_12014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga

2014

m. b

alan

dis-

gegu

žė. N

r. 4

-5 (5

6-57

) (53

7-53

8). L

eidž

iam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

ŠIANDIEN MES – NE VIENI

PILIETINĖS GYNYBOS VINGIAI

>> 20 p.

NATO NAIKINTUVAI ATSKRIDO PAS SAVO KOVOS DRAUGUS

>> 3 p.

2_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Turinys

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS 4 | Kuo daugiau NATO ir JAV Europoje, tuo saugesnė Lietuva

APŽVALGOS TEMA 3-5 | ALGIRDAS SAuDARGAS: Esame pasirengę priimti NATO bazę Lietuvoje6-9 | Kokios NATO reikia Lietuvai? 10-13 | VLADIMIRAS JARMOLENKO: Baltijos šalys Rusijai tėra nenatūralus reiškinys14-17 | ALEKSANDRAS MATONIS: Svarbiausia užtikrinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį18-20 | Lietuvos užsienio politika šiandienos grėsmių akivaizdoje20-22 | Krašto gynyba ir paprastas žmogus: pilietinės gynybos vingiai22-23 | Visuomenė – stipriausias šalies ginklas

ENERGETIKA24-27 | Rusijos sulaikymas: energetika

PASAULIS27-29 | Nei Rytų, nei Vakarų ukraina nenori tapti Rusija30-31 | RADVILĖ MORKūNAITĖ- MIKuLĖNIENĖ: Europai reikia daugiau drąsos31-34 | Posovietinės sąjungos – nuvarytas V. Putino arkliukas

VIENINGOJI EUROPA34-37 | Lietuva pakeliui į eurą 37-40 | Problemiškas Turkijos kelias į ES

KAIMyNAI41 | Baltarusijos Laisvės dieną – iniciatyva už laisvę

ISTORIJOS VINGIAIS42-43 | Lietuvos laisvinimo byla: kodėl ji gaji šiandien?44-45 | Pažintis su istoriniais LKDP protokolais

KULTūRA46-50 | VAIDAS JAuNIšKIS: Ne spektaklis pats įdomus – įdomus mąstymas, įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas50-54 | Stefanija Nosevičiūtė – lietuvių kalbos saugotoja, puoselėtoja, mokytoja

MūzOS DVELKSMAS55-58 | TOMAS NORKAITIS: Eilėraštis yra tarsi mįslė pačiam sau. Kartu ir atsakymas...

POLITIKAI SKAITO59-61 | JuLIuS DAuTARTAS: knyga – ne kompiuterio priešingybė, tai atskiras ir vertingas reiškiny, kurį verta pažinti

INICIATyVA 62-65 | ASTA BIELIAuSKAITĖ: Lietuvoje nėra pakankamai vietos kitokiems vaikams65-68 | Vilniaus rotušėje apdovanoti gyvybės kultūros puoselėtojai

LIETUVA PAKELIUI Į EURĄ

NEI RYTŲ, NEI VAKARŲ UKRAINA NENORI TAPTI RUSIJA

V. JAUNIŠKIS: MENŲ SPAUSTUVĖ SKATINA IEŠKOTI NAUJA

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ: EUROPAI REIKIA DAUGIAU DRĄSOS

J. DAUTARTAS: KNYGA – NE KOMPIUTERIO PRIEŠINGYBĖ

RUSIJOS SULAIKYMAS: ENERGETIKA 24

34

59

46

2730

A. MATONIS: SVARBIAUSIA – LABAI GERAS KARIUOMENĖS PARENGTIES LYGIS

14

PAŽINTIS SU ISTORINIAIS LKDP PROTOKOLAIS 44

_32014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Prieš metus DELFI žurnalisto kalbintas Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ karys apie daly-vavimą misijoje Afganistane pasakojo taip: „Mes tikrai suvokiame, kodėl vyks-tame į Afganistaną. Misijoje vykdomos užduotys – neįkainojama patirtis kariui profesionalui, tai ir nuolatinis rengima-sis savo šalies gynybai. Stengiamės ir tam, kad įrodytume partneriams, jog su jais esame lygiaverčiai NATO nariai, kad mes sugebame prisiimti ir įvykdyti sudėtingas bei rizikingas NATO užduo-tis. Kas žino, kada gali prireikti ir mums sąjungininkų pagalbos? Sąjungininkai ypač vertina mūsų įdirbį. Nors mūsų pajėgos nėra didelės, tačiau tai, ką mes sugebame ir kaip vykdome užduotis, neįmanoma nepastebėti“.

šiandien prireikė – pastebėjo, atskrido. Taip sutapo, kad tuo metu, kai

iš Eurazijos stepių atsklidęs cunamis užtvindė Krymą ir grėsmingai pakibo virš rytinės ukrainos sienos, oro polici-jos misiją Zokniuose perėmė JAV kariai.

ALGIRDAS SAuDARGAS: EsamE pasirEngę priimti natO bazę LiEtuvOjE

jav naikintuvai atskrido pas savo kovos draugus, kuriuos gerbia ir vertina. natO sąjungininkai rado Lietuvos karius pasirengusius. ne visiškai pasirengę buvo Lietuvos politikai...

Algirdas SAuDARGAS

Algirdas Saudargas

ELP

nuo

trau

ka

Nuo

trau

ka iš

A. S

auda

rgo

asm

enin

io a

rchy

vo

Kandidačių į NATO grupė – „Vilniaus dešimtukas“ – buvo suburta 2000 m. gegužę per užsienio reikalų ministrų susitikimą Vilniuje. Iš kairės: Xhufi Pellumbas (Albanija), Toomas Hendrikas Ilvesas (Estija), Nikola Dimitrovas (Makedonija), Dimitrijus Rupelas (Slovėnija), Nadežda Michailova (Bulgarija), Algirdas Saudargas (Lietuva), Indulis Berzins (Latvija), Petre Romanas (Rumunija), Eduardas Kukanas (Slovakija). Dešimtoji narė – Kroatija – prisijungė po metų.

Būtent su amerikiečiais eskadronas „Aitvaras“ daugiausia būna kartu kari-nėse operacijose Afganistane. Netruko atskristi daugiau naikintuvų. Jų variklių

4_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

I viršelis • M. Trinkūnienės, A. Pliadžio nuotraukos. R. Špokauskaitės fotomontažasII viršelis • Martynos Trinkūnienės, Scanpix, Mindaugo Mikulėno, Europos Parlamento, Kęstučio Salicko, D. Matvejevo ir Monikos Gedrimaitės nuotraukos III viršelis • Gyvybės apdovanojimų 2014 akimirkos. Nuotraukų autorius – Martynas AmbrazasVI viršelis • Gyvybės apdovanojimų 2014 akimirkos. Nuotraukų autorius – Martynas Ambrazas

Redakcinė kolegija: Valdas BENKuNSKAS, Česlovas IšKAuSKAS, Laurynas KASČIūNAS, Edita MIELDAŽĖ, Kęstutis SALICKAS, Paulius SAuDARGASInformacijos redaktorė: Vaida STuNDYTĖ Dizainerė-maketuotoja: Judita šPOKAuSKIENĖ | Kalbos redaktorė: Regina GENKOVIENĖ Mums rašo: Vilius ARLAuSKAS, Rasa BAšKIENĖ, Aleksandras GRAŽELIS, Aleksandras GuOBYS, Vytautas KERšANSKAS, Simonas KLIMANSKIS, Linas KOJALA, Ieva LIORANČAITĖ, Radvilė MORKūNAITĖ-MIKuLĖNIENĖ, Tomas NORKAITIS, Martynas PILKIS, Donatas PuSLYS, Kęstutis SALICKAS, Jonas šVAGŽLYSRašykite mums adresu: redakcija@apzvalga.euLeidėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP grupėwww.apzvalga.euPeriodiškumas - mėnesinis leidinys. Tiražas 5000 egz. Spausdino uAB „Petro ofsetas“4-5 (56-57) (537-538), 2014 m. balandis-gegužėISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

Apie NATO ateitį Vakaruose diskutuojama jau gerą dešimtmetį. Kai kurių Vakarų šalių atstovai tvirtino, neva šaltojo karo epocha baigėsi ir todėl Aljansas turėtų ieškoti naujo vaidmens – savo veiklą orientuoti už euroatlantinės sistemos ribų (konfliktų valdymas Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose) arba pavirsti politiniu saugu-mo forumu. Lietuva visada priklausė tai šalių grupei, kuri teigia, jog tradici-nės grėsmės niekur nedingo ir siekia, kad NATO pirmiausia užtikrintų realų šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straips-nio įgyvendinimą, aktyviai planuotų konvencinę ginkluotę ir įvairiomis priemonėmis (karinėmis pratybomis, investicijomis į karinę infrastruktūrą) palaikytų savo narių saugumą. Iki šiol tokia NATO ateities vizija tebuvo viena iš bent jau trijų tarpusavyje kon-kuruojančių alternatyvų.

Tačiau Rusijos agresija prieš ukrainą šias diskusijas sustabdė. Aljansas šiandien grįžta prie savo šaknų – kolektyvinės gynybos prin-cipo. Rusijos bandymų perbraižyti Europos žemėlapį akivaizdoje visos NATO valstybės suvokė, kad at-grasymas ir sulaikymas ir toliau turi likti Aljanso strategijoje. Tai atitinka

Lietuvos interesus. Lietuva turi siekti, kad NATO kolektyvinės gynybos principas būtų užpildytas praktiniu turiniu: Baltijos šalių gynybos planais, karinėmis pratybomis, kurios atgrasin-tų potencialius priešininkus. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas infrastruk-tūros plėtrai naujosiose Aljanso narėse, kuriose nėra NATO infrastruktūros ir kurios ribojasi su valstybėmis, NATO vertinančiomis kaip grėsmę jų nacio-naliniam saugumui.

Būtent NATO politinio ir karinio matomumo Baltijos šalyse stiprini-mas ir turėtų tapti ilgalaikiu Lietu-vos užsienio bei saugumo politikos prioritetu. Lietuvos saugumo garantas yra NATO, kurio daugiau nei du treč-daliai potencialo priklauso JAV. Tik Aljanso 5-jame straipsnyje įtvirtintos kolektyvinės gynybos garantijos leidžia mums šiandien kalbėti apie tai, kad esame aukštesniame saugumo lygyje nei ukraina, Moldova ar Gruzija. Tik NATO galia Europoje gali atgrasyti Rusiją. Būtent Aljansas yra Lietuvos gyvybės draudimas.

Tačiau vis dažniau Lietuvoje pasigirsta vertinimų, jog mums vertėtų pagalvoti apie Europos kariuomenės įkūrimą. Neva tai mažintų Lietuvos

priklausomybę nuo Rusijos ir padi-dintų šalies saugumą. Ar tikrai taip? Esu tikras, kad siūlomos Europos kariuomenės su viršvalstybiniu spren-dimų priėmimu atsiradimas išklibintų NATO pozicijas Europos saugumo sistemoje, nes šalims, kurios yra tiek NATO, tiek ir ES narės, kiltų dvigubo lojalumo dilema. ši dilema formaliai egzistuoja ir dabar, tačiau ją padeda spręsti tai, jog tiek NATO, tiek ir bendroji Europos saugumo ir gynybos politika yra tarpvyriausybinio pobū-džio. Kitaip tariant, kariniai pajėgumai priklauso valstybėms, o ne viršvalsty-binėms organizacijoms. Tai reiškia, jog viršvalstybinės Europos kariuomenės atsiradimas struktūriškai stumtų NATO ( JAV) iš Europos. Būtent todėl federalizaciją Europos gynybos srityje ypač remia apie alternatyvą JAV galios centrui nuolat kalbantys Europos kairieji ar JAV galią Euro-poje atsverti siekianti Prancūzija. Tai akivaizdus pavyzdys, kai ES integraci-jos gilinimo iniciatyvos gali kirstis su Lietuvos saugumo interesais ir kartu įrodymas, kad Lietuvos Europos po-litikos formulė turėtų būti tokia: „kuo daugiau JAV Europoje, tuo saugesnė Lietuva“. ■

KuO daugiau natO ir jav EurOpOjE, tuO saugEsnė LiEtuvaLietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASČIūNAS

_52014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

gausmas girdimas šiaulių apylinkėse.Naikintuvų gaudesys pasiekia ir ne

per toliausiai nuo Zoknių, Mėnaičių kaime, esantį Lietuvos partizanų bun-kerį, kuriame partizanų vadai 1949 m. vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos De-klaraciją, kurią šiandien reikėtų vertinti kaip savotišką idėjinę jungtį tarp 1918 m. vasario 16-osios ir 1990 m. kovo 11-osios. Mūsų partizanai įrodė, kad Lietuvos laisvės idėja gyva.

Kartais sakoma, kad partizanai „laukė amerikonų“. Tai atspindys to paskutinio vilties lašelio, kad geopolitinė pasaulio padėtis gal pasikeis ir Lietuvos laisvės kovotojai neliks vienui vieni. Tas vilties lašelis buvo toks mažytis, kad partizanas nebepaleisdavo iš rankų paskutinės granatos.

Lietuvių tauta atkūrė savo valstybę ir ją apgynė lemtingomis Sausio dieno-mis. Tuomet jau nebebuvome visiškai vienui vieni. Prieš 1990 m. kovo 11-ąją SSRS prezidentas Michailas Gorbačio-vas skundėsi JAV prezidentui George'ui Bushui, kad lietuviai kažką rezga ir su-žlugdys perestroiką. G.Bushas pažadėjo neskubėti pripažinti atkurtos Lietu-vos valstybės, bet mainais pareikalavo nenaudoti jėgos. Todėl po kruvinosios Sausio nakties M.Gorbačiovas puolė aiškinti nieko nežinojęs. Neabejotina, kad JAV politinis spaudimas saugojo mus nuo didesnio kraujo praliejimo. Laisvė buvo apginta krauju, bet politinė jėga būtina, kad kraujo būtų pralieta kuo mažiau.

Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažįstama valstybės teisė į individualią ir kolektyvinę savigyną. Prieš du dešimtmečius, 1993 metų rug-pjūčio 31 dieną „Lietuvos Aide“ rašiau: „Paskutiniam kareiviui išėjus, Lietuvai nebe gana pasakyti to „ne“ Rytų Są-jungai. Būtinas aiškus „taip“ Europos Sąjungai. Ir ne tik jai. Nėra Lietuvai kito saugumo garanto kaip NATO. [...] Pasakys oponentai, kad NATO narių nepriima. Kol kas. Kai vartus atvers, vėlu bus belsti.“

Oponentai, iš tiesų, turėjo svarių

argumentų. Kai 1996 metų pabaigoje suformavome koalicinę Tėvynės Sąjun-gos ir Lietuvos Krikščionių demokratų partijos vyriausybę, pradėjome rengtis 1997 metų vasarą Madride įvyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, didžiųjų Vakarų valstybių pareigūnai be užuolan-kų tvirtino – mūsų šansai patekti į šią organizaciją lygūs apvaliam nuliui.

Tokia buvo politinė realybė, bet mūsų teisės į kolektyvinę savigyną nie-kas nepaneigė. Būtent Lietuvos pastan-gomis 2000 metais prie NATO durų buvo išrikiuotas „Vilniaus dešimtukas“. Priminsiu, kad vadinamosios Višegrado valstybės – Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija jau buvo priimtos į NATO. Rikiuotis prie durų teko Baltijos valsty-bėms, Balkanų šalims ir Rumunijai su Bulgarija. šansai jau nebebuvo apvalus nulis, bet vis dar trūko visuotino NATO narių sutarimo, vadinamojo konsensuso. Trūko paskutinio impulso.

Jau po metų, 2001m. rugsėjo 11-ąją, JAV patyrė didžiausią sukrėtimą nuo Perl Harboro laikų. Tų pačių metų pabaigoje buvo pradėta plataus mas-to antiteroristinė kampanija. Karinė operacija prasidėjo 2001-ųjų pabaigoje, o jau 2002-ųjų pradžioje JAV specialių-jų pajėgų atstovai susidomėjo lietuvių specialiosios parengties karių gebėjimais. 2002 m. vasarį Lietuvos rinktiniai kariai jau mokėsi kartu su amerikiečių spe-cialiųjų pajėgų kariais, išvykstančiais į misiją Afganistane.

Taip grįžtame prie eskadrono „Aitvaras“ kario išsakytų minčių. JAV naikintuvai atskrido pas savo kovos draugus, kuriuos gerbia ir vertina. Lietuvos partizanai jų nebesulaukė, bet tikiu, kad jei tuos vyrus, kurie kovoja su tarptautiniu terorizmu Afganistane, laiko mašina perkeltų į pokario metus, jie būtų išėję į mišką ginti Lietuvos lais-vės. NATO sąjungininkai rado Lietuvos karius pasirengusius.

Ne visiškai pasirengę buvo Lietuvos politikai. Gerai, kad visuomenės nuo-monė privertė juos nedelsiant sėsti prie stalo ir ne tik atnaujinti nevykdomus įsi-pareigojimus dėl gynybos finansavimo,

bet juos sukonkretinti, kad neliktų abejonių ateityje.

Lietuvos pilietinė visuomenė turėtų imtis visuomeninės šių įsipareigojimų vykdymo priežiūros.

Geopolitinė Lietuvos aplinka yra pasikeitusi. NATO rengiasi aljanso teri-torijos gynybos reorganizavimui.

Privalome ir mes būti pasirengę pri-imti Lietuvos teritorijoje NATO bazes. Konstitucijos 137 straipsnis tvirtina: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsie-nio valstybių karinių bazių.“

Bet prieš šį einančiame straipsnyje rašoma: „Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.“

NATO bazės nėra „užsienio valsty-bės karinės bazės“. Tai Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje įtvirtintos mūsų teisės į kolektyvinę savigyną įgyvendini-mas. ■

Džo

jos

Gun

dos

Bar

ysai

tės

nuot

rauk

a2000-ųjų gegužė. Lietuvos užsienio reikalų mi-nistras Algirdas Sau dargas sutinka į tarptautinę konferenciją „NATO vaidmuo besikeičiančioje Eu ropos saugumo ap linkoje“ Vilniaus rotušėje atvykusį NATO gene ralinį sekretorių George‘ą Robertsoną

6_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Lietuvos kariai Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje

APŽVALGOS TEMA

ww

w.k

am.lt

nuo

trau

ka

Kovo 29 d. Lietuva minėjo narystės NATO dešimtmetį. 2004 m. kovo 29-oji, kada zoknių oro uoste nusileido pirmie-ji oro policijos misiją Baltijos šalyse už-tikrinantys NATO naikintuvai, vainikavo Lietuvos kelią link visateisės narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje. Šis kelias prasidėjo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai buvo vienas pagrindinių Lietuvos užsienio politikos tikslų, kuriuo siekiama užtikrinti šalies saugumą nuo išorės karinių grėsmių. Šiandien narystė NATO įvardinama kaip esminė nacionalinio saugumo užtikrini-mo priemonė.

Dabar niekam nekyla abejonių dėl NATO saugumo skydo, kurio pagrindą sudaro kolektyvinės gynybos įsiparei-gojimą įtvirtinantis 5-asis straipsnis, svarbos, kuomet pastebimi Rusijos siekiai vėl dominuoti Baltijos jūros regione. Tą akivaizdžiai rodo intensyviai militari-zuojamos šalia Baltijos valstybių esan-čios teritorijos, ypač Kaliningrado sritis. Rengiamos reguliarios Rusijos-Baltaru-sijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose dalyvauja itin didelis karių skaičius. šių pratybų kai kurie elementai galimai yra nukreipti prieš NATO valstybes. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas teigė, jog skaidrumo dėl šių pratybų buvo ne tiek, kiek tikėtasi. Pasitaiko atvejų, kada Rusijos strateginiai bombonešiai, skraidydami virš Baltijos jūros, pažeidžia oro erdvę. Pavyzdžiui, remiantis švedijos dienraštyje „Svenska Dagbladet“ pateikta informacija, per 2013 m. šv. Velykas Rusijos bombonešiai imitavo Stokholmo ataką, pažeisdami švedijos oro erdvę. Tuo metu nė vienas švedijos naikintuvas nebuvo pasirengęs pakilti. Į pagalbą pakilo du NATO nai-kintuvai iš Zoknių bazės.

Naujausias įvykis – Rusijos karinių

pajėgų invazija į Krymą, taip reaguojant į Rusijai nepriimtiną ukrainiečių tautos revoliuciją ir siekius suartėti su ES bei mėginant išlaikyti įtaką ukrainoje. Tokie kariniai veiksmai NATO pašonėje kelia pavojų viso regiono saugumui. To-dėl šiuo atveju labai svarbu, kad aljansas stiprintų politinį ir karinį matomumą regione.

Be to, Lietuva ir kitos Baltijos vals-tybės susiduria su naujomis grėsmėmis – tai kibernetinės atakos ir priklauso-mybė nuo vienintelio energijos išteklių tiekėjo. Tokios grėsmės yra ne ką mažiau svarbios nei karinės, todėl jų perkėlimas į NATO lygmenį yra itin svarbus. Pa-vyzdžiui, karinio saugumo užtikrinimui, gynybos pramonei yra reikalingi ener-gijos ištekliai, todėl valstybėms svarbu užsitikrinti patikimą energijos išteklių tiekimą už konkurencingą kainą. Kita vertus, karinės grėsmės gali sukelti ener-gijos išteklių tiekimo sutrikimus, todėl kariuomenės vaidmuo išlieka svarbus, užtikrinant saugumą nuo tokių grėsmių.

Kalbant apie kibernetines atakas, jų

pradžia Baltijos šalyse siejama su Bron-zinio kario skulptūros perkėlimo istorija 2007 m., kada buvo paralyžiuotas Esti-jos valdžios institucijų, politinių partijų, bankų, žiniasklaidos priemonių, interne-to svetainių veikimas, taip pat bendrojo pagalbos centro darbas. Panašias atakas prieš pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai patyrė ir Lietuva, tik ma-žesnio masto. šiuo atveju kibernetinio saugumo užtikrinimas susijęs su valsty-bės informacinių išteklių apsauga. Ryšių ir informacinių sistemų apsauga būtina tinkamam valstybės institucijų viešųjų paslaugų teikimui, tam pačiam ener-getikos sektoriui bei kariuomenei, taip pat bankinių sistemų veikimui. Be to, ki-bernetinio saugumo klausimai nėra vien NATO kompetencija – jie aktualūs ir ES, kada kalbama apie asmens duomenų apsaugą ir skaitmeninės rinkos kūrimą. Tad šiuo požiūriu svarbus ES ir NATO bendradarbiavimas.

Lygiai taip pat šių dviejų organiza-cijų bendradarbiavimas svarbus, kuriant bendrąją ES energetikos politiką. Jis

KoKIoS NATo ReIKIA LiEtuvai?Simonas KLIMANSKIS

2014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA_7

svarbus ir kalbant apie Lietuvos daly-vavimą Bendrojoje saugumo ir gynybos politikoje (BSGP), nes tai yra sudėtinė šalies saugumo dalis.

Lietuva nėra vien saugumo varto-toja, bet ir pati prisideda prie saugumo ir stabilumo užtikrinimo pasaulyje. Tą rodo Lietuvos indėlis į NATO vadovaujamą Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. – International Security Assistance Force, ISAF) operaciją Afganistane ir vykdomą kariuomenės transformacijos procesą, kurį teigiamai įvertino NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas. Kaip žinia, Lietuva šiemet sėkmingai baigė vadovavimą Afganistano Goro provincijos Atkūrimo grupei.

Taigi, akivaizdu, jog svarbiausi Lietuvos narystės NATO prioritetai yra kolektyvinės gynybos stiprinimas, kibernetinis ir energetinis saugumas bei ES ir NATO bendradarbiavimo stiprinimas. Narystės NATO dešimtme-tis yra puiki proga įvertinti, ar narystė NATO pateisino Lietuvos lūkesčius. Ar NATO yra tokia, kokios reikia Lietuvai? Atsakant į šiuos klausimus, reikėtų įver-tinti svarbiausius pasiekimus kiekvienoje iš minėtų prioritetinių sričių, taip pat nustatyti, kurioms sritims turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys.

KoleKtyvinės gynybos stiprinimas

Kaip minėta, kolektyvinės gynybos principas yra įtvirtintas šiaurės Atlan-to sutarties 5-ame straipsnyje. Pagal šį straipsnį NATO priklausančios valsty-bės yra įsipareigojusios karinio konflikto atveju ginti viena kitą. Tai reiškia, jog vienos ar kelių NATO valstybių gin-kluotas užpuolimas laikomas jų visų užpuolimu.

Tačiau, nors 5-asis straipsnis ga-rantuoja kolektyvinę gynybą, ji daugiau teorinė, nes nebuvo parengti konkretūs, keliais agresijos scenarijais grįsti, Baltijos šalių gynybos planai. Dažnai nurodoma, jog planai nebuvo parengti, vengiant aštrinti santykius su Rusija.

Atsižvelgiant į tai, jog konkrečius

apginamumo planus turi kai kurios NATO narės, tokios kaip Lenkija, Norvegija, Turkija ir Graikija, taip pat į tai, jog Baltijos šalys geopolitiniu požiūriu priskiriamos padidintos rizikos zonai bei į naujas XXI a. grėsmes, t. y. terorizmą, energetinį ir kibernetinį saugumą, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Latvijos ir Estijos prezidentais nuo 2009 m. ragino aljansą parengti tokius planus ir Baltijos šalims. Ir šios pastangos nenuėjo veltui – 2012 m. NATO viršūnių susitikime Čikagoje buvo galutinai patvirtinti minėti planai. Numatytos tokios kolektyvinio saugu-mo garantijos kaip grėsmės vertinimas, ginkluotosios gynybos veiksmų plana-vimas, karinės pratybos, reagavimas į saugumo pokyčius, taip pat neribotam laikui pratęsta oro policijos misija. Tokios realios saugumo garantijos išties yra rimtas karinės diplomatijos laimėji-mas, nes gynybos planų klausimas buvo nevienareikšmiškai vertinamas, ilgą laiką nepavykdavo pasiekti konsensuso.

Kaip tai veikia praktikoje, buvo galima įsitikinti: pernai rudenį Baltijos valstybėse ir Lenkijoje vyko NATO greitojo reagavimo pratybos „Steadfast Jazz 2013“. Dėl Rusijos karinių veiksmų

ukrainoje padidėjus grėsmei regiono saugumui, JAV, Prancūzija, Didžio-ji Britanija siunčia papildomas oro pajėgas, taip pat JAV planuoja išplėsti karinį bendradarbiavimą, atsiųsdamos rotuojamas sausumos pajėgas. Visa tai dar kartą įrodo aljanso įsipareigoji-mą ginti NATO šalis. Akivaizdu, kad karinis konfliktas Kryme turėtų paska-tinti aljansą sugrįžti prie savo šaknų, t. y. kolektyvinės gynybos tolesnio stipri-nimo, aktyvaus konvencinės ginkluo-tės planavimo ir politinio bei karinio matomumo didinimo – ko būtent ir siekia Baltijos šalys. Taigi, kolektyvinio saugumo požiūriu Lietuvos narystės NATO lūkesčiai pateisinti su kaupu.

Kibernetinis ir energetinis saugumas

Kibernetinio saugumo užtikrini-mui didelis dėmesys skirtas po 2007 m. kibernetinių atakų prieš Estiją, kada aiš-kiai suvokta, jog tokios atakos peržengia bet kokių valstybių sienas. 2008 m. šioje šalyje įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijos centras, prie kurio veiklos yra prisijungusi ir Lietuva. Centras vertina kibernetinio saugumo situaciją, užtikrina keitimąsi informacija

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su NATO generaliniu sekretoriumi Andersu Foghu Rasmussenu ir JAV prezidentu Baracku Obama NATO viršūnių susitikimo Čikagoje metu (2012 m. gegužės 21 d.). Šis susitikimas Lietuvai buvo itin rezultatyvus – jame buvo patvirtinti konkretūs kolektyvinės NATO gynybos planai Baltijos valstybėms.

Pre

zide

ntės

spa

udos

tar

nybo

s nu

otra

uka

Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 20148_ APŽVALGOS TEMA

tarp aljanso narių bei tarp aljanso ir jo partnerių, teikia rekomendacijas ir siūlymus kibernetinio saugumo stipri-nimo klausimais, rengia mokymus. Tais pačiais metais Briuselyje įkurta Kiber-netinės gynybos valdymo institucija, kurios paskirtis – koordinuoti atsaką į kibernetines atakas, jei to prašo naciona-linės už kibernetinį saugumą atsakingos institucijos. Tiesa, nuo 2005 m. NATO ryšių ir informacinių sistemų saugumą užtikrina Kompiuterinių incidentų reagavimo pajėgos. Taigi, kitaip tariant, visa tai sustiprino NATO kibernetinės gynybos pajėgumus.

Pažymėtina, jog greitai besikeičian-čiame šiuolaikiniame pasaulyje kiber-netinės atakos tampa vis galingesniu ginklu, keičiančiu tradicinius ginklus. Akivaizdu, jog joms atremti bus reikalin-gi adekvatūs būdai ir priemonės. Todėl šiuo atveju didelis dėmesys turėtų būti skiriamas būtent kibernetinio saugumo stiprinimui. ES komisaras teisingumo, laisvės ir saugumo reikalams Franco Frattini, kuris neoficialiai buvo minimas tarp galimų kandidatų užimti NATO generalinio sekretoriaus postą iki tol, kol kovo pabaigoje aljanso Taryba nusprendė skirti buvusį Norvegijos ministrą pirmi-ninką Jensą Stoltenbergą, yra pasakęs, jog „NATO valstybės tam skiria nepa-kankamai dėmesio ir nėra pasirengusios tinkamai reaguoti“. Iš tiesų, pavyzdžiui, Lietuvoje, po kibernetinių atakų paaiš-kėjo, jog ne visos valstybės institucijos yra pakankamai apsaugotos, iki šiol nėra priimtas Kibernetinės saugos įstatymas, neapibrėžta, kada valstybė turėtų padėti privačiam sektoriui. Pavyzdžiui, jei inten-syviai atakuojamos elektroninės žinias-klaidos priemonės ir visuomenė nebeturi galimybių gauti objektyvią informaciją apie valdžios institucijų veiklą, gali kilti pavojus valstybės demokratijai.

Vis dėlto svarbiausi klausimai, į kuriuos turi atsakyti tiek NATO, tiek valstybės: kas bus laikoma kibernetine ataka, kaip ir kada reaguojama? Tikslinga nustatyti tam tikras tarptautinės teisės normas, kurios leistų apibrėžti patirtos kibernetinės atakos mastą, pavyzdžiui,

konfliktas ar karas, ir žinoti teisėtas priemones, kuriomis galima reaguoti į tą ataką. Svarbu įsteigti NATO greitojo re-agavimo komandą, kuri kibernetinės ata-kos metu teiktų pagalbą NATO narėms ir jų partnerėms. Tai užpildytų spragą Lietuvos kibernetinėje gynyboje, nes šiuo metu nėra struktūros, atsakančios į kiber-netines atakas realiu jų vyksmo metu.

Siekiant stiprinti energetinį saugu-mą, 2011 m. Lietuvoje įsteigtas energe-tinio saugumo centras, kuris 2012 m. su JAV parama tapo NATO kompetencijos centru. Jame sprendžiami svarbiau-si aljanso šalių energetinio saugumo klausimai. Vienas šio centro uždavinių – teikti paramą ir patarimus NATO visais su energetinio saugumo aspek-tais susijusiais klausimais, prisidėti prie NATO–ES bendradarbiavimo energeti-nio saugumo srityje stiprinimo. Centras teikia rekomendacijas ir siūlymus dėl efektyvių energetikos sprendimų kari-nėms reikmėms, rengia su tuo susijusius tyrimus ir mokymus.

Tai, kad energetinio saugumo centras taptų akredituotu NATO kompetencijos

centru, kam Čikagoje pritarė visos narės, galima įvardinti kaip sėkmingą Lietuvos saugumui svarbių klausimų perkėlimą į aljanso lygmenį. Lietuva, suvokdama tikrąją energetinės priklausomybės nuo vienintelio energijos išteklių tiekėjo kai-ną, nuolat pabrėžė energetinio saugumo svarbą nacionaliniam saugumui.

es ir nato bendradarbiavimo stiprinimas

Turint omenyje, kad 22 valstybės priklauso abiems organizacijoms, ES ir NATO konstruktyvus bendradarbia-vimas neišvengiamas. Minėta, kad prie bendradarbiavimo stiprinimo priside-da NATO kibernetinio ir energetinio saugumo kompetencijos centrai. Plačiau kalbant apie ES ir NATO bendra-darbiavimą, pažymėtina, jog abiejų organizacijų tikslai daugmaž panašūs – taikos ir stabilumo užtikrinimas tiek organizacijų viduje, tiek išorėje. Tačiau šiek tiek skiriasi priemonės, kuriomis šių tikslų siekiama. NATO remiasi kari-nėmis priemonėmis, o ES pirmenybę teikia normatyvinei galiai, t. y. taikiam

NATO narės

Šaltinis: www.nato.int

NATO narės nuo 2004 m.

Belgija (1)Bulgarija (2)Kanada (3)Čekija (4)Danija (5)Estija (6)Prancūzija (7)

Vokietija (8)Graikija (9)Vengrija (10)Islandija (11)Italija (12)Latvija (13)Lietuva (14)

Liuksemburgas (15)Nyderlandai (16)Norvegija (17)Lenkija (18)Portugalija (19)Rumunija (20)Slovakija (21)

Slovėnija (22)Ispanija (23)Turkija (24)Jungtinė Karalystė (25)

JAV (26)

_92014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

konfliktų sprendimui, taip pat humani-tarinės pagalbos teikimui, stabilizacijai. Tiesa, ES taip pat turi ir tokią BSGP priemonę – kovines grupes, nes kai kada krizių valdymui, konfliktų sprendimui reikalingos ir karinės priemonės.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ES su savo BSGP ir NATO konku-ruoja tarpusavyje, jų pajėgumai persi-dengia, tačiau kiekvienos iš jų veikimą lemia veikimo vieta ir tikslo specifika. Siekiant išvengti dubliavimo, abi orga-nizacijos koordinuoja savo veiksmus. NATO gali veikti, kada didelės krizės, kariniai konfliktai gali būti išspręsti tik karinėmis priemonėmis, o ES – kada reikia stabilizuoti padėtį, užtikrinti taiką (tam naudojamos ir politinės, ir karinės priemonės) ir atkuri valstybę (dažniau-siai naudojamos ekonominės priemo-nės). Pavyzdžiui, ES ir NATO vykdė antipiratinę operaciją prie Somalio krantų. ES „ATALANTA“ operacijos tikslas – eskortuoti ir saugoti humani-tarinę pagalbą Somaliui gabenančius laivus, užtikrinti saugią laivybą, atgra-sant ir sutrukdant piratavimui, sulaikyti jūroje aptiktus piratus, o NATO „Ocean Shield“ – apsaugoti laivus nuo piratų atakų, suteikti pagalbą laivui pavojuje, persekioti asmenis, įtariamus piratavi-mu, užkirsti kelią piratavimui, sulaikant piratus, konfiskuojant jų priemones. Tuo tarpu stabilizavimo operacijoje Malyje dalyvauja tik ES. Kitaip tariant, ES ir NATO viena kitą papildo. Beje, 6 ES narės nepriklauso NATO, todėl viena iš svarbiausių jų saugumo užtikrinimo priemonių yra ES gynybiniai pajėgumai. Likusioms 22 – sudėtinė saugumo dalis.

Kita vertus, kalbant apie ES ir NATO bendradarbiavimą BSGP, atkreiptinas dėmesys, kad ekonominės krizės metu daugelio NATO valstybių gynybos biudžetai buvo mažinami, ma-žėjo kariniai pajėgumai, ir pagal įnašus į NATO biudžetą didžiausią atsakomy-bę už pasaulio saugumą prisiėmė JAV. Todėl pačios JAV yra suinteresuotos ES gynybinių pajėgumų plėtra, platesniu kovinių grupių panaudojimu ir ben-dros veiklos koordinavimu, nes joms

reikėtų mažiau mokėti. Akivaizdu, jog šiame NATO pajėgumų optimizavimo kontekste yra svarbus tolesnis BSGP stiprinimas ir matomumo didinimas, plėtojant kovines grupes ir remiant ES dalyvavimą tarptautinėse operacijose.

Apibendrinant galima teigti, jog 10-ties metų narystės NATO laiko-tarpis pateisino Lietuvos lūkesčius prioritetinėse srityse. Ateityje Lietuvai reikės tokios NATO, kuri užtikrina patikimą kolektyvinę gynybą, didelį dėmesį skiria naujosioms grėsmėms, t. y. kibernetiniam ir energetiniam saugu-mui, bei glaudžiai bendradarbiauja su ES, siekdama užtikrinti efektyviausią krizių valdymą ir racionaliausią karinių pajėgumų panaudojimą.

lietuva neturėtų pamiršti savo įsipareigojimo

Galiausiai, kalbant apie tai, kokios NATO reikia Lietuvai, verta akcentuoti ir gerai žinomą gynybos finansavimo problemą. šio klausimo svarbą pabrėžia ir Rusijos veiksmai ukrainoje. Jeigu Lietuvai rūpi jos pačios ir regiono sau-gumas, norima išlaikyti didesnį aljanso matomumą, būtinas atitinkamas indėlis, nes praktinis pasirengimas įgyvendinti gynybos planus, reguliarios pratybos reiškia ir atitinkamus finansinius įsipa-reigojimus. Narystė NATO nėra vien naudojimasis saugumo paslaugomis, tai – ir solidarumas. NATO narės yra įsipareigojusios savo gynybos biudžetui skirti ne mažiau 2 % BVP. Tuo tarpu Lietuva šiuo metu skiria tik 0,78 % BVP – mažiausiai iš Baltijos šalių. už Lietuvą mažiau skiria tik Liuksemburgas, kuris yra ganėtinai saugioje geopolitinėje aplinkoje. Dėl mažo krašto apsaugos sistemos finansavimo susirūpinimą yra išreiškęs net NATO generalinis sekre-torius A. F. Rasmussenas, teigdamas, jog Europos šalys, tame tarpe ir Lietuva, turi daugiau investuoti į gynybinius pajėgumus, „kad galėtų įveikti XXI a. saugumo grėsmes“. Didinti finansavimą gynybai ragino ir JAV.

Minint narystės NATO 10-metį, šalies parlamentinės partijos pasirašė

Prezidentės inicijuotą susitarimą dėl gynybos finansavimo, kuriuo įsipareigojo iki 2020 m. finansavimą krašto apsaugos sistemai padidinti iki 2% BVP. Turint omenyje, kad šalies ekonomika auga, labai svarbu, kad partijos skirtų deramą dėmesį šio susitarimo įgyvendinimui, žinoma, laikantis finansinės drausmės ir kitų socialiai jautrių valstybės įsipareigo-jimų. Ankstesnių susitarimų patirtis rodo, kad tai, kas yra sutarta, ne visada įgyven-dinama. Ypač tam koją pakiša rinkiminiai ciklai. Todėl pirmiausia reikia kuo efek-tyviau panaudoti tai, ką šalis turi dabar, ir nustatyti prioritetus, kad tos papildomos lėšos būtų skiriamos gynybos požiūriu prioritetinių priemonių įsigijimui bei karių parengimui. Papildomos priemo-nės, ypatingai oro gynybos sistemos, ir tinkamas karių kovinis parengimas leistų ilgiau atremti priešo puolimą.

Kalbant apie finansavimo didinimo tempus, anot krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, 2014 m. finansavimas gynybai didės 56 mln. Lt, o 2016 m. sieks 1 % BVP. Tačiau tokia prognozė atrodo ganėtinai optimistinė, nes, norint iki 2016 m. pasiekti 1 % BVP ir turint omeny, kad 2014 m. krašto apsaugos sistemos finansa-vimas didės 50 mln., bei įvertinus tolesnį šalies ekonomikos augimą, 2015 m. ir 2016 m. jis turėtų didėti maždaug po 200 mln. Lt kasmet. Tad, deja, realiai finan-savimas 2016 m. gali būti mažesnis. Bet svarbiausia tai, jog finansavimą gynybai ketinama kasmet nuosekliai didinti. ■

narystė natO nėra vien naudojimasis saugumo paslaugomis, tai – ir solidarumas. natO narės yra įsipareigojusios savo gynybos biudžetui skirti ne mažiau 2 % bvp.

10_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014APŽVALGOS TEMA

vLadimiras jarmOLEnKO: baLtijOs šaLys rusijai tėra nEnatūraLus rEišKinys

Kalbino Linas KOJALA

Revanšistinėmis idėjomis besiremianti Rusijos politika ir propaganda kelia tie-sioginę grėsmę Lietuvai, nes tokių mažų valstybių egzistencijos ji nelaiko norma-liu reiškiniu, teigia nepriklausomybės akto signataras dr. Vladimiras Jarmo-lenko. Patyręs diplomatas pažymėjo, kad Kremliaus agresija Ukrainoje privertė pabusti ir Vakarų šalis, kurios manė pri-sijaukinusios rusišką mešką, tačiau tapo tik labiau nuo jos priklausomos. Apie revoliuciją Ukrainoje, Rusijos pro-pagandos mašiną, priešams nuolatos klijuojamą „fašistų“ etiketę ir vidines Rusijos politines peripetijas – išskirti-nis „Apžvalgos“ interviu su Vladimiru JARMOLENKO.

Ukrainoje įvykusią revoliuciją geriau-siai iliustruoja Maidanas: tūkstančiai žmonių, spontaniškai susibūrusių Kijevo centre, atlaikė valdžios šturmą ir, reika-laudami reformų, privertė pasitraukti šalies prezidentą. Kokių panašumų įžvelgiate tarp dabartinių įvykių Ukrai-noje ir to, kas Lietuvoje vyko Sąjūdžio metais?Maidanas iš principo skiriasi nuo Sąjū-džio tuo, kad Lietuvoje buvo einama iš lėto, styguojant veiksmus ir fiksuojant pasiekimus, įtraukiant vis naujus žmo-nes. Procesas truko keletą metų, todėl iš dalies netgi vėlavome, nes pradėjome praktiškai 1988 metais, kai jau buvo prasidėjusi Perestroika. Tuo metu žmo-nės stovėdavo eilėse, norėdami įsigyti laikraščius, kurie pranešdavo, kas vyksta Maskvoje. O pas mus tebebuvo, kaip aš sakau, Centro Komiteto (CK) antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino valdžia. Visgi po truputį įvairiuose miestuose steigėsi Sąjūdžio grupės, atsirado ir savotiška agitatorių mokykla – iš rajonų pas mus, į Kauną ar Vilnių, atvykdavo žmonės, kuriems rengėme paskaitas,

diskutavome apie tolesnius veiksmus. Paprastai tariant, vyko judėjimas, įtrau-kęs turbūt apie pusę Lietuvos gyventojų.Sąjūdis buvo stiprus tuo, kad dviem ar trims žmonėms kilusią mintį visuomet atsirasdavo kam realizuoti, nes aktyvistai buvo tam pasiruošę. Tai buvo legalus, demokratiškas judėjimas link rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, tačiau ilgainiui suvokėme, kad galime siekti daugiau, nei tik garsiai kalbėti. Rinki-mus Sąjūdis triuškinamai laimėjo, bet

tuomet atsirado abejojančiųjų ir klau-siančiųjų, ar mes tikrai turime užimti vykdomąją valdžią. Galbūt, būdami liaudies Sąjūdžiu, visuomet turime likti opozicijoje, teigė jie. Kai kas atvirai svarstė, kad valdžią turime atiduoti tiems, kurie supranta, kaip su ja elgtis. O juk tuo metu „suprantančiųjų“ apie poli-tiką žmonių grupė buvo aiškiai apibrėžta – tokie žmonės buvo vienintelės komu-nistų partijos nariai. Vėliau supratau, kad tokia abejonė buvo paskleista visose Baltijos šalyse ir jų liaudies frontuose, todėl galima manyti, kad ji kilo iš to paties šaltinio. Mes laikėmės kitos pozicijos: valdžios pareiga padaryti, kad piliečių iškelta programa būtų įgyvendinta čia, Seimo rūmuose. Ir mes turėjome programą – galima kritikuoti, bet ji buvo pakanka-mai gera toms aplinkybėms.

Maidane apie konkrečią programą ir veiksmų planą kalbėti sunku...Žinoma, ukrainoje žmonės nebuvo iš anksto pasiruošę: išskyrus kelias opozi-cines partijas, trūko organizuotumo, o pagrindinį vaidmenį atliko vadinamieji radikalai, tokie, kaip mūsų atveju Lietu-vos Laisvės Lyga. Nacionalistinės grupės buvo geriausiai organizuotos, sugebėjo sukurti Kijevo centre savotišką taborą, efektyviai saugoti perimetrą. Bet už šių grupuočių nugaros buvo daug daugiau žmonių: liberalių, centro dešiniųjų, kairiųjų pažiūrų.Maidanas gimė kaip atsakas daugiau nei du dešimtmečius užsitęsusiam ukrainos stoviniavimui vietoje – pusiau užšaldy-toje posovietinėje būklėje. Ir anksčiau matėme bruzdėjimų, tokių kaip 2004 metais įvykusi Oranžinė revoliucija, bet korupcija taip ir liko nepažabota, žmonės skurdo, tebevyravo principas: „aš viršininkas, o tu – kvailys“. Lietuva tuo

dabartinės rusijos valdžios pagrindinė idėja – patraukti iš kelio mažas valstybes, tokias kaip baltijos šalys, kurios minta iš kažkieno kito resursų, nes pačios neturi nei naftos, nei kitų išteklių.

Vladimiras Jarmolenko

Olg

os P

osaš

kovo

s nu

otra

uka

_112014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMALi

etuv

os c

entr

inio

val

styb

ės a

rchy

vo n

uotr

auka

, fot

ogra

fas

Vik

tora

s K

apoč

ius

V. Jarmolenko: „Maidanas nuo Sąjūdžio skiriasi tuo, kad Lietuvoje buvo einama iš lėto, styguojant veiksmus ir fiksuojant pasiekimus, įtraukiant vis naujus žmones. Procesas truko keletą metų.“ Nuotraukoje – Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 m.

metu judėjo savo tikslų link: į Europos Sąjungą ir NATO. ukrainos stagnaciją geriausiai įpras-mina Viktoras Janukovyčius, kurio, ko gero, negalima vadinti ukrainos prezi-dentu – greičiau Prezidentu ukrainoje, kažkieno vietininku. Ilgą laiką vyko derybos dėl Asociacijų susitarimo su ES pasirašymo, todėl ukrainos gy-ventojų ir žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į šį procesą. ukrainiečiai jau ne vienerius metus savo akimis matė pasiturinčias Europos valstybes, keliavo ne tik į Lenkiją, bet ir iki pat Ispanijos – ne visi juk dirba Maskvoje. Gali-me įsivaizduoti situaciją: ukrainiečių šeimoje vienas brolis grįžta po darbų iš Vakarų Europos, kitas – iš Rusijos, ir diskutuoja, kur gyventi geriau. Atsa-kymas ganėtinai akivaizdus. Ir staiga Prezidentas ukrainoje V.Janukovyčius nusprendžia Asociacijų sutarties nepasirašyti. Piliečiai, ypač jaunimas, jautėsi apgauti: kodėl neiname ten, kur

geriau? Kodėl turime gyventi kažkie-no dotuojamų dujų dėka? Ar ir toliau gaminsime pramoninę produkciją, kuri nekonkurencinga net indiškajai?

Kodėl vietoje atsakymų į šiuos klausi-mus Ukrainos valdžia pasitelkė jėgą?Demonstracijos prasidėjo taikiai, net nebuvo reikalaujama, o tik prašoma eiti ta kryptimi, kurią garsiai deklaravo visi nepriklausomybę atkūrusios ukrainos vadovai – į Europą. Tačiau V. Januko-vyčius ir jo vyriausybė nusprendė kitaip: paskutinę akimirką pasakyta, kad susita-rimas su ES nenaudingas šalies gerbū-viui. Paprastai tariant, Maskvos apolo-getai apeliavo į trumpuoju laikotarpiu galimai brangsiančias dujas ir dešrą. Bet žmonės suvokė, kad šiuo atveju renka-masi tarp dešros ir valstybės: ar ukraina taip ir liks tik satelitiniu priedėliu prie Rusijos, ar bus kuriama nepriklausoma valstybė. Daugelis suprato, kad nori valstybės.

Ilgainiui buvo pareikalauta valdžios pa-siaiškinti, kur dingsta valstybės pinigai. Bet nei premjeras Mykola Azarovas, nei V. Janukovyčius nematė reikalo kalbė-ti. Kaip ir kadaise TSRS Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas: kam diskutuoti su kažkokiu Sąjūdžiu? Tuomet įvykiai ėmė klostytis žaibiškai: apie valdžios korupciją ir permainų būtinybę imta kalbėti visur, o valdantieji ėmė jausti grėsmę ir nusprendė revoliu-ciją malšinti jėga. Tą atgimimo metais keliskart mėginta padaryti ir Lietuvoje, grasinta aktyvistus išvežti į Sibirą. Po tokio atsako žmonės galiausiai sprogo: ukrainiečiai suvokė, kad zoologijos sodo – posovietinės erdvės – išorėje žmonės gyvena geriau, tačiau jų iš voljero niekas išleisti nenori. Maidanas virto gynybos bastionu: arba mes atsilaikysime, arba mūsų neliks. Su skydu arba ant skydo, kaip sakydavo senovės graikai. Sausio 13-ąją pana-šus Maidanas buvo Lietuvos Seimo

12_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Proeuropietiškas ukrainiečių mitingas atsispindi riaušių policininko, saugančio buvusio Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus rezidenciją Mežigorijoje, netoli Kijevo, šalme.

APŽVALGOS TEMA

prieigose. ukrainiečiai per pakankamai trumpą laiką, mano supratimu, laimėjo, nors buvo mažiau organizuoti.

Prasidėję neramumai sukūrė net kelis skirtingus frontus: vienas iš jų vyko gatvėje, kitas – formuojant viešąją nuomonę, kovojant dėl žmonių širdžių ir protų. Tad kokį vaidmenį atlieka propaganda?šiame kontekste verta prisiminti rašy-toją George‘ą Orwellą: knygoje „1984“ jis pažymi, kad gyvenantieji įsivaizduo-jamo totalitarinio režimo sąlygomis pusryčiams, pietums ir vakarienei gauna pakankamai sočiai pavalgyti. Adamas Michnikas, vienas Lenkijos Solidaru-mo lyderių, man kadaise juokais sakė: komunizmas neturi problemų – kai buvau internuotas, mane triskart maitin-davo, nemušdavo, visi buvo aprūpinti darbo vietomis (mes imituodavome, kad dirbame, jie – kad mums už tai moka). Kuo dar rūpintis? Tokiomis sąlygomis tarsi nesi uždarytas į narvą – jis labiau primena voljerą su tam tikra judėjimo erdve. G. Orwellas vaizdžiai aprašė ir vadina-mąsias dvi minutes neapykantos. Per tą trumpą laiką buvo galima išdėti į šuns dienas valdžią, išlieti nepasitenkinimą. Rusijoje tokį vaidmenį atlieka pusiau komikas Vladimiras Žirinovskis, laikas nuo laiko išliejantis nacionalistinę neapykantos dozę. Tai buvo pirmasis propagandos kūrimo etapas, prasidė-jęs dar Boriso Jelcino laikais. Antras etapas prasidėjo su V. Putinu, o trečia-sis – šiam trečią kartą tapus prezidentu. Jį iliustruoja spektaklis Raudonojoje aikštėje, kai visų televizijų kameros tarsi netyčia iš arti filmavo prezidentą, o šiam ištryško ašara. V. Putinas jos net nebandė slėpti ir nusibraukė ranka. Tokiu būdu parodyta, koks jautrus tas mūsų prezidentas! Tėviškas, rūpestingas lyderis. ukrainoje prasidėjus neramumams, taip pat pasipylė propaganda: lygiai taip, kaip Sąjūdžio metais, Maidano aktyvistai išvadinti nacionalistais, teroristais, nors daugelis tebuvo ginkluoti lazdomis, kai

kurie – Molotovo kokteiliais. Skelbta, esą jie nori sukurti fašistinę valstybę, o juk Rusijoje „fašistai“ yra automatiškai sutapatinimi su nacionalsocialistais Vokietijoje. Todėl ir girdime nuolatos linksniuojamą ukrainos nacionalistų organizacijos lyderio Stepano Banderos pavardę, nors didžiąją Antrojo pasauli-nio karo dalį jis buvo įkalintas – pana-šiai, kaip mūsų Povilas Plechavičius.

Kodėl Rusijos valdžios priešams iškart klijuojama „fašistų“ etiketė?Fašistų argumentas Rusijoje visuomet yra stiprus. TSRS laikais rusai, kaip ir kitų tautybių žmonės, buvo siunčiami į gulagus arba frontą, bet sovietmečiu ypač puoselėtas Didžiosios pergalės jausmas. Bolševikų propaganda kalė į smegenis, kad visas pasaulis puolė Rusi-ją, tačiau ši didvyriškai atsilaikė. Kas tuo nepatikėjo, buvo paprasčiausiai išnai-kinti. Todėl kiekvienai šeimai įskiepytas jausmas „mus puola“. Tai savaime nėra blogai, kol nepasitelkiama politinėms manipuliacijoms. Prisiminkime, kad vi-same pasaulyje Antrasis pasaulinis karas minimas kaip Atmintina diena, Išsi-laisvinimo diena, o Tarybų Sąjungoje ir

Rusijoje – tai pabrėžtinai Pergalės diena. Vakarai pažymi, kad Aljansas nugalėjo imperialistines jėgas, bet tai nėra pagrin-dinė žinia, priešingai nei Rusijoje. Kaip ta pergalė buvo pasiekta? Adol-fas Hitleris praliejo dešimčių milijonų praktiškai sušaudymui siųstų, dažnai net beginklių rusų kraują. Daugelis jų iki šių dienų guli miškuose nepalaidoti. Net tokie diktatoriai kaip Francisco Franco Ispanijoje po mūšių bendruose kapuose laidojo tiek savus, tiek prie-šų karius, nes mirtis visus sulygina.

Scan

pix/

AP

Pho

to/E

frem

Luk

atsk

y nu

otra

uka

maidanas gimė kaip atsakas daugiau nei du dešimtmečius užsitęsusiam ukrainos stoviniavimui vietoje – pusiau užšaldytoje posovietinėje būklėje.

_132014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Vokiečiai, anglai, amerikiečiai šiandien susitinka bendrai atgailai. Lietuvos prezidentas nuvyksta į Tel Avivą ir atsiprašo. Kariai žūsta, bet lieka atgaila. Tačiau Tarybų Sąjungoje ir Rusijoje tokio broliavimosi nėra. Tokia propa-ganda yra baisi tuo, kad remiasi revanšo idėja. Su tokia idėja V. Putinas atėjo į valdžią, su ja niekada ir neatsisveikino: kadangi propagandai palaikyti reikia bent nedidelių pergalių, karą Čečėni-joje keitė Gruzija, o dabar – ukraina. Tai trumpam suvienija visuomenę, bet kartu atveria Pandoros skrynią, kurią nežinia kada pavyks užverti.

Rusijoje mėgstama pabrėžti, kad Va-karuose veikia lygiai tokia pat propa-gandos mašina. Visgi kuo bandymai paveikti visuomenės nuomonę Vakaruo-se ir Rusijoje skiriasi?Vakaruose informacija naudojama tam, kad būtų galima įtikinti, įkalbėti, pasiekti susitarimą. Rusija kalba gra-žiais žodžiais: pabrėžia būtinybę ginti žmones, leisti jiems apsispręsti, surengti referendumą. Bet, sudėjus juos į vieną krūvą, matome visiškai iškreiptą mąs-tymo būdą. Nors atrodo, kad kalbama ta pačia kalba, bet jos prasmė – visiškai kitokia. Prisiminkime, kad A. Hitleris, jo propagandos žodžiais, taip pat nieko neužkariaudavo – tik išlaisvindavo engiamuosius.

Rusijos agresija Ukrainoje suvokta kaip tiesioginė grėsmė Baltijos šalims...2008 metais NATO viršūnių susitikime buvo nutarta, kad Gruzija nepasirengusi integruotis į šią organizaciją. Rusija to nepraleido pro ausis – jei ne a.a. Le-chas Kaczynskis, Valdas Adamkus ir kelių kitų šalių lyderiai, nuvykę į Tbilisį, prasidėjus Rusijos puolimui, karo baigtis galėjo būti ir kitokia. Deja, Vakarų Europa išvadų nepadarė, todėl šiandien Rusija pritaikė analogišką scenarijų, tik papildė jį keliomis detalėmis, tokiomis kaip „žalieji žmogeliukai“, kurių ki-taip nei profesionaliais kariais vadinti nereikėtų. Daug kas priklausys nuo vidinių Rusijos

raidos trajektorijų: pavyzdžiui, neaišku, kiek ilgai V. Putinas išliks valdžioje. Nemanau, kad visas Kremliaus elitas yra patenkintas tuo, kas vyksta. Juk Irako diktatorių Sadamą Huseiną taip pat visi tarsi palaikė bei mylėjo, bet, prasidėjus suirutei, masiškai sudėjo ginklus. Todėl V. Putino aplinka, ko gero, turi ir vidinių oponentų. Be to, Rusijos prezidentas ne-priima sprendimų vienas – jis yra labiau vykdytojas to, ką bendrai sutaria siauro elito rato smegenų centras. Jei galiausiai atsiras nepatenkintųjų vykdytojo veiks-mais, gali nutikti bet kas. Dabartinės valdžios pagrindinė idėja – patraukti iš kelio mažas valstybes, tokias kaip Baltijos šalys, kurios minta iš kaž-kieno kito resursų, nes pačios neturi nei naftos, nei kitų išteklių. Tokios mažos šalys, Rusijos supratimu, yra nenormalus reiškinys, nes tik trukdo „didžių idėjų“ sklaidai. Rusija siekia atstatyti TSRS perimetrą, o mums dėl to kyla reali grėsmė. Nepamirškime, kad Rusijai Lietuva yra ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Kas gali garantuoti, kad koks nors Baltijos jūros karinių laivų flotilės generolas, įsi-kūręs Karaliaučiuje, nenuspręs pasižiūrė-ti, kaip mes gyvename? Juk ir dėl Sausio 13-osios įvykių centrinė valdžia kaltę vertė vietinėms iniciatyvoms, esą veikta be centro nurodymų. Panašių įspėjamųjų incidentų jau būta – į Lietuvos oro erdvę nuolatos „per klaidą“ įskrenda svetimi lėktuvai... Tokie veiksmai – nuolatinis priešo budrumo tikrinimas.

Kalbama, kad Ukraina palikta likimo valiai: nors Vakarai deklaruoja demo-kratijos ir laisvės vertybes, agresyvūs Rusijos veiksmai nesusilaukė griežtų sankcijų.Lietuva yra Vakarų dalis: esame tiek ES, tiek NATO, todėl turėtume kalbėti ne apie Vakarų, o apie mūsų reakciją. NATO pabudo iš miego ir sureagavo pakankamai greitai. Pastaraisiais metais buvo dažnai klausiama, kam apskritai reikia tos NATO? Juk karinių grėsmių nebėra. Todėl kilo nemažai paradoksų: švedai gamino bendrus ginklus su Rusija

nė nesusimąstydami, prieš ką bus ginklai panaudoti, prancūzai Kremliui tiekė karinius „Mistral“ laivus. Racionaliai mąstantiems europiečiams nesuvokiama, kam tokie dideli žaislai reikalingi, jei nėra smėlio dėžės, kur su jais būtų galima žaisti. Įsivyravo mąstymas, kad su meška iš Rytų galima sugyventi: ir britų liūtas, ir kiti matė pragmatiškus santykius, tik lietuviškas Vytis nuolatos kartojo, jog tai – dar ne pabaiga. Iš mūsų šaipėsi, bet šiandien aplinkybės pasikeitė.Reikia suvokti, kad jėgos valstybė suvokia tik jėgos kalbą, todėl Rusija gerbia net ne NATO, o JAV. Rusijos supratimu, ES apskritai yra seniai prisi-jaukinta per energetinę priklausomybę. Tačiau net ir nedidelės sankcijos ne-buvo bevaisės: išskyrus kelias valstybes, tokias kaip Venesuela, visas pasaulis pa-smerkė Rusiją. Tad pirma sankcija buvo moralinė. Kremlius puikiai tą suvokė ir bandė remtis ankstesniais precedentais, tačiau JAV atsakas buvo rimčiausias. Prisiminkime, kad po kelionės į Europą JAV prezidentas Barackas Obama nuvyko į Saudo Arabiją. Galima spėti, kad su šios šalies vadovais buvo kalbė-tasi apie naftą, galbūt apie jos kainos sumažinimą keliais procentais. Panašių susitarimų atveju Rusijos biudžetas patirtų milžiniškus nuostolius. Iškart po to Rusija paprašė sėstis prie derybų stalo, tad JAV turi galios efektyviai veikti. ■

Įsivyravo mąstymas, kad su meška iš rytų galima sugyventi, tik lietuviškas vytis nuolatos kartojo, jog tai – dar ne pabaiga. iš mūsų šaipėsi, bet šiandien aplinkybės pasikeitė.

14_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014APŽVALGOS TEMA

ALeKSANDRAS MAToNIS: svarbiausia užtiKrinti Labai gErą rEguLiariOs KariuOmEnės parEngtiEs LygĮKalbino Vytautas KERšANSKAS

Įvykiai Ukrainoje sukrėtė ir privertė susimąstyti, ar yra saugūs, ne tik Lie-tuvos piliečius, bet ir politikus. Kritiškai mažas krašto apsaugos biudžetas, NATO narių tarpe už nugaros paliekant tik draugiškų valstybių, dargi saugančių jos oro erdvę, apsuptyje esančią šalį-tvirtovę Liuksemburgą, neleidžia vystyti jokių kariuomenės pajėgumų. „Kariuo-menė kasdien atsikanda mėsos nuo savo rankos“, – taip vaizdžiai šiandienos krašto gynybos situaciją apibūdino pašnekovas. Apie svarbius ir visiškai nereikalingas pirkinius, krašto apsaugą bei šauktinius, valandą „X“ ir aljanso veiksmus kviečiame skaityti „Apžval-gos“ pokalbį su žurnalistu, gynybos ekspertu Aleksandru MATONIU.

Kaip bendrai įvertintumėte Lietuvos gynybinius pajėgumus šiandien?Narystės NATO dešimtmetis atskleidė chaotišką požiūrį bei nežinojimą, kokia kryptimi reikėtų viską vystyti. Todėl per nepriklausomybės laikotarpį matėme įvairių kraštutinių ėjimų tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Iki narystės NATO kariuo-menė buvo vystoma pagal teritorinės gynybos principą, buvo numatytos dvi brigados, keliolika batalionų. Vėliau visa tai buvo paaukota dėl kolektyvinės gynybos, kai prasidėjo kariuomenės perorientavimas perdislokuojamų pajė-gumų link. šis žingsnis buvo tam tikras atitrūkimas nuo realybės, nuo vis dar grėsmingos kaimynystės. Be abejo, Ru-sija 2004–2005 m. atrodė visai kitokia, o santykiai su Kremliumi neatrodė tokie aštrūs, kokie jie yra šiandien. Tuometinė situacija gynybos strategams leido teigti, jog tiesioginio užpuolimo grėsmė yra mažiausia rizika Lietuvai. Prasidėjus narystės NATO įsipareigoji-mams, labai daug lėšų pareikalavo misija Afganistane. Be abejo, Goro provincijos

atkūrimo grupės (PAG) įsteigimas, o ypač Lietuvos Specialiųjų operacijų pa-jėgų (SOP) misija davė ypatingai daug politinių dividendų bei įnešė sveiko, pragmatinio prado į bendradarbiavi-mą su kitomis NATO narėmis. Kitaip tariant, klausiami, kuo mes atsilyginame sąjungininkams už oro policijos virš Baltijos valstybių misiją, galėdavome at-sakyti, jog mes esame smarkiai įsitraukę į NATO misiją Afganistane.Tai lėmė, jog buvo keliami tikslai išvystyti vien ekspedicinėms misijoms orientuotą kariuomenę. Atitinkamai buvo orientuoja-mos ir gynybos išlaidos. Pvz., vienas tokių rodiklių – skirti tarptautinėms operacijoms iki 10 proc. krašto apsaugos biudžeto.

Ar galima teigti, jog nebuvo pakan-kamai rūpinamasi krašto apsaugos finansavimu?Iš tiesų, pradedant nuo 2001 m., ne-paisant pasirašyto partijų susitarimo dėl gynybos tikslų ir finansavimo, nei tuometinė valdančioji centro-kairės dauguma, nei opozicija neišnaudojo visų galimybių, kad būtų užtikrintas stabilus ir planingas krašto apsaugos finansavimo augimas. Negana to, beveik visą laiką buvo fiksuojamas proporcinės dalies mažėjimas. Įstojimo į NATO metu, netgi pridėjus vadinamąją „deltą“ – netiesiogiai krašto apsaugai skiriamas lėšas – buvo pasiekiamas 1,5–1,6 proc. nuo BVP. Atmetus maždaug 20 proc. sudarančią „deltą“, šis skaičius siekė maždaug 1,2–1,25 proc. nuo BVP. Vėliau, kai NATO viršūnių susitikime Stambule buvo nuspręsta, kad netiesio-giai skiriamų lėšų nevalia priskirti prie krašto apsaugos finansavimo rodiklių, pamatėme, jog mūsų skiriamas procen-tas krašto apsaugai yra kur kas mažesnis nei derėtų net ir tuometinio rekordinio ekonomikos augimo atveju.

Net ribotu finansavimu kariuomenė buvo vystoma. Ar tai buvo daroma kryptingai?Reikėtų įvertinti pagrindines padarytas klaidas. Pirma, tai yra tam tikrų kovinių pajėgumų neugdymas, o koncentravi-masis į karinio aprūpinimo, tiksliau – logistinio pobūdžio pajėgumų vystymą. Lietuva pati formuoja iššūkius ir tikslus Aljanse, todėl niekas nebūtų priver-tęs mūsų valstybės prisiimti tam tikrų įsipareigojimų, jei patys nebūtume jų nusistatę. Tačiau mes patys sugalvojome įsigyti tokį skaičių minininkų ar tokios

Aleksandras Matonis

narystės natO dešimtmetis atskleidė chaotišką požiūrį bei nežinojimą, kokia kryptimi reikėtų viską vystyti.

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io A

. Mat

onio

alb

umo

_152014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

pagrindinės transporto priemonės patru-liavimui. Automatiniai šautuvai G-36 irgi padėjo sustiprinti mūsų kovinius pajėgu-mus, tačiau, perkant šiuos ginklus, nebuvo įgyta pakankamai šaudmenų. Nors ne-mažai kritikuojami pernykščiai naudotos transporto technikos įsigijimai iš Nyder-landų už kelis milijonus litų, bet iš esmės tai ir yra tai, ko reikia kariuomenei. Tačiau yra tokių pirkinių, kurie toli gražu nebuvo racionalūs. Pavyzdžiui, išminavimo laivai ir daugiatoniai šar-vuoti sunkvežimiai – šie pirkiniai ilgam išliks pavyzdžiu, kaip prieštaringai buvo naudojamas ir taip ribotas krašto apsau-gos biudžetas. šarvuočių ir kitų sunkių kariuomenės krovinių gabenimui buvo galima už mažesnes lėšas įsigyti gerų ir kokybiškų nešarvuotų sunkvežimių.Kalbant apie šiandienos aktualijas, senstantis Mi-8 sraigtasparnių parkas reiškia tai, jog pratęsiant šių transporto priemonių naudojimo resursus, reika-lingas Rusijos gamintojų sertifikavimas – tai sukuria tam tikrą priklausomybės jausmą. Todėl siekiant užtikrinti oro paieškos ir gelbėjimo misiją, atsira-do projektas nusipirkti tris civilinės

modifikacijos sraigtasparnius už Eu-ropos Sąjungos pinigus. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog tik vienas sraigtasparnis bus perkamas už ES pinigus, o likę du civilinės modifikacijos sraigtasparniai, kurių negalima pritaikyti kovinėms reikmėms, už kariuomenės lėšas. Iškyla didelė problema: jeigu sutarčių sudary-mo laikotarpiu būtų buvę žinoma, jog jie bus perkami už kariuomenės pinigus, sutartis būtų buvę galima pakoreguoti, kad bent jau likę du sraigtasparniai būtų perkami kovinės modifikacijos. Keista, bet, baiminantis „pirkėjo nepatikimumo reitingo“, sutartys dėl sraigtasparnių įsigijimų nekoreguojamos dabar, kad likę du sraigtasparniai atitiktų karinius daugiafunkcinius reikalavimus. Ir aps-kritai, išvis keista, kad šis sandoris nėra atidedamas ateičiai. šis pirkinys – di-džiulė kariuomenės apgavystė, nes už jos pinigus perkami tiesioginėms gynybos reikmėms nenaudotini įrenginiai. Dabar girdėjome iniciatyvą pirkti mo-komuosius lengvuosius atakos lėktuvus – šis pirkinys tikrai yra nesavalaikis. Dar prieš metus aš pats būčiau pritaręs tokiam pirkiniui, nes, sudužus vienam

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

aukalogistinės technikos. Mūsų gynybos pla-

nuotojai nusprendė vystyti tas kariuome-nės sritis, kurios tiesiogiai neturėjo jokios įtakos teritorinės gynybos stiprinimui ir tam skyrė tikrai milžiniškas lėšas. Buvo nupirkta daug transportinės tech-nikos, šarvuotų sunkvežimių, išminavi-mo laivų, dar nesibaigus senųjų resursų naudojimui. šie pirkiniai buvo išties brangūs, o finansinės krizės akivaizdoje įsipareigojimus teko vykdyti. Man sunku suvokti, kodėl nebuvo nutrauktos sutar-tys, net ir suvokiant, jog grėstų sutarties nevykdymo baudos – tai būtų turėję mažesnius padarinius, nei drastiškas kariuomenės biudžeto karpymas.

Apie kokius konkrečius brangius pirki-nius kalbate? Kalbant apie brangius kariuomenės pirkinius, galima išskirti dvi grupes. Viena jų – itin naudingi ir pateisinami. Pavyzdžiui, nepaprastai brangus pirkinys buvo vidutinio nuotolio trimačiai rada-rai, tačiau šį pirkinį aš visiškai pateisinu, nes jis yra integruotas į bendrą NATO oro erdvės stebėjimo sistemą, tad Lie-tuvoje turime Aljanso „akis“, stebinčias oro erdvę Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Kitas itin brangus pirkinys – trys taktiniai transporto lėktuvai „Spartan“. Jie atspindėjo poreikį stiprinti Lietuvos kariuomenės perdislokavimo pajėgumus. Pirmas jų buvo įsigytas Goro provinci-jos atkūrimo misijos išvakarėse 2005 m. pradžioje, dar du – vėliau. Nors „Spar-tanai“ neatstojo strateginių transporto lėktuvų, šie orlaiviai ir jų įgulos sunkiai ir intensyviai dirbo PAG ir SOP misijų naudai. Be šių lėktuvų misijos logistika būtų buvusi kur kas sudėtingesnė. Tad šiuo atžvilgiu mes buvome pranašesni prieš tas valstybes, kurios tokių lėktuvų neturėjo. Tad nors bendra jų suma siekė maždaug 65 mln. eurų, jie jau yra atsi-pirkę ir šį pirkinį tikrai galima pateisinti.Taip pat iš Anglijos gamintojo „Ricardo“ buvo pirkta kelios dešimtys visureigių „Landrover Defender“, specialiai pritai-kytų specialiosioms pajėgoms, kurie taip pat pasiteisino, nes net kelerius metus Afganistane jie buvo naudojami kaip

16_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

A. Matonis: „Mūsų gynybos planuotojai nusprendė vystyti tas kariuomenės sritis, kurios tiesiogiai neturėjo jokios įtakos teritorinės gynybos stiprinimui ir tam skyrė tikrai milžiniškas lėšas.“

APŽVALGOS TEMA

iš dviejų veikiančių to tipo lėktuvų, Lie-tuvoje smarkiai pablogėjo sąlygos rengti ir palaikyti reaktyvinių lėktuvų pilotų ar sausumoje dirbančių naikintuvų kontro-lierių bei oro atakos kontrolierių kvalifi-kaciją. Tačiau šiandien, kai kalbame apie tiesiogines karines grėsmes, šie moko-mieji lėktuvai realaus indėlio į krašto gynybą neturi, todėl būtų buvę protinga šį pirkinį atidėti vėlesniam laikotarpiui.

Kokių pamokų šiandienos įvykiai Ukrai-noje moko mus?Konfliktas Kryme ir tai, kas šiandien vyksta Rytų ukrainoje, mums rodo, kad Rusija vis labiau pasikliauja stiprėjan-čiomis jos specialiosiomis pajėgomis. Taip pat, kaip tai nutiko kare su Gruzija, planuojama panaudoti šarvuotos tech-nikos kolonas su aktyvia sraigtasparnių ir lėktuvų parama iš oro. Tam, kad šias grėsmes atremtų, kariuomenė pirmiausia turi būti mobili, ginkluota lengvai per-keliamais ginklais – prieštankiniais gin-klais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais – kurie naikina lengvai šarvuotą techniką. Taip pat reikia turėti nešiojamų, nuo peties paleidžiamų priešlėktuvinių ginklų. Gru-zijos pavyzdys rodo, kad jie, net turėdami sovietinės gamybos ginklus, sugebėjo pasiekti didelių rezultatų: iš viso buvo numušti devyni Rusijos lėktuvai, iš kurių mažiausiai trys, o gal ir penki buvo nu-mušti būtent nuo peties paleidžiamomis

raketomis. Tai visiškai demoralizavo Rusijos aviacijos veiklą. Būtent tokių pajėgumų pas mus nepakanka. Raketos „Stinger“ buvo nupirktos ir su-montuotos tik ant visureigių, kitaip ta-riant – jos tapo nebemobilios ir sunkiai paslepiamos. Taip pat ir jų naudojimo resursai eina į pabaigą. Taip pat ir RBS raketos nėra mobilios, jos paleidžiamos nuo trikojo, tam būtinas dviejų karei-vių veikimas. Dėl to pats svarbiausias prioritetas – oro gynybos priemonių įsigijimas, dėl ko šiuo metu deramasi su Lenkija, nes norima įsigyti už priimtiną kainą iš Lenkijos kariuomenės sandėlių, o ne tiesiogiai iš gamintojo. Čia atsiran-da daug vidaus politikos aspektų, nes tautinių mažumų klausimas realiai gali nulemti šių derybų baigtį. Kad kariuomenė būtų mobili, jai būtini visureigiai, kurių ypatingai trūksta. Speci-aliosios pajėgos vienos nekariauja – eska-dronai užkirs kelią priešininkams, tačiau jie turi sąveikauti su kitomis sausumos pajėgomis, savanoriais. Tiesa, savanorių pajėgos patyrė vienus didžiausių pastaro-jo dešimtmečio praradimų, nes rinktinių skaičius buvo sumažintas per pusę, tad labai daug motyvuotų žmonių tiesiog pasitraukė. Dar daugiau, savanoriai nėra tinkamai apginkluoti, jiems atiduodamos pačios seniausios, nuolat gendančios transporto priemonės, jie neturi prieštan-kinių ginklų ir sunkiųjų kulkosvaidžių.

Be abejo, taip pat svarbios technologinės priemonės, sukuriančios taktinį prana-šumą prieš agresorių. Pavyzdžiui, būtina įsigyti dar daugiau naktinio matymo priemonių, nes Rusija šių prietaisų turi itin mažai. Taip pat svarbios koduotos ryšio ir valdymo priemonės, kurios būtinos kompiuterizuotam ir išmaniam mūšio valdymui.Tik po šių pirkinių būtų galima kal-bėti apie laipsnišką ratinių šarvuočių įsigijimą. šiandien turime šarvuotus transporterius M-113, kurių paskirtis yra atgabenti karius iki mūšio lauko, kai kurie jų turi sumontuotus kulkos-vaidžius ir sunkiuosius minosvaidžius, tad galėtų atlikti ir tam tikrą paramos ugnimi funkciją. Tačiau jų šarvinė apsauga yra ne tokia, kad karys galėtų būti transporto priemonės viduje mūšio lauke. Dabar kalbama ne apie šarvuoto transporterio, o šarvuotos pėstininkų mašinos įsigijimą. Pastaroji turi daug didesnę šarvinę apsaugą, yra kur kas mažiau pažeidžiama bei turi sumon-tuotą 30 mm ar didesnį pabūklą. Vis dėlto, tokių mašinų pirkimas artimiausių penkerių metų perspektyvoje, kaip buvo numatyta dar šiais metais skelbtose Krašto apsaugos ministro gairėse, yra visiškai nepateisinamas ir neatitinkantis šiandien kylančių poreikių. Belieka pasidžiaugti, kad buvo atsisa-kyta minčių už ES lėšas pirkti dar vieną

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

_172014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

dabartinis krašto apsaugos finansavimas reiškia tai, jog esame pačiame natO valstybių dugne. vaizdžiai tariant, šiandien kariuomenė kasdien atsikanda gabalą mėsos nuo savo rankos ir ją suvalgo.

paieškos gelbėjimo laivą, kuris tiesiogiai neturi jokios gynybinės reikšmės – tuo turėtų rūpintis kitos valstybinės institu-cijos, bet ne kariuomenė.

Taip išeina, jog, įvertinant dabartinį krašto apsaugos finansavimą, kariuo-menė tegali save išlaikyti, bet jokiu būdu neįmanoma kalbėti apie jos plėto-jimąsi, dar įvertinant ir jai priskiriamas netiesiogines, pašalines funkcijas.Dabartinis finansavimas – 0,78 proc. nuo BVP arba 900 mln. Lt reiškia tai, jog esame pačiame NATO valstybių dugne – „raudonoje“ zonoje. Ir tik pasiekę 1,2 proc., patektume į „geltonąją“ zoną, kada galėtume pradėti galvoti apie pajėgumų stiprinimą. Vaizdžiai tariant, šiandien kariuomenė kasdien atsikanda gabalą mėsos nuo savo rankos ir ją suvalgo. 1,3 proc. nuo BVP reikalingas vystyti karinius pajėgumus, tačiau tai yra tikrai ambicingas skaičius. šiandien politikų tarpe kalbama apie 1 proc. nuo BVP skyrimą 2016-aisias, o 2019–2020 m. apie 2 proc. nuo BVP, tačiau jokio realaus pasirengimo nėra: nuo partijų susitarimo pasirašymo, kuris buvo taip pompastiškai paskelbtas, absoliučiai nieko neįvyko nei Seime, nei Vyriausybėje. Premjeras Algir-das Butkevičius buvo užsiminęs apie pa-pildomų 60 mln. Lt skyrimą kariuomenei dar šiais metais būtiniausioms reikmėms. Tačiau ir dėl šių papildomų lėšų niekas nei viešai, nei neviešai nėra daroma.

Trumpai pakalbėkime apie šauktinių kariuomenę. Toks jos modelis, kuris ga-liojo Lietuvoje iki panaikinimo, akivaiz-du, nebuvo tinkamas variantas. Tačiau šiandien tarptautinėje arenoje vykstan-tys procesai ragina permąstyti kari-nius pajėgumus, tuo pačiu – ir pačios šauktinių kariuomenės sugrąžinimą. Ar to reikia Lietuvai? Dabar pradėjus kurti šauktinių kariuo-menę, ją tinkamai parengti užtruktų bent kelerius metus. To laiko šiandien nėra, tad toks tikslas galėtų būti viduti-nio laikotarpio tikslas, tuo pačiu stipri-nant kariuomenės ir visuomenės santy-kius. Tačiau tam taip pat reikia pinigų, nes šauktinių kariuomenės išlaikymas yra nepigus. Tai buvo vienas iš motyvų, svarstant šauktinių kariuomenės panai-kinimą, nes buvo manoma, jog inves-tuosime apie 40 mln. Lt profesionalios kariuomenės parengimui, o vėliau kaštai jai išlaikyti kris. Bet, užėjus finansinei krizei, to padaryti nepavyko.Ką jau reikėjo pradėti daryti vakar, tai skirti daugiau lėšų baziniams kariniams mokymams. Ekspertų požiūriu, trijų mėnesių laikotarpis nėra pakankamas kariui parengti, nes reikia 9 mėnesių, kad karys būtų visavertis ir funkcionalus šaulys, vėliau galintis specializuotis. Ne-paisant to, jei per metus parengtume ne keturias laidas po 30–50 bazinius mo-kymus praėjusių karių, o, pajungę kitą kariuomenės infrastruktūrą ir mokymus, rengtume lygiagrečiai dar kelias laidas, per metus turėtume ne 200, o 400–500 karių, priskiriamų aktyviajam rezervui. Sveikintina iniciatyva, kad į rezervą įtraukiami ir seniau praėję privalomąją tarnybą, jie pašaukiami mėnesio moky-mams, kur atnaujinami jų įgūdžiai su nauja ginkluote, procedūromis. Tokiu būdu dauguma sausumos batalionų gali būti tikri, kad jie turi bent po vieną kuopą rezervistų kritiniam atvejui. Juk dabar mūsų batalionai sukomplektuoti taip, kad turime po vieną kuopą, o ne keturias, kaip idealiu atveju reikėtų. Tad šis parengtasis rezervas galimai pridėtų po kuopą – 100 karių. Mano nuomo-ne, bandant atkurti šauktinių tarnybą,

reikėtų pradėti nuo bazinių karinių mokymų stiprinimo, nes greitu metu galime pradėti kaupti karinį potenci-alą. Tačiau tam reikia pinigų, o krašto apsaugos ministro Juozo Oleko Seimui paruošti kariuomenės ribiniai skaičiai šiems metams nenumato jokių naujų karių profesinei karinei tarnybai – nė vieno naujo pėstininko. Neretai pasi-taiko puikių karių, praėjusių bazinius karinius mokymus, kurie galėtų likti tar-nyboje, bet nėra numatytas pakankamas finansavimas, kad jie būtų priimti.

Paskutinis klausimas: ką reikėtų daryti paprastam piliečiui, ištikus valandai „X“?Pagaliau piliečiai iškėlė šį klausimą viešai ir sulaukė net Krašto apsaugos ministeri-jos reakcijos. Tikėtina, kad bus rengiamos instrukcijos, kaip ieškoti mobilizacinių taškų, kaip rasti savo kelią ir įsilieti į kariuomenę. Tačiau, žinoma, visuotinė mobilizacija yra pats juodžiausias įmano-mas scenarijus, dėl to svarbiausia užti-krinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį. Žinome, kad pas mus Specialiųjų operacijų pajėgos (SOP) nuo-lat yra aukštame parengties lygyje, mano asmeninės prielaidos yra tokios, kad SOP „pakelti“ prireiktų vos 1,5 val. Tuo tarpu visai kariuomenei tai užtruktų dienų die-nas. Tad reikia stiprinti Sausumos pajėgų (SP) parengties lygį, didinti pajėgumus ir numatyti tam resursus bei aprūpinti juos tais ginklais, kurie būtini atsilaikyti pir-mosiomis agresijos dienomis, kol atvyks sąjungininkų pastiprinimas. Kad jis atvyks, aš tikrai neabejoju, ir kad per kelias dienas sąjungininkai išspręs viršenybės ore problemą – taip pat. Po to jau galėtų prasidėti sąjungininkų sau-sumos pajėgų perdislokavimas. Tačiau, ruošdamiesi juodžiausiems scenarijams, privalome atsižvelgti į tai, ką Vakarų atstovai jau vadina „hibridiniu karu“. Turi būti išspręsti ir teisiniai klausimai, kad mūsų teritorijoje atsiradus neforma-liems uniformuotiems būriams, įgalio-jimus veikti turėtų ir civilinė teisėsauga, ir būtų numatyti aiškūs nedviprasmiški kriterijai, kada reikalus perimti gali kariuomenė. ■

18_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

A. Kubilius: „Lietuvos užsienio politikai svarbiausia yra Lietuvos geopolitinis saugumas, esant pavojingai ir neprognozuojamai Rusijai.“

APŽVALGOS TEMA

LiEtuvOs užsiEniO pOLitiKa šiandiEnOs grėsmiŲ aKivaizdOjE

Rasa BAšKIENĖ

Kovo 28 d. Vilniuje įvyko „Modernios Lietuvos kūrybos“ seminarų ciklo ketvirtasis seminaras, kurio tema – „Lietuvos užsienio politika po Rusi-jos agresijos Ukrainoje: ką tęsti ir ką perkrauti?“. Pasak opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus, dabartiniai įvykiai Lietuvos pašonėje reikalauja peržiū-rėti ir Lietuvos užsienio politiką. Tokia diskusija ypač svarbi dabar, kai minime Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje dešimtmetį. Seminaras vyko nacionalinio susitarimo tarp Lietuvos partijų dėl krašto gynybos finansavimo didinimo pasirašymo išvakarėse.

„Welcome back to history!“ (liet. „Sveiki, sugrįžę į istoriją!“). Tokiais žo-džiais Andrius Kubilius, atidarydamas se-minarą, kreipėsi į susirinkusius dalyvius. Cituodamas amerikiečių politologą Fran-ką Fukuyama, 1992 m. išleidusį knygą „End of history“, kurioje teigiama, kad, pasibaigus šaltajam karui, istorija baigsis, A. Kubilius sakė, kad, deja, taip neįvyko. „Maidane sužeistas imperinis žvėris yra labai neprognozuojamas. Neaišku, kaip klostysis Vakarų požiūris į santykius su Rusija: ar kaip Rusijos kare su Gruzija, ar klostysis ilgalaikė siena…“, – kalbėjo TS-LKD pirmininkas. Pasak A. Kubiliaus, Lietuvos užsienio politikai svarbiausia yra Lietuvos geopolitinis saugumas, esant pavojingai ir neprognozuojamai Rusijai. Pirmas geopolitinio saugumo garantas yra Lietuvos integracija į Vakarus, o an-tras – europietiškoji plėtra į Rytus ir Rytų partnerystės stiprinimas. Deja, po įvykių ukrainoje saugumo erdvė į Rytus nebėra aiški – ji priklauso arba nuo Vladimiro Putino imperinio revanšizmo, arba nuo natūralios istorinės tendencijos – imperi-jos išsiardymo. „Mūsų užsienio politikos antrasis dėmuo yra pagalba Rusijai tapti normalesne valstybe, tačiau to nereikia

suprasti kaip pagalbos V. Putinui“, – tvirtino A. Kubilius. Jo teigimu, Rusija izoliuoja save nuo pasaulio, siena tarp Rusijos ir Vakarų labai išaugo. Ta siena gali ilgai likti aukšta, o Lietuvai teks būti pavojingo pasienio valstybe. Tai gali pa-veikti daugelį mūsų gyvenimo sričių. „La-bai svarbu, kad užsienio politikos forma-vimas būtų atiduotas į patikimas rankas. Gyvename neramiu laikotarpiu, imperijų griuvimo laikotarpiu, bet po neramaus laiko išaušta graži diena“, – baigdamas įžanginę kalbą, teigė A. Kubilius.

Diskusijoje pasisakęs Seimo Eu-ropos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas minėjo užsienio politikos tęstinumo ir susitarimų tarp partijų dėl strategiškai svarbių tikslų reikšmę. Jam pritarė Prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė, teigusi, jog skirtumai gali būti dėl taktikos, bet ne dėl strate-gijos. Ji atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad Rusijos invazija į Krymą pasėja abejonę, ar konkretūs susitarimai galioja tarptautinės teisės požiūriu. Europoje susitarimas turi svaresnę reikšmę, nei kituose kontinentuose, nepriskiriamuose prie vakarietiškos civilizacijos. Pasak J.

Neliupšienės, kyla klausimas dėl susita-rimo, kurį 1994 m. pasirašė JAV, Di-džioji Britanija, ukraina ir Rusija. šiuo susitarimu buvo užtikrintos saugumo ir sienų garantijos bei branduolinio ginklo atsisakymas. „Ar išlaikomas autoritetas tarptautinėje erdvėje po Rusijos veiks-mų? Susitarimas dėl branduolinio ginklo neplatinimo liečia susitarimus, tad ar jis gali galioti, kai yra pažeidžiamas? Pilna Rusijos izoliacija šiuo metu nevyksta. Kiekviena valstybė kalba apie persiden-giančias struktūras, ir nėra galutinio susikalbėjimo, apie ką turėtų mąstyti tarptautinė bendruomenė“, – atkreipė dėmesį Prezidentės patarėja. Ji akcentavo būtinybę peržiūrėti konvencinį saugu-mą karinės grėsmės požiūriu. Vykstant vadinamajam „nekontaktiniam karui“ (sąvoka, kurią Rusija pradėjo naudoti pastaruoju metu), kuomet atsiranda „žalieji žmogeliukai“ svetimos valsty-bės teritorijoje, žinome, kad tokiam karui buvo rengiamasi iš anksto. Pasak J. Neliupšienės, šis karas, kuris Rusijai naudingas ideologiškai ir informacine prasme, turi ir kitą dalį – politinę, kai organizuojami referendumai. Didžiausias

Just

o Ši

reik

os n

uotr

auka

_192014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Algirdas Saudargas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Labai svarbu savo patirtį perduoti vakarų kolegoms. pirmas pavyzdys būtų atsargumas, raginant ukrainą vengti antisemitizmo. antras dalykas – ukrainos vadinimas „suskilusia“. tai yra valstybė, kurią ruošiasi suskaldyti.

nekonvencinio saugumo elementas – informacinis karas, prasidėjęs praėjusių metų birželio pabaigoje, kuomet Armė-nija atsisakė pasirašyti sutartį su Euro-pos Sąjunga. Tai davė Rusijai postūmį nukreipti visas pastangas prieš kitas šalis. V. Putinui svarbus Didžiosios Rusijos įvaizdis, sukuriant aplink save lojalius režimus. Gi dabar JAV prezidentas Ba-rackas Obama Rusiją vadina regionine šalimi… Pasak J. Neliupšienės, Lietuvai reikalinga gilesnė integracija į Europos Sąjungą ir NATO bei ekonominė inte-gracija į šiaurės ir Baltijos valstybes.

Rusijai bandant grąžinti pasaulį į XIX amžiaus „Europos galių koncertą“, kinta sienų nekintamumo principas, o Jungtinės Tautos praranda prasmę, sulaikant nuo agresijos, teigė politologas Tomas Janeliūnas. Atkreipdamas dėmesį į nuoseklaus darbo su Lietuvos piliečiais svarbą, jis pastebėjo, kad nelabai žino-me, kokia būtų dalies Lietuvos piliečių reakcija į vieną ar kitą V. Putino veiksmą. Žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas akcentavo skaidrios žiniasklai-dos svarbą, politikams siekiant realizuoti vakarietiškus standartus visuomenėje, kuomet žmonės matytų, kad „aukos mokestį“, egzistavusį LDK laikais prieš inkorporavimą į Rusijos imperiją, „moka turtingas, o dirbančiųjų vaikams skiriama papildomai pinigų tam, kad vaikų Lie-tuvoje būtų“. Apie būtinybę rasti atsvarą rusiškai propagandai kalbėjo politologas Kęstutis Girnius, kritiškai vertindamas kai kurių politikų siekį uždrausti trans-liuoti rusiškus kanalus.

Apie Rusijos siekius įtvirtinti vieningą jos istorijos koncepciją kal-bėjo istorikas dr. Arvydas Anušauskas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinei Rusijos pozicijai oponuojantys istorikai (pasaulyje žinomas Andrejus Zubovas, kartu su Aleksandru Solženicynu leidęs daugiatomę Rusijos istoriją) yra šalina-mi iš akademijos ir kitų institucijų už „kenksmingus švietimui ir auklėjimui pasisakymus“. Rusijoje egzistuoja keisti fondai (pavyzdžiu galėtų būti fondas „Istorinė atmintis“), finansuojami neaiš-kiais pinigais. Tokių fondų bendradarbiai

nevertinami tarptautinėje akademinėje visuomenėje kaip istorikai. Pavyzdžiui, Latvijoje keli tokie „istorikai“ paskelbti „personomis non grata“, kadangi jų dar-bai ir veiksmai buvo paskelbti darantys žalą Latvijos teritoriniam vientisumui. Maža tokių „istorikų“ grupelė labai palaikoma federaliniu lygiu. Pasak A. Anušausko, Rusijos įstatymuose požiūris į istoriją labai savotiškas: praėjus 100 metų, antibolševikiniai susivienijimai, prieš sovietų valdžią kovoję Pilietinio karo metu, vertinami kaip banditų formuotės. Toks vertinimas Rusijoje au-tomatiškai perkeliamas ir į Baltijos šalių istorijos vertinimą, ginčijantis dėl Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Oficialioji pozicija, kurią atstovauja akademikas Čiborianas, sako: „Mes dabar parašė-me „absorbtion“ – tai yra tai, ką parašė anglų vyriausybė apie tuos įvykius tuo metu...“. šiai pozicijai oponuoja istorikas A. Zubovas, teigiantis, kad minimoje koncepcijoje padėti Baltijos valstybių savarankiško įstojimo į Sovietų Sąjungą pagrindai. Jis kritikavo koncepciją už tai, kad joje nėra „golodomoro“ – ukrainos tragedijos, kad visa tai parašyta labai ap-takiai, kad neminimi kiti badmečiai, buvę Sovietų Sąjungoje, neįvardijama, kodėl Rusijoje 4-ajame dešimtmetyje atsirado keli milijonai beglobių vaikų… Rusijoje nėra vieningo požiūrio į praeitį tarp isto-rikų. Kalbant apie Krymą, 2013 metais,

minint komunistinių-nacistinių aukų dieną (rugpjūčio 20 d.), Krymo totorių Medžlisas pareikalavo išimti iš apyvartos knygą, kurią parengė ir neaišku iš kokių resursų (greičiausiai iš federalinių) finan-savo mano minėtas „Istorinės atminties“ fondas. Knygoje totoriai apkaltinti kola-boravę su nacistais. Tai įžeidė totorius ir priminė 1943 metus, kai totoriai masiš-kai buvo deportuoti iš Krymo. Aiškiai matyti, kad tam tikra grupė finansuojama ir naudojama tarpetniniuose konfliktuose, juos paaštrinant. Reikia žinoti procesus, vykstančius Rusijos istorinės atminties formavime. Reikia intensyvaus dialogo su Europos Sąjungos istorikais, tarptautine visuomene, identifikuojant V. Putino remiamus istorikus. Reaguojant diploma-tiniais būdais į totalitarinių režimų aukų niekinimą, reikia kreipti dėmesį į tokius vertinimus, kuriuose istorinis objektyvu-mas yra išlaikytas. Deja, aprašytos kon-cepcijos pagrindu jau ruošiamas istorijos vadovėlis milijonams Rusijos moksleivių. Vadovėlis išvys pasaulį 2016 m.

Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas atvyko į konferenciją tiesiai iš Kijevo Aukščiausiosios Rados. Ten vyko Europos Sąjungos ir ukrainos parla-mentinio bendradarbiavimo komiteto posėdis, kurio metu buvo priimtas ben-dras pareiškimas, raginantis stiprinti ES ir ukrainos ryšius, pasmerkiantis Rusijos veiksmus bei skatinantis tęsti ukrainos

20_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

A. P

liadž

io n

uotr

auka

, ww

w.k

am.lt

KraštO gynyba ir paprastas žmOgus: piLiEtinės gynybOs vingiai

Martynas PILKIS

APŽVALGOS TEMA

integraciją į ES. A. Saudargas akcentavo mūsų patirties perdavimo Vakarų kole-goms būtinybę: „Labai svarbu mums savo patirtį perduoti Vakarų kolegoms: pirmas pavyzdys būtų atsargumas, raginant ukrainą vengti antisemitizmo. V. Putino retorikoje šis terminas itin dažnai klijuo-jamas „fašistų“ ir „nacistų“ atžvilgiu ir tai yra pavojinga. Antras dalykas – ukrainos vadinimas „suskilusia“. Tai yra valstybė, kurią ruošiasi suskaldyti.”

Rusija žlugdys ukrainos ekonomi-ką, kels socialines krizes, tad Europos Sąjunga turi ukrainai ištiesti pagalbos ranką, atskleidžiant narystės ir rinkų atvėrimo perspektyvas, teigė politologas Laurynas Kasčiūnas.

Apibendrinant diskusijoje išsaky-tus teiginius, galima pastebėti, kad visi sutarė, jog strateginiai Lietuvos tikslai ir uždaviniai nekinta, nes grėsmės lieka tos pačios. Pasak Seimo nario Audro-niaus Ažubalio, tebelieka trys strategi-nės kryptys: transatlantinis saugumas, Europos Sąjunga ir demokratijų žiedas Rytų Europoje. Požiūriai gali skirtis, tik apibrėžiant strategijų įgyvendinimo są-lygas bei priemones. „TS-LKD partijos nuostatos turėtų būti tokios: energe-tinė nepriklausomybė nuo Rusijos. Su Rusijos keliamais nacionalinio saugumo iššūkiais reikia nuolat supažindinti vi-suomenę, kadangi kitu atveju ši strategi-ja bus palikta žlugimui. Politikams didės pagunda pataikauti rinkėjui, dėl rusiškos propagandos praradusiam realybės pojū-tį. Turime aiškinti visuomenei, ko reikia Lietuvos saugumui. Trečia nuostata: sugebėjimas tuo pat metu dirbti su skir-tingais partneriais“, – sakė A. Ažubalis.

Tuo metu, kai skaitysite šį straipsnį, jau bus pasirašytas partijų susitarimas dėl 2014–2020 metų Lietuvos saugumo politikos strateginių gairių. Susitari-mą pasirašančios partijos įsipareigoja užtikrinti, kad kasmet nuosekliai būtų didinamos lėšos krašto apsaugai, kad jos 2020 metais pasiektų 2 proc. šalies BVP. Tai teikia vilčių, jog gebame susitelkti ir priimti svarbius šaliai sprendimus, į šalį atidėdami nesutarimus dėl mažesnės svarbos klausimų. ■

Ar visuomenė turėtų stiprybės laikytis moralinių nuostatų, jeigu moralės daly-kai joje rūpėtų išimtinai vien kunigams? Žinoma, kad ne. O ar gali šalis turėti stiprybės savo gynybai, jeigu saugumo reikalus palieka išimtinai kariuomenei?Prie gero priprantama greitai. Saugumo jausmas, kurį Lietuva patiria galingiau-siame pasauliniame gynybos aljanse – saldus. Tačiau nieko pasaulyje nėra pastovesnio už nuolatinį kismą. Po aki-mirksniu pasikeitusios tarptautinio sau-gumo padėties lietuvių įsivaizdavimas apie nebejudantį geopolitinį status quo susvyravo. Vakarų valstybės neužtikrino Ukrainai duotų teritorinio vientisumo pažadų įvykdymo, šitaip priversdamos abejoti vienu iš civilizacijos pamatų: tarptautinės teisės ir sutarčių galia.

Ekspertai kalba, kad JAV prezidentas vienu metu negali griežtai elgtis tiek su Rusija, tiek ir su Kinija, kurios abi pasta-ruoju metu turi teritorinių užgaidų savo kaimynių atžvilgiu. Nenuostabu, kad Baltijos šalyse kyla šurmulys: ar mes galime pasitikėti NATO sutartimi?

nerimo sėKlos išaugina ir gerų vaisių

Galėtume tarti, kad nuolatinis šne-kėjimas apie Lietuvai kylančią grėsmę yra išpūstas ir gąsdinantis žmones be reikalo. Vis tik svarbu matyti, jog grėsmingas nuojautas kelia grėsminga padėtis ir jos suvokimas, o ne viešos diskusijos. „Dalinimasis savo nerimu su kitais, įvykių aptarimas kaip tik turi teigiamą efektą – nerimas, kai juo pasidalini,

_212014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

pat šv. Velykas papildė 60 naujų narių), daug daugiau dėmesio gauna ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos.

pasiryžimas ginti: tvarumo beiešKant

Ilgametę patirtį sukaupusi D. Bič-kauskienė siūlo kilusio ažiotažo nesu-reikšminti: „Žmonių sprendimų tikroji vertė ir kokybė pasimatys po metų ar dvejų. Palyginus įstojusiųjų ir likusiųjų santykį bus galima vertinti tiek žmonių susidomėjimo rimtumą, tiek organizaci-jos pajėgumą sudominti ir įtraukti nau-juosius narius į prasmingą veiklą, atitikti naujai atėjusių žmonių lūkesčius.“ Pilie-tinės gynybos centro vadovė pažymi, jog piliečių motyvacija krašto gynybai mažės, mažėjant tarptautinei įtampai. „Nors tai yra labai žmogiška, tačiau labai negerai, nes grėsmė niekur nedings. Ji tiesiog lauks tinkamo momento ir smogs tada, kai pastebės, jog mažiausiai to tikimasi ir vėl atsipalaiduojama. Baltijos šalys buvo ir bus Rusijos autoritarų ar diktatorių ambicijų taikinys, todėl šalies gynybiniai pajėgumai turi būti nuolatos stiprinami ir palaikomi“, – sako D. Bičkauskienė.

Lengva pagalvoti, jog greta NATO pagrindinis ilgalaikio Lietuvos saugumo garantas yra didinamos lėšos gynybos reikmėms. Taip mąstant atrodo, jog pasiektas šalies parlamentinių partijų sutarimas iki 2020 metų didinti lėšas krašto apsaugai yra pamatas mums jaustis saugesniais. Vis tik istorinės patirtys mus moko ko kito: juk prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje didžiausią biudžeto išlaidų dalį sudarė krašto apsaugai skirti pinigai. Nepaisant to, įvyko tai, kas įvyko.

Partizanų kapelionas kunigas Justi-nas Lelešius-Grafas liūdnomis 1947 m. dienomis rašytame dienoraštyje pažymi: „Ar šiandien mes, partizanai, turėtume gulėti šiauduose, slapstytis miškuose, jeigu visa tauta būtų priauklėta, jeigu biednuomenė ir darbininkija nebūtų Smetonos ministerių kabineto apvilta. Žmogus yra žmogumi ir jis negali būti pastumtas į šunio vietą.<...> Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirba bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir

tie, kurie ruošė kelią bolševizmui Lietu-voje.“ Anot rašiusiojo, šis kelias ruoštas per didelę politikų ir valdininkų savivalę, per atsivėrusią aštrią turtinę nelygybę. Ar ne to paties sočiai turime ir šiandienos Lietuvoje?

pilietinė gynyba – ne greitasis Kreditas

Žvelgiant į politinius įvykius, visada norisi greitų sprendimų. Finansuoti! Paskirti! Įpareigoti! Politikai neišvengia-mai siekia dalykų, kurių vaisiai pasi-matytų dar gerokai iki rinkimų – kad rinkėjai spėtų pamatyti ir jų nenubaustų pasiuntimu ant atsarginių suolelio. Tai suprantama. Lygiai taip pat turėtų būti suprantama ir tai, jog šalies gynyba yra nuo visuomenės priklausantis reikalas. Neturėdama stiprios atramos gyventojų tarpe, profesionali kariuomenė mažai te-gali nuveikti. Konflikto atveju gyventojų parama savai kariuomenei dažnai reikštų labai didelės rizikos prisiėmimą. Patrio-tiškumas turi savo kainą. Krašto gynyba yra sudėtinis klausimas – klausimas, sudėtas iš daugybės kitų klausimų.

Psichologė L. Morkūnienė sako, kad, kylant grėsmei Lietuvos saugumui, „ypač stiprų nerimą jaučia tie, kurie ir kitose gyvenimo situacijose nesijaučia valdantys savo gyvenimą, kurie jaučiasi priklausomi nuo kitų pagalbos, kurie apskritai jaučiasi priklausomi nuo situacijos, o ne nuo savęs ir savo veiksmų bei sprendimų.“ Anot jos, įprastos tiek žmogaus, tiek gyvūno reakcijos į stresą yra kova, pabėgimas ir sustingimas. „Kovojimas ar pabėgimas

Kiekviena valstybė stipri tiek, kiek yra stipri jos visuomenės moralė ir iš to išaugantis teisingumo prioritetas.

L. morkūnienė: Kylant grėsmei Lietuvos saugumui, ypač stiprų nerimą jaučia tie, kurie jaučiasi priklausomi nuo situacijos, o ne nuo savęs ir savo veiksmų bei sprendimų.

Danguolė Bičkauskienė

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io D

. Bič

kaus

kien

ės a

rchy

vo

mažėja. Apie tai reikia kalbėti“, – teigia psichologė Laura Morkūnienė ir pri-duria, jog, suvokdami įvykių rimtumą, politikos apžvalgininkai, žurnalistai ir kiti vieši asmenys turbūt jaučia ne mažesnį nerimą dėl saugumo nei visi kiti lietuviai, vykstančius įvykius aptarinėjantys tiesiog darbovietėse su kolegomis.

„Bet kokie neramumai, net jei jie kyla užsienio šalyje, sustiprina kiekvie-no žmogaus savisaugos instinktą, kuris ir verčia ieškoti vienokios ar kitokios išeities, norint sumažinti tą psichologinį nerimą“, – sako Danguolė Bičkauskienė, Pilietinės gynybos centro vadovė. – Kita vertus, daugelis lietuvių kaip tauta dar nespėjo pamiršti, kokio agresyvaus prado yra kaimyninėje šalyje.“

Grėsmės suvokimas ir aptarimas veda prie veiksmo. Sociologinės apklau-sos rodo, jog po paskutiniųjų įvykių išau-go skaičius lietuvių, kurie būtų pasiryžę už savo kraštą kovoti su ginklu rankoje. šaulių sąjunga sulaukia kone nuo pat šlo-vingojo tarpukario nematyto naujų narių antplūdžio (vien Vilniaus rinktinę prieš

22_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

susiję su tikėjimu, kad aš sugebėsiu išlikti, aš susitvarkysiu. Sustingimo reakcija ak-tyvuojama, kai nėra vilties, kad įmanoma besikėsinantį agresorių įveikti“ , – pabrė-žia L. Morkūnienė. Sustingę žmonės prie pilietinės gynybos prisidėtų labai vangiai.

Siekiant kuo geriau pasiruošti krašto gynybai, kurios anksčiau ar vėliau, deja, gali prireikti imtis, svarbu ne tik išpildyti pažadus dėl tinkamos biudžeto dalies skyrimo gynybai. Svarbu rūpintis valsty-bės pamatu – teisingumu – taip, kad vi-suomenė tai jaustų. Tinkamu mokestinės sistemos sutvarkymu nelygybei mažinti, geru teismų veikimu, kokybišku ir žmo-nėms tarnaujančiu valdininkų ir politikų darbu. „Kiekviena valstybė stipri tiek, kiek yra stipri jos visuomenės moralė ir iš to išaugantis teisingumo prioritetas“, – teigia D. Bičkauskienė, kuri taip pat priduria, jog naujo tipo karuose „kaip tik ir yra svarbiausi tiesiogine karine prasme ne itin kompetentingi civiliai, jeigu jie yra sąmoningi ir budrūs piliečiai.“

Buvimas piliečiu neatsiejamas nuo pilies – ilgomis pastangomis iškovotos laisvos Lietuvos Respublikos – kurios svarbia dalimi turėtų jaustis kiekvienas čia esantis. Tikėkimės, jog dar ilgai neužeis grėsmė, kuri verstų ginti pilį tiesioginėje kovoje. Bet jei taip nutiktų, krašto gynybai pasitarnaus, jei ši pilis bus didinga, ilgai ir atidžiai statyta. Tuo-met statytojų rankomis ji bus ir ginama. Todėl į kasdienį tiesioginį darbą žiūrėti sveika kuo pareigingiau: koks agreso-rius bebūtų, jis visada stengiasi išmušti galimą auką iš vėžių, priversti bijoti, sustabarėti. O mes tuo tarpu verčiau kurkime žavingą ir pasigėrėjimo vertą ateities Lietuvą.■

APŽVALGOS TEMA

Vokiečių filosofas Frydrichas Šileris kadaise yra pasakęs, kad tėvynė – tai šventas žodis, kuris atplėšia mokslinin-ką nuo knygos, atitraukia valstietį nuo arklo, valdininką nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos, į ku-rią jie žiūri didvyrio drąsumu ir kankinio pasiaukojimu. Kiekvieno piliečio, kuriam svarbi Lietuvos ateitis ir saugumas ne-ramumų blaškomame pasaulyje, širdis turėtų šokti laimės šokį, išgirdus, kiek drąsuolių ryžtųsi ginti savo gimtosios žemės, jeigu į ją pasikėsintų priešas. Rusijos karinė agresija Ukrainoje įpūtė drąsos, ryžto ir patriotizmo mūsų šalies vyrams. Per pastarąjį mėnesį Vilniaus šaulių kuopa pasipildė 60 naujų narių, stulbinančiai didėja ir krašto apsaugos savanorių gretos. O kokie reikalai su karine ginkluote? Ar jos turim užtekti-nai, kad atsilaikytumėm prieš nelauktus įsibrovėlius? Skeptikai juokauja, jog karo atveju Lietuvos ginkluotę atsto-tų tik vienas tankas, ir tas pats, deja, stovintis muziejuje. Žinoma, įspūdin-ga artilerija negalime pasigirti, todėl šio mėnesio pradžioje Prezidentūroje buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo įsipareigota iki 2020 m. padidinti šalies gynybos finansavimą iki 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Tačiau vertė-tų prisiminti, jog ne vien puiki ginkluotė lemia šalies sėkmę ir nenugalimumą. Vieninga visuomenė ir nenumaldomas troškimas apsaugoti tai, kas šventa, artima ir neįkainojama – štai mūsų didžiausias ginklas, kurio nesunaikins joks piktavalis.

tauragišKio iniciatyvaKad visuomenė nusiteikus patri-

otiškai ir pasiaukojančiai savo tėvynės atžvilgiu, liudija jautrus tauragiškio pen-sininko Liudviko Anglicko pavyzdys. Tauragiškis žengė drąsų žingsnį visos

Lietuvos gerovės labui. Prieš mėnesį Seimo narė Rasa Juknevičienė socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje pasidalijo neeiline žinute: „Paskambino 85 metų Liudvikas Anglickas iš Tau-ragės ir paklausė, kaip jis galėtų savo vieną pensiją Lietuvos Kariuomenei paaukoti. Sujaudino labai“. Interneto erdvėje užvirė diskusijos, nuostabos pilni pasisakymai, esą toks poelgis vertas di-džiausios padėkos ir pagarbos. Aš, kaip tauragiškė, negalėjau likti abejinga tokiai senolio idėjai, kuri turėtų būti išgirsta ne tik mūsų miestelėnų, bet ir visų šalies piliečių.

Telefonu susisiekus su Seimo nare, išplatinusia kilnią tauragiškio idėją, gavau patvirtinimą, kad parlamentarė tokio skambučio išties sulaukė: „Ne-pažįstu to žmogaus, niekada nesame anksčiau kalbėję. Tiesiog sulaukiau tokio skambučio, nes Seimo narių numeriai yra vieši. Žmonės susirūpinę dėl padėties ukrainoje ir Lietuvoje, o žmogus, kuris skambino, klausė, kaip galėtų prisidėti prie šalies gynybos. Jis nori skirti savo pensiją Lietuvos ka-riuomenei“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

visuOmEnė – stipriausias šaLiEs GINKLASIeva LIORANČAITĖ

vieninga visuomenė ir nenumaldomas troškimas apsaugoti tai, kas šventa, artima ir neįkainojama – štai mūsų didžiausias ginklas, kurio nesunaikins joks piktavalis.

neturėdama stiprios atramos gyventojų tarpe, profesionali kariuomenė mažai tegali nuveikti.

_232014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Seimo narė perdavė šią žinią kariuome-nei ir atskleidė, kad pastaroji liko labai maloniai nustebinta.

priešas nelauKia snaudžiančiųLiudvikas Anglickas – iš pažiūros

eilinis pensininkas, tačiau jau po pirmų-jų sakinių tampa aišku, kad šis žmogus mato daugiau negu vien savo kambario sienas. „Stebiu televizijos naujienas, politikus, kaip jie elgiasi. Rusai žvangina ginklais, o valdžia nelabai į tai reaguoja. Turim atsilaikyti prieš rusus, apsirūpinti stipria ginkluote. Turime išlikti budrūs“, – entuziastingai kalbėjo žilagalvis.

L. Anglickas ne tik savo skam-bučiu nustebino Seimo narę, bet ir ketina kreiptis į šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę – jai ruošiasi siųsti ranka rašytą laišką. Jame patriotas retoriškai klausia: „Ar su lazdom pasitiksim prie-šus?“. Senjoras taip pat pateikė veiksmų ir pasiūlymų sąrašą, kaip reikėtų gintis nuo galimos agresijos, kokias šalies

gynybos sritis būtina stiprinti, kokias artilerijos spragas reikia lopyti. „Rusas gal ir nedrįs užkabinti Lietuvos, nes ji sujungta su Europos Sąjunga ir NATO, bet provokacijas ir žabangas gali daryti. Kaip jie seniau negailestingai trėmė žmones į Sibirą, kiek jų pražudė, o dabar vėl nori okupuoti Lietuvą“, – savo mintis dėstė Liudvikas.

vienas lauKe ne KarysL.Anglickas, kalbėdamas apie para-

mą Lietuvai, tikino, kad padėti privalo ir kiti.

„Nuo manęs vieno niekas nepasi-keis, turim prisidėti visi. Seimo nariai gauna pinigus didelius – gali skirti dalį. Per televiziją galėtų skelbti akcijas, kur būtų galima paaukoti po penkis ar de-šimt litų, taip, kaip vaikams aukojama“, – siūlo vyras.

Paklaustas, ar negaila savos pensi-jos, kai paprastai senjorams iš jos sunku išgyventi, Liudvikas kategoriškas.

„Negaila. Jeigu bus karas, išvis nė vienas tos pensijos nebegausim. Geriau jau dabar po vieną paaukoti. Juk se-niau būdavo rinkliavos, skirtos stiprinti ginkluotę, o dabar niekas tuo nesirūpina. Man iš Seimo jau atsiuntė sąskaitos numerį, kur galima pervesti pinigus“, – rodydamas į popieriaus lapą, kalbėjo pašnekovas.

apie lietuvą – iš visos širdiesViso pokalbio metu garbaus

amžiaus vyras negailėjo gražių žodžių tėvynei, tokių retai kur beišgirsi: „Aš džiaugiuosi Lietuvos nepriklauso-mybe, kad esame laisvi, ir noriu, kad tą nepriklausomybę išlaikytume. Esu principingas, užgimęs patriotas, kuriam nuo pat vaikystės rūpėjo Lietuva. Man ji brangi lig šiolei. Niekada nepaken-čiau žeminimo, o dabar su mumis taip elgiasi. Mano dūšia neleidžia į viską ra-miai žiūrėti, kas vyksta aplinkui. Turim kažką daryti.“■

Liudvikas Anglickas: „Aš džiaugiuosi Lietuvos nepriklausomybe, kad esame laisvi, ir noriu, kad tą nepriklausomybę išlaikytume.“

Rom

uald

o V

aitk

aus

nuot

rauk

a

24_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014ENERGETIKA

Paramą teritoriniam Ukrainos integralumui išreikšti ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją pasmerkti galima ir taip. Grafitis Odesoje, Ukrainoje.

Scan

pix/

REU

TER

S/ye

vgen

y V

olok

in n

uotr

auka

Per greitai sukasi istorijos ratas. Taikai ir ramybei Europos valstybėse skir-ta labai mažai laiko. Tikriausiai, dar tebegyvena tos rusų moterys, prieš 20 metų TV ekranuose šaukusios „kad tik nebūtų karo“. Tik dabar jos šaukia „šlo-vė V. Putinui“ ir pritaria svetimų žemių užgrobimui. Per greitai rusai pamiršo milijonus žuvusių Antrajame pasaulinia-me kare bei skurdų gyvenimą pokaryje. Pralaimėtą Šaltąjį karą ir SSRS subyrė-jimą dabartiniai Rusijos valdovai verti-na kaip „geopolitinę katastrofą“, kurios pasekmių likvidavimui pasitelkia Rusijos revanšistinio imperializmo politiką. Ap-svaigę nuo raudonžvaigždės simbolikos ir prisiminimų, kai pusė Europos buvo prispausta sovietinio kareivio bato, jie bando tęsti kadaise buvusių Rusijos užgrobtų žemių „surinkimo“ politiką.

rusiją vėl reiKia stabdytiXX amžiuje pasaulio visuomenei du

kartus teko stabdyti Rusiją (nuo 1922

metų – SSRS), siekusią „pasaulinės prole-tarinės revoliucijos“ po 1917 metų bolše-vikinio perversmo. Pirmajame stabdymo etape, Prancūzijos siūlymu pavadintame sanitariniu kordonu (Cordon sanitaire), trukusiame nuo 1920 metų iki II pasau-linio karo, komunizmo plitimas pasaulyje buvo sėkmingai sustabdytas. Nelaimei, 1933 metais pasaulio civilizacijai atsirado dar viena grėsmė – nacistinis režimas Vo-kietijoje. Diktatorių – Stalino ir Hitlerio – valdomų valstybių susidūrimas baigėsi pasauliniu karu, po kurio SSRS okupavo arba pajungė savo įtakai daug Europos valstybių. Grobikiški SSRS veiksmai tęsėsi ir pasibaigus karui, todėl nuo 1946 metų Vakarų Europos valstybės ir JAV pradėjo taikyti SSRS sulaikymo (angl. containment) politiką. Didelę reikšmę sulaikymui turėjo 1949 metais įkurta gy-nybinė šiaurės Atlanto Sutarties Organi-zacija (NATO), tapusi „baubu“ SSRS (jos „nemėgsta“ ir dabartinė Rusija).

SSRS valdovai, po II pasaulinio karo

įtikėję savo jėga, įsitraukė į ginklavimo-si varžybas, nepakeliamas skurdžiai ir ekonomiškai atsilikusiai valstybei. 1989 metais pradėjo trupėti komunistinių režimų blokas, o 1991 metais subyrėjo sovietinė blogio imperija. SSRS sulaiky-mo politika tęsėsi daug metų ir laimėjo. ši kantri ir nuosekli politika, įgijusi ir šaltojo karo pavadinimą, tarptautinės bendrijos vienybės dėka sugebėjo išvengti branduolinio karo pavojaus.

Rusijos „demokratėjimą“ po SSRS žlugimo pasaulis sutiko pernelyg palan-kiai. Džiaugtasi taip stipriai, kad nekreip-ta dėmesio į demokratijos pavertimą autokratija, į ginklavimosi augimą, leista Rusijai naudotis „stipriojo“ teise. Ne-kreipiant dėmesio į pažeistą tarptautinę teisę, Rusijai buvo leista atplėšti nuo Moldovos Padniestrę, nuo Gruzijos – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Rusijos apeti-tas ėmė augti, ji šiemet išdrįso okupuoti ir aneksuoti ukrainos valstybės dalį – Krymą. Prisidengdama demagogiškais ir

rusijOs suLaiKymas: eNeRGeTIKAAleksandras GRAŽELIS

2014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga _25ENERGETIKA

tarptautinę teisę pažeidžiančiais ketini-mais ginti rusakalbius ukrainoje, Rusija bando atplėšti ir Rytų ukrainos sritis.

Tarptautinė bendrija tokio įžūlaus elgesio nebepakentė. JTO Generalinė Asamblėja priėmė, dideliam Rusijos pykčiui, Krymo aneksiją smerkiančią re-zoliuciją. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja atėmė iš Rusijos balso teisę, sustabdytos derybos dėl Rusijos įstojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plė-tros organizaciją (EBPO) bei Tarptautinę energetikos agentūrą (TEA). Tačiau to maža. Rusija, jei ir aprims trumpam laikui, vėliau vėl tęs savo imperialistinių tikslų įgyvendinimą. Tą turi suprasti visos pažangos bei taikos siekiančios pasaulio valstybės ir nusiteikti naujai ilgalaikei Rusijos sulaikymo politikai. šioje poli-tikoje svarbiausiu veiksniu turėtų tapti reikalavimai Rusijai laikytis tarptautinės teisės normų bei atitinkami atsakai jai, normas pažeidžiant. Dabar, naudodamasi nuolatinės JTO Saugumo tarybos narės privilegijomis bei veto teise, Rusija gali blokuoti visas jai nepatinkančias rezoliu-cijas, savo veiksmus pagrįsdama politine demagogija ir dviveidiškumu.

Rusijos elgsena ukrainos atžvilgiu rodo, kad sulaikymo politikoje svarbiausią reikšmę turės karinio sulaikymo prie-monės, tačiau ne mažiau dėmesio reikia skirti ir kitoms, ypač energetikos prie-monėms. Pasaulio valstybės, visų pirma Europos Sąjunga, pirkdamos iš Rusijos mažiau energetinių išteklių, pasiektų kelis svarbius tikslus. Pirma, sumažintų Rusi-jos politinę įtaką išteklius perkančioms valstybėms. Antra, žymiai sumažėtų Rusijos biudžeto pajamos, kurių net pusę šiuo metu ji gauna už parduodamą naftą ir dujas. Būtent šias lėšas Rusija išleidžia karinės galios stiprinimui ir įtakos plėtrai posovietinio bloko valstybėse. Trečia, mažiau naudodami iškastinio kuro ir keisdami jį atsinaujinančiais ištekliais, atitolinsime pavojingas klimato kaitos pasekmes mūsų planetai.

Ankstesniame „Apžvalgos“ numeryje skaitėme Algirdo Saudargo straipsnį „Kaip apkarpyti Rusijos sparnus Euro-poje?“, kuriame jis išvardino Europos

Sąjungoje įgyvendintas bei svarstomas naujas Rusijos sulaikymo priemones. Didelį poveikį monopolistiniams „Gaz-promo“ interesams padarė ES trečiojo energetikos paketo reikalavimai neleisti dujų tiekėjams valdyti perdavimo vamz-dynų, suteikiant galimybes vamzdynais naudotis ir kitiems dujų tiekėjams. Di-deles galimybes ES įgytų, jei santykiuose su Rusija kalbėtų „vienu balsu“, o šio balso veiksminga išraiška būtų ES Ben-dros dujų įsigijimo agentūros įkūrimas. Agentūra siektų palankiausių energetinių žaliavų įsigijimo sąlygų iš visų išorinių tiekėjų. Tokios agentūros veikla įgyven-dintų energetikos komisaro Güntherio Oettingerio pažadą, pasakytą 2012 metų rugpjūtį Baltijos energijos rinkos ir jungčių plano (BEMIP) konferencijoje Vilniuje bei pakartotą Varšuvoje šių metų gegužės mėnesio 2 dieną, kad „Gazprom“ dujų kaina turi būti vienoda visose ES šalyse. ES priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių sumažins ir būsimas suskystintųjų gamtinių dujų importas iš JAV. Pratęsiant Algirdo Saudargo mintis, būtina pažymėti, kad paskutinėje šios ka-dencijos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimta rezoliucija dėl padė-ties ukrainoje, raginanti būti pasirengus nedelsiant taikyti Rusijai ekonomines sankcijas, imtis priemonių prieš Rusijos

bendroves energetikos sektoriuje, per-svarstyti visus ES susitarimus su Rusija. Iš tokių susitarimų Rusijai nemaloniau-sias būtų „Pietų srauto“ („South Stream“) dujotiekio statybos persvarstymas.

norai paKenKti uKrainai Statydama „Pietų srauto“ dujotiekį,

Rusija tikisi daug laimėti. Visų pirma galutinai numarinti ES šalių idė-ją – „Nabucco“ dujotiekį, kuriuo buvo ketinama Azerbaidžano ir Turkmėnijos dujas per Turkiją tiekti iki Austrijos. Per dešimt metų ES valstybėms nepavyko susitarti dėl jo statybos finansavimo, o Rusija, vilkindama derybas dėl Kaspijos statuso (nesutariama, jūra tai ar eže-ras), sugebėjo neleisti Kaspijos dugnu nutiesti dujotiekio atkarpą iš Azerbai-džano į Turkmėniją. Antras Rusijos noras – dujotiekiu, nutiestu Juodosios jūros dugnu, aplenkti ukrainos teritori-ją. Tai, kad Rusija sutiko apmokėti net 50 % dujotiekio statybos lėšų, palan-kiai paveikė neturtingas Rytų Europos valstybes, ir Rusija labai greitai pasirašė dvišales sutartis su Bulgarija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slo-vėnija, Vengrija ir Italija. šios sutartys nebuvo suderintos su Europos Komisija, todėl dabar yra galimybė, jas peržiūrint, sustabdyti dujotiekio statybos darbus.

Statydama „Pietų srauto“ dujotiekį, Rusija tikisi daug laimėti: galutinai numarinti ES šalių idėją – „Na-bucco“ dujotiekį, kuriuo buvo ketinama Azerbaidžano ir Turkmėnijos dujas per Turkiją tiekti iki Aus trijos, bei „Pietų srauto“ dujotiekiu, nutiestu Juodosios jūros dugnu, aplenkti Ukrainos teritoriją.

Scan

pix/

REU

TER

S/Se

rgei

Kar

pukh

in n

uotr

auka

26_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Gegužės 1-osios demonstracijos Maskvoje, Raudonojoje aikštėje. Profsąjungos nariai neša plakatą su užrašu „Mes pasitikime Putinu!“

ENERGETIKA

Yra siūlymų „Pietų srauto“ statybą nutraukti, nes, jį pastačius, Rusija gali nebetiekti dujų ukrainai, atsisakydama dujų eksporto per ukrainos teritoriją.

Rusija yra sumaniusi ir kitą ukrainą žlugdantį projektą – dujotiekio „Jamal-Europa“ dalį, nutiestą ukrainos terito-rija, atjungti, pastatant dujotiekį „Jamal- II“ iš Baltarusijos per Lenkijos teritoriją į Slovakiją.

Apie Rusijos sulaikymą (energetinės priklausomybės mažinimą) Europos Sąjungos valstybės pradėjo kalbėti jau prieš dešimt metų, tačiau priimti spren-dimus nėra lengva – priklausomybė nuo Rusijoje perkamų energetinių išteklių tapo nenormaliai didelė. Rusijos agresija ukrainoje tapo ryžtingesnių ES veiks-mų katalizatoriumi. „Jei mes nesiimsi-me veiksmų dabar, iki 2035 metų nuo užsienio eksporto priklausys iki 80 % mūsų naftos ir dujų“, – pasakė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy, komentuodamas šių metų birželio mėnesį įvyksiantį valstybių lyde-rių susitikimą. Jame rengiamasi apibrėžti ES energetikos saugumo strategiją. Numatomos tokios priemonės: energe-tikos šaltinių diversifikavimas, skatinant naudoti atsinaujinančius išteklius bei branduolinę energetiką, gerinti energeti-kos infrastruktūrą tarp ES valstybių.

lietuva ir rusijos sulaiKymo politiKa

Lietuvos energetinio saugumo (ener-getinės nepriklausomybės) įgyvendinimo veiksmai atitinka Rusijos sulaikymo energetikoje politiką. Jei Rusija sumanytų Lietuvą pagąsdinti energetine blokada, nuo jos apsiginti galime. Elektros energi-ja ir nafta apsirūpiname ir be Rusijos iš-teklių (gamtines dujas atsigabensime jūra po pusmečio), didėjantis biokuro varto-jimas bei vėjo energetikos plėtra mažina iškastinio kuro kiekį mūsų energetikoje. Reikia pažymėti, kad Seimo ir vyriausy-bių sprendimams didinti šalies energetinį saugumą turėjo įtaką Tėvynės Sąjungos 2007 metais paskelbta „Rusijos sulaiky-mo strategija“. Susitarimo dėl strategijos nepasirašė kitos politinės partijos, nors

ir buvo kviečiamos, tačiau aiškiai ir laiku pasakytas žodis tapo išgirstas ir apmąs-tytas. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikš-čionys demokratai toliau tyrė Rusijos veiksmus prieš Europos Sąjungos vals-tybes, ypač postkomunistines šalis ir šių metų vasario mėnesį visuomenei pateikė naujo dokumento – „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ – projektą, kuria-me apžvelgiami būdai priešintis Rusijos įtakai, kurią ji daro Lietuvos žiniasklaidai, politikams ir verslininkams.

sulaiKymo politiKa ir eKonomiKa

Ekonominis bendradarbiavimas su Rusija pasiekė didžiulius mastus. Didžiosios JAV ir ES energetikos kam-panijos įgyvendina Rusijoje milijardus dolerių kainuojančius projektus, auto-mobilių gamintojai regi Rusiją kaip pa-trauklią pardavimo rinką, vien Vokietijos įmonių skaičius, investavusių Rusijoje, siekia 6000. Sulaikymo politikai tokie verslo siekiai netrukdo, atvirkščiai, ES šalims būtina kuo daugiau prekių par-duoti Rusijoje, svarbu kuo mažiau pirkti naftos ir dujų. Verslo plėtojimas Rusijoje susijęs su rizika. Rusijos valdžia bet kada gali paskelbti, kad jai reikia ginti nacionalinio verslo interesus arba savo vartotojus, ir svetimšalis verslininkas iš Rusijos bus išvytas. Tokios elgsenos ten-dencijos matomos šiuo metu, kai Rusija

daro įvairias kliūtis ES valstybių maisto produktams.

Fukušimos AE avarija Rusijai sutei-kė ekonominę naudą – žymiai padidėjo gamtinių dujų kainos, nes Japonija sustabdė beveik visas savo atomines elektrines, o Vokietija nusprendė jų dar-bą pabaigti 2022 metais. Rusijai tęsiant agresyvią politiką, Vokietijai derėtų ati-dėti priimtą sprendimą, tuo sumažinant energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tačiau gyventojų nuomonės apklausa parodė, kad tokiam žingsniui nepritartų 59 % vokiečių.

Iš Japonijos atkeliavo kitokios naujienos – balandžio 11 dieną Japonijos vyriausybė patvirtino pagrindinį energijos planą, kuriame branduolinė energetika įvardinta kaip svarbus ir ilgalaikis elektros šaltinis. Vyriausybė leis veikti sustabdy-tosioms atominėms elektrinėms, jei jos atitiks naujuosius saugumo standartus, numatoma ir naujų reaktorių statyba.

rusijos valdovų problemaSulaikymo politikos trukmė susijusi

su Rusijos valdovų kaita. Tikėtina, kad V. Putinas valdys iki savo gyvenimo pabaigos (jis gimęs 1952 metais) – taip Rusiją valdė carai, o SSRS – „KPSS gensekai“ .V.Putinas valdys, prezidenti-nes kadencijas rokiruodamas su ministro pirmininko kadencijomis, tačiau išlik-damas faktine Rusijos „galva“. Galimas

Scan

pix/

AFP

Pho

to/y

uri K

adob

nov

nuot

rauk

a

_272014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga PASAULIS

v. putino viduje vykstančią kovą tarp racionalumo – pragmatiškais išskaičiavimais grįsto veikimo bei emocijų – savos didybės suvokimo bei noro atkurti kažką panašaus į sovietų sąjungą – kol kas laimi racionalumas.

ir toks variantas, apie kurį kalba Rusijos opozicija – V.Putinas nenueis nuo val-džios tol, kol neparengs savo pamainos – asmens, sugebančio priimti Rusijai reikalingus sprendimus. V. Putinas pa-brėžia, kad Rusija negali kartoti buvusių valdovų klaidų, dėl kurių šalis du kartus subyrėjo – kai valdė Nikolajus II (1917 m.) ir M.Gorbačiovas (1991 m.). Būsi-mą Rusijos valdovą reikės ne tik atrasti, bet ir įtikinti Rusijos visuomenę, kad jis sugebės tęsti V. Putino politiką. Sugebė-jimams įrodyti tam veikėjui (V.Putino klonui ir jo įvaizdžio tęsėjui) reikės į Rusijos valdžios viršūnę atjoti pusnuo-giam ant tigro ir su automatu rankoje, kad rusai juo patikėtų.

Istorijos ratas, kurį minėjome rašinio pradžioje, kartais iškrečia ir netikėtumų. Informacijos amžiuje žmonių nuomonės keičiasi greičiau, nei to norėtų valstybių valdovai. Rusų akys, dabar imperializ-mo ir revanšizmo miglos aptrauktos, gali ir prašviesėti. Be to, Rusija „lipa ant to paties grėblio“, nuo kurio visų mūsų džiaugsmui subyrėjo SSRS – beprotiškai ginkluojasi. Iki 2020 metų Rusija ketina išleisti 20 trilijonų rublių ir sukurti galin-giausią pasaulyje kariuomenę. V.Putinas tęsia sovietinio imperializmo politiką – Rusijos gyventojai skursti įpratę ir gali kentėti daug metų, svarbu, kad Rusija turėtų galingą karinį „vėzdą“.

Revoliucijos, analogiškos Kijevo Maidanui, Maskvoje tikėtis neverta, nes specialiųjų pajėgų čia beveik tiek pat, kiek gyventojų. O ir jie kelti maišto prieš valdžią nenori, nes gyvena turtin-giau, nei kitose Rusijos vietovėse. Su-laukti pasikeitimų rinkimų keliu taip pat nelengva – valdo viena valdžios partija, kitos partijos sugeba būti tik politinės scenos dekoracija. Visuomenės infor-mavimo priemonės paverstos Kremliaus propagandos ruporais, opozicijos nuo-monė vadinama kenksminga Rusijai.

Sulaikymo politikoje laikas veikia tarptautinės bendrijos naudai. Juokau-jant galima pasakyti – galime laukti, kaip laukdavo engiami Rusijos bau-džiauninkai daugelį amžių – gal Rusijos naujasis caras bus geresnis? ■

Rusijos agresija Ukrainoje atvėrė akis bent daliai tų, kurie Kremliaus valdžią lai-kė šiek tiek autokratiška, tačiau daugiau ar mažiau tapusia pasaulinės politinės ir ekonominės sistemos dalimi. Nepaisant „perkrovimo“ politikos, kurią pirmosios kadencijos metu inicijavo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama, nepaisant strateginės reikšmės santykių (ypač energetikoje ir versle) su galingiausia Europos valstybe Vokie-tija, Rusija lieka už demokratija, teisės viršenybės principais ir abipusiai naudin-gu bendradarbiavimu paremto veikimo lauko ribų. Rusijoje dominuoja „nulinės sumos“ principas, paremtas logika: „jei tu kažką gauni, aš kažką prarandu“.

Net ir visuotinai tai pripažinus, Rusijos veiksmai yra traktuojami nevie-nareikšmiškai. Pavyzdžiui, žymus „The Economist“ žurnalistas Edwardas Luca-sas ir buvęs Rusijos prezidento Vladimi-ro Putino patarėjas Vladimiras Ilario-novas teigia matą Trečiojo pasaulinio karo grėsmę. Vienokio ar kitokio karinio konflikto galimybė plačiai aptariama ir Baltijos šalyse ar Lenkijoje, kurios ne tik

mena sovietinės okupacijos laikus bei regi ne itin pakitusį rusišką mentalitetą, bet ir yra įsikūrusios Rusijos pasienyje. Tačiau kai kuriose kitose Europos šalyse nuotaikos kitokios. Vengrija, Italija, Kipras, Graikija bei kitos valstybės į Rusiją žiūri pragmatiškiau, suvokia savo priklausomybę ne tik nuo rusiškų energetikos žaliavų (iki šiol apie trečdalį visoje Europos Sąjungoje sunaudojamų

JAV prezidento Baracko Obamos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija, deklaruotas dar kadencijos pradžioje, nepavyko. Rusijai aneksavus Krymą, JAV ėmėsi griežtų sankcijų, nukreiptų prieš agresorės įmones bei aukštus pareigūnus.

nEi rytŲ, nEi vaKarŲ uKRAINA NeNoRI TApTI rusijaLinas KOJALA

Scan

pix/

AP

Pho

to/E

van

Vuc

ci n

uotr

auka

28_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014PASAULIS

gamtinių dujų tiekia „Gazprom“), bet ir ekonominių saitų. Didžiosios valstybės, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, taip pat nelinkusios griebtis lazdos, nors ką tik įvyko tai, ko XXI a. Europoje dar nebuvome matę: panaudojant jėgą aneksuota dalis suverenios valstybės teritorijos – Krymas.

Todėl šiame kontekste verta pana-grinėti V. Putino veikimo bruožus bei itin plačiai aptariamą ukrainos susiskal-dymą į dvi dalis.

v. putinas – racionalus ciniKasDažnai pabrėžiama, kad Rusijos

prezidentas V. Putinas yra emocionalus ir impulsyvus lyderis, bet kurią akimirką ga-lintis priimti kraštutinius sprendimus bei pastūmėti Europą ar visą pasaulį į konf-liktą. Visgi įvykių ukrainoje kontekste tokią nuomonę galima kvestionuoti.

Be abejo, jis elgėsi agresyviai, ciniškai bei nepateisinamai, įvesdamas „žaliuosius žmogeliukus“ į Krymą, ska-tindamas prorusiškų teroristų-separatis-tų judėjimą Rytų ukrainoje, keldamas realią karinio konflikto grėsmę, ignoruo-damas bet kokias tarptautinės teisės ir

diplomatijos normas bei atvirai grasin-damas kitoms posovietinėms šalims. Tačiau jo viduje vykstančią kovą tarp racionalumo – pragmatiškais išskaičiavi-mais grįsto veikimo bei emocijų – savos didybės suvokimo bei noro atkurti kažką panašaus į Sovietų Sąjungą – kol kas laimi racionalumas.

Pažvelkime į status quo: Rusija XX a. vidurio metodais aneksavo Krymą, tačiau balandžio viduryje vykusiame keturšaliame Rusijos, ukrainos, JAV ir ES derybiniame susitikime Ženevoje šis klausimas liko nuošalyje, o Rusija ben-dro sutarimo tekste panėšėjo į susirūpi-nusią tarptautinės bendruomenės narę, o ne agresorę. ES pritaikytos sankcijos be-veik pusšimčiui rusų, draudžiant šiems įvažiuoti į ES bei įšaldant jų banko sąs-kaitas, kol kas taikėsi ne į realius spren-dimų priėmėjus, o vykdytojus. Nors tarp jų yra ir aukšto rango pareigūnų, tokių kaip vicepremjeras Dimitrijus Kozakas, beveik nebuvo paliestos šalies biudžetą formuojančios energetinės bendrovės ar jų vadovai. JAV pozicija šiuo atžvilgiu buvo kur kas griežtesnė – sankcijos nu-taikytos ir į naftos bendrovę „Rosneft“

bei dar kelias dešimtis įmonių, tačiau ir tai kol kas neperžengė į vadinamąjį trečiąjį sankcijų etapą, kuris turi apimti struktūrinę Rusijos ekonominių sektorių bei galimai prekybos blokadą.

Be to, Rusija ir toliau kiršina ukrainiečius bei destabilizuoja padėtį, skatindama prorusišką separatizmą Rytų ukrainoje bei užkirsdama kelią politinių reformų įgyvendinimui. Nors tai vyksta sutelktos Rusijos kariuomenės ukrainos pasienyje akivaizdoje, V. Putinas nedaro to, kas priverstų Vakarų valstybes pradėti veikti kur kas griežčiau bei efektyviau: nepradeda karinės intervencijos (nors „žalieji žmogeliukai“, slepiantys savo identitetą, jau savaime yra karinė inter-vencija, dėl to nėra bendro sutarimo, nes tai – nekonvencinis veikimo būdas). Ko gero, atviras karinis konfliktas Rusijai šiuo metu nebūtų palankiausias scena-rijus, nes bet kokiu atveju sukurtų tam tikrą chaosą, o tai yra blogesnė padėtis nei dabar, kai Rusija de facto kontro-liuoja procesus.

Todėl iki šiol V. Putinas elgėsi pasverdamas savo veiksmų pasekmes ir suvokdamas Vakarų šalių veikimo

Scan

pix/

REU

TER

S/M

arko

Dju

rica

nuo

trau

ka

Prorusiškai nusiteikę protestuotojai Donecke, Rytų Ukrainoje. Plakate kreipiamasi į JAV: „Amerika, šalin rankas nuo Rytų Ukrainos“. Nors yra objektyvių skirtumų tarp Ukrainos rytų ir vakarų, tačiau supaprastintas paveikslas, kuomet akcentuojamas tik lingvistinis aspektas, yra palankus Rusijai, kuri agresiją rytų Ukrainoje grindžia rusakalbių teisių apsauga.

_292014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga PASAULIS

ribotumą. Žinant tai, su mažomis išlygomis buvo galima atvirai dekla-ruoti savo tikslus: jau nuo kovo mėne-sio pradžios skelbta, kad Kryme turi įvykti referendumas, kuris nuspręs šios teritorijos ateitį; nepaisant bandymų tai sustabdyti, Rusija įgyvendino savo siekį, nė per žingsnį neatsitraukdama. Kitas viešai deklaruotas siekis – federalizuoti ukrainą, suteikiant daugiau politinės autonomijos rytinėms šalies teritorijoms. Ir vėl tas pats: nors plačiai kalbama apie „netrukus kilsiantį karą“, Rusija kryp-tingai siekia šio tikslo, destabilizuodama ukrainą, bet neperžengdama karinės intervencijos ribos.

sėKminga propaganda: rytų uKraina nori į rusiją

Tradiciškai pabrėžiama Rytų ir Va-karų ukrainos skirtis, kuri dėl istorinių ir sociokultūrinių priežasčių aiškiausiai pasireiškia lingvistiniame dėmenyje. Pabrėžiama, kad rusų kalbą kaip gimtąją rytiniuose regionuose, ypač Donecke, Luhanske, Kryme, nurodė apie 40 proc. ir daugiau gyventojų, tuo tarpu vaka-rinėje šalies dalyje procentas neretai nesiekia dešimtadalio. Tai koreliuoja su rinkimų rezultatais: ir 2004 m., ir 2010 metų prezidento rinkimuose palankes-niu rusiškai visuomenės daliai laikomas Viktoras Janukovyčius dominavo būtent Luhanske, Donecke ir Kryme kur surinko daugiau nei tris ketvirtadalius balsų, tuo metu provakarietiški preten-dentai –atitinkamai Viktoras Juščenko ir Julija Tymošenko – panašius rezultatus pasiekė vakarinėje dalyje.

Nors toks skirstymas turi pakanka-mą pagrindimą bei yra analitiškai pato-gus, jis neatspindi kur kas sudėtingesnio ukrainos identiteto paveikslo. ukrainoje etniniais rusais save identifikuoja tik 17 proc. gyventojų. Be to, minėta lingvis-tinius skirtumus pabrėžianti statisti-ka remiasi 2001 metų duomenimis, kuomet ukrainiečių kalbą kaip gimtąją nurodė apie 68 proc., o rusų – 30 proc. respondentų. ši statistika neatspindi dviejų faktorių: tuo metu nepriklausoma ukraina egzistavo tik 10 metų, todėl

didžiąją visuomenės dalį sudarė sovie-tmečio rusifikacijos, kuomet rusų kalba dominavo viešajame gyvenime, politiką patyrę gyventojai. Socialinė visuomenės sandara nuo to laiko kito, nes subrendo nauja, jau po Sovietų Sąjungos žlugi-mo gimusi ukrainiečių karta. Antra, dauguma ukrainos piliečių, nepaisant pasirinktos gimtosios kalbos, puikiai kalba abiem kalbomis: dažnas atvejis profesinėje veikloje naudoti rusų, namie – ukrainiečių kalbą. Dvikalbystė lingvis-tiniuose žemėlapiuose nėra atspindima.

Rusų kalba sovietmečiu buvo ypa-tingai diegiama didžiuosiuose pramoni-niuose miestuose, todėl iki šiol Donecko regione rusakalbiai sudaro apie 75 proc. gyventojų, tačiau etninių rusų tėra 38 proc. (Luhanske statistika atitinkamai 69 proc. – 39 proc., Kryme – 77 proc. – 58 proc.). Be to, nors Luhanske rusakal-bių yra 69 proc., V. Janukovyčius 2010 metais surinko net 89 proc. balsų – ši tendencija, pastebima ir kituose mies-tuose, reiškia, kad politinis pasirinkimas buvo lemtas ne vien kalbinių aplinkybių, nes už kandidatą pasisakė ir kalbantieji ukrainietiškai arba abiem kalbomis. Tikėtina, kad jie sprendimą grindė soci-oekonominėmis, kultūrinėmis ir kitomis aplinkybėmis.

Todėl, nors yra objektyvių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų (kultūrinių, religi-nių, ekonominių, pavyzdžiui, rytiniai regionai remiasi pramone ir yra labiau priklausomi nuo Rusijos energetinių

išteklių bei eksporto rinkų, todėl struk-tūriniai posovietiniai pokyčiai vyksta lėtai), identiteto ir, tam tikrais atvejais, politinio lojalumo, skirstymas pagal lingvistinį aspektą neatspindi tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad toks supapras-tintas paveikslas yra palankus Rusijai, kuri agresiją Kryme ir Rytų ukrainoje grindžia rusakalbių teisių apsauga. Nepaisant tokios Kremliaus eskalacijos, 2014 m. kovo mėnesį atlikti sociolo-giniai tyrimai rodo, kad 66 proc. rusų kilmės ukrainos piliečių teigia „tikrai“ arba „veikiausiai“ nejaučią spaudimo bei grėsmės dėl rusų kalbos vartojimo (Rytų ukrainoje tokią nuomonę išsakė 74 proc. respondentų). Be to, rytinėje dalyje 61 proc., o pietinėje 67 proc. gyvento-jų nepalaiko Rusijos sprendimo siųsti kariuomenę „ginti“ rusakalbių ukrainie-čių, kai tuo tarpu palaikančiųjų yra tik apie ketvirtadalį. Įdomu ir tai, kad tik 26,5 proc. Donecko gyventojų palaiko prorusiškus protestus rytinėje ukrainos dalyje, o regiono prisijungimui prie Rusijos pritartų mažiau nei 5 proc.

Kremlius sugebėjo sukurti įvaiz-dį, kad ukraina yra skilusi į dvi dalis, kurių viena dėl lingvistinių, istorinių, kultūrinių ir ekonominių priežasčių yra taip susieta su Rusija, kad šios įtaka ten yra natūrali bei nekvestionuoja-ma. Tačiau faktai rodo, kad ukrainoje gyvena ukrainiečiai, kurie, nepaisant šių aplinkybių, nenori prarasti valstybingu-mo, iškovoto prieš kelis dešimtmečius. Rusijos siekis šiuo atveju yra kurti minė-tą įvaizdį bei užkirsti kelią būtinoms politinėms reformoms, kurios padėtų išspręsti ir objektyvias Kijevo valdžios klaidas. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad dabartinės vyriausybės sudėtis geogra-fiškai atstovauja mažiau nei penktadalį šalies teritorijos, joje nėra atstovų iš Rytų. Todėl gegužės pabaigoje numatyti prezidento rinkimai yra itin reikšmingi: jei jie neįvyks arba nepaskatins politinių pokyčių, dirbtinis ukrainos skaldymas bus sėkmingas ir galimai užsitęs tol, kol Rusija įtvirtins savo įtaką šalyje, kuri nepasinaudos Euromaidano sukurta galimybe keistis. ■

Kremlius sugebėjo sukurti įvaizdį, kad ukraina yra skilusi į dvi dalis, kurių viena yra taip susieta su rusija, kad šios įtaka ten yra natūrali bei nekvestionuojama.

30_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014PASAULIS

Europarlamentarė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė lankydamasi Euromaidane ragino Ukrainos valdžią įsiklausyti į savo žmonių lūkesčius ir laikytis savo pažadų.

Min

daug

o M

ikul

ėno

nuot

rauk

a

ES siekia įtvirtinti savo pozicijas kaip pa-saulinė galia daugiapoliame pasaulyje. Natūralu, kad viena didžiausių pasaulio ekonomikų turi ir politinės globalios ly-derystės ambicijų. Dėl to ES jau daugelį metų stiprina savo vaidmenį Jungtinių Tautų Organizacijoje, neatmesdama am-bicijos kada nors tapti Saugumo Tarybos nare. ES didžiuojasi savo transformuo-jančia galia, tuo, kad yra didelė ir įta-kinga „minkštoji“ galia, stiprinanti taiką ir demokratiją ten, kur yra laukiama ir kviečiama. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą kelia klausimus, ar ES pasiren-gusi tokiai lyderystei, ypač tarptautinio saugumo palaikymo srityje.

Dabartinėje situacijoje daug kas pasigenda daugiau ryžto ES sprendi-muose. Juk Rusijos baudžiamoji akcija ir jos kontroliuojamas perversmas vyksta artimiausioje ES kaimynystėje, su kuria Rytų partnerystės politikos rėmuose ES vystė įvairialypę partnerystę. ukrainiečius į Euromaidaną subūrė pirmiausia tai, kad V. Janukovyčius išsižadėjo ES, aikštėse plevėsavo ir ES vėliavos, o reikalavimai iš esmės atitiko ES propaguojamas vertybes – demokratijos ir laisvės siekį, korupcijos atmetimą, teisės viršenybę, teisingumą. Vis tik per pastaruosius mėnesius ES ne-ryžtingumas ukrainiečių tarpe užaugino kartėlį dėl ES – tai draugai, kurie daug kalba, bet mažai daro.

Veiksmų konkretumo, operatyvumo, atsako propagandai iniciatyva ir vėl pri-klauso JAV. JAV dar gyvas šaltojo karo, „pasaulio policininko“ instinktas (nors šių etikečių B. Obama nenori sugrą-žinti) tokioje situacijoje pasirodė besąs reikalingas. JAV turi svertų ir aktyviai jais naudojasi. Pagirtina ir tai, kad JAV administracija skiria dėmesio Kremliaus melų paneigimui, neperima V. Putino inspiruotos leksikos, taip neprisidėdama

prie propagandos platinimo, aktyviai veikia dvišališkai ir per NATO.

Tuo tarpu ES, norėdama žengti žingsnį, turi suderinti visų 28 šalių pozici-jas. Pozicijos labai įvairios. Prancūzai kol kas nekeičia ketinimų įvykdyti milžinišką kontraktą dėl „Mistral“ laivų. Vokiečiai intensyviai prekiauja su Rusija, turi istori-nių ryšių, pramaišiui, matyt, su tam tikru kaltės jausmu. Vokietijos ir Rusijos elitas susijęs ir asmeniniais ryšiais – prisiminkime Gerhardą F. K. Schroederį. Ir energetine prasme vokiečiai priklauso nuo Rusijos, savo laiku neatsižvelgė į perspėjimus dėl „Nord Stream“ dujotiekio geopolitinių pasekmių ir šiandien yra suvaržyti. Britų pozicija artima transatlantinei logikai, tačiau Londonas atlieka Rusijos oligarchų finansinio prieglobsčio funkciją ir taip pat yra ribojantis veiksnys. Mažesnės šalys, tokios kaip Kipras, kurių balsas, priimant tokias pozicijas, turi tokį pat svorį kaip ir didžiųjų, irgi yra pažeidžiamos.

Todėl, nepaisant ypač dažnų po-sėdžių ukrainos klausimu, ES į priekį juda labai mažais žingsneliais, dažniau-siai reaguodama į jau įvykusius faktus. štai, prisimenant pirmąsias ES tikslines sankcijas ukrainos pareigūnams, asmenų

sąrašas buvo ruošiamas vangiai, nepaisant to, kad dėl jų įvedimo ministrai jau buvo sutarę politiniu lygiu. Sankcijų patvirtini-mą iš esmės paspartino tik įvykiai Kijeve – gėdingas V. Janukovyčiaus paspruki-mas, naujos Vyriausybės suformavimas ir Rusijos agresija Kryme.

Manau, kad kaip JAV, taip ir Euro-poje yra išlikę šaltojo karo laikų instink-tų, tik kitokių. Baiminamasi konfronta-cijos, užrūstinti Rusiją, svarstoma, kad jos keliami reikalavimai turi pagrindo, kad Rusija Europoje turi kažkokių ypatingų interesų ir į juos reikia atsi-žvelgti. Vakarų europiečiai turi nepa-grįstų iliuzijų, kad V. Putinas atsitrauks ir, jei tik pavyks jį pasodinti prie derybų stalo, bus susitarta. Deja, matome, ko verti Rusijos susitarimai. Viliamasi, kad ES perspėjimai suveiks preventyviai. Bet tai neveikia. V. Putinas neatsitrauks, kol neužbaigs suplanuotos akcijos.

V. Putinas – KGB karininkas, dirbęs Rytų Vokietijoje, gerai pažįsta ir meis-triškai naudojasi visomis silpnybėmis: europiečių delsimu, baime ryžtinges-niais veiksmais paskatinti konfrontaciją, branduolinio ginklo grėsmės baime, netikėtumo faktoriumi, ir galų gale, V.

radviLė mOrKūnaitė-miKuLėniEnė: EurOpai rEiKia daugiau drąsOs

_312014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga PASAULIS

pOsOviEtinės sąjungOs – nuvarytas v. putinO ARKLIuKAS

Česlovas IšKAuSKAS

Jau kone du dešimtmečius Rusijos lipdomos integracinės politinės ir eko-nominės struktūros pastaruoju metu plyšta per visas siūles. Maskvos ekspan-sinės ambicijos esamiems ir galimiems partneriams sukėlė įtarimų, kad tas jos žaidimas yra nesąžiningas, abejotinas ir rizikingas. Netgi pirmapradė Nepriklau-somų valstybių sandrauga (NVS), įkurta, iškart subyrėjus SSRS, negyvybinga, neefektyvi, o apie Baltarusijos ir Rusijos sąjungą seniai niekas nebekalba.

Tačiau V. Putinas nuolat stimu-liuoja kitą prieš ketverius su puse metų atsiradusią idėją sukurti Muitų sąjun-gą (MS). Tiesa, ir tas Rusijos vadovo arkliukas leisgyvis: Maskvai nepavyko privilioti į ją ukrainos, nors, pernai lap-kritį Vilniuje V. Janukovyčiui atsisakius prisijungti prie ES asocijuotos narystės sutarties, tokios viltys buvo sužibusios. Gal ši šalis ir būtų tapusi ketvirtąja MS nare, bet staiga įsiliepsnojo Maidanas, ir ištikimajam Maskvos bičiuliui teko nešti

Scan

pix/

AFP

Pho

to/

Ria

-Nov

osti

/ Po

ol /

Ale

xey

Dru

zhin

in n

uotr

auka

Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka bei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš Aukščiausiosios Eurazijos Ekonominės Tarybos susitikimą. Minskas, balandžio 29 d.

Putino režimo, kuris sukūrė modifikuotą sovietinę-fašistinę rusų tautos didybės ir misijos versiją, istorinio atpažinimo stoka.

Mes, sovietinę okupaciją patyrusios ša-lys, matome Rusiją tokią, kokia ją pavertė V. Putinas – su savo pralaimėjimu nesusi-taikiusiu, revanšo nuotaikomis gyvenančiu Sovietų Sąjungos branduoliu. Todėl mūsų užduotis ir atsakomybė – skatinti Europą geriau susipažinti su sovietinio totalita-rizmo istorija, pažinti V. Putino režimo ilgalaikes ambicijas, jo režimo istorines ša-knis sovietinėje praeityje. Turime stiprinti Europą, jos vienybę ir solidarumą, nepa-miršdami savo pačių pajėgumais stiprinti savo saugumą ir valstybingumo gynimą, skatinti aktyvesnį Europos partnerių palaikymą, ginti savo ir Europos informa-cinę ir skaitmeninę erdvę nuo invazijos, skatinti jaunimo pilietiškumą, pagarbą laisvės ir demokratijos vertybėms.

Niekas neabejoja ES plėtros, „minkštojo veikimo“, kuris sąlygojo es-minius pokyčius Rytų Europoje, sėkme. Tačiau tą sėkmę nulėmė pirmiausiai pačių iš sovietinės praeities negrįžtamai ištrūkti siekusių šalių entuziazmas ir geopolitinis įžvalgumas. Dabartinėje situacijoje, kai, žvangant ginklams, ES negali sutarti, ar ukraina yra laukiama kaip ES narė, ar ne, tokią sėkmės istoriją su ukraina pakartoti vargu ar pavyks.

Turime sau atsakyti, ar mus tenkina toks pasaulis, kuriame nekonvencinis užslėptas karas laikomas mažesniu blogiu nei atvira karinė agresija, kuriame be pasekmių toleruojamas tarptautinių įsipareigojimų laužymas, pažeidžiamas kaimynų suverenitetas ir teritorinis integralumas, kuriame galima kurti propagandines iliuzijas ne tik savo, bet ir viso pasaulio piliečiams. Europai reikia įžvalgių ir tvirtų lyderių, kad iš Antrojo pasaulinio karo pelenų prikeltas pasaulis nesubyrėtų ir vėl. Europai reikia daugiau drąsos. Europa neturi lūkuriuoti, kol Rusijos kariuomenė nebesidangstydama įžengs į Rytų ukrainą. Kryme tai jau padaryta. Kartą įkėlę koją į ukrainą, jie ten ir pasiliks, ilgam laikui pakeisdami geopolitinį balansą ir skleisdami nesta-bilumą bei kivirčus gilyn į Europą.■

32_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014PASAULIS

kudašių iš tėvynės. Prieš pustrečių metų, kai dar V.

Janukovyčiaus režimas buvo tik savo kadencijos pusiaukelėje, ekonomikos apžvalgininkas Vaidotas šernius Ge-opolitinių studijų centro portale rašė, kad ekonominiai integraciniai procesai tampa vis svarbesni šalims, kurios siekia ekonominės ir politinės naudos, spren-džia saugumo klausimus. XX–XXI a. svarbiausi integraciniai procesai vyko ir vyksta, sprendžiant saugumo ir eko-nominės raidos problemas. Kaip šių procesų išdava buvo sukurtos tokios organizacijos kaip NATO, ES, NVS, šanchajaus bendradarbiavimo organiza-cija (šBO) ir t. t.

Žinoma, vyko ir vyksta ir dezinte-gracinio pobūdžio procesai, pavyzdžiui, SSRS subyrėjimas, Čekoslovakijos skilimas į dvi valstybes, Jugoslavijos suirimas ir t. t., tačiau paprastai po jų prasideda atvirkštiniai reiškiniai – ekonominė ir (arba) politinė integra-cija: SSRS griūtis – NVS sukūrimas, Čekoslovakijos suirimas – Čekija ir Slovakija – NATO ir ES narės, Jugos-lavijos subyrėjimas – Slovėnija tapo ES nare, o Serbija – kandidate į ES, Kro-atija tapo ES nare nuo 2013 m. liepos. Kitaip tariant, integraciniai politiniai ir ekonominiai procesai vyksta nuolatos, ir jie nėra užsibaigę.

Vienas naujausių integracinių pro-cesų, vykstančių Lietuvos ir ES pašonėje, yra Muitų sąjungos – Rusijos Federaci-jos, Baltarusijos Respublikos ir Kazach-stano Respublikos bendros ekonominės ir politinės integracijos struktūros – įkūrimas. Nors vieningos MS erdvės sukūrimo susitarimai įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., šios sąjungos ištakos glūdi dar XX a. pabaigoje. Subyrėjus SSRS, jos vieningos ekonominės erdvės šalininkas Kazachstano prezidentas Nursulta-nas Nazarbajevas teigė, kad buvusios SSRS šalys turi vienytis ekonomiškai ir politiškai. Nors ir buvo įsteigta NVS, ji nei politiniu, nei ekonominiu požiū-riu nebuvo efektyvi organizacija, todėl 1995 m. buvo pradėta diskutuoti dėl naujos ekonominio pobūdžio bendrijos

BALTARUSIJOS, KAzAchSTANO IR RUSIJOS MUITŲ SĄJUNGAMuitų sąjunga (MS) – viena ekonominės integracijos formų postsovietinėje erdvėje

Pagrindinės MS nuostatos

Kirgizijos ir Ukrainos bendradarbiavimas MS

Išorės prekyba, mlrd.dolerių

Rusija

Baltarusija

Kazachstanas

Ukraina

Kirgizija

eksportas importas tame skaičiuje su MS šalimis

Baltarusija

Ukraina

Rusija

Kazachstanas

Kirgizija

Prekėms, įvežamoms iš trečiųjų šalių, taikomas vieningas muitų tarifas (suderintas muitų mokesčių sąvadas)

Vieningosios muitų teritorijos ribose atšaukiami muitų mokesčiai ir ekonominio pobūdžio apribojimai (su galimomis kai kuriomis išimtimis)

● 2010Svarstomas Ukrainos įstorjimo į MS klausimas. Kirgizija irgi pareiškė ketinimą prisijungti.

● 2011 balandisĮkurta vyriausybinė tarpžinybinė komisija, skirta deryboms dėl Kirgizijos prisijungimo prie MS ir Eurazijos ekonominės erdvės (EEE)

● 2011Ukraina pasiūlė bendradarbiauti su MS, remiantis formule „3+1“. Rusija reikalavo visiško Ukrainos įsijungimo i MS.

● 2013 gegužėUkraina ir Kirgizija pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo su Muitų sąjunga ir Eurazijos ekonomine komisija.

Šaltinis: RIANOVOSTI

_332014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga PASAULIS

– Muitų sąjungos – įsteigimo.2009 m. lapkričio 28 d. pasirašyta D.

Medvedevo, N. Nazarbajevo ir A. Luka-šenkos sutartis dėl vieningosios Rusi-jos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų erdvės sukūrimo, tapusi apie 40-ties ankstesnių tarpvalstybinių susitarimų apibendrinimu. Ji ir laikoma MS sukūri-mo sutartimi. 2012 m. sausio 1 d. Muitų sąjunga transformavosi į Vieningąją ekonominę erdvę (VEE). Kitaip tariant, žvelgiant į tarptautinės prekybos libera-lizacijos modelius, Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano Muitų sąjunga peraugo į bendrąją šių valstybių rinką.

Kam reikalinga MS? V. šernius primena, kad Muitų sąjungos teori-nis modelis yra valstybių, tarp kurių vyksta laisva prekyba, panaikinant muitų tarifus ir netarifinius barjerus prekėms ir paslaugoms judėti, sąjunga. Taip pat taikomi vienodi eksporto bei importo iš trečiųjų šalių tarifai. šalys turi vieningą muitų kodeksą, kuris nustato tarifus tarp Muitų sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių. Taigi, Muitų sąjungą (ir tolesnę jos fazę – VEE) galima laikyti vidutinio lygio integraciniu modeliu.

Bendroji rinka – tai Muitų sąjun-gos gilesnis integracinis modelis, kai tarp valstybių yra užtikrinamos ketu-rios laisvės: laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas be jokių suvaržymų. Bendroji rinka – tai gilios regioninės ekonominės integracijos modelis. Tačiau šiandieninę VEE galima laikyti ne vien ekonominiu, bet ir politiniu ar geopolitiniu valstybių dariniu. Visų pirma dėl to, kad VEE kaip tikrai efektyvi organizacija pradės veikti tik 2015 metais. Nors šiuo metu VEE ir laikoma įsteigta, visos keturios laisvės joje dar nėra įgyvendintos. VEE pasiektas integracijos lygis nėra užbaig-tas: de jure organizacija lyg ir priski-riama prie bendrosios rinkos, tačiau de facto – tai ta pati Muitų sąjunga su tam tikrais bendrosios rinkos principais. Todėl VEE reikėtų laikyti labiau Mas-kvos bandymu išlaikyti posovietines valstybes savo įtakos zonoje, o ne eko-nominės naudos siekimo instrumentu.

Visa tai patvirtina ir numanomi Kremliaus ateities tikslai, toliau portale Geopolitika.lt rašė V. šernius. Nors VEE dar nėra pasiekusi savo galutinės integracijos stotelės – visiško keturių laisvių įgyvendinimo, Maskva jau kuria Eurazijos Ekonominę Sąjungą (Eu-rAzES arba EAES). 2011 m. lapkričio 18 d. trijų MS šalių lyderiai Maskvoje pasirašė EurAzES deklaraciją. Kitaip tariant, Rusijos Federacija siekia įkurti sąjungą, kurioje galiotų giliausios regi-oninės prekybos integracijos principai. Ekonominė sąjunga – tai galiojantys bendrosios rinkos principai (laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas), taip pat bendra sąjungos šalių valiuta. Rusija siekia įkurti tokią šalių sąjungą, kuri turėtų bendrus rinkos principus ir vieningą valiutą – rublį. Tiek prezidentas V. Putinas, tiek buvęs šalies vadovas ir dabartinis ministras pirmininkas D. Medvedevas teigė, kad Eurazijos Ekonominė Sąjunga bus įsteigta 2015 metais. Žvelgiant į šiuos Kremliaus siekius, akivaizdu, jog Mas-kva turi ambicingų planų, tačiau ar jie

Ekonominės integracijos planai ir siekiai NVS šalyse (dalyvaujant Rusijai)

Šaltinis: RIANOVOSTI

Ekonominė sąjunga (ES)Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija, Gruzija, Kazachstanas, Kirgizija, Moldova, Rusija, Tadžikistanas, Turkmėnija, Uzbekistanas, Ukraina

Muitų sąjunga (MS)Baltarusija, Kazachstanas, Rusija

Muitų sąjunga (MS)Baltarusija, Kazachstanas, Rusija

Muitų sąjunga (MS) ir Vieningoji ekonominė erdvė (VEE)Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija

Vieningoji ekonominė erdvė (VEE)Baltarusija, Kazachstanas, Rusija, Ukraina

Vieningoji ekonominė erdvė (VEE)Baltarusija, Kazachstanas, Rusija

Laisvos prekybos zona (LPz)Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Moldova, Rusija, Ukraina

Eurazijos ekonominė bendrija (Euraz EB)Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija, Tadžikistanas

Eurazijos ekonominė sąjunga (EES)Baltarusija, Kazachstanas, Rusija (Ukraina ir Kirgizija – stebėtojai)

Sąjunginė valstybėBaltarusija, Rusija

bus įgyvendinti, labiau priklauso ne nuo Rusijos norų, o nuo pasaulio makroeko-nominės padėties.

Beje, 2011-ųjų lapkritį DELFI rašėme, kad Maskvoje sklando idėja išplėsti MS iki globalinės struktūros, kurioje matytųsi ir Lietuvos kontūrai. Samdyti jos propagandistai Homero „Odisėjos“ sirenų balsais vilioja Lietuvą, primygtinai siūlydami nepraplaukti pro Scilę ir Haribdę. Vilionių tinklą keti-nama užmesti net Suomijai, Vengrijai, Čekijai, Bulgarijai, Vietnamui, Kubai ir Venesuelai...

Apie Baltijos šalių prisijungimą prie EAES ir kartu prie MS irgi nenutylima. Bet Kremliaus sirenų giesmė truputį kitokia. Antai, viename šovinistinia-me Rusijos portale skaičiau kažkokio „Jasinios“ pseudonimu prisidengusio autoriaus svarstymus. Tariamas istorikas įrodinėjo, kad baltarusių tautos nieka-da nebuvo, nes dar 1459 m. išleistame Nikolajaus Kuzanskio Vidurio Europos žemėlapyje vietoj „Belaja Rusj“ buvo užrašyta „Moscovia“. Baltarusija kaip valstybinis administracinis vienetas

34_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014VIENINGOJI EUROPA

Šių metų balandžio 7 d. Europos Par-lamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas pritarė, kad Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. būtų įvestas euras. Anot Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, toks balsavimas Lietuvai nebuvo netikėtas. „Ir tai yra labai džiugi žinia vien jau dėl to, kad šis balsavimas buvo pirmas formalus ES institucijų žingsnis link sprendimo dėl Lietuvos na-rystės euro zonoje. Ir tas žingsnis buvo toks, kokio siekėme“, – teigė Lietuvos banko vadovas. Taigi straipsnyje plačiau apie Lietuvos pasirengimą narystei euro zonoje, gyventojų baimes dėl būsimos valiutos ir privalumų, kurių valstybei su-teiks įsiliejimas į naująją valiutų sąjungą.

europos parlamento pritarimas

Kovo pabaigoje Briuselyje Lietuvos finansų ministras Rimantas šadžius ir Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliaus-kas kartu su Europos Parlamento (EP) Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto (ECON) nariais aptarė Lietuvos pasi-rengimą kitąmet įsivesti eurą. Lietuvos finansų ministras akcentavo, jog griežta fiskalinė politika, darbuotojų atlygini-mų mažinimas krizės metu, energetikos sektoriaus reforma ir verslo sąlygų šalyje gerinimas priartino Lietuvą prie euro įvedimo. ECON diskusijoje su Lietuvos atstovais Europos liaudies partijos narys

Euro

pos

Parl

amen

to n

uotr

auka

, fo

togr

afas

Pie

tro

Naj

-Ole

ari

Werneris Langenas (Werner Langen) pa-brėžė, jog „euro zonos plėtra yra teigiamas reiškinys“. Konkrečiai kalbėdamas apie Lietuvą, jis išreiškė stiprią viltį, jog Lietuva nuo kitų metų pradžios taps 19-ąja euro zonos nare: „Galima prognozuoti, jog šalis (Lietuva – aut. past.) atitinka vie-ningosios rinkos narystės kriterijus, o tai rodo ypatingą Lietuvos valdžios pasiry-žimą prisijungti prie euro kaip galima greičiau“. Visgi W. Langenas su kitais ECON nariais išreiškė nuogąstavimą dėl tam tikrų trukdžių, kurie galėtų Lietuvai pakišti koją, siekiant narystės euro zonoje. Volfas Klencas (Wolf Klenz), Liberalų ir demokratų atstovas iš Vokietijos, priminė, jog 2006 m. Lietuvai nepavyko įsivesti euro dėl energetikos kainų šuolio. Jis domėjosi, ar Lietuva turi parengusi planą „B“, jei Rusija, sulaukusi ES sankcijų dėl ukrainos, imtų ir padidintų energijos kainą. Atsakydamas Lietuvos finansų ministras atkreipė dėmesį, jog Lietuva kelerius metus iš eilės siekia mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos (suskystintų dujų terminalas, elektros tinklai į Lenkiją ir švediją). Prancūzijos atstovas Jean-Paul Bessetas ( Jean-Paul Besset) Lietuvos atstovams kėlė klausimą, ar Lietuvos bankų sektorius ne per stipriai priklauso nuo švediškų bankų. Reaguoda-mas Lietuvos banko vadovas pastebėjo, jog ekonominė krizė pakoregavo šią priklau-somybę, nes šiuo metu dauguma paskolų paremtos ne pagrindiniais bankais, o vietiniais indėliais. Po diskusijų ECON nariai paragino Lietuvą sukurti tinkamą kontrolę šalyje, kad euro įvedimas nevirstų pretekstu didinti kainas, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybei derėtų aktyviau imtis informuoti visuomenę, tokiu būdu stiprinant gyventojų palankumą naujajai valiutai. Planuojama, jog liepą, po Europos Parlamento rinkimų, galutinę Parlamento nuomonę dėl Lietuvos stojimo į euro zoną

LiEtuva paKELiui Į Eurą Edita MIELDAŽĖ

atsiradęs tik 1919 m. (keletą mėnesių egzistavęs bolševikinis LITBEL‘as), o visais laikais čia buvusi „Didžiosios Lietuvos“ teritorija. Bet ir čia, toliau mintį rutulioja „Jasinia“, buvusi slavų erdvė, kurioje, anot Berestovo metraščių, „kunigaikščių vardai buvo slaviški, o ir žmonės kalbėjo slaviškai“.

Kitaip sakant, jeigu jau tai slavų valdos, tai paskui Baltarusiją ir Lietuvai atkelti vartai į posovietines sąjungas. Viena kliūtis: mūsų šalis jau 10 metų pasirinkusi kitas sąjungas, kuriose nėra imperatorių, diktatorių, nedemokratinių režimų, kur lyderiai, kad ir pralaimėję politinę kovą, nemeta savo pasakiškų turtų ir nebėga iš šalies, o paskui neieško galingo globėjo, siekdami atkeršyti savo tautai.

Žinoma, turiu galvoje ukrainą ir buvusį jos prezidentą V. Janukovyčių. Prieš praėjusius Naujuosius metus Vakarų žiniasklaida citavo žurnalo „The Economist“ vyriausiojo redaktoriaus Edwardo Lucaso žinutę socialiniame tinkle „Twitter“, kurioje sakoma, kad jis iš savų šaltinių sužinojęs, jog V. Janukovyčius buvo susitaręs su Rusija dėl ukrainos prisijungimo prie Muitų sąjungos artimiausiu laiku. Pasak E. Lucaso, abiejų šalių prezidentai per susitikimą Sočyje sudarė strateginį susitarimą, įskaitant 5 mlrd. dolerių preliminarią paskolą ukrainai, dujų kainos sumažinimą perpus – iki 200 dolerių už tūkstantį kubinių metrų – su sąlyga, kad ukraina įsipareigos įstoti į Muitų sąjungą. Žurnalistas taip pat rašo, kad visa Maskvos pagalba ukrai-nai gali siekti 15 mlrd. dolerių. šie mainai neįvyko, ir MS idėja, kaip ir visi kiti integraciniai planai, nuėjo šuniui ant uodegos. Rusija pasirinko agresijos kelią.

Žmonių santykiams apibūdinti yra lakus posakis: prievarta mielas nebūsi. Rusija, negalėdama geruoju privilio-ti buvusių sovietinių šalių į įvairias sąjungas, imasi demonstruoti jėgą. Toks Maskvos elgesys visiškai neturi pers-pektyvos, net jeigu kalbame apie grynai ekonominius santykius. ■

_352014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

tars naujieji EP nariai. Birželį Europos Komisija ir Europos centrinis bankas ES Tarybai turėtų pateikti vertinimus dėl Lie-tuvos pažangos, įgyvendinant ES sutarties įsipareigojimą įsivesti eurą. Lietuvai, kaip ir kitoms euro dar neturinčioms valsty-bėms, taikoma išimtis, įstojus į ES, laikinai naudoti nacionalinę valiutą. ši išimtis panaikinama, kai valstybė atitinka būtinas euro įvedimui sąlygas. Kaip teigiama Lietuvos banko pranešime, manoma, jog „ES Taryba šių metų liepą po konsultacijų su Europos Parlamentu turėtų priimti galutinį sprendimą, ar Lietuva atitinka euro įvedimo kriterijus“. Taigi, ar Lietuva atitinka šiuos kriterijus?

euro įvedimo prielaidosKad ES šalis narė įsivestų eurą, ji turi

atitikti tam tikrus ekonominius, vadina-mus Mastrichto, kriterijus. Pirma, inflia-cija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkio. Antra, bendrojo šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP. Trečia, valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP. Ketvirta, il-galaikės palūkanų normos negali būti di-desnės už trijų ES valstybių narių, kurių infliacijos lygis yra žemiausias, praėjusių metų ilgalaikių palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais. Penkta, valstybė narė mažiausiai dvejus metus privalo dalyvauti antrame valiutų

kurso mechanizme (VKM II). Valstybės narės, dalyvaujančios šiame mechanizme, nacionalinė valiuta turi neviršyti nusta-tytų svyravimo euro atžvilgiu ribų (+- 15 proc.).

Remiantis 2014 m. sausio mėnesį LR Finansų ministerijos pateiktais Lietuvos atitikimo Mastrichto kriterijams duome-nimis, akivaizdu, jog 2013 m. kainų augi-mas Lietuvoje neviršijo 1,5 proc. atrinktų šalių, kuriose infliacija yra mažiausia ES, vidurkio ir sudarė 1,2 procentinius punktus. Visgi Europos Komisija ir Fi-nansų ministerija prognozuoja, jog 2014 m. Lietuvoje infliacija augs keturiomis dešimtosiomis ir sudarys 1,6 proc. Tačiau šių metų balandžio mėnesį pateiktoje SEB banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje spėjama, jog 2014 m. kainos augs lėčiau nei kad prognozuota Finansų ministerijos, t.y. 0,8 proc. punktais. SEB analitikai pabrėžia galį pasidžiaugti, jog „globalinis kainų augimo sulėtėjimas buvo labai savalaikis ir parankus Lietuvai,

ketinančiai įgyvendinti visus Mastrichto konvergencijos kriterijus ir įsivesti eurą 2015 m.“. „Lietuviški“ veiksniai, pasak SEB banko analitikų, kainų infliacijai turi tik antraeilės reikšmės. „Infliaciją mažinančia kryptimi veikia ir euro (lito) stiprėjimas Rytų valiutų atžvilgiu, kuris lemia atitinkamą importo žaliavų ir prekių pigimą, perskaičiavus į nacionalinę valiutą“, – rašoma SEB sudarytoje Lietu-vos makroekonomikos apžvalgoje.

Žvelgiant į valstybės finansų padė-ties tvarumą, 2013 m. Lietuvos deficitas siekė 2,9 proc. iš leistinos 3 proc. ribos. Finansų ministerija prognozuoja, jog 2014 m. valstybės deficitas mažės iki 1,9 proc. Visgi Vokietijos dienraščio „Frank-furter Allgemeine“ straipsnyje „Lietuva beldžiasi į eurą“ išreiškiamas nuogąsta-vimas, kad praeitais metais pasiektas 2,9 proc. biudžeto deficito rodiklis Lietuvai gali pakišti koją šiais metais, jei valstybė, pasak Europos komisaro Ollio Rehno, ilgesniam laikui nekonsoliduos savo vie-šųjų finansų. 2013 m. Lietuvos valstybės sektoriaus skola atitiko leistiną 60 proc. ribą ir sudarė 39,5 proc. Spėjama, jog 2014 m. valstybės skola, jeigu bus nekau-piamos lėšos euroobligacijoms išpirkti, mažės iki 39,3 proc., o jeigu bus kaupia-mos, augs iki 42,1 proc. Visgi, lyginant su ES valstybių narių skolų vidurkiu, kuris 2013 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 86,8 proc., Lietuvos valstybės skolos rodiklis yra per-pus mažesnis ir įsitenka į konvergencijos kriterijaus rėmus. Vienas iš paskutiniųjų Mastrichto kriterijų – ilgalaikių palūkanų norma 2013 m. Lietuvoje siekė 3,83 proc. ir neviršijo daugiau kaip 2 proc. punktais mažiausias tokias palūkanas turinčių trijų valstybių vidurkio. Valiutos kurso (euro

Kriterijus Lietuva Konvergencijos kriterijaus kontrolinis dydis

Kainų stabilumo 1,2 proc. 1,8 proc.*

Valstybės finansų padieties tvarumo valdžios sektoriaus deficitas (2012 m.)

planuojamas deficitas (2013 m.) valdžios sektoriaus skola (2012 m.)

planuojama skola (2013 m.)

3,2 proc. 2,9 proc.

40,54 proc. 39,7 proc.

3,0 proc.

60,0 proc.

Valiutos kurso stabilumo 3,4528 Lt proc. 3,4528 Lt 15 proc.

Ilgalaikių palūkanų normos 3,83 proc. 4,98/5,92/ 5,99 proc.**

*Atrinktos šalys: Latvija (0,0 proc.), Švedija/Portugalija/Kipras/Bulgarija (0,4 proc.). **Atrinktos šalys: Latvija (3,35 proc.), Švedija (2,12 proc.), Portugalija (6,3 proc.), Kipras (6,5proc.) ir Bulgarija (3,47 proc.), nes jų kainų lygis yra vienodas. Atitinkamai nuo pasirinkto šalių derinio, ilgalaikių palūkanų konvergencijos rodiklis svyruoja nuo 4,98 proc. (LV,SE,BG) iki 5,99 proc. (LV,SE,Cy), tačiau, kad ir koks valstybių derinys būtų pasirinktas, Lietuva vykdo šį kriterijų

LIETUVOS ATITIKIMAS MASTRIchTO KRITERIJAMS 2013 M. GRUODŽIO MĖNESĮ (FINANSŲ MINISTERIJA)

* Skliausteliuose nurodyta ankstesnė SEB banko prognozė

2007200620052004 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014vasaris prognozė

2014 201502468

10

12

1,2 1,2 1,22,7

3,85,8

4,2 4,13,2

11,1

0,8(2,0)*0,8

(3,0)*1,2

VIDUTINĖ METINĖ INFLIAcIJA LIETUVOJE (SEB BANKO DUOMENYS)

Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 201436_ VIENINGOJI EUROPA

ir lito santykis) stabilumo kriterijus pra-eitais metais be svyravimų atitiko 3,4528 Lt, tačiau, koks šis santykis bus liepos mėnesį, paskutinį žodį tarus ES Tarybai, dar nežinia (šis rodiklis +-15 proc. gali svyruoti). Tad apžvelgus finansines prie-laidas, kurios be didesnio vargo Lietuvai turėtų atverti duris į euro zoną, reiktų nepamiršti, kad šalies gyventojų nuomo-nė dėl euro įvedimo yra taip pat svarbi.

gyventojų baimės2013 m. balandį „Eurobarometro“

atliktoje apklausoje dėl naujųjų ES šalių narių gyventojų požiūrio į galimą euro integraciją, paaiškėjo, jog Lietuvos gy-ventojai labiausiai nuogąstavo dėl galimų piktnaudžiavimų ir bandymų manipuliuo-ti kainomis, pasinaudojant euro įvedimu (75 proc. respondentų), dėl galimo kainų kilimo, įvedant eurą (78 proc. apklaustųjų), dėl tautinio identiteto praradimo, atsi-sakius lito (55 proc. respondentų) ir dėl nepatogumų, kuriuos gali sukelti naujos valiutos - euro įvedimas (48 proc.).

Finansų ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos gyventojų nuogąstavimus, yra numačiusi mechanizmus, kurie užkirstų kelią kainų manipuliacijai, įvedus eurą. šie mechanizmai – tai privalomas kainų eurais ir litais skelbimas (jos bus pra-dėtos privalomai skelbti nuo šių metų rugpjūčio vidurio, jei tik ES Taryba pritars Lietuvos integracijai į euro zoną), aktyvi kainų stebėsena ir reagavimas į

pažeidimus (maksimali bausmė už kainų apvalinimo taisyklių pažeidimus iki 20 tūkst. litų), pažeidėjų viešinimas bei gero verslo praktikos kodekso įgyvendinimas.

manipuliacija lituVisgi faktas, kad eurą Lietuvoje

palaiko mažiau nei pusė gyventojų, verčia sunerimti institucijas, atsakingas už informacinės euro kampanijos sklai-dą. Žymia dalimi prie šio negatyvaus nusistatymo prisidėjo ne tik baimė dėl išaugsiančių kainų, bet ir atitinkamų grupių manipuliavimas litu kaip tautiš-kumo simboliu. Viena tokių iniciatyvinių grupių, atstovaujama Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo akto signa-taro Romualdo Ozolo, tautininkų Juliaus Pankos ir Gintaro Songailos bei kitų aktyvių visuomenininkų, beldėsi į Vy-riausios rinkimų komisijos (VRK) duris, kad jai būtų leista rinkti parašus referen-dumui dėl lito išsaugojimo. Iniciatyvinė grupė siekė referendumu Konstitucijos pataisų, kad Lietuvoje nacionalinė valiuta būtų tik litas, o pinigų emisiją galėtų atlikti tik Lietuvos bankas. Iniciatoriai taip pat siūlė Konstitucijoje numatyti, kad sprendimas pakeisti nacionalinę valiutą kitais pinigais galėtų būti priimtas tik privalomuoju referendumu. Tačiau balandžio 7 d. VRK atsisakė registruoti šią iniciatyvinę grupę, o vėliau komisija balsų dauguma pritarė VRK nario Jono udrio parengtam projektui atmesti

referendumo iniciatyvą, argumentuojant tuo, kad sprendimą įsivesti eurą Lietuva jau yra priėmusi, kai Seimas ratifikavo stojimo į ES sutartį. šios sutarties priedo 4 str. teigiama, jog „nuo įstojimo dienos kiekviena naujoji valstybė narė dalyvauja EPS (Ekonominėje ir pinigų sąjungo-je) kaip valstybė narė, kuriai taikoma leidžianti nukrypti nuostata“. Tai reiškia, kad kol Lietuva nėra euro zonoje, jai tai-komos išlygos ir ji nedalyvauja Europos centrinio banko veikloje, palaikant kainų stabilumą, valdant euro grupės valsty-bių narių užsienio valiutos atsargas ar reguliuojant pinigų pasiūlą. Tačiau kai tik Lietuva taps visateise euro zonos nare, ji privalės prisijungti prie visų šių išvardintų EPS veiklos sričių bei į Europos stabilu-mo mechanizmą (ESM), kurio įstatinis kapitalas 700 mlrd. litų, įmokėti 316 mln. eurų. Kiti finansiniai įsipareigojimai, Lie-tuvai prisijungus prie euro, būtų garanti-niai (apie 2,45 mlrd. litų), t.y. jų prireiktų tik gilios euro zonos krizės metu. Beje, Lietuva, prisijungusi prie EPS, galės ir pati naudotis ESM šaltiniu, jei jai kiltų ekonominių sunkumų ateityje.

euro svarba„Euro zona, su gerai integruota fi-

nansų rinka, prižiūrima Europos centrinio banko ir į tvarumą orientuota šalių narių biudžeto politika, yra tapusi savotišku sta-bilumo garantu“, – teigia ekonomistas, še-šėlinis finansų ministras Mykolas Majaus-kas. ši padėtis išlieka ir dabar, nepaisant daugelyje ES valstybių išaugusių biudžetų deficitų. Anot M. Majausko, „per 10 metų euras tapo vienu iš neatskiriamų Europos simbolių, viena svarbiausių ir stipriausių valiutų pasaulyje“. „Apžvalgos“ kalbintas ekonomistas akcentavo, kad euro įvedimas Lietuvoje sudarytų itin reikalingą pagrin-dą stabiliai mūsų valstybės ekonomikos raidai, nes ekonomika greičiau prisitai-kytų, būtų vykdoma atsakinga fiskalinė politika, atsirastų lengvesnės kreditavi-mo sąlygos bei mažėtų šalies rizika nuo išorės veiksnių. Beje, gera žinia Lietuvos ekonomikos raidai balandžio mėnesį atėjo iš tarptautinės kreditų reitingų agentūros „Standart&Poor‘s“ (S&P), kuri pagerino

2013 m. lapkričio „Eurobarometro“ duomenys, palyginti su 2013 m. balandį atliktu tyrimu

■ Už ■ Prieš ■ Nežino

EESKSILU FI BE DE NL IE MT AT FR EL RO HR ES HU LV BG PT Cy LT PL DK Cz SE UKEU28IT

79% 78% 78% 76% 75% 74%

74%74%

71% 71% 70%

70%

69%65%

65%

63% 62%58% 57% 56% 55%

55%49%

53% 53% 52%

52%42%

36%

51% 50%

44%40%

40% 41%

35%

36%38%

38%35%32%28%25%

25%25%

22%21%18%18%20%

20%

1% 1% 2% 10% 6% 7% 7% 7% 7% 7% 7%8% 4% 4% 3%5% 5%4% 4% 4%3% 3% 3% 13% 13%11% 11% 10% 2%

27%37%

29%

33%

26%23%

19%

EURO, KAIP VIENINGOS ES VALIUTOS, PALAIKYMASLietuva: 40 proc. palaiko (nepakito), 49 proc. palaiko nepalaiko (-3 proc.);Latvija: 53 proc. palaiko (+10 proc.), 38 proc. palaiko nepalaiko (-11 proc.)

2014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA _37

Mykolas Majauskas

m. majausKas: per 10 metų euras tapo vienu iš neatskiriamų Europos simbolių, viena svarbiausių ir stipriausių valiutų pasaulyje.

prObLEmišKas turKijOs KELias Į Es

Jonas šVAGŽLYS

Turkija narystės Europos Sąjungoje siekia jau nuo 1963 m. , kai Ankaros susitarimu buvo sudaryta ES – Turkijos asociacijos sutartis. Oficialią narystės ES paraišką Turkija pateikė 1987 m., 1995 m. tarp ES ir Turkijos buvo suda-ryta muitų sąjunga. 1999 m. Turkijai suteiktas valstybės kandidatės statusas, o 2005 m. pradėtos derybos dėl šalies narystės ES.

Turkiją galima laikyti ilgiausiai narystės ES siekiančia šalimi. Tuo tarpu daugelio kitų šalių kelias į narystę ES trunka mažiau nei dešimtmetį. Tarkime, prašymą dėl narystės ES Lietuva pateikė 1995 m., 1999 m. buvo pakviesta pradėti derybas, o 2004 m. Lietuva jau buvo priimta į ES. Lėtą Turkijos ES proce-są lemia įvairūs veiksniai – geografinė padėtis, kultūriniai skirtumai, ekono-mikos išsivystymo lygis, žmogaus teisių Turkijoje padėtis ir t.t.

Turkijos galimybės tapti ES nare vertinamos nevienareikšmiškai. Viena vertus, dėl savo geografinės padėties Turkija galėtų būti naudinga, ES plė-tojant prekybinius ryšius su Artimųjų Rytų šalimis, o didelis Turkijos ekono-minis potencialas būtų naudingas, ES kovojant dėl įtakos pasaulinėje ekono-mikoje. Kita vertus, Turkijos narystė ES sulaukia nemažai neigiamų vertinimų. Pirmiausia, Turkija yra musulmoniška šalis, islamą išpažįsta beveik visi šios ša-lies gyventojai. Kadangi pagal gyventojų skaičių Turkija būtų antra valstybė ES (po Vokietijos), o ateityje, atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus augimo Turkijoje tendencijas, ji taptų pačia didžiausia ES šalimi, nuogąstaujama, kad tai gali lemti didelius kultūrinius pokyčius visoje ES, kurioje dauguma gyventojų išpažįsta krikščionybę. Svarbu ir tai, jog Turkija, vertinant pagal europinius standartus, yra ekonomiškai silpna šalis, todėl šaliai

Vai

dos

Stun

dytė

s nu

otra

uka

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io M

. Maj

ausk

o ar

chyv

o

Lietuvos ilgalaikio skolinimosi reitingą net dviem pakopomis – nuo BBB iki A-. Finansų ministerija šį teigiamą S&P žingsnį įvertino kaip natūralią Lietuvos pastangų įsivesti eurą pasekmę. Pasak SEB banko prezidento vyr. patarėjo Gitano Nausėdos, S&P sumažinus Lietuvai skoli-nimosi reitingą, atsirado realios prielaidos valstybei vėl skolintis pigiau ir „palįsti“ po kaimynų latvių palūkanų normomis, kaip kad buvo 2010–2011 m. Taigi, Lietuvai jau dabar turint pagerintą skolinimosi reitingą ir 2015 m., prisijungus prie mažų palūkanų pinigų sąjungos, tikimasi, jog gyventojams ir verslui atpigs paskolos, dėl to pagyvės skolinimasis, investicijos, užimtumas ir darbo užmokestis. Pasak M. Majausko, euras – tai ne tik naujos galimybės skolintis ir mažos palūkanos, bet ir konkurencingesnė Lietuva, tai ir finansų bei socialinis stabilumas, mažesnė rizika ir didesnės investicijos. Visgi, kaip pabrėžia ekonomistas, „euro įvedimas nėra savitikslis – tai yra atsakingos ekonominės politikos dalis ir valstybės brandos bei suverenumo požymis – savarankiškas ir valingas sprendimas“. ■

38_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014VIENINGOJI EUROPA

tapus ES nare, jai turėtų būti skiriama didžiulė ekonominė parama, be to, dar labiau padidėtų jau dabar didelė turkų imigracija į Vakarų Europos šalis.

Straipsnyje mėginama apžvelg-ti, kokį poveikį ES sociokultūriniam kontekstui turėtų Turkijos priėmimas į šią bendriją. Siekiant įvertinti Turkijos priėmimo į ES poveikį bendrijos raidai, svarbu atsižvelgti į įvairius aspektus – imigracijos iššūkius Vakarų Europos visuomenei, islamo ir demokratijos santykį, Turkijos viduje vykstančius politinius procesus ir t.t.

religiniai sKirtumai bei jų įtaKa politiKai

Kaip jau minėta, Turkija yra mu-sulmoniška šalis. Joje islamą išpažįsta maždaug 99 proc. gyventojų. Pažymėti-na ir tai, jog Turkijos visuomenė yra kur kas religingesnė nei daugumos Europos šalių. Turkijoje religiją svarbia gyvenimo dalimi laiko apie 90 proc. gyventojų. Skirtinga įvairių kraštų religija bei jos svarba visuomenėje lėmė nevienodą šalių politinę, ekonominę bei sociali-nę raidą. Nors šiais laikais daugumoje šalių religijos vaidmuo yra mažesnis negu ankstesniais laikais, religija tebėra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių

religiniai lyderiai turi nepalyginamai didesnę įtaką politikai nei krikščionių dvasininkai krikščioniškose šalyse. Be to, kai kurios islamo religinės nuostatos turi aiškų prieštaravimą šiuolaikinėms demokratinėms vertybėms, tarkime, ribojamos moterų teisės, taikomos itin griežtos fizinės bausmės už religinius nusižengimus – alkoholio vartojimą, atsivertimą į kitą tikėjimą, azartinius lošimus ir t.t.

Religijos vaidmuo demokratizacijos procesams yra didelis. Įvairių tyrimų duomenimis demokratijos padėtis mu-sulmoniškuose kraštuose prastesnė negu krikščioniškuose. Tik keletas musulmo-niškų šalių priskiriamos demokratinių šalių grupei, daugumoje jų vyrauja hibri-diniai (turintys tiek demokratijos, tiek autoritarizmo bruožų) arba autoritariniai režimai. Ypač gerai islamo reikšmę poli-tinei sistemai parodo valstybių, turinčių panašią istoriją, pavyzdžiai. Buvusiose SSRS šalyse mažiausiai demokratiškos yra musulmoniškos Centrinės Azijos šalys bei musulmoniškas Azerbaidžanas. Pagal demokratijos lygį Turkija laikoma hibridinio režimo šalimi.

turKijos seKuliarizacija bei su ja susijusios problemos

Nors religijos vaidmuo politikai yra išties svarbus, nagrinėjant Turkijos atvejį, svarbu atsižvelgti į daugumai musulmoniškų kraštų nebūdingą aiškų religijos atskyrimą nuo politikos.

Pagal šalies konstituciją Turkija yra pasaulietinė valstybė, neturinti oficialios religijos. 1923 m., atėjus į valdžią Mus-tafai Kemaliui Atatiurkui, šalyje įvyk-dyta daugelis reformų – arabiška rašto sistema pakeista į lotynišką, sulygintos vyrų bei moterų teisės (Turkijoje mote-rims balsavimo teisė suteikta anksčiau nei Prancūzijoje, Ispanijoje ar šveicari-joje), įvykdyta stipri šalies sekuliarizacija. Tokia politika leido Turkijai tapti vaka-rietiškesne valstybe, tai sudarė prielaidas pradėti šios šalies integraciją į ES.

Vis dėlto šalies sekuliarizacija susijusi su rimtomis demokratijos pro-blemomis. šalies sekuliarumą užtikrina

skirtingas pasaulio šalių politines bei socialines tendencijas. Tarkime, Skan-dinavijos šalyse, kuriose žmonės tikėji-mui teikia nedidelę reikšmę, vykdoma liberali politika abortų, šeimos politikos klausimais. Tuo tarpu Lenkija, kurios dauguma gyventojų yra gana religingi, šiais klausimais yra kur kas konservaty-vesnė.

Pažymėtina, jog religinė tradicija turėjo didelę įtaką ES formavimuisi. Pavyzdžiui, ES kūrėjų Konrado Ade-nauerio, Roberto Schumano, Alcido de Gasperi vizijose ji buvo matoma būtent kaip krikščioniškų valstybių bendri-ja. šių politikų įsitikinimu, silpstantis krikščionybės vaidmuo buvo esminė pasaulinių karų, totalitarinių režimų įsigalėjimo priežastis, ir, norėdamos ateityje išvengti tokių tragedijų, Europos šalys turėtų grįžti prie krikščioniško-sios tradicijos. Tai, jog priėmimo atveju musulmoniška Turkija taptų didžiausia ES šalimi, vargu ar yra suderintina su ES kūrėjų puoselėta krikščioniškų šalių bendrijos vizija.

Religija vaidina ypač didelį vaidme-nį musulmoniškų kraštų politikoje. Pa-gal islamo tradicijas musulmoniškuose kraštuose nėra religinės bei pasaulietinės valdžios atskyrimo principo, tad jose

Mustafa Kemalio Atatiurko, įvykdžiusio sekuliarizaciją bei kitas reikšmingas reformas Turkijoje, leidusias Turkijai tapti vakarietiškesne valstybe ir sudariusias prielaidas pradėti šalies integraciją į ES, skulptūros puošia bene kiekvieno Turkijos miesto aikštes.

Vai

dos

Stun

dytė

s nu

otra

uka

_392014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

kariuomenė, kuri, iškilus islamizacijos grėsmei, turi teisę perimti valdžią. Tokia sistema sunkiai suderinama su demo-kratinių ES šalių santvarka.

Nemažai problemų šalyje kyla dėl religijos suvaržymų. Pavyzdys – turkų studentės Leylos Sahin skundas Euro-pos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) dėl šalyje galiojančio draudimo švietimo įstaigose moterims dėvėti gal-vos apdangalą, o vyrams – nešioti barz-das. Pareiškėjos teigimu, tokios taisyklės prieštarauja Europoje ginamai tikėjimo bei saviraiškos laisvei. Nors pareiškėjos skundą EŽTT atmetė, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog vienas teismo argumen-tų buvo, kad šis ir panašūs draudimai Turkijoje yra reikalingi tam, kad šalį būtų galima apsaugoti nuo islamizacijos grėsmės. šis atvejis atskleidžia sudėtingą Turkijos situaciją, sprendžiant religijos laisvės bei demokratijos klausimus – viena vertus, esama tvarka dažnai kertasi su tam tikromis žmogaus teisėmis bei laisvėmis, kita vertus, atsisakius tokios tvarkos, kyla grėsmė, jog šalyje gali

prasidėti stipri islamizacija, kuri reikštų dar didesnius žmogaus teisių suvaržy-mus.

Vertinant Turkijos politinę situaciją, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog šalyje vis didesnį populiarumą įgyja kon-servatyvios musulmoniškos pakraipos politinės jėgos, siekiančios panaikinti daugelį šiuo metu vis dar galiojančių se-kuliarumui užtikrinti skirtų apribojimų. šalyje palyginti neseniai buvo panai-kintas draudimas moterims aukštosiose mokyklose dėvėti galvos apdangalus. Dabartinė šalies vyriausybė, besivado-vaujanti musulmoniškos moralės princi-pais, siekia pakeisti Turkijos konstituciją, įsigaliojusią 1982 m., kuomet po karinio perversmo šalyje valdžią buvo perėmusi kariuomenė. Pažymėtina, jog musulmo-niškos pakraipos politinės partijos didelį populiarumą šalyje buvo įgijusios jau anksčiau, tačiau jų įsigalėjimui trukdė griežti konstitucijos apribojimai islamis-tinėms partijoms bei jau minėtas kariuo-menės vaidmuo politikoje.

Problemos, susijusios su islamiškų

politinių jėgų dalyvavimu politikoje, buvo nagrinėtos ir EŽTT. Tarkime, XX a. paskutiniame dešimtmetyje radika-li islamistinė „Refah“ partija sulaukė didelio rinkėjų palaikymo, tapo viena didžiausių ir populiariausių partijų šalyje, netgi pateko į vyriausybės val-dančiąją koaliciją. Tačiau jos valdymui pasipriešino kariuomenė, ir ši partija buvo pašalinta iš vyriausybės. Vėliau ši partija buvo uždrausta kaip priešta-raujanti sekuliarios visuomenės idėjai. Nesutikdami su tokiu sprendimu, šios partijos lyderiai kreipėsi į EŽTT, tačiau jų skundas buvo atmestas, atsižvelgiant į nedemokratines šios partijos nuostatas. Iš esmės, kaip ir L. Sahin atveju, EŽTT priėmė Turkijai palankų sprendimą būtent tam, kad šalyje būtų išlaikyti sekuliaristiniai nuostatai ir tokiu būdu būtų neleista radikalesniems musulmo-nams vykdyti islamizacijos šalyje.

Taigi, nors oficialiai Turkija yra sekuliari valstybė ir, pažymėtina, vykdo kur kas griežtesnę religijos atskyrimo nuo valstybės valdymo politiką nei dauguma krikščioniškų šalių, šalyje yra populiarios islamo principais savo politiką grindžiančios partijos. Tai lemia savotišką politinę šalies situaciją: norint išlaikyti demokratiją, šalyje yra taikomi nedemokratiniai metodai – didelę įtaką politikai daro kariuomenė, uždraudžia-mos pasaulietinėms idėjoms besiprieši-nančios partijos, įvedami įvairūs elgesio viešumoje apribojimai. Be to, šalyje mažėja įvairūs religinės raiškos apriboji-mai (pavyzdys – draudimo nešioti galvos apdangalus švietimo įstaigose atšauki-mas), vis plačiau kalbama apie kariuo-menės atskyrimo nuo politikos būtinybę, ir tai gali lemti, jog šalyje įsigalės islamo principais grindžiamą politiką skatinan-čios partijos, kas, tikėtina, gali reikšti moterų teisių apribojimą ir t.t.

turKijos priėmimo į es galimybės bei poveiKis es politiKai

Siekdama tapti ES nare, Turkija yra įsipareigojusi vykdyti tam tikrus nustatytus reikalavimus: vykdyti teismų

Dar

iaus

Mili

eško

s nu

otra

uka

40_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014VIENINGOJI EUROPA

reformą, mažinti žmogaus teisių pažei-dimų skaičių šalyje, rūpintis didesniu tikėjimo, saviraiškos laisvių bei lyčių lygybės principų užtikrinimu. šalis taip pat yra įsipareigojusi normalizuoti santykius su Graikija bei Kipru.

šiuo atveju išryškėja iškeltų reikala-vimų nesuderinamumo problema. Reli-gijos bei saviraiškos laisvė ne visuomet suderintina, pavyzdžiui, su moterų teisių apsauga, kadangi pagal islamo princi-pus vyrų bei moterų teisės nėra lygios. Kaip jau minėta, tam tikrų apribojimų atsisakymas gali reikšti didesnį radikalių islamistų įsigalėjimą politikoje, kas būtų didelis smūgis šalyje vykdomai lyčių ly-gybės politikai bei kitiems europietiškos politikos aspektams. Pažymėtina, jog proislamiška dabartinė Turkijos vyriau-sybė tam tikras savo reformas aškina būtent siekiu sukurti demokratiškesnę valstybę (argumentuodama religinės laisvės principu), nors tikrieji tikslai gali skirtis nuo oficialiai deklaruojamų.

Vertinant ES situaciją po Turkijos priėmimo, labai svarbu paminėti, jog Turkija taps viena įtakingiausių jos narių. Europos parlamente bei daugelyje kitų institucijų valstybėms skiriamų mandatų skaičius yra proporcingas jų gyventojų skaičiui. Tarkime, daugiausiai gyventojų ES turinti Vokietija turi 99 narius EP. Tuo tarpu tokioms šalims kaip Malta bei Liuksemburgas tenka tik 6 vietos.

Turkijos priėmimo į ES atveju jai neabejotinai tektų didelis vietų EP skai-čius. 2012 m. Turkijoje gyveno beveik 80 mln. gyventojų. Be to, Turkijos gyven-tojų skaičius auga greičiau negu kitų ES šalių – kasmet po maždaug 1,2 proc. Tuo tarpu Vokietijoje dėl mažo gimstamumo gyventojų skaičius yra pastovus ar net mažėjantis. Todėl iki to meto, kai Turkija galėtų tapti ES nare, ji taptų didžiausia ES šalimi ir jai tektų didžiausias vietų EP skaičius. Todėl Turkija Europos Sąjungo-je įgytų labai didelę įtaką.

Vertinant probleminį Turkijos priėmimo į ES aspektą, reikia atsižvelgti į jau anksčiau minėtas šalies sekuliariza-cijos problemas. Nors Turkijos konstitu-cija riboja radikalių islamistinių partijų

dalyvavimą politikoje, į EP šios partijos galėtų patekti be didesnių kliūčių. Kadangi pastaruoju metu pastebimas augantis religijos vaidmuo turkų visuo-menėje, labai tikėtina, kad šios partijos rinkimuose į EP surinktų didelę dalį balsų. Tokių jėgų dalyvavimas EP galėtų reikšti skirtingą nuo ES politiką įvairiais socialiniais ir žmogaus teisių klausimais, skirtingus nei kitų ES šalių politikų siūlymus imigracijos iš musulmoniškų kraštų klausimais.

Kita su Turkijos priėmimu į ES siejama problema yra turkų imigracija į Vakarų Europos šalis. šaliai tapus ES nare, jos piliečiams yra sudaromos laisvesnės sąlygos išvykti dirbti bei gyventi į kitas ES šalis. Tai dažniausiai reiškia migracijos iš mažiau išsivysčiusių į labiau išsivysčiusias ES nares padidė-jimą. Pavyzdžiui, Lietuvai įstojus į ES, labai padidėjo lietuvių imigracija į ES senbuves šalis.

Imigracija iš musulmoniškų kraštų ES sukelia nemažai socialinių proble-mų. Nemaža dalis imigrantų sunkiai integruojasi į vakarietišką visuomenę, todėl kyla imigrantų nedarbo, nusikals-tamumo problemos. Be to, imigrantų vaikai dažniausiai lieka gyventi naujoje šalyje ir tampa visateisiais jos pilie-čiais, tad musulmonai pamažu tampa reikšminga politine jėga kai kuriose ES šalyse arba bent jau atskiruose jų miestuose, provincijose. Kai kurie jų

ima reikalauti didesnio dėmesio islamo tikėjimui, priešinasi krikščioniškoms Europos tradicijoms, pavyzdžiui, Briuse-lio miesto taryboje esančių musulmonų pastangomis užpernai atsisakyta miesto aikštėje įžiebti kalėdinę eglutę. Nors turkų integracija Vakarų šalyse yra kur kas sėkmingesnė negu kitų musulmonų, tarkime, pakistaniečių ar šiaurės afri-kiečių, daugelis minėtų problemų liečia ir nemažą dalį turkų imigrantų. Dėl to yra tikėtina, jog, Turkijai tapus ES nare, tokios problemos dar labiau padidėtų.

perspeKtyvos?Taigi, akivaizdu, jog tarp Turkijos

ir ES šalių egzistuoja dideli kultūriniai skirtumai, nulemti pirmiausia religinių skirtumų. Nors Turkija oficialiai yra sekuliari valstybė, jos gyventojai yra pakankamai konservatyvūs musulmo-nai bei yra linkę atsigręžti į tradicines islamiškas vertybes. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad proislamiškų pa-žiūrų politikai įgyja vis daugiau populia-rumo, imamasi reformų, kuriomis būtų silpninama sekuliarizmo politika šalyje. Pažymėtina ir tai, jog šalyje vykdomi metodai prieš islamizaciją ne visuomet suderinami su demokratinių ES šalių praktika. Tarkime, ES šalims nebūdin-gas kariuomenės dalyvavimas politikoje.

Itin svarbu yra tai, kad Turkija yra didelė šalis ir jos situacija narystės ES atveju turėtų didelę įtaką kitoms šalims, nes padidėtų turkų imigracija į kitas ES šalis, turkai, tarp jų ir radikalūs musulmo-nai, sudarytų didelę dalį EP narių ir taip galėtų daryti įtaką ES vykdomai politikai. Kita vertus, griežtas islamiškų partijų eliminavimas iš politikos irgi prieštarautų demokratijos nuostatoms, o demokratija yra viena pamatinių ES vertybių.

šios esminės priežastys verčia abe-joti Turkijos narystės ES perspektyvo-mis. Nors ekonomiškai Turkija buvo ir yra svarbi ekonominė partnerė, ekono-minis bendradarbiavimas įmanomas ir be Turkijos narystės ES, taip ir vykdant abiems pusėms naudingą ekonominę politiką, ir išvengiant ką tik minėtų socialinių problemų. ■

proislamiška dabartinė turkijos vyriausybė tam tikras savo reformas aškina siekiu sukurti demokratiškesnę valstybę (argumentuodama religinės laisvės principu), nors tikrieji tikslai gali skirtis nuo oficialiai deklaruojamų.

_412014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga KAIMyNAI

baLtarusijOs Laisvės diEną – iniciatyva už Laisvę

Rob

erto

s Fi

ravi

čiūt

ės n

uotr

auka

1918 m. kovo 25 dieną buvo įkurta pir-moji nepriklausoma baltarusių valstybė – Baltarusijos Liaudies Respublika. Deja, ji egzistavo neilgai – 1919 m. pradžioje valdžią perėmė bolševikai. Tačiau kasmet kovo 25 dieną Baltarusijos opozicija, pasi-sakanti prieš prezidento Aleksandro Luka-šenkos režimą, švenčia Laisvės dieną.

Laisvės diena šiemet ypatingai

paminėta ir Lietuvoje: ne tik surengta diskusija „Laisvės diena Baltarusijoje. Lūkesčiai ir perspektyvos“, pristatyta knyga „Laisvės balsas už grotų“, bet taip pat visuomenė buvo supažindinta su iniciatyva „Parlamentarai už laisvę“, suor-ganizuota nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Seimu ir Baltarusi-jos žmogaus teisių gynėjais.

Dešimt Lietuvos Seimo narių tiek iš valdančiųjų koalicijos, tiek ir iš opozicijos sutiko tapti Baltarusijos politinių kalinių „globėjais-krikštatėviais“, įsipareigojo sekti globojamų asmenų situaciją, susitikti ir bendrauti su jų artimaisiais. „Freedom House“ projektų direktorius Vytis Jurko-nis teigė, jog taip išreiškiamas solidaru-mas bei moralinė parama ne tik patiems politiniams kaliniams Baltarusijoje, bet ir jų artimiesiems, draugams bei kolegoms.

Pasak vieno iš idėjos autorių, Seimo Pirmininko pavaduotojo Petro Auštre-vičiaus, būdami Baltarusijos kaimynais ir jausdami ypatingą atsakomybę už Baltarusijos tautos ateitį, privalome prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės už politinius kalinius, todėl ir rengiama ši akcija, kurią galima pavadinti „krikštatė-vių“ politiniams kaliniams Baltarusijoje akcija. Prie jos kviečiami prisijungti likę 27 ES valstybių parlamentarai, Europos Parlamento nariai. „Baltarusijos poli-tiniams kaliniams reikia kuo platesnės politinės paramos visoje Europoje. Ir jei galime nelikti abejingi, turime imtis veiksmų jau šiandien“, – ragino Seimo vicepirmininkas P. Auštrevičius.

Politinio kalinio Eduardo Lobavo mama Marina Lobava, dalyvavusi ren-ginyje, tikisi, kad Lietuvos parlamentarai kreipsis į Baltarusijos valdžios atstovus dėl politinių kalinių paleidimo, o taip pat išsiųs oficialius užklausimus dėl politinių kalinių sveikatos būklės kalėjimų vadovams. Seimo nariai taip pat galėtų tarpininkauti prašant, jog Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui būtų suteikta galimybė aplankyti politinius kalinius. M. Lobavos įsitikinimu, tarptautinėse organizacijose ir Europos Sąjungoje reikia viešai kalbėti apie politi-nių kalinių situaciją Baltarusijoje.

Žmogaus teisių centro „Viasna“ duomenimis, Baltarusijoje yra 10 politi-nių kalinių – žmonių, kuriems neteisėtai atimta laisvė dėl jų politinių pažiūrų. Balandžio 8 dieną, po daugiau nei penke-rius metus trukusio kalinimo griežtomis sąlygomis, į laisvę buvo išleistas vienas iš Baltarusijos politinių kalinių – Mikalajus Autuchovičius. Jam Baltarusijos valdžia buvo paskelbusi nuosprendį, remiantis su-klastotais kaltinimais dėl neteisėto ginklų laikymo. M. Autuchovičius kalėjime pra-leido visą numatytą bausmės laikotarpį. ■

p. auštrevičius: būdami baltarusijos kaimynais ir jausdami ypatingą atsakomybę už baltarusijos tautos ateitį, privalome prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės už politinius kalinius.

„Apžvalgos“ informacija

Seimo narys Paulius Saudargas tapo Balta ru-sijos politinio kalinio Eduardo Lobau „globėju“ (iš kairės: „Freedom House“ projektų vadovas Vytis Jurkonis, E. Lobau motina Marina Lobava ir P. Saudargas)

Rob

erto

s Fi

ravi

čiūt

ės n

uotr

auka

Baltarusijos Laisvės diena paminėta Seime. Prie iniciatyvos „Parlamentarai už laisvę“ prisijungė ir Seimo narys Emanuelis zingeris (nuotraukoje – kartu su Baltarusijos politinio kalinio giminaite, dalyvavusia iniciatyvos pristatyme)

42_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Lietuvos okupacija. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengia Lietuvos Respublikos valstybinę sieną. 1940 m. birželio 15 d.

ISTORIJOS VINGIAIS

Sparčiai mažėja tų, kurie prisimena pokario laikus, kurie buvo pasyvioje ar aktyvioje rezistencijoje, prieš okupantą kovojo su ginklu rankose, buvo partiza-nų ryšininkais ar pogrindžio dalyviais. Vyresnieji iki šiol pasakoja, kad didžiuliu stimulu priešintis atėjūnams buvo nuolat sklidusios kalbos, esą Vakarai žada tuoj tuoj mus išvaduoti iš okupanto priespau-dos „ir vėl bus laisva Lietuva“.

šį ekskursą darau dar ir dėl to, kad, praėjus 60–70 metų, atsirado panašios grėsmės, kokios buvo, naciams praryjant vieną po kitos Europos valstybes ir tautas: Maskva, prisidengdama savo tėvynainių gynimu, vėl balnoja Trojos arklį agresijai prieš ukrainą, kitas posovietines šalis, neišskiriant nė Lietuvos. Ir vėl visi žvalgo-mės į Vakarus: o gal užtars, o gal apgins...

Kaip rašėme DELFI portale pernai spalį, Baltijos šalių laisvinimo byla prasi-dėjo iškart po to, kai 1940-ųjų birželio 15 d. popietę Raudonosios armijos daliniai kirto Lietuvos sieną, o iš dar 1939-ųjų rudenį įkurtų sovietinių karinių bazių po visą kraštą pasklido tankai su penkia-kampėmis žvaigždėmis. Lietuva neteko nepriklausomybės, ir jau spalio 15 d.

JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas priėmė lietuvių emigrantų delegaciją ir aukščiausiu lygiu paskelbė apie Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimą.

Tiesa, kiek anksčiau, liepos 23-ąją, laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Sumneris Wellesas, kuris šiaip buvo laikomas ekspertu Lotynų Ame-rikos klausimais, vyriausybės vardu pa-reiškė, kad Amerika nepripažįsta Sovietų Rusijos smurto bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos. Tai buvo pirmas toks Vakarų valstybės gestas. Iki tol jos tik atidžiai stebėjo Molotovo-Ribbentropo pakto įgyvendinimo eigą, SSRS ir nacių pozicijų suartėjimą ir, priblokštos A. Hitlerio įžūlumo, laukė pirmosios naujo pasaulinio karo kanonados.

Savo ultimatumui Lietuvai Maskva buvo pasirinkusi tinkamą metą: visas pasaulis nuščiuvęs sekė Vokietijos žygį į Paryžių ir jo užėmimą birželio 14 dieną. Iki pat karo pradžios Adolfas Hitleris burkavo su Josifu Stalinu, tad į pastarojo ultimatyvius reikalavimus Baltijos šalims Vakarai nekreipė dėmesio. Antanas Smetona, griežtai kritikavęs nacizmą ir po savitarpio pagalbos sutarties pasira-šymo su Sovietų Sąjunga 1939 m. spalio

Liet

uvos

cen

trin

io v

alst

ybės

arc

hyvo

nuo

trau

ka

LiEtuvOs LaisvinimO byLa: KOdėL ji gaji šiandiEn?Česlovas IšKAuSKAS

11 d. kalboje šlovinęs Lietuvai „draugingą valstybę Sovietų Rusiją”, negalėjo tikėtis jokios paramos iš Vakarų. Tad ultimatu-mo naktį prasidėjęs ir iki vidurdienio tru-kęs Lietuvos vyriausybės posėdis tebuvo aplinkybių nulemtas formalumas: Lietuva nutarė nesipriešinti, priimti SSRS ulti-matumą, o prezidentas pareiškė išvykstąs iš Lietuvos. Tuo metu jau savaitę prie Lietuvos sienų komandos laukė žygiui į Vilnių pasirengusi sovietų kariuomenė – 221 tūkst. kareivių ir karininkų.

Tokiomis aplinkybėmis lietuvių išeivijai – į Vakarus jau anksčiau pasi-traukusiems inteligentams, politikams, visuomenės veikėjams ir naujiesiems emi-grantams – teko išlaisvinimo bylą imti į savo rankas, ir štai tas susitikimas su F. Rooseveltu davė dingstį jiems vienytis į išeivijos organizacijas, burtis į išlaisvini-mo branduolį. Vašingtonas, Londonas ir Paryžius savo ruožtu sudarė sąlygas toliau veikti Lietuvos atstovybėms, amerikiečiai neatidavė SSRS Lietuvos aukso atsargų (iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. Lietuvos bankas penkiose užsienio valstybėse saugojo 9 593,4 kg aukso; palyginimui: 2012 m. pradžioje Didžio-sios Britanijos banke saugomos Lietuvos aukso atsargos sudarė 5,8 t).

Taigi, verta priminti F. Roosevel-to žodžius, kuriuos jis pasakė 1940 m. spalio 15 d., priimdamas 11 asmenų lietuvių delegaciją, vadovaujamą 1940 m. rugpjūtį susikūrusios Lietuvai gelbė-ti tarybos (toliau – LGT) pirmininko Leonardo šimučio. Beje, lietuviai ketino prezidentui įteikti dovaną – 125 Lietuvos pašto ženklų kolekciją, nupirktą iš vieno amerikiečių kolekcionieriaus už 50 dole-rių, tačiau, kaip rašė L. šimučio dieno-raštį cituojantis istorikas Juozas Skirius, jokiuose dokumentuose ar protokoluose neužfiksuotas tokios dovanėlės įteikimas.

Prezidentas, išklausęs LGT parengtą

_432014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga ISTORIJOS VINGIAIS

memorandumą ir kai kurias jo vietas pats perskaitęs, prabilo į delegaciją šiais žodžiais: ,,Man yra malonu patirti, kad jūs, lietuvių kilimo Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę savo gimtojo krašto likimu... Bet leiskite man pasakyti, kad jūs padarėte dvi klaidas. Pirmoji yra jūsų rašte, kurį man įteikėte. Ten pasaky-ta, kad Lietuva prarado savo nepriklau-somybę. Klaidinga taip teigti. Lietuva nepriklausomybės neprarado – Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis. Kita klaida, kaip aš pastebėjau, buvo padaryta vieno jūsų kalbėtojo, kuris apie Lietuvą išsitarė, kaip apie labai mažą valstybę. Pasižiūrėkite į Lotynų Ame-rikos respublikas ir pamatysite, kad jų tarpe yra net mažesnių už Lietuvą, o jos vis dėlto laisvai ir laimingai gyvena. Ne-tiktų kalbėti apie Lietuvos mažumą, nes ir pati mažiausia tauta turi lygiai tokią pat teisę būti nepriklausoma, kaip ir pati didžiausia tauta.“

Nors ši audiencija truko tik apie 20 minučių, ją galima vadinti istorine: ir dėl to, kad Amerikos vadovas rado laiko lietuvių išeivijos problemoms, ir dėl Va-šingtono suteikto galingo stimulo toliau plėsti Lietuvos išlaisvinimo idėją. Kokia šalis dar taip energingai rėmė laisvos Lietuvos siekį?

štai kodėl, kaip dažnai atsitinka po euforijos antplūdžio, pokario metu sklidę Vašingtono pažadai netrukus išvaduoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis iš sovietų okupacijos laisvės kovotojams įkvėpė ap-gaulingą viltį, kad su amerikiečių pagalba okupanto ordos netrukus bus įveiktos. Tokių oficialių to meto Vašingtono pa-reiškimų tarsi ir nebuvo, bet tarp Lietuvos partizanų sklido gandai, kad štai JAV vėl išsilaipins Europoje ir patrauks prieš SSRS... Tai buvo mėginimas įkvėpti pasi-tikėjimo ir nenustoti priešintis okupantui, bet 1953 m. partizaninis karas Lietuvoje išseko, o po J. Stalino mirties ir Nikitos Chruščiovo atėjimo į Kremlių lietuviams suruseno kita pragaištinga viltis: galbūt ir okupacijos sąlygomis bus galima paken-čiamai gyventi...

Tuo metu užjūryje Lietuvos laisvi-nimo byla nebuvo padėta į gilų stalčių. 1949 m. birželio 14 d. buvo priimta Lietuvių Charta – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) inicijuo-tas dokumentas, kuriame suformuluoti pagrindiniai lietuvių išeivijos uždaviniai. 1952 m. sausio 20–24 d. Londone įvyko Europos Sąjūdžio konferencija, vėliau tapusi Vidurio ir Rytų Europos paverg-tų tautų judėjimu. 1951 m. vasario 16 d. buvo pralaužta „geležinė uždanga“, blokavusi Lietuvą, ir pradėtos transliuoti „Amerikos balso“ laidos lietuvių kal-ba. 1953 m. liepos 23-ąją įsteigtas JAV Atstovų rūmų komitetas – Specialusis Baltijos valstybių užgrobimo ir įjungi-mo į SSRS komunistų agresijos tyrimo komitetas (Select Comitee to investiqate communist aggression out the forced incorporation of the Baltic States in to the uSSR). Jis dar vadinamas komiteto vadovo Charleso J. Kersteno vardu.

Istorikas Juozas Banionis šį faktą vertina kaip vieną svarbiausių pirmųjų laimėjimų Lietuvos laisvės byloje: Lietuvos okupaciją nuo tol oficialiai ėmė nagrinėti JAV Kongresas, ir komiteto surinkti doku-mentai virto kaltinančiomis rezoliucijomis apie sovietų vykdytus nusikaltimus Baltijos šalyse. Pirmoji tokia rezoliucija paskelbta 1955 m., o 1966 m. spalį JAV Kongreso priimtas dokumentas, smerkiantis Baltijos šalių okupaciją, įgaliojo prezidentą rezo-liuciją įteikti Jungtinių Tautų organizaci-jai. Paskui komiteto išvados pasitarnavo

prezidentų F. Roosevelto, Harry S. Tru-mano, Dwighto Eisenhowerio ir kitų laikysenai nuosekliai nepripažinti šių šalių inkorporavimo į SSRS.

Kova už Lietuvos laisvę tęsėsi dar ilgai. Lietuvos disidentus ir žmogaus teisių kovotojus įkvėpė lietuvių išeivijos pastangos nuolat priminti pasauliui apie padėtį Tėvynėje, sovietų vykdomus nusi-kaltimus. Žinoma, būta įvairių tos kovos etapų, persipynusių su išeivių ginčais, rietenomis, postų dalybomis, išdavystė-mis ir nepasitikėjimu, pozicijų skirtu-mais. Ne paslaptis, kad pleištą į išeivijos vienybę kalė ir sovietinės žvalgybos bei „kagėbistinės“ struktūros, kurių čiuptuvai skverbėsi ir tarp lietuvių. Tačiau politinė, diplomatinė ir moralinė parama Lietuvos siekiams nebuvo išblėsusi.

Žinoma, tuomet ir dabar Vakarų lyderius saisto didžiulė priklausomybė nuo Rusijos išteklių (vien tik „Gazprom“ 25 proc. patenkina Europos šalių dujų poreikį), žmonės kaip slogų košmarą prisimena karo baisumus, todėl saugumo siekis diplomatinėmis, neprievartinė-mis priemonėmis yra prioritetinis. Tai supranta ir naujoji ukrainos valdžia ir jos gyventojai, kurių didžioji dauguma nenori šalies federalizacijos ir konfliktų su didžiuoju ir nenuspėjamu kaimynu.

Neveltui sakoma, kad lietuvių ir ukrainiečių istorija turi daug panašumų. Pagrindinė viltis – gyventi taikoje ir santarvėje, tvarkytis savo jėgomis – gaji kiekvienoje tautoje. ■

1940 m. spalio 15 d. JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas priėmė lietuvių emigrantų delegaciją, vadovaujamą 1940 m. rugpjūtį susikūrusios Lietuvai gelbėti tarybos pirmininko Leonardo Šimučio, ir aukščiausiu lygiu paskelbė apie Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimą.

ww

w.b

iciu

lyst

e.co

m n

uotr

auka

44_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014ISTORIJOS VINGIAIS

pažintis su istOriniais LKdp pRoToKoLAISKęstutis SALICKAS

Žiniasklaidoje karts nuo karto pasiro-do informacija apie netikėtai kokiame nors archyvo, muziejaus fonde, namo sienoje, stalo viduje ar dar kokioje nors slaptoje vietoje surastus įdomius istori-nius dokumentus. Žinoma, pats vertin-giausias, bet iki šiol vis dar nesurastas dokumentas yra 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas, kuris, tikėtina, dūla nežinomoje vieto-je. Džiugu pranešti, kad kiek netikėtai viešumoje pasirodė kitas svarbus isto-rinis dokumentas – 1917 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus steigimo ir pirmųjų veiklos metų protokolai.

Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus steigimo ir pirmųjų veiklos metų protokolus sudaro 23 rankraštiniai lapai. 27 protokolai apima laikotarpį nuo 1917 m. pabaigos iki 1919 m. balandžio 25 d. Rankraš-tis, kuriam jau beveik 100 metų, gana gerai išsilaikęs, tik sąsiuvinio lapai pairę. Lapai, beje, su vandens ženklais – herbu ir užrašu. Protokolai turi keletą nedide-lių trūkumų. Pirma – jie nėra pasirašyti, vietoje parašo yra tik pirmininko ir sekretoriaus inicialai. Antra – trūksta informacijos apie posėdyje dalyvaujančių narių skaičių, asmenų pavardes.

Autentiški istoriniai šaltiniai leidžia susipažinti su to laikotarpio, kurį atspin-di dokumentai, istorinėmis detalėmis, sužinoti naujų faktų, pažinti istoriją. Tačiau dažnai jie ne tik atsako į klausi-mus, bet ir iškelia naujus, į kuriuos turės atsakyti istorikai, tyrinėdami šį ir kitus, kada nors surastus istorinius šaltinius. Ne išimtis ir šie LKDP Kauno skyriaus steigimo protokolai, kurie verti išsames-nio tyrimo.

Didžiausias klausimas kyla, ar tai ti-krai yra LKDP Kauno skyriaus steigimo

ir veiklos protokolai? Protokoluose nesurasime parašyta, kad tai Kauno sky-riaus protokolai. Pirmieji pirmojo pro-tokolo sakiniai sako štai ką: „28 dieną gruodžio 1917 m. susirinkę pirmininko bute Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos įsteigėjai nutarė – pasivadinti save Partijos organizatoriais.“ Antrasis pirmojo protokolo sakinys patikslina, kad susirinkime buvo „išrinkta skyriaus Valdyba“. Prielaidą, kad kalba eina apie Kauno skyriaus steigimą ir Kauno sky-riaus valdybos išrinkimą darome iš to, kad keliuose protokoluose yra minimi Kauno vietovardžiai, į valdybą išrinkti žmonės iš Panemunės, vėliau Pane-munėje įkuriama skaitykla. Posėdžiai dažniausiai vykdavo pirmininko bute, tačiau vieta nelokalizuojama.

Kitas klausimas, į kurį neatsako šie protokolai – kas buvo išrinkti skyriaus

pirmininku ir pirmininko pavaduotoju. šie asmenys yra įvardijami tik inicialais: pirmininkas – A. P. ir vicepirmininkė M. G. Gali būti, kad tai daryta tikslingai dėl saugumo, nes tuo metu šalis gyveno pagal vokišką tvarką, o vokiečių valdžia nebuvo suinteresuota Nepriklausomos Lietuvos gyvavimu. To meto viešajame gyvenime buvo gana įprasta prisistatyti slapyvardžiais arba inicialais.

Tai tiek klausimų, į kuriuos šie protokolai neatsako, o ką nauja apie LKDP kūrimąsi pateikia šis istorinis dokumentas?

1917 m. gruodžio 28 d. susirinkę Lietuvių krikščionių demokratų partijos įsteigėjai nutarė pasivadinti partijos or-ganizatoriais ir išrinko partijos skyriaus valdybą: Garbės pirmininku išrinktas Panemunės klebonas kun. J. Staugai-tis, garbės nariu – kun. A. Grinevičius, iždininku išrinktas K. Jakubčiunas, o jo padėjėju kun. V. Gergelis. Partijos orga-nizatoriai sekretoriais išrinko J.Antanaitį ir Oną Kvietkauskaitę, valdybos nariais – A. Sirvaitį ir K. Sakalauskaitę. Partijos organizatoriai taip pat išsirinko revizi-jos komisiją, kurią sudarė trys asmenys: K. Sakalauskas, A. Kvietkauskaitė ir A. Raulynaičiutė.

Antrame posėdyje, vykusiame po poros dienų, buvo svarstomi kiti parti-jos skyriaus organizaciniai klausimai. Skyriaus valdyba nutarė į partiją priimti ne jaunesnius kaip 18 metų žmones ir „tiktai subrendusiu protu“. Papildomai pažymėta, kad partijos narių „senumas neapribotas“. Posėdyje nustatytas parti-jos nario mokestis, kuris mokamas pagal nario galimybes nuo 0,5 iki 4 markių. Valdyba taip pat nusprendė kursuo-se, susirinkimuose ir kitur informuoti Lietuvos liaudį apie LKDP susikūrimą. Žiūrint iš šiandienos pozicijų, šiek tiek keistai atrodo, kad partijos skyrius pats

Vienas Lietuvos kriškčionių demokratų partijos vadovų, Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Staugaitis (1866–1943)

Liet

uvos

nac

iona

linio

muz

ieja

us n

uotr

auka

_452014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga ISTORIJOS VINGIAIS

pagrindinė pirmųjų metų Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikla, kuri atsispindi veik visuose protokoluose, – visuomenės švietimas, „kalbantį kaimiečius kuo suprantamiausiai“.

spręsdavo, kas gali tapti partijos nariu ar kokio dydžio turi būti nario mokestis. šiais laikais šie klausimai priklauso cen-trinės partijos valdžios pavaldumui.

Pagrindinė pirmųjų metų Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikla, kuri atsispindi veik visuose protoko-luose – visuomenės švietimas, „kalbant į kaimiečius kuo suprantamiausiai“. Dažname posėdyje įvairiomis temomis buvo skaitomi referatai, matyt, tam, kad būtų patikrintas jų turinys, prieš skaitant juos viešuose susirinkimuose. Viešos paskaitos buvo skaitomos įvai-riomis temomis: apie teismus, Lietuvos intelegentiją, mokytojus, inžinierius, konstitucinius valstybės pagrindus, Lietuvių krikščionių demokratų partiją, jos susikūrimą ir programines nuostatas, svaigalų žalą. Susirinkimuose visuome-nei taip pat pasakojama apie tautines spalvas ir ženklus. štai 1918 m. vasario 2 d. vykusiame susirinkime, kuriame galėjo dalyvauti tik vyrai, buvo skaitoma paskaita apie tautines spalvas ir ženklus. Jos metu patalpoje buvo pakabintos dvi vėliavos „su geltona ir balta per vidu-rį spalvomis“, o tarp jų padėtas Vytis. Kodėl šis susirinkimas buvo skirtas tik vyrams, plačiau paaiškinta kito posėdžio protokole. Pasirodo, kaimuose „mažumo vietos dėlei, dauguma turi stovėti už durų ir langų.“ Organizuojant susi-rinkimus atskirai vyrams ir moterims, siekta sumažinti klausytojų skaičių, kad visi sutilptų į patalpas ir būtų patogiau. Vėliau organizacinės kuopelės irgi buvo

„atsispirti prieš priešingą mūsų dvasiai vėją, kuris gal papūst su pargrįžusiais iš tremtinių iš laisvosios šalies“. Na, o tų pačių metų rudenį susirūpinta, kad partijos nariai nežino partijos įstatų ir partijos nario pareigų, todėl susigriebta kiekviename posėdyje turėti partijos įstatus ir juos studijuoti.

Matyt, stiprėjant ir kitoms po-litinėms partijoms, 1918 m. vasarą susirūpinta, kad krikščionys demokra-tai priklausytų tik LKDP, o ne jokiai kitai partijai. Posėdyje buvo priimtas sprendimas dėl krikščionio demokrato nario priesaikos, įpareigojančios nepri-klausyti jokiai kitai partijai. Griežtas priesaikos tekstas nebuvo nustatytas, tačiau jis skambėjo maždaug taip „Aš, Kr. D. P. organizacijos kuopelės narys, duodu garbės žodį, kad visuomet būsiu ir darbuosiuos tiktai Kr. D. partijoje ir prie jokios kitos, o ypač priešingų pažiūrų partijos niekuomet neprigulė-siu.“ Vėliau džiaugiamasi, kad partijos nariai iškilmingai duoda garbės žodį dėl darbo partijoje, tačiau esti ir narys, kuris atsisako tai padaryti. Tokius partiečius nuspręsta „išskirti iš savo tarpo.“

Tai tik keletas svarbiausių epizo-dų, leidžiančių susipažinti su Lietuvos Krikščionių demokratų partijos steigi-mosi ir pirmųjų metų veiklos aplinky-bėmis. Neabejotinai tai yra vertingas dokumentas, kuris leis atverti iki šiol už-darytas istorijos duris į gilesnį krikščio-niškosios politinės srovės pažinimą. ■

kuriamos lyties pagrindu, kad vyrai veiktų tarp vyrų, o moterys tarp moterų. Paskaitų trukmė būdavo 15–30 min., o paskaitą galėdavo skaityti tiek pats auto-rius, tiek kas nors kitas, tačiau paskaitos autoriaus pavardė paskelbiama tik po diskusijų, o esant daug kritikos prane-šimui iš klausytojų, autoriaus pavardė galėdavo būti ir išvis neskelbiama.

Posėdžiuose reguliariai yra infor-muojama apie Lietuvos Tarybos dar-bą, guodžiamasi, kad vokiečių valdžia Lietuvoje visokiais būdais trukdo jai dirbti, džiaugiamasi Lietuvos Tarybos sprendimu siųsti delegaciją dėl Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo į Berly-ną, tikima jos sėkme. 1918 m. balandžio 20 d. krikščionis demokratus iš Lietuvos Tarybos pasiekia žinios dėl siūlymo Lietuvos karaliumi karūnuoti Vilhelmą. šis klausimas svarstomas ir gegužės 4 d. posėdyje, kuriame „pasiūlyta platinti tarp liaudies mintį, kad Lietuvai, dėlei įvairaus sąstato tautų, kliūčių iš vokiečių pusės ir socijalistų agitavimų, sveikiausia būt monarchiška valdžia“. Vėliau šiuo klausimu vėl buvo grįžta prie diskusijų, nors, kaip matyti iš protokolų, sprendi-mas nepasikeitė.

Manytina, kad Lietuvoje susikū-rę krikščionys demokratai nerimavo dėl Petrapilyje lietuvių karo pabėgėlių įkurtos krikščionių demokratų srovės įtakos, pastariesiems sugrįžus į Lietuvą, todėl 1918 m. pavasarį buvo nuspręsta stiprinti partijos organizacijos struktūrą

Neseniai atrasti 1917 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus steigimo ir pirmųjų veiklos metų protokolai.

Kęs

tuči

o Sa

licko

nuo

trau

ka

46_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014KULTūRA

vaidas jaunišKis: nE spEKtaKLis pats ĮdOmus – ĮdOmus mąstymas, ĮdOmi patEiKiama mintis, Kuri supurtO mūsŲ nuOstatasKalbino Vilius ARLAuSKAS

Šį mėnesį „Apžvalga“ kviečia apsilan-kyti Menų spaustuvėje (toliau – MS). Šis šiuolaikinių scenos menų centras save pristato kaip atvirą visiems kūrybin-giems žmonėms ir norintiems jais tapti erdvę, siekiančią ugdyti kūrybingą visuomenę, naujinti Lietuvos kultūrą ir Lietuvą per kultūrą. Daugiau nei dešim-tmetį veikiantis centras rado savo vietą Lietuvos teatro gyvenime, nors vis dar daug kam išlieka neatrasta erdvė. Apie šį centrą, teatro ir kultūros proble-mas kalbamės su MS projektų vadovu, teatro kritiku ir internetinės svetainės „Menų faktūra“ (www.menufaktura.lt) redaktoriumi Vaidu JAUNIŠKIU.

Kuo MS išsiskiria iš tradicinių teatro erdvių?Jei pažvelgčiau iš šalies, paklausčiau, kas šis meno centras, kuriame kuriantys arba su jo veikla susiję žmonės šiemet gavo net septynis „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus? Tai kūrybinis centras be savos trupės, turintis tik administraci-ją, suteikiantis erdvę kitiems ir stipriai skatinantis atrasti kitas, kitokias erdves, kitokias formas, ieškoti naujo. MS visą laiką akcentavo ir brovėsi į tas nišas, ku-rių nesiimdavo kitos institucijos. Viena iš nišų – naujasis cirkas, kurio festiva-liai pas mus organizuojami jau aštunti metai. Kita niša – tai scenos menams skirta infoteka, kurioje galima rasti naujausios teorijos ir spektaklių įrašų. Scenos ir salės erdvės suvokiamos kitaip, naujai pertvarkomos. šiuolaikinio šokio spektaklis čia kuriamas 1–3 metų vai-kams. Įprastai žiūrovas saugioje tamsioje erdvėje žiūri į gerai apšviestus aktorius ir jaučiasi saugiai, o MS spektaklyje „Contemporary“ (idėjos autoriai, chore-ografai ir atlikėjai: A. Ramanauskaitė, P. Tamolė ir M. Stabačinskas) bandoma ir žiūrovų paklausinėti, ar kvestionuojamas

pačių aktorių buvimas scenoje. Festi-valyje „Kitoks teatras vaikams“ visada rengiamos dirbtuvėlės po spektaklių, kur vaikai gali susitikti ir pabendrauti su kūrėjais. Kai kūrėmės prieš dešimt metų, viso to neturėjome, to Lietuvoje labai trūko. O šiandien ir kitos institucijos taip pat jau pradeda keistis, atsiranda diskusijos po spektaklių, žiūrovas jau pastebimas ir pripažįstamas. Ne spek-taklis pats įdomus – įdomus mąstymas,

įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas. Mūsų vienas iš šūkių yra „Daugiau nei scena“. Atėjęs čia žmo-gus šiek tiek rizikuoja, nes gali pataikyti ir į kokį nors eksperimentą, neįprastą dalyką, bet mes ir skatiname žmones atsiverti, kad jie būtų kur kas atviresni ir pasižiūrėtų, ne tik kas dedasi scenoje, bet ir kartu pamatytų naujus kūrėjus, kurie gal tik šiandien čia ateina, o rytoj jie bus svarbūs mūsų meno ir kultūros lauko dalyviai. Tokie yra MS debiutavę Loreta Juodkaitė, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Artūras Areima. Panašios institucijos pamažu kuriasi ir kituose miestuose – Klaipėdoje buvęs tabako fabrikas jau praveria duris kaip „Kultūros fabrikas“, šiauliuose taip pat bandoma įsikurti fabrike, Nacionalinis Kauno dramos teatras okupuoja aplinki-nius kiemus.

Viename iš savo straipsnių retoriškai klausiate: „Ar mūsų menininkai apskri-tai yra pajėgūs kalbėti apie politiką?“ Kaip manote, kodėl menininkai ir jauno-ji karta yra apolitiška?Aš tikrai negalėčiau kalbėti apie visą kartą, susiduriu tik su labai nedide-le dalimi jaunų žmonių. Jiems dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus universitete. Negaliu pasakyti, kad mano studentai yra apolitiški. Jiems rūpi, bet susidaro įspūdis, kad ryžto ką nors daryti, ką nors keisti jie turi mažiau net už mūsų kartą, turėjusią sovietinės nusivylimo patirties. Ir nors šiandien yra sutelktinių pajėgų, bet pokyčiai vyksta labai lėtai. Stebėdamas ir dirbdamas Lie-tuvos kultūros politikos sferoje, jau turiu susitaikyti, kad pokyčiai vyksta itin lėtai. Pakanka vien tokių faktų, kad žmonės, norėdami streikuoti, turi gauti leidimą. O profsąjungoms neužtenka ryžto ir noro paskelbti visuotinį streiką iki tol, kol

menų spaustuvė – tai kūrybinis centras be savos trupės, turintis tik administraciją, suteikiantis erdvę kitiems ir stipriai skatinantis atrasti kitas, kitokias erdves, kitokias formas, ieškoti nauja.

Vaidas Jauniškis

Mon

ikos

Ged

rim

aitė

s nu

otra

uka

_472014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga KULTūRA

nebus pakeisti įstatymai, neleidžiantys žmonėms kovoti už savo teises. Tai kaip tada jauni (o ir kito amžiaus žmonės) nebus praradę pilietinės iniciatyvos vien dėl to, kad toji iniciatyva yra gniuždoma politikų ir sąmoningai nenorinčiųjų, kad pas mus kas nors keistųsi. Vyres-niajai kartai ar tam tikriems visuomenės sluoksniams taip patogiau gyventi, jiems išminti takeliai yra saugūs. Apie politiką rašiau, kai nagrinėjau spektaklį „Barikados“ (rež. Valteris Silis). Man buvo svarbus menininkų, ne tik jaunų žmonių, sugebėjimas kalbėti politinėmis temomis. Menininkams tai sunkiai sekasi, jie vis dar mitologizuo-ja, kalba itin aptakiomis frazėmis, kad politika ir verslas yra blogai, tradici-jos, dorovė – gerai. šitokios opozicijos nukelia į pirmykščius laikus, šiandien jos nieko nepaaiškina apie pasaulio dabarti-nę sistemą.Džiugu, kad atsiranda tokių atvejų, kai imama kalbėti apie mus pačius, o ne užsidaroma vien estetikoje. M. Ivaškevi-čius nagrinėja mūsų mitologiją, praeitį ir kasdienybę spektaklyje „Madagaskaras“ (rež. R. Tuminas) ir „Išvaryme“ (rež. O.

Koršunovas). Jaunų kūrėjų opera „Geros dienos!“ (kompozitorė Lina Lapelytė, libreto autorė Vaiva Grainytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė) per prekybos cen-tro kasininkių monologus piešia visos Lietuvos paveikslą. Vis daugiau atsiran-da socialinio teatro. Bet dar išlieka ten-dencija apie save kalbėti iš toli, per už-sienio autorių pjeses. Daugeliui Lietuvos menininkų kalbėti apie šiandieną ne tik sunku, bet, susidaro įspūdis, dar ir žema. Jie labiau linkę be tarpininkų bendrauti su Dievu, ir, pageidautina, estetikos tema. Tačiau jeigu nėra meno visuome-nei, kuris įvairiomis šnektomis ir stiliais kalba apie pačią visuomenę, tai kam tada jis reikalingas? užmirštama, kad teatras yra tik priemonė. Tuomet teatras tampa savitiksliu, atsiranda pavojus, kad teatras leis žiūrovams saugiai ilsėtis, pramogauti ar miegoti meno pilyje.

Esate minėjęs, kad solidaus festiva-lio ar garsios įstaigos vardas yra tas garantas, kad kūriniai bus meniniai. Nes institucijos, ne patys kūriniai verčia meną menu. Kokia Jūsų nuomonė apie provincijos kultūros namus? Dažnai ten,

be mėgėjų grupių spektaklių, rodomas vien pramoginis, komercinis teatras. Kokią tai žalą daro mūsų visuomenei?šią frazę sugalvojau ne aš, o sociolo-gas Pierre‘as Bourdieu, rašydamas apie menininko signatūrą, apie menininko „parašą“, kuris paverčia jo kūrinį menu. Kai kalbame apie regioninius kultūros namus, jie taip pat gali turėti savo „pa-rašą“. Jeigu jie nesuranda savojo stiliaus, savojo būdo komunikuoti su aplinka, su miestelio žmonėmis, o tik kopijuoja di-dmiestį – tokie namai yra pasmerkti būti anoniminiais, be „parašo“. Jiems iškyla pavojus jeigu ne žlugti, tai tapti tik erdve atvažiuojantiems komerciniams, pramo-giniams teatrams, kurie dažnai ir tampa visa kultūros namų veikla. Bet egzistavo tokie teatrai kaip „Aglija“ (Laimos Ado-maitienės teatras) Telšiuose, yra Kelmės mažasis teatras, daug tokių kultūros namų, į kuriuos įėjęs matai: jie turi savo strategiją, energingi vadovai išsiaiškino, kas bendruomenei reikalinga ir įdomu. Ne teatrai šiuo atveju turėtų siūlytis tam miesteliui į gastroles, bet vadovas turi žinoti, ko regionui reikia ir kokius tea-trus jam “užsisakyti“. O tam reikalinga

Scena iš spektaklio „Tėčio pasaka“ (Kūrybinė studija PetPunk ir Atviro rato komanda)

D. M

atve

jevo

nuo

trau

ka

48_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Viena iš nišų, kurios nepabūgo Menų spaustuvė, – naujasis cirkas. Jo festivaliai Menų spaustuvėje organizuojami jau aštuntus metus.

KULTūRA

sukurti keleto metų planą, kad tai būtų sistema. O jeigu tik priimamos atva-žiuojančios trupės – šiandien „Domino teatras“, rytoj „Cezario grupė“, poryt Nacionalinis dramos teatras, tai laimi tas, kas atvažiuoja pirmas (nes kitiems nelieka pinigų bilietui). O pamatęs prasto lygio produkciją, žmogus pradeda galvoti, kad toks ir turi būti teatras. Ir jis ne tik neatsiveria, bet užsiveria prieš įdomius ir svarbius meno reiškinius. Aš manau, kad regionų kultūros namai su savo „parašu“, su savo stiliumi ir da-bar Kultūros ministerijos labai skatina-momis regionų kultūros programomis turi unikalią galimybę stipriai pataisyti šią padėtį. Aišku, iš Lietuvos kultūros tarybos (toliau –LKT), kurios narys esu, darbo patirties galiu pasakyti, kad egzistuoja ir tokia problema: paraiškos iš regionų apsiriboja vienu paskiru rengi-niu už 2000–3000 Lt per metus. Todėl LKT nusprendėme, kad mažiausia prašoma suma turi būti 5000 Lt, o dar geriau – 10 000 Lt ir 15 000 Lt, kad tie projektai taptų sistema, ilgiau degančiais žiburėliais, o ne paskirais degtukais.

Kokios priežastys lemia, kad regionų

kultūros žmonės taip vangiai rašo tuos projektus?Galimas toks variantas. Žinote, kai žmogus ilgai sėdi ir dirba už menką atlyginimą? Jis, niekur neišvažiuodamas, negauna impulso, tada jis tiesiog užsi-daro. Aišku, bibliotekininkė, gaudama grašius, sakys, kodėl ji dar ką nors turi daryti, daryti. Bet kita tai daro, tai kodėl nepasimokyti ir kažko naujo nepadaryti? Aš manau, kad kultūros centrų žmones reiktų varu varyti, skiriant geras stipen-dijas, kad darbuotojai bent mėnesį pabū-tų užsienyje ir pasižiūrėtų, kaip kultūros centrai ten veikia, pasisemtų idėjų ir, nepaisant liūno, siaubingos inercijos, su kuria jie susidurtų grįžę, turėtų čia kurti, kolaboruotis. Kodėl reikia parašyti penkis projektus, kad į gretimus rajonus atvyktų ta pati trupė? Kodėl nepaimti penkis kartus daugiau pinigų, bendra-darbiaujant su visais penkiais rajonais ir nepravežus tos trupės už kur kas mažesnius pinigus? O efektas viso to, manau, būtų kur kas didesnis. Jeigu tai sugeba padaryti kokios nors komercinės struktūros, kodėl susijungti nesugeba kultūros žmonės? Kitas dalykas, kad regionuose kultūra suprantama pernelyg

tradiciškai ir turbūt didžiausias dėmesys skiriamas pasiruošimui kokiai nors dai-nų šventei ar dar kam. Aš nesakau, kad dainų švenčių nereikia, gink Dieve, tegul žmonės tik kuria ir dainuoja, bet visas dėmesys neturi būti skirtas tik jai. Svar-bus ir amžiaus klausimas: ką daro dainų švenčių metu jaunimas? Ar jis visada eis trypčioti tą klumpakojį kaip jų seneliai, ar jie gal nori su riedlentėmis prasinešti, ar su riedučiais, ar kurti hip hopą? Tai kodėl jaunimas to negalėtų daryti? Čia reikia didžiulės kultūrininkų iniciatyvos, kuri, be abejo, turėtų būti remiama ir savivaldybių. Kiek aš žinau, kai kur ji ir yra remiama, nes kultūros žmonės, gavę LKT paramą, įgauna pasitikėjimą ir tuomet juos drąsiau remia savivaldybės.

Kokia Jūsų nuomonė apie šiandieninę kultūros kritiką? Kas trukdo plisti ne tik teatro, bet ir literatūros kritikai plačio-joje žiniasklaidoje? Kiek žinau, teatrui skirto pastovaus leidinio Lietuvoje net nėra.Yra nepastovus, kokius keturis kartus per metus pasirodantis Lietuvos teatro sąjungos leidžiamas žurnalas „Lietuvos scena“. Jį galima gauti teatruose, Teatro

D. M

atve

jevo

nuo

trau

ka

_492014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga KULTūRA

Svarbi Menų spaustuvės dalis – scenos menams skirta infoteka, kurioje galima rasti naujausios teorijos ir spektaklių įrašų.

sąjungoje. Bet didžioji problema yra ta, kad didžioji žiniasklaida, nepaisant ko-merciškumo, verslumo, neskiria pakan-kamai dėmesio kultūros sričiai. Pasirodo reklaminiai anonsai, kuklios recenzijos. Knygų recenzijų, regis, nebeliko. Nein-ternetinė kultūrinė žiniasklaida yra per-nelyg ribota, užsidariusi savo auditorijos rate ir nepasiekia kitų miestų ir mies-telių. Žvelgiant pozityviau, yra be galo daug gerų pavyzdžių užsienyje: Lenkijos dienraščiai turi solidžius kultūros prie-dus ir ištisus puslapius kasdien. Nekalbu apie Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Suomijos di-džiuosius dienraščius. Manau, Lietuvos dienraščių vadovai kultūrą suvokia kaip „produktų“, kūrinių pristatymą, įvykių virtinę, bet ne procesą, ne auklėjimą, ne švietimą, kas kultūra iš tiesų ir yra. Ana-lizė būna labai svarbi ir įdomi, tačiau įvykiai visgi atrodo kaip kasdienos pra-banga, nebūtinas perviršis (nors praban-gą dienraščių skiltys mėgsta). Internetas, žinoma, čia gelbsti. Bet nepaisant mūsų visuomenės „internetizavimo“, yra daug žmonių, kurie skaito popierinę spaudą, pagaliau kai kam tai yra ir mieliau, ir paprasčiau, ir joje kultūra turėtų būti. Pagaliau tai, ką parašei popieriuje, turi solidumo ir amžinybės grifą.

scenografijos ir muzikos prasmė teatre. Jaunuoliai gavo pakankamai daug visko ir tai padėjo „sušiuolaikinti“ jų požiūrį į teatrą, nes dažnai tas požiūris moky-klose yra be galo standartinis. Teatras sutapatinamas su dramaturgija. Tačiau teatras yra autonomiškas menas. Taigi, MS jame besilankiusius moksleivius arba „sušiuolaikino“, arba, kitaip šnekant, jei jie ir nesusiviliojo teatru, tai tapo toleran-tiškesni kitokiam menui, jie tapo atvires-ni. Neilgai dėstydamas universitete, sau keliu tokį uždavinį – atverti ir pasižiūrėti, kad nėra vienos sistemos, kad yra daug sistemų, daug skirtingo teatro ir tai, su kuo mes esame tradiciškai supažindina-mi, yra labai nedidelė dalis ir tai yra tik XX a. tradicija. Tačiau gi buvo ir XIX a., teatras keičiasi, jis nesustoja ties 70-ais ar 80-aisiais. Aš manau, kad jei jaunuoliai bus atviresni visokiems tokiems daly-kams, tuo labiau jie bus atviresni bet kam kitam. Tiesiog jie labiau bandys ir atras tą kitokį pasaulį.

Esate LKT narys, kaip manote, kodėl Lietuvoje vis dar vyrauja tas stereotipi-zuotas požiūris į kultūrą? Kodėl mūsų politikai kultūros prasmės ir turimos galios dar nesupranta?Paprastas, bet ir labai sunkus klausimas.

Esate ne tik teatro kritikas, bet ir pedagogas. Kokias žinias apie teatrą atsineša Jūsų studentai iš mokyklos? Kaip MS prisideda prie moksleivių tea-tro supratimo ir sklaidos didinimo?Mes patys MS pusantrų metų turėjo-me tokią programą kartu su švietimo ministerija. Joje dalyvavo 10–11 kla-sių mokiniai, kurie galėjo pusę metų lankytis MS. Kartą per mėnesį jiems būdavo skaitoma daug įvairių paskai-tų, tada būdavo parodomas spektaklis, po kurio jie jį dar aptardavo su pačiais kūrėjais. Žodžiu, moksleiviai gaudavo daug informacijos, o finale dar būdavo savaitė, kurią jie praleisdavo MS su kūrėjais, kurdami scenografiją, muziką, dramaturgiją, režisūrą, šiuolaikinį šokį. Pamatėme, kad visgi ne tokia maža dalis tų vaikų tapo sugadinti, atsisakė stoti į teisę, matematiką ar mediciną ir nuėjo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Kai kurie iš jų dar ir dabar yra mūsų savanoriai. Aš žiauriai pavydėjau tiems moksleiviams, kurie susitiko su įdo-miausiais šalies kūrėjais, susipažino su naujausiomis teatro tendencijomis Eu-ropoje ir pasaulyje. Pamatė MS pastatą, įsikūrusį postindustrinėse patalpose, išvydo šiuolaikinį šokį, performansą, at-rado, ką reiškia kūnas, judesys, kokia yra

Men

ų sp

aust

uvės

nuo

trau

ka

50_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014KULTūRA

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skir-tingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendru-mą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas…“ (Mikalojus Daukša, 1599).

Atsimenu, kad po penkerių Aktorių namų Skaitovų sekcijos veiklos metų sekcijos vadovė aktorė Monika Mironaitė 1970m. pradžioje paprašė Lietuvos teatro draugijos vadovybės, kad vadovės parei-gose ją pakeistų aktyvi meninio žodžio propaguotoja, aktorė, režisierė, sceninės kalbos pedagogė Stefanija Nosevičiūtė.

Per penkerius metus sekcija buvo parengusi 32 programas (17 solinių, 15 grupinių), 125 vakarus. Repertuaras: S. Jesenino, P. Cvirkos, E. Mieželaičio, J. Baltušio, V. Mykolaičio-Putino, A. Mic-kevičiaus, A. Achmatovos ir kt. rašytojų ir poetų kūriniai (V. Angelytė. Didelio darbo kukli sukaktis, „Teatras“, 1970, Nr.1, p.77).

Ta skaitovų kūryba buvo sulaukusi labai aukšto žiūrovų įvertinimo. Tai buvo Lietuvos teatrinėje padangėje nepapras-tas kultūrinis sąjūdis, sulaukęs ne tik pa-gyrų, bet ir sovietinės valdžios priekaištų.

Bet prieš tai norėtųsi kalbėti apie S. Nosevičiūtės aktorystės darbus. Būti aktore ir tik aktore, kaip ji pati ne kartą kalbėjo, ją mokė dramos studijos dėsty-tojai, garsūs to meto režisieriai ir dramos studijos pedagogai R. Juknevičius ir B. Dauguvietis, aktoriai J. Siparis, M. Cha-daravičius ir kt. Dramos teatre S. Nosevi-čiūtė sukūrė 80 vaidmenų.

S. Nosevičiūtė daugiausia kūrė charakterines moteris, kurios orga-niškai liejosi į spektaklio audinį, todėl jas žiūrovas visuomet priimdavo kaip

būtiną, nepakeičiamą aktorinio ansamblio komponentą. Tokios jos moterys buvo: Mataušienė (Žemaitės „Marti“), Karmela (E. de Filipo „Melo ilgos kojos“), Varvara (A. Ostrovskio „Audra“), Kvašnia (M. Gorkio „Dugne“), Tatjana Ivanovna (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“), Rūtienė (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), Gasiulienė (P. Treinio „Ančiuko kryžius“) ir kt.

Aktorė vaidino ir tokius vaidmenis, kurie savo metu trimitavo „naująją gady-nę“. Toks buvo, pavyzdžiui, jos sukurtas kolūkietės Juzės Keperšienės paveikslas ( J. Baltušio „Anksti rytelį“). Maskvos žurnale „Teatralnyje gorizonty“ tas jos darbas buvo įvertintas labai aukštai, nes, psasak recenzento, teatras sugebėjo iš-reikšti naujo gyvenimo poeziją, lūžį savo herojės sąmonėje – nuo užguitos senojo Lietuvos kaimo moterėlės iki suvokimo, kad ir ji reikalinga naujajai visuomenei.

Tokių ir panašių vaidmenų S. No-sevičiūtė daug sukūrė: Ona ( J. Baltušio „Gieda gaideliai“), Simukas ( J. Chlivicko, J. Gustaičio „Obelys žydės“), Merga (A. Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė) ir kt., bet tai buvo sovietinės okupacijos sumon-tuotų scenarijų su dirbtiniais personažų žodžiais žaizdos mūsų teatrų kultūroje.

Aktorės vaidmenų galerijoje reikė-tų išskirti jos Katę (S. Maršako „Katės

stEfanija nOsEvičiūtė – LiEtuviŲ KaLbOs saugOtOja, puOsELėtOja, mOKytOjaAleksandras GuOBYS

s. nosevičiūtės gilus domėjimasis tautosaka, kalbos kultūra, istorija, liaudies tradicijomis jos režisuotuose spektakliuose visuomet švietė ir šildė.

Neturime išsamesnių tyrimų šia tema, todėl belieka labiau spėlioti. Galbūt todėl, kad kultūra, kaip minėjau, supran-tama kaip vakaro praleidimas, kuris yra perviršinis, vadinasi, nebūtinas. Nieko baisaus, kad aš šiandien į teatrą nenuei-siu, bet duonos man reikia visada. Ga-lima kalbėti ir apie mūsų šalies istoriją, kurioje kultūra buvo dvaro reikalas, vėlgi – „perviršis“. Paprastiems žmonėms liko liaudies dainos ir šokiai, ir šita baudžia-vinė tvarka, dalijanti kaimą ir dvarą, kai-mą ir miestą, išlikusi iki šiol ir dažnai tai vis dar priešpriešinama. Nevertindamas noriu palyginti: kai VEKS (Vilnius-Eu-ropos kultūros sostinė 2009) programai išleidžiami 25 milijonai per visus metus, tai – skandalas, o kai Pasaulio lietuvių dainų šventei – 8 mln. per savaitę – tai normalu ir godotina. Kokioje nors Pran-cūzijoje ar kitoje senos demokratijos ša-lyje kultūra jau seniai buvo savaime su-prantamas dalykas – nuo karaliaus dvaro teatro iki kultūros ministrų, kurie dar buvo ir ministrai pirmininkai. Austrijoje liberalai XIX a. pabaigoje bandė suartėti su meno žmonėmis, nes tai jiems buvo labai svarbu, šalis visomis tradicijomis rėmėsi į kultūrą... Mūsų šalyje dėl tos istorijos sąvartų ir banguotos evoliucijos to dar nėra. Pagaliau matome, kad Kul-tūros ministerijos niekam nereikia, kad ministrais bandoma paskirti bet ką. O ministrai galvoja trumpais laikotarpiais, tik savo kadencijos ribose. Tada taip ir atsitinka, kad kultūros žmonės, ilgą laiką besidarbuojantys savo srityje ir puikiai ją išmanantys, vėl yra priversti kalbėtis su naujai paskirtuoju, kaip aukštąsias studijas pabaigęs žmogus su pirmoku. Tik bjauriausia, jei tas pirmokas jiems ima nurodinėti, tik vadovaudamasis savo posto, bet ne patirties, galia. Pagaliau ir ministrui sunku per keletą mėnesių pabaigti tas 10 klasių. Taip ir „vysto-mės“ iki naujos kadencijos, kuri vėlgi suvokiama kaip paskiras ir kone asme-ninis įvykis, bet ne kaip viena iš didelės distancijos atkarpų. O toji atkarpa turi prasidėti nuo tokio elementaraus ir itin sudėtingo dalyko – dialogo, kuriame neturi būti nugalėtojų. ■

_512014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga KULTūRA

namai“), Lapę (S. Michalkovo „Zuikis Puikis“), Likimo Deivę (Vydūno „Sigu-tė“) ir kt. Kiek čia buvo aktorės išmonės, nuoširdumo, meilės, šilumos!.. Aktorė pasakojo, kad, kurdama Likimo Deivę, ji įsidėmėjo Vydūno priesakus: „Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios sielos. Kiekvie-nas menas gimsta iš žmoniškumo esmės, kada ji ryžtasi daiktų pasaulyje kurti vaizdus ir pavidalus. Todėl menas ir nie-ko kito negali skelbti, kaip žmoniškumą“ (Vydūnas. Raštai. T.1, V.,1990, p. 469).

Tuomet aktorės paklausiau: - Ką labiausiai vertinate aktoriaus

kūryboje?- Gyvą žmogų scenoje, aiškią mintį ir

apnuogintos širdies virpulį. Vertinu tokį aktoriaus meistriškumą, kuriame į darnią visumą susilieja gilus kuriamo vaizdo turinys ir tobula forma, kai sceninis veiksmas, žodis, garsas, kūno plastika pasiekia tobulumą. Darbo procese mane labiausiai domina improvizacija. Ji visada žadina kūrybinę vaizduotę, fantaziją, skatina veikti scenoje, priverčia nuolat atsinaujinti, dažnai apsaugo nuo bjau-riausio aktoriaus priešo – štampo.

Besiklausydamas temperamentingo aktorės pasakojimo, nejučiomis susi-mąsčiau: kas gi būdinga šiai aktorei, jos kūrybinei veiklai? Nuoširdumas? Liau-diškumas? Visuomeniškumas? Aktorė S. Nosevičiūtė Akademiniame dramos teatre surežisavo net 18 spektaklių! Dau-guma jų buvo skirti vaikams. Noriu pri-minti, kad pokario metais šis teatras ilgai neskyrė jokio dėmesio vaikams. Valdžia reikalavo rodyti besikuriantį Lietuvoje rusišką rojų: K. Simonovo „Rusų žmo-nės“, N. Pogodino „Kremliaus kurantai“, B. Dauguviečio „Nauja vaga“, M. Gorkio „Priešai“, J. Baltušio „Gieda gaideliai“... Pirmąjį spektaklį vaikams 1949 m. Aka-deminiame dramos teatre pastatė aktorė Monika Mironaitė (S. Maršako „Katės namai“). Režisierės padėjėja buvo aktorė S. Nosevičiūtė. Tų pačių metų pabaigoje S. Nosevičiūtė pradėjo savarankišką reži-sierės kelią („Naujųjų metų eglaitė“ pagal K. Binkį ir kt. 1949 m. gruodžio 31 d.).

Ryškiausią S. Nosevičiūtės pasta-tytų spektaklių vaikams vietą užėmė

(pasikalbėjimo užrašas, 1978).Iš kitų S. Nosevičiūtės pastatymų

išskirčiau R. Skučaitės „Vienas sviedinu-kas man“. Tai vertingas režisierės darbas kartu su pradedančia dramaturge. Statant spektaklį, pavyko sukurti jame tyrumo ir paprastumo atmosferą. Spektaklyje sprendžiamos etinės-moralinės vaikų problemos, pasak režisierės, ne ypatingai apkraunant jaunuosius žiūrovus dirbti-niais pamokymais. Pamokymai natūraliai išplaukė iš visumos. Su dideliu entuziaz-mu mažieji žiūrovai plojo aktoriams D.

spektakliai, kurie rėmėsi folkloru (A. Liobytės „Kupriukas muzikantas“, „Meškos trobelė“ ir kt.). Juose didžiausią dėmesį režisierė skyrė gėrio ir blogio kovai. „Kupriukui muzikantui“ kompozi-torius J. Gaižauskas parašė labai melo-dingą muziką, kurios leitmotyvas ilgai skambėjo per Lietuvos radiją. Dailininko J. Surkevičiaus dekoracijos buvo labai išradingos savo realistiniu scenovaizdžiu, atitikusiu tam spektakliui, kupinam lyrizmo, liaudies humoro ir iškilmingos gėrio pergalės. Spektaklyje režisierė išradingai panaudojo sutartines, kurias dainavo Laumės – aktorės J. Berūkšty-tė, O. Knapkytė, N. Strazdūnaitė, taip pat pritaikė vietinius liaudies papročius, dainas bei žaidimus.

„Meškos trobelė“ buvo daugiau stili-zuota. Scenovaizdis sukurtas iš kaladėlių, tarsi paimtas iš vaikų žaidimų (dail. J. Surkevičius). Nacionaliniai kostiumai taip pat buvo sumoderninti, atitiko viso spektaklio formą. Aktorės I. Leonavičiū-tės Našlaitė nebuvo vien nelaiminga liau-dies pasakų herojė. Tai – aktyvi, mokanti kovoti už save mergaitė. S. Nosevičiūtės vaikų spektakliuose noriai dalyvauda-vo daugelis to meto teatro artistų: G. Jasiūnaitė, A. Gregorauskaitė, P. Zulonas, A. Pikelis, J. Meškauskas, T. Vaisieta, K. Kymantaitė, O. Knapkytė, N. Nakas, J. Kanopka, J. Čepaitis, J. Stanulis, G. Jakavičiūtė, O. Juodytė, L. Mulevičiūtė, V. Kybartas, A. Janušauskaitė ir kt.

Režisierė S. Nosevičiūtė kalbėjo, kad statyti scenoje tautosaka paremtą kūrinį yra nelengvas uždavinys. Tautosa-ka visada yra tarsi grįžimas prie gaivių, pirmapradžių šaltinių, prie betarpiško bendravimo su gimtąja žeme. Joje įžvel-giame žmogaus veiklos, jo pergyvenimų, pasaulėjautos harmoniją ir prasmę. Tautosakoje daug eiliuotos kalbos. Čia net ir sakinio sintaksinė konstrukcija bei kalbos melodingumas, muzikalu-mas yra kitoks negu buitinėje kalboje. Scenoje reikia visa tai pateikti papras-tai ir poetiškai. Be to, tautosaka neturi veiksmą varančios akcijos. štai tokias problemas reikia spręsti, statant vaikiš-kus spektaklius liaudies pasakų motyvais

Stefanija Nosevičiūtė

Liet

uvos

tea

tro,

muz

ikos

ir k

ino

muz

ieja

us n

uotr

auka

Stefanija Nosevičiūtė (1926–2001)

gimė Šiauliuose. Baigė Šiaulių II

vidurinę mokyklą, 3 muzikos moky-

klos kursus, Vilniaus Universiteto

Filologijos fakultetą (1945–1950),

Vilniaus dramos studiją (1946–1949),

Leningrado A.Ostrovskio teatro meno

institute (dabar – Sankt Peterburgo

teatro akademija) režisūros kursus

(1951). Dirbo Akademiniame dramos

teatre (1948–1992), Vilniaus valst.

u-te (1960–1970), Lietuvos Konser-

vatorijoje (dab. Muzikos ir teatro

akademijoje) dėstė scenos kalbą

(1955–1997).

52_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014KULTūRA

Kazragytei, M. Rasteikaitei, R. Paliukai-tytei, V. Derkinčiui, N. Nakui,

Apie teatro repertuarą vaikams S. Nosevičiūtė taip kalbėjo: „Vaikų drama-turgija turi atsakyti vaikui į klausimus: kas gerai ir kas blogai, kas tiesa, o kas melas. Reikia statyti pasakas. Tai juk lobis su nekintančiomis vertybėmis: gėriu, teisingumu, laisvės troškimu. O pati spektaklio didaktika turi būti pateikiama

Apibūdinti šią S.Nosevičiūtės veiklą norėčiau pradėti nuo jos dar iki sekci-jos rengtų vakarų statistikos: apie 200 valandėlių RTV, apie 20 plokštelių įrašų, jų tarpe autorinis „Ant kalno jovaras žydėjo“(lietuvių liaudies dainų motyvais), „Iš senosios lietuvių literatūros klasikos“ (Žemaitė, P. Vaičiūnas), „Didžiųjų pušų pavėsyje“ (M.K.Čiurlionio laiškai Sofijai) ir kt. Kūrybos vakaruose skaitė Žemaitės, M. K. Čiurlionio, A. Strazdo, K. Done-laičio, D. Poškos, A. Baranausko, V. My-kolaičio-Putino, B. Sruogos, S. Gedos, V. Bložės ir kitų autorių kūrinius, taip pat organizavo daugelį lietuvių sakmių, baladžių, trumpųjų liaudies kūrybos kūrinių vakarus.

Dėstydama studentams Konservato-rijoje (dab. Muzikos ir teatro akademijo-je), S. Nosevičiūtė rengė vakarus, turėju-sius didžiulį pasisekimą ne tik mokomojo teatro scenoje, bet ir išvykose: M. Mar-tinaičio „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, J. Marcinkevičiaus „Heroiką“, A. Miškinio „Sopulio raudas“, V. Krėvės „Milžinka-pį“, M. Valančiaus „Palangos Juzę“ ir kt. Rinkdama tokį repertuarą, S. Nosevi-čiūtė ugdė būsimų aktorių kalbą, jungda-ma plastikos elementus su aktorinėmis užduotimis. Ji aktyviai rengė studentų programas Leningrade ruošiamiems V. Jachontovo skaitovų konkursams (1974 – 1991), dalyvaudavo vis kiti studentai, ne vienas tapo laureatu (S. Jakubauskas, J. Dautartas, A. Baukutė, I. urbonaitė, A. Dapšys, R. Krilavičiūtė, A. šinkūnas, D. Auželis, R. Lukšas, D. Meškauskas, A. Kaniava, G. Žalėnas, A. Čeredeje-vaitė, A. Giniotis, E. Aukštakalnytė, R. Aleksaitis ir kt.). Svarbiausia, kaip tvirtino A. Savickaitė, retas scenos kal bos dėstytojas gali pasigirti išugdęs tiek žymių respublikoje skaitovų:tai E. Jankutė, D. Kazragytė, R. Staliliūnaitė, N. Gelžinytė, G. urbonaitė, R. Paliu-kaitytė, R. Butkevičius, A. Rosenas, J. ušinskaitė, A. Bružas, V. Paukštė, J. Kisielius, A. Čepaitytė, R. Ramanaus-kas, V. Kochanskytė, V. Masalskis, R. Bagdzevičius, V. Rumšas, S. Račkys, R. Rimeikis, J. Rygertas, L. Žadeikytė ir kt.

Svarbiausias S. Nosevičiūtės siekis

nepastebimai, per aktorių. Iš čia – atli-kėjų problema. Vaikų spektakliuose visi aktoriai privalo vaidinti tik labai gerai. Nes nuo čia prasideda jaunojo žiūrovo formavimas, čia visam gyvenimui gimsta meilė teatro menui.“ S. Nosevičiūtės gilus domėjimasis tautosaka, kalbos kultūra, is-torija, liaudies tradicijomis jos režisuotuo-se spektakliuose visuomet švietė ir šildė.

S. Nosevičiūtės visuomeninis akty-vumas reiškėsi įvairiausiom formom. Ji buvo labai aktyvi teatro meno tarybos narė. Beveik kiekvieną naują premjerą ji yra aptarusi, o jos vertinimai – originalūs, dalykiški, geranoriški, pasižymintys pla-čia erudicija, bet labai dažnai prieštarau-jantys sovietinių kritikų išvadoms. Teatro istorikams jos vertinimai yra didelis lobis! Jos pastabos savo įžvalga dažnai buvo panašios į savo mokytojo režisieriaus R. Juknevičiaus – atviros, be nuolaidžiavimų. Gal todėl už tą jos „atvirumą“ kolegos ne visuomet likdavo patenkinti. Iki šiol tie jos pasisakymai tebeguli protokolų segtuvuose.

Bene ryškiausias jos visuomenišku-mas atsispindi Lietuvos teatro draugijos (Sąjungos) meninio žodžio sekcijos organizatorės ir atlikėjos veikloje.

Po koncerto „Ant kalnelio jovaras žydėjo“ Aktorių namuose 1970 m. Iš kairės: S. Nosevičiūtė, J. Čiurlionytė ir birbynininkas P. Tamošaitis

Liet

uvos

tea

tro,

muz

ikos

ir k

ino

muz

ieja

us n

uotr

auka

s. nosevičiūtė: vertinu tokį aktoriaus meistriškumą, kuriame į darnią visumą susilieja gilus kuriamo vaizdo turinys ir tobula forma, kai sceninis veiksmas, žodis, garsas, kūno plastika pasiekia tobulumą.

_532014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga KULTūRA

Aktorių namų meninio žodžio sekcijoje – nacionalinės literatūros išaukštinimas! Jos pagrindinė nuostata – kiekvienas skai-tovas privalo: „Kalbėti, kaip ir dainuoti, reikia iš karto trimis strykais: mintimi, širdimi ir kūnu“ (K. Stanislavskis).

Vadovaujant S. Nosevičiūtei, į sekcijos veiklą įsitraukė daugelis aktorių iš visų Lietuvos teatrų, televizijos, radijo pranešėjai, aukštųjų mokyklų pedagogai, režisieriai. Daugelis artistų rengė solinius koncertus, koncertavo ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Vadovaudama meninio žodžio sekcijai, S. Nosevičiūtė prieš kiekvieną koncertą atlikdavo milžinišką parengia-mąjį darbą – surinkdavo plačią medžiagą, ją kruopščiai išanalizuodavo, kartais net konsultantus kviesdavo, ir tik tuomet pa-rašydavo išsamų kūrybinį scenarijų, atitin-kamai tekstus paskirstydama aktoriams.

Vienas iš įdomiausių autorinių S. Nosevičiūtės solinių koncertų, vainika-vusių jos, kaip sekcijos vadovės veiklą, buvo „Iš lietuvių tautosakos“ ir ypač „Sakmės ir baladės“. Pirmajame buvo atspindėtos senosios socialinės mūsų

meto nomenklatūrininkai, Aktorių namų direktorius išgirdo tokį verdiktą:

- Kokia dar čia „Gintarinė ledi“? Ap-kabinėta didžiuliais gintaro luitais, kad per juos negali girdėti ir tautosakos. Tuoj pat uždrausti tokius pasirodymus! Juk gintaras – tai nacionalistinis kvapas!

Kliuvo draugijos vadovams už akt. A. Leimontaitės koncertą-spektaklį „Pulki-ninko našlė“, L. Noreikos „V.Mačernio

liaudies problemos, ryškinamos skriau-dos, išnaudojimo, laisvės siekimo, gėrio ir teisybės temos. Talkininkavo Konserva-torijos dėstytojas P. Tamošaitis (birbynė). Kai kuriuos koncerto momentus aktorė papuošė nuoširdžiu dainavimu. Antraja-me - buvo pasiekta nepaprasto betarpiš-kumo. Žiūrovai tarsi tapo šeimos nariais, sėdinčiais aplink stalą ir besikalbančiais su išmintinga pasakore apie žmones, gyvulius, velnius, akmenis, raganavimą. Sakmės atspindėjo beveik visą etnografi-nę Lietuvą. Čia kalbėjo aukštaitė, dzūkė, žemaitė...

Muzikalumas – vienas iš ryškiau-sių S. Nosevičiūtės talento bruožų. Dar vaikystėje ji grojo, dirigavo ir pati kūrė kompozicijas kanklių orkestre, o vėliau mokėsi muzikos mokyklos fortepijono klasėje.

S. Nosevičiūtė sekcijai vadovavo be jokio atlyginimo. Todėl prieš koncertą „Iš lietuvių tautosakos“ ji kreipėsi į Teatro draugijos vadovybę, prašydama paremti, įsigijant atitinkamą tautinį kostiumą ir gintarinius papuošalus. Kai šitaip pasipuošusią aktorę išvydo scenoje to

aktorė s.nosevičiūtė savo praktiniame darbe, tiek teatre, tiek muzikos ir teatro akademijoje, niekada nekeitė savo nuomonės, nereikalavo sau išskirtinių sąlygų ar pagarbos ženklų.

A. Čechovo „Vyšnių sodas“. Duniaša – S. Nosevičiūtė, Jepichodovas – V. Jurkūnas. Režisierė K. Kymantaitė.

Liet

uvos

tea

tro,

muz

ikos

ir k

ino

muz

ieja

us n

uotr

auka

Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 201454_ KULTūRA

poeziją“, už Maironį, V. Mykolaitį-Putiną, už V. Krėvę-Mickevičių, už Vydūną... Ir, nežiūrint į tai, sekcijos veikla plėtėsi, buvo laukiami visi be išimties Lietuvos teatrų kūrėjai, kurie sugebėjo kalbėti žiūrovams menine teatralų kalba apie Lietuvą, jos žmones, istoriją.

Aktorė S.Nosevičiūtė savo prakti-niame darbe, tiek teatre, tiek Muzikos ir teatro akademijoje, niekada nekeitė savo nuomonės, pasakytos posėdžiuose ar aptarimuose, nereikalavo sau išskirtinių sąlygų ar pagarbos ženklų. Permainą jos elgesyje ir sveikatoje galėjome pamatyti tik tada, kai įvyko teatro „ reforma“, kurią ji, matyt, itin stipriai išgyveno (čia turi-ma galvoje J. Vaitkaus-D. Kuolio „refor-ma“, kai iš teatro buvo atleisti 32 talen-tingiausi žmonės, tarp jų – ir profesorė S. Nosevičiūtė). Su gyvenimu ji atsisveikino sunkiai ir ilgai sirgdama fizinėmis ir dvasinėmis ligomis.

1993 m. lapkričio 22 d. Literatūros ir meno archyve vykusiame S.Nosevičiūtės pagerbimo vakare jos mokiniai E. Jan kutė, A. šurna, R. Paliukaitytė, A. Savickaitė,

įsikūrę prieš pat Arkikatedrą, Gedimino pr. 1, – aut.past.), visuomet girdžiu savo brangių kolegų balsus, kurie garsiai, kaip Katedros varpai, skelbia mūsų brangio-sios kalbos vertybes – nacionalinį teatro turtą, lietuvių kultūros grožį, garantuo-jantį išlikimą ilgiems amžiams... Todėl visiems geros valios žmonėms lenkiuosi ir dėkoju...

P.S. Ar išliko S.Nosevičiūtės prie-sakai gerbti, mylėti ir saugoti lietuvių kalbą Lietuvos teatruose? Juk daugelyje spektaklių šiandien iš scenos aiškiai tariant tegirdime tik keiksmažodžius, pamirštant, kokia graži lietuvių kalba, kurią saugojo ir puoselėjo didieji mūsų režisieriai A. Sutkus, K. Glinskis, J. Vaičkus, A. Oleka-Žilinskas, A. Jakševi-čius, R. Juknevičius, K. Kymantaitė, H. Vancevičius, J. Rudzinskas, J. Miltinis. Jie savo didžiuosiuose kūriniuose yra patvirtinę M. Daukšos žodžius, kad „kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas...“■

D. Kazragytė, J. ušinskaitė, L. Žadeikytė ir kt. dėkojo aktorei, kad ji savo mokinius panardino į gražią ir brandžią literatūrą, išmokė skaitymo meno, įvardydami tai „meninio žodžio aukštuoju pilotažu“. Jos parašytos knygos („Raiškusis žodis“, „Scenos kalba“) „yra svarbiausias indėlis į tautos dvasinės kultūros aruodą“.

Kai sulaukėme griežtų priekaištų iš

Lietuvos TSR komunistų partijos CK už sekcijoje propaguojamus didžiuosius lietuvių kultūros veikėjus ir ypač už jos „gintarinį“ lietuvių tautosakos vakarą, tuomet aktorė balsu raudojo:

- štai ko sulaukėme!.. Paniekos!.. Tu man pasakyk: kur mes gyvename? Dėl ko gyvename? Ir kodėl savi taip niekina savus?

- Ar tikrai savi? – jos paklausiau.Ji nutilo ir tarsi nustebo. Po ilgos

pauzės nusišypsojo ir atsisveikindama pasakė:

- O aš vis dėlto nepaprastai džiau-giuosi... Eidama pro šituos Aktorių namų rūmus (tuomet Aktorių namai buvo

Scena iš S. Nosevičiūtės statyto spektaklio pagal A. Liobytės dramą „Kupriukas muzikantas“ (1955 m.)

Liet

uvos

tea

tro,

muz

ikos

ir k

ino

muz

ieja

us n

uotr

auka

2014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga MūzOS DVELKSMAS_55

ToMAS NoRKAITIS: EiLėraštis yra tarsi mĮsLė pačiam sau. Kartu ir atsaKymas...

Kalbino Vilius ARLAuSKAS

Šį mėnesį jus, „Apžvalgos“ skaitytojai, noriu supažindinti su Tomu NOR-KAIČIU. Tauragėje užaugęs vaikinas Vilniaus universitete įgijo istorijos bakalauro diplomą, vėliau ir ekonomis-to išsilavinimą. Tomo kūryba publikuo-jama kultūrinėje spaudoje nuo 2006 m. Nors, kaip sako Tomas, skaitydamas savo kūrybą, vis dar jaučiasi nedrąsiai, jaunuolis buvo įvertintas ne viename konkurse. Kuklus tauragiškis sutiko duoti savo pirmąjį interviu ir pasidalinti savo kūryba su „Apžvalgos“ skaitytojais.

Priešingai nei dauguma jaunųjų poetų ir prozininkų, kultūrinėje spaudoje, skaitymuose dalyvauji palyginus retai. Sakyk, kodėl taip atsitiko?Nemėgstu piršti savo eilėraščių. Apskritai, mano svarbiausias darbas – užrašyti. Jei tie eilėraščiai bus ko nors verti, aš tikiu, kad jie vienokiu ar kitokiu būdu anksčiau ar vėliau savo skaitytoją pasieks. Pradėjau rašyti paskutinėse mokyklos klasėse. Mokiau-si Tauragės „Versmės“ gimnazijoje ir per lietuvių kalbos pamokas pradėjau aprašinėti ir rimuoti tai, ką matydavau aplink. Paskui mano sąsiuvinis su tais šmaikščiais eilėraščiais keliaudavo po klasę ir būdavo smagu matyti skaitan-čius ir besišypsančius klasiokus. Vėliau atvažiavau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Susipažinau su Tomu (Taškausku, – aut. past.), išsikalbėjome ir sužinojau, kad jis rašo eilėraščius. Tada vieną kartą, parėjęs namo, per penkias minutes parašiau eilėraštį, kuris taip ir vadinosi – ,,Penkios minutės“ – ir jį Tomui atidaviau. Jis sako: „betgi šitas eilėraštis yra jėga“. Tuo metu aš užrašinėdavau savo eilėraščius ant vi-sokių popieriaus skiaučių ar sąsiuvinio lapų ir atiduodavau Tomui, kaip labiau šiame reikale patyrusiam kolegai. Jis ką

nors tokio pasakydavo – „na, neblogai“ arba „galima ir geriau“. Aš nežinojau, kad jis juos renka ir dar netgi vėliau perkėlė į kompiuterį. Kiek vėliau ati-davė man tuos rankraščius – jeigu būtų išmetęs, aš net nežinau, ar mes šiandien kalbėtume apie poeziją.

Tik ką pradėjus rašyti, turėti tokį žmogų, kuriam gali parodyti pirmuosius bandy-mus, tikriausiai, yra labai naudinga?Taip. Džiaugiuosi, kad turiu keletą bičiulių, kurių nuomonė man labai svarbi. Vėliau supratau, kad iš pradžių eilėraštis turi praeiti paties cenzūrą, inkubacinį pe-riodą. Parašęs eilėraštį, padedu ir po kiek laiko, dažnai po kelių savaičių, pažiūriu į jį iš naujo ir nusprendžiu, ar jis vertas dėmesio. Ar jis dar gyvas, ar jis gali gy-venti be manęs. Jeigu jis gyvas – tai tegul gyvena. Tada jau galima parodyti keliems bičiuliams. Jei ir jie sako, kad neblogai,

galima pagalvoti ir apie publikaciją. Tiesą sakant, poezija man buvo ne tiek svarbi, netruktelėjo vidun iki tol, kol į mano rankas nepapuolė Gintaro Grajausko knyga „Naujausių laikų istorija: vadovė-lis pradedantiesiems“. Tai iki šiol viena mėgstamiausių mano poezijos knygų. Tada pagalvojau – va, pasirodo, galima rašyti ir šitaip. Man tai buvo didelis atradimas. Vėliau buvo ir „Eilėraščiai savo kailiu“. Ne ta „poetiškoji“, estetiškoji poezija, bet ta, kuri patraukia tikrumu, gyvumu, įžvalga. Kai pirmą kartą skaičiau savo kūrybą 2006 m. Mokytojų namuose, galbūt ir Tomas manęs nebūtų įkalbė-jęs, bet kai sužinojau, kad komisijoje bus G. Grajauskas, supratau, kad reikia sudalyvauti. Taip išėjo, kad laimėjo viena mergina, o aš likau antras. Po kiek laiko, neįtikėtina, man parašė pats G. Grajaus-kas, kuris pasiūlė publikuotis „Gintaro lašuose“. Dabar atrodytų – kas čia tokio,

Tomas Norkaitis

parašęs eilėraštį, padedu ir po kiek laiko pažiūriu į jį iš naujo ir nusprendžiu, ar jis vertas dėmesio. ar jis dar gyvas, ar jis gali gyventi be manęs. jeigu jis gyvas – tai tegul gyvena.

Vili

aus

Arl

ausk

o nu

otra

uka

56_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

Festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ skai-tymai ant Trijų kryžių kalno

MūzOS DVELKSMAS

Saul

iaus

Vas

iliau

sko

nuot

rauk

a

bet iki pat šiol man tai vienas didžiausių įvertinimų.

Kas tau atrodo svarbiausia kūryboje?Nekurti. Tiesą sakant, viską tuo ir pa-sakiau. Kai ne tu kalbi, o per tave kalba. Neseniai skaičiau Č. Milošo „Poezijos liudijimą“. Ten jis sako apie save: „atvirai kalbant, visą gyvenimą buvau daimono valdžioje ir nelabai suprantu, kaip atsi-rado jo diktuojamos eilės“. Jeigu leisit, man ir panašiai – kaip man padiktavo mano daimonas, taip ir užrašiau. Pačiam įdomu, iš kur tie žodžiai. Eilėraštis yra tarsi mįslė pačiam sau. Kartu ir atsaky-mas. Tu pats nustembi, ką tau kažkas nori pasakyti tais eilėraščiais, kuriuos parašai. Ir rašai ne dėl to, kad žinai, o dėl to, kad nežinai. Nes žinantieji tyli ir atlaidžiai šypsosi.

Ar tu gali kalbėti apie savo eilėraščius? Vyrauja nuomonė, kad jei gali pasakyti tai, ką nori, eilėraščių nebūtina rašyti. O kaip tau atrodo? Ar gali savo kūrybą interpretuoti, komentuoti?Negaliu, bet darau nuodėmę ir kalbu. Svarbiausia ten pasakyta, o kalbėti apie tai... Jei dabar pasakyčiau, kad nieko negalima komentuoti, tai tarsi daugiau ir nebūtų apie ką kalbėti. Kas skiria eilėraštį nuo ne eilėraščio – vienas iš tų klausimų, apie kuriuos mąstau iki šiol. Mano tekstai iš pažiūros linksta į tą paprastą kasdienį kalbėjimą – tai kodėl čia eilėraštis? Kasdienybėje kalbi tu, o eilėraštyje kalba pati kalba. Nežinau, ar visad tai pavyksta. šiaip – dar reikia užaugti ir iki to paprasto kasdienio kal-bėjimo, nes paprastumas, nuoširdumas – netgi nuoširdumas pačiam su savimi – yra vis rečiau pasitaikančios vertybės.

Tavo kūryboje randu buities nuotru-pų, pavyzdžiui: „aš tiesiog eilinį kartą/ apimtas vienišumo/ noriu, kad man/ parašytų graži/ ir protinga mergina“. Kaip tu suvoki skirtį tarp kūrybos drąsos ir tavo asmeninės patirties, nes man atrodo, kad ji čia persipina?Gera „kūryba“, geras eilėraštis yra daugiau negu tu. šita ištrauka yra iš

mano pirmesniųjų eilėraščių, besimo-kant to paprasto kalbėjimo, kai dar tikrai sunku atskirti, kur aš, o kur tas eilėraščio kalbantysis. Jis turi ir įdomią istoriją. Jo pavadinimas buvo telefono numeris ir, kai šį eilėraštį publikavo, man iš tikrųjų skambino ir žinučių gavau. Neatsilie-piau, bet į žinutes atrašiau. Kūrybinė ir asmeninė drąsa būtų buvusi parašyti savo tikrąjį telefono numerį, o ten buvo specialus, atskiras šitam eilėraščiui. Po keleto metų bandžiau „atgaivinti“ šitą numerį, bet nepavyko, tai galvoju, gal, reikalui esant, reiktų keisti eilėraščio pavadinimą.Esu sulaukęs nemažai priekaištų dėl to savo kūrybos paprastumo, netgi banalumo ir reikia pripažinti, kad šitie dalykai nėra taip jau toli vienas nuo kito ir visuomet yra pavojus. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Įdomu tai, kad vieni už tą paprastumą peikia, o kiti vertina. Pats didžiausias pavojus yra tiems kolegoms ir filologams, kurie per daug užsižaidžia su žodžiais, su devynaukštėm metaforom ir nejučia ima rašyti – saky-kim tiesiai – apie nieką. Žodžiai turi nu-rodyti kažkokią tikrovę, o ne būti tušti

žaisliukai. Kitaip lieka tik triukšmas ir, paklausius tokios „poezijos“, paskui norisi paklausyti tylos.

O kaip tavo patirtys, kaip žmogaus, ir to, kuris, kaip tu sakai, kalba per tave kūryboje? Visgi numeris eilėraštyje buvo tavo.Per subjektyvumą į universalumą, per žmogų į žmogiškumą. Tie universa-lūs, fundamentalūs dalykai ir yra patys įdomiausi. Pamatyti juos, atrasti. Taigi dar graikų mituose viskas buvo aprašy-ta, o aš, geriausiu atveju, tik atrajoju to nuotrupas. Ir tai jau gerai, jau ir tai man įdomu. Autentika gali būti tik tada, kai susiduria tie dalykai – ir subjektyvumas, ir objektyvumas. Mes esam tarsi surišti tais universaliais dalykais, jie „teka“ per mus – kitaip net nesusikalbėtume. Jei ne-išeisi iš asmeninių smulkmenų aukščiau, taip ir liksi ten kažkur vienas su savim. Mes nešiojamės žmogiškumą ir visa kita, ką nešiojamės, ir niekur nuo to nepabėg-sim. Tiesą sakant, vis rašiau eilėraščius uosdamas, kad yra kažkas visiškai tikro, neabejotino ir nekintamo. Gal nuo čia ir prasideda tikėjimas, visų pirma – Tikrove, kad ji apskritai tokia yra.

Minėjai, kad pirmieji tavo vieši kūrybos skaitymai vyko dar 2006 m., tad ma-nau, tekstų jau turėjo susikaupti nema-žai, galbūt pagalvoji ir apie knygą?šiemet jau ne pirmi metai, kai nunešu rankraštį į Rašytojų sąjungos leidy-klos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą. Visuomet atsiranda nemažai norinčių ir vertų knygos kandidatų. Džiaugiuosi už juos. Anksčiau gal buvo dar didesnis toks svarbumas išleisti kny-gą, įrodyti kažką pačiam sau ir kitiems. Taip pat ir artimiesiems, kad eilėraščiai nėra beprasmis laiko švaistymas. To norisi ir dabar, bet iš tikrųjų svarbiausia ir įdomiausia, ar tie eilėraščiai ko nors verti, o jeigu verti, taip sakant, knyga savo kelią pati susiras. Aš net nežinau, kiek jie verti, lyginant su kitais, ir ar apskritai prasminga lyginti, čia net ne žinojimo reikalas, bet aš paprasčiausiai jais tikiu.

_572014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga MūzOS DVELKSMAS

nesidominčius literatūra. Bet R. Tamo-šaičio straipsnį „Poezijos pseudomorfozė“ rekomenduočiau visiems – ne dėl litera-tūros, ne dėl poezijos – dėl savęs.

Ar jauti kokį nors trūkumą mūsų literatūriniame gyvenime, kultūrinėje spaudoje?Jei atvirai – tai nelabai. Gal aš kiek per toli nuo viso to. Visi daugybę kartų gir-dėjome, kaip viskas blogai, kad jau šiek tiek tai ir nusibodo. Apskritai džiaugiuosi, kad truputį esu šiame reikale, kad vyksta renginiai, kaip kad neseniai praėję „Pož(i)eminiai skai-tymai“, kaip artėjančios „Literatūrinės Vilniaus slinktys“, kad yra kur nueiti, kur išgirsi įdomių kūrybingų žmonių, sutiksi pažįstamų. Gal kiek trūksta žmo-nių, kurie sugebėtų burti, imtųsi inicia-tyvos, per daug noro vien tik išreikšti ir parodyti save, tai galioja visiems, taip pat ir man. Juk nepasakysi, kad, tarkim, tas pats a. a. M. Martinaitis norėjo „išreikšti save“. Buvo daug daugiau.

Tavo kūryboje yra nemažai ironijos...Visokių ironijų gali būti. Dažnai ironija yra silpnųjų ginklas, kaip pasakytų Va-lentinas Masalskis. Tokiu atveju yra dar kur sustiprėt, kad nereiktų nieko slėpti po ironijom. Reikia vidinės švaros, nes ironija dažnai slepia didelį šiukšlyną viduj. O gali būti ji ir labai draugiška.

Kokia tavo nuomonė apie įsipareigoji-mą (kažkam)? Kodėl jauni žmonės taip bijo įsipareigoti? Tarsi dabar galima daryti daug skirtingų dalykų ir nė vieno iki pabaigos atsakingai.Aš taip pat bijau, tai turbūt reikėtų pačiam savęs paklausti – kodėl? Gal tik dabar pradedu užuosti, kaip čia yra. Tam, kad matytum toliau savęs ir didesnius už save dalykus, reikia pasiruošti, subręsti. Kitaip išsigąsi, suvokęs savo menkumą. Gyventi niekam neįsipareigojant ir ne iki pabaigos atsakingai, tai lyg truputį gyventi. Lyg truputį būti žmogumi. Gal skambės ir keistai, bet man atrodo, kad žmonės bijo būti laimingi. ■

Kaip tau atrodo, kas šiandien yra rašy-tojas? Ar žinai, kiek dabar yra sunešta rankraš-čių į Pirmosios Knygos konkursą? 22 poezijos ir 28 prozos kūriniai! Daugiau yra rašančių negu skaitančių. Į rengi-nius dažnai tiek neateina, kiek sunešta rankraščių. Savęs nevadinčiau nei poetu, nei tuo labiau rašytoju. Tai labai įparei-goja, tarsi, taip vadindamasis, turėčiau dar kažką parašyti, o juk kai rašai, tai kiekvienas eilėraštis yra paskutinis. Jei ateis, tai užrašysiu, jeigu neateis, neužra-šysiu. Aš kartais pagalvoju, kad gal aš jau parašiau geriausią eilėraštį, kad ir kaip neįtikėtinai ir keistai tai skambėtų. Tai labai sunkus darbas. O tas pasivadinimas... Dabar tokie laikai – visi gruščikai yra vadybininkai, dažnoje Amerikos finansų kompanijoje pusė darbuotojų yra viceprezidentai, o kita pusė prezidentai. Na, gal čia truputį ir perdedu. Vienas draugas pasakojo, kad jo pažįstamas iš švedijos kūrė verslą Lietuvoje ir ieškojo produkto konsul-tantų, atlyginimas neblogas, bet mažai kas domėjosi, nes pareigos skambėjo per prastai. Su tais pavadinimais – kaip su žodžiais – daug jų yra tušti. Kas yra ir kas nėra, kas turi ir kas neturi teisės vadintis rašytoju – ne man spręsti. Tikiu, kad laikas nusprendžia ir sudėlioja teisingai. universalūs dalykai, vertybinis stuburas visada išlieka, o ne tie tušti žodžiai. Laikas pravalo, jis ir nuspręs, kas yra rašytojai, o kam tik patiems taip atrodo. Kas šiandien yra rašytojas, parodys rytojus.

Kaip tau atrodo, kodėl žmonės vis ma-žiau domisi literatūra? šiandien, kai kalbame, yra Marcelijaus Martinaičio gimtadienis. Prisiminiau jo žodžius, cituojamus Regimanto Tamošai-čio straipsnyje „Poezijos pseudomorfozė“: „geri laikai yra sunkūs literatūrai“. Nors jie buvo skirti kitiems rašytojams, bet, manau, tinka ir čia. Kai žmonės patogiai sėdi – užsisėdi, užsikonservuoja, o kad pradėtų domėtis, reikia kažkokio sukrė-timo, reikia įtampos. Kita vertus, neturiu nieko prieš šiuos laikus ir prieš žmones,

***

vienatvės dievasturi begalę draugųir mylimųjų,kurie nepažįsta vienas kito

vienatvės dievasturi begalę draugųir mylimųjų,kurie kasdien kalbasi,kalbasi ir kalbasisu tavimi, dieve

vienatvės dievas yramūrininkas, lenktynininkasir ausinių pardavėjas

vienatvės dievas yraRomos imperatorius –skaldantis, valdantis ir pralaimintisdviems draugams ir mylimiesiems

***

duobės ant mano kelio –turėjau įkrist į kiekvieną

pats kadais jas išspardžiau,nagais išdraskiau

barška dabar dantysvažiuojant namo,barška gyvenimą miegant,sūpuoja sapnuojant,kratos vaizdai atminty (užkasam kelią sniegu,užrišam magnetofono juostair bėgam žiūrėti kas bus)

kartais niekaip negaliu atsibust

58_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014MūzOS DVELKSMAS

***

deimantei

iki tol buvo tik triukšmas –

kitos galaktikos,žmogaus galimybių riba –

mūšiai kažkokie,skambūs šūkiai, riksmai –trankės mintis į kaukolės pakraštį,skambėjo galva

iki tol, mano mergaite,galaktika manoir galimybių pradžia

***

seniai jau sakiau,kad gyvenu tarsi viena koja –

dabar tik suprantu,kur ta kita,dabar tik matau –į begalybę nutįsus,į amžinybę kažkieno įtraukta,matau ten tolumoj per rūkus –nei tai Dievo pirštai,nei tai mano,nei tai žengti drąsiau –neįžiūriu kur pastatyt

bet kad ir ta, kur arčiau,tą, kur vakar į lovą nusimušiau,(taip tiesiai iš mažojo piršto –negi būsiu toks durnas,kad pats spirčiau?..)kad ir ta nežinau, kur eina

taip ir einu viena koja, šokdamas, taip ir einu,Dievo pirštą tolumoj matydamas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

***

tas, kitas,nepažįstamasis,iš mano veidrodžio –

lyg stebėčiau svetimą nuodėmę,svetimą gyvenimą,lyg būčiau šiaip tikį vonią,į kūnąužsukęs

***

jo rankos ne tokiosir akysne akys

ir širdis jo –ar matei kadademono širdį?

ir meilė o meilė tokianežemiška meilė

***

Vilnius yra pergalės miestas –miestas švęsti ir miestas mylėti,miestas šypsotisir miestas išsipildyti

miestas eiti aukštynir eiti žemyntom pačiom senamiesčio gatvėm –nuo baro iki bažnyčios,nuo bažnyčios iki baro,nuo tarpuvartės iki tavo durų, mano mylimoji,nuo tavo durųiki tarpuvartės

miestas nuo pragaro vartųligi dangaus

_592014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga POLITIKAI SKAITO

juLius dautartas: Knyga – nE KOmpiutEriO priEšingybė, tai atsKiras ir vErtingas rEišKinys, KurĮ vErta pažintiKalbino Vilius ARLAuSKAS

Šį mėnesį rubrikoje „Politikai skaito“ kalbiname teatro režisierių, buvusį Seimo narį, o dabar ir M. Romerio universiteto dėstytoją Julių DAUTARTĄ. Mūsų pašnekesyje vietos rado ne tik literatūra, bet ir teatras. Kalbėjomės apie lietuvių literatūros klasiką, vai-kams skirtą teatrą, šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją, veiksnius, lemiančius režisieriaus apsisprendimą rinktis vieną ar kitą kūrinį bei kitus dalykus.

Ką pastaruoju metu skaitote? Kokios knygos ant Jūsų stalo?Dabar skaitau J. Tumo-Vaižganto „Pra-giedrulius“. Gal jau kelintą kartą sąmo-ningai skaitau šį kūrinį. Tai labai rimta literatūra. šis romanas yra nacionalinė klasika, kuriame atsiskleidžia labai gilus lietuvio charakteris, autorius apmąsto mūsų sąmoningumą, nepriklausomy-bės idėjas, visuomenės viziją. Artėja

Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetis ir man atrodo, kad šis kūrinys yra labai reikalingas ir galbūt nepelnytai užmirš-tas. Mėgstu vienu metu skaityti kelias knygas. šiuo metu po ranka guli ir lenkų pjesės, ir XX a. šiuolaikinė dramaturgija, ir R. Gary romanas „Aušros pažadas“. Taip pat stengiuosi paskaityti ir kultūri-nę spaudą.

Kokios per pastaruosius kelerius metus perskaitytos knygos Jums labiausiai įsiminė?Neseniai perskaičiau Gedimino Lesmai-čio studiją „LDK samdomoji kariuo-menė XV a. pabaigoje– XVI a. antroje pusėje“ – ji atvėrė iki tol nepažintas LDK valstybės paslaptis. Man įspūdį daro šiuolaikinė skandinavų literatūra, turinti savitą stilistiką. Vasaros atostogų metu kaskart perskaitau keletą romanų. Skaitau Nobelio literatūrinės premijos laureatų kūrybą. Nežinau jaunųjų kūrėjų, stipresnių už G. Grassą arba H. Hessę. Iš lietuvių autorių kūrinių man labai patiko M. Katiliškio romanas „užuo-vėja“ – šis kūrinys tikrai vertas dėme-sio. Visada mane domino memuarinė

literatūra. Dėmesį skiriu ir mokslinei literatūrai – rekomenduoju Žibarto Jackūno knygą „Estetika ir prasmė“. Pripažįstu – būna mėnesių, kai sunku atrasti laiko knygai. Ir mano namuose yra visai nebloga biblioteka, nors ir su skaudančia širdimi, tenka pripažinti, kad kai kurios knygos ten guli jau ilgai ir laukia savo eilės. Dažnai pamatau gerą knygą ir nesusilaikau jos nenusipirkęs, o paskui ji kaip vaikas, išvarytas iš namų, laukia savo vietos.

Esate teatro režisierius, pastatęs nema-žai lietuvių dramaturgų kūrinių. Kaip manote, koks lietuvių autorių kūrinys šiandien visuomenei galėtų būti aktua-lus ir vertas priminimo?Be jau minėtų „Pragiedrulių“, manau, kad reiktų dar kartą perskaityti visą klasiką. Kalbu ne tik apie K. Donelaitį, kuris yra genijus, bet ir apie pirmuo-sius mūsų valstybingumą ir kultūrinį savitumą liudijančius tekstus. Nerei-kia užmiršti ir atsiplėšti nuo poezijos. šiandien ji yra mažai skaitoma. Dabar, kai jau ketvirtį amžiaus esame laisvi ir nepriklausomi, mūsų klasikinė literatūra gali būti perskaityta naujai ir aktualiai. Svarbiausia šiandienos užduotis, manau, yra pakeisti tai, ko mūsų ir dar kelios kartos prieš mus nesugebėjo padary-ti, t.y. perduoti ar įskiepyti visuotinio skaitymo kultūrą vaikams. Daugelis tėvų buvo pratinami vertinti ir ieškoti kitų dalykų, t.y. gyvenimo standartų, geresnio buto, geresnio kąsnio. Jie savo vaikus ruošdavo agresyviai kovai, o ne knygai, nors knyga tai pačiai kovai irgi gali paruošti, tik kovoti mokys, vadovaujan-tis kiek kitokiomis taisyklėmis. Tačiau vaikams dabar siūloma mokytis iš filmų ir kompiuterių, o ne skaitant knygas. Bet kompiuteriai yra tik forma, o ne turinys. Būtent knyga galėtų tą turinį sukurti.

Julius Dautartas

reikėtų grąžinti knygos skaitymą kaip privalomąjį dalyką, nes, jeigu nieko nebus daroma, ateityje knyga gali numirti.

Mon

ikos

Ged

rim

tait

ės n

uotr

auka

60_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014POLITIKAI SKAITO

Neturėtume priešinti kompiuterinių technologijų su knygomis, nes tai ne-padės grąžinti knygų į jaunosios kartos gyvenimą. Priešingai, vietoje konfron-tacijos tarp modernių technologijų ir knygų skaitymo galėtume priminti, kad knyga nėra kompiuterio priešingybė, kad knyga – tai atskiras ir vertingas reiškinys, kurį verta pažinti. Apsitarus reiktų grąžinti knygos skaitymą kaip privalomąjį dalyką, nes, jeigu nieko ne-bus daroma, ateityje knyga gali numirti. O ji turi ne tik emocinį, intelektualinį, istorinį poveikį žmogui, bet ir esteti-nį požymį. Knyga yra meno kūrinys, dažnai ir patys leidiniai yra puikūs, jų iliustracijos, viršeliai.

Esate sukūręs ne vieną spektaklį vaikams. Kodėl svarbu rodyti teatrą vaikams?Vaikai yra labai smalsūs ir imlūs – jie ypač atviri pačiam teatro principui, kada čia ir dabar kuriamas sąlyginis pasaulis. Bet juk emocijos, pamokos, santykiai nėra sąlyginiai – ir vaikai tą labai gerai jaučia. Todėl tie spektakliai, kuriuos žiū-ri vaikai, turi labai atsakingai parodyti tam tikrą pasaulio tvarką. Tikiu, kad tai turi būti pasaulis, kuriame gėris nugali blogį. Jei aš galėčiau, tai bet kokiuose teatro

apdovanojimuose prizą už geriausią spektaklį vaikams išryškinčiau ir pa-daryčiau pagrindiniu. Kūryba vaikams yra pabrėžtinai skatinama ir vertinama Skandinavijoje. Pagaliau ir Rokiškio festivalyje verslininkai suprato, kad finansinis prizas už geriausią režisūrą vaikams, jaunimui ir suaugusiems turi sutapti. Kažkoks paradoksas, tačiau kai kurie režisieriai ir net dalis teatro kritikų nesupranta, kad režisūra spektaklių vai-kams yra tokia pati, kaip suaugusiems, o galbūt ir sunkesnė. Neseniai Vilniaus teatre „Lėlė“ mačiau puikų spektaklį lie-tuvių liaudies pasakos „Sigutė“ motyvais. Sceninė erdvė tikrai labai kukli, rūsys, salėje telpa ne daugiau kaip 40 žiūrovų, todėl režisieriaus užduotis buvo sudėtin-ga. Kuriant šį spektaklį, buvo parodyta ne tik labai didelė meilė vaikams, bet ir profesionalumas. Ar tai galima vertinti tik „teatro vaikams“ kategorijoje? Aš manau, kad tokias kategorijas reikia keisti, nes tai, kas skirta vaikams, gali būti įdomu ir suaugusiems. A. Lind-gren, H. K. Anderseno, J. K. Rowling kūryba tai įrodė. Juk „Haris Poteris“ taip pat yra pasaka, tačiau jos nevertiname tik kaip literatūros vaikams. Reikia keisti požiūrį, kad atsirastų tolygumas – taip ugdysime kūrybingą jaunąją kartą. Jei yra vaikas už stalo, tai tu jam skiri

didžiausią dėmesį. Dž. Kenedžio šeimo-je vyresnieji vaikai neturėjo teisės kalbėti prie stalo. Ją turėjo tik mažieji, kad vyresnieji jų neužgožtų. Apskritai mažas vaikas yra kaip gėlė, jo negalima laikyti šešėlyje. Jei bus stiprus vaikas, bus ir stiprus suaugęs, o ne atvirkščiai. Stiprus vaikas, stiprus suaugęs. Kiek yra neteisy-bės, kiek yra skriaudžiamų ir persekioja-mų vaikų mokyklose? Kada pasieksime, kad mokyklose skaitantys vaikai nebūtų pravardžiuojami „knygų žiurkėmis“? Kada suprasime, kad jėgos kultūrą gali pažaboti tik skaitymo kultūra?

Ar skaitote šiuolaikinių Lietuvos dra-maturgų pjeses? Kaip manote, kodėl jų tiek nedaug?Tai sudėtingas klausimas. Skaitau alma-nachus, kurie pasirodo kas keleri metai po šiuolaikinės dramaturgijos konkursų. Tiesa, tie konkursai turi savo žaidimo taisykles. Ne visada geriausios pjesės laimi. Iš tikrųjų, labai sunku parašyti pjesę. Geriausios pjesės gyvena scenoje. Dažnai jauni ir ne tik jauni dramaturgai nusivilia, kad pjesė neturi ateities. Pjesės lemtis yra dramatiška, nes jei ji nepaten-ka į sceną, ji tampa negyva. Taip nebūna su eilėraščiu ar novele, nes tu nežinai, gal kažkas kokioje nors bibliotekoje juos skaito. O pjesė sukurta, kad ją skaitytų aktoriai. Dramaturgija kartais prisi-taiko prie „brendinių“ režisierių braižo. Kartais pjesės yra rašomos konkretiems režisieriams, kurie yra jau susikūrę savo vardą, turi savo kritikus, žiūrovus, tarp-tautinį įvaizdį, prodiuserį. Jų spektakliai tampa ne tik kūrybine veikla, bet ir kul-tūros verslo dalimi. Jeigu jūs pažvelgtu-mėte į kai kuriuos spektaklius, praktiškai nerastumėte spektaklio be rusiško mato ar rusiško slengo vartojimo. Kitas da-lykas, tai niekam ne paslaptis, kad rusų dramaturgija atveria kelią į tarptautinius festivalius. Ne tik režisieriai, bet ir akto-riai žino, kad bus paklausūs su ta pjese. Aišku, ir pats naujos pjesės ieškojimas yra sunkus – juk norime, kad kūrinys scenoje suskambėtų. Pavyzdžiui, O. Koršunovo režisuotas M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ emigracijos tematika rado Scena iš spektaklio „Paskendusi vasara“. Režisierius – Julius Dautartas.

D. M

atve

jevo

nuo

trau

ka

_612014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga POLITIKAI SKAITO

Akimirka iš J. Dautarto spektaklio „Paskendusi vasara“

savo žiūrovą. Man patiko ir pats spek-taklis, ir pjesė. Vis dėlto, mūsų scenoje lietuviškos pjesės statomos retai.

Kas Jums yra svarbiausia, renkantis pjesę spektakliui? Ar tai yra kūrinio tema, ar idėja? Kiek Jūsų kūriniuose yra pačios pjesės interpretavimo?Aš esu iš tų režisierių, kurie visada stengiasi atskleisti autorių, nors pačiame kūrinyje aš irgi darau tam tikras adap-tacijas. Mano spektaklyje „Paskendusi vasara“ yra viena M. Katiliškio linija, kurios romane nėra – tai Anastazijos ir Stepono meilės linija, ji yra iš kito šio autoriaus kūrinio, bet aš juos sujungiau, nes trūko intrigos. Mieliau imuosi ne jau parašytų pjesių, bet renkuosi stam-bų lietuvių literatūros romaną ir kuriu inscenizaciją. Tai labai sunkus kelias, bet patraukia charakterių sodrumas, verty-bės, idėjos ir kita, tai – problemos. Labai svarbus ir lemtingas yra 1918–1940 m. Lietuvos gyvenimo laikotarpis, kada praktiškai formavosi mūsų dabartis (sunku suvokti, kad dabar mes esame nepriklausomi tik keliais metais ilgiau negu buvome 1918–1940 m. laikotar-pyje). Anie metai Lietuvai buvo ir geri, ir dramatiški. Tiek atsiminimai, tiek grožinės literatūros kūriniai kalba apie tautiškumą, pilietiškumą, tas vertybes, be kurių šiandienos žmogus būtų nuogas, pažeidžiamas. Todėl ir skaitau bei reži-suoju V. Krėvę, J. Grušą, A. Vaičiulaitį, Vaižgantą, M. Katiliškį...

Ar domitės Europos teatru, ar skaitote teatro teorijos knygas? Teorinėje plotmėje XIX a. pab.–XX a. pr. suformuoti pagrindiniai teatriniai dalykai išliko ir dabar. Aišku, yra papildančių dalykų, kaip Jerzy Grotowskio 1960–1970 m. teatras. Tačiau dauguma dalykų praktikoje yra transformuojami. Pats teatras kartais iš savęs nori atimti teatrą. Atsirado teatrinių judėjimų, kurie neval-do savo profesijos, bet jie teatrą pritaiko tam tikriems visuomeniniams ir komer-ciniams poreikiams. Kalbu apie teatrines instaliacijas, kuriose tikro teatro nėra, o yra miksas tarp liaudies ir gatvės teatro,

kažkokių ritualinių ir misterinių mo-mentų. Tai daugiau karnavalinis vyksmas, kuris bandomas daugiau traktuoti kaip teatras. Iš tikrųjų, mano nuomone, vyksta didžiulis virsmas. XX a. teatras atsisakė tam tikrų žanrinių dalykų, kurie buvo, tarkim, XIX a., todėl, kad mes supratome, jog to paprasčiausiai nebegalime įvaldyti. Man atrodo, kad vaidindami tragediją, dramą, mes praradome tragiško aktoriaus amplua, dabar tai laikoma archaika vien dėl to, kad mes to neįvaldome. Tam tikri dalykai liko galbūt tik operoje, kadangi tas tragiškas vaidmuo išlieka, nes nata yra dramaturgija, o literatūroje atsirado visai kitos tendencijos. Jos žiūri į žmo-gaus prigimtį, jos tampa kiek daugiau

analitiškos. Atsirado karta tokių drama-turgų – F.J. Dürrenmattas, M. Frischas, S. Beckettas, E. Ionesco. Jie į žmogaus sielą ir socialinius poelgius pasižiūrėjo kitokiu raktu negu A. Čechovas, H. Ibsenas ar kiti garsūs dramaturgai. Lietuvos teatras, mano nuomone, yra pakankamai stiprus, bent jau tikrai europinio lygio, tačiau santykis tarp teatro ir žiūrovo dabar yra visai kitoks: jis yra pažeistas dėl komer-cinio teatro išplitimo. Drįstu teigti, kad greitai galime netekti Panevėžio, šiaulių bei kitų regioninių teatrų, jei neateis nauja režisierių karta, jauni aktoriai, kurie galbūt pakeis situaciją. Mano nuomone, svarbu, kad jaunoji karta įvaldytų klasiki-nes teatro formas. ■

D. M

atve

jevo

nuo

trau

ka

62_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

bandome priimti vaiką tokį, koks jis yra, su visais jo sunkumais. jei rasime galimybę jam padėti, mes tai ir padarysime.

INICIATyVA

asta biELiausKaitė: LiEtuvOjE nėra paKanKamai viEtOs KitOKiEms vaiKams

Jau senokai magėjo susitikti su Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ vadove Asta Bieliauskaite. Ne tik todėl, kad centras skaičiuoja pirmąjį savo gimtadienį ir sėkmingai sostinėje veikia greta kitų jaunimo organizacijų. Ne mažiau svarbus postūmis interviu buvo tai, jog atviri jaunimo centrai yra nau-jas reiškinys Vilniaus padangėje. Tad, radus laisvą valandėlę, su Asta BIE-LIAUSKAITE kalbėjausi apie pirmuosius Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ žingsnelius, veiklas ir Lietuvos jaunimo problemas.

Kaip ir kada kilo idėja įkurti atviro jau-nimo centrą „Mes“?Vilniaus atviras jaunimo centras „Mes“ susiformavo iš Vilniaus vaikų ir jauni-mo klubo „Raganiukė“, 1994 m. įkurto psichoterapeutės Kristinos Onos Polu-kordienės. Klubas „Raganiukė“ veikė iki 2013 m. ir jo veiklos buvo panašios kaip ir dabartinio centro „Mes“: veikė soci-alinių įgūdžių lavinimo būreliai, dailės, teatro studijos.

Kodėl nusprendėte atsiskirti nuo „Raga-niukės“ klubo?2012 m. Vilniaus savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Jonas Laniaus-kas klubui „Raganiukė“ ir dar vienam, Antakalnio vaikų ir jaunimo klubui, dar vadinamam Žalianamiui, pasiūlė tapti atvirais jaunimo centrais, nes abiejų klubų veikla priminė atviro darbo prin-cipus. Mes pasiūlymą priėmėme, tik su-siradome kitas patalpas. Atviro jaunimo centras „Mes“ veiklą pradėjo nuo 2013 m. sausio mėnesio ir yra jaunimui atviras darbo dienomis nuo 15 iki 19 valandos.

Kokiomis aplinkybėmis sugalvotas atvi-ro jaunimo centro pavadinimas „Mes“? Pavadinimą pasiūlė ir išrinko vaikai.

Kai nusprendėme tapti atviru jaunimo centru, iškart pagalvojome, kad norime keisti pavadinimą, nes būti „Raganiu-ke“ mums pabodo, be to, dažnai mus painiodavo su Raganiukės teatru. Todėl pasiūliau vaikams, lankantiems klu-bą „Raganiukė“, siūlyti pavadinimus.

Pirmas pasiūlymas buvo „Arbatinukas“. Jis turėjo simbolizuoti erdvę, kurioje viskas verda, kunkuliuoja. Visgi dėl asociacijų su rusišku žodžiu „čiainik“ teko atsisakyti šio pavadinimo. Tada Giedrius Petkevičius, vaikinukas iš Elektrėnų, lankęs teatro studiją klube „Raganiukė“, pasiūlė pavadinimą „Mes“. Centro komandai ir kitiems vaikams šis pavadinimas tiko.

Kokiai auditorijai jaunimo centras atstovauja?Atstovaujame jaunimui nuo 14 iki 29 metų. Daugiausia centre lankosi mo-kyklinio amžiaus vaikai nuo 14 iki 19 metų. Tačiau yra tokių užsiėmimų, kaip antai, literatūros kritikės Neringos Mi-kalauskienės kūrybinio rašymo dirbtu-vės, į kurias ateina ir vyresnis jaunimas, studentai, o dailininkės Skaidrės Bu-tnoriutės dailės studiją pamėgo dukras atlydinčios mamos.

Kas vyksta centre?Centro veiklą galima skirstyti į dvi grupes: mažiau struktūruotą ir griež-čiau stuktūruotą. Mažiau struktūruota veikla – tai atviras darbas su jaunimu, arba, kaip mes dar vadiname, „spotas“. Tai laikas ir vieta, kai jaunimas nuo 15 iki 19 valandos ateina į mūsų centrą ir būna su dviem jaunimo darbuotojais, kartu diskutuoja, geria arbatą, žaidžia žaidimus. Juokauju, kad tai yra „che-bros“ laikas, bet saugioje aplinkoje su darbuotojais, kurie yra jaunimui dau-giau kaip padėjėjai, ne mokytojai. Nuo 17–18 valandos centre prasideda labiau struktūruotos veiklos: dailės ir teatro studijos, kūrybinio rašymo dirbtuvės, bendravimo įgūdžių grupė ir prancūzų kultūros ir kalbos studija. Jas veda savo sričių profesionalai, jos yra nemokamos ir atviros įvairiam jaunimui.

Kalbino Edita MIELDAŽĖ

Asta Bieliauskaitė

Nuo

trau

ka iš

A. B

ielia

uska

itės

asm

enin

io a

rchy

vo

_632014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga INICIATyVA

Organizacijos „Mes“ darbuotojų komanda

pasaką, pasakos personažai sukurti iš vilnos. Projektuose dalyvaus paaugliai ir jaunimas iš paprastų ir socialinės rizikos šeimų bei jaunuoliai, turintys regėjimo negalią.

Su kokiomis jaunimo rizikos grupėmis dirbate?Tai socialiai pažeidžiamas jaunimas iš nepilnų šeimų, taip pat iš šeimų, kuriose tėvai nedirba, girtuokliauja, bei su vaikais, nepritampančiais mokyklose, kartais agresyviais ar maištaujančiais. Dauguma centre besilankančių vaikų yra iš socialiai remtinų šeimų. Mūsų kontaktas su vaikais užsimezgė ir yra sėkmingas dėl ankstesnės patirties, kai dar veikėme kaip klubas ,,Raganiukė“. Kontaktas su vaikais užsimezga ir per draugus, kiti tiesiog ateina į centrą, kad pabūtų su draugų kompanija. Bendrau-jame ir ateityje ruošiamės bendradar-biauti su Vėliučionių vaikų socializacijos centru, kuriame gyvena paaugliai vaiki-nai. Su jais kartą per savaitę susitinkame centre (juos specialiai atveža) ir darome atskiras bendravimo įgūdžių lavinimo grupes. Jas veda centro psichologas. šie paaugliai bendrauja, mokosi būti tarp kitų ir labiau suprasti save. Pasirašėme sutartį ir su Vilniaus apygardos probaci-jos tarnyba.

Kokia Vėliučionių centro vaikų reakcija į lankymąsi centre ,,Mes“?šie vaikai noriai važiuoja pas mus, o ir veža tik tuos, kurie nori važiuoti į užsi-ėmimus, kuriems tai yra įdomu. Turime keletą šių vaikų atsiliepimų. Martynas: ,,Man patinka užsiėmimas, nes galiu išvykti iš Vėliučionių ir pabendrauti su kitais žmonėmis, man patinka pakeisti aplinką ir pasukti smegenėles“. Ernestas: ,,Man patinka šie užsiėmimai, nes čia yra visokių linksmų žaidimų, patinka bendrauti su kitais, dar patiko filmas, kurį žiūrėjome“. Lukas: ,,Aš džiaugiuosi, kad atvažiuoju į šiuos užsiėmimus, mes čia žaidžiame įvairius žaidimus, kalbame apie jausmus, nuotaikas.“

Pagal ką vertinate centro efektyvumą?

Atv

iros

ios

jaun

imo

orga

niza

cijo

s „M

es“

nuot

rauk

a

Kas jus finansuoja, kokius projektus per metus įvykdėte ir kokie planai ateičiai?Esame finansuojami Vilniaus miesto savivaldybės ir kartu ieškome papildomo finansavimo – dalyvaujame įvairiuose projektų konkursuose. 2013 m. vykdė-me tris projektus: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuotus atvirų jaunimo centrų ir vaikų dienos centrų projektus bei organizavome Vilniaus miesto savivaldybės finansuotą vai-kų dienos vasaros stovyklą. Buvome partneriai VšĮ „Verslas ar menas“ socialinėje inciatyvoje „Kvapų pasaulis neregiams“ – centro savanoriai lydė-jo silpnaregius arba regėjimo negalią

turinčius bendraamžius į kūrybines kvapų dirbtuves. šiais metais toliau bendradarbiaujame su VšĮ „Verslas ar menas“, ieškome finansavimo kultūri-niams-socialiniams projektams. Nuo gegužės mėnesio vykdysime du naujus projektus: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuotą atvirų jaunimo centrų projektą „uRBAN – nevartok, būk nepriklausomas, gyvenk“, kur daug dėmesio skirsime miesto kultūrai ir susitikimams su jaunimui patrauklio-mis miesto kultūros asmenybėmis, ir Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Vilnonė aukštaičių pasaka“ – statysime spektaklį pagal aukštaitišką

64_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014INICIATyVA

Tai toks darbas, kurio veiklos efekty-vumą sunku išmatuoti, be to, nesame naivuoliai ir nesitikime, kad staiga pakeisime jaunimą. Mes džiaugiamės mažais dalykais. Pavyzdžiui, šiais me-tais vaikinai sugalvojo, kad nori patys papuošti eglę – ir patys papuošė. Centre yra vienas vaikinukas, kuris piešia gra-fičius. Nusprendėme duoti jam didelę plokštę, kad jis centro gimtadienio proga nupieštų grafitį. Džiaugiamės, kad jam tai suteikė malonumą ir kartu buvo pas-kata kitiems, kad jei nori ką nors išties daryti, netylėkit, mes padėsime. Kad ir mažytė, mums svarbi kiekvieno vaiko pažanga.

Ar turite fiksuotą vaikų skaičių centre?Ir taip, ir ne. Atvirų centrų idėja yra ta, kad lankytojai nebūtinai yra registruoja-mi, jie gali ateiti ir išeiti kada panorėję. Kasdien centre lankosi 20‒30 jaunuolių. Kai kurie iš jų lankosi nuolat, bet nuolat ateina ir naujų.

Kaip manote, kokios yra pagrindinės Lietuvos jaunimo problemos?Daug bendraujame su socialiai pažei-džiamu jaunimu, kuris neranda sau vietos mokykloje, lieka nesuprastas

Organizacijos „Mes“ jaunimas socialinėje iniciatyvoje „Kvapų pasaulis neregiams“, vykusioje Giruliuose

Atvirojo jaunimo centro lankytojų susitikimas su kinologe

Atv

iros

ios

jaun

imo

orga

niza

cijo

s „M

es“

nuot

rauk

a

Atv

iros

ios

jaun

imo

orga

niza

cijo

s „M

es“

nuot

rauk

a

ir šeimoje. Tokio jaunimo problemos atsiranda iš aplinkos. Tėvai neturi laiko vaikams arba vaikai patys pasimetę ir nežino, ką daryti gyvenime. Manau, kad reikėtų keisti švietimo sistemą, nes šiuo metu joje visiškai nėra vietos tiems vaikams, kurie nėra labai gabūs

arba motyvuoti. Mokykla veikia kaip sistema, kurioje visi vaikai turi išmokti tam tikrą dalyką per tam tikrą laiką, o dar tos perkrautos programos, privers-tiniai egzaminai, atsiskaitymai... Ne visi vaikai sugeba ar spėja mokytis pagal tokią sistemą. Svarbu ir tai, kad nėra pakankamai mokyklų su gera reputacija tiems vaikams, kurie nori išmokti amato. Be to, mūsų šalyje vis dar gajūs stereo-tipai, kad visi vaikai turi būtinai baigti aukštąją, o jeigu jaunuolis nusprendžia pasirinkti profesinę mokyklą, yra iškart nulinčiuojamas kaip nieko nesugeban-tis ir niekam tikęs. Lietuvoje vis dar nejaučiama amato vertė. Nebūtinai tau gyvenime blogiau seksis, jei tu išmanysi amatą ir tai darysi su džiaugsmu. Mūsų šalyje nėra pakankamai vietos kitokiems vaikams. Juos tarsi bandoma integruoti, tačiau tokia integracija neduoda re-zultatų. Įsivaizduokite 30 vaikų klasę! Mokytojas tiesiog fiziškai nepajėgus tokioje klasėje skirti papildomai laiko kitokiam vaikui.

Kaip minėtas problemas jūsų centras bando spręsti?Bandome priimti vaiką tokį, koks jis yra,

_652014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga INICIATyVA_65

su visais jo sunkumais. Jei rasime gali-mybę jam padėti, mes tai ir padarysime. Mes nepakeisime visos Lietuvos siste-mos ir nesukursime naujų darbo vietų. Tikime, kad vaikai, lankydami mūsų centrą, ateityje labiau pasitikės savimi ir supras savo galimybes. Siekiame padėti bent mažai daliai vaikų, kad jie būtų saugioje centro aplinkoje, užuot tuo metu šlaistęsi gatvėje. Vien tai, manau, yra žingsnis į priekį.

Kaip manote, kuo stiprus šiuolaikinis jaunimas?šiuolaikinis jaunimas yra verslus, sa-varankiškas, iniciatyvus. Jis labiau save pažįsta ir geriau žino, ko nori. Aktyvus jaunimas lengviau susiranda savo vietą po saule, nes yra stipresnis. šiuolaikinis jaunimas nebijo išvykti į užsienį, ten pa-gyventi ir ieškoti savęs. Keičiasi situacija, kai, baigęs mokyklą, jaunuolis būtinai turėjo kažkur stoti. Dabar vis daugiau jaunimo nebijo iškart po mokyklos išvažiuoti savanoriauti ir apmąstyti savo ateities. Patirtys, įgytos svetur, praturtina jaunimą.

Kokios trys sąvokos geriausiai apibū-dintų šiuolaikinį jaunimą?Mokantis pakovoti už save, aktyvus ir verslus.

Kuo jūsų vadovaujamas centras „Mes“ yra išskirtinis?Pirmiausia, tai stipria ir patyrusia septynių žmonių komanda, kuria labai didžiuojuosi. Antra, įvairiais kultūriniais, meniniais ir kartu socialiniais projektais – bandome kūrybiškai jaunimą keisti bei ugdyti, naudodami įvairias meno formas.

Ar turite sėkmės istorijų, kuriomis no-rėtume pasidalinti su skaitytojais?Sėkmės istorijos mažytės, susijusios su nutikimais užsiėmimų metu. Pavyzdžiui, kolegė neseniai džiūgavo, kad užsiėmimo metu taip įdomiai su vaikais diskutavo, kad jie taip šauniai atsivėrė ir vienas kitą suprato. Tokios mūsų centro sėkmės isto-rijos tiesiog rodo, kaip pamažėl judame į priekį ir tuo džiaugiamės. ■

Balandžio 27-ąją, sekmadienio popietę, Vilniaus rotušėje buvo įteikti pirmieji Gyvybės apdovanojimai. Simboliška, kad renginys sutapo ne tik su tarptautine Gy-vybės diena, tačiau ir su popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacija. Pastarasis popiežius ypač akcentavo kiekvieno krikščionio pašaukimą kovoti, kad pasaulyje triumfuotų gyvybės, o ne mirties kultūra. „Te keršto pagundą įvei-kia drąsus noras atleisti. Te gyvenimo ir meilės kultūra paverčia niekais mirties logiką“ – teigė Šv. Jonas Paulius II.

Gyvybės kultūros puoselėtojai buvo apdovanoti dvylikoje kategorijų. Pirmo-ji nominacija buvo skirta aktyviausiai besidarbuojantiems, stiprinant šeimos institutą. Apdovanojimą atsiėmė Nacio-nalinė šeimų ir tėvų asociacija, kuri ne tik vienija bendraminčius, tačiau ir aktyviai veikia valstybinėse institucijose, kad būtų kuriama šeimoms palanki įstatyminė aplinka.

už aktyvų ir pilietišką požiūrį į gyvybę nominacija teko Lietuvos šeimos centrui, prisidedančiam prie daugelio ini-ciatyvų, puoselėjančių šeimos ir gyvybės vertybes. Nors pagrindinis šios organiza-cijos uždavinys yra sužadėtinių rengimas santuokos sakramentui, tačiau Lietuvos šeimos centro veikla tuo neapsiriboja. Būtent ši organizacija surinko daugelį iš 12 tūkst. parašų akcijoje „Vienas iš mūsų“, kuria buvo siekiama uždrausti iš Europos Sąjungos lėšų finansuoti veiklas, kurių metu pražudomas žmogaus embrionas.

Laisvos visuomenės institutui apdo-vanojimas teko už tai, kad ši organizacija deda visas pastangas, jog būtų puose-lėjamas prigimtinis žmogaus orumas, pamatinės žmogaus teisės ir laisvės. Ypač daug dėmesio Laisvos visuomenės institutas skiria gyvybės apsaugai nuo pat

pradėjimo iki natūralios mirties. Būtent šis institutas organizavo akciją „Bal-sas už gyvybę“, kuria skatino politikus nepamiršti gyvybės kultūros svarbos ir atsakingai balsuoti, renkantis gyvybę, o ne mirtį.

Judėjimas „už demokratiją. ukraina“ savo ruožtu parodė, kad svetimo skausmo nebūna. šio judėjimo iniciatoriai organi-zavo ukrainos palaikymo akcijas bei pro-testus prieš Rusijos agresiją. Be to, buvo surinkti daugiau nei 90 tūkst. litų, kurie skirti nukentėjusiems ukrainoje. Buvo suorganizuota ir speciali medikų misija į Maidaną Kijeve padėti ten nukentėju-siems žmonėms.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos at-stovas Vygantas Malinauskas apdovano-tas už tai, kad pro jo akis neprasprūsta nė vienas su šeimos vertybėmis ar gyvybės apsauga susijęs teisės aktas. Būtent šio teisininko pastangų dėka buvo sufor-muluota konstitucinė šeimos sampratos pataisa, dėl kurios šiuo metu yra disku-tuojama Seime.

Dar viena nominacija buvo skirta neseniai savo veiklą pradėjusiam Krizinio nėštumo centrui. ši organizacija neatly-gintinai padeda moterims, išgyvenančios neplanuoto nėštumo krizę, vykdo abortų prevenciją ir stiprina motinystės įgūdžius. Krizinio nėštumo centro įkūrėjos deda visas pastangas, kad neplanuotas nėštu-mas, kuris tampa dideliu iššūkiu moteriai, nesibaigtų pradėtos gyvybės nutraukimu.

už pavyzdį visuomenei buvo apdo-vanota tris vaikus auginanti Algimanto ir Jolantos Ramonų šeima, suspėjanti rū-pintis ir kitų šeimų gerove. Kupina idėjų ši šeima dalyvauja ne tik jau vykstančiuo-se projektuose, tačiau ir inicijuoja naujus, taip pat pasisako šeimoms, tėvams ir vaikams aktualiais klausimais.

Apdovanojimas skirtas ir labdaros ir paramos fondui „Bėdų turgus“ ir jo

viLniaus rOtušėjE apdOvanOti gyvybės KuLtūrOs puOsELėtOjai

Donatas PuSLYS

66_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014INICIATyVA

vadovei Editai Mildažytei. šiam fondui gyvybės statulėlė buvo skirta už ilgametį pasiaukojantį darbą, skatinant atjautą ir dalijimąsi. Kartais reikia tiek nedaug – tik ištiesti ranką, pasidalinti, atjausti. Juk kitam tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas.

Lukiškių kalėjimo nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas brolis pranciško-nas Arūnas Peškaitis ir psichologas Saidas Dadaševas buvo apdovanoti už tai, kad puoselėja gyvybės kultūrą ir už grotų. Juk kartais pragaištingu keliu nuėjęs žmogus visam laikui yra paliekamas visuomenės užribyje. Būtent dėl to labai svarbu, kad tokių žmonių kaip brolis Arūnas ar S. Dadaševas pastangomis kaliniai yra skati-nami pamilti savo ir kitų žmonių gyveni-mus, palikti tamsą ir žengti šviesos link.

Žurnalistas Simonas Bendžius apdovanojimo sulaukė už tai, kad dažnai renkasi plaukti prieš srovę ir siekti gylio, o ne populiarumo. šiandien žiniasklaido-je kalbėti apie šeimos ir gyvybės vertybes nėra taip lengva. Tačiau būtina ieškoti būdų, kaip šiandienos žmonėms skelbti gyvybės kultūrą.

Seimo pirmininkės pavaduotojas Petras Auštrevičius ir „Freedom House“ projektų direktorius Vytis Jurkonis buvo apdovanoti už iniciatyvą „Parlamentarai už laisvę“. šiandien ne visos Europos šalys puoselėja prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę ir laisvę. štai kaimyninėje Baltarusijoje gausu politinių kalinių. Ini-ciatyvos „Parlamentarai už laisvę“ tikslas išreikšti solidarumą bei moralinę paramą ne tik patiems politiniams kaliniams Baltarusijoje, bet ir jų artimiesiems. šios iniciatyvos puoselėtojai Lietuvos Parla-mente surado po Seimo narį – globėją Baltarusijoje kalintiems politikams. Taip pat Lietuvos parlamentarai įsipareigojo sekti globojamų asmenų būklę, bendrauti su jų artimaisiais ir viešai kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje.

Paskutinioji nominacija buvo įteikta bendruomenės „Aš esu“ vadovui kunigui Kęstučiui Dvareckui. Pagalba visuome-nės atstumtiesiems, kenčiantiems nuo įvairiausių priklausomybių, yra ko gero mažiausiai matoma, tačiau ne mažiau

Gyvybės apdovanojimų 2014 svečiai

Mar

tyno

Am

braz

o nu

otra

uka

kilni gyvybės kultūros puoselėjimo misija. Bendruomenės įkūrėjas apdovanotas už tai, kad ištiesia pagalbos ranką tuomet, kai priklausomybės tempia į dugną, o aplinkiniai dažnai išsižada.

Tikimasi, kad Gyvybės apdovanoji-mai, kuriuos organizavo žurnalas „Atei-tis“ kartu su partneriais „Marijos radiju“ ir „Bernardinai.lt“, taps tradiciniais ir ki-tąmet Gyvybės dieną žmonės vėl susiburs Vilniaus rotušėje, kad švęstų gyvenimą ir šviesą. ■

Gyvybės apdovanojimai 2014 nuo-traukose1 – Sveikinimo žodį tarė mons. Rober-tas Šalaševičius2 – Susirinkusius sveikino žurnalo „Atei-tis“ redaktorė Reda Sopranaitė3 – Mons. R. Šalaševičius už šeimos ins-tituto stiprinimą įteikė apdovanojimą Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovei4 – Už paramą visuomenės atstum-tiesiems apdovanojimą „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Andrius Navickas įteikė bendruomenės „Aš esu“ vadovui kunigui Kęstučiui Dvareckui5 – Laisvos visuomenės institutui ap-dovanojimas įteiktas už įsipareigojimą puoselėti gyvybės kultūrą. Apdovanoji-mą įteikė žurnalo „Ateitis“ redaktorė R. Sopranaitė6 – Judėjimas „Už demokratiją. Ukrai-na“ įvertintas už pagalbą saugant gyvybes Ukrainoje. Judėjimo atstovams apdovanojimą įteikė ukrainiečių ben-druomenės Lietuvoje pirmininkas Vasil Kapkan

7 – Lietuvos Vyskupų konferencijos atstovas, teisininkas Vygantas Mali-nauskas buvo nominuotas už gyvybės kultūros principų įtvirtinimą Lietuvos įstatymuose. Apdovanojimą jis atsiėmė iš mons. Alfonso Svarinsko rankų.8 – Neliko nepastebėtas ir Krizinio nėštumo centras. Jis įvertintas už pasiaukojantį darbą, padedant įveikti gyvenimo kryžkeles 9 – Gyvybės apdovanojimų svečiai10 – Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus šeima apdovanojo kitą gražią šeimą – Jolantą ir Algimantą Ramonus11 – J. Ir A. Ramonų šeimai apdovanoji-mas įteiktas už šeimos ir gyvybės kultū-ros puoselėjimo pavyzdį visuomenei12 – Už gyvybės kultūros puoselėjimą tarp esančių nelaisvėje apdovanoti Lukiškių kalėjimo kapelionas Arūnas Peškaitis ir psichologas Saidas Dada-ševas13 – Už ilgametį indėlį skatinant atjautą ir dalijimąsi apdovanota Edita Milda-žytė bei jos vadovaujamas labdaros ir paramos fondas „Bėdų turgus“14 – Žurnalistas Simonas Bendžius apdovanojimo sulaukė už gyvybės ver-tybių sklaidų viešojoje erdvėje15 – Seimo narys Petras Auštrevičius iš Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pir-mininko Jono Buroko atsiėmė apdova-nojimą už paramą kalinamiems režimo gniaužtuose bei iniciatyvą „Parlamenta-rai už laisvę“16 – EP narys Algirdas Saudargas svei-kino Lietuvos šeimos centrą ir jo atstovę už jų aktyvų pilietišką požiūrį į gyvybę

_672014 BALANDIS-GEGUŽĖ | Apžvalga 1

4

6

8

2

5

7

9

3

68_ Apžvalga | BALANDIS-GEGUŽĖ 2014

10

13

15

11

14

16

12