktų motyvų pagrįstumo ir jų nevertindamas.

16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

17. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

18. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

20. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

22. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 116 punkte (2017 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. Nr. 1V-80 redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) taip pat nustatyta, kad <…> prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo

pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; <…> ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. <…> Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad negali grįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), kadangi ji (duomenys neskelbtini). Visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, išskyrus tai, kad ji buvo (duomenys neskelbtini), pagrįstos jos žodiniu pasakojimu (paaiškinimais).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus apklausų metu ir teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo (kartu su Migracijos departamento) padarytomis išvadomis, kad nors pripažintina, jog pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, tačiau pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, kad (duomenys neskelbtini) stinga patikimumo. Tad pareiškėjos nurodytos minėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip labiau tikėtinos nei netikėtinos, kadangi: 1) (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini) Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nei apklausos Migracijos departamente metu, nei teismo proceso metu nenurodė pakankamai nuoseklių ir išsamių aplinkybių, kad būtų pagrindas daryti išvadai, jog ji iš tiesų bendradarbiavo su jos nurodytais asmenimis; 3) (duomenys neskelbtini); ii) pareiškėja nei apklausos Migracijos departamente metu, nei teismo procesu metu išsamiau nedetalizavo jos platintos informacijos (duomenys neskelbtini) turinio; iii) (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentui pagrįstai nustačius, kad nėra pagrindo pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl jos aktyvių veiksmų (duomenys neskelbtini) vertinti kaip labiau tikėtinų nei netikėtinų, nėra pagrindo vertinti, kad iš tiesų į jos namus buvo atvykę policijos pareigūnai dėl jos minėtos veiklos (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pabrėžia, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjų prašymams suteikti prieglobstį išnagrinėti, o Migracijos departamento atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas (išdėstytas Išvadoje) buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo taikyti abejonės privilegiją, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje ir Aprašo 116 punkte numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. pareiškėjos pasakojimas nebuvo visiškai nuoseklus (išsamus), iš dalies prieštaravo surinktai informacijai apie kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), dėl ko negali būti vertinamas kaip patikimas. Apeliacinio skundo argumentai, išdėstyti Nutarties 10.1.–10.5. punktuose, vertinami kaip nepagrįsti ir dėl Nutarties 24 punkte išdėstytų argumentų.

26. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjos paaiškinimus), konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog ji ir jos dukra atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nenustatęs, kad pareiškėjos atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė joms suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

27. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjoms papildomą apsaugą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjos galėtų būti kankinamos, su jomis galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jų orumas arba jos galėtų būti tokiu būdu baudžiamos. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjoms kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar joms gali būti įvykdyta mirties bausmė. Todėl pareiškėjos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjų kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojoms turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

28. Dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus ir posėdžio metu patikslintus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. tinkamai laikėsi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje, 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų M. H. (M. H.) ir R. E. (R. E.), atstovaujamos įstatyminės atstovės M. H. (M. H.), apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1706-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02947-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.3; 19.3.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S. ir M. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S. ir M. J. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, tretieji suinteresuoti asmenys Neringos savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, L. V., R. V., V. Č. ir J. M., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2233c6a0178111ea9d279ea27696ab7b

I.

1. Pareiškėjai G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S., M. J. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos filialas) 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą „Dėl nekilnojamųjų daiktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. (4.6.10.) RS-979 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimas); 2) panaikinti Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą „Dėl daiktinių teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. (4.6.10.) RS-983 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimas); 3) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. spr1-245 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 3) įpareigoti Klaipėdos filialą įregistruoti ūkinį pastatą – sandėlius, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį ir pareiškėjų nuosavybės teises į 7/11 priklausinio (po 1/11 dalį).

2. Pareiškėjai nurodė, jog namo (duomenys neskelbtini), butų savininkai 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateikė prašymą Klaipėdos filialui dėl nekilnojamojo daikto įregistravimo ir dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą (jo dalis) įregistravimo. Ginčijamais Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. bei 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimais minėtas prašymas netenkintas, todėl pareiškėjai teikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. spalio 12 d. Sprendimu taip pat netenkino skundo. Pareiškėjų nuomone, ginčijami sprendimai neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjai argumentavo, kad kadastrinių matavimų byla buvo parengta Klaipėdos filiale dirbančios matininkės, turinčios tinkamą kvalifikaciją rengti tokio pobūdžio dokumentus, kuri buvo nuvykusi į statinių buvimo vietą, ją įvertino ir atliko visus būtinus matavimus ir kitus veiksmus, bei parengė kadastrinių matavimų bylą (toliau – ir Kadastro byla). Sprendime nėra nurodyti konkretūs argumentai ir motyvai, kuriais Klaipėdos filialas grindžia savo nuomonę, jog kadastrinių matavimų byla neatitinka teisės aktų reikalavimų. Klaipėdos filialo teiginys, jog statiniai buvo pamatų likučiai nepagrįstas, nes prašomi įregistruoti statiniai buvo pamatai ir jie negalėjo būti laikomi pamatų likučiais. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos Sprendimo argumentais, kuriais remdamasi ji netenkino pareiškėjų skundo. Lingvistiškai aiškinant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 32.2.4.2 punktą, kuriame naudojamas jungtukas „ar“, pažeisti statiniai matuojami, kai galima nustatyti kai kuriuos iš nurodytų parametrų, o ne visus išvardintus parametrus. Normoje pateiktas parametrų sąrašas nėra baigtinis, todėl gali būti nustatyti ir kiti parametrai. Pareiškėjai pažymėjo, kad nebuvo ginčo dėl to, jog prašomas įregistruoti statinys buvo pažeistas, tačiau kadastrinių matavimų byloje buvo nustatyti pakankami statinio parametrai jo matavimui ir registracijai. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 8.5 punktu, teigė, kad nagrinėjamu atveju yra išlikę virš žemės iškilę ūkinio pastato – sandėlių pamatai, t. y. jis negalėjo būti laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, todėl buvo galimas statinio rekonstravimas, atstatant neišlikusias jo dalis. Pareiškėjai akcentavo, kad pagal išlikusius pamatus buvo galima nustatyti sienų medžiagą, kas ir buvo padaryta matavimų vietoje metu. Nei Klaipėdos filialas, nei Komisija nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti, kad pagal išlikusius pamatus nebuvo įmanoma nustatyti sienų medžiagos. Esant išlikusiems ūkinio pastato – sandėlių pamatams, buvo įmanoma apskaičiuoti pažeistų sandėlių techninius parametrus. Nagrinėjamu atveju kalbama ne apie naujo statinio registravimą, o apie iš dalies sudegusio, t. y. pažeisto statinio registravimą, todėl, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, statinio plotas turėjo būti skaičiuojamas, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir į tai, kad plotas galėjo būti apskaičiuojamas pagal išlikusios statinio dalies (pamatų) parametrus, nes nebuvo jokių abejonių, kad sienos prasideda ten, kur baigiasi pamatai. Kadastrinių matavimų byloje buvo užfiksuoti visi būtini statinio parametrai ir duomenys, būtini ir pakankami nekilnojamojo turto objektui įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjai teigė, kad pastato registracijai turėjo būti taikoma jo statybos metu galiojusių teisės aktų redakcija. Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtiname teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliajame plane prašomų registruoti ūkinio pastato – sandėlių pamatai taip pat buvo pažymėti.

3. Pareiškėjai argumentavo, jog 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimas remiasi neteisėtu ir nepagrįstu Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu, todėl panaikinus 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimą naikintina ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimo dalis, kurioje nustatyta, kad registre neregistruotini patys daiktai. Pareiškėjai nesutiko su 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendime padaryta išvada, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini), butų savininkai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į prašomas įregistruoti sandėlių dalis. Bylos duomenys patvirtino, jog ūkinis pastatas – sandėliai, buvo (duomenys neskelbtini), priklausiniai / pagalbiniai pastatai.

Pareiškėjų nuomone, Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakanka patvirtinti namo (duomenys neskelbtini), butų savininkų teises į ūkinį pastatą – sandėlius. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl daikto priklausinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; kt.) ir pažymėjo, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo nustatyta pareiga registruoti namo priklausinius – ūkinius pastatus – sandėlius. Tokia pareiga atsirado tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinus STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. Pareiškėjai teigė, kad namo (duomenys neskelbtini) butų privatizavimo metu priklausinys negalėjo būti registruotas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 26 d. sąrašo 2 punktą, kuriame buvo nustatyti dokumentai, teiktini seniems statiniams registruoti.

4. Pareiškėjai teigė, kad Komisijos Sprendime pateiktas argumentas, jog pareiškėjams priklausantys butai yra pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau prašomi įregistruoti sandėlių pamatai yra kitame žemės sklype adresu, (duomenys neskelbtini), neturėjo teisinės reikšmės statinio, kaip daikto ir nuosavybės teisių į jį registracijai. Pagal istorinius duomenis ūkinis pastatas – sandėliai, buvo tiek namo (duomenys neskelbtini), tiek namo (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Pareiškėjai akcentavo ir tai, kad abu namai iki 2001 m. buvo viename žemės sklype, o žemės sklypai, kuriuose buvo namai (duomenys neskelbtini), buvo valstybiniai žemės sklypai ir, kaip esantys Kuršių nerijos teritorijoje, niekada negalės būti perleisti privačion nuosavybėn.

5. Atsakovas Klaipėdos filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko.6. Atsakovas nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos filialą su prašymu įregistruoti

Nekilnojamojo turto registre nekilnojamuosius daiktus – sandėlius 5I1ž, 6I1ž, 7I1ž, 9I1ž, esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu atsisakyta tenkinti minėtą prašymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punktu. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tvarkytojas nurodė, jog pateiktoje kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys apie esančius statinių pamatų likučius nebuvo pakankami statinių įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes jais remiantis nėra galimybės nustatyti statinių būtinųjų parametrų, identifikuoti juos kaip nekilnojamuosius daiktus ir nustatyti duomenis, reikalingus nekilnojamojo turto objektų duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą (prašomi įrašyti objektai yra sunykę (nugriautų) pastatų pamatų likučiai, pamatų fragmentai, o pamatų likučiai Nekilnojamojo turto kadastro objektais nelaikytini). Ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą, nes buvo priimtas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimas, kuriuo atsisakyta šiuos nekilnojamuosius daiktus įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, jog daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas; kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Atsakovas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu, kuriame nurodyti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendime nurodė, kad sutikrinus esamus ir istorinius Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, jog butų, esančių gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), esami ar buvę savininkai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į prašomas įregistruoti dalis sandėlių; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti dokumentai nenustatė nuosavybės teisių atsiradimo į minimus sandėlius ir neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Komisija, 2016 m. spalio 12 d. išnagrinėjusi pareiškėjų skundą ir, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, priėmė Sprendimą, kuriuo paliko galioti Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimus.

7. Atsakovas papildomai nurodė, kad kartu su 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. (4.4.2) KLS-137 pateiktu atsiliepimu per klaidą pateiktas 2017 m. vasario 7 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas su istorija „tik vidiniam naudojimui“. Nurodytame išraše statinių statusas nurodytas „formuojamas“, o daiktinės teisės į juos neįregistruotos.

8. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M. atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

9. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad buvusių statinių naudojimo faktas neįrodė, jog statiniai buvo pareiškėjų nuosavybė bei nesukūrė teisinio pagrindo nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjai niekada nebuvo įgiję nuosavybės teisių į prašomas registruoti statinių dalis; didžioji jų dalis nebuvo statinių naudotojais, nes nuosavybės teisę įgijo 1992 m. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, kad istorinė medžiaga – archyvas – neįrodė ir nekonkretizavo, kas ir kokiomis dalimis, kokiu nekilnojamuoju turtu naudojosi ar disponavo. Pareiškėjai neteikė įrodymų savo interesui pagrįsti. Iš archyvinės medžiagos matyti, jog statiniai buvo inventorizuoti, bet nebuvo patvirtintų duomenų, jog jie buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Buvusių statinių ribos išėjo už dabartinių žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ribų. Sudegusių statinių naudotojas buvo ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų gyventojai. Tokių asmenų buvo 24. Tretieji suinteresuoti asmenys darė išvadą, kad pareiškėjai klaidingai interpretavo istorinę informaciją bei pateikė tikrovės neatitinkančius faktus. Atkreipė dėmesį, kad faktinė situacija buvo pasikeitusi, o buvusių pagalbinių statinių naudotojų ratas nebuvo apibrėžtas. Atstačius buvusią padėtį, būtų pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad visi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butai buvo privatizuoti po 1992 m. Ginčo pastatai nebuvo identifikuoti ir užfiksuoti jau tuo metu, nes neatitiko registruotinam statiniui keliamų reikalavimų – buvo sunykę, sunaikinti gaisro. Tuo metu, kai pareiškėjai privatizavo pagrindinius daiktus, visi jau bent vienerius metus nesinaudojo ginčo pastatais, nes jie buvo sunykę. Pareiškėjai nuo butų privatizavimo buvusiais statiniais nesinaudojo, atstatymu nesirūpino ir teisėto valdymo nebandė susigrąžinti. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad buvo išlikę tik atskiri pastatų fragmentai, o sienos nebuvo išlikusios. Mūriniai sienojai buvo (duomenys neskelbtini) lauko tualeto likučiai, kurie buvo pašalinti įrengus centrinę nuotekų surinkimo sistemą. Detalusis planas paneigė ginčo statinių buvimą – nustatė galimą statybos sprendinį toje vietoje statyti naują statinį.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymais.

11. NŽT pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-298-162/2017 atmetė pareiškėjų skundą atsakovui NŽT dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimų pertvarkyti valstybinės žemės sklypus, atstatant jų ribas, kurios galiojo iki Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151, pateikti duomenis registro tvarkytojui, kuris apimtų iki 2016 m. lapkričio 17 d. detaliojo plano patvirtinimo įregistruotų žemės sklypų teritorijas, registruoti.

II.

12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad iš esmės nagrinėjamo administracinio ginčo esmę sudarė atsakovo, kaip registrų tvarkytojo, priimtų sprendimų atsisakyti įregistruoti ginčo nekilnojamuosius daiktus bei pareiškėjų daiktines teises į juos, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu Klaipėdos filialo prašė įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – statinius, esančius valstybinės žemės sklype ir prašymo teikimo metu registruotus adresu (duomenys neskelbtini). Prašymui pagrįsti pateikė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir kitus dokumentus. Klaipėdos filialas 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu netenkino minėto pareiškėjų prašymo. Atsisakymas motyvuotas tuo, kad pateiktoje kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys apie esančius statinių pamatų likučius nebuvo pakankami statinių registravimui, nes jais remiantis nebuvo galimybės nustatyti statinių būtinųjų parametrų, identifikuoti juos kaip nekilnojamuosius daiktus ir duomenų, reikalingų nekilnojamojo turto objektų duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Konstatuota, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai yra sunykusių (nugriautų) pastatų pamatų likučiai, pamatų fragmentai, kurie nelaikytini Nekilnojamojo turto kadastro objektais. Pareiškėjai, nesutikdami su Klaipėdos filialo nurodytais motyvais, teigė, kad prašomi įregistruoti statiniai buvo pamatai ir jie negalėjo būti laikomi pamatų likučiais. Sutiko, kad prašomas įregistruoti statinys buvo pažeistas, tačiau kadastrinių matavimų byloje nustatyti pakankami statinio parametrai jo matavimui ir registracijai.

15. Teismas pažymėjo, kad administracinę procedūrą atsakovas vykdė pagal pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d.

prašymą, o pareiškėjai skundu ginčijo atsakovo sprendimus, kurie buvo priimti pabaigus šią administracinę procedūrą. Teismo vertinimu, prašymo nagrinėjimui turėjo būti taikomos teisės aktų redakcijos, galiojusios prašymo teikimo metu.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėjai nebuvo sandėlių statytojai, o nuosavybės teises į patalpas – butus, įgijo tik po 1991 metų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ginčo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas, netaikomas.

17. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (aktuali akto redakcija galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Registro įstatymas), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir Kadastro įstatymas), Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Nuostatai) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), nuostatas, padarė išvadą, kad statinys buvo laikomas Nekilnojamojo turto kadastro objektu tokiu atveju, kai teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti jo duomenys (statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; statinio parametrai: plotas, tūris, ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai) įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Tokia nuostata yra nurodoma ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-380-492/2015, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-560-520/2015 ir kt.).

18. Teismas nustatė, kad pateiktoje Kadastro byloje pridėtos penkios 1B formos – „Pagalbinio pastato, jo dalių kadastro duomenys“. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 113 kub. m; baigtumo procentas – 6; užstatytas plotas – 62 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 113 kub. m; baigtumo procentas – 6; užstatytas plotas – 51 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 115 kub. m; baigtumo procentas – 5; užstatytas plotas – 52 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 136 kub. m; baigtumo procentas – 5; užstatytas plotas – 62 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 140 kub. m; baigtumo procentas – 5; užstatytas plotas – 64 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Teismas pažymėjo ir tai, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai formose žymimi ž raide, kas vadovaujantis Taisyklių 118.6 punktu reiškė, kad sienų statybinės medžiagos buvo medinės su karkasu, medinės skydų, molio ir kitos.

19. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus duomenis, sutiko su ginčijamuose sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjų į bylą pateikta Kadastro byla neatitiko tokiai bylai keliamų teisės aktų reikalavimų, nes objektai, dėl kurių duomenų byloje buvo kilęs ginčas, būtent ūkinis pastatas – sandėliai, vertinant juos kaip statinius (pastatus) pagal Kadastro byloje pateiktas 1B formas, nebuvo išlikę tiek, kad būtų galima nustatyti jų kadastro duomenis. Kadastro byloje pateiktose fotonuotraukose buvo matomos sudegusios statinio dalys, galėjusios būti statinio fragmentu ar liekana, tačiau nebuvo statinio laikančių konstrukcijų. Teismas akcentavo, kad fotonuotraukose užfiksuoti duomenys nepagrindė statinio egzistavimo, t. y. jog statinys buvo pastatytas ar išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti būtinus jo kadastro duomenis. Pateiktoje Kadastro byloje užfiksuoti ginčo nekilnojamojo turto objekto parametrai (tūris, plotas, sienos) iš esmės apibūdino tik atskirų galimų konstrukcinių pamatų išsidėstymą tam tikrame žemės plote, o ne išreiškė vieningos statinio konstrukcijos parametrus.

Tokie Kadastro byloje nurodyti parametrai negalėjo būti laikomi pakankamais parametrais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų prasme, t. y. iš Kadastro byloje esančių duomenų negalima buvo daryti išvadų apie statinių pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį bei konkrečiai nustatyti statinių parametrus: ilgį, plotį, skersmenį, skerspjūvį, aukštį, gylį, perimetrą arba kitus statiniams būdingus geometrinius parametrus, ir atsižvelgiant į tai, tokius objektus, kaip statinius, įtraukti į Nekilnojamojo turto kadastrą Kadastro bylos pagrindu. Nagrinėjamu atveju Kadastro byloje bei natūroje esantys faktiniai duomenys neleido identifikuoti objektų kaip nekilnojamųjų daiktų – pastatų, ir nustatyti duomenų, būtinų tam, kad nekilnojamojo turto duomenys būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teismas pažymėjo ir tai, kad dabartinė ginčo objektų būklė – pastatai iš esmės sudegę, leido daryti išvadą, jog minėti objektai buvo sunykę ir dėl to taip pat negalėjo būti identifikuojami kaip realiai egzistuojantys statiniai.

20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kadastro įstatyme, Nuostatuose vartojama statinio, kaip Nekilnojamojo turto kadastro objekto, sąvoka atitiko Lietuvos Respublikos statybos įstatyme pateiktą statinio sąvoką, sprendė, kad iš Kadastro byloje esančių fotonuotraukų buvo matyti, jog objektai, dėl kurių yra kilęs ginčas, galėtų būti sunykusių pastatų pamatų likučiai. Vadovaudamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad minėtų objektų pamatų likučiai nebuvo statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą sąvoką, kuris Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme galėjo būti Nekilnojamojo turto kadastro objektu. Kadastro byloje nebuvo nustatyta dauguma būtinų statinio parametrų, todėl teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė įregistruoti ginčo nekilnojamuosius pastatus registre pagal pareiškėjų pateiktą Kadastro bylą.

21. Teismas dėl Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 7 d. išrašo su istorija, kurio 2.3–2.8 punktuose nurodyti ginčo nekilnojamojo turto objektai, pažymėjo, kad išrašas, kuriame nurodyta žyma „tik vidiniam naudojimui“, o ginčo nekilnojamųjų pastatų statusas – „formuojama“ patvirtino, jog tokie duomenys yra skirti registratoriaus darbuotojams. Taigi, teismo vertinimu, tol, kol asmenims prieinamuose Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose nebus įregistruotų ginčo nekilnojamojo turto objektų, nebuvo teisinio pagrindo teigti, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo įregistruoti registre.

22. Teismas, vadovaudamasis Registro įstatymo nuostatomis, nustatė, kad teritoriniam registratoriui 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu atsisakius įregistruoti ginčo nekilnojamuosius pastatus (t. y. nesant įregistruoto ginčo nekilnojamojo turto objekto), 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta registruoti pareiškėjų daiktines teises į minėtus objektus.

23. Teismas, spręsdamas klausimą, ar atsakovas pagrįstai atsisakė įrašyti pareiškėjų nurodytus duomenis apie ginčo nekilnojamojo turto objektą kaip priklausinį, pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog ginčo nekilnojamojo turto objektai (statiniai) buvo ne pareiškėjams priklausančiame (valdomame, naudojamame, disponuojamame) žemės sklype, t. y. ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo ant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtintame detaliajame plane bei išnuomotas iki 2031 m. sausio 11 d. L. V., R. V., V. Č. ir J. M. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-298-162/2017 minėtą detalųjį planą, kuriuo suformuoti du atskiri žemės sklypai ((duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)) pripažino teisėtu ir pagrįstu. Taigi, nors pareiškėjai prašė ginčo nekilnojamojo turto objektus įregistruoti kaip jiems priklausančių nekilnojamojo turto objektų priklausinius, tačiau po minėtais objektais esantis žemės sklypas buvo teisėtai valdomas kitų subjektų.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad istoriniai duomenys patvirtino tai, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas buvo tiek namo (duomenys neskelbtini), tiek namo (duomenys neskelbtini), priklausinys. Teismas nustatė, kad istorinės aplinkybės tik patvirtino faktą, kad 1991 m. sudegę statiniai anksčiau buvo naudojami kaip pagalbiniai pastatai, tačiau neįrodė to, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo pareiškėjų nuosavybė ar, kad jie buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Be to, pastatai 1991 m. sudegė, todėl nuo tada nebuvo naudojami. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų teismas nustatė, kad butai, adresu (duomenys neskelbtini), privatizuoti 1992 metais, bei pastatas – gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), ir šiame pastate esančios patalpos – butai, buvo įregistruoti be priklausinio (ūkinio pastato – sandėlių). Teismo vertinimu, dalis pareiškėjų nuosavybės teises įgijo jau po to, kai ginčo nekilnojamojo turto objektas tapo nenaudojamu, todėl negalėjo būti statinių naudotojais. Teismas pažymėjo ir tai, kad nors pareiškėjai teigė, kad ginčo nekilnojamojo turto objektus siekė atstatyti tam, jog ten būtų galima laikyti malkas, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų buvo matyti, kad butuose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 8 įrengtas

vietinis centrinis šildymas. Minėti duomenys, teismo vertinimu, paneigė pareiškėjų teiginį, jog sandėliai jiems reikalingi malkoms laikyti. Be kita ko, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų buvo matyti, jog vietinis centrinis šildymas neįrengtas būtent gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), gyventojams.

25. Teismas laikė, kad pareiškėjai atsakovui su 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu nepateikė jokio dokumento, kuris neginčytinai patvirtintų, jog ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų priklausiniai, ar, kad kitu būdu buvo įgiję nuosavybės teises į šiuos statinius. Pareiškėjai registratoriui taip pat nepateikė jokio teismo sprendimo, kurio rezoliucinėje dalyje būtų nurodyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir registre neįregistruotas, bet realiai esantis statinys, ar kitas nekilnojamojo turto objektas, esantis kitoje namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjams ar buvo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų priklausinys. Teismas, įvertinęs pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymo turinį bei jų atsakovui pateiktus dokumentus, nurodė, kad pareiškėjai, prašydami įregistruoti priklausiniu ginčo nekilnojamojo turto objektą bei nuosavybės teises į jį, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes.

26. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pareiškėjai 2017 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2YT-16363-618/2017 (teisminio proceso Nr. 2-06-3-13662-2017-9)). Iš į bylą pateikto 2017 m. spalio 23 d. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turinio buvo matyti, kad pareiškimu Klaipėdos miesto apylinkės teismui pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai – sandėliai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniai, ir tai, kad pastatų – sandėlių (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinių 7/11 dalys nuosavybės teise priklauso G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S., M. J. 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi pareiškimas grąžintas pareiškėjams. Byla su atskiruoju skundu buvo išsiųsta į apeliacinės instancijos teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos bylos iniciavimas patvirtino tai, kad pareiškėjams buvo suprantama, jog registro tvarkytojui 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateiktų įrodymų neužteko pareiškėjų daiktinėms teisėms į ginčo nekilnojamojo turto objektus ir statinių kaip namo adresu (duomenys neskelbtini), priklausinius įregistravimui.

27. Apibendrindamas pareiškėjų pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad su 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu Klaipėdos filialui nebuvo pateikta dokumentų, kuriuose būtų nustatyta, jog realiai esantis statinys, stovintis kitoje namų valdoje, nuosavybės teise priklausė pareiškėjams ir buvo jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto objekto priklausinys, t. y., pareiškėjai nepateikė teritoriniam registratoriui dokumentų, atitinkančių Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas. Be to, pareiškėjų daiktinė teisė į nekilnojamojo turto objektus negalėjo būti registruota, nes iki šiol pats nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas.

28. Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog ginčijami Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimai teisėti ir pagrįsti, nebuvo teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Komisijos sprendimą.

29. Teismas konstatavo, jog ginčijamuose individualiuose administraciniuose aktuose buvo aiškiai nurodyta, kodėl pareiškėjų prašymas negalėjo būti tenkinamas, nurodytos teisės aktų nuostatos, pagrindžiančios tokius sprendimus, taigi sprendimai negalėjo būti laikomi nemotyvuotais bei teisiškai nepagrįstais. Teismo vertinimu, iš pareiškėjų tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu išreikštos pozicijos buvo matyti, kad jie aiškiai suvokė, kokių faktinių aplinkybių bei teisės aktų pagrindu yra grindžiami ginčijami sprendimai. Tai, kad pareiškėjų netenkina atsakovo bei Komisijos sprendimuose išdėstyti motyvai, nesudarė pagrindo teigti, jog jie neatitiko Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

30. Atsižvelgdamas į tai, jog ginčijami sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais, teismas nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Todėl šis reikalavimas taip pat teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

31. Teismas taip pat buvo panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriomis buvo uždrausta atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ Registrų centrui atlikti veiksmus, susijusius su Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruotais daiktais – gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ir pastatais – sandėliais, bei uždrausta Nekilnojamojo turto kadastre pakeisti ir / arba panaikinti bet kuriuos duomenis apie pastatus – sandėlius.

III.

32. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą, o jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog byla turėtų būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai prašo grąžinti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

33. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, jog ginčo atveju netaikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278, kuriuo yra patvirtintas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas siaurinamai aiškina Nutarimo taikymą. Nutarimas yra taikomas tiek iki 1991 m. pastatytiems, tiek iki 1991 m. įsigytiems statiniams. Nutarime nėra nustatyta, kad šiuos pastatus turi būti pastatę asmenys, kurie teikia prašymą registruoti statinius. Atsižvelgiant į iki 1991 m. galiojusią tvarką, pagal kurią iš esmės visi statiniai priklausė valstybei, pareiškėjų nuomone, Nutarimu buvo siekiama sureglamentuoti atvejus, kai pastatyti statiniai (paprastai pastatyti ir priklausę nuosavybės teise valstybei) registruojami kitų asmenų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų teigimu, nusprendęs, kad ginčo atveju Nutarimas netaikomas, nepagrįstai nevertino VĮ Registrų centre esančioje nekilnojamojo turto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), byloje esančių įrodymų, kurie patvirtino faktą, kad ūkinis pastatas – sandėliai buvo namų (duomenys neskelbtini)priklausiniai ir, kad jie buvo pastatyti iki 1991 m.

34. Pareiškėjai nurodo, kad teismo aiškinimas, jog ūkinis pastatas – sandėliai yra sudegusio statinio dalys ir nėra statinio laikančių konstrukcijų, neatitinka statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 8.5 punkto nuostatų, kurios reglamentuoja, kada statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu.

35. Pareiškėjai pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 7 d. išraše pateikti duomenys patvirtina, jog duomenys apie nekilnojamojo turto objektus – statinius – sandėlius yra įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, taip pat jie patvirtina, kad yra nebaigta nuosavybės teisių į šiuos nekilnojamojo turto objektus registravimo procedūra. Pareiškėjai nesutinka, kad VĮ Registrų centro duomenų banke gali egzistuoti skirtingo turinio duomenys apie nekilnojamojo turto objektus ir kad jie gali būti vertinami skirtingai. Taigi, pareiškėjų nuomone, dokumentai, patvirtinantys, jog ūkinis pastatas – sandėliai, yra namų (duomenys neskelbtini)priklausiniai, yra VĮ Registrų centre esančioje nekilnojamojo turto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), byloje. Pareiškėjai nurodo, kad neturi galimybių pateikti jokių kitų papildomų dokumentų, kadangi byla yra perduota spręsti administraciniam teismui, būtent šis teismas ir turi spręsti klausimą dėl ūkinio pastato – sandėlių kaip namų (duomenys neskelbtini) priklausinių statuso ir tokiu būdu išspręsti tarp pareiškėjų ir atsakovo kilusį ginčą iš esmės. Be to, ūkinio pastato – sandėlių, buvimas kitiems asmenims nuomojamame valstybinės žemės sklype nereiškia, jog ūkinis pastatas –sandėliai, negali būti laikomi namo (duomenys neskelbtini) priklausiniais.

36. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo Komisijos 2016 m. spalio 12 d. Sprendimo turinio, o padarė išvadą, jog pripažinus teisėtais atsakovo sprendimus, nėra pagrindo naikinti Komisijos sprendimą. Pareiškėjai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimą, remiantis pareiškėjų skunde išdėstytais motyvais.

37. Atsakovas Klaipėdos filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos filialas savo motyvus šioje byloje yra išsamiai išdėstęs pateiktame 2017 m. rugsėjo 26 d. atsiliepime Nr. (4.4.2.)KLS-1268 ir juos palaiko, o apeliaciniame skunde pareiškėjai naujų argumentų nepateikė.

39. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas, kadangi teismas visapusiškai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas.

40. Tretieji suinteresuoti asmenys papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad: 1) bylos medžiagoje esanti istorinė medžiaga yra archyvas, kurio buvimas ir turinys niekaip neįrodo ir nekonkretizuoja, kas, kokiomis dalimis ir kokiu nekilnojamuoju turtu naudojosi, ar disponavo. Iš archyvinės medžiagos galima daryti išvadą, kad statiniai buvo inventorizuoti, tačiau nėra patvirtintų duomenų, kad jie buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai; 2) sugretinus į bylą pateiktus archyvinius

duomenis apie buvusius statinius su esamais žemės sklypų planais matyti, kad pareiškėjai klaidingai interpretuoja istorinę informaciją, pateikia tikrovės neatitinkančius faktus apie buvusių pagalbinių statinių naudotojų skaičių tam, kad pagrįstų savo tariamai teisėtai turimą teisę į nuosavybę. Nebeįmanoma atstatyti buvusios padėties, kai stovėjo pagalbiniai, šiuo metu sunykę statiniai, o mėginant tai daryti, būtų pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai; 3) tariami priklausiniai, kuriuos pageidautų įregistruoti pareiškėjai, nebuvo identifikuoti ir užfiksuoti butų privatizavimo metu, nes ir 1992 m., kaip ir šiuo metu, faktiškai neatitiko registruotinam statiniui keliamų reikalavimų, buvo sunykę, sunaikinti gaisro; 4) tuo metu, kai pareiškėjai privatizavo pagrindinius daiktus, visi iš jų mažiausiai vienerius metus jau nesinaudojo tariamais priklausiniais, nes jie buvo sunaikinti gaisro; 5) nurodomas detalusis planas ne patvirtina esamų statinių buvimą, kaip teigia pareiškėjai, o priešingai – paneigia, nes nustato galimą statybos sprendinį toje vietoje statyti naują statinį. Šis pareiškėjų nurodomas argumentas yra priešingas kitiems pareiškėjų argumentams, kildinamiems iš archyvinių dokumentų, nes detaliajame plane pateikiamas leistinos naujos statybos brėžinys net teoriškai nesutampa su pareiškėjų pateiktu archyvinių dokumentų duomenimis apie buvusių pagalbinių pastatų ribas.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

42. NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


43. Nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai valstybės įmonės Registrų centro struktūrai ir nelikus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, t. y. atsakovo nagrinėjamoje byloje, atsakovu šioje byloje įtraukiama valstybės įmonė Registrų centras (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 str. 1 d.).

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (4.6.10.) RS-979, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (4.6.10.) RS-983 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. spr1-245, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą prašydami: 1) įregistruoti statinius, esančius (duomenys neskelbtini); 2) minėtus statinius įregistruoti kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį; 3) įregistruoti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S., M. J. nuosavybės teises (po 1/11 dalį) į minėtus nekilnojamuosius daiktus.

46. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu netenkino prašymo įrašyti ginčo nekilnojamuosius daiktus į Nekilnojamojo turto kadastrą, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punktu, nes, atsakovo teigimu, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitiko nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių.

47. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu netenkino pareiškėjų prašymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą), kadangi yra priimtas 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimas atsisakyti šį nekilnojamąjį daiktą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, be to, Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų įgiję nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį daiktą. Šiame sprendime nurodyta, jog jis yra priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu.

48. Pareiškėjai minėtus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimus apskundė Centriniam registratoriui, kuris 2016 m. spalio 12 d. sprendimu paliko galioti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimus.

49. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo

teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytus atvejus, kai Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys Kadastro nuostatuose nustatyta tvarka keičiami atitinkamai minėtuose straipsniuose nurodytų institucijų teikimu ar asmenų prašymu.

50. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktas nustato, kad kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti.

51. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas, spręsdamas prašymą dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą privalo, visų pirma patikrinti, ar asmuo turi teisę tokį prašymą paduoti, t. y. ar prašymą padavęs asmuo yra nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo. Nustačius, jog asmuo, padavęs prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, neturi teisės tokį prašymą paduoti, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos atitikties Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimams vertinimas nėra būtinas.

52. Nors pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašyme dėl nekilnojamojo daikto ir nuosavybės teisų į jį registravimo, pateiktame VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, nurodė, jog nekilnojamasis daiktas (pagalbinio ūkinio pastato pamatai), kurio duomenis prašoma įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, yra namo, esančio (duomenys neskelbtini) priklausiniai, tačiau kadastro tvarkytojui nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad pareiškėjai yra nekilnojamojo daikto (pagalbinio ūkinio pastato pamatų) savininkai. Pareiškėjams nepateikus Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui dokumentų apie tai, kad jie yra nekilnojamojo daikto, kurio kadastro duomenis prašė įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, savininkai, buvo pagrindas atsisakyti minėtus duomenis įrašyti vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktu.

53. Ginčijamame VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų pateiktos kadastrinių matavimų bylos atitiktimi teisės aktams, reglamentuojantiems jos suformavimo tvarką, yra perteklinės ir neturi jokios teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija šių minėtame atsakovo sprendime išdėstytų aplinkybių nevertina.

54. Nors atsakovas, priimdamas ginčijamą 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimą taikė ne tą teisės normą, kurią privalėjo taikyti, tačiau, nuspręsdamas netenkinti pareiškėjų prašymo įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

55. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

56. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

57. Pareiškėjai kartu su 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu dėl nuosavybės teisių registravimo Nekilnojamojo turto registre pateikė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, dokumentus iš VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kadastro bylos, rengiamo detaliojo plano sprendinių planą. Šiuose dokumentuose nėra duomenų apie pareiškėjų nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą)

atsiradimą, todėl šie dokumentai pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio nuostatas nėra teisinis pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą). Todėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą).

58. Taigi, nesant pagrindo naikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimus, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi ginčą ikiteismine tvarka, 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo. Nepanaikinus teritorinio registratoriaus sprendimų, kuriais buvo išspręstas pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymas dėl nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį registravimo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą įregistruoti ūkinį pastatą kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį ir pareiškėjų nuosavybės teises į šį pastatą.

59. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S. ir M. J. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1678-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04205-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2dfc4930178111ea9d279ea27696ab7b

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Dubysos regioninio parko direkcija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) išmokėti pareiškėjui 595,68 Eur dydžio paramą pagal veiklos sritį Parama „Natura 2000“ miškuose.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 18,30 ha miško žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2014 metų pareiškėjui atsakovas skyrė paramą, pagal priemonę „Natura 2000 išmokos“. Agentūra 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. BR6-2479 informavo pareiškėją apie tai, jog remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikta informacija, pareiškėjui buvo išmokėta tik dalis jam priklausančios išmokos. Šiame rašte atsakovas nurodė, kad: „Pažymime, nors Jūsų 2016 m. Paraiškoje buvo deklaruotas 6,84 ha plotas pagal Programą, tačiau Agentūra Jūsų 2016 m. Paraišką administravo vadovaudamasi VSTT raštu, kuriame nurodoma, kad tinkamas paramai pagal Programą plotas 3,135 ha“. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-246 (Žemės ūkio ministro 2016 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 3D-112 redakcija) patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Su „Natura 2000“ ir vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8.2 punktas numato, kad parama pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“ skiriama kasmet už kiekvieną miško hektarą, esantį „Natura 2000“ teritorijoje arba kitoje gamtiniu požiūriu vertingoje teritorijoje, siekiant paramos gavėjams kompensuoti šiose vietovėse dėl Direktyvų 92/43/EEB ir 2009/147/EB privalomų reikalavimų įgyvendinimo patirtas papildomas išlaidas ir prarastas pajamas. Taisyklių 23.1 punktas numato, kad 272 Eur parama pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“ skiriama kasmet už vieną miško hektarą (pirminiu ne ilgesniu kaip 5 metų laikotarpiu, t. y. pirmuosius penkerius metus nuo pirmos gautos išmokos pagal priemonę) – kai uždrausta vykdyti pagrindinius miško kirtimus (įskaitant, kai draudžiami pagrindiniai kirtimai EB svarbos paukščių veisimosi vietose ir kai pagrindiniai kirtimai atidėti vėlesniam laikui) arba leidžiami nedidelio intensyvumo atrankiniai kirtimai (leidžiant iškirsti ne daugiau kaip 10 proc. medyno tūrio per 10 metų). Pažymos apie nustatytus privalomus veiklos apribojimus išdavimo tvarkos aprašas yra patvirtintas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. V-87 „Dėl Pažymos apie valdoje nustatytus veiklos apribojimus privataus miško savininkams ar jų asociacijoms, siekiantiems paramos pagal priemonės „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“, išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šio teisės akto nuostatos nurodo, kad pažyma apie nustatytus privalomus veiklos apribojimus yra pagrindas Paramos „Natura 2000“ miškuose skyrimui. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į suinteresuotą asmenį – Dubysos regioninio parko direkciją, prašydamas išduoti pažymą apie jam priklausančiam miškui nustatytus veiklos apribojimus. 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjui buvo pateikta pažyma apie miškui nustatytus veiklos apribojimus, kurioje nurodytas 5,33 ha plotas. 2017 m. liepos 10 d. pareiškėjas pateikė atsakovui Dubysos regioninio parko pažymą, kurioje nurodomas plotas – 5,33 ha plotas, bei ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą, informuodamas, jog jam nėra išmokėta visa parama pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“, prašydamas išmokėti likusią paramos dalį. Atsakovas pateikė pareiškėjui 2017 m. lapkričio 17 d. atsakymą iš kurio turinio matyti, kad atsakovas vilkino ir atsisakė išmokėti likusią paramos dalį – 595,68 Eur (išmokėta suma – 854 Eur, turėjo būti išmokėta viso –1 449,76 Eur).

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 31 d. Agentūrai pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir

kitus plotus bei gyvulius paraišką (reg. Nr. 16-1012066905-A1-1), kurioje deklaravo 6,84 ha plotą pagal Lietuvos kaimo

plėtros 2014–2020 programos priemonę „Su „Natura 2000“ ir „Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“ (toliau – ir Priemonė). Agentūra, siekdama užtikrinti tinkamą paraiškų pagal Priemonę administravimą ir išmokėjimą, 2016 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. BRK-4346 „Dėl duomenų pateikimo“ kreipėsi į Tarnybą, prašydama pateikti duomenis apie pareiškėjus, siekiančius paramos pagal Priemonę. Tarnyba 2016 m. spalio 27 d. raštu Nr. (4)-V3-1592 (7.13) pateikė Agentūrai informaciją apie patikrintus subjektus, 2016 m. siekiančius paramos pagal minėtą Priemonę. Taip pat Tarnyba informavo Agentūrą, kad dalies ankstesnių metų pareiškėjų deklaruoti plotai nepateko į PPIS išskirtus plotus (kodai PK, UK, DM ar NM), taip pat jiems nėra išduota saugomos teritorijos direkcijos pažyma. Todėl šių plotų tinkamumą paramai Agentūra vertino atskirai, atsižvelgdama į Miško kirtimų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. D1-79 (2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. D1-690 redakcija) nuostatas. Mintame rašte taip pat buvo nurodyta, kad 2015 metais Raseinių miškų urėdijos teritorijoje buvo atlikta valstybinė miškų inventorizacija, todėl, patikslinus miškų taksacinius rodiklius, dėl pasikeitusio medynų amžiaus daliai buvusių pareiškėjų išmokos nebepriklauso. Agentūroje buvo gautas Tarnybos patikslintas 2017 m. balandžio 28 d. raštas Nr. (4)-V3-661 (7.13), kuriame buvo pateikti patikslinti duomenys apie pareiškėjus, siekiančius paramos pagal Priemonę. Gautame Tarnybos rašte pažymėta, kad „2016 m. rengiant „Natura 2000“ teritorijų, tinkamų gauti paramą pagal priemonės „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“ skaitmeninius duomenis, nebuvo įtraukti kai kurie „Natura 2000“ teritorijų plotai, kadangi 2015 m. pabaigoje pasikeitus Miškų įstatymo ir Miško kirtimo taisyklių nuostatoms, vis dar nebuvo aišku, ar tiems plotams tebetaikomi miško ūkinės veiklos apribojimai ir už juos gali būti prašoma kompensacijų. Todėl dalies pareiškėjų, kurių miško valdos 2015 m. pateko į Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje išskirtus plotus, 2016 m. į iš anksto išskirtus plotus nebepateko“. Šiame rašte taipogi buvo nurodyti atvejai, kuomet miško savininkai galėjo prašyti paramos už draudžiamus pagrindinius kirtimus. Tarnybos rašte buvo prašoma Agentūros atsižvelgti į papildomai pateiktą informaciją, kadangi Tarnyba, tikslindama duomenis apie 2016 m. pareiškėjus (pridėjo sąrašą), parengė papildomus, iš anksto identifikuotų plotų skaitmeninius duomenis.

5. Agentūroje 2017 m. gegužės 16 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. BR5.1-6460), kuriuo jis prašė informuoti, kodėl pagal 2016 m. gegužės 31 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (reg. Nr. 16-1012066905-A1-1) (toliau – ir 2016 m. Paraiška) nėra išmokėtos pagal Priemonę priklausančios paramos išmokos. Į pareiškėjo Prašymą buvo atsakyta Agentūros 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. BR6-2479 (11.2.1) „Dėl atsakymo į prašymą“. Agentūra paaiškino pareiškėjui, kad nors 2016 m. Paraiškoje buvo deklaruotas 6,84 ha plotas pagal Priemonę, tačiau Agentūra 2016 m. Paraišką administravo vadovaudamasi Tarnybos patikslintais duomenimis, pagal kuriuos tinkamas paramai pagal Priemonę plotas buvo 3,135 ha. Pareiškėjo 2016 m. Paraiškos paramos išmokų pagal Programą dalis buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.7. Tarnyba nurodė, kad Agentūra kasmet, vadovaudamasi Tarnybos su Agentūra sudaryta Bendradarbiavimo ir

duomenų teikimo 2015 m. liepos 14 d. sutartimi Nr. TP1 l-(7.7)-88/FU-2015, teikia patikrinti Tarnybai sąrašą pareiškėjų, siekiančių paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 31 d. Agentūrai pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, kurioje deklaravo 6,84 ha plotą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“. Patikrinusi 2016 m. pareiškėjų deklaravimo duomenis, Tarnyba informavo Agentūrą, kad ne visas pareiškėjo T. V. deklaruotas plotas patenka į PK tipo teritorijas, ne visam deklaruotam plotui taikomi miškų ūkinės veiklos apribojimai. Nuo 2015 m. „Parama Natura 2000 miškuose“ skiriama pagal naują Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą ir Taisykles. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis, Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje (toliau – ir PPIS) kiekvienais metais teikiama išankstinė informacija (ją rengia Tarnyba) apie visos Lietuvos mastu „Natura 2000“ teritorijose taikomus miškų ūkinės veiklos apribojimus, pažymėtus kodais PK, UK, DM ir NM. Ši informacija rengiama vadovaujantis Saugomų teritorijų valstybės kadastro, Miškų valstybės kadastro duomenimis ir „Natura 2000“ teritorijoms nustatytais teisės aktų reikalavimais dėl miškų ūkio veiklos apribojimų. 2015 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. Dl-690 patvirtinus naujas Miško kirtimų taisyklių nuostatas, IIA grupės miškuose, nepriklausomai nuo to ar jie patenka į saugomą teritoriją, ar ne, buvo

nustatyti nauji reikalavimai pagrindinių (grupinių atrankinių) kirtimų amžiui bei skalsumui. Todėl 2016 m., įvertinus Miško kirtimų taisyklių pakeitimus, taip pat naujus Raseinių miškų urėdijos valstybinės miškų inventorizacijos duomenis, PPIS buvo pateikti atnaujinti duomenys, nurodantys, kokiuose plotuose pareiškėjams (įskaitant ir T. V.) taikomas apribojimas PK ir kokiuose plotuose galima deklaruoti be saugomos teritorijos direkcijos pažymos. Vadovaujantis Taisyklių 10.4.2.1.3 punktu, tais atvejais, kai valda (jos dalis) nepatenka į sutartiniais kodais PK, UK, NM ar DM pažymėtus plotus arba kai PPIS pateiktos iš anksto nurodytos informacijos apie pareiškėjo valdoje (jos dalyje) nustatytus miškų ūkinės veiklos apribojimus nepakanka paraiškai pateikti arba valdoje įvyko tam tikrų pokyčių, susijusių su konkrečios „Natura 2000“ miško vietovės privalomaisiais apribojimais, pareiškėjas, teikiantis paraišką, privalėjo turėti valstybinio gamtinio rezervato, valstybinio parko ar biosferos rezervato direkcijos pagal valdos buvimo vietą ne anksčiau kaip 2015 m. išduotą pažymą apie nustatytus privalomus veiklos apribojimus, kurie detalizuoti minėtų taisyklių 15 punkte. Tarnybos žiniomis, T. V. 2016 m. nesikreipė į Direkciją dėl jo valdai taikomų apribojimų, todėl Tarnyba jo deklaruotą plotą galėjo vertinti tik atsižvelgdama į tai, ar deklaruotas plotas patenka į PK tipo teritorijas (kurios buvo pateiktos Agentūrai su vėlesniais pataisymais). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo deklaruotas plotas tik iš dalies pateko į PK tipo teritorijas. Tarnyba pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjui priklausančių išmokų 2016 m., todėl Dubysos regioninio parko direkcijos 2017 m. birželio 1 d. pateikta pažyma negalėjo būti taikoma atbuline data, ji galiojo nuo pažymos išdavimo dienos iki pažymoje nurodytos datos. Agentūra, administruodama 2016 m. paraišką negalėjo remtis 2017 m. išduota pažyma. Pareiškėjui miškų ūkio veiklos apribojimai pagal kodą PK (NATM1 remiama grupė) 2016 m. buvo taikomi 5,33 ha plote, taip pat įvertinant ir tai, kad deklaruojant pareiškėjas 2016 m. neteikė saugomos teritorijos direkcijos pažymos, todėl turėjo deklaruoti tik PPIS išskirtą plotą, kuriam taikomas apribojimas. Pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui paramą pagal veiklos sritį „Parama Natura 2000“ miškuose“ negalėjo būti tenkinamas, nes į bylą pateikti rašytiniai įrodymai pagrindė, kad parama už tokio dydžio plotą pareiškėjui nepriklausė.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Dubysos regioninio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) su pareiškėjo skundu nesutiko.

9. Direkcija nurodė, kad pareiškėjo miško valda pateko į „Natura 2000“ teritoriją Jūkainių mišką LTRAS0001, kuris yra „Natura 2000“ Europos svarbos saugomų teritorijų tinklo dalis susidedanti iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtų natūraliems buveinių tipams ir gyvūnų bei augalų rūšims Europos Bendrijos teritorijoje išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti. „Natura 2000“ miškų teritorijose aptinkamų natūralių buveinių ir rūšių buveinių išsaugojimui buvo būtina palikti daugiau negyvos medienos, tam tikruose miško fragmentuose nevykdyti pagrindinių miško kirtimų, plynų kirtimų biržėse palikti daugiau biologinės įvairovės apsaugai skirtų medžių (drevėtų, plačiomis lajomis ir pan.) ir kt. Šie apribojimai dažnai sumažina miško savininkų pajamas arba didina veiklos išlaidas. Todėl privačių miškų savininkams ar jų asociacijoms už Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose nustatytus ūkinės veiklos apribojimus mokamos kompensacijos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“. Išmokos skiriamos privačių miškų savininkams ar jų asociacijoms, kai valda „Natura 2000“ saugomoje teritorijoje, kurioje privaloma laikytis specifinių veiklos apribojimų. Išmokos mokamos ne už plotą, kuris pateko į „Natura 2000“ miškų teritoriją, bet už plotą, kuriame nustatyti apribojimai ir patiriamos papildomos sąnaudos. 2015 m. pabaigoje Aplinkos ministro 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. D1-690 patvirtinus naujas Miško kirtimų taisyklių nuostatas, HA grupės miškuose, nepriklausomai nuo to ar jie pateko į saugomą teritoriją, ar ne, buvo nustatyti nauji reikalavimai pagrindinių (grupinių atrankinių) kirtimų amžiui bei skalsumui. Todėl 2016 m., įvertinus Miško kirtimų taisyklių pakeitimus, taip pat naujus Raseinių miškų urėdijos valstybinės miškų inventorizacijos duomenis, PPIS buvo pateikti atnaujinti duomenys. Pagal atnaujintą PPIS informaciją, 2016 m. pareiškėjo T. V. valdoje (kadastrinis Nr. 7258/0005:43) pagrindinių kirtimų apribojimai buvo taikomi 221 kvartalo 21, 24, 25, 33, 34 sklypuose, 5,33 ha plote. Tačiau deklaruotas plotas apėmė tik dalį šių sklypų. 2017 m. taip pat buvo deklaruotas 6,84 ha plotas, nors Direkcija 2017 m. pažymoje buvo aiškiai nurodžiusiu, kokiame plote ir kurioje valdos dalyje taikomi apribojimai. Jei pareiškėjas paraišką teikė anksčiau, nei Direkcija išdavė pažymą (2017 m. birželio 1 d.), pareiškėjas turėjo galimybę patikslinti deklaravimo duomenis.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo T. V. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Agentūrai pateikė 2016 m. gegužės 31 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (reg. Nr. 16-1012066905-A1-1), kurioje deklaravo 6,84 ha plotą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 programos priemonę „Su „Natura 2000“ ir „Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. BRK-4346 „Dėl duomenų pateikimo“ kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti duomenis apie pareiškėjus, siekiančius paramos pagal Priemonę. Tarnyba 2016 m. spalio 27 d. raštu Nr. (4)-V3-1592(7.13) pateikė atsakovui informaciją apie patikrintus subjektus, 2016 m. siekiančius gauti paramą pagal minėtą Priemonę. 2017 m. balandžio 28 d. atsakovas gavo Tarnybos patikslintą raštą Nr. (4)-V3-661(7.13), kuriame buvo pateikti patikslinti duomenys apie pareiškėjus, siekiančius paramos pagal Priemonę. Šiame rašte nurodyta, kad dalies pareiškėjų, kurių miško valdos 2015 m. pateko į Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje išskirtus plotus, 2016 m. į iš anksto išskirtus plotus nebepateko. Minėtame Tarnybos rašte nurodyti ir atvejai, kuomet miško savininkai gali prašyti paramos už draudžiamus pagrindinius kirtimus. 2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą (reg. Nr. BR5.1-6460), kuriuo jis prašė informuoti, kodėl pagal 2016 m. Paraišką nėra išmokėtos paramos išmokos. Atsakovas 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. BR6-2479(11.2.1) „Dėl atsakymo į prašymą“ informavo pareiškėją, kad nors 2016 m. Paraiškoje buvo deklaruotas 6,84 ha plotas pagal Priemonę, tačiau Agentūra 2016 m. Paraišką administravo, vadovaudamasi Tarnybos patikslintais duomenimis, pagal kuriuos tinkamas paramai pagal Priemonę plotas yra 3,135 ha. Pareiškėjo 2016 m. Paraiškos paramos išmokų pagal Programą dalis buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis. Taisyklių 10.3.2 papunktyje nustatyta, kad pagal Priemonę deklaruotas miško plotas turi patekti į „Natura 2000“ miškų teritoriją. Taisyklių 8.2 papunktyje pažymėta, kad parama pagal Priemonę skiriama už miškus, esančius „Natura 2000“ teritorijoje arba kitoje gamtiniu požiūriu vertingoje teritorijoje, siekiant paramos gavėjams kompensuoti privalomų įsipareigojimų patirtas sąnaudas. Pareiškėjas, deklaruodamas Priemonės plotus, privalėjo turėti saugomos teritorijos direkcijos ne anksčiau kaip 2015 m. išduotą pažymą apie nustatytus privalomus teritorijos veiklos apribojimus (Taisyklių 10.4.2.1.3 p.).

12. Teismas nustatė, kad Tarnyba, patikrinusi 2016 m. pareiškėjų deklaravimo duomenis, pranešė Agentūrai, jog ne visas pareiškėjo deklaruotas plotas patenka į PK tipo teritorijas, taigi ne visam deklaruotam plotui taikomi miškų ūkinės veiklos apribojimai. Aplinkos ministro 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. D1-690 patvirtinus naujas Miško kirtimų taisyklių nuostatas, IIA grupės miškuose, nepriklausomai nuo to, ar jie patenka į saugomą teritoriją, ar ne, buvo nustatyti nauji reikalavimai pagrindinių kirtimų amžiui bei skalsumui. Įvertinus Miško kirtimų taisyklių pakeitimus, Raseinių miškų urėdijos valstybinės miškų inventorizacijos duomenis, Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje buvo pateikti atnaujinti duomenys, nurodantys, kokiuose plotuose pareiškėjams taikomas apribojimas PK ir kokiuose plotuose galima deklaruoti be saugomos teritorijos direkcijos pažymos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. nesikreipė į Direkciją dėl jo valdai taikomų apribojimų. Tarnyba jo deklaruotą plotą galėjo vertinti, atsižvelgdama į tai, ar deklaruotas plotas patenka į PK tipo teritorijas. Pareiškėjo deklaruotas plotas tik iš dalies pateko į PK tipo teritorijas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui miškų ūkio veiklos apribojimai pagal kodą PK (NATM1 remiama grupė) 2016 m. buvo taikomi 5,33 ha plote, be to pareiškėjas deklaruojant 2016 m. nepateikė saugomos teritorijos direkcijos pažymos, pabrėžė, jog tokiu būdu pareiškėjas turėjo deklaruoti tik PPIS išskirtą plotą, kuriam taikomas apribojimas. Pagal Priemonę išmokos mokamos ne už plotą, kuris patenka į „Natura 2000“ miškų teritoriją, bet už plotą, kuriame nustatyti apribojimai ir patiriamos papildomos sąnaudos. Pagal atnaujintą PPIS informaciją 2016 m. pareiškėjo valdoje (kadastrinis Nr. 7258/0005:43) pagrindinių kirtimų apribojimai buvo taikomi 221 kvartalo 21, 24, 25, 33, 34 sklypuose, 5,33 ha plote. Teismas įvertino, kad deklaruotas plotas apėmė tik dalį šių sklypų.

13. Kartu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi pareiškėjui buvo išaiškinta teisė apskųsti atsakovo sprendimą, susijusį su paramos išmokomis, nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, tačiau pareiškėjas patikslintu skundu iš esmės pateikė analogišką reikalavimą, kuris buvo pateiktas pradiniame skunde. Teismas padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 595,68 Eur dydžio paramą pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“.

III.

14. Pareiškėjas T. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad parama pagal priemonę „Natura 2000“ jam Agentūros yra skiriama nuo 2014 metų už 18,30 ha miško žemės plotą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) Atsakovas skirdamas paramą vadovavosi Tarnybos raštu, kuris negali būti vertinamas, kaip pagrindas paramos mokėjimui ar nemokėjimui, kadangi galiojantys teisės aktai aiškiai ir imperatyviai numato, kad regioninio parko direkcijos pažyma (o ne Tarnybos raštai) apie nustatytus privalomus veiklos apribojimus yra pagrindas paramos „Natura 2000“ miškuose skyrimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo pripažino, jog pareiškėjui priklausanti parama yra 1 449,76 Eur ir būtent tokio dydžio paramą už 2016 metus jam ir išmokėjo (b. l. 137).

16. Pareiškėjo nuomone, iš 2017 m. lapkričio 17 d. atsakovo pateikto pareiškėjui atsakymo turinio matyti, kad atsakovas vilkino ir atsisakė išmokėti likusią paramos dalį, todėl nėra išmokėta visa parama pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“, t. y. išmokėta 854,08 Eur, o priklausanti išmoka 1 449,76 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas jokio administracinio akto dėl išmokos išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti išmoką, nepriėmė ir neįteikė, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 595,68 Eur dydžio paramą pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, bei teisės normas reglamentuojančias paramos pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“ išmokėjimo pagrindus.

17. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas pažymi, kad ginčas tarp pareiškėjo ir Agentūros vyksta dėl 2016 m. pateiktos paraiškos, o Direkcijos pažyma yra išduota 2017 m. birželio 1 d., jau po 2016 m. Paraiškos pateikimo. Taip pat pačioje Direkcijos pažymoje yra nurodyta, kad ji galioja iki 2017 metų (imtinai), todėl negali būti taikoma atbuline data, nes ji galioja nuo pažymos išdavimo dienos iki pažymoje nurodytos datos. Todėl Agentūra, administruodama pareiškėjo 2016 m. Paraišką, negalėjo ir negali remtis 2017 m. Direkcijos išduota pažyma. Atsakovas pažymi, kad pagal Taisyklių 8.2 papunkčio nuostatas parama pagal Priemonę yra skiriama kasmet už kiekvieną miško hektarą, siekiant paramos gavėjams kompensuoti šiose vietovėse patirtas papildomas išlaidas ir prarastas pajamas. Todėl Tarnyba kasmet teikia atnaujintą informaciją apie visos Lietuvos mastu „Natura 2000“ teritorijose taikomus miškų ūkinės veiklos apribojimus, pažymėtus kodais PK, UK, DM ir NM. Taip pat pažymi, kad PPIS kiekvienais metais teikiama Tarnybos išankstinė informacija apie visos Lietuvos mastu „Natura 2000“ teritorijose taikomus miškų ūkinės veiklos apribojimus. Šiuo atveju ir 2016 metais PPIS buvo pateikti atnaujinti duomenys, nurodantys, kokiuose plotuose pareiškėjams (įskaitant ir pareiškėjui) taikomas apribojimas PK ir kokiuose plotuose galima deklaruoti be saugomos teritorijos direkcijos pažymos. Vadovaujantis Taisyklių 10.4.2.1.3 papunkčio nuostatomis, deklaruojant valdą „Natura 2000 teritorijoje“, pareiškėjas, teikiantis paraišką, privalėjo turėti saugomos teritorijos direkcijos ne anksčiau kaip 2015 m. išduotą pažymą apie nustatytus privalomus veiklos apribojimus, kurie detalizuoti šių Taisyklių 15 punkte. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2016 m. nesikreipė į Direkciją dėl jo valdai taikomų apribojimų, todėl Tarnyba jo deklaruotą plotą galėjo vertinti tik atsižvelgdama į tai, ar deklaruotas plotas patenka į PK tipo teritorijas (kurios buvo pateiktos Agentūrai su vėlesniais pataisymais). Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju, pagal Tarnybos duomenis pareiškėjo deklaruotas plotas pagal Priemonę tik iš dalies pateko į PK tipo teritorijas. Kadangi, 2016 m. teikdamas paraišką, pareiškėjas nepateikė Direkcijos pažymos, todėl tokiu būdu turėjo deklaruoti tik PPIS išskirtą plotą, kuriam taikomas apribojimas. Atsakovas akcentuoja, kad parama pagal Priemonę mokama ne už plotą, kuris patenka į „Natura 2000“ miškų teritoriją, bet už plotą, kuriame nustatyti apribojimai ir patiriamos papildomos sąnaudos.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Tarnyba nurodo, kad pareiškėjas 2016 m. nesikreipė į Direkciją dėl jo valdai taikomų apribojimų, todėl Tarnyba jo deklaruotą plotą galėjo vertinti tik atsižvelgdama į tai, ar deklaruotas plotas patenka į PK tipo teritorijas. Pareiškėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek kreipdamasis į teismą nurodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Direkciją, prašydamas išduoti pažymą apie jam priklausančius miškui nustatytus apribojimus. Sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjui priklausančių išmokų už 2016 m., todėl Direkcijos 2017 m. birželio 1 d. pateikta pažyma negali būti taikoma atbuline data, ji galioja nuo pažymos išdavimo dienos iki pažymoje nurodytos datos. Todėl Agentūra, administruodama 2016 m. paraišką negalėjo ir

negali remtis 2017 m. išduota pažyma. Tarnyba, atsižvelgdama tai, kad pareiškėjui miškų ūkio veiklos apribojimai pagal kodą PK (NATM1 remiama grupė) 2016 m. buvo taikomi 5,33 ha plote, taip pat įvertindama ir tai, kad deklaruojant pareiškėjas 2016 m. neteikė saugomos teritorijos direkcijos pažymos, teigia, kad pareiškėjas turėjo deklaruoti tik PPIS išskirtą plotą, kuriam taikomas apribojimas. Tarnybos nuomone, iš pateiktų faktų matyti, kad pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui paramą pagal veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose“ negali būti tenkinamas, nes į bylą pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog parama už tokio dydžio plotą pareiškėjui nepriklauso.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.22. Direkcija nurodo, kad pareiškėjo miško valda patenka į „Natura 2000“ teritoriją Jūkainių mišką LTRAS0001. Nors

išmokos skiriamos privačių miškų savininkams ar jų asociacijoms, kai valda yra „Natura 2000“ saugomoje teritorijoje, kurioje privaloma laikytis specifinių veiklos apribojimų, tačiau išmokos mokamos ne už plotą, kuris patenka į „Natura 2000“ miškų teritoriją, bet už plotą, kuriame nustatyti apribojimai ir patiriamos papildomos sąnaudos. Pagal atnaujintą PPIS informaciją, 2016 m. pareiškėjo T. V. valdoje (kadastro Nr. 7258/0005:43) pagrindinių kirtimų apribojimai buvo taikomi 221 kvartalo 21, 24, 25, 33, 34 sklypuose, 5,33 ha plote. Tačiau deklaruotas plotas apėmė tik dalį šių sklypų. 2017 m. taip pat buvo deklaruotas 6,84 ha plotas, nors Dubysos regioninio parko direkcija 2017 m. pažymoje yra aiškiai nurodžiusi, kokiame plote ir kurioje valdos dalyje taikomi apribojimai. Taigi, jei pareiškėjas paraišką teikė anksčiau, nei Direkcija išdavė pažymą (2017 m. birželio 1 d.), pareiškėjas galėjo patikslinti deklaravimo duomenis.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjui 595,68 Eur dydžio paramą pagal veiklos sritį Parama „Natura 2000“ miškuose.

24. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 31 d. pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, kurioje deklaravo 6,84 ha plotą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 programos priemonę „Su „Natura 2000“ ir „Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ veiklos sritį „Parama „Natura 2000“ miškuose (b. l. 36–40).

25. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, turinio, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsakovas pagal minėtą paraišką turėjo išmokėti 1 449,76 Eur, tačiau išmokėjo tik 854,08 Eur, o likusią paramos dalį – 595,68 Eur, atsakovas vilkina ir atsisako išmokėti.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

27. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

28. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių teisės normų nesilaikė, nes neatliko savarankiško bylai svarbių aplinkybių tyrimo, o bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet pritardamas iš esmės atsakovo pozicijai ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atkartodamas aplinkybes, kurios nurodytos atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų procesiniuose ir kituose byloje esančiuose dokumentuose.

29. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo išsiaiškinti, ar yra užbaigta 2016 m. Paraiškos vertinimo procedūra ir, ar yra priimtas atsakovo administracinis sprendimas dėl 2016 m. Paraiškos. Faktinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nėra. Šių aplinkybių išaiškinimas yra svarbus, nes tuo atveju, jeigu minėta administracinė procedūra yra užbaigta atsakovui priėmus administracinį sprendimą, visų pirma, pareiškėjo skundo, paduoto

pirmosios instancijos teismui, reikalavimo pagrįstumas vertintinas šiame kontekste.30. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą

bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos

administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-4865-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00768-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 19.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. M. ir S. M.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15573c00178111ea9d279ea27696ab7b

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo teisių ir pareigų perėmėjui) (tretieji suinteresuoti asmenys – S. S., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Gastos“, atstovaujama pagal įstatymą bankroto administratoriaus UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterinės paslaugos“, uždaroji akcinė bendrovė „Daliveda“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, Registro tvarkytojas) 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo įformintas atsisakymas ištaisyti klaidą Juridinių asmenų registre (toliau – ir Registras), ir įpareigoti atsakovą panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gastos“ registro duomenų pakeitimą.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. pateiktą prašymą ištaisyti klaidą ir panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktus UAB „Gastos“ duomenų pakeitimus Registre ir atstatyti buvusius iki pakeitimo įrašus. Pareiškėjai teigė, kad 2017 m. sausio 23 d. Registre buvo padaryti neteisėti duomenų pakeitimai, taip pat neteisėtai įregistruoti duomenys apie UAB „Gastos“ direktorę. Atsakovas Registro duomenų pakeitimą registravo ne pagal juridinio asmens prašymą, bei nereikalavo pateikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.64 straipsnio 2 dalies 4 punkte išvardytų dokumentų. Atsakovas nesutikrino duomenų ir nereikalavo pateikti įrodymų apie tai, kokiu pagrindu S. S. nurodė save akcininke ir teikė prašymą ją registruoti akcininke. Jokia sutartis dėl akcijų įgijimo neegzistavo.

3. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai R. B., L. M. ir V. S. šioje administracinėje byloje neturi reikalavimo teisės, nes

ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo nei UAB „Gastos“ akcininkai, nei vadovai, nei kokiu nors kitokiu būdu su šiuo juridiniu asmeniu susiję asmenys, turintys teisinį suinteresuotumą dėl šio juridinio asmens dokumentų ar duomenų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktos vertybinių popierių sąskaitų kopijos nebuvo pagrindas CK 2.69 straipsnio tvarka taisyti Registre esančius UAB „Gastos“ duomenis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai), 218 punkte nustatyta, kad klaidingais laikomi Registre įregistruoti duomenys ar įrašyta informacija, neatitinkantys Registrui pateiktų dokumentų. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, Registro tvarkytojas patikrino Registre esančių duomenų atitiktį pateiktiems dokumentams ir, nenustatęs jokių neatitikimų, neturėdamas pakankamo ir teisėto pagrindo prašomus anuliuoti duomenis laikyti klaidingais, Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl klaidos ištaisymo.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-12126-430/2017 pagal ieškovų G. M., R. B., L. M., S. M., V. S. ieškinį atsakovams S. S., VĮ Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Gastos“) dėl pažeistų teisių gynimo, kurioje ieškovai, be kitų reikalavimų, reiškė reikalavimą pripažinti neteisėtais Registre 2017 m. sausio 23 d. atliktus UAB „Gastos“ duomenų pakeitimus ir panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą UAB „Gastos“, Registro duomenų pakeitimą, išbraukiant šiuos duomenis iš duomenų bazės ir atstatant buvusius iki pakeitimo įrašus. Minėtoje civilinėje byloje nagrinėjamas tapatus šioje byloje keliamam ginčas pagal tapatų šioje byloje keliamą reikalavimą, todėl pareiškėjų skundas šioje dalyje turi būti paliktas nenagrinėtu. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad išnagrinėjus civilinį ginčą, įsiteisėjęs teismo sprendimas nebūtų pagrindas keisti arba palikti nepakeistus ir Registre esančius UAB „Gastos“ duomenis, todėl šis administracinis ginčas prarastų aktualumą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad UAB „Gastos“ vienintelis akcininkas R. M. 2015 m. rugsėjo 11 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis perleido 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Gastos“ akcijų penkiems asmenims – pareiškėjams šioje byloje, kiekvienam po 20 vnt. Pareiškėjai teigė, kad UAB „Gastos“ direktorius nebuvo pakeistas, juo visada buvo G. M., akcininkai taip pat nesikeitė. Visi pareiškėjai nuo įsigijimo po 20 vnt. UAB „Gastos“ akcijų, niekam jų neperleido, neįkeitė ar kaip nors kitaip nesuvaržė teisių į jas. Pareiškėjų buvo pateikti duomenys, kad 2016 m. vasario 1 d. buvo sudarytos akcijų perleidimo sutartys su UAB „Daliveda“, kurios šalių protokolais 2016 m. liepos 1 d. nutrauktos. Taip pat teismas nustatė, kad VĮ Registrų centras 2017 m. sausio 31 d. G. M. pateikė dokumentą, kurio pagrindu buvo atlikti duomenų registracijos pakeitimai, t. y. kurio pagrindu buvo įregistruotas akcininko (-ų) pasikeitimas ir kurio pagrindu buvo įregistruotas vadovo pasikeitimas. Tai buvo S. S., kaip vienintelės įmonės akcininkės, vienasmeniškai surašytas 2017 m. sausio 9 d. sprendimas skirti ją direktore. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui 2017 m. sausio 12 d. buvo pateiktas UAB „Gastos“ S. S. pasirašytas 2017 m. sausio 10 d. prašymas įregistruoti Registre vienintelio akcininko duomenis, pakeistus vadovo duomenis, juridinio asmens kontaktinius duomenis bei 2017 m. sausio 9 d. vienintelio akcininko S. S. sprendimas, kuriuo nuspręsta nuo 2017 m. sausio 9 d. atšaukti iš UAB „Gastos“ direktoriaus pareigų G. M. ir nuo tos pačios dienos UAB „Gastos“ naujuoju direktoriumi paskirti S. S. Teismo posėdžio metu S. S. patvirtino, kad sprendimą surašė kitas asmuo, ji tik pasirašė, jokių sąsajų iki tol ir vėliau su UAB „Gastos“ neturėjo.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2017 m. vasario 1 d. atsakovui pateikė prašymą „Dėl klaidos ištaisymo ir dėl registro duomenų pakeitimo panaikinimo“, kuriuo prašė panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą UAB „Gastos“ direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenų pakeitimą, išbraukiant šiuos duomenis iš duomenų bazės ir atstatant iki pakeitimo buvusius įrašus. Prie prašymo pareiškėjai Registro tvarkytojui pateikė įmonės sudarytų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų išrašus, teisinių paslaugų sutartį ir duomenis apie įmonės apdraustuosius. Iš pateiktų vertybinių popierių sąskaitų išrašų matyti, kad pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 11 d. nupirko lygiomis dalimis UAB „Gastos“ akcijas iš buvusio vienintelio akcininko R. M. Išrašai iš vertybinių popierių sąskaitų pasirašyti pareiškėjo G. M., kaip įmonės UAB „Gastos“ direktoriaus.

9. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjų pateikto Registro išplėstinio išrašo su istorija buvo matyti, kad iki 2017 m. sausio 23 d. Registro duomenų apie UAB „Gastos“ pakeitimą įmonės direktoriumi (vienasmeniu valdymo organu) buvo pareiškėjas G. M. (5.2.2 ir 5.2.1 p. įrašai), tačiau juridinio asmens dalyviais iki 2017 m. sausio 23 d. duomenų pakeitimo buvo registruotas R. M. nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. spalio 27 d. (6.2 p.). Iš šio išrašo taip pat buvo matyti, kad 2015 m. spalio 21 d. buvo pateiktas Registrui 2015 m. spalio 6 d. Pranešimas apie akcininkų skaičiaus pasikeitimą, kuris įregistruotas 2015 m. spalio 27 d. (14.5 p. žyma). Iš atsakovo atsiliepimo argumentų ir pateiktų Registro duomenų buvo matyti, kad iki 2017 m. sausio 23 d. atlikto UAB „Gastos“ duomenų pakeitimo Registre buvo kaip dalyviai įregistruoti 3 asmenys – UAB „Daliveda“, pareiškėjas G. M. ir S. M. Be to, turėtos pareiškėjų akcijos 2016 metais buvo perleistos UAB „Daliveda“. Teisminio nagrinėjimo metu pateikti duomenys, jog akcijų perleidimo sutartys su UAB „Daliveda“ nutrauktos.

10. Teismas pabrėžė, kad nustatytų faktinių aplinkybių ir turimos informacijos kontekste, atsakovas Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. prašymą dėl klaidos Registre taisymo. Sprendime Registro tvarkytojas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Registre įregistruoti duomenys atitinka Registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, jie negali būti laikomi klaidingais ir dėl to taisomi, o pakeisti gali būti tik dokumentų ir duomenų teikėjui pateikus Registrui visus teisės aktais nustatytus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus dėl duomenų pakeitimų įregistravimo arba teismine tvarka nuginčijus Registre paviešintus juridinio asmens duomenis.

11. Teismo vertinimu, teismų praktika, kuria remiasi pareiškėjai šioje byloje, kaip jau nurodė ir šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. nutarties 21 punkte, nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, kadangi pareiškėjai neskundžia šioje administracinėje byloje Registro tvarkytojo 2017 m. sausio 23 d. atlikto juridinio asmens (UAB „Gastos“) duomenų pakeitimo. Šie Registro tvarkytojo veiksmai skundžiami civilinėje byloje (ieškinio reikalavimas panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą Juridinių asmenų registro duomenų pakeitimą). Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjimo dalyką sudaro Registro tvarkytojo atsisakymas taisyti klaidas Juridinių asmenų registre pareiškėjų pateiktų kartu su 2017 m. vasario 1 d. prašymu dokumentų pagrindu. Teismas pažymėjo, kad Registro duomenų pakeitimas ir registre esančių klaidų taisymas yra skirtingos administracinės procedūros.

Negalimas Registro duomenų pakeitimas (atkeitimas ar atstatymas) per klaidų taisymo institutą. Klaidų taisymas galimas ir paties Registro tvarkytojo iniciatyva, pastebėjus aiškius neatitikimus su jam pateiktais dokumentais ar registre jau esančiais įrašais, tačiau Juridinių asmenų registro duomenys keičiami tik pateikus reikšmingus pokyčius patvirtinančius dokumentus.

12. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjų skundo argumentus, nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjai iš esmės nesutiko su atsisakymu taikyti klaidų taisymo institutą atstatant iki 2017 m. sausio 23 d. pakeitimo buvusius (ir naujus nurodomus neregistruotus Registre) Registro duomenis apie UAB „Gastos“ vadovą ir dalyvius, taip pat kontaktinius įmonės duomenis. Reikšminga faktinė aplinkybė buvo tai, kad UAB „Gastos“ bankrutuoja ir bankroto administratorius yra įstatymo ir teismo procesinio sprendimo pagrindu perėmęs įmonės valdymo organų funkcijas. Teismas, įvertinęs pareiškėjų skundžiamo civilinėje byloje VĮ Registrų centro 2017 m. sausio 23 d. sprendimo turinį, taip pat apimtį, padarė išvadą, jog pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. atsakovui pateikto prašymo, kartu su jį lydinčiais duomenis apie akcininkų vertybinių popierių sąskaitas, esant Registre duomenims apie akcijų perleidimą UAB „Daliveda“, kai nepilnai sutvarkyti duomenys apie Juridinio asmens dalyvius, Registro tvarkytojas teisėtai ir pagrįstai atsisakė atstatyti buvusius iki 2017 m. sausio 23 d. duomenis kaip klaidos ištaisymą. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. prašyme dėl klaidos ištaisymo nurodyti taisytini duomenys atitiko iki prašymo pateikimo dienos Registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose esančius duomenis. Jeigu Registre įregistruoti duomenys atitiko pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, jie negalėjo būti laikomi klaidingais ir dėl to taisomi. Tai, kad pareiškėjai nesutiko su 2017 m. sausio 23 d. sprendimui priimti pateiktu trečiojo suinteresuoto asmens S. S. vienintelio akcininko sprendimu, teismo vertinimu, taip pat nesudarė pagrindo įpareigoti Registro tvarkytoją taisyti klaidą juridinių asmenų registre, kadangi dėl šio dokumento nuginčijimo vyksta teisminis ginčas bendrosios kompetencijos teisme.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjų skundo teismui turinys patvirtino, kad pareiškėjai iš esmės nesutiko ne su klaidos neištaisymu, o su atsisakymu pakeisti Registrų duomenis. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip Registro duomenų tvarkytojas, teisėtai ir pagrįstai atsisakė taisyti klaidas Registre pareiškėjų pateikto prašymo ir duomenų pagrindu, kadangi nebuvo nustatyta Registro duomenyse neatitikimo su Registre esančia informacija ir Registrui pateiktais duomenimis.

III.

14. Pareiškėjai S. M. ir G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą. Taip pat pareiškėjai pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinėje instancijoje.

15. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias klaidos taisymo institutą. Kadangi pareiškėjai kreipėsi dėl klaidos taisymo tiek registruojant akcininką, tiek registruojant direktorę, teismas turėjo įvertinti, ar įregistravęs S. S. kaip UAB „Gastos“ akcininkę ir direktorę, Registro tvarkytojas turi duomenis, reikalingus tokiai registracijai atlikti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišskyrė ir atskirai nenagrinėjo kiekvieno atskiro duomenų pakeitimo santykio su atsakovo turimais dokumentais. Atsakovas, registruodamas akcininko pasikeitimą, privalėjo patikrinti, ar yra pagrindas registruoti prašomą pakeitimą, ar pateikti registravimo pagrindą patvirtinantys dokumentai, priimti prašymą tik iš tinkamo subjekto, turinčio teisę kreiptis dėl tokių duomenų registravimo ir tik įsitikinęs, kad šis pasikeitimas gali būti registruotas, priimti ir registruoti išvestinius duomenis, t. y. vadovo pasikeitimą. Atsakovas nesutikrino duomenų ir nepareikalavo pateikti įrodymų apie tai, kokiu pagrindu S. S. nurodo save akcininke ir teikia prašymą ją registruoti akcininke. Pareiškėjų nuomone, vien prašymo registruoti pakeitimus nepakanka, o turi būti pateikti dokumentai, pavirtinantys tokio prašymo ir prašyme nurodomų duomenų tikrumą pagrindžiantys dokumentai.

16. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2744/2011, buvo nagrinėjama analogiška situacija, kaip ir šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-76-662/2016 suformuota praktika ir išaiškinimai, nes ginčo dalykas nesutampa, tačiau, pareiškėjo teigimu, minėtą nutartį priėmęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovavosi 2011 m. spalio 19 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad Registre negalėjo būti įregistruoti du pakeitimai, nes Registras neturėjo

duomenų apie akcininko pasikeitimo pagrįstumą (t. y. sprendimas save skirti direktoriumi nėra pakankamas dokumentas pakeitimų apie akcininką įregistravimui). Pareiškėjų nuomone, tai, kad vienu atveju 2011 m. išnagrinėtoje byloje pareiškėjai pasirinko klaidos taisymo procedūrą įrodinėdami, jog duomenys akivaizdžiai neatitinka Registro duomenų, o kitu atveju pareiškėjai pasirinko kitokį teisių gynimo būdą ir iš karto ginčijo teisinę registraciją, nepaneigia paties teisinio vertinimo, atlikto minėtose bylose. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai teigia, kad jie pasirinko vieną iš teisės aktais ir teismų praktikoje pripažintų teisių gynimo būdų – klaidos taisymo procedūrą, o pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo su klaidos taisymu susijusį reikalavimą.

17. Pareiškėjai pažymi, kad jie nesutikimą su atsisakymu taisyti klaidą grindžia ne aplinkybe, jog S. S. sprendimas neteisėtas, o grindžia atsakovo veiksmų neteisėtumu, pasireiškusiu CK ir kitų jų veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimu, t. y. kad joks asmens sprendimas skirti save direktoriumi nėra ir negali būti pagrindu registruojant jį kaip akcininką ir todėl atsakovas, nustatęs, kad nėra kitų duomenų apie S. S. kaip apie akcininkę, turėjo pripažinti, kad Registre įregistruoti duomenys apie tokį asmenį yra klaidingi, ir skubiai taikyti klaidos taisymo procedūrą.

18. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Registro nuostatų 218 punktą, kuriame aiškiai nurodyta, kad gali būti taisomi ar papildomi Registre esantys klaidingi duomenys, t. y. Registre įregistruoti duomenys ar įrašyta informacija, neatitinkantys Registrui pateiktų dokumentų. Kadangi S. S. nesikreipė į įmonę ir netapo akcininke, neįgijo akcininko teisių, todėl atsakovas neturėjo duomenų, patvirtinančių S. S. prašomų įregistruoti duomenų apie akcininką pasikeitimo.

19. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada jog: „<…>Sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. prašyme dėl klaidos ištaisymo nurodyti taisytini duomenys atitiko iki prašymo pateikimo dienos Registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose esančius duomenis“ yra visiškai nepagrįsta, nes S. S. sprendimas skirti ją direktore nelaikytinas pagrindu įregistruoti ją kaip akcininką, o teismas nenurodė, kurį byloje esantį dokumentą ar kokius kitus duomenis jis laikė pakankamais duomenimis, pagrindžiančiais S. S., kaip akcininkės statusą, kuriais būtų vadovavęsis atsakovas, lygindamas Registro duomenis ir vertindamas jų teisingumą.

20. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas neturėjo duomenų, kurių pagrindu galima buvo laikyti, kad S. S. yra akcininke, o S. S. sprendimas dėl direktoriaus skyrimo nebuvo pakankamu ir abejonių nekeliančiu dokumentu, registruojant išvestinį faktą – direktoriaus pakeitimą, todėl visi 2017 m. sausio 23 d. įregistruoti pakeitimai laikytini klaidingais, neturinčiais pagrindo ir turėjo būti taisomi iš karto, kai tik suinteresuoti asmenys kreipėsi į atsakovą pateikdami išsamius duomenis apie akcininkus.

21. Pareiškėjai reiškia prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad apeliacinėje instancijoje būtų išvengta faktinio pobūdžio klaidų ir visos aplinkybės būtų išsiaiškintos posėdžio metu, siekiant tinkamai atskleisti bylos esmę ir išvengti suklaidinimo, kuris gali kilti dėl teismų procesiniuose dokumentuose per klaidą nurodytų aplinkybių, kurias vėliau vertina ir cituoja teismai. Pareiškėjų nuomone, tik teismo posėdžio metu išsiaiškinus visas reikšmingas aplinkybes galima išvengti iš konteksto ar kitose bylose rastų duomenų klaidingo interpretavimo.

22. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. VĮ Registrų centras nurodo, kad apeliaciniame skunde, kaip ir pradiniame skunde, dar kartą išsamiai dėstomi argumentai, susiję ne tik su VĮ Registrų centro teritorinio padalinio Sprendimu, kuriuo atsisakyta Registre taisyti klaidą, bet ir su VĮ Registrų centro teritorinio padalinio 2017 m. sausio 23 d. priimtu sprendimu Registre įregistruoti UAB „Gastos“ direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, 2019 m. kovo 27 d. nutartyje konstatavo, kad „ginčas turėjo būti nagrinėjamas dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727 pagrįstumo ir teisėtumo. Šioje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl klaidos ištaisymo tuo pagrindu, kad Juridinių asmenų registre įregistruoti duomenys atitinka Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, jie negali būti laikomi klaidingais ir dėl to taisomi“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat akcentavo, kad šios administracinės bylos ginčo dalykas yra Registro tvarkytojo „atsisakymas taisyti klaidas Juridinių asmenų registre pareiškėjų pateiktų kartu su 2017 m. vasario 1 d. prašymu dokumentų pagrindu“, o „Juridinių asmenų registro duomenų pakeitimas ir registre esančių klaidų taisymas yra skirtingos administracinės procedūros“. Pareiškėjų argumentai dėl Registre 2017 m. sausio 23 d. atlikto UAB „Gastos“ direktoriaus ir

vienintelio akcininko duomenų pakeitimo nėra susiję su šios administracinės bylos ginčo dalyku.24. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartyje, tiek

pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai įvardijo, kad „sąvoka „klaidos“ reiškia tam tikrą nukrypimą nuo teisingos informacijos, pavyzdžiui, registruojant juridinio asmens valdymo organo narį, pavardėje padaryta gramatinė ar korektūros klaida, nurodant juridinio asmens kodą, neteisingai patarytas skaičius ir panašiai“. Atsižvelgiant į tai, jog Registro tvarkytojui pateikti duomenys apie UAB „Gastos“ vienintelę akcininkę ir direktorę (S. S.) atitiko dokumentus (2017 m. sausio 9 d. vienintelio akcininko sprendime ir S. S. prašymuose nurodytą informaciją), kurių pagrindu jie buvo įrašyti, bei tai, kad vienintelio akcininko sprendimas prašymo nagrinėjimo metu nebuvo pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka negaliojančiu, Registro tvarkytojas teisėtai ir pagrįstai 2017 m. vasario 8 d. atsisakė atlikti klaidos taisymo procedūrą, įvardytą Registro nuostatų 218 punkte ir CK 2.69 straipsnio 1 dalyje. VĮ Registrų centro teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad Registro duomenys keičiami tik pateikus reikšmingus pokyčius patvirtinančius dokumentus, kas šiuo atveju nebuvo atlikta, o Registro duomenų pakeitimas (atkeitimas ar atstatymas) nėra galimas per klaidų taisymo institutą.

25. Atsakovas nurodo, kad UAB „Gastos“ direktoriaus skyrimo 2017 m. sausio 9 d. vienintelio akcininko sprendime įvardyta, jog S. S. yra vienintelė UAB „Gastos“ akcininkė, kuri priėmė sprendimą atleisti G. M. iš direktoriaus pareigų ir paskirti direktore S. S. Atsakovo vertinimu, Registro tvarkytojui 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjų pateikti duomenys apie UAB „Gastos“ akcininkus skyrėsi nuo Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje iki 2017 m. sausio 23 d. įrašytų duomenų apie šios įmonės akcininkus, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad dėl pareiškėjų pateiktų duomenų apie UAB „Gastos“ akcininkus prieštaringumo, Registre UAB „Gastos“ duomenų keitimas per klaidos taisymo procedūrą buvo negalimas.

26. VĮ Registrų centras pažymi, kad reikalavimas Registre atkurti padėtį, buvusią iki 2017 m. sausio 23 d., t. y. Registre įrašyti duomenis, kad G. M. yra bankrutavusios UAB „Gastos“ direktorius, yra neįgyvendinamas, nes Registre yra įrašyti duomenys apie UAB „Gastos“ valdymo organą – bankroto administratorių UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“.

27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo išreikštu pageidavimu bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Pareiškėjai prašo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

29. Įvertinus tai, kad proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727, kuriuo atsisakyta ištaisyti klaidą Registre pagal pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. prašymą, pagrįstumo ir teisėtumo. Taip pat prašoma įpareigoti atsakovą panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą UAB „Gastos“ Registro duomenų pakeitimą, išbraukiant duomenis iš duomenų bazės.

31. Pareiškėjai 2017 m. vasario 1 d. atsakovui pateikdami prašymą dėl klaidos ištaisymo šį prašymą grindė tuo, kad VĮ Registrų centro teritorinio padalinio 2017 m. sausio 23 d. sprendimu buvo įregistruoti neteisingi UAB „Gastos“

direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenų pakeitimai. Pareiškėjų teigimu, jie buvo akcininkai ir akcijų neperleido S. S. Registro tvarkytojas ginčijamu Sprendimu atsisakė ištaisyti Registro klaidą.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-568-520/2019 atsakovo VĮ Registrų centro apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas tenkintas ir panaikintas Sprendimas bei VĮ Registrų centro teritorinio padalinio 2017 m. sausio 23 d. atliktas UAB „Gastos“ direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenų pakeitimas, panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs šią bylą, pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, jog atsakovas, kaip Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojas, teisėtai ir pagrįstai atsisakė taisyti klaidas Juridinių asmenų registre pareiškėjų pateikto prašymo ir duomenų pagrindu, kadangi nebuvo nustatyta Registro duomenyse neatitikimo su Registre esančia informacija ir Registrui pateiktais duomenimis.

33. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime teisės normų, reglamentuojančių Registre esančių klaidų taisymo institutą, aiškinimu.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

35. CK 2.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klaidos Juridinių asmenų registre taisomos juridinio asmens arba asmens, kurio duomenys įrašyti į registrą, prašymu, taip pat registro tvarkytojo iniciatyva.

36. Registro nuostatų 218 punkte numatyta, kad klaidingi, netikslūs ar neišsamūs duomenys ar informacija (toliau – klaidingi duomenys ar informacija) Registre taisomi ar papildomi Registro duomenų, informacijos ir dokumentų teikėjo, gavėjo, asmens, kurio duomenys ar informacija įrašyta Registre, arba susijusių registrų, valstybės informacinių sistemų ar klasifikatorių tvarkytojų prašymu, taip pat Registro tvarkytojo iniciatyva. Klaidingais laikomi Registre įregistruoti duomenys ar įrašyta informacija, neatitinkantys Registrui pateiktų dokumentų.

37. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjų prašomi ištaisyti Registro duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, todėl atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl klaidos Registre ištaisymo.

38. Dėl pareiškėjų argumentų apie dokumentų, kurių pagrindu buvo įrašyti pareiškėjų prašomi ištaisyti Registro duomenys, neteisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjams nuginčijus vienintelio akcininko sprendimą, kurio pagrindu Registre buvo įrašyti prašomi ištaisyti duomenys, atsiras teisinis pagrindas Registro tvarkytojui įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu atlikti Registro duomenų pakeitimą.

39. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. prašyme dėl klaidos ištaisymo nurodyti taisytini duomenys atitiko iki prašymo pateikimo dienos Registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose esančius duomenis, todėl šie duomenys negali būti laikomi klaidingais ir taisomi. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurias nustatė remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu įvertintais įrodymais, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo bei teisės normų taikymo, detaliai nevertina pareiškėjų apeliaciniame skunde

išdėstytų aplinkybių.41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą

pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų G. M. ir S. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb4fdfb0178011ea9d279ea27696ab7b

tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. KS-120 „Dėl V. B.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame Komisija pripažino, kad Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (toliau – ir Mokykla) direktorius V. B., pasirašydamas sutartis su Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų užimtumo centru (toliau – ir Centras), kuriame dirba jo sūnus ir epizodiškai – jis pats, ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei pripažino, kad Mokyklos direktorius V. B., privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neaišku, kokiais argumentais atsakovas nusprendė, jog jis pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą. Paaiškino, kad direktoriaus pareigas Mokykloje užėmė nuo 1988 metų. Per visą šį laikotarpį neturėjo jokių drausminių nuobaudų (išskyrus 2016 m. gegužės 26 d. skirta pastaba dėl neva netvarkingo mokyklos internetinio puslapio), jokių nusiskundimų dėl jo darbo nebuvo gauta, išugdė daug stiprių sportininkų. Pareiškėjo teigimu, jo valdymas turėtų būti laikomas nešališku ir sąžiningu. Pareiškėjas akcentavo, kad interesų konfliktas šioje situacijoje nebuvo įvykęs, kadangi jis neturėjo jokio nusistatymo, moralinės skolos ar įsipareigojimo, turtinės ar neturtinės naudos arba kitokio panašaus intereso, kurie būtų galėję turėti įtakos jo priimamiems sprendimams. Visos Mokyklos (įskaitant ir su Centru sudarytas) sutartys buvo sudaromos vadovaujantis teisės aktais, įgyvendinant Mokyklos nuostatose nurodytus tikslus, uždavinius bei funkcijas, pagal sutarčių sudarymo metu galiojančius Šiaulių miesto savivaldybės nustatytus įkainius bei sąlygas, Centrui nebuvo suteiktos jokios išskirtinės sąlygos. Pareiškėjas nesutiko su kaltinimais, kad Mokykla sutiko dalyvauti Lietuvos plaukimo federacijos organizuojamoje mokymo plaukti programoje tik su sąlyga, jog ji bus vykdoma per Centrą, kadangi ne pareiškėjas, o Mokyklos administratorė tvarkė tuos reikalus. Pareiškėjas nesutiko ir su VTEK išvadomis dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo bei atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismas interesų konflikto nenustatė. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad buvo pažeistas ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kadangi jis niekada nėra priėmęs sprendimo, kuris prieštarautų Mokyklos interesams, ar asmeninei naudai gauti. Jokios asmeninės naudos iš sutarčių, sudarytų su Centru, pareiškėjas negavo. Pareiškėjas nurodė, kad Mokykla nuo 2014 m. iki 2016 m. su Centru buvo sudariusi 7 sutartis. Jis dalyvavo priimant sprendimus, kadangi nematė jokio interesų konflikto. Pareiškėjas neneigė, kad jis pats yra dirbęs Centre instruktoriumi, tačiau tie darbai būdavo atliekami labai trumpai, jokių vadovaujančių pareigų neužėmė ir priimti sprendimai nesuteikė jokios asmeninės naudos, todėl, pasak pareiškėjo, jokio asmeninio suinteresuotumo jis neturėjo. Pareiškėjas neneigė, kad plaukimo instruktoriumi nuo 2008 metų Centre dirba jo suaugęs sūnus, neturintis jokių sąsajų su tėvo priimamais sprendimais. Pareiškėjas nesutiko, kad pažeidė Įstatymo nuostatas ir teigė, jog visada savo pareigas atlikdavo rūpestingai, tinkamai bei teisėtai, visus veiksmus atlikdavo vadovaudamasis Mokyklos, o ne asmeniniais interesais. Sprendimas priimtas netinkamai nustačius reikšmingas aplinkybes, todėl naikintinas. Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo išvada, kad eidamas Mokyklos direktoriaus pareigas, savo privačių interesų deklaracijoje nenurodydavo ryšių su Centru ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas pripažino, kad dėl žmogiškos klaidos nedeklaravo ryšių su Centru. Darbo laikotarpiai Centre buvo labai trumpi, netrunkantys ilgiau, nei savaitę, išskyrus vieną laikotarpį, kai išdirbo du mėnesius. Tai buvo papildomas, laikinas darbas, jis geranoriškai sutikdavo padėti ir nežinojo, kad turi pareigą tokį papildomą darbą deklaruoti. Jokių kitų savo asmeninių interesų šiais savo veiksmais neslėpė, jokios papildomos asmeninės naudos iš to negavo ir, 2017 m. rugpjūčio 24 d. sužinojęs apie būtinybę deklaruoti tokius savo veiksmus, tai ir padarė.

3. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jame išdėstyti motyvai, kuriais remdamasi VTEK jį priėmė.

VTEK nekvestionavo pareiškėjo sudarytų sutarčių su Centru teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo, vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), o šiam iškilus – nusišalinti (Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjo teiginiai, esą Mokyklos veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo audito ataskaitoje buvo konstatuota, kad su Centru sudarytos sutartys jokių teisės aktų nepažeidė, skundžiamam Sprendimui įtakos neturėjo. Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas Įstatyme nustatytų prievolių nevykdė, todėl klausimus, susijusius su Centru, kuriame nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. dirbo jo sūnus ir epizodiškai dirbdavo jis pats, sprendė esant akivaizdžiam ir tiesioginiam interesų konfliktui. Atsakovo nuomone, tokio konflikto veikiamas jis objektyviai negalėjo išlikti nešališku. Komisija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos vardu pasirašydamas sutartis su Centru, pats

buvo pastarojo darbuotojas. Duomenų, kad jis būtų vengęs interesų konflikto ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikęs nusišalinimą Mokyklos direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendinančiam subjektui, atsakovas neturėjo, tokių duomenų nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsakovo nuomone, atmestini skundo argumentai, esą pareiškėjo sūnus suaugęs, savarankiškas, Centre nuo 2008 m. dirbantis plaukimo instruktoriumi ir neturintis jokių sąsajų su pareiškėjo priimamais sprendimais, todėl interesų konfliktas jam nekilo. Atsakovas pažymėjo, kad vykdydamas savo tarnybines pareigas, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas ir tinkamai neįvertino savo artimų asmenų bei savo paties darbo kaip realios Įstatyme įtvirtintos interesų konflikto grėsmės vykdant tarnybines pareigas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas savo darbinių funkcijų sąsajas su jam artimais asmenimis ar savo paties bei artimų asmenų darboviete vertino subjektyviai, atsakovo įsitikinimu, neatleido jo nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos būti objektyviu, nešališku, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad visuomenei nekiltų abejonių, jog toks konfliktas apskritai yra galimas. Pareiškėjo argumentai, kad privačių interesų deklaracija laiku nebuvo patikslinta dėl žmogiškos klaidos, kad jis Centre dirbo tik epizodiškai, atsakovo nuomone, neturėjo reikšmės pareiškėjo veiksmų vertinimui taikant Įstatymą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą atmetė.6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui, kaip Mokyklos direktoriui, kuris laikytinas valstybinėje

tarnyboje dirbančiu asmeniu, taikomos Įstatymo nuostatos (2 str. 1 d.), taigi, ir pareiga deklaruoti privačius interesus. Pareiškėjas nepaneigė, kad dirbo Mokyklos direktoriumi bei Sprendime nurodytais laikotarpiais ir Centre, jo priimami sprendimai buvo susiję su jo vykdoma veikla ir taip pasireiškė pareiškėjo privatūs interesai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas privalėjo veikti taip, kad jo veikla ir priimami sprendimai nekeltų abejonių dėl galimo asmeninio suinteresuotumo priimant sprendimus.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui neturėjo teisinės reikšmės civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjo atleidimas iš Mokyklos direktoriaus pareigų buvo pripažintas neteisėtu. Šiuo atveju buvo vertinama pareiškėjo veiksmų atitiktis Įstatymo reikalavimams. Taip pat pažymėjo, kad ne bendrosios kompetencijos teismui, o VTEK suteikta teisė nustatyti, ar pareiškėjas pažeidė Įstatymą. Pareiškėjas neneigė nustatytų faktinių aplinkybių ir teismui nepateikė kitų duomenų, kurie paneigtų VTEK nustatytas aplinkybes.

8. Teismas nurodė, kad tyrimo metu VTEK nustatė, jog pareiškėjas, nepaisydamas jam kilusio interesų konflikto, priėmė su Centru, kuriame dirbo jo sūnus ir kuriame jis pats epizodiškai buvo įdarbinamas, susijusius sprendimus. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo epizodiškai, nešalino jo atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos vardu pasirašydamas sutartis su Centru, pats buvo Centro darbuotojas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų vengęs interesų konflikto ir teikęs nusišalinimą Mokyklos direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendinančiam subjektui (Įstatymo 11 str. 2 d.), byloje nebuvo. Pareiškėjas nustatytų aplinkybių iš esmės neneigė. Jo argumentai, kad jis nežinojo, jog turi pareigą deklaruoti privačius interesus, buvo pareiškėjo subjektyvus Įstatymo vertinimas.

9. Atsakovas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas, kaip Centro darbuotojas, epizodiškai buvo draustas 11 kartų. Taip pat nustatė, kad pareiškėjo sūnus dirbo Centre (draustas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) ir jo darbo santykiai nenutrūkę. Teismo vertinimu, pareiškėjo ir jo sūnaus darbo santykiai Centre buvo pagrįstai pripažinti pareiškėjo privačiu interesu.

10. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Mokyklos vardu 2014 m. rugsėjo 1 d. pasirašė sutartis su Centru, kai pats buvo jo darbuotojas. Taigi, teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas turėjo pareigą privačių interesų deklaracijoje deklaruoti ryšį su Centru, tačiau tokių duomenų nedeklaravo. Ta aplinkybė, kad duomenys buvo deklaruoti 2017 m. rugpjūčio 24 d., nepaneigė atsakovo atlikto tyrimo teisėtumo bei nustatytų Įstatymo pažeidimų.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad jis nevertino sudarytų sutarčių teisėtumo ar atitinkamai atlikto audito išvadų. Teismas šioje byloje vertino pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms. Teismo teigimu, nei sūnaus amžius, nei jo savarankiškumas neturėjo teisinės reikšmės, šiuo atveju esminė aplinkybė, kad sūnus buvo artimas asmuo (Įstatymo 2 str. 5 d.). Pareiškėjas turėjo būti atidus bei rūpestingas, tačiau šiuo atveju jis tinkamai neįvertino savo artimų asmenų bei savo paties darbo ir vykdydamas tarnybines pareigas neišvengė interesų konflikto grėsmės.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatytas trejų metų pranešimų pateikimo senaties terminas skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo, vertino pareiškėjo elgesį tik nuo 2014 m. gegužės 12 d.

13. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pasirašydamas sutartis su Centru ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, bei Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, priimtas kompetentingo subjekto pagal jam suteiktus įgaliojimus, tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nebuvo pagrindo jo panaikinti.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą bei priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas nurodo, kad jis neginčija aplinkybės, jog formaliai žiūrint, nebuvo deklaruoti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad tai buvo neatlikta ne siekiant kokios nors asmeninės naudos sau ar savo artimiesiems (kurios pareiškėjas jokia forma ir negavo), o tiesiog dėl paprasčiausios žmogiškos klaidos bei nežinojimo. Tačiau, vos tik sužinojus apie tokią pareiškėjui Įstatyme numatytą pareigą, buvo iškart deklaruota. Pareiškėjas nurodo, kad jis Centre dirbo tik keletą kartų, labai trumpus laikotarpius, todėl nemanė, jog tokį darbą yra būtina deklaruoti, kadangi tai buvo papildomas darbas, kuris būdavo atliekamas tik tada, kai reikėdavo pavaduoti kurį nors Centro trenerį ir pareiškėjas, žinodamas koks yra plaukimo trenerių trūkumas Šiauliuose ir koks yra jiems tenkantis krūvis, geranoriškai sutikdavo padėti. Teismas, į tai nekreipė dėmesio, neatsižvelgė į tikrąją pareiškėjo valią bei pažiūrėjo į šią situaciją labai formaliai, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje nurodytą teismų pareigą vykdyti teisingumą.

16. Dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimo pareiškėjas pabrėžia, kad jis, priimdamas sprendimus, susijusius su Centru, niekada neturėjo jokio neigiamo ar teigiamo nusistatymo, jokios materialinės ar nematerialinės naudos ir jokių kitų priežasčių, kurios būtų galėjusios kaip nors įtakoti jo sprendimus. Tai, jog pareiškėjo priimti sprendimai ir sudarytos sutartys buvo visiškai teisėtos ir atitinkančios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatytus paslaugų įkainius ir sąlygas bei įgyvendinančios Centro ir Mokyklos nuostatuose nurodytus tikslus bei uždavinius, nustatė tiek auditas, tiek ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai, priėmę sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017. Be to, tokį patį sprendimą minėtoje byloje priėmė ir Šiaulių apygardos teismas savo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi. Tai dar kartą patvirtina, kad jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas neatliko ir nenusišalino nuo sprendimų, susijusių su Centru, priėmimo, kadangi neturėjo pagrindo manyti, jog jis tokią pareigą turi. Pareiškėjo nuomone, sutartys, įgyvendinančios tiek Mokyklos, tiek ir Centro tikslus, būtų buvusios sudarytos bet kokiu atveju, todėl pareiškėjo sūnaus darbas Centre jokios įtakos tam neturėjo.

17. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų priimtas sprendimas, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, nagrinėjamoje byloje yra svarbus, norint teisingai įvertinti šio ginčo kontekstą. Šiaulių miesto savivaldybė pareiškėją jau du kartus siekė pašalinti iš jo eitų pareigų ir abu kartus šie Šiaulių miesto savivaldybės veiksmai teismų buvo pripažinti neteisėtais, o pareiškėjas buvo grąžintas į darbą. VTEK prašymą tirti pareiškėjo veiksmus taip pat pateikė būtent Šiaulių miesto savivaldybė, todėl pareiškėjas mano, kad Šiaulių miesto savivaldybė dėl jam nesuprantamų priežasčių bet kokiais būdais siekia juo atsikratyti ir nagrinėjant šį ginčą, reikia atsižvelgti ir į šias aplinkybes.

18. Pareiškėjo teigimu, teismas į ginčą pažiūrėjo labai formaliai, visiškai neįsigilinęs į pareiškėjo nuomonę, esmines šio ginčo aplinkybes ir, nevertinęs visų esamų įrodymų, priėmė neteisingą sprendimą.

19. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.20. Atsakovas nurodo, kad VTEK nebuvo ir negalėjo būti ginčo civilinėje byloje dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų

šalimi, be to Sprendime apie šias aplinkybes nepasisakė, todėl paneigtini pareiškėjo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 21 ir 22

straipsnių nuostatas darytina išvada, kad VTEK gali nagrinėti ir anoniminius pranešimus. Taigi, jeigu pranešimą dėl pareiškėjo veiksmų būtų padavęs bet kuris subjektas, įskaitant ir anonimą, VTEK tokį pranešimą būtų privalėjusi nagrinėti. VTEK, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus pagal suteiktą kompetenciją, yra nepriklausoma. Aplinkybė, kad pranešimą dėl pareiškėjo galbūt Įstatymo nuostatas pažeidžiančių veiksmų pateikė Šiaulių miesto savivaldybė, VTEK jokios įtakos neturėjo, todėl šie pareiškėjo argumentai nevertinti.

21. VTEK pažymėjo, kad vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), o šiam iškilus – nusišalinti (Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.) bei Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus. VTEK nevertino sutarčių sudarymo teisėtumo ar pagrįstumo. VTEK tyrimo metu nustatė, kad minėtų sutarčių sudarymo metu Centre dirbo pareiškėjo sūnus ir epizodiškai pats pareiškėjas. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, darbovietė yra laikytina privačiu interesu, todėl pareiškėjas privalėjo įvykdyti pareigą nusišalinti.

22. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010 išdėstyta pozicija, nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio sprendimai Centro atžvilgiu buvo priimami, kokius kitus teisės aktus šie sprendimai atitinka arba tai, jog vietoje pareiškėjo bet kuris kitas subjektas būtų priėmęs tokį patį sprendimą, yra visiškai paneigtini. VTEK pažymi, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų išvengti interesų konflikto, priešingai – privačių interesų deklaracijoje nenurodė savo ryšio su Centru ir kelis kartus sprendė klausimus, susijusius su savo sūnaus (ir savo paties) darboviete.

23. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų, paneigiančių VTEK ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas neginčija VTEK tyrimo metu nustatytų faktų, tačiau subjektyviai vertina su VTEK Sprendimu ir šia administracine byla nesusijusių aplinkybių reikšmingumą, o savo veiksmus – kaip mažareikšmius ar netyčinius. Atsakovas pažymi, kad Įstatyme nenumatyta išimčių, kada jo galima nevykdyti, mažareikšmiškumo kriterijai taip pat nenustatyti, o Įstatymo nuostatos pareiškėjui yra taikytinos tiesiogiai ir visos apimties. Todėl atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjas V. B., pasirašydamas sutartis su Centru (kuriame dirba jo sūnus ir epizodiškai – jis pats) ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, bei privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su šia asociacija, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 3 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. KS-120, kuriuo nuspręsta pripažinti, jog Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktorius V. B., pasirašydamas sutartis su Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų užimtumo centru, kuriame dirba jo sūnus ir epizodiškai dirbo ir pats, ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, taip pat nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas, privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenys, pretenduojantys dirbti ir dirbantys valstybinėje

tarnyboje, taip pat kiti asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, privalo deklaruoti privačius interesus. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio vardą, pavardę, asmens kodą, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo numerį, darbovietę (darbovietes) ir pareigas.

27. Atsakovas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas epizodiškai dirbo Centre, todėl pagal įstatymo 3 straipsnio 2 dalį bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalėjo privačių interesų deklaracijoje nurodyti Centrą kaip darbovietę ir pareigas, kurias užėmė Centre. Įstatymas nenustato jokių išimčių, kuomet deklaruojantis asmuo tokių duomenų privačių interesų deklaracijoje neprivalo nurodyti. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai apie tai, kad jis nuoširdžiai nemanė, jog tokį darbą yra būtina deklaruoti, kadangi tai buvo papildomas darbas, kurį jis dirbo geranoriškai sutikdamas pavaduoti kurį nors Centro trenerį, neturi reikšmės šio ginčijamu atsakovo sprendimu nustatyto pažeidimo teisinei kvalifikacijai.

28. Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 3 d.). Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 str. 4 d.).

29. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

30. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-206 redakcija) numatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-206 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatė, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Analogiška tvarka nustatyta ir šiuo metu galiojančioje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

31. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007; 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011; 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

32. Atsakovo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas priėmė su Centru, kuriame dirbo jo sūnus ir kuriame jis pats epizodiškai buvo įdarbinamas, susijusius sprendimus yra situacija, kuri kvalifikuotina kaip interesų konfliktas, todėl pareiškėjas, prieš priimdamas minėtus sprendimus, privalėjo imtis veiksmų, numatytų Įstatymo 11 straipsnyje 2 dalyje.

33. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog, priimdamas sprendimus susijusius su Centru, jis niekada neturėjo jokio neigiamo ar teigiamo nusistatymo, jokios materialinės ar nematerialinės naudos ir jokių kitų

priežasčių, kurios būtų galėjusios kaip nors įtakoti jo sprendimus, kad jo priimti sprendimai yra teisėti, neturi jokios reikšmės jo padarytos veikos, susijusios su draudimu dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, teisinei kvalifikacijai. Ir šiuo atveju Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, kurioms esant asmuo, interesų konflikto situacijoje, galėtų dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus. Tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas, nebūtinas neigiamų pasekmių atsiradimas. Vien tik formalus Įstatymo 11 straipsnio nuostatų nesilaikymas, esant interesų konfliktui, pripažintinas teisės pažeidimu.

34. Aplinkybės, nustatytos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimu civilinėje byloje dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo, neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų dėl minėtų aplinkybių.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0b17ca70178111ea9d279ea27696ab7b

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisių perėmėjas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. V3-961 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 9 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-95-596/2006 nutarė išieškoti išlaikymą iš pareiškėjo periodinėmis išmokomis A. K. iki jos pilnametystės po 200 Lt kas mėnesį. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016 patenkino pareiškėjo ieškinį, nuginčijo tėvystę, nustatė, kad pareiškėjas nėra A. K. tėvas. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-670/2017 iš dalies tenkino pareiškėjo ieškinį ir iš R. K. priteisė pareiškėjo už A. K. išlaikymą sumokėtą sumą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, tačiau netenkino pareiškėjo reikalavimo 2 515,53 Eur skolą Fondo administracijai perkelti R. K. Praėjus dešimčiai dienų nuo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo priėmimo, šiam sprendimui dar neįsiteisėjus, Fondo administracijos direktorius priėmė ginčijamą Sprendimą dėl 2 515,53 Eur dydžio skolos, susidariusios Fondo administracijai mokant išlaikymą A. K., iš pareiškėjo išieškojimo. Pareiškėjo teigimu, sąlygos, kurioms esant Fondo administracijos direktorius privalėjo priimti sprendimą dėl lėšų išieškojimo iš pareiškėjo, egzistavo jau 2010 m. lapkritį, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas. Dėl nesuprantamų priežasčių Fondo administracija tokio sprendimo nepriėmė ir nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-1099-670/2017. Jei atsakovas Sprendimą būtų priėmęs civilinės bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjo ieškinys būtų patenkintas visiškai ir susidariusi skola būtų perkelta R. K. Skunde pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1099-670/2017 dalies, kuria skola, susidariusi dėl Fondo administracijos mokėtų išmokų A. K. išlaikyti, neperkelta R. K., pareiškėjas yra padavęs apeliacinį skundą, todėl administracinė byla turėtų būti sustabdyta iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas minėtoje civilinėje byloje. Pareiškėjo teigimu, nepanaikinus skundžiamo Sprendimo bei jį įgyvendinus, pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo patirtų ženklias išlaidas (žalą), dėl to kiltų dar vienas ginčas, kuris būtų sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

3. Pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. teismui pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eCIK-153/2018, kadangi minėtoje byloje keliamas 2 515,53 Eur skolos perkėlimo R. K. klausimas.

4. Atsakovas Fondo administracija (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Fondo administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo pareiga mokėti išlaikymą A. K. buvo nustatyta teismo sprendimu, todėl būtent teismo sprendimas, pagal kurį antstolis R. K. išdavė pažymą, buvo pagrindas Fondo administracijai mokėti už pareiškėją išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Pareiškėjas laikytinas Fondo administracijos skolininku Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) taikymo prasme. Tam, kad asmuo būtų laikomas Fondo administracijos skolininku, nėra būtinas Fondo administracijos direktoriaus sprendimas. Skolininko sąvoką apibrėžia teismo sprendimas priteisti išlaikymą vaikui ir priteisto išlaikymo nemokėjimo ar netinkamo mokėjimo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo įsiskolinimą, susidariusį Vaikų išlaikymo fondui, perkelti R. K. Pareiškėjas laikytinas skolininku, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš jo buvo priteistas išlaikymas dukrai, kurio jis nemokėjo, todėl jo pareigą mokėti išlaikymą perėmė Fondo administracija. Kadangi valstybė buvo perėmusi pareiškėjo pareigą išlaikyti vaiką, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsniu, ji įgijo teisę reikalauti, kad pareiškėjas sugrąžintų išmokėtas išmokas bei sumokėtų

5 proc. metines palūkanas. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas pagal Fondo administracijai pateiktus dokumentus, yra teisiškai pagrįstas ir teisėtas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, nurodė, kad nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2005 m. spalio gyveno su pareiškėju, jį išlaikė, pareiškėjui palikus šeimą jis neteikė išlaikymo dukrai, neigė esąs jos tėvas, reguliariai nevykdė teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas A. K. Išlaikymą teikė atsakovas, dėl to susidarė skola, kurią pareiškėjas turi grąžinti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: R. K. (G.) 2008 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Fondo administraciją dėl

išmokos vaikui A. K., pateikė 2008 m. balandžio 24 d. antstolio pažymą Nr. 0087/07/01196, kurioje nurodyta, kad pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-95-596 iš pareiškėjo vaikui išlaikyti nustatyta mokėti periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį iki pilnametystės išieškotojai R. K., tačiau 2008 m. vasario – kovo mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos; Fondo administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 1.35-14894 nusprendė A. K. nuo 2008 m. balandžio 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, apie priimtą sprendimą informavo ir pareiškėją; R. K. 2009 m. rugsėjo 10 d. pranešimu informavo Fondo administraciją, kad pareiškėjas sumokėjo išlaikymą vaikui; Fondo administracijos direktorius 2009 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1.35-13702 išmokų iš fondo mokėjimą A. K. nuo 2009 m. liepos 1 d. nutraukė; R. K. 2010 m. spalio 15 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, pridėjo antstolio 2010 m. spalio 11 d. pažymą Nr. 0087/10/01344, kurioje nurodyta, kad 2010 m. liepos – rugsėjo mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos; Fondo administracijos direktorius 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. V2-11905 nusprendė A. K. nuo 2010 m. liepos 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo; Fondo administracijoje 2012 m. birželio 15 d. gauta DNB banko mokėjimo nurodymo kopija, o 2012 m. rugpjūčio 10 d. – R. K. el. laiškas apie išlaikymo A. K. mokėjimą; Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. V2-9965 pakeitė A. K. mokamų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo dydžius; Fondo administracijoje 2013 m. vasario 26 d. gautas R. K. pranešimas, kuriuo remdamasis Fondo administracijos direktorius 2013 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. V2-4297 nuo 2013 m. vasario 1 d. nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. K.; R. K. 2014 m. sausio 28 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, pridėjo antstolio 2014 m. sausio 17 d. pažymą Nr. 0087/10/01344, kurioje nurodyta, kad 2013 m. spalio – gruodžio mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos; Fondo administracijos direktorius 2014 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. V2-1676 A. K. skyrė išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo; Fondo administracijoje 2014 m. vasario 24 d. gautas R. K. pranešimas, kuriuo remdamasis Fondo administracijos direktorius 2014 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. V2-2848 nuo 2014 m. sausio 23 d. nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. K.; Fondo administracijos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A1-179 patvirtinto Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 5 ir 6 punktais, 2017 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu Nr. V3-961 nusprendė iš pareiškėjo išieškoti susidariusį įsiskolinimą – 2 515,53 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 1–4 dalimis bei 11 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog antstolio išduota pažyma yra dokumentas, kuris patvirtina, kad išlaikymas nėra mokamas, ir dėl to asmuo, kuris kreipėsi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo, atitinka Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. R. K., kreipdamasi į Fondo administraciją, pateikė antstolio pažymas, todėl Fondo administracija turėjo teisinį pagrindą mokėti teismo sprendimu priteistas išmokas vaikui, kurių pareiškėjas nemokėjo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo Sprendime nurodytų laikotarpių bei priteistos skolos dydžio. Sprendime nurodyta paskutinė išmokos data – 2013 m. vasario 25 d. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Fondo administracija vėlesniais sprendimais būtų perėmusi pareiškėjo pareigą teikti išlaikymą vaikui. Skolos susidarymą atsakovas pagrindė byloje esančiais duomenimis, juos detalizavo ginčijamame Sprendime, ir nesant duomenų apie skolos grąžinimą priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą išieškoti išmokėtas išmokas iš skolininko. Mokėjimo pradžia Sprendime

nurodyta 2008 m. lapkričio 27 d. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad egzistavo aplinkybės, kuriomis remdamasi Fondo administracija turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą išieškoti iš skolininko išmokėtą išmokų sumą. Sprendimas atitinka Aprašo 6 punkte nustatytus reikalavimus.

11. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016 priėmė sprendimą, kuriuo patenkino pareiškėjo ieškinį, nuginčijo tėvystę ir nustatė, kad jis nėra A. K. tėvas. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2016 m. spalio 18 d., todėl tik po tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo Fondo administracija nebeturėjo teisės išieškoti išmokų, išmokėtų vaiko išlaikymui. Teismo sprendimas nuginčyti tėvystę įsiteisėjo jau po paskutinės išmokos išmokėjimo ir neturi teisinės reikšmės priimant ginčijamą Sprendimą. Be to, Įstatymas skolininką sieja ne su biologine tėvyste, o su pareigos įsiteisėjusiu teismo sprendimu teikti priteistą išlaikymą vykdymu.

12. Teismas nenustatė, kad R. K. (pareiškėja Įstatymo prasme) netinkamai vykdė savo kaip pareiškėjos pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją arba nepranešusi apie atsiradusį fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą Sprendime nurodytu laikotarpiu. Nesant įsiteisėjusio sprendimo nuginčyti tėvystę, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nėra skolininkas pagal Įstatymą. Todėl teismas darė išvadą, kad reikalauti išmokėtų išmokų iš trečiojo suinteresuotojo asmens Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo. Pareiškėjas turi teisę civilinio proceso nustatyta tvarka iš vaiko motinos reikalauti žalos atlyginimo. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens tarpusavio santykiai ginčijamo Sprendimo teisėtumui reikšmės neturi.

13. Dėl pareiškėjo prašymo stabdyti bylą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinės civilinę bylą Nr. eCIK-153/2018 pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kasacine tvarka nagrinėjama civilinė byla ir ši administracinė byla nėra tiesiogiai tarpusavyje susijusios. Teismas nenustatė, kad tarp bylų egzistuotų prejudicinis ryšys, todėl administracinės bylos nagrinėjimo nestabdė. Šioje byloje vertinamas Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens. Neišsprendus šios situacijos tarpusavio susitarimu, pareiškėjas turės teisę ginti savo teises Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą.

III.

14. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Fondo administracijos Sprendimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas kilusio ginčo prigimtį ir tai teismui sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, esminė aplinkybė, leidžianti teigti, kad teismas sistemiškai neįvertino nagrinėjamam atvejui aktualių skirtingų teisės šakų normų, yra tai, kad nėra užbaigtas tarp pareiškėjo ir R. K. kilęs ginčas dėl susidariusios skolos perkėlimo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismą apie šią aplinkybę informavo bei prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kritiškai, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tenkinus pareiškėjo kasacinį skundą susiklostytų teisiškai ydinga situacija, kai dėl tos pačios skolos Fondo administracijai visa apimtimi būtų skolingi du skirtingi asmenys – pareiškėjas ir R. K.

Teisėjų kolegija


16. Ginčas šioje byloje kilo dėl Fondo administracijos Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 2 515,53 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų skolą, susidariusią 2008 m. balandžio – 2013 m. vasario mėnesių laikotarpiu pareiškėjo dukrai mokant išmokas iš Fondo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjas su tokiu Fondo administracijos sprendimu nesutiko, teigė, kad jis nėra A. K. biologinis tėvas, todėl neturėjo prievolės ją išlaikyti ir negali būti laikomas skolininku Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme, skolą turėtų dengti vaiko motina.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Fondo administracija turėjo teisėtą

pagrindą priimti skundžiamą sprendimą, o pareiškėjo ir vaiko motinos turtiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirminiame skunde išdėstytus argumentus, juos papildydamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo, kol bus baigtas civilinis ginčas su vaiko motina, sistemiškai neįvertino reikalingų taikyti teisės normų.

20. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas bylos išnagrinėjimui faktines aplinkybes.

23. Teismo sprendime aptartą teisinį reguliavimą vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste matyti, kad kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme. Pažymėtina, kad tapimą skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymas sieja ne su biologine vaiko, kuriam yra skiriamos išmokos iš Fondo, tėvyste, o su konkrečiam asmeniui teismo nustatyta prievole teikti išlaikymą tam vaikui. Kaip minėta, tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas.

24. Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. Jurbarko rajono apylinkės teismo įsakymu buvo įpareigotas mokėti išlaikymą nepilnametei dukrai A. K. – po 200 litų kas mėnesį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2008 metų viduryje gera valia nemokėjo šių teismo sprendimu priteistų kasmėnesinių sumų, todėl 2008 m. balandžio – 2014 m. sausio mėnesiais iš Vaikų išlaikymo fondo A. K. buvo skirtos kasmėnesinės išmokos – viso 2 515,53 Eur. Fondo administracijos 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1.35-14894, 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. V2-11905 bei 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. V2-1676, kuriais A. K. atskirais laikotarpiais buvo skirtos kasmėnesinės išmokos, nėra nuginčyti ir buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Tik Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo tėvystė buvo nuginčyta ir nustatyta, kad jis nėra A. K. tėvas

25. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Fondo administracija skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėją laikė skolininku bei nustatė įsiskolinimą, susidariusį A. K. 2008 m. balandžio – 2013 m. vasario mėnesių laikotarpiu mokant išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėjui teismo sprendimu buvo nustatyta pareiga išlaikyti A. K. Pažymėtina, jog ginčo dėl Sprendime nurodytos iš Fondo minėtam asmeniui išmokėtų išmokų sumos (2 515,53 Eur) tarp šalių nėra.

26. Atitinkamai Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtinta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo iki jų visiško išieškojimo iš skolininko. Fondo administratorius priima sprendimą dėl Fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko. Šis sprendimas yra vykdomasis dokumentas,

vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (11 str. 1–3 d.). Taigi Fondo administracijai įstatymais yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl iš Fondo išmokėtų išmokų bei 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkų. Todėl naikinti skundžiamą Fondo administracijos Sprendimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

27. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pareiškėjo procesinio pobūdžio reikalavimų sustabdyti administracinę bylą, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas tarp pareiškėjo ir R. K. dėl išlaikymo vaikui prievolės perkėlimo galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. liepos 4 d nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-421/2018, kurioje, be kita ko, teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškovo teisinė prievolė teikti materialinį išlaikymą vaikui atsirado įstatyme nustatyta tvarka įforminus jo tėvystę ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (teismo įsakymu) priteisus iš jo išlaikymą vaikui, o ieškovo skola valstybei atsirado dėl to, kad jis šios prievolės tinkamai nevykdė, tačiau ją įstatymo pagrindu vykdė valstybė ir ieškovo atžvilgiu egzistuoja vykdytini dokumentai, kurie nėra panaikinti teisės aktų nustatyta tvarka, ir įstatymai nenustato pagrindo perkelti šios prievolės kitam asmeniui, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą perkelti jo skolą atsakovei. Teismams nustačius civilinės atsakomybės sąlygas ir konstatavus, jog išlaidos vaikui išlaikyti iš ieškovo atsakovės naudai buvo išieškotos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, bei pripažinus šias išlaidas ieškovo nuostoliais, ieškovas, padengęs savo skolą Vaikų išlaikymo fondui, įgytų pagrindą reikalauti šias lėšas taip pat išieškoti iš atsakovės, kaip iš nuostolių padariusio asmens.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1638-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03676-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c7ee7e10178011ea9d279ea27696ab7b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 6 463,60 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrius 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-10095 už nėštumo ir gimdymo laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Pareiškėjos atveju buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis (65,68 Eur), pareiškėjai apskaičiuota 5 779,84 Eur pašalpa. Skirtumas tarp pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį pareiškėjai apskaičiuotos pašalpos ir pašalpos, apskaičiuotos taikant realų pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, yra 6 463,60 Eur. Pareiškėjos teigimu, jai paskirtos pašalpos dydis neužtikrino pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios pareiškėjos vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui. Be to, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas žalą pareiškėjai padarė neveikimu, t. y. nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuotos konstitucinės doktrinos, kurioje nurodyta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teises į dirbančių motinų mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Taigi konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą jau 2012 metais nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, įstatymų leidėjui paliekant laisvę nustatyti ne motinystės atostogų apmokėjimo dydį, o iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo 2012 metais suformuota doktrina nuosekliai plėtojama ir 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija. Skunde pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Ministerijai, kuri turi pareigą Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikti teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo būti žinomos minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos

nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau Ministerija jų nepaisė ir dėl to pareiškėjai kilo turtinė žala. Pasak pareiškėjos, valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus jos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, buvo pažeisti teisingumo bei teisinės valstybės principai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Valdyba atsiliepime nurodė, kad Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-10095, kuriuo

pareiškėjai buvo paskirta ginčijama motinystės išmoka apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jis įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas, galimybės jį apskųsti nebėra. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, neatsiranda teisė į žalos atlyginimą. Dėl pareiškėjai mokėtinos pašalpos priimtas sprendimas buvo įvykdytas dar 2015 metais, todėl 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjai taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, retrospektyviai negali būti taikomas. Pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus atsakovo veiksmo (neveikimo), o tik abstrakčiai išvardijo veiksmus, su kuriais nesutinka, t. y. pareiškėja neįrodė neteisėtų veiksmų, kurie yra būtina sąlyga viešajai atsakomybei kilti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Ministerija atsiliepime nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d.

nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala nenustatyta ir negali būti priteista.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m.

birželio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-10095, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 5 779,84 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį (nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d.) ir kurios dydis buvo apskaičiuotas taikant 65,68 Eur maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. priimto sprendimo pareiškėja privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Valdybai neskundė, todėl šis sprendimas nėra nuginčytas ir yra galiojantis.

9. Vadovaudamasis pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dieną galiojusios Įstatymo redakcijos 6 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7, 9 ir 10 punktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, yra teisėti, todėl pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-10095 motinystės pašalpa buvo apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pagal pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai, o 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjai taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjai retrospektyviai negali būti taikomas.

11. Atmetęs pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas netenkino ir pareiškėjos reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas.

III.

12. Pareiškėja K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde palaikė skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja turtinę žalą kildino iš Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-10095, nes remdamasi šiuo sprendimu pareiškėja tik apskaičiavo žalos dydį, o žalą kildino iš aplinkybės, kad Ministerija po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą garantiją. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja aiškiai nurodė, kad būtent Ministerija yra ta institucija, kurios neteisėtais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta žala. Skunde pareiškėja neginčijo Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo dėl skirtos motinystės pašalpos teisėtumo, nekvestionavo Valdybos Vilniaus skyriaus pareigos motinystės pašalpą apskaičiuoti pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas vertino būtent Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų skiriant motinystės pašalpą pareiškėjai teisėtumą, o dėl Ministerijos veiksmų iš viso nepasisakė. Teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerijai taip pat priskirta kompetencija formuoti politiką šioje srityje bei analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinių išmokų gavėjų interesus, ir teikti dėl to pasiūlymus. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju būtent Ministerija inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į šiame nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, t. y. nepasinaudojo galimybe išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2016 m. kovo 15 d.), kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokius Ministerijos veiksmus pareiškėja laiko atsakingo valdymo principo pažeidimu.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.15. Atsiliepime Valdyba nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai

teigia, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, o įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo veikla. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti tariamai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Atsiliepime Ministerija palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą

poziciją. Pažymi, kad tiesiogines pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent Valdybos teritorinio skyriaus sprendimas. Siekdamas nustatyti, ar šiuo atveju buvo Valdybos neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Valdybos veiksmų teisėtumą. Atsiliepime Ministerija taip pat pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakyta, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformuluotas aiškinimas, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas. Priešingai, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, įskaitant valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės žalos, kuri, pareiškėjos nuomone, kilo dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos nesavalaikio įgyvendinimo, skiriant ir mokant jai motinystės pašalpą, atlyginimo.

19. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti turtinės žalos atlyginimą, kurią kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. to, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Ministerija nesiėmė veiksmų užtikrinant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu būtų užtikrintas išmokos, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio ribojimo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta, teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos nedelsiant inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo motinystės pašalpa jai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, šis sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

21. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia argumentu, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjos, teismas visiškai nevertino jos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

28. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus

kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

29. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 6-24-10095 dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d. pareiškėjai skyrimo buvo priimtas, įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (ar jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai Valdybos sprendimu buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019).

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus specialistai atliko planinį – teminį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą (toliau – ir Taršos mokestis) šalinant atliekas Šiaulių regiono nepavojingų atliekų sąvartyne (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sąvartynas) apskaičiavimo teisingumo ir surašė 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktą Nr. 15861607 (toliau – ir Aktas). Patikrinimo metu specialistai nustatė, kad dalis atliekų buvo panaudotos atliekų sluoksniams perdengti ir Sąvartyno keliams įrengti. Specialistų nuomone, toks atliekų panaudojimo būdas buvo ne jų antrinis panaudojimas, o pašalinimas Sąvartyne. Dėl šių priežasčių atsakovas Akte konstatavo, kad pareiškėjas tariamai nuslėpė ir nedeklaravo 2 430,16 t atliekų pašalinimo Sąvartyne, todėl Taršos mokestis turi būti perskaičiuotas didesniu tarifu – 14 580,96 Eur. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 17-A-1272 atsakovui pateikė pastabas dėl Akto, kuriame nurodė, kad nesutinka su Akte padarytomis išvadomis, ir akcentavo, jog atliekų nešalino, o jas panaudojo taip, kaip tai yra numatyta Sąvartyno techniniame reglamente ir Šiaulių regiono nepavojingų atliekų sąvartyno taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr. T-Š.9-2/2014 (toliau – ir TIPK leidimas). Pareiškėjas nurodė, kad tokiu būdu inertines atliekas (plytų, betono ir kt. nuolaužos) naudojo nuo pat Sąvartyno eksploatacijos pradžios (2007 metų) ir atsakovas anksčiau tokį inertinių atliekų panaudojimo būdą buvo patvirtinęs surašydamas 2012 metų patikrinimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1ef898d0178111ea9d279ea27696ab7b

aktą Nr. 74, 2013 metų patikrinimo aktą Nr. 48, 2016 metų patikrinimo aktą Nr. 15572405 ir 2017 metų patikrinimo aktą Nr. 15861663. Pareiškėjas pažymėjo, kad panaudotų atliekų kiekiai nebuvo nuslėpti, jie buvo Atliekų tvarkymo apskaitoje ir metinėje apskaitos ataskaitoje. Be to, atliekų kiekiai, kurie nebuvo pašalinti, o panaudoti, buvo minusuoti iš pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktoje KIT717 ataskaitoje nurodytų Sąvartyne pašalintų atliekų kiekių. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo pastabas, dėl Akto nusprendė į jas neatsižvelgti bei Aktą patvirtinti, nurodydamas, kad atliekų sluoksniams perdengti ir keliams įrengti atliekų kiekiai buvo nuslėpti, nors anksčiau vykdyti planiniai patikrinimai turėjo visiškai kitą tikslą, minėto patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai deklaravo šalinamų atliekų kiekius ir tinkamai apskaičiuoja Taršos mokestį. Atsakovas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad TIPK leidimas laiku nebuvo pakeistas dėl klaidos, bei konstatavo, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susitvarkyti privalomą dokumentaciją, nes apie Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimus buvo paskelbta 2 metai iki jo įsigaliojimo. Specialistai netikrino, ar inertinės atliekos pašalintos, ar panaudotos atliekų sluoksniams perdengti, jie tik tikrino dokumentaciją. Pareiškėjas nurodė, kad panaudojęs inertines atliekas Sąvartynui perdengti ir keliams įrengti, tinkamai šį faktą deklaravo VMI pateikiamoje KIT717 ataskaitoje ir tinkamai apskaičiavo Taršos mokestį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Sąvartyną eksploatuoja vadovaudamasis TIPK leidimu. TIPK leidime nurodyta, kad didžioji dalis atliekų tvarkoma naudojant D1 (išvertimas ant žemės ar po žeme) veiklą ir tokių atliekų didžiausias leidžiamas sutvarkyti metinis kiekis – 120 000 t. Kitos atliekos, tinkančios atliekoms perdengti ir keliams formuoti, pagal TIPK leidimą tvarkomos naudojant D1 (keliams formuoti, atliekoms perdengti) veiklą ir jų galima sutvarkyti iki 11 000 t per metus. Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 69 punkte numatyta, kad atliekas naudojančios ar šalinančios įmonės, įskaitant įmones, kurios paruošia atliekas naudoti ar šalinti, privalo turėti atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą. Pareiškėjo Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas (toliau – ir Techninis reglamentas) buvo patvirtintas 2014 m. lapkričio 6 d. ir jame nurodyta, kad atliekos, tinkančios atliekoms perdengti ir keliams formuoti, nėra šalinamos. Sąvartynui TIPK leidimas buvo išduotas prieš pradedant vykdyti veiklą, t. y. 2007 m. vasario 19 d., ir jis buvo keistas 2014 m. gruodžio 4 d. Pareiškėjas 2015 m. spalio 27 d. raštu Nr. 15-E-1121 kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – ir Agentūra) su paklausimu, ar dėl mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginių įvedimo į eksploataciją reikia keisti TIPK leidimą. Agentūra 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (15.9)-A4-13410 paprašė patikslinti ir plačiau aprašyti pasikeitimus. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 15-E-1349 pateikė prašomą informaciją, tačiau Agentūra jokio atsakymo dėl TIPK leidimo pakeitimo nepateikė. Nesulaukęs atsakymo pareiškėjas 2016 m. gegužės 30 d. pateikė paraišką TIPK leidimui pakeisti dėl minėtuose raštuose išdėstytų pasikeitimų ir dėl kitų priežasčių. Paraiškoje TIPK leidimui pakeisti jau buvo įrašyta atliekų naudojimo veikla toms atliekoms, kurios tinkamos atliekų sluoksniams perdengti ir keliams formuoti. Agentūra pateikusi pastabas, t. y. nurodė, kad reikalinga atlikti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 5 d. pateikė naują paraišką TIPK leidimui gauti. Agentūra, gavusi paraišką, savo pastabas pateikė 2017 m. lapkričio 21 d. (t. y. per 52 darbo dienas nuo paraiškos gavimo). Pareiškėjui atsakius į pastabas ir pateikus patikslintą paraišką, Agentūra 2017 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą ją priimti ir 2018 m. sausio 16 d. išdavė naują TIPK leidimą. Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai vykdė TIPK leidimo ir Techninio reglamento reikalavimus, nes atsakovo 2012 metų patikrinimo akte Nr. 74, 2013 metų patikrinimo akte Nr. 48, 2016 metų patikrinimo akte Nr. 15572405, 2017 metų patikrinimo akte Nr. 15861663 buvo fiksuota, kad inertinės atliekos (plytų, betono ir kt. nuolaužos) laikomos atskirai Sąvartyno kaupe ir naudojamos keliui jame formuoti, t. y. pretenzijų dėl tokių atliekų panaudojimo būdo teisėtumo atsakovo specialistai pareiškėjui anksčiau neturėjo bei pripažino, jog panaudoti atliekų kiekiai buvo tinkamai deklaruoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Taršos mokestis buvo apskaičiuotas ir sumokėtas pagal 2017 m. vasario 10 d. pateiktą metinę atliekų tvarkymo ataskaitą, iš jos minusavus deklaruotus atliekų kiekius, kurie buvo panaudoti Sąvartyno atliekų sluoksniams perdengti ir keliams formuoti. Panaudotų atliekų kiekiai nebuvo nuslėpti, jie nurodyti Atliekų tvarkymo apskaitoje ir metinėje apskaitos ataskaitoje, o atliekų kiekiai, kurie buvo ne pašalinti, o panaudoti, buvo minusuoti iš pareiškėjo VMI pateikiamoje KIT717 ataskaitoje nurodytų Sąvartyne pašalintų atliekų kiekių.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Akte padarytos išvados neatitiko faktinės situacijos, nes pareiškėjas jam priskirtų atliekų nepašalino Sąvartyne, o jas panaudojo Sąvartynui perdengti ir keliams įrengti. Atsakovo specialistai netyrė, ar pareiškėjo teiginiai dėl faktinio atliekų panaudojimo buvo pagrįsti ar nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, mokesčio apskaičiavimo ir

sumokėjimo teisingumui visiškai reikšmės neturėjo tas faktas, kad tokiai veiklai dėl atsakingų valstybės institucijų neveikimo nebuvo padaryti atitinkami TIPK leidimo pakeitimai. Tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad pareiškėjas vykdė veiklą, kuriai TIPK leidimas nebuvo pakeistas, tai būtų visiškai kitas pažeidimas, nei dabar inkriminuojamas pareiškėjui, ir tai nekeičia situacijos, kad statybinės ir inertinės atliekos buvo faktiškai panaudotos Sąvartyne. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui tvirtinant, jog atliekų panaudojimo Sąvartyne veiklą pareiškėjas vykdė neturėdamas tinkamai pakeisto TIPK leidimo, jis tokiai veiklai pritarė nuo 2012 metų patikrinimo aktuose nefiksuodamas pažeidimų. Pareiškėjo nuomone, anksčiau teisėta pripažinta veikla, kuri vykdoma tokiomis pat sąlygomis, dabar buvo pripažinta neteisėta, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių viešajame administravime principą. Pareiškėjo teigimu, jis inertinių atliekų panaudojimo Sąvartyne neslėpė, veiklą tinkamai deklaravo. Šiuo atveju atsakovas konstatuodamas netinkamą Taršos mokesčio apskaičiavimą turėjo tinkamai suformuluoti patį kaltinimą, t. y. atskleisti neteisėtus veiksmus, tačiau pareiškėjas negalėjo nuslėpti to, kas buvo oficialiai deklaruota. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl turėjo būti panaikintas.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad Departamento pareigūnams 2017 m. lapkričio 24 d. atlikus pareiškėjo planinį patikrinimą,

nustatyta, jog Sąvartyne vykdomas nepavojingų atliekų šalinimas bei statybinių medžiagų, turinčių asbesto, šalinimas atskiroje sekcijoje. Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Šiaulių skyriaus 2014 m. gruodžio 4 d. priimtu sprendimu Sąvartynui išduotas 2007 m. vasario 19 d. TIPK leidimas Nr. 73 buvo pakeistas TIPK leidimu Nr. T-Š 9-2/2014, kuriame pakeistos 37 ir 38 lentelės į 13 ir 14 lenteles, Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas ir Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas. TIPK leidime, 14 lentelėje nurodytos visos (iš jų ir keliams formuoti ir atliekų sluoksniams perdengti skirtos atliekos) Sąvartyne leidžiamos šalinti atliekos Dl šalinimo veiklos kodu (išvertimas ant žemės ar po žeme). Atsakovas pažymėjo, kad patikrinimo metu pareiškėjas pateikė 2017 m. spalio 30 d. raštą Nr. 17-E-1044 „Dėl atliekų panaudojimo“, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2016 metais ir pakartotinai 2017 m. rugsėjo 7 d. pateikė paraišką Agentūrai TIPK leidimui pakeisti. Joje planavo atliekų šalinimo veiklą (D1 – išvertimas ant žemės ar po žeme) pakeisti į atliekų naudojimo veiklą (R10 – apdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę) atliekoms, skirtoms keliams formuoti ir atliekų sluoksniams perdengti, tačiau pakeisto TIPK leidimo 2017 m. gruodžio 31 d. neturėjo. Mokesčio už Sąvartyne šalinamas atliekas deklaracija pareiškėjo buvo pateikta 2017 m. vasario 10 d. pagal metinę atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitą, neįskaičiuojant atliekų sluoksniams perdengti ir keliams formuoti panaudoto atliekų kiekio.

7. Atsakovas nustatė, kad 2016 metais pagal atliekų tvarkymo apskaitą ir metinę atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitą Sąvartyne pašalinta 74 897,858 t nepavojingų atliekų ir Sąvartyno atskiroje sekcijoje pašalinta 1 480,380 t asbesto atliekų. Patikrinimo metu nustatyta, kad pagal pareiškėjo vedamą atliekų apskaitą ir pateiktą metinę atliekų apskaitos ataskaitą Sąvartyne 2016 metais pašalinti atliekų kiekiai nesutampa su Mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje KIT717 už 2016 metus pateiktais kiekiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. D1-770 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą sąvartynuose šalinamoms atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5 punktą, mokestis didesniu tarifu už nuslėptą sąvartyne pašalintų atliekų kiekį apskaičiuojamas taip: MNUS = QNUS x T x 2, MNUS – mokamas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą sąvartyne pašalintų atliekų kiekį, Eur; QNUS – nuslėptas sąvartyne pašalintų atitinkamos rūšies atliekų kiekis (t), kurį mokesčio mokėtojas pašalino sąvartyne per mokestinį laikotarpį ir nedeklaravo ar deklaravo pradėjus patikrinimą; T – mokesčio tarifas, nurodytas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 priedėlyje (Eur / t). Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą Sąvartyne šalinamoms atliekoms didesniu tarifu pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas: už nuslėptą Sąvartyne pašalintų atliekų kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 7 priedėlyje, ir koeficiento 2. Patikrinimo metu apskaičiuotas mokesčio už aplinkos teršimą Sąvartyne šalinamoms atliekoms už 2016 metus dydis – 4 580,96 Eur. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kadangi Sąvartyne 2016 metais pašalinti atliekų kiekiai nesutapo su Mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje KIT717 už 2016 metus pateiktais kiekiais, todėl vadovaujantis minėto įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi ir 9 straipsnio 4 dalies 4 punktu, už nuslėptus ir nedeklaruotus Sąvartyne pašalintų atliekų kiekius apskaičiuotas 14 580,96 Eur mokestis didesniu tarifu.

8. Atsakovas paaiškino, kad Departamento atlikto planinio – teminio patikrinimo dėl Taršos mokesčio tikslas buvo

patikrinti, ar teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti mokesčiai už aplinkos teršimą Sąvartyne šalinamų atliekų. Šis mokestis pradėtas taikyti nuo 2016 m. sausio 1 d., įsigaliojus Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimams. Nors pareiškėjas teigė, kad Departamentas anksčiau atliktuose patikrinimuose „pretenzijų dėl tokių atliekų panaudojimo būdo teisėtumo pareiškėjai anksčiau neturėjo“, tačiau atsakovas pažymėjo, kad visų pareiškėjo nurodytų patikrinimų tikslai buvo skirtingi, todėl ir buvo tikrinamos skirtingos sritys. Atsakingi pareiškėjo darbuotojai ne kartą buvo bausti administracinėmis nuobaudomis dėl netinkamo apskaitos tvarkymo.

9. Atsakovas nurodė, kad TIPK leidime nurodyta šalinimo veikla – Dl svarbi tuo atveju, kai nuo 2016 metų įvedus sąvartyne šalinamų atliekų mokestį, jis skaičiuojamas pagal faktiškai pašalintą atliekų kiekį. Pagal Departamento turimą informaciją, pareiškėjas tik 2017 m. lapkričio 2 d. pateikė prašymą Agentūrai, kuriame prašė „ištaisyti techninę klaidą“ ir vietoje atliekų šalinimo veiklos kodo Dl, įrašyti atliekų naudojimo kodą R10 atliekoms, kurios yra skirtos keliams formuoti, atliekoms perdengti. Tačiau Agentūra atsisakė tai padaryti, vadovaudamasi tuo, kad TIPK leidimas buvo išduotas pagal pačio pareiškėjo užpildytą paraišką TIPK leidimui gauti, kurios duomenų tikslumas, be kita ko, buvo patvirtinamas įstaigos vadovo pasirašyta Deklaracija prie paraiškos, kad paraiškoje patvirtinta informacija teisinga, tiksli ir visa. Todėl keisti TIPK leidimą galima tik pagal naują paraišką. Atsakovo nuomone, pareiškėjas elgėsi nekorektiškai, teigdamas, kad „dėl atsakingų valstybės institucijų neveikimo nebuvo padaryti atitinkami TIPK leidimo pakeitimai“. Apie nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiantį mokestį už sąvartyne šalinamas atliekas buvo paskelbta Teisės aktų registre 2014 m. gruodžio 1 d., todėl iki jo įsigaliojimo 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjas turėjo 2 metus ne tik susipažinti su būsimomis mokestinėmis naujovėmis, bet ir tam pasiruošti, t. y. teikti paraiškas, kad TIPK leidimas būtų pakoreguotas ir tinkamai pildoma atliekų apskaita. Departamentas, atlikdamas patikrinimą, vadovavosi Atliekų tvarkymo apskaitoje ir metinėje apskaitos atskaitoje nurodytais sąvartyne šalinamų atliekų kiekiais. Už apskaitoje esančių duomenų tikslumą atsakingas mokesčių mokėtojas, t. y. pareiškėjas, kuris turėjo laiku imtis reikiamų priemonių, kad jo turimi leidimai ir kiti dokumentai atitiktų reikalaujamus teisės aktus ir būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl vykdomos veiklos.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į skundą nurodė, kad šioje byloje neskundžiamas joks centrinio mokesčių administratoriaus aktas ar veiksmas, nereiškiamas joks materialusis reikalavimas VMI bei nagrinėjami klausimai nėra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens kompetencija, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsniu, prašė teismo pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų VMI, kadangi bylos išsprendimas neturės įtakos VMI teisėms ar pareigoms.

II.

11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, jog Sąvartyno 2014 m. lapkričio 6 d. Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane buvo numatyta, kad inertinės atliekos šalinamos D1 būdu pritaikant jų savybes Sąvartyno keliams formuoti, atliekų sluoksniams perdengti, tačiau pareiškėjo skunde nurodoma, kad Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas yra patvirtintas 2014 m. lapkričio 6 d. ir jame nurodyta, kad atliekos, tinkančios atliekoms perdengti ir keliams formuoti, nėra šalinamos.

13. Teismas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. nepakito Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytas atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje taikomas toks prioritetų eiliškumas: 1) prevencija; 2) paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamus pakartotinai naudoti; 3) perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti; 4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti; 5) šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas. Tačiau po 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjui neturint TIPK leidimo, numatančio ginčui aktualių atliekų (pažymėtų kodais – 17 01 07, 17 01 03, 17 03 02, 17 05 04, 17 09 04, 19 08 02, 10 13 11, 20 02 02, 20 03 03) apdorojimą žemėje, naudingą žemės ūkiui ar gerinantį aplinkos būklę (R10), atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų laikymasis negali būti laikytinas lengvata, atleidžiančia nuo 2016 m. sausio 1 d. atsiradusios prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo išsakytų argumentų visetas nepaneigė faktinio ginčui aktualių atliekų pašalinimo, pritaikant jų savybes keliams formuoti, atliekoms perdengti, ar laikyti.

14. Teismas, aiškindamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio nuostatų laikymąsi šioje administracinėje

byloje, vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Teismas nurodė, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant tarifą apskaičiuojamas nuslėptą sąvartyne pašalintų atliekų kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 7 priedėlyje, ir koeficiento 2. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl minėto priedėlyje nurodyto tarifo taikymo ir tai, kad negalima nuslėpti to, kas buvo oficialiai deklaruota, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015 pažymima, jog nors Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme (jo 2 straipsnyje) iš tikrųjų nėra pateikta nuslėptų teršalų sąvoka, tačiau sisteminiu šio įstatymo straipsnių aiškinimo būdu galima daryti išvadą, jog mokesčio už aplinkos teršimą nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku (ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) pabaigos) būtent ir yra apmokestinamųjų gaminių bei pakuotės nuslėpimas šio įstatymo 9 straipsnio nuostatų taikymo prasme. Teismo vertinimu, toks apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės sampratos aiškinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-928/2005 ir juo buvo naudojamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013, t. y. toks šios sampratos aiškinimas buvo taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje.

15. Teismas įvertino ir pareiškėjo atstovo pasisakymą teismo posėdyje, kad 2016 m. pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą su prašymu pakeisti TIPK leidimą ir 2018 metais buvo išduotas TIPK leidimas, nors pareiškėjo skunde buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 30 d. pateikė paraišką TIPK leidimui pakeisti dėl raštuose išdėstytų pasikeitimų ir dėl kitų priežasčių. Paraiškoje TIPK leidimui pakeisti jau buvo įrašyta atliekų naudojimo veikla toms atliekoms, kurios tinkamos atliekų sluoksniams perdengti ir keliams formuoti.

16. Teismas nustatė, kad Agentūros 2016 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. (28.1)-A4-8903 nurodyta, jog 2015 m. spalio 27 d. pareiškėjas raštu Nr. 15-E-1121 kreipėsi į Agentūrą su paklausimu, ar dėl mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginių įvedimo į eksploataciją reikia keisti TIPK leidimą. Pareiškėjo 2015 m. gruodžio 22 d. rašte Agentūrai nurodyta, kad pareiškėjas tikslina šią informaciją: 1) dėl atvirkštinės ozmozės filtrato valymo įrenginių; 2) dėl Šiaulių regiono komunalinių atliekų mechaninių biologinių apdorojimo (MBA) įrenginių. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 17-E-824 nurodė, kad jis 2016 m. gegužės 30 d. pateikė paraišką TIPK leidimui Nr. T-Š.9-2/2014 pakeisti, kurią Agentūra grąžino patikslinti. Paraiška TIPK leidimui Nr. T-Š.9-2/2014 pakeisti Agentūros antrąkart grąžinta patikslinti ir teikta paraiška TIPK leidimui pakeisti buvo dėl: 1) Šiaulių miesto nuotekų valykloje susidariusio ir pūdyto bei džiovinto dumblo panaudojimo Sąvartyno šlaitams apželdinti; 2) 2011 metų TIPK leidimo pakeitime įtrauktos papildomos sąlygos panaikinimo; 3) 2014 metų TIPK leidimo pakeitime įtrauktos sąlygos panaikinimo (kasmet iki gruodžio 1 d. koreguoti 38 lentelę peržiūrint priimamas atliekas pagal atliekų priėmimo kriterijus (įvertinti ir taikyti šių atliekų alternatyvius būdus); 4) 2014 metų TIPK leidimo pakeitime įtrauktos sąlygos pakeitimo (pasibaigus ketvirčiui iki kiekvieno sekančio mėnesio 15 dienos, Departamentui pateikti į Sąvartyną patenkančių atliekų mažinimo plano ataskaitą). Teismo vertinimu, iš aptartų dokumentų viseto nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjas ginčui aktualiu mokestiniu laikotarpiu (2016 metais) inicijavo būtent TIPK leidimo 12 ir 13 lentelių pakeitimus, susijusius su leidžiamų šalinti (D1) / naudoti (R10) atliekų veiklos kodų ir pavadinimų pakeitimais.

17. Teismas konstatavo, kad Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. 15861607 apskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas pareiškėjo mokestinės prievolės dydis buvo nustatytas taikant imperatyviąsias Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas dėl nuslėptų Sąvartyne pašalintų atliekų kiekio ir tarifo nustatymo, todėl skundą atmetė.

III.

18. Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad sistemiškai aiškinant teisės aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymą, ūkinę veiklą, susijusią su atliekų tvarkymu, bei mokesčių už aplinkos teršimą mokėjimą, akivaizdu, kad šiais teisės aktais saugomas

visuomeninis gėris yra Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinė teisė į sveiką ir saugią aplinką, todėl turėjo būti vertinama, ar skundžiamas individualus administracinis aktas atitinka konstitucinio proporcingumo principo reikalavimus.

20. Pareiškėjas pažymi, kad tiek teikdamas pastabas dėl ginčijamo akto, tiek nagrinėjant bylą teisme jis akcentavo, jog inertines atliekas tvarkė laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir vadovaudamasis TIPK leidimu. Tai, kad pareiškėjas inertines atliekas naudojo Sąvartynui perdengti ir keliams įrengti, patvirtina administracinėje byloje surinkti įrodymai bei tokį veiklos teisėtumą patvirtino ir atsakovo 2012 metų patikrinimo aktas Nr. 74, 2013 metų patikrinimo aktas Nr. 48, 2016 metų patikrinimo aktas Nr. 15572405 ir 2017 metų patikrinimo aktas Nr. 15861663, kuriuose užfiksuota, kad inertinės atliekos (plytų, betono ir kt. nuolaužos) laikomos atskirai Sąvartyno kaupe ir naudojamos keliui jame formuoti. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pretenzijų dėl tokių atliekų panaudojimo būdo teisėtumo atsakovo specialistai pareiškėjui anksčiau neturėjo, o taip panaudotus atliekų kiekius pripažino ir tinkamai deklaruotus.

21. Pareiškėjo nuomone, inertinių atliekų panaudojimas Sąvartynui perdengti ir keliams įrengti yra atliekų naudojimo, o ne šalinimo veikla, kuri yra ekonomiškai skatinama, jai netaikant mokesčio už aplinkos teršimą (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 str. 2 d.). Nors teismas nustatė, kad atliekų šalinimas ir naudojimas yra skirtingos veiklos ir jos žymimos atskirais kodais: šalinimo veikla kodu – D1, o naudojimo veikla kodu – R10, tačiau, pareiškėjo teigimu, skirtingo kodo (D1 ar R10) įrašymas TIPK leidime vykdomos veiklos turinio nepakeičia, nes veikla lieka tokia pati, kokia ir buvo, ir ja yra siekiama panaudoti atliekas, o ne jas pašalinti.

22. Pareiškėjas, dėstydamas faktines aplinkybes dėl Sąvartynui TIPK leidimo išdavimo ir pakeitimo, konstatuoja, kad tokia situacija, kai TIPK leidimą išduodanti institucija per įstatymo nustatytą laiko tarpą nepateikia paaiškinimo dėl pareiškėjo turimo TIPK leidimo (ne) pakeitimo, turi būti vertinama pareiškėjo naudai, nes priešingu atveju būtų pažeistas dar vienas viešojo administravimo principas, t. y. teisėtų lūkesčių principas.

23. Pareiškėjo teigimu, teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo konkrečiu atveju negali būti taikoma, nes iš esmės skiriasi administracinių bylų ratio decidenci (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Kadangi dvigubo mokesčio baudos taikymo tikslas yra nubausti piktnaudžiaujantį mokesčio mokėtoją, o šiuo atveju ginčas yra kilęs ne dėl to, ar buvo tinkamai vedama atliekų apskaita ir ar pareiškėjas pašalino daugiau atliekų nei deklaravo, o dėl to, ar pareiškėjo panaudotos atliekos yra laikytinos panaudotomis ar pašalintomis ir ar už tokiu būdu panaudotas (pašalintas) atliekas reikia mokėti taršos mokestį. Pareiškėjo nuomone, jo veiksmų VMI pateikiamoje KIT717 ataskaitoje nurodant Sąvartyne pašalintų atliekų kiekį iš jų minusavus ir deklaravus inertines atliekas, kurios buvo panaudotos Sąvartyne, negalima vertinti kaip pareiškėjo tyčinių veiksmų nuslepiant taršos mokesčiui teisingai apskaičiuoti būtinus duomenis.

24. Pareiškėjo vertinimu, nedeklaruodamas atliekų kiekių, kurie de facto (iš tikrųjų) buvo panaudoti, o ne pašalinti Sąvartyne, jis nepažeidė įstatymo saugomų interesų, todėl jam negali atsirasti neigiamos pasekmės, numatytos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje.

25. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes, papildomai pažymi, kad Departamentas, atlikdamas patikrinimą, vadovavosi Atliekų tvarkymo apskaitoje ir metinėje apskaitos atskaitoje nurodytais Sąvartyne šalinamų atliekų kiekiais. Už apskaitoje esančių duomenų tikslumą yra atsakingas mokesčių mokėtojas, t. y. pareiškėjas. Akte tinkamai konstatuota ir skundžiamu sprendimu patvirtinta, kad pagal pareiškėjo vedamą atliekų apskaitą ir pateiktą metinę atliekų apskaitos ataskaitą Sąvartyne 2016 metais pašalinti atliekų kiekai nesutampa su Mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje KIT717 už 2016 metus pateiktais kiekiais.

27. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 5 dalies ir Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies nuostatų taikymo, pažymi, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje numatyta, jog atliekų šalinimas – veikla, nepriskiriama prie atliekų naudojimo, net jei antrinis tokios veiklos rezultatas yra medžiagų ar energijos gavimas, be to, nebaigtinį atliekų šalinimo sąrašą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Atsakovas, iš esmės sutikdamas su teismo sprendime nurodytu teisiniu reglamentavimu ir faktinių aplinkybių vertinimu, nurodo, kad vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktu, kuris nurodo, kad mokesčiai turi būti mokami už Sąvartyne šalinamas atliekas, 8 straipsnio 6 punktu, kuris teigia, kad už apskaitą yra atsakingas mokesčių mokėtojas, mano, jog nėra teisinio pagrindo naikinti teismo

sprendimo.28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pašalinti jį iš trečiųjų suinteresuotų

asmenų, kadangi bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ar pareigoms

Teisėjų kolegija


29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) 2018 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas Nr. 15861607, pagrįstumo ir teisėtumo.

30. 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. 15861607 buvo nustatyta, kad pagal pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro vedamą atliekų apskaitą ir pateiktą metinę atliekų apskaitos ataskaitą Sąvartyne 2016 metais pašalinti atliekų kiekiai nesutampa su Mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje KIT717 už 2016 metus pateiktais kiekiais, ir vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi ir 9 straipsnio 4 dalies 4 punktu pareiškėjui Sąvartyne šalinamoms atliekoms buvo apskaičiuotas Taršos mokestis didesniu tarifu (taikytas koeficientas 2 ir nustatytas 14 580,96 Eur mokestis). Akte nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Taršos mokestis apskaičiuotas didesniu tarifu už nuslėpus ir nedeklaruotus Sąvartyne pašalintų atliekų kiekius.

31. Iš pareiškėjo skundo ir byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas nedeklaravo faktiškai panaudotų inertinių atliekų (plytų, betono ir kt. nuolaužų) kiekio atliekų sluoksnių perdengimams ir Sąvartyno keliams formuoti, laikydamasis nuostatos, jog šių atliekų nešalino, o jas panaudojo, kaip tai numatyta TIPK leidime bei Techniniame reglamente. Be to, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis jokių duomenų nenuslėpė, juos deklaravo, t. y. nėra neteisėtų veiksmų.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais, nes nustatė, jog po 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjui neturint TIPK leidimo, numatančio ginčui aktualių atliekų (17 01 07, 17 01 03, 17 03 02, 17 05 04, 17 09 04, 19 08 02, 10 13 11, 20 02 02, 20 03 03) apdorojimą žemėje, naudingą žemės ūkiui ar gerinantį aplinkos būklę (R10), atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų laikymasis negali būti laikytinas lengvata, atleidžiančia nuo 2016 m. sausio 1 d. atsiradusios prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą Sąvartyne šalinamomis atliekomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad TIPK leidimo 13 lentelėje numatoma, jog atliekų naudojimo veiklos kodas R10 (apdorojimas žemės, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę) taikytinas iki 2015 m. sausio 1 d. miesto buitinių nuotekų valymo dumblui (19 05 05), tačiau nenumatyti kiti, ginčui aktualūs atliekų kodai (17 01 07, 17 01 03, 17 03 02, 17 05 04, 17 09 04, 19 08 02, 10 13 11, 20 02 02, 20 03 03). Šie kodai (17 01 07, 17 01 03, 17 03 02, 17 05 04, 17 09 04, 19 08 02, 10 13 11, 20 02 02, 20 03 03) priskirtini TIPK leidimo 14 lentelei „Leidžiamos šalinti atliekos“ (D1 – keliams formuoti, atliekoms perdengti). Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas, nedeklaruodamas pašalintų atliekų, nuslėpė Sąvartyne pašalintas atliekas, todėl Taršos mokestis pagrįstai ir teisėtai buvo apskaičiuotas padidintu tarifu.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Mokestį už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis moka sąvartyno operatorius (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 str. 4 d.). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą. Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių

apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 6 d.). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad mokestis už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį sąvartyne pašalintų atliekų kiekį. Už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir ar apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 3 d.). Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 4 punktą už nuslėptą sąvartyne pašalintų atliekų kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojama taikant didesnį tarifą (nuslėptą sąvartyne pašalintų atliekų kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 7 priedėlyje, ir koeficiento 2).

34. Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančioje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad sąvartyne šalinamos atliekos – nepavojingųjų atliekų sąvartyne šalinamos atliekos, išskyrus nepavojingųjų atliekų sąvartyno atskirose sekcijose šalinamas asbesto atliekas; inertinių atliekų sąvartyne šalinamos atliekos ir nepavojingųjų atliekų sąvartyno atskirose sekcijose šalinamos asbesto atliekos; pavojingųjų atliekų sąvartyne šalinamos atliekos, kurios pagal šio įstatymo 7 priedėlį yra mokesčio už aplinkos teršimą objektas.

35. Atsižvelgiant į pareiškėjo turimą TIPK leidimą, byloje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas ginčo atliekas 2016 metais šalino, t. y. vykdė jų šalinimo veiklą, o ne atliekų panaudojimo veiklą. Pareiškėjas 2016 metais ir 2017 m. vasario 10 d. teikdamas deklaraciją neturėjo TIPK leidimo pakeitimo, kuriame atliekų, skirtų keliui formuoti ir atliekų sluoksniams perdengti, šalinimo veikla D1 (išvertimas ant žemės ar po žeme) būtų pakeista į atliekų naudojimo veiklą R10 (apdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę). Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 2 d. pateikė prašymą Aplinkos apsaugos agentūrai, prašydamas ištaisyti techninę klaidą ir vietoj atliekų šalinimo veiklos kodo D1 įrašyti atliekų naudojimo kodą R atliekoms, skirtoms keliams formuoti, atliekoms perdengti (atsakyta pareiškėjui 2017 m. lapkričio 21 d., nurodant, kad TIPK leidime nėra techninės klaidos).

36. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo nurodomus dokumentus, kuriais buvo grindžiami argumentai, jog TIPK leidimas iki 2016 metų ir 2016 metais nebuvo pakeistas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), ir nustatė, jog pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu mokestiniu laikotarpiu (2016 metais) inicijavo būtent TIPK leidimo 12 ir13 lentelių pakeitimus, susijusius su leidžiamų šalinti (D1) / naudoti (R10) atliekų veiklos kodų ir pavadinimų pakeitimais. Apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių bylos įrodymais pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu kreipėsi būtent dėl TIPK leidimo 12 ir13 lentelių pakeitimų.

37. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus darytina išvada, kad šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo bylos įrodymais bei teisės aktų normomis pagrįstos išvados, kad pareiškėjas už 2016 metus turėjo mokėti Taršos mokestį (7 290,48 Eur).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir atitinkamai mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimą didesniu tarifu, nuostatoms taikyti, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo faktui konstatuoti, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo; tokias aplinkybes patvirtintų inter alia (be kita ko) apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. (žr. 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015). Tokios pat pozicijos, taikant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikomasi ir kitose administracinėse bylose, sprendžiant klausimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą apmokėjimo padidintu tarifu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019).

39. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pareiškėjo argumentais, kad nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas sąmoningai nuslėpė Sąvartyne pašalintų atliekų kiekį, t. y. nedeklaravo pašalinto atliekų kiekio, siekdamas tyčia išvengti mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimo ir turėti mokestinės naudos. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nurodė ginčo atliekų kiekį, atsakovui apie tai buvo žinoma, o tai, kad pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog neturi mokėti mokesčio už šias pašalintas atliekas dėl to, jog jas panaudojo Sąvartyno keliams tiesti ir atliekų perdangoms, negali būti

vertinama kaip pašalintų atliekų nuslėpimas ir taikoma sankcija. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas apgaulingai tvarkė apskaitą ar jos iš viso netvarkė, klastojo dokumentus, neteikė atsakovui informacijos ir kt., sąmoningai siekė nevykdyti teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pritaikyta sankcija negali būti pripažinta kaip atitinkanti teisingumo, proporcinga bei protingumo kriterijus.

40. Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nurodė pareiškėjui sumokėti 7 290,48 Eur mokestį už aplinkos teršimą Sąvartyne šalinamomis atliekomis, tačiau be teisėto pagrindo taikė sankciją – padidintą tarifą (koeficientą 2), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. atsakovo Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiami, nurodant, kad pareiškėjas turi sumokėti 7 290,48 Eur už aplinkos teršimą pašalintomis atliekomis.

41. Pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą – 11,25 Eur. Atsižvelgus į tai, kad skundas ir apeliacinis skundas iš dalies patenkinti, pareiškėjui iš atsakovo teisių perėmėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos priteistina 16,88 Eur žyminio mokesčio (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

42. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti 2 541 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, t. y. už apeliacinio skundo parengimą. Nagrinėjant šį prašymą nustatyta, kad apeliacinį skundą parengė ir padavė pareiškėjo advokatas. Advokatui sumokėta 19 965 Eur, iš kurių, pareiškėjo teigimu, 2 541 Eur už apeliacinio skundo parengimą.

43. Sprendžiant pareiškėjo prašymą vadovaujamasi ABTĮ 40 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia.

44. Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

45. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl maksimalaus priteistino advokato darbo užmokesčio, atsižvelgia į 2017 metų IV ketvirtyje (2018 m. birželio 29 d. pareiškėjas padavė apeliacinį skundą) buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2017 metų IV ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) buvo 884,8 Eur. Apeliacinio skundo parengimo metu pagal Rekomendacijų 8.10 punktą (taikomas koeficientas 1,7, nes advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme) maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą buvo 1 504,16 Eur (1,7 x 884,8 Eur).

46. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo teisių perėmėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos priteistina 752,08 Eur už apeliacinio skundo parengimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo

rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą tenkinti iš dalies.Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. sausio

26 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pakeisti, nurodant, kad pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras turi sumokėti 7 290,48 Eur (septynis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt eurų ir 48 centus) už aplinkos teršimą pašalintomis atliekomis.

Kitą skundo dalį atmesti.“Pareiškėjui viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 16,88 Eur (šešiolika eurų ir 88 centus) žyminio mokesčio, 752,08 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt du eurus ir 8 centus) už apeliacinio skundo parengimą.



DALIA VIŠINSKIENĖ



Administracinė byla Nr. eR-59-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00088-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 5.7(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. T. (V. T.),atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui pagal įgaliojimą Rokui Stabingiui,vertėjai Z. S.,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos

Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos miesto savivaldybės taryba) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=252e41f0178111ea9d279ea27696ab7b

I.

1. Pareiškėjas V. T. (V. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. Sp-403 (toliau – ir Sprendimas) 3.2 punktą.

2. Skunde pareiškėjas nurodo, kad VRK Sprendimo 3.2 punktu pripažino nutrūkusiais prieš terminą pareiškėjo – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) nario įgaliojimus pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 88 straipsnio 1 dalies 5 punktą – įsiteisėjus teismo apkaltinamajam nuosprendžiui.

3. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka, teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl jo priimtas ir įsiteisėjo 2019 m. spalio 17 d., todėl Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje nustatytas 15 dienų terminas, per kurį VRK sprendimu galėjo pripažinti pareiškėjo įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą, baigėsi 2019 m. lapkričio 4 d. Sprendimas, priimtas nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų, negali būti laikomas teisėtu ir galiojančiu. Pareiškėjo teigimu, VRK praleidus nustatytą 15 dienų terminą, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 251 straipsnio nuostatomis, t. y. klausimą dėl pareiškėjo įgaliojimų nutrūkimo turi svarstyti Taryba, laikydamasi šiai procedūrai nustatytų reikalavimų.

4. Skunde pareiškėjas akcentuoja, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 34 straipsnyje, nei Konstitucijos X skyriuje nėra nurodyta, kad asmens teistumas yra kliūtis teisėtai išrinktam savivaldybės tarybos nariui toliau eiti savo pareigas. Rinkimų įstatyme nustatyta, kad kandidatu į savivaldybės tarybos narius negali būti asmuo, kuris nuslėpė informaciją apie teistumą, tačiau nėra nurodyta, kad teistas asmuo, kuris apie tai informavo, negali būti išrinktas. Todėl, jeigu rinkėjai pasitikėjo kandidatu, žinodami apie jo teistumą ir nereikalauja jo įgaliojimų nutraukti prieš terminą, kai jis nuteisiamas vėliau, šis klausimas turi būti svarstomas visų pirmiau paminėtų teisės aktų kontekste.

5. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad yra nuteistas už politinių pažiūrų išreiškimą, jis nepadarė smurtinio ar sunkaus nusikaltimo, o tik dėstė savo poziciją rezonansinėje situacijoje.

6. Atsižvelgdamas į tai, kad kituose teisės aktuose apribojimų nuteistam asmeniui, teisėtai einančiam savivaldybės tarybos nario pareigas, toliau vykdyti savo pareigas savivaldoje nėra, pareiškėjas teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsniui.

II.

7. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.8. VRK atsiliepime nurodo, kad 2019 m. spalio 29 d. raštu kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl informacijos apie dėl pareiškėjo iki 2019 m. spalio 31 d. priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Departamentas 219 m. lapkričio 4 d. pateikė Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2019 m. spalio 31 d. išrašą (toliau – ir Išrašas) apie 2019 m. spalio 17 d. įsiteisėjusį apkaltinamąjį teismo nuosprendį, todėl VRK 2019 m. lapkričio 5 d. priėmė skundžiamą Sprendimą. VRK teigimu, Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas gali būti taikomas tik nuo tada, kai VRK gauna duomenis apie įsiteisėjusį teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Neturėdama duomenų, VRK sprendimo priimti negalėjo, nes tam nebuvo pagrindo. Pats pareiškėjas 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžio VRK nepateikė, to nepadarė ir bylą nagrinėjęs teismas. Atsiliepime VRK pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodytos Konstitucijos ir Vietos savivaldos įstatymo normos neturi įtakos Rinkimų įstatymo 88 straipsnio normų taikymui.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Taryba atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė ir į teismo posėdį neatvyko.

Teisėjų kolegija


III.

10. Ginčas šioje byloje kilo dėl VRK Sprendimo dalies, kuria pareiškėjo V. T. – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nario – įgaliojimai pripažinti nutrūkusiais prieš terminą pagal Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktą (įsiteisėjus teismo apkaltinamajam nuosprendžiui).

11. Pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiama Sprendimo dalimi iš esmės grindžia dviem aplinkybėmis: kad VRK sprendimą pripažinti pareiškėjo įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą priėmė praleidusi teisės aktuose nustatytą terminą tokiam sprendimui priimti, ir kad VRK sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

12. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkimų įstatymas, kuriame nustatyta, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą, kai įsiteisėja teismo apkaltinamasis nuosprendis, – pagal įsiteisėjusį teismo apkaltinamąjį nuosprendį (88 str. 1 d. 5 p.). VRK per 15 dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų atsiradimo savivaldybės tarybos nario įgaliojimus pripažįsta nutrūkusiais prieš terminą (18 str. 3 d.).

13. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-253-659/2019 pareiškėją pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl A. R. – V. ir partizanų), 1702 straipsnio 1 dalį, 313 straipsnio 2 dalį ir paskyrė galutinę bausmę – 240 MGL (12 000 Eur) dydžio baudą. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-210-651/2019 pakeitė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo – paskyrė pareiškėjui galutinę bausmę – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendis įsiteisėjo nuo jo paskelbimo dienos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2019 m. spalio 29 d. užklausė Departamentą ir 2019 m. lapkričio 4 d. gavo Išrašą apie 2019 m. spalio 17 d. įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. VRK 2019 m. lapkričio 5 d. priėmė Sprendimą Nr. Sp-403, kurio 3.2 punktu pripažino pareiškėjo kaip Tarybos nario įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą.

14. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybos nario įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą pagrindas yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis savivaldybės tarybos nariui. Šis pagrindas atsirado 2019 m. spalio 17 d., todėl Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija nesilaikė Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje numatyto 15 dienų termino sprendimui priimti. Situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad nei pareiškėjas, nei nuosprendį priėmęs teismas nedelsiant neperdavė VRK duomenų apie apkaltinamojo nuosprendžio savivaldybės tarybos nariui įsiteisėjimą.

15. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-525/2017, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3590-520/2019).

16. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagal įstatymą negalima situacija, kai asmuo, praradęs teisę būti savivaldybės tarybos nariu dėl jo nuteisimo kriminaline bausme, toliau būtų savivaldybės tarybos nariu vien todėl, kad institucija, kuri yra įpareigota spręsti dėl savivaldybės tarybos nario įgaliojimų nutraukimo prieš terminą, praleidžia procesinį teisės akte nustatytą terminą tokiam sprendimui priimti. Be to, pareiškėjas šioje byloje neįrodinėjo, kad toks procesinio termino praleidimas sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjo teisėms ir pareigoms, savivaldybės tarybos veiklai ar rinkėjų atstovavimui ar kad būtent dėl procesinio termino praleidimo Sprendimas tapo nepagrįstu.

17. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju minėtas VRK sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas labai nežymiai, tik viena diena, o jo praleidimas buvo sąlygotas papildomų duomenų iš kitų institucijų rinkimu bei buvusiomis nedarbo dienomis. Teismas daro išvadą, kad termino sprendimui priimti praleidimas tiesioginės įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pareiškėjo teisėms ir pareigoms neturėjo. Termino praleidimas laikytinas formaliu pažeidimu, negalinčiu būti pakankamu pagrindu Sprendimo dalies panaikinimui.

18. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo argumentas, kad ginčijama Sprendimo dalis yra neteisėta vien todėl,

jog praleistas Rinkimų įstatyme nustatytas 15 dienų terminas VRK sprendimui priimti, pripažintinas nepagrįstu.19. Pasisakydama dėl antrojo pareiškėjo skundo argumento, susijusio su ginčijamos Sprendimo dalies prieštaravimui

pagal turinį aukštesnės galios teisės aktams, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tokį prieštaravimą sieja su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsniu, numatančiu ir apibrėžiančiu piliečių rinkimų teisę. Tačiau Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje numatyti savivaldybės tarybos nario įgaliojimų prieš terminą nutrūkimo pagrindai nėra tiesiogiai susiję su piliečių teise rinkti ar būti išrinktiems, šioje teisės normoje reguliuojami teisiniai santykiai, susiklostantys po rinkimų, kai paaiškėja faktinės aplinkybės, dėl kurių konkretus savivaldybės tarybos narys nebegali eiti savo pareigų. Teisėjų kolegija mano, kad įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kokių reputacinių, sėslumo ar kt. kriterijų neatitinkantis asmuo netenka teisės būti savivaldybės tarybos nariu. Tokių kriterijų nustatymas pagal paskirtį yra ne piliečių teisės rinkti ar būti išrinktiems ribojimas, o, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju, savivaldybės tarybos narių atgrasymas nuo nederamo jų statusui elgesio.

20. Pareiškėjas taip pat teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsniui.

21. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

22. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Rinkimų įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Skunde pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai nuostatos, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą, kai įsiteisėja teismo apkaltinamasis nuosprendis, įtvirtinimas Rinkimų įstatyme prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio, kuriame apibrėžta Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisė, bei dėl kokių priežasčių toks Rinkimų įstatymo reguliavimas yra nepakankamas. Argumentas, kad ginčo teisinė nuostata nėra įtvirtinta jokiame kitame teisės akte, savaime negali būti laikomas pagrindu abejoti įstatymų leidėjo Rinkimų įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

23. Atsižvelgusi į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, o pareiškėjo subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. Sp-403 dalies, kuria pareiškėjo – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nario įgaliojimai pripažinti nutrūkusiais prieš terminą, panaikinimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.





Administracinė byla Nr. eA-2389-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00061-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 15.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hota“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hota“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hota“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Palangos skyriaus 2018 m. sausio 17 d. atsakymą dėl prašymo Nr. 16SD-133-(14.16.104.) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą parengti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą bei per 10 darbo dienų nuo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekto suderinimo su pirkėju priimti sprendimą parduoti žemės sklypą ar jo dalį arba prašymo netenkinti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. gruodžio 19 d. pateikė NŽT Palangos skyriui prašymą pirkti suformuotą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), skirtas UAB „Hota“ nuosavybės teise priklausančio pastato eksploatacijai pagal paskirtį. Atsakovas atsisakė parduoti minėtą žemės sklypą (sustabdė procedūrą) iki kol Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose bus išnagrinėta administracinė byla Nr. el-1517-386/2017. NŽT Palangos skyrius savo atsisakymą vykdyti administracinę procedūrą motyvavo tuo, jog yra nagrinėjama byla, susijusi su šio žemės sklypo formavimo procesu.

3. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 27 straipsnio 5 dalimi, nes Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama byla turi visiškai kitą skundo dalyką ir pagrindą, skiriasi skundo šalys.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas nesilaikė terminų, nustatytų VAĮ 27 straipsnio 5 dalyje, o vadovavosi terminais, nustatytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 494 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 16 punkte.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d8b08040178011ea9d279ea27696ab7b

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti arba sustabdyti bylos nagrinėjimą.6. Atsakovas nurodė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė

byla Nr. I-211-386/2018 pagal pareiškėjo UAB „Hoja electronics“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Hota“, UAB „Vitalda“, NŽT) dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. Al-880 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo.

7. NŽT paaiškino, kad Įsakymu buvo patvirtintas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus, reikalingus statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Projektas) eksploatuoti. Iš Projekto sprendinių brėžinio matyti, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotam statiniui, esančiame (duomenys neskelbtini), suformuotas 0,1204 ha ploto valstybinės žemės sklypas, o statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini), suformuotas 0,163 ha ploto valstybinės žemės sklypas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. pateikė NŽT Palangos skyriui pakartotinį prašymą parduoti jam valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, kad administracinė byla Nr. I-211-386/2018 teisme neišnagrinėta, atsakovas informavo pareiškėją, kad institucija sprendimą dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo priims, kai teismas išnagrinės minėtą administracinę bylą.

9. Atsakovas akcentavo, kad tarp neišnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-211-386/2018 teisinio rezultato ir pareiškėjo UAB „Hota“ prašymo parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra prejudicinis ryšys, todėl yra teisinis pagrindas sustabdyti šią administracinę bylą iki įsiteisės Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I-211-386/2018.

II.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Hota“ skundą atmetė.

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2018 m. sausio 17 d. atsakymo Nr. 16SD-133-(14.16.104.) į pareiškėjo prašymą parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo.

12. Teismas nustatė, kad Sprendime nurodyta, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius Įsakymu patvirtino formuojamus valstybinės žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla dėl Įsakymo panaikinimo. Kai teismas išnagrinės bylą dėl Įsakymo panaikinimo, NŽT Palangos skyrius spręs klausimą dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo.

13. Teismas, įvertinęs nurodytoje byloje pateiktą medžiagą, konstatavo, kad yra akivaizdu, jog NŽT Palangos skyrius, spręsdamas klausimą dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo pareiškėjui, privalo vadovautis Įsakymu, kurio teisėtumas sprendžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-211-386/2018. Šiuo atveju atsakovas Sprendime pareiškėjui pagrįstai nurodė, kad teismui išnagrinėjus minėtą bylą NŽT spręs klausimą dėl pareiškėjo prašymo pirkti 0,1204 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

14. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad jame nėra nurodyta, kokiu konkrečiai teisės aktu vadovaujantis jis priimtas, tačiau Sprendime aiškiai nurodytas jo faktinis pagrindas. Liteko duomenimis nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. eI-211-386/2018 UAB „Hota“ 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikė atsiliepimą į skundą ir jos atstovas dalyvaudavo teismo posėdžiuose, todėl UAB „Hota“ buvo žinoma apie Sprendime nurodytą teisme nagrinėjamą bylą. Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau tai pareiškėjui nesutrukdė įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į interesų gynybą teisme, t. y. pateikti skundą teismui. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, jog Sprendimo trūkumai šiuo atveju nėra esminiai ir dėl to nėra pagrindo Sprendimą panaikinti.

15. Teismas nurodė, kad, netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkinamas ir pareiškėjo išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą parengti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą bei per 10 darbo dienų nuo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekto suderinimo su pirkėju priimti sprendimą

parduoti žemės sklypą ar jo dalį arba prašymo netenkinti.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Hota“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime peržengė nagrinėjimo ribas, rėmėsi teismų praktika, kurios situacija nesusijusi su konkrečia byla, klaidingai interpretavo VAĮ nuostatas, rėmėsi su byla nesusijusiomis teisės aktų nuostatomis.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į jau suformuotą teisminę praktiką dėl viešojo administravimo subjektų veiklos apibrėžtumo ir ribotumo sprendime, nurodė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad teismui išnagrinėjus bylą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose (administracinė byla Nr. el-211-386/2018), jis spręs klausimą dėl pareiškėjo prašymo pirkti 0,1204 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nors tarp neteisėtai sustabdytos procedūros ir vykstančio teisminio proceso yra esminis turinio ir pagrindo skirtumas.

19. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju aktualios VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostatos, kuriose nustatyti konkretūs atvejai, kada administracinė procedūra gali būti stabdoma. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, siekdamas tokio teisinio reguliavimo, nustatė konkrečius atvejus, kada galima stabdyti administracinę procedūrą, o ne paliko diskrecijos teisę administraciniam subjektui, kadangi kitu atveju neapibrėžtumas reikštų šio administravimo subjekto veiklos subjektyvumą, piktnaudžiavimą bei procedūrų vilkinimą, neefektyvumą, gerojo administravimo principo, teisėtų lūkesčių principo ir kitų principų pažeidimą.

20. Pareiškėjas pažymi, kad jam tapo žinomos naujos aplinkybės šioje byloje jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas paaiškina, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklauso panaudos teise Palangos miesto savivaldybei ir buvo formuotas tuo pačiu Projektu, kaip ir (duomenys neskelbtini), sklypas, priklausantis pareiškėjui UAB „Hota“, buvo panaudos teise išnuomotas NŽT Palangos miesto savivaldybei, o daiktinės teisės įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju NŽT stabdo procedūrą, motyvuodamas tuo, jog yra nagrinėjama byla, susijusi su sklypu, kitu atveju, nestabdo procedūrų ir išnuomoja sklypą, formuotą tuo pačiu Projektu, nors byloje sprendžiami klausimai, susiję su abiem sklypais.

21. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-188/2013), nurodo, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio skundo tam pačiam atsakovui. Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Skundo pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (faktinis pagrindas), todėl naujas skundas galimas, tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

22. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.23. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai

aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


24. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo UAB „Hota“ reikalavimai panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos Palangos skyriaus 2018 m. sausio 17 d. atsakymą dėl prašymo Nr. 16SD-133-(14.16.104.) ir įpareigoti atsakovą parengti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą bei per 10 darbo dienų nuo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekto suderinimo su pirkėju priimti sprendimą parduoti žemės sklypą ar jo dalį arba prašymo netenkinti, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad NŽT Palangos skyrius, spręsdamas klausimą dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo pareiškėjui, privalo vadovautis Įsakymu, kurio teisėtumo klausimas sprendžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI-211-386/2018, konstatavo, kad Sprendime pagrįstai nurodyta, jog teismui išnagrinėjus minėtą bylą, NŽT Palangos skyrius spręs klausimą dėl pareiškėjo prašymo pirkti 0,1204 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Sprendimo trūkumai (nenurodyta apskundimo tvarka; nenurodytas teisės aktas, kuriuo vadovautasi, priimant Sprendimą) nėra esminiai, todėl nėra pagrindo Sprendimą naikinti.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkama teismų praktika, taikė bylai neaktualius teisės aktus, be to, neteisingai įvertino VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia nauja aplinkybe, atsiradusia jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. tuo, kad sklypas, kuris buvo suformuotas tuo pačiu Projektu, kaip ir sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo panaudos teise išnuomotas NŽT Palangos miesto savivaldybei.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas padavė atsakovui prašymą parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra suformuotas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. Al-880 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“. Atsakovas Sprendimu nusprendė klausimą dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo spręsti, kai Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-211-386/2018 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00968-2017-8).

29. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis nustatyta, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose jau išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-211-386/2018 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00968-2017-8), kuri buvo iškelta pagal pareiškėjo UAB „Hoja electronics“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvauja NŽT, Palangos miesto savivaldybė, UAB „Hota“, UAB „Vitalda“) dėl Įsakymo panaikinimo. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Hoja electronics“ skundą tenkino ir panaikino Įsakymą. Sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (bylos Nr. eA-2391-624/2019).

30. Akcentuotina, kad Įsakymu buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Projektas, pagal kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybėn suformuotą valstybinės žemės sklypą. Projekto tikslas – suformuoti žemės sklypus esamiems pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ir nustatyti žemės servitutus. Pagal Projektą suformuotas 0,1204 ha ploto žemės sklypas UAB „Hota“ nuosavybės teise priklausančiam sandėliavimo paskirties 102 kv. m ploto pastatui–sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nurodytoje administracinėje byloje Įsakymas ginčijamas, inter alia (be kita ko), dėl to, kad papildomos valstybinės žemės prijungimas formuojant žemės sklypą būtent pareiškėjo pastatui-sandėliui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) eksploatuoti yra nepagrįstas, t. y. ginčijamas žemės sklypo dydis, kuris yra reikalingas tinkamai eksploatuoti nurodytą pastatą.

31. VAĮ 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. VAĮ 27 straipsnis reglamentuoja administracinės procedūros sustabdymą.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama VAĮ 27 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu paaiškėja, jog pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir per 5 darbo dienas nuo tokio paaiškėjimo dienos apie tai raštu informuojamas skundą pateikęs asmuo.

32. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu parduoti valstybinę žemę, o ne su skundu, dėl buvo pradėta VAĮ 19 straipsnyje nurodyta administracinė procedūra. Tai reiškia, kad šiuo atveju VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios administracinės procedūros nutraukimą, netaikytinos. Be to, pats pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas, t. y. jokia procedūra dėl nagrinėjamo tapatus ginčo teisme nebuvo nutraukta.

33. Nors pareiškėjo prašymas pirkti žemės sklypą yra susijęs ir su tam tikromis administracinėmis procedūromis, tačiau iš esmės yra civilinio teisinio pobūdžio. Valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų, todėl viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1014/2014). Valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo (ir nuomos) santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

34. Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti ir tai, kad valstybinės žemės pardavimo sąlygos ir procedūra yra griežtai reglamentuojama teisės aktuose. Visų pirma, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taisyklės taip pat reglamentuoja valstybinės žemės pardavimo sąlygas ir procedūrą, kurių turi laikytis NŽT.

35. Akcentuotina, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018).

36. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pasisakyta dėl statiniams eksploatuoti būtino valstybinės žemės sklypo naudojimo pobūdžio, t. y. asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015). Žemės sklypai prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turi būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014).

37. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Vienas iš valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje, yra efektyvumo principas, kuris reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-2019/2018).38. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas yra

ginčijamas ir tuo aspektu, jog neteisėtai nustatytas ginčijamo žemės sklypo dydis, kuris yra reikalingas tinkamai eksploatuoti pareiškėjui priklausantį pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovas turi pareigą parduoti pareiškėjui žemės sklypą tik tokio dydžio, kuris yra reikalingas šiam pastatui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį (Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą.

39. Dėl pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės, susijusios su kito sklypo išnuomojimu Palangos miesto savivaldybei, pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra susijusi nagrinėjamos bylos dalyku, pareiškėjas nesiekia įsigyti šio žemės sklypo.

40. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime peržengė bylos nagrinėjimo ribas, rėmėsi teismų praktika, kurios situacija nesusijusi su konkrečia byla, klaidingai interpretavo VAĮ nuostatas, rėmėsi su byla nesusijusiomis teisės aktų nuostatomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas visus šiuos argumentus iš esmės sieja su VAĮ 27 straipsnio 5 dalies taikymu ir aiškinimu, taip pat su viešojo administravimo subjekto (nagrinėjamu atveju – atsakovo) kompetencija, nurodydamas, kad atsakovas nepagrįstai taikė minėtą teisinį reguliavimą ir viršijo įgaliojimus. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas netaikė VAĮ 27 straipsnio 5 dalies, kadangi iš Sprendimo turinio matyti, jog prašymo nagrinėjimas nėra nutrauktas, bet yra sustabdytas. Byloje taip pat nenustatyta, jog NŽT viršijo savo įgaliojimus.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hota“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-1751-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02115-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1; 59.1.3(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=347e1680178111ea9d279ea27696ab7b



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti; 2) įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybę 1 punkte nurodytą konkurencingą procedūrą vykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. jis priėmė nutarimą Nr. 2S-9 (2016) „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ nustatytų įpareigojimų nevykdymo“ (toliau – ir 2016 m. Nutarimas). Nutarimu pareiškėjas pripažino, jog Savivaldybė netinkamai įvykdė pareiškėjo 2012 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 2S-6 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės sprendimų, pavedant UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir 2012 m. Nutarimas) nustatytus įpareigojimus, t. y. panaikinti Savivaldybės 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ (toliau – ir 2010 m. Savivaldybės sprendimas) 1 ir 3 punktus ir nutraukti Savivaldybės, UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2011 m. vasario 19 d. sudarytą Savivaldybės mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo sutartį Nr. S-11-706 (toliau – ir 2011 m. Sutartis).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. Nutarimu jis konstatavo, jog Savivaldybė suteikė privilegiją vienam ūkio subjektui – UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir užkirto kelią kitiems ūkio subjektams siūlyti bei teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas pripažino, jog 2010 m. Savivaldybės sprendimo 1 ir 3 punktai bei 2011 m. Sutartis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo 2012 m. Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo 2010 m. Savivaldybės sprendimo 1 ir 3 punktus panaikinti, o 2011 m. Sutartį nutraukti. Nustatyti įpareigojimai Savivaldybei turėjo būti įvykdyti ne vėliau kaip iki 2012 m. liepos 25 d.

4. Pareiškėjas teigė, kad atlikęs tyrimą, 2016 m. Nutarime jis konstatavo, jog Savivaldybė netinkamai įvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytus įpareigojimus, situacija išliko nepakitusi, t. y. Pakruojo savivaldybės teritorijoje teikti komunalinių

atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas gali tik be konkurencingos procedūros parinkta Savivaldybės kontroliuojama bendrovė, o kitiems ūkio subjektams (ar jų grupėms) užkirstas kelias patekti į atitinkamą rinką. Atsakovas paslaugų teikėją parinko ne konkurso ar kitos konkurencingos procedūros būdu, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi.

5. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. Nutarimo įvykdymas būtų užtikrintas tuomet, jeigu Savivaldybė būtų įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad konkurencinga procedūra privalo būti neteikianti privilegijų, nediskriminuojanti ir prieinama visiems norintiems ir galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas subjektams.

6. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad jis yra vienintelis UAB „Pakruojo komunalininkas“ akcininkas, šios įmonės pagrindinis

veiklos tikslas yra teikti Savivaldybei priskirtas viešąsias paslaugas Savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas. Dėl šios priežasties atsakovas, prieš priimdamas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T-315 „Dėl pavedimo UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas“ (toliau – ir 2012 m. Savivaldybės sprendimas), neorganizavo konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros ir kitu būdu netikrino, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų.

8. Atsakovas pažymėjo, kad jis siekė užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo paslaugos tiekimo nepertraukiamumą ir kokybę, laikėsi taikomo bendrojo viešojoje teisėje veikiančio teisinio reguliavimo principo „galima tai, kas nustatyta“ ir kompetencijos ribų neviršijo. 2012 m. Savivaldybės sprendimu VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras įpareigotas parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Savivaldybe ir UAB „Pakruojo komunalininkas“.

9. Savivaldybė, vadovaudamasi 2012 m. Savivaldybė sprendimo 3 punktu, su UAB „Pakruojo komunalininkas“ ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru sudarė 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-13-31 dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo (toliau – ir 2013 m. Sutartis).

II.

10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą tenkino iš dalies, t. y. įpareigojo Pakruojo rajono savivaldybę per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą (-us) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti.

11. Teismas nustatė, kad ginčo teisiniai santykiai kyla iš konkurencijos teisės reguliavimo, kuriuo viešojo administravimo subjektams yra draudžiama atlikti veiksmus, ribojančius sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintus, be kita ko, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje. Byloje nėra ginčo dėl atitinkamos rinkos ir paslaugų nustatymo. 2012 m. Nutarime nustatytas pažeidimas pasireiškė tuo, kad Savivaldybė be viešojo konkurso ar kitų konkurencingas sąlygas užtikrinančių procedūrų administracinių aktų pagrindu pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ atlikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo funkcijas, t. y. suteikė jai išskirtines (išimtines) teises vykdyti minėtą veiklą atitinkamose apskrityse. Pareiškėjas Savivaldybės veiksmus – sprendimų priėmimą ir / arba sutarčių sudarymą – kvalifikavo kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą dėl to, kad šie pavedimai atlikti netaikant konkurencingų procedūrų.

12. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės teisių įgyvendinimas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą negali būti tapatinamas su reikalavimų pagal Konkurencijos įstatymą vykdymu, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, jog Savivaldybei įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimas eliminuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymą.

13. Teismas nustatė, kad byloje taip pat nėra ginčo, jog Savivaldybė gavo Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą vykdyti pirkimą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia Konkurencijos

įstatymo savivaldybei nustatytos pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Viešųjų pirkimų tarnyba nevertino paties sandorio įtakos konkurencijai. Teismas nurodė, kad savivaldybių diskrecija spręsti dėl komunalinių atliekų tvarkytojų parinkimo būdo, įskaitant ir galimybę sudaryti vidaus sandorį dėl šių paslaugų teikimo, negali būti nagrinėjama atsietai nuo konkurencijos apsaugos reikalavimų viešojo administravimo subjektams, nurodytų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje.

14. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju Savivaldybė, siekdama įsitikinti, ar yra esamų ir / ar potencialių ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti Savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas konkrečiomis sąlygomis, turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą šios paslaugos teikėjui parinkti. To nepadariusi, Savivaldybė suteikė privilegiją UAB „Pakruojo komunalininkas“ prieš kitus ūkio subjektus ir sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams. Teismas sprendė, kad Savivaldybės veiksmus pareiškėjas pagrįstai vertino kaip sudarančius kliūtis potencialiems paslaugos teikėjams atitinkamoje rinkoje konkuruoti su bendrove, kuri nepagrįstai įgijo išskirtines teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatiriant konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų, o bendrovės potencialiems konkurentams galimybės konkuruoti buvo apskritai eliminuotos.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nei pareiškėjui, nei teismui nepateikė įrodymų ir nepaaiškino, kodėl turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Teismas sprendė, kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių Savivaldybės sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent Savivaldybės bendrovei buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui), t. y. dėl kurių būtų galima taikyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį.

16. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus, tačiau, atsižvelgdamas į Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytus terminus viešajam pirkimui atlikti, nurodė, jog pareiškėjo prašomas 3 mėnesių terminas yra per trumpas. Dėl nurodytų priežasčių teismas įpareigojo Savivaldybę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti.

III.

17. Atsakovas Pakruojo rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir visiškai netenkinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymo.

18. Atsakovas nurodo, kad jis, pavesdamas UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, todėl neprivalėjo organizuoti konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros bei tikrinti, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų. Atsakovas Vietos savivaldos įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas taikė jų nepažeisdamas.

19. Atsakovo teigimu, būtent dėl komunalinių atliekų paslaugos tiekimo nepertraukiamumo, prieinamumo ir kokybės siekio turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis.

20. Atsakovas pažymi, kad Savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikiančių įmonių nėra, todėl jis pasirinko tokį atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį, kuris galėtų efektyviai funkcionuoti Savivaldybės teritorijoje, būtų užtikrinamas viešųjų paslaugų prieinamumas, nepertraukiamumas ir kokybė.

21. Atsakovas nurodo, jog jis, priimdamas 2012 m. Sprendimą, kompetencijos ribų neviršijo, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 432 patvirtintu Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip 3 metams, terminų nustatymo kriterijų ir atvejų, kuriais gali būti sudaromos tokios sutartys, aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.1 punktu, taip pat vadovavosi Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 4S-5796, kuriame Viešųjų pirkimų tarnyba sutiko, kad Savivaldybė sudarytų vidaus sandorį su UAB „Pakruojo komunalininkas“.

22. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.24. Pareiškėjas nurodo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta Savivaldybės teisė esant tam

tikroms sąlygoms sudaryti sutartis netaikant šiame įstatyme numatytų viešųjų pirkimų procedūrų, negali būti taikoma tokiu būdu, kuris paneigtų Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus konkurencijos apsaugos reikalavimus.

25. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigia, kad išimtinių teisių konkrečiai bendrovei suteikimas yra galimas tik išskirtiniu atveju, t. y. jeigu kitais būdais būtų neįmanoma tinkamai organizuoti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo. Šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad atsakovo sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas konkrečiai bendrovei buvo objektyviai būtinas, ir atsakovas nepateikė duomenų, jog vertino kitų atitinkamoje rinkoje galinčių veikti ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą.

26. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė savo teiginio, jog Savivaldybės teritorijoje nėra kitų komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikiančių įmonių. Pareiškėjas 2012 m. Nutarime yra konstatavęs, kad tyrimo metu buvo nustatyta potencialių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų, galinčių teikti analogiškas paslaugas. Viešųjų pirkimų tarnyba, kaip Viešųjų pirkimų įstatymo priežiūros institucija, vertino tik sandorio atitikties vidaus sandoriui kriterijus, tačiau nevertino paties sandorio įtakos konkurencijai ir pasekmių rinkai, t. y. ar Savivaldybė, sudarydama vidaus sandorį, užtikrino sąžiningos konkurencijos laisvę. Pareiškėjas pažymi, kad nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, jog Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas vykdyti pirkimą tam tikru būdu eliminuoja Konkurencijos įstatymo nuostatų ir jame nustatytų draudimų taikymą.

Teisėjų kolegija


27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovas Pakruojo rajono savivaldybė įpareigota per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos konkurencingos procedūros (prieinamos visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams) būdu atrinkti ūkio subjektą (-us) komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms teikti, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino pareiškėjo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos prašymą, nustatęs, jog atsakovo veiksmai priimant 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T-315 ir sudarant 2013 m. sausio 1 d. sutartį Nr. SA-5-12-31, kuri yra vidaus sandoris, pareiškėjo pagrįstai įvertinti kaip sudarantys kliūtis potencialiems paslaugos teikėjams atitinkamoje rinkoje konkuruoti su bendrove, kuri nepagrįstai įgijo išskirtines teises veikti atitinkamoje rinkoje, nepatiriant konkurencinio spaudimo iš kitų ūkio subjektų, o bendrovės potencialiems konkurentams galimybės konkuruoti buvo apskritai eliminuotos.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo ir pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, jog UAB „Pakruojo komunalininkas“ visos akcijos nuosavybės teise priklauso Pakruojo rajono savivaldybei, t. y. UAB „Pakruojo komunalininkas“ yra Savivaldybės administracijos valdoma bendrovė, kuri turi teisę vykdyti atliekų surinkimo, tvarkymo ir šalinimo, pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimo, tvarkymo ir šalinimo darbus. Pagal pateiktus įrodymus UAB „Pakruojo komunalininkas“ ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ir perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti (Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 4S-5796). Savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-315 pavedė UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti Pakruojo rajone mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas iki 2017 m. gruodžio 31 d.; įpareigojo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą iki 2012 m. gruodžio 31 d. parengti ir pasirašyti trišalę sutartį su Pakruojo rajono savivaldybės administracija ir UAB „Pakruojo komunalininkas“ dėl Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių

žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimo. Remiantis šiuo sprendimu, 2013 m. sausio 1 d. buvo sudaryta sutartis Nr. SA-5-12-31, kuria UAB „Pakruojo komunalininkas“ įsipareigojo vykdyti Pakruojo rajono mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito atliekų, naudotų padangų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimą.

30. Iš pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 2S-9 (2016) matyti, kad buvo vertinamos aplinkybės, susijusios 2012 m. Savivaldybės sprendimo priėmimu ir 2013 m. Sutarties sudarymu, ir nustatinėjama, ar šiais veiksmais atsakovas pašalino 2012 m. Nutarime konstatuotus konkurencijos sąlygų skirtumus toje pačioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų atžvilgiu (žr. 2016 m. Nutarimo 20 p.). 2016 m. Nutarimo 29–37 punktuose įvertintas 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų santykis su vidaus sandorio išimtimi ir viešųjų paslaugų reglamentavimu, o 46 punkte formuluojant išvadas, nurodyta, kad Savivaldybė neįvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų, o vykdyti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo darbus gali tik be konkurencijos procedūros parinkta Savivaldybės kontroliuojama UAB „Pakruojo komunalininkas“, kitiems ūkio subjektams nesudarytos galimybės teikti minėtų paslaugų Pakruojo teritorijoje, dėl ko Savivaldybės teritorijoje jau veikiantys ir siekiantys teikti atitinkamas paslaugas ir konkuruoti ūkio subjektai ir toliau veikia skirtingomis konkurencijos sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Savivaldybės taryba neįvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų.

31. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi su 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymu, siekdamas, kad atsakovas būtų įpareigotas konkurencingos procedūros būdu atrinkti vieną ar kelis ūkio subjektus komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti; konkurencingą procedūrą įvykdyti tokiu būdu, kad ji būtų prieinama visiems norintiems bei galintiems teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas ūkio subjektams. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatyta Savivaldybės teisė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti sutartis, netaikant šiame įstatyme numatytų viešųjų pirkimų procedūrų, negali būti taikoma tokiu būdu, kad paneigtų Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus konkurencijos apsaugos reikalavimus.

32. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo prašymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl prašymo pagrįstumo, nurodo, jog pavesdamas UAB „Pakruojo komunalininkas“ teikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi ir neprivalėjo organizuoti konkurso ar kitos konkurencingos atrankos procedūros bei tikrinti, ar yra kitų atliekų tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje norinčių teikti ūkio subjektų.

33. Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad šioje byloje yra taikytinos teisės aktų normos, galiojusios 2012 m. Savivaldybės sprendimo priėmimo ir 2013 m. Sutarties sudarymo metu, ir tikrintina, ar šios normos buvo aiškios atsakovui būtent tuo metu.

34. 2012 m. Savivaldybės sprendimo priėmimo ir 2013 m. Sutarties sudarymo metu galiojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nustatė, jog šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimą dėl sutikimo priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo perkančiosios organizacijos motyvuoto kreipimosi gavimo Viešųjų pirkimų tarnyboje dienos dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu. Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius sprendimo dėl sutikimo priėmimo terminą gali pratęsti dar 20 darbo dienų. Jeigu per šioje dalyje nustatytą terminą Viešųjų pirkimų tarnyba nepateikia jokio atsakymo, laikoma, kad sutikimas gautas. Kreipimosi dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu tvarką nustato Viešųjų pirkimų tarnyba. Siekiant užtikrinti tokių pirkimų kontrolę, perkančioji organizacija, tvirtindama šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus einamaisiais biudžetiniais metais planuojamų atlikti viešųjų pirkimų planus, juose pateikia informaciją apie planuojamus atlikti šioje dalyje nurodytus pirkimus, o per 30 dienų nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos Viešųjų pirkimų tarnybai jos nustatyta tvarka pateikia visų per kalendorinius metus atliktų šioje dalyje nurodytų pirkimų ataskaitas.

35. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami

pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o 2 dalyje įtvirtinta, jog viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

36. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, o komunalinių atliekų tvarkymas yra viešoji paslauga (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 40 d.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad savivaldybė (vietos savivaldos institucijos, pareigūnai), įgyvendindama teisę pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos, privalo užtikrinti, jog sprendimas viešųjų paslaugų teikimo vykdymą pavesti savo įsteigtam paslaugų teikėjui nepažeistų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos laisvės, kurią įstatymo lygmenyje, be kita ko, atspindi ir yra skirtas ją užtikrinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę negali būti vertinamas, kaip nepagrįstai ribojantis minėtą savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją. Vietos savivaldos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą reikia taikyti sistemiškai. Vietos savivaldos įstatymas įtvirtino tik abstrakčią, bendro pobūdžio savivaldybės galimybę (subjektinę teisę kaip abstraktų elgesio modelį) pasirinkti keletą skirtingų būdų, kaip bus užtikrinamas viešųjų paslaugų teikimas. Tačiau Konkurencijos įstatymas nustatė šios galimybės (teisės) įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2563/2011; kt.).

38. Pasisakydamas dėl Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog apskritai nėra draudžiama pavesti savivaldybės ar kelių savivaldybių įsteigtai įmonei teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, tačiau tai turėtų būti daroma tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, t. y. savivaldybės, organizuodamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikimą, pirmiausia turi organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą, o reikalavimas komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo paslaugų teikėjus atrinkti konkurso ar kitu konkurencingos procedūros būdu gali būti nevykdomas tik dėl objektyvių priežasčių, kurias galėtų atitikti situacija, kai atitinkamoje rinkoje nėra kitų ūkio subjektų, galinčių teikti komunalinių atliekų naudojimo ir / arba šalinimo paslaugas, atitinkančias nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo kriterijus. Vietos savivaldos institucijoms, kaip ir kitoms institucijoms, veikiančioms viešojo administravimo srityje, tenka pareiga pagrįsti savo sprendimus (žr. 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015). Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad savivaldybių sprendimų priėmimo ir / arba sudarytų sutarčių sudarymo – pavedimo be konkurso regioniniams atliekų tvarkymo centrams teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas – imperatyvas negali būti kildinamas iš Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo, Viešųjų pirkimų įstatymų nuostatų.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius nereiškia, jog neturi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų; sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai reikalavimas numatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar jam prilygstančiuose kituose teisės aktuose (žr., pvz., 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

40. Šiai bylai taip pat reikšminga ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo 2019 m. spalio 3 d. byloje C-285/18 pateikti išaiškinimai, kad nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, susieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikimų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo

principų.41. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2012 m. Nutarimu būtent ir buvo įpareigotas pašalinti Konkurencijos įstatymo 4

straipsnio pažeidimus, šis nutarimas nebuvo nuginčytas ar panaikintas, jame išsamiai atsakovui buvo išaiškinta pareiga laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų (53 punkte nurodyta ir tai, kad joks įstatymas, įskaitant ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, nenumatė Savivaldybei pareigos organizuoti komunalinių atliekų surinkimą ir vežimą konkurenciją tarp ūkio subjektų eliminuojančiu būdu, pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus), tačiau atsakovas, vykdydamas šį nutarimą, nesiėmė priemonių, kad konkurencingos procedūros būdu būtų atrinktas ūkio subjektas ar subjektai komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms atlikti, t. y. būtų laikomasi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad atsakovas neįvykdė 2012 m. Nutarimu nustatytų įpareigojimų.

42. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. T-315, nesiekė (nesiekia) pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rinkos ar jos monopolizuoti, diskriminuoti minėtos rinkos dalyvius, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies išimtis turi būti taikoma dėl to, kad atsakovas siekė užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo paslaugos tiekimo nepertraukiamumą ir kokybę, nes kitaip nebuvo galimybės užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, tačiau šie argumentai nepagrįsti jokiais byloje pateiktais įrodymais, todėl šie deklaratyvūs argumentai nepripažintini pagrįstais ir paneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ginčo esmės.

43. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1025-525/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b812550178111ea9d279ea27696ab7b

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02452-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 7.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Ceramicoil“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. SPRE-339; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (1.45)I-2833; 3) įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis Lenkijoje vykdo savarankišką veiklą ir Lietuvoje dirba pagal darbo sutartį, todėl, pagal pareiškėjo prašymą ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), nuostatas, jam turėjo būti nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, tačiau Tarnyba, nepaisydama Lenkijos kompetentingos įstaigos – Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Lublinie – ne kartą išreikštos pozicijos, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje nėra nedidelės apimties ir todėl jam taikytina būtent Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, bei nepagrįstai konstatavusi, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ceramicoil“ (toliau – ir Bendrovė) nevykdo veiklos Lietuvoje, atsisakė išduoti jam A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis nesukčiauja ir nepažeidžia nei Lietuvos, nei Lenkijos teisės aktų, nes naudojasi jam suteikta teise dirbti visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, moka visus Lietuvos Respublikoje numatytus socialinio draudimo mokesčius (tiksliau, už jį moka darbdavys UAB „Ceramicoil“). Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015 m. gruodžio 14 d. rašte pateikta informacija apie UAB „Ceramicoil“ veiklą neatitinka tikrovės, kadangi, kaip paaiškino bendrovės direktorius A. G. S. (A. G. S.), bendrovė veiklą Lietuvoje vykdo nuo 2009 m. liepos mėn., užsiima firmos „Wagner“ mikrokeraminių gaminių marketingu ir platinimu, UAB „Ceramicoil“ darbuotojai nenešioja skrajučių. Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnyba į VDI dėl UAB „Ceramicoil“ patikrinimo kreipėsi kelis kartus, iki tol, kol gavo sau naudingą išvadą. Be to, VDI išvada surašyta 2015 m. gruodžio 14 d., nors UAB „Ceramicoil“

patikrinimas, kuriame dalyvavo bendrovės direktorius, įvyko 2015 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas teigė, jog nėra teisinio apibrėžtumo, kas ir kokius įrodymus turėtų rinkti apie darbuotojo darbą Lietuvoje, todėl jis įrodymų apie savo darbą nerinko, tačiau pareiškėjas turi dokumentus, patvirtinančius, kad 2014 m. birželio mėn. jam Lietuvoje atliktas sveikatos patikrinimas, jis taip pat yra išsaugojęs autobuso bilietą kelionei į Vilnių 2016 m. kovo 17 d. Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą, nepagrįstai pareikalavo pateikti papildomus dokumentus, nes tokį reikalavimą suformulavo remdamasi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas), sena redakcija, todėl tokiu reikalavimu ne tik pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, bet ir nebebuvo teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą įrodančių dokumentų (pareiškėjas savarankiška veikla verčiasi tik vienoje valstybėje). Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiavo jo veiklos apimtį, nes neteisingai aiškino Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 punktus. Pareiškėjas palaikė Lenkijos kompetentingos įstaigos poziciją, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punktas taikomas skaičiuojant, kur yra dirbama didelė visos pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbančio asmens veiklos dalis, o ne vertinant, ar darbas yra nedidelės apimties, t. y. ši nuostata netaikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju. Nedidelės apimties darbą Lenkijos kompetentinga įstaiga apskaičiavo vadovaudamasi Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos paruoštu praktiniu vadovu dėl Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje darbuotojams taikytinų teisės aktų, kurį patvirtino Europos Komisija. Pareiškėjo įsitikinimu, painiava dėl aktualių teisės nuostatų yra susijusi su netinkamu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto vertimu į lietuvių kalbą, nes šioje nuostatoje minima ne nedidelė veiklos apimtis, o labai nedidelė arba nereikšminga veiklos apimtis (aktuali sąvoka angl. marginal activities, pranc. les activités marginales). Didelės apimties veikla pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punktą negali būti prilyginama nedidelės apimties veiklai, kaip ši sąvoka vartojama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkte. Minėtame praktiniame vadove labai nedidelės apimties veikla laikoma veikla, jei, pavyzdžiui, veiklai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) už ją gaunama mažiau nei 5 proc. viso darbuotojo darbo užmokesčio. Tai, kad asmens atliekama veikla nėra didelės apimties, savaime nereiškia, jog ji yra nedidelės apimties. Pareiškėjas tvirtino, jog 2015 metais jo atlyginimas už darbą buvo daug didesnis nei pajamos iš savarankiškos veiklos, žymiai viršijo 25 proc.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo šias sąlygas A1 pažymėjimui išduoti: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovas teigė, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino jam pateiktus duomenis, be kita ko, kad pareiškėjas yra UAB „Ceramicoil“ darbuotojas nuo 2014 m. birželio 1 d., nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, sudarė vidutiniškai 352,40 Lt (102,06 Eur), o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d. – 77,62 Eur; pareiškėjo darbo laikas per mėnesį Lietuvoje sudarė 4 darbo dienas, Lenkijoje – 15 darbo dienų; remiantis duomenimis apie pareiškėjo pajamas, gautas vykdant individualią veiklą Lenkijoje, 2015 metais jo asmens pajamos sudarė 12 538,76 PLN (duomenys pateikti 2015 m. lapkričio 18 d. raštu; pagal 2015 m. lapkričio 18 d. valiutų keitimo kursą, skelbiamą Europos centrinio banko, – 2 947,52 Eur). Atsakovas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Ceramicoil“, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties, todėl atsisakė jam išduoti A1 pažymėjimą. Atsakovas atkreipė dėmesį į VDI jo nurodymu atliktus bendrovių patikrinimus, kurio metu (2015 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. SD-25-15309) konstatuota, jog UAB „Ceramicoil“ darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų čia neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra formalus), o pati bendrovė realiai nevykdo jokios veiklos Lietuvoje.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Valdybos įsitikinimu, ginčui aktualios teisės normos sudaro pagrindą manyti, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Šiuo atveju VDI

nenustatė, kad UAB „Ceramicoil“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad šios bendrovės sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę. Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. B. skundą.8. Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 15 d. pareiškėjas su UAB „Ceramicoil“ sudarė neterminuotą darbo sutartį,

kurios pagrindu pareiškėjas įsipareigojo eiti vadybininko pareigas, dirbti 5 dienas per mėnesį, pagal nustatytą grafiką, o darbdavys – mokėti jam 350 Lt (101,37 Eur) darbo užmokestį.

9. Pareiškėjas pateikė Tarnybai prašymą išduoti A1 pažymėjimą, kuris buvo gautas 2015 m. gruodžio 3 d.10. Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2) S2-39116 „Dėl UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB

„Martenas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Imperianas“ veiklos“ kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydama patikrinti minėtas įmones dėl galbūt fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje.

11. Tarnybos direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. ir nutarta šiuo laikotarpiu nustatyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus.

12. VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 informavo Tarnybą patikrinimų metu nustatčiusi, kad UAB „Ceramicoil“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos faktiškai nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Minėtos įmonės darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o įmonė Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo.

13. 2016 m. sausio 12 d. Tarnyba gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą Nr. 200000/70/2015-UBS-UE-1713-85012602857, kuriuo informuojama, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga nesutinka su taikytinų teisės aktų pareiškėjui nustatymu ir prašo iš naujo patikrinti laikotarpį dėl taikytinų teisės aktų pareiškėjui.

14. Tarnybos 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. SPRE-339 pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

15. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas pateikė Valdybai 2016 m. balandžio 5 d. skundą. Valdyba 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (1.45)I-2833 atmetė pareiškėjo skundą, pritardama Tarnybos pozicijai.

16. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: jis užsiima savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje bei yra sudaręs darbo sutartį su Lietuvoje registruota įmone UAB „Ceramicoil“. VDI pateikta medžiaga patvirtina, jog UAB „Ceramicoil“ darbuotojams yra sudaromi darbo grafikai, jų galbūt dirbtas darbo laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau Bendrovė nevykdo realios veiklos, jos darbuotojai neatlieka realių darbo funkcijų. Patikrinimo metu biure, esančiame (duomenys neskelbtini), ant 400 ir 401 numeriais pažymėtų durų nurodyti įmonių UAB „Imperianas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Ceramicoil“ užrašai, tačiau durys užrakintos, įmonės atstovai nerasti. Šalia esančiame kabinete Nr. 402 įsikūrusios Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos atstovė nurodė, kad minėtų įmonių atstovų nėra mačiusi jau kelerius metus. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai 2013–2016 m. laikotarpiu 4 kartus tikrino UAB „Ceramicoil“, tačiau jiems nė karto nepavyko nurodytu adresu rasti šios bendrovės atstovus, apklausti ar pamatyti įmonės darbuotojus, jų darbo vietas.

17. Teismo posėdyje VDI darbuotojai, atlikę UAB „Ceramicoil“ patikrinimą, nurodė analogiškas aplinkybes. Liudytoja D. L. paaiškino, kad buvo nuvykusi atlikti patikrinimą UAB „Ceramicoil“ registruotos buveinės adresu, tačiau nurodytu adresu žmonių nerado, todėl išsiuntė įmonės vadovui pranešimą pateikti paaiškinimus dėl darbo santykių. Vadovas nesuteikė informacijos apie darbuotojų darbo vietą. Darbuotojų rasti ar apklausti nepavyko, nes jų nebuvo darbo vietoje. Liudytojas D. R. nurodė, kad, atsižvelgiant į darbo grafikuose nustatytą darbo atlikimo laiką, nuvyko į skrajučių dalinimo vietą, tačiau darbuotojų ten nerado. Darbuotojų registruotu įmonės adresu rasti taip pat nepavyko.

18. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 15 punktas, nustatant asmens statusą, nukreipia į Reglamentą (EB) Nr. 883, nurodydamas, jog socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas,

jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį (šiuo atveju – Lietuvoje) ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Šios sąlygos taikymui būtina, kad asmuo realiai dirbtų pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, o su UAB „Ceramicoil“ sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia. Tokią išvadą teismas padarė ištyręs VDI atliktų patikrinimų rezultatus. Teismo vertinimu, anksčiau nurodytos kompetentingų institucijų nustatytos aplinkybės dėl UAB „Ceramicoil“ veiklos realumo parodo, kad pareiškėjas Lietuvoje nevykdė realių darbo funkcijų.

19. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, objektyvių duomenų, kokiu būdu ir kada pareiškėjas vyko į Lietuvą, nenustatyta. Tokia situacija neatitinka ekonominės logikos, nes tuo atveju, jei pareiškėjas turėjo pats vykti iš Lenkijos į Vilnių į darbą, jam mokamo darbo užmokesčio nebūtų užtekę kelionės išlaidoms padengti. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis iš Lenkijos į Lietuvą važinėdavo mikroautobusais, o Lietuvoje apsistodavo pas pažįstamus asmenis, dėl to sutaupydavo, yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos nepatvirtina realios jo darbinės veiklos Lietuvoje. Kadangi nebuvo pagrindo abejoti valdžios institucijų pateiktais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, todėl teismas konstatavo, kad ginčijamu Tarnybos sprendimu pagrįstai nuspręsta pareiškėjui taikyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus ir atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą.

20. Teismas papildomai pastebėjo, jog pareiškėjo nurodomame praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiklą, kuri sudaro ne daugiau kaip 5 proc. pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, pripažintina, kad Tarnyba pagrįstai taiko Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

21. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Atitinkamai netenkintinas ir skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.

III.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ceramicoil“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – tenkinti skundo reikalavimus, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviesti kaip liudytoją Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorę J. G.

23. UAB „Ceramicoil“ nuomone, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nevertino pagrindinių pareiškėjo įrodymų ir argumentų, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Abejones dėl teismo nešališkumo Bendrovė sieja su tuo, kad teismas nesiėmė veiksmų liudytojai J. G. apklausti, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atvesdinti šią liudytoją, o byloje nėra įrodymų, jog J. G. į teismo posėdžius negalėjo atvykti dėl objektyvių priežasčių (pateikti kelionės bilietai nelaikytini pakankamais). Bendrovė J. G. laiko svarbia liudytoja, nes ji parengė 2015 m. gruodžio 3 d. VDI vidinę išvadą ir vėliau (2015 m. gruodžio 15 d.) apklausė UAB „Ceramicoil“ direktorių A. G. S., tačiau neaišku, kodėl 2015 m. gruodžio 3 d. išvada nebuvo pakoreguota pagal Bendrovės direktoriaus paaiškinimus. Pažymėta ir tai, kad apie ankstesnį nurodymą Bendrovės direktoriui atvykti į VDI byloje nėra duomenų, taip pat kad Bendrovės direktorius į 2015 m. gruodžio 15 d. apklausą atvyko kartu su dviem darbuotojais – D. V. (D. W.) ir pareiškėju G. B., – pasiūlė juos apklausti, tačiau gavo atsakymą, jog tai jau nebeaktualu, bei kad UAB „Ceramicoil“ vadovas ne kartą yra nurodęs, jog Bendrovė veiklą vykdo Jasinskio g. 9, Vilniuje, tačiau VDI patikrinimus kažkodėl pradeda nuo Bendrovės registruotos buveinės. Liudytoja D. L. teismo posėdyje patvirtino, kad Bendrovės direktorius buvo atvykęs pas J. G., kad su juo pavykdavo susisiekti ir jis atvykdavo į VDI. Anksčiau nurodytos aplinkybės bei liudytojų paaiškinimai teismo posėdyje, Bendrovės teigimu, pareiškėjui kėlė abejones taip pat dėl VDI atlikto patikrinimo objektyvumo. Be to, VDI išvadose ne konstatuojamas faktas, kad UAB „Ceramicoil“ nevykdo veiklos, darbuotojai samdomi fiktyviai, bet pateikiama tik nuomonė, kuri negali būti vertinama neatsižvelgiant į naujas aplinkybes, ypač akcentuojant tai, kad VDI nekvietė darbuotojų apklausai. UAB „Ceramicoil“ savo poziciją dėl teismo sprendimo

neteisėtumo grindžia ir tuo, kad, jos nuomone, teismas vertino ekonominiu požiūriu, ar pareiškėjui gali būti išduotas A1 pažymėjimas, nors teisės aktai nenumato administraciniam teismui tokios kompetencijos.

24. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ceramicoil“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais, skundžiamą teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu. Pastebi, kad Bendrovė kartu su apeliaciniu skunde vėlgi nepateikė jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių savo darbuotojo darbinės veiklos realumą. Atsakovas pareiškėjo teiginius, jog teismas buvo šališkas, neaktyvus tiriant įrodymus ir kt., laikė nepagrįstais.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ceramicoil“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos atsisakymo išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą ir sprendimo nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių kompetentingų valstybės institucijų konstatuotą aplinkybę, jog pareiškėjas realiai nevykdė darbo funkcijų Lietuvoje, taigi, Tarnyba ginčijamu 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. SPRE-339 (I t., b. l. 17–18) teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą bei nusprendė nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, o Valdyba ginčijamu 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (1.45)I-2833 (I t., b. l. 10–12) teisingai atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto Tarnybos sprendimo. Apeliaciniame skunde UAB „Ceramicoil“ pakartoja pareiškėjo anksčiau išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nevertino

pagrindinių pareiškėjo pateiktų argumentų bei įrodymų, taip pat kelia abejones dėl teismo objektyvumo, nes, jos nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė atvesdinti liudytoją J. G., bei reiškia pretenzijas dėl VDI atlikto Bendrovės patikrinimo tinkamumo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

31. Tirdama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai, nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

32. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Sisteminis procesinių normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.). Ši procesinė teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia būtent proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

33. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui ar jo darbdaviui Bendrovei, bei Bendrovė nesutinka su ne pareiškėjo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados nemotyvuotos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus.

34. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sieja su teismo sprendimu prievarta neatvesdinti J. G. Pareiškėjas prašė teismo apklausti šį asmenį, siekdamas paneigti VDI 2015 m. gruodžio mėn. atlikto UAB „Ceramicoil“ patikrinimo rezultatus. Apeliantas iš esmės įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byla gali būti teisingai išnagrinėta neišklausius J. G., ir nesiėmė atitinkamų veiksmų jai atvesdinti, o J. G. teismui pateikti įrodymai apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje (įsigyti lėktuvo bilietai, III t., b. l. 141–142) nebuvo pakankami, neaišku, ar ji iš tiesų buvo išvykusi iš šalies. Teisėjų kolegija, išklausiusi pareiškėjo (jo atstovės) argumentus, kuriais buvo grindžiamas prašymas apklausti (atvesdinti) J. G., ir teismo atsisakymo tokį prašymą tenkinti (po to, kai ankstesnis posėdis jau buvo atidėtas, šiai liudytojai neatvykus) motyvus, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad J. G. apklausa nebuvo būtina bylai teisingai išnagrinėti, juolab kad kiti du Bendrovės patikrinimus atlikę liudytojai paaiškino šių patikrinimų atlikimo aplinkybes, patvirtino pareiškėjo teiginius, kad Bendrovės vadovas buvo atvykęs pas J. G., byloje yra rašytiniai dokumentai su išsamiais Bendrovės vadovo paaiškinimais ir pretenzijomis dėl atliekamų patikrinimų tinkamumo (žr., pvz., II t., b. l. 47–50), o ginčas byloje kilo ne dėl VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. SD-25-15309 teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas šiame rašte nurodytomis aplinkybėmis rėmėsi įvertindamas jas kitų byloje esančių duomenų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų objektyvumu, todėl atmestini.

36. Apeliaciniame skunde trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat suformulavo prašymą iškviesti kaip liudytoją J. G. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau (nutarties 35 p.) išdėstytais motyvais, nutaria netenkinti šio prašymo.

37. Teisėjų kolegija pastebi, kad, be pretenzijų dėl VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. SD-25-15309, apeliaciniame skunde nėra konkrečiai nurodyta, kokių byloje esančių dokumentų ar duomenų teismas nevertino ar įvertino netinkamai. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamų administracinių aktų vertinimo ekonominio tikslingumo požiūriu ir neatliko, o spręsdamas dėl pareiškėjo dėstomos pozicijos atitikimo tikrovei tik akcentavo, jog jo apibūdinami darbo santykiai neatitinka ekonominės logikos.

38. Tarnyba ginčijamame 2016 m. kovo 1 d. sprendime Nr. SPRE-339 rėmėsi dviejų VDI 2015 metais atliktų UAB „Ceramicoil“ patikrinimų rezultatais, kurių metu prieita prie išvados, kad Bendrovės darbuotojai nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, siekdamas paneigti tokią išvadą, teismui teikė įvairaus pobūdžio dokumentus, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė kompetentingų institucijų nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Pareiškėjas teismui, be kita ko, buvo pateikęs UAB „Ceramicoil“ 2014 m. gegužės 15 d. darbo sutartį su pareiškėju bei darbo sutartis su kitais asmenimis (I t., b. l. 32-33; III t., b. l. 64–79 ir kt.), darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, jog 2015–2016 metais pareiškėjas dirbdavo 4–5 dienas per mėnesį (III t., b. l. 33–63), tačiau nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog šie dokumentai nebuvo sudaryti tik formaliai. Byloje yra įvairūs kvitai, PVM sąskaitos-

faktūros, daugiausiai susiję su automobilio įsigijimu ir jo priežiūra (draudimas, degalų įsigijimas ir kt.), taip pat kvitai, patvirtinantys mobiliojo ryšio paslaugų, apgyvendinimo paslaugų, vertimo paslaugų apmokėjimą (II t., b. l. 11–38 ir kt.), o iš Bendrovės banko sąskaitos išrašų (II t., b. l. 157–179) panašu, kad pinigai į šią sąskaitą būdavo įnešami tik per bankomatus, grynaisiais, Bendrovė atlikdavo mokėjimus tik valstybės įstaigoms, buhalterijos paslaugas teikiančiai įmonei (UAB „Finaksa“), mobiliojo ryšio paslaugas teikiančiai įmonei, patalpų nuomos paslaugas teikiančiai įmonei (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai), vertimo ir atstovavimo paslaugoms, degalams, draudimui, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugoms apmokėti, smulkesnėms išlaidoms parduotuvėse, be to, pinigai būdavo pervedami ir į kitą Bendrovės sąskaitą. Jokių duomenų apie atsiskaitymus su klientais, be kita ko, „Wagner“ įmone, kuriai Bendrovė teigė teikianti marketingo ir platinimo paslaugas, nėra, taip pat nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos buvo įsigyjamos vykdant Bendrovės veiklą, o iš Bendrovės direktoriaus paaiškinimų manytina, jog pateiktais kvitais už apgyvendinimo paslaugų suteikimą buvo siekiama įrodyti ne pareiškėjo, bet Bendrovės direktoriaus vykdomą veiklą. Dėl pateiktų nuotraukų (II t., b. l. 94–98) pastebėtina, kad, remiantis šalia šių nuotraukų esančiu prierašu, visos šios nuotraukos darytos tą pačią 2015 m. kovo 17 d., jose neva matomi keli kiti Bendrovės darbuotojai bei Bendrovės biuro patalpa ir kambarys viešbutyje „Ponas Tadas“, pasiruošimas pristatymui, tačiau jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, nėra. Nors tiek pareiškėjas teismo posėdyje, tiek Bendrovės direktorius rašytiniuose paaiškinimuose mini vykdomas prezentacijas, šie teiginiai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Taigi, byloje esantys įrodymai ir paaiškinimai nepaneigia vertinimo, kad pareiškėjas Lietuvoje realiai neatlieka darbo funkcijų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs ne vieną bylą dėl Tarnybos atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą UAB „Ceramicoil“ darbuotojams (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-502/2015, 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1290-756/2016, 2017 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-520/2017), taip pat kitų panašių bendrovių (pvz., UAB „Darbo ekspresas“) darbuotojams, kuriems atstovavo ta pati atstovė J. T.-M. (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-756/2016, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1246-525/2018, 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-756/2019). Šiose administracinėse bylose teismui pareiškėjų (jų atstovės) pateikti argumentai tam tikra apimtimi kartojasi ir į juos jau buvo atsakyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visi pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai yra teisiškai reikšmingai, pavyzdžiui, argumentas, jog Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiavo pareiškėjo veiklos apimtį, nes, be kita ko, neteisingai aiškino Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 punktus. Ginčijamuose administraciniuose aktuose prieita prie išvados, kad pareiškėjas bendrovėje UAB „Ceramicoil“ realiai jokių funkcijų neatlieka ir būtent dėl to jo prašymai netenkinti, atitinkamai – nebuvo vertinama, ar pareiškėjo Lietuvos Respublikoje vykdoma veikla gali būti laikoma nedidelės apimties Reglamento (EB) Nr. 987/2009 kontekste, todėl dėl šių argumentų plačiau nepasisakytina.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne trečiojo suinteresuoto asmens naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1164-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.3; 18.4.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., N. R., S. N. (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Vilniaus Projektai“, Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėja, prokurorė) 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, prašydama:

1.1. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.2. panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4097 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.3. panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ee130ca0178011ea9d279ea27696ab7b

0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);1.4. panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto

gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.5. panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. VŠ-905;

1.6. taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu:1.6.1. priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.;1.6.2. priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.;1.6.3. priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.;1.6.4. priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R.2. Pareiškėja paaiškino, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko

S. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, šiame prašyme nurodė kitus pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N., tačiau pastarieji asmenys nėra pasirašę prašyme. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R pateiktais duomenimis, buvęs savininkas M. R. (M. R.) turėjo šiuos įpėdinius: žmoną R., sūnus S. ir R., dukterį D. K., taip pat 4,9170 ha žemės (nesant duomenų apie išskirtas kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusias žemės dalis, laikytina, jog šių bendraturčių dalys buvo lygios, t. y. kiekvienam iš jų priklausė po 1,2292 ha). G. R., N. R., P. R. ir S. N. (toliau kartu – ir atsakovai) 2001 m. liepos 23 d. pateikė naujus prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos teigimu, kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą. Kadangi atsakovai į eilę buvo įrašyti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi ir jiems negalėjo būti neatlygintinai nuosavybėn perduotos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys. Pareiškėja, grįsdama savo teisę kreiptis į teismą, rėmėsi teismų praktika, kurioje pažymėta, jog valstybinės žemės apsauga ir disponavimo ja teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu, bei atkreipė dėmesį į principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė). Pareiškėjos nuomone, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turėtų būti taikoma restitucija. Šiuo atveju restitucija natūra neįmanoma, nes trečiasis asmuo, įgijęs iš atsakovų žemės sklypą – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vakarų Vilniaus Projektai“, laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d.), todėl restitucija atliktina sumokant ekvivalentą pinigais. Dėl termino prašymui paduoti pareiškėja paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. prašymas ginti viešąjį interesą elektroniniu paštu buvo gautas 2017 m. vasario 22 d., tik su nuoroda į interneto svetainę 15min. Prokuratūra reikiamus duomenis iš NŽT gavo 2017 m. kovo 10 d. ir būtent nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą.

3. Pareiškėja patikslintame pareiškime savo argumentus papildė NŽT atsiliepime į pareiškimą išdėstytais argumentais, be kita ko, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę atsakovams buvo atkurtos į per didelį plotą (viršytas plotas kiekvienam atsakovui sudarė po apie 0,065 ha), taip pat kad atsakovai, tvirtindami, jog M. R. turėtas 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas tik į tris dalis (K. D. planuose nenumatyta), nepasinaudojo teise kreiptis į teismą šiam faktui nustatyti, o pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija nėra pakankama jų pozicijai patvirtinti (plano kopijoje yra padaryti taisymai (nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B); planas nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos; nepateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geografinių figūrų turinys). Pareiškėja papildomai nurodė, kad, panaikinus NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3.), kuriuo P. R. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę, perduodant dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), turėtų būti panaikintas ir P. R. paveldėtojai J. L. išduotas 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas Nr. VŠ-905.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašė tenkinti jos reikalavimus.

5. NŽT apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu atliktus veiksmus. Dėl atsakovų teiginių, jog 4,9170 ha ploto žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, buvo padalytas į tris dalis, akcentavo, jog atsakovai nepasinaudojo jiems išaiškinta teise kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė šį žemės sklypą. NŽT nurodė, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2.) patvirtintame Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąraše atsakovai buvo įrašyti atitinkamai 3, 4, 5 ir 6 eilės numeriais pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininko S. R. turėtą žemę padavimo datą, nepaisant to, kad pagal šį prašymą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais jau buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai. Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę atsakovai pateikė 2001 m. liepos 23 d. NŽT pabrėžė, jog, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį, prašyme atkurti nuosavybės teises turi būti nurodoma, be kita ko, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė. Be to, prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą, šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. NŽT palaikė pareiškėjos poziciją, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti atskirai į kiekvieno iš jų turėtą žemę. NŽT papildomai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. tekusią 1,2292 ha žemės dalį, todėl atsakovams nuosavybės teisės atkurtos į per didelę žemės plotą: G. R. nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę atkurtos iš viso į 0,3727 ha žemės, t. y. į 0,0645 ha didesnį žemės plotą nei jam priklauso, N. R. – į 0,3724 ha žemės (0,0651 ha daugiau nei jam priklauso), P. R. – į 0,3726 ha (0,0653 ha daugiau nei jam priklauso), S. N. – į 0,3727 ha 90,0654 ha daugiau nei jai priklauso). Žemės ploto dalis, viršijanti plotą, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, viršija R. R. turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos (atitinkamai 0,0296 ha, 0,0299 ha, 0,0297 ha ir 0,0296 ha).

6. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė jį atmesti.7. G. R. teigė, jog jis pagrįstai tikėjosi, kad jo seneliams R. ir M. R. priklausiusi žemė paveldėjimo būdu atiteko jo tėvui

S. R., todėl 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme jis nurodė tik S. R., taip pat nurodė jam žinomą buvusių savininkų valdytos žemės plotą – 4 ha. Atsakovai vėliau teikė kitus prašymus, dokumentus, geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis ir išreiškė aiškų norą, kad nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos ir į R. R., ir į S. R. turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toliau buvo vykdoma dėl abiem buvusiems žemės savininkams priklausiusios žemės. Jau 2004 metais atsakovams buvo išduotos pažymos, patikslintos 2005 metais, kuriose nurodyta atsakovams natūra atkurtino žemės ploto dalis. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 49SF-14.49.104.-255 informavo G. R., kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje (toliau – ir Eilė) G. R. įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo pateikimo datą, tačiau, pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių į buvusios savininkės R. R. valdytą žemę atkūrimo dokumentus, Vilniaus miesto skyriaus vedėjai tikslinant Eilę, G. R. bus įrašytas pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu.

8. G. R. nuomone, pareiškėjos argumentai prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei NŽT praktikai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme G. R. pateikė pakankamai duomenų, iš kurių aišku, jog siekiama atkurti nuosavybės teises į visą R. šeimai priklausiusią žemę buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas pateiktas tik dėl S. R. priklausiusios žemės grąžinimo. NŽT akivaizdžiai pakako 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų, nes ji pati atsakovus į Eilę įtraukė pagal šį prašymą. Nė viena institucija atsakovams neminėjo, kad jų prašymai pateikti netinkamai ir kad jie neturi

teisės atkurti nuosavybės teises į S. R. ir R. R. priklausiusią žemę, priešingai, valstybės institucijos sudarė sąlygas atsakovams įgyti teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos į abiejų buvusių savininkų turėtą žemę. G. R. tvirtino, jog atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Nors N. R., P. R. ir S. N. nepasirašė 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kuriame jie buvo įvardyti kaip pretendentai, tačiau jie savo valią atkurti nuosavybės teises išreiškė vėliau, todėl, vadovaujantis teismų praktika, nuosavybės teisės jiems turėjo būti atkurtos pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. G. R. įsitikinimu, prašymai, kuriuose piliečiai nurodė netikslius duomenis apie buvusius žemės savininkus, t. y. nurodė ne visus buvusius savininkus arba nurodė ne tą asmenį, kuris iš tikrųjų buvo žemės savininku 1940 metais, bet į kurio išlikusį turtą piliečiai taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti laikomi tinkamai paduotais prašymais, o priešingas vertinimas neatitiktų iki šiol valstybės institucijų vykdytos praktikos. Be to, pastebėta, jog pareiškėja neprašė teismo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910, kurio buvo pakeista atsakovų vieta Eilėje.

9. G. R. nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog 4,9170 ha žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, po M. R. mirties buvo padalytas po lygiai keturiems jo įpėdiniams, kadangi iš vėlesnių dokumentų, parengtų 1938 metais, matyti, jog šis sklypas buvo padalytas į tris sklypus, kurie priklausė atitinkamai S. R., R. R. ir R. R.

10. G. R. akcentavo, jog aplinkybė, kad atsakovai pretendentų susirinkime naujus žemės sklypus pasirinko pagal neteisingą numerį Eilėje, nereiškia, kad šie veiksmai pažeidė valstybės teises ir teisėtus interesus, kitų konkrečių piliečių teises, nes nėra jokių duomenų, kuriems konkretiems piliečiams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o nuosavybės teisių atkūrimo metu atsakovai turėjo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, būti įrašytiems į Eilę ir kt. Panaikinus pareiškėjos nurodytus administracinius aktus ir pritaikius restituciją, valstybė privalės iš naujo atlikti tą pačią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atsakovų atžvilgiu, kurios metu bus pasiektas tas pats rezultatas – pasirinkti nauji žemės sklypai individualiai statybai ir į juo atkurtos nuosavybės teisės. G. R. atkreipė dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką, o padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. G. R. pabrėžė, jog atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, teikė visus reikalingus dokumentus (duomenis), o nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 25 metus. Restitucijos taikymas atsakovų atžvilgiu šiuo atveju būtų aiškiai neproporcingas, nes visa našta dėl institucijų klaidų ištaisymo perkeliama sąžiningiems piliečiams, be to, vėliau (pakartotinai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą) atsakovams gali būti perduoti net vertingesni žemės sklypai. Todėl net tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pripažintas neteisėtu, turi būti laikoma, kad atsakovų atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimas užbaigtas, o piniginis ekvivalentas į valstybės biudžetą neturi būti priteisiamas.

11. Atsakovai S. N., J. L. ir N. R. atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys, pritariantys atsakovo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms ir argumentams.

12. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą papildomai pabrėžė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese turėjo būti vadovaujamasi (duomenys neskelbtini) žemės planu, kuriame žemės sklypas Nr. 50 (4,9170 ha) padalytas į tris dalis. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad šioje (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopijoje yra taisymai, taip pat kad planas nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos, nepateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geometrinių figūrų teiginys. G. R. tvirtino, kad iš pateiktos 1938 m. archyvinio dokumento „OPERAT TECHNICZNY dotyczący planu gruntow“ („Techninė byla dėl žemės sklypų plano“) kopijos matyti, jog dokumentas buvo parengtas Vilniaus m. matininko 1938 metais, žemės sklypo Nr. 50 savininkai yra M. R. paveldėtojai, būtent šio dokumento pagrindu ir buvo sudarytas žemės sklypo Nr. 50 padalijimo planas, kuriame nurodyti tik trys savininkai. G. R. teigė, jog atsakovai neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nes 2014 metais buvo atliktas pakartotinis visų dokumentų įvertinimas.

13. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti.14. J. L. iš esmės pakartojo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pažymėjo, kad

ginčijamų administracinių aktų priėmimo dieną atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės dar ne į visą R. R. turėtą žemę. Dėl pastebėjimo, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę, perduodant neatlygintinai

nuosavybėn naujus žemės sklypus, kiti pretendentai pateikė 1994 m. balandžio 26 d., J. L. tvirtino, jog pozicija, kad prašymu atkurti nuosavybės teises, pagal kurio padavimo datą piliečiai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 37 punktu, įrašomi į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai ar kita paskirčiai gauti, pripažįstamas tik toks prašymas, kuriame įrašytas atkūrimo (atlyginimo) būdas – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kita paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, įsigaliojusioms 1997 m. liepos 9 d. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę pačiai NŽT (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijai) parinkti atlyginimo būdą, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, bei įrašyti piliečius į eilę tokiam sklypui gauti pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais atkūrus nuosavybės teises atsakovams į S. R. turėtą žemę aiškiai pripažinta, kad atsakovai į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti buvo įrašyti pagal pirminio 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo datą, institucijos nekėlė abejonių dėl pastarųjų sprendimų teisėtumo. J. L. nuomone, prokurorė šiuo atveju tiems patiems pretendentams taiko nevienodus kriterijus vien dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirtinių savybių – teritorijos, kurioje yra šis žemės sklypas, didelės rinkos vertės.

15. J. L. pabrėžė, jog iš nuosavybės teisių procese G. R. 2002 metais pateiktų dokumentų, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m. ištrauka, matyti, jog 4,9170 ha žemės sklypas, kurį savo įpėdiniams paliko M. R., buvo padalytas į tris dalis, tekusias G. R. tėvui S. R., dėdei R. R. ir senelei R. R. Minėtas planas yra vėliausias dokumentas iki 1940 metų nacionalizacijos. J. L. nepritarė prokurorės vertinimui, kad toks dokumentas nėra tinkamas, ir akcentavo, jog šią plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir toks dokumentas atitinka Tvarkos 12 punkte išvardytus dokumentus. Tai, kad prokurorei neaiškus geometrinių figūrų turinys bei tikslas, kuriam buvo rengiamas šis planas, nereiškia, kad šis archyvinis dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Atsakovams nekilo poreikis kreiptis į teismą dėl juridinių faktų nustatymo, nes NŽT direktorius 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1931 bei NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 8 d. raštais Nr. 49SF-(14.49.104.)-955 ir Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 iš esmės pripažino, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakanka tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

16. J. L. nepritarė pareiškėjo vertinimui, jog nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į per didelį žemės plotą. Šį nesutikimą atsakovė grindė pirmiausiai savo pozicija, kad 4,9170 ha sklypas buvo padalytas į tris dalis. Tačiau net tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad R. R. iki nacionalizacijos valdė tik 1,2292 ha plotą (4,9170 ha / 4), pareiškėjas nepagrįstai prašo sprendimus atkurti nuosavybės teises atsakovams panaikinti visa apimtimi. J. L. akcentavo ir tai, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais, o ne NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui patvirtinus 2014 m. gruodžio 31 d. išvadas. Pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams procesas tęsėsi ir po ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. NŽT 2016 m. birželio–liepos mėn. priimtais sprendimais atsakovams neatlygintinai nuosavybėn perduoti kiti lygiaverčiai plotai, todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2016 m. balandžio 22 d.) žemės plotas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, į kurį atsakovai galėjo atkurti nuosavybės teises, viršijo mažiau nei nurodė pareiškėjas (kiekvieno atsakovo atžvilgiu – po apie 0,025 ha). Esant tokiai situacijai, pareiškėjas turėjo kreiptis dėl vėliausiai priimtų sprendimų panaikinimo, o ne dėl savo pasirinktų sprendimų panaikinimo, ir tik tokia apimtimi, kuria žemės plotas buvo viršytas.

17. Atsakovai S. N. ir G. R. atsiliepimuose į pareiškėjos patikslintą pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys, pritariantys atsakovės J. L. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms ir argumentams.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

19. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ pažymėjo, jog ji žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėtai įsigijo 2016 metų rugpjūčio–rugsėjo mėn. sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis, už bendrą kainą – 805 000 Eur. Šis žemės sklypas buvo įsigyjamas su sąlygas, kad bendrovei bus parduotas visas sklypas, įskaitant dalį, kuri įsigyta iš trečiojo asmens J. J. M., kurio nuosavybės teisės į atitinkamą sklypo dalį nėra ginčijamos. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra pradėjusi prekybos centro žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) projektavimo darbus. UAB „Vakarų

Vilniaus Projektai“ tvirtino nieko nežinojusi apie pareiškime nurodytas aplinkybes apie numanomus pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kadangi bendrovė laikytina sąžiningu žemės sklypo įgijėju ir nenustatyta aplinkybių, kuriems esant galimas žemės sklypo išreikalavimas natūra, laikytina, jog ginčo žemės sklypo restitucija natūra negalima.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą:

20.1. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus Nr. 49-147-(14.49.3), Nr. 49-148-(14.49.3), Nr. 49-149-(14.49.3) ir Nr. 49-150-(14.49.3);

20.2. panaikino Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės testamentą liudijimą Nr. VŠ-905;

20.3. taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisdamas Lietuvos valstybei: 290 000 Eur iš G. R., 139 000 Eur iš S. N., 150 000 Eur iš J. L. ir 29 000 Eur iš N. R.

21. Teismas nustatė, kad 1991 m. lapkričio 7 d. buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.22. 2001 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus Nr. 01-1109, Nr. 01-1110,

Nr. 01-1111 ir Nr. 01-1112, kuriais nusprendė atkurti nuosavybės teises N. R., S. N., G. R. ir P. R. į kiekvienam iš jų proporcingai tenkančią buvusio savininko S. R. valdytoje 0,2150 ha žemėje, esančioje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, tenkančią dalį, neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai (atitinkamai 0,1003 ha, 0,1001 ha, 0,0994 ha ir 0,1001 ha). Sprendimuose taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (atitinkamai 0,1147 ha, 0,1149 ha, 0,1156 ha ir 0,1149 ha) bus atkurtos vėliau.

23. 2001 m. liepos 23 d. P. R., G. R., N. R. ir S. N. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. į R. R. priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, suteikiant naują žemės sklypą už žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, po 1995 m. grąžinti natūrą. Prašymuose kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą, nurodė vienus kitus bei pažymėjo, kad pirminis prašymas buvo teiktas 1991 m. lapkričio 7 d. Kartu su 2001 m. liepos 23 d. prašymais buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. 2252-R, kuriame nurodyta, kad Vilniaus – Trakų seniūnijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) piliečių 1925 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 3 ½ deš. žemės, įgytos iš vyro. Taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamojo turto hipotekos knygoje Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti M. R. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė D. K., sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės.

24. 2001 m. rugpjūčio 1 d. S. N., N. R. ir P. R. įgaliojo G. R. būti jų atstovu visose valstybinėse, visuomeninėse, finansų, žemėtvarkos ir kt. įstaigose tvarkant reikalus dėl nuosavybės teisių atstatymo į S. R. ir R. R. valdytą žemę.

25. 2001 m. lapkričio 7 d. G. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti natūra išlikusią žemę (1,46 ha), priklausiusią M. R., R. R. ir S. R. Nurodė, kad pirmas prašymas buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d., o 2001 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai už buvusio savininko M. R. 1,229 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Po naujų žemės sklypų suteikimo individualiai statybai ar kitai paskirčiai likusios žemės dalį prašė grąžinti natūra. Analogiškus reikalavimus nurodė 2002 m. rugsėjo 25 d. 2002 m. spalio 16 d., 2003 m. kovo 17 d., 24 d., 25 d. ir 26 d. teiktuose prašymuose.

26. 2004 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsakovams išdavė pažymas (kiekvienam po dvi) Nr. 182, Nr. 183, Nr. 184, Nr. 185, Nr. 186, Nr. 188, Nr. 189 ir Nr. 190, kuriose nurodytos dalys R. R. ir S. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, į kurias kiekvienas iš atsakovų gali atkurti nuosavybės teises.

27. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintas 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš Eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš Eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš Eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš Eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d.

28. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) pripažino netekusiu

galios 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtintino“ ir pakeitė 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“.

29. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2) patvirtino Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, sąrašą, kuriame S. N. buvo įrašyta 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu.

30. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2) nusprendė išbraukti piliečius iš 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintos Eilės bei pakeisti 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintą 1 priedą, išdėstant jį nauja redakcija, t. y. įrašant S. N. – 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu.

31. 2016 m. kovo 30 – 31 d. ir 2016 m. balandžio 4–6 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje įvyko naujų žemės sklypų individualiai statybai, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, skirstymo komisijos posėdžiai. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio protokole Nr. 49PRT-8-(14.49.101) nurodoma, kad G. R. savo ir jį įgaliojusių kitų atsakovų vardu pasirinko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) sankirtoje, dalis.

32. NŽT ginčijamais 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-147-(14.49.3), Nr. 49S-148-(14.49.3), Nr. 49S-149-(14.49.3) ir Nr. 49S-150-(14.49.3) atkūrė nuosavybės teises atsakovams į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytoje 0,4100 ha žemėje, tenkančią dalį, perduodant bendrosios nuosavybės teise pasirinktas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis. Nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (kiekvienam po 0,0250 ha) bus atkurtos vėliau. Bendraturčiais nurodomi J. J. M., G. R., S. N., P. R. ir N. R.

33. 2016 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 21–ojo notaro biuro notarė V. Š. J. L. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą Nr. VŠ-905.

34. 2016 m. rugpjūčio 2 d. G. R., S. N. ir J. L. su UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovai pardavė jiems priklausančias žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, t. y. iš viso 2850/5000 dalių. 2016 m. rugsėjo 14 d. N. R. su A. K. ir UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė pirkėjo teisių pagal žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį perleidimo sutartį, kuriuo naujasis pirkėjas UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ perima visas pradinio pirkėjo A. K. turimas pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. liepos 29 d. žemės sklypo dalies, t. y. 950/5000 dalių, (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį.

35. 2017 m. balandžio 7 d. NŽT direktorius priėmė įsakymą Nr. 1P-189-(1.3), kuriuo sudarė darbo grupę 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 1PS17-60-(2.30) nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. ir K. D. bendrosios nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą teisėtumo patikrinimui atlikti. 34. Darbo grupė 2017 m. gegužės 9 d. priėmė išvadą Nr. 1L9-80-(3.2.), kurioje konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. žemę buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos dėl piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir dėl to pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą negu jiems tenka pagal įstatymą. Be to, piliečiai į eilę naujam žemės sklypui gauti už buvusios savininkės R. R. turėtą žemę įrašyti neišlaikant Tvarkos 37 punkte nustatyto reglamentavimo. 2017 m. gegužės 18 d. minėta išvada gauta Generalinėje prokuratūroje.

36. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu į ypatingą nuosavybės teisių atkūrimo objektą – žemę, todėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės ginamas interesas yra viešasis interesas. Pareiškėja apie viešąjį interesą galbūt pažeidžiančių administracinių aktų priėmimą sužinojo 2017 m. kovo 10 d., kai Generalinėje prokuratūroje buvo gautas NŽT pareiškimas Nr. 1SD-861-(7.3) (papildantis NŽT pareiškimą Nr. 1SD-751-(7.3)), o pareiškimą administraciniam teismui pareiškėja pateikė 2017 m. balandžio 6 d. Pareiškimas buvo tikslinamas, nes pakankamai duomenų gauta tik vėliau. Teismas konstatavo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleisdama termino.

37. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti, kokiais dokumentais įrodomas 4,9170 ha ploto sklypas (duomenys neskelbtini) kaime ir kas nuosavybės teisėmis valdė minėtą žemės plotą iki nacionalizacijos (vardai, pavardės, giminystės ryšiai, kt.). Tai, jog R. R., jos sūnų S. ir R. bei jos

dukters K. D. (D.) nuosavybės teisėmis valdyto buvusio (duomenys neskelbtini) kaime žemės plotas buvo 4,9170 ha, įrodo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995–2000 m. pateikti pažymėjimai, kuriuos pateikiami duomenys iš (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamo turto 1931 – 1937 m. ipotekos knygos Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926–1936 m. byloje esančio žemės sklypų 1932 05 21 sąrašo, (duomenys neskelbtini) žemės matavimo sąrašo, patvirtinto 1932 09 07 ir sutikrinto 1936 12 02. Vadovaujantis Tvarkos 12 punktu, minėti archyviniai dokumentai yra tinkami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Teismo vertinimu, atsakovų pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R kartu su (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės planu (pridedama), kuriuo atsakovai siekia įrodyti, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik trims savininkams (R., S. ir R. R.), neatitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimų, t. y. tai nėra valstybinio archyvo pažymėjimas, o planas nėra patvirtintas jokios už žemės tvarkymą atsakingos tuometės institucijos, t. y. jis nėra išduotas Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus. Minėtas dokumentas negalėjo būti teisiniu pagrindu NŽT buvusį žemės sklypą 4,9170 ha dalyti tik trims savininkams ir atsakovams atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą nei iš tikrųjų priklausė R. R.

38. Teismas nustatė, kad pretendentams (atsakovams) nuosavybės teisės į R. R. turėtą 1,2292 ha žemės (4,917 ha / 4) jau yra atkurtos:

38.1. S. N. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3709, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6735 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-149-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 46S-205 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-123), iš viso į 0,3727 ha žemės (0,1110 ha + 0,1269 ha + 0,0950 ha + 0,0398 ha), t. y. per daug į 0,0654 ha plotą;

38.2. N. R. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3703, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6737 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-147-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 46S-217 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-126), iš viso į 0,3724 ha žemės (0,1110 ha + 0,1268 ha + 0,0950 ha + 0,0396 ha), t. y. per daug į 0,0651 ha plotą;

38.3. G. R. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3705, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6738 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-150-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 46S-190 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-125), iš viso į 0,3727 ha žemės (0,1110 ha + 0,1269 ha + 0,0950 ha + 0,0398 ha), t. y. per daug į 0,0654 ha plotą;

38.4. P. R. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3704, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6736 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-148-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 46S-198 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-124), iš viso į 0,3726 ha žemės (0,1110 ha + 0,1269 ha + 0,0950 ha + 0,0397 ha), t. y. per daug į 0,0653 ha plotą.

39. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami administraciniai aktai (NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai) neatitinka Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 2 straipsnio ir 9 straipsnio 1 dalies nuostatų bei jas aiškinančios teismų praktikos, kurioje, be kita ko, pažymima, jog pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas. Nustačius faktines aplinkybes, jog atsakovams buvo atkurta daugiau žemės negu nepriklausė nuosavybės teisėmis R. R., skundžiami administraciniai negali būti laikomi atitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kad administraciniai aktai būtų grindžiami atitinkančiomis tikrovę faktinėmis aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių ginčijami sprendimai pripažinti naikintinais.

40. Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje pažymėta, jog, ginant viešąjį interesą, svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, patenkinus pareiškėjos pareiškimo pagrindinius reikalavimus, t. y. panaikinus skundžiamus administracinius aktus, tenkinamas ir išvestinis reikalavimas – panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės testamentą liudijimą Nr. VŠ-905.

41. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nustatė, jog skundžiamais administraciniais aktais atsakovams perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis vėliau atlygintinai, t. y. už 608 000 Eur, buvo perleista trečiajam asmeniui UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“. Iki UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), jau buvo atsakovų vardu įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl laikytina, kad UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra sąžiningas įgijėjas ir atsakovų veiksmai neturėjo įtakos jo, kaip ginčo sklypo įgijėjo, sąžiningumui. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo, įsigijęs iš atsakovų žemės sklypą, laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išsireikalavimas natūrą, nenustatyta, darytina išvada, kad ginčijamo žemės sklypo restitucija natūra negalima, todėl restitucija turi būti sumokant ekvivalentą pinigais. Apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį taikomos kainos, galiojusios tuo metu, kai atsakovai gavo tai, ką privalo grąžinti. Todėl taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu: a) priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.; b) priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.; c) priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.; d) priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R.

42. Teismas, nusprendęs visiškai tenkinti pareiškėjos pareiškimą, atmetė atsakovų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

43. Atsakovai G. R., N. R. ir S. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

44. G. R., N. R. ir S. N. tvirtina, kad teismas neįvertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažymėjimo Nr. R4-1592, kuris, jų nuomone, atitinka Tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimus ir kuriame nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, 1938 m. byloje, (duomenys neskelbtini) žemės plane pažymėti sklypo Nr. 50 savininkas S. R. ir sklypo Nr. 50b savininkė R. R. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjime Nr. 257-R klaidingai į lietuvių kalbą išversti (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turo 1931–1937 m. ipotekos knygos Nr. 17021 duomenys, jog R. M. įpėdiniai žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė D. K. yra savininkai, nes minėtoje ipotekos knygoje pažymėta, kad įpėdiniai dar turėjo pareikšti savo teisės į išvardytus sklypus per nustatytą terminą, o 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta tik preliminarioji hipoteka. Duomenys apie M. R. įpėdinius teisingai nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. T-2252-R. Apeliantai pažymi, kad, remiantis Tvarkos 12 punktu, tinkamais nuosavybės teises įrodančiais dokumentais pripažįstami ne tik valstybinio archyvo pažymėjimai. Kadangi (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R), nėra abejonių, kad šis planinis dokumentas buvo oficialiai perduotas ir saugomas valstybiniame archyve, todėl prilygintinas valstybinio archyvo pažymėjimui. Apeliantai pakartoja, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka įrodo, jog žemės sklypas Nr. 50 buvo padalytas į tris žemės sklypus (Nr. 50, Nr. 50a ir Nr. 50b), skirtus atitinkamai S. R., R. R. ir R. R. Šio plano tikrumą patvirtina pateikta 1938 m. techninė byla (ataskaita) dėl žemės sklypų plano, iš kurio matyti, jog plano sutikrinimą atliko kompetentingas asmuo – valstybės institucijos Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos / Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos pareigūnas, bei nurodoma, jog vietovėje buvo tikrinamos ir nustatomos nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribos. Techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano esantis (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra vėliausiai išduotas dokumentas, kuriame nurodyta, koks žemės plotas kam priklausė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, todėl, vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, būtent pagal šį dokumentą turėjo būti nustatytas žemės plotas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat buvę savininkai. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog R. R. teko 1,6390 ha žemės (4,9170 ha / 3), todėl teismo panaikintais NŽT sprendimais nuosavybės teisės atsakovams atkurtos neviršijant buvusios savininkės nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto. Apeliantai pakartoja, kad jie savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendino nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, bei pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jų argumentų apie valstybės institucijų atsakomybės taikymą, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Teismas nenustatė, kuri institucija kurioje stadijoje pažeidė įstatymą, nors būtent tokiai institucijai turi tekti visa atsakomybė, juolab kad sąžiningumo prezumpcija atsakovų atžvilgiu nebuvo paneigta. Pareiškėjų vertinimu, dabartinė

situacija, kai bandoma iš naujo nacionalizuoti grąžintą nacionalizuotą turtą pakerta tikėjimą valstybe, sukelia sumaištį ir destabilizuoja teisinius santykius bei pažeidžia pagrindines žmogaus teises.

45. Atsakovė J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

46. J. L. pakartoja G. R., N. R. ir S. N. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl žemės ploto dydžio, kurį iki nacionalizacijos valdė R. R. Mano, kad teismas ginčijamus administracinius aktus nepagrįstai laikė visa apimtimi neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes pats teismas nustatė, kad atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę, o nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į per didelį plotą, taigi, NŽT sprendimai iš dalies yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, motyvuoti ir teisėti, panaikinti turėtų būti tik dalyje dėl viršpločio (priešingas teismo sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, atsakovų teisėtus lūkesčius bei teisinės valstybės principą). J. L. laikosi pozicijos, jog net to atveju, jei būtų konstatuota, kad 4,9170 ha žemės sklypas dalintinas į keturias dalis, tiek pareiškėja, tiek teismas neteisingai apskaičiavo viršyto žemės ploto dydį ginčijamų 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu, kadangi 2016 m. balandžio 22 d. buvo tik patvirtintos 2014 m. gruodžio 31 d. išvados, o sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal šias išvadas, priimti 2016 m. birželio 22 d., 27 d. ir liepos 5 d., 18 d. Taigi, ginčijamų 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu žemės plotas, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, buvo viršytas tik apie 0,025 ha (atskirai kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu), o ne apie 0,065 ha. Dėl šios priežasties prokurorė turėjo pirmiausiai inicijuoti paskutinių sprendimų, t. y. priimtųjų 2016 m. birželio 22 d., 27 d. ir liepos 5 d., 18 d., panaikinimą. J. L. atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 7 dalį, kuriame reglamentuojami, jos nuomone, reglamentuojami analogiški santykiai, t. y. kokia tvarka valstybės nuosavybėn grąžinamas žemės plotas, kuris pagal teisės aktus negali būti įgytas nuosavybėn. J. L. toliau pakartoja savo atsiliepimo į patikslintą pareiškimą argumentus, susijusius su restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu neproporcingumu, nepagrįstu valstybės institucijų padarytų klaidų perkėlimu sąžiningiems atsakovams, kurių, jos teigimu, teismas neišnagrinėjo. Papildomai pažymi, kad, siekiant įvykdyti teismo įpareigojimus, atsakovams tektų skubiai parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, imti paskolas iš banko ir pan., o, sumokėjus pinigines sumas valstybei, vėl dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese.

47. Atsakovė J. L. atsiliepime į G. R., N. R. ir S. N. apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti, atsiliepimą grindžia savo apeliacinio skundo argumentais dėl valstybės institucijų klaidingų sprendimų neigiamų pasekmių naštos neproporcingo priskyrimo atsakovams.

48. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

49. Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovai, nesutikdami su teismo išvadomis dėl (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., nepateikia dokumentų ir paaiškinimų, kodėl pateiktoje šio plano ištraukos kopijoje yra taisymai (pakeistos žemės sklypų ribos ir kt.), planas su jame atliktais taisymais nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos. Be to, teismui buvo pateiktas ne vienas archyvinis dokumentas, patvirtinantis, jog 4,9170 ha žemės sklypą valdė R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.). Atsakovai nepateikė jokių argumentų, paneigiančių Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d., 1996 m. lapkričio 8 d. ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimų tinkamumą laikyti juos nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Pareiškėja nesutiko su vertinimu, kad skundžiamame teismo sprendime nenurodyti argumentai, kodėl ginčijami administraciniai aktai visa apimtimi neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsakydama į teiginius, kad restitucija buvo pritaikyta neproporcingai, pareiškėja atkreipė dėmesį į principą ex injuria jus non oritur, kuris reiškia, kad teisės pažeidimas negali sukelti jokių teisių ar naudos pažeidėjui.

50. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

51. NŽT nuomone, teismas, sprendime konstatuodamas, kad 4,9170 ha žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne trys, bet keturi savininkai, tinkamai taikė Tvarkos 12 punkto nuostatas ir pagrįstai pripažino, kad atsakovų pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R, kartu su (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės planu, neatitinka šios nuostatos reikalavimų. Šio (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos negalima laikyti nei kaimo

išskirstymo viensėdžiais plano, nei dvarų parceliavimo, nei žemės dalijimo, nei kito žemės nuosavybę patvirtinančio plano ištrauka, nes jame nepateikti duomenys, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas šis planas, koks plane padarytų įrašų ir įbrėžtų geometrinių figūrų turinys, taip pat kokią reikšmę turi jame atlikti taisymai. Tai, kad 1938 m. techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano nurodyta, jog Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos / Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos braižytojas, siekdamas suklasifikuoti žemės sklypus pagal Žemės mokesčio įstatymą, patikrino (duomenys neskelbtini) kaimus bei (duomenys neskelbtini) kaimą, nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra patvirtintas tuometinės įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus.

52. NŽT pritaria J. L. pozicija, kad, iki priimant ginčijamus 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus, atsakovams buvo atkurtos dar ne visos nuosavybės teisės, tačiau, institucijos vertinimu, tai nereiškia, kad ginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės plotą nei jiems priklausė, gali būti panaikinti tik iš dalies. Nuosavybės teisės atsakovams į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo atkurtos į R. R. valdytą žemę juos neteisingai įrašius į Eilę, t. y. į Eilę įtraukus pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į S. R. valdytą žemę, nors prašymas atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę buvo pateiktas 2001 m. liepos 23 d. Be to, įtraukimo į Eilę metu nuosavybės teisės į S. R. valdytą žemę jau buvo atkurtos, o 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą buvo pasirašęs tik G. R. Kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų.

53. NŽT, atsakydama į apeliantų argumentus dėl restitucijos taikymo neproporcingumo, tvirtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantai valstybinę žemę nuosavybėn neatlygintinai gavo pažeidžiant imperatyvias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl, palikus jiems neteisėtai gautą žemę ir netaikius restitucijos, jų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o valstybės – pablogėtų. Restitucijos taikymas taip pat apgintų interesus piliečių, turinčių teisę Vilniaus mieste gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, kurie pirmiau už apeliantus turėjo gauti ginčo žemės sklypą. Nagrinėjamoje situacijoje restitucijos taikymas atitinka teismų praktiką.

54. G. R. 2018 m. rugsėjo 20 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus. Teigia, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R, remiantis tuo pačiu dokumentu – (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 m. ipotekos knyga Nr. 17021, nurodomi skirtingi duomenys, t. y. viename pažymėjime R. R., S. R., R. R. ir K. D. nurodomi kaip M. R. įpėdiniai, o kitame pažymėjime R. R., S. R. ir R. R. nurodomi kaip žemės savininkai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2018 m. kovo 30 d. rašte G. R. nurodė, kad 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys teisingi, o 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R duomenys nurodyti netiksliai. Taigi, R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.) ipotekos knygoje Nr. 17021 buvo įvardyti tik kaip įpėdiniai, nepateikiant jokios informacijos apie jų nuosavybę į ginčo žemės sklypą. G. R. pažymi, kad jis Lietuvos centrinis valstybės archyvo 2018 m. kovo 30 d. raštą gavo jau po skundžiamo teismo priėmimo, šiame rašte pateikti duomenys patvirtina jo poziciją, kad ginčo žemės sklypas buvo padalintas tik į tris dalis, todėl šis dokumentas turi reikšmės teisingam teismo sprendimo priėmimo ir turėtų būti pridėtas prie bylos. G. R. nuomone, kilusiam ginčui aktualus ir kitas dokumentas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimas (į lietuvių kalbą išverstas 2018 m. rugpjūčio 14 d.), kuriuo išnagrinėtas ginčas tarp R. R. ir S. R. dėl 4,9170 ha ploto ginčo žemės sklypo (teismo nutarime minimas kaip 5 ha ploto kolonija) padalijimo 1936 m. bei pripažinta, kad dėl neparengtų atitinkamų padalijimo dokumentų ginčo sklypas buvo vientisas žemės sklypas, valdomas trijų bendrasavininkų – R. R., S. R. ir R. R., apie K. D. (D.) neužsimenama. Manytina, kad būtent po Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimo buvo atliktas ginčo žemės sklypo patikrinimas ir parengta Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano, prie kurios pridėta (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka, iš kurios matyti, kad ginčo žemės sklypas, susidedantis iš trijų dalių (Nr. 50, Nr. 50a ir Nr. 50b), priklausė trims asmenims: R. R., R. R. ir S. R.

55. NŽT 2018 m. gruodžio 3 d. teismui pateikė papildomus dokumentus su paaiškinimais. Akcentuoja, kad pateiktoje Vilniaus vaivadijos įstaigos dienraščio ištraukoje 1937 m. sausio 11 d. patalpintas skelbimas, jog 1937 m. balandžio 15 d. numatytas hipotekos nustatymas žemiau išvardytiems žemės sklypams, šiame dokumente (žemės sklypų sąraše) žemės sklypo Nr. 50, plotas 4,9170, savininkais nurodyti R. R., S., R. ir D. K. NŽT pastebi, kad asmenų, įrašytų hipotekos knygoje, įvardijimas įpėdiniais nėra pagrindas teigti, kad jie nėra savininkai, priešingu atveju reikėtų laikyti, kad visi keturi

įpėdiniais nebuvo žemės savininkai. Byloje yra archyvinių dokumentų, kuriuose visi keturi asmenys įvardijami ne kaip įpėdiniai, bet kaip žemės savininkai, todėl neteisinga remtis tik vienu dokumentu, tvirtinant, kad K. D. buvo įpėdinė, bet ne žemės savininkė. NŽT pakartoja, kad pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., nėra patvirtintas jokios įgaliotos institucijos, todėl negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (neatitinka Tvarkos 12 p. reikalavimų), o vien ta aplinkybė, jog dokumentas buvo oficialiai perduotas archyvui, nepadaro jo įrodančiu nuosavybės teisę į žemę. Be to, minėtame plane 4,9170 ha žemės sklypas padalytas nelygiomis dalimis, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad pažymėtas sklypo dalis R. R., S. R. ir R. R. valdė nuosavybės teise. Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimo NŽT pažymi, kad šiame nutarime 4,9170 ha žemės sklypo bendraturčių skaičių nėra nurodomas, taip pat nenurodyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė žemės sklypą, o ginčas kilo ne dėl bendraturčių valdomų dalių ploto, bet dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nutarimas grindžiamas išimtinai liudytojų parodymais. NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad pažymoje dėl neturtingųjų teisės pripažinimo teismo procese, apie ieškinio pareiškėjo R. R. turtinę būklę nurodoma, kad jis kartu su motina R. (duomenys neskelbtini) kaime turi 2 dešimtines žemės (1 dešimtinė lygi 1,0925 ha), todėl šis dokumentas paneigia G. R. teiginį, kad 4,9170 ha žemės sklypą valdė trys bendraturčiai lygiomis dalimis.

56. G. R. 2019 m. sausio 3 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus – Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lapą Nr. 28, gautą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. lapkričio 27 d., kuris, atsakovo įsitikinimu, patvirtina, kad K. D. (D., D.) 1938 metais (pradedant nuo 1928 m.) gyveno visai kitoje vietoje nei yra 4,9170 ha žemės sklypas, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusius teisiniu reguliavimu (Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis Rytų žemių civilinė teisė) bei papročiais, 1928 m. ištekėjusi ir persikėlusi į vyro ūkį (duomenys neskelbtini) kaime, ji galėjo būti netekusi teisės į tėvo palikimą. G. R. atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018, kuriuo išnagrinėta analogiška byla pagal prokuroro pareiškimą atsakovams dėl NŽT sprendimų, kuriais jiems atkurtos nuosavybės teisės į S. R. valdytą žemę, panaikinimo, remiantis tuo pačiu pagrindu – 4,9170 ha žemės sklypą valdė ne trys, o keturi bendraturčiai. Pastarojoje byloje prokuroro pareiškimas buvo atmestas, taigi, nagrinėjant tą patį ginčo klausimą, buvo priimti du priešingi teismo sprendimai. Dėl NŽT pateiktų paaiškinimų G. R. nurodo, jog nepagrįsta teigti, kad tam, jog būtų galima tvirtinti, kad K. D. nebuvo žemės savininke, būtina pateikti visus dokumentus dėl žemės sklypo savininkų pasikeitimo, kadangi kilęs ginčas susijęs su dokumentais ir veiksmais, įvykusiais 1937–1938 metais, todėl išliko ne visi tuo metu parengti dokumentai, o ir pačiai NŽT 20 metų visiškai pakako pateiktų įrodymų, kad 4,9170 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime priklausė 3 savininkams. Šiuo atveju K. D. kaip žemės savininkė minima tik tuose dokumentuose, kurie susiję su preliminarios hipotekos žemės sklypui nustatymu ir kt. Žemės sklypo plane, savininkų sąraše po 1937 metų nurodyti tik trys savininkai, ir tam turėjo būti pagrindas. Pagal byloje esančius dokumentus, labiau tikėtina, kad K. D. nepareiškė teisių į žemę ir netapo savininke, nei kad ji buvo žemės sklypo savininkė, bet dėl neaiškių priežasčių nebuvo įrašyta po 1937 m. parengtuose dokumentuose. G. R. teigimu, kadangi 1938 metais parengtuose dokumentuose dėl žemės mokesčio mokėjimo nurodyti trys savininkai ir nenurodytas kiekvienam iš jų priklausantis plotas, laikytina, kad jų dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, o NŽT (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., trūkumu nepagrįstai laiko tai, kad nebuvo išskirti skirtingi žemės sklypo dalių plotai. Šiame plane nurodyto jo ploto (4,9170 ha) ir savininkų visiškai pakanka identifikuoti turtą ir jo savininkus. G. R. vertinimu, NŽT bando kvestionuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarties teisėtumą, nors toks dokumentas laikytinas tinkamu pagal Tvarkos 12 punktą. Be to, šis teismo nutarimas byloje buvo pateiktas tik kaip papildomas įrodymas.

57. G. R. 2019 m. balandžio 23 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus, kurie, be kita ko, patvirtina, kad K. R.–D., gimusi 1909 metais, ištekėjo 1929 metais už M. (M.) D. ir negyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Nėra jokių išlikusių dokumentų (duomenų), patvirtinančių, kad K. D., gyvenusi kitame kaime, dirbo 4,9170 ha žemės sklypą arba buvo suteikusi teisę jai tenkančią žemės sklypo dalį naudoti kitiems asmenims, mokėjo mokesčius, dalyvavo matavimuose ir kt. Pakartoja, kad K. D. (D.) kaip žemės savininkė nurodyta tik dokumentuose, susijusiuose su preliminarios hipotekos žemės sklypui nustatymui ir pan., o vėlesniuose dokumentuose nebebuvo minima ir tam turėjo būti pagrindas. G. R. taip pat atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, susijusius su teisėtų lūkesčių apsauga, gero valdymo principu, valstybės padarytų klaidų pasekmėmis. Pabrėžia, kad atsakovai nežinojo ir neturėjo

galimybės žinoti, jog nuosavybės teisės jiems atkuriamos galbūt pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jie veikė rūpestingai ir atsargiai.

58. G. R. 2019 m. gegužės 20 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus – 1938 m. gruodžio 28 d. pradėtos civilinės byloje Nr. 7024 1937 m. vasario 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio protokolą, iš kurio matyti, kad apklausti liudytojai (tarp jų – R. R.) vieningai patvirtino, kad žemės sklypą nuo pat sujungimo 1932 metais nuosavybės teise valdė ir jame gyveno trys asmenys, K. D. neminima. Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatyti faktai visiškai sutampa su informacija, nurodyta (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., t. y. 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas į tris dalis: sklype Nr. 50 gyveno S. R., sklype Nr. 50a – R. R., sklype Nr. 50b – R. R., o K. D. dar iki (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sudarymo buvo ištekėjusi ir gyveno kitame kaime. Be to, byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų tikrinusi 1937 m. pažymos (kurioje nurodyti M. R. įpėdiniai) preliminarius duomenis ir taip pareiškusi savo teises į žemės sklypą, o duomenų nepatikslinimas per nustatytą terminą pagal tuo metu galiojusias Hipotekos taisykles prilyginamas turtinės teisės atsisakymui.

59. G. R. 2019 m. gegužės 20 d. teismui pateikė prašymą dėl administracinių bylų sujungimo ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 23 d. nutartimi atmetė šį prašymą.

60. G. R. 2019 m. spalio 7 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus. Atsakovas iš dalies pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, apžvelgia jau pateiktus dokumentus, pažymi, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas yra pripažinęs, kad 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys netikslūs (R. R., S. R., R. R. ir K. D. nepagrįstai įvardyti kaip 4,9170 ha žemės sklypo savininkai). Todėl teismo išvados, pagrįstos šiais duomenimis, negali būti pripažintos pagrįstomis ir teisėtomis. G. R. įsitikinimu, teisingai bylos išsprendimui taip pat yra reikšminga (duomenys neskelbtini) kaimo plano ištrauka (LCVA, F130, Ap. 1, 20298, L.32), kurioje nurodytas plane naudojamų ženklų sąrašas ir jų reikšmės. Šiame sąraše nurodyta, kad punktyrine linija žymimi keliai ir grioviai, tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., žemės sklype nubrėžta punktyrinė linija nekeičia šio sklypo ribų, o tik žymi kelią. Taigi, pareiškėjos pozicija, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra taisymai ir todėl šiuo planu negalima remtis, nepagrįsta.

Teisėjų kolegija


IV.

61. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ bei 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ panaikinimo, taip pat Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. VŠ-905 panaikinimo ir restitucijos taikymo.

62. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino. Atsakovai J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. pateiktais apeliaciniais skundais su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

63. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

64. Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Šio principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9).

65. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

66. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

67. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

68. Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

69. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kreipdamasis pareiškimu bei patikslintu pareiškimu į teismą, nurodė dvi esmines argumentų grupes, kuriomis grindė savo reikalavimus panaikinti NŽT prie LR žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus Nr. 49S-149-(14.49.3), Nr. 49-147-(14.49.3), Nr. 49-150-(14.49.3) ir Nr. 49-148-(14.49.3).

70. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai neteisėti dėl to, jog juos priimant buvo pažeistas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje bei LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 ir 37 punktuose numatytas nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams eiliškumas bei tvarka (ginčo sprendimai priimti atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę; prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šios savininkės žemę pateikti tik 2001m. liepos 23d.; priimant ginčo sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumas taikytas pagal 1991m. lapkričio 7d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito savininko – S. R. – turėtą žemę; 1991m. lapkričio 7d. prašymas pasirašytas tik vieno iš pretendentų).

71. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai neteisėti dėl to, kad jais buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei pretendentai turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (ginčo sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į žemę vertinant, kad žemę valdė trys bendrasavininkiai, tuo tarpu prokuroro teigimu, žemę valdė keturi bendrasavininkiai).

72. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir savo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pareiškime ir patikslintame pareiškime pateiktų argumentų grupės, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę eiliškumo bei tvarkos pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu nuosavybės teisių į žemę

atkūrimo eiliškumo bei tvarkos pažeidimai yra vieni iš esminių sprendžiant kilusį ginčą, nes eiliškumas bei tvarkos nesilaikymas apsprendžia pareiškėjų (pretendentų atkurti nuosavybės teises) vietą eilėje pasirenkant naujus žemės sklypus, tuo pačiu esminiai įtakoja ir kitų piliečių, taip pat pretenduojančių gauti naujus žemės sklypus, vietą eilėje. Neatlikęs šios pareiškėjo argumentų grupės analizės, pirmosios instancijos teismas pažeidė anksčiau aptartą savo pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniai argumentais (motyvais).

73. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl antrosios pareiškėjo argumentų grupės, savo sprendime pakankamai išsamiai išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes, aptarė ginčui aktualų norminį reglamentavimą. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog administraciniai aktai – NŽT prie LR žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-149-(14.49.3), Nr. 49-147-(14.49.3), Nr. 49-150-(14.49.3) ir Nr. 49-148-(14.49.3) yra naikintini, nurodė, kad šie sprendimai neatitinka teismo sprendimo (pirmosios instancijos teismo sprendimo) motyvuojamosios dalies II skyriaus 3 punkte analizuotoms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, jas aiškinančiai teismų praktikai.

74. Pirmosios instancijos teismo sprendimo II skyriaus 3 punktas susideda iš keturių pastraipų, kuriose teismas aptaria kokie asmenys pagal Atkūrimo įstatymą gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, koks asmuo laikomas buvusiu nekilnojamojo turto savininkui, kas yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, daroma išvada, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, visais atvejais privaloma nustatyti, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

75. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo II skyriaus 3 punkto turinį bei pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje ginčijami sprendimai neatitinka teismo sprendimo (pirmosios instancijos teismo sprendimo) motyvuojamosios dalies II skyriaus 3 punkte analizuotoms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisinio aiškumo reikalavimo, nes iš sprendimo turinio nėra aišku kokios konkrečios Atkūrimo įstatymo nuostatos priimant ginčo sprendimus buvo pažeistos.

76. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

77. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

78. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriose teismas pasisako dėl prokuroro ginamo viešojo intereso šioje byloje, taip pat dėl termino, per kurį prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai šioje sprendimo dalyje yra pagrįsti ir pakankami. Atsižvelgiant į tai, jog ši administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių sprendimo dalių nepasisako. Dėl tos pačios priežasties plačiau neanalizuojama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje buvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo.

79. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl atsakovų J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas panaikinamas ir byla

perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).


n u t a r i a:

Atsakovų J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-986-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01346-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 26(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo rezoliucijos dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1706c0c0178111ea9d279ea27696ab7b

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3R-154(2.13-1) (toliau – ir Sprendimas) rezoliucijos 2 dalį bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) nenaudoti tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos įrangos duomenų prieš pareiškėją be pareiškėjo sutikimo.

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria atmesta jo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalis. Paaiškino, kad Administracija pareiškėjui, dirbančiam Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriuje, skiria padidintą dėmesį, prieš jį naudoja tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos duomenis, dėl tokių Administracijos veiksmų jau yra pradėta administracinė byla Nr. eI-2163-331/2017. Administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo 2015 m. gruodžio 8 d. stebėti ir fiksuoti tarnybinio automobilio OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimo, stovėjimo ir kitus duomenis (pvz., nebuvo atliekamas pareiškėjo tarnybinis patikrinimas, o Administracijai nesuteikta teisė vykdyti kriminalinę žvalgybą). Tai, kad Administracija daug kartų prieš pareiškėją ir kitus asmenis naudojo tarnybiniuose automobiliuose įdiegtą vaizdo stebėjimo ir garso įrašymo įrangą, siekdama susidoroti su vadovams neįtinkančiais valstybės tarnautojais, pareiškėjas Inspekcijai buvo nurodęs ir anksčiau, Administracijos daromus pažeidimus Inspekcija konstatavo dar 2013 metais. Pareiškėjo teigimu, jam ir jo kolegai S. P. 2016 m. spalio 26 d. inkriminuotas tarnybinis nusižengimas grindžiamas neteisėtai surinkta vaizdo ir garso medžiaga, kuri buvo renkama korupcijos prevencijos tikslais (nepaisant to, kad Administracija Inspekcijai buvo nurodžiusi, jog gauti duomenys nebus naudojami korupcijos prevencijos tikslais), be to, šie duomenys buvo lengvai prieinami visiems Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojams. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis Inspekcijai buvo pateikęs kelis skundus, tačiau Sprendimas kažkodėl buvo priimtas tik dėl 2016 m. gruodžio 12 d. skundo, ir tai pareiškėjui kėlė įtarimus, jog galbūt Inspekcija dangsto neteisėtus Administracijos veiksmus. Pabrėžė, kad Administracija surinktus duomenis naudoja visai ne tais tikslais, kurie yra deklaruojami, o siekdama stebėti ir kontroliuoti savo darbuotojus, taip pažeisdama proporcingumo principą, darbuotojo teisę į privatumą darbe, darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kiekvienas ekipažas patruliuoja jam priskirtame sektoriuje, todėl, siekiant operatyviai reaguoti į pranešimus, administracijai niekada nereikėjo susisiekti su visais mieste esančiais ekipažais telefonu ir nustatyti jų buvimo vietą (t. y. arčiausiai esantį ekipažą), į įvykio vietą visada siunčiamas tik tame sektoriuje dirbantis ekipažas.

3. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Inspekcija tvirtino nustačiusi, kad Administracija iki 2015 m. gruodžio 19 d. tvarkė tarnybinius automobilius

naudojančių asmenų (įskaitant pareiškėją) asmens duomenis ta apimtimi, kuri reikalinga asmens duomenų, gautų naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą, tvarkymo tikslams – viešosios tvarkos užtikrinimas, darbo organizavimo ir pajėgų valdymo efektyvumas, neatidėliotinos pagalbos Administracijos darbuotojams kilus grėsmei suteikimas – pasiekti. Šių duomenų tvarkymas iki 2015 m. gruodžio 19 d. atitiko Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų (t. y. dėl teisėto intereso). Kadangi Inspekcija neturėjo jokių įrodymų, kad Administracija 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu (t. y. pažeidimo laikotarpiu, neviršijančiu vienerių metų iki skundo padavimo) buvo pradėjusi drausminio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl pareiškėjo, remiantis tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga iki 2015 m. gruodžio 19 d. užfiksuota informacija, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas. Inspekcija pažymėjo, jog pareiškėjo 2015 m. liepos 14 d. skundas dėl tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos vaizdo ir garso įrašymo įrangos jau buvo išnagrinėtas, todėl šių duomenų tvarkymas tarnybinio nusižvengimo tyrimo tikslais nebuvo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo nagrinėjimo dalykas ir dėl pareiškėjo nusiskundimų šiuo aspektu bei pateiktų dokumentų Sprendime nepasisakyta.

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Administracija tvirtino, kad apie tai, jog Viešosios tvarkos skyriaus tarnybiniuose automobiliuose yra sumontuota

geografinės padėties nustatymo įranga ir teikiama geografinės padėties nustatymo paslauga, nuo paslaugos teikimo pradžios 2013 metais iki pabaigos 2015 m. gruodžio mėn. visi darbuotojai buvo ne kartą informuoti. Geografinės padėties nustatymo įranga buvo sumontuota siekiant efektyviai valdyti mieste esančias Viešosios tvarkos skyriaus pajėgas, užtikrinti viešąją tvarką operatyviai reaguojant į gautus signalus apie daromus pažeidimus, taip pat suteikti neatidėliotiną pagalbą skyriaus darbuotojams, jeigu pastarieji dėl susiklosčiusių įvykių, grėsmės ar pavojaus negali patys identifikuoti savo buvimo vietos. Asmens duomenys buvo tvarkomi ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punkte įtvirtintais pagrindais, nepažeidžiant šio įstatymo nuostatų. Administracijos nuomone, pareiškėjo teiginiai, jog tarnybiniuose automobiliuose

sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos duomenys buvo naudojami neteisėtam pareiškėjo sekimui ar kontrolei, tėra jo subjektyvus vertinimas, kuris neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad surinkti duomenys buvo prieš jį neteisėtai panaudoti. 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas pamainos pabaigoje pats įteikė užpildytą patikrintų automobilių sąrašą ir tik tuomet Viešosios tvarkos skyriaus Budėtojų poskyrio vedėjas jo pasiteiravo, kodėl jis atliko daug mažiau neeksploatuojamų automobilių patikrinimų nei kiti darbuotojai. Pats pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. pagal pateiktą sąrašą patikrino daug daugiau neeksploatuojamų automobilių. Administracijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas savivaldybės vidiniame tinkle rado geografinės padėties nustatymo vaizdo įrašus, savaime nereiškia, kad šie įrašai prieš jį buvo panaudoti neteisėtai, o Inspekcija pagrįstai nekonstatavo pažeidimų 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu. Administracija atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas jai nėra pateikęs rašytinio ir teisiškai motyvuoto nesutikimo, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, arba kreipęsis dėl jo asmens duomenų tvarkymo nutraukimo.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. D. skundą.8. Teismas apžvelgė pareiškėjo anksčiau Inspekcijai teiktų skundų (2015 m. liepos 14 d. ir 2016 m. spalio 24 d.) turinį.

Pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją su skundu, kuriame nurodė, kad 2015 m. gruodžio 8 d. vykdė savo tiesiogines pareigas, t. y. dirbo su užduotimis bei pagal budėtojų sudarytą sąrašą tikrino neeksploatuojamus automobilius. Baigus darbą, pareiškėjui paskambino Viešosios tvarkos skyriaus Budėtojų poskyrio vedėjas D. M., kuris paklausė, kodėl pareiškėjas patikrino tik 8 automobilius ir ką jis veikė visą dieną. Pareiškėjas atsakė, kad ką jis veikė visą dieną yra filmuojama ir fiksuojama naudojant tarnybiniuose automobiliuose įmontuotą įrangą. Vėliau pareiškėjas pamatė savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Susisiekimo paslaugos“ sistemos duomenų išrašą, iš kurio matyti 2015 m. gruodžio 8 d. išklotinė apie tikrinamus neeksploatuojamus automobilius, taip pat tarnybiniame automobilyje sumontuotos vietos indentifikavimo sistemos (GPS) „Akis“ įrangos duomenų išklotines, iš kurių matyti kaip buvo sekamas 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjo visos dienos darbas, t. y. kur važiavo, kur stovėjo ir t. t. Pareiškėjo nuomone, tokie asmens sekimai (persekiojimai) gali būti vykdomi tik prieš nusikaltėlius, ši veikla nėra viešosios tvarkos užtikrinimas. Visi šie duomenys surinkti neturint juridinio pagrindo, t. y. dėl pareiškėjo nebuvo pradėtas joks tyrimas.

9. Administracija 2017 m. sausio 5 d. raštu Nr. A51-302/17(3.3.4.7-TD2) pateikė Inspekcijai 2016 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 2R-8045(2.13) prašytą informaciją:

9.1. Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus tarnybiniuose automobiliuose šiuo metu nėra sumontuota tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įranga. Administracija 2012 m. gruodžio 19 d. pasirašė Radijo ryšio ir vietos identifikavimo paslaugų bei specialiosios kompiuterinės ir vaizdo įrašymo įrangos pirkimo sutartį Nr. A64-196(3.10.22-SM), pagal kurią paslaugos tiekėjas skyriaus tarnybiniuose automobiliuose sumontavo tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įrangą ir sutarties galiojimo laikotarpiu teikė skyriaus tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo paslaugą. Sutarties pasirašymo tikslas – užtikrinti savivaldybės teritorijos gyventojų ir svečių saugumą, viešąją tvarką, vykdyti akcijas, prevencinius projektus, įgyvendinti kitas priemones, didinančias asmenų ir jų turto saugumą, kad būtų tinkamai vykdomos skyriaus funkcijos ir, esant galimybei, operatyviai reaguojama į pranešimus apie tikėtinus teisės pažeidimus;

9.2. 2012 m. gruodžio 19 d. sutartis Nr. A64-196(3.10.22-SM) galiojo iki 2015 m. gruodžio 19 d. Sutarčiai pasibaigus, geografinės padėties nustatymo įranga skyriaus tarnybiniuose automobiliuose buvo išmontuota;

9.3. Kadangi tarnybiniuose automobiliuose veikusi geografinės padėties nustatymo įranga buvo sumontuota siekiant efektyviai valdyti mieste esančias skyriaus pajėgas ir taip užtikrinti viešąją tvarką, operatyviai reaguojant į gautus signalus apie daromus pažeidimus, o pagal ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalį tokiu atveju nėra privalu apie geografinės padėties nustatymo įrangos diegimą skyriaus tarnybiniuose automobiliuose skyriaus darbuotojus informuoti raštu, skyriaus darbuotojai buvo informuoti žodžiu;

9.4. Geografinės padėties nustatymo įranga skyriaus tarnybiniuose automobiliuose gali būti panaudota ir kitoms funkcijoms atlikti, viena svarbiausių iš jų – suteikti neatidėliotiną pagalbą skyriaus darbuotojams, jeigu pastarieji, vykdydami tarnybinę užduotį ir užtikrindami viešąją tvarką, dėl susiklosčiusių įvykių, grėsmės ar pavojaus negali patys identifikuoti savo buvimo vietos;

9.5. Geografinės padėties nustatymo įranga savaime yra ir tarnybinės etikos pažeidimų prevencinė priemonė, o tokia įranga surinkti duomenys gali būti panaudojami tiriant tarnybinės etikos nusižengimo atvejus. Ir nors tokį surinktų duomenų panaudojimą numato ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalis, bet pagrindinis tokios sistemos tikslas yra efektyviai valdyti skyriaus pajėgas kartu užtikrinant viešąją tvarką;

9.6. Administracija 2016 m. gruodžio 16 d. pasirašė sutartį Nr. A64-145/16(3.10.22-TD2) dėl bendrojo judriojo radijo ryšio ir vietos identifikavimo paslaugų pirkimo. Nors geografinės padėties nustatymo įrangos įrengimo skyriaus tarnybiniuose automobiliuose pagrindinis tikslas liko tas pats, tačiau bus parengtas tvarkos aprašas, su kuriuo visi skyriaus darbuotojai bus supažindinti pasirašytinai, bei bus raštu informuoti apie teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys;

9.7. Administracija neturi duomenų apie tai, kad skyriaus darbuotojas V. D. žodžiu, raštu ar kita forma buvo kreipęsis į Administraciją dėl jo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įranga, tvarkymo;

9.8. Administracija laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nebuvo pradėjusi drausminių nusižengimų tyrimo procedūrų dėl pareiškėjo, remdamasi skyriaus tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuota informacija.

10. Inspekcija 2017 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-154(2.13.1) „Dėl V. D. 2016 m. gruodžio 12 d. skundo“, kuriuo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalį dėl jo, kaip duomenų subjekto, teisės būti informuotam apie savo asmens duomenų tvarkymą, numatytos ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalyje, ir teisės nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, numatytos ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo, bei dėl ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo iki 2015 m. gruodžio 19 d. naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, pripažino pagrįstu, o kitą skundo dalį, susijusią su pareiškėjo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, naudojimu drausminių nusižengimų tyrimo tikslais, atmetė.

11. Teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl garso ir vaizdo įrašų naudojimo, nes vaizdo ir garso įrašymo įrangos tarnybiniuose automobiliuose sumontavimo teisėtumas bei naudojant tokią įrangą gautų vaizdo ir garso duomenų tvarkymas tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais nebuvo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo Inspekcijai dalykas, todėl skundžiamame Sprendime šiuo klausimu nepasisakyta. Teismas nurodė nepasisakysiantis dėl pareiškėjo argumentų ir pateiktų dokumentų, susijusių su vaizdo ir garso įrašymo įranga tarnybiniuose automobiliuose, nes šie duomenys nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku. Ginčas šioje byloje yra tik dėl pareiškėjo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, naudojimo drausminių nusižengimų tyrimo tikslais, nes būtent šioje dalyje Inspekcija atmetė pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundą.

12. Teismas sutiko su Inspekcijos pozicija, jog pareiškėjas visiškai nepagrindė objektyviais įrodymais, kad minėtieji duomenys būtų prieš jį kaip nors naudojami drausminių nusižengimų tyrimo tikslais. Tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotos informacijos tvarkymas darbo organizavimo tikslais gali būtų pateisinamas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijumi (duomenis tvarkyti reikia dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas). Teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų persekiojamas dėl duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, prieš jį panaudojimo. Konstatuota, kad nėra pagrindo panaikinti Sprendimo rezoliucijos 2 dalį.

13. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Administraciją nenaudoti tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos įrangos duomenų prieš pareiškėją be jo sutikimo, pažymėdamas, jog ADTAĮ suteikia teisę tvarkyti asmens duomenis siekiant apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus, taip pat įgyvendinant įgaliojimus, suteiktus savivaldybės institucijai bei dėl teisėto intereso (5 str. 1 d. 4–6 p.), o duomenų subjektas gali nesutikti, jog būtų tvarkomi jo asmens duomenys (23 str. 1 d. 4 p.), tačiau nesutikimas turi būti išreikštas raštu duomenų valdytojui ir būti teisiškai pagrįstas (27 str. 2 d.). Įrodymų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Administraciją su rašytiniu ir teisiškai motyvuotu nesutikimu, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, nepateikta, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pastarąjį pareiškėjo reikalavimą.

III.

14. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą, panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3R-154(2.13-1) rezoliucijos 2 dalį, išnagrinėti arba įpareigoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją pakartotinai išnagrinėti jo 2016 m. gruodžio 12 d. skundą, atsižvelgiant į pareiškėjo išdėstytus argumentus, atkreipti dėmesį į tai, kad ginčo teisiniai santykiai sudaro įrangos ir asmens duomenų panaudojimą darbo santykiuose, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 414 ir 417 straipsniais, teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo ieškinio dalyku ir pagrindu, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai identifikavo ginčo teisinį santykį, nebuvo aktyvus, netyrė ir nevertino įrodymų bei nepasisakė dėl ginčo esmės. Teigia, kad ginčas kilo ne dėl tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos duomenų naudojimo tarnybinių (drausminių) nusižengimų tyrimo tikslu, o dėl šių duomenų naudojimo teisėtumo apskritai. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skunde pats buvo nurodęs, jog prieš jį nebuvo pradėtas joks tyrimas. Ginčas kilo dėl vietos identifikavimo įrangos (GPS) „Akis“ duomenų neteisėto naudojimo 2015 m. gruodžio 8 d. stebint pareiškėją (taip pat kitus darbuotojus), fiksuojant, laikant, naudojant ir nutekinant jo duomenis. Teismas ir Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad Inspekcija iš Administracijos gavo ne visus prašytus duomenis, pavyzdžiui, kur ir kiek laiko saugomi duomenys, kokie asmenys turi teisę susipažinti su šiais duomenimis. Pareiškėjo asmens duomenų rinkimas 2015 m. gruodžio 8 d. nebuvo pagrįstas nei vienu iš ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nei kitais teisėtais kriterijais, o savivaldybei nesuteikti įgaliojimai vykdyti kriminalinę žvalgybą, taigi, Administracija veikė viršydama jai suteiktus įgaliojimus, o pareiškėjas buvo neteisėtai persekiojamas. Inspekcija Sprendime nepagrįstai nekonstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki sprendimo priėmimo dienos naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą užfiksuota informacija nesudarė pareiškėjo teisių pažeidimo, bei rezoliucijos 2 dalyje konkrečiai neįvardijo, kokius pareiškėjo argumentus atmeta. Pareiškėjas pakartoja, kad Administracija siekia ir vykdo visai kitus duomenų tvarkymo tikslus nei deklaruojamieji, tikrasis siekis – kontroliuoti bei persekioti darbuotojus. Byloje nėra duomenų, kuo deklaruojami tikslai (viešosios tvarkos užtikrinimas, darbo organizavimo ir pajėgų valdymo efektyvumas, neatidėliotinos pagalbos Administracijos darbuotojams kilus grėsmei suteikimas) pasireiškė stebint pareiškėjo darbą 2015 m. gruodžio 8 d., o iš geografinės padėties nustatymo įrangos duomenų nėra galimybės nustatyti pareiškėjo darbo apimtis. Pareiškėjo atlikto darbo apimtis galėjo būti nustatyta iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sistemos duomenų išrašo, nes, atlikus neeksploatuojamo automobilio patikrinimą, patikrinimo rezultatai tą pačią akimirką suvedami į šią sistemą, todėl nebuvo poreikio tikrinti pareiškėjo judėjimo maršrutą ir kt. Pareiškėjas pakartoja ir tai, jog, siekiant operatyviai reaguoti į gautus pranešimus, nebūdavo būtina telefonu susisiekti su visais mieste esančiais ekipažais, nes į iškvietimą siunčiamas tik atitinkamame sektoriuje dirbantis ekipažas. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju Inspekcija nepagrįstai nekonstatavo ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimo bei priėjo neteisingą išvadą, kad naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą iki 2015 m. gruodžio 19 d. gautų Administracijos darbuotojų (įskaitant pareiškėją) asmens duomenų tvarkymas atitiko ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų.

16. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Inspekcija pažymi, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skunde nekėlė klausimo dėl to, kad kažkas galbūt

neteisėtai perdavė jam tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotus duomenis. Paaiškina, kad Inspekcija, įvertinusi naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą gautų asmens duomenų tvarkymo tikslus bei tai, kad geografinės padėties nustatymo įranga buvo įdiegta tarnybiniuose automobiliuose, kuriuos Administracijos darbuotojai naudoja darbo funkcijoms vykdyti, padarė išvadą, kad naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą iki 2015 m. gruodžio 19 d. gaunamų asmens duomenų tvarkymas atitiko ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų (t. y. asmens duomenys tvarkomi dėl teisėto intereso). Kadangi Inspekcija neturėjo duomenų, kad Administracija 2015 m. gruodžio 1–19 d. surinktų duomenų pagrindu buvo pradėjusi drausminio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl pareiškėjo, pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundas dalyje dėl jo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, naudojimo drausminių nusižengimų tyrimo tikslais buvo atmestas. Inspekcija nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog neaišku, kurioje dalyje jo skundas atmestas, kadangi Sprendimo rezoliucijos 1 dalyje aiškiai

nurodyta, kurie pažeidimai konstatuojami, o pareiškėjo nurodyti faktai, dėl kurių pažeidimai nenustatyti, atsispindi ir Sprendimo dėstomojoje dalyje.

18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Administracija apžvelgia skundžiamo teismo sprendimo turinį. Pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde

reiškia naujus reikalavimus, t. y. reikalavimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėti arba įpareigoti Inspekciją nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundą iš naujo, taip pat vadovautis Civilinio proceso kodekso 414 ir 417 straipsniais. Tačiau matyti, kad pareiškėjas nebepalaiko savo reikalavimo įpareigoti Administraciją nenaudoti tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos įrangos duomenų prieš pareiškėją be jo sutikimo. Toliau Administracija iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, rinkimo ir tvarkymo 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.


23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotos informacijos tvarkymas darbo organizavimo tikslais gali būtų pateisinamas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijumi (dėl teisėto intereso), o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo persekiojamas dėl duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, prieš jį panaudojimo, taigi, nėra pagrindo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3R-154(2.13-1) (I t., b. l. 7–13) rezoliucijos 2 dalį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad Administracija jo asmens duomenis rinko ir tvarkė ne tais tikslais, kurie deklaruojami, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apsibrėžė administracinės bylos ribas,

netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skunde (I t., b. l. 23–24) atsakovui nurodė, kad jis 2015 m. gruodžio 8 d. atliko tarnybinę užduotį – tikrino neeksploatuojamus automobilius. Baigus darbą, pareiškėjui paskambino Viešosios tvarkos skyriaus Budėtojų poskyrio vedėjas, kuris paklausė, kiek pareiškėjas patikrino neeksploatuojamų automobilių, kodėl patikrino tik 8 ir ką jis visą dieną veikė. Pareiškėjas atsakė, kad tai, ką jis visą dieną veikė, filmuojama ir fiksuojama tarnybiniame automobilyje sumontuota įranga. Vėliau pareiškėjas pamatė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sistemos duomenų išrašą, kuriame nurodyta, kaip buvo tikrinami neeksploatuojami automobiliai 2015 m. gruodžio 8 d., bei tos pačios dienos pareiškėjo geografinės vietos nustatymo duomenis, surinktus per vietos identifikavimo sistemą (GPS) „Akis“. Pareiškėjas išreiškė poziciją, kad tokie sekimai gali būti vykdomi tik prieš nusikaltėlius, sankcionuoti, šie duomenys buvo surinkti be teisinio pagrindo, nes joks tyrimas prieš pareiškėją nebuvo pradėtas. Toliau pareiškėjas akcentavo, jog surinkti duomenys gali būti panaudoti tarnybinio nusižengimo tyrimui iniciuoti.

25. Inspekcija ginčijamame Sprendime, išnagrinėjusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir iš Administracijos gautus papildomus duomenis, atsižvelgdama į naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą gautų asmens duomenų tvarkymo tikslus (viešosios tvarkos užtikrinimas, darbo organizavimo ir pajėgų valdymo efektyvumas, neatidėliotinos pagalbos Administracijos darbuotojams kilus grėsmei suteikimas) bei tai, kad geografinės padėties nustatymo įranga buvo įdiegta tarnybiniuose automobiliuose, kuriuos Administracijos darbuotojai naudoja darbo funkcijoms vykdyti, priėjo prie išvados, kad naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą iki 2015 m. gruodžio 19 d. gautų Administracijos darbuotojų (įskaitant pareiškėją) asmens duomenų tvarkymas atitiko ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų. Tačiau, Inspekcijos vertinimu, Administracija nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo informuotas apie jo asmens duomenų, gaunamų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, tvarkymą, pateikiant jam ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, taip pat apie teisę nesutikti, jog būtų tvarkomi jo asmens duomenys, kaip to reikalauja ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalis, taigi, Administracija naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą surinktus pareiškėjo duomenis tvarkė nesilaikydama privalomos procedūros, nustatytos ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 1 dalyje, tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Be to, nustatyta, kad tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos veikimo laikotarpiu iki 2015 m. gruodžio 19 d. Administracijoje nebuvo patvirtinto rašytinės formos dokumento, kuriame būtų išdėstytos organizacinės ir techninės asmens duomenų, renkamų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, saugumo priemonės, taip pažeidžiant ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalį. Inspekcija pažymėjo taip pat tai, kad nėra jokių įrodymų, jog Administracija laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki šio Sprendimo priėmimo dienos būtų pradėjusi drausminių nusižengimų tyrimo procedūras dėl pareiškėjo, remdamasi tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga iki 2015 m. gruodžio 19 d. užfiksuota informacija, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl jo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, naudojimo drausminių nusižengimų tyrimo tikslais atmestinas.

26. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta: 1) pripažinti pagrįsta pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalį dėl jo, kaip duomenų subjekto, teisės būti informuotam apie savo asmens duomenų tvarkymą, numatytos ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalyje, ir teisės nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, numatytos ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo bei dėl ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo, iki 2015 m. gruodžio 19 d. naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą; 2) atmesti kitą pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalį; 3) apie nustatytus pažeidimus informuoti Administraciją; 4) apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją. Pareiškėjas ginčą kelia tik dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš Sprendimo rezoliucinės dalies, ypač ją vertinant Sprendime išdėstytų motyvų visumoje, yra aišku, kuriuos pareiškėjo argumentus atsakovas pripažino pagrįstais, o kuriuos atmetė.

27. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su atsakovo išvada, kad Administracija, naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu asmens duomenis rinko ir tvarkė

nepažeisdama jo teisių. Be to, pareiškėjo teigimu, šie jo asmens duomenys buvo nutekinti. Pareiškėjas savo įsitikinimą, kad minėti jo asmens duomenys buvo renkami ir tvarkomi neteisėtai, iš esmės sieja su šių duomenų rinkimo ir tvarkymo tikslu, t. y. mano, kad tokie duomenys gali būti renkami tik sankcionuotai, prieš nusikaltėlius, o ginčo atveju prieš pareiškėją nebuvo pradėtas joks (be kita ko, tarnybinio nusižengimo) tyrimas. Pareiškėjas taip pat remiasi teoriniais pasvarstymais, jog surinkti duomenys gali būti panaudoti tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti, bei tvirtina, kad surinkti duomenys realiai naudojami ne tuo tikslu, kuris deklaruojamas, o siekiant kontroliuoti ir persekioti darbuotojus.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo minimo ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos duomenų subjekto teisės, 2 dalyje – išimtys, kai šios teisės gali būti ribojamos, o ne asmens duomenų tvarkymo pagrindai, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi nesant ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalyje išvardytų kriterijų, atmestinas. Kaip minėta, Inspekcija jau yra konstatavusi, kad pareiškėjo kaip duomenų subjekto teisės, pavyzdžiui, teisė žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą (ADTAĮ 23 str. 1 d. 1 p.), ginčo laikotarpiu buvo pažeistos ir tai nesuderinama su ADTAĮ 3 straipsnio 1 dailes 2 punkto reikalavimais („Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų […] tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai“). Inspekcija taip pat pripažino Administraciją pažeidus ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo; minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.), t. y ginčo laikotarpiu Administracija neturėjo patvirtinusi asmens duomenų tvarkymo taisyklių ar kito dokumento, kuriame būtų nurodomas asmens duomenų saugojimo duomenų bazėje(-se) ir duomenų bazės(-ių) archyve terminas(-ai) ir veiksmai, kurie atliekami pasibaigus šiam terminui, taip pat asmens duomenų teikėjai ir gavėjai, asmens duomenų gavimo ir teikimo tvarka bei kt. (Bendrųjų reikalavimų organizacinėms ir techninėms asmens duomenų saugumo priemonėms, patvirtintų Inspekcijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1T-71(1.12) (2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1T-74(1.12.E) redakcija), 8 p.). Pastebėtina, jog kadangi pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo asmens duomenų nutekinimo yra susijusios pirmiausiai su tuo, kad Administracija nebuvo aiškiai apibrėžusi asmenų rato, galinčio pasiekti ir tvarkyti asmens duomenis, surinktus naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą, taip pat tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog šiuos duomenis būtų pasiekę asmenys, nesantys Administracijos tarnautojais, nėra pagrindo pareiškėjo argumentus apie duomenų nutekinimą vertinti atskirai nuo ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar Administracija turėjo teisinį pagrindą tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis ginčo laikotarpiu, todėl dėl kitų pareiškėjo argumentų plačiau nepasisakytina.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, susijusių su asmens duomenų tvarkymo pagrindais, sąlygomis, pažymi, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų tvarkymą, dėl kurio gali būti pažeistos žmogaus teisės, ypač teisė į privatų gyvenimą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į konstitucines nuostatas, tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus. Teisę į privataus gyvenimo apsaugą užtikrina konstitucinės nuostatos, visų pirma – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (žr., pvz., 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad laisvė gauti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privačiam gyvenimui, glaudžiai susijusi su Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas (2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

30. Europos Sąjungos kontekste svarbi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 8 straipsnyje įtvirtinta, jog kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą (1 d.); tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi (2 d.); nepriklausoma institucija

kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių (3 d.). Pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, susijęs su duomenų apsauga, yra 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (galiojo iki 2018 m. gegužės 24 d.). Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta, jog valstybės narės numato, kad asmens duomenys turi būti adekvatūs, susiję ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi.

31. Teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijai įtvirtinti ADTAĮ 5 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 1 ir 2 dalyse. Atsakovas asmens duomenų, gautų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, rinkimo ir tvarkymo 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu teisėtumą grindė ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu – reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 95/46/EB 7 straipsnio f punkte įtvirtintas analogiškas numatytajam ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalie 6 punkte asmens duomenų tvarkymo pagrindas – tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (šalys), kurioms atskleidžiami duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal 1 straipsnio 1 dalį reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai.

32. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Inspekcijos pozicija, jog tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotos informacijos tvarkymas darbo organizavimo tikslais gali būtų pateisinamas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijumi. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių Administracijos nurodyti duomenų tvarkymo tikslai – viešosios tvarkos užtikrinimas, darbo organizavimo ir pajėgų valdymo efektyvumas, neatidėliotinos pagalbos Administracijos darbuotojams kilus grėsmei suteikimas – negalėtų būti prilyginti teisėtam interesui, taip pat aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo kaip duomenų subjekto interesai yra svarbesni. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jo asmens duomenys yra tvarkomi ne tuo tikslu, kurį deklaruoja Administracija, o siekiant jį persekioti ir kontroliuoti, pastebėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir patvirtino pats pareiškėjas, byloje nėra duomenų, kad tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuoti pareiškėjo asmens duomenys būtų buvę panaudoti prieš jį, pavyzdžiui, pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pareiškėjo įsitikinimas, kad jo asmens duomenų (konkrečiai – jo naudojamo tarnybinio automobilio geografinės padėties, maršruto ir kt.) rinkimas ir tvarkymas, nesant pradėto ikiteisminio ar kitokio tyrimo arba kriminalinės žvalgybos, savaime neteisėtas, yra grindžiamas tik subjektyvia jo nuomone, todėl laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijama Sprendimo dalis neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo skundą.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-2017-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00073-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant pareiškėjui J. S.,atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui Arūnui

Abromavičiui,specialistei O. S.,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas), 1 000 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodo, kad NŽT Molėtų skyriaus vedėjos 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu jam buvo kompensuotas ploto skirtumas, nustatytas atliekant žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus ir perduota nuosavybėn 0,9517 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone. Minėtas sklypas iš rytų pusės ribojasi su privačiu žemės sklypu, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2014 m. gruodžio 7 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

3. Paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. buvo atlikti žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastriniai matavimai, po kurių žemės sklypo ribų linijos, o kartu ir visas žemės sklypas pasislinko į pareiškėjui suprojektuoto žemės sklypo pusę. Pareiškėjas nesutiko, kad žemės sklypo, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), linijų ilgiai atsirado matuojant žemės sklypo ribas skirtingomis priemonėmis.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0dc6f290184a11eabbd2d79178d400a0

4. Pareiškėjas 2014 m. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris 2014 m. gegužės 9 d. jo skundą dėl suprojektuoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Molėtų r., ribų pakeitimo pripažino pagrįstu.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirtas žemės sklypas ribojasi su O. A. P. žemės sklypu, jos namų valda. Pareiškėjas 2013 metais kreipėsi į Utenos apskrities VPK Molėtų r. policijos komisariatą, kuris 2014 m. sausio 27 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumento suklastojimo, nes suėję baudžiamosios atsakomybės terminai. Minėtame nutarime pažymėjo, kad O. A. P. laikinajame žemės sklypo plane yra klastojimo požymiai, vizualiai matyti skaičių pataisymai, yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Taip pat kreipėsi į NŽT Molėtų skyriaus specialistus dėl žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų atitikimo faktinei situacijai, tačiau jo pretenzija pripažinta nepagrįsta.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT Molėtų skyriaus specialistai, 2015 m. rugsėjo 18 d. dalyvaujant Seimo kontrolierių įstaigos patarėjai, atliko žemės ūkio paskirties sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Molėtų r. patikrinimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad beveik visą pareiškėjo sklypą užima pelkė, kuri negali būti dirbama. Pareiškėjas iki šiol negali naudotis perduotu nuosavybėn 0,9517 ha žemės sklypu, todėl turtinę žalą vertina 1 000 Eur (žemės sklypo vertė), o neturtinę – 2 000 Eur, nes ginčo žemės sklypu negali naudotis nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. ir jam nesuteikiamas lygiavertis žemės sklypas.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.8. Atsakovas atsiliepime išdėstė Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, paaiškino privačios žemės, miško

sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarką, pažymėdamas, kad kiekvieno žemės sklypo išdėstymas ir ribos aptariamos su pretendentu į žemę ir pretendentų sutikimas įforminamas parašu.

9. Nurodė, kad NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-435 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini)kadastro vietovėje“ patvirtino Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymui rengti parinktos teritorijos ribas, plotą, laisvos Žemės fondo žemės plotų, kuriuose bus vykdomi projektavimo darbai, sąrašą. Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-1692, pareiškėjui suprojektuotas žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Šio sklypo ribas pareiškėjas suderino 2011 m. birželio 22 d. pasirašydamas žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę 1 eilės pretendentų žiniaraštyje (Metodikos 5 priedas). Susirinkimo, vykusio 2011 m. birželio 22 d. vykusio susirinkimo metu (2011 m. birželio 22 d. protokolas Nr. 40PRT-99) pareiškėjas buvo informuotas, kad „<…> sklypo beveik visa dalis yra pelkė“. Pareiškėjas pasirinko žemės sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. 43. Pareiškėjas, prieš pasirinkdamas žemės sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. 43, buvo susipažinęs su tuo metu buvusiais nustatytais laisvos žemės fondo žemės plotais, t. y. su tuo, kad jis renkasi ne žemės sklypą, kurį sudaro žemės ūkio naudmenos, bet žemės sklypą, kurį sudaro kitos žemės naudmenos. Atsakovo atstovo nuomone, NŽT valstybės tarnautojai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sukėlusių pareiškėjui žalą, dėl to nėra ir priežastinio ryšio tarp NŽT valstybės tarnautojų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos.

10. NŽT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde minimas Seimo kontrolierius tik rekomendavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai tam tikrais klausimais pateikti išvadą.

11. Nurodė, kad NŽT Molėtų skyrius kartu su Seimo kontrolierių įstaigos, Žemės ūkio ministerijos ir NŽT darbuotojais 2015 m. rugsėjo 18 d. atliko O. A. P. žemės sklypo valstybinę naudojimo kontrolę ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 40ŽN-80-(14.40.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad O. A. P. žemės sklypas naudojamas pagal kadastriniais matavimais nustatytas žemės sklypo ribas. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad atlikus O. A. P. žemės sklypo kadastrinius matavimus, jo žemės sklypas pasislinko į pelkę, yra nepagrįstas.

12. NŽT pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė 1 000 Eur turtinės žalos padarymo fakto, taip pat ir jos dydžio, nes nurodoma 1 000 Eur žemės sklypo vertė nėra laikytina įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjo patirtą 1 000 Eur turtinę žalą. Be to, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas neįrodo neturtinės žalos atsiradimo fakto, o nurodomi argumentai dėl to, kad NŽT privalo suteikti kitą tinkamą naudotis lygiaverti žemės sklypą, grindžiami subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis ir negali būti pakankamu pagrindu atlyginti prašomą 2 000 Eur neturtinę žalą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. kovo 29 d. su prašymu kreipėsi į NŽT Molėtų skyrių, prašydamas už

žemės ploto skirtumą, susidariusį atliekant jam nuosavybės teise priklausančio 12,9083 ha žemės sklypo kadastrinius matavimus, kompensuoti trūkstamą žemės plotą suprojektuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-435 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje“ patvirtintos Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymui rengti parinktos teritorijos ribos, plotas, LŽF žemės plotų, kuriuose bus vykdomi projektavimo darbai, sąrašas, o NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-506 patvirtintas papildytas Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų LŽF plotų žiniaraštis. NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-588 patvirtintas asmenų, pageidaujančių (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje gauti grąžinamus natūra, perduodamus ar suteikiamus nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, norimus pirkti ar nuomoti valstybinės žemės sklypus, sąrašas, kuriame pirmuoju numeriu įrašytas pareiškėjas kaip pretendentas į 0,9517 ha ploto žemės sklypą (1 eiliškumo grupė).

15. NŽT Molėtų skyriuje 2011 m. birželio 3 d. įvyko Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pirmos eiliškumo grupės pretendentų susirinkimas, kurio protokolu Nr. 40.PRT-73 nustatyta, kad pareiškėjas atsisakė pasirinkto žemės sklypo Nr. 70 ir nurodė, jog vėliau apsispręs kaip ir kokiu būdu pasirinkti kompensavimą už trūkstamą 0,9517 ha plotą, 2011 m. birželio 3 d. prašymu prašė atidėti kompensuojamo žemės sklypo projektavimą, todėl buvo nutarta pareiškėjui žemės sklypo neprojektuoti.

16. NŽT Molėtų skyriuje 2011 m. birželio 22 d. įvyko Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto neatvykusių į ankstesnius 1-10 eiliškumo grupių pretendentų susirinkimas. Susirinkimo protokole Nr. 40.PRT-99 nustatyta, kad pareiškėjas iš LŽF žemės ploto pasirinko žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris projektuojamas nuo P. O. A. namų valdos žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šiaurinėje pusėje ribojasi su keliu (duomenys neskelbtini), vakarinėje – su upeliu (duomenys neskelbtini), pietinėje – su likusia LŽF dalimi. Protokole taip pat pažymėta, kad sklypui suteikiamas Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 0,9517 ha, sklypo beveik visa dalis yra pelkė. Šio sklypo ribas pareiškėjas taip pat suderino 2011 m. birželio 22 d. pasirašydamas žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę 1 eilės pretendentų žiniaraštyje.

17. Teismas nurodė, kad NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-1692 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Molėtų rajone“ buvo patvirtintas K. S. individualios įmonės 2011 m. parengtas Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame suprojektuotų žemės sklypų ribos ir plotai, kuriems nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis, taikomos specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutai. Įsakymu patvirtintame sąraše pirmuoju numeriu įrašytas pareiškėjas, nurodant, kad jam suprojektuotas 0,9517 ha žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis – žemės ūkio paskirties žemė, kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas byloje neginčija NŽT Molėtų žemėtvarkos skyriaus priimtų sprendimų, kuriais jam suprojektuotas ir suteiktas 0,9517 ha žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), ir patikslintame skunde prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 000 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad NŽT Molėtų skyriaus specialistai 2015 m. rugsėjo 18 d. atliko žemės ūkio paskirties sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad beveik visą pareiškėjo sklypą užima pelkė, kuri negali būti dirbama. Kadangi jis iki šiol negali naudotis žemės sklypu, dėl to patiria turtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur (žemės sklypo vertė), taip pat neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur, nes ginčo žemės sklypu negali naudotis nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. ir jam nesuteikiamas lygiavertis žemės sklypas. Taigi pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina būtent iš nurodytų, jo nuomone, neteisėtų NŽT teritorinio skyriaus darbuotojų veiksmų, perduodant jam neatlygintinai nuosavybėn kaip kompensaciją už žemės ploto skirtumą žemės sklypą, kurį užima pelkė ir jis negali būti dirbamas.

https://40.PRT-99/

19. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatomis.

20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju už pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio 12,9083 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto skirtumą nutarta kompensuoti Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu suformuojant ir perduodant nuosavybėn 0,9517 ha žemės sklypą. Iš 2011 m. birželio 3 d. protokolo Nr. 40.PRT-73 matyti, kad pirmos eiliškumo grupės pretendentų susirinkimo metu pareiškėjas nurodė, jog atsisako pasirinkto žemės sklypo ir prašė atidėti jo projektavimą, šį sprendimą patvirtindamas parašu. 2011 m. birželio 22 d. protokole Nr. 40.PRT-99 nurodyta, kad papildomo susirinkimo metu pareiškėjas iš laisvos žemės fondo žemės ploto pasirinko žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), sklypui suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas – 0,9517 ha. Protokole yra įrašas, jog sklypo beveik visa dalis yra pelkė. Protokolą pareiškėjas patvirtino savo parašu, taip pat sutikimą su projektuojamu sklypu išreiškė pasirašydamas Metodikos 5 priede nustatytos formos žiniaraštyje.

21. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su viešai skelbiamu Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų LŽF plotų žiniaraščiu, kuriame nurodyta, kad LŽF žemės plotą Nr. (duomenys neskelbtini) sudaro ne žemės ūkio naudmenos, bet kitos žemės naudmenos. Taip pat nustatyta, jog NŽT teritorinis skyrius, siūlydamas pareiškėjui sklypus, laikėsi Metodikoje nustatytos tvarkos, sklypo išdėstymą ir ribas aptarė su pareiškėju, taip pat jį pasirašytinai įspėjo apie tai, jog visą pasirinktą žemės sklypą užima pelkė.

22. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas NŽT tarnautojų buvo įspėtas apie pasirinktame sklype esančias kitas naudmenas, t. y. apie tai, jog pasirinktą sklypą užima pelkė, tačiau pats laisva valia pasirinko minėtą žemės sklypą, nenustatė, jog atsakovo tarnautojai, siūlydami pareiškėjui sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo aptarę tiek sklypo išdėstymą, tiek jo ypatybes, jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių pareiškėjo pasirinkimą, neatliko.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2014 metais jo skundą dėl suprojektuoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Molėtų rajone, ribų pakeitimo pripažino pagrįstu, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2014 m. gegužės 6 d. pažymoje žemės ūkio ministrui rekomenduojama pateikti išvadą, ar žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastriniai matavimai atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų ir, ar kaimyninis žemės sklypas nepasislinko į pareiškėjui suprojektuoto žemės sklypo pusę. Šioje pažymoje nėra konstatuotas pažeidimas, o rekomenduojama atlikti nurodytų aplinkybių tyrimą. NŽT Molėtų skyrius, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, Žemės ūkio ministerijos, NŽT darbuotojams ir pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 18 d. atliko O. A. P. žemės sklypo valstybinę naudojimo kontrolę ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 40ŽN-80-(14.40.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad O. A. P. žemės sklypas naudojamas pagal kadastriniais matavimais nustatytas žemės sklypo ribas, todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, jog jis žemės sklypu negali naudotis dėl to, kad jo pasirinktas žemės sklypas pasislinko į pelkę dėl atliktų kaimyninio žemės sklypo kadastrinių matavimų.

24. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė NŽT neteisėtų veiksmų, sprendė, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Konstatavus, kad NŽT neteisėtų veiksmų neatliko (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

III.

25. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2018 m. sausio 29 d. pažymos, kuri patvirtina, kad O. A. P. žemės sklypą pagal O. S. 2004 m. birželio 17 d. nustatytas ir

https://40.PRT-99/

2004 m. gruodžio 23 d. kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas valdė iki 2011 m. gruodžio 5 d. Naujos žemės sklypo ribos kadastro žemėlapyje įbraižytos 2012 m. vasario 2 d. Kadastrinio plano koordinatės parodo, kad 2011 m. gruodžio 5 d. patvirtintos žemės sklypo ribos skiriasi nuo 2004 m. birželio 17 d. nustatytų sklypo ribų. NŽT neteisėtai pasinaudojo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir žemės sklypas, kurio projekto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas pagal naujai nustatytas ribas.

27. Pažymi, kad žemės sklypo Nr. 518 ribos nustatytos 2011 m. birželio 22 d. pagal tuo metu galiojusias žemės sklypo ribas, o 2012 m. rugsėjo 7 d. suteiktas pagal žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 5 d. naujai nustatytas (patvirtintas) ribas. Teismas neįvertino, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. atliekant žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, pareiškėjas nebuvo kviečiamas. Žemės sklypo ribų paženklinimo akte ir žemės sklypo plane pareiškėjo sutikimas su nustatytomis ribomis parašu nepatvirtintas.

28. Pareiškėjas nurodo, kad NŽT atstovė klaidingai teigia, jog pareiškėjas negali naudotis jam paskirtu (0,9517 ha) žemės sklypu dėl to, kad nebuvo suteiktas lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje. Jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs NŽT suteikti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, byloje nėra. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas sutinka su 2011 m. birželio 22 d. protokole Nr. 40PRT-99 nurodytomis sąlygomis (beveik visą žemės sklypą užima pelkė, kuri negali būti dirbama). Pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. nesutiko su NŽT Molėtų skyriaus matininkės K. S. suprojektuotomis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribomis.

29. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Seimo kontrolieriaus 2014 m. gegužės 9 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad NŽT tarnautojai nesilaikė nustatytų teisės aktų, kadastrinių matavimų metu neteisėtai buvo keičiamos žemės sklypo ribos. Teismui pateikta 2015 m. rugsėjo 18 d. NŽT parengta žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos schema, kurioje matyti, kokiu atstumu, geodezinių matavimų metu, pakeista valstybės kompensuojamo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. birželio 22 d. nustatyta riba. Tačiau teismo posėdyje ji nebuvo vertinama.

30. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad byla buvo išnagrinėta jam ir jo atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje, pareiškėjui teismo šaukimas nebuvo įteiktas. Byla išnagrinėta nekviečiant į teismo posėdį specialisto bei O. S. (dėl žemės sklypo plane atliktų taisymų), nevertinti VĮ Registrų centro duomenys, nenurodyta, kad pareiškėjas jam paskirtą žemės sklypą yra perdavęs (grąžinęs) valstybei.

31. Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad sutiko su pirminio žemės sklypo plano ribomis, kurios galiojo 2011 m. birželio 11 d. Atlikus O. A. P. žemės sklypo, su kuriuo ribojasi pareiškėjo sklypas, geodezinius matavimus, pareiškėjo žemės sklypo ribos neatitiko pirminiame žemės sklypo plane nustatytų ribų, todėl buvo pažeistos Žemės reformos įstatymo nuostatos, kadangi gali keistis žemės sklypo plotas, tačiau ne ribos. Teigė, kad NŽT pažeidė Žemės reformos įstatymo nuostatas, kadangi po atliktų O. A. P. žemės sklypo geodezinių matavimų, pareiškėjo žemės sklypo ribos pasikeitė ir pasislinko į pelkę, tokiu būdu NŽT atliko neteisėtus veiksmus, o pareiškėjas dėl to, kad NŽT nesutiko atstatyti žemės sklypo ribų, patyrė žalą.

32. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.33. NŽT atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai Seimo kontrolieriaus 2014 m.

gegužės 9 d. pažyma Nr. 4D-2013/1-1560 vertino kaip rekomendaciją žemės ūkio ministrui pateikti išvadą, ar O. A. P. 0,9845 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini)., Molėtų r„ kadastriniai matavimai atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų ir, ar kaimyninis žemės sklypas nepasislinko į pareiškėjui suprojektuoto žemės sklypo pusę, t. y. pažymoje nėra konstatuotas pažeidimas, o rekomenduojama atlikti nurodytų aplinkybių tyrimą.

34. Nurodo, kad Žemės ūkio ministerija 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. 3IN-N-830-785 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos darbuotojų ir UAB „Aristoma“ matininko veiksmų įvertinimo“ kreipėsi į NŽT, prašydama įvertinti NŽT Molėtų skyriaus specialistų, tikrinusių O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylą, veiksmus. NŽT direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-154 sudaryta NŽT nuolatinė komisija kvalifikacijos pažymėjimų turėtojų veiklai įvertinti (toliau – ir Komisija), atsižvelgdama į Žemės ūkio ministerijos 2014 m. birželio 30 d. raštą, kuriame nurodyta, kad įvertino matininko R. M. atliktų O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinių matavimų teisingumą ir nustatė, kad matininkas R. M., 2011 m. rugpjūčio 11 d. ženklindamas O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas nesivadovavo teritorijų planavimo dokumentais, t. y. galbūt pažeidė Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro

duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Tikslinimo taisyklės), 11 punkto reikalavimus, 2014 m. rugsėjo 5 d. posėdžio metu nagrinėjo galimus UAB „Aristoma“ matininko R. M. veiklos pažeidimus, galbūt padarytus atliekant O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, ir sprendė klausimą dėl jam išduoto matininko kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 2M-M-1542 galiojimo sustabdymo.

35. Žemės ūkio ministerija, pagal O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paženklinimo duomenis išnagrinėjusi 2004 m. liepos 2 d. parengtą šio žemės sklypo planą, nustatė, kad minėtame plane nurodyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų linijų ilgiai atitinka ribų linijų ilgius, nurodytus laikinajame žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plane, tačiau šiame plane nurodyta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) konfigūracija neatitinka nei laikinajame plane, nei Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Utenos apskrities viršininko 2004 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 16-210, nurodytos sklypo konfigūracijos (akivaizdžiai skiriasi minėto žemės sklypo ribos, laikinajame plane pažymėtos posūkio taškais Nr. 4 ir Nr. 5, padėtis). Žemės ūkio ministerija konstatavo, kad atlikus kadastrinius matavimus pakitusi O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) konfigūracija pietinėje šio žemės sklypo dalyje, kurioje žemės sklypas ir žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nesiriboja.

36. NŽT, vadovaudamasi Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1805 „Dėl matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 23 ir 24 punktais, 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1SS-(10.5.)-1773 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į matininką R. M., prašydama iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu pateikti paaiškinimą dėl galimų teisės aktų pažeidimų, atliekant O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus. Matininkas R. M. 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. SD-14/348 informavo NŽT, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus atliko ir šio žemės sklypo ribas nustatė pagal natūroje surastus šio žemės sklypo riboženklius, išlikusius nuo pirminio ženklinimo, tuo užtikrindamas, kad teritorijų planavimo dokumente suprojektuoto žemės sklypo ribos vietovėje nebūtų keičiamos.

37. Komisija, atsižvelgusi į tai, kad vietovėje buvo rasti O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas žymintys riboženkliai ir į tai, kad laikinajame plane minėto žemės sklypo ribų linijų ilgiai yra taisyti, 2014 m. rugsėjo 15 d. protokole Nr. 1KK-(11.27)-6 nusprendė, kad R. M. išduoto matininko kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas nebus stabdomas, nes matininkas, atlikdamas O. A. P. žemės sklypo kadastrinius matavimus, nepadarė teisės aktų, reglamentuojančių kadastrinių matavimų atlikimo tvarką, pažeidimų. NŽT direktorius 2014 m. spalio 1 d. rezoliuciniu sprendimu pritarė minėtam Komisijos sprendimui.

38. Atsakovo atstovas nurodo, kad NŽT Molėtų skyrius kartu su Seimo kontrolierių įstaigos, Žemės ūkio ministerijos ir NŽT darbuotojais 2015 m. rugsėjo 18 d. atliko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybinę naudojimo kontrolę ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 40ŽN-81-(14.40.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypas naudojamas pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį, beveik visą žemės sklypą užima pelkė. Taip pat buvo atlikta O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybinė naudojimo kontrolė ir surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 40ŽN-80-(14.40.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad O. A. P. žemės sklypas naudojamas pagal kadastriniais matavimais nustatytas žemės sklypo ribas.

39. NŽT, išnagrinėjusi Seimo kontrolieriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštu persiųstą pareiškėjo skundą dėl Seimo kontrolieriaus 2014 m. gegužės 9 d. pažymoje Nr. 4D– 2013/1-1560 „Dėl J. S. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ nurodytų rekomendacijų netinkamo vykdymo, 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. lSS-2763-(9.5.) pareiškėją informavo, kad matininkas, atlikdamas O. A. P. žemės sklypo kadastrinius matavimus, nepadarė teisės aktų, reglamentuojančių kadastrinių matavimų atlikimo tvarką, pažeidimų.

40. NŽT pažymi, kad atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, kad jis žemės sklypu negali naudotis dėl to, jog jo pasirinktas žemės sklypas pasislinko į pelkę dėl atliktų kaimyninio žemės sklypo kadastrinių matavimų. Kadangi NŽT Molėtų skyrius suderino teisėtai atliktus O. A. P. žemės sklypo kadastrinius matavimus, pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pagrįstai konstatavo, kad NŽT neatlikto jokių neteisėtų veiksmų, nes pareiškėjo pasirinktas žemės sklypas jam buvo

perduotas nuosavybėn neatlygintinai teisėtai ir pagrįstai.41. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prieš pasirenkant žemės sklypą NŽT valstybės tarnautojų buvo informuotas apie

tai, jog beveik visą žemės sklypą sudaro pelkė, taip pat į tai, kad pareiškėjas pats laisva valia pasirinko žemės sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sudarė tik kitos žemės naudmenos, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad NŽT valstybės tarnautojai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sukėlusių pareiškėjui, jo teigimu, atsiradusią žalą, dėl to nėra ir priežastinio ryšio tarp NŽT valstybės tarnautojų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos.

42. Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jis nebuvo kviečiamas dalyvauti atliekant O. A. P. nuosavybės teise priklausančio 0,9845 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Molėtų r., kadastrinius matavimus ir nesuderino šio žemės sklypo ribų pasirašydamas žemės sklypo plane, pažymi, kad O. A. P. 0,9845 ha žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti anksčiau (2011 m. rugpjūčio 11 d.), nei pareiškėjui perduotas nuosavybėn žemės sklypas (2012 m. rugsėjo 7 d.), t. y. O. A. P. 0,9845 ha žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo metu pareiškėjas dar nebuvo žemės sklypo savininku, todėl pagrįstai nebuvo kviečiamas derinti O. A. P. žemės sklypo ribų.

43. NŽT pažymi, kad pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, jog jis perdavė (grąžino) valstybės nuosavybėn žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas pateikė NŽT Molėtų skyriui 2014 m. spalio 20 d. prašymą perduoti (padovanoti) žemės sklypą valstybės nuosavybėn, tačiau Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2015 m. liepos 28 d. posėdžio protokolu Nr. 40PRT-45-(14.40.6.) nusprendė nepriimti žemės sklypo valstybės nuosavybėn. Tai, kad šiuo metu pareiškėjas nėra įregistravęs daiktinių teisių (nuosavybės teisės) į žemės sklypą, nereiškia, kad sklypas yra valstybės nuosavybė. Teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės perdavimo neatlyginai nuosavybėn procedūrą, nenumato galimybės valstybinės žemės patikėtiniui jau piliečio pageidavimu jam perduotą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą perimti valstybės nuosavybėn, taip pat, procedūros, pagal kurią šiam piliečiui galėtų būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn kitas jo pasirinktas žemės sklypas. Todėl NŽT, kuri turi teisę disponuoti valstybine žeme, neturėjo ir šiuo metu neturi įstatyminės teisės (pareigos) perimti valstybės nuosavybėn pareiškėjo žemės sklypą ir perduoti pareiškėjui neatlyginai nuosavybėn kitą žemės sklypą.

44. NŽT dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka bei įrodymų prijungimo prie bylos nurodo, kad pareiškėjo skunde nebuvo nurodytas poreikis apklausti liudytojus, nebuvo nurodytos jų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos. Be to, pareiškėjo nurodytų asmenų paaiškinimai, net jei jie patvirtintų jo teiginius, nebūtų pakankami paneigti byloje egzistuojančius objektyvius rašytinius įrodymus. Liudytojų apklausa neturėtų esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai. Pažymi kad pareiškėjui šioje byloje atstovauja advokatas Algaudas Kirša, todėl pagal ABTĮ 74 straipsnio 4 dalį, šaukimas apie vyksiantį pirmosios instancijos teismo posėdį advokatui buvo įteiktas elektroninių ryšių priemonėmis, t. y per Lietuvos teismų elektorinių paslaugų portalą. NŽT nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

45. NŽT atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjo beveik visą žemės sklypą užima pelkė ir ši informacija pareiškėjui buvo pateikta. Atliekant O. A. P. žemės sklypo, su kuriuo ribojasi pareiškėjo žemės sklypas, geodezinius matavimus, jokie pažeidimai nebuvo nustatyti, matininkas žemės sklypo ribas nustatė pagal natūroje surastus riboženklius, išlikusius pirminio ženklinimo metu. Taigi NŽT jokių neteisėtų veiksmų šiuo atveju neatliko.

46. Teismo posėdyje specialiste apklausta O. S. paaiškino, kad atliekant sklypų ženklinimą, jokių pažeidimų nebuvo padaryta, pareiškėjo žemės sklypo riba nebuvo pakeista. Pareiškėjui nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos pagal 2001 m. atliktus preliminarius matavimus. Taip pat ir O. A. P. nuosavybės teisės atkurtos pagal 2001 m. preliminarius matavimus, kurie galioja iki bus atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai. Žemės sklypo plotas po kadastrinių matavimų gali kažkiek skirtis leistinumo ribose. Atliekant O. A. P. žemės sklypo kadastrinius matavimus, sklypo ribos buvo nustatytos pagal išlikusius riboženklius.

Teisėjų kolegija


IV.

47. Savo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia tuo, kad O. A. P. žemės sklypo ribos pasislinko į jo sklypo dalį. O. A. P. žemės sklypo ribos pagal 2004 m. birželio 17 d. nustatytas ribas pasikeitė naujo žemės sklypo ribas kadastro žemėlapyje pažymėjus 2012 m. vasario 2 d. Dėl atliktų kaimyninio žemės sklypo kadastrinių matavimų pareiškėjo pasirinkto žemės sklypo ribos buvo be teisėto pagrindo pakeistos.

48. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

49. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

50. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

51. Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-309/2013; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; ir kt.).

52. Viešojo administravimo subjektų inicijuotų ir atliktų patikrinimų metu surinkti duomenys, pateikti byloje ir ištirti kaip įrodymai, liudija, kad pagal O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paženklinimo duomenis ir vertinant 2004 m. liepos 2 d. parengtą šio žemės sklypo planą, yra pagrindas konstatuoti, jog šiame plane nurodyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų linijų ilgiai atitinka ribų linijų ilgius, nurodytus laikinajame žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plane, tačiau šiame plane nurodyta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) konfigūracija neatitinka nei laikinajame plane, nei Utenos apskrities Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Utenos apskrities viršininko 2004 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 16-210, nurodytos sklypo konfigūracijos (skiriasi minėto žemės sklypo ribos, laikinajame plane pažymėtos posūkio taškais Nr. 4 ir Nr. 5). Šiai bylai yra svarbu tai, kad atlikus kadastrinius matavimus pakitusi O. A. P. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) konfigūracija pietinėje šio žemės sklypo dalyje, kurioje O. A. P. žemės sklypas ir pareiškėjui suprojektuotas žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nesiriboja, o O. A. P. žemės sklypas, (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), atlikus jo kadastrinius matavimus, į pareiškėjui suprojektuoto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pusę, kurioje šie sklypai ribojasi, nėra pasislinkęs.

53. Pažymėtina, kad tik tuo atveju, jei nustatoma, kad viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais yra pažeidžiamos į teismą besikreipiančio asmens (pareiškėjo) teisės, yra teisinis pagrindas vertinti, ar yra kitos viešosios atsakomybės sąlygos. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Nutarties 52 punkte nurodytas sklypo konfigūracijos pakeitimas gretimo sklypo atliekant kadastrinius matavimus pažeidžia pareiškėjo teises, todėl nėra teisinių pagrindų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

54. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas

paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).55. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kaip neturinčių reikšmės procesinei bylos

baigčiai.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1965-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02155-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 18.12(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. B. ir J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir J. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Z. T. Š. (Z. T. Š.) dėl protokolo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=028441d0184a11eabbd2d79178d400a0

1. Pareiškėjai I. B. ir J. M. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Vilniaus skyriaus komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 24 d. protokolą Nr. 49PRT-9-(14.49.101.) (toliau – ir Protokolas) ir juo priimtą sprendimą 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją pripažinti teisingomis; 2) panaikinti NŽT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 1SS-1182-(9.5.) ir 2017 m. gegužės 30 d. NŽT sprendimo 1SS-1470-(9.5.) dalis ta apimtimi, kuriomis atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus įpareigoti NŽT Vilniaus skyriaus komisiją svarstyti ir vertinti visus pareiškėjų pateiktus dokumentus; 3) įpareigoti NŽT pavesti NŽT Vilniaus skyriui (komisijai) klausimą dėl 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintos (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografijos ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintos (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografijos teisingumo svarstyti iš naujo ir sprendimą dėl kaimų (duomenys neskelbtini) ribų priimti tik apsvarsčius ir įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad rašytiniais dokumentais įrodinėja, jog V. M. (J. M.) priklausęs žemės sklypas visada buvo (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, o išlikę statinių pamatai taip pat patenka į kaimo (duomenys neskelbtini) ribas, tačiau atsakovas atsisako nagrinėti tai įrodančius dokumentus, minėto fakto nepripažįsta ir vadovaujasi klaidingomis kaimų (duomenys neskelbtini) kartografijomis.

3. Paaiškino, kad 2017 m. vasario 15 d. NŽT Vilniaus skyriuje vyko Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis, kuriame turėjo būti pakartotinai svarstoma buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų nustatytų ribų kartografavimo dokumentacija. Komisija nusprendė, kad 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją pripažinti teisingomis.

4. Pareiškėjai nesutiko su NŽT Vilniaus miesto skyriaus Komisijos Protokolu pripažinti teisingomis 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, pagal kurias pareiškėjams priklausantys pastatai nepatenka į kaimo (duomenys neskelbtini) ribas, taip pat su NŽT išvada, neva pareiškėjų Komisijai pateikti papildomi dokumentai neatitinka nagrinėtinų dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 407) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 349), todėl Komisijai nekilo pareiga juos svarstyti.

5. Pareiškėjai nurodė, kad jų teikiami oficialūs rašytiniai dokumentai liudija apie jų tėvui (ir seneliui) priklausiusios žemės buvimą buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, o NŽT minimi Vyriausybės nutarimai Nr. 407 ir Nr. 349 nustato, kokiais dokumentais gali būti įrodinėjamas nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą faktas. Rėmėsi Metodiniais nurodymais dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 (toliau – ir Metodiniai nurodymai), pabrėždami, kad būtina buvo susipažinti su visa dokumentacija.

6. Teigė, kad visuose pareiškėjų pateiktuose oficialiuose rašytiniuose dokumentuose, t. y. Vilniaus mieto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 26-1601, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. vasario 1 d. Pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 36 konstatuota, kad V. M. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas (0,2106 ha) buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjų seneliui mirus, (duomenys neskelbtini) jų tėvui V. M. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodyta, kad paveldimas gyvenamasis namas ir trys ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) Nr. 12; 2015 m. kovo 25 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus surašytame Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-128 konstatuota, kad pareiškėjų seneliui ir jų tėvui priklausiusio namo ir kitų pastatų, kuriuos pareiškėjai yra paveldėję ir kurie jiems priklauso nuosavybės teise, išlikę pamatai yra (duomenys neskelbtini) kaime; 2004 m. kovo 30 d. pareiškėjų tėvas V. M. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimu Nr. 31/04/17-1044 buvo įtrauktas į buvusių (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų, pageidaujančių susigrąžinti jiems priklausančią žemę, sąrašą, kuriuo patvirtinta, jog jam priklauso 0,2106 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A16-1185/2007 konstatavo, kad pareiškėjų tėvui priklausiusi žemė (duomenys neskelbtini) kaime, į kurią nuosavybę atkurti siekia

pareiškėjai, buvo išskirta į atskirą namų valdą. Pareiškėjų teigimu, visi šie rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Komisija turėjo pareigą svarstyti pateiktus dokumentus, kuriuose nurodyta informacija akivaizdžiai prieštarauja Komisijos sprendimui dėl kaimų (duomenys neskelbtini) ribų, taip pat turėjo pareigą tirti skirtinguose informacijos šaltiniuose esančių duomenų nesutapimo priežastis, pašalinti akivaizdžius prieštaravimus ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

7. Nurodė, kad nesutinka, jog pareiškėjai praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą terminą dokumentams pateikti, todėl Komisija neturėjo pareigos jų vertinti. Sprendė, kad tokia išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teises į jų tėvui priklausiusį nekilnojamąjį turtą pateiktas teisės aktų nustatytais terminais ir nustatyta tvarka ir dėl to nėra teisinio ginčo; pareiškėjai Komisijai teikė papildomus dokumentus, kuriais įrodinėja ne jų teisę atkurti nuosavybės teisę į jų tėvui (ir seneliui) priklausiusią žemę, bet aplinkybę, kad žemė, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teisę, taip pat išlikę buvusių statinių pamatai, visada buvo (duomenys neskelbtini) kaimo ribose.

8. Pareiškėjų atstovas papildomai pažymėjo, kad ginčas byloje keliamas ne dėl natūrinės žemės grąžinimo, o dėl duomenų, kurie patvirtintų, jog nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjams vykdomas (duomenys neskelbtini) kaime, nėra.

9. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atstovaudamas ir atsakovą NŽT, atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), bei kitais teisės aktais. Rėmėsi Metodiniais nurodymais ir pažymėjo, kad žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Metodinių nurodymų 3.3 papunktyje nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus.

11. Paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus kompetencija dėl žemės sklypų kartografavimo yra detalizuota Tvarkos 1061 punkte ir Metodiniuose nurodymuose, kurie nurodo, kad žemės sklypo ribos kartografuojamos ir pažymimos teisės aktų nustatyta tvarka naudojant visą jo žinioje esančią archyvinę medžiagą (grafinę ir tekstinę) bei kitus informacijos šaltinius (esant reikalui liudytojus). Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) rėžinis kaimas buvo pakartotinai kartografuotas 2007 m. rugsėjo 24 d., o (duomenys neskelbtini) rėžinis kaimas buvo pakartotinai kartografuotas 2011 m. balandžio 21 d. ir pareiškėjai šių kartografijų neginčijo. Sprendė, jog pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises ne į natūra grąžintiną žemę, kadangi jie neginčija, kad jų tėvui V. M. nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime grąžinant žemę natūra kartu su kitais rėžinio kaimo pretendentais, kaip tai numato Tvarkos 106 1 punktas, t. y. grąžinant žemę natūra rėžinio kaimo teritorijoje nėra svarbu, kur buvo konkreti savininko turėtos žemės vieta, o pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į namų valdą, kurioje yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai (išlikę pamatai).

12. Nurodė, kad namų valdos žemės sklypą formuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktu ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, kurios nustato, kad namų valdos žemės sklypo ribos yra nustatomos pagal techninės apskaitos byloje esančius dokumentus. Vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant žemę natūra, šioje atkūrimo procedūroje dalyvauja ne tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymu suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę, bet ir savivaldybės. Tvarkos 1061 punkte numatyta, kad NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas gali priimti sprendimo atkurti nuosavybės teises į miesto žemę natūra tik kai savivaldybės administracijos direktorius patvirtina natūra grąžinamo laisvos neužstatytos žemės sklypo planą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. liepos 1 d. raštu Nr. A51-66772/15– (2.14.2.12-MP8)

informavo NŽT, kad pagal Vilniaus miesto tuomečio liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 212 „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ individualūs gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) g. 10 ir 12 nugriauti, suteikiant griaunamų namų gyventojams butus ir sumokant kompensaciją. Nuo tada žemės sklypas, kuris buvo prie V. M. gyvenamojo namo, nebuvo naudojamas kaip namų valdos žemės sklypas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 30-344 patvirtino (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo laisvos (neužstatytos) žemės plotus ir šių žemės sklypų dokumentaciją perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės buvo atkurtos grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, t. y. nurodytiems asmenims buvo grąžintas natūra ir žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurio ribas patenka pareiškėjų nuosavybės teise valdomi pamatai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo kompetencijos ribose yra pasisakiusi, kad ginčo pastatai yra nugriauti ir už tai sumokėta kompensacija, todėl sprendė, kad nebus formuojamas namų valdos žemės sklypas prie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių pastatų. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog būtų ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. kovo 7 d. raštas Nr. A51-222/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. birželio 4 d. raštas Nr. A51-57597/15(2.14.2.12MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, kuriais pareiškėja I. B. buvo informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo remiantis tik pastatų teisinės registracijos faktu formuoti namų valdos žemės sklypą, nes jis nėra faktiškai naudojamas.

13. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 26-1601 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 2 106 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tačiau minėtu teismo sprendimu konkreti turėto žemės sklypo vieta nėra nustatyta. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis nurodytu teismo sprendimu, 2007 m. vasario 1 d. patvirtino pažymą Nr. 36 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią V. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2106 ha žemės plotą, kurį iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdė V. M. Nuosavybės teisių atkūrimas V. M. yra vykdomas buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, tai patvirtina NŽT 2013 m. gruodžio 10 sprendimas Nr. 49S-848 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“, kuriuo jam buvo atkurtos nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę grąžinant natūra 0,0134 ha. Pažymėjo, kad pareiškėjai neginčijo šio sprendimo teismine tvarka.

14. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. spalio 14 d. kartografavo buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkines ribas ir surašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/04/15-248. Kartografavimas buvo atliktas remiantis liudininkų parodymais, nustatytas apytikslis kaimo plotas – 26,0091 ha. 2005 m. gegužės 19 d. buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribos patikslintos remiantis archyviniais planais, nustatytas plotas – 11,6900 ha. 2005 m. spalio 14 d. minėto kaimo ribos pakartotinai buvo patikslintos remiantis archyviniais planais, nustatytas plotas – 16,1000 ha. 2011 m. balandžio 21 d. buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija pakartotinai patikslinta remiantis 1922 m. ir 1937 m. archyviniais planais. (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkinė riba patikslinta atsižvelgiant į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų nagrinėti posėdžio 2011 m. gegužės 27 d. protokolą Nr. 49KZF-(14.49.2.)-6, kuris laikomas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo akto Nr. R17-294 neatskiriama dalimi, nustatytas kaimo plotas – 18,6542 ha.

15. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai 2003 m. kovo 18 d. atliko buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, remiantis liudininkų parodymais, ji patikslinta 2003 m. liepos 2 d. (patikslinta vakarinė riba), 2005 m. spalio 14 d. ir 2007 m. rugsėjo 24 d., surašytas žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-133. Remiantis (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų 1869 m. planu, 1907 m. V. S. žemės sklypo planu ir 1922 m. M. D. žemės sklypo planu, kartografija buvo patikslinta, nustatytas apytikslis buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas – 35,5372 ha.

16. Pažymėjo, kad vadovaujantis Metodinių nurodymų reikalavimais, buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų

aplinkinės ribos yra užfiksuotos nurodytais dokumentais, paskelbtos ir galiojančios, pareiškėjai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad teismine tvarka būtų ginčytos minėtos kartografijos.

17. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai pagrįstai nebuvo vertinami, kadangi jie negali būti priskiriami prie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nurodytų Tvarkos 12 punkte, be to, Tvarkos 13 punkte yra nurodyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Pareiškėjų Komisijos vertinimui pateikti dokumentai negali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, pagal kuriuos būtų galima nustatyti buvusio savininko turėtos žemės vietą, be to, jie ir pagal laiko kriterijų yra pernelyg nutolę nuo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) yra pateikę Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. M. (pareiškėjų senelis; miręs (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 106 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t. y. teismo sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjų tėvui V. M. neturint kitų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų), Komisija pagrįstai nevertino pareiškėjų pateiktų dokumentų, tuo labiau, kad Komisija, spręsdama dėl (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų nustatytų ribų teisingumo, pirmiausia vertina planinę medžiagą, kurioje yra nurodytas kaimų išsidėstymas iki 1940 m. nacionalizacijos. Metodiniuose nurodymuose nustatytos procedūros ir taisyklės skirtos nagrinėti ne bet kokius suinteresuotų nuosavybės teisių atkūrimu asmenų prašymus ir pateiktus dokumentus, o būtent dokumentus, įrodančius žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, pateiktus papildomai, nurodytus Vyriausybės nutarime Nr. 407, o NŽT teritoriniai skyriai medžiagą nagrinėjimui Komisijos posėdyje turi rengti tik tuo atveju, kai pateikti papildomi dokumentai atitinka minėtas sąlygas.

18. Atsakovas atsiliepime nurodė dokumentus, kurie Komisijos buvo įvertinti ir papildomai pažymėjo, kad pagal 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, M. D. žemėvalda yra rytinėje (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalyje ir riba tarp buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų pagal archyvinius planus iki 1940 m. nacionalizacijos išliko tiesi, o pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pietvakarinė riba apėmė ir žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, kuriame yra pareiškėjų nuosavybės teise valdomi pamatai.

19. Tvarkos 1061 punktas numato, kad vykdant pretendentams nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų turėtą žemę kaimuose, kuriuose iki 1940 m. nacionalizacijos buvo rėžių sistema, konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta nėra reikšminga – formuojant grąžintinos natūra žemės sklypus ir nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, neatsižvelgiama į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas, todėl nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad jų pateikti įrodymai yra reikšmingi siekiant nustatyti V. M. priklausiusios namų valdos vietą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. T. Š. atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.22. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje

Nr. 26-1601–1997 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. M. (pareiškėjų senelis) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 106 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis nurodytu teismo sprendimu ir giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, 2007 m. vasario 1 d. patvirtino pažymą Nr. 36 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią V. M. (pareiškėjų tėvas) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2106 ha žemės plotą, kurį iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdė V. M.

23. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. spalio 14 d. kartografavo buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkines ribas ir surašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/04/15-248. Buvo nustatytas apytikslis (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas – 26,0091 ha. Kartografavimas atliktas remiantis liudininkų parodymais.

24. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m.

gegužės 14 d. sprendimas), 2011 m. balandžio 21 d. pakartotinai patikslino (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, remiantis (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų 1869 m. planu, 1907 m. V. S. žemės sklypo planu, 1922 metų M. D. žemės sklypo archyviniu planu, 1937 metų archyviniu planu, Vilniaus-Trakų apskrities Riešės ir Rudaminos valsčių (duomenys neskelbtini) kaimų 1923 m. sąrašu, Riešės ir Maišiagalos valsčių žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha (27 dešimtinių) žemės, 1924 m. sąrašu, 1937 m. bylos aktais civilinėje byloje dėl J. Š. prieš J. K. (J. K.), K. ir H. Š. dėl padalinimo, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto ekspertizės aktu. Remiantis šiais dokumentais, (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas buvo nustatytas – 18,6542 ha, išskiriant M. D. žemės sklypo plotą – 9.5100 ha, kaip atskirą žemės valdą. Surašytas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų nagrinėti posėdžio 2011 m. gegužės 27 d. protokolas Nr. 49KŽV-(14.49.52.)-6, kuris laikomas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ribų nustatymo akto Nr. R17-294 neatskiriama dalimi.

25. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai 2003 m. kovo 18 d. atliko buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, remiantis liudininkų parodymais. Patikslinus 2003 m. liepos 2 d. (patikslinta vakarinė riba), 2005 m. spalio 14 d. ir 2007 m. rugsėjo 24 d. surašytas žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-133.

26. NŽT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 49S-848 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“ V. M. atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdytos žemės grąžindama natūra 0,0134 ha žemės. NŽT 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 49S-287„Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“ V. M. atkūrė nuosavybės teises į 0,06 ha plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais. Komisija 2017 m. vasario 15 d. įvykusio posėdžio metu nusprendė 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją pripažinti teisingomis.

27. Teismas nurodė, kad pareiškėja I. B. 2017 m. balandžio 10 d. su prašymu kreipėsi į NŽT, prašydama įpareigoti Komisiją pakartotinai svarstyti jos pateiktus rašytinius įrodymus sprendžiant dėl buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų kartografijų teisingumo, kadangi V. M. turėta namų valda patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą. Pareiškėjas J. M. 2017 m. balandžio 26 d. kreipėsi į NŽT su analogišku skundu.

28. NŽT 2017 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą Nr. 1SS-1182-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriame nurodė, kad Komisijai pateikti dokumentai neatitinka nagrinėtinų dokumentų, nurodytų Vyriausybės nutarimuose Nr. 407 ir Nr. 349, nes yra priskirtini prie kitų informacijos šaltinių ir nėra teisinio pagrindo 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją pripažinti negaliojančiomis.

29. NŽT 2017 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą Nr. 1SS-1470-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriame nurodė, kad Komisijai pavesta išsiaiškinti aplinkybes dėl buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentų nurodyto ploto ir kartografuoto ploto skirtumų ir priimti naują sprendimą dėl buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų ribų ir ploto.

30. Teismas nustatė, kad pareiškėjai Komisijai buvo pateikę išrašus iš protokolo, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, paveldėjimo teisės liudijimą 2012 m. gegužės 7 d., paveldėjimo teisės liudijimą, žemės naudojimo patikrinimo aktą, 1938 m. spalio 10 d. rinkėjų sąrašą į Seimą, pažymą dėl nuosavybė teises patvirtinančių dokumentų, Vilniaus m. nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos raštą, 1991 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimą, liudytojų parodymus, patvirtintus notaro, (duomenys neskelbtini) namo inventorinę techninę apskaitos kortelę, 1997 m. spalio 27 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą, butų ūkio lapą, inventorines žemės sklypo žinias, karinį bilietą, pranešimą dėl mokesčio apskaičiavimo, žemės sklypo planą, darbo žmonių deputatų tarybos išvadą, 2016 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Nurodė, kad pareiškėjai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę, priklausiusią buvusiam (duomenys neskelbtini) rėžiniam kaimui.

31. Teismas konstatavo, kad Metodiniuose nurodymuose nustatytos procedūros ir taisyklės yra skirtos nagrinėti ne bet kokius suinteresuotų nuosavybės teisių atkūrimu asmenų prašymus ir pateiktus dokumentus, tačiau dokumentus, įrodančius žemės valdymo nuosavybėmis faktą, pateiktus papildomai, nurodytus Vyriausybės nutarime Nr. 407. Iš Komisijos

Protokolo matyti, kad siekdama nustatyti buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų ribas, vadovaudamasi Metodinių nurodymų nuostatomis, nagrinėjo šiuos dokumentus: 1869 m. planą; 1907 m. V. S. žemės sklypo planą; 1922 m. M. D. žemės sklypo planą; 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planą; Vilniaus – Trakų apskrities Riešės ir Rudaminos valsčių (duomenys neskelbtini) kaimų 1923 m. sąrašą; Riešės ir Maišiagalos valsčių žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha (27 dešimtinių) žemės, 1924 m. sąrašą; 1935 m. (duomenys neskelbtini) žemės aprašymą; 1938 m. Mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašą; Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 4961 esantį 1923 m. liudijimą, 1927 m. plano nuorašą, 1933–1937 m. įrašus; Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto ekspertizės aktą; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir LVAT 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1852/2014 ir remdamasi nurodyta planine medžiaga ir kitais dokumentais, patvirtinančiais buvusių (duomenys neskelbtini) kaimų aplinkines ribas iki 1940 m. nacionalizacijos, Komisija pripažino 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją teisingomis, kadangi jas atliekant buvo remiamasi arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga.

32. Teismas pritarė NŽT pozicijai, kad pareiškėjų pateikti anksčiau minėti dokumentai nepriskirtini prie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nurodytų Tvarkos 12 punkte. Pažymėjo, kad Tvarkos 13 punkte nustatyta, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Remiantis LVAT 2005 m. lapkričio 24 d. patvirtintomis teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijomis, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjai nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nepaneigė, jog jų pateikti dokumentai pagal laiko kriterijų yra pernelyg nutolę nuo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.

33. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopijos matyti, kad pareiškėjų senelis V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (šių aplinkybių neneigia atsakovai), tačiau nagrinėjamu atveju, nėra išlikusi planinė medžiaga, pagal kurią būtų galima nustatyti jo turėtos žemės vietą. Tvarkos 1061 punkte nustatyta, jog vykdant pretendentams nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų turėtą žemę kaimuose, kuriuose iki 1940 m. nacionalizacijos buvo rėžių sistema, konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta nėra reikšminga, nes formuojant grąžintinos natūra žemės sklypus ir nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, neatsižvelgiama į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas. Teismo vertinimo, NŽT pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nėra reikšmingi, siekiant nustatyti priklaususios namų valdos vietą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

34. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų skundo turinio bei pateiktų paaiškinimų teismo posėdžio metu galima spręsti, jog pareiškėjai vienu atveju įrodinėja, kad jų tėvui priklausiusio namo ir kitų pastatų išlikę pamatai yra (duomenys neskelbtini) kaime (konkrečioje vietoje) ir taip siekdami atkurti nuosavybes teises į namų valdą, kuriai nustatyta kitokia nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, tačiau teismo posėdžio metu pažymėjo, jog tokio ginčo nekelia. Iš atsakovo atstovo teismo posėdžio metu išsakytų argumentų ir pateiktos medžiagos galima teigti, kad pareiškėjų tėvui nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, o grąžinant žemę natūra rėžinio kaimo teritorijoje nėra svarbu, kur buvo konkreti savininko turėtos žemės vieta.

35. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, o pareiškėjų pateikti papildomi dokumentai prie tokių nepriskirtini, skundžiamus Komisijos Protokolą bei NŽT sprendimų dalis, kuriomis atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus įpareigoti Komisiją svarstyti ir vertinti visus pareiškėjų pateiktus dokumentus, laikė teisėtais ir pagrįstais.

III.

36. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

37. Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, prieštaringas, jame nėra atsakyta į pareiškėjų

patikslintame skunde suformuluotus klausimus, todėl negali būti laikomas teisėtu. Priešingai nei nurodyta sprendime, pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime realiai nėra vykdomas, o pats nuosavybės teisių atkūrimas vertintinas kaip teorinis (iliuzinis), o ne realus nusavintos nuosavybės grąžinimas. Prašymą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę pareiškėjų tėvas V. M. pateikė dar 1991 m. Pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 36, kurioje konstatuota, kad pareiškėjų tėvas V. M. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,2106 ha žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, buvo išduota 2007 m. vasario 1 d. NŽT tik 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 49S-848 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“ atkūrė nuosavybės teises į buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdytą žemę grąžindama natūra 0,0134 ha. NŽT 2015 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-287 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“, kuriuo V. M. atkurtos nuosavybės teisės į 0,06 ha plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais. Šį NŽT sprendimą teismui yra apskundę Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir viešąjį interesą ginanti Generalinė prokuratūra, dėl sprendimų teisėtumo vyksta teisminiai ginčai, teismas yra pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždraudęs su žemės sklypu atlikti bet kokius veiksmus. Taigi praėjus daugiau nei 27 metams nuo V. M. prašymo atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę pateikimo dienos bei 11 metų nuo pripažinimo, kad V. M. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,2106 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, iki šiol pareiškėjams natūra grąžinta tik dalis nacionalizuotos žemės (duomenys neskelbtini) kaime ir vis dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1372 ha žemės.

38. Pareiškėjai pažymi, kad jiems nuosavybės teisių atkūrimas (duomenys neskelbtini) kaime nevykdomas todėl, kad NŽT Vilniaus skyriui klaidingai nustačius greta esančių (duomenys neskelbtini) kaimų ribas (remiantis 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslinta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslinta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija), dalis (duomenys neskelbtini) kaimo ribose buvusios žemės (taip pat ir pareiškėjų tėvui V. M. priklausiusi žemė, kurioje buvo jo namas), buvo priskirta (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijai ir grąžinta natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams. Dėl to sumažėjo laisvos žemės, kuri galėtų būti grąžinta natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams (taip pat ir pareiškėjams), plotas, todėl pareiškėjams realiai nėra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas (duomenys neskelbtini) kaime.

39. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturi reikšmės faktinė aplinkybė, kurioje vietoje buvo pareiškėjų tėvui V. M. priklausiusi namų valda, nes formuojant grąžintinos natūra žemės sklypus ir nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, neatsižvelgiama į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas. Ši aplinkybė turi esminę reikšmę ir yra susijusi su pareiškėjų patikslintame skunde keliamais reikalavimais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ir pareiškėjų senelis, ir jų tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. NŽT teismui nurodė, kad pareiškėjų tėvui priklausęs namas (kurio pamatai yra išlikę žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuriuos yra paveldėję pareiškėjai) buvo nugriautas, o namo savininkui (pareiškėjų tėvui V. M.) sumokėta kompensacija. Faktą, kad pareiškėjų tėvui priklausęs namas buvo būtent (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, patvirtina byloje esantys įrodymai. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. 26-1601) konstatuota, kad pareiškėjų senelis V. M. nuosavybės teise valdė 0,2106 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime ir jame pastatė gyvenamąjį namą. Pareiškėjų seneliui mirus, (duomenys neskelbtini) jų tėvui V. M. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodyta, kad paveldimas gyvenamasis namas ir trys ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 25 d. surašytame Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-128 konstatuota, kad pareiškėjų seneliui ir jų tėvui priklausiusio namo ir kitų pastatų, kuriuos pareiškėjai yra paveldėję ir kurie jiems priklauso nuosavybės teise, išlikę pamatai yra (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, 2004 m. kovo 30 d. pareiškėjų tėvas V. M. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimu Nr. 31/04/17-1044 buvo įtrauktas į buvusių (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų, pageidaujančių susigrąžinti jiems priklausančią žemę, sąrašą, kuriuo patvirtinta, jog jam priklauso 0,2106 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime. Taigi nėra abejonių, kad pareiškėjų tėvui V. M. priklausęs namas, kurio pamatai yra žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuriuos paveldėjo pareiškėjai, visada buvo (duomenys neskelbtini) kaime.

40. Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A16-1185/2007 konstatavo, jog pareiškėjų tėvui priklausiusi žemė (duomenys neskelbtini)

kaime, į kurią nuosavybes teises atkurti siekia pareiškėjai, buvo išskirta į atskirą namų valdą. Tiksli pareiškėjų tėvui priklausiusios namų valdos vieta taip pat buvo nustatyta ekspertizės, kurią administracinėje byloje Nr. I-491-5801/2009 buvo paskyręs Vilniaus apygardos administracinis teismas, akte. Taigi pripažinus, kad pareiškėjų tėvui priklausiusi namų valda (žemės sklypas su pastatais) buvo toje vietoje, kurioje yra išlikę pareiškėjų paveldėti pamatai (t. y. žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėjams atsirastų faktinis pagrindas reikalauti nuosavybės teises atkurti į būtent jų tėvui priklausiusį žemės sklypą, kaip tai numatyta Tvarkos 1061 punkte.

41. Nurodo, kad NŽT vengia pripažinti šį faktą bei menkina jo teisinę reikšmę, kadangi pripažinus, jog išlikę pamatai yra pareiškėjų tėvo V. M. buvusio namo pamatai (kas yra akivaizdu, nes pareiškėjai juos paveldėjo iš tėvo V. M.), tektų konstatuoti, kad 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslinta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslinta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija, kurių pagrindu žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame esančiais pareiškėjų tėvo namo pamatais (nuosavybės teise priklausančiais pareiškėjams) yra natūra grąžintas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams, yra neteisingos, ir turi būti persvarstytos, analizuojant visus teisiškai reikšmingus įrodymus, taip pat ir pareiškėjų pateiktus archyvinius dokumentus. Būtent tokį reikalavimą pareiškėjai kėlė savo patikslintame skunde, todėl sprendimą priėmęs teismas turėjo įvertinti ir kvalifikuoti dėl atsakovų veiksmų susiklosčiusią situaciją, o ne vadovautis argumentais, kuriais siekiama įteisinti jau sukurtą, akivaizdžiai nelogišką ir neteisėtą faktinę situaciją.

42. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog jų atsakovams pateikti dokumentai neatitinka Tvarkos 12 punkte nurodytų reikalavimų ir jie pernelyg nutolę nuo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Teisės aktuose nėra pateiktas baigtinis sąrašas dokumentų, (tik) kuriais remiantis būtų galima spręsti apie asmens teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjų nuomone, galiojantis teisinis reguliavimas yra orientuotas į tikslą, kurio juo siekiama kuo greičiau ir teisingiau Lietuvos Respublikos piliečiams atkurti nuosavybės teises į okupacinės valdžios nacionalizuotą turtą. Tai yra pagrindinis šio reguliavimo principas ir pirmiausia juo turėtų būti vadovaujamasi. Atkreipia dėmesį į tai, kad visų pareiškėjų pateiktų įrodymų turinys yra nuoseklus, neprieštaringas ir įrodantis tą pačią esminę aplinkybę, kad ir pareiškėjų senelis, ir jų tėvas visada gyveno (duomenys neskelbtini) kaime ir būtent (duomenys neskelbtini) kaime buvo pasistatęs namą ir ūkinius pastatus. Pareiškėjų pateikti archyviniai dokumentai atsakovams nepriimtini dėl jų turinio, kuris paneigia arba kvestionuoja tą faktinę situaciją, kuri sukurta neteisingais ir neteisėtais atsakovų sprendimais.

43. Pažymi, kad atsakovai primygtinai siekia įrodyti, jog pareiškėjų teikiami archyviniai dokumentai neatitinka Tvarkoje nurodytų reikalavimų, tačiau tuo pačiu pripažįsta, jog neturi logiško paaiškinimo, kodėl skiriasi žemės plotas, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises, ir (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų žemės plotas, kuris nustatytas vykdant kartografavimo darbus. NŽT 2017 m. gegužės 30 d. rašte 1SS-1470-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pripažino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus komisija sprendimą pripažinti teisingomis 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją priėmė neišsiaiškinusi, dėl kokių priežasčių bendras žemės plotas, į kurį buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentai pretenduoja atkurti nuosavybės teises yra didesnis nei žemės plotas, kuris nustatytas vykdant šio kaimo kartografavimo darbus.

44. Pareiškėjai teigia, kad teismas, priėmęs sprendimą atmesti pareiškėjų reikalavimą, neišsprendė tarp šalių kilusio teisinio ginčo (jo esmės), tuo pačiu tik legitimavo atsakovų veiksmais sukurtą neteisingą ir neteisėtą faktinę situaciją.

45. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.46. Atsakovai nurodo, kad sprendimas priimtas visapusiškai išnagrinėjus pateiktus įrodymus, remiantis teisės aktų,

reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis bei teismų praktika. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, kurio rėžinio kaimo (duomenys neskelbtini) ribose yra žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises atkurti pretenduoja pareiškėjai. Nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad teismas ginčijamame sprendime padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjų tėvui V. M. nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas (duomenys neskelbtini) kaime. Atkreipia dėmesį, kad V. M. žemės valdymo nuosavybės faktas buvo nustatytas dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendimu, kuriame nurodyta, jog V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 2 106 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jame nurodyta buvusio savininko turėtos žemės vieta – (duomenys neskelbtini), pareiškėjai sutiko su juo ir jo neskundė, o tik praėjus 20 metų pradėjo ginčyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo vietą.

47. Pažymi, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Tvarka bei kitais teisės aktais. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) rėžinis kaimas buvo pakartotinai kartografuotas 2007 m. rugsėjo 24 d., o (duomenys neskelbtini) rėžinis kaimas buvo pakartotinai kartografuotas 2011 m. balandžio 21 d. ir pareiškėjai šių kartografijų neginčija, tačiau nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime konstatuota, jog pareiškėjų senelis V. M. nuosavybės teise valdė 0,2106 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime ir jame pastatė gyvenamąjį namą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad pareiškėjų tėvui V. M. priklausiusi žemė (duomenys neskelbtini) kaime, į kurią nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjai, buvo išskirta į atskirą namų valdą. Taigi pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises ne į natūra grąžintiną žemę, kadangi jie neginčija, kad jų tėvui V. M. nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime grąžinant žemę natūra kartu su kitais rėžinio kaimo pretendentais, kaip tai numato Tvarkos 1061 punktas, t. y. grąžinant žemę natūra rėžinio kaimo teritorijoje nėra svarbu kur buvo konkreti savininko turėtos žemės vieta, o pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į namų valdą, kurioje yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai (išlikę pamatai).

48. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. liepos 1 d. raštu Nr. A51-66772/15-(2.14.2.12-MP8) informavo NŽT, kad pagal Vilniaus miesto tuomečio liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 212 „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ individualūs gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) nugriauti, suteikiant griaunamų namų gyventojams butus ir sumokant kompensaciją. Nuo tada žemės sklypas, kuris buvo prie V. M. gyvenamojo namo, nebuvo naudojamas kaip namų valdos žemės sklypas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 30-344 patvirtino (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo laisvos (neužstatytos) žemės plotus ir šių žemės sklypų dokumentaciją perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės buvo atkurtos grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams t. y. nurodytiems asmenims buvo grąžintas natūra ir žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurio ribas patenka pareiškėjų nuosavybės teise valdomi pamatai. Taigi kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo kompetencijos ribose yra pasisakiusi, kad ginčo pastatai yra nugriauti ir už tai sumokėta kompensacija, todėl darytina išvada, kad nebus formuojamas namų valdos žemės sklypas prie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių pastatų ir pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų, kad būtų ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. kovo 7 d. raštas Nr. A51-222/14(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. birželio 4 d. raštas Nr. A51-57597/15(2.14.2.12MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, kuriais pareiškėja I. B. buvo informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo remiantis tik pastatų teisinės registracijos faktu formuoti namų valdos žemės sklypą, nes jis nėra faktiškai naudojamas.

49. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sprendimai, kuriais nuosavybės teisės atkurtos, grąžinant žemę natūra, t. y. žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo savininkams šiuo metu teismine tvarka nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 26-1601 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 2 106 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tačiau minėtu teismo sprendimu konkreti turėto žemės sklypo vieta nėra nustatyta. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis nurodytu teismo sprendimu, 2007 m. vasario 1 d. patvirtino pažymą Nr. 36 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią V. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2106 ha žemės plotą, kurį iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdė V. M. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė teisingą išvadą ginčijamame sprendime nurodydamas, kad V. M. nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, kadangi tai patvirtina NŽT 2013 m. gruodžio 10 sprendimas Nr. 49S-848 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“, kuriuo V. M. buvo atkurtos nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę grąžinant natūra 0,0134 ha žemės plotą. Pažymi, kad pareiškėjai šio nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo neginčija teismine tvarka.

50. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko

administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. spalio 14 d. kartografavo buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkines ribas ir surašė Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/04/15– 248. Kartografavimas buvo atliktas remiantis liudininkų parodymais, nustatytas apytikslis kaimo plotas – 26,0091 ha. 2005 m. gegužės 19 d. buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribos patikslintos remiantis archyviniais planais, nustatytas plotas – 11,6900 ha. 2005 m. spalio 14 d. minėto kaimo ribos pakartotinai buvo patikslintos remiantis archyviniais planais, nustatytas plotas – 16,1000 ha. 2011 m. balandžio 21 d. buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija pakartotinai patikslinta remiantis 1922 m. ir 1937 m. archyviniais planais. (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkinė riba patikslinta atsižvelgiant į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų nagrinėti posėdžio 2011 m. gegužės 27 d. protokolą Nr. 49KŽF-(14.49.2.)-6, kuris laikomas sklypo į kurį atkuriamos nuosavybės teisės ribų nustatymo akto Nr. R17-294 neatskiriama dalimi, nustatytas kaimo plotas – 18,6542 ha. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai 2003 m. kovo 18 d. atliko buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, remiantis liudininkų parodymais, ji patikslinta 2003 m. liepos 2 d. (patikslinta vakarinė riba), 2005 m. spalio 14 d. ir 2007 m. rugsėjo 24 d., surašytas žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-133. Remiantis (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų 1869 m. planu, 1907 m. V. S. žemės sklypo planu ir 1922 m. M. D. žemės sklypo planu kartografija buvo patikslinta, nustatytas apytikslis buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo plotas – 35,5372 ha. Kaip nurodoma ginčijamuose NŽT raštuose ir vadovaujantis Metodinių nurodymų reikalavimais, buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų aplinkinės ribos yra užfiksuotos nurodytais dokumentais, paskelbtos ir galiojančios, pareiškėjai į bylą nepateikia jokių įrodymų, kad teismine tvarka būtų ginčytos minėtos kartografijos.

51. Nurodo, kad pareiškėjai taip pat nesutinka su skundžiamo teismo sprendime pateikta išvada, jog apeliantų atsakovams pateikti dokumentai neatitinka Tvarkos 12 punkte nurodytų reikalavimų ir jie pernelyg nutolę nuo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Taip pat, kad teisės aktuose nėra pateiktas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie asmens teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi Tvarkos 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą. Pažymi, kad 12 punkte yra aiškiai nurodyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises, nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos. Pareiškėjos Komisijai pateikti išrašas iš 1954 m. gruodžio mėnesio protokolo, išrašas iš 1954 m. spalio mėnesio protokolo Nr. 12, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, paveldėjimo teisės liudijimas, žemės naudojimo patikrinimo aktas, 1938 m. spalio 10 d. rinkėjų sąrašas, pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos raštas, paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimas, liudininkų parodymai, patvirtinti notaro, (duomenys neskelbtini) 10 namų valdos inventorinė techninė apskaitos kortelė, 1997 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimas, butų ūkio lapas, inventorinės žemės sklypo žinios, karinė V. M. knyga (bilietas), žemės nuomos mokesčio pranešimas, kaip nurodoma ginčijamame NŽT 2017 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 1SS-1182-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pagrįstai nebuvo vertinami, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nurodyti dokumentai negali būti priskiriami prie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nurodytų Tvarkos 12 punkte.

52. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pagal 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, M. D. žemėvalda yra rytinėje (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalyje ir riba tarp buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų pagal archyvinius planus iki 1940 m. nacionalizacijos išliko tiesi, todėl pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikia įrodymų, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pietvakarinė riba apėmė ir žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, kuriame yra pareiškėjų nuosavybės teise valdomi pamatai. Pagal Vilniaus miesto skyriuje saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 158 esančius dokumentus matyti, kad pareiškėjų senelis V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, tačiau nėra išlikusios planinės medžiagos, pagal kurią galima būtų nustatyti jo turėtos žemės vietą, kita vertus, Tvarkos 1061 punktas numato, kad vykdant pretendentams nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų turėtą žemę kaimuose, kuriuose iki 1940 m. nacionalizacijos buvo rėžių sistema, konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta nėra reikšminga – formuojant grąžintinos natūra žemės sklypus ir nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, neatsižvelgiama į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas, todėl

nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais, kad jų pateikti įrodymai yra reikšmingi siekiant nustatyti V. M. priklausiusios namų valdos vietą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 25 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 49ŽN-128, kuriame pagal I. B. parodymus buvo užfiksuoti pareiškėjų nuosavybės teise valdomi pamatai (adresų registre neįregistruotu adresu (duomenys neskelbtini) esančių pastatų pamatai) negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu buvusio savininko V. M. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės vietą, be to, Vilniaus miesto skyriais specialistų schemoje pažymėta pamatų buvimo vieta nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybes administracijos Miesto plėtros departamento pažymėta vieta, kurioje galbūt buvo namų valda adresu: (duomenys neskelbtini), todėl Komisija, spręsdama dėl buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų nustatytų ribų teisingumo, pagrįstai nesivadovavo pareiškėjų pateiktais ir turimais papildomais informacijos šaltiniais.

53. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašomi dalyje panaikinti sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų ir priimti kompetentingos institucijos, todėl pareiškėjams nepateikus pagrįstų įrodymų, kad buvo pažeistos ABTĮ 91 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo naikinti šių raštų ir vien dėl to apeliacinis skundas yra atmestinas, o teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas turi būti paliktas galioti.

Teisėjų kolegija


IV.

54. Prieš sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjos I. B. apeliacinės instancijos teismui 2019 m. lapkričio 12 d. bei 2019 m. lapkričio 13 d. pateiktų prašymų prijungti prie bylos papildomus įrodymus.

55. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

56. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl įrodymų prijungimo, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja nenurodo, kodėl prašomų prijungti dokumentų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjos prašymų dėl papildomų įrodymų prijungimo netenkina.

58. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

59. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų

argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).60. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę buvusiame

(duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.61. Pareiškėjai teigia, kad jiems nuosavybės teisių atkūrimas buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime

realiai nevykdomas, kadangi NŽT Vilniaus skyrius klaidingai nustatė greta esančių (duomenys neskelbtini) kaimų ribas (remiantis 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslinta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslinta (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija), o pareiškėjų turimus dokumentus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti buvusio savininko turėtos žemės vietą, Komisija atsisakė svarstyti ir vertinti, todėl dalis (duomenys neskelbtini) kaimo ribose buvusios žemės (taip pat ir pareiškėjų tėvui V. M. priklausiusi žemė, kurioje buvo jo namas) buvo priskirta (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijai ir grąžinta natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams.

62. Taigi ginčas byloje kilęs dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjų prašymus įpareigoti Komisiją svarstyti ir vertinti visus pareiškėjų pateiktus dokumentus, pagal kuriuos, pareiškėjų teigimu, būtų galima nustatyti buvusio savininko turėtos žemės vietą, kuris įformintas NŽT Vilniaus skyriaus komisijos 2017 m. kovo 24 d. protokolu Nr. 49PRT-9-(14.49.101.), NŽT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 1SS-1182-(9.5.) ir 2017 m. gegužės 30 d. NŽT sprendimu Nr. 1SS-1470-(9.5.).

63. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 1 punktą, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis šioje teisės normoje nustatyta tvarka. Pagal šios Tvarkos 1061 punkto nuostatas žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Jeigu pretendentai nesutaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto dalyje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

64. Minėtų Metodinių nurodymų 3.3 punkte numatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis specialistas ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus specialistas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, plotų nustatymą pagal planus. Metodinių nurodymų 3.4 punkte numatyta, kad dokumentacijos tyrimas įforminamas protokolu, kuriame turi būti nurodyta, kada ir kas tyrė papildomus dokumentus, kokius įrašus juose pripažino tinkamais žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktui įrodyti. Kai tiriant disponuojama ne vieninteliu papildomu dokumentu, jie tarpusavyje sulyginami ir detaliau tiriamos nesutapimų priežastys (Metodinių nurodymų 3.5 punktas). Metodinių nurodymų 3.6.2 punkte nustatyta, jei kaimas yra rėžinis (neišskirstytas į vienkiemius), būtina vietoje kartografuoti kaimo aplinkines ribas ir nustatytą bei apskaičiuotą kaimo plotą, taip pat savininkų, turėjusių žemės valdas šiame kaime, skaičių palyginti su pateiktu sąrašuose. Rėžinio kaimo kartografavimo darbų atlikimo data ne vėliau kaip prieš 10 dienų paskelbiama vietinėje spaudoje arba piliečiai iškviečiami raštu. Jei kartografuojant rėžinio kaimo ribas kyla ginčai dėl kaimo ribų ar ploto, kartografavimą atliekantis specialistas išnagrinėja gautas pretenzijas ir pateikia komisijai pasiūlymus dėl ginčų išsprendimo būdo.

65. Tvarkos 12 punkte nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Taip pat nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių

archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta tvarka. Jeigu yra keli to paties turto savininko testamentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai sudarytą testamentą.

66. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų, 1 punkte nustatyta, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais, be dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (Žin., 1992, Nr. 4-74; 1993, Nr. 17-440), 4 punkto ketvirtojoje pastraipoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (Žin., 1993, Nr. 17-441), gali būti šie papildomi dokumentai: Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947–1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiai; įvairūs Lenkijos (1920–1939 metais), Lietuvos TSR (1940–1941 metais, 1945–1948 metais), Vokietijos (1941–1945 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje (Klaipėdos krašte – 1939–1945 metais), parengti sąrašai, kuriuose nurodytas ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas; Lenkijos žemės tvarkymo įstaigų parengti žemėvaldų planai, kuriuose nenurodytos savininkų pavardės; Rusijos (iki 1918 metų) ir 1941–1945 metais Lietuvoje veikusių įstaigų sudaryti kaimų skirstymo į vienkiemius planai bei žemės rūšiavimo dokumentai; mokesčių mokėjimo kvitai, įsiskolinimo bankui bei kiti dokumentai, kuriais remiantis galima nustatyti turėtos žemėvaldos plotą ir buvimo vietą.

67. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, 1 punkte nustatyta, kad dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą Vilniaus, Druskininkų miestuose, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Švenčionių, Širvintų, Trakų, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų rajonuose, gali būti žemės perleidimo aktai ir sutartys, taip pat ištraukos iš kaimų žemės suskirstymo viensėdžiais projektų planų, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų bei kiti piliečių išsaugoti dokumentai, išduoti 1920–1939 metais Lenkijos įstaigų, tvarkiusių šiose Lietuvos vietovėse žemės ir turto reikalus, taip pat nurodytųjų dokumentų pagrindu valstybinių archyvų piliečiams išduoti pažymėjimai ir agrarinės reformos tarnyboms pateikti šių dokumentų nuorašai bei išrašai.

68. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. spalio 14 d. kartografavo buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkines ribas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. balandžio 21 d. pakartotinai patikslino (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, remdamasis (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų 1869 m. planu, 1907 m. V. S. žemės sklypo planu, 1922 metų M. D. žemės sklypo archyviniu planu, 1937 metų archyviniu planu, Vilniaus-Trakų apskrities Riešės ir Rudaminos valsčių (duomenys neskelbtini) kaimų 1923 m. sąrašu, Riešės ir Maišiagalos valsčių žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha (27 dešimtinių) žemės, 1924 m. sąrašu, 1937 m. bylos aktais civilinėje byloje dėl J. Š. prieš J. K., K. ir H. Š. dėl padalinimo, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto ekspertizės aktu. Vilniaus apskrities

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C74EBE0C8895

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.501FA00EA676

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C3ADB5BCD909

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.2E7C18F61454

viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 18 d. atliko buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją, remiantis liudininkų parodymais, patikslinta kartografija atlikta 2003 m. liepos 2 d. (patikslinta vakarinė riba), 2005 m. spalio 14 d., ir 2007 m. rugsėjo 24 d. surašytas žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-133.

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek buvusio rėžinio kaimo (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini) atliktos patikslintos kartografijos yra galiojančios, pareiškėjai jų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, todėl, atsižvelgiant į šioje byloje iškelto ginčo dalyką bei ribas, šioje byloje jų pagrįstumas ir teisėtumas negali būti tikrinamas.

70. Pareiškėja Komisijai, nagrinėjančiai žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, pateikė išrašą iš 1954 m. gruodžio mėnesio protokolo, išrašą iš 1954 m. spalio mėnesio protokolo Nr. 12, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, paveldėjimo teisės liudijimą, žemės naudojimo patikrinimo aktą, 1938 m. saplio 10 d. rinkėjų sąrašą, pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos raštą, 1991 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimą, liudytojų parodymus, patvirtintus notaro, (duomenys neskelbtini) namų valdos inventorinę techninės apskaitos kortelę, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. spalio 27 d. sprendimą, butų ūkio lapą, inventorines žemės sklypo žinias, karinę V. M. knygą (bilietą), žemės nuomos mokesčio pranešimą, žemės sklypo planą, darbo žmonių deputatų tarybos išvadą, 2016 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

71. Komisija, kaip matyti iš 2017 m. kovo 24 d. posėdžio, kuriame buvo svarstytas buvusių (duomenys neskelbtini) rėžinių kaimų, pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą esančių iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, nustatytų ribų kartografavimo dokumentai, protokolo, nagrinėjo: 1869 m. planą, 1907 m. V. S. žemės sklypo planą, 1922 m. M. D. žemės sklypo planą, 1937 m. žemėvaldų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, planą, Vilniaus – Trakų apskrities Riešės ir Rudaminos valsčių (duomenys neskelbtini) kaimų 1923 m. sąrašą, Riešės ir Maišiagalos valsčių žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha (27 dešimtinių) žemės, 1924 m. sąrašą, 1935 m. (duomenys neskelbtini) žemės aprašymą, 1938 m. Mokesčių apskaitai suklasifikuotų žemės sklypų sąrašą, Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 4961 esantį 1923 m. liudijimą, 1927 m. plano nuorašą, 1933–1937 m. įrašus, 1937 m. civilinę bylą Nr. 2692/37, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto ekspertizės aktą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1852/2014, ir remdamasi nurodyta planine medžiaga ir kitais dokumentais, patvirtinančiais buvusių (duomenys neskelbtini) kaimų aplinkines ribas iki 1940 m. nacionalizacijos, Komisija pripažino 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją teisingomis, kadangi jas atliekant buvo remiamasi arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga.

72. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjų Komisijai pateikti aukščiau minėti dokumentai nelaikytini nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, nurodytais minėtos Tvarkos 12 punkte. Taip pat pažymėtina, jog Tvarkos 13 punkte nustatyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

73. Teisėjų kolegija pažymi, kaip jau buvo minėta, kad vykdant pretendentams nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų turėtą žemę kaimuose, kuriuose iki 1940 m. nacionalizacijos buvo rėžių sistema, konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta nėra reikšminga, kadangi formuojant grąžintinos natūra žemės sklypus ir nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, neatsižvelgiama į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas. Todėl, kaip pagrįstai atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodė atsakovas, pareiškėjų pateikti įrodymai nėra reikšmingi siekiant nustatyti V. M. priklausiusios namų valdos vietą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

74. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad realiai nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjams į buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime nėra vykdomas, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų bei konstatavo pirmosios instancijos teismas, NŽT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 49S-848 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“, V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini)

rėžiniame kaime valdytos žemės grąžinant natūra 0,0134 ha žemės sklypą.75. Vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad NŽT 2017 m. gegužės 30 d. rašte 1SS-1470-(9.5.) „Dėl

skundo nagrinėjimo“ pripažino, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus komisija sprendimą pripažinti teisingomis 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją ir 2011 m. balandžio 21 d. patikslintą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografiją priėmė neišsiaiškinusi, dėl kokių priežasčių bendras žemės plotas, į kurį buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra didesnis nei žemės plotas, kuris nustatytas vykdant šio kaimo kartografavimo darbus, pažymi, kad ši aplinkybė nėra reikšminga šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimu ir pan., nevertinami, kadangi nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku.

76. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, įvertinusi tai, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, todėl tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų I. B. ir J. M. (J. M.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. A-5786-556/2019Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00253-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=04b237b0178111ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant užsieniečiui G. S. (G. S.), jo atstovui advokatui Karoliui Merkevičiui,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Janinai Brovko,vertėjams Gitanai Aleliūnaitei ir Sakhizadui Mohammadui Raufui (Sakhizada Mohammad Rauf),viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys

neskelbtini) piliečio G. S. (G. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio G. S. (G. S.) sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečiui G. S. (G. S.) (toliau – ir Užsienietis) paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2020 m. sausio 15 d.

2. Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad Užsienietis 2019 m. liepos 11 d. buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III reglamentą. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimu Užsienietis sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. spalio 15 d. Užsienietis apskundė šį teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau Užsieniečio skundas netenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Užsieniečio asmenybė dar tik nustatinėjama, taip pat nėra pakankamai duomenų, iš kurių neginčytinai galima būtų nustatyti, kad Užsienietis bendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, Užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio motyvai nėra pakankamai aiškūs. Teismas, atsižvelgdamas į Užsieniečio elgesį kitose valstybėse, kai jo atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, nustatė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad Užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, gali pasinaudoti laisvo judėjimo galimybe. Užsieniečių registracijos centras prašė pratęsti sulaikymo terminą atsižvelgiant ir į tai, kad Užsienietis, būdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, per šiuos tris mėnesius du kartus pažeidė vidaus tvarkos taisykles. Šiuo metu Užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio nagrinėjamas iš esmės, nagrinėjimo trukmė 3–6 mėn.

3. Užsienietis paaiškino, kad jis sulaikytas neteisėtai, prašė jam, kaip ir kitiems užsieniečiams, taikyti apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

4. Užsieniečio atstovė nurodė, kad Užsieniečio tapatybė nustatyta, nes Užsieniečių registracijos centras patvirtino, kad Lietuvos Respublika Užsieniečiui buvo išdavusi vizą. Užsienietis prieglobsčio prašytojas, jis sulaikytas jau tris mėnesius ir Užsieniečio sulaikymo termino pratęsimas neturėtų būti grindžiamas tais pačiais pagrindais. Užsieniečio atstovė nurodė, kad Užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio išnagrinėjimo terminas neaiškus, Užsienietis gailisi, kad nesilaikė nustatytos tvarkos, todėl prašė Užsieniečių registracijos centro teikimo netenkinti arba paskirti Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. spalio 11 d. sprendimu Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino ir pratęsė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimu Užsieniečiui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2020 m. sausio 15 d.

6. Teismas nustatė, kad 2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikai iš Amsterdamo pagal Dublino III Reglamentą perduotas Užsienietis. Užsienietis 2019 m. liepos 15 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad Užsienietis pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko 2017 m. gruodžio 17 d., turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, galiojusią iki 2018 m. sausio 14 d., 2017 m. gruodžio 22 d. iš Lietuvos išvyko į Vokietiją ir ten pasiprašė prieglobsčio. Vokietija nustačiusi, kad už jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą atsakinga Lietuvos Respublika, priėmė sprendimą grąžinti užsienietį į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III Reglamentą, tačiau Užsienietis nenorėjo būti grąžintas į Lietuvą ir iš Vokietijos 2019 m. sausio 11 d. pabėgo į Nyderlandų Karalystę, kur taip pat pasiprašė prieglobsčio. Teismas nustatė, jog pagal SIS Asmens paieškos duomenis, Vokietija paskelbusi draudimą Užsieniečiui nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2020 m. sausio 10 d. atvykti į Šengeno erdvę.

7. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimu Užsienietis sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. spalio 15 d. Užsienietis šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Užsieniečio apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Užsieniečio skundo netenkino, konstatavęs, kad yra pagrindas sulaikyti Užsienietį vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu bei 5 dalies 1 punktu, nes Užsieniečio asmenybė dar tik nustatinėjama, taip pat nėra pakankamai duomenų, iš kurių neginčytinai galima būtų nustatyti, kad Užsienietis bendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, Užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio motyvai nėra pakankamai aiškūs, taip pat, atsižvelgiant į Užsieniečio elgesį kitose valstybėse, kai jo atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, yra pakankamas pagrindas manyti, kad Užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, gali pasinaudoti laisvo judėjimo galimybe.

8. Teismas nusprendė, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo Užsieniečio teisinė padėtis ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu užsieniečiui paskirtas sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, nepasikeitė – Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, tačiau jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje šiuo metu neišnagrinėtas, dėl to šio prašymo motyvai nėra aiškūs, ir išlieka pagrindas manyti, kad Užsienietis, turėdamas galimybę laisvai judėti, gali bandyti neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tuo trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso (prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo ir iš to kylančių teisinių pasekmių), todėl sulaikymas nagrinėjamu atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl Užsieniečio teisinio statuso būtų priimtas ir įvykdytas, ir labai tikėtina, kad minėtas tikslas nebus pasiektas taikant alternatyvią sulaikymui priemonę.

III.

9. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkinti iš dalies, pritaikant Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – Užsieniečio apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

10. Užsienietis nurodo, jog turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl teismas, spręsdamas dėl Užsieniečio sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies, 4 dalies 2 punkto, 5 dalies 1 punkto nuostatas.

11. Užsienietis aptaria Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada yra galimas prieglobsčio prašytojų sulaikymas, bei akcentuoja minėto straipsnio 4 dalies 2 punktą, kurio pagrindu privalo būti tenkinamos dvi sąlygos, t. y. sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); yra rimtas pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo

iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis aptaria Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose įtvirtintas aplinkybes, kurios vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, bei pabrėžia 10 punktą, kuris įtvirtina, jog užsienietis prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Užsienietis vadovaujasi Priėmimo sąlygų direktyvos (2013/33/ES) 9 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad sulaikymas neturi trukti ilgiau, nei to pagrįstai reikia atitinkamoms procedūroms atlikti.

12. Užsienietis vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtintu gero administravimo principu (žr. 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1823-822/2015) ir teigia, jog jo sulaikymas tęsiasi jau keturis mėnesius, t. y. nuo 2019 m. liepos 11 d., o siekiant išsiaiškinti Užsieniečio prieglobsčio motyvus Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) jau turėjo atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą. Užsienietis nurodo, kad jo apklausa vis dar nebuvo atlikta, todėl akivaizdu, kad anksčiau nurodyti deramo kruopštumo ir gero administravimo imperatyvai yra pažeisti, o tai reiškia, kad prieglobsčio prašytojo sulaikymas prieštarauja Įstatymo 114 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. Užsienietis pabrėžia, kad atsižvelgiant į laikotarpį, praėjusį nuo Migracijos departamento sprendimo nagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, Migracijos departamentas turės priimti papildomą sprendimą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo pratęsimo (Įstatymo 81 str. 2 d.), kas sąlygos dar šiurkštesnį aukščiau nurodytų reikalavimų pažeidimą.

13. Užsienietis pakartoja bylos faktines aplinkybes ir atkreipia dėmesį, kad jo išsiuntimo / grąžinimo klausimas nėra išspręstas, o prieglobsčio prašymas vis dar nagrinėjamas, todėl jis suinteresuotas gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tikrai neketina pasislėpti ar kitaip pažeisti Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo. Užsienietis nurodo, kad objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo nebendradarbiavimą su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ar darbuotojais, byloje nėra pateikta ir akcentuoja, jog teismas tinkamai nepagrindė ir neįrodė pagrindo pratęsti Užsieniečio sulaikymą dar trims mėnesiams tikslu nustatyti jo prieglobsčio prašymo motyvus.

14. Užsienietis teigia, jog teismo sprendimas grindžiamas tuo, kad Užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.). Užsienietis nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad jis sulaikytas jau ilgiau nei keturis mėnesius, taip pat pakartotinai nurodžius, jog Lietuva prisiėmė atsakomybę dėl jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo, pripažindama, kad būtent šiam asmeniui išdavė Šengeno vizą, t. y., asmens tapatybė nustatyta, laikytina, kad teismas nepagrįstai grindė jo sulaikymo pratęsimą Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

15. Užsienietis teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą sulaikyti Užsienietį, tokia priemonė neproporcinga. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl turėtų būti taikoma Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

16. Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Užsieniečių registracijos centras pakartoja faktines bylos aplinkybes ir teigia, jog teismas įvertino visas byloje esančias aplinkybes ir nusprendė, kad Įstatyme nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais, kaip tik suvaržius Užsieniečio laisvę, o Užsieniečio sulaikymo pagrindai nėra išnykę, t. y. nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo Užsieniečio teisinė padėtis ir faktinės aplinkybės nepasikeitė.

18. Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad Užsienietis, atvykęs į Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą nepasiteiravo pareigūnų, kurie tikrino jo dokumentus bei atvykimo teisėtumą, apie galimybę pateikti prieglobsčio prašymą, o nuvykęs į Vokietiją, prieglobsčio prašymą pateikė iškarto, taigi daro išvadą, kad Užsienietis sąmoningai nenorėjo pateikti prieglobsčio prašymą Lietuvoje. Užsieniečių registracijos centras pažymėjo, kad Užsienietis 2,5 metų slapstėsi nuo kompetentingų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų atstovų, vengdamas perdavimo į Lietuvos Respubliką. Užsieniečių registracijos centras nesutinka su Užsieniečio teiginiais, jog nėra duomenų apie tai, kad jis nebendradarbiauja su atsakingomis institucijomis ir pabrėžia, kad Užsieniečiui buvo pranešta apie priimtą sprendimą dėl jo perdavimo Lietuvai, tačiau jis pasinaudojo laisvo judėjimo Šengeno erdvėje galimybe ir slapčia, nepranešęs Vokietijos pareigūnams, neteisėtai išvyko į Nyderlandų Karalystę, neturėdamas tinkamų kelionės dokumentų. Užsieniečių registracijos centras daro išvadą, kad Užsieniečio elgesys yra apgalvotas, veiksmai pasireiškia tyčia, suvokiant savo veiksmų pasekmes.

19. Užsieniečių registracijos centras nesutinka su Užsieniečio teiginiu dėl gero administravimo principo nesilaikymo ir nurodo, kad Migracijos departamentas 2016 m. spalio 16 d. raštu Nr. 10K-44063 informavo, kad Užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminas – 2020 m. sausio 16 d., šiuo metu yra atlikti teisės aktuose nurodyti patikrinimai, renkama reikalinga informacija apie Užsieniečio kilmės valstybę, o tam, kad būtų priimtas pagrįstas sprendimas ir įvertinti visi prašymo suteikti prieglobstį motyvai, prieš priimant sprendimą būtina atlikti Užsieniečio apklausą. Užsieniečių registracijos centras nurodo, kad Migracijos departamentas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad Užsienietis gali norėti pasislėpti ir tuomet Migracijos departamentas neturės galimybės atlikti jo apklausos, tinkamai išnagrinėti prašymą ir priimti sprendimą jo prieglobsčio byloje.

20. Užsienietis ir jo atstovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio metu palaikė apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Užsienietis paaiškino, kad 2019 m. liepos 13 d. buvo sulaikytas 48 val., o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimu sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. spalio 15 d. Užsienietis nurodė apie pažeidžiamą teisę į gerą administravimą, akcentavo, jog siekė bendradarbiauti su institucijomis (teikė prašymus dėl susitikimų), jo prieglobsčio prašymo tikslas – tęsti studijas sporto srityje, todėl pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę, neketina savavališkai išvykti, nes jau žino tokio savo poelgio pasekmes. Užsienietis nurodė, kad nekelia grėsmės viešajai tvarkai.

21. Užsieniečių registracijos centro įgaliota atstovė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio metu palaikė teikime išdėstytą poziciją, akcentavo, jog Migracijos departamentas gali turėti papildomų klausimų Užsieniečiui, kurių užduoti, remiantis bylos medžiaga, gali nebūti galimybės, jeigu bus pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė. Užsieniečių registracijos centras patvirtino, kad Užsienietis 2019 m. liepos 13 d. buvo sulaikytas 48 val., teigė, jog jo sulaikymo pagrindai egzistuoja, Migracijos departamentas kiekvieną atvejį vertina individualiai. Užsieniečių registracijos centras akcentavo, kad Užsienietis nebendradarbiauja su institucijomis, nes tikisi nepalankių sprendimų ir nesiruošia jų vykdyti.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje spręstina dėl Užsieniečių registracijos centro teikimo pratęsti Užsieniečio sulaikymo terminą iki 2020 m. sausio 15 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 5 dalies 2 punkto, 114 bei 116 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą ir pratęsė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimu sulaikyto Užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2020 m. sausio 15 d.

24. Užsienietis su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, jog jis yra sulaikytas jau keturis mėnesius, siekiant išsiaiškinti jo prieglobsčio motyvus, tačiau Migracijos departamentas Užsieniečio apklausos dar neatliko. Užsienietis teigia, jog jis tikrai neketina pasislėpti, o jo tapatybė nustatyta, nes jam buvo išduota Šengeno viza.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (liet. kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, tačiau sulaikymas, jei egzistuoja

Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, užsieniečiui gali būti taikomas ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014; 2019 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4646-822/2019). Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5114-575/2019).

27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyti Užsieniečio sulaikymo pagrindai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo bei pasibaigus sulaikymo terminui nėra pasikeitę. Bylos duomenys patvirtina, kad prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra nagrinėjamas iš esmės, atlikti teisės aktuose numatyti patikrinimai, renkama reikiama informacija apie Užsieniečio kilmės valstybę, tačiau prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai nėra visiškai aiškūs, o tam būtina atlikti Užsieniečio apklausą. Atsižvelgiant į tai, kad Užsienietis jau kartą pasinaudojo laisvu asmenų judėjimo režimu ir neteisėtai bei sąmoningai išvyko į Nyderlandų Karalystę, laikytina, kad nebendradarbiavimo su kompetentingomis institucijomis faktas taip pat nėra išnykęs.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio sistema ir yra pagrindas manyti, jog jis (Užsienietis) gali pasislėpti siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas tai aiškiai pagrindė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

29. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, jog sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinama aplinkybė, jog jis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena). Bylos duomenys patvirtina, kad Užsienietis gyvena Užsieniečių registracijos centre, duomenų apie Lietuvos Respublikoje deklaruotą gyvenamąją vietą nėra, jis neturi teisėto pragyvenimo šaltinio, nėra saistomas jokiais ryšiais Lietuvos Respublikoje.

30. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, Užsieniečio atžvilgiu buvo pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Apeliaciniame skunde, teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su Užsieniečio sulaikymo pratęsimo pagrįstumu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visetą ir esant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytiems sulaikymo pagrindams, konstatuoja, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas, t. y. išlieka tikimybė, jog taikant alternatyvią sulaikymui priemonę, Įstatymo tikslas nebus pasiektas. Tačiau apskųstas teismo sprendimas vis dėlto turi būti pataisytas dėl sulaikymo termino netinkamo skaičiavimo.

31. Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad į Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje (pagal dabar galiojančią Įstatymo redakciją) nustatytus sulaikymo terminus turi būti įskaičiuojama ne tik teismo sprendimu paskirto ar pratęsto sulaikymo, bet ir policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūno sprendimu taikyto sulaikymo trukmė (iki 48 val., Įstatymo 114 str. 1 d.). Aiškinant priešingai, būtų sudarytos prielaidos paneigti Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje nustatytus terminus, pavyzdžiui, sistemingai sulaikant asmenis 48 valandoms keletą (keliolika) kartų iš eilės. Antra, maksimalus šešių mėnesių sulaikymo terminas, numatytas Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje, gali būti taikomas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kadangi Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta: „Užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams <…>“ ir šioje normos dalyje nėra išskiriami užsieniečiai pagal tai, kokios procedūros jų atžvilgiu yra vykdomos (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014; 2019 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5382-261/2019).

32. Bylos duomenys patvirtina, kad Užsienietis Užsieniečių registracijos centre faktiškai sulaikytas 2019 m. liepos 13 d. Vadinasi, nagrinėjamu atveju maksimalus galimas Užsieniečio sulaikymo terminas baigiasi 2020 m. sausio 13 d. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, tačiau

neatsižvelgė į nuostatas išdėstytas šio baigiamojo teisės akto 31 punkte, todėl nepagrįstai pratęsė Užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2020 m. sausio 15 d., tokiu būdu viršijant 6 mėnesių sulaikymo terminą. Dėl nurodytų aplinkybių Užsieniečio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.


n u t a r i a:

Užsieniečio (duomenys neskelbtini) piliečio G. S. (G. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį

išdėstyti taip: Teikimą tenkinti. Pratęsti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui G. S. (G. S.), gim. (duomenys neskelbtini), paskirto sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2020 m. sausio 13 d.










Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Ž. K., A. K., E. A. ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. K., R. M., S. J., E. G., Ž. L., E. K., R. M., A. K., E. A., I. G., J. V., V. P. ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai, Kauno Žaliakalnio progimnazijai dėl sprendimų panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d0817820178011ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai Ž. K., R. M., S. J., E. G., Ž. L., E. K., R. M., A. K., E. A., I. G., J. V., V. P. ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos taryba (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių ir klasių komplektų skaičiaus Kauno miesto savivaldybės biudžetinėse bendrojo ugdymo mokyklose 2018–2019 mokslo metais nustatymo, pritarimo priešmokyklinio ugdymo grupių ir klasių komplektų skaičiui viešosiose švietimo įstaigose, kuriose savivaldybė yra dalininkė, 2018–2019 mokslo metais ir prašymų priimti mokytis priėmimo laiko nustatymo“, 4 priedo dalį, kurioje numatyta, kad prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos (toliau – ir Progimnazija) mokinių ir klasių skaičiaus pridedamas Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos (toliau – ir Mokykla) klasių komplektų skaičius (toliau – ir 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69); 2) panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-142 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. T-116 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-142); 3) panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-141 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-141).

2. Pareiškėjai Mokyklos taryba, E. A., I. G., J. V. ir V. P. taip pat prašė panaikinti ir atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-155 „Dėl nekilnojamojo turto A. Stulginskio g. 61, Kaune, perdavimo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise“ (toliau – ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-155).

3. Pareiškėjai paaiškino, jog jie yra Progimnazijoje besimokančių mokinių tėvai, kurie skundžia sprendimus, susijusius su Mokyklos reorganizavimu, prijungiant šią Mokyklą prie Progimnazijos ir Mokyklos mokinius (klases) nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. perkeliant į Progimnaziją. Pareiškėjai nurodė, kad 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 pažeidžia teisėtumo principą, nes visiškai neatsižvelgta į Progimnazijoje besimokančių vaikų interesus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 ir 14 straipsnių normose. Pareiškėjai teigė, kad jau ir šiuo metu Progimnazijoje trūksta patalpų joje besimokančių vaikų normalioms ugdymo sąlygoms užtikrinti. Į Progimnazijos mokinių bendruomenę įsiliejus dar daugiau kaip šimtui Mokyklos vaikų, ugdymo sąlygos dar labiau pablogėtų. Pareiškėjai nurodė, kad 2018 m. vasario 27 d. sprendime Nr. T-69 nedetalizuota, kaip konkrečiai vyks Mokyklos vaikų perkėlimas į Progimnaziją, su Progimnazijos tėvų bendruomene dėl klasių komplektavimo prieš 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 priėmimą niekas nesikonsultavo ir neinformavo apie 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 įgyvendinimo pasekmes. Pareiškėjai teigė, jog atsakovo sprendimais į Progimnaziją perkeliama mokytis dar virš 100 naujų mokinių ir tai iš esmės pablogintų jau ir taip prastas higienos sąlygas Progimnazijoje, pažeistų mokinių interesus.

4. Pareiškėjai nurodė, kad 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 priimtas pažeidžiant nustatytas procedūras, nes jo 4 ir 5 priedai patvirtinti kitokio turinio nei buvo viešai paskelbti sprendimo projekto priedai. Viešai paskelbtame šio 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 projekto 4 priede nurodyta, kad 2018–2019 mokslo metais Progimnazijoje mokysis 529 mokiniai, o priimto 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priede nurodyta, kad Progimnazijoje mokysis 634 mokiniai (t. y. pridėti 105 Mokyklos mokiniai). Pareiškėjai teigė, kad atsakovo tarybos nariams nebuvo atskleista informacija, kad svarstomu projektu yra iš esmės keičiama situacija lyginant su viešai paskelbto sprendimo projekto tekstu. Viešai paskelbto 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 projekto 5 priedo lentelės „Priešmokyklinio ugdymo grupių ir klasių komplektų skaičius pradinės mokyklos tipo bendrojo ugdymo mokyklose, vykdančiose priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas, 2018–2019 mokslo metais“ 1 pozicijoje buvo nurodyta Mokykla, buvo numatyta, jog Mokyklos 1–4 klasėse komplektuojama po dvi klases ir, kad iš viso Mokykloje mokysis 150 mokinių. Pareiškėjai teigė, kad atsakovo priimto 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 5 priedo lentelėje Mokyklos jau nebeliko, t. y. visi 150 vaikų buvo pridėti prie Progimnazijos mokinių skaičiaus. 2018 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T-69 yra patvirtinti priedai (lentelės), kurie nebuvo viešai paskelbti kartu su šio sprendimo projektu, o būtent lentelėse pateikiami klasių komplektų ir mokinių

skaičiai sudaro ginčijamo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 esmę. Pareiškėjai teigė, kad tokie atsakovo veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nes savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai. Be to, atsakovas pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies normą, kurioje nustatyta, kad apie įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais meras ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka praneša visiems tarybos nariams, gyventojams ir seniūnaičiui, kai svarstomi klausimai yra susiję su jo atstovaujama gyvenamosios vietovės bendruomene. Pareiškėjai nurodė, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punkte įtvirtintą savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus principą, to paties straipsnio 10 punkte įtvirtintą veiklos skaidrumo principą, taip pat Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą teisėkūros subjektų konsultavimosi su visuomene pareigą. Pareiškėjai teigė, kad nebuvo teisinio pagrindo 2018 m. vasario 27 d. sprendimui Nr. T-69 priimti, o ypač svarbu yra ir tai, kad atsakovo 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. T-116 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo“ nustatytas abiejų ugdymo įstaigų reorganizacijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. terminas ginčijamo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 priėmimo metu buvo jau pasibaigęs, o joks kitas sprendimas dėl reorganizavimo nebuvo priimtas.

5. Pareiškėjai nurodė, kad skundžiami 2018 m. kovo 20 d. atsakovo sprendimai Nr. T-141 ir Nr. T-142 prieštarauja teisėtumo principui, nes pažeistos Vietos savivaldos įstatymo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo teisėkūros procese ir vietos savivaldoje, be to, atsakovo sprendimai susiję su vaikų interesais – t. y. ta sritimi, kurioje valdžios įstaigos įpareigotos priimti itin atsakingus ir pamatuotus sprendimus. Pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punkto ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnio normas, Progimnazijos mokinių tėvai nebuvo informuoti apie planuojamą reorganizaciją. Progimnazijos tėvų bendruomenė nebuvo įtraukta į Mokyklos ir atsakovo teisminius ginčus ir nebuvo informuota apie jų baigtį bei jų įtaką Progimnazijos ugdymo procesui. Pareiškėjai teigė, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Progimnazijoje yra nustatyti higienos normų pažeidimai, susiję su patalpų nepritaikymu esamam Progimnazijos mokinių skaičiui, prieš priimdamas 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-141, nepaklausė Progimnazijos bendruomenės ir tarybos nuomonės, ji nebuvo atsakovo gauta, su ja nesupažindinta Švietimo ir mokslo ministerija, kaip to reikalauja Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjų Mokyklos tarybos, E. A., I. G., J. V. ir V. P. atstovė (toliau – ir Atstovė), pritardama kitų pareiškėjų atstovo argumentams, papildomai nurodė, jog reorganizavimo būdas nėra pagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis, sprendimuose nėra įvertinti individualūs Mokyklos bendruomenės poreikiai ir nenurodyta kaip jie bus užtikrinti Mokyklą prijungus prie Progimnazijos, atsakovas prieš priimdamas ginčijamus Sprendimus neanalizavo Mokyklos ir Progimnazijos strateginių tikslų skirtingumo.

6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad jis yra Kauno miesto mokyklų tinklą formuojanti institucija, o taip pat ir pastato, kuriame yra

įsikūrusi Mokykla, savininkas. Atsakovas pažymėjo, kad be kitų sprendimo reorganizuoti šią Mokyklą priėmimo pagrindų, susirūpinimas nepatenkinama Mokyklos pastato būkle taip pat buvo vienas iš Mokyklos, kaip juridinio asmens reorganizavimo, motyvų. Atsakovas nusprendė reorganizuoti Mokyklą, ne tik siekdamas užtikrinti Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatą, bet ir dėl to, kad Mokyklos pastatas yra nusidėvėjęs, jis nebeatitinka galiojančiais teisės aktais keliamų reikalavimų Mokyklos pastatui. Jo rekonstrukcija, siekiant pastatą pritaikyti mokymo reikmėms, t. y. kad jis atitiktų visus ugdymo įstaigos pastatams keliamus reikalavimus, pareikalautų neproporcingai didelių finansinių išlaidų. Atsižvelgiant į Žaliakalnio seniūnijoje esančių bendrojo ugdymo mokyklų tinklą, į tai, kad tik nedidelė dalis vaikų iš Mokyklai priskirtos teritorijos (šiais mokslo metais tik 42) lanko šią Mokyklą, į tai, kad Mokyklos pastatas nusidėvėjęs ir sprendimas skirti lėšas šio pastato rekonstrukcijai tiek, kad ji atitiktų šiuolaikinei mokyklai keliamus reikalavimus, neatitiktų savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo racionalumo ir ekonomiškumo principo, buvo nuspręsta reorganizuoti juridinį asmenį, sudarant galimybę tęsti šios Mokyklos mokinių ugdymą tinkamoje aplinkoje. Atsakovas taip pat nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. T-214 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2012–2015 metų bendrojo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ nusprendė pakeisti Kauno miesto savivaldybės bendrojo

ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2012–2015 metų bendrąjį planą ir jame nurodė, kad pradedamas Mokyklos reorganizavimo procesas. Minėto sprendimo teisėtumą šios Mokyklos bendruomenės nariai skundė teismui (administracinė byla Nr. eI-3276-406/2015), kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu skundą atmetė.

8. Atsakovas paaiškino, kad pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“ patvirtintą Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrąjį planą buvo numatyta reorganizuoti Mokyklą, prijungiant ją prie Progimnazijos iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės taryba 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. T-116 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo“ nusprendė sutikti, kad Mokykla būtų reorganizuota iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., prijungiant ją prie Progimnazijos. Šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad reorganizavimo būdas – Mokykla prijungiama prie Progimnazijos, o reorganizavimo tikslas – racionalesnis ir efektyvesnis turimų išteklių panaudojimas; reorganizuojama biudžetinė įstaiga – Mokykla; reorganizavime dalyvaujanti biudžetinė įstaiga – Progimnazija. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-117-428/2017 Mokyklos mokinių tėvų skundas buvo atmestas. Dėl galiojusių reikalavimo užtikrinimo priemonių, Kauno miesto savivaldybė negalėjo toliau tęsti ir įgyvendinti priimtų sprendimų dėl Mokyklos reorganizavimo. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimas, kuriuo nustatyta, kad Mokyklos reorganizavimas yra teisėtas, turi prejudicinę galią.

9. Atsakovas pažymėjo, jog 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 yra priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 5 punktu ir 7 straipsnio 7 punktu, Švietimo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Taisyklėmis, Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų sąrašas), 3 punktu ir atsižvelgiant į Priėmimo į Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-33 „Dėl Priėmimo į Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Atsakovas teigė, jog Kriterijų sąraše imperatyviai reglamentuota, kad Kauno miesto savivaldybės taryba tokį sprendimą privalo priimti iki kovo 31 d. Atsakovas nurodė, kad priimdamas 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69, jau žinojo apie įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-l17-428/2017, kuriuo buvo atmestas skundas visa apimtimi, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skunde nurodytu motyvu, kad 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 pažeidžia teisėtumo principą. Atsakovas teigė, kad Kauno miesto savivaldybė, tiksliai paaiškėjus visų norinčiųjų ugdytis Progimnazijoje mokinių skaičiui, gali priimti sprendimą suteikti papildomas patalpas Progimnazijai. Priimant 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69 jis buvo derinamas su Progimnazijos vadovu, kuris patikino atsakovą, kad Progimnazijoje visi numatomi 24 mokinių komplektai tilps. Atsakovas teigė, jog galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatytos pareigos Kauno miesto savivaldybės tarybai nustatant klasių komplektų ir vaikų skaičių jose, konsultuotis arba informuoti visus mokyklų, minimų tokiuose sprendimuose bendruomenių narius – tiek visų Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų mokinius, jų tėvus ir mokytojus. Priimant tokius sprendimus konsultuojamasi ir sprendimų projektai derinami tik su sprendimo projekte minimų mokyklų vadovais. Dėl pareiškėjų skundo argumento, kad Visuomenės sveikatos centras yra užfiksavęs higienos normų pažeidimus Progimnazijoje, atsakovas pabrėžė, kad šie argumentai jau buvo teismų įvertinti nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-l17-428/2017. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad jeigu jis būtų priėmęs sprendimo projektą tokį, koks jis buvo projekte, tai kaip tik priešingai – tai būtų suklaidinęs tiek Progimnazijos, tiek Mokyklos bendruomenes ir sukėlęs lūkesčių, kad net ir laimėjusi teisminius procesus, Kauno miesto savivaldybė atsisako ketinimo reorganizuoti Mokyklą, nes nustato klasių komplektų skaičių ir vaikų skaičių jose atskirai kiekvienai mokyklai. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų skunde nurodytu motyvu, kad buvo pažeistos Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 ir 10 punktų, 13 straipsnio 5 dalies, 8 dalies ir Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas) 74 punkto nuostatos. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjų skunde nurodytais argumentais, kad 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-142 prieštarauja teisėtumo principui. Atsakovas

pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai numato, kad su mokyklų bendruomenėmis būtų konsultuojamasi priimant planavimo sprendimus. Tai ir buvo padaryta. Progimnazijos bendruomenė sutiko su planuojama Mokyklos reorganizacija ir prieštaravimų 2016 metais vykdant viešą mokyklų tinklo plano svarstymą su bendruomenėmis prieš priimant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrasis planas, ir pagal kurio dalį buvo numatyta reorganizuoti Kauno miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Mokyklą, prijungiant ją prie biudžetinės įstaigos Progimnazijos iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., niekada nereiškė.

II.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjų Ž. K., A. K., E. A. ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrąjį planą, buvo numatyta reorganizuoti Kauno miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Mokyklą, prijungiant ją prie biudžetinės įstaigos Progimnazijos iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės taryba 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. T-l16 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo“ nusprendė sutikti, kad Kauno miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Mokykla būtų reorganizuota iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., prijungiant ją prie biudžetinės įstaigos Progimnazijos, šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad reorganizavimo būdas – Mokykla prijungiama prie Progimnazijos, o reorganizavimo tikslas – racionalesnis ir efektyvesnis turimų išteklių panaudojimas; reorganizuojama biudžetinė įstaiga – Mokykla; reorganizavime dalyvaujanti biudžetinė įstaiga – Progimnazija.

12. Teismas konstatavo, jog Kriterijų sąrašo 3 punkte imperatyviai reglamentuota, kad Kauno miesto savivaldybės taryba tokį sprendimą privalo priimti iki kovo 31 d. Teismas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl klasių komplektų skaičiaus, mokinių skaičiaus jose bei grupių skaičiaus ir vaikų skaičiaus vidurkio jose nustatymo yra programinio turinio teisės aktas – t. y. juo pasisakoma apie minėtus planuojamus klasių, mokinių jose, grupių ir vidurkio jose nustatymo skaičius ateinantiems mokslo metams, – t. y. 2018–2019 mokslo metams. Teismas nustatė, kad priimdamas 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69 atsakovas išreiškė savo valią, kad sprendimai dėl Mokyklos reorganizavimo, prijungiant ją prie Progimnazijos, bus vykdomi toliau, t. y. mokyklos reorganizacija turėtų būti baigta iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., kadangi nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. visi Mokyklos klasių komplektai pridedami prie Progimnazijos klasių komplektų.

13. Teismas sprendė, kad nepagrįstas skundo motyvas, jog 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 pažeidžia teisėtumo principą, kadangi argumentai yra tik tėvų deklaratyvūs nuogąstavimai dėl galimai ateityje galinčių pablogėti mokinių ugdymosi sąlygų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog Kauno miesto savivaldybė, tiksliai paaiškėjus visų norinčiųjų ugdytis Progimnazijoje mokinių skaičiui, gali priimti sprendimą suteikti papildomas patalpas Progimnazijai, kad Mokyklos mokinių perkėlimas į Progimnaziją (ar jungiant konkrečias klases, ar komplektuojant atskiras) yra išimtinai Mokyklos vadovo diskrecija. Teismas nurodė, jog tvarką, kad mokyklos vadovas turi teisę priimti sprendimus dėl konkrečių klasių komplektavimo, pagrindžia Švietimo įstatymo 29 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, Taisyklių, Kriterijų sąrašo, Nuosekliojo mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas tvarkos aprašo, patvirtinto Švietimo ir mokslo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. ISAK-556 „Dėl Nuosekliojo mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas tvarkos aprašo patvirtinimo“, Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ISAK-1106 „Dėl Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatos, numatančios, jog nustatomas klasių komplektų skaičius ir vaikų skaičius jose priklauso nuo praeitais mokslo metais sukomplektuotų klasių skaičiaus, mokykloje esančių vaikų faktinio skaičiaus ir šio skaičiaus pokyčių, vykdomų ugdymo programų įvairovės ir kitų faktorių ir tokią informaciją savivaldybei teikia mokyklos vadovas.

14. Teismas nurodė, jog dėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad Visuomenės sveikatos centras yra užfiksavęs higienos normų pažeidimus Progimnazijoje, nepasisako, kadangi šie argumentai jau buvo teismų įvertinti, nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-117-428/2017, o naujų faktų ar aplinkybių pareiškėjai teismui nepateikė.

15. Teismas pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“, įvade nurodyta, jog Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrasis planas – Kauno miesto savivaldybės mokyklų, teikiančių bendrąjį pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, pertvarkos trumpalaikė strategija, kuria siekiama sukurti efektyvumo, prieinamumo ir kokybės reikalavimus atitinkantį mokyklų tinklą Kauno miesto savivaldybėje, pakankamai turėti pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo švietimo programų teikėjų, sudaryti kokybiškas sąlygas visiems vietos bendruomenės nariams ugdytis ir užtikrinti pedagoginę, psichologinę, specialiąją ir socialinę pedagoginę pagalbą. Šio plano 1 priede numatyta, kad jo tikslas – sudaryti sąlygas mokinių kokybiško ugdymosi poreikių tenkinimo tęstinumui skirtingo tipo mokyklose, įgyvendinant pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas. Kaip viena iš esminių nuostatų numatytas pradinių mokyklų perkėlimas į laisvas bendrojo ugdymo mokyklų patalpas esant galimybei. Teismas nurodė, kad atsakovas nusprendė toliau tęsti reorganizavimo procedūras ir Mokyklą reorganizuoti iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.

16. Teismas nurodė, kad Reglamento 74 punkte nurodyta, kad sprendimų projektai, atitinkantys Teisėkūros pagrindų įstatymą, dokumentų rengimo ir įforminimo, taip pat Reglamento 72 ir 73 punktuose nurodytus reikalavimus, teikiami komitetams ir tarybai svarstyti atitinkama tvarka. Reglamento 82 punkte numatyta, kad tarybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki tarybos posėdžio svarstytinus klausimus kartu su įregistruotais sprendimų projektais meras privalo įtraukti į posėdžio darbotvarkę. Jeigu meras svarstytinų klausimų į posėdžio darbotvarkę neįtraukia, dėl jų įtraukimo į darbotvarkę sprendžia taryba Reglamento 96 punkte nustatyta tvarka. Tarybos posėdžio darbotvarkė ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki tarybos posėdžio paskelbiama savivaldybės interneto svetainėje. Reglamento 96 punkte nurodyta, kad posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta ar pakeista tarybos sprendimu komiteto, komisijos, frakcijos ar 1/3 dalyvaujančių posėdyje tarybos narių, jei dėl šių siūlymų sprendimų projektai, parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka, įregistruoti ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios. Ši nuostata netaikoma siūlymams, susijusiems su norminio pobūdžio sprendimų projektų pateikimu. Teismas nurodė, kad byloje pateikti detalūs metaduomenys patvirtina, jog sprendimo projektas buvo įregistruotas 2018 m. vasario 27 d. Teismas nurodė, jog Reglamento 112 punkte nustatyta, kad galimas ir sprendimo priėmimas, kuomet yra teikiamos sprendimo projekto pataisos. Tokie sprendimai taip pat priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma.

17. Teismas sutiko su atsakovo argumentais ir darė išvadą, jog konstatuoti šioje situacijoje, kad priimant 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69 buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas leidžia Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti kitokį, negu sprendimo projektas sprendimą, jo iš viso nepriimti, galima priimti sprendimą dėl iš anksto į darbotvarkę neįrašytų klausimų. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog Kauno miesto savivaldybės taryba 2018 m. liepos 24 d. priėmė naują sprendimą Nr. T-389, patikslindama 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priedo dalį dėl prie Progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamo Mokyklos klasių komplektų skaičiaus. Teismas nurodė, kad šio sprendimo (jo dalies) pareiškėjai neginčijo.

18. Atsižvelgęs į ginčo situacijos faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad atsakovo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių ir klasių komplektų skaičiaus Kauno miesto savivaldybės biudžetinėse bendrojo ugdymo mokyklose 2018–2019 mokslo metais nustatymo, pritarimo priešmokyklinio ugdymo grupių ir klasių komplektų skaičiui viešosiose švietimo įstaigose, kuriose savivaldybė yra dalininkė, 2018–2019 mokslo metais ir prašymų priimti mokytis priėmimo laiko nustatymo“ 4 priedo dalis, kurioje nutarta, kad prie Progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamas Mokyklos klasių komplektų skaičius, yra pagrįsta ir teisėta, nėra jokio pagrindo jos panaikinti.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašo panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-141, kuriuo buvo patvirtinti Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano pakeitimai. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą jurisprudenciją, vertino, ar skundžiami Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. kovo 20 d. sprendimai atitinka pirmiau minėtus kriterijus ir, ar sukelia pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes jo teisių, pareigų atžvilgiu. Teismas vadovavosi Švietimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalimi, 44 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 34 punktu, 35.1–35.5 punktais. Teismas nurodė, kad pareiškėjų skundžiamu 2018 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-141 yra keičiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m vasario 23 d. sprendimas Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės

bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“, kuris yra priimtas mokyklų tinklo kūrimo planavimo proceso inicijavimo stadijoje, t. y. pagal Taisyklių 35.5 punktą (savivaldybės Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano ir jo priedų projektus rengia savivaldybės vykdomoji institucija, tvirtina savivaldybės atstovaujamoji institucija). Teismas nustatė, kad sprendimų dėl konkrečių mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ar jų struktūrinių pertvarkymų pagal patvirtintą Mokyklų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo ar jų struktūrinių pertvarkymų planą priėmimas ir įgyvendinimas yra numatytas įgyvendinimo stadijoje, kuri yra aptarta Taisyklių 36 punkte. Teismas, atsižvelgęs į nurodyto proceso vykdymo stadijas, sprendė, jog Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrasis planas, kurio pakeitimus pareiškėjai ginčija, yra programinio pobūdžio dokumentas, kuriame formuojamas ir planuojamas tam tikrų veiksmų atlikimas ir kuris yra priimtas mokyklų tinklo kūrimo inicijavimo stadijoje (Taisyklių 35 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-141 yra vertinamas kaip tarpinis aktas, priimtas nurodytos procedūros metu.

20. Teismas vertino, kad šiuo atveju tiek Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. T-116, tiek 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-142 dėl minėto akto pakeitimų, sudarė prielaidas priimti galutinį sprendimą – atsakovo sprendimą reorganizuoti Mokyklą, kuris gali būti priimtas atlikus minėtus Biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnyje nurodytus biudžetinės įstaigos reorganizavimo procedūros veiksmus. Teismas nurodė, kad tik toks galutinis savivaldybės tarybos sprendimas pareiškėjams sukeltų materialines teisines pasekmes. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-142 negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 teisėtumo ir pagrįstumo gali būti teikiami grindžiant skundą dėl galutinio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo reorganizuoti Mokyklą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų teisės negali būti apgintos vienu iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų, todėl pareiškėjų skundo dalis dėl atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-141 panaikinimo, atmetė.

21. Teismas akcentavo, kad analogiškos pozicijos, vertinant tuos pačius kaip ir nagrinėjamoje byloje skundžiamus administracinius aktus, t. y. atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-141 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-142, laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-396-492/2018.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjai taip pat skundė atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-l55 „Dėl nekilnojamojo turto A. Stulginskio g. 61, Kaune, perdavimo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise“, kuriuo nuspręsta perduoti iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 753,81 kv. m negyvenamąsias patalpas (patalpos plane pažymėtos nuo 2–3 iki 2–22, II a., bendrojo naudojimo patalpos 1–45, 1–65, I a.; pastatas, kuriame yra patalpos, plane pažymėtas lC4p, unikalusis Nr. 1995-7033–7016 A. Stulginskio g. 61, Kaune, Mokyklai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nenurodė jokių šio sprendimo panaikinimo pagrindų, išskyrus deklaratyvias prielaidas, kad galimai ateityje, jeigu jų vaikai mokytųsi Progimnazijoje, į šias patalpas būtų perkeltas mokinių ugdymas. Teismas vertino, jog skundžiamu 2018 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-l55 buvo nuspręsta tik dėl patalpų suteikimo Mokyklai. Teismas nustatė, jog atsakovas nurodė, kad šis sprendimas priimtas dėl to, kad Mokyklos direktorė paprašė suteikti kitas tinkamas ugdymui patalpas, kadangi Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 2-4244-6(8.20) „Dėl leidimo-higienos paso galiojimo sustabdymo“ sustabdytas leidimo-higienos paso galiojimas. Teismas nurodė, jog šios aplinkybės pareiškėjai nepaneigė ir atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. eI-117-428/2017 buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nurodyto Visuomenės sveikatos centro sprendimo galiojimas buvo sustabdytas. Teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. vasario 23 d. įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo toks sprendimas pripažintas pagrįstu, Mokykla vykdyti ugdymo veiklos Savanorių pr. 91, Kaune, negali. Teismas padarė išvadą, kad 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-l55 atitinka Leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-632 „Dėl leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 58 punktą, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

23. Pareiškėjai Ž. K., Mokyklos taryba, E. A. ir A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

24. Pareiškėjai nurodo, kad spręsdamas dėl 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 teisėtumo, teismas vadovavosi vien atsakovo valia, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas turi teisę sprendimais tvirtinti dėl jo savivaldybės teritorijoje veikiančių ugdymo įstaigų klasių komplektavimo. Pažymi, kad 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 dalyje yra nustatyta, jog Mokyklos reorganizavimas 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 priėmimo dieną nebuvo galimas ir numatytas 2018/2019 mokslo metų pradžiai. Pareiškėjai teigia, jog tuo metu galiojo tik atsakovo 2016 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. T-116, kuriuo buvo nutarta reorganizuoti Mokyklą, prijungiant ją prie Progimnazijos iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Šis terminas 2018 m. vasario 27 d. jau buvo seniai pasibaigęs, o kito termino nei atsakovo priimti, nei kiti teisės aktai nebuvo nustatę (tai įvyko tik 2018 m. kovo 20 d. kitais ginčo sprendimais). Pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai nepadarė išvados, jog 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 neturėjo jokio teisinio pagrindo, kadangi nebuvo įmanoma žinoti ir numanyti, kokiu metu bus prie Progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamas Mokyklos klasių komplektų skaičius.

25. Pareiškėjai teigia, jog neaišku, kodėl teismas neįžvelgė procedūrinio pažeidimo atsakovui priimant 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69, kadangi, kaip nurodoma ir teismo sprendime, Reglamentas nustato, kad posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta ar pakeista ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog 2018 m. vasario 27 d. 9 val. posėdžio darbotvarkė buvo pakeista ne mažiau kaip 24 valandos iki jo pradžios ir akcentuoja, kad visuomenė ir pareiškėjai neturėjo jokios galimybės susipažinti su pakeista darbotvarke, nežinodami apie ją negalėjo atvykti į atsakovo posėdžių salę ir jos Reglamento nustatyta tvarka užsiregistruoti kalbėti posėdyje, kaip visuomenės atstovai. Pareiškėjai nurodo, kad tik 2018 m. vasario 23 d. po 15:10 val. (penktadienį iki sutrumpinto darbo laiko pabaigos 15:45 val.) atsakovas galėjo sužinoti apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskelbtą 2018 m. vasario 23 d. nutartį kitoje byloje Nr. eA-1930-624/2018, galėjusią lemti jų apsisprendimą keisti 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 projektą dėl klasių nebekomplektavimo Mokykloje. Pareiškėjai teigia, jog byloje nėra ir teismas nepareikalavo atsakovo pateikti jokių duomenų, kad 2018 m. vasario 26 d. (pirmadienį) nuo 8:00 iki 9:01 val. atsakovo sekretoriate buvo įregistruotas teikimas su šio sprendimo pakeitimo projektu. Pareiškėjai nurodo, kad byloje nesant įrodymų, jog 24 valandų terminas nebuvo pažeistas, teismas negalėjo vadovautis prielaidomis apie pažeidimo nebuvimą ir atmesti šią pareiškėjų skundo dalį.

26. Pareiškėjai teigia, jog teismas taip pat nepagrįstai nevertino higienos normų pažeidimų Progimnazijoje, kurie nors ir buvo jau užfiksuoti 2016 m. kovo 30 d. Visuomenės sveikatos centro surašytu patikrinimo aktu (teismų nors ir įvertintu nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-117-428/2017), tačiau nustatyti pažeidimai nebuvo pašalinti dar iki 2018 m. kovo 20 d. sprendimų priėmimo ir būtent dėl to Visuomenės sveikatos centro 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu Progimnazijai buvo sustabdytas higienos paso galiojimas. Pareiškėjai kartu su 2018 m. birželio 6 d. prašymu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė ir Visuomenės sveikatos centro 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą bei kitus susijusius dokumentus, iš kurių matyti, kad Progimnazijoje iki šiol nėra pašalinti higienos normų pažeidimai.

27. Pareiškėjų vertinimu, priimdamas visus ginčijamus Sprendimus, atsakovas negalėjo nežinoti kad planuojamas klasių komplektų prijungimas bei Mokyklos reorganizavimas prijungiant ją prie higienos sąlygų pažeidimų nepašalinusios Progimnazijos neabejotinai sukels problemas dėl apsunkintų galimybių mokiniams sportuoti, Progimnazijos mokinių tėvų neabejotinai kilsiantį nepasitenkinimą dėl važinėjimo autobusais į kitą miesto mikrorajoną per savaitę po du kartus atlikti vienai 45 min. trukmės pamokai ir tokiu būdu nepasieks bei neatitiks ginčo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 2018 m. kovo 7 d. aiškinamajame rašte Nr. 35-21-35 (t. y. 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 sudedamojoje dalyje) nurodyto tikslo – geresnės ugdymo kokybės, geresnės aplinkos, geresnių ugdymo bei higienos sąlygų. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad higienos normos pažeidimai jau yra iš dalies pašalinti, kiti šalinami, Progimnazijos sporto salės statyba yra projektavimo stadijoje, vykdoma su Kauno miesto savivaldybės žinia, todėl lėšos bus suplanuotos ir skirtos. Pareiškėjai nurodo, kad Nacionalinis sveikatos centras nėra priėmęs sprendimo sustabdyti Progimnazijos leidimą-higienos pasą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nėra skyręs jokių lėšų sporto salės statybai.

28. Pareiškėjai vertina, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad kiti teismo sprendime neaptarti argumentai yra pertekliniai, neturintys jokios juridinės reikšmės kilusio ginčo objektyviam išsprendimui, todėl detaliau ir neanalizuotini. Tokia teismo

išvada neatitinka tikrovės – šiame teisme pareiškėjų yra iškeltos atitinkamos administracinės bylos ir net 2018 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio metu bei 2018 m. rugsėjo 19 d. teismo sprendimo priėmimo metu jos jau buvo iškeltos, – jau buvo apskųsti tiek aukščiau minėtas 2018 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. T-389, tiek ir aukščiau minėtas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T-240 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo, prijungiant ją prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos“. Pareiškėjai akcentuoja, jog prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas galėjo įsitikinti tiek iš LITEKO duomenų bazės, tiek ir iš pareiškėjų atstovų pasisakymų 2018 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdyje, kuriame nurodyti ir šių atskirų administracinių bylų numeriai (atitinkamai Nr. eI-7098-402/2018 bei Nr. eI-4981-554/2018), teisėjų kolegijų sudėtys ir t. t.

29. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad 2018 m. kovo 20 d. sprendimai yra programinio pobūdžio dokumentai. Pareiškėjų vertinimu, skundą dėl panašių atsakovo administracinių aktų galima paduoti, nes teismų praktika patvirtina, jog jie yra nagrinėjami tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį byloje Nr. eA-1930-624/2018). Pareiškėjai nurodo, kad teismas priėmė 2 pareiškėjų skundus šioje sujungtoje byloje nagrinėti, dėl to nepagrįstai nurodė, jog dokumentai yra programinio pobūdžio ir šių motyvų pagrindu skundą atmetė.

30. Pareiškėjai teigia, jog teismas neatsižvelgė į pareiškėjų skundų argumentus ir jų motyvuotai neatmetė. 2018 m. rugsėjo 25 d. buvusi Mokyklos mokinio motina A. A.-Rakutienė pateikė buvusios Mokyklos direktorei, šiuo metu vadovaujančiai Progimnazijai, prašymą paaiškinti, kokiu būdu ir teisiniu pagrindu Mokykla veikė tik pastate Savanorių pr. 91, Kaune, jei jame buvo negalima vykdyti jokia veikla jau nuo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo. Pareiškėjai teigia, jog iki šiol joks atsakymas nėra gautas ir tai tik įrodo, kad veikla galėjo būti vykdoma ir buvo faktiškai vykdoma. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovo noras reorganizuoti Mokyklą prijungiant prie Progimnazijos yra visiškai neteisėtas, nes nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, dirbtinai sukurtas ir nesuprantamas.

31. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą. Atsakovas taip pat prašo nelaikyti Mokyklos tarybos apeliantu ir Mokyklos trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje.

32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad duomenys iš Juridinių asmenų registro patvirtina, jog Mokykla yra išregistruota 2018 m. rugpjūčio 30 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, Mokykla nelaikytina proceso šalimi šioje administracinėje byloje. Atsakovas taip pat pažymi, kad vadovaujantis Švietimo įstatymo 60 straipsnio 3 dalimi, mokyklos taryba – aukščiausioji mokyklos savivaldos institucija, sudaryta iš mokinių, mokytojų, tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vietos bendruomenės atstovų, taigi išregistravus juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro, taip pat ir Mokyklos taryba negali būti laikoma apeliantu, nes išregistruotas juridinis asmuo, kurio savivaldos institucija Mokyklos taryba buvo ir nebeliko bendruomenės, kurios interesus neva gina Mokyklos taryba.

33. Atsakovas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai konstatavo, jog 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 nepažeidžia teisėtumo principo, kadangi visi pareiškėjų pateikti argumentai yra tėvų deklaratyvūs nuogąstavimai dėl galimai ateityje galinčių pablogėti mokinių ugdymosi sąlygų.

34. Atsakovas dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumento, susijusio su procedūriniais pažeidimais priimant 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69 nurodė, kad galiojantis teisinis reglamentavimas leidžia Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti kitokį, negu sprendimo projektas sprendimą, jo iš viso nepriimti, galima priimti sprendimą dėl iš anksto į darbotvarkę neįrašytų klausimų. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog 2018 m. liepos 24 d. Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė naują sprendimą Nr. T-389, patikslindama 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. T-69 dėl prie Progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamo Mokyklos klasių komplektų skaičiaus. Kauno miesto savivaldybės taryba dar kartą įtvirtino savo siekį, kad Mokyklos reorganizavimo procedūros turi būti baigtos iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Apeliacinio skundo motyvas, jog atsakovas negalėjo priimti 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69, nes tuo metu galiojo tik sprendimai reorganizuoti Mokyklą iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas, kadangi pareiškėjams žinomos aplinkybės, jog dėl prasidėjusių teisminių ginčų, teismo taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių reorganizavimo procedūros iki nustatyto termino nebuvo baigtos.

35. Atsakovas dėl pareiškėjų prašymo pridėti naujus įrodymus apeliacinėje instancijoje pabrėžia, kad minėti įrodymai ne tik kad nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, bet ir surinkti daug vėliau negu kad buvo išnagrinėta byla, o taip

pat neturi tiesioginio ryšio su byla. Atsakovas pabrėžia, kad ugdymo planas ar jo įgyvendinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nauji įrodymai klaidina teismą, nes praplečia bylos nagrinėjimo ribas, o ugdymo plano sudarymas ir patvirtinimas iš tiesų net nėra atsakovo kompetencija. Atsakovo vertinimu, apeliacinis teismas turėtų atsisakyti priimti prie apeliacinio skundo pateiktus rašytinius įrodymus.

36. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad nebuvo ketinama statyti naujos sporto salės Progimnazijai. Akcentuoja, kad garažo paskirties pastato (unikalus Nr. 1995-1005–9033 griovimo ir pastato-mokyklos (unikalus Nr. 1995-1005–9022 rekonstravimo pristatant priestatą Širvintų g. 15 projektą įgyvendina ne atsakovas, o Progimnazija, kuri valdo minėtus pastatus patikėjimo teise.

37. Atsakovas pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės duomenimis preliminarioji sporto salės projektavimo ir rangos darbų pirkimo sutartis tarp Progimnazijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Rūdupis“ buvo sudaryta dar 2017 m. kovo 1 d. Pagrindinė projektavimo darbų sutartis tarp Progimnazijos ir rangovo sudaryta 2017 m. balandžio 7 d., o 2018 m. spalio 4 d. buvo sudaryta pagrindinė rangos darbų sutartis. Minėtiems rekonstrukcijos ir griovimo darbams 2018 m. rugpjūčio 21 d. gautas statybos leidimas Nr. LRS-21-180821-00180. 2016 metais Progimnazijos techninio projekto ir darbo projekto rengimui buvo numatyta 20 000 Eur. Dėl ginčų su kaimyninių sklypų savininkais, gautų pirkime dalyvavusių įmonių pretenzijų nagrinėjimo ir vykusių teisminių ginčų, pirkimo procedūros tais metais nebuvo baigtos. Pabrėžia, kad ne nuo Kauno miesto savivaldybės ir Progimnazijos valios priklausančių objektyvių aplinkybių nebuvo galimybių skirti lėšų progimnazijai ir numatytos lėšos (20 000 Eur) buvo perskirstytos ir panaudotos kitoms reikmėms. Progimnazijai 2018 m. spalio 25 d. pervesta 50 000 Eur sumokėti rangovui už Progimnazijos rekonstravimo techninio ir darbo projekto parengimą. Progimnazija ir rangovas yra sudarę sutartį, kuria susitarė dėl aukščiau minėtų darbų atlikimo iki 2019 m. rugpjūčio 30 d.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

39. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.


41. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai Ž. K., R. M., S. J., E. G., Ž. L., E. K., R. M., A. K., E. A., I. G., J. V., V. P. ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos taryba kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: Kauno

miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priedo dalį, kurioje numatyta, kad prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamas Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos klasių komplektų skaičius; atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-142 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. T-116 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo“ pakeitimo“; atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-141 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“ pakeitimo“; Pareiškėjai Mokyklos taryba, E. A., I. G., J. V. ir V. P. taip pat prašė panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-155 „Dėl nekilnojamojo turto A. Stulginskio g. 61, Kaune, perdavimo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise“.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjų Ž. K., A. K., E. A. ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos skundą atmetė.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Juridinių asmenų registre nurodyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinė mokykla 2018 m. rugpjūčio 30 d. yra išregistruota iš juridinių asmenų registro (valstybės įmonės Registrų centro viešai skelbiami duomenys). Be to, iš ginčijamų sprendimų matyti, kad Kauno Vinco Bacevičiaus pradinė mokykla reorganizuota prijungiant ją prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos. Kadangi byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukta Kauno Žaliakalnio progimnazija, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinė mokykla šalintina iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, o bylos dalis pagal pareiškėjo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos apeliacinį skundą nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 7 punkto pagrindu.

44. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-396-492/2018, nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo, kad ginčijami atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-142 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-141 negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, tačiau pareiškėjų skundo dalis dėl šių minėtų atsakovo sprendimų Nr. T-141 ir Nr. T-142 panaikinimo atmetė. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), tarp jų – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (1 p.), o tais atvejais, kai aplinkybė, jog skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatoma jau skundą priėmus ir bylą nagrinėjant iš esmės, byla turi būti nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.).

45. Taigi pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-141 kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes tokie sprendimai yra tik tarpinio pobūdžio (t. y. programinio pobūdžio dokumentai, kuriuose yra formuojamas ir planuojamas tam tikrų veiksmų atlikimas ir kurie yra priimti mokyklų tinklo kūrimo inicijavimo stadijoje), taigi nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių, proceso teisės normų požiūriu bylą šioje dalyje užbaigė netinkamai, nes byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta, o ne šis pareiškėjų reikalavimas atmestas. Todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis keistina nutraukiant bylos dalį pagal pareiškėjų skundo reikalavimus dėl atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-141 panaikinimo. Atitinkamai pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-141, neteisėtumo, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

46. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priedo dalies ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-155, susijusių su Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

47. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo 2018 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. T-69 yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 5 punktu ir 7 straipsnio 7 punktu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“, Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo

ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“, 3 punktu ir atsižvelgiant į Priėmimo į Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. T-33 „Dėl Priėmimo į Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo patvirtinimo“. Ginčijamojoje atsakovo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priedo dalyje numatyta, kad prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamas Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos klasių komplektų skaičius. Nustatyta ir nepaneigta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama šį ginčijamą sprendimą, išreiškė savo valią, jog sprendimai dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo prijungiant ją prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos, bus vykdomi toliau ir mokyklos reorganizacija turėtų būti baigta iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., kadangi nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. visi Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos klasių komplektai pridedami prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos klasių komplektų.

48. Pareiškėjai minėtą ginčijamo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priedo dalį ginčijo nurodydami argumentus, kad šis sprendimas yra priimtas nesant teisinio pagrindo, pažeidžiant nustatytas procedūras (byloje nėra įrodymų, jog 24 valandų terminas dėl posėdžio darbotvarkės paskelbimo nebuvo pažeistas; nebuvo konsultuotasi su bendruomene ir mokinių tėvais), šio ginčijamo sprendimo 4 ir 5 priedai patvirtinti kitokio turinio nei viešai paskelbti sprendimo projekto priedai; taigi sprendimas priimtas pažeidžiant teisėtumo principą (visiškai neatsižvelgta į progimnazijoje besimokančių vaikų interesus); savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus principą, veiklos skaidrumo principą, įtvirtintą teisėkūros subjektų konsultavimosi su visuomene pareigą.

49. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 4 priedo, apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. teigė, kad atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo 2018 m. vasario 27 d. sprendimui Nr. T-69 priimti, kadangi nebuvo įmanoma žinoti ir numanyti, kokiu metu bus prie Progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamas Mokyklos klasių komplektų skaičius; teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, neįvertino, kad šis sprendimas neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įvirtinto teisėtumo principo, akcentavo, kad nebuvo atsižvelgta į bendruomenės nuomonę ir vaikų interesus bei teismas vadovavosi vien atsakovo valia.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad jų vertinimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, kuris nustato savivaldybės tarybos kompetenciją bendrojo lavinimo teisinių santykių srityje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 5 punktu nustatyta, kad savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija. Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio, apibrėžiančio valstybės perduotas savivaldybėms funkcijas, 7 punktas prie jų priskiria priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimą, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimą, mokyklų (klasių), vykdančių bendrojo lavinimo programas ir skirtų šalies mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų ar specialiųjų poreikių, išlaikymą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 21 punktą yra priskirta savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių (toliau – savivaldybės juridiniai asmenys) steigimas, reorganizavimas, likvidavimas ir jų priežiūra, savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvavimas steigiant, reorganizuojant ir likviduojant viešuosius ir privačius juridinius asmenis.

51. Savivaldybės institucijų įgaliojimus švietimo valdymo srityje nustato Švietimo įstatymo 58 straipsnis, kurio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija formuoja ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti; inicijuoja, kad būtų formuojamas gyventojų poreikius atitinkantis profesinio mokymo ir suaugusiųjų švietimo teikėjų tinklas, savarankiškai formuoja neformaliojo švietimo teikėjų tinklą. Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad valstybinės profesinio mokymo įstaigos, bendrojo ugdymo mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) mokyklą reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko vadovaudamasi Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis ir gavusi mokyklos steigimui pritarusių institucijų rašytinius sutikimus. Valstybinės neformaliojo švietimo mokyklos,

pagalbos įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) mokyklą, įstaigą reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko gavusi mokyklos, įstaigos steigimui pritarusių institucijų rašytinius sutikimus.

52. Sprendžiant dėl atsakovo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. T-69 ginčijamos dalies teisėtumo, pažymėtina, kad jį priimant iš esmės buvo realizuojami Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendime Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“ numatyti sprendiniai dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo. Skundžiamu sprendimu Kauno miesto savivaldybės taryba įtvirtino, kad numatoma toliau tęsti reorganizavimo procedūras ir Mokykla bus reorganizuojama iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Byloje nustatyta, kad ginčijamo sprendimo projektas buvo įregistruotas 2018 m. vasario 27 d., be to, Kauno miesto savivaldybės taryba 2018 m. liepos 24 d. priėmė naują sprendimą Nr. T-389, patikslindama ginčijamo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo 4 priedo dalį dėl prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos mokinių ir klasių skaičiaus pridedamo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos klasių komplektų skaičiaus. Nesutiktina su pareiškėjų teiginiu, kad ginčijamas sprendimas Nr. T-69 pažeidžia teisėtumo ir kitus jų nurodytus principus, kadangi bylos duomenimis, priimant ginčijamą sprendimą, jis buvo derinamas su Kauno Žaliakalnio progimnazijos vadovu, be to, Mokyklos taryba aktyviai dalyvavo reorganizavimo procese.

53. Aptariamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 yra išaiškinęs, jog savivaldybės turi pareigą konsultuotis su mokyklų bendruomenėmis, kitomis interesų grupėmis tik rengiant mokyklų bendrojo plano projektą, o kitose mokyklų tinklo pertvarkos stadijose savivaldybės privalo informuoti visuomenę apie vykstančius procesus. Šioje nutartyje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai savivaldybės neturi pareigos konsultuotis, jos yra saistomos skaidrumo principo. Net ir konstatavus, kad viešojo administravimo subjektas neturėjo pareigos konsultuotis su suinteresuotais asmenimis, kaip tai suprantama Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies prasme, viešojo administravimo subjektas turi pareigą informuoti visuomenę apie savo veiklą tam, jog nebūtų sudaryta situacija, kai visuomenė neturi informacijos apie viešojo administravimo subjekto veiklą (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2059-520/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4497-552/2016). Byloje nustatytos aplinkybės, kad Mokyklos taryba, kuri yra ir pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, be kita ko, aktyviai dalyvavo reorganizavimo procese, reiškė savo poziciją, laikytinos patvirtinančiomis, kad apie priimamus sprendimus suinteresuota visuomenė buvo informuojama.

54. Taigi darytina išvada, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeisti pareiškėjų nurodyti principai ir teisės aktų nuostatos. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėto sprendimo dalies teisėtumo, vertino ginčijamo sprendimo atitiktį Vietos savivaldos įstatymo, Švietimo įstatymo, Taisyklių, Reglamento, Kriterijų sąrašo, Aprašo reikalavimams ir detaliai išnagrinėjo su tuo susijusius pareiškėjų skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo aptariamoje sprendimo dalyje išdėstytais motyvais, jų papildomai nekartoja, o pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir atmestinais kaip deklaratyvius.

55. Aptardama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kito ginčijamo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo „Dėl nekilnojamojo turto A. Stulginskio g. 61, Kaune, perdavimo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise“ Nr. T-155 teisėtumą ir pagrįstumą, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog sustabdžius leidimo-higienos paso galiojimą, Kauno Vinco Bacevičiaus pradinė mokykla vykdyti ugdymo veiklos Savanorių pr. 91, Kaune, negali. Bylos duomenimis nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minėtu ginčijamu 2018 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-155 nuspręsta perduoti iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 753,81 kv. m negyvenamąsias patalpas, esančias A. Stulginskio g. 61, Kaune, Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-632 patvirtintų Leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių 58 punktu, pagrįstai sprendė, kad ginčijamas 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. T-155 atitinka minėtą teisinį reglamentavimą, yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai iš esmės nenurodė argumentų, kurie būtų neįvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime. Vien ta aplinkybė, kad nesutinkama su teismo atliktu aplinkybių vertinimu, byloje nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui jas įvertinti kitaip, negu vertino pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, bet yra tik patikrinama skundžiama

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.57. Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės siekiant teisingai išnagrinėti bylą, todėl dėl

jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.58. Pažymėtina, kad pareiškėjų kartu su apeliaciniu skundu pateikti papildomi įrodymai (Visuomenės sveikatos centro

2018 m. rugsėjo 7 d., ir 2018 m. spalio 15 d. gauti dokumentai, 2018 m. rugsėjo 25 d. prašymas Progimnazijai) šioje nutartyje padarytų išvadų nepaneigia.

59. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų.

60. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjų skundo reikalavimų panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-141 ir 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. T-142 atmetimo keistina šią bylos dalį nutraukiant (ABTĮ 144 str. 1 d. 3, 5 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1, 7 punktais, 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Ž. K., E. A. ir A. K. apeliacinį skundą atmesti.Bylos dalį pagal pareiškėjo Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos apeliacinį skundą nutraukti ir Kauno

Vinco Bacevičiaus pradinę mokyklą pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.Bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-142 „Dėl Kauno miesto

savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. T-116 „Dėl Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos reorganizavimo“ pakeitimo“ ir atsakovo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. T-141 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-81 „Dėl Kauno miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ nutraukti.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.


TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS


MILDA VAINIENĖ_______________________

Documents

· Web viewNr. 3P-1109/2019 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01671-2015-8 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS 2019 m. liepos 4 d.Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių