Embed Size (px)
Citation preview
Maironis(Jonas Mačiulis)
1862-1932
Skaitydami šiandien Maironio poeziją, klausiame, ką ji mums galėtų reikšti. Ar ne pernelyg tolimas mums yra jos taurus, harmoningas pasaulis?
V. Zaborskaitė
Jonas Mačiulis Maironis gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Vaikystė prabėgo gretimame Bernotų kaime.
1873 m. mokslus pradėjo krimsti Kauno gimnazijoje. Šioje mokykloje ir susidraugavo su plunksna, ir šeštoje klasėje pradėjo rašyti. Taip pat šioje mokykloje Maironiui teko susipažinti su Adomu Mickevičiumi.
Baigdamas gimnaziją, daug žinių gavo apie Lietuvos istoriją.
1883 m. baigė šią mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Kijevo universitetą, kur studijavo literatūrą.
1884 m. tėvų paragintas ir įkalbėtas metė mokslus Kijevo universitete ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tai, kad Maironis pasinėrė į lietuvių literatūrą, tam didžiulę įtaką padarė Antanas Baranauskas, kuris tuo metu seminarijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
1888 -1892 m. mokėsi Peterburgo universitete. Šiuo laikotarpiu pirmą kartą pasinaudojo savo slapyvardžiu Maironis.
1909 m. tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Jam pavyko kiek sulietuvinti ir atnaujinti šią seminariją
1932 m. liepos 28 dieną mirė. Palaidotas Kaune.
Poetas romantikas daug dėmesio skyrė Lietuvos gamtai apdainuoti
Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja; O po tuos kalnus sesutės visos Griaudžiai malonias dainas ringuoja. „Lietuva brangi“
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;Čia broliai artojai lietuviškai šneka,Čia skamba po kaimus Birutės daina.Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!„Kur bėga Šešupė“
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija! „Nuo Birutės kalno“
Šalia gamtos vaizdų įsipina ir kita svarbi Maironio poezijos tema. Poetas aukština didingus protėvių žygius, ilgisi herojiškos ir šlovingos tautos praeities.
Eina garsas Prūsų žemės:žirgą reik balnoti;Daug kryžiuočių nuo Malburgorengias mus terioti.Pasilik, sesute, sveika. Nuramink širdelę:Aš pagrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę.
„Eina garsas“
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkaiJie mylimą Lietuvą gina;Kam nusviro galva, tam dangaus angelaiVainiką iš deimantų pina.„Oi neverk, matušėle“
Mokslo ir kult ros svarbaū
Maironis praeities šlovinimui skyrė ne vieną eilėraštį, tačiau gyvendamas svarbiu Lietuvai istoriniu laiku suvokė, kad dabartis (XIX a pab.–XX pr.) reikalauja heroizmo nebe kariniuose žygiuose, o moksle.
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,Šarvuoti mokslu atkaliu!Paimsim arklą, knygą, lyrąIr eisim Lietuvos keliu!„Užtrauksme naują giesmę“
Maironis kviečia krautis turtus, kurių nei rūdys nesugraužia, nei kandys nesuėda...
Nuostabus poetinis Lietuvos peizažas,Tėvynės garbinga praeitis,raginimas stoti į kovą už laisvę, tautiškumas, mokslo ir kultūros svarba. Ar tai jau visos Maironio kūrybos temos?
Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Vien meilę norėtum dainuoti, Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,Su meile saldžiai pabučiuoti! „Pavasaris“
Naktis graži. Kvapai žiedų Svaigina alpstančius jausmus; Liūliuoja, supa, neša mus Aukštai nuo žemės valandų! Svaigina alpstančius jausmus. „Duetas“
Meilė poetui – tai toji jėga, kuri sujungia žmogų ir pasaulį. Tai aukšta akimirka, nušviečianti žmogaus gyvenimą.
Meilė visados siejasi su kūryba, įkvėpimu, pasiaukojimu; ji niekad nėra kasdieniška, niekad nėra žaidimas, nėra pramoga. Ji – žmogaus dvasinės vertės paliudijimas ir patikrinimas.
Meilė yra pagrindinė žmogaus įkvėpėja ir skatintoja, jos dėka nugalimi sunkumai, įveikiamos kliūtys.
Meilė Maironio poezijos pasaulyje yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės pergalę.
Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos gamtai; svarbi Lietuvos praeities tema; aktualios XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos
išsilaisvinimo idėjos; lyrinis „aš“ – stipri, savarankiška asmenybė. Jam
rūpi gyvenimo prasmė. Siekiai maksimalūs; kūryba negalima be aukštų idealų ir stiprių
išgyvenimų; kalbama kūrėjo ir kūrybos temomis.
Nejučia ataidi jo dar jaunystėje parašyti žodžiai:
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,Ir niekas manęs neminės!Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,O kas jų bent vardą atspės?
Skaitydami šiandien Maironio poeziją, klausiame, ką ji mums galėtų reikšti. Ar ne pernelyg tolimas mums yra jos taurus, harmoningas pasaulis?
