1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Jolanta Jacunskaitė
Alaninaminotransferazės, aspartataminotransferazės ir kreatinkinazės
tyrimų diagnostinė reikšmė nustatant galvijų kepenų ir raumenų
funkcinius sutrikimus
Diagnostic value of alanine aminotransferase, aspartate
aminotransferase and creatine kinase for determination of bovine liver
and muscle dysfunction
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Rolandas Stankevičius
KAUNAS, 2015
2
DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Alaninaminotransferazės,
aspartataminotransferazės ir kreatinkinazės tyrimų diagnostinė reikšmė nustatant galvijų kepenų ir
raumenų funkcinius sutrikimus“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
Jolanta Jacunskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Jolanta Jacunskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Rolandas Stankevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
Vida Juozaitienė
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,
pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-iaus) parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA .......................................................................................................................................... 5
SUMMARY .............................................................................................................................................. 6
SUTRUMPINIMAI .................................................................................................................................. 7
ĮVADAS.................................................................................................................................................... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 10
1.1. Fermentų bendrosios savybės ...................................................................................................... 10
1.2. Fermentų katalizuojamos reakcijos .............................................................................................. 14
1.2.1. Alaninaminotransferazė ir aspartataminotransferazė ................................................................ 14
1.2.2. Kreatinkinazė ............................................................................................................................ 16
1.3. Kepenų funkciniai sutrikimai ....................................................................................................... 16
1.4. Alaninaminotransferazė ir aspartataminotransferazė galvijų kraujo serume ............................... 19
1.4.1. Alaninaminotransferazė ............................................................................................................ 19
1.4.2. Aspartataminotransferazė .......................................................................................................... 20
1.5. Kreatinkinazė galvijų kraujo serume ........................................................................................... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ............................................................................................ 23
3. TYRIMO REZULTATAI ................................................................................................................... 26
3.1. Alaninaminotransferazė ............................................................................................................... 26
3.2. Aspartataminotransferazė ............................................................................................................. 29
3.3. Kreatinkinazė ............................................................................................................................... 32
3.4. Bendras abiejuose ūkiuose visų tirtų karvių fermentų aktyvumo įvertinimas ............................. 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................................. 39
5. IŠVADOS ........................................................................................................................................... 42
6. PADĖKOS .......................................................................................................................................... 43
4
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS .............................................................................................................. 44
8. PRIEDAI ............................................................................................................................................. 48
5
SANTRAUKA
Magistro baigiamojo darbo tema – Alaninaminotransferazės, aspartataminotransferazės ir
kreatinkinazės tyrimų diagnostinė reikšmė nustatant galvijų kepenų ir raumenų funkcinius sutrikimus.
Darbo apimtis – 48 lapai. Juose yra pateikta 16 paveikslų, 7 lentelės ir 1 priedas. Panaudoti 37
literatūros šaltiniai.
Baigiamojo darbo tikslas - įvertinti ALT, AST ir CK tyrimų diagnostinę reikšmę produktyvių
karvių kraujo serume, nustatant kepenų ir raumenų funkcinius sutrikimus.
Baigiamojo darbo uždaviniai: išanalizuoti fermentų savybes, jų funkcijas ir pasiskirstymą karvių
organizme; atlikti karvių kraujo biocheminius tyrimus; įvertinti gautus tyrimų rezultatus ir numatyti
galimus karvių susirgimus.
Literatūros apžvalgoje yra aprašomos fermentų bendrosios savybės, atliekamos funkcijos, ir
pasiskirstymas karvių organuose bei audiniuose. ALT, AST ir CK aktyvumo pokyčių karvių kraujo
serume reikšmė nustatant kepenų ir raumenų pažeidimus.
Tyrimas buvo atliktas 2014 m. sausio – kovo mėn. pieninės galvijininkystės A ir B ūkiuose.
Tyrimui atlikti, iš kiekvieno ūkio buvo pasirinkta po 60 karvių: 30 laktacijos pradžioje ir 30 viduryje
laktacijos. Iš viso buvo ištirta 120 skirtingų karvių kraujo mėginių ir nustatytos ALT, AST ir CK (tik
tuo atveju jei AST aktyvumas viršijo fiziologinės normos ribas) aktyvumo reikšmės karvių kraujo
serume.
A ūkio karvėms, šertoms pusiau koncentruotu racionu, dažniau pasireiškė tirtų fermentų aktyvo
neatitikimas normoms (73 proc.), lyginant su B ūkio karvėmis (53 proc.), kurios buvo šertos
koncentratinio tipo racionu (p < 0,05). Fermentai, parodantys ūmius kepenų ir raumenų pažeidimus,
fiziologines aktyvumo reikšmes dažniau viršijo laktacijos pradžioje lyginant su vidurio laktacijos
periodu (tik ALT, AST p < 0,05; tik AST, CK p < 0,01; ALT, AST, CK p < 0,001). Lėtinio pobūdžio
kepenų pažeidimai dažniau nustatyti laktacijos viduryje (tik AST p < 0,05).
Raktiniai žodžiai: galvijų kraujo serumas, kepenų fermentai, alaninaminotransferazė,
aspartataminotransferazė, kreatinkinazė.
6
SUMMARY
Master's thesis topic: Diagnostic value of alanine aminotransferase (ALT), aspartate
aminotransferase (AST) and creatine kinase (CK) for determination of bovine liver and muscle
dysfunction. Thesis volume: 48 pages. They include 16 figures, 7 tables and 1 appendix. List of
references comprises 37 items.
The aim of the Master's thesis is to evaluate the diagnostic value of ALT, AST and CK tests in
blood serum of high performance cows for determination of liver and muscle dysfunction.
The objectives are to analyse the properties of ALT, AST and CK, their functions and distribution
in cow's body; to carry out biochemical tests of cows' blood; to evaluate obtained test results and to
predict possible cow diseases.
In the literature review, the general characteristics of enzymes, their functions are described, as
well as their distribution in cow's body and tissues. The significance of changes in ALT, AST and CK
activity in cow's blood serum for determination of liver and muscle damage is highlighted.
The study was conducted in 2014, January to March, in dairy cattle farms A and B. For the test,
60 cows per farm were selected: in each case 30 cows at the beginning of lactation and 30 cows in the
middle of lactation. A total of 120 different cows' blood samples were tested to determine the activity
of ALT, AST and CK (only if AST was above the physiological norm) in cows' blood serum.
The A farm cows fed semi-concentrated diet showed increased levels in abnormal activity of
enzymes tested (73%) when compared with B farm cows (53%), which were fed concentrated diet (p <
0.05). The enzymes indicating acute liver and muscle damage tended to exceed physiological activity
values rather at the beginning than in the middle of lactation period (p < 0.05 for ALT, AST only; p <
0.01 for AST, CK only; p < 0.001 for ALT, AST, CK). The chronic liver damage were more often in
the middle of lactation (p < 0.05 for AST only).
Keywords: bovine blood serum, liver enzymes, alanine aminotransferase, aspartate aminotransferase,
creatine kinase.
7
SUTRUMPINIMAI
ADP – adenozindifosfatas
ALP – šarminė fosfatazė
ALT – alaninaminotransferazė
AST – aspartataminotransferazė
ATP – adenozintrifosfatas
CK – kreatinkinazė
GDH – glutamatdehidrogenazė
GGT – γ – gliutamiltransferazė
ISE – jonus atskiriantis elektrodas
IUBMB – tarptautinė biochemijos ir molekulinės biologijos sąjunga
KAT – katalas
LDH – laktatdehidrogenazė
NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo
PLP – pridoksalio fosfatas
PMP – pridoksamino fosfatas
SDH – sorbitoldehidrogenazė
SDP – standartinė darbo procedūra
SGOT - serumo glutamatoksaloacetattransaminazė
SGPT – serumo glutamatpiruvattransaminazė
U/L – tarptautinis fermentų aktyvumo matavimo vienetas
8
ĮVADAS
Organizme nuolat vyksta daugybė sudėtingų biocheminių procesų, kurių neatsiejama dalis yra
fermentai. Fermentai – tai baltyminiai katalizatoriai, kurie daug kartų pagreitina (katalizuoja) chemines
reakcijas, vykstančias organizme (Thrall et al., 2012). Pasak Kadziausko (2012), šiuo metu yra žinoma
daugiau nei 4000 įvairių fermentų ir vis dar yra atrandama naujų. Enzimologija – tai chemijos mokslo
šaka, nagrinėjanti fermentų fizikines ir chemines savybes bei jų katalizuojamų reakcijų specifiškumą
(Blood et al., 2007). Organizmo ląstelėse, audiniuose ir organuose yra aptinkama daugybė įvairių
fermentų, todėl enzimologijos mokslo žinios yra neatsiejama dalis diagnozuojant daugelį susirgimų
(Thrall et al., 2012).
Fermentai yra gaminami ląstelėse. Fermentų veikimo spektras organizme yra labai platus,
apimantis ne tik pačias ląsteles, tačiau ir visą organizmą – susidarant didesnėms ar mažesnėms jų
koncentracijoms organuose. Vykstant įvairiems fiziologiniams ir patologiniams procesams, baltyminiai
katalizatoriai išsilaisvina iš ląstelių ir plačiai išplinta biologiniuose organizmo skysčiuose (kraujyje,
šlapime ir kt.). Tokia fermentų kinetika nulemia glaudų ryšį tarp įvairių organizmo audinių bei organų
ir turi didelę diagnostinę reikšmę nustatant daugumą susirgimų (Kučinskienė, 2008; Sjaastad et al.,
2010).
Pasak Kučinskienės (2008), kepenys – tai lyg centrinė organizmo laboratorija, nes jose vyksta
daugybė fiziologiškai labai svarbių ir įvairių procesų. Nustatyta, kad didelio produktyvumo karvėms
neretai pasireiškia kepenų funkciniai sutrikimai, kurių priežastimi dažniausiai būna ligos, susijusios su
medžiagų apykaita bei energinių medžiagų trūkumu pašaruose. Kepenų patologija gali būti
diagnozuojama pasitelkiant laboratorinius bei klinikinius tyrimo metodus (Radostis et al., 2000). Pasak
Kučinskienės (2008), ALT ir AST fermentai yra gaminami daugelyje organizmo ląstelių, tačiau
didžiausia jų koncentracija susidaro kepenyse. Esant kepenų bei kitų tam tikrų organų ir audinių
patologijoms, atlikus biocheminius kraujo tyrimus, kraujo serume yra stebimi didesni ar mažesni šių
fermentų nuokrypiai nuo fiziologinės normos. Šie, kaip ir kiti kraujo serumo cheminiai parametrai, yra
informatyvūs diagnozuojant, gydant bei numatant vienokių ar kitokių susirgimų prognozę (Yokus,
Cakir, 2006).
Literatūroje aptikau kontroversišką mokslininkų nuomonę apie ALT ir AST tyrimų galvijų kraujo
serume tikslingumą diagnozuojant kepenų susirgimus. Pasak Stojevic ir kt. (2005); Atakisi et al.
(2006), iš ALT ir AST tyrimų galvijų kraujo serume galima spręsti apie kepenų funkcinius sutrikimus.
9
Karvėms sergant lėtinėmis arba ūminėmis kepenų ligomis, neretai yra nustatomas padidėjęs AST ir
ALT kiekis kraujo serume. Priešingai teigia Radostits et al. (2007), manydami, jog ALT ir AST yra per
daug nespecifiniai rodikliai, turintys labai mažą diagnostinę vertę nustatant kepenų funkcinius
sutrikimus.
Tokia kontroversiška mokslininkų nuomonė pastūmėjo mane išsamiau išanalizuoti ALT, AST ir
CK fermentų struktūrą, jų atliekamas funkcijas, tarpusavio sąsają organizme ir atlikus tyrimą įvertinti
šių rodiklių diagnostinę reikšmę nustatant kepenų ir raumenų funkcinius sutrikimus.
Darbo tikslas – įvertinti ALT, AST ir CK tyrimų diagnostinę reikšmę produktyvių karvių kraujo
serume, nustatant kepenų ir raumenų funkcinius sutrikimus.
Darbo uždaviniai:
Išanalizuoti fermentų savybes, jų funkcijas ir pasiskirstymą karvių organizme.
Atlikti karvių kraujo biocheminius tyrimus.
Įvertinti gautus tyrimų rezultatus ir numatyti galimus karvių susirgimus.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Fermentų bendrosios savybės
Fermentai, arba dar kitaip vadinami enzimai (angl. enzyme), yra biologiniai katalizatoriai,
dalyvaujantys beveik visose organizmo cheminėse reakcijose. Dauguma jų – baltymai. Fermentai
pasižymi labai dideliu specifiškumu, nes veikia tik vieno tipo reakcijas, būdingas vienai arba kelioms
giminingos struktūros medžiagoms. Substratas – tai medžiaga kuri, veikiama biologinio katalizatoriaus
bei kofermento (daugeliu atvejų), yra paverčiama produktu (1 pav.). Fermento specifiškumą koduoja
amino rūgštys, kurios tam tikra seka yra išsidėsčiusios fermento aktyviajame centre (Devlin, 2002).
Prie aktyviojo centro prisijungus substratui (gali būti grįžtamasis procesas), katalizinės reakcijos metu
susiformuoja aktyvintas fermento – substrato kompleksas, pasigamina produktas, kuris galiausiai
palieka fermentą atsiskirdamas nuo jo paviršiaus (Ball et al., 2012).
Kraujo plazmoje yra randami trijų rūšių fermentai: ekskreciniai, sekreciniai ir indikatoriniai.
Ekskreciniai fermentai dažniausiai yra sintetinami kepenyse (Praškevičius ir kt., 2003). Ekskrecinių
grupei yra priskiriama šarminė fosfatazė (ALP) (sintetinama hepatocituose), kuri vykstant
fiziologiniams procesams kartu su tulžimi patenka į žarnyną. ALP koncentracija kraujo plazmoje
padidėja tada, kai sutrinka tulžies pratekėjimas. Pasak Thrall et. al. (2012), ALP kiekis kraujyje
padidėja dėl suaktyvėjusios šio fermento sintezės kepenyse. Sekreciniai fermentai – specifiniai, kurie
yra sintetinami tam tikruose organuose, o vėliau išskiriami į kraujo plazmą (pvz.: inkstų glomeruluose
– reninas, kraujo krešėjimo sistemos – trombinas). Indikatoriniai (viduląsteliniai) fermentai yra tokie,
kurių didžiausia koncentracija randama ląstelės viduje (Kučinskienė, 2008). Ten jie ir atlieka savo
funkcijas. Organizme vykstant patologiniams procesams, kai yra pažeidžiamos ląstelių membranos,
aktyvūs baltymai išsilaisvina iš viduląstelinės ertmės, patenka į tarpląstelinę ertmę, kraujo plazmą.
Substratas Produktas
Fermentas
+
ko
1 pav. Substrato virtimas produktu (Thrall et al., 2012)
Fermentas
11
Indikatorinių fermentų grupei yra priskiriama daugelis fermentų, taip pat ALT, AST ir CK (Thrall et
al., 2012).
Tarptautinė biochemijos ir molekulinės biologijos sąjunga (IUBMB) priėmė ir patvirtino
fermentų klasifikaciją ir nomenklatūrą, pagal kurią visi fermentai yra suskirstyti į 6 dideles klases,
kurios atitinkamai turi poklasius ir popoklasius (1 lentelė). Fermentų pavadinimai gali būti sudaromi
taip: substrato pavadinimas + galūnė -azė (pvz., arginazė, kuri hidrolizuoja argininą); katalizuojamos
reakcijos tipas + galūnė -azė (pvz., oksidoreduktazė, kuri dalyvauja oksidacijos – redukcijos
procesuose); substrato pavadinimas + katalizuojamos reakcijos tipas + galūnė -azė (pvz.,
alaninaminotransferazė, kuri perneša funkcinę grupę (šiuo atveju amino) nuo donoro akceptoriui)
(Vasudevan et al., 2011; Praškevičius ir kt., 2003).
1 lentelė Fermentų klasifikacija ir nomenklatūra (Ball et al., 2012; Devlin, 2002)
Klasė Reakcijos tipas
Oksidoreduktazės
Poklasių pvz., dehidrogenazės, oksidazės,
reduktazės, katalazės ir kt.
Katalizuoja oksidacinius – redukcinius procesus
dalyvaujant kofermentui (pvz., NAD+). Pvz., laktato
dehidrogenazė, sukcinato dehidrogenazė,
peroksidazės ir kt.
Transferazės
Poklasių pvz., amino (metil-) transferazės,
kinazės (fosfotransferazės) ir kt.
Katalizuoja funkcinių grupių (pvz., amin-, metil-,
fosfatinės) arba radikalų pernašą nuo vieno substrato
kitam. Pvz., aminotransferazė, fosfokinazė ir kt.
Hidrolazės
Poklasių pvz., esterazės, glikosidazės,
fosfatazės ir kt.
Dalyvaujant vandeniui skaido cheminius ryšius tarp
substrato atomų (pvz., C–C, C–N, C–O, C–S). Pvz.,
acetilcholinesterazė ir kt.; visi virškinimo fermentai
Liazės
Poklasių pvz., dekarboksilazės, aldolazės,
hidratazės, dehidratazės ir kt.
Nedalyvaujant vandeniui skaido cheminius ryšius
tarp substrato atomų (pzv., C–C, C–N ir kt.),
sudarydami dvigubąjį ryšį arba jau prie esamo
prijungdami funkcinę grupę.
Izomerazės
Poklasių pvz., epimerazės, racemazės, mutazės
ir kt.
Katalizuoja tokias reakcijas, kurių metu yra
pakeičiama substrato vidinė molekulinė struktūra,
susidarant substrato izomerams (pvz., aldozės
12
virtimas ketoze, kai funkcinė grupė nuo vieno atomo
perkeliama prie kito).
Ligazės
Poklasių pvz., sintetazės, karboksliazės ir kt.
Reakcijos metu du substratai susijungia tarpusavyje,
susidarant kovalentiniams ryšiams (pvz., C–C; C–N
ir kt.). Butina ATP energija. Pvz., piruvato
karboksilazė.
Be fermentų poveikio cheminiai procesai organizme vyktų labai lėtai (valandomis ar mėnesiais)
arba nevyktų visiškai, tai nulemia ląstelių žūtį. Enzimai labai paspartina katalizinių reakcijų vyksmą
(milijoną (106) ar net daugiau kartų). Tokia jų savybė yra vadinama kataliziniu aktyvumu. Pasak
Vasudevan et al. (2011), viena fermento molekulė per minutę paveikia apie tūkstantį substrato
molekulių.
Katalizinis reakcijos greitis priklauso nuo kūno temperatūros, terpės vandenilio jonų (pH) ir
substrato bei fermento koncentracijos (Ball et al., 2012).
Fermentinės reakcijos organizme vyksta esant pastoviai kūno temperatūrai ir optimaliai pH
reikšmei. Nereikia jokių ypatingų sąlygų, kurios paprastai yra būtinos procesų suaktyvinimui (aukšta
temperatūra arba slėgis, stiprios rūgštys ir bazės, oksidacinės – redukcinės medžiagos). Tyrimais in
vitro nustatyta, jog kylant temperatūrai enzimai tampa aktyvesni ir reakcijos vyksta greičiau, tačiau
esant tam tikrai temperatūrai (apie 55 °C), fermentai ima denatūruoti (nes daugelis yra baltymai), jų
aktyvumas sumažėja ir galiausiai išnyksta visiškai. Tokiu tyrimu in vitro yra nustatoma optimali
fermentų veikimo temperatūra. Dėl tos pačios priežasties, jog daugelis enzimų yra baltyminės
struktūros, jie yra jautrūs pH koncentracijos pokyčiams Ląstelės citoplazmoje veikiančių enzimų
optimali pH = 7–8 (pvz., ALT, AST), skrandžio sultyse – pH = 1,5–2 (pvz., pepsinas, enzimas), kasos
sultyse – pH = 7,5–8,5 (pvz., tripsinas, chimotripsinas). Net menki pH nuokrypiai nuo optimalios
reikšmės slopina fermentinių reakcijų greitį, o kardinalūs pH pokyčiai, nesvarbu į šarminę ar į rūgštinę
pusę – sukelia fermentus sudarančių baltymų denatūraciją. Fermentinės reakcijos greitėja priklausomai
nuo substrato koncentracijos, tačiau tik iki tam tikros ribos – kol visos katalizinio baltymo molekulės
tampa prisotintos substratu. Tuomet reakcijos greitis tampa tolygus (2 pav. A). Tarp fermento
koncentracijos ir reakcijos greičio yra tiesinė priklausomybė – didėjant koncentracijai, reakcijos
13
greitėja (2 pav. B). Anot Vasudevan et al. (2011), būtina sąlyga – pakankamas substrato kiekis (Ball et
al., 2012; Baynes, Dominiczak, 2009).
A B
2 pav. Reakcijos greitis priklausomai nuo substrato ir fermento kiekio (Ball et al. 2012)
Fermentų veikimą aktyvina tam tikrų neorganinių jonų molekulės (pvz.: Cl- suaktyvina seilėse
esančią amilazę; Ca- – fermentą lipazę).
Fermentų veikimas gali būti ne tik aktyvinamas, tačiau ir slopinamas, tai yra vadinama
inhibavimu. Inhibitorius (slopiklis) – yra bet koks cheminis junginys, kuris prisijungia prie fermento
aktyviojo centro arba kitoje vietoje ir tokiu būdu nuslopina katalizinių reakcijų vyksmą. Taip susidaro
fermento – slopiklio kompleksas. Inhibavimas gali būti grįžtamasis (susidaro nepatvarus kompleksas)
arba negrįžtamasis (patvarus kompleksas). Grįžtamąjį gali sukelti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo
(NVNU) (pvz., indometacinas), sulfanilamidai ir kitokie junginiai, o negrįžtamąjį – jodoacetatas,
sunkieji metalai (pvz., švino druskos) ir kt. (Praškevičius ir kt., 2014; Vasudevan et al., 2011).
Fermentų aktyvumas gali būti išreiškiamas dviejų tipų vienetais: tarptautiniu fermento vienetu
(U) ir katalu (kat). Tarptautinis fermento vienetas nusako, koks fermento kiekis pagamina 1 mikromolį
produkto per minutę laiko, esant optimalioms sąlygoms (temperatūra, pH, pakankamas substrato
kiekis) (1 U = 1 µmol/min). Katalas parodo, koks fermento kiekis yra reikalingas tam, kad per sekundę
1 mol substrato virstų produktu (1 kat = 1 mol/s) (Baynes, 2009; Kadziauskas, 2012).
Substrato koncentracija
Rea
kci
jos
gre
itis
Fermento koncentracija R
eakci
jos
gre
itis
14
1.2. Fermentų katalizuojamos reakcijos
1.2.1. Alaninaminotransferazė ir aspartataminotransferazė
ALT ir AST – tai fermentai, priklausantys transferazių grupei. Jie katalizuoja grįžtamąsias
reakcijas, kurių metu nesusidarant amoniakui (NH3) iš aminorūgšties yra pašalinama amingrupė ir
pernešama ant ketonorūgšties. Tokio tipo reakcija yra vadinama peraminimu, o joje dalyvaujantys
fermentai – aminotransferazėmis (Baynes, Dominiczak, 2009). Peraminimo reakcija intensyviausia
kepenyse. Šiame procese dalyvauja: α – aminorūgštis (NH2 donoras), α – ketonorūgštis (NH2
akceptorius) ir fermentai – aminotransferazės. Tam, jog ši reakcija įvyktų, yra būtina aminotransferazės
ir piridoksalio fosfato (PLP) (kofermento) sąveika. PLP – tai vitamino B6 (piridoksino) fosforilinta
forma. PLP yra svarbi aminotransferazių ir kitų fermentų, kurių substratai yra aminorūgštys, aktyviojo
centro dalis (Praškevičius ir kt., 2014).
Daugelio aminorūgščių pirmoji katabolizmo stadija yra jų α – aminogrupės pernaša ant α –
ketoglutaro rūgšties. Susidaro nauja ketonorūgštis ir glutamatas. Glutamatas susidaro iš α –
ketoglutarato, šią reakciją katalizuojant glutamato aminotransferazei. Svarbi funkcija, kurią atlieka α –
ketoglutaratas – tai aminorūgščių aminogrupių surinkimas į glutamo rūgštį. Glutamatas oksidacinio
deaminimo metu yra deaminamas arba yra aminogrupės donoras aminorūgščių arba kitų junginių
sintezei (Praškevičius ir kt., 2003).
ALT katalizuoja grįžtamąją reakciją, kurios metu aminogrupė nuo alanino aminorūgšties yra
pernešama ant α – ketonorūgšties susidarant piruvatui (3 pav.) :
COO - COO -
COO - C = O H3N – C – H COO -
ALT
H3N – C – H + CH2 CH2 + C = O
CH3 CH2 CH2 CH3
COO - COO -
Alaninas α - ketoglutaratas Glutamatas Piruvatas
3 pav. Aminogrupės pernaša nuo alanino α – ketonorūgščiai (piruvatui), susidarant
glutamatui (Devlin, 2002)
15
AST katalizuoja grįžtamąją reakciją, kurios metu aminogrupė nuo aspartato aminorūgšties yra
pernešama ant α – ketonorūgšties susidarant oksalacetatui (4 pav.).
COO - COO -
COO - C = O H3N – C - H COO -
AST
H3N – C – H + CH2 CH2 + C = O
CH2 CH2 CH2 CH2
COO - COO - COO - COO -
Aspartatas α – ketoglutaratas Glutamatas Oksalacetatas
4 pav. Aminogrupės pernaša nuo aspartato α – ketonorūgščiai (oksalacetatui),
susidarant glutamatui (Praškevičius ir kt., 2003)
Kiekviena aminotransferazė yra specifinė amino ir ketonorūgšties porai. Didžiausias aktyvumas
būdingas glutamato ir alaninaminotransferazėms.
Kaip jau minėta, tam, jog įvyktų peraminimo reakcija, yra būtinas kofermentas PLP. Jis fermento
aktyviajame centre kovalentiškai susijungia aldimino ryšiu (Šifo bazė) su lizino ε – aminogrupe.
Susidaro fermento ir PLP Šifo bazės kompleksas (vidinis aldiminas). Išorinis aldiminas susiformuoja
tarp PLP ir donoro (glutamato) aminogrupės, kuri pakeičia lizino ε – aminogrupės liekaną. Taip
susiformuoja piridoksamino fosfatas (PMP) (aminorūgšties ir PLP Šifo bazės kompleksas). Galiausiai
aminogrupė yra pernešama ant ketonorūgšties ir susidaro ketonorūgšties ir PMP Šifo bazės darinys
(ketiminas). Aminotransferazių katalizuojama reakcija yra grįžtamas procesas, taigi tam, kad
susiformuotų nauja aminorūgštis, prijungiama vandens molekulė ir dėl hidrolizės ketiminas yra
išskaidomas. Susidaro ketonorūgštis bei PMP ir reakcija vyksta atitinkamai grįžtamąja tvarka, vėl
susiformuojant aminorūgščiai (Berg et al., 2003).
16
1.2.2. Kreatinkinazė
Kreatinkinazė (CK) – tai transferazių grupei priklausantis fermentas. Kreatinkinazė katalizuoja
grįžtamąsias fosforilinimo reakcijas, kurių metu panaudojant ATP (adenozintrifosfatas) energiją
kreatinas virsta kreatinfosfatu ir susidaro ADP (adenozindifosfatas) (5 pav.). Intensyviausiai tokio tipo
reakcijos vyksta skeleto raumenyse.
O -
O = P – O -
NH2 NH
C = NH2 C = NH2
N – CH3 + ATP N – CH3 + ADP
CH2 CH2
COO - COO -
CK katalizuojamos reakcijos metu prie kreatino yra prijungiamas ATP fosfatas, taip susidarant
kreatinfosfatui. Pastarasis yra makroerginis junginys, turintis vieną fosfato liekaną ir yra būtinas
energiniams procesams palaikyti. Intensyviai dirbant raumenims, akimirksniu yra išeikvojama ATP
energija, susidariusi katabolinių procesų metu. Tuomet miofibrilių susitraukimui pritrunka ATP, kuri
dėl CK greitai yra pagaminama nuo kreatinfosfato atskeliant fosfato liekaną ir ją prijungiant prie ADP.
Taigi kreatinfosfatas – tai viduląstelinės ATP energijos šaltinis raumenyse, kurio atsargos kaskart yra
papildomas gyvuliui esant ramybės būsenoje (Wallimann et al., 2011).
1.3. Kepenų funkciniai sutrikimai
Kepenyse nuolat vyksta didelė įvairovė gyvybiškai svarbių biologinių procesų, kurie yra būtini
normaliai organizmo fiziologinei būklei palaikyti. Kepenyse vyksta angliavandenių, baltymų, riebalų,
CK
Kreatinas Kreatinfosfatas
5 pav. Kreatino fosforilinimo reakcija, susidarant kreatinfosfatui (Burtis A. C. et al,2006)
17
vitaminų (pvz., vit. A, B, D, K) ir hormonų medžiagų apykaita; kaupiamas glikogenas, trigliceridai ir
kai kurie makroelementai (pvz., varis, geležis); vyksta šalutinių medžiagų apykaitos produktų bei kitų
toksinių junginių detoksikacija ir ekskrecija; gaminama ir išskiriama tulžis; sintetinami kraujo
krešėjimo faktoriai. Kepenys yra itin gausiai aprūpinamos krauju. Į jas atiteka ne tik arterinis kraujas
per kepenų arteriją, tačiau ir veninis – per portalinę (vartų) veną. Didžioji dalis kraujo (70–80 proc.),
atitekančio į kepenis, yra veninis. Kepenyse iš veninio kraujo yra pašalinami kenksmingi medžiagų
apykaitos produktai ir kiti toksiniai junginiai. Atsiradus kepenų struktūriniams ir funkciniams
pažeidimams, kada dažniausiai yra pažeidžiamos kepenų ląstelės, pakinta kraujo morfologiniai ir
biocheminiai rodikliai, taigi laboratoriniai kraujo tyrimai yra neatsiejama dalis diagnozuojant kepenų
susirgimus (Thrall et al., 2012; Stockham, Michael, 2008).
Kepenų funkciniai sutrikimai gali išsivystyti dėl hipoksijos, medžiagų apykaitos ligų, toksikozių,
uždegimo, navikų, mechaninės traumos ir intrahepatinės arba ekstrahepatinės tulžies latakų blokados.
Dėl šių veiksnių dažniausiai yra pažeidžiamas hepatocitų membranų vientisumas arba išsivysto
cholestazė (kai kuriais atvejais pažeidžiami hepatocitai, kartu sumažėjant ir tulžies nutekėjimui į
virškinamąjį kanalą). Kepenų funkciniai pažeidimai dažnai būna antrinės kilmės, atsirandantys kaip
pasekmė anksčiau pasireiškusių susirgimų (pvz., enteritas, pankreatitas) (AL – Kadhi et al., 2014).
Kepenų funkciniai sutrikimai išsivysto esant hepatocitų membranų vientisumo pažeidimams
(hepatocitų nekrozė), sutrikus sintezės ir ekskrecijos funkcijoms kepenyse (kepenų funkcinis
nepakankamumas), esant cholestazei bei pakitus kraujotakai kepenyse (Latimer, 2011).
Esant hepatocitų membranų pažeidimams (grįžtamieji pakitimai) arba hepatocitų nekrozei
(negrįžtamieji pakitimai), padidėja membranų pralaidumas, tai nulemia hepatocitų citozolyje,
organelėse arba bendrai citoplazmoje esančių indikatorinių fermentų patekimą į tarpląstelinį skystį ir
galiausiai į kraują (Stockham, Michael, 2008). Fermentų aktyvumo kraujo serume padidėjimas
priklauso nuo pažeistų hepatocitų kiekio, pažeidimo laipsnio ir fermentų pusinės eliminacijos periodo
kraujo serume (Pusinės eliminacijos periodas – tai rodiklis, nusakantis laikotarpį, per kurį fermentų
aktyvumas kraujo serume sumažėja per pusę) (Thrall et al., 2012). Indikatorinių enzimų aktyvumo
padidėjimas kraujyje pastebimas praėjus vos kelioms valandoms po hepatocitų pažeidimo. Kepenų
ląstelių pažeidimai dažnai yra lydimi hepatomegalijos, kepenų uždegimo ir(arba) kepenų audinio
nekrozės. Tai gali lemti cholestazės išsivystymą. Diagnozuojant kepenų ligas, indikatorinių fermentų
aktyvumo nustatymas kraujo serume yra daug informatyvesnis rodiklis nei kepenų funkcinis tyrimas.
Atliekant laboratorinius kraujo serumo tyrimus, kai kepenyse yra hepatocitų su pažeistu membranų
18
vientisumu, dažniausiai yra tiriami ir nustatomas šių indikatorinių fermentų aktyvumo padidėjimas:
ALT, AST, SDH (sorbitoldehidrogenazė) ir GDH (glutamatdehidrogenazė); rečiau, dėl mažo
specifiškumo kepenims, LDH (laktatdehidrogenazė). Šių fermentų koncentracija kepenyse bei jų
specifiškumas diagnozuojant kepenų ligas skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies.
Kepenų funkcinis nepakankamumas išsivysto tuo atveju, kai 70–80% kepenų audinio
(hepatocitų) praranda funkcinę galią. Pasak Thrall ir kt. (2012), esant kepenų funkciniam
nepakankamumui, sutrinka šalutinių medžiagų apykaitos produktų ir kitų toksinių junginių
detoksikacija bei išskyrimas, ir (arba) medžiagų, normaliai gaminamų kepenyse, sintezė. Kepenų
funkcinį nepakankamumą lemia hepatocitų membranų vientisumo pažeidimai arba nekrozė, hepatocitų
peraugimas fibroziniu jungiamuoju audiniu sergant lėtinėmis kepenų ligomis arba kepenų audinio
atrofija. Diagnozuojant kepenų funkcinį nepakankamumą yra atliekami biocheminiai kraujo serumo
tyrimai. Jais yra nustatoma: baltymų sintezės pajėgumas kepenyse (albuminų, α- ir β-globulinų, kraujo
krešėjimo faktorių kiekis kraujyje), bilirubino ir tulžies rūgščių įsisavinimas bei išskyrimas, amoniako
įsisavinimas ir virtimas šlapalu, gliukozės kiekis kraujyje (Latimer, 2011).
Cholestazė – tai sutrikęs tulžies nutekėjimas į virškinamąjį traktą (Praškevičius ir kt., 2014).
Intrahepatinė cholestazė išsivysto tulžies kanalėliuose bei latakėliuose, esančiuose kepenyse.
Ekstrahepatinė – kepenų išorėje, tulžies pūslėje. Cholestazė gali išsivystyti dėl tulžies takų obstrukcijos
(gali lemti uždegimas, infekcija, tulžies pūslės akmenligė) arba dėl medžiagų apykaitos sutrikimų.
Esant cholestazei, nustatomas padidėjęs bilirubino ir tulžies rūgščių kiekis bei ALP ir GGT (γ –
gliutamiltransferazė) (ekskreciniai fermentai) aktyvumas kraujo serume (Praškevičius ir kt., 2008).
Kepenų arterija iš sisteminės kraujotakos į kepenis atiteka arterinis, deguonimi prisotintas,
kraujas. Portaline vena į kepenis iš virškinamojo trakto bei blužnies atiteka veninis kraujas. Normaliai
funkcionuojančiose kepenyse iš vartų vena pritekėjusio kraujo yra pašalinama didžioji dalis tulžies
rūgščių, aminorūgščių, gliukozės, amoniako ir antigenų, rezorbuotų iš virškinamojo trakto. Vėliau toks
veninis kraujas kepenų vena įteka atgal į sisteminę kraujotaką. Esant kraujotakos sutrikimams
kepenyse, biocheminių kraujo serumo tyrimais yra nustatomi padidėję tulžies rūgščių, gliukozės,
amoniako kiekiai kraujyje (Latimer, 2011; Thrall et al., 2012).
Atskirų fermentų aktyvumo padidėjimas kraujo serume – tai rodiklis, kuris nusako patologinius
procesus, vykstančius audiniuose (pvz.: hepatocitų membranų suardymas, cholestazė), tačiau ne
konkretų susirgimą. Daugeliui skirtingų ligų patologiniai procesai gali būti bendri (Stockham, Michael,
2008). Pasak Černausko, Sutkevičiaus (2003), siekiant diagnozuoti kepenų ligą, laboratoriniai kraujo
19
tyrimų rezultatai turi būti derinami su klinikiniais gyvulio tyrimų duomenimis. Praktiškai yra beveik
neįmanoma diagnozuoti galvijų kepenų pažeidimų įprastais klinikiniais tyrimais (Andrews et al., 2006).
1.4. Alaninaminotransferazė ir aspartataminotransferazė galvijų kraujo serume
1.4.1. Alaninaminotransferazė
ALT arba SGPT (serumo glutamatpiruvattransaminazė) (anksčiau vartotas pavadinimas) – tai
indikatorinis fermentas, kuris yra randamas ištirpęs ląstelių citoplazmoje. Didelis ALT aktyvumas yra
nustatomas šunų ir kačių kepenų ląstelėse, tačiau galvijų (taip pat avių, ožkų, arklių ir kiaulių)
hepatocituose šio fermento aktyvumas yra mažas. Galvijų organizme daugiausia šio fermento yra
aptinkama kepenų ląstelėse ir labai nedideliais kiekis – raumenų ląstelėse (Stockham, Michael, 2008).
Fiziologinė ALT norma galvijų kraujo serume yra 6,9–35,3 U/L (pagal BAYR MED LT 2000
normatyvus). ALT kiekis galvijų kraujyje nors ir nežymiai, tačiau visada padidėja esant destrukciniams
hepatocitų membranų pažeidimams, kai padidėjus membranų pralaidumui ALT išsiskiria į tarpląstelinę
ertmę ir galiausiai į kraują. Kepenų ląstelių vientisumą pažeidžia šie patologiniai procesai: hipoksija,
medžiagų apykaitos sutrikimai (kepenų lipidozė), hepatotoksinai, ūmus bei lėtinis hepatitas, navikai
kepenyse, mechaninės traumos (Thrall et al, 2012; Yokus, Cakir, 2006). Nevisaverčiais pašarais
šeriamų galvijų kraujo serume taip pat yra aptinkamas padidėjęs ALT aktyvumas (Shpigel et al., 2003).
Pasak Stojevic et al. (2005), esant hepatocitų pažeidimams (netgi nekrozei) dėl ALT mažo aktyvumo
galvijų kepenyse, šio fermento aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą viršija labai nežymiai, tad,
remiantis vien tik ALT tyrimais kraujo serume, neįmanoma nustatyti patologinio proceso pobūdžio bei
intensyvumo galvijų kepenyse. Atliekant laboratorinius galvijų kraujo serumo tyrimus yra nustatomi
AST bei GGT. Jie pasižymi didesniu specifiškumu nei ALT diagnozuojant galvijų kepenų funkcinius
sutrikimus. Taigi, remiantis ALT (kartu su AST ar GGT) aktyvumo padidėjimu kraujo serume, galima
įtarti ūminius arba lėtinius galvijų kepenų susirgimus.
Galvijų raumeninio audinio ląstelėse ALT pasižymi dar mažesniu aktyvumu nei hepatocituose.
Esant raumenų pažeidimams, ALT aktyvumas kraujo serume gali padidėti, tačiau labai nežymiai.
Diagnozuojant galvijų raumenų pažeidimus, kraujo serume yra tiriamas kitas, raumenims labiau
specifiškas, fermentas – CK (Thrall, 2012).
ALT aktyvumo sumažėjimas galvijų kraujo serume klinikinės reikšmės neturi (Latimer, 2011).
20
1.4.2. Aspartataminotransferazė
AST arba SGOT (serumo glutamatoksaloacetattransaminazė) (anksčiau vartotas pavadinimas) –
tai indikatorinis fermentas, kurio didžioji dalis (80 proc.) yra randama ląstelės citoplazmoje ir maža
dalis (20 proc.) mitochondrijose. Galvijų organizme didžiausia AST koncentracija yra randama kepenų
ląstelėse, skeleto raumenyse ir širdies miocituose, mažesnė – eritrocituose. Dėl šios priežasties AST
nėra laikomas visiškai specifiniu kepenims fermentu (Sutkevičius, Bertašienė, 2004; Thrall, 2012).
AST aktyvumo nustatymas galvijų kraujo serume – tai rutininis tyrimas diagnozuojant kepenų
pažeidimus. Palyginti su ALT, AST yra informatyvesnis kepenų ligų diagnostikoje, nes pasižymi daug
didesniu aktyvumu galvijų hepatocituose bei AST padidėjęs aktyvumas kraujyje išlieka ilgesnį laiką
nei ALT. AST – tai jautrus diagnostinis rodiklis išsivysčius galvijų kepenų funkciniams sutrikimams,
ypač jiems esant lėtinio pobūdžio (Stojevic et al., 2005). Fiziologinė AST norma galvijų kraujo serume
yra 56–176 U/L (pagal BAYR MED LT 2000 normatyvus). Šio fermento aktyvumo kraujo serume
padidėjimą lemia hepatocitų membranų vientisumo pažeidimai, dėl ko padidėjus membranų
pralaidumui AST iš intraląstelinės ertmės patenka į tarpląstelinę ertmę ir galiausiai į kraują. AST
koncentracija galvijų kraujo serume padidėja dėl hipoksijos (sukelia anemija), tulžies pūslės
akmenligės, medžiagų apykaitos sutrikimų (kepenų lipidozė, ketozė), vėžinių susirgimų
(hepatoceliulinė karcinoma, limfoma), infekcinių hepatitų (nekrozinis hepatitas, abscesai kepenyse,
bakterinis cholangiohepatitas, Tyzerio liga), neinfekcinių hepatitų (lėtinis hepatitas), toksikozių
(aflatoksinai, pirolizidino alkaloidai augaluose, rausvieji dobilai) ir mechaninių traumų (Stockham,
Michael, 2008; Thrall et al., 2012). Esant negrįžtamiesiems ląstelių destrukciniams pažeidimams, AST
aktyvumas kraujo serume žymiai viršija fiziologinę normą.
AST aktyvumo padidėjimą galvijų kraujo serume gali lemti ne tik hepatocitų, tačiau ir
raumeninių ląstelių destrukciniai pažeidimai. Dėl šios priežasties kraujo serume nustačius padidėjusį
AST aktyvumą, taip pat būtina įvertinti CK (raumenims specifiškas fermentas) koncentraciją kraujyje.
Tokiu būdu diferencijuojant pažeidimo lokalizaciją organizme. Galvijų kraujo serume nustačius abiejų
fermentų padidėjusį aktyvumą, galima daryti prielaidą, jog patologinis procesas yra raumenyse.
Galutiniam įsitikinimui, jog kepenys tikrai nėra pažeistos, galvijams yra nustatomas SDH ir GGT
aktyvumas kraujo serume. Tai informatyviausi kepenų pažeidimų indikatoriai galvijų kraujo serume
(Shpigel et al., 2003; Thrall et al., 2012).
21
Eritrocituose AST pasižymi nedideliu aktyvumu. Galvijų kraujo serume šio fermento padidėjęs
kiekis nustatomas vykstant labai intensyviai eritrocitų hemolizei. Paėmus kraujo mėginį biocheminiams
tyrimams atlikti, reikia stengtis kiek įmanoma greičiau atskirti kraujo serumą nuo kraujo ląstelių, nes,
esant slaptai eritrocitų hemolizei, AST aktyvumas gali žaibiškai padidėti. Nustačius AST suaktyvėjimą
kraujyje, tikslinga ištirti hematokritą, kad būtų galima patvirtinti arba atmesti eritrocitų hemolizės
tikimybę.
AST aktyvumo galvijų kraujo serume sumažėjimas gali būti nustatomas trūkstant vitamino B6
racione (Latimer, 2011).
1.5. Kreatinkinazė galvijų kraujo serume
CK – tai indikatorinis fermentas, kuris yra randamas ląstelių citoplazmoje. CK yra vienas
labiausiai organams specifiškų fermentų, kurio didžiausias aktyvumas yra aptinkamas skeleto
raumenyse, kiek mažesnis yra širdies bei lygiuosiuose raumenyse ir mažiausias – smegenyse. CK yra
laikomas raumenims specifišku fermentu. CK aktyvumas gali būti nustatomas gyvūnų kraujo serume
arba kraujo plazmoje, tačiau dažniau tam yra naudojamas kraujo serumas, nes CK aktyvumas jame yra
bene 2,5 karto didesnis negu kraujo plazmoje (Thrall et al., 2012). Fiziologinė CK norma galvijų kraujo
serume yra 65–234 U/L (pagal BAYR MED LT 2000 normatyvus).
CK yra dimeras, sudarytas iš dviejų skirtingų subvienetų: M – raumenų ir B – smegenų.
Organizme egzistuoja 3 skirtingi izomerai. CK–MM didžiausias aktyvumas yra aptinkamas skeleto ir
širdies raumenų ląstelėse, CK–MB – širdies raumenyje ir labai negausiai kituose audiniuose (blužnyje,
plaučiuose ir kt.), CK–BB didžiausias aktyvumas būdingas smegenyse, periferiniuose nervuose bei
cerebrospinaliniame skystyje. Gyvūnų kraujo serume dažniausiai nustatomas padidėjęs izomero CK–
MM aktyvumas, rečiau CK–BB ir labai retai CK–MB. Izomerai identifikuojami bei jų proporcijos
organizme gali būti nustatomos elektroforezės būdu, gyvūnų rūšims specifiniais imunologiniais
tyrimais arba chromatografijos metodu. Veterinarinės medicinos praktikoje CK izomerų analizė yra
atliekama retai, nes tai nėra pakankamai informatyvu diagnozuojant įvairius susirgimus (Sattler, Furll,
2004; Latimer, 2011).
Skeleto raumenų pažeidimai nulemia didelį CK aktyvumo galvijų kraujo serume padidėjimą. Šio
fermento suaktyvėjimas serume nustatomas tada, kai yra pažeidžiami skersaruožiai raumenys ir taip
suardomas miocitų membranų vientisumas. Tuomet CK iš ląstelių citoplazmos patenka į kraują.
22
Miocitų pažeidimus sukeliančių priežasčių yra daug ir įvairių: atsitiktinės traumos (pvz., pergrupavimo,
transportavimo metu), išeminė raumenų nekrozė, miozitai (bakterinės, virusinės, parazitinės kilmės),
toksikozės (pvz., monenzinas, gosipolis) paveldimos ligos (pvz., raumenų distrofija). Pasak Braun et al.
(2008), produktyvioms karvėms, laktacijos pradžioje pasireiškus parezei po apsiveršiavimo ir esant
labai prastai gyvulio būklei, CK aktyvumas kraujo serume gerokai viršija 1000 U/L. CK nežymiai
padidėjusį aktyvumą galvijų kraujo serume gali nulemti intraveninės injekcijos arba tiesiog gyvulio
judesių apribojimas, suvaržymas, E grupės vitaminų ir seleno trūkumas pašaruose (Ndlovu et al.,
2007). Priklausomai nuo pagrindinės priežasties, fermento aktyvumo padidėjimas kraujyje gali būti
nežymus ir tiesiogiai koreliuoti su skeleto raumenų pažeidimo laipsniu. Pasak Latimer ir kt. (2011), kai
judėjimo aparato raumenyse patologinis procesas atsiranda staiga ir būna ūmus, CK aktyvumas galvijų
kraujo serume padidėja ir esti virš fiziologinės ribos praėjus 4 valandoms nuo raumenų pažeidimo.
Aukščiausia aktyvumo riba kraujyje yra pasiekiama per 12 valandų. Jei gydomųjų priemonių imamasi
iš karto diagnozavus raumenų pažeidimus, tai CK aktyvumas kraujo serume grįžta į fiziologines ribas
dažniausiai per 2–3 paras. Besitęsiantis patologinis procesas skeleto raumenyse nulemia pastovų CK
aktyvumo padidėjimą galvijų bei kitų gyvūnų kraujo serume (Stockham, Michael, 2008; Thrall et al.,
2012).
Širdies raumens struktūriniai pažeidimai dažniausiai nulemia nežymų CK suaktyvėjimą galvijų
kraujo serume. Taip yra todėl, jog galvijų širdies miokardo masė, palyginti su bendra skeleto raumenų
mase, yra daug kartų mažesnė – taigi širdies raumens pažeidimai nesukeltų tokio žymaus CK aktyvumo
kraujo serume padidėjimo, kuris galėtų atsirasti esant pažeistiems judėjimo aparato raumenims.
Mokslinėje literatūroje yra rašoma, jog patologiniai procesai, atsiradę organuose, kurių sandaroje
yra lygiųjų raumenų, sukelia palyginti nedidelį CK aktyvumo kraujo serume padidėjimą, viršijantį
fiziologinę normą. Pastebėta, jog karvių gimdos lygiųjų raumenų miocitų citoplazmoje CK esti
nemažomis koncentracijoms. Mokslininkų nustatyta, jog išsivysčius endometritui, CK aktyvumas
kraujo serume padidėja (Thrall et al., 2012). Sattler, Furll, (2004) nustatė, jog karvėms sergant
endometritu CK vidutinis aktyvumas kraujo serume, priklausomai nuo ligos sunkumo, buvo nuo 270
iki 490 U/L.
Galvos smegenyse ir kituose centrinės nervų sistemos audiniuose yra būdingas tam tikras CK
aktyvumas. Nervinio audinio nekrozė arba demielinizacija nulemia CK aktyvumo padidėjimą
cerebrospinaliniame skystyje, bet ne kraujo serume. Fermentui iš smegenų skysčio patekti į kraują
trukdo kraujo ir smegenų barjeras (Stockham, Michael, 2008)
23
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS
Atlikto tyrimo objektas – Lietuvos juodmargių veislės melžiamų karvių kraujo serumai, kuriuose
kraujo biocheminiais tyrimais dėka buvo įvertintas fermentų ALT, AST ir CK (tik tuo atveju, jei AST
viršija nustatytą fiziologinę normą galvijams (pagal BAYR MED LT 2000 normatyvus)) aktyvumas.
Tyrimui atlikti buvo pasirinkti du pieninės galvijininkystės ūkiai: A ir B. Tyrimas buvo atliktas
2014 m. sausio – kovo mėnesiais. 6 pav. yra pavaizduota karvių suskirstymo į grupes schema ir kraujo
mėginių paėmimas. Kiekviename ūkyje buvo sudaryta po dvi karvių grupes. Pasirinktos 3–4 laktacijos
karvės, per metus duodančios 6,5–7,5 tūkst. kg pieno.
A ūkis B ūkis
60 karvių 60 karvių
30 karvių laktacijos
pradžioje (iki 15 d.
po veršiavimosi)
30 karvių laktacijos
pradžioje (iki 15 d.
po veršiavimosi)
30 karvių vidurio
laktacijos periodu
(140–160 d.)
30 karvių vidurio
laktacijos periodu
(140–160 d.)
Kiekvienai karvei iš uodegos venos (v. coccygea), ties uodegos pašakniu (dūrio vietą prieš tai
dezinfekavus), vakutaineriu į vakuuminius mėgintuvėlius be antikoaguliantų buvo paimti kraujo
mėginiai (n = 120). Kraujas buvo imtas rytais, prieš rytinį šėrimą. Mėgintuvėliai su kraujo
mėginiais buvo suženklinti (dėl gyvulių atsekamumo) ir pristatyti į NMVRVI laboratoriją kraujo
biocheminiams tyrimams atlikti.
6 pav. Karvių suskirstymas į grupes ir kraujo mėginių ėmimas
24
Kraujo mėginiai paimti laikantis 1997 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos,
laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8–500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108).
Abiejuose ūkiuose karvės ištisus metus yra laikomos tvartuose, palaidos grupėmis po 20–30
karvių kiekvienoje. Tvartų mikroklimatas atitinka zoohigieninius reikalavimus. Gyvuliai yra laikomi
ant gelžbetoninių grindų, sausai, saikingai kreikiant. Karvės yra melžiamos du kartus per dieną,
„eglutės“ tipo melžimo aikštelėse. Girdomos iš automatinių girdyklų. A ūkyje gyvuliams yra taikomas
pusiau koncentruotasis šėrimo tipas, o B ūkyje – koncentruotasis šėrimo tipas.
Kraujo tyrimai buvo atlikti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto
Laboratorijos departamento Radiologinių tyrimų skyriuje, naudojant stalinį automatinį biocheminį
analizatorių „COBAS INTEGRA 400 plus“ (pagamintas Tegimenta Ltd. Roche diagnostics Instrument
Centre CH–6343 Rotkreuz Šveicarija. Gamybos Nr. 397135). Šis prietaisas turi įmontuotą monitorių ir
išorinę klaviatūrą. Aparato sudedamosios dalys: kasečių lentyna su reagentų kasetėmis; mėginių
lentyna su mėginiais; ISE (jonus atskiriantis elektrodas) lentyna; autoklavinė atliekų dėžė; vandentiekio
ir kanalizacijos jungtys; duomenų perdavimo jungtys. Tyrimai atlikti naudojantis SDP (standartinė
darbo procedūra) 5.4.4.R.03 (Leidimo data 2008-07-24 d.; Peržiūros data 2011-11-01 d.). Ši SDP
taikoma nustatant gyvūnų kraujyje fermentus, substratus, baltymus, Na, K, Cl ir elektrolitus, kurie
atspindi gyvūnų organizmo fiziologinę būklę.
Daugelyje kraujo mėginių, pristatytų į laboratoriją tyrimams, kraujo serumas buvo atsiskyręs ir
nusistovėjęs. Nedidelė dalis mėginių buvo centrifuguojami keletą minučių 2000–3000 aps./min. greičiu
tam, kad būtų atskirtas kraujo serumas. Apdoroti serumo mėginiai mikropipete po 0,3 ml buvo
supilstyti į specialias kiuvetes, o jos sustatytos į tam tikrus stovus. Kiuvetės su stovais buvo įdėtos į
šaldytuvą ir laikomos esant +4 °C temperatūrai iki tyrimo atlikimo pradžios, kol automatinis
biocheminis analizatorius bus paruoštas darbui (apie 1,5 val.).
Aparato parengimas darbui apima tris procesus: plovimą, kalibravimą ir kokybės kontrolę. Visi
trys parengiamieji darbai vyksta aparate nustačius konkrečias veikimo programas. Plovimas atliekamas
paleidus plovimo programą. Kalibravimas atliekamas į aparato lentyną su stovu įstačius neutralaus
kraujo serumo mėginį, kurio pagrindas yra žmogaus serumas, kalibratorių C.f.a.s (kodas:10759350). Į
atskirą lentyną įstatomas stovas su gamintojo pateikta tyrimo kasete (šiuo atveju ALT, AST arba CK).
Visos kasetės yra sukurtos specialiai COBAS INTEGRA sistemoms, ROCHE firmoje. Kiekviena
reagentų kasetė turi savo kodo ir serijos numerius, nurodytą galiojimo datą ir laikymo sąlygas.
Paleidžiama kalibravimo programa. Kokybės kontrolei naudojamas teigiamos kontrolės serumas
25
Precinorm U ir neigiamos kontrolės serumas Precipath U. Labai svarbu užtikrinti tinkamas šių serumų
laikymo sąlygas. Vykdoma tiriamų rodiklių reagentų teigiama ir neigiama kontrolė. Įvedami norimi
tirti rodikliai. Įvedami mėginių kodai. Stovas su mėginiais (0,7 ml talpos kiuvetės su tiriamais kraujo
serumais) įstatomas į tam tikrą analizatoriaus lizdą. Užduodama tyrimo komanda. Fermentų aktyvumas
kraujo serume yra nustatomas absorbcinės fotometrijos matavimo principu. Gauti rezultatai
išspausdinami pirminiuose rezultatų lapuose (1 priedas) (NMVRVI, SDP 5.4.4.R.03).
Atlikus pasirinktų karvių kraujo serumo biocheminius tyrimus, buvo nustatytas fermentų ALT,
AST ir CK (tuo atveju, jei AST viršija fiziologinę normą) aktyvumas kraujyje. Gauti duomenys buvo
lyginami su nustatytomis fiziologinėmis normomis galvijams pagal BAYR MED LT 2000 normatyvus
ir buvo ieškoma kiekvieno rodiklio kiekybinių nuokrypių nuo normos.
Gautų tyrimų rezultatų pateikimui buvo taikyta Microsoft Excel programa. A ir B ūkių bei
sudarytų karvių grupių vidutiniams fermentų aktyvumo rodikliams palyginti buvo apskaičiuoti
aritmetiniai vidurkiai ir vidurkių paklaidos. Skirtumų reikšmingumas (patikimumo kriterijus p)
nepriklausomoms reikšmėms įvertintas Stjudento kriterijumi. Rezultatai laikomi statistiškai patikimais,
kai p < 0,05 (*); p < 0,01 (**); p < 0,001 (***). Dažnių skirstiniams palyginti skaičiuotas χ2 kriterijus.
26
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Alaninaminotransferazė
7 pav. ALT aktyvumas (U/L) karvių kraujo serume skirtingu laktacijos periodu A ir B
ūkiuose
7 pav. pavaizduotas fermento ALT aktyvumas visų tirtų karvių (n = 120) kraujo serume.
Laktacijos pradžioje ALT aktyvumas karvių kraujo serume (A ūkis) buvo nuo 27,1 iki 43,5 U/L.
Keturiolikos karvių kraujo serume ALT aktyvumas viršijo fiziologinę normą. ALT aktyvumas virš
normos įvairavo nuo 35,8 iki 43,5 U/L (norma 6,9–35,3 U/L) (pagal BAYR MED LT 2000
normatyvus).
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
50
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30
U/L
A ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
A ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
B ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
B ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
Norma 6,9
Norma 35,3
27
Vidurio laktacijos periodu karvių kraujo serume (A ūkis) ALT aktyvumas buvo nuo 20,2 iki 44,7
U/L. ALT aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą viršijo taip pat keturiolikai melžiamų karvių ir
virš normos buvo nuo 35,5 iki 44,7 U/L
Laktacijos pradžioje ALT aktyvumas karvių kraujo serume (B ūkis) įvairavo nuo 21,3 iki 40,2
U/L. Trylikai tirtų karvių ALT aktyvumas kraujo serume neatitiko fiziologinės normos ir ją viršijo nuo
35,9 iki 40,2 U/L.
Vidurio laktacijos periodu karvių kraujo serume (B ūkis) ALT aktyvumas vyravo nuo 14,9 iki
40,5 U/L. ALT aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą viršijo devynioms karvėms ir virš normos
buvo nuo 35,8 iki 40,5 U/L.
2 lentelėje yra pateikti visų tirtų karvių ALT aktyvumo kraujo serume aritmetiniai vidurkiai ir
paklaidos, o 3 lentelėje – tik tų karvių, kurių ALT aktyvumas viršijo fiziologinę normą.
2 lentelė A ir B ūkiuose skirtingais laktacijos periodais visų tirtų karvių ALT aktyvumo
kraujo serume aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
ALT (U/L)
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi) Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
A ūkis 35,7±0,16* 33,3±0,24**
B ūkis 32,2±0,21°° 26,9±0,28
* - p < 0,05; ** - p < 0,01 (A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas)
°° - p < 0,01 (pradžios ir vidurio laktacijos periodų skirtumų reikšmingumas)
3 lentelė A ir B ūkiuose skirtingais laktacijos periodais tirtų tik tų karvių, kurių ALT
aktyvumas kraujo serume viršijo fiziologinę normą, aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
ALT (U/L)
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi) Vidurio laktacijos periodas(140–160 d.)
A ūkis 40,1±0,16** 39,6±0,22*
B ūkis 38,1±0,12 37,2±0,18
* - p < 0,05; ** - p < 0,01 (A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas)
28
A ūkyje abejose karvių grupėse po 47 proc. (n = 14) sudarė tos karvės, kurių kraujo serume
nustatytas ALT aktyvumas viršijo fiziologinę normą, o po 53 proc. (n = 16) sudarė karvės, kurių
kraujyje ALT aktyvumas atitiko normą.
B ūkyje laikomų karvių, tirtų laktacijos pradžioje, 43 proc. (n = 13) sudarė tos karvės, kurių
kraujo serume nustatytas ALT aktyvumas viršijo fiziologinę normą, o 53 proc. (n = 17) – karvės, kurių
kraujyje ALT atitiko normą. Vidurio laktacijos periodu 30 proc. (n = 9) sudarė karvės, kurių kraujo
serume nustatytas ALT aktyvumas normos neatitiko, o 70 proc. (n = 21) – karvės, kurių kraujyje
fermento aktyvumas neviršijo nustatytos fiziologinės normos (8 pav.).
8 pav. Karvių skaičius (%.), priklausomai nuo ALT aktyvumo kraujo serume skirtingu
laktacijos periodu A ir B ūkiuose
47 4743
30
53 5357
70
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pradžia laktacijos
(iki 15 d. po
veršiavimosi)
Vidurio laktacijos
periodas (140–160
d.)
Pradžia laktacijos
(iki 15 d. po
veršiavimosi)
Vidurio laktacijos
periodas (140–160
d.)
A ūkis B ūkis
Virš normos Norma
29
3.2. Aspartataminotransferazė
9 pav. AST aktyvumas (U/L) karvių kraujo serume skirtingu laktacijos periodu A ir B
ūkiuose
9 pav. pavaizduotas fermento AST aktyvumas visų tirtų karvių (n = 120) kraujo serume.
Laktacijos pradžioje AST aktyvumas karvių kraujo serume (A ūkis) svyravo nuo 83 iki 235,9 U/L.
Šešiolikos karvių kraujo serume AST aktyvumas viršijo fiziologinę normą. AST aktyvumas virš
normos įvairavo nuo 180,6 iki 235,9 U/L (norma 56–176 U/L) (pagal BAYR MED LT 2000
normatyvus).
Vidurio laktacijos periodu karvių kraujo serume (A ūkis) AST aktyvumas svyravo nuo 66 iki
221,1 U/L. AST aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą viršijo dešimčiai melžiamų karvių ir virš
normos buvo nuo 179,9 iki 221,1 U/L.
0
25
50
75
100
125
150
175
200
225
250
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30
U/L
A ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
A ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
B ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
B ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
Norma 56
Norma 176
30
Laktacijos pradžioje AST aktyvumas karvių kraujo serume (B ūkis) įvairavo nuo 56 iki 183,3
U/L. Aštuonioms tirtoms karvėms AST aktyvumas kraujo serume neatitiko fiziologinės normos ir ją
viršijo nuo 177,5 iki 183,3 U/L.
Vidurio laktacijos periodu karvių kraujo serume (B ūkis) AST aktyvumas vyravo nuo 57,5 iki
183,3 U/L. AST aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą viršijo šešioms karvėms ir virš normos
buvo nuo 178,7 iki 183,3 U/L.
4 lentelėje yra pateikti visų tirtų karvių AST aktyvumo kraujo serume aritmetiniai vidurkiai ir
paklaidos, o 5 lentelėje – tik tų karvių, kurių AST aktyvumas viršijo fiziologinę normą.
4 lentelė A ir B ūkiuose skirtingais laktacijos periodais visų tirtų karvių AST aktyvumo
kraujo serume aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
AST (U/L)
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi) Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
A ūkis 161,9±1,42***; ° 137,3±1,48*
B ūkis 122,7±1,48 113,4±1,25
* - p < 0,05; *** - p < 0,001 (A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas)
°- p < 0,05 (pradžios ir vidurio laktacijos periodų skirtumų reikšmingumas)
5 lentelė A ir B ūkiuose skirtingais laktacijos periodais tirtų tik tų karvių, kurių AST
aktyvumas kraujo serume viršijo fiziologinę normą, aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
AST (U/L)
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi) Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
A ūkis 196,9±0,94* 191,9±1,34**
B ūkis 186,9±1,17 180,6±0,34
* - p < 0,05; ** - p < 0,01 (A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas)
31
A ūkyje laikomų karvių, tirtų laktacijos pradžioje, 53 proc. (n = 16) sudarė tos karvės, kurių
kraujo serume AST aktyvumas viršijo fiziologinę normą, o 47 proc. (n = 14) – tos, kurių kraujyje AST
aktyvumas atitiko normą. Vidurio laktacijos periodu 33 proc. (n = 10) atitiko karvės, kurių kraujo
serume tiriamojo fermento aktyvumas buvo virš fiziologinės normos, o 67 proc. (n = 20) – karvės,
kurių kraujyje AST aktyvumas neviršijo normos.
B ūkyje laikomų karvių, tirtų laktacijos pradžioje, 27 proc. (n = 8) sudarė tos karvės, kurių kraujo
serume AST aktyvumas viršijo fiziologinę normą, o 73 proc. (n = 22) – karvės, kurių kraujyje AST
aktyvumas atitiko normą. Vidurio laktacijos periodu 20 proc. (n = 6) sudarė karvės, kurių kraujo
serume AST aktyvumas normos neatitiko, o 80 proc. (n = 24) – karvės, kurių kraujyje tiriamojo
fermento aktyvumas neviršijo fiziologinės normos (10 pav.).
10 pav. Karvių skaičius (%.), priklausomai nuo AST aktyvumo kraujo serume skirtingu
laktacijos periodu A ir B ūkiuose
Laktacijos pradžioje tirtų karvių kraujo serume nustatytas AST aktyvo skirtumas A ir B ūkiuose
yra statistiškai reikšmingas (p < 0,05).
53
3327
20
47
6773
80
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pradžia laktacijos
(iki 15 d. po
veršiavimosi)
Vidurio laktacijos
periodas (140–160
d.)
Pradžia laktacijos
(iki 15 d. po
veršiavimosi)
Vidurio laktacijos
periodas (140–160
d.)
A ūkis B ūkis
Virš normos Norma
32
3.3. Kreatinkinazė
11 pav. CK aktyvumas (U/L) karvių kraujo serume skirtingu laktacijos periodu A ir B
ūkiuose
11 pav. pavaizduotas fermento CK aktyvumas visų tirtų karvių (n = 40) kraujo serume.
Laktacijos pradžioje buvo ištirti šešiolikos melžiamų karvių kraujo mėginiai (A ūkis). Šių karvių kraujo
serume CK aktyvumas svyravo nuo 178 iki 377 U/L. CK aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą
viršijo dešimčiai melžiamų karvių ir virš normos buvo nuo 269 iki 377 U/L (norma 65–234 U/L) (pagal
BAYR MED LT 2000 normatyvus).
Vidurio laktacijos periodu buvo tirti dešimties karvių kraujo mėginiai (A ūkis). Šių karvių kraujo
serume CK aktyvumas vyravo nuo 129 iki 256 U/L. CK aktyvumas fiziologinės normos neatitiko tik
vienos karvės kraujo serume ir siekė 256 U/L.
0255075
100125150175200225250275300325350375400
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16
U/L
A ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
A ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
B ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
B ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
Norma 65
Norma 234
33
Laktacijos pradžioje buvo ištirti aštuonių karvių kraujo mėginiai (B ūkis). Šių karvių kraujo
serume CK aktyvumas svyravo nuo 182 iki 294 U/L. CK aktyvumas kraujo serume fiziologinę normą
viršijo dviem karvėms. Joms nustatytos tokios CK aktyvumo reikšmės: 281 ir 294 U/L.
Vidurio laktacijos periodu buvo tirti šešių karvių kraujo mėginiai (B ūkis). Šių karvių kraujo
serume CK aktyvumas vyravo nuo 149 iki 245 U/L. CK aktyvumas fiziologinės normos neatitiko tik
vienos karvės kraujo serume ir siekė 245 U/L.
6 lentelėje yra pateikti visų tirtų karvių CK aktyvumo kraujo serume aritmetiniai vidurkiai ir
paklaidos, o 7 lentelėje – tik laktacijos pradžioje tirtų karvių, kurių CK aktyvumas viršijo fiziologinę
normą, aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos. Vidurio laktacijos periodu CK aktyvumas kraujyje normą
viršijo tik po vienai karvei iš kiekvieno ūkio, dėl šios priežasties aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
nebuvo apskaičiuoti.
6 lentelė A ir B ūkiuose skirtingais laktacijos periodais visų tirtų karvių CK aktyvumo
kraujo serume aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
CK (U/L)
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi) Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
A ūkis 284,2±2,17*; °°° 183,8±1,18
B ūkis 231,5±1,26° 179,5±1,2
* - p < 0,05 (A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas)
° - p < 0,05; °°° - p < 0,001 (pradžios ir vidurio laktacijos periodų skirtumų reikšmingumas)
7 lentelė A ir B ūkių karvių, tirtų laktacijos pradžioje, kurių CK aktyvumas kraujo serume
viršijo fiziologinę normą, aritmetiniai vidurkiai ir paklaidos
CK (U/L)
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
A ūkis 328,7±3,37*
B ūkis 287,5±9,19
* - p < 0,05 (A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas)
34
A ūkyje laikomų karvių, tirtų laktacijos pradžioje, 62 proc. (n = 10) sudarė tos karvės, kurių
kraujo serume CK aktyvumas viršijo fiziologinę normą, o 38 proc. (n = 6) – tos, kurių kraujyje CK
aktyvumas atitiko normą. Vidurio laktacijos periodu 10 proc. (n = 1) atitiko ta karvė, kurios kraujo
serume tiriamojo fermento aktyvumas buvo virš fiziologinės normos ribos, o 90 proc. (n = 9) – karvės,
kurių kraujyje CK aktyvumas neviršijo normos.
B ūkyje laikomų karvių, tirtų laktacijos pradžioje, 25 proc. (n = 2) sudarė tos karvės, kurių kraujo
serume CK aktyvumas viršijo fiziologinę normą, o 75 proc. (n = 6) – karvės, kurių kraujyje CK
aktyvumas atitiko normos ribą. Vidurio laktacijos periodu 17 proc. (n = 1) sudarė karvė, kurios kraujo
serume CK aktyvumas neatitiko normos, o 83 proc. (n = 5) – karvės, kurių kraujyje tiriamojo fermento
aktyvumas neviršijo fiziologinės normos (12 pav.).
12 pav. Karvių skaičius (%), priklausomai nuo CK aktyvumo kraujo serume skirtingu
laktacijos periodu A ir B ūkiuose
62
10
25
17
38
90
75
83
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pradžia laktacijos
(iki 15 d. po
veršiavimosi)
Vidurio laktacijos
periodas (140–160
d.)
Pradžia laktacijos
(iki 15 d. po
veršiavimosi)
Vidurio laktacijos
periodas (140–160
d.)
A ūkis B ūkis
Virš normos Norma
35
3.4. Bendras abiejuose ūkiuose visų tirtų karvių fermentų aktyvumo įvertinimas
13 pav. Karvių skaičius, priklausomai nuo fermentų, viršijusių fiziologines normas,
tarpusavio variacijų karvių kraujo serume
13 pav. yra pavaizduota, kokios fermentų, viršijusių fiziologines normas, tarpusavio variacijos
buvo nustatytos tirtų karvių kraujo mėginiuose. Daugumai A ūkyje laikomų karvių, tirtų laktacijos
pradžioje, kraujo serume buvo nustatytas tik ALT (n = 6) ir visų trijų fermentų (ALT, AST, CK) (n =
6) aktyvumo padidėjimas virš fiziologinės normos. Vienu metu ALT ir AST fermentų aktyvumas,
viršijantis normą, nustatytas tik kelioms karvėms (n = 2). Didžiajai daugumai vidurio laktacijos periodu
tirtų karvių, kurių kraujyje fermentai viršijo fiziologines normas, buvo nustatytas tik ALT (n = 12) ir
tik AST (n = 7) fermentų aktyvumo neatitikimas normos. Nepasitaikė nė vienos karvės, kuriai būtų
nustatytas visų trijų fermentų (ALT, AST, CK) aktyvumo padidėjimas virš normos.
B ūkyje laikomoms karvėms, kurios buvo tirtos laktacijos pradžioje, dažniausiai pasitaikė tik
ALT aktyvumo neatitikimas normos (n = 9). Tik AST (n = 3) ir ALT, AST (n = 3) fermentų aktyvumas
0
2
4
6
8
10
12
14
Tik ALT Tik AST ALT,AST AST,CK ALT,AST,CK
Kar
vių
skai
čius
A ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
A ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
B ūkis; Pradžia laktacijos (iki 15 d. po veršiavimosi)
B ūkis; Vidurio laktacijos periodas (140–160 d.)
36
kraujo serume normą viršijo nedidelei karvių daliai. AST, CK (n = 1) ir visų trijų fermentų (ALT, AST,
CK) (n = 1) aktyvumo reikšmės, viršijančios fiziologinę normą, buvo nustatytos tik kelioms karvėms.
Didžiajai daugumai vidurio laktacijos periodu tirtų karvių, kurių kraujyje fermentai viršijo fiziologines
normas, buvo nustatytas tik ALT (n = 9) ir tik AST (n = 5) fermentų aktyvumo neatitikimas normos.
ALT, AST ir ALT, AST, CK aktyvumo padidėjimų virš normos nebuvo nustatyta nė vienai iš šiuo
laktacijos periodu tirtų karvių.
14 pav. A ir B ūkiuose visų tirtų karvių ALT, AST ir CK aktyvumo kraujo serume
atitikimas fiziologinės normos
14 pav. yra pavaizduota kokią dalį (%) A ir B ūkiuose sudarė karvės, kurių kraujyje buvo
nustatyti tirtų fermentų aktyvumo neatitikimai fiziologinių normų. Ištyrus 60 A ūkyje laikomų karvių
kraujo mėginius, buvo nustatyta, kad 73 proc. (n = 44) sudarė karvės, kurių kraujo serume bent vienas
(arba keli) iš visų tirtų fermentų (ALT, AST, CK) neatitiko fiziologinės aktyvumo normos, o 27 proc.
73
53
27
47
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
A ūkis B ūkis
Virš normos Norma
37
(n = 16) – tos karvės, kurių kraujo serume nė vienas iš tirtų fermentų neviršijo normos. B ūkyje iš 60
tirtų karvių 53 proc. (n = 32) atitiko tos karvės, kurių kraujo serume bent vienas (arba keli) iš tirtų
fermentų neatitiko fiziologinės aktyvumo normos, o 47 proc. (n = 28) – karvės, kurių kraujyje visi tirti
fermentai atitiko normą (p < 0,05).
15 pav. A ūkyje tirtų karvių kraujo serumo ALT, AST ir CK aktyvumo atitikimas
fiziologinės normos, priklausomai nuo laktacijos periodo
Ištyrus A ūkyje laikomų 60 karvių kraujo mėginius, abejais laktacijos periodais buvo gauti
vienodi rezultatai. Abiejose karvių grupėse po 73 proc. (n = 22) sudarė tos karvės, kurių kraujo serume
buvo nustatytas bent vienas arba keli fermentai, kurių aktyvumas viršijo fiziologinę normą ribas, o 27
proc. (n = 8) sudarė tos karvės, kurių kraujyje nebuvo nustatyta nė vieno iš tirtų fermentų neatitikties
fiziologinei aktyvumo normai (15 pav.).
73 73
27 27
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po
veršiavimosi)Vidurio laktacijos periodas (140–
160 d.)
Virš normos Norma
38
16 pav. B ūkyje tirtų karvių kraujo serumo ALT, AST ir CK aktyvumo atitikimas
fiziologinės normos, priklausomai nuo laktacijos periodo
Ištyrus B ūkyje laikomų 30 neseniai laktuojančių karvių kraujo mėginius, buvo nustatyta, kad 57
proc. (n=17) sudarė tos karvės, kurių kraujo serume bent vienas (arba keli) iš tirtų fermentų neatitiko
fiziologinės aktyvumo normos, o 43 proc. (n = 13) – tos karvės, kurių kraujyje nė vienas iš tirtų
fermentų neviršijo aktyvumo normos. Vidurio laktacijos periodu tirtų 30 karvių kraujo serume,
fermentų, atitinkančių ir neatitinkančių fiziologinės aktyvumo normos ribų, aktyvumo reikšmės buvo
vienodos, t. y. sudarė po 50 proc. (n = 15) (16 pav.).
57
50
43
50
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pradžia laktacijos (iki 15 d. po
veršiavimosi)Vidurio laktacijos periodas (140–
160 d.)
Virš normos Norma
39
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Kraujo biocheminiai tyrimai yra informatyvūs nustatant produktyvių karvių susirgimus ir siekiant
sumažinti jų pasireiškimą. Šie tyrimai parodo karvių šėrimo bei medžiagų apykaitos būklę (Jozwik et
al., 2012). Pieninės galvijininkystės ūkiuose, kuriuose yra siekiama didelių primilžio rodiklių, dažnai
yra susiduriama su produktyvių karvių kepenų funkciniais sutrikimais. Dažnai šių sutrikimų atsiradimą
nulemia energinių medžiagų trūkumas galvijų racione, medžiagų apykaitos sutrikimai bei karvių
reprodukcinės sistemos ligos. ALT ir AST bei kiti kraujo biocheminiai rodikliai yra informatyvūs
nustatant karvių kepenų funkcinę būklę ir hepatocitų pažeidimus esant įvairiems kepenų funkciniams
bei medžiagų apykaitos sutrikimams (pvz., ketozei ir kt.) (Sutkevičius, Černauskas, 2003). CK
aktyvumo padidėjimas karvių kraujo serume yra informatyvus rodiklis nustatant raumenų funkcinius
sutrikimus, dažnai pasitaikančius po apsiveršiavimo. CK gali būti naudojamas kaip pagrindinis rodiklis
diagnozuojant endometritus (Sattler, Furll, 2004).
ALT yra kepenims specifiškas fermentas, tačiau karvių organizme jis pasižymi nedideliu
aktyvumu. Esant net labai stipriems destrukciniams kepenų audinio pažeidimams (netgi kepenų
nekrozei), ALT aktyvumas karvių kraujo serume labai nežymiai viršija fiziologinę normą. Dėl šios
priežasties, daugeliu autorių teigimu, vien tik iš ALT aktyvumo padidėjimo karvių kraujo serume,
diagnozuoti kepenų pažeidimų neįmanoma. Tam reikia tirti kitus, labiau galvijų kepenims specifiškus,
fermentus (Stojevic et al., 2005; Milinkovic – Tur et al., 2005). Remiantis atliktais kraujo
biocheminiais tyrimais, galima teigti, kad iš visų tirtų karvių, kurių kraujyje bent vienas fermentas
viršijo nustatytas normas (n = 72), didžiąją dalį (48 proc.) sudarė tos karvės, kurių kraujo serume tik
ALT neatitiko fiziologinės aktyvumo normos. Ūkyje A tokių atvejų dažniau pasitaikė vidurio laktacijos
periodu (p < 0,001), o ūkyje B atvejų skaičius abiejų laktacijos periodų metu buvo vienodas. Karvių,
laikomų ūkyje A, kurių kraujyje ALT aktyvumas neatitiko normos, vidutinis aktyvumas kraujo serume
abiejais laktacijos periodais buvo didesnis nei ūkyje B (pradžioje laktacijos p < 0,01; viduryje
laktacijos p < 0,05; A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas). Pasak Ndlovu ir kt. (2007), karvių kraujo
serume nustačius, jog tik ALT viršija fiziologinę aktyvumo normą, galima daryti išvadas, jog karvės
yra šeriamos nevisaverčiais pašarais ir joms yra taikomas netinkamai subalansuotas racionas. Padidėjęs
ALT aktyvumas – tai medžiagų apykaitos sutrikimų rodiklis. Abiejuose ūkiuose bendras visų tirtų
karvių ALT aktyvumo vidurkis buvo didesnis laktacijos pradžioje, palyginti su vidurio laktacijos
periodu (ūkyje B p < 0,01). Sutkevičius, Černauskas (2003) taip pat nustatė, jog laktacijos pradžioje
40
ALT aktyvumas yra didesnis nei vidurio laktacijos periodu. Bendras visų tirtų karvių ALT aktyvumo
vidurkis abiejais laktacijos periodais buvo didesnis A ūkyje (pradžioje laktacijos p < 0,05; viduryje
laktacijos p < 0,01; A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas). A ūkyje, palyginti su B ūkiu, ALT
aktyvumas karvių kraujo serume dažniau viršijo fiziologinę normą.
Galvijų kepenų ligų diagnostikoje AST aktyvumo nustatymas kraujo serume yra informatyvus
rodiklis. AST aktyvumo padidėjimas galvijų kraujo serume parodo lėtinio pobūdžio kepenų pažeidimą
(Stojevic et al., 2005). Abiejuose ūkiuose ištyrus karvių kraujo mėginius nustatyta, kad iš visų karvių,
kurių kraujyje bent vienas fermentas viršijo nustatytas aktyvumo normas (n = 72), 25 proc. sudarė tos
karvės, kurių kraujo serume tik AST neatitiko normos. A ir B ūkiuose tokių atvejų dažniau pasitaikė
vidurio laktacijos periodu (p < 0,05). Ūkyje A laikomų karvių, kurių kraujyje AST aktyvumas neatitiko
normos, vidutinis aktyvumas abiejais laktacijos periodais buvo didesnis nei ūkyje B (pradžioje
laktacijos p < 0,05; viduryje laktacijos p < 0,01; A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas). Atliktų tyrimų
duomenimis yra nustatyta, jog didelio produktyvumo karvėms dažniausiai nustatoma lėtinė kepenų
patologija – tai padidėjusi kepenų riebalinė infiltracija, kurios atsiradimą sąlygoja energinių medžiagų
trūkumas pašaruose. Esant kepenų lipidozei, AST aktyvumas kraujo serume beveik visuomet (94 proc.)
viršija normą (Andrews et al., 2006; Kaneko et al., 2008). Bendras visų tirtų karvių AST aktyvumo
vidurkis abejais laktacijos periodais buvo didesnis A ūkyje (pradžioje laktacijos p < 0,001; viduryje
laktacijos p < 0,05; A ir B ūkių skirtumų reikšmingumas). A ūkyje lyginant su B ūkiu AST aktyvumas
karvių kraujo serume dažniau viršijo fiziologinę normą. Dažniau laktacijos pradžioje, o ne vidurio
laktacijos periodu (p < 0,05).
Vienu metu ALT ir AST fermentų padidėjęs aktyvumas kraujo serume parodo ūmų kepenų
pažeidimą (Stojevic et al., 2005). A ir B ūkiuose ištyrus visų karvių kraujo mėginius nustatyta, kad iš
visų karvių, kurių kraujyje nors vienas fermentas viršijo fiziologinę aktyvumo normą (n = 72), 9 proc.
sudarė karvės, kurių kraujyje tuo pačiu metu virš fiziologinės normos buvo pakilęs ALT ir AST
fermentų aktyvumas. Abiejuose ūkiuose tokių atvejų dažniau pasitaikė laktacijos pradžioje tirtoms
karvėms (p < 0,05). Pasak Sutkevičiaus, Černausko (2003); Žilaičio ir kt. (2007), produktyvioms
šviežiapienėms karvėms daug dažniau pasireiškia medžiagų apykaitos ligos, kurių metu pažeidžiamos
kepenys. Ketozė – labai dažnas neseniai apsiveršiavusių karvių susirgimas, kurios atsiradimą sukelia
energinių medžiagų trūkumas racione bei kepenų riebalinė infiltracija. Norint įsitikinti, ar karvės serga
ketoze, reikia nustatyti neesterifikuotų riebiųjų rūgščių, hidroksibutiratų ir gliukozės koncentraciją
kraujo serume.
41
Produktyvių karvių kraujo serume nustačius fiziologinę aktyvumo normą viršijantį AST ir CK
fermentų aktyvumą, galima teigti, jog pažeidimas lokalizuojasi raumeniniame audinyje. Atlikus kraujo
biocheminius tyrimus nustatyta, kad 9 proc. sudarė karvės, kurių kraujo serume abu šie fermentai
neatitiko aktyvumo normos. Tokių atvejų daugiausia pasitaikė ūkyje A laikomoms karvėms, kurios
buvo tirtos laktacijos pradžioje (p < 0,01). Pasak Klimienės ir kt. (2011), po apsiveršiavimo karvių
kraujyje padidėja CK aktyvumas ir esant skeleto raumenų pažeidimams arba gimdos uždegimui, šio
fermento kiekis viršija fiziologinę normą. Remiantis atliktų kraujo tyrimų rezultatais, AST ir CK
aktyvumo dydį karvių kraujo serume nustatėme panašų kaip ir Sattler, Furll, (2004). Jie tiriamoms
karvėms diagnozavo endometritus. Pasak Žilaičio ir kt. (2006), produktyvių karvių reprodukcija
sutrinka tuomet, kai racione yra energinių medžiagų trūkumas. Ūkyje A laikomų karvių, tirtų laktacijos
pradžioje, kraujo serume CK normą viršijo negausiai (vidurkis – 328,7 U/L), taigi galima teigti, jog
pažeidimai buvo gimdoje. CK aktyvumo padidėjimas virš 1300 U/L rodo sunkius pažeidimus skeleto
raumenyse ir labai prastą gyvulių būklę (Shpigel et al., 2003).
Nedidelei tirtų karvių daliai (9 proc.) kraujo serume nustatytas visų trijų fermentų (ALT, AST ir
CK) aktyvumo padidėjimas virš normos. Tai parodo medžiagų apykaitos sutrikimus bei pažeidimus
raumenyse. Dėl nežymiai fiziologinę normą viršijančio CK aktyvumo galima daryti prielaidą, kad
pažeidimai lokalizuojasi gimdos lygiuosiuose raumenyse (Sattler, Furll, 2004). Didžioji dauguma tokių
karvių laikomos A ūkyje ir buvo tirtos laktacijos pradžioje (p < 0,001). Norint nustatyti kepenų
pakenkimo lygį, reikėtų įvertinti GGT ir SDH fermentų aktyvumą kraujo serume (Stojevic et al., 2005).
42
5. IŠVADOS
1. A ūkio karvių, šertų pusiau koncentratinio tipo racionu, kraujo serume fermentų aktyvumo
neatitikimas fiziologinėms normoms nustatytas 44 (73 proc.), o B ūkio, šertų koncentratinio tipo
racionu, 32 (53 proc.) karvėms (p < 0,05).
2. Visų tirtų fermentų aktyvumo vidurkiai buvo didesni A ūkio karvių kraujo serume, laktacijos
pradžioje (p < 0,05).
3. A ir B ūkiuose po 18 (30 proc.) tirtų karvių kraujo serume tik ALT viršijo fiziologinę aktyvumo
normą.
4. Tiriant abiejų ūkių karves, tik AST aktyvumo padidėjimas virš normos ribų diagnozuotas A
ūkyje 11 (18 proc.), o B ūkyje 8 (13 proc.) karvėms. Abiejų ūkių karvėms tai dažniau pasitaikė
laktacijos viduryje (p < 0,05).
5. Tiriant abiejų ūkių karves, tik ALT ir AST aktyvumo padidėjimas virš normos ribų diagnozuotas
A ūkyje 4 (7 proc.), o B ūkyje 3 (5 proc.) karvėms. Dažniau laktacijos pradžioje (p < 0,05).
6. Tiriant abiejų ūkių karves, tik AST ir CK aktyvumo padidėjimas virš normos ribų diagnozuotas
A ūkyje 5 (8 proc.), o B ūkyje 2 (3 proc.) karvėms (p < 0,01). A ūkio karvėms tai dažniau
pasireiškė pradžioje laktacijos (p < 0,01).
7. Tiriant abiejų ūkių karves, visų tirtų fermentų (ALT, AST, CK) aktyvumo padidėjimas virš
normos ribų diagnozuotas A ūkyje 6 (10 proc.), o B ūkyje 1 (2 proc.) karvėms ir tik laktacijos
pradžioje (p < 0,001).
43
6. PADĖKOS
Magistro baigiamojo darbo vadovui doc. dr. Rolandui Stankevičiui už visokeriopą pagalbą ir
kvalifikuotus patarimus darbo rengimo metu sprendžiant iškilusius klausimus. Taip pat už šiltą ir
malonų bendravimą.
NMVRVI Radiologinių tyrimų skyriaus vedėjui Pranui Druliai, vyr. inžinierei Boženai
Valantavičienei ir laborantei Olgai Cholkovskienei už suteiktą išsamią informaciją ir nuoširdžią
pagalbą atliekant kraujo mėginių biocheminius tyrimus.
Dr. Sigitai Kerzienei už suteiktas žinias ir profesionalią pagalbą statistiškai apdorojant atliktų
tyrimų rezultatus.
44
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Andrews A. H., Blowey W. R., Boyd H., Eddy G. R. Bovine Medicine Diseases and Husbandry
of Cattle. Blackwell Science, UK. 2006. P 133–159.
2. AL – Kadhi A. N., Abass S. K., Salih A. K., Turab K. M. Effect of storage methods on viability
of some hepatic enzymes in farm animals. Advances in Life Science and Technology. 2014.
Vol. 18.
3. Atakisi E., Karapehlivan M., Atakisi O., Kontas T., Marasli S. Adenosine deaminase and
biochemical liver function tests in the dermatophytic cattle. Bull Vet Inst Pulawy. 2006. Vol.
50. P 481–483.
4. Baynes W. J., Dominiczak H. M. Medical biochemistry. Mosby Elsevier, UK. 2009. P 59–68;
238–262; 389–400.
5. Ball W. D., Hill W. J., Scott J. R. Introduction to Chemistry: General, Organic and Biological.
JAV. 2012.
6. Berg M. J., Tymoczko L. J., Stryer L. Biochemistry. W. H. Freeman and Company, New York.
2003. P 189–217; 639–672.
7. Blood C.D., Studdert P.V., Gay C.C. Saunders Coprehensive Veterinary Dictionary, Saunders
Elsiever, St. Louis, Missouri, USA. 2007. Vol. 3.
8. Braun J. P., Medaille C., Trumel C. Clinical interpretation of enzyme activities and
concentrations: A review of the main metabolic factors affecting variation. Israel Journal of
Veterinary Medicine. 2008. Vol. 63 (1). P 1–12.
9. Burtis A. C., Ashwood R. E., Bruns E. D. Tietz Textbook of Clinical Chemistry and Molecular
Diagnostics. Elsiever Saunders, Florida. 2006.
10. Devlin M. T. Textbook of biochemistry with clinical correlations. Wiley – Liss, Canada. 2002.
P 95–97; 413-456; 818–848.
11. Yokus B., Cakir D. U. Seasonal and physiological variations in serum chemistry and mineral
concentrations in cattle. Biological Trace Element Research, Turkey. 2006. Vol 109. P 255–
266.
12. Jozwik A., Strzalkowska N., Bagnicka E., Grzybek W., Krzyzewski J., Polawska E., Kolataj A.,
Horbanczuk O. J. Relationship between milk yield, stage of lactation, and some blood serum
metabolic parameters of dairy cows. Czech J. Anim. Sci. 2012. Vol. 57 (8). P 353–360.
45
13. Kadziauskas J. Biochemijos pagrindai. Standartų spaustuvė, Vilnius. 2012. P 79–92; 305–311.
14. Kaneko J. J., Harwey W. J., Bruss L. M. Clinical Biochemistry of Domestic Animals. Elsevier,
USA. 2008. P 351–378.
15. Klimienė I., Mockeliūnas R., Špakauskas V., Gintautas J. Apsiveršiavusių karvių susirgimų
įtaka kraujo biocheminiams rodikliams, reprodukcijai ir produktyvumui. Veterinarija ir
zootechnika. 2011. T. 53 (75).
16. Kučinskienė A. Z. Klinkinės biochemijos ir laboratorinės diagnostikos pagrindai. Vilniaus
universiteto leidykla, Vilnius. 2008. P 132–168; 201–210.
17. Latimer S. K. Duncan and Prasse‘s Veterinary Laboratory Medicine: Clinical Pathology, 5th
Edition. Wiley-Blackwell, USA. 2011. P 211–231; 283–295.
18. Milinkovic – Tur S., Peric V., Stojevic Z., Zdelar – Tuk M., Piršljin J. Concentrations of total
proteins and albumins, and AST, ALT and GGT activities in the blood plasma of mares during
pregnancy and early lactation. Veterinarski archiv. 2005. Vol. 75 (3). P 195–202.
19. Ndlovu T., Chimonyo M., Okoh I. A., Muchenje V., Dzama K., Raats G. J. Assessing the
nutritional status of beef cattle: current practices and future prospects. African Journal of
Biotechnology. 2007. Vol. 6 (24). P 2727–2734.
20. NMVRVI. Radiologinių tyrimų skyrius. Kraujo tyrimai su automatiniu biocheminiu
analizatoriumi COBAS INTEGRA 400 PLUS. SDP 5.4.4.R.03.
21. Praškevičius A., Ivanovienė L., Gailys R., Sadauskienė I., Banienė R., Labanauskas L.
Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas (medikams).
LSMU Leidybos namai, Kaunas. 2014.
22. Praškevičius A., Ivanovienė L., Stasiūnienė N., Burneckienė J., Rodovičius H., Lukoševičius
L., Kondratas D. Biochemija. KMU leidykla, Kaunas. 2003. P 732–733.
23. Praškevičius A., Rodovičius H., Ivanovienė L., Stasiūnienė N., Vieželienė D., Burneckienė J.,
Lukoševičius L., Gailys R., Mongirdienė A., Kašauskas A., Morkūnienė R., Ivanov L. Baltymų
ir kitų azotinių medžiagų apykaitos patologijos biochemija. KMU leidykla, Kaunas. 2008. P
197–226.
24. Radostits M. O., Gay C. C., Hinchcliff W. K., Constable D. P. VETERINARY MEDICINE A
textbook of the diseases of cattle, horses, sheep, pigs, and goats. Saunders Elsevier, Spain.
2007. P 389–430.
46
25. Radostitis M. O., Mayhew I. G. J., Houston D. M. Veterinary clinical examination and
diagnosis. W. B. Sounders company, Philadelphia – London – Toronto – Melburn. 2000. P
430–479.
26. Sattler T., Furll M. Creatine Kinase and Aspartate Aminotransferase in Cows as Indicators for
Endometritis. J. Vet. Med. 2004. Vol. 51 P. 132–137.
27. Shpigel N. Y., Avidar Y., Bogin E. Value of measurements of the serum activities of creatine
phosphokinase, aspartate aminotransferase and lactate dehydrogenase for predicting whether
recumbent dairy cows will recover. Vet. Record. 2003. Vol. 152. No. 25. P. 773–776.
28. Sjaastad V. Q., Sand O., Hove K. Physiology of Domestic Animals. Scandinavian Veterinary
Press, Slovenia. 2010. P 37 – 60.
29. Stockham L. S., Michael A. S. Fundamentals of Veterinary Clinical Pathology. Wiley -
Blackwell – Publishing, USA. 2008. P 639–707.
30. Stojevic Z., Piršljin J., Tur – Milinkovic S., Tuk – Zdelar M., Ljubic B. B. Activities of AST,
ALT and GGT in clinically healthy dairy cows during lactation and in the dry period.
Veterinarski arhiv, Croatia. 2005. T 75 (1) P 67–73.
31. Sutkevičius J., Bertašienė J. Alaninamino transferazės, aspartatamino transferazės ir šarminės
fosfatazės kiekis Lietuvos Juodmargių veislės karvių kraujo serume. Veterinarija ir zootechnika.
2004. T. 25 (47).
32. Sutkevičius J., Černauskas A. Skirtingos fiziologinės būsenos karvių kepenų kai kurių funkcijų
tyrimas. Veterinarija ir zootechnika. 2003. T. 23 (45). P. 47–50.
33. Thrall A. M., Weiser G., Allison W. R., Campbell W. T. Veterinary Hematology and Clinical
Chemistry. Wiley - Blackwell, USA. 2012. P 401–480.
34. Vasudevan D. M., Sreekumari S., Vaidyanathan K. Textbook of biochemistry for medical
students. Ajanta Offset & Packagins Ltd, New Delhi, India. 2011.P 19–24; 40–60; 175–196;
266–269.
35. Wallimann T., Tokarska-Schlattner M., Schlattner U. The creatine kinase system and
pleiotropic effects of creatine. Amino Acids. Springer, Switzerland. 2011. Vol. 40 (5) P 1271–
1296.
36. Žilaitis V., Banys A., Maruška R., Vorobjovas G., Žiogas V. Ryšys tarp karvių ginekologinės
būklės, kraujo serumo biocheminių rodiklių ir pieno sudėties. Veterinarija ir zootechnika. 2006.
T. 33 (55).
47
37. Žilaitis V., Kučinskienė J., Vorobjovas G., Japertas S., Žiogas V. Produktyvių karvių
sergamumas subklinikine ketoze. Subklinikinės ketozės prfilaktika propilenglikoliu ir niaciu.
Veterinarija ir zootechnika. 2007. T. 37 (59).
48
8. PRIEDAI
1 priedas
B ŪKIS
Galvijų kraujas 4687 1-18 Kraujo biocheminių tyrimų rezultatai
Mėginio
Nr.
ALTL
(Alanin
amino
transferazė)
U/L
AST
(Aspartato
aminotransferazė)
U/L
1 34,6 177,5
2 29,9 79,6
3 35,9 98,1
4 39,2 114,6
5 24,3 133,8
6 21,3 189,3
7 39,3 101,7
8 26,1 94,6
9 37,7 80,7
10 24,6 99,1
11 36,9 57,5
12 17,5 79,8
13 29,2 84,6
14 22 112,4
15 35,8 107,4
16 32,4 95,3
17 26,8 93,6
18 30,1 101,7
Normos
A 6,9 – 35,3 56 - 176
Normos
B - -
Naudotas tyrimo metodas SDP 5.4.4.R.03: 2010
NormosA, pateiktos pagal” BAYR MED LT 2000”
NormosB, pateiktos pagal” Gyvulių ligų laboratoriniai tyrimai, Vilnius, 1988“
Data , 2014 01 06 tyrimus atlikusio specialisto parašas
Skyriaus vedėjo parašas