View
2
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
Regionų ir verslo plėtros modeliavimo
programos naudojimo metodologinės
gairės
„FORMATION OF METHODOLOGICAL FRAMEWORK OF REGIONAL BUSINESS GROWTH PROMOTION (LT-LV)“
(NO. LV-LT/1.1./LLIII-152/2010)
Projekto partneriai:
Kauno technologijos universitetas, Lietuva
Liepojos universitetas, Latvija
Klaipėdos universitetas, Lietuva
2
TURINYS
ĮVADAS .................................................................................................................................... 3
I. KONCEPCINIS POŢIŪRIS ............................................................................................. 6
I.1. PASIENIO REGIONO SAMPRATA ........................................................................... 6
I.2. REGIONŲ PLĖTROS SAMPRATA ............................................................................ 7
I.3. REGIONŲ PLĖTROS IR VERSLO PLĖTROS TARPUSAVIO RYŠYS ................ 8
I.4. REGIONŲ PLĖTROS NETOLYGUMAI: SAMPRATA, PRIEŢASTYS IR
PASEKMĖS ........................................................................................................................... 8
I.5. REGIONŲ PLĖTRA IR PASIENIO REGIONAI ...................................................... 11
I.6. REGIONŲ PLĖTRĄ APIBŪDINANTYS RODIKLIAI LIETUVOJE IR
LATVIJOJE ......................................................................................................................... 14
II. PRINCIPINĖ REGIONŲ PLĖTROS VERTINIMO SCHEMA IR
METODOLOGINĖS GAIRĖS .......................................................................................... 16
II.1. LIETUVOS IR LATVIJOS PASIENIO REGIONO PLĖTROS VERTINIMO
SCHEMA IR RODIKLIAI ................................................................................................. 16
II.2. VERTINIMO INDEKSU METODINĖS GAIRĖS .................................................. 22
II.3. REKOMENDUOJAMI METODOLOGINIAI PRINCIPAI PASIENIO
REGIONO PLĖTRAI VERTINTI ..................................................................................... 28
III. PROGRAMOS NAUDOJIMO METODOLOGINĖS GAIRĖS .......................... 29
III.1. PROGRAMOS NAUDOJIMO SPECIFIKA ........................................................... 29
III.2. PRISIJUNGIMAS PRIE PROGRAMOS IR DARBAS JOJE ................................ 31
III.2.1. DUOMENŲ ĮVEDIMAS ..................................................................................... 32
III.2.2. REZULTATAI ....................................................................................................... 34
III.2.3. REZULTATŲ ANALIZĖ ...................................................................................... 36
LITERATŪRA ...................................................................................................................... 38
3
ĮVADAS
Globalizacijos ir regioninės integracijos sąlygomis, tokioms nedidelėms šalims kaip Lietuva
ir Latvija, norint būti ekonomiškai aktyvioms, konkurencingomis ir neprarasti savo ţinomumo
Baltijos jūros regiono ir visos Europos mastu, svarbu pasitelkti visas įmanomas priemones savo
ekonominiam ir socialiniam stabilumui uţtikrinti ir verslo plėtrai regionuose skatinti.
Šiandieninės ekonomikos sąlygomis, nei vienas regionas, o ypač maţos šalies, nėra autonomiškas
ir veikia kaip sudėtinė didesnės ekonominės sistemos dalis, kurios ekonominė - socialinė plėtra
tiesiogiai priklauso nuo ją sudarančių subjektų. Todėl kiekviena šalis ir ją sudarantys regionai
ieško naujų nišų bei neišnaudotų galimybių savo ekonominiam potencialui stiprinti. Tačiau
konkurencinių išskirtinumų ieškojimas savaime neturėtų atriboti šalies nuo jos išorinių kaimynų.
Priešingai - šalių pasienio regionų ekonominis ir socialinis bendradarbiavimas, skirtingų šalių
gyventojų, verslininkų ir investuotojų pasinaudojimas kaimyninių šalių rinkų privalumais, skatina
tiek pačių regionų spartesnį vystymąsi, tiek ir prisideda prie visos nacionalinės ekonomikos
augimo. Priešingu atveju, bendradarbiavimo stoka lemia, kad šie nuo šalies centrinių regionų
nutolę regionai tampa ekonomiškai „atitolę“, lėtesnio vystymosi teritorijomis.
Tiek uţsienio, tiek ir lietuvių bei latvių autorių moksliniuose darbuose daţnai analizuojama
ir įvairiais metodais vertinama šalies ir ją sudarančių regionų ekonominė - socialinė bei verslo
plėtra, identifikuojami ekonominę ir socialinę plėtrą apibūdinantys rodikliai, skaičiuojama
regioninė diferenciacija, bandoma nustatyti regionų ekonominės ir socialinės būklės skirtumų ir
netolygumų atsiradimo prieţastis, ieškoma būdų didinti sanglaudą tarp regionų. Tačiau
mokslinėje literatūroje didesnis dėmesys skiriamas tos pačios šalies regionų ekonominės-
socialinės plėtros problematikai analizuoti. Pasigendama platesnio akademinio poţiūrio apie
skirtingų šalių pasienio regionų, kaip vieno regiono, ekonominės-socialinės plėtros vertinimo
problematiką. Skirtingų šalių pasienio regionų, kaip vieno regiono, socialinės ir ekonominės
plėtros vertinimo metodologinių pagrindų formavimą apsunkina naudojami dviejų skirtingų šalių
socialinės ir ekonominės plėtros rodikliai, kurie daţnai įvairiose šalyse skaičiuojami skirtingai ir
nevieningomis metodikomis. Metodologinių priemonių ir gairių, vertinant pasienio regionų
ekonominę - socialinę plėtra nebuvimas, tampa viena iš kliūčių, kliudančių pasienio regionų
vystymosi realios esamos situacijos identifikavimą ir perspektyvų numatymą, kas yra būtina
sąlyga efektyvių pasienio regionų vystimąsi skatinančių sprendimų priėmimui.
Šios metodologinės gairės, kaip naudotis ekonominės ir socialinės bei verslo plėtros
modeliavimo programa (toliau Programa), parengtos įgyvendinant Lietuvos ir Latvijos
bendradarbiavimo per sieną programos 2007-2013 m. finansuojamą projektą „Regionų verslo
4
plėtros skatinimo metodologinių pagrindų kūrimas (LT-LV)“ (LV-LT/1.1/LLIII-152/2010), kurį
kartu įgyvendina Kauno technologijos, Klaipėdos ir Liepojos universitetai.
Šios metodologinės gairės yra tik vienas iš įgyvendintų projekto veiklų rezultatų (ţr. I
paveikslą).
Lietuvos ir
Latvijos
pasienio
regionų
verslo
augimą
skatinančių
veiksnių
nustatymo
metodika
WP 2: Verslo augimo modeliavimoprogramos kūrimas
WP 2.1.
Lietuvos ir
Latvijos
pasienio
regionų
verslo
augimą
skatinančių
veiksnių
nustatymo
metodika
WP 2.2.
Statistinės
pasienio
regionų
verslo
augimo ir
taikomų
verslo
augimą
skatinančių
priemonių
analizė
WP 2.3.
Verslo
augimo
modelia-
vimo
programos
sukūrimas
WP 3: Lietuvos-Latvijospasienio verslo augimo
skatinimo strategijos parengimas
WP 3.1.
Pasienio
regionų verslo
subjektų
poreikių
verslo augimą
skatinančioms
priemonėms
nustatymas
WP 3.2.
Lietuvos-
Latvijos
pasienio
verslo
augimo
skatinimo
strategijos
parengimas
WP 4: Viešojo ir verslosektoriaus mokymas
WP 4.1.
Metodinių
gairių
naudotis
verslo
augimo
modelia-
vimo
programa
parengimas
WP 4.2.
Mokymų
viešojo ir
verslo
sektoriaus
atstovams
organiza-
vimas
WP 5: Projektoviešinimas
WP 1: Projekto valdymas ir koordinavimas
Statistinė
pasienio
regionų
verslo
augimo ir
taikomų
verslo
augimą
skatinančių
priemonių
analizė
Verslo
augimo
modelia-
vimo
programa
Pasienio
regionų verslo
subjektų
poreikių
analizė verslo
augimą
skatinančioms
priemonėms
Lietuvos-
Latvijos
pasienio
verslo
augimo
skatinimo
strategija
Metodinės
gairės
kaip
naudotis
verslo
augimo
modelia-
vimo
programa
Mokymai
viešojo ir
verslo
sektoriaus
atstovams
I. pav. Programos vieta projekto įgyvendinime
Programa parengta remiantis Jurgitos Bruneckienės daktaro disertacija „Šalies regionų
konkurencingumo vertinimas regionų konkurencingumo indeksu“, kuri apginta 2008 m. Kauno
technologijos universitete, J. Bruneckienės su bendraautoriais parengtais straipsniais bei J.
Bruneckienės atliktais moksliniais tyrimais. Taip pat Programa parengta remiantis šiais tyrimais,
kurie buvo atlikti įgyvendinant projektą: Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų verslo augimą
skatinančių veiksnių nustatymo metodika, Statistinė pasienio regionų verslo augimo ir taikomų
verslo augimą skatinančių priemonių analizė, Pasienio regionų verslo subjektų poreikių analizė
verslo augimą skatinančioms priemonėms ir Lietuvos-Latvijos pasienio verslo augimo skatinimo
strategija. Pati Programa buvo pagrindas parengti šias metodines gaires.
5
Tikimasi, kad sukurti pasienio regionų plėtros skatinimo metodologiniai pagrindai prisidės
prie verslo plėtros, ekonominio socialinio bendradarbiavimo skatinimo ir socialinės – ekonominės
plėtros tarp Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono.
6
I. KONCEPCINIS POŢIŪRIS
I.1. PASIENIO REGIONO SAMPRATA
Pasienio regiono (angl. cross-border region) koncepcija įgauna vis didesnį reikšmingumą
politiniu ir akademiniu lygmenimis dėl šių makro-ekonominių prieţasčių:
a) augančio ekonominio bendradarbiavimo tarp šalių, sąlygoto didėjančio prekių, paslaugų,
ţmonių, kapitalo judėjimo ir kitų globalizacijos procesų;
b) šalių tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir bendrų politinės veiklos principų;
c) didėjančio dėmesio ir skiriamo finansavimo pasienio regionų bendradarbiavimo
iniciatyvoms skatinti.
Skirtingų sričių mokslininkai (pvz. geografija, ekonomika, sociologija, tarptautiniai ryšiai ir
politika, viešasis administravimas, regioniniai tyrimai) pasienio regioną įvardina skirtingai,
priklausomai nuo tyrimo tiklo, tačiau daugelis jų akcentuoja teritorinį vienetą, susidedantį iš
besiribojančių dviejų ar daugiau šalių teritorijų. Bruneckienė, Paleckienė (2012) pasienio regioną
apibrėţė kaip administracinį teritorinį vienetą, susidedantį iš besiribojančių dviejų ar daugiau šalių
teritorijų, turintį savo identitetą ir tam tikrų bendrų istorinių, kultūrinių ir socio-ekonominių
bruoţų, tačiau valdţios institucijos atstovauja skirtingų šalių poreikius bei politines-teisines
normas. Šis apibrėţimas į pasienio regioną leidţia ţiūrėti kaip į vientisą dviejų ar kelių šalių
regioną. Šio poţiūrio bus laikomasi visose metodinėse gairėse.
Šiose metodinėse gairėse Lietuvos-Latvijos pasienio regionas įvardinamas kaip vienas
regionas, susidedantis iš Klaipėdos (Lietuva) ir Kurţemės (Latvija) regionų. Atlikta mokslinės
literatūros, tyrimų ir įvairių strateginių dokumentų analizė leido išskirti Klaipėdos ir Kurţemės
regiono ypatumus (Bruneckienė, Paleckienė (2012)):
1. Nutolimas nuo potencialių ekonominių centrų ir rinkų. Dalis Lietuvos ir Latvijos pasienio
seniūnijų yra netoli ekonominių centrų (Klaipėda, Liepoja), tačiau yra seniūnijų, nutolusių nuo
apskričių centrų daugiau, ir tai nėra palanki tolygios ūkio plėtros regionuose aplinkybė.
2. Gyvenviečių tinklas Lietuvos pasienyje su Latvija yra geriau išplėtotas nei Latvijos
teritorijoje, kas rodo netolygų rinkos dydţių pasiskirstymą.
3. Geodemografinė padėtis ir jos tendencijos pasienio regionuose prastesnės nei šalių
ekonominiuose centruose. Gyventojų skaičius, struktūra bei išsilavinimas, charakterizuojantys
ţmogiškuosius verslo plėtros išteklius, daţniausiai nesudaro palankių verslo raidos sąlygų.
7
Daugelyje teritorijų gyventojų tankumas labai maţas ir toliau maţėja. Amţiaus struktūra ir
išsilavinimas taip pat nėra palankūs ūkio plėtrai.
4. Gamtinės aplinkos sąlygos pasienio regione taip pat nėra itin palankios tarpvalstybiniams
ekonominiams ryšiams plėtoti. Šiam regionui būdingas tankus saugomų teritorijų, vandens
telkinių skaičius, pajūrio apsaugos reikalavimai, kas gali trukdyti plėsti komunikacijų,
gyvenviečių tinklą. Antra vertus, tai sukuria palankias bendradarbiavimo sąlygas gamtosaugos ir
turizmo bei rekreacijos srityse.
5. Kultūriniai ir kalbos skirtumai.
6. Lietuvos ir Latvijos pasienyje vietinių subjektų ekonominis bendradarbiavimas
nepakankamai išplėtotas (ypač nagrinėjant ekonominius ryšius iš Latvijos į Lietuvą), o tai
nesukuria agregacijos efekto – kai jau išplėtotas bendradarbiavimas sukuria naujas
bendradarbiavimo galimybes ir stiprina jau esančius bendradarbiavimo tinklus. Daugiausiai tai
susiję su verslo struktūra - gamybos pramonė šiuose pasienio regionuose nepakankamai išplėtota,
daugiausia dominuoja paslaugos ir prekyba.
7. Pasienio regionų verslininkų ekonominių pajėgumų skirtumai. Agresyvesnę ekonominės
integracijos strategija taikoma verslininkų iš Lietuvos pusės.
Identifikuotų Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ypatumų ir aplinkybių įkomponavimas į
pasienio regiono plėtros vertinimo metodologinių pagrindų kūrimą suteiks jiems specifiškumo ir
padidins praktinio taikomumo galimybes.
I.2. REGIONŲ PLĖTROS SAMPRATA
Regionų plėtros problematika tapo ypač populiari Lietuvos ir Latvijos mokslininkų tarpe,
šalims tapus Europos Sąjungos narėmis ir pradedant intensyviai įsisavinti ES struktūrinių fondų
paramą.
Regionų plėtros problemas ir aspektus analizavo tiek Lietuvos (Baleţentis, Baleţentis,
Valkauskas, 2010, Kilijonienė ir kt., 2010, Kilijoniene, Simanaviciene, 2009, 2008, Svetikas,
Dzemyda, 2009 a, 2009 b, Ginevicius, Podvezko, 2009, Snieška, Bruneckienė, 2009, Melnikas,
2008, Mačys, 2005, Dokurnevič, Bagdzevičienė, 2002), tiek ir Latvijos (Vesperis, 2010, Latvijos
Valstybinė regioninė plėtros agentūra, 2009, Karnitis, Kucinskis, 2009, Vanags, Vilka, 2006,
Vaidere ir kiti, 2006, Vanags ir kiti, 2005) mokslininkai. Skirtingi mokslininkai regiono plėtros
sąvoką įvardino skirtingai, priklausomai nuo tyrimo tiklo, tačiau daugelis jų akcentavo socialinių
ekonominių dimensijų kitimą laiko atţvilgiu.
8
Bruneckienė, Krušinskas (2011) regionų plėtrą ar vystymąsi įvardino kaip regiono
ekonominės ir socialinės būklės gyvybingumo ir patrauklumo kitimą kiekybiniu ir kokybiniu
aspektu. Šio apibrėţimo taikymas leidţia į regionų plėtrą ţiūrėti kaip į ciklinį procesą, kurio metu
rezultatas virsta indėliu, vėliau lemiančiu rezultatą. Pastarojo poţiūrio bus laikomasi visose
metodinėse gairėse.
I.3. REGIONŲ PLĖTROS IR VERSLO PLĖTROS TARPUSAVIO RYŠYS
Analizuojant regionų plėtros ir verslo plėtros tarpusavio ryšį nustatyta, kad yra tiesioginis
ryšys tarp šių dimensijų. Tyrimai parodė (Dumčiuvienė ir kt., 2011), kad regioninė politika,
nukreipta į regionų plėtros skatinimą, daro tiesioginę įtaką verslo plėtrai regione: jei
įgyvendinama regioninė politika yra neefektyvi, regionas praras ekonominę socialinę poziciją
prieš kitus regionus ir pritrauks į regioną maţiau investicijų, ţmogiškojo kapitalo, naujų
technologijų ir t.t., ir tokiu būdu stabdys verslo plėtrą. Taigi, regionų plėtra susijusi su verslo
plėtra šiais dviem aspektais: pačių įmonių konkurencingumu ir sąlygų joms tapti ir išlikti
konkurencingomis tiek vietos, tiek tarptautiniu mastu, sudarymu.
I.4. REGIONŲ PLĖTROS NETOLYGUMAI: SAMPRATA, PRIEŢASTYS IR
PASEKMĖS
Tiek uţsienio, tiek ir lietuvių bei latvių autorių moksliniuose darbuose vis daţniau
nagrinėjama regioninė diferenciacija, bandoma nustatyti regionų ekonominių ir socialinių ir
aplinkos būklės skirtumų ir netolygumų atsiradimo prieţastis, ieškoma būdų didinti sanglaudą
tarp regionų. Skirtingi mokslininkai regionų plėtros netolygumus įvardino skirtingai, priklausomai
nuo tyrimo tikslo, tačiau daugelis jų akcentavo socialinių ekonominių dimensijų palyginamuosius
skirtumus.
Bruneckienė, Krušinskas (2011) regionų plėtros netolygumus įvardino kaip regionų
ekonominės ir socialinės būklės gyvybingumo ir patrauklumo skirtumus kiekybiniu ir kokybiniu
aspektu, tarpusavyje lyginant skirtingus regionus. Regionų plėtros netolygumų, regioninės
diferencijacijos sąvokos sutapatinamos. Šio poţiūrio bus laikomasi visose metodinėse gairėse.
Tyrimai parodė, kad regionų plėtros skirtumai, kaip mokslinis objektas, yra gana
problemiškas, o jų vertinimas yra sudėtingas procesas. Sudėtingumas pasireiškia ypač tada, kai
vertinamos visos Europos Sąjungos mastu nedidelio regiono (pvz. visa Lietuva ir Latvija)
struktūrinės dalys (pvz. apskritys ar savivaldybės), kuriose išsivystymo netolygumai dideli, o
ekonominiai modeliai, tinkami tik dideliems regionams, sunkiai pritaikomi. Todėl akademinėje
9
visuomenėje nėra susiformavusi vieninga regionų plėtros ir netolygumų vertinimo metodologija ir
skirtingi mokslininkai regionų plėtros ir netolygumų koncepciją interpretuoja ir vertinimą
modeliuoja įvairiai.
Regionų plėtros skirtumai mokslinėje literatūroje buvo nagrinėjami nuolatos: tiek įvairiose
ekonominės minties teorijose, tiek ir šiuolaikiniuose tyrimuose. Tradiciškai netolygumai
regionuose aiškinti remiantis natūralių išteklių skirtumais, gamybos veiksniais, infrastruktūra ar
technologija. Šių dienų mokslininkai daug dėmesio skiria aglomeracijos, kumuliatyvumo bei
globalizacijos procesams, kurie didele dalimi lemia skirtumų tarp regionų atsiradimą bei didėjimą.
Mokslinėje literatūroje regionų plėtra ir netolygumai analizuojami įvairiais aspektais.
Sorensen (2000) šią problematiką analizavo dvejopai: nelygybės (kaip skirtingas gerovės lygis
tarp teritorijų) ir skirtumų ekonominėse ir socialinėse struktūrose. Novotny (2007) regioninę
nelygybę analizavo pajamų lygiu, o Rengansamy (2009) - ne tik pajamų ar gamybos lygiu, bet ir
galimybėmis regione gauti paslaugas, įsidarbinti. Kasinskaitė (2005) šalių ir regionų skirtumus
grindė informacijos ir komunikacijos technologijų plėtra ir naudojimu skirtingose socialinės,
ekonominės veiklos srityse. Dokurnevič, Bagdzevičienė (2002) nelygybę aiškino Maslou poreikių
hierarchija: ţemiau arba skurdo ribos lygyje, gerovė susiveda į individualius siekius patenkinti
pagrindinius poreikius. Kuo arčiau ţmonės poreikių piramidės viršūnės, tuo svarbesnė tampa
darbo kokybė, individualus saugumas, laisvalaikio galimybės, socialinis dalyvavimas ir
pasitenkinimas.
Mokslininkai nurodo įvairias regionų ekonominių, socialinių ir aplinkos būklės netolygumų
prieţastis. Vieni įvardina regiono geografines ir fiziografines savybes, istorijos ir kultūros patirtį,
kiti - nepakankamą plėtros procesų koordinavimą, treti (Šidlauskienė (2000)) laisvąją
konkurenciją, kuri nepajėgi išlyginti regionų išsivystymo skirtumų. Armstrong, Taylor (2004)
išskyrė šias regionų pagrindinių skirtumų atsiradimo prieţastis: gamtines - klimatines gyvenimo ir
verslo sąlygas; gamtinių išteklių kiekius, kokybę ir jų panaudojimo kryptis; regiono statusą ir
geografinę padėtį; gamybos struktūrą, inovacijų įdiegimo laiką; aglomeraciją; technologinės
plėtros lygį; demografinius skirtumus; verslo sąlygas; politinius ir institucinius veiksnius;
socialinius - kultūrinius veiksnius.
Kaip teigia Smaho (2010), yra plačiai pripaţįstama, kad ţinios vaidina vis didesnį vaidmenį
pasaulio ekonominio vystymosi kontekste, o taip pat ir regionų plėtroje. Remiantis klasikinėmis
teorijomis, gamtiniai ištekliai, geografinė vietovė, kur įsikūrusios įmonės, rinkos vystymuisi daro
didţiausią įtaką dėl maţesnių transportavimo kaštų, kultūrinio bei socialinio savitumo veiksnių,
kurie formuoja regiono ekonominį potencialą. Mokslininkai sutaria, jog regionų konkurencinius
pranašumus iš esmės nulemia gamtiniai ištekliai, ţinios ir technologijos yra tik papildomi
10
faktoriai vertinami kaip darbo našumo didinimo priemonės. Todėl neo-klasikinės ekonomikos
augimo teorijos autoriai teigia, kad tarpregioniniai skirtumai atsirado ne dėl skirtingo regionų
ţinių lygio, tačiau dėl minimų skirtumų tarp regionų. Tačiau globalizacijos procesai ekonominį
našumą perkėlė į universalų lygį, kuriame galima siekti rezultato pasitelkiant išteklius esančius ne
tik atskiruose regionuose, tačiau skirtinguose kontinentuose. Gamyba tapo nesudėtingai
„perkeliama“, o ţinios prieinamos bei perduodamos globaliai. Todėl, atsiţvelgiant į dabartines
tendencijas, galima teigti, jog regionų vystymosi skirtumai negalėtų būti tiesiogiai paaiškinami
„netolygiu“ ţinių pasiskirstymu ar koncentracija centriniuose šalies regionuose lyginant su
pasienio regionais. Regioninio vystymosi skirtumų prieţastys gali būti įvardinamos kaip
netolygus gamybos veiksnių pasiskirstymas šalyse (kapitalo, darbo jėgos, gamtinių išteklių
logistikos koncentracija). Tačiau, taip pat pripaţįstama, kad fizinė ţinių prieinamumo stoka gali
sąlygoti regiono vystymosi atskirtį. Taip yra todėl, kad naujos ţinios, bei jų įsisavinimas yra
kritiškai svarbus inovacijų plėtrai, o ţinių pasklidimas regionuose daţnai priklauso nuo sukurtos
regione institucinės sistemos. Tokie veiksniai lemia, kad vieni regionai kuria ţinias savo
ekonominio vystymosi uţtikrinimui, kiti yra priversti jas „importuoti“. Ţinių kūrimas regionuose,
taip pat kaip ir ţinių įsisavinimo pajėgumas priklauso nuo ţmonių kapitalo, institucinės aplinkos
bei kolektyvinio mokymosi procesų.
Visi mokslininkai sutaria, kad regioninius skirtumus būtina maţinti, nes (McKay (2002)):
didėjanti nelygybė reiškia didesnį tiek absoliutų, tiek santykinį nepriteklių; regionai, kuriose yra
didesnė nelygybė, pasiekia ţemesnį ekonominio augimo lygį; nelygybė sukelia nusikaltimus,
socialinius neramumus, stiprius konfliktus; labai svarbus lygybės etinis klausimas tarp individų,
nors nesutariama, kokia lygybė turėtų būti (galimybių ar rezultatų). Ekonomiškai stipresniuose
regionuose greitesnė kapitalo apyvarta ir pelningumas, sukuriama daugiau palankesnių sąlygų tiek
investuotojams, tiek ir darbuotojams įsidarbinti ir gyventi bei didesnei pridėtinei vertei gauti,
inovacijoms diegti. Ekonomiškai silpni regionai dėl savo nepatrauklumo, susiduria su aukštu
nedarbo lygiu, maţomis gyventojų pajamomis ir silpna perkamąja galia ir tampa verslui dar labiau
nepatrauklūs. Tai uţkerta kelią reikalingų prielaidų situacijai regione pakeisti ir skatina
gyventojus emigruoti iš jo. To pasekoje dar labiau didėja tiek ekonominiai, tiek ir socialiniai ir
aplinkos būklės skirtumai tarp tos pačios šalies regionų.
Siekiant maţinti regioninius skirtumus, ne visada rinka ir laisvoji konkurencija sugeba tai
padaryti, todėl vyriausybė įgyvendina regioninę politiką, kuria siekiama įvairiomis priemonėmis
(tame tarpe ir finansinėmis) spręsti ekonominės, socialinės ir aplinkos būklės plėtros netolygumo
šalyje problemas, sutelkti gamybinius išteklius maţiau išsivysčiusiuose regionuose bei sumaţinti
verslų ir ţmogiškojo kapitalo skverbimąsi į perpildytus regionus.
11
I.5. REGIONŲ PLĖTRA IR PASIENIO REGIONAI
Visuotinai pripaţįstama, jog šalies pasienio regionai, nutolę nuo šalies centrinių regionų,
dažnai būna ekonomiškai „atitolę“, lėtesnio vystymosi teritorijomis. Mokslininkai nurodo
įvairias pasienio regionų ekonominių-socialinių netolygumų prieţastis, tiek sąlygotas visos šalies
mastu (plačiau apie jas - I.4 skyrelyje), tiek ir identifikuojant specifines. Van Gorp (2009) tyrimai
atskleidţia, jog Europos vidinės sienos vis dar susiduria su lėtos plėtros problemomis,
sąlygojančiomis struktūrinius vystymosi netolygumus lyginant su ne-pasienio regionais.
Prieţastimis mokslininkas įvardino ţemą darbo jėgos mobilumą, kultūrinius ir kalbos barjerus,
ţmonių socialinius ryšius su šeima ir draugais. Darbo jėgos mobilumą riboja ir ţema mokesčių ar
socialinės apsaugos sistemų integracija. Papildomai autorius išskyrė informacijos stokos
problemas bei įvairius prietarus. Moritz ir Groger (2007) kaip svarbiausius pasienio regionų
vystymosi veiksnius išskyrė darbo uţmokesčio netolygumus ir augančią kvalifikuotų darbuotojų
paklausą, kuriems turi įtakos ir technologinis progresas. Niebuhr, Stiller (2002), Mayer, Combes,
Lafourcade (2002) pabrėţė atstumo veiksnį, teigdami, kad valstybių sienos ţenkliai sumaţina
prekybos mastus, o vienodo išsivystymo ar panašiai nutolę regionai pastebimai labiau
bendradarbiauja kuomet jų neskiria valstybinės sienos. Prieţastis, kodėl atstumas yra viena iš
prieţasčių ribojančių prekybą tarp regionų - perveţimo ir laiko sąnaudos, kurios gali sąlygoti ir
papildomas išlaidas jei produktai turi ribotą galiojimo laiką arba praranda vertę per labai trumpą
laikotarpį. Be to, atstumas tarp šalių taip pat koreliuoja su kultūrinių ir informacinių ryšių
stiprumu. Prekybą tarp skirtingų šalių regionų taip pat gali riboti prekybiniai barjerai susiję su
skirtingais mokesčių tarifais arba savo gamintojų protegavimu. Skirtingos valiutos ir valiutos
keitimo išlaidos, gyventojų palankumas savos šalies gamintojų produkcijai yra prekybą
ribojančiais veiksniais. Informaciniai barjerai taip pat gali sudaryti keblumų vartotojams gauti
informaciją apie gretimos šalies gamintojų produktus bei teikiamas paslaugas, o savo ruoţtu, dėl
tos pačios prieţasties kaimyninės šalies gamintojai gali stokoti informacijos apie gretimo regiono
vartotojų skonio įpročius ar maţmeninės prekybos tinklų veiklą. Tačiau kai kurie tyrėjai teigia,
jog jeigu pasienio regiono efektas yra sąlygotas išimtinai prigimtinių veiksnių, tokių kaip skonio
skirtumai ar vietinės paklausos ir pasiūlos preferencija, tobula integracija be jokio šalies sienos
efekto, ko gero yra negalima. Kai kurių tarpregioninės šalių integracijos tyrėjų nuomone, svarbiu
investuotojams argumentu regione, o taip pat augimo stimuliatoriumi, yra jo pasiekiamumas, t.y.
susisiekimo infrastruktūra. Vietos pranašumu yra ir didelis rinkos potencialas susijęs su gyventojų
populiacija, kuri paprastai koncentruojasi ekonominiuose centruose, o tolstant nuo jų sąlyginai
maţėja ir „atlyginimo“ lygis, bei tuo pačiu paklausa. Development of regions in Latvia (2009)
12
pabrėţia, kad maţdaug 2 km pločio teritorija šalia valstybės sienos, t.y. pasienio zona, taip pat turi
didelės įtakos pasienio regiono ekonominiam ir socialiniam vystimuisi. Paprastai šios teritorijos
pasiţymi tam tikrais asmeninės laisvės, ekonominės veiklos apribojimais (statybos, kelių
infrastruktūros plėtros, verslumo, naujų įmonių kūrimo). Plėtros prasme, pasienio zona tampa tam
tikromis kliūtimis socialinei-ekonominei plėtrai skatinti bei tiesiogiai veikia susijusias teritorijas,
gyventojus ir infrastruktūros tinklą. Taigi, bet kokia veikla pasienio regione yra apribota tam tikrų
erdvinių, socialinių, ekonominių, kultūrinių, politinių ir institucinių ypatumų.
Mokslinėje literatūroje ir strateginiuose Europos Sąjungos bei atskirų šalių ir regionų
dokumentuose pritariama, kad ekonominius-socialinius skirtumus tiek tarp tos pačios, tiek tarp
skirtingų šalių būtina maţinti. Tyrimuose (Perkmann 2007, 2005, 2003, Gabbe, 2006)
pabrėţiama, kad skirtingų šalių pasienio regionų aktyvus ekonominis ir socialinis
bendradarbiavimas gali būti sėkminga priemonė, leidžianti suaktyvinti socio-ekonominį
gyvenimą šiuose regionuose, sėkmingai išnaudoti pasienio regiono potencialą ir paversti šį
regioną ekonominio augimo centru (ţr. I.5.1. pav.).
KURŢEMĖS
REGIONAS
LATVIJOS EKONOMINĖ ERDVĖ
KLAIPĖDOS
REGIONAS
VILNIAUS
(SOSTINĖS)
REGIONAS
KITI
REGIONAI
LIETUVOS EKONOMINĖ ERDVĖ
RYGOS
(SOSTINĖS)
REGIONAS
KAUNO
REGIONAS
LIETUVOS-LATVIJOS SIENA
REGIONŲ EKONOMINIS BENDRADARBIAVIMAS
KITI
REGIONAI
I.5.1. pav. Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų ekonominis bendradarbiavimas
Be to, įformintas pasienio regionų bendradarbiavimas suteikia daugiau galios bei galimybių
vietos ir regionų valdţios institucijoms dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose, sukuria tam
13
tikrą naują (multi) valdymo lygį visoje nacionalinėje ir Europos institucijų sistemoje. Pirmą kartą
pasienio regiono bendradarbiavimo sąvoka buvo paminėta 1950 m., o įsitvirtino 1958 m.,
susikūrus pirmajam tarpvalstybiniam regionui Olandijos – Vokietijos pasienyje tarp "Ems Dollart
Region" šiaurėje, „Euregio Rhein-Wall" ir „Euregio Rhein-Maas-Nord ". Nuo to laiko pasienio
regiono bendradarbiavimo idėja sparčiai paplito visoje Europoje. Šiandien skaičiuojama apie 70
veikiančių pasienio regionų Europoje, kurie skiriasi vienas nuo kito savo teritorija, dydţiu,
veikimo galimybėmis, valdymo lygiais, tačiau visus juos apjungia tam tikras tarpvalstybinio
bendradarbiavimo siekis.
Niebuhr ir Stiller (2002) teigė, kad prekybos liberalizavimas ir verslo bendradarbiavimas
gali daryti stiprų poveikį pasienio regionų ekonominei socialinei plėtrai. Remiantis tradiciniais ir
moderniaisiais prekybos teorijos modeliais, prekybos trikdţių šalinimas skatina specializavimosi
tam tikroje srityje siekius. To pasekoje, ekonominiai pokyčiai šalyje sąlygoja produktyvumo
veiksnių persiskirstymą tarp tos pačios šalies ekonominių sektorių. Toje pačioje šalyje
produktyvumą sąlygojantys veiksniai yra visiškai mobilūs, tuo tarpu pasienio regione tarp dviejų
atskirų šalių regionų jie gali būti visiškai nemobiliais. Vertinant prekybos barjerus galima išskirti
regionus besiribojančius su jūra ir turinčius uostus, kurie uţtikrina maţesnes išlaidas pateikimui į
uţsienio rinkas, lyginant su įprastomis transportavimo sausuma išlaidomis.
Siekiant skatinti regionų plėtrą ir maţinti regioninius skirtumus ne tik tarp tos pačios šalies,
bet ir skirtingų šalių regionų, reikalingas kantrus ir nuoseklus tiek valdţios, verslo ir mokslo
institucijų, tiek ir atskirų bendruomenių darbas, kuriant pasienio regionų bendradarbiavimą
skatinančias priemones bei iniciatyvas. Pasienio regionams, nutolusiems nuo centrinių, kaip
taisyklė labiau išsivysčiusių šalies regionų, siekiant tvaraus ekonominio vystymosi, be socialinių,
kultūrinių ar politinių institucinės sistemos buvimo sąlygų, labai svarbios tampa ţinių kūrimo ar
adaptavimo uţtikrinimo sąlygos. Pasienio regionai, kurie maţų maţiausiai turi savo kultūrinio
identiteto skirtumus, gali sukurti bendrą ţinių erdvę ir ja naudotis. Įvairios sąveikos priemonės ir
formos, kartojant jas tarp skirtingų regionų institucijų ar bendradarbiausiančių organizacijų,
leidţia vystytis nuolatiniams kontaktams, bendravimo įpročiams bei kitiems ţinių kultūros
elementams. Pastarieji, palaipsniui infiltruojasi į neformalų tarpinstitucinį bendravimą, o vėliau
gali tapti neatsiejama formalaus bendradarbiavimo dalimi. Tokiu būdu ţinių kultūros skatinimas
leidţia maţinti regionų atskirtį, įtakotą valstybės sienų.
Viena iš priemonių, prisidedančių prie pasienio regionų plėtros skatinimo – metodologinės
gairės, leidţiančios unifikuotai įvertinti pasienio regiono ekonominę - socialinę plėtrą. Jei
valdţios institucijos ar kitos suinteresuotos pusės neturės metodologinės priemonės, skirtos
pasienio regiono plėtros problematikai analizuoti bei padedančios priimti strateginius šios srities
14
problemų sprendimus, ne visada bus galima pagrįsti ketinamus įgyvendinti regioninės plėtros
stiprinimo sprendimus, iškils neteisingų plėtros krypčių pasirinkimo ir su tuo susijusių problemų
pavojus. Be to, jei nebus nuolatos vertinama ir analizuojama pasienio regionų ekonominės ir
socialinės plėtros situacija, ji negalės būti sustiprinta, nes nebus galima palyginti plėtros pokyčio
laiko aspektu, o tai trukdys įvertinti priimtų sprendimų efektyvumą.
I.6. REGIONŲ PLĖTRĄ APIBŪDINANTYS RODIKLIAI LIETUVOJE IR
LATVIJOJE
Mokslinėje literatūroje daţnai sutinkami tyrimai, apimantys regionų socialinio ir
ekonominio vystymosi problematiką, o regionų plėtros ir netolygumams vertinti naudojami
įvairūs metodai ir rodikliai. Mokslinėje literatūroje pasigendama platesnio akademinio poţiūrio ir
analizės apie šalies regionų plėtros metodų pritaikymo pasienio regionų ekonominio-socialinio
vystimuisi vertinti galimybes ir praktinį taikomumą. Taip pat nėra susiformavusi vieninga
nuomonė dėl pasienio regionų, kurį sudaro skirtingų šalių regionai, ekonominę ir socialinę plėtrą
apibūdinančių rodiklių parinkimo. Regionų plėtros vertinimo metodikų, taikomų Lietuvoje ir
Latvijoje, analizė leis sudaryti metodologinius pagrindus šių šalių pasienio regionų plėtrai vertinti.
Regionų plėtros problemas ir aspektus analizavusių mokslininkų iš Lietuvos (Baleţentis,
Baleţentis, Valkauskas, 2010, Kilijonienė ir kt., 2010, Kilijoniene, Simanaviciene, 2009, 2008,
Svetikas, Dzemyda, 2009 a, 2009 b, Ginevicius, Podvezko, 2009, Snieška, Bruneckienė, 2009,
Melnikas, 2008, Mačys, 2005, Dokurnevič, Bagdzevičienė, 2002) ir Latvijos (Vesperis, 2010,
Latvijos Valstybinė regioninė plėtros agentūra, 2009, Karnitis, Kucinskis, 2009, Vanags, Vilka,
2006, Vaidere ir kiti, 2006, Vanags ir kiti, 2005) darbų analizė leidţia teigti, kad tiek Lietuvoje,
tiek ir Latvijoje regionų plėtrai įvertinti naudojami iš esmės panašūs rodikliai, tik skiriasi jų
detalizacija. Pabrėţtina, kad nors skirtingi autoriai naudoja skirtingą kiekį rodiklių, tačiau visi jų
siekia regionų plėtrą vertinti naudodami makroekonominius rodiklius (nedarbo lygį, uţimtumą,
gyventojų pajamas, bendrąjį vidaus produktą), ekonominės plėtros komponentus (viešąją fizinę
(ekonominę ir socialinę) infrastruktūrą, darbo jėgos potencialą ir kokybę, technologijų paplitimą,
finansinius ir fizinius išteklius), parinkti kitus įvairius politinę, socialinę, finansinę, aplinkos
būklę, atskirą ūkio šaką ar įmonių veiklą apibūdinančius rodiklius.
Simanavičienė ir kt. (2010) regionų socialinei ir ekonominei plėtrai įvertinti išskyrė 37
rodiklius, sugrupuotus į 15 pogrupių ir 3 grupes. Ginevičius, Podvezko (2009) išskyrė 87 regionų
ekonominę ir socialinę plėtrą apibūdinančius rodiklius, sugrupuotus į 24 grupes. Lietuvos
statistikos departamentas išskyrė 43 pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius.
15
Lietuvos Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (2003) yra išskirtas rodiklių sąrašas,
suderintas su ES dokumentuose siūlomais rodikliais ir Lietuvos nacionaline specifika. Rodikliai
sugrupuoti pagal 3 pagrindinius darnaus vystymosi sektorius - aplinkos būklė, ekonominis
vystymasis ir socialinis vystymasis. Atskirai pateikiami regionų vystymosi rodikliai, atspindintys
situaciją smulkesniuose administraciniuose teritorijos vienetuose.
Vesperis (2010) pabrėţė, kad šalių plėtros palyginimui turėtų būti naudojami ir indeksai.
Vienas iš jų - ţmogiškųjų išteklių vystymosi indeksas, apimantis šiuos pagrindinius veiksnius:
tikėtiną gyvenimo trukmę, išsilavinimo ir ţinių lygį bei BVP tūkstančiui gyventojų. Autorius
nurodo, kad 2010 m. Latvijos Respublikos Parlamentas patvirtino Tolygios plėtros strategiją iki
2030 m., kurioje išskyrė strateginius rodiklius plėtros procesams vertinti: globalinis
konkurencingumo indeksas, ţmogiškųjų išteklių plėtros indeksas, Gini indeksas. Mokslininkas
taip pat pastebi, kad Latvijos vyriausybės 2004 m. patvirtintose Regioninės politikos gairėse
didelis dėmesys teikiamas nepakankamai išsivysčiusiems regionams, kurių plėtrą reikia spartinti
ir šių regionų paţangos vertinimas atliekamas naudojant šiuos rodiklius: BVP tūkstančiui
gyventojų, nedarbo lygis, prekybos įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nefinansinių
investicijų apimtis, valstybės pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio tenkančios vienam
gyventojui, teritorinis išsivystymo indeksas. Remiantis atlikta mokslinių straipsnių analize,
Vesperis (2010) išskyrė pagrindinių rodiklių komplektą, leidţiantį įvertinti regionų plėtrą: 1)
nedarbo lygis; 2) uţimtumo lygis; 3) individualių prekybininkų ir komercinių įmonių skaičius
1000 gyventojų; 4) pajamų mokesčių dydis, tenkantis vienam gyventojui; 5) gyventojų skaičiaus
pokytis; 6) jaunų (15-30 m.) gyventojų dalis; 7) gimstamumo lygis (gimusiųjų skaičius, tenkantis
1000 gyventojų). Latvijos Valstybinė regioninė plėtros agentūra (2009) taikė teritorinį
išsivystymo indeksą, kurį skirtingomis proporcijomis sudarė šie rodikliai: BVP, tenkantis vienam
gyventojui, nedarbo lygis, gyventojų pajamų mokesčio vidurkis vienam gyventojui, Nefinansinių
investicijų vidurkis vienam gyventojui per metus, Demografinis spaudimas, Veikiančių įmonių
skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, Gyventojų tankumas, Teritorijos patrauklumo indeksas
(nuolatinių gyventojų pokytis per paskutinius 5 metus), pastatyta būstų 100 gyventojų per
pastaruosius 10 metų.
Siekiant įvertinti pasienio regionų ekonominę ir socialinę plėtrą, svarbu vertinti pagal
unifikuotą metodiką ir parinkti vienodus ekonominę ir socialinę plėtrą apibūdinančius rodiklius.
16
II. PRINCIPINĖ REGIONŲ PLĖTROS VERTINIMO SCHEMA IR
METODOLOGINĖS GAIRĖS
II.1. LIETUVOS IR LATVIJOS PASIENIO REGIONO PLĖTROS VERTINIMO
SCHEMA IR RODIKLIAI
Mokslinėje literatūroje išskiriami įvairūs modeliai šalių ekonominei plėtrai ir verslo plėtraii
nagrinėti: M. Porter „Nacionalinio deimanto“, Rugman, D‘Cruz ir Verbeke „Dvigubo deimanto“,
Cho „Devynių veiksnių“, Martin „Regionų konkurencingumo skrybėlės“, Lengyel „Regionų
konkurencingumo piramidė“, De Vet „Regionų konkurencingumo medţio“, Rutkausko
„Šalies/regiono darnaus konkurencingumo“, Gardiner, Martin, Tyler „Regiono konkurencingumo
piramidės“, Begg „Regiono konkurencingumo labirinto“ ir kt. Apie šių modelių teorinį ir praktinį
taikomumą vertinant regionų konkurencingumą ir tuo pačiu plėtrą buvo plačiau nagrinėta
straipsniuose (Snieška, Bruneckienė, 2009, Simanavičienė ir kt., 2007). Nors analizuoti modeliai
yra teoriškai ir empiriškai pagrįsti, tačiau jie neskirti nagrinėti pasienio regionų plėtrai.
Pripaţįstama nagrinėtų modelių didelė įtaka pasienio regionų plėtros vertinimo procesui, tačiau
pabrėţiama, kad pasienio regionų specifika neleidţia tiesiogiai adaptuoti bendrųjų modelių, ypač
tų, kurie buvo kuriami nagrinėti didelių ir ekonomiškai išsivysčiusių šalių konkurencingumui ir
plėtrai vertinti. Mokslininkų ir praktikų diskusijose sutariama, jog M. Porterio modelio taikymo
galimybės pasienio regiono ekonominei-socialinei plėtros ir verslo plėtros analizei atlikti yra
didţiausios, adaptuojant jį pasienio regiono specifikai. Suformuotas Lietuvos ir Latvijos pasienio
regiono ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo modelis pateiktas II.1.1.
paveiksle.
17
LATVIJOS EKONOMINĖ
ERDVĖ
LIETUVOS EKONOMINĖ
ERDVĖ
LIETUVOS-LATVIJOS SIENA
KLAIPĖDOS REGIONAS
VEIKLOS SĄLYGOS:
- ŢMONIŠKIEJI IŠTEKLIAI- ŢINIŲ IŠTEKLIAI- KAPITALAS(INVESTICINISPATRAUKLUMAS)- INŢINERINĖ IR SOCIALINĖINFRASTRUKTŪRA
PAKLAUSOS SĄLYGOS:
- VIETINĖS RINKOS
PAKLAUSA
- IŠORINĖS RINKOS
PAKLAUSA (EKSPORTAS,
TURIZMAS)
ĮMONIŲ
KONKURENCINGUMAS:
- ĮMONIŲ NAŠUMAS IR
KONKURAVIMO
STRATEGIJOS
- VERSLO STRUKTŪRA
PASIENIO REGIONO
IŠORINĖ APLINKA:
- MAKROEKONOMINĖ
APLINKA
- POLITINĖ IR TEISINĖ
APLINKA
- TECHNOLOGINĖ IR
MOKSLINĖ APLINKA
VEIKLOS SĄLYGOS:
- ŢMONIŠKIEJI IŠTEKLIAI- ŢINIŲ IŠTEKLIAI- KAPITALAS(INVESTICINISPATRAUKLUMAS)- INŢINERINĖ IR SOCIALINĖINFRASTRUKTŪRA
PAKLAUSOS SĄLYGOS:
- VIETINĖS RINKOS
PAKLAUSA
- IŠORINĖS RINKOS
PAKLAUSA (EKSPORTAS,
TURIZMAS)
ĮMONIŲ
KONKURENCINGUMAS:
- ĮMONIŲ NAŠUMAS IR
KONKURAVIMO
STRATEGIJOS
- VERSLO STRUKTŪRA
PASIENIO REGIONO
IŠORINĖ APLINKA:
- MAKROEKONOMINĖ
APLINKA
- POLITINĖ IR TEISINĖ
APLINKA
- TECHNOLOGINĖ IR
MOKSLINĖ APLINKA
KURŢEMĖS REGIONAS
II.1.1. pav. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros
vertinimo modelis
(Bruneckienė, Paleckienė (2012))
Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominei ir socialinei plėtrai ir verslo plėtrai vertinti
išskirti veiksniai, sugrupuoti į keturias grupes: veiklos sąlygas; paklausos sąlygas; įmonių
konkurencingumą; pasienio regiono išorines sąlygas. Veiklos sąlygas apibūdinantys veiksniai
skirstomi į ţmoniškuosius ir ţinių išteklius, kapitalą (investicinis patrauklumas), inţinerinę ir
socialinę infrastruktūrą. Paklausos sąlygas apibrėţiantys veiksniai skirstomi į vietinės ir išorinės
rinkos paklausą. Įmonių konkurencingumą regione apibūdinantys veiksniai išskirti į įmonių
našumo ir konkuravimo strategijos bei verslo struktūros grupes. Pasienio regiono išorinės
(Lietuvos ir Latvijos) aplinkos veiksniai grupuojami į makroekonominę, politinę-teisinę,
technologinę ir mokslinę aplinkas.
Siekiant statistiškai reikšmingai vertinti pasienio regiono ekonominę-socialinė plėtrą ir
verslo plėtrą, svarbu jį nagrinėti vieninga rodiklių sistema. Pabrėţtina, kad pagrindinė problema,
parenkant pasienio regiono plėtrą atvaizduojančius rodiklius – skirtingų šalių (Lietuvos ir
Latvijos) oficialių statistinių tų pačių duomenų gavimo ribotos galimybės ir tų pačių duomenų
skaičiavimo metodikų skirtumai tarp valstybių. Parenkat Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų
ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo rodiklių kompleksą, atsiţvelgiant į
suformuotą modelį, pirmiausia buvo identifikuoti 58 Lietuvos regioniniu mastu prieinami ir
Klaipėdos regiono plėtrą galintys atspindėti rodikliai. Sekančiu etapu buvo palygintos šių rodiklių
gavimo galimybės Latvijos regioniniu mastu ir suformuota unifikuota Lietuvos ir Latvijos
pasienio regiono ekonominę ir socialinę plėtrą bei verslo plėtrą apibūdinančių 46 rodiklių sistema
18
(ţr. II.1.1.-II.1.4 lenteles). Pabrėţtina, kad regiono plėtrą apibūdinantys rodikliai turėtų atitikti
šiuos reikalavimus:
- Tinkamumo - turi atspindėti pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros ir verslo
plėtros veiksnį;
- Pasiekiamumo – turi būti prienami visų skirtingų šalių regionų, sudarančių pasienio
regioną, ir analizuojamo laikotarpio atţvilgiais;
- Patikimumo – turi būti gaunami iš patikimų ir objektyvių šaltinių;
- Savalaikiškumo - turi būti gaunami iš tą laikotarpį atspindinčių šaltinių;
- Palyginamumo - turi būti galima palyginti tarp skirtingų šalių regionų, sudarančių pasienio
regioną.
II.1.1 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono veiklos sąlygų veiksniai ir rodikliai
(Bruneckienė, Paleckienė (2012))
Veiksnys Rodiklis, matavimo vienetai Komentarai
ŢMONIŠKIEJI IŠTEKLIAI
Gyventojų
skaičius ir
migracija
Gyventojų skaičius, asm. Šioje veiksnių grupėje atsisakyta veiksnio: Gyventojų kvalifikacija,
kurį apibūdina rodiklis - aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų
dalis, proc. Pabrėţtina, kad šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos
regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jis pateikiamas tik šalies, o ne
regioniniu mastu.
Gyventojų migracijos saldo, tenkantis 10 000
gyventojų, asm.
Gyventojų
amţiaus
struktūra
Darbingo amţiaus gyventojų dalis, proc.
Išlaikomo amţiaus (0 – 14 m.) gyventojai
ŢINIŲ IŠTEKLIAI
Studijų ir
mokslo
infrastruk-
tūra
Aukštąjį išsilavinimą siekiančių asmenų
(universitetuose ir kolegijose) skaičius,
tenkantis 1000 gyventojų.
Lietuvos regionų mastu veiksnį Studijų ir mokslo infrastruktūra
gali apibūdinti detaliau 2 rodikliai: Universitetų studentų skaičius
1000 gyventojų, asm. ir Kolegijų studentų skaičius 1000 gyventojų,
asm. Nagrinėjant Lietuvos ir Latvijos pasienio regioną, šis rodiklis
koreguojamas, atsiţvelgiant į tai, kad Latvijoje pateikiama tik
bendra suma studentų, besimokančių kolegijose, universitetuose.
KAPITALAS (INVESTICINIS PATRAUKLUMAS)
Regiono
investicinis
patrauklu-
mas
Materialinės investicijos, tenkančios 1
gyventojui, piniginis vnt.
Veiksnio Regiono investicinio patrauklumo tarptautiniu aspektu ir
jį apibūdinančio rodiklio - Tiesioginės uţsienio investicijos,
tenkančios 1 gyventojui, piniginis vnt., atsisakoma, nes šis rodiklis
skaičiuojamas Lietuvos regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jis
pateikiamas tik šalies, o ne regioniniu mastu.
INŢINERINĖ IR SOCIALINĖ INFRASTRUKTŪRA
INŽINERINĖ INFRASTRUKTŪRA
Susisiekimo
infrastruk-
tūra
Asfaltuotų kelių tankis, km/km2
Prekių, perveţtų sausumos keliais, kiekis, mln.
tonų 1000 gyventojų
Koreguojamas mato vienetas – vietoj mln. tkm. naudojamas mln.
tonų. Atsisakoma rodiklio Prekių, perveţtų geleţinkeliu, kiekis,
mln. tonų 1000 gyventojų dėl duomenų gavimo sudėtingumo
Latvijos regionų mastu.
Oro uostų skaičius, vnt. Atsisakoma rodiklio Oro transportu perveţtų keleivių skaičius,
tūkst., nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos regioniniu mastu,
tačiau Latvijoje jis pateikiamas tik šalies, o ne regioniniu mastu.
Uostų skaičius, vnt.
Vandens transportu perveţtų krovinių kiekis,
tūkst. tonų 1000 gyventojų
Informacinės
technolo-
gijos ir
telekomu-
nikacijos
Namų ūkių, turinčių kompiuterį, dalis, proc. Paliekant šį rodiklį vertinant pasienio regioną, gali atsirasti Latvijos
regionų esamos informacijos pateikimo netikslumų, nes šis rodiklis
yra pateiktas visos Latvijos mastu ir lyginamas su visos Latvijos
gyventojų skaičiumi. Atsiţvelgiant į šio rodiklio svarbą ir
galimybę, kad galima išskaičiuoti šį rodiklį regioniniu mastu, jis
paliekamas, darant prielaidą, kad namų ūkį sudaro 2,73ţmonės.
SOCIALINĖ INFRASTRUKTŪRA
Sveikatos ir
socialinė
Lovų skaičius ligoninėse, tenkantis 10 000
gyventojų, vnt.
Patikslinta, kad šis rodiklis apima ligonines, neįtraukiant dienos
centrų.
19
apsauga Sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičius,
tenkantis 10 000 gyventojų, asm.
Socialinės rizikos šeimų skaičius, tenkantis
1000 gyventojų
Atsisakyta rodiklio: Socialines pašalpas gaunančių asmenų
skaičius, 1000 gyventojų nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos
regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jis pateikiamas tik šalies mastu.
Kultūra ir
sportas
Meno kolektyvų skaičius 1000 gyventojų Rodiklis Dalyvaujančių asmenų meno kolektyvuose skaičius,
tenkantis 1000 gyventojų pakoreguotas, atsiţvelgiant į duomenų
gavimo galimybę Latvijos regioniniu mastu. Sporto varţybų ir sveikatingumo renginių
dalyvių skaičius, tenkantis 1000-iui gyventojų
Viešasis
saugumas
100.000 gyventojų tenka uţregistruotų
nusikalstamų veikų
II.1.2 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono paklausos sąlygų veiksniai ir rodikliai
(Bruneckienė, Paleckienė (2012))
Veiksnys Rodiklis, matavimo vienetai Komentarai
VIETINĖS RINKOS PAKLAUSA
Vietinės
rinkos
paklausos
mastas ir
struktūra
Gyventojų tankumas 1 km2, asm.
Miesto gyventojų lyginamoji dalis, proc.
(urbanizacijos lygis)
Vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų
ūkio nariui per mėnesį, piniginis vnt.
Materiali-
nės gerovės
lygis
Vidutinis mėnesinis bruto darbo
uţmokestis, piniginis vnt. pasienio regione
Vidutinės disponuojamos pajamos vienam
ūkio nariui per mėnesį, piniginis vnt.
Ţingeidu-
mas
Namų ūkio išlaidų dalis poilsiui ir kultūrai,
proc.
Atsisakyta rodiklio Namų ūkių, turinčių interneto prieigą, dalis,
proc., nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos regioniniu mastu,
tačiau Latvijoje jis neskaičiuojamas.
IŠORINĖS RINKOS PAKLAUSA
Eksporto
rinkų dydis
Atsisakyta veiksnio Eksporto rinkų dydis ir jį apibūdinančių rodiklių:
Vietinės kilmės prekių eksporto dalis regiono BVP, proc.; Vietinės
kilmės prekių eksporto dalis į Latviją (į Lietuvą) regiono BVP, proc.;
Pajamos iš eksporto vienam gyventojui, piniginis vnt. Šie
metodologiniu poţiūriu labai svarbūs rodikliai skaičiuojami Lietuvos
regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jie pateikiami tik šalies, o ne
regioniniu mastu.
Turistinis
patrauklum
as
Apgyvendintų svečių skaičius
apgyvendinimo įstaigose, tenkantis 1000
gyventojų.
Atsisakyta rodiklių: Vidutinis vieno muziejaus lankytojų skaičius per
metus ir Lankytojų skaičius turizmo informacijos centruose, 1000
gyventojų per metus, nes šie rodikliai skaičiuojami Lietuvos
regioniniu mastu, tačiau Latvijoje jie pateikiami tik šalies, o ne
regioniniu mastu. Viešbučių uţimtumo lygis, proc.
II.1.3 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono įmonių konkurencingumo veiksniai ir rodikliai
Veiksnys Rodiklis, matavimo vienetai Komentarai
ĮMONIŲ NAŠUMAS IR KONKURAVIMO STRATEGIJOS
Sukurtų
darbo vietų
skaičius ir
našumas
1 dirbančio apdirbamojoje pramonėje
darbuotojo sukurta pridėtinė vertė
Rodiklis Dirbančių asmenų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų,
patikslintas dviem rodikliais: uţimtumo ir nedarbo lygiu, proc.,
atsiţvelgiant į duomenų gavimo galimybę Latvijos regioniniu mastu. Uţimtumo lygis, proc.
Nedarbo lygis, proc.
Sukuriamo
BVP dalis
Regiono BVP santykinė dalis, proc. nuo
šalies BVP
Pardavimų
augimas
Atsisakyta rodiklio Regiono įmonių metinių pardavimų kasmetinis
pokytis, proc., nes šis rodiklis skaičiuojamas Lietuvos regioniniu
mastu, tačiau Latvijoje skaičiuojamas tik šalies, o ne regioniniu mastu.
VERSLO STRUKTŪRA
Įmonių
gausa ir
ekonominis
aktyvumas
Veikiančių ūkio subjektų skaičius,
tenkantis 1000 gyventojų
Rodiklis Rinkos lyderių, kurių pajamos per metus viršija 100 milijonų
litų, skaičius, tenkantis 100000 gyventojų, patikslintas, atsiţvelgiant į
duomenų gavimo galimybę Latvijos regioniniu mastu. Stambių kompanijų (250 ir daugiau
darbuotojų) skaičius 100.000 gyventojų.
II.1.4 lentelė. Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono išorinės aplinkos veiksniai ir rodikliai
(Bruneckienė, Paleckienė (2012))
Rodiklių tipas Rodiklis, matavimo vienetai
MAKROEKONOMINĖ APLINKA
Ekonomikos augimas Lietuvos ir Latvijos BVP kitimas, proc.
20
Infliacija Lietuvos ir Latvijos metinė infliacija, proc.
Energetinių išteklių kainos Vidutinė dyzelino kaina, piniginis vnt./l Lietuvoje ir Latvijoje
Vidutinė dujų kaina (verslo klientams), piniginis vnt./m3 Lietuvoje ir Latvijoje
Vidutinė elektros energijos kaina (verslo klientams), piniginis vnt./kWh Lietuvoje ir Latvijoje
Darbo jėgos kaina Vidutinis mėnesinis bruto darbo uţmokestis, piniginis vnt. Lietuvoje ir Latvijoje
Nedarbas Nedarbo lygis, proc. Lietuvoje ir Latvijoje
POLITINĖ IR TEISINĖ APLINKA
Verslo pradėjimo procedūros1 Verslo pradėjimo procedūrų skaičius, vnt. Lietuvoje ir Latvijoje
Verslo pradţios procedūrų trukmė, dienomis Lietuvoje ir Latvijoje
Verslo pradţios procedūrų kaina, piniginis vnt. Lietuvoje ir Latvijoje
Mokesčių našta Verslui taikomi pelno mokesčių dydţiai, proc. Lietuvoje ir Latvijoje
Sumokami darbdavio mokesčiai nuo sukurtos darbo vietos, proc. Lietuvoje ir Latvijoje
Korupcijos lygis2 Lietuvos ir Latvijos Korupcijos suvokimo indeksas
TECHNOLOGINĖ IR MOKSLINĖ APLINKA (šalyje)
Valstybės parama mokslo ir
technologijų plėtrai
Išlaidos MTTP nuo BVP, proc., Lietuvoje ir Latvijoje
Rekomenduoja pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimui
naudoti santykinius rodiklius. Jei santykiniai rodikliai nėra pateikiami Lietuvos ir/ar Latvijos
statistikos departamentų, tuomet juos siūloma apskaičiuoti naudojantis statistikos departamentų
pateikiamais pirminiais duomenimis. Jeigu tam tikriems rodikliams apskaičiuoti trūksta statistinių
duomenų, jie turėtų būti eliminuojami iš tolimesnio tyrimo. Tuo atveju, jeigu vienoje valstybėje
rodiklio apskaičiuoti neįmanoma, šis rodiklis turėtų būti atmetamas ir kitoje valstybėje.
Atlikti tyrimai parodė (Bruneckienė ir kt., (2010), Snieška, Bruneckienė (2009)), kad
siekiant problemą nagrinėti kompleksiškai, rekomenduojama ją analizuoti indeksu. Todėl
panaudojant suformuotą unifikuotą rodiklių sistemą, Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono
ekonominę ir socialinę plėtrą ir verslo plėtrą galima vertinti ne tik pagal atskirus rodiklius, bet ir
praplėsti šios analizės ribas, apskaičiuojant pasienio regiono plėtros indeksą (PRPI). Detalesnė
informacija apie indekso sudarymą pateikiama kituose straipsniuose (Bruneckienė ir kt., 2010,
Snieška, Bruneckienė, 2009). Pabrėţtina, kad skaičiuojant Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono
plėtros indeksą, į skaičiavimą įtraukiami tik vietos veiklos sąlygų, paklausos sąlygų ir įmonių
konkurencingumo veiksniai ir rodikliai, o pasienio regiono išorinės aplinkos veiksnių ir rodiklių
pateiktą informaciją galima būtų panaudoti veiksnių svorio koeficientams nustatyti ar nagrinėti ją
kokybiniu aspektu ir/ar taikant loginius bei priklausomybės ryšius išryškinančius matematinius
metodus (pvz. koreliaciją), nustatyti išorinės aplinkos įtaką pasienio regiono plėtrai.
Rekomenduojama pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo
schema pateikta II.1.2. paveiksle.
1 Šiuos duomenis teikia Pasaulio bankas
2 Šiuos duomenis skaičiuoja ir pateikia „Transparency International“
21
Lietuvos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės ir
verslo plėtros analizė pagal
išskirtus rodiklius
Pasienio regiono apibrėţimas ir specifiškumo
nustatymas
Latvijos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės ir
verslo plėtros analizė pagal
išskirtus rodiklius
Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono
ekonominės-socialinės plėtros ir verslo
plėtros veiksnių nustatymo metodika
Pasienio regiono ekonominę ir socialinę plėtrą ir verslo
plėtrą skatinančių veiksnių rodiklių nustatymas
Pasienio regiono ekonominę ir socialinę plėtrą ir verslo
plėtrą skatinančių veiksnių nustatymas
Lietuvos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės ir
verslo plėtros plėtros
pagrindinių tendencijų
nustatymas
Latvijos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės ir
verslo plėtros pagrindinių
tendencijų nustatymas
Lietuvos pasienio
regiono plėtros indekso
skaičiavimas
Latvijos pasienio regiono
plėtros indekso
skaičiavimas
Bendrų tendencijų ir skirtumų Lietuvos ir Latvijos
pasienio regione išskyrimas
Bendro Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono plėtros
indekso skaičiavimas
Lietuvos pasienio
regiono ekonominės ir
socialinės plėtros
stiprybių ir silpnybių
nustatymas
Latvijos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės
plėtros stiprybių ir
silpnybių nustatymas
Bendrų Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės plėtros stiprybių ir silpnybių
išskyrimas ir SSGG matricos sudarymas Išvadų apie Lietuvos ir Latvijos
pasienio regiono ekonominę ir
socialinę plėtrą, stiprybes ir
silpnybes, tendencijas bei
išsivystymo netolygumus
nustatymas, reikalingų
strateginiams sprendimams pagrįsti
ir priimti.
II.1.2. pav. Rekomenduojama Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės-socialinės
plėtros ir verslo plėtros vertinimo schema
(Bruneckienė, Paleckienė (2012))
II.1.2 paveiksle pateikta Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės ir socialinės
plėtros ir verslo plėtros vertinimo schema orientuota į tai, kad būtų galima įvertinti atskirai tiek
Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų, tiek ir bendrai viso pasienio regiono plėtrą. To pačio
pasienio regiono, tačiau skirtingų šalių regionų (Klaipėdos ir Kurţemės) tarpusavio palyginimas
leidţia ne tik išskirti pačio pasienio regiono išsivystymo netolygumus, bet ir tiksliau identifikuoti
pasienio regiono stiprybes ir silpnybes. Rekomenduojama, identifikuojant pasienio regiono
stipriąsias ir silpnąsias puses, turėtų būti laikomasi tokio principo: jei vienoje to pačio pasienio
regiono, tačiau skirtingų šalių regione ta pati ekonominė-socialinė dimensija identifikuojama kaip
stiprybė, o kitoje - kaip silpnybė, bendrai pasienio regiono aspektu ją rekomenduojama traktuoti
kaip silpnybę, parodančią pačio pasienio regiono išsivystymo netolygumą.
Be to, remiantis rekomenduojama schema (ţr. II.1.2. pav.), pasienio regiono ekonominės-
socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo spektras praplečiamas pasienio regiono plėtros
22
skaičiavimo indekso galimybėmis. Tyrimai pagrindė indeksą kaip tinkamą ekonominės-socialinės
analizės, strateginio planavimo, regionų stiprybių ir silpnybių identifikavimo, konkurencingumo
informavimo priemonę. O tai tik dar sustiprina tiek teorinį, tiek ir praktinį siūlomų pasienio
regionų ekonominės ir socialinės plėtros vertinimo metodologinių pagrindų pagrindimą ir
taikomumą.
Rekomenduojama apskaičiuoti nagrinėjamuose Lietuvos ir Latvijos pasienio regionuose
indeksus atskirai (t.y. indeksai apskaičiuojami vienoje ir kitoje regione), kad juos galima būtų
tarpusavyje palyginti, išnagrinėti ir papildyti išvadas ir tendencijas. Po to indeksai sudedami, taip
gaunant bendrą Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono indeksą, kurio kitimas nagrinėjamas
laikotarpio atţvilgiu.
II.2. VERTINIMO INDEKSU METODINĖS GAIRĖS
Atlikti tyrimai parodė (Bruneckienė ir kt., (2010), Snieska, Bruneckienė (2009)), kad
siekiant problemą nagrinėti kompleksiškai, rekomenduojama ją analizuoti indeksu. Matematikai ir
statistikai (Giovannini ir kt. (2005), Saisana ir kt. (2005)) indeksą apibrėţė kaip matematinę
rodiklių ir jų grupių kombinaciją. Socialinių mokslų atstovai (Huggins 2003, Wignaraja ir kt.,
2004, Freudenberg (2003)) indeksą apibrėţė kaip tam tikros srities kiekybinio ar kokybinio
vertinimo dirbtinai sukurtą instrumentą, kurį sudaro subindikatoriai ir kuriuo remiantis
nagrinėjami objektai gali būti ranguojami. Pabrėţiama, kad indeksu tikslingiausia vertinti
daugiakriterijines koncepcijas (pvz. ekonominę-socialinę ar verslo plėtrą, konkurencingumą,
industrializaciją, darnumą, rinkų integraciją, ţinių visuomenės plėtrą ir kt.), kurios negali būti
įvertintos vienu rodikliu. Indeksu siekiama kompleksiškai įvertinti ekonominius ir/ar socialinius
šalies ar regiono plėtros aspektus, todėl, remiantis juo, suinteresuoti asmenys (pvz., ekonomistai,
politikai, mokslininkai, verslininkai ir kt.) analizuoja ekonominę aplinką, ekonominės politikos ir
konkurencingumo didinimo strategijos įgyvendinimo efektyvumą, privataus ir viešojo sektoriaus
veiklą, konkurencinius pranašumus ir trūkumus bei kitą informaciją.
Vertinimo indeksu kritinė analizė paskatino išskirti jo privalumus ir trūkumus (ţr. II.2.1.
lentelę.).
II.2.1. lentelė. Vertinimo indeksu privalumai ir trūkumai (Snieška, Bruneckienė, 2009)
Privalumai Trūkumai
Įvairiapusiškai vertina
nagrinėjamą problemą.
Jei skaičiavimo metodika sudaryta ar rezultatas interpretuotas
neteisingai, indeksas gali iškreipti vaizduojamą situaciją (šiam
trūkumui pašalinti naudojama tvirtumo ir jautrumo analizė).
Apima nagrinėjamos
problemos daugiakriterinius
Vienu rodikliu išreikštas įvairiapusis vertinimas gali paskatinti
pernelyg supaprastintai interpretuoti nagrinėjamą problemą
23
aspektus ir ją apibūdinančių
rodiklių kompleksą.
(trūkumui pašalinti naudojamas išsamus subindeksų tyrimas).
Patogiau naudotis viena
reikšme nei ieškoti
tendencijos tarp daugybės
skirtingų rodiklių.
Dėl skaičiavimo metodikos aiškumo ir pagrįstumo nebuvimo,
politikos prioritetų neatitikimo, kokybinių duomenų trūkumo,
indeksas gali būti nenaudojamas praktikoje (trūkumui pašalinti
siūloma visus indekso skaičiavimo etapus paremti aiškiais ir
pagrįstais principais ir matematiniais-statistiniais metodais).
Sudaro galimybę objektus
ranguoti pagal
daugiakriterijinius aspektus.
Sąlyginai didelis skaičiavime naudojamų duomenų skaičius.
Leidţia nagrinėjamą
problemą vertinti laiko
atţvilgiu pagal
daugiakriterijinius aspektus.
Dėl į indekso skaičiavimą neįtraukiamų tų problemą
apibūdinančių aspektų, kuriuos sunku įvertinti statistiniais
duomenimis, gali būti netinkamai informuojama apie
nagrinėjamą problemą.
Pritraukia visuomenės ir
valdţios institucijų dėmesį į
nagrinėjamą problemą ir jos
pokytį laiko atţvilgiu.
Kompleksinis vertinimas indeksu gali paslėpti tam tikros srities
silpnumą ar sistemos neefektyvumą (šiam trūkumui pašalinti
naudojamas išsamus veiksnių ar subindeksų tyrimas).
Leidţia vertinti valdţios
institucijų veiklos
efektyvumą sprendţiant
nagrinėjamą problemą.
Indekso reikšmė gali priklausyti nuo neapgalvotai skaičiavime
naudojamo rodiklio (šiam trūkumui pašalinti naudojamas
išsamus veiksnių ir juos apibūdinančių rodiklių tyrimas).
Skatina ieškoti kokybiškų
duomenų ir naujų analizės
metodų.
Skaičiavimo metodikos sudėtingumas sudaro sąlygas
manipuliuoti norima indekso reikšme (šiam trūkumui pašalinti
siūloma visus indekso skaičiavimo etapus paremti aiškiais ir
pagrįstais principais ir matematiniais-statistiniais metodais).
Pabrėţtina, kad skaičiuojant Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų plėtros indeksus, į
skaičiavimą įtraukiami tik vietos veiklos sąlygų, paklausos sąlygų ir įmonių konkurencingumo
veiksniai ir rodikliai (ţr. II.1.1. paveikslą), o pasienio regiono išorinės aplinkos veiksnių ir
rodiklių pateiktą informaciją galima būtų panaudoti veiksnių svorio koeficientams nustatyti ar
nagrinėti ją kokybiniu aspektu ir/ar taikant loginius bei priklausomybės ryšius išryškinančius
matematinius metodus (pvz. koreliaciją), nustatyti išorinės aplinkos įtaką pasienio regiono plėtrai.
Susidūrus su reikalingų duomenų trūkumu, pvz., informacija prieinama tik nuo ar iki
atitinkamo laikotarpio, ar tik tam tikroms geografinėms vietovėms, rekomenduojama reikalingų
duomenų trūkumo problemas spręsti panaudojant šiuos metodus, atsiţvelgiant į susiklosčiusią
situaciją:
- Duomenų pašalinimas – iš indekso skaičiavimo teorinio modelio pašalinami tie
kintamieji, kur susiduriama su informacijos trūkumu.
- Pakeitimas vidurkiu – trūkstamos reikšmės pakeičiamos iš turimų duomenų apskaičiuotu
vidurkiu.
- Regresinė analizė – panaudojant regresinę analizę prognozuojamos trūkstamos reikšmės.
24
- Pasinaudojimas panašios situacijos duomenimis – identifikuojama analizuojamam
atvejui panaši situacija ir pasinaudojama pastarosios duomenimis trūkstamoms reikšmėms
nustatyti.
- Ignoravimas – bendras indeksas skaičiuojamas neatsiţvelgiant į duomenų trūkumą.
Jei nagrinėjant Lietuvos ir Latvijos pasienio regionus kokių nors duomenų nebus,
rekomenduojama tą veiksnį eliminuoti iš analizės.
Išskiriami šie indekso skaičiavimo etapai (ţr. II.2.1. paveikslą).
II.2.1. pav. Indekso skaičiavimo etapai
(Snieška, Bruneckienė, 2009)
1. Rodiklių reikšmių normavimas. Regionų plėtra yra kompleksinis reiškinys, kurį lemia
gausybė veiksnių, išreikštų skirtingais rodikliais ir matais. Siekiant tarpusavyje palyginti
skirtingus rodiklius, jų reikšmės turi būti normuotos. Kintamųjų reikšmių normavimas padeda
išvengti ekstremumo reikšmių dominavimo ir prisideda prie duomenų kokybės didinimo. Nors
indeksų skaičiavime taikomi įvairūs duomenų normavimo metodai, tačiau ekonominėms –
socialinėms problemoms analizuoti, ypač skirtingų šalių regionams, tačiau daţniausiai naudojami
standartinio nuokrypio nuo vidurkio, atstumo nuo minimalios ir maksimalios reikšmės bei
atstumo nuo grupės lyderio ar vidurkio metodai (ţr. II.2.2 lentelę).
VEIKSNIŲ RODIKLIŲ GRUPAVIMAS
VEIKSNIŲ RODIKLIŲ REIKŠMIŲ NORMAVIMAS
SVORIO KOEFICIENTŲ NUSTATYMAS
INDEKSO SKAIČIAVIMAS
1 etapas
2 etapas
3 etapas
4 etapas
5 etapas TVIRTUMO/
JAUTRUMO
ANALIZĖ
25
II.2.2. lentelė. Indeksų skaičiavime taikomi rodiklių reikšmių normavimo metodai (Snieška,
Bruneckienė, 2009)
Metodas Matematinė formulė Aprašymas
Standartinio nuokrypio
nuo vidurkio t
cqc
t
cqc
t
qct
qc
xxI
Rodiklių reikšmės yra normuojamos į
įprastą skalę su „normaliu“
pasiskirstymu, kai vidurkis lygus 0, o
standartinis nuokrypis – 1.
Atstumo nuo grupės
lyderio ar vidurkio 0t
cqc
t
qct
qcx
xI
100 procentų skiriama šaliai lyderei ar
šalių grupės vidurkiui (pagal atitinkamą
rodiklį).
Atstumo nuo
minimalios ir
maksimalios reikšmės )(min)(max
)(min
00
0
t
qc
t
qc
t
qc
t
qct
qcxx
xxI
Indekso reikšmė svyruoja nuo 0
(atsiliekanti šalis) iki 1 (lyderis).
Kur: x tqc – nenormuota c-tosios šalies q-tojo rodiklio reikšmė t-tuoju laikotarpiu. I
tqc –normuota c-tosios
šalies q-tojo rodiklio reikšmė t-tuoju laikotarpiu. x t0
qc=c – nenormuoto c-tosios šalies q-tojo rodiklio
vidurkio reikšmė t-tuoju laikotarpiu.
2. Rodiklių grupavimas. Remiantis suformuotu Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono
ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo plėtros vertinimo modeliu (ţr. II.1.1. paveikslą), yra
grupuojami veiksnių rodikliai.
3. Svorio koeficientų nustatymas. Kiekvienam regiono verslo plėtrą skatinantiems
veiksniams ir jų grupėms suteikiami svorio koeficientai. Šis etapas priskiriamas prie sudėtingų,
nes nuo svorio koeficientų buvimo, jų dydţio ir koeficientų nustatymo būdo tiesiogiai priklauso
pačio indekso dydis ir rangas. Patariama patikrinti, kaip apskaičiuotas indeksas ir rangas kinta
taikant skirtingus svorio koeficientų nustatyto būdus.
Mokslinės literatūros analizė rodo, kad svorio koeficientų nustatymo šaltiniai gali būti:
- Autorių, sudariusių konkurencingumo indeksą, nuomonė;
- Socialinė nuomonė, pagrįsta viešąja visuomenės apklausa, įvairiais ekonominiais tyrimais,
ekspertų grupės išvadomis;
- Strateginiai plėtros planai ar vyriausybės identifikuoti prioritetai;
- Statistiniai – matematiniai metodai.
Išskiriami šie daţniausiai praktikoje naudojami svorio koeficientų suteikimo variantai:
- Visiems rodikliams suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai;
- Visoms rodiklių grupėms suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai (jei rodiklių
grupes sudaro ne vienodas rodiklių skaičius, tai rodiklių svorio koeficientai bus nevienodi);
- Rodikliams suteikiami skirtingo dydţio svorio indeksai;
- Rodiklių grupėms suteikiami skirtingo dydţio svorio koeficientai.
26
Atlikti tyrimai (Bruneckienė ir kt., (2010), Snieska, Bruneckienė (2009)), parodė, kad
siekiant supaprastinti ir tuo pačiu statistiškai reikšmingai vertinti verslo plėtrą regionuose, visiems
veiksniams galima suteikti vienodo dydţio svorio koeficientus.
4. Indekso skaičiavimas. Šiame etape sudaroma verslo plėtros regione funkcija ir
apskaičiuojamas indeksas. Nors matematinė indekso išraiška gali turėti adityvią ar funkcinę
išraišką, tačiau rekomenduojama verslo plėtros regione funkciją išreikšti adityvia išraiška.
Atsiţvelgiant į Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ekonominės ir socialinės plėtros ir verslo
plėtros vertinimo modelį (ţr. II.1.1. paveikslą), pasienio regiono plėtros indeksas (PRPI) išreikštas
tiesine lygtimi:
PRPI = (w1) VS +(w2) PS + (w3) ĮK [2]
VS = (w4) ŽMI +(w5) ŽI + (w6) K+ (w7) ISI [3]
PS = (w8) VRP +(w9) IRP [4]
ĮK = (w10) NKS +(w11) VS [5]
ŽMI = (w12) GSM + (w13) GAS [7]
ŽI = (w14) SMI [8]
K = (w15) RIP [9]
ISI = (w16) II + (w17) ISI [10]
II = (w18) SUI +(w19) ITT [11]
ISI = (w20) SSA +(w21) KS + (w22) VS [12]
VRP = (w23) VRPMS + (w24) MGL +(w25) Ž [13]
IRP= (w26) TP [14]
NKS = (w27) DSN + (w28) SBVP [15]
VST = (w29) ĮGEA [16]
Kur:
PRPI – pasienio regiono plėtros indeksas
VS – veiklos sąlygos
PS – paklausos sąlygos
ĮK – įmonių konkurencingunas
ŽMI – žmoniškieji ištekliai
ŽI – žinių ištekliai
K - kapitalas
ISI – Inžinerinė ir socialinė infrastruktūra
VRP – Vietinės rinkos paklausa
IRP – išorinės rinkos paklausa
NKS – įmonių našumas ir konkuravimo
strategijos
VST – verslo struktūra
GSM – Gyventojų skaičius ir migracija
GAS - Gyventojų amžiaus struktūra
SMI - Studijų ir mokslo infrastruktūra
RIP - Regiono investicinis patrauklumas
II – Inžinerinė infrastruktūra
SUI - Susisiekimo infrastruktūra
ITT - Informacinės technologijos ir
telekomunikacijos
SSA - Sveikatos ir socialinė apsauga
KS - Kultūra ir sportas
VS - Viešasis saugumas
VRPMS - Vietinės rinkos paklausos
mastas ir struktūra
MGL - Materialinės gerovės lygis
Ž - Žingeidumas
TP - Turistinis patrauklumas
DSN - Sukurtų darbo vietų skaičius ir
našumas
SBVP - Sukuriamo BVP dalis
ĮGEA - Įmonių gausa ir ekonominis
aktyvumas
wi – i-tojo veiksnio svorio koeficientas
27
5. Tvirtumo.jautrumo analizė. Indekso dydis ir uţimamas rangas gali kisti priklausomai
nuo parinktų kintamųjų, normavimo ir svorio koeficientų suteikimo bei pačio indekso skaičiavimo
būdų. Dėl šios prieţasties penktame etape atliekama indekso patikimumo analizė. Tyrimai parodė,
kad daţniausiai naudojamos tvirtumo (angl. robustness) ir jautrumo (angl. sensitivity) analizės
metodai. Saisana ir kt. (2005) teigė, kad tvirtumo ir jautrumo analizių derinimas nusako indekso
patikimumą ir pagrindţia jo skaičiavimo skaidrumą. Tvirtumo analizė parodo, ar galimi
neapibrėţtumo šaltiniai (angl. potential sources of uncertainty) veikia indekso struktūrą ir patį
rezultatą. Jautrumo analizė įvertina, kaip stipriai neapibrėţtumo šaltiniai veikia indekso rezultatus,
t.y. kaip pasikeis indekso rezultatas panaikinus arba pakeitus vieną iš galimų neapibrėţtumo
šaltinių. Tyrimai parodė, kad daţniausiai galimiems neapibrėţtumo šaltiniams priskiriami:
veiksnių ir rodiklių parinkimo ir jungimo į bendrą sistemą metodika, duomenų kokybė, duomenų
normavimo ir svorio koeficientų suteikimo metodai. Indekso patikimumo analizei atlikti
mokslininkai daţnai naudoja koreliacijos analizę. Jei koreliacija yra stipri (tarp kintamųjų iš tos
pačios ar skirtingų grupių), tai indeksas yra maţiau jautrus duomenų trūkumo ar svorio
koeficiento nustatymo problemoms. Koreliacija tarp rangų, apskaičiuotų naudojant skirtingus
kintamųjų, normavimo, svorio koeficientų suteikimo bei pačio indekso skaičiavimo metodus,
parodo, ar skirtingų metodų taikymas daro įtaką indeksui ir rangui. Jei koreliacijos koeficientai
tarp rangų yra artimi vienetui, skirtingų normavimo metodų taikymas maţai daro įtaką šalių
rangams.
Vertinant tam tikro neapibrėţtumo šaltinio (pvz. parinktų kintamųjų, normavimo ir svorio
koeficientų) daroma įtaka bendram indeksui, analizuojami gauti rangai, apskaičiuoti naudojant
skirtingus metodus ir metodikas. Neapibrėţtumo šaltinio daromą įtaką bendram rezultatui
rekomenduojama patikrinti hipoteze apie Kendalo konkordacijos koeficiento lygybę nuliui.
Hipotezės tikrinimui rekomenduojamas reikšmingumo lygmuo α = 0,05. Hipotezė apie
koeficiento lygybę nuliui atmetama, kai apskaičiuota stebimoji p-reikšmė maţesnė uţ 0,05. Jei
gautos Kendalo konkordacijos koeficiento reikšmės yra artimos ar lygios vienetui, tai rodo, kad
rangai, gauti naudojant skirtingus metodus ir metodikas, beveik ar visiškai sutampa.
Pabrėţtina, kad analizuojant duomenų koreliacinį ryšį remiantis indeksu, skaičiuojamas
Pirsono koreliacijos koeficientas, o remiantis rangais - Kendalo konkordacijos koeficientas.
28
II.3. REKOMENDUOJAMI METODOLOGINIAI PRINCIPAI PASIENIO
REGIONO PLĖTRAI VERTINTI
Atlikti tyrimai leido išskirti (Bruneckienė ir kt., 2012) metodologinius principus, remiantis
kuriomis siūloma vertinti pasienio regiono ekonominę socialinę ir verslo plėtrą:
- Apibrėţti ekonominę sistemą, kurioje kaip viena iš sudėtinių dalių funkcionuoja pats
pasienio regionas. Nes nei vienas regionas, o ypač maţos šalies, nėra autonomiškas ir jo plėtra
taip pat priklauso nuo ekonominės sistemos ir ją sudarančių subjektų plėtros.
- Aiškiai pristatyti ir metodologiškai pagrįsti ekonominės socialinės plėtros vertinimo
metodologiją ir pristatyti sampratą.
- Išsamiai įvertinti kiekvieną veiksnį ir identifikuoti tik tuos, kurie daro didţiausią įtaką
pasienio regiono ekonomikai. Kitu atveju dėl veiksnių gausos ir įvairovės bus apsunkintas ir
komplikuotas pats vertinimo procesas.
- Ekonominės socialinės plėtros procesą vertinti dinaminiu poţiūriu, t.y. derinti statinius ir
dinaminius vertinimo metodus.
- Esamą pasienio regiono ekonominės socialinės plėtros lygį lyginti su kitų panašių pagal
specifiką pasienio regionų plėtros lygiu, t.y. pasienio regiono stiprybes ir silpnybes, rodiklius ar
indeksą lyginti su kitų panačių pasienio regionų stiprybėmis ir silpnybėmis, rodikliais ar
indeksais.
- Vertinime naudoti ir derinti tiek kiekybinę, tiek ir kokybinę informaciją.
- Vertinti ateities tendencijas ir prognozuoti pasienio regiono ekonominę socialinę plėtrą
ateityje.
- Analizuoti, ar pasienio regiono plėtrą skatinantys veiksniai yra tinkami ir pakankami
uţsibrėţtai vizijai ir strateginiams prioritetams pasiekti.
Rekomenduojamų metodologinių principų, vertinant pasienio regiono ekonominę socialinę
plėtrą ir verslo plėtrą praktinis įtraukimas į strateginės analizės ir planavimo procesą, palengvintų
ir metodologiškai pagrįstų pasienio regiono plėtros sprendimus bei sumaţintų neteisingų plėtros
krypčių pasirinkimo, neefektyvaus išteklių panaudojimo ir su tuo susijusių problemų pavojų.
29
III. PROGRAMOS NAUDOJIMO METODOLOGINĖS GAIRĖS
III.1. PROGRAMOS NAUDOJIMO SPECIFIKA
Programos tiklas - leisti paskaičiuoti iš skirtingų rodiklių regionų plėtros indeksą ir atlikti
indekso statistinio patikimumo analizę.
Programos naudojimo ypatumai:
- Programa sukurta interneto technologijomis ir veikia taip, kad vartotojams Programos ar
atskirų jos komponentų nereikėtų diegti į kompiuterį.
- Egzistuoja galimybė lengvai ir patogiai Programa naudotis iš bet kurio kompiuterio,
turinčio interneto ryšį. Programa pilnai funkcionuoja visose populiariose interneto naršyklėse:
Internet Explorer 7 ir aukštesnėse versijose, Firefox4, Safari 4, Chrome ir pan.
- Programa yra integruota su išoriniais programiniais paketais: MS Excel ir SPSS. Programa
eidţia eksportuoti ir importuoti duomenis MS Excel formatu bei eksportuoti duomenis į SPSS
programą platesnių statistinių priemonių taikymui ir analizei.
- Vartotojas, turi turėti prisijungimo prie Programos slaptaţodį, kurį išduoda Programos
administratorius;
- Programos administratorius turi teisę redaguoti, uţblokuoti, atblokuoti, pašalinti
uţsiregistravusius Programos vartotojus.
Programos teikiamos galimybės:
- Leidţia sukurti atskirus tyrimus ir administruoti jų parametrus;
- Leidţia įvesti iki 100 skirtingų statistinių duomenų rodiklių priskiriamų tyrimams;
- Leidţia įvesti neribotą skaičių laikotarpių ir analizuojamų regionų;
- Esant įvedamų duomenų trūkumui, leidţia atlikti šiuos veiksmus duomenų eilutėje:
- Duomenis pašalinti;
- Apskaičiuoti ir pakeisti vidurkiu, kuris gaunamas iš nurodomų turimų duomenų;
- Panaudojant regresinę analizę, prognozuoti trūkstamas reikšmes, leidţiant pasirinkti
regresijos lygtį.
- Leidţia sugrupuoti skirtingus statistinius duomenų rodiklius į grupes;
- Leidţia atlikti rodiklių hierarchijos administravimą (ne maţiau kaip 4 lygiai)
- Leidţia normuoti rodiklių reikšmes pagal pasirenkamus 4 skirtingus normavimo metodus:
- standartinio nuokrypio nuo vidurkio;
- atstumo nuo minimalios ir maksimalios reikšmės;
30
- atstumo nuo grupės lyderio;
- atstumo nuo vidurkio.
- Leidţia kiekvienam rodikliui ir/ar jų grupėms nustatyti svorio koeficientus. Svorio
koeficientas kinta nuo 0 iki 1. Kiekvienos veiksnių grupės veiksnių svorio koeficientų suma lygi
1.
- Leidţia pasirinti įvairias svorio koeficientų suvedimo galimybes:
- visiems rodikliams suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai;
- visoms rodiklių grupėms suteikiami vienodo dydţio svorio koeficientai (jei rodiklių
grupes sudaro ne vienodas rodiklių skaičius, tai rodiklių svorio koeficientai bus nevienodi);
- rodikliams suteikiami skirtingo dydţio svorio koeficientai;
- rodiklių grupėms suteikiami skirtingo dydţio svorio koeficientai.
- Leidţia apskaičiuoti kiekvieno laikotarpio ir regiono indeksą.
- Leidţia pagal apskaičiuotus indeksus ranguoti kiekvieną laikotarpį ir regioną svarbos
maţėjimo tvarka.
- Leidţia gautus skaičiavimo rezultatus pateikti lentelės ir grafiniame pavidale.
- Leidţia palyginti skirtingų normavimo metodų, svorio koeficientų ir rodiklių skaičiaus
pasikeitimo įtaką indeksui, t.y. patikrinti ranginio vertinimo, naudojant skirtingus metodus,
suderinamumą panaudojant Kendalo konkordacijos koeficientą. Programa leidţia pateikti
vizualinę Kendalo konkordacijos koeficiento reikšmių analizę;
- Programa leidţia apskaičiuoti koreliacijos koeficientus tarp pačio indekso ir jį sudarančių
rodiklių ar jų grupių (pasirinktinai) bei tarp pačių rodiklių (ar jų grupių pasirinktinai),
vizualizuojant statistiškai svarbias rodiklių reikšmes;
- Programa leidţia pasirinkti ir grafiškai pavaizduoti:
- bendrus indeksus (rangus) pasirinktu laikotarpiu ir jų kitimą;
- indeksus (rangus) apskaičiuotus pagal atskiras pasirinktas rodiklių grupes pasirinktu
laikotarpiu ir jų kitimą;
- indeksus (rangus) apskaičiuotus pagal atskirus pasirinktus rodiklius pasirinktu
laikotarpiu ir jų kitimą;
- Programa leidţia grafikuose atspindėti pasirinkto regiono poziciją lyginant su kitų
didţiausią ir maţiausią indeksą turinčiais regionais;
31
III.2. PRISIJUNGIMAS PRIE PROGRAMOS IR DARBAS JOJE
Prisijungimui prie programos reikia gauti iš Programos administratoriaus kiekvienam
vartotojui suteiktą vardą ir spalptaţodį.
Kiekvienas vartotojas gali pasirinkti jam priimtiną kalbą: lietuvių, latvių arba anglų.
Kiekvienas vartotojas gali susikurti savo asmeninį tyrimą ir remiantis juo atlikti regiono
ekonominę ir socialinę bei verslo plėtros analizę, atsiţvelgdamas į savo tyrimo specifiką.
32
III.2.1. DUOMENŲ ĮVEDIMAS
Kiekvienas vartotojas, pasinaudodamas įrankių juosta, gali susivesti jo tyrimui reikalingus
duomenis apie analizuojamus regionus, periodus, veiksnius ir juos apibūdinančius rodiklius.
Vedant veiksnius, kiekvienas veiksnys gali būti priskirtas atskirai veiksnių grupei,
atsiţvelgiant į tyrimo metodologiją.
Sugrupuoti veiksniai gali būti pateikti schematiškai.
33
Vedant rodiklių reikšmes, jas galima importuoti arba eksportuoti į Excel.
Programa, atsiţvelgiant į suvestas rodiklių reikšmes, automatiškai apskaičiuoja normuotas
rodiklių reikšmes 4 skirtingais duomenų normavimo metodais: standartinio nuokrypio nuo
vidurkio, atstumo nuo vidurkio, atstumo nuo grupės lyderio ir atstumo nuo minimalios ir
maksimalios reikšmės.
Normuotos rodiklių reikšmės gali būti eksportuojamos į Excel.
Suteikiant svorio koeficientus, programa gali pati sugeneruoti juos taip, kad visiems
veiksniams iš tos paties veiksnių grupės bei pačioms veiksnių grupėms būtų suteikti vienodi
svorio koeficientai. Jei tyrimo autorius nori suteikti kiekvienam veiksniui ar jų grupei ne vienodus
svorio koeficientus, jis turi sugeneruoti svorio koeficientus pats. Pabrėţtina, kad visų veiksnių ar
atskiros veiksnių grupės veiksnių svorio koeficientų suma turi būtų lygi 1.
34
III.2.2. REZULTATAI
Programa, atsiţvelgiant į tyrimo autoriaus nurodytą duomenų normavimo metodą ir svorio
koeficientų scenarijų, automatiškai apskaičiuoja indeką ir rangus bei rezultatus pateikia lentelėje
ir grafike.
1
1
35
Programa leidţia paskaičiuoti indeksų ir rangų atitinkamų metų pokytį, lyginant rezultatus su
ankstesniais ar baziniais metais.
Programa leidţia analizuoti ne tik bendrus indeksus ir rangus, bet ir indeksus ir rangus pagal
atskirus veiksnius ar jų grupes. Gauti rezultatai gali būti eksportuojami į Excel.
Siekiant analizuoti veiksnių tarpusavio ryšio stiprumą, programa automatiškai apskaičiuoja
Pirsono ir Kendalo koreliacijos koeficientus ir pateikia juos koreliacijos matricoje.
36
III.2.3. REZULTATŲ ANALIZĖ
Programa leidţia detaliai analizuoti atskirų veiksnių ar jų grupių tarpusavio ryšį, pasirenkant
atitinkamą regioną, periodą, duomenų normavimo metodą ir svorio koeficientų scenarijų bei
nurodant tarp kurių kintamųjų skaičiuoti Pirsono ir Kendalo koreliacijos koeficientus.
Programa taip pat leidţia analizuoti ir tarpusavyje lyginti rezultatus, gautus taikant
skirtingus duomenų normavimo metodus ar nustatant skirtingus svorio koeficientų scenarijus.
Tokio pobūdţio rezultatų tarpusavio analizė leidţia tyrimo autoriui daryti išvadą apie gautų
rezultatų jautrumą nuo pasirinktos indekso skaičiavimo metodikos.
37
Gautiems rezultatams palyginti papildomai skaičiuojamas Kendalo koreliacijos
koeficientas.
Duomenys gali būti eksportuojami į Excel.
38
LITERATŪRA
1. Amstrong, H., & Taylor J. (2004). Regional Economics and Policy. Blackwell Publishing, 437 p.
2. Baleţentis, A., Baleţentis, T., & Valkauskas, R. (2010). Evaluating situation of Lithuania in the
European Union: structural indicators and multimoora method. Technological and economic development
of economy: Baltic journal on sustainability = Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas: Baltijos šalių
darnos ţurnalas. Vilnius: Technika, vol. 16, no. 4, 578-602.
3. Bruneckienė, J., & Palekienė, O. (2012). Lietuvos – Latvijos pasienio regiono ekonominės – socialinės
plėtros vertinimo specifika ir metodologinės gairės. Economics and management = Ekonomika ir vadyba,
No. 17, 127-136.
4. Bruneckiene, J., Cincikaite, R., & Kilijoniene, A. (2012). The specifics of measurement the urban
competitiveness at the national and international level. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 1
(69), 45-57.
5. Bruneckienė, J., Guzavičius, A, & Činčikaitė, R. (2010). Measurement of Urban Competitiveness in
Lithuania. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 21 (5), 493-508.
6. Bruneckienė, J., Krušinskas, R. (2011). ES struktūrinės paramos įtakos Lietuvos regionų plėtrai ir
išsivystymo netolygumams maţinti vertinimas. Economics and management = Ekonomika ir vadyba, No.
16, 127-136.
7. Dokurnevič, R., & Bagdzevičienė, R. (2002). Mokslinių poţiūrių sąveika regiono plėtros modelyje.
Regionų plėtra - 2002: tarptautinės konferencijos pranešimų medţiaga. Kaunas: Technologija, 75-78.
8. Dumčiuvienė, D., Bruneckienė, J. Kilijonienė, A., Startienė, G., Snieškienė, G., Bernatonytė, D., &
Guzavičius, A. Verslo aplinka Lietuvoje ir Ukrainoje: sektorinė analizė. 1 tomas, Lietuvos verslo
konkurencingumo didinimo sąlygos ir prielaidos: mokslo monografija.Kaunas: Technologija, 2011. 574 p.
9. Freudenberg, M. (2003). Composite Indicators of Country Performance: A Critical Assessment. STI
working paper 2003/16, p. 2-34.
10. Gabbe, J. (2006) Importance of Cross-border Cooperation, Riga, Association of European Border
Regions.
11. Ginevicius, R., & Podvezko, V. (2009). Evaluating the Changes in Economic and Social Development
of Lithuanian Counties by Multiple Criteria Methods. Technological and Economic Development of
Economy, 15(3), 418-436.
12. Giovannini, E. (OECD), Nardo, M., Saisana, M., Saltelli, A., & Tarantola, S. (EC/JRC), Hoffman, A.
(2005). Handbook on Constructing Composite Indicators: Methodology and User Guide. OECD Statistics
Working Paper, STD/DOC (2005)3. OECD publishing, 108 p. Prieiga internetu:
http://www.olis.oecd.org/olis/2005doc.nsf/LinkTo/nt00002e4e/$file/jt00188147.pdf
13. Huggins, R. (2003). Creating a UK Competitiveness Index: Regional and Local Benchmarking.
Regional Studies, Vol. 37.1, p. 89-96.
14. Karnitis, E., & Kucinskis, M. (2009). Strategic Planning and Management of National Development
Processes in Latvia. Journal of Business Economics and Management, 10(1), 3-13.
15. Kasinskaitė, I. (2005). Besimokantis regionas – naujas regioninės plėtros kontekstas. Informacijos
mokslai Nr.35, 59-68.
16. Kilijonienė, A. & Simanavičienė, Ţ. (2008). Regioninės politikos įtaka regionų išsivystymo trūkumų
raidai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos: mokslo darbai, 3(12), 141-152.
17. Kilijonienė, A. & Simanavičienė, Ţ. (2009). Evaluation model of regional policy's influence on social
and economical development of the region // Economics and management = Ekonomika ir vadyba, No. 14,
825-831
18. Kilijoniene, A., Simanaviciene, Z., & Simanavicius, A. (2010). The Evaluation of Social and
Economic Development of the Region. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics, 21(1), 68-79.
19. Mačys, G. (2005). Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje: vadovėlis. Vilnius: Mykolo
Romerio universiteto Leidybos centras, 167 p.
20. Mayer, T., Combes, P.P., & Lafourcade, M. (2003). Can Business and Social Networks Explain the
Border Effect Puzzle? Royal Economic Society Annual Conference 2003 150, Royal Economic Society.
21. McKay, A. (2002). Defining and Measuring Inequality, Briefing Paper. Prieiga per internetą:
http://rmportal.net/training/poverty-reduction-seminar/seminar-reading-list-1/01.pdf
39
22. Melnikas, B. (2008). Integral spaces in the European Union: Possible trends of the social, economic
and technological integration in the Baltic region. Journal of Business Economics and Management, 9(1),
65-77.
23. Moritz, M., & Gröger, M. (2007). The German-Czech border region after the fall of the Iron Curtain:
Effects on the labour market : an empirical study using the IAB Employment Sample (IABS). IAB
Discussion Paper 200701, Institut für Arbeitsmarkt- und Berufsforschung (IAB), Nürnberg [Institute for
Employment Research, Nuremberg, Germany].
24. Niebuhr, A., & Stiller, S. (2002). Integration effects in border regions - a survey of economic theory
and empirical studies. ERSA conference papers ersa02p066, European Regional Science Association.
25. Novotny, J. (2007). On the measurement of regional inequality: does spatial dimension of income
inequality matter? The Annals of Regional Science, Volume 41, Number 3, 563-580.
26. Perkmann, M. (2003). Cross-border regions in Europe. Significance and drivers of regional cross-
border co-operation‘. European Urban and Regional Studies 10(2), 153-171.
27. Perkmann, M. (2005) The emergence and governance of Euroregions: the case of the EUREGIO on the
Dutch-German border, University of Warwick.
28. Perkmann, M. (2007). Policy entrepreneurship and multi-level governance: a comparative study of
European cross-border regions’. Environment and Planning C 25(6), 861-879.
29. Reģionu attīstība Latvijā 2009., Valsts reģionālās attīstības aģentūra, Rīga, 2010. Prieiga per internetą:
http://www.vraa.gov.lv/uploads/Regionu_attistiba_Latvija_2009.pdf] .
30. Rengansamy, S. (2009). Regional planing and development. Prieiga per internetą:
http://www.scribd.com/Regional-Planning-PartIII-Strategies-for-Balanced-Regional-
Development/d/15087007
31. Saisana, M., Tarantola, S., Schulze, N., Cherchye, L., Moesen, W., & Van Puyenbroeck, T. (2005).
Knowledge Economy Indicators. State-of-the-Art Report on Composite Indicators for the Knowledge-
based Economy. Workpackage 5, 54 p. Prieiga internetu: http://kei.publicstatistics.net/KEI%20D5_1.pdf.
32. Simanavičienė, Ţ., Bruneckienė, J., & Šimberova, I. (2007). Regionų konkurencingumo vertinimo
teoriniai aspektai. Ekonomika: mokslo darbai. Vilniaus universitetas, Vilnius, T. 77, 68-81.
33. Snieska, V., & Bruneckiene, J. (2009). Measurement of Lithuanian Regions by Regional
Competitiveness Index. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 1 (61), 45-57.
34. Sorensen, T. (2000). Regional development: Some Issues for Policy Makers. Prieiga per internetą:
http://www.aph.gov.au/library/pubs/rp/1999-2000/2000rp26.htm
35. Svetikas, K., & Dzemyda, I. (2009 a). Sustainable Regional Convergence: the Case Study of
Lithuanian Counties. EURO mini conference "Knowledge-Based Technologies and OR Methodologies for
Strategic Decisions of Sustainable Development" (KORSID-2009): 5th international conference.
September 30-October 3, 2009, Vilnius Lithuania / Ed. M.Grasserbauer, L.Sakalauskas, E.K.Zavadskas.
Vilnius : Technika, 550-554.
36. Svetikas, K., & Dzemyda, I. (2009 b). An approach to the evaluation of regional inequalities: a case
study of Lithuanian counties // Intelektinė ekonomika=Intellectual economics: mokslo darbų ţurnalas.
Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Nr. 2(6), 96-107.
37. Šidlauskienė, I. (2000). Europos Sąjunga iš arčiau. Suomijos viešojo administravimo institutas
(HAUS). 192 p.
38. Vaidere, I., Vanags, E., Vanags, I., & Vilka, I. (2006). Reģionālā politika un pašvaldību attīstība
Eiropas Savienībā un Latvijā. – Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, Latvijas Statistikas institūts, 295 lpp.
39. Van Gorp, N. (2009). Backwardness Of Border Regions. Tijdschrift voor Economische en Sociale
Geografie. Royal Dutch Geographical Society KNAG, vol. 100(3), pages 358-364, 07.
40. Vanags, E., & Vilka, I. (2006). Local Government in the Baltic States: Similar but Different. Local
Government Studies, Vol. 32 (5), 623–637.
41. Vanags, E., Krastiņš, O., Locāne, V., Vilka, I., Šķiņķis, P., & Bauere, A. (2005) Daţādā Latvija;
pagasti, novadi, pilsētas, rajoni, reģioni. Vērtējumi, perspektīvas, vīzijas. – Rīga: Latvijas Statistikas
institūts, Valsts reģionālās attīstības aģentūra, 586 lpp.
42. Vesperis, V. (2010). Basic Indicators for Evaluation of Regional Development. Socialiniai tyrimai-
Social Research, 3 (20), 175 - 185.
43. Wignaraja, G., Lezama, M., & Joiner, D. (2004 b). Small States in Transition: From Vulnerability to
Competitiveness. Commonwealth Secretariat, United Kingdom, 98 p.
Recommended