3 N
r. 2
00
5
GRUODIS
V A L S T Y B Ė S
T A R N Y B O S
A K T U A L I J O S
ISSN 1648-8075
Autorinė sutartis valstybės tarnyboje – 7 p.
Teisės aktai neturėtų būti stabdys – 10 p.
Esminiai pokyčiai modernizuojant Lietuvos valstybės tarnybą – 13 p.
Tobulesnė atranka – profesionalesnė komanda – 16 p.
Genijų beieškant – 18 p.
Valstybės tarnyba registro duomenimis – 22 p.
Ar reikia valstybės tarnybai ryšių su visuomene? – 24 p.
Galingas ginklas mūsų pačių rankose – 28 p.
Komunikacijai viešajame administravime – žalia šviesa – 31 p.
Korupcijos prevencija – veikiantys etikos standartai – 33 p.
Viešojo sektoriaus vidaus audito sistema Lietuvoje – 35 p.
Viešieji pirkimai: veiksmingumo link – 38 p.
Mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos raida ir perspektyvos – 42 p.
Nauja mokymo programa – kursas organizacijos vadybai stiprinti – 46 p.
Valstybės tarnautojų mokymas finansų ministerijos mokymo centre – 49 p.
Eurobiurokratų atranka – 52 p.
Valstybės tarnyba tekančios saulės šalyje – 55 p.
Viešųjų organizacijų teorijų raida. III dalis – 57 p. 1990 – 1999 metų Lietuvos valstybės tarnybos pagrindiniai bruožai – 58 p.
Vizitinės kortelės ir jų naudojimas – 62 p.
Klausiate – atsakome – 64 p.
Valstybės tarnautojų kūryba – 66 p.
Redakcinė kolegija
Francisco Cardona, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vyriausiasis administratorius teisinio reglamentavi-mo, valstybės tarnybos ir teisingumo klausimaisVytautas Juškus, Šiaulių miesto merasFeliksas Kolosauskas, Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas Algis Krupavičius, prof. dr., Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriusOsvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos depar tamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriusGražina Urbonienė, Finansų ministerijos Personalo skyriaus viršininkėAlfonsas Velička, Lietuvos viešojo administravimo instituto direktorius
Redakcija
El. p. [email protected]. (8~5) 2718265Faks. (8~5) 2718563
Jūratė Antanaitytė-VoldemarienėFotografė Svetlana Jusel, dizaineris Deividas ArmonasSpausdino UAB “Akritas”
Dėl reklamos žurnale teirautis:
RSVA INFORT.Vrublevskio g. 6, VilniusTel. (8~5) 2620228Faks. (8~5) 2685471Mob. tel. (8~612) 41161El. p. [email protected]
Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijosKalvarijų g. 3, LT-09310 VilniusTel. (8~5) 2718547Faks. (8~5) 2718563El. p. [email protected]
Lietuvos viešojo administravimo institutasŽemaitės g. 21, LT-03118 VilniusTel. (8~5) 2395800Faks. (8~5) 2395811El. p. [email protected]
l e i d ė j a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3
Gerbiamieji valstybės tarnautojai ir pareigūnai!
Esate žmonės, tarnaujantys Lietuvos piliečiams, Lietuvos Respublikai. Tik nuo Jūsų priklauso kiekvieno Lietuvos
žmogaus požiūris į savo valstybę ir pasitikėjimas valstybės institucijomis.
Niekas kitas – tik Jūs – galite pakeisti nepatiklų piliečių požiūrį į valstybės institucijas, įrodyti, kad išties tar-
naujate Lietuvos žmonėms. Tam pasiekti regiu tik vieną kelią: privalu valstybės tarnyboje laikytis darbo viešumo,
skaidrumo ir atvirumo.
Būkite ryžtingi savo kasdienybėje įtvirtindami modernius veiklos ir viešojo administravimo principus. Nebi-
jokite iš esmės spręsti mūsų valstybės piliečiams kylančias problemas ir rūpesčius. Būkite iniciatyvūs ir kurkite
pasitikėjimą savo institucijomis, brandinkite šalies gyventojų pasitikėjimą Lietuvos valstybe.
Sveikinsiu ir visada palaikysiu kiekvieną Jūsų žingsnį link šiuolaikiškos, atviros ir nepriekaištingos tarnybos kie-
kvienam Lietuvos žmogui!
Sveikinu su artėjančiomis Šv. Kalėdomis ir linkiu per ateinančius metus žengti svarbius žingsnius kuriant vals-
tybės tarnybą, kuria galėtume didžiuotis ir pasitikėti.
Valdas Adamkus
Lietuvos Respublikos Prezidentas
s v e i k i n i m a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4
Gerbiamieji “Valstybės tarnybos aktualijų” skaitytojai,
Nuoširdžiai sveikinu Jus su šventėmis, į kurias telpa tiek daug: daug tauraus susikaupimo ir tylaus pasikalbėjimo
su savimi, daug draugų, daug meilės, džiaugsmo, tostų, linkėjimų...
Linkiu Jums, Jūsų artimiesiems, sveikatos ir daug laimės naujaisiais 2006-aisiais.
Linkiu, kad visi mes, Lietuvos Žmonės, naujaisiais būtume arčiau vienas kito – ir Lietuvoje rasis daugiau šilumos
ir šviesos.
Linkiu, kad mūsų valstybėje naujaisiais būtų daugiau Vaiko šypsenos, nes kai šypsosi vaikas, šypsosi Motina. O
kai šypsosi Motina – šypsomės visi.
Su Šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais 2006-aisias metais. Linkiu daugiau Šilumos, Šviesos ir Šypsenos.
Nuoširdžiai,
Artūras Paulauskas
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas
s v e i k i n i m a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5
Nuoširdžiai sveikinu leidinio skaitytojus su Šv.Kalėdomis ir Naujaisiais metais!
Jūs esate savo darbo profesionalai, tie, pagal kurių darbą eiliniai piliečiai vertina jaunos Lietuvos valstybės ins-
titucijas. Nuo Jūsų sąžiningumo, pasišventimo, o neretai ir nuotaikos priklauso, ar eilinis pilietis iš savo valstybės
pajunta rūpestį, dėmesį, šilumą.
Vyriausybės vardu dėkoju Jums už nuoširdų darbą valstybei, už Lietuvai atiduotą Jūsų triūsą.
Linkiu džiaugsmo, laimės ir sveikatos Jums ir Jūsų šeimoms.
Algirdas Brazauskas
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas
s v e i k i n i m a i
Gerbiamieji,
Netrukus kelsime šampano taures ir sakysime tostus už metus ir žmones, sutiktus ir palydėtus.
Matykite žmones, išgirskite jų norus, padėkite prašomi, o neprašyti – kasdieniais darbais stiprinkite valstybės
tarnybos, savivaldos pamatus. Už tai nebus dėkojama, tačiau valstybės tarnautojo vardas bus tariamas su didesne
pagarba.
Darbingų Jums ateinančių metų! Tegul jie būna sklidini perspektyvių idėjų, pamatuotų užmojų, visuomenės
gyvenimą lengvinančių rezultatų.
Darnos ir sutarimo Jūsų kolektyvams! Laimės ir santarvės Jūsų namams!
Pagarbiai,
Gintaras Furmanavičius
Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6
s v e i k i n i m a i
2003 m. kovą įsigaliojus naujam Lietuvos Respubli-
kos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui (toliau
– ATGTĮ) keitėsi autorinių sutarčių reglamentavimas. O
2004 m. gruodį Konstitucinio Teismo nutarimu buvo
apribotos galimybės valstybės tarnautojams dirbti pa-
gal autorines sutartis.
Remiantis Valstybės tarnybos įstatymu, valstybės
tarnautojai galėjo gauti autorinį atlyginimą bei užsiim-
ti kūrybine veikla. Tačiau 2004 m. gruodį Konstitucinis
Teismas priėmė nutarimą, kuriuo beveik visos Valstybės
tarnybos įstatymo 17 str. 4 d. nuostatos pripažintos
prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nėra visiškai panai-
kinta teisė valstybės tarnautojui gauti autorinį atlygini-
mą už kūrinius, tačiau kūrybinė veikla turi būti suderinta
„su viešojo intereso valstybės tarnyboje užtikrinimu, su
draudimu valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais in-
teresais, su draudimu užsiimti veikla, diskredituojančia
valstybės tarnybos autoritetą, su reikalavimu užtikrinti
tinkamą asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarny-
boje, patikėtinų pareigų atlikimą, su draudimu valsty-
bės tarnautojui dirbti tose įmonėse, įstaigose, organiza-
cijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba
kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors ki-
tus sprendimus dėl tos įmonės, įstai-
gos ar organizacijos, taip pat kai yra
kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės
tarnautojai negali dirbti kito darbo ir
gauti kito atlyginimo“. (LR Konstitu-
cinis Teismas, Nutarimas 2004-12-13,
Žin., 2004, Nr. 181-6708).
Autorinės sutartys gali būti suda-
romos tik dėl autorių teisės saugomo
literatūros, mokslo ar meno kūrinio
panaudojimo, t. y. kūrinys turi būti
originalus kūrybinės veiklos rezulta-
tas literatūros, mokslo ar meno srityje,
nepaisant jo meninės vertės, išraiškos
būdo ar formos. Įstatyme numatytas pavyzdinis saugoti-
nų kūrinių sąrašas. Nustatyta, jog negali būti sudaromos
autorinės sutartys dėl kūrinių redagavimo, mokymo,
konsultavimo, organizacinių ir techninių paslaugų ar
kitokių paslaugų teikimo. Autorinėmis taip pat nelaiko-
mos sutartys, kuriomis neperduodamos ar suteikiamos
autorių turtinės teisės į kūrinį. Dėl paslaugų, nesusijusių
su materialaus objekto sukūrimu, gali būti sudaroma
paslaugų sutartis CK 6.716-6.724 nustatyta tvarka, tačiau
šiuo atveju tarp paslaugų teikėjo ir kliento neturi būti
darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių.
Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu nebetaikomi
Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti draudimai dirbti
kitą darbą ar teikti paslaugas, jei tai nesukelia viešųjų ir
privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesuda-
ro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniams
interesams, nediskredituoja valstybės tarnybos autorite-
to, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tar-
nyboje, tinkamai atlikti jam patikėtų pareigų, jei tai nėra
darbas įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu
tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja,
prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendi-
AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJE
Edita IvanauskienėKultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vyr. specialistė
AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJE
a k t u a l i j o s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 7
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 8
AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJEmus, žodžiu, kai nėra aplinkybių, dėl kurių valstybės tar-
nautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.
Autorinių sutarčių rūšys
Autorinės sutartys skirstomos į: autorinę sutartį dėl
teisių perdavimo (šalys: autorius ar kitas jo teisių turėto-
jas ir teisių perėmėjas), išimtinę ar neišimtinę autorinę
licencinę sutartį (licenciaras ir licenciatas), autorinę kū-
rinio užsakymo sutartį (autorius ir užsakovas), leidybos
sutartį (autorius ar kitas teisių turėtojas ir leidėjas).
Visos sutartys turi būti sudaromos raštu. Išimtis tai-
koma tik sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose
leidiniuose (žurnaluose, laikraščiuose ir kt.). Svarbu, kad
ATGTĮ leidybos teisinius santykius reglamentuojančios
nuostatos netaikomos periodiniams leidiniams ir ki-
tiems kolektyviniams kūriniams.
Esant keliems autoriams su visais paprastai su-
daroma viena sutartis, arba ji sudaroma su įgaliotu
vienu iš autorių. Pastaruoju atveju turi būti pasirašo-
mas įgaliojimas, o jo kopija pridedama prie sutarties.
Bendraautorių atstovu gali būti bet kuris įgaliotas
asmuo. Teisių turėtojai gali įgalioti atstovą pasirašyti
sutartį, susirašinėti dėl jos, susitarti dėl kūrinio pakei-
timų, atstovauti jų interesams teisme ir atlikti kitus
teisinius veiksmus.
a k t u a l i j o s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 9
AUTORINĖ SUTARTIS VALSTYBĖS TARNYBOJE
Autorine sutartimi dėl teisių perdavimo autorius per-
duoda savo turtines teises į kūrinį kitam asmeniui. Pavyz-
džiui, autorius perduoda teises žurnalui atgaminti, viešai
skelbti jo straipsnį. Perdavęs turtines teises autorius jų
netenka – jomis disponuoti gali tik žurnalo savininkas.
Autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise
į materialųjį objektą, kuriame šis kūrinys išreikštas. Jeigu
autorius perleidžia nuosavybės teisę į paveikslą, nereiš-
kia, kad jis perleido autoriaus turtines teises (atgaminti,
viešai rodyti ir kt.) į paveikslą. Šiuo atveju, asmuo, įsigijęs
paveikslą, negali jo eksponuoti parodose, daryti repro-
dukcijų, suteikti teisę jį naudoti internete ir kitaip naudo-
tis, nes jis įsigijo tik nuosavybės teisę į materialų objektą.
Licencine sutartimi autorius gali suteikti teises (licen-
cijas), t. y. duoti leidimą naudoti saugomą kūrinį. Licen-
cijos gali būti išimtinės ir neišimtinės. Išimtinės licencijos
atveju licenciatui suteikiama teisė naudoti kūrinio origi-
nalą ar jo kopijas sutartyje nurodytoje teritorijoje nuro-
dytu būdu bei sąlygomis. Jei licencijoje nenurodyta, ko-
kio tipo ji yra, bus laikoma, kad ji neišimtinė. Licenciaras,
suteikęs išimtinę teisę vienam asmeniui, netenka teisės
suteikti tokių pat licencijų kitiems ir negali naudoti licen-
cijos dalyko. Neišimtinės licencijos atveju licenciaras pa-
silieka teisę neišimtines licencijas teikti ir kitiems, be to,
pats gali naudoti licencijos dalyką. Pavyzdžiui, jeigu žur-
nalo savininkui suteikta neišimtinė licencija pasinaudoti
straipsniu, autorius gali tą patį straipsnį naudoti kituose
kūriniuose. Tačiau žurnalo savininkas negalės šių teisių į
straipsnį suteikti kitiems asmenims.
Autorine kūrinio užsakymo sutartimi užsakoma su-
kurti naujus kūrinius, taip pat perduodamos teisės ar
suteikiamos licencijos į kūrinius. Tarkime, žurnalas užsa-
ko sukurti straipsnį tam tikra tema. Šiuo atveju autorinė
kūrinio užsakymo sutartis apimtų kūrybos paslaugų už-
sakymą ir teisių perdavimą į šį kūrinį.
Dažnai klausiama, ar taikomas Viešųjų pirkimų įsta-
tymas, kai valstybės ar savivaldybės valdymo instituci-
jos sudaro autorinę sutartį? Viešųjų pirkimų įstatymo
paslaugų sąraše nėra įvardintos tokio pobūdžio paslau-
gos, bet 2 priedėlio B paslaugų sąrašo 27 punktas nu-
mato, kad ir kitos paslaugos patenka į šį sąrašą. Todėl ir
paslaugoms, susijusioms su kūryba, turi būti taikomas
Viešųjų pirkimų įstatymas.
Leidybos sutartimi autorius suteikia leidėjui teisę už
sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą atgaminti ir pla-
tinti literatūros, mokslo ar meno kūrinius tiek, kiek reikia
visuomenės poreikiams patenkinti. Pavyzdžiui, autorius
sudaro su leidykla leidybos sutartį dėl romano ar muzi-
kos kūrinio išleidimo.
Reikalavimai sutartims
Autorinėms sutartims taikomos bendrosios sando-
rius ir sutartis reglamentuojančios nuostatos, tačiau
ATGTĮ numato joms ir specialių reikalavimų. Sutartyse
turi būti nurodyta:
• kūrinio pavadinimas, išskyrus kolektyvinio admi-
nistravimo asociacijų išduodamas licencijas;
• perduodamos ar suteikiamos autorių turtinės tei-
sės (kūrinio panaudojimo būdai), licencijos rūšis (išim-
tinė ir neišimtinė licencija). ATGTĮ 15 str. numato, kokias
autorių turtines teises turi autorius (teisė atgaminti kū-
rinį bet kokiu būdu ir forma, išleisti kūrinį, versti kūrinį ir
kt.). Tai viena iš esminių sąlygų, be kurios autorinė sutar-
tis laikoma nesudaryta;
• galiojimo teritorija (jeigu detaliau nenurodoma,
teisės galioja visoje Lietuvoje);
• galiojimo terminas (jei jis nenurodomas, bet kuri
sutarties šalis gali nutraukti ją prieš metus raštu prane-
šusi kitai apie sutarties nutraukimą);
• autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir ter-
minai (gali būti numatyta konkreti pinigų suma, pro-
centai nuo gautų pajamų ar kitaip. Jei atlyginimas nu-
statomas procentais nuo pajamų, gautų už kiekvieną
kūrinio panaudojimą, autorius turi teisę gauti informa-
ciją apie pajamas, gautas naudojant kūrinį);
• šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė;
• kitos sutarties sąlygos, kurias šalys laiko esminėmis.
Leidybos sutartyje dar gali būti nustatyta kūrinio pa-
teikimo tvarka ir (ar) būdas, kūrinio aprobavimo tvarka ir
terminai, autorių teisės ir pareigos rengiant kūrinį spaudai
(kūrinio pakeitimas, redagavimas, korektūros skaitymas ir
kt.), didžiausias ir (ar) mažiausias išleidžiamų kūrinio eg-
zempliorių skaičius, jų platinimo tvarka, autoriui perduo-
damų išleisto kūrinio kopijų skaičius ir kitos sąlygos. ATGTĮ
45 ir 46 str. numato leidėjo ir autoriaus tam tikras pareigas
pagal leidybos sutartį. ATGTĮ 47 str. nustato tam tikras spe-
cialias nuostatas, kai kūrinys išleidžiamas knyga.
a k t u a l i j o s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 0
Arvydas IvaškevičiusValstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Personalo skyriaus vedėjas
TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS
VALSTYBĖS TARNYBĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI NETURI ATSILIKTI NUO VALSTYBĖS TARNYBOS TOBULĖJIMO
TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS
„Priėmimas į valstybės tarnautojus turėtų būti daug liberalesnis,
leidžiantis pačioms institucijoms spręsti, kokiais būdais
vykdyti atranką, kokius metodus ir kokius kriterijus taikyti“
a k t u a l i j o s
„Priėmimas į valstybės tarnautojus turėtų būti daug liberalesnis,
leidžiantis pačioms institucijoms spręsti, kokiais būdais
vykdyti atranką, kokius metodus ir kokius kriterijus taikyti“
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 1
TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) šiemet švęs
savo 10 metų jubiliejų. Dinamiškai besivystančiai mo-
derniai institucijai labai svarbus yra jos personalas. VMI
(10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų ir Valstybi-
nė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos) dirba
3.800 darbuotojų, iš jų 3.175 yra valstybės tarnautojai.
Pažymėtinas aukštas išsilavinimo lygis – net 77 proc.
valstybės tarnautojų turi aukštąjį universitetinį išsilavi-
nimą.
Tačiau augantys reikalavimai, nauji iššūkiai bei per-
sonalo kaita iškelia būtinybę priimti į valstybės tarnybą
naujus darbuotojus, kurie atitiktų keliamus reikalavimus
dirbti modernioje, šiuolaikiškoje valstybės institucijoje.
Vien pernai į valsty-
bės tarnybą Valsty-
binėje mokesčių ins-
pekcijoje konkurso
būdu buvo priimti
109 valstybės tar-
nautojai.
Organizuojant ir
vykdant priėmimo
į valstybės tarnybą
konkursus, dažnai
kyla retorinis klausi-
mas: ar dabar egzis-
tuojanti Priėmimo į
valstybės tarnautojo
pareigas tvarka mus
tenkina? Ar nereikė-
tų jos tobulinti?!
Egzistuojantitvarka –pernelyggriežta
Priėmimo į vals-
tybės tarnautojo
pareigas tvarka labai
jau griežtai regla-
mentuoja priėmimo
procesą. Tą mes ma-
tome patys, tą konstatuoja ir užsienio ekspertai, su ku-
riais bendradarbiaujame. Ypač griežtai reglamentuotas
priėmimas konkurso būdu. Egzamino raštu testą, kurį
teikia Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus
reikalų ministerijos, beveik mintinai moka vos ne visi
pretendentai, tad stebimės tik tada, jei kas nors į testo
klausimus atsako neteisingai.
Yra geradarių, kurie kaupia informaciją apie testus
ir ją pateikia internete (pvz., tinklalapyje http://skelbi-
mai.w3.lt/darbas/vrm.php?theme=1001 yra patalpinta
informacija, reikalinga pasirengti pretendentams į vals-
tybės tarnybą: įstatymų ir teisės aktų, iš kurių sudaro-
mi testo klausimai, sąrašas, testų klausimai ir teisingi
atsakymai į juos). Testų klausimai, kuriuos rengiame
mes patys, yra susieti su būsimomis pareigomis, todėl
rezultatai būna jau kitokie – į juos atsakyti sudėtingiau,
reikia gerai išmanyti atitinkamus teisės aktus, nepakan-
ka vien išmokti testų klausimus ir teisingus atsakymus.
Tačiau dėl to visas egzamino raštu testas pasidaro ne-
subalansuotas, nes klausimai yra nevienodos svarbos ir
sudėtingumo, o vertinimas – vienodas.
Antroji konkurso dalis – egzaminas žodžiu – taip
pat pakankamai komplikuotas. Nuostata, kad visiems
pretendentams pateikiami vienodi klausimai, yra abe-
jotina, nes anksčiau egzamine žodžiu dalyvavęs pre-
tendentas išėjęs gali informuoti kitus pretendentus
apie jam pateiktus klausimus (praktikoje yra taip pasi-
taikę ne kartą), todėl egzaminas gali prarasti objekty-
vumą. Toks griežtas reglamentavimas neleidžia taikyti
kitokių atrankos būdų, pavyzdžiui, psichologinių testų,
kalbos mokėjimo testų, mokėjimo dirbti kompiuteriu
atitinkamomis programomis, testų dėl asmens polin-
kio korupcijai ir pan. Jie paprasčiausiai neturi juridinės
galios.
Lankstumas duoda rezultatus
Kai yra galimybė lanksčiai taikyti įvairius atrankos
metodus, rezultatai būna žymiai geresni ir objektyves-
ni. Pavyzdžiui, 2004 m. pradžioje reikėjo sukomplek-
tuoti VMI Deklaracijų tvarkymo skyrių Druskininkuose
iš darbuotojų, nevykdančių viešojo administravimo
funkcijų (jų priėmimo tvarkos nereglamentuoja jokie
a k t u a l i j o s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 2
TEISĖS AKTAI NETURĖTŲ BŪTI STABDYS
teisės aktai), su kuriais sudaroma darbo sutartis (opera-
toriai, dokumentų tvarkymo specialistai). Mes taikėme
atrankos metodus, kurie, mūsų manymu, geriausiai
atitiko poreikius – mokėjimo dirbti kompiuteriu tes-
tus, pokalbius apie raštvedybos žinojimą, vertinome
jų galimybes dirbti dideliame kolektyve. Rezultatai
kalba patys už save – skyrius, kuris buvo suformuotas
tik 2004 m. gegužės mėnesį, sėkmingai susidorojo su
sudėtingomis ir visiškai naujomis užduotimis tvarkant
deklaracijas bei buvo pripažintas geriausiu 2004 metų
VMI skyriumi.
Nauja – tai užmiršta sena
Noriu prisiminti kai kurias dar 1999 m. liepos 30 d.
įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, ku-
rios daugybę kartų keičiant ir redaguojant šį įstatymą
išnyko, tačiau galėtų būti priimtinos ir aktualios šian-
dien.
Pirma, minėtame įstatyme buvo numatytas ban-
domasis laikotarpis. Tai puiki priemonė nustatyti as-
mens atitikimą užimamai pareigybei. Dabar gi reikia
sulaukti metų pabaigos, kad įvertintumėme valstybės
tarnautojo veiklą, o ir išvados būna gana supapras-
tintos (pati Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių
suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarka
yra senstelėjusi ir neobjektyvi – tai atskira tema dis-
kusijoms). Darbo kodekse yra numatytas išbandymo
terminas (iki 3 mėnesių) – mes juo sėkmingai nau-
dojamės įdarbindami darbuotojus pagal darbo sutar-
tis. Manau, būtina bandomąjį laikotarpį sugrąžinti ir į
valstybės tarnybą. Tai būtų efektyvi atrankos į valsty-
bės tarnybą priemonė.
Antra, pasitaiko atvejų, kai valstybės tarnybos insti-
tuciją palieka vienokio ar kitokio rango padalinio vado-
vas. Į jo pareigas galima paskirti kitą žemesnės katego-
rijos valstybės tarnautoją, jį paaukštinant po neeilinio
vertinimo valstybės tarnautojų vertinimo komisijoje.
Tačiau neeilinis vertinimas galimas ne anksčiau kaip
prabėgus 6 mėnesiams po eilinio valstybės tarnautojo
vertinimo.
Tarkime, padalinio vadovas iš valstybės tarnybos at-
sistatydino vasario mėnesį. Eilinis valstybės tarnautojų
vertinimas vyksta gruodžio mėnesį. Tad neeilinį vertini-
mą bus galima atlikti tik birželio pabaigoje, todėl daž-
niausiai tenka skelbti viešą konkursą, kuriame dalyvauja
ir padalinio darbuotojai, siekiantys aukštesnių pareigų.
Būtų pravartu prisiminti uždarus konkursus – tokius,
kuriuose galėtų dalyvauti institucijos valstybės tarnau-
tojai, siekiantys aukštesnių pareigų. Ir tik tuo atveju, jei
nebūtų atrinktas tinkamas pretendentas, būtų skelbia-
mas konkursas.
Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka yra
keistina. Ji turėtų būti daug liberalesnė, reglamentuo-
janti tik bendrus principus, leidžianti pačioms institu-
cijoms spręsti, kokiais būdais vykdyti atranką, kokius
metodus ir kokius kriterijus taikyti.
Tai tik keli valstybės tarnybos bruožai. Tobulėja ir
vystosi valstybės tarnyba – turi tobulėti ir ją reglamen-
tuojantys teisės aktai, suteikdami didesnę pasirinkimo
ir veiksmų laisvę žmonėms, kurie valdo institucijų žmo-
giškuosius išteklius.
a k t u a l i j o s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 3
a k t u a l i j o sESM
INIAI POKYČIAI MODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ
1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę at-
sirado neišvengiama būtinybė kardinaliai pertvarkyti
įvairias visuomenės gyvenimo sritis. Iš totalitarizmo
turėjome pereiti prie daugiapartinės, demokratinės,
decentralizuotos politinės-administracinės sistemos,
sudarančios politines prielaidas integruotis į Europos
demokratinių šalių šeimą.
Tai buvo didelis iššūkis Lietuvai. Pirmaisiais atkur-
tos nepriklausomybės metais pradėta nuo svarbiausių,
pirmaeilių darbų: įsteigtos šalies valstybingumą įtvirti-
nančios valstybinės administracijos (civilinės ir karinės)
institucijos (Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministe-
rijos, kariuomenės ir kt.), sukurta teisinė sistema (nau-
josios Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei daugybės
įstatymų, reglamentuojančių naujus visuomeninius
santykius, rengimas ir priėmimas), reformuoti teismai ir
prokuratūra, sukurta šiuolaikinė vietos savivaldos siste-
ma.
Nesant neišvengiamo būtinumo, o gal dėl žinių ir
patirties stokos, kai kurių Lietuvos politinės-adminis-
tracinės sistemos elementų kūrimo ar pertvarkymo
procesas vyko lėčiau. Tas pasakytina ir apie valstybės
tarnybą. Iki 1995 metų Lietuvoje nebuvo teisės aktų, re-
glamentavusių valstybės tarnybą. Su valstybės tarnau-
ESMINIAI POKYČIAI MODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ
Algirdas Astrauskas
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto patarėjas
„Reikalinga lankstesnė valstybės tarnautojų atrankos sistema, kuri, pasinaudojant
šiuolaikinėmis technologijomis, leistų greitai užpildyti laisvas tarnautojų vietas gabiais ir
išsilavinusiais žmonėmis“
„Reikalinga lankstesnė valstybės tarnautojų atrankos sistema, kuri, pasinaudojant
šiuolaikinėmis technologijomis, leistų greitai užpildyti laisvas tarnautojų vietas gabiais ir
išsilavinusiais žmonėmis“
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 4
a k t u a l i j o s
ESMINIAI POKYČIAI M
ODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ
tojais buvo sudaromos sutartys pagal Darbo sutarties
įstatymą. Kai kurių tarnautojų tarnybą reglamentavo
atskiri įstatymai ir statutai.
Pokyčių pradžia
Esminiai pokyčiai modernizuojant Lietuvoje vals-
tybės tarnybą prasidėjo prieš 10–11 metų. Per šį lai-
kotarpį valstybės tarnybos reforma, iki šių dienų pra-
ėjusi keletą etapų, buvo vykdoma dviem pagrindinė-
mis kryptimis – valstybės tarnybos institucinės struk-
tūros ir teisinės bazės kūrimas. 1994 metais įsteigta
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija
tapo pagrindine Lietuvos Respublikos Vyriausybei
pavaldžia institucija, vykdžiusia gausybę jos užduo-
čių viešojo administravimo, taigi ir valstybės tarny-
bos srityje.
1995 metais Lietuvos Respublikos Seimas, siekda-
mas sureguliuoti valstybės tarnybos santykius, pri-
ėmė Valdininkų įstatymą, kuriuo apibrėžė valstybės
valdymo tarnybos paskirtį, apibūdino valstybės ir
savivaldybių valdininkus, nustatė priėmimo į tarny-
bą tvarką, valdininkų teises, pareigas ir atsakomybę,
tarnybos santykių pasibaigimą. Valdininkų įstatymas
buvo taikomas įstaigų ir organizacijų darbuotojams,
kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savival-
dybės biudžeto. Valdininkais buvo laikomi tiek vals-
tybės, tiek ir savivaldybių tarnautojai. Pagal pagrindi-
nio darbo turinį ir pobūdį tarnautojai buvo suskirstyti
į profesinius korpusus: valdininkų, mokytojų, polici-
jos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų ir t. t.
Įstatymu buvo pradėti diegti atskiri karjeros modelio
elementai (numatytas priėmimas į valstybės tarnybą
konkurso būdu, valdininkams suteikta teisė į kvalifi-
kacijos tobulinimą). Tačiau tai neužtikrino valstybės
tarnybos stabilumo. Po eilinių Seimo ar Savivaldybių
tarybų rinkimų valdininkų kaita kai kuriose įstaigose
siekdavo 25–30 proc. dėl to, kad buvo paliktos gali-
mybės reorganizuojant valstybės ir savivaldybių ins-
titucijas ar įstaigas jų darbuotojus atleisti pagal Dar-
bo sutarties įstatymą. Nepaisant to, kad įstatymo re-
guliavimo sfera buvo siaura, liko neišspręstas bendro
valstybės tarnybos teisinio reglamentavimo klausi-
mas, neišvengta valstybės tarnybos politizavimo (tai
buvo būdinga praktiškai visoms postkomunistinėms
šalims). Valdininkų įstatymas padėjo valstybės tarny-
bos pagrindus, įtvirtino valstybės tarnybos institutą
Lietuvoje.
Naujos realijos – naujas įstatymas
1997 metais pripažinus, kad Valdininkų įstatymas
nebeatitinka politiškai neutraliam, stabiliam ir profe-
sionaliam viešajam administravimui keliamų reikalavi-
mų, o Europos Komisijai metiniame pranešime akcen-
tavus, kad būtina stiprinti valstybės administracines
struktūras bei pertvarkyti valstybės tarnybą (jei Lietuva
siekia turėti struktūras, pajėgias efektyviai taikyti bei įgy-
vendinti acquis communautaire), buvo pradėtas rengti
Valstybės tarnybos įstatymas.
Rengiant įstatymą buvo įvertinta Vakarų Europos
šalių sukaupta patirtis, taip pat atsižvelgta į tuometinės
Lietuvos politines ir ekonomines realijas. Pabandyta
apjungti karjeros ir postų modelių elementus, pakeista
valstybės tarnybos samprata. Kokybiškai nauja buvo tai,
kad valstybės tarnyba pradėta traktuoti ne kaip civili-
nės teisės, o administracinės teisės objektas. Valstybės
tarnybos įstatymas buvo priimtas 1999 m. liepos 9 d. ir
įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d. Lietuva buvo ketvirtoji iš
postkomunistinių šalių po Vengrijos, Lenkijos ir Latvijos,
priėmusi tokį įstatymą.
Valstybės tarnybos įstatymas apjungė prancūzų,
vokiečių ir ispanų valstybės tarnybos karjeros modelius
su keliais postų valstybės tarnybos modelio elementais.
Buvo siekta depolitizuoti valstybės tarnybą, įvesti sta-
bilumą administracijoje, aptarnaujančioje valstybės ir
savivaldybių politikus.
Siekiant sklandžiai įgyvendinti naują valstybės tar-
nybos modelį, nustatytas 3 metų įstatymo įgyvendi-
nimo laikotarpis, per kurį pradėtos vykdyti kasmetinių
atostogų didinimo ir darbo užmokesčio viešojo admi-
nistravimo valstybės tarnautojams reformos, pradėtos
taikyti karjeros valstybės tarnautojų statuso atkūrimo
bei perkėlimo iš vienų pareigų į kitas toje ar kitoje įstai-
goje sistemos.
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 5
a k t u a l i j o sESM
INIAI POKYČIAI MODERNIZUOJANT LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBĄ
Valstybės tarnybos įstatymo tobulinimas
Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo praktinis įgyven-
dinimas buvo komplikuotas dėl įstatymo sudėtingumo,
jo didelės apimties. Įstatymas buvo pernelyg detalizuo-
tas, turėjo per 60 vidinių prieštaravimų bei nemažai
prieštaravimų su kitais teisės aktais. Jo įgyvendinimui
reikėjo priimti daugiau kaip 50 poįstatyminių teisės
aktų. Be to, įstatymo įgyvendinimas buvo problemiškas
ir dėl didelio finansinių išteklių poreikio.
Dvyliktoji Vyriausybė savo 2001–2004 metų progra-
moje nustatė gaires, kuriomis vadovaujantis turėjo būti
tobulinama valstybės tarnyba. Programos skyriuje „Vals-
tybės valdymas“ buvo įrašyta, kad reikalinga „pakeisti ir
papildyti valstybės tarnybos įstatymą, sudarant sąlygas
suformuoti profesionalių valstybės tarnautojų korpusą,
kuris užtikrintų valstybės valdymo institucijų ir savival-
dybių darbo tęstinumą, politinį neutralumą, efektyvu-
mą, viešumą, aukštą teikiamų paslaugų kokybę ir atsa-
komybę už savo priimtus sprendimus“. Taip pat Vyriau-
sybė akcentavo būtinybę „įgyvendinti skaidrią ir visiems
suprantamą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo
sistemą, panaikinant susiklosčiusias atlyginimų dispro-
porcijas ir nepagrįstai dideles išeitines kompensacijas“.
Visgi ne vien aiškiai išreikšta politinė valia apspren-
dė būtinumą tobulinti valstybės tarnybos instituci-
nę struktūrą ir teisinę bazę. Narystės ES siekis taip pat
lėmė poreikį kurti valstybės tarnybą, atitinkančią Euro-
pos Sąjungos kriterijus. Įvertinus visus šiuos veiksnius
buvo parengtas naujos redakcijos Valstybės tarnybos
įstatymas, kurį Seimas priėmė 2002 m. balandžio 23 d.
Jo nuostatos nebuvo taikomos asmenims, teikiantiems
viešąsias paslaugas visuomenei bei atliekantiems ūki-
nes ar technines funkcijas. Atsisakyta tokių nefunkcio-
nalių institutų, kaip valstybės tarnybos rezervas, perso-
nalo valdymo tarybos, apribotas asmenų, atkuriančių
valstybės tarnautojo statusą, sąrašas ir kt.
2002 metų Valstybės tarnybos įstatymu buvo įtei-
sinta mišri karjeros ir postų valstybės tarnybos sistema.
Buvo pasirinkti karjeros valstybės tarnybos modelio
elementai, kurie leido išlaikyti profesionalius valstybės
tarnautojus tarnyboje – tarnybinis kaitumas, galimybė
siekti aukštesnių pareigų ir didesnio atlygio. Kai kurie
pasirinkti postų modelio elementai leido lanksčiai re-
aguoti į sparčiai kintančią rinką, kurios dalyvė buvo ir
valstybės tarnyba.
Šiuo valstybės tarnybos reformos etapu pertvarka
buvo vykdoma abiem – teisinės bazės tobulinimo ir
institucijų kūrimo – kryptimis. Įsigaliojus naujos redak-
cijos Valstybės tarnybos įstatymui buvo parengti ir pri-
imti visi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas įgyven-
dinantys lydintieji įstatymo teisės aktai. Buvo įsteigtas
Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos bei naujas Valstybės tarnybos politikos
skyrius Viešojo administravimo departamente. Viešojo
administravimo departamentui patikėta dalyvauti for-
muojant valstybės tarnybos politiką.
Ko trūksta?
Būtų per drąsu teigti, kad valstybės tarnybos re-
forma Lietuvoje jau baigta. Juolab, kad integravimo-
si į Europos Sąjungą procesas nesibaigė, ir valstybės
tarnautojams reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tam
reikalinga stiprinti valstybės tarnautojų kvalifikacijos
tobulinimo sistemą, būtina didinti mokymo kokybę ir
žinių įsisavinimo bei panaudojimo laipsnį.
Taip pat reikėtų įvertinti ir protų nutekėjimo grėsmę.
Siekiant to išvengti, reikalinga lankstesnė valstybės tar-
nautojų atrankos sistema, kuri, pasinaudojant šiuolai-
kinėmis technologijomis, leistų greitai užpildyti laisvas
tarnautojų vietas gabiais ir išsilavinusiais žmonėmis.
Žinant, kad tarnautojai yra apmokami iš nacionalinio
biudžeto, svarbu užtikrinti atrankos procedūrų skaidru-
mą ir viešumą. Ypatingas atrankos sąlygas reikėtų nusta-
tyti įstaigų vadovams, o gal net vidutinio bei žemesnio
lygio vadovams. Šios pareigybės išsiskiria savo atsako-
mybės laipsniu, sprendimų priėmimo sudėtingumu.
Taip pat būtina rūpintis valstybės tarnybos patrau-
klumu. Kol kas galime tik pasimokyti iš kitų ES valstybių
narių, kaip reklamuoti valstybės tarnybą. Nereiktų už-
miršti ir institucinės pusės. Valstybės tarnybos departa-
mentas prie Vidaus reikalų ministerijos dar tik pradėjo
savarankiškai veikti, todėl reikia investuoti į šios įstaigos
personalą, suteikti daugiau teisių, vykdant Valstybės tar-
nybos įstatymo įgyvendinimo priežiūrą.
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 6
k a r j e r a
TOBULESNĖ ATRANKA – PROFESIONALESNĖ KOM
ANDA
Regina AleksienėValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijosOrganizavimo ir kontrolės skyriaus vedėja
TOBULESNĖ ATRANKA – PROFESIONALESNĖ KOMANDA
„Valstybės tarnybai reikia įvairių gebėjimų žmonių –
ir organizatorių, ir kantrių vykdytojų“
Diskusijos, kylančios dėl to, ar į valstybės tarnybą
patenka šiam darbui tinkamiausi žmonės, liudija, kad
valstybės tarnautojų atrankos sistema nėra tobula. Vals-
tybės tarnybos departamentas, siekdamas gerinti pri-
ėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką, pristato
keletą galimų naujovių.
Valstybės tarnyboje, kaip ir privačiame versle, reika-
lingi įvairių gebėjimų žmonės. Vieni turi būti organiza-
toriai, greitai priimantys sprendimus, kiti – ramūs, nuo-
seklūs ir kantrūs vykdytojai. Reikalingi ieškantys naujų
idėjų, iniciatyvūs; neapsieinama ir be iki smulkmenišku-
mo kruopščių žmonių.
Pretendentams – praktinė užduotis
Šiuo metu priimdami žmones į valstybės tarnybą netu-
rime galimybių išsiaiškinti jų asmeninių savybių. Kai skaitai
pretendentų gyvenimo aprašymus, atrodo, jog visi yra akty-
vūs, iniciatyvūs, ieškantys naujovių, kruopštūs bei atsakingi.
Deja, kai reikia dirbti, pasirodo, kad konkursą laimėjęs žmo-
gus dėl savo asmeninių savybių netinka toms pareigoms.
„Valstybės tarnybai reikia įvairių gebėjimų žmonių –
ir organizatorių, ir kantrių vykdytojų“
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 7
k a r j e r aTOBULESNĖ ATRANKA –
PROFESIONALESNĖ KOMANDA
Iškyla dilema, kaip pasielgti su tokiu tarnautoju.
Tikėtina, jog eidamas kitas valstybės tarnautojo pa-
reigas, jis puikiausiai galėtų dirbti. Todėl manytume,
kad reikalingas naujas atrankos būdas – testas pagal
psichologinius aspektus, leidžiantis parinkti žmones
būtent į tas pareigas, į kurias jie geriausiai tiktų pagal
savo elgseną ir charakterio bruožus, kurias eidami, jie
pasiektų puikių rezultatų.
Šiuo metu veikianti atrankos į valstybės tarnautojo
pareigas tvarka neskatina pretendento dar iki konkur-
so pasidomėti, ką jis ten turės veikti. Praktika rodo, jog
dauguma žmonių mano esantys tinkami visur, todėl tie
patys pretendentai laimę bando visose įstaigose, kurio-
se tik vyksta konkursai.
Vis dėlto būtų puiku, jei būsimieji valstybės tarnauto-
jai pasidomėtų siekiamu darbu iš anksto. Tai galėtų būti
įgyvendinama per atranką taikant dar vieną procedūrą
– praktinę užduotį (teksto dėstymas raštu, referatas ir
kt.), kurios metu taip pat būtų patikrintas kalbos mokėji-
mas, raštingumas, kompiuterinis raštingumas ir kt. Tada
pretendentas pasidomės ne tik, ką jis veiks, bet ir sieks
susipažinti su įstaigos specifika, jos funkcijomis. Galbūt
tai padėtų apmąstyti, ar ši darbo vieta išties atitinka lū-
kesčius. Tuo tarpu atrankos organizatoriams būtų ne-
sunku palyginti ir įvertinti, kuris iš pretendentų greičiau-
siai, tiksliausiai, profesionaliausiai orientuojasi toje srityje,
kaip pretendentai dėsto mintis ir kaip geba pritaikyti tu-
rimas žinias praktikoje. Manyčiau, kad taip galima būtų
patikrinti pretendentų gebėjimus, ar jie atitinka specia-
liuosius reikalavimus, patvirtintus pareigybės aprašyme.
Centralizuota apklausa
Išvardintos atrankos procedūros būtų tik dalis kon-
kurso. Kita atrankos dalis – dalykinių žinių patikrinimas.
Tai galima daryti trimis etapais: žinių patikrinimas (tes-
tas), skirtas visiems valstybės tarnautojams, žinių pati-
krinimas (testas), pritaikytas tai pareigybei, į kurią vyksta
konkursas, bei pokalbis.
Labai svarbu subalansuoti, kuri atrankos dalis domi-
nuotų vertinant balais. Šiuo metu pretendentų žinios ir
raštu, ir žodžiu vertinamos 10 balų sistema. Diskutuotina,
ar tai objektyviausias įvertinimas. Gal pradžioje būtų pra-
vartu įvertinti pretendentų gebėjimus pagal pareigybės
aprašyme nustatytus reikalavimus ir tik sėkmingai išlaikiu-
siems leisti dalyvauti tolesnėje atrankoje. Pirmasis atrankos
etapas galėtų vykti centralizuotai, o antrasis – įstaigose.
Pagal dabartinę praktiką daug laiko sugaištama per kie-
kvieną konkursą visose įstaigose sprendžiant testus ir juos
tikrinant. Įvertinus, jog kaskart testą sprendžia visi preten-
dentai, ir tuo metu juos privalo stebėti konkurso komisijos
nariai, paaiškėja, jog didžiulis skaičius žmonių nenaudingai
švaisto brangų laiką, kurį galėtų skirti savo tiesioginei vei-
klai. Pavyzdžiui, pernai vyko daugiau kaip 1500 konkursų,
juose 5 konkurso komisijos nariai ir vidutiniškai tiek pat
pretendentų sugaišo beveik po visą darbo dieną.
Galėtume sumažinti laiko ir transporto sąnaudas,
jeigu bendrąsias žinias, būtinas valstybės tarnautojams,
pretendentų gebėjimus bei privalumus tikrintume cen-
tralizuotai. Sėkmingai išlaikiusiems būtų įteikiamas atitin-
kamas dokumentas, suteikiantis teisę dalyvauti antrame
konkurso etape. Šis dokumentas būtų ne vienkartinis, jis
galiotų ilgesnį laiką, pavyzdžiui, porą metų. Jis būtų įgyja-
mas nemokamai. Antrasis atrankos etapas vyktų konkre-
čioje įstaigoje. Šioms turėtų būti sudaryta galimybė rink-
tis iš pretendentų, kurie pirmame etape surinko reikiamą
balų, suteikiančių teisę dalyvauti antrame etape, skaičių.
Diskutuokime
Valstybės tarnybos departamentas, įgyvendinda-
mas vieną iš viešojo administravimo strateginių nuos-
tatų – tobulinti atrankos į valstybės tarnautojo pareigas
tvarką – dalyvauja Dvynių projekte „Valstybės tarnybos
valdymo tobulinimas“. Siekiant šio projekto tikslo pa-
dėti kurti šiuolaikišką, nepriklausomą, profesionalią bei
veiksmingą Lietuvos valstybės tarnybą, susipažįstama
su kitose šalyse egzistuojančia atrankos sistema, su
valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų sudarymu,
kaip nustatomi specialūs reikalavimai, gebėjimai ir pra-
našumai konkrečiai pareigybei pagal funkcijas.
Valstybės tarnybos departamentas įstaigose atlieka
apklausą, kuria norima išsiaiškinti teigiamus ir neigia-
mus dabartinės atrankos į valstybės tarnautojo parei-
gas aspektus. Ypač svarbu išsiaiškinti neigiamus aspek-
tus, nes visų tikslas vienas – turėti gerus, profesionalius,
gebančius atlikti pavestas funkcijas valstybės tarnau-
tojus. Todėl Jūsų, kaip esamų ir buvusių pretendentų į
valstybės tarnybą, nuomonė ypač svarbi. Tikimės, kad
šis straipsnis sukels abiem pusėms naudingą diskusiją.
Lauksiu Jūsų laiškų su pasiūlymais el. paštu [email protected]
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 8
GENIJŲ BEIEŠKANT
Rimantas KlepačiusLietuvos viešojo administravimo instituto dėstytojas
Paplitusį verslo darbdavio požiūrį į darbuotojo iš-
bandymą puikiai atspindi vieno neseniai matyto filmo
herojaus požiūris. Stambus verslininkas pareiškė: „Suras-
kite man dešimt potencialių genijų. Dėl septynių sua-
bejosime, arba jie man nepatiks. Todėl įdarbinsime tik
tris. Iš jų – dviejų genialios mintys ir iniciatyvos trikdys
mano verslą arba neš nuostolius. Todėl baigiantis išban-
dymui tuos du atleisime. Bet tas likęs vienas atpirks vi-
sas mano išlaidas ir neš mano kompanijai tik pelną“.
Verslo variklis – pelnas, gaunamas esant mažiausiai
nuostolių rizikai ir mažiausiems kaštams. Privačiame
sektoriuje visada buvo aišku, kad bendrovės verslo sėk-
mę užtikrina bendras jos personalo intelektinis ir pro-
fesinis pajėgumas, kaip dabar madinga sakyti – žmo-
giškasis kapitalas. Tik profesionalūs ir bendrovės verslo
tikslams lojalūs darbuotojai užtikrina reikiamą kompa-
nijos konkurencingumą. Todėl darbuotojų paieškai ir
atrankai visada skiriamas didelis dėmesys.
GENIJŲ BEIEŠKANT
DARBUOTOJŲ ATRANKOS Į DARBĄ METODŲ PRIVAČIAME SEKTORIUJE APŽVALGA
k a r j e r a
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 9
GENIJŲ BEIEŠKANT
Lietuvai vis labiau integruojantis į pasaulinę ir ypač
Europos ekonomiką sparčiai keičiasi darbuotojų paieš-
kos ir atrankos tradicijos. Bendrovės naudojasi vis įvai-
resniais darbuotojų atrankos metodais ir būdais, kurie
skiriasi priklausomai nuo verslo pobūdžio ir masto. Vi-
dutiniai ir smulkieji verslininkai ne visada gali sau leisti
naudoti efektyviausius darbuotojų paieškos ir atrankos
būdus dėl jų brangumo. Todėl juos naudoja tik tada, kai
reikalinga pasamdyti unikalios profesijos darbuotoją
arba profesionalą į kertinę verslo pareigybę (pavyzdžiui,
verslo plėtros, finansų, rinkodaros).
Privačiame sektoriuje jau nusistovėjo požiū-
ris, jog darbuotojų atranka prasideda personalo
planavimu ir potencialių darbuotojų paieška.
Darbuotojų paieška ir atranka yra neatsiejami
procesai.
Trys darbuotojų atrankos taktikos
Paprastai taikomos vidaus, išorės ir mišrios
darbuotojų atrankos taktikos.
Daugiau darbuotojų turinčios bendrovės į
aukštesnes pareigas stengiasi priimti asmenį iš
esamų darbuotojų rato. Tokia atranka beveik
nieko nekainuoja, bet skatina žemesnių parei-
gybių darbuotojus nuolat tobulėti, konkuruoti
tarpusavyje ir „prisirišti“ prie bendrovės, matant
savo karjeros perspektyvą.
Išorėje ieškoma darbuotojų tuomet, kai vi-
daus žmogiškieji ištekliai nepakankami, arba
siekiama išvengti konkuruojančių darbuotojų
santykių paaštrėjimo.
Bendrovės viduje ir išorėje vienu metu pa-
prastai ieškoma tada, kai darbdavys atlieka įmo-
nės struktūrinę reorganizaciją arba reguliuoja
pastoviąją savo darbuotojų atlyginimų dalį. Esamiems
darbuotojams sudaroma galimybė kilti karjeros laiptais
minimaliai keičiant darbo užmokestį dėl pigesnės dar-
bo jėgos spaudimo iš išorės.
Rekomendacija įpareigoja
Kaip taisyklė, bendrovėse labai svarbų vaidmenį
atlieka esamų darbuotojų rekomendacijos priimti vie-
ną ar kitą asmenį. Dirbant versle paprastai gerai žino-
mi profesionalai, dirbantys konkuruojančiose įmonėse
arba geriausi bendradarbiai iš ankstesnių darboviečių.
Dirbant privačiame sektoriuje retas kuris drįstų darb-
daviui rekomenduoti netinkamą darbuotoją, nes tuo
pačiu rizikuotų ir savo autoritetu darbdavio akyse. Kitą
vertus, esamiems darbuotojams labai svarbu turėti pa-
tikimą ir išbandytą naująjį kolegą. Į buvusiųjų darbdavių
rekomendacijas žiūrima gana skeptiškai.
Efektyvus yra darbuotojų paieškos ir atrankos pažin-
čių tinklo metodas. Darbdavys kuo plačiau (nekenkiant
įmonės veiklai) paskleidžia informaciją apie tai, kad ieško
darbuotojo, tikėdamasis, kad jo verslo partneriai, klien-
tai, kaimynai, bendradarbiai paviešins šią žinią. Taip didi-
nama tikimybė, jog iš šių sluoksnių atsilieps potencialus
pretendentas įdarbinimui, o jį paskatinęs tam žingsniui
asmuo prisiims tam tikrą moralinę atsakomybę.
Kaupti ir analizuoti
Dažna bendrovė darbuotojų atrankai kaupia poten-
cialių bendradarbių duomenų bazę. Informacija apie
nusižiūrėtus asmenis, kurie esant reikalui būtų kviečia-
mi dirbti bendrovėje, kaupiama iš pačių įvairiausių šalti-
nių. Kai kurie universitetai bei kitokios mokymo įstaigos
pačios organizuoja studentų karjeros centrus, karjeros
dienas, kad potencialūs darbdaviai kuo patogesniu
jiems būdu susirinktų informaciją apie perspektyviau-
sius absolventus. Nemažai informacijos apie geriausius
tam tikros srities profesionalus susirenkama analizuo-
jant spaudą ir kitokias publikacijas, kontaktuojant su
verslo partneriais ir klientais. Apie žemesnės kvalifika-
cijos darbuotojus, ieškančius darbo, informaciją teikia
valstybinės darbo biržos.
Aktyvesni asmenys, ieškodami nuolatinio darbo,
neretai talpina informaciją apie save specializuotuose
laikraščiuose ar dienraščių skelbimų skiltyse, interneto
duomenų bazėse, savo iniciatyva siunčia gyvenimo
aprašymus ir motyvacinius laiškus bendrovėms, kurio-
se jie norėtų įsidarbinti. Gautus gyvenimo aprašymus
bendrovės nagrinėja, atrenka ir sudominusius preten-
dentus įspėja apie tai, kad jie įtraukiami į potencialių
darbuotojų rezervą.
k a r j e r a
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 0
GENIJŲ BEIEŠKANT
Darbuotojus parenka agentūra
Pastaruoju metu interneto skelbimai ir duomenų bazės tampa vienu pagrindiniu darbuotojų paieškos ir atrankos instrumentu. Interneto duomenų bazes dažnai administruoja įmonės, kurios siūlo ir papildomas darbuo-tojų atrankos paslaugas. Jos susitinka su pretendentais, atlieka atrankos pokalbius, testus, renka rekomendacijas iš ankstesnių darbdavių. Šios paslaugos nėra pigios, bet taupo verslininko darbo laiką ir mažina klaidų riziką.
Kuo toliau, tuo labiau gausėja privataus verslo įmonių skelbimų apie siūlomas darbo vietas. Tai ne tik darbuotojų paieškos būdas, bet kartu ir bendrovės įvaizdžio kūrimo priemonė. Nors tai viena pagrindinių darbuotojų paieškos priemonių, ji – viena brangiausių. Skelbimų plotų kainos turi tendenciją didėti. Į skelbimus laikraščiuose atsiliepia nepaprastai daug kandidatų, iš kurių tik kas keliasdešimtas atitinka darbdavio keliamus reikalavimus.
Darbdavių laiką ženkliai taupo įdarbinimo agentūros. Lietuvoje jų yra pakankamai daug, dalis jų jau specializuo-jasi į tam tikros profesijos ar pareigų darbuotojų paiešką ir atranką. Įdarbinimo kompanijos naudoja profesionalius darbuotojų žinių, mokėjimų, gebėjimų, darbo įpročių ir as-mens savybių nustatymo metodus ir instrumentus, teikia darbdaviui garantijas, jog per tam tikrą laiką pasiūlys kitą pretendentą, jeigu įdarbintasis darbdavio netenkins. Todėl net ir smulkios įmonės naudojasi jų paslaugomis. Agentū-rų paslaugos brangios, bet jos atsiperka. Ypač tada, kai ieš-koma labai aukštos kvalifikacijos arba labai retų specialy-bių darbuotojų. Tik profesionaliai pasiruošusios agentūros gali kvalifikuotai atlikti tiesioginės darbuotų paieškos arba, kitaip tariant, „galvų medžioklės“ paslaugas.
Formalūs konkursai nepopuliarūs
Pastaruoju metu Lietuvos verslo įmonėse nauji dar-buotojai atrenkami, kaip taisyklė, iš kelių kandidatūrų, tačiau neskelbiant formalaus įdarbinimo konkurso. Tai sąlygoja galiojantys teisės aktai, kuriuose darbdaviui numatyti suvaržymai nustatyti išbandymo terminą, jei-gu darbuotojas priimamas konkurso būdu (DK 105 str. 3d.). Dar rečiau darbuotojų pirminei atrankai ir samdai naudojami kvalifikaciniai egzaminai. Paprastai jie ren-giami tik tais atvejais, jeigu to reikalauja galiojantys tei-sės aktai. Egzamino rezultatai darbdaviui duoda infor-macijos apie kai kurias pretendento žinias ir nieko apie jo gebėjimą dirbti. Vienok tai nereiškia, jog darbuotojų
atrankos metu netikrinamos potencialių darbuotojų
žinios. Gana dažnai praktikuojama surengti darbuotojų
žinių patikrinimą baigiantis jų išbandymo laikotarpiui.
Atrankos pokalbiai
Visose įmonėse pretendentai į darbuotojus dalyvauja
atrankos pokalbiuose. Tai pagrindinis ir visuotinas atran-
kos metodas. Dažniausiai atrankos pokalbis vyksta keliais
etapais. Pirmame etape pretendentus kalbina potencialus
jų tiesioginis vadovas. Jis labiausiai suinteresuotas asmuo,
todėl paprastai jam patikima išnagrinėti pretendentų pro-
fesines savybes ir kandidato gebėjimą prisitaikyti prie ben-
drovės darbo stiliaus, ritmo, esamo personalo ypatumų.
Baigiamąjį įdarbinimo atrankos pokalbį paprastai atlieka
pats darbdavys. Tose bendrovėse, kuriose yra profesiona-
lūs personalo specialistai, atrankos pokalbius veda ir jie.
Dažnai jiems patikima teikti darbdaviui galutinę rekomen-
daciją dėl pretendento įdarbinimo.
Pirmame atrankos pokalbių ture susipažįstama su kuo
daugiau pretendentų. Laisvo ir trumpo pokalbio metu iš-
siaiškinamos pagrindinės pretendento profesinės savybės
ir darbo paieškos motyvai. Paprastai pirminę atranką atlie-
kantys įmonės darbuotojai iš daugelio pirmojo atrankos
turo pretendentų į antrąjį atrenka tik kelis. Jo metu atlieka-
mas struktūruotas interviu, kai visiems pretendentams už-
duodami vienodi klausimai ir/arba vienodos kvalifikacijos
tikrinimo užduotys. Šiame etape kandidatai pildo išsamius
klausimynus, pagal kuriuos sprendžiama apie jų asmens
savybes ir vertybines orientacijas, sudaromi asmenybių
profiliai. Tam naudojami asmenybės profilio testai, o taip
pat darbingumo, emocinio stabilumo, atminties, atidumo,
mąstymo gebėjimo ir profesinių gebėjimų testai (labiausiai
populiarūs - Kalifornijos ICP, Aizenko, Krepelino klausimy-
nai). Vis dažniau naudojamas ir „Įvertinimo centro“ meto-
das, kai keliems pretendentams vienu metu užduodama
išspręsti susimuliuotą gamybinę užduotį ar probleminę
situaciją. Tačiau toks metodas, nors ir labai patikimas, yra
gan sudėtingas. Todėl dažnas darbdavys jam atlikti samdo
specializuotą kompaniją.
Vis labiau Lietuvoje plinta praktika, kai darbdaviai patys
atlieka pirminę pretendentų atranką, o jų testavimą, pro-
fesinių žinių, ankstesnių darbdavių rekomendacijų patikri-
nimą patiki įdarbinimo agentūroms. Privačiame sektoriuje
darbuotojų atranka nesibaigia darbuotojo įdarbinimu, nes
darbuotojui nustatytas išbandymo terminas yra realus.
k a r j e r a
Daiva BukauskienėValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Registro ir analizės skyriaus vedėjo pavaduotoja
SKAIČIAIVALSTYBĖS TARNYBA REGISTRO DUOMENIMIS
VALSTYBĖS TARNYBA REGISTRO DUOMENIM
IS
k a r j e r a
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 2
Statistinis Lietuvos valstybės tarnautojas yra 43 metų
amžiaus ir turi beveik 8 metų darbo valstybės tarnyboje
stažą. Tik vienas penktadalis valstybės tarnautojų nėra
įgiję aukštojo universitetinio išsilavinimo. Iš 100 tarnau-
tojų 72 kalba rusiškai, 45 – angliškai, 22 – vokiškai, 13
– lenkiškai ir 8 – prancūziškai.
Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnautojų registre
nėra kaupiami duomenys apie visus statutinius valsty-
bės tarnautojus, šiame straipsnyje pateikiama informa-
cija apie viešojo administravimo institucijose ir įstaigo-
se pareigas einančius valstybės tarnautojus, išskyrus
statutinius valstybės tarnautojus.
Valstybės tarnautojų registro duomenimis, 2005 m.
spalio 1 d. Lietuvoje buvo 937 valstybės ir savivaldybių
institucijos ir įstaigos bei 22 tūkst. valstybės tarnautojų
neskaitant statutinių valstybės tarnautojų.
Centrinio valstybinio administravimo subjektuose
2005 m. pabaigoje dirbo 9.526 valstybės tarnautojai,
teritorinio valstybinio administravimo lygmenyje dirbo
7.489 valstybės tarnautojai, o savivaldybių administravi-
mo subjektuose – 4.971.
Valstybės tarnyboje dauguma tarnautojų yra karje-
ros, jie sudaro 95,7 proc. visų valstybės tarnautojų, politi-
nio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai suda-
ro 2,2 proc., įstaigų vadovai – 2,1 proc. visų tarnautojų.
1-6 kategorijas turi 18,1 proc. valstybės tarnautojų,
7-12 kategorijas – 62,2 proc., 13-17 kategorijas – dau-
giau nei 18 proc., o aukščiausias 18-20 kategorijas – apie
1,7 proc.
68 proc. valstybės tarnautojų sudaro moterys ir 32
proc. – vyrai. Iš karjeros valstybės tarnautojų trečdalis yra
vyrai, o tarp įstaigų vadovų ši proporcija tokia: 30,7 proc.
moterų ir 69,3 proc. vyrų. Politinio (asmeninio) pasitikėji-
mo tarnautojų vyrų ir moterų yra beveik po lygiai.
17 proc. visų valstybės tarnyboje dirbančių žmonių
yra 18-30 metų amžiaus. Didžiausia šio amžiaus darbuo-
tojų dalis (75 proc.) eina visų lygių specialistų pareigas.
31-40 metų tarnautojai sudaro 23 proc., nuo 41 iki 50
metų – 31 proc., o nuo 51 iki 62,5 metų – 26 proc. visų
valstybės tarnautojų. Nors Valstybės tarnybos įstatymas
leidžia eiti pareigas ir vyresniems žmonėms, perkopusių
per 62,5 metų yra vos 2 proc. Didžiausia dalis įstaigos
vadovų (82 proc.) yra nuo 41 iki 62,5 metų amžiaus.
Vyriausi yra įstaigų vadovai, šios grupės amžiaus vi-
durkis – apie 50 metų; jauniausi, vidutiniškai 42 metų
amžiaus, yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valsty-
bės tarnautojai.
Aukštąjį universitetinį išsilavinimą turi dauguma
arba 79 proc. valstybės tarnautojų (vyrų, turinčių aukš-
tąjį išsilavinimą, valstybės tarnyboje pareigas eina apie
85 proc., t. y. beveik 8 proc. daugiau nei moterų), aukš-
tąjį neuniversitetinį – 12 proc. Truputį daugiau nei 1
proc. valstybės tarnautojų yra įgiję aukštesnįjį, viduri-
nį-profesinį arba tik vidurinį išsilavinimą. Valstybės tar-
nautojų registre nėra duomenų apie 8 proc. tarnautojų
išsilavinimą.
Registro duomenys rodo, kad daugiausia valstybės
tarnautojų moka rusų kalbą – 72 proc.; mažiau jų kal-
ba angliškai – bemaž 45 proc.; vokiškai – 22 proc.; 13
proc. kalba lenkiškai ir 8 proc. – prancūziškai. Šiek tiek
daugiau kaip po 100 valstybės tarnautojų moka ispanų,
latvių arba italų kalbas.
Trumpiausiai ir ilgiausiai valstybės tarnyboje par-
eigas einančių valstybės tarnautojų yra maždaug po
lygiai: 28,4 proc. valstybės tarnautojų turi mažesnį nei
3 metų stažą, o 27,5 proc. – didesnį nei 12 metų. Valsty-
bės tarnautojų, turinčių 3-6, 6-9 ir 9-12 metų stažą, yra
beveik po lygiai.
Vidutinis visų valstybės tarnautojų tarnybos stažas
nuo Lietuvos Respublikos atkūrimo yra 7,5 metų. Mote-
rų vidutinis stažas – 7,7 metų arba 0,7 metų ilgesnis nei
vyrų. Didžiausią vidutinį stažą, apie 9,9 metų, turi įstaigų
vadovai. Nors moterys vadovės valstybės tarnyboje yra
išdirbusios ilgiau nei vyrai, jos vadovauja tik trečdaliui
visų įstaigų. Karjeros valstybės tarnautojų vidutinis sta-
žas beveik atitinka vidutinį bendrąjį, o politinio (asme-
ninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų vidutinis stažas
– tik 3,6 metų.
Valstybės tarnautojų išsilavinimas 2005 m.
Aukštasis universitetinis 79 proc.
Aukštasis neuniversitetinis 12 proc.
Aukštesnysis, vidurinis, vidurinis-profesinis 1 proc.
Nežinoma 8 proc.
Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras
VALSTYBĖS TARNYBA REGISTRO DUOMENIM
ISk a r j e r a
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 3
Artūras VaškevičiusŽemės ūkio ministrės atstovas spaudai
AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?
„Ryšiai su visuomene – atsakingas ir specifinių žinių
reikalaujantis darbas, todėl šia sritimi turi užsiimti
tik profesionalai“
AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?
„Ryšiai su visuomene – atsakingas ir specifinių žinių
reikalaujantis darbas, todėl šia sritimi turi užsiimti
tik profesionalai“
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 4
Pirmasis, pavartojęs terminą „Public Relations“ (ang.
ryšiai su visuomene arba viešieji ryšiai), buvo JAV prezi-
dentas Tomas Džefersonas, kuris 1807 metais kreipimesi
į kongresą taip pavadino politinių institucijų pastangų
stiprinimą, siekiant visuomenės pasitikėjimo. Taigi nuo
pat termino ištakų ryšiai su visuomene buvo suprantami
kaip institucijos ir visuomenės savitarpio supratimas.
Trečiajame-ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje
ryšiai su visuomene pradėjo formuotis kaip profesija ir
kaip mokslas. Stambiausiose JAV kompanijose atsirado
nauji vadybininkai – viceprezidentai ryšiams su visuo-
mene. Kaip iš gausybės rago pasipylė įvairiausios šios
srities teorijos, mokyklos.
Šiais laikais yra trys pagrindinės ryšių su visuomene
kryptys: altruistinė, kurios pagrindinis šūkis – tarnauti
visuomenei; kompromisinė, kuri derina kompanijos,
institucijos ir visuomenės poreikių tenkinimą; pragma-
tinė, kai ryšiai su visuomene – sąmoningas ir tikslinis
manipuliavimas visuomene.
2000 metais Europos ryšių su visuomene konfederaci-
jos (CERP) Generalinė asamblėja pasiūlė visiems Europos
ryšių su visuomene praktikams naudoti tokį apibrėžimą:
ryšiai su visuomene – tai sąmoningas komunikavimo
organizavimas. Ryšiai su visuomene – viena iš vadybos
funkcijų. Ryšių su visuomene tikslas – pasiekti savitarpio
supratimo ir sukurti naudingus ryšius tarp organizacijos
ir jos auditorijos abipusės komunikacijos būdu.
Sąmoningas bendravimas su visuomene
Lietuvoje ryšiai su visuomene pakankamai naujas,
nors jau aktyviai eksploatuojamas reiškinys tiek politi-
koje, tiek privačiame sektoriuje. Valstybinės įstaigos taip
pat pradeda naudotis kai kuriais ryšių su visuomene
segmentais. Kartais intuityviai, kartais mados vedinos,
kartais ir pakankamai sąmoningai. Deja, dažnai apsiri-
bojama ne pačiais reikšmingiausiais būdais – renginių,
spaudos konferencijų organizavimu, informacinių pu-
blikacijų kūrimu bei platinimu. Taip nutinka iš dalies dėl
patirties stokos, o kartais ir nesant poreikiui pripažinti ir
naudoti sisteminius ryšius su visuomene.
Vien tai, kad dažnai vartojamas terminas „viešieji ry-
šiai“, kuris yra tik pažodinis, visiškai neatitinkantis angliš-
kojo „Public Relations“ turinio vertinys, rodo, kad blogai
suprantama pati reiškinio esmė. O kai neaiški prasmė ir
esmė, nėra ir poreikio.
Taigi pradėsime nuo to, kad lietuviškai reikia nau-
doti terminą „ryšiai su visuomene“. Bendraujant darbe
labai patogus trumpinio PR naudojimas, turint galvoje,
kad jo vidinis informacinis turinys atitinka lietuviškąjį
terminą. Na, ir truputį juokaujant, galima pasakyti, kad
„viešieji ryšiai“ kaip skamba, tą ir reiškia, kaip ir „viešieji
santykiai“, „viešieji interesai“ ir panašiai.
Taigi ryšiai su visuomene – tai sąmoningas organi-
zacijos bendravimas su visuomene. Ryšių su visuome-
ne atvirumas, sąžiningumas, viešumas yra demokratijos
apraiška. Tai yra socialinė – politinė organizacijos ir vi-
suomenės bendravimo kultūra, tobulėjimo dinamikoje
auklėjanti ir vienus, ir kitus. Jei nėra atvirumo, informa-
cijos viešumo – nėra ir ryšių su visuomene. Net įvykus
nedidelei klaidai, ji turi būti išaiškinta, jei reikia – ir atsi-
prašyta. Tačiau jei klaida slepiama, ji tampa grėsmingai
didėjančiu blogiu. Kartais ryšiai su visuomene sutapati-
nami su žurnalistika. Būtina žinoti, kad žurnalistika, kaip
ir įvaizdžio formavimas, advokatavimas, reklama, pro-
paganda, lobizmas, krizių valdymas ir eilė kitų dalykų,
gali būti sudėtine ryšių su visuomene dalimi, tačiau tai
jokiu būdu nėra adekvatūs dalykai.
Valstybės tarnautojai – dykaduoniai?
Kyla klausimas: ar reikia valstybės tarnybai papildo-
mo bendravimo su visuomene, kai galima teigti, visa
valstybės tarnyba viena ar kita forma ir yra ryšiai su vi-
suomene? Net tie valstybės tarnautojai, kurie neturi tie-
sioginio kontakto su klientais, kurie tik rašo įstatymus,
potvarkius ar kitus dokumentus, visą savo produktą
skiria visuomenei. Ir iš principo, valstybės tarnyba yra
tarnyba visuomenei, kas gi dėl to ginčysis?
Kadangi valstybės tarnyba sveriamo, pilamo ar
kitokio materialaus produkto negamina ir parduoti,
reklamuoti jo nebūtina, atrodo, kad kokių nors papil-
domų ryšių su visuomene paprasčiausiai nebereikia.
Tokia valdininkų nuomonė prieš keletą metų buvo
beveik visuotinė. Dabar jau kai kurios įstaigos turi vie-
nokias ar kitokias ryšių su visuomene tarnybas, tačiau
AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 5
pasyvaus mąstymo problema išliko. Tarp valdininkų
tebeegzistuoja supratimas, kad jei gerai dirbi savo
darbą ir jei dar laikraštyje apie tai parašai, tai viskas sa-
vaime bus gerai.
Tokios pozicijos įvertinimą pamatome visuomenės
nuomonių apklausų rezultatų lentelėse. Valstybės tar-
nyba visada stabiliai atsiduria lentelių apačiose. Visuo-
menė neturi supratimo, kuo gi tie valdininkai užsiimi-
nėja. O ko žmonės nesupranta, ant to pyksta. Pagalvoki-
me, ar daug visuomenė išmano apie įstatymų rengimą,
ar daug žino apie savivaldybių reikalus, ar labai infor-
muota apie valstybės valdymą, o ką veikia tarnautojai
ministerijose, kokia jų darbo prasmė, ar sunkus tas dar-
bas, ar svarbus, o kas būtų, jei tų valdininkų nebūtų ir
t. t. Tačiau žmonės labai gerai „žino“, kad visi valstybės
tarnautojai – biurokratai, kyšininkai ir dykaduoniai.
Šaką kertame patys
Pagalvokime, ar kyla visuomenei mintis įvertinti ge-
rai dirbantį biurokratą, ar turime kokių nors valstybės
tarnautojų pagerbimo formų? Atsakymas paprastas:
kam gerbti tuos, kurių pati valstybė negerbia? Štai spor-
tininkus, menininkus, žurnalistus, kariškius, policininkus
gerbia, ordinus duoda, jie svarbūs valstybei. O valstybės
tarnautojas nesvarbus.
Kartais net keista, tačiau nuo to visuotinio valstybės
tarnautojų menkinimo nė kiek neatsilieka net mūsų
politikai. Artėjant rinkimams visada atsiranda politikų,
dėl asmeninio populiarumo koneveikiančių tarnauto-
jus įvairiais epitetais, žadančių sumažinti jų skaičių ir
panašiai. Jie, suprantama, nebūtinai taip galvoja, tačiau
rinkiminių pliusų prisirenka nemažai, tuo padarydami
didelę meškos paslaugą valstybės tarnybos įvaizdžiui.
Galima sakyti, taip kalbėdami politikai kerta šaką,
ant kurios patys sėdi, nes po rinkimų tais koneveiktais
tarnautojais remiasi, įgyvendindami savo programas.
Tačiau tarnautojų įvaizdį visuomenėje būna sugadinę,
kaip ir užsitarnavę pačių valdininkų nemeilę. Kai nebėra
valstybės tarnautojo autoriteto, tai ir pačius geriausius
rezultatus visuomenė priima su dideliu nepasitikėjimu.
Atsiranda dar viena problema – tarp politikų ir tarnau-
tojų nėra vidinės komunikacijos, o vidinė komunikacija
yra vienas ryšių su visuomene pagrindinių organizaci-
jos įvaizdžio formavimo visuomenėje sėkmės garantų.
Galų gale ir pačių valstybės tarnautojų Lietuvoje
– ne vienas tūkstantis. Žmonės įvairūs, ir jų kvalifikacija
nevienoda, ir kultūros kartais pritrūksta. O visuomenė
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 6
AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?
dažnai pagal vieną nemalonų incidentą daro dideles iš-
vadas. Todėl reitingų lentelėse valstybės tarnyba smun-
ka dar žemiau.
Taigi problema yra. Galima sakyti, kad valstybės tar-
nyboje ryšiai su visuomene yra beveik nuliniai ar net
antagonistiniai. Visuomenė nesupranta valstybės tar-
nautojų, nors pastarieji dirba tautai ir tikisi, kad tauta
savaime turi juos ir jų darbą bent jau įvertinti.
Tai, kad valstybės tarnybos įvaizdis menkas, valsty-
bei yra didelis nuostolis, juk valstybės funkcionavimo
garantas ir yra tie patys tarnautojai. Reikia ne tik dirbti,
bet ir aiškinti savo darbus. Tuo visų pirma turi būti suin-
teresuoti valstybės tarnybos vadai. Jie turi skirti ryšiams
su visuomene dėmesio, pinigų ir laiko.
Pirmasis įspūdis - svarbiausias
Ką ryšiai su visuomene, arba tiksliau, ryšių su visuo-
mene specialistai tokioje situacijoje galėtų nuveikti?
Visi žinome, kad sutikę žmogų, nuomonę apie jį susida-
rome per pirmas 15 sekundžių, o paskui visą laiką ieš-
kome argumentų tam pirmam įspūdžiui palaikyti. Tas
pats dėsnis egzistuoja ir įstaigoms. Ryšių su visuomene
specialistai „sukuria“ tas pirmąsias sekundes, o paskui
ilgai ir išradingai teikia argumentus pirmajam įspūdžiui
palaikyti. Ryšiai su visuomene – tai specifinė vadova-
vimo, valdymo forma, vadyba, kurios tikslas – nuolat
kuriant naujus mechanizmus siekti valstybės valdymo,
valstybės tarnybos procesų demokratijos, viešumo,
abipusio valstybės tarnybos ir visuomenės bendradar-
biavimo.
Pateiksiu vieną Danijos pavyzdį. Dėl vieno svar-
baus dokumento priėmimo prie šalies Parlamento
susirinko demonstrantų minia. Pasirodo, pats do-
kumentas buvo tinkamas ir visuomenei priimtinas,
tačiau žmonės pyko, kad jiems nebuvo suteikta ga-
limybė viešai apsvarstyti naująjį įstatymą. Tai buvo
demonstracija iš principo, kad valdžia neįprastų taip
elgtis. Štai kur ryšiai su visuomene, kurių mums reikia
mokytis, štai kur valdžios ir piliečių bendravimo de-
mokratinė kultūra.
Sėkmė grindžiama pasitikėjimu
Žinoma, galime pasidžiaugti, kad dauguma politikų
jau suprato ryšių su visuomene reikšmę, nebebando
patys būti visažiniais, samdo specialistus, juos puikiai iš-
naudoja... rinkiminių kampanijų metu. Tačiau rinkiminės
kampanijos dažniausiai remiasi vienpusiu, pragmatiniu,
tiksliniu manipuliavimu visuomene ir jos lūkesčiais, nau-
dojant visas įmanomas technologijas. Būtent po rinkimų
turėtų prasidėti tikrasis ryšių su visuomene darbas, bū-
tent po rinkimų turi atsirasti atgalinis ryšys. Tačiau kaž-
kodėl rinkimų metu, ieškodami kontaktų su visuomene,
politikai išleidžia didžiules sumas, o po rinkimų to nebe-
daro. Ar ne todėl kiekvieni rinkimai pateikia staigmenų?
Abejonių nekyla, valstybinėse įstaigose turi būti
kuriamos ryšių su visuomene tarnybos, joms turi būti
sudaromos galimybės dirbti pagal paskirtį, jomis turi
būti pasitikima. Tačiau ar daug žinome įstaigų, kurio-
se ryšių su visuomene specialistai arba tarnybų vado-
vai turi pakankamai aukštą statusą? Gal tik kai kuriose.
O daugumoje – ne, nors tai turėtų būti viena esminių
sąlygų efektyviems ryšiams su visuomene. Daugelis įs-
taigų pasitenkina atstovais spaudai, kurių funkcijos yra
pakankamai siauros ir kurių veikla yra tik dalis ryšių su
visuomene darbo. Tokiu atveju įstaigai žymiai naudin-
gesnis gali būti krizių valdymo konsultantas.
Ryšių su visuomene struktūros vieta įstaigoje yra spe-
cifinė ir norint, kad ji duotų gerus rezultatus, būtinos ke-
lios sąlygos. Ryšių su visuomene tarnyba per savo vadovą
turi gauti visą informaciją apie įstaigos veiklą, tarnybos
vadovas turi būti pavaldus tik įstaigos vadovui, tarnybos
darbuotojams negali nurodinėti nė vienas įstaigos vado-
vas, išskyrus pirmąjį, net įstaigos vadovas negali duoti nu-
rodymų darbuotojams, apeidamas tarnybos vadovą. Gal
kai kam tai atrodo kiek šokiruojančiai, tačiau taip turi būti.
Neturėdami tokių sąlygų, ryšių su visuomene specialistai
dirbs tik eilinius techninius darbus, praras iniciatyvumą,
negalės kurti, nes tikras ryšių su visuomene darbas yra
kūryba, o specialistai prilyginami menininkams.
Jau pribrendo laikas kurti valstybės tarnybos įstaigo-
se ryšių su visuomene padalinius, sudaryti sąlygas, kad jų
darbuotojai taptų tikrais įstaigos įvaizdžio, atviro kontakto,
pagarbos ir abipusio pasitikėjimo su visuomene kūrėjais.
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 7
AR REIKIA VALSTYBĖS TARNYBAI RYŠIŲ SU VISUOMENE?
Irina SklepovičSusisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja
GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSEKAIP ELGSIS VALSTYBĖS TARNYBOJE DIRBANTYS PR PROFESIONALAI?
„Žinant, kaip šalyje klesti korupcija ir biurokratizmas, žinant, kaip
kritiškai spauda vertina valstybės tarnautojų darbą, patikėti valstybės
reikšmės projekto viešinimą valdininkams buvo esminė PR
specialistų klaida“, - sako straipsnio autorė, primindama neseną
valstybinį fiasko. Ar pasimokysime iš savo klaidų?
GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 8
„Žinant, kaip šalyje klesti korupcija ir biurokratizmas, žinant, kaip
kritiškai spauda vertina valstybės tarnautojų darbą, patikėti valstybės
reikšmės projekto viešinimą valdininkams buvo esminė PR
specialistų klaida“, - sako straipsnio autorė, primindama neseną
valstybinį fiasko. Ar pasimokysime iš savo klaidų?
Sutrumpinimas PR (ang. Public Relations – viešieji ry-
šiai) į šnekamąją kalbą atėjo iš politinės leksikos. Iš ten
atkeliavo ir apibrėžimas „juodasis PR“ – paplitęs politi-
kų viešinimo būdas, kurio metu specialiomis akcijomis
kompromituojami konkurentai.
Tai daroma veikiant žmonių sąmonę ir pasąmonę.
Panašus visuomenės nuomonės poveikio technologijų
panaudojimas padėjo išgarsėti ne vienai naujai sukurtai
politinei partijai. PR specialistai, viešindami tokių partijų
veiklą, jų politinius tikslus bei siekius, formavo visuome-
nės nuomonę panaudodami psichologinio ir psicholin-
gvistinio manipuliavimo mechanizmus.
Žmonėms nežinant, jų sąmonėje buvo kuriama rea-
lybės neatitinkanti vertybių sistema, mitai, stumiantys į
politinių avantiūristų glėbį. Tokios rinkiminės technolo-
gijos ir vadinamos „juoduoju piaru“.
Kartais „juodojo piaro“ technologijų neatsisako ir
komercinės korporacijos. Reklamuojant prekes ir pas-
laugas kuriamas mitologinis gerovės ir prabangos pa-
saulis, kuriame tiesiog neįmanoma išgyventi be naujos
kartos kramtomos gumos arba naujos formos dantų
šepetukų. O kokias technologijas naudoja PR specialis-
tai, dirbantys valstybės institucijose?
Tarp teorijos ir praktikos - niūri bedugnė
Galime džiaugtis, kad ryšių su visuomene spe-
cialybės populiarumas auga neregėtais tempais. Dar
prieš 7-8 metus profesionaliai dirbančius šios srities
specialistus pasiturinčios komercinės bendrovės
kviesdavosi iš užsienio. O šiandien kiekviena save
gerbianti valstybės institucija, nekalbant apie minis-
terijas, turi Ryšių su visuomenės skyriuje 3-4 profe-
sionaliai dirbančius PR specialistus. Tačiau ką gali ir
ką dirba šie žmonės? Juos mokė kurti PR projektus,
naudoti psichologinio poveikio technologijas, pro-
jektuoti ir realizuoti vidaus ir išorės komunikacijos
sistemas visuomenės nuomonei tirti, o svarbiausia
– profesionaliai bendrauti.
Ryšiams su visuomene skirtame vadovėlyje parašy-
ta: „Padalinio vadovas turi būti antruoju pagal statusą
įstaigos vadovu, nes ši tarnyba formuoja teigiamą vi-
suomenės nuomonę apie visos institucijos (įstaigos)
darbą“. Kitaip tariant, kuria jos įvaizdį, koreguoja įstaigos
darbuotojų santykius su žiniasklaida, gyventojais, inte-
resantais, nevyriausybinėmis organizacijomis.
Prisiminkite, ką daro jūsų ministerijos arba departa-
mento skyrius ryšiams su visuomene. Rengia spaudos
ir elektroninės žiniasklaidos monitoringą, pranešimus
spaudai, seka naujienas įstaigoje ir reguliariai skelbia
jas interneto svetainėje, koreguoja įstaigos vadovų kal-
bas ir sveikinimus. Ir tai – viskas. Darbo nemažai, tačiau
jis beveik neįtakoja visuomenės nuomonės apie pačią
įstaigą ir, kas svarbiausia, nepadeda įgyvendinti valsty-
binės reikšmės projektų. O tai reiškia, nevykdomos pa-
grindinės būdingos šiai profesijai funkcijos – nekuria-
mas teigiamas valstybės vadovų bei valdžios struktūrų
įvaizdis. Nesėkmę šioje srityje patyriau ir aš, dirbdama
Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriuje.
Nepykite, kad kišuosi ne į savo daržą
Neprisimenu nė vienos sėkmingai įgyvendintos
svarbios valstybės reikšmės projekto viešinimo progra-
mos. O bandymų buvo nemažai. Prisiminkime, kaip dar
visai neseniai tuometinis sveikatos apsaugos ministras
Romualdas Dobrovolskis siekė sumažinti nepaprastai
išpūstas išlaidas kompensuojamiems vaistams.
Projektas rimtas, taigi ir Sveikatos apsaugos minis-
terijos Ryšių su visuomene skyrius pasirengė šiai akcijai
rimtai. Buvo atliktas visuomenės nuomonės tyrimas,
pakviesti autoritetingi konsultantai, surengta spaudos
konferencija, tačiau visų šių priemonių užteko neilgam.
Po trijų dienų šalies žiniasklaidoje prasidėjo ministerijos
bombardavimas. Netrukus krito ir ministras R. Dobro-
volskis. Ir ne tik todėl, kad ministerija skyrė mažai pinigų
sveikatos apsaugos reformai viešinti. Naujovei pristatyti
trūko lyderio.
Ministras R. Dobrovolskis neturėjo viešojo bendra-
vimo patirties, TV diskusijose kalbėjo neužtikrintai, o
galop leidosi į keliones po provincijos ligonines. O tuo
metu centrinėje šalies žiniasklaidoje, pagrindinių TV
studijų ekranuose šmėkščiojo nežinomi ministerijos
valdininkai. Beje, ir pastaruosius prisišaukti į laidas bū-
davo sunkoka.
Žinant, kaip šalyje klesti korupcija ir biurokratizmas,
žinant, kaip kritiškai spauda vertina valstybės tarnauto-
jų darbą, patikėti valstybės reikšmės projekto viešinimą
GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 2 9
valdininkams buvo esminė PR specialistų klaida. Eks-
ministras R. Dobrovolskis ir visa tuometinė jį į ministrus
delegavusios Naujosios sąjungos (socialliberalų) vado-
vybė neįvertino galimo pavojaus. Buvo ketinta rimtai
taupyti valstybės biudžeto išlaidas, padengti beveik pu-
sės milijardo litų skolą, tačiau neįvertinta, kad reforma
grėsė šalyje dirbančių užsienio farmacinių bendrovių
pelnui. Baimindamiesi prarasti šimtus milijonų litų, far-
macininkai neskaičiavo pinigų žiniasklaidai, drąsiai ver-
žėsi į TV ekranus, užsitikrino ligonių asociacijų paramą,
pelnė žurnalistų palankumą. Panašios istorijos ištiko ne
vieną politinį projektą.
Naujieji laikai – naujieji partneriai
Manau, kad valstybinės reikšmės projektų vie-
šinimas turi būti patikėtas sėkmingai dirbančioms
viešųjų ryšių agentūroms. Kodėl? Todėl, kad kiek-
vienas modernios idėjos proveržis griauna senus
stereotipus, sukelia sąmonės rutinos maištą. Be to,
ir dideli valstybinės reikšmės projektai dažniausiai
konfliktuoja su atskirų grupių interesais. Pavyzdžiui,
neseniai vykęs aršus vietos gyventojų pasipriešini-
mas Kazokiškių sąvartyno statybai. Iš tikrųjų vietos
gyventojai nukentės, jų nekilnojamasis turtas neteks
dabartinės vertės. Tačiau laimės pusė milijono vilnie-
čių, kuriems išsispręs miesto atliekų tvarkymas. Lavi-
ruojant tarp priešingų interesų ir kuriant vienai pusei
palankų dialogą, valdžios institucijos neišsivers be
PR technologijomis apsiginklavusių specialistų. Jie
pradėtų rengti specialiąsias akcijas, tirtų visuomenės
nuomonę, užsitikrintų autoritetingų ekspertų para-
mą. Bendraudami su nevyriausybinėmis jaunimo or-
ganizacijomis, mokslininkais, moksleiviais, viešųjų ry-
šių specialistai suburs naujo sąvartyno šalininkus. 15
proc. aktyvios gyventojų paramos užtikrins pasyvios
daugumos palaikymą. Ar sugebėtų tokią programą
realizuoti Aplinkos ministerijos specialistai?
Surežisuoti įvykiai
Tačiau būtų neteisinga teigti, kad valstybės tarny-
boje dirbantys ryšių su visuomene specialistai negali
naudoti viešųjų ryšių technologijų, iš kurių labiausiai
paplitusi – įvykių aktualizavimas arba jų surežisavimas.
Kalbėdami apie paprastus ir įprastus įvykius, išskirtume
spaudos konferenciją, kuomet įvykio pagrindu tampa
nauja informacija, pateikiama institucijai palankia lin-
kme.
Sunkiau dirbti yra rengiant konferencijas, progines
šventes, nes šiuo atveju sunkiau atkreipti visuomenės
ir žiniasklaidos dėmesį. Tačiau natūralių, tikrų įvykių iš-
tekliai greitai baigiasi. Ir juos tenka režisuoti. Tai gali būti
medelių sodinimas, pramoginių konkursų, viktorinų,
labdaros akcijų rengimas.
Šį kartą viešinimo tikslas – įstaigos įvaizdžio forma-
vimas – tarsi ir neakcentuojamas, tačiau rengiant sure-
žisuoto įvykio anonsą, aprašant jo eigą bei analizuojant
reikšmę, pavyksta pritraukti ir dalyvių, ir visuomenės,
ir žiniasklaidos dėmesį. Puikių atsiliepimų sulaukiame
rengdami įvykius, kuriuose dalyvauja estrados, muzikos
ir sporto žvaigždės. Šią mažytę gudrybę puikiai naudo-
jo Europos Sąjungos referendumo organizatoriai. Sure-
žisuotas įvykis yra labiau dramatizuotas nei tikras, taigi
ir dėmesio didesnio susilaukia.
Beje, įstaigų biudžetuose tokiems PR renginiams fi-
nansavimas nenumatytas, o ruošti juos be pinigų, reiš-
kia pakliūti į pilkosios reklamos tinklus.
Vietoj atsisveikinimo
Gerbiami kolegos, viliuosi, kad mano mintys paska-
tins ryšių su visuomene specialistus išsamiau padisku-
tuoti apie mūsų profesiją. Iš atskirų valdžios institucijų
įvaizdžių formuojasi visos mūsų šalies „vaizdelis“. Ne-
pakankamas dėmesys žmonėms ir viešajai nuomonei,
pilietiškumo stoka ugdo nusivylimą, cinizmą, supriešina
valdžią ir visuomenę. O mūsų rankose galingas ginklas.
Tik kaip jį panaudoti nepakenkus?
GALINGAS GINKLAS MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 0
Doc. dr. Audronė NugaraitėVilniaus universiteto komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorė
KOMUNIKACIJAI VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME – ŽALIA ŠVIESA
Visuomenės pasitikėjimas susijęs su efektyviu valsty-bės valdymu. Visose pasaulio šalyse viešasis administra-vimas susiduria su sunkumais efektyvumo ir produkty-vumo tobulinimo srityje. Pasak Šveicarijos socio-ekono-minio vystymosi centro mokslininko Raimondo Sanerio
(Raymond Saner), daugelis reformų prasidėjo nuo Nau-jojo viešojo administravimo ir tęsėsi iki Naujojo viešojo administravimo reorganizacijos. Dauguma piliečių bei valstybės pareigūnų ieško metodų, norėdami surasti bendrą tikslą – įvertinti viešojo administravimo koky-
KOMUNIKACIJAI VIEŠAJAM
E ADMINISTRAVIM
E – ŽALIA ŠVIESA
„Atskiro žmogaus atveju elkis taip, kad kitas būtų ne priemonė, o
tikslas; visų žmonių atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti visuotine elgesio norma; valstybės
atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys ne prieštarautų įstatymams,
o juos tobulintų“Imanuelis Kantas
„Atskiro žmogaus atveju elkis taip, kad kitas būtų ne priemonė, o
tikslas; visų žmonių atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti visuotine elgesio norma; valstybės
atžvilgiu elkis taip, kad tavo elgesys ne prieštarautų įstatymams,
o juos tobulintų“Imanuelis Kantas
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 1
bę. Kokybės vertinimo metodologija siūlo aiškų viešojo administravimo vertinimą – ISO kokybės standartą, ku-ris prieš kelerius metus buvo sukurtas, dirbant kartu su Swiss kokybės asociacija. Šioje metodologijoje daug dė-mesio skiriama viešojo administravimo komunikacijai.
Komunikacijos svarba
Pastaraisiais metais apie komunikaciją (bendravimą) ir jos reikšmę kalbama ne tik teoriniu lygmeniu. Ji vis daž-niau yra suvokiama kaip vienas svarbiausių dalykų užtikri-nant institucijos reputaciją, jos įvaizdį, veiklos efektyvumą ir grįžtamąjį ryšį. Komunikacija – tai procesas, kuriame institucijos tikslai pasiekiami naudojant įvairias priemones. Kitaip tariant, tai viešosios informacijos ir požiūrių perteiki-mas atitinkamiems gavėjams. Pagrindiniai komunikacijos tikslai – informuoti, įtikinti ir motyvuoti tikslines auditorijas, pagrindinius informacijos gavėjus. Komunikaciją skirsto-me į dvi rūšis: išorinę (bendravimas su išorinėmis audito-rijomis, ryšiai su visuomene, reklama) ir vidinę (institucijos personalas). Efektyvus gebėjimas bendrauti institucijai su visuomene ir savo personalu yra nuoseklios veiklos rezul-tatas.
Ilgą laiką nepakankamai vertinant vidinės komuni-kacijos svarbą didesnis dėmesys buvo skiriamas išorinei komunikacijai. Jau nuo praėjusio šimtmečio vidurio ja-ponų tyrinėtojų atlikti pirmieji, o vėliau ir visi kiti tyrimai patvirtino teiginį, kad daugiau kaip 70 proc. problemų išorinėje komunikacijoje atsiranda dėl nesutvarkytos vidinės komunikacijos.
Pamatas - strategija
Vidinė organizacijos komunikacija – tai sudėtinga infor-macijos kanalų sistema, perduodanti didelius informacijos kiekius. Vidinei komunikacijai galioja kitokie dėsniai ir aplin-ka nei išorinei komunikacijai, todėl svarbu atskirti šiuos ter-minus. Vidinė komunikacija yra skirstoma į keturis lygius: organizacinis, grupinis, tarpasmeninis ir asmeninis. Viešaja-me administravime yra svarbūs visi lygiai, nes organizacinis komunikacijos lygis apima visus komunikacijos procesus organizacijoje, grupinis – komunikacijos veiksmus, vykstan-čius asmenų grupėje (padalinyje). Čia dažniausiai komuni-kacijos kokybė daugiausia priklauso nuo grupės ir asmenų žinių, įgūdžių bei patirties. Tarpasmeninis lygis – asmens gebėjimas bendrauti su kitais asmenimis.
Siekiant pagerinti vidinę organizacijos komunikaci-ją būtina stengtis dirbti su kiek galima daugiau lygių.
Kiekvienas lygis reikalauja kitokių priemonių. Todėl į klausimą, nuo ko pradėti gerinti organizacijos išorinę ir vidinę komunikaciją, reikėtų atsakyti taip: nuo organi-zacijos komunikacijos strategijos kūrimo ir įgyvendini-mo. Tokia strategija viešajame administravime turi būti neatsiejama valstybinės institucijos visos informacinės politikos dalis. Tik aiškiai suplanuota komunikacinė veik-la gali duoti norimus rezultatus ir sukurti galimybes būti institucijai viešai ir prieinamai visuomenei. Todėl pirmiausia komunikacinės veiklos svarbą turi suprasti institucijoje sprendimo teisę turintys žmonės.
Tinkama komunikacija gerina viešojo administravimo kokybę
Atskirų priemonių naudojimas (rašiniai žiniasklaido-je, specialūs renginiai ar darbuotojų apklausos ir kt.) kurį laiką gali būti efektyvus, tačiau konkretiems tikslams pasiekti reikalinga visuma ir nuoseklumas. Komunika-cijos strategija turi vadovautis kompanijos vizija, misija bei tikslais ir padėti juos įgyvendinti.
Gerai parengta organizacijos komunikacijos stra-tegija padės specialistams neapsiriboti atskiromis priemonėmis, bet įgyvendinti komunikacijos sistemą, apimančią visas organizacijos išorines ir vidines tikslines grupes, procesus ir funkcijas.
Valstybinė institucija, bendraudama su įvairiomis tikslinėmis grupėmis, nuolat turi galvoti apie profesio-nalius ryšius su visuomene, kurie pasižymi planingumu, sisteminiu požiūriu ir kryptingumu. Čia sunku būtų išsi-versti be vadyboje naudojamų jau minėtos strategijos ir taktikos. Komunikacijos taktika – tai apibrėžto laiko-tarpio veiksmų planas, kuris kuriamas įgyvendinant sukurtos strategijos kryptis. Taktika gali būti skirtingos apimties ir trukmės.
Ryšiai su visuomene turi padėti institucijai per išsi-keltus tikslus ir uždavinius siekti visuomenės pasitikė-jimo, be kurio negalėtume kalbėti apie efektyvų viešąjį administravimą, siejamą su kokybės standartu. Todėl galime teigti, kad komunikacija yra viena iš efektyviau-sių priemonių, padedančių gerinti viešojo administra-vimo kokybę.
KOMUNIKACIJAI VIEŠAJAM
E ADMINISTRAVIM
E – ŽALIA ŠVIESA
v i e š i e j i r y š i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 2
Kovojant su korupcija priimta nemažai antikorupci-
nių teisės aktų, kryptingai stiprinama institucinė sąranga,
ugdoma visuomenės antikorupcinė teisinė sąmonė. Ta-
čiau norint užbėgti nepageidaujamiems įvykiams už akių
svarbiausias darbas – parengti ir priimti politikų, valsty-
bės tarnautojų bei privataus verslo etikos standartus, ku-
riuose būtų numatytos sankcijos už nusižengimus. Taip
pat būtina sukurti efektyvų priežiūros mechanizmą.
Tinkamai reaguoti
Lietuvoje dirbama dviem korupcijos prevencijos
kryptimis – proaktyviosios (ang. proactive), kai šalinama
prielaida nesulaukus blogų padarinių, bei reaguojančios
(ang. reactive), kai kilus pasekmei šalinama prielaida.
Pastaruoju atveju išaiškėjus korupciniams teisės pa-
žeidimams vertinama teisės aktų taikymo praktika, nu-
statomos reglamentavimo spragos ir jos naikinamos.
Teisės aktai koreguojami laikantis Korupcijos prevenci-
jos įstatymo. Pavyzdžiui, Labdaros ir paramos įstatymo
pataisa, leidusi valstybinėms įmonėms teikiant paramą
bei labdarą pasinaudoti mokesčių lengvatomis, sudarė
prielaidas korupcijai – atskiri asmenys minėtų įmonių
pajamas galėjo naudoti ne valstybės ar piliečių reik-
mėms, o kitiems tikslams (finansuoti politines partijas ir
pan.). Pasinaudojusios šia teise 1998–1999 m. valstybi-
nės bendrovės į biudžetą nepervedė 17 mln. Lt pelno
– jį skyrė labdarai. Prezidentas, atsižvelgęs į atliktą anti-
korupcinį įvertinimą, šį įstatymą vetavo. Dabar valstybi-
nės įmonės teikdamos paramą mokesčių lengvatomis
pasinaudoti nebegali.
Kita reaguojančios korupcijos prevencijos priemo-
nė – korupcijos rizikos analizė, atliekama tose įstaigose,
kuriose egzistuoja didelė korupcijos tikimybė. Tokiai ka-
tegorijai priskiriamos tos įstaigos, kuriose buvo padary-
tas korupcinis nusikaltimas, kurių pagrindinės funkcijos
– kontrolė ar priežiūra, atskirų valstybės tarnautojų funk-
cijos, uždaviniai, darbo ir sprendimų priėmimo tvarka
bei atsakomybė nėra išsamiai reglamentuoti, kurių veik-
la susijusi su leidimų, nuolaidų, lengvatų ir kitokių pa-
pildomų teisių suteikimu ar ribojimu, kurios daugiausia
priima sprendimus, kurių netvirtina kitos įstaigos ir pan.
Naikinti prielaidas
Tuo tarpu proaktyvi korupcijos prevencija paremta
numanomo, prognostinio kriminologinio modeliavimo
prielaidomis. Jos tikslas – užkirsti kelią korupcijai atsiras-
ti. Aptarsiu kelias šios krypties priemones.
Antikorupciniu aspektu vertinami nauji teisės aktų,
reglamentuojančių naują visuomeninių santykių sritį,
projektai.
Siekiant, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik neprie-
kaištingos reputacijos asmenys, teisės aktų nustatyta
tvarka gali būti peržiūrima teisėsaugos ir kontroliuojan-
čių institucijų sukaupta objektyvi informacija apie juos.
Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį par-
eigas valstybės tarnyboje, gali prašyti įstaigos vadovas,
valstybės politikas, teisėsaugos ar kontrolės institucijos.
Svarbia priemone laikoma ir antikorupcinis visuo-
menės švietimas siekiant puoselėti asmens dorovę,
ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų visuome-
nei, Lietuvos valstybei sampratą ir užtikrinti korupcijos
prevencijos tikslų įgyvendinimą. Tam turi būti sutelktos
mūsų šalies jėgos ir užsienio parama, panaudotos visos
KORUPCIJOS PREVENCIJA – VEIKIANTYS ETIKOS STANDARTAI
Aida RaudonienėSpecialiųjų tyrimų tarnybos spec. agento patarėjaMykolo Riomerio Universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros lektorė
KORUPCIJOS PREVENCIJA – VEIKIANTYS ETIKOS STANDARTAI
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 3
tradicinės ir įvairiausios modernios mokymo formos.
Viešosios nuomonės ir žiniasklaidos vaidmuo kovojant
su korupcija Lietuvoje kol kas gana prieštaringas.
Nusikaltimas ir bausmė
Manytume, jog efektyviausiai nuo korupcijos at-
grasytų Politikų, valstybės tarnautojų elgesio kodeksas,
apibrėžiantis antikorupcines ir teisines atsakomybės
priemones. Tačiau šis teisinės atsakomybės mechaniz-
mas vis dar neveikia.
Padėtis tokia, kad esminiai elgesio koncepcijos
principai (Tarnautojo elgesio kodeksas) skirtingoms
valstybinio sektoriaus sritims nustatyti vienodi, tačiau
praktinis jų taikymas gali skirtis. Todėl svarbu parengti ir
profesinius elgesio standartus, kuriuose būtų išdėstyti
asmeniniai tarnautojų įsipareigojimai ir elgesio normos.
Reikėtų numatyti priemones, skatinančias laikytis šių
principų, bei priežiūros mechanizmą.
Dabar Lietuvoje madinga kiekvienos profesijos at-
stovams turėti savo etikos kodeksą, kuriame suformu-
luoti pagrindiniai jų etikos principai ir elgesio standartai.
Tačiau toli gražu ne visus profesinės veiklos epizodus
galime vadinti etiškais. Bėda ta, kad tarp Lietuvoje ga-
liojančių profesinių elgesio standartų vargiai yra tokių,
kuriuose numatyta, kaip realiai juos įgyvendinti ir kokių
sankcijų imtis profesijos atstovui juos ignoruojant. Todėl
etikos kodeksai tėra organizacijos įvaizdžio dalis. Realybė
tokia, kad valstybės institucijose eilinis pilietis daug dau-
giau gali pasiekti ištaręs slaptažodį „aš nuo piliečio X“.
Iki šiol nepriimti politikų, tarnautojų elgesio kodek-
sai, teisėkūros modelio metmenys, mat jau daugiau
kaip dvejus metus diskutuojama ne tiek dėl elgesio
standartų, kiek dėl sankcijų bei elgesio standartų laiky-
mosi priežiūros institucijų. Nemažai politikų linkę kiek
įmanoma švelninti nuobaudas, ir taip elgesio kodeksą
paversti moralinių nuostatų deklaracija. O mūsų many-
mu, vienu svarbiausių Seimo uždavinių turėtų būti par-
lamentarų mokymas Vakaruose taikomų šios profesijos
elgesio standartų bei institucinio mechanizmo funkcio-
navimo, leidžiančio užtikrinti jų laikymąsi ir kontrolę.
Svarstant tarnautojų elgesio kodeksą iš esmės taip pat
nesutariama dėl sankcijų. Daugeliui politikų ir valstybės
tarnautojų sunku atsisakyti dar sovietmečiu įsisąmonintų
tarnybinių nuobaudų: įspėjimo, papeikimo ir atleidimo iš
darbo. Tuo tarpu Vakarų Europa jau seniai taiko platesnį
sankcijų spektrą – ten tarnautojas gali būti perkeliamas į
kitą darbą, perkeliamas į kitas pareigas, sumažinamas at-
lyginimas ir tik galiausiai taikoma griežčiausia nuobauda
– atleidimas iš darbo arba iš valstybės tarnybos.
Mūsų nuomone, šių problemų sprendimas turė-
tų labiausiai rūpėti Valstybės tarnybos departamentui
prie Vidaus reikalų ministerijos. Svarstytina, ar nebūtų
tikslinga jam suteikti savarankiškos valstybės instituci-
jos, tiesiogiai atskaitingos Vyriausybei, statusą, taip vals-
tybės tarnybos reikalų tvarkymą pakeliant į aukštesnį
valstybės valdymo lygmenį.
Verslo moralė
Iki šiol verslininkai linkę paspartinti reikalus duoda-
mi kyšį. Vadinasi, ir jie sudaro sąlygas korupcijai. Todėl
būtina parengti ir pavyzdinį verslo etikos kodeksą, kurį
galėtų adaptuoti Lietuvos įmonės, siekiančios aukštes-
nės moralės. Taip būtų padėtas pagrindas „naujojo pro-
fesionalizmo formavimui“.
Dar viena problema – mūsų šalyje nuo visuome-
nės slepiamos tikrosios svarbių sprendimų priėmimo
priežastys, administracinių ir kitų organų veiklai vis dar
būdingas „šešėlinis“ sprendimų priėmimas. Vykdant
antikorupcinę programą reikia užtikrinti visuomenės
informavimo skaidrumą. Dėl to reikia kruopščiai patik-
rinti norminius aktus, ribojančius piliečių teisę gauti in-
formaciją, ir kiek įmanoma sumažinti administracinių ir
kitų institucijų neskaidrumo galimybes.
Lietuvos viešųjų įstaigų veiklos skaidrumo lygis turi
būti priartintas prie daugiausia pasiekusių kovojant su
korupcija šalių lygio (JAV, Olandija, Danija ir kt.). Todėl
teisės aktų projektų, strategijų, programų, sutarčių, dery-
binių pozicijų poveikio vertinimas yra ypač svarbi korup-
cijos prevencijos priemonė. Ją taikant nustatoma, ar visi
sprendimo etapai yra skaidrūs ir prieinami visuomenei, ar
asmenys, priimantys sprendimus, gali tai daryti. Taip pat
nustatomi su atitinkamais sprendimais susiję kriterijai, pa-
vyzdžiui, konkursų procedūros, atrankos kriterijai ir pan.
KORUPCIJOS PREVENCIJA – VEIKIANTYS ETIKOS STANDARTAI
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 4
VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE
Rasa RybakovienėVidaus reikalų ministerijos Vidaus audito skyriaus vedėja
VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE
„Sukurta viešojo sektoriaus vidaus audito sistema siekiama,
kad vidaus auditas taptų tikru viešojo juridinio asmens vadovo ir audituojamųjų pagalbininku,
konsultantu bei pokyčius ir tobulėjimą skatinančia priemone“
„Sukurta viešojo sektoriaus vidaus audito sistema siekiama,
kad vidaus auditas taptų tikru viešojo juridinio asmens vadovo ir audituojamųjų pagalbininku,
konsultantu bei pokyčius ir tobulėjimą skatinančia priemone“
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 5
Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo atsidūrė nau-
joje geopolitinėje ir geoekonominėje situacijoje, iškilo
nauji valstybės vystymosi prioritetai. Rengimasis narystei
Europos Sąjungoje padarė lemiamą įtaką šalyje vykdomai
valstybinių institucijų reformai. Europos Komisija šalims
kandidatėms iškėlė konkrečius reikalavimus – valdymo
sistema turi gebėti įgyvendinti ES politiką, užtikrinti finan-
sinės sistemos skaidrumą ir kontrolę. Lietuvai teko pakeisti
iš praeities paveldėtą valdymo sistemą, iš naujo nustatyti
valstybės kišimosi į visuomenės veiklos sritis ribas.
Iškilusioms problemoms spręsti ieškota įvairiausių
būdų. Vieni veiksmingiausių – biudžeto lėšų taupymas,
reglamentavimo ir kitokių suvaržymų mažinimas, infor-
macinių technologijų panaudojimas, naujų valdymo
metodų diegimas, naujų vertinimo kriterijų ir būdų
taikymas, decentralizavimas, įgaliojimų delegavimas,
lankstumas formuojant ir naudojant valstybės biudže-
tą, administravimo paslaugų kokybės gerinimas, finan-
sinės kontrolės stiprinimas ir kita. Šie veiksniai Lietuvoje,
kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, lėmė vidaus audito
sistemos įdiegimą viešojo sektoriaus institucijose.
Pirmieji darbai
Vienas iš pirmųjų konkrečių darbų įgyvendinant
vidaus audito sistemos diegimo priemones – vidaus
auditą reglamentuojančios teisinės bazės rengimas ir
vidaus audito struktūrų kūrimas. Vyriausybė 2000 m.
vasario 7 d. nutarimu Nr. 127 „Dėl valstybės įmonių ir
įstaigų vidaus audito“ patvirtino Valstybės įmonės ar įs-
taigos vidaus audito tarnybos nuostatus. Šiame nutari-
me taip pat buvo numatytos pagrindinės vidaus audito
tarnybų steigimo valstybinio valdymo institucijose ir
valstybinėse įmonėse nuostatos.
2002 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas ir nuo 2003 m.
sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės
ir vidaus audito įstatymas, tapęs pagrindiniu vidaus audito
funkcionavimą viešajame sektoriuje reglamentuojančiu
dokumentu. Įstatymas nustatė pagrindinius vidaus kontro-
lės ir vidaus audito funkcionavimo viešajame juridiniame
asmenyje, kuris valdo, naudoja valstybės ar savivaldybės
turtą ir juo disponuoja, teisinius pagrindus, tikslus bei vie-
šojo juridinio asmens vadovo kompetenciją siekiant, kad
veiktų įstatymo reglamentuojama vidaus kontrolė. Vidaus
kontrolės ir vidaus audito įstatymas apibrėžė kertinius
vidaus audito aspektus – vidaus audito tikslą ir pagrindi-
nius uždavinius, vidaus audito tarnybos steigimą viešaja-
me juridiniame asmenyje, vidaus audito tarnybos veiklos
nepriklausomumą, reikalavimus vidaus audito tarnybos
vadovui bei jo pagrindines funkcijas, vidaus auditorių
kompetenciją, viešojo juridinio asmens vadovo pareigas ir
kompetenciją vidaus kontrolės ir vidaus audito klausimais
bei finansų ministerijos vaidmenį vidaus audito veikloje.
Tolimesnis reglamentavimas
Ne mažiau svarbus dokumentas, reglamentuojan-
tis vidaus auditą – 2003 m. balandžio 14 d. Vyriausybės
nutarimas Nr. 470. Juo patvirtinti vidaus audito tarny-
bos pavyzdiniai nuostatai, o viešieji juridiniai asmenys
įpareigoti per 2 mėnesius parengti ir patvirtinti vidaus
audito tarnybos nuostatus. Be to, šis Vyriausybės nuta-
rimas įpareigojo viešuosius juridinius asmenis patvir-
tinti vidaus audito tarnybos vidaus audito metodiką,
o taip pat finansų kontrolės taisykles (šie dokumentai
turėjo būti patvirtinti per 2 mėnesius nuo finansų mi-
nistro tvirtinamos pavyzdinės vidaus audito metodikos
ir minimalių finansų kontrolės reikalavimų įsigaliojimo
dienos). Reikia pažymėti, kad minėtas Vyriausybės nu-
tarimas panaikino 2000 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 127
galiojimą.
VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 6
Ir galiausiai, Finansų ministro 2003 m. gegužės 2 d. įsa-
kymas Nr. 1K-117, patvirtinęs dar du ne mažiaus svarbius
vidaus auditui dokumentus – Pavyzdinę vidaus audito
metodiką ir Viešojo juridinio asmens, kuris valdo, naudo-
ja valstybės ar savivaldybių turtą ir disponuoja juo, vidaus
auditorių profesinės etikos taisykles. Pavyzdinė vidaus au-
dito metodika, kurios tikslas – padėti vidaus audito tarny-
boms, atsižvelgiant į viešojo juridinio asmens veiklos spe-
cifiką parengti savo vidaus audito metodiką, apėmė visas
svarbiausias vidaus audito proceso dalis – vidaus audito
planavimą, atlikimą, vidaus audito ataskaitos parengimą ir
pateikimą, pažangos stebėjimą (veiklą po audito). Antrasis
dokumentas – Viešojo juridinio asmens vidaus auditorių
profesinės etikos taisyklės – apibrėžė vidaus auditoriaus
profesinio elgesio principus ir normas, kurių jis privalo
laikytis įgyvendindamas savo teises ir pareigas bei atlikda-
mas priskirtas funkcijas. Taip buvo siekiama didinti įstaigų
vadovų pasitikėjimą vidaus auditorių veikla.
Užtikrinti, kad sistema darniai veiktų
Išvardinti pagrindiniai teisės aktai – tai pamatas Lie-
tuvos viešojo sektoriaus vidaus audito sistemai funkcio-
nuoti. Toliau reikalinga užtikrinti darnų ir efektyvų šios
sistemos veikimą.
Lietuvos viešojo sektoriaus vidaus audito sistemą
sudaro Komisija vidaus audito sistemos funkcionavimui
koordinuoti, Finansų ministerija ir viešųjų juridinių as-
menų vidaus audito tarnybos. Šią sistemą papildė nuo
2004 m. sausio 1 d. įsteigtos centralizuotos savivaldybių
vidaus audito tarnybos.
Komisija vidaus audito sistemos funkcionavimui koor-
dinuoti, sudaryta Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nuta-
rimu Nr. 1138, prižiūri ir koordinuoja vidaus audito siste-
mos funkcionavimą viešuosiuose juridiniuose asmenyse.
Komisija siekia, kad įstaigose būtų įsteigtos vidaus audito
tarnybos, o vidaus auditas būtų atliekamas veiksmingai.
Komisija nagrinėja problemas, susijusias su vidaus audito
sistemos funkcionavimu. Komisija taip pat teikia Finansų
ministerijai pastabas, pasiūlymus, išvadas vidaus audito
klausimais, padeda užtikrinti platesnės metodinės pagal-
bos teikimo vidaus audito tarnyboms galimybes.
Finansų ministerija rengia teisės aktų projektus vi-
daus audito klausimais, vidaus audito metodines reko-
mendacijas, konsultuoja, analizuoja, vertina ir prižiūri
vidaus audito tarnybų veiklą, koordinuoja Europos Są-
jungos lėšų administravimo ir panaudojimo auditą.
Tobulėjimą skatinanti priemonė
Viešojo juridinio asmens, kuris valdo, naudoja valsty-
bės ar savivaldybės turtą ir juo disponuoja, vidaus audito
tarnyba – tai viešojo juridinio asmens savarankiškas struk-
tūrinis padalinys, įsteigtas atlikti vidaus auditą. Vidaus audi-
to tarnyba būtinai turi būti tiesiogiai pavaldi ir atskaitinga
įstaigos vadovui, kuris užtikrina vidaus auditorių veiklos ir
organizacinį nepriklausomumą ir negali perduoti šios val-
dymo funkcijos kitiems valstybės įstaigos tarnautojams ar
darbuotojams. Pabrėžtina, kad vidaus auditoriaus nepri-
klausomumas – vienas iš svarbiausių veiksnių, garantuo-
jančių atliekamo vidaus audito kokybę.
Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas nustato,
kad vidaus audito tarnybos būtų įsteigtos Respublikos
Prezidento institucijoje, Seimo kanceliarijoje, Vyriausybės
kanceliarijoje, ministerijose, apskričių viršininkų adminis-
tracijose, o taip pat viešuosiuose juridiniuose asmenyse,
kuriuose patvirtinta ne mažiau kaip 200 pareigybių, įskai-
tant jiems pavaldžių arba jų valdymo sričiai priskirtų vie-
šųjų juridinių asmenų patvirtintas pareigybes.
Pagrindinis vidaus audito tikslas – sistemingai ir vi-
sapusiškai vertinant rizikos valdymą ir vidaus kontro-
lę, padėti įgyvendinti viešojo juridinio asmens veiklos
tikslus. Vidaus audito tarnybos, įgyvendindamos vidaus
audito uždavinius, turi nustatyti, ar įstaiga savo veikloje
laikosi norminių teisės aktų reikalavimų, patarti įstai-
gos vadovui, kaip mažinti rizikos veiksnių įtaką, teikti
rekomendacijas, kaip tobulinti vidaus kontrolę, vertinti
strateginių arba kitų veiklos planų, programų vykdymą,
vertinti ar efektyviai ir ekonomiškai naudojamas valsty-
bės ir savivaldybių turtas, taip pat vertinti lėšų, gautų
iš ES bei užsienio institucijų ar fondų administravimą ir
panaudojimą. Lietuvai tapus ES nare, ši funkciją įgavo
ypač svarbią reikšmę vidaus audito tarnybų veikloje.
Sukurta viešojo sektoriaus vidaus audito sistema sie-
kiama, kad vidaus auditas taptų tikru viešojo juridinio
asmens vadovo ir audituojamųjų pagalbininku, konsul-
tantu bei pokyčius ir tobulėjimą skatinančia priemone.
VIEŠOJO SEKTORIAUS VIDAUS AUDITO SISTEMA LIETUVOJE
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 7
Dr. Vaidotas JakštasViešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Metodologijos ir mokymo skyriaus vedėjas
VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSMINGUMO LINK
Viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje pradėjo formuo-
tis dešimto dešimtmečio pradžioje Vyriausybei 1991
m. lapkričio 26 d. priėmus nutarimą Nr. 489 „Dėl Lietu-
vos Respublikos valstybinio užsakymo nuostatų“. Po jo
buvo priimti dar keli nutarimai, kol 1996 m. rugpjūčio
13 d. Seimas patvirtino Viešojo pirkimo įstatymą. Tai
buvo kardinalus pokytis, atspindėjęs padidėjusį visuo-
menės ir valstybės dėmesį viešiesiems pirkimams. Kitas
didesnis pokytis įvyko 1999 m. birželio 3 d. Seimui pri-
ėmus naują Viešojo pirkimo įstatymo redakciją, kuri jau
išreiškė Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos nare. Visų
vėlesnių Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijų svarbiau-
sias tikslas buvo dar labiau priartinti reglamentavimą
prie ES standartų.
Sistema
Viešųjų pirkimų sistemą derėtų nagrinėti keliais as-
pektais: teisiniu, instituciniu ir organizaciniu. Teisiniame
aspekte apsiribosime išvardijimu svarbiausių teisės
aktų, kurie reglamentuoja šią sritį. Visų pirma, tai Lietu-
„Viešųjų pirkimų sistema nėra pakankamai tobula. Procedūrų
skaidrumas, skelbimai apie viešuosius pirkimus skatina tiekėjų konkurenciją, tačiau
lemia ir ilgą procedūrų trukmę“
VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM
INGUMO LINK
„Viešųjų pirkimų sistema nėra pakankamai tobula. Procedūrų
skaidrumas, skelbimai apie viešuosius pirkimus skatina tiekėjų konkurenciją, tačiau
lemia ir ilgą procedūrų trukmę“
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 8
vos Respublikos civilinis kodeksas. Šio kodekso 6.382
straipsnyje nustatyta, kad viešojo pirkimo–pardavi-
mo sutartims šio kodekso normos taikomos tiek, kiek
kiti įstatymai nenustato ko kita. Tai reiškia, kad Civilinis
kodeksas viršenybę suteikia Viešųjų pirkimų įstatymui,
todėl sutartys turi būti sudaromos vadovaujantis šiuo
įstatymu. Kodekso normos taikomos tiek, kiek neregla-
mentuoja įstatymas. Viešųjų pirkimų įstatymo poįstaty-
minius teisės aktus yra patvirtinusi Vyriausybė, Viešųjų
pirkimų tarnyba, Ūkio ministerija ir kitos institucijos. Be
paminėtų teisės aktų viešuosius pirkimus taip pat regla-
mentuoja ir Koncesijų įstatymas. Vadovaujantis Viešųjų
pirkimų įstatymu ir Koncesijų įstatymu darbų konce-
sijos suteikimas priskirtinas viešiesiems pirkimams, ta-
čiau ši koncesija suteikiama specialia tvarka, nustatyta
Koncesijų įstatymu.
Dalyviai
Instituciniu požiūriu, svarbiausi viešųjų pirkimų sis-
temos elementai, be abejo, yra perkančiosios organiza-
cijos ir tiekėjai. Įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios
privalo pirkimus vykdyti Viešųjų pirkimų įstatymo nu-
statyta tvarka, laikomos perkančiosiomis organizacijo-
mis, o savo prekes, paslaugų teikimą ar darbų atlikimą
siūlantys ūkio subjektai – tiekėjais.
Be šių subjektų viešųjų pirkimų sistemai priskirtinos
kitos institucijos, kurių veiklos tikslas – palaikyti siste-
mos funkcionavimą. Viešųjų pirkimų politiką formuoti
pavesta Ūkio ministerijai, kuri rengia įstatymų dėl vie-
šųjų pirkimų projektus, teikia pasiūlymus dėl sistemos
tobulinimo.
Pagrindinė Viešųjų pirkimų tarnybos paskirtis
– užtikrinti viešuosius pirkimus reglamentuojančių
teisės aktų nustatytų reikalavimų laikymosi, todėl
viena svarbiausių veiklų yra viešųjų pirkimų kontro-
lė. Tačiau tarnyba veikia ne vien tik kontroliuodama
pirkimų vykdymą, todėl kita svarbi veiklos sritis yra
prevencinės priemonės – mokymai, konsultacijos,
metodinės medžiagos rengimas ir leidimas, viešųjų
pirkimų sistemos analizė ir pasiūlymų jos tobulini-
mui rengimas, informacijos apie viešuosius pirkimus
teikimas.
Viešųjų pirkimų vykdymą taip pat tikrina Specialiųjų
tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba,
Valstybės kontrolė. Pastarosios institucijos funkcija yra
ypač svarbi, nes Valstybės kontrolė vykdytus pirkimus
įvertina atsižvelgdama į jų įtaką perkančiosios organi-
zacijos veiklos veiksmingumui.
Viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimui yra svar-
bus tarp perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų kylančių
ginčų sprendimas. Lietuvoje viešųjų pirkimų ginčus
sprendžia bendrosios kompetencijos teismai, konkre-
čiai – apygardų teismai. Kiekvienas tiekėjas, kuris mano,
kad perkančioji organizacija pažeidžia jo teises, gali
kreiptis į teismą. Į teismą dėl tiekėjų padarytos žalos at-
lyginimo gali kreiptis ir perkančioji organizacija. Tačiau
kreiptis dėl pažeistų teisių galima ne tik į Lietuvos teis-
mus. Kiekvienas asmuo, kuris mano, kad vykdant vie-
šuosius pirkimus jo teisės pažeidžiamos dėl netinkamo
Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų įgyvendini-
mo, gali kreiptis į Europos Teisingumo teismą.
Organizavimas
Viešieji pirkimai savo esme nedaug kuo skiriasi nuo
bet kokių kitų pirkimų. Visais atvejais turi būti stengia-
masi reikalingą daiktą ar reikalingas paslaugas įsigyti
palankiausiomis sąlygomis. Daugiausiai skiriasi reika-
lavimai pirkimų procedūroms. Privačių asmenų pirki-
mams keliami tik patys bendriausi reikalavimai, skirti
užtikrinti sudaromų sandorių šalių sąžiningumą. Griež-
tų reikalavimų įstatymais nustatyti nereikia, nes priva-
tus interesas ir taip skatina siekti kuo didesnės naudos.
Viešųjų pirkimų atveju, kai tiesioginio pirkimų vykdytojo
asmeniniai interesai dažnai skiriasi nuo viešųjų interesų,
kuriuos privalo tenkinti pirkimus atliekanti organizacija,
kyla pavojus, kad nesant griežto reglamentavimo pir-
kimų vykdytojai gali nesiekti nustatytų tikslų arba net
nukrypti link savo asmeninių interesų tenkinimo. Todėl
viešųjų pirkimų vykdymui teisės aktais nustatyti detalūs
reikalavimai.
Vienas svarbiausių reikalavimų viešiesiems pirki-
mams – skelbimas apie pirkimus. Taip informavus visus
potencialius tiekėjus apie perkančiosios organizacijos
ketinimus yra sudaromos geriausios sąlygos tiekėjų
VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM
INGUMO LINK
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 3 9
konkurencijai, o tuo pačiu ir geriausio pasiūlymo išsirin-
kimui. Todėl pagrindiniu pirkimo būdu yra atviras kon-
kursas. Žinoma, ne visais atvejais tikslinga rinktis kon-
kursą. Jeigu pirkimo dalykas yra labai sudėtingas, dėl
ko labai sunku ar net neįmanoma pakankamai tiksliai
jį apibūdinti, tuomet pirkimą galima atlikti skelbiamų
derybų būdu. Tais atvejais, kai rinkoje nėra pakankamai
tiekėjų, kurie gali pasiūlyti reikalingas prekes, paslaugas
ar darbus, arba dėl nenumatytų aplinkybių būtina pir-
kimą atlikti ypač skubiai, gali būti pasirenkamos neskel-
biamos derybos. Tiek skelbiamos, tiek neskelbiamos
derybos yra išimtiniai pirkimo būdai, kuriuos taikyti ga-
lima tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms.
Mažos vertės pirkimai, taip pat pirkimai esant įstaty-
me nustatytoms sąlygoms gali būti atliekami ir taikant
įprastą komercinę praktiką. Šių pirkimų vykdymą įstaty-
mas reglamentuoja palyginti nedaug. Teisė nusistatyti
tokių pirkimų taisykles palikta perkančiajai organizacijai.
Pirkimo procedūrų organizavimui ir vykdymui kiek-
viena perkančioji organizacija turi sudaryti viešojo pir-
kimo komisiją. Ji sudaroma iš nemažiau kaip trijų fizinių
asmenų. Komisijos gali būti tiek nuolatinės, tiek sudaro-
mos vienam konkrečiam pirkimui atlikti.
Viešuosiuose pirkimuose didelis dėmesys skiriamas
pirkimo sąlygoms parengti, pateikti ir vykdyti. Viešojo
pirkimo skelbime ir kituose pirkimo dokumentuose
perkančioji organizacija privalo pateikti pirkimo objekto
techninę specifikaciją, reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai,
pasiūlymų rengimui ir teikimui, pasiūlymų vertinimo
kriterijus bei kitus dalykus, kurie nurodyti įstatyme. Svar-
bu tiksliai ir aiškiai suformuluoti pirkimo sąlygas, nes pa-
sibaigus pasiūlymų pateikimo terminui nei perkančioji
organizacija, nei tiekėjas jokiu būdu negali pakeisti šių
sąlygų, todėl pasirengimo etape padarytos klaidos gali
tapti nesėkmingo pirkimo priežastimi.
Mokymo paslaugų pirkimai
Visoms valstybės ar savivaldybių institucijoms svar-
bu kelti valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dir-
bančių darbuotojų kvalifikaciją, todėl institucijos nuolat
susiduria su mokymo paslaugų pirkimais. Švietimo ir
profesinio lavinimo paslaugos nurodytos Viešųjų pir-
kimų įstatymo 2 priedėlio B tipo paslaugų sąraše. Va-
dovaujantis 11 straipsnio 8 dalimi tokios paslaugos, ne-
VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM
INGUMO LINK
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 0
paisant jų vertės, perkamos tik supaprastintais pirkimo
būdais (supaprastintais atviru ir ribotu konkursais, su-
paprastintomis skelbiamos ir neskelbiamos derybos ar
taikant įprastą komercinę praktiką). Dar daugiau, vado-
vaudamasi 65 straipsnio 11 dalies 3 punktu perkančioji
organizacija visas savo darbuotojų mokymo paslaugas
gali pirkti vien tik taikydama įprastą komercinę praktiką.
Ši nuostata galioja net ir tuo atveju, jeigu perkamų mo-
kymo paslaugų vertė be PVM viršija 75 tūkst. Lt.
Mokymo paslaugų pirkimai taikant įprastą komerci-
nę praktiką turi būti vykdomi pagal pačios perkančio-
sios organizacijos pasitvirtintą taisyklių aprašą. Taisyklės
turėtų apimti paslaugos teikėjų paiešką, jų kvalifikacijos
tikrinimą, pasiūlymų vertinimą, sprendimų priėmimą ir
sutarčių sudarymą.
Perkant paslaugas, o ypač konsultacinio ar moky-
mo pobūdžio, ypatingas dėmesys kreiptinas į paslaugų
teikėjų kvalifikaciją. Paslaugos kaina šiuo atveju yra ma-
žiau reikšminga, nei perkant, pavyzdžiui, prekes. Tikri-
nant kvalifikaciją vienas svarbiausių dalykų yra patirtis.
Ją galima patikrinti paprašius dalyvį pateikti jau įvyk-
dytų panašių sutarčių sąrašą. Taip pat galima paprašyti
pateikti ankstesnių paslaugų gavėjų atsiliepimus apie
paslaugų kokybę. Jeigu perkančioji organizacija kviečia
pateikti pasiūlymus tuos asmenis, kurie anksčiau per-
kančiajai organizacijai teikė panašias paslaugas, apie jų
kvalifikaciją perkančioji organizacija gali spręsti pagal
ankstesnių paslaugų kokybę.
Dažnai kyla klausimas, ar perkant mokymo paslau-
gas būtinai reikia gauti 3 pasiūlymus. Vienareikšmio at-
sakymo šiuo atveju nėra, nes, kaip jau minėta, taikant
įprastą komercinę praktiką pirkimų taisykles nusistato
kiekviena perkančioji organizacija, todėl ir pasiūlymų
skaičius gali skirtis. Tačiau įvertinus svarbiausius viešų-
jų pirkimų principus ir kitas įstatymo nuostatas galima
manyti, kad perkančioji organizacija neturėtų apsiriboti
tik vienu paslaugų teikėju motyvuodama tuo, kad jo tei-
kiamų paslaugų kokybė yra gera, o kaina – priimtina.
Rinka nuolat kita, joje atsiranda naujų dalyvių, kurie
gali iš esmės pakeisti situaciją, todėl perkančioji organi-
zacija neturėtų vengti rinkos dalyvių paieškų ir apklausų.
Paslaugų teikėjų paieška ir jų apklausos nebūtinai turi vyk-
ti specialiai kreipiantis į tiekėjus. Perkančioji organizacija
nuolat iš įvairių šaltinių gauna informaciją apie organizuo-
jamus seminarus ir kitus mokymo renginius. Šiuo atveju
renkantis mokymo paslaugų teikėją (seminaro organiza-
torių) gali būti vertinama ir perkančiosios organizacijos
turima informacija. Svarbu, kad tokia paieška ir vertinimas
būtų planingas, dokumentuojamas bei atitiktų svarbiau-
sius viešųjų pirkimų principus. Tai leidžia pasiekti geresnių
rezultatų, be to, esant reikalui galima įrodyti, kad buvo lai-
komasi visų reikalavimų, kuriuos pirkimams taikant įpras-
tą komercinę praktiką nustato įstatymas.
Pažymėtina, kad perkant mokymo paslaugas gali
būti sudaromos ir ilgalaikės sutartys. Tokiu atveju ne-
būtina nuolat kartoti pirkimo procedūrų. Taip pat reikia
atkreipti dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo reikala-
vimai taikomi sudarant autorines sutartis, kurios dažnos
perkant aptariamas paslaugas.
Problemos
Tiek Viešųjų pirkimų įstatymas, tiek pati viešųjų pir-
kimų sistema nėra pakankamai tobula. Problemas są-
lygoja viešiesiems pirkimams keliamų tikslų tarpusavio
prieštaringumas, taip pat būdai, kuriais šių tikslų siekia-
ma. Procedūrų skaidrumas, skelbimai apie viešuosius
pirkimus skatina tiekėjų konkurenciją, tačiau lemia ir ilgą
procedūrų trukmę. Detalus procedūrų reglamentavimas
užtikrina, kad nebus praleisti procesui svarbūs etapai, ta-
čiau reikalauja aukštos specialistų kvalifikacijos ir didelių
jų laiko sąnaudų. Ypatinga tiekėjų teisių apsauga užtik-
rina, kad bus kreipiamas dėmesys net ir į mažiausius
nustatytos tvarkos pažeidimus, tačiau tuo pačiu skatina
tiekėjų piktnaudžiavimą galimybe skųsti perkančiosios
organizacijos veiksmus. Galutinė pasekmė, palyginti su
privačiu sektoriumi – mažesnis pirkimų efektyvumas.
Tačiau šias problemas stengiamasi spręsti. 2004
metais buvo priimtos naujos direktyvos, todėl visos ES
narės šiuo metu derina nacionalinius teisės aktus su
šių direktyvų reikalavimais. Naujasis reglamentavimas
numato ypač platų informacinių technologijų taikymą,
naujus pirkimo būdus, galimybes centralizuoti pirki-
mus, galimybes sudaryti preliminariąsias sutartis, taip
pat daugiau teisių šalims-narėms, sprendžiant dėl pir-
kimų vykdymo. Reikia tikėtis, kad visos šios priemonės
padės pasiekti didesnį viešųjų pirkimų veiksmingumą.
VIEŠIEJI PIRKIMAI: VEIKSM
INGUMO LINK
k o n t r o l ė
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 1
MOKYM
O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM
OS RAIDA IR PERSPEKTYVOS
Aleksandras MinkevičiusLietuvos viešojo administravimo instituto Mokymo proceso organizavimo skyriaus vedėjas
MOKYMO IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEMOS RAIDA IR PERSPEKTYVOS
„Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos rinkoje konkurencija didėja“
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 2
„Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos rinkoje konkurencija didėja“
MOKYM
O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM
OS RAIDA IR PERSPEKTYVOS
XXI amžiaus tarnautojas – aukštos kvalifikacijos
profesionalas, eruditas, globaliai mąstantis, kūrybin-
gas. Orientuojantis į tai, dabartinė valstybės tarnau-
tojų ir kvalifikacijos tobulinimo sistema turėtų išsi-
vystyti į visuomenės savivaldos tarnautojų nuolatinio
mokymo sistemą, parengiančią reikalingą skaičių
reikalingos profesinės kvalifikacijos ir kompetencijos
darbuotojų.
Kita valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos
tobulinimo sistemos alternatyva – internacionalizuota,
pasiūlos–paklausos principais veikianti ir susireguliuo-
janti atvira sistema, besivadovaujanti vieningais stan-
dartais, keliamais konkretaus lygio tarnautojams.
Poreikis tobulėti
Pastaraisiais metais Lietuvos politika įgavo šiuolai-
kiškų Europos valstybių bruožų. Visuomenė vis geriau
išmano viešąją politiką, supranta, jog dalyvaudamas
joje efektyviau gali spręsti socialines, ekonomikos, kul-
tūros problemas. Viešasis administravimas jau suvokia-
mas kaip viešas procesas, kurį piliečiai gali kontroliuoti
ir vertinti. Centrinės valdžios įgaliojimus perduodant
regioninėms grandims daugėja galimybių piliečiams
dalyvauti priimant vietos administracinių instituci-
jų sprendimus. Tai lemia tolesnį valstybės tarnautojų
mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą.
Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos
tobulinimo sistema, jos kiekybiniai ir kokybiniai pa-
rametrai priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, kuriuos
lemia ekonominė ir socialinė raida. Privačios nuo-
savybės įteisinimas ir rinkos santykių atsiradimas
Lietuvoje, ryškėjantys socialiniai kontrastai iš esmės
koreguoja valstybės tarnybos veiklą, jos prioritetus, o
europinė integracija iškelia papildomų kokybės rei-
kalavimų sistemos dalyviams.
Spartūs pokyčiai
Demokratinės permainos politikoje, ekonomikoje,
socialinėje sferoje privertė keistis valstybės valdymo
struktūrą ir viešojo administravimo institucijas. Dėl šių
pokyčių sparčiai panaikinta nomenklatūrinė valstybės
tarnyba ir su ja susijusi administratorių kvalifikacinė sis-
tema. Į valstybės politines ir administracines instituci-
jas ateina nauji žmonės. Ir štai problema – jų profesinė
kvalifikacija, kompetencija, vyraujančios vertybės insti-
tucijose.
Atkūrus Lietuvos valstybę būtinybė reformuoti
valstybės tarnybą skatino valstybės tarnautojų mo-
kymo ir kvalifikacijos tobulinimo institucijas papildyti
savo veiklos turinį. Pirmiausia universitetuose sukurtos
akademinės viešojo administravimo bakalauro prog-
ramos, vėliau ir magistro. Išskirtinis yra Kauno tech-
nologijos universitetas, nuo 1994 m. pradėjęs rengti
viešojo administravimo magistrus. 2001 m. švietimo ir
mokslo ministras įteisino septynių universitetų viešojo
administravimo krypties studijų programas, kurių tiks-
las – parengti specialistus, gebančius dirbti visų lygių
valstybės valdyme.
Kuriant šias programas remtasi JAV ir ES patirtimi
bei plėtros tendencijomis. Tačiau tokios patirties taiky-
mas Lietuvoje problematiškas, nes valstybės valdymo
sistema dar nenusistovėjusi, nėra surastas ir realizuo-
tas optimalus valdžios decentralizavimo variantas, da-
lies viešojo sektoriaus institucijų veikla dažnai yra savi-
tikslė – neorientuota į visuomenės poreikių tenkinimą.
Todėl nėra paprasta ir tiksliai įvertinti, kiek specialistų
reikės ateityje, ar juo labiau numatyti, kokių dalykų
mokyti šiandien, kad specialisto žinios labiausiai ati-
tiktų perspektyvos poreikį. Be to, užsienio universitetų
viešojo administravimo mokymo programos formuo-
tos dešimtmečius, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės
nusistovėjusius valdymo, edukologinius, valstybės tar-
nybos reprodukcinius ypatumus.
Tačiau pasinaudodami užsienio ir savo patirtimi
Lietuvos universitetai parengė viešojo administravimo
magistrinių studijų programas.
Programose dėstomų dalykų turinio ir apimties
skirtumus lemia bendrųjų ir specialiųjų žinių poreikis,
universiteto politika ir skirtingas pedagoginio perso-
nalo potencialas. Universitetų viešojo administravimo
programų apimtis sudaro 80 kreditų, 20 iš jų skiriama
magistro baigiamajam darbui. Bendra studijų apim-
tis, įskaitant mokslinį tiriamąjį darbą, sudaro 600–800
valandų. Studijos pagal akredituotas programas, sis-
temingas studijuojančiųjų atskirų dalykų žinių patikri-
nimas, sėkmingas magistro darbo gynimas ir profesi-
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 3
nės kvalifikacijos įgijimas sudaro prielaidas tikėtis, kad
valstybės tarnyba pasipildys būtinas savybes ir viešojo
administravimo žinias turinčiais specialistais. O minėti
skirtumai sudaro pagrindą konkuruoti tobulinant vie-
šojo administravimo studijų programas bei pritraukiant
studijuoti siekiantį jaunimą.
Daugiausia viešojo administravimo specialistų pa-
rengia Kauno technologijos universiteto Socialinių
mokslų fakultetas, Mykolo Riomerio universiteto Vals-
tybinio valdymo fakultetas (2004 m. – 5.500 studentų),
Vytauto Didžiojo universiteto Tarptautinės teisės ir po-
litikos mokslų institutas, Vilniaus universiteto Tarptauti-
nių santykių ir politikos mokslų institutas. Kitų universi-
tetų indėlis gerokai kuklesnis.
Per palyginti trumpą laiką Lietuva sugebėjo pareng-
ti įvairių viešojo administravimo sričių specialistų. Be
to, universitetai sudaro galimybes valstybės tarnauto-
jams palankiomis sąlygomis įgyti aukštesnę profesinę
kvalifikaciją. Kai kurie jų leidžia viešojo administravimo
magistrines studijas tęsti šalies regionuose. Pavyzdžiui,
Kauno technologijos universitetas studijų grupių turi
Alytuje, Kėdainiuose, Kretingoje, Radviliškyje, Šilalėje.
Mykolo Riomerio universitetas organizuoja nenuosek-
lias studijas, per tam tikrą laiką galima susikaupti rei-
kalingą viešojo administravimo kreditų skaičių ir siekti
magistro laipsnio. Tokių galimybių valstybės tarnauto-
jams universitetuose daugėja.
Mokymo centrai
Valstybės tarnautojų mokymu ir kvalifikacijos tobu-
linimu užsiima ir Vyriausybės arba ministerijų įsteigti
specializuoti mokymo centrai. Juos pradėta steigti
1992 m., kai labiausiai trūko specialistų įvairiose vals-
tybės valdymo grandyse, o akademinės institucijos
dar nebuvo pasiruošusios suteikti savo absolventams
viešojo administravimo kvalifikacijos. Vieni pirmųjų
įsteigti Muitinės mokymo centras ir VĮ „American En-
glish School“. 1993 m. veiklą pradėjo Kauno technolo-
gijos universiteto Savivaldos mokymo centras, ėmęsis
organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus viešojo admi-
nistravimo institucijų tarnautojams. 1994 m. ir vėliau
pradėjo dirbti Finansų ministerijos mokymo centras,
Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centras,
Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras
„Dainava“, Valstybinio socialinio draudimo fondo val-
dybos mokymo ir tyrimo centras. 1999 m. buvo įsteig-
tas Lietuvos viešojo administravimo institutas. Visos
šios neakademinės valstybės tarnautojų mokymo bei
kvalifikacijos tobulinimo institucijos yra susivienijusios
į Lietuvos viešojo administravimo lavinimo institucijų
asociaciją.
Labiau specializuotas yra Finansų ministerijos
mokymo centras. Jis dirba finansų, mokesčių admi-
nistravimo, vidaus audito srityse, turi išvystytą inf-
rastruktūrą. Čia kvalifikaciją kelia finansinius ekono-
minius santykius reguliuojančių valstybės institucijų
specialistai.
Lietuvos viešojo administravimo institutas (LIVA-
DIS) įsteigtas išskirtinėmis aplinkybėmis. Jis Vyriausy-
bės pavedimu įsteigtas anksčiau, negu Seimas priėmė
Valstybės tarnybos įstatymą, kuriame apibrėžti institu-
to uždaviniai. Instituto steigėjai buvo Lietuvos teisės
akademija (dabar Mykolo Riomerio universitetas) ir
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija (ji
likviduota, o jos funkcijos perduotos Vidaus reikalų mi-
nisterijai).
Iki instituto įsteigimo valstybės tarnybos būklė buvo
nepatenkinama. 1998 m. Europos Komisijos ataskaitoje
dėl Lietuvos administracinių gebėjimų bei ES ekspertų
rekomendacijose viešojo administravimo reformoms
Lietuvoje šalies administraciniai gebėjimai įvertinti
MOKYM
O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM
OS RAIDA IR PERSPEKTYVOS
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 4
kritiškai. Todėl svarstyta galimybė įkurti instituciją, kuri
koordinuotų valstybės tarnautojų viešojo administravi-
mo kvalifikacijos kėlimą. Tuo labiau, kad visose Europos
šalyse yra institucijos, įgyvendinančios tų šalių vyriau-
sybių politiką valstybės tarnautojų kompetencijos ug-
dymo srityje.
LIVADIS įsteigtas vykdant valstybės valdymo refor-
mą, kuri apėmė Valstybės tarnybos įstatymo ir Viešojo
administravimo įstatymo priėmimą, valstybės valdymo
decentralizavimą, valstybės valdymo institucijų funkci-
jų pasikeitimą ir institucijų, kurių funkcijos reikalingos
ES acquis įgyvendinimui, įkūrimą. Per penkerius metus
institutas sukaupė pakankamą potencialą, kad taptų
vienu iš lyderių valstybės tarnautojų neformalaus švie-
timo srityje.
Lietuvos viešojo administravimo instituto
mokymo paslaugų dinamika
Metai 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Mokymų dalyvių 924 1772 3934 6156 8949 5973skaičius
Institutui įsitvirtinti padėjo Valstybės tarnybos įsta-
tymu suteiktas monopolis nustatyti įvadinio mokymo,
tęstinio (privalomojo) kvalifikacijos kėlimo ir aukščiau-
siųjų kategorijų valstybės tarnautojų mokymo pro-
gramų turinį, rengti ir tvarkyti mokymo programas,
organizuoti valstybės tarnautojų atsiskaitymą už mo-
kymuose įgytas žinias. Tada to reikėjo, nes valstybės
tarnyboje stokota žinių apie konstitucinę valstybės val-
dymo sąrangą, viešojo administravimo sistemą, teisi-
nius administracinės veiklos principus, nebuvo žinoma
apie viešosios politikos procesą, jos dalyvius, viešosios
politikos proceso analizę ir jos procedūras, sprendimų
priėmimą.
Institutas, šios programos sudarytojas, kurį laiką
naudojosi privilegija – vienas organizavo valstybės
tarnautojų mokymus pagal šią programą. Dabar
pradedantieji dirbti valstybės tarnyboje šias žinias
įgyja universitetuose, todėl tai nebėra taip aktualu
neformalaus švietimo įstaigose. Panašiai atsitiko ir
su tęstiniu kvalifikacijos tobulinimu. Institutui likusi
Valstybės tarnybos įstatymu nustatyta monopolinė
teisė mokyti aukščiausių – 18-20 – kategorijų valsty-
bės tarnautojus.
Perspektyva
Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos rinko-
je konkurencija vis didėja. Lietuvos aukštosios mokyklos
vis plačiau moko studentus pagal viešojo administravi-
mo programas, ruošia specialistus ES tarnybai, steigia
su ES problematika susijusius institutus. Iš esmės dau-
gelis tų pačių žinių teikiamos akademinėse ir neakade-
minėse lavinimo institucijose. Skirtumas tarp jų tas, kad
universitetuose profesinės žinios įgyjamos sistemingai
ir nustatytos apimties, žinios tikrinamos ir suteikiamas
profesinės kvalifikacijos laipsnis, o žinybiniuose moky-
mo centruose valstybės tarnautojai žinias įgyja epizo-
diškai, jiems profesinės kvalifikacijos laipsnis nesutei-
kiamas. Natūraliai prioritetas teikiamas universitetiniam
mokymui. Tai sutampa su mokslininkų siūlomais ilgalai-
kės socialinės ekonominės raidos prioritetais.
Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobu-
linimo sistemos perspektyvos tiesiogiai priklauso ne tik
nuo sistemos atžvilgiu išorinių politinių, ekonominių
socialinių, technologinių, kultūrinių, komunikacinių po-
kyčių, bet ir nuo pačios sistemos būklės:
• akademinių, neakademinių institucijų išsivystymo ly-
gio;
• potencijos būti sistemos dalyviais ir atlikti joje pozity-
vų vaidmenį – išugdyti tiek ir tokių valstybės tarnau-
tojų, kokių reikia valstybei šiandien ir reikės rytoj;
• valdymo institucijų, reguliuojančių ir/arba koordi-
nuojančių sistemą, būklės;
• valstybės tarnautojų profesinio pasirengimo;
• valstybės tarnautojų vertybinių orientacijų;
• jų veiklos aplinkos, visų pirma institucijos, kurioje jie
dirba, organizacinės kultūros.
O šiandien svarbu sukurti integralią, optimaliai
veikiančią koordinuotą sistemą, kuri taptų pagrindu ir
gebėtų patenkinti visuomenės savivaldos įstaigų porei-
kius. Tikiuosi, jog XXI amžiuje tai įvyks, o kol kas svarbu
gebėti tenkinti viešojo administravimo institucijų, įstai-
gų ir organizacijų kvalifikacinius poreikius.
MOKYM
O IR KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEM
OS RAIDA IR PERSPEKTYVOSv a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 5
NAUJA MOKYM
O PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI
Dainius MiliauskasLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis specialistas
NAUJA MOKYMO PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI
„Mūsų specialistai atidžiai seka kintančius valstybės tarnautojų
mokymosi poreikius ir pagal juos adaptuoja turimas arba kuria naujas mokymo programas“
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 6
„Mūsų specialistai atidžiai seka kintančius valstybės tarnautojų
mokymosi poreikius ir pagal juos adaptuoja turimas arba kuria naujas mokymo programas“
Mokymo programos pagal valstybės tarnautojų poreikius
Lietuvos viešojo administravimo institutas (LIVADIS)
šiemet valstybės tarnautojus moko pagal 128 mokymo
programas. Mokymo programų skaičius per metus iš-
augo beveik dešimtadaliu. LIVADIS specialistai atidžiai
seka kintančius valstybės tarnautojų mokymosi porei-
kius ir pagal juos adaptuoja turimas arba kuria naujas
mokymo programas. Programų turinys atnaujinamas,
atsižvelgiant ir į valstybės ir savivaldybių institucijų ir
įstaigų pageidavimus, taip pat mokymo dalyvių pasta-
bas.
Praėjusiais metais Institutas parengė ir atnaujino
26 mokymo programas valstybės tarnautojams, iš jų 7
– ES klausimais, 11 – administracinių gebėjimų tobuli-
nimo klausimais. Instituto ekspertai recenzavo 12 mo-
kymo programų, o Valstybės tarnybos departamente
prie VRM patvirtinti 6 instituto moduliai. Iš jų pažymė-
tinos dvi patvirtintos ilgalaikės mokymo programos
– ,,Pasirengimas atstovauti Lietuvos interesams ES
institucijose” (100 akad. val.) ir sutrumpinta ,,Įvadinio
mokymo bendroji programa” (72 akad. val.). Be to,
vykdant tarptautinius projektus parengtos 5 mokymo
programos rusų kalba Ukrainos, Armėnijos ir Gruzijos
valstybės tarnautojams. Įgyvendinant Valstybinę dis-
tancinio švietimo plėtros programą, adaptuotos dvi
nuotolinio mokymo apie ES programos.
Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo modulių skaičiaus kaita
LIVADIS mokymo programos
Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnyje išskirtos
dvi valstybės tarnautojų mokymo rūšys: įvadinis moky-
mas ir kvalifikacijos tobulinimas. Šioms mokymo rūšims
ir rengiamos instituto programos.
Lietuvos viešojo administravimo instituto programų grupės:• mokymo apie Europos Sąjungą programos, suskirstytos į pogrupius: bendrojo pobūdžio žinios apie ES, ES
politikos sritys, ES teisė, ES finansai, darbo ES praktiniai įgūdžiai;• struktūrinių fondų strateginio valdymo programa (SFVP), skirta parengti valstybės tarnautojus valdyti ES
struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo skiriamą paramą;• kaip pasirengti įsidarbinti ES institucijose (programos tikslas – supažindinti su personalo reforma ES, Euro-
pos personalo atrankos tarnybos (ESPO) atvirų konkursų organizavimo taisyklėmis, testų struktūra, atran-kos bei priėmimo į ES institucijas procedūromis);
• pasirengimo atstovauti Lietuvos interesams ES institucijose programa (PALIESI);• kompiuterinio raštingumo programa (pagal ECDL);• administracinių gebėjimų tobulinimo programos (AGTP), suskirstytos į pogrupius: viešojo administravimo
institucijų valdymas, asmeninių vadybinių gebėjimų tobulinimas, teisinis raštingumas;• žmogiškųjų išteklių vadybos programa (ŽIVP), skirta personalo tarnybų valstybės tarnautojams bei specia-
listams, atsakingiems už personalo valdymą;• organizacijų lyderių mokymo programa (OLYMP);• politikos patarėjų mokymo programa;• kursas organizacijos vadybai stiprinti (KUOVADIS);• efektyvus skyriaus veiklos organizavimas (ESKO);• įvadinio mokymo bendroji programa (ĮMBP).
NAUJA MOKYM
O PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 7
NAUJA MOKYM
O PROGRAMA - KURSAS ORGANIZACIJOS VADYBAI STIPRINTI
Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo ir Vals-tybės tarnautojų mokymo 2002-2006 metų strategijos nuostatomis, LIVADIS įgyvendina visus penkis priorite-tinius valstybės tarnautojų mokymo tikslus.
Tikimės, kad iš siūlomų mokymo programų kiekvie-nas valstybės tarnautojas gali pasirinkti jam labiausiai reikalingą – tą, kurią išklausęs grįš į darbo vietą ne tik užpildęs turėtas spragas, pakėlęs savo kvalifikaciją, bet ir pasisėmęs naujų idėjų. Tikriausiai keletas Lietuvos vie-šojo administravimo instituto naujų programų dar nėra gerai pažįstamos daugeliui valstybės tarnautojų. Todėl norėtume pristatyti vieną iš jų.
Pristatome naują mokymo kursą KUOVADIS
Siekdamas plėtoti mokymo paslaugų įvairovę LI-VADIS parengė naują mokymo seminarų ciklą 15-17 kategorijų valstybės tarnautojams „Kursas organiza-cijos vadybai stiprinti“ (KUOVADIS). 15-17 kategorijų valstybės tarnautojai yra valstybės institucijų vado-vai ir jų pavaduotojai, departamentų vadovai ir jų pavaduotojai.
Mokymo kursas buvo kuriamas akcentuojant prak-tinius efektyvaus organizacijos valdymo pagrindus: vadovavimą permainoms, vadovavimą personalui, rezultatų siekimą, išteklių valdymą, vadovo asmeni-nį efektyvumą, koalicijų ir komunikacijos kūrimo aspektus. Vidaus reikalų ministerijos adminis-traciniams padaliniams, įstaigoms prie minis-terijos buvo išplatinta anketa, kurioje buvo nurodytos 25 mokymo programos, iš kurių reikėjo pažymėti šešias, respon-dentų manymu, būtiniausias 15-17 kategorijos vadovų ugdymui. Taip
patys valstybės tarnautojai suformavo KUOVADIS pro-gramos 80 akademinių valandų mokymo seminarų ciklą.
Kurso organizacijos vadybai stiprinti tikslai:
• stiprinti vadovų administracinius gebėjimus bei va-
dybinius įgūdžius, susijusius su viešojo administra-
vimo institucijų veiklos efektyvumo tobulinimu;
• suteikti moderniosios organizacijos vadybos žinių;
• tobulinti problemų sprendimo ir efektyvaus ben-
dravimo darbe įgūdžius.
KUOVADIS mokymo kursas papildo Lietuvos viešo-
jo administravimo instituto siekį siūlyti vadovaujančias
pozicijas užimantiems valstybės tarnautojams nuose-
klius, visas valdymo grandis užpildančius vadybinius
mokymus – nuo aukščiausiųjų 18-20 kategorijų valsty-
bės tarnautojams skirtos programos OLYMP iki opera-
tyvinės grandies įstaigų padalinių vadovų programos
“ Efekty- vus skyriaus veiklos organizavimas” (ESKO).
Vadybinių mokymų kursai ir vie-
šojo administravimo institucijų
valdymo grandys
Valdymo pagrindai KUOVADIS seminarai
Vadovavimas permainoms Efektyvus vadovavimas
Projektų vadyba
Vadovavimas žmonėms Darbuotojų veiklos valdymas ir komandos darbo organizavimas
Rezultatų siekimas Sprendimų priėmimas
Išteklių valdymas Informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) naudojimas
Vadovo asmeninis efektyvumas Streso ir spaudimo valdymas
Daugiau informacijos apie Lietuvos viešojo administravimo instituto valstybės tarnautojams siūlomas mokymo programas bei atskirus jų modulius galite rasti mūsų interneto svetainėje www.livadis.lt
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 8
Doc. dr. Eugenijus ChlivickasFinansų ministerijos mokymo centro direktorius
VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYMAS FINANSŲ MINISTERIJOS MOKYMO CENTRE
Jau daugiau nei vienuolika metų veikiančiame Fi-
nansų ministerijos mokymo centre (FMMC) įvadinio
mokymo kursus išklauso bei kvalifikaciją kelia vis dau-
giau valstybės tarnautojų bei viešojo administravimo
institucijų specialistų. Pernai šiame centre įvyko dau-
giau nei 580 mokymų, kuriuose dalyvavo beveik 14.000
klausytojų.
FMMC turi centrinę būstinę Vilniuje ir penkis regio-
ninius skyrius: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje
ir Alytuje. Čia kvalifikaciją tobulina valstybės finansinius
santykius reguliuojantys specialistai, mokesčių admi-
nistravimo organizacijų vadovai ir specialistai, valstybi-
nio sektoriaus vidaus auditoriai.
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4 9
VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYM
AS FINANSŲ MINISTERIJOS M
OKYMO CENTRE
Lietuvos valstybiniame sektoriuje bene aktyviausiai
Rytų Europoje diegiamos elektroninės biudžeto valdy-
mo sistemos, leidžiančios racionaliau valdyti ir paskirs-
tyti mokesčių mokėtojų lėšas bei sumažinti valstybės
valdymo išlaidas. Daugiau nei 1.000 Lietuvos valstybi-
nio sektoriaus institucijų naudojasi Valstybės biudžeto
apskaitos ir mokėjimų sistema (VBAMS). Todėl FMMC
organizuoja šiuos vartojimo įgūdžių ugdymo semina-
rus: „VBAMS Navision Financial“ aplinkoje; SAP R/3 siste-
mos administratoriams; sistemos naudotojų mokymus
finansų ir biudžeto skyrių specialistams bei apskaitos
specialistams.
Vidaus auditorių rengimas ir jų kvalifikaci-jos tobulinimas
Įvertinęs Nuolatinės tarpžinybinės komisijos reko-
mendacijas, kaip kurti vidaus audito sistemą valstybi-
niame sektoriuje, FMMC vykdo keturių lygių auditorių
kvalifikacijos tobulinimo programą.
Kvalifikacijos kėlimo centre su vidaus auditoriais
patirtimi dalijosi PHARE Dvynių projekto konsultantai,
Suomijos valstybinių institucijų darbuotojai, privataus
sektoriaus atstovai. Dvynių projekto Prancūzijos ben-
drovės „Bull“ atstovybės Lietuvoje specialistai vykdė
mokymus kompiuterinio audito klausimais, Europos
Komisijos iniciatyva lankėsi SIGMOS organizacijos eks-
pertai.
Siekiant gerinti mokymų kokybę kartu su kitomis
institucijomis FMMC dalyvavo Danijos ir Lietuvos pro-
jekte „Savivaldybių vidaus auditorių mokymas“. Projekto
tikslas – tobulinti Lietuvos specialistų administracinius
gebėjimus ir vietos savivaldos vidaus auditą.
Aukšto lygio infrastruktūra, užsienio ekspertų se-
minarai, teigiami respondentų vertinimai rodo gerą
FMMC įdirbį. Ir toliau bus nuolat atnaujinamos moky-
mo programos, gerinama jų kokybė, diegiamos naujos
informacinės technologijos, dalijamasi patirtimi su už-
sienio ekspertais ir t. t.
Mokymo programos
Kita svarbi FMMC veiklos kryptis – mokymo prog-
ramų rengimas. Mokymų centre valstybės tarnautojai
mokomi pagal Valstybės tarnybos departamento prie
Vidaus reikalų ministerijos patvirtintas 78 mokymo bei
kvalifikacijos tobulinimo programas. Jos rengiamos
įvertinant kvalifikacijos tobulinimo rūšį, tikslines klausy-
tojų grupes bei atsižvelgiant į Europos Sąjungos kelia-
mus reikalavimus kvalifikacijai.
Viešojo administravimo įstaigos, sudarydamos mo-
kymo paslaugų sutartis su kvalifikacijos tobulinimo
įstaigomis, vis griežčiau reikalauja, kad mokymo prog-
ramos būtų patvirtintos pagal teisės aktų, susijusių su
valstybės tarnautojų mokymu, reikalavimus.
Valstybės tarnautojų administracinių gebėjimų to-
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 0
VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYM
AS FINANSŲ MINISTERIJOS M
OKYMO CENTRE
bulinimas ir pažangių mokymo programų rengimas
- vienas svarbiausių ES keliamų reikalavimų valstybės
tarnybai. Todėl FMMC plėtoja ryšius su analogiškomis
užsienio valstybių struktūromis, organizuoja darbuoto-
jų stažuotes užsienyje, inicijuoja tarptautinius projektus
ir juos įgyvendina. Partnerystė stiprinama su Europos,
JAV, Kanados ekspertais.
Dalyvavimas projektuose
Pastaruoju metu FMMC dalyvavo keliuose projek-
tuose: „World Learning/USAID TRANSIT – Europe Pro-
ject“, „Leonardo da Vinci“ projekte „Anglų kalba+finansai,
mokymas internete“, „Elektroninių viešųjų paslaugų
modelio sukūrimas“, „Savivaldybių vidaus auditorių mo-
kymas“, „Vidaus audito ir finansų kontrolės valstybės tar-
nautojų administracinių gebėjimų tobulinimas“ (pro-
jektas įgyvendintas kartu su Vidaus reikalų ministerija).
Bendradarbiaujant pažangiausiems Finansų minis-
terijos, ES ir JAV finansų institucijų ekspertams ypač
pasiteisino „World Learning/USAID TRANSIT – Europe
Project“. Buvo parengta unikali turiniu bei mokymo
metodika penkių modulių įvadinio mokymo ir kvalifika-
cijos tobulinimo programa Finansų ministerijos ir kitų
institucijų valstybės tarnautojams.
Kad efektyviau vyktų bendradarbiavimas su užsie-
nio valstybės tarnautojų lavinimo organizacijomis bei
viešojo administravimo ekspertais ir būtų sudarytos
prielaidos keistis „gerąja patirtimi“, FMMC yra šių moky-
mo institucijas vienijančių organizacijų narys:
• Tarptautinės administravimo institutų ir mokyklų
asociacijos narys (IASIA – International Association of
Schools and Institutes Administration; http://www.iia-
siisa.be);
• Viešojo administravimo institutų ir mokyklų tin-
klo Centrinėje ir Rytų Europoje narys (NISPAcee – Net-
work of Institutes and Schools of Public Administration
in Central and Eastern Europe http://www.nispa.sk);
• Lietuvos viešojo administravimo lavinimo insti-
tutų asociacijos narys (LVALIA – http://www.fmmc.lt/
VALA).
Europinio lygio mokymo paslaugos
Mokymo centro tikslas – mokyti ir ugdyti Lietuvos
valstybės tarnautojų įgūdžius, reikalingus Vyriausybės
nustatytiems prioritetams bei valstybės strateginiams
planams įgyvendinti. Siekdamas šio tikslo ir vykdyda-
mas kitas funkcijas, FMMC įvertina ne tik Lietuvoje aktu-
alius viešojo administravimo sektoriaus pokyčius, bet ir
atsižvelgia į regionų bei globalinius pasikeitimus. Nauji
iššūkiai valstybės tarnautojų ugdymui, kylantys dėl glo-
balizacijos, ES plėtros, žinių visuomenės kūrimosi ska-
tina atidžiau planuoti ir geriau organizuoti mokymus,
įdėmiau nagrinėti užsienyje sukauptą pažangią valsty-
bės tarnautojų ugdymo patirtį.
Valstybės tarnautojams, keliantiems kvalifikaciją
Mokymo centre, siekiama suteikti aukštos kokybės mo-
kymo paslaugas, atitinkančias ES reikalavimus ir stan-
dartus.
Finansų ministerijos mokymo centro veiklos rodiklių dinamika
1995–2004 m. klausytojų skaičius 1995–2004 m. renginių skaičius
v a l s t y b ė s t a r n a u t o j ų m o k y m a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 1
VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYM
AS FINANSŲ MINISTERIJOS M
OKYMO CENTRE
Rūta RepečkaitėUžsienio reikalų ministerijos ES departamento Politinio ir institucinio bendradarbiavimo skyriaus trečioji sekretorė
EUROPOS PERSONALO ATRANKOS TARNYBOS VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ TARNAUTOJŲ ATRANKOS PROCESE
EUROBIUROKRATŲ ATRANKAEUROPOS PERSONALO ATRANKOS TARNYBOS VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ TARNAUTOJŲ ATRANKOS PROCESE
Valstybės tarnautojai ir visi kiti norintys tapti Europos
Sąjungos (toliau – ES) institucijų nuolatiniais tarnauto-
jais – administratoriais, sekretoriais, asistentais ar skyrių
vedėjais – neišvengiamai susidurs su Europos persona-
lo atrankos tarnyba (ang. European Personnel Selection
Office – EPSO).
EPSO yra tarpinstitucinė organizacija, įsikūrusi Briu-
selyje. Oficialia jos įsteigimo data laikoma 2002 m. lie-
pos 26 d., tačiau visiškai funkcionuoti ši tarnyba pradėjo
2003 m. sausio 1 d.
Ši tarnyba yra atsakinga – tą byloja ir jos pavadini-
mas – už personalo atranką ES institucijoms: Europos
Komisijai, Tarybai, Europos Parlamentui, Teisingumo
Teismui, Audito Rūmams, Ekonomikos ir socialinių rei-
kalų komitetui, Regionų komitetui ir Europos Ombuds-
menui.
ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 2
EUROBIUROKRATŲ ATRANKA
Iki EPSO įkūrimo ES institucijos pačios organizuo-
davo atskirus konkursus pagal naujo personalo poreikį.
Siekiant optimizuoti personalo atrankos planavimo ir
organizavimo procesą, suvienodinti personalo atrankos
kriterijus ir principus ir užtikrinti aukštos kvalifikacijos
kandidatų pasiūlą proporcingai visoms ES institucijoms,
buvo nuspręsta atrankos procesą vykdyti centralizuotai.
Vienas iš pagrindinių EPSO veiklos principų – organiza-
cija turi atspindėti visuomenę, kuriai ji tarnauja. Postai
ES institucijose atviri visiems, nediskriminuojant dėl
lyties, amžiaus, tautybės, rasės, religijos ar seksualinės
orientacijos. Neįgaliesiems taip pat sudaromos galimy-
bės dalyvauti konkursuose.
EPSO rengia atvirus konkursus įvairioms ES institu-
cijų tarnautojų pareigoms (išskyrus pačias aukščiausias
direktorių, generalinių direktorių ar jų pavaduotojų pa-
reigas – atranką tokioms pareigoms užimti ES instituci-
jos rengia pačios). Siekiant iš visų keliamus reikalavimus
atitinkančių asmenų atrinkti geriausius kandidatus or-
ganizuojamas atviras konkursas. EPSO taip pat pade-
da institucijoms atrinkti darbuotojus, dirbančius pagal
kontraktą.
EPSO atsakinga už šiuos personalo atrankos proce-
so etapus: atviro konkurso paskelbimą, paraiškų priėmi-
mą, atrankos testų organizavimą ir konkurso laureatų
rezervo sąrašų sudarymą. Visas šis procesas trunka apie
metus. Tačiau pabrėžiama, kad EPSO atsakinga tik už
personalo atranką, bet ne jo įdarbinimą.
Personalo atrankos etapai
Prieš EPSO imantis veiksmų, ES institucijos identifi-
kuoja naujo personalo poreikį. Tai ypač aktualu vykstant
ES plėtrai, nes daugelis pastarojo meto konkursų skirti
naujosioms ES šalims narėms. Remdamasi šiomis indi-
kacijomis, EPSO planuoja konkursus – išankstinis preli-
minarus atvirų konkursų planas skelbiamas EPSO inter-
neto svetainėje http://europa.eu.int/epso (šiuo metu
skelbiamas planas apima 2005–2006 metus).
Vykdydama šį planą ir atsižvelgdama į realų porei-
kį, EPSO kiekvieną atvirą konkursą skelbia oficialiajame
ES leidinyje (http://europa.eu.int/eur-lex/lex/), taip pat
savo interneto svetainėje ir šalių narių, kurioms skirtas
konkursas, didžiausiuose dienraščiuose. Lietuvos insti-
tucijos imasi ir papildomų priemonių, kad informacija
apie konkursus pasiektų kuo daugiau potencialių kan-
didatų: apie juos skelbiama Užsienio reikalų ministerijos
ir Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje http://
www.es-isidarbinimas.lt/, administruojamoje Lietuvos
viešojo administravimo instituto, skelbiami Užsienio
reikalų ministerijos pranešimai spaudai, pastaruoju
metu apie konkursus skelbiama ir populiariausiuose
interneto portaluose. Be to, užsiregistravus svetainėje
http://www.es-isidarbinimas.lt skelbimus galima gauti
elektroniniu paštu.
Paskelbus atvirą konkursą, skelbime pateikiamas
pareigybės aprašymas, nurodomi reikalavimai kandi-
datams (pilietybė, išsilavinimas, profesinė patirtis, kalbų
mokėjimas), aprašoma registravimosi tvarka, apibūdi-
nama konkurso struktūra, etapai ir testų tipai, nurodo-
ma, iki kada priimamos paraiškos ir kita kandidatams
aktuali informacija. Pavyzdžiui, norint įsidarbinti admi-
nistratoriumi, būtinas aukštojo mokslo diplomas, tačiau
įsidarbinant asistentu užtenka ir aukštesniojo mokslo
diplomo ar net brandos atestato, jeigu kandidatas turi
bent 3 metus profesinės patirties. Žemiausių kategorijų
pareigoms profesinės patirties reikalavimas nėra kelia-
mas. Didėjant pareigybės kategorijai, atitinkamai didėja
profesinės patirties reikalavimas (pavyzdžiui, kandida-
tams į ES institucijų skyrių vedėjų pareigas keliamas 10-
12 metų profesinės patirties reikalavimas). Kandidatai
taip pat turi mokėti bent 2 oficialias ES kalbas (pavyz-
džiui, lietuvių ir anglų).
Kandidatai, atitinkantys keliamus reikalavimus,
kviečiami registruotis elektroniniu būdu EPSO interne-
to svetainėje spausdami nuorodą pasirinktinai anglų,
prancūzų arba vokiečių kalba “On-line applications/
Candidature en ligne/On-line Bewerbung“. Popierinių
paraiškų prieš porą metų nuspręsta atsisakyti, siekiant
palengvinti kandidatų registraciją ir paraiškų adminis-
travimą. Prieš pateikdami elektroninę paraišką konkur-
sui kandidatai turi pateikti trumpą informaciją apie save
ir, svarbiausia, savo elektroninio pašto adresą. Teikdami
paraišką pasirinktam konkursui kandidatai pateikia in-
formaciją apie savo išsilavinimą ir kitą nurodytą infor-
maciją. Po kurio laiko kandidatai turi patvirtinti savo
ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 3
EUROBIUROKRATŲ ATRANKA
ketinimus dalyvauti konkurse – tokiu būdu siekiama
išvengti atsitiktinių paraiškų. Visas tolesnis bendravimas
su EPSO vyksta elektroniniu būdu – kandidatui siunčia-
mas kvietimas atvykti į atrankos testus, teikiama infor-
macija apie jų rezultatus. Sėkmingai išlaikiusiųjų pirmi-
nės atrankos testus vėliau prašoma užpildyti detalesnę
formą bei atsiųsti pateiktą informaciją pagrindžiančius
dokumentus. Asmenims su negalia, negalintiems siųsti
savo paraiškos elektroniniu būdu, numatyta atskira pa-
raiškų pateikimo tvarka.
Atrankos testai
Kitas labai svarbus etapas – atrankos testai. Atsižvel-
giant į konkursą, jie gali šiek tiek skirtis. Pirmasis etapas
– pirminės atrankos testas. Į jį kviečiami sėkmingai užsi-
registravę ir keliamus reikalavimus atitinkantys kandida-
tai. Kadangi į antrąjį konkurso etapą patenka tik iš anksto
nurodytas kandidatų skaičius neatsižvelgiant į pateiktų
paraiškų skaičių, tai sėkmingai įveikti pirmąjį ir patekti į
antrąjį konkurso etapą yra labai svarbus žingsnis. Pirmi-
nės atrankos testas paprastai susideda iš 3 dalių:
1. specializuotų žinių testu siekiama patikrinti kan-
didato žinias toje srityje, kurioje siekiama įsidarbinti
(pavyzdžiui, viešasis administravimas, teisė, ekonomika,
auditas);
2. bendrųjų žinių apie ES testu siekiama patikrinti
kandidato išmanymą apie ES, jos istoriją, institucijas,
sutartis;
3. žodinio ir matematinio supratimo testas: žodinis
supratimas tikrinamas pateikiant įvairius tekstus ir pra-
šant pasirinkti atsakymus, kurie geriausiai apibendrina
ar atitinka pasirinktą teksto dalį. Matematinio supratimo
klausimais tikrinamas kandidato gebėjimas interpre-
tuoti matematinius duomenis, kurie dažnai pateikiami
grafikuose ar lentelėse.
Antrasis etapas – rašytinis testas. Jo metu tikrinami
kandidato analizavimo, argumentavimo ir reziuma-
vimo įgūdžiai, kai kada ir užsienio kalbos mokėjimas.
Rašytinis testas gali susidėti iš 3 dalių: rašinio bendro
pobūdžio tema, rašinio specializuota tema, pateiktų
dokumentų analizės.
Dar mažesnis kandidatų skaičius patenka į konkurso
trečiąjį etapą – interviu, kuris vyksta Briuselyje. Kelionės
išlaidos – kompensuojamos. Interviu metu kandidatas
pirmiausia prisistato, o vėliau Komisijos nariai užduoda
klausimus, susijusius su kandidato gyvenimo aprašymu,
ES politikos klausimais ar aktualijomis. Interviu metu
taip pat tikrinamas kandidato nurodytų užsienio kalbų
mokėjimas. Po interviu priimamas sprendimas, kurie
pretendentai laimėjo konkursą. Kandidatai skyrių vedė-
jų pareigoms dar kviečiami į interviu Vertinimo centre.
Kandidatai galės pasirinkti testų datą
Šiuo metu pirminės atrankos testai ir testai raštu
atliekami tą pačią dieną egzaminų centruose visose
25 ES šalyse narėse. Tačiau tai sukelia nepatogumų ir
EPSO, ir patiems kandidatams. Pastebėta, kad net apie
40 procentų konkursui užsiregistravusių kandidatų į
testus neatvyksta. Šį faktą iš dalies sąlygoja tai, kad kan-
didatai negali pasirinkti, kada laikyti testus. Todėl EPSO
jau rengia kompiuterizuotą testavimo sistemą (CBT) ir
planuoja pradėti ją įgyvendinti 2006 metų pavasarį. Jos
esmė ta, kad pagal viešųjų pirkimų procedūrą atrink-
tos kompanijos bus atsakingos už pirminės atrankos
testų klausimų elektroninės bazės sudarymą ir kandi-
datų testavimo kompiuteriu organizavimą. Įdiegus šią
sistemą kandidatai galės pasirinkti jiems tinkamą datą
testų laikymui. Ši sistema taip pat turėtų palengvinti ir
paspartinti rezultatų įvertinimo procesą.
Sėkmingai visus etapus įveikusius konkurso laurea-
tus pagal rezultatus Atrankos taryba suskirsto į grupes ir
įrašo į rezervo sąrašą. Jis paprastai sudaromas metams,
tačiau jo galiojimas gali būti pratęstas. Patekimas į re-
zervo sąrašą negarantuoja kandidatų įdarbinimo. EPSO
atstovų teigimu, įdarbinama apie 85 procentus rezervo
sąraše esančių konkurso laureatų.
Patys rezervo sąrašai taip pat administruojami elek-
troniniu būdu, t. y. ES institucijos mato šiuos sąrašus
kompiuterinėje duomenų bazėje. Joje gali įvertinti
kandidatų kvalifikaciją, profesinę patirtį, peržiūrėti, kiek
kuris kandidatas pažengęs įdarbinimo procese. ES insti-
tucijos joms tinkamiausius kandidatus kviečiasi į inter-
viu. Tačiau EPSO atsakomybė čia baigiasi – kandidatų
įdarbinimas yra pačių ES institucijų reikalas.
ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 4
EUROBIUROKRATŲ ATRANKA
Japonijos valstybės tarnyba stengiasi prisidėti prie tarptautinio bendradarbiavimo, rengdama mokymus užsienio šalių valstybės tarnautojams. Ji noriai pristato pasauliui savo žmogiškųjų išteklių valdymo sistemą.
Japonijoje už žmogiškųjų išteklių valdymą valsty-bės tarnyboje atsakinga Nacionalinė personalo insti-tucija (NPI). Ji pavaldi Vyriausybei. NPI rengia ir vykdo priėmimo į valstybės tarnybą egzaminus, teikia reko-mendacijas dėl valstybės tarnautojų darbo sąlygų (darbo užmokesčio, darbo laiko ir kt.) gerinimo, pla-nuoja ir rengia jų mokymus. Institucijos kompetenci-jai priskirtos ir valstybės tarnautojų garantijų, tarny-binių nuobaudų vadyba, įvairių priemonių, susijusių su žmogiškųjų išteklių valdymo sistema, plėtojimas.
Į valstybės tarnybą japonai priimami atviro konkur-
so būdu. Pretendentai laiko egzaminą, kuriuo siekiama
išsiaiškinti jų gebėjimą atlikti valstybės tarnautojo par-
eigas, o ne konkrečiam darbui reikalingas
specialias žinias. (Išimtis – specifinį darbą at-
liekantys asmenys, pavyzdžiui, muitininkai.)
Japonams svarbiau išsiaiškinti, kaip žmogus
geba mąstyti, argumentuoti, apibendrinti,
priimti apgalvotus sprendimus bei dirbti
komandoje, nes konkurse dalyvauja ką tik
mokslus baigę asmenys. Jie priimami tik į
žemiausius valstybės tarnautojų postus ir iš
karto apmokomi. Be to, Japonijoje orientuo-
jamasi į koordinuojamą komandinį darbą.
Tik kartą metuose NPI rengia 8 rūšių eg-
zaminus baigusiems universitetus (pavyz-
džiui, I lygio bei II lygio priėmimo į valstybės
tarnybą, oro transporto kontrolierių, darbo
inspektorių ir kt.) ir tiek pat egzaminų baigusiems vidu-
rines mokyklas (pavyzdžiui, III lygio priėmimo į valstybės
tarnybą, kalėjimo prižiūrėtojų ir kt.). Tiesa, iš pretenden-
tų nereikalaujama pateikti diplomą – egzamino rūšis
tik parodo jo sudėtingumo lygį. Kiekvienas egzaminas
susideda iš tam tikro testų skaičiaus ir kombinacijos. Eg-
zamino testo rūšių yra 12: bendrų žinių, specializuotas,
užsienio kalbos, trumpo esė, medicininis patikrinimas,
fizinės ištvermės ir kt. Egzaminuose gali dalyvauti tik
tam tikro amžiaus Japonijos piliečiai (pavyzdžiui, I lygio
egzamine – 21-33 metų; II lygio – 21-29 m.). Į valstybės
tarnybą nepriimami ne visai veiksnūs asmenys, taikoma
apribojimų atleistiems iš valstybės tarnybos bei teis-
tiems asmenims.
Visi, norintys įsidarbinti valstybės tarnyboje, spren-
džia testus, kurie taisomi mechaniškai. Iš sėkmingiau-
Lina SatkutėValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė
VALSTYBĖS TARNYBA TEKANČIOS SAULĖS ŠALYJE
ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 5
VALSTYBĖS TARNYBA TEKANČIOS SAULĖS ŠALYJE
siai išlaikiusių egzaminą NPI atrenka dvigubai daugiau pretendentų, negu tais metais jų reikia. (Institucijos ir įstaigos kasmet informuoja NPI apie tai, kiek joms tais metais reikės naujų valstybės tarnautojų.) Vėliau su at-rinktaisiais institucijos bei įstaigos organizuoja pokalbį, per kurį paaiškėja, kas bus įdarbinti.
Be to, Japonijoje veikia viešojo ir privataus sektorių darbuotojų mainai. Tam tikroje srityje turintys ne mažesnę nei 3 metų darbo patirtį asmenys iš vieno sektoriaus į kitą gali būti perkelti ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui.
Valstybės tarnautojų mokymas
Japonijoje manoma, kad efektyviausia įdarbinti jau-nus žmones, ir juos iš karto mokyti, nes jie imliausi nau-jovėms ir mokslui. Apie 200-300 naujai priimtų valstybės tarnautojų 1-2 metams siunčiami mokytis į užsienį. Su lavinamais asmenimis nesudaromos jokios sutartys dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, jei jie vėliau nuspręstų pasitraukti iš valstybės tarnybos. Mokymai vertinami kaip darbas, todėl studijuojantiems mokamas atlygini-mas. Baigę šias studijas valstybės tarnybą palieka apie 10 proc. valstybės tarnautojų.
Tokijo užmiestyje veikiantis Nacionalinis viešojo admi-nistravimo institutas, pavaldus NPI, veikia kaip žmogiškųjų išteklių vystymo valstybės tarnybos viduje centras. Moky-mų dalyviai visą studijų laiką mokosi ir gyvena instituto pa-talpose. Tai leidžia jiems į savo pareigas pažvelgti platesniu žvilgsniu, užmegzti ryšius su kitais dalyviais. Taip siekiama ugdyti ir vieningumo tarp valstybės tarnautojų pojūtį.
Mokymai organizuojami visų lygių valstybės tarnau-tojams, tačiau jie neprivalomi, išskyrus naujai priimtus į valstybės tarnybą asmenis. Pastariesiems studijos trun-ka 6 savaites. Atitinkamų mokymo programų dalyviams gali būti taikomas tam tikras amžiaus limitas. Pavyzdžiui, direktoriaus pavaduotojai mokomi iki 45 metų.
Institute daugumoje mokymo programų be vals-tybės tarnautojų gali dalyvauti ir privataus sektoriaus darbuotojai bei užsienio šalių valstybės tarnautojai (pa-vyzdžiui, diplomatinis personalas), jei gerai moka japo-nų kalbą. Tai gerina įvairių sektorių savitarpio supratimą, padeda keistis nuomonėmis ir idėjomis.
Be to, kiekviena ministerija turi savo mokymo insti-tuciją saviems darbuotojams mokyti. 2002 m. Japonijo-je veikė 134 mokymo institucijos.
Garantijos valstybės tarnautojams
Išmokyti naujai priimtus valstybės tarnautojus
reikia daug laiko bei pinigų, todėl stengiamasi juos išlaikyti. Sudaromos karjeros galimybės: antai, išdir-bęs 2-3 m. tarnautojas perkeliamas į kitą postą, gru-pės vadovas skiriamas vadovauti kitai grupei, kad įgytų kitokios patirties. Prieš paaukštinimą žmonės apmokomi. Kilimo karjeros laiptais greitis labai indi-vidualus, jis priklauso nuo tarnautojo darbo patirties ir gebėjimų bei egzamino, laikyto stojant į valstybės tarnybą, lygio. Sparčiausiai kyla laikiusieji I lygio eg-zaminą (tokių valstybės tarnautojų yra apie 2 proc.). Kuo auščiau kylama, tuo kilimo greitis lėtėja.
Japonijos valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro nustatytas atlyginimas bei įvairios priemokos. Galima gauti priemoką pragyvenimui – štai turintieji išlaikytinių gauna subsidiją būsto nuomai. Priemokos mokomos tarnautojams, gyvenantiems brangaus pra-gyvenimo zonose, taip pat toli nuo darbo esančiose vie-tovėje, šaltose teritorijose ir kt. Galima gauti priemoką už specialias pareigas ir atsakomybę, už viršvalandžius. Premijos už darbštumą ar išmokos išeinant į pensiją daž-nai būna panašaus dydžio kaip ir privačiame sektoriuje.
Valstybės tarnautojai neturi teisės nei streikuoti, nei sudaryti kolektyvinių sutarčių, tad jie neturi ir tei-sės susitarti dėl atlyginimo. Siekiant tai kompensuoti, NPI kasmet teikia Parlamentui ir Vyriausybei rekomen-dacijas dėl darbo sąlygų valstybės tarnyboje, įskaitant ir darbo užmokestį, peržiūrėjimo. Parlamentas nusta-to valstybės tarnautojų darbo užmokestį (mažiausiai kartą metuose) atsižvelgdamas į NPI pateiktas darbo užmokesčio viešajame ir privačiame sektoriuose apž-valgas. Siekiama, kad skirtinguose sektoriuose pana-šias pareigas einančių ir panašią atsakomybę turinčių asmenų darbo užmokestis nesiskirtų.
Be kasmetinių apmokamų 20 dienų atostogų, Ja-ponijoje mokama už nacionalinių švenčių bei Naujų-jų metų (nuo gruodžio 29 d. iki sausio 3 d.) dienas. Susirgus visas atlyginimas mokamas už 90 dienų, o gydytojo pažymos reikalaujama, jei žmogus nepa-sveiksta per 7 dienas. Numatyta ir specialių atostogų, pavyzdžiui, iki 5 dienų santuokai, tiek pat dienų kas-met suteikiama susirgus vaikui arba visuomeniniam darbui; iki savaitės – mirus tėvams ir t. t.
Valstybės tarnautojų darbas vertinamas kasmet, tačiau šių vertinimų rezultatai – konfidencialūs. Verti-namiesiems jie neatskleidžiami. Nevertinami laikinai priimti asmenys, dirbantieji sutrumpintą darbo die-ną, departamentų generaliniai direktoriai ir kai kurie kiti valstybės tarnautojai.
ž v i l g s n i s u ž L i e t u v o s r i b ų
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 6
VALSTYBĖS TARNYBA TEKANČIOS SAULĖS ŠALYJE
i s t o r i j o s v i n g i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 7
Artūras ArbatauskasLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas
VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ TEORIJŲ RAIDA. III DALISLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas Artūras Arbataus-
kas tęsia viešųjų organizacijų teorijų raidos apžvalgą (pradžia „Valstybės tarnybos aktualijų pirmajame numeryje), parengtą pagal Robert B. Denhardt knygą ,,Viešųjų organizacijų teorijos“ (Vilnius: Algarvė, 2001).
Ankstesnėse šio straipsnio dalyse buvo supažindinama su organizacijos ir viešojo admi-nistravimo apibrėžimais, aptartos viešųjų organizacijų politinės teorijos užuomazgos, aprašyta viešųjų teorijų raida nuo aštuonioliktojo amžiaus pabaigos iki dvidešimtojo amžiaus vidurio.
Viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1957 m.
(Simon, Thompson, March, Smithburg ir kt.)
Racionalus administravimo modelis – viešojo admi-nistravimo tyrėjai, perėmę biheivioristinių mokslų požiūrį, nutraukė tradicinius ilgalaikius ryšius su politinėmis verty-bėmis ir sukūrė alternatyvų modelį nemoksliniams dar-bams viešojo administravimo srityje. Pagal H. A. Simoną, administravimo teorijai rūpi sužinoti, kaip reikėtų sukons-truoti valdomą organizaciją, kad ji dirbtų efektyviai (sąvo-kos – paskata-įnašas, priėmimo zona, pasitenkinimas).
Administracinės organizacijos pagrindas yra racio-nalumas: organizacijos padidina žmogaus racionalumą ir jo elgesiui suteikia struktūrą, priartinančią žmogų prie absoliutaus racionalumo. Vieno žmogaus gebėjimas reaguoti į problemas yra ribotas, todėl žmonės buriasi į organizacijas, kad galėtų veiksmingiau tvarkytis.
Elgtis racionaliai, reiškia padėti siekti organizacijos tikslų, o tam reikia vykdyti lyderių projektą. Individas problemas sprendžia apskaičiuodamas išlaidas ir pasi-tenkinimą. Žmogus tiek paklūsta organizacijos reikala-vimams, kiek jie pakliūna į jo „priėmimo zoną”. Organi-zacija gali plėsti „priėmimo zonas” paskatomis.
Paklusnumas valdančiųjų reikalavimams yra racio-nalumas. Žmonės mechaniškai reaguoja į aplinką, siekdami didesnės naudos. Racionalus administravimo modelis klasikinį „ekonominį žmogų“ pakeičia moder-nesniu „administraciniu žmogumi“, kuris organizacijos tikslus priima kaip savo sprendimų vertybių skalę, itin jautriai reaguoja į kitų organizacijos narių jam daromą įtaką, išsiugdo įgūdį daryti viską, ko reikia organizacijai. „Administracinis žmogus” siekia rasti patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus. Jis negali pasiekti idealaus „ekonominio žmogaus” elgesio lygio, nes supranta savo ribotas galimybes veikti maksimaliai racionaliai, ir todėl stengiasi išsiversti tuo, kas jam prieinama.
Viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1960 m. (Barnard, Hawtorn eksperimentai, McGregor, Blake ir Mouton, Argyris ir kt.)
Žmonių santykių mokykla – organizacinis humaniz-mas buvo pirmasis iššūkis racionaliajam modeliui. Organi-zaciją apibrėžus kaip dviejų ar daugiau asmenų veiksmų sąmoningai koordinuojamą sistemą, aišku, kad individų bendradarbiavimas priklauso nuo individų noro bendra-darbiauti. Pagrindinė vadovo funkcija yra išlaikyti orga-nizaciją, o tai priklauso nuo to, kiek jis supranta žmonių motyvaciją. Vadovas turi sutaikyti konfliktuojančias jėgas, instinktus, interesus, sąlygas, pozicijas ir idealus.
Houtorno (Hawtorn) eksperimentas (1927 m.) parodė, kad socialinės sąlygos veikė darbininkų našumą labiau, negu fizinių sąlygų pakitimas. Vadovas turi tikslų pasiekimą derinti su darbuotojų pasitenkinimo užtikrinimu. Tai buvo ryškus kontrastas ketvirtajame dešimtmetyje vyravusiam aiškinimui, kad organizacijos priklauso nuo kruopščiai su-projektuotų formalių valdžios struktūrų. Tačiau į žmonių pasitenkinimą buvo žiūrima kaip į rafinuotesnį būdą, kad žmogus paklustų vadovybės norams.
Makgregoras (McGregor) teigia, kad vadovavimo sė-kmė priklauso nuo sugebėjimo numatyti ir kontroliuoti žmonių elgesį. Tradicinės vadovo prielaidos apie darbuo-tojus (teorija X – žmonės iš prigimties yra pasyvūs, dažniau nesąžiningi) neatsižvelgia į socialinius ir egoistinius indivi-dų poreikius. Naujos prielaidos apie žmonių elgesį (teorija Y – žmonės iš prigimties yra aktyvūs ir sąmoningai patys nori prisidėti prie bendros sėkmės) sukuria sąlygas indivi-dui pačiam prisidėti prie organizacijos tikslų.
Pasak Argyriso (Argyris), tradicinė vadybos praktika ir pagrindinė individo raidos kryptis yra dažnai nesu-derinami. Asmenybė, augdama, tampa vis brandesnė, o organizacija jį riboja, trukdo augti. Tuomet individai patiria nusivylimą. Todėl Argyrisas pabrėžia savęs ir kitų pažinimo svarbą. Sutikimu pagrįstus santykius organi-zacijoje galima įdiegti organizacijos plėtros (OP) pagal-ba. Daugelyje OP naudojamas interventas – asmuo iš šalies, skatinantis, reguliuojantis, prižiūrintis pokyčius.
VIEŠŲJŲ ORGANIZACIJŲ TEORIJŲ RAIDA. III DALIS
Edvardas ŽukauskasValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjas
ŽVILGSNIS ATGAL
1990 – 1999 METŲ LIETUVOS VALSTYBĖS TARNYBOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI
„Kiekvienas žmogus, turintis valdžią, linkęs piktnaudžiauti
ja. Šiuolaikinio biurokrato noras pasinaudoti savo tarnybine padėtimi niekuo nesiskiria
nuo tokio pat Senovės Romos biurokrato noro. Ir kaip bebūtų
skaudu pripažinti, jokiai visuomenei nepavyko atsikratyti tokių savo vystymosi trūkumų“.
Šarlis Lui Monteskje
Atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje situacija
tam tikru atžvilgiu buvo panaši į buvusią tarybinio laiko-
tarpio pradžioje – keitėsi visuomeninė santvarka, vals-
tybės valdymo principai. Valstybės tarnybos paskirtis,
jos veiklos principai taip pat turėjo būti keičiami. Tačiau
valstybės valdymo aparato pertvarkymo būtinumą pir-
maisiais šio laikotarpio metais galima vertinti dvejopai.
Viena vertus, kad atitiktų atkurtą valstybės santvarką, jis
reikalavo esminių permainų. Kita vertus, labai greitas
ir esmines permainas šioje srityje abejotina ar galima
i s t o r i j o s v i n g i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 8
„Kiekvienas žmogus, turintis valdžią, linkęs piktnaudžiauti
ja. Šiuolaikinio biurokrato noras pasinaudoti savo tarnybine padėtimi niekuo nesiskiria
nuo tokio pat Senovės Romos biurokrato noro. Ir kaip bebūtų
skaudu pripažinti, jokiai visuomenei nepavyko atsikratyti tokių savo vystymosi trūkumų“.
Šarlis Lui Monteskje
ŽVILGSNIS ATGAL
būtų vertinti kaip naudingas, turint omenyje, kad vals-
tybės tarnyba yra vienas svarbiausių valstybės valdymo
mechanizmo elementų, o greitos ir esminės veikusios
sistemos permainos galėtų sutrikdyti šio mechanizmo
darbą. Galima daryti prielaidą, kad tai buvo viena iš pa-
grindinių priežasčių, kodėl iš karto nebuvo imtasi prie-
monių teisiškai sureguliuoti valstybės tarnybą.
Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje išskirtini tokie
teisės aktai, nustatan-
tys valstybės tarny-
bos santykius: Kons-
titucija, kuri nustatė
bendrus valstybės
tarnybos organizavi-
mo ir funkcionavimo
pagrindus (5 straips-
nio 3 dalis nustato,
kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms;
25 straipsnio 5 dalis
suteikia piliečiams
teisę įstatymo nusta-
tyta tvarka gauti vals-
tybės įstaigų turimą
informaciją apie jį; 33
straipsnio 1 dalis su-
teikia piliečiams teisę
lygiomis sąlygomis
stoti į Lietuvos Res-
publikos valstybės
tarnybą; 124 straips-
nis suteikia piliečiams
teisę skųsti pareigūnų
aktus ar veiksmus, pa-
žeidžiančius jų teises),
atskiras valstybės tar-
nybos sritis reguliavę
įstatymai: Policijos
įstatymas, Sveikatos
įstaigų įstatymas, Švietimo įstaigų įstatymas ir kt., poįs-
tatyminiai aktai, reguliavę valstybės įstaigų darbuotojų
atlyginimų mokėjimo tvarką, kai kurių vadovaujančiųjų
darbuotojų atlyginimo ir jų skatinimo tvarką.
Taigi šioje Lietuvos valstybės tarnybos raidos stadi-
joje apie valstybės tarnybą, kaip apie instituciją, kalbėti
būtų dar anksti, nes teisės aktuose ji nebuvo įtvirtinta
kaip tam tikras vienetas, turintis savo principus ir aiškiai
apibrėžtas funkcijas.
Apibrėžtos sąvokos
Tuo metu buvo pradėtas rengti Valdininkų įstaty-
mas. Juo buvo siekiama nustatyti valstybės tarnybos
valdymo pagrindus, sureguliuoti visų darbuotojų,
kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės biudžeto,
statusą, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos klausimus,
socialines garantijas. Įstatymo rengimo pradžioje jis
pretendavo į universalumą, tačiau rengimo procese to
atsisakyta. Atsižvelgus į tai, kad didžiosios dalies vals-
tybės tarnautojų statusą reglamentavo atskiri priimti
įstatymai, o įstatymo, kuris reglamentuotų specialistų,
dirbančių valstybės valdymo institucijose, statusą, ne-
buvo, rengiant įstatymą buvo atsisakyta pirminės jo
koncepcijos bei nutarta daugiau dėmesio skirti būtent
šiai valstybės tarnautojų grupei. Tokiu būdu rengiamo
įstatymo reguliavimo sfera gerokai susiaurėjo.
Valdininkų įstatymas buvo priimtas 1995 metais.
Nors jis buvo skirtas santykiams, atsirandantiems vals-
tybės valdymo tarnyboje, sureguliuoti, jame taip pat
apibrėžta valstybės tarnautojų sąvoka bei pirmą kartą
šalies teisės akte apibrėžta politikų sąvoka. Taigi Lietu-
voje įstatymiškai buvo bandoma įtvirtinti skirtingą poli-
tikos ir viešojo administravimo sferų prigimtį.
Įtvirtinti tęstinumo ir viešumo principai
Valstybės tarnautojai pagal Valdininkų įstatymą tu-
rėjo atitikti du kriterijus: dirbti įstaigoje ar organizacijoje
bei gauti atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biu-
džeto. Atsižvelgiant į šiuos požymius bei turint galvoje
tai, kad valstybėje jau oficialiai buvo atskirtas privatus
sektorius, galima daryti išvadas apie valstybės tarnybos
ribas bei teigti, kad, palyginti su tarybiniu laikotarpiu,
valstybės tarnautojų ratas tapo aiškiai siauresnis. Vals-
tybės įmonių darbuotojai (tarp jų ir šių įmonių vadovai)
nebuvo laikomi valstybės tarnautojais.
Pagal įstatymą tarnautojai, dirbantys valstybės val-
i s t o r i j o s v i n g i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 5 9
ŽVILGSNIS ATGAL
dymo tarnyboje, įvardinti kaip atskiras profesinis val-
dininkų korpusas. Valstybės valdymo tarnyba įstatyme
apibūdinama kaip pareigų atlikimas Seimo, Prezidento,
Vyriausybės, kitose institucijose bei savivaldybių struk-
tūriniuose padaliniuose pagal valstybės valdymo tarny-
bos pareigybių sąrašą, kurį tvarko Vyriausybė. Valdinin-
kais pagal Valdininkų įstatymą nelaikomi tarnautojai,
kurių veikla neturėjo įtakos institucijos veiklai pagal šios
institucijos kompetenciją – t. y. ūkines-technines funk-
cijas atliekantys tarnautojai.
Valdininkų įstatyme įstatymų leidėjas bando įtvirtin-
ti nuostatas, kurios padėtų tobulinti valstybės valdymo
tarnybą, siekti jos profesionalumo įtvirtinant tęstinumo
principą bei nustatant valdininkui pareigą kelti savo
kvalifikaciją. Siekdamas sustabdyti didelę valdininkų
kaitą, kurios viena iš pagrindinių priežasčių buvo poli-
tinės valdžios keitimasis, įstatymų leidėjas numato du
valdininkų lygius – „A” ir „B”. „A” lygio valdininkus galima
vertinti kaip politizuotą valstybės tarnautojų grupę, o
jų įgaliojimų trukmė siejama su juo paskyrusio subjekto
įgaliojimų laikotarpiu. „B” lygio valdininkų tarnyba ne-
buvo siejama su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų
trukme.
Tai, kad įstatyme aiškiai atskirta valstybės tarnautojų
grupė, negalinti būti veikiama politinės valdžios pasi-
keitimų, galima vertinti kaip valstybės tarnybos tęsti-
numo principo įtvirtinimą. Įstatymo analizė taip pat lei-
džia teigti, kad jame įtvirtinamas ir valstybės tarnybos
viešumo principas. Šis principas išplaukia iš valdininkui
nustatytos pareigos teikti piliečiams informaciją apie
savo darbą.
Įstatymas tūkstančiams
Atskirai reikėtų pažymėti, kad Valdininkų įstatymas
įtvirtino nuostatas, įpareigojančias Vyriausybę tvarkyti
valstybės valdymo tarnybą. Vykdant šią įstatymo nuos-
tatą įsteigtas valdininkų registras, kuris suteikė galimy-
bę kaupti ir sisteminti duomenis apie valdininkus, gauti
reikiamą informaciją apie juos. Duomenys dažniausiai
buvo naudojami statistikos tikslais. Atskirais atvejais jais
naudojosi teisėsaugos institucijos. Valstybės valdymo
tarnybos tvarkymas taip pat buvo susijęs su Valdininkų
įstatymo nustatytomis nuostatomis dėl valdininkų kva-
lifikacijos kėlimo įgyvendinimo.
Aptariamas įstatymas tapo pirmuoju įstatymu, sure-
guliavusiu valstybės tarnybą. Įstatymas buvo taikomas
apie 19 tūkstančių tarnautojų iš beveik 300 tūkstančių
gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto. Likusiųjų
valstybės tarnautojų teisinė padėtis buvo reglamen-
tuojama atskirais jų profesinės veiklos sferą reglamen-
tuojančiais įstatymais.
Prieštaravimai Konstitucijai
Paminėtina, kad kai kurios šio įstatymo normos
buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Prieštaraujančiais pagrindiniam šalies įstatymui
pripažinti Valdininkų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2
punkte nustatytas draudimas valdininkui būti perso-
nalinės įmonės savininku, ūkinės bendrijos tikruoju
nariu arba komanditoriumi, taip pat draudimas įsigyti
daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių
popierių. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valdi-
ninkas savo veikloje viešuosius interesus turi laikyti pir-
mesniais už savo asmeninius ar kitų asmenų interesus
ir negali priimti jokių įsipareigojimų kitiems asmenims,
jeigu tai nesuderinama su valstybės valdymo tarnyba.
Tačiau nuosavybės neliečiamumo principas neturi būti
traktuojamas kaip absoliutus, todėl būtinybę riboti sa-
vininko teises gali sąlygoti turto pobūdis ar visuomenei
svarbus interesas. Teismo nuomone, valstybės tarnybos
ir valdininko specifinis statusas gali būti tam tikrų riboji-
mų prielaida, tačiau tokie apribojimai turi būti nustatyti
įstatymo ir neprieštarauti Konstitucijai.
Prieštaraujančia Konstitucijos 25 straipsnio 1 bei 2
dalims, deklaruojančioms žmogaus teisę turėti savo
įsitikinimus, juos laisvai reikšti bei teisę nekliudomai
ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, taip pat
33 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad piliečiams lai-
duojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų
darbą, apskųsti jų sprendimus bei draudžianti persekio-
ti už kritiką, pripažinta ir 20 straipsnio 3 dalies norma
ta dalimi, kurioje nustatyta, kad “B” lygio valdininkai, per
visuomenės informavimo priemones, politinius ir kitus
visuomeninius renginius (išskyrus, kai tokie pareiškimai
i s t o r i j o s v i n g i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 0
ŽVILGSNIS ATGAL
padaromi vykstant Seimo, Respublikos Prezidento, sa-
vivaldybių tarybų rinkimų agitacijai) pareiškę apie savo
nesutikimą su Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriau-
sybės vykdoma politika, sprendimais ar veiksmais, pri-
valo ne vėliau kaip per 14 dienų atsistatydinti, o jeigu
atsistatydinti atsisako, jie atleidžiami iš darbo įstatymų
nustatyta tvarka ir laikomi atleistais iš valstybės valdy-
mo tarnybos.
Viešojo intereso viršenybė
Teisės aktų analizė leidžia teigti, kad laikui bėgant į
valstybės tarnybos sferos teisinį reguliavimą pradeda-
ma žiūrėti ir kitu aspektu. Čia tiktų paminėti, kad dar Š.
L. Monteskje traktate „Apie įstatymų dvasią” pažymėjo,
jog jeigu yra galimybė prieiti prie socialinių gėrybių, vi-
suomet atsiranda pagunda panaudoti jas asmeniniams
tikslams. „Kiekvienas žmogus, turintis valdžią, linkęs pik-
tnaudžiauti ja. Šiuolaikinio biurokrato noras pasinaudoti
savo tarnybine padėtimi niekuo nesiskiria nuo tokio pat
Senovės Romos biurokrato noro. Ir kaip bebūtų skaudu
pripažinti, jokiai visuomenei nepavyko atsikratyti tokių
savo vystymosi trūkumų“ – rašė jis.
Taigi Konstitucinio Teismo paliestas interesų konf-
likto klausimas perkeliamas ir įstatyminio reguliavimo
plotmę. 1997 metais priimtas Viešųjų ir privačiųjų inte-
resų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kuriuo
siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių as-
menų privačius ir viešuosius visuomeninius interesus,
užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų
teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų
sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią rastis ir plisti ko-
rupcijai valstybės tarnyboje. Įstatymo normos nukreip-
tos ne tik į valstybės tarnautojus, jos taip pat taikomos
politikams bei kitiems asmenims, kurie dirbdami vals-
tybės valdžios, valdymo, vietos savivaldos, teismų, tei-
sėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms pri-
lygintose institucijose vykdo valdžios atstovo funkcijas
arba turi administracinius įgalinimus. Įstatymu siekiama
teisiškai sureguliuoti interesų konfliktą, kuris apima to-
kias pagrindines sritis: draudimus naudoti tarnybinę
padėtį privačiai naudai gauti, interesus, susijusius su
kitu tarnautojo darbu, dovanų gavimą.
Giminingu jo reguliuojamų santykių prasme Viešųjų
ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įsta-
tymui galima laikyti šiek tiek anksčiau priimtą Gyvento-
jų turto ir pajamų deklaravimo įstatymą, kuris nustatė
pareigą politikams bei valstybės tarnautojams (parei-
gūnams bei valstybės tarnautojams, užimantiems įs-
taigų, institucijų vadovų, taip pat institucijų struktūrinių
padalinių vadovų pareigas) deklaruoti savo turtą ir pa-
jamas. Abu minėti įstatymai padėjo nubrėžti ribą tarp
to, ką tarnautojas gali daryti ir ko negali daryti interesų
konflikto situacijoje, leido visuomenei išsiaiškinti, ar tar-
nautojas atstovauja visuomenės interesams, ar rūpinasi
savo interesais kenkdamas visuomenės interesams.
Apibendrinant 1990-1999 metų laikotarpį galima
sakyti, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ilgą laiką
valstybės tarnyba įstatymu nebuvo reguliuota. Dešim-
tmečio viduryje priimtas Valdininkų įstatymas galiojo
iki 1999 metų. Jis tapo pirmu ir, be abejonės, svarbiu
teisės aktu, skirtu sureguliuoti valstybės tarnybą. Tačiau
jo įgyvendinimas nebuvo visiškai paprastas. Tai galima
sieti ir su jo neužbaigtumu (pavyzdžiui, formaliai įsta-
tyme buvo kalbama apie kai kuriuos karjeros valdinin-
kus, bet įstatymas jokios karjeros sistemos neapibrėžė,
todėl realiai ją „daryti“ buvo pakankamai sudėtinga), ir
su nedidele patirtimi organizuojant valstybės tarnybos
valdymą, aiškių jos vystymosi perspektyvų neapibrėž-
tumu.
i s t o r i j o s v i n g i a i
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 1
ŽVILGSNIS ATGAL
Arminas LydekaLietuvos Respublikos Seimo narys,knygos „Protokolo pagrindai: kiekvienam, siekiančiam...“ (Vilnius: Eugrimas, 1999) autorius
VIZITINĖS KORTELĖS IR JŲ NAUDOJIMAS
Vizitinės kortelės tapo gyvenimo kasdienybe ir būtinybe save pristatyti, kitus pasveikinti ar pareikšti užuojautą. Kaip naudotis jomis, mums diktuoja etiketo taisyklės. Žinoti jas svarbu, nes mūsų elgesys formuoja partnerių bei oponentų požiūrį ne tik apie mus, bet ir apie organizaciją, kurioje dirbame.
Pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis prasideda nuo paties aukščiausio delegacijos nario ir eina griežtai pa-gal rangą. Todėl iš anksto reikia žinoti, kas yra garbin-gesnis svečių grupėje. Pagal protokolą pirmasis viziti-nes korteles įteikia atėjęs asmuo.
Prisistatydamas mažiau garbingas asmuo įteikia garbingesniam asmeniui savo vizitinę kortelę. Garbin-gesnis asmuo atsako tuo pačiu. Jeigu garbingesniajam reikia mažiau garbingo asmens kontaktų, jis gali inici-juoti vizitinės kortelės įteikimą.
Vizitinę kortelę būtina teikti atsukus tekstu į pašne-kovą, kad jis imdamas galėtų perskaityti įrašus. Duodami kortelę kitataučiams, dar kartą pasakome savo pavardę, nes jiems gali kilti sunkumų teisingai ją perskaityti.
Į vizitines korteles būtina atsakyti. Gavus kortelę, reikia padėkoti ir tuoj pat įteikti savąją. Jei jos neturite, neruoškite jokių rankraštinių lapelių, tačiau pasiaiškinti privalu, pavyzdžiui: „Kaip tik visas išdalinau“, arba: „Pasi-keitė telefonai, šiuo metu gaminame“. Jei į mums išties-tą vizitinę kortelę neatsakysime, tai gali partnerį įžeisti.
Su vizitine kortele reikia elgtis pagarbiai, kaip su pačiu ją įteikusiu asmeniu. Todėl su jomis negalima žaisti, dėlioti rankose ir t. t. Į gautą vizitinę kortelę nedarome jokių įrašų – jei pašnekovas nori duoti papildomą telefoną, turime
leisti jam pačiam užrašyti numerį ant savos kortelės. Ne-pagarbu ir vos tik gautą kortelę įsikišti į kišenę. Ją dedame prieš save ant stalo. Jas patogu išsidėstyti priešais sėdinčių žmonių tvarka, tuomet nepainiosime partnerių pavardžių. Vizitinę kortelę galima įsidėti į jai skirtą vietą tik išėjus pa-šnekovui, o ilgai trunkančiose derybose – po 40 min.
Ypač ceremoningai verslo kortelėmis keičiamasi Ja-ponijoje: čia kortelė įteikiama ir priimama abiem ran-komis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai pa-dedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką. Ši ceremonija išplito beveik visoje Rytų ir Pietryčių Azijoje.
Jei kortelėmis keičiamasi draugijoje, reikėtų padalinti visiems, kad niekas nesijaustų atstumtas. Jeigu neturite jų pakankamai visiems, atsiprašykite ir neduokite niekam.
Vizitines korteles saugokite, kad jos nesusiteptų ir atrodytų kaip naujos – jos yra jūsų ir jūsų organizacijos simbolis.
Apdairiai dalinkite vizitines korteles (ir kalbėkite apie darbą) privačiame kokteilių vakarėlyje arba pietau-damas svetimuose namuose, restorane. Nepaverskite vakarėlio tarnybiniu susitikimu, bet jei kas nors paprašė jūsų kortelės, paduokite.
Kortelių reikalavimai
Jei kortelė ne konkretaus asmens, o organizacijos, joje nurodomas organizacijos pavadinimas, apibūdina-ma organizacijos veikla. Neprotokoliška vienoje korte-lėje spausdinti asmeninę ir įmonės veiklą apibūdinan-čią informaciją.
Klasikinis vizitinių kortelių dydis yra 6x9 cm. Tačiau prak-tikoje dažniausiai pasitaiko 5x9 cm dydžio kortelės. Eksce-lencijų kortelių dydis, forma, medžiaga visiškai neriboja-ma, todėl jos gali būti labai originalios. Pavyzdžiui, visiškai priimtina yra ambasadoriaus A6 formato vizitinė kortelė.
Kuo garbingesnis asmuo, tuo tuštesnė jo vizitinė kortelė. Ypatingo asmens kortelėje nenurodytas adre-sas ar kontaktinis telefonas, tačiau jį nesunku rasti ži-nynuose ar telefonų knygose. O jaunas žmogus ieško
p r o t o k o l a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 2
VIZITINĖS KORTELĖS IR JŲ NAUDOJIMAS
kontaktų, informacijos, todėl būtinai savo vizitinėje kor-telėje nurodys darbo ir namų adresą, visus telefonus, kuriais jį galima rasti, kompiuterinius adresus ir t. t.
Pažintinė informacija vizitinėse kortelėse iš viršaus į apačią rašome šia tvarka:
1. atstovaujama organizacija ar institucija; 2. vardas ir pavardė; 3. užimamos pareigos. Gerai nurodyti ne tik savo pareigas, bet ir realią dar-
bo interesų sferą ar įgaliojimus. Pavyzdžiui, vietoj užra-šo „Direktoriaus pavaduotojas“ detalizuojame: „Direkto-riaus pavaduotojas finansams“.
Kontaktinę informaciją – adresus, telefonų, faksų, te-leksų ir kt. numerius – rašome kortelės apačioje.
Galime turėti ir tokių kortelių, kuriose būtų atspaus-dintas tik vardas, pavardė ir profesija (pavyzdžiui, „Lauras Bielinis. Politologas“). Tam tikrose diplomatinių atstovy-bių darbuotojų vizitinėse kortelėse gali būti rašomos tik užimamos pareigos. Jei moteris niekam neatstovauja ir ji yra tiesiog žmona, jos kortelėje gali būti tik vardas ir pavardė. (Vyrai tokių kortelių neturi.) Jos teikiamos tik kartu su vyro vizitine kortele neoficialiame vizite, per pokylį, atostogaujant.
Vardas ir pavardė yra svarbiausia informacija viziti-nėje kortelėje, todėl ji turėtų būti ryškiausia, parašyta didžiausiomis raidėmis. Kitų ypatingi reikalavimų infor-macijos išdėstymui nėra, svarbu, kad pasirinktas šriftas būtų estetiškas ir aiškus.
Teisingiausia ženklų ir logotipų vieta yra kortelės viršu-je, kairėje pusėje arba centre. Korteles su valstybės herbu gali turėti valstybinių institucijų aukšto rango pareigūnai: Prezidentūros, Vyriausybės, ministerijų, muitinės darbuo-tojai, ambasadose dirbantys diplomatai. Pagal protokolą vizitinė kortelė turėtų būti balta arba švelniai tonuota. To griežtai nereikalaujama iš verslininkų. Valstybės tarnauto-jams patariama turėti nespalvotas vizitines korteles.
Vizitinės kortelės spausdinamos gimtąja ir užsienio kalba. Jei užsieniečiui negalime įteikti kortelės jo gimtą-
ja kalba, leidžiama teikti spausdintas gimtąja kalba arba anglų. Galime turėti daug vizitinių kortelių įvairiomis kalbomis, bet pagal protokolą nė ant vienos iš jų negali būti užrašai dviem kalbomis. Pasitaiko kortelių, kurių ki-toje pusėje yra vertimas į užsienio kalbą. Tačiau jos tech-niškai labai nepatogios, nes vertimas turi būti identiškas originalui: užrašai abiejose pusėse negali skirtis dydžiu, žodžių skaičiumi ir t. t., o jų prasmė turi idealiai atitikti.
Pagalbinės funkcijos
Jei negalime aplankyti sergančio pažįstamo ar ko-legos, galime nusiųsti jam gėlių ir pridėti vizitinę kor-telę. Jei sveikiname šalies Prezidentą ar kitą labai garbų asmenį, dovaną su vizitine kortele siunčiame per kur-jerį. Kortelės paliekamos vizito metu, siunčiamos po sėkmingo vizito, pridedamos siunčiant dovanas, suve-nyrus, bilietus į koncertą, kvietimus į parodos atidarymą ar pristatant savo autorinį darbą. Visi svečiai, dalyvavę kviestiniuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėje, tu-rėtų per savaitę nusiųsti savo vizitinę kortelę kaip pa-dėką šeimininkams. Mokslo pasaulyje įprasta vizitinę kortelę siųsti kartu su savo straipsniu, leidiniu. Tačiau as-meniškai įteikti vizitinę kortelę adresatui, norint išreikšti pagarbą ar kitus jausmus, nepriimtina.
Tuo tarpu vizitinė kortelė negali būti siunčiama arba įteikiama per trečią asmenį, kai norime prisistatyti, susi-pažinti su naujais partneriais ar žinybomis, su kuriomis ateityje bendradarbiausime. Galime nuvykti į įvairias organizacijas iš anksto nesusitarę ir įteikti savo vizitinę kortelę, užlenktą iš kairės pusės per visą plokštumą. Tai yra prisistatymo simbolis. (Pagal seną formulę užlenktas viršutinis dešinysis kampas reiškia tą patį.) Tokia kortelė adresuojama organizacijos vadovui, nesvarbu, ar jis tuo metu yra darbe. Tokiu atveju nė viena pusė negaran-tuoja įvyksiant pažintinį pokalbį. Šią kortelę įteikiame sekretorei – jei organizacijos vadovas laisvas, jis organi-
zuoja susitikimą.
Ant siunčiamos vizitinės kortelės apatiniame kampe ranka užrašomi trumpiniai:p. r. – (pour remercier) – išreiškiant dėkingumą, jei buvome pakviesti į seminarą ar pokylį.p. f. – (pour feliciter) – sveikinant partnerius šventės proga, žymint kokią nors sukaktį.p. f. N. A. – (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais Metais. Jei partneris jus pasveikino pirmas, dera padėkoti ir jį pasvei-kinti: p. r. f. N. A.p. c. – (pour condoleance) – reiškiant užuojautą ar esant valstybiniam gedului. p. p. c. – (pour prendre conge) – atsisveikinant, kai išvykstama iš šalies ar miesto. Į šią kortelę nereikia atsakyti.p. p. – (pour presenter) – neakivaizdžiai pristatant naują pareigūną. Vizitinė kortelė siunčiama kartu su pristatomo pareigūno vi-zitine kortele. Trumpinį „p. p.“ rašo pristatantysis, o ne pristatomasis asmuo. Atsakoma siunčiant naujam pareigūnui savo vizitinę kortelę nieko neužrašius.p. m. – (pour memoire) – priminimui apie susitikimą ar specialius susitarimus. Į vieną kortelę negalima surašyti dviejų trumpinių. Atsakome į vizitines korteles trumpiniais: p.f., p.f.N.A., p.c. Gavus korteles su kitais trumpiniais, į jas neatsakome.
p r o t o k o l a s
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 3
VIZITINĖS KORTELĖS IR JŲ NAUDOJIMAS
K L A U S I AT E - AT S A K O M E
Į skaitytojams aktualius klausimus atsako Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos specialistai.Jums aktualius klausimus galite užduoti internete http://www.vtd.lt
Ar valstybės tarnautojas gali verstis su valstybės tarnyba nesusijusia veikla?
Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-
me „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valsty-
bės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ buvo konsta-
tuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 17
straipsnio 4 punktas, nustatęs atitinkamus kito darbo
draudimus valstybės tarnautojams, prieštarauja Lietu-
vos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, ši VTĮ
nuostata nebegali būti taikoma nuo minėto Konstitu-
cinio teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos.
Todėl valstybės tarnautojas gali verstis su valstybės tar-
nyba nesusijusia veikla, jei ši veikla atitinka minėtame
Konstitucinio teismo nutarime nurodytas sąlygas, t. y.
ši veikla nesukelia viešųjų ir privačių interesų valstybės
tarnyboje konflikto, valstybės tarnyba, jos teikiamos ga-
limybės nėra naudojamos ne viešam interesui garan-
tuoti, bet asmeniniais interesais, nėra trukdoma valsty-
bės tarnautojui atlikti tarnybos pareigas, nėra kenkiama
valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savi-
valdybės institucijos autoritetui, jos nėra diskredituoja-
mos, valstybės tarnautojai nedirba tose įmonėse, įstai-
gose, organizacijose, kurių atžvilgiu turi valdingus įga-
liojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima
kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone,
įstaiga ar organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus
rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant
jų vykdymą ir kt.), taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl ku-
rių valstybės tarnautojas negali dirbti kito darbo ir gauti
kito atlyginimo.
Ar priimant pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas asmeniškai pateikiamus dokumentus privaloma su informacija apie konkurso datą, laiką ir vietą supažindinti konkursą organizuojančioje įstaigoje pasirašytinai?
Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos (to-
liau – Priėmimo tvarka), patvirtintos Vyriausybės 2002
m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966, 16 punktas nustato
galimybę pretendentus, pateikiančius dokumentus as-
k l a u s i a t e - a t s a k o m e
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 4
KLAUSIATE - ATSAKOME
meniškai, su informacija apie konkurso datą, laiką ir vietą
supažindinti konkursą organizuojančioje įstaigoje pa-
sirašytinai. Šiuo būdu pranešti apie konkursą nėra jį or-
ganizuojančios įstaigos pareiga. Tuo atveju, jei konkursą
organizuojanti įstaiga neturi galimybės su šia informacija
pretendentus supažindinti jiems pateikiant dokumentus
(pavyzdžiui, tuo metu šioje įstaigoje dar nėra priimtas
sprendimas dėl konkurso organizavimo datos), vadovau-
damasi minėtos Priėmimo į valstybės tarnautojo parei-
gas tvarkos 15 punktu, ši įstaiga išsiunčia pretendentams
pranešimą paštu apie konkurso datą, laiką ir vietą.
Ar būtina pakartotinai informuoti Valstybės tarnybos departamentą apie laisvas karjeros valstybės pareigas, į kurias norima skelbti konkursą, jeigu nė vienas pretendentas nelaimėjo konkurso?
Priėmimo tvarkos 62 punktas nustato, kad konkur-
sas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo nors vienas
pretendentas ir surinko daugiau kaip 12 balų. Jeigu
pretendentai nesurinko 12 balų, konkursas laikomas
neįvykusiu. Tos pačios tvarkos 64 punktas nustato, kad
konkursui neįvykus per 30 kalendorinių dienų nuo pa-
skutinės dokumentų priėmimo dienos, skelbti konkursą
valstybės tarnautojo pareigoms galima pagal šios tvar-
kos 6 punkto reikalavimus iš naujo informavus Valstybės
tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos
apie laisvą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę.
Kaip skaičiuojami tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai?
VTĮ 30 straipsnio 1 dalis numato, jog tarnybinė nuo-
bauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį
nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neį-
skaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe
dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Vado-
vaujantis šia teisės norma tarnybinės nuobaudos skyri-
mo terminas turi būti skaičiuojamas nuo nusižengimo
paaiškėjimo dienos, o ne nuo tos dienos, kai padarytas
nusižengimas turėjo paaiškėti. Nusižengimo paaiškėji-
mo diena yra išvados dėl tarnybinio nusižengimo tyri-
mo surašymo diena.
Ar gali būti išmokama vienkartinė pašalpa mirusio valstybės tarnautojo šeimai, jei valstybės tarnautojas mirė kasmetinių atostogų metu?
VTĮ 43 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog mirusio
valstybės tarnautojo šeimai, pilnamečiui vaikui (vai-
kams), įvaikiui (įvaikiams), tėvams (įtėviams) išmokama
1 mėnesio jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio
pašalpa. Papildomos sąlygos šiai pašalpai išmokėti nėra
nustatytos, todėl atsižvelgiant į tai, kad asmuo, einan-
tis valstybės tarnautojo pareigas, nepraranda valstybės
tarnautojo statuso kasmetinių atostogų metu, vienkar-
tinė pašalpa turėtų būti išmokama.
Ar gali būti pratęsta įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 62 metai ir 6 mėnesiai, valstybės tarnyba?
Taip. Pagal VTĮ 43 straipsnio 7 dalį įstaigos vadovo ar
karjeros valstybės tarnautojo, kuriems suėjo 62 metai
ir 6 mėnesiai, valstybės tarnyba gali būti pratęsta. Su-
laukusio šio amžiaus valstybės tarnautojo tarnybą gali
pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Apie būsimą tar-
nybos pratęsimą jis privalo pranešti valstybės tarnybos
tvarkymo funkciją atliekančiai įstaigai (t. y. Valstybės tar-
nybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos)
ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki tarnybos
pratęsimo dienos. Įstaigos vadovo ar karjeros valsty-
bės tarnautojo tarnybos laikas pratęsiamas iki vienerių
metų ir bendras pratęstas tarnybos laikas negali viršyti
penkerių metų.
Kada gali vykti neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas?
Neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas gali vykti
ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po eilinio vals-
tybės tarnautojo vertinimo dienos. Neeilinio vertini-
mo metu karjeros valstybės tarnautoją galima perkelti
į aukštesnes pareigas, suteikti kvalifikacinę klasę, arba
siūlyti vieną iš VTĮ 22 straipsnyje 8 punkte numatytų
siūlymų.
k l a u s i a t e - a t s a k o m e
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 5
KLAUSIATE - ATSAKOME
Vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamen-
to Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus speci-
alistas Jonas Visockas gimė Dzūkijoje, todėl gražiau-
sia jo gyvenimo dalis yra susijusi su Dzūkija. Mėgs-
tamiausi lietuvių poetai – Maironis, Salomėja Nėris,
Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius, rusų – Jese-
ninas, Tiutčevas, Solovjovas. Eilėraščius pradėjo kurti
dar vaikystėje. Rašo tuo metu, kai ateina mintis, nuo-
taika, jausmas. Eilėraštis ar epigrama gimsta sponta-
niškai, be didesnių pastangų. Nei savų eilėraščių, juo
labiau vertimų nėra išleidęs, nors ir yra juos surinkęs į
atskiras knygeles.
Remdamiesi Jono Visocko tekstais kompozitoriai
Mindaugas Tamošiūnas bei Vytautas Šiškauskas yra
parašę dainų, kurios skamba per Lietuvos radiją bei
komercines radijo stotis.
Jūsų dėmesiui – poeto Jono Visocko eilės.
AŠ TĖVYNĘ TIK VIENĄ TURIU
Aš Tėvynę tik vieną turiu –
Gintarinį pajūrio smėlį
Ir svaiginantį Baltijos mėlį.
Ir šimtus šviesių žiburių…
Aš Tėvynę tik vieną turiu –
Ji – gojeliai žalsvų nėrinių,
Ji – dangaus nepasiekiamas gylis,
Ežeruose paskendusios pilys…
Aš Tėvynę tik vieną turiu –
Ją kaip saulę tausosiu lig karsto.
Visada švies per tūkstančius varstų
Man šviesa jos mielų žiburių...
Nes Tėvynę tik vieną turiu.
KOKIA TU MAŽYTĖ
Kokia tu mūsų Lietuva mažytė
Kaip gintarėlis pajūrio smilty.
Kokia esi graži, kai liepos žydi
Baltųjų mėnesienų apgulty…
Tave regiu arimuose suklupus.
Tavim žaviuos vilnijančiuos rugiuos…
Suskeldėjusios tavo žemės lūpos
Mane gaivina - jų rimtim džiaugiuos…
Ir gyvenu tik tavo žemės syvais,
Dosnia skalsa, ramybe, gerumu,
Kai brėkšta aušros vasarų ankstyvos
Viršum nuspalvintų miškų, laukų, namų…
Ir aš netrokštu nicų nei las vegų
Tiktai tavęs - tokios nepaprastos
Su saule vasaros, lietum, su gniūžte sniego,
Kurių man niekas niekad neatstos…
VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 6 6
***
Aš išvykstu į džiaugsmo trasą,
Kad visą ją atvežčiau tau.
Tik tikslą ir prasmingą drąsą
Joje kaip veidrody matau…
O visa kita – tik likimas,
Palaimintas dievų ranka…
Į tikslą bėgsmas ir laukimas…
Ir dar gyventi pareiga…
Jei dar gyvenimas ko vertas,
Jei jis nesuteptas melu,
Jei šventas dar kiekvienas vardas,
Ne vien tiktai apaštalų…
Tad išvykstu į džiaugsmo trasą
Ir ją atvežti tau žadu.
O sau už riziką ir drąsą
Nereikalauju pažadų…
***
Mes eisim per žmonių minias, -
Man trūks tavęs. Tau trūks manęs.
Bus daug vardų, bus daug veidų,
Bet būsiu tai ne aš, ne tu…
Ir suksimės lyg ant ašies,
Kol mums veidai supanašės…
O laikas bėgs, trumpės diena…
Pakis miela sena daina…
Ir kartą tarp minios veidų
Manęs jau neieškosi tu…
Bet aš žinosiu – tu esi
Kažkur čia pat… Gal debesy?..
O šarkos tarkš liūdnas žinias,
Kad tau jau gera be manęs…
AKYS
Jau baigė degt kaštonų baltos žvakės. Pakelėse pražydo lubinai.Ką man tada kalbėjo mielos akys,Galbūt tik tu viena lig šiol žinai…
Be jų man dienos tapo tartum vergės.Naktis atsėlindavo lyg tylus vagis.O vakarais, blakstienas vos užmerkęs,Matydavau tas nuostabias akis.
Likimas daug ką išsprendė. Ir laikas.Ir šiandien nuosprendžiu šituo tikiu.Bet aš vis tiek lyg užsispyręs vaikas Dar ieškau tų vienintelių akių…
Ir kol lemtis mane globos ir laikas,Vis karčiai priekaištausiu sau, ne tau,Kad tuomet aš buvau jau nebe vaikas,O tų akių kalbos nesupratau…
Vėl baigia degt kaštonų baltos žvakės.Pakelėse vėl žydi lubinai.Tik paslaptį, ką man kalbėjo akysNepakartojamos, tik tu viena žinai…
***
Jau vakarėja. Rūkas kelias…Artėja pabaiga dienos… –Dar pasėdėkim prie Vilnelės,Pasiklausykim jos dainos.
Dar pakalbėkime be žodžiųMiela gyva kalba akių…Ne iškalbingais posmais odžių,Tik šia kalba šventai tikiu.
Tikėsiu ja, kol būsiu gyvas,Kol šalimais šypsosies tu…Na kas, kad laikas jau vėlyvas,Dar pasėdėkime kartu…
Dar paklausykime Vilnelės Nepakartojamos dainos…Jau vakarėja. Rūkas kelias…
Rytoj bus gaila šios dienos…
Leidinys skiriamas valstybės tarnautojams,
viešojo administravimo įstaigų vadovams,
personalų tarnybų darbuotojams bei vi-
siems, besidomintiems valstybės tarnybos
aktualijomis. Leidinio tikslas yra gerinti vals-
tybės tarnautojų profesionalumą teikiant
jiems informaciją apie valstybės valdymo
ir viešojo administravimo ištakas, pokyčius,
naujoves bei Valstybės tarnybos departa-
mento ir Viešojo administravimo instituto
veiklą. Šiame leidinyje valstybės tarnauto-
jai ras informacijos apie naujausius įstaty-
mus, jų projektus bei pakeitimus, valstybės
tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo bei
karjeros galimybes; bus aptariami ir anali-
zuojami valstybės tarnautojams aktualūs
klausimai.
Valstybės tarnybos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos viešojo
administravimo
institutas
STEIGĖJAI IR LEIDĖJAI
,,Valstybės tarnybos aktualijos“ yra Vals-
tybės tarnybos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos ir Lietuvos viešojo admi-
nistravimo instituto informacinis biuletenis.
V A L S T Y B Ė S
T A R N Y B O S
A K T U A L I J O S