XVIII a. Rusijos imperatorė Jekaterina pasikvietė vokiečius į Pietinę Rusiją (Ukraina, Pavolgis) kolonizavimui. Pavolgyje apie Samarą buvo apie 100 vokiečių kolonijų. Vokiečiai ten klestėjo ir apie 1914 m. Jų buvo apie 1,6 mln. Nuo 1924 m. iki 1941 m. egzistavo autonominė Volgos vokiečių sovietinė respublika.Dar nuo viduramžių kolonijos įsikūrė palei Besarabija, Odesoje, Kryme, Volynėje, Užkarpatėje, Bukovinoje. Ukrainoje vokiečių likę apie 2000.Po XVIII a. kolonizacijos Tilžėje persvarą įgijo vokiečiai. 1792 m. sausio 13 d. Plungės miestui suteiktos Magdeburgo (savivaldos) teisės, patvirtintas herbas: kviečių pėdas, laisvai perrištas juosta, virš jo – Dievo Apvaizdos akis.1793 m. birželio mėnesį Prancūzijos Konventas priėmė demokratišką Konstituciją.

1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir II padalijimą. Sukilėliai sudarė savo vadovybę – Tautinę aukščiausiąją tarybą.1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. 1794 m. balandžio 23–24 d. LDK sukilėliai užėmė Vilnių, paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, pradėti kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. LDK pradėtos taikyti Lenkijos sukilėlių vyriausybės universalo, kuriuo pripažįstama asmens laisvė valstiečiams, o tarnaujantys sukilėlių kariuomenėje valstiečiai atleidžiami nuo lažo, nuostatos. Balandžio 23 d. – birželio 25 d. sukilimas išplito visoje LDK teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės.1794 m. birželio mėnesį prancūzai sumušė Austrijos pagrindines pajėgas Belgijoje. Kairioji Reino pakrantė buvo prijungta prie Prancūzijos, Olandija tapo Prancūzijos protektoratu. 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė malšindama sukilimą užėmė Vilnių. Rugsėjo pabaigoje–spalio viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno. Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunę.T.Kosčiuškos sukilimas lėmė neramumus Kurše. Pėteris Bironas paprašė pagalbos iš Maskvos. Kariuomenė neramumus greitai numalšino.1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavo Varšuva. Sukilimas buvo nuslopintas.1794 m. gyventojų surašymo duomenimis Rygoje gyvena apie 28 000 gyventojų.1795 m. spalio 24 d. III Lenkijos-Lietuvos Respublikos padalijimas. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl III Respublikos padalijimo. Rusija užgrobė vakarines LDK žemes iki Nemuno, Volynę ir Kuršą. Prūsija ir Austrija pasidalijo likusias Lenkijos žemes. Užnemunė atiteko Prūsijai.1795 m. Kuršas tapo Rusijos provincija. Landtagas pasidavė besąlygiškai, P.Bironas buvo priverstas atsisakyti sosto, už ką gavo 2mln. rublių kompensaciją ir pensiją iki gyvos galvos.1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, įvairios pareigybės (urėdai). Be to, panaikinti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto.III padalijimas išbraukė Respubliką iš Europos valstybių sąrašo. Lietuva buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį.1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterina II paskelbė įsaką dėl dalies LDK teritorijos prijungimo prie Rusijos imperijos ir jos padalijimo į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slonimo. Prijungto prie Rusijos krašto generelgubernatoriumi paskiriamas kunigaikštis N.Repninas. Tame įsakyme nurodyta Lietuvoje vadovautis Rusijoje 1775 m. įvesta administracine tvarka.1795-1796 m. be Vatikano žinios Lietuvoje buvo paskirti vyskupai, panaikinta Vilniaus vyskupystė, kuri sujungta su Kuršo, gavo Livonijos vyskupystės vardą.Įvyko pirmasis visuotinis laisvųjų žmonių surašymas. Tuo laiku nebuvo aiškių šio sluoksnio požymių ir į laisvųjų žmonių sąrašus buvo įtraukti kilnojimosi teisę turintys bežemiai, vadinamieji išeiviai, bėgliai, činšininkai. Lietuvoje beveik trečdalis valstiečių buvo priskirti prie laisvųjų žmonių.Lietuvoje atlikta mokesčių mokėtojų surašymas arba revizija (valstiečių ir miestiečių valstybiniams mokesčiams ir prievolėms paskirstyti), kaip ir likusioje imperijoje. Lietuvos teritoriją palietė V revizija. Revizijos

metu buvo priskaičiuota 335 515 vyriškos lyties valstiečių - tai kartu su moterimis apytiksliai sudarė 76 Lietuvos proc. (be Užnemunės) gyventojų.Privatiems darbininkams priklausė 56 proc. visų valstiečių. Beveik ketvirtadalis (27 proc.) buvo valstybiniai, 6 proc. – karališkieji, 10 proc. – bažnytiniai.Grafas Platonas Zubovas pateikė sumanymą Kauną paversti tvirtovės miestu – svarbiu atsparos punktu prieš Prūsiją.1795-1857 m. valstiečių padaugėjo tik 21,7 proc., o palyginti su visais gyventojais, sumažėjo nuo 74,5 proc. iki 68,7 proc., nes tai buvo baudžiavinės krizės, lydimos nederliaus metų, epidemijų rezultatas (kaime dirbančių gyventojų gausėjimas fiksuojamas iki VIII revizijos – 1834 m.).1795 – 1858 m. valstiečių Lietuvoje padaugėjo 23,7 proc., o iš viso gyventojų 40,4 proc. Lietuviškose apskrityse (be tų, kurios įėjo į Lenkijos karalystę) vyrų (surašomi tik jie) padaugėjo nuo 463 100 iki 619 900, t.y. 33,7 proc.1795-1915 m. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje išbuvo 120 metų.

Aneksavus Lietuvą, buvo pakeistas miestų valdymas. Jie tapo tiesiogiai pavaldūs gubernijos administracijai. Vilnius ir Kaunas patys vykdė teisines funkcijas. Ūkinius ir finansinius reikalus tvarkė miesto Dūma ir jos vykdomasis organas - šešianarė Dūma. Imtos naikinti kai kurių miestų magdeburginės teisės, miestiečiai verčiami miestelėnais. Miestiečių luomas buvo išskaidytas į pirklių, piliečių ir miestiečių. Amatininkai buvo surašyti į cechus. Daugiausiai privilegijų turėjo miestiečių ir pirklių luomai.

Patekus į Rusijos sudėtį, buvo apribotos bajorų teisės, o 1840 m. sulygintos su rusų bajorų. 1863 m. buvo panaikinta ir bajorų savivalda. Stambūs žemvaldžiai imti vadinti dvarininkais, o mažažemiai - bajorais (šlėkta). Vėliau smulkiuosius bajorus imta "naikinti". Tuos, kurie negalėjo pateikti savo kilmės įrodymo imta vadinti vienkiemininkais arba piliečiais. Lietuvos dvarininkija irgi nukentėjo - kai kuriems konfiskuoti dvarai.

Inteligentija ėmė formuotis XIX a. pradžioje. Jai priklausė visi to meto šviesuoliai. Po kurio laiko išryškėjo kelios profesinės inteligentijos grupės - valdininkai, švietimo personalas (mokytojai) ir gydytojai. Pastarieji telkėsi į 1805 m. įkurtą Vilniaus medicinos draugiją, kuri egzistavo iki 1840 m.

Jie buvo skirstomi į: dvarininkams priklausančius valstiečius, valstybinius valstiečius, Bažnyčiai priklausančius valstiečius (šios grupės neturėjo asmeninės laisvės) ir laisvuosius žmones. Laisvieji žmonės turėjo kilnojimosi teisę ir žemę nuomojo iš dvaro. Vėliau, padidinus mokesčius, jie imti priskirti prie dvarininkų valstiečių, o 1840 m. prilyginti valstybiniams valstiečiams. 1847 m. jie įteisinti kaip nuomininkai. 1795 m. Danijoje-Norvegijoje buvo įsteigta taikos teismų sistema, ligi šiol veikianti Danijoje ir Norvegijoje kaip neoficialus būdas bylinėjimuisi mažinti.

1796 m. Jekaterina II palaikė savo favorito Platono Zubovo sumanymą perkelti dalį bežemės lietuvių bajorijos į Ukrainos pietus (pradžiai 4000 žmonių). Povilas I šią akciją sustabdė.1796 m. Įvesta rekrūtų prievolė: valstiečiai privalėjo stoti į Rusijos kariuomenę. Be to, valstiečiai mokėjo rekrūtines rinkliavas, davė pastotes kariuomenei ir įvairiems pareigūnams vežioti.1796 m. Lietuvoje buvo įvesta civilinė administracija.1796 m. Stambule Mykolas Kleopas Oginskis kreipėsi į Napoleoną Bonapartą dėl pagalbos Lietuvos ir Lenkijos valstybės atstatymui.1796 m. vadovavimą Naujajai Rytų Prūsijai (Užnemunei) perėmė Rytų Prūsijos ministras Šrioteris (Schrötter). 1796 m. visi miestai, išskyrus apskričių ir gubernijų centrus, buvo paskirti prie miestelių ir pateko dvaro administracijai.

1796 – 1801 m. Rusijos imperiją valdė caras Povilas I

1796 m. sausio 31 d. Jekaterina II per Lietuvos generalgubernatorių N.Repniną paskelbė manifestą Lietuvos gyventojams, kuriame pareikalavo prisiekti jai ir pripažinti „amžiną valdinystę ir ištikimybę“.1796 m. lapkričio 17 d. mirė Rusijos imperatorė Jekaterina II.1796 m. tuoj po vainikavimo Lietuvoje apsilankė naujasis Rusijos caras Povilas I. Valdė 1796 m. – 1801 m.1796 m. Povilas I išleido įsaką, kuriuo uždraudė ponams reikalauti iš valstiečių darbo daugiau negu 3 dienas per savaitę.Feodalinė žemės valda Lietuvoje, prijungtoje prie Rusijos, liko nepakeista. Socialiniu požiūriu dvarininkai iš esmės nenukentėjo, liko jų privilegijuota padėtis. Baudžiava buvo dar labiau sustiprinta, valstiečių išnaudojimas padidėjo. Mat Rusijos ir kitos Respubliką pasidalijusios valstybės kovojo prieš Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjų plitimą. Carizmas tapo partikimu baudžiavos ramsčiu.

1796 m. sausio pabaigoje Lietuvos gyventojai prisaikdinami kaip Rusijos valstybės valdiniai. Įvedama Rusijos administracinė tvarka, bet teisėtvarkoje lieka galioti LDK III Statutas. Lenkų kalba tebėra pagrindinė bajorų savivaldos, teismų ir švietimo įstaigų, apskritai vietos viešojo gyvenimo kalba.1796 m. lapkričio 30 d. caro Povilo I nurodymu senatas įsakė N.Repninui grąžinti visoms Lietuvos įstaigoms anksčiau turėtas teises, atkurti miestų magistratus.1796 m. Lietuvoje įsigaliojo civilinė administracija, Rusijos pavyzdžiu kraštas buvo padalytas į gubernijas (Vilniaus ir Slanimo), kurios vėliau sujungtos į vieną Lietuvos guberniją.1796 m. Klaipėdoje pastatomas pirmasis uosto švyturys.1796 m. antruoju JAV prezidentu išrinktas John Adams.1796 – 1797 m. prancūzų karo veiksmai Italijoje.1797 m. Klaipėda gavo laisvosios prekybos privilegiją.1797 m. sausio 15 d. Peterburge buvo pasirašytas Rusijos, Prūsijos ir Austrijos aktas, kuriuo galutinai teisiškai panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Į trišalį susitarimą įtrauktas ir karaliaus sosto atsisakymas (abdikacija).1797 m. vasario 6 d. Povilo I įsaku iš 1795 metais Rusijos užimtų LDK žemių (nespėtas įsteigti Vilniaus ir Slonimo gubernijas) sudaroma viena Lietuvos gubernija su centru Vilniuje, pavaldi Estijos, Livonijos, Kuršo ir Lietuvos generalgubernatoriui.Povilo I įsakymu turėjo būti atkurtas Vyriausiasis LDK tribunolas, pervadinus jį Vyriausiuoju Lietuvos teismu. Jo sprendimus būtų buvę galima apskųsti Rusijos imperijos senatui.Lietuvos gyventojams buvo leista vadovautis Lietuvos III Statutu (iki 1840 m.) Įkurta Lietuvos Edukacinė komisija, perėmusi iš Tautos Edukacinės komisijos finansavimo šaltinius ir paeiliui pirmininkaujama Vilniaus ir Žemaičių vyskupų.1797 m. Plungėje pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.1797 m. liepos 16 d. išleistas N.Repnino įsakas, leidžiantis dvarininkams pakeisti rekrūtus laisvais, samdytais žmonėmis.1797 m. rugsėjo 20 d. suimtas vienas iš pirmųjų įkurtų sąmokslininkų organizacijos įkūrėjų Faustinas Ciecerskis. Po 9 dienų prie Gardino pakeliui į Italiją sulaikytas jo brolėnas Sebastianas Ciecerskis, turėjęs atstovauti Vilniui Milane rengiamame Lietuvos ir Lenkijos seime. 1797 m. Austrijos Imperija pasirašė taikos sutartį su Prancūzija ir pripažino šios užkariavimus.Iki 1798 m. Vyriausiu Lietuvos administratoriumi formaliai buvo N.Repninas – Estijos, Livonijos ir Lietuvos generalgubernatorius bei „karo vadas“, bet faktiškai Lietuvą valdė Lietuvos gubernatorius, vokiečių kilmės generolas J.Bulgakovas.Povilas I savo nuožiūra (ignoruodamas Vatikaną) įsteigė Mogiliovo katalikų provinciją su trimis unitų ir šešiomis lotynų vyskupystėmis. Provincijai priklausė ir atgaivinta Vilniaus vyskupystė. Vatikano ignoravimas griovė katalikybės pamatus.Mogiliovo vyskupas Stanislavas Sestencevičius paskiriamas Rusijos katalikų metropolitu. Jis sukūrė Romos katalikų kolegiją, per kurią valstybinė valdžia galėjo kištis į dvasinius reikalus ir bažnytinę drausmę.1798 m. lietuviškoje Užnemunėje Prūsijos valdžia įsteigė atskirą vyskupiją Vygriuose. Pirmuoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną prelatą Karpavičių.1798 m. Lietuvoje Rusijos vyriausybės įsakymu įvedamas Rusijos imperijoje galiojęs senasis – Julijaus – kalendorius; Užnemunėje liko galioti Grigaliaus kalendorius.1798 – 1799 m. Napoleono žygis į Prancūzija.1799 m. briumero perversmas Prancūzijoje.1799 m. vasario 12 d. Sankt Peterburge mirė buvęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis.1799 m. perstatyta Vilniaus Rotušė, suprojektuota L.Stuokos-Gucevičiaus.Dėl javų nederliaus uždrausta eksportuoti iš Lietuvos grūdus.Sudaryta nuolatinė policija.Žemaičių tautiškojo ir kultūrinio judėjimo centru tapo vyskupo Juozo Arnulfo Giedraičio (1754.06.29-1838.07.17) rezidencija Alsėdžiuose.Dionizas Poška (1765 – 1830.05.12) ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas.1800 m. trečiuoju JAV prezidentu išrinktas Thomas Jefferson.1800 m. įkurta JAV sostinė Vašingtonas.Apie 1800 m. Klaipėda virto kone grynai vokišku miestu (mieste gyveno apie 5000 gyventojų). XIX a. pirmoji pusė. Vokietinimu rūpinosi tik Mažosios Lietuvos vokiečiai.Sąlyginai laikytina inteligentijos, kaip visuomenės sluoksnio, formavimosi pradžia.Nuolatinis teatras veikė tik Vilniuje.Kaimai pradėjo skirstytis į vienkiemius. Ryškiausiai šis procesas vyko Suvalkijoje ir Žemaitijoje.Atsiradus nuolatiniams ryšiams su Rusijos rinka, Lietuvoje sparčiau pradėjo augti pramonė.

1800 m. balandžio 7 d. civilinis gubernatorius prašo karinį generalgubernatorių M.Kutuzovą nuimti draudimą eksportuoti iš Lietuvos kviečius.1800 m. balandžio 28 d. Lietuvos gubernijos civilinio gubernatoriaus kariniam generalgubernatoriui M.Kutuzovui apie tai, kad dvarininkai neduoda maisto badaujantiems valstiečiams.1801 m. Suvalkijoje buvo įkurdintos 146 vokiečių šeimos ir už tai kolonistus įkūrusi administracija gavo Prūsijos valdžios pagyrimą.1801 m. vasario 9 d. Prancūzija ir Austrija pasirašė Lunevilio taikos sutartį, padariusią galą Šventajai Romos Imperijai.1801 m. kovo 11-12 d. sąmokslininkai nužudė Rusijos imperatorių Povilą I.

1801 – 1825 m. Rusijos imperiją valdė caras Aleksandras I

1801 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos gubernija suskirstoma į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, kurias kontroliuoti pavedama Vilniuje įsikūrusiam Lietuvos generalgubernatoriui. Palangos valsčius atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršui, kad būtų patogiau organizuoti jūros pakrančių gynimą.1801-1806 m. Lietuvos generalgubernatoriumi buvo Leontijus Bennigsenas. 1801-1825 m. Rusijos imperatoriumi išrinktas Aleksandras I, Povilo I sūnus.1801-1850 m. išėjo 227 spaudiniai lietuvių kalba.1801-1802 m. Vilniaus universitete greta nuo seno dėstomų lotynų, graikų, hebrajų kalbų imta dėstyti vokiečių ir prancūzų kalbos, nuo 1808-1809 m. – italų, nuo 1810-1811 m. – anglų, vėliau net tolimąsias Rytų kalbas (arabų, persų), tačiau lietuvių kalbai vietos nebuvo, kai tuo tarpu Karaliaučiaus universitete nuo 1723 m. buvo įsteigtas lietuviškas seminaras, Tartu universitete buvo dėstomos estų ir latvių kalbos.1828 m. universiteto statuto projekte buvo numatyta lietuvių kalbą dėstyti greta prancūzų, vokiečių, anglų ir italų kalbų. Deja, caro valdžia to statuto nepatvirtino, o netrukus ir patį universitetą uždarė.

Mokytojai turėjo daug vargo su lenkiškai nemokančiais lietuvių valstiečių vaikais. Antai Žemaičių Kalvarijos mokyklos 1806 11 16 mokytojų susirinkimo protokole parašyta: „Uždrausti mokiniams per pamokas ir per pertraukas tarpusavy kalbėtis žemaitiškai, nes dėstomoji kalba yra lenkų kalba“.Kadangi lenkų kalba to meto visuomenės akyse buvo prestižinė, turėjo didelį autoritetą, tai jos žodžių įsimaišymas šnekant lietuviškai buvo tapęs mados dalyku. Jie turėjo „puošti“ ir „gerinti“ lietuvių kalbą. Nuolat vartojami, ilgainiui įsigalėdavo. Polonizmų srautas labiausiai plūdo, kaip ir anksčiau per dvarą ir bažnyčią. Tarp XVIII-XIX a. polonizmų, žinoma, buvo ir reikalingų žodžių, vėliau lietuvių kalboje tvirtai įsigalėjusių, kuriais reikštos anuomet naujos sąvokos (tie žodžiai daugiausia ir į lenkų kalbą buvo atėję iš svetur). Iš tokių minėtini: ankstesniuose raštuose nerasti polonizmai: agrastas – 1. agrest iš italų k. agresto ‚neišnokusios kekės‘; ajeras – 1. ajer, slavai gavo per turkų kalbą (agir) ir graikų (achoros); balius – 1. bal iš pranc. bal (: baller ‚šokti); bukietas – 1. bukiet ir vok. Bukett ar pranc. bouquet; bulvė, dial. Bulbė – 1. bulwa, bbulba < vok. Bolle ‚gumbas, svogūnas‘; kalakutas – 1. kalkut, kalakut < vok. kalekutischer Hahn, nuo Kalkutos miesto Indijoje pavadinimo, į lietuvių kalbą galėjo patekti ir tiesiog iš vokiečių, be lenkų kalbos tarpininkavimo; kava – 1. kawa, gauta per turkų kalbą (kahve) ir arabų (kahwa); ragažė + 1. rogoža, kilmė ne visai aiški; suknia – 1. suknia, slavų kilmės žodis. Kai kurie iš tos rūšies žodžių į lietuvių kalbą galėjo patekti ir per rytų slavus, nebūtinai gauti iš lenkų, pvz., arbūzas, plg. 1. arbuz, rus. arbuz, į slavų kalbas pateko per turkus ar kitus tarpininkus iš persų (xarbūza pažodžiui: asilo agurkas); armonika – harmonika, garmonika iš vok. Harmonika (plg.lot. harmonicus ‚suderintas‘); batvinis ‚burokas, runkelis‘ – bočwina, baltar. Batvina, slavų kilmės žodis‘ buiza – buza išturkų boza ‚gėrimas iš raugintos soros ar rauginto pieno‘; kaliošas – kalosza, kaloša ir pranc. galoche; košė – kasza, kaša, slavų kilmės žodis; paltas – palto iš pranc. paletot (lot. palla ‚viršutinis drabužis‘); šalikas – szalik, šalik, persų kilmės žodis per anglų kalbą patekęs į Europos kalbas, tarakonas – tarakan lenkai gavo iš rytų slavų, o šie iš tiurkų kalbų, plg totorių tarakan. Nustatyti, kurie iš šių žodžių gauti tiesiai iš lenkų, kurie atėjo per rytinius slavus, nėra lengva, kartais net neįmanoma. Vis dėlto dalis įtariamų polonizmų pas mus atėjo per rytų slavus, daugiausia gudų kalbą, iš kurios jie pateko į lietuviškąjį lenkų kalbos variantą, o išten į lietuvių kalbą. Tokiu laikytinas pvz., žodis bašlikas ‚toks galvos gaubtas, kapišonas‘< baszlyk< totorių bašlyk (:baš ‚galva‘).

1802 m. išėjo caro įsakas, pagal kurį seimuose posėdžiauti galėjo tik tie, kurie turėjo nekilnojamojo turto ir ne mažiau kaip 150 rublių metinių pajamų; sumažėjo seimeliuose posėdžiauti teisę turinčių bajorų skaičius.Panaikinta Lietuvos Edukacinė komisija. Rusijoje pirmą kartą atsirado ne laikina, o nuolatinė švietimu besirūpinanti įstaiga Vilniuje.Rusijos imperijos teritorija buvo padalinta į 6 švietimo (mokymo) apygardas, kurių centruose turėjo būti universitetai.Atgaivinta ir kadaise Edukacinės komisijos įsteigta mokytojų seminarija.

1802 m. įvyko žymus karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir jo žmonos Luizės susitikimas Klaipėdoje su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Karališkoji pora apsigyveno pirklio ir Danijos konsulo Lorck name (dabar apskrities administracija). Tai buvo pirmasis Prūsijos ir Rusijos monarchų susitikimas nuo Frydricho Vilhelmo I laikų.Napoleonui užėmus beveik visą Prūsiją, Klaipėda tapo laikinąja sostine. Kaip ir 1802 m., 1807 m. sausio 7 d. karališkoji pora per Kuršių neriją atvyko į Klaipėdą ir apsistojo konsulo Lorck name ir čia išbuvo iki 1808 sausio15 d. Mieste karalius pasirašė įsaką dėl baudžiavos panaikinimo. Klaipėdai paskyrė sklypą naujoms statyboms - miesto vartai buvo nukelti iki dabartinės Lietuvininkų aikštės. Abu Frydricho Vilhelmo III vyresnieji sūnūs gyveno Argelander name (šiandienio centrinio pašto vietoje). Šiame 1790 m. statytame name prabėgo pasaulinio garso astronomo Frydricho Vilhelmo Argelanderio (1799 m. Klaipėdoje – 1875 m. Bonoje) vaikystė. Jis 1837-1875 m. buvo Bonos observatorijos direktorius, nustatęs kintamosioms žvaigždėms stebėjimo metodą, o 1859-1862 m. sudarė vartojamą ir dabar žvaigždžių katalogą.1802 m. Mažosios Lietuvos administracijos organai paruošė smulkų vokietinimo planą, kuris Prūsijos valdžios buvo atmestas.1802 m. Karaliaučiuje gyveno 56 410 gyventojų; Tilžėje – 8656 (apie 30 000 XIX a.)Įsrutyje - 5253, apie 50 000 prieš 1920 m.Gumbinėje - 5246 (naujas miestas išaugo dėl to, kad buvo departamento centras);Klaipėdoje - 5111; Geldapėje - 2855Vėluvoje - 2697Labguvoje - 2438Stalupėnuose - 2262Angerburge - 2182Frydlande - 2118Ragainėje - 2083Darkiemyje - 1735Nordenburge - 1735Tepliuvoje - 1637Širvintoje - 1331Piliakalnyje - 1290.1802 m. spalio 2 d. pranešimas generalgubernatoriui apie Baisogalos valstiečių pasipriešinimą ir apie panaudotas priemones jiems numalšinti.1802-1804 m. Lietuvoje vykdyta švietimo reforma, parengta daugiausia remiantis kai kuriais XVIII a. pabaigoje Respublikoje Tautos Edukacinės komisijos įvykdytos mokyklų reformos principais.1803 m. išleistas caro įsakas „Dėl laisvųjų artojų“, pagal kurį dvarininkai galėjo savo noru valstiečius paleisti į laisvę už išpirką.Lietuvos bajorai galėjo per savo pavienius seimelius rinkti valdininkus.Lietuvos Vilniaus gubernijoje buvo 17 vidurinių mokyklų, kuriose mokėsi apie 2600 mokinių. Išlaikomos iš Edukacinės komisijos fondo lėšų vidurinės mokyklos buvo Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Kražiuose, išlaikomos vienuolynų, tačiau kontroliuojamos universiteto mokyklos buvo Barūnuose, Dotnuvoje, Kalvarijoje, Kolainiuose, Merkinėje, Padubysyje, Panevėžyje, Raseiniuose, Telšiuose, Troškūnuose ir Ukmergėje. Lietuviškoje Augustavo vaivadijos dalyje buvo viena tokia mokykla Seinuose.Universitete, kaip savarankiška disciplina, išsiskyrė politinė ekonomija ir buvo įsteigta atitinkama katedra. Šį kursą, remdamasi fiziokratų sistema, skaitė rektorius J.Stroinovkis.1803 m. miesto teises atgavo Raseiniai. 1803 m. balandžio 16 d. Vilniaus (buvusioji Lietuvos) vyriausioji mokykla caro įsaku reorganizuojama į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą; įsteigiama universiteto globojama, visas prie Rusijos XVIII a. pabaigoje prijungtas Lenkijos ir LDK valstybės žemes (su beveik 9 mln. gyventojų) apimanti Vilniaus švietimo (mokymo) apygarda, tęsusi Edukacinės komisijos tradicijas.1803 m. gegužės 30 d. patvirtintas universiteto ir jo švietimo apygardos mokyklų statutas. Jo pagrindą sudarė Edukacinės komisijos statutas.Universiteto ir jo apygardos veiklą kontroliavo valstybė per caro paskirtą universiteto kuratorių kunigaikštį Adomą Jurgį Čartoriskį. Jam tapus kuratorium, Vilniaus universitetas tapo grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje.1803 m. birželio 11 d. Upytės žemės komisaro Erdmano pranešimas Lietuvos generalgubernatoriui Benigsenui apie valstiečių neramumus Dainiūnų seniūnijoje.1803 m. spalio 12 d. vidaus reikalų ministro potvarkis Lietuvos kariniam gubernatoriui dėl numalšinimo Barčių seniūnijos valstiečių pasipriešinimo.1803 m. netekusi Haičio Prancūzija praranda interesą Šiaurės Amerikoje ir paduoda Luizianą JAV. JAV teritorija padidėja dvigubai.

1803-1830 m. Vilniaus universitete studentų padaugėjo nuo 314 iki 1321.1804 m. Vilniaus gubernijoje buvo 153 pradžios mokyklos. Parapijinių pradžios mokyklų buvo 166 su 3300 mokinių.1804 m. Lietuvoje išleisti „Nuostatai dėl žydų“. Juose buvo numatyta, kad iš sodžių į miestus turėtų išsikelti per 60 000 žydų šeimų.1804 m. gruodžio 21 d. caro įsakymu, žydai miestuose ir miesteliuose buvo priskirti mokestiniams miesto luomams. Tuomet buvo nustatytos jau veikiančių žydų savivaldos organų kahalų administracinės-finansinės funkcijos.1804 m. Prancūzija pasiskelbė imperija.1805 m. Jozefas Frankas įkūrė medicinos draugiją (veikė iki 1840 m.).1805 m. Universitete pradėjo darbą rusų filologijos katedra. Buvo imta dėstyti Vakarų Europos naujosios kalbos.Vilniaus gubernatoriaus pranešimas apie Vilniaus gubernijos pasipriešinimus ir apie priemones jiems pašalinti.1806 m. Gardino gubernijos maršalka Stanislovas Nemcevičius sukūrė projektą „Mintys dėl Lietuvos Ir Lenkijos Rusijoje žemių organizavimo“. Šio projekto esmė ta, jog teritorijose, kurios atiteko Rusijai po Respublikos padalijimų, yra būtina sukurti atskirą politinį-administracinį vienetą su bendru monarchu – Rusijoje imperatoriumi, už tai grąžinant Gegužės 3 d. Respublikos Konstituciją. Ši teritorija turėtų vadintis Lenkija. Nuo 1806 m. Plungė priklausė grafams Zubovams.1806 m. gegužės 26 d. buvę suformuoti 3 ginkluoti lietuvių būriai, pasirengę sukilimu paremti imperatoriaus Napoleono kariuomenės veiksmus.1806 m. Napoleonas panaikino Šv. Romos imperiją ir vietoj jos įkūrė Reino sąjungą.1806 m. spalio mėnesį Napoleonas I, nesutikęs jokio pasipriešinimo, įžengė į Berlyną.1806 m. gruodžio vidury įveikęs Prūsijos kariuomenę, Napoleonas I įžengė į Varšuvą.1806-1807 m. aptinkama LDK atkūrimo užuomazgų politinėje Lietuvos aristokratijos veikloje.1807 m. S.Nemcevičius parengė dar vieną projektą ir nusiuntė carui Aleksandrui I. Jame autorius svarsto apie 8 gubernijų, esančių Rusijos imperijos sudėtyje, reorganizavimo į atskirą politinį vienetą galimybes. Aleksandras I nereagavo į šiuos projektus.1807 m. Naujoji Prūsija suiro dėl tarptautinių įvykių. Įkuriama Varšuvos kunigaikštystė. Prie jos prijungiama Prūsijai per III Respublikos padalinimą atitekusi Užnemunė. Užnemunėje, kaip ir visoje Varšuvos kunigaikštystėje bei Rytprūsiuose buvo įvestas Napoleono kodeksas, kuriuo panaikina baudžiavą.Valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos bet be žemės. Lietuviai, panaikinus baudžiavą, pasiliko priklausomi nuo vokiečių ponų ir turėjo išmokti vokiškai su jais susikalbėti.1807 m. Prancūzijai sutriuškinus Prūsijos Karalystę, proprancūziškai nusiteikusi lietuvių bajorija tikėjosi karinių veiksmų perkėlimo į Rusijos imperiją. Deja, tų pačių metų liepos 7 d. Napoleonas ir Aleksandras I Tilžėje pasirašė taikos sutartį, todėl lūkesčiai neišsipildė. 1807 m. Prūsijos karalius įkūrė 6 stipendijas, kurios turėjo būti skiriamos 6 parinktiems lietuviams teisei studijuoti, kad šie galėtų būti skiriami valdininkais; įsakyta juos taip mokyti, kad nesuvokietėtų; tačiau šis įsakymas niekad nebuvo įvykdytas.1807 – 1808 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III, Napoleono I išvytas į valstybės pakraštį - Klaipėdos miestas tampa Prūsijos karališkosios šeimos rezidencija.1807 m. Kaune sudaryta nuolatinė miesto policija.1807 m. sausio 14 d. Varšuvos kunigaikštystėje įsteigta 7 asmenų valdančioji komisija, kuriai vadovavo St.Malachovskis. tačiau visas valdymas priklausė nuo imperatoriaus Napoleono I statytinio J.Miurato.1807 m. birželio 25 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro susitikimas Nemune prie Tilžės.1807 m. liepos 7 d. tarp Rusijos ir Prancūzijos imperatorių pasirašyta taikos sutartis. Rusija pripažino per Napoleono I karus įvykusius teritorinius pasikeitimus Europoje ir prisijungė prie 1806 m. Napoleono I paskelbtos D.Britanijos kontinentinės blokados.Taikos sutartis skelbė, kad Prūsija neteko visų valdų į vakarus nuo Elbės. Iš dalies Lenkijos žemių, kurias per Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimą užgrobė Prūsija, buvo sukurta Varšuvos kunigaikštystė, į kurią pateko ir Lietuvos Užnemunė, valdoma Saksonijos kurfiursto Frydricho Augusto.Imperatorius Napoleonas I buvo pasiūlęs carui prisijungti prie Rusijos Klaipėdos uostą ir visą kraštą, nes jis Nemuną laikė natūralia vakarine Rusijos siena. Aleksandras I atsisakė.1807 m. liepos 22 d. Napoleonas I Drezdene pasirašė Varšuvos kunigaikštystės Konstituciją, kuria panaikino baudžiavą, visus gyventojus padarė įstatymiškai lygius, vykdomąją valdžią paskyrė kunigaikščiui. Seimas buvo sudarytas iš Senato ir Atstovų rūmų. Lietuvos Užnemunė įėjo į Lomžos departamentą.1807-1812 m. į Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę iš lietuvių žemių buvo mobilizuota apie 8000 vyrų.

1808 m. Varšuvoje lenkų kalba išeina Vilniaus universiteto garbės nario, ukmergiškio kunigo Ksavero Bogušo knyga „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kurioje, be kita ko, keliama mintis, kad lietuvių kalba yra labai sena, tinka grožinei literatūrai ir turi teisę būti vartojama viešame kultūriniame gyvenime.1808 m. caro vyriausybė suvienodino Lietuvos ir rusų bajorų teises. Lietuvos gubernijoms pritaikytas 1785 m. „Malonės raštas bajorams“. Lietuvos bajorų politinės teisės buvo smarkiai apribotos, o žemesnieji sluoksniai prarado jas visiškai.Caro valdžiai pritaikius 1785 m. Rusijos įstatymą „Malonės raštas miestams“, buvo panaikintos miestų teisės. Valdžia perduota gubernijos administracijai.1808 m. Varšuvos kunigaikštystėje su didelėmis iškilmėmis buvo įvestas Napoleono kodeksas; jis skelbė visišką luomų lygybę.1808 m. kovo 8 d. gubernatorius išsiuntė raštą vidaus reikalų ministrui apie bado grėsmę Šiaulių ekonomijos ir kitų dvarų valstiečiams.1809 m. imperatorius Napoleonas I, nugalėjęs Austriją, prijungė prie Varšuvos kunigaikštystės dalį Galicijos.1809 m. Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nusiuntė pas carą diplomatą, caro pakeltu senatoriumi Mykolą Kleofą Oginskį (buvęs paskutinysis LDK iždininkas) su misija palengvinti mokesčius. Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo sumažinti ir sulyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais.1809 m. Vilniaus gubernijoje vidurinių mokyklų buvo 15, o su pensionais ir konviktais – 49 (konviktas – uždara mokslo įstaiga, kur mokiniai yra mokomi ir dažnai nemokamai išlaikomi).1809 m. įstatymu „Dėl laisvųjų artojų“ pasinaudojo keletas bajorų, pvz., joniškėlietis Ignacas Karpis atleido be žemės visus savo 7000 valstiečių.1809-1810 m. Sankt Peterburge susiformavo nedidelė, bet veikli Lietuvos didikų grupė. Ją sudarė Mykolas Kleofas Oginskis, Ksaveras Liubeckis, Kazimieras Pliateris, Kazimieras Liubomirskis, Stefanas Grabovskis. Jos veiklą Lietuvoje aktyviai rėmė didikai Tomas Vavžeckis, Liudvikas Pliateris. Ilgainiui šios grupės pagrindiniu tikslu tapo politinė Lietuvos autonomija Rusijos imperijos sudėtyje.1810 m. M.K. Oginskis tapo asmeniniu caro patarėju ir Rusijos senatoriumi. 1810 m. įvesta rinkliava už dvarininkų propinacijos teisė (teisę savo dvare gaminti ir pardavinėti svaigiuosius gėrimus).1810 m. Švedijoje gyveno 2,3 mln. žmonių, Norvegijoje – 880 000, Islandijoje – 47 000, Danijoje – 1 mln.1811 m. amatininkai privalėjo vadovautis Rusijos amatų statutais ir įstatymais.1811 m. miesto teises atgavo Panevėžys.1811 m. priimtas įstatymas dėl akcizo rinkliavų miestų pramonei. Iki XIX a. vidurio konkurencijoje su dvarų pramone, kurios šis įstatymas nelietė, sužlugdė miestų degtinės ir alaus gamybą.

1811 m. Klaipėdoje imta apsodinti pajūrio smėlynus1811 m. Karalienėje prie Įsruties įsteigiama pirmoji mokytojų seminarija, rengusi mokytojus lietuviškoms mokykloms. Veikė iki 1926 m.1811 m. Lietuvos departamentas (1736 m. sudarytas iš lietuvių ir Mozūrų žemių) buvo padalintas į tautiniu atžvilgiu mišrias Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardas.1811 m. balandžio 26 d. M.K.Oginskis pokalbyje su caru pasiūlė reorganizuoti 8 vakarines Rusijos imperijos gubernijas.1811 m. gegužės 27 d. M.K. Oginskis kartu su K.Liubeckiu ir K.Liubomirskiu parengė memorandumą, kuriame išdėstė pasiūlymus carinei administracijai dėl jos veiklos Lietuvoje. Šiame dokumente buvo siekiama susigrąžinti Lietuvos vardą.1811 m. lapkričio 22 d. (sen.st. arba gruodžio 3 d. pagal Vakarų kalendorių) Lietuvos dvarininkas M.K.Oginskis carui įteikė LDK kaip autonominės valstybės valdomos Rusijos carų, apimančias visas XVIII a. pabaigoje Rusijos užimtas Respublikos žemes, kurias dabar sudarė 8 gubernijos ir kuriose veikė LDK III Statutas, įkūrimo projektą. M.K.Oginskis savo projekte buvo numatęs laipsnišką baudžiavos panaikinimą.1811 m. gruodžio mėn. baigta rengti LDK konstitucija. Ją sudarė 10 stambių skyrių, kurie suskirstyti į 266 straipsnius. Pagrindinis šio dokumento uždavinys buvo garantuoti politinę-teritorinę LDK autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje.1811 m. paskelbta Venesuelos nepriklausomybė.1811-1812 m. žinomas Rusijos istorikas ir publicistas N.Karamzinas buvo nusistatęs prieš planus atkurti Lietuvos Lenkijos Respubliką, kad ir globojamą Rusijos imperatoriaus.1812 m. caras apsilankė Vilniuje.1812 m. Lietuvoje pradeda veikti pusiau legalios masonų ložės. Masonų ložės įsikūrė Vilniuje, Raseiniuose ir Ukmergėje.1812 m. vietoj „padūmės“ mokesčio atsirado „pagalvės“ mokestis. Jis sudarė maždaug 1/3 ar ¼ dvarininkui atiduodamos rentos dalį. Šį mokestį valstiečiai atiduodavo valstybei.1812 m. rašytojas Dionizas Poška sodyboje Bijotuose (Šilalės raj.) įrengė pirmąjį kraštotyros muziejų Lietuvoje baubliuose (2 altanos, padarytos iš nukirstų ąžuolų).1812 m. karas tarp JAV ir britų. JAV pasiekė keletą pergalių jūroje, tačiau Kanados prisijungti nepavyko.1812 m. Anglijos atstovas Rusijos štabe generolas R.Vilsonas pareiškė, kad Anglija pritaria planui atkurti Lenkijos karalystę, valdomą Aleksandro I.

1812 m. Napoleonas Vilkaviškyje paskelbė Rusijai karą. Napoleonui įsiveržus į Rusijos valstybę, atsivėrė naujos perspektyvos. Napoleono karas su Rusija sukėlė buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojų viltis atkurti savo valstybę. Toks požiūris atsirado dar XIX a. pradžioje Napoleonui kariaujant su Lietuvą ir Lenkiją pasidalijusiomis šalimis. Jo armijos daliniuose kovėsi ir nemaža dalis lietuvių jaunuomenės. 1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujama kariuomenė ties Kaunu, Tilže, Prienais, Gardinu persikėlė per Nemuną ir pradėjo karą su Rusijos imperija. Pagrindinės Rusijos jėgos atsitraukė Švenčionių-Drisos-Vitebsko kryptimi. Prancūzų kariuomenės stumiama Rusijos I Vakarų armija iš Vilniaus pasitraukė į įtvirtintą Drisos stovyklą. Generolas T.Vavžeckis su kunigaikščiu M.K.Oginskiu pasitraukė iš Vilniaus kartu su caro svita. 1812 m. birželio 28 d. nesutikdama didesnio rusų kariuomenės pasipriešinimo prancūzų kariuomenė pasiekė Vilnių, kuris vėliau tapo svarbiausia užnugario baze ir naujai užimtų teritorijų administraciniu centru. Deltuvos (Ukmergės) kautynės tarp prancūzų maršalo M.Udino (Oudinot) korpuso avangardo ir rusų generolo P.Vitgenšteino korpuso avangardo buvo pačios didžiausios kautynės pancūzmečiu Lietuvos teritorijoje. 1812 m. Napoleono pulkai, vadovaujami maršalo McDonaldo, apsupa Rygą.1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsaku iš vietos gyventojų buvo sudaryta administracinė valdžia - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės komisija (Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija). Buvusio rūmų maršalkos Stanislovo Soltano pirmininkaujamos Komisijos nariai buvo įvairias pareigybes senojoje valstybėje užėmę ir 1794 m. sukilime aktyviai dalyvavę žmonės: Pranciškus Jelskis, Ignas Kosakovskis, Karolis Prozoras, Aleksandras Sapiega, Juozapas Sierakovskis, Jonas Sniadeckis. Komisiją sudarė 7 komitetai (finansų, teisingumo, karo, maisto ir magazinų, policijos, švietimo ir religijos, vidaus reikalų). Ji administravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį sudariusias Vilniaus, Gardino, Baltstogės, Minsko sritis - prancūzų vadintas departamentais.Buvo sudaryti 5 pėstininkų ir 4 kavalerijos pulkai, kurie turėjo sudaryti būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį. Vėliau Vyriausybės komisija sudarė dar šešis pėstininkų batalionus. Pulkus stengėsi steigti ir didikai. Be to, prancūzų kariuomenę papildė patriotiškai nusiteikę savanoriai, tarp kurių daugumą sudarė Vilniaus universiteto studentai. Lietuvių karinės formuotės buvo pavaldžios Prancūzijos karinei vadovybei, jos turėjo savo uniformas su Vyčio ženklu.

1812 m. liepos 11 d. imperatoriaus Napoleono I armijos paskelbtame šeštame biuletenyje teigiama, kad Lietuvos valstiečiai tikisi, jog karo pabaiga atneš jiems laisvę.1812 m. liepos 14 d. Vilniaus universiteto jaunuomenės iniciatyva Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasižadėjimas atnaujinti uniją su Lenkija.Lietuvos laikinoji komisija paskelbė aktą dėl Lietuvos ir Lenkijos unijos. Tačiau imperatorius Napoleonas I nesiskubino jo vykdyti.Vilniaus katedroje buvo iškilmingai paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų ketinimas susijungti su Lenkija, nes XIX a. Lietuvos bajorai valstybingumą tradiciškai siejo su senąja Abiejų Tautų Respublika. Deja, nepatenkintas Napoleonas, jo požiūriu, vangiu, su karine prancūzų valdžia nuolat konfliktuojančios Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos darbu, rugpjūčio 24 d. dekretu jos pirmininku paskyrė savo adjutantą generolą Dirką von Hogendorpą. Vyriausybės komisija tapo vien Prancūzijos kariuomenės aprūpinimu besirūpinančia civilinės valdžios institucija. Prancūzijos kariuomenė traukė į Rusijos imperijos gilumą, kur po Borodino mūšio ir Maskvos užėmimo įvykiai pradėjo klostytis Napoleono nenaudai. Išbuvęs Maskvoje daugiau nei mėnesį ir neprivertęs Aleksandro I pasirašyti taikos, imperatorius nusprendė su kariuomene grįžti atgal. Po kelių didesnių pralaimėtų susirėmimų planingas Napoleono kariuomenės atsitraukimas virto desperatišku bėgimu. Padėtį sunkino alkis ir anksti prasidėję šalčiai. 1812 m. rugpjūčio 5 d. žemaičių vyskupas J.A.Giedraitis laišku klebonams liepė įtikinėti parapijiečius, kad jie nemurmėdami klausytų dvarininkų ir Napoleono valdžios.1812 m. rugpjūčio 16-18 d. Smolensko kautynės. Žlugo imperatoriaus Napoleono I planas prasiveržti į Rusijos kariuomenės pagrindinių jėgų užnugarį ir jas sumušti.1812 m. rugpjūčio 22 d. LDK laikinosios vyriausybės komisijos nutarimas dėl rinkimo nuo visų Lietuvos gyventojų mokesčių, pavadintų „asmenine vienkartine auka“, „kaip... pagalba tėvynei“.1812 m. rugpjūčio 24 d. dekretu Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos pirmininku Napoleonas paskyrė savo adjutantą generolą Dirką von Hogendorpą.1812 m. rugsėjo 7 d. įvyko Borodino mūšis. Jame nebuvo nugalėtojų. Napoleono Grande Armee 125 km nuo Maskvos susirėmė su Michailo Kutuzovo kariuomene. Rusijos kariuomenė turėjo 132 000 karių, 624 artilerijos pabūklus.Prancūzijos kariuomenė – 135 000 karių, 587 artilerijos pabūklus.Rusai kautynėse neteko apie 45 000 (kitais duomenimis 44 000) karių ir 23 generolų, buvo paimta 2000 belaisvių. Prancūzų praradimai – apie 30 000 (kitais duomenimis 58 000) žuvusių karių ir 43 generolai.1812 m. rugsėjo 14 d. Napoleonas I užėmė Maskvą.1812 m. spalio 10 d. Sankt Peterburge caras susitiko su kunigaikščiu M.K.Oginskiu ir pageidavo, kad jis parengtų „atsišaukimą į imperijos pavaldinius lenkus“.1812 m. spalio 13 d. išleistas Napoleono I reikalavimas Vilniaus departamento administracijai pristatyti kariuomenei 1000 arklių, grasinant karine egzekucija.1812 m. spalio 24 d. kautynės prie Malojaroslaveco. Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių dalyvavo po 25 000 karių. Prancūzų žuvo 5000, rusų 3000 karių. Po šių kautynių prancūzai galutinai prarado strateginę iniciatyvą. Prancūzai buvo priversti palikti Maskvą ir trauktis per Lietuvą karo nusiaubtu Smolensko keliu.1812 m. lapkričio mėn. Vilniuje tarnavo 1450 žmonių iš Lietuvos. Tautinė gvardija stovėjo ir Ukmergėje (apie 40 žmonių). 1812 m. lapkričio 13 d. caras priėmė M.K.Oginskį ir pareiškė, kad dar ne laikas skelbti Oginskio parengtą atsišaukimą, nes priešas dar neišvarytas iš Rusijos ir t.t.1812 m. lapkričio 15 d. lietuvių 22-tas pėstininkų pulkas pirmasis gauna kovos krikštą su rusų kariuomene ties Kaidanovu (į pietvakarius nuo Minsko).1812 m. lapkričio 27-29 d. Rusijos kariuomenė ruošėsi apsupti ir sunaikinti besitraukiančią Prancūzijos kariuomenę prie Berezinos upės (Dniepro intakas, dab. Baltarusija). Prancūzų gvardijos daliniai atbloškė rusus ir tai įgalino persikelti pagrindinėms prancūzų pajėgoms. Tai buvo puikus Napoleono karinis laimėjimas. Keldamasi per Berezinos upę Prancūzijos kariuomenė neteko apie 50 000 karių. 1812 m. gruodžio 5 d. Smurgainiuose Napoleonas paliko sumuštą armiją ir išskubėjo į tėvynę kurti naujų dalinių (Vilnių jis pravažiavo gruodžio 6 d.). Vyriausiuoju armijos vadu paskyrė Neapolio karalių J.Miuratą, kuriam įsakė stengtis Vilniuje sutelkti armiją ir įsikurti žiemai.10 000 nuvargusių ir sušalusių karių (neįtraukiant civilių žmonių, kurie traukėsi su prancūzais) buvo kazokų iškapoti arba paimti į nelaisvę.1812 m. gruodžio 6 d. Napoleonas I atvyko į Vilnių, sustojo priemiestyje prie Kauno kelio. Čia įvyko trumpas pasitarimas su savo užsienio reikalų ministru H.B.Marė.

1812 m. gruodžio 7 d. į Vilnių suplūdo visiškai pakrikusi, demoralizuota, ligota, sušalusi ir išbadėjusi imperatoriaus Napoleono armija, tikėdamasi rasti saugų prieglobstį. Tačiau kareivinės bei ligoninės buvo perpildytos. Dėl anarchijos neveikė karo sandėliai. 1812 m. gruodžio mėn. per Vilnių, Alytų į Varšuvą grįžo lenkų korpuso vadovaujami kunigaikščio Juzefo Poniatovskio daliniai.1812 m. gruodžio 8 d. Rusijos armijos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas feldmaršalas M.Kutuzovas, būdamas Molodečne kreipėsi į Vilniaus, Gardino gubernijų ir Baltstogės srities gyventojus nepasiduoti prancūzų viliojimams ir padėti Rusijos armijai.1812 m. gruodžio 9 d. J.Miuratas nusprendė miestą evakuoti, o pats išvyko. Rusų partizanų dalinio vadui pulkininkui A.Seslavinui su savo kariais nepasisekė užimti Vilniaus.1812 m. gruodžio 10 d. Prancūzijos kariuomenės likučiai paliko Vilnių, jau įžengus avangardiniams kazokų daliniams. Pirmieji į Vilnių įėjo generolo P.Čiaplico korpuso avangardiniai daliniai. Ties apledėjusiu Panerių kalnu persekiotojų pavyti prancūzai prarado artileriją, gurguolę ir dalį iždo. Per atsitraukimą Vilniuje žuvo beveik 40 000 Napoleono armijos karių. Dar tiek pat žuvo kitose gubernijos vietose. Baiminantis epidemijos žuvusius netrukus pradėta laidoti.

Gruodžio pabaigoje Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Rusijos imperijos teritorijos.Tragiškai pasibaigęs Prancūzijos kariuomenės žygis į Maskvą sužlugdė Lietuvos visuomenės viltis Bonaparto pagalba atkurti valstybingumą.

Atgauti valstybingumą, daug žadėjo 1807 m. Tilžės taika ir Varšuvos kunigaikštystės įkūrimas. Napoleonas, siekė sukelti pasipriešinimą rusams Lietuvoje ir Lenkijoje. Napoleono armijoje buvo daug lietuvių ir tarp jų didikų, pvz. : A. Sapiega, L. Pacas, D. Radvila. Bajorai tikėjosi atgauti valstybingumą, valstiečiai - baudžiavos panaikinimo, miestiečiai - magdeburginių teisių atkūrimo. Aleksandras I bandė tai sustabdyti. Tai pavyko pasinaudojant LDK atkūrimo iliuzija. Napoleonas Vilniuje nebuvo sutiktas draugiškai ir bandė padaryti tą patį. Tačiau jo armija tik nusiaubė Lietuvą. Prancūzų valdymas truko 5 mėnesius. Nors ir atnešė didelių materialinių nuostolių, visgi tuo pačiu ir paskatino demokratinio sąmoningumo augimą. Buvo siekta vėl sudaryti dvilypę Lietuvos - Lenkijos valstybę ir 1812 m. buvo pasirašytas sąjungos aktas. Tačiau 1815 m. Vienos kongresas nusprendė palikti autonominę Lenkijos valstybę, pavaldžią Rusijai, o Lietuvą atiduoti rusams. Prieštaringai vertinamo Prancūzijos imperatoriaus politinė bei karinė veikla Europos šalims, tarp jų ir Lietuvai, buvo reikšminga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia, kad savo žygiais jis išplatino Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas. Laisvės, lygybės, brolybės ir tautų apsisprendimo principai tapo pamatinėmis Tautų pavasario sąvokomis. Legendinis Napoleono asmenybės pavyzdys įkvėpė 1831 m. ir 1863 m. sukilėlius. Dėl laisvės kovojusios tautos atstovus lydėjo kadaise Mykolui Kleopui Oginskiui jo pasakyti žodžiai: „Kaimynų sutriuškinta valstybė prisikelti gali tik su ginklu rankoje“.

Per prancūzmetį, vien Vilniaus gubernijoje, kilnojamojo turto ir gyvulių nuostoliai siekiė 19 273 007 sidabro rublių, buvo sugriautas 9761 namas. Vilniaus gubernijoje buvo palaidota 75 571 įvairių tautybių karių ir užkasta 10 199 arkliai.

Miestas Buvę namai

Sunaikinta Nuostoliai-Rubliais sidabru

Vilniaus apskrityje - 295 kiemų ir smuklių 36 585Vidžių kaime 450 16 gyven. Namų ir 1 vandens malūnas -

Šiauliuose 220 39 26 431Raseiniuose 289 Didžioji dalis žymiai sugriauti; kalėjimo pastatas visai

sugriautas-

Kaune 289 24 sugriauti; 12 sudeginti -Kauno apskrityje - 62 kiemai sudeginti -

Miestas Gyventojų skaičius Išnyko gyventojųŠiauliai 1115 Priešą išvijus, visi išbėgiojusieji sugrįžo

Telšių apskrityje - 2000Raseiniuose - 60

Trakų apskrityje - Nuo šiltinės mirė trečdalis gyventojų

1812 m. gruodžio 11 d. M.Kutuzovas įžengė į Vilnių ir apsistojo generalgubernatoriaus rūmuose.1812 m. gruodžio 14 d. Rusijos armija įžengė į Kauną.1812 m. gruodžio 16 d. prancūzų dalinys buvo išstumtas iš Prienų.1812 m. slaptas Prūsijos atstovas Sankt Peterburge pulkininkas R.Šeleris, savo karaliaus pavedimu, užmezgė ryšius su caru Aleksandru I ir užsienio reikalų ministru N.Rumiancevu.1812 m. gruodžio 18 d. maršalas A.Makdonaldas gavęs įsakymą trauktis, nedelsiant iš Jelgavos per Žemaitiją, išžygiavo Tilžės link.1812 m. gruodžio 18 d. Aleksandras I priėmė M.K.Oginskį Sankt Peterburge ir pareiškė, kad, kai tik rusų armiją užims Varšuvos kunigaikštystę, įvykdys savo pažadus dėl Lenkijos.1812 m. gruodžio 19 d. caras Aleksandras I išvyko iš Sankt Peterburgo savo armijos link.1812 m. gruodžio 22 d. caras atvyko į Vilnių. Jį su raportu ir palyda prie generalgubernatoriaus rūmų vartų sutiko M.Kutuzovas.1812 m. gruodžio 27 d. Rygos generalgubernatorius ir Rusijos armijos atskirojo korpuso vadas italas F.Paulučis puolė iš Kuršo ir įžengė į Prūsijos valdomą Klaipėdą (gruodžio 26 d. buvo Palangoj). Klaipėdoje paėmė 700 žmonių įgulą, 26 karo laivus ir 36 prancūzų bei jų sąjungininkų pirklių laivus su kontrabandinėmis prekėmis. F.Paulučis siūlė carui šį svarbų miestą prisijungti prie Rusijos.1812 m. gruodžio 29 d. A.Makdonaldas per Šiaulius, Kražius, Šilalę, Vainutą, Katyčius pasiekė Tilžę ir persikėlė per Nemuną.1812 m. gruodžio 30 d. Tauragės konvencija. Požerūnų malūne prie Tauragės, prūsų pagalbinis dalinys (korpusas), vadovaujamas generolo Hanso Liudviko Jorko su rusų generolų Ivanu Dibičiumi pasirašė paliaubų sutartį.1812 m. gruodžio 31 d. A.Makdonaldas atvyko į Karaliaučių, kur stovėjo prancūzų įgula.1812 m. pabaigoje Lietuvoje vėl atsigavo masonų ložės. Vilniuje vėl padėjo veiklą „Uolusis lietuvis“, kuriame buvo 24 nariai.1813 m. sausio 2 d. M.Kutuzovas Vilniuje išleido įsakymą armijai, skelbiantį Tėvynės karo pabaigą.1813 m. sausio 6 d. caras Vilniuje pasirašo manifestą apie pergalingą karo su Napoleonu pabaigą. Lietuvos bajorams, bendradarbiavusiems su prancūzais, skelbiama amnestija.1813 m. sausio 8 d. vyriausiasis Rusijos armijos vadas feldmaršalas M.Kutuzovas išvyko iš Vilniaus per Varėną į Merkinę, kur išbuvo 2 dienas.1813 m. sausio 13 d. lenkų miestelyje Zeiče pasirašyta slapta sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo tarp Rusijos ir Austrijos kariuomenių. Neutralizuotos stambiausios antirusiškos pajėgos lenkų žemėje.1813 m. sausio 15 d. generolas M.Grabovskis nurodė, kad Varšuvoje susirinko lietuvių iš įvairių dalinių 472 raiteliai ir 2504 pėstininkai, kiti daliniai buvo išsisklaidę po Lenkijos ir Prūsijos teritorijas. Vėliau jie buvo įtraukti į Varšuvos kunigaikštystės stambesnius dalinius ir kartu su prancūzų kariuomene dalyvavo kituose Europos mūšiuose. Pvz., pėstininkai beveik visus metus gynė Modlino tvirtovę, 17-tas ir 19-tas lietuvių ulonų pulkai gynėsi Hamburgo tvirtovėje.1813 m. sausio 16 d. vakare Vitgenšteino korpusas pasiekė Karaliaučių kairiuoju Priegliaus krantu; naktį miestą skubiai apleido.1813 m. sausio 25 d. caras iš Leipalingio (Varšuvos kunigaikštystė) atsakė A.Čartoriskiui. Caras pareiškė, kad laikas nepakeitęs jo nusistatymo Lenkijos atžvilgiu, tačiau dar ne laikas, nes nepasibaigęs karas su imperatoriumi Napoleonu.1813 m. vasario 7 d. Varšuva buvo užimta be pasipriešinimo.1813 m. balandžio 15 d. Napoleonas I iš Paryžiaus išvyko savo kariuomenės link, esančios Erfurte, kur buvo naujai surinkta 200 000 karių ir beveik tiek pat formuojamo rezervo.1813 m. gegužės 2 d. Liutceno mūšis. Jungtinė Rusijos ir Prūsijos kariuomenė 72 000 (dalyvavo abiejų valstybių imperatoriai) kovėsi su 100 000 prancūzų kariuomene, kuriai vadovavo Napoleonas I. Sąjungininkai pasitraukė, netekę 20 000. Prancūzai neteko 18 000. 1813 m. gegužės 13 d. rusų kariuomenė įžengė į Krokuvą.1813 m. gegužės vidury Napoleono atstovas A.Kolenkūras atvyko į Rusijos kariuomenės avanpostus ir karinei vadovybei pareiškė norįs pasimatyti su imperatoriumi Aleksandru I. Iš jam duotos instrukcijos matyti, kad Napoleonas I buvo sumanęs tarp Rusijos ir Prancūzijos sudaryti 300 mylių pločio „buferį“, todėl siūlė likviduoti Varšuvos kunigaikštystę. Aleksandras I sutiko pradėti tik karinį pasitarimą.1813 m. gegužės 20-21 d. Bauceno mūšis. Napoleono I vadovaujama kariuomenė 115 000 karių sumušė jungtinę Rusijos-Prūsijos kariuomenę 100 000. Prancūzai neteko 13 000 karių, rusai ir prūsai 15 000. dėl neaiškių priežasčių imperatorius Napoleonas nepasinaudojo paskutinėmis pergalėmis (Liutceno ir Bauceno) ir padarė lemtingą klaidą, kuria pasinaudojo sąjungininkai.1813 m. spalio 16 d. Lenkijos kariuomenės vadas J.Poniatovskis gavo Prancūzijos maršalo vardą.

1813 m. spalio 16-19 d. Leipcigo (Tautų) mūšis. Sąjungininkų kariuomenę sudarė: Rusijos 127 000, Austrijos 89 000, Prūsijos 72 000, Švedijos 18 000. Iš Viso 306 000 karių ir 1385 artilerijos pabūklai. Prancūzijos kariuomenę sudarė 200 000 karių ir 700 artilerijos pabūklų. Sąjungininkai mūšyje prarado 54 000, prancūzai 80 000 karių ir 325 artilerijos pabūklų. Lietuviai kovėsi ir vienoje ir kitoje pusėje.1813 m. spalio 19 d. žuvo lenkų kariuomenės vadas, maršalas, kunigaikštis J.Poniatovskis.1814 m. Tolimosios Ienos laikrašty pasirodė iš Gumbinės atsiųstas anoniminis straipsnis, reikalaująs išnaikinti lietuvių kalbą. Laikraščiuose pasirodė prof. L.Rėzos, kunigo Ostermejerio, mokytojo Gizevijaus straipsnių, ginančių lietuvių kalbą.1814 m. Sankt Peterburge caras priėmė Vilniaus bei kitų vakarinių gubernijų atstovus ir pažadėjo pagerinti jų padėtį.1814 m. sausio-vasario mėn. kampanija laikoma viena iš nuostabiausių Napoleono epochos puslapių. Triuškindamas sąjungininkus jis paėmė 30 000-40 000 belaisvių (neskaičiuojant žuvusiųjų), 200 patrankų ir daug generolų.1814 m. balandžio 6 d. Napoleono I atsisakymo nuo sosto dokumente skelbiama, kad lenkų kariuomenė (lenkai kartu su lietuviais), esanti Prancūzijos tarnyboje, gali grįžti į tėvynę su ginklais ir savo vėliavomis.1814 m. balandžio 11 d. didžiųjų valstybių Paryžiaus sutarties 19 paragrafu lenkų kariuomenės likučiams buvo suteikta laisvė grįžti į tėvynę, pasilikti ginklus ir bagažą kaip garbingos tarnybos liudijimą.1814 m. balandžio 21 d. Tadas Kosciuška, gyvendamas Prancūzijoje, parašė carui laišką, kuriame garantavo, kad atkūrus Lenkiją, pasirengęs grįžti į savo šalį.1814 m. gegužės 12 d. Aleksandras I davė instrukciją, pagal kurią pagrindinis diplomatinio caro patarėjo ir atstovo Vienoje uždavinys buvo išrūpinti Rusijai Varšuvos kunigaikštystę.1814 m. gegužės 15 d. caras laiške Tadui Kosciuškai labai bendromis frazėmis rašė, jog manąs „atgaivinti lenkų tautą“ ir tikįs, jog T.Kosciuška tuo reikalu jį remiąs. T.Kosciuška atmetė pasiūlymą, nes nenorėjo, kad jo vardas ir autoritetas būtų panaudotas caro vykdomai politikai Lenkijos atžvilgiu pridengti.1814 m. rugsėjo mėn. – 1815 m. birželio mėn. Vienos kongresas.1814 m. rugsėjo mėn. vyko parengiamieji pasitarimai, nes kongreso pradžia buvo nukelta į spalio mėnesį. Svarbiausias vaidmuo kongrese priklausė Rusijai, Anglijai, Austrijai ir Prūsijai.1814 m. rugsėjo 28 d. oficiali Vienos kongreso pradžia.1815 m. Užnemunė buvo priskirta prie vadinamosios Kongreso karalijos, kurioje ir toliau liko veikti Napoleono teisynas.Vienos kongrese, iš didžiosios dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, taip pat ir Užnemunės, sudaryta buvo Lenkijos karalystė, kuri personalinės unijos ryšiais sujungiama su Rusijos imperija.1815 m. jozefizmo (kurio pagrindinė doktrina – nuolaidumas valstybinei valdžiai) dvasiai skleistis padėjo iš Italijos profesoriauti į Vilnių pakviestas Aloyzas Liudvikas Capellis, kuris dėstė kanonų teisę. Jo pagrindiniame veikale „Apie kanonų teisės šaltinius ir pagrindus“ pasisakoma prieš bažnytinės valdžios viršenybę valstybės atžvilgiu.1815 m. Vilniaus gubernijos bajorų seimelyje iškeliamas konkretus baudžiavos, t.y. lažo, panaikinimo ir asmeninės laisvės suteikimo valstiečiams projektas. Jį iškėlė Kauno apskrities bajorų maršalka I.Zaviša, tačiau, atrodo, klausimas nebuvo svarstytas. 1815 m. Vilniaus universitete L.H.Bojanus ėmė dėstyti pirmą kartą lyginamąją anatomiją.1815 m. gegužės 3 d. Rusija, Prūsija, Austrija sudarė tarp savęs sutartis, kuriomis pasidalijo Varšuvos kunigaikštystę ir įkūrė naują Lenkijos karalystę.1815 m. gegužės 15 d. Bavarijoje susitiko T.Kosciuška ir Aleksandras I.1815 m. birželio 9 d. Rusijos, Prūsijos, Austrijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos ir Švedijos atstovai Vienos kongrese pasirašė baigiamąjį aktą. Keturiolika pirmųjų akto straipsnių skirta buvusios Lietuvos ir Lenkijos respublikos teritorijai.Prūsijai teko nedidelė vakarinė Varšuvos kunigaikštystės dalis – Poznanės ir Bidgoščiaus departamentai su Torno ir Chelmno miestais. Ši teritorija sudarė atskirą Poznanės didžiąją kunigaikštystę su labai ribota autonomija. Prūsijai vėl atiteko napoleoninei Prancūzijai priklausęs laisvasis miestas Dancigas. Austrija atgavo Varšuvos kunigaikštystei priklausiusią Galiciją ir Veličkos druskų kasyklų rajonu po 1809 m. karo Rusijai tekusią Tarnopolio apygardą. Tačiau nebuvo grąžinta Krokuva. Iš Krokuvos miesto ir mažos aplinkinės teritorijos Vyslos kairiajame krante buvo sudaryta Krokuvos respublika, jai suteikta konstitucija ir plati autonomija Austrijos, Rusijos ir Prūsijos globoje. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir vidaus autonomiją. Valstybinių institucijų – administracijos ir kitų organų – oficiali kalba buvo lenkų. Lenkijos karalystėje liko Napoleono kodeksas, valstiečių asmeninė laisvė, administracijos ir teismo įstaigose lenkų kalba, savi pinigai – zlotai, vyrai tarnavo Lenkijos karalystės kariuomenėje, galiojo naujasis Grigaliaus kalendorius.

1815 m. birželio 10 d. iš Vienos Tadas Kosciuška parašė laišką Aleksandrui I, kuriame jam dėkojo už tai, ką gero jis padarė ar dar ketina padaryti lenkų tautai, tačiau nerimavo dėl Lietuvos, nes esąs gimęs Lietuvoje (1746 m. Baltarusijoje, Ivacevičių rajone).1815 m. birželio 13 d. laiške A.Čartoriskiui T.Kosciuška rašė, kad sukurta ne tokia Lenkija kokios norėta, o visai mažytė, tik su dideliu Lenkijos karalystės vardu.1815 m. lapkričio 26 d. caras priėmė Lietuvos gubernijų atstovus. Be senatoriaus grafo M.K.Oginskio, Vilniaus gubernijai atstovavo dat T.Vavževskis, grafas L.Pliateris.1815 m. lapkričio 27 d. caras, atvykęs į Varšuvą, patvirtino Lenkijai konstituciją. Lenkijos karalystė tapo lyg atskira valstybė po Rusijos caro valdžia su atskira savo vyriausybe, seimu, senatu, kariuomene. 1815 m. gruodžio 11 d. iš M.K.Oginskio laiško Vilniaus bajorų maršalkai Teodorui Ropui žinoma, kad Lietuvos gubernijų atstovai carui Varšuvoje pateikė prašymą iš 8 punktų. Be administracinių bei ekonominių pageidavimų, buvo ir kultūrinio pobūdžio prašymų. Buvo prašoma, kad jokie valdžios organai nepažeistų Vilniaus universiteto privilegijų, kad visose administracinėse ir teismo bylose būtų vartojama lenkų kalba, išskyrus atvejus, kai reikia kreiptis į sostinę; kad būtų grąžinta Lietuvos Metrikos dalis, kuri reikalinga bajorų turto paveldėjimo ir žemės ribų bylose, taip pat, kad Tribunolo aktai, esantys Smolenske, būtų perkelti į Vilnių.

XIX a. II ir III dešimtmetyje imtos kurti slaptos draugijos. Joms būdinga neaiškumas, paslaptingumas, mistika. Tai ypač taikytina masonų judėjimui. Įtakingiausia ložė buvo "uolusis lietuvis", kuriai vadovavo M. Dluskis, M.K.Oginskis, A.J.Čartoriskis. Šis judėjimas stengėsi išvaduoti Lietuvą iš Rusijos imperijos jungo. Susikūrė Filomatų, Filaretų, Šubravcų studentų draugijos. Filomatų steigėjas buvo A.Mickevičius. Caro valdžia uždraudė draugijas, 1825 m. įkalintas masonų vadas M.Riomeris.

1816 m. Estijoje panaikinama baudžiava.

1816 m. paskelbta Argentinos nepriklausomybė.1817 m. baudžiavos panaikinimo klausimas buvo svarstomas seimeliuose. Ypač radikalus pasirodė Ukmergės (Upytės) apskrities (pavieto) seimelis. Pirmasis tuo klausimu pasisakė Upytės apskrities atstovas S.Zaviša. Jis siūlė atleisti valstiečius nuo baudžiavos, bet be žemės nuosavybės.

1817 m. Kurše panaikinama baudžiava (be žemės).

1817 m. Varšuvoje įkurtas universitetas.1817 m. liepos 1 d. caras įsakė suformuoti iš Rusijos kariuomenės 27 ar 28 pėstininkų divizijų atskirą Lietuvos korpusą, kurį turėjo sudaryti kareiviai ir karininkai gimusieji buvusios LDK žemėse. Į jį rekrūtai turėjo būti siunčiami iš Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės bei Podolės gubernijų ir Baltstogės srities. Rusijos kariuomenės daliniai privalėjo visus lietuvius išsiųsti į Baltstogę, kur formavosi korpusas. 1817 - 1854 m. Frydrichas Vilhelmas Horchas spausdino ir leido pirmąjį miesto laikraštį "Memelisches Wochenblatt".1818 m. Liudvikas Rėza Karaliaučiuje išleidžia Kristijono Donelaičio „Metus“ su vertimu į vokiečių kalbą.1818 m. kovo pradžioje caras būdamas Varšuvoje, prasitarė, kad nepraeis ir dveji metai, kai prie Lenkijos karalystės bus prijungta Lietuva, t.y. Lietuvos generalgubernatorija – Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijos ir Baltstogės sritis.1818 m. taikos sutartis tarp JAV ir D.Britanijos. susitarta dėl neįtvirtintos JAV ir Kanados sienos ribų.1819 m. JAV nusiperka iš Ispanijos Floridą.

1819 m. Vidžemėje panaikinama baudžiava (be žemės).

1819 m. nuo Lietuvos Vilniaus gubernijos atskiriamas ir prie Kuršo gubernijos prijungiamas siauras Palangos pajūrio ruožas.1819 m. Klaipėdoje dabartinio teatro vietoje pastatytas naujas mūrinis klasicizmo stiliaus teatro pastatas. 4 dešimtmetyje vieną sezoną čia dirigavo garsus vokiečių kompozitorius ir dirigentas Richardas Vagneris, viešėjęs su Karaliaučiaus opera. Per 1854 m. gaisrą teatras sudegė. 1819 – 1830 m. Smiltynėje apsodintas ruožas iki Olandų kepurės. Miškas buvo sodinamas iki pat 1939 m. 1820 – 1821 m. revoliucija Italijoje.1820 – 1823 m. revoliucija Ispanijoje.1821 m. paskelbta Meksikos nepriklausomybė.

Vilniaus universiteto rektorius buvo A.J.Čartoriskis, kuris bandė apsaugoti universitetą nuo caro administracijos. Čia daugiausia studijavo bajorai ir truputis miestiečių. Dominavo gamtos mokslai. Veikė 4 fakultetai : Fizikos - matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. 1822 - 1823 m. susiformavo lituanistinis žemaičių studentų sąjūdis bei lietuvių studentų būrelis, kuris siekė atgaivinti lietuvybę. Žemaičių studentų būrelio žymiausi veikėjai - S.Stanevičius, S.Valiūnas, S.Daukantas, L.A.Jucevičius, Pliateriai. 1822 m. norėta įsteigti lietuvių kalbos katedrą, bet prašymas liko nepatenkintas. 1822 m. Kražių jėzuitų kolegijoje susibūrė „Juodųjų brolių“ organizacija (6 nariai nuo 15 iki 18 metų), analogiška Vokietijos (Jenos, Erlangeno, Marburgo, Gyseno universitetų) studentų „Juodųjų brolių“ organizacijoms. Vokiečių „Juodieji broliai“ net ketino nužudyti carą Aleksandrą I, kuris buvo vienas iš reakcingiausių „Šventosios sąjungos“ organizatorių.Lietuviškų „brolių“ veikla tetruko metus, nes juos greit suėmė ir išvežė į Vilnių. Karo lauko teismas du iš 6 narių nuteisti myriop ketvirčiuojant, likę kalėjimui iki gyvos galvos arba amžinai tremčiai Sibire. Tačiau Lietuvos „globėjas“ kunigaikštis Konstantinas bausmes sušvelnino: vienas buvo išsiųstas į sunkiųjų darbų kalėjimą Bobruiske dešimčiai metų, po to į armiją Orenburge (nuo sunkių sąlygų kalėjime išprotėjo), kiti tarnauti eiliniais kareiviais į Orenburgą arba Orenburgo guberniją saugot pasienio su kazachais. 1822 m. pradedamas leisti pirmasis latviškas laikraštis “Latviešu aviizes” (“Latvių laikraščiai”).1822 m. nustatyta muitų siena tarp Lenkijos karalystės ir Rusijos imperijos, ja atskirtos Augustavo ir Vilniaus gubernijos.1822 m. rugpjūčio 13 d. caro įsaku, Lietuvoje turėjo nustoti veikti visos masonų ložės. Visoje Rusijos imperijoje uždraudžiama masonų ir kitų draugijų, į kurias stojant reikia duoti specialią priesaiką, veikla.1822 m. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas Kazimieras Kontrimas. 1822 m. S.Daukantas parašė pirmą savo istorinį veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Lietuviškai.1824 m. Klaipėdos mieste pasirodė pirmasis garlaivis - "Packet", atplaukęs iš Karaliaučiaus. 1822-1823 m. Vilniuje išspausdinti pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos tomeliai.1822-1824 m. Vilniuje veikė žemaičių studentų būrelis, kuris padeda programišką lietuvybės puoselėjimo ir kėlimo į viešąjį visuomenės gyvenimą.1823 m. rusai išardė netikėtai beplintantį filaretų judėjimą. Policija suėmė Vilniaus jaunimo slaptųjų organizacijų dalyvius. Iš viso buvo apkaltinti 108 asmenys, iš kurių 20 buvo ištremti.1823 m. į Vilnių susitikti su Varšuvos patriotų organizacijos atstovu buvo atvykęs M.Bestuževas, vienas iš dekabristų Pietų draugijos vadovų.1823-1824 m. caro valdžia suseka ir sutriuškina Vilniaus studentų ir Lietuvos moksleivių draugijas; pirmosios represijos prieš Vilniaus universitetą ir Lietuvos švietimą.1823-1824 m. Mažojoje Lietuvoje leidžiamas pirmas periodinis leidinys išspausdintas gotišku šriftu „Nusidavimai Dievo karalystėje“.1824 m. lapkričio mėnesį ištremti į Sankt Peterburgą A.Mickevičius, J.Ježovskis, P.Malevskis suartėjo su dekabristais A.Bestuževu ir K.Rylejevu.1824-1849 m. valstiečių bei laisvųjų žmonių vaikų vidurinėse mokyklose sumažėjo nuo 12 proc. iki 9 proc., nes po 1830-1831 m. sukilimo imta griežčiau vykdyti 1827 m. įsaką, draudžiantį į universitetus ir gimnazijas priimti nelaisvųjų luomų vaikus.1824 m. Anglijos parlamentas panaikino įstatymą draudžiantį profsąjungas (treidjunjonistus).

1825-1855 m. Rusijos imperiją valdė caras Nikolajus I.

1825 m. dekabristų sukilimas Rusijoje.1825-1831 m. pradėtas kasti Ventos kanalas, kuris turėjo sujungti Dubysą su Venta ir atidaryti laivams kelią iš Nemuno į Baltiją, aplenkiant Prūsiją. Nebaigtas statyti, nes įsitikinta, kad šio kelio laidumas bus per menkas.1825-1834 m. S.Daukantas dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.1825 m. Karaliaučiuje išeina L.Rėzos su talkininkais parengtas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys.1825 m. Šilutės apskrityje lietuvių būta 71,8 proc.Pakalnės apskrityje 46 proc., Labguvoje - 23,3 proc. Pilkalnio apskr.-39,8 proc.Stalupėnų apskr.. 20,7 proc. Įsruties-30,0 proc.Geldapės -14,3 proc.Darkiemio aps.- 12,5 proc.Ragainės, Lankos, Labguvos ir Pilkalnio apskrityse 41,6 proc.

Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse – 50 proc., be Klaipėdos ir Tilžės miestų – 63,2 proc.Vokiečių kolonizacija (ypač zalcburgiečių) ypač buvo palietusi pietines M.Lietuvos apskritis.1825 m. Anglijoje buvo nutiestas pirmasis pasaulyje geležinkelis. Netrukus juos imta tiesti kitose Europos šalyse ir JAV.1825 m. Anglijoje kilo pirmoji pasaulyje perprodukcijos krizė. Vėliau jos ėmė kartotis ir kitur.1826 m. Klaipėdoje atidaryta miesto taupomoji kasa.1826 m. Klaipėdoje pradėjo veikti pirmoji miestiečių draugija “Concordia”.1826 m. sukurtas Jo imperatoriškosios Didenybės asmeninės kanceliarijos III skyrius (t.y. aukščiausia slaptoji policija): jo dėka Lietuvoje visos konspiracinės organizacijos buvo išaiškintos pačioje veiklos pradžioje.1827 m. atimta privilegija žydams išsipirkti iš rekrūtų prievolės.1827 m. išaiškėjus M.Rutkevičiaus draugijos veiklai Lietuvos korpuse, caras uždraudė imti į jį rekrūtus iš Vilniaus ir Podolės gubernijų.1828 m. Vilniaus universitetas kreipiasi į Rusijos švietimo ministeriją, prašydamas leisti įsteigti universitete lietuvių kalbos katedrą, tačiau prašymas nepatenkinamas.1828 m. pradėta statyti pirmoji civilinė geležinkelio linija JAV.1828 m. Rusija aneksavo Armėniją.1829 m. Klaipėdoje įsteigta valstybinė navigacijos mokykla, veikusi iki 1897 m.1830 m. Klaipėdoje įkurta Augustės Viktorijos mergaičių mokykla.1830 m. Klaipėdoje veikė aštuoneri viešieji namai. Nors XIX a. Vokietijos įstatymai draudė prostituciją, uostamiesčiuose, jei tokie namai buvo prižiūrimi policijos, šie reikalavimai nebuvo taikomi. 1830 m. į Klaipėdos uostą įplaukė pirmasis garlaivis.1830 m. liepos 27-29 d. Prancūzijos revoliucija. Paryžiečiai nuvertė Burbonų monarchiją. Liepos mėnesį Prancūzijos vyriausybė paskelbė, kad paleidžiami deputatų rūmai ir dar labiau apribojama rinkimų teisė. Kaip atsakas į tai Paryžiuje įsiliepsnojo revoliucija. Sukilėliai užėmė sostinę, tikėdamiesi, kad bus įvesta respublika. Karalius Karolis X, mirusio Liudviko XVIII brolis, ir daugelis aristokratų pabėgo į užsienį. Pasinaudojusi sukilėlių neorganizuotumu deputatų rūmai karaliumi paskelbė Liuji Pilypą Orleanietį, nuverstų Burbonų giminaitį. Jo valdymas buvo pavadintas Liepos monarchija ir truko iki 1848 m. didesnes rinkimų teises įgijo tik turtingi piliečiai. Rinkėjų padaugėjo, bet jų skaičius sudarė mažiau kaip 1 proc. gyventojų. Vidurinė klasė liko beteisė. Valdžioje įsigalėjo oligarchija.Liepos monarchijos metu Prancūzija užkariavo Alžyrą. Prancūzijos kariuomenė Alžyre buvo išsikėlusi dar Liepos revoliucijos išvakarėse, tačiau Alžyrui okupuoti prireikė keleto dešimtmečių.1830 m. pripažįstama Graikijos nepriklausomybė.1830 m. lapkričio 15 d. didysis kunigaikštis Konstantinas (Aleksandro I brolis, Lietuvos globėjas) uždraudė Lietuvos jaunimui stoti į Lenkijos karalystės mokyklas ir universitetą.1830 m. lapkričio 29 d. prasideda sukilimas buvusioje Lenkijos karalystėje. Sukilimą pradėjo Varšuvos karininkų mokykloje veikusios slaptosios organizacijos nariai, kuriuos rėmė miesto amatininkai bei darbininkai.Prancūzijos 1830 m. revoliucijos aidai pasiekė ir Lietuvą - 1830 m. prasidėjo sukilimas. Aktyviau jis ėmė reikštis 1831 m. pavasarį. Į Lenkijoje vykstantį sukilimą įsitraukė ir Lenkijos karalystės armija. 1831 m. sausį Vilniuje buvo įkurtas Vyriausiasis sukilimo komitetas, tačiau Rusijos armija jį izoliavo. Sukilėliai buvo trumpam išlaisvinę visą Lietuvą, bet jiems nepasisekė užimti Vilniaus ir Kauno. Birželį atžygiavo į Lietuvą Lenkijos kariuomenė ir sukilimo dalyviai prie jos prisijungė. Jie užėmė Kauną, bet rusai apsupo Vilnių ir jo neatidavė, o vėliau nuginklavo ir Lenkiją. Sukilimas nepavyko dėl Lenkijos ir Lietuvos sukilėlių nesutarimų, dėl neaiškios programos. 1830 m. lapkričio 29-30 d. buvo užpultas ir paimtas Belvederis (Nikolajaus I vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino rūmai).1830 m. lapkričio 30 d. sukilėliai ir prie jų prisidėjusios lenkų kariuomenės dalys užėmė Varšuvą.1830 m. gruodžio pradžia. Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Lenkijos. Lenkų sukilėliai savo vyriausybės nesudarė. Valdžią paėmė į savo rankas konservatyvi grupė, vadovaujama kunigaikščio A.J.Čartoriskio.1830 m. gruodžio 3 d. įkurta Lenkijos laikinoji vyriausybė, į kurią įėjo ir Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelevelis.1830 m. gruodžio 5 d. sukilimo diktatoriumi buvo paskelbtas generolas J.Chlopickis.1830 m. gruodžio 7 d. išleistas Nikalojaus I raštas Vilniaus generalgubernatoriui dėl Lietuvos apsaugojimo nuo sukilimo.1830 m. gruodžio 13 d. caro vyriausybė ėmėsi priemonių, kad sukilimas iš Lenkijos nepersimestų į kaimynines gubernijas. Caras įsaku paskelbė karinę padėtį Vilniaus ir kitose pasienio gubernijose, visas šias sritis kontroliavo veikiančios armijos vyriausiasis vadas feldmaršalas, grafas J.Dibičius.1830 m. gruodžio 18 d. patriotų draugijos spaudimu, seimas paskelbė sukilimą nacionaliniu.

1830 m. pabaigoje Lietuvoje vyksta neramumai tarp jaunimo. 1830-1831 metų sandūroje prasideda sukilimas ir Lietuvoje. Jis buvo ne tik tautinio, bet ir socialinio išsivadavimo pobūdžio.1831 m. Rusijos kariuomenė, vadovaujama generolo grafo Paškevičiaus, paėmė Varšuvą ir numalšino sukilimą. Rusijos vyriausybė atėmė Lenkijoje 2349 dvarus, Lietuvoje – 2890 dvarų. Lietuvos Vilniaus gubernija pradėta vadinti tiesiog Vilniaus gubernija.1831 m. sausio 25 d. seimas paskelbė Lenkijos karalystės atsiskyrimą nuo Rusijos. Buvo sudaryta Tautos vyriausybė, į kurią įėjo įvairių politinių krypčių atstovai. Vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu buvo paskirtas kunigaikštis A.H.Radvila. įvyko demonstracija paremti dekabristams pagerbti. Jos metu buvo paskelbtas lenkų demokratijos šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“, kuris tapo visų sukilusių tautų brolybės devizu.1831 m. sausio pabaigoje sukilimui Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje rengti bei jam vadovauti Vilniuje susikūrė Lietuvos Vyriausiasis komitetas, kurį sudarė M.Balinkis, A.Goreckis (pirmininkas), J.Hrebnickis, E.J.Rėmeris, L.Rogalskis, S.Šumskis, L.Zambžickis.1831 m. vasario mėn. Telšių apskrities valstiečių pasipriešinimas rekrūtų ėmimui ir jų pastangos sukilti.1831 m. spalio 30 d. rusų karinė valdžia išleido įsaką visose įstaigose Lietuvoje vartoti tik rusų kalbą.1831 m. vasario 5 d. į Lenkiją įsiveržė rusų armija. Ją sudarė 114 000 karių, tarp jų ir Lietuviškasis atskirasis korpusas (23 347 kariai, 4951 raitelis, 80 artilerijos pabūklų).1831 m. vasario 9 d. išėjus rusų valdžios įsakui dėl rekrūtų ėmimo, vyrai ėmė plūsti į miškus.1831 m. vasario 18-20 d. sukilusių valstiečių grupavimasis ties Palanga. 1831 m. kovas – birželio pradžia: pirmasis Lietuvos sukilimo etapas. Sukilimą rėmė tik vietinės pajėgos.1831 m. kovo 19 d. mūšyje prie Vavro Lietuviškojo atskirojo korpuso Lietuviškasis pėstininkų pulkas (apie 2000 karių) su ginklais ir vėliavomis perėjo į lenkų pusę. Taip pat nemažai karininkų, kareivių iš minėto korpuso dalinių perbėginėjo ir kovėsi lenkų daliniuose.1831 m. kovo 25 d. pirmieji sukilo ir pasirašė sukilimo aktą Raseinių bajorai. Sukilėliai užėmė Raseinius. Čia buvo sudaryta laikinoji apskrities sukilėlių valdžia.1831 m. kovo 27 d. sukilimas prasidėjo Kauno apskrityje.1831 m. kovo 28 d. sukilo Upytės, Telšių apylinkės. Telšių sukilėliai užėmė Telšius. Kapitonas J.Narbutas atvyko į Varnius lieti patrankų.1831 m. kovo 31 d. buvo sudaryta Šiaulių apskrities sukilėlių valdžia.1831 m. balandžio mėn. iš Misnko atvyko karinis dalinys, jam vadovavo generolas S.Chilkovas; iš Daugpilio Šiaulių link skubėjo generolo F.Širmano dalinys, į Šiaurės Lietuvą įsiveržė dar vienas karinis junginys, kurio vadas buvo generolas M.Pelenas. Į Lietuvą per Augustavo vaivadiją žygiavo generolo N.Sulimos divizija. Ties Palanga sukilėliai kovojo su generolo P.Renenkanfo daliniu. Prasidėjo valstiečių bruzdėjimas stambiausiose Telšių apskrities dvaruose. Prie bruzdančių valstiečių prisidėjo valstiečiai sukilėliai.1831 m. balandžio 4 d. E.Pliaterytė su J.Horodeckio vadovaujamais sukilėliais užėmė Zarasus.1831 m. balandžio 8 d. žymesni sukilėlių susirėmimai prie Raseinių. 1831 m. balandžio 9 d. žymesni sukilėlių susirėmimai prie Kauno. 1831 m. balandžio 10 d. žymesni sukilėlių susirėmimai prie Zarasų1831 m. iki balandžio mėn. vidurio rusų kariuomenei išvykus malšinti sukilimo į Lenkiją, Lietuvoje liko negausios caro armijos jėgos, todėl didumą Lietuvos, išskyrus Užnemunę, Vilnių, Kauną, Trakus, Palangą, užėmė sukilėliai.1831 m. balandžio 15 d. įvyko Raseinių apskrities valdžios rinkimai.1831 m. balandžio 15 d. žymesni sukilėlių susirėmimai prie Utenos.1831 m. balandžio 17-24 d. Lietuvos penkių apskričių vadovybė su vyriausiuoju karo vadu K.Zaliuskiu bandė sutelkti aplink Vilnių kariuomenę miestui užimti.1831 m. balandžio 16 d. sukilėliam nepavyko apsupti Vilniaus, o caro kariuomenė užėmė Ašmeną, Merkinę, Trakus.1831 m. balandžio 19 d. žymesni sukilėlių susirėmimai prie Anykščių.1831 m. balandžio 22 d. žymesni sukilėlių susirėmimai prie Marijampolės.1831 m. gegužės mėn. caro kariuomenės skaičius pasiekė 31 000 karių, o Lietuvos sukilėliai teturėjo 25 000-30 000 prastai ginkluotų karių.1831 m. gegužės 18 d. caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti į nelaisvę paimtus jų vadus.1831 m. gegužės mėn. antrasis sukilimo etapas.1831 m. rugsėjo 8 d. kapituliavo Varšuva.1831 m. ruduo: „lenkų pradų naikinimo“ politikos pradžia XVIII amžiaus pabaigoje prijungtose Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemėse, kurios dabar imtos vadinti Rusijos Vakarų kraštu. Sukilimas buvo likviduotas. Rusai uždarė daugybę vienuolynų, mokyklų. Vien Vilniaus gubernijoje teismo atsakomybėn buvo patraukta apie 8500 asmenų.1831 m. spalio 30 d. išleistas įsakas visose valdžios įstaigose vartoti tik rusų kalbą.

1831 m. lapkričio 11 d. caro įsakymu visos administracijos bei teismo įstaigos Vilniaus gubernijoje buvo reorganizuotos centrinių gubernijų pavyzdžiu.1831 m. lapkričio mėn. Lione sukilo darbininkai.1831 m. gruodžio 10 d. Prancūzijoje susikūrė Lietuvos draugija.1831 m. gruodžio 23 d. Kapčiamiestyje mirė viena aktyviausių sukilimo Lietuvoje dalyvių, reguliaraus 25-tojo Lietuviškojo pėstininkų pulko kapitonė, grafaitė Emilija Pliaterytė.Sukilimo padariniai: Po 1831 m. pirmasis naujos politikos programą „nuo Lenkijos prijungtose gubernijose“ kraštą depolonizuoti, „nulenkinti“, o ateityje visiškai sulieti su imperija pasiūlė tuometis Gardino gubernatorius M.Muravjovas.Išleistas įsakymas dėl sukilėlių dvarų konfiskavimo.Gubernatoriais, vicegubernatoriais, prokurorais, gubernijų įstaigų nariais, pašto viršininkais galėjo būti skiriami tik bajorai iš Rusijos gubernijų, o vietiniai iškeldinti į kitas imperijos gubernijas.Tik ištarnavę Rusijoje 10 metų vietiniai bajorai galėjo grįžti į kraštą ir gauti tarnybą.Vilniaus švietimo apygarda likviduojama (iki 1850 m.) ir švietimo reikalai pavesti baltarusių (Minsko) apygardai.Rusams perėmus į savo žinią aukštesniąsias mokyklas, Kauno gubernijoje buvo paliktos 4 gimnazijos (Kaune, Kėdainiuose, Šiauliuose, Panevėžyje) ir viena progimnazija Telšiuose.Po sukilimo prasidėjusi rusų kolonizacija buvo nevykusi: atgabenti rusų valstiečiai skurdo, o kai kur išsikraustė arba sulietuvėjo.Nustojo eiti visa lenkiška Vilniaus periodika. Iki V dešimtmečio pradžios dviem kalbom – rusiškai ir lenkiškai – Vilniuje ėjo tik valdžios oficiozas Litovskij vestnik-Kuryer Litewski.1832 m. Lenkijos karalystė netenka politinės autonomijos.Lietuvos gyventojams uždėta kontribucija, žuvo daug žmonių, Varšuvos karalystė neteko autonomijos. 1832-1893 m. caro valdžia vien Žemaitijos vyskupystėje uždarė 22 bažnyčias ir koplyčias bei 46 vienuolynus, kai kurias bažnyčias sugriovė ir pavertė cerkvėmis, nors Žemaitijoje stačiatikių praktiškai nebuvo.

Pradėtas leisti pirmasis lietuviškas laikraštis Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje, tais pačiais metais perkeltas į Karaliaučių) „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“.Imta cenzūruoti katalikų kunigų sakomus pamokslus.1832 m. sausio 11 d. išleistas įsakas dėl visų įstaigų ir pareigų pavadinimų pakeitimo rusiškais ir visose įstaigose įvesta rusų kalba.1832 m. kovo 5 d. Prancūzijoje susikūrusi Lietuvos draugija pasivadino Lietuvos ir rusų žemių draugija. Prisijungus Podolės, Volynės ir kitų LDK žemių emigrantus.1832 m. kovo 22 d. išleistas caro įsakas dėl bausmių sukilėliams.1832 m. gegužės 13 d. caras Nikolajus I pasirašo įsaką dėl Vilniaus universiteto uždarymo. Vilniaus Universiteto turtas (biblioteka, mokslo priemonės) atiteko Kijevo universitetui. Po universiteto uždarymo Vilniuje veikusios Medicinos ir Labdarystės draugijos toli gražu nepajėgė patenkinti kylančių krašto kultūrinių poreikių.1832 m. rugsėjo 12 d. išėjo įstatymas dėl Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos įkūrimo.1832-1833 m. vietoj uždarytojo universiteto atidaromo dvi specialios, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios aukštosios mokyklos: Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija ir Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija.1833 m. susekta ir atiduota tardymui emisaro Šimanskio suburta organizacija, kurios veikla sukosi apie Mykolo Riomerio sūnų Edvardą.1833 m. Nikolajaus I įsaku bajorams paliepta per 2 metus pateikti savo kilmingumo įrodymus. Neįrodę savo kilmingumo (kriterijus – karališkosios privilegijos ir žemės su valstiečiais turėjimas) bajorai būdavo įrašomi vienkiemininkais, o miestuose – piliečiais.1833 m. panaikintas krikštytų žydų globos komitetas1833 m. Prūsijos vyriausybė prailgino Karaliaučiaus-Tilžės kelią iki Lauksargių.1833-1834 m. nutiesta pirmoji geležinkelio linija Rusijoje Sankt Peterburgas – Maskva.1833-1845 m. Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas pritaikyti stačiatikių kulto reikalams. Jame apsigyveno aukšto rango stačiatikių šventikas – archierėjus.

Slaptosios organizacijos persikėlė į pogrindį ir ten veikė. 1836 m. buvo įkurta Demokratinė draugija, vadovaujama P.Savičiaus. Buvo ruoštasi sukilimui. Tačiau 1838 m. sąmokslas susektas, o 1840 m. buvo uždaryta ir Medicinos - chirurgijos akademija, kur veikė organizacija. 5 dešimtmetyje kūrėsi keletas smulkių draugijų, bet nieko reikšmingo nepadarė. Tačiau išsivadavimo troškimas liko.

1833 m. Kretingoj gyveno 1317 gyventojų. (1609 m. gavo Magdeburgo teises)1833 m. Plungėje gyveno 1300 gyventojų.1833 m. Mirė Rietavo savininkas žinomas politinis veikėjas, muzikas ir kompozitorius Kleopas Oginskis (1765 – 1833). Jo laikais Rietavas gyveno savo klestėjimo laikus, buvo tapęs vienu garsiausiu Žemaitijos kultūros centru, buvo įsteigta šešiametė mokykla (veikusi iki 1903 m.) su gausia biblioteka. Mokykloje buvo suburtas 60 narių simfoninis orkestras1834 m. vokiečių statistikos duomenimis Tilžėje iš 11 460 gyventojų tik 837 kalbėjo lietuviškai. Kitais duomenimis, tais metais Tilžėje gyveno 10 323 vokiečiai ir 856 lietuviai. Ragainės lietuviai sudarė aštuntadalį, o Klaipėdos – devintadalį visų gyventojų. Ragainėje tuomet gyveno 2284 vokiečiai ir 281 lietuvis, o Klaipėdoje-atitinkamai 8100 ir 912. 1834 m. vietoj uždaryto Vilniaus universiteto, atsirado rusiškas Kijevo Šv. Vladimiro universitetas, kur perkelta ir nemaža dalis uždarytojo Vilniaus universiteto turtų.1834 m. laisvųjų žmonių beliko tik 13 proc. visų valstiečių skaičiaus.1834 m. balandžio mėnesį Lione vėl įsiliepsnojo darbininkų sukilimas. Šįkart galingesnis. Šį kartą darbininkai kovojo ne tik dėl didesnio darbo užmokesčio, bet pateikė ir politinį reikalavimą – įvesti demokratinę respubliką. Per 6 dienas trukusias kautynes, kuriose armija ir policija panaudojo artileriją žuvo 800 žmonių, gaisrai sunaikino ištisus kvartalus.Nuslopinus Liono sukilimus, Prancūzijoje sustiprėjo slaptų respublikinių draugijų veikla.

Lietuvos ekonomika XIX a. I - oje pusėje

Rusijos socialinė politika užkirto kelią ekonomikos permainoms ūkyje. Dominavo baudžiavinis ūkis. 4 dešimtmetyje palivarkinis ūkis dėl nederlingų metų pateko į krizę. Taigi 1839 m. įgyvendinta valstybinių valstiečių reforma, po kurios jie atsidūrė geresnėje padėtyje. 1844 - 1848 m. buvo sureguliuoti kaimo ir dvaro santykiai, nustatytos normos. Dvarininkai patys jau nuo 1817 m. norėjo, kad būtų panaikintas baudžiavinis ūkis ir kai ką darė individualiai, bet ekonominės krizės įveikti nepavyko. Buvo imtos kurti pramonės įmonės (degtinės varyklos, plytinės, malūnai ir pan.), tačiau jas stabdė dideli mokesčiai. Miestų smulkioji pramonė augo. Plėtėsi ir prekyba, bet daugiausia smulkioji. Prekybos ryšiai suintensyvėjo 1836 m. Varšuvos - Peterburgo, o 1858 m. Rygos - Tauragės plentu.

Amžiaus pradžioje ėmė augti žmonių skaičius, bet po IV dešimtmečio krizės nustojo, tik miestuose toliau kilo, nes dauguma gyventojų kėlėsi į miestus.

1835 m. rusų valdžia įstatymais įvedė privalomą 5 metų valstybinę tarnybą tiems, kurie norėjo užimti renkamas vietas.1835 m. iš užsienio slaptai grįžo 1830-1831 m. sukilimo dalyvis Simonas Konarskis ir ėmė vienyti Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje veikusias studentų ir bajorų grupes į vieną politinę organizaciją – Lenkijos tautos sąjungą.1836 m. Teksasas iškovojo nepriklausomybę nuo Meksikos. Jį užpuola JAV ir 1845 m. jį prisijungia kaip vieną iš JAV valstijų.1837 m. rugsėjo 4 d. JAV išradėjas, tapybos, plastikos ir braižybos profesorius Samuelis Morzė (1791 – 1872) pirmą kartą pademonstravo, kaip veikia jo sugalvotas prietaisas – užrašinėjantis telegrafas.1836 – 1837 m. ginkluotas sukilimas Kanadoje.1837 m. caras Nikolajus I suteikė iždo valstiečiams valsčiaus savivaldybę su savo susirinkimais, teismais ir renkama vyriausybe.1837 m. Anglijos ekonomiką sudrebino nauja krizė. Visoje šalyje vyko masiniai mitingai, kuriuose dalyvavo iki 250 000 žmonių. Kadangi dieną darbininkai dirbdavo, mitingai vykdavo naktimis šviečiant deglams. Tarp darbininkų prasidėjo sąjūdis dėl politinių teisių siekiant įgyti įtakos parlamento įstatymų leidybos veiklai. Savo reikalavimus darbininkai nutarė suformuluoti chartijoje ir pateikti ją parlamente.1837-1867 m. Užnemunė priklausė Augustavo gubernijai.1838 m. susektas Simono Konarskio sąmokslas. Gegužės 27 d. prie Rukainių (Vilniaus raj.) S.Konarskis buvo suimtas. Atsakomybėn buvo patraukta 215 asmenų.1839 m. likviduojama Unitų bažnyčia. Unitai padedant kolaborantui unitų vyskupui Josifui Semaškai, prievarta prijungti prie Stačiatikių bažnyčios. 1839 m. lenkų kalba ir literatūra (kaip dalykas) pašalinama iš Vakarų krašto vidurinių mokyklų programų.1839 m. vasario 27 d. Vilniuje prie Trakų užkardos įvykdoma mirties bausmė sušaudant jaunosios kartos Lenkijos emisarui Simonui Konarskiui, telkusiam anticarinį pogrindį Lietuvoje.S.Konarskio byloje Vilniuje nuteista apie 80 žmonių, o Kijeve ir Odesoje – 117.

1839 m. Anglijos parlamentas atmetė chartiją. Kai kurie čartistų vadai buvo areštuoti, vietinės organizacijos buvo likviduotos. Atmetus chartiją, čartistai priėjo išvadą, kad reikia įkurti vieningą čartistų politinę partiją, kuri vadovautų sąjūdžiui.1840 m. Anglijoje įkurta čartistų partija.1840 m. sausio 9 d. priimamas valstybinių valstiečių reformos įstatymas (Lenkijos karalystėje negaliojo), numatęs lažo pakeitimą činšu, valstiečių lokalinės savivaldos įvedimą, apskritai valstybinio kaimo „modernizavimą“ ir apėmė valstybinius dvarus. Vilniaus gubernijoje činšininkų valstiečių padaugėjo nuo 4 proc. iki 38 proc.1840 m. gubernijų pavadinimuose nebeliko Lietuvos vardo.1840 m. apskritinė Seinų mokykla buvo perkelta į Marijampolę.1840 m. birželio 25 d. panaikinamas LDK III Statuto veikimas. Vakarų krašto teismuose įvedama Rusijos teisė.1840 m. liepos 7 d. caro įsaku LDK III Statutas neteko galios ir Vilniaus gubernijoje buvo galutinai įvesta rusų teisė. Teismo raštvedyboje lenkų kalba pakeista rusų kalba.1840 m. Klaipėdoje pastatytas pirmasis garlaivis.1840 – 1842 m. pirmasis „Opijaus karas“ Kinijoje. Po jo britai užima Honkongo salą.1841 m. Klaipėdoje pradėjo veikti baptistų bendruomenė. Klaipėdos baptistai buvo viena seniausių bendruomenių Vokietijoje ir seniausia buvusioje Rytų Prūsijos teritorijoje. 1841 m. vidaus reikalų ministerija leidžia steigti lietuviškas elementarias mokyklėles prie Žemaičių (vėliau Telšių) vyskupystės bažnyčių, kartu įpareigodama mokyti jose ir rusiškos abėcėlės.1841 m. gruodžio 25 d. aktu, iš likusių vienuolynų (kurie buvo palikti neuždaryti) vyskupysčių, kapitulų, seminarijų atimtos žemės. 1841-1842 m. sekuliarizuojamos Katalikų Bažnyčios žemės ir vyskupai tampa savotiškais Rusijos valstybės tarnautojais.1842 m. Kražių gimnazija perkelta į Kauną.1842 m. sausio 6 d. įsaku stačiatikių ir katalikų dvasininkų dvarai buvo paversti valstybiniais.1842 – 1844 m. likviduojamos aukštosios mokyklos Lietuvoje.1842 – 1844 m. Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija perkeliama į Sankt Peterburgą.1842-1843 m. po bažnytinių ir parapijinių valdų sekuliarizavimo, Vilniaus ir Kauno gubernijose valstybės nuosavybė buvo apie 27 proc. visos žemės.1842 m. Anglijoje per ekonominę krizę čartistai parengė antrąją chartiją. Be senų politinių reikalavimų į ją buvo įtraukti darbininkų materialinės padėties klausimai. Reikalauta panaikinti „beturčių įstatymą“, apriboti darbo dieną, padidinti samdinių darbo užmokestį. Chartija surinko per 3 mln. parašų. Antroji chartija parlamente taip pat buvo atmesta. Parlamentas padarė vieną kitą nuolaidą darbininkams: uždraustas moterų naktinis darbas, o po metų išleistas įstatymas, nustatantis moterims ir paaugliams 10 valandų darbo dieną. Tais laikais suaugusiems reikėdavo parankinių – moterų, vaikų, paauglių pagalbos. Todėl praktiškai ir dauguma vyrų pradėjo dirbti po 10 valandų per dieną.1843 – 1853 m. tiesiamas plentas Klaipėda - Tilžė.1843 m. liepos 1 d. iš 7 Vilniaus gubernijos apskričių (Telšių, Raseinių, Šiaulių, Panevėžio, Novoaleksandrovsko (Zarasų), Ukmergės, Kauno) sudaroma Kauno gubernija.1844 m. panaikinti kahalai. Žydai įtraukti į bendrą valdymo sistemą.1844 m. Iš Kražių į Kauną perkelta Kražių Jėzuitų kolegija, buvusi reikšminga Žemaitijos ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui.1844 m. Gumbinės apygardos mokyklų tvarkytojas išleido įsakymą visiškai išmesti lietuvių kalbą iš mokyklų; tik mokytojo mozūro Gizevijaus rūpesčiu, tas įsakymas buvo iš dalies atšauktas; karalius įsakė lietuvių kalbą gimnazijoje palikti.1844 m. Silezijoje įvyko audėjų sukilimas.1844 m. balandžio 27 d. Vakarų krašto privačiuose dvaruose buvo įvedami privalomieji inventoriai, kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos; tuo būdu valdžia siekė reglamentuoti dvarininkų ir valstiečių santykius. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai.1845 m. pirmosiomis Bažnyčios lituanizacijos apraiškomis galima laikyti Varnių dvasinės seminarijos bibliotekoje imtą komplektuoti lietuviškų knygų fondą.1845 m. Teksasas atitenka JAV.1846 m. Anglija perleido JAV Oregoną – priėjimą prie Ramiojo vandenyno. Po poros metų JAV užims Naująją Meksiką (su Kalifornija).1846 m. Krokuva atiteko Austrijai.1846 m. caro įsakymu Kėdainiuose įkurta stačiatikių parapija.1846-1864 m. Rietave gyvenantis Laurynas Ivinskis kasmet leidžia kalendorius („Metskaitlius“).1846 m. rugsėjo 30 d. JAV gydytojas Williams Thomas Greenas Mortonas (1819-1868) traukdamas paciento dantį pirmą kartą dantų gydymo istorijoje panaudojo narkozę.

1846 m. prasideda JAV ir Meksikos karas dėl žemių. Taikos sutartis pasirašyta 1848 m. JAV prisijungė sau Kaliforniją ir pietvakarių teritorijas.1847 m. Klaipėdoje įdarbintas pirmasis laiškanešys.1847 m. generalgubernatorius, atsiklausęs vidaus reikalų ministro ir žandarų šefo bei gavęs caro sutikimą, leido sukilimo dalyvius priimti į tarnybą.1847 m. Vilniaus ir Kauno komitetai baigė peržiūrėti privalomuosius inventorius ir jie įsigaliojo. Buvo paskaičiuota, kad dvarininkai iš valstiečių turi gauti metinės rentos Vilniaus gubernijoje 1 756 000, o Kauno – 2 738 000 rublių. Pirmoje iš šių gubernijų normaliu buvo laikomas 6 dienų lažas nuo viso ūkio, o Kauno – 8-12 dienų, iš jų pusė su kinkiniu (dirbo vyrai) ir pusė pėsčiomis (dirbo moterys).Vilniaus gubernijoje, privalomų inventorių duomenimis, valstiečių žemės sklypas vidutiniškai sudarė 18, o Kauno – apie 20 dešimtinių. 1847 m. rugpjūčio 3 d. Rusijai pasirašius konkordatą su Vatikanu (popiežiumi Pijum IX), katalikų Bažnyčios padėtis šiek tiek palengvėjo. Akte buvo atskirai nubrėžtos Lietuvos diecezijų ribos.Mogiliovo arkivyskupo ir metropolito įpėdiniu buvo paskirtas Sankt Peterburgo katalikų dvasinės akademijos rektorius Ignacas Holovinskis. Jo svarbiausias nuopelnas buvo tas, kad sugebėjo įveikti rusų valdžios daromas kliūtis palaikyti santykius su Šv. Sostu ir išugdė naują aukštų Bažnyčios dignatorių kartą.1847 m. Anglijos ekonominė krizė davė akstiną naujam čartistų sąjūdžio pakilimui. Vėl prasidėjo masiniai mitingai, ir reikalavimą priimti chartiją dabar pasirašė 5 mln. žmonių. Čartizmo įtaka taip padidėjo, kad sąjūdžio vadas O‘Konoras buvo išrinktas į parlamentą. Įvedusi į Londoną 90 000 kareivių vyriausybė uždraudė demonstraciją. Parlamentas trečią kartą atmetė chartiją.1847 m. ekonominė krizė Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių. Prancūzijoje prasidėjo masinė bedarbystė.1847 m. ekonominė krizė Austrijos imperijoje kilo dėl maisto produktų brangumo po dvejų nederliaus metų.1847 m. pavasarį Berlyne alkanos minios siaubė maisto parduotuves, išdaužė įpėdinio princo Vilhelmo rūmų langus.1848 m. vasario mėnesį Londone išspausdintas „Komunistų partijos manifestas“.1848 m. pradžioje Prancūzijoje susidarė revoliucinė situacija. Vasario mėnesį įvyko nemaža susirinkimų, kuriuose reikalauta sumažinti rinkimų cenzą. Įvairiose Paryžiaus vietose žmonės pradėjo statyti barikadas. Prasidėjo revoliucija. Karalius pranešė atsistatydinus ministrus.1849 m. vasario 9 d. Giuseppe Mazzini paskelbę Romą respublika.1848 m. vasario 24 d. Paryžiuje sukilėliai užėmė ginklų sandėlius ir svarbiausius sostinės punktus. Liuji Pilypas pabėgo į Angliją. Sukilėliai užėmė karaliaus rūmus ir sudegino karaliaus sostą.Laikinoji vyriausybė apribojo darbo dieną iki 10-11 valandų ir išleido dekretą „aprūpinti darbu visus piliečius“. Laikinoji vyriausybė norėdama nuraminti bedarbių mases suorganizavo viešuosius darbus. Daugiau kaip 100 000 žmonių dirbo įvairius žemės darbus už elgetišką užmokestį – 2 frankus per dieną. Darbuose buvo įvestas kareivinių režimas.1848 m. Klaipėdoje pradėtas leisti laikraštis “Memeler Dampfboot”.1848 m. Vilniuje lietuvių kalba pasirodė Motiejaus Valančiaus istorinis veikalas (2 tomų) „Žemaičių vyskupystė“.1848 m. choleros epidemija Žemaitijoje.1848 m. Komunistų partijos manifestas Rusijoje.1848 m. revoliucijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Austrijoje.1848 m. Norvegija aplenkė visą civilizuotą pasaulį, pirma priėmusi įstatymą dėl geresnio psichinių ligonių gydymo.1848 m. kovo 13 d. revoliucija įsižiebė Vienoje. Gatvėse išaugo barikados. Sukilėliai reikalavo pakeisti vyriausybę. Prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Minia prasismelkė net į kruopščiai saugomų imperatoriaus rūmų kiemą. Vyriausybė buvo priversta nusileisti. Vyriausybės vadovas Meternichas turėjo išeiti į atsargą ir, baimindamasis dėl savo gyvybės, persirengęs moteriškais rūbais pabėgo.Daugiau kaip 30 metų Vienos vyriausybei vadovavo nepalenkiamas reakcionierius Meternichas, kuris visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti esamą feodalinę santvarką ir austrų hegemoniją kitų tautų atžvilgiu. Mokyklose, teismuose, visose įstaigose buvo leidžiama tik vokiečių kalba. Iš daugiau kaip 34 mln. Austrijos imperijos gyventojų daugiau nei pusę sudarė slavai. Vengrų buvo apie 5 mln. ir beveik tiek pat italų bei valakų. Imperatorius žadėjo konstituciją, tačiau su dideliu turto cenzu rinkėjams. Buvo išlyga, kad darbininkai negaus rinkimų teisės. Kai kurie ministrai buvo pakeisti. Studentai gavo leidimą sukurti ginkluotą būrį – „akademinį legioną“, o buržuazija – organizuoti nacionalinę gvardiją. Mėginimai paleisti šias dvi organizacijas susidūrė su ginkluotu pasipriešinimu. Imperatorius ir vyriausybė slapta pabėgo iš sostinės į Tirolį. Į revoliucinį sambrūzdį įsijungė ir valstiečiai. Daugelyje vietų jie nustojo vykdyti prievoles ir mokėti duoklę, savavališkai kirto mišką, tačiau valstiečių veiksmai buvo stichiški.1848 m. kovo 13 d. Rusijos II pėstininkų korpuso vado pranešimas generalgubernatoriui dėl kariuomenės paruošimo laukiamam sukilimo slopinimui.

1848 m. kovo 15 d. revoliucija kilo Vengrijoje. Ją sukėlė Vengrijos sostinės Pešto darbininkai, inteligentai, studentai. Jie surengė demonstraciją ir pareikalavo, kad Vengrijoje būtų sudaryta vietiniam seimui atsakinga vyriausybė ir panaikintas lažas. Imperatorius buvo priverstas duoti sutikimą sudaryti Vengrijoje atskirą vyriausybę, kuriai vadovavo Vengrijos liberalų atstovai.1848 m. kovo 18 d. Berlyne prasidėjo sukilimas. Revoliucija prasidėjo Vokietijos pietvakariuose, kur anksčiau sužinota apie revoliuciją Paryžiuje. Revoliucinis sąjūdis iš ten persikėlė į ekonomiškai išsivysčiusios Reino provincijos miestą Kelną. Kovo 18 dieną sukilimas prasidėjo Berlyne. Rytinėse Prūsijos valdose, Poznanėje, kuriose gyveno lenkai, kilo nacionalinio išsivadavimo sąjūdis. Prūsijos kariuomenė sutriuškino lenkų sukilėlius valstiečius sušaudydavo, pribaigdavo durtuvais, o kaimus sudegindavo.1848 m. klaipėdiečiai, sužinoję apie kovo 18-19 d. barikadų kautynes Berlyne, pradėjo šalinti nekenčiamus valdžios pareigūnus – mokesčių rinkėjus, teisėjus, naikino teismo knygas, reikalavo panaikinti bažnytines rinkliavas, puldinėjo dvarus. Vienas aktyviausių šios kovos vadovų buvo Priekulės apylinkių valstietis Jurgis Toleikis.1848 m. pirmaisiais mėnesiais Italijoje prasidėjo sukilimas nulemtas nederliaus ir ekonominės krizės. Revoliucija apėmė Neapolio karalystę, plėsdamasi į šiaurę. Kai kuriose Apeninų valstybėse buvo sudarytos liberalios vyriausybės ir paskelbtos konstitucijos.1848 m. kovo mėnesį sukilimas įsiliepsnojo Austrijos valdomose Italijos srityse. Jis kilo dėl nacionalinio išsivadavimo iš Austrijos priespaudos, prieš didžiulius mokesčius imperatoriaus iždui. Milane žmonės pradėjo statyti barikadas. Po 5 dienas trukusių žiaurių gatvės kautynių austrų kariuomenė buvo išvaryta. Milano vyriausybės svarbiausias tikslas buvo likviduoti nacionalinę priespaudą ir prisijungti prie gretimos Sardinijos karalystės, kur jau buvo paskelbta konstitucija. Sardinijos karalius pasiuntė prieš austrus savo Pjemonto kariuomenę, bet vengė revoliucinio karo, nepasitikėjo savanorių būriais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios pralaimėjo jo armija ir sukilimas Milane, nuslopintas Austrijos armijos.1848 m. kovo mėnesį kilo sukilimas prieš Austrijos priespaudą Venecijoje, kur buvo paskelbta respublika, kurią vėliau taip pat nuslopino Austrijos kariuomenė.1848 m. kovo 21 d. Telšių zemskinio ispravniko raštas generalgubernatoriui dėl kariuomenės paskyrimo į Žemaitijos didžiuosius dvarus tų dvarų valstiečių galimam sukilimui slopinti. 1848 m. gegužės mėnesį Prancūzijoje įvyko rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą.1848 m. gegužės mėnesį Frankfurto prie Maino katedroje visuomenės iniciatyva darbą pradėjo visos Vokietijos parlamentas. Jos narius per rinkimus išrinko plačioji visuomenė visose Vokietijos valstybėse visos Vokietijos, įskaitant ir Austriją, konstitucijai parengti. Vokietijos valdovai nepripažino šio parlamento, tačiau revoliucijos sąlygomis vengė trukdyti jį sušaukti. Parlamento narių daugumą sudarė liberalioji inteligentija. Frankfurto parlamentas veltui ilgai ginčijosi, kaip, išlaikant monarchiją, suvienyti Vokietiją. Planuota sukurti Vokietijos imperiją Vokietijos sąjungos ribose. Sąjūdyje dalyvavo K.Marksas ir F.Engelsas. Šie siūlė įkurti vieningą, nedalomą Vokietijos respubliką. „Komunistų sąjunga“ reikalavo likviduoti dvarininkų žemėvaldą, panaikinti be išpirkos visas feodalines prievoles, stambius dvarus paversti valstybiniais ūkiais, nacionalizuoti rūdynus, šachtas, geležinkelius, aprūpinti darbu visus, kuriems jo riekia. „Komunistų sąjungos“ narių buvo per mažai, kad jie galėtų veikti savarankiškai, tad K.Marksas pasiūlė komunistams dalyvauti revoliucinėse draugijose ir sąjungose. Pats K.Marksas įstojo į Kelne įkurtą „Demokratinę draugiją“. 1848 m. birželio 12 d. Čekija buvo apimta valstiečių ir darbininkų bruzdėjimų. Vyriausybė sutraukė į Prahą didelę armiją. Studentai ir darbininkai pareikalavo ją išvesti ir išduoti jiems ginklus. Beginklė demonstracija buvo apšaudyta kariuomenės. Tauta į tai atsakė sukilimu. Prahoje buvo statomos barikados. Daugelis sukilėlių reikalavo visuotinės rinkimų teisės ir savivaldos. Kariuomenė atsitraukė ir ėmė šaudyti į miestą iš artilerijos. Pėstininkai įsiveržė į gatves ir birželio 17 d. nuslopino sukilimą.Numalšinusios sukilimą ir gavusios žinių apie darbininkų sukilimo Paryžiuje sušaudymą, kontrrevoliucinės jėgos puolimą pradėjo visur. Austrijos kariuomenė užėmė Milaną, paskui ryžosi susidoroti su Vengrija, o vėliau sutriuškino revoliuciją Vienoje.1848 m. birželio 22 d. Prancūzijos vyriausybė išleido „nacionalinių dirbtuvių“ – viešųjų darbų – uždarymo dekretą. Likvidavus „nacionalines dirbtuves“, į gatvę buvo išmesta 113 000 darbininkų. Jų reakcija buvo neregėto masto ir atkaklumo sukilimas. Buvo pastatyta apie 600 barikadų. Į gatvių kautynes išėjo daugiau kaip 100 000 darbininkų. Tačiau ginkluota kova vyko stichiškai ir padrikai. Prieš sukilėlius buvo mesta 80 000 reguliariosios armijos karių su artilerija, 2000 „mobilių gvardija“ surinkta iš elgetų ir valkatų bei Nacionalinės gvardijos būriai, iš viso – daugiau kaip 150 000 ginkluotų žmonių.Aidint Birželio susišaudymams buržuazijos veikėjai parengė konstituciją, kurioje apie „teisę į darbą“ jau nebuvo užsimenama. Buvo sukurta tvirta centrinė valdžia prezidento asmenyje – jis turėjo didelius įgaliojimus, net teisę šalinti ir skirti ministrus be renkamo Įstatymų leidžiamojo susirinkimo sutikimo.1848 m. liepos 26 d. Paryžiuje kariuomenė numalšino paskutinę pasipriešinimo tvirtovę Sent Antuano rajone.

1848 m. spalio 6 – lapkričio 1 dienomis sukilėliai Vienoje sudarė „judriosios gvardijos“ būrius ir taip neleido iš Vienos pasiųsti kariuomenės prieš Vengriją. Keturias savaites sukilėliai laikė miestą savo rankose. Vieną apsupusi didžiulė vyriausybės kariuomenė pradėjo ją apšaudyti iš artilerijos. Sukilimą sunkiai tepavyko numalšinti. Daugelis sukilėlių buvo sušaudyta.Kai Vienos sukilimas buvo sutriuškintas, imperatorius pasiuntė savo kariuomenę į Vengriją ir panaikino jos savivaldą. 1848 m. gruodžio mėnesį Prancūzijos prezidentu buvo išrinktas monarchijos šalininkas princas Liuji Napoleonas Bonapartas. Rengdamasis pasiskelbti imperatoriumi, Liuji Napoleonas į visus svarbiausius Paryžiaus įgulos karinius postus paskyrė savo statytinius.1848 m. gruodžio mėnesį Prūsijos karalius įsakė išvaikyti Prūsijos Nacionalinį susirinkimą. Deputatai išsiskirstė. Bet karalius praplėtė rinkimų teisę atsižvelgiant į turtinę padėtį.1848 m. JAV užima Naująją Meksiką (su Kalifornija).1848 m. Kalifornijoje atrasti turtingi aukso telkiniai.1849 m. Vengrijos parlamentas paskelbė Vengriją nepriklausoma ir sudarė revoliucinę vyriausybę. Vengrai turėjo stiprią armiją, kuri išvijo Austrijos kariuomenę. Tačiau padėtis ir toliau liko nestabili. Vengrų vyriausybė nepatenkino valstiečių ir demokratiškai mąstančių revoliucionierių reikalavimų be išpirkos panaikinti visas feodalines prievoles ir išdalinti žemę. Vengrijos padėtį silpnino ir vyriausybės nenoras slavams ir valakams suteikti lygias teises kaip ir vengrams. Patyręs pralaimėjimą, Austrijos imperatorius Pranciškus I kreipėsi į carą Nikolajų I pagalbos. Caras ėmėsi „Europos žandaro“ vaidmens ir pasiuntė prieš Vengriją 100 000 žmonių armiją.Vengrijos armija pralaimėjo kelias kautynes ir pasidavė Rusijos kariuomenei.1849 m. pradžioje Romoje įsiliepsnojo sukilimas. Popiežius pabėgo. Roma paskelbta respublika. Prieš sukilėlius popiežiaus prašomas Napoleonas III pasiuntė didelę Prancūzijos armiją. Romos gynimui vadovavo Džuzepė Garibadlis, anksčiau grūmęsis Sardinijos karalystės, Pietų Amerikos sukilėlių gretose. Prancūzų kariuomenė palaužė sukilėlių pasipriešinimą. Romoje liko prancūzų įgula, nes popiežius nebepasitikėjo vietiniais. D.Garibaldis su nedidele grupe sukilėlių persikėlė per Adrijos jūrą. 1849 m. Rusijoje leista valstiečiams išsipirkti iš pono nuomojamą žemę. 1849 m. padidinta Žemaičių vyskupystė – prie jos buvo priskirtos 93 Vilniaus vyskupijos parapijos – Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žemgalos dekanatai. Žemaičių vyskupu tapo Motiejus Valančius.1849 m. Brolybės sąjunga susijungė su Mykolo Mikutavičiaus Vilniuje įkurta gerai konspiruota grupe ir pradėjo rengti sukilimą. Sukilimą pradėti buvo numatyta balandžio 4 d.1849 m. Klaipėdoje dirbo netoli 800 žmonių pramonėje – vyravo smulkioji maisto pramonė.1849 m. kovo-balandžio mėn. caro valdžia susekė Brolybės sąjungą. Atsakomybėn buvo patraukta apie 200 žmonių.1849 m. balandžio 5 d. lietuvių bažnyčios Klaipėdoje kunigas Rudolfas Andrius Cipelis (Rudolf Andrius Zippel) F.V.Horcho spaustuvėje išleido pirmąjį numerį laikraščio „Lietuvininkų prietelis“, kuris laikomas pirmuoju lietuvių laikraščiu, leistu dabartinės Lietuvos teritorijoje.1849 m. gegužės mėnesį Saksonijos karalystės sostinėje Dresdene ir Badeno hercogystėje kilo sukilimai „imperijos konstitucijos“ projektui ginti. Ją Frankfurte parengė Vokietijos monarchų nepripažintas visos Vokietijos parlamentas. Šioje konstitucijoje numatyta visuotinė rinkimų teisė renkant imperijos parlamentą ir kitos laisvės. Badeno hercogystės teritorijoje buvo sutelktas ginkluotas sukilėlių būrys, kuriam priklausė ir F.Engelsas. Galingai Prūsijos armijai sutriuškinus sukilėlius, jų likučiai pabėgo į Šveicariją. Prūsijos valdžia išleido įstatymą ištremti K.Marksą iš Prūsijos. Tokiomis sąlygomis buvo nutrauktas komunistinio „Naujojo Reino laikraščio“ leidimas.1849 m. „Frankfurto parlamentas“ ir Prancūzijos respublikos paskelbimas.1849-1880 m. centro valdžia leido Karaliaučiuje leisti lietuvišką laikraštį „Keleivis“, redaguojamą Karaliaučiaus lietuvių seminarijos profesoriaus F.Kuršaičio.1849 m. mirė žymus botanikas, šio mokslo Lietuvoje pradininkas Jurgis Pabrėža (gimęs 1771 m. Večių kaime netoli Lenkimų, Skuodo rajone). Tėvai greičiausiai buvo paprasti valstiečiai. Pasidarė bajoro dokumentus. Studijavo Vilniuje mediciną ir gamtos mokslus. Baigęs Varnių kunigų seminariją, kunigavo Plungėje ir Kartenoje. 1816 m. stojo į Kretingos bernardinų vienuolyną, priėmęs Ambraziejaus vardą. Išvažinėjo visą Žemaitiją. Tyrė jos augaliją. Bendravo su D.Poška, S.Daukantu, M.Valančiumi ir kitais išsilavinusiais lietuviais. Rašė iš esmės žemaičių tarme su retomis aukštaitybėmis. Mokslo veikaluose vartojo savitą, žemaičių tarmei pritaikytą rašybą. Ilguosius balsius žymėjo dvigubindamas raides. Morfologija ir leksika išlaikyta žemaitiška.XIX a. vidurys. Lietuvos pramonėje imta vartoti mechaniniai varikliai – techninio-ekonominio pramonės perversmo rodiklis.

XIX a. antroji pusė: Mažosios Lietuvos lietuvių vokietinimo ėmėsi ir Vokietijos valdžia.XIX a. antroji pusė: susiformavo Lietuvos buržuazija. Tautinė buržuazija daugiausia formavosi iš valstiečių.1850 m. Europoje prasidėjo pramonės pakilimas.1850 m. atkuriama Vilniaus švietimo apygarda, kuriai perduodamos Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų mokyklos.1850 m. Prūsijoje įstatymas įteisino dvarininkų valstiečių aprūpinimą žeme, paliekant skirtinį sklypą už išpirką, kurią per rentos banką valstietis turėjo išsimokėti per 41-56 metus. Valstiečiai tapo žemės savininkais.

1850-1860 m. suvestiniai duomenys apie Kauno gubernijos gyventojus, pabėgusius nuo baudžiavinės priespaudos.

Metai Pabėgo iš viso Iš jų – dvarininkų valstiečių1850 376 1901855 1015 3631856 657 2051857 457 1311860 449 113

1850-1875 m. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Katalikų Bažnyčios Žemaičių vyskupystėje prasideda „priartėjimo prie lietuvių liaudies ir lietuvybės epocha“.1850 m. grafas Zubovas Plungėje pastatė mūrinę varpinę, o 1858 m. (senosiose) kapinėse pastatė Visų Šventųjų koplyčią.1851 m. panaikinta muitų siena tarp Lenkijos gubernijų ir imperijos (tarp Augustavo ir Vilniaus gubernijų). 1851 m. Klaipėdoje, dabartinėje Vytauto gatvėje baigta statyti bažnytėlė. 1900 baptistų mieste buvo 279. Po II pasaulinio baptistų namai buvo paversti jūreivių klubu, vėliau Mokytojų namais. 1991 m. grąžinti tikintiesiems. 1851 m. Tilžėje ėjo laikraštis „Lietuviškas prielaiškas“.1851 m. gimė dr. Jonas Basanavičius – gydytojas, mokslininkas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas ir ideologas, Vasario 16-osios Akto signataras. Baigė Marijampolės gimnaziją (1873). Studijavo Maskvos universitete – iš pradžių istorijos ir filologijos fakultete (1873-1874), paskui Medicinos fakultete (1874-1879). 1879-1905 m. gyveno Bulgarijoje, nuo 1905 m. iki mirties – Vilniuje. 1883 m. parengė pirmuosius Aušros mėnraščio numerius. Paskelbė reikšmingus lietuvių tautosakos rinkinius: Lietuviškos pasakos (1898-1902, 2d.), Ožkabalių dainos (1902, 2 t.), Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903), Lietuviškos pasakos įvairios (1903-1905, 4 d.). Paskelbė apie 40 mokslo studijų, apie 140 istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos straipsnių. Iškėlė ir stengėsi pagrįsti romantinę lietuvių kilmės iš trakų ir frygų teoriją.1851 m. gruodžio 1-osios – 2-osios naktį Liuji Napoleonas įsakė suimti ir įmesti į kalėjimą sau pavojingus veikėjus. Paryžiuje apie 10 000 respublikonų išėjo į barikadas, tačiau kariuomenė numalšino sukilimą.1852 m. Klaipėdoje gyvena 11 422 gyventojai.1852 m. gruodžio 2 d. Prancūzijoje buvo panaikinta Antroji respublika ir atkurta imperija. Antrosios imperijos imperatoriumi tapo Liuji Napoleonas – Napoleonas III. Prancūzija Antrosios imperijos laikotarpiu kariavo ne vieną karą: kartu su Anglija dalyvavo karuose prieš Kiniją, okupavo Kambodžą, bandė užkariauti Meksiką.1853 m. Žemaičių vyskupijoje veikė 197 parapijinės mokyklos (jos buvo parapijų klebonų žinioje), kuriose mokėsi 5910 vaikų.1853-1856 m. gėdingas carizmo pralaimėjimas Krymo kare, kuris padidino feodalinės-baudžiavinės sistemos krizę Rusijoje.Iki 1865 m. carinėje Lietuvoje išnyko kūno bausmės valstiečiams.1854 m. Didysis Klaipėdos miesto gaisras. Išliko tik keli sveiki kvartalai Frydricho buvusiame priemiestyje. Per stebuklą išliko ir H.Šlymano 150 tūkst. talerių vertės prekės, kurios padėjo žinomam Trojos atradėjui įgyvendinti savo svajonę. Po 1854 m. gaisro sudegusi Lietuvių bažnyčia, minima jau nuo XVII a. pirmos pusės, atstatyta pagal F.A. Štiulerio projektą. Nuo 1858 m. ji vadinama Jokūbo vardu. Galutinai nugriauta 1958 m. Jos vietoje "Neptūno" kavinė. Per gaisrą sudegė ir Reformatų bažnyčia (1683), buvusi priešais Lietuvių bažnyčią. 1859-1861 m. pagal F.A.Štiulerio projektą atstatyta. 1945 m. tankais buvo nuverstos šios bažnyčios sienos. 1856-1858 pagal F.A.Šliuterio projektą atstatyta ir vokiečių liuteronų Jono bažnyčia Turgaus gatvės gale stovėjusi čia nuo 1696 - 1706 metų. XVII a. viduryje čia kunigavo M.Pretorijus - istorikas (J.Bretkūno vaikaitis). XIX a. antroje pusėje

tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas mieste (Bokštas 75 m aukščio). Deja po II pasaulinio karo jos griuvėsius nutarta nušluoti nuo žemės paviršiaus kaip šiukšles. 1854 m. iš Klaipėdos nutiesta pirmoji telegrafo linija į Gumbinę. 1854 m. pirmųjų garlaivių navigacija Nemune.1854 m. išilgai Sankt Peterburgo - Varšuvos plento buvo nutiesta pirmoji telegrafo linija Lietuvoje turėjusi stotis Kaune, vėliau ir Marijampolėje.1854 m. mokyklėlių prie bažnyčių buvo 197, jose mokėsi 5900 vaikų.1854 m. balandžio 16 d. M.Valančiaus laiškas Žemaičių vyskupystės žmonėms, raginantis juos būti ištikimus vyriausybei.1854 m. rugsėjį prasidėjo Krymo karas.1854 m. Australijoje įvyko Viktorijos aukso ieškotojų sukilimas.

1855-1881 m. Rusijos imperiją valdė caras Aleksandras II.

1855-1861 m. „liberalusis atšilimas“ caro valdžios politikoje.XIX a. VI dešimtmečio vidury Motiejaus Valančiaus pastangomis prie Žemaičių vyskupystės bažnyčių buvo beveik 200 mokyklų.1855 m. Klaipėdoje atidaryta telegrafo stotis.1855  –  1880 m. Klaipėdoje įrengiamas Žiemos uostas.1855 m. Tartu universitete susibūrė latvių studentų ratelis, kuriame pradėta atvirai svarstyti, kaip padėti latvių tautai. Šie metai latvių kultūros istorijoje laikomi latvių atgimimo pradžia.1856 m. pradėjo eiti laikraštis “Maajas Viesis” (namų svečias)1856 m. prie Klaipėdos prijungiamas Vitės priemiestis.1856 m. Klaipėdoje įkurtos berniukų ir mergaičių vidurinės mokyklos.1856 m. vidurinėse mokyklose vėl leidžiama dėstyti lenkų kalbą ir literatūrą.1856 – 1860 m. įvyko nauji „opijaus karai“, ir jungtinė anglų ir prancūzų kariuomenė smogė Kinijai dar skaudesnį smūgį. Pekino prieigose ji sugriovė imperatoriaus vasaros rūmus ir išgrobstė brangenybes. Europiečiai primetė Kinijai naujas sutartis. Jiems buvo leista prekiauti dar keliuose uostuose ir suteiktos naujos privilegijos.1857 m. Klaipėdoje teatras persikelia į dabartines patalpas.1857 m. buvo 418 824 gyventojų Kauino gubernijoje save laikančių žemaičiais; 1897 tokių buvo jau 444 921 žmogus.

Vilniaus gubernijos etninė gyventojų sudėtis pagal 1857-1859 m. parapijų sąrašus

TautybėsM.Lebedinskas A.Koreva R.Ekertas

M.Janžulas P.Batiuškovas

Skaičius Proc. Skaičius Proc. Skaičius Proc. Skaičius Proc.Lietuviai 418 880 50 386 900 46 386 000 45,1 210 273 23,6Baltarusiai

169 057* 20,2 247 300 29,4 - - 418 289 46,9

Lenkai 154 386 18,4 103 400 12,3 212 000 24,7 154 386 17,3Rusai 14 930 1,8 19 300 2,3 178 000 20,8 27 845 3,1Žydai 76 802 9,1 67 645 8 77 000 9 76 802 8,6Kiti 4019 0,5 16 554 2 3700 0,4 4120 0,5Iš viso: 838 074 100 841 095 100 857 000 100 891 715 100* įskaitant krivičius – 23 016

Vilniaus gubernijos tautinė sudėtis XIX a. viduryje

Apskritis Lietuviai (418 880) proc.

Lenkai (154 382) proc.

Baltarusiai (143 041) proc.

Švenčionių 85,50 5,70 5,80Lydos 63,30 7,20 21,50

Vilniaus 61,00 34,60 3,50Ašmenos 52,20 18,30 21,20Vileikos 28,20 22,10 44,80Dysnos 2,00 43,40 54,40

Kauno gubernijos tautinė sudėtis XIX a. viduryje

Apskritis Žemaičiai proc.

Lietuviai (728 474) proc.

Lenkai (25 189) proc.

Baltarusiai proc.

Telšių 97,10 0,10 2,20 -Šiaulių 95,70 - 3,80 -

Raseinių 95,60 2,60 1,50 -Kauno 58,70 30,00 7,90 -

Panevėžio 23,70 73,30 0,10 -Zarasų - 96,10 0,70 0,70

Ukmergės - 90,40 8,60 -

Gardino gubernijos tautinė sudėtis XIX a. viduryje

Apskritis Lietuviai (201 897) proc.

Jotvingiai proc.

Lenkai (193 228) proc.

Baltarusiai (25 879) proc.

Gardino 63,40 - 22,50 2,80Valkavysko 45,80 3,50 11,00 10,50

Pružanų 42,70 - 10,00 46,80Slanimo 42,70 - 10,00 46,80

Lietuvos Brastos 20,10 2,00 6,00 38,20Sokulkos 11,70 - 81,20 -

Baltstogės 8,80 - 81,10 17,10Kobrino 0,70 27,80 5,60 43,40

Statistika pagal Rusijos geografinės draugijos užrašų XIII knygą, išleistą 1861 m. Sankt-Peterburge. Šioje knygoje išspausdintas straipsnis „Apie tautinę Rusijos imperijos Vakarų krašto gyventojų sudėtį“, kuriame

pateikta Vitebsko, Mogiliovo, Minsko, Vilniaus, Kauno, Gardino, Kijevo, Volynės ir Podolsko gubernijų gyventojų tautinė sudėtis ir jų religinė priklausomybė.Charakteringa tai, kad dar XIX a. viduryje Šiaulių apskrityje gyveno tik žemaičiai, o tarp Kauno apskrities jie sudarė didžiąją dalį. Įdomus ir lietuvių išplitimo arealas XIX a. viduryje. Priskiriant jotvingius baltų grupei, šis arealas nusitęsia toli į pietus nuo dabartinių Lietuvos ribų. Nors jotvingius laikome lietuvių gentimi, tačiau minimo straipsnio autoriai rašo: „Jie (jotvingiai) gerokai skiriasi nuo baltarusių ir lietuvių grubiais papročiais bei iššaukiančia išvaizda, o baltarusiai turi posakį: atrodo kaip jotvingis, t.y. žiūrisi kaip plėšikas...“ Dar vienas charakteringas faktas: jotvingiai išpažino pravoslavų tikėjimą ir tai matyt, buvo jų greito nutautėjimo priežastis.Vilniaus gubernijoje 6 proc., o Gardino gubernijoje 64,1 proc. lietuvių buvo priėmę pravoslavų tikėjimą.

1857 m. Sankt Peterburgo įsteigtas komitetas apsvarstyti baudžiavos panaikinimo klausimus.1857 m. sausio 26 d. caro įsaku Vyriausiajai Rusijos geležinkelių bendrovei leista pradėti tiesti geležinkelį iš Sankt Peterburgo per Vilnių į Varšuvą.1857 m. Salantų dvaro laisvųjų žmonių bruzdėjimas.1857 m. gruodžio 2 d. caras Aleksandras II pasirašė reskriptą Vilniaus generalgubernatoriui V.Nazimovui dėl gubernijų bajorų komitetų įsteigimo valstiečių reformai parengti.1857-1859 m. demokratinės orientacijos lietuvių inteligentija nesėkmingai mėgina gauti leidimą lietuviškam laikraščiui Lietuvoje leisti.1857 – 1859 m. sukilimas Indijoje (Sipajų sukilimas), apėmęs nemažą dalį Šiaurės Indijos. Anglijos vyriausybei pasiuntus papildomas kariuomenės dalis, anglai įgijo didesnę karinę persvarą. Sukilėliai veikė padrikai. Sukilimas buvo nuslopintas. Anglijos parlamentas pamatęs Rytų Kompanijos nepatvarumą, ją ir formaliai dar egzistavusią Mogolų imperiją panaikino, jų teises perėmė Anglijos karalius, 1876 m. karalienė Viktorija oficialiai paskelbta Indijos imperatore. Anglijos karalių Indijoje atstovaudavo vicekaralius.Britai politiškai suvienijo Indiją, sukūrė modernios politinės sistemos ir valstybės pagrindus, susiformavo atstovaujamos valdžios institucijos (anksčiau indų ir mongolų valstybės buvo despotinės), pradėjo formuotis daugiapartinė sistema, kūrėsi rinkos ekonomika, sparčiai vystėsi komunikacijų tikslas, atidaryti universitetai ir koledžai, pradėta leisti knygos ir periodika daugeliu Indijos kalbų. Azijoje modernizacijos lygiu Indija buvo pirmaujanti šalis, ir tik XIX a. pabaigoje ją aplankė Japonija.1857 – 1859 m. pirmosios pasaulinės ekonominės krizės.1858 m. laisvųjų žmonių beliko vos 5 proc. viso valstiečių skaičiaus.1858 m. spalio 11 d. oficialus blaivybės sąjūdžio pradžia. M.Valančius ganytojišku laišku kreipėsi į dekanatus ir ragino skleisti blaivybę Žemaičių vyskupijoje. Valančiaus verčiami dvarininkai ėmė uždarinėti smukles ir bravorus (vok. Brauer>lenk. Brawor), valstiečiai masiškai darė blaivybės įžadus. Pasisekimas buvo toks didelis, jog kai kuriose parapijose blaivybės draugijos nariais tapo net 97 proc. visų gyventojų. Liwetuva sparčiai blaivėjo. Jos pavyzdžiu ėmė sekti kitos gubernijos. Tai atsiliepė valstybės iždui. (pvz., Kauno gubernijoje jau 1859 m. vietoj planuotų 948 056 rub. Už parduotą degtinę tebuvo gauta vos 53 146 rub.) ir valdžia ėmė blaivininkus persekioti, o tuoj po sukilimo blaivybės veikla buvo visai uždrausta (1864 05 18). Nepaisant to, blaivybės sąjūdis gerokai pristabdė Lietuvoje girtavimą, o tai savo ruožtu daug prisidėjo prie krašto kultūros kėlimo.1858 m. Augustavo gubernijos lietuviškose apskrityse rasta 332 000, arba 1/5 visos Lietuvos (be Klaipėdos krašto).1858 m. baigtas tiesti Rygos-Tauragės plentas – antras strateginis plentas Lietuvoje.1858-1860 m. Vilniaus ir Kauno gubernijų privačiuose dvaruose kilo 137 valstiečių bruzdėjimai. Dalis jų buvo nuslopinta jėga.1858-1864 m. blaivybės sąjūdis Lietuvoje. Masinis valstiečių dalyvavimas blaivybės akcijose sėkmingas.1858-1865 m. Vilniuje panaikinti vokiečių amatininkų cechai.1859 m. iždas buvo numatęs iš Kauno gubernijos gauti 948 056 rublius pelno už degtinės pardavimą, o tegavo vos 53 146 rublius.1859 m. balandžio mėnesį Prancūzijos ir Sardinijos (Pjemonto) kariuomenė greitai užėmė Lombardiją ir vasarą sumušė austrų armiją prie Solferino. Mažose Apeninų valstybėse kilo revoliucijos. Visur buvo reikalaujama suvienyti Italiją į nacionalinę valstybę. Napoleonas III nenorėjo, kad būtų sukurta vieninga ir stipri Italija ir kad žlugtų popiežiaus valstybė.Napoleonas III netikėtai sudarė paliaubas su Austrija. Pagal jų sąlygas Lombardija atiteko Sardinijos karalystei, o Venecija liko Austrijos sudėtyje. Napoleonas III gavo prancūzų daugiausiai gyvenamas Savojos ir Nicos sritis. Mažose Apeninų valstybėse išrinkti nacionaliniai susirinkimai priėmė nutarimą prisijungti prie Sardinijos karalystės. Jų pavyzdžiu pasekė ir kai kurios popiežiaus valstybės teritorijos.

1859-1861 m. pirmoji revoliucinė situacija Rusijoje.1859 m. Sardinijos karalystės ir Prancūzijos imperijos karas su Austrijos imperija.1860 m. gegužės mėnesį vakarinėje Sicilijoje iš dviejų garlaivių atplaukusių iš Genujos išsilaipino D.Garibaldžio vadovaujami sukilėliai. Prie jų prisijungė keletas tūkstančių vietinių salos gyventojų. Iš salos sukilėliai išžygiavo į Neapolį. Sukilėlių kariuomenėje buvo jau 25 000 savanorių. Šiauriau Neapolio jie nubloškė karaliaus kariuomenę.Sardinijos vyriausybės vadovas Kavūras ir karalius Viktoras Emanuelis II pasiuntė Pjemonto armiją į pietus per Neapolio sieną. Sukilėliai pripažino Sardinijos karaliaus valdžią. Neapolio valdos po visuotino balsavimo buvo prijungtos prie Pjemonto. 1860 m. Klaipėdoje įkurta Luizės gimnazija.1860 m. JAV išrinktas 16 prezidentas Abraomas Linkolnas.1861 m. vasario 9 d. Jeffersonas Davisas išrinktas Amerikos Konfederacijos valstijų prezidentu, o Alexanderis Stephensas – viceprezidentu.1861 m. paskelbta Italijos karalystė. Naujoje karalystėje gyveno 22 mln. gyventojų, kai anksčiau Pjemonte buvo 6 mln. Konstitucija kurta pagal Pjemonto konstituciją. Italija tapo vieninga konstitucine monarchija su dviejų rūmų parlamentu. Dėl didelio turto cenzo rinkėjams tik 2,5 proc. gyventojų galėjo dalyvauti rinkimuose. Romoje liko Prancūzijos kariuomenė. Po kelerių metų Austrija pralaimėjo karą su Prūsija ir 1866 m. turėjo atsisakyti Venecijos srities, kuri buvo prijungta prie Italijos karalystės. 1861 m. Klaipėdoje pradėjo veikti miesto dujų fabrikas – įvestas dujinis apšvietimas.1861 m. Klaipėdoje įkurta vyrų gimnastikos draugija “Turn–Verein”.1861 m. pradėjo veikti geležinkelio atkarpa Kaunas-Virbalis.

Vilniaus stačiatikių procentas pagal oficialią Rusijos statistikąApskritis 1861 m. procentas 1897 m. procentasVilniaus 4,8 14,7Trakų 2,7 6,1

Ašmenos 26,4 35Vileikos 48,9 64,9Dysnos 56,5 63,8

Švenčionių 9 15,6Lydos 25,9 28,7

Vilniaus gyventojų pasiskirstymas tautybėmis 1861 m.Tautybė Procentas Tautybė Procentas

Rusų 2,3 Lietuvių 46Lenkų 12,3 Totorių 0,2

Baltarusių 29,4 Žydų 8Kitų 1,8

Iš viso slavų: 44 Iš viso: 56

1861 m. įvesta luominė valstiečių savivalda, įkurtos valstiečių savivaldybės.1861 m. uždrausta žydams apsigyventi arčiau kaip 50 km nuo Rusijos sienos. Šis draudimas netrukus buvo atšauktas.1861 m. Lietuvoje ir Lenkijoje susiformavo dvi visuomeninės grupuotės: „baltieji“ ir „raudonieji“ – reformų šalininkai ir revoliucionieriai. „Raudonieji“, kuriuos daugiausia sudarė miestiečiai, inteligentija, bežemė bajorija, besimokantis jaunimas, buvo tos nuomonės, kad ginkluota kova prieš carizmą gali garantuoti išsivadavimą. Jie sukūrė revoliucinę organizaciją, kurios uždavinys – ruošti kraštą sukilimui. Tačiau „raudonieji“ nebuvo vieningos nuomonės. Išsiskyrė 3 srovės: dešinieji, nuosaikieji ir kairieji. Dešinieji neprieštaravo sukilimo rengimui, bet stengėsi jį atidėti; nuosaikieji siekė tuojau pradėti sukilimą; kairieji reikalavo ne tik tuoj pradėti sukilimą, bet ir aprūpinti valstiečius žeme be išpirkimo.„Baltieji“ (daugiausia dvarininkų ir pramonės buržuazijos partija) buvo nusiteikę prieš revoliucinę kovą. Dešinysis „baltųjų“ sparnas bendradarbiavo su caro valdžia, tikėjosi iš jos nuolaidų aktualiausiais krašto klausimais.Įsteigta karo mokykla Genujoje, vėliau perkelta į Cuneo, kuri rengė kadrus būsimam sukilimui.

1861 m. kovo-rugpjūčio mėn. politinės anticarinės manifestacijos. Lietuvoje prasidėjo miestiečių ir vietos bajorų judėjimas, politinės-patriotinės manifestacijos su Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo šūkiais banga.Lietuvoje (be Augustavo gubernijos) ir Vakarų Baltarusijoje iš viso įvyko 227 manifestacijos. Iš jų 116 surengta Vilniuje. Vilnius tapo judėjimo centru – pradeda kurtis revoliucingai nusiteikusio visuomenės sparno, vadinamų „raudonųjų“ organizacijos, iki 1862 m. vasaros susibūrusios į Judėjimo komitetą.1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė baudžiavos panaikinimo Lietuvoje, Latgaloje ir Rusijoje įstatymus, pavadintus „Nuostatai dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės“, kurie suteikė privačių dvarų valstiečiams asmens laisvę (asmens laisvę, teisę tvarkyti savo turtą, pasirinkti verslą ir t.t. ) ir numatė skirtinio sklypo privalomo išpirkimo sąlygas. Imtos kurti seniūnijos, kurioms vadovavo valstiečių renkamas seniūnas. Valstiečiai gavo teisę išsipirkti sodybas arba sklypus. Valstiečių prievoles į skirtinį sklypą fiksavo nuostatiniai raštai, kurių valdžia netikrindavo, taigi dvarininkai tuo naudojosi ir mažino valstiečių žemes bei didino prievoles. Valstiečiams duota teisė išsipirkti žemę per 49 metus.1861 m. Australijoje gyveno 1 200 000 baltaodžių.1861 m. balandžio 12 d. iškilus Amerikos Konfederacijos nepriklausomybės klausimui nuo JAV prasideda JAV pilietinis karas. (1861-1865). Šiaurėje gyveno 22 mln. gyventojų, Pietuose – 9 mln., iš jų 4 mln. juodaodžiai.1861 m. birželio mėn. iš viso Vilniaus ir Kauno gubernijose iki šiol įvyko 145 valstiečių bruzdėjimai. Beveik pusė jų buvo slopinama kariuomenės.1861 m. vasarą rusų kariuomenė sušaudė demonstraciją Varšuvoje.1861 m. vasarą įvyko pirmasis iki šiol žinomas streikas Lietuvoje. Streikavo 45 akmenskaldžiai, dirbę netoli Turmanto stoties prie geležinkelio Sankt-Peterburgas – Varšuva tiesimo. Streikas truko 3 savaites. Jo dalyviai buvo iš Tverės gubernijos atėję uždarbiauti valstiečiai.1861 m. rugpjūčio 12 d. Belmonto miške prie Vilniaus, minint Liublino unijos 292-ąsias metines, susirinko apie 5000 žmonių. Šioje manifestacijoje pasigirdo patriotinės kalbos, himnai bei dainos lenkų ir lietuvių kalbomis.Kaune kelių tūkstančių žmonių minia, susitelkusi prie pontoninio tilto per Nemuną, susijungė su panašia eisena kitame krante, jau buvusioje Lenkijos karalystėje.1861 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje 5000 manifestantų patraukė prie S.Konarskio sušaudymo vietos. Įvyko susirėmimas su kariuomene.1861-1873 m. pirmasis geležinkelių tiesimo per Lietuvą etapas. Nutiesta 921 km.1861-1900 m. Tartu universitete mokėsi 120 studentų iš Lietuvos.1861 m. paskelbiama Italijos karalystė.1862 m. išsigandęs revoliucinių nuotaikų Prūsijos karalius Vilhelmas I pirmuoju ministru paskyrė Oto fon Bismarką. Tuo metu Vokietijoje buvo pagyvėjęs nacionalinio susivienijimo sąjūdis įkvėptas Italijos įvykių.1862 m. įkurtas Rygos politechnikumas.1862 m. pirmą kartą latvių raštijoje pasirodė pavadinimas „Latvija“.1862 m. vasarą susikuria Lietuvos „raudonųjų“ judėjimo komitetas sukilimui rengti.1862 m. rugsėjo 22 d. (1863 sausio 1 d.?)JAV prezidentas Abraomas Linkolnas (1809-1865) paskelbė, kad pietinėse valstijose panaikinama vergija.

Lietuvos kultūros raida iki 1863 m. Egzistavo kelios kultūros - aristokratiškoji, bajoriškoji, liaudies, miestietiškoji. Susidūrus bajorų ir liaudies kultūroms ėmė formuotis lietuvių tautinė kultūra. Aristokratai žavėjosi kosmopolitinėmis idėjomis.

Katalikų bažnyčia ir jos politinis vaidmuo XIX a. I - oje pusėje

Katalikų bažnyčia amžiaus pradžioje nusmuko. Caras ją ketino padaryti panašią į stačiatikių, uždraudė ryšius su Vatikanu, buvo nusavinamos žemės, vykdomi tikėjimo suvaržymai. Caras tik tada sušvelnino padėtį, kai Vakarų valstybėms buvo parodytas katalikų bažnyčios engimas ir jos ėmėsi diplomatinių veiksmų. 1847 m. buvo pasirašytas konkordatas su Šventuoju sostu. Vilniaus vyskupu tapo V.Žilinskis, Žemaičių - M.Valančius. Jis norėjo sulietuvinti bažnytinį gyvenimą, parašė istorinį veikalą "Žemaičių vyskupystė" lietuviškai, ėmė Varniuose kaupti lietuvišką biblioteką. Taigi, M.Valančius skleidė lietuviškumą ir ketino kontroliuoti lietuvių dvasininkų ir pasauliečių sąjūdį, kuriam vadovavo S.Daukantas. M.Valančius organizavo ir blaivybės brolijas, į kurias siekė įtraukti visus valstiečius. Valdžios požiūris į tai buvo nuolankus iki sukilimo.

Vilniaus gubernijos gyventojai 1862 m. (P.Čepėnas, 1986 m.)Tautybė Skaičius ProcentasLietuvių 418 880 49,98Lenkų 154 368 18,42

Baltarusių 146 041 17,42Žydų 76 802 9,16Rusų 14 930 1,79

Totorių 2416 0,29Krivičių 23 016 2,75Vokiečių 902 0,11

Ukrainiečių 701 0,06Iš viso: 838 056 100

Gyventojų pasiskirstymas tautybėmis Vilniaus gubernijos apskrityse 1862 m.Apskritis Lietuvių proc. Lenkų proc. Baltarusių proc. iš viso:Ašmenos 57,5 18,3 24,2 100

Dysnos2,1 (visi

stačiatikiai)43,4 54,5 100

Lydos 63,2 7,2 22,5 92,9Švenčionių 86,9 5,8 6,9 99,6

Trakų 93,4 4,3 1,3 99Vileikos 28,3 22,1 44,8 95,2

Vilniaus60,7 (katalikai ir

stačiatikiai)34,5 3,5 98,7

M.Lebedkino surašymas pateikė ir staigmenų. Taip statistikas į pietryčius nuo Belovežo girios, Kobrino apskrityje surado net 22 725 jotvingius, nors ši gentis jau buvo laikoma mirusia. „... kalba jie gudų tarme lietuvišku tarimu“.Be to lietuvių aptikta ir labiau nutolusiose nuo etninės Lietuvos žemėse. Kijevo gubernijoje jų gyveno 38 026, o Volynės – 16 055. Volynės gubernijoje Kovelio apskrityje lietuviai save vadino žemaičiais, buvo priėmę stačiatikybę. Čia pirmieji lietuviai kolonistai buvo atvykę dar Gedimino laikais.Susumavus etninės Lietuvos lietuvius, o taip pat išsibarsčiusius Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Lenkijos ir Latvijos plotuose, turėtume bendrą lietuvių skaičių, viršijantį 2 mln. Iš jų apie 76 proc. katalikai, apie 13 proc. – protestantai ir apie 11 proc. – stačiatikiai. Pastarieji, deja, jokio tautiškumo žymių neparodė ir greitai nutautėjo.Tiksliau nustačius „lietuviškai kalbančius plotus“ gautume, kad 1863 m. tokie plotai Lietuvoje sudarė 80 530 km2, o Mažojoje Lietuvoje – 11 400 km2 (iš viso 91 930 km2). Tuose plotuose galėjo gyventi per 2 mln. gyventojų, kurių daugumą sudarė lietuviai.1862 m. viduryje opoziciškai nusiteikę dvarininkai sudarė „baltųjų“ organizaciją, pavaldžią Lenkijos „baltiesiems“.1862 m. spalio 24 d. Rusijos vyriausybė kovai su revoliuciniu, anticariniu judėjimu Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje įsteigė specialią vyriausybinę instituciją, vadinamą Vakarų komitetu.

1862 m. spalio 24 d. pirmą kartą po 1856 m. buvo paskelbtas rekrūtų ėmimas.1862-1863 m. nepasisekė vyskupui M.Valančiui Varniuose įkurti „mažąją seminariją“ arba vidurinę mokyklą.Nuo 1863 m. sausio 1 d. oficialiai prezidento Linkolno įsaku panaikinta vergija JAV.1863 m. pradžia – Kauno gubernijoje lažą ėjo jau tik 29 proc. valstiečių.1863 m. Užnemunė virto Rusijos provincija, priklausanti Varšuvos generelgubernatoriui.1863 m. rusų valdžia nusprendė sunaikinti raudonųjų pajėgas Lenkijoje ir pradėjo imti jaunimą į rekrūtus.1863 m. vyskupas Valančius paskelbė laišką, kad ginklus metę sukilėliai nebūsią baudžiami, o Vilniaus vyskupas už tai, kad vis delsė išleisti tokį atsišaukimą, buvo ištremtas į Rusiją.1863 m. „nuo Lenkijos prijungtosios gubernijos“ imta vadinti Vakarų krašto vardu, kas reiškia Vakarų Rusiją ir net visus krašto gyventojus imta vadinti vakarų rusais.1863 m. sausio 22 d. Centrinis tautinis komitetas, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe, skelbia sukilimo pradžią. Sukilimas pagarsino manifestą ir du agrarinius dekretus. Šie dokumentai ragino visus Lenkijos karalystės gyventojus sukilti prieš carizmą, žadėjo jiems laisvę ir lygiateisiškumą. Dekretai skelbė, kad valstiečiams atiduodama žemė, kuria jie naudojosi iki sukilimo. Sukilimas pirmiausia prasidėjo Lenkijoje. Jis dar vadinamas Sausio sukilimu.1863 m. Latgaloje prasideda sukilimas. Po jo Latgaloje uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis.1863 m. kovo 13 d. buvo naikinamas lažas ir įvedamas privalomas žemės išpirkimas.1863 m. balandžio 4 d. naują carinio valstybinio pradinio mokymo sistemą bei jos kryptį nustatė „Laikinosios taisyklės Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijų liaudies mokykloms“. Jose buvo pabrėžta, kad dėstomoji kalba tegali būti valstybinė (rusų) kalba.1863 m. balandžio viduryje Vilniaus karo apygardoje buvo sutelkta 98 600 rikiuotės karių.1863 m. gegužės 13 d. caras paskiria Michailą Muravjovą Šiaurės Vakarų krašto viršininku ir suteikia ypatingus įgaliojimus slopinti sukilimą.1863 m. gegužės 26 d. M.Muravjovas su visa kanceliarija atvyksta į Vilnių.1863 m. birželio mėn. Vilniaus karo apygardoje jau buvo sutelkta 123 500 rikiuotės karių.1863 m. birželio 11 d. iš Londono išplaukusi (kovo 2 d.) tarptautinė ekspedicija pasiekė Prūsijos krantus ties Juodkrante, tačiau čia siautė audra. Išsilaipinant keli savanoriai nuskendo; tada laivas pasuko prie Gotlando, kur jį internavo Švedijos valdžia.1863 m. birželio 22 d. Dluskio (bene vienintelis sukilimo vadas, rusų armijoje buvo ištarnavęs iki kapitono) daliniai (apie 300 žemaičių) susidūrė su rusų kariuomene ir laimėjo mūšį ties Papile (bene vienintelis didelis mūšis Žemaitijoje), nes nepavyko parvežti stambesnius naujausių belgiškų karabinų transportus, kurių taip laukė sukilėliai ir kuriems įsigyti buvo surinkta apie 100 000 sidabro rublių.1863 m. Rusija pasiuntė dvi karines eskadras į Niujorką ir San Franciską. Rusijos imperija buvo suinteresuota, kad JAV išliktų vieninga valstybe kaip atsvara Anglijai ir Prancūzijai.1863 m. birželio 27 d. Anglijos, Prancūzijos ir Austrijos atstovai Rusijai įteikė dar griežtesnes notas. 1863 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. baigėsi ginkluota kova Vilniaus ir Augustavo gubernijose.1863 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos Užnemunė priskirta Vilniaus generalgubernatoriui M.Muravjovui (iki 1865 m.). 1863-1864 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

1863 m. sukilimas

Tai buvo tarsi ankstesnių judėjimų tęsinys. Buvo tikėtasi išsilaisvinti iš Rusijos ir vykdyti reformas. Susikūrė dvi organizacijos. Raudonieji, vadovaujami kunigo A.Mackevičiaus, galvojo, kad išsivadavimas turi sutapti su radikaliomis permainomis. Galvojo, kad tik davus valstiečiams žemės ir suteikus pilietines teises, galima sukilimą paversti masiniu. Baltieji, vadovaujami J.Geištoro, A.Oskerkos, A.Jelenskio, A.Domeikos, ketino viską daryti palaipsniui, išplėsti bajorų savivaldą. Baltieji turėjo daug lėšų. Tarp šių grupuočių kilo konfliktai. Baltieji siekė iš raudonųjų perimti vadovavimą judėjimui. Sukilimui vadovavo Tautinė vyriausybė, kuri savo manifeste deklaravo luomų lygybę. Lietuvos provincijos komitetas, vadovaujamas raudonųjų, buvo silpnai pasirengęs ir jis buvo atiduotas baltiesiems. Buvo stengtasi padaryti Lietuvos sukilimą pavaldesnį Lenkijai. Sukilėliai turėjo užkirsti Rusijos kariuomenei kelią į Lenkiją, bet tai buvo nerealu. Vilčių teikė ir Vakarų valstybių diplomatiniai protestai prieš Rusiją, bet naudos jie nedavė. Iš Anglijos buvo atplukdyta ginklų ir žmonių. Tačiau jungtinėms pajėgoms kelią užkirto rusai ir mūšis vyko gegužės 7 d. Maldeikių kaime. Rusai nugalėjo. Sukilėlių vadai Z.Sierakauskas ir B.Kolyška nuteisti. Antrame sukilimo etape buvo pereita į partizaninę kovą, kuriai vadovavo A.Mackevičius ir B.Dluskis - Jablonovskis. Tačiau kovotojai vis pralaimėdavo, o caras didindavo represijas. Sukilėlius visai palaužė M.Muravjovo būriai ir kontribucijos už sukilėlių rėmimą. Sukilimo vadai nebuvo vieningi

dėl savo planų. Visi valstybės atkūrimą įsivaizdavo skirtingai. Po sukilimo buvo padidinti mokesčiai, tremiama inteligentija. Buvo siekiama sukurti lojalių imperijai piliečių sluoksnį gerinant valstiečių gyvenimo sąlygas.

Demografiniai ir socialiniai pokyčiai po 1863 m.

Daug miestelių gyventojų ėmė keltis į miestus, todėl jų ten padaugėjo trigubai. XX a. pradžioje gyventojų perteklių išsprendė emigracija. Dauguma išvyko į Ameriką, kai kuriuos Rusijos miestus. Gyventojų skaičiaus augimą lėmė nauja visuomenės struktūra, ekonomikos kilimas, natūralus gyventojų prieaugis. Visuomenės stuktūra pamažu keitėsi. Kaime išryškėjo skirtumai tarp stambių ūkininkų ir neturtingų valstiečių, prasiplėtė miestų socialinė struktūra - formavosi buržuazijos ir proletariato soc. grupės. Bajorų luomas skilo, o bajorystė ėmė reikšti inteligentiškumą, o ne kilmę. Inteligentija (kurios aktyvi veikla lėmė modernios lietuvių tautos atsiradimą) ir buržuazija (kuri skaldėsi į miesto, kaimo ir pramoninę) užėmė aukštas pozicijas. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai tapo labiausiai diskriminuojamas luomas.

Iki XIX a., kada ekonomikos plėtimasis atginė į miestus dešimtis tūkstančių valstiečių, Talino ir Rygos gyventojų daugumą sudarė vokiečiai. Amžiaus pabaigoje latviai tapo didžiausia Rygoje gyvenančia bendruomene, savo skaičiumi pranokusia vokiečius, žydus ir rusus. XX a. 7-ame dešimtmetyje Jų skaičių viršijo gausi rusakalbių imigrantų banga, plūstelėjusi sovietų valdymo metais. Taline estų dauguma vokiečių ir rusų atžvilgiu susiformavo XIX a. Žydų jame gyveno mažiau negu 5 tūkst. Šiandien Taline gyvena po lygiai estų ir rusakalbių gyventojų.

Labai reikšmingame laikotarpyje - baudžiavos panaikinimo bei tautinio atgimimo priešaušry ir prieš pat lietuvių spaudos uždraudimą - Europos vidury gyveno lietuvių ir baltarusių tautos santykiu 19:28. Bet kaip tik šiuo laiku lietuviai buvo priespaudos ir nepalankių aplinkybių geriausiai paruošti nutautėjimui, kuriuo greit pradės naudotis lenkai ir baltarusiai. Pagal gyventojų sudėtį Vilnius iki Antrojo pasaulinio karo buvo lenkų ir žydų miestas, kuriame lietuviai sudarė nedidelę mažumą.

Lietuviai

Stambios lietuvių salos Ukrainoje irgi buvo pravoslaviškos ir lietuviškai nebemokėjo ir jau greit paskendo ukrainiečių jūroje. Per tolesnius 30 metų panašus likimas ištiko dar labai stambų lietuvių pusiasalį Gardino gubernijoj ir lietuvių salas Minsko gubernijos šiaurinėje dalyje. Didelė jų didžiuma 1861m. jau kalbėjo tik baltarusiškai ir po 30 metų jų niekas lietuviais nebeužrašė; katalikai virto dažniausiai lenkais, o gausūs pravoslavai –baltarusiais. „Aušros“ laikų tautinio atgimimo spauda jų jau nebegalėjo pasiekti, nes jie 1883m. lietuviškai nebemokėjo.

Nekalbant apie smulkesnius administracinius vienetus kaip valsčiai, o pasitenkinant stambesniais plotais kaip apskritys, matome iš M.Lebedkino statistikos, kad 1861m. gudiškomis apskritimis galima laikyti Vileikos ir Dysnos, kuriose baltarusiai turėjo bent reliatyvią daugumą, gi Lydos ir Ašmenos apskrityse lietuviams priklausė net absoliuti dauguma. Prie lietuvių skaičiaus dar tektų pridėti Suvalkijos lietuvius- beveik 250 000; be to dar M.Lebedkino surašytus Kijevo gubernijos lietuvius-38 026, Volynės-16 055 ir Gardino gubernijos jotvingius-30 927. Pridėjus dar vokiečių surašytus 137 346 Mažosios Lietuvos lietuvininkus, visas lietuvių skaičius 1861m. galėjo būti 1 886 965.Tiksliau nustačius „lietuviškai kalbančius plotus“ gautume, kad 1863 m. tokie plotai Lietuvoje sudarė 80 530 km2, o Mažojoje Lietuvoje – 11 400 km2 (iš viso 91 930 km2). Tuose plotuose galėjo gyventi per 2 mln. gyventojų, kurių daugumą sudarė lietuviai.

Gardino gubernijoj tuomet baltarusiai neturėjo jokios daugumos nė vienoj apskrityje: Gardino, Volkovysko ir Slanimo apskrityse buvo lenkų dauguma, o Lietuvių Brastos, Pružanų ir Kobrino apskrityse ukrainiečiams teko reliatyvi dauguma greta gausių lietuvių. Rodos beveik tikra, kad M.Lebedkino vadovaujama dvasiškąja 1861m. ar kiek anksčiau surašinėjimą darė ne pagal kalbą, bet pagal tautinę sąmonę ar kilmę. Policijos nebaidomi ir politiškai dar negniuždomi tūkstančiai pasisakė esą lietuviai ir net jotvingiai, nors savo kalbos nebemokėjo. Bet labai gausus lietuvių dalyvavimas 1863 m. sukilime prieš Rusiją nustatė didelį biurokratijos aparatą specialiai prieš lietuviškus nusiteikimus, nors jie būtų ir silpni ir be tinkamos vadovybės. Tad vėlesni gyventojų apskaičiavimai rodys jau visai kitokių duomenų.

Iki 1861 m. svarbiausios Baltarusijos mažumos buvo žydai, lietuviai, lenkai ir rusai (mažėjančia tvarka).

1914 m. Bendras lietuviškų gubernijų plotas (Kauno, Vilniaus, Gardino, Suvalkų) apėmė 132 989kvkm. ir turėjo 6 699 200 gyventojų.

Jotvingiai

M.Lebedkinas rašo, kad 1861m. ar kiek anksčiau Gardino gubernijoje (beveik visi Kobrino apskrity) tuomet gyvenę jotvingių likučiai buvę visi pravoslavai ir kalbėję baltarusiškai su lietuvišku akcentu. Jie jau buvo visiškai gerai paruošti tapti baltarusiais ir vėlesnių laikų statistika jų jau neberanda.

Kobryno apskrityje, kur iki 1860 m. buvo išlikę 22 725 jotvingiai (iš visų Gardino gubernijos 30 927 jotvingių), vietovardžių savotiškumas vertas susidomėjimo. Kai vakarinėse ir šiaurinėse savo žemės dalyse jotvingiams XII a. pasidarė labai nebe saugu gyventi, šios tragiškos tautos likučiai slėpėsi Baltvydžio giriose ir labiausiai susispietę pietiniuose jos pakraščiuose, kur jie išliko iki XIX a. vidurio.Jotvingių žemė buvo parėpusi Baltstogės, Sokolkos, Valkavisko, Slanimo, Naugarduko ir Baranovičių apskritis ir net kai kur apėmė Gardino apskritį šiapus Nemuno..

Nuo 1861 m. iki 1897 m. apie 2 650 000 lietuvių ir 31 000 jotvingių su visu prieaugliu tapo baltarusiais arba lenkais. Per tą patį laikotarpį 132 286 Gardino gubernijos rusai susitraukė į 74 000; užtat smarkiai padaugėjus jų kaimiečių didžiuma susiliejo su baltarusiais. Baltarusių kalba smarkiai pasistūmė į Vilniaus gubernijos vidurį, bet tautinė sąmonė kai kur dar liko lietuviška, kai kur buvo lenkiška.

Baltarusiai

Tautinė baltarusių sąmonė pasidarė juntama tik tose vietose, kurios ilgiau išbuvo vakarietiškoje LDK įtakoje ir valdžioje. Gudiškomis tarmėmis kalbantys žmonės Černigovo, Tverės, Kalugos, Oriolo ir Pskovo gubernijose niekada nepasisakė esą gudai, nes čia Lietuvos siena, skirianti nuo Maskvos, laikėsi tik trumpą laiką. Net pati Smolensko žemė (daugiau gubernija), Lietuvos valdžioje išbuvusi 165 metus, per 1897 m. surašymą gudais užsirašė tik per pusę (apie 46 proc.), o kiti save laikė jau rusais. Bolševikai sakosi nepriskyrę Gudijai Smolensko gubernijos ne dėl kalbos, bet dėl gyvenimo būdo, kuris ten esąs jau rusiškas. Iki 1950 m. Sovietų kartografija Smolensko platų kraštą dar rodė esant baltarusišką kalbos atžvilgiu. Bet nuo 1950 m. atlasų laidos ten randa jau tik rusų kalbą.

MetaiGyventojų tankis/km2 Visi gyventojai

Vien baltarusių

Baltarusių proc.

1430 m. 2,00 500 000 450 000 90,001572 m. 4,40 1 130 000 1 020 000 90,001791 m. 9,00 2 300 000 1 955 000 85,001861 m. 15,00 3 850 000 3 080 000 80,001897 m. 30,10 7 700 000 5 850 000 76,001914 m. 38,00 9 700 000 7 280 000 75,001939 m. 43,00 11 000 000 8 700 000 75,001955 m. 42,50 10 900 000 7 630 000 70,00

Vilniaus gubernijoje: 418 880 lt, 143 041 gudų, 154 382 lenkų.Kauno gubernijoje: 728 474 lt, 1 548 gudų, 25 189 lenkų.Gardino gubernijoje: 201 897 lt, 25 879 gudų, 193 228 lenkų.Minsko gubernijoje: 64 149 lt, 661 770 gudų, 116 789 lenkųMogiliovo gubernijoje: 945 lt, 713 375 gudų, 27 238 lenkųVitebsko gubernijoje: 267 lt, 396 396 gudų, 43 342 lenkųIš viso šešiose gubernijose: 1 414 612 lietuvių, 1 941 982 gudų, 559 258 lenkų

Lietuviškomis laikytos Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijos, o gudiškomis- Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko.

1897 m. šešiose istorinėse Lietuvos gubernijose britai (pagal rusų statistiką) randa 5 447 000 gudų ir 565 000 lenkų, 380 000 ukrainiečių, apie 500 000 rusų, 1 414 000 žydų, 308 000 latvių (latgaliečių) ir 1 408 000 lietuvių (be Suvalkijos ir be Mažosios Lietuvos). Ukrainiečių daugumą jie rado Kobrino (79 proc.) ir Lietuvos Brastos (64 proc.) apskrityse. Jų žymu ir Bielsko apskrity (39 proc.). Pagal 1911 m. statistiką britai manė Lietuvą turint 5,5 mln. gyventojų, o 3 baltarusiškas gubernijas-apie 7 mln.Prie minėtų šešių gubernijų baltarusių dar reikėtų pridėti Smolensko gubernijos baltarusius 450 000, Černigovo-300 000, Tverės-60 000, Kalugos-20 000, Pskovo-20 000, Augustavo apskrities-12 000, Ilūkstės apskrities-10 000, Oriolo gubernijos-18 000 baltarusių. Tuo būdu visoje Baltarusijoje arti jos esančiose žemėse 1861m. buvo bent 2 831 982 baltarusiai, bet baltarusių daugumos zonoje jų gyveno tuo metu tik apie 2 300 000.

1905 m. Lietuva irgi 4 gubernijos: Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų. Baltarusija: Minsko, Mogiliovo, Vitebsko ir Smolensko gubernijos.

1914 m. lietuviai Gudijoj sumažėjo iki 7000. Dabar beveik vieni rusai Gudijoj sudaro tautinę mažumą, kuri kasmet didinama rusų kolonizavimu ir gudų deportavimu. Rusų kolonizacija yra jau pagrobusi daug ploto Homelio, Bresto, Oršos ir Mogiliovo apylinkėse. Beveik visi miestai, ypač Minsko ir Vitebsko, turi jau rusų apie pusę gyventojų. 1914m. raštingų gudų buvo tik 18 proc.

Bažnyčios padėtis ir vaidmuo 1863 – 1904 m.

M. Valančius pasitraukė iš 1863 m. sukilimo ir buvo pateikęs švietimo įstaigų steigimo projektus, kuriuos valdžia atmetė. Tada jis slapta ėmė ginti Bažnyčią nuo valdžios spaudimo : leido knygeles, rengė slaptus mokymus lietuviškai. Ir po jo mirties 1875 m., Žemaitijoje buvo priešintasi rusinimui. Tačiau Vilniuje kunigai skaitė pamokslus rusiškai, parapijos pereidavo į stačiatikių tikėjimą, rusinimui buvo priešpastatomas lenkinimas. Katalikų priešinimasis irgi prisidėjo prie 1905 m. pasikeitimų (pvz.: pripažintos asmens ir sąžinės laisvės). O tautinis sąjūdis prisidėjo prie dvasininkijos sulietuvėjimo. 1905 m. susikūrė krikščionių demokratų partija.

Rusinimo politika 1864 - 1905 m.

Po sukilimo rusinimo politika buvo pavesta M.Muravjovui ir jo pagalbininkui I.Kornilovui. Jų planas vadinosi "rusų pradų atkūrimo programa", kurį patvirtino Aleksandras II. Buvo siekta: pašalinti lenkų kalbą, neleisti katalikams užimti postų, varžyti katalikų Bažnyčią, plėsti stačiatikybę, steigti rusiškas pradines mokyklas, uždrausti lietuvišką spaudą lotynišku raidynu bei įvesti kirilicą. Visa tai buvo vykdoma nuo 1864 m. Rusinimas suaktyvėjo valdant Aleksandrui III. Tačiau buvo išsiplėtojęs tautinis sąjūdis ir imperijos tautinė politika amžiaus pabaigoje pateko į krizę. Todėl 1904 m. buvo panaikintas spaudos draudimas ir baudos už slaptą mokymą.

Švietimo raida po 1863 m.

Visas oficialusis švietimas ėmė tarnauti rusinimo tikslams. Imtos kurti rusiškos pradinės mokyklos, bet valstiečiai neleisdavo į jas savo vaikų, mokė juos slaptai - namuose. Buvo ir kilnojamų daraktorinių mokyklų. Tačiau už tai buvo skiriamos baudos. Slaptosios mokyklos užkirto kelią rusinimui ir buvo lietuviškos padagogikos pagrindas. Užnemunėje rusifikavimas pasireiškė daug silpniau, taigi ir švietimo padėtis nebuvo tokia baisi.

Literatūra ir menas

Klasicizmą išstūmė romantizmas, pasaulietiniai leidiniai. Pagrindinis veikėjas - A. Mickevičius. Buvo idealizuota Lietuvos praeitis, gamta, smulkiųjų bajorų gyvenimas. Literatūriniai tekstai buvo kuriami lietuvių ir lenkų kalbomis. Vėliau lenkiškų tekstų mažėjo. Architektūroje vyravo vėlyvasis klasicizmas ( M.Šulcas, K.Podčašinskis). 1832 m. , uždarius Vilniaus Universitetui, žlugo kultūrinės veiklos kryptys. Veikė tik gydytojų draugija. 1855 m. buvo įkurta Vilniaus archeologijos komisija ir senienų muziejus. Jie skatino domėtis lietuvių kultūra. Inteligentų veikla skatino lietuvių atgimimo sąjūdį. 4 deš. daugelis inteligentų dirbo Sankt Peterburge. 1841 m. buvo išsireikalautos parapijinės mokyklos. Subrendo ir Žemaičių akademijos sukūrimo planai. Buvo plėtojamas istorijos mokslo pažinimas. Amžiaus viduryje kultūrinis centras persikėlė į Varnius. Čia buvo sutelkta lietuvių kūrybinė inteligentija, dirbo ir kūrė S.Daukantas. L.Ivinskis rūpinosi lietuviškų kalendorių leidyba. 1859 m. M.Valančius norėjo gauti leidimą lietuviškam laikraščiui "Pakeleivingas" leisti. Varniai buvo svarbus kultūrinis centras, sunaikintas 1863 m.

Lietuviška spauda

Ji padarė didelę įtaką tautiniam atgimimui. Uždraudus lotyniškas raides, imtos leisti knygos kirilica, bet žmonės jų nepirkdavo. Tada imtos slaptai, M. Valančiaus dėka, nešti knygos iš Rytprūsių. Jas nešdavo knygnešiai. Tačiau daug knygų būdavo konfiskuojamos, o knygnešiai tremiami. 1883 - 1886 m. buvo leistas laikraštis "Aušra", redaguojamas J.Basanavičiaus (vėliau - J. Šliūpo) . Apie šį laikraštį susitelkė naujas lietuvių tautinis sąjūdis. Vėliau dėl per didelio pasaulietiškumo jį nustojo remti katalikai ir lietuvių tautinis sąjūdis suskilo į dvi kryptis: pasaulietinę - liberaliąją ir katalikišką - konservatyviąją. "Aušrą" pakeitė V. Kudikos "Varpas" . Aplie jį telkėsi lietuvių demokratų partija. Katalikai leido "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą", "Tėvynės sargą" (Vaižgantas). Šiuose laikraščiuose buvo priešinamasi rusinimui bei juose galėjo atsiskleisti rašytojai (kaip Maironis). Tai pakėlė lietuvių kultūrą į aukštesnį lygį. Ėmė dirbti gausi lietuvių inteligentija, rastis partijos, tam neliko abejingi ir valstiečiai.

Autonominės Lietuvos etnografinė idėja palengva vystėsi nuo 1883m. Rusijos standartiniai geografijos ir istorijos veikalai per 125 metus skelbė, kad 1793m. Rusija jau atsiėmė iš Lietuvos visus slaviškus kraštus, o 1795m. visiškai pribaigdama Lietuvos valstybės gyvybę, Rusija pasiėmusi jau tikras lietuviškas žemes, nebe slaviškas. Kai pati valdžia savo oficialiuose leidiniuose 1840m. uždraudė vartoti Lietuvos vardą, tai Rusijos mokslas vis dėlto nepasekė valdžios pavyzdžiu: Kauno, Vilniaus ir Gardino, kai kada ir Suvalkų gubernijas vis tebevadino Lietuviškomis gubernijomis. Ir tai buvo daroma iki pat 1914m. karo.

Kultūra XIX a. II pusėje

Inteligentija dirbo spaudoje, kultūrai įtakos turėjo ir mokslo institucijų, bibliotekų muziejų veikla. Bajoriška kultūra nebuvo taip smarkiai ribojama. Buvo kuriamos rusiškos institucijos, muziejai (M.Muravjovo), rusinama Lietuvos istorija. Apmirė meninis gyvenimas, buvo uždrausti lietuviški teatrai. Todėl ėmė plisti klojimų vakarai

- nelegalūs mėgėjų vaidinimai. Pirmasis legalus lietuviškas vaidinimas buvo parodytas 1898 m. Palangoje. Dauguma Lietuvos dailininkų buvo pasitraukę į užsienį. Architektūroje ėmė plisti romantizmo, eklektikos ir istorizmo bruožai, vėliau buvo statomos neoromantinės ir neogotikinės mūro bažnyčios.

1863 m. rugsėjį caras Aleksandras II Suomijoje atidaro parlamentą.1863 m. po sukilimo Plungėje buvo uždaryta pradinė mokykla. Vietoj jos įkurta rusiška valstybinė mokykla, veikusi iki 1915 m.1863-1870 m. neleista priiminėti į dvasines seminarijas naujų klierikų.1864-1905 m. antroji Rusijos viešpatavimo Lietuvoje epocha.1864 m. sukilėliai veikė jau tik Kauno gubernijoje.1864 m. M.Muravjovas išleido įsakymą, kuriuo visos parapijinės mokyklos uždaromos, o jų vietoje pradėtos steigti vien rusiškos mokyklos.1864 m. M.Muravjovo leidimu, tiktai Kauno gubernijos žemaitiškose apskrityse ir tose vietose, kur ištisai gyvenama lietuvių ar žemaičių, katekizmą buvo galima dėstyti lietuviškai.1864 m. M.Muravjovas įsakė lietuviškus raštus spausdinti kirilica. M.Muravjovo žodiniu įsakymu prasidėjo visų lietuviškų knygų persekiojimas.1864 m. gaisras Plungėje. Ypač didelis gaisras kilo 1894 m., kurio metu sudegė 156 gyvenamieji namai. Dėl to plungiškiai pastatė paminklą Šv. Florijonui Bažnyčios gatvėje (dab. Vytauto gatvėje) šalia ten buvusios gaisrinės Laisvės alėjoje. Plungė degė dar du kartus – 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui ir 1931 m.1864 m. vasario 17 d. JAV pilietiniame kare pirmą kartą pasaulio istorijoje povandeninis laivas nuskandino įprastą laivą. 13 metrų ilgio ir 2 metrų pločio konfederatų povandeninis laivas „Hunley“ Atlanto pakrantėje prie Čarlstono po mėnesio pratybų ir operacijos atidėliojimo atakavo šiauriečių garlaivį „Housatonic“. Po sprogimo abu laivai nuskendo, aštuoni povandeninio laivo įgulos nariai žuvo. 1994 m. po 15 metų paieškų „Hunley“ buvo surastas po metro storio dumblo sluoksniu.1864 m. Prūsijos-Danijos karas.1864 m. Papilėje mirė istorikas Simonas Daukantas (1793-1864). Gimė Kalviuose, prie Lenkimų, Skuodo rajone. Daukantas didžiai vertino lietuvių liaudies tautosaką. Į ją žiūrėjo kaip į šaltinį tautos būdui, t.y. gyvensenai, pažinti. Žvelgė į ją kaip į meninę kūrybą ir vertingą auklėjamąją priemonę. Matė joje ir labai reikšmingą kalbos šaltinį. Pirmasis ėmė kaupti visus tautosakos žanrus ir rūšis. 1835 m. sudarė pirmąjį lietuvių pasakų rinkinį „Pasakos masių“. 1846 m. išleido 118 lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos žemaičių“. Jis kritikavo Lietuvos bajoriją už sulenkėjimą, smerkė baudžiavą, tautinį pavergimą, kryžiuočių ordino veržimąsi į Lietuvos žemes, popiežių talkinimą grobikiškiems kryžiuočių puolimams ir t.t. Įžvalgiai suprato, kad Lietuvą pražudė susidėjimas su Lenkija. Pirmasis XIX a. pradžioje griežtai išskyrė „lenko“ ir „lietuvio“ sąvokas, padėjo „lietuvio“ sąvokai išsikristalizuoti iš „lietuvio-lenko“. S.Daukantą galima laikyti lietuvių tautinio atgimimo pirmtaku. Vėliau J.Basanavičius ir kiti veikėjai ėjo jo pėdomis.S.Daukantas negalėjo nesusidurti su bendrinės kalbos problema. Ją sprendė paprastai: rašė iš esmės savo gimtąja šnekta. Kitatarmiams žmonėms siūlė tekstą skaityti kiekvienam saviškai. Antai knygos „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ pratarmėje rašo: „Tavęs, mielas lietuvi skaitytojau, meldžiu, kad neūžtum ant manęs, jog ne tavo parakvijos kalba rašiau, gali pats, vieną kartą perskaitęs, antrą kartą skaitydamas nusuokti žodžius pagal suoką (=tarmę) savo parakvijos.... „Nurodytinas vienas Daukantui būdingas lietuvių kalbos turtinimo būdas: jis skolinius keitė latviškais žodžiais, kurių nelaikė svetimybėmis (latvių neskyrė nuo lietuvių). Būdingesni jo raštų latvizmai: asinas (kraujas), dvėselė, dvėselyba (vėlė), guovė (karvė), guotinė (jauna karvė), jūrmalė (jūros pakraštys), kalpas (tarnas<latv. Kalps), klajumas (aikštė), kolt (čia pat, bežiūrint < latv. Klat), kungas (ponas), labyba (turtas), liecyba (liudijimas, privilegija), lieta (daiktas, nauda; reikalas; valdžia), lietoti (vartoti, turėti reikšmę), lūgoti (prašyti < lūgt; lūdzu), muižė (dvaras), pagastas (apylinkė), projam (šalin), putnis (paukštis), vagorius (prievaizdas < vagaris). Jis yra prisirankiojęs žodžių net iš prūsų kalbos, pvz., rykys (valdovas), rykė (valstybė) – prūs. Rikijs „valdovas, ponas“, riiks „valstybė“ – germanizmai.1864-1866 m. Kauno gubernijoje atidaryta 12 naujų parapijinių cerkvių.1865 m. sausio 1 d. Už dalyvavimą sukilime caro teismas jau nuteisė 21 712 žmonių.1865 m. Klaipėdoje pradėtas statyti Neringos fortas.1865 m. balandžio 9 d. baigėsi JAV pilietinis karas, pasidavus Konfederacijos generolui Robert E.Lee valstijų generolui Ulysses S.Grant. 1865 – 1873 m. iškastas karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas.VII dešimtmečio antroji pusė – ekonominę ūkininkų būklę dar labiau pablogino kelerius metus trukęs nederlius ir badas.

1865 m. M.Muravjovas buvo atšauktas iš Lietuvos. Jį pakeitė Pabaltijo vokietis generolas Konstatntinas Kaufmanas.Vyskupo M.Valančiaus raginimu Lietuvoje imta steigti slaptąsias mokyklas, kurios išbuvo iki pat 1905 m.

Muravjovo ir jo įpėdinių pastangos lietuvių spaudos uždraudimu sustabdyti polonizaciją ir plėsti rusifikaciją davė priešingus rezultatus. Susidarė paradoksali padėtis: kai caro žandarai nuo kojų nusivarė gaudydami knygnešius, lenkiškos knygos plūdo į Lietuvą iš visų pusių, kiekviename dvare ar klebonijoje nuo jų lūžo lentynos. Lenkų įtaka ne tik nesumažėjo, bet dar padidėjo, nes vietoj sunkiai gaunamų lietuviškų maldaknygių žmonės ėmė vartoti lenkiškas. Lenkų elementoriai pradėjo varžytissu lietuviškais. Valdžiai nepasisekė išugdyti carizmui palankios inteligentijos. Ši ir toliau orientavosi į lenkų kultūrą, išskyrus vieną kitą rusofilą, pvz., A.Botyrių, F.Murašką, kurie ėmė proteguoti rusiškumą kaip atsvarą pavojingesnei lenkybei. Taigi spaudos draudimas, kuriuo caro valdžia siekė rusifikacijos tikslų, išėjo ne rusinimo, bet lenkinimo politikos naudai. Valdžia, pati to nenorėdama, savo elgesiu tiesiog stūmė lietuvius į lenkų glėbį. Vilniaus gubernijoje, kad ir kaip stengėsi lenkininkai, lietuvių liaudis ne tiek lenkėjo, kiek baltarusėjo. Šalia prestižinės lenkų kalbos, tinkančios bažnyčiai, čia buvop vartojamos dvi liaudinės kalbos – lietuvių ir baltarusių. Pastaroji būdama artima lenkų, ypač rusų kalbai, ji teikė valstiečiams tam tikrų patogumų. Ją mokant lengviau buvo galima suprasti lenkiškai (Lietuvos lenkų kalbą) kalbantį kunigą ardvarininką, rusiškai kalbantį valdininką.Ne visur Lietuvoje slavų kalbos plito vienodai. Lėčiausiai tas procesas vyko Žemaitijoje, kur iš seno buvo palyginti nedaug sulenkėjusių dvarininkų, ir iš dalies Užnemunėje, kur dėl ankstesnio baudžiavos panaikinimo lietuviai valstiečiai greičiau ekonomiškai atkuto, ėmė šviestis patys ir leisti savo vaikus į mokslą. Atvirkščiai, kur iš seno buvo daugiau dvarų, sulenkėjusių bajorų, ten ir lietuvių liaudis sparčiau lenkėjo. Būdingas pavyzdys – Kėdainių kraštas. Jame nuo XIX a. vidurio ėmė formuotis stambi lenkų kalbos sala. Čia iš seno lenkiškumu garsėjo Liaudės (upė, Nevėžio dešinysis intakas) bajorai. Ties Babitais anksti buvo sulenkinti kairiosios Nevėžio pusės kaimai, kur buvo ypač daug dvarų, o dešinė Nevėžio pusė, gyvenama iš dvarų paleistų buvusių baudžiauninkų, liko lietuviška.

1865 m. gruodžio 22 d. Įsaku “lenkų kilmės”, t.y. vietiniai, katalikai dvarininkai negalėjo įsigyti žemės jokiais kitais būdais, o tik paveldėjimu.1865 m. gruodžio 23 d. pasirašyta konvencija tarp Prancūzijos, Belgijos, Italijos ir Šveicarijos. Europoje sukurta Lotynų monetarinė unija (paleista 1927 m.). Tai buvo XIX a. siekis suvienyti keletą Europos valiutų į vieną valiutą, kuri galėtų būti naudojama visose šalyse narėse tuo laiku, kada dauguma nacionalinių valiutų buvo gaminamos iš aukso ir sidabro. Sąjungos narės valstybės susitarė keisti savo nacionalines valiutas į 4,5 gramų sidabro arba 0,290322 gramų aukso standartą (santykiu 15,5:1) ir pavertė valiutas laisvai keičiamas tarpusavyje. Susitarimas visiškai įsigaliojo 1866 m. rugpjūčio 1 d. Prie keturių valtybių prisijungė Ispanija ir Graikija 1868, o Rumunija, Austija-Vengrija, Bulgarija, Venesuela, Serbija, Juodkalnija, San Marinas ir Popiežiaus valstybė 1889 m. 1904 m. Danijos Vakarų Indija taip pat prisidėjo prie šio standarto, bet pati neprisijungė prie Sąjungos. Kai Albanija atsiskyrė nuo Osmanų imperijos 1912 m., vietoj Osmanų liros joje pradėjo cirkuliuoti Lotynų Monetarinės Unijos šalių Prancūzijos, Italijos, Graikijos ir Austrijos-Vengrijos monetos. Albanija nekaldino savo monetų, nespausdino ir savo banknotų iki tol, kol 1925 m. sukūrė nepriklausomą monetarinę sistemą.Šveicarų ir prancūzų bankai atsisakė priiminėti popiežiaus valstybės pinigus, todėl Popiežiaus valstybė buvo pašalinta iš Unijos. Nuo 1873 m. Unija perėjo prie aukso standarto de facto. Faktiškai Unija sužlugo prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, nors oficialiai panaikinta tebuvo 1927 m.1866 m. siekdama labiau atitraukti lietuvius nuo lenkų, caro valdžia Užnemunės gimnazijų abiturientams lietuviams įsteigė po 10 stipendijų Maskvos ir Peterburgo universitetuose.1866 m. Prūsijos-Austrijos karas. Liepos 3 d. prie Sadovos kaimo Čekijoje prūsai sutriuškino Austrijos kariuomenę. Austrija turėjo sutikti paleisti Vokietijos sąjungą. Vietoj jos 1866 m. iš 22 Prūsijos vadovaujamų valstybių buvo sudaryta Šiaurės Vokietijos sąjungą.

Lietuvių ir baltarusių paribio apskričių etninė sudėtis 1867 m. (pagal A.Ritichą)

ApskritysBendras gyventojų skaičius

Iš jų proc.Lietuvia

iBaltarusia

ilenkai rusai žydai Kiti

Vilniaus gubernijaVilniaus 221 676 65 - 11,3 1,5 21,9 0,3Vileikos 126 697 - 88,9 3,8 0,3 6,8 0,2

Dysnos 120 694 - 84,8 4,5 3,2 7,4 0,1Lydos 122 044 21,3 63,9 7,5 - 7,1 0,2Ašmenos 139 014 7,3 79,9 4,8 0,2 7,3 0,5Švenčionių

126 527 56,2 28,1 6,9 3,8 4,8 0,2

Trakų 116 922 76,4 - 8 1,7 12,7 1,2Iš viso: 973 574 35 45,1 7,1 1,5 10,9 0,4

Kauno gubernijaZarasų 148 089 87,6 0,7 0,1 6,2 5,2 0,2

Gardino gubernijaGardino 126 083 1,2 65,1 5,4 - 27,7 0,6Slonimo 127 792 0,7 87,3 0,7 - 10,9 0,4

1867 m. Rygos gyventojų sudėtis procentais: Latviai - 23,6; Vokiečiai - 42,9; Rusai: - 25,1.1867 m. Rusija parduoda Aliaską JAV.1867 m. Kanadoje ilgai trukusios derybos tarp kolonijų bei tarp jų ir Anglijos vyriausybės atstovų baigėsi „Aktu dėl Britanijos Šiaurės Amerikos“. Iš esmės tai buvo suvienytos Kanados konstitucija.1867 m. Čartoristų spaudžiamas Anglijos parlamentas suteikė teisę balsuoti miestuose visiems vyrams, turintiems nuosavus namus arba nuomojantiems atskirus butus.1867-1871 m. vyskupas M.Valančius per Tilžės katalikų kunigą J.Zabermaną suorganizavo Rytprūsiuose lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis leidimą ir gabenimą į Lietuvą.1867-1900 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose bežemių valstiečių padaugėjo nuo 133 000 iki 436 000.1867-1915 m. Užnemunė įėjo į Suvalkų guberniją, todėl vis plačiau buvo vadinama Suvalkija.1867 – 1868 m. Meidzi revoliucija Japonijoje.XIX a. viduryje Indijoje gyveno apie 300 mln. gyventojų.1868 m. Įkurta Rygos latvių draugija (Riigas latviešu biedriiba).1868 m. Įvyksta pirmieji spektakliai latvių kalba.1869 m. pirmoji Klaipėdos buriavimo regata.1869 m. atidarytas Sueco kanalas.1870 m. penkiolikta JAV konstitucijos pataisa uždraudė balsavimo suvaržymus rasiniu pagrindu.1870 m. kilo Prūsijos-Prancūzijos karas. Napoleonas III pateko į nelaisvę ir buvo nuverstas nuo sosto. Prancūzijos kariuomenė išsikraustė iš popiežiaus valstybės. Griežti popiežiaus laiškai nesutrukdė Italijos vyriausybei pasiųsti savo kariuomenės prieš Romą ir ją aneksuoti. Popiežiui buvo palikta teritorija Romos mieste – Vatikanas. Italijos karalystės sostinė perkelta į Romą. 1871 m. Versalyje buvo paskalbtą apie Vokietijos imperijos sukūrimą. Klaipėda tapo šiauriausiu Antrojo Reicho miestu.

1871 – 1888 m. Vokietijos imperiją valdė kaizeris Vilhelmas I.

1871 m. Rusijos švietimo ministras Dmitrijus Tolstojus davė žodinį nurodymą pereiti prie dėstymo rusų kalba.1871-1873 m. nutiesiamas Liepojos-Romnų geležinkelis (ėjo per Mažeikius, Radviliškį, Kaišiadoris, Naująją Vilnią ir Šumską su atšaka nuo Radviliškio per Panevėžį iki Daugpilio).1872 - 1875 m. tiesiamas geležinkelis Tilžė - Klaipėda.1872 – 1876 m. Vokietijos valdžia pašalina lietuvių kalbą iš mokyklų ir kitų Mažosios Lietuvos įstaigų (išskyrus bažnyčią).1872 – 1907 m. Švedijos karalius Oskaras II.1873 m. Rygoje įvyksta pirmoji visuotinė dainų šventė.1873 m. Buda, Obuda (senoji Buda) susijungė su Peštu.1873 m. Į Plungę, nusipirkęs Plungės dvarą, atsikraustė kunigaikštis iš senos LDK Oginskių kunigaikščių giminės Mykolas Oginskis. Jo iniciatyva Plungėje būdavo rengiamos žemės ūkio parodos. Mokesčių inspekcijos duomenimis, tuo metu Plungėje veikė daugiau kaip 100 mažų parduotuvių. Apylinkėse veikė keliasdešimt vandens ir garo malūnų, keturios lentpjūvės.1874 m. į lietuvių skundą dėl lietuvių kalbos išmetimo iš visų Mažosios Lietuvos mokyklų, švietimo ministras neslėpdamas atsakė, kad valdžia iš tikro esanti nusistačiusi išnaikinti lietuvių kalbą.1874 m. atsirado lietuviška spauda JAV. 1874-1904 m. išleistas 701 lietuviškas spaudinys (vienas kitas pakliūdavo ir į Lietuvą).1874 m. sausio 13 d. rekrūtų prievolė pakeičiama visuotine karo prievole.1875 m. Klaipėdoje pabaigtas statyti geležinkelio stoties pastatas.1875 m. pastatytas geležinkelis Klaipėda – Tilžė.1875 m. Švedija, Norvegija ir Danija perėjo prie metrinės matų sistemos.1875 m. mirė Žemaitijos vyskupas, blaivybės sąjūdžio iniciatorius Motiejus Valančius (1801-1875)1876 m. Klaipėdoje pastatyta uosto geležinkelio atšaka.1876 m. Japonija aneksuoja Bonino salyna, esantį į pietryčius juo Japonijos salų.1877-1885 m. pakėlus muitus importuojamoms išdirbtoms odoms, išsiplėtė vietos odos pramonė, ypač Vilniuje ir Šiauliuose.1877-1878 m. Rusijos – Turkijos karas. Rusijos kariuomenė nužygiuoja per Rumuniją ir Bulgariją iki Erednės (dab. Turkija, Bulgarijos ir Graikijos pasienis).1878 m. Klaipėdoje pastatytas paskutinis burlaivis.1878 m. JAV pradėjo veikti telefonas.1879 m. Klaipėdoje pradėta rodyti "judančius paveikslėlius" - kiną.1879 m. Mažojoje Lietuvoje įsteigiama mokslinė Lietuvių literatūros draugija, kuri tyrinėjo nykstančią lietuvių kultūrą ir kalbą. Veikė iki 1923 m.1879 m. Pažiegėje (Zarasų raj.) gimė Kazimieras Būga – lietuvių kalbos istorijos ir tautos kilmės tyrėjas. 1905 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto filologijos skyrių. 1912 m. baigęs universitetą rengėsi profesūrai lyginamosios kalbotyros katedroje, vadovaujamoje lenkų kalbininko Jano Bodueno de Kurtenė (Baudouin de Courtenay). Tobulinosi Karaliaučiaus universitete pas žymųjį kalbininką Adalbertą Becenbergerį (Bezzenberger). 1916 m. tapo Sankt Peterburgo universiteto privatdocentu, 1917-1919 m. profesoriavo Permės, 1919-1920 m. Tomsko universitetuose. Nuo 1922 m. Kazimieras Būga – Kauno universiteto profesorius. Dėstė beveik visus kalbotyros dalykus.Domėjosi etnogenezės klausimais. Vietovardžių kilmė ir su ja susiję lietuvių etnogenezės klausimai nagrinėjami darbuose Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė, Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje, Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje. Tyrė ir mirusias baltų kalbas – prūsų, kuršių, žiemgalių, sėlių. Svarbiausia šios srities studija – Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai (1924-1925).Parašė darbą apie Lietuvos kunigaikščių vardus – Apie lietuvių asmens vardus (1911). Išleido studiją lietuvių kalbos skolinių iš slavų kalbų chronologijos klausimu (1912).Svarbiausias Kazimiero Būgos viso gyvenimo darbas – didysis Lietuvių kalbos žodynas. Medžiagą jam rinkti ėmė dar mokykloje, o pradėdamas jį rašyti jau turėjo apie 600 000 lapelių su žodžiais. Pirmasis žodyno sąsiuvinis pasirodė 1924 m., antrasis išėjo jau po kalbininko mirties – 1925 metais. Didysis Lietuvių kalbos žodynas baigtas leisti 2002 metais. Iš viso jo yra 20 tomų. Mirė 1924 m.1880 m. Klaipėdoje gyveno 19 660 gyventojų.Nuo 1880 m. caro švenčių proga Lietuvoje mokiniai katalikai būdavo vedami pamaldų į cerkves.1881 m. Vokietijoje į peticiją buvo gautas atsakymas ir gautas leidimas pirmuosiuose dviejuose pradžios mokyklos skyriuose mokyti tikybos, Šventojo Rašto ir bažnytinių giesmių lietuviškai.1881 m. kovo 1 d. nužudytas caras Aleksandras II. 1881 m. mirė žemaičių bajoras, lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis (1808-1881). Gimė 1810 m. Šilalės parapijoje. Kilęs iš bežemių bajorų. 1831 m. baigė mokyklą Kolainiuose. Savimokos būdu įgijo mokytojo cenzą. Spaudą uždraudus, Ivinskis ėmė slapta leisti kalendorius Prūsijoje. Liaudyje kalendoriai buvo labai

populiarūs, išeidavo net iki 8000 egzempliorių tiražu, anais laikais nepaprastai dideliu. Spaudos draudimui sužlugdžius kalendorių leidimą, Ivinskis viename rašte valdžios pareigūnams rašė: „Lietuviai, kaip ir žemaičiai, turi tą pačią teisę naudotis savo literatūra, kaip pvz., latviai ir estai – tarp kurių pirmieji, t.y. latviai, turėdami keletą laikraščių, iš 60 000 egz. liaudies kalendorių semiasi naudingas, mokslines žinias, kai tuo tarpu dabartiniame šimtmetyje lietuviai tebėra panardinti gilioje tamsoje.Ivinskis bandė tobulinti lietuvių rašybą: žodynuose balsių ilgumą stengėsi žymėti brūkšneliu virš raidės, žodžius kirčiuoti. Rašė žemaitiškai su gausiomis aukštaičių tarmės priemaišomis. Vengė savo gimtosios tarmės „dūnininkiškų“ uo, ie atitikmenų, pvz., retai teparašydavo mienu (mėnuo), bridžia (briedžio), žive (žievė). Paprastai vartojo formas su aukštaičių uo, ie. Paprastai vartojo žemaitiškas beafrikates formas, pvz., jaunikajtej, platej, graudej, degante (degančią). Gražiai išlaikė savo tarmės nazalizaciją (net jeigu ji antrinės kilmės), pvz., kan, szen, anun dienun, waldans, wedan, suskilen, gerunse numunse, didesniunsius, junsu, didinsis, trins (3), sesun (sesuo), szun (šuo) ir t.t. palaidotas Kuršėnuose.Ivinskis daug rūpinosi lietuvių kalbos reikalais, dirbo jos labui. Išliko dviejų lenkiškai rašytų jo straipsnių apie lietuvių kalbą ir jos raidyną rankraščiai. Juose svarstoma ir bendrinės kalbos kūrimo problema, tiesa, gana miglotai. Pasak Ivinskio, reikia visiems rašyti vienodai, jo žodžiais tariant, „vidurine tarme“, kurioje mažiausia kaimynų kalbos įtakos. Galbūt galvoje jis turėjo tradicinę raštų kalbą, nes tos „vidurinės tarmės“ niekur aiškiau neaptarė. Nežinomas asmuo (V.Baublevičius?) vieno iš šių straipsnių paraštėje įrašė savo pastabas, kuriose, be kita ko, reikalaujama tik rašyti viena tarme, o skaityti kiekvienas galįs savo tarme „by tik supranta ką skaitąs“. Matyt, tada jau buvo pradėjusi bręsti mintis (vėliau kitų išplėtota), jog reikalinga vienoda visiems lietuviams rašomoji, bet ne šnekamoji kalba.

1881 – 1894 m. Rusijos imperiją valdė caras Aleksandras III.

1881 m. kovo 21 d. Aleksandras III patvirtino Kauno tvirtovės planą.1881 m. birželio 13 d. muitų įstatymas dar labiau apsaugojo Lietuvos metalo apdorojimo įmones nuo įvežtinių dirbinių konkurencijos ir skatino plėsti gamybą bei gaminių asortimentą.1882 m. Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija sudarė Trilypę Sąjungą. Nors tuo metu Vokietija ėmė nusisukti nuo Austrijos-Vengrijos ir mieliau rinkosi bendradarbiavimą su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Šios taip pat nesipurtė draugystės su Vokietija, bendradarbiavo ekonominėje plotmėje.1883 m. Prancūzija aneksavo vidurinę Indokiniją.1883 m. kovą (iki 1886 birželio) leidžiamas pirmasis lietuviškas žurnalas skirtas Lietuvai „Aušra“.1884 m. Klaipėdos mieste įsteigtas pirmasis jachtklubas.1884 m. įkurta Klaipėdos buriuotojų draugija “Segelverein”.1884 m. Vokietija aneksavo Bismarko salyną bei šiaurės rytų Papua Gvinėją,1885 m. Prancūzija aneksavo šiaurinė Indokiniją.1885 m. britai aneksavo Saliamono salyną.1885 m. įkurta irkluotojų ir buriuotojų draugija “Neptun”.1885 m. Intensyvios rusifikacijos pradžia valdant carui Aleksandrui III. Nuo Aleksandro III laikų Lenkijos karalystė net ir oficialiuose dokumentuose imta vadinti Pavyslio kraštu, nors formaliai senasis pavadinimas nebuvo panaikintas.1886 m. Prancūzija aneksavo Gvangdžouvaną, miestą Honkongo kaimynystėje.1888 m. Klaipėdos mieste pradėjo veikti telefono stotis. 1888 m. vasario 13 d. Londone pasirodė pirmasis dienraščiuo „The Financial Times“ numeris (iki tos dienos laikraštis vadinosi „London Financial Guide“). Nuo 1893 m. dienraštis spausdinamas ant rožinio popieriaus ir yra vienas gerbiamiausių laikraščių pasaulyje.1888 m. britai aneksavo Kalėdų salas (Ramiajame vandenyne)1888 m. Vokietija aneksavo Nauru salą.1888 m. britai aneksavo Malaiziją (Borneo saloje).1888 m. britai aneksavo Kuko salyną.

1888 m. 99 dienas Vokietijos imperiją valdė kaizeris Frydrichas III.

1888 – 1918 m. Vokietijos imperiją valdė kaizeris Vilhelmas II.

1889 – 1896 m. Tilžėje ėjo laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.1890 m. Plungėje įsikūrė draugija žemaitukų veislės arkliams veisti.1890 m. Aleksandras III Pašto manifestu sujungė Suomijos ir Rusijos pašto sistemą.

1891-1907 m. Prancūzija, Rusija, Didžioji Britanija sudarė karinę-politinę sąjungą Antantę. Tarp šių blokų (Antantės ir Trilypės) ėmė kilti daug nesutarimų. 1891 m. gruodžio12 d. Caras išleido įsaką dėl Kražių benediktinų vienuolyno ir bažnyčios su kapinėmis uždarymo.1893 m. vasario 1 d. Thomas Edisonas West Orindže (Naujojo Džersio valstija) atidarė pirmąją pasaulyje kino studiją.1893 m. birželio 10 d. Caras išleido įsaką dėl Kražių bažnyčios nugriovimo. Nuo tų metų rugsėjo kražiškiai organizavo nuolatinį budėjimą bažnyčioje.1893 m. lapkričio 10 d. Prie Kražių bažnyčios atvyko Kauno gubernatorius N.Klingenbergas su policijos palyda. Jis pareikalavo žmones išsiskirstyti. Bažnyčioje tuo metu buvo apie 400 žmonių, kurie vienas po kito ėmė skirstytis. Tačiau žandarai ėmėsi smurto, pradėjo juos plakti botagais. Tada minia įniršo ir ėmė mėtyti į žandarus viską kas papuolė po ranka. Gubernatorius užsibarikadavo bažnyčioje ir ėmė laukti 300 kazokų dalinio, su kuriuo buvo sutaręs dėl pastiprinimo. Teismui perduoti 71 kražiškis (34 valstiečiai, 27 bajorai, 10 miestiečių), iš kurių 50 buvo kalinami dar iki teismo.1894 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus teismo rūmuose caro pareigūnams ir pasaulio viešajai nuomonei įtakojant buvo išteisinti beveik visi nukentėję Kražių skerdynėse. Tik keturi kaltinamieji buvo nuteisti 10 metų katorga, kuri vėliau buvo pakeista simboline 1 metų kalėjimo bauda.1894 m. japonijos kariuomenė išsilaipino Korėjoje ir Kinijos Japonijos karo metu privertė Kiniją atsisakyti įtakos ir tikslų Korėjoje.1894 m. eidamas 49-uosius nuo nefrito mirė Rusijos caras Aleksandras III. Caru tapo jo 26 metų sūnus Nikolajus II, kuris neseniai buvo vedęs vokietę Aleksandrą, Britų Imperijos karalienės Viktorijos anūkę.

1894 – 1917 m. Rusijos imperiją valdė Nikolajus II.

1894-1895 m. prasidėjo dar nematytas visoje Lietuvoje pramonės pakilimas, trukęs ligi pat 1899-1900 m.1895 m. rugsėjo 19 d. į Vilnių atvykęs buvo V.Leninas nustatyti ryšių su vietiniais socialdemokratais.1895 m. Japonija aneksavo Taivano salą.

1895 – 1898 m. nutiestas Pastovių-Švenčionėlių-Panevėžio siaurasis geležinkelis.1895 – 1899 m. nutiestas Varėnos-Alytaus-Suvalkų-Gardino geležinkelis. 1896 m. įkurtas Rygos politechnikos institutas. 1897 m. Klaipėdoje buvo pastatyta raupsuotųjų ligoninė. 1927 m. čia gydėsi 15 ligonių. Veikė iki 1944 m.1897 m. parodytas pirmasis kino filmas Klaipėdoje.1897 m. Ilūkstės (Alukštos) apskrityje tautinis pasiskirstymas pagal vartojamą kalbą:latvių – 28,52 proc. (apie 18 955 žmonių)žydų – 19,56 proc. (apie 13 000 žmonių)baltarusių – 17,27 proc. (apie 11 479 žmonių)lenkų - 17,12 proc. (apie 11 380 žmonių)rusų – 15,23 proc. (apie 10 123 žmonių)lietuvių – 10,51 proc. (apie 6986 žmonių)slavų – 49,62 proc. (apie 38 982 žmonių)baltų – 39,03 proc. (apie 25 941 žmonių)žydų – 19,56 proc. (apie 13 000 žmonių)1897 m. Plungėje pastatyti dvaro rūmai, įrengtas didelis parkas. Dvare veikė muzikos mokykla. Oranžerija-laikrodinė pastatyta buvo dar 1846 m.1897 m. Plungėje gyveno 4500 gyventojų.1897 m. Lietuvoje streikuose dalyvavo apie 4400 streikininkų.Kauno ir Vilniaus bei Suvalkų gubernijų lietuviškoje dalyje gyveno 2,5 mln. gyventojų: valstiečių 73,3 proc., miestiečių 19,9 proc., kilmingi bajorai 5,3 proc., ir kiti 1,5 proc. iš viso Lietuvoje be Klaipėdos krašto tuomet lietuviais buvo užrašyta tik 58,3 proc. visų gyventojų, toliau pagal gausumą ėjo žydai, lenkai, baltarusiai, rusai, vokiečiai.Rusijos imperijoje gyveno 71 500 darbininkų bei tarnų, atėjusių iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų.Darbo diena trukdavo 12 val. vidutinis darbininkų užmokestis per mėnesį tuomet buvo: vyrų – 20,92 rb., moterų – 9,2 rb., ir vaikų bei paauglių – 3,44 rb., nors laikyta, kad šeimos pragyvenimui reikia nors 30 rb.Iš 4500 lietuvių, turėjusių didesnį negu pradinį išsilavinimą, pačioje Lietuvoje tegyveno 2800. Už Lietuvos ribų dirbo daugiau kaip 60 proc. visų lietuvių medikų.

Pagal surašymo duomenis tuo metu apytikriai buvo 19 000 lietuvių, kuriuos buvo galima priskirti prie inteligentijos.1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, pusė Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, pagal 1923 m. surašymą – trečdalis, o 1941 m. pradžioje užregistruota tik 181 000 beraščių, kurie sudarė 5,9 proc. visų gyventojų. Dauguma beraščių buvo vyresnio amžiaus žmonės, gimę dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, taip pat Vilnijos gyventojai. 1939 m. beraščiai Ukrainoje sudarė 18 proc., Rusijoje – beveik 15 proc., o Baltarusijoje – net 21 proc.1897 m. Vilniaus gubernijoje buvo 12,72 proc. žydų, Kauno – 13,73 proc., Gardino – 17,49 proc., Suvalkų – 10,14 proc.Panevėžyje gyveno 50,5 proc. žydų, Ukmergėje – 53,8 proc., Zarasuose – 52,6 proc., Vidžiuose – 67,6 proc. Vilniuje žydų skaičius svyruodavo nuo 43 iki 47 proc., Kaune jų buvo 35 proc., o Šiauliuose – 43 proc.

Gyventojų skaičius Suvalkų gubernijoje 1897 m.Tautybė Skaičius Procentas

Lietuvių 304 602 52,24Lenkų 134 006 22,99Žydų 59 129 10,14Rusų 53 109 9,12Vokiečių 30 485 5,23Kitų 1582 0,28Iš viso: 582 911 100

1897 m. pagal Klimą, atmetus rusų kariuomenę, valdininkiją bei kitas Suvalkijoje gyvenančias mažumas, grynai lietuvių gyventojų procentas santykyje su lenkų gyventojų procentu, aišku, pakiltų bent iki 66 proc.1897 m. atšaukiamas draudimas statyti naujas katalikų bažnyčias; mokiniai katalikai caro švenčių dienomis nustojami varinėti į cerkves.1897 m. Vokietijos kaizeris peticijos nepatenkino, nes valdžios surinktais duomenimis lietuviai nėra skriaudžiami.1897 m. vasarą Peterhofe (dabar Petrodvorecas) įvyko Vokietijos kaizerio Vilhelmo II ir Rusijos caro Nikolajaus II susitikimas, kuriame buvo iškeltas klausimas ir dėl lietuviškų knygų spausdinimo uždraudimo Rytprūsiuose.1897 – 1899 m. JAV emigravusių lietuvių gyveno apie 55 000. 1898 m. JAV aneksavo Havajų salas, paskleidę propagandą, kad havajiečiai sunkiau gyvens, jei salynas pateks po britų imperijos karūna.1898 m. JAV aneksavo Guamo salą.1898 m. JAV iš Ispanijos atėmė Filipinus.1898 m. Klaipėdos apskrityje išrinktas pirmas atstovas į Vokietijos parlamentą – Tilžės pirklys Jonas Smalakys.1899 m. liepą Klaipėdoje pradėjo veikti didelis faneros fabrikas. 1902 m. šis fabrikas perdirbo 11 000 kubinių metrų, o 1906 m. – apie 35 000 kubinių metrų medienos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Smeltėje buvo pastatytas antras faneros fabrikas.1899 m. rugpjūčio 20 d. pirmas legalus lietuviškas spektaklis buvo parodytas tuo metu Kuršo gubernijai priklausiusioje Palangoje. Mėgėjai suvaidino Antano Vilkutaičio Keturakio komediją „Amerika pirtyje“.1899 m. mirė dr. Vincas Kudirka (1858-1899).1899 m. Piotro Stolypino (1862 04 14 – 1911 09 18) raginimai nusiginkluoti ir įvesti „pasaulinę taika“ paskatino surengti pirmąją Hagos taikos konferenciją ir įsteigti tarptautinį teismą. Stolypinas dėl savo reformų radikalumo buvo nužudytas „Ochrankos“.Piotras Stolypinas buvo Rusijos imperijos ministru pirmininku 1906-1911. XX a. pradžioje P.Stolypinas, palaikomas caro Nikolajaus II įvykdė nemažai reformų, iš kurių svarbiausia – agrarinė. Agrarinės reformos metu jis stengėsi išardyti Rusijos imperijos bendruomenį žemės ūkio valdymą ir sukurti vienkieminius ir viensėdinius ūkius vakarietiško fermerinio ūkio pavyzdžiu. Skatino naujakurių kėlimąsį į Sibirą bei Vidurinę Aziją. Naujakuriai vykdavo geležinkeliu, krovininiais vagonais, iš kur kilo ir „Stolypino vagono“ pavadinimas.Žemės reforma oficialiai pradėta 1906 metų lapkričio 22 d., išleidus caro įsaką. Reformą įtvirtino Valstybės Dūmos 1910 m. birželio 11 d. išleistas įsakymas, o reforma vykdyta iki pat 1917 m. liepos 11 d., kada Laikinoji Rusijos Vyriausybė ją sustabdė.

Lietuvoje (beje, P.Stolypinas turėjo dvarą su pavyzdiniu ūkiu šalia Kėdainių; sunykęs jis išliko iki mūsų dienų) reforma vykdyta 1907-1914 metais. Jos metu įteisinti anksčiau neteisėtai pradėti kaimų skirstymai į vienkiemius, naikinta viduramžiška Valakų reformos sistema, egzistavusi nuo 1557 m. Žygimanto Augusto įstatymo (350 metų). Nustatyta žemėtvarka – rėžiai, tarpurėžiai, laukų išmėtymas. Reformos metu vienkiemiais išskirstyta 1713 kaimų Kauno gubernijoje bei 717 kaimų Vilniaus gubernijoje. Daugiausia kaimų skirstyta prie Kuršo gubernijos, taip pat Švenčionių apskrities vakaruose, į šiaurės rytus nuo Alytaus.Reforma sudarė palankesnes sąlygas valstiečių socialinei diferenciacijai, savarankiškam ūkininkavimui, taip pat naujų žemės ūkio kultūrų auginimui.

Piotras Stolypinas parengė ir įgyvendino reformų kompleksą, turėjusį dayg įtakos Rusijos vystimuisi. Jis parengė ir įgyvendino visą reformų kompleksą, apimantį piliečių teises ir laisves, teisinės valstybės pagrindų formavimą, savivaldą, ekonomiką, finansus, socialinę politiką, švietimą, mokslą ir kultūrą, kariuomenę, pasipriešinimą terorui (maištams, sukilimams??? - aš)

1899 m. Vokietija aneksavo Marijanų salas1899 m. Vokietija aneksavo Karolinų salas.1899 m. Vokietija aneksavo Maršalo salas.1899 m. Vokietija ir JAV pasidalino Samoa salas.1899 – 1900 m. Klaipėdoje pastatytas celiuliozės fabrikas.1899 – 1900 m. kasmet streikavo po 1500-1800 darbininkų.XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Vokietija virto viena galingiausių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu valstybių. Ji su silpnesnėmis valstybėmis - Italija, Austrija-Vengrija, Japonija - siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios daug svetimų žemių ir kolonijų turinčios valstybės. Ypač dideli prieštaravimai iškilo tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos dėl kolonijų, Didžiąją Britaniją užplūdusių Vokietijos prekių, augančio grėsmingo Vokietijos karo laivyno. Buvo prieštaravimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos, Rusijos. XX a. pradžioj Amerikos žemynuose panašų ekonominį išsivystymą buvo pasiekusios JAV (pramonės dėka) ir Argentina (javų dėka). Buvo svarstoma, kuri iš jų taps pasaulio galiūne.

Lietuvos ūkis XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje

XIX a. pramoninis perversmas. Ekonominis vystymasis. Sustiprėja Rusija.Ekonominis perversmas Vokietijoje „nusiurbė“ darbo jėgą iš Rytprūsių regiono. XIX a. šalia Klaipėdos yra Kionigsbergas - centrinis Rytprūsių miestas, nors jau prarandantis savo reikšmę. Atsiranda naujas centras, konkurentas-Libau (Liepoja). Tai karinė jūrų bazė, su puikiomis prieplaukomis, šaudmenų bazėmis, karinių laivų remonto bazėmis. Vėliau čia buvo sovietų povandeninių laivų bazė.XIX a. Liepoja tampa Rusijai pirmu pagrindiniu grūdų eksporto centru iš Ukrainos. Nuo XIX a. antros pusės stiprėjanti emigracija į Amerikas, Australiją-Liepoja tampa labai svarbiu emigracijos centru (buvo laivų linija Libau - New York). Rusija proteguoja Liepoją. Klaipėda tapo uždaryta: iš vienos pusės Liepoja, iš kitos-Kionigsbergas.Per Klaipėdą buvo reeksportuojama derva, vaškas, odos, kailiai, medžio produkcija (iš pradžių laivams). Jų poreikis sustiprėjo XIX a. su knygų spausdinimu. Celiuliozės poreikis grindžiamas pramoniniu perversmu-biurokratijos ir pan. išaugimu. Javai.Įvežė: druska, audiniai, geležies dirbiniai, vynas, prieskoniai ir t.t., silkė.

Ėmė įsigalėti kapitalistiniai santykiai, ūkis, nepaisant ekonominių represijų, atsigavo. Buvo diegiamos naujos technologijos, įsigalėjo daugialaukė sėjomaina. Valstiečių ūkiai nebuvo modernizuojami, jie dirbo tik tam, kad susimokėtų mokesčius. Lietuvos pramonė išgyveno pakilimą, nes buvo palanki muitų sistema, užsieniečiai daug investavo.

Nors Vilnius ir Talinas yra labai dideli, palyginti su jų šalių dydžiu, tačiau juose iki šiol išlikusi savita nedidelio miesto atmosfera. Ryga, priešingai, yra didmiestis, o anksčiau netgi pretendavo į pasaulio miesto vardą. Iki 1914m. Ryga toli pranoko visus kitus Pabaltijo miestus rusų gyventojų skaičiumi; čia taip pat gyveno daug vokiečių, žydų bei Vakarų pirklių; kai kurie jų buvo kilę iš šeimų, įsikūrusių Rygoje jau prieš kelias kartas. Georgas Armitsteadas, paskutinis Rygos meras prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvo kilęs iš anglų pirklio šeimos. Senamiesčio centre, netoli upės, yra nedidelė anglikonų bažnyčia, dabar paversta studentų klubu. Prieš 1914 m. pastatyti namai,

nusitęsę kelias mylias nuo miesto centro, liudija apie Rygos turtus tais laikais, kai ji priklausė Rusijai ir buvo stambiausias imperijos uostas. Iki 1914 m. trečdalis visos Rusijos prekybos su Europos šalimis vyko per Latvijos uostus, be to Rygoje, Taline bei Narvoje buvo stambių pramonės įmonių (Narvos Krenholmo medvilnės fabrikas buvo didžiausias visoje imperijoje), priklausančių nuo Rusijos žaliavų.

XX a. pr. kultūros raida ir tautinis atgimimas

Ėmė kurtis politinės, slapta veikiančios, partijos, kurios siekė atkurti valstybingumą bei plėtoti lietuvybę. Partijos telkėsi į du blokus - kairįjį (socialdemokratai (1896 m.), demokratai (liberalai, 1908 m.) ) ir dešinįjį (krikščioniškoji (1905 m.) ir tautinė demokratija (1905 m.) ).

Socialdemokratai buvo populiariausi ir labiausiai persekiojami, jie 1912 m. pasitraukė. Demokratai tęsė "Aušros" ir "Varpo" tradicijas, po 1905 m. išliko dominuojanti, jie siekė Lietuvos valstybės atkūrimo. Krikdemai dėmesį telkė į kultūrinį darbą, rūpinosi bažnyčia, palaikė Lietuvos autonomijos klausimą, siekė įtvirtinti lietuvybę. Tautininkai (arba viltininkai, vairininkai) kovojo su lenkiškuoju nacionalizmu, nekėlė socialinių klausimų. Lietuvoje veikė ir kai kurios lenkiškos partijos, tačiau jos nesutarė su lietuviškosiomis ir taip išsivystė lenkų ir lietuvių konfliktas, kuris netapo grėsmingu.

XX a. Klaipėdos centrinė dalis persikelia į Naujamiestį į Libau strasse (dabar H.Manto gatvė), Aleksandro alėja (caro padėjusiam kovoti su Napoleonu garbei, dabar Liepų gatvė). Augo gyventojų skaičius. 1810 m. - 6400gyv., 1815 m. - 7766gyv., 1852 m. - 11422gyv., 1890 m.-19204gyv., 1900 m. - 20260gyv.

Lietuvoje nutiesta 400 km plentų. Plečiantis pramonei augo ir darbininkų skaičius: 1900 buvo 13 800, 1908 m. 13 500, 1914 m. – 16 700.1900 m. Tilžėje gyventojų yra apie 35 500 (1923 m. - apie 49 000; prieš 1939m. - 60 000)1900 m. Klaipėdoje gyvena 20 166 gyventojų. Prie miesto prijungiama Smiltynė.1900 m. Klaipėdoje pirmoji elektrinė (dabartinės Baltijos laivų statyklos teritorijoje).1900 m. Klaipėdoje įsigytas pirmasis automobilis.1900 m. gegužę Klaipėdoje pradėjo veikti celiuliozės fabrikas – stambiausia Klaipėdos įmonė.1900 m. lietuviai dalyvavo pasaulinėje parodoje Paryžiuje.1900 – 1902 m. Klaipėdoje pastatoma miesto ligoninė.1900 m. europiečių ir amerikiečių pajėgos įsiveržė į Kiniją slopinti sukilimo. Pirmą kartą prie jų prisijungė modernėjančios (nuo 1868 m.) Japonijos pajėgos.1900 - 1903 m. ekonominė krizė Rusijos imperijoje nutraukė pramonės klestėjimą, tačiau ji vėl atsigavo. Visgi Lietuva liko agrarinis kraštas. Krizė labiausiai palietė sunkiąją ir mažiau – lengvąją pramonę. Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijose užsidarė daugiau negu 220 pramonės įmonių.1900 – 1909 m. Lietuvos miestuose duonos kainos pakilo 9,5 proc., mėsos – 31,2 proc.1900 – 1912 m. didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo panaikinti amatininkų cechai.1901 m. caro administracija nustatė 13 val. darbo dieną prekybos įmonėse.1901 m. įkurta Klaipėdos mokytojų seminarija.1901 m. rugsėjo 14 d. JAV prezidentu tapo Teodoras Ruzveltas.1901 m. įkurtas M. Muravjovo muziejus, kuriame buvo kaupiama muziejinė ir archyvinė medžiaga apie 1863 m. sukilimą.1901 m. Klaipėda pardavė paskutinį burlaivį.1901 – 1910 m. į Tartu universitetą įstojo 288 studentų kilusių iš Lietuvos. 1901 – 1912 m. grūdinių kultūrų derlius Kauno gubernijoje padidėjo 46 proc.1901-1902 m. Klaipėdoje iškilmingai atidarytas miesto vandentiekis.1902 m. Klaipėdos mieste pradėjo veikti mokytojų seminarija.1902 m. Vilniuje įkurta pirmoji Rusijos imperijoje sionistinė partija Mizrachi.1902 m. įkurtas Naujasis latvių teatras.1902 m. įsikūrė Lietuvių (nuo 1906 m. – Lietuvos) demokratų partija (LDP), savo programoje suformulavusi nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės etnografinėje teritorijoje (ji iš esmės buvo tapatinama su dabartinės Lietuvos valstybės siena) siekį. Jos nariais tuo metu buvo ir A.Smetona bei V.Mickevičius Kapsukas.1902 – 1904 m. Klaipėdoje pastatytas ir pradėjo kursuoti elektrinis tramvajus (veikė iki 1934 m.)1903 m. Rusijoje pradėjo veikti naujas baudžiamasis kodeksas, kuris buvo laikomas gana moderniu.

1903 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 23 d. Briuselyje prasidėjusiame ir Londone pasibaigusiame RSDDP II suvažiavime buvo sukurta naujo tipo partija – socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros partija – bolševikų partija, turėjusi įtakos Lietuvos gyvenimui.1903 m. V.Mickevičius Kapsukas įsiliejo į Lietuvos socialdemokratų gretas. 1905-1907 m. partija suskilo į dvi dalis – tautinę demokratinę (ryškiausia figūra – istorikas A.Janulaitis) ir artimą V.Lenino bolševikams „proletarinę internacionalistinę“, kurioje pirmu smuiku griežė būsimasis raudonasis budelis F.Dzeržinskis.1903 m. spalio mėn. – 1905 m. spalio mėn. ėjo naujoji, menševikinė „Iskra“. 1904 – 1905 m. vyko Rusijos ir Japonijos imperijų karas. Karas prasidėjo japonams netikėtai užpuolus rusų eskadrą Port Artūre (Kinijoje Rusijos išsinuomota teritorija 99 metams). Japonija sutriuškino Rusijos laivyną ir parodė, kad kyla nauja galinga karinė jėga bei tai, kad baltoji rasė viešpatavusi pasaulyje praktiškai nuo Kolumbo laikų tapo pažeidžiama. Po karo Japonijai atiteko Korėja, o nuo 1910 m. tapo jos kolonija (1943 m. Kairo konferencijoje nutarta, kad Korėja turi tapti nepriklausoma valstybe).Karas baigėsi vienu įspūdingiausiu mūšių istorijoje – carinio laivyno nuskandinimu Cusimos sąsiauryje.Pirmą kartą istorijoje Rusijos kariuomenė sukūrė ir panaudojo lengvąją artileriją – minosvaidžius (jų pirmtakai XIV a. mortyros). Vėliau šis ginklas plačiai naudotas PPK apkasų mūšiuose.Karo metu Korėjoje susilpnėjo Japonijos įtaka. Tik 1905 m. Japonija kaip nugalėtoja kare pusiasalį pavertė savo protektoratu. 1907 m. japonai privertė atsistatydinti Korėjos karalių Kodzongą, pasiskundusį tarptautiniame forume apie Japonijos administracijos vykdomą priespaudą. 1910 m. Korėja buvo visiškai aneksuota. Mokyklose pradėtas riboti korėjiečių kalbos mokymas, vietoje jos įvedant japonų kalbos mokymą, buvo falsifikuojama Korėjos istorija apie jos savarankišką praeitį. 1919 m. vyko sukilimas.1904 m. vasario 9 d. per Rusijos ir Japonijos karą prie Korėjos krantų japonai nuskandino Rusijos kreiserius „Variag“ ir „Korejec“.1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje išleistas pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba “Vilniaus žinios”.

1904 m. gegužės 7 d. Lietuvoje ir Latgaloje panaikintas spaudos draudimas lotyniškuoju šriftu (galiojęs nuo 1864 m.).Atgavus spaudą ėmė klestėti lietuvių kultūra. Keitėsi švietimo sistema - mokyklose buvo dėstoma lietuvių kalba, steigtos privačios mokyklos, padaugėjo vidurinių mokyklų. Buvo suburta Lietuvių mokslo draugija, kuri tyrė lietuvių tautinę kultūrą. Jos pirmininkas buvo J.Basanavičius. Draugija leido leidinius, vadovėlius, sukomplektavo litanistinę biblioteką, rūpinosi paminklų apsauga, rengė parodas.

Lietuvoje ir Estijoje literatūrinė kalba buvo daugmaž sunorminta apie 1914 metus, o Latvijoje-trečiajame XX a. dešimtmetyje. Nepriklausomų respublikų gyvavimo laikotarpiu šį procesą itin spartino mokyklų sistema ir oficialios masinės informacijos priemonės. Sovietams valdant jis galop buvo baigtas. Literatūrinių kalbų kūrimas kėlė karštus ginčus spaudoje ir grumtynes tarp kalbininkų, ginančių skirtingas tarmes. Estijoje tai pasibaigė tuo, kad šiaurinė estų tarmė

visiškai nugalėjo pietinę, kuri iki tol iš tikrųjų buvo atskira kalba, tačiau šiandien, esant didžiuliam valstybės spaudimui, beveik visai išnyko. Ja vis dar šneka dalis setų tautelės, gyvenančios Estijoje ir Pskovo srityje Rusijoje, o poetas Jaanas Kaplinskis yra ją vartojęs savo kūryboje. Latvių kalbos „unifikavimas“ dar taip toli nepažengė, nes latgalių kalba gerokai skiriasi nuo literatūrinės latvių kalbos. Latvijoje ir Estijoje judėjimas už kalbos „gryninimą“ daugiausiai buvo nukreiptas prieš vokiškus, o Lietuvoje-prieš lenkiškus skolinius ir rašybą. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmės pagrindu kuriantis lietuvių bendrinei kalbai, gerokai sumenkusi žemaičių raštija nenustojo gyvuoti. Aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara buvo bene žymiausias žemaičių raštijos propaguotojas, sąmoningai nepripažinęs bendrinės lietuvių kalbos ir savo kūrybą skelbęs žemaitiškai. Žymėsni jo darbai yra poezijos rinkiniai Rasztai, Iivaires Eilas (1884), Dainas (1906), Giedmenis (1914) ir istorinis-etnografinis darbas Viduklės krasztas (1928). 1909 m. Šiauliuose jis taip pat leido pirmąjį laikraštį žemaitiškai Žodis. Žemaitiškai dar rašė Sofija Kymantaitė-Čiurlonienė (Pasipasakojima, 1913), Juozas Pronskus (Plukiava, 1926), Juozas Butkus (žinomesnis slapyvardžiu Butkų Juzė), plungiškis Pranciškus Bertašius, Monika Daubarytė, Stasys Anglickis ir kt. Žemaitiška kūryba buvo skelbiama laikraščiuose Klaipėdos žinios, Žemaitis, Vakarai, Žemaičių prietelius, Žemaičių žemė. XX a. III-V dešimtmečiuose žemaičių regioninis sąjūdis buvo arti visiško žemaičių raštijos atgaivinimo. 1938 m. išėjo S.Anglickio redaguojama žemaičių rašytojų antologija Žemaičiai, simbolizavusi žemaičių raštijos naujoviškumą ir teisėtas pretenzijas į vietą po saule. Ją imta norminti, parengtos rašytinės žemaičių kalbos taisyklės. Kalbininkas Jonas Jablonskis, reaguodamas į šį žemaičių atgimimą ir jį palaikydamas, kartą rašė: Bendram tautos kalbinės kultūros labui būtų labai naudinga lygiaverčiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti ir savąjį“. Nacių okupacijos metais Telšiuose veikęs Lietuvių žemaičių meno ir mokslo centras turėjo tiriamojo pobudžio žemaičių tarmės studijų sekciją. Tik sovietų okupacija, išblaškiusi žemaičių raštijos darbuotojus ir varžiusi jų saviraišką, nebeleido toliau plėtotis žemaičių raštijai.1904 m. Klaipėdoje telefono abonentų skaičius viršijo 300.1904-1905 m. iš Klaipėdos nutiestas siaurasis geležinkelis į Klaipėdos apylinkes: Dovilus, Plikius.1905 m. sausio 1 d. Vilniuje įvyko Rusijos sionistų suvažiavimas. Čia įsikūrė Rusijos sionistų organizacijos būstinė.1905 m. sausio 13 d. Dauguvos krantinėje caro kariuomenė sušaudė rygiečių demonstraciją, kurioje dalyvavo apie 60 000 žmonių. Žuvo per 70 ir buvo sužeista apie 200 demonstrantų.1905 m. sausio 22 d. po Kruvinojo sekmadienio Rusijoje prasidėjo pirmoji demokratinė revoliucija; Vilniuje ir kituose miestuose vyko protesto streikai, demonstrantų susidūrimai su Rusijos kariuomene.1905 m. gegužės 14 d. Rusijos caras Nikolajus II pasirašė įsaką dėl leidimo Vakarų gubernijų mokyklose kaip dalyko mokyti lietuvių ir lenkų kalbų.1905 m. susibūrė pirmoji liberali moterų draugija – Lietuvos moterų susivienijimas – moterų teisėms ginti. Jos nares (Oną Pleirytę-Puidienę, Feliciją Bortkevičienę, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir kt.) siejo idėja iškovoti moterims politines balsavimo teises ir remti bendrą tautos darbą, siekiant Lietuvos savarankiškumo.1905 m. rugpjūčio 28 d. Rusijos valdžia sustiprintą padėtį paskelbė Kauno gubernijoje. Ji galiojo iki 1909 m. rugpjūčio 25 d.1905 m. rugsėjo 5 d. Rusijos-Japonijos karas ir Portsmuto taika šalyje sukėlė ekonominę bei politinę suirutę, pagreitino revoliuciją.1905 - 1907 m. revoliuciniai judėjimai turėjo tautinių aspektų, taigi buvo vadinamas Tautine revoliucija. Proletarai kovojo dėl darbo sąlygų pagerinimo, valstiečiai - prieš dvarą. Nepatenkinti Nikolajaus II režimu, kovojo už tautines teises. 1905 m. gegužės 3 d. Rusijos valdžia Vilniaus gubernijoje įvedė sustiprintos apsaugos padėtį, kuri buvo atšaukta tik 1910 m. gegužės 3 d.Caras stengėsi kontroliuoti kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą ir kreipti jį sau naudinga linkme. Revoliucijos metu švelnino režimą, netgi pasirašė manifestą, kuriuo pažadėjo įvesti Valstybės dūmą. Numalšinus sukilimą, valdžia nedrįso susigrąžinti senojo režimo, taigi ėmė kurtis įvairios draugijos, partijos. Vėliau prasidėjo represijos, buvo pasirinktas monarchijos stiprinimo kelias. 1906 - 1917 m. veikė 4 Dūmos, kuriose buvo ir 22 lietuviai. Jie siekė palankesnės politikos Lietuvai. Bet caro valdžia suvokė Rusijos imperiją kaip nedalomą valstybę, o lietuvius - kaip tautinę mažumą. Peterburgo valdžia taikė principą "skaldyk ir valdyk".

Klaipėdos krašto gyventojų skaičius, remiantis 1905 m. visuotiniu surašinėjimu

ApskritisLietuvių Vokiečių Kitų

Iš viso:skaičius Proc. skaičius Proc. skaičius Proc.

Klaipėdos 26 328 43,6 33 453 55,2 738 1,2 60 519

Šilutės 21 550 58,8 14 694 40,1 389 1,1 36 633Dabar Pagėgių 20 157 46,2 23 409 53,5 134 0,3 43 700Iš viso Klaipėdos krašte

68 035 48,3 71 556 50,8 1261 0,39140 852

1905 m. J.Juškytės knygoje „Vaikų skaitymėliai“ išspausdintas lietuvių kalbos ploto žemėlapis. Jame rytuose etnografinė Lietuvos siena buvo nutiesta nuo Drujos į rytus Brėslaujos, Vidžių, Kamojų, Ašmenos link, žemiau Subatninkų, bet Gardinas, Augustavas bei Suvalkai nebuvo įtraukti į lietuvių kalbos plotą.1905 m. rusų kolonistai buvo įkurdinami jau grupėmis (ikipat karo Kauno gubernijoje buvo apie 7000 rusų kolonistų šeimų).1905 m. rugsėjo 26 d. Albertas Einšteinas (1879-1955) „Fizikos analuose“ paskelbė reliatyvumo teoriją.1905 m. rudenį Vilniuje išleistas pirmasis legalus lenkų dienraštis Kurier Litewski (“Lietuvos kurjeris”).1905 m. spalio 30 (17)d. caro pasirašytas manifestas, kuriuo Rusijos piliečiams buvo pažadėta konstitucija ir pilietinės teisės, tik įpylė alyvos į ugnį. Išdrąsėję socialdemokratų paakinti valstiečiai gruodžio mėnesį ėmė siaubti dvarus. Vidžemėje buvo sudeginti 72 dvarai, Kurše 40. Daug kur susiremta su kariuomene. Konstitucija suvaržė patvaldystę, mažiau tapo varžoma žodžio laisvė. Mokyklose pirmus dvejus metus leista mokyti latviškai (leidimas panaikintas 1913 m.). Latvių ėmė po truputį ėmė daugėti miestų savivaldybėse. Padaugėjo pramonės, suaktyvėjo prekyba, plėtėsi miestai.1905 m. lapkričio 12 d. sustiprintos apsaugos padėtis įvesta Suvalkų gubernijoje.1905 m. lapkritį įsikūrė Tautiškoji lietuvių demokratų partija, Lietuvių suvažiavimo Vilniuje išvakarėse tapusi lietuvių politinių jėgų koordinavimo centru.1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vyko Lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jo nutarimuose buvo įrašytas reikalavimas suteikti Lietuvai jos etnografinėse ribose politinę autonomiją su demokratiškai renkamu seimu Vilniuje. Suvažiavimas suteikė papildomą impulsą lietuvių tautinei revoliucijai, kuri buvo bendro Lietuvos revoliucinio judėjimo, nukreipto prieš Rusijos absoliutizmą, už politines ir socialines reformas dalis. Lietuvių tautinė revoliucija 1905–1906 m. buvo kryptingas visos lietuvių tautos judėjimas, orientuotas į Lietuvos valstybingumo atkūrimą, remiantis lietuvių tautos ir demokratinės visuomenės Lietuvoje formavimą. Lietuvių suvažiavimas tapo svarbiausiu įvykiu po 1863 m. sukilimo. Jis parodė, kad formuojasi lietuvių savimonė ir aiškiai nusakė lietuvių etnopolitines orientacijas.1905 m. gruodžio 4 – 5 d. buvo suorganizuotas lietuvių suvažiavimas Vilniuje - Didysis Vilniaus seimas. Organizavo demokratų partija su J.Basanavičium priešaky. Šis seimas reiškė naują pilietinės visuomenės kūrimo etapą. Buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, planuotas Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Tačiau dėl prastos organizacijos nieko nepavyko. Bet vėliau tai atsiliepė provincijoje - buvo panaikinta rusiška administracija valsčiuose, kurti ginkluoti būriai. Vėliau caro valdžia ėmėsi represijų ir pradėjo vėl kontroliuoti situaciją. Šie įvykiai sutelkė lietuvių tautinį judėjimą, buvo išsikovota pilietinių teisių, demokratizuotas ir liberalizuotas gyvenimas. 1905 m. rudenį–1906 m. žiemą Rusijos valdžia iš esmės nekontroliavo Lietuvos kaimo: vietinės valdžios institucijos valsčiuose perėjo į pačių valstiečių suformuotos valdžios rankas. Kai kur buvo susikūrę ginkluoti būriai, tačiau ginkluotos pasipriešinimo Rusijos valdžiai kovos į sukilimą neperaugo.Iki 1906 m. pavasario Rusijos valdžia, remdamasi kariuomenės specialiuoju būriu, atkūrė Rusijos valdžią Lietuvos kaime.1905 – 1915 m. trečioji Rusijos viešpatavimo Lietuvoje epocha.1905–1906 m. veikė Vilniaus vyskupo Edvardo fon der Ropo įkurta legali partija Stroņnictwo Konstytucyjno-Katolickie na Litwę i Białoruś (Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinė katalikų partija), kurios programoje buvo pasisakoma už vietos savivaldos išplėtimą ir už Lenkijos Karalystės autonomiją Rusijos sudėtyje. Partija siekė sustiprinti katalikų dvasininkijos pozicijas krašte. Įtaką darė Rusijos kadetų (konstitucinių demokratų) programa.1905–1906 m. Lietuvoje savo veiklą suaktyvino Lenkijos tautiškai demokratinė partija (Polskie Stroņnictwo Demokratyczno-Narodowe), kurios nariai 1906 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje pradėjo leisti laikraštį Dziennik Wileński (“Vilniaus dienraštis”), propaguojantį jų idėjas. Šios partijos nariai prieštaravo Lietuvos ir Baltarusijos autonomijos idėjai ir pasisakė už Lenkijos Karalystės autonomiją, lenkų tautines ir kultūrines teises, prieš šių teisių apribojimą Rusijos šiaurės vakarų gubernijose.1906 m. Vilniuje buvo leidžiamas Lietuvos lenkų demokratinės inteligentijos laikraštis Gazeta Wileńska (“Vilniaus laikraštis”), davęs pradžią vadinamajai krajovcų idėjinei politinei grupuotei. Jame buvo

propaguojamas požiūris į istorinę Lietuvą (Lietuvą ir Baltarusiją) kaip vieną kraštą, besiremiantį istoriniu, teritoriniu, ekonominiu ir kultūriniu bendrumu. Laikraštyje propaguota buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų, rusų ir kt.) santara remiantis pilietybės principu. Pilietybės principas laikytas svarbesniu už tautinį, siekiant išvengti nacionalizmo ideologijos sąlygojamų tautinių ir teritorinių konfliktų senosios LDK žemėse. Laikraščio ideologas buvo Mykolas Römeris.1906 m. Vilniuje pradėti leisti baltarusių laikraščiai. Nasza Dolia (“Mūsų dalia”) leistas nuo 1906 m. vasario 14 d. iki 1906 m. spalio, Nasza Niwa (“Mūsų dirva”) pradėtas leisti vietoje pirmojo 1906 m. lapkričio 21 d. Šie laikraščiai turėjo didelę reikšmę konsoliduojant baltarusių intelektualus, pasirengusius atlikti baltarusių tautinės savimonės ugdymo darbą. Laikraščių iniciatoriai ir pagrindiniai rengėjai buvo Antonas ir Ivanas Luckevičiai, Vaclovas Lastauskis ir kt.1906 m. kovo 17 d. buvo išleistas Rusijos valdžios įsakas, leidęs kurti profesines sąjungas ir draugijas.1906 m. gegužės 10 d.–liepos 21 d. posėdžiavo I Rusijos valstybės Dūma. Jos veikloje dalyvavo 15 Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijoms atstovaujančių deputatų, iš jų 8 lietuviai. Pastarieji buvo aktyvūs svarstant žemės klausimą. Jų pasisakymuose akcentuota mintis, kad, vykdant žemės reformą, Lietuva turėtų būti išskirta iš rusiškų gubernijų kaip kraštas, turintis privačios žemės nuosavybės valdymo tradicijas. 1906 m. įsteigtos katalikiškosios švietimo draugijos: Kauno gubernijoje – “Saulė”, Suvalkų gubernijoje – “Žiburys”. Legalizuota 1905 m. Marijampolėje įsteigta liberali lietuvių kultūros ir švietimo draugija “Šviesa”. Jos daug prisidėjo plėtojant lietuvių tautinę kultūrą ir švietimą.1906 m. Plungėje įrengta Lurdo grota su Švenčiausiosios Panelės Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Vėliau ant Lurdo kalvelės buvo pastatyta medinė koplyčia, kurioje buvo įsikūrę vienuoliai kapucinai. 1933 m. ant Lurdo kalvos pastatyta Tėvų kapucinų Misijų mokykla.1906 m. rugsėjo 6 d. panaikintas įsakas dėl slaptųjų lenkiškų ir lietuviškų mokyklų persekiojimo. XIX a. antroje pusėje visoje Lietuvos teritorijoje buvo susiformavęs slaptųjų lenkiškų ir lietuviškų mokyklų tinklas. Jų veikla skatino visuomenės priešinimąsi rusifikacijai.1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko “Birutė”.1906 m. Klaipėdoje pradėjo veikti siaurasis geležinkelis.1906 m. lapkričio 6 d. Rusijos caras Nikolajus II pasirašė įsaką dėl valstiečių kaimų skirstymo į vienkiemius (P.Stolypino reforma), imti naikinti rėžiai dėl to didėjo ūkio našumas. Tai spartino kapitalistinio ūkio plėtrą Lietuvos kaime. 1905 - 1914 m. keitėsi Lietuvos ūkis - jis atsigavo po 1900-1903 m. krizės.1906 m. gruodį legalizuotas lenkų kultūros ir švietimo susivienijimas Vilniaus gubernijoje Oświata.1906 m. JAV prezidentas Theodore Roosvelt pirmasis amerikietis gavęs Nobelio Taikos premiją. 1906 m. britai ir prancūzai pasidalino Naujųjų Hebridų salas.1906–1909 m. lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sukūrė pagrindinius savo kūrinius.1906 m. LKDS sąjunga atsišaukime „Šalin, socialistai“, pasmerkė darbininkų reikalavimą sutrumpinti darbo dieną iki 8 val.1907 m. kaizeris Vilhelmas II Klaipėdoje atidengė "Borusijos" paminklą. 1907 m. įkurta Lietuvių dailės draugija, kurių rengiamos parodos sulaukė pasisekimo. Sėkmingai veikė ir muzikos bei teatro draugijos (1906 m. buvo parašyta pirmoji lietuviška opera "Birutė"). Dar buvo įkurta demokratinės krypties Vilniaus mokslo bičiulių draugija. XX a. 2 dešimtmetyje lietuvių tautos kultūriniai pasiekimai įgalino ją tapti politine tauta.1907 m. sausio 9 d. Vilniuje atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda.1907 m. kovo 5 d.–birželio 15 d. posėdžiavo II Rusijos valstybės Dūma, kurios darbe dalyvavo ir 7 lietuviai. Diskutuojant žemės klausimu, atstovas Petras Leonas ragino Lietuvoje žemę atiduoti nuosavybėn, nes tokia esanti Lietuvos valstiečio teisinė sąmonė. Taip buvo akcentuojamas istoriškai susiformavęs Lietuvos atskirumas nuo Rusijos.1907 m. “Draugijos” žurnale buvo paskelbta Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa, parengta dar prieš Lietuvių suvažiavimą Vilniuje (Didįjį Vilniaus Seimą, 1905 12 04– 05). Programoje įrašytas ir Lietuvos autonomijos reikalavimas.1907 m. Vilniuje pradėjo eiti tautinės pakraipos žurnalas “Viltis”. Jis padėjo formuoti lietuvių tautininkų visuomeninę ir politinę srovę. Žurnalo redaktoriai buvo Antanas Smetona ir Vaižgantas.1907 m. Vilniuje įsikūrė Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos; Lenkų mokslo bičiulių Vilniuje (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie), Vilniaus “Aušros” (lietuvių švietimo) draugijos. Jos turėjo didelę reikšmę to meto Lietuvos kultūriniam gyvenimui, skatino nuoseklius mokslo tyrinėjimus (ypač istorijos, etnografijos ir literatūros).1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune vyko Lietuvos moterų suvažiavimas, davęs pradžią organizuotam moterų, siekusių didesnio vaidmens visuomenėje, sąjūdžiui.

1907 m. lapkričio 14 d.–1912 m. birželio 22 d. posėdžiavo III Rusijos valstybės Dūma, kurios darbe dalyvavo 4 lietuviai. Posėdžiuose lietuvių atstovai reikalavo perduoti žemės sprendimo klausimą Lietuvos autonominiam seimui. Taip buvo propaguojama Lietuvos autonomijos idėja.1908 m. vasario 1 d. per pasikėsinimą nužudyti Portugalijos karalius Carlos I ir jo sūnus.1908 m. vasario 12 d. 11 val. ryto 6 automobiliai iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos startavo sensacingame ralyje Niujorkas – Paryžius. Maršrutas driekėsi per Aliaską, Sibirą ir Rytų Europą. Liepos 30 d. pirmieji finišavo amerikiečiai, nors 4 dienomis anksčiau už juos pasirodė vokiečiai, tačiau jiems buvo pridėtas baudos mėnuo už automobilio pervežimą traukiniu Vašingtono valstijoje. Dar po 3 savaičių finišą pasiekė italai.1908 m. Vilniuje įsisteigė lietuvių teatralų klubas “Rūta”, nuo 1911 m. pradėjęs leisti žurnalą “Teatras”.1908 m. Rusijos valdžia uždarė Vilniaus “Aušros” ir Marijampolės “Šviesos” draugijas, kaip neatitinkančias Rusijos politinių ir kultūrinių rusifikacijos tikslų Šiaurės vakarų krašte.1908 m. iš Liepojos į Klaipėdą atvyko pirmasis autobusas.1908 m. spalio 1 d. Henris Fordas pristatė pigią, greitai konvejeriniu būdu gaminamą automobilį. Tai buvo masinės gamybos pradžia.1908 m. nustojo eiti LSDP laikraščiai lenkų kalba „Topor“ ir lietuvių kalba „Žarija“.1908 m. spalio 11 d – 1909 m. spalio 13 d. Suvalkijoje karo stovis pakeistas sustiprintos apsaugos padėtimi.1908 – 1912 m. į JAV kasmet vidutiniškai emigruodavo 16 800 lietuvių.1910 m. gegužės 3 d. Rusijos valdžia Vilniaus gubernijoje atšaukė sustiprintos apsaugos padėtį. 1910 m. Klaipėdos krašte apytiksliai gyveno 48,9 proc. lietuvių, 49,9 proc. vokiečių ir 1,2 proc. kitų tautybių žmonių. Klaipėdos apskrityje gyvena apie 66,2 proc. lietuvių. Klaipėdos mieste gyvena 21 470 gyventojų.1910 m. Klaipėdos miesto biudžetas pirmąkart peržengė 1 mln. markių ribą.Tik 1910 metais sujungus Verdainę, Žibus ir Šilokarčiamą Šilutė tapo miestu. Anksčiau dėl miesto teisių trukdė Klaipėda ir Tilžė.1910 m. Klaipėdoje atidarytas pirmasis kino teatras.1910 m. Lietuvoje veikė apie 70 privačių lietuviškų mokyklų.Per 1910 m. JAV surašymą, kuriame imigrantai buvo skirstomi į dvi grupes: „gimę svetur“ ir „vietinis, kurio tėvai gimę svetur“, buvo suskaičiuota 1,2 mln. švedų, 0,8 mln. norvegų, 0,33 mln. danų (įskaitant ir islandus) ir 0,2 mln. suomių. 1910 m. Vengrijoje (be Kroatijos) gyveno: 54,5 proc. Vengrų, 16,1 proc. Rumunų, 10,7 proc. Slovakų, 10,4 proc. Vokiečių (saksų – apgyvendinti dar nuo viduramžių laikų). Religija: katalikai – 49,3 proc. (prasidėjus reformacijai, vietiniai saksai perėjo į liuteronybę, o dauguma vengrų – į kalvinizmą, tačiau Vengriją prijungus prie Austrijos ir prasidėjus kontrreformacijai, dauguma protestantų vengrų vėl tapo katalikais), kalvinistai – 14,3 proc., graikai ortodoksai (rumunai, serbai, rutėnai) – 12,8 proc., graikai katalikai – 11,0 proc., liuteronai – 7,1 proc., žydai – 5,0 proc..1910 – 1911 m. Lietuvos pramonės darbininkai tesudarė apie 1 proc. visų gyventojų. Lietuvos pramonėje dirbo tik 27,6 proc. lietuvių (miestuose – 5 proc.).1911–1915 m. Vilniuje atsinaujino masonų ložių veikla. 1911 m. įkurta Rusijos Didžiųjų Rytų provincinė ložė Jedność (“Vienybė”), iš jos tais pačiais metais susikūrė Litwa (“Lietuva”), o 1914 m. – Białoruś (“Baltarusija”).1911–1915 m. buvo leidžiamas Vilniaus lenkų demokratų laikraštis Przegląd Wileński (“Vilniaus apžvalga”). Laikraštis propagavo idėjas, skatinančias lenkų, kaip šio krašto piliečių, sąmonės ugdymą.1911 – 1915 m. į Maskvos universitetą įstojo 312 studentų kilusių iš Lietuvos.1911 – 1918 m. į Tartu universitetą įstojo 250 studentų kilusių iš Lietuvos.1911 – 1912 m. Vokietijos vyriausybė kaizerio nurodymu planavo karą Europoje, ruošėsi jam ir laukė progos pradėti. Generalitetas ir vyriausybė eskalavo Sarajevo įvykius ir pasiruošė suduoti „prevencinius“ smūgius Rusijai ir Prancūzijai. Mažiausiai ko tikėjosi Vokietija, jei karas neįsiliepsnotų, nusilpninti Antantę ir laimėti moralinę pergalę, kuri padidintų Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos prestižą ir stabilumą. Tačiau ne vien Vokietija elgėsi agresyviai. Tuom apkaltinti lygiai taip pat galima ir Rusijos bei Austrijos-Vengrijos veiksmus.1912 m. Klaipėdoje pastatomi Augustės Viktorijos mokyklos rūmai.1912 m. panaikinta Vilniaus generalgubernatoriaus institucija. Kauno ir Vilniaus gubernatoriai tapo tiesiogiai pavaldūs Rusijos vidaus reikalų ministerijai ir Rusijos carui.1912 m. lapkričio 24 d. pradėjo darbą IV Rusijos valstybės Dūma, kurioje dirbo 4 lietuviai. Posėdžiauta iki 1917 m. spalio 19 d. Vienas iš lietuvių atstovų Dūmoje Martynas Yčas vėl iškėlė Dūmai svarstyti Lietuvos politinės autonomijos Rusijos sudėtyje projektą, parengtą II Dūmos atstovo Petro Leono. Abu jie buvo Rusijos konstitucinių demokratų partijos nariai. Ši partija savo programoje buvo įrašiusi Rusijos decentralizavimo siekį.

Dūmoje apie lietuvių politinės autonomijos siekius kalbėjo ir Lietuvos demokratų partijos narys, lietuvių atstovas Dūmoje Mykolas Januškevičius.1912 m. Lietuvoje buvo apie 80-85 000 amatininkų.1912 m. lapkričio 4 d. caras Nikolajus II patvirtino naują, antrąjį Kauno tvirtovės įtvirtinimų žiedą, kurį turėjo sudaryti 12 naujų didelių fortų ir 12 atsparos punktų bei kitų papildomų gynybinių įtvirtinimų. Žiedo ilgis 47,17 km. 1912 – 1917 m. Kauną turėjo apjuosti galingas įtvirtinimų žiedas.1912 m. lapkričio 28 d. – 1917 m. spalio 19 d. posėdžiauja IV Rusijos Valstybės Dūma. Joje dirba 4 lietuviai: 2 demokratai, 1 tautinės srovės atstovas ir 1 krikščionis demokratas. Dūmoje jau buvo ruošiamasi svarstyti Lietuvos autonomijos įstatymo projektą, paruoštą II-osios Dūmos atstovo P.Loeno; dabar jį iš naujo iškėlė IV-osios Dūmos atstovas M.Yčas. Jam padėjo visa kadetų partija, kuriai priklausė tiek M.Yčas, tiek ir P.Leonas.1912 – 1913 m. Vilniaus Kražių gatvės gyvenamųjų namų kvartalas – tipiškas ir unikalus secisinės architektūros pavyzdys Lietuvoje.1912 – 1914 m. Vilniuje įmonių sumažėjo nuo 336 iki 266, nors produkcijos apimtis išliko beveik ta pati.1913 m. įkurta katalikiškoji Vilniaus gubernijos lietuvių švietimo draugija “Rytas”, kurios vienas iš tikslų buvo lietuvybės idėjų platinimas, priešinimasis polonizacijai.1913 m. Vilniuje pradėjo eiti pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas “Vaivorykštė”.1913 m. Klaipėdoje Teatro aikštėje pastatomas Taravos Anikės paminklas.1913 m. panaikintas leidimas mokyklose pirmus dvejus metus mokyti latviškai.1913-1916 m. Klaipėdos mieste išvedžioti kanalizacijos sanitariniai mazgai.1913 m. Rygoje gyvena apie 517 000 gyventojų. Pagal prekių apyvartą tais metais Ryga pirmoji tarp Rusijos imperijos uostų.1913 m. Rygos gyventojų sudėtis procentais: Latviai 39,8 (1867m.-23,6); Vokiečiai 13,9 (1867 m. 42,9); Rusai 20,0 (1867m.-25,1); Žydai 7,0; Lenkai 9,5; Lietuviai 6,9; Kiti 2,9 (Skaičiai tai knygai paimti iš Stepheno D. Korsino straipsnio „Besikeičianti Rygos miesto sudėtis 1876-1913“; 1982.)Rusijos Imperijoje XX a. pradžioj gyveno apie 130 mln. gyventojų.1913 m. Lietuvoje buvo leidžiami 18 laikraščių ir žurnalų (1938 m. – 159 periodiniai leidiniai: 13 dienraščių – 5 iš jų lietuvių kalba, 40 savaitraščių – 30 lietuviškai, per 100 kitų laikraščių ir žurnalų – 93 lietuviškai).1913 m. kun. A.Jakštas išspausdino brošiūrą prancūziškai – „Lithuaniens et Polonais, leurs rapports dans le passe et dans le preasent“. Prie šios brošiūros buvo pridėtas žemėlapis, kuriame yra pažymėtos lietuvių ir latvių gyvenamosios teritorijos. Vakaruose lietuvių riba siekia už Karaliaučiaus, rytuose – į Lietuvos teritoriją įeina Vilnius, Suvalkai, Gardinas ir Naugardukas. A.Jakšto žemėlapyje Lietuvos etnografinėse ribose yra įjungti dideli teritorijos plotai į Rytus nuo Dauguvos.1913 m. gruodžio 14 d. Kauno tvirtovė turėjo 16 lėktuvų ir 11 automobilių (kitais metais pasipildė dar 20 automobilių).1914 m. 9 mln. Rusijos valstiečių šeimų turėjo nuosavus ūkius. Rusija ne tik save išmaitino, bet ir pralenkė JAV grūdų eksportu.1914 m. balandžio 18 d. V.Leninas, dalyvaudamas lietuvių socialdemokratų susirinkime Krokuvoje, pasisakė tik už vienintelę socialdemokratų partiją Rusijoje. Be to, jis pridūrė, kad Lietuvos socialdemokratų partijos pažiūros tautiniu klausimu esančios smulkiaburžuazinės.1914 m. prieš Pirmąjį Pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo tik kaimiečiai ir saujelė inteligentų. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba tapo valstybės įstaigų ir kariuomenės, universitetų ir teatrų, įmonių ir kavinių kalba.1914 m. birželio 28 d. Sarajeve serbas patriotas studentas G.Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Franzą Ferdinandą. Tai paskatino pradėti PPK. Austriją-Vengriją draskė slavų nacionalizmas, Vokietijoje augo socialistų ir pacifistų įtaka, tad vokiečių valdžia siekė karo kaip panacėjos savo vidaus ir užsienio reikalams sutvarkyti. Karo atveju būtų galima įvesti kažką panašaus į karinę diktatūrą. Be to, Vokietiją neramino Rusijos modernizacija, populiacijos didelis prieaugis, pramonės augimas, kas galėjo paversti Rusijos imperiją supervalstybe, kuri anksčiau ar vėliau sunaikintų Vokietiją. Vokietiją skatino veikti tai, jei Rusija užbaigtų tiesti geležinkelio linijas, nes tokiu atveju Rusija taptų pranašesne ir Vokietijai karas galėtų baigtis nesėkme. Šlyfeas, ir jo pasekėjas Moltkė nesitikėjo greitai parklupdysiant Rusiją, todėl siekė kuo greičiau sutriuškinti Prancūziją, o tada geležinkeliu perkėlus kariuomenę į rytus pulti Rusiją, nes manyta, kad rusai bus daug lėtesni mobilizacijoje nei vokiečiai ar prancūzai. Turint omenyje sustiprintą Prancūzijos pasienį su Vokietija, vokiečiai vienintele išeitimi kariauti dviejų frontų karą laikė įsiveržimą į Prancūziją per Belgiją, apsupti Paryžių ir vėl pasukti kariuomenę link Elzaso ir Lotaringijos. Pažeidus Belgijos neutralitetą Schliefeno planas patyrė katastrofą ir parodė kaip blogai buvo koordinuotas karinis ir diplomatinis planavimas. Prie nesėkmės prisidėjo ir prasta komunikacija tarp Berlyno ir Vakarų fronto. Vokietijos generalitetas pajuto kokia nedėkinga karinė situacija yra ir paskaičiavo, kad Rusija strateginius geležinkelius galėtų užbaigti 1917 metais. Tokiu būdu situacija vis blogėjo.

Britų imperiją neramino Vokietijos įsigalėjimas Europoje, o Prancūzai siekė atgauti teritorijas prarastas per Prancūzijos-Prūsijos karą 1870-1871 m.1914 m. liepos 28 d. Austrija-Vengrija, gavusi Vokietijos sutikimą, po mėnesio nuo sosto įpėdinio nužudymo paskalbė karą Serbijai, kurios stojo ginti Rusija. Rusija siekė prasiveržti tolyn į Rytprūsius ir prisijungti teritoriją iki Vyslos.Prancūzija norėjo atgauti Elzasą ir Lotaringiją.Rusija tikėjosi, kad Vokietijos pagrindinės pajėgos puls būtent ją. Po sėkmingos mobilizacijos, Rusijos karininkai tikėjosi nustumti Vokietijos kariuomenę nuo savo sienų. Tikėtasi, kad Vokietiją ištiks Napoleono likimas, kai jis susidūrė su neaprėpiamais Rusijos plotais ir jos neužkariavo. Tačiau pagal kita planą – „A“ arba „19“, sukurtą 1910 m. generolo Danilovo ir patobulintą 1912 m. tikėtasi, kad Vokietija pradės karą užpuldama Prancūziją, o ne Rusiją pirmiau. Tuo atveju dvi Rusijos armijos įsiveržtų į Rytų Prūsiją ir Sileziją, iš kurių patrauktų į centrinę Vokietiją, o tuo pačiu metu Rusija naudotų fortų, įtvirtinimų gynybą prieš įsiveržiantį priešą.1914 m. liepos 29-30 d. Rusija sutelkė savo kariuomenė prie Austrijos-Vengrijos, vėliau – Vokietijos sienos. Vokietija pareikalavo sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą ir, negavusi atsakymo, pati pradėjo mobilizaciją ir paskelbė karą Rusijai rugpjūčio 1 d. Karo pradžioje į carinės Rusijos kariuomenę buvo mobilizuota daugiau kaip 60 000 lietuvių vyrų. Jau pirmomis karo dienomis didelė jų dalis atsidūrė Rytų Prūsijos fronte, kovojo generolų leitenantų Aleksandro Samsonovo ir Pavelo Renenkampfo armijose. Kovose žuvo 11 173, sužeista 18 712, neįgaliais liko 3871 karys, daugelis pateko į nelaisvę. 1919 m. pradžioje Vokietijoje dar buvo apie 15 000 lietuvių belaisvių.Vokiečių kariuomenėje tarnavo apie 40 000 lietuvininkų. Apie 10 000 lietuvių emigrantų kariavo ir JAV kariuomenėje įvairiuose pasaulinio karo frontuose.

Pirmasis Pasaulinis karas ir okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje 1915-1918 m.

Vokietijos kariuomenėje buvo 1.750.000 kariųPrancūzijos – 1.100.000Rusijos – 3.500.000

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai ir pradėjo karo veiksmus prieš Prancūziją. Tada karą Vokietijai paskalbė Didžioji Britanija. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Lietuva tapo pafrontės zona.Kaip ir buvo planuota Klaipėda tapo pafrontės miestu, kaip ir planavo Vokietijos generalitetas Klaipėda buvo užimta. 1915 m. kovo mėn. Klaipėda buvo atsiimta.1914 m. rugpjūčio 2 d. prasidėjo karo veiksmai Vakarų Europoje, kai Vokietijos kariuomenė besiruošdama puolimui į Prancūziją per neutralią Belgiją, okupavo Liuksemburgą. Tą pačią dieną, Vokietija paskelbė ultimatumą Belgijai, reikalaudama, kad Vokietijos kariuomenei būtų leista žygiuoti per jos teritoriją Prancūzijos link. Belgai atsisakė priimti tokį ultimatumą.1914 m. rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. 1914 m. rugpjūčio 4 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į neutralią Belgiją. Per ją vokiečiai tikėjosi apeiti pagrindinius Prancūzijos įtvirtinimus. Tai paskatino Britų imperiją tą pačią dieną paskelbti karą Vokietijai. Sunkiuose mūšiuose prancūzai prarado 30% savo kariuomenės. Prancūzijos vyriausybė persikėlė į Bordo miestą. Rusija pradėjo pulti Vokietiją Rytprūsiuose, įsiveržė netoli Karaliaučiaus, užėmė Klaipėdą, Alenšteiną (Alnasteinę), Tilžę ir privertė atitraukti dalį jėgų iš Prancūzijos. Rusijos kazokų daliniai pradėjo Rytprūsių gyventojų (vaikų ir suaugusių) trėmimą į Rusijos gilumą. Tai privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.Manevrinis karas virto poziciniu. Vokietija ir Didžioji Britanija pradėjo kariauti jūroje. Per 1914 m. karo kampaniją nė viena pusė nepasiekė lemiamos persvaros. 1914 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus lietuvių spaudos ir Vilniaus visuomeninių organizacijų vardu iš Vilniaus buvo pasiųsta telegrama vyriausiajam Rusijos kariuomenės vadui Didžiajam kunigaikščiui Nikolajui, pareiškianti pasitikėjimą Rusijos pergale ir laukianti po karo lietuvių gyvenamų teritorijų sujungimo Rusijos valdžioje. Telegramą pasirašė įtakingi Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjai: dr. J.Basanavičius, D.Malinauskas, M.Davainis-Silvestravičius, kun. J.Ambraziejus ir kiti, laukdami iš karą laimėjusios Rusijos daugiau laisvių sujungtai lietuvių tautai.Iki 1914 m. rugpjūčio 4 d. į pasaulinį karą įsitraukė ir didžiosios valstybės (Prancūzija, D.Britanija, Turkija, Bulgarija.) Per PPK japonai palaikė Antantę ir jos vardu užgrobė Vokietijos kolonijas Kinijoje ir Ramiojo vandenyno salose. Taip pat ji apgynė antantės valdas Azijoje, o japonų laivai lydėjo australų ir naujazelandiečių kariuomenę iki

Galipolio (Turkija). Be to, japonų eskadra kreisavo Viduržemio jūroje. Tačiau kai JAV prezidentas Hardingas ir valstybės sekretorius Evansas Hjūzas Vašingtono konferencijoje pareikalavo Londono nutraukti sąjungą su Japonija, kuri galiojo 24 metus, japonai pasijuto išduoti.1914 m. rugpjūčio 6 d. Kauno tvirtovėje įvedama karo padėtis.1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje įsikūrė Lietuvių draugija (iš pradžių – Laikinasis komitetas) nukentėjusiems dėl karo šelpti – labdaros organizacija, tapusi politiniu bei kultūriniu lietuvių visuomenės centru. Draugijos steigėjai buvo: Petras Leonas, Martynas Yčas, Antanas Smetona, Emilija Vileišienė, Antanas Vileišis, Kazimieras Olšauskas, J. Mašiotas.1914 m. rugpjūčio 15 d. JAV atidarė Panamos kanalą.1914 m. rugpjūčio 17 d. dešiniosios politinės pakraipos lietuvių inteligentai Vilniuje priėmė deklaraciją (pasirašė Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskis), kurioje lietuvių tautos vardu buvo reiškiama ištikimybė Rusijai bei carui Nikolajui II ir viltis, kad po karo Rusijos caro valdžia sujungs visas lietuvių gyvenamas teritorijas (įskaitant ir Mažąją Lietuvą), o lietuviai gaus geresnes sąlygas savo kultūrai plėtoti. Atsargiai užsiminta apie politinę autonomiją Rusijos sudėtyje. 1914 m. rugpjūčio 17 d. avangardinės kautynės ties Stalupėnais.1914 m. rudenį į karą Trilypės sąjungos pusėje įsitraukė Turkija. Karo pradžioje Antantė sumobilizavo 11mln., o Trilypė sąjunga - 6 mln. kareivių. Visos valstybės siekė grobikiškų tikslų, bet kalčiausia buvo Vokietija, nes ji siekė pirmauti pasaulyje. Abu blokai planavo trumpą manevrinį karą. Vokietija tikėjosi greitai nugalėti Prancūziją, po to planavo pulti Rusiją. Rusija sudarė 2 frontus: Šiaurės Vakarų ir Pietvakarių. Prancūzija planavo sutelkti prieš Vokietiją 1,7 mln. žmonių. Didžioji Britanija turėjo sumušti Vokietijos karinį laivyną. 1914 m. rugpjūčio 24 d. pradėta formuoti Kauno Apsauginė brigada, kurios pagrindą sudarė lietuviai.1914 m. rugpjūčio 27 d. Rusijos 1-oji armija priartėjo prie Karaliaučiaus tvirtovės ir ją apgulė.1914 m. rugpjūčio 30 d. ties Griunvaldu (Tanenbergu) Vokietijos 8-oji armija apsupo ir sunaikino Rusijos 2-ąją armiją, vadovaujamą generolo A.Samsono. vokiečiai paėmė apie 100 000 belaisvių, visą armijos artileriją, gurguolę. Vokiečių kariuomenė, atstūmusi rusus visame Lietuvos pasienyje įsiveržė į Lietuvą.1914 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai pralaužė prancūzų gynybą ir nustūmė juos iki Marnos („Marnos taksi“).1914 m. rugsėjo 8-9 d. sustiprinta 8-oji vokiečių armija apie 200 000 karių, 1000 artilerijos pabūklų puolę Rusijos 1-ają armiją 180 000 karių, 825 artilerijos pabūklų. Rusijos armija sugebėjo išvengti antrojo Griunvaldo ir pradėjo trauktis.1914 m. rugsėjo 25-26 d. kautynės ties Druskininkais. Vokiečiams persikelti per Nemuną nepasisekė.1914 m. rugsėjo-spalio mėn. Vilniuje Lietuvos autonomijos reikalu įvyko pasitarimų su lenkų demokratais.1914 m. spalio 2 d. Rusijos 10-oji armija po mūšio prie Augustavo pradėjo puolimą. Vokiečiai pradėjo trauktis link Rytprūsių.1914 m. spalio 20 d.–1915 sausio 23 d. Vilniuje veikė Visų Rusijos dūmų lietuvių atstovų komitetas, kuris turėjo remti ir stiprinti labdaros draugijas, rūpintis nacionalinės šelpimo draugijos nukentėjusiems nuo karo kūrimu, Lietuvos reikalų kėlimu Rusijos valdžios įstaigose. Komitetas nustojo veikti tarpusavyje nesutarus kairiosios ir dešiniosios politinių pakraipų lietuvių veikėjams.1914 m. spalio 26 d. Petrapilyje veikusioje Slavų kultūros draugijos susirinkime buvo svarstomas būsimos Lenkijos klausimas. Lenkų veikėjas T.Kurnatowski, pasisakęs Lenkijos etnografinių sienų klausimu apkaltino lietuvius, kad esą jie primeta lietuvių kalbą gudams ir lenkams. Dėl šio pasisakymo protestą pareiškė kadetų partijos lyderis prof. P.Miliukov, o taip pat lietuvių būrelio vardu, poetas J.Baltrušaitis. J.Baltrušaičio protestas buvo paskelbtas ne tik lietuvių spaudoje, bet ir daugelyje rusų laikraščių.1914 m. lapkričio 1–4 d. Peterburge vyko Rusijos Didžiųjų Rytų ložių atstovų suvažiavimas, svarstęs Rusijos caro valdžios opozicinių jėgų taktiką karo metais. Lietuvai ir Baltarusijai atstovavę Cemakas Šabadas, Antonas Luckevičius ir Mykolas Römeris siūlė pagrindiniams suvažiavimo organizatoriams, Rusijos kadetams, priimti nutarimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos politinės autonomijos, kaip vieną iš Rusijos liberalizavimo sąjūdžio programos punktų. Siūlymas buvo atmestas. Tai rodė, jog net liberaliai, demokratiškai nusiteikusios Rusijos politinės jėgos nebuvo atsisakiusios imperialistinių siekių, ir tai skatino Lietuvos politikus ieškoti kitų politinių partnerių sprendžiant Lietuvos politinio savarankiškumo problemą.1914 m. buvo įkurta Lietuvių teatro draugija.1914 m. lapkričio mėn. rusų vadovybė įsakė imti belaisviais Mažosios Lietuvos civilius gyventojus ir gabenti juos į Rusijos gilumą.1914 m. lapkričio 20 d. Kauno tvirtovė įvedama į Rusijos 10-tos armijos sudėtį.1914 m. gruodžio 21 d. Vokietijoje socialdemokratų laikraštis „Vorwaerts“ („Pirmyn“). Išsivertė iš rusų laikraščio „Golos“ („Balsas“) ir išspausdino viešai Lietuvos socialdemokratų pareiškimą, kuriame jie smerkė kaip Rusijos taip ir Vokietijos pradėtąjį karą, kuris abiejų valstybių kariaujamas imperialistiniais tikslais. Dėl saugumo to pareiškimo autoriai tada savo pavardžių negalėjo paminėti.

1915 metų lietuvių gyvenamos teritorijos ir procentaiKauno gubernijoje: 2 311 380 arba 70 proc.Suvalkų gubernijoje: 387 720; 54 proc.Trakų apskrityje: 182 000; 70 proc.Mažojoj Lietuvoj: 160 000; 30 proc.Vilniaus apskrity: 103 740; 21 proc.Švenčionių apskrity: 77 520; 21 proc.Lydos apskrity: 24 800 9 proc.Ašmenos apskrity: 12 580; 4 proc.Gardino apskrity: 4 000; 1,5 proc.Visoje Lietuvoje gyveno 2 263 740 lietuvių1915 m. Lietuvių globos surinktomis žiniomis iš Rytų Prūsijos į Rusją buvo ištremta apie 12 000 žmonių, bet pati draugija buvo suradusi ir suregistravusi tik apie 8000 tokių tremtinių, tarp kurių buvo 4557 lietuviai. Lietuvių globa šelpė ir rūpinosi daugiau kaip 4000 Mažosios Lietuvos lietuvių, išlaikė 3 prieglaudas, 6 pradžios mokyklas, 4 senelių prieglaudas, išleisdama daugiau kaip 4000 rb. Per mėnesį (1 JAV doleris tada buvo lygus 2 rubliams).1915 m. vasario 1 d. D.Britanijoje pradėta reikalauti, kad pase būtų ir jo savininko nuotrauka.1915 m. Klaipėdoje pradėjo veikti miesto kanalizacija.1915 m. kovą Klaipėdoje kelias dienas šeimininkauja rusai. Dėl karo nutrūko anglių tiekimas į Klaipėdą iš Vakarų, medienos iš Rytų. Šių žaliavų trūkumas buvo pagrindinė karo meto Klaipėdos ūkio problema.1915 m. gen. H.Seeckt, įteiktame Vokietijos vyriausybei memorandume, svarstė du galimus karo scenarijus“1. Jei Rusija laimėtų karą, tai ji, užgrobdama Rytų ir Vakarų Prūsiją, atimtų 1/10 Vokietijos teritorijos.2. Bet jei Vokietija laimėtų karą su Rusija, tada iš įgytos teritorijos be pasigailėjimo būtų galima ištremti 20 mln. „žmogpalaikių – žydų, lenkų, Mozūrų, lietuvių, latvių, estų ir kitų“.1915 m. konfiskuota pangermanistų sąjungos (Alldeutsche Verband) pirmininko H.Class spaudinys, kuriame jis išdėstė savo kolonizacijos planą ir jį išsiuntinėjo vadovaujantiems vokiečių politikams bei ministrams. Pagal šį kolonizacijos planą, jis siūlė atskirti nuo būsimos Lenkijos Suvalkų guberniją, prijungiant ją prie Vokietijos; kompensuojant už tai, jis siūlė duoti Lenkijai teritorijų rytuose – Gardino, Minsko bei dalimi Mogiliovo gubernijose. Lietuvą jis siūlė sujungti su Lenkija, lietuvius visus iškelti, o Lietuvoje įkurdinti vokiečių kolonistus ir t.t. bet tuo metu Vokietijos imperinė vyriausybė tokių H.Classo idėjų skelbimą palaikė nenaudingu, per ankstyvu ir pavojingu Vokietijos politikai.1915 m. vasario 21 d. Augustavo miškuose vokiečiai apsupo ir sunaikino 20-tą rusų korpusą (kuriame buvo Kauno tvirtovės 28-ta pėstininkų divizija). Korpuse tarnavo daug lietuvių. 20 000 karių pateko į nelaisvę.1915 m. vasario 23 d. Virbalio rajone buvo sutriuškintas 10-osios rusų armijos dešinysis sparnas.1915 m. vasario 27 d. Vokietijos kariuomenė pasiekė Suvalkų-Seinų-Kapčiamiesčio liniją.1915 m. vasario pabaigoje prasidėjo pozicinis karas fronte Klaipėda-Jurbarkas-Kalvarija-Suvalkai-Augustavas.1915 m. kovo-gegužės mėn. rusų kariuomenė vėl atstūmė vokiečius ir įsiveržė į Rytų Prūsiją. Rusijos kariuomenės daliniai, ypač kazokai, gaudė ne tik pasilikusius vokiečius, bet ir pasienio gyventojus lietuvius. Vienus teisė karo teismai, įtardami juos buvus šnipais, kitus trėmė į Rusijos gilumą. Rusų kariuomenė ypač nepasitikėjo Lietuvos žydais, įtariant juos talkinant vokiečiams.1915 m. kovo 6 d. spaudžiami Rusijos kariuomenės, perėjusios į kontrpuolimą, vokiečiai buvo priversti pasitraukti.

OKUPACIJA1915 m. per pavasario, vasaros ir rudens mūšius (iki spalio vidurio) Vokietijos kariuomenė metų gale (spalį) okupavo Lietuvą. Dauguma inteligentijos pasitraukė į Rusiją. Buvo tikėtasi, kad Lietuvą sujungs su Mažąja Lietuva ir taip ji gaus politinę autonomiją.

1915 m. Kuršą okupuoja Vokietijos kariuomenė. 1915 m. pradėti formuoti latvių šaulių batalionai kraštui ginti. Suformuoti 9 batalionai.1915-1917 m. latvių šauliai gynė Rygą. 1915 m. buvo sudaryta vokiečių karinė valdžia (Militaerverwaltung Litauen-Kurland) okupuotam Lietuvos ir Kuršo kraštui valdyti. 1915 m. kovo 15 d. vokiečių įkurta Lietuvos karinė valdyba, į kurią įėjo buvę Lietuvos, Suvalkų ir Vilniaus administraciniai vienetai. Lietuvos karinė valdyba, kuriai vadovauti 29 dieną buvo paskirtas kunigaikštis Francas fon Izenburgas-Biršteinas (Franz Jozeph von Birstein), įėjo į Oberosto valdybos sistemą. Oberosto vadovai buvo kaizerio kariuomenės Rytų fronto vadas Paulius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg) ir fronto štabo viršininkas Erichas Liudendorfas (Erich Ludendorff).1915 m. buvo sudarytas Politinis lietuvių biuras, ginantis lietuvių interesus okupacinėje administracijoje.1915 m. kovo 23 d. vokiečių kariuomenė atsiėmė Tilžę.1915 m. kovo 23–24 d. Varšuvoje įvyko Lenkijos nepriklausomybės šalininkų iniciatyva suorganizuotas pasitarimas su Vilniaus lietuvių ir Vilniaus lenkų demokratinės orientacijos veikėjais (jiems atstovavo Mykolas Sleževičius, Jurgis Šaulys, Mykolas Römeris ir Vitoldas Abramovičius) dėl bendrų veiksmų siekiant Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės. Lietuviai nepasitikėjo savo politiniais partneriais, todėl ryšys nutrūko.1915 m. kovo 25 d. Frankfurto prie Oderio miesto prezidentas, vienas svarbiųjų Vokietijos kanclerio Bethamm Hollweg patarėjų Fr.Schwerin siūlė Vokietijai prisijungti Lietuvą ir Kuršą, kad būtų pakankamai žemių kurdinti vokiečių kolonistus.1915 m. kovo 29 d. vokiečiai užėmė Tauragę.1915 m. balandžio 15 d. atskirai nuo veikusios Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti lietuvių kairieji politiniai veikėjai Vilniuje įsteigė Lietuvių draugiją teisių ir agronomijos pagalbai teikti, kurios tikslas buvo rūpintis nuo karo nukentėjusių ir pabėgėlių šalpa.1915 m. balandžio mėnesį Vokietija pirmą kartą karo istorijoje panaudojo chloro dujas (vakarų fronte). 1915 m. balandžio 19 d. virš Telšių, Plungės, Šilalės, Varnių, Laukuvos ėmė skraidyti vokiečių žvalgybiniai lėktuvai.1915 m. balandžio 23 d. žvalgybiniai lėktuvai ėmė skraidyti virš Šiaulių.1915 m. balandžio 27 d. vokiečiai ėmė pulti pagrindinai trimis kryptimis:1) iš Klaipėdos rajono puolė Žemaitiją, užėmė Plungę, iš ten toliau žygiavo Telšių ir Mažeikių kryptimis;2) nuo Jurbarko, užėmė Raseinius, pasiekė Tauragės-Šiaulių plentą, užėmė Radviliškį ir Šeduvą;3) iš Tilžės rajono per Tauragę tiesiogiai Šiaulių kryptimi.1915 m. gegužės 1 d. vokiečiai užėmė Liepojos geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Radviliškio, išskyrus Šiaulius.1915 m. gegužės 15 d. Rusijos kariuomenės vadas kunigaikštis Nikolaj Nikolajevič įsakė per 3 dienas ištremti visus žydus, nes juos įtarė esant vokiečių agentais, taip pat buvo ištremti patriotiškai nusiteikę lietuviai inteligentai.1915 m. gegužės mėnesį Antantės pusėje į karą stojo Italija.1915 m. gegužės 21 d. naktį, vokiečių dirižablis bombardavo Kauną, tačiau didesnių nuostolių miestui nepadarė. Tvirtovės priešlėktuvinės baterijos paleido 72 šūvius į dirižablį, bet nepataikė.1915 m. birželio 11 d. carinės Rusijos sudarytoje Lenkijos Reformų komisijoje lenkų politikas endekų vadas ir Dūmos atstovas Dmowski atsisakė Suvalkų gubernijos.1915 m. birželio mėnesį Danijoje priimta nauja konstitucija. Suteikta visuotinė rinkimų teisė nuo 25 metų į Folketingą.1915 m. liepos mėn. rusų baronas Neigard ir lenkų grafas A.Wielipolski skundėsi vyriausiajam kariuomenės vadui Didžiajam kunigaikščiui Nikalojui dėl netvarkingos evakuacijos ir dėl ištisų gyvenviečių naikinimo, sudarant žmonėms įspūdį, kad tai vykdoma keršto ar represijų pagrindu. Didysis kunigaikštis Nikolajus įsakė Šiaurės Vakarų fronto karo vadui Žilinskiui, kad kariuomenė liautųsi deginti trobesius ir naikinti gyventojų turtą, išskyrus tokius objektus, kurie trukdo karo veiksmams. Tačiau visus 18-45 metų vyrus įsakė siųsti į Rusiją, kas nepavyko dėl greitos okupacijos.1915 m. liepos 27 d. vyriausiasis Rusijos kariuomenės vadas Nikolajus už atlaikytą pirmąjį vokiečių puolimą padėkojo Kauno tvirtovės viršininkui. Kaune formuojami 495-tas Kauno ir 496-tas Vilkmergės pėstininkų pulkai (pagrinde iš lietuvių). 1915 m. liepos 28 d. Vokietijos Rytų fronto karo vadas paskelbė įsakymą draugijų ir organizacijų reikalu, pagal kurį visos Lietuvoje veikusios politinės partijos, draugijos, susivienijimai ir kitokios organizacijos buvo uždarytos.1915 m. rugpjūčio 3 d. po įnirtingų kautynių vokiečiai galutinai užėmė Šiaulius.1915 m. rugpjūčio 6 d. vokiečių kariuomenė pradėjo Kauno tvirtovės apgulimą.1915 m. rugpjūčio 9 d. vokiečiai užėmė Panevėžį.

1915 m. Kauno tvirtovei užimti skiriamas 10-tos vokiečių armijos sustiprintas 40-tas rezervinis korpusas, vadovaujamas generolo Litzmano (korpuse tarnavo daug lietuvių iš Rytprūsių). Artėjant vokiečiams prie Kauno tvirtovės, įgulos poreikiams rekvizuojami turėjusių kauniečių automobiliai, dviračiai. 1915 m. rugpjūčio 10-18 d. vokiečiai, apšaudydami Kauno tvirtovę, panaudojo ypatingos galios artileriją – 420 mm artilerijos pabūklus, kurių šaudymo atstumas siekė apie 14 km, sviedinio svoris – 930 kg.1915 m. rugpjūčio 12 d. Kauno tvirtovės gynybos linijoje, mūšiuose, prie Dominikoniškių kaimo, vokiečiai kovai su tvirtovės gynėjais du kartus panaudojo dujas.1915 m. rugpjūčio 13 d. derybose su Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministru St.Burianu, Vokietijos kancleris išdėstė Vokietijos „kuklų“ teritorijos pageidavimą Rytuose – 60 000 km2 ir 3 mln. gyventojų įjungti į Vokietijos sudėtį. Tą teritoriją sudarytų Suvalkų, Kauno, dalis Vilniaus bei Gardino gubernijų ir Kuršo gubernija.1915 m. rugpjūčio 16 d. vokiečių daliniai užima Kauno tvirtovės II-ąjį fortą. Prasidėjo tvirtovės pasipriešinimo agonija.1915 m. rugpjūčio 17 d. Kauno mieste (Šančiuose, prie susprogdintų Geležinkelio ir Aleksoto tiltų, Vilijampolėje) prasidėjo mūšiai su vokiečiais.1915 m. rugpjūčio 18 d. po žiaurių ir įnirtingų mūšių, vokiečių 40-tas rezervinis korpusą užėmė Kauno tvirtovę ir Kauną. Užimant Kauną ir tvirtovę, į vokiečių nelaisvę pateko 20 000 rusų karių, atiteko 1358 artilerijos pabūklų, tarp jų 350 modernių sunkiųjų patrankų, dideli kiekiai kariškos aprangos ir daugybė maisto atsargų. Kauno tvirtovės gynybos metu, Kaune beliko apie 5000 gyventojų.1915 m. rugpjūčio 19 d. Bethmann Hollweg pirmą kartą viešai reichstage pareiškė Vokietijos nusistatymą dėl karo tikslų, sakydamas, kad Vokietija norinti išlaisvinti tautas iš rusų jungo.1915 m. rugpjūčio 26 d. vokiečiai užėmė Alytaus tvirtovę ir miestą.1915 m. rugsėjo mėn. Vokietijos užsienio reikalų ministras G.Jagow pirmasis pasiūlė aneksuoti Lietuvą ir Kuršą. Tuo tikslu jis pasiuntė Berlyno universiteto agronomijos prof. M.Seringą tyrinėti vokiečių kariuomenės okupuotų sričių. Šių teritorijų, be Gardino ir Vilniaus gubernijų būtų buvę tik 80 478 kv. km. Su 2 802 000 gyventojų, tarp kurių esą buvę 88 500 vokiečių.1915 m. rugsėjo 21 d. Rusijos kariuomenės vadovavimą perėmė caras Nikolajus II. Rusijos kariuomenė surengė kontrpuolimą. Vokiečiai buvo priversti sustabdyti puolimą ir vietomis atsitraukti. Fronto linija nusitiesė Zarasai-Drūkštos upė – Kazėnai-Naručio ežeras – Smurgainiai. Ši fronto linija išbuvo iki karo pabaigos.1915 m. rugsėjo 26 d. vokiečių kariuomenė užėmė Švenčionis.1915 m. rugsėjo 27 d. vokiečiai pasiekė Polocko-Molodečno-Vilniaus geležinkelio liniją prie Ašmenos ir Smurgainių.1915 m. Rusijoje, didesnėse pabėgėlių kolonijose be pradžios mokyklų, daug kur buvo steigiamos amatų mokyklos ar kursai.

Vokietija nutarė įveikti Rusiją, ir privesti ją pasirašyti separatinę taiką. Rusijos armija traukėsi, nes Vokietija buvo pranašesnė techniniu atžvilgiu. Iki spalio mėnesio Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upės, Strypos upės riba. Karas virto poziciniu. Austrija-Vengrija ir Bulgarija pradėjo pulti Serbiją.

1915 m. spalio 2 d. iš Vilniaus rusų kariuomenė pasitraukė be mūšio. Net ir Vilniaus tiltų jie nesuskubo susprogdinti. Vokiečiai užėmė Vilnių. Vokiečių kariuomenės įgulos viršininko gen. Pfeilio vardu Vilniuje buvo prilipdyta atsišaukimų į gyventojus trimis kalbomis: vokiečių, rusų ir lenkų. Dėl lietuvių delegacijos (E.Vileišienė, J.Basanavičius, J.Kymantas) griežto protesto, dėl nepavartotos lietuvių kalbos atsišaukimuose, Pfeilio įsakymu priklijuoti atsišaukimai buvo nuplėšyti.Miestą pradėjo saugoti rusų evakuacijos pabaigon Vilniuje sudaryta milicija vadovaujama lietuvių ir lenkų.1915 m. spalio 2 d. Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Vilniaus. Tačiau Rusijos valdžia dar spėjo patvirtinti Lietuvos lenkų sukurto Piliečių komiteto (nukentėjusiems nuo karo šelpti) įstatus. Lenkų politikai puoselėjo viltį, kad Piliečių komitetas taps Lietuvos savivaldos užuomazga. Iš pradžių komiteto veikloje dalyvavo ir penki lietuvių atstovai. Piliečių komitetui pirmininkavo lenkas Stanislavas Kongnovickis, o jo vicepirmininku buvo lietuvis Jonas Vileišis. Nepasidalijus šalpos fondo pinigų, po poros mėnesių lietuvių ir lenkų bendra veikla Komitete nutrūko.

1915–1918 m. Oberosto teritorija buvo daugiau kaip 108 808 km2 ploto. Jai priklausė Suvalkų, Kauno ir beveik visa Vilniaus, Gardino ir Kuršo gubernija. Lietuvos Oberosto valdymo apygardos buvo skirstomos į mažesnius administracinius vienetus – 34 apskritis, o šios – į 230 valsčių. Tik Vilnius ir Kauno miestai be apskričių sudarė atskirus administracinius vienetus.Vokiečių okupuotose teritorijose įkurtos OberOsto karinės administracijos, vokiečiai nesiskaitė su gyventojais. Jie buvo išnaudojami ekonomiškai, plėšiami, įvestos OberOsto markės, lietuvių politikai persekiojami.

Lietuviai prašė vokiečių įvesti civilinę valdžią kaip ir Latvijoje vietoje karinės, tačiau vokiečiai į tai nereagavo.Ober Osto administracija per visą okupacijos laiką iš Lietuvos sugebėjo išvežti krašto gėrybių už 338 606 000 markių, o Lietuvai būtiniausių prekių teįvežė vos už 77 308 000 markių.Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai steigė koncentracijos stovyklas Vokietijoje, į kurias trėmė dvasininkus bei pasauliečius. Lietuvių buvo ištremtų į Gueterslah-Stendalį Vestfalijoje ir Holzmindeno koncentracijos stovyklą Žemutinėje Saksonijoje. Holzmindene buvo internuota nemaža lietuvių su šeimomis, nes ten veikė dvi lietuvių mokyklos, kuriose vaikus mokė mokytojas M.Velykis, o kapelionu buvo kun. Astaševičius.Greta jau besislapstančių Lietuvos miškuose rusų karo belaisvių, dėl Ober Osto politikos (darbo batalionų įsteigimas, vyrų gaudymas darbams Vokietijoje), atsirado ir lietuvių vyrų, kurie ilgainiui sudarė savotiškus „miško brolių“ būrius.Okupacijos metu Lietuvoje vokiečiai baudė ne tik atskirus asmenis, bet, nesuradus kaltininkų, bausdavo visą kaimą arba visą apylinkę.

Vokietijoje karo metu buvo kuriami ir vyriausybei siūlomi įvairūs kolonizavimo planai.Okupacinė vokiečių valdžia Lietuvoje pirmiausia pasistengė pakeisti miestų savivaldybes. Jas pakeitė valdžios aparatas, sukomplektuotas iš vokiečių, nors eiliniais nariais liko ir lietuvių. Kartu buvo kuriamas Lietuvos kolonizavimo planas, kuriame daug vietos skiriama vietinių gyventojų germanizavimui ir dvarų išdalinimui vokiečių kolonistams. Jame buvo sakoma: „Be vokiečių valstiečių luomo, mes turime išplėsti ir stambių vokiečių žemvaldžių bei stambių nuomininkų luomą... Administracinė kalba yra vokiečių. Ta pati kalba yra miestų valstybinėse mokyklose... Lenkiškų mokyklų Lietuvos srityje negalima pakęsti. Lietuvos valstiečiai [išsilavinimą] gauna kaimo mokyklose, kur dėstoma gimtąja kalba“. Kartu buvo pabrėžiama, kad „tuoj pat negalima lietuvių prievarta germanizuoti. Jų ramus tautiškumas neturi būti sutrikdytas. Šiaip ar taip, laikui bėgant, jie neverčiami taip apsipras su vokiečių dvasia, kad maždaug po 100 metų jų kraštą, kaip lygiateisę provinciją, bus galima prijungti prie Prūsijos“. 1915 m. spalio 6 d. vokiečių okupacinė valdžia paskelbė, kad rusų baudžiamasis kodeksas Lietuvoje tebeveikia.1915 m. spalio 11 d. įsteigtas lenkų Švietimo komitetas, remiamas iš Varšuvos. Komitetas rūpinosi lenkų švietimo įstaigų kūrimu.1915 m. spalio 16 d. lietuvių politikai atskirai nuo lenkų įsteigė Politikos komitetą (lietuvių komitetas politikos klausimams svarstyti) lietuvių interesams ginti. Į komitetą įėjo: Antanas Smetona, Petras Klimas, Jonas Basanavičius, Jurgis Šaulys, Antanas Stankevičius.Lietuvos lenkų dvarininkų rūpesčiu pavyko dar iš rusų valdžios gauti jų sudaryto Piliečių komiteto (nukentėjusiems nuo karo šelpti) įstatų patvirtinimą. Komiteto organizatoriai pradėjo rūpintis, kad ir vokiečių valdžia patvirtintų šio komiteto įstatus.Nors lietuvių Politikos komitetas neigiamai pasisakė dėl lietuvių bendradarbiavimo su Lietuvos lenkų dvarininkų įkurtu Piliečių komitetu, tačiau tik 5 lietuvių atstovai – Kairys, Kymantas, Stašinskas, dr. Šaulys, J.Vileišis – sutiko bendradarbiauti Piliečių komitete. Komitetui pirmininkavo lenkas S.Kognowicki, o vicepirmininkas buvo J.Vileišis. nepasidalinus šalpos fondo pinigų, komitetas po poros mėnesių iširo.1915 m. spalio 18 d. Vilniuje įsteigta Ryto draugijos išlaikoma gimnazija.1915 m. spalio 20 d. gen. Ludendorff rašė užsienio reikalų viceministrui Zimmermennui, kad kuo jis daugiau galvojąs apie pergalę, tuo labiau jis manąs, kad Lenkija neturinti būti grąžinama Rusijai, nei atiduota Austrijai, bet kad ji sudarytų maždaug nepriklausomą valstybę Vokietijos globoje. Ludendorff planavo Lenkiją apsupti Vokietijos satelitinėmis valstybėmis – Lietuva ir Ukraina, kad Lenkija teliktų tik pusiau nepriklausoma valstybe.1915 m. spalio 27 d. pirmasis paliepimas švietimo klausimu buvo paskalbtas keturiomis kalbomis, draudžiąs mokyklose mokyti rusiškai, grasinant bausti už tai 1000 markių bauda arba 6 mėnesiais kalėjimo.1915 m. spalio 28 d. Lietuvos karinės apygardos viršininkas be karinės valdžios leidimo uždraudė steigti naujas mokyklas, o veikiančias pradžios mokyklas paskelbė viešomis mokyklomis, kurios populiariai buvo vadinamos vokiškomis mokyklomis.1915 m. lapkričio 2 d. vokiška Sedos apskrities komendantūra išleido savus pinigus. Apyvartoje buvo iki 1916 m. lapkričio 10 d.1915 m. lapkritį visoje Rusijoje buvo apie 3 mln. pabėgėlių, iš jų 250 000 latvių, 300 000 lietuvių, 350 000 žydų, 530 000 lenkų.1915 m. lapkritį sudaryta vokiečių karinė valdžia (Militaersverwaltung Litauen-Kurland) okupuotam Lietuvos ir Kuršo kraštui valdyti. Lietuvos karinės valdžios viršininku buvo paskirtas kapitonas Beckerath.1915 m. lapkritį įsteigta gimnazija Šiauliuose.1915 m. lapkričio 23 d. okupacinė valdžia, grasindama pinigine bauda ar kalėjimu, uždraudė pardavinėti arba kitokiu būdu perleisti ūkius naujiems savininkams. Šis įsakymas buvo pirmasis vokiečių pasikėsinimas į Lietuvos žemes.

1915 m. gruodžio 19 d. Vilniaus lenkų demokratų (krajovcų) politikų iniciatyva buvo sudaryta politinė organizacija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacija, kurioje dalyvavo lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų atstovai. Jos tikslas – sukurti Lietuvos ir Baltarusijos valstybę, įsteigiant vėl Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, laiduojant tokioje valstybėje lygybę visoms joje gyvenančioms tautoms. Pagal Konfederacijos tarybos paskelbtą universalą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo būti sudaryta Lietuvos ir Baltarusijos valstybių konfederacijos pagrindu. Valstybės sostine turėjęs būti Vilnius.1915 m. gruodžio mėn. vokiečiai įvedė cigarečių gamybos monopolį1915 m. Įsteigta gimnazija Kaune.1915 m. gruodžio mėn. Vokietijos kancleris patvirtino, kad Vokietija neketina grąžinti „išlaisvintų“ tautų – lenkų, lietuvių, latvių (baltų) reakcinei Rusijos valdžiai.1915 m. Latvijoje dauguma vietinių gyventojų arba pabėgo, arba buvo evakuoti rusų vyriausybės, panašiai kaip ir pagrindinės pramonės įmonės, kurios buvo arba sugriautos, arba iškeltos. Bendras gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2,55mln.gyv. 1913 m. (Lietuvoje 1897 m. buvo apie 2,7mln.gyv.) iki 1,84 mln. 1925 m. Pagal 1913 m. gyventojų surašymą Rygoje gyveno 39,8 proc. latvių (1867m.-tik 23,6proc.), 20 proc. rusų, 13,9 proc. vokiečių, 9,5 proc. lenkų, 7 proc. žydų ir 6,9 proc. lietuvių. 1915m. rusams pasitraukus ir evakavus fabrikus su visa darbo jėga, rusų gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo. Atsiradusį darbo jėgos trūkumą, ypač nepriklausomos Latvijos ūkiuose, kompensavo lenkų ir lietuvių padieniai darbininkai. Lietuvio, kaip nevalyvo, nesumanaus, bežemio darbininko, įvaizdis gyvas Latvijoje iki šių dienų. Po bolševikų revoliucijos rusų pabėgėliai ėmė ieškotis prieglobsčio Pabaltijo valstybėse. Tarpukariu Ryga buvo stambiausias rusų emigrantų centras po Paryžiaus.1915 m. pabaigoje vokiečiai sudarė visą savo administraciją. Vilniaus burmistru buvo paskirtas tilžietis Pohi su 300 vokiečių policijos tarnautojų ir tada vietinės milicijos darbas buvo atšauktas.1916 m. sausio 1 d. pirmasis vyrų gaudymas į prievartinius darbus buvo įvykdytas Vilniuje per Naujųjų metų šventę. 1916 m. Vokietija išplėtė savo aneksinį planą ir pageidavo bent jau 60 000 kv. km teritorijos įskaitant Suvalkų, Kuršo, Gardino ir Vilniaus gubernijas.Vokietijoje susidarė Nepriklausomas komitetas vokiečių taikai sudaryti. Jo pirmtakas buvo Berlyno universiteto profesorius ir Prūsijos Mokslo akademijos narys D.Schaefer, priklausęs pangermanistų sąjungai. Viename iš savo posėdžių, Nepriklausomas komitetas vokiečių taikai sudaryti priėmė tokią rezoliuciją: Kuršas, Lietuva, Suvalkų gubernija, okupuotosios Vilniaus ir Minsko bei Gardino gubernijos nejungtinos su Lenkija, bet kaip ypatingos valdymo sritys, turi būti įjungtos į reichą.Žymus socialdemokratas Ledebour, kalbėdamas dėl Vokietijos karo tikslų Rytuose, tvirtino, jog Latvijos ir Lietuvos gyventojai nenori būti prijungti prie Vokietijos ir pasisakė prieš šių teritorijų aneksavimą bei kolonizavimą.1916 m. sausio 14 d. vokiečiai padarę kai kuriuos papildymus ir pataisymus paliko galioti rusų baudžiamąjį kodeksą.1916 m. sausio 15 d. Lietuvos gyventojams buvo leista naudotis vokišku paštu, bet laiškus rašyti buvo galima tik vokiečių kalba. Laiškus buvo galima rašyti į Vokietiją ir Austriją-Vengriją.1916 m. sausio 18 d. Žemaičių vyskupystės valdytojas generalinis vikaras J.Stakauskas ir vokiečių valdžios atstovas sudarė sutartį, pagal kurią dvasininkai buvo atleisti nuo rekvizicijų, vokiečiai mokėjo jiems algas.1916 m. vasario 15 d. Lietuvoje vokiečių karinė valdžia leido baltarusiams spausdintis laikraštį „Hioman“.1916 m. vasario 21 d. nustatytos maisto normos gyventojams: 250 g duonos arba 160 g miltų ir 40 g bulvių vienam žmogui per dieną.1916 m. vokiečiai nutiesė naujas geležinkelio linijas: Tauragė–Radviliškis–Šiauliai–Mintauja (Jelgava), Klaipėda-Priekulė (Latvija) bei siaurąjį geležinkelį nuo Švenčionių iki Naručio ežero, nuo Šiaulių iki Biržų ir kt. Pradžioje buvo nutiestas siaurasis geležinkelis nuo Lauksargių (Klaipėdos krašte, prie Pagėgių), per vakarinę ir šiaurinę Tauragę iki Kelmės. Tačiau vandeniui paplovus geležinkelio pylimus prie Tauragės, buvo nutiesta nauja linija per rytinę Tauragę.1916 m. balandžio 6 d. Vokietijos povandeniniams laivams nuskandinus 3 prekybinius JAV laivus, JAV paskelbė karą Vokietijai, tačiau realiai veiksmus pradėjo tik kitais metais ir galutinai persvėrė jėgų pusiausvyra Antantės valstybių naudai.1916 m. balandžio 16 d. Nobelio premijos laureatas, Weimaro respublikos laikais būsimasis URM, Vokietijos tautinių liberalų įtakingas reichstago narys Streesemann, kalbėdamas reichstage, dėstė teorijas, kad Rytų žemes jis laikąs vokiečių žemėmis, nes baltuose yra išlikusi vokiečių dvasia ir kultūra ir šių žemių grąžinti rusams negalima, nes jie jas surusintų ir tai būtų nusikaltimas istorijai.1916 m. balandžio 17 d. Rytų fronto vado Paul von Hindenburg įsakymu Rytų prekybos ir pramonės bankui buvo pavestas naujos valiutos įvedimas. Šis bankas suorganizavo specialią kredito kasą – Rytų skolinamąją

kasą (Darlehnskasse Ost). Vokiečiai įvedė naują specialų piniginį vienetą – ostrublį. Ostrublis buvo prilygintas vokiečių markei santykiu 1:2. apyvartoje šalia popierinių ženklų kursavo geležinės kapeikos.1916 m. Vilniuje lankėsi kaizeris Vilhelmas II su sūnumi.1916 m. vokiečiai Lietuvoje įsteigė darbo batalionus, ne vien trumpalaikiam darbui, bet ir nuolatiniams darbams.1916 m. visoje Oberosto teritorijoje be vokiečių išlaikomų 135 vokiškų mokyklų, veikė apie 1000 lietuviškų ir apie 500 lenkiškų mokyklų, bet iki tų metų pabaigos teišliko 693 lietuviškos mokyklos.1916 m. birželio 23 d. pirmuosius mokytojų kursus Lietuvoje įsteigė pati vokiečių okupacinė valdžia Kaune, kuriuose mokėsi 71 kursantas.1916 m. liepos mėn. Kauno mokytojų kursų klausytojai parašė skundą karinės valdžios viršininkui Lietuvoje, skųsdamiesi, kad kursuose viskas dėstoma vokiškai, o lietuvių kalbai tepaskirta tik 1 valanda per savaitę.Trumpalaikiai mokytojų kursai įkurti Marijampolėje, kur 4 valandas per dieną buvo dėstoma vokiškai ir 2 valandas lietuviškai.1916 m. liepos 5 d. Lietuvos socialdemokratai išspausdino pirmąjį nelegalų 8 puslapių laikraštį „Garsas“, kuriame rašė apie Lietuvos nepriklausomybę ir vokiečių troškimą svetimoms žemėms bei kitoms gėrybėms.1916 m. liepos 13 d. lietuvių visuomenės veikėjai A.Smetona, S.Kairys ir dr. J.Šaulys kreipėsi į Rytų fronto vyriausiąjį karo vadą Hindenburgą, pasiųsdamas jam memorandumą, kuriame išdėstė Ober Osto nevienodą ir netinkamą okupuotos teritorijos administravimą, netikusią karo valdžios švietimo politiką Lietuvoje, skundėsi dėl organizacijų veiklos sustabdymo ir t.t. atsakymas į tuos reikalavimus nebuvo gautas ir kraštas nepajuto jokių palengvinimų.1916 m. rugpjūčio 11-12 d. kancleris Berthmann Hollweg vėl derybose su Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministru Burianu dėl Lenkijos nepriklausomos valstybės įsteigimo, sutarė, kad Lenkijai nebūtų priskirta Suvalkų gubernija. Tų derybų metu Burian pasiūlė Lenkijai atlyginti Vilniaus gubernija vieton atskiriamos Suvalkų gubernijos. Iš principo Bethmann Hollweg sutiko su tokia teritorijos paskirstymo kombinacija, tačiau pabrėžė, kad Vilniaus gubernijos priskyrimas Lenkijai priklausys nuo to, kiek Vokietijos siena pasistūmės į rytus.1916 m. rugsėjo 15 d. prancūzai pirmą kartą panaudojo tankus. Dėl Didžiosios Britanijos laivyno blokados Vokietijai ėmė trūkti žaliavų. Vokietija bandė pralaužti blokadą, bet nesėkmingai. Prancūzai pirmą kartą panaudojo ir maskuojamąsias spalvas – kamufliažą, kurį įtakojo tuo metu populiari meno srovė kubizmas. 1916 m. spalio 1 d. sudarytas Lietuvos ūkinis planas. Nuo tada vokiečiai jau planingai pradėjo eksploatuoti Lietuvą.1916 m. lapkričio 1 d. į perimtus vokiečių žinion dvarus (apie 960 su daugiau kaip 6 000 000 ha žemės), dirbti buvo atvežamos šeimos iš pafrontės, lyg ir vykdant savotišką gyventojų deportaciją.1916 m. lapkričio 3 d. lenkų komitetas Vilniuje ėmė reikalauti sujungti Lietuvą su Lenkija.1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija ir Austrija-Vengrija siekdamos sumobilizuoti Lenkijos jaunimą, pareiškė, kad iš buvusios Lenkijos karalystės žemių sukuriama sąjunginiais ryšiais su jomis susieta Lenkijos valstybė. Lietuviai ėmė siekti to paties ir Vokietija sutiko įvesti civilinį valdymą.1916 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto viršininkas išleido mobilizacinį įsakymą 17-60 metų vyrams. Mobilizacinis įsakymas nepalietė tik gydytojų, kunigų ir mokytojų.1916 m. lapkričio mėn. Baltstogės apygarda sujungta su Gardino valdymo apygarda.1916 m. rudenį pradėjus vežti jaunimą į priverstinius darbus, socialdemokratų išspausdinti atsišaukimai ragino jaunimą priešintis ir nevažiuoti į vokiečių katorgą.1916 m. Latvijos šauliu batalionai pertvarkyti į pulkus, sujungtus į dvi brigadas, iš viso apie 40 000 karių.1916 m per Kalėdų kautynes į pietvakarius nuo Rygos šaulių pulkai neteko daugiau kaip 5000 kovotojų: apie 1000 nukautų ir 4000 sužeistų.1917 m. Rusijoje buvo susiklosčiusi sudėtinga ekonominė, politinė ir karinė padėtis. Smuko gyvenimo lygis. Nusivylimas Laikinąja vyriausybe, negalinčia baigti karo, visoje šalyje buvo didelis, jos negerbė ir neremė įvairūs gyventojų sluoksniai. Šalyje pamažu įsigalėjo anarchija, kariuomenėje pašlijo drausmė, daugėjo dezertyrų.1917 m. sausį Vokietija paskelbė, kad toliau be apribojimų tęs karinius veiksmus povandeniniais laivais. Vokietija pasiūlė Meksikai, JAV priešei, prisijungti prie Vokietijos bei jos sąjungininkų ir užpulti JAV.1917 m. sausio 9 d. Rytų fronto kariuomenės vado štabo viršininkas gen. Hoffmann, vienas gen. Ludendorffo artimųjų bendradarbių savo dienoraštyje įrašė, kad Vokietija turinti gauti Lietuvą ir Kuršą, tačiau Vilnius Vokietijai esąs nereikalingas ir jį galima atiduoti Lenkijai, leidžiant ir jai plėsti savo sienas į rytus.1917 m. vasario 13 d. sudaryta detali programa susigrąžinti vokiečių kolonistus iš Rusijos ir juos įkurti vokiečių nukariautose teritorijose.1917 m. kovą Petrograde iš įvairių politinių srovių atstovų buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba.

1917 m. kovo 3 d. feldmaršalas von Hindenburgas jau raštiškai aiškino Vokietijos vyriausybei, kad Lietuvos darbininkų deportacijos kaltininkė esanti ne karo vadovybė, o Vokietijos krašto ministerija.1917 m. kovo 4 d. Vakarų fronte vokiečiai pradėjo masiškai trauktis. 1917 m. kovo 8 d.–12 d. (pagal rusus – vasario 23-27 d.) įvyko Rusijos demokratinė vasario revoliucija. 1917 m. kovo 9 d. sudaryta Lietuvių Tautos Taryba Petrograde (Rusijoje), kuri ėmė organizuoti ir koordinuoti pasitraukusių į Rusiją lietuvių politinių partijų ir grupių veiklą sprendžiant Lietuvos politinę ateitį.1917 m. kovo-gegužės mėnesiais įvyko V ir XXIV korpusų, Atskirosios, V, VI, IX ir XII armijų, Vakarų, Pietų-Vakarų, Kaukazo ir Rumunų frontų lietuvių karių suvažiavimai, kuriuose buvo reikalauta Lietuvai nepriklausomybės ir teisės pačiai spręsti savo likimą. Netrukus imta kelti reikalavimus kurti tautinius pulkus. 1917 m. balandį buvo sukurta Petrogrado įgulos lietuvių karių sąjunga, kurios pagrindinis tikslas – telkti lietuvius karius kovai už laisvą demokratinę Lietuvos valstybę. Gegužės 25 d. Petrograde įvyko pirmasis visos Rusijos lietuvių karių suvažiavimas, kuriame 88 delegatai atstovavo apie 16 000 lietuvių karių. Suvažiavimas paskelbė lietuvių tautai, kad kariai, kaip tikri Lietuvos tėvynės sūnūs, pasiryžę visuomet, visur ir bet kuriomis aplinkybėmis visomis savo jėgomis remti lietuvių tautos iš seno keliamus laisvės reikalavimus ją ginti. 1917 m. gruodžio 9 d. Smolenske buvo sudaryta lietuvių pulkų steigimo komisija. Pagal planą buvo numatyta sudaryti atskirąją lietuviškąją diviziją. Politiniai įvykiai Rusijoje kliudė steigti lietuviškus karinius dalinius, todėl planuojama divizija buvo suformuota tik iš dalies – įkurti keli atskiri batalionai. 1918 m. sausio 15 d. Petrograde įvyko antrasis Rusijos lietuvių karių suvažiavimas. Įvairių politinių pakraipų delegatų pažiūros išsiskyrė. Karių veiklos vienybė suiro. Organizacijos veikla apmirė. Lietuviams atsisakius pereiti į raudonąją armiją, bolševikai išformavo visus jau sukurtus lietuviškus dalinius. Po Lietuvos Nepriklausomybės akto Rusijoje buvę kariai kartu su kitais pabėgėliais grįžo į tėvynę.Buvo planuojama sulietuvinti ir 115-ąją pėstininkų diviziją, 115-ąją artilerijos brigadą, 15-ąjį geležinkelininkų batalioną ir 52-ąją duonos kepyklą, esančius Rumunijos fronte, tačiau trūkstant kareivių ir karininkų tikslo pasiekti nepavyko.Sibire tarnavusių lietuvių kariams buvo leista nešioti savo uniformą. Iki tol jie nešiojo pilkai melsvas uniformas, nes tarnavo 1-ajame Tado Kosciuškos lenkų šaulių pulke, kurių uniformos buvo Prancūzijos kariuomenei būdingų spalvų. Kareivių laipsnius lietuviai žymėjo ant abiejų rankogalių, vėliau austrų pavyzdžiu laipsniams žymėti buvo įvesti trikampiai ant apykaklių. 1923 m. įvedus spalvingiausią tarpukario Lietuvoje kariuomenės uniformą, apykaklės trikampyje vietoj laipsnių žymėjimo atsiranda Gediminaičių stulpai, karininkų laipsniai pradedami žymėti antpečiuose, kareivių – ant munduro rankovių aukščiau alkūnės. Po 1923 m. kariuomenėje vyravo pilotės, tačiau neužilgo pasirodė prancūziško tipo kepės – panašios buvo ir kariuomenės kūrimosi pradžioje 1918 m. Vilniuje. Kita eilinė kariuomenės uniformų reforma pradėta 1927 m., iškritikavus 1923 m. modelio uniformų spalvingumą, nepatogią kepę. 1927 m. panaikinta pilotė. Vietoj jos įvedama kepurė (tokios pat formos kaip ir 1920 m.). Kepės išliko. Dar viena reforma vykdyta 1931 m. uniformos pagrindine spalva tapo slepiamoji, rusvai žalia (chaki), aviatorių – tamsiai mėlyna. Buvo įvesta naujo modelio kepurė su juodu snapeliu, kurios forma priminė 1919-1920 m. kepurę. Atsisakyta kepės. Luko uniformoje kareiviams ir karininkams įvestas galvos formos pošalmis, susiūtas iš šešių dalių, kyliu į viršų. Tai buvo visiškai naujas daiktas uniformoje. Pošalmių tuo metu neturėta nė vienoje Europos kariuomenėje, todėl lietuvius buvo galima lengvai atskirti tarp kitų šalių karių. Teigiamai buvo vertinama 1931-ųjų išeiginė uniforma, ji netgi lyginta su kitų valstybių uniformomis pastarosios naudai. Tačiau kritikuota kepurė, kurios kraštai per siauri ir nesaugo nuo lietaus. Reikštas nepasitenkinimas per aukšta munduro apykakle, kuri įsiremia į smakrą ir trukdo dirbti, be to, ją dažnai reikia keisti, nes greitai susidėvi. Dar didesnės kritikos susilaukė 1934-ųjų uniforma.Kita uniformų reforma įvykdyta 1934 m. nauja uniforma iš esmės buvo papildytas 1931 m. uniformos variantas su naujomis dėvėjimo taisyklėmis. Šis uniformos variantas mažai kuo skyrėsi nuo savo pirmtako. Ryškiausias pasikeitimas – tai naujo modelio kokarda. Aukso spalvos ąžuolo lapų vainike – raudonas Gedimino pilies bokšto siluetas. Ant pilies silueto baltas Vytis, virš silueto tekančios saulės spinduliai, o apačioje sukryžiuotos dvi ąžuolo gilės. Užkliuvo kepurė, nors ir graži, tačiau nenuolaidi, per sunki, metalinis lankelis kepurės viduje greitai gadinąs medžiagą. Vėl užkliuvo apykaklė. Pasisakyta už kardo, kaip nepatogaus daikto, nereikalingumą prie uniformos. Buvo pažymėta ir per didelė metalinių detalių įvairovė. Sukritikuota kokarda – Vytis neatitiko valstybės simbolio standarto, Gedimino pilies bokštas vaizduotas klaidingai, su svetimomis architektūrinėmis formomis, ne tokia heraldinio skydo forma, nevykusiai sukomponuoti ąžuolo lapai ir saulės spinduliai.1934 m. uniforma nepakitusi išliko iki 1940 m. Tai ilgiausias laikotarpis, kai uniforma nebuvo keičiama. Praėjus šešeriems metams, gyvenimas privertė dar kartą uniformą keisti.1940 m. modelio mundurui pritaikyta nauja apykaklė. Tačiau visų uniformos reformų įvykdyti nepavyko. 1940 m. liepos 13 d. krašto apsaugos ministras div. Gen. Vincas Vitkauskas įsakymu jau Liaudies kariuomenei

panaikina lietuvišką simboliką, įvesdamas sovietines penkiakampes žvaigždes politiniams vadovams, taip pat panaikina antpečius, pertvarko trikampius.1917 m. kovo 15 d. Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto brolio Michailo naudai, o pastarasis sosto atsisakė kitą dieną. Caras pasitraukė Pskovo link savo asmeniniu traukiniu. Formaliai nunyko ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas (Rusijos carai Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais save ėmė tituluoti nuo 1655 m. rugpjūčio 14 d., kai Rusijos caras užėmė LDK sostinę Vilnių.). Susidarė dvivaldystė: demokratinė Laikinoji vyriausybė ir bolševikų tarybos.1917 m. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II vykdamas inspektuoti Rytų fronto užsuko į Mažeikius.1917 m. P.Klimas lietuviškai išspausdino knygutę „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“. Panaudojęs ir kritiškai įvertinęs visą statistinę rusų valdžios ir kitokią medžiagą, pagrįstai nutiesė Lietuvos etnografines sienas ir nurodė gaires Lietuvos politikams, kovojant dėl Lietuvos valstybės sienų. Lietuvos etnografinę ribą P.Klimas tiesė nuo Zarasų apskrities rytinio kampo, nuo Kuršo pasienio ir Drūkštelės upe tiesiai pro Ričio ežerą ir Ričios upe pro rytinį Drūkšių ežero krantą. Tuo būdu visą Vidžių ir Apso valsčių jis priskyrė lietuvių etnografiniam plotui. Toliau etnografinė riba tiesiama nuo Kazėnų, Dysnos ir Vileikos apskričių pasieniu pro Naročiaus ežerą, paskui Naročios upe iki Neries, toliau pro Smurgainius Ašmenos link, paskui pro Graužiškes, Alšėnus, Trobas, o už Lazdūnų pasukama Nemuno link. Į Lietuvos etnografines sienas įliejama visa Lydos apskritis, o Gardino gubernijos dešinysis Nemuno krantas su Gardinu taip pat įėjo į Lietuvos etnografinę teritoriją. Pagal P.Klimą, ne visa Suvalkų gubernijos teritorija įtrauktina į Lietuvos etnografines sienas: Seinų apskrities du valsčius – Pakrovskio ir Krasnopolio jis paliko už etnografinių Lietuvos ribų, bet Suvalkų apskrities Mockavos, Kadariškių, Seivų, Endriejavo ir dalį Zaboriškių valsčių jis priskyrė Lietuvai. Lietuvos teritorijos plotas pagal P.Klimą būtų daugiau kaip 70 000 kv. km.Mažosios Lietuvos veikėjas, Prūsijos landtago atstovas dr. V.Gaigalaitis išspausdino knygą „Litauen, das besetzte Gebiet: sein Volk und dessen geistige Stroemungen“. Autorius turėjo tikslą supažindinti Vakarų Europos visuomenę su lietuvių tautos politiniais siekimais, su jos gyventojų skaičiumi ir su gyvenama teritorija. Pagal V.Gaigalaičio žemėlapį lietuvių gyvenamoji teritorija turėtų 110 030 kv. km plotą su 3 3784 000 gyventojų, iš kurių 2 mln. dar vartojo lietuvių kalbą kaip gimtąją.

Lietuvių etnografinė sritis ir gyventojai (Klimo nubrėžtose lietuvių etnografinėse sienose būtų buvęs nurodytas gyventojų skaičius).

Gubernija Gyventojų skaičiusKauno 1 544 564

Vilniaus 1 038 300Suvalkų 429 900Gardino 123 000Kuršo 35 000

Iš viso: 3 170 764

1917 m. kovo 26 d. įvyko pirmasis steigiamasis Lietuvių Tautos Tarybos posėdis Petrograde.1917 m. kovo 29 d. Žemaitijos vyskupas P.Karevičius kreipėsi į vyskupijos dvasininkus, kviesdamas juos pranešinėti apskrities viršininkams apie užkrečiamų ligų pasirodymą.1917 m. kovo 30 d. Laikinoji Rusijos vyriausybė pripažino vokiečių okupuotos Lenkijos nepriklausomybę.1917 m. kovo 30 d. Rytų skolinamoji kasa buvo atskirta nuo Rytų prekybos ir pramonės banko ir reorganizuota į atskirą kredito įstaigą. Perkelta iš Poznanės į Kauną, ji ir toliau tęsė popierinių pinigų emisiją: iš pradžių ostrublių, nuo 1918 m. ostmarkių (ostmarkė buvo prilyginta Vokietijos markei santykiu 1:1). Rytų skolinamoji kasa leido popierinius pinigus, nesirūpindama jų padengimu. Ostai buvo padengti rusų rubliais, vertybiniais popieriais bei kt. vertybėmis ir prekėmis. Nežiūrint į užstatus, šie pinigai neturėjo brangiųjų metalų ir tvirtos valiutos pagrindo.Osto pinigų įsigaliojimą pokario Lietuvoje sąlygojo Vokietijos suteiktos Lietuvai paskolos. Ostų cirkuliacija Lietuvoje padarė žymių nuostolių šalies ekonomikai visų pirma todėl, kad minėta kredito kasa, būdama Vokietijos finansine įstaiga ir besirūpindama vien Vokietijos reikalais, nuo 1916 m. įgavo emisijos banko funkcijų Lietuvos atžvilgiu ir gaudavo visą emisijos pelną. Tačiau nepalyginamai daugiau nuostolių Lietuvos ekonomika patyrė dėl pinigų kurso skirtumo, atsiradusio nepaliaujamai krintant Vokietijos markės kursui. Apytikriai apskaičiuota, jog bendri pinigai ir vokiečių markės kritimas padarė Lietuvai nuostolių už 400 mln.

litų arba už 40 mln. dolerių. Žinoma, negalima pamiršti ir to, kad Lietuvoje buvusieji auksiniai pinigai atiteko Vokietijai, o atsiųstus iš JAV dolerius ir iš Anglijos svarus sterlingus Lietuvos gyventojai buvo priversti keisti į ostus ir Vokietijos markes. Šios aplinkybės vertė būtinai įversti nacionalinę valiutą.Įvedus litą, ostrubliai ir ostmarkės turėjo būti iki 1923 m. sausio 1 d. pakeisti į litus Finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu (vėliau keitimo terminas buvo pratęstas).1917 m. balandžio mėnesį Pirmajame pasauliniame kare išryškėjo Antantės persvara. Į karą Antantės pusėje stoja JAV. Vokietija pradėjo povandeninį karą ir nuskandino ~1000 Antantės ir neutralių šalių laivų. Vokietijoje dėl uostų blokados prasidėjo badas. Daugelį valstybių apėmė ekonominė suirutė, todėl prasidėjo aktyvus antikarinis bei revoliucinis judėjimas, privertęs vyriausybės siekti paliaubų. 1917 m. Danijos vyriausybė paaukojo galimus ateities sandėrius su Vokietija dėl Šiaurės Šlezvigo ir pardavė savo valdas Vakarų Indijoje JAV už 20 mln. dolerių; bet tuo pačiu metu gavo JAV patikinimą, kad danams priklauso visa Grenlandija.1917 m. balandžio 5 d. Vyresniosios kariuomenės vadovybės būstinėje Bingene įvyko imperinės valdžios atstovų ir kariuomenės vadovybės pasitarimas aneksijų klausimu, kur Hindenburgas ir gen. Ludendorff išdėstė savo nusistatymą, kad Lietuvą ir Kuršą reikia glaudžiai sujungti personaline unija su Prūsijos karalyste arba su Vokietijos imperija.1917 m. balandžio 6 d. JAV stoja į Pirmą pasaulinį karą Antantės pusėje.1917 m. balandžio 12 d. (Julijaus kalendoriumi/senuoju st. Kovo 30) po Vasario revoliucijos Rusijoje, buvo įkurta autonominė Estijos gubernija iš buvusios Estijos gubernijos ir šiaurinės Livonijos gubernijos dalies. Po bolševikų perversmo lapkritį, išrinkta Estijos Provincinė Asamblėja paskelbė save suverenia galia Estijoje 1917 m. lapkričio 28 d., o 1918 m. vasario 24 d., dieną prieš vokiečių dalinių atvykimą buvo išleista Estijos Nepriklausomybės deklaracija. Vakarų sąjungininkai pripažino Estijos Respubliką de facto 1918 m. gegužę.1917 m. balandžio 13 d. Varšuvos generalgubernatorius Beseler pasiūlė Vokietijos vyriausybei perleisti Vilniaus lenkų gyvenamas sritis Lenkijai.1917 m. balandžio 17 d. Vokietijos kariuomenės būstinėje Kreuznache gen.Hoffman tarėsi su gen. Ludendorfu dėl ofenzyvos Rytų fronte. Jiedu sutarė, kad Vokietijai yra naudingiau Rytuose sudaryti su Rusija separatinę taikos sutartį tam tikromis Rusijai naudingomis sąlygomis, tačiau už tai Vokietija reikalautų iš Rusijos valstybinių sienų pataisymų Kurše ir Lietuvoje, o taip pat Rusija turėtų pripažinti Lenkijos nepriklausomybę.1917 m. balandžio 23 d. Kreuznache vykusiame imperinės valdžios ir Vyriausiosios vadovybės pasitarime buvo siūloma pripažinti Lietuvai ir Kuršui autonomiją, laikydami tokį savo siūlymą tautų apsisprendimo principo vykdymu. Ekonomiškai ir militariškai abi provincijos turėtų būti glaudžiai susietos su Vokietija.Austrija-Vengrija ir Vokietija dar kartą pasitvirtino, kad Vokietijai bus pripažinta Lietuva ir Kuršas.1917 m. balandžio 23 d. įvyko visos Rusijos tautinių socialistinių partijų atstovų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir lietuvių socialistų liaudininkų atstovai, o taip pat žydų, gudų, latvių, estų, gruzinų, armėnų ir kitų tautybių atstovai. Tautinių socialistinių partijų atstovai sielojosi tautybių klausimu ir nutarė paruošti visoms tautoms bendrą platformą ir dėl jos vykdymo sutartinai kovoti.1917 m. gegužės 27 d. Lietuvių Tautos Taryba sušaukė visos Rusijos lietuvių seimą Petrograde, kuriame lietuvių politikų atstovams vėl suskilus į kairiuosius ir dešiniuosius buvo priimtos dvi savarankiškos rezoliucijos dėl Lietuvos ateities: dešiniųjų, pasisakančių už atskirą nuo Rusijos valstybę, ir kairiųjų – už plačią Lietuvos autonomiją demokratinėje Rusijos Respublikoje. Kairiųjų rezoliucijoje sprendimas dėl Lietuvos politinės perspektyvos, valdymo formos paliekamas būsimam demokratiškai išrinktam Lietuvos žmonių atstovaujamam organui – Lietuvos Seimui.Prasidėjus PPK ir greit sustiprėjus Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžiui, 1914-1920m. lietuvių politiniuose raštuose ir žemėlapiuose nebebuvo vienodos nuomonės dėl Gardino, Vilniaus gubernijų, Dysnos ir Vileikos apskričių bei pietinės Suvalkijos. Buvo maksimalistų, kaip Juozas Gabrys ir Jonas Žilius. Lietuvos Tarybos sekretorius Petras Klimas griežčiau laikėsi etnografinių principų ir savo raštuose (1917m. ir vėliau) į etninės Lietuvos ribas įtraukė tik pusę Gardino apskrities dešiniajame Nemuno krante ir nebelaikė lietuviškomis Dysnos ir Vileikos apskričių. Bet Gardino savivaldybių atstovai (daugiausiai gudai) reiškė norą prisidėti prie Lietuvos. Gardino gubernijos gudų politikas ir Lietuvos ministras gudų reikalams Juozas Voronko karštai reiškė čia paminėtą gudų nuomonę. 1917 m. Rusijoje pradėti formuoti keli lietuviški batalionai. Suformuota buvo keli batalionai Vitebske, Smolenske, Rostove – Ukrainoje, Sibire ir kt. Tačiau juos išsklaidė valdžią vėliau paėmę bolševikai. Visi batalionai išsklaidyti buvo be kraujo praliejimo išskyrus tik Sibiro batalioną, kurio visi karininkai buvo suimti, 5 karininkai ir 3 kareiviai pusplikiai speige buvo užkapoti kardais. Dauguma organizuotų batalionų karių grįžo pavieniai į Lietuvą kartu su pabėgėliais.

1917 m. gegužės mėnesį įvykęs Latvių šaulių II suvažiavimas daugelį šaulių perorientavo į bolševikų pozicijas.1917 m. gegužės mėnesį Vilniaus lenkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį su prašymu priskirti Lietuvą prie atkuriamos Lenkijos.1917 m. gegužės mėnesį Rusijos kadetų suvažiavime šios partijos vadai P.Miliukov ir F.Kokoškin nustojo remti tada iškilusį laisvo tautų apsisprendimo principą.1917 m. gegužės 10 d. Rusijos kadetų partijos oficioze „Reč“ buvo išspausdinta kadetų partijos kongreso nusistatymas tautybių klausimu. Tada kadetų partija pažadėjo įvairiems Rusijos regionams duoti vietos autonomiją su įstatymų leidimo galia, bet buvo priešinga sudaryti ištisą virtinę nepriklausomų valstybių.1917 m. gegužės 15 d. įsteigtoji „Vokiečių Baltų bendrovė“ (Deutsche Baltische Gersellschaft) turėjo tikslą painformuoti Vokietijos gyventojų plačiuosius sluoksnius, kad Lietuvoje ir Kurše yra galimybių vokiečiams įsikurti.1917 m. gegužės 19-22 d. Varšuvoje paskelbta visų Lenkijos partijų deklaracija, išskyrus Lenkijos ir LDK socialdemokratus bei kairiuosius PPS. Šią deklaraciją pasirašė 56 asmenys, reikalaudami nepriklausomybės ir Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei. Deklaracijoje buvo pareikšta, kad Lenkija nepalaužiamai siekianti atnaujinti sąjungą su nepriklausoma Lietuva. Tik PPS (lenkų socialistai) padarė pastabą, kad santykių sudarymą su Lietuva turi įvykdyti abiejų valstybių Konstituciniai teismai. Endekai (lenkų nacionalistai) savo prieraše dar pažymėjo, kad ir jie pripažįsta nepriklausomą Lietuvą – buvusią LDK.1917 m. liepos 4 d. Petrograde įvyko didžiulė demonstracija prieš vyriausybės karo tęsimo politiką. Joje dalyvavo keli šimtai tūkstančių žmonių, tarp jų daug kareivių ir jūreivių. Laikinajai vyriausybei ištikimi daliniai apšaudė demonstraciją. Naudodamasi didėjančiu nepasitenkinimu, valdžios atkakliai siekė bolševikų partija.1917 m. liepos mėnesį lietuviai kreipėsi į Vokietijos kanclerį su kontrargumentais Vilniaus lenkų prašymams prijungti Vilnių prie Lenkijos bei iškėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą.1917 m. liepos mėnesį Vokietijos kaizeris pasiuntė savo atstovą F. Von Lindequist patikrinti kolonizacijos galimybes Lietuvoje.1917 m. liepos 18 d. reichstago atstovas Erzberger rašė Vokietijos kancleriui Michaeliui, kad Lietuvos reikalas turi būti skubiai sprendžiamas, nes Rusijos ir Šveicarijos lietuviai reikalauja nepriklausomos ir neutralios Lietuvos, Vokietija per kelis ateinančius mėnesius turinti sudaryti nepriklausomą LDK, kurios valdovu būtų Vokietijos imperatorius.1917 m. liepos 20 d. susitarta dėl Korfu pakto, pagal kurį serbai, kroatai ir slovėnai nusprendė sudaryti sąjungą.1917 m. buvo sudaryta Lietuvos taryba, o rugpjūčio 18 - 22 d. Vilniaus konferencijoje paskelbta, kad Lietuva turi tapti nepriklausoma demokratine valstybe, susijusia su Vokietija. Tarybos pirmininku tapo A.Smetona. Ji buvo politinis lietuvių veiklos centras. Tais pačiais metais Berne ji buvo pripažinta vyriausia lietuvių tautos atstovybe. 1917 m. vasarą Maskvoje pabėgėlių leidžiamame laikraštyje Latvijas Atbalss (Latvijos aidas) paskelbta nepriklausomos Latvijos idėja.1917 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai užėmė Rygą. Šauliai pasitraukia į Petrogradą, 1918 m. liepos 6-7 dienomis slopino kairiųjų eserų sukilimą Maskvoje, vėliau slopino antibolševikinius sukilimus Jaroslavlyje.1917 m. rugpjūčio 9 d. vyriausioji Vokietijos okupacinė kariuomenės vadovybė itin akcentavo reikalą sutvarkyti Lietuvos vyskupijas, kad jas valdytų lietuviai dvasininkai, o Seinų vyskupija būtų atskirta nuo Varšuvos arkivyskupijos ir sudarytų atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją.1917 m. rugsėjo 18 d.–22 d. vokiečių valdžiai pritarus įvyko Vilniaus konferencija, kurios dalyviai priėmė nutarimus dėl Lietuvos ateities ir išrinko Lietuvos Tarybą (20 atstovų). Nutarime dėl Lietuvos politinės ateities buvo iškeltas nepriklausomos Lietuvos valstybės etnografinėje teritorijoje, besitvarkančios demokratiniais principais, siekis. Antrame nutarime numatyti tokios valstybės sąjunginiai santykiai su Vokietija. Lietuvos Taryba išsirinko Prezidiumą, vadovaujamą pirmininko Antano Smetonos. Taryba tapo pagrindine organizacija, kuri rūpinosi Lietuvos valstybingumo atkūrimu.1917 m. rugsėjo 24 d. įvyko pirmasis Lietuvos Tarybos posėdis Vilniuje.1917 m. spalio 3 d. įvyko Lietuvos Tarybos smarkus susikirtimas su okupacinės valdžios atstovais dėl lietuvių kalbos vartojimo Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Okupacinė valdžia turėjo nusileisti ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose buvo vartojama lietuvių kalba.1917 m. spalio 20 d. Lietuvos Tarybos memorandume dėl plėšikaujančių belaisvių ir vokiečių karių dezertyrų veiklos, įteiktas Vokietijos kancleriui ir Rytų kariuomenės vadui.Šiame memorandume Lietuvos Taryba išdėstė savo nusistatymą dėl būsimos Lietuvos valstybės sienų: Lietuva pageidavo Baltijos pajūrio su Palangos miestu ir Šventąja imtinai, paskui teritorijos Kuršo gubernijoje: iki Alūkštos ir Alūkštos srityje. Prašė priskirti Lietuvai Rytos, Raudos, Aknystos, Neretos, Nemunėlio (Memele), Ukrinų (Ukri), Vadakstės, Alksnių, Laukesos ir dar keletą valsčių. Rytuose Lietuvos siena turėjo prasidėti nuo

Dauguvos ir apimti tuometę Ober Osto valdomą teritoriją vadinamą „Litauen“ su svarbesniais miestais Lyda, Gardinu, Suvalkais ir Augustavu.1917 m. lapkričio 7 d. (pagal seną Julijaus Cezario kalendorių – spalio) Petrograde bolševikai suorganizavo sukilimą prieš Laikinąja vyriausybę. Įsiveržę į Žiemos rūmus suėmė vyriausybės narius. Vyriausybės vadovas A.Kerenskis pabėgo. Valdžią sostinėje, o vėliau ir kituose miestuose perėmė bolševikai. Pradedamos separatinės derybos dėl taikos su Vokietija ir Austrija-Vengrija.Nors bolševikai daugelyje vietų paėmė valdžią, kūrė savo valdžios organus, nemažai žmonių manė, kad tai laikinas dalykas. Tuo metu buvo populiari Steigiamojo susirinkimo – demokratiškai visų gyventojų išrinkto parlamento idėja. Rinkimai į šį parlamentą įvyko praėjus kelioms savaitėms po bolševikų perversmo, 1917 lapkričio mėnesį. Bolševikai tegavo 24 proc. balsų. Bolševikai kūrė savo valdžios aparatą, panaikino prisiekusiųjų teismus, prokuratūrą. Teisėjus ir tarėjus skyrė tarybos. Sudaryti tribunolai teisė vadovaudamiesi „revoliucine sąžine“. Pradėta nacionalizacija.1917 m. lapkričio 13 d. A.Smetona Adlono viešbutyje (Berlyne) skaitė paskaitą vokiečių politikams tema „Litauische Frage“ (Lietuvos klausimas), kurioje išdėstė lietuvių nusistatymą dėl būsimų Lietuvos sienų.1917 m. lapkričio 16 d. Latvijos Nacionalinė Taryba buvo paskelbta/įkurta.1917 m. lapkričio 30 d. Latvijos Nacionalinė Taryba paskelbė autonominė Latvijos provinciją etnografinėse ribose.1918 m. sausio 15 d. Buvo paskelbta formali Latvijos nepriklausomybė.1917 m. lapkričio mėnesį Latvijoje, vokiečių neokupuotoje teritorijoje-Vidžemės šiaurėje ir Latgaloje. įkurta sovietų valdžia. Latvijos sovietinė Taryba paskelbė Iskolato Respublikos įkūrimą. Tarybos vykdomuoju organu tapo Iskolatas (Ispolnitelnyj komitet Latviji). Bolševikinės Latvijos centru tapo Valka. Ten gruodžio 16-18 d sudaryta sovietinė Latvijos Taryba.1917 m. lapkričio 28 d. Estijos Provincinė Asamblėja paskelbė save suverenia galia Estijoje1917 m. lapkričio 29 d. po bolševikų perversmo Rusijoje, reichstage kancleris grafas Herling deklaravo, kad Rytuose gyvenančios tautos galės laisvai spręsti savo likimą, pasinaudoti tautų apsisprendimo principu, o Lietuvai ir Kuršui bus suteiktas valstybinio pavidalo savarankiškumas, atitinkąs jų kultūros lygį. 1917 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Taryba jau svarstė savosios kariuomenės steigimą ir J.Vileišio projektą įvesti civilinę valdžią Lietuvoje.1917 m. gruodžio 7 d. sukurta Rusijos Ypatingoji Komisija – sovietinė slaptoji policija.1917 m. gruodžio 11 d. Vokietija liepė Tarybai pasirašyti aktą, ne dėl nepriklausomos, bet apie savarankišką Lietuvos, sujungtos sąjungos ryšiais su Vokietijos valstybe. Sąjunginiai ryšiai apibrėžti karinėmis ir susisiekimo konvencijomis bei bendromis muitų, pinigų sistemomis. Taryboje dėl susiejimo su Vokietija prasidėjo vidinis susiskaldymas. Tai buvo pirmas nepriklausomybės aktas.

Valstybės Taryba.

1917 m. gruodžio 18 d. Leninas Suomijai dovanoja nepriklausomybę.1917 m. gruodžio 18 d. įvyko Vokietijos karo ir politikos vadų posėdis karo vadovybės būstinėje ir šiam posėdžiui pirmininkavo pats kaizeris Vilhelmas II. Tada jie visi nustatė aiškią Vokietijos reikalavimų programą. Jei pirmuose posėdžiuose tefigūravo Lietuva ir Kuršas, tai šio posėdžio darbotvarkėje atsirado ir Estijos teritorijos klausimas, nes Hindenburgas reikalavo personaline unija su Prūsija sujungti ir Estiją.1917 m. gruodžio 21 d. visų lenkų politinių srovių atstovai nusiuntė į Lietuvos Brastą Vokietijos užsienio reikalų ministrui Kuhlmannui telegramą, prašydami jo, kad Vokietija atskirtų Lietuvą nuo Rusijos ir sujungtų su Lenkija.1917 m. gruodžio 22 d. oficiali separatinių taikos derybų Lietuvos Brastoje pradžia. 1918 m. sausio 6 d. bolševikai išleido Steigiamojo susirinkimo paleidimo dekretą. Kadetų partija paskelbta už įstatymo ribų, du jos vadovai nužudyti. Darbininkų demonstraciją, palaikančią Steigiamąjį susirinkimą apšaudė raudonarmiečiai. 1918 m. sausio 8 d. į Lietuvos Brastą Sovietų Rusijos delegacijai vadovauti atvyko L.Trockis. Jis atmetė Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo kraštų atstovams teisę kalbėti visos tautos vardu, neva jie esą atstovauja tik privilegijuotiems gyventojų sluoksniams.1918 m. sausio 8 d. Lietuvos Taryba, pamačiusi ir įsitikinusi, kad gruodžio 11 d. pasirašytąjį protokolą vokiečių politikai nori vienašališkai panaudoti aneksijų tikslui Lietuvos Brastos derybose, neoficialiame Lietuvos Tarybos posėdyje, nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovams, nutarė tuos nutarimus pakeisti ir paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi, be jokių amžinų ryšių su Vokietija.1918 m. sausio mėnesį priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas. Dvasininkus imta persekioti, pastatus paversdavo sandėliais, klubais, griaudavo visai.1918 m. sausio 22 d. nepriklausomybę paskelbia Ukraina. Nuo 1919 m. balandžio 8 d. tampa sovietine respublika.1918 m. sausio 28 d. Taryba priėmė nutarimą: „Lietuvos Tarybos atstovai Lietuvių Brastoje, pareiškę Lietuvos nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Rusijos, turi rusų delegacijai paaiškinti, kad Lietuvos Taryba yra pasižadėjusi vokiečiams sueiti su jais į artimus santykius karo, susisiekimo, muitų ir pinigų konvencijos pagrindais, bet tuos santykius supranta tik sudarytus kaip laisvos nepriklausomos Lietuvos valstybės per Lietuvos Steigiamąjį Seimą, savo interesais vadovaujantis“.1918 m. pradžioje įvairiose Rusijos vietose išsilaipino Antantės ekspediciniai korpusai. Kariai nenorėjo kautis su bolševikais, todėl 1919 m. interventai pasitraukė, liko tik Vladivostoke. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26), 12 val. 30 min. pirmininkaujant J.Basanavičiui vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Teisiškai paskelbtas modernios tautinės valstybės suverenitetas, faktiškai įtvirtintas 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. Savarankiškos Lietuvos valstybės deklaravimas buvo pasiektas kairiųjų ir liberalų pastangomis, kovojant Tarybos viduje su dešiniąja konservatyviąja grupe, kurios lyderis buvo A.Smetona. A.Smetona bijojo konfrontacijos su Berlynu ir kad vokiečiai neišvaikytų Tarybos. Jis atkakliai gynė 1917 m. gruodžio 11 d. aktą, Lietuvai žadėjusį autonomiją Vokietijos sudėtyje.1918 m. vasario 18 d. Vokietijos Imperija ir Sovietų Rusija Brest-Litovske pradeda separatines derybas dėl karo nutraukimo. Vokietija tuo metu puola sovietus ir užima Estiją, Pskovą, Baltarusiją, Ukrainą, Dono kariuomenės sritį, Gruzijos pakrantės rajonus. Austrija-Vengrija užėmė Odesą ir aplinkinius rajonus.Į šiaurę nuo Polesės buvo okupacinė 10-oji armija ir 8-oji armija, iš kurių likučių vėliau susikurs bermontininkų kariuomenė, bei armijos grupė „D“, su štabais Minske, Dvinske, Rygoje, Taline, Vyborge. Vokiečių armijoms šiaurės vakarų kryptimis vadovavo garsusis generolas fon der Holcas, buvęs „geležinių grenadierių“ divizijos vadas.1918 m. vasario 24 d. Estija paskelbia nepriklausomybę. 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko taikos sutartis tarp Sovietų Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Vokietijai atiteko Lietuva, Kuršas ir Ryga, Vidžemės gyventojams palikta teisė apsispręsti, o Latgala liko bolševikams. Vien Kurše vokiečiai planavo skubiai įkurdinti apie 1,5 mln. vokiečių kolonistų. Ukrainai garantuojamas savarankiškumas ir nepriklausomybė. Į Ukrainą plūsta pabėgėliai iš Rusijos, gelbėdamiesi nuo bolševikų teroro.

1918 m. kovo 23 d. imperatoriaus Vilhelmo II aktu pripažinta Lietuvos valstybė, įvairių konvencijų ir pavaldumo ryšiais susaistyta su Vokietija. Vokietija pripažino Lietuvą. Pirmą kartą Lietuvos tautinis valstybingumas kitos valstybės deklaruotas tarptautiniu požiūriu.1918 m. kovo 23 d. Vokietijoje išspausdintas žemėlapis, pavadintas „Vokietijos Reicho 1918 03 23 pripažintos Lietuvos Karalystės rytinės sienos“. Pagal jį Lietuvai priskiriama: Kauno ir Suvalkų gubernijos, Švenčionių, Vilniaus, Trakų, Lydos apskritys ir Ašmenos apskrities vakarinė dalis. Iš Gardino gubernijos Lietuvai tektų Gardino, Valkavisko, Baltstogės, Bielsko ir maždaug po pusę Pružanų ir Lietuvos Brastos apskričių. Bendras Lietuvos plotas būtų buvęs 100 700 km2, o jos kontūras – beveik atitikęs po dviejų padalijimų iki 1795 m. išlikusią LDK.Didesnės Lietuvos valstybės norėjo ir kitos šalys. Prancūzija taip pat sudarė Tyrimo komitetą, kuris turėjo atlikti pokario Europos analizę – prognozę. Prancūzai išreiškė norą turėti didesnes valstybes Centrinėje arba Rytų Europoje, iš jų ir Lietuvą. Buvo numatyta, kad tikslinga jai priskirti ir Mažąją Lietuvą su Klaipėdos uostu. Beje, Prancūzija, matyt, ne be lenkų diplomatų įtakos numatė ir galimą Lietuvos ir Lenkijos valstybių sąjungą.1918 m. kovo 25 d. nepriklausomybę paskelbia Baltarusija. Nuo 1919 m. sausio 1 d. sovietinė respublika.1918 m. balandžio mėnesį nepriklausomybę paskelbia Gruzija.1918 m. balandžio mėnesį nepriklausomybę paskelbia Armėnija.1918 m. balandžio mėnesį nepriklausomybę paskelbia Azerbaidžanas.1918 m. balandžio 16 d. Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinėje Spa, Belgijoje, kancleris Hertling ir kaizeris Vilhelmas II galutinai apsisprendė aneksuojamas žemes Rytuose padalinti taip: LDK atiduoti Saksonijos karaliui, o Kuršą ir Livoniją palikti personalinėje unijoje su Prūsija, nes jis, Vilhelmas II, pritariant Vokietijos kancleriui, Lietuvos sostą buvo pažadėjęs Saksonijos kunigaikščiui Fridrichui-Kristijonui.1918 m. balandžio mėnesį Klaipėdos miestas atsiskiria nuo Klaipėdos apskrities. Prie Klaipėdos prijungus priemiesčius Smeltę, Bomelsvitę ir Joniškę, miesto plotas išaugo iki 25,8 kv. km. Rimta socialine problema tapo butų trūkumas.1918 m. balandžio 30 d. Lietuvos Taryba iš nuncijaus Pacelli gavo atsakymą su pažymėjimu, kad Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui tuo metu nesą tinkamų sąlygų.1918 m. balandžio 30 d. Saksonijos kronprincas Fridrichas Kristijonas lankėsi Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinėje ir ten patyrė, kad Hindenburg yra priešingas Lietuvos ir Saksonijos unijai, o Ludendorff dar pridūrė, kad karinė valdžia Lietuvoje laikinai pasiliks.1918 m. gegužės 4 d. Vokietija oficialiai įteikė Lietuvos Tarybai Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentą.1918 m. gegužės mėnesį Rusijoje iš karo belaisvių čekų ir slovakų suformuotas Čekoslovakų korpusas (apie 30 000 karių) per Vladivostoką ruošėsi vykti į Prancūziją. Bolševikai pabandė juos nuginkluoti. Korpusas pasipriešino ir ilgame ruože palei geležinkelį nuo Volgos iki Tolimųjų Rytų, išvaikė bolševikų valdžią. Drauge su juos remiančiomis vietinėmis antibolševikinėmis jėgomis jie kontroliavo didelius Pavolgio, Uralo, Sibiro, Tolimųjų Rytų plotus.Kovos vyko ir kitur. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L.Kornilovo, A.Denikno, M.Aleksejevo. Pietuose kovojo generolo P.Krasnovo vadovaujami Dono kazokai, Baku įvyko sukilimas, kurio metu suimti ir sušaudyti 26 komisarai. 1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose.1918 m. gegužės 25 d. vokiečiai išlaipino 3000 karių desantą Potyje (Gruzija).1918 m. birželio 10 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Tbilisį.1918 m. viduryje bolševikai vadovaujami karo reikalų komisaro L.Trockio kuria ir stiprina reguliariąją Raudonąją Armiją. Pradedamos kurti koncentracijos stovyklos1918 m. viduryje Iževske įvyko antibolševikinis darbininkų sukilimas. Vėliau sukilėliai parėmė A.Kolčiaką. Vien tik Centrinės Rusijos dvidešimtyje gubernijų įvyko 245 dideli antisovietiniai sukilimai. Ukrainoje veikė valstiečių armija vadovaujama MachnoValstiečių sukilimai nesiliovė ir 1920-1921 m. jie apimdavo didelius rajonus, bet dėl prasto organizuotumo juos lengvai įveikdavo Raudonoji armija. 1921 m. sukilę Kronštato jūreiviai ledu perbėgo į Suomiją. 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba, remdamasi teisiniu aktu, kuriuo Vokietija pripažino Lietuvos valstybingumą, pasiskelbė Lietuvos Valstybės Taryba.1918 m. liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba, kad išvengtų vokiečių aneksinių siekių prijungti kraštą prie Prūsijos ir Saksonijos (į Vokietijos imperiją), pati išsirinko karaliumi Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą – Mindaugu II. Pavasarį naujai išrinktas karalius pradėjo mokintis lietuviškai, rinkti dvarą, nors į Lietuvą niekada neatvyko. 1918 m. liepos 16 d. bolševikų nužudyti caras Nikolajus II, jo šeima, gydytojas, tarnas. 1918 m. rugpjūčio mėnesį Antantės kariuomenės pralaužė Vokietijos gynybą ir privertė jos kariuomenę trauktis.

1918 m. rugsėjo pabaigoj paliaubas su Antante pasirašė Bulgarija. 1918 m. rugsėjo pabaigoj paskelbta Raseinių respublika.1918 m. spalio mėn. paliaubas su Antante pasirašė Turkija. 1918 m. spalio 5 d. į JAV, paliaubų prašydama, kreipėsi ir Vokietija, bet Antantė jai atsakė neigiamai.1918 m. spalį, Vokietijai pralaimėjus karą, Mindaugo II valdymas buvo panaikintas, o Lietuva pripažinta visiškai nepriklausoma. Lapkričio 2 d. priimta laikinoji konstitucija, Taryba tapo įstatymų leidimo organu, tvarką reglamentavo Steigiamasis seimas. Lapkričio 5 d. sudaryta vyriausybė (vadovas A.Voldemaras) iš 7 ministerijų, imtos kurti miestų savivaldybės. 1918 m. spalį Lietuvoje slapta nuo vokiečių valdžios įkuriama Apsaugos komisija.1918 m. spalio 9 d. Apsaugos komisija buvo įpareigota formuoti Lietuvos kariuomenę. 1918 m. spalio 18 d. įkuriama Čekijos respublika.1918 m. spalio 28 d. susikūrė Čekoslovakijos Respublika.1918 m. lapkričio mėnesį Vokietijoje prasidėjo revoliucija.1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl Vilhelmo fon Uracho išrinkimo karaliumi ir priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius – pirmąjį naujosios lietuvių valstybės pagrindinį įstatymą. 1918 m. lapkričio 3 d. paliaubas su Antante pasirašė Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvyko revoliucija. 1918 m. lapkričio 11 d. Antantė, bijodama, kad revoliucija iš Vokietijos nepersimestu į kitas šalis, Kompjene pasirašė paliaubas su Vokietija. I pasaulinis karas baigėsi. Vienos sistemą egzistavusią nuo 1815 m. pakeitė Versalio sistema. Vokietija kapituliavo - prisipažino nugalėta ir įsipareigojo išvesti savo kariuomenę ir savo okupuotų teritorijų. Jai buvo leista palikti kuriam laikui kariuomenę buvusiame Rytų fronte kaip užtvarą prieš bolševikus. Anglija pripažįsta Lenkiją, Latviją ir Lietuvą de facto. Lenkija siekia sukurti valstybę su 1772 m. Lenkijos-Lietuvos Respublikos sienomis.1918 m. lapkričio 11 d. įkuriama Lenkijos respublika. Jos pirmuoju vadovu tampa Juzefas Pilsudskis, kilęs iš Lietuvos.1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas, remdamasis Laikinosios Konstitucijos nuostatomis, patvirtino pirmąją laikinąją, prof. Augustino Voldemaro vadovaujamą šešių ministrų Lietuvos Vyriausybę. Jis taip pat ėjo ir Apsaugos komisijos ministro pareigas.1918 m. lapkričio 13 d. paskelbiama Austrijos Respublika. 1918 m. lapkričio 16 d. paskelbiama Vengrijos Respublika (Karalystė?).

I pasaulinio karo padariniai

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metų lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918 m. kovo 3 d. su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį.

Po pirmojo pasaulinio karo pasikeitė politinis pasaulio žemėlapis. Nustatyti pasaulio tvarką po karo turėjo Taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 metais sausio 18 dieną. Po kelis mėnesius trukusių derybų, įveikus smarkius nesutarimus, konferencija parengė taikos sutartį su Vokietija. Sutartis pasirašyta 1919 metais birželio 18 dieną Versalio rūmuose. Galutinai naują pokario tvarką nustatė Vašingtono konferencija , vykusi 1921-1922 m. Po I pasaulinio karo išryškėjo JAV pirmavimas. Išpopuliarėjo komunizmo idėjos. Rezultatai - 10mln. žuvusiųjų, 20 mln. sužeistų.

Versalio sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijas valstybės turi gauti arba prarasti. Ten rašoma, kad Vokietija neteko vakaruose Elzazo, Lotaringijos ir Saaro krašto. Rytuose ji turėjo atiduoti Lenkijai dalį Aukštosios Silezijos, dalį Rytprūsių, Poznanę ir Dancigo koridorių. Klaipėdos kraštas taip pat buvo atskirtas nuo Vokietijos. Vokietija turėjo mokėti didžiules reparacijas, buvo apribota jų kariuomenė, ginkluotė.

Vokietija Versalio taikos sutartimi neteko kolonijų Afrikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, o iš Turkijos atimtos arabų šalys. Jos atiteko Prancūzijai, Anglijai, Japonijai, Belgijai.

Suirus Austrijos – Vengrijos imperijai, Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos. Galicija buvo prijungta prie Lenkijos. Bohemija, Slovakija ir Moravija sudarė atskirą Čekoslovakijos valstybę. Serbija, Kroatija, Slovėnija ir Juodkalnija buvo sujungta į vieną naują valstybę – Jugoslaviją. Rumunija gavo iš Vengrijos Transilvaniją. Taip pat Rumunija prisijungė Rusijos valdytą Besarabiją (sritį tarp Pruto ir Dniestro upių). Rumunija tapo didžiausia, nors ūkiškai ir kultūriškai labiausiai atsilikusi, Pietryčių Europos valstybė.

Vidurio Europoje vyravo atgimusi Lenkijos valstybė, o Baltijos jūros pakrantėje – savo nepriklausomybę atgavusios Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva.

Labai svarbi Pirmojo pasaulinio karo išdava– Tautų Sąjungos įkūrimas, kuri pradėjo veikti 1920 metų pradžioje. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Taikią pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, bet jau iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais, nes Versalio sutartimi sienos tarp valstybių buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, politinę ir ekonominę vienos ar kitos valstybės situaciją, o tai sudarė sąlygas naujiems konfliktams.

Pirmasis pasaulinis karas turėjo rimtų padarinių Europai. Visų pirma tai didžiulis žmonių aukų skaičius. Kare 10 mln. žmonių žuvo, apie 20 mln. buvo sužeista (iš jų 3,5 mln. tapo invalidais). Lentelėje matome, kad didžiausius žmonių nuostolius patyrė Rusija, Vokietija, Austrija-Vengrija, Prancūzija, Anglija ir Italija. Po pirmojo pasaulinio karo įvyko reikšmingi ekonominiai pokyčiai. Europa iš karo išėjo labai nusilpusi. Prie žmonių aukų prisidėjo didžiuliai materialiniai nuostoliai, kurių dydis siekė šimtus milijardų frankų. Valstybių finansų būklė katastrofiška: karui finansuoti prispausdinta pinigų, klesti infliacija, prasiskolinta užsieniui. Karui pasibaigus, Europos pinigų kursas, palyginti su doleriu, krinta, ir europiečiai, kadaise buvę pasaulio bankininkais, tampa skolininkais. Europos valstybės turi ir kitų sunkumų: po karo ėmusios vėl eksportuoti savo gaminius, pamato, kad jų vietą jau užėmė rimti, kare mažai tenukentėję konkurentai: Japonija, JAV. Taip pat smarkiai dėl valstiečių mobilizacijos į armiją smuko ir žemės ūkis. Tuo tarpu JAV ekonomika smarkiai praturtėjo iš karinių tiekimų ir ne tik išmokėjo skolas Vakarų Europos šalims, bet ir skolino joms didžiules sumas, tapdama jų svarbiausia kreditore. Taigi, karas labai sumažino Europos įtaką pasaulyje.

Pirmasis pasaulinis karas, jo sukelta šalių ūkių suirutė, žmonių nuskurdimas turėjo įtakos ir kare dalyvavusių šalių politinei tvarkai. Rusija iš carinės monarchijos tapo Tarybų respublika, Vokietija iš kaizerinės pusiau absoliutinės monarchijos 1919 metais tapo Veimaro respublika, Vengrija iš monarchijos tapo buržuazine demokratine valstybe. O štai Italijoje po karo įsigalėjo fašistinės nuotaikos ir 1922m. B. Musolinis įvedė fašistinę diktatūrą.

Per pirmąjį pasaulinį karą imperialistinės valstybės ėmė dar labiau išnaudoti savo kolonijas: jos tapo žaliavų ir žmonių šaltiniu karo veiksmams. Tuo pačiu karo metu ėmė sparčiai vystytis vietinė, nacionalinė pramonė. Visa tai skatino šalių nacionalinį išsivadavimo judėjimą. Todėl po karo ėmė irti kolonijinė sistema. Nepriklausomybę išsikovojo: Turkija (1923 m.), Iranas (1922 m.), Afganistanas (1919 m.), Egiptas (1919 m.) ir kt. valstybės.

Valstybė Mobilizuotų Nukautų ir mirusių

Sužeistų Belaisvių ir

dingusių

Iš viso Nuostolių%

Rusija 12.000.000 1.700.000 4.950.000 2.500.000 9.150.000 76,3Prancūzija 8.410.000 1.357.800 4.266.000 537.000 6.160.800 73,3D.Britanija 8.904.467 908.371 2.090.000 191.652 3.190.235 35,8Italija 5.615.000 650.000 947.000 600.000 2.197.000 39,1JAV 4.355.000 126.000 234.300 4.500 350.300 8,0Japonija 800.000 300 907 3 1.210 0,2Rumunija 750.000 335.706 120.000 80.000 535.706 71,4

Serbija 707.343 45.000 133.148 152.958 331.106 46,8Belgija 267.000 13.716 44.686 34.659 93.061 34,9Graikija 230.000 5.000 21.000 1.000 27.000 11,7Portugalija 100.000 7.222 13.751 12.318 33.291 33,3Juodkalnija 50.000 3.000 10.000 7.000 20.000 40,0Iš viso 42.188.810 5.152.115 12.831.004 4.121.090 22.089.709 52.3Vokietija 11.000.000 1.773.700 4.216.058 1.152.800 7.142.558 64,9Austro-Vengrija 7.800.000 1.200.000 3.620.000 2.200.000 7.020.000 90,0Turkija 2.850.000 350.000 400.000 250.000 975.000 34,2Bulgarija 1.200.000 87.500 152.390 27.029 266.919 22,2Iš viso: 22.850.000 3.386.200 8.388.448 3.629.829 15.404.477 67,4Iš viso: 65.038.810 8.538.315 21.219.452 7.750.919 37.494.186 57,6

Po karo atsiranda susigiminiavusių miestų (Klaipėda su Manheimu, pietų Vokietijoje). Atsiranda judėjimas „Hilfe“ skirtas padėti Rytams. Po karo stengėsi atstatyti. Skatino turizmą, ypač iš Vokietijos į Rytprūsius.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europą nusiaubė gripo pandemija, nusinešusi apie 21 mln. gyvybių – daugiau nei per karą.