Prof. Egidijus KūrisVU TF Viešosios teisės katedra

ĮVADAS Į TEISINĖS SISTEMOS IR TEISĖS TEORIJOS STUDIJAS

Paskaitų santraukos

2. TEISĖS PARADIGMOS

1. Teisės paradigmos samprata

Teisės teorijų įvairovė ir klasifikavimo pagrindai

[Priminimas] Priežastys, lemiančios teisės sampratų įvairovę (pagal Sinhą):

(a) teisė yra pirmiausia Vakarų kultūros, o ne universalus reiškinys;(b) pažinimo (epistemologinių) teorijų įvairovė;(c) teisė visuomet susijusi su tam tikromis vertybėmis, tačiau įvairūs

visuomenės nariai (grupės) puoselėja skirtingas vertybes.

[Priminimas] Ne kiekviena teisės samprata yra teoriškai išplėtota, t. y. ne kiekviena jų laikytina ir teisės teorija.

[Priminimas] Teisės teorijos klasifikuojamos įvairiais pagrindais:

(a) (i) analitinė jurisprudencija (pvz., pozityvizmas); (ii) normatyvinė jurisprudencija (pvz., prigimtinės teisės teorija); (iii) kritinė jurisprudencija (pvz., sociologinė mokykla ir teisinis realizmas);

(b) pagal tai, kaip traktuojama teisės kilmė (plg. Vaišvilą): (i) teologinės teisės teorijos; (ii) prigimtinė teisės mokykla; (iii) teisinis pozityvizmas (ir normatyvizmas); (iii) istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės teorija); (iv) idealistinės teisės teorijos; (v) psichologinė teisės teorija; (vi) teisės sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas); neminimos teorijos, kuriose teisės kilmės interpretavimas nėra skiriamasis bruožas;

(c) pagal tai, kaip traktuojama socialinė teisės funkcija (paskirtis) (plg. Vaišvilą): (i) teisės teorijos, grindžiamos konfliktine teisės socialinės funkcijos interpretacija, kurioje pabrėžiamas interesų konfliktas ir prievartinis teisės pobūdis: marksistinė teisės teorija; kai kurios teisės sociologinei mokyklai (ir teisiniam realizmui) priskiriamos teorijos (Gumplowiczius, von Jheringas); kritinės teisės studijos; (ii) teisės teorijos, grindžiamos solidaristine (societarine) teisės socialinės funkcijos interpretacija, kurioje pabrėžiamas interesų kompromisas: istorinė teisės mokykla (be savo marksistinės atmainos); kai kurios teisės sociologinei mokyklai (ir teisiniam realizmui) priskiriamos teorijos (Durkheimas, Duguit, Poundas); neminimos teorijos, kuriose socialinės teisės funkcijos interpretavimas nėra skiriamasis bruožas;

1

(d) chronologinis klasifikavimas (pagal laikotarpius, plg. Leono „Teisės filosofijos istoriją“);

(e) pagal tai, koks metodas vyrauja aprašant ir aiškinant teisę, t. y. ar ji aprašoma ir aiškinama deskriptyviai, ar normatyviai: (i) deskriptyvios teorijos: kai kurios teisiniam pozityvizmui (ir normatyvizmui) priskiriamos teorijos; istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės teorija); teisės sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas); kritinės teisės studijos; vientisos (integralios) teisės teorija; integracinė jurisprudencija; (ii) normatyvios teorijos: teologinės teorijos; prigimtinė teisės mokykla; kai kurios teisiniam pozityvizmui (ir normatyvizmui) priskiriamos teorijos; idealistinės teisės teorijos (sąlygiškas priskyrimas);

(f) pagal tai, ar teisė aiškinama vertybiškai neutraliai, ar iš vertybinių pozicijų: (i) vertybiškai neutralios teisės teorijos: teisinis pozityvizmas (ir normatyvizmas); (ii) vertybinės teisės teorijos: teologinės teorijos; prigimtinė teisės mokykla; istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės teorija); psichologinė teisės teorija; vientisos (integralios) teisės teorija (sąlygiškas priskyrimas); teisės sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas); kritinės teisės studijos; neminimos teorijos, kuriose teisės vertybinis aspektas nėra skiriamasis bruožas;

(g) [Priminimas] pagal tai, ar tam tikra teorija atitinka konvencinę teisės sampratą, ar nuo jos nukrypsta (jai prieštarauja): (i) teisės teorijos, grindžiamos konvencine teisės samprata: teologinės teorijos; prigimtinė teisės mokykla; teisinis pozityvizmas (ir normatyvizmas); istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės teorija); vientisos (integralios) teisės teorija; integracinė jurisprudencija; (ii) teisės teorijos, grindžiamos nekonvencinėmis teisės sampratomis: idealistinės teisės teorijos; psichologinė teisės teorija; teisės sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas); kritinės teisės studijos.

Paradigmos samprata

Daugelio teisės teorijų klasifikavimo sąlygiškumas: [Priminimas] daugelis sampratų nėra izoliuotos vienos nuo kitų, bet viena iš kitos „skolinasi“ idėjas; svarbiausios teorinės teisės problemos iškyla konkuruojančioms teisės sampratoms „polemizuojant“. Yra pagrindo kai kurias tai pačiai „rūšiai“ priskiriamas teisės teorijas traktuoti kaip grindžiamas tomis pačiomis (ar artimomis) teorinėmis ir metodologinėmis nuostatomis (prielaidomis), t. y. priskirtinas tai pačiai paradigmai.

Paradigmos sąvoka žymi teorinių ir metodologinių nuostatų (prielaidų), kuriais remiasi tam tikras (mokslinis) tyrimas, visuma (plg. Thomaso Kuhno „Mokslo revoliucijų struktūrą: paradigma yra „daugiau nei teorija, bet mažiau nei pasaulėžiūra“).

Apibendrinimas: paradigma – požiūris, pagrindžiantis tam tikrą teorijų grupę.

2

Teisės teorijų įvairovė ir teisės paradigmos

Vienoje teisės paradigmoje galimos įvairios teorijos, kartais aršiai polemizuojančios tarp savęs.

Klasifikuojant teisės paradigmas (kurioms priskiriamos įvairios teisės teorijos) negalima visiškai paisyti chronologinio nuoseklumo: teorijos gyvuoja šimtmečius, tai susilpnėdamos, tai vėl rasdamos naujų argumentų ir vėl sustiprėdamos.

Šiame kurse aptariamos šios teisės paradigmos: (i) teologinė; (ii) prigimtinė; (iii) idealistinė; (iv) pozityvistinė (ir normatyvistinė); (v) istorinė (ir klasinė (marksistinė)); (vi) psichologinė; (vii) sociologinė (ir realistinė); (viii) kritinė (nihilistinė); (ix) teisės vientisumo (integralumo); (x) ekonominė; (xi) integracinė.

2. Teologinės teisės teorijos

Teologinių teisės teorijų esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisės kildinimas iš dievybės

Esmė: teologinės teisės teorijos kaip dieviškosios teisės teorijos.

Pati dieviškosios teisės idėja (ir sąvoka) nėra svetima ir kai kurioms kitoms paradigmoms priskiriamoms teisės teorijoms, pvz., prigimtinės teisės mokyklai (ypač ankstyvajai). Vadinasi, dieviškosios teisės buvimo pripažinimas savaime nėra pakankama sąlyga kokią nors teisės teoriją priskirti teleologinei paradigmai.

Teologinė paradigma yra tokia, kuria grindžiamos teorijos teisę traktuoja kaip dieviškąjį įstatymą. Šioje paradigmoje teisė – tai apreiškimo rezultatas: Dievas kurdamas (sukūręs) pasaulį išdėstė savo valią asmeniui, kuris yra tarpininkas tarp jo ir žmonių (Mozei, Manu, Muhammadui ir t. t.). Religinės sistemos įvairios, bet paradigmos esmė nesikeičia.

Teologinių teisės teorijų reikšmė ir kritika

Teologinės paradigmos reikšmė:

(a) pozityvus vaidmuo: užtikrino gana sistemingą visuomeninių santykių reguliavimą epochoje (visuomenėje, kultūroje), kurioje nebuvo mokslinio visuomenės funkcionavimo interpretavimo arba buvo tik tokio interpretavimo užuomazgos;

(b) teisės veiksmingumas (santykinis), kurį užtikrina teisės suartinimas su religiškai interpretuojama morale, teisės subordinavimas religijai ir bendras institucinis teisės ir religijos nuostatų įgyvendinimo mechanizmas

3

atitinkamoje epochoje (visuomenėje, kultūroje).

Šiandien teologinės paradigmos reikšmė gerokai sumenkusi, daugeliu atveju – tik istorinė, kultūrinė ir pažintinė. Tačiau kai kurios mokyklos tebėra gyvos ir įtakingos (atitinkamose civilizacijose/kultūrose), pvz., islamo (musulmonų) teisės mokykla. Liberalioje pliuralistinėje (Vakarų) visuomenėje teleologinė paradigma šiandien negali neturėti galingų alternatyvų. Kita vertus, ji ir čia nėra visiškai išnykusi ir yra veiksminga tiek, kiek autonomiškos yra religinės organizacijos (plg. Katalikų Bažnyčios kanonų teisę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str., ypač 4, 5 d.).

Kad teologinė paradigma būtų akceptuojama, reikia pripažinti tris dalykus ir jais tikėti:

(a) aukščiausią dievybę (Dievą) – būtent tą, kuri nurodoma atitinkamoje religinėje doktrinoje;

(b) tarpininką tarp dievybės (Dievo) ir žmonių, kuriam buvo apreikšta aukščiausioji valia (Mozę, Manu, Muhammadą ir t. t.), – būtent tą, kuris nurodomas atitinkamoje religinėje doktrinoje;

(c) tai, kad tam tarpininkui ne tik buvo apreikšta aukščiausioji valia, bet ir kad jis ją perdavė žmonėms neiškreipdamas.

Šiuo atžvilgiu teologinė yra visiškai priklausoma nuo tikėjimo (konkrečios religijos išpažinimo); be jo pagrindo netenka visi jos teiginiai.

3. Prigimtinės teisės mokykla

Prigimtinės teisės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisingumas kaip teisiškumą lemiantis veiksnys

Vartojama vienaskaita – konvencijos rezultatas. Iš tikrųjų yra daug įvairių prigimtinės teisės mokyklų. Jos tai pergyvena nuosmukį, tai atsinaujina ir grįžta – jau daugiau kaip du tūkstančius metų.

Skiriamos ankstyvoji ir vėlyvoji (modernioji) prigimtinės teisės mokyklos (kiekviena apima toli gražu ne po vieną teoriją).

Esmė: valdžios (valstybės, suvereno) kuriama teisė, t. y. pozityvioji teisė (šį terminą vartoja ne visos prigimtinės teisės mokyklos) yra subordinuota aukščiausiajai teisei (privalo ją atitikti). Neatitikimas reiškia, kad pozityvioji teisė yra neteisinga, taigi ne teisė tikrąja to žodžio prasme.

Ergo: šioje paradigmoje neteisinga teisė nėra teisė (bet plg. kai kurias vėlyvosios mokyklos versijas, kur nuo šios nuostatos šiek tiek nukrypstama).

4

Šiuo atžvilgiu pagrindinis prigimtinės teisės mokyklos oponentas yra teisinis pozityvizmas.

Ankstyvoji prigimtinės teisės mokykla: Konfucijus, Lao-czė, Aristotelis, Ciceronas, šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis

Senovės Rytai: Konfucijus, Lao-czė:

(a) Konfucijus: valdovas, kuris rodo valdiniams moralinės drausmės pavyzdį, skiepija jiems savigarbą ir skatina elgtis dorai; valdovas, kuris valdo vien teisės ir bausmių pagalba, neskiepija valdiniams savigarbos ir skatina juos laikytis minimalių teisės reikalavimų; svarbiausia teisėjo funkcija – siekti, kad nereikėtų taikyti teisės; bausme turi būti siekiama ne tiek nubausti, kiek auklėti žmones; įstatymai neturi būti taikomi mechaniškai – vien pagal raidę, neatsižvelgiant į teisingumą ir neteikiant malonės pažeidėjams;

(b) Lao-czė: valdovas turi taikyti įstatymus (teisę) paisydamas prigimtinio teisingumo; valdovo sukurta teisė neturi pakeisti teisingumo.

Antikinė Graikija, Antikinė Roma ir ankstyvieji Viduramžiai:

(a) Aristotelis: žmonės siekia politinio teisingumo; politinis teisingumas galimas tik lygių žmonių visuomenėje; politinis teisingumas yra: (i) prigimtinis; (ii) teisinis; taigi teisingumas nėra tapatus teisei – jei teisė nukrypsta nuo prigimtinio teisingumo reikalavimų, ji turi būti koreguojama;

(b) Ciceronas: tikroji teisė yra protas, suderintas su prigimties įstatymais (plg. Baublį).

(c) šv. Augustinas: politinė bendruomenė (valstybė) kaip nuodėmės institucija; jos kuriama ir palaikomos teisės reikalavimai skiriasi nuo teisingumo reikalavimų.

Ankstyvosios prigimtinės teisės mokyklos kulminacija – šv. Tomo Akviniečio scholastinis mokymas (Teologijos suma): prigimtinė teisė pagrindžiama Dievo autoritetu; prigimtinė teisė nėra aukščiausiasis pozityviosios („žmonių“) teisės šaltinis, sankcija ir autoritetas, nes virš jos yra prigimtinė teisė, o virš prigimtinės teisės – „amžinoji“ teisė, savo ruožtu subordinuota dieviškajai teisei, kuri ne visa yra pažini žmogui:

Dieviškoji teisė

Pažini žmogui Nepažini žmogui

Amžinoji teisė Lex divina

Prigimtinė teisė

Pozityvioji teisė

5

Taigi dieviškoji teisė gali būti skirstoma į tą, kurią žmogus pajėgus pažinti, ir tą, kurios pažinti jis nepajėgus; pažini teisė „skyla“ į „amžintąją“ teisę ir lex divina (dieviškąjį įstatymą), įtvirtintą Šventame Rašte (ši „dvinarė tarpinė grandis“ – tai kasdieniame gyvenime faktiškai taikoma teisė, kurios kūrėjas vienu atveju yra Dievas, kitu – žmogus); „amžinoji“ teisė transformuojasi į prigimtinę, o prigimtinė – į pozityviąją teisę; pozityvioji teisė turi atitikti aukštesniosios teisės reikalavimus; tokioje hierarchijoje nelieka vietos pozityviajai teisei, neatitinkančiai prigimtinės teisės, kuri savo ruožtu negali neatitikti dieviškosios: lex iniusta non est lex.

Vėlyvoji prigimtinės teisės mokykla: Gény, Dabinas, Selznickas, Cohenas, Fulleris

Moderniosios prigimtinės teisės teorijos itin įvairios; čia prigimtinei teisei pagrįsti nebereikia kokios nors dievybės autoriteto – ji pagrindžiama sociologiškai.

François Gény: prigimtinė teisė kaip objektyviai duota vertybė;

Jeanas Dabinas: prigimtinė teisė kaip dorovė, t. y. „ne juridinė kategorija“; prigimtinės teisės ir pozityviosios teisės santykio (atitikties) problema – beprasmė ir bevertė ir turi būti pakeista teisės ir moralės santykio problema;

Philipas Selznickas: bandymai taikyti prigimtinę teisę susiję su pavojais; iškilus taikymo klausimui jis turi būti sprendžiamas pozityviosios teisės naudai; tačiau pozityviosios teisės efektyvumas priklauso nuo to, kiek atsižvelgiama į bendruomenės patirtį ir nuostatas (inter alia moralines); taigi prigimtinė teisė ne tik subordinuota pozityviajai teisei, bet ir diktuoja jai tam tikrus reikalavimus;

Morrisas Raphaelis Cohenas: etinės jurisprudencijos mokykla (įvairios teorijos), akcentuojanti teisės etinių charakteristikų svarbą; pozityviojoje teisėje visuomet įtvirtina tam tikrus teisinius idealus ir bus bendruomenės palaikoma (jos bus paisoma) tik tada ir tiek, kada ir kiek bendruomenė palaikys tuos idealus, t. y. tada ir tiek, kada ir kiek pozityviojoje teisėje įtvirtinti idealai neprieštaraus visuomenės etinėms nuostatoms (normoms, pažiūroms);

Lonas Fulleris: teisės vidinio moralumo teorija; „morali“ pozityvioji teisė atitinkanti prigimtinę teisę, „nemorali“ – neatitinka; kad pozityvioji teisė būtų morali, ji turi atitikti šiems reikalavimams (principams):

(a) teisės normų bendrumas (jos turi būti bendro pobūdžio, o ne skirtingos skirtingiems subjektams);

(b) teisės promulgavimas (teisės normos turi būti skelbiamos, taigi žinomos, o ne slaptos);

6

(c) teisės prospektyvumas (teisės normos turi būti nukreiptos į ateitį ir netaikomos atgal; neleidžiami ex post facto įstatymai);

(d) teisinio reguliavimo aiškumas (įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti suprantami ir aiškūs);

(e) galimumas vykdyti teisę (neturi būti reikalaujama neįmanomų dalykų);(f) teisės neprieštaringumas (teisinis reguliavimas turi būti be vidinių

prieštaravimų);(g) teisės stabilumas (teisinis reguliavimas turi būti stabilus, t. y. jis neturi būti

pernelyg dažnai keičiamas);(h) pareigūnų teisinio elgesio kongruentiškumas (pareigūnų veiksmai turi

atitikti oficialiai deklaruojamas normas, o pačios teisės normos neturi leisti šiam elgesiui nuo jų nukrypti).

Šie (ir kiti su jais susiję) reikalavimai šiandien formuluojami kaip teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) principai (požymiai) ir įtvirtinami pozityviojoje teisėje (inter alia konstitucijose) (plg. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str.).

Prigimtinės teisės mokyklos ryšys su teologinėmis teisės teorijomis ir prigimtinės teisės mokyklos sekuliarizacija

Ankstyvajai prigimtinės teisės mokyklai būdingas glaudus ryšys su teologinėmis teisės teorijomis: pozityviosios teisės subordinavimas prigimtinei teisei neretai pagrindinėjamas pačios prigimtinės teisės kildinimu iš dieviškosios teisės.

Vėlyvojoje prigimtinės teisės mokykloje šis ryšys nutrūksta; prigimtinės teisės mokykla sekuliarizuojasi (supasaulietiškėja).

Ši tendencija iš esmės sutampa su kita: prigimtinės teisės samprata iš abstrakčių metafizinių samprotavimų apie „aukštesniąją teisę“ transformavosi operacionalią, konkretų turinį turinčią kategoriją.

Prigimtinės teisės mokyklos reikšmė ir kritika

Prigimtinės teisės mokyklos reikšmė:

(a) pozityviajai teisei keliami moralumo ir teisingumo reikalavimai; skatinama siekti pozityviosios teisės humaniškumo;

(b) ši mokykla paskatino individo ekonominės ir dvasinės laisvės įtvirtinimą ir gynimą; prigimtinių teisių idėjos pagrindimas;

(c) padarė įtaką konstitucionalizmui ir demokratijos plėtrai;(d) padėjo pagrindus teisingesnei tarptautinei teisei (Hugo Grotius);(e) prigimtinės teisės mokykla – atsvara kraštutiniam etatizmui;(f) teikiamas vertybinis pagrindas teisinės sistemos socialinei kritikai

(nusivylus pozityviąja teise atsigręžiama į „teisingesnę“ prigimtinę teisę).

7

Aiškinimai apie prigimtinės teisės kilmę neretai baigiasi spekuliatyviais samprotavimais, kurių pagrįstumas sunkiai įrodomas empiriškai.

4. Idealistinės teisės teorijos.

Idealistinių teisės mokyklų esmė ir pagrindiniai teiginiai: spekuliatyvus svarstymas apie teisę. Kantas, Hegelis, Stammleris, Del Vecchio

Apibendrinantis terminas, taikomas teorijoms, kurioms bendra tai, kad teisės „esmė“ postuluojama remiantis spekuliatyviais samprotavimais (pažinimo (epistemologinių) teorijas, kuriomis jos remiasi.

Imanuelis Kantas:

(a) trys žmogaus sąmonės formos – mąstymas, valia, jausmai (plg.: „Grynojo proto kritika“, „Praktinio proto kritika“, „Sprendimo galios kritika“);

(b) proto (žinojimo) srityje išvedami bendrieji principai – aprioriniai postulatai; kadangi žmogus turi laisvę, įmanomas etinis postulatas; teisės ištakos – grynojo proto (laisvės) sferoje;

(c) praktinio proto srityje – pareigos idėja bei „moraliniai įstatymai“; kategorinis imperatyvas: elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti universalaus (visuotinio) elgesio maksima.

Georgas Friedrichas Hegelis:

(a) kas protinga – tikra, o kas tikra – protinga; filosofijos užduotis – paaiškinti šią tezę, vienijančią idėją ir tikrovę; tarp idėjos ir tikrovės nėra esminio prieštaravimo; idėjos raida pagal triados schemą (tezė—antitezė—sintezė):

(b) triados ir teisės vieta jose: (i) loginė idėja––gamta (prigimtis)––dvasia; (ii) dvasia: subjektyvioji dvasia––objektyvioji dvasia––absoliučioji dvasia; (iii) objektyvioji dvasia: abstrakčioji teisė––moralė––socialinė etika; (iv) socialinė etika: šeima––pilietinė visuomenė––valstybė; (v) valstybė: vidaus politika––santykiai su kitomis valstybėmis––dalyvavimas pasaulio istorijoje;

(c) teisė priklauso objektyvios dvasios sričiai; triada: abstrakčioji teisė––moralė––socialinė etika; abstrakčioji teisė (tezė) – tai tos teisės, kurias žmonės turi dėl paties savo, kaip individų, egzistavimo (teisė turėti nuosavybę, sudaryti sutartis ir daryti pažeidimus) – tai individų teisė(s) priešpriešinti save visuomenei; moralė (antitezė) – tai individų paklusimas bendrai valiai (abstrakčios teisės neigimas); abstrakčiosios teisės ir moralės sintezė – socialinė etika;

(d) taigi teisė ištirpdoma moralėje, etiniame gyvenime, taip pat valstybės dalyvavime pasaulio istorijoje (jos įnaše į pasaulinę patirtį); kadangi valstybė (kurianti pozityviąją teisę) yra dvasios (idėjos) raiškos „tarpinė grandis“, ji subordinuojama idėjai.

8

Rudolfas Stammleris (iš dalies seka Kantu):

(a) būtina skirti teisės sampratą ir teisės idėją;(b) teisės samprata apima bendruosius teisės elementus;(c) teisės idėja formuluoja tikslus ir priemones jiems pasiekti;(d) kantiškąjį idealizmą papildo psichologiniu elementu – teisės validumo

(gebėjimo galioti) kategorija: formaliai validi (galiojanti) teisė gali būti nevalidi (negaliojanti) psichologiniu požiūriu.

Georgio Del Vecchio (neokantininkas):

(a) taip pat skiria teisės sampratą ir teisės idėją;(b) teisės požymiai: (i) dvišališkumas; (ii) bendrumas; (iii) imperatyvumas; (iv)

prievartinis pobūdis;(c) tačiau teisė, formaliai atitinkanti nurodytus požymius, dar nebūtinai „iškart“

pripažintina teise – ji dar turi būti patikrinta („testuojama“) atitikties „juridiniam sentimentui“ (sentimento giuridico), t. y. teisingumo jausmui, aspektu; nors šio „sentimento“ (kurį kai kurie kritikai laiko gana mistišku) kriterijai neaiškūs, svarbu tai, kad atkreipiamas dėmesys į subjektyvių psichologinių veiksnių vaidmenį teisinėje sistemoje.

Idealistinių teisės teorijų reikšmė ir kritika

Idealistinių teisės teorijų reikšmė:

(a) teisės (kaip reiškinio) traktavimas platesnės socialinės struktūros kontekste;(b) teisės formalių požymių nepakankamumas reguliavimo „teisiškumui“

konstatuoti (teisės validumo akcentavimas; plg. „teisingos teisės“ idėją konvencinėje teisės sampratoje);

(c) psichologinio veiksnio svarbos teisės validumui išryškinimas.

Spekuliatyvumas; empirinio pagrindimo stoka.

5. Teisinis pozityvizmas. Normatyvizmas

Teisinio pozityvizmo esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė kaip oficiali (nustatyta) visuomenės tvarka. Analitinė jurisprudencija

Teisinio pozityvizmo užuomazgos – gilioje senovėje, tačiau (daugiau ar mažiau) sistemingai išdėstytos tik vėlesniaisiais laikais – kaip priešprieša įvairiems mokymams apie prigimtinę teisę ir idealistinėms teisės koncepcijoms.

Pozityvizmas atmeta prigimtinę teisę, juo labiau dieviškąją teisę kaip neteisines kategorijas.

9

Metodologija, padėjusi pagrindus analitinei jurisprudencijai – į vertybes (kaip teisės skiriamąjį bruožą) neorientuotai teisės analizei (kategorijų sistemos konstravimui).

Benthamas, Millis, Austinas, Hartas

Jeremiah Benthamas (utilitaristas, kurio teisės mokslas, pasak kai kurių komentatorių, buvo „vienas iš nuostabiausių XIX a. intelektualinių laimėjimų“):

(a) gamta įkurdino žmogų malonumo ir skausmo karalijoje; tai, kas leidžia išvengti skausmo (blogio) ir siekti malonumo (gėrio), yra nauda (laimė); užuojauta leidžia kiekvieno naudą (individualią naudą) suderinti su visos bendruomenės nauda, nes niekas negali būti laimingas, kai kiti nelaimingi; bendruomenės nauda – tai ją sudarančių individų naudos suma;

(b) teisės tikslas – siekti bendrojo gėrio ir leisti išvengti blogio; įstatymų leidėjas savo veiklą turi grįsti bendrosios naudos siekiu, rūpintis viešuoju gėriu; galutinis įstatymų leidybos tikslas – didžiausia nauda didžiausiam skaičiui žmonių; įstatymų leidybos mokslas (t. y. teisės mokslas) turi pažinti tikrąjį bendruomenės gėrį ir rasti būdus, kaip jį užtikrinti;

(c) tai pasiekiama varžant bendruomenės narių elgesį, nes nevaržomas vieno žmogaus elgesys pateisintų ir skatintų nevaržomą kitų žmonių elgesį ir šitaip būtų mažinamas gėris, kurio kiekvienas jų siekia; todėl valdiniai (piliečiai) turi paklusti suvereniai valstybės valiai, suvaržančiai jų elgesį (apibrėžiančiai jo ribas);

(d) teisė – tai ženklų, kuriais išreiškiama valstybės suvereni valia, visuma;(e) valdinių paklusimą teisei užtikrina tai, kad jos laikymasis siejamas su tam

tikrais įvykiais: teisė siekia, kad su tais įvykiais susiję lūkesčiai taptų geidaujamo elgesio motyvu;

(f) šitaip teisė „išvaloma“ nuo vertybių;(g) tokią nuo vertybių „išvalytą“ teisę galima analizuoti pagal: (i) tai, kieno

valią ji išreiškia (t. y. pagal teisės šaltinį); (ii) tai, kokiems asmenims ji taikoma (t. y. pagal teisės subjektus); (iii) tai, kokioms veikoms ir kokiose situacijoje ji yra taikoma (t. y. pagal teisės dalyką); (iv) jos taikymo apimtį (mastą); (v) tai, kaip ji taikoma savo dalykui (t. y. pagal teisės taikymo būdus); (vi) elgesio motyvus, kuriais teisė tikisi pasiekti savo tikslų, bei priemones, užtikrinančias, kad šiais motyvais būtų vadovaujamasi (t. y. pagal teisės galią); (vii) ženklų, kuriais išreiškiama suvereno valia, pobūdį (t. y. pagal teisės išraiškos formas, arba tiesiog teisės formą); (viii) joje nustatytas papildomas priemones, kuriomis siekiama išvengti žalos (t. y. pagal teisinės gynybos priemones).

Johnas Stuartas Millis (Benthamo sekėjas ir kritikas): teisingumo jausmo svarba derinant individualius interesus ir bendros naudos siekį (plg. Kanto kategorinį imperatyvą).

10

Johnas Austinas – liepimų teorija:

(a) dieviškoji teisė, moralinė teisė (pozityvioji moralė) ir pan. neturi juridinės vertės ir atmetama; lieka tik pozityvioji teisė – suvereno komandos;

(b) teisė (law) arba įstatymai (laws) – tai taisyklės, valdžią turinčių mąstančių būtybių nustatytos kitoms mąstančioms būtybėms;

(c) taigi teisė (įstatymai) yra visai kas kita nei teisingumas; visus įstatymus galima skirstyti į Dievo įstatymus ir žmonių įstatymus; Dievo įstatymai neturi teisinės reikšmės; o žmonių įstatymus galima skirstyti į pozityviuosius įstatymus, t. y. įstatymus tikrąja šio žodžio prasme (laws properly so-called), ir pozityviąją moralę, t. y. įstatymus perkeltine prasme (laws improperly so-called);

(d) pozityviuosius įstatymus kuria suverenas – tas, kuris yra politiškai viršesnis (arba patys valdiniai, realizuodami jiems suteiktas teises); tuo tarpu pozityviosios moralės (moralinių įstatymų) politiškai viršesnieji nekuria; pozityviajai moralei priskirtinos dorovės normos, mados, žaidimų, klubų taisyklės, tarptautinė teisė ir pan.;

(e) tačiau teisė – tai ne vienkartinės (bet kokios), o tik bendro pobūdžio komandos, nustatančios elgesio taisykles, – jomis asmenims kas nors bendrai įsakoma arba uždraudžiama;

(f) įstatymais tikrąja šio žodžio prasme pareiškiamas pageidavimas; nuo kitų pageidavimo pareiškimų jis skiriasi tuo, kad čia komandos adresatas atsako komandos davėjui, nes komandos davėjas gali jam pritaikyti sankciją (blogį); komandos adresato galėjimas būti atsakingu ir patirti sankciją reiškia, kad jis turi pareigą paklusti komandai; taigi komanda, pareiga ir sankcija yra neatskiriamai susijusios; teisė – tai grasinimais paremti suvereno įsakymai (prievartiniai įsakymai); teisę apibūdina (ir jos analizei pagrindą teikia) keturi elementai: (i) suverenitetas; (ii) įsakymas; (iii) pareiga; (iv) sankcija;

(g) pagal komandų schemą gali būti paaiškintos visos teisės formos, net tokios, kai tos komandos faktiškai nėra (pvz., teismų taikomos paprotinės normos kaip „tylios“ komandos – elgesio modelis, suvereno toleruojamas „nesikišant“).

H. L. A. Hartas:

(a) atspirties taškas – Austino kritika; pratęsiama Austino analitinės jurisprudencijos tradicija; taikomas ir sociologinis metodas;

(b) prigimtinės teisės doktrina nepriimtina, nes nėra nieko, kas įtikinamai patvirtintų kokios nors a priori egzistuojančios „teisės“ buvimą; Hartas negali pritarti ir realistams (žr. infra), teigiantiems, kad teisė – tai tik numatymas to, kaip vienu ar kitu atveju pasielgs teismai ar kiti jurisdikciniai organai, nes grynai deskriptyvi analizė negali paaiškinti, kodėl šie organai elgiasi būtent taip; grynas normatyvizmas (Kelsenas, žr. infra) Hartui nepriimtinas dėl to, kad, įkalinęs teisę normų loginių ryšių tinkle

11

neįstengia paaiškinti, kodėl teisės normos galioja ne tik formaliai, bet ir realiame gyvenime, kodėl jas akceptuoja tie, kurie privalo jų laikytis arba jas taikyti;

(c) prieštaraujama Austino požiūriui, kad teisė yra grasinimais paremti suvereno įsakymai, nes, Harto manymu, tokia samprata nepaaiškina daugelio teisės elementų: juk teisė – tai ne tik baudžiamoji arba administracinė teisė, kur suverenas „atvirai“ įsakinėja valdiniams ir nustato sankcijas už jo nurodymų nesilaikymą;

(d) kodėl teisės norma galioja? Jos galiojimas apima du aspektus: (i) išorinį – dauguma žmonių elgiasi tam tikru būdu (pagal tam tikrą elgesio modelį); (ii) vidinį – tam tikrą elgesį žmonės pripažįsta kaip modelį (sektiną pavyzdį);

(e) kai reikalavimas laikytis normų bei socialinis spaudimas tiems, kurie joms nepaklūsta (ar norėtų nepaklusti) pakankamai stiprus, galima teigti, jog normos (i) nustato prievoles (pareigas) arba (ii) suteikia galias; tai pirminės normos;

(f) pirminės normos galioja, nes žmonės jas akceptuoja (priima, pripažįsta); vadinasi, pirmiausia visuomenėje turi galioti (i) norma, kurią Hartas vadina pripažinimo taisykle, – norma, nustatanti, kurias normas galima laikyti nustatančiomis prievoles arba suteikiančiomis galias; be to, turi būti (ii) keitimo taisyklės, nustatančios, kas ir kokiu būdu gali keisti galiojančias prievoles nustatančias bei galias suteikiančias normas (dėl to pirminės teisės normos nelaikytinos tik grasinimais paremtais įsakymais, nes jų kūrimas pats paklūsta tam tikroms taisyklėms); turi būti ir (iii) bylų sprendimo taisyklės, leidžiančios autoritetingai nustatyti, ar pirminės normos buvo pažeistos, ir taikyti poveikio priemones pažeidėjams; visos šios trys normų rūšys – antrinės normos; antrinių normų buvimas – sociologinis faktas (vienose visuomenėse tokios galios pripažįstamos diktatoriams, kitose – tik demokratiškai suformuotoms institucijoms);

(g) taigi teisė – tai pirminių ir antrinių normų junginys (vienovė);(h) Harto teisės sampratoje teisė apima ir normatyvumo, ir normalumo

aspektus; čia pozityvizmas inkorporuoja kai kuriuos sociologinės paradigmos elementus: normų akceptavimas – tarsi sociologinis pozityvistinio požiūrio „papildas“; tačiau normos akceptavimo nereikia traktuoti kaip jos moralinio ar ideologinio pripažinimo, nes riba tarp teisės ir moralės išlieka, o jos suvokimas garantuoja ne tik tai, kad kiekvienas žmogus neims pats spręsti, ar įstatymas yra moralus (taigi jo reikia laikytis), ar amoralus (vadinasi, jo galima nesilaikyti), bet ir tai, kad nekils problema, ar pažeidusiam, jo manymu, amoralų įstatymą reikia leistis nubaudžiamam už nepaklusimą ir ar jurisdikciniai organai (suvokiantys pažeisto įstatymo amoralumą) turi jį nubausti.

Normatyvizmas kaip pozityvizmo atmaina: Kelseno grynoji teisės teorija

Kelsenas – „grynoji teisės teorija“/normatyvizmas (siekiama paaiškinti, kas yra teisė „pati savaime“ (per se), o ne kokie yra teisės ryšiai su kitais reiškiniais):

12

(a) teisės mokslas turi tirti, kas teisė yra, o ne kokia ji turėtų būti; tačiau teisė (normos) susijusi su tuo, kas „turi būti“, t. y. su reikalaujamu elgesiu;

(b) pratęsiama Benthamo ir Austino tradicija nesuplakti teisės su morale: „tradicinė jurisprudencija“ kaltinama pernelyg pasidavusi prigimtinės teisės iliuzijai, nuo kurios teisės mokslas turįs būti „išvalytas“; Kelsenas (priešingai kai kuriems stereotipams) neginčija ideologijos, juolab politikos įtakos ir reikšmės teisei, jis tik prieštarauja vertybinio (ideologinio, politinio, interesais grindžiamo ir t. t.) požiūrio „įleidimui“ į teisės mokslą, kuris turįs būti „grynas“ – „grynoji teisės teorija“ yra teorija be vertybių, be subjektyvių simpatijų ir antipatijų, žvelgianti į teisę tokią, kokia ši iš tikrųjų yra; „grynasis“ teisės mokslas turi būti laisvas ne tik nuo moralės, politikos ar ideologijos, bet ir nuo kitų mokslų – jo tikslas yra struktūrinė pozityviosios teisės analizė, o ne jos psichologinių ar ekonominių sąlygų aiškinimas;

(c) teisės mokslas turi „neįsileisti“ vertybių, nes skirtingi žmonės puoselėja skirtingas vertybes, negali būti vienos nekvestionuojamos vertybių sistemos, neįmanoma patikimai nustatyti, kurios vertybės „vertingesnės“ arba „teisingesnės“, juolab kad jos keičiasi; vertybės įtvirtinamos teisėje, tačiau atitinkamos socialinės normos teise tampa ne todėl, kad įtvirtina tam tikras (ne absoliučias!) vertybes, o, priešingai, tos vertybės labiau užtikrinamos dėl to, kad yra įtvirtintos teisėje; vienos vertybių sistemos suabsoliutinimas ir pavertimas teisiškumo kriterijumi reikštų ne tik teisės priklausomybę nuo moralės, ideologijos ir pan., bet ir žmonių moralinio pasirinkimo paneigimą, moralės, kaip elgesio „vidinio“ motyvo reguliatoriaus esmės paneigimą; jurisprudencijos vertybinio neutralumo doktrina išplėtojama iki absoliuto;

(d) Kelsenas nesutinka, kad teisė reguliuoja „išorinį“, o moralė – „vidinį“ elgesį, nes abiejų šių tvarkų normos gali lemti abi minėtas elgesio rūšis; moralė, diktuojanti tik elgesio motyvus, suponuoja kito, išorinio reguliatoriaus – teisės buvimą; moralė yra pozityvioji neprievartinė tvarka; teisė – prievartinė tvarka, siekianti paskatinti tam tikrą elgesį, priešingą elgesį siedama su socialiai organizuotu prievartos aktu; nei teisė visada reikalauja paklusti moralei, nei moralė – teisei; šios dvi socialinio reguliavimo sistemos nėra tapačios, jos gali reikalauti to paties, bet gali ir „prasilenkti“; taigi atmetamas populiarus požiūris, jog teisė – tai „moralės minimumas“ (nes tada tektų pripažinti, jog prievartinė tvarka, kad ją būtų galima laikyti teise, turi tenkinti moralės minimumo postulatą, o tokio postulato pripažinimas suponuotų kažkokią „absoliučią“ moralę); moralumas ar teisingumas nėra tas kriterijus, kuris skiria teisę nuo kitų socialinių tvarkų; teisė yra vertybė dėl to, kad ji yra norma, o ne tam tikra socialinė norma yra teisės norma dėl to, kad ji įtvirtina tam tikrą vertybę; šiuo atžvilgiu teisė neišreiškia jokio moralės minimumo; pozityviosios teisės pažinimo požiūriu teisės normą galima laikyti galiojančia, net jei ji prieštarauja moralinei tvarkai; teisės mokslo funkcija yra ne jo dalyko (t. y. teisės) vertinimas, bet pažinimas ir vertybiškai neutralus aprašymas;

13

(e) negalima ignoruoti esminio skirtumo tarp gamtos ir humanitarinių mokslų; teisės mokslas nuo gamtos mokslų skiriasi (ir) tuo, kad pastarieji yra priežastingumo mokslai, tuo tarpu teisės mokslas – tai normų mokslas: gamtos moksluose vadovaujamasi priežastingumo principu, pagal kurį priežastis su padariniu yra susiję ypatingu (priežastiniu) funkciniu ryšiu: jeigu yra A, tai bus ir B, o normų moksle vadovaujamasi prisiejimo principu: jeigu yra A, tai privalo būti B; teisės normų atveju žmonių elgesiui prisiejamos nustatytos sankcijos: jeigu yra elgesys A, tai privaloma taikyti sankciją B.

(f) griežtai skiriama teisės normą nuo teisės taisyklės (Kelsenui tai nėra sinonimai), kuri yra teiginys apie teisės normą, t. y. teisės dėsnis; formuluoti teisės taisykles yra teisės mokslo funkcija; o teisės norma išvis nėra teiginys – ji yra akto (veikos), kuriuo kažkas nustatoma ir kuriuo sukuriamas funkcinis faktų ryšys, prasmė; aktas – sociologinis faktas, jo prasmė – normatyvinis faktas, ir tik ji domina grynąją teisės teoriją; teisės normos yra preskriptyvios, teisės taisyklės – deskriptyvios; teisės norma negali būti nei teisinga, nei klaidinga – teisinga arba klaidinga gali būti tik teisės taisyklė;

(g) teisė yra ne empirinių faktų visuma, bet empirinių faktų prasmės, t. y. empirinių faktų aiškinimo schema, jų interpretavimas kaip teisėtų arba neteisėtų; šiuo atžvilgiu teisė nėra „reali“, nes ji yra ne elgesys, bet objektyvai galiojančios elgesį reguliuojančios normos; teisės normos galiojimas reiškia tai, kad ji priklauso teisės sistemai, o ne kad yra teisinga ar pagrįsta;

(h) teisės normos reiškia, jog žmonės paskatinami elgtis tam tikru būdu grasinant jiems prievarta, jeigu jie nepaklustų; jos adresuojamos ne teisės subjektams (kurių elgesį reguliuoja), bet pareigūnams, nurodydamos, jog tam tikromis sąlygomis šie turi taikyti prievartą (sankcijas); šią funkciją atlieka visos teisės normos, kaip prievartinės taisyklės: netiesa, kad vienos teisės normos nurodo žmonėms kaip elgtis, o kitos reikalauja, kad nepaklusus būtų taikoma prievarta;

(i) teisės akto prasmė yra tam tikro elgesio susiejimas su sankcija, t. y. prievartos aktu; sankcija vykdoma (taikoma) kaip reakcija į elgesį, neatitinkantį to, su kurio priešybe teisės norma susieja sankciją kaip padarinį; esminis teisės sampratos elementas yra ne tik sankcija, bet ir deliktas (pažeidimas), kuris yra ne teisės paneigimas, o jos sąlyga; Kelsenas prieštarauja „tradicinei jurisprudencijai“, manančiai, kad sankcija taikoma už deliktą: atvirkščiai, tam tikras veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo yra deliktas dėl to, kad jis yra susiejamas su prievartos aktu, t. y. su sankcija kaip jo padariniu; nei deliktas savaime nėra kaip nors moraliai smerktinas, nei sankcija savaime nėra moraliai vertinga;

(j) subjektinės teisės tėra pareigų atspindžiai, subjektinę teisę ir pareigą aprėpia objektinės teisės kategorija, t. y. norma, tam tikrą elgesį susiejanti su sankcija ir šios sankcijos vykdymą padaranti priklausomu to, ar to vykdymo siekiama tam tikru teisiniu veiksmu (pvz., ieškiniu);

(k) „grynoji teisės teorija“ apima statinę teisės teoriją, kurios objektas – teisė kaip galiojančių normų sistema, ir dinaminę teisės teoriją, kurios objektas

14

yra teisėkūros ir teisės taikymo procesas; teisėkūros ir teisės taikymo procesus taip pat reguliuoja teisė (t. y. teisė reguliuoja savikūrą ir savęs taikymą);

(l) teisė susideda tik iš normų – kiekvienas teisinio teksto elementas yra norma; jei kokie nors teisės sistemos elementai (teisės aktai) neprodukuoja normų, jie vis tiek turi būti susiję su teisės normomis tuo atžvilgiu, kad jie daro poveikį teisės normų buvimui arba taikymui, – tik tokiu atveju jie yra teisiškai relevantiški; teisės sistema – ne teisės aktų sistema, o teisės normų sistema;

(m) kadangi teisė priskiriama normatyvinei tikrovei, teisės normos galiojimo pagrindas tegali būti kita norma; Grundnorm – pamatinė (fundamentalioji) norma, kuri pati jau negali būti grindžiama jokia aukštesne norma (plg. Harto pripažinimo taisyklę); pamatinė norma preziumuojama, ji niekieno nustatyta (nes bet koks normos nustatymas turėtų remtis aukštesne norma), bet galioja, nes yra daugiau ar mažiau efektyvi; iš pamatinės normos gali būti išvedamos visos kitos, sudarančios griežtą hierarchinį konstruktą; fundamentalioji norma – tai konstitucija.

(n) teisėkūra ir teisės taikymas iš esmės yra tas pats reiškinys: kiekvienas pozityviosios teisėkūros aktas kartu yra ir teisės (aukštesnės normos) taikymo aktas; bendrosiomis teisės normomis grindžiamų individualių nurodymų teisės subjektams, – individualiosios normos sukūrimu baigiasi teisėkūros procesas, o ją įvykdant (pritaikant) jokia nauja teisės norma jau nėra sukuriama; teisės taikymas yra arba žemesnės normos kūrimas aukštesnės normos pagrindu (teisėkūra), arba normos įgalinto prievartos akto vykdymas;

(o) nacionalinė (valstybių vidaus) ir tarptautinė teisė nėra dvi atskiros teisės sistemos, bet vienas, „monistinis“, konstruktas; Kelsenas numato tarptautinės teisės srities plėtimąsi nacionalinės teisės sąskaita;

(p) Kelseno sukonstruotoje teisės sistemoje nėra vietos teisės spragoms, normų konkurencijai, „antikonstituciniams“ įstatymams ir pan. vidiniams prieštaravimams, nes logiškai nepriekaištingoje sistemoje jų tiesiog negali būti; vadinamosios teisės spragos yra fiktyvios ir negali užkirsti kelio galiojančios teisės taikymui: pamatinė norma „uždengia“ ir jas; normų konkurencija tarp skirtingo lygmens normų negalima, ir tai yra pagrindas eliminuoti iš teisės sistemos tuos teisės aktus, kurie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia „antikonstitucinius“ įstatymus – tokio eliminavimo instrumentas yra konstitucinis teismas; tačiau kol teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios aktams, dar nėra eliminuoti iš teisės sistemos laikantis tos tvarkos, kurią legalizuoja pamatinė norma, nėra pagrindo netaikyti ginčijamų teisės aktų, jiems nepaklusti; konkurencija tarp to paties lygmens normų „lyg ir“ įmanoma, tačiau ji iš tikrųjų reiškia, jog įstatymų leidėjas sukūrė beprasmybę, tad jo normos kūrimo „aktas“ apskritai nėra aktas;

(r) valstybė traktuojama kaip dar viena teisės sistemos apraiška arba aspektas, t. y. teisės sinonimas: nei teisės, nei valstybės negalima suvokti kitaip, kaip tik prievartinės žmonių elgesio tvarkos; teisiškai valstybė nėra nei kažkas

15

daugiau, nei kažkas mažiau už teisę; vadinasi, netenka pagrindo mėginimas valstybę legitimuoti kaip teisinę, kaip Rechtsstaat, nes kiekviena valstybė yra „teisinė“ ta prasme, kad kiekviena valstybė yra teisinė tvarka.

Etatizmas

Etatizmas: teisės ryšio su valstybe pabrėžimas. Siejamas (ypač prigimtinės teisės mokyklos) su pozityvizmu (ypač normatyvizmu) ir vertinamas kritiškai. Vertybinis požiūris.

Kritiško vertinimo nepagrįstumas: plg. Kelseną.

Kraštutinis etatizmas, kaip visuomenės teisinės savitvarkos neigimas (paprotinės teisės, teisinio pliuralizmo ir t. t. atmetimas), kritikuotinas ne tiek (ir ne tik) vertybiškai, bet „akademiškai“ – kaip neatspindintis sudėtingos teisinės tikrovės.

Teisinio pozityvizmo ir normatyvizmo reikšmė ir kritika

Teisinio pozityvizmo reikšmė:

(a) į teisę žvelgiama kaip į logiška, nuoseklia ir darnia turinčia būti sistemą;(b) analitinės jurisprudencijos iškilimas (teisės kategorijų sistemos

sukonstravimas);(c) plg. 1 temą (inter alia „Konvencinę teisės sampratą“).

Teisinio pozityvizmo kritika: plg. („Prigimtinę teisės mokyklą“ supra).

6. Istorinė teisės mokykla. Marksistinė teisės teorija

Istorinės teisės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė kaip reiškinys, kurio esmė kinta laikui bėgant

Apibendrinantis terminas, apimantis keletą iš pažiūros nepanašių mokyklų (autorių);

Bendrumas: teisė kaip socialinės evoliucijos rezultatas ir kaip reiškinys, paklūstantis evoliucijos dėsniams, galimai lemiantiems pačios šio reiškinio esmės kitimą.

Von Savigny, Maine’as

Friedrichas Karlas von Savigny: teisė (kaip ir kalba) – tautos dvasios (Volksgeist) išraiška; įstatymų leidėjas turi ne kurti (užrašyti, kodifikuoti) teisę, bet ją atrasti, pažindamas Volksgeist; priešingu atveju jo veikla tampa destruktyvi; dėl to Savigny priešinosi Vokietijos Civilinio kodekso priėmimui

16

(ir beveik šimtmečiui jį sustabdė; 1831 m. knyga „Apie mūsų amžiaus pašaukimą įstatymų leidybai ir jurisprudencijai“), nes tai, kas tiko Napoleono laikų Prancūzijai, jo manymu, visai netiko į vieną centralizuotą valstybę nesusivienijusiai Vokietijai; tautos patirties akcentavimas – konservatyvi idėja, akcentuojanti teisės ribotumą; įstatymų leidėjas nėra laisvas; tačiau jei prigimtinės teisės mokykla įstatymų leidėjo nelaisvumą grindžia tuo, jog jam kai kuriuos dalykus nustatyti draudžiama (pvz., dėl to, kad tai pažeistų žmonių teises), tai čia įstatymų leidėjas kai kurių dalykų nustatyti neturi, nes ne sulauks reikiamo rezultato, o tik pakenks visuomenės natūraliai raidai;

Maine’as („Ancient Law“): teisė – tai socialinės evoliucijos rezultatas; evoliucijos pagrindinė kryptis – perėjimas nuo statuso prie kontrakto: asmens priklausomybę grupei (genčiai, šeimai, klasei, kastai, luomui ir t. t.) ilgainiui keičia individualios prievolės ir pareigos, taigi teisė vis labiau nustato ne žmogaus statusą visuomenėje (grupines laisvės sąlygas), bet sąlygas, kuriomis žmonės susitaria vieni su kitais; teisės perėjimą nuo statuso prie kontrakto lemia statiškų visuomenių transformavimasis į progresyvias dinamiškas visuomenes.

Marksizmas kaip istorinės teisės mokyklos atmaina: Marxas, Engelsas, Pašukanis

Karlas Marxas ir jo pasekėjai (taip pat daugelis kitų autorių) marksistinės teisės teorijos nepriskiria istorinei paradigmai; pagrindas priskirti – tai, kad marksizmas taip pat traktuoja teisę kaip socialinės evoliucijos rezultatą ir evoliucijos dėsniams paklūstantį reiškinį, kurio esmė istoriškai kinta;

Marksistinės teisės teorijos santykinis atskyrimas nuo daugumos istorinės teisės mokyklos srovių pateisinamas tuo, kad: (i) Marxas ir jo pasekėjai, kitaip nei von Savigny, postulavo ne tik teisės kitimą, bet ir jos laikinumą bei išnykimą; (ii) marksizmas buvo ne vien mokslinė teorija (ir pirmiausia ne teisės teorija), bet ir praktinio veikimo „instrukcija“ ir savo įtaką įtvirtino didele dalimi būtent per tai.

Marksizmo teisės teoriją išplėtojo ne tiek Marxas, bet Friedrichas Engelsas („Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“) ir (mažiau) Vladimiras Leninas („Valstybė ir revoliucija“); iš teisės teoretikų ypač paminėtinas Jevgenijus Pašukinis;

Teisė – ekonominės raidos rezultatas; ekonominė būtis lemia sąmonę; ekonominė būtis – bazė; teisė (kaip ir politika, kultūra, mokslas, religija, menas ir t. t.) – antstatas; antstatą ekonomiškai determinuoja gamybiniai (pirmiausia nuosavybės) santykiai; kiekvienai kokybiškai naujai visuomenės raidos pakopai (vergovinei, feodalinei, kapitalistinei) būdingas savas teisės istorinis tipas; tačiau visose šiose pakopose teisė yra ekonomiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu; bendražmogiškos esmės teisė neturi – jos esmė

17

klasinė, nes ji yra susvetimėjusios visuomenės produktas ir atributas; visuomenei vystantis link komunizmo, teisė palengva turės nunykti, užleisdama vietą kitokioms bendrabūvio taisyklėms; bet socializme, kol dar visuomenė nėra įveikusi susvetimėjimo, teisė išlieka (proletarinė teisė – visuomenės dirbančiosios daugumos valia, paversta įstatymu);

Atsižvelgiant į tai, kad ši teorija (gerokai iškraipius ir pavertus dogma) sovietinėje sistemoje buvo paversta oficialiosios ideologijos dalimi, neišvengiami sunkumai skiriant teorijos mokslinį branduolį nuo propagandinių teiginių.

Istorinės teisės mokyklos ir marksizmo reikšmė ir kritika

Istorinės teisės mokyklos ir marksizmo reikšmė: akcentuojamas teisės ekonominis bei socialinis sąlygotumas ir istorinė kaita.

Kritika:

(a) misticizmas (Volksgeist);(b) iškraipymai ir propagandinis vaidmuo (žr. supra).

7. Psichologinė teisės teorija

Psichologinės teisės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė kaip psichologinis reiškinys. Petrażyckis. Psichologinės teisės mokyklos reikšmė ir kritika

Psichologiniai teisinės sistemos veiksniai, teisės realizavimo psichologiniai aspektai pažymimi daugelyje teorijų, tačiau tik viena (gana izoliuota) pakraipa priskiriama psichologinei teisės paradigmai.

Vienas ryškus autorius – Leonas Petrażyckis:

(a) intuityviosios ir pozityviosios teisės dichotomija;(b) neoficialiosios ir oficialiosios teisės dichotomija (sąsaja su pirmąja

dichotomija);(c) pozityvioji teisė nėra neigiama, bet jausmams (teisės, teisingumo jausmams,

intuicijai) teikiama pirmenybė prieš ją;(d) vadinasi, oficialiosios teisės efektyvumas priklauso nuo to, kiek pozityvioji

teisė atitinka neoficialiąją (faktiškai žmonių sąmonėje įsitvirtinusią) neoficialiąją (intuityviąją) teisę.

Ši mokykla padarė didelį poveikį sociologinio teisės tyrinėjimo plėtrai (deskriptyvumo akcentavimas, bet – ir dichotomijos!), tačiau iš esmės nusigręžė nuo teisės kategorijų sistemos konstravimo.

18

8. Teisės sociologinė mokykla. Teisinis realizmas

Teisės sociologinės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai

Teisės sociologinė mokykla – savotiška reakcija į analitinę jurisprudenciją ir įvairias „grynosios teisės teorijos“ variacijas.

Pagrindinė teisinio sociologizmo nuostata: izoliuota teisininkų „kasta“ neturi savintis teisės ir palaikyti ydingos sampratos, kurioje teisė („knygų teisė“) yra atskirta nuo realaus gyvenimo, kuriam ji iš tikrųjų skirta.

Teisės sociologinė mokykla: von Gumplowiczius, Sumneris, von Jheringas, Ehrlichas, Durkheimas, Duguit, Poundas

Ludwigas von Gumplowiczius: valstybė ir teisė kyla iš fakto, kad vienos gentys (ordos) užkariavo kitas; teisė – jėgos įrankis;

Williamas Grahamas Sumneris: teisė kyla iš papročių (mores), visuomenei vienus iš jų akceptuojant kaip „naudingus“, kitus – atmetant kaip „nenaudingus“ (t. y. negarantuojančius sėkmės);

Rudolfas von Jheringas: skiriami trys teisės elementai: (i) prievartinis pobūdis; (ii) normatyvumas; (iii) tikslingumas („Tikslas teisėje“); tikslingumo akcentavimas reiškia, kad teisė nėra tik formalus dalykas; teisė taikosi prie gyvenimo sąlygų, todėl jos standartas nėra kokia nors „aukščiausioji tiesa“; teisėje nėra nieko universalaus – ji tarnauja tam tikriems tikslams ir turi užtikrinti visuomenės gyvenimo sąlygas;

Eugenas Ehrlichas: žmonės į oficialias teisines institucijas kreipiasi tik tada, kai nėra kito būdo išspręsti ginčus, arba tada, kai teisės pažeidimai yra itin drastiški (tada institucijos pačios įsikiša į žmonių santykius); taigi žmonių elgesį faktiškai reguliuoja ne valstybės nustatytos normos, bet pati visuomenė; valstybės nustatytoji (pozityvioji) teisė nėra svarbiausias elgesio reguliatorius – elgesį reguliuoja „gyvoji teisė“ (lebendes Recht); daugiausia, ką gali pozityvioji teisė, – tai įvertinti santykius tarp esamų teisinių faktų (kurių ji pati nesukuria) ir valstybės požiūrio į juos; „gyvoji teisė“ – tai socialinio, o ne valstybinio gyvenimo elementas, socialinio gyvenimo „karkasas“.

Émile’is Durkheimas: teisė yra visuomenės solidarumo užtikrinimo priemonė (ypač visuomenei evoliucionuojant nuo mechaninio prie organinio solidarumo; plg. Maine’ą);

Leonas Duguit (Durkheimo pasekėjas); jo solidarumo teorija kartais vadinama solidarizmu; neįmanoma paneigti, kad žmonės gyvena visuomenėje ir gali gyventi tik visuomenėje; todėl socialinio solidarumo užtikrinimas tampa

19

būtinybe, kurios nereikia pagrindinėti įvairių mitų pagalba – postringaujant apie gėrio, laimės ir pan. siekimą; teisės paskirtis – garantuoti visuomenės solidarumą; iš socialinio solidarumo išvedamas valstybės atsakomybės principas: valstybė (suverenas) nėra laisva, vadinasi, ji negali piktnaudžiauti valdžia ir bet kokias socialines normas transformuoti į teisės normas; kita vertus, individualios teisės irgi nėra absoliučios ir turi būti subordinuotos socialinio solidarumo siekiui; ar valstybės išleisti įstatymai neprieštarauja šiam siekiui, turi nustatyti teismai (Duguit kritikuotas už „teisėjų diktatūros“ propagavimą).

Roscoe Poundas: akcentuojama interesų svarba; teisė – socialinės inžinerijos (social engineering) priemonė, jos paskirtis – saugoti ir ginti individualius ir bendrus interesus; tai daryti teisė gali tik „konstruodama pusiausvyrą‘tarp trejopų objektyviai (nepriklausomai nuo įstatymų leidėjo norų ir valios) egzistuojančių interesų: (i) viešųjų (valstybės); (ii) individualių (fizinis integralumas, valios laisvė, reputacija, privatumas, pažiūrų laisvė, santuoka ir šeima, nuosavybė, verslas, sutarčių laisvė); (iii) socialinių (socialinių resursų neiššvaistymas, saugumas, bendroji moralė, visuomenės pažanga ir pan.); šiuo atžvilgiu teisė, kaip socialinė inžinerija, yra ne tik mokslas, bet ir (šiek tiek metaforiškai kalbant) menas.

Teisinis realizmas kaip teisės sociologinės mokyklos atmaina

Kartais vartojamas apibendrinantis (bet ne visiškai tikslus) apibūdinimas: „sociologinė-realistinė kryptis“.

Skiriami: (i) amerikietiškasis teisinis realizmas; (ii) skandinaviškasis teisinis realizmas.

Akcentuojama, „kas teisė yra iš tikrųjų“ ir „kaip ji iš tikrųjų veikia“.

Amerikietiškasis teisinis realizmas: Gray’us, Holmesas jaunesnysis, Llewellynas, Binghamas, Frankas

Metodologiniai pagrindai – pragmatizmas ir biheviorizmas, iš dalies psichoanalizė.

Johnas Chipmanas Gray’us: teisė yra taisyklės, nustatytos teisėjų; taigi, tikrieji teisės kūrėjai yra teisėjai, sprendžiantys ginčus (dažnai kuriantys teisės normas jau po to, kai jomis „reikėjo vadovautis“);

Oliveris Wendellas Holmsas jaunesnysis: teisė – tai pranašavimas, kaip pasielgs teismai; norint nustatyti, kokia yra teisė vienu ar kitu klausimu, reikia žiūrėti į bylos rezultatus;

Karlas Llewellynas (plėtoja Holmeso formuluotę): teisė yra tai, ką, iškilus

20

ginčams, daro tam tikri pareigūnai (bet [Priminimas:] – ir teisės universaliosios funkcijos!);

Josephas W. Binghamas: teisė – tai galimų teisinių pasekmių ir argumentų balansas, kurį, spręsdami bylas, nustato (pasveria) teismai; manyti, jog iki iškylant ginčui yra kokia nors teisė, yra prietaras, nes teisėjai sveria argumentus, o ne įstatymo normas;

Jerome’as Frankas: teisė yra neapibrėžta, neaiški, nuolat kinta; teisėjas priima sprendimą, o po to bando jį pateisinti, ieškodamas juridinių argumentų.

Tokios teorijos demistifikuoja teisę (nors kai kurie jų autoriai (pvz., Holmsas) buvo visuotinai pripažintos jurisprudencijos žvaigždės) ir nėra populiarios teisininkų tarpe, užtat jos populiarios tarp teisinės sistemos ir teisininkų „luomo“ kritikų.

Skandinaviškais teisinis realizmas: Hägerströmas, Olivecrona, Lunstedtas, Rossas

Atmetamos ir analitinė jurisprudencija, ir prigimtinės teisės mokykla; metodologinis pagrindas – psichologija.

Axelis Hägerströmas: teisėį – tai konatyvūs (valiniai) impulsai veikti tam tikru būdu, pareigos jausmai, kurie nėra tiesiogiai susiję su veikiančiojo asmens vertybių sistema (jam jie nei geri, nei blogi), todėl jų negalima vertybiškai interpretuoti;

Karlas Olivecrona: teisės normos – tai niekieno neformuluojami liepimai (imperatyvai), kylantys iš per amžius susiformavusių ir visuomenės įvairiomis formomis sukauptų idėjų apie žmonių elgesį; nėra principinio skirtumo tarp teisės ir moralės normų; vienintelis skirtumas yra atsakas, kurį šios normos sukelia žmonių sąmonėje – teisės normos nurodo elgesį, su kuriuo susijęs jėgos panaudojimas („Teisė kaip faktas“).

A. Vilhelmas Lunstedtas: Teisė – tai žmonių gyvenimas organizuotose grupėse; teisė – tai, kas tam tikru laikotarpiu laikoma žmonėms naudingu dalyku; taigi teisė – tai socialinės gerovės sampratos nulemtos normos, kurios savo ruožtu lemia socialinio teisingumo jausmus, o tie jausmai – nors neturi jokio amžinojo turinio – yra „bene svarbiausias“ žmonių elgesį lemiantis veiksnys.

Alfas Rossas: teisė turi dvi realybes – bihevioristinę ir psichologinę: psichologinė teisės realybė – teisę akceptuoja teisinė sąmonė; bihevoristinė teisės realybė – teismai taiko normas ir dėl to galima prognozuoti žmonių teisinį elgesį; abi šias realybes į vieną visumą jungia teisės galiojimo (v alidumo) idėja.

21

Pragmatizmas. Teisės sociologinės mokyklos ir teisinio realizmo reikšmė ir kritika

Pragmatizmas: sociologinę teisės mokyklą domina ne tiek teisės esmės, ne jos turinio, net ne formos dalykai, bet pirmiausia realus teisės funkcionavimas visuomenėje. Akcentuojama, kad teise siekiama tam tikrų tikslų ir ji kuriama ne tiek remiantis loginiais kategorijų ryšiais, kiek veikiama įvairių susikertančių interesų, ir atlieka tam tikras funkcijas visuomenėje.

Itin skeptiška sociologinės krypties srovė yra vadinamasis realizmas, suvokiantis teisę kaip socialinį faktą, pabrėžiantis jos „netikrumą“, „neapibrėžtumą“ bei pareigūnų (pirmiausia teisėjų) vaidmenį sprendžiant ginčus.

Sociologinis (ir realistinis) požiūris į teisę (matyt, kaip nė vienas kitas) įtikina, jog net traktuojant teisę kaip loginę sistemą būtina nepamiršti, kad teisinė logika nėra savitikslis ir pati viena neturi priemonių iš privalomybės („normatyvinės tikrovės“) „automatiškai“ pereiti į esamybę („socialinę tikrovę“): teisėje įtvirtinti ir jos ginami interesai visuomenės gyvenime realizuojami per tam tikrą socialinio veikimo mechanizmą.

Suteikdama teisės sampratai psichologinę bei bihevioristinę dimensijas, pabrėždama interesų svarbą kuriant teisę ir ją realizuojant (taikant), sociologinė (ir realistinė) jurisprudencija išryškina neatitiktį tarp teisės nuostatų ir visuomenės gyvenimo, kurį, kaip manoma, teisė turi (ar gali) palengvinti.

Akcentuojama teisės efektyvumo problematika bei būtinumas formalų teisinį reguliavimą užtikrinti organizacinėmis bei ekonominėmis priemonėmis, skiepijamas suvokimas, jog negalima kliautis vien tam tikrų tikslų (vertybių) oficialiu įtvirtinimu, bet būtina garantuoti ir tų tikslų siekimo priemonių sistemą.

Sociologinė jurisprudencija padėjo susiformuoti teisės sociologijai (savarankiškai disciplinai teisės ir sociologijos sandūroje), plėtotis kriminologijai ir kitiems mokslams, nagrinėjantiems teisės (arba jos atskirų sričių) vaidmenį visuomenės gyvenime, taip pat teisinio elgesio studijoms.

Sociologinė (ir realistinė) jurisprudencija itin pasitarnavo kritiškam požiūriui į teisę, teisės (teisėkūros, teisės taikymo, teisinių institucijų sprendimų motyvų) demistifikavimui, teisės mokslo vadavimuisi iš ideologijos ir politikos.

Neretai sociologinio metodo dominavimas (juolab amerikietiškajam teisiniam realizmui būdingas cinizmas) skatina skeptišką požiūrį į teisės kategorijų sistemą, leidžia traktuoti teisės nuoseklumą kaip praktiškai neįgyvendinamą siekiamybę (plg. :Kritines teisės studijas“ infra).

22

9. Kritinės teisės studijos

Kritinių teisės studijų esmė ir pagrindiniai teiginiai: kraštutinis reliatyvizmas. Kritinių teisės studijų sąjūdis. Ungeris, Kelmanas, Kennedy’is ir kt. Kritinių teisės studijų reikšmė ir kritika

Santrumpa – CLS (Critical Legal Studies) arba CLSM (Critical Legal Studies Movement).

Pradžia – XX a. 8-asis dešimtmetis, JAV (Harvardas, Stanfordas); pasekėjai Prancūzijoje, Vokietijoje.

Anksčiau ar vėliau tokia (ar panaši) teorija turėjo gimti kaip reakcija į daug ką išvarginusias diskusijas apie teisės esmę, aukščiausias teisines vertybes ir kategorijų sistemą.

Būdingas kraštutinis reliatyvizmas; metodologija („gabalais“) pasiskolinta iš amerikietiškojo teisinio realizmo, Frankfurto mokyklos ir (iš dalies) marksizmo.

Atmetamas liberalizmas, kaip prieštaraujantis „valstybės realybei“: valstybė suvokiama kaip politinio viešpatavimo įrankis, o teisė – kaip ideologija, turinti būti nuvainikuota (trashed), demistifikuota ir t. t., nes ji yra politikos „antroji pusė“; teisės formalizmas sąlygiškas.

Rėksmingai deklaruojamas teisės neracionalumas ir pan.

Labiausiai kraštutiniai atstovai apskritai deklaruoja visišką teisės nepažinumą; tačiau teisės pažinumo klausimu CLS „skyla“: kai kurie sąjūdžio atstovai teigia, kad neįmanoma apskritai jokie teisės teorija, tuo tarpu kiti bando ją konstruoti.

Sąjūdžio guru – Roberto Mangebeira Ungeris; taip pat Markas Kelmanas, Duncanas Kenedy’is, Peteris Fitzpatrickas, Alanas Hutchinsonas, David Kairys.

Teikia teorinį pagrindą konkrečių teisinių sistemų (ir konkretaus teisinio reguliavimo) kritikai, siekiant parodyti tikrąsias, už oficialiai deklaruojamų įstatymo priėmimo tikslų slypinčias teisės kūrimo ir taikymo aplinkybes.

Silpnumas: patys CLS atstovai nėra nuoseklūs: Harvarde iškėlus klausimą, ar teisę neigianti profesūra gali dėstyti teisę, buvo „prisiminta“ Konstitucijos pirmoji pataisa ir t. t.

„Maištas“ dažnai nenuoširdus ir parodomasis.

23

10.Vientisos (integralios) teisės teorija

Vientisos teisės teorijos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė ne tik kaip normų sistema. Dworkinas. Vientisos teisės teorijos reikšmė ir kritika

Ronaldas Dworkinas: (i) „tradicinio pozityvizmo“ nepakankamumas paaiškinant „sunkių bylų“ sprendimą; (ii) teisė kaip visuma (law as integrity); (iii) teisės principų ir politinių nuostatų vaidmuo taikant teisę; teisėjo (teismo diskrecija) (plg. Baraką).

Teorijos reikšmė interpretyvistinių nuostatų įsitvirtinimui.

Kritika: galimybė įsivyrauti subjektyvistiniam požiūriui (ar netgi jį pateisinti?) sprendžiant „sunkias bylas“.

[Atskiri kursai antrojoje studijų pakopoje.]

11.Ekonominė teisės analizė (teisė ir ekonomika)

Ekonominės teisės analizės esmė ir pagrindiniai teiginiai: ekonomikos metodų taikymas teisei. Coase’as, Posneris. Ekonominės teisės analizės reikšmė ir kritika

Ekonomikos metodų taikymas teisei: sandorio kaštai.

Ronaldas Coase’as (iš dalies Richardas Posneris): pragmatizmas.

Coase’o teorema: (i) kai sandorio kaštai lygūs 0: efektyvus rezultatas bus pasiektas nepriklausomai nuo to, kokia teisės norma bus įgyvendinama; (ii) kai sandorio kaštai nelygūs 0: efektyvus rezultatas nėra pasiekiamas pagal bet kurią teisės normą – pasirenkama ta teisės norma, kurią įgyvendinant sandorio kaštai minimizuojami.

Reikšmė: pritaikomumas daugelyje teisės sričių (nuosavybė, žalos atlyginimas ir kt.).

Kritika: nuoseklios teisės prezumpcija?

12. Integracinė jurisprudencija

Integracinės jurisprudencijos esmė ir pagrindiniai teiginiai: bandymas suderinti skirtingas teisės paradigmas. Hallas, Bermanas. Integracinės jurisprudencijos reikšmė ir kritika

Aptartoji teisės paradigmų (mokyklų, teorijų) įvairovė – tik fonas, kuriame galima išskirti svarbiausias, įtakingiausias mokyklas: tokiomis laikomos

24

pozityvizmas, prigimtinės teisės mokykla ir istorinė teisės mokykla. (Sociologinė kryptis, matyt, ne mažiau įtakinga nei istorinė mokykla, bet čia nėra minima.)

Jerome’as Hallas, Haroldas J. Bermanas: integracinės jurisprudencijos idėja.

Integracinė jurisprudencija kol kas nėra išplėtota „savarankiška“ mokykla – tai bandymas rasti sąlyčio taškus tarp trijų minėtų paradigmų.

Bermanas: visos trys minėtos „didžiosios“ mokyklos viena kitą ne tiek paneigia, kiek papildo – kalba apie tą patį, tik kitais terminais, tarsi skirtingos koordinačių sistemos ar skirtingos kalbos, kuriomis parašyti tekstai gali būti vieni į kitus verčiami, jei yra „žodynas“, leidžiantis tai daryti.

Tokio „žodyno“ pavyzdys (pagal Bermaną):

Teisinis pozityvizmasPrigimtinės teisės mokykla

Istorinė teisės mokykla

Politika Moralė Istorija

Tvarka

Teisingumas (sąžiningumas, nešališkumas ir pan. – justice)

Patirtis

Valia Protas Atmintis ir vaizduotė

Valdžia SąmonėBendruomenės sutarimas (konsensas)

Įstatymų leidybaTeisingumas (tai, kas nėra klaidinga – the right)

Paprotys

Normos Principai Precedentas

GėrisTeisingumas (teisingumu paremta teisė – equity)

Sveikas protas

Integracinis požiūris pateikia raktą, leidžiantį vienos teisės paradigmos kategorijas „išversti“ į kitą paradigmą, ir jas sujungia: kiekviena iš šių trijų konkuruojančių paradigmų teisę atskleidžia vienpusiškai, o kartu – parodo šio reiškinio pilnatvę.

Bermanas: „sujungimo“ formulė: teisė yra pozityvizmo kategorijos ir prigimtinės teisės mokyklos kategorijos balansas istorinės teisės mokyklos kategorijos kontekste; pvz., „teisė yra politikos ir moralės balansas istorijos kontekste“ (law is a balance of politics and morality in the context of history), „teisė yra tvarkos ir teisingumo balansas tautos patirties kontekste“, „teisė yra valios ir proto rezultatų balansas istorinės atminties kontekste“ ir t. t.

25

13.Vietoje pabaigos: kitos teisės paradigmos ir teisės paradigmų skaičiaus nebaigtinumas

Mažiau įtakingos teisės teorijos ir postmodernistiniai sąjūdžiai teisės moksle (fenomenologija, feministinė teisės teorija, rasės ir teisės studijos ir kt.). Teisės paradigmų konkurencija ir sąlyčio taškai. Naujų teisės teorijų ir paradigmų iškilimas kaip nesibaigiantis procesas.

Naujų teisės teorijų ir paradigmų iškilimas kaip nesibaigiantis procesas.

Mažiau įtakingos teisės teorijos: fenomenologija, feminizmas, rasės ir teisės studijos ir kt.

Teisės paradigmų konkurencija ir sąlyčio taškai: prigimtinės teisės mokykla v. pozityvizmas; plg. integracinę jurisprudenciją.

Naujų teisės teorijų ir paradigmų iškilimas kaip nesibaigiantis procesas. ...

26