Prieš 4,5 bilijonų metų Žemės para truko 6 valandas.Prieš 400 mln. Metų Žemės para truko 21 valandą, o aplink Saulę apsisukdavo per 410 parų. Mėnulis tada buvo tik 24000 km atstumu nuo Žemės ir jis vis tolsta kiek daugiau nei 3 cm per metus nuo Žemės.

Prieš 65 000 000 metų į Žemę rėžėsi apie 10 km meteoras, kuris sukėlė ekologinę katastrofą; išnyko dinozaurai.

Ledynmečiu užšalus šiaurės Atlantui, žmonės iš Europos palei ledynus Atlante ieškodami maisto pasiekė tada pusiaukelėje, arčiau Š. Amerikos buvusią salą, o iš ten – Šiaurės Ameriką. Indėnų genuose randama panašumų su europiečių genais.

Prieš 45 000 metų į Žemę rėžėsi meteoras.Prieš 35 000 metų į Žemę rėžėsi meteoras.Apie 29000 - 5000 m. pr. Kr. (ketvirtojo tarpledyninio laikotarpio Europoje pabaiga, paskutinė lietų epocha Šiaurės Afrikoje) žaliuojančią Sacharą ir Arabiją ištinka klimatinė katastrofa – pasikeitusios Atlanto srovės nutraukė musoninių lietų srautą į šiuos kraštus ir savanos, miškai tose teritorijose ėmė dykumėti. Tuo tarpu kitose pasaulio dalyse klimatas kiek atvėso, pvz. Europje prasidejo miniledynmetis. Sacharos gyventojai patraukė prie Nilo.Apie 18 000 m. pr. Kr. datuotini elnio ragai su pjaustymo žymėmis. Jie rasti lenkų ir prūsų pasienyje ir tai pats seniausias Rytų Pabaltijo archeologinis radinys.Apie12 000 m. pr. Kr. vėlyvojo ledynmečio šilčiausiu alerodo periodu indoeuropiečių protėviai gyveno už Šiaurės poliarinio rato. „Rigvedų“ gamtinius siužetus tikroviškų pradų paieškų plotmėje pirmasis kruopščiai išnagrinėjo B.G.Tilakas ir 1903 m. paskelbė savo įžymųjį traktatą – „Arktinė tėvynė Vedose“ („The Arctic Home in the Vedas“). B.G.Tilakas astronomijos metodais išaiškino, kad Rigvedose aprašyta kosmoso šviesulių padėtis dangaus skliaute galėjo būti matoma tik poliarinėse platumose ne vėliau kaip prieš 10 000 metų. Apie 11 000 m. pr. Kr. į Žemę rėžėsi meteoras.Apie 10.000 m. pr. Kr. Jerichone egzistavo pirmasis miestas.Apie 10 000 – 8000 m. pr. Kr. Šiaurės Europoje intensyviai tirpstant ledynui, Rytų Pabaltijį apgyvendino IX genetinės grupės Rb1 pogrupio žmonės, kurių palikuonių esama ir tarp dabartinių regiono gyventojų. Į dab. Lietuvos teritoriją tie paleolito ir epipaleolito epochų naujakuriai atvyko iš Vidurio ir Vakarų Europos, t.y. iš archeologinių Svidrų (pagal vietovės netoli varšuvos pavadinimą) ir Madleno kultūrų arealų. VIII tūkstantmetyje pr. Kr. (apie 7000 m. pr. Kr.) šių ir kai kurių kitų kultūrų pagrindu dabartinėje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir iš dalies gretimų šalių teritorijoje susiformavo mezolitinės Kundos ir Nemuno kultūros. VI tūkstantmetyje pr. Kr. viduryje (apie 5500 m. pr. Kr.) į dab. Lietuvą, o netrukus ir Latviją bei Estiją iš pietų įsismelkus įbrėžtinės keramikos gamybos technologijoms, iš minėtų mezolitinių kultūrų išsirutuliojo neolotinės Narvos ir Nemuno kultūros, kurių raidai vėliau (3000-2000 m. pr. Kr.) šiek tiek įtakos darė Rutulinių amforų, Virvelinės keramikos ir kitų dab. Lietuvą iš vakarų pasiekdavusi europinių kultūrų infiltracija. Maždaug apie 1600 m. pr. Kr. (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo Valarų baltų pilkapių kultūra (I-IV a. kelios jos atmainos, archeologų siejamos su kuršių, žemgalių, vad. vakarinių žemaičių ir sėlių protėviais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros. Pastarosioms archeologai priskiria XIII a. pr. Kr. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, vienalaikę Dniepro-Dauguvos kultūrą, II tūkstantmečio I pusėje daugiausia Volgos ir Okos aukštupių baseinuose gyvavusią Fatjanovo kultūrą, VIII a. pr. Kr. Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią Djakovo kultūrą, II-I tūkst. pr. Kr. Volgos vidurupio baseiną aprėpusią Balanovo kultūrą, nuo VIII a. pr. Kr. Pripetės baseine ir Kijevo srityje gyvavusią Milogrado kultūrą, VIII a. pr. Kr. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje susiformavusią Jotvingių pilkapių kultūrą, II tūkst. pr. Kr. II pusėje Seimo ir Desnos žemupio bei vidurupio upyne išplitusią Sosnicos kultūrą ir VIII a. pr. Kr. ją pakeitusią Juchnovo kultūrą. „Hibridinėms“ arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. Kr. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ Zarubincų, Počepo ir Kijevo kultūros, rytinių galindų palikta Moščinų kultūra, Kijevo kultūros pagrindu susiformavusios Koločino ir Penkovkos kultūros (pirmoji šių kultūrų skirtina neabejotinai baltiškai radimičių protėvių genčiai, o antroji – tikėtinai baltiškam uličių protėvių etnosui, arba, vad. antams), vad. rytinių latgalių (=nalšėnų?) protėviams skirtina Tušemlios kultūra, taip pat rusėnų metraščiuose minimų dregovičių palikta Bancerovo kultūra. Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migracijos procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui nutrūko. II-III a. Vyslos žemupion gotams ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų pilkapių, o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų konsoliduoto alaniškai-sarmatiško etnoso palikta Černiachovo kultūra; IV a. II pusėje šios kultūros nešėjus sutriuškinus ir privertus trauktis į šiaurę iš

rytų atklydusiems tiurkakalbiams hunams, apie IV a. ir V a. sandūrą dab. Šiaurės Vakarų Ukrainoje greičiausiai dėl iranėnakalbių ateivių ir vietos baltų (Milogrado ir Zarubincų kultūrų nešėjų) metizacijos susiformuoja protoslavų etnosas ar etninė bendrija. Vėliau kitų tiurkakalbių – avarų gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai chazarams pavergus (jau neabejotinai) slaviškos Prahos kultūros nešėjų rytinius kaimynus antus (pastarieji siejami su Penkovkos kultūra ir paprastai laikomi slavais, nors archeologijos duomenys rodo Penkovkos kultūrą buvus kur kas artimesnę baltiškoms archeologinėms kultūroms), iš protoslaviškos (?) Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojo Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir VIII-X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. Chazarų nusiaubtose paseimės ir padesnės žemėse VII ir VIII a. sandūroje išplitę slavai iki XII a. pabaigos asimiliavo kone visus kitus Dniepro baltus, kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų; prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija, o jotvingių gentį iki XVII (?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Apie 9000 m. pr. Kr. Archeogenetikos duomenimis dauguma po paskutiniojo ledymnečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX gegetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutinio apledėjimo pradžią. Pabaltijo viduriniojo neolito pradžioje (apie 4300 m. pr. Kr.) Uralo regione prasidėjęs staigus atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus (tai matyti ir iš prabaltiškų (?) archeologinių kultūrų kaimynystėje bei „pramaišiui“ su jomis egzistavusios protofiniškos Šukinės duobelinės keramikos kultūros (V-II tūkst. pr. Kr.) plitimo dinamikos); šių dienų Lietuvoje „finougrišką genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3. Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archaiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėmis“ Europos haplogrupėmis H, U, ir I ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės (pastarųjų genetinių grupių susiformavimą tikriausiai lėmė LDK laikotarpiu Lietuvoje gana dažnos mišrios lietuvių ir žydų santuokos).Antropologiniu požiūriu dabartiniai baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai; kita vertus, ansktyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko protoeuropidinei komponentei.

Apie 9000 – 8300 m. pr. Kr. paskutinis driaso laikotarpio atšalimas išvarė indoeuropiečių protėvius iš užpoliario.Apie 8000 m. pr. Kr. , pačioje tarpledynmečio pradžioje, sutampančioje su Lietuvos mezolito pradžia, greičiausiai nuo Karpatų ir Sudetų kalnų atkeliavo baltų protėviai ir įsitvirtino teritorijoje nuo Baltijos iki Uralo kalnų. Taip teigiama pastaraisiais dešimtmečiais kai kurių A.Girininko „archeologinės mokyklos“ atstovų. Šios mokyklos atstovų pastangomis formuojasi alternatyvi, naujausiais archeologijos duomenimis ir iš dalies paleografo A.Seibučio įžvalgomis grindžiama baltų kilmės teorija, anot kurios baltai yra kelis tūkstančius metų plytėjusio protobaltų arealo autochtonai. Pasak A.Girininko ir josekėjų, baltus laikyti autochtonais leidžia šiame regione fiksuojamas europinių analogų neturintis archeologinių kultūrų tęstinumas, kiekvienai naujai poledynmečio kultūrai savaimingai išsirutuliojant iš jos pirmtakės. Naujosios baltų kilmės teorijos šalininkai ypač akcentuoja menką „virvelininkų“ kultūrų įtaką daugelio baltiškų hidronimų arealo etnosų raidai, mat nauajausių archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje toji įtaka kiek ženklesnė buvusi tik pajūryje ir Vakarų Lietuvoje. Kaip tik todėl aptariamos teorijos šalininkai mano, kad apie 3100 m. pr. Kr. pietrytinėse Baltijos pakrantėse pasirodę ir iki apie III tūkstantmetį pr. Kr. vidurio tik būsimame vakarų baltų areale (neabejotini indoeuropiečiai) Pietryčių Pabaltijyje padėjo pagrindus ne visų, o tik vakarų baltų susiformavimui. Seniausiais žinomais Rytų Pabaltijo autochtonais baltus verčia laikyti, pasak „A.Girininko mokyklos“ atstovų, ir daugybė finougrų kalbų ūkinės buitinės srities baltizmų, - į finų kalbas jie galėjo patekti tik vykstant medžiotojų bei žvejų protofinų ir sėslių protobaltų metizacijai, o archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad Rytų Europos šiaurvakariuose nesėslių Šukinės duobelinės keramikos kultros nešėjų, t.y. protofinų, ir sėslių vietos gyventojų metizacija intensyviausia buvusi V-III tukstantmetyje pr. Kr.Pasak M.Gimbutienės ir gausių jos sekėjų, baltų etnosai pradėjo formuotis praėjus kokiam 1000 metų po paskutiniosios vad. Kurganų kultūros nešėjų invazijos (apie 3000 m. pr. Kr.) į Pietryčių Europą, įvairių „virvelinės keramikos kultūrų“ nešėjams asimiliuojanr būsimame baltiškų hidronimų areale gyvenusius neindoeuropiečius. Kad baltiškų hidronimų areale „iki baltų“ gyvenę europidų rasės atstovai kalbėjo kažkokiomis mokslui nežinomomis neindoeuropietiškomis kalbomis, spėja dalis kalbinkų, - nors jokių neabejotinų „senųjų europiečių“ kalbos reliktų iki šiol

neaptikta nei minėto arealo hidronimikoje, nei hipotetinius paleoeuropiečius tariamai asimiliavusių baltų kalbose.

Apie 8000 m. pr. Kr. pradėtas statyti Stounhedžas.Apie 8000 m. pr. Kr. Europoje pirmykštės bendruomenės pradėjo vartoti druską.Apie 7000-8000 m. pr. Kr. po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatas atšilo, suvešėjo laukinė augalija, padaugėjo gyvūnų ir žmonių. Derlingose žemumose tarp Egėjo ir Kaspijos jūrų įvyko tikrai revoliucinių permainių – iš medžioklės ir maisto rinkimo pereita į jo gaminimą. Sėslių gyvenviečių kūrimas, augalų sukultūrinimas ir gyvulių prijaukinimas vyko laipsniškai maždaug nuo 9000 iki 6500 m. pr. Kr. Ne visi gyvuliai prijaukinti ir grūdinės kultūros sukultūrintos tuo pačiu metu ar tame pačiame regione. Vidurio Europoje vilkas buvo prijaukintas ir tapo šunimi vėlyvajame paleolite Madleno laikotarpiu. Laikinės avys, medžiotos Zagro kalnų šlaituose (dab. Iranas) ir Tauro kalnuose, buvo prijaukintos 8000 m. pr. Kr. Galvijus ir kiaules Anatolijoje žmonės prijaukino gerokai vėliau, tarp 7500-6500 m. pr. Kr., Europoje šis procesas truko dar 6500-5000 m. pr. Kr. Artimųjų Rytų ir Vidurio Europos rytų žmonės neturėjo naminio arklio iki V tūkstantmečio pabaigos.Apie 7000 m. pr. Kr. – apie 1200 m. pr. Kr. Mino kultūra Kretoje.Apie 7250-6150 m. pr. Kr. pietinėje vidurio Turkijoje, Konijos lygumoje egzistavo Čatal Chiujuko miestas. Po juo yra ankstyvesnė gyvenvietė su 12 sluoksnių. Čatal Chiujuko gyvenvietė yra tikras daugelį šimtmečių gyvavusios visuomenės struktūros stabilumo pavyzdys. Tai didžiausias viso Senojo Pasaulio nbeolito miestas. Jame vienu metu galėjo gyventi iki 7000 žmonių (dabartiniais apskaičiavimais, garsiajame Jeriche, Jordano slėnyje galėjo gyventi ne daugiau kaip 400-900 žmonių).Visą miesto gyvavimo laikotarpį nenutrūkstamai prekiauta obsidianu, arba vulkaniniu stiklu, ir titnagu. Obsidianą gaudavo iš Hasan Dago ugnikalnio ir kitų Vidurio Anatolijos vietovių. Jį vartojo gaminti ne tik pjovimo įrankiams, bet ir veidrodžiams, kuriuos nušlifuodavo taip, kad nelikdavo jokių įbrėžimų. Vario rūda, hematitas, limonitas, manganas, švino rūda ir lignitas atkeliaudavo tikriausiai iš Tauro kalnų. Kriauklių importavo iš Viduržemio pajūrio, o kalnų krikštolą, karneolį, jaspį, chalcedoną ir kitus mineralus karioliams gaudavo iš mums nežinomų šaltinių, turbūt įsiveždavo iš tolimų vietovių. Gyva prekyba darė didelę įtaką Čatal Chiujuko turtingumui ir gerovei, be to, klestėjo amatai: obsidiano apdirbimas, metalurgija, audimas, medžio drožyba ir kt. Daugelis dirbinių padaryta meistriškai.Religinės apeigos sudarė kasdienio žmonių gyvenimo dalį. Šventyklos buvo panašios į gyvenamuosius namus, tik jų sienų vidus ištapytas įvairiais piešiniais, papuoštas gipso reljefais ir bukranionais (jaučio galvomis arba kaukolėmis). Išliko 140 sienų piešinių; kiekvienas nuo 12 iki 18 m ilgio. Vienspalviuose ir spalvotuose sienų paneliuose vaizduojama mitologinės scenos ir daugybė simbolių: nuo gyvybės kolonų, trikampių, smėlio laikrodžių (dvigubų, trikampių, sujungtų viršūnėmis), drugelių, bičių korių ir daugybės rankų iki grifų, jaučių ar elnių galvų, elnių medžioklės scenų ir deivių atvaizdų. Dažyta raudona, geltona ir rusva ochra (iš geležies oksidų), skaisčiai mėlyna ir žalia (iš vario rūdos), tamsiai ir šviesiai raudona (iš gyvsydabrio oksido ir hematito), rausvai violetine ir purpurine (iš mangano) ir melsvai pilka (iš švino rūdos) spalvomis. Kad dažai žvilgėtų, vartojo žėručio dulkes. Mellaartas pastebėjo, jog ši sienų tapyba turėjo apeiginę paskirtį; ją atlikussį piešinį padengdavo balto gipso sluoksniu. Vėliau prireikus ant švaraus fono tapė naują piešinį. Tarp nesuskaičiuojamų gipso reljefų buvo labai daug jaučių galvų ir ragų, taip pat po krūtimis paslėptų grifų kaukolių ar šernų nasrų ir varlės pavidalo Deivės atvaizdų.Šventyklose rastos statulėlės ir figūrėlės religijos istorikams – tikras lobis. Tarp atvaizdų yra šių tipų: Deivė su leopardais iš šonų, žinoma kaip Potnia Theron, arba žvėrių valdovė, sudvejinta Deivė, sėdinti Deivė, pažymėta V ženklais ir ševronais, motina, laikanti vaiką, dvi apsikabinusios figūros, nuoga su kauke, primenanti nėščią moterį, plėšriojo paukščio statulėlė, sielvartingai sėdintis Dievas, sėdinti bardzdota figūra ir ant leopardų jojančių vyrų figūros.Mirusiuosius laidojo namuose po grindimis, prieš tai ekskarnavę juos (mirusiojo kūną dėjo ant pakylos ar medinio bokšto, kad paukščiai sulestų audinius ir vidaus organus). Ochra apibertas po šventyklų grindimis laidojo moteris. Pati didžiausia šventykla su didžiausiu sienos piešiniu, vaizduojančiu miestą ir ugnikalnį tolumoje, buvo virš kapo moters, palaidotos su 3 šerno žandikauliais prie galvos. Šios moterys turėjo būti svarbios šventykloms ir matristinei, matrilinearinei visuomenės santvarkai. Namai Čatal Chiujuke sustatyti tankiai, daugelis šliejosi prie ankstesniųjų. Tarp namų buvo atviri kiemai. Namų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Pasak tyrinėtojo, namai buvo be durų, ir žmonės įeidavo pro angą stoge. Namuose neaptikta nei šiukšlių, nei maisto atliekų. Tai leidžia manyti, kad gyventojai skrupulingai laikėsi švaros. Namų vidus mažai apstatytas, suolus ir lovas atstojo molio pakylos. Mellaarto nuomone, sprendžiant iš namų dydžio (apie 25 kv. m) ir lovų skaičiaus, nė viename ir atkastųjų negalėjo tilpti daugiau kaip 8 asmenys. Apie trečdalį aslos ploto užėmė virtuvė, o krosnį žmonės įrengdavo sienos apačioje. Sandėliukuose rasta pintinių grūdams, įrankų ir kitų daiktų. Miesto gyventojai sėjo trijų rūšių kviečius ir vienos rūšies miežius, taip pat augino arba rinko įvairiausius žalumynus, šakniavaisius ir vaisius.

Nors galvijai teikė pieno produktų ir didesnę mėsos dalį, žmonės taip pat laikė ožkų ir medžiojo elnius bei šernus.

Hasilaras (Hacilar), esantis 220 km į vakarus nuop Čatal Chiujuko buvo mažas miestelis, turintis maždaug 50 nmamų. Jis atsirado tuo metu, kai sunyko Čatal Chiujukas, ir gyvavo VI tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje.Apie 6500-3500 m. pr. Kr. Atlančio periodas Europoje – temperatūra buvo aukštesnė negu dabar, todėl sąlygos žemdirbystei tinkamesnės. Beveik visoje Europoje augo ąžuolai ir kiti lapuočiai.Sprendžiant iš sukauptų duomenų, grakštūs Viduržemio jūros arealo žmonės paplito į šiaurę iki Dunojaus baseino ir Karpatų. Užkarpatėje ir Geležinių Vartų tarpeklio rajone vietiniai stambūs mezolito kromanjoniečiai susimaišė su atėjūnais.Jūrų keliai suvaidino lemiamą vaidmenį – padėjo greitai perduoti neolito idėjas. Plaukioti Egėjo jūra buvo labai lengva, nes Tarp Turkijos ir Graikijos yra daug salų. Nesudėtingas susisiekimas jūra ir Adrijos bei centriniame Viduržemio jūros regione. Tai rodo ir prekyba obsidianu bei Spondylus kriauklėmis. Sausuma naujos idėjos sklido lėčiau. Žemdirbystės plitimas nuo Egėjo jūros sričių iki Dunojaus truko apie 500 m., nuo Dunojaus vidurupio baseino iki Prancūzijos – dar 500., iš viso apie 1000 metų nuo 6000 iki 5000 m. pr. Kr. Šiaurės Europa – Tarp Danijos ir Lietuvos – dirbti žemę pradėjo apie 4000 – 3500 m. pr. Kr. (tuo metu prasidėjo pirmoji Pilkapių kultūros žmonių migracija į Europą), o Šiaurės rytų Pabaltijys ir Vidurio Rusija – tik apie 2500 m. pr. Kr.Europos perėjimą į žemdirbystę lėmė keli svarbiausi veiksniai: klimato atšilimas, lapuočių paplitimas, vandens lygio pakilimas (davęs daugiau vandens ir maisto šaltinių) ir prekybos kelių išsiplėtojimas, prasidėjęs mezolite ir dar labiau pagyvėjęs ankstyvajame neolite. Impulsai plaukė iš Anatolijos. Žemdirbystės plitimas Pietryčių Europoje iš pietryčių į šiaurės vakarus buvo susijęs su Viduržemio regiono rasės žmonių judėjimu iki Vidurio Europos.Dėl palankaus atlančio periodo klimato žemdirbystė, prekyba, amatai, architektūra ir menai padarė milžinišką šuiolį. Viduržemio ir Egėjo jūrų regionuose, kurie dabar nederlingi, tuo metu buvo gausu augalijos. Vidurio Europoje buvo šilčiau nei dabar, augo vešlūs miškai bei sodai. Iš gyvenviečių plėtimosi matyti, jog žmonių nuolat daugėjo. Nerasta jokių duomenų apie teritorijos puldinėjimą. O tai, kad nėra mirtį nešančių ginklų, irgi rodo taikų visų grupių ir pavienių žmonių sambūvį. Kaimai be įtvirtinimų, išskyrus vieną kitą V pavidalo griovį ar atramines sieneles tokiose vietose, kur jos būtinos pagal statinio konstrukciją. Vietą kaimui kurti parinkdavo paprastai prie upių ar upelių, ežero terasoje. Šiuo taikiu laikotarpiu gyvenviečių nerengė ant stačių kalvų ar kitose sunkiai prieinamose vietose.Apie 6500-3500 m. pr. Kr. Senojoje Europoje klestėjo civilizacija, kuri buvo taikinga ir nehierarchinė. Jos gyvenimo lygis buvo aukštesnis nei daugelio andokratinių (vyro valdžios) klasinių visuomenių. Senoji Europa ir jos įpėdiniai Egėjo ir Viduržemio jūrų rajone ilgus amžius gyvavo taikiai ir ramiai, be moterų ir vyrų valdžios persvaros ir sukūrė nuostabaus grožio meno kūrinių.Karingumas, plėšimas ir šlovės troškimas tiktai patriarchalinių bendruomenių, tokių, kaip indoeuropiečių, bruožas. Senosios Europos kapai skirasi nuo indoeuropiečių kapų. Nevienodi laidojimo papročiai atspindi visiškai skirtingą pasaulėžiūrą. Senosios Europos gyventojai pabrėždavo Didžiosios Motinos kūno ciklinio atgimimo reikšmę, o indoeuropiečiai – asmens pomirtinio gyvenimo tęsimąsi. Asmeniniai daiktai bei artimieji (žmona, tarnai, vergai) taip pat lydėjo mirusįjį į kitą pasaulį.Senosios Europos kapai, priešingai, rodo pagarbą veikiau protėviams negu ypatingoms asmenybėms: valdovams, didvyriams, kariams.Senosios Europos gyventojų supratimu, kapas asocijuojasi su gimda. Kapų formų pagrindą sudaro atgimimo simboliai, kiaušinis ir Deivės regeneracijos organai: papilvės trikampis, gimda, pilvas, sėdmenys.Visoje neolito laikotarpio Europoje laidojo tiek individualiai, tiek bendrai. Šiaurės ir Vidurio Europoje vyravo indiviualūs kapai. V tūkstantmetyje pr. Kr. Dniepro-Doneco kultūroje buvo paplitę šeimų kapai, o Vakarų Europoje ir prie Vidurmžemio jūros – bendri megalitiniai ir požeminiai.

5500-4900 m. Europoje nuo Paryžiaus, Olandijos Pasienio su Vokietija, Štetino, Vyslos, Lucko, Dniestro iki Karpatų, Dunojaus, Alpių gyvavo juostinės keramikos kultūra (Brandkeramik, Linear Pottery Culture). Fizinis tipas Vidurio Europos Juostinės keramikos kultūros zonoje nebuvo vienalytis. Morfologinių skirtumų pastebima daugelyje regioninių grupių. Bet pietryčiuose – dab. Vengrija, Transilvanija, Galicija, vyravo gracilūs ilgagalviai. Radiokarbonu šios kultūros pradžia nurodoma apie 5600-5400 m. pr. Kr. Imigrantų iš pietryčių turėjo būti daug, kad tokia homogeniška kultūra paplistų dideliame plote. Žmonės kirto miškus ir ruošė žemė kaimams. Kūrėsi saulėtose upių ir upeliukų terasose. Vienur gyvenviečių randama gana tankiai, kitur – rečiau.VI tūkstantmečio pr. Kr. antrojoje pusėje Senojoje Europoje atsiradęs raštas buvo sukurtas iš simbolių, kuriuos modifikavo ir papildė tiesiomis linijomis, kreivėmis ir taškeliais. Simbolių ir linijinių ženklų derinių

randama grupelėmis ar eilutėmis ant statulėlių, antropomorfinių vazų, verpstukų ir audimo staklių svarelių, šventyklų modelių, vynui aukoti, sakralinių indų bei kitų religinės paskirties daiktų.Kai kuriuos vėlyvojo paleolito Graveto ir Madleno kultūrų ženklus Europoje ir Anatolijoje vartojo neolite ir vario amžiuje, ir net ankstyvajame bronzos amžiuje – iš viso net apie 15 000 metų. Puikus pavyzdys yra V ženklas, kilęs iš vulvos ar gaktos trikampio – vieno seniausių priešistoriniame mene aptinkamų simbolių.Senasis Europos raštas beveik išnyko apie 4300-4000 m. pr. Kr., kai Karanovo, Vinčos ir kitos Senosios Europos kultūros suiro dėl prasidėjusio raitų gyvulių augintojų, tikriausiai kalbėjusių indoeuropiečių kalba, antplūdžio iš Pietų Rusijos stepių. Tačiau jis išliko Egėjo jūros areale, kur senoji Europos civilizacija gyvavo daugiau nei 2000 metų ilgiau negu Dunojaus baseine. Tad nenuostabu, kad galima pastebėti panašumų tarp Senosios Europos rašto ženklų, kuriuos vartojo Egėjo jūros areale, Kretos ir Kipro raštuose. Senosios Europos rašmenų ir III-II tūkstantmečio pr. Kr. Kretos hieroglifų bei linijinio A rašto analogijos yra labai įdomios. Jos rodo, kad Senosios Europos raštas, sukurtas maždaug 4000 metų anksčiau nei Kipro hieroglifai ir Kretos linijinis A raštas, yra giminiškas, nors jį sugalvojo neindoeuropietiškai kalbantys protėviai.Kretos hieroglifų raštas atliko sakralinę funkciją apeigose ir atspindi tiesioginį Senosios Europos rašto tradicijų perimamumą. Labiau pažengęs linijinis A raštas taip pat sietinas su religine praktika, tačiau ne vien su jos apeigomis. Vis dėl to abu raštai yra susiję su pirminiu Senosios Europos raštu, ir ši priklausomybė ypač išryškėja, palyginus abiejų sistemų ženklus. Kipro raštas siekia II tūkstantmeečio pr. Kr. vidurį ir pabaigą, o klasikinis Kipro raštas vartotas nuo VII iki II a. pr. Kr. Nors Kipro raštas ir giminiškas linijiniam A, kilęs tikriausiai iš kito, bendro archaiškesnio šių raštų protėvio. Kaip ir linijinias A, jis kol kas dar nėra iššifruotas. Klasikinis Kipro raštas buvo iššifruotas 1870 m., kaip raktą taikant dvikalbius įrašus Kipro ir finikiečių kalbomis. Jį vartojo rašydami graikų ir eteokipriečių kalbomis, pastaroji kol kas dar neidentifikuota ir, labai tikėtina, priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir Mino laikotarpio bei Senosios Europos kalbos. Kiekvienas klasikinio Kipro rašto ženklas reiškia ne vieną raidę, o visą skiemenį: priebalsę su balse arba vieną balsę. Tokia sistema ne itin tiko graikų kalbai, todėl manoma, kad ji paimta iš ankstesnės, neindoeuropiečių, kalbos ir pritaikyta graikų kalbai. Senosios Europos raštas, vartotas apie 6000-4300 m. pr. Kr., buvo sakralinis ir randamas ant religinės paskirties daiktų. Jis neturi nieko bendro su gerokai vėlesniu komerciniu-administraciniu Mesopotamijos ar Mikėnų linijiniu B raštu. Susiformavo neolito laikotarpiu, plačiai taikaint įvairius simbolinius ženklus, dažnai perimtus iš labai senų laikų. Apie 6000-53000 m. pr. Kr. pasirodė pirmieji ženklų junginiai – simboliai su papildomais linijiniais ženklais. Spėjama, kad hieroglifai, atsiradę Senosios Europos rašte, turėjo fonetinę reikšmę ir iš jų buvo sukurti kiti fonetiniai vienetai – skiemenys ar žodžiai. Galiausiai pirminiai ženklai buvo modifikuoti: pridėta tiesių linijų ar kreivių ir taškų, dvigubų, apverstų ar greta sudėtų ženklų. Šis raštas turi apie 30 pagrindinių ženklų ir maždaug 100 modifikuotų, neskaičiuojant įvairių jų variantų.5500 – 3500 m. pr. Kr. į Mesopotamiją atkeliavo šumerai. Pradėjo kurtis pirmosios gyvenvietės, kaimai, miestai Mesopotamijoje.Apie 5500 m. pr. Kr. pirmieji vario dirbiniai Europoje atsirado tarp Bosnijos ir Bulgarijos.Apie 5500 m. pr. Kr. neolito kultūros nešėjai iš Nemuno ir Dniepro aukštupio bei vidurupio baseinų ėmė slinkti į pietus, apsistojo Dniepro žemupyje ir išstūmė vietos Dniepro slenksčio gyventojus. Pietuose, pasiekę Krymą ir Dono žemupį, susidūrė su vietos mezolito žmonėmis. Dniepro-Doneco kultūros gyvenvietės susitelkusios didelių žuvies išteklių vietose prie Dniepro upės slenksčio. Neolito kultūros nešėjai Dniepro baseine buvo stambūs plačiaveidžiai europidai, kilę ir paleolito kromanjoniečių. Fiziniais bruožais jie artimi Šiaurės vakarų Europos Ertebiolės (Ertebolle) ir Rytų Pabaltijo Narvos gyventojams. Tiesioginiai jų protėviai gyveno Nemuno ir Dniepro aukštupio bei vidurupio baseinuose.Nėra pakankamai informacijos tiksliai nustatyti fizinį Nemuno kultūros gyventojų tipą, nes Serovo kaukolės tokios suirusios, kad jų negalima ištirti. Tačiau iš kitų vietovių žinoma didelių proporcijų trumpagalvių žmonių kaukolių.Tarp Narvos kultūros gyventojų vyravo ilgagalviai siauro veido europidai, kaip ir Kundos kultūrai priklausę mezolitiniai jų protėviai, bet šiaurinėje dalyje randama daug mezokraninių kaukolių ir plokščio veido žmonių (manoma, kad tai mongolidų įtaka).Apie 5000 m. pr. Kr. ar anksčiau tarp Rytų Ukrainos ir Šiaurės Kazachstano prijaukinti arkliai, greičiausiai prie miškų ir miškais apaugusių upių. Ankstyviausių prijaukinimo ženklų aptikta Volgos vidurupio miškingose stepėse, kur neolito ūkis – smulkioji gyvulininkystė ir žemės dirbimas – gyvavo nuo VII tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos. V tūkstantmečio pr. Kr. Volgos kultūra (rusų ir ukrainų literatūroje vadinama eneolitine) išsirutuliojo iš vietinės Volgos neolitinės kultūros. Jos teritorija apima pietines miškastepių zonas, stepių plotą tarp Dono žemupio, Volgos vidurupio (Kuibyševas, Samara) ir Uralo. Pietinės ribos siekia Kaukazo kalnus ir Kaspijos jūrą. Ankstyvasis eneolito periodas Volgos vidurupio miškastepių plote dar vadinamas Samaros kultūra, o Volgos žemupyje – Kaspijos kultūra. 1993 m. aptiktas Sježės kapinynas ant Samaros upės kranto prie Kuibyševo atidengė anksčiau visiškai nežinotą kultūrą. Kapinynas iš dalies sunaikintas, likę 6 pavieniai kapai ir trigubas kapas buvo 0,7-1,0 m. gylio duobėse, keli iš jų po akmenimis ar nedideliais žemės sampilais. Čia aptikta iš

kaulo plokštelių išpjaustytų arklių figūrėlių, dvigalvių arklių ir jaučių bei arklių aukojimo pėdsakų. Kappinyno viduryje 40 cm gylyje atidengta arklių aukojimo vieta. Čia rastos 2 arklių galvos, aplink jas sudaužytų puodų, kriauklelių vėrinių, gėlo vandens moliuskų kriauklelių ir žeberklų. Visi šie daiktai apibarstyti ochra. Po aukojimo vieta aptikta turtingiausių kapų. Keliuose iš jų palaidoti vaikai. Jie gulėjo ant ochros sluoksnio, be to, buvo patys gausiai apiberti ja. Svarbiausias buvo vaiko kapas, kuriame rastas ilgas titnaginis durklas, dvi plokščios dvigalvio jaučio figūrėlės iš šernų ilčių, trys į šaukštus panašūs daiktai su skulptūrinėmis ančių galvutėmis, kabučių ir kriauklelių gabalų, kriauklelių karolių vėrinys ar diržas, gyvulių kaulų ir du nedideli gludinto akmens skaptukai. Įkapės leidžia manyti, jog kapai priklausė aukštesniam visuomenės sluoksniui. Tai, kad į 1,5-2 metų vaiko kapą įdėta durklas ir skulptūrėlių, rodo kapo išskirtinumą. Remiantis vėlesne archeologijos medžiaga ir lyginamaja indoeuropiečių mitologija, galima teigti, kad durklas ir pakinkyti jaučiai priklauso Dangaus Šviesos Dievo atributikai. Panašu, jog arklių aukojimas susijęs su aukšto visuomenės atstovo vaiko mirtimi.Suardytuose kapuose rasta dviejų arklių figūrėlės, taip pat daug skaptukų, gludinto akmens skliutų, didelių kaulinių ietigalių, titnaginių ylų, strėlių antgalių ir gremžtukų, titnaginių ir kaulinių durklų. Kauliniai durklai iki 56 cm ilgio: tikrai grėsmingi ginklai. Abiejose pusėse įtaisyti titnago arba kvarco ašmenys. Puodų į kapus nedėjo, dauguma jų rasta aukojimo vietose.Pleistoceno pabaigoje dideli arkliai išnyko, po drastiškų klimatinių pakitimų išliko tik vidutiniai. Jie priklausė vienos Equus ferus Boddaert rūšies dviems porūšiams: tai tarpanai (Equus ferus gmelini Antonius) ir taki (Prževalskio) arkliai. Tarpanas, nedidelis, bet stiprus arklys su maža galva, trumpa uodega ir karčiais, buvo prijaukintas. Rytų Europoje tarpanai nedidelėmis bandomis, kurias sudarė kumelės su kumeliukais ir keleta eržilų, gyvavo iki pat XIX a. pabaigos, kol jų neinaikino medžiotojai.Ankstyviausių arklio kulto ir jo aukojimo radinių aptikta Volgos vidurupio regione. Jau V tūkstantmečio pr. Kr. viduryje dideles arklių bandas laikė miškastepių ir stepių zonose tarp Dniepro žemupio vakaruose ir Šiaurės kazachstano rytuose. Gyvulių kaulų iš Repino gyvenvietės ant Dono upės kranto analizė parodė, jog 80 proc. visų prijaukintų gyvulių kaulų priklausė arkliams. Pirmoji arklių prijaukinimo stepių kraštuose priežastis buvo mėsos ir pieno vartojimas. Tačiau kiti motyvai svarbesni: tai arklių naudojimas joti ir dirbti. Šitai rodo Sredni Stogo gyvenvietės, datuojamuose V tūkstantmečio pr. Kr. viduriu, rasti raginiai ir kauliniai žąslų skersiniai. Kiek galima spręsti iš figūrėlių, vaizduojančių pakinkytus jaučius, jautis neolito laikais buvo svarbiausias darbinis gyvulys Volgos (Sarasvati?) regione. Greitas arklys tapo susisiekimo priemone. Tai padėjo įsisavinti stepes. Jojimas leido įveikti didelius nuotolius, paskatino gyvulių grobimus ir arklių vagystes, turto kaupimą, prekybą, socialinių skirtumų atsiradimą, karus, žiaurumą. Kai stepės buvo užkariautos, prasidėjo neišvengiama migracija tolyn. V tūkst. pr. Kr. pirmosios pusės reliktai rodo tokios pat kultūros paplitimą didžiulėje teritorijoje į rytus nuo Dono upės ir tarp Volgos vidurupio, Kaukazo ir Uralo kalnų. Beveik identiškų ornamentų, įrankių ir ginklų rasta per tūkstančius kilometrų vienas nuo kito. Raiti ir ginkluoti kariai tapo taikingų žemdirbių grėsme. Nuo pat V tūkstantmečio pr. Kr. vidurio greitas žirgas virto neramumų ir žiaurumų nešėju. Tai vyko ir vėliau: prisiminkime raitų skitų, sarmatų, romėnų, hunų, avarų, slavų, arabų, vikingų, mongolų, turkų, kryžiaus žygių dalyvių, konkistadorų vykdytas žudynes.

Apie 5000 m. pr. Kr. pirmieji užrašai ir pirmosios mumijos (gyvūnų) Egipte.5000 – 3000 m. pr. Kr. – ikidinastinis laikotarpis Egipte.Apie 4500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje išrastas arklas.

Šumerai naudojosi mėnulio kalendoriumi (Shumer, Sumeria, Shinar, šumerų kalba - Ki-en-gir). Akadiškai „Šumeras“ manoma reiškė „kultūros šalį“.

4400-4200 m. pr. Kr. – pirmoji Pilkapių („Kurganų“, rus.<tiurk. Pilkapis), pusiau klajoklių kultūros žmonių iš Dniepro ir Volgos stepių migracija į Europą (dab. Valakiją abipus Dunojaus, Vengrijoje iki Pisos, Pietų Moldova, Vakarų Bulgarija). Plačiai paplito stepių tipo keramika. P.Moldovos, Dunojaus žemupio kapai atskleidžia Pilkapių kultūros žmonių religijos sampratą, kurioje atsispindi indoeuropietiškos ideologijos elementai: arklio, kaip dieviško gyvulio, garbinimas ir paprotys našlę aukoti kartu su vyru.Naujos kultūros žmones laidojo akmenimis apkrautuose kapuose, pavieniui, paguldytus ant nugaros, suriestus arba ištiestus, paprastai įdėdavo titnaginių durklų, strėlių antgalių, ietigalių ir smailiadugnių puodų. Griaučių liekanos rodo juos buvus aukštesnio ūgio, ilgagalvius ir grakštesnio sudėjimo už pirmtakus – Dniepro-Doneco kultūros gyventojus. Ankstyvajai Dniepro-Doneco kultūros keramikai būdingos augalinės priemaišos, o naujieji gyventojai į molį dėjo grūstų kriauklelių, dirbinius puošė pirštų įspaudais, duobutėmis, saulutėmis, virveliniais įspaudais aplink indo kaklelį.Šiai kultūrai būdinga ganomoji gyvulininkystė su žemės ūkio užuomazgomis, patriarchalinė ir hierarchinė visuomenė, sezoninės gyvenvietės ir maži kilnojami pusiau žeminiai namai, ryškios laidojimo apeigos, duobiniai kapai su panašiomis į palapines ar namukus medžio ir akmens konstrukcijomis, kurias dengė žemi akmenų arba žemės sampilai. Pirmoji ir antroji Pilkapių kultūros žmonių migracijų bangos į Dniepro baseiną

plito nuo Volgos miškastepių. Pilkapių III kultūra Juodosios jūros šiaurės regione, tarp Dniestro žemupio ir Kaukazo kalnų, buvo toliau pažengusi, Pilkapių IV kultūros žmonės atėjo vėl nuo Volgos stepių. Rusų archeologai Kurganų I ir II kultūrą vadina ankstyvąja duobinių kapų (Jamna) kultūra (apie 4500-3500 m. pr. Kr.), Kurganų III – Michailovkos, arba Maikopo, kultūra (apie 3500-2300 m. pr. Kr.), o Kurganų IV – vėlyvąja Jamnos kultūra.Pilkapių I ir II kultūrų žmonių gyvenimas daugiausia susijęs su naminiu arkliu. Tai skiria juos nuo Senosios Europos žemės ūkiu besiverčiančių gyventojų, kurie iki susidūrimo su Pilkapių kultūros žmonėmis neturėjo arklių. Prijaukinę ir augindami arklius stepių gyventojai tapo žymiai judresni.Pirmoji Pilkapių kultūros žmonių banga nepalietė Kukutenio (Tripoljės) kultūros. Kukutenio keramikos tradicijos laikytasi ir toliau, nors Pilkapių kultūros elementai Kukutenio gyvenvietėse rodo tam tikrą abiejų grupių sąveiką. Petrografinė analizė parodė, jog visi Kukutenio ir Kurganų kultūros (Sredni Stogo II) pavyzdžiai buvo panašios minerologinės sudėties. Abi žmonių grupės naudojo panašų molį, skyrėsi tik gamybos technologija: Kukutenio dirbiniai gerai išdegti, visiškai oksiduoti, be priemaišų, o Pilkapių kultūros keramika prastai išdegta, į molį dėta grūstų kriauklelių ir augalų priemaišų.Senosios Europos kultūra plėtojosi 2000 metų, kol V tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje čia pradėjo skverbtis Pilkapių kultūros žmonės. To meto senieji Europos gyventojai buvo sėslūs žemdirbiai. Neturėjo net varinių durklų, varinių ietigalių rasta tik Varnos kapinyne. O pirmieji Pilkapių kultūros gyventojai buvo apsiginklavę duriamaisiais ir pjaunamaisiais ginklais: ilgais durklo pavidalo peiliais, ietimis, alebardomis, lankais su strėlėmis.V tūkstantmetyje pr. Kr., indoeuropiečiams prisijaukinus arklį ir tapus mobilesniems vyko kalbinis praindoeuropiečių vienijimasis. Hipotetinėje praindoeuropiečių kalboje nerandama žemdirbystės terminų. Lingvistiškai rekonstruotai jų kultūrai būdingiausia buvo naminių gyvulių auginimas, mobilumas ir klasinė patriarchalinė visuomenė. V tūkstantmečio pr. Kr. Pilkapių kultūra Volgos miškų ir stepių regione ir į šiaurę nuo Juodosios jūros daug kuo sutampa su kalbiniu pagrindu rekonstruota praindoeuropiečių kultūra.Svarbiausią naminių gyvulių vaidmenį praindoeuropiečių kultūroje rodo šie daugelio indoeuropiečių kalbų bendriniai vardai: avis (*owis), galvijai (*gwows), jautis (*(s)tauro), kiaulė (*sūs ir *porkos), arklys (*ekwo-ekwa), ožys (*aigis, *aigos), šuo (*kwon-kun). Karvėms ir avims vadinti yra ir kitas žodis *peku(s): lotyniškai – pecus, senąja indų kalba – pasu, baltų – peku. Kadangi šis žodis giminiškas žodžiams, reiškiantiems vilną, gaurus ir šukuoti (graikų pekos – vilnam, senąja vokiečių fahs – odos plaukai, lotynų pectere – šukuoti), galima teigti, jog peku iš pradžių turėjo papildomą gauruoto gyvulio, galbūt avies reikšmę. Žodžiai, reiškiantys ‚vilną‘, yra aiškiai praindoeuropiečių kilmės (senąja bažnytine slavų – vluna, lietuvių – vilna, vokiečių – Wolle, senąja indų – wina); vokiečių weben ir senąja indų Vabh ir gali būti skiriami ankstyvajam gyvulių prijaukinimo laikotarpiui.Galvijai buvo šeimos, giminės ar genties turtas, naudojamas keičiantis produktais. Sanskrito kalbos žodis valdovui turi taip pat ir galvijų valdovo reikšmę. Seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose Iliadoje ir Rigvedoje pasakojama, kaip nuotakas ir ginklų įsigydavo už galvijus – tada pagrindinį turtą, atstojusį pinigus. Iš čia ir lotyniško žodžio pecunia reikšmė. Pinigų vaidmenį galvijai atliko iki XX a. (pavyzdžiui, kraičio tradicija kaime). Indoeuropiečių mituose ir epe labai aiškiai atsispindi jų didelė reikšmė ekonominiame gyvenime.Prijaukinto arklio vardo reikšmė išliko lotynų equos, gotų aihiva-, lietuvių ašva. Rekonstruota praindoeuropiečių forma būtų *ekwos arba *ekwā. Indoeuropiečių lyginamosios mitologijos tyrinėjimai svarbiausią vaidmenį teikia arkliui (ypač baltam) kaip šventam, aukojamam gyvuliui, Dangaus šviesos Dievo inkarnacijai. Archeologija paremia kalbiinkų ir mitologų duomenis ir nurodo ankstyvą arklio prijaukinimo datą – ne vėliau kaip 5000 m. pr. Kr. Arklys buvo aukojamasis ir jojamasis gyvulys, nuo V tūkstantmečio pr. Kr. naudojamas karuose. Ietimis, durklais, lankais ir strėlėmis ginkluoti kariai galėjo šaudyti ir kautis raiti, panašiai kaip istoriniai indoeuropiečiai – skitai, sarmatai ir kiti. Arklio, kaip dieviško ir aukojamojo gyvulio, kulto pėdsakų aptinkama nuo V tūkstantmečio pr. Kr. pradžios.Žodžių analizė rodo, kad ietį, peilį, durklą, lanką ir vėzdą pradėta vartoti labai anksti, t.y. praindoeuropiečių laikais. Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai: Volgos eneolito ir Pilkapių I kultūrų karių akmeniniai, titnaginiai ir elnių ragų ginklai.*(H)nsi, pjaunamasis ir kertamasis ginklas, kalavijas, seniausiai vartojamas titnaginis peilis arba durklas (germanų kalbose xsaxsaz kalavijas, dažnai vartojamas peilio reikšme), senąja indų – asi, lotynų – ensis;*keru, antgalis, ašmenys arba koks metamasis ginklas (vedų kalboje saru reiškė ietį, strėlę, germanų kalbose giminiškas žodis *xeruz);*Eengh-es-u, ietis, duriamasis ginklas, ir *ghai-so-s, metamoji ietis (senąja airių kalba – gae ir senąja germanų - *zaizas, senąja indų – hesas ginklas);*taqso-m, lankas, graikų kalba tokson, M persų taxs, lotynų taxus;*isu-, strėlė;xgwiH, lanko timpa (senąja indų – jya, lietuvių – gija);*Aek-on svaidyklė;*Aek-mon- akmeninis kirvis

Transporto priemonės. Mobilumas – labai būdingas praindoeuropiečių bruožas, nes jojimas arkliais buvo svarbiausia Pilkapių kultūros žmonių judėjimo priemonė. Rekonstruota praindoeuropiečių transporto formos šaknis yra *wegh (vokieių – Wagen, lietuvių vežimas, lenkų – woz). Galima atkurti net vežimo dalių pavadinimus: ratas - *rotha (vokiškai Rad, senąja indų kalba – tahtah „kovos vežimas“, lotyniškai – rota), *ak‘sis – ašis, yugom – jungas, jaučių pakinktas. *Wegh- šaknies žodžių grupė siejama su traukimo, vežimo, kėlimo ir rogių reikšme.Tai, kad buvo naudojami ratai, rodo miniatiūriniai moliniai ratų modeliai, rasti Senosios Europos (Kukutenio A ir Karanovo VI fazės) gyvenvietėse, datuojamose V tūkstantmečio pr. Kr. viduriu. Tikro šio laikotarpio vežimo nerasta.Pilkapių kultūros žmonių mobilumas prieš įsiveržimą į Europą turbūt buvo panašus į vėlesnių laikų stepių gyventojų – skitų, sarmatų ir kitų – judrumą. Herodotas aprašo skitus kaip žmones, neturinčius nuolatinės pastogės ar derliaus, kurį galėtų ginti, laisvus ir keliaujančius vežimais su savo turtu bei gyvuoju inventoriumi, žmones, kurie gali išvengti priešo arba jį nukauti kada tik panorėtų. Iš tikrųjų Pilkapių kultūros žmonėms nebuvo sudėtinga sudeginti savo būstus ir keltis į kitą vietą.Socialinė struktūra. Indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros istorijos bei archeologijos duomenimis, protoindoeuropiečių kultūrą galima būtų apibudinti kaip patrilinijinę visuomenę, kuriai vadovauja patriarchas – pagrindinis karys. Tam postui užimti lemiamą reikšmę turėjo amžius, nes šis žmogus aktyviai reiškėsi tik per pavojus, kai reikėdavo suburti didesnę žmonių grupę.Tarp mažų mobilių šeimų arba didesnės genties narių vykdavo egzogaminės vedybos. Nepanašu, jog šiuo laikotarpiu būtų gyvavęs dvasininkų sluoksnis. Moterys toje visuomenėje buvo priklausomos. Jas vertino tik pagal jų vyrų užiimamą padėtį. Didžiulė vyrų įtaka žmonoms atsispindi epinėse dainose ir teisiniuose tekstuose. Senosios Europos moterų kultūra, veikiama indoeuropiečių kultūros, sunyko ir naujoje užpuldinėjančioje visuomenėje moterys tapo privačia nuosavybe.Patriarchalinės visuomenės ypatumus ypač atspindi protoindoeuropiečių giminės terminija. Kalbininkai sutaria, jog šeimos ir vedybų terminai atskleidžia patrilinijinę paveldimumo sistemą. Pavyzdžiui, pagrindiniai asmens kilmę žymintys terminai rodo vyriškos giminystės vyravimą: tėvas - *pHthe:r; motina - *maHte:r, motinos brolis arba motinos tėvas - *awyos, tėvo brolis - *pHtrwos. Nėra terminų nei motinos, nei tėvo tetoms žymėti. Asmens artimai giminei pavadinti taikomi tokie: brolis - *bhraHte:r, kuris apima didžiulę vyriškos giminės asmenų grupę (jai tradiciškai skirta atlikti svarbias apeigų ir politines funkcijas), sesuo - *sweso:r (reiškia „mano“, „mano genties moteris“), sūnus - *swHnws (*swH – gimdyti, žodis rodo stiprų moters ir sūnaus ryšį) ir duktė - *dhwgHte:r (melžti, melžėja). Vyro tėvams pavadinti taip pat yra atskiri žodžiai (*swekwHs ir *swekwros), vyro giminei (*gHlows – moteriškai, *daHywe:r – vyriškai), sūnaus žmonai (*snwsos) ir dukters ar sesers vyrui (*genHr). Žodžio „nešlė“ reikšmė (*wydh – tuščia, nepilnavertė) rodo moters žeminančią padėtį, ko nepasakytum apie našlį.Nuotakos šeimai apibūdinti terminų nėra. Ištekėjusi indoeuropiečių moteris turėjo įsijungti į vyro šeimą, kurioje ji gyveno kartu su vyro tėvu ir broliais. Tai rodo egzogaminės vedybos.Senąja indoeuropiečių kalba Xpot reiškia vyriškos giminės galvą, patri potestas – tėvo valdžią. Dar du atitikmenys - *genH-os/*genH-r – atspindi patriarchalinės visuomenės bruožus: *genH-os (gentis) buvo vartojams pažymėti patrilinijinę grupę, į kurią individas įsijungia po vedybų, *genH-r – vyriškos giminės daiktavardis, skirtas svarbiausiam grupės nariui pavadinti. Iš mitologinių ir teisinių tekstų ryškėja despotiškas bendruomenės vado paveikslas, galbūt tai poligamiškas karys patriarchas, turėjęs absoliučią galią savo šeimoje ir gentyje.Moterys užėmė akivaizdžiai žemesnę padėtį. Nuotakos kainos terminas kilęs iš žodžio *wedh – vesti. Galima spėti, jog mobiliems karingiems gentainiams moterys sudarė šiokio tokio vargo.Galime pasinaudoti lingvistine paleontologija socialinei organizacijai atkurti. Pora pavyzdžių: *domos – namas, priklausantis vienai šeimai. *weik taip pat priklausė mažai tėvinei šeimai. *Weik gyventojai gali būti identifikuojami kaip vienos grupės arba *gen – genties – nariai. Vedybų partnerius jie galėjo rinktis didesnėje etninėje grupėjke arba gentyje, tautoje, iš *teuta.Žemės ūkio suklestėjimas europinėje dalyje. Pilkapių kultūros žmonėms žemės ūkis buvo antraeilis dalykas po pastoralinės (ganomosios) gyvulininkystės. Tačiau, studijuojant žemės ūkio leksiką, galima pastebėti vartojus nemažai žemės ūkio terminų. Žemės ūkis suklestėjo tuomet, kai sunyko klajokliškas gyvenimas, Pilkapių kultūros žmonėms klajokliams įsiveržus į Europą, ypač į tas teritorijas, kur žemės ūkiu verstasi tūkstantmečiais.Bendri žodžiai, turintys grūdų, malimo ir girnų bei sėti, pjauti reikšmes, be to, žodis „kauptukas“ *met(e)ya yra plačiai paplitę. Ypač svarbūs tokie išlikę žodžiai, kaip soros (*meli, *melyom, *melya) ir mažiau žinomų kviečių rūšies pavadinimas arba žolės, piktžolių, viksvos, speltos kviečio, rugių žolės vardai: *pūras, *pūros ir duonos rauginimui naudojama *vewos, yewoi. Šaknis yew- siejama su žodžiais, turinčiais išsiliejimo, sklidimo, virimo, rūgimo ir kilimo reikšmes.Iki šiol Dniepro-Volgos stepių Pilkapių gyvenvietėse identifikuotos tik soros. Nėra nei Einkorn, nei Emmer rūšies kviečių, miežių, avižų ar rugių pėdsakų, nors šiose gyvenvietėse rasta akmeninių kauptukų, titnaginių

pjautuvų ašmenų ir girnų akmenų. Manoma, kad įvairiose gyvenvietėse aptikti dideli į kauptukus panašūs įrankiai galėjo būti primityvūs arklai.Bendrų rugių, miežių ir avižų pavadinimų randama tik Europos indoeuropiečių prokalbės atšakoje. *Rughis, rugys, žinomas slavų, baltų, germanų ir keltų kalbose. Žodžio „avižos“ aw- šaknis randamas slavų, baltų ir lotynų kalbose. Miežiai lotyniškai galėjo turėti far- ir farina formą, senąja šiaurės skandinavų – barz, gotų – barizeins, senąja bažnytine slavų brašno – maistas, serbų brašno – miltai ir rusų borosno – ruginiai miltai.Kai kurių žirnių, pupų, vikių, aguonų pavadinimai bendri lotynų, albanų ir graikų kalboms. Visi šie augalai gerai žinomi neolitinėje Pietryčių Europoje. Galbūt jų pavadinimus vėliau paveldėjo indoeuropiečių kalbomis kalbantys gyventojai. Bendras linų pavadinimas žinomas lotynų, graikų, slavų, baltų, vokiečių kalbose. Žodį „kanapės“ *kannabis išlaikė graikų, albanų, vokiečių, slavų ir baltų kalos, o rytų indoeuropiečiams jis nežinomas. Išdėstyti teiginiai leidžia manyti, kad indoeuropiečiai su grūdinėmis kultūromis, ankštiniais augalais, linais ir kanapėmis susipažino tik įsikūrę Europoje. Kai kurie pavadinimai yra bendri didesnėms kalbų grupėms, todėl gali būti skiriami jau pradiniam Pilkapių kultūros ekspansijos laikotarpiui – IV tūkstantmečiui pr. Kr. Ankštinius augalus paveldėjo, matyt, iš Seosios Europos pietryčiuose gyvenusių žmonių. Žemės ūkio terminija gausėjo protoindoeuropiečiams plintant į vakarus.Indoeuropiečių mitologijoje Dangaus šviesos Dievo įvaizdis siejamas su valdovu. Todėl stelų statyba galėjo reikšti svarbių asmenybių, vadų arba žuvusių didvyrių pagerbimą. Pagal indoeuropiečių mitologiją didvyris galėjo būti tapatinamas su Dievu ir jo ginklas laioomas dievišku.Kai Pilkapių kultūros žmonės įsiveržė į Europą, Senosios Europos šventyklų statymas buvo pristabdytas. Dingo meistriškai atlikti religiniai reikmenys: nuostabios vazos, šventyklų modeliai, altoriai ir skulptūros. Migracijų laikotarpiu ir po jų nerasta jokių Pilkapių kultūros monių statytų šventyklų nei šiauriniame Juodosios jūros, nei Volgos stepių regione, nei užimtoje Europoje. Tai gyvulių augintojų ženklas. Pilkapių kultūros žmonės ir kurganizuoti senieji europiečiai dievus galėjo garbinti gamtoje, giraitėse, ant kalnelių ir namuose prie židinio.

Senosios Europos ir indoeuropiečių simbolių skirtumaiSenosios Europos simboliai Indoeuropiečių simboliai

Vaisingumo ir Žemės motinos spalva (stebuklingoji Juodoji madona)

Juoda spalva

Mirties, Mirties Dievo spalva (slavų ir baltų mitologijos Juodasis Dievas)

Kaulo spalva, simbolizuojanti mirtį, siejama su geltona spalva, auksu, gintaru, marmuru ir alebastru.

Balta spalva

Dievo ir dangaus spalva, siejama su geltona spalva, auksu ir gintaru

Geroji gyvatė, žmogaus, gyvūnų ir augalų gyvybės energijos simbolis. Skatinanti ir sauganti šeimą bei naminius gyvulius. Gyvatė pakeičiama saule, mėnuliu, akimi. Nuodingoji gyvatė yra mirties Deivės simbolis

Gyvatė Blogio, mirties ir požemio pasaulio simbolis

Gyvybės (vandens) šaltinis, regeneracijos simbolis, panašus į moters gimdą.

Jautis Griaustinio Dievo simbolis

Gyvybės energija, asocijuojama su Mirties ir Atgimimo Deive. Vienas iš Atgimimo Deivės aspektų

Saulė Vyraujantis indoeuropiečių simbolis, asocijuojamas su Dangaus Dievu, simbolizuojančiu metų Dievą, reprezentuojantis jauną saulę (pavasarį), kylančią saulę (vasarą) ir seną saulę (rudenį)

Praindoeuropiečių Europoje jo nėra Arklys Šventas dievų gyvulys. Baltas arba pilkas – Dangaus, Dvynių ir Mėnulio Dievas. Juodas – Mirties ir požemio pasaulio Dievas. Kumelė – Aušros Deivė. Dievai vaizduojami raiti arba važiuojantys vežimais.

Senųjų europiečių ir indoeuropiečių tikėjimo į pomirtinį gyvenimą sistema skyrėsi. Senieji europiečiai tvirtai tikėjo cikline regeneracija, kurios pagrindinę kapo sutapatinimo su gimda mintį išreiškė architektūra. Kapai buvo ovalūs, kiaušinio, gimdos arba antropomorfinio pavidalo. Gimda suvokiama kaip deivės kūnas. Kapų ir šventyklų architektūroje taip pat vaizduojamas generuojantis trikampis. Megalitų raižiniai yra atgimimo simboliai, gyvybę teikiančio vandens ir gyvybės energijos ženklai (koncentriniai apskritimai su tašku viduryje, koncentrinės arkos, banguojančios gyvatukės, jaučio ragai, trikampiai, rombai, „smėlio laikrodžiai“, zigzagai, mėnulio ciklai) bei pačios Atgimimo Deivės antropomorfinis įvaizdžiai. Buvo manoma, kad pomirtinis gyvenimas yra vakaruose ir kad šį ir kitą gyvenimą skiria vandens kelias, kurį reikia įveikti laivais (taip pat atgimimo simbolis).

Vakarų Europos megalitiniai kapai buvo šventos vietos. Kaulų laidojimas pagrindinėse šventyklose reiškė jų grąžinimą protėviams. Iš tiesų visi senųjų europiečių kapai simbolizavo grįžimą į Deivės Motinos kūną, kad mirusysis vėl atgimtų.Indoeuropiečiai tikėjo į tokį pat gyvenimą po mirties. Todėl į kapą dėjo įrankių, ginklų, papuošalų. Ypač garbino mirtį kovos lauke. Valdovus ir vadus laidojo kartu su žmonomis, tarnais, vaikais ir gyvuliais: arkliais, jaučiais, šunimis.Iš lyginamosios indoeuropiečių mitologijos ir tikėjimų žinome, kad mirusiųjų pasaulis buvo vaizduojamas kaip šalta, klampi vyriško Dievo vadovaujama požemio karalystė. Į niūrųjį pasaulį reikėjo vykti keliu paprastai tris dienas pėsčiomis, joti arkliu ar važiuoti vežimu arba plaukti upe. Sielos ten slinko lėtai. Nebuvo tikima į jokį atgimimą.Tokios visiškai skirtingos tikėjimų sistemos negalėjo išsirutulioti viena iš kitos. IV tūkstantmetyje pr. Kr. antrojoje pusėje formuojantis Badeno-Ezero kultūrai Vidurio Europos rytuose ir Rutulinių amforų kultūrai Vidurio Europos šiaurėje, Europoje atsirado indoeuropiečių laidojimo būdas ir tikėjimas į kitą pasaulį ir pamažu išstūmė Senosios Europos laidojimo būdą.4300 m. pr. Kr. Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė tenai gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus.

3500 m. pr. Kr. – antroji Pilkapių kultūros žmonių migracija į Europą. Indoeuropiečiai pasklido po Panoniją, dab. Čekiją, Austriją, Slovakiją, Lenkiją, Rytų Vokietiją.

Apie IV tūkst. pr. Kr. Mesopotamijos pietuose susimaišius ubaidams ir iš Arabijos dykumos atsikėlusiems semitams susidarė šumerai.3500 (3100 – 2800) m. pr. Kr. Mesopotamijoje pradėta rašyti tekstus archainiu raštu, kuris bandomas išversti pasitelkiant dantiraštį.IV tūkst. pr. Kr. pabaiga – miestų valstybių atsiradimas Tarpupyje.

3000-2800 m. pr. Kr. – trečioji Pilkapių kultūros žmonių migracija į Europą. Indoeuropiečiai pasklinda Reino link, į Skandinaviją, Pabaltijį, Dniepro, Volgos baseinus, Balkanus.3102 m. pr. Kr. prasideda indų metų skaičiavimas, Kali jug periodo pradžia.Apie 3100 m. pr. Kr. Elados kultūra žemyninėje Graikijoje/ Kikladų kultūra Graikijos salose (išskyrus Kretą).Apie 3000 m. pr. Kr. – vieningos valstybės susikūrimas Egipte.Apie 3000 m. pr. Kr. šumerai pirmieji pradėjo lydyti bronzą.2800-2250 m. pr. Kr. Egipte senosios karalystės periodas. Laiko skaičiavimo mokslas neatsiliko nuo erdvės matavimų. Egipto klestėjimas priklausė nuo kasmečių Nilo potvynių laiko bei galimos apimties numatymo ir, kas ikimokslinėje visuomenėje buvo taip pat svarbu, nuo palankaus laiko šventei ar religinėms apeigoms, užtikrinančioms sėkmę, nustatymo. Priešistorės egiptietis buvo linkęs akylai stebėti įvairius pasikartojančius astronominius reiškinius, kaip kad žvaigždžių patekėjimas bei nusileidimas horizonte, dalijantis laiką į nuoseklius tarpsnius. Ypač kruopščiai astronomija buvo studijuojama Heliopolio saulės dievo šventykloje, kurios apiegos buvo itin susijusios su laiko matavimu bei dangaus kūnų judėjimu. Iš Heliopolio kilę architektai ir inžinieriai Senosios karalystės pradžioje, atrodo, buvo atsakingi už piramidžių tikslų orientavimą pagal pasaulio šalis ir jų geometrinį išbaigtumą.Labai anksti buvo pastebėta, kad Didžiojo Šuns alfa – Sirijaus žvaigždė, garbinta kaip deivė Sopdet (graikiškai Sotis), vidurvasarį išnyksta iš akiračio septyniasdešimčiai dienų ir vėl pirmą kartą pateka rytiniame horizonte prieš aušrą. Jos pasirodymas pranašavo Egiptui potvynį, turintį prasidėti po kelių dienų. Šis kasmetis Sotis patekėjimas su saule buvo laikomas svarbiu įvykiu, naujų metų pradžia ir pirmo mėnesio pagal senąjį Egipto kalendorių atskaitos momentu.Kaip ir daugelis kitų pirmykščių genčių bei senovės tautų, egiptiečiai iš pradžių naudojosi mėnulio kalendoriumi, nustatytu pagal mėnulio fazes sukantis augimo, vaisingumo ir ramybės ciklui, kuris sudarė žemdirbio metus. Jie anksti pastebėjo, kad keturis mėnulio mėnesius trunka potvynio sezonas (achet), kitus keturis – sodinimo ir auginimo sezonas (peret), o likusius keturis – derliaus ir žemo vandens sezonas (šomu). Bet kadangi 12 mėnulio mėnesių iš viso sudaro 354 dienas, jie kas treji arba rečiau kas dveji emtai pridėdavo papildomą 29 ar 30 dienų mėnesį. Mėnulio kalendorius, kuriame labai nukrypti neleido ir orientavimasis į Sotis patekėjimą su saule, visiškai atitiko egiptiečio žemdirbio paprastas reikmes; bet kai Egiptas tapo labai organizuota valstybe, toks svyruojantis kalendorius pasidarė itin nepatogus. Kažkoks nežinomas archainio laikotarpio genijus sugalvojo 365 dienų mėnulio metų schemą, o pradžią susiejo su Sirijaus patekėjimu. Naujojo kalendoriaus, kurį dabarties mokslininkai vadina valstybiniu, metai susidėjo iš 12 mėnesių po 30 dienų, o dar penkios pridėtinės dienos metų gale buvo laikomos Ozirio ciklo dievų gimtadieniais. Kiekvienas trisdešimties dienų mėnuo turėjo tris savaites po 10 dienų, o diena (para) šioje sistemoje buvo padalinta į 24

valandas. Šis kalendorius yra apibūdintas kaip „vienintelis protingas kalendorius iš visų kada nors egzistavusių žmonijos istorijoje“.Taip buvo iki egiptiečiams pastebint, jog jų valstybės kalendorius atsilieka nuo astronominių metų. Jie šio neatitikimo niekuomet netaisė pridėdami papildomą dieną kas ketveri metai, bet leido kalendoriniams metams atsilikti, kol po 4x365 metų jie vėl sutapdavo su astronominiais. Tai atsitiko XVIII dinastijos pabaigoje, apie 1317 m. pr. Kr. Vietoje keliamųjų metų egiptiečiai apie 2500 m. pr. Kr. įvedė antrąjį mėnulio kalendorių, susietą ne su Sotis, bet su valstybiniais metais. Taigi kone per visą savo istoriją faraonų valstybė turėjo tris kalendorius: valstybinį, jo lunarinį antrininką administraciniams bei finansiniams reikalams ir pirmykštį kalendorių religinių švenčių bei šventyklų apiegų laikui apskaičiuoti.

Senosios karalystės laikotarpiu Egiptas sukūrė vyrišką ir kupiną savikliovos kultūrą, kuri yra charakteringiausia tautos etoso išraiška. Ramių veidų, žvelgiančių ir daugybės skulptūrų bei reljefų, nekamuoja jokios abejonės; balsai, kurie kalba ir negausių šio laikotarpio raštų – pamokymų bi etiketo knygų ir solidžių autobiografijų, tvirti savo tikėjimu, kad gerą gyvenimą laiduoja santūrumas, kuklumas, sąžiningumas ir kantrybė; apdairumas draugystėje, nepasidavimas goduliui, pavydui ar žiaurumui; pagarba ir aukšestniems už save, ir pavaldiniams; trumpai tariant, laikymasis priderančios sau vietos bei nuosaikumas visuose dalykuose. Toks aukso vidurio idealas buvo iš esmės aristokratiškas. Karalius ir jo dvaras, daugiausia giminaičiai bei aukštieji pareigūnai, skelbęsi esą giminingi karaliui ir dėl to paveldėję tam tikrą dalį jo dieviškosios teisės valdyti, buvo išsilavinęs elitas, kuriam ir skirtos ekonominės bei meninės valstybės masto iniciatyvos. Nors ir privilegijuota klasė, jie nebuvo tuščiagarbė tingininiaujanti noblesse de la cour. Tarp jų buvo architektų, inžinierių, rašytojų, teologų, administratorių, - visi veiklūs bei protingi savų laikų žmonės.„Elkis teisiai, kol esi ant žemės. Nuramink įžestą, neenk našlės, neišveryk žmogaus iš jo tėvo valdų... Nežudyk: bausk plakimu arba įkalinimu. Tada šis kraštas bus puikiai tvarkomas. Palik kerštą Dievui... Jam priimtinesnis dorumas to, kuris turi garbingą širdį, nei piktadario paaukotas jautis.“Cheopso pusbrolio vizirio Hemono, kuris, matyt, buvo atsakingas už didžiosios piramidės statybą, įspūdingoje portretinėje skulptūroje galima įžvelgti daugiau nei užuominą apie tą neregėtą pasitikėjimą savimi bei nepalenkiamą valią, kuri šiems ankstyviems inžinieriams buvo būtina, kad suplanuotų, suorganizuotų ir užbaigtų tokius didingus darbus. Cheopso motinos karalienės Heteferės skrynių, krėslų, lovos ir baldakimo įspūdingas dizainas, proporcijos bei tobulos formos, nuostabūs juodmedžio ir kedro raižiniai, lieto, raižyto ir spausto aukso aptaisai ir mėlyno bei juodo fajanso karneolio inkrustacijos, - visatai liudija įmantrų, bet kartu ir tobulai santūrų skonį.Vis dėlto dabartiniai tyrinėjimai Egipto ūmų žlugimą leidžia laikyti to meto Afrikos bei Artimųjų Rytų klimato pokyčių rezultatu. Apie 2350 m. pr. Kr. pasibaigus neolito drėgnajai fazei, regioną pradeda dažnai kamuoti badmečio šmėklos. Reljefas iš Uno piramidės grįstkelio, kitas kiek ankstyvesnis – Sahūrės iš Abusirio, kuriose vaizduojami apgailėtinai išsekę žmonės, nusilpę ir mirštantys iš bado, galėtų būti ankstyvas pranašiškas artėjančių nelaimių ženklas. Nuo pačios baisiausios iš netikėtų negandų Egiptą saugojo unikali irigacijos sistema bei centralizuotas valdymas, leidęs kontroliuoti aruodus ir grūdų tiekimą. Tačiau visiškai akivaizdu, kad Abisinijos plokščiakalnio musoninių liūčių įprastinės tvarkos pasikeitimas galėjo sukelti visą seriją Nilo atoslūgių, kuriems Egipto drėkinamosios žemdirbystės sistema neturėjo kaip pasipriešinti, ir padariniai galėjo būti pražūtingi visiems krašto gyventojams. Karšti vėjai iš pietų, panašūs į troškinantį chamsin, kuris pučia dvi ar tris dienas iš eilės kas pavasarį, matyt, lydėjo ir šį klimato pokytį. Yra netiesioginių užuominų apie saulės aptemimą nuo dulkių audrų: „Saulė yra uždengta ir nebešvies, kad žmonės galėtų regėti... nieks nebežinos, kad jau vidudienis, ir saulė neteiks jokio šešėlio“. Smarkūs vėjai formavo atodangas, supūsdami dulkių kamuolius ir perkeldami smėlio kopas į dirbamos žemės plotus. Visa politinė ir ekonominė šimtmečiais tobulinta Egipto santvarka, pagrįsta tikėjimu, jog įsikūnijęs dievas savo stebuklingomis galiomis valdo Nilo potvynius tautos naudai, per labai trumpą laiką galėjo būti diskredituota. Kaip jau buvome užsiminę, karalių sąrašuose VII ir VIII dinastijos trijų dešimtmečių laikotarpiu surašyta daug faraonų vardų, bet kiekvienas jų valdė vos metus ar dvejus, o paskui, matys, būdavo baudžiamas už nesugebėjimą palaikyti vandeningą Nilo tėkmę ir išnykdavo be jokių pėdsakų.Tokiomis sąlygomis, „kai Nilas buvo tuščias ir žmonės pereidavo jį pėsčiomis“, Egiptas suskilo į daug feodalinių valstybėlių, buvusių vien nominalioje faraono priklausomybėje, ir kiekvieną jų valdė smuklus kunigaikštukas, stengęsis kurti savos kunigaikštystės gerovę, per daug nesirūpindamas kaimynais. Labai negausiuose išlikusiuose įrašuose yra paslaptingų užuominų apie išbadėjusių žmonių plėšikaujančias gaujas, ieškančias maisto mažiau nukentėjusiose vietovėse, ir bent jau vienu atveju pasakojama apie žmogėdrystę. Išties ši slogi Egipto likimo atkarpa – bene pirmas aprašytas iš tų sausros laikotarpių, kurie akrtkarčiais nuniokodavo kraštą, kaip kad 502 m. po Kr., o ypač 1085 m. po Kr., kai septynerius metus Nilo potvynių nebuvo ir prasidėjo šiurpus badmetis bei epidemijos.Apie 2600 m. pr. Kr. (2170 m.) - Egipte pastatyta Cheopso piramidė.Apie 2500 m. pr. Kr. Kretoje palaidotų žmonių kapuose randama gintaro.

Kikladų salose randamos Baltosios Mirties Deivės skulptūrėlės rodo, kad mirtis asocijuota su balta spalva, skirtingai nei pas indoeuropiečius – juoda. Baltoji Mirties Deivė Europos folklore taip pat būna dviejų pavidalų – paukščio ir gyvatės. Airių mirties pranašai yra paukščiai, o lietuvių – nuodingos gyvatės. Žmogui mirštant airiai girdi šiurpų, aimanuojantį paukščio garsą, lietuviai jaučia gyvatės šliaužimą, vandens varvėjimą, paslaptingą durų varstymą. Lietuvių Mirties Deivės pats vardas daug pasako: ji Giltinė, Deivė, kuri įgelia. Be to, tai pačiai žodžių šeimai priklauso žodžiai galas ir geltonas (kaulo spalva). Pasakose ji vadinama gyvybę skiriančios Deivės Laimos „sesuva“.Turime paminėti kelis iki mūsų laikų išlikusius priešistorinės Mirties Deivės pavidalus ir vardus. Pirmiausia tai slavų Baba jaga. Pasakose ji pasirodo kaip aukšta, liesa senė kumpa nosimi ir kauline koja, kuri gyvena namelyje ant paukščio kojos. Svarbiausia jos pasivertimo forma – paukštis arba gyvatė. Jos vardo analizė duoda nemaža informacijos priešistorinės Deivės charakteristikai: baba „senelė, moteris“, „pelikanas“, jaga iš *(y)ęga „liga“, „baimė“, „pyktis“ (wrath) senojoje rusų, serbų-kroatų ir slovėnų kalbose. Lietuvių kalboje turime giminingą žodį engti „kankinti“, „smaugti“. Protosamojedų kalboje žodis nga reiškė „Mirties Deivė“ arba „Dievas“. Vakarų Europoje Mirties Deivė bretonų kalboje vadinosi Ankou. Senojoje airių kalboje Anu reiškė „Mirusiųjų globėja“ arba „Dievų Motina“.Nėščioji Deivė-Žemė Motina. Jos atsiradimas nesutampa su žemdirbystės pradžia, kaip būtų logiška manyti. Nėščių deivių skulptūrėlių ir reljefų su viena ranka ant pilvo randama tiek vėlyvajame paleolite, tiek ir neolito pradžioje. Poza rodo to paties Deivės aspekto tęstinumą. Žemės derlingumas nebūtinai reiškė tik sukultūrintų augalų derlių. Tiek paleolite, tiek neolite žemė, kuri kiekvieną pavasarį skleidžia pumpurus ir pasidengia nauja kvapnia danga, buvo šventa, o dievybė, nuo kurios priklausė tas atsinaujinimas, - žemės derlingumo metafora. Paleolito laikais Deivė buvo maisto rinkėjų dievybė, o žemdirbystės pradžioje transformavosi į sukultūrintų augalų Deivę, grūdų ir duonos globėją. Nėra abejonės, kad priešistorinės Žemės Motinos kultas net su detalėmis išliko iki Demetros bei Persefonės Graikijoje, Ops Consiuia – Romoje, Nerthus – germanų žemėje, Žemynos – baltų ir t.t. Krikščionybės laikais Vakarų Europoje ji virto šventosiomis Radegunda (Radegund), Milburga, o daugelyje kitų kraštų, ypač Rytų Europoje, - Dievo Motina Marija. Juodoji Madona yra ta pati Žemė Motina. Jos juoda spalva yra derlingos žemės spalva.Atgimimas prasideda iš mirties, žiemos, tamsos, iš urvo, kapo, gimdos ir kiaušinio. Senosios Europos religijoje Mirties ir Atgimimo Deivė yra iš tikrųjų yra ta pati. Atgimimo Deivė yra žiemos ir tamsos, urvų, kapų ir gimdos valdovė. Jos priešistorinių laikų pobūdį ir prasmę galime apytikriai atkurti iš jos palikuonės Europos folklore, būtent raganos, kuri yra ne kas kita kaip sudemoninta Deivė. Nors ją raute rovė su šaknimis istoriniais šimtmečiais, ypač inkvizicijos laikais, kai kiekviena išmintingesnė moteris, apkaltinta raganavimu, buvo deginama, jos reikšmė gyvenime ir pasakose vis dėlto nedingo be pėdsakų, galime lengvai pastebėti ryšį su priešistorine Mirties ir Atgimimo Deive. Tai ypač galinga Deivė, kontroliuojanti mirtį ir atgimimą, mėnulio fazių kaitą, saulės energiją, audras ir žaibus. Ji yra gydomųjų žolelių žinovė. Ragana žudo kūdikius ne dėl to, kad būtų kanibalė, bet kad gimda, kurioje viešpatauja tamsa, bent 40 dienų priklauso jai ir po gimdymo, kūdikis tebėra pusiau jos karalystėje. Visuotinai yra išlikęs paprotys po gimdymo sunaikinti placentą. Tai reiškė šios Deivės jėgų sunaikinimą iš jos plėšrių nagų. Naikinant placentą, Maltoje sakoma: „Ne tave, placenta, aš laidoju, bet zagas (ragana)“. Gimdos ir Deivės tapatumas yra vyraujantis motyvas ir raktas suprasti daugelį priešistorinių simbolių. Raganą įkūnijantys gyvūnai yra rupūžė arba varlė, ežys ir žuvis ( pirmųjų krikščionių simbolis, prieš kryžių ). Atgimimo Deivės ryškiausi simboliai yra jos gimdos simboliai: žuvis, varlė ir ežys bei jaučio galva ar kaukolė su ragais. Kodėl kaip tik šie, o ne kiti gyvūnai simbolizavo Deivės gimdą? Galėjo turėti reikšmės varlės panašumas į gemalą, ežio panašumas į gyvulio gimdą su karpomis, žuvies slidumas ir drėgnumas bei buvimas vandenyje (gimdoje daug vandens), taip pat moters gimdos su Falopijaus vamzdeliais panašumas į jaučio galvą su ragais (jaučio galvos su ragais rastos senovinėje gyvenvietėje Čatal Chiujuke, Turkijoje). Jaučio galvos ir iš jos gimstančių bičių, drugelių, išaugančių gėlių ir augalų – gyvybės medžių - motyvas ypač būdingas Kretos, arba Mino, kultūrai. Miniatiūrinių molinių bukranionų („jaučiagalvių“) aptinkama pačiose ankstyviausiose neolito gyvenvietėse.Atgimimo Deivė-varlė aptinkama ir medinių antkapių (Nida, Kuršių Nerija) formose. Galva vaizduojama pumpuro, žiedo pavidalu.Ant Mino kultūros šventyklų ir vazų iš jaučio galvos kyla bitė ar drugelis. Ir viena, ir kita dažnai turi antropomorfinę galvą. Kretos Mino antspauduose bitės pasirodo apsuptos sparnuotų šunų, panašiai kaip kitur Artemidė. Minėta Kukutenio (Tripoljės) kultūros IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios jaučio galva, išpjauta iš kaulo ir su išgraviruotu dvigubu trikampiu, turi rankas kaip bitės antenas. Pati Deivė kyla iš jaučio galvos. Čia ji asocijuojasi ne su mirtimi, o su atgimimu.Šitą simboliką paremia kalboje užsikonservavusi žodžių reikšmės. Airių Maro reiškia „Mirties Deivė“, lietuvių Morė – taip pat „Mirties Deivė“, „Senė“, bet graikų, slavų ir germanų mora, mara, morava reiškia „siaubą“, „slogutį“ (nightmare) ir „drugelį“ arba „kandį“. Germanų Mahr ir prancūzų cauchemar yra iš tos pačios žodžių šeimos. Tarp trumpaamžės peteliškės ir Mirties Deivės sukeliančios košmarus, nėra ypatingos ribos: drugelis

ar bitė kyla ir Mirties Deivės, kuri kartu yra ir Atgimimo Deivė. Iš romėnų poetų Ovidijaus, Vergilijaus ir Antikos filosofo Porfirijo žinome, kad drugeliai ir bitės yra žmonių sielos, gimstančios iš jaučio.Protėvių sielų buvo visur aplinkui: paukščiuose, gyvatėse, bitėse, drugeliuose, medžiuose, gėlėse, žolėje. Mokėję giliai jausti gamtą mūsų protėviai matė gyvybės laikinumą. Tačiau kadangi jie suvokė nenutrūkstamą praeities ir ateities gyvybės siūlą, jiems gyventi buvo lengviau negu mums.Senosios Europos religija labai žemiška. Didžioji Deivė buvo pati gamta, jos įsikūnijimas, kurianti gyvybę, auganti, vystanti, mirštanti ir vėl iš naujo atgimstanti. Deivės jėga sukaupta kalnuose, akmenyse, medžiuose, šaltinio vandenyje, gyvuliuose. Generuojančioji, gimdančioji Deivė dažnai vaizduojama stovinti ant kalno, apsupta gyvulių, arba pati yra briedė, elnė, meška. Jos antroji pusė – gamtos griovimo metafora, bet turinti atgimimo galią. Šitos Deivės palikuonė senojoje Graikijoje buvo Artemidė ir Hekatė, senojoje Airijoje – Brigita ir Morrigan, o baltai išlaikė spalvingąją Laimą-Raganą.Apie 2500 m. pr. Kr. visoje Mesopotamijoje buvo suvienodintas raštas. Pradinė ideografinė sumbolių sistema, kuria remiantis daiktai ar skaičiai buvo žymimi paveikslėliais, išsirutuliojo į raštą, kur simboliai reiškė fonetinius elementus. Šumerų raštas tapo gerokai paprastesnis, kai ankstyvojo dinastijų laikotarpio pabaigoje iš pirminių 2000 simbolių beliko apytiksliai tik 600 grafinių simbolių.2400 – 2000 m. Indo slėnyje egzistavo Harapos civilizacija.2318-2312 m. pr. Kr. Lagašo miesto valdovas Urukagina įvykdė reformas, siekdamas socialiai sulyginti visuomenę, uždrausti žyniams dalintis Dievo turtą; įsakyta penkis kartus sumažinti laidojimo išlaidas ir t.t. Iš pradžių kodeksas buvo lyg literatūros klūrinys. Vėliau įstatymai pradėti atskirti nuo pasakojimų ir taip atsirado įstatymų kodeksai. Seniausias pasaulyje teisynas – Urnamo kodeksas (2065 m. pr. Kr.), kuriame negaliojo talionoprincipas („akis už akį“).Apie 2200 m. pr. Kr. Egiptą ištinka dar viena katastrofinė sausra. Žmonės ėmė valgyti savo vaikus, įvyko socialinės permainos – gyventojai nebedievino faraonų, galinčių valdyti gamtos stichijas, Nilo potvynius ir pan. Piramidžių era baigėsi. Sausra apėmė taip pat ir Akado imperiją, Arabijos pusiasalį, Siriją, Žemyninę Graikiją. Senosios civilizacijos žlugo.

2050-1700 m. pr. Kr. Egipte Viduriniosios karalystės laikotarpis.

Apie 2000-300 m. pr. Kr. Šiaurės Vakarų Kinijoje, Uigūrijoje, tarp Tian Šanio kalnų ir Takla Makano dykumos, vadinamos „Mirties jūra“ gyveno, klajojo europiečiai – blondinai, ilganosiai, įdubusiomis akimis ir plonomis lūpomis. Jų mumifikuoti kūnai buvo susirietę tarsi embrionai ir buvo puikiai išsilaikę. Iš viso rasta 113 kūnų. Palaidotos moterys naudodavo dažus šviesinti plaukams, turėjo tatuiruočių, ant kaklo vienai buvo matomas chirurginės operacijos pėdsakas. Klajokliai naudojo bronzą, ratą. Kapavietėse rasti audiniai labai primena europietiškus, jų gaminimo technika buvo naudojama II tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinės Ukrainos, Rusijos teritorijose. Tad bronzą ir ratą galėjo išrasti ne patys kinai, o juos galėjo supažidinti indoeuropiečiai. Be to, tie patys klajokliai galėjo būti ir „Šilko kelio“ pradininkai, įkūrėjai. Juos išstumti galėjo nerimstantys hunai.II tūkstantmetis pr. Kr. – po Aziją nuo Didžiosios kinų sienos iki Dunojaus klajojo indoiranėnų gentys – skitų, medų, persų, indų protėviai.II tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje Kretos saloje ypatingai suklestėjo tenai gyvavusi Senosios Europos kultūra, kuri gyvavo keliais tūkstantmečiais ilgiau negu žemyne. Leonardas Wolley rašė, kad Kretos Mino kultūra yra „pati dvasiškiausia visame Senajame pasaulyje“, „kerinti pasakų šalis“ ir „nuostabiausias gyvenimo džiaugsmų įsikūnijimas“. Mino bendruomenės buvo nedidelės, egalitarinės, nors ankstyvuoju periodu Knose gyveno apie 18 000 žmonių. Šalyje buvo teakratinė (tea – deivė) santvarka, egzistavo tik religinė hierarchija, karų pėdsakų neaptikta. Ši kultūra žlugo II tūkst. pr. Kr. antrojoje pusėje. Tai įvyko ne dėl vidinės nesantaikos, bet dėl gamtinės katastrofos ir laipsniško indoeuropiečių kalba šnekančių patriarchalinių mikėniečių skverbimosi į salą iš Graikijos.Kai XX a. pradžioje Knose buvo aptikta ši kultūra, dėmesį patraukė savimi pasitikinčios jos moterys. Mokslo pasaulį nustebino freskose vaizduojamos gražios, elegantiškos moterys prabangiais drabužiais, dažnai apnuogintomis krūtimis. Moterys lygiai su vyrais dalyvavo šventėse, vaizduojamos važnyčiojančios kovos vežimus ir tarp atletų apeiginėse bulių varžybose. Teros (Thera, 60 km į šiaurę nuo Kretos) freskose moterys vadovauja didžiulėms jūrų šventėms, stovi balkonuose ir stebi procesiją jaunų vyrų, nešančių aukoti skirtą gyvulį. Daugelis jų pavaizduotos kaip dvasininkės ir deivės, todėl nekyla abejonių, kad religinėje sferoje iki Mikėnų kultūros laikų viešpatavo moterys. Garbės sostas Sosto kambaryje Knose buvo skirtas vyriausiajai Deivės atstovei. Jis papuoštas apskritimu ir pusmėnuliu, o abiejose pusėse ant sienų nupiešti grifai – Deivės sargybiniai, palmės ir lelijos.Kretos meno kūriniuose vaizduojami ir vyrai, tačiau nepamatysime jų dvasininkų ar valdovų. Vyrai dažniausiai užsiėmę ne tokiais reikšmingais darbais: jie vynininkai, pažai, muzikantai, derliaus nuėmėjai, amatininkai ir jūreiviai. Miniatiūrinėje Teros freskoje, vaizduojančioje jūros šventę, matyti bent kelių kategorijų jūreivių – paprastų irkluotojų, kapitonas, kapitono padėjėjų – ir įžymių vyrų, apsirengusių mantijomis ir sėdinčių laivo kabinoje. Yra ir kaimietiškos išvaizdos žmonių kailiniais arba odiniais apsiaustais, o apeigose dalyvaujantys

jauni vyrai nuogi arba tik su juostomis ant klubų. Matyt, ilgas vyrų apdaras atspindi garbingą amžių arba socialinę padėtį. Visos įžymios moterys ir dvasininkės dėvi ilgus sijonus su apvadais.Santuoka Kretoje buvo matrilokalinė; šios tradicijos dar ilgai laikytąsi ir istoriniais laikais. Matrilokalinę santuoką I a. pr. Kr. aprašo Strabonas, apie ją kalba ir Gortynos šventyklos sienose išraižyti įstatymai. Iš jų sužinome, kad ištekėjusios moters turtas likdavo visiškoje jos žinioje, panorėjusi ji turėjo teisę išsiskirti, be to, motinos brolis užėmė svarbią vietą ir buvo atsakingas už vaikų auklėjimą.Peloponeso centre, Spartoje, moters padėtis buvo panaši kaip ir Kretoje. Pasak R.Briffault‘o, „Spartos moterų socialinių ir seksualinių ryšių nevaržė jokie apribojimai. Nuotakai neprivaloma saugoti skaistybę. Ne santuokoje gimę vaikai buvo vadinami „mergautiniais“ ir laikomi lygiais su santuokiniais. Spartiečiai praktikavo poliandriją – moterys tuokdavosi su keliais vyrais – broliais, jų santuoka buvo matrilokalinė. Pasak Herodoto, Korinto apylinkėse gyvavo tradicija „tuoktis ar vesti tik savo klano narius“, taigi gyvavo endogaminė sistema. Minėta gentis vadinasi bakchidai, t.y. matrilinijinė gentis. Tipiškas graikų genties pavadinimas turi patroniminę galūnę –idas, -ides, su darybiniu elementu –id-, kuris graikų kalboje yra moteriškos giminės. Vadinasi, ankstyvaisiais laikais ne vyrai, o moterys buvo laikomos genties atstovėmis.Matrilinijinės sistemos pėdsakų galima aptikti pačioje graikų kalboje ir tyeisinėse tradicijose. Homeras aiškiai skyrė vienos motinos brolius ir brolį iš iš tėvo pusės. Paprastai brolis vadinamas adelphos, kas reiškia „iš įsčių“. Taigi šis žodis yra reliktas tų laikų, kai broliu laikė tik brolį iš motinos pusės. Graikų adelphos „brolis“ ir adelphe „sesuo“ neturi paralelių kitose indoeuropiečių kalbose.Mažosios Azijos vakarinė dalis ir Egėjo jūros salos. Herodotas rašo, kad Vakarų Turkijos likiečiai giminę kildina iš motinos linijos. Toliau jis sako: „Kai kurie jų papročiai būdingi Kretai, kai kurie – Karijai. Bet vienas priklauso tik jiems, jo nepastebėsime tarp kitų žmonių; vardus jie perima ne iš tėvo, bet iš motinos; ir kai žmogus paklausia kieno nors, kas jis toks, šis atsako, kad jis yra tokios (nurodo vardą) motinos sūnus ir dar įvardija motinos motiną“. Įpėdinystės teisė taip pat buvo matrilinijinė, nes dukros turėjo paveldėjimo pirmenybę. Laidojimo paminklų įrašai patvirtina, kad pagrindinis visuomenės vienetas buvo matrilinijinė šeima. Kai kuriuose iš šių įrašų yra tipiška matrilinijinė formuluotė: „Niketas, Partenos sūnus... Niketas, Lalos sūnus... Eutechas, tėvas nežinomas...“Užkariavę Miletą jonėnai į žmonas ėmė karijiečių moteris, kurios, pasipiktinusios dėl savo tautiečių vyrų išžudymo, atsisakė valgyti su naujaisiais vyrais ir vadinti juos vardais.Etrūrijoje gyvavo matrilinijinė sistema. Dvikalbiuose įrašuose tėvo vardas paminimas tik lotyniškame variante, o motinos vardas, kuris visada būna etruskų kalba rašytame tekste, lotyniškajame kartais praleidžiamas.Apie prabangų etruskų gyvenimo būdą ir reikšmingą moterų vaidmenį pasakoja ir antkapiniai įrašai bei piešiniai. Graikų ir romėnų autorių darbuose pateikta daug duomenų, patvirtinančių tai, o svarbiausia iš jų matyti, kaip aukšta moterų padėtis baugino autorius. Raštuose atsispindi nuomonė, kad vyrų ir moterų santykiai bei skirtingas požiūris į jų vaidmenį civilizuotoje visuomenėje skatina konfliktus, aukšta moterų padėtis yra reali grėsmė valstybės stiprumui.Tai ką žinome apie etruskus, yra iš jų meno ir literatūros, kur atsispindi moterų turėta laisvė ir galia, taip apstulbinusi Theopompus – IV a. pr. Kr. graikų istoriką. Jis rašo, jog etruskų moterys itin rūpinosi savo kūnu, dažnai nuogos mankštindavosi kartu su vyrais, ir niekas nemanė, kad tai gėdinga. Jos buvo labai gražios ir dažnai per pietus visų akivaizdoje patogiai įsitaisydavo šalia vyrų. Šios moterys mėgdavo išgerti alkoholio ir net sakydavo tostus, o graikų pokyliuose tai buvo vyrų privilegija. Tačiau graikų istoriką labiausiai sukrėtė tai, kad jos vienodai augino savo vaikus, nesvarbu, ar jų tėvas buvo žinomas, ar ne. Tai, kad vyrui nereikėjo formaliai pripažinti vaikų, matyt, buvo susiję su moterų teise į turtinę nuosavybę.Vyrų ir moterų drabužiai taip pat labai mažai skyrėsi. Pašaliečiui galėjo atrodyti, kad etruskų moterys rengiasi visai kaip vyrai. VI a. pr. Kr. pabaigoje, pavyzdžiui, jos nešiojo apsiaustus ir aukštaaulius batus, o tai buvo piliečio, aukštuomenės nario simboliai. Visi šie lygiateisiškumo požymiai šokiravo graikus, kurie juos laikė tiesiog amoralumo apraiškomis.Vakarų Europoje Senosios Europos tradicijas tūkstantmečiais išsaugojo kelios kaip tvirtovės išlikusios kultūrinės salelės: baskai, ibėrai Pietryčių ir Rytų Ispanijoje ir piktai Škotijos kalnuose. Keltų, germanų ir baltų visuomenių struktūros taip pat paveldėjo daugelį Senosios Europos bruožų.Baskų kalba yra senųjų Vakarų Europos kalbų reliktas, ji senesnė ne tik už lotynų, bet ir už indoeuropiečių kalbas Europoje. Tai vienintelė vietos gyventojų kalba, kuri nežuvo dėl svetimšalių antplūdžių ir jų kultūrinės įtakos per paskutinius 3000 metų. Kai kurie tyrėjai mano, kad baskų protėviai gyveno vėlyvajame paleolite, ir atkreipia dėmesį į kromanjoniečių tipui būdingas rasines ypatybes ir taip pat tradicinių mitologinių temų tęstinumą. Iki pat XX a. pradžios čia gyvavo Deivės religija, buvo vartojamas Mėnulio kalendorius, laikomasi matrilinijinio paveldėjimo įstatymų, o žemės ūkio darbus dirbo moterys. Jau daugiau kaip šimtmetį nemažai kalbama apie aukštą įstatymų kodeksų suteiktą baskų moterims statusą, taip pat ir apie vaidmenį, kurį jos atliko kaip paveldėtojos, teisėjos ir arbitrės iki romėnų laikų, viduramžiais ir naujaisiais amžiais. Prancūzijos baskų srities kodekse atsispindi tokia paveldėjimą reguliuojančių įstatymų sistema, kur abiejų lyčių asmenys absoliučiai lygiateisiai. Išimčių pasitaikė tik nedidelėje Labourd kilmingųjų klasėje ir šiek tiek kai kuriuose Soule miestiečių namuose. Nukrypimas nuo griežtos pirmagimystės teisės normos tėra dabartinė juridinė

naujovė, tačiau senesnėje, pirmykštėje, baskų sistemoje vyras neturėjo pirmenybės prieš moterį. Iki pat Prancūzų revoliucijos išvakarių baskų moteris iš tiesų buvo namų šeimininkė, palikimo sergėtoja ir giminės galva. I a. pr. Kr. Strabonas rašė: „Iberų vyrai neša kraitį moterims. Turtą paveldi vien tik jų dukros. Seserys apvesdina brolius. Visi papročiai rodo, kad čia gyvuoja ginekokratinė visuomenės struktūra“.Dar viena indoeuropietiškai šnekančių žmonių apsupta Senosios Europos grupė, išsaugojusi matrilinijinius įstatymus, Deivės religiją ir jos simbolius, yra piktai. Turtas čia perduodamas tik moteriškąja linija; jei vyras turi sūnų ir dukterį, jo turtas pereina dukters vaikams. Ištekėjusios moterys nepalikdavo namų, o šis paprotys Škotijos kalnuose buvo išlikęs net XX a. pradžioje.Pietų Prancūzijoje ir Reino baseine archeologai aptiko neįtikėtinai turtingų keltų valdovių ir jų dukterų kapų, kurie datuojami Halštato ir La Teno periodais – VII-IV a. pr. Kr. Indoeuropiečių laikų Europoje tokia pagarba moterims nebūdinga, jos šaknis slepia ankstesnės vietos tradicijos, visose keltų teritorijose išlikęs Deivės garbinimas ir matrilinijinis paveldėjimas. I a. pr. Kr. senovės graikų istorikas Diodoras Sicilietis, apibūdindamas galų moteris, rašė, kad jos „ne tik lygios su vyrais stotu, bet nenusileidžia ir jėga“. Mes taip pat žinome, kad I a. po Kr. britų valdovės buvo labai stiprios. Vėlesni Britanijos ir Airijos duomenys patvirtina, kad galų didikės, nepaisydamos patriarchalinės indoeuropiečių įstatymų sistemos, išlaikė asmeninį prestižą ir teisę į savo turtą. Legendinis pasakojimas apie Marselio įkūrimą rodo, kad galų moterys pačios galėjo rinktis sutuoktinį. Iš tradicinių airių pasakojimų aišku, kad santuoka iš esmės buvo matrilokalinė, žmona ar šeimininkė pranašesnė už vyrą. Senajai Europai būdingų matrilinijinės sistemos pėdsakų aiškiai pastebima ir Skandinavijos bei Vokietijos srityse. I a. po Kr. Tacitas savo „Germanijoje“ rašo, kad „sesers sūnus dėdės atžvilgiu užima lygiai tokią pat padėtį kaip ir savo tėvo“. Tūkstančius metų giminystė motinos linija buvo laikoma svarbesne už tėvo. Pagal Tiuringijos įstatymus, jeigu mirdamas vyras nepalikdavo vaikų, jo turtas pereidavo seseriai arba motinai. Panašiai buvo ir Burgundijoje. Gausybė įrodymų patvirtina, kad valdovų namų turtai ir titulai buvo perduodami per moteris. Saksų pretendentai į sostą tik tada laikydavo pasiekę savo tikslą, kai vesdavo karalienę. Briffault knygoje „Motinos“ nurodoma nemažai įvairių germanų genčių matrilinijinoio paveldėjimo pavyzdžių – buvo įprasta paveldėti karalystę vedus karalienę arba karalaitę skandinavijoje iki pat VI-II a. karalystę perimdavo dukros ir jų vyrai. Seniausiuose šiauriečių ir germanų dokumentuose vyrai dažnai vadinami pagal motiną, o tėvo vardas net neminimas, kaip ir neindoeuropietiškose Egėjo jūros gentyse.Baltų – prūsų, lietuvių, latvių kultūra yra tikras Senosios Europos ir Indoeuropiečių socialinių sistemų bei religijų mišinys. Čia į indoeuropiečių patriarchatą įsiskverbė Senosios Europos matrilinijinės, matrilokalinės, matricentristinės sistemos elementų. Giminystės ryšių terminijoje lietuviai bent jau iki XIX a. išsaugojo neindoeuropietiškų terminų. Senąja prūsų kalba močiutė buvo vadinama ane [pats taip sava pruosenele vadinau, kai buvau virš 1 metų: ane, ania] (plg. su senovės airių anu arba ana, reiškusias ‚sena ragana‘ ir ‚mirusiųjų globėja‘). Baltai, kaip ir baskai, tvirtai išsaugojo matricentristinį moteriškųjų deivių panteoną. Slavų kultūroje taip pat gausu matricentristinių elementų, o folklore ir liaudies mene, kaip ir baltų bei baskų kultūrose, išlikusios deivės.

Keltai. Vėlyvoji pirmykštės visuomenės fazė pasižymi vyraujančiais patriarchaliniais santykiais su menkomis matriarchato liekanomis. Taip galima pasakyti apie keltus. Apskritai pas juos vyravo vienpatystė; jei namų šeimininkas galėdavo išlaikyti daug žmonų, vis vien būdavo viena pirmoji. Lyčių tarpusavio santykiai būdavo skirtingi, ir formalūs papročiai ne visuomet atitikdavo tikrąją padėtį. Viena vertus, moteris keltų visuomenėje buvo labai gerbiama. Skyrybos keltų laikais, matyt, buvo labai keblus dalykas; šiaip ar taip, antikos raštuose pilna pagyrų keltų santuokos patvarumui. Iš senųjų airių ir valų įstatymų žinome daug nuostatų, leidžiančių vyrui ar moteriai išsiskirti, taip pat apie atsiteisimą su sutuoktiniu, apie pasidalijimą vaikais ir t.t.Iš turtingų vėlyvojo Halštato moterų kapų jau galima spręsti, kad moterys buvo labai gerbiamos, ir, nors kai kurie archeologiniai radiniai byloja našlių aukojimo paprotį, tai nė kiek neprieštarauja anksčiau pasakytai minčiai. Cezario laikais našlių aukojimas, matyt, jau buvo išnykęs. Mirus vienam sutuoktiniui, antrasis paveldėdavo visą jo turtą. Ši aplinkybė pabrėžia, jog moteris buvo labai savarankiška. Ir jei vis vien, o vėlesniais laikais vis dažniau kildavo ginčų dėl palikimo, tai ne todėl, kad būtų pasikeitę santykiai tarp vyro ir moters, - ginčų priežastys slypėjo aštrėjančiuose socialiniuose prieštaravimuose.Pas salų keltus dar gyvavo kai kurie matriarchato reiškiniai, užsilikę, matyt, iš pirmykščių krašto gyventojų. Todėl salų keltų visuomenės gimininis pobūdis pasireiškė daug aiškiau ir išsilaikė iki naujųjų laikų. Jau Cezaris pasakoja, kad dešimt ar dvylika britų vyrų, daugiausia broliai ar tėvai su sūnimus, turi tas pačias žmonas. Net vėlyvuosiuose airių ir gėlų epuose atsispindi seksualinė laisvė. Airijoje politinis ir religinis vadovavimas labiau siejosi tarpusavyje nei žemyne. Tokia padėtis galėjo būti ir kai kuriose kitose keltų gentyse, ir ji savaip nušviečia „valdžios pasidalijimo“ tarpp diduomenės ir druidų klausimą. Kitame keltų išplitimo teritorijos pakraštyje, pas Mažosios Azijos galatus, taip pat sutinkame tokių žynių-karalių.

Anksčiau, perdėtai sureikšminus šį kompleksą veiksnių – plačiai paplitusius materialiosios kultūros požymius, arklio svarbą, lingvistines išvadas, - buvo sukurta idėja apie karingas indoeuropiečių tautas, II tūkstantmetyje pr. Kr. staiga įsiveržančias iš Šiaurės Europos ar, priešingai, iš Eurazijos stepių ir įsigalinčias likusioje Europoje bei dar tolesnėse srityse, Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose. Dabar teiginių apie išimtinai šiaurietišką kilmę ar net tokią plačią migraciją rimtai vertinti negalima, o Rytų kilmės versija dar panesnė.Autoriaus nuomone, archeologinės pakopos, išskiriamos teritorijoje nuo Juodosios iki baltijos jūros, daugiausia atspindi bendrų idėjų ir poreikių plėtrą tarp gyventojų grupių, kurias jau siejo esminė aplinkos ir siekių tapatybė. Taip būtų įvykę ir be jokios gausesnės migracijos viena ar kita kryptimi, bet II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Mažosios Azijos civilizacijų paribiuose gyvenantys gyvulių augintojai ir pirmieji amatininkai iš pietryčių paskleidę naujas materialiosios kultūros bei arklių naudojimo paskatas. Tam tikri požymiai rodo, jog tuo metu Anatolijoje kai kur jau buvo kalbama indoeuropietiškai, o apie Europą tegalima pasakyti tiek, kad visi ganyklų srityse gyvenantys žmonės tikriausiai priklausė prie bendros kalbų grupės.Tik tokia bendra prasme, remiantis prieinamomis žiniomis, galima teigti, jog gyvulių augintojai kovos kirvių kultūros nešėjai buvo indoeuropiečiai, bet derėtų atkreipti dėmesį į kitą ryškią grupę, kuri pagal archeiologinius duomenis priklauiso daugmaž tam pačiam laikotarpiui. Tai taurių kultūros žmonės, taip vadinami todėl, kad vartojo labai savitus dailius rausvos spalvos molinius indus, kurie, vyresnės kartos senienų mėgėjų manymu, yra geriamosios taurės. [T.G.E. Powell „Keltai“, Thames and Hudson Ltd, 1997; 1958 and 1980 Thames and Hudson Ltd, London; vertimas į lietuvių kalbą „Alma littera“, 2002].Taurių kultūros žmonės taip pat buvo gyvulių augintojai. Pagrindinis jų ginklas – tai lankas ir strėlės su dantytais titnago antgaliais. Jie turbūt daugiausia augino avis ir gyveno gana plačiame Vakarų Europos areale, giliai įsiskverbdami į gyvulių augintojų kovos kirvių kultūros žmonių arealus apytikriai nuo Bohemijos iki Britanijos. Tikriausiai taurių kultūros keramika išsiplėtojo iš ansktyvojo neolito keramikos tradicijos Viduržemio jūros baseino vakaruose, o taurių kultūra, ko gero, geriausiai paaiškinama kaip perėjimo – plačiai paplitusios neolito laikotarpio Europoje tendencijos – į vyraujantį gyvulių augintojų ūkį vakarietiškas pavyzdys.Nors skirtingi, vieni Eurazijos, kiti Viduržemio jūros baseino, gal netgi nedidelės Šiaurės Afrikos dalies, gyventojai, tiek kovos kirvių kultūros žmonės, tiek lankininkai gyvulių augintojai gali būti įsivaizduojami kaip vieni kitus papildantys reiškiniai. Čia nebūtina tyrinėti išsišakojusios taurių kultūros apraiškų Ispanijos ir Prancūzijos olose ar kolektyviniuose Vakarų neolito kapuose nuo Portugalijos iki Škotijos. Atrodo, kad taurių kultūros atstovai sugebėdavo įsiskverbti į kitas visuomenes, jei iš tikro neateidavo kaip valdovai. Jie laidojo mirusiuosius po vieną, tačiau iš pradžių be pilkapių, o retkarčiais pasitaikantys metaliniai ginklai ir papuošalai rodo, kad kartais vykdavo natūriniai mainai su varį ar bronzą apdorojančiomis bendruomenėmis.Taurių kultūros žmonės vėlesniems laikams svarbūs savo ryšiais su kita, eurazijietiška, arba kovos kirvių kultūros, gyvulių augintojų grupe, nes jų bendrojoje zonoje, einančioje per Centrinę Europą ir netgi Britaniją, iš šių dviejų kamienų radosi įvairių mišrių kultūrų. Atrodo, jog šiose mišriose kultūrose galiausiai visuomet įsivyraudavo kovos kirvis. Britanijoje prielaida apie taurių kultūros žmonių indoeuropietišką kilmę kartais tapdavo lingvistinių spėlionių pagrindu, o dabar manoma, jog mišrios – taurių ir kovos kirvių – kultūros kūrėjai savo kalbą perėmė greičiau iš rytinių nei vakarinių protėvių. [T.G.E. Powell „Keltai“, Thames and Hudson Ltd, 1997; 1958 and 1980 Thames and Hudson Ltd, London; vertimas į lietuvių kalbą „Alma littera“, 2002].II tūkstantmetyje pr. Kr. vidutinio klimato Europoje oras nuolat sausėjo. Anksčiau tai galėjo būti viena iš javų auginimo sumažėjimo priežasčių, o galiausiai dėl to sumažėjo ir žemdirbių gyvenviečių. Išlikusios materialiosios kultūros radiniai ir laidojimo ritualai liudija, kad įsivyravo gyvulių augintojų tradicija, o XIII a. pr. Kr. pabaigoje keltų kilmę nulėmusioje srityje į šiaurę nuo Alpių, nuo Bohemijos ir Reino, susidarė sąlygos tarpusavyje susijusiems priešistorės galutiniams įvykiams.Pirmiausia apie šiuos įvykius byloja atsiradęs iš pagrindų pasikeitusios materialiosios kultūros kompleksas ir su tuo susijęs laidojimo paprotys plačiose Dunojaus aukštupio žemėse, ypač Austrijoje ir Bohemijoje, o kartu ir labai svarbi gimininga grupė pietvakarių Bohemijoje. Šios kultūros žmonės buvo sėslūs žemdirbiai, todėl jų paplitimo pobūdis smarkiai skiriasi nuo seniau įsikūrusių gyvulių augintojų. Klimatas vargiai galėjo tiek išsausėti, kad senesnieji gyventojai vien dėl šios priežasties paliktų paupio lygumas, tačiau naujieji gyventojai tikrai atsinešė aukštesnio lygio ūkininkavimo tradiciją.Atsikraustę šie žmonės apsigyveno stačiakampiuose mediniuose namuose kaimais arba didelių sodybų grupėmis, kurias paprastai saugojo žemių pylimai arba statinių tvoros. Kaip tik šie

gyventojai gali būti laikomi tikrai sėslaus mišriojo ūkininkavimo pradininkais Europoje, ir – beveik toks pat svarbus faktas – kaip tik jie išplėtojo bronzos pramonę, įdiegdami naujus apdirbimo ir liejimo metodus, gamindami naujos formos ginklus bei įrankius ir imdami kur kas plačiau nei iki tol naudoti metalą. Mirusieji daugiausia buvo deginami, o sulaužyti kaulai sudedami į urną ir laidojami negiliuose kapinynuose. Daugelis šių kapinynų užėmė didelius plotus ir buvo praminti urnų laukais, o iš to kilo pavadinimai „urnų laukų laikotarpis“ ir „urnų laukų kultūrą“.Šie kaimiškos barbarų civilizacijos atstovai plačiai išplito tinkamose žemėse Dunojaus aukštupyje ir aplink jį, tvirtai įleido šaknis aplink Šveicarijos ežerus, Reino aukštupio ir vidurupio slėniuose, o galiausiai nusikraustė dar toliau į vakarus ir šiaurę. Galutiis rezultatas – senos ir naujos kultūrų susiliejimas su aiškia naujosios persvara, nors ir kai kuriose vietovėse senoji kultūra suteikė naujajai ryškių bruožų. Dėl glaudžios sąsajos su keltų atsiradimu ypač atidžiai dera pažvelgti būtent į visą šią vadinamąją „Šiaurės Alpių urnų laukų provinciją“ pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje.Ryšiai su Anatolija, nulėmę vario ir bronzos naudojimą II tūkstantmetyje pr. Kr., toliau plėtojosi pagrindiniais keliais – per Balkanus ir Dunojaus vidurupį iki auksingų Tisos intakų ir Transilvanijos su gausiais vario klodais. Visoe šioje srityje iškilo bronzos amžiaus kultūros, tačiau jos paplito būtent pramonės ir prekybos srityse. Iki šiol archeologinių tyrimų suteiktos žinios apie šią sritį šiek tiek ribotos, tačiau aišku, jog daugelyje vietų palei Dunojaus vidurupį, be kita ko, Slovakijos kalnų papėdėse, Transilvanijos ir nusausintose Tisos intakų žemėse, ilgai gyvavo didžiulės bronzos amžiaus bendruomenės. II tūkstantmečio viduryje svarbiausią ir egzotišką įtaką šiai sričiai darė Minojo-Mikėnų civilizacija nuo Egėjo jūros. Tai galima paaiškinti pietų kryptimi vykusia prekyba auksu bei variu ir tikriausiai dar kita, dabar nematoma žaliava – vergais.Kalbant apie bronzos amžiaus Dunojaus vidurupio gyventojus suklestėjimo laikotarpiu, derėtų atsižvelgti į tris ypatingos svarbos dalykus. Tai buvo sėslūs kaimiečiai, tikriausiai kaupiantys žemės ūkio produktų atsargas; mirusiuosius jie daugiausia degino, todėl susidarė didžiuliai negilūs urnų kapinynail jų metalo pramonė patyrė akivaizdžią Viduržemio jūros kraštų įtaką, tad naujo tipo ginklai ir įrankiai daugiausia perimti iš ten.Ko gero, dabar pats laikas paminėti, jog II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Mikėnų pasaulio valdovai buvo indoeuropiečiai ir, kaip liudija neseniai iššifruotas linijinias B raštas, tikriausiai kalbėjo graikiškai. Tačiau tuo laikotarpiu Graikijoje nebuvo įprasta deginti mirusiųjų.Šis deginimo paprotys, pirmiausia pasirodęs Vengrijos bronzos amžiaus laikotarpiu ir vėliau praktikuotas daugelyje Europos vietų į šiaurę ir vakarus, kelia tam tikrų problemų. Žinoma, buvo laikotarpių, kai įvairios neolito bendruomenės degindavo savo mirusiuosius, ir todėl tas paprotys kartais aptinkamas vėliau, gal naudotas per ypatingas apeigas. Šiaip ar taip, pati urnų tradicija atrodo esanti naujesnis reiškinys. Čia apsiribosime teiginiu, kad vis daugėja radinių, liudijančių apie deginimo paprotį aptariamuoju laikotarpiu Mažojoje Azijoje, ir kad Vengrijos bei gretimos teritorijos į vakarus urnų laukų keramikai būdingi Anatolijos bruožai, jei tik ji nėra atsiradusi iš rytietiškų metalo prototipų. Kitaip nei Mikėnų, hetitų valdovai, kaip žinoma iš to meto rašytinių šaltinių, buvo deginami, ir neseniai jų sostinėje rastas degintinių kapų kapinynas. Galbūt Ii tūktantmetyje pr. Kr., jei ne nuo dar anksčiau, pietryčių Europą net iki Mažųjų Karpatų kalnų derėtų laikyti provincija Anatolijos kultūros įtakos sferoje.XIII a. pr. Kr. pradžioje Mikėnams pamažu silpstant ir žlugus hetitų imperijai, iširo tarptautinės tvarkos ir ekonomikos sistema. Gerai žinomi šio reiškinio, taip pat rytinių Viduržemio jūros pakrančių puldinėjimų ir sausumoje, ir iš jūros įrodymai. Toli gražu neįtikina prielaida, kad plėšikautojai buvo iš Centrinės Europos, nes daugybė barbarų gyveno arčiau, tačiau tikriausiai poveikis Dunojaus vidurupiui buvo svarus. Nuolatiniais puldinėjimais ir sumaištimi galima paaiškinti, kodėl daugelį kaimų gyventojai paliko ir kodėl Dunojaus aukštupyje atsirado naujų gyventojų, gal netgi nemažai. Ir tai tik vienas didžiulės problemos aspektas, nes šiaurės Italijoje, dar toliau į šiaurę už Karpatų, rytų Vokietijoje ir Lenkijoje esantys urnų laukai susiję su gyventojų grupėmis ir kultūromis.Vienas svarbiausių klausimų – valdžios, nes archeologiniai radiniai Šiaurės Alpių provincijoje daugiau liudija apie valdovus, o ne apie žemdirbių gyventojų skaičiaus išaugimą.Svarstant šį klausimą, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių. Nors ir per daug neišsiskirdamos, vis dėlto gyvavo valdančiosios urnų laukų kultūros gyventojų šeimos. Be to, dar dera panagrinėti, ar vėl nepasirodė senųjų gyvulių augintojų karių grupių, o tikimybė nemaža, turint galvoje urnų laukų kultūros plėtros metu vykusius kultūrų susiliejimus. Tačiau yra reiškinių, kurie byloja apie naujus įsiveržimus iš Rytų. VIII a. pr. Kr., vadinasi, paskutiniame vėlyvojo urnų laukų bronzos amžiaus etape, Vengrijoje ir į vakarus nuo pietinių Šiaurės Alpių provincijos sričių atsiranda bronziniai arklio žąslai ir apynasris, savo forma labai panašūs į randamus Ponto stepėse Kaukaze ir net dar toliau, Irane. Dėl šių objektų datavimo ir svarbos, o kartu ir dėl šių arklio kamanų aiškinimo, susiduriama su tam tikrais sunkuųmais. Apskritai atrodo, kad reikėtų kalbėti apie

raitelius, turinčius ryšių visame plačiame stepių areale, tačiau nei jų skaičius nebuvo labai didelis, nei kalba labai svarbi. Jų indėlis – tai postūmis tobulinti karinius dalykus ir geriau prižiūrėti žirgus. Jie net galėjo būti Asirijos ir Urartu kariuomenių samdiniai veteranai. Šie vėliausi bronzos amžiaus raiteliai rasti palaidoti ne su vežimais ar kaip nors ypatingai, tačiau tolesniame archeologiniame sluoksnyje atsiranda kapai labai svarbių karių, kurių nuopelnai keltų susiformavimui tikrai svarbūs. 745-727 m. pr. Kr. Asiriją valdant Tiglatpilesarui III, galinga Asirijos kariuomenė užkariavo didžiules teritorijas, be kitų, ir Urartu. Dideli trėmimai buvo asirų valdovų valdymo dalis. Ištremtuosius gyventojus pakeisdavo iš kitų kraštų atkelti žmonės.722 m. pr. Kr. Asirijos valdovas sargonas užkariavo Samariją, o 10 izraelitų genčių buvo ištremtos. Sargonas sunaikino natūralią užtvarą nuo klajoklių – Urartu, ir kelias į Asiriją tapo laisvas, pvz., kimerams, skitams, kurie Asiriją nuniokojo. Manoma, kad 612 m. pr. Kr. skitai dalyvavo sugriaunant Nineviją./ Galbūt tie klajokliai galėjo būti sunaikintos Urartu kariuomenės likučiai, drąsiai keliavę per skitų žemes, nes kadaise patys urartai buvo skydu asirams nuo skitų, taigi urartai turėjo drąsiai jaustis keldamiesi į Europą perklajoklių žemes. Taip pat tai galėjo būti ir skitai, sarmatai, gal ir persai, medai ar kiti.D.G.//šiuose kapuose nesudegintas kūnas guldytas ant vežimo ar ant jo išardytų dalių ir dažnai apgaubtas medine kamera po pilkapiu. Į tokį kapą būdavo dedamas geležinis kalavijas ir kelios ietys, daugybė molinių indų, jautienos bei kalakutienos gabalų. Be vežimo dalių, kartais dar randamas medinis jungas arklių porai, dveji bronziniai žąslai ir treti žąslai turbūt jojamajam žirgui. Visų pirma atrodo, jog šie žmonės padarė pradžią geležies naudojimui Vidurio Europoje, ir jų materialinė kultūra vadinama Halštato kultūra.Kas buvo šie Halštato geležies amžiaus genčių vadai? Jų žirgų pakinktai – tai patobulintas jų pirmtakų iš Rytų pakinktų variantas, bet forma labiau įvairuoja, palyginti su rytietiškomis. Geležiniams kalavijams ar bronzinėms geležies tipo kopijoms artimiausi radiniai randami Adrijos jūros baseino aukštutinėje dalyje, ypač Bosnijoje. Medinė laidojimo kamera po pilkapiu gali būti arba atėjusi iš Rytų, taip pat atnešta skitų, arba atspindėti etruskų įtaką. Pastarųjų kapų su laidojimo vežimais pompastika šiuo laikotarpiu kaip tik buvo pasiekusi viršūnę. Žinoma, Bohemijoje ir Bavarijoje ritualinis tikro ar miniatiųūrinio vežimo panaudojimas buvo žinomas jau prieš keletą šimtmečių. Turint omenyje vyraujantį urnų laukų kultūros elementą ankstyvojoje Halštato kultūroje bei jos tątą vėlesniais laikotarpiais, remiantis turimais faktais atrodo tikėtina, kad pirmieji genčių vadai, palaidoti su vežimais ir geležiniais kalavijais, buvo vietiniai, nebent mišrių santuokų ir pirmos ar antros kartos palikuonys. Dėl jų Šiaurės Alpių krašte prasidėjo intensyvesnis kultūrinis skolinimasis iš Adrijos jūros srities. Prieš tai įvykęs aiškus politinio centro persislinkimas į vakarus pasaktino prekybą Ronos slėnyje su graikų Masalija, o vėliau Centrinių Alpių keliais su etruskais.Viduržemio jūros kraštų gyventojus žavėjo keltų ūgis, šviesi oda, raumeningumas, mėlynos akys ir šviesūs plaukai. Iš karto reikia pažymėti, kad šie bruožai buvo lyginami su Viduržemio jūros srities atstovų fiziniu sudėjimu ir odos bei plaukų spalva ir kad jais pasižymėjo labiausiai matoma keltų benruomenės dalis – genčių vadai ir laisvieji kariai, o nebūtinai visos gyventojų grupės. Antikos autorių apibūdinimai puikiai dera su salos keltų aristokratijos grožio standartais, išaukštintais ankstyvojoje airių literatūroje.Galima iš karto pažymėti, jog mokslas seniai atmetė grynosios rasės su pastoviais kūno sandaros ir odos bei plaukų spalvos elementais. Terminas rasė negali turėti tikslaus apibrėžimo, bet naudingas tik tokioms labai bendroms klasifikacijoms kaip juodoji, baltoji ir geltonoji rasės. Tačiau tiesa ir tai, kad labiausiai apibrėžtose gyventojų grupėse galima tikėtis savitos fizinių bruožų sankaupos. Ne specialistui daro įspūdį jam nepažįstamų bruožų sankaupa, bet kiekvienam iš stebimų žmonių bus būdingi tik keli iš visumos.Anatomijos duomenys iš atpažįstamų Halštato ar La Teno kultūros laikotarpio keltų kapų liudija, kad būta pailgo, ir apskrito veido žmonių. Atrodo, kad apskrito veido atstovai priklauso prie senesnių bronzos amžiaus Šiaurės Alpių zonos gyventojų, o pailgo veido, manoma, buvo aristokratų atstovai, kilę iš tolyn į vakarus išplitusių Centrinės Europos gyventojų. Apskritai iki šiol tirti griaučiai rodo, jog padėtis labai panaši į bet kurios dabartinės etninės grupės, kuriose aiškiai matomas genetinis susimaišymas, tačiau, ypač nagrinėjant atskiras gyventojų grupes, į akis krinta tam tikri fiziniai bruožai.Diodoras rašo, jog kai kurie vyrai, tikriausiai kariai, augino trumpas barzdas, tačiau įdomiausiai jis apibūdina karių šukuosenas. Jis aprašo, kaip jie nuolatos sutepdavo karių šukuosenas. Jis aprašo, kaip jie nuolatos sutepdavo plaukus tirštu kalkių skiediniu ir užšukuodavo aukštyn, atidengdami kaktą ir taip išgaudami keistą arklio karčių formą.Airių tesktuose nėra konkrečiai aprašytas plaukų plovimas kalkėmis, bet tikriausiai kaip tik taip ar panašiai buvo daroma. Yra užuominų apie tokius ilgus kietus plaukus, kurie būtų galėję pasmeigti krintančius obuolius. Viename aprašyme apie Kuchuliną, kuris buvo pavyzdinis genties

herojus, minimi kiti plaukai, be to, ir kitur jo plaukai apibūdinami kaip trispalviai, tamsiausi prie pat galvos ir šviesiausi galuose, su tarpine spalva per vidurį. Taip tikrai galėjo būti dėl plovimo kalkėmis. Panašūs, įvairaus atspalvio plaukai būna, kai atauginami anksčiau dažyti plaukai.Polibijas aprašo ypač įdomią galų karių grupę Telamono mūšyje, kurią pavadina gaesatae. Tai keltų žodis, reiškiantis „ietininkai“. Gaesatae buvo atvesdinti iš už Alpių padėti šiaurės Italijoje jau įsikūrusioms gentims. Pirmiausia įdomu tai, jog buvo įmanoma turėti didžiules vyrų pajėgas, atleistas nuo gentinių įsipareigojimų. Tačiau ši struktūra prašosi palyginama su karių būriais, kurie vėliau Airijoje buvo žinomi fiana vardu. Jie gyveno klajoklių karių gyvenimą, atsiskyrę nuo gentinės bendruomenės. Antras išskirtinis gaesatae bruožas – kad jie pasirodydavo mūšyje nuogi, nešdamiesi tik ginklus. Tai irgi buvo archaiškas keltų paprotys, kuris išnyko, kai vėliau gentys pasidavė imantresnėms įtakoms. Tačiau apie šį paprotį liudija Pergamo skulptūros, romėnų bei vietinės monetos, taip pat yra aliuzijų senuose airių tekstuose. Šis paprotys nebuvo, kaip kad manė romėnai, vien demonstratyvus drąsumas. Tai buvo stebuklingos apsaugos meldimas, ir tokia pati praktika ankstesniais laikais buvo paplitusi Graikijoje ir Italijoje.Kur kas siaubingesnis keltų paprotys buvo priešų galvų nukirsdinimas. Paskui jos būdavo pakabinamos ant arklių kamanų, o galiausiai rodomos namuose ar šventyklose. Būtų netgi rizikinga atmesti šį keltų paprotį kaip vien troškimą rinkti trofėjus kariniam prestižui padidinti. Kur kas labiau tikėtina, jog šis paprotys atsirado iš kulto apeigų, susijusių su vaisingumu ir dvasių pavergimu.

Apie 1900 m. pr. Kr. į Graikiją atsikraustė indoeuropiečiai.Apie 1800 m. pr. Kr. žlugo nusilpusi Šumerų karalystė, kai badmečiu, apie 2005 m. pr. Kr. jo valdomi miestai atsisakė siųsti maisto. Mesopotamiją užėmė buvę šumerų pavaldiniai elamitai iš rytų, iš vakarų atsikraustė nauji semitų kilmės žmonės – amoritai. Šumerų miestai ištuštėjo, šumerų kalba išnyko.Apie 1800 m. pr. Kr. – indoeuropiečių klajoklių gentys atsikraustė į Italiją.1792 – 1750 m. pr. Kr. – Hamurabio valdymas Tarpupyje (arba 1728-1686).Apie 1750 m. pr. Kr. – beturčių ir vergų sukilimas Egipte.Apie 1700 m. pr. Kr. – 1200 m. pr. Kr. Mikėnų (vėlyvasis Elados) kultūros periodas žemyninėje Graikijoje.Apie 1700 m. pr. Kr. Egipte gimdymui naudodavo plytas. Tai tikriausiai buvo pora puošniai dekoruotų molinių plytų gimdymo metu naudotų palaikyti moters kojas. Ant Pensilvanijos (JAV) universiteto muziejaus darbuotojų rastos plytos išliko spalvotos figūros: naujagimį laikanti moteris, vaiką ir motiną saugojantys dievai. Egiptologai iš senų tekstų žino, kad populiariausias gimdymo būdas senovės Egipe buvo tupint ant dviejų plytų (gulėjimo poza sugalvota viduramžiais). Pagal rastąją plyta mokslininkai sprendžia, kad ji buvo naudojama ne vieną kartą, o jos savininkė buvo princesė Renseneb.1650-1535 m. pr. Kr. hiksų laikotarpis Egipte. Egiptiečiai ateivių genčių vadus vadino hikau chasut – „kalnuotosios dykumos princais“, o Manetonas, vadovaudamasis netikslia etimologija, šiuos žodžius perteikė kaip hyksos, arba „piemenų karaliai“, ir nuo tada šis vardas tvirtai prigijo visiems laikams, taikomas ne tiek valdovams, kiek visai tautai. Tie beduinai buvo ne kas kita kaip klajokliai semitai, su Egiptu prekiaujantys gaminiais, ieškantys prieglobsčio ar nusipirkti grūdų ar vandens savo kaimenėms. Juozapo Flavijaus istorija atskleidžia kokiu būdu galėjo į Egiptą patekti kaikurie šių azijiečių, badmečiu parduoti vergijon už grūdus arba besisiūlantys parsisamdyti tarnais už maistą ir pastogę. Valdant XII dinastijai, azijiečių skaičius, netgi Aukštutiniame Egipte, jau buvo gana didelis. Jų vaikai dažnai gaudavo egiptietiškus vardus, todėl jie taip greitai išnyksta iš akiračio. Nesunku pastebėti, kad įpusėjus XIII dinastijai greiti ir darbštūs semitai Egipto valstybėje galėjo gauti tokias pat atsakingas pareigas, kaip kad graikai atleistiniai Romos imperijos valdžios stuktūrose. Badas arba tautų kilnojimasis, dėl kurių į Deltą priplūdo semitų, galbūt susimaišiusius su hūrais (indoiranėnai, arijai [hūrijai?<haurijai?]), ypač siaučiant anarchijai, apėmusiai Vidurinę karalystę, galėjo nulemti radimąsi naujos Žemutinio Egipto valstybės su azijiečiu vadu bei pareigūnais, nepastebimai perėmusiais visas faraonų valstybės funkcijas bei faraono valdžios pareigybes. Jų vasalu buvo Aukštutinis Egiptas su sostine Tėbuose. Tėbų valdovams Auktutiniame Egipte pripažinus hiksų vadų siuzerenitetą, pietinės žemės visiškai atsiskyrė. Kušo princas tapo nepriklausomu karaliuku ir valdė turbūt padedamas egiptiečių pareigūnų, kurie palaikė prekybos ryšius su hiksais, taigi pasidarė lyg ir jų sąjungininkas.XVII a. pr. Kr. Žemutinį Egiptą iš Avario valdė hiksų karalių linija ir jų vasalai, išplėšę Memfį iš XIII dinastijos paskutinio silpno monarcho pavargusių rankų. Jie perėmė egiptietiškus titulus, dėvėseną ir tradicijas, rašė savo svetimšališkus asmenvardžius, tokius kaip Jakobheras ar Chjanas, hieroglifais ir rinkosi egiptietiškus sostavardžius.Nors Manetonas tokį valdžios užgrobimą laiko neatperkama skriauda, galima konstatuoti, jog hiksų įtaka buvo viena vaisingiausių Egipto civilizacijoje, išgelbėjusi šalį nuo politinio nuosmukio, atnešusi naujų idėjų į Nilo slėnį bei laidavusi Egiptui svarbų vaidmenį plėtojant žalvario amžiaus kultūrą Viduržemio jūros regiono rytuose. Hiksų ryių su Viduržemio jūros šalmimis pavyzdys, nors ir problemiškas, - kretietiškų minojinių freskų serija, rasta Avario griuvėsiuose.

Vidurinėje karalystėje, didėjant azijiečių įtakai, pradėtas visuotinai naudoti žalvaris. Jis buvo lengviau apdorojamas nei varis ir labiau tiko ginklams bei įrankiams. Be to, ir sidabras, tokio grynumo, kad aiškiai ne vietnės kilmės, išlydytas iš sidabro rūdos, dabar vis didesniais kiekiais importuojamas iš Azijos.Įpusėjus išsivaduojamajam karui, į kurį sukilo tėbiečiai laikotarpio pabaigoje, iš Azijos buvo perimta įvairios naujoviškos ginkluotės: žirgų traukiami karo vežimai, žvyneliniai šarvai, segmentinis lankas bei naujų formų durklai, kalavijai ir trumpi riesti rytietiški kardai. Abejotina, ar žirgais kinkyti kovos vežimai buvo itin naudingi Egipte, kur potvyniai ir reljefas vertė dažniau imtis karo veiksmų vandenyje; vis dėlto tėbiečiai, be abejonės, pritaikė visus šiuos ginklus karuose prieš hiksus ir Egipte, ir Palestinoje. Kovos vežimų azijietišką kilmę rodo jų konstrukcijoje naudota įvairi mediena, kanaanietiški sudedamųjų dalų pavadinimai bei tradicija vadeliotojais samdyti azijiečius ar bent dalį jų išlaikyti savo kariuomenėje. Egiptiečių žodyne padaugėjo semitiškos kilmės žodžių, išsireiškimų.Daug svarbesni už šiuos naikinamuosius įnagius kai kurie taikaus gyvenimo išradimai, pavyzdžiui, tobulesni verpimo ir audimo būdai naudojant statmenas stakles, nauji muzikos instrumentai – lyra, ilgakaklė liutnia, obojus, tamburinas. Iš Azijos buvo atgabenti kuprotieji jaučiai, tikriausiai laivais, nes žymiai išsiplėtė hiksų skatinama prekyba. Kitos atvežtinės naujovės – alyvmedis ir granatmedis.Hiksų tarpuvaldis visiems laikams sugriovė egiptiečių tikėjimą savo unikalumu bei viršenybe. Jų faraonas, iš tradicijos – įsikūnijimas dievo, sukūrusio jų pasaulį ir valdančio jį, kiek siekia saulės ratas, ne tik paveldėjo iš hiksų vasalines valstybes Palestinoje ir Sirijoje, bet ir dalijosi aukščiausiąja valdžia su „broliais“ Kipro, Babilonijos ir Asirijos, Hetitų valstybės ir Mitanijos žemių Anatolijoje monarchais.Naujosios karalystės civilizaciją azijietiški elementai paveikė iš esmės, netgi pakeitė Egipto valdančiosios klasės rasinį tipą. Naujosios karalystės vyrai ir moterys prarado savo pirmtakų iš Senosios karalystės stambų sudėjimą ir Vidurinės karalystės žmonių griežtą iškilmingumą. Vyrų veido išraiška rami, dažnai jie vos vos šypsosi. Moterys lieknos, jų bruožai trapūs, didžiuliai šventiniai perukai, nuolaidūs nosių galiukai, pailgos migdolinės akys. XVIII dinastijos mene atsiranda erotikos elementų – tikriausiai pažinties su nuogų Azijos deivių kultais padarinys.

1580-1070 m. pr. Kr. Egipte naujosios karalystės laiktarpis. Egiptiečiai naujuosius metus pradėdavo apie liepos 17 d., kai patekėdavo Sirijus (egiptietiškai – Sothis), kada pradėdavo tvenktis Nilas ir apskaičiavo, kad metai trunka 365 dienas. Metus jie suskirstė į 12 mėnesių po 30 dienų, metų gale pridėdami 5 dienas. Tokiu būdų Egipte buvo sukurtas seniausias pasaulyje Saulės kalendorius. Metų laikus skirstė į: akhet – potvynis, pered – sėklų sudygimas, šemu – vasara. Nuo 238 m. pr. Kr. Egipto žyniai matydami,kad per 1460 metų susidarė papildomi metai, nusprendė kas 4 metus pridėti dar po vieną dieną kalendoriuje. 46 m. pr. Kr. Romoje šitą kalendorių įvesti įsakė ir Julijus Cezaris.Apie 1500 m. pr. Kr. – Tutmozio III užkariavimai Egipte.1479 – 1457 m. Egiptą valdė Hačepsut. Jos laikais buvo organizuotas žygis į Punto žemę, pastatyta laidotuvių šventykla Deir al Bahryje, obeliskai Karnake.1457 m. pr. Kr. Tutmoziui III tapus vienvaldžiu, Egipto pozicijoms Azijoje ėmė grasinti smulkių karalysčių sąjunga, kurios priešakyje buvo Mitanija. Joje gyveno hūrų tauta, valdoma arijų kalba kalbančios aristokratijos, kuri garbino indoeuropietiškus dievus ir buvo apgyvenusi Nahrinos žemę Eufrato upės baseine. Rytuose hūrai turėjo sieną su jauna asirų tauta, o vakaruose – su hetitais.Apie 1400 m. pr. Kr. Knoso miestas buvo sugriautas. Manoma dėl ugnikalnio išsiveržimo.1391-1353 m. pr. Kr. Egiptą valdė Amenchotepas III. Jo laikais labai ištobulėjo menas.1353 – 1338 m. pr. Kr. Egiptą valdė Amenchotepas IV (Amenchotepo III ir jo meilužės Tijos sūnus), geriau žinomas kaip Echnatonas ir jo žmona Nefertitė. Echnatonas-Achetatonas siekė įteisinti Egipte monoteizmą. Echnatono ir Nefertitės suprojektuotas naujas Atono miestas Amarna buvo pirmasis suplanuotas miestas žmonijos istorijoj.1336 – 1327 m. pr. Kr. Egiptą po Semenchkarės (1338-1336) valdė Tutanchamonas, atkūręs senąjį tikėjimą.1306 – 1282 m. pr. Kr. hetitų valstybė valdė Mursilio II (1340-1306), išplėtusio hetitų įtaką iki Egėjo jūros, įpėdinis Muvatalis, kuris 1286 m. netoli Sirijos miesto Kadešo sustabdė Egipto imperijos plėtimąsį ir Ramzio II tikslus. Tačiau asirams ėmus ketintis į hetitų ir egiptiečių žemes, šie sudarė sąjungą prieš Asiriją.Apie 1300 m. pr. Kr. egiptiečiai kasė prekybos kanalą iš Viduržemio į Raudonąją jūrą.Apie 1300 – 1100 m. pr. Kr. klajoklių izraelitų gentys atsikėlė į Palestiną – pasak legendos, žydams iškeliavus iš faraono Ramzio II valdomo Egipto.1295 – 1188 m. pr. Kr. Egipto faraonu kaip jau tapo įprasta tapo karvedys Paramesu, persivadinęs ramziu I. Jis pradėjo XIX dinastiją. Faraonai kariai sugebėjo sulaikyti hetitų brovimąsį, numalšinti sukilimus Sirijoje.1279 – 1213 m. pr. Kr. Egiptą valdė Ramzis II – vienas didingiausių faraonų, save mėgęs aukštinti ir pasitelkdamas propagandą (po nepavykusio mušio su hetitais 0:0, jis Egipte buvo pristatomas nugalėtoju, ant sienu buvo iškalami norimi įvykiai, o ne tikri faktai). Save norėdamas išaukštinti ir po savęs palikti prisiminimą, visame Egipte liepęs pastatyti įvairiausių paminklų.

Ramzis II ir hetitų valdovas sudarė pirmąją taikos sutartį pasaulyje (1272 m. pr. Kr.), pirmą kartą pasidalino įtakos sferomis. Taikos sutartį sutvirtino Ramzio II ir hetitų princesės, kuriai suteiktas egiptietiškas vardas Maat Hor Neterur, vedybos. Tuomet likusius 45 Ramzio II valdymo metus Egiptas mėgavosi savo paskutiniu ilgu taikos ir klestėjimo laikotarpiu. Ramzis II gyveno trigubai ilgiau nei vidutinis egiptietis, tad jo mirtis buvo didelis smūgis gyventojams, kurių daugma nežinojo jokio kito faraono per savo gyvenimą.Apie 1250 m. pr. Kr. Egiptas valdant tapo labai galingu, net buvo užkariavę miestų miestą Babiloną, kuriame tada gyveno apie milijoną žmonių.Apie 1211 m. pr. Kr. Egiptas grūdų pertekliumi padėjo hetitams, kentusiems badmetį. Dažniausiai Egiptas buvo pertekliaus kraštas, maitinęs ir Romos imperiją. Kita vertinga kultūra buvo linai, auginti žiemos metu. Jų stiebelių ryšuliai būdavo karšiami dideliais šukuočiais, kad atsiskirtų sėklinės su sėmenimis, iš kurių būdavo spaudžiamas aliejus. Plaušų siūlai išsiskaidydavo mirkant stiebelius specialiose kūdrose ir sukamaisiais verpstukais būdavo suverpiami įvairaus storio gijomis. Skirtingų rūšių drobė būdavo audžiama paprastomis horizontaliomis staklėmis. Iš drobės daugiausia gaminti drabužiai ir patalynė. Mirusio žmogaus paklodės būdavo suplėšomos juostelėmis mumijos vyturiams. Prabangus audeklas, karališkoji drobė, matyt, atrodžiusi tarsi plonytis gazas, išgarbinta erotinėje poezijoje, kadangi buvo pusiau permatoma. Ji didžiai vertinta svetur. Vagys plėšę karališkuosius kapus, drobės apdarų ieškodavo taip pat atsidėję kaip aukso bei sidabro.Bet pats nuostabiausias egiptiečių išradimas – lankstus popierius iš papiruso nendrių šerdžių, ant kurio buvo galima sparčiai rašyti rašikliu ir rašalu. Šis išradimas labai padėjo kurtis centralizuotai Egipto valstybei. Ant papiruso galima buvo rašyti įvairiausius raštus. Vėliausiai nuo I tūkstanmečio pr. Kr. pradžios Egiptas eksportavo papiruso ritinius į kitas civilizuotas valstybes. Tai rodo, jog rašymas rašikliu ir rašalu keitė senąją nepatogią Azijos rašto sistemą, kai dantiraščio ženklai įspaudžiami molio lentelėse.Nors melsdami lengvos senatvės egiptiečiai nurodydavo idealią šimto ir dešimties metų gyvenimo trukmę, tačiau graikų-romėnų laikais turtingesnieji vidutiniškai išgyvendavo apie 36 metus, taigi nėra jokių priežasčių manyti, kad faraonų laikais gyvenimo trukmė buvusi bent kiek ilgesnė. Nors gimstamumo rodikliai buvo neabejotinai aukšti, vaikų mirtingumo – irgi toli gražu ne žemi. Remiantis nelabai patikimais duomenimis, yra apskaičiuota, kad valdant XI dinastijai gyventojų skaičius ne ką viršijo milijoną, nors slėnyje, kur tebeplytėjo didžiulės neapgyvendintos sritys, paskiruose miestuose bei kaimuose žmonių koncentracija buvo gana didelė.Senovės Egipto žmonės buvo labai panašūs į dabartinius: odos atspalviai svyravo tarp alyvuogių spalvos Viduržemio jūros tipų iki tamsiai rudų pietų bei Nubijos gyventojų.Kaip būdinga daugeliui senųjų Viduržemio jūros tautų, egiptiečiai anksti subręsdavo, lytinę brandą pasiekdavo dvylikos metų ir oficialiai tapdavo vyrais ne vėliau kaip šešiolikos. Žmonėms, kuriuos šiandien laikytume vaikais, jau tekdavo sunkios pareigos. Vienas Asjuto nomarchas pasakoja, kaip jį, vos vienos uolekties ūgio (karališkoji uolektis lygi 52,3 cm), karalius paskyręs provincijos valdytoju ir vertęs mokytis plaukti kartu su karališkaisiais vaikais. Vyriausiasis Amono žynys Bakenchonsas, įšventintas šešiolikos metų amžiaus, jau kelerius metus buvo ištarnavęs Seto I karališkųjų arklidžių vyriausiuoju prižiūrėtoju. Žinoma, tokia statistika gali būti klaidinga, kaip ir bet kuris kitas vidurkis; pavyzdžiui, trumpą jaunuokių Tutanchamono ar Siptaho karaliavimą gali kompensuoti Pepio II valdymas, kuris, kaip visuotinai tikima, buvęs ilgiausias istorijoje (94 metai), arba Ramzio II, karaliavusio 67 metus bei atšventusio 13 jubiliejų, kol jo įpėdiniu tapo tryliktasis sūnus.Herodotas savo laikų Aukštutinio Egipto gyventojus laikė vienais sveikiausių pasaulyje. Ir tikrai šis kraštas, jo saulėtas oras ir sausos žiemos, nuo romėnų laikų visuomet masino ligonius. XIX a. Egiptas tapo be galo populiarus kaip sanatorija europiečiams, trokštantiems palengvinti džiovos ir kvėpavimo takų ligų keliamus skausmus. Bet patologai, tyrę egiptiečių mumijas, tvirtina nustatę tam tikrus pakitimus, kuriuos sukelia ir mūsų laikų felachus varginančios ligos, pirmiausia reumatas ir per vandenį plintančios infekcijos. Negana to, dėl papročio naudoti smulkų kvarcinį smėlį malant grūdus egiptiečių duonoje būdavo tiek smėlio, kad metams bėgant dantų kramtomasis paviršius nusitrindavo iki pat pulpos. Netgi valdančiosios klasės, galėjusios mėgautis įvairesniu maistu, senatvėje neišvengdavo chroniško dantų skausmo. Pavyzdžiui, Amenchotepas III ir jo uošvis Juja, sulaukę vidutinio amžiaus turėjo baisiai kentėti nuo fliuso.Azijietiškų ir afrikietiškų elementų mišinį atspindi gyventojų šnekamoji kalba, gramatiškai susijusi su semitų šaka ir turinti panašių žodžių; bet ji gimininga ir chamitų kalboms, ypač berberų tarmėms, tad tai yra skirtingų kalbų lydinys. Vis dėl to egiptiečių kalba turi savitų ypatumų. Jeigu tarsime, kad kalba yra ne kas kita, kaip tautos dvasios natūrali išraiška, tai privalėsime pabrėžti, jog egiptiečių kalbai būdingas glaustumas, apčiuopiamas konkretumas ir tikslumas. Kaip pažymėjo seras Alanas Gardineris, ji labiau linkusi į statišką, o ne į dinamišką išraišką, ir išskyrus kelias rudimentines formas, neturi tikros veikiamosios rūšies.1207 m. pr. Kr. Merenptaho karaliavimo metais grėsmė iš vakarų įgijo aršesnį bei pavojingesnį pavidalą. Naujų libų genčių būriai pasirodė vakariniame pasienyje, kurį sustiprino dar Ramzis II. Jie skverbėsi pro gynybinius įtvirtinimus iki pat Farafros oazės ir vakarinės Nilo atšakos, tekėjusios pro kanopą. Tai buvo ne plėšikų antpuoliai, bet žmonių migracija su šeimomis, galvijais, ūkio reikmenimis ir visu turtu, nes didėjant sausrai savo krašte jie tikjosi įsikurti vešliose Deltos ganyklose. Merenptaho pajėgos, patyrusios didelių

nuostolių, vis dėlto juos nustūmė atgal. Visa XX dinastijos laikotarpį klajojančių libų gaujos skverbdavosi per vakarinę sieną keldamos siaubą Slėnio gyventojams iki pat Tėbų ir Asuano. Daug jų tarnavo Egipto kariuomenėje ir jau kaip veteranai pagaliau įsikurdavo egiptietiškos žemės sklype. Jų palikuonys sudarė įtakingą karių luomą, o vėliau tapo pakankamai galingi, kad ryžtingai kištųsi į Egipto reikalus ir sudarytų keletą faraonų dinastijų.Šiam veržimuisi iš Libijos būdinga nauja ypatybė, kuri netruko įrodyti savo pražūtingumą. Su libais, užplūdusiais Deltą Merenptaho laikais, ėjo ir būriai svetimšalių, „šiauriečių iš visų žemių“, kurių vardai Luka, Terešas, Šekelešas ir Akavašas, netgi Šardana. Šiuose varduose galima atpažinti toponimus kraštų, kuriuos jie galų gale užėmė: Lykija, Etrūrija (tirėnai, etruskai arba rasenai, rasna, rasnea kaip jie vadino save), Sicilija ir Sardinija. Tokie pat piratų būriai su tais pačiais vardais vėl susitelkia ir pasirodo per kitą didžiąją krizę, kuri teko Ramziui III, - tai jūros tautų (dorėnai?, etruskai?, keltai?) invazija apie 1177 m. Tokį vardą patys egiptiečiai davė laisvajai federacijai bastūnų piratų, kurie dabar užvaldė senąsias Levanto tautas ir joms primetė kitokią gyvenseną. Pagal vienintelį šių įvykių liudijimą, surašytą išpūsta kalba tarp nelabai aiškaus turinio reljefų ant Ramzio III pomirtinės šventyklos sienų Medinet habu, šių šiaurinių tautų sąjunga tikriausiai buvo sudaryta siekiant paskirų antpuolių vietoje imtis koordinuoto bendro didžiųjų Anatolijos, Sirijos ir Palestinos valstybių puolimo. „Visos ir karto, - sako Ramzis III, - šios tautos pajudėjo... Nė viena šalis negalėjo prieš jas atsilaikyti. Hetitai, Kilikija, Karkemišas, Kipras ir kitos buvo atskirtos...“ Ramzis III sutiko įsiveržimą dviem frontais. Įnirtingas sausumos mūšis įvyko netoli Egipto sienos palestinoje. Egiptiečiai su savo samdiniais skelbė laimėję didžiulę pergalę. Antras susirėmimas įvyko jūroje; matyt, kad išvengtų pavienių atakų, egiptiečiai priešą įviliojo „kaip paukščius į raizgus“ į Nilo žiotis, kur jo laukė sunieji laivai, tad pakako vienintelio lemiamo mūšio. Ir vėl Egiptas laimėjo, baisi grėsmė atitolo. Bet nors Egipto teritorinės ribos buvo išsaugotos, Artimųjų Rytų žemėlapyje įvyko žymių pakitimų. Priamo Troją achajai parklupdė metai ar dveji prieš ramziui III įžengaint į sostą. Hetitų imperija dabar išnyko iš Anatolijos drauge su savo jūriniais vasalais Ugaritu ir Amoru. Nors Ramzis III skelbėsi visiškai sutriuškinęs jūros tautų sausumos pajėgas, kitoje šimtmečio pusėje pelesetai ir čekerai, atėję su savo moterimis ir vaikais, susodintais jaučiais kinkytuose ratuose, įsikūrė palestinos pakrantės miestuose. Pirmieji dažnai tapatinami su filistinai, o antrieji – su teukrais iš Troadės. Denjenų identifikavimas kelia problemų, nors esama drąsių siūlymų juos laikyti bibline Dano gentimi. Ar vešešai kilę iš Iliono (Trojos) ir ar akavašai buvo Mikėnų graikai, tėra tuščios spėlionės; tačiau akivaizdu tai, kad XII amžiaus pr. Kr. Levante buvo tautų griūties metas, kai, egiptiečių žodžiais, jų žmonės nuolat buvo žygyje, pasinėrę į karą. Tai buvo tikras protoarmagedonas, laikų pabaiga. Paskutiniais trimis žalvario amžiaus šimtmečiais visuose Artimuosiuose Rytuose atsirado didžių ir mažų, vietinių ūkininkų apgyvendintų kunigaikštysčių, kurias valdė dievakilmiai karo vadai bei marjanu, kovos vežimų vadeliotojų aristokratija, atsidavusi saviesiems vadams. Šis elitas daugiausia kalbėjo arijų kalbomis ir mėgo karo sportą: šaudymą iš segmentinio lanko, ieties mėtymą, žirgų išjodinėjimą ir kovą su kovos vežimais. Tokių luominių visuomenių ypatybės atsiskleidžia Homero epuose ir Amarnos laiškuose. Jos buvo feodalinės, vaidingos, pagyrūniškos ir agresyvios, valdovai gyveno ištaiginguose rūmuose ir mėgavosi prabangiais daiktais. Jie prekiavo – tiek dėl prestižo, tiek dėl pelno, tačiau prekybos ekspedicijų rengimui vadovavo rūmų biurokratija. Aliejų, grūdus, varį ir medieną jie mainė į prabangos prekes – auksą ir sidabrą, lazuritą, puikius baldus ir dramblio kaulo raižinius, prabangius siuvinius, puošnius karo vežimus bei karštakraujus žirgus.XIII a. pr. Kr. pasaulis pradėjo byrėti. Priežasčių būta įvairių, bet veikiausiai viską nulėėm klimato pokyčiai, sukėlę sausrą ir badaujančių žmonių bruzdėjimus. Nuo XIV amžiasu Anatolijoje nesiliovė epidemijos, tad sumažėjo ūkininkų bendruomenė, o kartu ir grūdų tiekimas. Merenptahas antrais karaliavimo metais (apie 1211 m. pr. Kr.) turėjo padėti grūdų atsargomis bado ištiktiems hetitų žemių gyventojams. Šioje teritorijoje būta smarkių žemės drebėjhimų, bet o, itin galingas ugnikalnio išsiveržimas Teroje, bet Troją VI ir Ugaritą irgi sugriovė žemės drebėjimai, kaip ir Kitiją bei Enkomį Kipre kalbamojo laikotarpio gale. Tokios katastrofos turėjo ir politinį poveikį ten gyvenančioms bendruomenėms bei jų verslui. Kadangi prekyba pradėjo blėsti, jūros bastūnai, nebegalintys prekiauti kaip anksčiau, pradėjo piratauti, ir tai tapo Viduržemio jūros kelių būdingu bruožu kone iki pat mūsų laikų. Užpuolimai išprovokuodavo kerštą, o kartais ir dar įžūlesnį plėšikavimą. Valdantysis sluoksnis, išlavėjęs karo menuose, temokėjo vien kovoti ir grobti. Žmonių karaliai tapo miestų plėšikais. Šį verdantį besikraustančių tautų katilą aplink Viduržemio jūrą galop kolonizavo kariai, išsaugoję legendas apie praeities didybę, kai jų protėviai herojai dar tik vaikėsi šlovės.Azijos dieviškųjų karalių bei jų marjanu susilpnėjimas ir žlugimas paveikė ir faraono padėtį, nes ir jis puoselėjo tuos pačius idealus. Faraono prestižas išblėso baigiantis XX dinastijai, kai tapo itin madinga maištauti prieš valdžią.Apie 1200 m. pr. Kr. – Trojos karas M. Azijoje. Hetitus nukariavo asirai.Nuo XII a. pr. Kr. finikiečiai ėmė sparčiai stiprėti ir kolonizuoti artimiausias Viduržemio jūros salas ir pakrantes (Kiprą, Kretą, Apuliją, Kalabriją Apeninuose, Siciliją, Korsiką, Balearų salas, maltą, Balkanų pakrantes). Viena seniausių finikiečių kolonijų – Gadeso (dabar Kadešo) miestas, o Afrikos pakrantėje –

Tanžeras. Atrado Melkarto (finikiečių jūreivystės dievas) stulpus – Gibraltarą, Atlante atrado Madeiros, Kanarų salas.1180 m. pr. Kr. Paskutinis iš galingųjų Ramezidų faraonų buvo Ramzis III (nužudytas 1153 m.), antrasis XX dinastijos valdovas (1186-1070) atrėmė Jūros tautų sąjungos, kuri susikūrė Mažosios Azijos rytinėje pakrantėje ir Egėjo salose puolimą. O dar 1183 teko atremti klajoklių libių puolimą. Jo milžiniškoje šventykloje Medinet Habu išliko įrašai apie šias didžias pergales.II tūkst. pr. Kr. pabaiga (apie 1150 m. pr. Kr.-1100 m. pr. Kr.) – dorėnų genčių įsiveržimas į Graikiją. Sugriaunami Mikėnai.X a. pr. Kr. – graikai pradeda kolonizuoti M.Azijos vakarinę pakrantę. Finikiečiai prekiauja su Viduržemio jūros, Indijos, Afrikos ir Šiaurės jūros kraštais./ Vidurio Italijoje kuriasi etruskų gyvenvietės./ Graikai perima abėcėlę iš finikiečių.Apie 1100 m. pr. Kr. – indoeuropiečiai užplūsta Italiją.Apie 1000 m. pr. Kr. žalvario dirbiniai jau pilnai įsigalėjo didesnėje Prūsijos dalyje. II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Pamarių kultūros pagrindu susifomuoja Vakarų baltų pilkapių kultūra.Apie 1000 – 700 m. pr. Kr. – geometrinio graikų meno stiliaus laikotarpis.Apie 920 m. pr. Kr. Olimpijoje statoma Heros šventykla.X-VIII a. pr. Kr. susikuria Atėnų valstybė.IX a. pr. Kr. – asirai rengia didžiuosius žygius į Vidurinę Aziją./ Laikinai suyra Egipto karalystė./ Atsiranda legenda apie Dedalą.VIII a. pr. Kr. – beveik visose graikų valstybėse nuverčiami karaliai ir valdžią paima diduomenė./ Pietų Italijoje ir Sicilijoje susikuria graikų miestai kolonijos./ Asirai užvaldo Artimuosius Rytus./ Kiniją spaudžia hunų kariuomenė./ Dunojaus ir Reino aukštupiuose susiformuoja keltų genčių Halštato kultūra.814-813 m. pr. Kr. (ar apie 888 m. pr. Kr.) finikiečių išeiviai iš Tiro Afrikoje įkūrė Kartaginą – „Naująjį miestą“, kuris greitai pasiekė 700 000 gyventojų skaičių.Apie 800 m. pr. Kr. – atsiranda pirmieji graikų poliai./ Delfai tampa graikų genčių centru./ Homeras sukuria „Iliadą“ ir „Odisėją“.

VIII a. pr. Kr.

776 m. pr. Kr. – Olimpinių žaidynių pradžia Graikijoje. Graikijoje pradedama skaičiuoti metus olimpiadomis.753 m. pr. Kr. – Romos įkūrimas.Apie 750 m. pr. Kr. į Vyslos žemupį atsikėlė germanai.745-727 m. pr. Kr. Asiriją valdant Tiglatpilesarui III, galinga Asirijos kariuomenė užkariavo didžiules teritorijas, be kitų, ir Urartu. Dideli trėmimai buvo asirų valdovų valdymo dalis. Ištremtuosius gyventojus pakeisdavo iš kitų kraštų atkelti žmonės.722 m. pr. Kr. Asirijos valdovas sargonas užkariavo Samariją, o 10 izraelitų genčių buvo ištremtos. Sargonas sunaikino natūralią užtvarą nuo klajoklių – Urartu, ir kelias į Asiriją tapo laisvas, pvz., kimerams, skitams, kurie Asiriją nuniokojo. Manoma, kad 612 m. pr. Kr. skitai dalyvavo sugriaunant Nineviją.712 – 664 m. pr. Kr. Egiptą valdė XXV Etiopijos, tiksliau kušitų dinastija.Apie 700 – 200 m. pr. m. e. egzistavo Skitijos karalystė. Skitus nukariavo sarmatai.Apie 700 m. pr. Kr. – Heziodo poezija./ Persijoje Zaratustra (Zoroastras) skelbia naują religiją (1500-500 m. pr. Kr.).VIII – VI a. pr. Kr. – graikų miestai-kolonijos kuriasi Viduržemio ir Juodosios jūros kraštuose.

VII a. pr. Kr.

664 – 525 m. pr. Kr. Egiptą valdė XXVI Saitų dinastija, tačiau iki 671 m. pr. Kr. Egipte viešpatavo asirai. Saitams aukso amžius buvo senoji karalystė, todėl jie perėmė to laikotarpio meną, religinius tekstus ir valdžios titulus. 525 m. pr. Kr. Egiptą užkariavo Persija. Egiptas tik truųmpam buvo atgavęs nepriklausomybę 404-343 m. pr. Kr. Antrasis persų valdymas truko nuo 343 iki 332 m. pr. Kr., kai į Nilo kraštą įžengė nauji barbarai – graikai, vadovaujami Aleksandro Makedoniečio. Romėnai Egiptą valdė nuo 30 m. pr. Kr. iki 642 m., kai pasirodė musulmonai arabai. VII a. pr. Kr. – ekonomiškai stipriausiose Graikijos srityse nuverčiami aristokratai ir valdžią paima tironai./ Nabopalasaras sunaikina asirų imperiją ir Artimuosiuose Rytuose įsiviešpatauja Babilonas./ Nukaldinamos pirmosios monetos pasaulyje – Lydijoje./ Alkmanas kuria dainas ir muziką joms./ Terpanderis muzikoje įveda septynių pakopų tonaciją ir intervalą. Padaro septynstygę kitarą ir Spartoje įkuria muzikos mokyklą.VII a. pr. Kr. klajoklių skitų ordos atkeliavo iš Sibiro prie Juodosios jūros, nusiaubė Asiriją, pasiekė Egiptą. Skitai duodami priesaiką, pripildydavo taurę savo kraujo. Buvo žiaurūs priešams, bet

ištikimo ginklo draugams. Skitaikeliavo per Aziją vis asimiliuodami naujas gentis. Tačiau jie buvo ne vien žiaurūs negailestingi kariai, bet ir talentingi juvelyrai bei meno gerbėjai. Skitų protėvių, gyvenusių II tūkstantmetyje pr. Kr. pėdsakų randama nuo Didžiosios kinų sienos iki Dunojaus. IV a. pr. Kr. skitus sutriuškino Pilypas II, ėmė spausti klajoklių gentys iš Rytų. Skitai atsitraukė į Krymą, tapo sėslūs, asimiliavosi su vietiniais graikais. 200 m. po Kr. Krymo skitus galutinai sunaikino gotai. Tačiau dalis skitų, pradėtų vadinti alanais ir toliau sau gyveno kitoje Azovo jūros pakrantėje. IV ir V a. po Kr. dalis alanų nukeliavo į Prancūziją, kita dalis pasiekė Kaukazą, kur išvengė masinės mongolų invazijos. Šiandien alanus vadina osetinais.VII a. pr. Kr. XXVI Egipto dinastijos faraonai leido graikams, pasižymėjusiems jūreiviams, įsikurti Nilo deltoje, kurią šie ir vadino Delta, pagal jos panašumą su graikiška „D“ (delta) raide.680 -669 m. pr. Kr. Asiriją valdant Asarchadonui, Egiptas tapo Asirijai priklausanti valstybė. 664 – 525 m. pr. Kr. Egipte Saitų dinastija. Saitų karaliai rūpesčių slegiamam Egiptui padovanojo daugiau nei šimtmetį tvarkos ir klestėjimo. Pirmasis Asirijos jungą nusimetė Psametichas. Asirus dabar kamavo savi rupesčiai. Sąmtšių dienomis saitai regėjo plėšiamą savąjį „No Amoną [Tėbus], sėdėjusį prie Nilo, iš visų pusių apsuptą vandenų“; vėliau tai pasikartojo ir Ninevijoje bei Babilone. Tėbiečiams prižiūrėti į pagrindines tarnyabs Edfu ir Herakleopolyje Psametichas I paskyrė savus žmones. Be to, jis pažabojo karių luoo galią, priėmęs į tarnybą Jonijos, Karijos ir Lydijos samdinių. Su šiuo corps d‘elite bei stipriu laivynu, turbūt daugiausia finikietišku, saitai valdė tarytum pirklių aristokratija, grąžindami šaliai klestėjimą veiksmingais pirklių sandoriais, steigdami miletiečių faktorijas Deltoje – Dafnėse ir Naukratyje. Taip prasidėjo Egipto grūdų ir vilnos eksportas, kurį su dar didesniu užmoju plėtojo Ptolemėjai. Prekybos interesų skatinamas, Nechas Ii (610-595 m. pr. Kr.) pradėjo kasti kanalą, turėjusiį sujungti Nilą su Raudonąja jūra, bei skyrė finikiečiams užduotį apiplaukti Afriką. Bet ir tokia politkika saitai nepajėge laimėti nuoširdaus bendradarbiavimo su savo valdiniais. Privilegijos, teikiamos graikų orakulams, moterims, pirkliams bei kariams, kėlė pavydą bei maištingus ksenofobijos protrūkius, ir kai persų šachas Kambizas 525 m. pr. Kr. užpuolė šalį, ji pasidavė be pasipriešinimo. Persai, kurę savo imeriją su dideliu nuoseklumu, kurio trūko ankstesniems užkariautojams, su gabių satrapų bei sąjunginnkų pagalba valdė Egiptą beveik 200 metų, išskyrus vieną tarpsnį, kai vietos princai, remiami graikų, sugebėjo išplėšti pusę šimtmečio nelengvos nepriklausomybės (404-343 m. pr. Kr.). tačiau tai tebuvo paskutinė mirštančio faraonų Egipto konvulsija; vėlesniems persų karaliams, graikams Ptilemėjams ir romėnų imperatoriams teliko vien balzamuotas lavonas. Apie 650 m. pr. Kr. – graikai įkuria Bizantijo polį.638 m. pr. Kr. Kolajas iš Samno salos atsitiktinai nuplaukė už Heraklio stulpų. „Masalijos periple“ rašoma, jog tartesiečiai (miesto buvusio prie Gvadalkivyro žiočių? gyventojai) prekiaudami nusigavo net iki Oistrimidžių šiaurėjė, kurios buvo laikomos Britų salomis ir pusiasaliu. Maža to, tartesiečiai sakė, kad Oistremidžių (Bretanės?) gyventojai prekiauja su dviejų didelių salų Jernės (Iernē) ir Albiono (Albion) gyventojais. Tai anksčiausias Airijos ir Britanijos paminėjimas, o patys žodžiai – graikiškos formos pavadinimai, kuriuos išlaikė airių kalba. Senovės airių žodis Erui ir dabartinis Eire – tai vedinys iš ankstesnės formos, graikų kalboje virtusios Iernē, o Albu airiai vadino Britaniją iki X a. kitas dalykas ar šiuos du pavadinimus derėtų laikyti tikrai keltų kilmės žodžiais, ar jie keltiška senesnės kalbos adaptacija. Apskritai atrodo, jog jie gali būti keltiški, bet turime per mažai įrodymų, kad būtų galima tai tvirtinti be abejonių.Apie 632 m. pr. Kr. – Kiklonas mėgina įvykdyti perversmą Atėnuose.Apie 621 m. pr. Kr. – Drakonas išleidžia griežtus įstatymus.VII a. pr. Kr. Egipto Tėbus apiplėšė asirai. Po pusantro šimtmečio čia veržėsi Kambizo valdoma Persijos kariuomenė. Ptolemėjų laikais savo galia ir privilegijomis Tėbus užtemdė konkuruojanti Ptolemaidė, ir vis dėl to jie trumpai buvo susigrąžinę bent dalį savo įtakos per sukilimą prieš Ptolemėją V. dar kartą Tėbai sukilo valdant Ptolemėjui X ir buvo paimti po ilgos ir pragaištingos apgulties. Nesugniuždyti savo nelaimingos dalios, 30 m. pr. Kr. Tėbai pasipriešino gniuždančiai romėnų priespaudai ir buso visiškai nusiaubti.VII-VI a. pr. Kr. – Nabuchodonosaro II laikais suklesti Babilonas. /Talis tiria daiktų kilmę ir pagrindžia natūrfilosofija./ Anaksimandras sukuria materialistinę gyvybės atsiradimo ir raidos teoriją./ Alkajo ir Sapfo poezija.VII-VI a. pr. Kr. – etruskų galios apogėjus Italijoje. Etruskų miestai buvo susijungę į miestų laisvąją federaciją, kurios pagrindas buvo religinis. Manoma, kad tie miestai buvo Vejai, Cerė (etruskiškai greičiausiai Chaisre, Cisra ar Chaire, graikiškai – Agila), Tarkvinijai (etruskiškai Tarch[u]na), Vulcai (etruskiškai Velch), Ruselos, Vetulonija (etruskiškai Veltuna, Vatluna), Volateros (etruskiškai Velathri), Arencijus, Kortona, Perūzija, Volsinijai (etruskiškai Velsna, Velzna), Populonija (etruskiškai Popluna ar Fufluna) – vienintelis etruskų miestas išaugęs ant jūros kranto ir Kluzijus (etruskiškai Klevsinas arba Kamarsis). Etruskų miestus jungė deivės Voltumnos kultas. Jai garbinti buvo pastatyta bendra šventykla, greičiausiai netoli Volsinijų (dabartinė Bolsena). Buvo renkamas karalius, kuris tik formaliai atstovaudavo etruskų federacijai. Etruskų miestus valdė vietinės aristokratų šeimos. Etruskai kolonizuoja žemes į pietus ir į šiaurę nuo Etrūrijos. Persikėlė į kairįjį Tiberio krantą ir nukariavo Lacijų. Romos miesto dar nebuvo, tačiau vėliau jame be lotynų gyveno etruskai ir

sabinai. Manoma, kad išsimėčiusių kaimelių vietoje etruskai ir įkūrė miestą, vėliau vadinamą Roma. Romą valdė etruskų karaliai. Manoma, kad Romos vardas yra etruskiškos kilmės.

Etruskiški žodžiai: clan-sūnus, sech-duktė, ati-motina, puia-žmona, apa arba papa - ?tėvas (nepatvirtinta)?, avils-metai, lupu, lupuce-mirė. Muvalch-50, mach-5, šealch-60, ša-6 ar 4?, ci-3, thu-1, zal-2, huth-6? Beždžionė-arimus/arimos.Apie 600 m. pr. Kr. graikai įkūrė Masalijos uostą (Marselį).

VI a. pr. Kr.

VI a. pr. Kr. įkuriama Didžioji Persų imperija, turinti vieną valiutą ir centralizuotą valdžią./ Graikų filosofas ir gamtininkas Pitagoras nustato, kad žemė rutulio formos žvaigždė. Žemutinėje Italijoje (Krotonoje) įkuria savo pitagoriečių mokyklą./ Graikų filosofas Ksenofanas įsteigia mokyklą Elėjoje (Žemutinėje Italijoje)./ Lidas tapo vazas meniškais juodais ir baltais piešiniais./ Tespidas sukuria draminės vaidybos pagrindus, prieš antikos chorą pastato vieną artistą./ Lao Dzė kuria savo mokymą (daosismą)./ Buda skelbia savo mokymą./ Keltai, daugumai jų apsigyvenus Galijoje, veržiasi į Iberijos pusiasalį: susidaro keltų-iberų kalbinė grupė.VI a. pr. Kr. prie pirmojo Nilo slenksčio Elefantinėje visada stovėdavo faraonų įgulos. Persų laikais buvo įkurtas žydų dalinys. Kaip žinoma iš gyvenvietėje rasto aramėjiško papiruso, žydai nesutarė su vietos gyventojais dėl religinių pažiūrų.594 m. pr. Kr. – Solono reformos Graikijoje. 588 m. pr. Kr. – persai užima Babiloną.586 m. pr. Kr. – Babilono karalius Nabuchodonosaras sugriauna Jeruzalę.560 – 527 m. pr. Kr. – Peisistratas tampa Atėnų tironu.559 – 530 m. pr. Kr. – Kiras II tampa Persijos karaliumi (šachu).554 m. pr. Kr. – Solonas tampa Atėnų archontu ir vykdo reformas, sukuria timokratinę konstituciją.Apie 545 m. pr. Kr. – Kiras II pavergia Lydijos karalystę ir graikų miestus-kolonijas M.Azijoje.Apie 540 m. pr. Kr. – Atėnuose pastatomas vandentiekis su moliniais vamzdžiais.540 ar 538 m. pr. Kr. fokėjų (graikų kolonistai iš Fokėjos, Mažojoje Azijoje, valdę Masaliją, o Korsiką laikę svarbių tarpiniu punktu iš Masalijos į Graikiją) laivynas susirungė su etruskų laivynu remiamu kartaginiečių laivynu. Kartaginos didžiausiu jūrų konkurentu tuo metu buvo graikai. Kaip rašė Herodotas: „Atsiradę Korsikoje, fokėjai gyveno kartu su tais, kurie buvo atėję anksčiau, maždaug prieš 25 metus, ir pastatę šventyklų. O kadangi fokėjai puolė ir plėšė visus kaimynus, susimokė prieš juos tirėnai su kartaginiečiais ir patraukė į žygį vieni ir kiti su šešiomis dešimtimis laivų. Ir fokėjai išrengė laivus, viso labo 60, ir plaukė jiems priešpriešiais iki vadinamosios sardonijos jūros [į vakarus nuo Sardinijos]. Jūrų kautynėse fokėjai laimėjo kaip ir Kadmo pergalę [panašiai kaip ir Pyro pergalė]. Mat iš jų laivų 40 buvo sunaikinta, o likę 20 niekam nebetiko, nes jų pirmagaliai buvo sulankstyti. Taigi jie priplaukė Alaliją, fokėjų koloniją Korsikoje, susikrovė vaikus bei žmonas ir kitą turtą, kiek jų laivai galėjo pakelti, o paskui palikę Korsiką, plaukė į Regijų“.Nors graikai ir laimėjo mūšį, pergalės vaisius susirinko jų priešininkai. Etruskai įsiviešpatavo saloje. Etruskų ir kartaginiečių sąjunga nebuvo trumpalaikė, ir nuo jų sąjungos priklausė jėgų pusiausvyra toje antikos pasaulio dalyje. Santuoka iš išskaičiavimo tarp etruskų ir kartaginiečių atliko savo užduotį: išskyrus Masaliją, Viduržemio jūros vakaruose nebuvo jokios reikšmingesnės graikų kolonijos, o pačioje Italijoje graikų kolonizacija sustojo ties riba, už kurios jau buvo etruskų įtakos sfera.Apie 530 m. pr. Kr. kartaginiečiai sugriovė Tartesą – nutrūksta graikų prekyba už Heraklio stulpų.530 – 522 m. pr. Kr. Persijos karalius Kambizas.526 m. pr. Kr. – Delfuose statoma pirmoji marmuro šventykla Apolonui.525 m. pr. Kr. – persai užima Egiptą.522 – 485 m. pr. Kr. – Persijos karalius Darijus I. Jo valdoma Persija išsiplečia nuo Kirenės Šiaurės Afrikoje iki Indo upės, nuo Juodosios jūros iki Persų įlankos.518 m. pr. Kr. – įkuriama Peloponeso sąjunga vadovaujama Spartos.510 m. pr. Kr. – tironijos pabaiga Atėnuose.Apie 506 m. pr. Kr. – Klistenio reformos Atėnuose; filės apriboja diduomenės valdžią; įsteigiamas „šukių teismas“ (ostrakizmas).VI-V a. pr. Kr. – Heraklitas skelbia, kad pasaulis yra dieklatinė priešybių vienovė./ Graikų filosofas Parmenidas atmeta raidos idėją ir laiko mąstymą ir būtį tapatybe./ Eschilas rašo tragedijas, įveda antrąjį artistą./ Alkameonas pradeda skrosti gyvulius, atranda regėjimo nervą ir padaro pirmą pasaulyje akių operaciją./ Germanų gentyse, gyvenančiose tarp Vėzerio ir Iderio, susiformuoja Jastorfo kultūra.VI a. pr.Kr. (apie 510-505 m. pr. Kr.) pabaigoje, po miesto apsiausties iš Romos išvejami etruskai. Roma tampa respublika. Tačiau etruskai ir toliau buvo galinga jėga Italijoje, išlaikė savo įtaką Kampanijai ir Italijos šiaurei, o etruskų laivynas ir toliau prekiavo Viduržemio jūros vakaruose.

Tačiau jų galybė jau blėso – Roma nusimetusi etruskų valdžią, plėtė savo įtaką Lacijuje. V a. pr. Kr. viduryje romėnai smarkiai susikivirčijo su etruskų miestu Vejais. Lengva suprasti, kodėl būtent su jais – turtingi ir veiklūs Vejai, pagarsėję ir kaip kultūros centras, kur sukurti etruskų skulptūros šedevrai, buvo natūralus Romos varžovas. Romėnų Fabijų giminės kariai puolė Vejus, tačiau buvo sutriuškinti.Etruskus siekė susilpninti ir Sicilijos graikai. Pastariesiems nerimą kėlė etruskų sąjungininkai kartaginiečiai, kuriems priklausė vakarinė Sicilija, į kurią pūnai veržėsi nuo VIII a. pr. Kr.Apie 500 m. pr. Kr. Prūsą pasiekė pirmieji geležies dirbiniai.VI-V a. pr. Kr. sandūroje Prūsoje žalvarį pradeda keisti geležis. Aptinkami ateivių iš Lenkijos pajūrio žemių materialinės kultūros bruožai. Šie ateiviai savo kapavietėmis užėmė ankstesnių gyvenviečių vietas. Greta kapų, iš dalies ir po jais, buvo aptiktos į žemę įleistų būstų duobės. Šio pereinamojo laikotarpio tipo paminklu galima laikyti Sargenavos (Sorgenau/Jantarnij) kapinyną, kurį paliko Lužitėnų ir Lenkijos pamario kultūrų nešėjai. Kai kurių specialistų nuomone, šie buvę tiesioginiai slavų protėviai.Ankstyvajame geležies amžiuje atsiradusių Vakarų baltų pilkapių kultūros centras buvo Semboje. Pasisavinę nemažai įsiliejusių slavų protėvių Lužitėnų ir Lenkijos pamario bruožų, šios kultūros nešėjai išplinta Lietuvos pajūryje ir Bebro upės baseine. Šios gentys tapo vakarų baltų protėviais.VI - II a. pr. Kr. keltų La Teno kultūra.

V a. pr. Kr.

V a. pr. Kr. – Atėnų polio demokratijos ir graikų kultūros klestėjimas./ Graikai visi kartu ginasi nuo persų./ Anaksagoras moko, kad pasaulis susideda iš mažiausių amžinų dalelių./ Empedoklis sukuria materijos teoriją, kad yra keturi pagrindiniai elementai: ugnis, vanduo, oras ir žemė./ Leupidas įveda į mokslą atomo sąvoką./ Demokritas susistemina materialiostinį Leupido mokymą ir padeda kertinį atomistikos akmenį. / Protagoras skelbia, kad visų daiktų matas yra individas ir neigia absoliučią tiesą. 410 m. pr. Kr. nuteisiamas už bedievystę, jo raštai sudeginami Atėnų turgavietėje./ Sokratas mėgina padėti žmonėms sumaniais klausimais siekti mokslo ir laimės./ Herodotas keliauja po Afriką, Aziją ir Europą, užrašinėja istorijos įvykius./ buvęs Atėnų karvedys Tukididas parašo Peloponeso karo istoriją./ Sofoklis įveda trečiąjį dramos artistą, kuria herojų tragedijas./ Pindaras rašo ditirambus varžybų nugalėtojams./ Aristofanas komedijose pliekia visuomenės negeroves. / Euripidas nusigręžia nuo herojų dramos ir vaizduoja žmonių likimus, įveda prologą./ Hipodamas planingai stato miestus./ Atėnuose nustatomos teatrų stratybos taisyklės./ Polignotas tapo monumentalius paveikslus legendų temomis./ Garsiojo skulptoriaus Fidijo kūrybos laikotarpis. / Skulptorius Polikletas vaizduoja natūralesnius, laisvesnės laikysenos žmones./ Graikų skulptoriaus Mirono kūrybos laikotarpis./ Dūris tapo vazose meniškus paveikslus mitų temomis./ Gorgijas iš Sicilijos į Graikiją atneša iškalbos meną./ Hipokratas išvaduoja mediciną iš religijos ir prietarų pančių, pradeda mokslinius tyrimus.Apie 500 m. pr. Kr. – Romos karalių viešpatavimo pabaiga. Roma tampa respublika.493 m. pr. Kr. – Temistoklis tampa Atėnų archontu. Atėnuose įvedama literatūros cenzūra, autoriams skiriamos bausmės.490 m. pr. Kr. – Maratono mūšis Graikijoje. Graikai (Miltiadas) nugali persus.487 m. pr. Kr. – dramos choras tampa valstybiniu Atėnų institutu.485 – 465 m. pr. Kr. Persiją valdė Kserksas.483 m. pr. Kr. – Temistoklio pastangomis Atėnai stato galingą laivyną.482 m. prk. Kr. – Pietų Italijos graikų polio Regijaus ir priešpriešais įsikūrusio Sicilijos miesto Zanklės valdovas Anaksilajas uždarė Mesinos sąsiaurį etruskų laivams. Šiuo savo nutarimu Anaksilajas skaudžiai pakenkė įtakingam graikų varžovui, kuriam tuo metu netrūko sunkumų tiek sausumoje, tiek jūroje. Sicilijos graikų ir etruskų interesai vėl susidūrė pačiame Italijos centre; tai jau savaime rodė augančią graikų įtaką Apeninų pusiasalyje. Atsitiko taip, kad etruskai ėmė grasinti Kumams, Neapolio pašonėje įsikūrusiam miestui. Jo gyventojai pakliuvę į bėdą, paprašė pagalbos Sirakūzų valdovo Hierono I. 480 m. pr. Kr. – Termopilių mūšis (Leonidas).// Salamino mūšis (Temistoklis), graikai nugali persų laivyną.480 m. pr. Kr. – prie rytinės Sicilijos krantų pasirodė Kartaginos laivynas. Ties Himeros miestu įvyko mūšis. Nors priešas buvo gausesnis, nugalėjo graikų kariuomenė, kuriems vadovavo Sirakūzų valdovas Gelonas. Tai labai sumažino kartaginiečių šansus užvaldyti visą Siciliją ir kontroliuoti naujus gretimus Viduržemio jūros plotus. Kartaginiečių pralaimėjimas neišvengiamai susilpnino ir etruskų pozicijas jūroje.479 m. pr. Kr. – Platėjos mūšis (Pausanijas), graikai nugali persų sausumos kariuomenę.

477 m. pr. Kr. – norėdami atremti užkariautojus persus, daugiau kaip 400 garikų polių susivienija į Atėnų vadovaujamą Delo sąjungą (Pirmoji Atikos jūrų sąjunga).474 m. pr. Kr. – Jungtinis Hierono I siciliečių ir kumiečių laivynas netoli Kumų susikovė su etruskų laivynu ir jį visiškai sutriuškino. Kumų kautynėmis baigėsi etruskų hegemonija Viduržemio jūros vakaruose. Etruskų karinė galia nusmuko.470 m. pr. Kr. – Atėnuose statomas pirmasis mūrinis (iš akmenų) teatras ir pirmieji Peristilio gyvenamieji namai.468 m. pr. Kr. – Sofoklis nugali Eschilą dramaturgų varžybose.465 – 424 m. pr. Kr. Persiją valdė Atrakserksas.457 m. pr. Kr. – Atėnų ir Spartos mūšis.456 m. pr. Kr. – Atėnai aptveria uostą tvirtomis sienomis.454 m. pr. Kr. – Atikos jūrų sąjungos iždas perkeliamas iš Delo į Atėnus.453-452 m. etruskų laivai neįstengė sutrukdyti sirakūziečiams nusiaubti ne tiktai Korsikos, bet ir pačios Etrūrijos pakrančių. Tuo metu etruskai prarado Ilvos salą (dabartinę Elbą), kuri jiems buvo labai svarbi kaip gausus geležies rūdos šaltinis. Tuo tarpu Romos galybė augo ir tai turėjo reikšmingų padarinių: etruskų valdoma Kampanija nebesusisiekė su kitomis etruskų žemėmis. Apie 450 m. pr. Kr. dabartinės Slovakijos teritorijoje apsigyveno keltai. Po 450 metų dabartinės Slovakijos teritoriją buvo užėmę romėnai. Slavai atsikraustė apie V a.Apie 450 m. pr. Kr. Herodotas aprašo keltus gyvenusius prie Dunojaus ištakų.449 m. pr. Kr. – dar vienas mūšis prie Salamino (Kipre) ir galutinis persų laivyno pralaimėjimas (Kimonas).447 m. pr. Kr. – pradedama Partenono statyba, jis papuošiamas 160 metrų ilgio bareljefu.444 – 430 m. pr. Kr. Periklis – Atėnų strategas. Atėnuose didžiausias vergvaldinės demokratijos suklestėjimas.Apie 440 m. pr. Kr. – Atėnai turi maždaug 300 000 gyventojų ir yra didžiausias graikų miestas.438 m. pr. Kr. kilo karas tarp etruskiškų Vejų, jų rėmėjų romėnų miesto Fidenų su Roma. Prisiartinusius etruskus prie Romos nubloškė romėnai atgal ir įsiveržę į Fidenus visiškai nusiaubė miestą. 426 m. pr. Kr. po 12 metų karo Vejų ir Romos konfliktas buvo laikinai sureguliuotas, ir varžovai sudarė taikos sutartį dvidešimčiai metų. Vejai liko akis į akį prieš Romą. 432 m. pr. Kr. – statomi Propilėjai.431 – 404 m. pr. Kr. Peloponeso karas.430 m. pr. Kr. – maras Atėnuose.427 m. pr. Kr. – Kleonas tapo Atėnų strategu.424 m. Kampanijoje prasidėjo sukilimas prieš etruskus.421 m. pr. Kr. – Nikijo taika.420 m. pr. Kr. – Kampanijos sukilėliai laimėjo prieš etruskus. Krašto centras Kapuja ne vėliau kaip apie 424 m. pr. Kr. tapo nepriklausomu miestu. Etrūrijos branduolį dabar besudarė tik pati Etrūrija.415 m. pr. Kr. – Alkibiadas veda Atėnų kariuomenę į Siciliją ir 413 m. pr. Kr. smarkiai pralaimi.406 m. pr. Kr. pasibaigus Vejų ir Romos taikos sutarčiai, varžovai paskutinį kartą surėmė ginklus. Romėnai apsupo Vejus ir išlaikė juos apgultyje net 10 metų. Vejų gyventojai buvo išžudyti, dalis jų parduota į vergiją. Kad Vejai nebegalėtų atgimti, jų žemės buvo atiduotos Romos piliečiams. Vejų žlugimas atvėrė romėnams kelius į Etrūriją.404 m. pr. Kr. – Peloponeso karo pabaigoje Atėnai sumušami ir nustoja pirmauti. Trisdešimties tironų teroras Atėnuose.403 m. pr. Kr. – nuverčiama Trisdešimties tironų valdžia Atėnuose ir atkuriama demokratija.V-IV a. pr. Kr. – Dionisas Vyresnysis įkuria karalystę su Sirakūzais./ Graikų filosofas Falėjas supranta gamybos priemonių nuosavybės reikšmę visuomenės raidai./ Sokrato mokinys Antistenas ieško kelių į socialinį teisingumą ir įsteigia vargingųjų mokyklą./ Aristipas moko, kad svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – gyvenimo džiaugsmas ir jo malonumai./ Ksenofontas rašo praktinius vadovėlius ir prisiminimus apie savo mokytoją Sokratą./ Platonas taip pat užrašinėja savo mokytojo Sokrato filosofiją. Jis įkuria Atėnuose filosofų mokyklą, akademiją, rašo apie idealią valstybę, kurioje visi žmonės (ir moterys) lygiateisiai, lavinami ir dirba kaip sugeba.

IV a. pr. Kr.

IV a. pr. Kr. – Polių irimo laikotarpis.Graikijoje prasideda makedoniečių hegemonija.Graikų kultūra plinta Azijoje, bet kartu savinasi svetimus elementus.Gamtos tyrinėjimas tampa savarankiška mokslo sritimi.

Aristotelis susieja įvairius mokslus (gamtos, istorijos ir filosofijos), sukuria keletą teorinių veikalų, moko savo mokinius mokykloje, kuri vadinama peripatetine.Žymiausias Aristotelio mokinys Teofrastas toliau daro filosofijos ir gamtos mokslo tyrinėjimus.Heraklidas nuodugniai tyrinėja žemės padėtį visatoje ir dienos bei nakties kaitą aiškina žemės ašies sukimusi.Eudoksas apskaičiuoja „aukso pjūvį“.Pitėjas apkeliauja Šiaurės Europą ir pirmą kartą papasakoja apie germanus.Isokratas įkuria retorikos mokyklą Atėnuose.Leocharas be kitų savo darbų kuria skulptūras Mauzoliejui halikarnase ir Filipejonui Olimpijoje.Praksitelis kuria garsiausias deivių statulas, kuriose pavaizduoja moters kūno grožį.Skopas kuria savo dinamiškas ir tragiškas skulptūras.Lisipas savo skulptūromis griauna senųjų matmenų santykius ir sukuria labai realistiškų kūrinių.396 m. pr. Kr. romėnai, po 10 metų apgulties sugriauna etruskų miestą Vejus.395 m. pr. Kr. romėnai nukariavo buvusį Vejų rėmėją Kapenos miestą. Šitaip Roma ėmė tiesiogiai pulti sritį, kurios dėka pati ir atsirado bei pradėjo kilti. Vos pasibaigus karo veiksmams pietų Etrūrijoje, etruskams teko gintis nuo galų genčių, kurios ėmė skverbtis į Šiaurės Italiją, o iš ten toliau į pietus. Pirmoji keltų agresijos auka buvo etruskų kolonija Melpumas, buvęs į rytus nuo dabartinio Milano. Įsibrovėliai naikino viską, ką buvo galima sunaikinti. 395 – 386 m. pr. Kr. – Korintas, Atėnai, Tėbai ir Argas, persų remiami kariauja su Sparta.390 m. pr. Kr. – keltai pabandė pulti ir pačią Etruriją. Užėmę Centrinės Etrūrijos miestą Kluzijų, jie veržėsi toliau į pietus, ligi pat romėnų įtakos sferos. Sugriovė etruskų miestą Melpumą ir įkūrė Mediolaną (dabartinį Milaną). Kiti Šiaurės Italijos miestai, kaip Breša, Bolonija, Bergamas arba Verona, irgi buvo įkurti arba atgaivinti keltų.390 m. pr. Kr. keltai apiplėšė Romą.387 m. pr. Kr. liepos 18 d.– netoli Romos keltai susikovė su romėnų armija, kurią sumalė į miltus. Išdidžioji Roma, iki tol puldinėjusi kaimynus, ūmai pati turėjo pasiduoti svetimai kariuomenei. Keltai nusiaubė miestą. Tačiau keltai, matyt neketino ilgam įsitvirtinti Romoje. Gavę didelę išpirką, jie netrukus paliko nuniokotą miestą.384 m. pr. Kr. – pasinaudoję palankia situacija, kai etruskai ir romėnai vis dar jautė keltų įsiveržimo padarinius, Sirakūzų valdovas Dionisijus I surengė jūrų žygį prieš Italijos krantus ir, be kita ko, nusiaubė Pirgų miestą – Pietų Etrūrijos miesto Cerės uostą.383 m. pr. Kr. – atsigavę po keltų antplūdžio romėnai Pietų Etrūrijoje įkūrė Sutrijaus koloniją, o dar po 10 metų – kitą atramos punktą Nepetą; tiedu miestu tapo Romos galios baze pačioje etruskų žemėje.382 – 362 m. pr. Kr. – Tėbų karas.376 m. pr. Kr. – Siciliją pasidalina Kartagina ir Sirakūzai.Apie 370 m. pr. Kr. lotynai, sudarę sąjungą su Roma, tampa romėnų valdiniais.368 – 362 m. pr. Kr. Tėbai tampa stipriausia graikų šalimi.359 – 336 m. pr. Kr. Makedoniją valdo Pilypas II.Baigiantis IV a. pr. Kr. pirmajai pusei, su Romos jėga susidūrė ir vienas galingiausių Pietų Etrūrijos miestų – Tarkvinijai. Apie nuožmias kovas liudija faktai: 358 m. pr.Kr. tarkviniečiai paaukojo dievams 307 romėnų belaisvius, o po ketverių metų lygiai taip pat priešams atsilygino romėnai: iš nesuskaičiuojamos aibės belaisvių išrinko 358 kilmingus asmenis ir pasiuntė į Romą, o likusią minią išžudė. Nugabentus į Romą kilminguosius romėnai užkapojo kirviais.358 m. pr. Kr. užvirė keltų ir ilyrų kovos Balkanuose.357 – 355 m. pr. Kr. sąjungininkų kare Atėnai paskutinį kartą nesėkmingai bando jėga užvaldyti kitus graikų miestus.356 – 346 m. pr. Kr. vadinamąjį antrąjį šventąjį graikų miestų karą Makedonijos karalius Pilypas II nulemia Delfų pusės naudai. Po 8 metų Pilypas II kaip Delfų globėjas nugali Tėbus ir Atėnus ir Graikija ima priklausyti Makedonijai.356 m. pr. Kr. gimė Aleksandras Makedonietis, Pilypo II sūnus. Gyveno iki 323 m. pr. Kr.IV a. pr. Kr. viduryje šiaurinę Italijos dalį jau valdė keltai.351 m. pr. Kr. po kruvinų įvykių etruskų miestas Tarkvinijai su Roma sudarė taikos sutartį 40-iai metų ir jau niekad nebeatgavo prarastos šlovės.Apie 350 m. pr. Kr. garsus graikų oratorius Demostenas sako kalbas prieš Pilypą II („Filipikos“).348 m. pr. Kr. – Kartagina pripažįsta Romos pirmenybę Vidurio Italijoje.338 m. pr. Kr. – mūšis prie Chordijos (Graikijoje).336 – 323 m. pr. Kr. Aleksandras tampa Makedonijos karaliumi ir įkuria milžinišką imperiją.335 m. pr. Kr. – Aleksandras Makedonietis prie Dunojaus krantų priėmė įvairių Padunojo genčių pasiuntinius, tarp kurių buvo ir keltų nuo Adrijosn jūros. Mirus Aleksandrui Makedoniečiui, keltai ėmė puldinėti Trakiją.

334-325 m. pr. Kr. – Makedoniečių kariuomenės žygis į Rytus.330 m. pr. Kr. Aleksandras užkariauja Periją.325-320 m. pr. Kr. Pitėjo kelionė. Airija ir Britanija pavadinamos Pritanų/Pretanų salomis.310 m. pr. Kr. keltai pasiekė Siciliją. Sirakūzų tironas Dionisijus juos pasamdė karo tarnybon.309 m. pr. Kr. romėnai sumušė etruskus prie Vadimono ežero, esančio ties pietiniu Etrūrijos kampu.307 m. pr. Kr. - etruskai bandydami atsikratyti Romos jungo, pabandė palenkti į savo pusę seną priešą – Sirakūzus ir jų valdovą Agatoklį. Etruskų laivynas atplaukė padėti sirakūziečiams kovoje prieš Kartaginą. Tačiau etruskai nesusibičiuliavo su graikais, bet dar ir prarado seną sąjungininką Kartaginą. Buvusių sąjungininkų ryšiai nutrūko visiškai. Tai buvo paskutinis žymesnis etruskų laivyno žygis.IV a. keltai pasiekė ilyrų gyvenamas žemes Balkanuose, vakarinę Vengriją, pietinę Lenkiją, Čekiją, Elbę, Vėzerį, Ispaniją, skitų žemes ir pasiekė Juodąją jūrą. Atskirų keltų kapų pasitaiko ir netoli Kijevo. Kad sėslūs keltai gyveno prie Dnestro aukštupio, patvirtina išlikę keltiški vietovardžiai.

III a. pr. Kr.

III a. pr. Kr. pradžioje etruskai dar sykį pabandė kartu su keltais, samnitais, lukanais ir kitomis Italijoje gyvenusiomis gentimis sulaikyti romėnų įtakos plitimą. Tačiau etruskams tai buvo paskutinis bandymas. 295 m. pr. Kr. etruskai drauge su keltais buvo sumušti prie Sentino, o 283 m. pr. Kr. – vėl prie Vadimono ežero. Taip žlugo etruskų išlikti Centrinės Italijos valdovais: ją pasigrobė romėnai.III a. pr. Kr. Roma užvaldo visą Italija (265 m. pr. Kr.), be to dar Galiją, Sardiniją, Korsiką ir didelę Ispanijos dalį.Romėnai kuria literatūrą graikų pavyzdžiu.Du Punų karai tarp Romos ir Kartaginos dėl hegemonijos jūroje ir pakrantėse.Aleksandrija Egipte tapo graikų kultūros židiniu.III a. pr. Kr. keltų gentis Volcae Tectosages iš Belgijos ar P.Vokietijos atsikrausto į neindoeuropiečių gyvenamą P.Prancūziją – Akvitaniją. Keltai susimaišė su vietiniais neindoeuropiečiais ir apie 200 m. pr. Kr. turėjo savo valstybę su sostone Tolozoje. Tą patvirtina ir rastos monetos. Šalia Tolozos buvo daug aukso ir sidabro kasyklų.III a. pr. Kr. pirmosios belgų migracijos į Britaniją.III a. pr. Kr. plinta degintiniai kapai į šiaurę nuo Reino: belgai/germanai. Nuo Galijos iki Bohemijos kuriasi didžiulės sutvirtintos gyvenvietės – opidumai.III a. pr. Kr. keltai iš Panonijos patraukė Dnestro, Bugo, skitų gyvenamų žemių link.280 m. pr. Kr. trys keltų kariuomenės patraukė į Trakiją, Makedoniją (ir Graikiją) ir Ilyriją. Makedonijos karalystė buvo apiplėšta, jų karalius nužudytas. Keltus pajudėti į pietus matyt paskatino kokia neganda, nes jie keliavo kartu su šeimomis, vežimais.279 m. pr. Kr. keltai iš Trakijos patraukė į Tesaliją ir Graikiją. Prie Termopilių jiems sėkmingai pasipriešino atėniečiai (kaip persams 480 m. pr. Kr.). Viena keltų kariuomenės dalis – kaip kadaise persai – apėjo Termopilių tarpeklį ir patraukė į Delfus apiplėšti šventovės, bet nusiaubė tik miestą – graikai apgynė šventyklą. Artėjanti žiema ir graikų antpuoliai privertė keltus pasitraukti. Tada keltams vėl prasidėjo nuostolingi mūšiai. Jie Graikijos daugiau nebepuldinėjo, o Makedonija nugalėjusi kaltus, visiems laikams nuo jų apsigynė. Keltai įsikūrė įvairiose Trakijos ir Ilyrijos vietose. Prie savos žemupio apsigyveno skordiskai ir įkūrė sostinę Singiduną (dab. Belgradas). Trakijoje prie Stara Planinos kalnų keltai, vadinti tylėnais dėl jų sostinės Tylio, įkurė karalystę pačioje Bizantijos pašonėje.278 m. pr. Kr. keltai, graikų vadinami galatais persikėlė į Mažosios Azijos pusiasalį. Seleukidų karalystėje, kilus dinastijos kivirčams mažojoje Azijoje, Bitinijos karalius Nikomedas 278-277 m. pr. Kr. pasikvietė į savo šalį garsius karinguosius keltus – apie 20 000, ir siuntęs juos prieš savo varžovus. Sumušę juos keltai ėmė kariauti savo nuožiūra, siaubti Mažossios Azijos kaimus ir miestus.Apie 270 m. pr. Kr. plėšikaujantys keltai buvo įkurdinti nederlingoje centrinėje Mažosios Azijos dalyje prie Halio. Manyta, kad jie apsiramins. Tenai keltai graikų vadinami galatais įkūrė savo Galatų valstybę,kuriai priklausė dalis Mažosios Azijos ir Graikijos gyventojų. Bet keltai ir toliau tarnavo svetimoms dinastijoms. Netgi vienas Egipto Ptolemėjų faraonas pasikvietė juos ir apgyvendino savo krašte. Samdinių keltų Egipte būta dar apie 187 m.265 m. pr. Kr. – paskutinis etruskų miestas Volsinijai pripažino priklausomybę Romai: miesto gyventojai sudarė sąjungą su Roma ir patvirtino, kad faktiškai yra pavaldūs Romos valstybei. Etruksų miestai klausė romėnų valdžios, nors formaliai dauguma jų tebebuvo nepriklausomi. Mat užgrobtų miestų ir pajungtų genčių –emės tik retais atvejais būdavo įjungiamos į Romos valstybės teritoriją. Sąlygas, nusakančias sąjungininkų padėtį Romos atžvilgiu, romėnai nustatydavo ne visiems vienodas, nes gerai suprato, jog šitaip greičiau

pasieks savo politinių ir kitokių tikslų Italijoje. Galima sakyti, jog tie etruskų miestai, kurie nebuvo per daug susikivirčiję su Roma, nepajuto viso romėnų valdžios sunkumo. Etruskai, apskritai išlaikė aukštą gyvenimo lygį, prekės, pagamintos jų dirbtuvėse, ir toliau turėjo paklausą, o etruskų menininkai tebekūrė dailius daiktus iš metalo, molio ir akmens. Ir naujomis sąlygomis, į kurias pateko etruskai ne savo noru, išlaikė savo kalbą, rašė savo raštu, tikėjo tuos pačius dievus kaip ir jų protėviai.Etruskų romanizacija iš pradžių nesireiškė tokiu mastu, kad galėtų sukelti sąmoningą nuolatinį jų pasipriešinimą. Romėnai, gana blaiviai vertindami situaciją, tenkinosi tuo, kad etruskų miestai vykdo įsipareigojimus, kuriuos priėmė sudarydami sąjungą, ir niekada patys nesistengė primesti Italijai kalbos ir kultūros vienovės – savo ekspansijos planuose jie nebuvo to užsibrėžę.Tačiau Etrūrijoje daugėjo romėnų kolonistų ir per ilgesnį laiką etruskų miestai pasidarydavo romėniškais. Lotynų kalba ėmė plisti ir Toskanos kaime. Romėnai tiesė Etrūrijoje plentus, žiūrėdami tik savų strateginių ir ūkinių reikalų. Etrūrija, o su ja ir etruskai, ėmė pamažu nykti iš pasaulio, kurį sudarė romėnų valdoma Italija.Laikui bėgant etruskai tapo ištikimi Romai. Jie buvo ištikimi jau tada, kai Kartaginos karvedys Hanibalas per Antrąjį pūnų karą (218-201) grėsmingai įsiveržė į Italiją, o juo labiau I a. pr. Kr., 91-88 m., kai prieš Romą sukilo didelė dalis jos sąjungininkų ir romėnai juos vargais negalais tenumalšino. Už tokią poziciją etruskams buvo atlyginta – daugybė jų tapo Romos piliečiais. Tačiau su Romos piliečių teisėmis jie perimdavo ir romėnų papročius, vis dažniau vartojo lotynų kalbą vietoje savo gimtosios, pamažu visai prarado kalbinę savimonę.264-241 m. pr. Kr. – Pirmasis pūnų karas.225 m. pr. Kr. dvi romėnų kariuomenės prie Telamono (100 km nuo Romos) apsupo ir sumušė didžiulę galų kariuomenę kartu su naujais keltų karių būriais iš už Alpių. Romėnų pusėje taip pat kariavo ir keltai.218-201 m. pr. Kr. – Antrasis punų (kartaginiečių) karas. Romėnų kariuomenė pirmą kartą išsilaipino Ispanijoje, tikėdamiesi palaužti Kartaginos galią vakariniame Viduržemio jūros regione. Roma nepasiekė tiesioginės pergalės, o po dvejų metų buvo netgi sutriuškinta. Tačiau tai buvo Ispanijos pavergimo pradžia.

II a. pr. Kr.

197 m. pr. Kr. Roma Pirėnų pusiasalyje įkūrė dvi provincijas: Artimąją Ispanija (rytų pakrantėje) ir Tolimąją Ispaniją (pietų pakrantėje). Keltiberų centras Numantija (Kastilijoje) tapo kovos dėl laisvės centru.192 m. baigėsi priešalpinių keltų nepriklausomybė. Romėnai tais metais nugalėjo bojų gentį jų pačių tvirtovėje. Dabar tai Bolonija.182 m. pr. Kr. Roma įkūrė prie Triesto įlankos prekybos miestą Akvilėją. Kai pagaliau buvo sudaryta Romos provincija Ilyrija, tik už jos liko dar laisvų ilyrų ir keltų-ilyrų genčių. Vėliau provincija buvo išplėsta iki Dunojaus, o valdant Augustui, padalinta į dvi provinciji – Dalmaciją ir Panoniją.180 m. pr. Kr. – galatus (keltus) nugalėjo galingiausia M.Azijos valstybė Pergamo polis (miestas-valstybė).Apie 170 m. pr. Kr. kinai išrado popierių.166 m. pr. Kr. tarpininkaujant Romai, Galatų valstybė atgavo šiokią tokią nepriklausomybę nuo Pergamo valstybės.Antroje II a. pr. Kr. pusėje germanų stumiami keltai skordiskai dar kartą įsibrovė į trakų žemes. Manoma, kad germanų ekspansija vyko šiems pritrūkus žemių.

149-146 m. pr. Kr. – Trečiasis pūnų karas. Roma sunaikina Kartaginą. Etruskai romanizuojami.II a. pr. Kr. vidurys – Roma užkariauja Graikiją ir Makedoniją.133 m. pr. Kr. keltiberų miestą Kastilijoje Numantiją užkariavo romėnai. Laikui bėgant pusiasalis buvo romanizuotas. Dabar karinis ir politinis Romos uždavinys buvo paimti į savo rankas sausumos tiltą tarp senosios Italijos ir Ispanijos. Savo ekspansionistinius kėslus Roma vėl dangstė karine parama trečiajam užpultajam. Žymiausias prekybos miestas Viduržemio jūros pakrantėje Masalija (dab. Marselis) paprašė romėnų pagalbos,kad galėtų apsiginti nuo ligūrų ir keltų genčių. Tačiau, atėjusi į miestą su pajūrio ruožu nuo šiandieninio Monako iki Pirėnų, romėnų kariuomenė čia pasiliko ir po pergalės. Negana to, Roma ėmė kurstyti jau ir taip liepsnojančius vietinių galų genčių kivirčus, didinti genčių susiskaldymą. Stipri edujų (hedujų?) gentis pirmoji išstojo iš galų sąjungos ir tapo romėnų sąjungininke.121 m. pr. Kr. Roma prie Masalijos sumušė svarbiausią keltų arvernų gentį, taip pat alobrogus, arvernų karalių paėmė į nelaisvę ir sustabdė karo pavojų, kurį imperijai kėlė keltų gentys. Provincija pradžioje vadinta tiesiog Provincija (dab. Provansas), vėliau nuo naujai įkurtos sostinės Narbono imta vadinti Gallia Narbonensis. Tai buvo turtinga sritis, o kokia svarba buvo teikiama šiai naujai provincijai, rodo netrukus pradėtas tiesti kelias iš masalijos į Ispaniją. Bet taip nusitęsusią provinciją imperijos šiauriniame oakraštyje galėjo lengvai užpuldinėti priešai. Taip ir atsitiko po keletos metų. Kimbrai ir teutonai po permainingų kovų su keltais, ilyrais ir romėnais prie Dunojaus vidurupio ir Rytų Alpėse įsiveržė į narbono Galiją. Jie kėlė siaubą ne tik Romai, bet

ir galų gentims. Galkimas daiktas, kad po germanų antpuolių ir ėmė rastis bei stiprėti keltų miestai – opidumai. 113 m. pr. Kr. – Tiberijaus Grakcho įstatymas Graikijoje.113 m. pr. Kr. Romos kariuomenė, pasiųsta paremti Noriko keltų karalystės Rytų Alpėse prieš įsiveržėlius iš šiaurės, patyrė pralaimėjimą. Užpuolikai vadinosi Cimbri, ir vėlesnės žinios leidžia daryti prielaidą, jog taip vadinamos genties atstovai atėjo iš Jutlandijos, nors tikriausiai pakeliui į pietus jų gretos smarkiai padidėjo. Atrodo, kad jie pasinaudojo senuoju žemyno keliu, kuris vedė Elbės upe iki Bohemijos, o paskui Dunojaus vidurupiu ir Rytų Alpėmis. Bohemijoje atėjūnai įsibrovė į seniai čia gyvenančios keltų genties bojų, anksčiau padėjusių galams įsikurti šiaurės Italijoje, žemes. Dabar bojai buvo priversti ieškoti saugesnių teritorijų į vakarus ir galiausiai už Reino upės.Vėliau kimbrai iš Noriko klajojo po keltų žemes, pasiekdami net Seną ir Roną. Per klajones prie jų prisidėjo gentis, vadinama Teutones, kuri tikriausiai buvo kilusi iš šiaurės, nors tikrų duomenų apie tai nėra.109 m. pr. Kr. keltų gentis kimbrai kartu su germanais teutonais užėmę Ronos slėnį įsiveržė į Provinciją ir sumušė romėnus, kurių valdžia sudrebėjo per visą pakrantę. Tolozatai – Tolozos galai – sukilo, išžudė romenų įgulą.108 ir 105 m. pr. Kr. jungtinės kimbrų ir teutonų genčių pajėgos vėl nugalėjo romėnų kariuomenę, tačiau jau pietų Galijoje. 106 m. pr. Kr. generolas Q.Servilius Caepio buvo išsiųstas iš naujo nukariauti Tolozos ir nubausti sukilėlius. Su kelių ištikimų Romai toloziečių pagalba, generolas užėmė Tolozą ir išplėšė neaprėpiamus šventyklų ir kapaviečių turtus. Toloza buvo visiškai inkorporuota į Romos imperijos sudėtį. Toloza buvo svarbus karinis postas Romos imperijai, tačiau čia nebuvo sukurta romėnų kolonija, keltai ir toliau gyveno savo mieste kalnuose. Apsistojo tik keletas Romos kareivių. Viskas pasikeitė kai Julijus Cezaris užkariavo likusią Galiją. Prasidėjo romanizacija ir per visus galų sukilimus, Toloza likdavo ištikima Romai. Apskritai, žlugus Romos imperijai Pietų Prancūzija įrodys esanti labiausiai romanizuota visomis prasmėmis, palyginus su šiaurine Prancūzija.102 m. pr. Kr. po vėlesnių kimbrų ir teutonų puldinėjimų Galijoje ir netgi už vakarinio Pirėnų kalnų pakraščio romėnų kariuomenė galų gale sumušė puldinėtojus prie Akvė Sekstijos (dabar Provanso Eksas) ir 101 m. pr. Kr. prie Vercelų. Labai svarbu nedaryti apie kimbrus jokių skubotų etnologinių išvadų, remiantis geografine jų tėvyne. Kiek žinoma, visi jų asmenvardžiai grynai keltiški, o nagrinėjant Diodoro, Strabono ir Plinijaus raštus paaiškėja, kad kimbrai kalbėjo keltų kalba. Pats pavadinimas Teutones yra lotyniška keltiško žodžio, reiškiančio „žmonės“, forma. Šio žodžio šaknis randama airių žodyje tūath ir galų dievybės Teutato varde. Archeologų duomenys apie keltų gyvenvietes į rytus nuo Reino, kaip ir išlikę iki Vėzerio ir net Elbės rytuose keltiški topografiniai pavadinimai, kartu su belgų ir treverų apibūdinimais, leidžia daryti prielaidą, jog „germanai“ iš pradžių buvo keltų genties, ankstesniais laikais užėmusios valdančios genties padėtį pavadinimas. Aišku, jog Cezario laikais šitaip be jokios atrankos buvo vadinami bet kurie įsibrovėliai per Reiną į Galiją, tačiau iš vieno I a. pr. Kr. šaltinio šiuo klausimu sužinome šiek tiek daugiau. Dionisijas Halikarnasietis veikale „Romėnų senovė“, aprašančiame keltų kraštą, teigia, jog teritorija už Reino, besidriekianti skitų žemių ir Trakijos link net iki Hercinijos miško, vadinama Germanija. Nei patys keltai, kurių vardas buvo plačiai žinomas Europoje, nei kimbrai, nei teutonai, nei svebai neturėjo jokio bendro pavadinimo ir į jį nepretendavo. Šias gentis „germanais“ arba „germaniškomis“ vadindavo kiti, ne jie patys. Vienintelė alternatyva – visus to laikotarpio įsiveržėlius ne keltus vadinti teutonais. Anglų kalboje šio žodžio kilmė akademinė, tačiau jis bent jau etimologiškai giminingas vietiniam žodžiui deutsch, kuris pats kilęs iš žodžio thioda, „teutonų“ kalbų šeimoje reiškiančio „žmonės“. Šie žodžiai aiškiai kilę iš tos pačios indoeuropietiškos šaknies kaip ir jau minėti keltiški pavyzdžiai.Kaip tik po Cezario susidūrimo su Ariovisto (svebų sąjungininkas) vadovaujama orda pirmą kartą iškyla aiškūs faktai apie teutonų kalba kalbančias gentis. Tikra yra tai, jog didelę šios ordos dalį sudarė keltų gentys be vietos, kur kas barbariškesnės už seniai apsigyvenusias Galijoje joms giminingas gentis, taip pat gentys, kurias galima apibūdinti kaip iš dalies keltiškas ir iš dalies teutoniškas. Toks teiginys pasirodys pagrįstas tik tuo atveju, jei atsižvelgsime į tuometį kaimiškos barbariškos Europos pobūdį. Tikriausiai vyko kultūrinių, kalbinių bei politinių bendrybių perėjimas iš srities į sritį, ir tai vyko tais laikais, kai dar nebuvo įmanoma išskirti nei „keltų“, nei „teutonų“, o tik „senųjų europiečių“ zonas. Tacitas guodžiasi, jog didžioji energijos dalis buvo iššvaistyta barbarų tarpusavio kovoms, o ne nukreipta prieš romėnų kariuomenes.Pirmųjų šimtmečių prieš Kristų ir po Kristaus įsiveržimai iš anapus Reino – tai tik ankstyvas vis augančio teutoniškai kalbančių genčių judėjimo etapas, kai jos pasklido iš ankstesnių gyvenamųjų vietų, kurios buvo į rytus nuo Elbės. Jos buvo nematoma gausybės persikraustymų priežastis, tačiau tik V a. po Kr., kai užgrobė Vakarų imperiją, išėjo į istorijos šviesą. Tada jos iškilo kaip vandalai, gotai, frankai, saksai ir kitos gentys, su kuriomis jau tiesiogiai siejasi Europos viduramžių ir šiuolaikinė istorija.

Į šiaurę nuo Hadriano sienos Britanijoje gyvenantys votadinai bei kitos britų gentys tapo Romos duoklininkėmis, ir ne iš didelio palankumo, o dėl naudos. Už jų į šiaurę, teritorijose už Forto ir Klaido upių, gyveno priešiškos gentys, nuo kurių atsiginti joms reikėjo romėnų paramos. Agrikolos kampanijos visoje šioje srityje susidūrė su tvirtu kaledonų (Caledonii) pasipriešinimu. Vėliau Antoninų gynybos sistema prieš juos pasirodė besanti bejėgė, ir išeitis tebuvo pripažinti britų genčių autonomiją, kaip ir votadinų atveju, ir sudaryti buferinę zoną suteikiant jiems žemių pasienyje su sąlyga, kad gins nuo įsiveržėlių.Archeologiniu požiūriu skirtumus tarp britų genčių, gyvenančių į pietus nuo Forto ir Klaido, ir kaledonų, gyvenančių į šiaurę nuo šių upių, ryškiai atsispindi skirtingų tipų opidumai, o kitokios medžiagos dar labai mažai. Tacitas pateikia labai įdomų komentarą, jog kaledonams būdingi rausvi plaukai ir stambus sudėjimas, ir palygina juos su germanais, ko gero, keltų tipo. Tai gali būti veiksnys, padėsiantis nustatyti jų kilmę, bet didžiuliai opidumai su akmenų ir medžio sutvirtinimais greičiau liudytų apie labiau vakarietiškas ištakas, esančias toliau į pietus Britanijos pakrantėje. Tačiau šitai priklauso ir nuo jų atsikraustymo į Škotiją laiko, o pastaruoju metu vyrauja požiūris, jog jie atsikraustė ne anksčiau kaip I a. pr. Kr. pradžioje.Negalutine hipoteze galima laikyti mintį, jog pirmaisiais šimtmečiais prieš Kristų ir po Kristaus, apskritai neramiais laikais, kaledonų gentys galėjo išsirinkti geriausią Škotijos sritį apsigyventi, tuo tarpu britų gentys, šiek tiek vėliau besikeldamos iš pietinės Ševioto kalnų srities, bei migrantai jūrininkai, šiaurės vakarų ir šiaurinėse pakrantėse bei salose statę tvirtinamuosius bokštus ir rato formos namus, turėjo pasitenkinti ne tokiomis geromis vietomis. Beveik tvirtai galima teigti, jog Kaledonijos gyventojus sudarė gana didelė dalis vietinių gyventojų, taip pat įsiveržę keltai. Beveik tikra, jog pirmųjų kalba nebuvo indoeuropietiška, o pastarųjų kalba, nors ir P keltų kalbų šakos, tikriausiai nevisiškai sutapo su ta, kuria kalbėjo britų gentys.Atrodo, dabar jau pakankamai gerai nustatytas tapatumo tęstinumas tarp romėnų rašytojams nuo II a. po Kr. kaledonų ir pirmą kartą III a. pabaigoje paminėtų piktų (Picti). Iš šių piktų kilo istorinė Piktų karalystė, atsiradusi VII a. ir gyvavusi iki IX a. pradžios. Dera dar kartą paminėti šią Piktų karalystę, kuri atliko tam tikrą vaidmenį susidarant istorinei Škotijai, ir pateikti keletą minčių dėl vardo „piktas“. Teiktina prielaida, kad vardą Picti „dažyti žmonės“, romėnai iš pradžių vartojo kaip aprašomąjį, netgi menkinamąjį žodį išsidažiusiems arba tatuiruotiems barbarams pavadinti. Reikia prisiminti, jog tik pietines britų gentis matęs Cezaris pirmas paminėjo dažymosi mėlynai praktiką, tad atrodytų, jog romėnų okupacijos laikotarpiu šio papročio pamažu atsisakyta visoje saloje, pradedant nuo pietinių sričių šiaurės kryptimi. Ko gero, šį paprotį tebepuoselėjo tik rūsti gentis už Antoninų sienos. Šiuo atveju pavadinimas Picti dar tebebūtų išlaikęs tiesioginę savo reikšmę III a. pabaigoje. Deja nėra tikrų duomenų, kaip piktai patys save vadino.Ši centrinės Kaledonijos gentis, piktai, laikotarpiu tarp Agrikolos valdymo ir istorinės Piktų karalystės susiformavimo buvo pajėgi plėstis į šiaurę ir nugalėti įvairias bendruomenes, kurių būdingas bruožas – apskriti tvirtinamieji bokštai bei rato formos namai archeologiniame pajūrio areale. Vėlesnei istorijai šios nukariautos keltų gentys nebuvo svarbios, tačiau orkadai (Orkcades) tikrai buvo keltų gentis ir jų vardas dar išlikęs jų salose (Orknio? D.G.). Ko gero, orkadai pasiūlė savo ištikimybę Klaudijui, jei reikia taip suprasti Orozijų, o Tacitas rašė apie jų pasidavimą Agrikolos jūrų pajėgoms. Šie taikingi žingsniai yra būtent tai, ko galima tikėtis iš genties, kuri nori gauti paramą kovai su atšiauriais kaimynais, o jų atveju tai buvo kaledonai. Kalbiniu šios pajūrio provincijos duomenų nepaprastai mažai, pirmiausia dėl to, kad vėlesniais laikais juos nukariavo airiai (išsilaipinę ir Velse; anglosaksų „Walas“ – „nepažįstami, atvykėliai“), šiuo atveju – škotai, ir skandinavai. Genčių pavadinimai liudija apie keltiškas, tikriausiai britų tipo šaknis, tačiau įtakos galėjo turėti ir kur kas anksčiau čia įsikūrusių gyventojų kalba.Airių plėšikai ir kolonistai šiaurės Britanijoje buvo pirmą kartą paminėti IV a. škotai (Scotti), kurie kartu su piktais ir saksais siaubė Romos provinciją. Didžiausia tikimybė, jog vardas Scotti susijęs su airių veiksmažodžiu, reiškiančiu „užpulti“ arba „užgrobti“. Todėl tai buvo ne genties, o nuotykių ieškotojų būrių pavadinimas. Dėl tokių antpuolių pirmiausia lotyniškas pavadinimas Scotia pradėtas taikyti Airijai, iš kur atklysdavo plėšikai, ir tik XI a. perėjo dukterinei karalystei, įkurtai šiaurės Britanijoje.Kai V a. Argailio ir kaimyninėse salose susikūrė Dalriados karalystė, plėšikavimus pakeitė sėslus gyvenimas. Naujakuriai buvo šiaurės rytų Airijos karališkosios Dal Riada giminės atšaka, ir būtent iš čia ir ne anksčiau kaip IV-V a. šiaurės Britanijoje pamažu įsigalėjo geilų kalba. Apie 843 m. vedybomis susijungus škotų (Dalriados) ir piktų karališkosioms giminėms, keltų tradicija į šiaurę nuo Ševioto kalnų tapo grynai airiškos kilmės. Nereikėtų pamiršti ir to, kad čia ir toliau gyveno britiškai kalbantys žmonės ir gyvavo tokios karalystės kaip Stratklaidas (Stratclyde) bei Ridžedas (Rheged), VI a. ir šiek tiek ilgėliau dar galingos. Tačiau galiausiai ši keltų atšaka šiaurėje buvo

pasmerkta užmarščiai, nes ją nustelbė geilų kalba kalbantys škotai ir iš Nordumbrijos pasklidę skandinavai anglai. Taip atsirado dvejopas škotų palikimas: Škotijos šiaurės ir šiaurės vakarų aukštumose – geilų kalba, o pietinėje, mažiau kalnuotoje Škotijos dalyje – anglų kalba.100-44 m. pr. Kr. Gajaus Julijaus Cezario gyvenimas.

Apie II-I a. pr. Kr. į dabartinės Chakasijos teritoriją atklysta hunai ir išstumia iš ten europidus „dinlinus“ (skitai?). žmonės Chakasijoje gyvena nuo paleolito.II a. pr. Kr. priešpaskutiniame dešimtmetyje iš Jutlandijos pasirodė kimbrai, kurie eidami per Vidurio Europą susidūrė su keltais bojais, bet jų buvo nugalėti. Tas pats likimas kimbrų laukė jiems įsobrovus į skordiskų žemes. Tada kimbrai pasuko į vakarus, į tauriskų žemes, kur kartu su teutonais ir ambronais 113 m. pr. Kr. prie Norėjos štirijoje sutriuškino romėnus ir sukėlė Romai tokį pat siaubą, kokį buvo įvarę jiems keltai prieš 300 metų.

I a. pr. Kr.

91-88 m. pr. Kr. - prieš Romą sukilo didelė dalis jos sąjungininkų ir romėnai juos vargais negalais tenumalšino.82 m. pr. Kr. Romos imperatorius Sula Šiaurės Italiją pavadino Cizalpinės Galijos provincija., o regioną į šiaurę nuo Po aukštupio – Transaplinės Galijos provincija. Vietinės keltų, ligūrų, venetų kultūros ėmė nykti.74-71 m. pr. Kr. – Spartako sukilimas Italijoje.Apie 60 m. pr. Kr. Dakija pasiekė savo galybės viršūnę. Nuo dakų smarkiai nukelntėjo tarp Tisos ir Dunojaus gyvenusios keltų gentys bojai ir tauriskai, prie Savos gyvenę skordiskai.55-54 m. pr. Kr. Cezaris surengė du žugius į Britaniją.52 m. pr. Kr. arvernų kunigaikščiui Versingetoriksui pavyko suvienyti ir sukelti prieš Romą beveik visas keltų gentis. Cezaris Comentarii de bello Gallico mini daugiau kaip 40 genčių, kurios pasiuntė karių pulkus vaduoti apgultos Alezijos – iš viso 258 000 vyrų. Atrodė, kad Roma tuoj praras Galiją. Bet Romą išgelbėjo keltų genčių susiskaldymas, karo ir genčių vadų nevieningumas. Cezario pusėje kovojo pagalbiniai germanų būriai, kurie lemiamame mūšyje netgi padėjo Cezariui laimėti pergalę. Alezijoje (į vakarus nuo šiandieninio Dižono) buvo sprendžiamas galų genčių likimas. Apgulto miesto išvaduoti nepavyko ir jis netrukus pasidavė. Dabar Romos imperijos siena tapo Reinas. Naujai prijungta Galija buvo pavadinta Ilgaplauke Galija (Gallia comata), nes jos gyventojai nešiojo ilgus plaukus. Iš pradžių tai buvo vienas administracinis vienetas. Tik Augustas padalino kraštą į tris provincijas: Belgiką – šiaurėje tarp Reino žemupio ir maždaug Senos, Lugdūno Galiją – tarp Senos ir Luaros ir Akvitaniją – į pietus nuo Luaros. Vėliau, kai Roma kariavo su dešiniojo Reino kranto germanais, kariniais ir organizaciniais sumetimais Reino kairiojo kranto sritis buvo padalinta į Žemutinę ir Aukštutinę Germaniją. Šis padalinimas išliko per visa Romos viešpatavimo laiką. 52 m. pr. Kr. Cezaris įkūrė karinę stovyklą netoli Tolozos ir iš ten nukariavo likusią Galiją. Keltų gentys, visų pirma belgai, nenorėję paklusti Romai, kėlėsi į paskutinę žemę, kurioje dar gyveno laisvi keltai – į Britų salas. Iš Šiaurės Prancūzijos ir Marnos srities atvykę galai apsigyveno krašte anapus Lamanšo. Tarp jų iškilo katuvelauniai, kurių karalius Kunobelinas daug Pietryčių Anglijos genčių sujungė į karalystę. Kol valdė Kunobelinas, keltų laisvė saloje buvo užtikrinta. Kai 40 m. mirė karalius Kunobelinas, keltų karalystė suiro. Po 3 metų saloje išsilaipino romėnų kariuomenė.

49 m. pr. Kr. – Cezaris užgrobia valdžią Romoje.31 m. pr. Kr. – Romos respublikos galas.30-14 m. pr. Kr. – Romą valdo Oktavianas.25 m. pr. Kr. Galatija tapo Romos provincija.10 m. pr. Kr. keltų skordiskų valdoma Trakija buvo Romos pavergta, o 46 m. tapo Romos provincija.

I a.

5 m. m. e. imperatorius Augustas pasiuntė savo Reino flotiliją net iki paties „Kimbrų iškyšulio“, ir Jutlandijos gentys su taikos misijomis buvo priverstos kreiptis į romėnus. Tačiau per kitus 400 metų Šiaurės kraštų nesukrėtė jokie reikšmingi įvykiai: didžioji imperija, palikusi neišdildomą pėdsaką Vakarų ir Vidurio Europos kraštuose, ilgesniam laikui už Reino nebuvo pasistūmėjusi.

Plinijui Vyresniajam, Tacitui ir netgi Ptolemėjui visa, kas plytėjo už Jutlandijos, tebuvo neištirta „Scatinavia“ sala ar salos, o, neteisingai perskaičius Plinijaus rankraštį „Scatinavia“ virto į „Skandinaviją“ arba „Skandiją“. Kai kurių Šiaurės tautelių ar genčių pavadinimai buvo žinomi. Tacitas plačiau aprašė civitates Suinorum, kurie turi „ne tik ginklų ir vyrų, bet ir galingus laivus“. Jie gerbia turtą ir besąlygiškai klauso savo vienvaldžio valdovo. Turint omenyje autoriaus retoriką, galima aiškiai nuspėti čia minint svearus, kurie sudarė pirmąją Švedų karalystės užuomazgą.Romėnai, matyt, neturėjo jokių žinių apie suomius, kurie kaip tik tuo laikotarpiu greičiausiai skynėsi kelią Suomijos įlankos šiaurinės pakrantės link arba vandeniu iš Estijos, arba žeme per Karelijos sąsmauką, o iš ten pamažėle skverbėsi gilyn į savo būsimąją tėvynę. Visgi Tacitas tautovardžiu „Fenni“ vadina į rytus nuo Svearo gyvenančius klajoklius, ginkluotus primityviais kauliniais ginklais. Juos būtų galima tapatinti su lapiais, apie kurių kilmę ir atsikraustymą Skandinavijon nėra žinoma nieko tikra. Galimas dalykas, jie buvo patys pirmieji Skandinavijos gyventojai, nustumti į atokias tolimos šiaurės vietas pamažėle besiplečiančių gyvenviečių.

Tautelė, kuri save vadina „Samek“, ir šiais laikais pasižymi mongoliška išvaizda ir pusiau klajoklišku gyvenimo būdu. Jų vietovardžiai ir ypač prisitaikyta finougrų kalba rodo juos nuo ankstyvųjų laikų klajojus Suomijos teritorijoje, tačiau kone 2/3 jų gyvena Norvegijos Finnmarko grafystėje, o norvegai juos iš seno vadina finais. Visos Skandinavijos kalbose esantis tautovardis „lapiai“ greičiausiai atsirado kaip paniekinamasis žodelis, nors jį taip pat ir net daug pagrįsčiau būtų galima kildinti iš žodžio löper: („bėgikas), nes lapiai, su slidėmis ganydami elnius, būdavo labai greiti.Vakarų Lietuvos, arba pajūrio kapinynai siejami su I-VI a. baltų palikimu, o to laikotarpio akmenų krovinių arba Tarand tipo kapinynų arealas (Šiaurės Latvija, Estija, pietų Suomija) priskiriamas Baltijos regiono ugrofinams. Romėniškuoju laikotarpiu (I-IV a.) tarp abiejų vietinių sričių dirbinių formų pastebima daug bendrų bruožų. Tiek Lietuvos, tiek Estijos teritorijose, ypač arčiau pajūrio ir kitų komunikacinių vandens linijų, gyvenę žmonės pirmaisiais amžiais po Kr. susipažinę su tolimųjų Romos imperijos provincijų kultūrinės įtakos atšvaitais, taip pat veikiami vakarų baltų ir tolesnių kaimynų germanų kultūrinės raidos, pasiekia panašų ekonominės raidos lygį.Tiek Vakarų Lietuvos kapinynų, tiek finiškų tarand tipo kapų planai primena iš akmenų sukrautų narelių-gardelių tinklą. Lietuvos pajūryje akmenų vainikai dažniausiai netaisyklingos apskritos, ovalios ar pusapskritimio, rečiau keturkampio formos. Netaisyklingos tinklinės schemos kapinyno erdvė plėtėsi vėliau įrengiamo kapo akmenų rėmą prijungiant prie ankstesniojo kapo akmenų sienelės. Tarand tipo kapai monumentalesni, dažniausiai sukrauti iš Estijoje randamų masyvių granito ir kalkakmenio luitų, akmenų sienų rėminama erdvė susideda iš taisyklingų keturkampių „kamerų“, besijungiančių viena eile. Tie planai panašūs į ilgo pastato su atskiromis patalpomis pamatus. Tiek Lietuvos pajūryje, tiek Tarand kapinynuose tarp pagrindinių akmenų sienų, vieno akmenų rėmo ar vainiko viduje randama primesta akmenų, sienelių akmenys ne visada ryškiai išsiskiria iš tankaus, kapo vietą dengiančio akmenų grindinio.Kita vertus, nepaisant kapų erdvės įrangos panašumų, esama laidosenos skirtumų: Vakarų Lietuvoje mirusieji laidoti nedeginti, kiekvieno kapo duobė įrengta atskirame akmenų vainike ar po atskiru akmenų grindiniu. O Tarand kapinynuose laidoti sudeginti mirusiųjų kaulai, akmenų aprėmintos erdvės-kameros buvo kolektyvinės laidojimo vietos – toje pačioje akmenų sienos apsuptoje erdvėje laidoti keli mirusieji, ilgainiui į kapo erdvę įžengiant su kito bendruomenės ar šeimos mirusiojo kaulais ir įkapėmis tad kasinėjant Tarand tipo kapus kartais randama net keliais šimtmečiais besiskiriančių papuošalų ir koks kuriam mirusiajam priklausė dažnai nebeįmanoma atskirti.Apsuptos akmenų kolektyvinių Tarand kapų erdvės dažniausiai yra daug didesnės nei Lietuvos pajūrio akmenų vainikai, skirti individualiems laidojimams.Lietuvos pajūrio ir Tarand kapinynų įrangos panašumai gali būti vertinami tiesmukai, kad Lietuvos pajūryje pirmaisiais amžiais po Kr. gyveno finougrų kilmės žmonės – pasak K.Būgos (Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje, 1924), pirmaisiais amžiais po Kr. iš baltų kilmės genčių tik Sembos gyventojai gyveno jūros pakrantėje. Kita vertus archeologinė pirmųjų amžių po Kr. Vakarų Lietuvos medžiaga liudija ne mažesnę, o dar didesnę materialinės kultūros ir papročių giminystę su vakarų baltų grupe Semboje. Įmanomas ir atsargesnis vertinimas, kad panašūs laidojimo bruožai skirtinguose Baltijos regionuose vienu metu galėjo atsirasti kaip „genetiškai užprogramuotos evoliucijos“ pasekmė tų arealų žmonių bendruomenėms panašiai tvarkantis tiek „kasdienybės“, tiek „šventumo“ sferose. Tiek baltiški, tiek „lyviški“, tiek „estiški“ dirbiniai galėjo būti įkvėpti romėniško importo.10-30 m. Augusto valdymo pabaigoje, Tiberijaus valdymo pradžioje buvo nuspręsta perstatyti Tolozą į šiaurę nuo kalvų, slėnyje. Miestas buvo pastatytas pagal romėnišką tradiciją tiesiomis gatvėmis. Gyventojai buvo priversti persikelti į naują gyvenvietę tokiu pat pavadinimu. Greičiausiai imperatoriaus Augusto įsakymu miestas buvo aptvertas siena. Jis norėjo Tolozą padaryti pagrindiniu miestu naujai nutiestame prekybiniame kelyje Via Aquitania. Pax Romana padėtyje, gynybinės sienos savo funkcijos neatliko, tačiau rodė išskirtinį savo statusą. Toloza greitai tapo vienu svarbiausių Romos miestų vakarinėje imperijos dalyje po Romos, Trevio ir Arlio. Būdama toli nuo Reino pasienio, Toloza išvengė barbarų antpuolių III a., tačiau neišvengė

krikščionybės, kuri atėjo į miestą daugmaž tuo pačiu metu. Krikščionybė labai greitai išpilto valdant vyskupui Šventajam Saturninui (arba Šventajam Serninui), kuris buvo nukankintas apie 250 m. 403 metais Tolozoje buvo įrengta Švento Sernino bazilika kaip antkapis šventojo Sernino palaikams.40 m. mirė Pietų Britanijos keltų karalystės karalius Kunobelinas.41 m. sausio 24 d. nužudytas Romos imperatorius Gajus Cezaris Kaligula.43 m. Britanijos saloje išsilaipino Klaudijaus vadovaujama romėnų kariuomenė. Katuvelauniai buvo sumušti, o jų sostinė Kamulodunas (šiandieninis Kolčesteris į šiaurės rytus nuo Londono) užimta ir padaryta naujausios Romos provincijos – Britanijos – sostine. Romėnų valdžiai ypač priešinosi silūrai, gyvenę šiandieniniame Velse. To pasipriešinimo kulminacija buvo 60-61 m. sukilimas.54-68 m. Romos imperiją valdė Neronas. Jo laikais toks Julijus organizavo gladiatorių varžybas, ir jis surengė ekspediciją atvežti gintaro. Apie tai užsimena Plinijus Vyresnysis (23/24-79 m.): „Dar ir šiandien gyvas romėnų raitelis, pasiųstas Julijono, rengusio gladiatorių kovas princepso Nerono laikais, tenai, [t.y. į gintaro pakrantę], kad gautų gintaro. Jis aplankė vietos preklybos taškus bei pakrantes ir pargabeno tokią gausybę gintaro, kad balkoną nuo laukinių žvėrių saugantys tinklai buvo sutvirtinti gintaru, o visa arena ir nerštuvai užmuštiems gladiatoriams ir visa kita kovoms būtina įranga buvo padaryti iš gintaro, kad būtų sukurta įvairovė kiekvienos šių kovų dienos prabangai“.Iš Plinijaus Vyresniojo pranešimo aiškėja, kad I a. Semboje buvusi ne tik gintaro gavyba, bet ir prekybos vietos, kuriose vyko prekių mainai. Viena jų buvusi naujųjų Kuršių (Neukuhren, Pionersk) miesto apylinkėse. Čia 1985 m. atrastas gintaro lobis (bendras svoris – apie 3 kg), kurį sudarė žaliavos gabalai – apdoroti stačiakampio formos standartiniai ruošiniai (apie 3x3 cm). Be to atkasto lobio dalį sudarė nedidelio gintaro karoliuko nuolauža ir pakabutis, galbūt liudijantis lobio šeimininko keltiškąją kilmę. Iš tiesų, keltai per visą I tūkstantmečio pirmąją pusę gintaro prekyba daugiausia ir vertėsi. 60-61 m. Britanijos priovincijoje, Velse sukilo vietiniai keltai – silūrai. Karalienės Budikos valdomi belgai ir trinovantai smarkiai susilpnino romėnų valdžią saloje: užėmė Kamuloduną, Londinijų ir kitus romėnų centrus76 m. sausio 24 d. gimė Publijus Elijus Adrianas, būsimasis Romos imperatorius, valdęs nuo 117 m. iki 138 m. Jis suvienijo milžinišką Romos imperiją, sustiprino jos gynybą, pastatė jo vardu pavadintą pylimą tarp Anglijos ir Škotijos.I a., anot gotų istoriko Jordano, kuris remiasi V a. istoriku Kasiodoru, rašo kaip „...išlipdami iš laivų, jie [t.y. gotai] įžengė į žemę ir iš karto davė vardą tai vietai. Sako, kad iki šių dienų ji taip ir vadinama – Gotiskandza“. Kaip nustattė dabartiniai specialistai, atvykusių iš Gotlando salos persikėlėlių išsilaipinimo vieta – dabartinio Gdansko miesto teritorija, jis ir išsaugojo savo pavadinime senojo vardo Gotiskandza pėdsakus (got. – „gotų uostas“). (Gdansk < Gotansk < Gotanskij; Danzig < Godanzig < Gotans(i)k)98 m. romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas pirmasis paminėjo aisčius (Eistr, Eistir – gentys gyvenusios į rytus nuo Baltijos): „Dešinysis Svebų (t.y. Baltijos) jūros pakraštys skalauja aisčių genti, kurių papročiai ir drabužiai svebiški, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina Dievų Motiną, kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų skulptūrėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kalavijus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą: seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“, „glaisu“ ar „glaisumi“ (matyt keltiškai D.G.). Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nenaudoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi.“Tacitas aisčių gentis priskyrė rytinės Germanijos dalies Svebijos pakraščiui. Svebijos ribos buvo Vidurio Europoje lokalizuojamos nuo Paelbio vakaruose iki vakarų baltų regiono, taip pat apimant Oderio ir Vyslos upių baseinius. Aisčių gentys į Svebijos pasaulį įtraukiamos atsižvelgiant į jų kultūrinį, o ne etninį bendrumą.Šioje ištraukoje pateiktos realijos liudytų, kad greta aisčių Semboje gyvenę ir keltai (sakyčiau greta sembų gyvenę keltai-aisčiai, ozijai, ostijai, estijai, gestijai, ezijai, hezijai, hedujai? D.G. Antikos laikais Sembos pusiasalį keltai vadino Ozerikta – Rytų karalystė, Osterrikta?), iš tikrųjų garbinę Dievų Motiną Ma-Belenę ir laikę šerną šventuoju gyvūnu (nors šerno garbinimo aptinkama ir kitose gentyse). Tačiau keltų įtaka sembams buvusi neženkli ir vietos kultūroje teapsiribojo keleto tipų papuošalais (segėmis, apyrankėmis, antkaklėmis). Laidojimo papročių kaita prūsų kultūroje erų sankirtoje nebuvusi staigi. I a. pabaigoje pradėta laidoti plokštiniuose kapinynuose, kuriuose aptinkami ir degintiniai, ir griautiniai kapai. Pagrindinė prūsų gyvenviečių ir laidoimo paminklų sankapua mūsų eros pradžioje aptikta kaip tik prie svarbiausių gintaro radimviečių (Ūbininkai/ G. Hubnicken/ Siniavino), tai liudija pagrindinį jų ūkio bruožą – gintaro verslą.Išlikusiose salų keltų kalbose vartojami žodžiai vns. Drui ir dgs. Druid. Manoma, kad žodis „druidas“ kilęs iš šaknies, reiškiančios ąžuolo pažinimas“, o gal „išsamus pažinimas“. Plinijus šį žodį lygino su graikų kalbos žodžiu, reiškiančiu ąžuolą, atrodo, turėdamas galvoje šio žodžio

sąsają su ąžuolu. Galbūt Plinijus turėjo omenyje ir Olimpijos ažuolų giraites, o juk šios, atrodo, tikrai buvo indoeuropiečių tradicijos elementas, išlikęs graikų kulte, lygintinas su šventosiomis keltų giriomis, dar tiksliau – su galatų ąžuolų šventove (Drunemeton). Jei ąžuolas buvo dievybės simbolis, tai „ąžuolo pažinimas“ būtų visiškai tinkamas vardas tarpininkams, užmezgantiems ryšius su atgmantinėmis jėgomis.Be druidų ir bardų, Strabonas dar mini vates, o šis žodis etimologiškai giminingas airių žodžiui fathi (vienaskaita faith). Šie žodžiai kilę iš šaknies, kuri reiškia „įkvėptas“ arba transo būsenos, o iš čia – „pranašas“, „poetas“. Kitas airiškas terminas, tapęs itin svarbus ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, tai fili (daugiskaita filid). Iš pradžių jis reiškė „aiškiaregys“, bet paskui tapo įprasčiausiu žodžiu, reiškiančiu poetą, t.y. mokytą dvaro panegirikų kūrėją ir prisiminimų puoselėtoją. Vyravo nuomonė, jog pagrindinės burtininkų galios – tai gebėjimas „matyti“ kas nematoma, įgyti esminių žinių. Žinios buvo suvokiamos kaip matymas, tą patvirtina ir airių žodžiai, o matoma irgi buvo pasiekus transo, nepaprasto susijaudinimo būseną ar įgavus tam tikrą įkvėpimą.Vienas įdomiausių transo būsenos pavyzdžių – tai naujo Taros karaliaus rinkimo aprašymas, kai buvo užmuštas jautis ir druidas godžiai valgė jo mėsą. Tada druidas pasiekė transo būseną, o tuo metu virš jo buvo kalbami užkerėjimai. Atsitokėjęs druidas galėjo pranašauti išskirtines aplinkybes, kada tinkamas pretendentas į sostą prisiartins prie Taros. Šis ritualas buvo vadinamas tarbfeis, „jaučio sapnu“. Nepaprastas susijaudinimas, transo būsena ar pavidalo pakeitimas – visa tai sieja keltų burtininkus, kad ir kaip jie vadintųsi, ir šiaurės Eurazijos arealo šamanus. Gali būti, jog ši sąsaja siekia ankstyvąjį ryšių per Ponto stepes laikotarpį.

Prūsiškai drūvis – tikintis, nadrūvis – netikintis. O gal tikintis ne į tai, ne krikščionišką Dievą, o garbinantis ąžuolus? Drūvis/drūvė/drevė/derevo/derva/

Brahmanai ilgainiui tapo paveldima kasta, nors atrodo, jog tokia tradicija Indijoje atsirado dėl izoliacijos, tuo tarpu keltų pasaulyje druidai išlaikė kur kas senesnę struktūrą, sudarydami šią klasę iš karių aristokratijos vaikų. Esama įrodymų, jog iki flamines ir pontifices atsiradimo Romoje gyvavusi panaši šventų asmenų kategorija tarp italikų genčių, tačiau dėl Viduržemio jūros srities įtakos Roma išsiplėtojo į didžiulę miestišką valstybę ir pertvarkė pirmykštes institucijas.

I a. pr. Kr. – I a. po Kr. sandūroje vyko Vakarų baltų pilkapių kultūros skaidymasis. Svarbiausias jo požymis – pilkapiai, dažnai su akmenų vainikais ar krūsnimis, išlieka tik arealo pakraščiuose. Šie pakraščiai tampa protėvynėmis tokių vėlesnių genčių kaip kuršiai (Lietuvos pajūris) ir jotvingiai (rytinė Mozųrų ežeryno dalis). Vakarų baltų pilkapių kultūros skaidymasis šių dienų archeologų teisingai siejamas su vakarų baltų genčių išsiskyrimu. Nuo to laiko jau galima kalbėti apie prūsus kaip atskirą gentį.I-IV a. baltų regionui gretimos Vielbarko, Pševorsko, Černiachovo kultūros siejamos su germaniškomis ansktyvųjų gotų (gutonų), lugijų-vandalų ir vėlyvųjų gotų, nukeliavusių Juodosios jūros link gentiniais junginiais.

II a.

II a. tradiciškai ir teisėtai laikomas baltų „ausko amžiaus“ pradžia. Šie laikai Prūsoje pažymėti pilkapių pylimo tradicijos pabaiga. Gimininės aristokratijos atstovai laidoti ir plokštiniuose kapuose, daugiausia iškastuose prie šiaurinės Sembos pakrančių dalies moreninių terasų papėdžių. Būdingi II a. inventoriaus komponentai – vietinės segės su akiniu ornamentu, sagtys su nejudamai įtvirtintu liežuvėliu. Urnos paprastai sferinės formos, apatinė dalis užsibaigia siaura kojele. Inventorius turi daug panašumo su Vyslos žemupio germanų senienomis. Tolimus prekybinius sembų ryšius liudija kapuose ir lobiuose randamos varinės ir sidabrinės Romos monetos. Didžiausi jų kiekiai kaldinti valdant imperatoriui Trajanui (53-117). Tai liudija intensyviausius prūsų prekybos laikus su Romos imperija. Semboje taip pat rasta daug Romos importo daiktų – keraminių ir metalinių indų, ginklų, papuošalų. II a. prūsai pasiekė aukštą lygį gamindami ginkluotę ir žirgo kamanojimo reikmenis. Tuo metu Semboje atsiranda žirgų žąslai su kamanomis, kurių gamybos centras – Jutlandija, kurią nuo III a. pr. Kr. įtakojo keltai. Kadaise Jutlandija irgi buvo gintaro žaliavos tiekėjas. Tiesa, gintaro buvo nedaug, todėl veikiai Jutlandijoje gyvenusios keltų gentys pajuto, jog stinga pagrindinio prekybos objekto. Tuomet Jutlandijos keltų (kimbrų?)

žvilgsniai nukrypo į nuo senų laikų pažįstamą Sembą. Ryšiai tarp Sembos ir Jutlandijos nenutrūks dar ilgą laiką.II a. graikų geografo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijos įvade“ minimos vakarų balrų gentys sūduviai (sudini) ir galindai (galindae).107 m. įkurta Dakijos provincija Romos imperijoje.115-117 m. – didžiausias Romos imperijos išsiplėtimas valdant Trajanui (98 – 117 m.) (užimtas Reino ir Dunojaus tarpupis, šiaurėje siekęs Vėzerio upę 98 m., Dakija 106 m., Sinajaus pusiasalis 106 m., Armėnija 114 m., Asirija ir Mesopotamija 115 m.).Apie 150 m. romėnams sutriuškinus galingiausius iš tų laikų germanų (? Keltų?) genčių markomanus (markmanus – paribio žmones?), greičiausiai jų valdžioje buvusios kitos germanų gentys pradėjo kilnotis iš vienos vietos į kitą, migruoti. Nuo Pavyslio – Gintaro kelio pradžios – gotai patraukia į Dnepro žemupį. (Ten sukūrė savo valstybę ar panašią organizaciją (gal mėgdžiojo markomanus?). Gotų valdžion pakliuvo rytų baltai gyvenę prie Dniepro, galbūt slavų protėviai, sarmatai. Galbūt markomanai valdė Gintaro kelią ir gotai buvo nuo jų itin priklausomi. Be to markomanai gyvenę dab. Čekijos teritorijoje buvo skersai prekybos kelių į Romos miestą ir juos valdė.

III a.

200-260 m. prūsams būdingi plokštiniai kapinynai. Ryšį su ankstesniais laikais liudija tradicija ant kapų krauti akmenų krūsnis. Šis paprotys Karaliaučiaus krašto vakarinėje dalyje žinomas dar nuo žalvario amžiaus. Laidojimo inventorius liudija, kad prūsų kariai dalyvavo III a. gotų karo žygiuose. 260-425 m., baigiantis antikos laikams, prūsų laidojimo apeigose įsivyrauja kremacija – mirusiųjų deginimas. Tradiciškai buvo deginama laidotuvių lauže, esančiame netoli kapinyno. Kaulai be laidotuvių laužo likučių buvo sudedami į urną ir laidojami atskirame kape. Romos importas tais laikais praktiškai išnyksta: gotų žygiai, po to įvykęs hunų antplūdis laikinai sutrikdė tradicinį Gintaro kelią. Visą šį laikotarpį prūsų keramikai būdingos Graibyčių (Grebieten, rus.--) tipo urnos, viršuje puoštos prilipdytu voleliu su nagų įspaidais. Apatinė šių indų dalis grublėta. Cilindrinė šių urnų forma, jų stambūs dydžiai (indų aukštis dažnai siekė 60 cm), grublėtas jų paviršius ir užpildytas ornamentas, imituojantis urną juosiančią virvę, leidžia daryti tokią išvadą: kadangi gilioje senovėje indoeuropiečiai manė, kad bitės yra pasiuntinės tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių (juk bitės gyvena drevėse, apie kurias netgi rusų pasakose kalbama kaip apie įėjimą į kitą pasaulį), tai ir prūsai galėjo taip gerbti bites. Vėlesnių laikų šaltiniuose rašoma, jog prūsai galėję ilgai išlaikyti mirusiųjų kūnus, laukdami laidojimo meto. Pirmiausia tai jie galėjo atlikti medaus dėka, kuris turi konservavimo savybių. Medžio drevė, kurioje gyvena bitės, praktiškai turi tokią pačią formą kaip ir prūsų III-IV a. urnos. Negalima atmesti galimybės, kad kaip tik dėl tokio visiškai utilitaraus ir, be to, prūsams švento daikto – drevės – panašumo, urnas savo mirusiems jie darė tokios pat formos, o paviršių nugrublėdavo, kad primintų medžio žievę.IV a. pabaigoje genties kilmingųjų, kuriuos lydėdavo į mirusiųjų pasaulį drauge palaidoti žirgai, kapų skaičius kapinynuose mažėja. Tai tikriausiai liudytų, kad sumažėjo genties kilmingųjų vaidmuo prūsų visuomenėje. [spėju deginimo paprotį atnešė keltai, pas kuriuos, konkrečiai, belgus, deginimo paprotys plito jau nuo II a. pr. Kr. - D.G.]. Rasa Banytė-Rowell, Šiaurės Atėnai 2006 07 01. www.culture.lt/satenai/

284 m. Diokletiano valdymo pradžia Romoje.