· Web viewVilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad ieškovei priklausančiame visame žemės sklypo plote suteikiama teisė

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05095 2019-04-01 2019-03-20 2019-03-20 -

Teismingumo byla Nr. T-23/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14330-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ patikslintą ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Neo Group“, dėl nuosavybės teisės ir nuomininko teisių gynimo bei vienašalio sandorio ir detalaus plano pripažinimo negaliojančiu rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašo:1) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus sutikimą dėl

Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo žemės sklypui (kadastro Nr. 2101/0007:19), esančiam Pamiškės g. 4, Klaipėdos mieste;

2) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2004 m. birželio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T11-162 „Dėl UAB „Nemuno bangos grupė“ žemės sklypo (kadastro Nr. 5544/0002:0219), esančio Rimkų kaime, Dovilų seniūnijoje, detaliojo plano patvirtinimo“ ir juo patvirtintą detalųjį planą;

3) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 13SK-295-(l4.13.111.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 2101/0007:19), esančio Pamiškės g. 4, Klaipėdos mieste, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“, kuriuo pagal 2016 m. birželio 27 d. žemės sklypo kadastro duomenų formą ir žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą buvo patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. 2101/0007:19), esančio Pamiškės g. 4, Klaipėdos mieste, kadastro duomenys, dalyje dėl papildomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo (įrašymo);

4) pripažinti negaliojančiu 2016 m. birželio 27 d. žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą ir jo duomenis dalyje dėl žemės sklypui (kadastro Nr. 2101/0007:19), esančiam Pamiškės g. 4, Klaipėdos mieste, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos;

5) priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. MV7-8117 įsigijo

pastatus adresu: Pamiškės g. 4, Klaipėda. Įsigijusi pastatus ieškovė pagal 2004 m. balandžio 28 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N21/2004–0150 perėmė valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. 2101-0007–0019 po pastatais nuomos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=43ab62f0524411e9975f9c35aedfe438

teisę. Įsigytus pastatus ir nuomos teisę ieškovė 2010 spalio 4 d. hipotekos sandoriu įkeitė kredito įstaigai. Ieškovei įsigijus pastatus, perėmus žemės nuomą bei sudarius hipotekos sandorį žemės sklype buvo nustatytos šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos: 1) elektros kabelių; 2) vandentiekio, kanalizacijos; 3) ryšių linijų; 4) šiluminių tinklų. 2016 m. liepos 12 d. ieškovė iš Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus gavo raštą Nr. l3SD-I023-(14.13.104), kuriame buvo nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2016 m. liepos 1 d. gavo UAB „Neo Group“ prašymą įregistruoti jos veiklai reikalingą sanitarinę apsaugos zoną ir kad Nacionalinės žemės tarnybos skyrius informuoja, jog per 30 d. nuo šio pranešimo gavimo dienos ieškovė gali pateikti pastabas dėl numatomo kadastro duomenų pakeitimo ir parengto Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano. 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriui raštą su pastabomis dėl numatomo kadastro duomenų pakeitimo ir parengto žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano, kuriame nurodė, kad sanitarinės apsaugos zonos planas dalyje dėl ieškovės naudojamo žemės sklypo ir nuosavybės teise turimų pastatų buvo rengiamas nesuderinus su ieškove, be ieškovės sutikimo, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Minėtu raštu ieškovė pareiškė, kad prieštarauja 2016 m. birželio 27 d. parengto žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plano sprendiniams dalyje dėl ieškovės naudojamo žemės sklypo ir nuosavybės teise turimų pastatų bei prašė netenkinti UAB „Neo Group“ 2016 m. liepos 1 d. prašymo šioje dalyje. Ieškovė, nesutikdama su Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus veiksmais, 2016 m. rugpjūčio 30 d. skundu apskundė 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. l3SD-1274-(14.13.104) Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui. 2016 m. spalio 10 d. ieškovė iš Nacionalinės žemės tarnybos gavo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr.lSS-3051-(8.5.), kuriame nurodyta, kad ieškovės skundas yra nepagrįstas. Ieškovė pažymi, kad jos, kaip žemės nuomininkės teisės yra pažeistos, kadangi nuomotojas vienašališkai naujais žemės sklypo kadastriniais duomenimis nustatė papildomus žemės naudojimo ribojimus.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį. Teismas nustatė, kad ieškovės prašomas pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus sutikimas dėl Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo žemės sklypui (kadastro Nr. 2101/0007:19), esančiam Pamiškės g. 4, Klaipėdoje, Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus nėra išduotas, todėl šio ieškovės reikalavimo nenagrinėjo. Teismas sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 13SK-295-(14.13.111.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 2101/0007:19), esančio Pamiškės g. 4, Klaipėdos mieste, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo nepanaikino. Teismas nustatė, kad detalusis planas buvo parengtas nepažeidžiant teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir konstatavo, jog pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2004 m. birželio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T11-162 „Dėl UAB „Nemuno bangos grupė“ žemės sklypo (kadastro Nr. 5544/0002:0219), esančio Rimkų kaime, Dovilų seniūnijoje, detaliojo plano patvirtinimo“ ir juo patvirtintą detalųjį planą nėra teisinio pagrindo.

Klaipėdos apygardos teismas kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad ieškovė, viena vertus, reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo kaip savininkės ir nuomininkės teises, nes nuomotoja (atsakovė) vienašališkai naujais žemės sklypo kadastriniais duomenimis nustatė papildomus žemės sklypo naudojimo ribojimus taip pažeisdama ieškovės, kaip pastatų savininkės ir žemės nuomotojos, teises. Kita vertus, ieškovė reiškiamais reikalavimais siekia panaikinti / pripažinti negaliojančiais viešojo administravimo subjektų priimtus įsakymus ir sprendimus, kurie yra susiję su kadastro duomenų tvirtinimo ir teritorijų planavimo procedūromis (detaliojo plano patvirtinimu), valstybės institucijų aktų priėmimu, jų sprendimais dėl specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų plano nustatymu, gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymu. Klaipėdos apygardos teismo vertinimu, ieškovė nagrinėjamoje byloje, siekdama panaikinti viešojo administravimo subjektų sprendimus, nesiekia aiškiai išreikštų civilinių teisinių padarinių, todėl nagrinėjamas ginčas dėl administracinių aktų teisėtumo yra teismingas administraciniam teismui.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas

priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu prašo teismo pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus sutikimą dėl Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo ginčo žemės sklypui; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2004 m. birželio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T11-162 ir juo patvirtintą detalųjį planą; pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 13SK-295-(l4.13.111.), kuriuo pagal 2016 m. birželio 27 d. žemės sklypo kadastro duomenų formą ir žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą buvo patvirtinti žemės sklypo, kadastro duomenys, dalyje dėl papildomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatymo (įrašymo); pripažinti negaliojančiu 2016 m. birželio 27 d. žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą ir jo duomenis dalyje dėl ginčo žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XIV. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos; priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo yra viešojo administravimo subjekto administracinis aktas, priimtas teritorijų planavimo srityje, kuri priskirtina viešajam administravimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tad ieškovės reikalavimas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2004 m. birželio 3 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T11-162 dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 5544/0002:0219) detaliojo plano patvirtinimo ir juo patvirtintą detalųjį planą yra administracinio pobūdžio bei nagrinėtinas administraciniame teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutartį Nr. T-62/2018, 2017 m. sausio 27 d. nutartį Nr. T-29/2017, 2016 m. birželio 22 d. nutartį Nr. T-64/2016, 2015 m. kovo 2 d. nutartį Nr. T-52-2015). Ieškovė taip pat prašo pripažinti negaliojančiu 2016 m. birželio 27 d. žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą ir jo duomenis dalyje dėl ginčo žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų bei panaikinti jo pagrindu priimtą Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 13SK-295-(l4.13.111.), kuriuo buvo patvirtinti ginčo žemės sklypo nekilnojamojo kadastro duomenys ir nustatytos papildomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jų nustatymą, įregistravimą ir kt. nustato Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus (Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalis), o specialiosios sąlygos taikomos nuo įrašymo į registrą dienos (Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 dalis). Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų yra susiję su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo ir kadastro duomenų tvirtinimo procedūromis, kurių vykdymas ir atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, todėl jų nagrinėjimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, speciali teisėjų kolegija, sutinka su tuo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai, tačiau byloje reiškiami reikalavimai yra kilę ne iš jų, o iš atsakovių vykdomos viešojo administravimo veiklos, o tai ir lemia nagrinėjamo ginčo priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 7 dalimi, kai dėl bylos rūšinio teismingumo į specialią teisėjų kolegiją kreipėsi bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas ir speciali teisėjų kolegija konstatuoja bylos rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimą, bendrosios kompetencijos žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais ginčas išspręstas iš esmės, netenka teisinės galios ir byla pagal rūšinį teismingumą perduodama nagrinėti atitinkamam administraciniam teismui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, netenka teisinės galios ex lege (pagal įstatymą), o byla perduodama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniaim teismui.Perduoti bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės

teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ patikslintą ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Neo Group“, dėl nuosavybės teisės ir nuomininko teisių gynimo bei vienašalio sandorio ir detalaus plano pripažinimo negaliojančiu Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


2019-05107 2019-04-01 2019-03-20 2019-03-20 -


NUTARTIS



išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto pakeitimo ir nuostolių atlyginimo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašo:1) panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypų (kadastrinis

Nr. 0101/0100:982, Nr. 0101/0100:1190, Nr. 0101/0100:1214, Nr. 0101/0100:1215 ir Nr. 0101/0100:1827), esančių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58314af0524411e9975f9c35aedfe438

Pavilionių kaime, Vilniuje, padalijimo, paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ Nr. 2.3-1914-01, 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad visame sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai;

2) tuo atveju, jei teismas netenkintų pirmojo reikalavimo, pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypų (kadastrinis Nr. 0101/0100:982, Nr. 0101/0100:1190, Nr. 0101/0100:1214, Nr. 0101/0100:1215 ir Nr. 0101/0100:1827), esančių Pavilionių kaime, Vilniuje, padalijimo, paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ Nr. 2.3-1914-01, 2 punkte nustatytą servitutą iš neatlygintinio į atlygintinį;

3) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovės naudai periodinę 6 procentų dydžio nuo žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-1055–2113 vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8280 Eur, už naudojimąsi ieškovei priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo ieškinio pareiškimo dienos iki servituto pabaigos.

Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo, kad nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-1055-2113, kadastro Nr. 0101/0100:1961, esantį Vilniaus m. kadastro vietovėje (Perkūnkiemis). 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu „Dėl žemės sklypų (kadastrinis Nr. 0101/0100:982, Nr. 0101/0100:1190, Nr. 0101/0100:1214, Nr. 0101/0100:1215 ir Nr. 0101/0100:1827), esančių Pavilionių kaime, Vilniuje, padalijimo, paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ Nr. 2.3-1914-01, be kita ko, ieškovės sklypui buvo nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas). Ieškovė, kaip ginčo sklypo savininkė, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas panaikinti nustatytą neatlygintinį servitutą. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 49SDŽ-383-(14.49.22.) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją, ar žemės sklype (kadastro Nr. 0101/0100:1961), yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2017 m. liepos 27 d. raštu Nr. A51-50116/17 (2.14.2.12-MP8) „Dėl servituto žemės sklype kadastro Nr. 0101/0100:1961“ atsakė, kad ginčo žemės sklype (kadastro Nr. 0101/0100:1961) yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu, suteikiančiu teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, galioja Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtintas teritorijos tarp Gabijos g. ir Ukmergės pl. detalusis planas, pagal kurio sprendinius yra suplanuota gatvės zona. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius pateikė ieškovei 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 49SJN-1983-(14.49.105.), kuriuo atsakė į ieškovės prašymus pateikti informaciją bei panaikinti ieškovės žemės sklypui nustatytą servitutą ir nurodė, jog, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. rašte Nr. A51-50116/17 (2.14.2.12-MP8) nurodytas aplinkybes, į tai, kad servituto būtinumas nėra išnykęs, į tai, kad žemės sklype, kadastro Nr. 0101/0100:1961, buvo ir yra atliekami susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų projektavimo darbai, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsisako priimti sprendimą panaikinti servitutą, nustatytą ieškovės žemės sklypui. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su siūlymu savivaldybei išpirkti ginčo žemės sklypą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. A51-57205/17 informavo ieškovę, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka išpirkti ieškovei priklausančio žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, kadangi žemės sklypui yra nustatytas servitutas. Ieškovė 2017 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01 nustatytą servitutą iekovės žemės sklypui, t. y. arba jį panaikinti arba nustatyti naujai atlygintinį servitutą, nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 procentų dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės, periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. nustatyti, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba atsakymo nepateikė. Todėl ieškovė su patikslintu ieškiniu kreipiasi į teismą, prašydama teismo pakeisti nustatytą servitutą ir atlyginti nuostolius.

Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje kelia alternatyvius ieškinio reikalavimus – panaikinti administraciniu aktu jos sklypui nustatytą neatlygintinį servitutą, o jei šis reikalavimas bus netenkinamas – iš dalies pakeisti administraciniu aktu nustatytą servitutą iš neatlygintinio į atlygintinį. Teismas nurodo, kad pagal Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, bylos dėl servituto nustatymo rūšinį teismingumą apsprendžia servituto nustatymo pagrindas: ar jį prašoma nustatyti administraciniu aktu, ar teismo sprendimu.



Ginčas teismingas administraciniam teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintame ieškinyje kelia alternatyvius reikalavimus teismui: arba panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad ieškovei priklausančiame visame žemės sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai arba (jei teismas netenkintų pirmojo reikalavimo) pakeisti minėtu 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu nustatytą servitutą iš neatlygintinio į atlygintinį ir priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovės naudai periodinę 6 procentų dydžio nuo ginčo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8280 Eur, už naudojimąsi ieškovei priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo ieškinio pareiškimo dienos iki servituto pabaigos.

Pagal Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, bylos dėl servituto nustatymo rūšinį teismingumą apsprendžia servituto nustatymo pagrindas: ar jį prašoma nustatyti administraciniu aktu, ar teismo sprendimu. Ginčai dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo nustatyti servitutą nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-66/2018, 2016 m. birželio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-62/2016; 2015 m. liepos 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2015; kt.). Nagrinėjamoje byloje ginčijamas servitutas yra nustatytas administraciniu aktu, t. y. 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01, ir ieškovė visų pirma siekia šio administracinio akto panaikinimo, todėl tokio reikalavimo nagrinėjimas yra teismingas administracinių teismų kompetencijai. Alternatyviais reikalavimais ieškovė siekia pakeisti servituto pobūdį iš neatlygintinio į atlygintinį ir siekia, kad jai būtų priteista periodinė kompensacija už naudojimąsi jai priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu. Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nustato, kad, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šią teisės normą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad ir alternatyvieji papildyto ieškinio reikalavimai yra susiję su viešosios teisės normų taikymu ir yra teismingi administraciniams teismams. Todėl specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas ginčas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Perduoti bylą pagal pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ ieškinį atsakovėms Vilniaus

miesto savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto pakeitimo ir nuostolių

atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.



LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ


TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05099 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-82-222/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34688-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams; pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas keturiems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką dirbti arba mokytis, arba būti registruotam darbo biržoje. Iš nuteistojo D. B. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 97,79 Eur nukentėjusiojo J. J. gydymo išlaidoms atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis, kuria D. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – D. B. pagal BK 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, D. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis palikta nekeista.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4a61adc0524411e9975f9c35aedfe438

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. D. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį J. J., 2017 m. birželio 7 d. apie 18.30 val. Vilniuje, Tolminkiemio g. 11-ojo namo kieme, viešoje vietoje, veikdamas tyčia, konflikto su nukentėjusiuoju J. J. metu spjovė šiam į veidą, sudavė smūgius per rankas, į kaklą, vieną kartą spyrė į koją bei klubų sritį, po to įbėgo į minėto namo laiptinę, o nukentėjusiajam J. J. ranka laikant už durų rankenos ir koja prilaikant duris, kad jos neužsidarytų, kai D. B. jas traukė į save, spyrė į duris, už kurių rankenos laikė nukentėjusysis; dėl to J. J. ranka atsitrenkė į betoninę atramą šalia laiptinės, taip jis patyrė dešinės plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžį bei dešinės pėdos žaizdą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. ir jo gynėjas advokatas Gintautas Danišauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio l dalį ir bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos 97,79 Eur civilinis ieškinys.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepagrindė nuosprendžio. Abiejų instancijų teismai, inkriminuodami D. B. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išvadas šiuo klausimu grindė prielaidomis, ginčytinais bei abejotinais įrodymais, padarė esminius BPK 20, 305 straipsnių reikalavimų pažeidimus, nepaisė atitinkamų įrodinėjimą reglamentuojančių kasacinės instancijos teismo išaiškinimų. Dėl to D. B. buvo nuteistas nepagrįstai, nesant pakankamų įrodymų, taip pažeista jo teisė į teisingą nuosprendį.

2.2. Kasaciniame skunde atpasakojamos įvykio aplinkybės ir teigiama, kad byloje nėra nustatyta pakankamai patikimų faktų, jog būtent D. B. spyrė į duris, už kurių rankenos laikėsi J. J., po to J. J. ranka iš inercijos atsitrenkė į sieną, jis pajuto skausmą. Bet tai nereiškia, kad būtent šiuo metu lūžo pirštakaulis, juolab kreipdamasis į policiją J. J. apie pirštakaulio skausmą nepranešė, o tik praėjus kelioms valandoms dėl to kreipėsi medicinos pagalbos. Teismai nepaisė 2017 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvados dėl J. J. sužalojimo būdo, joje akcentuojama, kad pirštakaulio sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem kietų – bukų ir bukabriaunių daiktų poveikiais. Tokiu atveju sienoje turėjo būti pritvirtinti du bukabriauniai daiktai, tačiau teismai neįvertino, kad įvykio vietos apžiūros protokole du bukabriauniai daiktai nebuvo užfiksuoti. Taigi J. J. ranka buvo sužalota ne į sieną, prie kurios vyko konfliktas, o kažkur kitur, ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis neaiškiomis aplinkybėmis.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina objektyvūs duomenys apie jam nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, kad jokių kitų smurtinių veiksmų ar traumų nukentėjusysis iki jo apžiūros nepatyrė. Kasatorius nesutinka su šio teismo argumentais dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo ir, priešingai nei teismas, laiko juos nepatikimais, nenuosekliais, nes J. J. pradžioje teigė, kad buvo šuns palikta „krūva“, kurios nenufotografavo, o vėliau teisme paaiškino, kad matė tik pritūpusį šunį, bet kas konkrečiai vyksta, nematė.

2.4. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, D. B. neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumą ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

2.5. Teismai nepakankamai rėmėsi BPK 6 straipsniu, draudžiančiu teismams teikti bet kuriam asmeniui privilegijas, nes teismui visi asmenys turi būti lygūs. Teismai teikė nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymams nevienodą teisinę reikšmę (tai, ką teigė J. J., pripažino įrodymu, o ką teigė nuteistasis – nepripažino).

2.6. Teismai neanalizavo, nevertino ir J. J. elgesio, kuris neturėdamas teisės savavaldžiaudamas bandė sulaikyti D. B. ir suplėšė jo striukės rankovę.

2.7. Akivaizdu, kad ne visi byloje esantys duomenys buvo patikrinti, esami prieštaravimai pašalinti, o prieštaringais duomenimis bei hipotetiniais teiginiais pagrįstos teismų išvados negali būti laikomos atitinkančiomis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2012).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo:3.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir D. B.

nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.3.2. Byloje nustatyta, kad įvykio metu J. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinės

plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžiu bei dešinės pėdos žaizda. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio neneigia ir nuteistasis. Nuteistasis neneigia ir fakto, kad bandė uždaryti duris, kai nukentėjusysis plėšė jas į save. Nukentėjusysis J. J., priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai aiškino, kad sužalojimus patyrė tuo metu, kai D. B. spyrė į jo laikomas duris, šios trenkėsi į šalia durų esančią betoninę sieną ir sužalojo jam ranką. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo parodymus ir įvertino jų patikimumą.

3.3. Kasacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis iš karto apie sužalojimo faktą policijos neinformavo ir ši aplinkybė palieka abejonę, ar tikrai nukentėjusysis buvo sužalotas byloje minimu laiku, nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad netrukus po įvykio – 19.35 val. J. J. dėl traumos kreipėsi į Vilniaus universitetinę ligoninę, ten jam buvo diagnozuotas dešinės plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžis bei dešinės pėdos žaizda.

3.4. Kasacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neištyrė J. J. sužalojimo mechanizmo, atmestini. Nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog sužalojimus patyrė ranka atsitrenkdamas į šalia durų esančią betoninę sienelę, ir savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu 2017 m. rugpjūčio 23 d. Iš šio parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelėje užfiksuotų duomenų matyti, kad šalia Tolminkiemio g. 11-ojo namo laiptinės durų esanti betoninė siena yra ne vientisa, vizualiai matosi horizontalios reljefinės juostos. Taigi teismai, vertindami visus byloje esančius duomenis, neturėjo pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis galėjo patirti sužalojimus jo nurodytu būdu. Nukentėjusiojo J. J. parodymai apie sužalojimo mechanizmą neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai dėl piršto sužalojimo dviem trauminiais poveikiais.

3.5. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kad teismai nepakankamai laikėsi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje teismai vadovavosi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais duomenimis, kuriuos patikrino BPK nurodytais proceso veiksmais.

3.6. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 305 straipsnio pažeidimų vertintini kaip deklaratyvūs, nes iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymų, specialisto išvados, vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. B. kaltę.

3.7. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad D. B. veikė tyčia, ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismas nustatė, kad D. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – suvokė, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau tik bendrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams), šių padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, nagrinėjamoje byloje – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

3.8. Apeliacinio proceso bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami reikalavimai apibrėžti BPK 331 straipsnyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka minėti reikalavimai nepažeisti. Teismas išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo teiginius, jų reikšmę nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė išsamius teisinius argumentus. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

3.9. Vilniaus apylinkės teismas, konstatavęs, kad D. B. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam J. J. sveikatą, pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį ir BPK 115 straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamajame procese, reikalavimų nepažeidė.

4. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius V. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas, jame atskleista bylos esmė, tinkamai pritaikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos, objektyviai, išsamiai ir tinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai ir priimtas teisingas sprendimas. D. B. 2018 m. spalio 9 d. atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 97,79 Eur turtinę žalą dėl nukentėjusiojo J. J. gydymo.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinis skundas atmestinas.6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis),

konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.7. Kasatorių prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo

nagrinėti apeliacinės instancijos teismui grindžiamas tuo, kad buvo padaryta BPK 20, 305 straipsnių pažeidimų. Beje, nors kasaciniame skunde nesuformuluotas prašymas panaikinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau iš skundo turinio matyti, kad kasatoriai nesutinka su abiejų instancijų teismų nuosprendžiais dėl D. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatorių, teismų padaryti pažeidimai vertinant bylos įrodymus ir pagrindžiant nuteistojo kaltumą pasireiškė tuo, kad nukentėjusiojo J. J. sužalojimas (pirštakaulio lūžis) įvyko neaiškiomis aplinkybėmis, o pakankamai įrodymų, kad sužalojimą padarė būtent D. B., nėra; šią aplinkybę teismai nustatė be pagrindo, patikėję nukentėjusiojo parodymais ir atmetę nuteistojo parodymus.

8. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas nėra įrodymų tyrimas, jų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas. BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir esminiai BPK pažeidimai. Taigi, šio kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam inkriminuotų faktinių aplinkybių įrodytumo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais.

9. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Pagrindiniai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta laikantis minėtų įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių BPK nuostatų.

10. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, patikrinęs bylą pripažino, jog D. B. nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį J. J., taip padarydamas BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį nepakeistą, iš naujo įvertino visų bylos įrodymų, iš jų ir nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymų, patikimumą. Teismo išvados apie įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių buvimą, t. y. tai, kad konflikto metu nukentėjusysis buvo sužalotas tyčiniais nuteistojo veiksmais, kai šis sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, po to spyrė į nukentėjusiojo laikomas duris, grindžiamos bylos duomenų visuma. Išanalizavęs bylos įrodymų turinį, palyginęs iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinęs faktus teismas nuosprendyje motyvuotai paaiškino, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi ar juos atmeta. Nuosprendyje nurodyti argumentai dėl įrodymų pakankamumo D. B. kaltumui pagrįsti yra išsamūs, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

11. Kasatoriai neteisūs teigdami, kad abejonės buvo aiškinamos kaltininko (D. B.) nenaudai, kad nukentėjusiojo J. J. parodymams suteikta pirmenybė prieš nuteistojo parodymus. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nešališkai vertino tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, o tai, kad atliktas jų vertinimas neatitinka kasatorių norų (ar nenaudingas nuteistajam), savaime nereiškia teisės pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasisakydamas dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo teismas nesirėmė jais besąlygiškai, kaip ir besąlygiškai neatmetė nuteistojo parodymų. Tiek vieno, tiek kito parodytų aplinkybių atitiktis tikrovei patikrinta kitais įrodymais. Be to, kasaciniame skunde pateikta įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų bei specialisto paaiškinimų dėl pirštakaulio sužalojimo būdo interpretacija taip pat nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Tuo tarpu skundžiamuose nuosprendžiuose

pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo atitinka įrodymų turinį.12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant bylos įrodymus esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadaryta,

apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 331 straipsnyje (kartu – ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose).

13. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, nėra teisinio pagrindo D. B. baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnį nutraukti ar perduoti nagrinėti iš naujo, o palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo naikinti ir nuosprendžio dalį dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio, pagal kurį priteistos J. J., nukentėjusio nuo nuteistojo nusikalstamų veiksmų, gydymo išlaidos, išsprendimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


2019-05085 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-7-16-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36148-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.3; 3.1.12.11; 3.1.12.12; 3.1.12.12.2; 3.1.12.12.2.2; 3.2.6.6.1; 3.2.6.6.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Limstar group“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mėsos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „3SV“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Limstar group“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Mėsos“ dėl skolos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2ab6d630524411e9975f9c35aedfe438

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, priimant sprendimą už akių, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu už akių priteisė ieškovei UAB „3SV“ solidariai iš atsakovių UAB „Limstar group“ ir UAB „Mėsos“ 23 993,79 Eur skolą su palūkanomis už buto remonto darbus, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Atsakovės 2018 m. vasario 19 d. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodžiusios, kad apie priimtą sprendimą už akių sužinojo tik iš antstolio, gavusios patvarkymą. Atsakovės prašė atnaujinti terminą pareiškimui pateikti, nes teismas nesiuntė procesinių dokumentų visais atsakovių adresais, įskaitant el. paštą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovių pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

5. Teismas nustatė, kad atsakovėms (juridiniams asmenims) procesiniai dokumentai siųsti registruotu buveinės adresu po 3 kartus, taip pat atsakovių vadovams jų gyvenamosios vietos adresu (įskaitant ir pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau procesiniai dokumentai nebuvo atsiimti pašte per siuntos saugojimo terminą.

6. Pagal teismų praktiką nei ieškovei, nei teismui nekilo pareiga ieškoti atsakovių adresų interneto svetainėje arba siųsti elektroniniu paštu, nes, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 122 straipsnio 2 dalį, visi juridiniams asmenims skirti procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo (t. y. atsakovės) nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą. Taigi, šiuo atveju, teismo nuomone, nebuvo pažeistos proceso teisės normos, įteikiant procesinius dokumentus atsakovėms.

7. Teismui nepateikta jokių kitų svarbių priežasčių, leidžiančių spręsti dėl termino praleidimo pagrįstumo, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priimti atsakovių prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

8. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovių atskirąjį skundą, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad CPK 123 straipsnio 4 dalies paskirtis – įtvirtinti dalyvaujančių byloje asmenų – juridinių asmenų – pareigą rūpintis ir domėtis bylos eiga (CPK 42 straipsnio 5 dalis), t. y. ir tinkamai organizuoti korespondencijos priėmimą paties juridinio asmens nurodytu adresu ar juridinio asmens buveinės adresu. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad procesiniai dokumentai atsakovėms buvo įteikti tinkamai; papildomai pažymėjo, jog nors atsakovės nurodo, kad teismas privalėjo procesinius dokumentus joms siųsti elektroniniu paštu, tačiau pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovės tokio prašymo nėra išreiškusios.

10. Atsakovės taip pat buvo pateikusios prašymą atnaujinti procesą, remdamosi tais pačiais argumentais dėl dokumentų neįteikimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi 2018 m. birželio 11 d. atsisakyta atnaujinti procesą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį ir atnaujinti terminą atsakovių pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti bei, esant procesinei galimybei, šį atsakovių pareiškimą priimti nagrinėti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismų nutartyse neįvertinus ir visiškai neaptarus esminių atsakovių prašymo ir atskirojo skundo pagrindą sudarančių motyvų bei aplinkybių, buvo padaryti CPK 263 straipsnio 1 dalies, 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 325 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai. Atsakovės savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad visi bylos dokumentai atsakovei UAB „Limstar group“ buvo siunčiami ne tuo adresu, kurį buvo nurodžiusi ieškovė ir kuriuo ši atsakovė korespondenciją būtų gavusi bei būtų apie tai nedelsdama informavusi ir kitą atsakovę. Akivaizdu, kad bendraatsakovės, negavusios teismo procesinių dokumentų, nepagrįstai negalėjo dalyvauti civiliniame procese. Bylą nagrinėję teismai nurodytų aplinkybių nevertino, dėl jų visiškai nepasisakė, nenurodė, ar tokias aplinkybes atmeta, taip pat nepaaiškino, kodėl visiškai neaptaria atsakovių prašymo ir skundo motyvų bei argumentų. Pirmiau nurodytos aplinkybės

yra itin reikšmingos ir svarbios siekiant teisingai nustatyti bei išspręsti tai, ar: 1) šios civilinės bylos dokumentai atsakovėms buvo įteikti tinkamai ir laiku; 2) atsakovės objektyviai turėjo galimybę laiku sužinoti apie vykstančią civilinę bylą ir joje aktyviai ginti savo pažeistas teises; 3) ar dėl to atsakovių praleisti procesiniai terminai yra atnaujintini kaip praleisti dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių.

11.2. Teismams nepagrįstai konstatavus, kad procesiniai dokumentai atsakovėms įteikti tinkamai, buvo pažeistos CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų, 122 straipsnio 2 dalies, 123 straipsnio 4 dalies nuostatos. Kadangi visi bylos dokumentai buvo siunčiami ne tuo adresu, kurį buvo nurodžiusi ieškovė ir pirmosios instancijos teismo teisėjas ir kuriuo korespondencija būtų buvusi gauta, atsakovės, negavusios teismo procesinių dokumentų, nepagrįstai negalėjo dalyvauti civiliniame procese.

11.3. Vienintelė aplinkybė, dėl kurios teismai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, yra tai, jog civilinės bylos procesiniai dokumentai atsakovėms buvo įteikti tinkamai, tačiau, minėta, dokumentai atsakovėms nebuvo tinkamai įteikti ir iki 2018 m. vasario 14 d. jos apie vykusį procesą nežinojo. Atsakovės po informacijos gavimo itin operatyviai ėmėsi savo pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybos; jų veiksmai neturi jokių proceso vilkinimo ir (ar) veikimo prieš proceso koncentraciją bei ekonomiškumą požymių; terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti praleido dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių ir ne dėl savo kaltės. Teismai pažeidė CPK 78 straipsnio 1 dalį ir 287 straipsnio 1 dalį.

12. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Abiejų instancijų teismai savo nutartyse aiškiai nurodė, jog šioje byloje procesiniai dokumentai buvo tinkamai įteikti vadovaujantis CPK 123 straipsnio 4 dalimi. Pasisakydami dėl procesinių dokumentų įteikimo, teismai šiuo klausimu aiškiai nurodė, jog privalu vadovautis CPK 122 straipsnio 2 dalies nuostata. Šią bylą išnagrinėjusiam teismui kilo sunkumų faktiškai įteikiant procesinius dokumentų atsakovėms, tačiau visos procedūros, taip pat ir sprendimo įteikimas, buvo atliktos laikantis CPK nuostatų. Sprendimas už akių po viešo paskelbimo laikytas įteiktu atsakovėms.

12.2. Pačios atsakovės savo į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad UAB „Mėsos“ juridinio asmens korespondencijos adresas yra: (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu yra su ginču susijęs butas. Be to, UAB „Limstar group“ direktorius savo paaiškinimuose ir procesiniuose dokumentuose teigia faktiškai gyvenęs bute, naudojęs jį savo poreikiams. Byloje nustatyta, kad, nepavykus procesinių dokumentų įteikti įmonių buveinių adresais, dokumentus teismas siuntė būtent šio buto adresu. Vadinasi, teismas ne tik formaliai įvykdė įstatymo reikalavimus dėl procesinių dokumentų įteikimo, bet ir, siųsdamas dokumentus pačių atsakovių nurodytu korespondencijos adresu, sudarė objektyvias galimybes faktiškai juos gauti abiem susijusioms atsakovėms, laiku ir tinkamai sužinoti apie civilinę bylą.

12.3. Teismai įvykdė įstatyme nustatytą pareigą – siuntė procesinius dokumentus atsakovių oficialiais buveinių registracijos adresais bei juridinių asmenų vadovų registruotos gyvenamosios vietos adresais, o korespondencijai nepasiekus adresatų įteikė procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

12.4. Visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, jeigu pats juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 3 dalis). Atsakovių buveinės vieta teisės aktų reglamentavimo prasme buvo žinoma, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas procesinius dokumentus privalėjo siųsti kitais adresais. Procesinių dokumentų įteikimo juridiniams asmenims, įskaitant ir įteikimą pagal įstatymą, reguliavimas sistemiškai remiasi juridinių asmenų prigimtimi, CK įtvirtintu juridinių asmenų įsisteigimo ir įregistravimo (CK 2.63 straipsnis) Juridinių asmenų registre bei informacijos atskleidimo principu, reiškiančiu juridinių asmenų pareigą atskleisti informaciją (CK 2.62 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių. Taigi, juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės suponuoja ir tai, kad juridinis asmuo sąmoningai atsisako prisiimti riziką būti neinformuotam apie vykstantį teismo procesą ir nerealizuoti savo teisės būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018).

12.5. Pats juridinis asmuo privalo įrodyti, kad egzistuoja svarbios objektyvios priežastys, dėl kurių jis neįvykdė įstatymų nustatytos teisingos informacijos atskleidimo pareigos, ir tik tuomet procesinis terminas gali būti atnaujinamas suteikiant teisę asmeniui atlikti atitinkamus procesinius veiksmus. Nagrinėjamoje situacijoje juridinis asmuo neužtikrino savo pasiekiamumo ne tik buveinės adresu, bet ir savo vadovo gyvenamosios vietos adresu.

12.6. Atsakovės teigia, kad jos abi nebuvo tinkamai informuotos apie prasidėjusį teisminį procesą vien dėl to, kad

procesiniai dokumentai vienai iš atsakovių (UAB „Limstar group“) nebuvo siunčiami jos faktiniu (veiklos) adresu: J. Jasinskio g. 16, PD 1780, Vilnius. Atsakovės neteisingai vertina, kad tokia pareiga teismui kyla iš to, jog šį adresą, kaip vieną iš daugelio skelbiamų viešojoje erdvėje, ieškovė surado bei nurodė ieškinyje. Atsakovės niekaip neįrodo (CPK 176–180 straipsniai) aplinkybės, kad nurodytu adresu korespondenciją būtų gavusios ir būtų galėjusios dalyvauti procese, taigi reikalauja iš teismo pripažinti jų deklaratyvų teiginį kaip savaime įrodytą aplinkybę.

12.7. Atsakovės neginčija aplinkybių dėl procesinių dokumentų įteikimo atsakovei UAB „Mėsos“, taigi egzistavo objektyvios sąlygos atvirkštiniam atsakovių viena kitos informavimui. Atsakovės niekaip nepaaiškino, kodėl neužtikrino teismo siunčiamos korespondencijos priėmimo registruotais buveinių adresais (tai proceso šalies pareiga), ir objektyviai nepagrindė, kodėl pagal proceso taisykles teismo siųsti procesiniai dokumentai jų nepasiekė.

12.8. Atsakovės nenurodo jokių kitų priežasčių, dėl kurių praleido terminą prieštaravimams pateikti, ir nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų. Aiškindamos, kad nutartys buvo motyvuotos nepakankamai, atsakovės akcentuoja, kad jų „tinkamą“ adresą ieškovė žinojo ir jį buvo nurodžiusi ieškinyje, tačiau toks adresas nurodytas ne iš užtikrinto žinojimo, bet kaip vienas iš surastų viešojoje interneto erdvėje. Nei ieškovė, nei teismas negali žinoti faktinio atsakovių buveinės (veiklos) adreso tol, kol to aiškiai nėra nurodžiusi pati proceso šalis. Tokios aplinkybės negali savaime lemti sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūros, nes taip būtų sukurta terpė proceso šaliai piktnaudžiauti procesine padėtimi prisidengiant skelbiamų adresų gausa, vėliau nurodant bet kurį kitą adresą kaip „tinkamą“. Ieškovui ir (ar) teismui priskyrus pareigą patikrinti visus viešai prieinamus skirtingus atsakovo adresus, bylos nagrinėjimas gali būti nepagrįstai vilkinamas; tokia išvada taip pat būtų nesuderinama su vėliausiais CPK 429 ir 438 straipsnių pakeitimais, papildant juos nuoroda į CPK 123 straipsnį. CPK II skirsnis „Įteikimas“ pakankamai išsamiai ir apibrėžtai reglamentuoja civilinių procesinių dokumentų įteikimą bei proceso šalių informavimą apie prasidėjusius teisminius procesus, todėl Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nėra jokios būtinybės plečiamai aiškinti tokio reglamentavimo ribas, sukuriant ieškovui ir (ar) teismui pareigą rūpintis atsakovo faktinės buveinės (adreso) nustatymu.

12.9. Pripažintina, kad teismas, iš jam prieinamų oficialių informacijos šaltinių nenustatęs atsakovių adresų, kuriais jos būtų gavusios siunčiamus procesinius dokumentus, pagrįstai taikė procesinių dokumentų įteikimo apie juos viešai paskelbiant būdą.

12.10. Tikrieji atsakovių ketinimai yra ne inicijuoti sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūrą, o sprendimo vykdymą nukreipti į kitą asmenį (potencialų kitą skolininką – fizinį asmenį), dėl kurio nemokumo sprendimas būtų neįvykdomas.


k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui kaip sprendimo už akių priėmimo prielaidos

13. Esant CPK 285 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali užbaigti bylą priimdamas sprendimą už akių. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma. Sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017, 17, 18 punktai). Sprendimo už akių institutas skirtas tam, kad būtų užtikrintas proceso koncentruotumo principas ir užkirstas kelias vilkinti procesą.

14. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 1 dalimi, sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Pagal CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktą teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą.

15. Taigi teismo teisė priimti sprendimą už akių glaudžiai susijusi su asmens teisių dalyvauti pradėtoje byloje ir išreikšti savo poziciją užtikrinimu. Sprendimo už akių civilinėje byloje pasyviai besielgiančios šalies atžvilgiu priėmimo prielaida yra tinkamas šios šalies informavimas apie vykstantį teismo procesą, kitaip tariant, tinkamas procesinių dokumentų įteikimas jai.

16. Asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

17. EŽTT praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

18. Kartu EŽTT praktikoje yra nuosekliai pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnis reikalauja bei leidžia valstybėms narėms organizuoti savo teisinę sistemą tokiu būdu, kuris palengvintų greitus ir veiksmingus teisminius procesus, įskaitant ir galimybę priimti sprendimus už akių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 34; 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Gankin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 2430/06, 1454/08, 11670/10 ir 12938/12, par. 26), tačiau tai negali būti daroma kitų procesinių garantijų, ypač šalių lygiateisiškumo principo, sąskaita (žr. 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 72). Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 73; 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 44).

19. Nagrinėdamas bylas, kuriose nacionaliniai teismai sprendė vieną iš šalių apie procesą informuoti viešo paskelbimo būdu tam, kad galėtų būti tęsiamas bylos nagrinėjimas, EŽTT priminė bendrąjį principą, kad taisyklės, susijusios su procedūromis ir terminais, kurių turi būti laikomasi pareiškiant ieškinį, yra skirtos tinkamam teisingumo vykdymui ir visų pirma teisinio tikrumo principo atitikimui užtikrinti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti teisingą susidūrusių interesų pusiausvyrą. Neribotam laikui pratęsus procesą, siekiant nustatyti vieno iš susijusių asmenų adresą, gali būti pažeisti teisinio tikrumo ir tinkamo teisingumo vykdymo principai (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).

20. EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

21. Byloje, kuri buvo susijusi su asmenų informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, EŽTT akcentavo tai, kad toks dokumentų įteikimo būdas buvo naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas įsitikino (pvz., pateikė užklausą policijai), kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir

išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr. cituotą sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją).22. Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo

paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. cituoto sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją par. 39–44).

23. Asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti yra skirtas CPK XI skyriaus antrame skirsnyje įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas. CPK 122 straipsnis reguliuoja procesinių dokumentų įteikimo vietą, o CPK 123 ir 124 straipsniai – įteikimo tvarką ir įteikimo patvirtinimą.

24. Nagrinėjamoje byloje keliamas procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui tinkamumo klausimas. CPK 122 straipsnio 2 dalis specifiškai nurodo, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.

25. CPK 123 straipsnis reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Pastaroji teisės norma nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas.

26. Procesinių dokumentų, išsiųstų juridinio asmens buveinės adresu, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo siunčiant juos juridinio asmens buveinės adresu sąlyga – kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis teisine fikcija grindžiamas dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes.

27. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatą turi būti atsižvelgiama į šios nutarties 17–22 punktuose aptartą EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas, nesiėmęs papildomų priemonių, iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti juridinio asmens buveinėje, antrą kartą išsiųstus juridinio asmens buveinės adresu procesinius dokumentus laikys tinkamai įteiktais pagal įstatymą.

28. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, nurodė, kad juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018, 24 punktas).

29. Minėta, kad CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisine fikcija grindžiamas įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus. Prieš taikydamas šį įteikimo būdą, teismas turi imtis priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus juridiniam asmeniui kitais teismui žinomais adresais. CPK 122 straipsnio 2 dalyje ir 123 straipsnio 4 dalyje kaip viena iš galimybių nurodytas procesinių dokumentų įteikimas kitu (nei buveinės) juridinio asmens nurodytu adresu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 111 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų turinį, 2 punkte nustatyta, kad kiekviename procesiniame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta dalyvaujančių byloje juridinių asmenų buveinė, taip pat pareiškėjui žinomi kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai. Taigi kitą, nesutampantį su juridinio asmens buveinės adresu, procesinių dokumentų įteikimo vietą teismui gali nurodyti ne tik pats juridinis asmuo, bet ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Įteikimas tokiu kito dalyvaujančio byloje asmens nurodytu adresu turėtų būti taikomas kaip viena iš galimybių prieš taikant CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisine fikcija grindžiamą įteikimo būdą.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad, nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento juridinio asmens registruotos buveinės adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais, juridinio asmens vadovo gyvenamosios

vietos adresais, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt. Tik išnaudojus šias galimybes procesiniai dokumentai gali būti pripažinti įteiktais praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo į juridinio asmens registruotą buveinę (CPK 123 straipsnio 4 dalis).

31. Taikant aptartas procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas, kai priimamas sprendimas už akių, turi būti atsižvelgta į šios nutarties 13 punkte nurodytą tokio proceso specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka tik formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą. Visais atvejais turi būti įvertinama, ar šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, neturėjimas galimybės prieštarauti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šalies, kurios prašymu priimtas sprendimas už akių, reikalavimų tenkinimas, atlikus tik formalų jos pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019, 27 punktas).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę priimti sprendimą už akių tik tokiu atveju, kai įsitikina, kad asmuo, dėl kurio priimamas sprendimas už akių, realiai buvo informuotas apie pradėtą civilinę bylą; nesant duomenų apie realų informavimą apie pradėtą civilinę bylą, teismas, informavęs asmenį apie pradėtą civilinę bylą CPK 123 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu, turėtų priimti įprastą sprendimą, o ne sprendimą už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018, 32 punktas). Tačiau, remdamasi pirmiau aptartais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas keisti nurodyta kasacinio teismo nutartimi pradėtą formuoti praktiką dėl CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisine fikcija grindžiamo procesinių dokumentų įteikimo juridiniam asmeniui būdo nesuderinamumo su galimybe priimti sprendimą už akių. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai šalis apie pradėtą prieš ją procesą informuojama CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, teismas, prieš tai išnaudojęs kitas jam prieinamas protingas priemones, siekdamas faktiškai įteikti procesinius dokumentus šaliai, esant CPK 285 straipsnyje nustatytiems pagrindams, gali priimti sprendimą už akių, taip pat tokia pačia forma įteikti sprendimą už akių šaliai, prieš kurią jis priimtas, nes priešingu atveju būtų neveiksmingas šio instituto egzistavimas ir neproporcingai apsunkinama procese aktyviai dalyvaujančios šalies padėtis. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad toks teisine fikcija grindžiamas įteikimo būdas reikšmingas sprendžiant dėl prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnis).

33. Nagrinėjamos bylos atveju procesinių dokumentų įteikimas atsakovėms vyko tris kartus. Pirmiausia ieškinys su priedais ir teismo pranešimas 2017 m. spalio 13 d. buvo išsiųsti Juridinių asmenų registre nurodytais atsakovių buveinių adresais. 2017 m. lapkričio 2 d. teismas pakartotinai siuntė procesinius dokumentus buveinių adresais. Kadangi procesinių dokumentų ir vėl nepavyko įteikti, jie buvo pakartotinai išsiųsti 2017 m. lapkričio 16 d. Juridinių asmenų registre nurodytais atsakovių vadovų adresais. 2017 m. gruodžio 29 d. priimtas sprendimas už akių 2018 m. sausio 4 d. išsiųstas atsakovių buveinių adresais. Visais šiais atvejais procesiniai dokumentai buvo neatsiimti. Tačiau procesiniai dokumentai atsakovei UAB „Limstar group“ nė karto nebuvo siųsti ieškinyje ir pranešime dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo nurodytu šios atsakovės adresu korespondencijai. Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju teismas neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas įteikti procesinius dokumentus atsakovei UAB „Limstar group“, ir nebuvo pasiektas efektyvus ir tikslingas šalies informavimas tiek apie pradėtą teismo procesą, tiek apie priimtą teismo procesinį dokumentą. Ši aplinkybė vertintina kaip teismo, kuriam priklausė pareiga rūpintis tinkamu procesinių dokumentų įteikimu atsakovei, netinkamas CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas.

Dėl teisine fikcija grindžiamo procesinių dokumentų įteikimo kaip svarbios priežasties atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti

34. CPK 285 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šia specialia sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra pasyviajai šaliai suteikiama dar viena galimybė išdėstyti savo argumentus pirmosios instancijos teismui.

35. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo už akių institutą įtvirtinančias proceso teisės normas, yra pasisakęs, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 28 punktas; kt.).

36. CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo; šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi, sprendžiant termino pareiškimui paduoti atnaujinimo klausimą, vertintinos aplinkybės, dėl kurių šalis šį terminą praleido, ir šių aplinkybių svarba, t. y. jų reikšmingumas ir įtaka atsiradusioms pasekmėms (termino praleidimui), asmens galimybės šių aplinkybių išvengti ar jas įveikti.

37. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pasyvios šalies teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, aiškinimo ir taikymo, kilo klausimas, ar teismai, spręsdami dėl termino pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidimo priežasčių, tinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir ar nebuvo pažeistos atsakovių teisės būti realiai informuotoms apie vykstantį teismo procesą ir išklausytoms teisme.

38. Atsakovės prašymą atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti grindė iš esmės tuo, kad apie pradėtą prieš jas civilinę bylą jos buvo informuotos CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisine fikcija grindžiamu būdu, tačiau faktiškai procesiniai dokumentai joms nebuvo įteikti; apie priimtą sprendimą už akių atsakovės sužinojo tik 2018 m. vasario 14 d. iš antstolio, pradėjusio priverstinio vykdymo veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės neturėjo galimybės per įstatymo nustatytą dvidešimties dienų nuo sprendimo priėmimo terminą pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes ne tik nebuvo susipažinusios su šio sprendimo turiniu, bet iš viso nežinojo apie tokio sprendimo priėmimą, tai pripažintina svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti atnaujinamas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus dėl asmens teisės į teisingą teismą užtikrinimo ir juridinio asmens informavimo apie prieš jį vykstantį teismo procesą suderinimo su civilinio proceso koncentruotumo ir veiksmingumo reikalavimais, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai sprendimas už akių priimtas prieš šalį, kuri apie pradėtą civilinę bylą buvo informuota teisine fikcija grindžiamu įteikimo būdu, tokiai šaliai pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidus CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ta aplinkybė, kad buvo remtasi įteikimo fikcija, laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti atnaujinamas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, taip užtikrinant asmens teisę į teisminę gynybą ir teisingą teismo procesą. CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, jog prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos, gali būti taikomas tik toms procesinėms situacijoms, kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda asmuo, kuris buvo faktiškai (realiai) informuotas apie teismo procesą.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą (žr. šios nutarties 28 punktą) ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių. Taigi, juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės suponuoja ir tai, kad juridinis asmuo sąmoningai prisiima riziką būti neinformuotam apie vykstantį teismo procesą ir nerealizuoti savo teisės būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018, 24 punktas). Atsižvelgiant į tai, tuo atveju, kai praleistas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti atnaujinamas dėl to, kad procesiniai dokumentai šaliai – juridiniam asmeniui – įteikti CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisine fikcija grindžiamu būdu, ir pareiškimas priimamas nagrinėti, pareiškimą pateikusiai šaliai tenka CPK 288 straipsnio 7 dalyje nustatytos tokio proceso pasekmės, nes pati šalis neveikė tinkamai, nevykdydama įstatymo nustatytos atskleidimo pareigos, nenurodydama Juridinių asmenų registre savo tikrosios buveinės vietos, nepasirūpindama, kad jos buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovių prašymą atnaujinti praleistą terminą ir atsisakydamas priimti jų pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, bei apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, netinkamai

taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą (CPK 123 straipsnio 4 dalį) ir pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnio 1 dalį), ir šis pažeidimas turėjo įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, terminas atsakovių pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti atnaujintinas ir šio pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui CPK nustatyta tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis). Procesinių dokumentų atitikties turinio ir formos reikalavimams patikrinimas yra fakto klausimas ir šiuo atveju nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 2,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį.

Atnaujinti terminą atsakovių UAB „Limstar group“ ir UAB „Mėsos“ pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir šio pareiškimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

RIMVYDAS NORKUS

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1811-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01992-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ab29480517b11e9975f9c35aedfe438


2018 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą atsakovui Lietuvos saugios laivybos administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos buriuotojų sąjungai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) 2016 m. rugsėjo 29 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas:

1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 3R-314(AG-221/01-2016) ir 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 3R-346(AG-281/01-2016) kaip neteisėtus ir nepagrįstus;

2) panaikinti atsakovo Lietuvos saugios laivybos administracijos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-938, 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-964 ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-967;

3) panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 5 d. istorinio burinio jūrų laivo „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Laivas) pirminį apžiūros aktą ir sprendimą atsisakyti registruoti Laivą Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre;

4) panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinį apžiūros aktą;5) panaikinti atsakovo priskaičiuotą rinkliavą už Laivo pirminę apžiūrą;6) panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 7(1.15)S-886 neišduoti Laivui tradicinio jūrų laivo atitikties

pažymėjimo;7) panaikinti atsakovo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-1057;8) įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti Laivui tradicinio jūrų laivo

atitikties pažymėjimą;9) įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo surašyti teisės aktuose nustatytos formos ir

turinio Laivo apžiūros aktą, kuriame būtų burinius jūrų laivus vertinti kvalifikuoto specialisto išvada dėl laivo būklės ir atsakovo sprendimas dėl tinkamumo plaukioti;

10) įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Laivo duomenis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre pagal atsakovui pateiktus galiojančius 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 9 d. Lietuvos buriuotojų sąjungos techninės apžiūros ir matavimų aktus ir kitus dokumentus;

11) įpareigoti atsakovą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perregistruoti Laivą į Lietuvos Respublikos jūrų laivų registrą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti 2016 m. liepos 5 d. Laivo pirminį apžiūros aktą, 2016 m. liepos 5 d. Laivo antrinį apžiūros aktą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 11(1.15)S-938 nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį

teismą su prašymu įvertinti tam tikrų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registravimo taisyklių atitikimą Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms bei skirti ekspertizę.

II.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 22 d. (gauta 2018 m. vasario 23 d.) teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai (toliau – ir Taryba) svarstyti ir spręsti 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 pakeitimo ir (arba) panaikinimo klausimą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nutartį leidžiant vykdyti skubiai.

Pareiškėjas teigė 2018 m. vasario 21 d. elektroniniu paštu gavęs Tarybos pranešimą, kuriuo informuojama, kad Tarybos 2018 m. vasario 27 d. posėdyje bus svarstomas teisinės apsaugos buriniam laivui „(duomenys neskelbtini)“ (unikalus kodas Kultūros vertybių registre: (duomenys neskelbtini)) reikalingumo bei 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 panaikinimo, kaip priimto ne to viešojo administravimo subjekto, klausimas. Tai reiškia, kad Taryba pradėjo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnyje numatytą klaidų ištaisymo procedūrą dėl 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419, nors žinojo, kad šiuo metu dėl šio akto teisėtumo bei šio akto pagrindu teisme yra nagrinėjamos bylos. Pareiškėjas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) ir 23 straipsnio 4 dalimi (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), pabrėžia, jog viešojo administravimo institucija, nustačiusi, jog byla tuo pačiu klausimu yra nagrinėjama teisme, privalo sustabdyti procedūrą. Kadangi Taryba piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir siekia administracine tvarka spręsti klausimus, kuriuos šiuo metu jau nagrinėja teismas arba jau išnagrinėjo, tačiau sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga siekė, kad būtų taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Tarybai uždrausta svarstyti ir spręsti 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 pakeitimo ir (arba) panaikinimo klausimą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nutartį leidžiant vykdyti skubiai.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 70 straipsnio 1 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kai kurios bendrosios taisyklės, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki 2016 m. liepos 1 d., išliko aktualios sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-702/2010, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70

straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie [lot. iš pirmo žvilgsnio] argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad Tarybos siekis pačiai išspręsti 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 panaikinimo klausimą prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms (23 str. 4 d. ir 32 str.), kadangi skundą tuo pačiu klausimu jau pradėjo nagrinėti teismas. Teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones vadovavosi bylai neaktualios redakcijos teisės aktais ir / ar jų aiškinimais. Viešojo administravimo įstatymo (išdėstyto nauja redakcija; 2007 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 23 straipsnio („Procedūros sustabdymas“) nuostatos (su pakeitimais) buvo perkeltos į 27 straipsnį („Administracinės procedūros sustabdymas“), 32 straipsnio („Klaidų ištaisymo procedūra“) nuostatos – į 35 straipsnį („Klaidų ištaisymo procedūra“). Nors pareiškėjas prašyme nurodo tinkamos redakcijos ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, toliau pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos nuostatų, numatančių, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kaip minėta, pagal šiuo atveju aktualią ABTĮ redakciją (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), galimybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra siejama ne su galinčiomis atsirasti kliūtimis įvykdyti teismo sprendimą, o su realia grėsme, kad, netaikius šių priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokios žalos, kuri galbūt galėtų kilti nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas nepateikė net abstrakčių argumentų, kad, Tarybai leidus priimti sprendimą dėl 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 panaikinimo, kam nors kiltų kokios nors neigiamos pasekmės. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra siejamas išimtinai su minėtų Tarybos veiksmų galimu neteisėtumu, o ne su neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai galbūt galėtų būti laikomi tinkamais ir teisiškai reikšmingais sprendžiant ginčą dėl sprendimo, kurį Taryba siekia priimti, teisėtumo ir pagrįstumo (analizuojant jau priimtą sprendimą), bet ne kaip pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl tokios priemonės šiuo atveju negali būti taikomos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1322-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03857-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 23.1.(S)



2018 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Š. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, ir VTEK) 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. KS-67 „Dėl Š. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad kultūros ministras Š. B. nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Sprendimu, nes jame nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas, Lietuvos Respublikos kultūros ministras, pagal Įstatyme nustatytą tvarką ir per nustatytus terminus privačių interesų deklaracijoje nenurodė juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd, kurio dalyvis jis yra, todėl pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3. Pareiškėjas teigė, kad VTEK, konstatuodama, jog asmuo pažeidė Įstatymo nuostatas dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, turi nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, bet ir realius padarinius, kuriuos sukėlė asmens pažeidimas. Šiuo atveju VTEK neįvertino tų aplinkybių, jog Bulgarijoje registruotas juridinis asmuo „Agrolitas“ iš esmės nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, ji registruota Bulgarijos Respublikoje, o pareiškėjo, kaip ministro, priimami sprendimai ar veiksmai jokių sąsajų nei su įmonės „Agrolitas“ veikla, nei su Bulgarijos Respublika neturi, todėl nėra jokių galimybių galimam interesų konfliktui kilti. VTEK nepagrįstai neįvertino aplinkybių, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių privačių interesų deklaracijų pildymą, pakeitimais, taip pat turėjusiais įtakos užsienio juridinio asmens nedeklaravimui. VTEK įvertino tik VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintas Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios įsigaliojo 2012 m. rugpjūčio 1 d., tačiau visiškai neįvertino iki tol galiojusių taisyklių nuostatų, kuriose net nebuvo nustatyta galimybė deklaruoti užsienio juridinio asmens. Akcijų įsigijimo metu 2008 metais galiojusių Taisyklių 31 punkte buvo nustatyta pareiga deklaruoti dalyvavimą tik tuose juridiniuose asmenyse, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre (toliau – ir JAR), taigi, pareiškėjas 2008 metais neturėjo galimybės pateikti duomenis. Tik VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtinus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31f7adc0524411e9975f9c35aedfe438

Taisykles ir Privačių interesų deklaracijos formą ID001 su priedais, šių Taisyklių 35.7 punkte jau buvo nustatyta, kad deklaracijos J11 laukelyje įrašomas juridinio asmens, įregistruoto JAR, su kuriuo asmuo (asmenys), nurodytas (-i) J6 laukelyje, susietas (-i) deklaruotinais ryšiais, kodas, jeigu juridinis asmuo neįregistruotas Lietuvoje, laukelio pildyti neprivaloma. Pareiškėjas sutinka su VTEK motyvu, kad senesnių kaip 3 m. įvykių VTEK negali vertinti.

4. Pareiškėjas nurodė, kad iš VTEK Sprendimo neaišku, kada konkrečiai, VTEK nuomone, pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimą, taip pat neaišku, kurioje iš Sprendime išvardytų Š. B. teiktų deklaracijų padarytas pažeidimas, kada pirmą kartą jis privalėjo deklaruoti narystę užsienio juridiniame asmenyje ir / ar atitinkamai patikslinti deklaraciją. Pažymi, kad pareiškėjas dar iki Sprendimo priėmimo patikslino savo deklaraciją.

5. Pareiškėjas vertino, kad Sprendimas prieštarauja protingumo ir proporcingumo principams, nes teisės aktai, susiję su privačių interesų deklaracijų pildymu, keitėsi, Sprendimas iš esmės sukėlė pareiškėjui kaip kultūros ministrui neproporcingus padarinius, nors jis neturėjo jokių ketinimų slėpti informacijos, susijusios su turimomis Bulgarijoje registruoto juridinio asmens „Agrolitas“ Ltd akcijomis.

6. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčija Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, o tik nesutinka su šių

aplinkybių teisiniu vertinimu.8. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo II skirsnio nuostatos, kurias pareiškėjas pažeidė, valstybinėje tarnyboje

dirbančius asmenis įpareigojančios nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus deklaruoti turimus privačius interesus, taip pat narystę visuose juridiniuose asmenyse, niekada nenustatė jokių išimčių, suteikiančių teisę nedeklaruoti ne Lietuvoje registruotų juridinių asmenų. Pareiškėją 2016 m. birželio mėn. privertė deklaruoti narystę UAB „Agrolitas“ Ltd ne, kaip jis teigia, atsiradusios techninės galimybės, kurių, pasak pareiškėjo, iki 2012 m. nebuvo, bet tai, jog duomenys apie kultūros ministro narystę minėtame juridiniame asmenyje, kurią nuo visuomenės jis slėpė beveik 8 metus, buvo paviešinti visuomenei ir VTEK gavo prašymą įvertinti šio valstybės politiko elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas savo poziciją grindžia cituodamas kitas, specialiąsias, Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nusišalinimo tvarką, iškilus viešųjų ir privačių interesų konflikto situacijai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT), kuri netinka šio ginčo atveju.

9. Atsakovas teigė, kad VTEK, Sprendime konstatuodama Įstatymo nuostatų pažeidimą, nesiūlė pareiškėjui taikyti jokių papildomų, išskyrus Įstatymo 15 straipsnyje nustatytų, teisinio poveikio priemonių ar kitokių apribojimų bei suvaržymų, buvo tik pateiktas adekvatus, pareiškėjo elgesį ir Įstatymo nuostatas visiškai atitinkantis jo vertinimas. Todėl Sprendimas neprieštarauja bendriesiems teisės principams.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo Š. B. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 metais, dalyvaudamas Seimo rinkimuose, privačių interesų deklaracijoje,

deklaruodamas ryšius su juridiniais asmenimis, nebuvo deklaravęs ryšių su įmone UAB „Agrolitas“ užpildytoje privačių interesų deklaracijoje. Lietuvos Respublikos Seimo narys V. J. 2016 m. birželio 8 d. rašte Nr. 37.2-S-1258/110 „Dėl kultūros ministro Š. B. nuslėptos informacijos apie jo šeimos valdomą turtą“ VTEK nurodė, kad viešai pasirodė informacija apie tai, jog Š. B. valdoma įmonė „Agrolitas“ yra įsigijusi 18,5 ha žemės Rytų Bulgarijoje (netoli Kalčevo gyvenvietės); portalo 15min.lt atliktame tyrime pateikiama, kad Š. B. 2008 metų lapkričio mėnesį nusipirko trečdalį Bulgarijos įmonės „Agrolitas“ akcijų, vėliau, Š. B. einant europarlamentaro pareigas, įmonė nusipirko 18,5 ha žemės, sandorio vertė – 200 000 Eur; kultūros ministras privalo deklaruoti interesus ir valdomą turtą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau to Š. B. nuo pat 2009 metų, kai įsigijo įmonės „Agrolitas“ akcijas Bulgarijoje, nepadarė. Pareiškėjas apie pradėtą tyrimą informuotas VTEK 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. S-945-(2.5). Pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. rašte „Dėl paaiškinimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų deklaravimu“ (toliau – ir Paaiškinimai) prašė pripažinti, kad jis, 2013 m. sausio 11 d. deklaracijoje nedeklaruodamas esąs Bulgarijos Respublikoje registruoto juridinio asmens „Agrolitas“ dalyviu, nepažeidė Įstatymo nuostatų.

12. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas nesutinka tik su šių aplinkybių teisiniu vertinimu. Pareiškėjas vertino, kad jis nepadarė pažeidimo, nustatyto Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 straipsnio 1 dalyje.

13. Teismas pažymėjo, kad jis nustatė, jog pareiškėjas nepranešė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apie tai, jog jis 2008 m. lapkričio 25 d. pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 1 650 Bulgarijos Respublikos levų

iš fizinio asmens V. R. įsigijo šioje šalyje registruoto juridinio asmens „Agrolitas“ Ltd 165 vnt. akcijų; VTEK netyrė paties sandorio nepranešimo fakto, nes nuo sandorio sudarymo laiko yra praėję daugiau kaip 3 metai, tačiau VTEK tyrė tai, ar Š. B., nepranešdamas duomenų apie juridinį asmenį, kurio dalyvis jis yra (akcininkas), nepadarė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Šis nepranešimas yra trunkamasis pažeidimas, nes pareigą pranešti pareiškėjas turėjo eidamas tiek ministro, tiek Seimo nario pareigas, ir kartu būdamas „Agrolitas“ Ltd akcininku, todėl VTEK pagrįstai tyrė šį faktą, nepažeisdama Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatų.

14. Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatęs pareigą informuoti apie tai, kokių visų juridinių asmenų (nepriklausomai, ar jie realiai veikia, ar veikia užsienyje) akcininkais ar kitokiais dalyviais pareiškėjas yra. Teismas sprendė, kad VTEK pagrįstai vertino, jog pareiškėjas padarė pažeidimą ir jį tinkamai teisiškai įvertino, pripažindama, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtos pareigos pranešti įtvirtinimas Įstatyme nėra tik formalus. Tokiu pareigos įvykdymu deklaruojantys asmenys informuoja visuomenę apie savo dalyvavimą juridiniuose asmenyse, o vėliau patys gali nepranešti apie tų juridinių asmenų bet kokią veiklą, taip pat ir sandorių sudarymą, kaip šiuo atveju – 18,5 ha žemės pirkimą Rytų Bulgarijoje.

III.

16. Pareiškėjas Š. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą bei pripažinti, kad Š. B. nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, jog jis pažeidė Įstatymo nuostatas ir toks pažeidimas yra trunkamasis. Nesutinka, kad jam įvykdžius įstatyme nustatytą pareigą pateikti deklaraciją, tačiau galimai netinkamai ją užpildžius (t. y. iš esmės atlikus procedūrinį pažeidimą), šis pažeidimas atliekamas nuolat ir yra tęstinis, kadangi pareigos pateikti pačią deklaraciją kartą ją pateikus jam daugiau nebuvo. Taigi VTEK Sprendimu nepagrįstai konstatavo būtent pareigos pateikti deklaraciją nustatyta tvarka ir terminais pažeidimą.

18. Pareiškėjas, teigdamas, kad VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės aktų pažeidimo nenagrinėti, o teismas – skundžiamą Sprendimą panaikinti, pažymėjo, kad pati VTEK nurodė, jog pareiškėjas turėjo deklaruoti dalyvavimą „Agrolitas“ Ltd per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai 2012 m. lapkričio 16 d. pradėjo eiti Seimo nario ir 2012 m. gruodžio 13 d. – kultūros ministro pareigas. Pareiškėjo nuomone, nuo šio momento turėtų būti skaičiuojamas trejų metų terminas, kuriam suėjus, VTEK net nebetiria galimo pažeidimo (Įstatymo 22 str. 4 d., 23 str. 1 d.). Šiuo atveju pažeidimas nebuvo trunkamasis ir taip nemanė pati VTEK, netiesiogiai patvirtindama ir savo Sprendime nurodytais argumentais, dėl kurių buvo atsisakyta tirti „Agrolitas“ Ltd akcijų pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto 2008 metais, nedeklaravimo fakto. Pažymi, kad VTEK dar net negavus pranešimo iš V. J., pareiškėjas papildė savo deklaraciją, įrašydamas ir faktą, kad jis yra užsienio juridinio asmens „Agrolitas“ Ltd dalyvis, todėl akivaizdu, jog VTEK tyrė pažeidimą, kurio tyrimo momentu jau nebuvo.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neaptardamas skunde nurodytų argumentų dėl Įstatymo paskirties ir tikslų, padarė nepagrįstą išvadą, jog Įstatymų nuostatų prasme nėra reikšmingos aplinkybės, susijusios su juridiniais asmenimis, kurių dalyvis yra deklaruojantysis. Įstatymo nuostatos, nustatančios privačių interesų deklaracijų pildymą, yra procedūrinės, kurių pažeidimai yra siejami su tam tikrais konkrečiais padariniais – interesų konflikto situacijomis, todėl VTEK turėjo nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, tačiau ir realius padarinius, kuriuos sukėlė toks pažeidimas. VTEK ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad neturi jokios reikšmės aplinkybės, ar juridinis asmuo, kurio dalyviu Š. B. nepranešė esantys, galėjo sukelti tam tikrą interesų konfliktą, iš esmės prieštarauja ir LVAT suformuotai praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013). Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija minėtame sprendime pažymėjo, kad asmuo neprivalo tikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog Bulgarijoje registruotas juridinis asmuo „Agrolitas“ iš esmės nevykdo jokios ūkinės – komercinės veiklos, o Š. B. profesinė veikla – kultūros ministro pareigos, neturėjo jokių sąsajų su šiuo juridiniu asmeniu, dėl to nebuvo jokių galimybių kilti interesų konfliktui. Pareiškėjas teigia, kad jis, eidamas kultūros ministro pareigas, nepažeidė pareigos vengti interesų konflikto. Todėl VTEK, konstatuodama procedūrinį pažeidimą, o teismas, palikdamas tokį Sprendimą galioti, sukėlė pareiškėjui

neproporcingai neigiamus padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo kilęs joks viešųjų ir privačių interesų konfliktas, iš esmės buvo padarytas tik procedūrinis pažeidimas, VTEK priimto Sprendimo pasekmės yra neproporcingai neigiamos.

21. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.22. Atsakovas nurodo, kad siekiant Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimo Lietuvos Respublikos įstatymų

leidėjas, kurio atstovu buvo ir pats pareiškėjas, numatė, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik elgtis nešališkai ir savo veikloje vengti interesų konflikto, tačiau privaloma tvarka deklaruoti ir savo privačius interesus (Įstatymo 3 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjas, ėjęs Lietuvos Respublikos kultūros ministro pareigas, nepagrįstai abejoja, ar jam minėta prievolė turėtų būti taikoma. Pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra pasisakęs, jog valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikloje kilus realiam interesų konfliktui privaloma nusišalinti. Tokiu atveju vien tik privačių interesų deklaravimas sprendimų nešališkumo savaime užtikrinti negali.

23. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs narystę UAB „Vilniaus koti“, UAB „Euroinvest“, UAB „Spila“, UAB „Lietuvos Rytas“, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas nepaaiškino, kokią interesų grėsmę šios įmonės jam galėjo kelti vykdant kultūros ministro pareigas. Pažymi, kad minėtojo interesų konflikto, pasak pareiškėjo, nebuvimu yra grindžiamas jo sprendimas privačių interesų deklaracijoje nenurodyti narystės būtent vien tik UAB „Agrolitas“ Ltd. VTEK nevertino tokio elgesio paskatų, tačiau dėl jo visuomenėje kilo pagrįstų abejonių dėl šio valstybės politiko veiklos skaidrumo.

24. Atsakovas teigia, kad aplinkybė dėl pažeidimo tęstinumo buvo pašalinta tik tuomet, kai pareiškėjas savo privačių interesų deklaraciją papildė duomenimis apie narystę UAB „Agrolitas“ Ltd. Nuo šio veiksmo atlikimo iki skundžiamo VTEK Sprendimo nebuvo praėjęs trejų metų terminas. VTEK Sprendime nevertino UAB „Agrolitas“ Ltd akcijų įsigijimo ir tokio sandorio deklaravimo privalomumo, o buvo vertinamas tik Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruotas pareiškėjo ryšys su UAB „Agrolitas“ Ltd, kuris sprendimo pradėti tyrimą metu buvo aktualus ir galiojantis. Todėl pareiškėjo argumentas dėl pažeidimo senaties, apeliuojant į sandorio dėl minėtosios bendrovės akcijų įsigijimo faktą bei jo laiką, yra klaidinantis.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. KS–67 „Dėl Š. B.“, kuriame konstatuota, jog kultūros ministras Š. B. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodęs juridinio asmens UAB „“Agrolitas“ Ltd, kurio dalyvis jis yra, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Byloje nėra ginčo dėl to, jog kad pareiškėjas nuo 2008 m. yra Bulgarijoje registruotos UAB „Agrolitas“ Ltd akcininkas bei šias aplinkybes jis privalėjo nurodyti privačių interesų deklaracijoje, per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai 2012 m. lapkričio 16 d. pradėjo eiti Seimo nario ir 2012 m. gruodžio 13 d. – kultūros ministro pareigas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės aktų pažeidimo nenagrinėti, o pirmosios instancijos teismas VTEK sprendimą panaikinti. Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X–1666 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1217/2010 pažymėjo, <… jog Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X–1666 redakcija) 23 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo, ne tik nustato senaties terminą pranešimų dėl galimai teisės aktus pažeidžiančių veikų pateikimui, bet kartu ir apibrėžia tokio pranešimo tyrimo ribas.

28. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys V. J. 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. 37.2-S-1258/110 „Dėl kultūros ministro Š. B. nuslėptos informacijos apie jo šeimos valdomą turtą“ kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Pareiškėjas apie pradėtą tyrimą informuotas VTEK 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. S-945-(2.5), o ginčijamas

sprendimas byloje priimtas 2016 m. rugsėjo 7 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos Š. B. 2016 m. birželio 8 d. patikslino viešųjų ir privačių interesų deklaraciją, nurodydamas joje ir įmonę „Agrolitas“ Ltd. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad <… nepranešimas yra trunkamas pažeidimas, nes tokią trunkamą pareigą pareiškėjas turėjo eidamas tiek ministro, tiek Seimo nario pareigas, ir kartu būdamas UAB „Agrolitas“ Ltd akcininku, todėl Komisija pagrįstai tyrė šį faktą, nepažeisdama Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatų.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi analizuojamą situaciją, bylos medžiagą, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, taip pat ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra keliami aktualūs teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, turėsiantys reikšmės tolimesniam administracinių teismų praktikos vystymuisi, susijusiai su Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme praktikos šiuo aspektu yra stokojama.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl siekiant aiškios administracinės jurisprudencijos krypties paminėtu klausimu, reikalingas platesnis visuomeniniams santykiams taikytinų teisės normų interpretavimas. Esant teisiniam poreikiui pateikti išsamesnį teisės aiškinimą dėl teisės normos, taikytinos nagrinėjant ginčus dėl viešųjų ir privačių interesų pažeidimo, bei kartu apibrėžti bendrą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamo pobūdžio administracinėse bylose, tikslinga sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją, todėl bylos nagrinėjimas atnaujintinas ir atidėtinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 ir 21 straipsniais, 43 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi, 137 straipsniu,

n u t a r i a:

atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.Siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos

nagrinėjimui.Bylos nagrinėjimą atidėti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. P-7-1062/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02241-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 60.2(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c7c5800517b11e9975f9c35aedfe438


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 pagal pareiškėjo V. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 4 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 trūkumams pašalinti: pateikti teismui advokato arba pareiškėją atstovaujančio artimojo giminaičio ar sutuoktinio (sugyventinio), turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą surašytą prašymą dėl proceso atnaujinimo, jame nurodant konkrečius proceso atnaujinimo pagrindus ir su juo (jais) susijusius motyvus, nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas ABTĮ 159 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas bei pareiškėjo atstovavimą patvirtinančius dokumentus arba dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą pratęsti terminą nustatytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi pratęsė pareiškėjui V. K. terminą iki 2019 m. sausio 24 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 25 d. pateikė prašymą dar kartą pratęsti terminą nustatytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Prašyme nurodė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba, todėl prašo teismo pratęsti terminą, kadangi paskirta advokatė padės jam parengti dokumentus teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 28 d. nutartimi pratęsė pareiškėjui V. K. terminą iki 2019 m. vasario 2 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumams, nurodytiems 2018 m. gruodžio 18 d., pašalinti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal ABTĮ 161 straipsnio 1 dalį, prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutadis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) vadovaujamasi ABTĮ 33 straipsniu. Teisėjų kolegija, spręsdama prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, taip pat patikrina, ar prašymas atitinka ABTĮ 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo surašo advokatas. Jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduoda fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti šį prašymą turi teisę jis pats. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pasirašo jį paduodantis asmuo ir prašymą surašęs asmuo. Prašymą paduodančio asmens parašas nėra būtinas, jeigu jį pasirašo jo įgaliotas prašymą surašęs asmuo. Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia atstovas, prie prašymo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo įgaliojimus. Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami įrodymai, patvirtinantys prašymą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (ABTĮ 160 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo nustatytas terminas pateikti prašymą, jame nurodant konkrečius proceso atnaujinimo pagrindus ir su juo (jais) susijusius motyvus, nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas ABTĮ 159 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, arba pateikti pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles pasirašytą prašymą atnaujinti procesą

kartu su šio įstatymo 160 straipsnio 3 dalyje nurodytais dokumentais.Pareiškėjo teismui 2019 m. vasario 4 d. pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pasirašytas prašymą

surašiusio asmens (advokato), todėl vertinama, kad nustatytu laiku teismo nurodytų prašymo atnaujinti procesą trūkumų nepašalino.

Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino trūkumų, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-102-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04859-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 30.5(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Litgas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=13823b40517b11e9975f9c35aedfe438

įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.1.1. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Komisija pareiškėjo dujų kiekių neišpirkimo klausimą pradėjo spręsti remdamasis

UAB „Litgas“ (toliau – ir Paskirtasis tiekėjas) skundais. Pareiškėjo vertinimu, Komisija tarp dviejų energetikos įmonių kylančius ginčus turi spręsti ne teismo tvarka, kaip tą nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnis, pagal pačios Komisijos nustatytas ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisykles, tačiau šios tvarkos nebuvo laikytasi. Todėl, Komisija priimdamas Nutarimą peržengė savo kompetencijos ribas.

1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 29 d. jis ir UAB „Litgas“ sudarė gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/16 (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Litgas“, kaip paskirtasis tiekėjas, įsipareigojo perduoti pareiškėjui Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo būtinojo kiekio dalį, o pareiškėjas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. 2015 m. pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, nors pareiškėjui buvo nustatyta 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, tačiau priimant 2016 m. lapkričio 18 d. Nutarimą nebuvo vertinta, kad pareiškėjas faktiškai viršijo jam nustatytą procentinę dalį. Pareiškėjas nurodė, jog jis 2015 m. neįsigijo viso dar 2014 m. numatyto įsigyti gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, ką jis su UAB „Litgas“ buvo susitaręs ir Sutartyje, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta Nutarime.

1.3. UAB „Litgas“ metams nustatė, kad energijos gamintojams paskirstomas būtinasis gamtinių dujų kiekis atitinka 100 proc. faktiškai gamintojų suvartojamo kiekio, papildomi gamtinių dujų kiekiai 2016 m. (t. y. perkelti iš 2015 m.) gali būti nebent perparduodami, t. y. Komisija skundžiamu Nutarimu įpareigojo pareiškėją įsigyti dujas ne šilumos ir / ar elektros gamybai, kaip tą nustato Lietuvos Respublikos suskystintų dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGDTĮ) 11 straipsnio 3 dalis, tačiau perparduoti.

1.4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad bet koks kitas gamtinių dujų realizavimo būdas, išskyrus gamtinių dujų suvartojimą licencijuojamos veiklos vykdymo tikslais, nėra suderinamas su galiojančiu teisiniu reguliavimu, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos priimant Nutarimą. Prievolė energijos gamintojų nenupirktą (nepaskirstytą) būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį realizuoti kitais būdais yra nustatyta išimtinai paskirtajam tiekėjui (UAB „Litgas“), o ne energijos gamintojams (pareiškėjui). Priimant Nutarimą buvo neįvertintos aplinkybės, kad energijos gamintojų atsakomybė dėl nesuvartoto kiekio atsiranda tik tuomet, jei energijos gamintojas (pareiškėjas) nesuvartojo gamtinių dujų pagal savo paties vartojimo grafiką. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nepažeidė savo pateikto gamtinių dujų vartojimo grafiko.

1.5. Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. gruodžio 30 d. jo ir UAB „Litgas“ papildomame susitarime prie 2014 m. vasario 29 d. Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16 Nr. 1 (toliau – Papildomas susitarimas) buvo susitarta, kad pareiškėjui 2015 metams priskirto SGD terminalo būtinojo kiekio dalies galutinis likutis, kurį UAB „Litgas“ pagal Sutartį turėjo pateikti pareiškėjui 2015 m. gruodį, tačiau dėl pareiškėjo prašymo šis likutis nebuvo patiektas, yra perkeliamas į 2016 m. kalendorinius metus.

1.6. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Komisija vertino jo veiklą, atsižvelgdamas į tai, ar pareiškėjas nepadarė reguliuojamos veiklos pažeidimų (t. y. veikė kaip viešojo administravimo priežiūros ir kontrolės funkcijas atliekantis priežiūros subjektas), ar neteismine tvarka sprendė tarp UAB „Litgas“ ir jo kilusį ginčą dėl papildomų gamtinių dujų kiekių. Pareiškėjo vertinimu Nutarimu nustatytas įpareigojimas yra nesuderinamas su SGDTĮ 11 straipsnio reguliavimu, kuris Komisijai suteikia įgaliojimus atlikti priežiūrą tik dėl tų iš UAB „Litgas“ įsigyjamų gamtinių dujų kiekių, kurie skirti išimtinai elektros energijos ir (ar) šilumos gamybai. Nutarime nebuvo vertinama ar pareiškėjas įsigijo visą (ir net viršijo) jam nustatytą procentinę viso faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio dalį, Nutarime nepagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. neįsigijo viso būtinojo kiekio ir perkėlė jį į 2016 metus. Pareiškėjas pabrėžė, kad iki 2015 m. vasario 28 d. galiojusio 2012 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1354 „Dėl Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) redakcijos 16 punktas nustatė, kad paskirtasis tiekėjas SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį paskirsto kiekvienam energijos gamintojui proporcingai, atsižvelgdamas į tai, kiek kiekvienam energijos gamintojui per mėnesį reikia suvartoti gamtinių dujų. Ši proporcija turėjo būti parinkta atsižvelgiant į tai, kiek energijos gamintojui (taigi ir pareiškėjai) faktiškai reikia suvartoti gamtinių dujų energijos gamybai. O vėlesnis teisės akto pakeitimas tik patvirtino ir patikslino tvarką, kaip yra paskirstomas būtinasis gamtinių dujų kiekis, tačiau nepakeitė paties principo.

1.7. 2015 m. pareiškėjai buvo nustatyta privaloma 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, skaičiuojant nuo viso faktiškai suvartoto dujų kiekio. Pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo 70 proc. viso savo faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio. Pareiškėjas savo įsipareigojimą skaičiuojant procentinę dalį nuo viso sunaudoto gamtinių dujų kiekio viršijo. Nutarime buvo neįvertinta ir tai, kad konkretaus megavatvalandėmis (toliau – ir MWh) matuojamo gamtinių dujų

kiekio pareiškėjas neįsigijo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (neįprastai šilto oro). Komisija suderino Paskirtojo tiekėjo (UAB „Litgas“) standartines sutarčių su energijos gamintojais sąlygas. Sutarties 9.5 punkte, be kita ko, nurodoma, kad Sutartimi nustatyta civilinė atsakomybė netaikoma, o Sutarties šalys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiamos nuo atsakomybės už šia Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar jų netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybių. Taigi, Sutartis nustatė, kad jei Sutarties įsipareigojimai, įskaitant ir dėl būtinojo gamtinių dujų kiekio įsigijimo, nebūtų vykdomi dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, Sutarties šaliai už tai atsakomybė nekiltų. Tokiai Sutarties redakcijai pritarė ir Komisija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo mažesnį faktinį kiekį gamtinių dujų, nei buvo nustatyta Sutartyje, dėl didelių klimatinių sąlygų pasikeitimų, t. y. neįprastai šiltos žiemos, – tai turėjo tiesioginės įtakos gamtinių dujų energijos gamybos poreikiui ir tam pareiškėjas objektyviai negalėjo daryti įtakos.

1.8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas draudžia gamtinių dujų, įsigyjamų iš Paskirtojo tiekėjo, realizavimo būdą jas perparduodant. Komisijos teisės skyriaus 2016 m. lapkričio 10 d. pažymoje Nr. 05-297 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“ (toliau – ir Pažyma), kuria remiantis buvo priimtas Nutarimas, nepagrįstai nurodyta, kad bet kokiu tikslu panaudoto iš Paskirtojo tiekėjo įsigytų gamtinių dujų kiekio išlaidos pripažintinos būtinosiomis energijos gamintojo sąnaudomis.

1.9. Priimant Nutarimą buvo neįvertintos aplinkybės, kad pareiškėjas gamtines dujas pirko pagal suderintą grafiką, kurį patikslino atsižvelgęs į faktinį gamtinių dujų poreikį. Buvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad Paskirtasis tiekėjas (UAB „Litgas“) privalo tikslinti SGD terminalo būtinojo kiekio dalies grafiką energijos gamintojams prieš kiekvieno mėnesio pradžią, atsižvelgiant į energijos gamintojų deklaruojamą vartojimo poreikio prognozę kitam mėnesiui. Pareiškėjas pabrėžė, kad Aprašo (taip pat ir ankstesnė Aprašo redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 22 d.) 16 punktas, tiek ir SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos nustato prievolę Paskirtajam tiekėjui derinti kasmėnesinius gamtinių dujų būtinojo kiekio grafikus, atsižvelgiant į energijos gamintojo prognozuojamą gamtinių dujų poreikį, todėl Paskirtojo tiekėjo vienašališkai 2015 m. gruodžio mėnesiui nustatytas gamtinių dujų būtinojo kiekio vartojimo grafikas, neatsižvelgiant į pareiškėjo deklaruojamą gamtinių dujų poreikį, yra prieštaraujantis imperatyvioms SGD terminalo įstatymo ir Aprašo normoms. Pagal vienašališkai Paskirtojo tiekėjo nustatytą gamtinių dujų būtinojo kiekio grafiką nupirktas ne visas gamtinių dujų kiekis negali būti traktuojamas kaip SGDTĮ, ar Aprašo reikalavimų, ar Sutarties nesilaikymas, ar netinkamas laikymasis dėl pareiškėjo kaltės, todėl šis kiekis negali būti perkeliamas į 2016 metus.

2. Atsakovas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.2.1. Komisija paaiškino, kad remiantis jo turimais faktiškai paskirtojo tiekėjo UAB „Litgas“ pareiškėjui patiektais

gamtinių dujų kiekiais per 2015 m., matyti, kad nesuvartotas ir Papildomu susitarimu perkeltas būtinasis kiekis susidarė 2015 m. kovo-gruodžio mėnesiais. Būtinajam kiekiui, perkeltam iš 2015 į 2016 metus, turėtų būti taikomas teisinis reglamentavimas, galiojęs nurodytu laikotarpiu.

2.2. Iki 2015 m. vasario 28 d. bei nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios tiek Aprašo, tiek SGDTĮ redakcijos nustatė skirtingą teisinį reglamentavimą, susijusį su būtinojo kiekio paskirstymu energijos gamintojams, taip pat būtinojo kiekio, kurio nesuvartoja energijos gamintojai, realizavimu, palyginti su SGDTĮ ir Aprašo redakcijomis, aktualiomis nagrinėjamu laikotarpiu (2015 m. kovo-gruodžio mėnesiais). Komisijos pozicijai yra pritaręs ir Energetikos ministerija, kuris dėl Aprašo taikymo būtinojo kiekio likučiams, perkeltiems iš 2015 į 2016 metus, yra konstatavęs – energijos gamintojui taikomi gamtinių dujų diversifikavimo reikalavimai, susiję su 2015 metams paskirstytu SGDTĮ būtinuoju kiekiu, turi būti įgyvendinti pagal 2015 metais galiojusią Aprašo tvarką bei pagal šios tvarkos įgyvendinimą detalizavusią energijos gamintojo ir paskirtojo tiekėjo sutartį dėl SGD terminalo būtinojo kiekio pirkimo ir pardavimo. Komisija pabrėžė, kad iš esmės galimi likučiai turi būti realizuoti to subjekto, kuriam tokia pareiga yra priskirta likučių atsiradimo momentu. Analogiškai turėtų būti taikomas ir SGDTĮ. Teigė, kad paskirtas tiekėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2016 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos realizuoti energijos gamintojų, taip pat ir pareiškėjo, nesuvartoto būtinojo kiekio dalies. Vartojimo poreikis nustatomas ne pagal faktiškai energijos gamintojo vartojamą kiekį, tačiau pagal ateinančių laikotarpių prognozes. Atkreipė dėmesį, kad, energijos gamintojas, norėdamas pakeisti tiekimo grafiką, turi prieš ateinantį mėnesį pateikti paskirtajam tiekėjui atnaujintą vartojimo grafiką, kuriuo vadovaudamasis paskirtasis tiekėjas patikslina energijos gamintojo gamtinių dujų tiekimo grafiką.

2.3. Atsakovas nurodė, kad priimant skundžiamą Nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jam nustatytą pareigą. Toks būdas buvo pasirinktas matant grėsmę, jog pareiškėjas gali pažeisti SGDTĮ reikalavimą. Pabrėžė, kad Komisijos įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip reguliuojamos veiklos pažeidimo konstatavimas, kadangi tai nebuvo padaryta. Komisija yra įpareigota SGDTĮ 11 straipsnio 7 dalies vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę. Tai, kad siekdamas SGDTĮ nustatytų tikslų Komisija gali

pasirinkti tinkamiausius jų pasiekimo būdus, nėra pagrindo teigti, kad Komisija veikė viršydamas jam suteiktą kompetenciją.

2.4. Atsakovas paaiškino, kad būtinasis kiekis pareiškėjai buvo priskirtas vadovaujantis Aprašu. Teisinis reglamentavimas, taikytinas nagrinėjamoje byloje, nustatė, kad paskirtasis tiekėjas būtinąjį kiekį energijos gamintojams paskirsto pagal energijos gamintojų pateiktą prognozę. Procentinė dalis, kuri nustatoma nuo 2016 m. sausio 1 d., nekeičia iki tol Apraše nustatytos tvarkos, o tik ją patvirtina ir detalizuoja, kadangi nustatoma procentinė dalis skaičiuojama nuo energijos gamintojo vartojimo poreikio (prognozuojamas vartotinas kiekis), o ne nuo faktiškai vartojamo gamtinių dujų kiekio. Taigi, paskirtojo tiekėjo energijos gamintojams priskirtą būtinąjį kiekį galima aiškiai išreikšti MWh, o procentinė dalis, nustatyta energijos gamintojui, niekaip negali būti siejama su faktiškai vartojamu būtinuoju kiekiu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats pripažino, kad UAB „Litgas“ 2015 metams priskyrė konkretų kiekį būtinojo kiekio dalies, o ne procentinę išraišką. Pareiškėjas nepagrįstai susiejo negalėjimą įvykdyti sutartinių santykių su tinkamu SGDTĮ įtvirtintos pareigos vykdymu. Pareiškėjas nesuvartojo viso jam priskirto būtinojo kiekio per 2015 m., tačiau nei SGDTĮ, nei jį lydintys įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai nenustatė energijos gamintojams atleidimo pagrindų nuo SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytos pareigos.

2.5. Komisija nenagrinėjo ginčo tarp šalių bei priimdama skundžiamą nutarimą nevertino pareiškėjo veiksmų atitikties Sutarties nuostatoms. Apraše aiškiai reglamentuota paskirtojo tiekėjo pareigos, tačiau tarp jų nėra pareigos realizuoti energijos gamintojų nesuvartotą būtinąjį kiekį, kaip teigia pareiškėjas. Paskirtasis tiekėjas turėjo pareigą tikslinti būtinojo kiekio dalies tiekimo mėnesio grafiką tik tuo atveju, kai energijos gamintojas atnaujina prognozuojamą vartojimo poreikį ateinančiam mėnesiui. Atsakovas pabrėžė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų pateikęs atnaujintą vartojimo prognozę prieš gruodžio mėnesį. Taigi, pats pareiškėjas, nors ir būdamas profesionalas savo srityje, nepasinaudojo galimybe pakoreguoti jam priskirto (pagal pareiškėjos prognozę) būtinojo kiekio dalies. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, sutiko, kad perkeliamas kiekis negali turėti įtakos energijos gamintojams paskirstytam būtinajam kiekiui. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, pateikė pastabas, kuriose jokių nesutikimų dėl perkeliamo kiekio realizavimo nepareiškė. Taigi jis tiek savo veiksmais iki skundžiamo nutarimo priėmimo, tiek kartu su skundu pateiktais jį pagrindžiančiais dokumentais nepateikė jokių teiginį, kad jis prieš 2015 m. gruodžio mėnesį atnaujino vartojimo prognozę, patvirtinančių įrodymų. Skundžiamas Nutarimas grindžiamas ne tik konkrečiomis teisės normomis, tačiau ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos vertinimu, pateiktu Pažymoje, o tai yra neatskiriama skundžiamo nutarimo dalis.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgas“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.3.1. Atsiliepime paaiškino, kad pagal Sutartį UAB „Litgas“, kaip Paskirtasis tiekėjas, įsipareigojo perduoti pareiškėjui

Sutartyje nustatyta tvarka paskirstytą suskystintųjų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį, o pareiškėjas įsipareigojo nupirkti šią dalį Sutartyje nurodytais kiekiais bei terminais ir apmokėti Sutartyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas, per 2015 metus turėdamas pareigą iš UAB „Litgas“ įsigyti 145 778 MWh priskirtą būtinąjį kiekį, per 2015 metus neišpirko 27 003,362 MWh priskirtojo būtinojo kiekio dalies.

3.2. Tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“ pasirašytas 2015 m. balandžio 23 d. Papildomas susitarimas prie Sutarties, kuriuo šalys susitarė dėl pareiškėjo neįsigytos 2015 metais jam priskirtos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies likučio perkėlimo į 2016 metus.

3.3. 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. SD-2016/200 UAB „Litgas“ į Komisiją, kaip į diversifikavimo reikalavimų laikymąsi kontroliuojančią instituciją, kreipėsi prašydamas įvertinti, ar pareiškėjas 2015 metais neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies ir atsisakydamas ją faktiškai perkelti į 2016 metus nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Komisija 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė pažymą Nr. 05-214 „Dėl UAB „Litesko“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetiko kontrolės komisijos reguliuojamą veiklą“ (toliau – Pirmoji pažyma), kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas Papildomu susitarimu nesuvartotą būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) perkėlė į 2016 metus. Taip pat, kad pareiškėjas atsisako pateikti UAB „Litgas“ suskystintų dujų tiekimo grafiką iš 2015 metų perkeltam būtinajam kiekiui ir taip pažeidžia pareigą suderinti tiekimo grafiką su Paskirtuoju tiekėju (UAB „Litgas“). Pareiškėjas per 10 darbo dienų buvo įpareigotas ištaisyti pastarąjį pažeidimą ir pateikti tiekimo grafiką. Pirmojoje pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjui už pažeidimus vykdant reguliuojamąją veiklą gali būti skiriamos Komisijos baudos.

3.4. Komisija 2016 m. lapkričio 10 d. priėmė pažymą Nr. 05-297 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“, kurioje nustatė, kad pareiškėjas Papildomu susitarimu 2015 metais nesuvartotą būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) perkėlė į 2016 metus, konstatavo, kad pareiškėjas atsisako

pateikti UAB „Litgas“ suskystintų dujų tiekimo grafiką iš 2015 metų perkeltam būtinajam kiekiui ir kvestionavo pareigą įsigyti perkeltą būtinąjį kiekį, taip pat įpareigojo pareiškėją įsigyti perkeltą 2015 metų būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) iki 2016 m. gruodžio 31 d.

3.5. Energetikos ministro 2014 m. vasario 10 d. įsakymu UAB „Litgas“ buvo paskirtas Paskirtuoju tiekėju, pasibaigus ministerijos organizuotam konkursui. Taigi, UAB „Litgas“, tapęs Paskirtuoju tiekėju, įgijo įstatymu nustatytą įpareigojimą užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, t. y. minimalų metinį gamtinių dujų srautą per Klaipėdos SGD terminalą, reikalingą būtinajai terminalo veiklai palaikyti. UAB „Litgas“ vykdoma Paskirtojo tiekėjo funkcija padeda Lietuvai pasiekti strateginių tikslų: sukuria ir palaiko atvirą prieigą prie pasaulinės gamtinių dujų rinkos ir galimybę tiekėjams pasinaudoti jos teikiamais privalumais, užtikrina tiekimo saugumą ir skatina realią konkurenciją Lietuvos gamtinių dujų tiekimo rinkoje.

3.6. 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. SD-2016/200 UAB „Litgas“ kreipėsi į Komisiją, kaip į Aprašo reikalavimų laikymąsi kontroliuojančią instituciją, prašydamas įvertinti, ar pareiškėjas, neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies (27 003,362 MWh) ir atsisakydamas ją perkelti į 2016 metus, nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. Paskirtasis tiekėjas prašė Komisijos įvertinti vieno iš energijos gamintojų veiksmų atitiktį SGDTĮ 11 straipsnio nuostatoms. Taigi, Komisija nesprendė tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“ kilusio ginčo ir negalėjo to daryti. Komisija, priimdamas skundžiama Nutarimą, nevertino pareiškėjo ir UAB „Litgas“ tarpusavio civilinių teisinių santykių, t. y. Komisija nevertino ir negalėjo vertinti, ar tinkamai pareiškėjas vykdė Sutartį. Papildomu susitarimu buvo sukurtos visos prielaidos įvykdyti pareiškėjo, kaip energijos gamintojo, pareigą įsigyti 2015 metais priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį, įvertinant tai, kad paskirtasis tiekimas buvo vykdomas pirmais metais ir pareiškėjas, kaip ir dar keli energijos gamintojai, netiksliai deklaravo savo dujų vartojimo poreikį 2015 metams. 2016 metams buvo nustatoma nauja SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, kurios nustatymui ir jos dydžiui neturėjo ir negalėjo turėti įtakos 2015 metais priskirta SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, nes būtinasis kiekis nustatomas tik vieniems metams.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio

18 d. nutarimo Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad:6.1. Pareiškėjas yra šilumos tiekėjas, turintis šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-27, išduotą 2004 m. kovo 4 d.

Komisijos nutarimu Nr. 03-25 su vėlesniais pakeitimais. Šilumos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, 34 punktas nustato, kad licencijų turėtojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių šilumos ūkio veiklą.

6.2. Pareiškėjas ir Paskirtasis tiekėjas sudarė Sutartį dėl būtinojo kiekio įsigijimo. Taigi, pareiškėjas pasirašė Sutartį, įsipareigodamas įsigyti tokią būtinojo kiekio dalį, kurią pats prognozavo suvartoti. Aprašas nustatė, kad energijos gamintojo poreikis nustatomas pagal paties energijos gamintojo pagrįstą vartojimo prognozę (Aprašo 15 punktas).

6.3. 2014 m. balandžio 29 d. tarp UAB „Litgas“ (Paskirtasis tiekėjas) ir UAB „Litesko“ (energijos gamintojas) buvo sudaryta Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. STNSUT-2014/16, kuria pareiškėjas įsipareigojo įsigyti jam priskirtą suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį, t. y. 145 778,037 MWh suskystintų gamtinių dujų. Per 2015 metus pareiškėjas iš UAB „Litgas“ neįsigijo 27 003,362 MWh suskystintų gamtinių dujų. Nesuvartotas kiekis buvo perkeltas iš 2015 m. į 2016 m. pasirašant 2015 m. gruodžio 30 d. Papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16. UAB „Litgas“ ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atsiųsti planuojamą perkeltų kiekių vartojimo grafiką 2016 metais. Pareiškėjas nesiuntė vartojimo grafiko bei kvestionavo pareigą pirkti Papildomu susitarimu perkeltą kiekį.

6.4. 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Litgas“ kreipėsi į Komisiją raštu Nr. SD-2016/200 prašydamas įvertinti, ar UAB „Litesko“, 2015 m. neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies (27 003,362 MWh) ir atsisakydamas ją perkelti į 2016 m., nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

6.5. Komisija 2016 m. lapkričio 18 d., remdamasi Pažyma Nr. 05-297, priėmė skundžiamą Nutarimą įpareigoti pareiškėją iki 2016 m. gruodžio 31 d. įsigyti 2015 metais nesuvartotą būtinąjį kiekį (27 003,362 MWh), kurį jis Papildomu susitarimu perkėlė į 2016 metus. Priimant skundžiamą Nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti

SGDTĮ jai nustatytą pareigą.7. Teismas atkreipė dėmesį, jog Komisija Pažymoje aiškiai nurodė, kad yra grėsmė, jog pareiškėjas pažeis SGDTĮ jam

nustatytą pareigą, tačiau Komisijos įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip reguliuojamos veiklos pažeidimo konstatavimas. Teismas pasisakė, kad Nutarimu atsakovas nekonstatavo pažeidimo, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Komisija praleido 6 mėn. nubaudimo senaties terminą. Komisija yra įpareigota SGDTĮ 11 straipsnio 7 dalies vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Komisija veikė viršydama jam suteiktą kompetenciją, nepagrįsti.

8. Teismas nustatė, kad būtinasis kiekis pareiškėjui buvo priskirtas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Aprašu. Vadovaujantis Aprašo 16 punktu, kuris nustato, kad Paskirtasis tiekėjas SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį paskirsto kiekvienam energijos gamintojui proporcingai, atsižvelgdamas į tai, kiek kiekvienam energijos gamintojui per mėnesį reikia suvartoti gamtinių dujų. O kiek energijos gamintojui reikia suvartoti gamtinių dujų, paskirtasis tiekėjas nustato Aprašo 15 punkte nustatyta tvarka, kuri sako, kad paskirtasis tiekėjas, nustatydamas energijos gamintojo gamtinių dujų vartojimo poreikį, atsižvelgia į faktinį energijos gamintojo gamtinių dujų kiekio suvartojimą praėjusiais kalendoriniais metais, energijos gamintojo veiklos tendencijas ir rinkos plėtros perspektyvas. Taigi, Būtinojo kiekio paskirstymas energijos gamintojams vykdomas remiantis energijos gamintojų pateiktomis vartojimo prognozėmis (Aprašo 15 punktas). Byloje nustatyta, kad būtinojo kiekio dalis 2015 m. buvo paskirstyta kaip tam tikra būtinojo kiekio dalis nuo visų energijos gamintojų pateikto ateities vartojimo poreikio. Priskiriant būtinąjį kiekį energijos gamintojui 2015 metams išreikšta procentinė dalis buvo nustatyta nuo deklaruoto vartojimo poreikio (Aprašo 14 punktas).

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog teisinis reglamentavimas taikytinas nagrinėjamoje byloje, nustato, kad paskirtasis tiekėjas būtinąjį kiekį energijos gamintojams paskirsto pagal energijos gamintojų pateiktą prognozę. Ir procentinė dalis, kuri yra nustatoma nuo 2016 m. sausio 1 d., nekeičia iki Apraše nustatytos tvarkos (tiek iki 2015 m. vasario 28 d., tiek iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusių Aprašo redakcijų), o tik ją patvirtina ir detalizuoja, kadangi nustatoma procentinė dalis skaičiuojama nuo energijos gamintojo vartojimo poreikio (prognozuojamas vartotinas kiekis), o ne nuo faktiškai vartojamo gamtinių dujų kiekio. Paskirtojo tiekėjo energijos gamintojams priskirtą būtinąjį kiekį galima aiškiai išreikšti MWh, o procentinė dalis, nustatyta energijos gamintojui, niekaip negali būti siejama su faktiškai vartojamu būtinuoju kiekiu. Teismas nustatė, kad UAB „Litgas“, pareiškėjui priskirdamas 2015 metams būtinojo kiekio dalį, tai padarė konkrečiu kiekiu, o ne procentine išraiška.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Nutarime nebuvo įvertinta aplinkybė, kad jis neįsigijo viso gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo jo priklausiusių aplinkybių (force majeure), teismas pasisakė, kad pareiškėjas nepagrįstai susiejo negalėjimą įvykdyti sutartinių santykių su SGDTĮ įtvirtintos pareigos tinkamu vykdymu. Pareiškėjas nesuvartojo viso jam priskirto būtinojo kiekio per 2015 m., tačiau nei SGDTĮ, nei jį lydintys įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai nenustatė energijos gamintojams atleidimo pagrindų nuo SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytos pareigos, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, dėl neįsigijimo viso gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo pareiškėjo priklausiusių aplinkybių.

11. Teismas konstatavo, kad Komisija nenagrinėjo ginčo tarp šalių bei priimdamas skundžiamą Nutarimą nevertino pareiškėjo veiksmų atitikties Sutarties nuostatoms. Teismas atkreipė dėmesį, jog Aprašas aiškiai reglamentuoja paskirtojo tiekėjo pareigas, tačiau tarp jų nėra pareigos realizuoti energijos gamintojų nesuvartotą būtinąjį kiekį.

12. Teismas vadovaudamasis Aprašo 16 punktu pasisakė, kad Paskirtasis tiekėjas turėjo pareigą tikslinti būtinojo kiekio dalies tiekimo mėnesio grafiką tik tuo atveju, kai energijos gamintojas atnaujina prognozuojamą vartojimo poreikį ateinančiam mėnesiui. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėjas būtų pateikęs atnaujintą vartojimo prognozę prieš gruodžio mėnesį. Pareiškėjas nepasinaudojo galimybe pakoreguoti jam priskirto (pagal pareiškėjo prognozę) būtinojo kiekio dalį. Pareiškėjas pasirašydamas Papildomą susitarimą sutiko, kad perkeliamas kiekis negali turėti įtakos energijos gamintojams paskirstytam būtinajam kiekiui, jis pateikė pastabas, kuriose jokių nesutikimų dėl perkeliamo kiekio realizavimo nepareiškė.

13. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Pažymoje, kuria remiantis priimtas Nutarimas, nepagrįstai nurodyta, kad bet kokiu tikslu panaudoto iš Paskirtojo tiekėjo įsigytų gamtinių dujų kiekio išlaidos pripažintinos būtinosiomis energijos gamintojo sąnaudomis, teismas nurodė, kad Aprašo 10 punkte nustatyta, kad energijos gamintojai turi pareigą sudaryti sutartis su paskirtuoju tiekėju dėl būtinojo kiekio įsigijimo, o Aprašo 20 punkte nustatyta, kad energijos gamintojų patirtos sąnaudos vykdant Aprašo 10 punkte nustatytą pareigą pripažįstamos pagrįstomis energijos gamintojo kuro įsigijimo sąnaudomis. Teismas pabrėžė, kad tiek SGDTĮ, tiek Aprašas nustato, kad energijos gamintojams pagrįstos sąnaudos, patirtos įsigyjant būtinąjį kiekį, įtraukiamos į valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiškėjo teiginius, kad šios sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainą, teismas vertino kaip nepagrįstus.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodė, kad dar prieš 2015 m. gruodį deklaravo prognozuojamą gamtinių dujų poreikį 2015 m. gruodžio mėnesiui, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, priešingai, Papildomo susitarimo pasirašymas, kuriuo buvo perkeltas 2015 m. nesuvartotas būtinasis kiekis, leido teismui daryti išvadas apie kitokius pareiškėjo veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Papildomo susitarimo (E) punkte nustatyta, kad energijos gamintojas patvirtina, kad pagal 2015 metų gamtinių dujų tiekimo grafiką jis nenupirks visos 2015 metams jam priskirtinos SGD terminalo būtinojo kiekio dalies, ir jos preliminarus likutis pagal 2015 metų gamtinių dujų tiekimo grafiką yra 31 680,516 MWh. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, teikė pastabas, kuriose jokio nesutikimo dėl preliminariai perkeliamo kiekio nenurodė.

15. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad Komisija, priimdamas ginčijamą nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas sprendė, kad ginčijamą Nutarimą naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias nesutikimo su Nutarimu atlinkybes, kaip ir pirminiame savo skunde. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino, kad:

16.1. Komisija priimdamas Nutarimą veikė peržengdamas savo kompetencijos ribas. Komisijos priimtas Nutarimas ir atliktas pareiškėjo veiksmų vertinimas neatitinka nei vienos teisės aktuose apibrėžtos Komisijos procedūros. Komisijai nėra suteikta teisė pateikti aiškinimus, kurie keičia teisinį reguliavimą. Nei SGDTĮ, nei jokiu kitu teisės aktu Komisijai nėra suteikta teisė vykdyti priežiūrą papildomos civilinės sutarties tarp dviejų ūkio subjektų vykdymą, todėl Komisija Nutarimą priėmė nepagrįstai. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu remiantis Komisija nustatė įpareigojimą jam, kadangi Nutarimo priėmimo metu dar nebuvo pasibaigęs terminas, numatytas Papildomame susitarime tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“.

16.2. 2015 m. pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, kai tuo tarpu pareiškėjui buvo nustatyta 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, tačiau priimant Nutarimą nebuvo vertinta, kad pareiškėjas faktiškai viršijo jam nustatytą procentinę dalį.

16.3. Pareiškėjas 2015 m. neįsigijo viso dar 2014 m. numatyto įsigyti gamtinių dujų kiekio dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių (force majeure), ką pareiškėjas su UAB „Litgas“ buvo susitarę ir Sutartyje, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta priimant Nutarimą.

16.4. 2016 metams UAB „Litgas“ nustatė, kad energijos gamintojams paskirstomas būtinasis gamtinių dujų kiekis atitinka 100 proc. faktiškai gamintojų suvartojamo kiekio, papildomi gamtinių dujų kiekiai 2016 m. (t. y. perkelti iš 2015 m.). gali būti nebent perparduodami, t. y. Komisija skundžiamu Nutarimu įpareigojo pareiškėją įsigyti dujas ne šilumos ir /ar elektros gamybai, kaip tą numato SGDĮ 11 straipsnio 3 dalis, tačiau perpardavimui.

16.5. Bet koks kitas gamtinių dujų realizavimo būdas, išskyrus gamtinių dujų suvartojimą, licencijuojamos veiklos vykdymo tikslais nėra suderinamas su galiojančiu teisiniu reguliavimu, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos priimant Nutarimą.

16.6. Prievolė energijos gamintojų nenupirktą/nepaskirstytą būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį realizuoti kitais būdais yra nustatyta išimtinai Paskirtajam tiekėjui (UAB „Litgas“), o ne energijos gamintojams (pareiškėjui).

16.7. Priimant Nutarimą buvo neįvertintos aplinkybės, kad energijos gamintojų atsakomybė dėl nesuvartoto kiekio atsiranda tik tuomet, jei energijos gamintojas (pareiškėjas) nesuvartojo gamtinių dujų pagal savo paties vartojimo grafiką, tuo tarpu pareiškėjas nepažeidė savo pateikto gamtinių dujų vartojimo grafiko. Galiojantis teisinis reguliavimas nenumatė taisyklės, kad būtinasis kiekis galėjo būti tikslinamas, išlaikant energijos gamintojų priskirtiną būtinojo kiekio dalį.

16.8. Pareiškėjui įvykdžius Nutarimą, būtų atsiradusi ženkli žala vartotojams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors akivaizdu, kad dėl objektyvių (tame tarpe ir klimatinių, dėl vartotojų veiksmų mažinant šilumos suvartojimą, dėl nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos pardavimo apimčių padidėjimo) sąlygų pasikeitimo pasikeitus šilumos poreikiui ir atitinkamai sumažėja gamtinių dujų energijos gamybai poreikis, tačiau Komisijos pozicija šiuo atveju vienareikšmė – nesvarbu, kiek reikia gamtinių dujų šilumos gamybai, šilumos vartotojai privalo apmokėti ir už gamtines dujas, kurios nėra skirtos šilumos gamybai. Tai, pareiškėjo vertinimu yra akivaizdus šilumos vartotojų interesų ignoravimas. Pareiškėjas

pabrėžia, kad nuostoliai, kurie būtų įtraukti vartotojams į šilumos kainas, sudaro 346 831.18 Eur.16.9. Praleista nubaudimo senatis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Energetikos įstatymo 36 straipsnio 13 dalyje

nustatyta, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo turi būti priimtas per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Tęstinio pažeidimo atveju sankcija gali būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Sankcijų skyrimo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimo „Dėl sankcijų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. O3-44, 14 punkte.

16.10. Sutarties 2.3 punkte reglamentuota procedūra apibūdina UAB „Litgas“ galimus veiksmus, jei energijos gamintojai nenupirktų perkeltojo gamtinių dujų kiekio iki 2016 m. gruodžio 31 d., todėl iki 2016 m. gruodžio 31 d. nėra pagrindo vertinti, ar pareiškėjas pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį.

17. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

17.1. Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje, inter alia (be kita ko), įgaliojimai kontroliuoti bei prižiūrėti SGDTĮ 11 straipsnyje numatytų reikalavimų tinkamą įgyvendinimą. Todėl Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į SGDTĮ 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas aukščiau minėtas teisės normas, pasirinkti kontrolės bei priežiūros prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Atsakovas paaiškina, kad priimant skundžiamą Nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jam numatytą pareigą. Toks būdas buvo pasirinktas matant grėsmę, jog pareiškėjas gali pažeisti SGDTĮ reikalavimą, kadangi pareiškėjas kvestionavo (ir vis dar kvestionuoja) pareigą įsigyti jam priskirtą būtinąjį kiekį. Komisija yra įpareigota SGDTĮ 11 straipsnio 7 dalies vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, taip pat į tai, kad siekdama SGDTĮ numatytų tikslų Komisija gali pasirinkti tinkamiausius jų pasiekimo būdus, nėra pagrindo teigti, kad Komisija veikė viršydama jai suteiktą kompetenciją.

17.2. Priskiriant būtinąjį kiekį energijos gamintojui 2015 metams išreikšta procentinė dalis buvo nustatyta nuo deklaruoto vartojimo poreikio (Aprašo 14 punktas). Taigi iš esmės paskirstytas kiekis turi būti įsigytas visa apimtimi, skaičiuojant MWh, o jei yra norima skaičiuoti procentine dalimi, tai procentinė dalis turėtų būti skaičiuojama ne nuo faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, bet nuo energijos gamintojo deklaruoto vartojimo poreikio prieš paskirstant būtinąjį kiekį.

17.3. Pareiškėjas nepagrįstai susiejo negalėjimą įvykdyti sutartinių santykių (Komisijos įsitikinimu, pareiškėjas turėjo visas priemones tinkamai įvykdyti sutartį) su SGDTĮ įtvirtintos pareigos tinkamu vykdymu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nesuvartojo viso jam priskirto būtinojo kiekio per 2015 m., tačiau Komisija nesutinka su vertinimu, kad pareiškėjas negalėjo šio kiekio įsigyti. Pareiškėjas turėjo visas galimybes įsigyti 2015 metais nesuvartotą kiekį tiek 2015 metų pabaigoje, tiek per visus 2016 metus. Taip pat Komisija pabrėžia, kad nei SGDTĮ, nei jį lydintys poįstatyminiai teisės aktai nenumatė energijos gamintojams atleidimo pagrindų nuo SGDTĮ 11 straipsnyje numatytos pareigos.

17.4. Pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, sutiko, kad perkeliamas kiekis negali turėti įtakos energijos gamintojams paskirstytam būtinajam kiekiui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, pasirašydamas Papildomą susitarimą, pateikė pastabas, kuriose jokių nesutikimų dėl perkeliamo kiekio realizavimo nepareiškė. Komisija pareiškėjui yra pateikusi išaiškinimą dėl sąnaudų, patirtų realizavus perkeltą būtinąjį kiekį, kompensavimo. Tai buvo padaryta 2016 m. gegužės 20 d. raštu Nr. R2-(Š)-1447 „Dėl 2015 m. paskirto SGD terminalo būtinojo kiekio dalies perkėlimo į 2016 metus“. Aprašas numato, kad energijos gamintojams pagrįstos sąnaudos, patirtos įsigyjant būtinąjį kiekį, yra įtraukiamos į valstybės reguliuojamas kainas. Todėl, pareiškėjo teiginiai, kad šios sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainą, laikytini nepagrįstais.

17.5. Iš Apraše nurodytų nuostatų matyti, kad Paskirtasis tiekėjas turėjo pareigą realizuoti tik tą būtinojo kiekio dalį, kuri nebuvo paskirstyta energijos gamintojams. Atsakovas pabrėžia, jog negalima teigti, kad Paskirtajam tiekėjui buvo pareiga realizuoti ir energijos gamintojų nesuvartotą būtinojo kiekio dalį. Tuo tarpu energijos gamintojai turėjo įsigyti visą, jiems priskirtą gamtinių dujų kiekį 2015 m. vasario 28 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

17.6. Tai, kad pareiškėjas ne visą būtinąjį kiekį įtraukė į mėnesines prognozuojamo vartojimo prognozes, negali būti argumentu teigiant, kad pareiškėjas nepažeidė savo pateikto gamtinių dujų vartojimo grafiko. Prognozuojamo gamtinių dujų kiekio grafikai gali būti koreguojami atsižvelgiant į faktinį poreikį, tačiau bendroje sumoje energijos gamintojo Paskirtajam tiekėjui deklaruotas metinis gamtinių dujų vartojimo poreikis, kurio pagrindu Paskirtasis tiekėjas paskirsto SGD terminalo būtinojo kiekio dalį konkretiems energijos gamintojams, kisti negali, t. y. energijos gamintojas privalo suvartoti visą jam priskirtą būtinąjį kiekį. Taip pat atsakovas pažymi tai, jog pareiškėjas pasirašė Papildomą susitarimą, kuriuo įsipareigojo iki 2016 m. pradžios įsigyti būtinojo kiekio dalį, kuri buvo perkelta iš 2015 metų. Šis faktas patvirtina,

jog pareiškėjas suvokė ir žinojo, kad turi pareigą įsigyti visą priskirtą būtinąjį kiekį, nepriklausomai nuo deklaruoto vartojimo.

17.7. Tiek SGDTĮ, tiek Apraše įtvirtintas reguliavimas numato, kad energijos gamintojams pagrįstos sąnaudos, patirtos įsigyjant būtinąjį kiekį, yra įtraukiamos į valstybės reguliuojamas kainas, todėl atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Komisija painioja nurodytuose teisės aktuose vartojamas sąvokas, laikytini deklaratyviais, kurie grindžiami vien pareiškėjo subjektyvia nuomone.

17.8. Pareiškėjas klaidingai nurodo, kad Nutarimas yra jam taikoma sankcija. Atsakovo vertinimu, įpareigojimas atlikti veiksmus neturėtų būti siejamas su baudimo procesu ir vertinamas kaip vienas iš baudimo proceso veiksmų.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgas“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde iš esmės dėsto pirmosios instancijos teismui teiktas situacijos vertinimo aplinkybes. Papildomai atsiliepime nurodo:

18.1. Komisija priimdama Nutarimą veikė Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1, 8 dalių ir SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje jai suteiktų įgaliojimų pagrindu. Komisija priimdama Nutarimą nesprendė tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“ kilusio ginčo. Komisija priimdama Nutarimą ne įpareigojo pareiškėją vykdyti šalių sudarytą Papildomą susitarimą, o įvykdyti pareigą, kylančią iš norminių teisės aktų, už kurių įvykdymo priežiūrą Komisija yra atsakinga.

18.2. Aplinkybė, kad 2015 metais pareiškėjas iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso savo faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio, kai tuo tarpu pareiškėjui buvo nustatyta 65,85 procentinė SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, ginčo atveju yra teisiškai nereikšminga. SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje numatyto įpareigojimo įsigyti SGD būtinąjį kiekį vykdymas yra privaloma energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms gali būti skiriamos baudos ir sankcijos EĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas 2015 metais iš UAB „Litgas“ įsigijo ir faktiškai suvartojo 70 proc. viso faktiškai jo suvartoto gamtinių dujų kiekio, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas, turi pareigą įsigyti visą jam 2015 metais priskirtą SGD terminalo dujų kiekį energetine išraiška, t. y. MWh, kuris jam buvo priskirtas 2014 metais remiantis jo paties deklaruotu 2015 m. gamtinių dujų vartojimo poreikiu. Dėl šios pareiškėjui, kaip energijos gamintojui, SGDTĮ ir Apraše nustatytos pareigos ignoravimo Komisija ir priėmė skundžiamą Nutarimą.

18.3. Pareiškėjas byloje įrodymų, patvirtinančių egzistavus force majeure (nenugalima jėga) aplinkybes, nepateikė, teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą, šių sąlygų egzistavimo sprendime taip pat nekonstatavo, todėl UAB „Litgas“ vertinimu šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

18.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Papildomu susitarimu perkelto SGD terminalo būtinojo kiekio realizavimo būdas yra nesuderinamas su galiojančiu teisiniu reguliavimu, nes pareiga įsigyti priskirtą SGD terminalo būtinojo kiekio dalį kyla energijos gamintojui, kaip subjektui. Tokios pareigos realizavimo būdas neturi įtakos pačios energijos gamintojo pareigos įsigyti jam priskirtą SGD terminalo būtinąjį kiekį turiniui ir jos apimčiai SGDTĮ prasme, o yra svarbus tik Komisijai nustatant tokios veiklos reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumą.

18.5. Pareiškėjas nepagristai teigia, kad prievolė energijos gamintojų nenupirktą/nepaskirstytą būtinojo gamtinių dujų kiekio dalį realizuoti kitais būdais yra nustatyta išimtinai paskirtajam tiekėjui, o ne energijos gamintojams. UAB „Litgas“ atkreipia dėmesį, kad Apraše aiškiai reglamentuota paskirtojo tiekėjo pareigos, tačiau tarp jų nėra pareigos realizuoti energijos gamintojų nesuvartotą būtinąjį kiekį.

18.6. Nėra pagrindo teigti, kad energijos gamintojų atsakomybė dėl nesuvartoto kiekio atsiranda tik tuomet, jei energijos gamintojas nesuvartojo gamtinių dujų pagal savo paties vartojimo grafiką. Pareiškėjo vykdoma veikla patenka į SGDTĮ taikymo sritį, todėl pareiškėjas turi pareigą būtinojo kiekio dalį įsigyti iš paskirtojo tiekėjo. Pareiškėjui gamtinės dujos tiekiamos šalių sudarytos Sutarties pagrindu. Vadovaujantis Sutarties 4.1 punktu, energijos gamintojas įsipareigoja deklaruoti Paskirtajam tiekėjui vartojimo poreikį. Energijos gamintojas vartojimo poreikį deklaruoja Paskirtajam tiekėjui elektroniniu būdu Sutarties prieduose nurodytose formose. Tačiau, nors UAB „Litgas“ ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atsiųsti planuojamą perkeltų kiekių vartojimo grafiką 2016 metais, pastarasis neatsiuntė vartojimo grafiko bei kvestionavo pareigą pirkti Papildomu susitarimu perkeltą kiekį.

18.7. Pareiškėjo teiginys, kad nevykdydamas skundžiamo Nutarimo savo veiksmais apsaugojo vartotojus nuo papildomų bereikalingų kaštų yra nepagrįstas. UAB „Litgas“ teigia, kad iš anksto taikė visas įmanomas priemones ir ėmėsi iniciatyvos, kad energijos gamintojų 2015 metams priskirta ir nesuvartota SGD terminalo būtinojo kiekio dalis būtų realizuota kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tuo tarpu didžiausias grėsmės šaltinis galimai žalai vartotojams atsirasti, UAB „Litgas“ vertinimu, yra neatsakingas paties pareiškėjo elgesys.

18.8. Pareiškėjo argumentas, kad Komisija praleido nubaudimo terminą, nesvarstytinas, nes Komisija Nutarimu pažeidimo nekonstatavo.

19. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 10 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose iš esmės atkartoja savo poziciją teiktą apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad:

19.1. Pareiškėjas įvykdė SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, kaip ji įtvirtinta įstatyme.19.2. Komisijos atsiliepime ignoruojama, kad Komisijos Nutarimu yra ne vertinamas SGDTĮ 11 straipsnio

įpareigojimo vykdymas, tačiau pareiškėjo ir UAB „Litgas“ sutarties vykdymas. Kilęs ginčas dėl sutarties įvykdymo nėra ir negali būti Komisijos kompetencijos objektu.

19.3. Tai, kad Nutarimu buvo išspręstas Komisijos kompetencijai nepriklausantis klausimas, patvirtina ir oficiali valstybinių institucijų pozicija. 2017 m. balandžio 20 d. Energetikos ministerijos rašte Nr. (7.5-09)3-788, kuriame buvo keltas klausimas dėl UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ SGDTĮ 11 straipsnio įpareigojimų vykdymo, nurodyta, kad „energijos gamintojai, įgyvendindami gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo reikalavimus, su paskirtuoju tiekėju sudaro gamtinių dujų pirkimo-perdavimo sutartis. Šiomis sutartimis prisiimamų įsipareigojimų galiojimas yra susietas ne su energijos gamintojo sprendimu nebevykdyti valstybės reguliuojamos energijos gamybos, bet su tinkamu sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymu. Ginčai kylantys dėl sutarties vykdymo turėtų būti sprendžiami sutartyje numatytais būdais. Energijos gamintojų ir paskirtojo tiekėjo sutarčių sąlygos numato, kad šalims nesusitarus, kiekvienas ginčas kylantis iš šios sutarties, galutinai sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą“.

19.4. 2014 m., laikotarpiu kuomet vyko energijos gamintojų gamtinių dujų vartojimo prognozių pateikimas, SGDT gamtinių dujų būtinojo kiekio paskirstymo skaičiavimai bei šių skaičiavimų pagrindu Paskirtojo tiekėjo vienašališkai priskiriama būtinojo gamtinių dujų kiekio dalis kiekvienam gamintojui buvo patvirtinta ir Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašas. Apraše aiškiai buvo nustatyta Paskirtojo tiekėjo pareiga (Aprašo 19 p. kurio redakcija galiojo iki 2015 m. vasario 28 d.) jei energijos gamintojų gamtinių dujų faktinis suvartojimas neleidžia užtikrinti gamtinių dujų įsigijimo iš Paskirtojo tiekėjo tai tokį gamtinių dujų poreikio perteklių turi realizuoti Paskirtasis tiekėjas apraše nurodytais būdais. Taigi šiame punkte minimu SGDT gamtinių dujų būtinojo kiekio paskirstymo energijos gamintojams laikotarpiu energijos gamybai nereikalingų gamtinių dujų realizavimo rizikos valdymas nedviprasmiškai priskirtas paskirtajam tiekėjui. Energijos gamintojai, teikę gamtinių dujų vartojimo prognozes, tuo metu net negalėjo įžvelgti gamtinių dujų faktinio poreikio ir prognozuojamo poreikio neatitikimo pasekmių, tuo labiau, kai 2015 metai buvo pirmieji SGDTĮ nuostatų įgyvendinimo metai ir energijos gamintojai net neturėjo jokios praktikos kaip įstatymo nuostatos bus realiai įgyvendinamos.

19.5. Ginčas tarp Paskirtojo tiekėjo ir pareiškėjo vyko dėl 2015 m. gruodžio mėn. priskirtino gamtinių dujų kiekio. Šalys dėl jo nesusitarė. Pagal Sutarties nuostatas 2015 m. gruodžio mėnesį priskirtinas būtinasis gamtinių dujų kiekis abiejų šalių parašais patvirtintas buvo 33.582 MWh. 2015 m. gruodžio mėnesį visas gamtinių dujų kiekis, kurį pareiškėjas faktiškai suvartojo energijos gamybai ir kuris visas buvo dengiamas pirkimais iš Paskirtojo tiekėjo sudarė 16.455.166 kWh (16.455 MWh), todėl pareiškėjo vertinimu ginčas dėl gamtinių dujų apimties perkeltinos į 2016 metus galėjo vykti tik dėl 17.126.617 kWh (17.127 MWh) kaip skirtumas tarp 33.582 MWh ir 16.455 MWh.

20. 2018 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose iš esmės atkartoja savo poziciją, kurią išdėstė tiek apeliaciniame skunde, tiek vėliau teiktuose papildomuose paaiškinimuose, kuri yra iš esmės analogiška pareiškėjo skundui teiktam pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas šiuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad Energetikos ministerijos raštai ir 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. V-0001/2017e patvirtina kad Komisijos Nutarimas priimtas ultra vires (viršijant įgaliojimus). Pareiškėjas pabrėžia, kad Arbitražo sprendime yra nustatyta, kad UAB „Litesko“ ir UAB „Litgas“ tarpusavio santykiai dėl perkeltos 2015 m. būtinojo kiekio dalies, jau yra galutinai išspręsti ir Nutarime konstatuotos aplinkybės ir nustatyti įpareigojimai yra bereikšmiai. Arbitražo teismas, vertindamas Sutarties ir Papildomo susitarimo vykdymą natūra (ką UAB „Litesko“ įpareigojo daryti skundžiamas Nutarimas), konstatavo, kad netesybos ir Sutarties vykdymas natūra yra alternatyvios priemonės. Todėl netesybų priteisimas iš UAB „Litesko“ UAB „Litgas“ galutinai atleidžia nuo pareigos nupirkti 2015 m. perkelto būtinojo kiekio dalį. UAB „Litesko“ sumokėjo priteistą sumą (2018 m. birželio 12 d. Arbitražo teismo sprendimo 163 p.). Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Arbitražo sprendimas patvirtina, kad Komisijos Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kaip ir tai, kad Komisijos Nutarimas pažeidžia dvigubo baudimo draudimo principą.

21. 2019 m. sausio 8 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose teigia nesutinkanti su pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose dėstoma pozicija ir nurodo, kad:

22. Komisija priėmė Nutarimą vadovaudamasi teisės aktais (Energetikos įstatymo 8 str. 1 d. ir SGDTĮ 11 str. 3 d. ir 11 d.) ir vykdydama jai suteiktą kompetenciją.

23. Pareiškėjo argumentai, neva Vilniaus komercinio arbitražo 2018 m. birželio 12 d. sprendimas ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos raštai patvirtina, kad Nutarimas priimtas ultra vires (viršijant įgaliojimus), klaidinantys, kadangi: 1) Pareiškėjo cituojamas Energetikos ministerijos 2017 m. balandžio 20 d. raštas susijęs su kito ūkio subjekto vykdoma veikla, todėl negali būti vertinamas, nagrinėjant šios bylos, susijusios su pareiškėjo vykdoma veikla, faktines bei teisines aplinkybes; 2) Arbitražo sprendime buvo nagrinėtas iš 2014 m. balandžio 29 d. UAB „Litgas“ ir pareiškėjos pasirašytos Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16 ir prie sutarties sudaryto 2015 m. gruodžio 23 d. Papildomo susitarimo kilęs nuostolių atlyginimo klausimas, t. y. civilinės atsakomybės, kurią reguliuoja privatinės teisės normos, klausimas. Taigi, Komisijos Nutarimu nustatytas įpareigojimas pareiškėjui bei Vilniaus komercinio arbitražo nagrinėtas nuostolių atlyginimo klausimas savo prigimtimi yra skirtingi, todėl Arbitražo sprendimas neturi įtakos Komisijos priimto Nutarimo teisėtumui. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nurodydamas, kad Arbitražo sprendimas leidžia teigti, jog Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 d., ne tik nepateikia jokių argumentų, kurie galėtų patvirtinti jo šių teiginių pagrįstumą, bet ir subjektyviai ir atsietai nuo konteksto aiškina Arbitražo sprendimą.

24. Pareiškėjo argumentai, kad Nutarimas pažeidžia dvigubo baudimo principą, nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi Nutarimu pareiškėjui nebuvo skirta bauda (sankcija Pareiškėjui buvo skirta 2017 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3E-267 „Dėl UAB „Litesko“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reguliuojamą veiklą“ (toliau – Nutarimas Nr. O3E-267), kurio teisėtumas vertinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. eI-4254-244/2017 (proc. Nr. 3-61-3-02167-2017-9)).

25. Papildomo susitarimo pagrindu pareiškėjui kylanti civilinė atsakomybė negali būti prilyginama baudžiamojo kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio sankcijai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) prasme. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Papildomu susitarimu nustatyta atsakomybė yra civilinė sutartinė atsakomybė kylanti iš sutartinių santykių tarp dviejų lygiaverčių subjektų, kuriems nėra būdingi subordinacijos santykiai (nei viena iš subjektu neturi viršenybės kito subjekto atžvilgiu). Teismui pripažinus, kad Papildomame susitarime numatyta atsakomybė savo prigimtini yra baudžiamojo kriminalinio pobūdžio sankcija (su kuo Komisija kategoriškai nesutinka), nagrinėjama situacija vis tiek neatitinka kriterijaus, kad asmuo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas). Vertindamas tai atsakovas pažymi, jog nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais neva Nutarime ir Papildomame susitarime atsakomybė nustatyta už tapatų pažeidimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Nutarime pareiškėjui sankcija skirta už tai, jog jis pažeidė SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą įsigyti būtinąjį kiekį. Tuo tarpu neįvykdydamas Papildomame susitarime nustatytos pareigos pareiškėjas pažeidė Sutarties nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

26. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas Papildomu susitarimu nesuvartotą būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) perkėlė į 2016 metus; kad pareiškėjas atsisako pateikti UAB „Litgas“ suskystintų dujų tiekimo grafiką iš 2015 m. perkeltam būtinajam kiekiui ir kvestionuoja pareigą įsigyti perkeltą būtinąjį kiekį; įpareigoti pareiškėją įsigyti perkeltą 2015 metų būtinojo kiekio dalį (27 003,362 MWh) iki 2016 m. gruodžio 31 d., taip pat nurodyta, kad pareiškėjui, neįvykdžius įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį iki 2016-12-31, gali būti skiriama bauda pagal Energetikos įstatymo 36 str. 1 d. 2 p. nuo 289 eurų iki 1 proc. jos metinių pajamų.

28. SGDTĮ įgyvendina 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB, 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybėms narėms privalomą vykdyti reikalavimą užtikrinti gamtinių dujų infrastruktūros standartą (N-1), siekiant ne tik įrengti alternatyvios gamtinių dujų tiekimo infrastruktūrą, bet ir užtikrinti nuolatinius techninius pajėgumus tiekiant gamtines dujas į sistemą. Taip pat SGDTĮ priimtas atsižvelgiant į Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 35, 36 ir 37 punktuose nustatytus valstybės strateginius tikslus plėtojant gamtinių dujų sektorių. SGDT įstatymu yra pripažintas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys.

29. SGDTĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinasis kiekis yra SGDT būtinajai veiklai užtikrinti reikalingas minimalus metinis dujinamų gamtinių dujų kiekis. SGDTĮ 11 straipsnio (2015 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XII-2036 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės reguliuojamai šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per suskystintų gamtinių dujų terminalą įvežtos gamtinės dujos. Pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalį šilumos energijos gamintojai, kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama, turi įpareigojimą įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka individualiai energijos gamintojui paskirtą per SGDT įvežtą gamtinių dujų kiekį. SGDT tinkamai veiklai yra būtina per jį per metus išdujinti tam tikrą gamtinių dujų kiekį (būtinasis kiekis). Įstatymų leidėjas sukūrė mechanizmą, kaip užtikrinti tinkamą SGDT veiklą. Minėtas mechanizmas įgyvendinamas įpareigojant reguliuojamus energijos gamintojus pirmenybės tvarka įsigyti dujas, įvežtas per SGDT. Ir toks reikalavimas reguliuojamiems energijos gamintojams įsigyti būtinąjį kiekį siejamas su tinkamu SGDT veiklos užtikrinimu. Taigi būtinojo kiekio įsigijimas yra viena iš sudėtinių dalių įgyvendinant strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį projektą.

30. SGDTĮ 1 straipsnio 2 dalį šiuo įstatymu nustatomas specialus teisinis reglamentavimas, o pagal to paties straipsnio 3 dalį nustatyta, kad teisiniams santykiams, kylantiems šio įstatymo pagrindu kiti įstatymai taikomi tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui. Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. To paties straipsnio 9 dalies 8 punktas nustato, kad Komisija prižiūri ir kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą. SGDTĮ 11 straipsnio 11 dalis nustato, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija. Remiantis šia nuostata pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų energetikos ūkio subjektų srityje kontroliuoti bei prižiūrėti tinkamą SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimą ir dėl to Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į SGDTĮ 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti kontrolės bei priežiūros prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Litesko“ yra šilumos tiekėjas, turintis šilumos tiekimo licenciją Nr. L4-ŠT-27, išduotą 2004 m. kovo 4 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-25 su vėlesniais pakeitimais ir remiantis SGDTĮ 11 straipsniu turi pareigą įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį.

32. SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad energijos gamintojai įsigyja būtinąjį kiekį pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai perka SGD terminalo būtinąjį kiekį, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais. Remiantis SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalimi pareiškėjas UAB „Litesko“ ir Paskirtasis tiekėjas UAB „Litgas“ sudarė sutartį dėl būtinojo kiekio įsigijimo, t. y. 2014 m. balandžio 29 d. tarp UAB „Litgas“ (Paskirtasis tiekėjas) ir UAB „Litesko“ (energijos gamintojas) sudarė Gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. STNSUT-2014/16, kuria pareiškėjas įsipareigojo įsigyti jam priskirtą suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinąjį kiekį, t. y. 145 778,037 MWh suskystintų gamtinių dujų. Per 2015 metus pareiškėjas iš UAB „Litgas“ neįsigijo 27 003,362 MWh suskystintų gamtinių dujų. Nesuvartotas kiekis buvo perkeltas iš 2015 m. į 2016 m. pasirašant 2015 m. gruodžio 30 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16. UAB „Litgas“ ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas atsiųsti planuojamą perkeltų kiekių vartojimo grafiką 2016 metais. Pareiškėjas neatsiuntė vartojimo grafiko bei kvestionavo pareigą pirkti Papildomu susitarimu perkeltą kiekį.

33. 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Litgas“ kreipėsi į Komisiją raštu Nr. SD-2016/200 prašydamas įvertinti, ar UAB „Litesko“, 2015 m. neįsigydamas teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies (27 003,362 MWh) ir atsisakydamas ją perkelti į 2016 m., nepažeidė SGDTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Komisija 2016 m. lapkričio 18 d., remdamasis 2016 m. lapkričio 10 d. Komisijos Teisės skyriaus pažyma Nr. O5-297, priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. gruodžio 31 d. įsigyti 2015 metais nesuvartotą būtinąjį kiekį (27 003,362 MWh), perkeltą Papildomu susitarimu į 2016 metus. Taigi, priimant skundžiamą nutarimą buvo pasirinkta įpareigoti pareiškėją tinkamai įvykdyti SGDTĮ jam nustatytą pareigą.

34. Komisija Pažymoje nurodė, kad yra grėsmė, jog pareiškėjas pažeis SGDTĮ jam nustatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis SGDTĮ 11 straipsnio nuostatomis, pagal kurias Komisija yra įgaliota vykdyti šio straipsnio reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę, sprendė, kad Komisija nekonstatavo pažeidimo ir veikė neviršydama jai suteiktos kompetencijos.

35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Komisija, priimdama Nutarimą veikė peržengdama savo kompetencijos ribas.

Komisijos priimtas Nutarimas ir atliktas pareiškėjo veiksmų vertinimas neatitinka nei vienos teisės aktuose apibrėžtos Komisijos procedūros. Taip pat teigiama, kad nei SGDTĮ, nei jokiu kitu teisės aktu Komisijai nėra suteikta teisė vykdyti priežiūrą papildomos civilinės sutarties tarp dviejų ūkio subjektų, todėl Komisija Nutarimą priėmė nepagrįstai. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu remiantis Komisija nustatė įpareigojimą jam, kadangi Nutarimo priėmimo metu dar nebuvo pasibaigęs terminas, numatytas Papildomame susitarime tarp pareiškėjo ir UAB „Litgas“.

Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetencijos priimti ginčijamą Nutarimą ir ginčijamo Nutarimo teisinio turinio

36. Ginčijamas 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 metų suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“ pagrįstas Energetikos įstatymo 8 straipsniu, 36 straipsniu, SGDTĮ 2, 3 ir 11 straipsnio 1, 3, 11 bei 12 dalimis.

37. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčą, privalo, be kita ko, nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administravimo subjekto veikimas viršijant jam nustatytos kompetencijos ribas (ultra vires) yra neleidžiamas. Šį principą įgyvendina ir teismų praktikoje įvardijamos bendrosios taisyklės, kad viešojo administravimo subjektams „galima atlikti tik tai, kas nustatyta įstatyme“, „neleidžiama daryti to, ko įstatymas nenumato“. Veikimas ultra vires neleistinas svarbiausia dėl to, kad jis pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Ultra vires nepaisymas, yra vienas iš pagrindų administracinį sprendimą pripažinti neteisėtu.

38. Taigi būtina išsiaiškinti, ar Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, neviršijo savo kompetencijos numatytos teisės aktuose. Energetikos įstatymo 8 straipsnis yra skirtas reglamentuoti Komisijos veiklai, šio straipsnio 9 dalyje įtvirtintos Komisijos atliekamos funkcijos. Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nėra numatyta Komisijos funkcija įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Remiantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 20 punktu Komisija skiria šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytas sankcijas. Energetikos įstatymo 36 straipsnio nuostatos reglamentuoja Komisijos funkciją energetikos įmonėms už pažeidimus vykdant reguliuojamą veiklą skirti baudas. Darytina išvada, kad Energetikos įstatymo nuostatos nenumato Komisijos funkcijos įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį.

39. Kaip minėta, pagal SGDTĮ 11 straipsnio 3 dalį šilumos energijos gamintojai, kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama, yra įpareigoti įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka individualiai energijos gamintojui paskirtą per SGDT įvežtą gamtinių dujų kiekį. SGDTĮ 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija, vadovaudamasi jos patvirtintomis Prekybos gamtinėmis dujomis priežiūros taisyklėmis; Komisija jai pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų bei energetikos įmonių informaciją apie gamtinių dujų įvežimą į Lietuvos Respubliką ir iš skirtingų šaltinių įsigyjamus gamtinių dujų kiekius, taip pat kitą susijusią informaciją, reikalingą faktiniam gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkoje įvertinti. SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai laikomi privaloma energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms gali būti skiriamos baudos Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo tinkamą vykdymą Vyriausybė papildomai įvertina teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis tvirtindama viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje teikiančius asmenis ir energijos gamintojams paskirstydama remtinos elektros energijos gamybos apimtis.

40. Kaip matyti SGDTĮ nuostatų, jos nesuteikia Komisijai teisės įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Tokia teisė nėra numatyta SGDTĮ 11 straipsnio nei 11 dalyje, nei 12 dalyje, teisėjų kolegija vertina, kad SGDTĮ 11 straipsnio 11 dalyje numatyta Komisijos teisė vykdyti priežiūrą ir kontrolę šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo negali būti aiškinama tokiu būdu, kad ji suteikia Komisijai teisę įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Šiuo atveju Komisijos priežiūros ir kontrolės funkcija, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškintina kaip šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo tyrimo ir nustatymo funkcija. Tokią išvadą patvirtina bendra administracinių teismų praktika, kai

kompetentingų institucijų funkcijos, įtvirtintos teisės aktuose, negali būti aiškinamos plečiamai. Kita vertus, akivaizdu, kad tam tikrais atvejais teisės aktų leidėjas tokią Komisijos funkciją – įpareigoti energetikos įmonę imtis veiksmų – aiškiai įtvirtina teisės aktuose (pvz., Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 12 punkte numatyta Komisijos funkcija – įpareigoti energetikos įmones sudaryti sutartis dėl energetikos perdavimo ir t. t.), o aptariamas įpareigojimas nėra numatytas. SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje nustatyta Komisijos funkcija už šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms skirti baudas. Ši SGDTĮ 11 straipsnio 12 dalyje numatyta Komisijos funkcija už pažeidimus skirti baudas taip pat negali būti aiškinama plečiamai, t. y. tokiu būti, kad ji apimtų Komisijos teisę įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Darytina išvada, kad ginčijamame Nutarime nurodyti teisiniai pagrindai negali pagrįsti Komisijos kompetencijos nagrinėjamu atveju.

41. Dėl ginčijamo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. O3-379 teisinio turinio teisėjų kolegija pasisako, kad, kaip ir teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, Komisija ginčijamu Nutarimu nekonstatavo SGDTĮ nustatytų reikalavimų pažeidimo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Komisija, nenustačiusi, kad pareiškėjas pažeidė SGDTĮ įtvirtintus reikalavimus, įpareigojo pareiškėją įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį. Vadinasi, ginčijamu 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. O3-379 nustatytas įpareigojimas priimtas tik darant prielaidą, kad pareiškėjas neįsigis suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalies, kaip tai buvo sutarta 2015 m. gruodžio 30 d. papildomu susitarimu prie 2014 m. balandžio 29 d. gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. STNSUT-2014/16, ir šis įpareigojimas gali būti laikomas tik prevencinio pobūdžio įpareigojimu, kurio priėmimas taip pat nėra apspręstas teisės aktuose. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija taip pat nėra priėmusi jokio sprendimo dėl to, kad pareiškėjui, sutinkamai su SGDTĮ 11 straipsnio reikalavimais 2015 m. neįsigijus teisės aktų nustatyta tvarka paskirstytos būtinojo kiekio dalies, būtų leista įvykdyti šią pareigą 2016 m. Todėl teisėjų kolegijai neaiški ir Komisijos pozicija dėl įtariamo SGDTĮ reikalavimų pažeidimo.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nei SGDTĮ, nei Energetikos įstatymo nuostatos nenumato Komisijos teisės įpareigoti energetikos įmonę įsigyti suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį, o energijos gamintojai įsigyja būtinąjį kiekį pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, ir atsižvelgusi į tai, kad aptariamas įpareigojimas galėtų būti vertinamas tik kaip prevencinio pobūdžio įpareigojimas, nes prieš jį priimant nebuvo nustatytas SGDTĮ 11 straipsnio reikalavimų pažeidimas, sprendžia, kad 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. O3-379 yra priimtas be tinkamo teisinio pagrindo, Komisijai viršijant savo įgaliojimus, nustatytus teisės aktuose, ir yra nepagrįstas, o tai reiškia, Komisija neturėjo teisės priimti tokio įpareigojimo, kurį priėmė ginčijamu Nutarimu. Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad ginčijamas Nutarimas priimtas, pažeidžiant SGDTĮ, bei Energetikos įstatymo nuostatas, neturint pakankamos kompetencijos, numatytos teisės aktuose, bei nepagrįstas.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Komisija, priimdamas ginčijamą nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas kurio pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas panaikinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo UAB „Litesko“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m.

lapkričio 18 d. nutarimą Nr. O3-379 „Dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įsigyti perkeltą 2015 m. suskystintų gamtinių dujų terminalo būtinojo kiekio dalį“.

Sprendimas neskundžiamas.



SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________




SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo SIA „Baltijas Mediju Aliance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos prašymą dėl atsakovo SIA „Baltijas Mediju Aliance“ vykdomos neteisėtos veiklos nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – ir pareiškėjas, LRTK, Komisija) kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti SIA „Baltijas Mediju Aliance“ nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams.

2. Nurodė, jog buvo nustatyta, kad interneto svetainėje http://www.tvdom.tv Lietuvos Respublikos vartotojams teikiamos televizijos programų platinimo internete paslaugos. Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2016 m. rugsėjo 15 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. rugsėjo 23 d., pateikti pranešimą apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo Lietuvos Respublikos vartotojams veiklos pradžią. Atsakovui iki nustatyto termino pranešimo nepateikus, pareiškėjui atsirado pagrindas kreiptis į teismą.

3. Teigė, jog atsakovas 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu patvirtino pareiškėjui, kad visas interneto svetainėje http://www.tvdom.tv prieinamas turinys priklauso atsakovui, taip pat nurodė, kad Komisijos nurodymai ir Lietuvos Respublikos įstatymai jam netaikytini, nes atsakovas nėra registruotas Lietuvos Respublikoje bei pažymėjo, kad paruoš prašymą Komisijai dėl televizijos programų platinimo internete pradžios. Nesulaukus abipusio bendradarbiavimo, Komisija surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (2016 m. lapkričio 24 d. Nr. FP-10), kuriame konstatavo, kad

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ad2d870517b11e9975f9c35aedfe438

http://www.tvdom.tv/


interneto svetainėje http://www.tvdom.tv yra platinamos šios televizijos programos: „PBK Lietuva“, „Ren TV Lietuva“, „1st Baltic Music“ ir kt. Interneto svetainėje teikiamos paslaugos pristatomos nuolat, nurodant, kad TVDom paslauga apima ir tiesiogines televizijos programų transliacijas lietuvių kalba. Interneto svetainėje visa informacija pateikiama lietuvių kalba. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 25 d. ELTA pranešime spaudai lietuvių kalba paskelbė, kad visus holdingo BMA (atsakovo) kanalus galima matyti svetainėje http://www.tvdom.tv. Komisija padarė išvadą, kad visos transliuojamos programos yra skirtos Lietuvos Respublikos vartotojams.

4. Komisija pakartotinai 2016 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. S-857 kreipėsi į atsakovą, prašydama ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 23 d. pateikti pranešimą Komisijai arba nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo vartotojams Lietuvos Respublikoje veiklą. Atsakovas 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. 17/03 Komisiją informavo, kad jam nėra taikytini Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai ir dėl to atsakovui nėra pareigos pateikti pranešimą Komisijai.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų platinimo internete paslaugas, prieš pradėdami šią veiklą privalo apie tai pranešti Komisijai (VIĮ 33 straipsnio 1 dalis). To nepadarius, Komisija, vadovaudamasi VIĮ 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl televizijos programų platinimo internete veiklos nutraukimo.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas užsiima televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslauga ir šią veiklą reguliuoja Įstatymas, o ne 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (toliau – ir Direktyva 2010/13/ES), be to, Direktyva 2010/13/ES reguliuoja transliacijas kabeliniais, antžeminiais ir palydoviniais kanalais ir nereguliuoja transliacijos internetu. Pabrėžė, kad Direktyva 2010/13/ES yra perkelta į nacionalinę teisę, todėl situacija turi būti vertinama ir sprendžiama pagal nacionalinį reguliavimą.

7. Pažymėjo, kad atsakovo nurodytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) 56 straipsnis nereiškia absoliučios paslaugų teikimo laisvės, nes draudimai nustatyti ribojimus netaikomi teisės aktams, kurie pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės, saugumo ir sveikatos sumetimais. Informacijos sklaida ir visuomenės informavimas yra tiesiogiai susijusios su viešąja tvarka bei visuomenės saugumu ir šią sritį reguliuoja Įstatymas.

8. Atsakovas SIA „Baltijas Mediju Aliance“ atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti, kadangi Komisija reikalavimu nutraukti platinamą veiklą pažeidžia esmines Europos Sąjungos nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos įsipareigojimų Europos Sąjungai laikymusi, pagrindinių Sutarties ir Direktyvos 2010/13/ES nuostatų vykdymu. Be to, Komisija neįvykdė ir iš Įstatymo 47 ir 48 straipsnių bei Komisijos nuostatuose ir darbo reglamente įtvirtinto reglamentavimo kylančių reikalavimų.

9. Pažymėjo, jog atsakovas nėra Lietuvos ūkio subjektas ir nepatenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, todėl atsakovui nacionaliniai teisės aktai netaikytini, o Komisija neturi kompetencijos atsakovo atžvilgiu. Nurodė, kad kaip įtvirtinta Direktyvoje 2010/13/ES, ūkio subjekto atžvilgiu jurisdikciją gali turėti tik viena Europos Sąjungos valstybė narė, kuri atitinkamai ir yra kompetentinga prižiūrėti, ar ūkio subjekto veikla neprieštarauja įstatymams. Atsakovas yra Latvijos subjektas, todėl jis negali tuo pačiu metu būti priskiriamas ir Lietuvos jurisdikcijai.

10. Nurodė, kad Komisija nepateikė įrodymų, jog atsakovo paslaugos teikiamos Lietuvos vartotojui, lietuvių kalba, kad atsakovas gauna pajamas iš Lietuvos vartotojų. Komisija vieninteliu įrodymu nurodė tai, kad interneto svetainėje platinamos televizijos programos yra lietuvių kalba.

11. Atsakovas teigė, jog Komisija siekia paneigti Sutarties 56 straipsnyje įtvirtintą draudimą riboti laisvą paslaugų judėjimą tarp valstybių narių. Atsakovas turi licenciją vykdyti veiklą Latvijoje, papildomas apmokestinimas vien dėl to, kad jo paslaugos yra prieinamos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, prilygtų pakartotiniam licencijavimui, nors nei Direktyva 2010/13/ES, nei kiti Europos Sąjungos teisės aktai nenumato jurisdikcijos neturinčios valstybės narės teisės reikalauti iš kitos valstybės narės jurisdikcijai priklausančio ūkio subjekto įmokų.

12. Nurodė, kad Komisija į teismą dėl veiklos nutraukimo kreipėsi nepriėmusi jokio administracinio akto, kuriame būtų konstatuotas pažeidimas. Pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti laikomas administraciniu aktu. Taip pat prieštaravo, kad sprendimas kreiptis į teismą buvo priimtas atsakovui nepranešus bei nesuteikiant galimybės tinkamai išdėstyti savo pozicijos, kaip to reikalauja Įstatymo 48 straipsnio 10–12 dalys. Komisija su atsakovu nebendravo, o anglų kalba parengtą 2016 m. gruodžio 13 d. raštą išsiuntė net ne atsakovo elektroniniu adresu. Atsakovas negavo jokio rašto, kad Komisija ketina kreiptis į teismą.



II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos prašymą tenkino.

14. Teismas nustatė, kad Komisijos administracijos Ūkio subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros skyriaus Stebėsenos poskyris, atsižvelgęs į atsakovo oficialaus pranešimo spaudai turinį bei nustatęs, kad atsakovas interneto svetainėje http://www.tvdom.tv teikia televizijos programų platinimo internete paslaugas, vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostata 2016 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. S-633 (b. l. 5) kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti pranešimą apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete veiklos vykdymą, kaip nustatyta Transliavimo veiklos ir retransliuojamo turinio licencijavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-281. Šiuo raštu taip pat informavo, kad pradėjus teikti paslaugas ir apie tai nepranešus Komisijai Įstatyme nustatyta tvarka, Komisija turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėto tokių paslaugų teikimo nuraukimo. Įpareigojimo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2016 m. rugsėjo 23 d. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 29 d. pranešimu (b. l. 8) Komisiją informavo, kad SIA „Baltijas Mediju Aliance“ Lietuvos Respublikoje neregistruota, todėl Lietuvos Respublikos teisės aktai jai netaikomi ir ji nepavaldi Komisijai. Taip pat nurodė, kad informacija, kuri bus reikalinga pranešimui Komisijai pateikti, šiuo metu apibendrinama ir apie tolimesnius veiksmus Komisija bus informuota papildomai.

15. Komisijos administracijos Ūkio subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros skyriaus Stebėsenos poskyrio specialistas 2016 m. lapkričio 24 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. FP-10 (b. l. 10), kuriame užfiksavo 2016 m. lapkričio 15 d. atlikto tyrimo aplinkybes. Tyrimo metu fiksuotos interneto tinklalapyje http://www.tvdom.tv rodomos televizijos programos ir nustatyta, kad visa informacija, taip pat ir naudojimosi instrukcija, tinklalapyje buvo lietuvių kalba.

16. Negavusi pranešimo, 2016 m. gruodžio 13 d. Komisija pranešimu Nr. S-857 (b. l. 17) atsakovą pakartotinai paragino pateikti pranešimą apie veiklos vykdymą, kartu atkreipdama dėmesį į tai, kad Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas įpareigojimas turėtų būti vykdomas nepaisant to, kur subjektas yra registruotas, kadangi prievolė priklauso nuo fakto, kad paslaugos buvo teikiamos Lietuvos Respublikos vartotojams. Pakartotinis įpareigojimo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2016 m. gruodžio 23 d. Atsakovas 2017 m. sausio 11 d. pateikė Komisijai atsakymą (b. l. 24), kur nurodė, kad Komisijos reikalavimai prieštarauja Direktyvai 2010/13/ES, nes tokios informacijos pateikimo Direktyva nenumato. Atsakovas pranešimo apie veiklos vykdymą nepateikė, todėl Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kreipėsi į teismą.

17. Atsakovas nurodė, kad jo atžvilgiu Įstatymo 33 straipsnio 1 dalis ne taikytina, nes jis nėra registruotas Lietuvos Respublikoje, o pagal Direktyvą 2010/13/ES tik viena valstybė narė (šiuo atveju – jo buveinės registracijos valstybė Latvijos Respublika) turėtų turėti jurisdikciją audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjui. Teismas pažymėjo, kad viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.). Šiam ginčui aktualios Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies teisinis reguliavimas suponuoja, kad esminė aplinkybė, įpareigojanti pateikti tokį pranešimą, yra fakto, kad paslaugos yra teikiamos Lietuvos Respublikos vartotojams, nustatymas. Komisijai nustačius tokį faktą (pagrindas – Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas), atsirado pagrindas prašyti atsakovo pateikti pranešimą.

18. Direktyva 2010/13/ES reglamentuoja audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas teikiančių transliuotojų teises ir pareigas, o atsakovas, kaip nustatyta bylos medžiagoje, teikia retransliavimo paslaugas. Šią aplinkybę atsakovas yra patvirtinęs 2016 m. rugsėjo 29 d. rašte Komisijai, nurodydamas, kad tinklapis http://www.tvdom.tv ir jame prieinamas turinys bei teisė retransliuoti kanalus priklauso SIA BMA, taip pat 2017 m. sausio 11 d. pranešime Komisijai, kuriame taip pat nurodė, kad atsakovas yra iš autorinių teisių savininkų įgijęs teises platinti audiovizualinį turinį, kurį platina per atvirą visose šalyse interneto portalą http://www.tvdom.tv.

19. Teismas pažymėjo, kad tiek Direktyvos, tiek Įstatymo nuostatos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas sieja su programų transliavimu, už kurių turinį atsakomybė tenka visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugas teikiančiam teikėjui, o ne programų retransliavimo veikla, kuria užsiima pareiškėjas, todėl atsakovui Direktyva 2010/13/ES netaikytina ir Komisija tiesiogiai taikydama Įstatymo 33 straipsnio 1 dalį veikė pagrįstai.

20. Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2010/13/ES (kurios nuostatas įgyvendinant priimtas Įstatymas) yra nustačiusi kriterijus, kuriais remiantis valstybė narė galėtų nustatyti, ar kitoje valstybėje narėje įsisteigusio žiniasklaidos paslaugų





teikėjo transliuojama programa yra visiškai ar daugiausia skirta jos teritorijai, pavyzdžiui, pagrindinė paslaugos kalba arba programų ar komercinio pobūdžio pranešimų, specialiai skirtų visuomenei toje valstybėje narėje, kurioje šios programos yra gaunamos, buvimas. Nors Direktyvos 2010/13/ES nuostatos taikomos transliavimo paslaugas teikiantiems subjektams, iš esmės analogiški kriterijai taikytini ir atsakovui, kaip retransliuotojui. Nustačius atsakovo vykdytos veiklos Lietuvos Respublikoje faktą, atsakovas patenka į subjektų, kuriems privalu vykdyti Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies įpareigojimą, ratą.

21. Atsakovo argumentą, jog jam taikytina Direktyva, nes atsakovas veiklą vykdo internetu, kas atitinka Direktyvos 2010/13/ES 27 punkte nurodytą žiniatinkliu vykdomą veiklą, teismas atmetė pažymėdamas, kad joje aptariamas televizijos transliavimas žiniatinkliu, o atsakovas internetu teikia retransliavimo paslaugas. Vien tai, kad atsakovas paslaugas teikia galimai tokiomis pačiomis priemonėmis kaip televizijos programų transliuotojas, atsakovo statuso adekvatumo transliuotojui Direktyvos 2010/13/ES nuostatų prasme neįrodo.

22. Direktyvos 2010/13/ES 2 straipsnis reglamentuoja sąlygas, turinčias įtaką žiniasklaidos teikėjų jurisdikcijai. Teismo vertinimu, nors atsakovas įsisteigęs Latvijos Respublikoje ir turi toje valstybėje jam išduotą licenciją, jis yra retransliuotojas, teikiantis paslaugas Lietuvos Respublikos vartotojams, o tai, kad, kaip nurodo atsakovas, jis pats yra atsakingas už savo administruojamą TVDom interneto svetainę, joje talpinamą turinį, neįrodo Direktyvos 2010/13/ES nuostatų tiesioginio taikymo atsakovo, kaip retransliuotojo, atžvilgiu.

23. Dėl atsakovo argumentų, kad Komisija neįrodė, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje apibrėžta paslauga, teikiama Lietuvoje, teismas pažymėjo, kad retransliavimo paslaugos teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams įrodo byloje pateiktas atsakovo pranešimas ELTAI, taip pat Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuotos aplinkybės. Visa vartotojui reikalinga informacija buvo pateikta lietuvių kalba, buvo retransliuojamos išskirtinai Lietuvos Respublikos vartotojui parengtos programos, kurias buvo galima matyti ir per internetinį puslapį http://www.tvdom.lt (tiesioginis įrodymas apie tai, kad internetinis puslapis skirtas Lietuvos vartotojui). Teismas sprendė, kad atsakovas veiklos nevykdymo Lietuvos teritorijoje fakto neįrodė.

24. Teismas nustatė, kad prašomas pranešimo pateikimas nėra atsakovo vykdomos veiklos ribojimas. Byloje ginčas kilęs dėl teisinių pasekmių, kurias sukėlė tokio pranešimo nepateikimas, o ne dėl įpareigojimo sumokėti mokestį, todėl šiuo aspektu atsakovo argumentai nesusiję su byla.

25. Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad Komisija turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi, Komisija, nustačiusi, kad subjektas nėra pateikęs pranešimo apie pradėtą vykdyti veiklą, turi teisę tiesiogiai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtos veiklos nutraukimo. Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies prasme (šiuo atveju nustačius 48 str. 5 d. 2 p. pagrindus) Komisijai nenumatyta pareiga nei priimti administracinį aktą dėl Komisijos prašymo nevykdymo, kuris vėliau galėtų būti skundžiamas teismui, nei atskiru pranešimu apie tai pranešti prašymo neįvykdžiusiam subjektui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija viso bendravimo raštu su atsakovu metu nurodydavo, kad atsakovui neįvykdžius prašymo pateikti pranešimą, Komisija kreipsis į teismą dėl veiklos nutraukimo.

26. Nustačius, jog atsakovas yra ne audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjas Direktyvos 2010/13/ES prasme, o retransliuotojas, teikiantis paslaugas internetu Lietuvos Respublikos vartotojams, Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagrįstai įpareigojo atsakovą pateikti pranešimą apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo Lietuvos Respublikos vartotojams veiklos pradžią.

III.

27. Atsakovas SIA „Baltijas Mediju Alianse“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

28. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:28.1. Skundžiamu sprendimu pažeistos VIĮ ir Direktyvos 2010/13/ES materialinės normos, nes vienos rūšies paslaugos

teikimą reglamentuojančios teisės normos pritaikytos kitos rūšies paslaugai. Apelianto teigimu, jis nėra retransliuotojas. Skundžiamu sprendimu uždrausta teikti televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugą (VIĮ 2 str. 67 d.) remiantis reguliavimu, taikytinu kitos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos teikimui – televizijos programų retransliavimui (VIĮ 2 str. 58 d.).

28.2. Skundžiamu sprendimu paneigtos Direktyvos 2010/13/ES nustatytos Komisijos jurisdikcijos ribos ir padaryta

http://www.tvdom.lt/

materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klaida, tenkinant pareiškėjo prašymą remiantis reguliavimu, taikytinu retransliuotojams, nenustačius ne tik retransliavimo veiklos požymių, bet ir kas laikytinas TVDom portale platinamų televizijos programų transliuotoju.

28.3. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai nurodyta, esą Direktyvos 2010/13/ES garantijos nėra taikomos apeliantui, kadangi TVDom neva teikia retransliavimo paslaugas, kurioms prilygintos televizijos programų platinimo internete paslaugos. Šie skundžiamo sprendimo motyvai prieštarauja tiek Direktyvos 2010/13/ES nuostatoms, tiek Komisijos pateiktiems įrodymams, kuriais remiamasi skundžiamame sprendime, tiek VIĮ.

28.4. Skundžiamu sprendimu pažeistos VIĮ 33 straipsnio 1 dalies, 341 straipsnio 5 dalies įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės konstatuojant, kad nors ir nėra duomenų apie paslaugos suteikimą Lietuvos Respublikos vartotojams Lietuvos Respublikoje, tokia paslauga buvo suteikta.

28.5. Skundžiamame sprendime pateiktas aiškinimas paneigia laisvo paslaugų judėjimo principą (Sutarties 56 straipsnis). Nei teismas, nei Komisija ne tik nepaneigė, bet netgi akcentavo, kad jei apeliantas pateiktų Komisijos neteisėtai reikalaujamą pranešimą, Komisija nedelsiant reikalautų sumokėti ir atitinkamą mokestį.

28.6. Pirmosios instancijos teisme procesas buvo pradėtas nesant tam tikro pagrindo – Komisijos sprendimo dėl poveikio priemonių taikymo apelianto atžvilgiu.

28.7. Apeliantas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas), kadangi byloje kyla Europos Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, susiję su audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų sąvoka, ūkio subjektų veiklos reguliavimu daugiau nei vienos valstybės narės institucijų bei ūkio subjekto veiklos ribojimu.

29. Pareiškėjas Lietuvos radijo ir televizijos komisija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apelianto veikla atitinka visus retransliuojamai veiklai taikomus kriterijus (VIĮ 2 str. 58 p.), o apeliantas sąmoningai iškraipo Direktyvos 2010/13/ES reguliavimą teigdamas, kad bet koks televizijos programų transliavimas internete yra priskiriamas televizijos transliavimui.

29.2. Apeliantas painioja programos ir televizijos programos sąvokas. Teismo sprendimu įpareigojama nutraukti televizijos programų, o ne programų platinimą internete ir nėra apribojama apelianto veikla: teismo sprendimas įpareigoja nutraukti neteisėtą paslaugų teikimo veiklą. Apeliantas gali bet kada tęsti savo veiklą teisėtai, t. y. pateikęs Komisijai pranešimą.

29.3. Apeliantas nėra audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjas, todėl jo atžvilgiu Direktyva 2010/13/ES netaikytina. Be to, Direktyva nėra taikytina transliacijoms internetu.

29.4. Direktyvos nėra pagrindo taikyti tiesiogiai, nes ji perkelta į nacionalinę teisę. Direktyva nustato gaires, kuriomis turi vadovautis valstybės narės, o ne konkrečias taisykles. Komisijos vertinimu, byloje nekyla klausimų dėl ES teisės taikymo ir jos turinio.

29.5. Priešingai nei teigia apeliantas, įpareigojimas nutraukti veiklą neprieštarauja laisvam paslaugų judėjimui Europos Sąjungoje. Apeliantui nėra nustatyta pareiga gauti leidimus, licencijas, jo transliavimo veikla nėra ribojama ar varžoma, informavimo procedūra yra techninio pobūdžio.

29.6. Apeliantas nepagrįstai kelia įmokų mokėjimo pagal VIĮ 31, 33 ir 47 straipsnius klausimą. Byloje nagrinėjamas ne mokėtinų sumų pagal VIĮ nemokėjimas, bet atsisakymas vykdyti informavimo apie veiklos pradžią pareigą net po gautų įspėjimų.

29.7. Pareiškėjo teigimu, teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad apeliantas teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje.

29.8. Prašymas pateiktas vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika. VIĮ numato Komisijai pareigą priimti sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo, tačiau šios taikomos ne Komisijos, bet teismo sprendimu. Komisija nėra privalomas neteisminio nagrinėjimo organas VIĮ 33 straipsnio 1 dalies pažeidimo byloms. Kreipimasis į teismą yra grindžiamas fakto klausimu, o šis konstatuotas Protokole, išdėstytas ir apeliantui pristatytas Komisijos raštuose. Apelianto teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.

30. Teismui pateiktais rašytiniais paaiškinimais apeliantas nurodo, kad jis nėra retransliuotojas, tačiau net jeigu ir būtų tokiu laikomas, jo veikla nepatektų į Lietuvos Respublikos jurisdikciją. Apelianto teigimu, jo nurodoma Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pagrindžia, kad Direktyvoje 2010/13/ES įtvirtinti ribojimai valstybėms narėms reguliuoti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės transliuojamas televizijos programas yra taikomi ir tada, kai šios televizijos programos Lietuvoje yra tik retransliuojamos.

30.1. Komisija nepaneigė būtinybės laikytis Įstatymo 341 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, taikant apribojimus kitos

Europos Sąjungos valstybės narės ūkio subjekto veiklai. Apelianto vertinimu, jo patekimas į Direktyvos 2010/13/ES taikymo sritį reiškia, kad tik viena Europos Sąjungos valstybė narė gali turėti jurisdikciją jo atžvilgiu. Net ir pripažinus apeliantą retransliuotoju, jo retransliuojamos televizijos programos turėtų turėti transliuotoją, o Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka galėtų būti netaikoma tik nustačius, kad šių televizijos programų transliuotojai yra ne iš Europos Sąjungos valstybių narių. Apeliantas nurodo, jog didžioji dalis interneto svetainėje http://www.tvdom.lt platinamų televizijos programų yra transliuojamos iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių.

30.2. Apeliantas prašo stabdyti bylos nagrinėjimą, kadangi Teisingumo Teisme bus nagrinėjama byla C-622/17, kurioje inter alia prašoma išaiškinti, ar Direktyvos 2010/13/ES preambulės 8 punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos kaip draudžiančios televizijos programas priimančioms valstybėms narėms, neįvykdžius šios Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, apriboti laisvą šių televizijos programų priėmimą, jas papildomai apmokestinant.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti SIA „Baltijas Mediju Aliance“ nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams. Komisija nurodė, kad rengdamasi teisminiam ginčui 2016 m. lapkričio 15 d. atliko faktinių aplinkybių konstatavimą dėl interneto svetainėje http://www.tvdom.tv teikiamų paslaugų, kurio rezultatus užfiksavo Komisijos 2016 m. lapkričio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. FP-10.

32. Apeliaciniame skunde SIA „Baltijas Mediju Aliance“ pabrėžia, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo pradėtas Komisijai nepriėmus jokio administracinio sprendimo apelianto atžvilgiu ir pažeidus kitas procedūrines nuostatas, nurodytas Įstatyme.

33. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad iš Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog Komisija, nustačiusi, kad subjektas nėra pateikęs pranešimo apie pradėtą vykdyti veiklą, turi teisę tiesiogiai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtos veiklos nutraukimo, o Įstatymas tokiu atveju nenumato priimti atskiro individualaus administracinio akto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šalių argumentus bei sistemiškai įvertinusi Įstatymo nuostatas, sprendžia, kad su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negalima sutikti.

34. Vertinant Lietuvos radijo ir televizijos komisijos kompetenciją, įtvirtintą Įstatymo 48 straipsnyje, pastebėtina, jog Komisijai yra pavestos funkcijos, susijusios tiek su tam tikrų taisyklių nustatymu, tiek ir su konkrečių priemonių (sprendimų), vykdant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolę Komisijos kompetencijos srityje, priėmimu. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodyta, kad Komisija kreipiasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtai vykdomos transliavimo, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo arba televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, taip pat neteisėtai vykdomo radijo ir (ar) televizijos programų retransliavimo nutraukimo. Komisija radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojams, retransliuotojams, kitiems asmenims, teikiantiems Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjams, pažeidusiems šio įstatymo reikalavimus, transliavimo, retransliuojamo turinio licencijų reikalavimus, taip pat nevykdantiems Komisijos sprendimų ar įpareigojimų, šio įstatymo nustatyta tvarka atlikusi tyrimą gali taikyti nurodytas poveikio priemones – šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl nelicencijuojamos transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų veiklos laikino sustabdymo ar neteisėtos transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų veiklos nutraukimo (Įstatymo 48 str. 2 d. 5 p.). To paties straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad Komisija turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo ir kitokios neteisėtos veiklos nutraukimo, jeigu asmenys, vykdantys nelicencijuojamą radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo veiklą, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų


http://www.tvdom.lt/

visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjai, taip pat retransliuotojai, kurie radijo ir (ar) televizijos programoms retransliuoti nenaudoja radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti plane numatytų radijo dažnių (kanalų), pradėjo vykdyti veiklą nepranešę Komisijai šio įstatymo nustatyta tvarka.

35. Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog Įstatymo 48 straipsnio 10 dalimi, pagal kurią Komisija sprendimą dėl šio straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyse nurodytų poveikio priemonių taikymo kitais negu šio įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais turi priimti per 20 darbo dienų nuo tyrimo pradžios, Komisijai numatoma pareiga priimti sprendimą tik dėl poveikio priemonių taikymo, o pats kreipimasis į teismą nėra ir negali būti laikomas poveikio priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi apibrėžiama, kokias poveikio priemones, Įstatymo nustatyta tvarka atlikusi tyrimą, gali taikyti Komisija; viena jų – šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (Įstatymo 48 str. 2 d. 5 p.). Taigi, pačiame Įstatyme kreipimasis į teismą įvardijamas kaip viena iš Komisijos galimų panaudoti poveikio priemonių, todėl šis Komisijos argumentas yra atmestinas.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau nurodytomis Įstatymo normomis įtvirtintos Komisijos teisės kreiptis su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą įgyvendinimas yra detalizuojamas ir kitomis šio straipsnio normomis, inter alia Įstatymo 48 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta ne tik pareiga priimti sprendimą dėl šio straipsnio 5 dalyje nurodytų poveikio priemonių taikymo (pažymėtina, kad Įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nėra numatyta jokia kita galima Komisijos taikytina poveikio priemonė, išskyrus kreipimąsi į teismą), bet ir tai, kad prieš priimdama sprendimą Komisija suinteresuotiems asmenims raštu pateikia tyrimo išvadas ir sudaro galimybes per Komisijos nustatytą protingą terminą raštu pateikti savo paaiškinimus dėl šio įstatymo reikalavimų, transliavimo licencijų ir (ar) retransliuojamo turinio licencijų reikalavimų, taip pat Komisijos sprendimų nevykdymo. Įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi įtvirtinta, kad Komisija gali taikyti nurodytas poveikio priemones šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikusi tyrimą. To paties straipsnio 11–12 dalys detalizuoja pažeidimu įtariamų asmenų teisę susipažinti su tyrimo bylos medžiaga ir duoti paaiškinimus bei būti išklausytiems Komisijos posėdžio metu. Įstatymo 48 straipsnio 17 dalis nurodo, kokius duomenis Komisija turi pateikti teismui, kreipdamasi su prašymu. Taigi, iš šių nuostatų darytina išvada, jog viena iš conditio sine qua non (lot. būtina sąlyga) Komisijos kreipimuisi su prašymu į teismą yra tyrimo atlikimas Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

37. Sistemiškai bei lingvistiškai įvertinusi Įstatymo normas, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Įstatymo 48 straipsnio teisinis reguliavimas nesuponuoja jokio administracinio akto priėmimo būtinumo. Pirma, Įstatymo 48 straipsnio 10 dalimi expressis verbis įtvirtinta Komisijos pareiga dėl šio straipsnio, be kita ko, 5 dalyje nurodytų poveikio priemonių taikymo atlikus tyrimą priimti sprendimą, bei tokio sprendimo priėmimo terminas – 20 darbo dienų nuo tyrimo pradžios. Be to, prieš priimdama šį sprendimą Komisija turi suinteresuotiesiems asmenims raštu pateikti tyrimo išvadas ir sudaryti galimybes pateikti savo paaiškinimus inter alia dėl Komisijos sprendimų nevykdymo. Antra, vadovaujantis Įstatymo 48 straipsnio 12 dalimi, prieš Komisijai priimant sprendimą dėl Įstatymo pažeidimo, pažeidimu įtariami asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausyti Komisijos posėdžio, apie kurio vietą ir laiką iš anksto turi būti pranešta Komisijos interneto svetainėje, metu. Taigi, pačiame Įstatyme eksplicitiškai įtvirtinta, kad Komisija turi priimti sprendimą. Priešingas šių normų aiškinimas prieštarautų tiek sisteminei, tiek loginei tokių normų konstrukcijai ir iškraipytų įstatymų leidėjo sukurtą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju Komisijos sprendimas priimtas nebuvo – Komisija vadovavosi 2016 m. lapkričio 24 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FP-10 (patikrinimą atliko ir protokolą pasirašė Ūkio subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros skyriaus Stebėsenos poskyrio vyriausiasis specialistas) ir susirašinėjimu su apeliantu.

38. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų, kuriais savo veikloje vadovaujasi Komisija, 37 punktą Komisijos veiklos forma yra posėdžiai bei pasitarimai. Komisija posėdžiuose priima sprendimus balsavimu paprasta arba kvalifikuota Komisijos narių balsų dauguma (Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų 42–43 p.). Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos darbo reglamente (pagal šio reglamento 34 p. – Komisijos pagrindinė veiklos forma yra posėdžiai, 55 p. – Komisija, posėdžiuose spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima sprendimus). Taigi, tiek Įstatymo, tiek Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų bei darbo reglamento teisinis reguliavimas suponuoja, kad toks Komisijos sprendimas dėl kreipimosi į teismą, siekiant transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo ir kitokios neteisėtos veiklos nutraukimo, turi būti priimtas Komisijos posėdyje ir tik Įstatymo numatytais terminais bei tvarka atlikus tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju minėtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų Komisija nesilaikė. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Komisija užfiksavo apelianto teikiamas paslaugas 2016 m. lapkričio 24 d. faktinių

aplinkybių konstatavimo protokole, tačiau daugiau jokių tyrimo ar sprendimo priėmimo Komisijos posėdžio metu faktus patvirtinančių aplinkybių byloje nėra. Komisijos 2017 m. sausio 25 d. prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pasirašytas Komisijos pirmininko, tačiau byloje nėra jokios kitos medžiagos dėl tokio prašymo ar poveikio priemonės taikymo svarstymo Komisijos posėdyje teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų 44, 49.4 punktais numatyta, kad Komisijos priimtus sprendimus Komisijos vardu pasirašo Komisijos pirmininkas, tačiau jam nėra numatyta teisė vienasmeniškai, ne Komisijai posėdžiaujant ir balsuojant, priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija, nesilaikydama sprendimo priėmimo tvarkos, nurodytos Įstatyme bei jos pačios nuostatuose, pažeidė teisės aktais įtvirtintus procedūrinius reikalavimus.

39. Vertinant tokio pažeidimo esmingumą pažymėtina, kad suinteresuotiems asmenims Įstatymas numato galimybę pateikti savo paaiškinimus, būti supažindintiems su tyrimo išvadomis, susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, taip pat, prieš Komisijai priimant sprendimą, būti išklausytiems Komisijos posėdžio metu ir ten duoti paaiškinimus (Įstatymo 48 str. 10–12 p.). Be to, tiek Įstatymo 48 straipsnio 2 dalis, 5 dalis, tiek 10 dalis suponuoja Komisijos pareigą atlikti tyrimą ir tik Įstatymo nustatyta tvarka atlikus tyrimą ir priėmus sprendimą gali būti taikoma Įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nurodyta poveikio priemonė. Neatliekant nurodyto tyrimo, nesilaikant jo atlikimo termino, nepriimant jokio sprendimo, neorganizuojant Komisijos posėdžio, kuriame Komisijos nariai Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų numatyta tvarka priimtų sprendimą, ir kuriame galėtų pasisakyti asmuo, kurio veiklos tyrimas atliekamas, akivaizdžiai suvaržomos tokio asmens procesinės teisės (pvz., asmens teisė į gynybą). Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantui nebuvo sudaryta galimybė naudotis teisėmis, kurias jam numato įstatymai, todėl toks procedūrinis pažeidimas negali būti laikomas nežymiu ir neturinčiu įtakos tarp šalių kilusio ginčo sprendimui.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, sprendžia, jog dėl kitų šalių argumentų, nurodytų jų procesiniuose dokumentuose ir susijusių su materialiųjų teisės normų aiškinimu bei taikymu, nepasisakytina ir ginčo esmė nenagrinėtina, kadangi pats Komisijos prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo buvo inicijuotas šis teismo procesas, buvo pateiktas pažeidžiant Įstatyme ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatuose, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos darbo reglamente nustatytus procedūrinius reikalavimus.

41. Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes Komisija, kreipdamasi į teismą, nesilaikė teisės aktuose numatytos tvarkos, Įstatymo nurodytais terminais ir tvarka neatliko tyrimo, nepriėmė sprendimo ir nesudarė galimybių apeliantui efektyviai bei pilnavertiškai naudotis jam įstatymo garantuojamomis procesinėmis teisėmis, t. y. teikiant prašymą teismui buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo prašymą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo SIA „Baltijas Mediju Alianse“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą

atmesti pareiškėjo prašymą įpareigoti SIA „Baltijas Mediju Aliance“ nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams.

Sprendimas neskundžiamas.


ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40703520524411e9975f9c35aedfe438


NUTARTIS



išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jonex“ skundą atsakovui Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. K. ir R. K. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jonex“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą „Dėl projekto nederinimo“ Nr. AT3-, kuriuo nepritarta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijuose, formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams, bei įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijuose, formavimo ir pertvarkymo projektą, bei spręsti dėl pritarimo šio projekto sprendiniams ir teikimo visuomenei susipažinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad UAB „Jonex“ 2017 m. liepos 11 d. kreipėsi į Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, žemės sklypui suformuoti. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto“ Nr. 10V-857 pavedė Architektūros ir aplinkosaugos skyriui organizuoti minėto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyrius 2017 m. rugpjūčio 22 d. išdavė reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti Nr. VŪ3-242, o Architektūros ir aplinkosaugos skyrius 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. AT3-222 išdavė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. Ginčijamu 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu „Dėl projekto nederinimo“ Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir aplinkosaugos skyrius atsisakė derinti pareiškėjo pateiktą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijuose, formavimo ir pertvarkymo projektą. Atsisakymo motyvu nurodė aplinkybę, kad formuojamas žemės sklypas persidengia su inžinerinio statinio – kiemo statinio (kiemo aikštelė) dalimi, kurio savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys.

Teismo vertinimu, nors byloje prašoma panaikinti viešojo administravimo subjekto sprendimą, priimtą ginčo žemės sklypo formavimo procese, tačiau iš esmės ginčas šioje byloje yra susijęs su inžinerinio statinio – kiemo statinio (kiemo aikštelė) esančio (duomenys neskelbtini), ir pastato-katilinės, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) teisėmis, nes formuojant ginčo sklypą, būtina nustatyti šių statinių eksploatacijai būtinas sklypų ribas. Todėl iš esmės ginčas yra susijęs su privačių asmenų ginču dėl žemės ribų nustatymo, reguliuojamu privatinės teisės normomis, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalimi, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams.



Ginčas teismingas administraciniam teismui.Specialioji teisėjų kolegija yra išaiškinusi, jog žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas yra žemėtvarkos

planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams, o žemėtvarkos planavimo procedūra pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintas Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles bei kitus specialiuosius teisės aktus yra vykdoma įgaliotų viešojo administravimo subjektų veikla, todėl ginčai dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų derinimo ar atsisakymo juos derinti yra administracinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjami administraciniuose teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-3/2019; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-35/2018, 2018 m. birželio 12 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-64/2018; 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-67/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai panaikinti Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą „Dėl projekto nederinimo“ Nr. AT3-, kuriuo nepritarta žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams, bei įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, yra susiję su minėta įgalioto viešojo administravimo subjekto vykdoma žemėtvarkos procedūra. Byloje nėra keliama jokių civilinio teisinio pobūdžio reikalavimų. Todėl aptariamame ginče dominuoja administraciniai teisiniai santykiai, dėl ko jis turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jonex“ skundą atsakovui Lazdijų rajono savivaldybės

administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. K. ir R. K. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.



LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ



2019-04921 2019-03-29 2019-03-19 2019-03-19 -

Administracinė byla Nr. eA-304-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23d74ad0517b11e9975f9c35aedfe438




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. B. (J. B.)) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. B. (M. B.) 2016 m. spalio 18 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ (toliau – 2014 m. sausio 7 d. sprendimas) ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“ (toliau – Atkūrimo sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kartu su ginčo žemės sklypo savininku J. B. yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę, šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, kuris nėra suformuotas. Šiuo atveju 2006 metais tikslinant ginčo žemės sklypo kadastro duomenis, nebuvo atsižvelgta į 1983 m. balandžio 18 d. suformuotą žemės sklypo planą. UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialas „Inžinerinė geodezija“ 2006 m. lapkričio 29 d. atliko žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir nustatė šio sklypo plotą – 3861 kv. m (0,3861 ha) bei ribas. Šis planas buvo patikrintas NŽT Vilniaus skyriaus vyr. specialistės A. V.-R. ir 2007 m. gegužės 15 d. suderintas su skyriaus vedėja I. U., o taip pat patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ (toliau – Savivaldybės įsakymas). Skundžiamu 2014 m. sausio 7 d. sprendimu buvo suformuotas ginčo žemės sklypas ir patvirtinti šio sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal 2006 m. lapkričio 29 d. parengtą planą ir kadastro duomenų bylą.

3. Pareiškėjo teigimu, remiantis ginčo žemės sklypo planais, parengtais 1983 m. ir 2006 m., žemės sklypo riba pakito, t. y. apie 6 m perkelta į žemės sklypo pusę, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teisę. Pareiškėjo manymu, J. B. žemės sklypas neteisėtai padidėjo, o pareiškėjo teisės į kaimyninį žemės sklypą atitinkamai sumažėjo. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypo ploto pasikeitimai, atlikus tikslesnius kadastrinius matavimus yra leistini tik su sąlyga, jei dėl to nesikeičia žemės sklypo ribos (konfigūracija). Nagrinėjamu atveju, buvo pažeista Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies imperatyvi nuostata, nes 2006 m. lapkričio 29 d. UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialui „Inžinerinė geodezija“ atlikus tikslesnius kadastrinius matavimus, žemės sklypo riba, lyginant su 1983 metų žemės sklypo planu, buvo pakeista.

4. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamu Atkūrimo sprendimu buvo pažeistos tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo bei Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai

(veiklai) tvarkos (šiuo metu ši tvarka vadinasi – Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės)), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – Nutarimas Nr. 260), nuostatos. Remiantis Taisyklių 6 dalimi, pasak pareiškėjo, žemės sklypo plotas galėjo būti padidinamas, bet negalėjo būti didesnis kaip atitinkamai 0,2 hektaro ir 0,3 hektaro kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui. Šiuo atveju J. B. – vieninteliam gyvenamojo namo bendraturčiui, Atkūrimo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į beveik dvigubai didesnį nei pagal galiojančius teisės aktus leista ginčo žemės sklypo plotą t. y. į 0,3861 ha, tačiau dėl to nebuvo priimtas atskiras NŽT vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimas. Pareiškėjas teigė, kad neįvykdžius minėtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, J. B. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos nepagrįstai.

5. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaudamas ir NŽT, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.6. Atsakovas su pareiškėjo skundo argumentais, kad pažeidus Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 21

straipsnio 3 dalies nuostatas, ginčijamais sprendimais J. B. buvo neteisėtai suformuotas ir atkurtas 3 861 kv. m ploto namų valdos žemės sklypas, nes Vilniaus mieste leidžiama atkurti ne didesnį nei 3 000 kv. m namų valdos plotą.

7. Atsakovas nurodė, jog teisės aktai diskreciją nustatyti namų valdos žemės sklypų ribas ir plotą suteikia savivaldybės administracijų direktoriui, todėl NŽT turėjo pakartotinai kreiptis į Savivaldybės administraciją, kad Žemės sklypas būtų performuotas į namų valdos žemės sklypą ir natūra grąžintiną sklypą, nes atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą tik J. B. buvo pažeistos kitos pretendentės I. V. B. (teisių perėmėjas – pareiškėjas) teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra pretendentas į

nuosavybės teisių atkūrimą nagrinėjamoje administracinėje byloje. Priešingai nei teigė pareiškėjas, ginčo žemės sklypas priklausė tik B. B., tai įrodo 1938 m. mokamasis reikalavimas sumokėti valstybinį žemės mokestį už 1938 metus ir I. V. B. 2003 m. kovo 23 d. ir 2012 m. gegužės 28 d. raštai. J. B. teigimu, formuojant sklypą teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos, nes žemės sklypo išmatavimai nesikeitė nuo 1949 m. Pareiškėjas pastebėjo, jog pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimą buvo suformuotas 6750 kv. m žemės sklypas, kuris vėlesniais administraciniais aktais dėl nesuprantamų priežasčių buvo sumažintas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino ir panaikino ginčijamus sprendimus.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra 2014 m. spalio 9 d. mirusios I. V. B. įstatyminis paveldėtojas (I t., b. l. 23–24). I. V. B. 2000 metais Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusių savininkų J. ir B. B. 1,3668 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pageidautas nuosavybės teisės atkūrimo būdas – individualiai statybai (II t., b. l. 83). Iš esmės tokį pat prašymą pateikė ir I. V. B. brolis J. B., tačiau jis savo prašyme nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – namų valdai. Vėlesniame (2003 m. kovo 21 d.) prašyme J. B. nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisės atkūrimo būdas – namų valdai ir natūra (II t., b. l. 67). Žemėtvarkos skyrius 2001 m. sausio 4 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas parengti žemės sklypo planą (II t., b. l. 71). Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 674V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ (toliau – Valdybos sprendimas), kuriuo patvirtino (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 0,6750 ha žemės sklypo ribas (II t., b. l. 51). 2003 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 256 Žemėtvarkos skyrius nustatė, kad I. V. B. buvusių savininkų žemės valdoje turi nuosavybės teisę į 0,3417 ha žemės (I t., b. l. 25). Atitinkamai, 2003 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 255 buvo nustatyta, kad J. B. buvusių savininkų žemės valdoje turi nuosavybės teisę į 1,0251 ha žemės (II t., b. l. 61). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens J. B. atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas ginčyti skundžiamus sprendimus, kaip nepagrįstus.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad posėdžio metu pareiškėjo advokatas patikslino, jog ginčas kilo ne dėl ginčo žemės sklypo ribų, bet dėl per didelio žemės sklypo ploto. Atsakovas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog skundžiamais sprendimais nepagrįstai buvo nustatytas 0,3417 ha ploto žemės sklypas, taip pat nepagrįstai buvo atkurtos J. B. nuosavybės teisės į tokio ploto žemės sklypą.

13. Teismas pažymėjo, jog savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas žemės sklypo planus, taip pat dalyvauja žemės sklypų formavimo procese, tačiau galutiniame žemės sklypo formavimo etape sprendimą priima NŽT, patvirtindama žemės sklypo kadastro duomenis (galutinai suformuodama žemės sklypą). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė

trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, susijusius su pareiškėjo negalėjimu ginčyti NŽT sprendimo dėl ginčo žemės sklypo kadastro duomenų patvirtinimo, neginčijant Savivaldybės įsakymo, kuriuo tie duomenys buvo nustatyti.

14. Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi kadastrinių matavimų atlikimo metu) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietovėje paženklintos žemės sklypų ribos vėliau atliekant kadastrinius matavimus nekeičiamos. Nei pareiškėjas, nei atsakovai nepateikė teismui objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2006 m. lapkričio 29 d. kadastriniai matavimai buvo atlikti, nesilaikant šio ar kitų teisės aktų reikalavimų. Atsakovai atsiliepime sutiko su pareiškėju, jog buvo pažeista Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, tačiau atsiliepime nenurodė, kuo šis pažeidimas pasireiškė, kokios žemės sklypo ribos ir kaip buvo pakeistos. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti skundžiamo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo neteisėtumo.

15. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę atkuriamos, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo sprendimu J. B. nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypo plotą, nei jam 2003 m. pažymoje buvo nustatytas atkurtinas plotas (1,0251 ha). J. B. skundžiamu Atkūrimo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) tik į tą žemės sklypo plotą, kurį J. B. naudoja namų valdai.

16. Norint parduoti didesnį nei 0,2 ha naudojamos valstybinės žemės sklypą, reikalingas gyvenamojo namo savininko pageidavimas įsigyti didesnį nei 0,2 ha žemės sklypą, sprendimas dėl parduodamo žemės sklypo ploto padidinimo bei sąlyga, kad sklypas nebus panaudojamas individualiai statybai ar visuomenės poreikiams. Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste ypač svarbu tai, kad Taisyklių 5 punkte nustatytas maksimalus naudojamo valstybinės žemės sklypo pardavimo plotas, t. y. 0,3 ha (Vilniuje). NŽT Vilniaus skyrius minėtu sprendimu, patvirtindamas ginčo žemės sklypo plotą, turėjo patikrinti, ar plotas nustatytas laikantis Taisyklių reikalavimų. Ginčo žemės sklypas buvo galutinai suformuotas skundžiamu 2014 m. sausio 7 d. sprendimu, patvirtinus ginčo žemės sklypo kadastro duomenis. Taigi, būtent šiuo sprendimu NŽT Vilniaus skyrius ir galėjo padidinti natūra grąžintino naudojamo žemės sklypo plotą iki 0,3 ha. Atsižvelgiant į J. B. ne kartą išreikštą valią dėl jam natūra turinčio tekti žemės sklypo ploto, taip pat į minėto asmens prašymuose ne kartą nurodytą žemės naudojimo būdą (namų valdai), atskiras pageidavimas dėl ploto padidinimo iki 0,3 ha nebuvo būtinas.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto ir Taisyklių 5 punkto nuostatomis, konstatavo, kad jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha, gali būti grąžinamas natūra naudojamas žemės sklypo plotas, bet ne didesnis kaip 0,3 ha, todėl NŽT Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 7 d. sprendimu nepagrįstai suformavo 0,3861 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Be to, Atkūrimo sprendimu nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34 punkto nuostatą, todėl, teismo vertinimu, J. B. buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamą 0,3861 ha ploto žemės sklypą.

III.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo M. B. skundą atmesti.

19. Apeliantas savo prašymuose išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią buvusių savininkų B. ir J. B. turėtos žemės dalį natūra ir prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo (namų valdai), o I. V. B. pageidavo gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, t. y. pretendentai savo prašymuose nurodė skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Todėl, apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog I. V. B. 2000 m. prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir B. B. turėtą žemę pageidautas nuosavybės teisės būdas (individualiai statybai) iš esmės yra toks pats kaip ir apelianto prašymuose nurodytas būdas. Atsižvelgus į tai, kad I. V. B. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises natūra, šiuo būdu (natūra) nuosavybės teisės į buvusių savininkų turėtą žemę jai negali būti suteiktos, o tai reiškia, kad pareiškėjas, kaip I. V. B. įpėdinis, neturi reikalavimo teisės. Apelianto teigimu, teismas turėjo atmesti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punkto pagrindu, kadangi I. V. B. nebuvo išreiškusi valios buvusių savininkų Boleslavo ir J. B. žemę

susigrąžinti natūra, o pareiškėjo reikalavimai panaikinti NŽT aktus buvo grindžiami neva pažeista I. V. B. teise atkurti nuosavybės teises į šių buvusių savininkų turėtą žemę natūra.

20. Apelianto nuomone, įstatymų leidėjas aiškiai išskiria du žemės įsigijimo nuosavybėn būdus žemės reformos metu – nuosavybės teisių atkūrimą ir valstybinės žemės pardavimą, o tai reiškia, kad šie žemės įsigijimo nuosavybėn būdai įgyvendinami (vykdomi) pagal atskirus teisės aktus: nuosavybės teisių atkūrimas – pagal Atkūrimo įstatymą ir Tvarką, o pardavimas – pagal Žemės reformos įstatymą, Žemės įstatymą bei Taisykles. Tačiau teismas šių žemės įsigijimo būdų neišskyrė ir nepagrįstai nuosavybės teisių atkūrimui taikė nuostatas, reglamentuojančias kito žemės įsigijimo nuosavybėn būdo (valstybinės žemės pardavimo) įgyvendinimą (vykdymą), todėl padarė materialiosios teisės normų pažeidimą bei priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nėra nustatyta į kokio dydžio žemės sklypą, esantį prie nuosavybės teise turimų pastatų, gali būti atkurtos nuosavybės teises. Apelianto naudojamas namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), sudarė 3 861 kv. m (arba 0,3861 ha), jis visa apimtimi pateka į buvusių savininkų turėtą žemės valdą. Šio fakto neginčijo ir pareiškėjas. Taigi apelianto namų valdos žemės sklypas tiek Savivaldybės įsakymo priėmimo metu, tiek NŽT sprendimų priėmimo metu, buvo didesnis kaip 0,2 ha arba 0,3 ha ir visas žemės plotas nuo 1983 m. buvo naudojamas namų valdai, todėl, remiantis Taisyklių 34 punktu, apeliantui galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ne į 0,3 ha žemės plotą, bet į visą naudojamą namų valdos žemės plotą – 0,3861 ha.

21. Apeliantas nesutinka su teismo išvadą, jog ginčijant NŽT administracinius aktus, Savivaldybės įsakymo panaikinimas (ginčijamas) yra netikslingas, nurodydamas, kad Savivaldybės įsakymas, patvirtinantis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimą, yra neatsiejamas NŽT sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apeliantui dokumentas (jo pagrindas), šie administraciniai aktai yra tarpusavyje susiję. Apelianto teigimu, teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, skundą papildant reikalavimu dėl Savivaldybės įsakymo panaikinimo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog iš teismo sprendimo matyti, kad apeliantui nuosavybės teisės prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo galėjo būti atkurtos į 0,3 ha, taigi ginčas kilo dėl 0,0861 ha ploto, tačiau teismas NŽT administracinius aktus panaikino visa apimtimi.

23. Atsakovas NŽ Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nurodydamas, jog byloje yra pateiktas rašytinis įrodymas – I. V. B. 2003 m. kovo 23 d. prašymas, kuriame pretendentė prašė atkurti nuosavybės teisę natūra žemės sklypą toje vietoje, kur žemė nuosavybės teise priklausė jos šeimai. Todėl NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimas, kuriuo apeliantui buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamą žemės sklypą pažeidė I. V. B. (jos turto paveldėtojas – pareiškėjas) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra buvusių savininkų turėtoje žemėvaldoje. Atsakovo teigimu, NŽT turėjo pakartotinai kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad žemės sklypas būtų performuotas į namų valdos žemės sklypą ir natūra grąžintiną sklypą, nes atkūrus žemės sklypą tik apeliantui, buvo pažeistos kitos pretendentės I. V. B. (teisių perėmėjas – pareiškėja) teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

25. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl netinkamai pritaikytų materialiosios teisės normų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog apeliantui buvo atkurtas per didelio ploto namų valdos žemės sklypas, tokiu būdu pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies bei Taisyklių 5 punkto nuostatas, kadangi pagal šiuos teisės aktus Vilniuje maksimalus formuojamo namų valdos žemės sklypo dydis yra 0,2 ha, kuris gali būti padidintas iki 0,3 ha tik esant gyvenamojo namo savininko pageidavimui ir priėmus atskirą NŽT administracinį aktą dėl žemės sklypo padidinimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tokio apelianto pageidavimo nebuvo. Be to, Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų dydžių nustatymą, taikomos formuojant grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) ir perduodamus (suteikiamus) nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdos žemės sklypus pagal Žemės reformos įstatymą ir Atkūrimo įstatymą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad formuojant ir vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo būti išimtinai remiamasi tik Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos 34 punkto nuostatomis.

26. Pareiškėjas M. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Pareiškėjas pažymi, kad I. V. B. 2003 m. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra toje vietoje, kur žemės nuosavybės teisė priklausė jos šeimai. Duomenų apie I. V. B. valios apie nuosavybė teisių atkūrimo būdo pakeitimą ar patikslinimą nėra. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas įgijo teisę ginčyti kito pretendento atžvilgiu priimtus atsakovų sprendimus. Taip pat pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiais, jog formuojant grąžintiną žemės sklypą neturėjo būti vadovaujamasi Taisyklių nuostatomis, nes Taisyklių 2.3 punktas numato Taisyklių taikymą

grąžinant žemę pagal Žemės reformos įstatymą ir Atkūrimo įstatymą. Pareiškėjo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, jog Tvarkos 34 punktas ir Taisyklių 5 punktas turi būti aiškinami kartu. Nors pirmosios instancijos teismo panaikintas 2014 m. sausio 7 d. sprendimas ir buvo priimtas atsižvelgiant į Savivaldybės įsakymą, tačiau pastarasis tikrai nebuvo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, kaip teigia apeliantas.

Teisėjų kolegija


IV

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ (toliau – 2014 m. sausio 7 d. sprendimas) ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

29. Pirmosios instancijos teismas minėtus sprendimus panaikino, konstatavęs, jog formuojant namų valdos žemės sklypą buvo pažeisti Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės)), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 5 punkto reikalavimai, numatantys maksimalų namų valdos žemės sklypo dydį Vilniaus mieste iki 0,3 ha.

30. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes I. V. B., kurios paveldėtojas yra pareiškėjas, nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Nurodo, kad teismas be pagrindo ginčo santykiams taikė Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, nes jos reglamentuoja kitus teisinius santykius. Mano, kad ginčo žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 30-620 „Dėl sklypo Filaretų g. 117 duomenų nustatymo“, kuris nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas. Taip pat nurodo, kad teismas be teisėto pagrindo panaikino ginčijamus sprendimus visa apimtimi, nors realiai ginčijama tik dalis žemės sklypo ploto, viršijanti 0,3 ha.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjui nepriteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

33. Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios

instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

36. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti trys I. V. B. prašymai, kuriuose ji išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. 2000 metų prašyme be tikslesnės datos I.V. B. nurodė, jog nuosavybės teises į žemę pageidauja atkurti gaudama žemės sklypą individualiai statybai (t. 2 b. l. 83), tačiau vėlesniame 2003m. kovo 23 d. prašyme, pateiktame laikantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų (įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, 2002-10-15, Žin., 2002, Nr. 102-4552 (2002-10-25)), bei dar vėlesniame 2012m. gegužės 28d. prašyme ji nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra (t. 2 b. l. 68, 155, 156). Taigi I. V. B. yra išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises natūra, o pareiškėjas, kaip I. V. B. teisių paveldėtojas, turi teisę reikalauti išreikštos valios įgyvendinimo ir yra suinteresuotas asmuo, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra.

37. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.3 punktas tiesiogiai nustato, kad Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų formavimą, žemės sklypų dydžių ir privatizuojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymą, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, žemės sklypo planus ir nustatant žemės sklypų dydžius ir privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) […] naudojamus namų valdų žemės sklypus, […] Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsižvelgiant į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, t. y. kad ginčas vyksta dėl suformuoto namų valdos sklypo dydžio, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas kilusį ginčą teisėtai ir pagrįstai anksčiau paminėtas taisykles.

38. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punkto bei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias galimybę didinti formuojamos namų valdos sklypo dydį Vilniaus mieste iki maksimalaus 0,3 ha ploto, kai į vieną ir tą pačią žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises daugiau nei vienas asmuo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha, gali būti grąžinamas natūra didesnis naudojamas žemės sklypo plotas, tačiau ne didesnis kaip 0,3 ha.

39. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas byloje neginčija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu nėra teisiškai reikšmingi. Nes, viena vertus, tik į teismą besikreipiantis asmuo sprendžia kokius reikalavimus teisme jis iškels ir kokius viešojo administravimo aktus ginčys. Kita vertus, kaip teisingai yra nurodęs pirmosios instancijos teismas, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą (Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) 32 straipsnio 3 dalies 12 punktas, taip pat LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas) savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai tenka pareiga suprojektuoti žemės sklypą ir patvirtinti kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, o Žemėtvarkos skyriaus kompetencijai tenka pareiga suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo kadastro duomenis. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija būtent tą atsakovo sprendimą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas.

40. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino byloje ginčijamus sprendimus pilna apimtimi, nes ginčas vyksta tik dalies namų valdos žemės sklypo ploto. Administracinis teismas nėra viešojo administravimo institucija, kuriai būtų suteikta kompetencija suformuoti naują žemės sklypą ar priimti

sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl nustačius, jog byloje dalyvaujančios viešojo administravimo institucijos viešojo administravimo sprendimus priėmė pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos sprendimus naikino pilna apimtimi. Pažymėtina, kad tokia faktinė ir teisinė situacija nepaneigia apelianto teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tame tarpe ir į namų valdos -žemės sklypą.

41. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies <…> punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2019-04918 2019-03-29 2019-03-19 2019-03-19 -

Administracinė byla Nr. A-440-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00382-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. U. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. U. ir V. V. skundą atsakovui Regioninės plėtros departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1cfcaf20517b11e9975f9c35aedfe438

1. Pareiškėjai E. U. ir V. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. 51TE-4 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 51TE-4) ir 2017 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. 51TE-5 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. U.“ (toliau – Įsakymas Nr. 51TE-5).

2. Pareiškėja V. V. skundą grindė šiais argumentais:2.1. Pavedimas, už kurio nevykdymą jai skirta tarnybinė nuobauda, pateiktas netinkamai, todėl jo nevykdymas negali

būti laikomas neteisėtu neveikimu. Techninės paramos administravimo ir veiklos koordinavimo skyriaus patarėja J. V. 2016 m. liepos 20 d. elektroniniu paštu pareiškėjai persiuntė jai pačiai adresuotą Departamento direktorės pavedimą, taip pat Departamento ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemes ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) sudarytą 2016 m. liepos 20 d. duomenų teikimo ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TP11-(7.7)-20/51VL-233 (toliau – ir Sutartis). Dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS) įrašyta rezoliucija „prašau organizuoti vykdymą“ buvo skirta ne pareiškėjai, o J. V.. Tokia rezoliucija galėtų būti suprantama kaip sukurianti įpareigojimą tik tiems valstybės tarnautojams, kuriems ji buvo adresuota ir kurių pareigybių aprašymuose buvo nustatytos funkcijos, susijusios su Sutarties įgyvendinimu.

2.2. Nors Regionų plėtros tarybų ir Departamento atsakomybės sritys buvo praplėstos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 348 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 722 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įgyvendinimą, paskyrimo“ pakeitimo (toliau – ir Nutarimas Nr. 348), Departamento direktorė nepakeitė nei Departamento Alytaus apskrities skyriaus (toliau – ir Alytaus skyrius) nuostatų, nei šio skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių aprašymų ir nė vienam valstybės tarnautojui ar darbuotojui nepriskyrė vykdyti su Sutarties įgyvendinimu susijusių funkcijų, todėl nė vienam Alytaus skyriaus valstybės tarnautojui ir darbuotojui nebuvo poreikio pasirašyti Sutartyje nurodyto konfidencialumo pasižadėjimo.

2.3. Su Sutartimi per DVS pareiškėja buvo supažindinta tik 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir tą pačią dieną kreipėsi į Departamento direktorę, prašydama suformuoti užduotis raštu ir suorganizuoti Alytaus skyriui mokymus, susijusius su naujų funkcijų vykdymu. Pareigybių aprašymai buvo pakeisti tik 2016 m. lapkričio 10 d., o Alytaus skyriaus nuostatai – 2016 m. spalio 17 d. Nesant pareigybės aprašymuose ir skyriaus nuostatuose įtvirtintų funkcijų, susijusių su Sutarties įgyvendinimu, šios Sutarties persiuntimas elektroniniu paštu savaime neįpareigojo pareiškėjos organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą Alytaus skyriuje. Departamento direktorės žodiniai pasisakymai 2016 m. rugpjūčio 24 d. pasitarime netraktuotini kaip pavedimas, nes direktorė nesuformulavo jokio pavedimo pareiškėjai veikti vienokiu ar kitokiu būdu. Direktorė tik konstatavo faktą, kad neįvardyti asmenys nėra pasirašę konfidencialumo pasižadėjimų. Pavedimas vykdyti pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas galėjo būti įformintas tik rašytiniu dokumentu. Pareiškėja akcentavo, kad nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei.

2.4. Tarnybinio nusižengimo tyrimo 2016 m. gruodžio 23 d. išvados Nr. 51D-623 „Dėl Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Marijampolės apskrities skyriaus vedėjo E. U. ir Alytaus apskrities skyriaus vedėjos V. V. veiksmų vertinimo“ (toliau – ir Išvada) teiginiai, kad pareiškėja 11–13 darbo dienų (nuo rugsėjo 29–30 d. iki spalio 17 d.) neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo Alytaus skyriuje, yra nepagrįsti, nes iki 2016 m. spalio 17 d. nei Alytaus skyriaus nuostatuose, nei Alytaus skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių aprašymuose nebuvo nustatyta funkcijų, susijusių su Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių projektinių pasiūlymų vertinimu. Pats Departamentas netinkamai organizavo projektinių pasiūlymų vertinimo procesą. Pagal Departamento direktoriaus 2016 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 51V-57 patvirtinto Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos sričių „Parama investicijoms į visų rūšių mažos apimties infrastruktūrą“ ir „Parama investicijoms į kaimo kultūros ir gamtos paveldą, kraštovaizdį“ projektinių pasiūlymų vertinimo ir regionų projektų sąrašų parengimo ir pateikimo tvirtinti regionų plėtros taryboms Regioninės plėtros departamente prie Vidaus reikalų ministerijos darbo procedūrų aprašo (toliau – Darbo procedūrų aprašas) 6 punktą projektinius pasiūlymus vertina tik tie Departamento administraciniai padaliniai – skyriai, kuriems Departamentas yra delegavęs Nutarimu Nr. 348 nustatytas funkcijas. Kadangi Alytaus skyriui minėtos funkcijos buvo deleguotos tik 2016 m. spalio 17 d. pakeitus Alytaus skyriaus nuostatus, iki minėtos datos atsakovas neturėjo pagrindo iš pareiškėjos reikalauti organizuoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių projektinių pasiūlymų vertinimą.

3. Pareiškėjas E. U. skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Išvados teiginiai, kad Departamento Marijampolės apskrities skyriaus (toliau – ir Marijampolės skyrius) vedėjas (pareiškėjas) sąmoningai pakeitė konfidencialumo pasižadėjimo formą ir turinį, o pakeistos formos ir turinio pasižadėjimą pasirašė pats ir tokius pasižadėjimus pavedė pasirašyti A. N., K. J. ir A. K., neatitinka tikrovės. Toks teiginys būtų pagrįstas, jei pareiškėjas būtų žinojęs Sutartyje nurodyto konfidencialumo pasižadėjimo turinį ir šį turinį būtų iškraipęs jį redaguodamas, tačiau šiuo atveju pareiškėjo pasirašytas konfidencialumo pasižadėjimas nėra Sutartyje nurodyto pasižadėjimo modifikacija, o yra paties pareiškėjo, veikiant išskirtinai tarnybinio būtinumo aplinkybėmis, sukurtas dokumentas.

3.2. Departamentas su pareiškėju nebendradarbiavo, tarnybinės pagalbos neteikė, jo prašymą pateikti Sutartį bei jos priedus, įskaitant konfidencialumo pasižadėjimą, ignoravo. Priešingai nei teigiama Išvadoje, po to, kai direktorė 2016 m. spalio 18 d. raštu pavedė organizuoti projektinių pasiūlymų vertinimą, net ir būdamas atsakovo izoliuotas nuo Marijampolės skyriaus vedėjo funkcijoms vykdyti reikalingos informacijos, pareiškėjas užtikrino, kad minėtos Marijampolės skyriaus vyriausiosios specialistės tuo atveju, jei joms būtų pavesta atlikti projektinių pasiūlymų vertinimą, būtų pasirašiusios pasižadėjimus dėl konfidencialumo.

3.3. Departamentas neužtikrino, kad Sutartyje nurodytas konfidencialumo pasižadėjimas pareiškėjui būtų pateiktas, todėl jis objektyviai negalėjo užtikrinti to, kad minėtų asmenų prisiimtų konfidencialumo įsipareigojimų apimtis būtų adekvati tiems įsipareigojimams, kuriuos jos būtų prisiėmusios, jeigu būtų pasirašiusios Sutartyje nurodytą konfidencialumo pasižadėjimą. Departamento direktorės žodiniai pasisakymai 2016 m. rugpjūčio 24 d. pasitarime netraktuotini kaip pavedimas, nes direktorė nesuformulavo jokio pavedimo pareiškėjui veikti vienokiu ar kitokiu būdu. Direktorė tik konstatavo faktą, kad kai kurie skyriai nėra pasirašę konfidencialumo pasižadėjimų, pavedimas vykdyti pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas galėjo būti įformintas tik rašytiniu dokumentu.

3.4. Teiginys, kad pareiškėjas 10–12 darbo dienų neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo Marijampolės skyriuje yra nepagrįstas, nes projektinių pasiūlymų pateikimas galėtų būti suprantamas kaip sukuriantis įpareigojimą šių projektinių pasiūlymų atžvilgiu atlikti Darbo procedūrų apraše nustatytas procedūras tik tiems valstybės tarnautojams, kurių pareigybių aprašymuose buvo nustatytos funkcijos, susijusios su Sutarties įgyvendinimu ir Vyriausybės nutarimu Nr. 348 nustatytomis Departamento atsakomybės sritimis. Departamento direktorė nepakeitė nei Marijampolės skyriaus nuostatų, nei šio skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių aprašymų ir nė vienam valstybės tarnautojui ar darbuotojui nepriskyrė vykdyti su minėtomis atsakomybės sritimis susijusių funkcijų. Pagal Darbo procedūrų aprašo 6 punktą šiame apraše nustatytas funkcijas atlieka tik tie Departamento administraciniai padaliniai – skyriai, kuriems Departamentas yra delegavęs funkcijas, susijusias su Vyriausybės nutarimu Nr. 348 nustatytomis atsakomybės sritimis, tačiau nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. spalio 17 d. jokiu atsakovo tvarkomuoju dokumentu nei Marijampolės skyriui, nei atskiriems Marijampolės skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams minėtos funkcijos nebuvo deleguotos. Pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. prašė pavedimą įforminti rezoliucija, tačiau šis jo prašymas buvo įvertintas kaip veiksmai, kuriais jis pažeidė teisės aktus, imperatyviai nustatančius jam pareigą organizuoti Marijampolės skyriaus darbą.

4. Atsakovas Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

5. Departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:5.1. Departamentas 2016 m. liepos 20 d. pasirašė Sutartį, kuria įsipareigojo registruoti gautus projektinius pasiūlymus,

atlikti siūlomų finansuoti projektų atitikties bendriesiems ir specialiesiems projektų atrankos kriterijams vertinimą, laikytis konfidencialumo principo. Pagal Sutartį už jos kontrolę ir koordinavimą atsakinga Departamento Techninės paramos administravimo ir veiklos koordinavimo skyriaus patarėja J. V., o už Sutarties vykdymą ir dokumentų bei informacijos teikimą atsakingi Departamento atitinkamų teritorinių skyrių vedėjai. J. V. 2016 m. liepos 20 d. elektroniniu paštu „dėl konfidencialumo pasižadėjimų“ nusiuntė Departamento apskričių skyrių vedėjams, įskaitant ir pareiškėją V. V., ir skyrių vyriausiesiems specialistams, kurie tuo metu vykdė jų pareigybės aprašyme nustatytą skyriaus vedėjo pavadavimo funkciją, Sutartį pdf formatu, jos priedus bei konfidencialumo pasižadėjimo formą Word formatu.

5.2. Atsakovo teigimu, Departamento vadovybės pavedimų perdavimas skyrių vedėjams ir darbuotojams elektroniniu paštu yra įprastinis ir dažnai naudojamas veiklos organizavimo būdas Departamente. Kadangi tuo metu pareiškėja atostogavo, jai grįžus iš atostogų 2016 m. rugpjūčio 9 d. Departamento direktoriaus pavaduotoja R. D. pavedimą organizuoti Alytaus skyriaus darbuotojų konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą pakartojo telefonu, be to, Sutartis 2016 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjai buvo pateikta ir per DVS. Apie tai, kad yra pakeisti Departamento nuostatai, planuojama pakeisti ir skyrių nuostatus bei Departamento darbuotojų pareigybių aprašymus per DVS pareiškėja informuota 2016 m. rugpjūčio 11 d., kartu pareiškėja buvo paprašyta informuoti, ar įvykdė žodinį R. D. pavedimą, tačiau pareiškėja

prašomos informacijos nepateikė. Departamento direktorė 2016 m. rugpjūčio 24 d. vykusiame pasitarime, kuriame dalyvavimo ir pareiškėja, akcentavo, kad du Departamento apskričių skyriai ir vienas Departamento apskrities skyriaus vedėjas nėra pasirašę konfidencialumo pasižadėjimų, pakartotinai davė žodinį pavedimą juos pasirašyti ir pateikti nustatyta tvarka. Departamento direktorė, duodama minėtą pavedimą, dar kartą nurodė, kad privaloma pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus, kadangi tai yra neatskiriama Departamento vykdomų funkcijų dalis. Net ir tiksliai neįvardijant konfidencialumo pasižadėjimų nepasirašiusių asmenų, pareiškėjai žinant, kad ji ir jos vadovaujamo skyriaus darbuotojai nėra pasirašę konfidencialumo pasižadėjimų, turėjo būti suprantama, kad pavedimas adresuojamas jai.

5.3. Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 51V-21 patvirtinto Darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 60 punktu, Departamento direktoriaus ir jo pavaduotojo pavedimai gali būti įforminami tiek rašytine, tiek žodine forma. Tai, kad pareiškėjai asmeniškai nebuvo suformuluotas, rašytinis konkretus pavedimas organizuoti Alytaus skyriaus darbuotojų konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą pagal Sutartį, nepaneigia fakto, jog ji suprato Departamento įsipareigojimus pagal Sutartį ir iš to kylančius Departamento vadovybės imperatyvius nurodymus užtikrinti įsipareigojimų vykdymą ir jos vadovaujamame skyriuje.

5.4. Pareiškėja V. V. nepagrįstai pateisina savo neveikimą išimtinai formaliu požiūriu į Departamento veiklos organizavimą šio ginčo atveju. Manydama, jog pavedimas nepriklauso jos kompetencijai, pareiškėja turėjo dėl pavedimo peradresavimo pateikti motyvuotą prašymą pavedimą davusiam asmeniui ne vėliau kaip kitą po pavedimo gavimo darbo dieną. Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad nei vienam Alytaus skyriaus darbuotojui nebuvo poreikio pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus.

5.5. Visų Departamento apskričių skyrių nuostatuose buvo nustatyta, kad Departamento apskričių skyriai atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas, o Departamento ir jo padalinių veiklą reglamentuojančių teisės aktų sisteminis vertinimas suponuoja skyrių vadovams pareigą vadovautis ne tik išimtinai skyrių nuostatais, bet ir Departamento nuostatais, kitais Departamento direktoriaus įsakymais tvirtinamais teisės aktais. Pareiga veikti atitinkamu būdu, t. y. pareiškėjai pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą, organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą ir projektinių pasiūlymų vertinimą Alytaus skyriuje, buvo suformuota konkrečiai ir imperatyviai įtvirtinta Departamento vidaus teisės aktuose. Pareiškėjai buvo žinoma, kad nuosekliai vyksta pasirengimo administruoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą darbai. Pakeisti Departamento apskričių skyrių nuostatus ir Departamento darbuotojų pareigybių aprašymus dar nesant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metu programos procedūrinių dokumentų ir nepakeitus paties Departamento nuostatų, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Be to, Alytaus skyriaus darbuotojų pareigybių aprašymuose buvo nustatytos funkcijos, kurios inter alia (be kita ko) vykdomos atliekant ir Vyriausybės nutarimais Departamentui nustatytas funkcijas.

5.6. J. V. 2016 m. liepos 20 d. elektroniniu laišku „dėl konfidencialumo pasižadėjimų“ Sutartį ir jos priedus nusiuntė ir pareiškėjui E. U.. Šiuo laišku buvo perduotas Departamento direktorės pavedimas Departamento apskričių skyrių vedėjams susipažinti su Sutartimi ir organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą Marijampolės skyriuje ir jų pateikimą. Supažindinimas su Sutartimi per DVS nėra įtvirtintas Departamento vidiniuose teisės aktuose, o Departamento vadovybės pavedimų perdavimas skyrių vedėjams ir darbuotojams elektroniniu paštu yra įprastinis ir dažnai naudojamas veiklos organizavimo būdas.

5.7. Departamentas pažymėjo, kad tuo metu pareiškėjas atostogavo, tačiau jo funkcijas atliko šio skyriaus vyriausioji specialistė A. K., kuri paaiškino, kad yra pasakiusi pareiškėjui apie Sutartį ir apie konfidencialumo pasižadėjimą. Vykstant A. K. ir J. V. elektroniniam susirašinėjimui dėl Sutarties ir konfidencialumo pasižadėjimo nuostatų, visuomet kartu buvo pateikiamos ir susirašinėjimų kopijos pareiškėjui. Be to, pareiškėjas dalyvavo 2016 m. rugpjūčio 24 d. vykusiame pasitarime, kuriame Departamento direktorė pakartotinai davė žodinį pavedimą pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus ir pateikti nustatyta tvarka. Pareiškėjas, būdamas atsakingu, rūpestingu ir atidžiu vadovu, susipažinęs su Darbo procedūrų aprašu, turėjo suprasti, kad gavo tiesioginį Departamento direktorės pavedimą organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą Marijampolės skyriuje ir juos pateikti J. V., tačiau to neatliko.

5.8. Pareiškėjas tik 2016 m. spalio 18 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Departamento direktorę klausdamas, kaip ir kur galima susipažinti su Sutartimi, ir jam tą pačią dieną dar kartą buvo priminta ir nurodyta, kaip jis gali susipažinti su Sutartimi. Pareiškėjas apie konfidencialumo pasižadėjimo nuostatas diskutavo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pasitarimo bei po jo vykusio susitikimo metu. Atsakovo nuomone, konfidencialumo pasižadėjimo formą ir turinį pareiškėjas pakeitė, siekdamas prisiimti mažesnius įsipareigojimus nei yra nustatyti Sutartimi patvirtintame konfidencialumo pasižadėjime, pašalindamas išimtinai, jo nuomone, neaiškias nuostatas, todėl pozicija, kad jis veikė išskirtinai tarnybinio būtinumo aplinkybėmis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo objektyvių kliūčių veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

5.9. Departamento ir Departamento administracijos padalinių veiklą reglamentuojančių teisės aktų sisteminis vertinimas pagrindžia pareiškėjo pareigą vadovautis ne tik išimtinai skyrių, bet ir Departamento nuostatais, kitais Departamento direktoriaus įsakymais tvirtinamais teisės aktais. Pareiga pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą, organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą ir projektinių pasiūlymų vertinimą Marijampolės skyriuje buvo suformuota konkrečiai ir imperatyviai įtvirtinta Departamento vidaus teisės aktuose. Tai, kad pareiškėjui asmeniškai nebuvo suformuluotas rašytinis konkretus pavedimas organizuoti Marijampolės skyriaus darbą pavedant darbuotojams vertinti gautus projektinius pasiūlymus, nepaneigia pareiškėjo pareigos tinkamai rezoliucija paskirti vertinti projektinius pasiūlymus pavaldiems darbuotojams.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjų V. V. ir E. U. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus Įsakymo Nr. 51TE-4, kuriuo pareiškėjai Alytaus skyriaus vedėjai V. V. skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, ir Įsakymo Nr. 51TE-5, kuriuo pareiškėjui Marijampolės skyriaus vedėjui E. U. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad Departamentas ir Agentūra 2016 m. liepos 20 d. sudarė duomenų teikimo ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TP11-(7.7)-20/51VL-233. Sutartis sudaryta vadovaujantis ir Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 722 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įgyvendinimą, paskyrimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 722). Teismas nurodė, kad Sutartimi Departamentas, be kita ko, įsipareigojo: sutartinių įsipareigojimų vykdymo metu iš Agentūros gautą informaciją naudoti tik Sutarties vykdymo tikslais bei užtikrinti jos konfidencialumą (4 p.); registruoti gautus projektinius pasiūlymus (5.1 p.); atlikti siūlomu finansuoti projektų atitikties bendriesiems ir specialiesiems projektų atrankos kriterijams vertinimą (5.2 p.). Sutarties 22 punkte nustatyta, kad šalys turi teisę atskleisti konfidencialią informaciją ar jos dalis tik tiems savo darbuotojams (išskyrus regionų plėtros tarybas, kai jos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę gauti tokią informaciją), kurie yra susipažinę su konfidencialios informacijos reikalavimais, nustatytais šioje Sutartyje ir teisės aktuose, kurie susiję su asmens duomenų apsauga; Agentūros konfidencialios informacijos atskleidimas šiame punkte nenurodytiems asmenims vykdomas jiems saugiu elektroniniu parašu sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, pasirašius konfidencialumo pasižadėjimą ADOC formatu (Sutarties 1 priedas). Pagal Sutarties 26 punktą už Sutarties kontrolę ir koordinavimą atsakinga departamento Techninės paramos administravimo ir veiklos koordinavimo skyriaus patarėja J. V., o už Sutarties vykdymą ir dokumentų bei informacijos teikimą atsakingi Departamento atitinkamų teritorinių skyrių vedėjai.

9. Teismas detaliai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su J. V. 2016 m. liepos 20 d. elektroninio laiško turiniu ir išsiuntimu Departamento apskričių skyrių vedėjams ir juos pavaduojantiems specialistams (tarp jų ir pareiškėjams, kurie tuo metu buvo kasmetinėse atostogose), teismas taip pat išsamiai išdėstė aplinkybes dėl pareiškėjų ir Departamento vadovybės bendravimo raštu, pokalbių bei pasitarimų forma apie Sutarties vykdymą ir iš jos kilusių naujų funkcijų Departamento tarnautojams įforminimą. Teismas nustatė, kad Alytaus skyriuje projektiniai pasiūlymai buvo gauti ir DVS užregistruoti 2016 m. rugsėjo 29–30 d., tačiau iki 2017 m. spalio 17 d. pareiškėja neorganizavo jų vertinimo Alytaus skyriuje, pareiškėja konfidencialumo pasižadėjimą pasirašė 2016 m. spalio 31 d., kiti Alytaus skyriaus darbuotojai – J. B. – 2016 m. rugsėjo 30 d., V. R. ir N. V. – 2016 m. spalio 19 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iki 2016 m. spalio 16 d. neorganizavo Marijampolės skyriuje 2016 m rugsėjo 29–30 d. gautų ir DVS užregistruotų projektinių pasiūlymų vertinimo, pareiškėjas ir kitos Marijampolės skyriaus darbuotojos konfidencialumo pasižadėjimus pasirašė 2016 m. spalio 18 d., tačiau šių pasižadėjimų turinys skiriasi nuo Sutarties priede nurodyto.

10. Teismas nustatė, kad Departamento direktorės 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 51V-94 sudaryta komisija pareiškėjų galimiems tarnybiniams nusižengimams, įvertinusi surinktą medžiagą, pareiškėjų paaiškinimus, surašė 2016 m. gruodžio 23 d. Išvadą, kurioje be kita ko, konstatavo, kad:

10.1. pareiškėja nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. spalio 17 d. sistemingai ir tikslingai neorganizavo konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymo Alytaus skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10 ir 11 punktų, Darbo procedūrų aprašo 6 ir 74 punktų ir Sutarties 26 punkto reikalavimų; 11–13 darbo dienų neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo Alytaus skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15

straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10, 11 punktų ir Darbo procedūrų aprašo 6 punkto reikalavimų;

10.2. pareiškėjas nuo 2016m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. sistemingai neorganizavo konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymo Marijampolės skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjas pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10, 11 ir 59 punktų, Darbo procedūrų aprašo 6, 74 ir 77 punktų ir Sutarties 26 punkto reikalavimų; 10–12 darbo dienų neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo Marijampolės skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10, 11 punktų ir Darbo procedūrų aprašo 6 punkto reikalavimų; sąmoningai pakeitė konfidencialumo pasižadėjimo formą ir turinį, pavedė pasirašyti pakeistos formos ir turinio pasižadėjimus A. N., K. J. ir A. K., pasirašė pats ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Darbo procedūrų aprašo 77 punkto ir Sutarties 26 punkto reikalavimų bei pažeidė pareigybės aprašymo 7.17 papunkčio, Darbo reglamento 10, 11 ir 59 punktų nuostatas; pavedė vertinti projektinius pasiūlymus K. J., nesilaikydamas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareigybės aprašymo 6.6 punkto ir sudarė prielaidas Departamentui pažeisti Techninės paramos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1K-337, (toliau – ir Administravimo taisyklės) nuostatas.

11. Departamento direktorė, vadovaudamasi VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 30 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į Išvadą, 2017 m. sausio 4 d. priėmė skundžiamus įsakymus: Įsakymą Nr. 51TE-4, kuriuo pripažino Alytaus skyriaus vedėją (pareiškėją) padariusia tarnybinį nusižengimą ir skyrė jai tarnybinę nuobaudą – papeikimą, ir Įsakymą Nr. 51TE-5, kuriuo pripažino Marijampolės skyriaus vedėją pareiškėją E. U. padariusiu tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

12. Teismas nurodė, kad VTĮ 30 straipsnyje įtvirtinta tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, kuri detalizuojama Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Teismas pažymėjo, kad ginčo teisiniai santykiai taip pat sureguliuoti aktualios redakcijos Darbo reglamente, Darbo procedūrų apraše, Alytaus ir Marijampolės skyrių nuostatuose, pareiškėjų veiklą tiesiogiai reglamentavusiuose Alytaus ir Marijampolės skyrių vedėjų pareigybės aprašymuose.

13. Įvertinęs pareiškėjos skundo argumentus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas sprendė, kad pareiškėjai, kai jai tapo žinoma (nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d.) apie tai, jog ji pati turi pasirašyti Sutartyje nurodytos formos konfidencialumo pasižadėjimą ir suorganizuoti, kad tokius pasižadėjimus pasirašytų jos vadovauto skyriaus darbuotojai, ji iki 2016 m. spalio 19 d., kai tokius susitarimus pasirašė V. R. ir N. V., šio pavedimo nevykdė, taip pat neorganizavo Išvadoje konstatuotu laikotarpiu Alytaus skyriuje gautų projektinių pasiūlymų vertinimo. Teismas akcentavo, kad aptartos pareigos kilo iš Sutarties 22 ir 26 punktų, Departamento veiklą reglamentuojančių teisės aktų, skyrių nuostatų ir šių skyrių vedėjų pareigybių aprašymų. Teismo vertinimu, užduotis pareiškėjai buvo suprantama, pakartota žodžiu ir raštu, duotas pavedimas vadovaujamame skyriuje užtikrinti Sutartyje numatytų konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą nebuvo neteisėtas, jis buvo būtinas siekiant laiku ir tinkamai įgyvendinti Departamentui iškeltus uždavinius. Aplinkybė, kad pavedimai tiesiogiai nebuvo suformuluoti pareiškėjos pareigybės aprašyme, teismo vertinimu, nepaneigė jos, kaip skyriaus vedėjos pareigos vykdyti kitų pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, be kita ko, tinkamai organizuoti skyriaus darbą, vykdyti Vyriausybės nutarimus, žodinius pavedimus.

14. Teismas konstatavo, kad Departamento direktorė Įsakyme Nr. 51TE-4 pareiškėjos atliktą veiką įvertino tinkamai, o pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, yra adekvati ir proporcinga jos padarytam tarnybiniam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo procedūrų teisėtumo, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad, priimant Įsakymą Nr. 51TE-4 ir pareiškėjai skiriant tarnybinę nuobaudą, visos VTĮ ir Taisyklėse nustatytos procedūros buvo išlaikytos.

15. Dėl pareiškėjo veiksmų teismas pažymėjo, kad bendravimas tarp Departamento ir jo skyrių (be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad jie išsidėstę skirtingose geografinėse teritorijose) laikytinas ne tik tinkamu, bet, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, dažnai taikomu, todėl pareiškėjas turėjo pareigą ir visas galimybes susipažinti su 2016 m. liepos 20 d. elektroniniame laiške suformuluotu pavedimu ir prie šio laiško pridėtais priedais – Sutartimi ir konfidencialumo pasižadėjimu vėliausiai 2016 m. liepos 22 d., t. y. grįžęs iš kasmetinių atostogų. Teismas sprendė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas sistemingai, t. y. nuo 2016 m. liepos 22 d., kai jam tapo žinoma (galėjo ir turėjo būti žinoma) apie tai, kad jis pats turi pasirašyti Sutartyje nurodytos formos konfidencialumo pasižadėjimą ir suorganizuoti, kad tokius pasižadėjimus pasirašytų jo vadovauto skyriaus darbuotojai, iki 2016 m. spalio 18 d. kai tokius susitarimus jis ir jo vadovaujamo skyriaus darbuotojai pasirašė, šio pavedimo nevykdė, pareiškėjas Išvadoje nurodytu laikotarpiu sąmoningai neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo, rekomendavo to nedaryti savo vadovaujamo

skyriaus darbuotojams, savo vadovaujamo skyriaus darbuotojai K. J. pavedė vertinti pateiktus projektinius pasiūlymus, nors prieš tai pastaroji nebuvo pasirašiusi konfidencialumo pasižadėjimo.

16. Teismas nurodė, jog pareiga užtikrinti, kad pareiškėjui pavaldaus skyriaus darbuotojai, dirbdami su pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą teikiamomis paraiškomis, būtų pasirašę Sutartyje nustatytos formos konfidencialumo pasižadėjimus, aiškiai įtvirtinta Sutarties 22 ir 26 punktuose, Departamento veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, skyrių nuostatuose ir šių skyrių vedėjų pareigybių aprašymuose. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Departamento vadovybės nurodymų nepagrįstumo (neįtvirtinimo teisės aktuose) ir pavedimų formos trūkumų tais pačiais motyvais, kuriais atmetė ir pareiškėjos analogiškus argumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjo veika (neveikimas) iš esmės dėl formalių priežasčių ilgą laiką po pakankamai detalių Departamento direktorės ir kitų atsakingų tarnautojų paaiškinimų atsisakant vykdyti suformuluotą pavedimą, yra nesuderinama su jo užimamų valstybės tarnautojo pareigų tinkamu vykdymu.

17. Teismas sutiko su Išvadoje pateiktu vertinimu dėl sąmoningai pakeisto konfidencialumo pasižadėjimo turinio ir tokio pasižadėjimo pasirašymo. Teismas nurodė, kad pakeistuose ir pasirašytuose konfidencialumo pasižadėjimuose akivaizdžiai susiaurintas konfidencialią informaciją sudarančios informacijos turinys, juose neliko teksto, skelbiančio apie tai, kad šiuos pasižadėjimus pasirašę asmenys yra įspėti apie gresiančią atsakomybę už tokios informacijos atskleidimą. Konstatavęs, kad pareiškėjui Sutarties ir jos priedo turinys buvo žinomas, pareiškėjas ne kartą žodžiu ir raštu buvo gavęs nurodymus iš Departamento atsakingų darbuotojų, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai tokį pareiškėjo elgesį, modifikuojant konfidencialumo pasižadėjimo turinį tokiu būdu, kokiu tai buvo padaryta (t. y. akivaizdžiai sumažinant įsipareigojimų apimtį ir susiaurinant konfidencialios informacijos turinį), įvertino kaip sąmoningą siekį, teisinantis formaliomis priežastimis, prisiimti mažesnius įsipareigojimus nei yra nustatyti Sutartimi patvirtintame konfidencialumo pasižadėjime. Teismas kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį surinktiems įrodymams atmetė pareiškėjo teiginį, kad jis nežinojo Sutartyje nurodyto konfidencialumo pasižadėjimo turinio, todėl jo pasirašytas konfidencialumo pasižadėjimas nėra Sutartyje nurodyto pasižadėjimo modifikacija, o tik jo paties, veikiant išskirtinai tarnybinio būtinumo aplinkybėmis, sukurtas dokumentas.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytus tarnybinius pažeidimus, konstatavo, jog Išvadoje nurodyti pareiškėjo veiksmai tinkamai teisiškai kvalifikuoti, Departamento direktorė Įsakymu Nr. 51TE-5 pareiškėjo atliktą veiką įvertino tinkamai, o jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas yra adekvati ir proporcinga jo padarytam pažeidimui. Kadangi šioje byloje pareiškėjas neginčijo tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo procedūrų teisėtumo, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad priimant Įsakymą Nr. 51TE-5 ir pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą, visos VTĮ ir Taisyklėse nustatytos procedūros buvo išlaikytos, teismas plačiau šiuo klausimu nepasisakė. Teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 51TE-5 yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

19. Pareiškėjas E. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir priimti naują sprendimą – jo (pareiškėjo) skundą tenkinti ir panaikinti Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. 51TE-5 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. U.“.

20. Pareiškėja V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos skundas, ir priimti naują sprendimą – jos (pareiškėjos) skundą tenkinti ir panaikinti Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. 51TE-4 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“.

21. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada dėl pareigos užtikrinti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą su skyriaus darbuotojais, kurie dirba su paraiškomis, teikiamomis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, teisinio pagrindo, t. y. kad tokia pareiga aiškiai įtvirtinta Sutarties 22 ir 26 punktuose. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakyme Nr. 1V-720, kuriuo patvirtinti Departamento nuostatai ir Departamento administracijos struktūra, nėra nustatyta, kad atsakovo administracijos padalinių veikla yra reglamentuojama atsakovo su kontrahentais sudarytomis sutartimis. Departamento ir A. S. nėra tas aktas, iš kurio per se (savaime) būtų galima kildinti atsakovo padaliniuose dirbančių valstybės tarnautojų teises ir pareigas.

22. Sutarties užregistravimas DVS savaime neturėjo nurodomojo, įpareigojančio pobūdžio pareiškėjams ar bet kuriam kitam Marijampolės, Alytaus skyrių darbuotojams ir savaime negali būti traktuojamas kaip pavedimas Darbo reglamento

60 punkto prasme. Pareiškėjas sutinka, kad Vyriausybė Nutarimu Nr. 348 išplėtė Departamento atsakomybės sritį, tačiau Departamento ar jo skyrių nuostatai nebuvo pakeisti, Departamento direktorė savo įsakymu nepakeitė skyrių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymų ir nei vienam valstybės tarnautojui ar darbuotojui nepriskyrė vykdyti su Sutarties įgyvendinimu susijusių funkcijų. Todėl nei vienam skyriaus valstybės tarnautojui ir darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, nebuvo poreikio pasirašyti Sutartyje numatyto konfidencialumo pasižadėjimo, nes jų pareigybių aprašymuose nebuvo nustatyta tokių funkcijų, kurių vykdymas galimas tik pasirašius Sutartyje numatytą konfidencialumo pasižadėjimą. Valstybės tarnautojo pareiga veikti atitinkamu būdu turi būti suformuluota konkrečiai, imperatyviai bei įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose norminiuose ir institucijos vidaus teisės aktuose. Nesant pareigybės aprašymuose ir skyriaus nuostatuose įtvirtintų funkcijų, susijusių su Sutarties įgyvendinimu, jos persiuntimas elektroniniu paštu savaime nereiškė pareiškėjams pareigos organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą jų vadovaujamuose skyriuose.

23. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad bendravimas tarp Departamento ir jų skyrių elektroniniais laiškais yra tinkama ir įprasta praktika, o pareiškėjai turėjo pareigą ir visas galimybes susipažinti su 2016 m. liepos 20 d. elektroniniame laiške suformuluotu pavedimu ir prie šio laiško pridėtais Sutartimi ir konfidencialumo pasižadėjimu. Pareiškėjų teigimu, Departamentas negalėjo vertinti Sutarties kaip dokumento, kurį darbuotojai turi vykdyti ar žinoti. Tokia išvada darytina remiantis tuo, kad Darbo reglamento 19 punkte nustatyta, jog su direktoriaus įsakymais, kuriuos Departamento darbuotojai turi vykdyti ar žinoti, DVS priemonėmis supažindina vyriausiasis specialistas, kurio pareigybės aprašyme nustatyta departamento raštinės darbo organizavimo funkcija. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Sutartis buvo jų atostogų metu išsiųsta elektroniniu paštu, tačiau nebuvo pateikta Darbo reglamento 19 punkte nustatyta tvarka, t. y. nebuvo pateikta DVS priemonėmis. Šia tvarka pareiškėjas nebuvo supažindintas su Sutartimi, nors ir kreipėsi į Departamento direktorę.

24. Darbo reglamento 37 punktu darbuotojams yra suteikta galimybė susirašinėti elektroniniu paštu darbo klausimais, tačiau Darbo reglamente nenumatyta, kad elektroniniu paštu darbuotojai galėtų būti supažindinami su įsakymais ar kitais dokumentais, kuriuos departamento darbuotojai turi vykdyti ar žinoti. Į bylą atsakovas nepateikė jokio administracinio akto, iš kurio būtų galima spręsti, kad tokio lygmens darbuotoja, kaip Techninės paramos administravimo ir veiklos koordinavimo skyriaus patarėja J. V., turėtų teisę skyriaus vedėjams elektroniniu paštu duoti privalomus vykdyti pavedimus. Todėl teismas nepagrįstai J. V. susirašinėjimą elektroniniu paštu vertino kaip nurodymą, iš kurio pareiškėjams atsiranda pareiga vykdyti pareigybės aprašymuose nenumatytas funkcijas.

25. Pareiškėjai nurodo, jog pareiga pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą ir suorganizuoti, kad tokius pasižadėjimus pasirašytų jų vadovaujamų skyrių darbuotojai, negali būti kildinama ir iš Darbo procedūrų aprašo, nes pagal šio aprašo 6 punktą projektinius pasiūlymus vertina tik tie Departamento administraciniai padaliniai – skyriai, kuriems Departamentas yra delegavęs Nutarimu Nr. 348 nustatytas funkcijas. Departamento nuostatų 13 punkte nurodyta, kad Departamento administracijos padalinių veikla ir vidaus tvarka reglamentuojama Departamento direktoriaus tvirtinamais administracijos padalinių nuostatais, Departamento darbo reglamentu, vidaus tvarkos taisyklėmis, vidaus tvarkos aprašais, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymais. Tai reiškia, kad pareiškėjų vadovaujamiems skyriams Nutarimu Nr. 348 nustatytų funkcijų delegavimą Departamentas galėjo įforminti tik pakeitęs dokumentus, nurodytus Departamento nuostatų 13 punkte. Kadangi Marijampolės ir Alytaus skyriams minėtos funkcijos buvo deleguotos 2016 m. spalio 17 d. pakeitus skyrių nuostatus, tai reiškia, kad iki minėtos datos atsakovas neturėjo pagrindo iš pareiškėjų reikalauti organizuoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių projektinių pasiūlymų vertinimą. Teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad nesant atsakovo konkretaus pavedimo, pareiškėjai veikė (neveikė) neteisėtai, nes neorganizavo konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymo ir projektinių pasiūlymų vertinimo.

26. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad Direktorės duotas pavedimas dėl konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymo ir projektinių pasiūlymų vertinimo organizavimo, nors ir nepatenka į jų pareigybės aprašymuose numatytas funkcijas, tačiau nepaneigia pareiškėjų, kaip padalinių vadovų, pareigos vykdyti kitas pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad jų pareigybių aprašymų 7.18 punkte nustatyta skyriaus vedėjo pareiga vykdyti kitus su skyriaus funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio departamento direktoriaus pavedimus. Nors minėtame punkte įtvirtintas kitų pavedimų sąrašas nėra baigtinis, tačiau ši pareigybės aprašymo nuostata aiškiai apibrėžia skyriaus vedėjo veiklos (funkcijų) ribas, susiedama jas su skyriaus vykdomomis funkcijomis. Kadangi Nutarimu Nr. 348 nustatytos funkcijos Marijampolės ir Alytaus skyriams buvo deleguotos tik 2016 m. spalio 17 d., pakeitus šių skyrių nuostatus, todėl Departamento direktorė teisę skyriaus vedėjams duoti kitus pavedimus, susijusius su Nutarimo Nr. 348 įgyvendinimu, įgijo tik nuo 2016 m. spalio 17 d. Pareiškėjų pareigybės aprašymo išaiškinimas, kokį atliko teismas, reikštų, kad Departamento

skyrių vedėjai turėtų vykdyti bet kokius Departamento direktoriaus pavedimus, net kai jie nėra susiję su šio skyriaus vedėjo pareigybės paskirtimi ir skyriaus funkcijomis, o tai nesuderinama su teisinio apibrėžtumo ir teisinio tikrumo principais ir vien dėl to negali būti laikomas teisėtu.

27. Pareiškėjų teigimu, Departamento direktorės pavedimas organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą ir projektinių pasiūlymų vertinimą laikytinas papildoma užduotimi VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Su Sutartimi susijusi Departamento direktorės rezoliucija „prašau organizuoti vykdymą“ buvo skirta J. V., o ne pareiškėjams, todėl numanomas pavedimas pareiškėjams nebuvo privalomas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas priėmė sprendimą nesivadovaudamas suformuota teismų praktika, kurioje akcentuojama, jog valstybės tarnautojo pareiga veikti atitinkamu būdu turi būti suformuluota aiškiai ir imperatyviai.

28. Atsakovas Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų argumentai, jog jiems ir Alytaus ir Marijampolės skyrių valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, nebuvo poreikio pasirašyti pagal Sutartį numatyto konfidencialumo pasižadėjimo, nes jų pareigybių aprašymuose nebuvo funkcijų, kurių vykdymas galimas tik pasirašius konfidencialumo pasižadėjimą, neatitinka tikrovės. Direktorės reikalavimas, kad pareiškėjai organizuotų konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą ir projektinių pasiūlymų, gautų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, vertinimą atitinkamai Departamento Alytaus ir Marijampolės skyriuose patenka į pareiškėjų pareigybių aprašymuose nurodytas funkcijas. Nors pareigybių aprašymuose šie pavedimai tiesiogiai nebuvo suformuluoti, tačiau pareiškėjų pareigybių aprašymų 4 punkte yra apibrėžta jų pareigybių paskirtis – pareigybė reikalinga užtikrinti tinkamą skyriaus nuostatuose nustatytų veiklos tikslų ir priskirtų funkcijų įvykdymą, organizuoti skyriaus veiklą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Alytaus ir Marijampolės skyrių nuostatuose nustatyti skyrių veiklos tikslai – įgyvendinti nacionalinės regioninės politikos tikslus atitinkamai Alytaus ir Marijampolės apskrityse. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad poreikis pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus buvo, ir šią išvadą pagrindė sistemine pareiškėjų tarnybinę veiklą ir atskaitomybę reglamentuojančių teisės aktų analize.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Departamento direktorės duotas pavedimas organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą ir projektinių pasiūlymų vertinimą laikytinas papildoma užduotimi VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Departamentas atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos departamentas, atlikęs vertinimą dėl Marijampolės skyriaus vedėjo, tarnautojų ir darbuotojų pareigybių aprašyme nenumatytų funkcijų, susijusių su projektinių pasiūlymų vertinimu, nustatė, kad tik vienai Marijampolės skyriaus specialistei nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. šių pasiūlymų vertinimas buvo papildoma užduotis, kai atliekama pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Atsakovas nurodo, kad teismas nesprendė dėl papildomų funkcijų, nes šio argumento pareiškėjai nebuvo pareiškę ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

31. Departamentas, siekdamas pakeisti savo vidinius teisės aktus, privalo juos suderinti su kitomis institucijomis, atitinkamais jų administracijų padaliniais. Nuosekliai laikantis procedūrinių reikalavimų dėl aktų derinimo ir keitimo procedūros, procedūros užtrunka. Nutarimu Nr. 348 pakeitus Nutarimą Nr. 722, buvo nustatyta, kad Departamentas yra atsakingas už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos sričių, įgyvendinamų regioninio planavimo būdu, administravimą. Atsakovas pabrėžia, kad Vyriausybės nutarimais Departamentui pavestų funkcijų vykdymas, užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, nekonkuruoja ir yra grindžiamas Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymu, kuriuo vadovaujasi Departamentas, kaip institucija, kurios pagrindinis veiklos tikslas yra nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimas apskrityse.

32. Įgyvendinant Nutarimą Nr. 348, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 3D-403 buvo patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos sričių „Parama investicijoms į visų rūšių mažos apimties infrastruktūrą ir „Parama investicijoms į kaimo kultūros ir gamtos paveldą, kraštovaizdį“ (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Sutartimi Departamentas įsipareigojo registruoti gautus projektinius pasiūlymus, atlikti siūlomų finansuoti projektų atitikties bendriesiems ir specialiesiems projektų atrankos kriterijams vertinimą Įgyvendinimo taisyklėse nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis, vykdyti šiose taisyklėse ir Sutartyje nustatytus įsipareigojimus vadovaujantis darbo procedūrų aprašu. Taip pat Sutartimi buvo įsipareigota laikytis konfidencialumo principo. Nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. įsigaliojusioje Departamento nuostatų redakcijoje buvo išskirtas Departamento veiklos tikslas – pagal kompetenciją vykdyti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo funkcijas. Departamento ir Departamento padalinių veiklą reglamentuojančių teisės aktų sisteminis vertinimas suponuoja Departamento skyrių vadovams pareigą vadovautis ne tik

išimtinai Departamento skyrių nuostatais, bet ir Departamento nuostatais, kitais Departamento direktoriaus įsakymais tvirtinamais teisės aktais. Atsakovo teigimu, pareiškėjų pareiga organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą, projektinių pasiūlymų vertinimą buvo imperatyviai įtvirtinta Departamento nuostatų 13 punkte, pareiškėjų pareigybių aprašymų 1.17 punkte, Darbo procedūrų aprašo nuostatose (6, 73–74 punktuose), Darbo reglamente (9–10 punktuose), Sutarties 26 punkte. Nors Sutarties nuostatos nėra inkorporuotos į Departamento administracijos ar skyrių nuostatus, tačiau teisės aktai vertintini sistemiškai, teisės hierarchijos principais, todėl Sutarties nuostatos sistemiškai taikytinos ir organizuojant atskirų skyrių veiklą bei apibrėžiant jų pagal teisės aktus vykdytinas funkcijas.

33. Departamente vykdant Sutartį ir ja prisiimtus įsipareigojimus, ją 2016 m. liepos 20 d. užregistravus Departamento DVS, tą pačią dieną Departamento direktorė DVS davė pavedimą „prašau organizuoti vykdymą“ J. V., kuri, jį vykdydama ir siekdama įgyvendinti Sutarties 26 punkto reikalavimus, elektroniniu laišku nusiuntė Departamento skyrių vedėjams ir juos pavaduojantiems asmenims Sutartį, jos priedus bei konfidencialumo pasižadėjimo formą pildymui. Pareiškėjų teiginiai, kad jie privalėjo būti supažindinti su Sutartimi DVS pagalba, nepagrįsti, nes tokio reikalavimo nėra Departamento vidiniuose teisės aktuose. Šiuo atveju supažindinimas su Sutartimi, kuri nėra Departamento direktorius įsakymu patvirtintas dokumentas būtent DVS nebuvo imperatyvus. Departamento vadovybės pavedimų perdavimas skyrių vedėjams ir darbuotojams elektroniniu paštu yra įprastinis ir dažnai naudojamas veiklos organizavimo būdas, pareiškėjai nepagristai preziumuoja DVS kaip privalomą informacijos perdavimo priemonę. Atsakovas pabrėžia, kad J. V. elektroniniu laišku buvo perduotas Departamento direktorės pavedimas skyrių vedėjams (taip pat ir pareiškėjams) susipažinti su Sutartimi ir organizuoti su jos vykdymu susijusius darbus. Pareiškėjams minėti pavedimai buvo pakartoti žodžiu, V. V. Sutartis buvo pateikta ir per DVS. Kad pareiškėjų vadovaujami skyriai ir vienas skyriaus vedėjas nepasirašę konfidencialumo pasižadėjimų buvo akcentuota ir Departamento pasitarime.

34. Pareiškėjai, būdami atsakingais, rūpestingais ir atidžiais vadovais, susipažinę su Darbo procedūrų aprašu, turėjo suprasti, kad gavo tiesioginį Departamento direktorės pavedimą organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą savo vadovaujamuose padaliniuose ir juos pateikti J. V., tačiau to neatliko. Visų kitų (išskyrus Marijampolės ir Alytaus) apskričių skyrių darbuotojai tuo metu jau buvo pasirašę konfidencialumo pasižadėjimus. Pareiškėjai savo neveikimą nepagrįstai bando paneigti formaliu požiūriu į Departamento veiklos organizavimą. Pareiškėjų, kaip vadovaujančias pareigas užimančių darbuotojų, darbo specifika, pobūdis ir reikšmė lemia, kad tokiems darbuotojams suteikiama plati kompetencija, vadovaujamas darbas pagal savo esmę yra susijęs su savarankiškumu, diskrecija, reikalingų sprendimų priėmimu, atsakomybe. Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius išanalizavo pareiškėjų tarnybiniuose pranešimuose pateiktą informaciją dėl ydingo darbo organizavimo Departamente, tačiau jų teiginiai nepasitvirtino, priešingai, buvo pažymėta, kad pareiškėjų veiksmai, kuriais jie nevykdė Departamento vadovybės nurodymų ir neužtikrino jų vykdymo vadovaujamuose padaliniuose, patvirtina, kad jie savo veiksmais trikdė Departamento ir vadovaujamų skyrių veiklą.

35. Teismas sprendime pagrįstai, įvertinęs teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes, sprendė, kad pavedimai buvo teisėti, o vykdydami tokius pavedimus, pareiškėjai nebūtų niekaip pažeidę pavedimo suformulavimo metu galiojusios redakcijos teisės aktų, reglamentavusių jų veiklą.

Teisėjų kolegija


36. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų V. V. ir E. U. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymus Nr. 51TE-4 ir Nr. 51TE-5, kuriais pareiškėjai (Departamento Alytaus skyriaus vedėjai) paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas ir pareiškėjui (Departamento Marijampolės skyriaus vedėjui) paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos V. V. skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus, netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Įsakymo Nr. 51TE-4 panaikinimo, padaręs išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą už tai, jog ji: 1) nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. spalio 17 d. sistemingai ir tikslingai neorganizavo konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymo Alytaus skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo

reglamento 9, 10 ir 11 punktų, Darbo procedūrų aprašo 6 ir 74 punktų ir Sutarties 26 punkto reikalavimų; 2) 11–13 darbo dienų neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo Alytaus skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10 ir 11 punktų ir Darbo procedūrų aprašo 6 punkto reikalavimų.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo E. U. skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Įsakymo Nr. 51TE-5 panaikinimo, padaręs išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą už tai, jog jis: 1) nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. sistemingai neorganizavo konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymo Marijampolės skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10, 11 ir 59 punktų, Darbo procedūrų aprašo 6, 74 ir 77 punktų ir Sutarties 26 punkto reikalavimų; 2) 10–12 darbo dienų (nuo rugsėjo 29–30 d. iki spalio 17 d.) neorganizavo projektinių pasiūlymų vertinimo Marijampolės skyriuje ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 9, 10, 11 punktų ir Darbo procedūrų aprašo 6 punkto reikalavimų; 3) sąmoningai pakeitė konfidencialumo pasižadėjimo formą ir turinį, pavedė pasirašyti pakeistos formos ir turinio pasižadėjimus A. N., K. J. ir A. K., pasirašė pats ir tokiais veiksmais nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Darbo procedūrų aprašo 77 punkto ir Sutarties 26 punkto reikalavimų bei pažeidė pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.17 punkto, Darbo reglamento 10, 11 ir 59 punktų nuostatas; 4) pavedė vertinti projektinius pasiūlymus K. J., nesilaikydamas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, pareiškėjo pareigybės aprašymo 6.6 punkto ir sudarydamas prielaidas Departamentui pažeisti Administravimo taisyklių nuostatas.

39. Pareiškėjai apeliaciniuose skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant, kad pareiškėjai pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, nes pareiškėjai negavo rašytinių nurodymų dėl papildomų funkcijų atlikimo, pareigybės aprašymuose ir skyrių nuostatuose nebuvo įtvirtintų nuostatų, susijusių su Sutarties įgyvendinimu, Departamento direktorės rezoliucija „prašau organizuoti vykdymą“ nebuvo adresuota pareiškėjams, Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 348 nustatytos funkcijos Alytaus ir Marijampolės skyriams buvo deleguotos tik 2016 m. spalio 17 d. pakeitus šių skyrių nuostatus, todėl Departamento direktorė teisę skyrių vedėjams duoti kitus pavedimus, susijusius su Nutarimo Nr. 348 įgyvendinimu, įgijo tik 2016 m. spalio 17 d. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentuoja, kad kiekvienas teisinių santykių dalyvis, įskaitant ir tuos, kurie susiję valstybės tarnybos santykiais, turi tiksliai žinoti savo teises ir pareigas, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu ir kokia forma iš jo gali būti reikalaujama vieno ar kito elgesio modelio; darbdavio teisė patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn egzistuoja tik tuomet, kai paties darbdavio įvykdytas pažeidimas nėra tarnybos drausmės nesilaikymo priežastis.

40. Nagrinėjant pareiškėjų apeliacinių skundų ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus, kuriais sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Įsakymo Nr. 51TE-4 ir Įsakymo Nr. 51TE-5 pagrįstumo ir teisėtumo, ir tikrinant šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

41. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo įsakymai, kuriais pareiškėjams buvo skirtos tarnybinės nuobaudos, yra pagrįsti ir teisėti.

42. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą

bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

43. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

44. Pažymėtina, kad kai darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina pareigūno su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų – pareigūno (valstybės tarnautojo) neteisėtų veiksmų ir / ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo – nėra. Taip pat yra svarbu įvertinti darbdavio įtaką tam, kad darbuotojas neatliko tam tikrų veiksmų ar juos atliko netinkamai.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.). Tarnybinio nusižengimo padarymas neveikimo (pasyvia) forma pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą, jis privalo veikti atitinkamu būdu, tačiau neatlieka tų veiksmų, išlieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti iš jo reikalaujamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2013/2012; 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-578/2013).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, akcentuodami jų pareigybių aprašymuose ir vadovaujamų skyrių nuostatuose įtvirtintas funkcijas, būtent ir nurodo, kad jie neprivalėjo atlikti atsakovo nurodomų veiksmų (organizuoti konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą ir projektinių pasiūlymų vertinimą Alytaus ir Marijampolės skyriuose), todėl jiems nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus ABTĮ nustatyta tvarka, su tokia pareiškėjų pozicija nesutinka.

47. Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 722 (pakeistas Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 348, įsigaliojusiu nuo 2015 m. balandžio 11 d.) nustatyta, kad Departamentas yra atsakingas už Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos, finansuojamos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – ir EŽŪFKP) priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos sričių, įgyvendinamų regioninio planavimo būdu: regionų plėtros tarybų sprendimų projektų dėl projektų specialiųjų atrankos kriterijų, atitinkančių regionų poreikius pagal regionų plėtros planus, parengimą ir derinimą su vadovaujančiąja institucija ir pateikimą regionų plėtros taryboms (3.12.1 p.); siūlomų finansuoti projektų atitikties bendriesiems ir specialiesiems projektų atrankos kriterijams įvertinimą ir regionų plėtros tarybų sprendimų projektų dėl finansuotinų projektų sąrašų parengimą ir pateikimą tvirtinti regionų plėtros taryboms (3.12.2). Nutarimo 4.8 punktu Departamentui buvo pavesta parengti ir patvirtinti suderintus su Nacionaline mokėjimo agentūra šiuo nutarimu jiems priskirtų funkcijų atlikimo procedūrų aprašus. Nacionalinei mokėjimo agentūrai patvirtinus šio nutarimo 4.7 papunktyje nurodytus administruojamų EŽŪFKP priemonių įgyvendinimo procedūrų aprašus, pasirašyti arba papildyti jau pasirašytas tarpusavio bendradarbiavimo sutartis (Nutarimo 4.9 p.).

48. Žemės ūkio ministro 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 3D-403 buvo patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos, finansuojamos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos sričių „Parama investicijoms į visų rūšių mažos apimties infrastruktūrą“ ir „Parama investicijoms į kaimo kultūros ir gamtos paveldą, kraštovaizdį“ įgyvendinimo taisyklės.

49. Pažymėtina, kad Alytaus skyrius 2016 m. liepos 13 d. paskelbė kvietimą teikti projektinius pasiūlymus (I t., b. l. 87–92), kur buvo nurodyta, kad projektinius pasiūlymus priima Alytaus regiono plėtros sekretoriatas. Kvietimą pasirašė vyriausiasis specialistas, pavaduojantis skyriaus vedėją, V. R.. Marijampolės skyrius tokį kvietimą paskelbė 2016 m. liepos 15 d. (I t., b. l. 93–96), o kvietimą pasirašė skyriaus vedėjas (pareiškėjas).

50. Tuo metu galiojo Departamento Alytaus skyriaus nuostatai, patvirtinti Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 51V-1 (2015 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 51V-28 redakcija), kuriuose buvo nustatyta, kad šis skyrius yra Departamento administracijos padalinys (1 p.), kurio veiklos tikslas – įgyvendinti nacionalinės regioninės politikos tikslus Alytuje (5 p.), atlikti ne tik nuostatuose nurodytuose teisės aktuose funkcijas, bet ir kitas teisės aktuose nurodytas funkcijas (6.11 p.); skyriaus veikla ir vidaus tvarka reglamentuojama šiais nuostatais, Departamento darbo reglamentu, Departamento vidaus tvarkos taisyklėmis, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymais (9 p.); skyriaus vedėjas vadovauja skyriui (10 p.) ir yra atsakingas, kad skyrius tinkamai vykdytų nustatytus veiklos tikslus ir atliktų jiems paskirtas funkcijas (11.1 p.), vykdo kitas įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, Departamento nuostatuose nustatytas funkcijas, ministerijos vadovybės ir Departamento direktoriaus pavedimus (11.5 p.). Tokios pat nuostatos buvo įtvirtintos ir Marijampolės skyriaus nuostatuose, patvirtintuose Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 51V-1 (2015 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 51V-28 redakcija). Šių skyrių nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad skyriai savo veikloje vadovaujasi Vyriausybės nutarimais, vidaus reikalų ministro įsakymais, kitais teisės aktais.

51. Apibendrinant minėtas skyrių nuostatų nuostatas, konstatuotina, jog pareiškėjams buvo pavesta organizuoti Departamento struktūrinių padalinių, kurie yra įsteigti tam, kad būtų užtikrintas Departamentui pavestų funkcijų įgyvendinimas, darbą. Pažymėtina, kad Alytaus ir Marijampolės skyrių vedėjų pareigybės aprašymų (Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 51V-37 redakcija) 6.6 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas turi būti gerai susipažinęs su Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, regioninę plėtrą, Veiksmų programos ir Lietuvos kaimo plėtros programos administravimą ir finansavimą. Šių pareigybės aprašymų 7.17 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas organizuoja, kontroliuoja ir atsako už skyriaus veiklą, skyriui pavestų užduočių vykdymą, kt.

52. Darbo reglamento, patvirtinto Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 51V-21 9 punkte nustatyta, kad Departamento skyriai vykdo Lietuvos Respublikos įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose ir kituose teisės aktuose Departamentui nustatytas funkcijas, direktoriaus įsakymus, pavedimus ir direktoriaus pavaduotojo pavedimus. Šio reglamento 10 punkte nurodyta, kad skyriai darbą organizuoja vadovaudamiesi patvirtintais planavimo dokumentais, Departamento ir skyriaus nuostatais; Departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, savo veikloje vadovaujasi direktoriaus įsakymais, reglamentu, vidaus tvarkos taisyklėmis, pareigybių aprašymais, kitais teisės aktais. Skyrių vedėjai atsako už skyriui nustatytų funkcijų atlikimą ir Departamento nuostatuose įtvirtintų veiklos tikslų įgyvendinimą, funkcijų vykdymą, darbo organizavimą ir darbo drausmę skyriuose, direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojo rašytinių ir žodinių pavedimų tinkamą vykdymą, kokybišką nustatytos informacijos pateikimą laiku (Darbo reglamento 11 p.). Darbo reglamento 59 punkte nustatyta, kad Departamente pavedimus duoti turi teisę: direktorius – direktoriaus pavaduotojui, skyriaus (-ių) vedėjui (-ams), darbuotojui (-ams) (59.1 p.); direktoriaus pavaduotojas – pagal priskirtas kuravimo sritis – skyriaus (-ių) vedėjui (-ams), darbuotojui (-ams) (59.2 p.); skyrių vedėjai – atitinkamo skyriaus patarėjui ir (ar) skyriaus darbuotojui (-ams) (59.3 p.).

53. Departamentas ir Agentūra 2016 m. liepos 20 d. sudarė duomenų teikimo ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TP11-(7.7)-20/51VL-233. Šia Sutartimi Departamentas įsipareigojo: sutartinių įsipareigojimų vykdymo metu iš Agentūros gautą informaciją naudoti tik Sutarties vykdymo tikslais bei užtikrinti jos konfidencialumą (4 p.); registruoti gautus projektinius pasiūlymus (5.1 p.); atlikti siūlomu finansuoti projektų atitikties bendriesiems ir specialiesiems projektų atrankos kriterijams vertinimą (5.2 p.). Sutarties 22 punkte nustatyta, kad šalys turi teisę atskleisti konfidencialią informaciją ar jos dalis tik tiems savo darbuotojams (išskyrus regionų plėtros tarybas, kai jos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę gauti tokią informaciją), kurie yra susipažinę su konfidencialios informacijos reikalavimais, nustatytais šioje Sutartyje ir teisės aktuose, kurie susiję su asmens duomenų apsauga; Agentūros konfidencialios informacijos atskleidimas šiame punkte nenurodytiems asmenims vykdomas jiems saugiu elektroniniu parašu sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, pasirašius konfidencialumo pasižadėjimą ADOC formatu (Sutarties 1 priedas). Pagal Sutarties 26 punktą už Sutarties kontrolę ir koordinavimą atsakinga departamento Techninės paramos administravimo ir veiklos koordinavimo skyriaus patarėja J. V., o už Sutarties vykdymą ir dokumentų bei informacijos teikimą atsakingi

Departamento atitinkamų teritorinių skyrių vedėjai (V t., b. l. 125–132). Akcentuotina, kad Sutartis sudaryta įgyvendinant Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 722 (pakeistas Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 348, įsigaliojusiu nuo 2015 m. balandžio 11 d.) nuostatas.

54. Byloje nustatyta, kad J. V. 2016 m. liepos 20 d., vykdydama Departamento direktorės nurodymą – organizuoti Sutarties vykdymą, o ne savo iniciatyva, elektroniniu paštu Departamento apskričių skyrių vedėjams (tarp jų ir pareiškėjams, kurie tuo metu atostogavo) ir Departamento apskričių skyrių vyriausiesiems specialistams (tarp jų ir V. R. ir A. K., kurie tuo laikinai ėjo Alytaus ir Marijampolės skyrių vedėjų pareigas) elektroninį laišką „Dėl konfidencialumo pasižadėjimų“. Šiame laiške buvo nurodyta informacija apie tai, kad yra pasirašyta Sutartis, pagal kurios 22 punktą Agentūrai turi būti pateikti konfidencialumo pasižadėjimai, kuriuos turi pasirašyti Departamento skyrių darbuotojai, kurie dirbs su bet kokia informacija, susijusia su projektiniais pasiūlymais (t. y. asmenys, kurie registruoja, vertina, juos pavaduojantys asmenys) ir skyriaus vedėjai; jame suformuotas pavedimas užpildyti pasižadėjimus ir išsiųsti tiesiai A. K. skyriui, o prieš siunčiant Agentūrai skenuotus pasižadėjimus siųsti J. V., nes ji atsakinga už Sutarties vykdymą. Prie elektroninio laiško buvo pridėta Sutartis, jos priedai bei konfidencialumo pasižadėjimo forma (V t., b. l. 115).

55. Byloje esantys įrodymai, kuriuos išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad pareiškėjai gavo šį laišką su priedais, taip pat sugrįžę iš atostogų, sužinojo, kad Sutarties nuostatos yra neįvykdytos ir jas reikia vykdyti. Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 2 d. pakartotinai buvo persiųstas laiškas, taip pat pareiškėjai telefonu direktoriaus pavaduotoja R. D. nurodė apie Sutarties nuostatų įvykdymą. 2016 m. rugpjūčio 24 d. vykusiame pasitarime, kuriame buvo aptariami su Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimu Departamente susiję klausimai, Departamento direktorė nurodė, kad konfidencialumo pasižadėjimų iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. yra nepasirašę dviejų Departamento apskričių skyrių darbuotojai ir vienas Departamento apskrities skyriaus vedėjas, paprašė kuo skubiau juos pasirašyti, nusiųsti Agentūrai, kopiją – J. V.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2016 m. spalio 16 d. pareiškėjui įvairiomis formomis (tiek raštu, tiek žodžiu) duotas pavedimas vadovaujamame skyriuje užtikrinti Sutartyje numatytų konfidencialumo pasižadėjimų pasirašymą.

56. Vertinant pareiškėjų tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui išsakytus argumentus, kad jie neprivalėjo vykdyti Sutarties nuostatų, J. V. bei Departamento vadovės nurodymų, akcentuotina, kad pareiškėjams jau iki gauto elektroninio laiško kartu su Sutartimi, buvo žinomi teisinio reglamentavimo pokyčiai, t. y. kad Vyriausybės nurodymu Departamentas yra atsakingas už Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įgyvendinimą ir kad Vyriausybės nutarimo pagrindu buvo pasirašyta Sutartis, kuri nustatė, kaip bus įgyvendinama minėta programa ir kokias funkcijas privalo atlikti Departamentas bei jo skyriai, kurių veikla nėra atskirta nuo Departamento veiklos. Iki Sutarties sudarymo pareiškėjų vadovaujami skyriai paskelbė kvietimą teikti projektinius pasiūlymus.

57. Pažymėtina, kad vidaus reikalų ministro 2016 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1V-536 buvo pakeisti Departamento nuostatai ir juose buvo įtvirtinta tai, jog Departamentas vykdo Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo funkcijas. Departamento nuostatų 13 punkte nustatyta, kad Departamento administracijos padalinių veikla ir vidaus tvarka reglamentuojama Departamento direktorius tvirtinamais administracijos padalinių nuostatais, Departamento darbo reglamentu, departamento vidaus tvarkos taisyklėmis, Departamento vidaus tvarkos aprašais, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymais. Skyrių nuostatai pakeisti 2016 m. spalio 17 d. Tačiau vėlesnis Departamento nuostatų bei Alytaus ir Marijampolės skyrių nuostatų pakeitimas nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad Departamentas ir jo skyriai, kurių tikslas įgyvendinti nacionalinės regioninės politikos tikslus regionuose, neprivalėjo vykdyti Vyriausybės nutarimo nuostatų, o Departamentas negalėjo duoti nurodymų skyrių vadovams dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo funkcijų įgyvendinimo, kad duoti nurodymai organizuoti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių projektinių pasiūlymų vertinimą ir pasižadėjimų pasirašymą nelaikytini užduotimi, nesusijusia su pareiškėjų pareigybių aprašymuose nustatytomis funkcijomis. Akcentuotina, kad Departamento vadovės duoti nurodymai (pavedimai) akivaizdžiai buvo susiję su Alytaus ir Marijampolės skyrių vedėjų pareigybių paskirtimi ir skyrių funkcijomis.

58. Darbo procedūrų aprašo (Departamento 2016 m. rugpjūčio 16 įsakymo Nr. 51V-41 ir 2016 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 51V-57 redakcija) 6 punkte nustatyta, kad Departamentui vykdant Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 722 nustatytas funkcijas, dalyvauja Departamento administraciniai padaliniai – skyriai vykdantys Departamento direktoriaus deleguotas funkcijas, priklausomai nuo to, kurioje Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Tauragės, Utenos ar Vilniaus apskrityje jie veikia (toliau – Sekretoriatas) kartu atliekantys ir regiono plėtros tarybos sekretoriato funkcijas, inter alia (be kita ko): skelbia kvietimą teikti projektinius pasiūlymus (6.1 p.); vertina projektinius pasiūlymus, atlikdami administracinės atitikties tikrinimą, atitikties bendriesiems reikalavimams

vertinimą, naudos ir kokybės vertinimą pagal specialiuosius ir bendruosius projektų atrankos kriterijus (6.2, 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3 p.); Agentūrai teikia dokumentus, kitą reikalingą ir paprašytą informaciją apie regiono projektų vertinimą (6.5 p.). Darbo procedūrų aprašo (Departamento 2016 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 51V-57 redakcija) 74 punkte nustatyta, kad Sekretoriato darbuotojai, kurie registruoja ir vertina projektinius pasiūlymus, tvirtina projektinio pasiūlymo vertinimo išvadas, rengia regiono projektų sąrašų projektus, per 10 darbo dienų nuo Sutarties pasirašymo teikia popierinius originalius darbuotojų pasirašytus pasižadėjimus Departamento Techninės paramos administravimo ir veiklos koordinavimo skyriaus patarėjui, atsakingam už Sutarties kontrolę ir koordinavimą; jei pasižadėjimai nebuvo pateikti, jie turi būti pateikti iš karto, kai tik darbuotojas yra paskiriamas dirbti su projektiniais pasiūlymais, t. y. pradeda registruoti ir vertinti projektinius pasiūlymus, tvirtinti projektinio pasiūlymo vertinimo išvadas, rengti regiono projektų sąrašų projektus.

59. Vertinant aptartas Darbo procedūrų aprašo nuostatas, pabrėžtina, kad šis aprašas parengtas ir vadovaujantis Sutartimi (Darbo procedūrų aprašo 2.5 p.), kurioje jau buvo nustatyta, kokius veiksmus turi atlikti skyriai, skyrių veiklos ribos (apskritys) nustatytos šių skyrių nuostatuose. Darbo procedūrų apraše konkrečiai nurodytos skyrių (įvardijami Sekretoriatais) funkcijos, atliekant projektinių pasiūlymų vertinimą ir kt.

60. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas sąmoningai pakeitė konfidencialumo pasižadėjimo formą ir turinį, o pakeistos formos ir turinio pasižadėjimus pavedė pasirašyti A. N., K. J. ir A. K., taip pat pasirašė ir pats, 2016 m. spalio 18 d. pasirašytuose konfidencialumo pasižadėjimuose akivaizdžiai susiaurintas konfidencialią informaciją sudarančios informacijos turinys, juose neliko teksto, skelbiančio apie tai, kad šiuos pasižadėjimus pasirašę asmenys yra įspėti apie gresiančią atsakomybę už tokios informacijos atskleidimą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su minėta išvada, nes pagal bylos duomenis pareiškėjui Sutarties ir jos 1 priedo, turinys buvo žinomas, pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo teigia, kad vien tai, jog Sutartis nebuvo pateikta Darbo reglamento 19 punkte nustatyta tvarka, atsakovas Sutarties netraktavo kaip vykdytino ir žinotino dokumento pareiškėjui.

61. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

62. Pareiškėjų apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsakovo įsakymų, kuriais paskirtos pareiškėjams tarnybinės nuobaudos, pagrįstumo ir teisėtumo, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinių skundų ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. U. ir pareiškėjos V. V. apeliacinius skundus atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-04939 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44175d80517b11e9975f9c35aedfe438





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Aqua Mineralis“ ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Aqua Mineralis“ ir A. J. skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aqua Mineralis“ ir A. J. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą (b. l. 1–4), prašydami: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar – Lietuvos administracinių ginčų komisija) (toliau – ir VAGK) 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 3R-173(AG-121/02-2017) (toliau – ir VAGK sprendimas); 2) panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) sprendimą Nr. B6-(1.9)-1000 (toliau – ir 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas) ir įpareigoti VMVT pateikti pareiškėjui UAB „Aqua Mineralis“ Europos Komisijos Sveikatos ir maisto saugos generalinio direktorato 2017 m. kovo 6 d. atsakomąjį raštą (toliau – ir Raštas) ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; 3) panaikinti 2017 m. balandžio 17 d. VMVT sprendimą Nr. B6-(4.16)-954 (toliau – ir 2017 m. balandžio 17 d. sprendimas) ir įpareigoti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą pateikti pareiškėjui A. J. Raštą ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

2. Nurodė, jog VMVT atsisakė pateikti pareiškėjams Raštą, motyvuodama tuo, kad šiame Rašte yra informacijos apie natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdą, kuris yra laikomas įmonės komercine paslaptimi. Nesutikdami su VMVT sprendimais, kuriais atisakyta pareiškėjams pateikti Raštą, pareiškėjai kreipėsi į VAGK, tačiau VAGK sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas.

3. Pareiškėjų teigimu, sprendžiant, ar Rašte esanti informacija gali būti priskirta konfidencialiai informacijai, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normomis ir jų pagrindu spręsti, ar rašte esanti informacija pagal savo turinį ir pobūdį gali būti priskirta konfidencialiai, tačiau tiek atsakovas, tiek VAGK nepagrįstai rėmėsi tik Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymu, kad informacija apie „Borjomi“ paruošimo būdus yra konfidenciali. Pareiškėjų nuomone, šiuo konkrečiu atveju dėl informacijos konfidencialumo turėjo spręsti atsakovas savarankiškai, o ne vadovautis Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymais ar išaiškinamais. VAGK net netyrė ir nevertino aplinkybės, ar pagal Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus Rašte esanti informacija apie natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdą gali būti laikoma konfidencialia.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Rašte yra nurodyta bendro pobūdžio informacija apie natūralaus mineralinio vandens ruošimo būdus, o ne apie konkretaus natūralaus mineralinio vandens ruošimo būdus. Be to, Rašte įmonė IDS Borjomi

Georgia, IDS Borjomi Bevarages CO N.V. Gruzijos filialas tiesiogiai net nėra nurodyta, taigi atsakovas nepagrįstai laikosi pozicijos, kad Rašte yra informacija apie natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdą. Informacija apie natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdus negali būti priskiriama konfidencialiai informacijai, nes tokią informaciją yra privalu pateikti natūralaus mineralinio vandens etiketėse. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-758 patvirtintą Lietuvos higienos normos HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai“ (toliau – ir HN 28:2003) 26.4 punktą, natūralaus mineralinio vandens etiketėse turi (privalo) būti nurodomas bet kuris naudotas natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdas, aprašytas šios higienos normos 10.2 ir 10.3 punktuose, todėl natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ etiketėje yra privaloma nurodyti (išviešinti) paruošimo būdą ar būdus.

5. Pareiškėjai teigė, jog skundžiami atsakovo sprendimai yra nemotyvuoti, nėra nurodyta konkrečių argumentų kodėl šiuo natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdai, nurodyti Rašte, yra priskirtini konfidencialiai informacijai. Ginčijami atsakovo sprendimai taip pat neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Ginčijami atsakovo sprendimai motyvuojami Raštu, su kurio turiniu pareiškėjai nėra supažindinti.

6. Atsakovas VMVT atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 37–50) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Paaiškino, kad Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba yra institucija, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinusi natūralų mineralinį vandenį „Borjomi“ dėl natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ gamybos būdo ir sudėties. Todėl VMVT, spręsdama informacijos apie natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ paruošimo būdus konfidencialumo klausimą, teisėtai vadovavosi kompetentingos institucijos – Latvijos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateikta informacija bei teisės aktų leidžiamuose rėmuose pateikė ją pareiškėjui A. J..

8. Nors VMVT Rašte IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo įmonės ar jos gaminamo natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ neįvardijo, tačiau iš susirašinėjimų su pareiškėju ir konkrečiai suformuluotų klausimų dėl natūralaus mineralinio vandens galima daryti tiesioginę sąsają su minėta įmone ar jos gaminamu natūraliu mineraliniu vandeniu „Borjomi“.

9. Atsakovo teigimu, vertinant Rašto turinį akivaizdu, kad jame pateikta ne bendro pobūdžio informacija apie natūralaus mineralinio vandens ruošimo būdus, o informacija apie konkretaus natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdus, kurią pateikus tretiesiems asmenims, neabejotinai būtų atskleista IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo komercinė paslaptis.

10. VMVT sutiko, kad natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdai, kuriuos privaloma nurodyti ženklinimo informacijoje yra nustatyti HN 28:2003 26.4 papunktyje, tačiau VMVT iš naujo nevertino natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“, o šio produkto etiketėje pateiktas ženklinimas atitinka Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos pripažinimo natūraliu mineraliniu vandeniu vertinimo procedūros nustatytus reikalavimus. Todėl IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo įmonės naudojamas mineralinio vandens paruošimo būdas nepatenka į HN 28:2003 26.4 papunktyje nustatytų natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdų apimtį, vadovaujantis HN 28:2003 1.1 papunkčio nuostata, todėl Rašte nurodytą natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdą atsakovas vertino kaip IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo įmonės komercinę paslaptį. Pažymėjo, kad pareiškėjams teikė informaciją vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis savo kompetencijos ribose.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 875 Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK), Įstatymą, ir įvertinęs Rašto turinį, nusprendė, kad šiame rašte yra pateikta ne bendro pobūdžio informacija, kaip teigia pareiškėjas, tačiau taip pat ir konkreti informacija apie natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdą, kuri nėra vieša.

13. Teismas nurodė, jog nepaisant to, kad Rašte įmonė IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Bevarages CO N.V. Gruzijos filialas tiesiogiai nėra nurodyta iš pateiktų dokumentų konteksto akivaizdu, kad kalbama būtent apie šios

įmonės natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ paruošimo būdą bei sudėties elementus. Teismas vertino, kad Rašte pateikta informacija atskleistų tokius su natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ paruošimu susijusius aspektus, kurių atskleidimas galėtų padaryti žalą minėtai bendrovei.

14. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamuose sprendimuose pateikė pareiškėjams tokią informacijos dalį, kuri nėra siejama su įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Bevarages CO N.V. Gruzijos filialo veikla, todėl informacijos pateikimas šia apimtimi laikytinas tinkamu. Taip pat pastebėtina, jog VMVT 2016 m. lapkričio 28 d. rašte akcentavo, jog įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Bevarages CO N.V. Gruzijos filialas Latvijos kompetentingai įstaigai VMVT nurodė, kad natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdas laikomas įmonės komercine paslaptimi.

15. Teismas konstatavo, jog atsakovas ginčijamais 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 11 d. sprendimais atsisakydamas pateikti IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Bevarages CO N.V. Gruzijos filialo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, tinkamai įgyvendino Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnio, Taisyklių 47.2. punkto, Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas naikinti šiuos sprendimus, neatliko.

III.

16. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77–80), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

17. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir todėl naikintinas, nes teismas netinkamai taikė bylai aktualius teisės aktus, teismas nepasisakė visais bylai reikšmingais klausimais ir todėl neatskleidė bylos esmės.

18. Savo poziciją pareiškėjai iš esmės grindžia šiais argumentais:18.1. Pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Rašte net nėra minimas natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ir jo

gamintojų/atstovų pavadinimas. Nors pareiškėjai nėra susipažinę su Raštu, iš bylos dokumentų ir ginčijamo teismo sprendimo galima daryti išvadą, kad pačiame Rašte nėra nurodyta, jog pateikta informacija yra konfidenciali ir negali būti pateikta tretiesiems asmenims.

18.2. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, iš kokių konkrečių dokumentų turinio padarė šią išvadą: „nepaisant to, kad Rašte įmonė IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialas tiesiogiai nėra nurodyta, iš pateiktų dokumentų konteksto akivaizdu, kad kalbama būtent apie šios įmonės natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ paruošimo būdų bei sudėties elementus“.

18.3. Nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada: „VMVT 2016 m lapkričio 28 d. rašte akcentavo, jog įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialas Latvijos kompetentingai įstaigai VMVT nurodė, kad natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdas laikomas įmonės komercine paslaptimi“, nes sprendžiant, ar Rašte esanti informacija gali būti priskirta komercinei paslapčiai, reikia vadovautis ne Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymais ir išaiškinamais, o teisės aktų normomis, kurios nustato, kokia informacija gali būti priskirta komercinei paslapčiai ir negali būti teikiama pareiškėjams. Be to, Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba net nėra bylai aktualaus susirašinėjimo (kreipimosi į Europos Komisijos direktoratą ir iš Europos Komisijos direktorato gauto atsakymo) šalimi ir šiame susirašinėjime niekaip nedalyvavo. Jeigu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus tam tikra informacija pagal savo pobūdį negali būti laikoma komercine paslaptimi, tokia informacija turi būti teikiama pareiškėjams nepriklausomai nuo to, kaip šios informacijos turinį vertina Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba.

18.4. Pažymi, jog net atmetus aukščiau išdėstytus argumentus ir padarius išvadą, kad išvadą, kad Rašte yra pateikta ne bendro pobūdžio informacija, o informacija apie natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ paruošimo būdą ir sudėties elementus, tai savaime nereiškia, kad tokia informacija yra laikoma komercine paslaptimi (konfidencialia) ir negali būti teikiama pareiškėjams. Sprendžiant dėl informacijos konfidencialumo esminę reikšmę turi ne tai, kaip tokią informaciją vertina pats gamintojas, bet tai, ar tokia informacija pagal savo pobūdį apskritai gali būti laikoma konfidencialia informacija. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjai buvo nurodę išsamius argumentus, kurie patvirtina, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus ginčo informacija apskritai negali būti laikoma komercine paslaptimi. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartotinai išdėsto minėtus argumentus.

18.5. Akcentuoja, kad skundžiami atsakovo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjams pateikti Raštą, yra nepagrįsti dar ir todėl, kad jie nemotyvuoti, nes nėra pateikti konkretūs argumentai kodėl šiuo konkrečiu atveju natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdai, nurodyti Rašte, yra priskirtini konfidencialiai informacijai. Vien nuoroda į tai, kad Rašte yra informacija apie natūralaus mineralinio vandens ruošimo būdus ar jog Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba

tokią informaciją laiko komercine paslaptimi, savaime negali reikšti, kad tokia informacija yra komercinė paslaptis. Atsakovas turėjo argumentuoti, kodėl šiuo konkrečiu atveju natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdai yra laikomi komercine paslaptimi. Todėl ginčijami atsakovo sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų administraciniams aktams keliamų reikalavimų.

19. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 87–91) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.20. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:20.1. Dėl Rašto pažymi, kad pareiškėjai nurodo, jog jie nėra susipažinę su Raštu, tačiau iš bylos dokumentų ir

pirmosios instancijos teismo spendimo daro išvadą, kad Rašte nėra nurodyta, kad pateikta informacija, susijusi su nagrinėjama situacija yra konfidenciali ir negali būti pateikta tretiesiems asmenims. Pareiškėjai daro prielaidą, kad Europos Komisija Raštu pateikdama atsakymą VMVT, nemano, kad šiame rašte pateikta informacija yra konfidenciali ir todėl nesiėmė priemonių apsaugoti šiame rašte pateiktus duomenis. VMVT su šia pareiškėjų nuomone nesutinka ir mano, kad, visų pirma, Raštas, kuris pagal savo pobūdį yra Europos Komisijos atsakymas į VMVT 2016 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. B6-(1.20.)-3310 pateiktą paklausimą, negali būti vertinamas atskirai, nesiejant jo su VMVT nuo 2016 m. vasario 10 d. vykdytu susirašinėjimu su pareiškėju A. J. ir VMVT 2016 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. B6-(1.20.)-3310 Europos Komisijai pateiktais klausimais, siekiant gauti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo išaiškinimą dėl teisingo teisės aktu taikymo.

20.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad VMVT 2016 m. gruodžio 30 d. pateikė paklausimą Europos Komisijai, vykdydama susirašinėjimą su pareiškėju A. J., kai 2016 m. vasario 10 d. VMVT gautas jo raštas „Dėl bario kiekio natūraliame mineraliniame vandenyje „Borjomi“, kuriame buvo prašoma ištirti įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo gaminamo natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ gamybos būdą. Nagrinėdama minėtą pareiškėjo A. J. prašymą, VMVT 2016 m. balandžio 5 d. kreipėsi raštu Nr. B6-(l.20)-864 „Dėl natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ į Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybą, kaip kompetentingą instituciją, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinusią natūralų mineralinį vandenį „Borjomi“ dėl natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ gamybos būdo ir sudėties. Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 1-1-15/752 „Dėl natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ informavo VMVT, kad natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ gamybos būdas ir sudėtis atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba papildomai informavo, kad įmonė IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialas natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdą laiko įmonės komercine paslaptimi. Apie tai VMVT informavo pareiškėją A. J. 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. B6(4.16)-3018 „Dėl natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“.

20.3. Pažymi, kad nors Rašte nebuvo nurodytas joks produkto ar įmonės pavadinimas, tačiau pagal aukščiau išdėstytą susirašinėjimą su pareiškėju A. J. ir konkrečiai Rašte suformuluotu klausimu dėl natūralaus mineralinio vandens galima daryli tiesioginę sąsają su įmone IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialu ar jos gaminamu natūraliu mineraliniu vandeniu „Borjomi“, kas pareiškėjams neabejotinai suteiktų informacijos apie šio konkretaus natūralaus mineralinio vandens gaminimo būdą.

21. Dėl komercinės paslapties nurodo, jog šiuo klausimu pasisakė atsiliepime į pareiškėjo skundą.22. Papildomai pažymi, kad Europos Bendrijoje taikoma vieninga Europos Sąjungos teisės aktų sistema. 2009 m.

birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/54/EB dėl natūralaus mineralinio vandens eksploatavimo ir pateikimo į rinką (OL 2009 L 164, p. 45) (toliau – ir Direktyva 2009/54/EB) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši direktyva taip pat taikoma vandeniui, gaunamam iš trečiosios šalies žemės gelmių bei importuojamam į Bendriją ir tos valstybės narės atsakingos institucijos pripažintam natūraliu mineraliniu vandeniu, įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo gaminamas natūralus mineralinis vanduo „Borjomi“ buvo pripažintas Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri suteikė teisę šiai įmonei tiekti natūralų mineralinį vandenį „Borjomi“ į Europos Sąjungos šalių narių rinką, vadovaujantis abipusio pripažinimo principu, įtvirtintu 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 764/2008, nustatančiame procedūras, susijusias su tam tikrų nacionalinių techninių taisyklių taikymu kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams, ir panaikinantis Sprendimą Nr. 3052/95/EB (OL 2008 L 218, p. 21) (toliau – ir Reglamentas). Reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu nustatomos taisyklės ir procedūros, kurių turi laikytis valstybės narės kompetentingos institucijos, priimdamos arba ketindamos priimti 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą, kuris kliudytų laisvai judėli gaminiui, kuris teisėtai parduodamas kitoje valdybėje naryje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 28 straipsnį.

22.1. Nagrinėjamoje situacijoje aktualu yra tai, kad vadovaujantis Direktyvos 2009/54/EB 1 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostata, VMVT pakartotinai nevertino natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“. Remiantis Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos pateikta informacija, natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ etiketėje pateiktas ženklinimas teisės

aktų nustatyta tvarka atitinka Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos pripažinimo natūraliu mineraliniu vandeniu vertinimo procedūros nustatytus reikalavimus, kurie, vadovaujantis aukščiau minėtu abipusio pripažinimo principu, turi vienodą teisinę galią visose Europos Sąjungos šalyse narėse. VMVT, susipažinusi ir įvertinusi visų su natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ paruošimo būdu susijusių informacijų (įskaitant Europos Komisijos pateiktų informacijų), informavo pareiškėjus, kad natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ženklinimas atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, todėl, VMVT nuomone, pareiškėjams pateiktas atsakymas atitinka Įstatymo, nustatančio asmenų teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. įmonių ir viešųjų įstaigų, informacija ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarkų (Įstatymo 1 str. 1 d.), nuostatas.

22.2. Pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra apibrėžta, kokia informacija, remiantis šiuo įstatymu, negali būti teikiama, kurių teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį. Be to, CK 1.116 straipsnyje nurodyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrų ar potencialių komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumų.

22.3. Teigia, jog sistemiškai vertinant šias teisės aktų normas, darytina išvada, kad paviešinus natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ pagaminimo būdą, kuris įmonės IDS Borjomi Georgia IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo buvo pateiktas Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos, nurodant, kad tai įmonės komercinė paslaptis, kuri vėliau buvo pateikta VMVT, atitinkamai informuojant, kad tai komercinė paslaptis (t. y. informacijos savininkui imantis protingų pastangų išsaugoti šios informacijos slaptumą), neabejotinai būtų padaryta žala įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialo interesams, todėl tokios informacijos atskleidimas galėtų sukelti neigiamas teisines pasekmes ją atskleidusiam subjektui, nagrinėjamu atveju – VMVT.

23. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, atsakovas mano, kad pareiškėjams pateikė visą su jų pateiktas klausimais susijusią informaciją, kurią, remiantis teisės aktų nuostatomis yra leidžiama pateikti nepadarant žalos tretiesiems asmenims (šiuo atveju įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialui), todėl apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas objektyviai įvertinus teisės aktų nuostatas ir atsižvelgus į trečiojo asmens interesus ir protingas pastangas išsaugoti jam reikšmingos informacijos slaptumą, todėl yra teisingas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija


24. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjams nebuvo suteikta informacija, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamais 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 11 d. sprendimais atsisakydamas pateikti IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Bevarages CO N.V. Gruzijos filialo komercinę paslaptį sudarančią informaciją, tinkamai įgyvendino Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnio, Taisyklių 47.2. punkto, Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas naikinti šiuos sprendimus, neatliko.

26. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, jog atsakovas turėjo pats vertinti, ar informaciją galima laikyti konfidencialia, taip pat nurodo, jog pagal HN 28:2003 26.4 punktą, natūralaus mineralinio vandens etiketėse turi (privalo) būti nurodomas bet kuris naudotas natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdas.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios

instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina

įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl informacijos nesuteikimo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktą dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualu nustatyti ar pareiškėjų prašoma informacija yra konfidenciali, ar ji gali būti laikoma komercine paslaptimi.

30. Vertinant pareiškėjų argumentą, kad įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialui nurodžius Latvijos kompetentingai įstaigai VMVT, kad natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdas laikomas įmonės komercine paslaptimi, reikia vadovautis ne Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos nurodymais ir išaiškinamais, o teisės aktų normomis, kurios nustato, kokia informacija gali būti priskirta komercinei paslapčiai ir negali būti teikiama pareiškėjams, pažymėtina, kad:

30.1. Patys pareiškėjai teigia, kad Latvijos kompetentinga įstaiga VMVT paaiškino, kad natūralaus mineralinio vandens „Borjomi“ ruošimo būdas laikomas įmonės komercine paslaptimi, tai nurodžius įmonės IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialui;

30.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi aiškios pozicijos, kad kokia kiekvieno konkretaus subjekto turima informacija yra komercinė gali nuspręsti tik pats subjektas, įvertinęs turimą informaciją ir atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byla Nr. A17 – 515/2007);

30.3. Pareiškėjai nepateikė argumentų, kad įmonė IDS Borjomi Georgia pripažindama atitinkamą informaciją komercine paslaptimi pažeidė konkrečias įstatymų nuostatas.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl konkrečios informacijos nagrinėjamu atveju priskyrimo komercinei paslapčiai. Kartu pažymėtina, kad HN 28:2003 įtvirtintos nuostatos ginčo aspektu nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingos ir atskirai jos neaptariamos.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamus sprendimus VAĮ 8 straipsnio kontekste, pažymi, kad nors Rašte nebuvo nurodytas joks produkto ar įmonės pavadinimas, tačiau pagal aukščiau vykusį susirašinėjimą su pareiškėju A. J. ir konkrečiai Rašte suformuluotu klausimu dėl natūralaus mineralinio vandens galima daryti sąsają būtent su įmone IDS Borjomi Georgia, IDS Borjomi Beverages CO N. V. Gruzijos filialu ar jos gaminamu natūraliu mineraliniu vandeniu „Borjomi“.

33. Teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams prieina išvados, kad minėti atsakovo 2017 m. balandžio 11 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimas Nr. B6-(1.9)-1000 , 2017 m. balandžio 17 d. VMVT sprendimas Nr. B6-(4.16)-954 yra pakankamai pagrįsti ir motyvuoti, todėl naikinti jų nėra teisinio pagrindo.

34. Apibendrinant šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Aqua Mineralis“ ir A. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-1866-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00063-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas N. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Ginčo patalpose nuteistiesiems skirtą gyvenamąjį plotą mažino jose buvusių baldų užimamas plotas. Visose gyvenamosiose patalpose sienų ir lubų būklė buvo bloga, nuo jų ant pareiškėjo daiktų, lovos, rūbų byrėjo tinkas ir dažai, vietomis matėsi pelėsis, patalpose buvo šalta, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, todėl sutriko pareiškėjo regėjimas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo mechaninio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2abf5400517b11e9975f9c35aedfe438

vėdinimo, todėl jose kaupėsi drėgmė, tvyrojo blogas kvapas, dėl to skaudėdavo kaulus, sąnarius, svaigdavo galva. Dėl blogo kvapo jį pykino. Baldai buvo netvarkingi, sulūžę, be durelių, nuo jų nusilupę dažai. Minkštas inventorius buvo antisanitarinės būklės. Čiužiniai buvo seni, purvini, suplyšę, juose veisėsi blakės. Prašant pakeisti minkštąjį inventorių nauju, jam buvo atsakoma, kad tokio nėra arba keičiami čiužiniai buvo tokios pat blogos būklės kaip ir prašomi pakeisti. Tiekiamas vanduo buvo rudas, kalkėtas, 20 būrio 6 brigadoje ir 6 būrio 1 brigadoje nebuvo dušo patalpų, todėl pareiškėjas po darbo negalėjo išsimaudyti, nuo jo sklido blogas kvapas, dėl to kiti nuteistieji iš jo tyčiojosi. Dušinėje ir sanitariniuose mazguose sanitariniai įrenginiai neatskirti pertvaromis, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Pasivaikščiojimo kiemeliai per maži. Kratų metu pareigūnai laužydavo, mėtydavo daiktus, todėl pareiškėjas turėjo juos remontuoti. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių ir psichinių išgyvenimų, diskomfortą, orumo ir žmogiškumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PNAK, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. bausmę atliko

Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje. Vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, t. y. gali lankytis pasivaikščiojimo kieme, sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti bendruose visuotiniuose renginiuose. Pataisos įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, šiuo metu ginčo patalpos yra tvarkingos. Pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Įstaiga užtikrina, kad nuteistiesiems būtų skirtos valymo priemonės. Jeigu nuteistieji gerai atliktų budėtojų pareigas (tinkamai vėdintų, valytų patalpas), gyvenamosiose patalpose nebūtų pelėsio. 2, 6, 9, 20 ir 21 būrių gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Būrių patalpose sudėti mediniai ir plastikiniai langai, šiuo metu langai tvarkingi, sandarūs. Nuteistiesiems sudaryta galimybė naudotis dušu kartą per savaitę, darbo būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos po darbo pasinaudoti dušu pataisos namų bendroje dušinėje, kurioje nuolat yra karštas vanduo. Pareiškėjas su skundais dėl nusiprausimo po darbo galimybės nesikreipė. Įstaigos dušinėje įrengtos sienelės, tualetuose įrengtos atskiros kabinos su durimis užtikrinant nuteistųjų privatumą. Nuteistiesiems išduodamas minkštas inventorius esant būtinumui gali būti dezinfekuojamas. Pageidaujantis minkštojo inventoriaus dezinfekcijos paslaugų nuteistasis turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena, viršininką, kuris su dezinfekavimą atliekančiu asmeniu suderina paslaugos suteikimo laiką ir užtikrina nuteistojo minkštojo inventoriaus pristatymą ir atsiėmimą. Geriamas vanduo atitinka keliamus reikalavimus, tai patvirtina UAB „Kauno vandenys“ geriamojo vandens tyrimų protokolų rezultatai. Pataisos namuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ sudarytas sutartis, informacija apie atliktus darbus buvo registruojama. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų sukeltų neigiamų dvasinių išgyvenimų nesikreipė. Asmens sveikatos istorijoje įrašų dėl nariuotakojų sukandžiojimo, suprastėjusios regos, galvos svaigimo, organizmo apsinuodijimo nėra. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 572 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisniu reglamentavimu, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad, nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui kalinant Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 20 būrio 6 brigadoje, 9 būrio 1 brigadoje, 6 būrio 1 ir 3 brigadose, jam buvo užtikrinta teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo skundo argumentus dėl mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nebuvimo, netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, temperatūros, netinkamos baldų ir inventoriaus būklės, vandens kokybės, nesudarytos galimybės praustis po dušų po darbo, per mažų pasivaikščiojimo būrelių, netinkamai atliekamų kratų teismas atmetė kaip nepagrįstus.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl neužtikrinto privatumo dušinėse ir sanitariniuose mazguose pagrįstumą, nurodė, kad pareiškėjo teiginį, jog dušai nebuvo atitverti sienelėmis paneigia atsakovo atstovo pateikta dušinės fotonuotrauka, iš kurios matyti, kad dušai atskirti pakankamai aukštomis, plačiomis mūrinėmis sienelėmis, todėl šiuo

aspektu negali būti nustatytas pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad teismo pareikalavimu Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų apie sanitariniuose mazguose įrengtas sieneles, todėl pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo pažeidimo vertino kaip nepaneigtus ir darė išvadą, kad nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant privatumą, jam naudojantis sanitariniais įrenginiais.

8. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau sprendė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo sanitariniame mazge pažeidimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę (786 dienos), kitus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamos pasekmėms adekvati suma yra 1 572 Eur.

III.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PNAK, apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, jog Pravieniškių PNAK dušinėje ir burių tualetuose įrengtos atskiros kabinos su durimis, užtikrinančiomis nuteistųjų privatumą. Sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų. Taip pat į bylą buvo pateiktos dušinės nuotrauka, iš kurios matyti, jog dušinėje yra įrengtos mūrinės aukštos sienelės, užtikrinančios nuteistųjų privatumą. Pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinio mazgo įrengimo yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, būtų bloginęs gyvenimo sąlygas. Teismas pripažino, jog pareiškėjas dėl orumo pažeminimo, diskomforto, sveikatos pablogėjimo į Pravieniškių PNAK Psichologinės tarnybos specialistus ir į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė jokių neigiamų išgyvenimų ir jo keliami argumentai, jog nebuvo užtikrinamas privatumas sanitariniame mazge, yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

12. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 10 punkte nurodytų atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo atsakovas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl atsakovo apeliaciniame

skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.14. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Nutarties 10 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, visų

pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu (žr. Nutarties 7–8 p.) konstatavo, jog pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. (786 dienos) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas vertino, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 1 572 Eur suma.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, konstatuodamas pažeidimą, netinkamai įvertino atsakovo atstovo paaiškinimus ir į bylą pateiktus įrodymus.

16. Teisėjų kolegija, vertindama pateikto apeliacinio skundo pagrįstumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

17. Nustatyta, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš privatumo pažeidimo dušinėse ir sanitariniuose mazguose, nurodydamas, kad dušinės ir sanitariniai mazgai nebuvo atskirti pertvaromis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigos dušinėje ir burių tualetuose įrengtos sienelės, užtikrinančios nuteistųjų privatumą. Sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų.

18. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, t. y. nepateikė įrodymų apie sanitariniuose mazguose įrengtas sieneles, todėl konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, konstatuojamas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018).

21. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė pakankamų duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta pareiškėjo laikymo ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

22. Dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Iš byloje esančios nuotraukos (b. l. 123) matyti, jog dušai iš abiejų pusių atskirti pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo

atvira. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

24. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

25. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (786 dienos), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytinus atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, ir kuriose konstatuotas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, turi būti mažinamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-865-261/2019).

28. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip

nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjui N. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 850

Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1652-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04325-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir pareiškėjo G. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=276ad1d0517b11e9975f9c35aedfe438

1. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas kameroje Nr. 205, kurioje langai buvo kiauri, todėl kameroje nuolat teko šalti, buvo drėgna, kampuose buvo pelėsio. Vietoje radiatoriaus buvo vamzdis, kuris silpnai šildė. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę. Kameroje Nr. 176 sienelė, skirianti kamerą nuo tualeto, buvo išgriauta. Kameroje Nr. 198 buvo blakių. Nors ir buvo vykdoma dezinfekcija, tačiau ji nebuvo veiksminga. Kameroje Nr. 218 buvo įrengtas šilumos vamzdis, kuris vos šildė, buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos. Kameroje Nr. 272 buvo labai šalta. Kameroje Nr. 116 buvo šalta, drėgna, ant lubų nebuvo tinko, matėsi plytos. Dėl per mažo kamerų ploto ir netinkamo pareigūnų elgesio buvo pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Patirtus nepatogumus pareiškėjas vertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Lukiškių TI-K, pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką, nurodė, kad tam tikru laikotarpiu

pareiškėjui galėjo tekti mažiau kameros ploto nei nustatyta, tačiau administracija stengiasi pagal galimybes mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Taip pat sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios atlieka graužikų ir vabzdžių naikinimo darbus. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, kas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams. Dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytu 3,6 kv. m minimaliu kameros gyvenamuoju plotu, turinčiu tekti suimtiesiems bei nuteistiesiems. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 511 parų, iš kurių 78 paras jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (iš jų – 12 parų teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto). Iš 511 parų pareiškėjas 50 parų kamerose buvo laikomas vienas. Taigi šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nurodė, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau į šią aplinkybę atsižvelgs vertindamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimybės pasinaudoti dušu, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi bei konstatavo, jog pareiškėjo skunde apibūdinta situacija atitinka įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismas pareiškėjo teiginius, jog dviese turėjo praustis po vienu dušu ir skalbti drabužius, vertino kaip nepagrįstus.

8. Teismas, remdamasis HN 134:2015 17 punktu, atmetė pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo, nes nustatė, jog kameros buvo vėdinamos per langus, kas atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą.

9. Teismas konstatavo, kad sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo jais naudojantis.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad kamerose Nr. 116, 218, 205, 272 buvo šalta, drėgna, langai kiauri, buvo nutrupėjęs tinkas, kamerose buvo pelėsio, kameroje Nr. 176 sienelė, skirianti kamerą nuo tualeto, buvo išgriauta, kameroje Nr. 218 buvo blakių, rėmėsi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, į bylą pateiktais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, aplinkybe, kad dalies kamerų higienos sąlygos nebuvo patikrintos, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl blakių su skundu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, šiuo aspektu neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik

savo subjektyvią nuomonę ir tik bendrai nurodė, jog kamerose buvo šalta, drėgna, kiauri langai, pelėsis, tačiau šių argumentų visiškai nedetalizavo ir neindividualizavo (kaip konkrečiai netinkamos sąlygos kamerose pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu, kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan.), todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai (šalta, drėgna, buvo pelėsio, neužsidarė langai) negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašė iš atsakovo priteisti 5 000 Eur. Atsikirtime pareiškėjas nurodė papildomas aplinkybes (armatūrinių kortelių išdavimas, sanitarinių mazgų įrengimas, higienos priemonių išdavimas ir pan.), kurios nebuvo nurodytos pirminiame skunde. Teismo vertinimu, pareiškėjo atsikirtimo turinys yra išskirtinai bendro pobūdžio, jame nurodytos aplinkybės neindividualizuotos ir niekaip nesusietos su pareiškėjo pažeistomis teisėmis. Atsikirtime bendrai aprašytos teisės aktų nuostatos, teismų praktika ir nenurodyta, kaip atsikirtime aptarti pažeidimai pažeidė konkrečiai pareiškėjo teises. Bendro pobūdžio argumentai negali būti pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

12. Teismas įvertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl ją sumažino iki 900 Eur, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, rėmėsi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

III.

13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs tam tikrus pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimus, niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjui nebūtų užtekę pripažinimo, jog jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas niekaip nemotyvavo ir nepagrindė jam padarytos neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos dėl ventiliacijos, drėgmės, nepakankamos šviesos ir šilumos, per stiprios dirbtinės apšvietos, parazitų, pelėsio, grybelio. Taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nurodytą draudžiamą elgesį atitinkančiomis sąlygomis, tačiau teismas nepagrįstai vertino tik 78 dienų laikotarpį. Jam kamerose turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, dėl kamerose esančių baldų realus jam tekęs kamerų plotas būdavo dar mažesnis, jis ne mažiau kaip 8 val. per parą turėjo praleisti ne kamerose. Be to, jam priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) panašiais atvejais priteisia didesnes sumas. Nurodo, kad nebuvo aprūpintas patalyne ir rankšluosčiais. Buvo pažeistas jo privatumas ir orumas dėl netinkamai atskirtos sanitarinio mazgo zonos, taip pat nebuvo atskiros ventiliacijos, priklausančių baldų. Maistas buvo nešamas į kameras, atšalęs, nesilaikant higienos reikalavimų.

17. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti bei pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįstant, kad Lukiškių TI-K visą jo kalinimo laikotarpį buvo nesilaikyta higienos normų reikalavimų, neužtikrintas minimalus kameros plotas bei padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 10 000 Eur.

18. Pareiškėjas nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino: 1) baldų ir kitų įrenginių įtaką likusiam laisvam, neužstatytam kameros plotui – tokiu atveju pažeidimas būtų konstatuotas visu ginčo laikotarpiu, išskyrus 50 parų, kai buvo laikomas kamerose vienas; 2) aplinkybę dėl mažų kamerų langų, ko pasekoje vėdinimas per langus beveik buvo neįmanomas; 3) aplinkybę dėl konkrečių kamerų higienos sąlygų parametrų nurodymo, nes jam negalima turėti tokio pobūdžio matavimo prietaisų.

19. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

21. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus, detalizuojančius jo apeliacinį skundą, prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į Lukiškių TI-K atsiliepimą į jo apeliacinį skundą ir prašo jo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. kovo 30 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš viso 78 dienas nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pat ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, todėl priteisė jam iš atsakovo 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas neįrodė nei patirtos neturtinės žalos, nei priežastinio ryšio tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos, todėl jam neturėjo būti priteistas joks neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjui nebūtų užtekę pripažinimo, kad jo teisės buvo pažeistos.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimus dėl ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo, šilumos, parazitų, pelėsio, grybelio, maisto, patalynės ir rankšluosčių, neužtikrinto privatumo ir ventiliacijos bei baldų sanitarinio mazgo zonoje, per mažo kamerų ploto bei baldų, EŽTT praktikos neatitinkančio jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo jie neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniuose skunduose neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 1–5) ir apeliacinio skundo (I t., b. l. 175–196) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl apšvietimo, grybelio, maisto, patalynės ir rankšluosčių, ventiliacijos ir baldų sanitarinio mazgo zonoje.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1041261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2374442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

31. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

32. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ventiliacijos, drėgmės, šilumos, parazitų ir pelėsio, patikrino ir įvertino bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, bei pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, todėl, vengdama motyvų kartojimo, atskirai dėl jų nepasisako.

33. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio kamerų ploto, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam turėjusio tekti 4 kv. m kameros ploto prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Teisėjų kolegija iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (I t., b. l. 44–45) taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas iš viso 511 dienų, iš jų – 50 dienų kamerose buvo laikomas vienas, tačiau neteisingai suskaičiavo dienas, kuriomis pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Iš tiesų pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista ne 78, o 34 dienas. Taigi atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu 34 dienas pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų kameros plotą, t. y. šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, nurodė atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo nepatogumus dėl jam tekusio per mažo kameros ploto dar labiau padidino tai, kad dalį kameros ploto užima baldai ir kitas inventorius.

34. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš 511 dienų 50 dienų buvo laikomas vienas, ši jo teisė buvo pažeista 461 dieną, todėl šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai.

35. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios nutarties 33 ir 34 punktuose nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturinę žalą.

36. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

37. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 34 dienas, o teisė į privatumą naudojantis tualetu – 461 dieną, kitų pažeidimų nenustatyta), į aplinkybę, kad byloje nėra jokių duomenų apie žalą pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 900 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atitinkamai ir pareiškėjui nenurodžius jokių pagrįstų argumentų, kodėl jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad jam buvo priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma, nes EŽTT tokiais atvejais priteisia didesnes sumas, pažymi, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a :

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir pareiškėjo G. D. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


2019-04924 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29109290517b11e9975f9c35aedfe438

pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 800 Eur turtinei ir 8 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsnį gali būti taikomas lygtinis paleidimas. 2017 m. liepos mėn. jis kreipėsi į Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininką su prašymu pristatyti jį Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai (toliau – ir Komisija). Vilniaus PN gavo teigiamą atsakymą iš policijos komisariato dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos, taip pat teigiamą atsakymą iš probacijos tarnybos dėl galimybės taikyti jam intensyvią priežiūrą. Pareiškėjo brolis, kaip UAB „E Comsta“ direktorius, išdavė pažymą apie tai, kad pareiškėjas būtų priimtas į darbą. Psichologė parengė socialinio tyrimo išvadą, kuri buvo atiduota būrio viršininkui. Nepaisant to, jis Komisijai nebuvo pristatytas, į jo prašymus nebuvo reaguojama (padavė apie 20 prašymų). Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. birželio mėn. jam buvo daroma žala. Tuo atveju, jei pareiškėjas būtų paleistas ir turėjęs darbą, būtų gavęs po 800 Eur per mėnesį, todėl iš viso turtinė žala sudaro 8 800 Eur. Dėl patirtų dvasinių kančių jam turėtų būti priteistas tokio paties dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki skundo pateikimo teismui dienos

Vilniaus PN administracijai nebuvo pateikęs nė vieno rašytinio prašymo dėl lygtinio paleidimo. Pareiškėjo asmens byloje nėra UAB „E Comsta“ direktoriaus pažymos. Pareiškėjas pirmą prašymą Komisijai pateikė tik 2018 m. vasario 7 d., t. y. jau po skundo teismui pateikimo. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. buvo pateikęs prašymą dėl paleidimo dokumentų rengimo. Tuo pagrindu administracija kreipėsi į policijos komisariatą bei vietovės apygardos probacijos tarnybą. Pareiškėjas neįrodė jam tariamai padarytos turtinės ir neturtinės žalos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.6. Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui žalą, kurią, jo teigimu,

jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. birželio mėn. be jokios priežasties jis nebuvo pristatytas Lygtinio paleidimo komisijai.

7. Teismas rėmėsi BVK 157 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 3251 punkte numatyta, kad prašymai lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikiami pataisos įstaigos administracijai. Taisyklių 3253 punkte nustatyta, kad pataisos įstaiga per 10 darbo dienų nuo šių taisyklių 3251 punkte nurodyto prašymo priėmimo pateikia jį ir socialinio tyrimo išvadą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai. Taigi pagrindas Lygtinio paleidimo komisijai svarstyti asmens lygtinio paleidimo klausimą yra nuteistojo prašymas, kuris paduodamas pataisos įstaigos administracijai.

8. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis tik su 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymu dėl paleidimo dokumentų parengimo, kuris nėra tolygus prašymui Lygtinio paleidimo komisijai. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytus argumentus, kad pareiškėjas dar

2017 m. liepos mėn. kreipėsi į Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininką su prašymu pristatyti jį Komisijai, o nesiimant jokių veiksmų jis buvo priverstas į administraciją kreiptis dar 20 kartų. Šių skunde nurodytų aplinkybių jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjui nepateikus jokių skundo argumentus pagrindžiančių įrodymų (prašymų ar kt.), o pataisos įstaigai šiuos argumentus paneigus, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl prieš jį vykdomų tyčinių neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė jo nepristatymu Komisijai, įvertino kaip neatitinkančius tikrovės.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (vienos iš esminių sąlygų civilinei atsakomybei kilti) nenustatyta, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas pažymi, kad jo nurodomos aplinkybės apie daugkartinį prašymų pateikimą dėl jo pristatymo Lygtinio paleidimo komisijai yra teisingos. Atsakovo atstovas klaidina teismą, pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas negali priversti atsakovo atstovo darbuotojų užregistruoti jo teikiamus prašymus. Aplinkybę, kad Vilniaus PN elgiasi nesąžiningai, patvirtinta tai, jog įstaiga nurodo seną adresą, kuriuo jis gyventų lygtinai paleistas į laisvę, o ne aktualų. Tuo tarpu darbdavio pažyma buvo pradanginta.

12. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. birželio mėn. Vilniaus PN administracija be jokios priežasties nepristatė jo Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis tik su 2017 m. rugpjūčio 4 d. prašymu dėl paleidimo dokumentų parengimo, kuris nėra tolygus prašymui Komisijai.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis Vilniaus PN administracijai teikė apie 20 prašymų dėl jo pristatymo Komisijai, tačiau dėl neaiškių priežasčių jie nebuvo užregistruoti.


18. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų; prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

19. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d.) 3251 punkte įtvirtinta, kad

prašymai lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikiami pataisos įstaigos administracijai, o 3253 punkte nurodyta, jog pataisos įstaiga per 10 darbo dienų nuo šių taisyklių 3251 punkte nurodyto prašymo priėmimo pateikia jį ir socialinio tyrimo išvadą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai.

20. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. pateikė Vilniaus PN direktoriui prašymą jį paleidžiant pradėti rengti dokumentus (b. l. 16), nurodydamas, kur gyveno iki bausmės atlikimo, ar dirbo, taip pat, kokią gyvenamąją vietą pasirenka po bausmės atlikimo. Sekantį prašymą pareiškėjas Vilniaus PN direktoriui pateikė 2018 m. vasario 7 d. (b. l. 15), t. y. jau po skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo (b. l. 6), kuriame nurodė pristatyti jį artimiausiai Komisijai.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teiktas prašymas dėl paleidimo dokumentų rengimo nėra tolygus prašymui pristatyti jį Komisijai. Ši pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-528-525/2017.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis teikė Vilniaus PN administracijai apie 20 prašymų dėl jo pristatymo Komisijai, tačiau šie jo prašymai buvo pradanginami, yra abstraktūs, niekaip nepagrįsti, taip pat paneigti Vilniaus PN administracijos, todėl jais vadovautis pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo. Nors pareiškėjo galimybės rinkti ir teikti įrodymus yra ribotos, tačiau tam tikrus įrodymus jis turi galimybę pateikti, t. y. savo rašytus raštus, prašymus, skundus, jų kopijas, taip pat jo paties gautus dokumentus (sprendimus, atsakymus ir pan.) bei jų kopijas. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo ir galėjo pateikti savo argumentus patvirtinančius įrodymus, juo labiau, kad jis teigė pateikęs apie 20 prašymų, todėl matydamas, jog jo teisės ar teisėti interesai galbūt yra pažeidžiami, galėjo užsitikrinti tam tikrų įrodymų surinkimą. Analogiška situacija yra ir su, pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovo pradanginta darbdavio pažyma. Darbdavio direktoriumi pareiškėjas nurodo savo brolį, tačiau nepateikė jokių darbdavio paaiškinimų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kad minėta pažyma iš tiesų buvo pateikta Vilniaus PN administracijai.

23. Iš to, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų nagrinėjamu aspektu, ir, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą.

24. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-04919 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1f493730517b11e9975f9c35aedfe438





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B., Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Planas B“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) išduotą 2014 m. birželio 16 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-140619-00620 (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės teise priklauso J. B. (2/5 dalys) ir R. A. (3/5 dalys). Naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, sklypo plotas – 0,2000 ha, kuriam nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – nacionaliniai ir regioniniai parkai (0,20 ha), kraštovaizdžio draustiniai (0,20 ha), taip pat ryšių linijos apsaugos zonos ir elektros linijų apsaugos zonos. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklype pastatyti ir įregistruoti pastatai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo rūsys bei kiti kiemo statiniai (lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė, šulinys). Administracija išdavė Leidimą, kuris suteikė teisę statytojai J. B. pagal projektuotojo UAB „Planas B“ parengtą statinio projektą žemės sklype statyti naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą, 210,69 kv. m bendrojo ploto ir 894 kub. m tūrio statinį.

3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (toliau – ir STR „Statinio projektavimas“) (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 25 punktas numato, kad bendruoju atveju tipiniam statinio projektui rengiamos šios techninio darbo projekto dalys: bendroji (bendrieji duomenys ir brėžiniai), architektūros, konstrukcijų, technologijų, vandentiekio ir nuotekų šalinimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, elektrotechnikos, pasirengimo statybai ir statybos darbo organizavimo bei kitos dalys pagal pastato tipo specifiką. STR „Statinio projektavimas“ 8 priedo 5 punkte nurodyta, kokie dokumentai sudaro projekto bendrąją dalį, t. y. jog projekte turi būti techninė užduotis bei teritorijų planavimo dokumentai. Tačiau šiuo atveju kartu su prašymu išduoti leidimą pateiktame projekte šių dokumentų nebuvo, t. y. nebuvo projektavimo užduoties, ištraukų iš teritorijų planavimo dokumento (Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-341, ir įgaliotos

institucijos sprendimo apie šio dokumento patvirtinimą), taip pat Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 11519. Jų nebuvo nei popieriniame prašymo variante, nei kompiuterinėje laikmenoje. Taigi projekto sudėtis neatitiko teisės aktų reikalavimų.

4. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 patvirtintame Pavilnių ir Verkių regioninio parko ir jo zonų ribų plane nustatytas Pavilnių regioninio parko ribas, Ribiškių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kurios tikslas išsaugoti didžiąsias erozines vėduokles, savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija (toliau – ir Direkcija) 2013 m. lapkričio 26 d. išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti saugomoje teritorijoje Nr. 29-26 (toliau – ir 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygos).

5. Pagal Pavilnių ir Verkių regioninio parko ir jo zonų ribų planą, nagrinėjamas žemės sklypas yra konservacinio funkcinio prioriteto zonoje – Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje, jam taikomos žemės ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Žemės sklypas patenka į apsauginės agrarinės teritorijos, bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintu Saugomų teritorijų tipiniu apsaugos reglamentu bei jo 21 punktu, šios tvarkymo zonos pagrindinė tvarkymo kryptis – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinant gamtinio kraštovaizdžio stabilumą ir ekologinės kompensacijos galimybes.

6. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, be kita ko, nustatė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Nagrinėjamu atveju, įvertinus kartu su pašymu išduoti leidimą pateiktą projektinę dokumentaciją (topografinę nuotrauką, sklypo aukščių planą, prieš projektinius pasiūlymus – statinių išdėstymo planą ir kt.), matyti, kad projektuojamas namas yra arčiau nei 50 metrų atstumu nuo šlaito briaunų, taip pažeidžiant minėtą įstatymo normą.

7. Žemės sklype jau pastatytas ir įregistruotas gyvenamasis namas, todėl naujo gyvenamojo namo statyba ginčo žemės sklype negalima. 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygose nurodyta, kad naujas namas projektuojamas tik pateikus ekspertų išvadas, jog esamas gyvenamas namas yra avarinės būklės ir gali būti nugriautas įstatymų nustatyta tvarka arba perregistruotas į ūkio pastatą. Statinio projekte, pagal kurį išduotas Leidimas, nurodyta, kad esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas, tačiau dokumentų, patvirtinančių apie ketinamus atlikti statinio rekonstrukcijos darbus, siekiant įgyvendinti 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 2 punktą, nepateikta. Išduodant Leidimą buvo pažeistas ir 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 1 punktas – kartu su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikto 2013 m. gegužės 25 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 1/20963 9 punkte nebuvo įrašų apie specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

8. 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygose nurodyti reikalavimai, kurie turi būti įgyvendinti prieš pradedant projektuoti arba jau projektuojant gyvenamąjį namą. Atlikus statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimą, buvo nustatyta, kad projekto sprendiniai neatitinka prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų, todėl Direkcija negalėjo pritarti statinio projektui.

9. Atsakovas Direkcija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.10. Direkcija nurodė, kad ji nepagrįstai buvo įtraukta į bylą atsakovu, nes pareiškimo dalykas suformuluotas

Administracijai. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas techninio projekto, o ne projektavimo užduoties pagrindu. Techninis projektas yra pateiktas teismui, Leidimas išduotas pagrįstai. Inspekcijos minimi trūkstami dokumentai yra vieši ir viešai prieinami. Direkcijai pateikta projektinė dokumentacija patvirtina, kad išmatuotas šlaito nuolydis projektuojamojo vienbučio gyvenamojo namo statybos vietoje yra mažesnis nei 15 laipsnių, t. y. 14,22 laipsnių. Bendrajame aiškinamajame rašte, paragrafe „Esama padėtis“, aiškiai nurodyta, kad projektuojamas naujas vienbutis gyvenamasis namas (vieno aukšto su mansarda), esamo gyvenamojo namo paskirtis keičiama į ūkio (lauko virtuvė ir dirbtuvės). Direkcijos įsitikinimu, sąvoka „rekonstrukcija“ projekto sutartiniuose žymėjimuose pavartota dėl rašymo apsirikimo. 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 2 punkto realaus pažeidimo nėra. Tuo tarpu 2013 m. gegužės 25 d. Nekilnojamojo turto registro išraše negalėjo būti įrašų apie specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nes toks reikalavimas atsirado vėliau. Inspekcijos pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše yra žymos apie specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. 2013 m.

lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 1 punktas faktiškai yra įvykdytas.11. Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.12. Administracija nurodė, kad Inspekcijos išdėstyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo

panaikinti statybą leidžiantį dokumentą. Techninio projekto aiškinamojo rašto turinys patvirtina, kad projektas parengtas remiantis projektavimo užduotimi. Administracijai pateiktas projektas buvo patvirtintas statytojos J. B.. Projekto sprendiniai atitinka statybos techninius reglamentus. Kitų pareiškėjo nurodytų dokumentų pateikti neprivaloma, nes jie yra vieši.

13. Inspekcija nepateikė jokių konkrečių apskaičiavimų, koordinačių ar kitokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog projektuojamas namas yra arčiau nei 50 metrų atstumu nuo šlaito briaunų.

14. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad pagal 2014 m. birželio 19 d. išduotą statybos leidimą nauja statyba yra vykdoma esamoje sodyboje. Ginčo sklype gyvenamieji ir ūkiniai pastatai stovi nuo 1944 m., o kiti pastatai – nuo 1956 m. bei 1970 m., taigi statyba pagal Leidimą yra atliekama esamoje sodyboje, šiuo aspektu nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų. Leidimas išduotas teisėtai ir pagrįstai, suderinus su Direkcija, esant išduotoms 2013 m. lapkričio 26 d. specialiosioms projektavimo sąlygoms bei galiojančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui iki 2015 m.

15. Ginčo statinys yra žemės sklype, kuris patenka į neurbanizuojamas teritorijas – miškai ir miškingos teritorijos, kuriose nauja statyba galima tik esamose namų valdose; maksimalus užstatymo intensyvumas yra 0,2, bet neviršijant 300 kv. m sklypo užstatymo ploto. Ginčo statinio techninio projekto sprendiniai nepažeidžia ir atitinka bendrojo plano reikalavimus. Tai patvirtina bendrieji statinio rodikliai – bendras sklypo užstatymo plotas yra 289 kv. m, o sklypo užstatymo intensyvumas – 0,158. Tai, kad vadovaujamasi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu, aiškiai nurodyta Administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. gruodžio 16 d. specialiuosiuose architektūros reikalavimuose Nr. AR-13 92.

16. Direkcija pritarė vienbučio gyvenamojo namo Vilniuje statybos projektui. Administracija nenustatė, kad ginčo statinio techninis projektas prieštarautų teisės aktų, reglamentuojančių statybą, reikalavimams bei neturėjo pagrindo abejoti kompetentingo subjekto – Direkcijos pritarimui projektui. Esant tokioms aplinkybėms, Administracija neturėjo pagrindo abejoti dėl projekto sprendinių atitikimo Saugomų teritorijų įstatymui ir neišduoti ginčijamo Leidimo. Administracija, patikrinusi, jog yra reikiamų institucijų pritarimai, projektas atitinka specialiuosius architektūros reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, teisėtai ir pagrįstai išdavė ginčijamą statybos leidimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.18. J. B. nuomone, pareiškėjo išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo laikyti Leidimą neteisėtu. Inspekcijos nustatyti

pažeidimai yra mažareikšmiai, techninio pobūdžio. Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo šlaitas yra statesnis nei 15 laipsnių. Techninė dokumentacija atskleidžia, jog architektas, rengdamas statinio techninį projektą, matavo tikslų šlaito nuolydį. Šių matavimų teisingumą patikrino ir patvirtino Direkcija.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka.

20. Tarnyba pažymėjo, kad Administracija, išduodama Leidimą, bei Direkcija, patikrinusi ir pritarusi gyvenamojo namo statybos projektui, netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas. Iš projektinės dokumentacijos matyti, kad projektuojamas gyvenamasis namas yra arčiau nei 50 metrų atstumu nuo šlaito briaunos. Žemės sklype jau yra pastatytas ir įregistruotas gyvenamasis namas, todėl antro gyvenamojo namo statyba negalima. Statinio projekte, pagal kurį išduotas ginčijamas Leidimas, nurodyta, kad esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas, tačiau nepateikta dokumentų, patvirtinančių apie ketinamus atlikti statinio rekonstrukcijos darbus, siekiant įgyvendinti 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 2 punktą.

21. Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Planas B“ atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.22. Projektas atitinka visus statinio projekto rengimo metu galiojusius teisės aktus ir yra suderintas su visomis

reikiamomis institucijomis. Pareiškime išdėstyti neatitikimai yra nereikšmingi. Pavilnio regioniniame parke statyba esamose sodybose yra leidžiama. Šlaito statumas buvo matuotas projektuojamo vienbučio gyvenamojo namo statybos vietoje. Šlaito nuolydis yra 14,22 laipsnio. Šią aplinkybę patikrino ir patvirtino Direkcijos atstovė. Projekto aiškinamajame rašte teisingai pažymėta, kad esamo gyvenamo namo paskirtis keičiama į ūkio, o ne vykdoma rekonstrukcija. Ant šio aiškinamojo rašto lapo yra Direkcijos suderinimo viza. Statinio paskirties keitimas gali būti atliekamas nevykdant statybos darbų. Tuo metu tam nebuvo reikalingas joks rašytinis pritarimas. Paskirtį pakeisdavo kadastro matavimus atliekanti įmonė, registruodama naujus duomenis Nekilnojamojo turto registre. Reikalavimas perregistruoti esamą gyvenamą pastatą

į ūkio paskirties statinį, kuriame šiuo metu gyvena statytojos šeima, iki naujo statinio projektavimo pradžios yra neteisėtas. Paskirties keitimas įmanomas pastačius naują statinį ir jį pripažinus tinkamu naudoti.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 19 d. leidimą Nr. LNS-01-140619-00620 panaikino.

24. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Pavilnių regioninis parkas yra valstybinis parkas, taip pat, jog Ribiškių kraštovaizdžio draustinis yra kompleksinis draustinis.

25. Teismas pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio. Nustačius šių normų pažeidimą, būtų pakankamas pagrindas konstatuoti Leidimo neteisėtumą.

26. Teismas nustatė, kad pastato projektinėje dokumentacijoje konstatuota, jog šlaito nuolydis yra 14,22 laipsnių. Pareiškėjas pateikė sklypo išdėstymo schemą, kurioje konstatuota, jog šlaito nuolydis yra 21 laipsnių. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė sklypo schemą, kurioje konstatuota, jog šlaito nuolydis yra 13–14 laipsnių (priklausomai nuo matavimo taškų).

27. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. 1SD-885-(10.2.) paaiškino, jog žemės sklypo vidutinį nuolydžio/polinkio kampą gali nustatyti matininko arba geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo. Teismas, vadovaudamasis viešai skelbiamais duomenimis, nustatė, jog pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens schemas parengė tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys.

28. Duomenų apie projektinėje dokumentacijoje pateiktos schemos autoriaus matininko ar geodezininko kvalifikaciją nėra nei viešai skelbiamoje informacijoje, nei byloje. Dėl šios priežasties teismas šiuos duomenis vertino kaip parengtus asmens, neturinčio tam tinkamos kvalifikacijos. Be to, iš šios schemos negalima suprasti, kokiais duomenimis vadovaujantis buvo apskaičiuotas šlaito nuolydžio kampas. Įvertinęs nurodytą informaciją, teismas plačiau dėl šios schemos nepasisakė ir jos nevertino.

29. Teismas nurodė, kad būtina įvertinti, kuris taškas turėtų būti laikomas viršutine šlaito briauna ir kuris – apatine. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir J. B. pateiktas schemas, nustatė, jog ginčo dėl viršutinės šlaito briaunos taško iš esmės nėra.

30. Teismas iš J. B. pateiktos schemos nustatė, jog tarp taškų A1 ir A2 šlaito nuolydis yra 20 laipsnių, tarp A2 ir A3 – 22 laipsniai, tarp A3 ir A4 – 3 laipsniai. Tarp taškų B1 ir B1 – 21 laipsnis, tarp B2 ir B3 – 18 laipsnių, tarp B3 ir B4 – 5 laipsniai. Taigi tarp taškų A3 ir A4 bei B3 ir B4 yra ne šlaitas, o lyguma. Teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo į šlaito matavimo statumą įtraukti papėdę. Teismo vertinimu, J. B. pozicija iš esmės reiškia tai, jog matuojant, pavyzdžiui, Gedimino kalno šlaito statumą, apatinis šlaito taškas būtų kažkur Žvėryno mikrorajone. Aplinkybę, jog projektuojamas namas yra ne ant šlaito, o papėdėje, patvirtina byloje esančios fotonuotraukos.

31. Teismas pažymėjo, kad tiek vertinant šlaito kampą tarp J. B. pateiktoje schemoje pažymėtų taškų A1 ir A3 bei B1 ir B3, tiek pagal pareiškėjo pateiktą schemą, šlaito nuolydžio kampas visais atvejais yra didesnis nei 15 laipsnių. Vadovaujantis pareiškėjo pateikta schema, atstumas tarp šlaito ir suprojektuoto namo yra 10,40-11,13 metrų. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar būtų vertinama pagal J. B. schemoje nurodytus apatinius šlaito taškus A2, A3, B2, B3, ar pagal pareiškėjo pateiktą schemą, visais atvejais suprojektuotas namas yra arčiau nei 50 metrų nuo šlaito.

32. Teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar suprojektuotas namas yra esamoje sodyboje, ar ne, jį statyti draudžiama, nes jis yra arčiau kaip 50 metrų nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Taigi buvo pažeistos imperatyvios Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, draudžiančios šiose vietose vykdyti statybas, todėl Leidimas yra naikintinas.

33. Teismas papildomai pažymėjo, jog į byla pateikta Administracijos 2016 m. liepos 15 d. vidaus audito ataskaita Nr. A89-241/16(3.12.1-AD3) (kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi pripažinta nevieša bylos dalimi) patvirtina, jog pati Administracija, be kita ko, nustatė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimą, t. y. pati pripažino, jog Leidimas yra išduotas neteisėtai bei, kaip patvirtinta Administracijos 2017 m. vasario 14 d. rašte Nr. A104-613/16(3.11.1-TD3), kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

III.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti

ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.35. Nurodo, kad esminis nesutarimas nagrinėjamu atveju kilo dėl to, kaip reikėtų skaičiuoti šlaito nuolydį ir kokius

atskaitos taškus laikyti šlaito viršūne bei apatine šlaito briauna. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė apatinę šlaito briauną, taip pat nepagrįstai įvedė naujus teisės aktuose neminimus terminus „papėdė“ bei „lyguma“, kas pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, iškreipia reikiamą kvalifikaciją turinčių geodezininkų skaičiavimus, taip pat pažeidžia teisinio tikrumo ir teisės stabilumo principus.

36. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad 1) šlaito nuolydžio kampui nustatyti yra būtinas aukščių skirtumas tarp aukščiausios ir žemiausios paviršiaus vietos, taip pat į tai, kad 2) iš pateiktų ištraukų iš matavimų schemos matyti, jog žemiausia paviršiaus vieta yra taškas A4 ir B4 (bet ne A3 ir B3, kaip klaidingai nurodė teismas), darytina išvada, jog teismas klaidingai pasirinko atskaitos taškus apatinei šlaito briaunai nustatyti, kas turėjo tiesioginės reikšmės klaidingam šlaito nuolydžio kampo nustatymui. Žemiausiu atskaitos tašku laikant taškus A4 ir B4, šlaito nuolydis sudaro 13 laipsnių. Tai reiškia, kad šlaito nuolydis tokiu atveju neviršija Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintos 15 laipsnių ribos, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinti Leidimą yra neteisėtas.

37. Pažymi, kad ginčui aktualūs šlaito taškai A1 ir A4 yra išsidėstę 90,48 metrų atstumu, o aukščiausias taškas – B1 – ir žemiausia briaunos riba – B4 – yra išsidėsčiusi 91,55 metrų atstumu, kas dar kartą patvirtina, kad taškai A4 ir B4 turėtų būti laikomi nuoseklia nuožulnaus šlaito pabaiga, t. y. žemiausia paviršiaus vieta, pagal kurią ir turėtų būti nustatomas šlaito nuolydžio kampas. Suprojektuoto statinio vieta yra šlaite, o ne, kaip teigia teismas, prie šlaito. Ši aplinkybė matyti iš statinio techninio projekto dokumentų.

38. Teismas nepagrįstai ignoravo dviejų geodezijos įmonių ir reikiamą kvalifikaciją turinčių specialistų išaiškinimą, kad šlaito nuolydžio kampui apskaičiuoti reikia imti aukščiausią ir žemiausią paviršiaus vietą, kas šiuo atveju atitinka A1 ir A4 bei B1 ir B4 taškus. Dar daugiau, teismas nepateikė jokių objektyvių argumentų, kodėl nukrypo nuo tokio teisės aktuose ir mokslinėje literatūroje įtvirtinto šlaito nuolydžio kampo skaičiavimo.

39. Pareiškėjas atsiliepime prašo J. B. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

40. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Byloje buvo pateikti dveji šlaito nuolydžio kampo skaičiavimo matavimai, todėl teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstai nusprendė, kad nėra jokio pagrindo skaičiuojant šlaito nuolydį į matavimus įtraukti papėdę, t. y. žemės plotą, esantį projektuojamo statinio rytuose, greta kelio.

41. Nors apeliantė teigia, kad šlaito nuolydžio kampui apskaičiuoti yra būtinas aukščių skirtumas tarp aukščiausios ir žemiausios paviršiaus vietos, tačiau būtent šia taisykle vadovaujantis ir buvo apskaičiuotas šlaito kampas Inspekcijos pateiktuose matavimuose, tai patvirtina ir į bylą pateikti UAB „Geokada“ paaiškinimai. Abejonių kelia apeliaciniame skunde nurodyti motyvai bei trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų matavimų tikslumas, kadangi skaičiuojant šlaitą nepagrįstai matuojamas didelis atstumas (iki kelio, nutolęs į rytų pusę) iki 163,57 metrų, tačiau, kaip matyti iš pateiktos schemos, tai vis tiek nėra žemiausias šioje schemoje pažymėtas taškas, todėl neaišku, kodėl atliekant šiuos matavimus, buvo pasirinktas būtent šis taškas. Apeliantės pateiktuose UAB „Geonorma“ matavimuose neapibrėžtas atstumas, taip pat nepažymėtos izohipsės (horizontalės), todėl kyla pagrįstų abejonių ir dėl šių matavimų tikslumo.

42. Administracija atsiliepime prašo dėl J. B. apeliacinio skundo spręsti atsižvelgus į šiame atsiliepime išdėstytus argumentus.

43. Administracijos vertinimu, šioje byloje turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyti draudimai yra taikytini šiam ginčui. Minėtos teisės normos draudžia saugomų (draustinio ar valstybinio parko) teritorijų šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, tik naujų statinių statybas ir netaikomos tuo atveju, jei statomi pastatai esamose ar buvusiose sodybose, ir tokias statybas leidžia šios teritorijos bendrasis ar kitas planas. Kaip matyti iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų, pagal ginčijamą Leidimą statybas yra numatyta vykdyti esamoje sodyboje, žemės sklype gyvenamieji ir ūkiniai pastatai egzistuoja nuo 1944 m., o kiti pastatai – nuo 1956 m. bei 1970 m. Bendrajame aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad „sklype stovi vienbutis gyvenamas namas, ūkinis pastatas ir lauko rūsys daržovėms. Sklype, šiaurinėje jo dalyje, projektuojamas naujas Vienbutis gyvenamas namas (vieno aukšto su mansarda), esamo gyvenamojo namo paskirtis keičiama į ūkio (lauko virtuvė ir dirbtuvės). Naikinamas sklype esantis lauko rūsys.“ Be to, kaip matyti iš projekto 59 psl. esančio brėžinio, projektuojamas pastatas (pažymėtas Nr. 1) yra numatytas statyti netgi didesniu atstumu nuo šlaito nei šiuo metu sklype esantis pastatas (pažymėtas Nr. 2), taigi, esamą sodybą perstačius, netgi būtų užtikrinta didesnė Pavilnių regioninio parko ir Ribiškių kraštovaizdžio draustinio

apsauga.44. Direkcija atsiliepime į J. B. apeliacinį skundą prašo dėl minėto skundo spręsti atsižvelgiant į tai, kuriais šlaito

nuolydžio matavimais bus vadovaujamasi.45. Direkcija pažymi, kad nei Inspekcijos pateiktoje sklypo schemoje, nei apeliantės sklypo schemoje nėra

pagrindžiama, kodėl atitinkamas taškas turi būti laikomas apatine šlaito briauna. Tačiau, kaip matyti iš Inspekcijos pateiktos žemės sklypo schemos, net ir pagal UAB „Geokada“ atliktus matavimus šlaitas tęsiasi toliau už ribos, nuo kurios matuotas atstumas iki statinio. Taigi nėra aišku, kodėl UAB „Geokada“ kaip apatinę šlaito briauną parinko tašką iki pastato, o ne greta jo ar už jo.

46. Bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo kompetencijos spręsti dėl šlaito nuolydžio kampo, viršutinės ar apatinės šlaito nuolydžio briaunos vietos. Kaip nurodė pats pirmosios instancijos teismas, žemės paviršiaus vidutinį nuolydžio/polinkio kampą gali nustatyti matininko arba geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo. Tai reiškia, kad šlaito briaunas, tikslu išmatuoti šlaito nuolydį, gali nurodyti tik specialus subjektas – matininko ar geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo.

47. Direkcija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo našta nagrinėjamoje byloje tenka pareiškėjui. Taigi Inspekcija, teigdama, kad buvo pažeistas Saugomų teritorijų įstatymo imperatyvus draudimas, privalo įrodyti viršutinės bei apatinės briaunos konkrečius taškus.

48. Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3167-808/2018, kuriame, anot apeliantės, aiškinamos analogiškos aplinkybės kaip ir šioje administracinėje byloje, todėl prašė jį prijungti prie bylos.

49. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose prašo apeliacinės instancijos teismo J. B. pateiktu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nesivadovauti, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Minėtas sprendimas nėra nei teisiškai, nei faktiškai susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, nepagrindžia nei bylos reikalavimų, nei atsikirtimų į juos, juo labiau neturi jokios teisinės galios – yra neįsiteisėjęs, nes Inspekcija šį nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Be to, bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamas statybos leidimo, išduoto statinio rekonstrukcijai šlaite, teisėtumo klausimas, tuo tarpu šioje administracinėje byloje nagrinėjamas statybos leidimo teisėtumas dėl naujo statinio statybos šalia šlaito. Nepaisant to, kad tiek bendrosios kompetencijos teisme, tiek ir šioje administracinėje byloje nagrinėjami žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje, tačiau jie patenka į skirtingas tvarkymo zonas: civilinėje byloje ginčo žemės sklypas patenka į ekosistemas saugančias agrarines teritorijas, o šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčo žemės sklypas patenka į apsaugines agrarines teritorijas, t. y. skirtingoms tvarkymo zonoms taikytini skirtingi reikalavimai ir skirtingas reglamentavimas. Skirtumą tarp bylų patvirtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju statyba pradėta nebuvo, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamo ginčo objektas jau pastatytas.

Teisėjų kolegija


IV.

50. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant draudimą valstybiniuose parkuose statyti naujus gyvenamuosius namus, šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.


52. Apeliantė pateikė prašymą prijungti prie bylos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3167-808/2018. Šis prašymas netenkinamas, kadangi teismas nenustatė pakankamo ryšio tarp teikiamo sprendimo ir šios bylos. Be to, teismų sprendimų duomenų bazės LITEKO įrašai patvirtina, kad teikiamas sprendimas buvo panaikintas 2019 m. sausio 8 d.

53. Skundžiamame sprendime teismas teisingai identifikavo teisės normas, taikytinas sprendžiant ginčą – Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 3 d.) nustatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Paminėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Paminėtos normos yra imperatyvaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nustačius aukščiau paminėtų normų pažeidimą, būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Leidimas neteisėtas.

54. Šiose nutarties 53 punkte paminėtose normose yra pavartotas terminas „šlaitas“. Nėra teisinių argumentų, kad paminėtas terminas būtų specialusis teisinis terminas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog reikia vadovautis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu ir „šlaitą“ apibrėžti kaip „kalno, daubos šoną; skardį“. Papildomai teismas pažymi, kad paprasti, ne specialieji terminai, yra vartojami kasdieninėje žmonių kalboje, todėl jų prasmę gali suvokti kiekvienas sąmoningas žmogus, naudodamasis savo patirtimi. Todėl įvertinti, ar ginčo byloje namą ketinama statyti šlaite, ar šalia šlaito, t. y. kalno, daubos šone ar skardyje, ar šalia kalno, daubos šono ar skardžio, kur šonas, dauba ar skardis prasideda ir baigiasi, gali įvertinti kiekvienas žmogus, ir tam specialiosios žinios nereikalingos. Kartu teismas pažymi, kad žemės sklypo nuolydį patikimai gali nustatyti matininko arba geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo.

55. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl šlaito viršutinės briaunos taško.

56. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais planais, schemomis ir vaizdine medžiaga (fotonuotraukomis), vertina, kad J. B. pateiktoje schemoje šlaitas (kalno šonas) baigėsi ties taškais A3 ir B3, ir nėra jokio pagrindo į skaičiavimus įtraukti taškus A4 ir B4, kurie yra nesusiję nei su būsimo namo statybos vieta, nei su ginčo sklypu, be to, teritorija, žiūrint nuo taškų A3 ir B3 link A4 ir B4, nėra nei kalno šonas nei skardis, o iš esmės lygi vieta. Be to, netgi pripažinus, kad namą ketinama statyti šlaite, tai, atsižvelgus į Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto normų žodinį išdėstymą, atskaitos taškas nuolydžio vertinimui nuo šlaito viršaus negali būti toliau nei artimiausias būsimo namo kampas, kaip ir yra nurodyta UAB „Geokada“ schemoje (IV t., b. l. 41).

57. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tiek vertinant šlaito kampą tarp J. B. pateiktoje schemoje pažymėtų taškų A1 ir A3 bei B1 ir B3, tiek vertinant pagal pareiškėjo pateiktą schemą, šlaito nuolydžio kampas visais atvejais yra didesnis nei 15 laipsnių, visais atvejais suprojektuotas namas yra arčiau nei 50 m nuo šlaito, kas yra pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistos imperatyvios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos.

58. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

60. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas. Kaip matyti iš prašyme nurodyto dokumento, šios išlaidos buvo patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (IV t. b. l. 42-43). Teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1526-822/2015), todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą dėl teismo

išlaidų perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-04944 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. P-14-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02956-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės E. G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei E. G. J. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 2015 m. gegužės 29 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. G. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų J. J. ir A. J., 378,19 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam yra pavesta administruoti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) pagrindu. Atsakovė nesumokėjo 378,19 Eur dydžio vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, atsakovė privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektus Klaipėdos miesto savivaldybėje, esančius (duomenys neskelbtini).

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c908e00517b11e9975f9c35aedfe438

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino ir priteisė iš atsakovės E. G. J. 378,19 Eur pareiškėjo naudai.

4. Teismas nustatė, kad atsakovei nuo 1999 m. birželio 1 d. nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas (negyvenamoji patalpa – Kūrybinės dirbtuvės, bendras plotas 28,52 kv. m), esantis (duomenys neskelbtini), bei nuo 1998 m. spalio 15 d. nekilnojamojo turto objektas (51,14 kv. m butas), esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakovei siuntė mokėjimo pranešimus, o iš pareiškėjo pateiktos 2015 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. (8.2)-5R-1314 matyti, jog nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už abu nekilnojamojo turto objektus susidarė 378,19 Eur skola dėl vietinės rinkliavos nemokėjimo. Duomenų, kad atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi dėl metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleista nuo rinkliavos mokėjimo, nėra.

5. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, ir priteisė 378,19 Eur iš atsakovės E. G. J. pareiškėjo naudai.

III.

6. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti atsakovės E. G. J. prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015. Atsakovė prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

7. Atsakovės nuomone, yra akivaizdu, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, kadangi nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į tai, jog iš atsakovės yra prašoma sumokėti vietinę rinkliavą už tą laikotarpį, kurio metu ji neturėjo civilinio veiksnumo, t. y. buvo nepilnametė. Teismui pakako nustatyti, jog atsakovė yra fizinis asmuo, tačiau neįvertino, ar šis fizinis asmuo geba įgyti teises ir prisiimti pareigas.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.5 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina 18 metų. Pareiškėjas iš atsakovės skolos už vietinę rinkliavą reikalavo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu atsakovė yra gimusi 1998 m. vasario 1 d. ir tai reiškia, jog iki 2012 m. vasario 1 d., ji buvo mažametė (nepilnametė iki 14 metų), o pilnametystės sulaukė tik 2016 m. vasario 1 d. Pagal CK 3.157 straipsnio 1 dalį, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir kitus CK nustatytus atvejus. Atsakovei būnant nepilnamete jos įstatyminiais atstovais laikytini jos tėvai, todėl iki jos pilnametystės, jie turėjo atsakyti už atsakovės prievoles, įskaitant ir už prievolę mokėti vietinę rinkliavą Klaipėdos savivaldybei. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad reikalavimas byloje buvo pareikštas netinkamam atsakovui, o teismo priimtu sprendimu skola priteista asmeniui, kuris neturėjo pareigos šios skolos mokėti. Atsakovės nuomone, atsakovais šioje byloje turėjo būti jos įstatyminiai atstovai – tėvai. Tokią atsakovės poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

9. Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, nustatančias nepilnamečių asmenų gebėjimą įgyti teises ir prisiimti pareigas, tačiau kartu ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos administracinių teismų praktikos. Atsakovės nuomone, šiuo atveju turi būti atsižvelgta ir į teismų praktiką civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami panašaus pobūdžio klausimai.

10. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į atsakovės prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad vietinė rinkliava Klaipėdos miesto savivaldybė teritorijoje buvo įvesta nuo 2008 m. liepos 1 d. Vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią Nuostatuose nustatyta tvarka privalo mokėti visi vietinės rinkliavos mokytojai. Vietinė rinkliava yra privaloma įmoka, jai nėra būdingas atlygintinumo požymis, tai yra rinkliavos mokėjimas, o ne apmokėjimas už paslaugas. Pareiškėjas, nustatęs, kad turto objektai, kurių pagrindu apskaičiuota mokėtina vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nuosavybės teise priklauso E. G. J., pripažino ja vietinės rinkliavos mokėtoja. Atsakovės įstatyminiams atstovams nemokant vietinės rinkliavos, pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės E. G. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų J. J. ir A. J., nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą. ABTĮ 47 straipsnio 7 dalis numato, kad, jeigu proceso šalis yra

nepilnametis, jo interesams turi teisę atstovauti jo atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė iš atsakovės E. G. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų J. J. ir A. J., 378,19 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos sumą, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovės teiginiai, jog administracinė byla išnagrinėta netinkamam atsakovui, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Atsakovė E. G. J. siekia atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

13. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

14. Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

15. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

16. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).

17. Atsakovė teigia, kad nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į tai, jog iš atsakovės buvo prašoma sumokėti vietinę rinkliavą už tą laikotarpį, kurio metu ji neturėjo civilinio veiksnumo, t. y. buvo nepilnametė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t, y. kai jam sueina 18 metų. Iki kol vaikams sueina 18 metų, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą (CK 3.157 str. 1 d.). ABTĮ 47 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar asmuo, įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje arba ribotai veiksniu tam tikroje srityje, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovauti pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė prašymą nepilnametei atsakovei E. G. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė E. G. J. yra nepilnametė, 2015 m. spalio 12 d. nutartimi (b. l. 54) nepilnametės atsakovės E. G. J. atstovais į bylą įtraukė jos motiną J. J. ir tėvą A. J.. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad nei pačiai atsakovei nei jos atstovams, nebuvo įteiktas pareiškėjo prašymas, prašymas ir jo priedai buvo įteikti viešojo paskelbimo būdu (b. l. 60). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašymo

pateikimo teismui metu atsakovei buvo 17 metų, vadovaujantis CK 2.8 straipsnio 2 dalimi, tokio amžiaus nepilnamečiai turi teisę savarankiškai disponuoti savo turtu bei pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, sudaryti smulkius buitinius sandorius, tai lemia ir atsakomybę už prievoles savo turtu, tarp jų ir vietinės rinkliavos mokėjimą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą įtraukdamas pareiškėjos tėvus įstatyminiais atstovais, ir priteisdamas nesumokėtą vietinę rinkliavą iš atsakovės materialiosios teisės normų nepažeidė; neįteikus pareiškėjo prašymo atsakovei ir jos įstatyminiams atstovams, jį įteikė viešojo paskelbimo būdu. Taigi, nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs akivaizdų materialiosios teisės normos pažeidimą, nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

18. Atsakovė taip pat siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.19. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Todėl būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1594-146/2016 išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Minėtoje byloje teismas sprendė nuo kurio momento atsirado pareiga mokėti vietinę rinkliavą už nepilnamečiams priklausantį paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas vietinę rinkliavą iš atsakovės, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Atsižvelgiant tai, konstatuotina, kad atsakovė taip pat nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

21. Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsakovės E. G. J. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 netenkinti.Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

„Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei E. G. J. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


2019-04938 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1272-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02551-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1272-442/2018 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tomega“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-111(7-271/2015).

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tomega“ skundą tenkino – panaikino Inspekcijos 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-667 ir Komisijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-111(7-271/2015).

3. Atsakovas Inspekcija, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi atsakovo VMI apeliacinė skundą atmetė.

II.

5. Pareiškėjas UAB „Tomega“ 2018 m. birželio 26 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme, atlyginimo.

6. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, patyrė 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidų (atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą rengimas, susiję teisiniai veiksmai ir konsultacijos (16 val.), rašytinių paaiškinimų rengimas (2 val.)).


7. Pareiškėjas nurodo, kad byla buvo itin sudėtinga, reikalaujanti pakankamai gilios mokesčių teisės normų, taip pat nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos analizės, todėl prašo priteisti visas turėtas išlaidas.

8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašo pareiškėjui priteisti ne daugiau kaip 50 proc. sumos, t. y., ne daugiau kaip 716,78 Eur.

9. Atsakovas pažymi, Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme išnagrinėtas mokestinis ginčas nebuvo sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo aspektu. Byloje nekilo ginčo dėl teisės normos aiškinimo, byloje buvo sprendžiamas įrodymų pakankamumo klausimas. Atsižvelgus į tai, atsakovas mano, kad šioje byloje turi būti priteista mažesnė suma nei rekomendacijose nurodyti maksimalūs dydžiai.

Teisėjų kolegija


III.

10. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Tomega“ prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

11. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

12. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

13. Šiuo atveju išnagrinėjus bylą galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

14. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Tomega“ 2016 m. birželio 20 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatų profesine bendrija „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“, kuria advokatui Deividui Poškai buvo pavesta atstovauti pareiškėją. Pareiškėjo atstovas 2018 m. birželio 26 d. kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateikė 2018 m. birželio 18 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija AMG1806 Nr. 006 ir 2018 m. birželio 19 d. bankinio mokėjimo patvirtinimą. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo paduotas 2018 m. kovo 1 d., t. y. 2018 m. I ketvirtį. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytu koeficientu (1,3) ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2017 m. III ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 106,04 Eur (1,3 x 850,8 Eur).

15. Pareiškėjo atstovas prašyme taip pat nurodė, kad 2 val. sugaišo rengdamas rašytinius paaiškinimus ir prašo 300 Eur + PVM. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar

paaiškinimai taikomas 0,4 koeficientas. 2018 m. gegužės 21 d. pareiškėjo atstovas pateikė rašytinius paaiškinimus (dėl teisės disponuoti prekėmis perdavimo (prekių tiekimo) ir teisės neapmokestinti tiekimo Bendrijos viduje paneigimo), todėl vadovaujantis 2017 m. III ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu, maksimalus dydis už rašytinių paaiškinimų parengimą yra 353,92 Eur (884,8 Eur x 0,4).

16. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su atsakovo argumentais ir atsižvelgusi į atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas ginčas pagal apeliacinį skundą nebuvo sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, todėl nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjo prašomą priteisti išlaidų atlyginimo sumą sumažinti, t. y. pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies ir jam iš atsakovo priteisti 750 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Tomega“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmesti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



2019-04942 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-810-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00930-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens R. P. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskirąjį


skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 9 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. P. pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskrities VMI, atsakovas) 2018 m. gegužės 2 d. pavedimo tikrinti Nr. FR0773-749 priedą Nr. FR0773-945; 2) įpareigoti Kauno apskrities VMI užbaigti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pradėtą pagal 2018 m. balandžio 5 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-749, per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjo atstovas advokatas E. L. 2018 m. birželio 28 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo atsisakė skundo dalies dėl antrojo reikalavimo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 12 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 14 d., priėmė pareiškėjo atstovo pateiktą atsisakymą nuo skundo dalies ir administracinės bylos dalį dėl įpareigojimo Kauno apskrities VMI užbaigti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pradėtą pagal 2018 m. balandžio 5 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-749, per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukė. Teismas panaikino atsakovo Kauno apskrities VMI 2018 m. balandžio 5 d. Pavedimo tikrinti Nr. FR0773-749 2018 m. gegužės 2 d. priedą Nr. FR0773-945.

Pareiškėjo atstovas 2018 m. rugpjūčio 27 d. teisme gautu prašymu prašė priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 2 418,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies, ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 2 054,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Atsakovas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistas 2 054,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m spalio 9 d. nutartį pakeitė ir priteisė pareiškėjui 1 027,44 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

II.

Pareiškėjas R. P. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eAS-810-442/2018.Pareiškėjas nurodė, kad bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, jis patyrė 436,60 Eur

bylinėjimosi išlaidų (atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas), tačiau patenkinus atskirąjį skundą iš dalies, prašo teismo atlyginti 50 proc. nurodytos sumos, t. y. 217,80 Eur.

Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo arba sumažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas neturi būti tenkinamas, nes atstovavimo išlaidos šioje byloje jau priteistos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi. Atsakovo teigimu, atsižvelgus į teisės aktų nuostatas, priteistina suma turėtų būti mažinama iki 54,20 Eur.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. P. prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės

instancijos teisme.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso

šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas R. P. 2017 m. lapkričio 27 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatais M. J. ir E. L. (b. l. 18). Pareiškėjas, kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 2018 m. gruodžio 5 d. patvirtinimą dėl apmokėjimo, 2018 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2018-10-025 ir suteiktų paslaugų ataskaitą (b. l. 162–164). Pareiškėjo atsiliepimas į atskirąjį skundą buvo pateiktas 2018 m. spalio 31 d., t. y. 2018 m. IV ketvirtį. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytu koeficientu (0,4) ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2018 m. II ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 370,68 Eur (0,4 x 926,7). Pareiškėjo prašoma priteisti suma (217,80 Eur) už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą neviršija maksimalaus dydžio, tačiau vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgus į tai, kad atsakovo atskiruoju skundu nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klausimai ir šiuo požiūriu byla pagal pareiškėjo atskirąjį skundą nebuvo sudėtinga, todėl atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą pareiškėjui R. P. iš atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priteistina 100 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjui R. P. iš atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 100 Eur (šimtą eurų)

bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmesti.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „AleXa–VITSK“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00585/171-402 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. leidimą laikinai gyventi.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime atsakovas netinkamai nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AleXa–VITSK“ (toliau – ir Bendrovė) fiktyviai vykdo veiklą, nes atliko tik formalų dokumentų vertinimą bei apklausė du darbuotojus. Apklausoje dalyvavę darbuotojai už 2017 metus deklaravo iš Bendrovės gautus darbo užmokesčius, todėl negalėjo nežinoti, kad dirba šioje įmonėje. Bendrovė iš savo uždirbtų pajamų moka darbo užmokesčius ir kitus mokesčius, už 2017 m. gavo 21 182 Eur pajamų, iš jų sumokėta 6 251,87 Eur Sodros įmokų, gavo 1 068 Eur pelno.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė nuo 2018 m. kovo 1 d. nuomojasi patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, iš UAB „Centrum“, kuri teikia viešbučio bei biuro patalpų nuomos paslaugas, atsižvelgiant į tai, pastate adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gali registruotis daug įvairių įmonių. Į biuro patalpas pareigūnai, tikrinantys Bendrovės veiklą, neatvyko ir negalėjo įvertinti, kaip jos įrengtos, kaip tvarkoma apskaita, kiek yra dokumentų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad apie jo socialinius ir ekonominius interesus visiškai nepagrįstai spręsta pagal pateiktą Vokietijos banko sąskaitos likutį, nes pareiškėjas turi sąskaitą ir Lietuvoje UAB „Medicinos bankas“, iš kurios sumokėjo žyminį mokestį už šio skundo teismui padavimą.

4. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas klaidingai teigia, kad buvo teikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie reklamuojamas Bendrovės paslaugas. Bendrovė turi interneto svetainę http://alexvits.com, kurioje galima


http://alexvits.com/

užsisakyti paslaugas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi užkerta kelią pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko ir direktoriaus pareigas. Nurodė, kad Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų nustatyta, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino jo daugkartinę

nacionalinę vizą, tačiau Sprendime nekonstatavo aplinkybės, kad Bendrovė yra fiktyvi. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

7. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Deklaratyvūs skundo teiginiai nepaneigia ginčijamo Sprendimo išvadų, kad apklausų metu darbuotojai negalėjo išsamiai apibūdinti savo darbo Bendrovėje.

8. Atsakovas, įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų apimtį ir pobūdį, darė išvadą, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai nedirba Bendrovėje visą darbo laiką. Iš pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, kurie Bendrovės darbuotojai teikė paslaugas VšĮ „Projektų vizija“ bei stebėjo žiūrovus (dalyvius) ir tikrino bilietus VšĮ „Komedijos teatras“, UAB „Bravo events“, UAB „TV Manija“ bei Vilniaus rajono Rudaminos daugiafunkcinio kultūros centro organizuotuose renginiuose. Migracijos departamentui nebuvo pateiktas, nors to buvo prašoma 2018 m. kovo 23 d. pranešime, išsamus kiekvieno Bendrovės darbuotojo 2017 m. rugsėjo 12 d. – 2018 m. kovo 12 d. atliktų darbų aprašymas ir paaiškinimas, kurie Bendrovės darbuotojai teikė paslaugas pagal Migracijos departamentui pateiktas Bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras.

9. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.10 eilutėje nurodė turintis ryšių tik su keturiais Bendrovėje įdarbintais asmenimis. Faktas, kad pareiškėjas, nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. turėjęs galiojančius leidimus laikinai gyventi, neturi kitų ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, tik sustiprina įtarimus dėl tikrojo užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nesieja glaudūs ryšiai su Lietuvos Respublika. Be to, pareiškėjas kaip lėšas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtinantį dokumentą pateikė Vokietijos banko AB „Raiffeisenbank“ filialo, esančio (duomenys neskelbtini), išduotą pažymą apie šiame banke užsieniečio vardu atidarytų einamųjų sąskaitų likutį. Atsakovo teigimu, tai reiškia, kad pareiškėjas nepatiki savo piniginių lėšų Lietuvos Respublikoje įregistruotoms kredito ar finansų įstaigoms, ir sudaro rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas ūkinės-komercinės veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje, o leidimas laikinai gyventi jam reikalingas ne tam, kad užsiimtų ekonomine veikla Lietuvos Respublikoje, bet tam, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno zonos valstybes. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nes pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui prašymą pakeisti

leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 39–49).

12. Teismas, įvertinęs tai, kad nors Bendrovės atsakovui pateiktame verslo plane (toliau – ir Verslo planas) nurodyta, jog Bendrovė vykdo veiklą nuo 2016 m., tačiau Verslo planas sudarytas 2018 metais (data nurodyta tituliniame lape), darė išvadą, kad jis nepatvirtina Bendrovės veiklos iki 2018 m., t. y. kad Bendrovė vykdo veiklą pagal Verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Be to, iš Verslo plane nurodytų formuluočių, kurios yra pakankamai abstrakčios, matyti, kad dokumentas sudarytas siekiant formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus dėl įmonės veiklos ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai realiai dirbo ir kokius darbus jie faktiškai atliko. Nepaisant išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, Migracijos departamentui

paprašius pateikti dokumentus dėl darbuotojų atliktų darbų aprašymų, tokie duomenys pateikti nebuvo. Vien įdarbinimo faktas nepatvirtina, kad darbuotojai vykdė jiems priskirtas darbines funkcijas, darbo metu buvo savo darbo vietose.

14. Teismas nurodė, kad patalpose Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), kurias pagal pateiktus dokumentus išsinuomojo Bendrovė, yra 2 kambarių gyvenamojo ploto butas 34,19 kv. m., kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 3 pilnamečiai asmenys. Be to, ne visų Bendrovės darbuotojų sutartyse buvo numatyta sąlyga dirbti nuotoliniu būdu. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės sudaro prielaidą abejoti, kad šiose patalpose Bendrovė faktiškai vykdė veiklą. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nepateikė nuomos sutarties dėl papildomų patalpų nuomos (duomenys neskelbtini), aplinkybę, kad Bendrovė nuomojasi šias patalpas, pareiškėjas nurodė tik po to, kai Migracijos departamentas 2018 m. kovo 23 d. paprašė pareiškėjo pateikti papildomus duomenis.

15. Teismo vertinimu, sukurtas internetinės svetainės adresas savaime neįrodo faktinės veiklos vykdymo, juolab, kad kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog Bendrovė realios veiklos nevykdė, o pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeisti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė realios faktinės situacijos neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, t. y. ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes.

III.

16. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:17.1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovės Verslo planas nepatvirtina, kad Bendrovė vykdo veiklą pagal

Verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Apeliantas teigia, kad Verslo planas buvo sudarytas dar gerokai anksčiau nei prieš 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir tik prieš jį pateikiant Migracijos departamentui kai kurie duomenys (pvz. Bendrovės veiklos pobūdis ir rezultatai, duomenys apie Bendrovės nuosavą kapitalą ir pelną) buvo atnaujinti. Data, nurodyta Verslo plano tituliniame lape, atspindi tai, kada minėtas dokumentas buvo pateiktas atsakovui, o ne realią jo ruošimo ir sudarymo datą. Bendrovė savo veiklą vykdo nuo 2012 m. rugsėjo 12 d., dirbo pelningai, mokėjo visus mokesčius pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

17.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad Bendrovė realios veiklos nevykdė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog darbuotojai realiai dirbo, kokius darbus jie faktiškai atliko. Iš atsakovui pateiktų dokumentų ir juose esančių duomenų aiškiai matyti, kad Bendrovė aktyviai vykdė savo veiklą, sudarinėjo su užsakovais sutartis, gaudavo už atliktus darbus pelną, tačiau pareiškėjo niekas niekada neprašė detalizuoti, įvardyti, kurie konkrečiai darbuotojai atliko vieną ar kitą darbą.

17.3. Bendrovės darbuotoja R. S. apklausoje dalyvaujant advokatui aiškiai ir išsamiai atsakė į pareigūnų klausimus iki to momento, kol pareigūnas peržengė etikos kodekso ribas dėl atliekamos apklausos formato, taktikos, nenoro fiksuoti gautus atsakymus į apklausos protokolą, kurio net nepildė. Atsakovas niekada neprašė pateikti dokumentų apie būsimus Bendrovės projektus, nei apie Ignalinos atominės elektrinės atliekų tvarkymą, nei apie japoniškų produktų platinimą ar buitinių atliekų į elektros energiją perdirbimą. Bendrovė aktyviai vykdė savo veiklą ir pastoviai ieškojo naujų verslo idėjų, klientų, projektų, su kuriais galėtų dirbti.

17.4. Nesutiktina su teismo išvadomis dėl Bendrovės internetinio puslapio, jis buvo sukurtas Bendrovės veiklai reklamuoti, veikė nuolatos, pareiškėjas nuspręsdavo, kokia informacija turi būti talpinama minėtame tinklalapyje. Pareiškėjas įrodė, kad atsakovas teismui pateikė klaidingus duomenis apie tai, kad į minėtą tinklapį negalima patekti.

17.5. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo gynėjo teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, kad perskaičius apklausos stenogramą ir perklausius garso įrašą aiškiai matyti, jog dėl Bendrovėje ketinančio įsidarbinti S. S. ketinimai dirbti ir vykdyti veiklą Bendrovėje yra visiškai kitokie, nei teigia atsakovas, S. S. niekada neminėjo, kad Bendrovės akcijų įgijimas jam buvo tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo administracinę bylą nutraukti, o nustačius, kad nėra administracinės bylos nutraukimo pagrindų – apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teiginiai, kad R. S. apklausa vyko Migracijos valdybos pareigūnams viršijant savo įgaliojimus, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius teiginius. Šie teiginiai neatitinka pozicijos, kurios pareiškėjas laikėsi savo skunde pirmosios instancijos teismui – teigė, kad Bendrovės darbuotojai per apklausą Migracijos valdyboje neteikė visos jiems žinomos informacijos apie Bendrovės veiklą ne dėl Migracijos valdybos pareigūnų neetiškų veiksmų, o dėl to, kad Bendrovės advokato padėjėja jos prigąsdino, kad jie neduotų parodymų be advokatų.

18.2. Pareiškėjas skunde akcentuoja tik formaliuosius Bendrovės veiklos vykdymo požymius (darbo užmokesčio, mokesčių mokėjimą, pinigų pervedimą), tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų apie faktinę Bendrovės vykdomą veiklą. Pavyzdžiui, nurodė, kad Migracijos departamentui buvo pateikti mokėjimo už suteiktas žiūrovų stebėjimo paslaugas dokumentai, bet taip ir nepaaiškino, kokie konkretūs Bendrovės darbuotojai teikė nurodytas paslaugas, kas dalyvauja krepšinio Vilniaus mėgėjų komisijoje ir atlieka rungtynių sekretoriavimą, nors šiuos duomenis Migracijos departamentas prašė pateikti dar 2018 m. kovo 23 d. raštu pareiškėjui.

18.3. Vertinant, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl joje įdarbintų darbuotojų realaus darbo, buvo atsižvelgta ir į Bendrovėje ketinančio įsidarbinti S. S., kuris buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis atvyksta dirbti į Bendrovę teisininku, paaiškinimus, duotus per apklausą Migracijos departamente. A. S. paaiškino, kad prieš dvejus metus Bendrovės akcininkas A. S. pasiūlė įsigyti bendrovės akcijų ir patvirtino, kad Bendrovės akcijų įgijimas jam buvo tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neturėjo konkrečių verslo tikslų Bendrovėje. Jis taip pat paaiškino, kad jo darbas Bendrovėje apsiribos teisinių konsultacijų teikimu bei patvirtino, kad jokių specifinių žinių apie Japonijos teisę jis neturi ir kad pagrindinė jo darbovietė liks (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad S. S. iš tikrųjų neketina dirbti Bendrovėje teisininku visą darbo laiką, neturi Bendrovės deklaruojamų specialių žinių Japonijos teisės srityje, o deklaruojamas darbas Bendrovėje jam yra tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi (ko neginčijo ir pats užsienietis apklausos metu). Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas S. S. apklausos įrašas su vertimu į lietuvių kalbą, kuris patvirtina Migracijos departamento išvadas.

18.4. Pareiškėjas jokiais įrodomąją galią galinčiais turėti duomenimis nepagrindžia savo teiginių, kad Verslo planas buvo sudarytas anksčiau, o vėliau buvo papildytas informacija apie Bendrovės veiklos pobūdį ir rezultatus bei nuosavą kapitalą ir pelną. Verslo plane nurodyti duomenys už 2017 metus sutampa su Bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktais skaičiais už 2017 metus, tai patvirtina, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktas Verslo planas buvo sudarytas ne anksčiau kaip 2018 metais.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo pakeisti pareiškėjui A. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu Sprendimu atsakovas taip pat panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl Bendrovės Verslo plano, internetinės svetainės, faktinio Bendrovės veiklos vykdymo, S. S. ketinimų dirbti ir vykdyti veiklą Bendrovėje, nurodo, kad R. S. apklausos metu pareigūnas elgėsi neetiškai.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.22. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai

apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m kovo 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 39–49). Prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridedami dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra UAB „AleXa-VITSK“ vadovas ir akcininkas, kuriam priklauso 800 vnt. Bendrovės akcijų, kurių vienos nominali vertė yra 100 Eur (I t., b. l. 57–60, 63). Bendrovės veiklai pagrįsti pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą (toliau – ir Verslo planas) (I t., b. l. 64–78), kuriame nurodyta, kad Bendrovė nuo 2016 m. sausio mėn. pradėjo vystyti verslą sportinės veiklos srityje, t. y. atlygintinai dalyvauja Krepšinio Vilniaus mėgėjiškos lygos komisijoje, taip pat teikia paslaugas pramogų ir poilsio organizavimo srityje.

24. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 ir 10 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu, argumentuodamas tuo, kad Bendrovė nevykdo realios ūkinės komercinės veiklos, o Bendrovės darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai, bendrovėje įdarbinti yra tik formaliai ir iš tikrųjų Bendrovėje nedirba visą darbo laiką arba apskritai nedirba.

25. Nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (Įstatymo 19 str. 1 p.) ar jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 10 p.).

26. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

27. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, yra nurodęs, kad bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovės Verslo planas, pateiktas Migracijos departamentui, parengtas 2018 metais (data nurodyta tituliniame lape), todėl jis nepatvirtina, kad Bendrovė vykdo veiklą pagal Verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (kaip minėta, pareiškėjo prašymas pateiktas 2018 m. kovo 12 d.). Apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad Verslo plano tituliniame lape nurodyta data reiškia jo pateikimo Migracijos departamentui laiką, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo juos pripažinti pagrįstais. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas dėl Verslo plano parengimo datos atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018; 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4839-502/2018). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, pareiškėjas atsakovui nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, jog tenkinama Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdytų steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas (Bendrovė) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

30. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovė realios veiklos nevykdė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog darbuotojai realiai dirbo, kokius darbus jie faktiškai atliko, apeliantas iš esmės grindžia tuo, kad, jo teigimu, iš atsakovui pateiktų dokumentų ir juose esančių duomenų aiškiai matyti, kad Bendrovė aktyviai vykdė savo veiklą, sudarinėjo su užsakovais sutartis, gaudavo už atliktus darbus pelną, tačiau pareiškėjo niekas niekada neprašė detalizuoti, įvardyti, kurie konkrečiai darbuotojai atliko vieną ar kitą darbą.

31. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, jog apelianto teiginius, kad jo niekas niekada neprašė detalizuoti, įvardyti, kurie konkrečiai darbuotojai atliko vieną ar kitą darbą, paneigia byloje esantis Migracijos departamento 2018 m. kovo 23 d. raštas Nr. (15/4-11)10K-107L7 (II t., b. l. 48), kuriame, be kita ko, pareiškėjo buvo prašoma pateikti išsamų kiekvieno Bendrovės darbuotojo 2017 m. rugsėjo 12 d. – 2018 m. kovo 12 d. atliktų darbų aprašymą, kartu nurodant, kurie darbuotojai teikė paslaugas pagal Migracijos departamentui pateiktas Bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras. Be to, pareiškėjas akcentuoja formaliuosius Bendrovės veiklos požymius, t. y. sutartis, sąskaitas faktūras, pelną ir pan., tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų detalizavęs Bendrovės darbuotojų funkcijas Bendrovei teikiant paslaugas pagal pasirašytas sutartis. Pareiškėjo pateikti dokumentai dėl darbuotojų įdarbinimo nepagrindžia, kad šie darbuotojai realiai atliko darbus bendrovėje, taip pat neįrodo, kad Bendrovė faktiškai teikė sutartas paslaugas. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas kartu su skundu teismui ir pateikė nuotraukas iš Bendrovės interneto svetainės http://alexvits.com, tačiau šios nuotraukos (I t., b. l. 19, 20) savaime neįrodo Bendrovės vykdomos veiklos, šiame tinklalapyje nėra pateikta jokių duomenų apie Bendrovės vykdomą realią veiklą. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu minėtoje interneto svetainėje nepateikiama apskritai jokios informacijos.

32. Apelianto teiginiai, kad R. S. apklausa vyko pareigūnams elgiantis neetiškai, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo jų pripažinti pagrįstais.

33. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje pateiktus įrodymus dėl Bendrovės realios ūkinės veiklos ir darbuotojų realaus darbo, be kita ko, dėl Bendrovės nuomojamų patalpų, jose įrengtų darbo vietų skaičiaus ir aplinkybės, kad ne visų Bendrovės darbuotojų darbo sutartyse buvo numatyta galimybė dirbti nuotoliniu būdu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad Bendrovė nevykdo realios ūkinės komercinės veiklos, o Bendrovės darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai, Bendrovėje įdarbinti yra tik formaliai ir iš tikrųjų Bendrovėje nedirba visą darbo laiką. Taigi pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

34. Teismo vertinimu, S. S. apklausos įrašas su vertimu į lietuvių kalbą patvirtina Migracijos departamento išvadas, kad S. S. Bendrovės akcijų įgijimas buvo tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neturėjo konkrečių verslo tikslų Bendrovėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą

http://alexvits.com/

laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu, t. y., kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo ketinimus vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, kurių pareiškėjas iš esmės nepaneigė.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tai nėra jokio pagrindo tenkinti jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



2019-04911 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui J. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.


Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo J. M. 273,83 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Nuostatų 25 ir 36 punktą jam pavesta apskaičiuoti ir išieškoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nurodė, kad vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota pagal viešojo registro duomenis, pagal kuriuos jis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas.

4. Atsakovas J. M. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 40,77 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą, o bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo nesumokėtą 233,94 Eur vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nutraukė.

6. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2222-609/2016 pagal pareiškėjos UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui J. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo. Minėtos bylos duomenimis, pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 2016 m. gegužės 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 233,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 2016 m. birželio 2 d. pateikė teismui prašymą dėl atsisakymo nuo reikalavimo, prašymą argumentuodamas tuo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartimi atsakovui J. M. iškelta bankroto byla Nr. 2FB-3677-889/2014 ir minėtoje byloje yra patvirtintas pareiškėjo kreditorinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi administracinė byla Nr. I-2222-609/2016 nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Šioje nutartyje pareiškėjui išaiškinta, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šioje nagrinėjamoje byloje prašo priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už tą patį nekilnojamojo turto objektą tik padidina prašomą priteisti sumą, nes pakeičiamas įsiskolinimo laikotarpis, t. y. prašoma priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-2222-609/2016 atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovo 233,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m.

gruodžio 31 d., šią bylos dalį nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu. Nutraukęs administracinės bylos dalį, teismas vertino prašymo priteisti nesumokėtos vietinės rinkliavos pagrįstumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui 2007 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugsėjo 28 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu buvo parduotas kitam asmeniui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal pažymą apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1455 (b. l. 6) atsakovo įsiskolinimas už minėtą nekilnojamojo turto objektą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. sudarė 40,77 Eur, priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo nurodytą sumą.

III.

10. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria byla dėl 233,94 Eur vietinės rinkliavos nesumokėjo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nutraukta, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

11. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta byla, teigdamas, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovui iškelta bankroto byla buvo nutraukta.

12. Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, nagrinėjusį atsakovo bankroto bylą, prašymu įtraukti jo kreditorinį reikalavimą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi prašymą tenkino ir patvirtino atsakovo kreditorinį 151,26 Eur finansinį reikalavimą, kylanti iš nesumokėtos vietinės rinkliavos iki bankroto bylos iškėlimo (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d.). Nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi atsakovo bankroto bylą nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes fizinis asmuo nuslėpė nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršijo vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai pakenkė kreditorių interesams ar turėjo įtakos fizinio asmens mokumui atkurti. Šia nutartimi teismas patvirtino atsakovo bankroto bylos metu nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus, įskaitant ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ 150,38 Eur kreditorinį reikalavimą. Pažymi, kad įsiteisėjus šiai nutarčiai ir visiškai pasikeitus faktinėms aplinkybėms, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro“ kreipėsi į teismą dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo.

13. Pareiškėjo teigimu, šioje nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos priteisimo, kurios apskaičiavimo pagrįstumas grindžiamas tais pačiais teisės aktais, tačiau aplinkybės yra pasikeitusios ir nėra tos pačios. Pabrėžia, kad atsakovui bankroto byla nutraukta, yra likęs nepatenkintas kreditorinis reikalavimas, o ankstesnė administracinė byla Nr. 1-2222-609/2017 nutraukta pareiškėjo prašymu, nes dėl tos pačios skolos išieškojimo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į apylinkės teismą fizinio asmens bankroto byloje ir skolos apmokėjimas turėjo būti išspręstas pagal patvirtintą mokumo atkūrimo planą (skola susidariusi iki bankroto bylos iškėlimo) ir būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidoms patvirtintą sumą (einamieji mokėjimai kylantys po bankroto bylos iškėlimo).

14. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir įvertinti tai, kad reikalavimas reiškiamas kitu pagrindu, nes atsakovo teisinė padėtis yra pasikeitusi ir jam nebėra taikomos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos, jo mokumas nebėra atkuriamas pagal teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą, todėl už savo skolas jis turi atsakyti kaip ir kiti vietinės rinkliavos nesumokėję mokėtojai.

Teisėjų kolegija


15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos, atsakovui paskaičiuotos už jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.

16. Bylos duomenimis, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 273,83 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 4–5). Pirmosios instancijos teismas

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2222-609/2016 pagal pareiškėjo prašymą atsakovui dėl 233,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (b. l. 32–33). Pareiškėjas minėtoje byloje 2016 m. birželio 6 d. padavė teismui prašymą dėl reikalavimo atsisakymo ir bylos nutraukimo, kuriame nurodė, kad atsakovui iškeltoje bankroto byloje, nagrinėjamoje Kauno miesto apylinkės teisme, yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos, todėl prašė šią administracinę bylą nutraukti. Pareiškėjas patvirtinto, kad jam žinomos bylos nutraukimo teisinės pasekmės, įtvirtintos ABTĮ 102 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (b. l. 45). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2222-609/2016 pareiškėjo prašymą tenkino ir administracinę bylą nutraukė (b. l. 31). Atsakovui iškelta bankroto byla Kauno miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-1378-889/2015 buvo nutraukta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, kartu patvirtinus, be kita ko, ir pareiškėjo 150,38 Eur kreditorinį reikalavimą (b. l. 28–30).

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 233,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, o už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 40,77 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta byla, padavė apeliacinį skundą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, turėjo atsižvelgti į tai, jog nors ginčas kilo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tačiau yra reiškiamas kitu pagrindu, nes atsakovo teisinė padėtis yra pasikeitusi ir jam nebėra taikomos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos, jo mokumas nebėra atkuriamas pagal teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą, todėl už savo skolas jis turi atsakyti kaip ir kiti vietinės rinkliavos nesumokėję mokėtojai.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo, išskyrus ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 2 dalį teismas nepriima paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. Atitinkamai pagal ABTĮ 50 straipsnio 2 dalį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, yra pažymėjęs, kad joje įtvirtintas proceso šaliai, t. y. pareiškėjui, taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą, siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymo saugomus interesus, ir teisę atsisakyti šios gynybos po tokio kreipimosi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-345-756/2017). Taip pat akcentuotina, jog atsisakymo nuo skundo (prašymo) institutas yra taikomas išimtinai pareiškėjo iniciatyva ir priklauso tik nuo jo paties apsisprendimo (yra susijęs su jo valine išraiška), todėl atsisakyme nuo skundo (prašymo) turi būti aiškiai išreikšta pareiškėjo valia, jame paprastai nurodomos atsisakymo priežastys bei pažymima, kad pareiškėjas suprato atsisakymo nuo skundo (prašymo) pasekmes.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2016 m. birželio 6 d. pateikdamas prašymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, nagrinėjusiam administracinę bylą Nr. I-2222-609/2016 pagal pareiškėjo prašymą atsakovui dėl 233,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., išreiškė savo valią dėl reikalavimo atsisakymo, aiškiai nurodė, kad jam žinomos bylos nutraukimo teisinės pasekmės. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nenustatęs aplinkybių, kad prašymo atsisakymas prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus, bylą nutraukė.

23. ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas

dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Nutraukiant administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu būtina nustatyti ginčo tapatumą, t. y., ar sutampa ginčo šalys; skundo (prašymo) dalykas; skundo (prašymo) pagrindas.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., sutampa su Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėtos administracinės bylos Nr. I-2222-609/2016 dalyku ir pagrindu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo atžvilgiu nutrauktos fizinio asmens bankroto procedūros nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas pats atsisakė skundo, nurodė, kad žino, kokios yra tokio atsisakymo teisinės pasekmės.

25. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., yra išspręstas pareiškėjui atsisakius savo reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nutraukė bylos dalį dėl minėto reikalavimo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalis, kuria nutraukta byla ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta byla dėl

reikalavimo priteisti iš atsakovo J. M. nesumokėtą 233,94 Eur vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS



Administracinė byla Nr. eA-257-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03240-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 16.2.2; 16.2.3.4(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=173223e0517b11e9975f9c35aedfe438


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsakymą, įformintą 2016 m. liepos 18 d. (rašte nenurodyta data, nurodyta „2016-06-„) raštu Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2) „Dėl nepatvirtinto Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teikti tvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas) Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (toliau – ir Taryba) bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2012 m. kovo 7 d. protokolu Nr. 1-11-7 ir 2013 m. vasario 13 d. protokolu Nr. 1-7-13 Detalusis planas buvo suderintas ir jam pritarta be pastabų. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius patikrino Detalųjį planą ir surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1193, kuriame nurodė, kad patikrinimo išvada yra teigiama ir Detalųjį planą galima tvirtinti.

3. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 23 d. posėdyje buvo atsisakyta tvirtinti Detalųjį planą. Tarybos posėdžio protokole nurodoma, kad Miesto plėtros departamento atstovas komentavo situaciją dėl žemės savininkų atsisakymo pasirašyti infrastruktūros plėtros sutartis; pareiškėjas teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės atstovai žodžiu planavimo organizatoriams nurodė, kad Detaliajam planui buvo nepritarta dėl to, kad vienas iš žemės sklypų savininkų BAB „Ūkio bankas“ bankroto administratorius, perėmęs Detaliojo plano rytinėje dalyje esantį skolininko žemės sklypą (kad Nr. 0101/0170:359), atsisakė pasirašyti paramos sutartį dėl žemės plotų, pagal Detalųjį planą patenkančių į gatvės ribas, neatlygintino perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei. Po derybų buvo susitarta ir BAB „Ūkio bankas“ 2015 m. kovo 5 d. raštu Nr. 160-03-204 Vilniaus miesto savivaldybei pranešė, kad pritaria visiems detaliojo plano sprendiniams, ir sutinka pasirašyti preliminarią infrastruktūros paramos sutartį, Vilniaus savivaldybės tarybos nurodytos kliūtys buvo pašalintos.

4. Detaliojo plano organizatoriai 2015 m. lapkričio 13 d. bei vėlesniais raštais kelis kartus kreipėsi į Vilniaus savivaldybės administraciją su prašymais pakartotinai teikti Detalųjį planą tvirtinimui. Administracija 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. A51-117992/15-(2.15.1.21-MP2) nurodė, kad atsisakoma teikti Detalųjį planą tvirtinti, nes nėra pašalintos priežastys, dėl kurių Taryba atsisakė Detalųjį planą tvirtinti. Administracijos 2016 m. kovo 2 d. raštu Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) nurodė, kad Detalusis planas nebuvo pakartotinai teikiamas Tarybai, nes nebuvo pašalintos priežastys, dėl kurių Detalusis planas negali būti tvirtinamas. Pasitarime pas Vilniaus miesto mero pavaduotoją 2016 m. liepos 8 d. protokolu Nr. 28-409/16(1.2.13-T1) dėl Detaliojo plano nuspręsta, kad pasibaigus Gineitiškių ir Pavilonių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano rengimo terminams, reikia pakartoti teritorijų planavimo procedūras teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka, išlaikant želdynų balansą, nustatytą bendrajame plane bei numatant teritorijų infrastruktūros plėtrai perdavimą savivaldybei.

5. Byloje skundžiamu Administracijos 2016 m. liepos 18 d. rašte Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2) nurodoma, kad nebuvo įgyvendinti Administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) pateikti siūlymai, atsižvelgiant į tai, pakartotinai pasiūlyta dar kartą apsvarstyti galimybę pasinaudoti iniciatyvos teise ir pašalinus

nesutarimus ir prieštaravimus dėl sprendinių pakartoti detaliojo plano rengimo ir viešinimo procedūras arba parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą pavieniams sklypams ar sklypų grupei sprendžiant Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos plėtros problemas ir tikslų įgyvendinimą.

6. Pareiškėjas teigė, kad Administracija nereaguoja į Detaliojo plano organizatorių prašymus patvirtinti Detalųjį planą, ir kad Detaliojo plano organizatoriai atsižvelgė į visas Administracijos pastabas. Rašte Administracija nenurodė, kokie konkretūs siūlymai nebuvo įgyvendinti, kokius veiksmus pareiškėjas turi atlikti, savo sprendimą grindė tik formaliais teiginiais. Pareiškėjo teigimu, Administracija kelia vis naujus ir niekuo nepagrįstus reikalavimus, o juos įvykdžius, reikalauja rengti Detalųjį planą iš naujo. Ginčijamu Raštu pareiškėjui užkertamas kelias toliau įgyvendinti jo, kaip Detaliojo plano organizatoriaus, teises ir užbaigti detaliojo planavimo procedūras.

7. Pasak pareiškėjo, Administracija peržengė jai suteiktos kompetencijos ribas ir neteisėtai atsisakė teikti Tarybai tvirtinti Detalųjį planą, kadangi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme pareiga ir teisė spręsti dėl detaliojo plano tvirtinimo arba netvirtinimo priskirta Tarybos, o ne Administracijos ar jos padalinių kompetencijai. Pareiškėjas taip pat manė, kad Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

8. Pareiškėjas teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose akcentavo, kad teritorijų planavimo procedūra tęsiama tol, kol pavyksta pašalinti teritorijų planavimo dokumento nepatvirtinimo priežastis ir įregistruoti teritorijų planavimo dokumentą viešame registre. Tai, kad nebuvo patvirtintas Detalusis planas, nereiškia planavimo proceso pabaigos. Taip pat pareiškėjas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad Detalusis planas negali būti patvirtintas, nes pasibaigė planavimo sąlygų sąvado galiojimas, kadangi dėl pačios Administracijos neveikimo pasibaigė minėto dokumento galiojimas. Pažymėjo, kad šiuo metu planavimo sąlygų pratęsimas nėra ribojimas.

9. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovai nurodė, jog 2014 m. liepos 23 d. Tarybos posėdyje buvo atmestas prašymas patvirtinti Detalųjį planą, kadangi Detalusis panas neužtikrina aprūpinimo inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijų būdų. Minėto sprendimo Detaliojo plano organizatoriai neskundė. Atsisakymo tvirtinti Detalųjį planą motyvai pareiškėjui buvo aiškiai išdėstyti Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. gruodžio 11 d. bei Administracijos 2016 m. kovo 2 d. raštuose, kuriais pareiškėjas buvo informuotas, jog Detalusis planas nebus pakartotinai teikiamas svarstyti Tarybai, kadangi pakartotinai teikiant Detalųjį planą nėra pašalintos priežastys, dėl kurių Taryba jį atsisakė tvirtinti 2014 m. liepos 23 d. sprendimu, t. y. nėra užtikrinamos tolimesnės kvartalų planavimo bei vystymo perspektyvos bei C kategorijos gatvės ir susisiekimo įgyvendinimas, o sklypų savininkų atstovo susitarimas su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Miesto planavimo ir plėtros komiteto pirmininku išbraukti iš Detaliojo plano sprendinių sklypus, kurių savininkai nesutiko su sprendiniais ar nepasirašė preliminarių sutarčių dėl infrastruktūros teritorijų, numatytų Detaliuoju planu, perdavimo Savivaldybės nuosavybėn, neatitiko Detaliojo plano sklypų padalijimo, perkonfigūravimo ir amalgamacijos principo ir tokie nauji sprendiniai nebuvo viešai apsvarstyti, suderinti Teritorijų planavimo komisijoje. Atsakovai nesutiko, kad Administracija vilkina Detaliojo plano patvirtinimą, teigė, kad Administracija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo kreipimusis.

11. Nesutikdami su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti Tarybą patvirtinti Detalųjį planą, atsakovai nurodė, kad 2010 m. liepos 23 d. buvo išduotas planavimo sąlygų sąvadas Nr. A620-154-(2.15.1.21-MP2) Detaliajam planui rengti (toliau – ir Sąvadas), kuris galiojo iki 2013 m. liepos 23 d. Baigiantis šio Sąvado galiojimui, Administracijos Miesto plėtros departamentas 2013 m. liepos 24 d. pratęsė Sąvado galiojimą iki 2015 m. liepos 23 d. Šiuo metu Sąvadas jau nebėra galiojantis, o Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo planavimo procesas yra baigtas, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarybą patvirtinti Detalųjį planą teismo sprendimu nebūtų įgyvendinamas.

12. Nesutikdami su pareiškėjo reikalavimu panaikinti Raštą, atsakovai teigė, kad jis negali būti bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku, kadangi nėra individualus administracinis aktas, sukėlęs pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes. Pabrėžė, kad Detaliojo plano nepatvirtinimą lėmė ne skundžiamas Raštas, o paties pareiškėjo neveikimas, t. y. neįgyvendinimas siūlymų, pareiškėjui pateiktų Administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16(64451)(3.2.1-EM4).

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.14. Teismas nustatė, kad Taryba 2014 m. liepos 23 d. sprendimu atsisakė tvirtinti Detalųjį planą ir jo sprendinius (pagal

pridėtus brėžinius), kadangi Detalusis planas neužtikrina aprūpinimo inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijos būdų, taigi minėtame sprendime nurodytos aplinkybės, dėl kurių netvirtintas Detalusis planas. Šiame sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo. Teismas sprendė, kad suinteresuotiems asmenims neapskundus Tarybos 2014 m. liepos 23 d. sprendimo, Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo planavimo procesas buvo baigtas.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Administracija vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2016 m. kovo 2 d. raštuose buvo nurodytos aiškios priežastys, dėl kurių Administracija neteikė pakartotinai svarstyti Detaliojo plano tvirtinti. Pareiškėjas nei 2015 m. gruodžio 11 d., nei 2016 m. kovo 2 d. raštų neskundė. Ginčijamame Rašte tik buvo nurodyta, kad pareiškėjas neįgyvendino 2016 m. kovo 2 d. rašte pateiktų siūlymų, tačiau jokių teisinio poveikio priemonių (naujų reikalavimų ar įpareigojimų) pareiškėjui nebuvo nustatyta. Toks Raštas pagal savo turinį negali būti laikomas sprendimu VAĮ prasme. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas darė išvadą, kad Administracijos veiksmai negali būti vertinami kaip neveikimas. Administracija į pateiktus prašymus teikė pareiškėjui atsakymus.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. raštu Nr. A50-15219/16 pakartotinai kreipėsi į Administraciją, prašydamas teiki Tarybai tvirtinti atnaujintą Detalųjį planą, nurodydamas, kad organizatoriai įvertino ir atsižvelgė į visas savivaldybės pastabas dėl Detaliojo plano sprendinių bei parengė visus su tuo susijus Detaliojo plano pakeitimus. Prašyme nurodė, kad pakoreguotus Detaliojo plano brėžinius bei kitą Detaliojo plano medžiagą Administracijos Miesto plėtros departamentui Detaliojo plano rengėjai pateiks tiesiogiai. Teismas nustatė, kad papildoma informacija, kurią pareiškėjas įsipareigojo pateikti (pakoreguoti brėžiniai bei kita minėta medžiaga) Administracijos Miesto plėtros departamentui, nebuvo pateikta. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad Administracija skundžiamame Rašte teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog Administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16(64451) pateiktų siūlymų pareiškėjas neįgyvendino ir jai tokių duomenų nepateikė.

17. Teismas nurodė, kad Administracija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, ir kad ginčijamas Raštas, įvertinus susiklosčiusią faktinę situaciją bei pareiškėjo teikto prašymo turinį, pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, Rašto turinys yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio. Nenustačius atsakovo neveikimo fakto ir nepanaikinus ginčijamo Rašto, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

18. Teismas pažymėjo, kad Sąvadas yra negaliojantis, jo terminas pasibaigęs, o Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo planavimo procesas yra baigtas. Pareiškėjo teiginiai, kad Sąvadas gali būti pratęstas neribotą laiką, nekeičia ginčo esmės ir ginčijamo Rašto turinio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kokių aktyvių veiksmų jis ėmėsi Sąvadui pratęsti. Taigi, teismas tokių pareiškėjo argumentų negali vertinti. Be to, teismas pažymėjo, kad minėtos aplinkybės nėra šios bylos dalykas.

19. Teismas nurodė, kad šioje byloje nevertinami Administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte pareiškėjui nustatyti siūlymai, kadangi minėto rašto jis neskundė, o ginčijamame Rašte, pareiškėjui buvo tik suteikta informacija. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytų pasekmių, t. y. Detaliojo plano nepatvirtinimo, skundžiamas Raštas nesukelia.

III.

20. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Teismas neįsigilino į atsakovų neteisėto neveikimo turinį, neišnagrinėjo visų esminių byloje faktinių aplinkybių, apsiribojo formaliu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

20.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog skundžiamas Raštas nesukelia apeliantui teisinių pasekmių. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą, nurodė, kad Raštas tiesiogiai daro įtaką pareiškėjo teisėms ir sukelia jam konkrečias teisines pasekmes <…>. Todėl pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad administracinis teismas įvertintų tokius savivaldybės administravimo subjekto veiksmus (neveikimą).

20.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino pateikto skundo ribas (neteisingai kvalifikavo ginčo pobūdį) ir konstatavo, kad pagrindinis skundo prašymas (reikalavimas) pirmosios instancijos teismui buvo susijęs su Rašto panaikinimu ir su atsakovų raštų, adresuotų apeliantui, turiniu. Pareiškėjas teismui nurodė, kad jo keliamo reikalavimo faktinis pagrindas bei kilusio ginčo esmė yra tai, jog atsakovai nepagrįstai neatliko ir vilkino jiems priskirtų veiksmų atlikimą (netvirtindami Detaliojo plano, neatsakinėdami į apelianto prašymus, atsakymuose, pateiktuose pasibaigus

planavimo sąlygoms, nenurodydami konkrečių reikalavimų ir Detaliojo plano trūkumų, kt.), tačiau teismas atsakovų neveikimo aplinkybę šioje byloje susiejo formaliai vien tik su Rašto apeliantui pateikimo faktu, iš esmės neištyrė tokių raštų ir kitų atsakovų veiksmų turinio ir reikšmės apelianto teisėms ir teisėtiems interesams. Bylos esmę sudaro tai, kad Detalusis planas nėra patvirtintas (nepateiktas tvirtinti Tarybai) be jokios pagrįstos ir teisėtos priežasties.

20.4. Ginčas yra kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės institucijų tęstinio neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus, t. y. patvirtinti Detalųjį planą) nuo 2014 m. liepos 23 d., kai Detalusis planas nebuvo teiktas Tarybai tvirtinti ir nebuvo patvirtintas. Galiojant Sąvadui Vilniaus miesto savivaldybės institucijos nepateikė jokio atsakymo į pareiškėjo 2015 m. balandžio 7 d. Reg. Nr. A269–29/15 prašymą. Administracijos atsakymuose į pareiškėjo prašymus nėra nurodyta, kokie konkretūs veiksmai privalo būti atlikti tam, kad Detalusis planas būtų teikiamas tvirtinti, nebuvo nurodyti aiškūs atsisakymo teikti tvirtinti Detalųjį planą motyvai ir teisiniai pagrindai. Pareiškėjas, gavęs Administracijos tokius bendro pobūdžio atsakymus, negalėjo jų ginčyti dėl jų neapibrėžtumo. Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų neapibrėžtumas ir neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams patvirtina neveikimo (vilkinimo) faktą.

20.5. Teismo išvadą, kad Raštas ir ankstesni Administracijos raštai dėl Detaliojo plano teikimo tvirtinti Tarybai pagal savo turinį negali būti laikomi sprendimais Viešojo administravimo įstatymo taikymo prasme, patvirtina atsakovų neveikimo faktą.

20.6. Pareiškėjui teikti atsakymai nėra priimti institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl Detaliojo plano patvirtinimo ar netvirtinimo, t. y. Tarybos. Tai, kad Taryba nėra priėmusi jokio sprendimo pagal pareiškėjo daugkartinius prašymus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat patvirtina neveikimo (vilkinimo) faktą.

20.7. Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. gruodžio 11 d. ir Administracijos 2016 m. kovo 2 d. raštuose taip pat nėra aiškiai nurodyta, ką pareiškėjas privalo atlikti, kad Detalusis planas būtų teikiamas tvirtinti, nenurodytos aiškios priežastys, dėl kurių Administracija neteikė svarstyti Detaliojo plano tvirtinti. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad Detaliojo plano rengimo procesas buvo baigtas.

20.8. Sąvado galiojimo aplinkybė yra svarbi šioje byloje, nes minėta aplinkybe visuomet rėmėsi atsakovai, atsisakydami atlikti apelianto reikalaujamus atlikti veiksmus, kurie yra ginčo šioje administracinėje byloje dalyku, ir dėl kurios teismas privalėjo pasisakyti spręsdamas ginčą iš esmės. Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė jokio atsakymo į apelianto prašymus galiojant Sąvadui.

21. Atsakovai Administracija ir Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21.1. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 1-1944 buvo atsisakyta tvirtinti Detalųjį planą, nurodant atsisakymo priežastis, šis sprendimas nebuvo apskųstas, teritorijos planavimo procesas buvo baigtas.

21.2. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad teismas neišnagrinėjo visų esminių byloje faktinių aplinkybių – priešingai, teismas vertino tiek susiklosčiusią ginčo situaciją, tiek ir visų byloje esančių įrodymų (t. y. pareiškėjo raštų ir jam teiktų atsakymų) turinį, išsamiai išanalizavo, ar pateikti atsakymai buvo pagrįsti, išsamūs ir teisėti. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai apie tai, jog Administracijos atsakymai buvo neapibrėžti.

21.3. Apeliantas savo teiginių, kad jam teikti atsakymai nėra priimti institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl Detaliojo plano patvirtinimo ar netvirtinimo, nepagrindžia galiojančių teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. raštu Nr. A50-15219/16 kreipėsi į Administraciją. Teismas ginčijamame sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad būtent Administracija turi diskreciją vertinti ir spręsti, ar buvo pašalintos detaliojo plano netvirtinimo priežastys.

21.4. Priimdamas sprendimą teismas vertino visus byloje esančius įrodymus ir vertino susiklosčiusią situaciją iš esmės, todėl apelianto teiginiai, kad teismas neišnagrinėjo visų esminių byloje faktinių aplinkybių, neištyrė bylos iš esmės bei susiaurino pateikto skundo ribas, nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija


22. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Administracijos atsisakymo ir / ar delsimo teikti Detalųjį planą Tarybai tvirtinti teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto

plėtros departamento sprendimo (atsisakymo), įforminto 2016 m. liepos 18 d. raštu Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2) „Dėl nepatvirtinto Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano“ panaikinimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teikti tvirtinti Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos T6 kvartalo detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos įpareigojimo per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Detalųjį planą. Teismas padarė išvadą, kad Administracijos veiksmuose nėra vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus; skundžiamas raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, juo pareiškėjui tik pakartojama informacija, kuri buvo suteikta anksčiau; Detaliojo plano rengimo procedūra buvo baigta, kai Tarybos 2014 m. liepos 23 d. posėdyje buvo atsisakyta jį tvirtinti. Nei pastarojo sprendimo, nei Administracijos 2015 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. A51-117992/15-(2.15.1.21-MP2) ir 2016 m. kovo 2 d. rašto Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4), kuriuose buvo nurodyti Detaliojo plano rengimo trūkumai, pareiškėjas teismui neskundė.

24. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas nepagrįstai susiaurino ginčo ribas iki ginčijamo Rašto turinio vertinimo, nesutiko, kad galiojant planavimo sąlygų sąvadui Detaliojo plano rengimo procedūra buvo baigta. Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. gruodžio 11 d. ir Administracijos 2016 m. kovo 2 d. raštuose nebuvo įvardyti konkretūs Detaliojo plano trūkumai. Teigė, kad Administracijos atsakymuose į pareiškėjo prašymus nėra nurodyti aiškūs atsisakymo teikti tvirtinti Detalųjį planą motyvai ir teisiniai pagrindai. Tai, kad Taryba nėra priėmusi jokio sprendimo pagal pareiškėjo daugkartinius prašymus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat patvirtina neveikimo (vilkinimo) faktą.

25. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 9 d. priėmė įsakymą Nr. 30-916 „Dėl pavedimo organizuoti Gineitiškių ir Pavilonių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano rengimą“, kuriuo pavedė miesto plėtros departamentui organizuoti Detaliojo plano rengimą (t. I, b. l. 18). 2008 m. spalio 21 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjo su kitais fiziniais asmenimis, atstovaujančiais planuojamos teritorijos žemės savininkus ir SĮ „Vilniaus planas“ buvo sudaryta trišalė tyrinėjimo ir projektavimo darbų sutartis Nr. A70-63 dėl Detaliojo plano rengimo (t. I, b. l. 22–24). 2010 m. liepos 23 d. buvo išduotas planavimo sąlygų sąvadas Nr. A620-154-(2.15.21-MP2), kuris galiojo 3 metus, vėliau jo galiojimas buvo pratęstas iki 2015 m. liepos 23 d. (t. I, b. l. 20).

26. Vilniaus miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2012 m. kovo 7–8 d. protokolu Nr. 1-11-7 ir 2013 m. vasario 12–13 d. protokolu Nr. 1-7-13 Detalusis planas buvo suderintas ir jam pritarta be pastabų (t. I, b. l. 42–45). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius patikrino Detalųjį planą ir 2013 m. gegužės 14 d. surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1193, kuriame nurodė, kad patikrinimo išvada yra teigiama ir Detalųjį planą galima tvirtinti (t. I, b. l. 30).

27. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 23 d. posėdyje buvo atsisakyta tvirtinti Detalųjį planą. Tarybos posėdžio protokole nurodoma, kad Miesto plėtros departamento atstovas komentavo situaciją dėl žemės savininkų atsisakymo pasirašyti infrastruktūros plėtros sutartis; pareiškėjas teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės atstovai žodžiu planavimo organizatoriams nurodė, kad Detaliajam planui buvo nepritarta dėl to, kad vienas iš žemės sklypų savininkų BAB „Ūkio bankas“ bankroto administratorius, perėmęs Detaliojo plano rytinėje dalyje esantį skolininko žemės sklypą (kad Nr. 0101/0170:359), atsisakė pasirašyti paramos sutartį dėl žemės plotų, pagal Detalųjį planą patenkančių į gatvės ribas, neatlygintino perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei. Po derybų buvo susitarta ir BAB „Ūkio bankas“ 2015 m. kovo 5 d. raštu Nr. 160-03-204 Vilniaus miesto savivaldybei pranešė, kad pritaria visiems Detaliojo plano sprendiniams ir sutinka pasirašyti preliminarią infrastruktūros paramos sutartį (t. I, b. l. 26), Vilniaus savivaldybės tarybos nurodytos kliūtys buvo pašalintos.

28. Detaliojo plano organizatoriai 2015 m. lapkričio 13 d. (t. I, b. l. 27–28) bei vėlesniais raštais (2015 m. gruodžio 10 d., 2015 m. gruodžio 15 d.) kelis kartus kreipėsi į Vilniaus savivaldybės administraciją su prašymais pakartotinai teikti Detalųjį planą tvirtinimui. Administracija 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. A51-117992/15-(2.15.1.21-MP2) nurodė, kad atsisakoma teikti Detalųjį planą tvirtinti, nes nėra pašalintos priežastys, dėl kurių Taryba atsisakė Detalųjį planą tvirtinti, t. y. nėra užtikrinamos gretimų kvartalų planavimo bei plėtros perspektyvos bei C kategorijos gatvės ir susisiekimo įgyvendinimas (t. I, b. l. 38). Pareiškėjas nurodė, kad žodžiu Detaliojo plano organizatoriams buvo paaiškinta, jog Detalusis planas neatitinka Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių dėl intensyvių želdynų, tačiau dar 2011 m. gruodžio 5 d. Miesto plėtros departamento raštu Nr. A51-48852(2.3.1.13.-MP9) buvo suderinti Detaliajame plane nurodyti

želdynų plotai bei patvirtinta, kad jie atitinka Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. sprendinius (t. I, b. l. 41). Vilniaus miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2012 m. kovo 7–8 d. protokole Nr. 1-11-7 ir 2013 m. vasario 12–13 d. protokole Nr. 1-7-13 buvo papildomai patvirtintas želdynų atitikimas bendrojo plano sprendiniams. Pareiškėjas pažymėjo, kad bendrajame plane intensyvieji želdynai buvo pažymėti atsižvelgiant į buvusį Tarandės upelį, kuris, vadovaujantis Aplinkos apsaugos agentūros 2012 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (2.2)-A4-1142, yra išdžiūvęs ir išregistruotas iš Upių, ežerų ir tvankinių registro (t. I, b. l. 48). Administracijos 2016 m. kovo 2 d. raštu Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) nurodė, kad Detalusis planas nebuvo pakartotinai teikiamas Tarybai, nes nebuvo pašalintos priežastys, dėl kurių Detalusis planas negali būti tvirtinamas, o sklypų savininkų susitarimas išbraukti iš nagrinėjamo detaliojo plano sprendinių dalį sklypų neatitiko detaliojo plano padalijimo, perkonfigūravimo ir amalgamacijos principo, ir tokie nauji sprendiniai nebuvo viešai pasvarstyti, suderinti teritorijų planavimo komisijoje, nebuvo gauta patikrinimo išvada (t. I, b. l. 39–40).

29. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Administraciją prašydamas teikti Detalųjį planą Tarybai tvirtinimui, nurodė, kad išnagrinėjo 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) ir ankstesniuose raštuose išdėstytas pastabas, kad planavimo iniciatoriai ir Detaliojo plano rengėjas atsižvelgė į jas ir parengė su tuo susijusius pakeitimus (t. I., b. l. 17). Pasitarime pas Vilniaus miesto mero pavaduotoją Miesto plėtros departamento klausimais 2016 m. liepos 8 d. protokolu Nr. 28-409/16(1.2.13-T1) dėl Detaliojo plano nuspręsta, kad pasibaigus Gineitiškių ir Pavilonių teritorijos T6 kvartalo detaliojo plano rengimo terminams, reikia pakartoti teritorijų planavimo procedūras teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka, išlaikant želdynų balansą, nustatytą bendrajame plane, bei numatant teritorijų infrastruktūros plėtrai perdavimą savivaldybei (t. I, b. l. 32–33).

30. Byloje skundžiamame Administracijos 2016 m. liepos 18 d. rašte Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2) nurodoma, kad nebuvo įgyvendinti Administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) pateikti siūlymai, atsižvelgiant į tai, pakartotinai pasiūlyta dar kartą apsvarstyti galimybę pasinaudoti iniciatyvos teise ir pašalinus nesutarimus ir prieštaravimus dėl sprendinių pakartoti detaliojo plano rengimo ir viešinimo procedūras arba parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą pavieniams sklypams ar sklypų grupei sprendžiant Gineitiškių ir Pavilionių teritorijos plėtros problemas ir tikslų įgyvendinimą (t. I, b. l. 21).

31. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčijamus atsakovo Administracijos veiksmus kaip vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, rėmėsi pareiškėjo paaiškinimuose nurodomais teiginiais ir savarankiškai nevertino šalis siejančių ginčo teisinių santykių bei atsakovo priimamų sprendimų pobūdžio. Pareiškėjas skunde ir savo paaiškinimuose teismui pakankamai tiksliai įvardijo atsakovo veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos jo teisės, ir nurodė būdus, kuriais prašė jas apginti. Tinkama tarp šalių kilusio ginčo teisinių santykių, o tuo pačiu ir neteisėtais nurodomų sprendimų ir / ar veiksmų teisinė kvalifikacija yra teismo kompetencija, ir tais atvejais, kai atsakovo nurodomas vertinimas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, tai nesaisto teismo ir neturi būti kliūtimi tinkamai kvalifikuoti ginčijamus viešojo administravimo subjektų sprendimus ir / ar veiksmus, nes priešingu atveju, netinkamai apibrėžus bylos nagrinėjimo dalyką, ji gali būti iš esmės netinkamai išnagrinėta ir priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčas kilęs dėl Detaliojo plano rengimo procedūrų, kurios buvo pradėtos galiojant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) redakcijai iki jo pakeitimo 2013 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XII-407, kuris įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. Įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnis nustatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.

33. Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams; 4 dalis nustatė, kad Detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Detalusis planas patvirtinamas ar motyvuotai nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos. Detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Detalieji planai, kurių numatomi sprendiniai neatitinka regiono ar rajono lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendinių, planavimo organizatoriaus pageidavimu rengiami kartu su bendrųjų ar specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektų) sprendinių pakeitimais, jei sprendimą dėl sprendinių keitimo yra priėmusi šiuos planus tvirtinusi institucija. Šiuo atveju detalusis planas tvirtinamas po to, kai šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pakeičiami numatomų detaliojo plano sprendinių neatitinkantys

teritorijų planavimo dokumentų (bendrųjų ir specialiųjų planų) sprendiniai (TPĮ 24 str. 4 d.). Nurodytas reglamentavimas nustato tokius atvejus, kai parengti Detalieji planai negali būti patvirtinti, tai reiškia, kad nenustačius konkrečių teisės aktuose numatytų atvejų detalieji planai turi būti teikiami Tarybai tvirtinti. TPĮ nėra nustatytas ribojimas, kad Tarybai atsisakius tvirtinti Detalųjį planą dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kol galioja Sąvadas, pašalinus nurodytas kliūtis, jis negalėtų būti teikiamas tvirtinti iš naujo, todėl Administracijos argumentas, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 1-1944 atsisakius tvirtinti Detalųjį planą, nurodant atsisakymo priežastis, teritorijos planavimo procesas buvo baigtas, yra nepagrįstas.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Administracijos vėlesnius veiksmus – Detaliojo plano neteikimą Tarybai tvirtinti, turėjo vertinti pareiškėjui Administracijos teikiamų atsakymų turinį: Administracija 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. A51-117992/15-(2.15.1.21-MP2) nurodė, kad atsisakoma teikti Detalųjį planą tvirtinti; Administracijos 2016 m. kovo 2 d. raštu Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) nurodė, kad Detalusis planas nebuvo pakartotinai teikiamas Tarybai, nes nebuvo pašalintos priežastys, dėl kurių Detalusis planas negali būti tvirtinamas; Administracijos 2016 m. liepos 18 d. rašte Nr. A51-53757/16-(2.15.1.21-MP2) nurodoma, kad nebuvo įgyvendinti Administracijos 2016 m. kovo 2 d. rašte Nr. A63-147/16-(64451)(3.2.1-EM4) pateikti siūlymai, atsižvelgiant į tai, pakartotinai pasiūlyta dar kartą apsvarstyti galimybę pasinaudoti iniciatyvos teise ir pašalinus nesutarimus ir prieštaravimus dėl sprendinių pakartoti detaliojo plano rengimo ir viešinimo procedūras. Minėtų raštų turinys patvirtina, kad Administracija pareiškėjo parengto Detaliojo plano apskritai neketina teikti Tarybai tvirtinti, priešingai, siūlo iš naujo pradėti detaliojo plano rengimo ir viešinimo procedūras, tai reiškia, kad yra atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą teikti Detalųjį planą Tarybai tvirtinti. Tokiu atveju skundžiamas atsakovo sprendimas turi būti kvalifikuojamas ne kaip vilkinimas atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, bet kaip neigiamas sprendimas – atsisakymas tenkinti prašymą.

35. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs skundžiamame Administracijos Rašte išdėstytą sprendimą, neišnagrinėjo reikšmingų aplinkybių byloje, kurios patvirtintų / ar paneigtų atsisakymo teikti Tarybai pareiškėjo parengtą Detalųjį planą teisėtumą ir pagrįstumą, todėl liko neatskleista bylos esmės, o priimtas sprendimas – neteisėtas ir nepagrįstas.

36. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką ir dėl to liko nenustatytos ir neįvertinos ginčui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, netaikytos tos teisės normos, kurios reglamentuoja ginčo teisinius santykius, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžina bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą iš naujo, būtina atsižvelgti į TPĮ numatytas detaliųjų planų rengimo procedūras, kurios grindžiamos šalių bendradarbiavimu ir konsultavimusi, todėl sprendžiant dėl atsakovo veiksmų (atsisakymo teikti Detalųjį planą Tarybai tvirtinti) teisėtumo negalima apsiriboti vien tik skundžiamo Rašto turinio vertinimu. Jis laikytinas tik galutinio administracinio sprendimo išraiška, o jo faktinis ir teisinis pagrįstumas turi būti nustatytas įvertinus ankstesniuose pareiškėjui pateiktuose dokumentuose nurodytų reikalavimų pagrįstumą, nes tik tuomet galima daryti išvadas, kokie Detaliojo plano rengimo trūkumai laikytini kliūtimi TPĮ reikalavimų prasme jį teikti tvirtinti ir ar jie buvo nustatyti pagrįstai.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-00737 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai bei neobjektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vadovavosi subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, turi būti įvertinta, ar atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje Migracijos departamentas nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 8 straipsnio nuostatų, t. y. tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis leidimo gyventi Lietuvoje prašė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė. Atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas neužtikrino tarptautinių įsipareigojimų – teisės į šeimos susijungimą – laikymosi.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų, neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo principų įgyvendinimo, tuo pažeisdamas gero administravimo principą, kuris apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam, nes itin nepalankus sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinišką duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, nepaprašius jokių paaiškinimų, patikslinimų. Ginčijamas Sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus esamą situaciją, jis neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38fe2dc0517b11e9975f9c35aedfe438

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundo teiginiai nėra paremti jokiais duomenimis. Ginčo sprendime aiškiai

nurodyta, kad pareiškėjas, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis, 2010–2012 metais Vengrijoje teikė prašymus suteikti prieglobstį, jo prašymai suteikti prieglobstį nebuvo patenkinti, pareiškėjas 2012 m. sausio 17 d. buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini). Švedijos Karalystė dėl padarytų nusikaltimų Švedijoje buvo paskelbusi draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2016 m. liepos 1 d. pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nenurodytos ankstesnės pavardės – „K.“, „S.“ (šiame prašyme užsieniečio tėvo pavardė nurodyta „K.“, taip pat ši pavardė nurodyta 2010 ir 2012 metais šiam užsieniečiui išduotuose kelionės dokumentuose grįžimui į (duomenys neskelbtini)). Taip pat pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.8 eilutėje nenurodydamas, kad jis kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

7. Atsakovo teigimu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas visais įmanomais būdais ne tik siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, bet ir įvykdė nusikaltimus Švedijoje, o atvykęs į Lietuvą, jis taip pat vykdė nusikaltimus, t. y. 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėją nuteisė už tris baudžiamuosius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį (vagystė), jam paskirtos baudos po 520 litų (150 eurų), yra nesumokėtos. Pareiškėjui būnant Lietuvoje, 2018 m. gegužės 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam pareikšti įtarimai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos.

8. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 1 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 4 dalyje, kvalifikuojamos kaip baudžiamieji nusižengimai, o jam inkriminuojama nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. Taigi pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikalstamų veikų darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo polinkį nesilaikyti bendrųjų elgesio taisyklių ir teisės aktų reikalavimų. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį pareiškėjas laikomas recidyvistu. Padarytų nusikalstamų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus nusikaltimus. Todėl atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Atsakovas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. spalio 3 d. sprendimu byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik vienerius metus gyveno Lietuvos Respublikoje.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.11. Teismas nustatė, jog Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 5 d. iš Vengrijos Respublikos SIRENE

nacionalinio skyriaus gavo informaciją, kad į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę. Migracijos departamentui patikrinus pareiškėjo duomenis Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje nustatyta, kad Švedijos Karalystė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo minėtam užsieniečiui atvykti į Šengeno erdvę iki 2016 m. liepos 1 d. Pareiškėjas, kuris turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2015 m. rugsėjo 12 d., 2015 m. birželio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 puntu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2, 11 ir 12 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas palaikė atsakovo poziciją, nurodė, kad į bylą yra pateikti duomenys, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos

Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra nesumokėjęs baudų pagal teismų sprendimus, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinus pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, matyti, kad jis nenurodė teistumo ((duomenys neskelbtini), Švedijoje, Lietuvoje), taikytų sankcijų (draudimų atvykti, grąžinimas į kilmės valstybę) kitose Europos Sąjungos valstybėse (Vengrijoje, Švedijoje), prašymų dėl prieglobsčio (Vengrija). Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, įvykdė nusikaltimus Švedijoje, o atvykęs į Lietuvą taip pat vykdė nusikaltimus.

13. Įvertinęs Policijos departamento pateiktą riboto naudojimo 2018 m. liepos 27 d. pažymą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, teismas sprendė, kad pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, jog pareiškėjo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis ir ateityje gali daryti naujus nusikaltimus (šiuo metu vėl yra įtariamas vagystės padarymu). Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

14. Teismas nurodė, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas su sutuoktine Lietuvos Respublikoje bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai, neturi, santuoka buvo sudaryta ne Lietuvos Respublikoje, byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti šio užsieniečio socialiniai ir ekonominiai ryšiai ar reikšmingos aplinkybės, kad jis ketintų tokius ryšius sukurti ateityje. Todėl teismas sprendė, jog vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, pažeidžia EŽTK 8 straipsnį.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtinta besąlyginė Migracijos departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Migracijos departamentas nesuteikė jam galimybės pasisakyti, tuo labiau, nenurodė, kokią esminę informaciją jis būtų pateikęs Migracijos departamentui, kuri turėtų reikšmės ginčijamo sprendimo pagrįstumui.

16. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jo atvykimo tikslo bei sąlygų, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su jo atvykimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, taigi pareiškėjo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Be to, pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę patvirtina ir tai, kad jis, pasinaudodamas skirtingomis tapatybėmis, bandė visais įmanomais būdais atvykti į Šengeno erdvę. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III.

17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo reikšmingų aplinkybių dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, nesigilino į ginčo esmę, paviršutiniškai atliko įrodymų vertinimą ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, pažeidė teismo proceso dalyvių lygiateisiškumo principą. Teismas neatliko vertinimo, ar pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą nenusveria grėsmės viešajai tvarkai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

17.2. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, t. y. už baudžiamuosius nusižengimus, o ne nusikaltimus. Pagal BK 27 straipsnį, į baudžiamuosius nusižengimus bei į neatsargius nusikaltimus pripažįstant nusikaltimų recidyvą neatsižvelgiama.

17.3. Teismas neatsižvelgė į byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, taigi pareiškėjas šiuo metu nėra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu.

17.4. Teismas nebandė išanalizuoti baudžiamųjų įsakymų, kuriuose aiškiai nurodoma, jog pareiškėjas nuoširdžiai gailėjosi dėl nusižengimų padarymo aplinkybių, pilnai atlygino visą padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiaisiais ir nukentėjusieji pareiškėjui jokių pretenzijų neturi, tačiau pareiškėjo asmenybė vis tiek nepagrįstai yra vertinama neigiamai.

17.5. Pareiškėjas baudžiamuosius nusižengimus padarė, kai dar turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje t. y. 2014 metais. Tuomet Migracijos departamentas nepanaikino leidimo laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje. Pareiškėjas 2015–2019 m. jokių teisės pažeidimų nepadarė. Teismo išvada, jog pareiškėjas sistemingai pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, neatitinka tikrovės.

17.6. 2018 m. kovo 15 d. Policijos departamento išvadoje dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai aiškiai nurodoma, jog pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Lyginant minėtos išvados ir Policijos departamento 2018 m. rugpjūčio 1 d. išvados priėmimo aplinkybes, egzistuoja vienintelis skirtumas – 2018 m. kovo 15 d. Policijos departamento išvados atveju pareiškėjas nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu įtarimai buvo panaikinti, asmuo turi būti atstatomas į pradinę padėtį, nėra pagrindo asmenį laikyti grėsme viešajai tvarkai ar visuomenei.

17.7. Byloje nebuvo atliktas aplinkybių, kurias įvardijo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-7289-629/2016, vertinimas (būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams, įvertinti, ar atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nepažeidė EŽTK 8 straipsnio nuostatų, ar pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą nenusveria grėsmės viešajai tvarkai). Teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeimos gyvenimu ir šeimos interesais.

17.8. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turėdamas laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje dirbo, vystė verslą, mokėjo visus privalomus mokesčius, esant ginčui teisme, jokių įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai neturi. Draudimai asmeniui atvykti į Šengeno erdvę pasibaigė 2016 m. liepos 1 d.

17.9. Pareiškėjas nesutinka, kad prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nenurodydamas savo ankstesnės pavardės jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, santuokos liudijime aiškiai matyti ankstesnė pareiškėjo pavardė. Pareiškėjas savo klaidą, kai nenurodė, jog 2006 metais yra prašęs prieglobsčio Vengrijos Respublikoje, ištaisė dar pirmosios instancijos teisme nurodęs, jog iš tiesų prašė prieglobsčio Vengrijos Respublikoje 2006 metais. Ši informacija Migracijos departamentui buvo žinoma dar prieš suteikiant asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2014 metais. Migracijos departamentas nekvietė pareiškėjo į apklausą. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais

argumentais, papildomai nurodant, kad:19.1. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas 2018 m. lapkričio 19 d., t. y. po Sprendimo priėmimo,

todėl šie duomenys negalėjo turėti įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, faktas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir saugumui, kadangi ši išvada buvo padaryta įvertinus duomenų apie pareiškėją visumą, o ne vien faktą dėl įtarimų nusikalstamos veikos padarymu.

19.2. Pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui patvirtina Migracijos departamento turimi ir Policijos departamento pateikti duomenys apie pareiškėjo padarytus administracinės teisės pažeidimus, nusikalstamas veikas, kita Policijos departamento turima informacija apie pareiškėją.

19.3. Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo, turimų duomenų pakako Sprendimui priimti. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017 buvo priimtas galiojant kitokiam teisiniam reglamentavimui bei esant kitokiai faktinei situacijai.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. U.

22. Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2, 11 ir 12 punktų pagrindu.

23. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atvejai, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma: jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (11p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.).

24. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo, atsakovas atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pirmiausia grindė grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y., Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinis skundas taip pat iš esmės grindžiamas nesutikimu su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, akcentuojant pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

26. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Policijos departamentas 2018 m. liepos 27 d. riboto naudojimo pažymoje Nr. 5-5(3)-667(RN) nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmei viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju 2014 m. lapkričio 4 d. įsakymu (II t., b. l. 18–20) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė degalų ir nesumokėjęs išvažiavo iš degalinės, jam paskirta (4 MGL) 520 litų (150 Eur bauda). Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra pateikta. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu (II t., b. l. 21–24) pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, nes du kartus atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė degalų, nesumokėjęs išvažiavo iš degalinės, jam paskirta (4 MGL) 520 litų (150 Eur bauda). Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra pateikta. Pažymėtina, kad nors apeliantas akcentuoja, jog susitaikė su nukentėjusiaisiais ir atlygino jiems padarytą žalą bei gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų, šios aplinkybės nepaneigia paties nusikalstamų veikų padarymo fakto ir nepaneigia pirmosios instancijos ir atsakovo nustatytos aplinkybės, kad Užsienietis nėra sumokėjęs jam paskirtų baudų už baudžiamuosius nusižengimus. Be to, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jį įtariant tuo, kad prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje iš užrakinto, kitam asmeniui priklausančio automobilio bagažinės pagrobė nukentėjusiojo asmeninius daiktus, kurių vertė 211 eurų.

27. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad, pareiškėjas, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis (skirtingomis pavardėmis („K.“, G.“, „K,“) ir gimimo datomis), 2010–2012 metais Vengrijoje teikė prašymus suteikti

prieglobstį, tačiau prašymai buvo atmesti, dėl padarytų nusikaltimų Vengrijoje jam buvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2018 m. vasario 13 d. (I t., b. l. 51–52, 171–172), Švedija jam buvo uždraudusi atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2016 m. liepos 1 d. (I t., b. l. 40–44). Pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi (I t., bl. L. 24–27) nenurodė ankstesnių savo pavardžių: „K.“, „S.“, „G.“, „K.“ (šios aplinkybės nepaneigia aplinkybė, kad kartu su prašymu pateiktame santuokos liudijime nurodyta jo pavardė „S.“, kadangi net ir atsižvelgus į tai, pareiškėjas nenurodė likusių savo ankstesnių pavardžių), 2015 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nenurodė, kad jis buvo teistas, taip pat kad jis kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo (I t., b. l. 157–163). Pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi (I t., b. l. 88–101), kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, jis nenurodė, kad buvo teistas Vengrijoje, Švedijoje, Lietuvoje (nurodė tik kad buvo teistas (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini)baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1-2 dalį ir jam paskirta bauda), taikyto draudimo atvykti į Šengeno erdvę, prašymų dėl prieglobsčio suteikimo Vengrijoje.

28. Pažymėtina, jog apeliantas pagrįstai nurodo, kad nėra pagrindo jį pripažinti recidyvistu. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. baudžiamaisiais įsakymais asmuo pripažintas kaltu ne už nusikaltimų, o už baudžiamųjų nusižengimų įvykdymą, todėl nesutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe dėl nusikaltimų recidyvo. Vis dėlto, aplinkybė dėl nusikaltimų recidyvo nebuvimo nepaneigia šios nutarties 26, 27 punktuose nurodytų byloje nustatytų aplinkybių, kurių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, yra nesumokėjęs baudų pagal teismų sprendimus, gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.

29. Vertinant apelianto argumentą, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas po Sprendimo priėmimo, t. y. 2018 m. lapkričio 19 d. (II t., b. l. 4–7). Pažymėtina, kad Sprendimo teisėtumą teisėjų kolegija tikrina pagal minėto Sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, taip pat tuo metu egzistavusias aplinkybes. Toks vertinimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas nereiškia, kad asmeniui visam laikui yra užkertamas kelias gauti leidimą laikinai gyventi. Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir po skundžiamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas galėjo iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo. Tokio prašymo pagrindu būtų buvęs priimtas atitinkamas administracinis sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias ar pasikeitusias aplinkybes. Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas, kaip taisyklė, negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012).

30. Apeliantas akcentavo jo teisę į šeimos susijungimą teigė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeimos gyvenimu.

31. Kaip minėta, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. U. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išdavimo, šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio jis prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėjas siekė realaus šeimos susijungimo. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta EŽTK 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė numato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis numato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą, ar pareiškėjui pagrįstai neišduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, būtina įvertinti, ar atsisakymas išduoti tokį leidimą nepažeis Konvencijos nuostatų tiek dėl Lietuvos Respublikos tarptautinio įsipareigojimo garantuoti joje apibrėžtas teises bei laisves, tiek dėl tiesioginės Šengeno sienų kodekso nuorodos į Chartiją.

Pabrėžtina, jog Šengeno konvencija yra taikoma tik tokiu mastu, kokiu ji yra suderinama su Bendrijos teise (Šengeno konvencijos 134 str.).

32. Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr. EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimą byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). EŽTT taip pat yra išskyręs ir kitą svarbų vertinimo aspektą, t. y. ar šeima buvo sukurta tuo metu, kai vieno iš šeimos narių imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimas valstybėje negalėtų būti laikomas nuolatiniu (žr. EŽTT 1999 m. sausio 26 d. sprendimą byloje J. O. Sarumi prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 43279/98; 1999 m. gegužės 22 d. sprendimą byloje Andrey Sheabashov prieš Latviją, pareiškimo Nr. 50065/99).

33. Siekiant įvertinti, ar tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad pareiškėjui, vadovaujantis Konvencijos 8 straipsniu, turėjo būti išduotas leidimas gyventi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad santuoka sudaryta 2014 m. balandžio 2 d. (duomenys neskelbtini). Nenustatyta, kad iki šios datos pareiškėjas būtų įgijęs teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi jam išduotas tik 2014 m. rugsėjo 9 d. (I t., b. l. 125–127) Taigi, sudarant santuoką nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje. Be to, pareiškėjui nuo 2012 metų galiojo draudimas atvykti į Šengeno erdvę, šią aplinkybę įrodo Vengrijos SIRENE pranešimas (I t., b. l. 51–52, 171–172). Apie šią aplinkybę pareiškėjas neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti ir sudarydamas santuoką. Vadinasi, sudarant santuoką galimybė pasinaudoti šeimos susijungimo teise buvo tik (duomenys neskelbtini)dėl pareiškėjo imigracinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, kad procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kad su sutuoktine faktiškai gyveno šeimoje Lietuvoje. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis šeimos su sutuoktine negalėtų kurti kitoje valstybėje, taip pat nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakankamai patikimai spręsti, kad tarp jo ir sutuoktinės egzistuoja glaudūs šeimos santykiai, kuriuos jie galėtų įgyvendinti ir toliau plėtoti tik kartu gyvendami Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su sutuoktine Lietuvos Respublikoje turėtų bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad sutuoktiniai U. šeimos gyvenimą gali kurti ir ne Lietuvoje.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinusi juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes (Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus bei šeimos interesus), taip pat proporcingumo principą, sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui nesuteikus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pažeidžiami Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis.

35. Apelianto nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017 nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, kadangi minėtos bylos iš šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, byloje Nr. eA-3282-822/2017 ginčytas Migracijos departamento sprendimas nebuvo grindžiamas užsieniečio grėsme viešajai tvarkai ir saugumui. Apelianto nurodomu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7289-629/2016 apeliacinės instancijos teismas remtis neturi pagrindo, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). 36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes,

susijusias su pareiškėjo skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamus sprendimus, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje kitaip vertinti byloje esančių įrodymų. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Sprendimo pagrįstumo. Be kita ko, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo apklausos nevykdymo, todėl jos nekartojamos. Kiti apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, aptartą taikytiną teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, neturi teisinės reikšmės, nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-1388-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01663-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=59ed4520517b11e9975f9c35aedfe438

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas O. V. (O. V.) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, pataisos namai), 113 780 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2016 m. vasario 5 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3–jame sektoriuje, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, dėl ko kildavo didelių nepatogumų, nesutarimų, muštynių bei kitų incidentų tarp nuteistųjų. Paaiškino, kad pastatai, kuriuose teko gyventi, buvo avarinės būklės, 8–11 būrių sienos skylėtos, apibyrėjusios, 10–11 būrių stogo danga deformuota, praleido vandenį. Visose gyvenamosiose patalpose trūko dirbtinio apšvietimo. Patalpose esančios dviaukštės lovos užstodavo langus, todėl trūko natūralaus apšvietimo, sutriko regėjimas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo džiovyklų rūbams ir batams džiovinti, koridoriai užstatyti už nuosavus pinigus pirktomis džiovyklomis, tai, pareiškėjo nuomone, keltų pavojų kilus gaisrui, dėl to jautėsi nesaugus. Lauke buvo tik įtemptos virvės drabužių džiovinimui, džiovyklų su stogeliais nebuvo įrengta. Teigė, kad 8–9, 10–11 būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, todėl jis neturėjo sąlygų ramiai pabūti, parašyti laišką, pasimokyti ar paskaityti knygą. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus minėtuose būriuose kilo problemos naudojantis virtuve, gaminant maistą bei laikant įsigytus maisto produktus, trūko spintelių maistui laikyti bei šaldytuvų. Pažymėjo, kad įstaigoje plito parazitai (blakės, blusos ir pelės), nes nuteistiesiems nesudaromos sąlygos valyti sanitarinius mazgus, nepasirūpinama, kad netrūktų valymo ir dezinfekcinių medžiagų. Nurodė, kad 8–9, 10–11 būrių pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, vienu metu išėjus pasivaikščioti visiems šiuose būriuose kalintiems asmenims neužteko vietos net pastovėti. Pasivaikščioti per dieną buvo galima tik pora valandų ir tik nustatytu laiku teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, lankymasis sporto aikštelėje buvo normuotas, vienu metu galėjo lankytis 10–12 nuteistųjų, lankytis Sveikatos priežiūros tarnyboje, koplytėlėje, bibliotekoje, galėjo tik tam skirtu laiku ir ribotai. Sporto aikštelės buvo neatitvertos, todėl nuolatos kilo pavojus būti sužeistam. Akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK 8–9 ir 10–11 būriuose nebuvo įrengtos rūkyklos su stogeliu, todėl nuteistieji rūkė prie durų, dėl to buvo nuodijami nerūkantys asmenys. Tvirtino, kad pastatuose, stogo dangoje, šiluminės izoliacijos vamzdžiuose buvo asbesto, kuris yra sveikatai kenksminga medžiaga, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta saugi sveikatai aplinka.

3. Pareiškėjo teigimu, kalint tokiomis sąlygomis jam sutriko miegas, pablogėjo bendravimo galimybės, patyrė emocinį diskomfortą, fizines kančias, pablogėjo regėjimas, dėl nervinės įtampos sutriko sveikata, negalėjo normaliai maitintis, dingo apetitas. Pareiškėjas patirtas kančias įvertino 113 780 Eur neturtine žala.

4. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti jo reikalavimui sutrumpinto ieškinio senaties termino dėl nusikalstamos veikos tęstinumo ir dėl to, kad toks terminas netaikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nagrinėjant bylas dėl

nusikaltimų žmoniškumui.5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašė

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.6. Atsakovas nurodė, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena

bendrabučio tipo patalpose, kuriose ne visos miegamosios vietos nuolatos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Teigė, kad nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Pažymėjo, kad 3–jame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Ginčo būriuose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji galėjo skalbtis savo asmeninius drabužius patys, būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, drabužių džiovinimui. Patalpų maisto laikymui ginčo sektoriuje nebuvo, tačiau maistą nuteistieji galėjo laikyti būriuose įrengtose virtuvėse, dėl to pastatyti šaldytuvai ir spintelės. Ginčo būriuose poilsio kambariai nebuvo įrengti. Pasivaikščiojimo kiemai atitiko teisės aktų reikalavimus, jais galėjo naudotis visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemo plotas bei vienu metu jame leidžiamų laikyti asmenų skaičius nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestinos. Akcentavo, kad 8–9 ir 11 būrių pasivaikščiojimo kiemai nuo sporto aikštelės atskirti tvora, 3–iojo sektoriaus lokalinių sektorių lauke įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Tvirtino, kad ginčo būrių apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant buvo keičiami naujais. Nurodė, kad bendrabučių, kuriuose buvo ginčo būriai, stogų dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu pataisos namų pastatų stogai nebuvo remontuojami, todėl sveikatai pavojingų asbesto dulkių negalėjo atsirasti. Pabrėžė, kad pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose, dėl to jie aprūpinami valymo priemonėmis. Pataisos namuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ sudarytą sutartį, informacija apie atliktus darbus registruojama.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas bausmę atlikdamas 3–jame sektoriuje į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, depresijos, įtampos nesikreipė. Į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dažnai dėl narkotinių medžiagų vartojimo, nugaros skausmo, plaštakos deformacijos, lūžimų, lėtinio hepatito C, konsultuotas dėl toliaregystės Alytaus rajono ligoninėje. Pažymėjo, kad duomenų apie blakių ar kitų parazitų sukandimus nėra. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, vertino byloje nurodytas aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 1 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2014 m. liepos 31 d. pareikšti.

10. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad šiuo nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas sutrumpintas senaties terminas, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nagrinėjant bylas dėl nusikaltimo žmoniškumui, kadangi byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios viešojo administravimo srityje (netinkamų kalinimo sąlygų), atlyginimo nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui kategoriją, o teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

12. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio minimalaus gyvenamojo

ploto, pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė tikslios informacijos, kiek nuteistųjų vertinamuoju laikotarpiu kalėjo kartu su pareiškėju ginčo patalpose, todėl vadovavosi suformuotą administracinių teismų praktiką, pagal kurią nesant tokių duomenų, apskaičiuojant plotą atsižvelgiama į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie gyvenamosiose patalpose buvusių lovų skaičių.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje teko 2,55 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. vasario 18 d. 11 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje – 3,15 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. liepos 8 d. 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje – 8,81 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. – 3,52 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. vasario 5 d. 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje – 7,31 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

14. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, taip pat pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui gyvenant 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, t. y. pareiškėjui teko 2,55 kv. m ploto, dėl ko buvo pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK buvo ribojama jo judėjimo laisvė, pasivaikščioti per dieną buvo galima tik pora valandų ir tik nustatytu laiku, lankymasis sporto aikštelėje buvo normuotas, vienu metu galėjo lankytis 10–12 nuteistųjų, taip pat buvo ribojamas lankymasis bibliotekoje, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, t. y. jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi neišvengiamas, dėl ko jis negali turėti visiškos judėjimo laisvės. Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme, sporto aikštyne, bibliotekoje, koplyčioje ir pan., tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu dirbtiniu ir natūraliu apšvietimu, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktu Nr. 36-1288(7), iš kurio matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. atlikus 3 sektoriaus 11 būrio 11 sekcijos patalpos dėl apšvietimo patikrinimą nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22 punkto ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkto reikalavimų pažeidimai.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys, susiję su buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose naikinimu, nepatvirtina, jog parazitų naikinimo kontrolė buvo pakankama, patalpose randama kenkėjų, dėl ko konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimai bei pareiškėjo argumentai šiuo aspektu pripažinti pagrįstais.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su per mažais pasivaikščiojimo kiemais, sporto aikštelių neatitvėrimu, pastatų, kuriuose buvo ginčo gyvenamosios patalpos, avarine būkle, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18–21 punktuose pasivaikščiojimo kiemų plotai nėra reglamentuoti, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmetė kaip nepagrįstus. Teismas iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus viršininko pažymos nustatė, kad 8–9 ir 11 būrių pasivaikščiojimo kiemai nuo sporto aikštės buvo atskirti tvora, 2 būrio pasivaikščiojimo aikštelė tvora neatskirta. Atsižvelgdamas į Higienos normos HN 76:2010 18.3 punkto nuostatas, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl sporto aikštelės neatitvėrimo, jam atliekant bausmę 2 būryje. Teismas taip pat vertino, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikta informaciją apie ginčo pastato stogą, Statinių techninės priežiūros žurnalai, ginčo statinių techniniai (techniniai energetiniai) pasai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl

sudėvėtų šiferių stogų bei blogos pastatų, kuriuose buvo ginčo statiniai, būklės.19. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m.

lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“, kurioje nėra nustatyta reikalavimo rūkymo vietose įrengti stogelį, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK 8–9 ir 10–11 būriuose neįrengtos rūkyklos su stogeliu.

20. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengimo būriuose laisvalaikio kambarių, drabužių ir avalynės džiovyklos, vietos kambario maisto produktams laikyti (trūko šaldytuvų ir spintelių), atsižvelgė į Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8–5.11 punktų nuostatas, atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją. Teismas nustatė, kad įrodymų, patvirtinančių atsakovo atstovo teiginius apie įrengtas džiovyklas, laisvalaikio kambarį ir patalpą maisto produktams laikyti, byloje nepateikta, todėl šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo būrių virtuvių įrengimą, jose buvusių spintelių ir šaldytuvų skaičių, o, pareiškėjo tvirtinimu, virtuvėse 200 nuteistųjų buvo skirtos 3–4 spintelės ir 3 šaldytuvai, todėl teismas vertino, kad nesant maisto laikymo kambarių toks spintelių ir šaldytuvų skaičius buvo nepakankamas nuteistųjų produktams laikyti.

21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėtus veiksmus, t. y. 14 dienų (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d.) pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, visu ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d.) minėtos patalpos neatitiko higienos reikalavimų (netinkama apšvieta, buitiniai parazitai, neatitverta 2 būrio sporto aikštelė), taip pat įrengimo reikalavimų (nebuvo laisvalaikio kambarių, džiovyklų, patalpų maistui laikyti ir pan.), teismas vertino, jog dėl jų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo sveikatos sutrikimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas, prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetant.

23. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes ir neįvertino visų pateiktų įrodymų, todėl priimtas sprendimas turi būti pakeistas.

24. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas, susijęs su teisės aktų reikalavimus neatitinkančia vienam asmeniui tenkančia gyvenamojo ploto norma, truko trumpą laiko tarpą ir yra laikytinas mažareikšmiu, kadangi pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. buvo apgyvendintas gyvenamosiose patalpose, kurioje nebuvo pažeista gyvenamojo ploto norma. Pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, jog dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl teismas turėjo šią aplinkybę įvertinti.

25. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus 11 būrio 11 sekcijos patalpose buvo netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta, nepagrįstai vertino, jog ir kitos gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, neatitiko dirbtinės ir natūralios apšvietos reikalavimų. Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių dėl netinkamo apšvietimo, taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl kitų gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas.

26. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN-AK buvo tinkamai vykdomas kenkėjų naikinimas. Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog patalpose buvo daug parazitų ir jie nebuvo naikinami, neatitinka tikrovės, kadangi Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, 2016 m. lapkričio 23 d. – sutartį

Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ar pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų), o informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje.

27. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo vertinimu, jog byloje pateikti įrodymai nepaneigia pareiškėjo argumentų, kad nebuvo išduodamos valymo priemonės, todėl nuteistieji negalėjo gyvenamųjų patalpų išvalyti ir to pasėkoje atsirado kenkėjų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai kaip nepaneigtas vertino pareiškėjo nurodytos aplinkybes dėl patalpų maistui laikyti ir drabužių džiovyklių neįrengimo.

28. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, netinkamai įvertino pareiškėjo sveikatos sutrikimus ir nepagrįstai juos susiejo su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Mano, kad šioje byloje teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, dėl ko skundžiamas sprendimas turėtų būti pakeistas.

29. Pareiškėjas O. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti.30. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jam priteisė per mažą neturtinės žalos

atlyginimą, kadangi kitiems nuteistiesiems, bausmę atliekantiems Pravieniškių PN-AK, buvo priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas. Mano, kad yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad galimybė laisvai judėti po būrio patalpas turėtų kompensuoti laisvos vietos trūkumą gyvenamosiose patalpose. Pažymi, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde pateikia tikrovės neatitinkančius argumentus dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

Teisėjų kolegija


32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2016 m. vasario 5 d., atlydinimo.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas buvo kalinamas 11 būrio 14 gyvenamojoje bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, o laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. 11 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje netinkama apšvieta, 11 būrio 11, 14 gyvenamosiose patalpose, 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buitiniai parazitai, neatitverta 2 būrio sporto aikštelė, taip pat gyvenamosios patalpos neatitiko įrengimo reikalavimų, t. y. visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo laisvalaikio kambarių, džiovyklų, patalpų maistui laikyti, neišduodamos valymo priemonės. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pasirinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas šiuo nagrinėjamu atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

36. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

37. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Aplinkybė, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, konstatuojant atsakovo atstovo pažeidimus, susijusius su 3-io sektoriaus 11 būrio 11 sekcijos netinkama dirbtine ir natūralia apšvieta, nepaneigtais pareiškėjo argumentais dėl gyvenamosiose patalpose buvusių kenkėjų, neišduodamų valymo priemonių, patalpų maistui laikyti ir drabužių džiovyklių neįrengimo, todėl jų papildomai nekartoja. Papildomai pažymėtina tik tai, kad pirmosios instancijos teismas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų pažeidimus (dirbtinė ir natūrali apšvieta) nustatė Pravieniškių PN-AK 11 būrio 11 sekcijos patalpose, tačiau nevertino, jog minėti pažeidimai nustatyti visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, todėl atmestini kaip nepagrįstai atsakovo atstovo argumentai, jog teismas minėtus pažeidimus konstatavo ir kitose gyvenamosios patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

39. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, t. y. mano, kad suma, priteista žalos atlyginimui, yra per maža, tačiau teisėjų kolegija detaliau dėl tokių pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų nepasisako, nes pareiškėjas apeliacinio skundo byloje neteikė, o aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, nenustatytos.

40. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,66 kv. m ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų, buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytų minimalų viena asmeniui tenkantį patalpos plotą, t. y. 12 parų pareiškėjui teko 2,55 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m

kameros ploto, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra prilyginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

42. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

43. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius; į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (12 parų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. 11 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje netinkama apšvieta, 11 būrio 11, 14 gyvenamosiose patalpose, 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buitiniai parazitai, neatitverta 2 būrio sporto aikštelė, taip pat gyvenamosios patalpos neatitiko įrengimo reikalavimų, t. y. visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo laisvalaikio kambarių, džiovyklų, patalpų maistui laikyti, neišduodamos valymo priemonės), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su atsakovo atstovo nuomone, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio byloje, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į tai, kad byloje yra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kuriuos pareiškėjas siejo su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir kurie nebuvo nuginčyti kaip nesusiję su byloje nustatytais pažeidimais, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

45. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS



2019-04906 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. AS-157-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04225-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.5 punktą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 1800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=03a51ad0517b11e9975f9c35aedfe438

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti.

2018 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos administraciniam teisme gautas pareiškėjo E. V. pareiškimas dėl skundo trūkumų pašalinimo.

2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui nustatė naują terminą skundo trūkumams pašalinti.

2019 m. sausio 7 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo E. V. pareiškimas dėl skundo trūkumų pašalinimo.

II.

2019 m. sausio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti E. V. skundo reikalavimą panaikinti Įsakymo 1.5 punktą, pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento, priimti. Teismas taip pat nutarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją pašalinti iš atsakovo atstovų, o teisingumo ministrą – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamą aktą priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovo Lietuvos valstybės atstovu įvardijo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, tačiau pagal nurodytą dalyką ir pagrindą, atsakovo Lietuvos valstybės atstovu byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti Pravieniškių PN-AK, dėl kurio veiksmų, ir Kalėjimų departamentas, dėl kurio neveikimo, pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas E. V. atskirajame skunde prašo panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Įsakymo 1.5 punktą ir panaikinti dalį, kuria Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pašalinta iš atsakovo atstovų, o teisingumo ministras – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Pareiškėjo nuomone, skundą teikiant Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, neliktų galimybės apskųsti priimtą teismo sprendimą.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo atskiruoju skundu bei jame išdėstytais argumentais nesutinka, mano, kad atskirasis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei motyvuotai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Įsakymo 1.5 punktą ir pašalino Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją iš atsakovo atstovų, o teisingumo ministrą – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo apeliacinės instancijos teisme dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo 1.5 punkto ir pašalino Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją iš atsakovo atstovų, o teisingumo ministrą – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, dalies teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu

byla nepriskirtina tam teismui, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas prašo panaikinti Įsakymo 1.5 punktą, padarė išvadą, jog byla priskirtina ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kadangi nagrinėjamu atveju Įsakymą priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Įsakymo 1.5 punktą.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria teismas Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją pašalino iš atsakovo atstovų, o teisingumo ministrą – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakius priimti skundo reikalavimą dėl Įsakymo 1.5 punkto panaikinimo, teismas pagrįstai pašalino iš atsakovo atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, o teisingumo ministrą – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, kadangi reikalavimai šiai institucijai nėra reiškiami (nėra priimti).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-3963-492/2018Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00024-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 8.5; 8.7(S)





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant užsieniečiui H. A.,užsieniečio atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei Janinai Brovko,vertėjai Jurgitai Cabuk,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos

tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl H. A. sulaikymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) kreipėsi į teismą su teikimu, prašydamas pratęsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu paskirtą (duomenys neskelbtini) piliečio H. A. (toliau – ir Užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2019 m. gegužės 3 d.

2. Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad Užsieniečio sulaikymo pagrindai neišnyko. Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. birželio 9 d. reisu Atėnai-Vilnius, dokumentų patikrinimo metu pateikė suklastotą Belgijos asmens tapatybės kortelę, išduotą S. B. vardu. Atlikus Užsieniečio asmens ir jo daiktų apžiūrą buvo rasta suklastota (duomenys neskelbtini) asmens tapatybės kortelė, dėl ko Užsienietis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos pareigūnų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Užsienietis sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki kol bus priimti sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. lapkričio 3 d. Būdamas Užsieniečių registracijos centre Užsienietis pateikė prieglobsčio prašymą, kurį nagrinėti Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-14)15PR-181. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. lapkričio 2 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimais paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas dėl Užsieniečio sulaikymo ir sulaikymo terminas nustatytas iki 2019 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi konstatavo, kad Užsieniečio sulaikymas yra būtina priemonė siekiant išsamiai išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašymas, bei užtikrinti galimą sprendimo dėl šio asmens grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės šalį priėmimą ar vykdymą. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Užsienietis pateikė praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams nuo jo atvykimo į Europos Sąjungą, kai buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre. Užsieniečio asmens tapatybė šiuo metu yra nustatyta, bet jo kelionės tikslas buvo Šveicarija, kur gyvena jo giminaičiai, jis yra paieškomas (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų dėl Karinio baudžiamojo kodekso pažeidimų kaip ginkluotosios terorizmo organizacijos narys.

3. Užsieniečio atstovė prašė atmesti teikimą ir panaikinti Užsieniečiui taikomą sulaikymą, kadangi jis yra prieglobsčio prašytojas, jo asmens tapatybė nustatyta, jis bendradarbiauja su institucijomis. Nors Užsienietis yra sulaikytas jau 6 mėnesius, jo prašymas suteikti prieglobstį nėra išnagrinėtas. Po 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo priėmimo Užsienietis nebuvo pakviestas apklausai, nėra atliekami jokie veiksmai dėl Užsieniečio prieglobsčio prašymo. Užsienietis jau sulaikytas maksimaliai leistinam 6 mėnesių terminui, nėra aplinkybių, dėl kurių sulaikymo terminas galėtų būti pratęstas.

II.

4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. vasario 1 d. sprendimu iš dalies tenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą dėl Užsieniečio sulaikymo ir skyrė jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2019 m. gegužės 1 d.

5. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, nurodė, kad Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą, jo asmens tapatybė nustatyta, domenų, jog jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra, jis bendradarbiauja nustatant jo teisinę padėtį, ir nors jau suėjo maksimaliai leistinas jo sulaikymo terminas – 6 mėnesiai, sprendimas dėl jo prieglobsčio nepriimtas, nepateikta įrodymų, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 114 straipsnio 5 dalyje išvardinti pagrindai, todėl teismas manė, jog yra pagrindas paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę.

III.

6. Užsieniečių registracijos centras apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti teikimą dėl Užsieniečio sulaikymo termino pratęsimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Užsieniečio prieglobsčio prašymas nėra išnagrinėtas, taigi motyvai, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, dar nėra iki galo išnagrinėti, todėl Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas sulaikymo pagrindas neišnyko.

6.2. Teismas nepakankamai dėmesio skyrė aplinkybėms, kad Užsienietis keliavo per Europos Sąjungos valstybes nares naudodamasis suklastotu dokumentu, būdamas Graikijoje nepateikė prieglobsčio prašymo, Lietuvos Respublika yra tik tranzitinė šalis, jo tikslo šalis – Šveicarija, jis yra paieškomas nacionaliniu lygiu (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų dėl Karinio baudžiamojo kodekso pažeidimų, tiek 2018 m. birželio 9 d. atvykęs į Lietuvą, tiek 2018 m. rugpjūčio 1 d. bei 2018 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžio metu teigė norintis sugrįžti į savo tėvynę, ir pakeitė nuomonę tik atvykęs į Užsieniečių registracijos centrą, kai iš centre gyvenančių užsieniečių sužinojo, kad pateikus prieglobsčio prašymą bus sustabdyta jo išsiuntimo procedūra ir jis turės galimybę laisvai judėti. Darytina išvada, kad Užsienietis bet kokiais būdais siekia išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jo tikslas yra likti Europos Sąjungoje. Prieglobsčio prašymą jis pateikė ne tam, kad gautų prieglobstį ir apsaugą Lietuvos Respublikoje, o tik kaip priemonę išvengti išsiuntimo.

7. Užsieniečio atstovė atsiliepime į Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Užsienietis sulaikytas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d., jis turi prieglobsčio prašytojo statusą, prieglobsčio prašymas neišnagrinėtas iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo (prašymas nagrinėjamas nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d.), po 2018 m. gruodžio 31 d. Švenčionių rūmų sprendimo pratęsti terminą Užsienietį sulaikyti, Migracijos departamentas iš esmės neatliko jokių veiksmų Užsieniečio byloje, nėra duomenų apie Užsieniečio nebendradarbiavimą su valstybės institucijomis ar kitų Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių (šią aplinkybę nustatė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3618-602/2019), todėl nėra pagrindo pratęsti sulaikymo terminą.

7.2. Apeliantas tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, kad Užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo / išsiuntimo į užsienio valstybę. Šias aplinkybes paneigia tai, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl Užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo ir esmės. Jeigu Migracijos departamentas būtų nustatęs, kad Užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ar įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, būtų buvęs priimtas sprendimas nagrinėti apelianto prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka (Įstatymo 76 str. 4 d. 2 p., 4 p., 6 p.). Be to, Užsienietis savo elgesiu neparodė ketinimų išvykti iš Lietuvos Respublikos (pritaikytos alternatyvios sulaikymo priemonės metu taip pat nepažeidė laikinojo išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarkos), netrukdė kompetentingoms institucijoms atlikti reikalingus veiksmus bei nesudarė pagrindo manyti, kad jis vengs išsiuntimo / grąžinimo į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija


IV.

8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsieniečio sulaikymo pratęsimo.9. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, jog egzistuoja Lietuvos

Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 114 straipsnio 5 dalyje išvardinti sulaikymo pagrindai, sprendė, jog yra pagrindas Užsieniečiui paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2019 m. gegužės 1 d.

10. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog Užsieniečio prieglobsčio prašymo motyvai dar neišaiškinti, todėl Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas sulaikymo pagrindas neišnyko. Teigia, kad Užsienietis bet kokiais būdais siekia išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jo tikslas yra likti Europos Sąjungoje, prieglobsčio prašymą jis pateikė tik kaip priemonę išvengti išsiuntimo.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3618-602/2019 spręsdamas dėl H. A. sulaikymo pratęsimo iki 2019 m. vasario 3 d. teisėtumo ir pagrįstumo, nustatė, kad Užsienietis 2018 m. birželio 9 d. iš Graikijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką ir Vilniaus oro uoste pateikė suklastotą asmens tapatybės kortelę kito asmens vardu, neturėjo jokių oficialiai išduotų dokumentų ir yra ieškomas (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų nacionaliniu lygiu už buvimą ginkluotos terorizmo organizacijos nariu, bei konstatavo, kad nėra išnykę Užsieniečio sulaikymo pagrindai, nurodyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendime (patvirtintame Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu) – netaikant Užsieniečio sulaikymo, yra didelė tikimybė, jog Užsienietis išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis; nors Užsienietis ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jo tikslas yra išvykti į Šveicariją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3618-602/2019 nustatęs, kad Užsienietis remiantis Įstatyme įtvirtintais pagrindais yra sulaikytas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d., konstatavo, kad jis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, todėl Užsieniečio sulaikymas pratęstas iki 2019 m. vasario 1 d.

12. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3618-602/2019 motyvų matyti, kad Užsienietis (prieglobsčio prašytojas) buvo sulaikytas (pratęstas jo sulaikymo terminas taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Nagrinėjamoje byloje Užsieniečių registracijos centras Užsieniečio sulaikymo pratęsimo poreikį grindžia tuo, kad ir nagrinėjamu atveju Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas sulaikymo pagrindas neišnykęs.

13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos. Minėto straipsnio 4 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos

14. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8)

siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

15. Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir ne ilgiau, negu būtina pagal atitinkamą šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytą sulaikymo pagrindą.

16. Byloje nustatyta, kad Užsienietis yra sulaikytas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d., taigi įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas 6 mėnesių terminas baigėsi 2019 m. vasario 1 d. Užsieniečio prieglobsčio prašymas priimtas nagrinėti iš esmės Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-14)15PR-181, duomenų, kad jis būtų išnagrinėtas, nėra pateikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Užsienietis nebendradarbiautų su atitinkamomis institucijomis, Užsieniečio asmens tapatybė šiuo metu yra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios būtinumą pratęsti Užsieniečio sulaikymo terminą. Prieglobsčio prašytojo laisvė gali būti apribota tik remiantis įstatymu, šis ribojimas kiekvienu atveju turi būti proporcingas, t. y. turi būti adekvatus ir būtinas konkrečiu atveju. Kadangi Užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, ribojant jo judėjimo laisvę, šiuo metu tęsiasi jau ilgiau nei 6 mėnesius, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo sulaikymas ilgesniam laikui neatitiktų Įstatymo nuostatų dėl sulaikymo terminų.

17. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę.

18. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors Užsieniečio elgesys ir galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra (atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo pateikimo laiką), nagrinėjamu atveju, vertinant individualias situacijos aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad Užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Užsieniečiui skyrė Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2019 m. gegužės 1 d.

19. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas.

20. Pastebėtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nuspręsta pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą dėl H. A. sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai tikslintina pašalinant dalį dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo ir nurodant, kad Užsieniečiui taikytina alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki jo atžvilgiu bus priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gegužės 1 d.


n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2-ą

pastraipą, ją išdėstant taip:„Skirti (duomenys neskelbtini) piliečiui H. A. alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti H. A. Valstybės sienos

apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki jo atžvilgiu bus priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gegužės 1 d.“



DAINIUS RAIŽYS





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl raštų, nutarimo bei sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštą Nr. 7-2052; 2) panaikinti Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštą Nr. 7-2054; 3) panaikinti Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. 7-2150; 4) panaikinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą Nr. 69-658; 5) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 2S-3103; 6) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 7) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 8) įpareigoti Pravieniškių PN-AK sudaryti sąlygas pasinaudoti internetine televizija,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4762df00517b11e9975f9c35aedfe438

ryšio paslauga kalbėtis kito abonento sąskaita ar skirti socialines paramas skambučiams.Pareiškėjas taip pat padavė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.Pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-815-552/2018.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino; atsisakė priimti pareiškėjo V. K. skundo dalį dėl raštų, nutarimo ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus; priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; nutarė tikslinti administracinės bylos proceso šalis ir pareiškėju laikyti V. K., atsakovu – Lietuvos valstybę, atstovaujamą Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo įvardijamos aplinkybės, kurios priklausė išimtinai nuo jo valios, nėra objektyvios priežastys, sukliudžiusios tinkamai realizuoti teisę kreiptis su skundu į teismą ir savaime suponuojančios praleisto skundo padavimo termino atnaujinimą. Įvertinęs tai, kad procesinio dokumento parengimas ir ginčo šalių bei proceso dalyvių nurodymas, skundo reikalavimo formulavimas, skundo adresavimas teismui yra pareiškėjo diskrecija ir pareiškėjui bylų teismingumo klausimai daug kartų išaiškinti nagrinėjant jo atskiruosius skundus, teismas pareiškėjo nurodytų argumentų dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis, kurios objektyviai trukdė per įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, kuriam teisminga byla.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 5 dalimi, 46 straipsnio 2 dalimi, priėmus pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tikslintina šalių procesinė padėtis ir pareiškėju laikytinas V. K., atsakovu – Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų Departamento.

Kadangi reikalavimas įpareigoti Pravieniškių PN-AK sudaryti sąlygas pasinaudoti internetine televizija, ryšio paslauga kalbėtis kito abonento sąskaita ar skirti socialines paramas skambučiams yra išvestinis iš reikalavimo dėl Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 14 d. rašto Nr. 7-2052 panaikinimo ir Kalėjimų departamento 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 2S-3103 panaikinimo, atsisakius priimti šiuos reikalavimus, teismas atsisakė priimti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Pareiškėjas V. K. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti skundo dalį, kuria netenkintas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą, bei šį klausimą grąžinti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti išvestinį reikalavimą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo,

kad pareiškėjas praleido įstatymu nustatytą terminą dėl asmens laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, todėl prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėjas yra asmuo, kuris dažnai kreipiasi su skundais į administracinius teismus, todėl jam yra gerai žinomi ABTĮ reikalavimai, keliami ne tik skundo turiniui ir formai, bet ir reikalavimai dėl teismų teismingumo. Atsakovas teigia, kad neatsižvelgiant į tai, kad byla teisminga Regionų apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas tikslingai siekė bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir dėl to turi prisiimti procesinių veiksmų atlikimo pasekmes, nes tai nėra objektyvi aplinkybė, savaime suponuojanti praleisto skundo padavimo termino atnaujinimą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties dalies teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžia, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo įvardijamos aplinkybės, kurios priklausė išimtinai nuo jo valios, nėra objektyvios priežastys, sukliudžiusios tinkamai realizuoti teisę kreiptis su skundu į teismą ir savaime suponuojančios praleisto skundo padavimo termino atnaujinimą.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl raštų, nutarimo bei sprendimo panaikinimo paduoti. Bylos duomenys patvirtina, kad skundas Regionų apygardos administraciniam teismui paduotas praleidus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatytą 20 dienų terminą ginčijamiems administraciniams aktams apskųsti.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-642/2013).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas teises, pirmą kartą į teismą kreipėsi teisminės gynybos nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, taip pat po to, kai gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį, kuria pareiškėjui išaiškinta skundo padavimo tvarka, buvo aktyvus ir su skundu kreipėsi 2018 m. gruodžio 17 d. t. y. per protingą laiko tarpą nuo 2018 m. lapkričio 27 d. nutarties gavimo, sprendžia, kad pareiškėjas terminą skundo reikalavimams dėl raštų, nutarimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas atnaujinti terminą šiems skundo reikalavimams paduoti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nutaria panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis netenkinamas pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundo dalį dėl raštų, nutarimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, o skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą tenkinti.Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties dalis, kuriomis

netenkinamas pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundo dalį dėl raštų, nutarimo, sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.



RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. (A. L.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ( toliau – ir Departamentas) 2018 m spalio 26 d. sprendimą Nr. 2S-3486, įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. skundą ir priteisti iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus būnant drausmės grupėje.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. gruodžio 12 d. skundo trūkumams pašalinti, kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2c73bac0517b11e9975f9c35aedfe438

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 24 ir 25 straipsnių reikalavimų.Teismas nurodė, kad skunde neteisingai nurodytos administracinio ginčo šalys, neaišku, dėl kurio viešojo

administravimo subjekto galbūt neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą, netinkamai formuluojamas skundo reikalavimas dėl administracinio akto panaikinimo bei nenurodytas pareiškėjo pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti Departamento 2018 m spalio 26 d. sprendimą Nr. 2S-3486, kuriuo buvo paliktas galioti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 67-1293 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas). Todėl pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ir skundo dalyku turėtų būti būtent Nutarimas. Teismas nurodė, kad bylose dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsakovu nurodytina Lietuvos valstybė, atstovaujama viešojo administravimo subjekto, dėl kurio galbūt neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą. Teismas taip pat nurodė, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą skunde turi būti nurodytas pareiškėjo pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi nutarė pareiškėjo A. L. skundą laikyti nepaduotu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo nustatęs pareiškėjui terminą iki 2018 m. gruodžio 12 d. skundo trūkumams pašalinti. Kadangi per teismo nustatytą terminą pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, teismas, vadovaudamasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

III.

Pareiškėjas A. L. atskiruoju skundu dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties prašo bylą pagal jo patikslintą skundą nagrinėti kitame regione.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjos E. K. korumpuotus ir biurokratinius veiksmus administracinėje byloje Nr. I-10293-609/2018. Pareiškėjo teigimu, teisėja yra šališka, nepaiso Lietuvos Respublikos Konstitucijos, lygiateisiškumo ir pagarbos žmogui principo, nesivadovauja profesine etika. Teisėja sąmoningai nustatė nesuvokiamai trumpą terminą (tik 2 dienas) skundo trūkumams pašalinti, nes pareiškėjas nutarties nuorašą gavo tik 2018 m. gruodžio 10 d., o terminas buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 12 d. Byla buvo sąmoningai atmesta, o pareiškėjas klaidinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo A. L. skundas laikytas nepaduotu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje

nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. ABTĮ 25 straipsnyje yra nurodyti skundo priedai, kuriuos privaloma pateikti kartu su skundu.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 4 punktą pareiškėjas skunde turi nurodyti viešojo administravimo subjekto ar kito asmens, kurio teisės aktas arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami, pavadinimą, o pagal šios straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015). Sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1070/2014). Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje pateiktu vertinimu, kad pareiškėjo paduotas pirminis skundas neatitiko ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Iš paduoto skundo nėra aišku, kurio viešojo administravimo subjekto ir kokius veiksmus pareiškėjas skundė ir su kokio subjekto (Departamento ar Pravieniškių PN-AK) galbūt neteisėtais veiksmais siejo neturtinės žalos atsiradimą. Taigi pareiškėjui pagrįstai buvo siūloma pašalinti skundo trūkumus, kurie trukdė teismui pradėti administracinę bylą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties, teismas pakankamai aiškiai ir detaliai nurodė pareiškėjui, kokie yra jo skundo trūkumai ir kaip juos reikia pašalinti, bei nustatė terminą tai atlikti iki 2018 m. gruodžio 12 d. (imtinai).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 64 straipsnio 1 dalį, procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, 2019 m. gruodžio 10 d. gavęs teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį, teiktų prašymą pirmosios instancijos teismui dėl nustatyto termino trūkumams pašalinti pratęsimo, jei jam nepakako laiko ištaisyti skundo trūkumus.

Nors pareiškėjas atskirajame skunde, taip pat 2018 m. gruodžio 11 d. rašytame skundo patikslinime tvirtina, kad teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį gavo tik 2018 m. gruodžio 10 d. ir privalėjo per 2 dienas, t. y. per itin trumą laikotarpį, ištaisyti skundo trūkumus, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis ir svarbiomis, trukdžiusiomis pareiškėjui laiku, t. y. iki 2018 m. gruodžio 12 d. (imtinai), išsiųsti teismui skundo patikslinimą, kuriuo šalinami teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nustatyti skundo trūkumai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, taip pat nustatytų skundo trūkumų pobūdį, daro išvadą, kad pareiškėjui užteko 2 dienų nurodytiems skundo trūkumams ištaisyti ir apie tai informuoti teismą. Pažymėtina, kad skundo patikslinimo surašymo data (2018 m. gruodžio

11 d.) patvirtina, jog iš esmės pareiškėjas kitą dieną po teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties gavimo buvo parengęs procesinį dokumentą, kuriuo šalino skundo trūkumus, tačiau jo nustatytu terminu teismui neišsiuntė, šį patikslinimą išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 13 d., o teisme jis buvo gautas 2018 m. gruodžio 19 d., t. y. teismui ginčijama nutartimi jau nutarus laikyti pareiškėjo skundą nepaduotu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjas nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, todėl teismas pagrįstai 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi laikė pareiškėjo skundą nepaduotu ir jį grąžino pareiškėjui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl ginčijamą nutartį priėmusios teisėjos šališkumo, neprofesionalumo, profesinės etikos reikalavimų pažeidimų yra deklaratyvūs, susiję su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir nesudaro pagrindo naikinti konstatuoti, kad pareiškėjo skundo priėmimo klausimą sprendė neteisėtos sudėties teismas, ir dėl to panaikinti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijama teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis neapriboja pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, nes pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas teisiškai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo išvados laikyti nepaduotu pareiškėjo skundą pagrįstumu ir teisėtumu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS



2019-04920 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=21d0cc70517b11e9975f9c35aedfe438

pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. Č. apeliacinį

skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. Č. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo A. Č. (toliau – ir atsakovas) 83,40 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., ir 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas teisės aktų pagrindu privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Prienų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), kurių 13 ir 14 punktais pavedė UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas naudojasi nekilnojamojo turto objektu, esančiu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sodo namas) ir nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo apskaičiuota Nuostatų pagrindu. Pareiškėjas nurodė, jog iki 2011 m. gegužės 10 d. Sodo namas priklausė P. Č., nuo 2011 m. gegužės 10 d. šį turtą paveldėjo atsakovas, kuriam perėjo pareiga apmokėti palikėjo skolą. Aplinkybė, jog asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gyvenamąją vietą deklaravęs ar faktiškai gyvena kitur, neatleidžia asmens nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas buvo įspėtas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos, tačiau įspėjimus ignoravo, į pareiškėją nesikreipė.

3. Atsakovas A. Č. atsiliepime į pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, jog su pareiškėju nėra sudaręs jokios sutarties, sode negyvena, šiukšlių nebūna. Atsakovas yra

pristatęs pareiškėjui pažymą iš Elektros tinklų apie elektros suvartojimą. Atsakovas nurodė, kad dirba Anglijoje ir yra priverstas grįžti pasiaiškinti, jog sode negyvena.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo A. Č. pareiškėjui UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui 83,40 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. priklausė P. Č., o nuo 2011 m. gegužės 10 d. paveldėjimo teise pagal įstatymą priklauso atsakovui A. Č.. Teismas nurodė, kad savivaldybės teisė nustatyti vietines rinkliavas bei numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme, kuriame vietinė rinkliava apibrėžiama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje.

7. Teismas nustatė, kad Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintuose Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose nustatyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu: pastatais, žemės sklypais, Savivaldybės teritorijoje. Nuostatuose (Savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. T3-175 redakcija) yra nustatytas vietinės rinkliavos dydis už sodo valdą, esančią sodų bendrijoje, o pagal Nuostatų 13–14 punktus pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas pažymėjo, kad vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinė

rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, ji negali būti laikoma komunaline paslauga.

8. Įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, t. y. laiku ir tinkamai nevykdė iš administracinio akto kilusios prievolės, todėl susidarė įsiskolinimas 83,40 Eur, kuris priteistinas iš atsakovo.

9. Kadangi pareiškėjo prašymas buvo tenkintas, teismas sprendė, kad pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nors, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (38,12 Eur) atitiko Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytą maksimalią ribą, tačiau tokio pobūdžio bylose kvalifikuota teisinė pagalba nebūtina. Teismas darė išvadą, jog prašoma priteisti 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nagrinėjamos bylos kontekste neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų ir suformuotos nuoseklios administracinių teismų praktikos, todėl ją sumažino iki 15 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui.

III.

10. Atsakovas A. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 10 d. sprendimą, bylą nutraukti.

11. Atsakovas nurodo, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras yra gavęs Elektros tinklų pažymą, jog atsakovas sode nenaudojo elektros, tačiau teigia, kad jis vis tiek turi mokėti vietinę rinkliavą. Atsakovas pažymi, kad sode negyvena, tik atvažiuoja pažiūrėti, ar viskas tvarkoje, todėl ir atliekų nesusidaro. Atsakovas nurodo, kad jo miręs tėvas buvo neįgalus, į lauką neišeidavo, todėl atliekų nebūdavo, o tėvo skola negalėjo pereiti atsakovui. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo pasidomėti, ar faktiškai sode gyvenama, o ne vadovautis vien Nekilnojamojo turto registro išrašu, pareiškėjas neteisėtai reikalauja mokėti už šiukšles, kurių nėra.

Teisėjų kolegija


12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 83,40 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo A. Č. pagal pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo vietinę rinkliavą – 83,40 Eur, susidariusią nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui priklauso Sodo namas, esantis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, todėl jis privalo mokėti vietinę rinkliavą.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis privalo mokėti vietinę rinkliavą, nes niekas Sodo name negyvena, jokios atliekos nesusidaro, pareiškėjas nepagrįstai apskaičiuoja įsiskolinimą, nors atsakovas pateikė įrodymus iš Elektros tinklų (pastaba: taip atsakovas įvardija elektros energiją į Sodo namą tiekiančią įmonę), kad sode negyvenama, jokia ūkinė veikla nevykdoma.

15. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 39 d.).

16. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už

komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004; 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

17. Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019).

18. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

19. Byloje esantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad 2011 m. gegužės 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 3004 pagrindu įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto objektą – Sodo namą, esantį Savivaldybės teritorijoje. Tai reiškia, jog atsakovas atitiko vieną iš vietinės rinkliavos mokėtojo požymių – nuosavybės teise valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Aplinkybė, kad atsakovo deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos savivaldybės teritorijoje, sprendžiant šį ginčą teisiškai nereikšminga. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovui nekilo prievolė mokėti vietinę rinkliavą Nuostatų nustatyta tvarka.

20. Dėl atsakovo teiktų įrodymų, susijusių su aplinkybe, jog Sodo name niekas negyvena ir atliekos nesusidaro, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas į bylą pateikė tik akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) 2016 m. rugpjūčio 25 d. pranešimą „Dėl sutarties nutraukimo“, kurioje atsakovas informuojamas, kad objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. Sodo name, daugiau nei 36 mėnesius iš eilės nenaudojama elektros energija, bus nutraukta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis ir elektros energijos tiekimas, jei per 3 mėnesius atsakovas nepateiks ESO prašymo dėl minėtos sutarties sudarymo ir elektros energijos tiekimo atnaujinimo.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis informacinio pobūdžio pranešimas savaime neįrodo aplinkybės, kad Sodo namo bei sodo valda visiškai nesinaudojama. Akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodomą aplinkybę, kad jis nesinaudoja Sodo namu ir sodo valda (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.).

22. Šiuo aspektu primintina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai,

jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

23. Atkreiptinas dėmesys, kad Nuostatų 32 punkte nurodyta, jog vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba. Prienų rajono savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio sprendimo Nr. T3-331 (pakeitimai patvirtinti Savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. T3-60 ir 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T3-90) (toliau – ir Sprendimas dėl lengvatų) 1 punktu nustatė vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatas: 100 proc. atleidimą nuo įmokos – asmeniui, valdančiam, naudojančiam, disponuojančiam netinkamu naudoti / gyventi ar fiziškai sunaikintu nekilnojamojo turto objektu Prienų rajono savivaldybės teritorijoje (1.1.p.); 100 proc. atleidimą nuo įmokos I ir IV ketvirčiais – asmeniui, valdančiam, naudojančiam, disponuojančiam nekilnojamojo turto objektu Savivaldybės teritorijoje, kuriam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimas I ir IV ketvirčiais neįmanomas (1.2. p.); 100 proc. atleidimą nuo įmokos – asmeniui, laikinai gyvenančiam globos namuose ar palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, valdančiam, naudojančiam, disponuojančiam gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektu Savivaldybės teritorijoje (1.3 p.); 50 proc. atleidimą nuo įmokos – asmeniui, valdančiam, naudojančiam, disponuojančiam nekilnojamo turto objektu Savivaldybės teritorijoje, turinčiam galiojantį statybos leidimą ir pasirašiusiam sutartį su statybines atliekas tvarkančia įmone, išskyrus tuos atvejus, kai, esant nebaigtai statybai, statinys naudojamas pagal paskirtį (1.4. p.) ir 100 proc. atleidimą nuo įmokos – asmeniui, nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį vienus kalendorinius metus (1.5 p.). Sprendimo dėl lengvatų 1.5 punktas Savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T3-90 buvo pakeistas, nustatant 50 proc. atleidimą nuo įmokos asmeniui, nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį vienus kalendorinius metus.

24. Sprendimo dėl lengvatų 2.5 punkte nustatyta, kad asmuo, norintis, kad jam būtų suteikta lengvata (50 proc. atleidimas nuo įmokos – asmeniui, nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį vienus kalendorinius metus), UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui privalo pateikti: prašymą; dokumentus, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas pagal paskirtį vienus kalendorinius metus; akcinės bendrovės Lesto pažymą, kad elektros energijos buvo suvartota 0–20 kWh; UAB „Prienų vandenys“ pažymą apie tai, kad vanduo buvo nevartojamas (taikoma, jei pareiškėjas yra sudaręs sutartį su UAB „Prienų vandenys“); seniūno ir sodų bendrijos pirmininko pažymas apie tai, kad sodų valda, esanti sodų bendrijoje, buvo nenaudojama vienus kalendorinius metus. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad jam buvo suteikta lengvata.

25. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas neprivalo mokėti vietinės rinkliavos dėl jo nurodomos aplinkybės, kad jis faktiškai Sodo namu nesinaudojo, nes pareiškėjas byloje nepateikė įtikinamų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui valdant, naudojant ar disponuojant Sodo namu ir sodo valda, jokios atliekos nesusidaro.

26. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas iš atsakovo priteisė 83,40 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą, kuris susidarė nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl minėto įsiskolinimo priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 21 d.

27. Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1335-575/2015).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 21 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2017 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. už 2016 metus, 2015 metus,

2014 metus, 2013 metus ir 2012 metus. Atsižvelgiant į tai, iš dalies sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kiek jais ginčijama pareiga mokėti vietinę rinkliavą už 2011 metus.

29. Atsakovo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas, sumažinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovo priteistą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumą (83,40 Eur) už 2011 metus atsakovui apskaičiuota ir nesumokėta vietinės rinkliavos suma, t. y. 25,48 Eur (88 Lt), ir priteisiant 57,92 Eur. Konstatavus, kad atsakovas neturi prievolės mokėti vietinę rinkliavą už 2011 metus, teisėjų kolegija nepasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, susijusių su atsakovo nuosavybės teisės į Sodo namą atsiradimu ir palikėjo įsiskolinimų perėmimu.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, be kita ko, iš atsakovo pareiškėjui buvo priteista 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl šios sumos pagrįstumo ir apskaičiavimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus dėl pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, nenustatė pagrindo nesutikti su teismo išvadomis šiuo klausimu. Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos priteistos bylinėjimosi išlaidos yra adekvataus dydžio, todėl nėra pagrindo jų dar labiau mažinti.

31. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.


n u t a r i a :

Atsakovo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį

išdėstyti taip:„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkinti iš dalis.Priteisti iš atsakovo A. Č. pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui 57,92 Eur

(penkiasdešimt septynis eurus ir 92 euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą prašymo dalį atmesti.“Nutartis neskundžiama.





2019-04931 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=35a14720517b11e9975f9c35aedfe438



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija) 1 980,26 Eur turtinės žalos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji, D. P., I. R., E. R., R. P. bei A. P. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Turkiją (Antaliją), kuri turėjo įvykti 2015 m. balandžio 5 d. Už kelionę iš viso buvo sumokėta 7 194,00 Lt (2 083,53 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes nuo 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Pareiškėja nurodė, kad už neįvykusią kelionę buvo grąžinta tik 103,27 Eur suma pagal Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą, tačiau 1 980,26 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, kad valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja Turizmo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės

įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio nuostatas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, dėl kurių valstybei galėtų kilti atsakomybė prieš pareiškėją.

6. Atsakovas pažymėjo, kad neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

7. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, t. y. Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl Kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Kilusiam ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, kaip matyti iš pateikto mokėjimo nurodymo, 2 083,53 Eur į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą pervedė ne pareiškėja, o D. P., nesant jokių kitų pareiškėjos atliktus mokėjimus patvirtinančių įrodymų, akivaizdu, kad pareiškėja nepatyrė turtinės žalos. Neaišku, kokiu pagrindu 2 083,53 Eur (7 194 Lt) buvo pervesti į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, nes šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Pareiškėja pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.11. Departamentas paaiškino, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo

įstatymo redakcija, t. y. tos materialiosios teisės normos, kurios galiojo, kai Kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėja remiasi ginčui neaktualiomis materialiosios teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu.

12. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėja turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų.

13. Departamentas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi tvirtindamas Kelionių organizatoriui pareikštų kreditorinių reikalavimų sąrašą, į jį įtraukė ne pareiškėjos, o mokėjimą atlikusio D. P. reikalavimą (2 083,53 Eur). Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos L. P. skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 980,26 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja su Kelionių organizatoriumi 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004639 (toliau – ir Turizmo paslaugų sutartis) dėl kelionės į Antaliją dešimčiai asmenų (tarp kurių pareiškėjos skunde nurodyti D. P., I. R., E. R., R. P. bei A. P.), kurios kaina – 10 784,92 Lt (3 123,53 Eur); D. P. 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 137 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervedė 7 194 Lt (2 083,53 Eur). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė Ergo į pareiškėjos sąskaitą pervedė 103,27 Eur. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo

užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

16. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai turtinę žalą dėl to, jog Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, o mokėjimą atliko kitas asmuo (D. P.), o ne pareiškėja. Teismas nurodė, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja Turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, tai, kad lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, nepaneigia fakto, jog už ginčo kelionę buvo sumokėta. Dėl atsakovo argumento, kad mokėjimą atliko D. P., teismas pažymėjo, jog D. P. su Kelionių organizatoriumi sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodytas kaip turistas. Vadinasi, ir jis, ir pareiškėja, ir kiti pareiškėjos nurodyti, kartu planavę keliauti asmenys iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas, o tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones buvo įvykdyta vieno asmens, minėto vertinimo nekeičia.

17. Teismas nurodė, kad į Departamentą dėl visų patirtų išlaidų kreipėsi tik pareiškėja, kuriai ir buvo kompensuota dalis už visų pareiškėjos nurodytų turistų kelionę sumokėtos sumos, todėl teismas darė išvadą, kad teisę į turtinės žalos atlyginimą turėjo būtent pareiškėja. Teismas konstatavo, kad neįvykus kelionei dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai buvo negrąžinta 1 980,26 Eur, todėl laikytina, kad ji patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. P. skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

20. Atsakovas teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo

įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

23. Atsakovo teigimu, teismas pareiškėjai nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjos pateikta Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, t. y. pareiškėja nepagrindė, kad tarp jos ir Kelionių organizatoriaus susiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Iš pareiškėjos į bylą pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad D. P. pervedė 2 083,53 Eur į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą, t. y. pareiškėja neatliko jokio mokėjimo pagal Paslaugų sutartį. Be to, pareiškėjos pateiktame mokėjimo nurodyme įvardyta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog 2 083,53 Eur buvo sumokėti už UAB „Freshtravel“ organizuojamą kelionę, nes jame nurodytas kitas gavėjas – UAB „Cherry Media LT“. Šie įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl neįvykusios kelionės pareiškėja patyrė turtinę žalą, todėl teismas turėjo pareiškėjos skundą atmesti.

24. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas D. P. finansinis reikalavimas 2 083,53 Eur sumai. Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja ir D. P. įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal šioje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja ir D. P. neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.26. Departamentas nurodo, kad teismui 2017 m. spalio 30 d. atsiliepime į skundą Departamentas nurodė ginčui

aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“, kaip Kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

27. Pareiškėja L. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja nesutinka su Ministerijos argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvykdytos pareigos motyvuoti teismo sprendimą, imperatyvių ABTĮ nuostatų pažeidimo, taip pat su atsakovo pozicija dėl būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti visumos egzistavimo. Pareiškėja nurodo, kad už planuojamą kelionę mokėjimą atliko iš sutuoktinio D. P. banko sąskaitos, o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, abu sutuoktiniai gali disponuoti bendrai. Atliktas mokėjimas patvirtino šalių valią sudaryti Paslaugų sutartį ir gauti teikiamas paslaugas. Už neįvykusią kelionę pareiškėjai nekompensuota 1 980,26 Eur suma, todėl ji turi teisę į turtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija


28. Byloje ginčas kilo dėl 1 980,26 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai L. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai 1 980,26 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė. Taip pat pareiškėjai buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo tenkintas pareiškėjos skundas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjai suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas akcentuoja, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių veiklos, taip pat teismas neturi teisės akto ir veiksmų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėja patyrė 1 980,26 Eur turtinę žalą, nes pagal bylos duomenis pareiškėja sudarė sutartį su UAB „Freshtravel“, o apmokėjimą atliko jos sutuoktinis D. P., kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtrauktas kreditoriumi. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad pareiškėjai ir / ar D. P. 1 980,26 Eur buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kad D. P. yra pareiškęs atskirą reikalavimą Lietuvos valstybei. Byloje nepaneigti pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad apmokėta už kelionę buvo iš bendrų pareiškėjos ir D. P. pinigų.

32. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

34. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT teismo praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

35. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

37. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <….>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

39. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

40. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

41. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

42. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)). Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių patenkintas pareiškėjos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto

ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.43. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos,

ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=409b7d30517b11e9975f9c35aedfe438

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – J. P.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsisakymo teisinis pagrindas – pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog 2015 m. rugsėjo 3 d. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su tos pačios lyties asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliečiu J. P.. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, netinkamai įvertinęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje neįtraukta santuoka nėra pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pažymėjo, jog Įstatymas nenumato, kad užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje yra privalomas. Pareiškėjo manymu, pagal Įstatymą siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis šeimos nario statusu, nėra būtina apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką. Akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) išduotas santuokos liudijimas visiškai patvirtina pareiškėjo šeiminį ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, akcentuodamas, kad pagal tarptautinių teismų praktiką šeimos egzistavimas nepriklauso nuo to, ar santuoka sudaryta teisėtai. Be to, teismai yra nurodę, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio apsauga taikoma ir šeimoms, kurios sudarė santuokas, tačiau kitoje valstybėje narėje dėl nacionalinėje teisėje numatytų reikalavimų jos nėra pripažįstamos. Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Konvencijos, todėl leidimo gyventi kartu su šeimos nariu neišdavimas būtų neproporcingas asmenų teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pažeidimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiant reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 72/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB), plačiau sutuoktinio sąvokos neapibrėžia, taip pat sąvokose nėra apibrėžta ir sutuoktinių lytis. Taigi, teisės aktuose nėra reglamentuota, kad santuoka turi būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties asmenų. Valstybės narės, taikydamos Europos Sąjungos teisę, turi laikytis pagrindinių teisių, įskaitant diskriminavimo dėl seksualinės orientacijos uždraudimo. Todėl pareiškėjas galėti naudotis Direktyvos 2004/38/EB suteikiamomis teisėmis, neatsižvelgiant į lytį, seksualinę orientaciją, rasę, religiją ar kitokius aspektus.

5. Pareiškėjo teigimu, jo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti viešosios tvarkos. Pabrėžė, kad jis ir jo sutuoktinis (Europos Sąjungos pilietis) turėjo teisę vykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ir, vadovaujantis tos šalies nacionalinės teisės nuostatomis, įregistruoti santuoką, todėl jie, įgyvendinantys laisvo asmenų judėjimo teisę, negali būti pripažįstami pažeidę viešąją tvarką. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingi atsakovo vertinimai laikytini diskriminuojančiais seksualinės orientacijos pagrindu.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir remdamasis Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 14 d. rašte išdėstyta pozicija, jog pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu dėl to, kad pareiškėjo santuoka pagal nacionalinius teisės aktus

Lietuvos Respublikoje negali būti sudaryta ir nepripažįstama, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų santuokos sudarymo sąlygų ir nėra įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Tuo pagrindu atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

8. Atsakovas pažymėjo, kad CK 3.12 straipsnyje nustatytas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims, todėl, pagal Vidaus reikalų ministerijos poziciją ir nacionalinės teisės aktus, santuoka tarp vienos lyties asmenų Lietuvos Respublikoje negali būti sudaryta ir pripažįstama. Atsakovas Sprendimu neneigė tarp tos pačios lyties sudarytos santuokos, tačiau tik konstatavo, kad Įstatymo 43 straipsnio prasme, šiuo atveju nėra šeimos susijungimo atvejo, kaip pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pagal Įstatymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu nėra būtina apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką. Teigė, jog CK 1.25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santuoka registruojama Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigose, jeigu bent vieno santuoką sudarančių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba bent vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu. Šiuo aspektu taip pat rėmėsi CK 3.281 straipsniu. Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 78 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po 1990 m. kovo 11 d. užsienio valstybių institucijose įregistravę santuoką, privalo ją įtraukti į apskaitą abiejų sutuoktinių arba vieno iš jų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 251 dalimi ir 101 straipsniu bei nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi, o ne dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kuri išduodama Sąjungos piliečio šeimos nariui, atvykstančiam gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį, todėl pareiškėjui buvo taikytos Įstatymo III skyriaus Trečiojo skirsnio nuostatos, o ne V skyriaus nuostatos. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. el. laiškais informavo J. P. dėl pareiškėjo galimybės kreiptis dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės gavimo, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 26 ir 35 straipsnių nuostatomis bei pažymėjo, kad byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl sudarytos santuokos, kas reikštų, jog formaliai egzistuoja Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindas, tačiau nagrinėjamu atveju abejonė Migracijos departamentui kilo vertinant, ar pareiškėjas gali būti laikomas (duomenys neskelbtini) piliečio J. P. šeimos nariu nacionalinės teisės aktų nuostatų kontekste bei ar išduotas santuokos liudijimas galėtų būti prilygintas dokumentui, įrodančiam santuoką sudariusių asmenų teisę į šeimos susijungimą Lietuvos Respublikoje.

11. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 ir 4 dalimis, CK 3.7, 3.12 straipsniais, Taisyklių 1, 2, 3, 78, 81 punktais bei nurodė, kad sistemiškai vertinant paminėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikoje į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje galėtų būti įtraukiami duomenys tik apie tokią užsienio valstybėje įregistruotą santuoką, kuri sudaryta tarp skirtingų lyčių asmenų, t. y. sudaryta nepažeidžiant CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Sprendžiant leidimo gyventi išdavimo klausimą reikalinga vadovautis duomenimis apie asmenų šeimyninę padėtį, esančiais gyventojų registre, į kurį duomenys perkeliami iš civilinės metrikacijos apskaitos. Civilinės metrikacijos apskaitoje fiksuojami faktiniai duomenys apie santuokas, kurios sudarytos nepažeidžiant CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, esminė santuokos sudarymo sąlyga – santuoka turėtų būti sudaryta tik tarp skirtingų lyčių asmenų. Santuoka, sudaryta tarp tos pačios lyties asmenų, nacionalinės teisės aktų nuostatų prasme laikytina sudaryta pažeidžiant CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas ir, kaip šiuo atveju, negalinti sukelti reikalingų teisinių pasekmių, turinčių esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, kurių kontekste nusprendė, jog tarp pareiškėjo ir J. P. sudarytos santuokos pagrindu atsiradę šeimyniniai santykiai nelaikytini tapačiais santykiams, atsiradusiems šeimos susijungimo pagrindu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, sutiko su Sprendimo išvada, kad pareiškėjui

leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu negali būti išduodamas, nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios būtinos gauti leidimui gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

12. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje nėra privalomas. Pažymėjo, jog, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Taisyklių 78 punkto nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje yra privalomas. Pabrėžė, jog teismas iš esmės nekvestionuoja (duomenys neskelbtini) išduoto santuokos liudijimo, patvirtinančio pareiškėjo šeiminį ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo, tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra būtina užsienio valstybėje sudarytą santuoką įtraukti į apskaitą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad esminė sąlyga leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme yra Civilinio kodekso nuostatoms neprieštaraujanti santuoka.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Taigi pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą pirmiausia tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms, ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nesudaro pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, iš esmės išreiškė diskriminuojantį požiūrį į asmenis dėl jų seksualinės orientacijos. Migracijos departamentas tik vertino pareiškėjo teisinę padėtį, t. y., ar tarp dviejų tos pačios lyties asmenų sudaryta santuoka gali būti pripažinta sudaryta teisėtai nacionalinės teisės aktų nuostatų kontekste. Vien tik tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas, nereiškia, kad Migracijos departamentas veikė diskriminuojančiai. Pareiga bet kurioje srityje efektyviai įgyvendinti teisės aktų nuostatas pirmiausia tenka nacionalinėms institucijoms, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pirmiausia ir vadovavosi būtent nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais leidimo laikinai gyventi išdavimo teisinius pagrindus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju reikalinga vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais.

14. Pirmosios instancijos teismas argumentavo, jog neproporcingas asmenų teisės į privatų ir kartu šeimos gyvenimą pažeidimas galėtų būti būtent pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, kadangi tenkinus pareiškėjo skundą iš esmės, susidarytų tokia situacija, kai nacionalinėje teisėje nesant įstatymais įtvirtintos galimybės sudaryti santuoką tarp tos pačios lyties asmenų, tokio pobūdžio santuoką norintys įteisinti kiti asmenys (pvz., Lietuvos Respublikos piliečiai) tokios galimybės neturėtų (pagal nacionalinę teisę tos pačios lyties asmenų santuoka negalima). Pareiškėjo skundo tenkinimas ir leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimas reikštų tokio pobūdžio santuokos pripažinimą (įteisinimą), o tai prieštarauja nacionalinės teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 38 str. 3 d., CK 3.7 str. 1 d., 3.7 str. 2 d., 3.12 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė neproporcingo asmenų teisių į privatų, o kartu – ir į šeimos, gyvenimą pažeidimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas santuokos atitikimo nacionalinės teisės aktų nuostatoms neįrodė, tad tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikinti Sprendimą skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat nurodė, jog reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl nepripažinus Sprendimo neteisėtumo, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat negali būti tenkinamas.

III.

16. Pareiškėjas D. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Įstatyme, siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis šeimos

nario statusu, nėra numatytas reikalavimas apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką, todėl toks perteklinis atsakovo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas.

18. Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra numatyta, jog santuoka turi būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties asmenų, todėl formaliai jokių kliūčių tos pačios lyties sutuoktinių šeimos susijungimui nėra. Akcentuoja, kad formaliai atitinka visas Įstatyme numatytas sąlygas, kurios numatytos norint gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad jis nesiekia pripažinti (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos Lietuvoje tam, kad ji sukeltų tokius pat teisinius padarinius, kuriuos sukelia Lietuvoje sudarytos santuokos, todėl šiuo atveju svarbus yra pats santuokos sudarymo faktas, kuris patvirtina pareiškėjo šeiminį ryšį. Atsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas šeimos sampratą, rėmėsi ne vien nacionalinėmis teisės normomis, tačiau pabrėžė ir tarptautinių teisės šaltinių taikymo svarbą, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas vadovautis Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl šeimos sampratos detalizavimo, netinkamai įvertino situaciją, dėl ko padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

19. Pareiškėjo nuomone, detalus, sisteminis normų aiškinimas tik patvirtina, jog asmenys, sudarę santuoką su tos pačios lyties asmeniu, yra diskriminuojami dėl seksualinės orientacijos, nes jiems nėra užtikrinamos teisės gyventi kartu su sutuoktiniu. Atsakovas, neleisdamas pareiškėjui į priimančiąją šalį lydėti tos pačios lyties savo sutuoktinio, su kuriuo šis yra sudaręs santuoką kitoje valstybėje narėje, pažeidė asmenų judėjimo laisvę, kurią garantuoja Europos Sąjungos pirminė teisė.

20. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis nesiekia santuokos pripažinimo civilinių teisių kontekste, jis tik siekia įgyvendinti vieną iš jam suteiktų teisių – teisę gyventi kartu su savo sutuoktiniu, todėl šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų numatyta tvarka, yra nepagrįstas ir neproporcingas teisių ribojimas.

21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, todėl papildomų paaiškinimų neturi.

Teisėjų kolegija


23. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.). Primintina, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-109(00005) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Bylos duomenimis, pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2015 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nurodydamas, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis (b. l. 32–40). Pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, iš kurio matyti, kad 2015 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su tos pačios lyties asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliečiu J. P. (b. l. 20–24). Remdamasis šios santuokos sudarymo faktu, pareiškėjas prašė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime (b. l. 9–14) pažymėjo, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, tačiau papildomo vertinimo reikalauja aplinkybė, kad pareiškėjas santuoką yra sudaręs su tos pačios lyties asmeniu. Įvertinęs šią aplinkybę, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kadangi pareiškėjo sudaryta santuoka negali būti pripažįstama Lietuvos Respublikoje, todėl jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuriam pareiškėjas apskundė Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) ir prašė įpareigoti išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje,

2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas dėl sprendimo padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas, kilus abejonei, ar Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo, esantis Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo užsieniečio sudaryta santuoka nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl imperatyvaus draudimo tuoktis tos pačios lyties asmenimis, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

29. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2016, 2019 m. sausio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

30. 2019 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas, inter alia (liet. be kita ko), konstatavo:Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu

Europos Sąjungoje, inter alia Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas. Šiame kontekste pažymėta, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 40 punktas);

Įstatyme nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka, reglamentuojami kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (1 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija)); Įstatyme yra apibrėžtos inter alia šeimos narių ir šeimos susijungimo sąvokos Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nurodytų teisinių santykių srityje; Įstatymas nėra skirtas šeimos narių sąvokai apibrėžti ir šeimos susijungimui reguliuoti, kiek tai susiję su kitomis, nei nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), teisinių santykių sritimis;

Pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą:

– šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą;

– nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti skirtingų lyčių asmenys;

– nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsieniečio ir Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje;

– pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis (išskyrus Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą išimtį) atitinka bendrąsias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo,

pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi, atitinka šias sąlygas; pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41 punktas).

31. Taigi Įstatymas yra skirtas inter alia laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimams reguliuoti; ginčijamu Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktu reguliuojamas šeimos susijungimas kaip vienas iš laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimų; Įstatymu, inter alia ginčijamu Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktu, nėra reguliuojami teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja kiti įstatymai, kaip antai Civilinis kodeksas, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas; vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas aiškintinas atsižvelgiant į Civiliniame kodekse, Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tos pačios lyties tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41.1 papunktis).

32. Ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, aiškintinas atsižvelgiant į Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Direktyvos 2004/38/EB, nuostatas, pagal kurias valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41.2 papunktis).

33. Pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju gali būti išduodamas ne tik tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi. Šiame kontekste pažymėta, kad pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos ar tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, gali būti neišduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose nustatytoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu. Tačiau atsisakymas išduoti tokį leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir (ar) seksualine orientacija (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41.3 papunktis).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime pateiktą Įstatymo 43

straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimą, konstatuoja, jog Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/4-1)31-109(00005), kuriuo, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu sudaryta santuoka negali būti pripažįstama Lietuvos Respublikoje, dėl ko jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, prieštarauja Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktui, dėl ko negali būti pripažintas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p).

35. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti tenkinamas pilnai, kadangi, viena vertus, kaip galima spręsti iš Migracijos departamento pateiktų duomenų, aplinkybės, ar nėra kitų atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą gyventi pagrindų, nustatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, nebuvo išsiaiškintos konstatavus, kad pareiškėjas neturi teisės gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo nurodytu pagrindu, o kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pareikėjo prašymas buvo pateiktas dar 2015 m. rugsėjo 22 d., turėtų būti vertinama, ar ir šiuo metu yra sąlygos išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, inter alia ar asmuo, su kuriuo pareiškėjas sudarė santuoką, ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, ar santuoka nėra nutraukta ir t. t.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo D. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas keičiamas: Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/4-1)31-109(00005) naikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjo D. Z. skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 22 d.

sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. Z. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-699-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01828-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.5; 41(S)






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aladora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aladora“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aladora“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras, atsakovas) 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (1.12.3)-3738 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl atsakovo 2016 m. gruodžio 7 d. Palangos miesto savivaldybės teritorijos masinio žemės vertinimo 2016 m. gruodžio 7 d. ataskaita Nr. ŽVM-17 (toliau – ir Ataskaita Nr. ŽVM-17) nustatytos UAB „Aladora“ nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) žemės vidutinės rinkos vertės, susijusios su naudojimu mokestinei žemės vertei apskaičiuoti, pakeitimo. Atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis turi tiesioginį suinteresuotumą, jam kyla bei ateityje kils pasekmės tiek dėl individualaus žemės sklypo, tiek dėl masinių teritorijos žemės sklypų vertinimo, kurių pagrindu skaičiuojama vidutinė Žemės sklypo rinkos vertė. Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymas yra susijęs su šio turto mokestinės vertės nustatymu ir šiuos mokesčius UAB „Aladora“ moka periodiškai kiekvienais mokestiniais metais iki lapkričio 15 dienos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Palangos miesto savivaldybės teritorijos masinio žemės vertinimo ataskaitą Nr. ŽVM-17 nustatyta Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė (1 657 000 Eur) yra sudedamoji vėliau vyksiančio masinio žemės vertinimo, kurio metu aritmetinių apskaičiavimų pagrindu pagal sukurtas formules bus fiksuota ta pati vidutinė rinkos vertė, naudojama žemės mokesčiui apskaičiuoti. UAB „Newsec valuations“ 2017 m. kovo 21 d. daug tikslesniu lyginamuoju vertinimo metodu to paties žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams nustatė 180 000 Eur, t. y. 9,2 karto mažesnę. Turto vertinimą atlikusios UAB „Newsec valuations“ ataskaita visiškai atitiko Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl Žemės sklypo nustatyta teisinga ir pagrįsta vidutinė rinkos vertė yra 180 000 Eur.

5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo nagrinėti jo 2017 m. kovo 28 d. skundą bei skubiai tikslinti masinio vertinimo Palangos mieste Ataskaita Nr. ŽVM-17 nustatytą vidutinę rinkos vertę Žemės sklypui, kuri 9,2 karto didesnė nei nustatyta to paties turto individualaus vertinimo metu. Pareiškėjas nurodė, jog teritorijų masinis vertinimas, kurių pagrindu skaičiuojamas žemės mokestis, yra neteisingas. Už 2017 metus pagal VĮ Registrų centro aiškinimą žemės mokestis Žemės sklypui skaičiuojamas pagal 2013 metais nustatytą vidutinę rinkos vertę, kuri didesnė, negu nustatyta 2016 m. gruodžio 7 d. masiniu vertinimu. Kadangi atsakovas pats atlieka masinius vertinimus, fiksuoja vidutines rinkos vertes, nuo kurių skaičiuojami žemės mokesčiai, jis privalo būti sąžiningas bei teisingai išaiškinti bei išspręsti mokesčių mokėtojams

nepalankias ir dviprasmiškas situacijas.6. Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, jog 2017 m. kovo 28 d. gavo pareiškėjo tą pačią dieną surašytą skundą dėl Palangos miesto

savivaldybės teritorijos Ataskaita Nr. ŽVM-17 nustatytos UAB „Aladora“ nuosavybės teise valdomo Žemės sklypo žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinei žemės vertei apskaičiuoti, pakeitimo. Atsakovo teigimu, iš pareiškėjo skunde nurodyto reikalavimo matyti, kad skundo tikslas buvo pakeisti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams, o ne nuginčyti masinio vertinimo ataskaitą. Ir skunde VĮ Registrų centrui, ir skunde teismui pareiškėjas pažymėjo, kad su skundu kreipėsi dėl Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės mokesčiams ir kad skundas teikiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad skundas teikiamas dėl žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms žemės vertėms apskaičiuoti.

8. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pareiškėjui išaiškino, kad Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams – 1 789 852 Eur nustatyta 2013 metais, o vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, skundas gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo, t. y. nuo žemės masinio vertinimo dokumentų įsigaliojimo tvarkos. Atsakovas nustatė, kad skundas neatitinka Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (kuria remiasi ir pats pareiškėjas) reikalavimų, informavo pareiškėją, kad toks skundas dėl Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės mokesčiams galėjo būti teikiamas tik 2013 metais.

9. VĮ Registrų centras paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1P-(1.3.)-522 „Dėl masinio žemės vertinimo dokumentų tvirtinimo“ (toliau – ir 2012 m. gruodžio 21 d. Įsakymas) įsigaliojo 2013 m. sausio 1 dieną, o tuo pačiu ir šiuo įsakymu patvirtintų dokumentų pagrindu apskaičiuota Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams. Mokesčių mokėtojų skundai dėl žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms vertėms apskaičiuoti, 2013 metų mokestiniu laikotarpiu galėjo būti pateikiami per 6 mėnesius nuo šio mokestinio laikotarpio pradžios. 2013 metų mokestiniu laikotarpiu, kuomet įsigaliojo minėto žemės sklypo mokestinė vertė, žemės sklypo savininkas (žemės mokesčio mokėtojas) galėjo pateikti skundą, tačiau jo nepateikė. Teisės aktai nustato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Žemės mokesčio įstatyme nenumatyta teisė atnaujinti skundo padavimo terminą.

10. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skunde VĮ Registrų centrui nurodomos vertės – 2 484 361 Eur, 1 789 852 Eur, nėra apskaičiuotos Ataskaitos Nr. ŽVM-17 pagrindu, o šios ataskaitos pagrindu apskaičiuota vertė – 1 657 000 Eur, pareiškėjo skunde nėra minima ir skundžiama, todėl atsakovas pareiškėjo argumentų dėl ataskaitos nevertino ir argumentų dėl jos turinio teisingumo bei teisėtumo savo rašte neteikė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, matydamas, kad skundo reikalavimus suformulavo netiksliai, ar manydamas, kad atsakovas savo raštu neatsakė į skundą, galėjo kreiptis į atsakovą su patikslintu skundu, prašymu ir reikalauti atsakymo.

11. Atsakovas nurodė, jog NŽT patvirtintų masinio vertinimo dokumentų pagrindu apskaičiuotos vidutinės rinkos vertės gali būti perskaičiuojamos tik vadovaujantis teisės aktais. Vidutinės rinkos vertės apeliavimo tvarkos teikiant individualaus vertinimo ataskaitą su prašymu vidutine rinkos verte laikyti individualiu vertinimu nustatytą vertę teisės aktai nenumato. Atsakovas akcentavo, kad žemės vidutinė rinkos vertė naudojama kitoms valstybės ekonominėms reikmėms, t. y. paveldimo turto apmokestinimo vertei apskaičiuoti, skiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir kt., o žemės vidutinė rinkos vertė mokesčiams naudojama žemės mokesčiui apskaičiuoti. Pareiškėjas pasinaudojo Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise teikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Pareiškėjo 2017 m. kovo 28 d. pateiktas prašymas išnagrinėtas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija), kuri 2017 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą Nr. cspr2-62 „Dėl mokestinės vertės“ (toliau – ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimas) tenkinti pareiškėjo prašymą ir patvirtinti nuo 2017 m. sausio 1 d. Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams, nustatytą atlikus individualų vertinimą – 180 000 Eur. Atsakovo teigimu, individualaus vertinimo būdu nustatyta žemės sklypo rinkos vertė ir parengta individualaus vertinimo ataskaita nepaneigia masinio vertinimo būdu nustatytos vidutinės rinkos vertės ir masinio vertinimo ataskaitos teisingumo.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Aladora“ skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. (1.12.3)-3738, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 26 d. be varžytynių turto priėmimo–perdavimo akto pagrindu viešu būdu iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos pirkliai“ už 37 752 Eur įsigijo Žemės sklypą; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2017 m. kovo 21 d. duomenimis pareiškėjo nuosavybės teisė į sklypą įregistruota nuo 2016 m. vasario 25 d; masinio vertinimo būdu atlikto vertinimo Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nustatyta 2 484 361 Eur, vidutinė žemės sklypo rinkos vertė mokesčiams – 1 789 852 Eur; VĮ Registrų centras 2016 m. gruodžio 7 d. surašė Palangos miesto savivaldybės teritorijos masinio vertinimo žemės vertinimo ataskaitą Nr. ŽVM-17, kuri buvo patvirtinta NŽT direktoriaus 2016 gruodžio 20 d. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1P-467-(1.3.) „Dėl masinio žemės vertinimo dokumentų tvirtinimo“ (toliau – ir 2016 m. gruodžio 20 d. Įsakymas); šios ataskaitos pagrindu Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nustatyta 1 657 000 Eur.

15. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Newsec valuations“ 2017 m. kovo 21 d. parengtoje turto (Žemės sklypo) vertinimo ataskaitoje Nr. LT-17-03-20-1999 (toliau – ir Vertinimo ataskaita) turto vertė apmokestinimo tikslui nurodyta 180 000 Eur; pareiškėjas VĮ Registrų centrui 2017 m. kovo 28 d. pateikė prašymą dėl Žemės sklypo mokestinės vertės patikslinimo pagal Vertinimo ataskaitą ir skundą dėl VĮ Registrų centro nustatytos šio žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms žemės vertėms apskaičiuoti. Teismas nurodė, kad skundu pareiškėjas prašė panaikinti VĮ Registrų centro 2016 m. gruodžio 7 d. ataskaitos Nr. ŽVM-17 „Dėl Palangos miesto savivaldybės teritorijos masinio žemės vertinimo“ dalį, kuria Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nustatyta 2 484 361 Eur, vidutinė rinkos vertė mokesčiams nustatyta 1 789 852 Eur, bei savo sprendimu patvirtinti, kad šio žemės sklypo rinkos vertė apmokestinimo tikslu yra 180 000 Eur; atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą terminą ir išaiškino pareiškėjui, kad pareiškėjo 2017 m. kovo 28 d. prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą pagal Vertinimo ataskaitą, nagrinėja Komisija, kuri 2017 m. birželio 8 d. Sprendimu nusprendė pareiškėjo prašymą tenkinti ir patvirtinti nuo 2017 m. sausio 1 d. Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams apskaičiuoti, nustatytą atlikus individualų vertinimą – 180 000 Eur.

16. Teismas nurodė, kad žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką reglamentuoja Žemės mokesčio įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523 patvirtintos Masinio žemės vertinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), ir pažymėjo, jog masinis žemės vertinimas žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai. Įvertinęs pareiškėjo skundo VĮ Registrų centrui reikalavimą, teismas konstatavo, kad 2016 m. gruodžio 7 d. masinio vertinimo būdu nustatyta Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 1 657 000 Eur, tačiau šios vertės pareiškėjas neginčijo. Teismas pažymėjo, jog Ataskaitos Nr. ŽVM-17 pagrindu nustatyta vidutinė rinkos vertė nėra naudojama žemės mokesčiui skaičiuoti, todėl teismas darė išvadą, kad ši vertė Žemės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nėra skundžiama.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą atsakovui, o vėliau ir teismui, siekė pakeisti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams. Teismas nurodė, jog pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, skundas gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo, t. y. nuo žemės masinio vertinimo dokumentų įsigaliojimo datos. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 21 d. Įsakymas įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., o kartu ir šiuo įsakymu patvirtintų dokumentų pagrindu apskaičiuota žemės sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams.

18. Įvertinęs bylos medžiagą ir tai, kad pareiškėjas pasinaudojo Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise teikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą, o Komisija 2017 m. birželio 8 d. patvirtino nuo 2017 m. sausio 1 d. Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams apskaičiuoti, nustatytą atlikus individualų vertinimą – 180 000 Eur, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo 2017 m. kovo 28 d. skunde reiškiamas reikalavimas jau yra įvykdytas. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė skundą dėl žemės sklypo vidutinės rinkos vertės mokesčiams ir kad toks skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą. Konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Aladora“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pabrėžia, kad turto vertintojo UAB „Newsec valuations“ vertinimo ataskaitoje nustatyta apmokestinimo tikslu Žemės sklypo rinkos vertė – 180 000 Eur, akivaizdžiai paneigia VĮ Registrų centro surašytą ir skelbiamą 2016 m. gruodžio 7 d. Ataskaitą Nr. ŽVM-17, kurios pagrindu Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nustatyta 1 789 852 Eur. Minėtoje ataskaitoje neteisingai pritaikytas palyginimui analogiškas ar panašus turtas, neatsižvelgta į Žemės sklypo dydį, naudojimo būdą, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nepagrįstai nepritaikytas pelkių, pažeistos ir nenaudojamos žemės koeficientas. Pareiškėjo teigimu, apie VĮ Registrų centro organizuotą žemės ir statinių masinio vertinimo dokumentų viešą svarstymą tinkamai nepranešta.

21. Pareiškėjas teigia, kad Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė skaičiuojama būtent pagal Ataskaitos Nr. ŽVM-17 nuostatas, kaip tai nurodyta 1.2 pastraipoje, todėl ši ataskaita pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, jis turi teisę skųsti tokį masinį vertinimą, o atsakovas privalo tokį skundą priimti ir išnagrinėti. Teisinėje valstybėje negalima situacija, kad žemės masinio vertinimo dokumentas, turintis tiesioginę įtaką pareiškėjo interesams, būtų neskundžiamas. Masinio teritorijos žemės sklypų vertinimo metu apskaičiuota Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė tiesiogiai susijusi su šio sklypo mokestinės vertės nustatymu, deklaruojama jo verte, pagal šią vertę skaičiuojamais įvairiais mokesčiais, o ateityje ji turės įtakos vyksiančio masinio žemės vertinimo metu nustatytoms vertėms, naudojamoms žemės mokesčiui apskaičiuoti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad tik kas 5 metai atliekamas teritorijų masinis vertinimas, kurių pagrindu skaičiuojamas žemės mokestis, neteisingas. Už 2017 metus žemės mokestis aktualiam sklypui skaičiuojamas pagal 2013 metais nustatytą vidutinę rinkos vertę, kuri neatitinka realybės. Atsakovas pats atlieka masinius vertinimus, fiksuoja turto vidutines vertes, nuo kurių mokami žemės mokesčiai, todėl jis privalo būti sąžiningas. Kadangi įstatymų leidėjas nėra reglamentavęs masiniu žemės vertinimu nustatytos vidutinės rinkos vertės apskundimo tvarkos, šiuo atveju taikytina Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Palangos miesto savivaldybės teritorijos masinio žemės vertinimo ataskaita Nr. ŽVM-17 įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., pareiškėjas ją apskundė 2017 m. kovo 28 d., todėl Žemės mokesčio įstatyme nustatytas 3 mėnesių apskundimo terminas nebuvo praleistas.

23. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktame 2017 m. kovo 28 d. skunde nurodytos aplinkybės ir reikalavimai nepatvirtina, kad pareiškėjas pateikė skundą atskirai dėl masinio vertinimo ataskaitos ir ja apskaičiuotos žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, kadangi neprašė šios vertės perskaičiuoti, o ataskaitos dalies panaikinimą siejo tik su mokestinės vertės pakeitimu į individualiu vertinimu nustatytą vertę. Atsakovas neturėjo pagrįsto pagrindo manyti, kad pareiškėjas pradėjo kitokio pobūdžio administracinę procedūrą nei numatytoji Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

25. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos apskundimo tvarkos taikymo masinio žemės vertinimui apskųsti, nes vidutinės rinkos vertės apeliavimo tvarkos teikiant individualaus vertinimo ataskaitą su prašymu vidutine rinkos verte laikyti individualiu vertinimu nustatytą vertę teisės aktai nenumato. Patvirtintų mokestinių verčių apeliavimo tvarka numatyta Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo.

26. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir priimdamas sprendimą, visapusiškai ir objektyviai ištyrė administracinės bylos aplinkybes, įvertino jas bei savo sprendimą pagrindė teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo šio teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galinčių turėti įtaką priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:

IV.

27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo UAB „Aladora“ skundo reikalavimai panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (1.12.3)-3738 ir įpareigoti atsakovą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. skundu siekė pakeisti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams apskaičiuoti (pareiškėjas skunde nurodė, kad

skundą teikia vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata), pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, skundas gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo, t. y. nuo žemės masinio vertinimo dokumentų įsigaliojimo datos, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1P-(1.3.)-522 „Dėl masinio žemės vertinimo dokumentų tvirtinimo“ įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą ginčyti šį įsakymą.

29. Pažymėtina, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dėl 2016 m. gruodžio 7 d. Palangos miesto savivaldybės teritorijos masinio vertinimo 2016 m. gruodžio 7 d. ataskaita Nr. ŽVM-17 nustatytos Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės. Tačiau atsakovas pareiškėjui nurodė, kad ši Ataskaita Nr. ŽVM-17 nenaudojama žemės mokesčiui skaičiuoti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė tokią aplinkybę.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, apeliaciniame skunde nurodo išsamius argumentus, dėl kurių nesutinka su Ataskaita Nr. ŽVM-17.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių neteisingai nustatyta aplinkybė, kad ne Ataskaita Nr. ŽVM-17, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-522 „Dėl masinio žemės vertinimo dokumentų tvirtinimo“, įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., patvirtintų dokumentų pagrindu apskaičiuota Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams apskaičiuoti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam (pareiškėjui) teisines pasekmes sukelia Ataskaita Nr. ŽVM-17 ir jis turi teisę skųsti tokį masinį vertinimą, o VĮ Registrų centras skundą priimti ir išnagrinėti, tačiau pareiškėjas šios Ataskaitos Nr. ŽVM-17 nesusieja su jokia savo pažeista teise, nenurodo, kokios konkrečios teisinės pasekmės jam kils ateityje. Kaip jau minėta, 2017 m. kovo 28 d. skundą pareiškėjas teikė atsakovui vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata ir siekė, kad būtų pakeista Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams apskaičiuoti. Tai, kad, pasak pareiškėjo, Ataskaitoje Nr. ŽVM-17 nustatyta Žemės sklypo kaina yra sudedamoji vėliau vyksiančio masinio žemės vertinimo dalis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas pagal Žemės mokesčio įstatymo nuostatas turi teisę skųsti Ataskaitą Nr. ŽVM-17, o VĮ Registrų centas privalo nagrinėti skundus dėl tokio pobūdžio Ataskaitos Nr. ŽVM-17.

32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia UAB „Newsec valuations“ parengta vertinimo ataskaita Nr. LT-17-03-20-1999. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. taip pat pateikė prašymą dėl Žemės sklypo mokestinės vertės patikslinimo pagal individualaus vertinimo ataskaitą Nr. LT-17-03-20-1999. Komisija 2017 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. cspr2-62 nusprendė pareiškėjo prašymą tenkinti ir patvirtinti nuo 2017 m. sausio 1 d. Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę mokesčiams apskaičiuoti, nustatytą atlikus individualų vertinimą – 180 000 Eur. Šis pareiškėjo prašymas pateiktas vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, nustatančia teisę mokesčio mokėtojui vieną kartą per mokestinį laikotarpį per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios turto vertinimo įmonei pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą.

33. Žemės mokesčio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir Taisyklių 44 punktas nustato, jog žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti masinis žemės vertinimas atliekamas ir masinio žemės vertinimo dokumentai, nurodyti Taisyklių 32 punkte, rengiami (atnaujinami) kas 5 metus, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė Finansų ministerijos teikimu priima sprendimą dėl masinio žemės vertinimo žemės mokesčiui apskaičiuoti nesuėjus šiam terminui. Pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, skundas gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo, t. y. nuo žemės masinio vertinimo dokumentų įsigaliojimo datos. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 21 d. Nr. XI-1829), nurodė, kad mokesčio mokėtojų skundai dėl turto vertinimo įmonės nustatytos žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms vertėms apskaičiuoti, ir prašymai žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą, 2013 metų mokestiniu laikotarpiu gali būti pateikiami per 6 mėnesius nuo šio mokestinio laikotarpio pradžios, bei nustatė, kad 2013 metų mokestiniu laikotarpiu, kuomet įsigaliojo Žemės sklypo mokestinė vertė, buvęs Žemės sklypo savininkas, kurio teises ir pareigas perėmė pareiškėjas, tokio skundo nepateikė.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

35. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo Sprendimo

teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aladora“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1906-520/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14263-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Kauno filialas), 906,14 Eur turtinės žalos ir 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=45d86e70517b11e9975f9c35aedfe438

2. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Registrų centro Kauno filialo, 901,73 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2016 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą skundo dalį atmetė.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Registrų centro Kauno filialo, apeliacinį skundą tenkino iš dalies – pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui M. B. iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 137,79 (vieną šimtą trisdešimt septynis eurus ir 79 euro centus) turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmesti.“

II.

4. Pareiškėjas M. B. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2 602 Eur (už ieškinio (skundo) rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose, žyminio mokesčio pervedimą, teisinės konsultacijas, atskirojo skundo surašymą).

5. Pareiškėjas prašyme, be kita ko, nurodė, kad jis patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų surašant atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties. Kadangi atskirasis skundas buvo patenkintas, pareiškėjui priteistini 600 Eur už atskirojo skundo surašymą.

6. VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodė, kad pareiškėjo prašymas priteisti 600 Eur už atskirojo skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties nepagrįstas, nes jis viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą maksimalią ribą, galimą priteisti už tokio pobūdžio dokumento parengimą. Didžiausia atlygintina už atskirojo skundo surašymą suma galėtų būti 308,76 Eur, tačiau ir ji mažintina, nes pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, o bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 5 d. nutartimi išsprendė pareiškėjo M. B. patirtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, t. y. priteisė iš VĮ Registrų centro Kauno filialo 300,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias pareiškėjas sumokėjo už ieškinio (skundo) parengimą, teisines konsultacijas, atstovavimą teisme, atskirojo skundo Kauno apygardos teismui surašymą, žyminio mokesčio pervedimo išlaidas, ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui perdavė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

III.

8. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo M. B. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsakovo atsikirtimus į šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 6 d.).

9. Atsižvelgiant į minėtas administracinių bylų teisenos nuostatas, matyti, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutiniu įsiteisėjusius teismo sprendimu buvo patenkinta dalis pareiškėjo skundo reikalavimų, o tai reiškia, kad procesinis sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo naudai.

10. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą

rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose.

11. Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

12. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo advokatė V. K. 2016 m. gruodžio 27 d. padavė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties, pareiškėjas už šias teisines paslaugas advokatei sumokėjo 600 Eur (II t., b. l. 162–172). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl maksimalaus priteistino advokato darbo užmokesčio, atsižvelgia į 2016 metų II ketvirtyje buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2016 metų II ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) buvo 771,90 Eur.

13. Atskirojo skundo parengimo metu pagal Rekomendacijų 8.15 punktą (taikomas koeficientas 0,4) maksimali priteistina suma už atskirojo skundo parengimą buvo 308,76 Eur (0,4 x 771,90 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atskirojo skundo parengimą – 600 Eur – viršija Rekomendacijų nustatytą dydį, todėl teisėjų kolegija, apskaičiuodama priteistiną pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų sumą, remiasi maksimalia pagal Rekomendacijas apskaičiuota suma. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl bylos šalies teisės į išlaidų, susijusių su atskirojo skundo pateikimu atlyginimo, neatsiejamai vertintinas galutinis bylos rezultatas ir byloje tenkintų pareiškėjo reikalavimų apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017).

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nagrinėto ginčo pobūdį, atskirojo skundo padavimo aplinkybes, galutiniu teismo sprendimu patenkintų skundo reikalavimų dalį, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog pareiškėjui priteistina iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro, kuris nuo 2019 m. kovo 1 d. yra valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo teisių ir pareigų perėmėjas, 30 Eur atskirojo skundo parengimo išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme už atskirojo skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties surašymą, priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. B. iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo teisių ir pareigų perėmėjo) 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.



VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. eA-117-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00548-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=33cf1f30517b11e9975f9c35aedfe438

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. TS-5 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją pripažinti (duomenys neskelbtini) įvykusią kario V. B. mirtį susijusia priežastiniu ryšiu su tarnybinių pareigų atlikimu.

2. Pareiškėja skundą grindė tokiais argumentais:2.1. Pareiškėjos nuomone, nelaimingas įvykis darbe turėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju ne tik tuo atveju, kai

karys žuvo, vykdydamas savo pareigas, bet ir tada, kai įvykis įvyko jam vykstant į tarnybą ar iš jos. Šiuo atveju buvo surašytas Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktas, kuriame nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis žuvo, vykdamas į tarnybos vietą, todėl šiuo atveju neabejotina, jog jo žūtis yra susijusi priežastiniu ryšiu su jo tarnyba.

2.2. Komisija tyrimą atliko netinkamai, nes tik apsiribojo svarstymu, jog V. B. žūtis nesusijusi su tarnybinių pareigų vykdymu (jis tuo metu nevykdė jokių tarnybinių užduočių ar privalomų vado įsakymų).

2.3. Komisija padarė neteisingas išvadas, nes klaidingai taikė teisės aktus. Priimdama skundžiamą Sprendimą, Komisija turėjo vadovautis teisės aktais, galiojusiais kario mirties ar sveikatos sutrikimo nustatymo metu (V. B. žuvo (duomenys neskelbtini)). Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 66 straipsnio 1 dalies, kurią taikė Komisija, redakcija įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Papildomai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą kariai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

2.4. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 26 punkto reikalavimų, kadangi nėra duomenų, kad Komisija kreipėsi į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl ekspertinės nuomonės pateikimo.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

3.1. Nurodė, kad Komisijos uždavinys – nustatyti priežastinį ryšį tarp kario mirties ar sveikatos sutrikimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos. Šiuo atveju V. B. mirties priežastis buvo eismo įvykis (automobilio avarija), įvykęs ne tarnybos laiku kariui vykstant nuosavu automobiliu į nuolatinę tarnybos vietą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad karys to įvykio metu būtų vykdęs tarnybos pareigas ar kokias nors užduotis.

3.2. Atsakovo teigimu, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsnių nuostatos reglamentuoja skirtingus institutus. Draudžiamaisiais įvykiais gali būti pripažįstami nelaimingi atsitikimai, įvykę tarnybos

vietoje, kariui einant į tarnybą ar grįžtant iš jos, tačiau tokie atvejai nebūtinai siejami su tarnybinių funkcijų atlikimu. Faktas, kad karys mirė tarnybos metu, dar nereiškia, kad mirtis ar trauma patirta dėl priežasčių, susijusių su kario pareigų vykdymu ar tarnyba Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio prasme.

3.3. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad Komisija, priimdama ginčijamą Sprendimą, vadovavosi negaliojančiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Teigė, kad skundžiamu Sprendimu nebuvo sprendžiami klausimai dėl minėto įvykio (nelaimingo atsitikimo) priskyrimo draudžiamajam įvykiui ir su tuo susijusių dalykų – garantijų. Be to, pažymėjo, kad Komisija nesivadovavo Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsniu, o rėmėsi 67 straipsniu ir Nuostatais.

3.4. Pažymėjo, kad dėl kario žūties (mirties) privalomai kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją nereikia, kadangi dėl kario žūties paprastai atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu teismo ekspertai nustato mirties aplinkybes ir priežastis. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas ir V. B. atveju, todėl kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl nuomonės nebuvo jokio pagrindo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) su skundu sutiko ir prašė skundą tenkinti.

5. VSDFV nuomone, Komisija klaidingai rėmėsi Sprendimo priėmimo metu galiojusia Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo redakcija, o ne V. B. mirties metu galiojusia redakcija. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias nelaimingo atsitikimo metu, profesinės karo tarnybos kariai nebuvo draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų socialiniu draudimu, todėl Komisija negalėjo V. B. įvykusio nelaimingo atsitikimo vertinti kaip nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.7. Teismas pažymėjo, kad Komisija klaidingai vadovavosi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis skundžiamo

Sprendimo priėmimo metu. Teismas nustatė, kad Komisija, vertindama V. B. atžvilgiu įvykusį nelaimingą atsitikimą, jį vertino kaip nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą, tuo pačiu konstatuodama, jog profesinės karo tarnybos kariai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis nuo nelaimingų atsitikimų. Tuo tarpu V. B., kaip profesinės karo tarnybos karys, nebuvo draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, kadangi profesinės karo tarnybos kariai visomis socialinio draudimo rūšimis draudžiami tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

8. Teismas pažymėjo, kad žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Tuo tarpu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudžiamuoju įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentą dėl Sprendimo priėmimo be Karo medicinos ekspertizės komisijos nuomonės, nurodė, kad sprendimas priimamas, įvertinus turimą informaciją ir Karo medicinos ekspertizės komisijos išvadą (Nuostatų 26 punktas). Komisijos viena iš funkcijų, nustatant priežastinį ryšį tarp kario mirties ar sveikatos sutrikimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos – kreipimasis į Karo medicinos ekspertizės komisiją, prašant pateikti ekspertinę išvadą dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo ir galimybės jį susieti su tarnyba (Nuostatų 9.7 papunktis). Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie minėtos komisijos pateiktą išvadą dėl V. B. mirties, teismas konstatavo, kad Komisija netinkamai atliko savo funkcijas, neteisingai spręsdama dėl priežastinio ryšio tarp kario mirties ir tarnybinių pareigų atlikimo.

10. Teismas darė išvadą, jog Komisijos 2017 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. TS-5 yra neteisėtas, nes priimtas netinkamai taikant teisės aktus ir pažeidžiant pagrindines procedūros taisykles. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė jį panaikinti ir perduoti šį klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į teismo sprendime pateiktus išaiškinimus.

III.

11. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas supainiojo Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniuose numatytus teisinius institutus, dėl ko nepagrįstai panaikino Sprendimą. Atsakovas akcentuoja, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniuose skiriasi numatytos socialinės apsaugos garantijos, tyrimą ir priežastinio ryšio nustatymą atliekantys subjektai, kurie priima skirtingus sprendimus.

11.2. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnis įtvirtina karių draudimą nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Atitinkamai kariniame padalinyje ištyrus aptariamą nelaimingą atsitikimą ir surašius Nelaimingo atsitikimo aktą, buvo realizuojama minėtame straipsnyje kariams numatyta garantija, susijusi su karių draudimu nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Nustatyta tvarka pripažinus įvykį draudžiamuoju, pareiškėja galėjo pretenduoti į atitinkamą draudiminę išmoką.

11.3. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis numato vienkartinę kompensaciją kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju. Ši kompensacija skiriama ir mokama esant konkrečioms įstatyme numatytoms specialioms sąlygoms. Be to, Nuostatų preambulėje nurodytas teisinis pagrindas yra Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis.

11.4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Komisijos Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis, tuo pačiu nurodė, kad tyrimas netinkamai buvo atliktas pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnį. Be to, minėtas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnis negali būti taikomas, kadangi nėra susijęs su priežastinio ryšio nustatymu dėl vienkartinės kompensacijos skyrimo.

11.5. Teismas, nusprendęs perduoti Komisijai klausimą nagrinėti iš naujo, sukūrė situaciją, kai Komisija yra įpareigota iš naujo atlikti tyrimą ir veiksmus, kurie visiškai nesusiję su šios Komisijos kompetencija, nustatyta Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje.

11.6. Teismas klaidingai suprato Sprendime nuorodą į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnį. Sprendimo dėstomojoje dalyje Komisija tik atkreipė dėmesį, kad kario mirtis nesietina su kario tarnybos pareigų vykdymu ar statusu Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio prasme ir gali būti suprantama kaip nelaimingas atsitikimas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnio kontekste.

11.7. Komisijai priimant sprendimus nėra būtina kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją. Numatyta galimybė kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją yra sietina su galimybe pasitelkti specialiąsias medicinos žinias, norint tiksliai nustatyti sveikatos sutrikimus, jų pobūdį, pasekmes ir atsiradimo priežastis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinio mirties aplinkybės ir priežastys nekėlė abejonių, dėl ko sprendimui priimti nebuvo poreikio gauti specialių žinių. Be to, pakartotinis kreipimasis į medikus būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytu efektyvumo principu.

12. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tokiais argumentais:

12.1. Teismas aktualių teisės akto nuostatų nesupainiojo ir aiškiai pasisakė dėl Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio taikymo, susijusių su numatytomis kariams taikomomis garantijomis kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu.

12.2. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Komisija klaidingai taikė teisės aktus, Sprendime nurodydama, kad pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnį tikrosios karo tarnybos kariai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis. Nagrinėjamu atveju šio įstatymo nuostata netaikytina, nes įsigaliojo tik 2017 m. sausio 1 d. Taip pat klaidinga Komisijos išvada, jog kariai yra draudžiami nelaimingų atsitikimų tarnyboje socialiniu draudimu.

12.3. Nuostatai numato, kad Komisija priima sprendimą, įvertinusi ir Karo medicinos ekspertizės komisijos išvadą. Atitinkamai atsakovas nepagrįstai teigia, kad kreipimasis į minėtą komisiją yra neprivalomas procedūrinis veiksmas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia taip pačiais argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. TS-5, kuriuo pareiškėjos sutuoktinio kario V. B. mirtis, ištikusi (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu, pripažinta nesusijusia su tarnybinių pareigų vykdymu ir laikytina nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, nusprendė Sprendimą panaikinti ir perduoti šį klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į teismo sprendime pateiktus išaiškinimus.

16. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas supainiojo ir klaidingai suprato teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias profesinės karo tarnybos kariams taikomas socialines garantijas ir tyrimą atliekančius subjektus, vertinančius priežastinį ryšį tarp įvykio ir sveikatos sutrikimo ar žūties, neįsigilino į ginčo dalyką, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

17. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius profesinės karo tarnybos kariams taikomas socialines garantijas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės aktų, reglamentuojančių profesinės karo tarnybos kariams taikomas socialines garantijas, taikymo. Ginčui aktualūs Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniai, kurie atsakovo nuomone, reglamentuoja atskirus institutus.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Įstatymo 66 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kariai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis, ir 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, yra skirtingi teisiniai institutai, todėl vertinant Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos mokėjimo galimybę, socialinį draudimą reglamentuojančios nuostatos taikytinos tik tiek, kiek jos susiję su nustatytos Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos dydžio mažinimu, priklausančios išmokėti pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydžiu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2737-1062/2018). Taigi, teisėjų kolegija pritaria atsakovui, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniai reglamentuoja skirtingas kariams skirtas socialines garantijas.

21. Pareiškėjos teigimu, kario kelionė iš namų į tarnybą yra susijusi su tarnybos vykdymu ir Komisija kario žūtį pakeliui į tarnybą turėtų pripažintų susijusia su tarnybinių pareigų vykdymu, taip pat įvykis turėtų būti pripažintas draudžiamuoju.

22. Dėl pareiškėjos teiginio, kad sutuoktiniui įvykęs nelaimingas atsitikimas turėtų būti laikomas draudžiamuoju, pažymėtina, pagal teisės aktus, galiojusius įvykio metu, profesinės karo tarnybos karių gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis nuo jų priėmimo į profesinę karo tarnybą dienos iki išleidimo į atsargą dienos (Įstatymo 66 straipsnio 1 dalis). Taip pat buvo numatyta, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 530 (toliau – Sąlygos) 1.4 punktas įtvirtino, kad pagal Sąlygas apdraudžiami profesinės karo tarnybos kariai. Draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė (Sąlygų 2 punktas). Be to, draudžiamaisiais pripažįstami šie įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą (darbą) arba iš jos, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu), per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką, ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi. Žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas

draudžiamuoju įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį (Sąlygų 3 punktas).23. Pagal teisės aktus, galiojusius nuo 2017 m. sausio 1 d., krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai yra

draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (Įstatymo 66 straipsnio 1 dalis ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

24. Taigi, nors tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme expressis verbis yra įtvirtinta, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai yra draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe draudimu, tačiau iki 2017 m. sausio 1 d. draudimus, kuriais buvo apdrausti profesinės karo tarnybos kariai, reglamentavo atskiri teisės aktai. Kaip matyti iš Sąlygų 1-3 punktų, profesinės karo tarnybos kariams, įvykę įvykiai tarnyboje, pakeliui į tarnybą, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu) iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, dėl kurių kompensacijos turi teisę kreiptis apdraustasis ar jo šeimos nariai. Taigi, vadovaujantis tiek įvykio metu, tiek Sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, pareiškėjos sutuoktiniui įvykęs nelaimingas atsitikimas galėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju.

25. Vertinimą, ar nelaimingas atsitikimas gali būti pripažįstamas susijęs su tarnybos funkcijų atlikimu ar tarnyba, atlieka tarnybinio tyrimo komisija. Pagal Įstatymo 67 straipsnio 1 ir 4 dalis (įvykio metu galiojusios redakcijos Įstatymo 67 straipsnio 1 ir 3 dalys) kariui žuvus (mirus) ar sutrikus jo sveikatai dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba kai karys nužudytas ar jo sveikata sutrikdyta dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų išmokama šio straipsnio nustatytomis sąlygomis ir tvarka šio straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija.

26. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Komisijos pagrindinis uždavinys – nustatyti priežastinį ryšį tarp kario mirties ar sveikatos sutrikimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnyba. Kaip matyti iš Sprendimo, Komisija išsamaus vertinimo dėl nelaimingo atsitikimo priežastinio ryšio su kario tarnybos funkcijų atlikimu ar tarnyba neatliko ir tik nurodė, kad įvykio metu kariui nebuvo paskirtos kokios nors tarnybinės užduotys. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad Komisija netinkamai atliko savo funkcijas, nevertindama, ar pareiškėjos sutuoktinio mirtis pakeliui į tarnybą nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar jo tarnyba.

27. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, jog Komisija rėmėsi Sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais. Pažymėtina, kad pagal Nuostatų 4 punktą Komisija, priimdama Sprendimą, vadovaujasi teisės aktais, galiojusiais kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikdymo nustatymo metu.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Komisijos Sprendimo pagrįstumą, nurodė, kad Komisija, prieš priimdama Sprendimą, nesikreipė į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl išvados pateikimo, todėl pripažino, kad Komisija pažeidė procedūrą. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pažymėjo, kad kreipimasis į Karo medicinos ekspertizės komisiją priimant sprendimą nėra būtinas. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, pažymi, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 3 dalis (įstatymo redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, 4 dalis) numatė, kad kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės karinė medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario žūties, ligos ar sveikatos problemos priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija.

29. Taigi, iš minėtos nuostatos išplaukia, kad Karo medicinos ekspertizės komisija teikia ekspertinę nuomonę (išvadą), kai Komisija priima sprendimus dėl kario, kuriam buvo sutrikdyta sveikata. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis mirė ir yra aiškios mirties aplinkybės, todėl Komisijai, priimant Sprendimą, nebuvo būtina kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl medicininės nuomonės (išvados) pateikimo. Atsižvelgęs į tai, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog Komisijai, priimant Sprendimą, buvo būtina gauti Karo medicinos ekspertizės komisijos ekspertinę nuomonę (išvadą).

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog Komisija neteisingai taikė teisės aktus, taip pat neteisingai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp kario mirties ir tarnybinių pareigų atlikimo, todėl įpareigojo Komisiją iš naujo nagrinėti šį klausimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas N. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2016 m. su pertraukomis buvo laikomas Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – Mažeikių rajono PK areštinė) kamerose Nr. 11, 18 ir 19, šiose kamerose buvo laikoma iki 4 asmenų, toks asmenų laikymas tokiose patalpose prilygsta kankinimui. Kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=11dffcf0517b11e9975f9c35aedfe438

mažiau kvadratinių metrų, nei nustatyta teisės aktuose. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė regėjimui, nebuvo iškvietimo mygtuko, veidrodžio, lentynėlės pasidėti higienos reikmenims. Unitazas buvo atskirtas tik sienele iš šono, nebuvo durelių ar užuolaidų, kas labai trikdė, nes viskas matėsi, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Kamerose nebuvo su kuo sušluoti ir susemti šiukšlių, nebuvo kibiro. Grįžusio etapu ar atvykusio iš kitos įkalinimo įstaigos nevesdavo į dušą. Krata buvo atliekama murzinose ir šaltose patalpose, reikėdavo basomis kojomis stovėti ant murzinų grindų, kas labai žemino ir trikdė. Taip pat į gyvenamąsias patalpas nerūkantys asmenys buvo talpinami su rūkančiais, tai žemino asmens orumą. Pareiškėjas Mažeikių PK areštinėje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis, sirgo astma. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą.

2. Atsakovas Telšių AVPK pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Telšių AVPK Operatyvaus valdymo areštinėje (toliau – ir areštinė) buvo

laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. areštinės dvivietėje kameroje Nr. 19 kartu su dar vienu suimtuoju asmeniu, viso 4 paras. Nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 17 d. areštinės dvivietėje kameroje Nr. 18 su dar vienu suimtuoju asmeniu. (2014 m. spalio 15 d. ir 2014 m. spalio 16 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 buvo laikomas vienas), viso 4 paras. Nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. buvo laikomas areštinės dvivietėje kameroje Nr. 18 kartu su dar vienu asmeniu, (nuo 2014 m. gruodžio 2 d. dvivietėje kameroje Nr. 18 buvo laikomas vienas), viso 6 paras. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. buvo laikomas areštinės dvivietėje kameroje Nr. 18 kartu su dar vienu asmeniu, o nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. keturvietėje areštinės kameroje Nr. 11 su dar dviem asmenimis, viso 2 paras. Nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. buvo laikomas vienas areštinės keturvietėje kameroje Nr. 11, viso 2 paras.

2.2. Atsakovas pažymėjo, kad policijos komisariatų areštinių patalpoms netaikomi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms. Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Kadangi Mažeikių rajono policijos komisariato areštinė pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant buvo atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi, todėl areštinės patalpos atitiko visus keliamus jai reikalavimus, laikymo sąlygos atitiko Europos Sąjungos galiojančias normas. Policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga buvo vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Postinio funkcijas atliekantis pareigūnas periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrindavo asmenis, esančius kamerose, apie padėtį informuoja budėtoją. Areštinės kamerų duryse yra įrengta stebėjimo akutė, kuri įrengta taip, kad pro ją stebint areštantus, sanitarinis mazgas nesimatytų. Todėl pareiškėjo teiginius, kad pareigūnai stebėdami kamerą jį matė sanitariniame mazge vertino kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31 buvo pakeisti kai kurie 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtinti punktai. 29 punktas pakeistas ir išdėstytas taip: „29. Kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su ne žemesne kaip 160–180 cm aukščio atskiriamąja pertvara ir varstomomis 120 cm durimis. Tarp grindų ir sanitarinio mazgo durų apačios paliekamas 10–20 cm tarpas, slenkstis nedaromas“, atlikus viešųjų pirkimų procedūras areštinėje minėto punkto reikalavimai buvo įgyvendinti, t. y. buvo paaukštintos sienelės (pertvaros) ir įrengtos sanitarinio mazgo durys. Veiklos taisyklių III skyriaus (policijos areštinėje laikomų asmenų teisės ir pareigos) 7 punkte numatytos policijos areštinėje laikomų asmenų teisės, tarp kurių: ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu (Veiklos taisyklių 7.12 punktas). Asmenys, esantys areštinėje, asmens higienos procedūras ne rečiau kaip kartą per savaitę atlieka duše, o kasdienines asmens higienos procedūras gali atlikti praustuvėje, kurios įrengtos kiekvienoje kameroje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiais – 2014 m. rugpjūčio 10 d., 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 1 d. buvo vedamas į dušą (žurnalų kopijos pridedamos), 2015 m. buvimo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas ne ilgiau kaip 2 paras, todėl pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo sudaromos galimybės nueiti į dušą, vertino kaip nepagrįstus.

2.3. Atsakovas nurodė, jog langai buvo pritaikyti vėdinimui, jie atsidydavo iš kameros vidaus pusės (su ribotuvais, kad nebūtų galima perdavinėti daiktų), todėl atitiko higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus (24 p. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema). Kameros buvo dar papildomai vėdinamos mechaniniu būdu, elektros varikliai per ventiliacinius vamzdynus priverstinai įpučia ir ištraukia orą. Areštinėje naudojami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, minkštas inventorius (antklodės)

skalbiami UAB „Gieveta“ skalbykloje (HN 134:2015 23 p.). Areštantams išduodamas minkštas inventorius (čiužinys, pagalvė) su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, kurie kiekvieną kartą panaudojus dezinfekuojami dezinfekciniu skysčiu. Antklodės iš audinio tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti policijos areštinėje esančioje dezinfekcinėje kameroje (HN 134:2015 38p.). Areštinės patalpos (laisvos) kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, tualetai, santechniniai įrenginiai, praustuvės plaunami naudojant plovimo ir dezinfekcijos medžiagas. Patalpų valymą atliko UAB „Corpus A“ darbuotojos. Patalpoms, įrangai, inventoriui valyti priemonės naudojamos pagal jų paskirtį ir gamintojo naudojimo instrukcijas. Dušinei, sanitariniams įrenginiams valyti naudojami autorizuoti (registruoti) biocidai. Jie turi saugos duomenų lapus, autorizacijos liudijimus, naudojimo instrukcijas (HN134:2015). Pagal areštinės vidaus tvarkos taisykles, areštantai, buvimo areštinėje laikotarpiu patys rūpinasi kameros švara. Tam tikslui kiekvienoje kameroje yra grindų šluostė, šepetys, semtuvėlis.

II.

3. Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK areštinėje 2014 – 2016 metais.

5. Teismas iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Mažeikių rajono PK areštinėje nustatė, jog pareiškėjas buvimo Mažeikių rajono PK areštinėje metu buvo laikomas dvivietėse kamerose Nr. 19 ir 18, bei keturvietėje kameroje Nr. 11, kurių plotas atitinkamai 11,52 kv. m. ir 21,60 kv. m. (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Vienam asmeniui tenkantis plotas dvivietėje kameroje buvo 5,76 kv. m, o keturvietėje – 5,51 kv. m., taigi teismas konstatavo, kad minimalus areštinėje laikomam asmeniui taikomo gyvenamojo ploto dydis pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Telšių visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo metu taip pat konstatavo, kad vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis didesnis kaip 5 kv. m. (vienvietėse kamerose – 6,93 kv. m., dviejų vietų – 5,76 kv. m., keturių vietų – 5,51 kv. m.).

6. Teismas nustatė, kad į bylą buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 11VL-1, kurioje buvo nurodyta, kad Mažeikių rajono PK areštinės įrengimas ir priežiūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Telšių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų dėl Mažeikių rajono PK areštinės kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, netinkamos natūralios apšvietos ar dirbtinio apšvietimo nenustatė, patikrinimo aktuose nurodė, kad areštinės kameros vėdinamos per langus ir veikiančia mechanine patalpų vėdinimo sistema, taigi, teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti patikrinimų aktai paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo patalpų apšvietimo, per žemos oro temperatūros ir drėgmės. Teismas papildomai pasisakė, kad nors 2014 m. liepos 9 d. patikrinimo metu buvo užfiksuoti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9, 48, 49, 50 ir 57 punktų pažeidimai dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo (9 p.), areštinės patalpų, įrengimų ir baldų švaros (48 p.), nuolatinio patalpų valymo drėgnuoju būdu, kamerų, sanitarinių mazgų grindų, santechninių įrenginių, praustuvių valymo ir dezinfekcijos (49, 50 p.), blogos minkštojo inventoriaus kokybės (57 p.) pažeidimai, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nurodė, kad jis neturtinę žalą patyrė dėl per žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros, per didelės jų drėgmės, blogo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, todėl visuomenės sveikatos centro nustatytus higienos normos pažeidimus nevertino, išskyrus pažeidimus dėl areštinės patalpų švaros (48 p.), nuolatinio patalpų ir įrenginių valymo ir dezinfekcijos (49, 50 p.), nes pareiškėjas skunde nurodė, kad krata buvo atliekama murzinose patalpose, reikėdavo basomis kojomis stovėti ant murzinų grindų. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas areštinės patalpose buvo laikomas ir jo krata atliekama pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 48, 49 ir 50 punktų reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo pareigūnų veiksmus.

7. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, teismas nustatęs, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu (mygtuku), bet jis to negalėjo padaryti, pasisakė, kad pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose viskas įrengta pagal higienos normos HN 37:2009 20 punktą, tačiau nepateikė teismui jokių areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimą įrodančių dokumentų, būtent įrodymų, kad kamerose Nr. 11, 18 ir 19 pareiškėjo laikymo laikotarpiais buvo veidrodžiai ir tualeto reikmenų spintelės. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas turi pareigą pateikti įrodymus, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius ir į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė kokias neigiamas pasekmes jis dėl to patyrė (kad kamerose nebuvo veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelių), teismas konstatavo, kad nėra pagrindo laikyti, kad dėl sanitarinio mazgo įrenginių nebuvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

9. Teismas vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu užtikrintą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu atsižvelgė į Telšių visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus, kurių metu buvo užfiksuota, kad Mažeikių areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo likusios kameros atskirtas 1,2 metro aukščio pertvara. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ginčo kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

10. Teismas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo su kuo šluoti ir susemti šiukšlių, nebuvo kibiro, atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 52 punktu, kuris numatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad areštantai buvimo areštinėje laikotarpiu patys rūpinasi kamerų švara, tam tikslui kiekvienoje kameroje yra grindų šluostė, šepetys ir semtuvėlis, bei Telšių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais, kuriuose buvo konstatuota, kad areštinės kamerų švara ir tvarka rūpinasi patys areštantai, tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi (šepečiu grindims, šluoste, kibiru, valikliais.

11. Pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrinamos sąlygos grįžus etapu į areštinę nusiprausti teismas atmetė, vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 6 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše ir Telšių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais, kuriuose buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantai turi galimybę (pagal išvedimo iš kamerų registracijos žurnalą) visą kūną prausti po dušu. Teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančius Asmenų išvedimo iš kamerų apskaitos žurnalus ir į tai, kad reikalavimo asmenį atvykimo į areštinę dieną nuvesti nusiprausti higienos norma nenustato.

12. Pareiškėjo teiginius, kad jis nerūkantis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis teismas atmetė, pasisakydamas, kad pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė. Teismas konstatavo, kad nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydamas pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, atsakovas būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl rūkymo jo laikymo kamerose jis raštu ar žodžiu kreipėsi į areštinės administraciją, prašė jį perkelti į kitą kamerą, todėl teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo atveju. Taip pat atkreipė dėmesį, jog iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nesimato, kad jam būtų buvusi diagnozuota astma, papildomų dokumentų apie savo sveikatos būklę pareiškėjas nepateikė.

13. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjui Mažeikių areštinėje tam tikrą laiką (viso 18 parų) nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas kamerose, pažeidžiant higienos normos reikalavimus, laikė, kad pareiškėjas dėl to patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad nustatyto pažeidimo jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nebūtų priteistas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Teismo priimtame sprendime nurodytos aplinkybės dėl kratos atlikimo murzinose patalpose yra nepagrįstos. Patikslindami aplinkybes dėl minėtų pažeidimų, atsakovas prideda dokumentus (areštinės sanitarinio žurnalo ir kenkėjų kontrolės ekspertų „Dezinfa“ aktų kopijas), įrodančius, kad areštinė buvo tinkamai valoma ir dezinfekuojama pagal minėtus teisės aktų reikalavimus (HN 37:2009).

14.2. Areštinė buvo pastatyta ir pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi. Areštinės patalpos atitinka visus keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka galiojančias Europos Sąjungos normas.

14.3. Asmenų, esančių areštinėje, tam tikri privatumo ir jų judėjimo laisvės apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, todėl teigti, kad dėl atsakovo nurodytų teiginių areštinėje pareiškėjas buvo tyčia kankinamas, patyrė nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus sunkumus, nėra pagrindo.

14.4. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad apeliantas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažeidimai nesukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikdymo, dėl netinkamų laikymo sąlygų įstaigos administracijai ar kitoms institucijoms jis nesiskundė ir nenurodė, kodėl neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Apeliantas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėjo, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

15. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinė skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią patyrė laikomas Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui Mažeikių areštinėje tam tikrą laiką (viso 18 parų) nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas kamerose, pažeidžiant higienos normos reikalavimus, pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekia kad pareiškėjo reikalavimas neturtinę žalą atlyginti pinigais būtų atmestas. Teigia, kad areštinės patalpos atitinka visus keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka galiojančias Europos Sąjungos normas.

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos

teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad sanitarinio mazgo įrengimas buvo tinkamas.25. Telšių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu buvo užfiksuota, kad areštinės kamerose buvo įrengtas

sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė), sanitarinis mazgas atskirtas 1,2 m aukščio sienele (t. I, b. l. 93-95, 104-105, 110-112, 113-115, 116-118).

26. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120-130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vieningai formuojamoje praktikoje yra vertinama, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018 ir kt.). Taigi, net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti vertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas, net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017 ir kt.). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Atitinkamai, atsakovo apeliacinio skundo argumentai susiję su sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumo juo naudojantis užtikrinimu, atmetami.

27. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikė „Dezinfa“ graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų žurnalo kopiją (t. II, b. l. 134-138) bei Areštinės sanitarinio žurnalo kopiją (t. II, b. l. 139-144). Šiais dokumentais atsakovas siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kratos atlikimo patalpos buvo nešvarios. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui nenurodo priežasčių dėl kurių šių dokumentų kopijų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, minėtuose žurnaluose užfiksuoti graužikai bei patalpų valymo faktai nepaneigia Telšių visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 16 d. patikrinimo akte Nr. AP-1-114 užfiksuotų aplinkybių, kur yra konstatuoja, kad bendro naudojimo areštinės patalpose trūksta švaros, nustatytas HN 37:2009 48 punkto pažeidimas. Neužtikrinamas areštinių nuolatinis valymas drėgnuoju būdu, nes nuo 2014 m. birželio 9 d. areštinėje nebuvo valytojos, buvo nustatytas HN 37:2009 49 punkto pažeidimas. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjui nebuvo visą laiką užtikrinama teisė į jo laikymą higienos normas atitinkančiose patalpose, konstatavo pagrįstai.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (18 dienos), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017).

29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100 Eur.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=063d78f0517b11e9975f9c35aedfe438

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 6 500 Eur neturtinės žalos.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Apgyvendinimo kamerose kaupėsi pelėsinis grybelis, nebuvo šilto vandens indų plovimui, neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, kreipėsi žodžiu dėl psichologo ir psichiatro iškvietimo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 6 500 Eur.

2. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas pateikė duomenis, kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, paaiškino kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pabrėžė, jog kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Atsakovas paaiškino, kad tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, ventiliacija vyksta natūraliu būdu per atvirus langus. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose buvo atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai. Pasivaikščiojimai buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, užimtumo programos, kurios yra savanoriškos, taip pat buvo vykdomos. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų

2.2. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas kamerą Nr. 63 tikrino 2016 m. lapkričio 3 d. (patikrinimo aktas Nr. PA.6-447). Buvo nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimui per langus sąlygos sudarytos, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas kamerą Nr. 40 tikrino 2017 m. vasario 1 d. (patikrinimo aktas Nr. PA.6-16). Nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė bei dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Kitos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumavo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.

2.3. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

2.4. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą.

II.

3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui 1 520 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo salygų Šiaulių TI.

5. Teismas atsakovo prašymą dėl senaties taikymo pareiškėjo reikalavimui tenkino ir apsibrėžė ginčo nagrinėjimo laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. balandžio 4 d.

6. Teismas vertindamas koks pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko plotas kamerose atsižvelgė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktą 2017 m. balandžio 28 d. pažymą Nr. 60/09-16573 „Dėl M. G.“ bei atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų plotus be sanitarinio mazgo užimamus plotus. Nustatė, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (38 dienas), kai buvo laikomas kamerose Nr. 83, 40 teko atitinkamai nuo 3,48 kv. m iki 20,44 kv. m kameros ploto (be sanitarinio mazgo ploto). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) 167 dienas. Teismas papildomai pripažino, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelė pareiškėjui, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus, suvaržė galimybę judėti, pasimankštinti.

7. Dėl higienos normų užtikrinimo kamerose, teismas vertino kameros Nr. 63, 83 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktą Nr. PA.6-447. Nustatė, kad atlikus mikroklimato parametrų tyrimą, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus kamerose Nr. 63, 83. Atlikus dirbtinės apšvietos tyrimus buvo nustatyta, kad kamerose Nr. 63, Nr. 83 dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. vasario 2 d. patikrinimo akte Nr.PA.6-16 nurodyta, kad atlikus mikroklimato parametrų tyrimą, nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 40, Nr. 63 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nustatė, kad kamerose Nr. 40, Nr. 63 dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismas atsižvelgęs į pareiškėjo argumentą dėl karšto vandens nebuvimo indų plovimui kameroje, pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus ir teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų duomenis, nebuvo nustatyta.

8. Teismas vertindamas pareiškėjui kilusią neturtinę žalą taip pat atsižvelgė į pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 590 įrašus, iš kurių nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu įrašų dėl galvos skausmo ir svaigimo, nėra. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas buvo kreipęsis dėl nemigos vieną kartą 2016 m. rugsėjo 9 d. ir įraše buvo nurodyta, jog psichikos sutrikimų nestebima, rekomenduojama laikytis miego higienos. Taigi, teismas pasisakė, jog dėl šio nustatyto negalavimo, nebuvo galima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis ir nustatyto pažeidimo mastą, sprendė, kad adekvati pareiškėjo neturtinę žalą kompensuotina suma yra 1 520 Eur.

III.

9. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Teismas kritiškai įvertinęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. pažymą Nr. 60/09-16573, kurioje yra nurodyti laikomi asmenų skaičiai dienos pradžioje ir dienos pabaigoje, pažymos turinį vertino pareiškėjo naudai, ko pasėkoje neteisingai nustatė pareiškėjo pažeidimo laikotarpį. Atsakovo vertinimu teismas netinkamai apskaičiavo pažeidimo dienų skaičių ir nustatė, jog visas 167 dienas pareiškėjo teisė į minimalųjį gyvenamojo ploto tekimą kameroje buvo pažeista.

9.2. Pareiškėjas M. G. jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose nei įstaigos direktoriui, nei Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nebuvo pateikęs. Priešingai, skundžiamame Šiaulių

apygardos administracinio teismo sprendime nenustatyta jokių kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, pažeidimų.9.3. Pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore,

pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, jam tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

10. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinė skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Apeliacijos dalykas –Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

12. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią patyrė kalėdamas Šiaulių TI.13. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui 167 dienas teko mažesnis nei įstatymuose numatytas

kameros plotas, pareiškėjo atžvilgiu jo teisių pažeidimą pripažino ir priteisė 1 520 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

14. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekia kad pareiškėjo pažeista teisė būtų pripažinta, kaip pakankama satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Atsakovo vertinimu teismas netinkamai apskaičiavo pažeidimo dienų skaičių ir nustatė, jog visas 167 dienas pareiškėjo teisė į minimalųjį gyvenamojo ploto tekimą kameroje buvo pažeista.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose 167 paras buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus

ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Šiaulių TI neginčija to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo kameros ploto pažeidimas, jis tik siekia, kad teismas vertindamas pažeidimo trukmę atsižvelgtų į tai, jog kai kuriomis dienomis, kažkurį paros laiką, ginčo kamerose pareiškėjui būdavo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m plotą. Teisėjų kolegija vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, negali su jais sutikti. Asmens kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė, kuomet jis buvo laikomas įkalinimo įstaigoje daugiau, nei pavyzdžiui, vieną dieną, negali būti skaidoma valandomis ar mažesniais internavais. Pažeidimo trukmė yra vertinama dienomis ir teismas priimdamas sprendimą atsižvelgia, kiek dienų pareiškėjo atžvilgiu įstatyme numatyta ploto norma jam nebuvo užtikrinta. Tai, kad kelias valandas per dieną kameroje buvo mažiau žmonių, kas galėjo pagerinti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo nebuvo, ar jį vertinti iš esmės kitaip.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą jo trukmę (167 dienos), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.)

23. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 520 Eur.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-169-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00443-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 120 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–3).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b22bf00517b11e9975f9c35aedfe438

teisės aktuose. Nors pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau kameros buvo užstatytos baldais ir jam trūko laisvo ploto. Sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, kameroje buvo nemalonus kvapas. Kamerose buvo šalta ir drėgna. Kamerų sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu. Durų langelis ir lovos buvo surūdijusios, stalas su aštriais kampais. Dėl rūdžių išskiriamo asbesto pareiškėjas negalėjo užmigti, jį kankino nemiga. Žiurkės ir kiti graužikai naikino asmeninius daiktus bei maistą. Kameroje nebuvo šilto vandens. Dėl nepakankamo apšvietimo negalėjo skaityti knygų bei rašyti laiškų. Indus laikydavo ant grindų, nes nebuvo lentynų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs emocinę depresiją, atsirado sveikatos sutrikimų. Tai, pareiškėjo teigimu, nebuvo momentinis poveikis, o pastovus, intensyvus fizinis ir moralinis sukrėtimas, kurio pasekmes jaučia iki šiol.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–36).

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 6,45 kv. m iki 8,7 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

5. Atsakovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2017 m. sausio 9 d. patikrinęs kamerą Nr. 78 nustatė, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, dirbtinė apšvieta mažesnė nei 200 lx. Atsakovas pabrėžė, jog negali būti konstatuoti įstaigos neteisėti veiksmai dėl sanitarinio mazgo, nes jo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

6. Atsakovo teigimu, nenustačius laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d. Šiaulių TI darbuotojų neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo Ž. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 65–70).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d., Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kameroje Nr. 78, kurios plotas 6,45 kv. m, ir kameroje Nr. 74, kurios plotas 8,7 kv. m. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytos kameros ploto vienam asmeniui normos, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

9. Teismas įvertino tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pareiškėjo teisių į jam tenkantį minimalų kameros plotą nepažeidė.

10. Teismas įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktą Nr. PA.6-2 (16.3.187.6.12) nustatė, kad tik kameroje Nr. 78 nustatyti higienos normos pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta), tačiau kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų

atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Be to, pareiškėjas nesikreipė dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ar į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą ar kt.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 78, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau dėl kitų patalpų (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, teismas nustatė, kad neįrodyta, jog jos neatitiko higienos normų reikalavimų.

11. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatyta, jog kameroje Nr. 78 sanitarinis mazgas visiškai neatitvertas, todėl pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

12. Teismas, pasisakydamas dėl inventoriaus trūkumo kamerose, nurodė, kad šioje byloje nėra pateikta įrodymų, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus. Be to, pareiškėjo teiginiai, jog žiurkės ir kiti graužikai naikino asmeninius daiktus ir maistą, yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, nedetalizuoti, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias pareiškėjo aplinkybes. Kadangi karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens nebuvimo irgi yra atmestini kaip nepagrįsti.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su sveikatos pablogėjimu, ir sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, ir konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje teismas nenustatė, jog Šiaulių TI sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

15. Teismas, atsižvelgė į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, ir konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

16. Pareiškėjas Ž. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai arba grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 74).

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir į bylą pateiktos medžiagos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš pirmosios instancijos teismo darytus teismo posėdžio garso įrašus su jo papildomais paaiškinimais.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 80–82).

19. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad teismo konstatuotas nežymus dirbtinės apšvietos

pažeidimas kameroje Nr. 78, buvo trumpalaikis, nes pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas tik 4 dienas. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, kalinimas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, buvo trumpalaikis (8 dienas) ir, be to, nenustatyta jokių aplinkybių, jog tai iš esmės pakenkė jo sveikatai.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisako abstrakčiai, nenurodo jokio juridinio apeliacinio skundo pagrindo. Taip pat nenurodo (nepateikia) jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Šiaulių TI buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrinta pakankama kameros Nr. 78 apšvieta, tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visų bylos aplinkybių ir pateiktos medžiagos. Tačiau pareiškėjas nepateikia jokių nesutikimo argumentų, nenurodo, kokių konkrečių jo skunde nurodytų aplinkybių teismas neįvertino.

25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: kameros ploto, sanitarinio mazgo, kameros būklės (oro temperatūros, drėgmės, pelėsio, grybelio, rūdžių ir apšvietimo) atitikimo / neatitikimo higienos reikalavimams, graužikų, karšto vandens nebuvimo, trūkstamo inventoriaus ir pareiškėjo sveikatos pablogėjimo, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.

26. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui nurodytų aplinkybių.

27. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų ir jis patyrė neturtinę žalą, tačiau pažeidimai nebuvo intensyvūs, truko tik 8 dienas ir byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

28. Teisėjų kolegija, vertindama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį (apšvietos pažeidimas, netinkamas sanitarinio mazgo atitvėrimas), mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Šiaulių TI buvo laikomas tik 8 dienas, kitų pažeidimų nenustatyta), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ





NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. spalio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00817/17I-585 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) tenkinti pareiškėjo 2018 m. gegužės 9 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) išdavimo (toliau – ir Prašymas). Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas gauti LLG;

1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Departamento 2018 m. liepos 17 d. paklausimą nebuvo atsakyta laiku, nes vasaros atostogų metu uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė) buvo tik negausi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=083e2af0517b11e9975f9c35aedfe438

administracija – direktorius ir buhalterė, tačiau informacija pateikta 2018 m. rugsėjo mėn.;1.3. Atsakovas neobjektyviai, tendencingai įvertino aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė yra ne

savarankiškas ūkio subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas. Atsakovui ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai apie Bendrovės realiai vykdomą veiklą statybos srityje, tinkamai tvarkomą buhalterinę apskaitą ir laiku mokamus mokesčius už jos darbuotojus;

1.4. Atsakovas nepagrįstai aplinkybę, jog Bendrovės steigėja nurodoma UAB „US Baltic“, kuri yra žinoma kaip užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, laikė patvirtinančia, kad Bendrovės veikla apsimestinė;

1.5. Pareiškėjas neprieštaravo atsakovo teiginiams, kad UAB „Gilsta“ buveinė yra adresu, kuriuo nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės. Paaiškino, kad užsieniečiams nedraudžiama Lietuvoje steigti įmones, bet jiems sudėtinga gauti adresą buveinės registracijai, be to, įstatymai nedraudžia vienu adresu registruoti kelias įmones, o įmonės biuras neprivalo būti Bendrovės buveinės adresu ir dėl to negali būti laikoma, kad Bendrovė nevykdo veiklos;

1.6. Pareiškėjas nesutiko, kad aplinkybė, jog Bendrovės veikla įstatuose apibūdinta, be kita ko, taip: „Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams“, patvirtina, jog Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Atitinkamai laiko nepagrįsta ir Sprendimo išvadą, kad, Bendrovei nevykdant statybų veiklos, ji turi kreiptis į teritorinę darbo biržą ir gauti atskirą išvadą dėl pareiškėjo profesinės atitikties Lietuvos darbo rinkai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-702 patvirtintame Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2018 m. I pusmečiui (toliau – ir Profesijų sąrašas) nenustatytas imperatyvus reikalavimas, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla turi būti užfiksuota atskiru įrašu;

1.7. Sprendime esmine aplinkybe, patvirtinančia apsimestinę UAB „Gilsta“ veiklą, laikyta tai, kad Bendrovės buhalterė dirba ir vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhaltere, o UAB „Gilsta“ buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)) biuro faktiškai nėra (kartą per savaitę atsiimama korespondencija pašte). Pareiškėjas teigė, kad Bendrovės buhalterei nebuvo poreikio dirbti Bendrovės biure, juolab kad teisės aktai numato nuotolinio darbo galimybę;

1.8. Dėl Sprendime nustatytos aplinkybės, kad Bendrovės darbuotojams darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, kurį nuolat moka užsakovo UAB „Deneca“ direktorius, paaiškino, jog šiuo aspektu Departamentas neįvertino realaus gyvenimo faktų. Atsidaryti banko sąskaitą užsieniečiui, neturinčiam leidimo gyventi Lietuvoje, beveik neįmanoma, todėl darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais, ko jie pageidauja ir patys. Darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams tik vieną kartą išmokėjo darbų užsakovo atstovas, gavęs pinigus ir žiniaraštį iš UAB „Gilsta“ buhalterės, nes tuo metu nebuvo Bendrovės direktoriaus;

1.9. Dėl Departamento atlikto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kad buhalterės nurodytame statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu Bendrovės darbuotojai nerasti, pareiškėjas nurodė, kad, pagal šio objekto rangos sutartį, UAB „Gilsta“ statybos darbus pradėjo 2018 m. gegužės 31 d., baigė 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai šiame objekte lankėsi 2018 m. rugsėjo mėn. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad informacija apie statybose dirbusius rangovus buvo gauta ne iš statybvietės savininko, o apklausus „gretimos“ gatvės gyventoją, kuri (nežinia kaip) gali pastebėti statybininką užsienietį, nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) išoriškai niekaip nesiskiria nuo lietuvių ar kitų Europos tautų atstovų;

1.10. Sprendime neigiamai akcentuojamas ypač tamprus ryšys tarp UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“ neturi jokios įstatymams prieštaraujančios veiklos požymių. Šios statybos bendrovės nuolat bendradarbiauja, UAB „Gilsta“ faktiškai atlieka subrangos darbus. Akcentuota, kad tarp šių bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai. Bendrovės darbuotojų darbo apskaitą ir apmokėjimą už jį vykdo pati Bendrovė.

2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

3. Atsiliepime į skundą atsakovas pakartojo Sprendime nustatytas aplinkybes apie UAB „Gilsta“ steigėją, jos buveinės adresą, veiklos tikslus, apžvelgė Bendrovės vyriausiosios buhalterės paaiškinimus, statybos objekto, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimo vietoje rezultatus, atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 24 d. negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje, ir nurodė, kad surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, todėl pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, bet to nepadarė. Taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų LLG išdavimo sąlygų. Atsakovas tvirtino, jog Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys

atskleistas pareiškėjui, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Sprendimas buvo priimtas pagal tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas, teikdamas Prašymą ir vėliau, atlikus patikrinimą, o nauji su pareiškėjo skundu teismui pateikiami dokumentai negali būti vertinami šios bylos nagrinėjimo kontekste.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Gilsta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.5. Bendrovė teigė, kad Departamento prašyta informacija laiku buvo nepateikta tik dėl formalių priežasčių, kad

Bendrovė vykdo statybos darbus vienu metu keliuose objektuose, dėl to buhalterė, betarpiškai neužsiimanti darbų organizavimu ir kontrole statybos objektuose, nedisponuoja tikslia operatyvia informacija, o jos galbūt suteikta netiksli informacija apie statybos objektus ir darbų organizavimo tvarką su genrangovu negali būti traktuojama kaip Bendrovės realiai nevykdomos statybos veiklos požymis.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) tuo pagrindu, kad ketina dirbti pastatų apšiltintuoju

Lietuvoje, 2018 m. gegužės 9 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti LLG. Prašyme, be kita ko, nurodė ketinantis dirbti UAB „Gilsta“ ((duomenys neskelbtini)), pasirašytinai patvirtino žinąs, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymuose nustatyta tvarka.

8. Remiantis Juridinių asmenų registro 2018 m. rugpjūčio 21 d. duomenimis, Bendrovė registruota (duomenys neskelbtini), Bendrovės vadovas 2017 m. gruodžio 7–28 d. buvo J. K. (K.), nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. kovo 13 d. – O. V. (V.), nuo 2018 m. kovo 13 d. – V. K.. Bendrovė turi 2 akcininkus: O. V., turintį 95 Bendrovės akcijas iš 100, ir V. K., turintį 5 Bendrovės akcijas. Bendrovės veikos tikslai ir rūšys: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

9. Bendrovė 2018 m. gegužės 2 d. tarpininkavimo rašte dėl LLG prašė išduoti pareiškėjui LLG 2 metams, nes jo atvykimo į Lietuvą tikslas – darbas pastatų apšiltintoju, o jo profesija įtraukta į Profesijų sąrašą, planuojama užsieniečio darbo pradžia – 2018 m. rugsėjo 9 d. Bendrovė ir pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. sudarė terminuotą darbo sutartį iki 2020 m. rugsėjo 8 d., pagal kurią pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 9 d. priimamas dirbti pastatų apšiltintoju už 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį, dirbant penkias dienas per savaitę, 8 valandas per darbo dieną.

10. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. rašte, adresuotame Bendrovės direktoriui V. K., išaiškino, kad Bendrovė, ketinanti įdarbinti užsieniečius, turinčius profesiją, kuri įtraukta į Profesijų sąrašą, turi vykdyti veiklą pagal atitinkamos ekonominės veiklos rūšį, t. y. Bendrovės veikla turi būti priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, norint įdarbinti pareiškėją pastatų apšiltintoju, nesikreipiant į teritorinę darbo biržą, kad Lietuvos darbo birža priimtų sprendimą, jog užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Minėtame rašte prašyta iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus ir kitus prašomus dokumentus, tačiau Bendrovė, jos pačios teigimu ir pareiškėjo teigimu, duomenis pateikė tik 2018 rugsėjo mėn.

11. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-32810, be kita ko, nurodyta, jog Bendrovės prašymu buvo išduotos 134 nacionalinės vizos užsieniečiams, kurie į Bendrovę atvyko dirbti įvairios specializacijos statybos darbus, tačiau, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis, Bendrovėje liepos mėn. dirbo 34 darbuotojai, iš kurių 3 – Lietuvos Respublikos piliečiai; kiti užsieniečiai, kurie gavo nacionalines vizas Bendrovės kvietimu, nebuvo įdarbinti arba buvo atleisti, bet ne visiems iš jų panaikintos nacionalinės vizos. Bendrovėje įdarbinti 4 darbuotojai, nacionalines vizas dirbti vairuotojais gavę kitos įmonės – UAB „Versatio“ – kvietimu. 2018 m. liepos 27 d., 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 7 d. su UAB „Gilsta“ bandyta susisiekti jos nurodytais kontaktiniais telefonais, susisiekti nepavyko, tačiau 2018 m. liepos 27 d. paskambino UAB „Vernesta“ ir UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K., kuri nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 1 d. galės atvykti į Migracijos valdybą. Atvykusi S. K. paaiškino, kad ji yra UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė, dirba nuotoliniu būdu iš namų Vilniuje, Bendrovės biuro adresas – (duomenys neskelbtini), bet ji ten niekada nebuvo, Bendrovės pagrindinė veikla – įvairūs statybos darbai: fasadų apšiltinimas, mūrijimas, elektros instaliavimo ir vidaus apdailos darbai, statybos objektas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini); Bendrovės direktorius yra (duomenys neskelbtini) pilietis O. V., jis šiuo metu yra (duomenys neskelbtini); Bendrovėje 2018 m. liepos 1 d. dirbo 32 darbuotojai, iš jų 3 – Lietuvos Respublikos piliečiai (pateikė įdarbintų darbuotojų sąrašą); jos darbo funkcija – įdarbinti užsieniečius bei rūpintis atleidimo procedūra, apie darbo santykių nutraukimą

Departamentui praneša Bendrovės direktoriui liepus tai padaryti, todėl dėl užsieniečių, kuriems nebuvo panaikintos nacionalinės vizos, jų neįdarbinus arba juos atleidus, ji nieko negali paaiškinti; darbuotojams atlyginimai mokami grynaisiais pinigais, pinigus darbo užmokesčiui pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda užsakovo UAB „Denica“ direktoriui A. U., kuris susitinka su darbuotojais ir išmoka jiems darbo užmokestį; Bendrovė yra subrangovas, UAB „Denica“ – užsakovas. S. K. nurodė, kad ji atlyginimą gauna pavedimu į banko sąskaitą, teigė, kad Bendrovės objektų yra Belgijoje ir Švedijoje, kai kurie įdarbinti darbuotojai komandiruojami į minėtus objektus, tačiau nurodyti, kas šiuo metu yra komandiruotas, negali. Aplinkybė, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai atlyginimą gauna grynaisiais pinigais, kurį jiems moka UAB „Denica“ direktorius, Migracijos valdybai kėlė abejones dėl Bendrovės realiai vykdomos veiklos ir kartu sudarė pagrindą įtarti, kad pateiktais kasos pajamų orderiais bei išrašytomis sąskaitomis faktūromis tik siekiama imituoti Bendrovės veiklos vykdymą ir pajamų gavimą.

12. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, S. K. dirba ne tik Bendrovėje, bet ir UAB „Deneca“.

13. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-38747, be kita ko, nurodyta, jog pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), UAB „Gilsta“ iškabos ir pašto dėžutės nebuvo, darbuotojų taip pat (pridėtos nuotraukos); 2018 m. rugsėjo 18 d. nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), statybos objektas ir gyvenamasis pastatas nebuvo rasti, o apklausti asmenys, atsisakę prisistatyti, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje nevyksta statybos darbai ir joje nedirba jokie užsieniečiai. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra vienas naujas namas, kuriame galbūt vyksta statybos darbai, nes šalia jo yra statybinės medžiagos, namo viduje vyksta vidiniai apdailos darbai, tačiau patikrinimo metu darbuotojai nebuvo rasti (pridėtos nuotraukos), o apklausti asmenys manė, jog šio namo numeris yra 19. 2018 m. rugsėjo 18 d. į Migracijos valdybą atvyko V. K. ir paaiškino, kad jis yra UAB „Gilsta“ administravimo direktorius, dirba nuotoliniu būdu iš namų Vilniuje, Bendrovės biuro adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau jis ten niekada nebuvo; UAB „Gilsta“ pagrindinė veikla yra statybos darbai, dirba tinkuotojai, mūrininkai, elektrikai, santechnikai, darbuotojai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, Bendrovės direktorius – (duomenys neskelbtini) pilietis O. V., jis šiuo metu yra (duomenys neskelbtini). V. K. teigė negalintis nurodyti Bendrovės statybos objektų, nes į juos nevažinėja, darbą statybose organizuoja ir jiems vadovauja direktorius O. V., nurodė žinantis, kad vienas statybos objektas yra Belgijoje, dar, kiek žino iš sąskaitų faktūrų, yra gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); šiuo metu Bendrovėje dirba 35 (duomenys neskelbtini) piliečiai, buhalterė yra Lietuvos Respublikos pilietė S. K., jo paties darbo funkcijos yra administravimo klausimai (dokumentacijos tvarkymas, tarpininkavimo raštų rengimas, (duomenys neskelbtini) piliečiams teikiant dokumentus D nacionalinei vizai arba LLG, padeda pateikti dokumentus Migracijos valdyboje, ieško tinkamų apgyvendinimo variantų Bendrovėje dirbantiems (duomenys neskelbtini) piliečiams); UAB „Gilsta“ yra subrangovas, o UAB „Denica“ – užsakovas, direktorius A. U.. V. K. nurodė, kad atlyginimą gauna pavedimu į banko sąskaitą, su direktoriumi O. V. bendrauja telefonu arba el. paštu. Migracijos valdyba taip pat nustatė, kad Bendrovė neturi skolos Valstybinio socialinio draudimo fondui.

14. Departamento Imigracijos skyrius ginčijamu 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (15/4-2)3I-00817/17I-585 atsisakė išduoti pareiškėjui LLG Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu ir panaikino jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 19 straipsnio 1 punkto pagrindu. Sprendime, be anksčiau aptartų aplinkybių, taip pat nurodyta, jog UAB „Gilsta“ steigėjas – UAB „US Baltic“, kuri Departamentui žinoma kaip užsiimanti įmonių steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas – įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Bendrovės registracijos adresas – (duomenys neskelbtini) – gerai žinomas Departamentui, nes juo nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės, juo ne kartą daryti įmonių veiklos patikrinimai, per kuriuos nustatyta, kad minėtu adresu įmonių veikla nevykdoma. Bendrovės direktoriumi 2017 m. gruodžio 7–28 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis J. K., kuris nuo 2015 m. birželio 22 d. taip pat yra UAB „US Baltic“ direktorius. Nors Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. išsiuntė Bendrovės direktoriui raštą Nr. (15/4-20)10K-29038, kuriame prašoma iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto(-ų) pavadinimą(-us) ir adresą(-us), kuriame(-iuose) ji vykdo statybos darbus, Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 24 d. negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje. Tai leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, ir pareiškėjui taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis. Departamento duomenimis, Bendrovė į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams nesikreipė ir Lietuvos darbo birža nėra priėmusi sprendimo dėl pareiškėjo darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Be to, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir pateiktus tarnybinius pranešimus, konstatuotina, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, tarp jų – ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios

direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose, taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Kitaip tariant, pareiškėjas dirba ne pas darbdavį, o pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė statybų veikla neužsiima, o veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų LLG gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, pastatų apšiltintoju). Spendime taip pat pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti LLG, o Departamento Imigracijos skyrius atsisako išduoti jam LLG, pareiškėjas šiuo metu neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos atvykimo sąlygos (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų), todėl jam išduota nacionalinė viza naikintina.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o jis realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje pastatų apšiltintoju. Priešingai, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, tarp jų – ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Tai reiškia, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prie skundo pridėtos statybos rangos sutartys, PVM sąskaitos faktūros, darbų atlikimo aktai nebuvo pateikti nei su Prašymu, nei patikrinimo metu, todėl jie nevertinti kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės realiai vykdomą veiklą. Ginčijamo sprendimo teisėtumas vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą sprendimą. Duomenų, kad pareiškėjas tokių įrodymų negalėjo gauti iki Sprendimo priėmimo, nėra.

17. Teismas akcentavo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl pareiškėjui taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl minėto užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė kreipėsi į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams ir Lietuvos darbo birža yra priėmusi sprendimą dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų LLG išdavimo sąlygų. Teismo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjo Prašymą.

III.

18. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teismo sprendimo motyvai yra nenuoseklūs, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir nesudaro pagrindo atmesti skundą;

18.2. Atsakovas nepateikia jokių teisinių argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog UAB „Gilsta“ įstatuose suformuluotas veiklos tikslas – užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, – jai nesuteikia teisės vertis statybų veikla, įstatuose nesant atskiro įrašo apie veiklą statybų srityje. Teismui pateikti dokumentai neginčijamai patvirtina Bendrovės veiklą statybos srityje, teismas neišsakė abejonių dėl šių duomenų realumo;

18.3. Teismo išvados pagal patikrinimo, vykusio adresu (duomenys neskelbtini), rezultatus yra lemtos statybos proceso eigos statybos objektuose nežinojimu. Paaiškinta, kad statybos objektuose dirba keli subrangovai, jie dirba atskiru laiku, o konkretaus subrangovo darbuotojų nebuvimas statybos objekte net rangos sutartyje nurodytu darbų atlikimo terminu negali būti laikomas patvirtinančiu apsimestinį rangos sutarties pobūdį, realiai nevykdomą statybos veiklą. Iš pateiktų rangos sutarčių matyti, kad Bendrovė 2018 m. rugsėjo mėn. turėjo du objektus – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu Bendrovės darbuotojai dirbo objekte (duomenys neskelbtini);

18.4. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti kartu su skundu pateiktus dokumentus, remdamasis formaliu pagrindu, jog jie nebuvo savalaikiai pateikti Departamentui. Teismas turėjo analizuoti faktinę Sprendimo priėmimo metu buvusią situaciją. Be to, pagal teismų praktiką, teismas gali įpareigoti Departamentą dar kartą įvertinti asmens prašymą. Pažymėta

ir tai, kad teismas, spręsdamas dėl jo naujai pateiktų dokumentų, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais byloje Nr. eA-4826-502/2018, kurios aplinkybės nėra panašios nagrinėjamai administracinei bylai;

18.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Departamentui pateiktas Prašymas yra su trūkumais, t. y. nepateikti dokumentai, patvirtinantys UAB „Gilsta“ vykdomą statybos veiklą ir pareiškėjo ketinimą dirbti toje Bendrovėje apšiltintoju. Pabrėžta, kad pareiškėjas užpildė nustatytos formos dokumentus, juos priėmęs ir patikrinęs Departamento darbuotojas jokių pastabų nepareiškė. Atsakovas dėl papildomos informacijos kreipėsi į tarpininką – Bendrovę, o ne į pareiškėją, ir prašė ne kartu su prašymu nepateiktų, o papildomų dokumentų. Be to, pareiškėjo nuomone, užsieniečio teisės aktų nustatyta tvarka pateiktas prašymas išduoti LLG a priori (liet. iš anksto, nepatikrinus faktų) laikytinas pakankamu įrodymu apie ketinimą dirbti konkretų darbą konkrečioje įmonėje;

18.6. Teismas nepalaikė atsakovo pozicijos, jog pagal įstatuose nurodytą veiklą Bendrovė negali užsiimti statybos veikla. Dėl to turėtų būti pripažinta, jog atsakovo inicijuotas papildomos informacijos rinkimas buvo perteklinis, o trečiojo suinteresuoto asmens dokumentų nepateikimo laiku faktas negali būti pripažintas patvirtinančiu, kad Bendrovė realiai nevykdo statybos veiklos;

18.7. Bendrovės direktorius užsiima išskirtinai administraciniu Bendrovės valdymu, o visą gamybinę veiklą organizuoja Bendrovės savininkas O. V.. O. V. nesant Lietuvoje, objektuose darbų organizavimą vykdo genrangovo UAB „Deneca“ vadovas, jis taip pat Bendrovės darbuotojams išmoka atlyginimą iš Bendrovės banko sąskaitos paimtais pinigais. Tačiau minėtos aplinkybės neįrodo, jog Bendrovė nevykdo savarankiškos ūkinės veiklos. Tarp UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“ yra sudarytos atskirų objektų rangos sutartys. Generalinis rangovas vadovauja statybos darbų eigai objekte, nes jis atsako užsakovui už atliktų statybos darbų apimtį ir kokybę.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo ir teismo išvados apie UAB „Gilsta“ nevykdomą statybos veiklą ir jos darbuotojų darbą kitose statybos įmonėse neatitinka faktinių aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio, prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Atsakovas pakartoja, kad buvo ne kartą prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Vadovaujantis protingumo principu, Bendrovės vykdomos veiklos dokumentų buvo prašoma Bendrovės, o ne pareiškėjo. Sprendimas buvo priimtas įvertinus tuos dokumentus ir duomenis, kurie buvo gauti, surinkti iki jo priėmimo. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad pareiškėjo su skundu pateikti nauji dokumentai negali būti vertinami šioje byloje. Atkreiptas dėmesys į tai, kad Bendrovės vadovas net negalėjo nurodyti Bendrovės statybų objektų, nors jų per visą laikotarpį buvo 4–5, apklausos metu jis vadovu buvo daugiau nei 5 mėnesius. Taip pat pažymėta, kad vien ta aplinkybė, jog su darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys, jiems mokamas darbo užmokestis ir už juos mokamos socialinio draudimo įmokos, neįrodo, kad šie darbuotojai realiai dirba Bendrovėje, o Bendrovė užsiima statybų veikla.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo įpareigojimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nenuoseklumu, prieštaravimu byloje nustatytoms aplinkybėms bei netinkamu įrodymu vertinimu.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta

apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog atsakovo ir teismo išvados apie UAB „Gilsta“ nevykdomą statybos veiklą ir jos darbuotojų darbą kitose statybos įmonėse neatitinka faktinių aplinkybių bei į bylą pateiktų įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio, prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) tuo pagrindu, kad ketina dirbti pastatų apšiltintuoju Lietuvoje, 2018 m. gegužės 9 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti LLG tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų Lietuvos Respublikoje trūksta, sąrašą (pastatų apšiltintoju), t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

26. Iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nes užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir Įstatymo 19 straipsnio 1 punkto pagrindu, kai nacionalinė viza panaikinama asmeniui, neatitinkančiam Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.

27. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnio 11 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

28. Įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

29. Nurodytame teisiniame reglamentavime vienareikšmiškai įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje aptariamu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, ir vykdys darbo funkcijas pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5515-438/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2992-525/2019).

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jį darbui kvietusi UAB „Gilsta“ realiai vykdo statybų veiklą ir jis ketina dirbti elektriku būtent šioje Bendrovėje. Anot pareiškėjo, teismas be pagrindo nevertino jo pateiktų papildomų įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybes dėl UAB „Gilsta“ vykdytos veiklos statybų sektoriuje.

31. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias proceso taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jiems pritaria ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

32. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas faktiškai dirbo jį kvietusioje Bendrovėje, ir ar pastaroji pati faktiškai vykdė tokią ūkinę-komercinę veiklą, kuriai būtini pareiškėjo turimos profesinės kvalifikacijos specialistai (t. y. pastatų apšiltintojai).

33. Remiantis Juridinių asmenų registro 2018 m. rugpjūčio 21 d. duomenimis, Bendrovė registruota (duomenys neskelbtini), Bendrovės vadovas nuo 2017 m. gruodžio 7–28 d. buvo J. K., nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. kovo 13 d. – O. V., nuo 2018 m. kovo 13 d. – V. K.; Bendrovė turi 2 akcininkus: O. V., turintį 95 Bendrovės akcijas iš 100, ir V. K., turintį 5 Bendrovės akcijas; Bendrovės veikos tikslai ir rūšys: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pagal pareiškėjo teismui pateiktą 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, nurodyto laikotarpio Bendrovės pelnas – 14 870 Eur, praeitų finansinių metų rezultatas – 2 500 Eur nuostolių. Be to, byloje yra duomenys, patvirtinantys, jog UAB „Gilsta“ (rangovas) įsipareigoja atlikti UAB „Deneca“ įvairaus pobūdžio statybos darbus. Statybos rangos sutartyse nurodytos šios darbų atlikimo vietos: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Statybos rangos sutartyse įtvirtinta, kad Užsakovas (UAB „Deneca“) aprūpina Rangovą (UAB „Gilsta“) reikalingomis ir būtinomis statybinėmis medžiagomis, vykdo Rangovo atliekamų darbų priežiūrą ir kontrolę šioje sutartyje numatytomis sąlygomis (3.1.7. ir 3.1.8. papunkčiai). Statybos rangos sutarčių įvykdymui patvirtinti pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos pirkėjui UAB „Deneca“, ir atliktų darbų aktai.

34. Nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas – UAB „US Baltic“. Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

35. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-32810, be kita ko, nurodyta, jog Bendrovės prašymu buvo išduotos 134 nacionalinės vizos užsieniečiams, kurie į Bendrovę atvyko dirbti įvairios specializacijos statybos darbus, tačiau, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis, Bendrovėje liepos mėn. dirbo 34 darbuotojai, iš kurių 3 – Lietuvos Respublikos piliečiai; kiti užsieniečiai, kurie gavo nacionalines vizas Bendrovės kvietimu, nebuvo įdarbinti arba buvo atleisti, bet ne visiems iš jų panaikintos nacionalinės vizos. Bendrovėje įdarbinti 4 darbuotojai, nacionalines vizas dirbti vairuotojais gavę kitos įmonės – UAB „Versatio“ – kvietimu. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūno 2018 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio pranešimo „Dėl UAB „Gilsta“ veiklos patikrinimo“ Nr. 10-PR2-38747 duomenimis, 2018 m. rugsėjo 18 d. nuvykus Bendrovės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), įmonės iškabos ir pašto dėžutės nebuvo, darbuotojų – taip pat. UAB „Gilsta“ steigėja „UAB „US Baltic“ Migracijos departamentui yra žinoma kaip bendrovė, užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje.

36. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Deneca“ direktorius A. U., kuris kontroliuoja ir darbą statybose. UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K. paaiškinime Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui nurodė, kad darbo užmokesčiui skirtus pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda A. U., kuris susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį. Migracijos departamentas 2018 m. liepos 17 d. rašte,

adresuotame Bendrovei, prašė iki 2018 m. liepos 31 d. Migracijos departamentui pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto(-ų) pavadinimą(-us) ir adresą(-us), kuriame(-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento surinktą medžiagą kitų rašytinių įrodymų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje pastatų apšiltintoju. Byloje esančių rašytinių įrodymų ir patikrinimo metu užfiksuotų duomenų visuma nepaneigia Migracijos departamento išvados, kad UAB „Gilsta“ pareiškėją įdarbino turėdama tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne UAB „Gilsta“, kaip statybų veiklą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto, naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Deneca“, vykdomos statybų veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje.

38. Tai, kad byloje esančius įrodymus teismas vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

39. Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus dėl UAB „Gilsta“ veiklos, teismas pagrįstai atsisakė juos vertinti, nes šiuo atveju atsakovas 2018 m. liepos 17 d. rašte buvo nurodęs Bendrovei iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto(-ų) pavadinimą(-us) ir adresą(-us), kuriame(-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus, tačiau Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė. Pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčijo ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti atsakovui. Taigi, atsakovui priimant Sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pareiškėjo skunde nurodyti duomenys nebuvo vertinami, todėl jie nevertintini ir teisme tikrinant skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016).

40. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, skirtingai nei teigia pareiškėjas, nereiškia, jog UAB „Gilsta“ veikla nelegali. Pagal byloje esančius duomenis tiesiog nėra pagrindo konstatuoti, kad kvietusi įsidarbinti pareiškėją Bendrovė pati vykdo tokio pobūdžio veiklą, kurią vykdant būtų reikalinga pareiškėjo turima profesinė kvalifikacija. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui netaikytina Įstatyme numatyta lengvata ir turėjo būti pateiktas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtas sprendimas, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Kadangi toks sprendimas atsakovui nebuvo pateiktas, priimant Sprendimą padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

41. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės kurjeris“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Švytis“, A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Švytis“, A. S. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės kurjeris“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Švytis“ ir A. S. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydami panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. (SK-94) SPR-80 ir įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti jų skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą.Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tauragės kurjeris“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė

prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydamas priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija


Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0c6629c0517b11e9975f9c35aedfe438

Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje UAB „Tauragės kurjeris“ tiek atsiliepime į pareiškėjų skundą, tiek atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nesutiko su jų reikalavimais bei prašė atitinkamai skundą ir apeliacinį skundą atmesti, taigi, galutinis teismo sprendimas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartis – buvo priimtas jo naudai. UAB „Tauragės kurjeris“ kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė 2017 m. kovo 29 d. mokėjimo nurodymą ir 2017 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 191, 192), patvirtinančius, kad bendrovė už atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 363 Eur. Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad UAB „Tauragės kurjeris“ realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2016 m. III ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 031,29 Eur (1,3 x 793,3 Eur). UAB „Tauragės kurjeris“ prašoma priteisti suma – 363 Eur – yra daug mažesnė už šį maksimalų dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl UAB „Tauragės kurjeris“ priteistina visa prašoma suma.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tauragės kurjeris“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra pagrįstas ir tenkintinas.


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės kurjeris“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti, t. y. jam iš pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Švytis“ ir A. S. priteisti 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.



MILDA VAINIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a53c480517b11e9975f9c35aedfe438

Administracinė byla Nr. A-1953-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03810-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B., E. B., D. Š. (P.) ir R. P. pareiškimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. B., E. B., D. Š. (P.) ir R. P. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti jiems po 408,27 Eur turtinei žalai atlyginti ir nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjai paaiškino, jog jie 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugu teikimo sutartį Nr. PT004312 vykti į Egiptą 2014 m. gruodžio 21–27 d., už kelionę sumokėjo 1 713,39 Eur sumą (1 620,71 Eur už kelionę ir 92,68 Eur už Egipto vizas), tačiau kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ paskelbto nemokumo (bankroto). Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę jiems išmokėjo 80,33 Eur sumą, todėl liko negrąžinta 1 633,06 Eur suma, t. y. po 408,27 Eur kiekvienam. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl jie patyrė turtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio

pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Atsakovo nuomone, pareiškėjams neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas už vizas. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjų teismui pateiktos tariamai sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes jos nėra šalių pasirašytos. Be to, pinigai už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę buvo mokami į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, nors šis juridinis asmuo pagal turizmo paslaugų sutartį nebuvo sutarties šalis ar kelionių organizatoriui atstovaujanti agentūra. Iš pateikto kvito nėra aišku, ar pinigai sumokėti pagal turizmo paslaugų sutartį. Atkreiptas dėmesys į tai, kad E. B., D. P. ir R. P. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, taip pat į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 V. B. su 1 620,71 Eur finansiniu reikalavimu įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą jos bankroto byloje.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą prašė jį atmesti.

7. Departamentas apžvelgė UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo Nr. 13769 panaikinimo aplinkybes, pažymėjo, kad asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, buvo proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) paskirstyta 34 976,20 Eur draudimo išmokų suma, bei sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjai turi teisę iškeltoje bankroto byloje reikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo, mokėjimą atlikusio V. B. reikalavimai 1 620,71 Eur sumai jau buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų V. B., E. B., D. Š. (P.) ir R. P. pareiškimą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, kiekvienam pareiškėjui po 385,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nustatė, kad V. B. per interneto svetainę grupinis.lt 2014 m. lapkričio 5 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Egiptą, į ją planavo vykti kartu su E. B., R. P. ir D. Š. (Pajaujiene). E. B. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004312. 2014 m. lapkričio 5 d. priėmimo perdavimo aktas serija BPP Nr. 525762772-525438048 (KAVC-468) patvirtina, kad V. B. už keturių asmenų kelionę sumokėjo 5 596 Lt (1 620,71 Eur). Kelionė buvo organizuojama 2014 m. gruodžio 21–27 d., tačiau ji neįvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas V. B. išmokėjo 80,33 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 4 asmenims už neįvykusią kelionę yra 1 540,38 Eur (kiekvienam po 385,10 Eur).

10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.

11. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, priėjo išvadą, jog nagrinėjamu atveju

susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas V. B. gavo tik dalį už keturių asmenų kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

12. Teismas pažymėjo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą (antroji sąlyga). Kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, o nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos, todėl tarp minėto Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos Europos Sąjungos teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys (trečioji sąlyga).

13. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, pabrėždamas, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų tikslų Direktyvos įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai.

14. Teismo vertinimu, remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad, nors už kelionę pinigus mokėjo vienas asmuo, realiai kelionė buvo perkama keturių asmenų, kurie kelionės sutartyje buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateikta kelionių sutartis, pinigų priėmimo kvitas patvirtina jų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė.

15. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Apskaičiuota, kad, iš sumokėtos sumos už kelionę (1 713,39 Eur) atėmus draudimo bendrovės kompensaciją (80,33 Eur) ir sumokėtą sumą už vizas (92,68 Eur), kiekvienas iš pareiškėjų patyrė po 385,10 Eur turtinę žalą, todėl šios sumos jiems priteistinos iš atsakovo. Teismas taip pat priteisė pareiškėjams 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo pareiškėjų pareiškimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 15 d.).

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų V. B., E. B., D. Š. (P.) ir R. P. pareiškimą atmesti.

17. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į

Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjams galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

18. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija


19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl šio atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

21. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo, tačiau nesutinka su pozicija, jog šiuo atveju išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų patirtą turtinę žalą.

23. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249, 6.263 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę

sumokėta suma, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jų sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvuotumo yra nepagrįsti.

24. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

25. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

26. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

27. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

28. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

30. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

31. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

32. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios

užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9 p.; turizmo paslaugų teikimo sutartį, b. l. 11–12; pinigų priėmimo kvitą, b. l. 14; su draudimo išmokomis susijusius dokumentus, b. l. 13, 16), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT004312 iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 5 596 Lt (1 620,71 Eur). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjui V. B. buvo grąžinta tik 80,33 Eur suma, pareiškėjai patyrė 1 540,38 Eur bendrą turtinę žalą. Minėta suma neapima pareiškėjų sumokėtų vizų įforminimo mokesčių (320 Lt; 92,68 Eur), tačiau jie nagrinėjamoje byloje apeliacinio skundo nepateikė, todėl teisėjų kolegija dėl pastarosios sumos plačiau nepasisako. Būtent sumos, sumokėtos už neįvykusią kelionę, dalį, kurios nepadengė draudimo išmoka, pareiškėjai pareiškime ir prašė priteisti iš atsakovo, ją proporcingai padalydami kiekvienam pareiškėjui: su vizų įforminimo mokesčiais – po 408,27 Eur, be vizų įforminimo mokesčių – po 385,10 Eur (pirmosios instancijos teismo priteista suma). Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos, o mokėjimai už paslaugas atlikti prieš sudarant šias sutartis, tokio teismo vertinimo nekeičia, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartys realiai buvo sudarytos ir jose numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Byloje nėra ginčo, jog 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi įsigytas paslaugas apmokėjo V. B., kuris yra pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, atsakovas nepaaiškino, kuo nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti yra reikšmingas faktinis kelionės išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjų, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų E. B., R. P. ir D. Š. (P.) patirtas kelionės išlaidas, nepateikimu teismui nelaikytini teisiškai reikšmingais. Teisėjų kolegija prieina išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jiems priteisė tokios žalos atlyginimą.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Nors teismas pareiškėjams nepagrįstai nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už vizų įforminimo mokesčius, pareiškėjai dėl šio skundžiamo teismo sprendimo trūkumo pretenzijų nereiškė. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



2019-04946 2019-03-29 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. A-689-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01578-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, A. A.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja R. A. (toliau– ir pareiškėja) 2017 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti jai 770,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, jog 2014 m. spalio 28 d. ji ir A. A. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. vasario 28 d., tačiau neįvyko dėl 2014 m. spalio 14 d. paskelbto UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja už kelionę sumokėjo 811 Eur. Dalis sumokėtų pinigų – 40,17 Eur – pagal Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą jai buvo grąžinta, liko negrąžinta 770,83 Eur suma. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl ji patyrė turtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5bc78360517b11e9975f9c35aedfe438

pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Departamento nuomone, pareiškėjos skundas turi trūkumų, kurie turėjo būti pašalinti. Pažymėta, kad Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Standartinės sąlygos), dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Be to, Departamentas teigė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos R. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. jai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 770,18 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gegužės 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir A. A. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 28 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003913 dėl kelionės į Fuerteventurą, kurios kaina – 810,36 Eur (2 798 Lt / 3,4528). Visą sutartyje nurodytą sumą pareiškėja sumokėjo 2014 m. spalio 27 d. pavedimu. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. lapkričio 17 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjai išmokėjo 40,17 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, o 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjos 810,36 Eur kreditorinį reikalavimą įtraukė į bankrutuojančios UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

9. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju teismui nesuteikta teisė savo kompetencijos ribose, t. y. ginant pareiškėjos pažeistas teises, spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus pareiškėja patyrė turtinę žalą, ir, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, pažymėjo, jog visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė

direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai, o jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Europos Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos. Vadovaudamasis minėta teismo praktika, teismas taip pat pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad, siekiant išspręsti kilusį administracinį ginčą, Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus reikėtų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

10. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, atmetė atsakovo teiginius, kad pareiškėjos pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jos prašomo dydžio turtinę žalą. Konstatuota, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, o pastarajai tapus nemokia, numatyta kelionė suorganizuota nebuvo, ji patyrė 770,18 Eur nuostolius. Taigi Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai. Teismas, išanalizavęs Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikė, kad juo valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, tačiau nagrinėjamu atveju šis teisinis reguliavimas buvo nepakankamas, juo neužtikrintas realus visų pinigų, kuriuos kelionių organizatoriui sumokėjo pareiškėja, grąžinimas jam tapus nemokiu, t. y. valstybė nepasiekė pagrindinio Direktyvos tikslo. Todėl buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog šiuo atveju valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai kyla atsakomybė.

11. Teismas nepritarė atsakovo ir Departamento pozicijai, kad dėl visų neįvykus kelionei patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjai reiškiant reikalavimus bankroto byloje, todėl ji neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas pabrėžė, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokiu.

12. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjos teisė į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to ji patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Todėl pareiškėjai iš atsakovo priteistina 770,18 Eur (810,35 Eur – 40,17 Eur) turtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (skundas priimtas 2017 m. gegužės 23 d.).

III.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. A. skundą atmesti.

14. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

15. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą ir kt.). Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis

reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir

inovacijų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija


17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl šio atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

19. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi šiuos nuostolius atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos patirtą turtinę žalą.

21. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai

įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvuotumo yra nepagrįsti.

22. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

23. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

24. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

25. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

26. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017,

2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

28. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

29. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

30. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės

organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 8 p.; turizmo paslaugų teikimo sutartį, b. l. 3–4; mokėjimo nurodymą, b. l. 5), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. spalio 28 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT003913 iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 2 798 Lt (810,36 Eur). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai buvo grąžinta tik 40,17 Eur suma, ji patyrė 770,19 Eur turtinę žalą (pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjai atlygintiną turtinę žalą, neteisingai konvertavo litus į eurus ir laikė, kad ji už kelionę sumokėjo 810,35 Eur, todėl atitinkamai jai priteisė tik 770,18 Eur, tačiau pareiškėja pretenzijų (apeliacinio skundo) dėl minėto skaičiavimo apsirikimo nereiškė). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad vien aplinkybės, jog pareiškėjai buvo išmokėta draudimo išmoka ir jos kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, savaime nepatvirtina jos reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrįstumo, tačiau šiuo atveju pareiškėjos patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jai priteisė tokios žalos atlyginimą.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:


Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



2019-05104 2019-04-01 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. P-14-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02956-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=53636f30524411e9975f9c35aedfe438



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės E. G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei E. G. J. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ 2015 m. gegužės 29 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. G. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų J. J. ir A. J., 378,19 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam yra pavesta administruoti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) pagrindu. Atsakovė nesumokėjo 378,19 Eur dydžio vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, atsakovė privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektus Klaipėdos miesto savivaldybėje, esančius (duomenys neskelbtini).

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino ir priteisė iš atsakovės E. G. J. 378,19 Eur pareiškėjo naudai.

4. Teismas nustatė, kad atsakovei nuo 1999 m. birželio 1 d. nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas (negyvenamoji patalpa – Kūrybinės dirbtuvės, bendras plotas 28,52 kv. m), esantis (duomenys neskelbtini), bei nuo 1998 m. spalio 15 d. nekilnojamojo turto objektas (51,14 kv. m butas), esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakovei siuntė mokėjimo pranešimus, o iš pareiškėjo pateiktos 2015 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. (8.2)-5R-1314 matyti, jog nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už abu nekilnojamojo turto objektus susidarė 378,19 Eur skola dėl vietinės rinkliavos nemokėjimo. Duomenų, kad atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi dėl metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleista nuo rinkliavos mokėjimo, nėra.

5. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, ir priteisė 378,19 Eur iš atsakovės E. G. J. pareiškėjo naudai.

III.

6. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti atsakovės E. G. J. prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015. Atsakovė prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

7. Atsakovės nuomone, yra akivaizdu, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, kadangi nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į tai, jog iš atsakovės yra prašoma sumokėti vietinę rinkliavą už tą laikotarpį, kurio metu ji neturėjo civilinio veiksnumo, t. y. buvo nepilnametė. Teismui pakako nustatyti, jog atsakovė yra fizinis asmuo, tačiau neįvertino, ar šis fizinis asmuo geba įgyti teises ir prisiimti pareigas.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.5 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina 18 metų. Pareiškėjas iš atsakovės skolos už vietinę rinkliavą reikalavo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu atsakovė yra gimusi 1998 m. vasario 1 d. ir tai reiškia, jog iki 2012 m. vasario 1 d., ji buvo mažametė (nepilnametė iki 14 metų), o pilnametystės sulaukė tik 2016 m. vasario 1 d. Pagal CK 3.157 straipsnio 1 dalį, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir kitus CK nustatytus atvejus. Atsakovei būnant nepilnamete jos įstatyminiais atstovais laikytini jos tėvai, todėl iki jos pilnametystės, jie turėjo atsakyti už atsakovės prievoles, įskaitant ir už prievolę mokėti vietinę rinkliavą Klaipėdos savivaldybei. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad reikalavimas byloje buvo pareikštas netinkamam atsakovui, o teismo priimtu sprendimu skola priteista asmeniui, kuris neturėjo pareigos šios skolos mokėti. Atsakovės nuomone, atsakovais šioje byloje turėjo būti jos įstatyminiai atstovai – tėvai. Tokią atsakovės poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

9. Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, nustatančias nepilnamečių asmenų gebėjimą įgyti teises ir prisiimti pareigas, tačiau kartu ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos administracinių teismų praktikos. Atsakovės nuomone, šiuo atveju turi būti atsižvelgta ir į teismų praktiką civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami panašaus pobūdžio klausimai.

10. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į atsakovės prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad vietinė rinkliava Klaipėdos miesto savivaldybė teritorijoje buvo įvesta nuo 2008 m. liepos 1 d. Vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią Nuostatuose nustatyta tvarka privalo mokėti visi vietinės rinkliavos mokytojai. Vietinė rinkliava yra privaloma įmoka, jai nėra būdingas atlygintinumo požymis, tai yra rinkliavos mokėjimas, o ne apmokėjimas už paslaugas. Pareiškėjas, nustatęs, kad turto objektai, kurių pagrindu apskaičiuota mokėtina vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nuosavybės teise priklauso E. G. J., pripažino ja vietinės rinkliavos mokėtoja. Atsakovės įstatyminiams atstovams nemokant vietinės rinkliavos, pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės E. G. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų J. J. ir A. J., nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą. ABTĮ 47 straipsnio 7 dalis numato, kad, jeigu proceso šalis yra nepilnametis, jo interesams turi teisę atstovauti jo atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė iš atsakovės E. G. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų J. J. ir A. J., 378,19 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos sumą, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovės teiginiai, jog administracinė byla išnagrinėta netinkamam atsakovui, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Atsakovė E. G. J. siekia atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

13. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas

galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

14. Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

15. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

16. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).

17. Atsakovė teigia, kad nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į tai, jog iš atsakovės buvo prašoma sumokėti vietinę rinkliavą už tą laikotarpį, kurio metu ji neturėjo civilinio veiksnumo, t. y. buvo nepilnametė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t, y. kai jam sueina 18 metų. Iki kol vaikams sueina 18 metų, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą (CK 3.157 str. 1 d.). ABTĮ 47 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar asmuo, įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje arba ribotai veiksniu tam tikroje srityje, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovauti pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė prašymą nepilnametei atsakovei E. G. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė E. G. J. yra nepilnametė, 2015 m. spalio 12 d. nutartimi (b. l. 54) nepilnametės atsakovės E. G. J. atstovais į bylą įtraukė jos motiną J. J. ir tėvą A. J.. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad nei pačiai atsakovei nei jos atstovams, nebuvo įteiktas pareiškėjo prašymas, prašymas ir jo priedai buvo įteikti viešojo paskelbimo būdu (b. l. 60). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašymo pateikimo teismui metu atsakovei buvo 17 metų, vadovaujantis CK 2.8 straipsnio 2 dalimi, tokio amžiaus nepilnamečiai turi teisę savarankiškai disponuoti savo turtu bei pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, sudaryti smulkius buitinius sandorius, tai lemia ir atsakomybę už prievoles savo turtu, tarp jų ir vietinės rinkliavos mokėjimą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą įtraukdamas pareiškėjos tėvus įstatyminiais atstovais, ir priteisdamas nesumokėtą vietinę rinkliavą iš atsakovės materialiosios teisės normų nepažeidė; neįteikus pareiškėjo prašymo atsakovei ir jos įstatyminiams atstovams, jį įteikė viešojo paskelbimo būdu. Taigi, nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs akivaizdų materialiosios teisės normos pažeidimą, nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

18. Atsakovė taip pat siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.19. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Todėl būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1594-146/2016 išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Minėtoje byloje teismas sprendė nuo kurio momento atsirado pareiga mokėti vietinę rinkliavą už nepilnamečiams priklausantį paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas vietinę rinkliavą iš atsakovės, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Atsižvelgiant tai, konstatuotina, kad atsakovė taip pat nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

21. Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsakovės E. G. J. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 netenkinti.Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. I-9249-208/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

„Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei E. G. J. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. Š. ir A. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. ir A. Š. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. B. dėl sprendimų panaikinimo ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54f92a60524411e9975f9c35aedfe438

įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai A. Š. ir V. Š. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakymą Nr. 2D-14585-(14.2) „Dėl pareiškimo“ ir įpareigoti Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių išnagrinėti, ar naujos statybos gyvenamasis namas, esantis vietoje nugriauto ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), 0,1462 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame R. B. yra pastatytas teisėtai.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: panaikino Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 2D-14585(14.2) „Dėl pareiškimo“; įpareigojo Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų A. Š. ir V. Š. 2015 m. rugpjūčio 28 d. prašymą patikrinti gyvenamojo namo statybos, esančios (duomenys neskelbtini) statybos teisėtumą; bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. SPA-1958-(14.2) nutraukti; reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių išnagrinėti, ar naujos statybos gyvenamasis namas, esantis vietoje nugriauto ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), 0,1462 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame R. B., yra pastatytas teisėtai ir ar nėra savavališka statyba, o nustačius minėto pastato savavališką statybą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka surašyti privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius atmetė kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-115-406/2017 ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjai A. Š. ir V. Š. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens R. B. apeliacinį skundą prašė atmesti trečiojo suinteresuoto asmens R. B. apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-115-406/2017 palikti nepakeistą.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į R. B. apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjų A. Š. ir V. Š. advokatas E. M. 2018 m. lapkričio 7 d. Regionų apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (ir papildomus duomenis prie prašymo) dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje Nr. I-115-406/2017.

Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje Nr. I-115-406/2017 prašė pareiškėjų atstovo prašymo bei papildomo prašymo netenkinti, o tuo atveju, jei bus nuspręsta prašymą tenkinti, priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą maksimaliai sumažinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, jog pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) turi teisę bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašyti tik iš atsakovo, o ne iš trečiojo suinteresuoto asmens, todėl jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš trečiojo suinteresuoto asmens turi būti atmestas ir patirtos išlaidos priteistos iš atsakovo.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: priteisė iš

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 229,49 Eur pareiškėjui A. Š. ir 70,85 Eur pareiškėjui V. Š. bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Kauno apygardos administraciniame teisme. Kitos prašymo dalies netenkino. Perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjų A. Š. ir V. Š. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje Nr. A-1564-525/2018 nurodo, kad pareiškėjai, teikdami atsiliepimą į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl trečiojo suinteresuoto asmens R. B. atlikto procesinio veiksmo – pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo ir todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš trečiojo suinteresuoto asmens R. B.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjų A. Š. ir V. Š. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog galimas tik išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas.

Kadangi teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegija nagrinėja ir pasisako tik dėl pareiškėjų prašomų išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali priteisti atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-887-552/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens R. B. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Regionų apygardos administraciniam teismui pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašoma priteisti pareiškėjo A. Š. naudai iš trečiojo suinteresuoto asmens R. B. patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme 91,69 Eur ir pareiškėjo V. Š. naudai priteisti lygiomis dalimis iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. B. 28,31 Eur patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašyme dėl pareiškėjui V. Š. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos advokato teisinei pagalbai apmokėti, padaryta akivaizdi klaida. Byloje pateikti duomenys (II t., b. l. 78) patvirtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti 28,31 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra patirta už atsiliepimo parengimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir jo pateikimą. Atsižvelgiant į tai bus vertinama dėl pareiškėjo V. Š. prašomos priteisti 28,31 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos lygiomis dalimis iš atsakovo Inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. B. apeliacinės instancijos teisme.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjams šioje byloje atstovavo advokatas E. M.. Advokatas pareiškėjų A. Š. ir V. Š. vardu 2017 m. balandžio 21 d. parengė ir teismui pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens R. B. apeliacinį

skundą. Pareiškėjas A. Š. pagal advokato E. M. pateiktą sąskaitą (II t., b. l. 17), kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – teisinė pagalba (atsiliepimo parengimas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir jo pateikimas), sumokėjo 91,69 Eur (2017 m. gegužės 5 d. Swedbank banko mokėjimo nurodymas). Pareiškėjas V. Š. pagal advokato E. M. pateiktą sąskaitą (II t., b. l. 78), kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – teisinė pagalba (atsiliepimo parengimas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir jo pateikimas), sumokėjo 28,31 Eur (2017 m. balandžio 23 d. Swedbank banko mokėjimo nurodymas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pareiškėjas V. Š. prašo priteisti 28,31 Eur bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš atsakovo Inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. B., tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. ir sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, pareiškėjai V. Š. ir A. Š. turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik iš trečiojo suinteresuoto asmens R. B.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2017 m. balandžio mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 069,64 Eur (822,80x1,3). Pareiškėjo A. Š. 91,69 Eur ir pareiškėjo V. Š. 28,31 Eur prašomos sumos neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio, todėl pareiškėjams iš trečiojo suinteresuoto asmens R. B. priteisiamos pareiškėjų prašomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, į kuriuos atsižvelgtina nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjų prašomo bylinėjimosi išlaidų dydį mažinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjui A. Š. priteistina 91,69 Eur ir pareiškėjui V. Š. priteistina 28,31 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, teiktas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. Š. ir V. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Priteisti iš trečiojo suinteresuoto asmens R. B. pareiškėjui A. Š. 91,69 Eur ir pareiškėjui V. Š. 28,31 Eur teismo išlaidų,

patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.







NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 6 d. atsakymą Nr. 2S-3948; 2) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2018 m. spalio 17 d. paskirtą drausminę nuobaudą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo G. S. skundą ir išaiškino pareiškėjui, kad jis su skundu turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutiko su skundžiamu Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 68-176, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas 1 mėn. apsipirkti įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) ir Departamento 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2S-3948, kuris priimtas ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto Pravieniškių PN-AK nutarimo. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį pripažino nepagrįstu, todėl teismas sprendė, kad iš esmės pareiškėjui teisines pasekmes sukelia skundžiamas Pravieniškių PN-AK nutarimas, kuriuo paskirta nuobauda. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo vieta yra Pravieniškių PN-AK, kurios buveinė yra Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų veiklos teritorijoje, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 31 straipsnio 1 ir 2 dalių taisykles byla būtų teisminga Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Teismas nurodė, kad esminiai veiksmai, su kuriais nesutinka pareiškėjas, yra atlikti Pravieniškių PN-AK, todėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=569c04f0524411e9975f9c35aedfe438

aplinkybė, kad pareiškėjas kartu skundžia ir Departamento sprendimą, nekeičia fakto, kad šiuo atveju teismingumas turi būti nustatomas pagal Pravieniškių PN-AK buveinę, esančią adresu: Pravieniškių g. 5, Pravieniškės II, Kaišiadorių r., todėl Pravieniškių PN-AK patenka į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų veiklos teritoriją.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas priskirtinas ne Vilniaus apygardos administracinio teismo, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų kompetencijai. Todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.

III.

Pareiškėjas G. S. atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-1791-244/201, įpareigoti teismą nagrinėti pareiškėjo skundą, kuriuo buvo apskundęs Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 17 d. nutarimą Nr. 68-176 ir Departamento 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 25-3948; 2) arba skirti pareiškėjui naują apskundimo terminą per kurį galėtų paduoti skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nors Departamentas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2S-3948 pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu ir nurodė, kad priimtą sprendimą galima apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pažymi, kad jis pasinaudojo apskundimo tvarka, kuri nurodyta skundžiame Departamento sprendime, todėl ir prašo, kad skundas būtų nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija


IV.

Byloje nagrinėjama, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną tam teismui (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu).

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis bylų teritorinio teismingumo. ABTĮ nustatyta, kad išankstinio ginč? nagrin?jimo ne teismo tvarka institucijos sprendim?, priimt? i?nagrin?jus administracin? gin?? ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali sk?sti gin?o ?alis, nesutinkanti su i?ankstinio gin?? nagrin?jimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu.?Apskundus i?ankstinio gin?? nagrin?jimo ne teismo tvarka institucijos sprendim?, gin?o ?ali? procesin? pad?tis nesikei?ia (28?str. 1 ir 3?d.).?Skundas (pra?ymas, parei?kimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buvein? (gyvenamoji vieta).?Jeigu vie?ojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio vie?ojo administravimo subjekto arba pareig?no, veikian?io Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teis?tumas buvo patikrintas (nagrin?jamas) auk?tesniojo pagal pavaldum? vie?ojo administravimo subjekto ir (arba) kitos i?ankstinio gin?? nagrin?jimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (pra?ymas, parei?kimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to vie?ojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio vie?ojo administravimo subjekto arba pareig?no, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teis?tumas buvo tikrinamas (nagrin?jamas), buvein?s viet? (31?str. 1?d.).

ų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (28 str. 1 ir 3 d.). Skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo

teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta). Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą (31 str. 1 d.).

Remiantis byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 17 d. paskirta nuobauda, pateikė skundą Departamentui, kuris 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2S-3948 pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su Departamento 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2S-3948, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pareiškėjas tvirtina, kad Departamentas skundžiamame sprendime nurodė, jog sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ABTĮ 31 straipsnio 1 dalies normoje yra aiškiai įtvirtinta, jog tais atvejais, kai tam tikro subjekto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui yra paduodamas pagal to subjekto, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas, buveinės vietą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-55-624/2017, 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-616-1062/2017, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-699-502/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 2S-3948 priėmė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu skirtos nuobaudos pagrįstumo, todėl skundas turi būti teikiamas būtent pagal Pravieniškių PN-AK buveinės vietą. Šios išvados niekaip nekeičia aplinkybė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti minėtą Departamento išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka priimtą 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 2S-3948, kadangi vien tik pasinaudojimas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, t. y. Pravieniškių PN-AK veiksmų apskundimas Departamentui, bylos teritorinio teismingumo nekeičia. Šiuo atveju ABTĮ įtvirtintų bylų teismingumo taisyklių nekeičia ir Departamento 2018 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. 2S-394 neteisingai nurodyta jo apskundimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK adresas: Pravieniškių g. 5, Pravieniškės II, Kaišiadorių r., vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų teismų veiklos teritorijų nustatymo ir Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsniu, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos buveinė yra Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų veiklos teritorijoje.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu, kuris yra teismingas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, tinkamai taikęs proceso teisės normas, skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti skundą, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. P. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 26 d. raštą Nr. (14.5)-D8-5543; 2) atkreipti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėmesį į skunde išdėstytas aplinkybes, neužtikrinant, kad pareiškėjo teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatyme nustatyta tvarka būtų atstatytos, atsakant į jo skundą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas iki nustatyto termino turėjo tinkamai suformuluoti skundo reikalavimus bei aiškiais ir sklandžiais sakiniais išdėstyti skundo turinį (nesutikimo aplinkybes) ir suformuluoti skundo dalyką.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 3 d. pateikė patikslintą skundą, tačiau patikslintas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi pakartotinai nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 21 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus, t. y. aiškiais ir sklandžiais sakiniais išdėstyti skundo turinį (nesutikimo aplinkybes) ir suformuluoti skundo dalyką.

2019 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo skundas, kuris tapatus skundui, teisme gautam 2018 m. sausio 3 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 21 d. nutartimi nutarė pareiškėjo I. P. V. skundą laikyti nepaduotu ir išaiškino, kad priimta nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=303a6d60524411e9975f9c35aedfe438

ABTĮ keliamus reikalavimus.Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui persiuntė skundą, kuriam teismo 2018 m. gruodžio 19 d. ir 2019 m.

sausio 7 d. nutartimis buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, tačiau nustatytų skundo trūkumų nepašalinus, skundas laikytinas nepaduotu.

III.

Pareiškėjas I. P. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartį ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą prie bylos medžiagos pridėti 2019 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos kontrolieriaus pažymą Nr. 4D-2018/1-1509 ir sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaujantis anksčiau pateikta įstatymo normos formuluote, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymus dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui. Akcentuotina ir tai, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-604-624/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo trūkumai buvo nustatyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d., 2019 m. sausio 7 d. nutartimis. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad nepašalinus trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Įstatyme yra nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Iš skundo turi būti aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skunde nurodė daug faktų, tačiau teismui turi būti aišku, kokios konkrečiai aplinkybės buvo konkretaus skundžiamo akto, veiksmo ar neveikimo neteisėtumo pagrindas. Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas skunde negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš skundo neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo pateiktas patikslintas skundas, neatitiko elementarių skundui keliamų aiškumo ir nuoseklumo reikalavimų, jame tinkamai neatsižvelgta į pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 19 d., 2019 m. sausio 7 d. nutartimis nustatytus skundo trūkumus.

Pareiškėjas tinkamai neįvykdė jam keliamos pareigos, nepašalino pirmosios instancijos teismo nutartyse nurodytų skundo trūkumų, dėl to teismas 2019 m. sausio 21 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo skundą nutarė laikyti

nepaduotu.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir

taikė proceso teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-201-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02607-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 56(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. G. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. S. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą, įformintą Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos raštu Nr. 23-2-445; 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai patikrinti, ar įvykdytas Kauno miesto savivaldybės administracijos Statinio techninio priežiūros patikrinimo 2011 m. vasario 22 d. aktas dėl gyvenamojo namo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=370ca4a0524411e9975f9c35aedfe438

adresu (duomenys neskelbtini).Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko.Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl akto, kuris surašytas dėl statinio (gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)), kurio statyba užbaigta ir jis įregistruotas Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, todėl Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija neturi įgaliojimų komentuoti akto įvykdymo/neįvykdymo klausimų ir skundžiamo akto teisėtumo ar pagrįstumo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. administracinį aktą Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. skundą, registruotą Nr. R13-1802, ir priimti naują administracinį sprendimą dėl minėto pareiškėjos skundo. Kitą pareiškėjos A. S. G. skundo dalį atmetė.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Pareiškėja A. S. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pagal byloje esančią medžiagą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2019 m. sausio 18 d. gautas pareiškėjos A. S. G. atstovės advokatės K. Č. pasirašytas prašymas (reg. Nr. DOK-2175) dėl vykdomojo rašto išdavimo, o 2019 m. sausio 21 d. teisme gautas pareiškėjos A. S. G. prašymas (reg. Nr. DOK-2362) dėl vykdomojo rašto išdavimo.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjos A. S. G. ir jos atstovės advokatės K. Č. prašymų dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino.

Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2019 m. sausio 22 d. gautas Kauno miesto savivaldybės administracijos raštas Nr. 56-2-7 (reg. Nr. DOK-2599), kuris patvirtina, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas yra įvykdytas – pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. prašymas išnagrinėtas bei į jį atsakyta Kauno miesto savivaldybės filialo Žaliakalnio seniūnijos 2019 m. sausio 21 d. raštu Nr. 23-2-29, kuris išsiųstas pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. prašyme nurodytu adresu korespondencijai.

Teismas darė išvadą, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1559-505/2018 yra įvykdytas, todėl tenkinti pareiškėjos ir jos atstovės prašymus išduoti vykdomąjį raštą nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir išduoti vykdomąjį raštą.

Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas per 1 mėnesio laikotarpį nėra įvykdytas.

Teisėjų kolegija


IV.

Apeliacijos dalykas yra Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutarties, kuria teismas netenkino prašymų dėl vykdomojo rašto išdavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą ar išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, taip pat kai išieškomos sumos, susijusios su tarnybiniais teisiniais santykiais ar pensijų mokėjimu, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-296/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja A. S. G. ir jos atstovė advokatė K. Č. prašė išduoti vykdomąjį raštą vykdyti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1559-505/2018.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1559-505/2018, kuriuo atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigota per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos A. S. G. 2017 m. spalio 18 d. skundą, registruotą Nr. 13-1802, ir priimti naują administracinį sprendimą dėl minėto pareiškėjos skundo, įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 20 d.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. prašymas išnagrinėtas Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Žaliakalnio seniūnijos 2019 m. sausio 21 d. raštu Nr. 23-2-29, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas yra įvykdytas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nėra nustatyta teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 99 straipsnį ir išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas yra netenkintinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Pareiškėja prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi, atskirieji skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka.Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių pareiškėjos atskirasis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodiniame

procese. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui išdėstė esminius faktinius ir teisinius nesutikimo su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pagrindus. Nagrinėjimo dalykas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, neperžengiant atskirojo skundo ribų, patikra (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.). Paaiškinimai žodžiu negali pakeisti nagrinėjimo ribų, taigi esant šioms teisinėms sąlygoms taikomas atskirojo skundo nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. S. G. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-514-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01099-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio investicijos“ skundą atsakovui Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senamiesčio investicijos“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento (toliau – ir atsakovas) 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. BSV.3-3815-(16.11.5.3.11) ir 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. BSV.3-5207-(16.11.5.3.11).

2018 m. gegužės 14 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis Regionų apygardos administraciniam teismui pateiktas pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ atstovo advokato K. G. atsisakymas nuo skundo, kuriuo prašė bylą nutraukti. Atsisakyme nuo skundo nurodė, kad pareiškėjui skundo atsisakymo pasekmės yra išaiškintos ir suprantamos.

Pareiškėjas atsisakyme nuo skundo teigė, kad kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją su prašymu nutraukti Kvartalo tarp Molo, Vėtros g., Smilgų ir Kopų gatvių Melnragėje, Klaipėdos m., detaliojo plano rengimą ir šis prašymas buvo priimtas. Pareiškėjas tokį sprendimą priėmė po to, kai paaiškėjo, jog šio detaliojo plano pagal išduotas planavimo sąlygas parengti nepavyks ir tolimesnis ginčas teismuose yra beprasmis. Pareiškėjo teigimu, pagrindinė kliūtis tokiam detaliajam planui parengti yra tai, kad detalusis planas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos nafta“ sanitarinės apsaugos zonoje nekeičia Vėtros g. 6A žemės sklypo rekreacinio naudojimo būdo, o keisti negali, nes prieštarautų Klaipėdos miesto bendrajam planui, kur Vėtros g. 6A žemės sklypui griežtai nustatytas tik rekreacinio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=46bc4c70524411e9975f9c35aedfe438

naudojimo būdas. Susidarė situacija, kai detaliuoju planu pakeisti žemės naudojimo būdo negalima, o Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sanitarinės apsaugos zonoje jokia rekreacinė veikla negalima, todėl, nors ir buvo išduotos planavimo sąlygos, toks detalusis planas, esant prieštaravimui tarp aukštesnę galią turinčių teisės aktų, negali būti patvirtintas.

2018 m. gegužės 17 d. prašyme trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Direkcija) nurodė, kad sprendžiant bylos nutraukimo (pareiškėjui atsisakius skundo) klausimą, prašo išnagrinėti ir Direkcijos prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ prašymą dėl atsisakymo nuo skundo ir bylos nutraukimo tenkino; nutraukė administracinę bylą Nr. eI-224-583-2018 pagal pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ skundą ir patikslintą skundą atsakovui Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VĮ Direkcijai, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, AB „Klaipėdos nafta“ dėl sprendimų panaikinimo; trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Direkcijos prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies ir iš pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ Direkcijai priteisė 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitoje dalyje prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria iš pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai buvo priteista 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti visiškai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašė pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir priteisti VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ atskirąjį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

II.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija 2018 m. liepos 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo priteisti iš pareiškėjo UAB „Senamiesčio investicijos“ trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos naudai 254,10 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatų profesinės bendrijos „IUSTUM“ atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėjas UAB „Senamiesčio investicijos“ atsiliepime prašo trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Direkcijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti, nepateikus šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal 2017 m. gruodžio 11 d. sutartį buvo atlikti darbai – atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas ir pateikimas, tačiau nėra nurodyta, kurioje byloje, taip pat, pareiškėjo tvirtinimu, yra nurodytos kelios sumos (210 Eur, 762 Eur ir 254,10 Eur), todėl nėra aišku, kuri iš šių suma yra už patirtas bylinėjimosi išlaidas administracinėje byloje Nr. AS-514-525/2018. Pareiškėjas daro išvadą, kad jeigu bus įrodoma, jog nurodytos sumos (210 Eur, 762 Eur, 254,10 Eur) yra susijusios su šia konkrečia byla, VĮ Direkcijos prašoma priteisti suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą turėtų būti mažintina iki 100 Eur.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eAS-514-525/2018 apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Kita vertus, iš nurodyto teisinio reguliavimo, iš ABTĮ 40–41 straipsnių nuostatų taip pat matyti, kad šiose nuostatuose yra įtvirtinta ne tik asmens teisė reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numatytas minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmas, t. y. asmuo turi pagrįsti prašymą dėl išlaidų atlyginimo tiek turėtų išlaidų įvertinimu skaičiais (išlaidų apskaičiavimas), tiek įrodymais (išlaidų pagrindimas). Tuo tarpu teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. pagrįstas ir atitinkamai suinteresuotos šalies realiai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, trečiasis suinteresuotas asmuo, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikimą, pateikė Swedbank mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta 762,30 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas pagal 2018 m. liepos 20 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini). 2018 m. liepos 20 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad už teisines paslaugas pagal 2018 m. liepos 20 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą iš viso sumokėta 762,30 Eur. 2018 m. liepos 20 d. perdavimo-priėmimo akte nurodoma, kad bendra teisinių paslaugų kaina už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikimą yra 254,10 Eur su PVM. Įvertinus į bylą pateiktą medžiagą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsiliepimas į atskirąjį skundą parengtas ir pateiktas administracinėje byloje Nr. eAS-514-525/2018. Taip pat 2018 m. liepos 20 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo akte nurodyta 762,30 Eur suma yra bendra už visų atliktų darbų pagal 2017 m. gruodžio 11 d. sutartį, o atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo ir pateikimo suma, kurią prašo pareiškėjas priteisti kaip bylinėjimosi išlaidas, su PVM sudaro 254,10 Eur, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nėra aišku, kuri nurodyta suma yra susijusi su nagrinėjama byla.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje taip pat numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas atmestas, trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į išlaidų, patirtų dėl pareiškėjo atskirojo skundo, atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui advokatų profesinei bendrijai „IUSTUM“ sumokėjo 254,10 Eur. Prašoma atlyginti išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.16 punkte nustatytą už šią teisinę paslaugą priteistiną maksimalų užmokesčio dydį – 353,92 Eur (884,8 Eur x 0,4). Tačiau vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atskiruoju skundu nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klausimai ir šiuo požiūriu byla pagal pareiškėjo atskirąjį skundą nebuvo sudėtinga, todėl atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas nereikalavo didelių trečiojo suinteresuoto asmens atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma mažintina ir už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistina 100 Eur suma.


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos prašymą dėl bylinėjimosi

išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai iš pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio investicijos“ 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.



AUDRIUS BAKAVECKAS



2019-05096 2019-04-01 2019-03-20 2019-03-20 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens D. B. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal S. B. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir D. B. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Kauno filialas) 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (3.1.6)KAS-1588 „Dėl 2015-10-21 prašymo“; 2) panaikinti VĮ Registrų centro 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. csprl-272; 3) priimti naują sprendimą: įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) Lietuvos Respublikai priklausančias 17/28 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), nuosavybės teises; 4) panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo kadastro tvarkytojo 2015 m. vasario 25 d. ir 2015 m. vasario 24 d. sprendimus ir įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą iš NTR išregistruoti dviejų gretimų žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) 2014 m. gruodžio 20 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenis.

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su skundu, prašė skundo dalį dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4546c370524411e9975f9c35aedfe438

reikalavimo panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2015 m. vasario 24 d. ir 2015 m. vasario 25 d. sprendimus ir įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 20 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenis, įregistruotus atitinkamai 2015 m. vasario 24 d. ir 2015 m. vasario 25 d. sprendimais, nutraukti, kitą dalį – atmesti.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau –

ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėtų būti įtraukta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini).

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. B. atsiliepime taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti, o skundžiamus atsakovo VĮ Registrų centro Kauno filialo bei centrinio administratoriaus priimtus sprendimus palikti nepakeistus; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. nutartimi administracinę bylą Nr. eI-515-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02276-2016-9) nutraukė.

Pareiškėjas S. B. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti bylos nagrinėjimą, o įsiteisėjus sprendimui byloje Nr. eA-1409-520/2017, jį atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pateiktą atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko, prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrius pateiktame atsiliepime prašė atskirąjį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė, netenkino trečiojo suinteresuoto asmens D. B. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą 2017 m. gegužės 29 d. teismo posėdyje.

Pareiškėjas S. B., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti; priteisti trečiojo

suinteresuoto asmens D. B. naudai iš pareiškėjo visas bylinėjimosi išlaidas pagal išlaidas pagrindžiančius dokumentus.Trečiasis suinteresuotas asmuo D. B. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o

skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmetė ir

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Trečiojo suinteresuoto asmens D. B. advokatė G. G. pateikė 2019 m. sausio 8 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas S. B. atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje nesutinka su pareiškėjo prašymu ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas S. B. atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad: 1) byloje yra pateikta advokatės G. G. sutartis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, pagal kurią susitarta tik dėl susipažinimo su šia administracine byla ir nėra numatytas teisinių paslaugų teikimas už apeliacinio skundo parengimą; 2) trečiasis suinteresuotas asmuo byloje dalyvavo

ne savo iniciatyva ir atsiliepimo į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo teikti neprivalėjo; 3) nurodo, kad kartu su 2019 m. sausio 8 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pateiktas banko pavedimas, kuriuo 484 Eur sumokėta už susipažinimą su byla, o ne už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; 4) teigia, kad su 2019 m. sausio 8 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pateikta tik išankstinė sąskaita už teisines paslaugas, kuri nėra buhalterinės apskaitos dokumentas; 5) nurodo, kad pateiktame banko pavedime nenurodomas sąskaitos ir bylos numeris, todėl nėra aišku, ar sumokėta 484 Eur suma yra už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šioje byloje.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – trečiojo suinteresuoto asmens D. B. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog galimas tik išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali priteisti atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-887-552/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Nr. eI-3118-629/2017 parengimą patyrė 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad trečiąjį suinteresuotą asmenį D. B. šioje byloje atstovavo advokatė G. G.. 2017 m. rugpjūčio 3 d. tarp advokatės G. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. B. sudaryta atstovavimo sutartis Nr. 156/2017, kuria numatyta, kad advokatė G. G. administracinėje byloje Nr. eI-3118-629/2017 rengia procesinius ir neprocesinius dokumentus visų instancijų teismams ir atstovauja visų instancijų teismuose (III t., b. l. 101). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pateiktoje išankstinėje sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta korektūros klaida, nurodant neteisingą išankstinės sąskaitos faktūros datą (2017-17-19), todėl atsižvelgiant į apeliacinio skundo pateikimo datą, vertinama, kad išankstinės sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) data turėtų būti 2017 m. liepos 19 d. (2017-07-19). Taip pat 2017 m. liepos 20 d. Swedbank banko mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis nurodyta – už susipažinimą su byla, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje pateiktoje išankstinėje sąskaitoje-faktūroje ir prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nurodyta, kad prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, aplinkybė, kad mokėjimo nurodyme suklysta dėl teisingo mokėjimo paskirties nurodymo, savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. B. nepatyrė ir neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje taip pat numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas

sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į išlaidų, patirtų dėl pareiškėjo apeliacinio skundo, atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. B. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei G. G. sumokėjo 484,00 Eur. Prašoma atlyginti išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nustatyto 8.11 punkte – 1 069,64 Eur (822,8 x 1,3). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, į kuriuos atsižvelgtina nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, sprendžia, kad šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens prašomą bylinėjimosi išlaidų dydį mažinti nėra pagrindo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui iš viso priteistina 484,00 Eur suma.


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens D. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui D. B. iš pareiškėjo S. B. 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės

instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.





2019-05089 2019-04-01 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. TA-10-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01595-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. (A. Č.) prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=33a02da0524411e9975f9c35aedfe438

12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjas A. Č. 2018 m. gruodžio 13 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą kartu su prašymu atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad dėl pataisos namuose vykusios bado akcijos buvo uždrausta siųsti laiškus, taip pat nurodė, kad lėšų įsigyti pašto ženklui ir vokui turėjo tik 2018 m. gruodžio 13 d., todėl apeliacinio skundo išsiųsti anksčiau negalėjo. Jeigu teismui duomenų neužtektų, prašo juos išsireikalauti iš Marijampolės pataisos namų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs pareiškėjo apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pašalinti nurodytą prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo trūkumą, tačiau pareiškėjas per nustatytą terminą nurodyto trūkumo nepašalino.

Teisėjų kolegija


III.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016). ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kuo greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011, 2014 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA502-69/2014, 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-3-438/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė 2018 m. gruodžio 13 d., taigi, jis praleido vieno mėnesio terminą apeliaciniam skundui paduoti.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-19/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-53-624/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.

Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-182-575/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA624-70/2014, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-101-624/2015). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turėjo nedelsiant imtis veiksmų ginčijamam teismo sprendimui panaikinti. Vertinant pareiškėjo veiksmus, siekiant panaikinti (pakeisti) pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgtina į tai, jog jis pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir dėl šios priežasties jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas buvo atitinkamai suvaržytos.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą teigia, kad jis neturėjo lėšų įsigyti pašto ženklą, vokų ir dėl vykdomos bado akcijos Marijampolės PN administracija jam buvo uždraudusi siųsti laiškus. Pareiškėjas tvirtina, kad Marijampolės PN jam neteikia prašomos informacijos, todėl prašo teismo išsireikalauti duomenis apie draudimus, parduotuvės darbo grafiką, pareiškėjo pinigines lėšas ir tai, ar visada buvo atnešami pašto ženklai.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Procesinio teismo aktyvumo renkant įrodymus ribų vertinimas yra aktualus šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimo aspektu. Sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (ABTĮ 56 str. 4 d.).

Ši teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad Marijampolės PN vyko bado akcija, todėl buvo uždrausta siųsti laiškus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus, kad skundo padavimo terminas yra praleistas dėl to, kad Marijampolės PN vyko bado akcija, todėl buvo uždrausta siųsti laiškus, tačiau pareiškėjas per nustatytą terminą nurodyto trūkumo nepašalino. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, jog pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti jo nurodytus duomenis ir

konstatuoja, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo jo valios nepriklausiusias aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas ir atsisakoma priimti jo apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi ir 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo A. Č. (A. Č.) prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo padavimo terminą.

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą ir jį su priedais grąžinti padavusiam asmeniui.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,vertėjaujant Fedaee Ahmed Jawed,dalyvaujant (duomenys neskelbtini) pilietei B. L., jos atstovei advokatei A. A.,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės

atstovei J. B.,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys

neskelbtini) pilietės B. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės teikimo dėl (duomenys neskelbtini) pilietės B. L. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=320de730517b11e9975f9c35aedfe438

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinė (toliau – Tarnyba) padavė teismui teikimą, kuriuo prašė sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietę B. L. (toliau – užsienietė) Tarnybos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Centras), kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.

2. Tarnyba nurodė, kad Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnai 2019 m. vasario 18 d. perdavė užsienietę Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos pareigūnams. Užsienietė buvo sulaikyta važiuojanti automobiliu Lenkijos Respublikos pareigūnų Lenkijos teritorijoje apie 6 kilometrai nuo Lietuvos sienos. Nustatyta, kad užsienietė yra pateikusi prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) yra priėmęs 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-18 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo). Užsienietė nagrinėjamu nesilaikė Centro vidaus tvarkos taisyklių, neteisėtai be reikiamų kelionės dokumentų išvyko iš Lietuvos Respublikos ir buvo sulaikyta Lenkijos Respublikos pareigūnų. Užsienietė paaiškino, kad, sužinojusi, jog prieglobstis jei nebus suteiktas, nusprendė išvykti iš Lietuvos Respublikos nelegaliai. Gyvendama Centre užsienietė telefonu susitarė su nepažįstamu asmeniu, kad ją už piniginį atlygį nuveš į Varšuvą. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad užsienietė norėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tokie jos veiksmai vertintini kaip akivaizdus trukdymas priimti ir vykdyti sprendimus prieglobsčio suteikimo procedūroje. Užsienietę prašoma sulaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 1, 2 ir 3 punktų pagrindu.

II.

3. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmai 2019 m. vasario 19 d. sprendimu sulaikė užsienietę 3 mėnesiams Centre, kol bus priimti sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gegužės 19 d.

4. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo yra neįsiteisėjęs, užsienietė nurodo jį apskundusi, todėl pagal jos pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dar nėra priimtas galutinis sprendimas ir ji laikytina prieglobsčio prašytoju pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį.

5. Teismas konstatavo, kad užsienietė bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, siekdama išvengti grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nėra išsakiusi visų savo asmeninių prieglobsčio prašymo motyvų. Todėl teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 113 straipsnio 5 dalies 7 punktu, pripažino, kad yra pagrindas spręsti, jog užsienietė, būdama apgyvendinta Centre ir sulaikyta išvykusi iš Lietuvos Respublikos, pažeidė laikino išvykimo iš Centro tvarką ir taip trukdė jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimui, dėl to yra pagrindas ją laikinai sulaikyti. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktais, yra pagrindas manyti, kad užsienietė gali pasislėpti siekdama išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Todėl užsienietė turi būti sulaikyta Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu – siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jos prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius). Užsienietė sulaikytina ir pasiųstina į Centrą, kol bus nustatyta jos teisinė padėtis, nes pripažintina, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikyti nėra galimybės.

III.

6. Užsienietė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Tarnybos teikimą tenkinti iš dalies, pritaikant jai alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje (Centre) netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

7. Užsienietė apeliaciniame skunde nurodo, kad:7.1. Tiek nagrinėjant Tarnybos teikimą, tiek šiuo metu ji turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, kadangi Migracijos

departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl, atsižvelgiant į užsienietės turimą teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jos sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

7.2. Tam, kad prieglobsčio prašytojas galėtų būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalo būti tenkinamos šios dvi sąlygos: 1) sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); 2) įvertinus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju, nėra tenkinama pirmoji nurodyto sulaikymo pagrindo sąlyga, kadangi pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai jau yra išsiaiškinti, priimtas atitinkamas sprendimas, kuris yra apskųstas teismui, prašant jį panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti užsienietės prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

7.3. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme užsienietė paaiškino, kad jai nebuvo žinoma aplinkybė, jog Lietuvos Respublikai prisiėmus atsakomybę už jos prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, jos prieglobsčio prašymo kitoje Europos Sąjungos valstybėje atitinkamos kompetentingos institucijos nenagrinės ir ją grąžins į Lietuvos Respubliką. Taip pat užsienietė nežinojo, kad, pažeidus laikinojo išvykimo iš Centro tvarką ir negrįžus per 24 valandas, jai gresia sulaikymas. Užsienietė labai gailisi dėl savo netinkamų veiksmų ir daugiau iš Lietuvos Respublikos nevyks, nes turi interesą likti Lietuvos Respublikoje ir gauti prieglobstį.

7.4. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, kad pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 182 dalimi, pažeidžiamas asmuo – asmuo, turintis specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, nepilnametis, neįgalusis, vyresnis negu 75 metų asmuo, nėščia moteris, vieniši tėvas ar motina, auginantys nepilnamečių vaikų, psichikos sutrikimų turintis asmuo). Tarnyba Migracijos departamentui pateikė 2018 m. gruodžio 14 d. raštą dėl pareiškėjos pažeidžiamumo. 2018 m. gruodžio 14 d išvadoje Nr. 1PSĮ-44(RN) nurodoma, kad užsienietė psichologei pasakojo savo tėvynėje patyrusi (duomenys neskelbtini). Minėtoje išvadoje nurodoma, kad užsienietė turi (duomenys neskelbtini). Rekomendacijose dėl asmens pažeidžiamumo ir specialiųjų poreikių nurodoma, kad užsienietei reikalingos individualios psichologinės konsultacijos, atpalaiduojantys užsiėmimai, socialinė ir medicininė pagalba bei priežiūra, išskirtinio dėmesio skyrimas. Užsienietei reikalinga saugi ir rami aplinka, socialinis bei psichologinis palaikymas.

7.5. Nagrinėjamu atveju nesant informacijos apie užsienietės grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nenustačius, kad užsienietė nebendradarbiautų su valstybės institucijomis, spendžiančiomis jos teisinės padėties (statuso) Lietuvos Respublikoje klausimus, jai esant pažeidžiamai, sulaikymas negali būti pripažintas proporcinga priemone, nes tinkamas pažeidžiamo asmens poreikių užtikrinimas yra svarbesnis tikslas. Todėl užsienietei turėtų būti taikoma Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

8. Tarnyba atsiliepimu prašo apeliantės (užsienietės) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad, užsienietę apgyvendinus Centre, jai buvo paaiškinta laikino išvykimo tvarka, todėl ji žinojo, jog negalima išvykti iš Centro be jo administracijos leidimo ilgiau kaip 24 valandoms, bet sąmoningai tai padarė. Užsienietė, neturėdama kelionės dokumentų, neteisėtai išvyko į Lenkijos Respubliką. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad užsienietė turėjo tikslą išvykti iš Lietuvos Respublikos ir negrįžti. Tokie užsienietės veiksmai vertintini kaip akivaizdus trukdymas priimti ir vykdyti sprendimus tiek dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo, tiek išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrose. Užsienietės, kaip prieglobsčio prašytojos, sulaikymas yra teisiškai pagrįstas remiantis nacionalinės teisės aktais ir tikslingas, siekiant neleisti piktnaudžiauti prieglobsčio sistema. Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą nebuvo žinoma, jog užsienietė yra įtraukta į pažeidžiamų asmenų sąrašą.

Teisėjų kolegija


IV.

9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) pilietės B. L. sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Pirmosios instancijos teismas tenkino Tarnybos teikimą sulaikyti užsienietę 3 mėnesiams Centre, kol bus priimti sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gegužės 19 d. Užsienietė, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas šiais argumentais: 1) sulaikyti užsienietę, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio motyvai jau yra išsiaiškinti; 2) užsienietei sulaikymas negali būti taikomas ir dėl to, kad ji yra pažeidžiamas asmuo; 3) šiuo atveju užsienietei yra pagrindas taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje (Centre) netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

11. Remiantis užsienietės byloje esančiais duomenimis (užsienietės byla, b. l. 4, 6, 26–28) nustatyta, kad: Migracijos departamentas 2018 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (15/6-2) 15PR-225 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“ nusprendė nagrinėti užsienietės prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir apgyvendinti užsienietę Centre; Migracijos departamentas 2019 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo užsienietei; važiuojanti automobiliu užsienietė 2019 m. vasario 17 d., apie 9.40 val., buvo sulaikyta Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnų Lenkijos teritorijoje; buvo nustatyta, kad užsienietė neturi dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Lenkijos Respublikos teritorijoje bei neteisėtai kirto valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką; Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnų perduota Lietuvos pasienio apsaugos pareigūnams užsienietė paaiškino, kad ji, gavusi jai nepalankų Migracijos departamento sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, siekė išvykti iš Lietuvos į Vokietiją, dėl to susirado vairuotoją, kuris ją turėjo nuvežti į Varšuvą; Tarnybos 2019 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 150-1591 užsienietė buvo sulaikyta ne ilgiau kaip 48 val.; Tarnyba pateikė teismui teikimą sulaikyti užsienietę Tarnyboje (Centre), kol bus baigta jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 1, 2 ir 3 punktų pagrindu.

12. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Užsieniečio sulaikymo pagrindus įtvirtina Įstatymo 113 straipsnis.

13. Teisėjų kolegija sutinka su užsienietės argumentu, kad jos prašymo suteikti prieglobstį motyvai jau yra išsiaiškinti, kadangi Migracijos departamentas jau yra priėmęs sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo ir, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis, šiuo metu yra tik kilęs ginčas dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuris nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Tai, kad, esant iš esmės analogiškoms aplinkybėms, paprastai vertinama, jog prašymo dėl prieglobsčio motyvai yra išsiaiškinti, savo praktikoje jau yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (žr., pvz., 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5350-662/2018). Todėl pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sulaikyti užsienietę pagal Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nes netenkinama pirmoji šios normos taikymo sąlygą, t. y., kad būtina išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius).

14. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra aktuali Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis, kurios pagrindu, kaip minėta, Tarnyba teikimu sulaikymą užsienietei taip pat prašė taikyti. Minėtoje normoje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog sulaikymas gali būti taikomas prieglobsčio prašytojui ir Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu (žr., pvz., 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012, 2018 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2018).

15. Šioje byloje nustatytos aplinkybės (žr. nutarties 11 p.) patvirtina, kad užsienietė, apgyvendinta Centre netaikant judėjimo teisės apribojimų, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, turėdama tikslą nuvykti į Vokietiją, ir tokiu būdu pažeidė laikino išvykimo iš Tarnybos (Centro) tvarką. Šios aplinkybės neneigia ir pati užsienietė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad užsienietė nežinojo laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Centre sąlygų ir tvarkos pažeidimo

pasekmių bei to, jog pateikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, nebegali prašytis prieglobsčio kitoje Europos Sąjungos valstybėje, todėl nebeketina bėgti iš Lietuvos ir sieks gauti prieglobstį čia, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad užsienietė, atsiradus galimybei, dar kartą nebandys neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydama priimti galutinį sprendimą dėl jos teisinio statuso (prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo ir iš to kylančių teisinių pasekmių). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį ir sulaikyti užsienietę šiuo pagrindu.

16. Vis dėlto pažeidžiami asmenys gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius jų interesus (Įstatymo 114 str. 4 d.). LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad šeima ir pažeidžiami asmenys gali būti sulaikyti tik išskirtiniu atveju, t. y. kai tiek sulaikymo priemonės pagrindas yra ypatingas, ir kai tikrai nėra kitos alternatyvos sulaikymui (žr., pvz., 2016 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3856-662/2016, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinė byla Nr. A-3698-602/2018). Taigi vaikai ir kiti pažeidžiami asmenys ypač turi teisę į veiksmingą apsaugą, jų interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes.

17. Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas Centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus vyriausiosios specialistės 2018 m. gruodžio 14 d. tarnybinis pranešimas (užsienietės b. l. 16), kuriame nurodoma, kad užsienietė yra įtraukta į pažeidžiamų asmenų sąrašą nuo 2018 m. gruodžio 14 d.; jai yra teikiama psichologinė, socialinė ir medicininė pagalba bei priežiūra; užsienietei reikalinga komfortabili ir saugi aplinka, išskirtinis dėmesys. Byloje pateiktas 2018 m. gruodžio 13 d. medicinos dokumentų išrašas (siuntimas) patvirtina, kad pareiškėja turi (duomenys neskelbtini). 2019 m. vasario 5 d. medicinos dokumentų išraše (siuntime) Nr. K6-1184 nurodyta, kad nors pareiškėjos psichinė būklė šiuo metu jau yra pagerėjusi (duomenys neskelbtini), tačiau užsienietė (duomenys neskelbtini), dėl to jai rekomenduojama psichiatro priežiūra ir psichologo (psichoterapeuto) konsultacijos bei atitinkami vaistai.

18. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijai yra akivaizdu, kad užsienietė yra pažeidžiamas asmuo. Tad nors yra pagrindas ją nagrinėjamu atveju sulaikyti, tačiau tai nėra išskirtinis (ypatingas) atvejis, kuomet užsienietė galėtų būti sulaikyta, kai yra nustatyta, kad ji yra pažeidžiamas asmuo. Todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti užsienietės (jos atstovės) prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietę Tarnyboje (Centre) netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 d. 5 p.).

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino Tarnybos teikimą sulaikyti užsienietę. Todėl užsienietės apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.


n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) pilietės B. L. apeliacinį skundą tenkinti.Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir skirti (duomenys neskelbtini)

pilietei B. L. alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietę Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki kol bus priimti sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gegužės 19 d.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=153b5cf0517b11e9975f9c35aedfe438

Administracinė byla Nr. R-24-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00032-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 5.4; 53.1(S)





sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Rokui Stabingiui,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. Dr.

Stanislovo Tomo sąrašas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Prof. Dr. Stanislovo Tomo sąrašas“ (toliau – ir pareiškėjas, Komitetas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu (toliau abu kartu vadinami skundu), prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir VRK) atsakyti dėl žemaičio tautybės ir kelių tautybių įrašymo į kandidato anketą.

2. Skunde pareiškėjas nurodo, kad Komiteto narė G. A. kandidato į Europos Parlamento rinkimus anketoje norėjo nurodyti žemaitės tautybę, o S. T. norėjo nurodyti 12 tautybių (tarp jų – žemaičio), tačiau VRK administruojamame tinklalapyje http://www.rinkejopuslapis.lt to neleidžia padaryti. Komiteto koordinatorius S. T. 2019 m. vasario 28 d. elektroniniu paštu pateikė VRK prašymą įrašyti žemaičių tautybę, tačiau VRK į šį prašymą neatsakė. Pasak pareiškėjo, tautybė yra esminis žmogaus tapatybės atributas ir privataus gyvenimo dalis Pilietinių ir politinių teisių pakto 17(1) straipsnio prasme. Žemaičių tautybė buvo pripažįstama tarpukario Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. Be to, VRK pripažįsta daugybę abejotinų atskirų tautybių, todėl neaišku, kodėl diskriminuojami ir nepripažįstami žemaičių tautybės asmenys.

II.

3. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. VRK atsiliepime nurodė, kad žemaičių tautybė gali būti įtraukta į klasifikatorių, jei asmuo save priskiria šiai

tautybei. Pareiškėjo reikalavimas nurodyti 12 tautybių gali būti įgyvendinamas kitomis priemonėmis – šią informaciją galima nurodyti laukelyje „Be jau išvardytų atsakymų, ką dar norėtumėte parašyti apie save“, taip pat kandidato biografijos laukelyje.

Teisėjų kolegija


III.

http://www.rinkejopuslapis.lt/

5. Pareiškėjas ginčą šioje byloje kelia dėl VRK neveikimo – atsakymo į pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. kreipimąsi dėl tautybių kandidato į Europos Parlamentą anketose nurodymo nepateikimo.

6. Nors skunde teismui pareiškėjas teigia, kad 2019 m. vasario 28 d. prašymu VRK prašė „įrašyti žemaičių tautybę“, įvertinus šio pareiškėjo kreipimosi turinį ir prasmę, matyti, kad juo iš esmės buvo prašoma suteikti informaciją, ar galima VRK pateikti popierines anketas, kuriose būtų nurodyta žemaičio tautybė, nors internetiniame tinklalapyje tokio tautybės pasirinkimo ir nėra.

7. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 35.2 punktu, atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį – į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

8. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme įtvirtinta, kad, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip, institucija nagrinėja pareiškėjo prašymą ir pareiškėjui pateikia dokumentus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos. Jeigu pareiškėjo buvo paprašyta patikslinti ar papildyti prašymą, prašymo nagrinėjimo ir dokumentų pateikimo terminas skaičiuojamas nuo patikslinto ar papildyto prašymo gavimo institucijoje dienos (14 str. 1 d.).

9. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Komiteto atstovas S. T. į VRK elektroniniu paštu su prašymu pateikti informaciją kreipėsi 2019 m. vasario 28 d., taigi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakymo į šį prašymą pateikimo terminas baigsis tik 2019 m. kovo 29 d. Pareiškėjas į teismą su reikalavimu įpareigoti VRK atsakyti į 2019 m. vasario 28 d. prašymą kreipėsi 2019 m. kovo 18 d., t. y. dar nepasibaigus Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme įtvirtintam terminui, per kurį VRK turi pateikti pareiškėjui atsakymą. Nustačius, kad terminas, per kurį VRK turi atsakyti į pareiškėjo paklausimą, dar nėra pasibaigęs, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus VRK veiksmus (kaip teigia pareiškėjas – neveikimą) nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymą. Šiuo atveju pažymėtina, kad VRK nepateikus atsakymo į pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymą taip pat nėra pagrindo teigti, jog VRK yra priėmusi neigiamą sprendimą dėl pareiškėjo pateiktų pareiškinių dokumentų (kandidatų į Europos Parlamentą anketų) priėmimo, todėl tarp šalių apskritai dar nėra kilęs rinkimų teisinių santykių srities ginčas. Toks ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo galėtų kilti tik VRK sprendimu atsisakius priimti Komiteto teikiamus pareiškinius dokumentus.

10. Nesant VRK atsisakymo atlikti pareiškėjo skundu prašomus atlikti veiksmus ar vilkinimo juos atlikti, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti skunde reikalaujamus veiksmus negali būti nagrinėjamas teisme, nes, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra kilęs ginčas dėl teisės. Todėl administracinė byla pagal Komiteto skundą nutraukiama kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors šioje byloje konstatuota, jog atsakymą į Komiteto prašymą VRK gali pateikti iki 2019 m. kovo 29 d., Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos neriboja VRK teisės tokį atsakymą pateikti anksčiau, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 39 straipsnio 5 dalį bei gero administravimo / atsakingo valdymo principus, pagal kurią pareiškinius dokumentus, neįskaitant užpildytų parašų rinkimo lapų, VRK baigia priimti 17 valandą likus 65 dienoms iki rinkimų, t. y. 2019 m. kovo 22 d. Nagrinėjamu atveju Komiteto 2019 m. vasario 28 d. paklausime prašoma pateikti informacija apie tautybių pareiškiniuose dokumentuose įrašymą jam yra itin aktuali norint nustatytu laiku pateikti tinkamai užpildytus pareiškinius dokumentus, kurie būtų priimti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsnio 1 dalimis ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Bylą pagal pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. Dr. Stanislovo Tomo sąrašas“ skundą nutraukti.



MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. A-390-756/2019Teisminio proceso 3-65-3-00274-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.12)3-52516), įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. būtų perskaičiuota pareiškėjui paskirta senatvės pensija, šią pensiją paskirti ir ją mokėti, taip pat įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių pareiškėjui išmokėti negautą pensijos dalį.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Nr. (10.12)3-52516 atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jo rašytinių prašymų perskaičiuoti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija) ir ją mokėti pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas netinkamai aiškina ir taiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Pensijų įstatymo nuostatas bei iš dalies netinkamai vertina faktinius duomenis ir įrodymus. Atsakovo veiksmai nuo pat 2013 m. liepos 16 d., kai pareiškėjui Valdybos Panevėžio skyriuje nebuvo leista

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=25afdb60517b11e9975f9c35aedfe438

pateikti rašytinio prašymo nuo 2013 m. sausio 1 d. perskaičiuoti anksčiau paskirtą senatvės pensiją, iki ginčijamo sprendimo priėmimo yra neteisėti, neatitinka viešojo administravimo principų. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, nes neturi vienerių metų stažo po šios pensijos paskyrimo iš naujo, yra nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, jis po senatvės pensijos paskyrimo pirmą kartą nėra kreipęsis į atsakovą su prašymu skirti senatvės pensiją iš naujo, kaip kad nustato Pensijų įstatymo 42 straipsnis. Ši speciali teisės norma gali būti taikoma tik esant asmeniniam senatvės pensijos gavėjo prašymui ir būtinai nurodžius Pensijų įstatymo 42 straipsnį, kadangi tokią valią turi išreikšti tik pats tuo klausimu besikreipiantis asmuo. Pareiškėjas tokio turinio prašymo atsakovui nebuvo pateikęs, tokią teisę formaliai turėjo ir tebeturi, kadangi po pensijos paskyrimo pirmą kartą jis toliau dirbo teisėju dar 2 metus ir 6 mėnesius, o pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui, iki 2010 m. spalio 21 d. dar dirbo teisėjo padėjėju. Taigi pareiškėjas iš viso buvo įgijęs 5 metų ir 4 mėnesių papildomą stažą. Žinodamas, jog teisėjo padėjėjo atlyginimas yra mažesnis už teisėjo darbo užmokestį, baigęs darbinę veiklą pareiškėjas nepateikė atsakovui prašymo skirti senatvės pensiją iš naujo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio nuostatas, nes tai jam būtų buvę nenaudinga. Pasak pareiškėjo, Sprendime Nr. (10.12)3-52516 be jokio pagrindo yra pakeisti 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. P15-13243 motyvai, nepagrįstai teigiant, kad šiuo sprendimu senatvės pensija yra paskirta iš naujo, nors tokių motyvų šiame sprendime nėra.

3. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai išdėstė argumentus dėl grąžintos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies įskaitymo į draudžiamąsias pajamas ir pensijos perskaičiavimo pagal šiuos duomenis. Nurodė, kad keletą metų prieš pareiškėjui išeinant į pensiją jam buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimas. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus specialiuosius įstatymus, pareiškėjui buvo išmokėta 105 902,19 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, tačiau ši suma nebuvo įvertinta apskaičiuojant ir nustatant jo senatvės pensijos dydį. Tai reiškia, kad jam mokama senatvės pensija yra neteisingai apskaičiuota, todėl atsakovas, vadovaudamasis įstatymo viršenybės, objektyvumo ir kitais principais, privalo ištaisyti padarytą klaidą ir priimti naujus sprendimus, pagal kuriuos būtų perskaičiuota senatvės pensija, nustatytas naujas jos dydis ir išmokėtos visos už visą praėjusį laikotarpį negautos senatvės pensijos sumos.

4. Atsakovas Valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime nurodė, kad pagal 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo 56

straipsnio 2 dalies nuostatas, senatvės pensija gali būti apskaičiuojama pagal draudžiamąsias pajamas (uždarbį), turėtas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki pensijos skyrimo mėnesio, tik tiems asmenims, kuriems senatvės pensija skiriama nuo 2013 m. sausio 1 d. ar vėlesnių datų. Tai reiškia, kad pareiškėjo senatvės pensijos dydis galėtų būti apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1 d. tik tuomet, jeigu jis po paskutinio pensijos paskyrimo nuo 2011 m. sausio 1 d. įgytų ne mažesnį kaip vienerių metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pensijų įstatymo 421 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos gavėjas kreipiasi dėl pensijos skyrimo iš naujo (Pensijų įstatymo 42 str. 1, 4 d., 46 str. 2 d.), priedo už stažo metus dydis apskaičiuojamas iš naujo pagal naujus valstybinio socialinio draudimo stažo (8 str. 1–3, 5, 6 d.), įgyto iki pensijos skyrimo iš naujo mėnesio, duomenis. Pagal minėtą nuostatą, priedas už stažo metus apskaičiuojamas tada, kai pensijos gavėjas kreipiasi dėl pensijos skyrimo iš naujo. Pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, senatvės pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pareiškėjas, 2010 m. spalio 21 d. įgijęs papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 2010 m. lapkričio 19 d. prašymais kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, kuris, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. P15-13243 paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo, įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų stažą, dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nuo 2011 m. sausio 1 d. Asmeniui įgijus papildomą stažą po pensijos skyrimo, Pensijų įstatymas nenustato galimybės apskaičiuoti pensiją dėl naujo dydžio priedo už stažo metus, neskiriant pensijos iš naujo. Tokiu atveju asmeniui kiekvieną kartą pensija skiriama iš naujo, ir tik skiriant pensiją iš naujo, gali būti apskaičiuojamas naujas priedo už stažą dydis. Pensijų įstatymas imperatyviai nustato, jog asmeniui įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, senatvės pensija ne perskaičiuojama, o skiriama iš naujo pagal naujus duomenis. Pagal 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo nuostatas pareiškėjui senatvės pensijos dydis galėtų būti apskaičiuotas pagal pajamas, turėtas nuo 1994 m. sausio 1 d., tik tuomet, jeigu po paskutinio pensijos skyrimo iš naujo (t. y. 2011 m. sausio 1 d.), jis įgis papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Valdybos Panevėžio skyrius privalo griežtai laikytis įstatymuose, įskaitant Pensijų įstatymą, bei kituose teisės aktuose įtvirtintų

nuostatų, todėl neturi teisinio pagrindo pareiškėjui skirti pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. Apie pareiškėjo pajamų, kurias jis gavo pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įtraukimą į draudžiamąsias pajamas Valdyba pareiškėjui paaiškino 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224, kuriame nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 29 d. Valdybos Panevėžio skyriui pateikė prašymą dėl duomenų tikslinimo ir patikslintus SAM, SAM3SD 2003–2008 metų laikotarpio pranešimus. Pareiškėjo duomenys Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazėje buvo patikslinti, tačiau ir po duomenų patikslinimo pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas nepasikeitė. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir jų vertinimas pateiktas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsiliepime Valdyba nurodė, kad po senatvės pensijos paskyrimo iš naujo 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas nėra įgijęs

vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, todėl neatitinka Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės į senatvės pensijos skyrimą pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančias Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl pareiškėjui mokamos senatvės pensijos dydžio teisingumo, pareiškėjo 2017 m. balandžio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose teismui pateikti argumentai ir paaiškinimai nėra susiję su Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimu neskirti senatvės pensijos iš naujo pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo nuostatas. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015 nustatyta, kad Valdybos Panevėžio skyrius 2009 m. gruodžio 29 d. priėmė rezoliucinį sprendimą tikslinti pareiškėjo duomenis Registro duomenų bazėje, duomenys patikslinti 2009 m. gruodžio 30 d., 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. sausio 4 d., tačiau pareiškėjo senatvės pensijos dydis po šio patikslinimo nepasikeitė.

II.

8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Panevėžio

skyrių, nurodė, kad jis po senatvės pensijos paskyrimo dirbo daugiau kaip vienerius metus, todėl turi teisę kreiptis dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Pensijų įstatymo nuostatas; Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 „Dėl pensijos“ pareiškėjui nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjui skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d.; šis Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas pareiškėjui išsiųstas registruota pašto siunta, kuri buvo grąžinta neįteikta, nesuradus pareiškėjo ir per nustatytą saugojimo laiką neatsiėmus laiško; pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, prašė atsakyti į jo 2013 m. liepos 31 d. prašymą; Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (10.12)3-44070 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ pareiškėjui pakartotinai atsakė, kad jis nuo paskutinio senatvės pensijos skyrimo iš naujo 2011 m. sausio 1 d. nėra įgijęs papildomo vienų metų stažo, todėl teisinio pagrindo iš naujo skirti jam senatvės pensiją nėra; pareiškėjas pastarąjį sprendimą apskundė Valdybai, kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 „Dėl 2013-10-31 skundo“ nustatė, jog Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (10.12)3-44070 yra teisėti ir pagrįsti, tačiau Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendime Nr. (10.12)3-44070 neteisingai nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, todėl įpareigojo Valdybos Panevėžio skyrių ištaisyti trūkumą – pakeisti 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (10.12)3-44070 ir apie tai informuoti pareiškėją; Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 pavedimą Valdybos Panevėžio skyrius įvykdė priimdamas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“, kuriuo aukščiau nurodyta apimtimi pakeitė 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (10.12)3-44070 bei pakartotinai suformulavo sprendimą neskirti pareiškėjui senatvės pensijos iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde suformulavo pagrindinį reikalavimą – panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Nr. (10.12)3-52516, o kiti skundo reikalavimai vertinami kaip išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo. Pareiškėjo skundžiamą administracinį sprendimą Valdybos Panevėžio skyrius priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. liepos 31 d. prašymą. Išanalizavęs Sprendimo Nr. (10.12)3-52516 turinį, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad jame yra suformuluotas Valdybos Panevėžio skyriaus administracinis sprendimas atsisakyti skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėjas ir toliau siekia, jog

Valdybos Panevėžio skyrius priimtų sprendimą skirti senatvės pensiją iš naujo (pagal originale vartojamą sąvoką – perskaičiuotų), remiantis 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 19, 24 ir 56 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-91 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) nuostatomis. Teismo vertinimu, nagrinėti priimtame skunde pareiškėjas ginčo dėl jam paskirtos senatvės pensijos ir su ja susijusių draudžiamųjų pajamų dydžių teisingumo nekėlė. Abejones dėl to, ar atsakovas į draudžiamąsias pajamas įtraukė pajamas, kurias pareiškėjas gavo pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, pareiškėjas iškėlė tik vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tarp pareiškėjo ir Valdybos bei jos Panevėžio skyriaus kilę ginčai dėl tam tikrų darbo užmokesčio sumų įskaitymo į draudžiamąsias pajamas, dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir išmokėjimo klausimais priimtų sprendimų yra išspręsti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9078-244/2015. Pensijos bylos duomenimis, po 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. P15-13243 priėmimo buvo priimti kiti spendimai: 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. PE_SPI-782 skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2005 m. birželio 10 d., 2014 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. PE_SPI-980 (su 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.1)P5-908 papildymu) skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2007 m. liepos 1 d., 2014 m. sausio 31d. sprendimas Nr. PE_SPI-1035 skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d., 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. PE_SPI-1094 skirti pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2011 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje negalėjo būti kvestionuojami nei Valdybos 2014 m. liepos 11 d. sprendimas, nei jame išvardyti Valdybos Panevėžio skyriaus 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. PE_SP1-782, 2014 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. PE_SP1-980, 2014 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. PE_SP1-1035, 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. PE SP1-1094 ir 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. (10.12) 3-32516), kadangi pastarieji administraciniai aktai Panevėžio apygardos administraciniam teismui turėjo būti apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytais terminais ir nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl pareiškėjo teisės į senatvės pensijos skyrimą iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d., remiantis 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Pakeitimo įstatymu, o dėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo teisingumo nebus pasisakoma.

12. Teismo vertinimu, Pensijų įstatymas nuo 2013 m. sausio 1 d. įtvirtina galimybę paskirti pensijos gavėjui, atsižvelgus į jo prašymą, senatvės pensiją iš naujo pagal naujus duomenis, tačiau nustato ir būtinąją sąlygą – pensijos gavėjas privalo būti įgijęs papildomą ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Byloje nustatyta, kad Valdybos Panevėžio skyrius, tenkindamas pareiškėjo 2005 m. liepos 19 d. prašymą, 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. P6-3708 pareiškėjui nuo 2005 m. birželio 10 d. iki gyvos galvos paskyrė 714,90 Lt senatvės pensiją. Be to, Valdybos Panevėžio skyrius, vadovaudamasis nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu 2007 m. gegužės 10 d. Pensijų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-115, be atskiro pareiškėjo prašymo 2007 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. P15-30549 paskyrė jam 1 073,45 Lt dydžio senatvės pensiją nuo 2007 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos. Pareiškėjas, baigęs darbinę veiklą, 2010 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių ir asmeniškai užpildė du prašymus dėl senatvės pensijos. Valdybos Panevėžio skyrius, remdamasis šiais pareiškėjo prašymais ir įvertinęs jo įgytą stažą, 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. P15-131 paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nuo 2010 m. sausio 1 d., o 2010 gruodžio 8 d. sprendimu Nr. P15-13243 – senatvės pensiją iš naujo nuo 2011 m. sausio 1 d. Teismo posėdyje Valdybos Panevėžio skyriaus atstovė nurodė, kad 2010 gruodžio 3 d. sprendimu Nr. P15-13126 senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo paskirta atsižvelgus į jo stažą, turėtą iki 2009 m. gruodžio 31 d., o 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. P15-13243 – nuo 2011 m. sausio 1 d. atsižvelgus į pareiškėjo iki 2010 m. gruodžio 31 d. įgytą stažą.

13. Išanalizavęs Pensijų įstatymo, taikyto priimant 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. P15-131 ir 2010 gruodžio 8 d. sprendimą Nr. P15-13243 dėl senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui, tekstą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reglamentuojant su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis susijusius klausimus, vartojamos formuluotės „pensijų skyrimas“ (40 str. 1 d., 41 str. 1, 3 d.), „pensijos skyrimas iš naujo“ (42 str. 1, 3 ir 4 d., 46 str. 2 d., 421 str. 1 d.) ir „pensijų perskaičiavimas“. Įstatymų leidėjas terminą „pensijų perskaičiavimas“ vartoja nustatydamas teisės normas, susijusias su asmenimis, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. (Pensijų įstatymo 46 str. 1, 4 d.). Pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta Valdybos Panevėžio skyriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. P6-3708 nuo 2005 m. birželio 10 d. iki gyvos galvos. Todėl Valdybos Panevėžio skyriaus ir Valdybos argumentus, jog pasikeitus duomenims, gali būti priimamas tik sprendimas pareiškėjui skirti pensiją iš naujo, o ne ją

perskaičiuoti, teismas laikė pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Valdybos Panevėžio skyrius tinkamai išsiaiškino pareiškėjo valią, išreikštą 2010 m. lapkričio 19 d. asmeniškai parengtuose ir pasirašytuose dviejuose prašymuose, ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas prašė skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.

14. Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, jog 2010 m. lapkričio 19 d. prašymai negali būti suprantami kaip išreiškiantys jo valią, kad senatvės pensija iš naujo būtų paskirta atitinkamai nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog abu 2010 m. lapkričio 19 d. prašymus parengė pats. Be to, prašyme dėl senatvės pensijos skyrimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjas pabraukė žodžius „skirti“ ir „senatvės“, o toks pažymėjimas leidžia vienareikšmiškai teigti, kad šiame prašyme pareiškėjo valia senatvės pensijos klausimu išreikšta aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai. Prašyme dėl pensijos skyrimo nuo 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas atitinkamoje prašymo teksto eilutėje pažymėjimų nepadarė, tačiau teismas sprendė, kad atsižvelgus į Pensijų įstatyme įtvirtintas nuostatas toks prašymas suprantamas tik kaip pensijos gavėjo prašymas skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2011 m. sausio 1 d. Tenkinant šiuos pareiškėjo prašymus, buvo priimti 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. P15-13126 ir 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 13243. Duomenų, kad šie sprendimai būtų apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir pakeisti ar panaikinti, nenustatyta. Minėti sprendimai Valdybos Panevėžio skyriui priimant Sprendimą Nr. (10.12)3-52216, buvo galiojantys ir jais atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo 2013 m. liepos 31 d parengto prašymo, privalėjo vadovautis.

15. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teisme pareiškėjas dirbo iki 2010 m. spalio 21 d., po to nebedirbo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., kai Valdybos Panevėžio skyrius gavo jo 2013 m. liepos 31 d. parengtą prašymą, nebuvo įgijęs. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Pensijų įstatymo 42, 421 ir 56 straipsniuose įtvirtintomis normomis, sprendė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pensijų įstatymo nuostatos pareiškėjui galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas po 2011 m. sausio 1 d., t. y. po paskutinio senatvės pensijos skyrimo iš naujo, įgytų papildomą ne mažesnį kaip vienų metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.

16. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Valdybos Panevėžio skyrius Sprendimu Nr. (10.12)3-32516 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo skundo netenkino.

III.

17. Pareiškėjas E. V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad:

18.1. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad nuo 2010 m. lapkričio 19 d. pareiškėjo pateiktų prašymų iki Pakeitimo įstatymo, kuriuo nustatyta nauja metodika, priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas. Prašymų pateikimo metu nei pareiškėjas, nei atsakovas nežinojo apie būsimą teisinio reglamentavimo pakeitimą, tuo metu priimti atsakovo sprendimai visiškai atitiko pareiškėjo valią bei tuo metu galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas dėl priedo už stažo metus skyrimo ir anksčiau paskirtos pensijos perskaičiavimo, nes nė viename pareiškėjo prašyme nebuvo prašoma pensiją skirti iš naujo. Ginčas šioje byloje prasidėjo ir vyksta atsakovui atsisakant perskaičiuoti anksčiau paskirtą senatvės pensiją pagal pakeistas Pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d.

18.2. Pensijų įstatymo pakeitimas yra esminis ir reikšmingas, nes nustatė naują senatvės pensijos apskaičiavimo metodiką, taikomą visiems nurodyto teisinio santykio dalyviams ir asmenims, kurie dirbo po senatvės pensijos paskyrimo ne mažiau kaip vienus metus ir turėjo ne mažesnes kaip valstybės nustatytas metines draudžiamąsias pajamas (pareiškėjas šias sąlygas atitinka). Situacija, kai tą patį teisinį santykį skirtingai reglamentuoja dviejų ar daugiau teisės aktų normos, išsprendžiama taikant lex posterior derogat legi priori taisykles – taikomas vėliau priimtas įstatymas. Taigi Pensijų įstatymo pakeitimas ir juo nustatyta nauja senatvės pensijos skaičiavimo tvarka, prašant pareiškėjui privalo būti taikoma tuo būdu, kurį jis pasirenka.

18.3. Įstatymas ne tik nustato, už ką yra skiriamas senatvės pensijos priedas, bet ir tiesiogiai nurodo, kad senatvės pensija dėl priedo už stažo metus yra perskaičiuojama ir nėra skiriama iš naujo. Pirmosios instancijos teismas be jokių faktinių ir teisinių argumentų atmesdamas pareiškėjo skundą nepagrįstai išaiškino, kad priedo už stažą skyrimas yra

senatvės pensijos skyrimas iš naujo.18.4. Tinkamai aiškinant Pensijų įstatymą ir jį taikant, priedas už stažo metus visais atvejais turi būti skiriamas be jokio

asmens prašymo (tai matyti iš Pensijų įstatymo 531 str.). Taigi pareiškėjas pertekline tvarka 2010 m. lapkričio 19 d. užpildė du prašymo blankus skirti priedą už stažą ir neprašė skirti pensiją iš naujo (tokių žodžių neįrašė). Minėti prašymai pareiškėjui negali sukelti jokių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjas prašymuose pabraukė žodžius. Pareiškėjas pildė nustatytos formos, kurios negalėjo keisti, prašymus ir jokių žodžių juose nebraukė. Be to, neįmanoma savo valia prašyti skirti senatvės pensiją iš naujo nurodant dvi skirtingas datas.

18.5. Įstatymų leidėjas įtvirtino priedo už stažo metus sąvoką, nurodydamas, kad šis priedas yra tik papildoma senatvės pensijos dalis. Taigi priedas už stažo metus negali būti laikomas senatvės pensijos paskyrimu iš naujo. Pensijų įstatymas turi specialų 42 straipsnį „Pensijų skyrimas iš naujo“, kuriame tiesiogiai nustatyta, kad pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis gavėjo prašymu, kai jis įgyja ne mažesnį kaip vienų metų stažą.

18.6. Atsakovas nauju 2014 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. PE_SPI-1094 pareiškėjui nuo 2011 m. sausio 1 d. paskyrė 1 656,28 Lt pensiją, pakeisdamas 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. P15-13243. Taigi nuo 2014 m. vasario 4 d. atsakovo anksčiau priimtas 210 m. gruodžio 8 d. sprendimas, kuriuo remdamasis Valdybos Panevėžio skyrius priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. (10.12)3-32516, nebegalioja.

19. Atsakovas Valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija


21. Šioje byloje pareiškėjas ginčija ir prašo panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516, kuriuo, pasak pareiškėjo, netenkintas jo 2013 m. liepos 31 d. prašymas dėl pensijos perskaičiavimo.

22. Pensijų įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-91 redakcija) 45 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pastarajame (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (37 str. 1 d.). Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (37 str. 4 d.).

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) nustatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos (32 str. 1 d.). Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (32 str. 3 d.).

24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, prašė perskaičiuoti jam skirtą pensiją. Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 minėto pareiškėjo prašymo netenkino, nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Valdybai (Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 grįžo neįteiktas pareiškėjui). Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, nurodė, kad nėra gavęs atsakymo į 2013 m. liepos 31 d. prašymą, prašė tokį atsakymą pateikti. Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.12)3-44070 pareiškėją informavo, kad dėl jo 2013 m. liepos 31 d. prašymo buvo priimtas Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kurio pareiškėjas neatsiėmė per nustatytą laiką; Valdybos Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070 pakartotinai pareiškėjui išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo esmę. Pareiškėjas

2013 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į Valdybą, nurodė palaikantis 2013 m. liepos 31 d, ir 2013 m. spalio 14 d. prašymus, prašė padėti įstatyme nustatyta tvarka išspręsti klausimą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2013 m. sausio 1 d., o Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. raštą Nr. (10.12)3-44070 laikyti negaliojančiu. Valdyba 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 pareiškėjui nurodė, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimai, kuriuose nurodyta, jog skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nėra pagrindo, yra teisėti ir pagrįsti, tačiau 2013 m. spalio 21 d. sprendime neteisingai nurodyta jo apskundimo data, todėl Valdyba įpareigojo Panevėžio skyrių šią sprendimo dalį pakeisti ir apie tai informuoti pareiškėją. Valdybos Panevėžio skyrius, vykdydamas Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (10.12)3-52516 pareiškėją pakartotinai informavo, kad jo 2013 m. liepos 31 d. ir 2013 m. spalio 14 d. prašymai yra išnagrinėti, išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime ir 2013 m. spalio 21 d. rašte nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui senatvės pensiją skirti iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. bei nurodė rašto apskundimo tvarką. Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (10.12)3-52516 pareiškėjas skundžia teismui ir prašo jį panaikinti.

25. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas yra nepatenkintas tuo, kad Valdybos Panevėžio skyrius netenkina jo prašymo perskaičiuoti senatvės pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. Iš pirmiau minėtų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tokį sprendimą Valdybos Panevėžio skyrius priėmė 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (10.1)3-35352, o šio rašto pareiškėjui neįteikus, jo esmę pakartotinai išdėstė 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070. Būtent dėl šiuose raštuose išdėstyto Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimo neperskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos E. V. J. 2013 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į Valdybą, kaip į privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavo, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070 yra nurodyta neteisinga jo apskundimo tvarka ir įpareigojo Panevėžio skyrių ją patikslinti, tačiau pareiškėjo skundo dalį, susijusią su senatvės pensijos perskaičiavimu, atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, būtent Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 buvo užbaigta įstatyme įtvirtinta privaloma ikiteisminė pareiškėjo keliamo ginčo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo procedūra, todėl būtent šį Valdybos sprendimą pareiškėjas ABTĮ 32 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais turėjo skųsti administraciniam teismui, tačiau to nepadarė ir pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – 2014 m. birželio 10 d. pakartotinai kreipėsi į Valdybą, be kita ko, prašydamas panaikinti Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (10.12)3-52516 ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų perskaičiuota pareiškėjo senatvės pensija. Valdyba 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-6138 nurodė, kad su pareiškėjui skirtos senatvės pensijos perskaičiavimu susijusius motyvus yra išdėsčiusi savo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224, kuriame jau konstatavo, kad Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimai yra teisėti bei pagrįsti ir tik įpareigojo minėtą skyrių pakeisti nurodytą sprendimo apskundimo tvarką bei patvirtinti jį antspaudu. Taigi Valdyba pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skundo dalies dėl Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (10.12)3-52516 iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, kad pareiškėjo skundą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo jau yra išnagrinėjusi. Pažymėtina, kad Valdybos 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6138 ABTĮ nustatyta tvarka pareiškėjas teismui taip pat neskundė (savarankiško reikalavimo dėl jo nereiškė).

26. Byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinus pirmiau nurodyto Valstybinio socialinio draudimo įstatyme bei ABTĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, galima daryti išvadą, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nė vieno iš šių sprendimų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą.

27. ABTĮ 12 straipsnyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 10 str.) yra įtvirtinta teismo pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, t. y. neišaiškino pareiškėjui teisės skųsti būtent konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančius administracinius aktus (Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224), pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą skundo dėl šių administracinių aktų pateikimo terminą. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad byloje trečiuoju suinteresuotu

asmeniu yra įtraukta Valdyba, tačiau pareiškėjas nėra suformulavęs jokio savarankiško reikalavimo dėl kokių nors Valdybos, kaip privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, sprendimų (įskaitant 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6138). Taigi pirmosios instancijos teismas šios teisės pareiškėjui taip pat neišaiškino, nors iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo akivaizdu, kad jis nesutinka su Valdybos atliktu Panevėžio skyriaus veiksmų vertinimu.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ABTĮ 10 straipsnyje, 57 straipsnio 4 dalyje, 81 straipsnyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ atitinkamai 12 str., 56 str. 4 d., 80 str.) įtvirtintas aktyvaus teismo principas, kuris nereiškia, kad teismas gali išeiti už pareiškėjo reikalavimo ribų ir keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva, tačiau apima teismo priedermę prireikus išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą, kad pareiškėjo siekiamas iškelti administracinis ginčas teisme galėtų būti išspręstas iš esmės (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-757/2014, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2086-520/2015 ir kt.).

29. Akcentuotina, kad teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes ir kt.

30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė ABTĮ 12 straipsnyje (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 10 str.) nustatytą pareigą, neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą procesą, todėl nepagrįstai nepasiūlė pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų, prašant atnaujinti praleistą Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 apskundimo terminą bei šiuos sprendimus panaikinti, nors pareiškėjas jau pradiniame skunde buvo aiškiai išreiškęs pageidavimą, kad jam būtų perskaičiuota paskirta senatvės pensija. Nesant suformuluotų reikalavimų dėl ginčo esmės, t. y. dėl konkrečių sprendimų, kuriais atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjui skirtą senatvės pensiją, apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio ir teisinio pagrindo išspręsti tarp šalių kilusio ginčo, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo.

31. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjui jo procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti pareiškėjui įgyvendinti procesines teises, t. y. pasiūlyti pareiškėjui pareikšti reikalavimą dėl jam tiesiogines teisines pasekmes sukeliančių administracinių aktų panaikinimo bei pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą tokių aktų apskundimo terminą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=302b1d70517b11e9975f9c35aedfe438

Administracinė byla Nr. A-151-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05237-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.5.1; 12.8; 12.9; 12.10.4; 12.13.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir V. R. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – mgK) 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-196 (7-193/2015) (toliau – mgK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 68-125 (toliau –VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-179 (toliau – Kauno AVMI sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:2.1. Kauno AVMI priėmė 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-19 (toliau –Patikrinimo aktas) dėl atlikto

pareiškėjos mokestinio patikrinimo dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. deklaravo ne visas pajamas, t. y. gautų kitų 75 463 Lt pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių nedeklaravo bei nuo jų neapskaičiavo GPM, todėl papildomai pareiškėjai priskaičiuota 11 319 Lt (3 278,21 Eur) GPM. Kauno AVMI sprendimu iš dalies patvirtintas Patikrinimo aktas, šiuo sprendimu papildomai apskaičiuota 10 726 Lt (3 106,46 Eur) GPM, 926,02 Eur delspinigių ir 932 Eur bauda. VMI ir mgK sprendimais pareiškėjos skundai dėl Kauno AVMI sprendimo atmesti.

2.2. Patikrinimo akte nurodyta patikrinimo tema – GPM apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo patikrinimas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomai mokėtiną GPM, vadovavosi nuo 1993 m. iki 2003 m. surinkta informacija. Pareiškėjos piniginių likučių, buvusiu ankstesniu nei 2009 m. sausio 1 d. laikotarpiu, tikrinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsniui, kuriame nustatyta mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis.

2.3. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjos iš darbo užmokesčio gautas pajamas laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1994 m. ir nuo 1995 m. iki 2003 m., vadovavosi nevienodais pajamų dydžių nustatymo metodais. Pareiškėjos gautas pajamas 1993–1994 m. mokesčių administratorius nustatė, vadovaudamasis minimalaus darbo

užmokesčio dydžiais, o 1995–1998 m. ir 2002 m. pareiškėjos pajamoms nustatyti buvo naudojami vidutinio darbo užmokesčio dydžiai. Tokiu būdu mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus.

2.4. Siekdamas nustatyti patirtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius turėjo visas pareiškėjos patirtas išlaidas vertinti pagal minimalaus gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydį. Vidutinės vartojimo vienam namų ūkio nariui išlaidos pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis susideda, pavyzdžiui, iš maisto ir nealkoholinių gėrimų, alkoholinių gėrimų, tabako, aprangos ir avalynės, būsto, vandens, sveikatos, tačiau pareiškėjos šeima daugelio iš šių išlaidų nepatyrė (pvz. tabako, sveikatos, alkoholinių gėrimų), nes šeima nuolatos taupė, gyveno išleisdama minimalias sumas. Todėl dalies patirtų vartojimo išlaidų apskaičiavimas ne pagal MGL, o pagal vidutines vartojimo išlaidas vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisingas. Atsakovui nepateikus pagrindimo, kodėl pareiškėjos šeimos nariui mėnesinių išlaidų skaičiavimas atliekamas remiantis vidutinių vartojimo išlaidų vienam namų ūkio nariui dydžiu, o ne MGL, darytina išvada, kad mokesčių administratorius nepagrįstai padidino pareiškėjos šeimos išlaidas vienam namų ūkio nariui 48 258 Lt suma laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2003 m.

2.5. Mokesčių administratorius apskaičiavo nepagrįstai dideles namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – Namas), statybos išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintą Turto ir verslo vertinimo metodiką išlaidų (kaštų) metodu nustatyta atkuriamoji turto vertė laikoma turto rinkos verte. Turto vertė kinta priklausomai nuo rinkos sąlygų, turto būklės pokyčių ir kitų aplinkybių, o tai reiškia, jog kintant turto vertei, kinta ir statybos atkuriamosios sąnaudos. Mokesčių administratorius, kaip vieną iš Namo statybos kainos nustatymo būdų pasirinkęs atkūrimo sąnaudų (statybos vertės) duomenis, naudojo 2006 m. rugsėjo 6 d. ir 2012 m. kovo 2 d. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registro centro“ duomenis: statybos išlaidas nustatė iš vienos rinkos vertės (kai Namas VĮ „Registrų centro“ duomenimis buvo 100 proc. baigtumo bei įvertintas 555 000 Lt) atėmus kitos rinkos vertės kainą (kai Namas buvo 53 proc. baigtumo ir jo vertė buvo 249 000 Lt). Tačiau toks Namo atkūrimo sąnaudų, nustatytų 2012 m., ir atkūrimo sąnaudų, nustatytų 2006 m., skirtumas (306 000Lt) neparodo piniginių lėšų investavimo į Namo statybą, o tik parodo rinkos kainos pokytį. Todėl mokesčių administratoriaus atliktas statybų išlaidų apskaičiavimas (kaip vienas iš būdų) pagal VĮ „Registrų centro“ nurodytas atkūrimo sąnaudas yra akivaizdžiai netikslus ir neteisingas. Nors mokesčių administratorius, nustatydamas Namo statybos išlaidų dydį, rėmėsi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sistela“ duomenis, tačiau iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kokiu pagrindu 1 kub. m statybos kaina 2006 m. nustatyta 481 Lt. 2006 m. 1 kub. m kaina pagal pridedamas lenteles ir mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis Patikrinimo akte atitinka ne 2006 m., o 2004 m. iki 750 kub. m Namo statybos išlaidų kainą (481 Lt). Todėl ir remiantis UAB „Sistela“ duomenimis negalima teisingai nustatyti Namo statybos išlaidų.

2.6. Mokesčių administratorius Namo statybos išlaidų kainą galėjo nustatyti remdamasis tik UAB „Latmas“ 2011 m. balandžio 8 d. vertinimo ataskaita Nr. 04-11-219 (toliau – Ataskaita) ir pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. R. paaiškinimais. Tačiau vertindamas V. R. paaiškinimus apie tai, kad Namo statybos galėjo kainuoti nuo 80 000 iki 100 000 Lt, mokesčių administratorius atsižvelgė tik į maksimalią pareiškėjos sutuoktinio nurodytą 100 000 Lt sumą, nors nagrinėjamu atveju turėjo būti išvestas jo nurodytų sumų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Vertinant V. R. nurodytų sumų vidurkį (90 000 Eur) ir UAB „Latmas“ Ataskaitoje nustatytą Namo statybos išlaidų sumą (135 234 Lt), darytina išvada, kad statant Namą ūkio būdu galėjo būti patirta ne daugiau kaip 112 617 Lt (90 000 Lt + 135 234 Lt / 2) Namo statybos išlaidų.

2.7. Pareiškėja mokesčių administratoriui buvo nurodžiusi, kad vidutiniškai per metus išleisdavo apie 2 000–15 000 Lt, tačiau šios išlaidos nėra tikslios, nes jų pareiškėja tiesiog neatsimena, o dokumentų jas pagrįsti neturi. Nei tuo metu, nei dabar galiojantys teisės aktai nenumatė pareigos fiziniam asmeniui vesti namų ūkio išlaidų ir kasdieninių išlaidų apskaitą. Nors atlikęs pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio pajamų-išlaidų analizę laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius nustatė, kad 2009 m. sausio 1 d. pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis galėjo turėti ne daugiau kaip 39 198 Lt piniginių lėšų, tačiau ši išvada yra nepagrįsta. Įvertinus 2003 m. gruodžio 31 d. pinigų likutį, kuris sudarė 247 876 Lt, bei gautas pajamas, kurios grindžiamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 2015 m. sausio 21 d. pažyma Nr. 16A-426, maksimalias pareiškėjos nurodytas išlaidas vartojimui (kurios nėra tikslios ir turėtų būti prilyginamos bent jau vidutinėms) bei maksimalias išlaidas dukros išlaikymui, neįvertinus turimų vertybinių popierių, išlaidų Namo atstatymui, skirtumas tarp pajamų ir išlaidų, t. y. turimas pareiškėjos pinigų likutis 2009 m. sausio 1 d. buvo ne mažesnis nei 236 911,69 Lt. Taigi, net ir skaičiuojant pačiu nepalankiausiu mokesčių mokėtojui būdu (t. y. vertinant galimas maksimalias išlaidas), mokesčių administratoriaus nustatytas piniginių lėšų dydis 2009 m. gruodžio 31 d. yra netikslus bei neatitinkantis realios situacijos, nes jis yra ženkliai didesnis. Vadinasi, mokesčių administratoriaus nustatytas bendras pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio

39 198 Lt piniginių lėšų likutis buvo faktiškai didesnis.2.8. Pareiškėja 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gavo pajamų iš vertybinių popierių pardavimo sandorių, kuriuos ji sudarė

asmeniškai, t. y. nedalyvaujant jos buvusiam sutuoktiniui ir neturint sutuoktinio išduoto įgaliojimo tokį sandorį sudaryti. Todėl vadovaujantis tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnio 4 dalimi, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautos pajamos iš vertybinių popierių pardavimo mokesčių administratoriaus nepagrįstai priskirtos prie bendrai pareiškėjos šeimos gautų pajamų (investicijoms į vertybinius popierius buvo panaudotos asmeninės pareiškėjos lėšos, gautos už 2002 m. balandžio 17 d. parduotą 6/100 dalis dviejų aukšto namo (duomenys neskelbtini), už 120 000 Lt sumą).

2.9. Pareiškėja, atsakydama į klausimą apie 2007–2008 m. (jos santuokinio gyvenimo metu) patirtas išlaidas, nurodė 15 000 Lt bendras šeimos išlaidas, neišskirdama nei savo, nei sutuoktinio dalies. Kaip patvirtino pareiškėjai jos buvęs sutuoktinis V. R., mokestinio patikrinimo metu 2014 m. (jau po santuokos nutraukimo praėjus 3 metams) gavęs klausimą apie 2007–2008 m. patirtas išlaidas, jis sąžiningai nurodė jam tenkančią 7 500 Lt dydžio bendrų išlaidų dalį, bet tai nebuvo papildoma sutuoktinių šeimos išlaidų suma, o tik V. R. tenkanti bendrų išlaidų dalis. Todėl mokesčių administratoriaus sprendimas 2007–2008 m. prie pareiškėjos šeimos patirtų bendrų vartojimo išlaidų (15 000 Lt) pridėti dar ir V. R. tenkančią bendrų išlaidų dalį (7 500 Lt) yra aiškiai nepagrįstas.

2.10. Mokesčių administratorius prie 2009 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų įtraukė ir 2009 m. pareiškėjos tėvo dovanotą jai 42 000 Lt sumą, tačiau CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. 2009 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad 42 000 Lt suma dovanojama (perduodama) bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl visiškai neaišku, kodėl mokesčių administratorius pareiškėjai dovanotą piniginių lėšų sumą priskyrė prie bendrų šeimos gautų pajamų. Be to, mokesčių administratorius 2011 m. pareiškėjos tėvų asmeniškai jai dovanotą 100 000 Lt sumą laikė asmenine pareiškėjos nuosavybe. Skirtingai vertindamas analogiško pobūdžio aplinkybes mokesčių administratorius vėlgi pažeidė MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintus mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus.

2.11. Mokesčių administratorius prie 2010 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų priskyrė ir 2010 m. pareiškėjos asmeniškai iš A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą. Pareiškėja paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad minėtą sumą skolinosi iš savo pusbrolio. Paskolos gavimo tikslas – turėti apyvartinių lėšų asmeniniam pragyvenimui ir santuokos nutraukimo klausimų sprendimui, t. y. sumokėti sutuoktiniui 260 000 Lt piniginę kompensaciją pagal rengiamą pareiškimą teismui dėl santuokos nutraukimo, kuris vėliau buvo patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15296-748/2011. 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartis nebuvo įtraukta į bendrą šeimos turto balansą santuokos nutraukimo byloje, atitinkamai minėtu Kauno apylinkės teismo sprendimu nebuvo dalijama ši skolinė prievolė kaip bendras sutuoktinių įsipareigojimas, nes ir sutuoktiniai, ir teismas pripažino, kad tai asmeninė pareiškėjos prievolė. Visiškai neaišku, kodėl neginčydamas 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutarties, nepateikdamas jokių argumentų bei motyvų, kodėl pagal minėtą paskolos sutartį gauta suma laikytina bendromis šeimos pajamomis ir iš šios paskolos sutarties prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, mokesčių administratorius pagal paskolos sutartį gautą 100 000 Lt sumą priskyrė bendroms pareiškėjos šeimos pajamoms. Mokesčių administratorius prie pareiškėjos patirtų išlaidų taip pat nepagrįstai priskyrė pareiškėjos tariamai duotą 4 000 Lt kyšį G. G.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:3.1. Siekiant įvertinti, ar pareiškėjos pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto

deklaracijoje pateikti turėti piniginių lėšų likučiai atitinka pareiškėjos ir jos sutuoktinio V. R. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo surinkta ir išanalizuota VMI turima informacija už 1993–2003 m. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 81 500 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke, 50 276 Lt pinigų likutį banke bei 105 100 Lt, investuotų į Vyriausybės vertybinius popierius.

3.2. Nei pareiškėja, nei jos buvęs sutuoktinis V. R. patikrinimo metu nepateikė Namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio pateiktus paaiškinimus, UAB „Latmas“ atliktą Namo vertinimą, VĮ „Registrų centras“ duomenis apie Namo atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) bei UAB „Sistela“ duomenis apie vieno ir daugiau aukštų gyvenamųjų pastatų (iki 1 000 kub. m tūrio) statybos kainas, visi pateikti minėti duomenys buvo skirtingi, todėl išvestas visų keturių kriterijų vidurkis ir tuo pagrindu konstatuota, kad patirta 137 022 Lt Namo statybos išlaidų.

3.3. Mokesčių administratorius laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vertino pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizę atsižvelgdamas į pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio santuokos nutraukimą 2011 m. spalio 21 d.

Pagal pareiškėjos pateiktą informaciją pareiškėja iš savo tėvo 2009 m. gegužės 6 d. pagal notaro patvirtiną dovanojimo sutartį grynaisiais pinigais gavo 42 000 Lt dovaną, o pagal notaro nepatvirtintas sutartis 2011 m. liepos 1 d. grynaisiais pinigais gavo 50 000 Lt dovaną iš savo tėvo ir 2011 m. liepos 7 d. grynaisiais pinigais gavo 50 000 Lt dovaną iš savo mamos. Dovanotas pinigines lėšas (42 000 Lt) pareiškėja deklaravo 2012 m. balandžio 3 d. pateiktoje (patikslintoje) Metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 m., o 100 000 Lt deklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. Mokestinio patikrinimo metu buvo išanalizuotos pareiškėjos tėvų finansinės galimybės dovanoti pareiškėjai pinigines lėšas ir buvo nustatyta, kad jie galėjo padovanoti 142 000 Lt. Vis dėlto, įvertinus pareiškėjos gautas pajamas, patirtas išlaidas bei nustatytus piniginių lėšų likučius banke, piniginių lėšų likutį ne banke, nustatyta, kad pareiškėjai neužteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti 2011 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad pareiškėja gavo 71 505 Lt kitų pajamų iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. Pareiškėja pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. nedeklaravo gautų 71 505 Lt kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių ir nuo jų neapskaičiavo GPM.

4. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad pareiškėja Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo turtą, todėl pagrįsti jo kilmės neprivalo. VMI nenuosekliai skaičiavo pareiškėjos išlaidas tam tikrais laikotarpiais. Namo statybą baigta 2011 m., o VMI vertino 2012 m. Namo rinkos kainą. Namas statytas ūkio būdu, tikslių duomenų apie patirtas išlaidas Namo statyboms pareiškėja neturi. Namo statyba galėjo kainuoti nuo 80 000 iki 100 000 Lt. Vertybinių popierių įsigijimo sandorius pareiškėja sudarė pati, dėl to iš jų gautos pajamos nepagrįstai priskirtos bendrai jungtinei jos ir buvusio sutuoktinio nuosavybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-677/2016 (toliau – ir Baudžiamoji byla) nagrinėjo aplinkybes dėl pareiškėjos galbūt duoto 4 000 Lt dydžio kyšio, kuris mokestinėje byloje buvo vertinamas kaip pareiškėjos išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nedavė 4 000 Lt kyšio G. G.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė VMI sprendimą, Kauno AVMI sprendimą ir mgK sprendimą, nurodant, kad pareiškėjai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM suma, 768 Eur GPM delspinigių ir 257 Eur GPM bauda.

6. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, taikydamas išlaidų metodą, apskaičiavo pareiškėjos nuo 1994 m. iki 2012 m. turėtas išlaidas. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjos išlaidos viršijo disponuojamas pajamas ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių realius pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų. Byloje iš esmės spręstinas klausimas, ar mokesčių administratorius pagrįstai mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, ir ar apskaičiuotos mokesčio sumos iš esmės yra pagrįstos byloje esančiais duomenimis.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo laikotarpis buvo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau mokesčių administratorius vertino pareiškėjos ir jos šeimos pajamas bei išlaidas pagal laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2012 m. surinktą informaciją. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad MAĮ ir kituose teisės aktuose nenustatyti jokie apribojimai tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios buvusios aplinkybės. Todėl, siekiant tinkamai nustatyti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos išlaidomis ir pajamomis, tiek pareiškėja, tiek mokesčių administratorius galėjo remtis ir ankstesnio laikotarpio duomenimis, tačiau papildomus mokesčius buvo galima apskaičiuoti tik už tikrinamąjį laikotarpį. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo už 2011 m., todėl MAĮ 68 straipsnio pažeidimas nekonstatuotinas.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos 2005 m. balandžio 19 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotas ne banke turėtų grynųjų piniginių lėšų likutis (81 500 Lt), turimos asmeninės piniginės lėšos banke (61 276 Lt) ir 1 051 vnt. Vyriausybės vertybinių popierių už 105 100 Lt, iš viso – 247 876 Lt. Tuo tarpu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 81 500 Lt ne banke turėtų grynųjų piniginių lėšų likutį, 50 276 Lt asmenines pinigines lėšas banke ir 1 051 vnt. Vyriausybės vertybinių popierių už 105 100 Lt, iš viso – 236 876 Lt. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT formuojamos praktikos dėl vienkartinės turto deklaracijos duomenų įgyto teisinio stabilumo. Todėl teismas vertino, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrįstai sumažino pareiškėjos turimas lėšas banke 11 000 Lt, todėl pareiškėjos mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. netiksliai įvertinos pareiškėjos galimybės pagrįsti turėtas išlaidas minėta

11 000 Lt suma.9. Teismo vertinimu, pareiškėjos sutuoktinio pateikta nuomonė dėl patirtų Namo statybos išlaidų nėra pagrįsta byloje

esančiais įrodymais, nurodyta statybos išlaidų suma nurodyta su didele, t. y. 20 000 Lt, paklaida, todėl mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnį Namo statybos išlaidų dydį turėjo vadovautis ir kitais duomenimis. Nagrinėjamu atveju naudoti duomenys iš keturių skirtingų šaltinių (pareiškėjos buvusio sutuoktinio paaiškinimai, UAB „Latmas“ Ataskaita, VĮ „Registrų centras“ duomenys apie Namo atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) ir UAB „Sistela“ duomenys apie vieno ir daugiau aukštų gyvenamųjų pastatų (iki 1 000 kub. m tūrio) statybos kainas), kurių visuma padėjo nustatyti objektyvų Namo statybos išlaidų dydį. Tačiau teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos buvusio sutuoktinio nurodytą išlaidų sumą, t. y. nuo 80 000 Lt iki 100 000 Lt, prilygino 100 000 Lt. Pareiškėjos sutuoktiniui nurodžius galimą paklaidą, turėjo būti įvertinamas Namo statybos išlaidų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Atitinkamai apskaičiuojant Namo statybos išlaidas, netinkamai nustatyta galutinė išlaidų kaina, t. y. 137 022 Lt. Teismo vertinimu, galutinė Namo statybos išlaidų kaina sudaro 134 522 Lt, t. y. 2 500 Lt mažiau nei nustatė mokesčių administratorius, todėl mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. netiksliai įvertinos pareiškėjos galimybės pagrįsti turėtas išlaidas minėta 2 500 Lt suma. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad Namo statybos išlaidos siekė 134 522 Lt. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai nurodė, jog mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, kad Namas buvo statomas ūkio būdu.

10. Teismas vertino, kad Ataskaita yra pirmasis rašytinis įrodymas, kuris vienareikšmiškai patvirtina Namo statybų baigimą. Pareiškėjos pateikta 2009 m. kovo 10 d. sudaryta vandens tiekimo sutartis Nr. SUT00034147 nepagrindžia statybų pabaigos datos, kadangi pareiškėja galėjo gyventi ir ne iki galo baigtame statyti Name. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenų matyti, kad deklaracija apie statybos užbaigimą pateikta 2012 m. spalio 8 d., tačiau ši data taip pat negali būti laikoma objektyviu Namo statybos pabaigos momentu, kadangi Ataskaitoje nustatyta, jog Namo baigtumas buvo 100 proc. 2011 m. balandžio 4 d. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis paaiškinimuose mokesčių administratoriui taip pat nurodė, kad Namo statybos ir įrengimo darbai vyko iki 2011 m. Todėl teismas pripažino, kad mokesčių administratorius patirtas Namo statybos išlaidas pagrįstai dalino kas mėnesį nuo Namo įsigijimo 2006 m. rugsėjo 21 d. iki Namo statybos užbaigimo 2011 m. balandžio 4 d.

11. Teismas pabrėžė, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja 2012 m. spalio 9 d. nurodė jos patirtas vartojimo išlaidas, kurias vidutiniškai per metus sudarė nuo 12 000 iki 15 000 Lt, taip pat pareiškėja dukros išlaidoms skirdavo apie 6 000–8 000 Lt per metus. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodė, kad apytiksliai per metus vartojimo išlaidos 2007–2011 m. sudarė apie 7 500 Lt. Minėtu laikotarpiu pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotas atsižvelgus į pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktus paaiškinimus. Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius rėmėsi objektyviais duomenimis, siekdamas nustatyti pareiškėjos išlaidas. Pareiškėja mokesčių administratoriui yra nurodžiusi tik apytikres vartojimo išlaidas. Pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, kad tam tikrų išlaidų ji nepatyrė, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie leistų abejoti mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis jos išlaidomis.

12. Teismas, įvertinęs bylos duomenis (apie pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio sudarytus sandorius, sutartis dėl pareiškėjos gautų bei suteiktų paskolų, sutartis dėl pareiškėjos gautų dovanų pareiškėjos buvusio sutuoktinio ir jos dukros teiktus paaiškinimus) ir vadovaudamasis CK 3.87–88 straipsniais, 3.117 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio gautas pajamas priskyrė jiems lygiomis dalimis. Mokesčių administratorius 2009 m. gegužės 6 d. pareiškėjai dovanotas lėšas (42 000 Lt) pagrįstai vertino kaip pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio gautas lėšas, kadangi, kaip nurodė pareiškėjos sutuoktinis, jomis buvo dengiamos Namo statybos išlaidos, t. y. šeimos išlaidos.

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi Baudžiamojoje byloje nustatė aplinkybes, kurios yra susijusios ir su pareiškėjos mokestinio patikrinimo objektu – 4 000 Lt suma, kurią mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjos išlaidoms. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nėra davusi 4 000 Lt kyšio G. G., kaip nurodoma mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose. Todėl teismas konstatavo, kad minėtos 4 000 Lt sumos negalima priskirti pareiškėjos išlaidoms.

14. Teismas pripažino, kad nustatytos aplinkybės suponuoja skundžiamų Kauno AVMI, VMI ir mgK sprendimų nepagrįstumą iš dalies. Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrįstai sumažino pareiškėjos turėtas lėšas banke (11 000 Lt) pagal Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, nepagrįstai 4 000 Lt sumą už tariamą kyšio davimą priskyrė pareiškėjos išlaidoms bei netinkamai vertino pareiškėjos sutuoktinio nurodytas Namo statybos išlaidas, todėl mokesčių administratoriaus nustatyta 75 463 Lt pajamų (išlaidų) iš nenustatytų šaltinių suma

mažintina iki 57 963 Lt. Tuo pagrindu teismas atitinkamai apskaičiavo mokėtiną 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM sumą pareiškėjai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPMĮ) 36 straipsnio 2 dalies bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio ir 99 straipsnio nuostatomis, nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 2 577,38 Eur (8899,19 Lt) sumos pareiškėjai apskaičiavo 768 Eur GPM delspinigių. Nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM sumos pareiškėjai paskirtą 10 proc. baudą teismas atitinkamai pakeitė į 257 Eur baudą.

III.

15. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVMI, VMI ir mgK sprendimus.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde, iš esmės jį grįsdama tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad:

16.1. Pareiškėja neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinta dalis jos skundo, tačiau nesutinka su likusia teismo sprendimo dalimi, kuria jos kita skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

16.2. Teismo išvada dėl 135 234 Lt išlaidų patirtų Namo statyboms yra nepagrįsta. Nei VĮ „Registro centro“, nei UAB „Sistela“ duomenys neatitinka realios (faktinės) Namo statybos kainos. Mokesčių administratorius Namo statybos išlaidas galėjo nustatyti tik vadovaudamasis pareiškėjos buvusio sutuoktinio paaiškinimais ir UAB „Latmas“ duomenimis. Nors teismas pripažino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai prie pareiškėjos išlaidų priskyrė 2 500 Lt sumą, kuri, mokesčių administratoriaus vertinimu, buvo skirta Namo statybos išlaidoms, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl nesuprantamų priežasčių dėl šios sumos sprendimo nepriėmė.

16.3. Pareiškėja nei objektyviai, nei fiziškai negali pateikti įrodymų apie išlaidas, kurių ji nėra patyrusi. Nesant faktinių duomenų apie vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius vartojimo išlaidas galėjo nustatyti tik pagal vidutines vartojimo išlaidas, paskelbtas Lietuvos statistikos departamento, nes jos yra artimos jos nurodytoms sumoms, t. y. pareiškėja buvo nurodžiusi, jog vidutiniškai per metus išleisdavo apie 12 000–15 000 Lt, tačiau tiksliai neatsimena. Teisės aktai nenumatė pareigos fiziniam asmeniui vesti namų ūkio išlaidų bei kasdieninių išlaidų apskaitą, o mokesčių mokėtojas neprivalo teikti duomenų, kuriais jis nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo (MAĮ 36 str. 8 p.). Siekdamas nustatyti patirtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius turėjo laikytis nuoseklaus vertinimo metodo, o ne vienu laikotarpiu pareiškėjos pajamas nustatyti pagal MGL, kitu laikotarpiu – jau pagal vidutines vartojimo išlaidas.

16.4. Pareiškėja 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gavo pajamų iš vertybinių popierių pardavimo sandorių, kuriuos sudarė ji asmeniškai, t. y. nedalyvaujant sutuoktiniui ir neturint sutuoktinio išduoto įgaliojimo tokius sandorius sudaryti. Vadinasi, vadovaujantis tiek CK 3.92 straipsnio 4 dalimi, tiek LVAT praktika, pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautos pajamos iš vertybinių popierių pardavimo mokesčių administratoriaus nepagrįstai priskirtos prie bendrai jos šeimos gautų pajamų (investicijoms į šiuos vertybinius popierius buvo panaudotos asmeninės pareiškėjos lėšos, gautos už 2002 m. balandžio 17 d. parduotą asmeninį turtą – 6/100 dalis dviejų aukšto namo (duomenys neskelbtini), už 120 000 Lt sumą).

16.5. Teismas nepagrįstai prie 2009 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų įtraukė ir 2009 m. pareiškėjos tėvo dovanotą jai 42 000 Lt sumą. 2009 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad 42 000 Lt suma dovanojama (perduodama) bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl visiškai neaišku, kodėl neginčydamas minėto dovanojimo sandorio, nepateikdamas jokių argumentų bei motyvų, mokesčių administratorius 42 000 Lt asmeniškai pareiškėjai dovanotą piniginių lėšų sumą priskyrė prie bendrai šeimos gautų pajamų, nors pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą tam nebuvo pagrindo. Taip pat teismo posėdyje apklausiamas pareiškėjos sutuoktinis patvirtino, kad apie minėtą pareiškėjos tėvo dovaną pareiškėjai nieko nežino ir šios lėšos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams. Be to, pareiškėjos tėvų asmeniškai pareiškėjai dovanotą 100 000 Lt sumą 2011 m. mokesčių administratorius laikė asmenine pareiškėjos nuosavybe. Tokiu būdu mokesčių administratorius pažeidė mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus (MAĮ 6 str.).

16.6. Mokesčių administratorius prie 2010 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų priskyrė ir 2010 m. pareiškėjos asmeniškai iš A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą. Pareiškėja paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad minėtą sumą skolinosi iš savo pusbrolio. 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartis nebuvo įtraukta į bendrą šeimos turto balansą santuokos nutraukimo byloje. Atitinkamai Kauno apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15296-748/2011 nebuvo dalijama ši skolinė prievolė kaip bendras sutuoktinių įsipareigojimas, nes ir sutuoktiniai, ir teismas pripažino, kad tai asmeninė pareiškėjos prievolė. Todėl visiškai neaišku, kodėl neginčydamas

2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutarties, nepateikdamas jokių argumentų bei motyvų, kodėl pagal minėtą paskolos sutartį gauta suma laikytina bendromis šeimos pajamomis ir iš šios paskolos sutarties prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, mokesčių administratorius pagal paskolos sutartį gautą 100 000 Lt sumą priskyrė bendroms pareiškėjos šeimos pajamoms.

17. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą ir papildomai pažymi, kad:

17.1. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

17.2. Pritartina teismo pozicijai, kad pareiškėjos sutuoktiniui nurodžius Namo statybos išlaidas su galima paklaida, turėjo būti vertinamas pareiškėjos sutuoktinio nurodytų Namo statybos išlaidų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad galutinę Namo statybos išlaidų kainą sudarė 134 522 Lt, t. y. 2 500 Lt mažiau nei patikrinimo metu apskaičiavo mokesčių administratorius. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, pripažinęs, jog mokesčių administratorius nepagrįstai prie jos išlaidų priskyrė 2 500 Lt Namo statybos išlaidas, sprendimo rezoliucinėje dalyje neatsižvelgė į šią sumą, yra nepagrįstas. Teismas perskaičiuodamas pareiškėjos mokesčio bazę iš mokesčių administratoriaus apskaičiuotos 75 463 Lt bazės atėmė ir minėtą 2 500 Lt sumą.

17.3. Patikrinimo metu, įvertinusi tai, jog abiejų sutuoktinių bendros išlaidos artimos statistiniams duomenims, VMI 2007–2009 m. vartojimo išlaidas apskaičiavo pagal asmenų paaiškinimuose nurodytus duomenis, t. y. išlaidomis pripažino pareiškėjos (jos sutuoktinio) paaiškinimuose nurodytas mažesnes nei statistinės išlaidas. Tokios pat pozicijos buvo laikomasi ir nustatant pareiškėjos (jos sutuoktinio) 2009–2012 m. išlaidas. Iš Kauno AVMI sprendimo matyti, kad vartojimo išlaidų dydis 2009–2011 m. buvo patikslintas, t. y. vartojimo išlaidomis pripažintas pareiškėjos skunde nurodytas išlaidų vidurkis (13 500 Lt) ir 7 00 Lt išlaidų suma dukrai išlaikyti, remiantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais.

17.4. Vien ta aplinkybė, kad vertybinių popierių pardavimo sandoriai buvo sudaromi tik pareiškėjos vardu, nereiškia, kad šių sandorių pagrindu gautas lėšas galima priskirti tik pareiškėjai. Iš byloje pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, jog iki skyrybų buvo vedamas bendras ūkis. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog 2009 m. iš gautų pareiškėjos (jos sutuoktinio) pajamų buvo dengiamos Namo (kuris sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise) įrengimo, vartojimo, dukters išlaikymo išlaidos, 2010 m. taip pat buvo dengiamos tokios pat išlaidos, papildomai buvo suteikta 40 000 Lt paskola pareiškėjos ir jos sutuoktinio dukrai. Minėtos aplinkybės rodo, kad iš pareiškėjos (jos sutuoktinio) pajamų (įskaitant pareiškėjos iš jos tėvo gautą dovaną ir iš A. B. pareiškėjos gautą paskolą) tikrinamuoju laikotarpiu buvo dengiamos bendrosios šeimos išlaidos. Todėl nėra pagrindo kitaip vertinti Patikrinimo akte nustatytų aplinkybių ir konstatuoti, jog pareiškėja aktualiu laikotarpiu (2011 m.) galėto disponuoti didesnėmis lėšomis.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Ginčas šioje byloje kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota papildomai mokėtina GPM suma, GPM delspinigiai ir bauda, taip pat VMI ir mgK sprendimų, kuriais iš dalies patvirtintas Kauno AVMI sprendimas (pakeista tik šio sprendimo dalis dėl baudos dydžio), teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pakeitė ginčijamus Kauno AVMI, VMI ir mgK sprendimus, sumažino mokėtiną GPM sumą, GPM delspinigius ir baudą. Pareiškėja neginčija teismo sprendimo dalies, kuria tenkinta dalis jos skundo, tačiau nesutinka su likusia sprendimo dalimi ir mano, kad jos skundas turėjo būti patenkintas visiškai.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas

laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

21. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius prie šeimos gautų pajamų nepagrįstai priskyrė pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautas pajamas iš vertybinių popierių pardavimo ir 2010 m. jos asmeniškai iš pusbrolio A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą (žr. nutarties 16.4, 16.6 p.). Analogiškus argumentus pareiškėja buvo nurodžiusi ir savo skunde teismui (žr. nutarties 2.8, 2.11 p.). Teismas sprendime (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį „Dėl turto pasiskirstymo tarp sutuoktinių“) į paminėtus pareiškėjos argumentus neatsakė, nenustatė ir tinkamai nagrinėtos bylos kontekste neįvertino visų su tuo susijusių aplinkybių. Todėl šie pareiškėjos argumentai nėra nuginčyti ir (arba) paneigti.

24. Pareiškėja teigia, kad teismas, nors ir pripažino, jog mokesčių administratorius nepagrįstai prie pareiškėjos išlaidų priskyrė 2 500 Lt sumą, kuri, mokesčių administratoriaus vertinimu, buvo skirta Namo statybos išlaidoms, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl nesuprantamų priežasčių dėl šios sumos sprendimo nepriėmė. Taigi pareiškėja iš esmės kvestionuoja teismo atliktų pareiškėjai papildomai priskaičiuotų mokėti GPM sumos, GPM delspinigių ir baudos skaičiavimų pagrįstumą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog galutinę Namo statybos išlaidų kainą sudarė 2 500 Lt mažiau nei patikrinimo metu apskaičiavo mokesčių administratorius, o, perskaičiuodamas pareiškėjos mokesčio bazę, iš mokesčių administratoriaus apskaičiuotos 75 463 Lt bazės atėmė ir minėtą 2 500 Lt sumą.

25. Pirmosios instancijos teismas, sprendimu pakeisdamas skundžiamus Kauno AVMI, VMI ir mgK sprendimus, savarankiškai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną į biudžetą GPM sumą bei su ja susijusius delspinigius ir baudą. Teismo sprendime, be kita ko, konstatuota, kad „Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nustatė, kad pareiškėja gavo 75 463 Lt pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių“. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ši suma nurodyta tik Patikrinimo akte, o skundžiamuose Kauno AVMI, VMI ir mgK sprendimuose pareiškėjos gautomis kitomis pajamomis iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių pripažinta 71 505 Lt suma. Vadinasi, teismas iš esmės nenustatė, kiek konkrečiai pajamų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja gavo iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi kitus skundžiamame teismo sprendime išdėstytus motyvus, susijusius su pareiškėjai mokėtinos į biudžetą GPM sumos bei su šia suma susijusių delspinigių ir baudos apskaičiavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės apskaičiuojant pareiškėjai mokėtiną GPM sumą bei su ja susijusius delspinigius ir baudą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nėra galimybės nustatyti, ar teismas nagrinėjamu atveju tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytą aplinkybę dėl dalies išlaidų priskyrimo Namo statybos išlaidoms. Atitinkamai kvestionuotinas ir teismo atliktų GPM sumos, GPM delspinigių ir baudos paskaičiavimų pagrįstumas.

26. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei

kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

27. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





2019-04936 2019-03-29 2019-03-21 2019-03-21 -

Administracinė byla Nr. eA-3145-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 22.5; 57.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant pareiškėjo A. P. atstovams advokatams Alvydui Kraujeliui ir Evai Karsten,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3e85e3a0517b11e9975f9c35aedfe438

pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.


n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2016 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. A1-71 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog Administracijos direktorius Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Tarnybinė nuobauda skirta galimai šiurkščiai pažeidus VTĮ 30 straipsnį bei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – ir Taisyklės) II skyriaus normas. Administracijos 2016 m. kovo 3 d. pranešimas Nr. (6.26)1S-314 buvo surašytas ir pasirašytas direktoriaus pavaduotojo A. Č., nors tokį pranešimą turėjo surašyti ir pasirašyti Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudaryta komisija, todėl pranešimas apie tarnybinį nusižengimą surašytas pažeidžiant Taisyklių 7 punkto reikalavimą.

3. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo pateiktas Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkis Nr. V1-15 „Dėl komisijos sudarymo“, jam nebuvo žinomas šios komisijos 2016 m. vasario 29 d. parengtos pažymos Nr. (4.23)A4-254 turinys, taip pat faktas, kad pareiškėjo galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 buvo sudaryta dar viena komisija. Atsakovas pažeidė Taisyklių 7 punkte nustatytą įpareigojimą bei užkirto galimybę visapusiškai įvertinti jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, tinkamai ginti savo teises, naudotis nušalinimo teise, nesilaikė tyrimo skaidrumo, objektyvumo, teisinio aiškumo, teisėtumo kriterijų.

4. Pareiškėjas teigė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžia yra 2016 m. kovo 3 d., kuomet Administracijos direktorius 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarė Adutiškio seniūnijos seniūno A. P. ir seniūno pavaduotojos A. M. galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo komisiją (toliau – ir Komisija). Administracijos 2016 m. balandžio 6 d. išvada dėl A. P. tarnybinių nusižengimų Nr. (6.26)A4-403 (toliau – ir Išvada) Administracijos direktoriui turėjo būti pateikta ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 5 d., todėl buvo praleistas Taisyklių 13 punkte nustatytas terminas. Išvadoje nėra nurodyta tarnybinę atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių, nesiūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

5. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dieną, tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 6 d. Įsakymas priimtas tik 2016 m. gegužės 17 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą. Vertinant tai, jog Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarytos komisijos atliktas Adutiškio seniūnijos veiklos patikrinimas buvo baigtas 2016 m. vasario 29 d. surašant pažymą Nr. (4.23)A4-254, tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti skirta ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 29 d. Taigi Įsakymas priimtas žymiai praleidus ir kitą imperatyvų VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą. Nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, todėl tarnybinė nuobauda pareiškėjui negalėjo būti skiriama.

6. Pareiškėjo nuomone, Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarytos komisijos atliktas Adutiškio seniūnijos veiklos patikrinimas negali būti vertinamas kaip kompetentingos institucijos atliktas patikrinimas, todėl negali būti taikomas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Dėl Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-42 skirtos tarnybinės nuobaudos – papeikimo bei Administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-62 skirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos pareiškėjas yra pateikęs skundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-7135-208/2016 ir administracinė byla Nr. eI-7843-968/2016).

7. Pareiškėjo nuomone, teismui pripažinus, kad jis šiuo atveju padarė tarnybinį nusižengimą, skirta tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta, neadekvati, neproporcinga padarytam nusižengimui, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų.

8. Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į pareigas Adutiškio seniūnijoje specialiste socialiniam darbui 0,5 etato priėmė savo sutuoktinę ir su ja sudarė darbo sutartį, nuo pat darbo pradžios ji buvo tiesiogiai pavaldi pareiškėjui. Adutiškio seniūnijoje socialinio darbuotojo pareigybė nėra numatyta, remiantis Administracijos direktoriaus 2013 m. liepos l d. įsakymu Nr. 415 ir juo patvirtintu pareigybių sąrašu. Be to, pareiškėjo sutuoktinė neturėjo reikiamo išsilavinimo pareigybei užimti. Pareiškėjas buvo įpareigotas nusišalinti nuo susijusių su savo sutuoktine sprendimų priėmimo, tačiau to nedarė.

10. Švenčionių rajono savivaldybės meras iniciavo komisijos sudarymą dėl Adutiškio ir Svirkų seniūnijų veiklos tyrimo atlikimo. Remiantis atliktu tyrimu, Administracijos direktorius sudarė komisiją atlikti Adutiškio seniūnijos seniūno (A. P.) ir seniūno pavaduotojos galimų tarnybinių nusižengimų tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pagal pareiškėjo veiksmų (neveikimo) pobūdį buvo vykdomas dvejomis kryptimis: dėl to, kad seniūnas aplaidžiai vykdė savo pareigas ir dėl nusižengimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje tarnyboje, todėl buvo kreiptasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – ir VTEK). VTEK tyrimą baigė ir įformino 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5), po to Administracijos direktorius 2016 m. gegužės 17 d. priėmė Įsakymą skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą.

11. Atsakovo teigimu, Įsakymui priimti ir pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą šiuo atveju taikytinas ne bendrasis šešių, o specialusis trejų metų tarnybinės nuobaudos senaties terminas (laikas skaičiuojamas nuo jos padarymo). Įsakymo priėmimo metu trejų metų senaties terminas tarnybinei nuobaudai paskirti nebuvo praleistas, t. y. pareiškėjo sutuoktinė pareigas Adutiškio seniūnijoje pradėjo eiti nuo 2014 m. liepos 1 d., o Įsakymas priimtas 2016 m. gegužės 17 d. (nepraėjus nei dvejiems metams). VTEK tyrimą dėl pareiškėjo viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimų baigė surašydama 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. S-766-(2.5), todėl, vadovaujantis VTĮ 30 straipsnio nuostatomis, atsakovas skundžiamą Įsakymą turėjo priimti per du mėnesius nuo tyrimo pabaigos.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė.13. Teismas išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas,

būdamas Administracijos Adutiškio seniūnijos seniūnas, 2014 m. birželio 30 d. sudarė darbo sutartį su sutuoktine, priimdamas ją į specialisto (socialiniam darbui, 0,5 etato) pareigas. Pareiškėjo sutuoktinė yra tiesiogiai pavaldi seniūnui, kuris Administracijos direktoriaus apie interesų konfliktą neinformavo bei nenusišalino. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies bei Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, (toliau – ir Etikos taisyklės) 4.3 papunkčio reikalavimus.

14. Teismas išdėstė Taisyklių 7 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad 2016 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. (6.26)1S-314 apie tarnybinį nusižengimą, skirtą pareiškėjui, pasirašė Komisijos pirmininkas, o ne visi Komisijos nariai. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad tokiu būdu buvo pažeistas Taisyklių 7 punktas, tačiau vertino, kad toks pažeidimas yra formalus, todėl nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio būtų galima panaikinti teisėtą ir pagrįstą Įsakymą. Teismas vertino, jog iš pranešimo pareiškėjui turėjo būti aišku, kokiais veiksmais jis, tikėtina, įtariamas padaręs tarnybinį pažeidimą. Pareiškėjas 2016 m. kovo 7 d. pateikė paaiškinimą, todėl teismas nesutiko, kad jam buvo užkirsta galimybė visapusiškai įvertinti inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, tinkamai ginti savo teises. Be to, teisės aktai nenustato privalomo supažindinimo su tarnybinio patikrinimo komisijos sudėtimi, byloje nėra duomenų, kad Komisijos sudėtis ar kitos tarnybinio tyrimo aplinkybės buvo slepiamos nuo pareiškėjo, kad jam rūpima informacija nebuvo suteikta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmesti.

15. Ginčo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžia laikytina 2016 m. kovo 3 d. – Komisijos sudarymo data. Remiantis Taisyklių 13 punkte įtvirtintu terminu, motyvuota išvada į pareigas priėmusiam asmeniui apie tyrimo rezultatus turėjo būti pateikta ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 5 d. Šiuo atveju pataisyta tarnybinio patikrinimo išvada surašyta ir pateikta 2016 m. balandžio 6 d., t. y. 1 darbo diena pažeidus įtvirtintą terminą. Toks mažareikšmis termino pažeidimas nesudaro pagrindo teismui Įsakymą pripažinti neteisėtu. Išvadoje Komisija tinkamai kvalifikavo pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, nurodė jo įvykdymo aplinkybes, tačiau, siūlydama Administracijos direktoriui pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Etikos taisyklių 4.3 papunkčio reikalavimų ir padarė tarnybinį nusižengimą, nenurodė tarnybinę atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių, nepasiūlė konkrečios pareiškėjui skirtinos tarnybinės nuobaudos. Kita vertus, Išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui nėra privalomas. Ginčo

atveju Administracijos direktorius, Įsakymu skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, įvertino pareiškėjo tarnybinę atsakomybę sunkinančias aplinkybes (tai, kad A. P. per pastaruosius vienerius metus paskirtos ir galioja trys tarnybinės nuobaudos), todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

16. Teismas vertino, jog į VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus patenka ir VTEK tyrimo atlikimas. Nors šiuo atveju VTEK savarankiško tyrimo neatliko, tačiau vertino pareiškėjo veiksmų atitikimą VPIDVTĮ keliamiems reikalavimams, atsakovui teikė pastabas dėl tokio vertinimo, o galiausiai sutiko su Komisijos atliktu vertinimu. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai, atsižvelgdamas į VTEK kompetencijos ribas, kreipėsi į šią instituciją. Pripažinti, kad konkrečioje asmens veikoje yra VPIDVTĮ nuostatų pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą (toliau – ir VTEKĮ) yra kompetentinga VTEK, todėl šios institucijos atliktas vertinimas prilygintinas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje minimam kompetentingos institucijos patikrinimui.

17. Atsižvelgus į tai, kad VTEK galutinį vertinimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo nuostatoms pateikė 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5), atsakovas turėjo per du mėnesius nuo šios datos pareiškėjui paskirti tarnybinę nuobaudą. Tarnybinė nuobauda buvo paskirta 2016 m. gegužės 17 d., t. y. nepraleidus 2 mėnesių termino. Dėl šios priežasties atsirado ir įstatyminės sąlygos pareiškėjui taikyti ilgesnės trukmės – 3 metų – terminą tarnybinei nuobaudai skirti, kuris nebuvo pasibaigęs, nes tarnybinis nusižengimas padarytas 2014 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas sudarė darbo sutartį su sutuoktine, o tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta 2016 m. gegužės 17 d. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų pažeidimo.

18. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas) yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta išsamiai, pagrįsta teisės aktų nuostatomis, Komisija visapusiškai išanalizavo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, VTEK pritarė atliktam vertinimui, todėl Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas.

III.

19. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Teismui nusprendus, jog nepakanka pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti, pakeisti skundžiamą sprendimą, paskiriant pareiškėjui švelnesnę tarnybinę nuobaudą.

20. Pareiškėjas nesutinka su vertinimu, jog teismui pripažinus, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pasirašytas Komisijos pirmininko, o ne visų Komisijos narių, tai vertintina kaip formalus pažeidimas; taip pat, kad nustačius, jog Išvada pateikta praleidus Taisyklėse nurodytą terminą, tai vertintina kaip mažareikšmis pažeidimas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, jog nebuvo praleistas dviejų mėnesių terminas nuobaudai skirti ir jog dalyvaujant VTEK atsirado įstatyminės sąlygos taikyti ilgesnės trukmės – trejų metų terminą nuobaudai skirti. Pareiškėjas pažymi, jog pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už tarnybinį pažeidimą dėl sutuoktinės įdarbinimo atsakovui buvo žinomas ir jis nepaaiškėjo VTEK tyrimo metu, todėl nėra pagrindo netaikyti 6 mėnesių naikinamojo termino tarnybinei nuobaudai skirti ir taikyti VTĮ 30 straipsnio 1 dalies išimtis. Pareiškėjo nuomone, paskirta tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta, neadekvati, neproporcinga padarytam nusižengimui, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų. Tarnybinis nusižengimas nesukėlė neigiamų pasekmių atsakovui, yra mažareikšmis, formalus. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne, todėl šis klausimas spręstinas apeliacinės instancijos teisme.

21. Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovo vertinimu, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui pareikšto skundo argumentus, kuriuos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, objektyviai ištyrė ir įvertino, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės siekia administracinę bylą nagrinėti iš naujo – visas apeliacinis skundas yra neargumentuota, neobjektyvi pareiškėjo nuomonė dėl ginčijamo sprendimo, t. y. pareiškėjas išdėsto savo įsivaizduojamą įvykių versiją ir kelia aiškiai nepagrįstus reikalavimus bei sąmoningai klaidina apeliacinės instancijos teismą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas net nekvestionuoja tarnybinio nusižengimo sudėties buvimo jo veiksmuose. Pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja procesu, apeliaciniam teismui teikdamas apeliacinį skundą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos nepagrįstumą kvestionuoja nurodydamas, jog neva buvo

padaryti VTĮ ir Taisyklių procedūriniai pažeidimai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, nepažeidė esminių procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.



IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. A1-71, kuriuo pareiškėjui A. P. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis, būdamas Adutiškio seniūnijos seniūnas, 2014 m. birželio 30 d. sudarė darbo sutartį su sutuoktine, priimdamas ją į specialisto (socialiniam darbui, 0,5 etato) pareigas, neinformavo Administracijos direktoriaus apie esamą interesų konfliktą, nepareiškė nusišalinimo nuo darbo sutarties pasirašymo, kuris sukelia interesų konfliktą dėl artimojo asmens privačių interesų, tokiu būdu pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto (valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba), Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą) ir 2 dalies (prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą) bei Etikos taisyklių 4.3 papunkčio (vadovaudamasis nesavanaudiškumo principu, valstybės tarnautojas privalo neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas) reikalavimus.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir ginčijamą Įsakymą pripažino teisėtu bei, be kita ko, konstatavo, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai yra nepraleisti, kadangi VTEK atliktas vertinimas prilygintinas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje minimam kompetentingos institucijos patikrinimui, kas sudarė pagrindą pareiškėjo atžvilgiu taikyti 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti, dėl to tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta per du mėnesius nuo VTEK tyrimo užbaigimo.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir, be kita ko, nurodo, jog buvo praleisti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai.

27. Atsižvelgdama į šiuo atveju kylančius klausimus, išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių, inter alia reikalavimų dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo terminų.

Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino, skaičiuojamo nuo pažeidimo padarymo

28. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, informacija apie pareiškėjo, tikėtina, padarytus tarnybinius nusižengimus buvo pateikta Švenčionių rajono savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarytos komisijos 2016 m. vasario 29 d. Nr. (4.23)A4-254 pažymoje „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Adutiškio ir Svirkių seniūnijų veiklos vertinimo“, kurioje nurodyta, kad nuo 2014 m. birželio 30 d. Adutiškio seniūnijos specialistė A. P. dirba 0,5 etato. Pažymoje komisija siūlė Administracijos direktoriui atlikti tarnybinį patikrinimą Adutiškio seniūnijos seniūnui A. P. ir įvertinti atsakomybę dėl nustatytų veiklos trūkumų (I t., b. l. 10–14). Atsižvelgdamas į šią pažymą, Administracijos direktorius 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarė A. P. (ir seniūno pavaduotojos) galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo komisiją (I t., b. l. 15). Komisija 2016 m. kovo 17 d. priėmė išvadą dėl A. P. tarnybinių nusižengimų Nr. (6.26)A4-354. Administracija Komisijos išvadą išsiuntė VTEK ir

paprašė pateikti jos įvertinimą. VTEK 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. S-571-(2.5) informavo Administracijos direktorių, kad sutinka su išvadoje nurodytais motyvais, susijusiais su pareiškėjo veiksmų – darbo sutarties su sutuoktine pasirašymo – vertinimu, tačiau pripažino, kad atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo elgesio – duomenų apie sutuoktinę Privačių interesų deklaracijos „Ryšiai su fiziniais asmenimis“ nenurodymo – įvertinimas neatitinka VPIDVTĮ nuostatų, ir pavedė patikslinti tyrimo išvadą (I t., b. l. 85–86). Komisija, atsižvelgusi į VTEK pastabas, 2016 m. balandžio 6 d. išvadoje dėl A. P. tarnybinių nusižengimų Nr. (6.26)A4-403, įvertinusi nustatytas aplinkybes, pasiūlė Administracijos direktoriui pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Etikos taisyklių 4.3 papunkčio reikalavimų ir padarė tarnybinį nusižengimą (I t., b. l. 88–90). VTEK, susipažinusi su Išvada, 2016 m. gegužės 5 d. raštu Nr. S-766-(2.5) informavo Administracijos direktorių, kad pateiktoje išvadoje pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka įstatymo nuostatas ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti (I t., b. l. 65). Administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 29 straipsnio 8 dalies 6 punktu, atsižvelgdamas į Išvadą, į tai, kad pareiškėjui per pastaruosius vienerius metus paskirtos ir galioja trys tarnybinės nuobaudos, Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

29. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas (pareiškėjas, Adutiškio seniūnijos seniūnas, neinformavo Administracijos direktoriaus apie esamą interesų konfliktą – savo sutuoktinės priėmimą į darbą – ir nepareiškė nusišalinimo nuo darbo sutarties su ja pasirašymo, kuris sukėlė interesų konfliktą) iš esmės yra susijęs su reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, pažeidimu, t. y. pareiškėjas nesiėmė VPIDVTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, taip pat nevykdė VTĮ numatytų pareigų, be kita ko, susijusių su įpareigojimu vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto (15 str. 1 d. 5 p.) bei nepaisė iš nesavanaudiškumo principo išplaukiančių įpareigojimų (Etikos taisyklių 4.3 p.).

30. VPIDVTĮ yra siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (1 str.). VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalyje (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcija) numatyta, jog tai, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (1 p.); atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai (2 p.); kitos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka (3 p.). Taigi byloje nagrinėjamu atveju Administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, (VSĮ 29 str. 2 d.) laikytinas subjektu, kontroliuojančiu, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo VPIDVTĮ nuostatas.

31. Pagal VPIDVTĮ 22 straipsnio 3 dalį, gavus pagrįstos informacijos apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija savo iniciatyva arba VTEK pavedimu gali atlikti pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos tyrimą. Pastebėtina, jog VTEK, vykdydama asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, priežiūrą (VTEKĮ 2 str. 1 d.), atlikusi tyrimą, gali priimti VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą, be kita ko, pripažinti, kad asmuo pažeidė VPIDVTĮ nuostatas (VTEKĮ 29 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamų valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai, pagal VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą įgalioti kontroliuoti VPIDVTĮ nuostatų vykdymą, valstybės tarnyboje dirbančių asmenų veiklos tyrimą paprastai atlieka taikydami tarnybinės atsakomybės institutą, inter alia tarnybines nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–3155/2011, 2013 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–1392/2013, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017 ir kt.).

32. Valstybės tarnybos įstatymas yra bendrasis teisės aktas, reglamentuojantis tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojams tvarką. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) numatyta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią

informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

33. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nėra aptariama, koks tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas yra taikomas, kai nustatomas VPIDVTĮ reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, pažeidimas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalyje yra reglamentuojamas patraukimo atsakomybėn už VPIDVTĮ pažeidimus terminų klausimas (žr. 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1339/2014). VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija) numatyta, jog asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo. Taigi pagal VPIDVTĮ įtvirtintas nuostatas, minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos kontrolės institucijos ir pareigūnai asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, veiklos tyrimą gali atlikti per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo.

34. Byloje susiklosčiusi situacija suponuoja, kad bendrosios nuostatos, reglamentuojančios tarnybinės atsakomybės taikymo terminus, (VTĮ 30 str. 1 d.) konkuruoja su specialiojo įstatymo nuostatomis dėl atsakomybės taikymo (VPIDVTĮ 22 str. 4 d.). Tais atvejais, kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios normos, taikomas principas lex specialis derogat legi generali (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį; specialioji norma yra viršesnė už bendrąją). Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai yra taikoma specialioji norma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai). Taikant bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį), pirmenybė visuomet turi būti teikiama specialiajai teisės normai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013).

35. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, taikant principą lex specialis derogat legi generali, tarnybinės atsakomybės taikymo, inter alia tarnybinės nuobaudos už VPIDVTĮ nuostatų pažeidimą skyrimo terminai turi būti skaičiuojami pagal specialųjį įstatymą, t. y. pagal VPIDVTĮ, o VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostata iš esmės turi būti suprantama kaip įgalinanti minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas kontrolės institucijas ir pareigūnus per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo atlikti valstybės tarnyboje dirbančio asmens veiklos tyrimą ir paskirti jam tarnybinę nuobaudą dėl VPIDVTĮ pažeidimo. Taigi byloje nagrinėjamu atveju pagal VPIDVTĮ įtvirtintas nuostatas, Administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas ir VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas kontrolės pareigūnas, asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, šiuo atveju – seniūno, dirbančio biudžetinės įstaigos filiale Adutiškio seniūnijoje ir esančio tiesiogiai pavaldžiam ir atskaitingam Administracijos direktoriui (VSĮ 31 str. 3 d. 11 p.), veiklos tyrimą galėjo atlikti ir tarnybinę nuobaudą paskirti per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos padarymo.

36. Pastebėtina, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančioje VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, jog <…> Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas arba kai yra pažeidžiamos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Taigi nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančiame VTĮ yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, pažeidus VPIDVTĮ nuostatas.

37. Byloje tiriamu atveju pareiškėjo nusižengimas, t. y. VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimas padarymas, įvykdytas 2014 m. birželio 30 d., sudarius su sutuoktine darbo sutartį, o tarnybinė nuobauda paskirta 2016 m. gegužės 17 d. ginčijamu Administracijos direktoriaus Įsakymu. Anksčiau išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės bei faktiniai

bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalyje numatytas trejų metų nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo tyrimo atlikimo ir atsakomybės taikymo terminas nebuvo praleistas, dėl to pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.

Dėl vieno mėnesio tarnybinės nuobaudos skyrimo termino nuo nusižengimo paaiškėjimo

38. Pareiškėjo teigimu, Komisijai 2016 m. balandžio 6 d. patvirtinus Išvadą ir tarnybinę nuobaudą paskyrus 2016 m. gegužės 17 d., buvo žymiai praleistas imperatyvus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Taisyklės nepateikia. Tačiau, aiškindamas VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (žr., pvz., 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–720/2003, 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248–803/2006, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–1122/2011, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2193/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2013, p. 560, 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2052-556/2019 ir kt.).

40. Taigi paprastai tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui turi būti skiriama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo skirta per ilgesnį nei vieno mėnesio terminą nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo Administracijos direktoriui. Šiuo atveju tarnybinės nuobaudos paskyrimas nuo Išvados pateikimo Administracijos direktoriui užtruko ilgiau nei vieną mėnesį dėl to, jog, norėdamas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už VPIDVTĮ pažeidimą, atsakovas kreipėsi į VTEK dėl pareiškėjo nusižengimą įvertinančio sprendimo. Byloje susiklosčius šioms aplinkybėms išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą buvo praleistas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas.

41. VPIDVTĮ 22 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija) numatyta, kad jeigu yra gauta pagrįstos informacijos apie tai, jog asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija savo iniciatyva arba Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos tyrimą. Apie tyrimo rezultatus informuojama Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka šio įstatymo nuostatas. Jeigu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažįsta, kad valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje arba kolegialioje valstybės ar savivaldybės institucijoje atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas neatitinka šio įstatymo nuostatų, ji turi teisę pavesti tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai, patikslinti tyrimo išvadą arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog VPIDVTĮ yra nustatyta, kad paaiškėjus, jog asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, institucija turi pareigą inicijuoti pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą, tačiau, remiantis VPIDVTĮ 22 straipsnio 3 dalimi, privalo apie patikrinimo rezultatus informuoti VTEK, ir tik VTEK gali vertinti atlikto patikrinimo išvadą ir konstatuoti, ar asmuo pažeidė VPIDVTĮ, bei priimti vieną iš sprendimų, numatytų VTEKĮ 29 straipsnyje, arba, pagal šio įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, VTEK, nesutikdama su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, turi teisę pavesti atlikti tyrimą pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. VTEK kompetencija, vykdant VPIDVTĮ vykdymo priežiūrą, patvirtina, jog ji turi išimtinę teisę vertinti, ar asmuo pažeidė VPIDVTĮ, ir tik jos sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė (drausminė) nuobauda dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo (pvz., 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011, 2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-607/2013).

43. Taigi įstatymų leidėjas numatė, jog valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija VPIDVTĮ nuostatų nevykdymo atveju ir savo iniciatyva gali atlikti pavaldaus

asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą, tačiau kiekvienu atveju apie tyrimo rezultatus turi būti informuojama VTEK, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka VPIDVTĮ nuostatas (VPIDVTĮ 22 str. 3 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ir yra akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pareiga informuoti VTEK apie tyrimo rezultatus yra imperatyvi ir tik VTEK sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė nuobauda dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo. Taigi byloje nagrinėjamu atveju Administracijos direktorius, norėdamas skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui už VPIDVTĮ nuostatų pažeidimą, turėjo VTEK informuoti apie pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus ir gauti VTEK sprendimą dėl VPIDVTĮ normų pažeidimo vertinimo.

44. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad tai, per kiek laiko valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija turi kreiptis į VTEK dėl sprendimo, ar yra padarytas VPIDVTĮ nuostatų pažeidimas, ir per kiek laiko VTEK turi pateikti sprendimą dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo kiekvienu konkrečiu atveju – nei VTEKĮ, nei VPIDVTĮ nėra detalizuojama. Kalbant apie procedūrą institucijai kreipiantis į VTEK dėl sprendimo, ar asmuo pažeidė VPIDVTĮ nuostatas, pažymėtina, kad VTEK gali pavesti tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai arba patikslinti tyrimo išvadą (VTEKĮ 29 str. 6 d. 2 p.), kaip ir buvo padaryta byloje nagrinėjamu atveju. Taigi šios procedūros trukmė nepriklauso nuo besikreipiančio asmens valios, ir dėl įvairių aplinkybių – poreikio atlikti tyrimą pakartotinai arba jį patikslinti, dėl VTEK vidinių darbo organizavimo ypatumų ar resursų stokos, didelio užimtumo, darbo krūvio – gali užtrukti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į šios aptariamos specialios procedūros ypatumus (į tai, jog VTEK sprendimo priėmimas yra privaloma sąlyga sprendimui dėl asmens veikos priimti, bei į kitas aplinkybes), yra pagrindas vertinti, jog tokiu atveju, kada valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija kreipiasi į VTEK dėl sprendimo, ar yra padarytas VPIDVTĮ nuostatų pažeidimas, padaryto pažeidimo paaiškėjimo momentas turi būti siejamas su VTEK galutinio sprendimo dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo priėmimu. Dėl to yra pagrindas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytą ne vėlesnį kaip vieno mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminą pradėti skaičiuoti ne nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, bet nuo galutinio VTEK sprendimo dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Reikia pastebėti, kad tokiu atveju taip pat yra būtina atsižvelgti ir įvertinti kitas svarbias aplinkybes, tokias kaip, pavyzdžiui, ar valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija per protingą ir operatyvų terminą informavo VTEK apie tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus, ėmėsi pagrįstų ir reikalingų priemonių, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas būtų atliktas laiku, ar asmens, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, interesai nebuvo nepagrįstai pažeisti ir pan.

45. Byloje nagrinėjamu atveju pirma tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada buvo priimta 2016 m. kovo 17 d. ir VTEK nedelsiant buvo informuota dėl tyrimo rezultatų. VTEK iš esmės taip pat gan operatyviai 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. S-571-(2.5) informavo Administracijos direktorių, kad sutinka su išvadoje nurodytais motyvais, susijusiais su pareiškėjo veiksmų – darbo sutarties su sutuoktine pasirašymo – vertinimu, tačiau pripažino, kad atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo elgesio – duomenų apie sutuoktinę Privačių interesų deklaracijos „Ryšiai su fiziniais asmenimis“ nenurodymo – įvertinimas neatitinka VPIDVTĮ nuostatų, ir pavedė patikslinti tyrimo išvadą (I t., b. l. 85–86). Tuomet taip pat gan operatyviai 2016 m. balandžio 6 d. buvo priimta nauja tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada. VTEK sprendimas, jog pateiktoje išvadoje pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka įstatymo nuostatas, buvo priimtas ir Administraciją bei Administracijos direktorių pasiekė 2016 m. gegužės 5 d. Kaip jau minėta anksčiau, šiuo atveju tarnybinės nuobaudos paskyrimo ne vėliau kaip vieną mėnesį terminą yra pagrindas pradėti skaičiuoti nuo galutinio VTEK sprendimo dėl VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, t. y. nuo 2016 m. gegužės 5 d. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir faktinę tarnybinio nusižengimo tyrimo eigą bei atsakovo atliktus veiksmus, yra pagrindas vertinti, jog atsakovas ėmėsi pagrįstų ir reikalingų priemonių, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas būtų atliktas laiku, per protingą ir operatyvų terminą informavo VTEK apie tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus, taip pat pareiškėjo interesai nebuvo nepagrįstai pažeisti. Dėl to konstatuotina, jog atsakovas, 2016 m. gegužės 17 d. ginčijamu Įsakymu skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyto tarnybinės nuobaudos skyrimo termino nepraleido.

46. Nors pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai pareiškėjo atveju nebuvo praleisti, vadovavosi kitais motyvais nei išplėstinė teisėjų kolegija, iš esmės priėjo prie teisingos išvados dėl Įsakymo teisėtumo tarnybinės nuobaudos terminų skyrimo aspektais, dėl to pareiškėjo argumentai, kuriais jis kvestionavo

tarnybinės nuobaudos paskyrimą neva praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminus, pagrįstai atmesti. Vis tik pastebėtina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvados ir motyvai dėl VTEK kaip kitos kompetentingos institucijos, atlikusios patikrinimą, nėra aktualūs.

Dėl pažeidimo esmės, kitų procedūrinių pažeidimų ir tarnybinės nuobaudos griežtumo

47. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, savo padaryto tarnybinio nusižengimo iš esmės nekvestionuoja, todėl išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo nepasisako.

48. Tai, jog Išvadoje nepateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, nėra nurodytos tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės, tai, jog patikslinta tarnybinio patikrinimo išvada surašyta ir pateikta 2016 m. balandžio 6 d., t. y. 1 darbo diena pažeidus Taisyklių 13 punkte įtvirtintą terminą, tai, jog 2016 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. (6.26)1S-314 apie tarnybinį nusižengimą, skirtą pareiškėjui, pasirašė Komisijos pirmininkas, o ne visi Komisijos nariai, laikytini mažareikšmiais ir neesminiais procedūriniais pažeidimais, nesudarančiais pagrindo teismui skundžiamą Įsakymą pripažinti neteisėtu. Nėra pagrindo vertinti, jog šie procedūrinio pobūdžio pažeidimai apsunkino pareiškėjo teisę tinkamai ginti savo teises ir pateikti paaiškinimus dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių. Išplėstinė teisėjų kolegija šiais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja.

49. Ginčijamu Įsakymu pareiškėjui paskirtas griežtas papeikimas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo paskirtos ir galiojo trys tarnybinės nuobaudos: 2 papeikimai (Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. A1-214 ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. A1-24) ir pastaba (2016 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. A1-62). Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1307-552/2019 A. P. skundas buvo tenkintas ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. A1-62 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ buvo panaikintas. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog pareiškėjui viena anksčiau paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – buvo panaikinta, nesudaro pagrindo keisti pareiškėjui parinktą tarnybinę nuobaudą ir skirti švelnesnę. Paskiriant pareiškėjui šią tarnybinę nuobaudą (griežtą papeikimą) galiojo anksčiau paskirtos dvi tarnybinės nuobaudos – papeikimai, o pareiškėjo padaryto pažeidimo – reikalavimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybinėje taryboje, nevykdymo – nėra pagrindo vertinti kaip mažareikšmio ar formalaus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, atitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl paskirtos tarnybinės nuobaudos keitimas šiuo konkrečiu atveju neatitiktų tarnybinės nuobaudos veiksmingumo ir tikslingumo. Ginčijamu Įsakymu pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo – nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos ar per griežtos tarnybinės nuobaudos, dėl to, netgi ir nustačius tai, jog viena pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba) buvo panaikinta, nėra pagrindo ją pakeisti švelnesne.

Dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo procesu

50. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, padaręs tarnybinį nusižengimą piktnaudžiauja apeliaciniu procesu, teikia apeliacinį skundą, kvestionuodamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, todėl, vadovaujantis ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies 6 punktu, yra pagrindas jam skirti baudą.

51. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog asmeniui, kuris nesąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą, įstatymas numato galimybę skirti baudas. Vadovaudamasis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Tai reiškia, kad spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti šiuo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2012, Nr. 23, p. 542–

877).52. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamu atveju vien apeliacinio skundo pateikimas ginčijant

pirmosios instancijos teismo sprendimą savaime negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Priešingu atveju toks aiškinimas reikštų teisės į apeliaciją ribojimą. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Dėl teismo išlaidų atlyginimo

53. Pareiškėjas A. P. pateikė prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo – priteisti 421,50 Eur iš Administracijos (II t., b. l. 4–5). Kadangi byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, t. y. galutinis teismo sprendimas yra priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo nėra pagrindo tenkinti (ABTĮ 40 str. 1 d.).

54. Atsakovas Administracija taip pat pateikė prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, kuriame prašo priteisti iš pareiškėjo 2 644,96 Eur teismo išlaidų, patirtų dėl ginčo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (II t., b. l. 11–12).

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį advokato pagalba buvo būtina. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018).

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė, teismų praktikos paieška ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (II t., b. l. 11–15).

57. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp Administracijos ir pareiškėjo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinusi ginčo pobūdį, sudėtingumą ir bylos apimtį, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byla buvo nesudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Tai, jog byloje sprendžiami teisiniai klausimai iš dalies buvo nauji, vis tik nesudaro pagrindo vertinti, kad jų sudėtingumas reikalavo išskirtinių specialių žinių, dėl kurių buvo būtina pasitelkti advokatą. Be to, pastebėtina, kad bylos apimtis nėra didelė, o atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į skundą, jame, be kita ko, buvo plačiai išdėstoma ginčo tarp šalių pirmosios instancijos teisme esmė, pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

58. Pastebėtina, jog atsakovas, prašydamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už suteiktą advokato pagalbą, nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina pasitelkti advokatą. Remdamasi Švenčionių rajono savivaldybės interneto svetainės http://www.svencionys.lt duomenimis, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracija turi Teisės ir civilinės metrikacijos skyrių, kuriame dirba keturi darbuotojai, iš jų – du (skyriaus vedėjas ir vyriausiasis specialistas) turi turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir į jų vykdomas funkcijas įeina Administracijos ieškinių, kitų pareiškimų, skundų (prašymų), atsiliepimų ir kitų procesinių dokumentų rengimas ir teikimas teismams pagal jų įpareigojimus. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju neįrodyta, jog atsakovas neturėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais būdais nei atstovavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo, UAB „Ariril“ ir advokatų profesinės bendrijos „Kručkauskas, Blaškevičius, Gruodis ir partneriai ConsulTax“. Atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjo, nebuvo būtinos, todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas. Pažymėtina, jog tokios pat pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018, kurioje buvo sprendžiamas teismo išlaidų atlyginimo klausimas atsakovui, teismui atmetus pareiškėjo A. P. skundą dėl Švenčionių rajono savivaldybės

http://www.svencionys.lt/

administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-42 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ panaikinimo.

59. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, ir nors ginčui tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą reglamentuojančias teisės normas pritaikė nevisiškai tinkamai, išplėstinė teisėjų kolegija šį netikslumą ištaiso ir pakeičia pirmosios instancijos teismo motyvus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino ir jo skaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, o pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkinti.Pareiškėjo A. P. prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkinti.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS




2019-05101 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

Administracinė byla Nr. A-3322-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01522-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.)


apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.


n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. R. (G. R.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo draudžiamas susirašinėjimas laiškais tarp įkalinimo įstaigų. Teigė, kad minėtu laikotarpiu negalėjo siųsti laiškų draugams ir pažįstamiems, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, dėl ko buvo pažeistos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos bei jo teisės.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl susidariusios situacijos labai išgyveno, patyrė dvasines kančias ir sukrėtimus, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, emocinę depresiją, stresą, buvo pažemintas jo orumas. Minėtus nepatogumus pareiškėjas įvertino 20 000 Eur neturtine žala.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad reikalavimams dėl laikotarpio nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2015 m. rugsėjo 1 d., negalėjo susirašinėti su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai. Akcentavo, kad pareiškėjas visada turėjo teisę ir galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje, o toks susirašinėjimas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, visuomet buvo galimas.

6. Atsakovo nuomone, Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl šiuo atveju nėra būtinosios viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pritaikius CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, šiuo nagrinėjamu atveju ginčas nagrinėtinas dėl laikotarpio nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė (su kuo buvo draudžiama susirašinėti, kada ir kaip jam taikomas draudimas), todėl nėra pagrindo Lukiškių TI-K veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Atkreipė dėmesį, kad dėl taikyto draudimo pareiškėjas į Kalėjimų departamentą nesikreipė ir nereiškė pretenzijų pataisos įstaigos administracijai.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymus taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą,

pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gegužės 4 d. taikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. (toliau – ir ginčijamas laikotarpis).

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal BVK 99 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas buvo draudžiamas. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. BVK 99 straipsnio 2 dalis neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą pareiškėjo gaunamų ir siunčiamų laiškų apskaitos kortelę, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė jo atžvilgiu, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, dėl jo teigimu jam taikyto susirašinėjimo ribojimo, nesiskundė nei Lukiškių TI-K administracijai, nei Kalėjimų departamentui.

13. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas vertino, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas susirašinėjimo ribojimą apibūdinančias aplinkybes, o vien tik aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, pirmosios instancijos teismo nuomone, negali būti pagrindu pripažinti Lukiškių TI-K veiksmus neteisėtais.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų fakto, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

15. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas prieštaraujančias Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

17. Pareiškėjo nuomone, jo pažeistų teisių pripažinimui užtenka vien fakto, jog teisė susirašinėti buvo ribojama ir tai pripažinta kaip prieštaravimas Konstitucijai bei Konvencijai. Teigia, kad būtent šis ribojimas sąlygojo neigiamus išgyvenimus ir dvasines kančias.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

20. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei įrodymų visumą. Pažymi, kad pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.



IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Lukiškių TI-K jam taikyto apribojimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

25. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti skundo reikalavimų daliai ieškinio senaties terminą, teigdamas, jog senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas prieštaraujančias Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

27. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas Konstituciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konstitucijoje nėra įtvirtinta normų, reglamentuojančių senaties termino taikymą / netaikymą, o Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarime Nr. KT8-N4/2015 taip pat nesprendė klausimo dėl senaties termino taikymo / netaikymo nutarime analizuojamu klausimu. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl senaties termino netaikymo, esant priimant Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimui Nr. KT8-N4/2015.

28. Apeliacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

30. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

31. Šiuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gegužės 4 d., atlyginimo pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 9 d. į teismą kreipėsi praleidęs minėtą terminą.

32. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

33. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, šiuo atveju pritaikius ieškinio senaties terminą, byloje pagrįstai vertintas ginčo laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

34. Pareiškėjas tiek skundą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinį skundą iš esmės grindžia Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažinta, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo įsitikinimu, jo pažeistų teisių pripažinimui užtenka vien fakto, jog teisė susirašinėti buvo ribojama ir tai pripažinta kaip prieštaravimas Konstitucijai.

35. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N4/2015 išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

36. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį.

37. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2015 m. vasario 27 d. BVK 99 straipsnio 2 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo pagrindu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamą ginčijamą laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d., 2015 m. vasario 27 d. esant oficialiai paskelbtam Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimui, galima daryti išvadą, jog BVK 99 straipsnio 2

dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurį pareiškėjas sieja su jam padaryta neturtine žala, nuo 2015 m. vasario 27 d. nebebuvo taikomas.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą. Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018). Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vien Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime įrodo, jog jo teisės buvo pažeistos jam pačiam nepareiškus noro įgyvendinti draudžiamą teisę.

39. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepaaiškino, su kuriais asmenimis jis pageidavo susirašinėti ir jam nebuvo leista. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad jam nebuvo leidžiama susirašinėti, nurodomos situacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kada ir kam siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat nenurodė, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis, neidentifikavo, su kuriais asmenimis nutrūko jo socialiniai ryšiai dėl draudimo susirašinėti. Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises.

40. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto (tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais) draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

41. Kaip jau buvo minėta, tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir nepagrįstas. Teismas negali konstatuoti teisių, kurių pareiškėjas niekaip nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, pažeidimo. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

42. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėsinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-3322-1062/2019(S)

ATSKIROJI NUOMONĖ


1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2. Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutartimi (toliau – ir 2019 m. kovo 21 d. nutartis) nutarė pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Su teismo priimtos rezoliucijos turiniu visiškai sutinkame, tačiau negalime sutikti su retroaktyviu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo galios taikymu šioje nutartyje, t. y. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalies netaikymu ginčo laikotarpiui iki 2015 m. vasario 27 d., kai ji dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d., kai jis buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), pagal tuo metu galiojusią BVK 99 straipsnio 2 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu atitinkama apimtimi pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo draudžiamas susirašinėjimas laiškais su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas už patirtus nepatogumus prašė priteisti/atlyginti 20 000 Eur neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N4/2015 išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas įvertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu BVK 99 straipsnio 2 dalį tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Šis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=486652f0524411e9975f9c35aedfe438

Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2015 m. vasario 27 d.4. Išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties 38 punkte nurodyta, kad „Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą. Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.“ Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutartyje vertino, ar laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjui nebuvo draudžiama susirašinėti laiškais su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, t. y. ir laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. vasario 27 d., kai dar galiojo BVK 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti susirašinėjimą, kuri tuo metu dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

5. Su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos daugumos pozicija negalime sutikti.6. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo

dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

7. Taigi ir nagrinėtoje 2019 m. kovo 21 d. byloje turėjo būti taikoma minėta Konstitucinio Teismo doktrininė taisyklė, paremta Konstitucijos 107 straipsniu, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

8. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 dalis). Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (2 dalis). Šios dvi Konstitucijos 110 straipsnio dalys aiškintinos kartu ir jose Konstitucija expressis verbis numato vieną atvejį, kai Konstitucinio Teismo aktas taikomas retroaktyviai. Kitaip tariant, byloje teisėjas negali taikyti galiojančio teisės akto, jei mano, kad jis prieštarauja Konstitucijai; jis turi sustabdyti bylą, kol Konstitucinis Teismas išspręs, ar aktas neprieštarauja Konstitucijai. Jei Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad teisės aktas (įstatymas, Vyriausybės nutarimas, Respublikos Prezidento dekretas) prieštarauja Konstitucijai, teisėjas, atnaujinęs sustabdytos bylos nagrinėjimą, jau netaiko pripažinto Konstitucijai prieštaraujančio akto tiems santykiams, kurie buvo susiklostę iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir jo įsigaliojimo.

9. Pažymėtina, kad 2019 m. kovo 21 d. nagrinėtoje byloje nebuvo suabejota dėl BVK 99 straipsnio atitikties Konstitucijai ir nagrinėjama byla nebuvo sustabdyta. Todėl, mūsų manymu, šioje byloje, vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisykle, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, pareiškėjo atžvilgiu BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, ribojantis susirašinėjimą, netaikytinas tik laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 1 d. (dvi dienas), t. y. po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2015 m. vasario 27 d.

10. Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatuotina, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas, vadinasi, tokiu atveju, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai. Iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia (be kita ko) kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios

Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius.

11. Vadinasi, iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, jog Konstitucinis Teismas gali tam tikrais ypatingais atvejais, kai iš esmės buvo paneigtos pamatinės konstitucinės vertybės – Lietuvos valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstituciniu tiriamą teisės aktą (jo dalį), kartu pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius. Taigi retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas galimas esant visoms trims sąlygoms: 1) paneigta nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, 2) nepriklausomybės, demokratijos, respublikos ar prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimas turi būti esminis, 3) nustatyti, kad nepriklausomybės, demokratijos, respublikos ar prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimas yra esminis gali tik Konstitucinis Teismas, kai jis prieš tai pripažįsta, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

12. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas BVK 99 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai, nei savo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nei vėliau kitu nutarimu nėra pripažinęs antikonstituciniais šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinių, t. y. nėra sprendęs, kad jo priimtą 2015 m. vasario 26 d. nutarimą būtų galima taikyti retroaktyviai šios Nutarties 11 punkte nurodytais pagrindais.

13. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo sprendimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas. Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nedera su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto priimtų įstatymą, kuriuo būtų nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą.

14. Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia suponuoja tai, kad pažeidus draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią kartu paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, teisės aktas (jo dalis), kuriuo mėginama įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, neturėtų būti laikomas teisiniu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius, atitinkamas teises ar teisinį statusą, t. y. antikonstituciniais galėtų būti laikomi tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padariniai, inter alia padariniai, atsiradę iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

15. Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime suformulavo taisyklę, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas teisės aktą, kuriuo buvo bandoma pažeisti konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, ir nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, gali tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais. Tačiau tai darydamas pats Konstitucinis Teismas yra ne tik saistomas konstitucinių imperatyvų, bet ir turi įvertinti tokio retroaktyvaus teisės akto taikymo pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame sprendime pažymėjo, kad įgyvendindamas tokius konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas yra saistomas ir konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, impossibílium nulla obligátio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossibília (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) reikalavimų.

Kitaip tariant, nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, inter alia tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar jis nesukeltų siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei ir su tokia našta susijusių

itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms.17. Pažymėtina, kad nagrinėjamai bylai aktuali BVK 99 straipsnio 2 dalis Konstituciniame Teisme buvo tirta tik vieną

kartą, t. y. Seimas niekada nesiekė pažeisti konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią. Kartu pažymėtina ir tai, kad iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo Konstitucinio Teismo aktuose nebuvo išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, siejant ją su BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu susirašinėjimo teisės ribojimu, inter alia nurodant, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas stokoja konstitucinio pagrindo. Kitais atvejais kai kuriuose nutarimuose Konstitucinis Teismas yra paaiškinęs, koks teisinis reguliavimas, įtvirtintas atitinkamose nuostatuose, kurios nėra tiriamos toje konstitucinės justicijos byloje, atitiktų Konstituciją (pavyzdžiui, darbo užmokesčio, pensijų bylose).

18. Kartu akcentuotina ir tai, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimas po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo nėra BVK įtvirtinęs teisinio reguliavimo, nustatančio, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo Seimo priimta BVK pataisa dėl susirašinėjimo taikoma ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas valstybės valdžios padalijimo principas, nustatantis, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime taip aiškino Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžios padalijimo principą: tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti jos įgaliojimų, perduoti jai savų ar iš viso jų atsisakyti. Taigi valstybės valdžią vykdančių institucijų konstituciniai įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Asmenys, vykdantys funkcijas įgyvendinant vieną valstybės valdžią, negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant kitą valstybės valdžią. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

20. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, priešingai nei, pvz., Lenkijos Respublikos Konstitucijoje, nenumatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimas įstatymo nustatytais pagrindais gali būti pagrindas atnaujinti procesą ar Konstitucinio teismo aktų galia taikoma retroaktyviai, kaip numatyta Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Lenkijos Respublikos Konstitucijos 190 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Konstitucinio Tribunolo sprendimas, kad norminis aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, galutinis administracinis sprendimas ar sprendimas kitokioje byloje, neatitinka Konstitucijos, sudaro pagrindą atnaujinti procesą, panaikinti administracinį ar kitokį sprendimą, vadovaujantis šiam procesui taikomų taisyklių nustatytais principais ir tvarka.

Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi pareigą retroaktyviai nustatyti tokią teisinę situaciją, kuri atitiktų Pagrindinį Įstatymą ir apimtų iš esmės visą laikotarpį, kuriuo galiojo neatitinkančiu Pagrindinio Įstatymo paskelbtas įstatymas, bei visus sprendimus, kurie yra pagrįsti įstatymu, pripažintu prieštaraujančiu Pagrindiniam Įstatymui, ir kurie dar nėra galutiniai (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 400/98, 1735/00).

Taigi retroaktyvus teisės akto galiojimas Vokietijos Federacinėje Respublikoje leidžiamas ribotai, t. y. tik tuomet, kai priimti sprendimai iki Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo akto įsigaliojimo dar nebuvo galutiniai.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje, kaip minėta, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime akcentavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, nėra nustatyta atvejų, kai Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

22. Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės Lietuvoje detaliau reglamentuojamos Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, kurio 4 dalyje nustatyta: „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.“

23. Minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas aiškino savo 2011 m. spalio 25 d. nutarime. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad, viena vertus, minėti sprendimai turi būti priimti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, kita vertus, sprendimai turi būti nebaigti vykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai 1) buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau 2) iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

24. Konstatuotina, kad 2019 m. kovo 21 d. byloje nagrinėtu atveju iki BVK 99 straipsnio 2 dalies atitinkama apimtimi pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai pareiškėjo atžvilgiu apskritai nebuvo priimtas joks sprendimas dėl susirašinėjimo ribojimo. Kitaip tariant, nebuvo tenkinama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos pirmoji sąlyga. Todėl šiuo atveju Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo galia gali būti nukreipiama tik į ateitį, t. y. po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2015 m. vasario 27 d.).

25. Byloje nagrinėto atvejo kontekste pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgtina ir į tai, kad pagal Konstitucijos 130 straipsnį valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, o pagal 131 straipsnį jį tvirtina Seimas.

26. Įvertinant pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nei pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo doktriną, nei pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinio Teismo nutarimo galia negali būti taikoma retroaktyviai. Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo galia yra nukreipiama tik į ateitį, t. y. nuo oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2015 m. vasario 27 d. Todėl išplėstinė kolegija, mūsų nuomone, nepagrįstai vertino pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d., pareiškėjo atžvilgiu BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, ribojęs susirašinėjimą, netaikytinas tik laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 1 d.

27. Tai, kad 2019 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimas buvo atmestas kitu pagrindu – nenustačius, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, kad jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, ir todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose nekonstatuoti, taip pat nereiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimo galia gali būti taikoma retroaktyviai.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-05094 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=42109eb0524411e9975f9c35aedfe438





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–10), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose numatyta minimali norma. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, nepakako inventoriaus sanitarinių mazgų patalpose. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, kamerų tipo patalpos neremontuojamos, jose įrengtas sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusios patalpos bei neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, dėl to kameroje tvyrojo blogas kvapas, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, netvarkingi. Be to, pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Bendrabučio tipo patalpose trūko kambario maisto produktams laikyti, drabužių ir avalynės džiovyklų, tualetų patalpoje nebuvo atskirų kabinų, dėl to pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, stogo dangoje naudojamas asbestas, dėl ko kilo pavojus pareiškėjo sveikatai. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai. Tiekiamas maistas nekokybiškas, indai nešvarūs. Gyvenamųjų patalpų sienos, lubos ir grindys itin prastos būklės, byrėjo tinkas ir kalkės. Apšvietimas buvo per prastas. Neišduodamos higienos priemonės (skutimosi peiliukai, dantų šepetėlis ir pasta, tualetinis popierius). Lovos buvo nepatogios, pasenusios, girgždančios. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertino 15 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime (b. l. 19–27) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Nurodė, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūros metu užfiksuoti pažeidimai nedelsiant šalinami. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei ventiliacines angas, o kai kuriose kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Patalpų apšvietimo neatitikimai teisės aktams nustatomi retai ir nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus. Rūpintis gyvenamųjų patalpų švara turi patys jose laikomi nuteistieji, tam jie yra aprūpinami valymo inventoriumi. Pravieniškių PN-AK yra

sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vilniaus skalbykla“, pagal kurią nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per savaitę išsiskalbti patalynę. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Dezinfa“. Nevykdomi jokie darbai, kurių metu galėtų būti laužomos ar ardomos asbesto konstrukcijos. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, kildinamos iš neaprūpinimo higienos priemonėmis, paliko nenagrinėtą (b. l. 133–143).

6. Teismas pažymėjo, jog atsakovo pateiktais duomenimis Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje pareiškėjas bausmę atliko nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Be to, laikotarpis iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. dėl pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimo buvo įvertintas Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-1326-428/2018), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-3913-858/2018). Dėl nurodytų priežasčių teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

7. Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas atsakovo nurodytų gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų plotų iš esmės neginčijo, skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose jie buvo apgyvendinti keturiese ir tai atitiko atsakovo nurodytą asmenų skaičių, todėl teismas laikė, kad dėl kamerų tipo patalpose apgyvendintų asmenų skaičiaus ir vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto ginčo byloje nėra. Pagal bylos duomenis ir pareiškėjo nurodytą kamerose laikytų asmenų skaičių, konstatuota, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,91 kv. m iki 4,08 kv. m ir turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) pažeista nebuvo. Teismas pažymėjo, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Pagal bylos duomenis (pareiškėjo ir atsakovo nurodytas aplinkybes), pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerose Nr. 8 ir Nr. 7, ploto norma (3,6 kv. m.) pažeista nebuvo, todėl nebuvo pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje buvo 14 miegamųjų vietų, atsakovo pateiktais duomenimis buvo 5 miegamosios vietos. Pagal pareiškėjo nurodytą miegamųjų vietų ir apgyvendintų asmenų skaičių, vienam nuteistajam galėjo tekti 2,36 kv. m. (33,07/14) gyvenamojo ploto. Atsakovas atsiliepime ir procesiniame dokumente „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ pareiškėjo nurodytų miegamųjų vietų skaičiaus iš esmės neginčijo, įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, į bylą nepateikė, nepaneigė aplinkybės, kad 2017 metais parengtos pažymos neatspindi ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių miegamųjų vietų skaičiaus, todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą turėjusį tekti gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Konstatavo, kad iš viso 84 dienas (įvertinus laikotarpius, kai jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas ir išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių), 7-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 2,36 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjui beveik tris mėnesius 7-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje teko mažiau nei 3 kv. m ploto, todėl konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius gyvenamųjų patalpų erdvę atitinkamai mažino. Pastebėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką per mažas kiekis įrangos sanitariniuose mazguose yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinas kaip šio pažeidimo dalis.

9. Teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentus dėl netinkamai tiekiamo maitinimo pagrindžia byloje pateiktas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 33S-(33.6)-307, kuriame konstatuota, kad Pravieniškių PN-AK maisto gamybinėms ir pagalbinėms patalpoms reikalingas remontas, VŠĮ „Kretingos maistas“, kuri tiekia maitinimo paslaugas Pravieniškių PN, įpareigota naudoti švarius nesurūdijusius indus bei vykdyti remonto darbus. Šiuos duomenis paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje teismo laikyti pagrįstais.

10. Teismas pažymėjo, jog dėl nekokybiško (valdiško) maisto, pareiškėjas aplinkybių nedetalizavo, kada konkrečiai

buvo patiektas netinkamos kokybės maistas, kokias konkrečiais pasekmes dėl tokio maisto jis patyrė, todėl teismas pagal abstrakčias skundo aplinkybes, neturėjo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų dėl netinkamos kokybės (valdiško) maisto konstatavimui.

11. Teismas nurodė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad 3-iame sektoriuje nebuvo įrengta atskira patalpa, kurioje galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, kad nebuvo įrengta džiovinimo vietų ar patalpos maisto produktams laikyti. Atsakovui nurodytų aplinkybių nepaneigus, pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.9 ir 5.10 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl šie pažeidimai pripažinti nustatytais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, kreipėsi į įstaigos administraciją ir buvo perkeltas į kitą miegamąją vietą (buvo pakeista lova), tačiau ir ši buvo nepatogi. Nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad į pareiškėjo prašymus buvo reaguojama. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų pakartotinai kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad pareiškėjui skirta lova yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl pareiškėjo argumentas dėl pasenusios, nepatogios lovos atmestas kaip nepagrįstas.

12. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodo, todėl jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmesti. Tačiau pareiškėjas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. gegužės 4 d. raštą Nr. 2.2-623 (17.4.1.2.12), kuriame nurodoma, jog atlikus operatyvinę kontrolę 7-o būrio 6-os sekcijos gyvenamosiose patalpose, buvo nustatyti šie pažeidimai: ventiliacinės angos surūdiję, sienų dažai atsilupę, matomi pelėsiai, per lubas lyjant bėga vanduo, apšvietimas per silpnas, prausyklos ir tualeto patalpoms reikalingas remontas, pastebėti buitiniai kenkėjai. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentų ir įrodymų šioje dalyje nepaneigia atsakovo atstovo pateikti duomenys, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose reguliariai (kiekvieną mėnesį) atliekami deratizacijos, dezinsekcijos darbai, kadangi, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų duomenų, kenkėjai jo gyvenamosiose patalpose buvo užfiksuoti. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo teismas nustatė, kad tarakonai buvo stebimi virtuvėje, blakės baudos izoliatoriuje. Atsakovui pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus paneigiančių duomenų į bylą nepateikus, teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes šioje dalyje laikė nustatytomis.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas yra kreipęsis į atsakovą dėl valymo priemonių, inventoriaus ar indų plovimo skysčio išdavimo, o šis į prašymą nereagavo arba atsisakė prašomas priemones išduoti, todėl nebuvo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui dėl neaprūpinimo valymo, plovimo priemonėmis ir inventoriumi, taip pat nepakankamos švaros patalpose.

14. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų, ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, todėl argumentai dėl per mažo kiemelių ploto atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečias pasekmes jam sukėlė netvarkingi pasivaikščiojimo kiemeliai, kokių veiksmų jis pats ėmėsi švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimui bei palaikymui, nes švara ir tvarka priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, todėl argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra netvarkinga aplinka, laikyti abstrakčiais, deklaratyviais ir vertinti kritiškai.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad privatumas naudojantis tualetu buvo neužtikrintas tik dėl tarpų tarp kabinos sienelių ir durelių, pareiškėjui nekonkretizavus, ar privatumas galėjo būti pažeistas naudojantis tualetu kameroje ar ne kameroje, atsižvelgęs į vėliausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nebuvo prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

16. Dėl neįrengtų rūkymui skirtų vietų teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, ar jis pats yra rūkantis, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai dėl nesančių rūkymo vietų, kreipęsis dėl jo perkėlimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nebuvo galimybės nustatyti, ar atsakovas galėjo pažeisti teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

17. Dėl asbesto aplinkoje teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas atsiliepime pripažino, kad gyvenamųjų patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog įstaigoje nevykdomi darbai dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugpjūčio 31 d. atlikto patikrinimo akte pažymėta, kad nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto, aplinkoje nėra šiferio nuolaužų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, pateikė tik deklaratyvius ir abstrakčius argumentus apie asbesto galimą žalą asmens sveikatai, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, jog tokią žalą pareiškėjas realiai patyrė.

18. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog Ūkio skyriaus pažymoje pažymima, kad 3-io sektoriaus būriuose ir kamerų tipo patalpose papildomo evakavimo išėjimo nėra, atsakovas nepateikė duomenų apie priešgaisrinės saugos taisyklių laikymąsi Pravieniškių PN-AK. Tačiau teismas pažymėjo, kad teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nėra suteikęs. Be to, pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl nesamo evakavimo išėjimo ar priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo byloje nebuvo. Teismas vertino, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos įstaigoje nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi ir tai padaryti jis negalėjo dėl tam tikrų priemonių, ar kitų galimybių nebuvimo, teismas neturėjo pagrindo išvadai dėl žalos pasireiškimo fakto.

19. Dėl higienos priemonių neišdavimo teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo į bylą pateiktoje pažymoje Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis inspektorius pažymėjo, jog kartą per mėnesį ūkio dalies darbininkas į kamerų tipo patalpas atneša ir išdalina higienos reikmenis nuteistiesiems. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo į bylą pateiktu oficialiu dokumentu. Pareiškėjui nepateikus duomenų, jog dėl tualetinio popieriaus ar muilo neišdavimo jis buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją, o ši į jo prašymą nereagavo, nebuvo pagrindo išvadai, kad tualetinis popierius, muilas jam nebuvo skiriami, todėl argumentai dėl minėtų priemonių neišdavimo laikyti deklaratyviais ir atmesti kaip neįrodyti.

20. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę byloją Nr. I-951-811/2018 pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Alytaus pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde teigė, jog jis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2017 m. spalio 10 d. periodiškai buvo kalinamas įvairiose įkalinimo įstaigose ir visu ginčo laikotarpiu nebuvo aprūpinamas pakankamu higienos priemonių kiekiu (dantų šepetėliu, pasta ir kt.). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendime konstatavo, jog iki 2016 m. gruodžio 31 d. (terminas apima šioje nagrinėjamoje byloje ginčui aktualų terminą), pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, bei tai, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas administracinėje byloje Nr. I-951-811/2018 yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs. Minėtos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog teisme jau yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl skundas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjui pakartotinai kildinant žalą iš higienos priemonių neišdavimo tuo pačiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK, paliktas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 str. 4 p.).

21. Teismas pažymėjo, kad nei Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260, nei Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475, imperatyviai neįtvirtina pataisos įstaigos administracijos pareigos skirti nuteistiesiems vienkartines pašalpas, pinigines išmokas ar aprūpinti darbinėmis pajamomis. Pašalpos ir piniginės išmokos dydžiai yra sąlygoti Pravieniškių PN-AK turimų lėšų, paties nuteistojo elgesio, darbinės pajamos yra neatsiejamos nuo pareiškėjo dalyvavimo darbinėje veikloje. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl jo įdarbinimo, pašalpos ar paramos skyrimo į Pravieniškių PN-AK administraciją, byloje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius, todėl teismas neturėjo pagrindo atsakovo veiksmų neteisėtumui ir pareiškėjo argumentus dėl darbinių pajamų, pašalpos ar paramos skyrimo atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

22. Dėl neturtinės žalos teismas įvertino, jog nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis neramiai miegojo, kamuodavo nuovargis, juto organizmo išsekimą, sąnarių, kaklo, nugaros skausmus, patyrė orumo pažeminimą, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymą, kurioje nurodoma, kad atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. kovo 31 d. dėl netinkamų sąlygų į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad reikiamo ploto neužtikrinimas, teisės aktuose numatytų būtinų patalpų (skalbimui, rūbų džiovinimui, maisto produktams laikyti) nebuvimas, buitinių parazitų nepakankamas naikinimas, netinkamas maisto tiekimas pareiškėjui galėjo sukelti didelius fizinius skausmus, sąlygojo nemigą ar didelį nuovargį. Pažymėta, jog pareiškėjo nurodyti patyrimai, nepatogumai yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio modelio ir yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Tačiau teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. minimaliai būtinos ploto normos neužtikrinimas, teisės aktuose numatytų patalpų neįrengimas, nepakankamas buitinių parazitų naikinimas, netinkamai tiekiamas maistas, yra neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, patenkančias į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu).

23. Teismas laikė, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (84 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta turėjusi tekti ploto norma, nebuvo įrengtos teisės aktuose numatytos būtinos patalpos, nepakankamai naikinti buitiniai parazitai, netinkamai tiekiamas maistas). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręsta, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio administracinėse bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 850 Eur suma.

III.

24. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 148–149).

25. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjui asmeniškai padarytos neturtinės žalos dydžio, išgyvenimų būnant Pravieniškių PN-AK.

26. Pareiškėjo teigimu, tai, jog jis rašė prašymą pakeisti miegamąją vietą, yra įrodymas, kad jam teko miegoti lovose, kurios sulūžusios, nepatogios dėl nusidėvėjimo. Todėl pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog atsakovas negalėjo žinoti apie lovos, kuri buvo paskirta pareiškėjui, būklę.

27. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl privatumo neužtikrinimo. Pareiškėjo manymu, faktas, jog tualetų pertvarose buvo didelį tarpai ir jį galėjo matyti kiti nuteistieji, yra privatumo pažeidimas. Be to, byloje nėra ir negalima remtis faktu, jog tualetai buvo izoliuoti iki lubų esančiomis pertvaromis, nes tai neatitinka tikrovės.

28. Pareiškėjo manymu, tai, jog jis kelia pretenzijas dėl rūkančių asmenų, parodo, kad jis pats yra nerūkantis. Pareiškėjui trukdė rūkantys asmenys, kurie rūkė bet kur.

29. Teigia, jog tai, kad aplinkoje buvo asbesto, atsižvelgiant į tai, jog asbestinis stogas buvo netvarkingas, buvo sąlyga susigadinti sveikatą, kuri gali pablogėti ir ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad elektros apšvietimo prietaisai buvo netvarkingi, buvo akivaizdus pavojus kilti gaisrui, o nesant priešgaisrinės saugos reikalavimus atitinkančių sąlygų, pareiškėjas jautė baimės jausmą.

30. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo supažindintas su higienos priemonių gavimo tvarka, todėl nežinojo, jog gali kreiptis dėl neišduodamų higienos priemonių.

31. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos

administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos

atlyginimo pinigais atmesti (b. l. 161–165).33. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino bylos duomenis apie pareiškėjo bausmės

atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Dienotvarkės numatytu metu nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Be to, nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi.

34. Atsakovas teigia, jog teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nes neįpareigojo pateikti jokių įrodymų dėl džiovinimo vietų įrengimo.

35. Atsakovas nurodo, kad ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama. Pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių higienos reikalavimus, aplinkoje.

36. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

37. Pareiškėjas E. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 173).38. Pareiškėjo manymu, atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokio teisinio pagrindo, dėl ko jį reikėtų tenkinti.39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

atsiliepime į apeliacinius skundus prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 175–178).

Teisėjų kolegija


IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas E. V. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

41. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas nepagrįstai atmetė jo teiginius dėl lovos būklės, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, asbesto buvimo, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, higienos priemonių neišdavimo, taip pat nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju apskritai nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

43. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su, jo teigimu, netinkamai teismo įvertintomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, visų pirma akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių

Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, galinčių pagrįsti jo teiginį dėl netinkamos būklės lovos. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jam pasiskundus dėl netinkamos lovos, jis buvo perkeltas į kitą miegamąją vietą (buvo pakeista lova). Taigi į pareiškėjo prašymus buvo reaguojama. Nors pareiškėjas teigia, kad ir pakeista lova nebuvo tinkama, šio teiginio nedetalizavo, nenurodė, kad dėl to būtų pakartotinai skundęsis Pravieniškių PN-AK administracijai. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad visos lovos Pravieniškių PN-AK buvo sulūžusios, todėl pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginiai apie netinkamas miegamąsias vietas nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą.

46. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų teiginių, susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, vertinimu ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia esantis nerūkantis asmuo, o rūkantys asmenys rūkė bet kur, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu jį apgyvendinti kitose patalpose ar išreiškęs kitus prašymus ar skundus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų šiuo aspektu. Be to, Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymoje nurodyta, jog kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti (b. l. 32).

47. Pareiškėjas taip pat nurodė tik apibendrintus teiginius dėl asbesto buvimo aplinkoje ir priešgaisrinės saugos reikalavimų neatitinkančių sąlygų. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad dėl to pareiškėjui kilo realių neigiamų pasekmių, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo ir priešgaisrinės saugos reikalavimų neatitikties atmestini.

48. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo aplinkybes, susijusias su higienos priemonių išdavimu, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šiuo aspektu ginčas jau yra nagrinėjamas kitoje administracinėje byloje (Nr. I-951-811/2018), skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjui pakartotinai kildinant žalą iš higienos priemonių neišdavimo tuo pačiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK, paliko nenagrinėtą. Todėl šiuo atveju pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su higienos priemonių gavimo tvarka, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingi.

49. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su privatumo neužtikrinimu, atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

50. Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

51. Pareiškėjas tik abstrakčiai skundžiasi dėl privatumo pažeidimo naudojantis tualetu, tačiau ir apeliaciniame skunde nedetalizuoja, ar privatumas galėjo būti pažeistas naudojantis tualetu kameroje ar atskiroje tualetų patalpoje. Pareiškėjas taip pat pripažįsta, jog tualetai buvo atskirti pertvaromis. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įvertinus tai, jog unitazai vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Todėl ir nagrinėjamu atveju konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nebuvo pagrindo.

52. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl konstatuotų pažeidimų, teigdamas, jog teismas neįpareigojo pateikti konkrečių įrodymų, pažymėtina, jog Kauno apygardos administracinis teismas, 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti teismui visus turimus su skundo dalyku susijusius argumentus ir dokumentus (b. l. 2). Atsižvelgus į nurodytus įrodinėjimo ypatumus bylose dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atsakovui nepaneigus pareiškėjo teiginių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pažeidimus, be kita ko, dėl neįrengtų džiovinimo vietų ir buitinių kenkėjų buvimo patalpose.

53. Dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir dydžiu, pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

54. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (84 dienas pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma bei kiti su ploto normos pažeidimu susiję nepatogumai, be to, nustatyta, kad buvo netinkamai tiekiamas maitinimas, neįrengtos teisės aktuose numatytos būtinos patalpos, vykdomas nepakankamas buitinių parazitų naikinimas), į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

55. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

56. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 850 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

58. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-05086 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1085-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2d5c53b0524411e9975f9c35aedfe438

Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), 1 408,52 Eur turtinės žalos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1 200 Eur neturtinės žalos.

2. Skunde nurodė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 13 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį, kuria įsigijo sau, žmonai ir 2 vaikams poilsinę 7 dienų kelionę lėktuvu į Egipto kurortą Šarm el Šeichą su apgyvendinimu 5 žvaigždučių viešbutyje ir maitinimu (viskas įskaičiuota) nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 22 d. Už kelionę iš viso sumokėjo 5 117 Lt (1 481,98 Eur). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į likviduojamą Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl išlaidų kelionei kompensavimo, tačiau jam buvo grąžinta tik 73,46 Eur suma. Pareiškėjas paaiškino, jog turtinė žala jam kilo dėl netinkamai perkeltų 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) nuostatų į nacionalinę teisę ir dėl to neužtikrinto visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, kad draudimo sumos, kuria buvo apdrausta UAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje keliamų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2002 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Nr. C-168/00, kuriame nurodyta, jog dėl netinkamo atsakovo teisinio reguliavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, pareiškėjas ir jo šeimos nariai nukentėjo, o būtent neišvyko į suplanuotą kelionę ir atsidūrė tokioje situacijoje, kai iš viso nežinojo, ar jiems bus grąžinti sumokėti pinigai už kelionę. Dėl šio nežinojimo, anot pareiškėjo, jis patyrė stresą, neigiamas emocijas. Be to, nuo UAB „Freshtravel“ nemokumo paskelbimo yra praėję daugiau kaip dveji metai ir visą tą laiką pareiškėjas laukė, kol kas nors iš valstybės institucijų grąžins visus sumokėtus pinigus už kelionę.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei jokie

kiti teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Atsakovo teigimu, nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę direktyvos nuostatas, kadangi spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba ESTT. Atsakovas teigė, kad Direktyvos 7 straipsnis į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas. Ministerijos nuomone, 158,69 Eur vizų mokesčiai kaip turtinės žalos atlyginimas pareiškėjui negali būti priteisiami iš valstybės, nes, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Be to, atsakovo įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjo įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, jog paslaugų sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Be to, iš į bylą pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, jog pareiškėjas pervedė lėšas į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Anot Ministerijos, pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų. Ministerija taip pat pabrėžė, jog teisės aktai nenustato, jog neturtinė žala atlyginama kelionės neįvykimo atveju. Lingvistiškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.754 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, matyti, kad pareiga atlyginti neturtinę žalą siejama su jau prasidėjusia kelione. Be to, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų atlikti neteisėti veiksmai, vadinasi, neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirasti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.6. Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo

redakcija, t. y. tos teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėjas remiasi iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis. Atkreipė dėmesį, jog kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo. Be to, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka. Departamento nuomone, pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes CK 6.754 straipsnio 5

dalis nenustato galimybės atlyginti neturtinę žalą dėl apskritai neįvykusios kelionės. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė stresą, neigiamas emocijas, nepatogumus ir išgyvenimus, nei įrodymų, pagrindžiančių prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 315,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 13 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003442 ir įsigijo kelionę į Egiptą 4 asmenims, už kurią sumokėjo 5 117 Lt (1 481,98 Eur) (2014 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 23 ir 2014 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 24). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl išlaidų kelionei kompensavimo, tačiau UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė „Ergo“ į pareiškėjo sąskaitą 2015 m. spalio 29 d. pervedė tik 73,46 Eur.

9. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, 6.249 straipsnio nuostatomis, Direktyvos 7 straipsniu, Turizmo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punktu, ESTT praktika.

10. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

11. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjusio iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarytomis išvadomis. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės buvo iš esmės analogiškos, teismas darė išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jam atlyginti.

12. Pareiškėjas nurodė, jog patyrė 1 408,52 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jam nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog iš minėtos sumos 92,68 Eur (80 Lt x 4 = 320 Lt) sudaro mokestis už vizas. Pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, vizų įforminimas gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau mokestis už vizą yra laikomas papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Teismas sprendė, kad kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, išlaidos, patirtos vizos mokesčiui, negali būti įtraukiamos į atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl pareiškėjui atlygintina 1 315,84 Eur (1 408,52 Eur – 92,68 Eur) turtinė žala.

13. Teismas Ministerijos teiginius, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes turizmo paslaugų teikimo sutartis nepasirašyta, o piniginės lėšos pervestos ne UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad dalis lėšų sumokėtą ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas sumokėjo 5 117 Lt sumą už ginčo kelionę.

14. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, jog pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. spalio 24 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

15. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš neįvykusios kelionės ir reikalavimą grindė CK 6.754 straipsnio 5 dalies, kurioje teigiama, kad, jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to jis lieka nepatenkintas kelione, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą, nuostatomis. Teismas šiuo atveju sutiko su Ministerijos ir Departamento pozicija, kad CK 6.754 straipsnio 5 dalis taikytina įvykusios kelionės atveju. Nagrinėjamu atveju kelionė apskritai neįvyko. Be to, pareiškėjo neigiami išgyvenimai iš esmės yra susiję su kelionių organizatoriaus įsipareigojimų, numatytų kelionių sutartyse, neįvykdymu, o ne su valstybės institucijų galimai neteisėtais veiksmais. Nesant nustatytų neteisėtų valstybės institucijų (jos pareigūnų) veiksmų nurodytu aspektu, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

18. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

19. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo sumokėjęs už keturias vizas 92,68 Eur, nes, kaip matyti iš pateiktos 2014 m. spalio 13 d. turizmo paslaugų sutarties, pagal šią sutartį mokėtina suma apima ne keturias, bet aštuonias vizas. Todėl teismas turėjo atimti aštuonių vizų mokesčius – 185,36 Eur.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, byloje pateikta tarp pareiškėjo ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta. Be to, pareiškėjas pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, tačiau UAB „Cherry Media LT“.

21. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėjas įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.23. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

24. Pareiškėjas V. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketų įsigijimo 2014 m. spalio 13 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT003442, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jis patyrė nuostolių.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjui negrąžintą 1 315,84 Eur sumą (iš pareiškėjo prašomos priteisti 1 408,52 Eur sumos atėmus pareiškėjo sumokėtą 92,68 Eur dydžio pinigų sumą už vizas) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjui suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi sudarė sutartį.

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

31. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

32. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo

Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

34. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

35. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

37. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės

norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

39. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

41. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

44. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad

pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003442 nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Šarm el Šeichą), kadangi pareiškėjas pervedė atitinkamą Paslaugų sutartyje nurodytą sumą turizmo paslaugai gauti, nurodydamas mokėjimo paskirtis: „Sąskaita išankstiniam apmokėjimui NK Nr. 2014-10-13“, „Beta.lt order 413709969“ (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, nors dalis sumos ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“.

46. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovas, pareiškėjui priteisiamos turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.

47. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

48. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėjas teismo prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurios susidarė už advokato V. J. pareiškėjui teiktas teisines paslaugas: teisines konsultacijas (50 Eur), dokumentų teisinę analizę (100 Eur), atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (250 Eur). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokie veiksmai kaip susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė ir teisinės pozicijos formavimas, kliento dokumentų analizė Rekomendacijose nėra numatyti ir atskirai minėtiems veiksmams atlikti turėtų išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-527/2008). Todėl šiuo atveju pareiškėjo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytos teisinės paslaugos vertintinos bendrai kaip atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas.

51. Pagrįsdamas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas pateikė 2018 m. sausio 19 d. sutartį dėl teisinės pagalbos Nr. VJA-7/2018, 2018 m. sausio 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. AVJ-8/2018 ir 2018 m. sausio 22 d. mokėjimo nurodymą.

52. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo

26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo surašytas 2018 metų pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2017 metų trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (850,80 Eur). Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 106,04 Eur (1,3 × 850,80 Eur). Kaip minėta, už atsiliepimą į apeliacinį skundą prašoma priteisti 400 Eur, t. y. mažesnę nei maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina sumą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, atsižvelgusi į bylos pobūdį bei tai, kad pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą didžioji dalis informacijos buvo perkelta iš bylos medžiagos (ankstesnių procesinių dokumentų), todėl neturėjo pareikalauti iš advokato maksimaliai didelių darbo ir laiko sąnaudų, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl V. L. priteistina 250 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.


n u t a r i a:


Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui V. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų

ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.



DALIA VIŠINSKIENĖ



2019-05102 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

Administracinė byla Nr. eA-1347-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03719-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ffc4f60524411e9975f9c35aedfe438

Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), 549,98 Eur turtinės žalos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir A. K. 2014 m. lapkričio 4 d. su uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“, Bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą; sutartyje išvykimo data į kelionę buvo numatyta 2015 m. vasario 14 d. Už kelionę sumokėta 1 998 Lt (578,66 Eur). Ši kelionė neįvyko, Bendrovei tapus nemokiai. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Pagal Departamento nurodymą 2015 m. turistams grąžinta 28,68 Eur suma, iš viso negrąžinta 549,98 Eur. Pareiškėjo teigimu, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas šiuo atveju neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Atsakovo teigimu, nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę direktyvos nuostatas, kadangi spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT). Atsakovas teigė, kad Direktyvos 7 straipsnis į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė su Bendrove sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties, todėl neaišku, ar pareiškėjo prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimas apima ir vizų mokesčius. Atsižvelgiant į Turizmo įstatymo 8 straipsnį, Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Sąlygos), į tai, kad vizų mokesčiai nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis, UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo teismui pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pažymėjo, jog visiškai neaišku, kokiu pagrindu 578,66 Eur (1 998 Lt) suma buvo pervedama į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016

pareiškėjas su 578,66 Eur finansiniu reikalavimu įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą Bendrovės bankroto byloje.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.6. Paaiškino, kad Turizmo įstatyme nurodytos minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar

atskaitos taškas, pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą. Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra. Nurodė, kad pareiškėjas patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 549,98 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per grupinių paslaugų portalą UAB „Cherry Media LT“ su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis, nes pirko kuponus. Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jis patyrė nuostolių.

10. Teismas atsižvelgė į Direktyvos 7, 8 straipsnių nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, aiškinusio Direktyvos nuostatas, praktiką, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatas, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 1, 2, 7 dalių nuostatas, Turizmo įstatymo 8 straipsnio pakeitimus (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas).

11. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leido teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

12. Teismo vertinimu, Ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjui reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių.

13. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Tokios pat pozicijos iš esmės analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

14. Pareiškėjo pateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtino pareiškėjo kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat

nustatyta, kad, Departamento nurodymu, dalis pareiškėjo dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensuota. Įvertinęs sumą, sumokėtą už keliones, ir išmokėtos kompensacijos dydį, teismas sprendė, kad pareiškėjui nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjui liko negrąžinta 549,98 Eur. Ginčo dėl šios sumos dydžio nebuvo. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, buvo pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjui. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 549,98 Eur turtinės žalos yra tenkintas.

15. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. lapkričio 8 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.



19. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai pareiškėjui kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius – 39,94 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo jo pirktų vizų kaina, o iš byloje esančių dokumentų matyti, kad vizų mokesčiai į kelionės kainą buvo įskaičiuoti.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Kadangi pareiškėjas nepateikė turizmo paslaugų sutarties, Ministerijos teigimu, tokia sutartis apskritai nebuvo sudaryta. Be to, pareiškėjas pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, tačiau UAB „Cherry Media LT“.

21. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėjas įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.23. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija


IV.


25. Bylos duomenimis nustatyta, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, kelionė buvo nesuorganizuota, o pareiškėjui grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jis patyrė nuostolių.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo nurodyto dydžio turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, todėl yra pagrindas 549,98 Eur sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjui. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjui suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi sudarė turizmo paslaugų sutartį.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.


30. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo

sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

32. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).


34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

35. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz.,

1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

37. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).



40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

42. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. 2014 m. lapkričio 4 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta (sutarties originalas kartu su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo buvo pateiktas Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos) rodo, kad šalys susitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą), be to, pareiškėjas pervedė atitinkamas sumas (AB Luminor Bank mokėjimo

nurodymas) pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje beta.lt turizmo paslaugai gauti (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

44. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovo argumentus, jog teismas be teisinio pagrindo pareiškėjų naudai priteisė vizų mokesčius. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.).


46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:


Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-05090 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=354b1e80524411e9975f9c35aedfe438






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) Tauragės paramos administravimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. KTR-851 (10.6.1), įpareigoti pateiktą paraišką vertinti toliau ir priteisti teismo išlaidas.

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad 2017 m. liepos 31 d. 11 val. per Žemės ūkio ministerijos informacinę sistemą ŽŪMIS (toliau – ir ŽŪMIS) pateikė paraišką Nr. 19JU-KT-17-1-02194-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ taisykles (toliau – ir Paraiška). Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 30.2 punkte nustatyta, kad paramos paraiška, jei ji pildoma elektroniniu būdu ŽŪMIS portale, turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kvietimo teikti paramos paraiškas paskutinės dienos 12 val. 2017 m. liepos 31 d. buvo paskutinė paraiškų teikimo diena. Teikiant paraišką, nuo 2017 m. liepos 31 d. 11.11 val. informacinė sistema ėmė strigti ir pareiškėja negalėjo įkelti visų kartu su paraiška privalomų pateikti dokumentų, todėl 2017 m. rugpjūčio 2 d. atspausdintą paraišką ir visų dokumentų kopijas pateikė Agentūros Tauragės paramos administravimo skyriui. Šis 2017 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. KTR-851 (10.6.1), kad pateiktos paraiškos administravimas stabdomas ir paraiška atmetama. Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad Agentūra paskutinę paraiškų teikimo dieną iš valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir ŽŪIKVC) ir ŽŪMIS rangovų apie sistemos sutrikimus informacijos negavo. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3D-20 patvirtintų VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro įstatų 8 punktu. Teigė, kad ŽŪIVKC turėjo pateikti įrodymus, kad ŽŪMIS 2017 m. liepos 31 d. nuo 11.11 val. iki 11.56 val. tikrai patikimai veikė. Tai, kad ŽŪIVKC tokios informacijos nepateikė, o Agentūra iš ŽŪIVKC ir ŽŪMIS rangovų informacijos apie ŽŪMIS neveikimą negavo, visiškai nepaneigia to fakto, kad ŽŪMIS 2017 m. liepos 31 d. nuo 11.11 val. iki 12.00 val. neveikė. Pareiškėja teigė, kad pats Agentūros Tauragės administravimo skyrius nepareikalavo iš pareiškėjos įrodymų apie ŽŪMIS sutrikimą, nesuteikė galimybės pašalinti 2017 m. rugpjūčio 2 d. pateiktos spausdintinės paraiškos trūkumų, 2017 m. rugpjūčio 2 d. pateiktą spausdintinę paraišką nagrinėjo bendra tvarka, t. y. nesilaikė Administravimo tvarkos 30.2 punkte nustatytų terminų, neišnagrinėjo 2017 m.

rugpjūčio 2 d. pateikto prašymo dėl ŽŪMIS sutrikimo per 10 darbo dienų ir sprendimą priėmė tik 2017 m. rugpjūčio 22 d.3. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį

atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja skunde teikia argumentus, kurie nėra pagrįsti jokiais faktiniais įrodymais, t. y.

jokių įrodymų, kad ŽŪMIS veikla sutriko dar 11 val. 11 min., nėra. Pareiškėja 2017 m. liepos 31 d. 11 val. 57 min. pateikė Paraišką su papildomais dokumentais, tačiau buvo pateikti ne visi privalomi dokumentai. Pareiškėja pateikė papildomus dokumentus, tačiau, įvertinus jų turinį, matyti, kad jie galimai nebuvo tinkamai parengti. Pareiškėja, manydama, kad Paraiškos pateikimo dieną ŽŪMIS tinkamai neveikė, vadovavosi Administravimo taisyklių 30.2 papunkčiu ir pateikė Paraišką su priedais Agentūrai. Pareiškėja pateikė Paraišką ir ši buvo pateikta laiku, todėl teigti, kad jos atveju turi būti taikomas Administravimo taisyklių 30.2 papunktis, nėra pagrindo. Atsakovas teigė, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog nepateikus įrodymų dėl ŽŪMIS veiklos sutrikimų Paraiška buvo sėkmingai pateikta su papildomais dokumentais (iš to galima spręsti, kad buvo galima juos įkelti). Atsakovas teigė, kad įrodymus dėl ŽŪMIS galimo neveikimo privalėjo pateikti pareiškėja, o ne Agentūra, kadangi įrodymų pateikimas pagal Administravimo taisyklių 30.2 papunktį yra pareiškėjos pareiga.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos skunde nurodytu laiku Užklausų ir incidentų valdymo sistemoje nebuvo užregistruotas nė vienas incidentas, susijęs su visišku ŽŪMIS neveikimu ar veiklos sutrikimu. Prie pareiškėjos skundo pridėti 2017 m. liepos 31 d. ekrano vaizdai nerodo ŽŪMIS sutrikimo. Sisteminis pranešimas „Prašome palaukti“ rodomas, kai į sistemą keliamas didesnės apimties dokumentas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės paramos administravimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. KTR-851 (10.6.1) bei įpareigojo Agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 373 Eur teismo išlaidų.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. liepos 31 d. pateikė Paraišką. Agentūra atliko Paraiškos prioritetinį atitikties vertinimą ir nustatė, kad kartu su paraiška per Žemės ūkio ministerijos informacinę sistemą pareiškėja pateikė pradžios balansą, pažymėjimą apie išklausytą Ūkininkavimo pradmenų mokymosi programą Nr. 19143, išduotą 2017 m. gegužės 19 d., komercinių pasiūlymų kopijas (21 psl.), 2017 m. liepos 15 d. pažymą dėl ilgalaikio turto apskaitos, žemės valdymo fakto patvirtinimo dokumentus – privačios žemės sklypų panaudos sutartis, sudarytas 2017 m. liepos 24 ir 25 d., pinigų dovanojimo aktą, kuris neužpildytas, nepasirašytas ir neatitinka 2017 m. rugpjūčio 2 d. pateiktos 2017 m. liepos 27 d. pasirašytos pinigų dovanojimo sutarties, vietoje verslo plano pateikė pradžios balansą. Su 2017 m. rugpjūčio 2 d. lydraščiu pareiškėja papildomai pateikė verslo planą, UAB „Nordea Finance Lithuania“ 2017 m. liepos 26 d. pažymą, asmens tapatybės kortelės kopiją, 2017 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 17-07/302 „Dėl pareiškėjo narystės“, ŽŪIKVC 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. 1S-5861 „Dėl žemės ūkio valdos duomenų pakeitimo“, 2017 m. liepos 25 d. pranešimą apie žemės ūkio valdos įregistravimą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre ir identifikavimo kodo suteikimą SDŽ Nr. 2704298, pareiškėjos ūkio ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą ŪP Nr. 0165368, 2017 m. liepos 15 d. pasirašytas panaudos sutartis neatlygintinai traktoriaus ir žemės ūkio technikos (grėblio, rulonų preso su vyniotuvu, pjaunamosios, priekabos, frontalinio krautuvo) bei statinio panaudai, traktoriaus registravimo liudijimą, žemės nuosavybės ir panaudos būdu valdomų sklypų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, taip pat papildomą trečią komercinį pasiūlymą dėl mėsinių galvijų įsigijimo. 2017 m. rugpjūčio 2 d. lydraštyje pareiškėja nurodė, kad „įvyko ŽŪMIS sistemos sutrikimas ir nepavyko korektiškai sukelti paraiškos priedų“. Papildomos informacijos apie ŽŪMIS sistemos sutrikimus ji nepateikė. Agentūra paskutinę paraiškų teikimo dieną – 2017 m. liepos 31 d. – iš ŽŪIKVC ir ŽŪMIS rangovų apie sistemos sutrikimus informacijos negavo.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2017 metų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3D-390 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2017 metų, patvirtinimo“, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 30.2, 35 punktais, Administravimo taisyklių 35, 46.1, 46.5, 48, 49 punktais.

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. liepos 31 d. ir 2017 m. rugpjūčio 2 d. pateiktų dokumentų skaičius ir turinys skiriasi. Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 50 punktu, pareiškėją skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu „Dėl paramos neteikimo“ informavo, kad jos Paraiškos administravimas yra stabdomas ir ji atmetama. Atsakovas teigė, kad pareiškėja, teikdama paraišką 2017 m. liepos 31 d., nepateikė visų privalomų dokumentų (verslo plano, reikalingo nustatyti ekonominį dydį, išreikštą produkcijos standartine verte, ir kuriamo gyvulininkystės ūkio dydį verslo plano įgyvendinimo ir kontrolės laikotarpiu, žemės sklypų, įtrauktų į valdą, kuriuos įsipareigoja išlaikyti iki verslo plano kontrolės laikotarpio pabaigos, nuosavybės dokumentų, pažymos apie narystę asocijuotoje žemdirbių savivaldos organizacijoje), reikalingų apskaičiuoti prioritetinius balus, ir nebuvo nustatyta ŽŪMIS sistemos sutrikimų, įrodymų apie sistemos sutrikimus pareiškėja nepateikė, todėl pareiškėjos Paraiška Nr. 19JU-KT-17-1-02194-PR001 buvo atmesta ir toliau nebeadministruojama. Pareiškėja teigė, kad negalėjo įkelti visų kartu su paraiška privalomų pateikti dokumentų, nes, pildant paraišką elektroniniu būdu ŽŪMIS portale, nustojo veikti informacinė sistema.

10. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad paskutinę Paraiškos pateikimo dieną (2017 m. liepos 31 d.) paraišką pildant elektroniniu būdu ŽŪMIS portale informacinė sistema neveikė tinkamai, nors jokių pranešimų iš ŽŪMIS rangovų apie sistemos sutrikimus nebuvo gauta. Teismas sutiko su pareiškėjos skundo argumentu, jog tai, kad ŽŪIVKC tokios informacijos nepateikė, o Agentūra iš ŽŪIVKC ir ŽŪMIS rangovų informacijos apie ŽŪMIS neveikimą negavo, visiškai nepaneigia to fakto, kad ŽŪMIS 2017 m. liepos 31 d. nuo 11.11 iki 12.00 val. neveikė. Teismas darė išvadą, kad 2017 m. liepos 31 d. informacinė sistema (ŽŪMIS) neveikė tinkamai.

11. Teismo nuomone, šio ginčo užbaigimas atmetant pareiškėjos skundą ir paliekant galioti atsakovo formaliai priimtą ginčo sprendimą neatitiktų teisingam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, kad 2017 m. liepos 31 d. informacinė sistema (ŽŪMIS) neveikė tinkamai, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu „Dėl paramos neteikimo“ Paraiškos administravimą sustabdė ir ją atmetė.

12. Teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra formalus, atsakovas nesilaikė Administravimo metodikos 30.2 punkte nustatytų terminų, sprendimas priimtas nepašalinus visų neaiškumų dėl informacinės sistemos netinkamo veikimo. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atitinkamai atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką.

13. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašoma suma neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyto maksimalaus dydžio ir priteista pareiškėjai, išlaidos dėl žyminio mokesčio taip pat priteistos pareiškėjai.

III.

14. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

15. Atsakovo teigimu, Įgyvendinimo taisyklių 35 punkte ir Administravimo taisyklių 30.2 punkte yra aiškiai pasakyta, kad neužtenka vien tik pateikti informacijos apie galimus ŽŪMIS sutrikimus (kaip tai yra konstatuota teismo sprendime), tačiau pareiškėjas turi pareigą (o ne pasirinkimą) pateikti aiškius bei svarius įrodymus, kaip tokius, kad ŽŪMIS sistema iš tiesų tinkamai neveikė. Taigi, iš teismo sprendimo turinio matoma, kad teismas susidariusią situaciją traktavo taip, lyg įrodymų pateikimas nėra svarbus ir įrodymus prilygino papildomai informacijai, kas šiuo atveju yra neteisinga.

16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 2 d. nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kad ŽŪMIS neveikė tinkamai. Pareiškėja pateikė Paraišką, ir ši buvo pateikta laiku, todėl teigti, kad jos atveju turi būti taikomas Administravimo taisyklių 30.2 punktas ir Įgyvendinimo taisyklių 35 punktas, nėra pagrindo. Taip pat pažymi, kad šiuo atveju informacija apie ŽŪMIS neveikimą nebuvo paskelbia interneto tinklalapiuose http://www.nma.lt ir https://zumis.lt ir negalėjo būti skelbiama, nes ŽŪIKVC aiškiai pasakė, kad jokių sutrikimų nebuvo.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek pareiškėjos skunde, tiek Agentūros atsiliepime, tiek posėdžio metu buvo nagrinėtas klausimas, kodėl pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ŽŪMIS neveikė, nors žinojo, kad juos privalo pateikti. Pirmosios instancijos teismas visiškai neužsiminė apie šį faktą ir sprendime ši itin svarbi aplinkybė apskritai nėra paminėta.

18. Atsakovo teigimu, įrodymų pateikimo faktas per 3 darbo dienas yra vienas esminių šio ginčo klausimų, o tai, kad teismo sprendime apie tai nė žodžiu neužsiminta, sudaro terpę diskriminacinio pobūdžio nuostatų taikymui.

https://zumis.lt/

http://www.nma.lt/

19. Atsakovui nėra aišku, kodėl šioje situacijoje teismas nevertino ŽŪIKVC atsiliepimo. Būtent ŽŪIKVC yra atsakingas už ŽŪMIS administravimą ir palaikymą. ŽŪIKVC atsiliepime aiškiai ir išsamiai paaiškino, kad ŽŪMIS sutrikimai registruojami Užklausų ir incidentų valdymo sistemoje, o tuo laiku, kurį nurodė pareiškėja – nebuvo nei vieno pranešimo dėl ŽŪMIS sutrikimo. Atkreipia dėmesį, kad patikrinus turimą informaciją nustatyta, kad 2017 m. liepos 31 d. tarp 11 val. ir 12 val. buvo pateiktos 25 paraiškos ir absoliučiai jokių sistemos sutrikimų nebuvo.

20. Agentūros teigimu, jos sprendimas negali būti naikinamas, kadangi jis yra detalus, išsamus ir pagrįstas teisės aktų normomis ir nustatytais faktais.

21. Atsakovas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Nurodo, kad 350 Eur sumą sudaro bylinėjimosi išlaidos už susipažinimą su byla, pasirengimas bylos nagrinėjimui ir atstovavimas teismo posėdyje. Agentūra laikosi pozicijos, kad teismas negalėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų kol nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Taip pat teigia, kad susipažinimas, pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje yra neskaidomas procesas, todėl pareiškėjos atstovė nepagrįstai išlaidas išskaidė į tris dalis.

22. Pareiškėja G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Pareiškėja nurodo, kad jos pateikti įrodymai, kad ŽŪMIS sistema neveikė tinkamai 2017 m. liepos 29, liepos 30, liepos 31 dienomis būtent ir suponavo teismo sutikimą su skundo argumentu, kad ŽŪIVKC informacijos apie ŽŪMIS sutrikimą nepateikė, o Agentūra iš ŽŪIVKC ir ŽŪMIS rangovų informacijos apie ŽŪMIS neveikimą negavo, visiškai nepaneigia to fakto, kad ŽŪMIS 2017 m. liepos 31 d. nuo 11.11 val. iki 12.00 val. neveikė tinkamai.

24. Pareiškėja nesutinka su atsakovo argumentu, kad ŽŪIVKC yra ta institucija, kuri gali suteikti informaciją, ar buvo informacinės sistemos sutrikimų ar ne, nes kaip teismo posėdyje patvirtino ŽŪIVKC atstovai, sistemos sutrikimą jie (ŽŪIVKC) fiksuoja tik tada, kai pati informacinė sistema apie sutrikimą informuoja, sistemos nepateisinamo lėtaeigiškumo ŽIVKC nelaiko sistemos sutrikimu.

25. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad sąvokos „sistema veikė“ ir „sistema neveikė tinkamai“ yra ne tapačios, ir būtent dėl jų kilo ginčas, kurį nagrinėja teismas.

26. Pareiškėja nesutinka su atsakovo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nustatytas įstatymu, yra suformuota nuosekli bylinėjimosi išlaidų administracinėse bylose priteisimo praktika.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

28. Nurodo, kad pareiškėjos skunde nurodytu laiku Užklausų ir incidentų valdymo sistemoje nebuvo užregistruotas nei vienas incidentas, susijęs su ŽŪMIS visišku neveikimu ar veiklos sutrikimu. Teigia, kad prie pareiškėjos skundo pridėti ekrano vaizdai nerodo ŽŪMIS sutrikimo. Taip pat pažymi, jog su pareiškėjos Paraiška į ŽŪMIS buvo įkelti ne visi pagal teisės aktus privalomi dokumentai.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės paramos administravimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. KTR-851 (10.6.1), kuriuo pareiškėja informuota, kad jos paraiškos administravimas yra stabdomas ir ji atmetama, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėja 2017 m. liepos 31 d., pateikdama paraišką Nr. 19JU-KT-17-1-02194-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisykles, pridėjo ne visus dokumentus, kuriuos reikia pateikti kartu su paraiška. Kadangi terminas pateikti per ŽŪMIS sistemą baigėsi 2017 m. liepos 31 d., 12.00 val., pareiškėja pasinaudojo Įgyvendinimo taisyklių 35 punkte nustatyta tvarka ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės paramos administravimo skyriui 2017 m. rugpjūčio 2 d. lydraščiu papildomai pateikė verslo planą, UAB „Nordea Finance Lithuania“ 2017 m. liepos 26 d. pažymą, asmens tapatybės kortelės kopiją, 2017 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 17-07/302 „Dėl pareiškėjo narystės“, ŽŪIKVC 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. 1S-5861 „Dėl žemės ūkio valdos duomenų pakeitimo“, 2017 m. liepos 25 d. pranešimą apie žemės ūkio valdos įregistravimą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre ir identifikavimo kodo suteikimą SDŽ Nr. 2704298, pareiškėjos ūkio ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą ŪP Nr. 0165368 (reg. Nr. 2272, 2017 m. liepos 26 d.), 2017 m. liepos 15 d. pasirašytas panaudos sutartis neatlygintinai traktoriaus ir žemės ūkio technikos (grėblio, rulonų preso su vyniotuvu, pjaunamosios, priekabos, frontalinio krautuvo) bei statinio panaudai, traktoriaus registravimo liudijimą, žemės nuosavybės ir panaudos būdu valdomų sklypų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, taip pat papildomą trečią komercinį pasiūlymą dėl mėsinių galvijų įsigijimo.

32. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3D-390 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2017 metų, 35 punkte reglamentuota, jei dėl ŽŪMIS sistemos sutrikimų paskutiniąją kvietime teikti paramos paraiškas nurodyto laikotarpio dieną nepavyksta pateikti paraiškos ir pareiškėjas gali tai įrodyti, tokiu atveju paramos paraišką, jos priedus bei motyvuotą prašymą su minėtais įrodymais per 3 (tris) darbo dienas pareiškėjas gali pateikti spausdintine forma Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento teritoriniams paramos administravimo skyriams adresais, nurodytais interneto svetainėje https://www. nma. lt/.

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ŽŪMIS sistema neveikė tinkamai. Pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina, kad nuo 2017 m. liepos 29 d. kiekvieną kartą prisijungus sistema rodydavo užrašą „Prašome palaukti“, kuris tesdavosi 20 min. ir daugiau. Atsakovas išsamios informacijos apie tai, kad pareiškėja buvo prisijungusi 2017 m. liepos 29 d., 2017 m. liepos 30 d., 2017 m. liepos 31 d. ir kokius veiksmus bandė atlikti (ar bandė prisijungti, ar bandė pildyti paraišką, ar bandė įkelti dokumentus ir pateikti paraišką ir pan.) nepateikė. Atsižvelgiant į tai, iš esmės pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog paskutinę paraiškos pateikimo dieną (2017 m. liepos 31 d.) paraišką pildant elektroniniu būdu ŽŪMIS portale informacinė sistema neveikė tinkamai, nors jokių pranešimų iš ŽŪMIS rangovų apie sistemos sutrikimus nebuvo gauta. Be to, kaip nepagrįsti atmestini trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad toks sisteminis pranešimas „Prašome palaukti“ rodomas, kai į sistemą yra keliamas didesnės apimties dokumentas …> (kaip jau buvo minėta, tai negali tęstis 20 ir daugiau minučių, o taip pat keletą dienų iš eilės) ir <… kad 2017 m. liepos 31 d. tarp 11.00 val. ir 12.00 val. buvo pateiktos 25 paraiškos ir absoliučiai jokių sistemos sutrikimų nebuvo.

34. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507, 30.2 punkte nustatyta, jog prie elektroninės paramos paraiškos užpildytos formos pridedami dokumentai turi būti elektroninės formos (popierinis dokumentas turi būti nuskenuotas). Šių taisyklių 31 punkte įtvirtinta, kad paramos paraiška turi būti tinkamai užpildyta, pateikiant išsamią ir teisingą informaciją. Pareiškėjas su paramos paraiška ir privalomais pateikti dokumentais gali pateikti kitus papildomus dokumentus, kurie, jo manymu, gali būti svarbūs vertinant paraišką. Pagal Administravimo taisyklių 35 punktą, užregistravus paramos paraišką Mokėjimo agentūroje, pareiškėjas negali teikti papildomos informacijos, jei jos nepareikalauja Mokėjimo agentūra (išskyrus informaciją apie pasikeitusius kontaktinius duomenis). Į papildomą informaciją, kurią pareiškėjas pateikia savo iniciatyva, paramos paraiškos vertinimo ir atrankos metu neatsižvelgiama. Administravimo taisyklių 46.1 punkte nurodyta, kad paramos paraiškų administracinės atitikties tikrinimo metu patikrinama, ar paramos paraiška pateikta ir reikalaujami dokumentai pateikti nepasibaigus paramos paraiškų priėmimo laikotarpiui, o 46.5 punkte – ar pateikti visi reikalaujami dokumentai. Tų pačių taisyklių 48 punkte numatyta, jog jei atliekant paramos paraiškų administracinės atitikties tikrinimą yra nustatoma, kad pareiškėjas pateikė ne visus paramos paraiškoje nurodytus dokumentus, pareiškėjo gali būti prašoma pateikti trūkstamus dokumentus ir nustatomas terminas, per kurį pareiškėjas turi trūkstamus dokumentus pateikti. Pagal Administravimo taisyklių 49 punktą, jei atliekant paramos paraiškų administracinės atitikties tikrinimą nustatoma, kad paramos paraiška užpildyta netinkamai arba neužpildyta, arba per pranešimuose nustatytą laiką nepateikiami reikalaujami dokumentai, paramos paraiška atmetama.

35. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėja, teikdama paraišką 2017 m. liepos 31 d., nepateikė visų

https://www/

privalomų dokumentų (verslo plano, reikalingo nustatyti ekonominį dydį, išreikštą produkcijos standartine verte, ir kuriamo gyvulininkystės ūkio dydį verslo plano įgyvendinimo ir kontrolės laikotarpiu, žemės sklypų, įtrauktų į valdą, kuriuos įsipareigoja išlaikyti iki verslo plano kontrolės laikotarpio pabaigos, nuosavybės dokumentų, pažymos apie narystę asocijuotoje žemdirbių savivaldos organizacijoje), reikalingų apskaičiuoti prioritetinius balus, ir nebuvo nustatyta ŽŪMIS sistemos sutrikimų, įrodymų apie sistemos sutrikimus pareiškėja nepateikė, todėl pareiškėjos paraiška Nr. 19JU-KT-17-1-02194-PR001 buvo atmesta ir toliau nebeadministruojama.

36. Taigi pareiškėjos paraiška atmesta tuo pagrindu, jog kartu su paraiška nebuvo pateikti visi privalomi dokumentai. Atkreiptinas atsakovo dėmesys į tai, kad vadovaujantis anksčiau minėtų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507, 48 punktu, tokio pobūdžio trūkumai gali būti pašalinti per nustatytą terminą. Administravimo taisyklių 49 punkte nustatytos elgesio taisyklės taikymą (paraiškos atmetimą) suponuoja tokios aplinkybės kaip paramos paraiškos užpildymas netinkamai (1) arba neužpildymas (2), arba per pranešimuose nustatytą laiką nepateikimas reikalaujamų dokumentų (3). Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad paramos paraiška užpildyta netinkamai arba neužpildyta, nėra.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

39. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-05103 2019-04-01 2019-03-21 2019-03-21 -

Administracinė byla Nr. A-1077-662/2019


Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02876-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2014 m. iki 2017 m. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Nurodė, kad sveria 120 kg, todėl jam buvo sunku užlipti į antro aukšto lovą. Kamerose nebuvo kopėtėlių, todėl lipdamas į antro aukšto lovą pareiškėjas buvo ne kartą susižalojęs. Be to, teigė patyręs didelį stresą, nes kiti nuolat šaipydavosi iš pareiškėjo dėl jo sunkumų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 5–8).

4. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas 2017 m. Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Lukiškių TI-K prašė teismo taikyti 3 metų senaties terminą. Nurodė, kad 2014–2016 m. kamerose buvo įrengtos dviejų aukštų lovos bei pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 44–46).

6. Teismas konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

7. Teismas, pritaikydamas teisės aktų normas, reguliuojančias ieškinio senatį, nurodė, jog būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas

dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. iki 2017 m. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017 m. rugpjūčio 21 d. Atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau, skundą teismui pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. Taigi laikotarpis, už kurį pareiškėjas galėjo prašyti atlyginti žalą, yra nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d.

8. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, todėl atsižvelgiant į atsakovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Be to, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

9. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Todėl teismas pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengta kopėtėlių. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos atsakovui įrengti kopėčių, skirtų įlipti į viršutinį gultą dviaukštėje lovoje. Byloje taip pat nenustatė, kad pareiškėjas yra sergantis ar turi kitų sutrikimų, trukdančių jam užlipti į viršutinį gultą. Pareiškėjas yra pakankamai jauno amžiaus (gim. 1983 m.), o aplinkybė, kad jis sveria 120 kg neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog jis negalėjo pasiekti viršutinio gulto ir tokie nepatogumai nevertinami kaip pagrindas kilti neturtinei žalai. Įvertinęs byloje esančią informaciją teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog patyrė fizinį ir dvasinį skausmą, t. y. neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl kopėtėlių neįrengimo teismas nenustatė. Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą buvo atmestas.

III.

11. Pareiškėjas T. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 53–54).

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą. Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Lukiškių TI-K nuo 2014 m. iki 2017 m., skundą parašė 2017 m. rugpjūčio 21 d., todėl skaičiuojant nuo šios datos 3 metų senaties terminą, skundas turėtų būti nagrinėjamas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d., o sulaikytas jis buvo 2014 m. spalio 2 d.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kadangi būdamas 120 kg svorio turėdavo miegoti ant antro aukšto lovos gulto. Kadangi lovos neturėjo įrengtų kopėtėlių, lipant į antro aukšto gultą reikėdavo atsistoti ant valgomojo stalo. Tai sukeldavo kitų kalinių patyčias, todėl pareiškėjas nuolat patirdavo psichologinį stresą ir susižalodavo.

14. Pareiškėjas prašo, tuo atveju, jeigu būtų suabejota jo teiginiais, išreikalauti iš Lukiškių TI-K kameros plano arba nuotraukų, kuriose būtų matyti, kaip atrodo gultai.

15. Atsakovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 56–59).

16. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas T. A. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kadangi kamerose buvo dviaukštės lovos be kopėtėlių.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ieškinio senaties terminą bei tvirtina, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi buvo priverstas miegoti ant antro aukšto lovos gulto be kopėčių.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, skundą teismui paduodamas 2017 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 2), praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad jo skundas turėjo būti nagrinėjamas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d., pats pripažįsta, jog buvo sulaikytas tik 2014 m. spalio 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino laikotarpį būtent nuo šios datos.

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos, teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, tačiau neįrengtos kopėtėlės į jas užlipti. Pareiškėjas teigė, kad jam lipant į lovą kildavo sunkumų, dėl to iš jo šaipydavosi, buvo ne kartą susižalojęs.

25. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir

eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, jog kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.).

26. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad lipdamas į viršutinį gultą buvo susižalojęs, tačiau konkrečių atvejų neįvardijo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, kurie nulemtų sunkumus lipant į lovą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, jog naudojantis dviaukščiais gultais be kopėtėlių kyla jo nurodyti nepatogumai, ir (ar) su prašymu įrengti užlipimo / nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Taip pat pažymėtina, jog iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Tarnybinio pranešimo (b. l. 17) matyti, kad nuo 2017 m. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengtos vieno aukšto lovos. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė dėl kopėtėlių neįrengimo patyręs neturinę žalą.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c573c30524411e9975f9c35aedfe438



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š. ir R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai R. Š. ir R. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9) prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), 770,19 Eur turtinės žalos atlyginimą, kiekvienam pareiškėjui priteisiant lygiomis dalimis; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Skunde nurodė, kad pareiškėjai (sutuoktiniai) 2014 m. lapkričio 2 d. Beta.lt portale įsigijo kuponus kelionės pirkimui, 2014 m. lapkričio 3 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT004131 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Fuerteventūrą. Už kelionę buvo sumokėta 2 798 Lt (810,36 Eur.). Kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. 2014 m. lapkričio 25 d. R. Š. pateikė prašymą likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. liepos 27 d. pareiškėjams buvo grąžinta 40,17 Eur. R. Š. ir R. Š. negrąžinta suma yra 2 659,30 Lt (770,19 Eur), t. y. kiekvienam pareiškėjui skaičiuojant lygiomis dalimis negrąžinta po 385,09 Eur. Pareiškėjų teigimu, sumokėta kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Todėl pareiškėjai teigė, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (b. l. 77–85).4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei jokie

kiti teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Atsakovo teigimu, nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę direktyvos nuostatas, kadangi spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT). Atsakovas teigė, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėja R. Š. su 810,36 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti (b. l. 35–41).

6. Pažymėjo, jog Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis teisės normomis. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtrauktas ir pareiškėjos R. Š. reikalavimas 810,36 Eur.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu (b. l. 112–118) pareiškėjų skundą patenkino: priteisė R. Š. ir R. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos po 385,09 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

8. Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėja R. Š. ir „Plius travel“ (kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“) sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004131 dėl kelionės į Fuerteventurą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., kelionės kaina – 2 798 Lt (810,36 Eur). Pareiškėja už šią kelionę 2014 m. lapkričio 2 d. pervedė 2 798 Lt (810,36 Eur) (MAXIMA LT, UAB kvitas). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. pervedė į pareiškėjos R. Š. sąskaitą 40,17 Eur draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjams liko negrąžinta 770,19 Eur suma.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

10. Teismas vadovavosi Direktyvos 7 ir 8 straipsnių bei Turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis. Teismas nustatė, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 40,17 Eur už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės įrodė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Teismas sprendė, kad valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leido teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Teismas nustatė, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja R. Š.. Pareiškėjos pateikta Paslaugų sutartis ir MAXIMA, LT UAB 2014 m. lapkričio 2 d. kvitas Nr. 208/2586 patvirtino pareiškėjų kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 2 798 Lt (810,36 Eur). Teismas sprendė, kad Ministerijos argumentas, jog Paslaugų sutartis nėra pasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, yra nepagrįstas. Iš surinktų įrodymų teismas darė išvadą, jog pareiškėja R. Š. tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleido teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja R. Š. įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Teismas vertino, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. Vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturėjo jokio pagrindo.

12. Teismas taip pat kaip nepagrįstus vertino atsakovo atstovo argumentus, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Teismas nustatė, kad pareiškėja R. Š. 2014 m. lapkričio 2 d. sumokėjo 2 798 Lt (810,36 Eur) už BETA. LT paslaugas (CHERRY MEDIA). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina. Iš viešai prieinamų Valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, jog UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl minėtame pareiškėjos MAXIMA LT, UAB 2014 m. lapkričio 2 d. kvite Nr. 208/2586 gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“.

13. Teismas nustatė, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 40,17 Eur pareiškėjų patirtų nuostolių. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta – 770,19 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, buvo pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjams.

14. Teismas nesutiko su Ministerijos teiginiais, kad patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Teismas nurodė, jog į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas bankroto administratorius turės informaciją apie nagrinėjamoje byloje priimtą sprendimą, todėl bankroto proceso metu galės užtikrinti, kad pareiškėjai negautų dvigubo žalos atlyginimo.

15. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad pareiškėjams iš atsakovo priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. rugsėjo 28 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 134–144).



19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, byloje pateikta tarp pareiškėjos R. Š. ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta. Be to, pareiškėjai pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, tačiau UAB „Cherry Media LT“.

20. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti (b. l. 163–164).

22. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

23. Pareiškėjai R. Š. ir R. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 166–171).

24. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė teisės normas, priėmė išsamiai motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.


26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jie patyrė nuostolių.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą sumą (po 385,09 Eur kiekvienam pareiškėjui) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjams suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarė sutartį.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.


31. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas

tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).


35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas

minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

36. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

38. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).



41. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės

organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

43. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004131 nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventurą), kadangi pareiškėjai sumokėjo atitinkamą Paslaugų teikimo sutartyje nurodytą sumą turizmo paslaugai gauti, nurodant mokėjimo paskirtį: mokestis už beta.lt paslaugas (Cherry media)“ (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“.

45. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.


47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:


Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–13), kuriame prašė panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Teisės skyriaus 2018 m. gegužės 14 d. individualų teisinį aktą Nr. (2.2) NO-2-3781 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Tarnybą peržiūrėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 18 d. motyvuotą prašymą, parengti jam atsakymą, kuriame būtų suteikta informacija apie tai, kokius jis pažeidimus padarė civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006, ir nurodyti šių pažeidimų datą, remiantis Tarnyboje surinktais įrodymais pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2018 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Tarnybą su motyvuotu prašymu įvykdyti veiksmus pagal kompetenciją, tačiau atsakovas formaliai atsakė ginčijamu raštu, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų individualiam teisės aktui – yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės normomis, jame neatsakyta į iškeltus klausimus. Teigė, kad advokatė G. R. neturėjo teisės teikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje, kadangi pagal advokatės su Tarnyba sudarytą 2005 m. balandžio 28 d. Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8 advokatė G. R. yra įsipareigojusi teikti antrinę teisinę pagalbą tik administracinėse bylose. Nurodė, kad advokatė G. R. nuo 2004 m. iki 2009 m. neturėjo teisės dirbti advokate Lietuvoje, kadangi neturėjo privalomojo advokato civilinės atsakomybės draudimo, reikalaujamo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 17 straipsnyje. Pasak pareiškėjo, šį faktą advokatė slėpė tiek nuo Tarnybos, su kuria 2004 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=38b12ce0524411e9975f9c35aedfe438

sudaryta sutartis, tiek nuo klientų. Tarnyba atsisako pripažinti advokatės G. R. padarytus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo pažeidimus. Teigė, kad ši advokatė pareiškėjui teikė nekokybišką antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad savo veiksmais atsakovas padarė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, tyčia buvo ribojamos jo teisės. Kadangi ginčas su atsakovu tęsiasi 10 metų, jam sunku savarankiškai be teisinės pagalbos nustatyti jo materialinę išraišką. Turtinę žalą pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2008 m. teko parašyti daugiau kaip 200 įvairių prašymų, skundų, užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Daugelio dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo per vertėją, neturintį patento šiai veiklai vykdyti, todėl neturėjo galimybės išduoti kasos orderio, o pareiškėjas neturėjo galimybės patvirtinti išlaidų teisme.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais ir keliamais reikalavimais (b. l. 60–63).

4. Nurodė, kad pareiškėjas prašė išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta, kokius pažeidimus pareiškėjas atliko, nuo kada piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Tarnybos sprendimas nutraukti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir jame esanti informacija yra Tarnybos kompetencijai priskirtas priimti dokumentas, kuris patvirtina faktą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos institutu, materialiosios teisės ir proceso teisės normomis. Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimo jau buvo įvertintas teismų ir jame nurodyti faktai nėra paneigti. Teigė, kad pareiškėjas, prašydamas tuo pačiu klausimu išduoti pažymas (tik keisdamas prašymų formuluotes), iš esmės siekia naujai inicijuoti procesus, jog būtų pervertintos Tarnybos sprendime konstatuotos ir teismų patvirtintos aplinkybės. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad advokatė G. R. neturėjo teisės teikti antrinės teisinės pagalbos civilinėse bylose. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas nustato, jog bet kuris advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti faktą, kad advokatė G. R. neturėjo būti praktikuojančia advokate Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2007 m., nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3957-561/2017 pareiškėjo skundą atmetė ir padarė išvadą, kad Tarnyba kontrolę gali atlikti tik sudarytos sutarties su advokatu ribose ir tik tokioje apimtyje, kuri nėra nustatyta advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatuose. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 pareiškėjo skundą atmetė. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ne kartą tuo pačiu klausimu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pakeisti, panaikinti sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07, kuriuo pareiškėjui buvo nutraukta antrinė teisinė pagalba, nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja antrine teisine pagalba, savo reikalavimus grįsdamas tuo, kad minėtas sprendimas buvo, jo nuomone, priimtas advokatės G. R. pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu, o taip pat vadovaujantis tapačiais argumentais dėl civilinės atsakomybės draudimo ir sutarties apimčių, netinkamai teiktos antrinės teisinės pagalbos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 tokį pareiškėjo elgesį pripažino piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui informaciją, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nurodyti konkrečius pažeidimus ir jų datas. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė (b. l. 100–106).

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 pareiškėjui nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą ir jam paskirta advokatė G. R.. Vilniaus Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal Vilniaus Tarnybos sprendimą Nr. 957/06, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba. Pareiškėjas su 2018 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Teisės skyrių prašydamas išduoti atitinkamą pažymą, kurioje būtų nurodyta apie padarytus pažeidimus civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 ir nurodyti šių pažeidimų datą, remiantis surinktais įrodymais pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06. Tarnyba, atsakydama į minėtą prašymą, ginčijamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 jam buvo suteikta antrinė teisinė

pagalba, o ją teikti paskirta advokatė G. R., tačiau 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta, Tarnybai nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir taip pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Taip pat nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. priimtus procesinius sprendimus administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti minėtą 2007 m. vasario 7 d. sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau administraciniai teismai konstatavo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nutraukta pagrįstai, nustačius, kad jis piktnaudžiauja materialiomis ir procesinėmis teisės normomis.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. prašymo turinį, pažymėjo, kad pareiškėjas Tarnybos prašė pateikti detalią informaciją apie padarytus pažeidimus piktnaudžiaujant jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (redakcija nuo 2017 m. lapkričio 23 d., toliau – ir Taisyklės) 35.2 punkto, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 8 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

8. Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas atsakovui pateikė 2018 m. balandžio 19 d. prašymą, kuriame prašė pateikti jam informaciją apie padarytus pažeidimus piktnaudžiaujant jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006. Tarnyba tiek skundžiame Sprendime, tiek atsiliepime į skundą pasisakė dėl pareiškėjo pažeidimų civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama ir jį atstovavo advokatė G. R. civilinėje byloje Nr. 2-1046-619/2007 (2006 m. civilinės bylos Nr. 2-9557-392/2006). Teismas pažymėjo, kad iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų neįmanoma nustatyti aplinkybių, dėl kurių civilinė byla 2006 m. buvo registruota Nr. 2-8731-392/2006 ir Nr. 2-9557-392/2006, tačiau pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad aplinkybės dėl minėtos civilinės bylos numerių pakeitimo jam nėra žinomos, tačiau tiek civilinė byla Nr. 2-8731-392/2006, tiek ir civilinė byla Nr. 2-9557-392/2006 yra ta pati civilinė byla, kurioje jam buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba ir pripažinta, kad jis teikiama teisine pagalba piktnaudžiavo.

9. Tarnyba Sprendime pareiškėjui nurodė, kad piktnaudžiavimo faktas buvo nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjo ir advokatės G. R. paaiškinimus, jo veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, taip pat pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir prašymų turinį, atsižvelgęs į jau išnagrinėtų civilinių bylų, susijusių su įgaliojimų, kuriuos pareiškėjas siekė užginčyti civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, teisinėmis pasekmėmis, kiekį, 2007 m. spalio 12 d. sprendime padarė išvadą, kad, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pripažino, kad Vilniaus Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas sprendime konstatavo, kad Vilniaus Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Tarnyba Sprendime pareiškėjui nurodė, kad piktnaudžiavimo faktas taip pat buvo nustatytas ir 2007 m. sausio 8 d. gavus advokatės G. R. pranešimą. Iš administracinės bylos Nr. I-7305-07/2007 turinio matyti, kad advokatė G. R. pateikė Tarnybai pranešimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo“, kuriuo ji pranešė Tarnybai, kad, teikiant V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, jis piktnaudžiauja savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, kas sudaro pagrindą spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo šioje civilinėje byloje.

12. Įvertinęs pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. prašymo turinį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės siekia gauti informaciją, kurioje būtų nurodyta, kokius konkrečius pažeidimus jis padarė, t. y. kokiais konkrečiais veiksmais jis piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei prašė nurodyti konkrečių pažeidimų datą. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo tiek atsiliepime, tiek skundžiamame Sprendime pateiktomis išvadomis, kad aplinkybės dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo jam suteikta antrine teisine pagalba buvo išnagrinėtos administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007. Aplinkybė, jog pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta teisine pagalba, buvo konstatuota administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, ši aplinkybė pripažįstama įrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Tačiau vien šios informacijos pateikimas pareiškėjui nebuvo laikomas pakankamu pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. prašymo išnagrinėjimu, kadangi pareiškėjas atsakovo prašė pateikti kitokio pobūdžio informaciją, t. y. konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais bei kurią konkrečią datą jis atliko minėtus pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio informacija ginčijamame Sprendime nėra pateikta.

13. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikta bendro pobūdžio informacija, kurioje nėra detalumo ir nėra pateikta 2018 m. balandžio 19 d. prašyme prašoma pateikti informacija dėl to, kokiais konkrečiais veiksmais jis piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006, nenurodyti konkretūs pažeidimai ir jų datos. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. prašymą, atsakė į jį nesivadovaudamas Įstatymo 4 straipsnyje nustatytu informacijos išsamumo principu ir pateikė tik bendro pobūdžio informaciją.

14. Teismas nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Raštu pareiškėjui nepateikta visa jo prašoma pateikti informacija, todėl buvo pagrindas atsakovą įpareigoti pareiškėjui pateikti minėtą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Sprendime iš esmės nepateikė informacijos dėl to, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nenurodyti konkretūs pažeidimai ir jų datos, atsakovas įpareigotas pareiškėjui pateikti informaciją, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nurodyti konkrečius pažeidimus ir jų datas.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas atsakovo 2018 m. balandžio 19 d. prašyme taip pat prašė išduoti atitinkamą pažymą, kurioje būtų nurodyta apie padarytus pažeidimus civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006. Šiuo atveju pareiškėjas Tarnybos prašo pateikti konkrečią formą atitinkančią informaciją, t. y. minėtą informaciją pateikti ataskaitoje. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus atsakovui kyla pareiga pateikti pareiškėjui išsamią, tikslią, teisėtumo ir objektyvumo kriterijus atitinkančią informaciją, todėl informacijos pateikimo forma šiuo atveju nėra esminis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar informacija yra pateikta tinkamai. Esant šioms aplinkybėms, teismas neįpareigojo atsakovo pateikti konkrečioje formoje pateiktą informaciją, t. y. pateikti ataskaitą.

16. Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo priteisti 50 Eur turtinę žalą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis patyrė nurodytą turtinę žalą. Taigi pareiškėjas neįrodė žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų priimant ginčijamą sprendimą. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas atlyginti 50 Eur turtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas, be kita ko, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 100 Eur dydžio neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjas dėl neteisėto atsakovo sprendimo galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl Tarnybos veiksmų patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo galimybėms ir pan. Pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nebuvo tenkinamas.

III.

17. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui informaciją, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nurodyti konkrečius pažeidimus ir jų datas (b. l. 113–114).

18. Tarnybos nuomone, Sprendimu pareiškėjui buvo laiku ir tinkamai suteikta prašoma informacija. Pažymi, kad pareiškėjas prašė Tarnybos suteikti informaciją, kuri jam yra gerai žinoma, kadangi piktnaudžiavimo antrine teisine pagalba atvejai ir jų datos yra nurodytos advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime Tarnybai „Dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo“ ir yra civilinės bylos Nr. 2-8731-392/2006 medžiagoje.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2018 m.

gegužės 14 d. sprendimo Nr. (2.2) NO-2-3781 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo prašymų įpareigoti Tarnybą peržiūrėti jo 2018 m. balandžio 18 d. motyvuotą prašymą, parengti jam atsakymą, kuriame būtų suteikta informacija apie tai, kokius jis pažeidimus padarė civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006, ir nurodyti šių pažeidimų datą, remiantis Tarnyboje surinktais įrodymais pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į skundžiamame Sprendime pateiktos informacijos apimtį, nusprendė, jog pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. prašymas nebuvo pakankamai išnagrinėtas, kadangi pareiškėjas atsakovo prašė pateikti kitokio pobūdžio informaciją. Todėl teismas patenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui informaciją, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nurodyti konkrečius pažeidimus ir jų datas.

21. Tarnyba apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, jog Sprendimu pareiškėjui buvo laiku ir tinkamai suteikta prašoma informacija.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktą (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija) prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija) numato, jog prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Taisyklių (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 23 d.) 35 punkte numatyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: pagal Taisyklių 35.2 punktą į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Taigi institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą teiktiną jų disponuojamą informaciją arba motyvuotą atsisakymą tokią informaciją teikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015).

23. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas atsakovui 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkto prasme. Minėtas pareiškėjo raštas traktuotinas kaip prašymas pateikti institucijos turimą informaciją, į kurį Tarnyba privalėjo atsakyti Taisyklių 35.2 punkte nustatyta tvarka, t. y. pateikti prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodyti atsisakymo tai padaryti priežastis.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. prašyme iš esmės Tarnybos prašė pateikti detalią informaciją apie padarytus pažeidimus piktnaudžiaujant jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 (pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir dėl to ginčo nėra, kad tiek civilinė byla Nr. 2-8731-392/2006, tiek ir civilinė byla Nr. 2-9557-392/2006 yra ta pati civilinė byla). Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo prašymą, Sprendime nurodė, kad pareiškėjo piktnaudžiavimo faktas buvo nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008.

25. Iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-7305-525/2007 matyti, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas V. S. civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba.

26. Nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-7305-525/2007 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06 pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba. Šią išvadą teismas savo sprendime pagrindė nustatytomis aplinkybėmis, kad: pareiškėjas antrinės teisinės pagalbos teikimo metu, iš anksto nepasitaręs su advokate, periodiškai teikdavo teismui papildomus prašymus rusų kalba, kurie nebuvo būtini bylos nagrinėjimui, pvz., 2006 m. liepos 24 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 30 d. pašymai atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir pan., kad pareiškėjas, gavęs teismo nurodymus išversti be advokatės žinios rusų kalba teismui pateiktus prašymus į valstybinę kalbą, dėl tokių teismo nurodymų įvykdymo kreipdavosi į advokatę, kad 2006 m. gruodžio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškėjas, nepasitaręs su advokate, savarankiškai pakeitė ieškinio pagrindą ir atsisakė ankstesnio savo prašymo prijungti prie

nagrinėjamos bylos jau išnagrinėtas susijusias bylas, be to šio teismo posėdžio metu pareiškėjas akivaizdžiai išreiškė piktnaudžiaujantį požiūrį į valstybės lėšas, skiriamas jam antrinės teisinės pagalbos teikimo metu, taip pat atsižvelgęs į jau išnagrinėtų civilinių bylų, susijusių su įgaliojimų, kuriuos pareiškėjas siekė užginčyti civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, teisinėmis pasekmėmis, kiekį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d sprendime pripažino, kad Vilniaus Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

27. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, kad konkretūs veiksmai, dėl kurių buvo pripažinta, kad V. S. piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje, buvo nustatyti ir konkrečiai išvardinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendime išnagrinėjus administracinę bylą Nr. I-7305-525/2007. Atsakovas, Sprendime nurodydamas teismų sprendimus, pateikė jo disponuojamą informaciją apie pareiškėjo piktnaudžiavimą antrine teisine pagalba, kadangi būtent šiais teismų sprendimais ir buvo konstatuotas pareiškėjo piktnaudžiavimo faktas.

28. Todėl Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo prašymą pateikti informaciją apie jo padarytus pažeidimus piktnaudžiaujant jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006, nurodžiusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, iš esmės atsakė į pareiškėjo prašymą, kadangi visa pareiškėjo pageidaujama informacija buvo nurodytuose teismų procesiniuose dokumentuose, kurie pareiškėjui buvo žinomi, atsižvelgiant į tai, kad minėta administracinė byla buvo išnagrinėta būtent pagal paties V. S. skundą.

29. Vien tai, kad konkretūs pareiškėjo piktnaudžiavimo jam suteikta antrine teisine pagalba veiksmai nebuvo atskirai išvardinti Sprendime, pateikiant tik nuorodą į teismų sprendimus, nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovas iš esmės neatsakė į pareiškėjo prašymą. Todėl šiuo atveju įpareigoti Tarnybą iš naujo atsakyti į pareiškėjo prašymą, būtent Tarnybos sprendime nurodant konkrečius veiksmus, kuriais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba, nebuvo pagrindo.

30. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui informaciją, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nurodyti konkrečius pažeidimus ir jų datas. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas atitinkamai keistinas panaikinant sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo skundą, šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetant, likusią teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pateikti

pareiškėjui informaciją, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei nurodyti konkrečius pažeidimus ir jų datas, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ

_______________________

Documents

· Web viewVilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad ieškovei priklausančiame visame žemės sklypo plote suteikiama teisė