View
2
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
SOCIALINĖS GEROVĖS INSTITUTAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Rasa Kleinienė
SVEIKIMO PROCESAS ESANT PRIKLAUSOMYBEI NUO
NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ: VYRŲ PATIRTYS
Magistro baigiamasis darbas
Socialinio darbo studijų programa, valstybinis kodas 621L50004
Socialinio darbo studijų kryptis
Vadovas doc. dr. Nijolė Liobikienė
Apginta SMF dekanas
Kaunas, 2012
2
Turinys
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3
SUMMARY ........................................................................................................................................ 4
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6
1. PRIKLAUSOMŲ NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ VYRŲ KRITINIO MĄSTYMO
VEIKSNIAI ......................................................................................................................................... 9
1.1. Priklausomybė nuo narkotikų ir jos poveikis žmogaus sveikatai ............................................. 9
1.2. Lyčių perspektyva, vyriškos tapatybės krizė .......................................................................... 13
1.3. Kritinė sąmonė ........................................................................................................................ 16
2. TYRIMO, VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ,
PATIRTYS SVEIKIMO NUO PRIKLAUSOMYBĖS PROCESE, METODOLOGIJA ................. 19
2.1. Epistemologija ........................................................................................................................ 19
2.2. Tyrimo duomenų rinkimo metodai ......................................................................................... 19
2.3. Tyrimo duomenų analizės metodas ........................................................................................ 21
3. VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ, PATIRTYS
SVEIKIMO NUO PRIKLAUSOMYBĖS PROCESE: TYRIMO REZULTATAI .......................... 25
3.1. Narkotikų vartojimo priežastys .............................................................................................. 25
3.2. Narkotikų vartojimo dinamika ir pasekmės............................................................................ 33
3.3. Pagalba – kas paskatino ieškoti pagalbos? ............................................................................. 40
3.4. Gijimo nuo priklausomybė procesas ...................................................................................... 47
3.5. Veiksniai, padedantys išlikti blaiviu ....................................................................................... 50
3.6. Tyrimo dalyvių pasiūlymai jaunimui ..................................................................................... 54
DISKUSIJA ....................................................................................................................................... 57
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 63
REKOMENDACIJOS ....................................................................................................................... 65
LITERATŪRA .................................................................................................................................. 66
PRIEDAI ........................................................................................................................................... 69
3
SANTRAUKA
Rasa Kleinienė. Sveikimo procesas esant priklausomybei nuo narkotinių medžiagų: vyrų
patirtys. Socialinio darbo magistro darbas. Mokslinis vadovas dr. Nijolė Liobikienė. Vytauto
Didžiojo universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Socialinio darbo katedra. Kaunas 2012.
Nelegalių narkotikų vartojimas Lietuvoje grėsmingai auga, jį lydi daugybė skaudžių
pasekmių, kurios paliečia tiek patį vartojantįjį, tiek jo šeimą ir visą visuomenę. Statistiniai
duomenys rodo, kad vyrų sergančių priklausomybe nuo narkotikų yra apie keturis kartus daugiau
negu moterų. Iškyla klausimas – kokios priežastys lemia tai, kad vyrai dažniau tampa priklausomi?
Nagrinėjant narkomanijos problemą nėra atskleista kokie konkretūs veiksniai nulemia tą kritinį
tašką, kada asmuo pradeda ieškoti pagalbos dėl priklausomybės, kas jį palaiko ir stiprina gyvenant
blaiviai; taip pat neišskiriamas lyčių aspektas. Todėl šio tyrimo tikslas – atskleisti vyrų, sergančių
priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, patirtis sveikimo nuo priklausomybės procese.
Siekiant atskleisti vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, patirtis
sveikimo nuo priklausomybės procese, buvo pasirinktas kokybinis tyrimas. Tyrimo ontologija yra
interpretuojamoji-konstruktyvistinė, laikantis nuostatos, kad socialiniai reiškiniai ir jų prasmės
neegzistuoja patys savaime, juos konstruoja socialiniai veikėjai, žmonės, tyrėjai per kalbą, o vienos
objektyvios tiesos pasaulyje nėra. Subjektyvistinė-interpretuojamoji epistemologija realybę
traktuoja kaip subjektyvią, t. y. pasaulis matomas iš žmogaus perspektyvos, šio tyrimo atveju – iš
tyrimo dalyvio perspektyvos. Todėl tyrimo duomenims surinkti buvo pasirinktas pusiau
struktūruoto interviu metodas, leidęs pamatyti vyrų sveikimo nuo priklausomybės procesą per
praeities rekonstravimą. Tyrimo metu buvo atlikti 5 interviu su 29-39 metų amžiaus vyrais, kurie
buvo priklausomi, nuo narkotinių medžiagų ir dėl to buvo kreipęsi pagalbos. Kadangi buvo tiriamos
vyrų patirtys, duomenų analizei buvo pasirinkta Willig sukurta interpretatyviosios fenomenologijos
analizės, susidedančios iš keturių stadijų, koncepcija.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad draugų įtaka, disfunkcinės šeimos aplinka, charakterio
savybės, išgyventos krizinės situacijos, nepatenkinti egzistenciniai poreikiai ir klaidingi įsitikinimai
įtakojo vyrų apsisprendimą pradėti vartoti narkotines medžiagas. Šių veiksnių įtakos stiprumą
padidino tai, jog visi vyrai savo apsisprendimus pavartoti narkotikų, padarė ankstyvame amžiuje.
Sprendimą kreiptis pagalbos dėl priklausomybės vyrai padarė skatinami vidinės (noro keistis,
mirties baimės, nevilties ir pan.) ir išorinės (įvairių praradimų, sveikatos sutrikimų ir pan.)
motyvacijos veiksnių, taip pat labai svarbi buvo pagalba iš socialinės aplinkos. Vyrų apsisprendimą
gyventi blaiviai palaiko ir stiprina gyvenimo prasmės atradimas tikėjime Dievu, Dievo pažinimas
studijuojant Šventą raštą ir pan. Kiti, ne mažiau svarbūs, palaikantys veiksniai yra: socialiniai ryšiai
– sukurtos šeimos, nauji draugai; prasminga veikla ir vidiniai pokyčiai.
4
SUMMARY Rasa Kleinienė. Men's Experiences of the Recovery Process from Drug Addiction. Graduation
work for Master degree of social work. Scientific adviser dr. Nijolė Liobikienė. Vytautas
Magnus University, Faculty of Social Science, Department of Social Work, Kaunas, 2012.
The abuse of illegal drugs is growing very fast in Lithuania which brings many painful
consequences not only to a drug addict but also to his/her family and to the whole society. Statistical
data show that there are four times more male drug addicts than female ones. A question that poses
itself is what are the reasons that impel men to become addicted to drugs more often. Research of the
problem of drug addiction has not revealed particular factors which determine the critical point when
a drug addict starts seeking help, also it has not been indicated who supports him/her when living
sober. The aspect of gender has not been distinguished, too. Therefore, the aim of this research is to
reveal male drug addicts’ experiences of the recovery process from drug addiction.
A quantitative research has been used in order to reveal male drug addicts’ experiences of
the recovery process from drug addiction. The ontology of the research is interpretative-
constructivist which holds that social phenomena and their meanings do not exist on their own but
they are constructed by social agents, i.e. people, through language, and there is no one objective
truth in the world. Subjectivist-interpretive epistemology treats reality as being subjective, i.e. the
world is seen from a person’s perspective, in the case of this research, from the perspective of the
participant of the research. Therefore, a half structuralized method of the interview was applied to
collect research data, which allowed to see men’s recovery process from drug addiction through the
reconstruction of the past. In total, during the research, 5 interviews were made. The participants
were men from 29 to 39 years old who had been drug addicts and had seeked help. Since
experiences of men have been analyzed, Willig’s concept of the interpretative phenomenological
analysis including four stages has been chosen for the analysis of the data.
Results of the research revealed that friends’ influence, dysfunctional environment in the
family, character traits, critical situations, unmet existential needs and wrong beliefs influenced the
men’s decision to use drugs. All men made their decision to use drugs in their early age which
strengthened the influence of the above-mentioned factors. The men decided to seek help
encouraged by factors of internal motivation (need to change, fear of death, despair, etc.) and
external motivation (various losses, health disorders, etc.); the help of social environment also were
of great significance. The men’s decision to live in sobriety is maintained and strengthened by the
discovery of the meaning of life in the belief of God, the knowledge of God when studying the
Bible, etc. Other important supporting factors include social relations, i.e. created families, new
friends, meaningful activity and inner changes.
5
Lentelių ir paveikslų sąrašas
Iliustracijos Nr. Pavadinimas Puslapis
1 lentelė Tyrimo dalyvių charakteristikos 21
1 paveikslas Narkotiko ir individualių-psichologinių bei socialinių veiksnių
sąveika apsprendžia kvaišalų poveikį (Gossop, 2001)
10
2 paveikslas Veiksniai įtakoję šio tyrimo dalyvių pasirinkimą pradėti vartoti
narkotikus
57
3 paveikslas Veiksniai įtakoję tyrimo dalyvių apsisprendimą ieškoti pagalbos 59
4 paveikslas Veiksniai padedantys tyrimo dalyviams išlikti blaiviais 60
6
ĮVADAS
Vykstant spartiems kaitos procesams visuomenėje, vis daugiau žmonių patenka į socialinės
atskirties grupes. Nesugebėdami adaptuotis žinių visuomenėje, vis daugiau jaunų žmonių įsivelia į
priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų pinkles ir ilgainiui papildo minėtas atskirties grupes.
Tai rodo statistiniai duomenys. Psichoaktyviosios medžiagos sukelia psichikos ir elgesio sutrikimus
bei priklausomybės sindromą. Piktnaudžiavimas šiomis medžiagomis taip pat lemia
nusikalstamumo, socialinės dezintegracijos ir išlaidų sveikatos bei socialinės priežiūros reikmėms
didėjimą (Bulotaitė, Grimalauskienė ir kt., 2005).
Jungtinės tautos primena, kad narkotikų padariniai pražūtingi visoms tautoms, tačiau ypač
– mažoms, nes gali jas tiesiog išnaikinti. Narkomanijos prevencijai ir narkotikų kontrolei kiekviena
valstybė, tarp jų ir Lietuva, turi skirti ypatingą dėmesį. Mūsų šalis nuo pat pirmųjų
nepriklausomybės metų, padedama Jungtinių Tautų tarptautinės narkotikų kontrolės programos,
formavo nacionalinius narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politikos pagrindus pagal
Jungtinių Tautų konvencijų reikalavimus. Šiuo metu Lietuva yra visų trijų Jungtinių Tautų
konvencijų, reglamentuojančių narkotinių, psichotropinių medžiagų apyvartą, narkomanijos
prevenciją, kovą su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, narė (Grimalauskienė,
Bulotaitė ir kt., 2002).
Tyrimo aktualumas
Nelegalių narkotikų vartojimas Rytų Europoje grėsmingai auga, jį lydi daugybė skaudžių
problemų, kurios paliečia tiek patį vartojantįjį, tiek jo šeimą, draugus ir visą visuomenę
(Targamadzė, 2006). Narkotikų kontrolės departamento duomenimis 2008 m. Lietuvoje buvo
užregistruoti 5 809 asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų (iš jų 4 709 vyrai). O pagal
2009 metų statistinius duomenis, Lietuvoje užregistruoti 5 954 asmenys, sergantys priklausomybe
nuo narkotikų (iš jų 4 827 vyrai). Sumažėjo narkomanų amžiaus vidurkis: nuo 25 iki 14-16 metų,
yra nuo narkotikų priklausomų vaikų (Damijonaitienė, Minkuvienė, 2002).
15-16 metų Lietuvos moksleivių alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo tyrimai (ESPAD
1995, 1999, 2003) rodo, kad narkotikų vartojimas paplitęs labiau tarp berniukų nei tarp mergaičių.
Tyrimų rezultatai rodo, kada bet kokį narkotiką bent kartą yra vartoję net 15,6 proc. Lietuvos
moksleivių (Bulotaitė, Grimalauskienė ir kt., 2005).
Tendencija aiški – narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas Lietuvoje auga.
Pradedančių eksperimentuoti su narkotinėmis medžiagomis amžius katastrofiškai mažėja, t. y.
vartoti narkotikus pradeda vis jaunesni asmenys. Reikia atkreipti dėmesį, kad šie skaičiai parodo tik
aisbergo viršūnę, kadangi tai statistiniai duomenys tik apie tuos asmenis, kurie yra užregistruoti
7
sveikatos priežiūros institucijose arba yra policijos įskaitoje. Tai reiškia, kad realybėje, žmonių
vartojančių psichotropines ir narkotines medžiagas, kurie nėra užsiregistravę gydymo įstaigose ir
nėra patekę į teisėsaugos akiratį, gali būti iki dešimt kartų daugiau.
Įvairūs statistiniai duomenys, tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje, rodo, kad vyrų
sergančių priklausomybe nuo narkotikų yra apie keturis kartus daugiau negu moterų. Iškyla
klausimas – kokios priežastys lemia tai, kad vyrai dažniau suserga priklausomybės ligomis? Ar tai
gali būti vyriškos tapatybės paieškos? Ar nesugebėjimas atitikti visuomenės lūkesčių įstumia žmogų
į priklausomybės liūną?
Tyrimo problema
Mokslinėje literatūroje nagrinėjant narkomanijos problemą nėra atskleista kokie konkretūs
veiksniai nulemia tą kritinį tašką, kada asmuo pradeda ieškoti pagalbos, kada jis susivokia, kad jau
pasiekė dugną. Taip pat kalbant apie narkomanijos problemą neišskiriamas lyčių aspektas.
Tyrimo klausimai
Kas įtakojo tyrimo dalyvių apsisprendimą pradėti vartoti narkotines medžiagas?
Kas paskatino vyrą, sergantį narkomanija, susivokti ir kreiptis pagalbos dėl
priklausomybės?
Kokie veiksniai įtakojo kritinio mąstymo užgimimą vyro, sergančio priklausomybe nuo
narkotikų, gyvenime?
Tyrimo objektas
Vyrų patirtys sveikimo nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms procese.
Tyrimo dalykas
Vyrų, įveikusių priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, patirtys.
Tyrimo tikslas – atskleisti vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų,
patirtis sveikimo nuo priklausomybės procese.
Tyrimo uždaviniai:
1. Aprašyti, kaip tyrime dalyvavusių vyrų pasakojimuose išryškėja narkotikų vartojimo
priežastys.
2. Atskleisti kokie veiksniai įtakojo vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių
medžiagų, apsisprendimą ieškoti pagalbos, gydytis.
3. Atskleisti kas padeda vyrams, įveikusiems priklausomybę nuo narkotinių medžiagų,
išlikti blaiviems.
Tyrimo metodologija. Tyrimo tikslui pasiekti buvo pasirinktas kokybinis tyrimas.
Duomenys buvo surinkti pusiau struktūruoto interviu pagalba. Kadangi buvo tiriamos buvusių
priklausomų nuo narkotikų vyrų patirtys, gautų duomenų analizei buvo pasirinkta Willig sukurta
8
interpretatyviosios fenomenologijos analizė, susidedanti iš keturių stadijų (2003; cit. pagal Bitinas ir
kt., 2008). Tyrimas buvo atliekamas Kaune ir Kauno rajone 2011 m. spalio mėnesį ir 2012 m.
sausio-vasario mėnesiais. Tyrime dalyvavo 5 vyrai, kurie buvo priklausomi nuo narkotinių
medžiagų ne trumpiau kaip 5 metus, buvo kreipęsi pagalbos dėl gydymo nuo priklausomybės
narkotinėms medžiagoms į reabilitacijos centrus arba kur nors kitur ir šiuo metu gyvena blaiviai.
Vyrų amžius nuo 29 iki 39 metų. Šiame darbe buvo remtasi prielaida, vyrų patirtys yra socialiai
konstruojamos kasdininiame gyvenime ir kiekvieno vyro papasakota individuali gyvenimo istorija
atskleidžia kolektyvinei patirčiai būdingus aspektus, kurie leidžia daryti platesnius apibendrinimus.
Sąvokų žodynėlis:
Narkomanija – psichikos liga, kuria suserga asmenys dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis, kitomis
psichiką veikiančiomis medžiagomis, pasireiškianti asmens psichinės ir fizinės priklausomybės nuo
narkotikų, psichotropinių, kitų psichiką veikiančių medžiagų, sindromu bei kitomis neigiamomis
medicininėmis ir socialinėmis pasekmėmis (LR Narkologinės priežiūros įstatymas, 1997).
Narkotikai – narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje
apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų
konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961 m. (Lietuvos
AIDS centras).
Narkotinės ir psichotropinės medžiagos – augalai, gamtinės ir sintetinės medžiagos, įrašytos į
Sveikatos apsaugos ministerijos kontroliuojamų medžiagų sąrašus, darančios poveikį centrinei
nervų sistemai ir galinčios sukelti asmeniui žalingą liguistą polinkį jas vartoti. (Gruodytė, 2004).
Priklausomybė nuo narkotikų – tai dėl narkotinių medžiagų vartojimo kylanti liga, kuriai būdinga
didėjanti tolerancija narkotikui, psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo jo, besivystantys saviti
psichikos pakitimai (Bulotaitė, Rimkutė ir kt., 2008).
Socialinė atskirtis – tai visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pvz., narkomanų, benamių,
sergančių AIDS), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti
įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.
(Binkauskienė, Misiūnas, 2004).
Lytis – tai viena iš dviejų gyvųjų būtybių giminių (moteriškoji ir vyriškoji); forma, išvaizda.
(Ustilaitė, 2007).
Hegemoninis vyriškumas – tam tikro vyriškumo modelio socialinis įsitvirtinimas. Šį labiausiai
vertinamą visuomenėje vyriškumą paprastai apibūdina heteroseksualumas, ekonominė,
nepriklausomybė, gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia, buvimas racionaliu, žeidžiančių
emocijų užslopinimas, moterų bei kitų vyrų dominavimas, dėmesys seksualinėms „pergalėms“ ir
svarbiausia nedarymas to, kas suvokiama kaip moteriška (Connell 1995, cit. pagal Tereškiną, 2004).
Kritinė sąmonė – „conscientizacao“ – mokymasis suvokti socialinius, politinius ir ekonominius
prieštaravimus ir imtis veiksmų prieš engėjiškos tikrovės elementus. Kai asmuo yra ne kaip gavėjas,
bet kaip suvokiantis Subjektas, jis pasiekia giluminį sociokultūrinės realybės pažinimą, kuris
formuoja jo gyvenimą ir jo gebėjimą tą realybę transformuoti. (Freire, 2000).
9
1. PRIKLAUSOMŲ NUO NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ VYRŲ
KRITINIO MĄSTYMO VEIKSNIAI
Ontologija nurodo, kokia yra nagrinėjamo reiškinio (tyrimo objekto) prigimtis. Yra
skiriamos dvi pagrindinės ontologijos pozicijos: objektyvistinė ir interpretuojamoji-
konstruktyvistinė. Šio tyrimo ontologija yra interpretuojamoji-konstruktyvistinė, laikantis
nuostatos, kad socialiniai reiškiniai ir jų prasmės neegzistuoja savaime, juos konstruoja socialiniai
veikėjai, žmonės, tyrėjai (Ruškus, 2010).
Kas tai yra socialinė realybė anot socialinio konstruktyvizmo perspektyvos? Socialinė realybė
yra konstruojama ir reprodukuojama pačių žmonių kasdieninių praktikų metu (Berger 1999). Berger
ir Luckmann (1999) teigia, kad žmogui biologiškai lemta konstruoti pasaulį ir gyventi jame kartu
su kitais. Šis pasaulis tampa jo svarbiausia ir galutine tikrove. Vykstant gamtos ir socialiniai
konstruojamo pasaulio dialektikai, transformuojamas pats žmogaus organizmas. Šio dialektinio
proceso metu žmogus kuria tikrovę ir kartu kuria pats save. Socialinė tvarka, anot autorių,
egzistuoja tik kaip žmogaus veiklos kūrinys. Žmonės yra priklausomi nuo socialinės aplinkos ir nuo
kolektyvinių reikšmių sistemos, kuria dalijasi tarpusavyje. Aplinka, kurioje mes gyvename
apibūdina kas mes esame iš tikrųjų.
Anot Freire – žmogaus ontologinis pašaukimas yra būti Subjektu, kuris veikia ir keičia
pasaulį ir tai darydamas artėja prie vis naujų galimybių kiekvienam atskirai ir visiems kartu gyventi
visavertiškiau (Freire, 2000, p. 13).
1.1. Priklausomybė nuo narkotikų ir jos poveikis žmogaus sveikatai
Priklausomybe vadinamas labai stiprus, neįveikiamas pripratimas prie psichoaktyvios
medžiagos, kurios vartojimo priklausomas asmuo nepajėgia kontroliuoti. Svarbiausias
priklausomybės požymis yra stiprus potraukis, nenumaldomas noras pavartoti narkotinę medžiagą
siekiant patirti specifinius pojūčius, o vėliau – įveikti nemalonią psichinę ir fizinę būseną, kylančią
šios medžiagos pritrūkus ar jai pasišalinus iš organizmo. Tapti priklausomu galima nuo bet kurios
psichoaktyvios medžiagos, darančios įtaką vartojančiajam. Tai įrodyta moksliniais tyrimais
(Juczynski, 2009).
„Psichologas Peele (1985) priklausomybę apibūdina kaip žalingą elgesio ratą. Elgesio,
kuris nebekontroliuojamas. Priklausomybė – tai procesas, kuris ilgainiui kinta, transformuojasi.
Peele teigė, kad priklausomybei vystytis nebūtini biomedicininiai organizmo pokyčiai. Šių pokyčių
10
neturi, pvz., lošėjai ar darboholikai, nors jie taip pat priklausomi. Priklausomybė – tai žmonių, o ne
narkotinės medžiagos problema“ (cit. pagal Bulotaitę 2009, p. 84).
Priklausomybės rūšių yra daug, tačiau bendra tarp jų tai, kad piktnaudžiavimas bet kuo su-
kelia nuotaikos pakitimus. Kai gauni – nuotaika kyla, kai negauni – nuotaika blogėja. Priklausomy-
bės pradžia – kai imama vartoti kokia nors medžiaga ar elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis,
patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą. Tai žmogui padeda išvengti skaus-
mingų jausmų. Priklausomybė – tai patologinis meilės ir pasitikėjimo santykis su objektu ar įvykiu
(Bulotaitė, 2004).
Narkotinės ir psichotropinės medžiagos – tai gamtinės arba sintetinės medžiagos, kurios
dėl kenksmingo poveikio jomis piktnaudžiaujantiems žmonėms sukelia sunkų sveikatos sutrikimą,
pasireiškiantį psichine ir fizine priklausomybe. Kad medžiaga būtų pripažinta narkotiku ji turi
atitikti tris kriterijus:
1) medicininį – medžiaga specifiškai veikia centrinę nervų sistemą;
2) socialinį – plačiai paplitęs nemedicininis šios medžiagos vartojimas;
3) juridinį – medžiaga pripažinta narkotiku ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą, t. y. šių
medžiagų neteisėta gamyba, įgijimas, laikymas ar realizavimas yra įstatymo draudžiami. (Bulotaitė,
2004).
Nustatyta, kad psichotropinės medžiagos poveikis vartojančiam asmeniui priklauso, ne tik
nuo narkotiko cheminių savybių, dozės ir vartojimo būdo, bet ir nuo asmens psichologinių ypatumų
bei socialinės aplinkos. Visi šie trys veiksniai turi įtakos vartotojui, kaip jis reaguoja į narkotiką.
Kartais psichologiniai faktoriai yra svarbiausi, kartais stipriausią įtaką turi socialiniai faktoriai, o
kartais svarbiausią vaidmenį vaidina narkotiko farmakologija (ypač didelių dozių atveju).
1 pav. Narkotiko ir individualių-psichologinių bei socialinių veiksnių sąveika
apsprendžia kvaišalų poveikį (Gossop, 2001)
11
Klaidinga yra manyti, kad galime suprasti būdus, kaip žmonės reaguoja į psichotropinius
narkotikus vien tik matydami cheminės medžiagos fiziologinę reakciją. Vis dėlto psichotropiniai
narkotikai labai galingai veikia narkomano smegenis ir kūno sistemas (Gossop, 2001).
Piktnaudžiaujant narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis po tam tikro laiko
(vieniems tas laiko tarpas gali būti ilgesnis, kitiems trumpesnis, priklausomai nuo asmens
psichologinių ypatumų) išsivysto priklausomybė, kitaip dar vadinama narkomanija. Narkomanija (iš
graikų k. nárkē – sustingimas, manía – potraukis) reiškia liguistą potraukį vartoti medžiagas,
sukeliančias pakilią nuotaiką (Medicinos enciklopedija, 1993). Šis terminas skirtas apibūdinti
išimtinai medicininį narkomanijos aspektą ir negali būti taikomas visiems su narkotikų išplitimu
susijusiems neigiamiems aspektams įvardyti (Gruodytė, 2004).
Psichologinė priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotikus, kad patirti
malonumą. Psichotropinės medžiagos užvaldo žmogaus mintis, jausmus ir elgesį, todėl nutraukus jų
vartojimą būna labai sunku. Psichologiškai nuo narkotiko priklausomas asmuo nuolat galvoja apie
tai, kaip patirti malonumą, atsipalaiduoti. Bet didžiausias pavojus yra tai, kad po kurio laiko asmuo
jau nebegali, pasibaigus narkotinės medžiagos poveikiui, grįžti į normalią sąmonės būseną.
Nustojus veikti psichotropinei medžiagai, žmogus jaučia nerimą, įtampą, silpnumą, svaigulį, gali
skaudėti galvą ir pan. Šie simptomai verčia vėl vartoti narkotikus.
Vėliau atsiranda narkotiko tolerancija, kuri pasireiškia silpnėjančia organizmo reakcija į tą
psichotropinės medžiagos kiekį. Tai reiškia, kad organizmas pripranta, todėl atsiranda poreikis
didinti narkotinės medžiagos dozę, norint pasiekti poveikį, kuris anksčiau buvo gaunamas
suvartojus mažesnę dozę. Taigi, po truputį tas efektas, kurį sukelia narkotiko vartojimas, mažėja, o
skausmingos pasekmės didėja. Tai vadinama abstinencija. Abstinencijos metu skauda visą kūną,
laužo ir suka visus kaulus. Priklausomybe sergantis asmuo negali rasti vietos ir ramybės nei dieną,
nei naktį. Šie abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai tik organizmas gauna psichotropinių medžiagų
porciją.
Abstinencija yra ryškiausias fizinės priklausomybės bruožas. Abstinencijos sindromas
neabejotinai yra akivaizdžiausia ir didžiausia priklausomybės savybė (Gossop, 2001). Fizinė
priklausomybė – tai viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais
ir fiziniais sutrikimais, staiga nustojus vartoti narkotiką (Bulotaitė, 2004).
Juczynski (2009) fizinę priklausomybę apibrėžia plačiau. Dažnai vartojant
psichoaktyviąsias medžiagas susiformuoja dirbtinis organizmo poreikis, kurį kaip ir kitus
biologinius poreikius (pvz. miego ar valgymo), reikia besąlygiškai tenkinti. Psichoaktyvioji
medžiaga įsijungia į organizmo ląstelių apykaitos grandinę, todėl dėl jos stygiaus sutrinka reakcijų
pusiausvyra, prasideda negalavimas, vadinamas abstinencijos sindromu arba „narkotikų alkiu“. Jis
12
pasireiškia nerimu, pykinimu, drebuliu, viduriavimu, šaltkrėčiu, raumenų skausmais, kaulų
laužymu, prakaitavimu.
Psichoaktyvių medžiagų, vadinamų narkotikais yra įvairių ir visų jų poveikis bei žala
sveikatai yra skirtinga. Skirtingas poveikis taip pat priklauso ir nuo vartojimo būdo, ar narkotikas
švirkščiamas į veną, ar rūkomas, ar uostomas, ar geriamas. Tačiau poveikis žmogaus sveikatai yra
griaunantis ir kuo ilgiau žmogus vartoja narkotikus tuo stipriau žaloja save, savo organizmą ir
psichiką. Pirmiausiai reikia paminėti, kad su narkotikų vartojimu susijęs labai didelis mirtingumas.
Mirštama nuo perdozavimo, alerginės reakcijos, nelaimingų atsitikimų, įvairių ligų, taip pat ir
plintančių lytiniu keliu. Dėl narkotinių medžiagų vartojimo miršta jauni žmonės – vidutinis mirusių
narkomanų amžius – 31,2 metai. Mirusių vyrų narkomanų amžius nuo vidutinės gyvenimo trukmės
vidutiniškai skiriasi 33,6 metų, o moterų – 47,3 metų (Šniepienė, 2005).
Narkotikų vartojimas stipriai silpnina organizmo imunitetą, o tai sudaro sąlygas plisti
įvairioms infekcijoms. Tai vyksta ne tik dėl nuolatinės intoksikacijos narkotinėmis medžiagomis,
bet ir dėl nevisavertės mitybos bei ydingos gyvensenos. Dėl šių priežasčių tarp narkotikus
vartojančių asmenų greičiau plinta tuberkuliozė. Per kraują plinta ypač pavojingos virusinės
infekcijos – žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), sukeliantis AIDS ligą, virusinis hepatitas.
Dažniausiai užsikrečiama leidžiantis narkotikus tuo pačiu švirkštu ar net ta pačia adata, arba kai iš
to paties indo švirkštai traukia namuose pagaminto narkotiko dozę.
Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis dažnai sukelia ilgalaikius neuropsi-
chiatrinius poveikius – tai depresija, suicidinis elgesys, panikos priepuoliai, nemiga, sunkumas
koncentruoti dėmesį, artimos atminties ir orientacijos erdvėje pablogėjimas, paranoidinė psichozė,
katatonis stuporas, įkyrios mintys dėl kūno pokyčių. Itin svarbu tai, kad net nustojus naudoti
narkotikus, psichinės sveikatos pablogėjimas gali trukti metus (Reingardienė, Vilčinskaitė ir kt.,
2007).
Tyrimai rodo, kad 1995 m. 3,2 proc. 15-17 metų mokinių vartojo nelegalius narkotikus, o
1999 m. narkotikus vartojo jau net 15,5 proc. mokinių (21 proc. vaikinų ir 9,6 proc. merginų). Rytų
ir Centrinės Europos šalyse nuo 1995 iki 1999 m. jaunimas narkotikus ėmė vartoti du kartus
dažniau, o Lietuvoje – net 5 kartus. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis per
dešimtmetį, t.y. nuo 1991 iki 2001 m., sveikatos priežiūros įstaigose buvo registruota 7,6 karto
daugiau asmenų priklausomų nuo narkotikų. Tai patvirtina ir narkotikų kontrolės departamento prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti žalingų
įpročių plitimą Lietuvoje (Targamadzė, 2006).
Statistika taip pat rodo, kad 1998-2007 metais registruotų dėl priklausomybės nuo
narkotinių medžiagų asmenų skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei du kartus. 1998 m. buvo
13
registruota 77,5 asmenys 100 tūkst. gyventojų, o 2007 m. – jau 169,3. Lietuvoje, kaip ir kitur,
narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas bei piktnaudžiavimas jomis labiausiai paplitęs tarp
jaunų žmonių. Statistika taip pat rodo, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse, vyrai vartoja
narkotikus daug dažniau nei moterys. 2007 m. vyrai sudarė 81,2 proc. visų priklausomų nuo
narkotikų asmenų (Bulotaitė, 2009). Narkotikų kontrolės departamento duomenimis 2008 m.
Lietuvoje buvo užregistruoti 5 809 asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų (iš jų 4 709
vyrai), t. y. vyrai sudaro 81 proc. visų vartojančiųjų. Pagal 2009 metų statistinius duomenis,
Lietuvoje užregistruoti 5 954 asmenys, sergantys priklausomybe nuo narkotikų (iš jų 4 827 vyrai),
tai rodo, kad vyrai sudaro 81 proc. visų vartojančiųjų.
Šiame tyrime analizuojamos priežastys, kodėl vyrai daug dažniau nei moterys
eksperimentuoja su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir tuo būdu daug dažniau nei
moterys tampa priklausomi nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų.
1.2. Lyčių perspektyva, vyriškos tapatybės krizė
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (2000, p. 371) lytis apibūdinama dviem reikšmėmis:
pirmoji – tai viena iš dviejų gyvųjų būtybių giminių (moteriškoji ir vyriškoji); antroji – forma,
išvaizda. Kadangi mes kalbame apie žmogų, tikslinga vartoti lytiškumo terminą, apimantį tiek
prigimtinius, tiek sociokultūrinius asmens formavimosi veiksnius. Asmenybės formavimąsi lemia
daugialypė ir subtili šių veiksnių sąveika. Žmogiškoji prigimtis apima fizinę, psichinę ir dvasinę
žmogaus egzistencijos plotmes (Ustilaitė, 2007).
„Lytį labai sunku apibūdinti pirmiausia dėl to, kad ji susijusi su daugybe kitų kategorijų,
tokių kaip klasė, amžius, seksualinė orientacija, etniškumas, rasė etc. Butler teigimu, lytis – tai
savotiškas aparatas ir mechanizmas, kuris ir kuria vyriškumą bei moteriškumą, ir juos normalizuoja.
Lytis yra aparatas, įgalinantis vyriškumo ir moteriškumo gamybą ir normalizavimą kartu su
tarpinėmis hormonų, chromosomų, psichikos ir preformanso formomis, kurias įgauna lytis“
(Tereškinas, 2011, p.14).
Lyties performatyvumas reiškia, kad pati lyties tikrovė yra šio performanso pasekmė.
Vaidindami vyrus ar moteris, mes ir cituojame egzistuojančias lyčių normas, ir kartu jas
kvestionuojame bei keičiame (Bulter 2004, 218, cit. pagal Tereškiną, 2011).
Lytis, greta žmogiškumo, yra viena pagrindinių kategorijų, kurios ribose žmonės mąsto
apie savo gyvenimą. Ji yra pagrindinis tapatumo matmuo. Kas šiuo atveju yra lytis? Lyties
identitetas yra viena fundamentaliausių socialinio gyvenimo organizacinių formų, persmelkianti
14
daugelį individualios ir visuomeninės raiškos, sąveikos ir egzistavimo sričių. Tai individo bruožas,
lydintis jį visą gyvenimą (Kraniauskienė, 2005).
Adler (2003) samprotauja apie privilegijuotą vyro padėtį šiandieninėje kultūroje. Anot
žymaus psichologo, privilegijuota vyro padėtim remiasi visos mūsų institucijos, tradicinės
nuostatos, įstatymai ir papročiai, jie ir sukurti atsižvelgiant į šią padėtį. Visa tai prasiskverbia ir į
vaikų kambarį ir stipriai paveikia vaikų psichiką. Berniukui paūgėjus vyriškumas tampa kone
pareiga. Garbėtroška, galios ir pranašumo siekis galutinai susilydo, identifikuojasi su įpareigojimu
būti vyriškam. Tokia privilegijuoto vyriškumo samprata vėliau buvo pavadinta hegemoniniu
vyriškumu. Daugelis galios siekiančių berniukų nesitenkina vyriška savimone, jie nori parodyti ir
įrodyti, kad vyrai yra ir privalo būti privilegijuoti, todėl siekia pasižymėti ir persistengia
demonstruodami vyriškus būdo bruožus (Adler, 2003). Toks elgesys gali būti rizikingas, siekiant
pasirodyti prieš draugus, arba neatsilikti nuo kitų, taip pastūmėdamas dar nesubrendusį jaunuolį į
žalingų įpročių pinkles.
Kadangi kiekvienas žmogus matuojamas idealiu privilegijuoto vyriškumo matu,
nenuostabu, kad berniukui nuolat pateikiamas šis matas. Galiausiai ir jis pats save vertina pagal šį
matą, stebi ir klausia savęs, ar visada elgiasi iš tikrųjų vyriškai, ar jis pats jau pakankamai vyriškas
ir pan. Visi žinome, ką reiškia sąvoka „vyriškas“. Pirmiausia tai, kas visiškai egoistiška, kas tenkina
savimeilę, taigi pranašumą, išsiskyrimą iš kitų, pasitelkiant tarimai aktyvius būdo bruožus, drąsą,
stiprybę, išdidumą, įvairiausias pergales, pareigų titulų ir laipsnių įgijimą. Tai nuolatinės grumtynės
dėl asmeninio pranašumo, nes manoma, kad būti pranašiam yra vyriška (Adler, 2003). Vaikui
augant toks mąstymas, toks vyriškumo supratimas tiek šeimos, tiek draugų aplinkoje, gali
suformuoti tam tikrus charakterio bruožus, arba lemti elgesį, kuris vėliau gali būti stipriu rizikos
veiksniu pradėti vartoti narkotines medžiagas.
Feministinės teorijos bei moterų ir moteriškumo studijų atsiradimas iškėlė lytį kaip
problematišką, o ne natūralią, savaime suvokiamą duotybę (Tereškinas, 2004) ir tai sutrikdė,
destabilizavo vyrus bei hegemoninę vyriškumo sampratą. Hegemoninis vyriškumas apibrėžiamas
kaip tam tikro vyriškumo modelio socialinis įsitvirtinimas. Tai vyriškumo tipas, kurį įkūnija
populiarūs herojai, fantazijos figūros ir sektini vyriškumo pavyzdžiai (Donaldson 1993, cit. pagal
Tereškiną, 2004). Šį labiausiai vertinamą visuomenėje vyriškumą paprastai apibūdina
heteroseksualumas, ekonominė, nepriklausomybė, gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia,
buvimas racionaliu, žeidžiančių emocijų užslopinimas, moterų bei kitų vyrų dominavimas, dėmesys
seksualinėms „pergalėms“ ir svarbiausia nedarymas to, kas suvokiama kaip moteriška (Connell
1995, cit. pagal Tereškiną, 2004). Hegemoninis vyriškumas pabrėžia tokias vertybes kaip drąsa,
agresyvumas, proto ir kūno tvirtumas. Maskulinizmo analitikai sutinka, kad visi vyrai nukenčia nuo
15
hegemoninio vyriškumo, kadangi jis įstumia juos į siaurų vaidmenų pinkles, užgniaužia jų
emocijas, trukdo jų santykiams su kitais vyrais, apsunkina intymumą su moterimis ir vaikais,
apsunkina intymumą su moterimis ir vaikais, primeta seksualinį ir lytinį konformizmą, iškreipia
savivoką, apriboja jų socialinę sąmonę ir pasmerkia juos nuolatinei žeminančiai baimei, kad jie
nesugebės būti tikrais vyrais (Tarvydaitė, 2011). Toks nesugebėjimas atitikti visuomenėje taip
vertinamo vyriškumo prototipo, gali būti viena iš priežasčių pradėti vartoti narkotikus.
Knygoje „Vyrų pasaulis“ Terškinas analizuoja Lietuvos vyrų patirtis, kaip vyriškumas
patiriamas, įkūnijamas ir suvaidinamas kasdieniame gyvenime. „Užuot buvusi malonumo,
džiaugsmo ir vaizduotės erdvė, daugelio vyrų gyvenimo istorijose ir knygoje aptartuose
kultūriniuose tekstuose vyriškumo tapatybė iškilo kaip skausmo ir vargo vieta“ (Tereškinas, 2011,
p. 263). Vieną iš studijos išvadų Tereškinas formuluoja taip: „vyrų gyvenimai, nepasiekę utopinio
buvimo Lietuvos piliečiu horizonto, atsiliepia į dominuojančius skausmo naratyvus šalyje apskirtai.
Analizuojamų vyrų gyvenimo istorijose ir kultūriniuose tekstuose atsiskleidė užmaskuotos
kasdienės traumos formos, dažnai kylančios iš sisteminių priespaudos formų, egzistuojančių
Lietuvoje“ (Tereškinas, 2011, p. 263).
Išanalizavęs vyrų patirtis, Tereškinas (2011) teigia, kad vyriška tapatybė žaizdota. Ypač
ryškiai žaizdota tapatybė užgula tuo, kurie Lietuvoje suvokiami kaip kiti, t. y. neatitinkantys
„normalaus“ vyro standartų: darbininkai vyrai, homoseksualūs vyrai, pagyvenę vyrai, taip pat
sergantys priklausomybe nuo narkotikų ar alkoholio. „Ne tik politinis bei socialinis nestabilumas,
fizinis ir ekonominis skurdas, bet ir subjektyvus vyrų bejėgiškumo bei nevilties pojūtis verčia juos
išgyventi kasdienes bėdas ir vargus. Galima sakyti, kad ir bejėgiškumas, ir įsivaizduojamos ateities
trūkumas kuria žaizdotą ar sužeistą vyriškumą“ (Tereškinas, 2011, p.265).
Dominuojantys kultūriniai vyriškumo diskursai pateikia save kaip neišvengiamus,
normalius, natūralius ar netgi universalius. Jie suteikia autoritetą sau patiems. Tačiau tie, kurie šio
autoriteto neturi, tampa socialiniais kitais (Tereškinas, 2011).
Būdami sužaloto vyriškumo būsenoje, vyrai dažnai išgyvena skausmingus jausmus.
Pažeidžiamas jų orumas, savigarba, todėl didėja rizika pradėti skausmą malšinti žalingais būdais –
vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas ar įsitraukiant į rizikingą elgesį. Kyla klausimas,
kaip išvengti šių pasekmių ir kas galėtų padėti? Šioje situacijoje galima galvoti, kad atsakymas
glūdi kritinės sąmonės formavime.
16
1.3. Kritinė sąmonė
Vienas iš būdų keisti socialinę tikrovę, kuri nesuteikia pakankamai orumo tam tikroms
grupėms (moterims, darbininkams, patekusiems į atskirtį žmonėms) yra kritinis sąmonės ugdymas,
kurį numato kritinė pedagogika. Kritinę pedagogiką apibūdinti galima kaip nesitaikymo su
neteisybe, socialinės priespaudos viešinimo ir priešinimosi „engiantiesiems“ pedagogiką. Kritinės
pedagogikos atstovai kovoja su socialine nelygybe visais požiūriais: prieš rasinę, tautinę, lyties ir
kitas diskriminacijos rūšis. Socialinės lygybės siekis gali būti traktuotinas kaip marginalizuotų
žmonių orumo ugdymo prielaida (Mažeikienė 2011).
Vienas iškiliausių kritinės pedagogikos plėtotojų – Paolo Freire rašydamas apie kritinę
(transformuojančią) sąmonę naudoja terminą „conscientizacao“, kuris reiškia mokymąsi suvokti
socialinius, politinius ir ekonominius prieštaravimus ir imtis veiksmų prieš engėjiškos tikrovės
elementus (Freire, 2000, p.17). Kai asmuo yra ne kaip gavėjas, bet kaip suvokiantis Subjektas, jis
pasiekia giluminį sociokultūrinės realybės pažinimą, kuris formuoja jo gyvenimą ir jo gebėjimą tą
realybę transformuoti.
„Kuo tiksliau žmogus suvoks tikruosius priežastinius ryšius, tuo kritiškiau jis supras
tikrovę. Jo supratimas bus magiškas tiek, kiek jis nesuvokia priežastinių ryšių“ (Freire, 2000, 195-
196 p.).
Anot Friere, magiška, fatalistinė sąmonė pasireiškia, kai apie supantį pasaulį nekyla jokių
klausimų, manoma, kad viską apsprendžia išorinės jėgos, ir tarsi nieko neįmanoma pakeisti. Tarp
visiško nesuvokimo ir kritinės sąmonės žmonės pradeda jausti, kad jie patys gali kažkiek
kontroliuoti savo gyvenimą ir ima užduoti tam tikrus klausimus. Kritinė sąmonė pasiekiama tada,
kai žmogus ima iš esmės suvokti savo gyvenimo erdvę formuojančias jėgas, ir tampa aktyviu
veikėju, kuriančiu kitokią, teisingesnę realybę. Kritiškai mąstantis žmogus svarbiu dalyku laiko
nenutrūkstamą tikrovės pertvarką, nepaliaujamai siekiant žmogaus humanizavimo (p.65).
Kritinės sąmonės ugdymui Freire pabrėžia dialogo svarbą. Žmonėms susiformuoti reikia
ne tylos, bet žodžio, darbo, veiklos ir refleksijos (Freire, 2000, p. 62). Dialogas yra egzistencinė
būtinybė. Norint gyventi pilnavertį gyvenimą – būtina bendrauti. Tikram dialogui reikalingas
kritiškas mąstymas. Kritiškas mąstymas yra toks, kurio dėka žmonės atranda vieni kitus, esančius
situacijoje. Jei nėra dialogo, nebendraujama, o kai nėra bendravimo, negali būti ir tikro ugdymo.
Išlaisvinamajam ugdymui svarbu, kad žmonės, diskutuodami apie savo mąstymą, bei savo
ir jų draugų mintyse aiškiai regimus arba numanomus požiūrius į pasaulį, pasijustų savo mąstymo
šeimininkai.
17
Kita vertus, kaip teigia Zygmantas (2009), jei žmonės netenka teisės kalbėti ir neturi
galimybės susieti ankstesnių ir naujų žinių, kurios tiesiog įkalamos jiems į galvas per naratyvinį
diskursą, jie prie to paprasčiausiai prisiderina ir prisitaiko. Jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik
atkurti tai, ką yra gavę ir suvokę, pasitelkdami kažkokį naivų mąstymą, lydimą magiško supratimo,
kuris labai greitai išnyksta. Atsižvelgiant į tai, švietimas turi nuolatinį tikslą – suteikti mokytojams
ir mokiniams (pastarieji yra nebaigusios formuotis būtybės ir vyksta jų tapsmo procesas), galimybę
(at)kurti savo pačių pasaulį, save pačius ir todėl veikti kaip partneriams ir tyrinėtojams kritiniame
žinių formavimo procese. Jei šios pastangos bus sėkmingos, galima teigti, kad abi šalys patyrė
conscientização (Zygmantas, 2009). Tai pasakytina ne tik mokyklą lankančių mokinių atžvilgiu, bet
ir kiekvieno asmens, kuris, žvelgiant iš mokymosi visą gyvenimą perspektyvos, vienokiu ar kitokiu
būdu mokosi.
Bedford (2009) teigia, kad kritinio ugdymo teoretikų požiūriu švietimas nėra neutralus
procesas, bet atvirkščiai, jis visuomet yra politinis. Šis autorius pažymi, kad kritinio ugdymo
švietėjų vaidmuo yra aktyviai naudoti tokius metodus kaip derybos, kurie įtakoja vyraujančius
įsitikinimus, nuomones ir reikšmes, inicijuodami keitimosi procesus tam tikrose marginalizuotose
visuomenės grupėse.
Transformuojančio mokymo teorijoje Mezirow kalba apie pasikeitimą – dramatišką ir
esminį pasikeitimą tame, kaip suvokiame save ir pasaulį, kuriame gyvename. Mezirow (1981)
išplėtojo „prasmės perspektyvos“, asmeninės pasaulėžiūros ir „prasmių schemų“ konceptus (cit.
pagal Herlo, 2010). Prasmės sąlygojamas požiūris yra tarsi lęšis, per kurį kiekvienas asmuo
interpretuoja pasaulį. Perspektyvos pasikeitimas yra asmenį emancipuojantis reiškinys, nes žmogus
išsilaisvina iš ankstesnių įsitikinimų, požiūrių, vertybių ir jausmų, kurie anksčiau ribojo ir iškreipė
jo gyvenimą. Transformuojantis mokymas formuoja žmones – po to jie būna kitokie ir tai gali
pastebėti ir jie, ir kiti. Paprastai akcentuojamas patirties konstravimas, vidinė reikšmė ir refleksija.
Transformuojantis mokymas apima tris fazes: kritinį savo prielaidų reflektavimą, pokalbį
(diskusiją) siekiant pagrįsti refleksyvią įžvalgą ir veiksmą (Herlo, 2010).
Transformuojančio mokymo procesas dažniausiai prasideda nuo dezorientuojančios
dilemos. Dezorientuojanti dilema yra konkretus gyvenimo įvykis arba gyvenimo patirtis – artimo
žmogaus netektis, darbo pakeitimas arba liga, kurią žmogus išgyvena, kaip krizę. Tai gali būti ir
kova su priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šios krizės neišeina išspręsti,
naudojant ankstesnes problemų sprendimo strategijas. Bandydamas rasti išeitį, žmogus užsiima
savianalize, kuri dažnai būna susijusi su kaltės arba gėdos jausmu. Pradeda kritiškai vertinti
prielaidas, pripažindamas, kad ir kitiems yra tekę išgyventi panašų procesą. Įvertinamos galimybės
užimti naujus vaidmenis, imtis naujų santykių ir veiksmų. Tam įgyvendinti reikalinga įgyti naujų
18
žinių ir gebėjimų, išbandyti naujus vaidmenis, užmegzti naujus santykius, ugdyti kompetenciją ir
pasitikėjimą savimi. Tada galima reintegruotis į savo ankstesnį gyvenimą, remiantis nauja,
transformuota perspektyva (Trepulė, 2009).
Remiantis požiūriu, kad socialinė tikrovė – kintanti realybė, yra įmanomas pasaulio
pertvarkymas ir rekonstravimas. Esminę socialinio konstravimo idėją atspindi teiginys, jog „tikrovė
yra socialiai konstruojama“ (Berger, Luckmann, 1999). Kaip teigia Mažeikienė (2011), socialinio
konstravimo teorijos požiūriu, socialinė žmonių grupių santykių realybė gali būti rekonstruota, t. y.
sukurta naujai, inovatyviu būdu. Naujos socialinės realybės konstravimas, arba siekis išsivaduoti
nuo neigiamų žmonių elgesį ir sprendimus lemiančių stereotipų, reiškia, kad keičiami žmonių
įsitikinimai, nuostatos. Freire’s kritinės pedagogikos mintys siejasi su socialinio konstruktyvizmo
teorinėmis charakteristikomis. Sąmonės kėlimo būdas ugdymo procese yra ne tik diskusijos ir
refleksijos, bet ir probleminis ugdymas, kuris, Freire (2000) teigimu, sužadina žmonių galią
kritiškai suvokti, kaip jie egzistuoja pasaulyje, su kuriuo ir kuriame patys esti; jie ima suvokti
pasaulį ne kaip statišką, bet kaip kintančią tikrovę.
Kaip teigia Teater (2010), socialinis realybės konstravimas – tai procesas, kuriam būdinga
individualizacija. Kiekvienas individas konstruoja požiūrį į jį supančius reiškinius ir pasaulį per savo
patirtį, remdamasis savo įsitikinimais, vertybėmis, kultūrine aplinka. Be to, socialiniam konstravimui
būdingas aktyvus dalyvavimas. Žmogus konstruoja žinias ir požiūrį į jį supančius reiškinius aktyviai
dalyvaudamas, ne tik pasyviai reaguodamas į jį supančios aplinkos pokyčius. Be abejo, jis reaguoja į
aplinkos pokyčius, tačiau pasinaudodamas savo patirtimi jis konstruoja savo realybės suvokimą. Skirtingi
asmenys skirtingai reaguoja ir suvokia tą patį reiškinį, pasinaudodami savo patirtimi. Realybė konstruojama
apibrėžtame socialiniame, kultūriniame, politiniame kontekste. Tačiau kiekvieno žmogaus to paties
konteksto patirtis ir suvokimas skirtingas. Siekiant suprasti kiekvieno sergančiojo kritinės sąmonės
formavimąsi ir veiksnius, kurie lėmė jų apsisprendimą keistis, svarbu išsiaiškinti jų santykį su aplinka,
elgesio motyvus, bei pasikeitimo motyvus. Siekiant šių tikslų, reikia pasirinkti tinamą mokslinio tyrimo
metodą.
19
2. TYRIMO, VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO
NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ, PATIRTYS SVEIKIMO NUO
PRIKLAUSOMYBĖS PROCESE, METODOLOGIJA
2.1. Epistemologija
Epistemologija ieško atsakymų į klausimus, kaip gimsta žinios, kaip žmogus kuria žinias,
pažįsta pasaulį. Tradiciškai socialiniuose moksluose yra apibrėžiamos dvi pagrindinės epistemo-
loginės pozicijos: pozityvistinė ir subjektyvistinė-interpretuojamoji epistemologija (Bryman, 2008,
cit. pagal Ruškus, 2010).
Šio tyrimo epistemologija – subjektyvistinė-interpretuojamoji, kuri numano hermeneutine-
fenomenologine tradicija grįstą mokslą. Socialinė realybė suprantama ją interpretuojant.
Subjektyvistinė epistemologija grindžia kokybinius tyrimus, kai vienas ar kitas socialinis reiškinys
interpretuojamas remiantis socialinių dalyvių perspektyva. Vadinasi tyrimo objektas yra aiškinamas
taip, kaip jį aiškina dalyviai. Realybė yra suvokiamas kaip subjektyvi, kadangi pasaulis matomas iš
žmogaus perspektyvos, šio tyrimo atveju – iš tyrimo dalyvio perspektyvos (Ruškus, 2010).
Yra daug subjetyvistinės-interpretatyvios epistemiologijos pažinimo rūšių, šiame tyrime
remiamasi emancipacine pažinimo rūšimi, kuomet siekiama atskleisti priklausomų nuo narkotikų
asmenų kritinę patirties refleksiją, lėmusią apsisprendimą ieškoti pagalbos. Emancipacinė pažinimo
rūšis pabrėžia socialinį teisingumą, klientų savarankiškumą, lygiateisiškumą ir galių balansą.
2.2. Tyrimo duomenų rinkimo metodai
Empiriniam tyrimui atlikti pasirinktas individualus pusiau struktūruoto interviu metodas.
Kaip teigia Berger (1999), svarbiausia tikrovės palaikymo priemonė yra pokalbis. Visą individo
kasdienį gyvenimą dera suprasti kaip nuolat veikiantį pokalbių mechanizmą, kuris visą laiką
palaiko, keičia ir rekonstruoja jo subjektyvią tikrovę (Berger, 1999).
Pusiau struktūruoto interviu metodas pasirinktas ir todėl, kad, anot Luobikienės (2008),
interviu yra labai geras priartėjimo prie žmonių suvokimo, reikšmių, situacijų apibrėžimo ir
realybės konstravimo (aiškinimo) būdas. Tai taip pat yra viena įtaigiausių žmonių tarpusavio
supratimo priemonių. Pasak Jones‘o, norint suprasti tai, kaip kiti asmenys aiškina tikrovę, mes
turėtume jų paklausti, ir paklausti taip, kad jie galėtų papasakoti mums savo žodžiais, o ne tomis
kategorijomis, kurias pateikiame mes. Leisti respondentams atsiskleisti iki tokio gylio, kuris padėtų
atskleisti jų reikšmių esmę (Luobikienė, 2008).
20
Pusiau struktūruoto interviu klausimai ir visa procedūra numatoma išanksto, interviu metu
mažai kas keičiama, šiuo atveju situacija esti apibrėžta. Tačiau interviu metu, tyrėjui pastebėjus
kažką naujo, ką jis norėtų išsiaiškinti, klausimai gali kisti, galima užduoti papildomus klausimus.
(Kardelis, 2007). Pusiau struktūruoto interviu metodas suteikia tyrėjui galimybę klausimą pakreipti
tinkam linkme, siekiant sužinoti kuo daugiau naudingos informacijos. Tokio tipo interviu metu
dalyviams suteikiama galimybė plačiau ir išsamiau atsakyti į pateiktus klausimus bei nevaržomai
reikšti mintis, o tuo tarpu tyrėjui nuodugniau pažinti tiriamąjį asmenį. Anot Bitino ir kt. (2008),
kokybinio tyrimo būtina sąlyga – savos terminologijos ir išankstinių schemų neprimetimas, o
rėmimasis informantų vartojamais terminais, todėl respondentų kalba nepakeista. Jie laisvai galėjo
reikšti savo mintis vienu ar kitu klausimu ir pabrėžti tai, kas jiems atrodė svarbiausia. Šiame tyrime
surinkti duomenys yra autentiški.
Tyrimo imtis ir atrankos metodai. Tyrime dalyvavo penki 29-39 metų amžiaus vyrai,
kurie buvo patyrę priklausomybę nuo narkotikų ir šiuo metu gyvena blaiviai. Buvo taikyta mišri
atranka – kriterinė, patogioji ir „sniego gniūžtės“. Pirmiausiai tyrimo imtis buvo sudaroma taikant
kriterinės atrankos metodą, iškeliant būtinus kriterijus, kuriuos turi atitikti tyrimo dalyviai. Patton
(2002) teigia, kad kriterinį imties sudarymo būdą lemia tyrėjo pasirinktas kriterijus, pagal kurį bus
atrinkti tyrimo dalyviai. Šio tyrimo atveju, pagrindiniai atrankos kriterijai buvo narkotikų vartojimo
laikas (ne mažiau kaip 5 metai), lytis ir tai, kad asmuo turi būti kreipęsis pagalbos į reabilitacijos
centrą arba kur nors kitur. Tyrimo pradžioje buvo taikoma patogioji atranka, pasirenkant
lengviausiai prieinamus tyrimo dalyvius, kuriuos tyrėja pažinojo iš savo praktikinio lauko. ,,Sniego
gniūžties“ principas buvo taikomas, kuomet vienas tyrimo dalyvis rekomenduodavo kitą dalyvį,
atitinkantį keliamus atrankos kriterijus.
Iš viso tyrimo metu buvo atlikti 5 interviu su 29-39 metų amžiaus vyrais, kurie buvo
priklausomi nuo narkotikų ir įveikė tą priklausomybę. Ilgiausiai trukęs interviu – 68 min.,
trumpiausias – 41 min. Vidutiniškai interviu trukdavo apie 50 min. Pirmiausiai susitarus su tyrimo
dalyviu ir gavus jo žodinį sutikimą, interviu buvo įrašomas į diktofoną. Tyrimas buvo vykdomas
nepažeidžiant tiriamųjų teisių bei laikantis tyrėjams keliamų etikos principų, visi apklausti vyrai
buvo pilnamečiai ir dalyvauti tyrime sutiko savanoriškai. Atsižvelgiant į tiriamosios grupės
specifiką, sutikusiems dalyvauti tyrime buvo garantuojamas konfidencialumas. Tiriamieji buvo
informuoti, kad dalyvavimas tyrime ir teikiama informacija nebus panaudojama prieš juos ateityje.
Visi apklausti vyrai buvo supažindinti su tyrimo turiniu, tikslu, buvo laikomasi teisingumo,
geranoriškumo, teisės gauti tikslią informaciją principų (Žydžiūnaitė, 2008). Duomenys buvo
renkami 2011 m. spalio mėn. ir 2012 m. sausio-vasario mėnesiais Kaune ir Kauno rajone. Tyrimo
dalyvių charakteristikos nurodytos lentelėje nr.1.
21
1 lentelė
Tyrimo dalyvių charakteristikos
Interviu
Nr.
Interviu
kodas Amžius
Vartojimo
trukmė
(metais)
Kiek laiko
nevartoja
(metais)
Charakteristika
1. Semas 29 14 2
Narkotikų vartojimo trukmė – 14 metų, pradėjo
vartoti narkotikus nuo 14 metų amžiaus. Teistas.
Nevedęs. 2 metai kaip nevartoja narkotikų.
2. Paulius 39 17 7
Narkotikų vartojimo trukmė – 17 metų, pradėjo
vartoti narkotikus – 14 metų amžiaus. Teistas. Vedęs.
Šeimą sukūrė, kai nustojo vartoti narkotikus. 7 metai
kaip nevartoja.
3. Mantas 36 13 5
Narkotikų vartojimo trukmė – 13 metų, pradėjo
vartoti narkotikus 18 metų amžiaus. Teistas. Vedęs,
turi 2 vaikus. Šeimą sukūrė, kai nustojo vartoti
narkotikus.
4. Borisas 34 5 10
Narkotikų vartojimo trukmė – 5 metai, pradėjo vartoti
narkotikus 19 metų amžiaus. Teistas. Nevedęs. 10
metų kaip nevartoja narkotikų.
5. Darius 38 10 10
Narkotikų vartojimo trukmė – 10 metų, pradėjo
vartoti narkotikus 18 metų amžiaus. Teistas. Vedęs,
turi 3 vaikus. Šeimą sukūrė, kai nustojo vartoti
narkotikus.
Kiekvieno interviu metu, tyrėja informuodavo pašnekovus apie tyrimo tikslą ir tyrimo
dalyvių indėlį į tyrimą. Kiekvienam tyrimo dalyviui buvo suteikta asmeninė teisė, priimti
sprendimus, atsakinėjant į pateiktus klausimus ar ne. Tyrėja pagarbiai elgiesi su kiekvienu tyrimo
dalyviu. Dėl tyrimo specifiškumo, tyrimo dalyviams buvo garantuotas anonimiškumas: pakeisti
tikrieji vardai, gyvenamųjų vietovių pavadinimai, neminimi konkrečių mokymosi institucijų bei
socialinės ir psichologinės reabilitacijos centrų pavadinimai.
2.3. Tyrimo duomenų analizės metodas
Tyrimo, vyrų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, patirtys sveikimo nuo
priklausomybės procese, duomenų analizei buvo naudojamas interpretatyviosios fenomenologijos
analizės metodas. Fenomenologija – tai ne tik metodologija, bet ir filosofija. Ji remiasi vokiečių
matematiko Edmund Husserl (1859-1938) ir jo pasekėjų darbais. Fenomenologiniu tyrimu siekiama
aprašyti, suprasti, kaip skirtingi individai patiria tam tikrą reiškinį (fenomeną), kokias prasmes
suteikia tam reiškiniui. Tyrėjos dėmesio centre – ne individai (kaip, pvz., naratyviniame tyrime), bet
reiškinys ir tai, kaip tas reiškinys yra patiriamas skirtingų individų. Tyrėja ieško to, kas bendra
skirtingose individų patirtyse, to, ką visi individai patiria susidūrę su reiškiniu (Creswell, 2007, cit.
pagal Morkevičius). Ta bendra patirtis, o ne išankstinės tyrėjos žinios apie reiškinį kaip realybės
dalį, ir yra reiškinio esmė. Tyrėja renka duomenis iš asmenų, patyrusių tam tikrą reiškinį, ir
22
analizuoja ką ir kaip jie patyrė (Morkevičius, 2008). Remdamasi šia metodologine koncepcija,
tyrėja suinteresuota aprašyti tyrimo dalyvių patirtį laisvai, nesiedama jų su teoriniais ir socialiniais
konstruktais, atskleisti individualiai išreikštų žmogiškųjų fenomenų prasmę. Vadovaujamasi
prielaida, kad realybė yra yra socialiai sukonstruota ir pagrindinis pažinimo objektas yra tyrimo
dalyvių vidinė patirtis, kuri yra įprasminama sąveikos su tyrėju procese (Bitinas ir kt., 2008).
Tyrimo metu vyrų papasakotos istorijos atskleidė jų patirtis, kas paskatino juos ieškoti
pagalbos dėl priklausomybės, ką reiškia būti narkomanu ir kas padeda išlikti blaiviu.
Fenomenologinė analizė kelia iššūkius tyrėjui atsitraukti arba atsiriboti nuo išankstinių nuostatų,
prielaidų, kad analizė būtų apibendrinanti ir tuo remiantis būtų vystomos naujos apibrėžtys ir
koncepcijos (Bitinas ir kt., 2008). Suvokiant savo kaip tyrėjos subjektyvumą, buvo stengiamasi
tyrimo duomenis analizuoti atsitraukiant nuo asmeninės patirties, fenomeną matant konkrečiame
atskiro dalyvio kontekste.
Kadangi buvo tiriamos priklausomų nuo narkotikų vyrų patirtys, buvo pasirinkta Willig
(2003; cit. pagal Bitinas ir kt., 2008) sukurta interpretatyviosios fenomenologijos analizės,
susidedančios iš keturių stadijų, koncepcija:
1. Daugkartinis teksto skaitymas. Kairėje lapo pusėje buvo žymimos svarbiausios vietos,
kurios atskleidė tyrimo dalyvių mintis ir pastebėjimus.
2. Temų suformulavimas ir etikečių priskyrimas. Dešinėje lapo pusėje buvo suformuluotos
temos konkrečiai teksto daliai, remiantis tyrimo dalyvių mintimis, siekiant priartinti tyrimą prie
unikalių tyrimo dalyvių istorijų.
3. Analizės struktūros parengimas. Buvo išrašytos suformuluotos temos ir ieškoma jų
tarpusavio ryšio, jungiant temas į prasmingas kategorijas.
4. Apibendrinamosios lentelės sudarymas. Apibendrinamoji lentelė sudaryta iš temos,
kategorijos, subkategorijos ir interviu ištraukos, skliausteliuose nurodant interviu kodą (Bitinas ir
kt., 2008). Šio tyrimo apibendrinamosios lentelės pateiktos Priede Nr.2.
Duomenų rinkimo instrumentas – pusiau struktūruoto interviu klausimynas, sudarytas iš
trijų pagrindinių dalių, kuriomis siekta išsiaiškinti šias temas:
1) kodėl vyrai pradeda vartoti narkotikus?
2) kaip atėjo supratimas, kad reikia gydytis nuo narkomanijos?
3) kas palaiko, kas padeda išlikti blaiviu, nevartoti narkotikų?
Siekiant atskleisti veiksnius, įtakojusius priklausomų nuo narkotikų vyrų apsisprendimą
ieškoti pagalbos, yra svarbu išsiaiškinti dėl kokių priežasčių vyrai pradėjo vartoti narkotikus, ką
išgyveno prieš patenkant į priklausomybės ratą, kokie veiksniai įtakojo narkotikų vartojimą. Norint
rasti atsakymus į iškeltus klausimus, tyrimo dalyvėms buvo užduoti šie klausimai:
23
1. Klausimai atskleidžiantys narkotikų vartojimo priežastis
Kada pradėjai vartoti narkotikus?
Kas paskatino vartoti narkotikus?
Su kuo pradėjai vartoti?
Kokios buvo aplinkybės, kai pradėjai vartoti narkotikus?
Kokius narkotikus vartojai?
Kaip reagavo tėvai (šeima)?
Kokie buvo tavo santykiai su tėvais?
Papasakok apie savo draugus?
Kokios priežastys buvo, kad pradėjai vartoti narkotikus?
Siekiant apibūdinti, kaip ir kodėl vyrai pradėjo ieškotis pagalbos ir kas padėjo jiems
atsikratyti priklausomybės, svarbu išsiaiškinti ką teko išgyventi vyrams, vartojant narkotikus, kada
jie suvokė esą priklausomi nuo narkotikų, kokios yra narkotikų vartojimo pasekmės, ką reiškia būti
priklausomu nuo narkotikų? Buvo svarbu sužinoti, kokie veiksniai įtakojo apsisprendimą gydytis
nuo priklausomybės, kas paskatino ieškoti pagalbos, kodėl nustojo vartoti narkotikus? Norint
atsakyti į iškeltus klausimus, buvo užduoti šie klausimai:
2. Klausimai atskleidžiantys veiksnius įtakojusius apsisprendimą ieškoti pagalbos
Kaip jauteisi, kai supratai, kad jau esi priklausomas nuo narkotikų?
Su kokiomis problemomis susidūrei vartodamas?
Kodėl norėjai nustoti vartoti narkotikus?
Kas paskatino ieškoti pagalbos?
Kaip reagavo tavo tėvai?
Kaip reagavo tavo draugai?
Siekiant nustatyti kokie veiksniai padeda nustojusiam vartoti narkotikus išlikti blaiviu,
svarbu išsiaiškinti su kokiomis problemomis susiduria žmogus, atsikratęs priklausomybės, kokie
dalykai palaiko, sustiprina šiame naujame blaivybės kelyje. Taip pat norėta sužinoti, ką dalyviai
rekomenduotų jaunimui, kad šie nepradėtų vartoti narkotikų. Tuo tikslu buvo užduoti šie klausimai:
3. Klausimai atskleidžiantys veiksnius, kurie, po tam tikro gydymo, kas palaiko, padeda
išlikti blaiviu?
Kas padeda išlikti nevartojant, išlikti blaiviu?
Kas palaiko tave?
Ar dabar jautiesi visiškai laisvas, ar jauti kartais tą poreikį, norą pavartoti?
Su kokiomis problemomis susiduri kai nevartoji?
24
Ką rekomenduotum jaunuoliui, kad jis nepradėtų vartoti narkotikų?
Tyrimo patikimumas ir tinkamumas. Tyrimui atlikti buvo pasirinktas kokybinis
duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu su papildomais klausimais, kurie leido
giliau pažvelgti į tyrimo dalyvių gyvenimo patirtis. Kaip vieną iš patikimumo užtikrinimo metodų
Žydžiūnaitė (2008) išskiria pastovių ir sudarančių sistemą klausimų naudojimą visiems
tiriamiesiems. Tyrimo metu visiems tyrimo dalyviams buvo užduoti tie patys klausimai. Interviu
skaičių apsprendė informacijos pasikartojimas. Kai interviu metu gauta informacija pradėjo kartotis,
buvo manoma, kad informantų pakanka.
Tyrimo tinkamumas užtikrinamas per detalų aprašymą: išsamiai atskleidžiant tyrimo
objektą, tyrėjo vaidmenį, pasirinktus tyrimo duomenų ir analizės metodus. Diskusijos dalis padėjo
tyrėjui dar kartą pažvelgti į atliktą tyrimą, jį palyginti su kitais, jau atliktais, tyrimais, pamatyti
tyrimo tobulėjimo galimybes, pasiūlyti naujas idėjas kitiems tyrėjams.
25
3. VYRŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBE NUO NARKOTINIŲ
MEDŽIAGŲ, PATIRTYS SVEIKIMO NUO PRIKLAUSOMYBĖS
PROCESE: TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo metu pirmiausiai norėta išsiaiškinti priežasti, kurios įtakojo tyrimo dalyvių
pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus. Siekiant atskleisti narkotikų vartojimo priežastis tyrimo
dalyvių buvo prašoma papasakoti, kada, kokiomis aplinkybėmis, su kuo jie pradėjo vartoti
narkotikus. Kadangi narkotikų vartojimui didęlė reikšmė skiriama artimiausiai aplinkai – šeimai,
draugams, interviu metu buvo išsiaiškinta, kaip į nakotikų vartojimą reagavo šeima, kas paskatino
vartoti, kokius narkotikus dažniausiai pradėdavo vartoti.
Analizuojant gautus duomenis buvo išskirti šie veiksniai, turėję įtakos vyrų pasirinkimui:
santykiai šeimoje, draugų įtaka, krizinė situacija, asmenybės (charakterio) savybės, nepatenkinti
egzistenciniai poreikiai klaidingi įsitikinimai ir amžius, kada pardėjo vartoti.
3.1. Narkotikų vartojimo priežastys
Tyrimai rodo, kad 1995 m. 3,2 proc. 15-17 metų mokinių vartojo nelegalius narkotikus, o
1999 m. narkotikus vartojo jau net 15,5 proc. mokinių (21 proc. vaikinų ir 9,6 proc. merginų). Rytų
ir Centrinės Europos šalyse nuo 1995 iki 1999 m. jaunimas narkotikus ėmė vartoti du kartus
dažniau, o Lietuvoje – net 5 kartus. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis per
dešimtmetį, t.y. nuo 1991 iki 2001 m., sveikatos priežiūros įstaigose buvo registruota 7,6 karto
daugiau asmenų priklausomų nuo narkotikų. Tai patvirtina ir narkotikų kontrolės departamento prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti žalingų
įpročių plitimą Lietuvoje (Targamadzė, 2006).
Galima teigti, kad vienas iš stipriausių rizikos veiksnių, darančių įtaką asmeniui, pradėti
vartoti narkotikus, yra ankstyvas amžius, tai patvirtina ir šis tyrimas. Du šio tyrimo dalyviai pradėjo
vartoti narkotikus būdami paaugliais – vos keturiolikos metų amžiaus, vienas – šešiolikos metų ir
du – aštuoniolikos.
Keturiolikos pirmą kart užvartojau<..>. O po to jau ir po biški, po biški, dažnėjo,
dažnėjo ir reguliariai... (Paulius, 39 m.)
Pabandžiau žolės pirmą kartą keturiolikos gal metų. (Semas, 29 m.)
Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. (Borisas, 34 m.)
Pradėjau vartoti aštuoniolikos metų. (Mantas, 36 m.)
Pirmą kartą parūkiau žolės su vienu iš savo geriausių draugų... Man buvo
aštuoniolika. (Darius, 38 m.)
26
Paauglystės amžiaus tarpsnyje pasak Berns (2007), Parrish (2010) paaugliui atsiranda
poreikis susitapatinti su tam tikra grupe, išryškėja poreikis kam nors priklausyti. Todėl draugų įtaka
ir reikšmė tampa ypatingai svarbi.
Draugų įtaka
Analizuojant interviu duomenis išryškėjo, kad narkotikus visi tyrimo dalyviai pradėjo
vartoti paskatinti draugų. Kaip teigia Bulotaitė (2004), psichologai visas jaunuolių nurodytas
priežastis, skatinančias juos vartoti į narkotikus, suskirstė į tris grupes. Viena iš šių grupių yra
bendraamžių įtaka. Svaigiųjų medžiagų vartojimą lemia socialinės priežastys. Norima kartu praleisti
laiką, neatsilikti nuo draugų (Bulotaitė, 2004). Juzczynski (2009), taip pat teigia, kad
psichoaktyvioji medžiaga gali būti vartojama ne tik dėl psichologinių priežasčių, bet gana dažnai ir
dėl aplinkos spaudimo, siekiant pritapti prie grupės, būti pripažintam. Šiuos mokslinės literatūros
teiginius patvirtina ir šis tyrimas.
Du pašnekovai – Semas ir Paulius – pabrėžė, kad esminė priežastis, lėmusi jų pasirinkimą
pradėti vartoti buvo juos supančių draugų įtaka. Kiti trys vyrai nors ir neakcentavo draugų įtakos,
kaip pagrindinės priežasties, vis tiek paminėją ją kaip vieną iš kelių veiksnių įtakojųsių jų
pasirinkimą išbandyti narkotikų poveikį.
<..> įtaka tų žmonių, draugų, pažįstamų, kurie buvo aplinkoje. <..> Nu vėlgi, įtaka
draugų buvo <..>. Jie sako: „imk, pabandyk heroino“. <..> tėvai čia nutarė važiuoti į
Ameriką <..> aš sakau: „ne, aš nevažiuosiu niekur, man gerai čia, man draugai“. Esminė
įtaka man buvo draugų va. (Semas, 29 m.)
<..>Gatvė, nu draugai, iš namų bėgdavau <..> Nu o ką ten, o ką gatvėj? Kaip ir
visada nu – narkotikai, alkoholis ir viskas, taip ir prasidėjo.<..> Kažkaip į gatvę, su
draugais, alkoholiai prasidėjo, narkotikus išbandėm. (Paulius, 39 m.)
<..>Patį pirmą kartą, aš ..., nu susipažinau su vartojančiu žmogum. <..>. Jis tapo
mano draugu. Jis vartojo, tai aš iš jo paprašiau: „davai, - sakau, - <..> suorganizuok“.
(Mantas, 36 m.)
<..>Ir draugai buvo kai kurie. Pasitikėdavau, jau irgi jau vartodavo ir draugai
vartodavo. <..> atėjo tas draugas vakare, kuris vartojo jau ne vieną mėnesį <..> ir jis
pakvietė mane kartu nuvažiuot, dėl kompanijos <..> (Borisas, 34 m.) .
<..>O mano draugai, <..> jie buvo tokie iš kriminalinio pasaulio. Ir, <..>
nenorėjimas išsiskirti iš jų tarpo, pradžioj, tai vat ir sulaikė mane tame. (Darius, 38 m.)
Darius ir Mantas paminėjo, kad jiems labai svarbu buvo pasirodyti prieš draugu, baisu
buvo išsiskirti iš jų tarpo. Tyrimo dalyvis Darius taip pat pasakojo, kad narkotikų vartojimas buvo
madingas tuo metu, tai ir gi savo ruožtu skatino norą neatsilikti nuo draugų, būti madingu.
<..> nori būti šustras, tipo galvoji, žinai, paauglystė... paauglys, galvoji jeigu čia
vartosi narkotikus – būsi išsiskyręs iš kitų paauglių (Mantas, 36 m.)
27
<..> visų pirma, tuo metu tai buvo madinga <..> tai buvo kažkas tai, kas neseniai
pasirodė Lietuvoj ir tai užkariavo visą jaunimą. Aš turiu omenyje žolę. Tai buvo madinga.
Ir, <..> nenorėjimas išsiskirti iš jų tarpo <..> (Darius, 38 m.)
Paulius paminėjo, kad jam stiprią įtaką padarė susipažinimas ir draugystė su vyresniu
žmogumis, kuris turėjo narkotikų vartojimo patirties.
<..> Kažkoks buvo vienas grįžęs iš kalėjimo, atsimenu, jau mes su vyresniais ėjom
bendrauti, nors ir paaugliai, tai jisai užrodė mums tą narkotikų vartojimą. <..> Jis įvėlė
mus, taip. Žiūrėjom kaip jisai ta daro, padarėm mes <..> (Paulius, 39 m.)
Nors pasak Berns (2007), saviidentifikacijos procesas rizikingas, vis dėl to jis praeina
pakankamai sėkmingai, jei paaugliai auga darnioje šeimoje, kurioje vyrauja autoritetingas,
auklėjimo stilius, atviras bendravimas su paaugliu, tėvų autoritetas. Šeimos aplinka ir santykiai
šeimoje lemia vaiko ir paauglio savigarbą. Turintys žemą savigarbą vaikai ir paaugliai atsiranda
rizikos zonoje, nes norėdami įtikti, pasirodyti reikšmingais, jie yra neatsparūs neigiamai aplinkos,
draugų ar vyresnių žmonių, laikomų autoritetais, poveikiui.
Santykiai šeimoje
Kaip teigia Grimalauskienė ir kt. (2005), vienas iš rizikos veiksnių, darančių įtaką
individui, kad šis pradėtų vartoti psichoaktyviasias medžiagas yra šeimos aplinka. Autorė išvardina
tokius veiksnius šeimos aplinkoje, darančius neigiamą įtaką vaiko/paauglio pasirinkimams:
netinkama vaikų priežiūra, auklėjamosios priemonės; konfliktai šeimoje, tėvų skyrybos; tėvai
vartojantys psichoaktyviasias medžiagas, deviantinis jų elgesys; neadekvatus tėvų požiūris vaikų
elgesio atžvilgiu; palankus tėvų požiūris į psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą; silpnas emocinis
ryšys tarp šeimos narių.
Analizuojant interviu duomenis paaiškėjo, kad visi tyrimo dalyviai išgyveno disfunkcinės
šeimos patirtis. Šeimose sudėtinga situacija paauglystėje, kai tenka augti su patėviu, dažni
konfliktai, užsisklendimas, pyktis, bejėgiškumas – tai jausmai, kuriuos galima įžvelgti tyrimo
dalyvių pasakojimuose. Tokioje situacijoje augantys vaikai dažniau linkę vartoti narkotikus ar kitas
psichoaktyvias medžiagas. Du tyrimo dalyviai gyveno su patėviais. Trys pašnekovai sakė, kad
paauglystėje konfliktuodavo su tėvais.
<..> nekenčiau aš ir tėvų, nekenčiau aš viso pasaulio, <..> paauglys juk buvau tai. Ir
nekenčiau namų. (Paulius, 39 m.)
<..>Tie konfliktai gal dėl mano uždarumo tokio buvo... (Semas, 29 m.)
<..> su tėvais nesutarimai (Mantas, 36 m.)
Borisas sakė, kad jo tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio ir karts nuo karto girtaudavo
namuose. Mantas taip pat paminėjo, kad jo tikrasis tėvas buvo alkoholikas. Galima būtų teigti, kad
28
šie pašnekovai galėjo turėti paveldėtą polinkį į priklausomybę. Tyrimo dalyvis Semas, teigė, kad
kiekvieną savaitgalį matydavo tėvus švenčiančius ir vartojančius alkoholį, jam tai atrodė normalus
elgesys. Toks išmoktas elgesys, vėliau turėjo neigiamų pasekmių Semo gyvenime.
Pašnekovų pasakojimai taip pat atskleidė kai kurias auklėjimo problemas, kurios padarė
neigiamą įtaką jų tolimesniam gyvenimui. Paulius pasakojo, kad buvo per daug didelė kontrolė
namuose, kas paskatino jį bėgti iš namų į gatvę ir pasiduoti draugų bei gatvės aplinkos įtakai. Trys
pašnekovai, Semas, Mantas ir Darius, sakė, kad buvo lepinami. Manto atveju, tai buvo meilė
rodymas per daiktus, perkant vaikui įvairius brangius ir nematytus daiktus, bandant kompensuoti
tai, kad jis auga be tėvo. Semas pasakojo, kad tėvai patys jį vežiodavo su draugais į įvairias
pasilinksminimo vietas, taip pat nuo paauglystės leido rūkyti ir kartu gerti alkoholį. Taip pat Semas
paminėjo auklėjimo kraštutinėmis priemonėmis atvejį, kai tėvai dėl nepaklusnumo išvijo jį, dar
paauglį, iš namų, tai paskatino Semą dar labiau užsisklęsti savyje ir pasiduoti draugų įtakai. Darius
teigė, kad turėjo puikius santykius su tėvais ir buvo viskuo aprūpintas, bet kadangi buvo vienintelis
vaikas šeimoje išmoko manipuliuoti ir išsireikalauti visko iš tėvų, ko jam reikėjo. Tai rodo, kad tam
tikros auklėjimo klaidos, gali turėti skaudžių pasekmių tolimesniame vaikų (jaunuolių) gyvenime.
Tyrimo dalyvis Borisas pasakojo apie apleistumą, kurį patyrė vaikystėje, kai tėvai
pradėdavo vartoti alkoholį ir tai trukdavo kelias dienas, nebūdavo kas jį paima iš darželio ir
būdamas mažametis, jis kaimynų padedamas, įlipdavo į tarpmiestinį autobusą ir važiuodavo pas
močiutę.
Dar vienas svarbus veiksnys, apie kurį papasakojo Mantas, buvo artimo žmogaus, jo dėdės,
deviantinis elgesys. Mantas sakė, kad jo dėdė vartojo narkotikus ir tai padarė jam labai stiprią įtaką.
Ne gana to, dėdė pats prašė Manto, kad jis nuvažiuotų nupirkti jam narkotikų.
<..> mano giminėj, mano tetos vyras vartojo narkotikus. <..>...aš matydavau koks
mano dėdė vaikščiodavo, kartais pavartojęs ir tai daug ką įtakojo, kad aš norėčiau... <..>
manęs dėdė paprašė, <..> kad aš nuvažiuočiau pas tokį, S. – <..> ir ten, žinai: „pasakyk
nuo V. ir man duos“. Aš vaikas mažas, man buvo šešiolika, jo metų. Nuvažiavau pas tą S.,
<..> Jie atidarė, įleido mane, jau taip, žinai, nu įtartinai, bet davė. Aš parvežiau V., savo
dėdei. Tai irgi daug paskatino, kad aš nu... pamėginčiau. <..>Čia mano dėdė toks šustras,
<..> jį ten, <..> visi gerbdavo. Jis ten su tais buvo sėdėjęs kalėjime ... Tai man jau vien
dėl to, kad va ir toks žmogus vartoja, tai kodėl aš negaliu. Nu autoritetas – va. Autoritetas
kažkoks vartoja. (Mantas, 36 m.)
Šeimoje formuojasi vaiko ir paauglio identitetas ir moralinės vertybės. Disfunkcinėje
šeimoje, kai vaikai auga apliesti, jų gėrio ir blogio suvokimas pakinta. Būdami mažai atsparūs
išorinės aplinkos poveikiui, jie gali laikyti autoritetu ir sekti negatyvaus elgesio asmenis (Berns,
2007).
29
Išgyventos krizės
Anot Bulotaitės (2004), viena iš trijų pagrindinių priežasčių, kurias jaunuoliai nurodo, kaip
skatinančias juos vartoti į narkotikus, yra įtampos sumažinimas ar streso įveikimas. Narkotinės
medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti
įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos ar streso įveikimo
būdu (Bulotaitė, 2004).
Du pašnekovai Semas ir Darius paminėjo susidūrimo su didelėmis problemomis savo
gyvenime situacijas, kitaip sakant krizinėmis situacijomis, kurios turėjo įtakos jų apsisprendimui
pradėti vartoti narkotikus. Semas paminėjo fizinį negalavimą, kaip ligą, dėl kurios tapo labai
uždaras, jautė nepilnavertiškumo komplesą ir tai bandė kompensuoti pramogaudamas.
O jeigu taip giliau įsigilinant jau, tai gal turėjau tam tikrą ligą, jinai varė man taip
tokį gal kompleksą. <..> Man taip buvo iki 19 metų ir taip, man kaip vyrui, tai taip stipriai
labai įtakojo. Ir... [pauzė] gal tuo uždarydamas tai, aš ieškojau kažkokių pramogų,
nekreipdamas dėmesio į tai, nes ir tėvai pirkdavo vaistų ir tas, ir tas, niekas nepadėdavo
gal. Aš tapau uždaras nuo to. Tapau nuo to uždaras. (Semas, 29 m.)
Paauglystėje skausmingai išgyvenami tie sutrikimai ir susirgimai, kurie apriboja paauglio
bendravimą su kitais, priimami, kaip stigma. Ji stiprėja tais atvejais, kai paauglys negali atvirai
išreikšti savo jausmų (Roberts, 2005). Dažniausiai įsijungia pasąmoniniai gynybiniai mechanizmai,
šiuo atveju kompensacija, kai skausmingai išgyvenamas susirgimas kompensuojamas kitais elgesio
būdais – pramogomis, narkotikais.
Darius pasakojo, kad pirmą kartą pavartojo narkotikų atsidūręs kalėjime. Tuo metu jis labai
skausmingai išgyveno susidariusią situaciją, jam buvo emociškai labai sunku.
Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj <..>Tiesiog...
įkalinimo įstaigoje buvo ... toksai <..> sunkus laikotarpis, emociškai sunkus ir, vat būtent,
pasitaikė pora žmonių, kurie vėl priminė apie tai, kad nu... tiesiog, tie narkotikai gali
padėt atsistatyt... Emociškai. Atsigaut. Aš... tuo patikėjau. Taip. Iš tikro tuo metu man
buvo tas pats. Tai buvo situacija ir aš ieškojau išeities iš jos. (Darius, 38 m.)
Patekimas į kalėjimą, kuriame dažniausiai vyrauja tam tikrų kastų ir smurto aplinka, pasak
Gilligan (2007), sukelia didelę, sunkiai įveikiamą krizę, ypatingai tais atvejais, kai nėra šeimos
palaikymo. Narkotikai pradedami vartoti siekiant palengvinti savo situaciją ir skausmingus
išgyvenimus.
Tyrimo dalyvis Mantas taip pat sakė, kad bandė spręsti paauglystėje iškilusias problemas,
bandydamas nuslopinti jas ir siekdamas patirti kažką neįprasto.
<..> Bėgimas nuo savo problemų kažkokių paauglystės. Norėjimas atsipalaiduoti, ta...
tokio pykčio... nu nusodinimas, su kažkokia tai priemone, pagalba. (Mantas, 36 m.)
30
Paauglystės amžiaus tarpsnis susijęs su ryškiais emociniais svyravimais, susijusiais su
hormonų audromis. Vyriškas lytinis hormonas – testosteronas yra energijos, jėgos ir agresyvumo
hormonas. Todėl šis laikotarpis yra sudėtingas paaugliams ypač tais atvejais, kai paauglys auga
nedarnioje šeimoje. Tokiu būdu atsiradusią įtampą paauglys bando sumažinti vartodamas
narkotikus arba alkoholį (Berns, 2007).
Asmenybės (charakterio) savybės
Psichoaktyvioji medžiaga tenkina tam tikrus asmenybės poreikius, gelbsti nuo psichinio
diskomforto, teikia malonius pojūčius, tad netrukus susiformuoja stereotipinė reakcija, arba
sąlyginis refleksas, kai žmogus nebegali apsieiti be šios emocinės paramos, ima bijoti ją prarasti ir
vėl patirti tai, nuo ko psichoaktyvioji medžiaga buvo jį išgelbėjusi (Z. Judzynski, 2009, p.12).
Psichologas Adler (2003) analizuoja būdo bruožus, kurie susidarius netinkamoms
aplinkybėmis, gali pastūmėti žmogų į destrukcinį elgesį, kitaip – padaryti netinkamus pasirinkimus
gyvenime ir po to turėti skaudžių pasekmių. „Žmogus siekia pranašumo ir galios, stengiasi nugalėti
kitus, ir kaip tik šis tikslas sąlygoja visą jo elgesį. Šis tikslas formuoja jo pasaulėžiūrą, veikia
žmogaus gyvenseną, gyvenimo šabloną ir kreipia psichinę raišką tam tikra linkme. Tad būdo
bruožai tėra žmogaus raidos linijos išorinės apraiškos“ (p.125). Būdo bruožai nėra įgimti, žmogus
įgyja būdo bruožus, kad galėtų palaikyti tam tikrą gyvenseną ir tai įvyksta labai anksti. Neteisingas
auklėjimas pastūmėja vaikus į liguistą tuščiagarbystę, daugiau ar mažiau persmelkiančią mintis,
veiksmus, būdo bruožus, nuolat sunkinančią gyvenimą, kartais sukeliančią didžiausias
komplikacijas, nesėkmes, galiausiai asmenybės žlugimą (Adler, 2003). Psichologas teigia, kad
užsisklendimas vedantis į priešiškumą, neryžtingumas, baimė, menkavertiškumas gali sukelti įvairių
komplikacijų žmogaus gyvenime.
Tyrimo dalyviai interviu metu paminėjo kai kurias savo charakterio savybes, būdo
bruožus, kurie taip pat turėjo įtakos jų pasirinkimui pabandyti narkotikų, tai – išdidumas (Paulius ir
Semas), smalsumas (Paulius ir Borisas), lengvabūdiškumas (Semas, Mantas, Borisas), malonumų
troškimas (visi penki tyrimo dalyviai), nepilnavertiškumo kompleksas (Semas) ir uždarumas
(Semas). Visi pašnekovai teigė, kad jiems patiko narkotikų poveikis ir jie vėl ir vėl norėjo patirti tą
malonumą. Kaip teigia Kirkpatrick (2006), narkotikų vartojimas sušvelnina diskomfortą, kuris
atsiranda tarp idealaus ir realaus Aš.
Nepatenkinti egzistenciniai poreikiai
Egzistencinė perspektyva žvelgia į žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencinius
klausimus: laisvės, atsakomybės, vienišumo, kančios, mirties ir gyvenimo prasmės. Egzistencinės
31
filosofijos išeities taškas – tai vienišas, atstumtas, susvetimėjęs asmuo beprasmiškame ir dažnai
absurdiškame pasaulyje (Godvadas P., 2008). Žmonės dažnai mėgina atsiriboti nuo savo
fundamentalaus susietumo su gyvenimo baigtinumu, apgaudinėdami save, kad gyvenimo pabaiga
laukia kažkur neapibrėžtoje ateityje ir įvairiais būdais bando pabėgti nuo šio egzistencijos fakto (V.
Ivanauskienė, 2010). Kai žmogus suvokia savo egzistencijos laikinumą, jam iškyla pilnatvės ir
prasmės klausimai, t. y. – kuo užpildyti gyvenimo laiką.
Vyrų papasakotos istorijos atskleidė, kad kai kurie pašnekovai kentė dėl nepatenkintų tam
tikrų egzistencinių poreikių. Paulius kalbėjo apie nuobodulį ir motyvacijos trūkumą, kas vertė jį
ieškoti užsimiršimo ir gyvenimo prasmės draugų rate.
Mokslus apleidau, nebeįdomu buvo. <..> Nu ir neturi ką veikti. <..>Niekas neįdomu
buvo, niekuo nesidomėjau, jokios <..> Net nežinau pats ko norėjau. <..> motyvacijos
kažkokiems mokslams nebuvo. <..> tikslų nėra kažkokių tai, motyvacijos kažkokios
kitokios mokslams nėra ir vėl ten pat, su tais pačiais draugais. (Paulius, 39 m.)
Mantas pasakojo apie tai, kad ieškojo kažko gyvenime, o Borisas skundėsi vidine tuštuma
ir liūdesiu, sakydamas, kad pradėjo vartoti narkotikus, norėdamas nuslopinti tą tuštumos jausmą
savo viduje.
<..>o buvo gyvenime kažko tai ieškojimas. <..> ieškai, kažko gyvenime, nu, aišku, ten
alkoholis prasidėjo. (Mantas, 36 m.)
<..> buvo liūdesys. Pradėjau vartoti ne iš džiaugsmo, o buvo liūdesys... tuštuma.
Tuštuma tokia, nusibodo viskas, turėjau darbą, bet nebuvo jokio džiaugsmo... gyvenime.
<..>Bet buvo liūdesys toks, ateini taip kažkaip taip... <..>. Kaip ir sakiau – liūdesys ir
smalsumas. (Borisas, 34 m.)
Kadangi tyrimo dalyvis Borisas domėjosi dvasiniais dalykais, ieškojo prasmės gyvenime,
tai narkotikų poveikis jam pasirodė, kaip tam tikras dvasinis patyrimas, kuris gali užpildyti tą
tuštumą viduje ir beprasmybės jausmą.
<..>kažkoks kaip dvasinis, ne tik, kad ten kažkas tave... kaip dvasinis tiesiog
patyrimas čia buvo. <..>O dėl to dvasinio patyrimo, aš galvojau – čia man. <..> Man
užpildydavo tą tuštumą. <..> Kadangi vis dėlto tokie dvasiniai dalykai... dėl to gali būti ir
pradėjau vartoti irgi, kad domėjausi. Galvojau, kad vis tiek negali, kažkas yra, kad ne
šiaip sau žmogus gyvena ir miršta, kad kažkas vis dėlto yra. (Borisas, 34 m.)
Egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės, santykio su pasauliu, pačiu savimi ir savo
gyvenimu klausimai sukelia nerimą ir įtampą. Pasak Franklio (2010), tam tikras įtampos lygis yra
normali žmogaus būsena, tačiau per didelė įtampa sukelia sutrikimus. Kai žmogus neįstengia surasti
savo gyvenimo prasmės, jis patenka į egzistencinį vakuumą, pasireiškiantį nuoboduliu, tuštumos
jausmu, kuris savo ruožtu sukelia skausmą ir padidina nerimą. Siekdamas pagerinti savo dvasinę
būseną žmogus gali pradėti vartoti narkotikus.
32
Klaidingi įsitikinimai
Analizuojant tyrimo dalyvių patirtis, buvo išskirta dar viena kategorija – „klaidingi
įsitikinimai“. Kai žmonės dėl nežinojimo arba klaidingų įsitikinimų patiria skaudžių pasekmių savo
gyvenime, šiuo atveju, tampa priklausomi nuo narkotikų vartojimo. Vienas iš klaidingų įsitikinimų
yra manymas, kad lengvi narkotikai, tokie kaip kanapės (trimo dalyviai jas vadina „žolė“),
nesukelia priklausomybės ir juos vartojant nerizikuoji tapti narkomanu. Gossop (2001) teigia: „Nuo
1980 m. vyksta kanapės priklausomybės klausimo pervertinimas. Pastarųjų metų tyrimai parodė,
kad kai kuriems kanapės vartotojams, kurie nori mesti arba sumažinti jos vartojimą, yra labai sunku
tai padaryti, ir jie tęsia narkotiko vartojimą, nepaisydami jo žalingo poveikio. Priklausomybės nuo
narkotikų problemos esmė – neįveikiamas potraukis vartoti narkotikus, diskomfortas arba stresas jo
nevartojant“ (194 p.). Nors šis autorius teigia, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog kanapės rūkymas gali
paskatinti kitas pavojingesnes narkotikų vartojimo formas, kitas autorius, Juzinsky (2009), teigia:
„Yra žinoma, kad vienas žalingas įprotis grindžia kelią kitam. Rūkantys suaugusieji paprastai ir
geria, o geriantys – rūko. Geriantys ir rūkantys paaugliai dažniau griebiasi psichoaktyviųjų
medžiagų, negu šių įpročių neturintieji“ (23 p.). Šis tyrimas taip pat parodė, kad trys iš penkių
dalyvavusiųjų tyrime pradėjo savo, kaip narkomano kelią, nuo kanapių rūkymo.
Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu, prikolas,
juokas. Ir tai pradėjom daryti taip į mėnesį kartą, du. <..> o anfetaminas ir žolė tai buvo
lengvi narkotikai, <..>Tai nieko tokio blogo jau čia, kas čia blogo, jeigu tau gerai. <..>
Iki aštuoniolikos metų, tai žolė, anfetaminas man tai būdavo normalu. (Semas, 29 m.)
Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. <..> Kadangi jau buvau
pripratęs prie žolės, bet visą laiką norėjosi kažko daugiau... (Borisas, 34 m.)
Pirmą kartą parūkiau žolės su vienu iš savo geriausių draugų... Man buvo
aštuoniolika. <..> jisai <..> pasiūlė man ir aš kartu su juo parūkiau žolės... . Po to man
patiko. <..> Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau ir dažniau. (Darius, 38 m.)
Kitas klaidingas įsitikinimas yra manymas, kad vieną kartą pavartojus stiprių narkotikų
(opiatų arba heroino), netapsi priklausomas. Toks mąstymas suklaidino Semą.
Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu
pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“. Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas
kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29 m.)
Kiti pašnekovai sakė, kad patys ieškojo kažkokių aštresnių pojūčių, norėjo patirti kažką
neįprasto, arba tiesiog dėl nuobodulio ir neturėjimo ką veikti pabandė narkotikų, o Semas buvo
nusistatęs prieš narkotikų vartojimą ir būtent tai, kad jam atrodė, jog nieko tokio jeigu pavartos tik
vieną kartą ir buvo ta pradžia, kuri sukėlė daug didelių problemų jo gyvenime. Šį klaidingą
33
įsitikinimą dar sustiprina ir tai, kad pavartojus pirmą kartą nesijaučia pasekmės – tokios, kurios
atsiranda vėliau, kai išsivysto priklausomybė nuo narkotiko.
<..>Ryte atsikėliau – nieko tokio. Po mėnesio dar kartą pabandžiau... (Semas, 29 m.)
Pasak Berns (2007) socializacijos procese žmogus mokosi tam tikrų elgesio modelių.
Jauname amžiuje būdinga ieškoti ir rizikuoti. Kai rizikingas elgesys nesukelia nemalonių pojūčių,
atsiranda poreikis pakartotinam mėginimui, o kiekvienas pakartotinas narkotikų mėginimas didina
susirgimo priklausomybe riziką.
3.2. Narkotikų vartojimo dinamika ir pasekmės
Tyrimo metu išryškėjo narkotikų vartojimo dinamika ir pasekmės individui. Visi tyrimo
dalyviai praėjo panašius priklausomybės vystimosi etapus nuo pirmojo pabandymo arba
eksperimentinio vartojimo iki psichinės ir fizinės priklausomybės. Analizuojant interviu duomenis
nustatyta, kad visi tyrimo dalyviai patyrė moralinį nuosmukį, išgyveno skausmingas netektis,
socialinę atskirtį, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus ir skausmingus vidinius emociniu
išgyvenimus.
Priklausomybės vystimasis
Analizuojant interviu duomenis paaiškėjo, kad tyrimo dalyviai pradėjo vartoti narkotikus
eksperimentuodami – siekdami patirti narkotikų poveikį, tačiau gana greitai šis vartojimas tapo
įprastiniu ir pagaliau ryškėjo psichologinė priklausomybė. Vieni tyrimo dalyviai pabrėžia
besivystančią priklausomybę nuo paties vartojimo proceso, kiti – nuo narkotikų poveikio – kai
atsiranda lengvumo jausmas, pagerėja nuotaika. Išryškėjo staiga besivystanti priklausomybė, kai
pavartojus pirmą kartą narkotikų, žmogus jau negalėjo nustoti jų vartoti, tačiau kitiems dalyviams
priklausomybė vystėsi lėtai.
Vieną kartą pabandžiau, antrą nu ir po to jau viskas. (Paulius, 39 m.)
Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu, prikolas,
juokas. <..> Po to jau, aštuoniolikos metų pabandėm heroiną. <..>Aš ten ilgai
spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“.
Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29 m.)
Jei jau vieną kart įsidūrei, pamėginai... Nu man kažkaip, sakau, nepatiko, bet kaip
pradėjau su tais chemijom visom tom maišyt, tada jau patiko man atsimenu – opiatai.
(Mantas, 36 m.)
O pavartojus opiatus jau niekas neįdomu pasidaro, nei alkoholis, nei ta žolė, čia taip
tik. <..> Jau man buvo, pavyzdžiu, po... dviejų savaičių vartojimo, turbūt – aš jau
supratau, kad nemesiu. (Borisas, 34 m.)
34
Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj ir po to jau pradėjau
vartoti tik tai sunkius narkotikus, opiatus. (Darius, 38 m.)
Tyrimo duomenys leidžia daryti prielaidą, kad greičiausiai vystėsi priklausomybė nuo
opiatų, o vadinamų lengvų narkotikų vartojimas yra rizikos veiksnys vartoti stiprius narkotikus ar jų
mišinius.
Borisas sakė, kad pradėjo vartoti stiprius narkotikus, todėl, kad buvo pripratęs prie kanapių
rūkymo ir visą laiką norėjo kažko daugiau. Mantas pasakojo, kad pirmą kartą pavartojęs sunkiai
susirgo, tačiau tai nesulaikė jo nuo noro pakartoti ir jis, sužinoję, kaip galima būtų išvengti
neigiamų organizmo reakcijų į narkotinę medžiagą, pavartojo dar kartą, ko pasėkoje vėliau susirgo
priklausomybe.
Bet kai paskui, kaip sužinojau, kad galima juos, kad nepykintų, kad nevemtum ten,
maišai su visokiais dimedroliais, tabletėm, relanijumas skystas ampulėse maišai su tuo,...
(Mantas, 36 m.)
Pirminis narkotikų poveikis, anot tyrimo dalyvių, yra labai malonus ir visi teigė, kad jiems
patiko tai daryti, todėl jie tęsė vartojimą. Trys pašnekovai – Darius, Borisas ir Semas, gerai žinojo
apie neigiamą narkotikų poveikį asmenybei ir buvo nusistatę prieš narkotikų vartotojus, tačiau tai jų
nesulaikė nuo pirmo pabandymo, o vėliau ir priklausomybės išsivystymo. Semas teigė, kad po
pirmo pavartojimo nejautė jokių neigiamų narkotiko vartojimo pasekmių. Tai irgi galėjo turėti
įtakos tyrimo dalyvių apsisprendimui toliau vartoti.
Po pirmojo pabandymo vartoti narkotikus tiriamieji pradėjo tai daryti vis dažniau ir
dažniau, kol galiausiai išsivystė fizinė priklausomybė.
Ir paskui gaunasi, kad tu pirmą... pirmą sykį kada vartodavai, gaunasi kaip ir kažką
jauti, kaip ir euforiją, ir kūniškai ir dvasiškai gauni, o paskui – kada jau tampi
priklausomas, šita dozė pirmutinė tau yra tapti, kaip dabar man, blaiviam, vat kaip jums.
Kad tu pasijaustum blaivas, kad apsirengtum ir eitum kažką daryt – ar dirbti, ar vogti, ar
surasti kitą dozę, kuri padarys tave vėl, įves į tą euforiją. (Borisas, 34 m.)
Aš turiu omeny, kad kada ateina rytas ir kai tave pradeda laužt, ir kai tu neturi jokio
kito pasirinkimo, tik kaip kad eit vogt arba dar kažkaip tai, kad gauti tų narkotikų, tai tau
jau tas pats, tiesiog, būna. Ir tu visiškai, tu pilnai supranti, kad tu esi priklausomas...
(Darius, 38 m.)
Psichologas Peele priklausomybę apibūdina kaip žalingą elgesio ratą. Elgesio, kuris yra
nebekontroliuojamas. Priklausomybė – tai procesas, kuris keičiasi, transformuojasi laike (cit. pagal
Bulotaitę, 2004). Tyrimo dalyvių papasakotos patirtys patvirtina, kad priklausomybė yra panaši į
žalingą elgesio ratą, kuriame jie buvo įkalinti.
35
<..>Tai su pertraukom tokiom... vis tiek po metus, du, po tris... vartodavau. Išeini į
laisvę, ten gal nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią kompaniją įeini ir vėl
vartoji, nes nežinai kitų kelių nu. <..> (Paulius, 39 m.)
<..>Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas.<..>Va taip ir gyveni, metų metais taip ir
gyveni. Kad šiandiena pavartosiu va ir savo jėgom mesiu. Nu, šiandien paskutinį kartą,
tikrai. <..>Ten kažkiek laiko nebevartoji. Ten programoj tu atsigauni biški, gal jau esi
patenkintas, pradedi džiaugtis gyvenimu. Nu jau galvoji: „viskas, dabar kabinsies už
gyvenimo“. Buvo tokių vat... Išeini, sutinki pirmą narkomaną ir pavartoji. (Mantas, 36 m.)
<..>Būna va taip – padaro narkotikus, užsidarom bute, kaip vampyrai, grynai jau,
užsidarom užuolaidas, kad būtų tamsu, kokią tokią relaksinę muziką ir vienas kitą
„šaunam“ (t. y. susileidžiam narkotikų – tyrėjos pastaba). Pagulim, pagulim... vėl
atsipeikėjam, vėl... ir taip kokią parą laiko. <..> Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet,
sakau, ateina rytas... vakare pavartojęs noriu, kuriu planą kaip ten išvažiuoti kur nors,
reabilitacijos centrų buvo mažai tuo metu, <..>. Ir... ir ateina rytas, vėl blogai ir vėl
vartoji, vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl kalėjimas, kalėjimas negąsdina. Jau tokia
rutina per penkerius metus. (Borisas, 34 m.)
<..> Atsimenu save <..>Tu stovi sustojime, stoty Vilniaus ir lauki to autobuso, kuris
veža tave į čigonų taborą. Žiema, šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu, tau šalta, tu
pramirkęs ir alkanas, ir tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo kišenėje, jie skirti dozei
narkotikų. (Darius, 38 m.)
Trys tyrimo dalyviai – Darius, Borisas ir Paulius, teigė, kad norėjo atsikratyti
priklausomybės, tačiau tuo metu Lietuvoje dar nebuvo sukurta pagalbos sistema, arba jie nežinojo,
kad galima kažkur kreiptis, kur būtų padedama atsikratyti priklausomybės.
Tuo metu, <..> kai aš supratau, kad aš priklausomas, nebuvo įstaigų, kur aš galėčiau
kreiptis pagalbos. Nes tie dispanseriai, taip vadinami, kurie buvo tuo metu, tai buvo ne
rimta, aš keletą kartų gulėjau, bet kai praeidavo detoksikacijos laikotarpis, pirmas
reikalas, kurį aš atlikdavau, tai aš važiavau į Taborą ir pirkau narkotikus. <..>Ten
nebuvo teikiama jokia psichologinė ar kažkokia kitokia pagalba socialinė. Ten buvo
tiesiog detoksikacija <..> Visą laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo
vilties, nes nežinojau kaip. (Darius, 38 m.)
Ir aš irgi pradėjau galvot, kadangi aš įsitikinau, kad ... medikai, narkologiniai
dispanseriai... negali nieko padėti <..> labai daug sykių narkologiniam dispansery
gulėjau, bet jie matyt...<..>Buvo noras, bet negalėjau... (ta priklausomybė) jo, stipresnė
buvo, tuo metu. (Borisas, 34 m.)
Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir kur <..>
(Paulius, 39 m.)
Interviu duomenys patvirtina nuostatą, kad liguistos priklausomybės yra ne vien
medicininė, tačiau ir psichologinė, socialinė, dvasinė problema. Todėl ir liguistos priklausomybės
gydymas gali būti efektyvus taikant biopsichosocialinį pagalbos modelį, kuriame svarbu žmogaus
organizmo biologinės ir psichologinės, dvasinės savybės, ryšiai su aplinka (Parrish, 2010).
36
Moralinis nuosmukis
Juzynski (2009) aprašo vartojančiųjų psichoaktyviąsias medžiagas asmenybės ir elgesio
pokyčius, kurie yra labai panašūs ir būdingi visiems narkomanams. Tarp autoriaus paminėtų
pokyčių yra melavimas, vagystės, slapukavimas, teisėtvarkos pažeidimai, įvairių nusikaltimų
darymas ir t. t. Šio tyrimo dalyvių patirtys taip pat patvirtina šiuos teiginius. Visi pašnekovai buvo
teisti ir sėdėję kalėjimuos ne vieną kartą.
Galima teigti, kad tyrimo dalyvių atveju, jų moralinis nuosmukis prasidėjo nuo turto
praradimo, gebėjimų dirbti ir užsidirbti pragyvenimui praradimo, toliau prasidėjo melai, vagystės,
pirmiausiai iš namų, ir, galiausiai, kriminaliniai nusikaltimai.
Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą išnešiau į
tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti<..> Tuščia, supranti, ateini – tuščia. <..>
Bandžiau dirbti ten, stalium, nu bet kas tau... Jau paragavai, viskas, jau sėkla pasėta,
supranti, vsio, nu tai ką tu padirbsi. (Mantas, 36 m.)
Dirbt gi nedirbi, nu. <..> Negali, fiziškai negali, nes tau reikia visą laiką dozę gaut,
taip gaunasi. Iš ryto atsikeli – koks darbas? Tu galvoji tik kaip greičiau pasigydyt, nu
sveikatą pataisyt... <..> O po to reikia pinigų, reikia galvot iš kur gaut ir taip toliau <..>
Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius, keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas, baisu
<..>. Jokių pinigų nėra, reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko,
juk reikia prasimanyti. (Paulius, 39 m.)
Pirmi vogimai tai tik iš namų ir buvo. ... iki kalėjimo, pirmo kalėjimo, kaip sakant,
pirmo sėdėjimo už grotų – ne. <..> Kada išėjau iš kalėjimo... ji (mama) pamatė... <..> Vis
gilyn ir gilyn, ten jau gaunasi duobė, dažniausiai. (Borisas, 34 m.)
Paskui pradėjau meluot tėvams ir paskui vis tiek jau buvo nusikaltimai. <..>Prasidėjo
melai, prasidėjo vagystės, prasidėjo jau tokių<..> Kasdieną reikėdavo tam pinigų ten, po
dvidešimt, po keturiasdešimt litų kiekvieną dieną <..> Ir pamačiau tą gyvenimą, kad aš
einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą, kurio anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts
nuo karto, bet čia žiūriu... (Semas, 29 m.)
<..> bet jau kai prasidėjo vagystės ir išnešimai iš namų, turto... (Darius, 38 m.)
Gilėjant priklausomybei atsiranda poreikis didinti vartojamų narkotikų dozę. Tam reikia
pinigų. Susidaro tarsi uždara, gilėjanti spiralė – vartojamiems narkotikams reikia pinigų, dėl
narkotikų poveikio žmogus negali dirbti, o besivystanti fizinė priklausomybė susijusi su
skausmingu abstinencijos sindromu. Siekdami gauti jiems reikalingą dozę ir išvengti abstinencijos
sindromo, tyrimo dalyviai pradėjo meluoti, vogti ar įsitraukė į kitokius nusikaltimus, dėl kurių
pateko į kalėjimą. Moralinis nuosmukis suvokiamas skausmingai, mažėja ir taip žema savigarba,
padidėja kaltės jausmas, nerimas, baimė. Stengdamiesi sumažinti skausmingus išgyvenimus, jie vėl
atranda motyvą narkotikų vartojimui.
37
Sveikatos ir psichikos sutrikimai
Psichoaktyvių medžiagų, vadinamų narkotikais yra įvairių ir visų jų poveikis bei žala
sveikatai yra skirtinga. Tačiau poveikis žmogaus sveikatai yra griaunantis ir kuo ilgiau žmogus
vartoja narkotikus tuo stipriau žaloja save, savo organizmą ir psichiką. Narkotikų vartojimas stipriai
silpnina organizmo imunitetą, o tai sudaro sąlygas plisti įvairioms infekcijoms. Per kraują plinta
ypač pavojingos virusinės infekcijos – žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), sukeliantis AIDS ligą,
virusinis hepatitas. Dažniausiai užsikrečiama leidžiantis narkotikus tuo pačiu švirkštu ar net ta pačia
adata, arba kai iš to paties indo švirkštai traukia namuose pagaminto narkotiko dozę.
Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis dažnai sukelia ilgalaikius neuropsichiatrinius
poveikius – tai depresija, suicidinis elgesys, panikos priepuoliai, nemiga, sunkumas koncentruoti
dėmesį ir pan. (D. Reingardienė ir kt., 2007).
Visi šio tyrimo dalyviai pasakojo, kad susidūrė su įvairiomis fizinėmis ligomis bei
negalavimais, kai kurie minėjo psichikos sutrikimus. Darius ir Mindaugas galvojo apie savižudybę
ir bandė nusižudyti, Mindaugas buvo užsikrėtęs hepatitu C, Darius pasakojo apie atrofines žaizdas,
kurios atsivėrė ant rankų ir kojų, tose vietose, kur ilgą laiką buvo badoma su adata leidžiantis
narkotikus. Paulius minėjo, kad baisėjosi savo išvaizda, fizine būsena ir pašlijusia sveikata.
Kai pradedi vartot, gerai būna. Blogai būna po to... Kada jau reikia daugiau ir bloga
jau būna nuo visko. <..> ir prasideda jau fizinis sunkumas – sergi, „kumarai“ vadinami.
<..>baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu
baisu. <..> vartojau amfetaminą, <..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu
aš noriu išeit į laisvę, man iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į
laisvę sveikas dar, tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. <..> arba invalidas išeisiu
nu – suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų, sunešios, organizmą suvarys. (Paulius, 39 m.)
O iš ryto, kada maždaug blaivas atsibundu, tampa, jau vadinama, abstinencija, nuo
ilgalaikio vartojimo. Tai kaip gripo simptomai, tik dvigubai žiauriau, tas kaulų sukimas
<..> Nėra jėgų ir automatiškai nei alkoholis, nei vaistai tau nepadeda. Tik tau padeda ta
dozė, tie narkotikai padeda. <..> psichinė... psichologiniai kažkokie dalykai, kurie veda iš
proto ir nežinai kas darosi. (Borisas, 34 m.)
Jis man įdūrė pats su savo švirkštu ir tada, po pirmo karto, aš susirgau... hepatitu C.
Aš ten vėmiau... Atsiguliau į ligoninę. <..> buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš jau
pripažinau, bet tai reikėjo daeiti iki padvalo ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir
tokių dalykų. Ir ne vieną kartą. (Mantas, 36 m.)
Paskui, kai jau buvo giliau, kai jau pas mane... kaip pasakyt, jau žaizdos atsivėrė ant
rankų, ant kojų, ten kur aš, nu, badžiausi <..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip...
nu, tiesiog nu... uždėsiu ant savęs rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai
atsidurdavai aklavietėje, kai likdavai vienas, visiškai nereikšmingas ir niekam
nereikalingas. (Darius, 38 m.)
Mirtinai rizikingos arba pavojingos elgsenos, teikiančios emocinį pasitenkinimą
(rūkymas, narkotikai, azartiniai žaidimai, gyvybei ir sveikatai rizikingas sportas) priskiriami vadinamam
savidestrukciniam elgesio modeliui (Liobikienė, 2000). Kaip matyti iš tyrimo dalyvių pasakojimų,
38
savidestrukcinis elgesys susijęs su savižudybių rizika. E. Shneidmano nuomone, pagrindinė savižudybės
priežastis – psichinis skausmas: „Psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba
gėda. Šio skausmo esmė yra psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerimas,
vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose. Nekyla abejonių, kad savistabos būdu fiksuojamas
psichologinis skausmas yra tikras. Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas
nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau nutruktų nesiliaujantis kankinantis sąmonės
srautas. Savižudybė yra tragiška sielos drama. Analizuodamas ir gilindamasis supratau, kad dėl stipraus
psichologinio skausmo nusižudoma labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su
pernelyg dideliu psichologiniu skausmu“. (Shneidman, 2002, 23).
Socialinė atskirtis, stigmatizacija
Narkotikų vartojimas dažnai siejamas ir su socialiniu atstūmimu. EMCDDA specialistai
socialiai atstumtais asmenimis laiko tuos, kurie negali kaip lygūs įsitraukti į ekonominį, socialinį ir
visuomeninį gyvenimą. Narkotikų vartojimas gali būti tiek socialinio atstūmimo priežastis, tiek
pasekmė (Bulotaitė, 2004).
Visi šio tyrimo dalyviai buvo patekę į socialinę atskirtį, kuri prasidėjo draugų praradimu,
užsidarymu, šeimos praradimu ir galiausiai visiško dugno pasiekimu, kada esi visų atstumtas,
niekam nereikalingas ir netgi pavojingas. Tokį „dugną“ galima pavadinti socialine atskirtimi.
Semas, Mantas ir Darius pasakojo apie draugų ir artimų žmonių praradimą.
Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja išsiskyrėm. Tie
jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau vienas nuo kito tolstam. <..> iš tų
dvidešimt žmonių – keturi vartojam ir štai šešiolika, taip vat toks jau nu, kažkaip atitolsti.
(Semas, 29 m.)
Kokie draugai, ten pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš tikrųjų, jeigu tu
pradėjai vartot, tai draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu reikalingas narkomanas.
(Mantas, 36 m.)
...teko daug dalykų gyvenime prarasti, turiu omeny, sveikatą, draugų nuomonę apie
mane, visus draugus praradau...<..>Galiausiai visi nusisuko nuo manęs. (Darius, 38 m.)
Draugų praradimas veda į užsidarymą, dažnai narkotikų vartotojai patys pradeda vengti
savo buvusių draugų, nenori su niekuo bendrauti, apie tai pasakoja tyrimo dalyvis Semas.
<..>„pastebėjom, kad tu, nu, kitoks pasidarei“... „pinigų nėra, tu ateini toks be
nuotaikos, kažkoks tai išėjęs, be draugų, be nieko, visi skambina, o tu sėdi namuose“.
<..>Jo, užsidarai dar daugiau. (Semas, 29 m.)
Vėliau dažniausiai atsitinka taip, kad nuo vartojančiojo nusisuka ir jo šeima, patys
artimiausi žmonės. Vartojantis žmogus būna išvaromas iš namų, jo bijoma.
39
Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi. <..> Giminės nebeturi,
skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos apgavai, supranti, nuvylei, pasinaudojai artimųjų
gerumu, geranoriškumu ir jų pasitikėjimu tavim, bet tu juos nuvylei. Tai kas tau... iš namų
išvarytas. <..>Pas močiutę ateini, o ta žiūri į mane, tik pavalgyt numesdavo kokio... ten
kažką. Bet jau slėpdavo viską. Pas tetą iš vis negalėdavau ateiti. Nieks nebendravo su
manim. (Mantas, 36 m.)
Aišku, ne pradžioj, bet jau toliau, tai paprasčiausiai pasakė man: „sūnau, tu pasirenki
kelią, tas kelias skiria tave nuo mūsų, reiškia tu turėsi išeiti“. (Darius, 38 m.)
Bulotaitė (2009) analizuoja įvairių tyrimų duomenis. Ji teigia: tyrimai rodo, kad tiek
rūkantieji, tiek alkoholį ar kitus narkotikus vartojantys asmenys daugumoje pasaulio šalių yra
stigmatizuojami. Stigma – tai toks fenomenas, kai žmogus turi kokį nors fizinio, psichologinio ar
socialinio nuokrypio požymį, žymę ir ta žymė (stigma) ryškiai skiriasi nuo nusistovėjusių normų.
Žmogus su tokia žyme visada yra diskriminuojamas, jo šalinamasi (A. Suslavičius, 2006). Iš tyrimų
matyti, kad narkotikų vartotojai stigmatizuojami daug stipriau nei rūkantieji ar vartojantieji
alkoholį. Dauguma šio tyrimo dalyvių pasakoja apie patirtą stigmatizaciją, kai jų buvo šalinamasi,
bijoma, o ką jau kalbėti apie kažkokią pagalbą. Tokią būseną, jau galima pavadinti „dugnu“, tačiau
kiekvienu individualiu atveju tai yra skirtingos patirtys, vieni pašnekovai „dugną“ suvokia kaip
benamystę, kitiems tai artimų žmonių praradimas, dar kitiems mirties baimė ir panašiai.
Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom iš namų. <..>
gyvent neturėjau, valgyt neturėjau, visų atstumtas <..> visų nemylimas. Kaip pasakyt,
įtartinas tipas, vienu žodžiu, niekur nepageidaujamas. Nu tai, ar čia gyvenimas? (Mantas,
36 m.)
Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo materialinį ir kad niekam nereikalingas. Kadangi
visus tuos penkerius metus dar kažkaip ir tėvai priimdavo, ir močiutė. O paskutiniu
momentu <..> man pasakė visi „ne“ ir neįleisdavo į namus ir man reikėjo žiemą jau eiti ir
kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai
žema. Ir dėl to aš pradėjau tikrai jau vaikščioti, kažko ieškoti... (Borisas, 34 m.)
Problemos buvo su savim, problemos su sveikata, problemos su policija,... socialinės
problemos. <..>Tu negali net nueiti į kažkokią... pas kažkokį gydytoją,<..> Aš negalėjau
gauti jokios medicininės pagalbos <..> Nu kokias socialines garantijas gali turėti
narkomanas, kuris niekada niekur nedirbo? <..> kad tokiam puolusiam žmogui, kuris turi
juodą patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra visuomenės atstumtas ir
kaip, užantspauduotas. Aš ne tik galvojau, aš dažnai susidurdavau su situacijom, kai
paprasčiausiai man į akis buvo rėžiama: „ką tu, narkomane, nu čia... eik tu iš čia
greičiau“ ir viskas. <..> Aš buvau atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)
<..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man
iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar, tai aš turiu
kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)
Aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką reikia daryti, nes
jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas. (Semas, 29 m.)
Išnagrinėjus tyrimo dalyvių interviu duomenis tampa aišku, kad sergantis priklausomybe
patenka tarsi į tam tikrus spąstus – viena vertus, jie pradeda vartoti narkotikus, siekdami rasti
40
draugų ar būti priimtais grupėje, antra vertus narkotikų vartojimas ir patiriamos komplikacijos
sukelia atskirties galimybes. Tokiu būdu didėja nusivylimas, gėda ir kaltė, dažnai nematoma išeities
arba pradedama ieškoti pagalbos, nes suvokiama, kad pasiektas dugnas. Galima daryti prielaidą, kad
atskirtis vystosi dėl narkotikus vartojančio žmogaus santykių su aplinka sutrikimu, sąlygoto
narkotikus vartojančio žmogaus elgesio ir vidinių išgyvenimų.
Vidiniai išgyvenimai
Tyrimo dalyviai taip pat pasakojo apie jausmus, vidinius išgyvenimus, kuriuos jie
patirdavo, kai buvo priklausomi nuo narkotikų vartojimo. Mantas kalbėjo apie neigimą ir savęs
apgaudinėjimą, Semas jautė gėdos ir kaltės jausmą viduje, dėl to tapo užsidaręs, Borisas jautėsi
labai pažemintas, kai turėjo kreiptis į nakvynės namus, Darius patyrė atstūmimo jausmą.
<..>Jo, užsidarai dar daugiau... Va, nes... viduj tokia gal gėda, kaltė. (Semas, 29 m.)
Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu viskas – šiandien
paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. <..> mane paliko vieną, tai kam aš ten
reikalingas? (Mantas, 36 m.)
<..> man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės namus. Ir tuo
metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. (Borisas, 34 m.)
<..> Aš buvau atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)
<..>Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius, keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu
viskas“, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu
baisu. (Paulius, 39 m.)
Skausmingi vidiniai išgyvenimai, neviltis ir nusivylimas, supratimas apie pasiektą
„dugną“, paskatina ieškoti išeities iš susidariusios padėties, kreiptis pagalbos.
3.3. Pagalba – kas paskatino ieškoti pagalbos?
Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti kas įtakoja priklausomų nuo narkotikų asmenų pasiryžimą
ieškoti pagalbos. Kitaip – kokie buvo kritinės sąmonės užgimimo veiksniai tyrimo dalyvių atveju?
Anot Friere (2000): „Magiška, fatalistinė sąmonė pasireiškia, kai apie supantį pasaulį nekyla jokių
klausimų, manoma, kad viską apsprendžia išorinės jėgos, ir tarsi nieko neįmanoma pakeisti. Tarp
visiško nesuvokimo ir kritinės sąmonės žmonės pradeda jausti, kad jie patys gali kažkiek
kontroliuoti savo gyvenimą ir ima užduoti tam tikrus klausimus. Kritinė sąmonė pasiekiama tada,
kai žmogus ima iš esmės suvokti savo gyvenimo erdvę formuojančias jėgas, ir tampa aktyviu
veikėju, kuriančiu kitokią, teisingesnę realybę“ (p.65).
Transformuojančio mokymo teorijoje Mezirow kalba apie pasikeitimą – dramatišką ir
esminį pasikeitimą tame, kaip suvokiame save ir pasaulį, kuriame gyvename. Transformuojančio
41
mokymo procesas dažniausiai prasideda nuo dezorientuojančios dilemos. Dezorientuojanti dilema
yra konkretus gyvenimo įvykis arba gyvenimo patirtis – artimo žmogaus netektis, darbo pakeitimas
arba liga, kurią žmogus išgyvena, kaip krizę. Tai gali būti ir kova su priklausomybe nuo narkotinių
ir psichotropinių medžiagų. Šios krizės neišeina išspręsti, naudojant ankstesnes problemų
sprendimo strategijas. Bandydamas rasti išeitį, žmogus užsiima savianalize, kuri dažnai būna
susijusi su kaltės arba gėdos jausmu. Pradeda kritiškai vertinti prielaidas, pripažindamas, kad ir
kitiems yra tekę išgyventi panašų procesą. Įvertinamos galimybės užimti naujus vaidmenis, imtis
naujų santykių ir veiksmų (Trepulė, 2009).
Motyvacija
Analizuojant interviu duomenis paaiškėjo tam tikri veiksniai, susiję su motyvacija. Vieni
veiksniai stiprina pasiryžimą nevartoti, kiti – neturi reikšmės. Keli tyrimo dalyviai kalbėjo būtent
apie tai, kokios nuostatos ir požiūriai jiems nepadėjo susilaikyti nuo noro pavartoti narkotikus. Du
pašnekovai, Darius ir Borisas, sakė, kad turėjo nusistatymą prieš narkomanus, jie žinojo, kokios
pasekmės gyvenime lydi narkotikų vartotojus, suvokė, kad tai yra blogai, tačiau tas žinojimas
nesulaikė jų nuo narkotikų pabandymo. Darius netgi smerkė narkomanus, manė, kad jie yra pražuvę
žmonės. Semas taip pat minėjo, kad pradžioje priešinosi, nenorėjo pabandyti vartoti narkotikų,
suvokdamas, kad tai yra blogai, tačiau vėl gi, tai nesulaikė jo nuo noro paeksperimentuoti.
<..> kadangi smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto, nebuvo, kad, nu...
nežinojau ką darau... Žinojau. Kad supratimas, kad narkomanas, tenai ... arba aplamai
narkomanija tai blogai. Ir žinojau, žinojau. ... Bet vis tiek vot nemečiau... (Borisas, 34 m.)
<..> buvau nusistatęs, mačiau narkomanus prieš tai, tuos kurie vartoja sunkius
narkotikus ir skaičiau juos degradavusiais ir sakiau, kad aš tokiu tikrai niekada nebūsiu.
<..> Aš <..> žiūrėjau į narkomanus, kurie vartoja sunkius narkotikus ir aš nu, galvojau:
„va čia tai ne žmonės, čia jau viskas – dingę“. Bet nu negalėjau suvokti, kad pats einu tuo
keliu žingsnelis po žingsnelio. <..> aš galvojau, kad aš ne toksai.. (Darius, 38 m.)
Nors tam pačiam kieme, tarpusavy buvo toks susitarimas, kad heroino ir aguonų
ekstrakto nevartoti, nes... nes tai akivaizdūs faktai, kad bus blogai. <..> Jie sako: „imk,
pabandyk heroino“. Aš ten pakėliau kipišą tokį, išėjau ir dvi ar tris savaites aplamai su
jais nebendravau. Ir po to vėl kažkaip susitikom <..>. Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten
ilgai spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas
kartas“. Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas,
29 m.)
Visi šio tyrimo dalyviai susidūrė savo gyvenime su dezorientuojančia dilema –
priklausomybe nuo narkotikų. Ši dilema juos privertė pradėti kritiškai mąstyti, ieškoti išeities
susidariusios padėties ir imtis kažkokių veiksmų. Tyrimas išryškino veiksnius, kurie įtakojo
tiriamųjų apsisprendimą ieškoti pagalbos, juos galima suskirstyti į dvi kategorijas – vidinė
42
motyvacija ir išorinė motyvacija. Šiame tyrime dar atskirai išskirtas išorinės motyvacijos veiksnys –
praradimai, taip pat suformuota kategorija – pagalba iš socialinės aplinkos.
Vidinė motyvacija
Bulotaitė (2004) teigia, jog „yra žinoma, kad dauguma suaugusių priklausomybės ligomis
sergančių asmenų nenori nustoti vartoję narkotines medžiagas. Daugelis iš jų gydosi priversti
išorinių priežasčių. O juk gydimosi sėkmė priklauso nuo vidinės nuostatos keistis“ (p.138). Trys šio
tyrimo dalyviai, Paulius, Borisas ir Darius, teigė, kad visą laiką norėjo atsikratyti priklausomybės.
Semo atveju, šis noras kilo kiek vėliau, kai suprato, kad dėl priklausomybės jo gyvenimas jau tampa
nebevaldomas. Tik vienas tyrimo dalyvis – Mantas – sakė, kad ieškoti išeities buvo priverstas
išorinių aplinkybių, kad pats savo noru niekada nebūtų nustojęs vartoti narkotikų, nes tai yra labai
nuostabi būsena. Mantas tvirtino, kad tik aplinkybės privertė jį atsisakyti narkotikų.
Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir kur, ir
nežinau, galvojau visą laiką, kad pats galiu tą padaryt. (Paulius, 39 m.)
Aš visą laiką norėjau, aš jau žinojau, jeigu nuo narkotikų kažką daryti, tai reikia arba
išvažiuoti, arba tave kažkas paimtų... pakeisti aplinką, aš suprasdavau. (Borisas, 34 m.)
Visą laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo vilties, nes nežinojau kaip.
(Darius, 38 m.)
Ir... jisai sako: „kuo tau padėt?“. Aš jam išdėsčiau planą, sakau: „va narkologiniam
ten pas gydytoją, duos vaistų, man reikia namuose kokį karantiną savaitę, nieko neleisti,
nes nežinia kas gali ateiti“. Jo, jo viską pats susižinojau. (Semas, 29 m.)
Paulius minėjo, kad patyrė tokius jausmus, kaip beprasmybė, kai viskas atsibosta, ir mirties
baimė, kurie skatino jį ieškoti išeities iš priklausomybės narkotikams.
Ir atsibosta tas gyvenimas toks – atsibosta. <..> Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man
iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar, tai aš turiu
kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Tyrėja: Numirsi?) Taip, nu, arba invalidas išeisiu nu –
suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų, sunešios, organizmą suvarys. (Paulius, 39 m.)
Semą gąsdino ir motyvavo tai, kad dėl narkotikų vartojimo, jis praranda kontrolę savo
gyvenimui, kai jau pats negali nieko daryti, o esi verčiamas elgtis taip kaip nenorėtum.
<..> aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką reikia daryti,
nes jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas. (Semas, 29 m.)
Pašnekovai Paulius ir Darius troško gyventi prasmingesnį ir geresnį gyvenimą.
<..> Gavau sroką vėl devynis metus, bausmę, tai... Jeigu ir vėl vartot, tai aš neišeisiu.
Jeigu aš dar noriu išeit į laisvę, būt sveikas ten, turėt šeimą ir taip toliau ir pasiekt
kažkokių tikslų, tai aš turiu baigt, kažką daryt, pradėt kažką daryt. Baigt tas nesąmones,
baigt alkoholį, baigt narkotikus, baigt sėdėjimą kalėjimuose. (Paulius, 39 m.)
43
Atsimenu save <..> Tu stovi sustojime, stoty Vilniaus, ir lauki to autobuso, kuris veža
tave į čigonų taborą. Žiema, šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu, tau šalta, tu pramirkęs
ir alkanas, ir tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo kišenėje, jie skirti dozei narkotikų.
Ir labai dažnai aš atkreipdavau dėmesį į pravažiuojančias mašinas, kur sėdėjo laimingi
žmonės, dažnai tai buvo poros, ant galinių sėdynių sėdėjo vaikai. Ir aš pavydėdavau ir
netgi vartodamas, aš užduodavau kaip ir klausimą – kodėl mano gyvenimas toksai? Negi
tėvai mane pagimdė, kad aš, nu, taip va ir išeičiau, nieko nepadaręs gero? Vis tiek pas
kiekvieną žmogų yra, nu, noras būti prasmingam ir naudingam. Ir va tas dalykas, nu jisai,
nu kaip? Jis buvo gyvas manyje, bet jis nebuvo realizuotas dėl to, kad tuo metu, anksčiau
aš negalėjau net kur kreiptis, tiesiog nežinojau kur. (Darius, 38 m.)
Tyrimo dalyviai teigė, kad jiems nelengva buvo pripažinti, jog yra priklausomi nuo
narkotikų, pradžioje jie tai neigdavo, nepripažindavo. Daugeliu atvejų, turėjo praeiti nemažai laiko,
kol susivokė ir pripažino savo priklausomybę. Darius ir Mantas paminėjo apie tai, kaip jie pripažino
sau, jog yra priklausomi nuo narkotikų, kiti trys pašnekovai apie tai nekalbėjo.
Kai aš supratau, kad esu priklausomas nuo narkotikų, praėjo daug daug laiko. Tai
neįvyko pradžioj. Pradžioj buvo visiškas neigimas. <..> Taip, aš galvojau, kad aš ne
toksai. Tik tai po kokių šešių, septynių metų... Po šešių kažkur tai ... jau tada supratau, kad
ir aš ant kabliuko. (Darius, 38 m.)
Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu viskas – šiandien
paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. <..> Ar aš buvau pripažinęs? Buvo bendrai tokių
dalykų, buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš jau pripažinau, žinai, bet tai reikėjo daeiti
iki, sakau, iki padvalo, žinai ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų.
(Mantas, 36 m.)
Du pašnekovai – Semas ir Borisas – pasakojo, kad vartodami narkotikus, jie viduje
nesijautė gerai, juos kankindavo sąžinės priekaištai. Kiti du – Mantas ir Darius – dalinosi apie
išgyventus nevilties, vienatvės, atstūmimo jausmus, kurie juos apimdavo ir po to sekusius ketinimus
arba net bandymus nusižudyti.
Ir tai būdavo nu, kažkaip tai, ką aš žinau, ir ta vidinė būsena, jau ta sąžinė kalbėdavo,
kad tai yra neteisingai, blogai va... <..> Jo, jo ir man tai būdavo taip viduj, eik tu sau,
kažkaip tai nu... Va, nes... viduj tokia gal gėda, kaltė. (Semas, 29 m.)
Blogai pasijaučiau, bet kažkaip ką čia padarysi ir... Supratau, kad vis dėlto... kadangi
smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto, nebuvo, kad, nu... nežinojau ką
darau... Žinojau. Kad supratimas, kad narkomanas, tenai ... arba aplamai narkomanija tai
blogai. Ir žinojau, žinojau. (Borisas, 34 m.)
<..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip... nu, tiesiog nu... uždėsiu ant savęs
rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai atsidurdavai aklavietėje, kai likdavai
vienas, visiškai nereikšmingas ir niekam nereikalingas. (Darius, 38 m.)
Borisas pasakojo apie vidinį balsą, kuris, jo manymu, buvo Dievo balsas. Šis balsas jį
nuolatos ragino ieškoti pagalbos ir kreiptis dėl to į tikinčiuosius. Po kurio laiko jis padarė vidinį
apsisprendimą prašyti pagalbos pas tikinčiuosius.
44
Man tik atėjo kažkoks, nežinau, taip pat toks vidinis... balsas, aš nežinau. Dabar aš tik
žinau, kas tai galėjo būt. „Eik ieškok pagalbos. Eik ieškok pagalbos“. <..> Kažkas iš
vidaus: „Tau padės krikščionys. Eik ieškok pas krikščionis pagalbos“. <..> Jo, kad man
gali padėti Dievas. O kas yra Dievo žmonės, aš žinojau, kad krikščionys. Ir mano tokia
mintis atėjo. (Borisas, 34 m.)
Ir nuo to momento, kada padariau tokį vidinį apsisprendimą, kad prašysiu, ieškosiu
pagalbos... pas krikščionis, neilgai reikėjo laukt. Po dviejų savaičių man jau pasiūlymas
atėjo<..>. (Borisas, 34 m.)
Remiantis interviu duomenimis galima teigti, kad vidinė motyvacija yra procesas, kuris
prasideda nuo to momento, kai asmuo pradeda pats sau pripažinti, kad jis priklausomas nuo
narkotikų ir negali pats savo pastangomis įveikti šios priklausomybės. Tyrimo dalyviai pripažino,
kad sąžinės balsas ir Dievo pagalba buvo reikšmingi vidinės motyvacijos veiksniai.
Išorinė motyvacija
Keturi iš penkių šio tyrimo dalyvių teigė, kad visą laiką norėjo nustoti vartoti narkotikus,
tačiau priklausomybės pančiai būdavo stipresni ir jie pabandę vienu ar kitu būdu nustoti vartoti,
netrukus vėl griebdavosi tų pačių svaigalų. Todėl išorinės aplinkybės, kurios įstumia vartojantįjį į
beviltišką padėtį, taip pat atlieka labai stiprią motyvacinę funkciją, kad žmogus pradėtų ieškoti
išeitis, imtųsi kažkokių veiksmų pagerinti savo padėčiai. Šio tyrimo dalyviai paminėjo tokius
išorinės motyvacijos veiksnius, kaip sveikatos sutrikimai, pasibaisėjimas savo išvaizda, pinigų
trūkumas, turto praradimas, artimų žmonių praradimas, moralinis nuosmukis, artimųjų spaudimas,
teigiami pavyzdžiai, parodyta meilė ir rūpestis, pasekmių baimė. Šiuos išorinės motyvacijos
veiksniu galima suskirstyti į negatyvius ir pozityvius.
Paulius sakė, kad jį stipriai motyvavo suvokimas, kad jo sveikata eina vis blogyn ir
galiausiai jį gali ištikti kokia nors sunki liga ar net mirtis, taip pat jis baisėjosi savo išvaizda.
<..> ir prasideda jau fizinis sunkumas – sergi, „kumarai“ vadinami, tai va... Blogai
būna po to... Kada jau reikia daugiau ir bloga jau būna nuo visko. <..>nu viskas, baisu
pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu baisu.
(Paulius, 39 m.)
Tyrimo dalyviams Borisui, Mantui ir Pauliui gan stiprią įtaką padarė materialinių vertybių
praradimas. Kaip buvo minėta, tik vienas tyrimo dalyvis – Mantas – teigė, kad tik išorinės
aplinkybės privertė jį susimąstyti ir imtis kažkokių veiksmų, kad atsikratyti priklausomybės nuo
narkotinių medžiagų.
O po to reikia pinigų, reikia galvot iš kur gaut ir taip toliau <..> Jokių pinigų nėra
<..> (Paulius, 39 m.)
45
Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą išnešiau į
tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti, <..>... Tuščia, ateini – tuščia. <..> Nežinau
nei vieno ir nežinau tokio narkomano, kuris savo noru mestų narkotikus. Yra, priverčia
aplinkybės tiktai mesti narkotikus. Man irgi privertė... Kaip supratai, gyvent neturėjau,
valgyt neturėjau, visų atstumtas, supranti, visų nemylimas. Kaip pasakyt, įtartinas tipas,
vienu žodžiu, niekur nepageidaujamas. (Mantas, 36 m.)
Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo, materialinį ir kad niekam nereikalingas. (Borisas,
34 m.)
Semo ir Pauliaus netenkino tai, kad jie buvo priversti daryti nusikaltimus, tam kad galėtų
patenkinti savo poreikį narkotikams, jei tai įvardino kaip motyvacinį veiksnį, kuris taip pat juos
skatino ieškoti išeities.
<..>reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko, juk reikia
prasimanyti. (Paulius, 39 m.)
Nu aš mačiau, kad reikėjo vis.... prasidėjo melai, prasidėjo vagystės, prasidėjo jau
tokių... Kasdieną reikėdavo tam pinigų ten, po dvidešimt, po keturiasdešimt litų kiekvieną
dieną <..> Ir pamačiau tą gyvenimą, kad aš einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą, kurio
anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts nuo karto, bet čia žiūriu... (Semas, 29 m.)
Tyrimo dalyvis Mantas, kuris, kaip pats sakė, neturėjo vidinės motyvacijos, buvo
priverstas imtis veiksmų dėl artimųjų spaudimo. O Borisą dar motyvavo pasekmių baimė.
Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom iš namų ir
taip ir taip, eik į visas keturias puses. Nu tai ką rinksies? Aišku, važiuoji į tą programą
(Minesotos). (Mantas, 36 m.)
Baisu dėl pasekmių tapo, kad... vis tiek tas dalykas, aš supratau, jis nelegalus, kad vis
dėlto pinigai jau baiginėjasi. Kad vis dėlto jau reikia meluot, aš jau dėl to, dėl to – aš taip
pagalvojau, kad blogai baigsis. (Borisas, 34 m.)
Tyrimo dalyviai Borisas ir Darius nurodė pozityvius išorinės motyvacijos veiksniu, kurie
padarė jiems labai stiprų įspūdį ir padėjo žengti tuos pirmuosius žingsnius, kurie yra labai svarbūs,
blaivėjimo link. Borisas pasakojo apie teigiamus pavyzdžius, o Darius kalbėjo apie patirtą meilę iš
jį supančių žmonių.
<..>Jo, kad man gali padėti Dievas. <..> Ir mano tokia mintis atėjo. Kadangi vis tiek
mes, yra ratas, yra kiti narkomanai, kurie gal jau patyrę ir dvasinių tokių išlaisvinimų,
kaip sakant, nu kuriems bažnyčios padėjo <..> Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie
su mumis elgdavosi. Ir aš supratau... aš pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra
krikščionybė. (Borisas, 34 m.)
Ir vat būtent, man buvo nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš pajutau meilę. Aš
pamačiau rūpestį, dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo varomoji jėga, kuri paskatino, kuri davė
tą pirmą postūmį link pokyčių. Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai reikalingas ir, kad
kažkam tai aš galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)
46
Praradimai
Beveik visi tyrimo dalyviai pasakojo apie tai, kaip skaudžiai jie išgyveno artimų žmonių
praradimus, kai nuo jų nusigręžė draugai, po to šeimos nariai. Kiek skausmo ir vienatvės jie patyrė,
kai buvo išvaryti iš namų ir tapo niekam nereikalingi. Tai turėjo labai didelės įtakos jų
apsisprendimams.
Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja išsiskyrėm. Tie
jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau vienas nuo kito tolstam. (Semas, 29
m.)
<..>šiaip aš praradau visus draugus. Aš kaip? Išdūrindavau, jeigu taip galima
pasakyt, apvogdavau, gale vartojimo man nebuvo jokių rėmų. <..> Apgaudavau, taip.
<..> Galiausiai visi nusisuko nuo manęs. (Darius, 38 m.)
Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi.<..> Kokie draugai, ten
pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš tikrųjų, jeigu tu pradėjai vartot, tai
draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu reikalingas narkomanas. (Mantas, 36 m.)
Mantas paminėjo, kad kritinis lūžis jo gyvenime buvo tada, kai jo mama ir brolis išvažiavo
į užsienį ir paliko jį vieną, nes negalėjo apsikęsti tokio gyvenimo, kurį jie gyveno, kai Mantas tapo
priklausomas nuo narkotikų.
<..> Giminės nebeturi, skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos apgavai, supranti,
nuvylei, pasinaudojai artimųjų gerumu, geranoriškumu, supranti ir jų pasitikėjimu tavim,
bet tu juos nuvylei, supranti. Tai kas tau... iš namų išvarytas. <..>Taip, nustojau vartoti.
<..> Kai mano mamai jau trūko paskutinis plaukas, kad jinai spjovė ir paliko viską
Lietuvoj, ir išvažiavo į Ameriką, žinai. <..>. Tai aš ją davedžiau. Brolis išvažiavo į
Švediją, mane paliko vieną, tai kam aš ten reikalingas? (Mantas, 36 m.)
Tyrimo dalyvis Borisas kalbėjo apie rutiną, į kurią įsuka priklausomybė, kada eini tarsi
užburtu (arba anot Peele žalingo elgesio) ratu ir niekaip negali iš jo išsilaisvinti. Toks padėties be
išeities suvokimas taip pat skatino ieškoti būdų, kaip spręsti susidariusias problemas.
Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet, sakau, ateina rytas... vakare pavartojęs noriu,
kuriu planą kaip ten išvažiuoti kur nors, <..>. Ir... ir ateina rytas, vėl blogai ir vėl vartoji,
vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl kalėjimas, kalėjimas negąsdina. Jau tokia rutina per
penkerius metus. (Borisas, 34 m.)
Pagalba iš socialinės aplinkos
Vienas iš stiprių veiksnių, padėjusių daugumai tyrimo dalyvių išlipti iš priklausomybės nuo
narkotikų liūno, tai buvo žmonių pagalba. Vienas tyrimo dalyvis ją gavo iš savo artimųjų, kurie
pasirūpino surasti reabilitacijos centrą ir nuvežė jį ten, kitam ranką ištiesė draugas, kuris vienintelis
nenusisuko nuo jo ištikus tokiai nelaimei, kaip priklausomybės pančiai. Trečias tyrimo dalyvis
susilaukė pagalbos iš socialinio darbuotojo. Yra labai svarbu, kad žmonės pastebėtų, kas vyksta
47
aplink juos, gebėtų atpažinti problemas su kuriomis susiduria jų artimieji ar pažįstamieji, ir nebijotų
padėti vieni kitiems.
Viskas jau, atvažiavo teta, sako: „mačiau per televizorių vieno reabilitacijos centro
direktorė kalbėjo. Jeigu nori, paskambinu. Nori?“ – sako – „pabandom, nuvažiuojam“.
Tai kas man beliko? Aš buvau priverstas. Jeigu aš dar būčiau turėjęs pinigų, niekur aš net
nebūčiau važiavęs ir būčiau toliau sėkmingai vartojęs. (Mantas, 36 m.)
Ir vis dėlto, aš vieną kartą sutikau draugą, savo vaikystės draugą <..>. Čia buvo
keista, kad... šiaip aš praradau visus draugus. <..> aš sutikau draugą, kuris vienintelis
nebuvo nusisukęs nuo manę. <..>Tas draugas važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim.
<..> Paskui jis atvedė mane į savitarpio pagalbos grupę... (Darius, 38 m.)
Jo, ir man po dviejų savaičių pasiūlo važiuoti į krikščionišką centrą. Tų nakvynės
namų direktorė. Ir jinai mus motyvavo gydytis. <..>Ir per ją <..> aš papuoliau į centrą
reabilitacijos. Mane tiesiog nuvežė. (Borisas, 34 m.)
Atlikus tyrimo dalyvių interviu duomenų analizę tampa aišku, kad tyrimo dalyviai ieškojo
pagalbos vedini vidinių ir išorinių motyvų (Heckhausen & Hekckhausen, 2010). Motyvacija – tai
procesas, kuriam būdinga tam tikras etapiškumas. Pradinėje iki motyvacinėje stadijoje žmogus dar
neturi noro ar nesupranta, kad reikia ką nors keisti. Kai pradedama suprasti, kad reikia ką nors
daryti, kad išliktų, pereinama į apmąstymų ir nuostatos keistis etapą. Šią nuostatą sustiprina
aplinkos požiūris, palaikymas, paskatinimas. Tuomet prasideda konkretūs veiksmai, kurie padeda
pasikeisti – surandama pagalba, aktyviai dalyvaujama programoje. „Daug diskutuojama, koks turėtų
būti gydymas: savanoriškas ar priverstinis. Teoretikai ir praktikai pripažįsta, kad bent pradžioje
prievarta yra galima. Prievartą galima taikyti kaip pirmąjį postūmį gydytis. Tačiau norint pasveikti
būtina vidinė motyvacija“ (Bulotaitė, 2004 p.138). Šio tyrimo dalyvių patirtys patvirtina, kad
kartais tam tikra prievarta gali būti veiksminga. Tyrimo dalyvis Borisas pasakojo, kad tuo metu, kai
nakvynės namų direktorė jį vežė į reabilitacijos centrą, jis visą laiką norėjo pabėgti, nors, kaip pats
teigė, visada turėjo vidinį norą nustoti vartoti narkotikus. Taigi, kartais šiek tiek prievartos
pasiteisina. Tyrimo dalyvis Mantas teigė, kad jokio noro gydytis neturėjo, bet buvo aplinkybių
priverstas ir šiandien jis jau turi 5 metų blaivybės stažą.
3.4. Gijimo nuo priklausomybė procesas
Kai kurie šio tyrimo dalyviai savo pasakojimuose labai gražiai atskleidė gijimo procesą,
kaip jie po truputį sveiko nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms. Tyrimo duomenų analizės
metu buvo išskirtos šios gijimo proceso dalys – mokymasis, dvasinis augimas, vidiniai pokyčiai,
socialiniai ryšiai. Frankl (2008) teigia, kad žmogus negali egzistuoti be tikslo, be tam tikro fiksuoto
48
taško ateityje. Tyrimo dalyviai išsikėlė tikslus – atsikratyti priklausomybės narkotinėms
medžiagoms – ir tai jiems buvo didelė parama ir tuo pačiu įprasmino jų gyvenimą.
Mokymasis
Paulius pasakojo, kad išgyti nuo priklausomybės jam padėjo filosofinės literatūros
skaitymas ir studijavimas, vėliau perskaitytos metodikos taikymas savo gyvenime.
<..> Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius penkis kartus gal. <..>Ten yra visa metodika,
nurodyta kaip žmogus turi gyvent, ko eina į šį pasaulį, ko ateina ir taip toliau. <..> Nuo
mano skaitymo, aš pastebėjau, kad vyksta ir pasikeitimai mano paties jau gyvenime.
<..>(Paulius, 39 m.)
Borisui buvo pasiūlyta mokytis Biblijos mokykloje ir jis sutiko. Studijos toje mokykloje
labai sustiprino jį ir jo apsisprendimą gyventi blaiviai. Religija – vienas iš daugelio žmogui,
pacientui, būdingų fenomenų, su kuriais susiduria logoterapija, taigi ji yra ir gali būti logoterapijos
objektas (Frankl, 2008), t. y. vienas iš logoterapijos metodų.
<..> man pasiūlė <..> mokytis Biblijos mokykloje, Vilniuje. <..>Mokslai ten buvo du
metus ir dar surišta su religija, su Šventu Raštu, su doktrinomis. <..>Bet, bet tenai ir irgi
pradėjau suprasti, kad vis dėlto dvasinis gyvenimas yra visai rimtas reikalas ir, kad ne
žmogus valdo, ne žmogus tave... Žmogus gali pataisyti ir patart. Bet aš įsitikinau ant kiek
yra svarbu sąžiningai praeit [sunku suprasti pakutinį žodį]... kaip Dievas dirbdavo per
sąžinę, kaip vis dėlto ateina supratimas, kad paskui jau negali daryti, ką darai. (Borisas,
34 m.)
Dvasinis augimas
Vienas iš stipriausių veiksnių, įgalinęs tyrimo dalyvius keistis, sveikimo nuo
priklausomybės procese, buvo dvasinis augimas, kuris tyrimo dalyvių kalboje atsiskleidė kaip
tikėjimas Dievu ir Dievo pažinimas.
Ir dabar sau sakau: nėra geresnio mokytojo kaip Jėzus Kristus. Skaityk tu ką nori, bet
matomai man ta metodika atvedė atgal, atvedė atgal iki kol, nu iki blaivybės, taip sakyt,
mane. Iki biblijos atvedė. (Paulius, 39 m.)
Nu gal toks suvokimas, ir priėmimas Dievo, kad Jisai yra ir.... taip, kaip gyvenau
anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai
priimti, tai jau ne prikolas ir galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia
kažko siekti. (Semas, 29 m.)
Nu kas padėjo? Man padėjo <..>... Dievą suradau. <..> Bet tokį kaip gyvą Dievą, tai
aš tik čia pažinau. <..> Jo, (atvažiavęs) į „G.V.“, tik čia. Tokį kaip gyvą Dievą, kuris
realiai kažką daro mano gyvenime, tai čia. (Mantas, 36 m.)
Borisas plačiau pasakojo apie savo išgyvenimus, apie tai, kaip sunku jam buvo
reabilitacijoje ir kaip su Dievo pagalba vis dėlto jam pavyko įveikti priklausomybę nuo narkotikų.
Vidinis balsas, kuris man pradėjo sakyti, ką daryti: ieškoti pagalbos. <..> Ir aš
pradėjau suprasti, kad tikrai, ką kalba visas pasaulis, ką kalba tie krikščionys, kad tiesa,
49
tas Dievas – kažkas tikrai yra ir pildosi. <..> Kada susimąsčiau, kad vis dėlto atėjo vis
tiek man mintis, kad be Dievo nieko nebus. Ir aš sakau: „Dieve, aš tavęs nesuprantu,
nesuprantu kas tu iš viso esi ir jeigu tu esi, tu man padėk.“ <..> Šiaip reabilitacija buvo
sunki, kadangi <..>, kai blaivas buvau nu irgi kitoks žmogus. Man buvo niekas ne
autoritetas, tik ten gal direktorius šiek tiek, to centro. Visi kiti vis tiek tapo po pusės metų
blogi, kurie mane gaudo, kurie man draudžia tą daryt, draudžia tą daryt. <..> Pradėjo
taip atrodyti, o kada buvau skurde, viskas tiko. <..> Ir tada dar rimčiau meldžiausi, nu jau
tada išsigandau, kadangi realiai nežinojau kur keliauti. <..> Jie mane nuvedė į bažnyčią,
jų pastorius arba kunigas, jis buvo taip pat labai prijaučiantis tam darbui
reabilitacijos<..>. Ir turėjau galimybę daugiau pažinti ten Dievą, susipažinti su Kristumi,
atgailauti, suvokti daugiau kas yra nuodėmė, kas aš esu. Bet, bet, tai vis tiek nelengva,
nelengva. <..> atsibudo mano sąžinė, man tapo gėda. Vis dėlto žmonės padeda, vis dėlto
tas rūkymas ir kiti dalykai jie nieko gero neatneša, ir mečiau. (Borisas, 34 m.)
Įdomu pastebėti, kad tyrimo dalyviai pasakodami apie savo dvasinius išgyvenimus, apie
Dievą kalba kaip apie realią asmenybę, su kuria bendrauja, jaučia prieš Jį atsakomybę, o ne apie
tam tikrų taisyklių ir nuostatų laikymąsi, kaip kartais yra suprantamas tikėjimas Dievu. Anot Frankl
(2008), logoterapijos kontekste logos reiškia dvasią ir, ne gana to, prasmę. Apibrėždami žmoniškąją
būti, kaip atsakingą būtį, teigiame, kad žmogus atsakingas už prasmės įgyvendinimą. Žmogus turi
pats nuspręsti, kaip jis interpretuos savo atsakingą būtį: kaip atsakingą visuomenei, žmonijai,
sąžinei, o gal kaip atsakingą asmeniui, Dievybei.
Vidiniai pokyčiai
Keli pašnekovai taip pat pasakojo apie vidinius pokyčius, apie atsiradusį atsakomybės
jausmą, sąžinės priekaištus taip pat mąstymo pasikeitimą. Siekiant išsikeltų tikslų po truputį ateina
asmenybės branda, kai reabilitacija klostosi sėkmingai, vyrai pradeda prisiimti atsakomybę už savo
gyvenimus, už savo veiksmus.
Nu gal toks suvokimas <..> taip, kaip gyvenau anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar.
Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir galų gale
jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko siekti. Vidinių nuostatų visiškas
pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)
<..> atsibudo mano sąžinė, man tapo gėda. Vis dėlto žmonės padeda, vis dėlto tas
rūkymas ir kiti dalykai jie nieko gero neatneša, ir mečiau. (Borisas, 34 m.)
Socialiniai ryšiai
Vienas iš labai svarbių veiksnių sveikimo procese yra socialiniai ryšiai, t. y. supančių
žmonių pavyzdžiai, parodyta meilė, dėmesys ir rūpestis. Kai kurie tyrimo dalyviai pabrėžė, kad
būtent tai, kaip žmonės su jais elgėsi, padarė jiems lemiamą įtaką padėjusią keisti savo gyvenimo
būdą.
Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie su mumis elgdavosi. Ir aš supratau... aš
pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra krikščionybė. (Borisas, 34 m.)
50
Tam reabilitacijos centre man padėjo, taip, atsikratyti narkotikų. Man buvo keista, kai
aš atvažiavau į tą reabilitacijos centrą, kad tokiam puolusiam žmogui, kuris turi juodą
patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra visuomenės atstumtas ir kaip,
užantspauduotas. <..> Ir vat būtent, man buvo nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš
pajutau meilę. Aš pamačiau rūpestį, dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo varomoji jėga, kuri
paskatino, kuri davė tą pirmą postūmį link pokyčių. Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai
reikalingas ir, kad kažkam tai aš galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)
Darius taip pat pasakojo apie draugą, kuris vienintelis nenusigręžė nuo jo, kai jis buvo
visiškai degradavęs ir laikė save pražuvusiu. Kaip teigia Bulotaitė (2009), narkotikų vartotojai yra
ne tik atstumti visuomenės, bet ir patys iš anksto mano, kad bus atstumti. Tokia nuostata Dariui
galėjo susiformuoti ir dėl to, kad jo žodžiais sakant - pats smerkė narkomanus ir laikė juos žuvusiais
žmonėmis. Tai gi Dariaus draugas nuolatos ateidavo pas jį ir kalbėdavo jam apie Dievo meilę, apie
tai, kad Dievas gali jam padėti. Tai galiausiai padarė savo darbą ir Darius sutiko nueiti į savitarpio
pagalbos grupę.
<..> aš sutikau draugą, kuris vienintelis nebuvo nusisukęs nuo manęs. <..>Ir jisai
pradėjo kalbėti keistą kalbą, jisai paliudijo man apie tai, kaip jisai išsigelbėjo, kaip jisai
tapo krikščionim, kalbėjo apie tai, kad Dievas mane myli ir turi man planą. Ir vat nuo čia
prasidėjo va tas ilgas, ilgas procesas. Jis truko, kažkur tai, apie porą metų. <..>Tas
draugas važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim. Nors pradžioje, galiu pasakyt,
galvojau, kad jis pats išprotėjęs. Nes, nu, iš anksčiau pažinojau jį visai kitokiu. Paskui jis
atvedė mane į savitarpio pagalbos grupę, „Teen Challenge“ metodikoj, dirbanti pagal
„Teen Challenge“ metodiką „Posūkio taško“ grupę. Ir va būtent ten, man pasiūlė važiuoti
į reabilitacijos centrą, tai buvo nuostabu, dėl to, kad iki šiol aš net nežinojau, kad tokie
centrai egzistuoja. <..>... Į reabilitaciją aš atvažiavau po, kažkur tai, kelių mėnesių.
(Darius, 38 m.)
3.5. Veiksniai, padedantys išlikti blaiviu
Trečiasis šio tyrimo uždavinys buvo išsiaiškinti veiksnius, kurie palaiko buvusį
narkomaną, tai kas padeda jam išlikti blaiviu ir nevartoti psichotropinių medžiagų. Tyrimo dalyviai
atskleidė, kad juos palaiko dvasinis augimas, tokie veiksniai kaip tikėjimas Dievu, dvasinės
literatūros studijavimas, atsakomybės jausmas prieš Dievą, savianalizė, pažinimas; kitos kategorijos
– socialiniai ryšiai, prasminga veikla ir vidiniai pokyčiai.
Dvasinis augimas
Visi tyrimo dalyviai kalbėjo apie dvasinius išgyvenimus, įvairias dvasines patirtis, kurios
stiprina juos, palaiko ir suteikia viltį jų naujame gyvenimo kelyje. Paulius daugiau kabėjo apie
įvairios dvasinės literatūros studijavimą ir savianalizę, kuri jį sustiprina, kai jam pasidaro sunku, ir
padeda atrasti pusiausvyrą gyvenime.
51
Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius penkis kartus gal... Ir aš praėjau jo mokyklą,
praktiškai. Ten yra visa metodika, nurodyta kaip žmogus turi gyvent, ko eina į šį pasaulį,
ko ateina ir taip toliau. <..> Ir aš į Bibliją, pas Jėzų Kristų, galima pasakyt, atėjau per tai.
(Paulius, 39 m.)
Tai vat suvokimas šito paprasto proceso. Ir aš jau jaučiu, tarkim, kažkoks tai ten,
jauti, kad jau erziniesi, dėl menkniekių jau, o sakau: „P.“, sakau – „jau laikas“. Ir aš jau
analizuoju vakare pasirašinėju, kurioj vietoj aš čia neteisingai elgiuosi, neteisingai darau
pasaulio atžvilgiu, Dievo atžvilgiu. Ir padirbu su savim, nu ten valandą, kiek ten – man
užtenka, kad vėl atgaut pusiausvyrą. (Paulius, 39 m.)
Visi tyrimo dalyviai vienaip ar kitaip kalbėjo apie tikėjimą Dievu ir daugeliu atveju sakė,
kad tikėjimas Dievu yra stipriausias veiksnys palaikantis juos blaivybės kelyje.
Taip, ir aš sėdėjau tokioj vietoj, kur surinkti <..> visi jau tokie, kurie jau nepavaldūs
administracijai, visai.<..> Prie tavo akių verda, ten šaukštuose, tą heroiną maišo,
leidžiasi, duriasi ir toj aplinkoj man Dievas leido išlikt blaiviam 5 metus. Aš matydavau
kiekvieną dieną viską. <..> Tik tai, o kas man gali padėt? – Tik Dievas. (Paulius, 39 m.)
O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. Sulaiko
tikėjimas, <..> Netgi trečioje vietoje buvo Dievas, kaip nekeista. <..> visi sako išminties
pradžia – bijoti Dievo, kažkaip, nu aš pats sau sąžiningai sakau – nebijau aš to Dievo.
Nors... tai vis tiek sulaikė mane, vat būtent ta mintis apie Dievą. Sustojau ir pagalvojau –
nu čia jau būtų per daug, per daug jau Jisai man padėjo, per daug pasigailėjo ir šitoje
vietoje aš kažkaip susimąsčiau, būtent prie šito. (Semas, 29 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai Dievas, <..> Bet pirmoj eilėj, tai sakau –
Dievas palaiko. (Mantas, 36 m.)
Palaiko mane Dievas, tikėjimas Dievu ir mano darbas, tarnavimas... mano
atsakomybė. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. (Borisas, 34 m.)
Tikėjimas. Tikėjimas Dievu, jisai man duoda jėgų. Jisai man duoda jėgų, kad būčiau
prasmingas, kad būčiau<..> blaivas, tiesiog. Aš turėjau omenyje Dievą, taip. Nes... nes
kitaip, nu būtų sunku išsilaikyt, be Dievo būtų sunku išsilaikyt. (Darius, 38 m.)
Trys pašnekovai pasakojo apie atsiradusį atsakomybės jausmą prieš Dievą, kuris labai
stipriai juos motyvuoja nepasiduoti, nepalūžti, o įveikti visas iškylančias problemas ir eiti toliau tuo
pasirinktu blaivybės keliu.
Dievas <..>. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. Kadangi pas mus irgi
krikščioniškas reabilitacijos centras. (Borisas, 34 m.)
Nu gal toks suvokimas, ir priėmimas Dievo, kad Jisai yra ir.... taip, kaip gyvenau
anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. (Semas, 29 m.)
Aš atsimenu, kaip aš įtikėjau ir buvau atkritęs, pavartojau... Aš žinau kaip blogai man
pačiam buvo, kokia kaltė... Jaučiau tokią didelę kaltę, <..> Prieš Dievą, <..> kad aš
nebegaliu vėl grįžti, vėl į tą būseną. Būt tame artume, supranti. Aš nebenoriu būt daugiau
tokioj būsenoj. (Mantas, 36 m.)
Pažinimas
Tyrimo dalyvis Paulius pabrėžė pažinimo svarbą, kada žinai ryšį tarp priežasties ir
pasekmės, tu gali rinktis kaip tau pasielgti ir kaip nesielgti. Panašiai mąstė ir tyrimo dalyvis Darius.
52
Aš jau neįvardinu tai kaip problemų. Sakau – tai situacijos, kurias reikia išgyvent. Ir
įvairių būna, nu tai gyvenime, susiduri su viskuo, bet kaip jau žinai, kad jeigu reaguosi
neigiamai, negatyviai. (Paulius, 39 m.)
Aš dabar va, būtent toj riboj, kaip kažkada, kai aš pradėjau vartoti. Tai yra, tada pas
mane buvo pasirinkimas ar pradėt, ar nepradėt, bet aš tada pradėjau, nes aš buvau vienas
ir su manim nebuvo Dievo, ir dabar aš taip pat – ar pradėt, ar nepradėt. Bet su manim
dabar yra Dievas, kuris stiprina mane. <..>Aš nenoriu vartot. Aš nenoriu vartot ir aš
prisimenu, prie kokių problemų mane tai privedė. (Darius, 38 m.)
Socialiniai ryšiai
Dauguma tyrimo dalyvių įvardino socialinių ryšių svarbą. Užsimezgę nauji socialiniai
santykiai, šeimų sukūrimas, atstatyti ryšiai su tėvais, artimaisiais, nauji draugai yra labai svarbus
motyvacinis veiksnys, kuris palaiko, kuris akivaizdžiai parodo kiek daug jau yra pasiekta gyvenime.
Vyrai teigia, kad jie bijo visa tai prarasti, ta baimė yra stipresnė už tą malonumo pojūtį, kuris ilgus
metus juos laikė priklausomybės pančiuose.
O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..> sulaiko
tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai <..> toks artimas žmogus <..>. Jo, mergina, mes
draugaujam ir tai mane sulaiko. (Semas, 29 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..> šeima...., <..> šeima, vaikai... labai
palaiko. Paskui man... visa giminė. Nu jiems tai stebuklas, kaip galima, niekas netiki. Nu
dabar jau tiki, visi džiaugiasi, patenkinti... <..> Nauji draugai, žinoma. Tokie draugai,
kurie yra tikintys. Daug yra, va bažnyčioj kiek draugų... Tokie draugai palaiko. (Mantas,
36 m.)
Taip pat aplinka mano, tai yra irgi faktorius labai, kuris padeda išsilaikyti. Mano
aplinka pasikeitė, aš bendrauju su tikinčiaisiais... (Darius, 38 m.)
Prasminga veikla
Vyrai yra orientuoti į tikslų siekimą, jiems svarbu yra turėti prasmingą veiklą, darbą, tai
juos labai palaiko ir motyvuoja naujam gyvenimui. Trys šio tyrimo dalyviai būtent ir paminėjo, kad
jiems labai svarbu yra tarnavimas, darbas, pagalba kitiems, o ypač tiems, kurie susiduria su
panašiomis problemomis, kurias jiems pavyko įveikti, t. y. priklausomybe nuo narkotikų.
O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..> sulaiko
tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai – tarnavimą. <..> Tarnavimą žmonėms, dirbti su tokiais
pačiais kaip aš. <..> reabilitacijos centre. <..> Tas tarnavimas reabilitacijos centre
tokiems kaip aš. <..> Ir aš pats sau pradėjau uždavinėti klausimus – kas mane sulaiko?
Toliau siekti savo tikslo. (Semas, 29 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..>, visai kitas gyvenimo būdas. <..>...
tiek jau, gyvenime pastatyta, <..> (Mantas, 36 m.)
<..> ir mano darbas, tarnavimas... mano atsakomybė. (Borisas, 34 m.)
53
Vidiniai pokyčiai
Tyrimo dalyvis Semas gana daug reflektavo apie jame įvykusius vidinius pokyčius, tokius
kaip nuostatų pasikeitimas, atstatyta savigarba, džiaugsmas matomais rezultatais ir baimė prarasti
tai ką turi. Vyrams yra labai svarbu būti pripažintais, pasiekti kažko gyvenime, turėti tikslus ir
matyti rezultatus. Priklausomybė visa tai iš jų buvo atėmusi, todėl labai stipru yra, kai jie realiai
pamato tai, ką jie pasiekė, tai padeda jiems atrasti naujų jėgų ir išlikti tuose apsisprendimuose,
kuriuos jie padarė.
Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir galų
gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko siekti. Vidinių nuostatų
visiškas pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)
Jo, po ilgo laiko to nebuvimo... To nebuvo, nes buvo toks laiko tarpas, kai buvau
visiškai nusivalkatavęs – be namų, be artimųjų, teismai, policija ieško, ten dar kažkas tave
gaudo, ir tu pats skaitai save nevykėliu, bet... kai jau prablaivėji, praeina tam tikras laiko
tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą
matai ir tu jau nenori, kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. <..> Ir aš taip pramąsčiau,
anksčiau gal būtų prieš metus, aš gal vėl būčiau pasidavęs tam lengvabūdiškumui, bet
dabar aš kažkaip sustojau ir pagalvojau, kad tai, ko aš ilgai siekiau, tai, ko ilgai norėjau –
aš turiu, ir jeigu aš užvartosiu dabar nu... aš prarasiu tai... prarasiu ir paprasčiausiai
apsisukau ir išvažiavau. <..> pamačiau, kad per tą laiką, kurį prabuvau centre, pradėjau
jau dabar einu tuo keliu nauju. Tai atnešė kažkokias atsakomybes, džiaugsmą, netgi tuo,
ką turi – vertini. Ir... tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama, <...> Tu jau esi pasiekęs ir tu
žinai, kad tai galima pasiekti ir dabar jeigu tu užvartodamas, nu... tu prarasi tai. Ir gal ta,
tokia baimė, kad nenori prarast. Ir... tai išlaiko, tie dalykai. <..> praeina tam tikras laiko
tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą
matai ir tu jau nenori, kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. (Semas, 29 m.)
Tyrimo dalyviai Darius ir Mantas kalbėjo apie tai, kad išmoko spręsti iškilusias problemas
kitu būdu.
Problemų mes turime visi, turbūt... Aišku, susiduriu, bet, tiesiog, nu, aš išmokau jas
spręsti kitaip (Darius, 38 m.)
Problemas sprendžiu... Nu kaip buvau pripratęs problemas spręsti vartojant, o dabar
nevartojant... Tai problemos neišsisprendžia vartojant, nieko aš tada nespręsdavau, tik
galvodavau, kad sprendžiu, žinai. Dabar kaip tik, problemos kokios iškyla – tai pamatau,
kur esu dar nelaisvas, kur dar reikia eiti, kur dar kažką ... <..> Nu... problemos – pyktis,
nesusivaldymas, ten smerkimas kažko, kas ne pagal tavo valią vyksta. Yra labai daug
problemų. (Mantas, 36 m.)
Apibendrinant tyrimo dalyvių interviu duomenis apie tai, kas padeda išlikti blaiviems
išryškėja motyvacijos keistis proceso etapiškumas nuo išorinių motyvų iki vidinių-egzistencinių
motyvų atsiradimo – gyvenimo prasmės paieškos, vilties, tikėjimo sustiprėjimas, vidinių pozityvių
asmeninių savybių ugdymas, priklausymo bendruomenei jausmas, kuris suteikia gyvenimo prasmę.
Tyrimo dalyviai nuo nuostatos, kad reikia keistis tam, kad išlikčiau, pereina į supratimą,
jog svarbu saugumas, artimų žmonių palaikymas ir supratimas (privalau keistis, nes kiti to nori), iki
54
savijautos pagerėjimo dėl to, kad padidėja savęs vertinimas, išauga savigarba. Tokiu būdu atsiranda
svarbiausias išlikimo blaiviu motyvas – noriu būti blaivus, nes tai mano gyvenimo dalis.
3.6. Tyrimo dalyvių pasiūlymai jaunimui
Visi šio tyrimo dalyviai ilgą laiką buvo priklausomi nuo narkotikų, vienas – penkis metus,
o kiti keturi ilgiau nei dešimt metų. Kiekvienas iš jų patyrė skaudžias priklausomybės pasekmes –
praradimus, netektis, sveikatos sutrikimus, atstūmimą ir neviltį. Kai kurie pašnekovai netgi bandė
nusižudyti. Visiems dalyvavusiems tyrime vyrams pavyko įveikti priklausomybę nuo narkotikų.
Borisas ir Darius nevartoja narkotikų jau dešimt metų, Paulius – septynis, Mantas – penkis, o Semas
– du metus, todėl buvo įdomu sužinoti, ką šie žmonės, pergyvenę priklausomybės nuo narkotikų
pasekmes, rekomenduotų jaunimui, kad jie nepradėtų vartoti ir neįsiveltų į tą pražūtingą
priklausomybės ratą.
Švietimas
Dauguma tyrimo dalyvių mano, kad labai svarbu yra švietimas, jų nuomone, reikia mokyti
jaunus žmones, motyvuoti juos ieškoti gyvenimo prasmės, stiprinti prevencines priemones.
Šiuolaikinės prevencinės programos sudarytos pagal formulę: žinios + gyvenimo įgūdžiai
+ nuostatos, vertybės. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, vartojimo
pasekmes, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti
psichologinę brandą tikintis, kad ateityje tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams,
socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi narkotinėmis medžiagomis (Bulotaitė, 2009).
Kelti sąmoningumo lygį. <..>Mokytis, šviestis. <..>Šviest reikia jaunimą, nežinau,
daug ko nematom <..> Taip, skatint, motyvuot juos, kad jie mokytųsi, kad jie plėstų
pasaulėžiūrą. Nebūtinai šita metodika, įvairių yra dvasinių praktikų tų. Gali ką nori imti,
bet faktas tai, kad žmogus suvoktų kas vyksta jo gyvenime. Kam jis čia atėjo į šį pasaulį,
ko jis nori iš čia ir ką veikia? Ką jis darys ateity ir taip toliau? (Paulius, 39 m.)
Nebūti kaip visi. Turėti savo nuomonę, turėti aiškų supratimą kas yra žalingi įpročiai,
kadangi informacijos labai daug dabar. <..>Nu šiaip, reikia, kadangi priklausomybė jinai
gimsta arba tau kada labai gerai, arba tau kada labai blogai. (Borisas, 34 m.)
Pasikeitimai šalies mastu
Vienas tyrimo dalyvis mano, kad turi keistis valdžios atstovų mąstymas ir veiksmai, kad
atsirastų žmonių pasitikėjimas valdžia, tuomet bus lengviau ir lanksčiau sprendžiamos problemos
susiję su narkotinių medžiagų vartojimu ir gydymu nuo priklausomybės.
55
<..>tai čia nuo politikos priklauso, nuo valdžios atstovų, aišku, nuo visuomenės. Nes
visuomenės pasitikėjimas valdžia dingo, kol neatgaus pasitikėjimo, nieko čia gero ir
nebus. Tai turi visi bendrai veikt... <..> O jeigu žmonės ne vieningi, jie... pasitikėjimo
nebus valdžios atžvilgiu, nieko gero ir nenuveiks čianais. Taip ir balansuosim tarp krizės
ir... tarp krizės nepasitenkinimo. (Paulius, 39 m.)
Charakterio ugdymas
Tyrimo dalyviai mano, kad svarbu yra ugdyti charakterį, kuris sugebėtų atsispirti pagundai
pirmą kartą pavartoti. Turi būti stiprinamas psichologinis jaunų žmonių atsparumas, keičiamos
nuostatos, vertybės. Tuos pačius dalykus teigia ir Bulotaitė (2009): „svarbu ne tik pateikti
informaciją apie narkotikus, jų poveikį, vartojimo pasekmes, bet ir pakeisti žmonių nuostatas,
didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis kad ateity tai užkirs kelią
įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ir
kitomis narkotinėmis medžiagomis“ (p.167). Trys pašnekovai mano, kad labai svarbu yra suprasti,
jog maži dalykai gali turėti labai skaudžias ir netgi pražūtingas pasekmes, todėl jie rekomenduoja
nepradėti nuo mažo.
Nepradėt nuo mažo, tai yra, kai... mokyklinis amžius ir mokykloj tai prasideda viskas
nuo nikotino, paskui išgėrimai, paskui... kaip jie vadina – iš tikro čia – narkotikas yra
narkotikas, nėra silpnų ar stiprių narkotikų, paskui jie vadina silpnu narkotiku, pradžia –
žolė ar kažkokios tablečikės. (Borisas, 34 m.)
Esu matęs ne tokių, kurie pradėjo ten nuo žolės,<..>. Esu ten matęs tokių, kurie ten
viską turi, nu ta prasme – materialius dalykus, ir kaip praranda per pusę metų ar metus.
Tai žinok, viskas taip fjui [švilpteli]... kaip koks vėjas, nupučia viską ir pačius nupučia,
supranti. Nieko nelieka. (Mantas, 36 m.)
Bet, vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasakyti tai, netikėk tuo, kas tau yra sakoma,
būk savimi ir nepradėk vartoti. Nes pasekmės būna blogos, pasekmės, kurios lemia ne
kažkokį tai trumpą laikotarpį tavo gyvenime, bet tai sprendimas, kuris gali įtakoti visą
tavo gyvenimą. Tu gali neturėti, jeigu priimsi neteisingą sprendimą, nei šeimos, nei vaikų,
nei tėvų, nei draugų. Tu gali prarasti viską <..> (Darius, 38 m.)
<..> tikrasis stebuklas yra tai, kad tu, kaip paauglys arba jaunuolis, va čia yra
stebuklas, kad tu gali susilaikyti nepavartojęs.<..> O tikrasis stebuklas yra, tikroji ta
stiprybė žmoguje yra, tai, kad tu gali atsisakyti ir nepavartoti – nei tų tablečių klube
kažkokių tai, ar dar kažko. (Mantas, 36 m.)
Egzistenciniai poreikiai
Tyrimo dalyviu nuomone, tai, kas geriausiai gali pakeisti žmogaus nuostatas ir vertybes,
yra tikėjimas Dievu. Jų nuomone, reikėtų propaguoti tikėjimą Dievu, siekti Dievo pažinimo, kuris,
anot Boriso, vienintelis gali užpildyti vidinę tuštumą.
Užpildyti reikia tuštumą žmogui, vidinę tuštumą, ko nesugeba nei pinigai, nei darbas,
nei šeima, niekas. Kadangi kiekviena žmogus – gyva būtybė, ir jis su tuo susiduria. Aišku,
kaip jau tikintis žmogus, jau tikintis ir patyręs, ką reiškia ta tuštuma ir tik su kuo ją galima
užpildyti, aš irgi sakau – tik tikėjimas Dievu gali užpildyti tą tuštumą. Kadangi nepadės
niekas, taigi mes visko bandėm ir ne tik aš toks vienas. Yra kurie vyrai dar daugiau, yra
56
tiek pridarę, kad... ir tikrai, ir daugiau pinigų ir autoriteto to, vadinamo, pasaulinį turėjo,
ir viską ir jiems niekas nepadėjo. Vis tiek žmogus arba su alkoholiu, arba dar su kažkuo,
arba dar su kažkuo, arba dar su kažkuo arba iš vis, šiaip žmogus ir aplamai, gal ir
nevartojantis būna, nu ir miršta nuodėmingas, sistematiškai daro nuodėmę ir taip gyvena
susitaikęs. (Borisas, 34 m.)
<..> ir, aišku, noriu dar palinkėti jaunimui eiti į bažnyčią ir tikėti Dievu. Dievas blogo
nesiūlo, Dievas nesiūlo vartoti narkotikų, Dievas nesiūlo gerti alkoholio. <..> Dievas siūlo
savo meilę. (Darius, 38 m.)
Autoritetas vienas šiam pasaulyje – Jėzus Kristus geriausiai nusakė, ką veikti čia ir parodė
kaip tą daryt. (Paulius, 39 m.)
57
DISKUSIJA
Nelegalių narkotikų vartojimas tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje grėsmingai auga, jį
lydi daugybė skaudžių pasekmių, kurios paliečia tiek patį vartojantįjį, tiek jo šeimą ir visą
visuomenę. Mokslinėje literatūroje nagrinėjant narkomanijos problemą nėra atskleista kokie
konkretūs veiksniai nulemia tą kritinį tašką, kada asmuo pradeda ieškoti pagalbos, kada jis
susivokia, kad jau pasiekė dugną ir atsiranda motyvacija pradėti kažką keisti savo gyvenime. Taip
pat kalbant apie narkomanijos problemą retai išskiriamas lyčių aspektas, tuo tarpu kai įvairūs
statistiniai duomenys rodo, kad priklausomų nuo narkotikų vyrų yra keturis-penkis kartus daugiau
negu moterų.
Šiuo tyrimu siekta atskleisti kokie veiksniai turėjo lemiamos įtakos vyrų, sergančių
priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, apsisprendimui ieškoti pagalbos, keisti savo elgesį, taip
pat kas padeda išlikti blaiviems, įveikus priklausomybę. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų siekiant
nustatyti rizikos veiksnius, darančius įtaką individui ar grupei, kad šie pardėtų vartoti narkotines
medžiagas, taip pat apie vartojimo dinamiką, priklausomybės vystimąsi. Bulotaitė (2009) išskiria
šiuos narkotikų vartojimo rizikos veiksnius: šeima, socialinė aplinka, mokykla, asmenybiniai
veiksniai. Šio tyrimo duomenų analizės metu atskleisti veiksniai, padarę įtaką vyrų apsisprendimui
pavartoti narkotinių medžiagų pavaizduoti 2 pav. Visiems šio tyrimo dalyviams esminę įtaką padarė
draugų įtaka, disfunkcinės šeimos aplinka ir tam tikros charakterio savybės, kiti ne mažiaus svarbūs
veiksniai – nepatenkinti egzistenciniai poreikiai, krizinė situacija ir klaidingi įsitikinimai.
2 pav. Veiksniai įtakoję šio tyrimo dalyvių pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus
58
Šie trys veiksniai – šeimos aplinka, draugų įtaka ir charakterio savybės – yra glaudžiai
susiję tarpusavyje. Šeimos aplinkoje formuojasi jauno žmogaus identitetas, išryškėja charakterio
savybės, kurių formavimuisi turi įtakos šeimoje vyraujantis auklėjimo stilius, vaikų ir tėvų
tarpusavio santykiai, santykiai tarp abiejų tėvų ir pan. Nuo santykių darnos šeimoje taip pat
priklauso kiek paauglys pasiduos bendraamžių įtakai. Pasak Berns (2007), saviidentifikacijos
procesas rizikingas, vis dėlto jis praeina pakankamai sėkmingai, jei paaugliai auga darnioje šeimoje.
Šeimos aplinka ir santykiai šeimoje lemia vaiko ir paauglio savigarbą. Turintys žemą savigarbą
vaikai ir paaugliai atsiranda rizikos zonoje, nes norėdami įtikti, pasirodyti reikšmingais, jie yra
neatsparūs neigiamai aplinkos, draugų ar vyresnių žmonių, laikomų autoritetais, poveikiui.
Šiuolaikinės prevencinės programos, anot Bulotaitės (2009), taiko formulę: žinios +
gyvenimo įgūdžiai + nuostatos, vertybės. Tai reiškia, kad jaunimui teikiama informacija apie
narkotinių medžiagų vartojimo pavojus ir žalą, taip pat yra mokoma socialinių įgūdžių bei bandoma
keisti žmonių nuostatas, vertybes, siekiant didinti jų psichologinį atsparumą. Šis tyrimas išryškino,
kad viena iš priežasčių paskatinusi tyrimo dalyvius pradėti eksperimentuoti su narkotinėmis
medžiagomis yra nepatenkinti egzistenciniai poreikiai. Tyrimo dalyviai skundėsi, kad juos kankino
tuštumos, beprasmybės jausmai, neturėjimas ką veikti. Klausimas apie gyvenimo prasmę yra tikroji
žmoniškosios būties apraiška. Tik žmogui lemta išgyventi egzistenciją kaip abejotiną, tik jis patiria
visą būties abejotinumą (Frankl, 2008). Kuriant prevencines programas vertėtų atkreipti dėmesį į
egzistencinius poreikius, pagalvoti kaip padėti vaikui ar paaugliui atrasti gyvenimo prasmę? Nes,
pasak Frankl (2008): „kraštutiniais atvejais prasmės klausimas gali tiesiog radikaliai užvaldyti
žmogų. Tai dažnai nutinka paauglystės metais, taigi tada, kai dvasiškai bręstančiam ir dvasiškai
besigrumiančiam jaunam žmogui atsiskleidžia esminė žmoniškosios būties problematika“ (74 p.).
Tyrimo dalyvių pasakojimuose atsiskleidė veiksniai, įtakoję jų apsisprendimą ieškoti
pagalbos dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų. Šiuos veiksnius, galima suskirstyti į tris
grupes: išorinės motyvacijos veiksniai, vidinės motyvacijos veiksniai ir pagalba iš socialinės
aplinkos (žr. 3 pav.). Vidinė motyvacija, tyrimo dalyvių atveju, pasireiškė tokiais jausmais, kaip
noras keistis, mirties baimė, beprasmybės jausmas, gyvenimo kontrolės praradimas, troškimas
gyventi prasmingai, sąžinės priekaištai, neviltis, bandymas nusižudyti, vidinis pasiryžimas keistis,
neigiami emociniai išgyvenimai, kuriuos galima pavadinti „dugno pasiekimu“. Kiekvienu
individualiu atveju „dugnas“ buvo suvokiamas skirtingai. Dauguma tyrimo dalyvių kalbėjo apie
vidinę motyvaciją, kuri įgalino juos pradėti ieškoti pagalbos iš priklausomybės nuo narkotinių
medžiagų. Tik vienas tyrimo dalyvis teigė, kad visai neturėjo vidinės motyvacijos ieškoti pagalbos
nuo priklausomybės, o imtis veiksmų buvo priverstas tik išorinių aplinkybių. Išoriniai veiksniai
sustiprinę vyrų, dalyvavusių tyrime, apsisprendimą ieškoti pagalbos buvo – sveikatos sutrikimai,
59
pasibaisėjimas savo išvaizda, turto paradimas, moralinis nuosmukis (pasireiškiantis įvairių
nusikaltimų darymu), artimųjų spaudimas, vartojimo pasekmių baimė, artimų žmonių ir draugų
praradimas, galiausiai „dugno“ pasiekimas, kuris pasireiškė kaip įvairūs praradimai, tiek turto, tiek
artimų žmonių ir stigmatizacija. Pasak Bulotaitės (2009), narkotikų vartotojai yra ne tik atstumti
visuomenės, bet ir patys iš anksto mano, kad bus atstumti. Tai turi įtakos jų elgesiui. Dėl
stigmatizavimo narkomanai patiria diskriminaciją. Tyrimo dalyvių pasakojimuose taip pat išryškėjo
stiprūs pozityvūs išorinės motyvacijos veiksniai tai – teigiami pavyzdžiai (vyrai kalbėjo, kad
pažinojo buvusių narkomanų, kurie buvo pasveikę nuo priklausomybės ir tai jiems suteikė vilties) ir
parodyta meilė (buvo pasakojama apie tai, kad narkomano gyvenime atsirado draugas, kuris
nenusisuko, nesmerkė jo, bet, atvirkščiai, ilgą laiką palaikė draugystės ryšius, kurie padarė lemiamą
įtaką sergančiojo priklausomybe gyvenime).
3 pav. Veiksniai įtakoję tyrimo dalyvių apsisprendimą ieškoti pagalbos
Dar vienas labai stiprus veiksnys, padėję sergančiajam priklausomybe atsitiesti, buvo
pagalba iš socialinės aplinkos. Vienas tyrimo dalyvis pasakojo susilaukęs pagalbos iš savo artimųjų,
kurie pasirūpino surasti reabilitacijos centrą ir jį ten nuvežti, kitas tyrimo dalyvis kalbėjo apie
draugą, kuris nuo jo nenusisuko, bet ilgą laiką bendravo su juo, kol įtikino jį nueiti į savitarpio
pagalbos grupę. Trečias tyrimo dalyvis sakė, kad kreiptis pagalbos į reabilitacijos centrą jį
motyvavo socialinė darbuotoja – Nakvynės namų direktorė. Socialinė darbuotoja taip pat pasirūpino
ir nuvežti tyrimo dalyvį į reabilitacijos centrą, nes pats jis būtų nepajėgęs to padaryti, pasak jo, jis
visą kelią iki reabilitacijos centro norėjo pabėgti, dėl stipraus poreikio pavartoti narkotikų.
Šis tyrimas taip pat išryškino veiksnius, kurie palaiko vyrus jų apsisprendime nevartoti
narkotinių medžiagų ir gyventi blaiviai (žr. 4 pav.). Visi penki tyrimo dalyviai pasakojo apie
60
dvasinius veiksnius, t. y. gyvenimo prasmės atradimą tikėjime Dievu, kuris juos stiprina ir palaiko.
Visi tyrimo dalyviai tikėjimą Dievu ir Dievo pažinimą įvardino, kaip pagrindinį dalyką, kuris
padeda jiems išlikti blaiviais. Frankl (2008) teigia, kad „religija gali tapti veiksminga
psichohigieniniu ar net psichoterapiniu požiūriu, suteikdama žmogui tokį prieglobstį ir tokią atramą,
kurių jis nerastų niekur kitur: prieglobstį ir atramą transcendencijoje, Absoliute“ (p.298). Žmogus
turi pats nuspręsti, kaip jis interpretuos savo atsakingą būtį: kaip atsakingą visuomenei, žmonijai,
sąžinei, o gal kaip atsakingą asmeniui, Dievybei (Frankl, 2008). Tyrimo dalyviai, būtent, minėjo
atsakomybės prieš Dievą atsiradimo jausmą, kuris palaiko ir padeda jiems gyventi blaiviai.
4 pav. Veiksniai padedantys tyrimo dalyviams išlikti blaiviais
Kitas svarbus palaikantis veiksnys – tai socialiniai ryšiai, atsistatę santykiai su artimaisiais,
sukurtos šeimos, gimę vaikai, nauji draugai, nauja socialinė aplinka. Stiprią palaikomą funkciją,
anot tyrimo dalyvių, taip pat atlieka prasminga veikla, darbas, tikslų turėjimas. Lotynų kalbos žodis
„finis“ reiškia ir pabaigą, ir tikslą. Žvilgsnis, nukreiptas į „pabaigą“, į tikslą ateityje – tai dvasinė
atrama. Tik ši dvasinė atrama gali padėti žmogui nepasiduoti socialinės aplinkos jėgoms,
formuojančioms charakterį ir tipą, taigi apsaugoti jį nuo kapituliacijos (Frankl, 2008). Kaip dar
vieną iš stiprybės šaltinių, tyrimo dalyviai įvardino vidinius pokyčius – tai vidinių nuostatų
pasikeitimas, atstatyta savigarba, matomi rezultatai, atsiradusi baimė prarasti tai, ką turi.
Tyrimą šia tema pasirinkau, nes keletą metų dirbau socialinės ir psichologinės
reabilitacijos centre su moterimis, sergančiomis priklausomybe nuo psichotropinių medžiagų. Nors
dirbau su moterimis, teko susidurti ir su vyrais, besikreipiančiais pagalbos dėl priklausomybės nuo
narkotikų, kadangi tos pačios įstaigos bazėje veikė ne tik moterų, bet ir vyrų reabilitacijos centras.
61
Tirti vyrų patirtis taip pat paskatino 2011 m. I. Juozaitienės parašytas magistro baigiamasis darbas
„Moterų, įveikusių priklausomybę nuo narkotikų, sėkmingos blaivybės patirtys“. Susipažinusi su
Juozaitienės (2011 m.) darbu, panorau aprašyti ir vyrų patirtis, atskleisti kaip jie įvardina priežastis,
lėmusias jų pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus, kas padėjo jiems rasti jėgų ieškoti pagalbos ir kas
palaiko įveikus priklausomybę narkotikams. Palyginus šiuos du tyrimus matome, kad tiek vyrams,
tiek moterims yra labai svarbi šeimos aplinka ir nuo to, kokie tarpusavio santykiai klostosi šeimoje,
kokie vyrauja auklėjimo metodai ir pan., priklauso tiek mergaičių, tiek berniukų tolimesnis
gyvenimas, kiek jis bus sėkmingas ir kiek komplikuotas. Tyrimas parodė, kad vyrams didelę įtaką
daro bendraamžių aplinka, draugų įtaka, noras neatsilikti nuo kitų, tuo tarpu, aprašinėdama moterų
patirtis Juozaitienė (2011) apie tai neužsimena. Įdomu tai, kad tiek vyrai, tiek moterys kalbėdami
apie tai, kas juos palaiko, kas padeda išlikti blaiviais, pirmoje vietoje įvardino dvasinius veiksnius –
tikėjimą Dievu, Dievo pažinimą, dvasinės literatūros studijavimą. Tiek vyrams, tiek moterims
svarbus palaikymo veiksnys yra socialiniai santykiai – susikūrę šeimos, gimę vaikai, atsistatę
santykiai su artimaisiais (tėvais, broliais, seserimis). Aplamai, ir vyrai, ir moterys įvardino labai
panašius veiksnius stiprinančius juos ir padedančius gyventi blaiviai.
Galvojau, kad tai, jog tyrėjos biologinė lytis yra priešinga, gali trukdyti tyrimo dalyviams
atsiverti ir būti nuoširdžiais, tačiau buvau maloniai nustebinta, kaip atvirai ir su noru vyrai dalinasi
savo patirtimi. Buvo jaučiama, kad tyrimo dalyviai ne tik nori pasidalinti savo teigiama patirtim, bet
jiems taip pat rūpi, kad ši geroji patirtis pasiektų daugiau jaunų žmonių. Klausantis tyrimo dalyvių
patirties apimdavo stiprus pasigėrėjimo ir džiugesio jausmas, lydintis supratimą, kad vis dėlto nėra
padėties be išeities. Tyrimo dalyvių pasakojimai griovė visuomenėje susiformavusius stereotipus,
kad narkomanija yra neišgydoma, o vartojantys narkotikus yra pražuvę žmonės ir jiems jau
neįmanoma padėti. Todėl būtų labai naudinga viešinti daugiau informacijos apie tai, kad
narkomanija, nors ir labai sunkiai, vis dėlto yra pagydoma liga. Gal būt nereikėtų labai akcentuoti
šių dalykų pirminės prevencijos metu, kai siekiama užkirsti kelią pradėti vartoti narkotines
medžiagas, tačiau dirbant su tomis grupėmis, kurios jau turi narkotikų vartojimo patirties, t. y. su
eksperimentuotojais ir priklausomais nuo narkotikų asmenimis, dalinimasis tokiomis patirtimis
motyvuotų gydytis nuo priklausomybės. Šis tyrimas taip pat praplėtė mano sampratą apie
narkomanijos problemą. Supratau, kad tai ne tik individo ar jo šeimos problema, tai visos
visuomenės problema ir efektyviausiai ją spręsti bus galima tada, kai šios problemos įveika bus
suinteresuotas ne tik individas ir jo artimieji, bet ir visa visuomenė. Kai visa bendruomenė suvoks,
kad tiems žmonėms reikalinga pagalba, o ne smerkimas ir atstumiantis, stigmatizuojantis požiūris.
Nereikėtų bandyti teikti pagalbą priklausomam nuo narkotikų asmeniui individualiai, nes daugelis
tyrimų, ir šis taip pat, patvirtino, kad viena iš priklausomybės pasekmių yra moralinis nuosmukis,
62
priklausomas asmuo jaučia tokį stiprų poreikį pavartoti narkotinę medžiagą, kad jam tampa niekas
nesvarbu – jis gali apvogti, apiplėšti arba parsiduoti ir pan. Todėl labai svarbu yra tobulinti
kompleksinę pagalbą tiek moterims, tiek vyrams sergantiems priklausomybe nuo narkotinių
medžiagų, valstybės lygmenyje užtikrinti sklandų reabilitacijos centrų darbą skiriant tam reikiamus
finansus, kad tokiose vietose galėtų dirbti profesionalai, įvairių sričių specialistai, kad galima būtų
bendradarbiauti, keistis patirtimi, tobulinant gydymo būdus ir metodus.
63
IŠVADOS
1. Tyrimo metu atskleisti šie veiksniai, įtakoję vyrų pasirinkimą pradėti vartoti narkotikus:
draugų įtaka, santykiai šeimoje, krizinė situacija, tam tikros charakterio savybės, nepatenkinti
egzistenciniai poreikiai, klaidingi įsitikinimai ir ankstyvas amžius. Kadangi visi tiriamieji
narkotikus pradėjo vartoti ankstyvame amžiuje – paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje, daugeliu
atveju lemiamą įtaką jų pasirinkimams pardarė draugai, noras pasirodyti prieš kitus, baimė būti
kitokiu, mada, vyresnio autoriteto neigiama įtaka. Stiprus rizikos faktorius yra šeimos aplinka. Visi
tyrimo dalyviai išgyveno disfunkcinės šeimos patirtis, tai – augimas su patėviu; per didelė kontrolė
įtakojusi bėgimą iš namų; konfliktai su tėvais ir tarp tėvų; pyktis ant tėvų; nenuoseklus auklėjimas
pasireiškiantis per dideliu nuolaidžiavimu, lepinimu arba išvarymu iš namų; meilė per daiktus,
apleistumas; išmoktas elgesys; paveldėtas polinkis į priklausomybę; neigiamas artimo giminaičio
pavyzdys ir įtaka. Stiprią įtaką padarė išgyventa krizinė situacija, vienu atveju tai buvo liga, tam
tikras fizinis sutrikimas, kitu atveju – patekimas į kalėjimą. Tyrimas atskleidė tam tikras charakterio
savybes, kurios didina riziką padaryti blogus pasirinkimus, tai – išdidumas, smalsumas,
lengvabūdiškumas, užsidarymas, artimųjų atstūmimas, nepilnavertiškumo kompleksas. Įtaką
blogiems pasirinkimams taip pat turėjo nepatenkinti egzistenciniai poreikiai, tokie, kaip
nuobodulys; vertybių, tikslų, motyvacijos stoka; alternatyvų nebuvimas; gyvenimo prasmės
ieškojimas; dvasinių patyrimų troškimas. Dar vienas stiprus veiksnys, kaip parodė tyrimas, yra
klaidingi įsitikinimai, tokie kaip – manymas, kad vartoti lengvus narkotikus nepavojinga; vieną
kartą paragauti stiprių narkotikų galima, nuo to nieko blogo neatsitiks. Šiuos klaidingus įsitikinimus
sustiprina tai, kad pirmą kartą pavartojus narkotikų nesijaučia priklausomybės pasekmės. Taip pat
klaidinga yra manyti, kad vartojant narkotikus galima išspręsti kai kurias problemas.
2. Apsisprendimą ieškoti pagalbos dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, tyrimo
dalyvių atveju, įtakojo vidinės ir išorinės motyvacijos veiksniai. Taip pat labai svarbi buvo pagalba
iš socialinės aplinkos. Keturi iš penkių tyrimo dalyvių visą laiką norėjo nustoti vartoti narkotikus,
šią vidinę motyvaciją stiprino tokie veiksniai, kaip mirties baimė, beprasmybės jausmas, troškimas
gyventi geriau ir prasmingiau, būti kažkam reikalingu, sąžinės priekaištai, neviltis, vidinis
pasiryžimas keistis. Tam, kad ši vidinė motyvacija sustiprėtų iki veiksmų, vartojantis žmogus turėjo
pasiekti taip vadinamą „dugną“, kuris kiekvienu individualiu atveju buvo kitoks. Vieni tyrimo
dalyviai tai pateikė, kaip bandymą nusižudyti, visišką vilties praradimą, kiti kaip stigamtizaciją, t. y.
kai patyrė visuomenės atstūmimą, atsiribojimą nuo jų, kitiems tai buvo įvairūs praradimai nuo
draugų iki artimiausių šeimos narių. Vienas tyrimo dalyvis teigė, kad niekada nenorėjo nustoti
64
vartoti narkotikus, jį motyvavo tik išoriniai veiksniai, nepakeliamos aplinkybės, kuriose atsidūrė.
Išorinės motyvacijos veiksniai, turėję didelę įtaką pašnekovų apsisprendimui pradėti ieškoti
pagalbos buvo: įvairūs sveikatos sutrikimai, pasibaisėjimas savo išvaizda, turto praradimas, draugų
ir artimų šeimos narių praradimas, moralinis nuosmukis, pasekmių baimė. Taip pat pozityvūs
išorinės motyvacijos veiksniai – teigiami aplinkinių pavyzdžiai, parodyta meilė, rūpestis, pagalba iš
socialinės aplinkos. Šią pagalbą suteikė artimieji, geras draugas ir socialinis darbuotojas.
3. Šiuo tyrimu taip pat buvo siekta išsiaiškinti kas palaiko vyrus, kurie nustojo vartoti
narkotikus, kokie veiksniai padeda jiems išlikti blaiviais? Nustatyta, kad visais penkiais atvejais
labai svarbus buvo dvasinis veiksnys. Visi tiriamieji minėjo, kad juos stiprina tikėjimas Dievu,
dvasinės literatūros studijavimas, atsakomybės jausmo prieš Dievą atsiradimas, savianalizė,
pažinimas, t. y. ryšio tarp priežasčių ir pasekmių suvokimas. Kitas svarbus veiksnys – tai socialiniai
ryšiai, atsistatę santykiai su artimaisiais, sukurtos šeimos, gimę vaikai, nauji draugai, nauja socialinė
aplinka. Stiprią palaikomą funkciją atlieka prasminga veikla, darbas, tikslų turėjimas. Stiprybės taip
pat teikia vidiniai pokyčiai, tai vidinių nuostatų pasikeitimas, atstatyta savigarba, matomi rezultatai,
baimė prarasti tai ką turi.
65
REKOMENDACIJOS
Socialinės politikos kūrėjams:
Daugiau dėmesio skirti narkomanijos problemų sprendimui, skiriant reikiamą finansavimą,
kuris užtikrintų sklandžią reabilitacijos centrų veiklą, sudarytų galimybes juose dirbti įvairiems
specialistams, taip pat galėtų kurtis nauji reabilitacijos centrai, kurių šiai dienai Lietuvoje labai
trūksta. Tobulinti narkomanijos prevencijos programas, pagalvoti kaip būtų galima įtraukti į
prevencijos programas egzistencinės analizės mokymus apie gyvenimo prasmę. Būtų tikslinga
panašų mokymo kursą pradėti dėstyti mokyklose, kad moksleiviai, ypač tie, kurie jau
eksperimentuoja su narkotinėmis medžiagomis, pradėtų suvokti gyvenimą platesne prasme,
susimąstytų apie savo egzistenciją, jos prasmę.
Organizacijoms, teikiančioms pagalbą asmenims sergantiems priklausomybe nuo
narkotinių medžiagų:
Dalintis savo gerąja patirtimi, dalyvauti konferencijose ir susitikimuose. Tobulinti
reabilitacijos programas, atsižvelgiant į klientų poreikius. Reabilitacijos programos vykdymo metu
atsižvelgti į priklausomų asmenų egzistenciniu poreikius, padėti jiems ne tik labiau pažinti save, bet
ir atrasti gyvenimo prasmę. Vykdyti prevencines programas mokyklose ir kitose vietose, kur renkasi
jaunimas, dalinantis žinia, kad narkomanija, nors ir labai sunkiai, vis dėlto yra įveikiama liga.
Socialiniams darbuotojams:
Visų sričių socialiniams darbuotojams – gebėjimų atpažinti žmonių situacijas, jų poreikius,
nebijoti suteikti informaciją apie teikiamą pagalbą, būti ryžtingais ir motyvuoti klientus gydytis,
jeigu jie yra priklausomi nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kartais net priversti juos
kreiptis pagalbos, padėti nuvykti į reabilitacijos centrą. Dalintis savo gerąja patirtimi įvairių
konferencijų ir susitikimų metu. Inicijuoti tuos susitikimus ir konferencijas.
66
Literatūra
1. Adler A. (2003). Žmogaus pažinimas. Vilnius, ALK/Vaga.
2. Berger P. L., Luckmann T. (1999). Socialinės tikrovės konstravimas. Žinojimo sociologijos
traktatas. Vilnius, „Pradai“.
3. Berns Roberta M. (2007). Vaiko socializacija. Vilnius.
4. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija. Vadovėlis
vadybos ir administravimo studentams. Klaipėda.
5. Bulotatė L. (2009). Priklausomybių anatomija. Vilnius, „TYTO ALBA“.
6. Bulotaitė L. (2004). Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė. Vilnius „TYTO ALBA“.
7. Bulotaitė L., Subata E., Grimalauskienė O. ir kt. (2005). Pirminės narkomanijos prevencijos
bendruomenėje vykdymas. Metodinės rekomendacijos. Vilnius, Visuomenės ir sveikatos
ugdymo centro leidykla „Sveikata“.
8. Damijonaitienė R., Minkuvienė Z. (2002). Narkotikų ir psichotropinių medžiagų tyrimo
duomenys Lietuvoje // Laboratorinė medicina. Nr.1 (3).
9. Frankl Viktor E. (2010). Žmogus prasmės akivaizdoje. Vilnius, Katalikų pasaulio leidykla.
10. Frankl Viktor E. (2008). Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę.
Vilnius. Vaga.
11. Freire P. (2000). Kritinės sąmonės ugdymas. Vilnius, „TYTO ALBA“.
12. Gilligan James (2007). Smurtas. Vilnius, ALK/Vaga.
13. Godvadas P. (2008). Egzistencinė filosofija ir socialinis darbas bendruomenėje. Socialinis
darbas. Patirtis ir metodai. Nr. 1 (1). Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinio darbo
institutas.
14. Gossop M. (2001) Gyvenimas su narkotikais. Vilnius, „Artlora.
15. Grimlauskienė O., Bulotaitė L., Subata E., Javtokas Z., Davidonienė O., Vainauskienė R.
(2002). Narkotikų vartojimo prevencija bendruomenėje. Pirminės sveikatos priežiūros
darbuotojo žinynas. Vilnius. Visuomenės sveikatos ugdymo centro leidykla „Sveikata“.
16. Gruodytė E. (2004). Narkotikai ir baudžiamoji atsakomybė. Vilnius. Teisinės
informacijos centras.
17. Heckhausen J, Heckhausen H. (2010). Motivation and action. Cambridge.
18. Ivanauskienė V. (2010). Socialinio darbo teoriniai modeliai. Paskaitų konspektas. VDU,
SGI.
19. Juczynski Z. (2009). Narkomanija. Knyga mokytojams, auklėtojams ir tėvams. Vilnius,
„Presvika“.
20. Juozaitienė I. (2011). Moterų, įveikusių priklausomybę nuo narkotikų, sėkmingos blaivybės
patirtys. Magistro baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas.
21. Kardelis K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai.
67
22. Kirkpatrick, D. Charles, Duck, Steve, Foley Megan K. (2006). Relating difficulty. LEA,
London.
23. Liobikienė N. (2006). Krizių Intervencija: mokomoji knyga Vytauto Didžiojo universitetas,
Socialinio Darbo institutas. Kaunas.
24. Luobikienė I. (2008). Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas, „Technologija“.
25. Medicinos enciklopedija. 2 tomas. (1993). Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
26. Misiūnas A. Binkauskienė G., (2004) Skurdo ir socialinės atskirties problema. // Lietuvos
ekonomikos apžvalga. ISSN 1392 – 351X.. Nr. 2, psl. 98-104.
27. Patton M. Q. (2002). Qualitative evaluation and research methods (3rd ed.). Sage
Publications. International Educational and Professional Publisher. Thousand Oaks, London,
New Delhi.
28. Parrish M. (2010). Social work perspectives on human behaviour. Open university press.
29. Reingardienė D., Vilčinskaitė J., Pilvinis V., Stasiukynienė V., Stonys A., Adomaitienė
V. (2007). Apsinuodijimai narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Jų klinika ir
gydymas. Mokomoji knyga. Kaunas.
30. Roberts Albert R. (2005). Crisis intervention handbook.Oxford university press.
31. Ruškus J. (2010). Socialinio darbo magistro baigiamojo darbo rengimo metodinės
rekomendacijos. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinės gerovės fakultetas.
32. Tereškinas A. (2011). Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius,
“Baltos lankos”.
33. Tereškinas A. (2004). Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje
Lietuvoje. Vilnius.
34. Targamadzė V., Simončikienė D. (2006). Vyresniųjų paauglių priklausomybės nuo
narkotikų veiksnių diskursas. // Vilniaus pedagoginis universitetas. Prieiga per internetą:
http://www.vpu.lt/ pedagogika/PDF/2007/86/149-155.pdf . Žiūrėta [2011 05 22].
35. Tarvydaitė V. (2011). Socialinių darbuotojų vyrų įtraukimas į socialinį darbą su vaikais.
Magistro darbas. VDU. Socialinės gerovės institutas.
36. Teater B. (2010). An introduction to Applying social work theories and methods. Open
university press, New York.
37. Tereškinas A. (2004).Tarp norminio ir subordinuoto vyriškumo formų: vyrai, jų
seksualumas ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje // Sociologija. Mintis ir
veiksmas 2004/3.
38. Trepulė E. (2009). Andragogikos pagrindai. Paskaitų konspektas. Kaunas, VDU.
39. Scneidman Edin S. (2002). Savižudžio sąmonė. Vilnius, ALK.
40. Šniepienė G. (2005). Mirčių, susijusių su narkotinių medžiagų vartojimu, socialiniai ir
teismo medicininiai ypatumai Klaipėdos apskrityje (1993-2002 m.). Daktaro
disertacijos santrauka. Biomedicinos mokslai. Vilnius.
68
41. Zygmantas J. (2009). Understanding critical pedagogy and its impact on the construction of
knowledge. Acta paedagogica Vilnensia. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla 2009, t. 23
2009/23/63.
42. Žydžiūnaitė V. (2008). Tyrimo dizainas: struktūra ir strategijos. Mokomoji knyga. Kaunas:
Technilogija.
Interneto šaltiniai:
43. Bedford T. (2009). Promoting educational equity through teacher empowerment. Web-
assisted transformative action research as a counter-heteronormative praxis // University of
Oulu. Prieiga per internetą:
http://herkules.oulu.fi/isbn9789514290572/isbn9789514290572.pdf. Žiūrėta [2012 04 03].
44. Bulotaitė L., Rimkutė J., Kondrašovienė L., Vaitiekus E. (2008). Sergančiųjų
priklausomybės ligomis socialinė integracija: veiksniai ir priemonės. Mokymo programų
ciklas specialistams. Prieiga per internetą: http://elinara.ktu.lt/plc/pdf/Programa
specialistams.pdf. [Žiūrėta 2012 04 28].
45. Herlo D. (2010) Implement the transformative learnin theory through Dolecta Project //
Journal Plus Education, ISSN: 1842-077X, E-ISSN (online) Volume VI, No.2 November. Prieiga
per internetą http://www.uav.ro/files/educatie/plus/EPvol6no2.pdf#page=107 [Žiūrėta 2011
12 01].
46. Kraniauskienė S. (2005). Lyties tapatybės raiška XX a. lietuvių autobiografijose. Tiltai.
Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN
1392-3137.N_2_31.PG_73-82/DS.002.0.01.ARTIC . Žiūrėta [2011 11 20].
47. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas, 1997. Prieiga per internetą:
http://www.skelbimas.lt/istatymai/narkologines_prieziuros_istatymas.htm. [Žiūrėta: 2012 05
04].
48. Mažeikienė N., Ruškė J. Neįgaliųjų orumo samprata ir ugdymas iš skirtingų teorinių
perspektyvų: nuo esencializmo iki socialinio konstruktyvizmo // Specialusis ugdymas, 2011
Nr.1 (24), 8-19. Prieiga per internetą: http://www.sumc.lt/images/zurnalas2011_1_24/08_
mazeikiene_ruske_lt_doc.pdf . Žiūrėta [2012 04 03].
49. Morkevičius V., Telešienė A., Žvaliauskas G. (2008). Kompiuterizuota kokybinių
duomenų analizė su NVivo ir Text Anglysis Suite // Pavyzdinis metodologinis
mokomasis studijų paketas. KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas. Prieiga
per internetą: http://www.lidata.eu/files/mokymai/NVivo/KKDA_20080914_
esf%27ui_20111111.pdf . Žiūrėta [2012 12 06].
50. Narkotikai, psichotropinės ir kitos psichiką veikiančios medžiagos. Lietuvos AIDS centras.
Prieiga per internetą: http://old.aids.lt/drugs/prolog.lt.php. [Žiūrėta: 2011 11 17].
51. Narkotikų konrtolės departamento metinis pranešimas (2010). Prieiga per internetą:
http://senas.nkd.lt/files/informacine_medzega/1-NKD_medziaga/1-
metiniai_pranesimai/2010_metinis_pranesimas.pdf . Žiūrėta [2011 11 15].
52. Ustilaitė S., Gudžinskienė V., Jakučiūnienė D., Petronis A., Narbekovas A., Vaitoška G.,
Obelenienė B. (2007).Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Mokomoji
metodinė priemonė. Vilnius. Prieiga per internetą:
http://www.smsm.lt/ugdymas/docs/programos/SPPC.pdf#page=7 . Žiūrėta [2011 11 15].
69
PRIEDAI
70
1 Priedas
Interviu klausimai
1. Klausimai atskleidžiantys narkotikų vartojimo priežastis
Kada pradėjai vartoti narkotikus?
Kas paskatino vartoti narkotikus?
Su kuo pradėjai vartoti?
Kokios buvo aplinkybės, kai pradėjai vartoti narkotikus?
Kokius narkotikus vartojai?
Kaip reagavo tėvai (šeima)?
Kokie buvo tavo santykiai su tėvais?
Papasakok apie savo draugus?
Kokios priežastys buvo, kad pradėjai vartoti narkotikus?
2. Klausimai atskleidžiantys veiksnius įtakojusius apsisprendimą ieškoti pagalbos
Kaip jauteisi, kai supratai, kad jau esi priklausomas nuo narkotikų?
Su kokiomis problemomis susidūrei vartodamas?
Kodėl norėjai nustoti vartoti narkotikus?
Kas paskatino ieškoti pagalbos?
Kaip reagavo tavo tėvai?
Kaip reagavo tavo draugai?
3. Klausimai atskleidžiantys veiksnius, kurie, po tam tikro gydymo, kas palaiko, padeda
išlikti blaiviu?
Kas padeda išlikti nevartojant, išlikti blaiviu?
Kas palaiko tave?
Ar dabar jautiesi visiškai laisvas, ar jauti kartais tą poreikį, norą pavartoti?
Su kokiomis problemomis susiduri kai nevartoji?
Ką rekomenduotum jaunuoliui, kad jis nepradėtų vartoti narkotikų?
71
2 Priedas
Tyrimo „Sveikimo procesas esant priklausomybei nuo narkotinių medžiagų:
vyrų patirtys“ apibendrinamosios lentelės
1 tema. Priežastys, kodėl pradėjo vartoti narkotikus
Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai
Šeima
(santykiai
šeimoje)
Bėgimas iš namų
Per didelė kontrolė
Konfliktai su tėvais
Konfliktai tarp tėvų
Pyktis ant tėvų
Augo su patėviu
Lepinimas,
nuolaidžiavimas
Bėgau, bėgau iš namų į gatvę, <..>(Paulius, 39 m.)
...tėvai per daug kontroliavo <..> Nu jo, tokia perdėta, didelė kontrolė, ...
(Paulius, 39 m.)
Netgi, kad vaikus auklėt, jie pasiskirstė pamainom dirbo ... Susirado darbus
tokius – vienas ryte dirba, kitas namuose, kada kitas išeina į darbą – kitas
namuose. Bet tai kažkaip taip ir gavosi ta kontrolė tokia, pradėjau bėgt iš tų
namų. (Paulius, 39 m.)
<..> nekenčiau aš ir tėvų, nekenčiau aš viso pasaulio, <..> paauglys juk buvau
tai. Ir nekenčiau namų. (Paulius, 39 m.)
Tie konfliktai gal dėl mano uždarumo tokio buvo... (Semas, 29 m.)
<..> su tėvais nesutarimai (Mantas, 36 m.)
<..> mano mama su tuo patėviu, aš neatsimenu gerų santykių, jie pastoviai
pykdavosi ir pykdavosi. Nebuvo ten tų santykių gerų. Mano mama
pervargusi pareidavo, tuos vaikus prižiūrėdavo, patėvis ten turėjo kažkokią
meilužę, pinigų niekad neparnešdavo... <..> Jinai ir jo vaikus išlaikydavo.
(Mantas, 36 m.)
Ant tėvo pykau daug metų. (Paulius, 39 m.)
O po to <..>, kaip paauglystėj pasireiškia pats tas visas jausmų, emocijų, tas
visas toks... Maištas, antplūdis ir prasidėjo tada... (Paulius, 39 m.)
Tėvas jis man kaip – patėvis, bet aš jį skaitau tėvu. (Semas, 29 m.)
Iš pradžių viskas gerai buvo, kol patėvis neparsivežė savo vaikų gyventi į
mūsų šeimą. <..> (Mantas, 36 m.)
<..>aš jį gerbiau, jis man didelį pavyzdį suteikė. Nei karto manęs
nemušė, nors tai gal ir reikėdavo kartais, to tokio griežtumo nes... <..>Bet
prie tėvo aš galėjau rūkyt, aš nuo šešiolikos metų prie tėvo rūkiau. Ir jis žino,
kad aš išgerdavau va. Jie... Būdavo ten, nieko prieš, ta prasme...
Ir jie mane vežiodavo pastoviai, mūsų ten dvidešimt žmonių, pas tėvą buvo
autobusas mini, tai jis pastoviai mus veždavo ir į sodą, ir prie ežero, nu taip
išeidavo... (Semas, 29 m.)
<..>...čia jau tokie dalykai yra nuo vaikystės, jau būna. <..> yra
auklėjimas susijęs, kaip aš buvau auklėjamas. Buvau lepinamas labai,
mylimas buvau, pripratęs buvau, kad man viskas būtų paduota, atnešta. Aš
vienintelis vaikas buvau visoj giminėj... <..>...tai viskas man, žaislai geriausi
buvo, <..>...ir visi mane labai mylėjo.(Mantas, 36 m.)
<..>jau toks charakteris nu išsivystė, jau nuo vaikystės buvo toks, pripratau,
kad man negali nieks atsakyt, jeigu noriu taip ir taip ir va, iš vaikystės
atsinešiau šitą į paauglystę. (Mantas, 36 m.)
Mano santykiai su tėvais buvo puikūs. Aš buvau vienintelis vaikas šeimoj,
mano aplinka buvo <..>, tų laikų, sovietinių laikų grietinėlės. Mano močiutė
buvo Lengvosios pramonės ministerijos darbuotoja. Jos visos draugės labai
mylėjo ir globojo mane. Žodžiu, mano tėvas – gydytojas, mama – buhalterė.
72
Meilė per daiktus
Nenuoseklus
auklėjimas
Išmoktas
(negatyvus) elgesys
Paveldėtas polinkis
į priklausomybę
Apleistumas
Vyresnio
giminaičio
neigiamas
pavyzdys, įtaka
Taigi, nu aš, faktiškai, buvau aprūpintas viskuo, aš turėjau viską, ko man
reikėjo, o ko nereikėjo – aš išmokau, nu, manipuliuot. Tai va... visi mane
mylėjo ir aš viską gaudavau. (Darius, 38 m.)
Tai aš ir buvau lepinamas, kad buvau be tėvo. O tas lepinimas toks ir buvo,
<..> tiesiog dovanų vežimas, žaislų visokių nematytų. Mano teta ten kaip
uoste dirbo, tai gaudavo visokių nematytų žaislų... (Mantas, 36 m.)
Ateinu ryte namo, visas toks pachmielingas, atsidaro durys namų, išmetama
mano tašė ir uždaromos durys. (Semas, 29 m.)
Sakė, aišku, perspėdavo, kad tai blogai, prie ko tai prives, kad tai kenkia va.
Bet, ką aš žinau, aš gal mačiau jų pavyzdį, kad... Aš kai paaugau, jie kaip tik
savaitgalis, taip jie irgi baliavoja, ūžia ir man tai normalu atrodė. (Semas, 29
m.)
<..> tėvo nebuvo. Aš atsimenu... kiek man buvo? – du metukai, ko gero. Aš
atsimenu, kad jis girtas ten mušėsi, buntavojo namuose. Vieną tik vaizdą
atsimenu savo tikro tėvo, kaip jis parėjo girtas, atsimenu, kėdę paėmęs prieš
senelį šoko. <..> Gerdavo, alkoholikas buvo. (Mantas, 36 m.)
<..> Jie patys turėjo problemų – priklausomybę nuo alkoholio. Tai teko
dažnai matyti ir jų.... stipriai geriančius. Ateidavai namo, pavyzdžiui, po
darbo ir pamatai juos lūžusius. (Borisas, 34 m.)
<..> Karts nuo karto buvo tokių užsigėrimų pas tėvus... <..> Bet jeigu, nu
nebuvo taip, kad išgert ir viskas, bet tokio nu jau stipriai, jeigu jau geria, tai
jau geria – dvi trys dienos jau čia. Čia nuo senai, čia turbūt nuo darželio dar
mano laikų, kada reikėjo – kaimynai paima arba pas močiutę mane siųsdavo.
Pasodina mane į autobusą ir važiuoju, pasako kur išlipt, ten močiutė
pasitinka. (Borisas, 34 m.)
<..> mano giminėj, mano tetos vyras vartojo narkotikus. <..>...aš matydavau
koks mano dėdė vaikščiodavo, kartais pavartojęs ir tai daug ką įtakojo, kad aš
norėčiau... <..> manęs dėdė paprašė, <..> kad aš nuvažiuočiau pas tokį,
Klaipėdoj, S. – <..> ir ten, žinai: „pasakyk nuo V. ir man duos“. Aš vaikas
mažas, man buvo šešiolika, jo metų. Nuvažiavau pas tą S., ten susirinkę visi
Klaipėdos narkomanai, nuosavam name, padvale, verda ten. <..> Aš
pasakiau, kad čia nuo V., taip ir taip, reikia. Jie atidarė, įleido mane, jau taip,
žinai, nu įtartinai, bet davė. Aš parvežiau V., savo dėdei. Tai irgi daug
paskatino, kad aš nu... pamėginčiau. (Mantas, 36 m.)
Čia mano dėdė toks šustras, <..> jį ten, <..> visi gerbdavo. Jis ten su tais
buvo sėdėjęs kalėjime ... Tai man jau vien dėl to, kad va ir toks žmogus
vartoja, tai kodėl aš negaliu. Nu autoritetas – va. Autoritetas kažkoks
vartoja... (Mantas, 36 m.)
Draugų įtaka Gatvės draugai
Gatvė, nu draugai, iš namų bėgdavau, ... (Paulius, 39 m.)
Bėgau, bėgau iš namų į gatvę, draugai. Nu o ką ten, o ką gatvėj? Kaip ir
visada nu – narkotikai, alkoholis ir viskas, taip ir prasidėjo.<..> Kažkaip į
gatvę, su draugais, alkoholiai prasidėjo, narkotikus išbandėm. (Paulius, 39
m.)
...ir gal įtaka, įtaka tų žmonių, draugų, pažįstamų, kurie buvo aplinkoje. <..>
Nu vėlgi, įtaka draugų buvo, aš atsimenu mes rinkdavomės tokiam rūsy ir
susirinkę rūsy žiūriu, kad jie kažkokie draugai tie du, kad jie kažkokie ne
tokie. Jie sako: „imk, pabandyk heroino“. (Semas, 29 m.)
Bet ir tėvai čia nutarė važiuoti į Ameriką 2000-aisiais metais <..> Jie man
siūlė: „važiuojam kartu“, aš sakau: „ne, aš nevažiuosiu niekur, man gerai čia,
man draugai“. Esminė įtaka man buvo draugų va. (Semas, 29 m.)
Patį pirmą kartą, aš ..., nu susipažinau su vartojančiu žmogum. <..>. Jis tapo
mano draugu. Jis vartojo, tai aš iš jo paprašiau: „davai, - sakau, - T., nu čia
suorganizuok (Mantas, 36 m.)
Ir draugai buvo kai kurie. Pasitikėdavau, jau irgi jau vartodavo ir draugai
73
Landynės draugai
Noras pasirodyti
prieš draugus
Vyresnio autoriteto
neigiama įtaka
Madinga, naujovė
vartodavo. <..> atėjo tas draugas vakare, kuris vartojo jau ne vieną mėnesį. Ir
paprašė pas mane pinigų. Aš jam daviau ir jis pakvietė mane kartu nuvažiuot,
dėl kompanijos, jis man kaip ir nesiūlė. Nuvažiavom ir aš pats sakau: „nu
davai, pabandom, kas ten yra per... nuo ko ten gerai, ko čia gali būt geriau
žolės arba alkoholio?“. <..> tą vakarą buvau gėręs alkoholio<..> mąsčiau ne
blaiviai. (Borisas, 34 m.)
Draugai. Ten duodavomės po sklepus visokius, po... po landynes visokias
ten. Nu būdavo sporto sales pasidaro sklepuose, ten sportuoja, tai prie viso
to... (Paulius, 39 m.)
Išeini į laisvę, ten gal nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią
kompaniją įeini ir vėl vartoji <..>. Eini ten, kur tave priima, o priima ten kur
alkoholį vartoja, narkotikus – landynės visokios. (Paulius, 39 m.)
<..> nori būti šustras, tipo galvoji, žinai, paauglystė... paauglys, galvoji jeigu
čia vartosi narkotikus – būsi išsiskyręs iš kitų paauglių (Mantas, 36 m.)
<..>nenorėjimas išsiskirti iš draugų tarpo.(Darius, 38 m.)
Kažkoks buvo vienas grįžęs iš kalėjimo, atsimenu, jau mes su vyresniais
ėjom bendrauti, nors ir paaugliai, tai jisai užrodė mums tą narkotikų
vartojimą. (Paulius, 39 m.)
Jis įvėlė mus, taip. Žiūrėjom kaip jisai ta daro, padarėm mes, ir mums tai
patiko nuo pirmos dienos... (Paulius, 39 m.)
<..> visų pirma, tuo metu tai buvo madinga. Tai buvo devyniasdešimtieji
metai, tai buvo kažkas tai, kas neseniai pasirodė Lietuvoj ir tai užkariavo visą
jaunimą. Aš turiu omenyje žolę. Tai buvo madinga, taip pat tuo metu vyravo
subkultūra pagrinde kriminalinio pobūdžio ir visi tos srities atstovai, nu jie
parūkydavo. O mano draugai, <..> jie buvo tokie iš kriminalinio pasaulio. Ir,
<..> nenorėjimas išsiskirti iš jų tarpo, pradžioj, tai vat ir sulaikė mane tame.
(Darius, 38 m.)
Susidūrimas su
didelėmis
problemomis
Liga (fizinis
negalavimas)
Stiprus emocinis
prislėgtumas
Problemų
sprendimas
netinkamais būdais
O jeigu taip giliau įsigilinant jau, tai gal turėjau tam tikrą ligą, jinai varė
man taip tokį gal kompleksą. <..> Man taip buvo iki 19 metų ir taip, man
kaip vyrui, tai taip stipriai labai įtakojo. Ir... [pauzė] gal tuo uždarydamas tai,
aš ieškojau kažkokių pramogų, nekreipdamas dėmesio į tai, nes ir tėvai
pirkdavo vaistų ir tas, ir tas, niekas nepadėdavo gal. Aš tapau uždaras nuo to.
Tapau nuo to uždaras.
(Semas, 29 m.)
Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj <..>Tiesiog...
įkalinimo įstaigoje buvo ... toksai <..> sunkus laikotarpis, emociškai sunkus
ir, vat būtent, pasitaikė pora žmonių, kurie vėl priminė apie tai, kad nu...
tiesiog, tie narkotikai gali padėt atsistatyt... Emociškai. Atsigaut. Aš... tuo
patikėjau. Taip. Iš tikro tuo metu man buvo tas pats. Tai buvo situacija ir aš
ieškojau išeities iš jos. (Darius, 38 m.)
<..> Bėgimas nuo savo problemų kažkokių paauglystės. Norėjimas
atsipalaiduoti, ta... tokio pykčio... nu nusodinimas, su kažkokia tai priemone,
pagalba. (Mantas, 36 m.)
Asmenybės
(charakterio)
savybės
Išdidumas
(nepaklusnumas)
Artimųjų
atstūmimas
Manau, kad gimiau su tokiu dideliu nepriklausomybės jausmu. Bėgau, bėgau
iš namų į gatvę, draugai. (Paulius, 39 m.)
Skambinu ir... tėvas griežtai sako: „namo“, aš sakau: „neisiu ir vsio“. <..>Aš
toks užsispyręs, toks išdidus buvau...(Semas, 29 m.)
<..> sakau – „jūs išvarėt, jūs ir prašykit, kad aš grįžčiau“. Ir aš grįžau –
išsimaudžiau, pavalgiau, pas tėvą paėmiau dvidešimt litų ir sakau – „aš einu
guliat“. Ir vat nuo to laiko gal toks ir jau, toks jau pasidariau pats sau.
(Semas, 29 m.)
74
Smalsumas
Lengvabūdiškumas
Malonumų
troškimas
Nepilnavertiškumo
kompleksas
Užsidarymas
Padėjom jam eit prisirinkt aguonų tuo laiku dar – aštuoniasdešimt septinti
metai buvo... <..> Buvo įdomu mums... įdomu. <..> Mums buvo įdomu, kaip
paaugliams, kas čia per... (Paulius, 39 m.)
Kaip ir sakiau – liūdesys ir smalsumas. (Borisas, 34 m.)
... gal tuo metu atrodė man tai „prikolas“ – pramoga. Pramoga, man tai atrodė
pramoga. <..> įtaka tų visų iliuzijų tokių. <..> Lengvabūdiškumo, gal pas
mane jisai toks, pagrindinė priežastis ir buvo lengvabūdiškumas. Nes... ai nu
čia nieko tokio, tas vienas kartas vėl, aš juk čia nedarysiu pastoviai čia taip,
kartais. Ko pasekoje priveda jau... Keturiolika metų, iš tų keturiolikos metų –
penki prasėdėta. Jo, kalėjime čia buvo. (Semas, 29 m.)
<..>po pirmo karto, aš susirgau... hepatitu C. Aš ten vėmiau <..> visą
dieną. Atsiguliau į ligoninę, <..> Pasakiau, kad daugiau nevartosiu, o gavosi
taip, kad va... (Mantas, 36 m.)
<..> aš pats sakau: „nu davai, pabandom, kas ten yra per... nuo ko ten
gerai, ko čia gali būt geriau žolės arba alkoholio?“. (Borisas, 34 m.)
<..> ir mums tai patiko nuo pirmos dienos... (Paulius, 39 m.)
Tai va, ir pabandžiau, irgi man patiko – atsipalaiduoji, atsirelaksuoji, visiškai
kitaip, kažkaip poveikis visiškai kitoks. (Semas, 29 m.)
Man norėjosi tų pinigų greitai ir čia. Viena man šnekėdavo, kita matydavau
gatvėj, kad reikia pinigų – va gali pasidaryt, gali apgaut, kažką atimti,
pavogti. ...bet ta kova buvo viduj ir... Jo norėjosi gero, greito gyvenimo.
(Semas, 29 m.)
<..> pirmą kartą <..>, bet man nepatiko, ... Narkotikai... <..> Bet kai <..>
sužinojau, kad galima juos, kad nepykintų, kad nevemtum ten, maišai su
visokiais dimedroliais, tabletėm, relanijumas skystas, ampulėse maišai su tuo,
<..> tada jau prasidėjo, žinai jau – didžiausias vartojimas. (Mantas, 36 m.)
Naujų pojūčių ieškojimas <..> Iš pradžių kaip ir draugai, kaip ir kažkokia
aplinka, mada padarė įtaką, o paskui man tai patiko. (D.)
O pavartojus opiatus jau niekas neįdomu pasidaro, nei alkoholis, nei ta žolė,
čia taip tik. (Borisas, 34 m.)
O jeigu taip giliau įsigilinant jau, tai gal turėjau tam tikrą ligą, jinai varė man
taip tokį gal kompleksą. <..> man kaip vyrui, tai taip stipriai labai įtakojo.
<..>Ir... gal tuo uždarydamas tai, aš ieškojau kažkokių pramogų,
nekreipdamas dėmesio į tai, <..> Tapau nuo to uždaras. (Semas, 29 m.)
Egzistenciniai
poreikiai
nepatenkinti
Nuobodulys
Vertybių, tikslų
stoka
Motyvacijos siekti
kažko daugiau
stoka
Alternatyvų stoka
Gyvenimo prasmės
ieškojimas
Mokslus apleidau, nebeįdomu buvo. <..> Nu ir neturi ką veikti... (Paulius, 39
m.)
Niekas neįdomu buvo, niekuo nesidomėjau, jokios <..> Net nežinau pats ko
norėjau.... (Paulius, 39 m.)
<..> motyvacijos kažkokiems mokslams nebuvo. <..> tikslų nėra kažkokių
tai, motyvacijos kažkokios kitokios mokslams nėra ir vėl ten pat, su tais
pačiais draugais. (Paulius, 39 m.)
O kur nueit? – Ten kur buvai, nu. <...Grįžti vėl į tą patį miestą, grįžti į tą
pačią gatvę,... tie patys draugai, tas pats ratas. <..> Išeini į laisvę, ten gal
nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią kompaniją įeini ir vėl vartoji,
nes nežinai kitų kelių nu. (Paulius, 39 m.)
<..>o buvo gyvenime kažko tai ieškojimas. <..> ieškai, kažko gyvenime, nu,
aišku, ten alkoholis prasidėjo. (Mantas, 36 m.)
<..> buvo liūdesys. Pradėjau vartoti ne iš džiaugsmo, o buvo liūdesys...
tuštuma. Tuštuma tokia, nusibodo viskas, turėjau darbą, bet nebuvo jokio
džiaugsmo... gyvenime.
Bet buvo liūdesys toks, ateini taip kažkaip taip... <..>. Kaip ir sakiau –
liūdesys ir smalsumas. (Borisas, 34 m.)
75
Dvasinių patyrimų
ieškojimas
<..>kažkoks kaip dvasinis, ne tik, kad ten kažkas tave... kaip dvasinis tiesiog
patyrimas čia buvo. <..>O dėl to dvasinio patyrimo, aš galvojau – čia man.
<..> Man užpildydavo tą tuštumą. <..> Kadangi vis dėlto tokie dvasiniai
dalykai... dėl to gali būti ir pradėjau vartoti irgi, kad domėjausi. Galvojau,
kad vis tiek negali, kažkas yra, kad ne šiaip sau žmogus gyvena ir miršta, kad
kažkas vis dėlto yra. (Borisas, 34 m.)
Klaidingi
įsitikinimai
Pradžia – lengvi
narkotikai
Manymas, kad
pabandyti vieną
kartą nerizikinga
Po pirmo karto
nejaučiamos
pasekmės
Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu,
prikolas, juokas. Ir tai pradėjom daryti taip į mėnesį kartą, du. <..> o
anfetaminas ir žolė tai buvo lengvi narkotikai, kaip ir dabar šiais laikais. Tai
nieko tokio blogo jau čia, kas čia blogo, jeigu tau gerai. <..> Jo, toks
mąstymas buvo. <..> Po to jau kaip tik savaitgalis, jau taip ir traukiam. Iki
aštuoniolikos metų, tai žolė, anfetaminas man tai būdavo normalu
Savaitgaliais kažkokie klubai, be to aš net neįsivaizduodavau kaip čia galima
taip atsipalaiduoti... (Semas, 29 m.)
Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. <..> Kadangi jau
buvau pripratęs prie žolės, bet visą laiką norėjosi kažko daugiau... (Borisas,
34 m.)
Pirmą kartą parūkiau žolės su vienu iš savo geriausių draugų... Man buvo
aštuoniolika. <..> jisai <..> pasiūlė man ir aš kartu su juo parūkiau žolės... .
Po to man patiko. <..> Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau ir
dažniau. (Darius, 38 m.)
Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai
pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“. Ir kaip po to jau
tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29 m.)
<..>Ryte atsikėliau – nieko tokio. Po mėnesio dar kartą pabandžiau...
(Semas, 29 m.)
Amžius, kada
pradėjo vartoti
Stiprūs narkotikai –
opiatai
Žolės (kanapių)
rūkymas
Keturiolikos pirmą kart užvartojau,... (Paulius, 39 m.)
Pradėjau vartoti aštuoniolikos metų. (Mantas, 36 m.)
Pabandžiau žolės pirmą kartą keturiolikos gal metų. (Semas, 29 m.)
Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. (Borisas, 34 m.)
Pirmą kartą parūkiau žolės su vienu iš savo geriausių draugų... Man buvo
aštuoniolika. <..> jisai <..> pasiūlė man ir aš kartu su juo parūkiau žolės... .
Po to man patiko. <..> Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau ir
dažniau. (Darius, 38 m.)
2 tema. Vartojimo pasekmės, dinamika
Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai
Vartojimo
pradžia
Paauglystė (12-16
m.)
Jaunystė (17-20
m.)
Keturiolikos pirmą kart užvartojau<..>. O po to jau ir po biški, po biški,
dažnėjo, dažnėjo ir reguliariai... (Paulius, 39 m.)
Pabandžiau žolės pirmą kartą keturiolikos gal metų. (Semas, 29 m.)
Bet pradėjau nuo žolės rūkymo, kažkur nuo šešiolikos. (Borisas, 34 m.)
Pradėjau vartoti aštuoniolikos metų. (Mantas, 36 m.)
Pirmą kartą parūkiau žolės su vienu iš savo geriausių draugų... Man buvo
aštuoniolika. <..> jisai <..> pasiūlė man ir aš kartu su juo parūkiau žolės... .
Po to man patiko. <..> Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau ir
dažniau. (Darius, 38 m.)
Priklausomybės
vystymasis
Pirmas kartas -
priklausomybės
pradžia
Vieną kartą pabandžiau, antrą nu ir po to jau viskas. (Paulius, 39 m.)
Aš pirmą kart parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu,
prikolas, juokas. <..> Po to jau, aštuoniolikos metų pabandėm heroiną. <..>Aš
ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko
tokio, vienas kartas“. Ir kaip po to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks
amžinas tampa. <..>Nes... ai nu čia nieko tokio, tas vienas kartas vėl, aš juk
76
Nepasitenkinimas
lengvų narkotikų
poveikiu
Negatyvių
pasekmių vengimas
Pirminis narkotikų
poveikis
Pradžioje
nesijaučia
pasekmės
Vartojimo
dažnėjimas
Fizinė
priklausomybė
Žalingo elgesio
ratas (S.Peele,
1985, cit. pagal L.
Bulotaitę 2009)
čia nedarysiu pastoviai čia taip, kartais. Ko pasėkoje priveda jau... keturiolika
metų, iš tų keturiolikos metų – penki prasėdėta. (Semas, 29 m.)
Jei jau vieną kart įsidūrei, pamėginai... Nu man kažkaip, sakau, nepatiko,
bet kaip pradėjau su tais chemijom visom tom maišyt, tada jau patiko man
atsimenu – opiatai. (Mantas, 36 m.)
O pavartojus opiatus jau niekas neįdomu pasidaro, nei alkoholis, nei ta
žolė, čia taip tik. <..>Jau man buvo, pavyzdžiu, po... dviejų savaičių
vartojimo, turbūt – aš jau supratau, kad nemesiu.(Borisas, 34 m.)
Pirmą kartą paragavau sunkesnių narkotikų įkalinimo įstaigoj ir po to jau
pradėjau vartoti tik tai sunkius narkotikus, opiatus. (Darius, 38 m.)
Kadangi jau buvau pripratęs prie žolės, bet visą laiką norėjosi kažko
daugiau. (Borisas, 34 m.)
Bet kai paskui, kaip sužinojau, kad galima juos, kad nepykintų, kad
nevemtum ten, maišai su visokiais dimedroliais, tabletėm, relanijumas skystas
ampulėse maišai su tuo,... (Mantas, 36 m.)
Žiūrėjom kaip jisai tą daro, padarėm mes, ir mums tai patiko nuo pirmos
dienos... (Paulius, 39 m.)
<..>parūkiau žolės, atsimenu, – gerai, relaksas, viskas gražu, prikolas,
juokas. <..> Tai va, ir pabandžiau, irgi man patiko – atsipalaiduoji,
atsirelaksuoji, visiškai kitaip, kažkaip poveikis visiškai kitoks. (Semas, 29 m.)
Tai va, ir pabandžiau, irgi man patiko <..>. Ryte atsikėliau – nieko tokio.
Ir tai pradėjom daryti taip į mėnesį kartą, du. Po to jau kaip tik
savaitgalis, jau taip ir traukiam. Iki aštuoniolikos metų, tai žolė, anfetaminas
man tai būdavo normalu. <..>Po mėnesio dar kartą pabandžiau, po trijų
mėnesių jau dažniau pradėjau, po to kas savaitę, kas trečią dieną. (Semas, 29
m.)
Karts nuo karto tai pasikartodavo ir kiekvieną kartą, ta prasme, tarpas
tarp pavartojimo nu, mažėjo. Pradžioje tai vyko chaotiškai. Paskui vis dažniau
ir dažniau. Nu tai – kanapės. Rūkiau kanapes. (Darius, 38 m.)
Ir paskui gaunasi, kad tu pirmą... pirmą sykį kada vartodavai, gaunasi
kaip ir kažką jauti, kaip ir euforiją, ir kūniškai ir dvasiškai gauni, o paskui –
kada jau tampi priklausomas, šita dozė pirmutinė tau yra tapti, kaip dabar
man, blaiviam, vat kaip jums. Kad tu pasijaustum blaivas, kad apsirengtum ir
eitum kažką daryt – ar dirbti, ar vogti, ar surasti kitą dozę, kuri padarys tave
vėl, įves į tą euforiją. (Borisas, 34 m.)
Aš turiu omeny, kad kada ateina rytas ir kai tave pradeda laužt, ir kai tu
neturi jokio kito pasirinkimo, tik kaip kad eit vogt arba dar kažkaip tai, kad
gauti tų narkotikų, tai tau jau tas pats, tiesiog, būna. Ir tu visiškai, tu pilnai
supranti, kad tu esi priklausomas... (Darius, 38 m.)
Tai su pertraukom tokiom... vis tiek po metus, du, po tris... vartodavau. Išeini
į laisvę, ten gal nevartoji porą, tris mėnesius, bet vėl į tą pačią kompaniją įeini
ir vėl vartoji, nes nežinai kitų kelių nu. <..> Išvažiuodavau, būdavo, į kaimą
kažkur tai, pas pažįstamus, pas gimines ir prasilauždavau, kaip sako, nuo tų
narkotikų. Mėnesį kokį pabūnu, išsiblaivai, bet tai grįžti atgal gi – namo.
Grįžti vėl į tą patį miestą, grįžti į tą pačią gatvę, į tuos... tie patys draugai, tas
pats ratas. Nu ir neturi ką veikti, tikslų nėra kažkokių tai, motyvacijos
kažkokios kitokios mokslams nėra ir vėl ten pat, su tais pačiais draugais. O
kur nueit? – Ten kur buvai, nu. <..> Ir atsibosta tas gyvenimas toks –
atsibosta. Bet neturi išeities. (Paulius, 39 m.)
Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas.<..>Va taip ir gyveni, metų metais
taip ir gyveni. Kad šiandiena pavartosiu va ir savo jėgom mesiu. Nu, šiandien
77
Pagalbos sistemos
nebuvimas
paskutinį kartą, tikrai. <..>Ten kažkiek laiko nebevartoji. Ten programoj tu
atsigauni biški, gal jau esi patenkintas, pradedi džiaugtis gyvenimu. Nu jau
galvoji: „viskas, dabar kabinsies už gyvenimo“. Buvo tokių vat... Išeini,
sutinki pirmą narkomaną ir pavartoji. (Mantas, 36 m.)
Aš buvau priverstas. Jeigu aš dar būčiau turėjęs pinigų, niekur aš net
nebūčiau važiavęs ir būčiau toliau sėkmingai vartojęs.
Aš netikėčiau, jeigu man pasakytų – kas tave privertė nevartoti ir atsakytų –
pats. Aš tai pats tikrai nenorėjau mesti. Aš norėjau vartot ir vartot. Čia yra
tokia nuostabi būsena, tai kodėl nevartot? Jeigu būčiau turėjęs pinigų, aš
būčiau vartojęs ir vartojęs iki kol numiręs. Nežinau nei vieno ir nežinau tokio
narkomano, kuris savo noru mestų narkotikus. Yra, priverčia aplinkybės tiktai
mesti narkotikus. Man irgi privertė... (Mantas, 36 m.)
Būna va taip – padaro narkotikus, užsidarom bute, kaip vampyrai, grynai jau,
užsidarom užuolaidas, kad būtų tamsu, kokią tokią relaksinę muziką ir vienas
kitą „šaunam“ (t. y. susileidžiam narkotikų – tyrėjos pastaba). Pagulim,
pagulim... vėl atsipeikėjam, vėl... ir taip kokią parą laiko. Išeini visas baltas,
kažkokio maisto nuperki ir vėl. <..> Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet,
sakau, ateina rytas... vakare pavartojęs noriu, kuriu planą kaip ten išvažiuoti
kur nors, reabilitacijos centrų buvo mažai tuo metu, <..>. Ir... ir ateina rytas,
vėl blogai ir vėl vartoji, vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl kalėjimas,
kalėjimas negąsdina. Jau tokia rutina per penkerius metus. (Borisas, 34 m.)
Atsimenu save <..>Tu stovi sustojime, stoty Vilniaus ir lauki to autobuso,
kuris veža tave į čigonų taborą. Žiema, šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu,
tau šalta, tu pramirkęs ir alkanas, ir tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo
kišenėje, jie skirti dozei narkotikų. (Darius, 38 m.)
Tuo metu, <..> kai aš supratau, kad aš priklausomas, nebuvo įstaigų, kur aš
galėčiau kreiptis pagalbos. Nes tie dispanseriai, taip vadinami, kurie buvo tuo
metu, tai buvo ne rimta, aš keletą kartų gulėjau, bet kai praeidavo
detoksikacijos laikotarpis, pirmas reikalas, kurį aš atlikdavau, tai aš važiavau į
Taborą ir pirkau narkotikus. <..>Ten nebuvo teikiama jokia psichologinė ar
kažkokia kitokia pagalba socialinė. Ten buvo tiesiog detoksikacija <..> Visą
laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo vilties, nes nežinojau
kaip. (Darius, 38 m.)
Ir aš irgi pradėjau galvot, kadangi aš įsitikinau, kad ... medikai, narkologiniai
dispanseriai... negali nieko padėti <..> labai daug sykių narkologiniam
dispansery gulėjau, bet jie matyt...<..>Buvo noras, bet negalėjau... (ta
priklausomybė) jo, stipresnė buvo, tuo metu. (Borisas, 34 m.)
Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir kur
<..> (Paulius, 39 m.)
Moralinis
nuosmukis
Turto praradimas
Melas
Gebėjimų
praradimas
Vagystės
Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą
išnešiau į tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti, spintos neneši, nes
ten tų nuomotojų. <..> Tuščia, supranti, ateini – tuščia. (Mantas, 36 m.)
Pas mane buvo pinigai, paskui jau... buvau užsidirbęs, jie baigėsi.
(Borisas, 34 m.)
Paskui pradėjau meluot tėvams ir paskui vis tiek jau buvo nusikaltimai.
(Semas, 29 m.)
Dirbt gi nedirbi, nu. <..> Negali, fiziškai negali, nes tau reikia visą laiką
dozę gaut, taip gaunasi. Iš ryto atsikeli – koks darbas? Tu galvoji tik kaip
greičiau pasigydyt, nu sveikatą pataisyt... (Paulius, 39 m.)
Bandžiau dirbti ten, stalium, nu bet kas tau... Jau paragavai, viskas, jau
sėkla pasėta, supranti, vsio, nu tai ką tu padirbsi. (Mantas, 36 m.)
Pirmi vogimai tai tik iš namų ir buvo. ... iki kalėjimo, pirmo kalėjimo,
kaip sakant, pirmo sėdėjimo už grotų – ne. (Borisas, 34 m.)
O vienas, du, trys kartai – tai nėra blogai. O po to reikia pinigų, reikia
galvot iš kur gaut ir taip toliau <..> Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius,
keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas, baisu <..>. Jokių pinigų nėra, reikia
78
Kriminaliniai
nusikaltimai
eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko, juk reikia
prasimanyti. (Paulius, 39 m.)
Prasidėjo melai, prasidėjo vagystės, prasidėjo jau tokių<..> Kasdieną
reikėdavo tam pinigų ten, po dvidešimt, po keturiasdešimt litų kiekvieną
dieną <..>(Semas, 29 m.)
<..> bet jau kai prasidėjo vagystės ir išnešimai iš namų, turto. (Darius, 38
m.)
Ir pamačiau tą gyvenimą, kad aš einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą,
kurio anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts nuo karto, bet čia žiūriu...
(Semas, 29 m.)
Kada išėjau iš kalėjimo... ji (mam) pamatė... <..> Jo sunkesnius
(nusikaltimus)... tai jo jo. Vis gilyn ir gilyn, ten jau gaunasi duobė,
dažniausiai. (Borisas, 34 m.)
Sveikatos ir
psichikos
sutrikimai
Fizinis sunkumas
Psichiniai
sutrikimai
Įvairios ligos
Mirties baimė
Suicidinis elgesys
Kai pradedi vartot, gerai būna. Blogai būna po to... Kada jau reikia
daugiau ir bloga jau būna nuo visko. <..> ir prasideda jau fizinis sunkumas –
sergi, „kumarai“ vadinami. <..>Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius,
keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas“, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori
net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu baisu. <..> vartojau
amfetaminą, <..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu aš noriu
išeit į laisvę, man iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į
laisvę sveikas dar, tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)
Nu, kaip ir buvo noras, kada pavartojau, noras buvo – atsimenu – mesti
viską. O iš ryto, kada maždaug blaivas atsibundu, tampa, jau vadinama,
abstinencija, nuo ilgalaikio vartojimo. Tai kaip gripo simptomai, tik dvigubai
žiauriau, tas kaulų sukimas <..> Nėra jėgų ir automatiškai nei alkoholis, nei
vaistai tau nepadeda. Tik tau padeda ta dozė, tie narkotikai padeda. (Borisas,
34 m.)
<..> psichinė... psichologiniai kažkokie dalykai, kurie veda iš proto ir
nežinai kas darosi.
<..> arba invalidas išeisiu nu – suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų,
sunešios, organizmą suvarys. (Paulius, 39 m.)
Jis man įdūrė pats su savo švirkštu ir tada, po pirmo karto, aš susirgau...
hepatitu C. Aš ten vėmiau... Atsiguliau į ligoninę. <..> Pasakiau, kad daugiau
nevartosiu, o gavosi taip, kad va... (Mantas, 36 m.)
Paskui kai jau buvo giliau, kai jau pas mane... kaip pasakyt, jau žaizdos
atsivėrė ant rankų, ant kojų, ten kur aš, nu, badžiausi<..> (Darius, 38 m.)
<..> turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. <..> Numirsiu, taip. (P.
<..> buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš jau pripažinau, bet tai reikėjo
daeiti iki padvalo ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų. Ir
ne vieną kartą. (Mantas, 36 m.)
<..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip... nu, tiesiog nu... uždėsiu
ant savęs rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai atsidurdavai
aklavietėje, kai likdavai vienas, visiškai nereikšmingas ir niekam
nereikalingas. (Darius, 38 m.)
Socialinė
atskirtis
Draugų praradimas
Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja
išsiskyrėm. Tie jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau vienas
nuo kito tolstam. <..> iš tų dvidešimt žmonių – keturi vartojam ir štai
šešiolika, taip vat toks jau nu, kažkaip atitolsti. (Semas, 29 m.)
Kokie draugai, ten pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš
tikrųjų, jeigu tu pradėjai vartot, tai draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu
reikalingas narkomanas. (Mantas, 36 m.)
...teko daug dalykų gyvenime prarasti, turiu omeny, sveikatą, draugų
nuomonę apie mane, visus draugus praradau...<..>Galiausiai visi nusisuko
nuo manęs. (Darius, 38 m.)
79
Užsidarymas
Šeimos praradimas
Dugno pasiekimas
<..>„pastebėjom, kad tu, nu, kitoks pasidarei“... „pinigų nėra, tu ateini
toks be nuotaikos, kažkoks tai išėjęs, be draugų, be nieko, visi skambina, o tu
sėdi namuose“. <..>Jo, užsidarai dar daugiau. (Semas, 29 m.)
Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi. <..> Giminės
nebeturi, skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos apgavai, supranti, nuvylei,
pasinaudojai artimųjų gerumu, geranoriškumu ir jų pasitikėjimu tavim, bet tu
juos nuvylei. Tai kas tau... iš namų išvarytas. <..>Pas močiutę ateini, o ta žiūri
į mane, tik pavalgyt numesdavo kokio... ten kažką. Bet jau slėpdavo viską.
Pas tetą iš vis negalėdavau ateiti. Nieks nebendravo su manim. (Mantas, 36
m.)
Aišku, ne pradžioj, bet jau toliau, tai paprasčiausiai pasakė man: „sūnau,
tu pasirenki kelią, tas kelias skiria tave nuo mūsų, reiškia tu turėsi išeiti“.
(Darius, 38 m.)
Aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką reikia
daryti, nes jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas. (Semas,
29 m.)
<..> ir jau taip jau galvojau – aš nedatrauksiu. Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę,
man iškilo klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas
dar, tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)
Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom
iš namų. <..> gyvent neturėjau, valgyt neturėjau, visų atstumtas <..> visų
nemylimas. Kaip pasakyt, įtartinas tipas, vienu žodžiu, niekur
nepageidaujamas. Nu tai, ar čia gyvenimas? (Mantas, 36 m.)
Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo materialinį ir kad niekam
nereikalingas. Kadangi visus tuos penkerius metus dar kažkaip ir tėvai
priimdavo, ir močiutė. O paskutiniu momentu, čia kažkur devyniasdešimt
devintais metais, jau viskas, man pasakė visi „ne“ ir neįleisdavo į namus ir
man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės namus. Ir
tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. Ir dėl to aš pradėjau tikrai jau
vaikščioti, kažko ieškoti... (Borisas, 34 m.)
Problemos buvo su savim, problemos su sveikata, problemos su
policija,... socialinės problemos. <..>Tu negali net nueiti į kažkokią... pas
kažkokį gydytoją, ar bent jau aš negalėjau, nes aš, nu, nestovėjau nei darbo
biržoj, nei kur dirbau, nei ką iš viso. Aš negalėjau gauti jokios medicininės
pagalbos <..> Nu kokias socialines garantijas gali turėti narkomanas, kuris
niekada niekur nedirbo? <..> Man buvo keista, <..>, kad tokiam puolusiam
žmogui, kuris turi juodą patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra
visuomenės atstumtas ir kaip, užantspauduotas. Aš ne tik galvojau, aš dažnai
susidurdavau su situacijom, kai paprasčiausiai man į akis buvo rėžiama: „ką
tu, narkomane, nu čia... eik tu iš čia greičiau“ ir viskas. <..> Aš buvau
atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)
Vidiniai
išgyvenimai
Sąžinės priekaištai
Neigimas
Pažeminimas,
savivertės
praradimas
Atstūmimas
Pasibaisėjimas
savimi
<..>Jo, užsidarai dar daugiau... Va, nes... viduj tokia gal gėda, kaltė. (Semas,
29 m.)
Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu viskas –
šiandien paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. (Mantas, 36 m.)
Mano mamai jau trūko paskutinis plaukas, kad jinai spjovė ir paliko viską
Lietuvoj, ir išvažiavo į Ameriką <..>. Tai aš ją davedžiau. Brolis išvažiavo į
Švediją, mane paliko vieną, tai kam aš ten reikalingas? (Mantas, 36 m.)
<..> man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus, nakvynės
namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. (Borisas, 34 m.)
<..> Aš buvau atstumtas, bet nu aš suprantu dėl ko. (Darius, 38 m.)
<..>Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius, keturis pakaifuoji ir galvoji:
„nu viskas“, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji
visas fiziškai, nu baisu. (Paulius, 39 m.)
80
3 tema. Pagalba. Kaip atėjo supratimas, kad reikia gydytis nuo narkomanijos? Kas paskatino
ieškoti pagalbos?
Kategorija Subkategorija Refleksijos tieginiai
Motyvacija Žinojimas, kad
narkomanija blogai
nepadeda
<..> kadangi smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto,
nebuvo, kad, nu... nežinojau ką darau... Žinojau. Kad supratimas, kad
narkomanas, tenai ... arba aplamai narkomanija tai blogai. Ir žinojau,
žinojau. ... Bet vis tiek vot nemečiau, vis tiek tas noras vėl, tų patyrimų ir
tokių kaip jau... man atrodė, kad ... kažkoks kaip dvasinis, ne tik, kad ten
kažkas tave... (Borisas, 34 m.)
Girdėjau apie juos ir iki tol, bet buvau nusistatęs, mačiau narkomanus
prieš tai, tuos kurie vartoja sunkius narkotikus ir skaičiau juos
degradavusiais ir sakiau, kad aš tokiu tikrai niekada nebūsiu. <..> Aš
visą laiką, kaip sakiau, aš žiūrėjau į narkomanus, kurie vartoja sunkius
narkotikus ir aš nu, galvojau: „va čia tai ne žmonės, čia jau viskas –
dingę“. Bet nu negalėjau suvokti, kad pats einu tuo keliu žingsnelis po
žingsnelio. <..> aš galvojau, kad aš ne toksai.. (Darius, 38 m.)
Nors tam pačiam kieme, tarpusavy buvo toks susitarimas, kad heroino ir
aguonų ekstrakto nevartoti, nes... nes tai akivaizdūs faktai, kad bus
blogai. <..> Nu vėlgi, įtaka draugų buvo, aš atsimenu mes rinkdavomės
tokiam rūsy ir susirinkę rūsy žiūriu, kad jie kažkokie draugai tie du, kad
jie kažkokie ne tokie. Jie sako: „imk, pabandyk heroino“. Aš ten
pakėliau kipišą tokį, išėjau ir dvi ar tris savaites aplamai su jais
nebendravau. Ir po to vėl kažkaip susitikom, nes kažkaip mane traukė
tai. Jie sako: „imk pabandyk“. Aš ten ilgai spyriojausi, bet galiausiai
pamaniau: „ai nu pabandysiu, čia nieko tokio, vienas kartas“. Ir kaip po
to jau tapo taisyklė, kad vienas kartas jis toks amžinas tampa. (Semas, 29
m.)
Vidinė motyvacija Visą laiką buvo
noras atsikratyti
priklausomybės
Noras keistis
Išeities visą laiką, nuo pat pradžių ieškojau, bet nežinojau kaip ieškoti ir
kur, ir nežinau, galvojau visą laiką, kad pats galiu tą padaryt. Pats
galvojau galiu ir išvažiuodavau, būdavo, į kaimą kažkur tai, pas
pažįstamus, pas gimines ir prasilauždavau, kaip sako, nuo tų narkotikų.
Mėnesį kokį pabūnu, išsiblaivai, <..> Visą laiką (ieškojau būdų kaip
atsikratyti priklausomybės). Būdavo kaifuoji kokių nu, tris mėnesius,
keturis pakaifuoji ir galvoji: „nu viskas, baisu pažiūrėt į veidrodį,
nesinori net žiūrėt, nu pats susinešioji visas fiziškai, nu baisu. Jokių
pinigų nėra, reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš
kažko, juk reikia prasimanyti. Dirbt gi nedirbi, nu... <..> Bet jaučiau, kad
reikia kažką daryt, nes <..> Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man iškilo
klausimas paprastas, natūralus – jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar,
tai aš turiu kažką daryt, nes nedatrauksiu. (Paulius, 39 m.)
Aš visą laiką norėjau, aš jau žinojau, jeigu nuo narkotikų kažką daryti,
tai reikia arba išvažiuoti, arba tave kažkas paimtų... pakeisti aplinką, aš
suprasdavau. (Borisas, 34 m.)
Visą laiką aš norėjau nustoti vartoti, paskui tiesiog nebuvo vilties, nes
nežinojau kaip. (Darius, 38 m.)
Ir... jisai sako: „kuo tau padėt?“. Aš jam išdėsčiau planą, sakau: „va
narkologiniam ten pas gydytoją, duos vaistų, man reikia namuose kokį
karantiną savaitę, nieko neleisti, nes nežinia kas gali ateiti“. Jo, jo viską
pats susižinojau. (Semas, 29 m.)
Nu, kaip ir buvo noras, kada pavartojau, noras buvo – atsimenu –
mesti viską. O iš ryto, kada maždaug blaivas atsibundu, tampa, jau
vadinama, abstinencija, nuo ilgalaikio vartojimo. Tai kaip gripo
simptomai, tik dvigubai žiauriau, tas kaulų sukimas, psichinė...
psichologiniai kažkokie dalykai, kurie veda iš proto ir nežinai kas darosi.
Nėra jėgų ir automatiškai nei alkoholis, nei vaistai tau nepadeda. Tik tau
padeda ta dozė, tie narkotikai padeda. <..> Ir aš irgi pradėjau galvot,
kadangi aš įsitikinau, kad ... medikai, narkologiniai dispanseriai... negali
nieko padėti <..> labai daug sykių narkologiniam dispansery gulėjau, bet
81
Beprasmybės
jausmas
Mirties baimė
Troškimas gyventi
prasmingiau
Kontrolės
praradimas
Suvokimas,
pripažinimas, kad esi
priklausomas
Sąžinės priekaištai
jie matyt...<..>Buvo noras, bet negalėjau... (ta priklausomybė) jo,
stipresnė buvo, tuo metu. (Borisas, 34 m.)
Ir atsibosta tas gyvenimas toks – atsibosta. (Paulius, 39 m.)
Nu jeigu aš noriu išeit į laisvę, man iškilo klausimas paprastas, natūralus
– jeigu aš noriu išeit į laisvę sveikas dar, tai aš turiu kažką daryt, nes
nedatrauksiu. (T. Numirsi?) Taip, nu, arba invalidas išeisiu nu –
suparalyžiuos, dar kažkas, nebus venų, sunešios, organizmą suvarys.
(Paulius, 39 m.)
<..> aš bandžiau taikyt tą gyvenime, nes neberadau išeities, aš galvojau,
jeigu dar kaifuosiu... Gavau sroką vėl devynis metus, bausmę, tai... Jeigu
ir vėl vartot, tai aš neišeisiu. Jeigu aš dar noriu išeit į laisvę, būt sveikas
ten, turėt šeimą ir taip toliau ir pasiekt kažkokių tikslų, tai aš turiu baigt,
kažką daryt, pradėt kažką daryt. Baigt tas nesąmones, baigt alkoholį,
baigt narkotikus, baigt sėdėjimą kalėjimuose. (Paulius, 39 m.)
Atsimenu save, net gi kai vartodavau, <..> Tu stovi sustojime, stoty
Vilniaus, ir lauki to autobuso, kuris veža tave į čigonų taborą. Žiema,
šlapdriba, eina lietus kartu su sniegu, tau šalta, tu pramirkęs ir alkanas, ir
tie dešimt ar dvidešimt litų, kurie yra tavo kišenėje, jie skirti dozei
narkotikų. Ir labai dažnai aš atkreipdavau dėmesį į pravažiuojančias
mašinas, kur sėdėjo laimingi žmonės, dažnai tai buvo poros, ant galinių
sėdynių sėdėjo vaikai. Ir aš pavydėdavau ir netgi vartodamas, aš
užduodavau kaip ir klausimą – kodėl mano gyvenimas toksai? Negi tėvai
mane pagimdė, kad aš, nu, taip va ir išeičiau, nieko nepadaręs gero? Vis
tiek pas kiekvieną žmogų yra, nu, noras būti prasmingam ir naudingam.
Ir va tas dalykas, nu jisai, nu kaip? Jis buvo gyvas manyje, bet jis nebuvo
realizuotas dėl to, kad tuo metu, anksčiau aš negalėjau net kur kreiptis,
tiesiog nežinojau kur. (Darius, 38 m.)
<..> aš jau vartojau normaliai, jau kiekvieną dieną ir jaučiu, kad kažką
reikia daryti, nes jau tuo metu, atrodo, jau gyvenimas tampa nevaldomas.
(Semas, 29 m.)
Kai aš supratau, kad esu priklausomas nuo narkotikų, praėjo daug
daug laiko. Tai neįvyko pradžioj. Pradžioj buvo visiškas neigimas. Aš
visą laiką, <..> žiūrėjau į narkomanus, kurie vartoja sunkius narkotikus ir
aš nu, galvojau: „va čia tai ne žmonės, čia jau viskas – dingę“. Bet nu
negalėjau suvokti, kad pats einu tuo keliu žingsnelis po žingsnelio. <..>
Taip, aš galvojau, kad aš ne toksai. Tik tai po kokių šešių, septynių
metų... Po šešių kažkur tai ... jau tada supratau, kad ir aš ant kabliuko.
(Darius, 38 m.)
Tu nepripažįsti, kad tu esi priklausomas. Tu neigi ir tu vis sakai, nu
viskas – šiandien paskutinė diena, pavartosiu, o rytoj ne. Va taip ir
gyveni, metų metais taip ir gyveni. <..> Nu koks narkomanas tau
pripažins, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų? <..> Ar aš buvau
pripažinęs? Buvo bendrai tokių dalykų, buvo gyvenime tokių situacijų,
kad aš jau pripažinau, žinai, bet tai reikėjo daeiti iki, sakau, iki padvalo,
žinai ir nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų. (Mantas,
36 m.)
Ir tai būdavo nu, kažkaip tai, ką aš žinau, ir ta vidinė būsena, jau ta
sąžinė kalbėdavo, kad tai yra neteisingai, blogai va... <..> Jo, jo ir man
tai būdavo taip viduj, eik tu sau, kažkaip tai nu... Va, nes... viduj tokia
gal gėda, kaltė. (Semas, 29 m.)
Blogai pasijaučiau, bet kažkaip ką čia padarysi ir... Supratau, kad
vis dėlto... kadangi smerkdavau prieš tai narkomanus ir žinojau vis dėlto,
nebuvo, kad, nu... nežinojau ką darau... Žinojau. Kad supratimas, kad
82
Neviltis, bandymas
nusižudyti
Vidinis balsas
Vidinis pasiryžimas
Dugno pasiekimas
(pažeminimo
jausmas)
narkomanas, tenai ... arba aplamai narkomanija tai blogai. Ir žinojau,
žinojau. (Borisas, 34 m.)
<..> Buvo bendrai tokių dalykų, buvo gyvenime tokių situacijų, kad aš
jau pripažinau, žinai, bet tai reikėjo daeiti iki, sakau, iki padvalo, žinai ir
nu bandyt nusižudyt, toks atvejis. Buvo ir tokių dalykų. (Mantas, 36 m.)
<..> o kai nebuvo vilties, aš jau kalbėjau taip... nu, tiesiog nu... uždėsiu
ant savęs rankas. Nusižudysiu, taip. Kai nelikdavo vilties, kai
atsidurdavai aklavietėje, kai likdavai vienas, visiškai nereikšmingas ir
niekam nereikalingas. (Darius, 38 m.)
Man tik atėjo kažkoks, nežinau, taip pat toks vidinis... balsas, aš
nežinau. Dabar aš tik žinau, kas tai galėjo būt. „Eik ieškok pagalbos. Eik
ieškok pagalbos“. <..> Kažkas iš vidaus: „Tau padės krikščionys. Eik
ieškok pas krikščionis pagalbos“. <..> Jo, kad man gali padėti Dievas. O
kas yra Dievo žmonės, aš žinojau, kad krikščionys. Ir mano tokia mintis
atėjo. (Borisas, 34 m.)
Ir nuo to momento, kada padariau tokį vidinį apsisprendimą, kad
prašysiu, ieškosiu pagalbos... pas krikščionis, neilgai reikėjo laukt. Po
dviejų savaičių man jau pasiūlymas atėjo<..>. (Borisas, 34 m.)
O paskutiniu momentu, <..>, man pasakė visi „ne“ ir neįleisdavo į
namus ir man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip vadinamus,
nakvynės namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai žema. Ir
dėl to aš pradėjau tikrai jau vaikščioti, kažko ieškoti... ir jau man buvo,
nu prasidėjo tuo metu stebuklai. Kadangi sakiau: „Dieve, jeigu esi,
padėk“. (Borisas, 34 m.)
Išorinė motyvacija Sveikatos sutrikimai
Pasibaisėjimas savo
išvaizda
Pinigų trūkumas,
turto praradimas
Moralinis nuosmukis
Artimųjų spaudimas
<..> ir prasideda jau fizinis sunkumas – sergi, „kumarai“ vadinami, tai
va... Blogai būna po to... Kada jau reikia daugiau ir bloga jau būna nuo
visko. (Paulius, 39 m.)
„nu viskas, baisu pažiūrėt į veidrodį, nesinori net žiūrėt, nu pats
susinešioji visas fiziškai, nu baisu. (Paulius, 39 m.)
O po to reikia pinigų, reikia galvot iš kur gaut ir taip toliau <..> Jokių
pinigų nėra <..> (Paulius, 39 m.)
Gyvenau bendrabuty, viską išnešiau iš bendrabučio, ką galėjau. Kilimą
išnešiau į tašką... Nieko, jau nebebuvo ką daugiau nešti, <..>... Tuščia,
ateini – tuščia. <..> Nežinau nei vieno ir nežinau tokio narkomano, kuris
savo noru mestų narkotikus. Yra, priverčia aplinkybės tiktai mesti
narkotikus. Man irgi privertė... Kaip supratai, gyvent neturėjau, valgyt
neturėjau, visų atstumtas, supranti, visų nemylimas. Kaip pasakyt,
įtartinas tipas, vienu žodžiu, niekur nepageidaujamas. (Mantas, 36 m.)
Kadangi pamačiau savo skurdą. Jo materialinį ir kad niekam
nereikalingas. (B)
<..>reikia eit vogt, reikia dar kažką daryt, atiminėt pinigus iš kažko, juk
reikia prasimanyti. (Paulius, 39 m.)
Nu aš mačiau, kad reikėjo vis.... prasidėjo melai, prasidėjo vagystės,
prasidėjo jau tokių... Kasdieną reikėdavo tam pinigų ten, po dvidešimt,
po keturiasdešimt litų kiekvieną dieną, čia 2000-taisiais metais. <..> Ir
pamačiau tą gyvenimą, kad aš einu į tą kriminalą jau, gilų kriminalą,
kurio anksčiau... man tai buvo pramoga, ten karts nuo karto, bet čia
žiūriu... (Semas, 29 m.)
Buvo sąlyga pastatyta – arba tu važiuoji gydytis, arba mes tave išvarom
iš namų ir taip ir taip, eik į visas keturias puses. Nu tai ką rinksies?
Aišku, važiuoji į tą programą (Minesotos) (Mantas, 36 m.)
83
Teigiami pavyzdžiai
Parodyta meilė,
rūpestis
Pasekmių baimė
<..>Jo, kad man gali padėti Dievas. <..> Ir mano tokia mintis atėjo.
Kadangi vis tiek mes, yra ratas, yra kiti narkomanai, kurie gal jau patyrę
ir dvasinių tokių išlaisvinimų, kaip sakant, nu kuriems bažnyčios padėjo
<..> Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie su mumis elgdavosi. Ir
aš supratau... aš pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra
krikščionybė. (Borisas, 34 m.)
Ir vat būtent, man buvo nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš
pajutau meilę. Aš pamačiau rūpestį, dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo
varomoji jėga, kuri paskatino, kuri davė tą pirmą postūmį link pokyčių.
Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai reikalingas ir, kad kažkam tai aš
galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)
Baisu dėl pasekmių tapo, kad... vis tiek tas dalykas, aš supratau, jis
nelegalus, kad vis dėlto pinigai jau baiginėjasi. Kad vis dėlto jau reikia
meluot, aš jau dėl to, dėl to – aš taip pagalvojau, kad blogai baigsis.
(Borisas, 34 m.)
Praradimai (išorinė
motyvacija)
Draugų praradimas
Artimųjų praradimas
Galimybė pajusti
vartojimo pasekmes
Dugno pasiekimas
Ir matydavau, kad su panele, su kuria mes pradėjom vartot, mes su ja
išsiskyrėm. Tie jau, kur mes būdavom kartu, draugai, irgi po biški jau
vienas nuo kito tolstam. <..> Va iš tų dvidešimt žmonių – keturi
vartojam ir štai šešiolika, taip vat toks jau nu, kažkaip atitolsti. (Semas,
29 m.)
<..>šiaip aš praradau visus draugus. Aš kaip? Išdūrindavau, jeigu
taip galima pasakyt, apvogdavau, gale vartojimo man nebuvo jokių
rėmų.<..>Apgaudavau, taip. Man nebuvo jokių rėmų. Galiausiai visi
nusisuko nuo manęs. (Darius, 38 m.)
Užtenka jau to, kad artimųjų netenki, draugų jokių neturi.<..> Kokie
draugai, ten pažįstami, kas buvo. Tai jeigu tu turėjai draugą iš tikrųjų,
jeigu tu pradėjai vartot, tai draugai, aišku, tave paliks, nu kam tu
reikalingas narkomanas. (Mantas, 36 m.)
Ėė... Giminės nebeturi, skaityk. Kas tau bandė padėti, tu juos
apgavai, supranti, nuvylei, pasinaudojai artimųjų gerumu,
geranoriškumu, supranti ir jų pasitikėjimu tavim, bet tu juos nuvylei,
supranti. Tai kas tau... iš namų išvarytas. <..>Taip, nustojau vartoti. <..>
Kai mano mamai jau trūko paskutinis plaukas, kad jinai spjovė ir paliko
viską Lietuvoj, ir išvažiavo į Ameriką, žinai. <..>. Tai aš ją davedžiau.
Brolis išvažiavo į Švediją, mane paliko vieną, tai kam aš ten reikalingas?
(Mantas, 36 m.)
Pas močiutę ateini, o ta žiūri į mane, tik pavalgyt numesdavo
kokio... ten kažką. Bet jau slėpdavo viską. Pas tetą iš vis negalėdavau
ateiti. Nieks nebendravo su manim. <..>. (Mantas, 36 m.)
Kadangi visus tuos penkerius metus dar, dar kažkaip ir tėvai
priimdavo, ir močiutė. O paskutiniu momentu, čia kažkur
devyniasdešimt devintais metais, jau viskas, man pasakė visi „ne“ ir
neįleisdavo į namus ir man reikėjo žiemą jau eiti ir kreiptis į, taip
vadinamus, nakvynės namus. Ir tuo metu, man, vis tiek nu, buvo tai labai
žema. (Borisas, 34 m.)
Jau suvoki, kad tu jau duobėj. Jo. Bet, sakau, ateina rytas... vakare
pavartojęs noriu, kuriu planą kaip ten išvažiuoti kur nors, <..>. Ir... ir
ateina rytas, vėl blogai ir vėl vartoji, vėl eini, kažką darai ir va taip... vėl
kalėjimas, kalėjimas negąsdina. Jau tokia rutina per penkerius metus.
(Borisas, 34 m.)
Pagalba iš
socialinės aplinkos
Artimųjų pagalba
Viskas jau, atvažiavo teta, sako: „mačiau per televizorių vieno
reabilitacijos centro direktorė kalbėjo. Jeigu nori, paskambinu. Nori?“ –
sako – „pabandom, nuvažiuojam“. Tai kas man beliko? Aš buvau
priverstas. Jeigu aš dar būčiau turėjęs pinigų, niekur aš net nebūčiau
važiavęs ir būčiau toliau sėkmingai vartojęs. (Mantas, 36 m.)
84
Socialinio
darbuotojo pagalba
Draugo pagalba
Jo, ir man po dviejų savaičių pasiūlo važiuoti į krikščionišką centrą.
Tų nakvynės namų direktorė. Ir jinai mus motyvavo gydytis. <..>Ir per ją
dutūkstantaisiais metais aš papuoliau į centrą reabilitacijos. Mane tiesiog
nuvežė. (Borisas, 34 m.)
Ir vis dėlto, aš vieną kartą sutikau draugą, savo vaikystės draugą <..>.
Čia buvo keista, kad... šiaip aš praradau visus draugus. <..> aš sutikau
draugą, kuris vienintelis nebuvo nusisukęs nuo manę. <..>Tas draugas
važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim. <..> Paskui jis atvedė mane
į savitarpio pagalbos grupę... (Darius, 38 m.)
4 tema. Būdai, kelias kaip išgyta nuo priklausomybės narkotikams Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai
Mokymasis Skaitymas
filosofinės
literatūros
Studijavimas ir
taikymas savo
gyvenime
Ir viena man.... daug visokių perskaičiau filosofijų, bet esmė pagrindinė mane...
atnešė, vienas draugas toks buvo, atnešė knygą, „Likimo pamokos“ vadinosi,
Aleksandras Vėjašas – autorius, rusų. <..> Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius
penkis kartus gal. (Paulius, 39 m.)
Ten yra visa metodika, nurodyta kaip žmogus turi gyvent, ko eina į šį
pasaulį, ko ateina ir taip toliau. Viskas yra šitoje jo... pozityvus kelias.
<..>Pajaučiau, kad mane tai traukia, man įdomu ir aš pradėjau skaityt. Nuo mano
skaitymo, aš pastebėjau, kad vyksta ir pasikeitimai mano paties jau gyvenime.
<..> Skaičiau knygą ir ten yra... Pirmoj eilėj – pripažinti šį pasaulį tokį, koks jis
yra, nereikšti jam pretenzijų. Nes visos problemos prasideda nuo mūsų pretenzijų
reiškimo... kitam žmogui ir pasauliui... Nepasitenkinimas(o) konkrečiai ir...
(Pradėjau) taikyt savo gyvenime, nes aš... aš bandžiau taikyt tą gyvenime, nes
neberadau išeities<..>. Reikia keist požiūrį, kad kuo mažiau kaupt tuos
(negatyvius) išgyvenimus. Ir kada sugebi jau, išanalizuoji, supranti dėl ko viskas,
žinai priežastį, tu gali keist mąstymą ir reguliuot savo tą nuodėmių lygį... Tai gali
pats tą daryt, atleidimą meditacijomis. Šitoj metodikoj, siūlo atleisti kiekvienam
atskirai. Tai va, aš ten dar kalėjime kokius du šimtus žmonių sąrašą buvau
susidaręs, kiek beatsiminiau ten jau kuriuos... kurių nekenčiau, su kuriais
konfliktavau, kurie mane nervavo, ten įvairiai yra. Ir jų atžvilgiu atleidimą
dariau, nu ten yra rekomenduojama kaip tą daryt, meditacijos forma. (Paulius, 39
m.)
Ir paskui <..>, man pasiūlė <..> mokytis Biblijos mokykloje, Vilniuje.
<..>Mokslai ten buvo du metus ir dar surišta su religija, su Šventu Raštu, su
doktrinomis. <..>Bet, bet tenai ir irgi pradėjau suprasti, kad vis dėlto dvasinis
gyvenimas yra visai rimtas reikalas ir, kad ne žmogus valdo, ne žmogus tave...
Žmogus gali pataisyti ir patart. Bet aš įsitikinau ant kiek yra svarbu sąžiningai
praeit [sunku suprasti pakutinį žodį]... kaip Dievas dirbdavo per sąžinę, kaip vis
dėlto ateina supratimas, kad paskui jau negali daryti, ką darai. (Borisas, 34 m.)
Dvasinis
augimas
Tikėjimas Dievu
Ir dabar sau sakau: nėra geresnio mokytojo kaip Jėzus Kristus. Skaityk tu ką nori,
bet matomai man ta metodika atvedė atgal, atvedė atgal iki kol, nu iki blaivybės,
taip sakyt, mane. Iki biblijos atvedė. Kas yra metodika? (Paulius, 39 m.)
Nu gal toks suvokimas, ir priėmimas Dievo, kad Jisai yra ir.... taip, kaip gyvenau
anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai,
rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir
kažkaip tai, reikia kažko siekti. Vidinių nuostatų visiškas pasikeitimas, toks
sudužimas. (Semas, 29 m.)
Vidinis balsas, kuris man pradėjo sakyti, ką daryti: ieškoti pagalbos. <..> Ir
aš pradėjau suprasti, kad tikrai, ką kalba visas pasaulis, ką kalba tie krikščionys,
kad tiesa, tas Dievas – kažkas tikrai yra ir pildosi. <..> Galvojau, kad iš čia
keliausiu, nors ir blaivas, metus nevartojantis, kad laukia tas pats. Nematau
jokios krikščionybės, nieko. Jau kaip to Dievo ir nemačiau<..> Po to kažkaip
85
Dievo pažinimas
man, <..> nu beprasmybė vėl <..> Kada susimąsčiau, kad vis dėlto atėjo vis tiek
man mintis, kad be Dievo nieko nebus. Ir aš sakau: „Dieve, aš tavęs nesuprantu,
nesuprantu kas tu iš viso esi ir jeigu tu esi, tu man padėk.“ <..>Ir tada dar rimčiau
meldžiausi, nu jau tada išsigandau, kadangi realiai nežinojau kur keliauti.
(Borisas, 34 m.)
Nu kas padėjo? Man padėjo... man nu čia daugiau ką... Dievą suradau. <..> Bet
tokį kaip gyvą Dievą, tai aš tik čia pažinau. <..> Jo, (atvažiavęs) į „G.V.“, tik čia.
Tokį kaip gyvą Dievą, kuris realiai kažką daro mano gyvenime, tai čia. (Mantas,
36 m.)
Paskutinį sykį kai buvau kalėjime, <..>, ten buvo grupelė krikščionių iš tų pačių
nuteistųjų, ateidavo dvasininkas, <..>. Ir jie pasimeldė už mane, ir vat prasidėjo
man kažkokie keisti dalykai. Vidinis balsas. <..>Tuo labiau, šalia, visai šalia ėjo
kaip ir adaptacija ir krikščioniškas gyvenimas, kadangi tai buvo žmonės, kurie
gyvena tikėjime. Jie mane nuvedė į bažnyčią, jų pastorius arba kunigas, jis buvo
taip pat labai prijaučiantis tam darbui reabilitacijos, tuo metu Kaune. Ir turėjau
galimybę daugiau pažinti ten Dievą, susipažinti su Kristumi, atgailauti, suvokti
daugiau kas yra nuodėmė, kas aš esu. Bet, bet, tai vis tiek nelengva, nelengva.
(Borisas, 34 m.)
Vidiniai
pokyčiai
Atsakomybės
jausmo
atsiradimas
Mąstymo
keitimasis
Nu gal toks suvokimas <..> taip, kaip gyvenau anksčiau, aš negalėsiu gyventi
dabar. Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne
prikolas ir galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko
siekti. Vidinių nuostatų visiškas pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)
Šiaip reabilitacija buvo sunki, kadangi <..>, kai blaivas buvau nu irgi kitoks
žmogus. Man buvo niekas ne autoritetas, tik ten gal direktorius šiek tiek, to
centro. Visi kiti vis tiek tapo po pusės metų blogi, kurie mane gaudo, kurie man
draudžia tą daryt, draudžia tą daryt. <..> Pradėjo taip atrodyti, o kada buvau
skurde, viskas tiko. <..> paskui kažkaip įdomiai gaunasi, kai suteikia tau pagalbą,
su tavim gerai, bet kada sako ką tu blogai darai, nu aš galvoju – kodėl čia blogai?
Kas čia blogo? Ir aš ten prabuvau ten trylika mėnesių ir tik po trylikos mėnesių,
ne po vienuolikos mėnesių tik pradėjau rimtai galvoti ką daryti. (Borisas, 34 m.)
<..> atsibudo mano sąžinė, man tapo gėda. Vis dėlto žmonės padeda, vis dėlto tas
rūkymas ir kiti dalykai jie nieko gero neatneša, ir mečiau. (Borisas, 34 m.)
Socialiniai
ryšiai
Teigiamas kitų
pavyzdys
Parodytas
dėmesys, meilė
Parodyta meilė,
rūpestis
Man padėjo pavyzdžiai tų žmonių, kaip jie su mumis elgdavosi. Ir aš supratau...
aš pradėjau matyti ir suprasti kas vis dėlto yra krikščionybė. (Borisas, 34 m.)
<..> aš sutikau draugą, kuris vienintelis nebuvo nusisukęs nuo manęs. <..>Ir jisai
pradėjo kalbėti keistą kalbą, jisai paliudijo man apie tai, kaip jisai išsigelbėjo,
kaip jisai tapo krikščionim, kalbėjo apie tai, kad Dievas mane myli ir turi man
planą. Ir vat nuo čia prasidėjo va tas ilgas, ilgas procesas. Jis truko, kažkur tai,
apie porą metų. <..>Tas draugas važiuodavo pas mane, kalbėdavo su manim.
Nors pradžioje, galiu pasakyt, galvojau, kad jis pats išprotėjęs. Nes, nu, iš
anksčiau pažinojau jį visai kitokiu. Paskui jis atvedė mane į savitarpio pagalbos
grupę, „Teen Challenge“ metodikoj, dirbanti pagal „Teen Challenge“ metodiką
„Posūkio taško“ grupę. Ir va būtent ten, man pasiūlė važiuoti į reabilitacijos
centrą, tai buvo nuostabu, dėl to, kad iki šiol aš net nežinojau, kad tokie centrai
egzistuoja. <..>... Į reabilitaciją aš atvažiavau po, kažkur tai, kelių mėnesių.
(Darius, 38 m.)
Tam reabilitacijos centre man padėjo, taip, atsikratyti narkotikų. Man buvo
keista, kai aš atvažiavau į tą reabilitacijos centrą, kad tokiam puolusiam žmogui,
kuris turi juodą patirtį, juodą... kai visi juodai apie jį galvoja, jisai yra
visuomenės atstumtas ir kaip, užantspauduotas. <..> Ir vat būtent, man buvo
nuostabu, kad ten, reabilitacijos centre, aš pajutau meilę. Aš pamačiau rūpestį,
dėl savęs. Ir ta meilė tai buvo varomoji jėga, kuri paskatino, kuri davė tą pirmą
postūmį link pokyčių. Aš supratau, kad aš, nu, aš kažkam tai reikalingas ir, kad
kažkam tai aš galiu būti reikalingas. (Darius, 38 m.)
86
5 tema. Palaikymas. Kas palaiko? Kas padeda išlikti blaiviu?
Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai
Dvasinis augimas Dvasinės
literatūros
studijavimas
Tikėjimas Dievu
Atsakomybės prieš
Dievą jausmas
Savianalizė
Ir aš šitą knygą perskaičiau kokius penkis kartus gal... Ir aš praėjau jo
mokyklą, praktiškai. Ten yra visa metodika, nurodyta kaip žmogus turi
gyvent, ko eina į šį pasaulį, ko ateina ir taip toliau. <..> Po to penkis metus aš
analizavau šitą metodiką jo... <..> Ir aš pajaučiau, kad mane tai traukia, man
įdomu ir aš pradėjau skaityt. Nuo mano skaitymo, aš pastebėjau, kad vyksta
ir pasikeitimai mano paties jau gyvenime. <..> Šiai dienai, nu aš atėjau link
Biblijos, per tai. Būtent per tai. <..> Ir aš į Bibliją, pas Jėzų Kristų, galima
pasakyt, atėjau per tai. (Paulius, 39 m.)
Taip, ir aš sėdėjau tokioj vietoj, kur surinkti <..> visi jau tokie, kurie jau
nepavaldūs administracijai, visai. Narušiteliai vadinami. Atskirai,
<..>aptverta, lokalinis sektorius, suvaryti tokie, kurie gali daryti neigiamą
įtaką, kitiems nuteistiesiems. Atskirti nuo kitų nuteistųjų. Ten buvo ištisai –
narkotikai, alkoholis, visą laiką pilna. Prie tavo akių verda, ten šaukštuose, tą
heroiną maišo, leidžiasi, duriasi ir toj aplinkoj man Dievas leido išlikt
blaiviam penkis metus. Aš matydavau kiekvieną dieną viską. <..> Tik tai, o
kas man gali padėt? – Tik Dievas. (Paulius, 39 m.)
O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko.
Sulaiko tikėjimas, <..> Netgi trečioje vietoje buvo Dievas, kaip nekeista. <..>
visi sako išminties pradžia – bijoti Dievo, kažkaip, nu aš pats sau sąžiningai
sakau – nebijau aš to Dievo. Nors... tai vis tiek sulaikė mane, vat būtent ta
mintis apie Dievą. Sustojau ir pagalvojau – nu čia jau būtų per daug, per
daug jau Jisai man padėjo, per daug pasigailėjo ir šitoje vietoje aš kažkaip
susimąsčiau, būtent prie šito. (Semas, 29 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai Dievas, <..> Bet pirmoj eilėj,
tai sakau – Dievas palaiko. (Mantas, 36 m.)
Dievas, tikėjimas Dievu ir mano darbas, tarnavimas... mano
atsakomybė. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. (Borisas, 34 m.)
Tikėjimas. Tikėjimas Dievu, jisai man duoda jėgų. Jisai man duoda
jėgų, kad būčiau prasmingas, kad būčiau<..> blaivas, tiesiog. Aš turėjau
omenyje Dievą, taip. Nes... nes kitaip, nu būtų sunku išsilaikyt, be Dievo
būtų sunku išsilaikyt. (Darius, 38 m.)
Nu gal toks suvokimas, ir priėmimas Dievo, kad Jisai yra ir.... taip, kaip
gyvenau anksčiau, aš negalėsiu gyventi dabar. (Semas, 29 m.)
Aš atsimenu, kaip aš įtikėjau ir buvau atkritęs, pavartojau... Aš žinau
kaip blogai man pačiam buvo, kokia kaltė... Jaučiau tokią didelę kaltę, <..>
Prieš Dievą, <..> kad aš nebegaliu vėl grįžti, vėl į tą būseną. Būt tame
artume, supranti. Aš nebenoriu būt daugiau tokioj būsenoj. (Mantas, 36 m.)
Dievas <..>. Labai didelė atsakomybė prieš Dievą. Kadangi pas mus irgi
krikščioniškas reabilitacijos centras. (Borisas, 34 m.)
Tai vat suvokimas šito paprasto proceso. Ir aš jau jaučiu, tarkim,
kažkoks tai ten, jauti, kad jau erziniesi, dėl menkniekių jau, o sakau: „R.“,
sakau – „jau laikas“. Ir aš jau analizuoju vakare pasirašinėju, kurioj vietoj aš
čia neteisingai elgiuosi, neteisingai darau pasaulio atžvilgiu, Dievo atžvilgiu.
Ir padirbu su savim, nu ten valandą, kiek ten – man užtenka, kad vėl atgaut
pusiausvyrą. (Paulius, 39 m.)
Pažinimas Ryšio tarp
priežasčių ir
pasekmių
suvokimas
Aš jau neįvardinu tai kaip problemų. Sakau – tai situacijos, kurias reikia
išgyvent. Ir įvairių būna, nu tai gyvenime, susiduri su viskuo, bet kaip jau
žinai, kad jeigu reaguosi neigiamai, negatyviai. (Paulius, 39 m.)
Aš dabar va, būtent toj riboj, kaip kažkada, kai aš pradėjau vartoti. Tai yra,
tada pas mane buvo pasirinkimas ar pradėt, ar nepradėt, bet aš tada pradėjau,
nes aš buvau vienas ir su manim nebuvo Dievo, ir dabar aš taip pat – ar
pradėt, ar nepradėt. Bet su manim dabar yra Dievas, kuris stiprina mane.
<..>Aš nenoriu vartot. Aš nenoriu vartot ir aš prisimenu, prie kokių problemų
mane tai privedė. (Darius, 38 m.)
87
Socialiniai ryšiai Artimi santykiai
Šeima
Artimi giminės
Nauji draugai
Nauja socialinė
aplinka
O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..>
sulaiko tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai <..> toks artimas žmogus vienas
sulaiko. <..> Ir... pradėjau sau vardinti kas mane sustabdytų dabar. <..>
artimas žmogus <..>. Jo, mergina, mes draugaujam ir tai mane sulaiko.
(Semas, 29 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..> šeima...., <..> šeima,
vaikai... labai palaiko. (Mantas, 36 m.)
Paskui man... visa giminė. Nu jiems tai stebuklas, kaip galima, niekas
netiki. Nu dabar jau tiki, visi džiaugiasi, patenkinti... Sako – ot gyvenimas
buvo, sako – nu kaip, nu taip... Aš pats sakau jiems – kaip aš taip galėjau,
sakau, atsiprašau. (Mantas, 36 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <.> Nauji draugai, žinoma.
Tokie draugai, kurie yra tikintys. Daug yra, va bažnyčioj kiek draugų... Tokie
draugai palaiko. (Mantas, 36 m.)
Taip pat aplinka mano, tai yra irgi faktorius labai, kuris padeda
išsilaikyti. Mano aplinka pasikeitė, aš bendrauju su tikinčiaisiais... (Darius,
38 m.)
Prasminga veikla
(darbas)
Tarnavimas
žmonėms
Tikslų turėjimas
O dabar kažkaip atėjo ir pats pagavau ant savęs – kas mane sulaiko. <..>
sulaiko tas... tai, ką turiu, gal šiai dienai – tarnavimą. <..> Tarnavimą
žmonėms, dirbti su tokiais pačiais kaip aš. <..> reabilitacijos centre. <..> Tas
tarnavimas reabilitacijos centre tokiems kaip aš (Semas, 29 m.)
<..> ir mano darbas, tarnavimas... mano atsakomybė. (Borisas, 34 m.)
Ir aš pats sau pradėjau uždavinėti klausimus – kas mane sulaiko? Toliau
siekti savo tikslo. (Semas, 29 m.)
Mane kas palaiko? Kad nevartočiau? Tai <..>, visai kitas gyvenimo būdas.
<..>... tiek jau, gyvenime pastatyta, <..> (Mantas, 36 m.)
Vidiniai pokyčiai Vidinių nuostatų
pasikeitimas
Atstatyta savigarba
Matomas
rezultatas
Toks pilnas gal... tai, kad reikia jau rimtai, rimtai priimti, tai jau ne prikolas ir
galų gale jau dvidešimt devyni metai, ir kažkaip tai, reikia kažko siekti.
Vidinių nuostatų visiškas pasikeitimas, toks sudužimas. (Semas, 29 m.)
Problemų mes turime visi, turbūt... Aišku, susiduriu, bet, tiesiog, nu, aš
išmokau jas spręsti kitaip (Darius, 38 m.)
Problemas sprendžiu... Nu kaip buvau pripratęs problemas spręsti
vartojant, o dabar nevartojant... Tai problemos neišsisprendžia vartojant,
nieko aš tada nespręsdavau, tik galvodavau, kad sprendžiu, žinai. Dabar kaip
tik, problemos kokios iškyla – tai pamatau, kur esu dar nelaisvas, kur dar
reikia eiti, kur dar kažką ... <..> Nu... problemos – pyktis, nesusivaldymas,
ten smerkimas kažko, kas ne pagal tavo valią vyksta. Yra labai daug
problemų. (Mantas, 36 m.)
Jo, po ilgo laiko to nebuvimo... To nebuvo, nes buvo toks laiko tarpas, kai
buvau visiškai nusivalkatavęs – be namų, be artimųjų, teismai, policija ieško,
ten dar kažkas tave gaudo, ir tu pats skaitai save nevykėliu, bet... kai jau
prablaivėji, praeina tam tikras laiko tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni
rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą matai ir tu jau nenori,
kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. (Semas, 29 m.)
Ir aš taip pramąsčiau, anksčiau gal būtų prieš metus, aš gal vėl būčiau
pasidavęs tam lengvabūdiškumui, bet dabar aš kažkaip sustojau ir
pagalvojau, kad tai, ko aš ilgai siekiau, tai, ko ilgai norėjau – aš turiu, ir jeigu
aš užvartosiu dabar nu... aš prarasiu tai... prarasiu ir paprasčiausiai apsisukau
ir išvažiavau. <..> Ir pradėjau palyginti tai, kas buvo anksčiau ir dabar, ir
pamačiau, kad per tą laiką, kurį prabuvau centre, pradėjau jau dabar einu tuo
keliu nauju. Tai atnešė kažkokias atsakomybes, džiaugsmą, netgi tuo, ką turi
– vertini. Ir... tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama, <...> Tu jau esi pasiekęs
ir tu žinai, kad tai galima pasiekti ir dabar jeigu tu užvartodamas, nu... tu
88
Baimė prarasti tai,
ką turi
prarasi tai. Ir gal ta, tokia baimė, kad nenori prarast. Ir... tai išlaiko, tie
dalykai. <..> praeina tam tikras laiko tarpas, tu jau kažką gauni, tu gauni
rezultatą, tu turi rezultatą tų visų pastangų, vaisių tą matai ir tu jau nenori,
kažkaip taip paprastai paimt ir išmest. (Semas, 29 m.)
<...> Tu jau esi pasiekęs ir tu žinai, kad tai galima pasiekti ir dabar jeigu tu
užvartodamas, nu... tu prarasi tai. Ir gal ta, tokia baimė, kad nenori prarast.
Ir... tai išlaiko, tie dalykai. (Semas, 29 m.)
6. Tyrimo dalyvių pasiūlymai jaunimui. Ką parekomenduotum jaunam žmogui, kad nepradėtų
vartoti narkotikų?
Kategorija Subkategorija Refleksijos teiginiai
Švietimas Mokymas
Motyvuoti ieškoti
gyvenimo prasmės
Stiprinti prevenciją
Kelti sąmoningumo lygį. Nežinau, įvairiais būdais, daug visko yra šiam
pasauly. <..>Mokytis, šviestis. <..>Šviest reikia jaunimą, nežinau, daug ko
nematom <..> (Paulius, 39 m.)
Taip, skatint, motyvuot juos, kad jie mokytųsi, kad jie plėstų pasaulėžiūrą.
Nebūtinai šita metodika, įvairių yra dvasinių praktikų tų. Gali ką nori imti, bet
faktas tai, kad žmogus suvoktų kas vyksta jo gyvenime. Kam jis čia atėjo į šį
pasaulį, ko jis nori iš čia ir ką veikia? Ką jis darys ateity ir taip toliau? (Paulius,
39 m.)
Nebūti kaip visi. Turėti savo nuomonę, turėti aiškų supratimą kas yra žalingi
įpročiai, kadangi informacijos labai daug dabar. <..> Nu šiaip, reikia, kadangi
priklausomybė jinai gimsta arba tau kada labai gerai, arba tau kada labai
blogai. (Borisas, 34 m.)
Pasikeitimai
šalies mastu
Valdžios atstovų
mąstymo
pasikeitimas
<..>tai čia nuo politikos priklauso, nuo valdžios atstovų, aišku, nuo
visuomenės. Nes visuomenės pasitikėjimas valdžia dingo, kol neatgaus
pasitikėjimo, nieko čia gero ir nebus. Tai turi visi bendrai veikt... <..> O jeigu
žmonės ne vieningi, jie... pasitikėjimo nebus valdžios atžvilgiu, nieko gero ir
nenuveiks čianais. Taip ir balansuosim tarp krizės ir... tarp krizės
nepasitenkinimo. (Paulius, 39 m.)
Charakterio
ugdymas
Nepradėt nuo
mažo
Psichologinis
atsparumas
Nepradėt nuo mažo, tai yra, kai... mokyklinis amžius ir mokykloj tai
prasideda viskas nuo nikotino, paskui išgėrimai, paskui... kaip jie vadina – iš
tikro čia – narkotikas yra narkotikas, nėra silpnų ar stiprių narkotikų, paskui jie
vadina silpnu narkotiku, pradžia – žolė ar kažkokios tablečikės. (Borisas, 34
m.)
Esu matęs ne tokių, kurie pradėjo ten nuo žolės,<..>. Esu ten matęs tokių,
kurie ten viską turi, nu ta prasme – materialius dalykus, ir kaip praranda per
pusę metų ar metus. Tai žinok, viskas taip fjui [švilpteli]... kaip koks vėjas,
nupučia viską ir pačius nupučia, supranti. Nieko nelieka. (Mantas, 36 m.)
Bet, vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasakyti tai, netikėk tuo, kas tau yra
sakoma, būk savimi ir nepradėk vartoti. Nes pasekmės būna blogos, pasekmės,
kurios lemia ne kažkokį tai trumpą laikotarpį tavo gyvenime, bet tai
sprendimas, kuris gali įtakoti visą tavo gyvenimą. Tu gali neturėti, jeigu
priimsi neteisingą sprendimą, nei šeimos, nei vaikų, nei tėvų, nei draugų. Tu
gali prarasti viską <..> (Darius, 38 m.)
<..> tikrasis stebuklas yra tai, kad tu, kaip paauglys arba jaunuolis, va čia yra
stebuklas, kad tu gali susilaikyti nepavartojęs.<..> O tikrasis stebuklas yra,
tikroji ta stiprybė žmoguje yra, tai, kad tu gali atsisakyti ir nepavartoti – nei tų
tablečių klube kažkokių tai, ar dar kažko. (Mantas, 36 m.)
Egzistenciai
poreikiai
Propaguoti
tikėjimą Dievu
Užpildyti reikia tuštumą žmogui, vidinę tuštumą, ko nesugeba nei pinigai, nei
darbas, nei šeima, niekas. Kadangi kiekviena žmogus – gyva būtybė, ir jis su
tuo susiduria. Aišku, kaip jau tikintis žmogus, jau tikintis ir patyręs, ką reiškia
ta tuštuma ir tik su kuo ją galima užpildyti, aš irgi sakau – tik tikėjimas Dievu
89
Pažinti Dievą
gali užpildyti tą tuštumą. Kadangi nepadės niekas, taigi mes visko bandėm ir
ne tik aš toks vienas. Yra kurie vyrai dar daugiau, yra tiek pridarę, kad... ir
tikrai, ir daugiau pinigų ir autoriteto to, vadinamo, pasaulinį turėjo, ir viską ir
jiems niekas nepadėjo. Vis tiek žmogus arba su alkoholiu, arba dar su kažkuo,
arba dar su kažkuo, arba dar su kažkuo arba iš vis, šiaip žmogus ir aplamai, gal
ir nevartojantis būna, nu ir miršta nuodėmingas, sistematiškai daro nuodėmę ir
taip gyvena susitaikęs. (Borisas, 34 m.)
<..> ir, aišku, noriu dar palinkėti jaunimui eiti į bažnyčią ir tikėti Dievu. Dievas
blogo nesiūlo, Dievas nesiūlo vartoti narkotikų, Dievas nesiūlo gerti alkoholio.
<..> Dievas siūlo savo meilę. (Darius, 38 m.)
Autoritetas vienas šiam pasaulyje – Jėzus Kristus geriausiai nusakė, ką veikti
čia ir parodė kaip tą daryt. (Paulius, 39 m.)
Recommended