Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija 2009m. gegužė, Nr. 8

Dvyliktas laiptelis peržengtas

Suskamba mokyklinis skambutis. Jis mane ir dar daugelį va ikų kviečia į paskutinę šiandienos pamoką. Ir taip kiekvieną dieną...

Ateina laikas, kai tai baigiasi. Atrodo, visai neseniai prabėgo Šimtadienio šventė – o jau už lango alyvų kekės. Ir dar vienas žingsnis mūsų

svajonių link. Tai paskutinis etapas šiame painiame kelyje, kuriame visuomet prieiname kryžkelę.

Kur eiti? Ko aš noriu? Kuo tapsiu? Ar sugebėsiu pasiekti tai? – tai tik keletas klausimų, į kuriuos mums teks atsakyti. Psichologai dalija patarimus, ką ir kaip reikėtų daryti, tačiau mes vis tiek nieko nežinome...

Kiekvienam iš mūsų tai tikrai ne lengvas sprendimas, tačiau pabandykime atversti savo pirmosios klasės puslapį...

Tuomet, kai mus vedė už rankų tada dvyliktokais buvę mokiniai, buvome baikštūs, smalsūs vaikai. Tada prasidėjo ir mūsų kelionė. Pirmasis laiptukas, antrasis, trečiasis... Ir štai jau dvyliktas – toliau jau kiti, didesni la iptukai. Pažvelkime atgal – kas nutiko per visus šiuos metus? Kaip pasikeitėme? Kuo tapome? Ką atradome? Ką sužinojome? Ko pasiilgsime? Ką paliksime? Ko niekada nepamiršime? Kam įteiksime paskutinę puokštę? Kam tylia i, paslapčia nuo visų akių, ištarsime: „Myliu“?

Kiekvienoje akimirkoje, kiekvienoje dienoje buvo liūdesio, džiaugsmo, nerimo, abejonių. Kiekvienoje dienoje buvo ta i, ko nebuvo praėjusioje.

Galbūt dabar esame visiškai pasimetę, pasiklydę savo svajonėse, noruose, tačiau pažvelgę į visa, kas buvo, suprasime, kas iš tiesų esame ar kuo norėtume tapti.

Visi turime teisę abejoti savo pašaukimu, ir tegul kiekvieną iš mūsų aplanko netikrumo akimirkos – tik tada suprasime, ar esame teisūs.

Lina Jankauskaitė, 1gd

Gailės Juknytės (1gc) nuotraukose – Paskutinio skambučio šventės akimirkos

2

„Pramiegojau...“

„Gaudo vėluojančius!“ – tokia žinia kaipmat apskriejo gimnaziją ir labai nuliūdino nepripažįstančius žadintuvo ar labai užimtus žmones, kurie per pertrauką nespėja atlikti visų reikalų . Nutarėme apie šią akciją pasikalbėti su pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Jolita JUKŠTAITE, kuri dažniausiai pastodavo kelią taip skubantiems į kartais jau įpusėjusią pamoką.

–Kaip kilo mintis fiksuoti vėluojančius mokinius? –Mokinių vėlavimo į pamokas problema

gimnazijoje nėra nauja. Ji kiekvienais metais sprendžiama įvairiais būdais: stebimi įrašai klasių dienynuose, bendraujama su dalykų mokytojais, klasių auklėtojais, mokiniais ir jų tėvais. Tačiau ši problema darosi vis opesnė ir tenka priimti naujus sprendimus. Vėluojančių mokinių fiksavimas – naujas šios problemos sprendimo būdas.

–Ar manote, kad tai naudinga? Taip, naudinga, nes trys šios veiklos savaitės jau

davė teigiamų rezultatų: lyginant su pirmąja savaite, ženkliai sumažėjo vėluojančių mokinių skaičius (ypač į pirmąją pamoką), dauguma tendencingai vėluojančių mokinių dabar laiku ateina į mokyklą.

–Koks šios idėjos tikslas? –Visų pirma norime užtikrinti kokybišką ugdymo

procesą pamokoje. Vėluojantys mokiniai neturi jo trikdyti. Be to, kiekvienas mokinys turi suvokti, kad jo pareiga – laiku ateiti į mokyklą.

–Kada buvo pradėti žymėti vėluojantys mokiniai? –Balandžio pabaigoje, kai atšilo orai ir išpopuliarėję

„kebabai“ ir „čeburekai“ tapo labai dažna mokinių vėlavimo į pamokas priežastimi.

–Kas buvo šios idėjos iniciatorius? –Gimnazijos administracija. –Ar daug mūsų gimnazijoje vėluojančių mokinių? –Pirmąsias dvi vėluojančių mokinių fiksavimo

dienas į pirmąją pamoką vėlavo 16–19 mokinių, iš viso per dieną buvo užfiksuota beveik 30 vėluojančių mokinių. Dabar į pamokas pavėluoja 6–8 mokiniai.

–Kokia bausmė gresia vėluojantiems mokiniams? –Jei mokinys vėluojant užfiksuojamas vieną kartą,

gauna žodinį įspėjimą. Pavėlavus antrąjį kartą informuojami mokinio tėvai, o trečiąjį kartą – išduodamas elgesio pažymėjimas. Toliau už kiekvieną vėlavimą mokiniui kerpamas elgesio kortelės talonas. Kol kas elgesio kortelės dar niekam neteko išduoti, bet tėvelius informavome ne kartą.

–Kokį pasiteisinimą dažniausiai tenka išgirsti? –Kad pramiegojo. –Kelintokai dažniausiai vėluoja? –8-ų ir 3-ų gimnazijos klasių mokiniai. –Ar yra gimnazijoje nuolat vėluojantis asmuo? –Keletas tokių mokinių yra, tačiau pradėjus fiksuoti

vėlavimą problema mažėja. –Ar kitais metais taip pat žymėsite vėluojančius?

–Labai tikimės, kad kitais mokslo metais mūsų mokiniai bus atsakingi bei pareigingi ir to daryti neteks, nes tai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Be to, tikrai nėra malonus. Jei situacija nesikeis, pradėtą darbą tęsime ir kitąmet.

–Ačiū už pokalbį. Linkime, kad kitais metais

netektų grįžti prie šios problemos.

Akvilė Arlauskaitė, 2gc _____________________________

Aš budžiu, tu budi, jis, ji...?

Labiausiai budėjimo laukia septintokai – taip norisi būti įrašytiems į didžiųjų gretas. Vėliau entuziazmas ima blėsti ir budinčiam mokytojui kartais ilgokai tenka ieškoti budinčių mokinių (nors pasitaiko ir atvirkščia situacija ). Taigi šįkart Jūsų dėmesiui – interviu su pradinio ugdymo skyriaus vedėja Jovita PUIDOKIENE, atsakinga už budėjimą gimnazijoje.

–Koks budėjimo tikslas? –Budėjimas gimnazijoje organizuojamas

vadovaujantis gimnazijos Darbo tvarkos taisyklėmis. Mokinių ir mokytojų budėjimo gimnazijoje ir gimnazijos teritorijoje tikslas – palaikyti tvarką, užtikrinti mokinių saugumą per pertraukas, tausoti mokyklos turtą.

–Ar naudingas budėjimas mūsų gimnazijoje? –Be abejonės, naudingas. Šiais mokslo metais

budėtojai ne kartą sudrausmino blogai besielgiančius mokinius, padėjo išsiaiškinti ne vieną pažeidėją, pastebėjo gadinamą gimnazijos turtą, talkino organizuojant renginius. Ypač atsakingas darbas teko mokiniams, pirmąjį pusmetį budėjusiems valgykloje. Jie per pusę valandos turėjo padengti stalus beveik 200 pradinių klasių mokinių. Ačiū jiems. Manau, ne vienas budėjęs valgykloje galėjo įsitikinti, ar patiktų jam padavėjo darbas.

–Kokia yra didžiausia budėjimo problema, Jūsų nuomone? Kur sunkiausia budėti? Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria budintys mokiniai?

–Didžiausia problema, manau, buvo gimnazijoje būti 8.45 val. net keturias dienas iš eilės .

Jovitos Puidokienės nuotrauka Nukelta į 3 puslapį

3

„Tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji“

A. de Sent Egziuperi

Gegužės 6 mūsų gimnazijoje buvo skirta Draugystės dienai paminėti. Svarbiausias šios dienos akcentas – per ketvirtą pamoką aktų salėje vykęs minėjimas, kuriame labai aktyviai dalyvavo visi pradinukai.

Pamokėlę apie draugystę daina pradėjo 5b klasės mokinė Austėja Kazakevičiūtė. Vėliau mokinukams buvo demonstruojamos skaidrės su įvairiais posakiais, pamokymais apie tikrus draugus, tikrą draugystę. Norėdama dar tiksliau paaiškinti pradinukams Draugo sąvoką, pradinių klasių mokytoja Rasa Kazakevičienė skaitė trumpą ištrauką iš A. de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“. Visi mažieji princai ir princesės klausėsi pasakojimo be galo susidomėję. Dar vėliau visos klasės gavo mažas iš popieriaus iškarpytas pėdutes, kurios, kaip vėliau buvo paaiškinta, skirtos tam, kad ant jų draugai ir draugės vieni kitiems galėtų rašyti gražius žodžius už atliktus gerus darbus. Pamokai įpusėjus, visi buvo pakviesti žiūrėti filmuko, taip pat susijusio su draugyste ir tikrais draugais. Visi mažieji su šypsena veide stebėjo kiškio Žvairio nuotykius ir kartu linksmai kikeno.

Galiausiai buvo trumpai aptartas filmukas ir tikros draugystės reikšmė. Tie pradinukai, kurie dar nespėjo įsiamžinti Draugystės plakate, buvo pakviesti nupiešti savo rankytes didžiuliame popieriaus lape, kuris visą savaitę kabėjo trečiame mokyklos aukšte ir simbolizavo visų mūsų draugystę ir lygius tarpusavio santykius .

Tikiuosi, jog tame didžiuliame lape ne tik pradinukai, bet ir visi kiti spėjo palikti kažką savo. Galbūt ne savosios rankos žymę, tačiau gal kokį piešinuką, vardą...ar bent pirmąją jo raidę. Juk visi draugai ir visi lygūs, bent jau taip turėtų būti .

Deimantė, 1ga Gailės Juknytės (1gc) nuotraukos

_____________________________

Atkelta iš 2 puslapio

Aš budžiu, tu budi, jis, ji...?

Kitos problemos kiek mažesnės. Aišku, sudėtinga jaunesniųjų klasių mokiniams drausminti vyresniuosius. Sunku budėti ir ketvirtame aukšte, kur per pertraukas didžiausias mokinių judėjimas, bendravimo su mažesniaisiais įgūdžių prireikia budintiems pirmajame aukšte. Tačiau turiu pabrėžti – jei budinčios klasės auklėtojas atsakingai organizuoja budėjimą, mokiniai tinkamai vykdo pareigas bendradarbiaudami su budinčiais mokytojais, problemų praktiškai nekyla.

–Ar noriai budi moksleiviai? –Mūsų gimnazijos mokiniai yra sąmoningi ir

atsakingi. Dauguma žino savo pareigas ir jas stropiai atlieka.

–Ar jau žinoma šiemet geriausiai budėjusi klasė? –Į geriausiai budėjusios klasės titulą pretenduoja

bent keturios klasės. Budėjimas gimnazijoje baigsis birželio 12 dieną, todėl nugalėtojus skelbti dar anksti.

–Ar šiais metais geriausiai budėjusi klasė bus apdovanota?

–Pagal susiklosčiusias tradicijas ir šiemet geriausiai budėjusi gimnazijoje klasė bus apdovanota. Budėjimo rezultatai bus paskelbti per Ąžuolo šventę.

–Ar jau žinoma blogiausiai budėjusi klasė? –Pirmąjį pusmetį neatsakingai budėjo kai kurių

klasių mokiniai. Tačiau antrąjį pusmetį budėjimas pastebimai pagerėjo. Buvo mokinių, kuriems budėjimo įgūdžius teko tobulinti tris kartus.

–Kaip manote, ar budintys mokiniai tampa drausmingesni?

–Budėjimas yra atsakinga mokinių veikla. Budėtojai yra labiau pastebimi, jaučiasi atsakingi už savo atliekamą darbą. Manau, tai skatina juos tapti ir drausmingesnius, ir tvarkingesnius.

–Ačiū už išsamius atsakymus.

Akvilė Arlauskaitė, 2gc

4

Vaidinome, tapėme, drožinėjome...

Pamažu šylant orams visi nori atsipūsti, o tam puikiai tinka jau ne pirmus metus organizuojama Menų ir technologijų savaitė. Jos metu didžiausias dėmesys skiriamas moksleivių saviraiškai.

Šiemet savaitė kitokia nei anksčiau. Ji net prasideda ne pirmadienį, kaip įprasta, o ketvirtadienį, balandžio 30-ąją. Ketvirtadienis tapo muzikos diena, kurios akcentas – konkursas „Pažinkime Lietuvos muzikinę kultūrą“, skatinęs nepamiršti mūsų šalies muzikinio paveldo ir nuolat jį puoselėti. Konkurse dalyvavo keturios Kauno raj. mokyklos: Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinė, Garliavos vidurinė, Garliavos Jonučių vidurinė ir mūsų gimnazija. Konkursą laimėjo mūsiškių komanda, vadovaujama muzikos mokytojos Marijos Stepanienės.

Sėkmingai praėjus muzikos dienai, atėjo metas teatrui. Gegužės 5-oji – teatro diena, įsiminusi spektakliu „Virtuvės tarakono nuotykiai“, kurį pastatė teatro ir lietuvių kalbos mokytoja Rūta Zeikuvienė. Tai nuotaikingas ir spalvingas spektaklis apie vabalų gyvenimą, jų kasdienybę ir gilius išgyvenimus, meilę. Labiausiai jis turbūt patiko mūsų mokyklos mažiesiems, kuriems buvo parodytas kitą dieną. Juk jiems vaizduotės pasaulis dar ypač artimas.

Gegužės 6-oji ypatinga tuo, kad tądien buvo technologijų ir keramikos diena. Ko tik nebuvo mokinių kūrybinių darbų parodoje! Nuo drožinių iki vėlimo technikos, nuo keramikos iki dekupažo. Neliko pamirštos ir ne per seniausiai buvusios Šv. Velykos: tarp mokinių darbų puikavosi apnerti margučiai.

Kokia gi menų savaitė be dailės dienos? Teisingai, nekokia. Dailės dieną taip pat vyko mokinių kūrybinių darbų paroda, tačiau jos eksponatai jau buvo kiek kitokie. Mokyklos biblioteka puikavosi mūsų mokyklos vienuoliktokų darbais. „Tai – tapybos ir piešybos darbai, kuriuos mokiniai kūrė per pamokas,“ – sakė dailės mokytoja Skirmantė Kaziūnaitė.

Turbūt daugelis pastebime, kad kažko šioje savaitėje vis dėlto trūksta. O trūksta visų itin pamėgto renginio „Madų šou“, kuriame klasės kasmet įnirtingai kaunasi dėl auksinės adatos. Šįmet ji antriems metams pasiliko pas praėjusių metų nugalėtojus – 1gd klasę. Dėl gimnazijoje vis dar vyraujančios slogios nuotaikos renginiai ramesni, ne tokie audringi. Tačiau jau kitąmet organizatoriai pažadėjo siurprizų. Ką gi, lauksime!

O pabaigoje – keli tradiciniai klausimai vienai iš Menų ir technologijų savaitės organizatorių, technologijų mokytojai Linetai Česnauskienei.

–Kiek metų vyksta šis renginys? –Šešerius. Tai jau tampa tradicija.

–Ar nepabodo? –Tikrai ne, man tai labai malonu ir laukiu su

džiaugsmu.

–Mokiniai noriai dalyvauja? –Taip. Kartu daugėja ir įvairių technikų, o mokiniai

noriai jomis domisi ir išbando. Rodos, lyg technologijos atsigautų.

–Esate šio renginio organizatorė. Nepavargstate? –Oi ne, kaip tik jaučiuosi svarbi ir reikalinga .

Mokiniai nuolat gaudo ir konsultuojasi, klausia patarimų. Ateina net ir tie mokiniai, kurių nemokau.

Ieva Paužaitė, 1gb

Linetos Česnauskienės ir Gailės Juknytės (1gc) nuotraukos _____________________________

Stiprūs ir vikrūs

Sportas – sveikata. Ir dar galimybė atskleisti save toje srityje, kurioje esi stipriausias. Tad kaip ir praėjusį mėnesį, taip ir šį džiaugėmės mūsų gimnazistų iškovotais aukščiausios prabos apdovanojimais – auksu bei sidabru.

Pavasario kroso rajono moksleivių žaidynėse mūsų berniukų bei mergaičių komanda iškovojo antrąją vietą. Juos treniravo kūno kultūros mokytojas S. Margevičius.

Mergaičių ir berniukų lengvosios atletikos komanda rajoninėse varžybose užėmė garbingą pirmąją vietą.

Rajoninėse keturkovės varžybose berniukų komanda užėmė aukščiausiąją – pirmąją – vietą. Šiai komandai vadovavo kūno kultūros mokytojas P. Visockas.

Sveikiname visus nugalėtojus ir nuoširdžiai linkime sėkmės!

Rūta Šlapikaitė, 1ga, Lina Jankauskaitė, 1gd

5

Mieli ketvirtokai,

prieš ketverius metus nedrąsiu žingsniu, lydimi tėvelių, į gimnaziją įžengėte Jūs, 48 pirmokėliai. Gerų, reiklių, dėmesingų mokytojų padedami įveikėte jau keturis Žinių šalies laiptelius.

Gegužės 29 d. Jūs gavote pirmuosius išsilavinimo pažymėjimus, papuoštus Lietuvos tūkstantmečio ženklu.

Džiaugiuosi kartu su Jumis. Iš visos širdies linkiu ir ateityje išminties pasisemti iš knygų, užsispyrimo mokytis iš pavasarį prasikalančių daigų ir svajonių sparnais kilti į mokslo aukštumas.

Sėkmės Jums!

Pradinio ugdymo skyriaus vedėja Jovita Puidokienė _____________________________

Pradinukai – aktyviausi skaitytojai

1864 metais carinės Rusijos valdžia uždraudė lietuviškąją spaudą. Tačiau tautos patriotų dėka lietuvių kalba neišnyko, nes buvo nelegaliai spausdinami laikraščiai, knygos. Knygnešiams dedant pastangas jos pasiekdavo žmones įvairiose šalies vietose. Po ilgo priešinimosi rusifikavimui, 1904 metų gegužės 7 dieną, Rusijos caro vyriausybė panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Šiemet sukako 105-eri metai, kai Lietuvoje buvo atgauta spaudos laisvė. Kiekvienais metais ši diena minima ir mūsų mokykloje. Šiemet ta proga aktų salėje pradinių klasių mokinukai surengė šventę „Knygos diena“.

Laukimo šurmulys nenutilo tol, kol šventę pradėjo pradinių klasių mokytoja Ona Kinderienė, pristačiusi svečius ir paklaususi mokinių, ką minime šią dieną. Buvo sunku išskirti vieną žiniuką, nes teisingą atsakymą žinojo visi. Toliau šventę tęsė kolektyvo „Drevinukas“ vokalistė su šokėjomis. Po šio pasirodymo atėjo eilė įvairaus amžiaus teatro grupės

mokinių, vadovaujamų mokytojos Rūtos Zeikuvienės, spektakliui. Jaunieji aktoriai puikiai suvaidino spektaklį, kuris paliko labai didelį įspūdį visiems šventės dalyviams. Po pasirodymo suskubome pakalbinti pagrindinę spektaklio dalyvę – 1g klasės mokinę Juliją Paulauskaitę, spektaklyje vaidinusią poną Tarakoną. Išgirdome štai ką: „Statyti spektaklį pradėjome įpusėjus šiems mokslo metams. Kurti jį buvo labai smagu. Per repeticijas pavargdavome, tačiau išeidavome iš jų prisisėmę labai geros nuotaikos. Žinoma, vaidinti taip pat buvo labai smagu ir įdomu. Jaudulį prieš pasirodymą atpirko džiaugsmas po pasirodymo . Tai, kad spektaklis pavyko, mano nuomone, lėmė puikus mokytojos darbas, mokiniai, kurie sąžiningai lankė repeticijas, ir, žinoma, tai, kad sugebėjome rasti bendrą kalbą .“ Ačiū Julijai už nuomonę, o mes keliaujame toliau po šventę bei jos užkulisius...

Vienas svarbiausių šventės įvykių buvo vaikų poetės Zitos Gaižauskaitės apsilankymas. Rašytojos tikslas buvo supažindinti vaikus su savo kūryba, eilėraščiais, vaikystės knygų pasauliu. Ji ne tik papasakojo apie savo kūrybą, bet ir paskaitė keletą eilėraščių posmų. Savo kalbos pabaigoje poetė tarė: „Aš myliu Jus, aš Jums rašau“. Po šventės kiekvienas dalyvis galėjo įsigyti autorės knygelių.

Vėliau žodis buvo suteiktas bibliotekos vedėjai Reginai Kascenskaitei, kuri džiaugėsi, kad jaunieji skaitytojai labai aktyvūs, domisi knygų ir fantazijos pasauliu. Aktyviausi bibliotekos lankytojai, daugiausiai ir smalsiausiai besidomintys knygomis, buvo apdovanoti simboliniais medaliais bei padėkos raštais, o daugiausiai perskaičiusiai moksleivei Eglei Kardelytei iš 2b klasės rašytoja Zita Gaižauskaitė įteikė savo knygelę. Apdovanojimai baigėsi vaikų pasižadėjimu kuo daugiau skaityti bei daug daugiau domėtis knygų pasauliu.

Laikas bėgo nepastebimai, tad po labai linksmos ir nuotaikingos „Drevinuko“ dainelės šventė ėmė ir pasibaigė. Tačiau tikimės, kad visi mes nepamiršime knygos ir stebuklingų pasakų bei kitų įdomybių pasaulio.

Lina Jankauskaitė, 1gd, Rūta Šlapikaitė, 1ga Gailės Juknytės (1gc) nuotraukos

6

Vėl kukavo Gegutė

Be abejo, niekas jau ir neįsivaizduoja gegužės mėnesio pradžios be tradicinės Gegutės šventės. Tad apie tradicijas ir nerašysime – jų akimirkas matote nuotraukose. Mums įdomu, kuo gi Gegutės šventė šiemet buvo kitokia. Su šiuo klausimu ir atskubėjome pas šventės koordinatorę, etikos mokytoją Zitą LAUŽIKAITĘ.

–Šiemet į Gegutės šventę įsijungė visi gimnazijos mokiniai. Jie aktyviai dalyvavo projekte „Etnografinis miestelis“.

Pradinukams teko parodyti žinias viktorinoje apie Lietuvos paukščius, minti mįsles. Jie smagiai žaidė žaidimus, dainavo liaudiškas daineles.

5–6 klasių moksleiviai siautė stadione – žaidė etnografinius sportinius žaidimus, dalyvavo estafetėse.

Septintokai, aštuntokai bei 1–2 klasių gimnazistai atstovavo Lietuvos regionams – Aukštaitijai, Žemaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai. Jie turėjo pristatyti savo regiono papročius, tautinius rūbus, tradicinius valgius.

Sudaryta komisija įvertino klasių pastangas. Išrinkti prizininkai, bet komisija džiaugėsi, kad stengėsi ir gerai pasirodė visos klasės.

Trečiokai gimnazistai buvo šventės organizatoriai, patarėjai, pagalbininkai ne tik mokykloje, bet ir po pietų Obelynėje vykusiame respublikiniame folkloro festivalyje „Gegutės šventė“.

Virginijos Laužadienės nuotraukos

7

Solveiga ŽIBAITĖ iš 2ga – ne vieno respublikinio jaunųjų kūrėjų konkurso dalyvė, prizininkė ir laureatė. Manome, kad ir Jums bus įdomu susipažinti su jos kūrybos akimirka.

ŠVYTURYS

Ištrauka

Iš vandenyno kaip dalios nebepakenčiantys vergai besiveržiančios bangos manęs nekliudo, tačiau jaučiu, kaip liepsnojantis pulsas daužo galvą, lyg tos pačios negailestingos bangos niokoja krantą per audrą, nugremžia žemę iki kaulų, o smėlį perskelia dar perpus. Putos ant keterų. Pats tikroviškiausias būties įrodymas. Būties, kuri vilioja savo šviesomis, o pernelyg prisiartinus nutvilko veidą medūziškais čiuopikliais. Mano būties gėris slepiasi kažkur taip pat, kaip šviesulys neprasiskverbia pro neįtikimai žemai nusileidusį tankų pilkų, žalių ir violetinių debesų sluoksnį. Jis spaudžia prie žemės ir, rodos, išsiurbia brangų orą iš to nedidelio likusio tarpo tarp dangaus ir žemės, įelektrina jį taip, kad įkvepiant pasišiaušia nosies plaukeliai, o plaučių alveolės susitraukia iki mikroskopinio dydžio. Kažkada mokėjau visų spalvų pavadinimus. Kaip vadinasi ta, kuri plūduriuoja virš mūsų ir tarp mūsų? Ach taip, kaulų anglys.

Sklinda kvapas, kad švyturį nugriaus. Nugriaus mano būties vienišumo ir fantasmagoriškumo įrodymą?

Šėlstančio vandenyno nuosavybę? Kas šiame pasaulyje gali turėti tokią galią? Kas apsiskelbė naujuoju mesiju ir nusprendė paskleisti savo atgrasią, rūgščiai karčią smarvę? Talžau nuo lietaus šlampantį smėlį karingais kumščiais, tačiau abejingumo giliai užspaustoje ir beveik kvėpuoti negalinčioje pasąmonės kertelėje

suprantu: aš nieko negaliu padaryti. O kvapas nesustodamas sklinda toliau...

Kasvakarinis lipimas į švyturio viršūnę jo uždegti mane jaudina. Platūs, kreivai įviji laiptai mane vilioja į savo glėbį. Sudiržusiomis rankomis paliečiu grubiai išskaptuotų geležinių turėklų paviršių ir pajuntu amžių kvapą. Jis kartus, bet kiek salstelėjęs - kaip džiovinami lauke pipirai, pro kuriuos bitės neša medų. Laiptai girgžda lyg smėlis tarp kažkieno metalinių dantų it spąstų meškoms gaudyti. Tokių mūsų miške pilna. Retkarčiais atšliaužia koks nevykėlis prašalaitis sudarkyta koja. Pas mane. Niekada nepasuka kaimo link. Ir gerai pasirenka. Nežinia, kokia pragaro derva

verda kaimo žmonių galvose, bet paklydėlis dingtų nuo šito graudaus ir purvino žemės paviršiaus. Žinau. Lipdama laiptais pagaliau išsitiesiu. Sulinkusi nuo nepakeliamos naštos jaučiu, kaip tiesiantis nuo mano stuburo gabalais atplyšta seniai apaugusios kerpės, storų minkštų samanų gabalai, o pats nugarkaulis iš sumedėjusio stiebo vėl virsta paslankia gyvybe, nors visiškai gyvas jau niekada nebus. Pakraipau kaklą, pakaitomis įtempiu visus raumenis. Tarsi rąžausi prieš neįtikimai ilgą ir negailestingą dieną. Tarsi lenkiuosi prieš nematomą valdovą, grasinantį amžina Sizifo kančia. Kiekvienas turi savo motyvą, bet aš nenoriu jų žinoti. Tik švyturio uždegimą galima vadinti prasmingu egzistavimu. Jaučiuosi kaip vaidilutė, nešanti amžių šviesą į išsvajotą pilkapio viršūnę. Mintyse sušmėžuoja širdį glostantys žodžiai: laivų užtarėja...

Mano naktys kurčios ir aklos ir aš neskiriu šviesos nuo tamsos, nežvelgiu gilyn, nes vis tiek neprasiskverbsiu pro tankų aksomą, kuris storas ir sunkus užkrinta ant dangaus ir įsiskverbia visur aplinkui, į menkiausius spintos kampus. Net žvakę degti beprasmiška – neapšvies nė kruvinų dilbių ir purvinų panagių, neatsispindės akių lėliukėse, o tik blankiai spingsės tirštame ore, kol galų gale nebesugebės pasipriešinti ir vis tiek būsi panardintas į tirštumą ir kataraktos požemius. Todėl grimztu į sunkiai paaiškinamą būseną be sapnų ir potyrių, be jausmų ir negaištu laiko ieškodama aksome skylių, kitaip vadinamų žvaigždėmis.

Ryte į neprabudusias šnerves įsitaisė kvapas. Bjaurus, gižus kvapas. Aš buvau jam pasiruošusi, bet nesitikėjau tokio stipraus tvaiko...

Nuskendo...

Kaimo žmonės visada žavėjosi laidotuvėmis. Kaip išalkę vilkai ėriuką, taip jie rydavo akimis senolius ir laižė juos savo deginančiais mirties laukimo liežuviais. Pasibaigus kurio nors žvejo agonijai, jie tiesiog pašėldavo. Tyla būdavo tokia kraupi ir į nagą suimanti plaučius, kad net galėjai išgirsti kiekvieno laukinio šuns alsavimą. Viduje jie klykė, bet puritoniškas tikėjimas ir suveržti kykai nesuteikė galimybės jiems bent akimirką atskleisti tiesos. Tik akys stikliniuose veiduose žioravo ir degė šalta, bet kankinančia liepsna ir tai tik dar labiau vedė iš proto. Viduje aš klykiau, bet mano riksmas liko neišgirstas. Aš žinau jų nerašytas taisykles.

Apgaulinga tyla...

Po tamsaus nejaukumo ir apsimestinio drovumo bei pagarbos tyla atsiverdavo kiekvieno pabaisos slapti troškimai. Jie atsigręždavo į mane ir šleikščiai lėtai apversdami liežuvius liepdavo sukurti laužą mirusiojo garbei.

• • • P.S. Jei „užkibote“ ir labai norite sužinoti, kaip

baigėsi ši istorija, kreipkitės į Solveigą.

8

Laikraštį leidžia Jaunųjų žurnalistų būrelis

Vasara su muzika

Netrukus visiems nuskambės paskutinis mokslo metų skambutis. Kiekvieną džiugina vasaros atostogos, kurias norime praleisti kuo įspūdingiau. Mes taip pat ieškome, kur galėtume praleisti šauniausias vasaros akimirkas, ir dalijamės savo atradimais su jumis.

Gegužės 31-ąją – rugpjūčio 31-ąją įvairiose Kauno vietose vyks „Pažaislio muzikos festivalis“. Koncertuose skambės klasikos, operų ir operečių, styginių instrumentų garsai.

Birželio 12–14 d. Norviliškių pilyje ir vėl siaus festivalis ,,Be2gether". Tai – didžiausias muzikos ir meno festivalis Baltijos šalyse. Jis kviečia būti kartu Norviliškių pilies žemėse su įvairių muzikinių stilių grupėmis ir atlikėjais iš viso pasaulio, daugybe meno bei pramogų, nepamirštamų emocijų ir geros energetikos.

Liepos 10-ąją jau 17-ą kartą prasidės tarptautinis festivalis „Bliuzo naktys `09“. Varniai, Lūksto ežeras ir sielas virpinanti muzika.

Liepos 17-ąją Anykščiuose vyks sunkiosios muzikos festivalis „Velnio akmuo“. Ekstremali, gyva muzika ir jauki atmosfera Šventosios upės pakrantėje: nuo pasivažinėjimo siauruku iki šėlsmo su metalo muzikos gigantais.

Rugpjūčio 7-ąją roko dvasia vėl šėls Zaraso saloje!

Štai ką radome mes, gal patiks ir Jums? Neabejojame, kad ir patys nepatingėsite rasti dar daugiau šaunių renginių ir patirsite galybę įspūdžių. Šaunios vasaros!

Rūta Šlapikaitė, 1ga, Lina Jankauskaitė, 1gd

Teisingi, bet niekam nereikalingi faktai

Lietaus lašai yra taisyklingo rutulio, o ne visur piešiamo lašo formos.

♦ ♦ ♦

Milijoninis Maskvos gyventojas gimė 1897 m., o dešimtmilijoninis mažiau negu po šimto metų.

♦ ♦ ♦

Juodakaklė kobra gali spjauti nuodais ir pataikyti tiesiai į akis netgi už 10 metrų.

♦ ♦ ♦

Visus žmones galima sugrūsti į kubą, kurio kraštinė 2 km ilgio.

♦ ♦ ♦

Žmogaus liežuvio antspaudas toks pat unikalus ir nepakartojamas, kaip ir pirštų.

♦ ♦ ♦

1% žmonių mato infraraudonuosius ir panašiai tiek pat ultravioletinius spindulius. Jie sako, kad mato žmonių auras.

♦ ♦ ♦

Populiariausia sporto šaka Tailande – aitvarų leidimas.

♦ ♦ ♦

Liepsnelės jauniklis per dieną praryja iki 3,5 metro sliekų.

♦ ♦ ♦

Paprastai bitė darbininkė gyvena apie mėnesį, bet jei spiečius netenka motinėlės, ji gali išgyventi ir metus.

♦ ♦ ♦

Vandenyno vandens sudėtyje yra daugiau aukso, negu buvo jo iškasta sausumoje per visą žmonijos istoriją.

♦ ♦ ♦

Prieš sėsdamas kurti muziką, Bethovenas panardindavo galvą į šaltą vandenį.

♦ ♦ ♦

Indijoje kiekvienais metais gimsta daugiau žmonių, negu jų gyvena visoje Australijoje.

Jūreivį žmogumi vadina tik tada, kai jis atsiduria už borto.

–Kokia ten pardavėja pas jus dirba? Kaip taip galima? Aš paprašiau tualetinio popieriaus, o ji man sako: „Tualetinio popieriaus neturime, bet siūlau įsigyti gofruoto kartono, kuris daug tvirtesnis, arba, štai, turime švitrinio popieriaus bei daugybės rūšių tapetų.“

–Kaip praleidai savaitgalį?– klausia vyrukas savo pažįstamo.

–Karosus žvejojau. –Ir daug pagavai? –Nė vieno! –Tai iš kur tu žinai, kad

žvejojai karosus?

–Kaip tu žvejoji?! Pažiūrėk, slieko nėra, plikas kabliukas!

–Na, tai kas? Gal kokia soti žuvis užkibs.

–Leitenante, jūs niekšas ir bailys! Aš kviečiu jus į dvikovą!!!

–Aš neateisiu. –Kodėl? –Todėl, kad aš niekšas ir bailys.

–Gydytojau, man labai skauda koją.

–Ar bandėte dėti kompresus? –Bandžiau, nepadeda. –O tuos tepalus, kur jums

išrašiau, išbandėte? –Bandžiau, nepadeda. –Tada beliko tik melstis. –Bandžiau, nepadeda.

–Pelene, kodėl tu verki?– klausia geroji fėja.

–Aš negalėsiu šiandien vykti į puotą pas princą!

–O kodėl? –Todėl, kad puota bus rytoj!