22 seminaras. VEŽIMAS. KROVINIŲ EKSPEDICIJA

ypač atkreipkite dėmesį į vežimo ir krovinių ekspedicijos sutarčių atribojimo kriterijus, atidžiai išnanalizuokite vežėjo civilinę atsakomybę pagal CMR konvenciją ir oro vežėjo atsakomybės ypatumus pagal Europos

Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 261/2004

Vežimo rūšys ir jo teisinis reguliavimas

Vežimo sutartys teisinėje doktrinoje skirstomos pagal: 1) kelių ir transporto priemones: į sausumos (geležinkelio, kelių transporto), jūros, vidaus vandenų, oro, vamzdynų. Išskirtinas ir vežimas mišriu transportu, kurį CK įvardija kaip mišrų susisiekimą (CK 6.811 str.). Kiekviena transporto rūšis pasižymi savo techniniais, ekonominiais ir organizaciniais ypatumais bei vežimo santykių teisiniu reguliavimu; 2) vežimo objektą: į keleivių, bagažo, krovinių, pašto vežimus; 3) teritoriją: į vietinius (nacionalinius) ir tarptautinius. Vežimai pagal tai, kiek transporto rūšių įtraukta į vežimą, skirstomi į: tiesioginio susisiekimo, vietinio susisiekimo bei tiesioginio mišraus susisiekimo (pastarasis reglamentuojamas atskiru CK 6.811 str.) vežimus. Be to, kiekviena vežimų rūšis skiriama į nesutartinius ir sutartinius vežimus, o pastarieji – į atlygintinus bei neatlygintinus. CK 6.822 straipsnis taip pat numato vežimų organizavimo sutarčių sudarymo galimybę, jeigu kroviniai vežami nuolat ir reikia nustatyti transporto priemonių bei krovinių pateikimo terminus ir tvarką.

Moodle:

Vežimo sutarčių rūšys :

Pagal kelių ir transporto priemones:

sausumos (geležinkeliu ar keliais), jūros , vidaus vandenų , oro , vamzdynų , galimas ir mišrus (tiesioginis kombinuotas) susisiekimas

Pagal vežimo objektą: krovinių, keleivių, bagažo, pašto .Pagal teritoriją: vietiniai (nacionaliniai) ir tarptautiniai .Pagal tai, kiek transporto rūšių dalyvauja vežime:

tiesioginio susisiekimo , vietinio susisiekimo bei tiesioginio kombinuoto (mišraus) susisiekimo

Pagal sutarties buvimą: sutartiniai ir nesutartiniai .Pagal atlygintinumą: atlygintiniai ir neatlygintiniai .

Krovinio vežimo sutarties samprata

Bendrosios nuostatos. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.807 str.).Kroviniai gali būti vežami sausumos (geležinkeliu arba keliais), vandens, oro, vamzdynų transportu. CK reglamentuoja bendrąsias nuostatas. Atskirų vežimo sutarčių ypatumus pagal tai, kokiu transportu krovinys vežamas, reglamentuoja atskiri įstatymai, kodeksai arba tarptautinės sutartys (konvencijos).Krovinių vežimo sutartis paprastai esti dvišalė, atlygintinė. Krovinio vežimo sutartis dažniausiai patvirtinama važtaraščiu (sudarant jūros transporto sutartį – konosamentu) arba kitokiu dokumentu. Važtaraštis atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinėje teisėje ilgą laiką vyravusią nuostatą, jog vežimo

sutartis yra tik realinė, t. y. šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo krovinio perdavimo vežėjui momento, ir į tai, jog jis laikomas vienintele šios sutarties forma, neretai prilyginimas pačiai vežimo sutarčiai. Važtaraštis paprastai laikomas įrodymu prima facie, patvirtinančiu vežimo sutarties sudarymą, jos sąlygas bei krovinio perėjimą vežėjo dispozicijon. Tačiau pažymėtina, jog, pavyzdžiui, krovinių sausumos kelių transportu vežimo tarptautinės CMR konvencijos 4 straipsnis numato, jog važtaraščio nebuvimas, pametimas arba neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Be to, vežimo sutarties šalys krovinio vežimo sąlygas dažniausiai suderina pries surašydamos važtaraštį. Derybos dėl krovinio vežimo dažniausiai prasideda siuntėjo užsakymu, gaunamu faksu arba telefonu, ir baigiasi pasirašant sutartį, kuria vežėjas įsipareigoja pateikti siuntėjui transport priemonę, nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį bei už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.Taigi sutartiniai šalių įsipareigojimai dažnai atsiranda anksčiau, nei vežėjui perduodamas krovinys ir surašomas važtaraštis. Todėl vežimo sutartis dažnai yra konsensualinė, kurios forma gali būti ir rašytinė, ir žodinė.Vežimo terminas ir užmokestis už vežimą paprastai nustatomas šalių susitarimu, tačiau kai kurių krovinių vežimo tam tikromis transport priemonėmis bei tam tikrais būdais atvejais vežimo terminas, ypač užmokestis, gali būti nustatomas krovinių vežimą atskiromis transport rūšimis reglamentuojančiomis taisyklėmis (pvz., krovinių vežimas geležinkelio transportu, kai sudaroma viešoji vežimo sutartis ir pan.).Vežimo sutarties dalykas. Vežimo sutarties dalykas – paslaugos, kurias suteikia vežėjas, gabendamas krovinį. Tai ne tik paties krovinio vežimas, bet ir jo saugojimas, o kai kuriais atvejais ir pakrovimas, iškrovimas, priėmimas išdavimas ir pan. Kiekviena iš šių paslaugų gali būti irkitų sutarčių dalyku, pavyzdžiui, rangos, pasaugos, tačiau pervežimo esmę ir prigimtį lemia jo tikslas – saugiai ir laiku nuvežti krovinį į paskirties punktą, todėl būtent toks vežimo rezultatas ir sudaro vežimosutarties dalyką.Vežimo sutarties šalys. Viena iš vežimo sutarties šalių laikomas krovinio siuntėjas – fizinis arba juridinis asmuo, perduodantys vežti krovinį jo nurodytam gavėjui. Vežimo sutartį galima įvardyti kaip sutartį trečiojo asmens (gavėjo) naudai, nes krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje nesutampa.Kita sutarties šalis – vežėjas – juridinis asmuo, turintis atitinkamą licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu. Taigi vežėjui būdinga tai, jog tai yra ūkinės komercinės veiklos subjektas, kurio tikslas – vežti krovinius ir siekti pelno. Pažymėtina, jog paprastai vežėju laikoma sutarties šalis, kuri organizuoja vežimą neatsiþvelgdama į tai, ar ji veža krovinį pati (jai priklausančiomis transporto priemonėmis), ar per kitus asmenis – subvežėjus (agentus), nes, pavyzdžiui, CMR konvencijos 3 straipsnis numato, jog „vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ir kiti asmenys vykdo jo įsipareigojimus“.Vežėju gali būti ir juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis viešojo transporto paslaugas, t. y. kai jis pagal įstatymą arba leidimą (licenciją) privalo vežti krovinius arba keleivius bet kurio asmens pageidavimu nustatytais maršrutais ir nustatytu laiku. Tokiu atveju vežimo viešuoju transportu sutartis yra viešoji sutartis.Identifikuojant vežėją dažnai kyla problemų, kai tarp siuntėjo ir vežėjo įsiterpia ekspeditorius. CK 6.824–6.829 straipsniai reglamentuoja ekspedijavimo santykius, leidžiančius atskirti vežėją bei ekspeditorių krovinių vežimo metu. Bendras principas, padedantis atskirti vežėją nuo ekspeditoriaus, yra tas, kad ekspeditorius pats neveža krovinių, o tik veikia kaip profesionalus tarpininkas tarp krovinio siuntėjo arba gavėjo ir vežėjo (nors ekspeditorius sutartyse dažnai įvardijamas kaip vežėjas). Tačiau kai kuriais atvejais ekspeditorius veikia kaip vežėjas (visame krovinio vežimo procese arba jo dalyje) ir tada ekspedijavimo ir vežimo sutartis atskirti sunku. Tokias atvejais reikėtų atsižvelgti į šiuos kriterijus:

1) sutartyje numatytus šalių įsipareigojimus. Jeigu sutartyje vežėjas vadinamas vežėju ir atitinkamai apibūdinamos jo teisės ir pareigos, sutartis siuntėjo sutikimu turėtų būti pripažįstama vežimo sutartimi; 2) sutarties kainą. Jeigu mokėjimą, kuris mokamas pagal sutartį, sudaro vežimo kaina, mokama vežėjui, bei atitinkamas komisinis mokestis, mokamas ekspeditoriui, tokia sutartis dažniausiai bus laikoma ekspedijavimo sutartimi.Šalių teisės ir pareigos. Vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos sudaro šios sutarties turinį, pagrindinės šalių teisės ir pareigos atsispindi krovinio vežimo sutarties apibrėžime, kitos nustatomos atitinkamais CK, kitų kodeksų bei įstatų straipsniais, taip pat šalių susitarimu. Pagrindinės vežėjo pareigos: a) pateikti transporto priemonę; b) laiku paimti krovinį ir nugabenti ją trumpiausiu keliu į paskirties punktą per nustatytą arba protingą terminą; c) išduoti ją turinčiam teisę gauti asmeniui; d) apsaugoti vežamą krovinį; e) laikytis siuntėjo nurodymų ir kt. Šių pareigų pobūdį lemia jų paskirtis užtikrinti, kad vežimo sutartis būtų įvykdyta laiku bei tinkamai. Pagrindinės siuntėjo pareigos: a) sumokėti už vežimą; b) laiku perduoti vežėjui sutartą krovinį; c) tinkamai ir laiku pakrauti krovinį ir kt. Vienos vežimo sutarties šalies pareigos atitinka kitos sutarties šalies teises, todėl kiekviena iš vežimo sutarties šalių pirmiausia turi teisę patikrinti, kaip kita šalis vykdo reikalavimus, pavyzdžiui, vežėjas turi teisę patikrinti krovinio būklę bei su kroviniu susijusius dokumentus ir pan.Šalių atsakomybės pagal vežimo sutartis ypatumai. Už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Šalių atsakomybės reglamentavimas yra gana specifiškas, pirmiausia šalių atsakomybė susijusi su vežimo sutarties nevykdymu arba netinkamu vykdymu, pavyzdžiui, dalies arba viso krovinio praradimu arba jo sužalojimu bei pavėlavimu pristatyti krovinį sutartu laiku, taigi šalių atsakomybė už sutarties pažeidimą yra sutartinė. Civilinės sutartinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios dėl netinkamo sutarties vykdymo arba nevykdymo, pagrindinė funkcija ir paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą, kuri sutartinėje atsakomybėje gali pasireikšti dviem formomis: nuostolių atlyginimu ir netesybomis. Bendras civilinės atsakomybės principas reiškia, kad nuostoliai sutartinės atsakomybės atveju turi būti atlyginti visiškai. Tačiau vežimo santykiuose šalių atsakomybė specifiška tuo, kad ji yra ribota, t. y. netaikomas visiškos atsakomybės principas. Atsakomybė paprastai ribojama keliais būdais: a) kai krovinys sužalojamas arba prarandamas, gali būti atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o negautos pajamos nekompensuojamos; b) gali būti atlyginami tik neviršijantys tam tikro dydžio teigiami nuostoliai krovinio sužalojimo ir praradimo atvejais bei neviršijantys tam tikro dydžio nuostoliai, jei krovinys vėluojamas pristatyti, pirmasis nuostolių atlyginimo apribojimas susijęs su galimybe išsiieškoti iš vežėjo nuostolius, neviršijančius krovinio vertės, užmokesčio už vežimą, muitų rinkliavų ir mokesčių bei kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų, kai krovinys sužalojamas arba prarandamas. Antrasis vežėjo atsakomybės ribojimas susijęs su galimybe išieškoti tik nustatyto maksimalaus dydžio pozityvius nuostolius krovinio sužalojimo arba praradimo atvejais. Pavyzdžiui, toks apribojimas numatytas CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinio pobūdžio krovinių vežimą sausumos keliais, 23 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuostoliai už visišką arba dalies krovinio praradimą bei sužalojimą, kad ir kokiu dydžiu jie būtų įvertinti, negali būti didesni kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.Tam tikrais atvejais atsakomybė gali būti ribojama nustatant ir išimtinesmnetesybas, t. y. kai atsakomybė nustatoma baudomis, delspinigiais, leidžiama išieškoti tik netesybas, o ne nuostolius.Trečiasis vežimo sutarties šalių atsakomybės ypatumas yra tas, kad vežėjo, kaip sutarties šalies, atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai netaikomas kaltės principas. Be to, paties vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už atskirus vežimo prievolės pažeidimus imperatyviomis

normomis, todėl bet kokios vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pavyzdžiui, vežant krovinius jūra tam tikrais atvejais šalys turi teisę susitarti dėl atsakomybės ypatumų. Pažymėtinas ir ketvirtasis atsakomybės reglamentavimo ypatumas, t. y. pretenzinė nuostolų atlyginimo tvarka – paprastai pries pareiškiant ieškinį vežėjui, kylantį iš vežimo sutartinių santykių pažeidimo, reikalaujama pareikšti jam pretenziją. Pretenzijų pareiškimo ir atsakymų į juos tvarka nustatoma atskirų transporto rūšių kodeksais bei įstatymais.Esminiai vežimo sutarties pažeidimai pasireiškia transporto priemonių nepateikimu ir jų nepanaudojimu, krovinio neišsaugojimu (praradimą, trūkumą, sužalojimą) bei pavėlavimu jį pristatyti.Vežėjas už transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas už krovinių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą atsako vežimo sutarties arba įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.818 straipsnis numato, jog vežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) krovinių vežimo nutraukimo arba apribojimo tam tikrais maršrutais transporto įstatymų nustatyta tvarka; 3) kitais atskirų transporto šakų kodeksų arba kitų įstatymų numatytais atvejais.CK 6.820 straipsnis numato, jog vežėjas atsako už krovinio neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio priėmimo iki jų išdavimo gavėjui arba kitam įgaliotam asmeniui, t. y. vežėjas atsako už krovinį tuo laikotarpiu, kai jis yra jo žinioje. Krovinio arba bagažo praradimu laikomas jų nepristatymas nustatytu laiku į paskirties vietą, trūkumu – jo kiekio sumažėjimas, o sužalojimu – jo kokybinių savybių pablogėjimas.Krovinio neišsaugojusio vežėjo kaltė preziumuojama, tačiau tam tikrais atvejais, susijusiais su krovinio arba jo pakuotės pobūdžiu, taip pat tais atvejais, kai krovinys buvo pakrautas paties siuntėjo ir pan. (pvz., KTK 51 str.). Tokiais atvejais vežėjo atsakomybė gali būti mažinama arba jis iš viso atleidžiamas nuo atsakomybės.CK ir atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai paprastai taip pat numato atvejus, kai vežėjas neatsako už krovinio visišką ar dalinį praradimą arba sužalojimą dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso (pvz., nenugalimos jėgos atveju ir pan.). Antai pagal CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinius krovinių vežimus sausumos kelių transportu, 17 straipsnio 2 punktą vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sužalojimą ar pavėluotą pristatymą, jei jis įrodo bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, t. y. jei tai įvyko: dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo; dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo (netinkamos pervežti transport priemonės užsakymas laikytinas nurodymu). Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės ir tada, jei įrodo, kad reikalingi (būtini) nurodymai apskritai nebuvo pateikti. Bet jei nurodymai buvo netikslūs arba neaiškūs, o vežėjas nepaprašė jų paaiškinti, vežėjas gali būti pripažintas atsakingu dėl krovinio paslėptų trūkumų. Tokiu atveju nustatinėjama, kad buvo trūkumų, įprastinėmis sąlygomis nebūdingų tokio pobūdžio kroviniams.Vežėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai, kaip įprasta, rūpinosi kroviniu; dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju vežėjas turi įrodyti būtent tokias aplinkybes ir pasekmes, taip pat priežastinį ryšį tarp aplinkybių ir krovinio praradimo, sugadinimo arba pavėlavimo pristatyti.Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais vežėjui negali būti taikomos nuostatos, atleidžiančios ją nuo atsakomybės arba ją ribojančios, arba atsakomybę perkeliančios antrajai šaliai, jei nustatoma, kad vežėjas žalą padarė sąmoningai, tyčia (pvz., atliekant vežimus pagal CMR konvenciją).Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas didelis aplaidumas (neatsargumas). Pavyzdžiui, kitaip nei esant sutartiniams įsipareigojimams, perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; žala, padaryta kroviniui kontrabandos atveju; vežimas žinomai perkrauto krovinio; palikimas krovinio naktį

be priežiūros; vairavimas transporto priemonę pervargus, nepailsėjus, kai dėl to buvo pažeistos saugaus eismo taisyklės, ir pan.Kaip jau minėta, vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą yra ribota, todėl vežėjas už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą pareigą paprastai atsako krovinio verte ir vežimo mokesčio dydžiu, jei jis near įskaitomas į krovinio vertę. Nenurodyti teigiami nuostoliai ir negautos pajamos neatlyginamos.Vežėjas taip pats atsako už pavėluotą krovinio pristatymą. Už pavėlavimą pristatyti krovinį nustatomos netesybos (bauda, delspinigiai), paprastai nustatomos tam tikru procentu nuo vežimo mokesčio. Dažniausiai tai būna išimtinės netesybos. Ši atsakomybė taip pat atsiranda tik esant vežėjo kaltei.Avarija vežant jūra. Nuo turtinės atsakomybės už krovinio praradimą, trūkumą, sužalojimą reikia skirti galimų išlaidų rizikos paskirstymą tarp vežimo šalių krovinio vežimo metu. Vienu iš tokių atvejų laikoma avarija, t. y. nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniui gelbstint laivą, frachtą ar krovinius dėl kokio nors įvykio. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas skiria bendrąją avariją, t. y. nuostolius, kai sąmoningai ir pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai.Bendrajai avarijai priskiriama: 1) nuostoliai dël kroviniø arba laivo priklausinių išmetimo už laivo borto, taip pat nuostoliai dėl laivo arba krovinių sužalojimo, dėl vandens prasiskverbimo į triumus per liukus, atidarytus, kad būtų galima išmesti laivo priklausiusius arba krovinius, arba per kitas šiam tikslui laive padarytas angas; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams gesinant gaisrą laive, tarp jų nuostoliai, padaryti užtvindžius degantį laivą; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams sąmoningai užplukdant laivą ant seklumos, taip pat nutempiant laivą nuo seklumos; išlaidos, kurios susidarė laivui priverstinai įplaukus į prieglobsčio vietą arba grįžus į išvykimo uostą dėl nelaimingo atsitikimo, arba kokių nors kitų nepaprastų aplinkybių, dėl kurių prireikė priverstinai įplaukti arba grįžti į laivo išvykimo uostą saugios laivybos tikslais; išlaidos, susijusios su laivo, vežančio pradinius krovinius arba jų dalį, išplaukimu iš laivo prieglobsčio vietos arba iš laivo išvykimo uosto, į kurį laivas buvo priverstas grįžti; kiti nuostoliai bei išlaidos, išvardyti Prekybinës laivybos įstatymo 47 ir 48 straipsniuose.Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių proporcingai jų vertei.Nuostoliai, nepriskiriami bendrajai avarijai, laikomi daline avarija (nuostoliai dėl dūmų arba šilumos poveikio gaisro metu; nuostoliai, susidarę nukertant laivo dalių nuolaužas arba laivo dalis, kurios anksčiau buvo nugriautos arba pamestos dėl nelaimingo atsitikimo; kiti nuostoliai,išvardyti PLVÁ 49 str.). Tokie nuostoliai nedalijami proporcingai laivo, krovinių ir frachto vertei. Jie tenka tam, kas juos patyrė, arba tam, kas yra už juos atsakingas.

Keleivių ir bagažo vežimas

Pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, – ir už bagažo vežimą.Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo perdavimas – bagažo kvitu arba kitokiu dokumentu, numatytu transporto teisės aktuose. Atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai išsamiai apibūdina keleivių ir bagažo vežimo skirtingu transport ypatumus. Paprastai visų transporto rūšių, išskyrus oreivystės, bilietuose jų gavėjų vardai nenurodomi.Keleivių ir bagažo vežimo sutartys – konsensualinės, dvišalės, atlygintinės.

Sutarties dalykas – keleivių ir/ar bagažo vežimo paslaugos. Šalys: keleivis (fizinis asmuo) bei vežėjas – keleivių ir bagažo vežimo verslu užsiimantis juridinis asmuo (verslininkas).Vežimo kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus keleivių vežima viešuoju transportu, kai vežimo tarifai nustatomi teisės aktais. Vežimo mokestis paprastai mokamas iš anksto, t. y. perkant bilietą. Vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas arba vežimo sutartis nenustato ko kita. Vežimo sutartis laikoma atlygintina net jeigu tam tikrų kategorijų keleiviai arba bagažas vežami nemokamaiarba už mažesnę nei įprasta kainą, t. y. kai nustatytos keleivių vežimo mokesčio lengvatos. Tuomet su vežimu susijusios vežėjų išlaidos kompensuojamos įstatymų nustatyta tvarka.Keleivių vežimo sutartyse paprastai numatomos tik pagrindinės šalių teisės ir pareigos: vežėjo – vežti keleivį ir nugabenti bagažą į paskirties punktą sutartyje arba teisės aktuose nustatytais terminais, keleivio – sumokėti už jo ir bagažo vežimą. Kitos teisės ir pareigos nustatomos CK bei atskirais įstatymais.Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse reglamentuojamos papildomos keleivio pareigos: saugoti bilietą ir bagažo kvitą iki kelionės pabaigos; pateikti juos kontrolieriui; laikytis nustatytos tvarkos ir kt. Pagrindinës reglamentuojamos keleivio teisės: 1) užimti nurodytą biliete vietą; 2) keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka nemokamai vežtis nustatyto svorio ir dydžio bagažą; 3) nemokamai vežtis du iki 7 metų vaikus, jei jie neužima atskiros sėdimos vietos, reguliarių reisų vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusais ir troleibusais bei tolimojo susisiekimo maršrutų autobusais; 4) važiuoti to paties vežėjo arba jų susitarimu kitomis transporto priemonėmis su tuo pačiu bilietu į tą patį paskirties punktą, jei biliete nurodyta transport priemonė dėl kokių nors priežasčių negali važiuoti, ir nemokėti priemokos už pakeistą patogesnę transporto priemonę, tačiau gauti bilieto kainos skirtumą, jeigu transporto priemonė pakeista į mažiau patogią, nei buvo nurodyta keleivio biliete, o vežėjui nepateikus kitos transport priemonės gauti atitinkamą kompensaciją Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka; 5) iki išvykimo nutraukti keleivio ir bagažo vežimo sutartį, grąžinti bilietą ir gauti už jį sumokėtus pinigus arba jų dalį Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka.Vežėjas/ekipažas turi teisę: 1) išlaipinti keleivius, atsisakiusius sumokėti už važiavimą; 2) nepriimti arba išlaipinti neblaivius, su nešvariais drabužiais, su draudžiamu vežti bagažu arba kitaip pažeidžiančius Keleivių ir bagažo vežimo taisykles keleivius artimiausioje bet kurio tipo stotelėje; 3) laikinai nutraukti maršrutinių autobusų eismą nepalankiomis kelio bei meteorologinėmis sąlygomis arba per stichines nelaimes, apie tai pranešęs eismo tvarkaraštyje nustatytoms stotims ir leidimąaptarnauti keleivius išdavusiai tarnybai. Vežėjas privalo: 1) užtikrinti saugų keleivių ir bagažo vežimą; 2) kelionės metu turėti ekipažo dokumentus; 3) laikytis veikiančių maršrutų ir eismo tvarkaraščių;4) nepažeisdamas talpos normų paimti kito vežėjo vežtus keleivius, jeigu jo transporto priemonė sugedo kelyje arba dėl kitų priežasčių nebegali pristatyti keleivių į paskirties stotį arba stotelę.Pažeidęs savo įsipareigojimus vežėjas turi atlyginti keleivių patirtus nuostolius. Vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už vėlavimą pateikti transporto priemonę vežimui, taip pat vėlavimą atvežti keleivį į paskirties punktą per sutartus arba įstatymų nustatytus terminus. Nuostolių atlyginimas vežant keleivius ir bagažą ribojami įstatymų nustatytomis netesybomis (delspinigiais arba bauda). Pavyzdžiui, jeigu vežanti keleivius transporto priemonė nustatytu laiku neišvyksta arba pavėluoja atvykti į paskyrimo vietą (išskyrus miesto ir priemiestinio susisiekimo transporto priemones), vežėjas moka keleiviui transporto įstatymų nustatytas netesybas. Vežėjas taip pat atsako už priimto vežti bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, taip pat už pavėlavimą jį atvežti, jeigu neįrodo, kad dėl to nėra vežėjo kaltės.Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad prievolės buvo pažeistos dėl nenugalimos jėgos, transporto priemonės gedimo, gresiančio keleivių sveikatai arba gyvybei, šalinimo arba kitokių

nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių. Bet kuriuo atveju, jei dėl transporto priemonės vėlavimo keleivis atsisako vežimo sutarties, vežėjas privalo grąžinti keleiviui jo sumokėtą vežimo mokestį.Vežėjas taip pat atsako už žalą, padarytą keleivio sveikatai arba gyvybei vežimo metu. Vežėjas atsako už žalą, padarytą keleiviui kelių transporto priemonėje arba įsėdimo ar išlipimo iš jos metu nepaisydamas, ar kelių transporto priemonė vežė keleivį, ar ne. Vežėjas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti keleiviui žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios, arba didelio neatsargumo. Žala, padaryta atėmus keleivio gyvybę arba sužalojus sveikatą atlyginama pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK XXII skyriaus trečiojo skirsnio 6.263–6.291 str.), jeigu įstatymas arba vežimo sutartis nenustato didesnės vežėjo civilinės atsakomybės. Vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Frachtavimo sutarties samprata

6.810 straipsnis. Frachtavimo sutartis

1. Pagal frachtavimo sutartį (čarterį) viena šalis (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį leisti naudotis transporto priemone (priemonėmis) ar jos dalimi kroviniams, keleiviams ar bagažui vežti.

2. Frachtavimo sutarties sudarymo tvarką ir sąlygas nustato atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai.

Vežimas viešuoju (bendro naudojimo) transportu.

Vežimas viešuoju (bendrojo naudojimo) transportu: juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis vežimo paslaugas, pripažįstamas teikiančiu viešojo transporto paslaugas, jeigu jis pagal įstatymą arba leidimą (licenciją) privalo vežti krovinius ar keleivius bet kurio asmens pageidavimu nustatytais maršrutais ir nustatytu laiku. Tai viešoji sutartis.

Vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos. Vežimo sutarties šalys, dalykas, kaina ir terminai. Šalių atsakomybės ypatumai.

?Žiūrėti į krovinio vežimo sutarties samprata viršuje?

Moodle:

Sutarties teisinė charakteristika:

Konsensualinė kadangi ji laikoma sudaryta nuo susitarimo momentoDvišalė kadangi abi šalys turi abipuses teises ir pareigasAtlygintinė kai vežėjui sumokamas atlyginimasarba  neatlygintinė kai vežėjui atlyginimas nemokamas

Krovinio vežimo sutarties sudarymas dažniausiai patvirtinamas važtaraščiu (jūros transporte – konosamentu )  ar  kitokiu dokumentu.

Vežimo dalykas – paslaugos, kurias suteikia vežėjas, gabendamas krovinį.

Vežimo šalys:

1) vežėjas - juridinis asmuo, turintis atitinkamą licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu;

2) krovinio siuntėjas - fizinis ar juridinis asmuo, perduodantys vežti krovinį jo nurodytam gavėjui.

Vežimo sutartis gali būti laikoma sutartimi trečiojo asmens (gavėjo) naudai, kadangi dažniausiai krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje nesutampa.

Vežimo terminas ir užmokestis už vežimą nustatomas šalių susitarimu, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (pvz., krovinių vežimas geležinkelio transportu, kai sudaroma viešoji vežimo sutartis).

Šalių teisės ir pareigos:

Pagrindinės vežėjo pareigos: Pagrindinės siuntėjo pareigos: 1) pateikti transporto priemonę;

2) laiku paimti krovinį ir nugabenti jį į paskirties punktą per nustatytą ar protingą terminą;

3) išduoti jį turinčiam teisę jį gauti asmeniui;

4) apsaugoto krovinį vežimo metu;

5) laikytis siuntėjo nurodymų ir kt.

1) sumokėti už vežimą;

2) laiku perduoti vežėjui sutartą krovinį;

3) paprastai siuntėjo pareiga tinkamai ir laiku pakrauti krovinį ir pan.

 

Šalių atsakomybės  ypatumai.

Už  vežimo sutarties neįvykdymą ar  netinkamą   įvykdymą  šalys  atsako  vežimo sutarties, CK, taip  pat   atskirų  transporto  šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais  pagrindais  ir tvarka. Ypatumai:

1) vežėjo atsakomybė – sutartinė , o vežėjas – specialus subjektas, kurio veiksmai (neveikimas) turi atitikti griežtesnius rūpestingo ir atsargaus elgesio standartus;

2) ribota atsakomybė , kuri paprastai ribojama keliais būdais: a) atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o negautos pajamos nekompensuojamos; b) atlygintini nuostoliai ribojami tam tikru dydžiu; c) tam tikrais atvejais nustatant išimtines netesybas;

3) vežėjo atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai netaikomas kaltės principas , o sutarties sąlygos, panaikinančios ar ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo  nustatytas išimtis;

4) pretenzinė nuostolių atlyginimo tvarka - atskirų transporto šakų kodeksai ar kiti įstatymai gali nustatyti privalomą pretenzijų vežėjui pareiškimą prieš kreipiantis į teismą;

5) vežėjas iš esmės atsako už transporto priemonės ir krovinio nepateikimą (CK 6.818 str.), jo neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) (CK 6.820 str.), pavėluotą krovinio pristatymą (6.819 str.);

6) siuntėjas atsako už krovinio nepateikimą vežti, netinkamą krovinio pakrovimą, neatsiskaitymą su vežėju; pažeidus sutartį siuntėjas turi atlyginti vežėjui nuostolius, be to, netinkamai pakrovus krovinį, preziumuojama, jog dėl krovinio vežimo metu atsiradusių krovinio defektų kaltas siuntėjas, vežėjas turi teisę sulaikyti krovinius, kol siuntėjas su juo neatsiskaitys, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita;

7) CK, atskiri įstatymai ir tarptautinės konvencijos bei susitarimai numato atvejus, kuomet vežėjas ir/ar siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės, iš kurių esminės sąlygos: nenugalima jėga, krovinių vežimo nutraukimas ar apribojimas tam tikrais maršrutais bei kitos nuo vežėjo valios nepriklausiusios aplinkybės.

Atskirų vežimo rūšių ypatumai

Atskiras vežimo sutarčių sąlygas nustato CK, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai: Lietuvos geležinkelių transporto kodeksas (1996 m. birželio 4 d., Nr. I–1361); Kelių transporto kodeksas (1996 m. lapkričio 19 d., Nr. I–1628); Vidaus vandenų transporto kodeksas (1996 m. rugsėjo 24 d., Nr. I–1534); Prekybinės laivybos įstatymas (1996 m. rugsėjo 12 d., Nr. I–1513); Aviacijos įstatymas (2000 m. spalio 17 d., Nr. VIII–2066) ir susisiekimo ministro 2002 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 3–204 patvirtintos taisyklės „Dėl keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo oro transportu“.Kadangi vežimų srityje itin svarbus yra taisyklių suvienodinimas tarptautiniu mastu, tarptautinės konvencijos egzistuoja visoms transport rūšims, išskyrus vidaus vandenų transportą, pavyzdžiui, 1929 m. spalio 12 d. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo; Ženevos 1956 m. tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR); 1995 m. Lietuva prisijungė prie Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), o 1997 m. šios sutarties taikymo režimą geležinkeliuose išplėtė iki 634 km. Lietuva yra pasirašiusi sutartį dėl prisijungimo prie transeuropinio geležinkelio (TER) projekto. Lietuvos Respublikoje jūrų transport veiklą reglamentuoja

Tarptautinės jūrų organizacijos SOLAS 74/78, MARPOL 73/78, LL 66, COLREG 72, STCW 78/95, CSC 72, TONNAGE 69, SALVAGE 89, CLC 92, FUND 92, SAR 79, FAL 65 konvencijos.

Vežimas geležinkeliu, vidaus vandenų transportu, jūra, oru ir keliais. Buksyravimo jūra sutartis.

Krovinių vežimas sausumos kelių transportuKrovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytąužmokestį. Sutartis atlygintinė, dvišalė, konsensualinė. Vežimo kaina ir krovinio pakrovimo, vežimo ir iškrovimo terminai nustatomi šalių susitarime. Vežėjas privalo sutartu laiku pateikti transporto priemones kroviniui pakrauti, o užsakovas – krovinį. Krovinio perdavimas patvirtinamas važtarščiu, kurį užpildo siuntėjas. Siuntėjas atsako už įrašomą į važtaraštį krovinį duomenų teisingumą. Jei dėl to, kad šie duomenys buvo klaidingi, netikslūs arba ne visi, vežėjas arba tretieji asmenys patyrė nuostolių, siuntėjas turi juos atlyginti.Jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas kroviniųvežimo sąlygas. Vežėjas privalo pristatyti krovinį į paskirties punktą sutartyje nustatytu laiku. Jeigu toks terminas nebuvo nustatytas, krovinys turi būti nuvežtas gavėjui per tam reikalingą ir įprastą tokio pobūdžio vežimuose terminą. Atvežęs krovinį į paskirties vietą vežėjas privalo jį perduoti gavėjui kartu su antruoju važtaraščio egzemplioriumi.Krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento. Vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį arba bagažą, atsako nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio arba bagažo praradimo, trūkumo arba sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Vežėjas už padarytą žalą kroviniui atlygina įvertinto turto suma, jeigu nėra įrodymų, kad ši suma viršija siuntėjui padarytos žalos tikrąjį dydį. Jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, krovinio vertė nustatoma pagal krovinio priėmimo vietoje ir krovinio arba bagažo priėmimo metu galiojusias kainas prekių biržoje arba pagal atitinkamas rinkos kainas, o jeigu tokių kainų nėra, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Kompensacija už prarastą krovinį arba jo trūkumą negali viršyti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų.Vežėjas, pažeidęs krovinio vežimo terminus, privalo atlyginti krovinio siuntėjui arba gavėjui turėtus nuostolius, atsiradusius dėl transport priemonės vėlavimo, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis. Negautos pajamos neatlyginamos.Vežėjas neatsako už žalą dėl krovinio praradimo, trūkumo arba sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad imtasi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad jis negalėjo tokių priemonių panaudoti. Jei vežėjas įrodys, kad krovinio siuntėjo arba gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo priežastis ar turėjo įtakos žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į to asmens kaltės laipsnį žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės.Vežėjas taip pat neatsako už krovinio praradimą, trūkumą arba sužalojimą, jeigu siuntėjas (gavėjas) neįrodo jo kaltės, kai: 1) krovinys atvežtas techniškai tvarkinga kelių transporto priemone su nepažeistomis siuntėjo plombomis, o vienetinis krovinys – su tvarkingomis krovinio siuntėjo arba gamintojo apsauginėmis žymomis, banderolinėmis plombomis; 2) krovinio trūksta arba jis sužalotas dėl natūralių priežasčių, susijusių su krovinio vežimu transporto priemonėmis (nudžiūvimo, korozijos, nubyrėjimo ir pan.); 3) krovinys buvo lydimas siuntėjo arba gavėjo atstovo; 4) krovinio trūkumas

nevišijo natūralaus sumažėjimo normų arba leistinų paklaidos matavimo priemonėmis ribų, taikomų vežant kelių transporto priemonėmis.

Moodle: reglamentuoja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas;

Krovinių vežimas geležinkeliuKroviniams vežti sudaromos krovinių vežimo ir vežimo organizavimo sutartys. Pagal krovinio vežimo sutartį geležinkelio įmonė įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą irišduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Krovinio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu. Jeigu kroviniai gabenami nuolat ir reikia nustatyti vežimo priemonių ir krovinių pateikimo terminus bei tvarką, geležinkelio įmonė ir krovinių siuntėjas sudaro ilgalaikę vežimo organizavimo sutartį. Vežimo organizavimo sutartyse nustatomas vežimo priemonių ir krovinių kiekis, jų pateikimo terminai, atsiskaitymo tvarka ir kitos sąlygos. Krovinio pristatymo terminus nustato Krovinių vežimo taisyklės, jeigu siuntėjas ir geležinkelio įmonė nesusitaria kitaip. Krovinio vežimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo 24 valandos tos dienos, kurią krovinys priimtas vežti. Už krovinių vežimą ir geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas imamas krovinių vežimo arba vežimo organizavimo sutartyje numatytas užmokestis. Krovinių vežimo tarifus nustato geležinkelio įmonė.Krovinio perdavimas vežėjui patvirtinamas važtaraščiu bei krovinio kvitu. Važtaraštis tampa krovinių vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio įrodymu uždėjus pradinės stoties antspaudą arba apskaitos mašinos spaudą. Galinėje stotyje (paskirties punkte) geležinkelio įmonė privalo gavėjui išduoti važtaraštį ir krovinį. Siuntėjas (gavėjas) sumoka nustatytą krovinio vežimo užmokestį bei užmokestį už geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas krovinio vežimo sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis. Kadangi geležinkelio įmonei pagal krovinių vežimo sutartį priklausantis atlyginimas užtikrinamas vežamu kroviniu, geležinkelio įmonė turi teisę šį krovinį realizuoti, jeigu siuntėjas (gavėjas) neatsiskaito su geležinkelio įmone. Vežėjo atsakomybės ypatumai panašūs į vežėjo, gabenančio krovinius kelių transportu, atsakomybės reglamentavimą.

Moodle:a) reglamentuoja Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodeksas;

g) geležinkelio įmonė turi teisę krovinį realizuoti, jeigu siuntėjas (gavėjas) neatsiskaito;

Krovinių vežimas jūraŠių šalių santykius daugiau reglamentuoja dispozityvios normos, todėl krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo, jos turinio, šalių atsakomybës ypatumai šiek tiek skiriasi nuo krovinių vežimo kitomis transporto priemonėmis reglamentavimo.Krovinių vežimo jūra sutartis yra susitarimas, pagal kurį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti jūra į paskirties uostą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą frachtą.

Krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas laivo frachtavimo sutartimi (čarteriu) bei konosamentu arba kitu dokumentu.Laivo frachtavimo sutartis – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį (frachtą) leisti naudotis laivu arba jo dalimi kroviniams vežti. Čarterisyra konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė sutartis.Gali būti sudaroma terminuota laivo frachtavimo sutartis arba laivo frachtavimo sutartis laivo reisui. Laivo frachtavimo sutartis sudaroma raštu. Laivo frachtavimo sutartyje turi būti nurodytos sutarties šalys, laivo pavadinimas, frachto dydis, numatomas vežti krovinys. Šalių susitarimu į laivo frachtavimo sutartį (čarterį) gali būti įrašomos ir kitos sąlygos. Laivo frachtavimo sutartį (čarterį) pasirašo laivo valdytojas ir frachtuotojas arba jų atstovai, pagal laivo frachtavimo sutartį laivo valdytojas frachtuotojui laivą suteikia kartu su įgula. Frachtuotojas laivo kapitonui turi teisę duoti nurodymus dėl laivo naudojimo laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) numatytiems tikslams, tačiau frachtuotojas laivo kapitonui neturi teisės duoti nurodymų dėl tvarkos laive, laivo įgulos sudarymo, taip pat dėl laivo valdymo.Krovinių vežimo jūra sutartis, sudaryta be sąlygos duoti visą laivą, jo dalį arba laivo patalpas, paprastai įforminama konosamentu, kuris gali būti vardinis, orderinis, pareikštinis. Jis išduodamas ir vežant krovinius čarteriu. Konosamento teisinė reikšmė trejopa: 1) juo patvirtinamas krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir sutarties sąlygos; 2) tai yra įrodymas, kad pervežėjas priėmė krovinį; 3) jis yra disponavimo kroviniu dokumentas. Užmokesčio už vežimą (frachto) dydis nustatomas krovinių vežimo jūra sutarties šalių susitarimu. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, frachto dydis nustatomas pagal normas, taikomas krovinių pakrovimo į laivą uoste jų pakrovimo į laivą dieną. Tuo vežimas jūra skiriasi nuo vežimo kitų rūšių transportu. Jei nesumokami važtapinigiai, vežimo jūra uždelsti negalima. Tačiau vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui tol, kol nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui priklausantys mokėjimai arba kol nepateiktos mokėjimo garantijos.Vežimo jūra sutarčiai būdinga ir tai, kad Prekybinės laivybos įstatyme numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai. Šiame įstatyme numatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo (25 ir 26 str.).Prieš pateikdamas laivą kroviniams pakrauti, taip pat veždamas krovinius vežėjas privalo pasirūpinti, kad: 1) laivas būtų tinkamas plaukioti; 2) laivas būtų tinkamai įrengtas ir sukomplektuota laivo įgula;3) laivo triumai, refriþeratorių, šaldytuvų bei kitos laivo patalpos, kuriose vežami kroviniai, būtų pritaikyti kroviniams priimti, vežti ir saugoti. Kroviniai laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra. Kroviniai išduodami paskirties uoste: 1) pagal vardinį konosamentą – krovinių gavėjui, nurodytam konosamente, arba asmeniui, kuriam konosamentas buvo perduotas pagal vardinį perdavimo įrašą arba kitokia forma, laikantis taisyklių, nustatytų skoliniam reikalavimui perduoti; 2) pagal orderinį konosamentą – krovinių siuntėjui arba gavėjui atsižvelgiant į tai, ar konosamentas surašytas „siuntėjo įsakymu“ ar „gavėjo įsakymu“, o esant konosamente perdavimo įrašams – asmeniui, nurodytam paskutiniame perdavimo įraše; 3) pagal pareikštiną konosamentą – konosamento pateikėjui, prieš išduodant krovinius, krovinių gavėjas arba vežėjas turi teisę reikalauti patikrinti krovinius. Su tokiu krovinių patikrinimu susijusias išlaidas apmoka šio tikrinimo reikalavęs asmuo.Vežėjas atsako už krovinių neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą), taip pat pavėluotą pristatymą, jeigu aplinkybės, dėl kurių kroviniai buvo neišsaugoti ir (ar) pavėluotai pristatyti, atsirado tada, kai kroviniai buvo vežėjo žinioje, t. y. nuo jų pakrovimo į laivą momento iki iškrovimo iš laivo momento. Už prarastus krovinius arba jų trūkstant vežėjas atsako prarastų arba trūkstamų krovinių vertės dydžiu, o krovinius sužalojus – sumos, kuria sumažėjo jų vertė, dydžiu. Vežėjas taip pat turi grąžinti gautą frachtą, jeigu jis neįeina į prarasto arba trūkstamo krovinio kainą. Jeigu kroviniai, vežti pagal konosamentą, nebuvo įvertinti ir jų vertė nebuvo įrašyta į konosamentą, atlyginimas už prarastą

arba sužalotą krovinio vienetą negali viršyti 700 litų. Jeigu konosamente nenurodytas krovinių, sukrautų į konteinerį arba kitą įrenginį, naudojamą kroviniams vežti jūra, krovinių vienetų skaičius, laikoma, kad juose yra vienas krovinys arba vienas krovinio vienetas.Vežėjas neatsako už žalą, jei ji atsirado dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimo; 3) gaisro, kilusio ne dėl vežėjo kaltės; 4) valstybės institucijų veiksmų arba sprendimų, sukliudžiusių vežėjui laiku pristatyti krovinius; 5) karo veiksmų ir riaušių; 6) krovinių siuntėjo arba krovinių gavėjo veiksmų ar aplaidumo; 7) krovinių nematomų trūkumų, krovinių kilmės arba jų savybių; 8) netinkamos krovinių taros ir pakuotės; 9) krovinių ženklinimo trūkumų; 10) streikų arba kitų nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių visiškai arba iš dalies sustojo ar buvo apriboti darbai uoste arba laive.Vežėjas taip pat neatsako už krovinių trūkumą, jeigu: 1) kroviniai buvo vežami atskirose laivo patalpose, sudėti į konteinerius arba kitus įrenginius, naudojamus kroviniams vežti, ir nebuvo pažeistos krovinių siuntėjo plombos; 2) kroviniai atvežti nepažeidus pakuotės arba kroviniams skirtuose įrenginiuose be atidarymo vežimo metu žymių; 3) vežamus krovinius lydėjo krovinių siuntėjo arba gavėjo palydovas.Sudarius frachtavimo sutartį frachtuotojo atsakomybė numatoma laivo frachtavimo sutartyje. Frachtuotojas atsako už nuostolius, susijusius su suteikto laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žūtimi, jeigu tie nuostoliai atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat atsako pagal prievoles, atsirandančias dėl naudojimosi suteiktu laivu. Jeigu suteiktas laivas žūva, frachtas sumokamas už laiką iki laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos nustatyti negalima, – iki tos dienos, kai buvo gauta paskutinė žinia apie laivo žuvimą

Moodle:

a) reglamentuoja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas ;

d) laivo frachtavimo sutartis (čarteris) - susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį leisti naudotis laivu ar jo dalimi kroviniams, keleiviams ar bagažui vežti (gali būti sudaroma terminuota frachtavimo sutartis arba laivo frachtavimo sutartis laivo reisui);

f) Prekybinės laivybos įstatymo 25-26 str. numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai, kai sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo;

g) Prekybinės laivybos įstatymas taip pat numato ir šalių atsakomybės ypatumus;

h) laivo  nuomos  be  įgulos  sutartis  (bareboat  charter)  -  terminuotas  susitarimas, pagal kurį laivo nuomininkas turi teisę valdyti laivą, įskaitant nuomininko teisę paskirti laivo kapitoną ir laivo įgulą nuomos laikotarpiui;

i)  bendroji avarija - nuostoliai, kai sąmoningai  ir  pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo bendro pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai. Bendrosios avarijos paskirstymo ypatumus reglamentuoja Prekybinės laivybos įstatymo 46 – 50 str.;

Buksyravimo jūra sutartis

Buksyravimas naudojamas kroviniams transportuoti (kai velkamas (stumiamas) laivas, barža su kroviniais ir pan.) arba kai velkami plaukiojantys kranai, dokai ir kiti plaukiojantys objektai laivams manevruoti.Buksyravimo jūra sutartis – susitarimas, kuriuo laivo valdytojas įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą arba kitokį plaukiantį objektą.Sutarties dalykas – plaukiojančio objekto vilkimo arba stūmimo paslaugos. Sutarties šalys – laivą buksyruojančio laivo valdytojas ir buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši syruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši sutartis dvišalė, atlygintinė, konsensualinė.Buksyravimo jūra sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu, tačiau visais atvejais susitarimas dėl pavedimo buksyruojanèio laivo kapitonui vadovauti buksyravimui gali būti įrodomas tik rašytiniais dokumentais.Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš anksto tinkamai parengti savo laivą arba kitą objektą buksyruoti. Buksyruojančio laivo valdytojas taip pat privalo laiku pristatyti laivą buksyruoti, per nustatytą terminą nugabenti plaukiojantį objektą į paskirties punktą arba atlikti kitą sutartį manevrą. Buksyruojamo objekto valdytojas privalo sumokėti sutarą mokestį už suteiktas paslaugas.Buksyravimo sutarties šalių atsakomybė dėl žalos, padarytos buksyruojamam objektui ir buksyruojančiam laivui, priklauso nuo to, kurio – buksyruojamo ar buksyruojančio objekto kapitonas vadovauja buksyravimui.Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojamam laivui, kitam plaukiojančiam objektui arba juose esančiam turtui, kai buksyruojančio laivo kapitonas vadovauja buksyruojamam laivui arba kitam plaukiojančiam objektui, jei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojančio laivo valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojančiam laivui arba jame esančiam turtui, kai buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto kapitonas vadovauja buksyruojančiam laivui, jei nėra kitokio šaliųsusitarimo, tenka buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

Moodle: buksyravimo jūra sutarties ypatumus reglamentuoja Prekybinės laivybos įstatymo 44–45 str. 

Krovinių vežimas oro transportuKrovinio vežimo oru sutartis – susitarimas, kuriuo vežėjas (įmonė, turinti galiojantį vežėjo pažymėjimą, t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad vežėjas turi profesinių ir organizacinių pajėgumų saugiai verstis vežėjo pažymėjime nurodyta veikla) įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinįnugabenti orlaiviu į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Krovinio vežimo oru sutarties sudarymą patvirtina važtaraštis, kuriame turi būti nurodyta: išvykimo ir paskirties punktai; bent vienas sustojimo punktas, jei vienas arba keli iš jų numatyti kitos valstybės teritorijoje, o išvykimo ir paskirties punktai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje; krovinio svoris.Krovinio važtaraštis, kol nebus įrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo, krovinio priėmimo ir jame nurodytų vežimo sąlygų patvirtinimas. Važtaraštį pildo siuntėjas. Jis atsako už žalą, kurią dėl jo paties arba jo vardu pateiktų neteisingų, netikslių arba ne visų duomenų ir informacijos patyrė vežėjas arba kuris nors kitas asmuo. Prireikus atlikti muitinės bei valstybës sienos apsaugos ir kitas panašias procedūras, iš siuntėjo gali būti papildomai reikalaujama pateikti dokumentus, kuriuose aprašytas krovinio pobūdis.

Susisiekimo ministras nustato krovinių vežimo sąlygas ir tvarką. Krovinių vežimo tarifus bei jų taikymo tvarką paprastai nustato vežėjas. Krovinių vežimo pagal užsakomųjų skrydžių (čarterio) sutartį tarifai nustatomi šios sutarties šalių susitarimu.Kroviniai dažniausiai vežami tiesioginiais reisais ir trumpiausiu maršrutu. Atsižvelgiant į transporto ypatumus vežimo taisyklėse numatomos sutrukdymo aplinkybės, dėl kurių vežimo terminas laikomas nepažeistu (pvz., dėl meteorologinių sąlygų ir pan.). Tokiais atvejais vežimo termino eiga sustabdoma.Siuntėjas, jei jis laikosi visų vežimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, turi teisę disponuoti kroviniu pasiimdamas jį iš išvykimo arba atvykimo oro uosto arba sustabdydamas jį pakeliui, arba duodamas nurodymus apie jo išdavimą paskirties punktui ar pakeliui kitam asmeniui, ne krovinio važtaraėtyje nurodytam gavėjui, arba reikalaudamas sugrąžinti krovinį į išvykimo oro uostą. Naudojantis šia teise neturi būti padaroma žala vežėjui arba kitiems siuntėjams ir privalu atlyginti visas su tuo susijusias išlaidas.

Moodle:

a) reglamentuoja Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymasir Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklės;

b) krovinio vežimo orlaiviu sutartis – susitarimas, kuriuo oro vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nuvežti orlaiviu į paskirties vietą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį;

c) oro vežėjas– oro transporto įmonė, turinti licenciją oro susisiekimui vykdyti, faktinis oro vežėjas – asmuo, kuris pagal oro vežėjo įgaliojimą vykdo visą arba dalį vežimo;

d) pagrindinės vežimo sąlygos – informacija apie registravimo skrydžiui pradžios ir pabaigos laiką, išvykimo ir atvykimo į galutinę paskirties vietą laiką; faktinį oro vežėją ar oro vežėjus nepriklausomai nuo to, su kuriuo oro vežėju keleivis sudarė keleivio vežimo sutartį; pagrindines bilieto tarifo sąlygas (bilietas grąžinamas ar ne; keičiamas ar ne; būtinosios grąžinimo ir keitimo sąlygos), bagažo turiniui ir kiekiui taikomus apribojimus, oro vežėjo atsakomybės ribas, būtinus keleivio kelionės dokumentus, draudžiamų bagaže vežti daiktų sąrašą;

e) krovinio vežimo  oru  sutarties  sudarymą patvirtina važtaraštis, kuris gali būti pakeistas bet kokiu kitu dokumentu, kuriame įrašyta apie numatomą vykdyti vežimą. Jeigu naudojami kiti dokumentai, vežėjas siuntėjo pareikalavimu pateikia gavėjui krovinio kvitą, leidžiantį identifikuoti siuntą bei pasinaudoti informacija, saugoma kitų dokumentų įraše;

f) krovinių vežimo sąlygas, oro vežėjo atsakomybę ir kitus ypatumus reglamentuoja Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklės.

Krovinių ekspedijavimo ir krovinių ekspedicijos sutarties samprata. Sutarties šalys, dalykas turinys ir forma. Ekspeditoriaus atsakomybės ypatumai. Ekspeditoriui pateikiami dokumentai ir informacija. Sutarties nutraukimas.

Krovinių ekspedijavimas - krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti  krovinių ekspedijavimo sutartyje. 

Krovinių gabenimo procese gana dažnai dalyvauja ne tik asmuo, tiesiogiai gabenantis krovinį, bet ir ekspeditoriai pagal krovinių ekspedijavimo sutartis. Ekspedijavimo paslaugų teikimas įstatymų lygiu pirmą kartą reglamentuotas 2000 m. CK 6.824–6.829 straipsniuose.Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.Sutartis konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė (išskyrus sutartis dėl kai kurių pašto paslaugų). Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.Sutarties šalys – ekspeditorius ir užsakovas. Ekspeditorius – juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis jo arba savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus; bei užsakovas – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo.Ekspedicijos sutarties dalykas – krovinių ekspedijavimo paslaugos, t. y. krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje.Sutartis sudaroma šalių susitarimu. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus arba kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą arba iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksporto arba importo dokumentus, atlieka muitinės ir kitusformalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas.Sutarties forma – rašytinė arba sudaroma pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis. Be to, krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento). Krovinių ekspedicijos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, tačiau kartu privalo atlyginti jai nuostolius.Sutarties kaina, terminai bei tarpusavio įsipareigojimai nustatomi šalių susitarimu.Ekspeditorius paprastai turi vykdyti prievolę pats arba turi teisę pasitelkti ir trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai. Tačiau sutarties vykdymovisiškas arba dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui (užsakovo klientui) už sutarties įvykdymą.Ekspeditorius už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą krovinių ekspedicijos sutartį atsako sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad vežimo sutartisbuvo neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas.Pagrindinė užsakovo pareiga – pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti

savo prievoles. Jeigu užsakovas nepateikia būtinos informacijos, ekspeditorius turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą, kol tokia informacija bus pateikta, be to, užsakovas privalo atlyginti ekspeditoriui dėl savo pareigų nevykdymo ekspeditoriaus patirtus nuostolius.

Moodle:

Vežimo ir ekspedijavimo sutarčių atribojimo kriterijai:

1) sutartyje numatyti šalių įsipareigojimai – jeigu sutartyje vežėjas vadinamas vežėju ir atitinkamai apibūdinamos jo teisės bei pareigos, sutartis siuntėjo sutikimu turėtų būti pripažįstama vežimo sutartimi;

2) sutarties kaina – jeigu pagal sutartį mokamą mokėjimą sudaro vežimo kaina, mokama vežėjui, bei atitinkamas komisinis mokestis, mokamas ekspeditoriui, tokia sutartis dažniausiai bus laikoma ekspedijavimo sutartimi.

Manytina, kad tais atvejais, kai ekspeditorius pats atlieka ir vežėjo funkcijas, tarp šalių susiklosto ir vežimo, ir ekspedijavimo santykiai.

Krovinių ekspedicijos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį, įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, tačiau kartu privalo atlyginti jai nuostolius.

KLAUSIMAI

+1.Pagal kokius kriterijus ir į kokias rūšis gali būti skirstomos vežimo sutartys? Kaip suprantamas multimodalinis vežimas?

Vežimo rūšys ir jo teisinis reguliavimas

Vežimo sutartys teisinėje doktrinoje skirstomos pagal: 1) kelių ir transporto priemones: į sausumos (geležinkelio, kelių transporto), jūros, vidaus vandenų, oro, vamzdynų. Išskirtinas ir vežimas mišriu transportu, kurį CK įvardija kaip mišrų susisiekimą (CK 6.811 str.). Kiekviena transporto rūšis pasižymi savo techniniais, ekonominiais ir organizaciniais ypatumais bei vežimo santykių teisiniu reguliavimu; 2) vežimo objektą: į keleivių, bagažo, krovinių, pašto vežimus; 3) teritoriją: į vietinius (nacionalinius) ir tarptautinius. Vežimai pagal tai, kiek transporto rūšių įtraukta į vežimą, skirstomi į: tiesioginio susisiekimo, vietinio susisiekimo bei tiesioginio mišraus susisiekimo (pastarasis reglamentuojamas atskiru CK 6.811 str.) vežimus. Be to, kiekviena vežimų rūšis skiriama į nesutartinius ir sutartinius vežimus, o pastarieji – į atlygintinus bei neatlygintinus. CK 6.822 straipsnis taip pat numato vežimų organizavimo sutarčių sudarymo galimybę, jeigu kroviniai vežami nuolat ir reikia nustatyti transporto priemonių bei krovinių pateikimo terminus ir tvarką.

Moodle:

Vežimo sutarčių rūšys :

Pagal kelių ir transporto priemones:

sausumos (geležinkeliu ar keliais), jūros , vidaus vandenų , oro , vamzdynų , galimas ir mišrus (tiesioginis kombinuotas) susisiekimas

Pagal vežimo objektą: krovinių, keleivių, bagažo, pašto .Pagal teritoriją: vietiniai (nacionaliniai) ir tarptautiniai .Pagal tai, kiek transporto rūšių dalyvauja vežime:

tiesioginio susisiekimo , vietinio susisiekimo bei tiesioginio kombinuoto (mišraus) susisiekimo

Pagal sutarties buvimą: sutartiniai ir nesutartiniai .Pagal atlygintinumą: atlygintiniai ir neatlygintiniai .

Multimodalinis pervežimas tai transportavimo būdas, kada krovinys vežamas panaudojant kelias transportavimo rūšis (pvz., jūrų – sausumos, oro – geležinkeliais ir t. t.).

+2.Kokias funkcijas atlieka važtaraštis ir kokia jo teisinė reikšmė? Ar galioja vežimo sutartis nesant važtaraščio? Kaip vadinamas krovinio vežimo jūra dokumentas ir kokie jo ypatumai lyginant su važtaraščiu?

Važtaraštis paprastai laikomas įrodymu prima facie, patvirtinančiu vežimo sutarties sudarymą, jos sąlygas bei krovinio perėjimą vežėjo dispozicijon. Tačiau pažymėtina, jog, pavyzdžiui, krovinių sausumos kelių transportu vežimo tarptautinės CMR konvencijos 4 straipsnis numato, jog važtaraščio nebuvimas, pametimas arba neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Be to, vežimo sutarties šalys krovinio vežimo sąlygas dažniausiai suderina pries surašydamos važtaraštį. Derybos dėl krovinio vežimo dažniausiai prasideda siuntėjo užsakymu, gaunamu faksu arba telefonu, ir baigiasi pasirašant sutartį, kuria vežėjas įsipareigoja pateikti siuntėjui transport priemonę, nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį bei už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.Taigi sutartiniai šalių įsipareigojimai dažnai atsiranda anksčiau, nei vežėjui perduodamas krovinys ir surašomas važtaraštis. Todėl vežimo sutartis dažnai yra konsensualinė, kurios forma gali būti ir rašytinė, ir žodinė.

Važtaraštis yra vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, tačiau įrodinėti krovinio priėmimą vežimui, vežimą bei pristatymą gavėjui (t.y. vežimo sutarties įvykdymą) galima ir kitais būdais, netgi nesant važtaraščio.

Krovinio vežimo sutarties sudarymas dažniausiai patvirtinamas važtaraščiu (jūros transporte – konosamentu )  ar  kitokiu dokumentu.

Konosamento teisinė reikšmė trejopa: 1) juo patvirtinamas krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir sutarties sąlygos; 2) tai yra įrodymas, kad pervežėjas priėmė krovinį; 3) jis yra disponavimo kroviniu dokumentas.

Konosamentas – dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) ir jais disponuoti.

Jis patvirtina jame nurodyto arba jį pateikusio asmens reikalavimo teisę į konosamente nurodytus daiktus (asmens nuosavybę į nurodytus daiktus patvirtinantis dokumentas, jei iš kitų dokumentų nuosavybės teisės negalima nustatyti).

+3. Ar vežimo sutartis yra konsensualinė, ar realinė? Kas yra vežimo sutarties dalykas? Ar krovinio gavėjas yra laikomas vežimo sutarties šalimi? Kokias teises į krovinį jis turi? Kam priklauso disponavimo kroviniu teisė perdavus krovinį vežėjo žinion? Ar krovinio gavėjas privalo priimti krovinį? Kas yra INCOTERMS 2000 (2010) taisyklės ir kokia jų paskirtis?

Konsensualinė kadangi ji laikoma sudaryta nuo susitarimo momento.

Vežimo dalykas – paslaugos, kurias suteikia vežėjas, gabendamas krovinį.

Vežimo šalys:

1) vežėjas - juridinis asmuo, turintis atitinkamą licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu;

2) krovinio siuntėjas - fizinis ar juridinis asmuo, perduodantys vežti krovinį jo nurodytam gavėjui.

Vežimo sutartis gali būti laikoma sutartimi trečiojo asmens (gavėjo) naudai, kadangi dažniausiai krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje nesutampa.

Kokias teises į krovinį jis turi?

Suteikia teisę gavėjui reikalauti iš vežėjo perduoti jam antrаjį važtaraščio egzempliorių bei krovinį, parašu patvirtinant apie krovinio gavimа.

Kam priklauso disponavimo kroviniu teisė perdavus krovinį vežėjo žinion?

Kol krovinys neperduotas krovinio gavėjui, kroviniu disponuoja ir faktiškai per vežėją (duodamas jam instrukcijas) krovinį valdo krovinio siuntėjas (CK 4.30 str.). Todėl krovinio gavėjui atsisakius mokėti išperkamąjį mokestį vežėjas tiesiog privalėtų reikalauti krovinio siuntėjo instrukcijų.

Ar krovinio gavėjas privalo priimti krovinį?

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas

35 straipsnis. Krovinio perdavimas gavėjui

1. Atvežęs krovinį į paskirties vietą, vežėjas privalo jį perduoti gavėjui kartu su antruoju važtaraščio egzemplioriumi.

2. Krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento.

3. Priimdamas krovinį, gavėjas tikrina jo svorį ar kiekį, pakuotę, būklę. Nustatęs krovinio trūkumą ar sužalojimą, gavėjas įrašo apie tai važtaraštyje arba atskirame akte. Jei nustatant krovinio trūkumo ar sužalojimo dydį kyla ginčai, gali būti kviečiamas ekspertas.

4. Gavėjas gali atsisakyti priimti krovinį, kai krovinį sugadinus jo negalima naudoti pagal tikslinę paskirtį.

5. Jeigu gavėjas atsisako priimti krovinį arba kai važtaraštyje nurodyto gavėjo nėra, vežėjas apie tai praneša siuntėjui. Negavęs siuntėjo nurodymo, vežėjas grąžina krovinį siuntėjui arba gali siuntėjo sąskaita priimti krovinį laikinai saugoti.

Incoterm – tarptautinės prekybos (sutarčių) sąlygos; tarptautinės taisyklės, numatančios specifines prekių pristatymo sąlygas užsienio prekyboje, jų rinkinys.

+-4.Kokios yra Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) taikymo sąlygos? Ar CMR konvencija taikoma multimodaliniams vežimams / vežėjo ir subvežėjo tarpusavio santykiams / vežėjo atsakomybei už transporto priemonės nepateikimą?

Konvencijos 1 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad „ši Konvencija taikoma kiekvienai kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinys perduodamas ir yra priimamas (pristatytas) valstybės – Konvencijos narės teritorijoje“.

Siekiant nustatyti, ar vežimui yra taikytina CMR konvencija, reikia išsiaiškinti: 1) ar buvo vežama kelių transporto priemone (automobiliu, automobiliu vilkiku, priekaba,

puspriekabe). Vežimą transporto priemone reikėtų aiškinti kaip krovinio, o ne automobilio, skirto parduoti, transportavimą, t. y. krovinio vežimą būtent transporto priemone (ant jos), nes automobiliui, jei jis važiuoja pats (nors jis yra prekė), transportuoti CMR konvencija

netaikoma. Tačiau automobilis, jei jis vežamas kita transporto priemone (ant jos), yra krovinys ir jam vežti CMR konvencija taikoma;

2) ar buvo vežama sausumos keliais; 3) ar buvo vežama už užmokestį. Sąvokos „užmokestis“ teismai neturėtų traktuoti tik kaip

piniginio atlygio. Užmokestis gali būti ir tam tikrų lengvatų vežėjams suteikimas, jei tos lengvatos vertė atitinka vežimo kainą;

4) ar buvo vežami kroviniai. Kroviniais laikytini bet kokie kilnojamieji daiktai, išskyrus tuos, kurie numatyti CMR konvencijos 1 straipsnio 4 punkte;

5) ar vežimas yra tarptautinis, t. y. krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų šalių teritorijoje. Jei krovinio vežimo sutartyje numatytos krovinio pakrovimo ir iškrovimo vietos yra toje pačioje valstybėje, tai CMR konvencija netaikytina, net jei vežant krovinį buvo kirstos tos valstybės sienos. Pavyzdžiui, krovinių gabenimas iš Vidurio Rusijos į Kaliningrado sritį, kai gabenama per Lietuvos Respublikos teritoriją.

6) ar krovinio išsiuntimo vietos ir(arba) krovinio gavimo vietos valstybė yra Konvencijos narė.

Esant šioms sąlygoms, krovinių tarptautinio vežimo už atlyginimą sutarčiai, vežėjo, siuntėjo ir gavėjo tarpusavio santykiams, pareigoms bei atsakomybei taikoma CMR konvencija.

Galimi dar du CMR konvencijos taikymo krovinių vežimams atvejai: 1) jei transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu,

oro transportu, ir krovinys iš transporto priemonės yra neperkraunamas. Pažymėtina, kad jei krovinys yra iškraunamas patikrinti, tvarkyti numatant sąlygą, jog vėliau jis bus vežamas automobiliu, CMR konvencija taikoma. Bet jei krovinys iškraunamas iš transporto priemonės sandėliuoti pagal CMR konvencijos 16 straipsnio 2 punktą, kai vežėjas negali toliau vykdyti sutarties, vežimas laikomas baigtu ir tuomet santykiams, atsirandantiems iškrovus krovinį, CMR konvencija netaikoma;

2) jei sutarties šalys numatė savo susitarime taikyti Konvencijos nuostatas, teismas, spręsdamas ginčą, vadovausis sutartimi, išskyrus atvejus, kai taikoma ginčo sprendimui taikoma teisė imperatyviai nustato kitas taisykles arba kai pačioje Konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma. Pavyzdžiui, tokie atvejai, kai CMR konvencija negalėtų būti taikoma, nors šalys susitartų ją taikyti, yra numatyti Konvencijos 1 straipsnio 4 punkte:

a) vežimams, vykstantiems pagal tarptautines pašto konvencijas; b) palaikų vežimams; c) baldų vežimams persikraustant.

CMR konvencijos nuostatos, nustačius, kad buvo vežama pagal šią Konvenciją, taikytinos ne visiems teisiniams santykiams, o tik tiems, kurie yra Konvencijos konkrečiai reglamentuoti. CMR konvencija taikoma vežimo sutartims (ne vežimui apskritai, nes, pavyzdžiui, gali būti sudaromos kelių vežimo etapų atskiros sutartys, kai kurioms iš jų CMR konvencija nebus taikoma), kurių viena šalis yra vežėjas. Ar vežėjas veža krovinį pats, ar pasitelkęs kitus asmenis, nesvarbu. Svarbu, kad vežėjas yra vežimo sutarties šalis. Todėl vežimo sutartį reikia skirti nuo ekspedijavimo sutarties ir automobilio nuomos (panaudos) sutarčių.

multimodaliniams vežimams:

CMR konvencijos 2 str. numatyta pareiga taikyti šią konvenciją multimodaliniams pervežimams, t.y. kai transporto priemonė su krovinio dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu.

?Subvežėju:

?Jei subvežėjas veikė susitariančiojo vežėjo vardu, rizika ir atsakomybe, tai pagrindinis vežėjas už subvežėjo padarytą žalą atsako pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatas, taip prisiimdamas atsakomybę už bet kokio pobūdžio subvežėjo veiksmus ir klaidas, net jei tokie veiksmai pasireiškė tyčia ar dideliu neatsargumu. Tokiais atvejais pagrindinis vežėjas, atlyginęs krovinio siuntėjui ar gavėjui nuostolius, įgyja regreso teisę savo sumokėtų sumų reikalauti iš subvežėjo pagal pagrindinio vežėjo ir subvežėjo tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tai gali būti pavedimo, krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais ar krovinio vežimo nacionaliniais maršrutais teisiniai santykiai. Šiuo aspektu teismų praktika yra gana vienoda ir nuosekli, nes paprastai ieškovas net nežino,

Vežėjo atsakomybei už transporto priemonės nepateikimą:

Be to, CMR konvencija nereglamentuoja vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą klausimų. Tai reiškia, kad ginčai dėl transporto priemonės nepateikimo laiku turi būti sprendžiami pagal nacionalinius įstatymus. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatyta draudimo šalims susitarti dėl vežėjo atsakomybės už transporto priemonių nepateikimą. Remiantis Civilinio kodekso 6.818 str. 1 d., vežėjas už transporto priemonės nepateikimą, o siuntėjas - už krovinių nepateikimą arba už pateiktų priemonių nepanaudojimą atsako vežimo sutarties ar įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais

+5.Kokie yra vežėjo civilinės atsakomybės pagrindai, sąlygos ir atsakomybės dydis? Ar vežėjui pažeidus vežimo sutartį taikomas visiško nuostolių atlyginimo principas? Šalių atsakomybės pagal vežimo sutartis ypatumai. Už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Šalių atsakomybės reglamentavimas yra gana specifiškas, pirmiausia šalių atsakomybė susijusi su vežimo sutarties nevykdymu arba netinkamu vykdymu, pavyzdžiui, dalies arba viso krovinio praradimu arba jo sužalojimu bei pavėlavimu pristatyti krovinį sutartu laiku, taigi šalių atsakomybė už sutarties pažeidimą yra sutartinė. Civilinės sutartinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios dėl netinkamo sutarties vykdymo arba nevykdymo, pagrindinė funkcija ir paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą, kuri sutartinėje atsakomybėje gali pasireikšti dviem formomis: nuostolių atlyginimu ir netesybomis. Bendras civilinės atsakomybės principas reiškia, kad nuostoliai sutartinės atsakomybės atveju turi būti atlyginti visiškai. Tačiau vežimo santykiuose šalių atsakomybė specifiška tuo, kad ji yra ribota, t. y. netaikomas visiškos atsakomybės principas. Atsakomybė paprastai ribojama keliais būdais: a) kai krovinys sužalojamas arba prarandamas, gali būti atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o

negautos pajamos nekompensuojamos; b) gali būti atlyginami tik neviršijantys tam tikro dydžio teigiami nuostoliai krovinio sužalojimo ir praradimo atvejais bei neviršijantys tam tikro dydžio nuostoliai, jei krovinys vėluojamas pristatyti, pirmasis nuostolių atlyginimo apribojimas susijęs su galimybe išsiieškoti iš vežėjo nuostolius, neviršijančius krovinio vertės, užmokesčio už vežimą, muitų rinkliavų ir mokesčių bei kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų, kai krovinys sužalojamas arba prarandamas. Antrasis vežėjo atsakomybės ribojimas susijęs su galimybe išieškoti tik nustatyto maksimalaus dydžio pozityvius nuostolius krovinio sužalojimo arba praradimo atvejais. Pavyzdžiui, toks apribojimas numatytas CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinio pobūdžio krovinių vežimą sausumos keliais, 23 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuostoliai už visišką arba dalies krovinio praradimą bei sužalojimą, kad ir kokiu dydžiu jie būtų įvertinti, negali būti didesni kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.Tam tikrais atvejais atsakomybė gali būti ribojama nustatant ir išimtinesmnetesybas, t. y. kai atsakomybė nustatoma baudomis, delspinigiais, leidžiama išieškoti tik netesybas, o ne nuostolius.Trečiasis vežimo sutarties šalių atsakomybės ypatumas yra tas, kad vežėjo, kaip sutarties šalies, atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai netaikomas kaltės principas. Be to, paties vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už atskirus vežimo prievolės pažeidimus imperatyviomisnormomis, todėl bet kokios vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pavyzdžiui, vežant krovinius jūra tam tikrais atvejais šalys turi teisę susitarti dėl atsakomybės ypatumų. Pažymėtinas ir ketvirtasis atsakomybės reglamentavimo ypatumas, t. y. pretenzinė nuostolų atlyginimo tvarka – paprastai pries pareiškiant ieškinį vežėjui, kylantį iš vežimo sutartinių santykių pažeidimo, reikalaujama pareikšti jam pretenziją. Pretenzijų pareiškimo ir atsakymų į juos tvarka nustatoma atskirų transporto rūšių kodeksais bei įstatymais.Esminiai vežimo sutarties pažeidimai pasireiškia transporto priemonių nepateikimu ir jų nepanaudojimu, krovinio neišsaugojimu (praradimą, trūkumą, sužalojimą) bei pavėlavimu jį pristatyti.Vežėjas už transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas už krovinių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą atsako vežimo sutarties arba įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.818 straipsnis numato, jog vežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) krovinių vežimo nutraukimo arba apribojimo tam tikrais maršrutais transporto įstatymų nustatyta tvarka; 3) kitais atskirų transporto šakų kodeksų arba kitų įstatymų numatytais atvejais.CK 6.820 straipsnis numato, jog vežėjas atsako už krovinio neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio priėmimo iki jų išdavimo gavėjui arba kitam įgaliotam asmeniui, t. y. vežėjas atsako už krovinį tuo laikotarpiu, kai jis yra jo žinioje. Krovinio arba bagažo praradimu laikomas jų nepristatymas nustatytu laiku į paskirties vietą, trūkumu – jo kiekio sumažėjimas, o sužalojimu – jo kokybinių savybių pablogėjimas.Krovinio neišsaugojusio vežėjo kaltė preziumuojama, tačiau tam tikrais atvejais, susijusiais su krovinio arba jo pakuotės pobūdžiu, taip pat tais atvejais, kai krovinys buvo pakrautas paties siuntėjo ir pan. (pvz., KTK 51 str.). Tokiais atvejais vežėjo atsakomybė gali būti mažinama arba jis iš viso atleidžiamas nuo atsakomybės.CK ir atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai paprastai taip pat numato atvejus, kai vežėjas neatsako už krovinio visišką ar dalinį praradimą arba sužalojimą dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso (pvz., nenugalimos jėgos atveju ir pan.). Antai pagal CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinius krovinių vežimus sausumos kelių transportu, 17 straipsnio 2 punktą vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sužalojimą ar pavėluotą pristatymą, jei jis įrodo bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, t. y. jei tai įvyko: dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo; dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo

netinkamų veiksmų ar aplaidumo (netinkamos pervežti transport priemonės užsakymas laikytinas nurodymu). Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės ir tada, jei įrodo, kad reikalingi (būtini) nurodymai apskritai nebuvo pateikti. Bet jei nurodymai buvo netikslūs arba neaiškūs, o vežėjas nepaprašė jų paaiškinti, vežėjas gali būti pripažintas atsakingu dėl krovinio paslėptų trūkumų. Tokiu atveju nustatinėjama, kad buvo trūkumų, įprastinėmis sąlygomis nebūdingų tokio pobūdžio kroviniams.Vežėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai, kaip įprasta, rūpinosi kroviniu; dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju vežėjas turi įrodyti būtent tokias aplinkybes ir pasekmes, taip pat priežastinį ryšį tarp aplinkybių ir krovinio praradimo, sugadinimo arba pavėlavimo pristatyti.Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais vežėjui negali būti taikomos nuostatos, atleidžiančios ją nuo atsakomybės arba ją ribojančios, arba atsakomybę perkeliančios antrajai šaliai, jei nustatoma, kad vežėjas žalą padarė sąmoningai, tyčia (pvz., atliekant vežimus pagal CMR konvenciją).Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas didelis aplaidumas (neatsargumas). Pavyzdžiui, kitaip nei esant sutartiniams įsipareigojimams, perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; žala, padaryta kroviniui kontrabandos atveju; vežimas žinomai perkrauto krovinio; palikimas krovinio naktį be priežiūros; vairavimas transporto priemonę pervargus, nepailsėjus, kai dėl to buvo pažeistos saugaus eismo taisyklės, ir pan.Kaip jau minėta, vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą yra ribota, todėl vežėjas už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą pareigą paprastai atsako krovinio verte ir vežimo mokesčio dydžiu, jei jis near įskaitomas į krovinio vertę. Nenurodyti teigiami nuostoliai ir negautos pajamos neatlyginamos.Vežėjas taip pats atsako už pavėluotą krovinio pristatymą. Už pavėlavimą pristatyti krovinį nustatomos netesybos (bauda, delspinigiai), paprastai nustatomos tam tikru procentu nuo vežimo mokesčio. Dažniausiai tai būna išimtinės netesybos. Ši atsakomybė taip pat atsiranda tik esant vežėjo kaltei.Avarija vežant jūra. Nuo turtinės atsakomybės už krovinio praradimą, trūkumą, sužalojimą reikia skirti galimų išlaidų rizikos paskirstymą tarp vežimo šalių krovinio vežimo metu. Vienu iš tokių atvejų laikoma avarija, t. y. nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniui gelbstint laivą, frachtą ar krovinius dėl kokio nors įvykio. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas skiria bendrąją avariją, t. y. nuostolius, kai sąmoningai ir pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai.Bendrajai avarijai priskiriama: 1) nuostoliai dël kroviniø arba laivo priklausinių išmetimo už laivo borto, taip pat nuostoliai dėl laivo arba krovinių sužalojimo, dėl vandens prasiskverbimo į triumus per liukus, atidarytus, kad būtų galima išmesti laivo priklausiusius arba krovinius, arba per kitas šiam tikslui laive padarytas angas; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams gesinant gaisrą laive, tarp jų nuostoliai, padaryti užtvindžius degantį laivą; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams sąmoningai užplukdant laivą ant seklumos, taip pat nutempiant laivą nuo seklumos; išlaidos, kurios susidarė laivui priverstinai įplaukus į prieglobsčio vietą arba grįžus į išvykimo uostą dėl nelaimingo atsitikimo, arba kokių nors kitų nepaprastų aplinkybių, dėl kurių prireikė priverstinai įplaukti arba grįžti į laivo išvykimo uostą saugios laivybos tikslais; išlaidos, susijusios su laivo, vežančio pradinius krovinius arba jų dalį, išplaukimu iš laivo prieglobsčio vietos arba iš laivo išvykimo uosto, į kurį laivas buvo priverstas grįžti; kiti nuostoliai bei išlaidos, išvardyti Prekybinës laivybos įstatymo 47 ir 48 straipsniuose.Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių proporcingai jų vertei.Nuostoliai, nepriskiriami bendrajai avarijai, laikomi daline avarija (nuostoliai dėl dūmų arba šilumos poveikio gaisro metu; nuostoliai, susidarę nukertant laivo dalių nuolaužas arba laivo dalis, kurios anksčiau buvo nugriautos arba pamestos dėl nelaimingo atsitikimo; kiti nuostoliai,išvardyti PLVÁ 49 str.). Tokie nuostoliai nedalijami proporcingai laivo, krovinių ir frachto vertei. Jie tenka tam, kas juos patyrė, arba tam, kas yra už juos atsakingas.

Moodle:

Šalių atsakomybės  ypatumai.

Už  vežimo sutarties neįvykdymą ar  netinkamą   įvykdymą  šalys  atsako  vežimo sutarties, CK, taip  pat   atskirų  transporto  šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais  pagrindais  ir tvarka. Ypatumai:

1) vežėjo atsakomybė – sutartinė , o vežėjas – specialus subjektas, kurio veiksmai (neveikimas) turi atitikti griežtesnius rūpestingo ir atsargaus elgesio standartus;

2) ribota atsakomybė , kuri paprastai ribojama keliais būdais: a) atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o negautos pajamos nekompensuojamos; b) atlygintini nuostoliai ribojami tam tikru dydžiu; c) tam tikrais atvejais nustatant išimtines netesybas;

3) vežėjo atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai netaikomas kaltės principas , o sutarties sąlygos, panaikinančios ar ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo  nustatytas išimtis;

4) pretenzinė nuostolių atlyginimo tvarka - atskirų transporto šakų kodeksai ar kiti įstatymai gali nustatyti privalomą pretenzijų vežėjui pareiškimą prieš kreipiantis į teismą;

5) vežėjas iš esmės atsako už transporto priemonės ir krovinio nepateikimą (CK 6.818 str.), jo neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) (CK 6.820 str.), pavėluotą krovinio pristatymą (6.819 str.);

6) siuntėjas atsako už krovinio nepateikimą vežti, netinkamą krovinio pakrovimą, neatsiskaitymą su vežėju; pažeidus sutartį siuntėjas turi atlyginti vežėjui nuostolius, be to, netinkamai pakrovus krovinį, preziumuojama, jog dėl krovinio vežimo metu atsiradusių krovinio defektų kaltas siuntėjas, vežėjas turi teisę sulaikyti krovinius, kol siuntėjas su juo neatsiskaitys, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita;

7) CK, atskiri įstatymai ir tarptautinės konvencijos bei susitarimai numato atvejus, kuomet vežėjas ir/ar siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės, iš kurių esminės sąlygos: nenugalima jėga, krovinių vežimo nutraukimas ar apribojimas tam tikrais maršrutais bei kitos nuo vežėjo valios nepriklausiusios aplinkybės.

 

+6. Nurodykite pagrindinius krovinio vežimo sutarties pažeidimų atvejus. Kurios šalies civilinė atsakomybė yra preziumuojama už krovinio praradimą? Kaip ji gali būti paneigta? Paaiškinkite sąvoką „fiktyvus krovinio praradimas“, kokiais atvejais ji vartojama?

Mokslai.lt:

Esminiai vežimo sutarties pažeidimai pasireiškia transporto priemonių nepateikimu ir jų nepanaudojimu, krovinio neišsaugojimu (praradimą, trūkumą, sužalojimą) bei pavėlavimu jį pristatyti.

Kurios šalies civilinė atsakomybė yra preziumuojama už krovinio praradimą?

Teismas pabrėžė, kad vežėjas atsako už krovinio praradimą po krovinio priėmimo iki jo išdavimo gavėjui ir kad jo kaltė yra preziumuojama, t. y. vežėjas turi įrodyti, jog krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių jis negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso; kad vairuotojas, priėmęs krovinį ir padėjęs vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą ir, veždamas jį, iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, imtis visų įmanomų priemonių pašalinti krovinio praradimo veiksnius ar sumažinti krovinio praradimo rizikos laipsnį.

Kaip ji gali būti paneigta?

Trumpai:

CMR konvencija preziumuoja vežėjo kaltę, kurią vežėjas gali paneigti tik įrodęs, kad krovinys prarastas, jo trūksta dėl CMR konvencijos 17 straipsnyje numatytų aplinkybių.

Plačiau:

Dėl krovinio vežėjo atsakomybės

Atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 4 p. c papunktį, būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar suga-dinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplin-kybes, ypatingos rizikos faktorių, numatytą CMR konvencijos 17 str 4 p. c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai sąly-goti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 str. 2 p.). Tokiu atveju vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas. Tačiau jeigu nu-statoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo sąlygoti krovinio praradimo ar sugadinimo, tuomet atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui.

Turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrody-ti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją.

Fiktyvus krovinio praradimas

Gabenant krovinius keliais įvairūs veiksniai gali įtakoti vežėjo vėlavimą pristatyti krovinį į paskirties vietą sutartyje numatytu laiku. Aktualu žinoti, kaip teisiškai vertinti situaciją, kai krovinio pristatymas vėluoja daugiau nei 30 kalendorinių dienų.

CMR konvencijos, reguliuojančios tarptautinius krovinių pervežimus keliais, 19 straipsnyje nustatyta, kad krovinys laikomas pristatytu ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais, arba, jeigu nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, įvertinus, ar faktinė vežimo trukmė yra didesnė už laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą. Savo ruožtu Konvencijos 20 straipsnio 1 punktas įtvirtina taisyklę, numatančią, kad nepristačius krovinio per 30 dienų nuo sutarto jo pristatymo termino, o jei dėl krovinio pristatymo termino nebuvo susitarta, tai per 60 dienų nuo krovinio priėmimo vežti, pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo, nepateikdamas jokių kitų įrodymų, gali laikyti tokį krovinį prarastu.

Toks krovinio praradimas apibūdinamas kaip fiktyvus, nes yra menamas ir konstatuojamas asmens, turinčio tam įgaliojimus pagal sutartį.

Svarbu pažymėti, kad tuo atveju, kai krovinys nepristatomas per Konvencijos 20 straipsnio 1 punkte numatytus terminus, konstatuojant krovinio praradimą nei krovinio faktinis, nei teisinis likimas neturi reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas teismų praktikos apžvalgoje yra pasisakęs, kad tokiu krovinio praradimu laikytinas, pavyzdžiui, krovinio areštas, kai aišku, jog jis negali būti greitai atgautas ir yra pažeisti CMR konvencijos 20 straipsnyje nustatyti terminai. Tokiu atveju šis asmuo gali reikalauti taikyti vežėjui civilinę atsakomybę dėl krovinio praradimo, o ne pavėluoto krovinio pristatymo.

Ši Konvencijoje  įtvirtinta nuostata yra reikšminga tuo, kad konstatavus krovinio praradimą, jokiu būdu negalės būti taikomos teisinės pasekmės, susijusios su pavėluotu krovinio pristatymu. Šiuo atveju turės būti taikomos krovinio praradimo teisinės pasekmės, t. y. nuostolių atlyginimas bus skaičiuojamas ir atitinkamai ribojamas ne pagal užmokestį už vežimą, bet pagal krovinio vertę. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punktas pavėluoto krovinio pristatymo atveju atlygintinos žalos dydį riboja frachto (užmokesčio už vežimą) dydžiu. Tuo tarpu krovinio praradimo atveju vežėjo turima atlyginti kompensacija skaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad taikant šią nuostatą, senaties terminas pagal Konvencijos 32 straipsnio 1 punktą turi būti pradėtas skaičiuoti pagal viso krovinio praradimo atvejui numatytą tvarką, t. y. trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį.

Vežėjui visgi pristačius krovinį, nors ir pasibaigus CMR konvencijos 20 straipsnio 1 punkte nurodytiems terminams, įgaliojimus pagal sutartį turintis asmuo turi teisę pripažinti krovinį ne prarastu, bet pavėluotai pristatytu. Pasinaudojęs šia teise, jis, be abejo, privalo apmokėti važtaraštyje numatytus mokėjimų įsiskolinimus, grąžinti gautą kompensaciją, atskaičius iš jos galimas išlaidas. Aptariamo straipsnio 2 punkte taip pat numatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo, gavęs kompensaciją už prarastą krovinį, gali raštiškai prašyti, kad jam būtų nedelsiant pranešta, jei krovinys atsirastų per metus po to, kai jis gavo kompensaciją. Toks prašymas privalo būti pateiktas raštu. Gavęs pranešimą apie tai, kad krovinys rastas, įgaliojimus turintis asmuo per 30 dienų nuo tokio pranešimo gavimo dienos, gali pareikalauti, kad krovinys jam būtų grąžintas. Kaip jau minėta, tokiu atveju turės būti grąžinta kompensacija ir kiti mokėjimų įsiskolinimai pagal važtaraštį.

Tačiau šiais aptariamais atvejais asmeniui, turinčiam įgaliojimus pagal sutartį, yra paliekama teisė reikšti pretenzijas dėl pavėluoto krovinio pristatymo, o jei krovinys ar jo dalis yra sugadinta, ir dėl krovinio sugadinimo pagal Konvencijos 23 straipsnį. Taip pat svarbu pažymėti, kad perkvalifikuoti krovinio praradimą į pavėluotą jo pristatymą yra įgaliojimus pagal sutartį turinčio asmens teisė, tačiau ne pareiga.

Priešingai nei CMR konvencijoje, nacionalinėje teisėje nėra aiškiai sureguliuotas fiktyvaus, menamo krovinio praradimo atvejai. Kelių transporto kodeksas, reguliuojantis krovinių gabenimą vidaus kelių maršrutais, 45 straipsnio 4 dalyje nustato, jog krovinio praradimu laikomas jo nepristatymas į paskirties vietą nustatytu laiku. To paties kodekso 33 straipsnyje apibrėžiama, kad krovinio nepristatymu laiku į paskirties vietą laikomas jo nepristatymas sutartyje nustatytu terminu, o jeigu toks terminas nebuvo nustatytas, tai per tam reikalingą ir įprastą tokio pobūdžio vežimuose terminą. Taigi, priešingai nei CMR konvencija, Kelių transporto kodeksas nenumato pereinamojo termino, kuriam suėjus gali būti konstatuojamas krovinio praradimas, o tiesiog laiko krovinį prarastu, jei jis laiku nepristatomas gavėjui.

Dėl tokio nacionalinės teisės reguliavimo tampa keblu taikyti fiktyvų krovinio praradimą. Taip yra todėl, kad Kelių transporto kodekso 47 straipsnis vežėjo civilinės atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą atsiradimo momentą apibrėžia lygiai taip pat, kaip ir menamo krovinio praradimo atveju, t. y. atsakomybė tiek už nesavalaikį krovinio pristatymą, tiek už krovinio praradimą gali būti taikoma, jei krovinys į paskirties vietą, turinčiam teisę jį gauti asmeniui, nebuvo pristatytas per sutartą terminą, o jei toks nebuvo nustatytas, per įprastą terminą tokio pobūdžio vežimuose.

Toks reguliavimas tarsi sukuria prielaidą, kad reikalavimą reiškiantis asmuo gali bet kuriuo atveju pasirinkti, kurią atsakomybę (už pavėluotą krovinio pristatymą ar už praradimą) taikyti sutartį pažeidusiam vežėjui, juolab kad nesant aiškaus atskyrimo, nėra aiškus vežėjo civilinės atsakomybės dydis. Minėto Kodekso 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas, pažeidęs krovinio vežimo terminus, privalo atlyginti krovinio siuntėjui arba gavėjui turėtus nuostolius, atsiradusius dėl transporto priemonės vėlavimo, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis (Kelių transporto kodeksas, priešingai nei CMR konvencija, leidžia reikalauti iš vežėjo baudos, už nesavalaikį krovinio pristatymą, jei bauda buvo numatyta krovinio vežimo sutartyje). Savo ruožtu 46 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad krovinio praradimo atveju vežėjas atsako įvertinto turto suma, o jei krovinys nebuvo įvertintas, tai krovinio verte.

Atsižvelgdamas į netobulą įstatyminį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog tiek vykdant vidinius vežimus pagal nacionalinę teisę, tiek vykdant tarptautinius pervežimus, kuriems taikoma CMR konvencija, kai reiškiamas ieškinys dėl krovinio praradimo tik remiantis termino praleidimu, bet krovinys faktiškai yra nedingęs, būtina atsižvelgti į bendruosius sutarčių principus, suponuojančius pareigą sutartis vykdyti tinkamai ir sąžiningai, šalims kooperuojantis ir bendradarbiaujant kuo ekonomiškiausiu kitai šaliai būdu, remiantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais bei draudimu piktnaudžiauti teise. Tai reiškia, kad kiekvienu vežimo sutarties pažeidimo atveju, kai krovinys nepristatomas sutartais ar protingais terminais, negalima vienareikšmiškai taikyti fiktyvaus krovinio praradimo instituto, o reikia įvertinti visas aplinkybes, lėmusias tokį sutarties pažeidimą.

+7. Ar gaisras transporto priemonėje, autoavarija, transporto priemonės gedimas, kelių blokada gali būti laikomos neišvengiamomis aplinkybėmis, atleidžiančiomis vežėją nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sugadinimą ar pavėluotą pristatymą? Kaip teismų praktikoje aiškinama CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“?

Gaisrai kaip neišvengiama aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad vien tai, kad žala padaryta dėl padegimo savaime neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės. Yra būtina aiškintis visas su krovinio praradimu dėl šios priežasties susijusias aplinkybes. Vertinant gaisrus kaip neišvengiamą aplinkybę reikia atsižvelgti į tai, dėl ko kilo gaisras ir kas yra gaisro židinys. Tai labai svarbu, nes jei gaisras kilo dėl to, kad transporto priemonės būklė buvo netinkama, vežėjas negalės pasinaudoti šiuo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu. Pavyzdžiui, jei gaisras kilo dėl to, kad subyrėjus puspriekabės rato guoliui dėl trinties įkaista ašis, užsidega ratlankis bei padanga ir ugnis pasiekia puspriekabę ir taip padaroma žala kroviniui, vežėjas negalės būti atleistas nuo atsakomybės, nes CMR konvencijos 17 straipsnio 3 punktas neleidžia išvengti vežėjui atsakomybės už tai, kad sugedo transporto priemonė. Kitaip yra kai padegimas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas CMR konvenciją, konstatavo, kad kilus gaisrui ir nustačius, kad tai buvo tyčinis padegimas, gaisro padaryta žala vertinama kaip negalėta numatyti, nes vežėjas negali imtis kokių nors priemonių prieš tyčinį tokio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą.

Pagal tarptautinę teismų praktiką neišvengiamos aplinkybės yra tokios:

– kilus gaisrui ir nustačius, kad tai buvo tyčinis padegimas, gaisro padaryta žala vertintina kaip negalėta numatyti, nes vežėjas negali imtis kokių nors priemonių prieš tyčinį tokio pobūdžio nusikaltimo pada-rymą;

– „sprogusi padanga” tik tada vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti nuo atsakomybės, jei tai įvyko dėl išorės poveikio (stiklo šukės, vinies ir pan.);

– ginkluotas automobilio su vienu vairuotoju užpuolimas trumpai sustojus autostradoje vertintinas kaip aplinkybė, atleidžianti nuo atsakomybės už tokiu užpuolimu kroviniui padarytą žalą ar jo pagrobimą;

– įvykus autoįvykiui, kurio net ir ypatingo atsargumo atveju vežėjui nebuvo galima išvengti ir kurio metu krovinys prarastas ar sugadintas, padaryta žala laikytina neišvengiama. Antai jeigu apšviestas tin-kamai automobilis yra tvarkingai pastatytas kelkraštyje, bet jį sudaužo naktį kitas automobilis, vežėjas nėra kaltas, nes trečiojo asmens veikos jis negalėjo išvengti; ir kt.

Labai svarbu pažymėti, kad 17 str. 2 punkto taikymas yra susijęs su įvairiomis galimomis aplinkybėmis ir pasekmėmis, tai priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, bet ne su transporto priemonės būkle.

Pagal 17 str. 3 p. vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė, kuria jis naudojosi veždamas krovinį, arba dėl to, kad yra kaltas transporto priemonę išnuomojęs asmuo ar jo agentai (Originalo kalba po agentų minimi dar ir darbuotojai („servants”). Tai, kad vežėjas negali iš-vengti atsakomybės dėl to, jog sugedo transporto priemonė, kuria jis naudojosi veždamas krovinį, arba

dėl to, jog yra kaltas transporto priemonę išnuomojęs asmuo ar jo agentai, kaip numatyta 17 str. 3 p., akivaizdžiai parodo, kad vežėjo atsakomybė atsiranda ir nesant jo kaltės.

Dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį

Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad, didelį vežėjo neatsargumą kvalifikuojant pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, turi būti, be kita ko, nustatytas subjektyvusis požymis, t. y. kad faktinis vežėjas (jo vairuotojas) turėjo numatyti galimas tokio nerūpestingo elgesio pasekmes (numatė žalos atsiradimo tikimybę) ir kad faktinis vežėjas nesistengė tokių pasekmių išvengti, ignoruodamas apsaugos ir atsargumo priemones, kurios kiekvienam būtų buvusios aiškios. CMR konvencijos nuostatos, be kita ko, išdėstytos ir autentiškuose konvencijos tekstuose, nepatvirtina tokio kasatoriaus teiginio pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad toks, kaip kasatoriaus pateikiamas, aiškinimas suponuoja išvadą apie poreikį nustatyti netiesioginės tyčios kaltės formą. Kadangi sąvoka „tyčia“ apima tiek tiesioginę (sąmoningas siekimas žalos), tiek ir netiesioginę (sąmoningas leidimas žalai atsirasti) tyčias, tai pripažintinas pagrįstu ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog sąvokos „didelis neatsargumas“ turinio negali sudaryti tyčiai būdingi kaltės elementai, nes priešingu atveju didelio neatsargumo būtų neįmanoma atriboti nuo tyčios. Konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ aiškintina taip, kad žodis prilyginama nereiškia būtinybės vežėjo, kuriam taikoma atsakomybė, kaltėje nustatyti ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius sąmoningo sutarties pažeidimo bei padarinių numatymo ir nesistengimo jiems užkirsti kelio elementus. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ turinį sudaro bylą nagrinėjančio teismo nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su skolininko kaltės forma ir laipsniu, kuris pagal teisinius padarinius prilyginamas tyčiai. Lietuvos civilinėje teisėje esant sutartinei civilinei atsakomybei pagal neigiamus teisinius padarinius tyčiai yra prilyginamas didelis neatsargumas (CK 6.252 straipsnio 1 dalis).

+8.Kokie ieškinio senaties terminai taikomi reikalavimams, kylantiems iš vežimo santykių, ir nuo kada jie pradedami skaičiuoti? Atsakydami aptarkite visas vežimo rūšis.

Pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 11 d. reikalavimams, kylantiems iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo taikomi senaties terminai, nustatyti atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose), o ne bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas Civiliniame kodekse. Krovinių vežimo kelių transportu santykius reglamentuoja Kelių transporto kodeksas, o Kelių transporto kodekso 56 str. 2 d. nustato, jog ieškiniui, kylančiam iš vežimo sutarties, pareikšti, nustatomas dvejų metų ieškinio senaties terminas. Tačiau tarptautinių krovinių vežimo keliais santykius reglamentuoja CMR konvencijos normos, todėl ieškiniams, kylantiems iš šioje konvencijoje reglamentuojamų santykių, turėtų būti taikomi senaties terminai, nustatyti CMR konvencijoje.

Ieškinio senatis pagal CMR konvencijа

Kaip jau minėjome aukščiau, tarptautinių krovinių vežimų keliais santykius reglamentuoja CMR konvencija. CMR konvencijos 32 str. nustato, kad teisė pareikšti ieškinį dėl vežimų, taikant šiа konvencijа, dėl senaties prarandama po 1 metų (t.y. ieškinio senaties terminas ieškiniams, kylantiems iš vežimų pagal CMR konvencijа, yra 1 metai). Taikant CMR konvencijoje nustatytа ieškinio senaties terminа, labai svarbu yra tinkamai nustatyti, kada prasideda šio termino eiga. Konvencijoje yra nustatytos bent keturios skirtingos taisyklės, kurias taikant gali būti nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia.

Pirmoji taisyklė: jei pristatomas sugadintas krovinys, viršijamas pristatymo terminas ar prarandama dalis krovinio, senaties terminas yra pradedamas skaičiuoti nuo krovinio pristatymo dienos. Tai reiškia, kad ieškinys vežėjui dėl krovinio sugadinimo, dalinio praradimo ar pristatymo termino viršijimo gali būti pareikštas per 1 metus nuo krovinio pristatymo dienos.

Antroji taisyklė: jei krovinys yra visiškai prarandamas, senaties terminas pradedamas skaičiuoti 30-аjа dienа po sutarto krovinio pristatymo termino. Jei dėl konkretaus pristatymo termino nebuvo susitarta, visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti 60-аjа dienа po to, kai vežėjas priėmė krovinį vežti. Atkreipkite dėmesį, kad dalinio krovinio praradimo atveju senaties terminas yra pradedamas skaičiuoti faktinę krovinio pristatymo dienа, o praradus visа krovinį – praėjus 30-čiai dienų nuo sutartos pristatymo dienos ar praėjus 60-čiai dienų nuo krovinio priėmimo vežti dienos.

Trečioji taisyklė: jei ieškinius vieni kitiems reiškia vežėjai (pirmasis, antrasis, paskutinysis ir t.t.), senaties terminas vežėjų tarpusavio ieškiniams pradedamas skaičiuoti arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatyta kompensacijos suma, arba, jei tokio sprendimo nėra, – nuo tos dienos, kai reikalavimа reiškiantis vežėjas faktiškai sumokėjo kompensacijа.

Ketvirtoji taisyklė: visais kitais, aukščiau nepaminėtais atvejais, senaties terminas pradedamas skaičiuoti praėjus 3 mėnesiams po sutarties pasirašymo dienos. Pavyzdžiui, ieškinys vežėjui, kuris laiku ir tinkamai pristatė krovinį, tačiau pametė vienа iš jam perduotų krovinį lydinčių dokumentų, gali būti reiškiami per 1 metus, kurie pradedami skaičiuoti praėjus 3 mėnesiams po krovinio vežimo sutarties pasirašymo dienos.

Kita:

Ieškinio senatis transportuojant krovinius jūra yra vieneri metai (Hagos taisyklės, 3 straipsnio 6 dalis) ir skaičiuojama nuo prekių pristatymo (jei pristatomas sužalotas krovinys) arba nuo tos dienos, kada prekės turėjo būti pristatytos (krovinio praradimo atveju).

Esant tarptautiniams geležinkelio vežimams, vežant Lietuvos geležinkeliais, pretenzijų ir ieškinio senaties terminą, jo skaičiavimą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS). SMGS 31 straispnis nustato, kad ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo gali būti pateikti per devynis mėnesius. Tarptautiniam pervežimui Lietuvos Geležinkelių transporto kodekso normos šiuo atveju nebūtų taikomos (pastarasis nustato 1 metų senatį reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo pareikšti).

Jei žala kroviniui padaroma gabenant jį atlygintinai tarptautiniu maršrutu už atlyginimą orlaiviu, teisė reikalauti žalos atlyginimo per teismą nustatoma dvejus metus (Varšuvos konvencijos 35 str.). Priklausomai nuo konkrečių žalos atsiradimo aplinkybių, dvejų metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo atvykimo į paskirties vietą dienos arba nuo tos dienos kada orlaivis turėjo atvykti, arba nuo tos dienos, kada vežimas sustojo. Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymas vežėjų atsakomybės už padarytą žalą, pretenzijų ir ieškinių reiškimo reguliavimą deleguoja tarptautinėms sutartims, taigi kitoks senaties terminų skaičiavimas nacionalinėje oro transporto teisėje nenustatytas.

+9. Kokia yra krovinių vežimo jūra sutarties samprata ir ypatumai? Kokie teisės aktai reglamentuoja šią vežimo rūšį?

Krovinių vežimas jūraŠių šalių santykius daugiau reglamentuoja dispozityvios normos, todėl krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo, jos turinio, šalių atsakomybës ypatumai šiek tiek skiriasi nuo krovinių vežimo kitomis transporto priemonėmis reglamentavimo.Krovinių vežimo jūra sutartis yra susitarimas, pagal kurį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti jūra į paskirties uostą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą frachtą.Krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas laivo frachtavimo sutartimi (čarteriu) bei konosamentu arba kitu dokumentu.Laivo frachtavimo sutartis – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį (frachtą) leisti naudotis laivu arba jo dalimi kroviniams vežti. Čarterisyra konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė sutartis.Gali būti sudaroma terminuota laivo frachtavimo sutartis arba laivo frachtavimo sutartis laivo reisui. Laivo frachtavimo sutartis sudaroma raštu. Laivo frachtavimo sutartyje turi būti nurodytos sutarties šalys, laivo pavadinimas, frachto dydis, numatomas vežti krovinys. Šalių susitarimu į laivo frachtavimo sutartį (čarterį) gali būti įrašomos ir kitos sąlygos. Laivo frachtavimo sutartį (čarterį) pasirašo laivo valdytojas ir frachtuotojas arba jų atstovai, pagal laivo frachtavimo sutartį laivo valdytojas frachtuotojui laivą suteikia kartu su įgula. Frachtuotojas laivo kapitonui turi teisę duoti nurodymus dėl laivo naudojimo laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) numatytiems tikslams, tačiau frachtuotojas laivo kapitonui neturi teisės duoti nurodymų dėl tvarkos laive, laivo įgulos sudarymo, taip pat dėl laivo valdymo.Krovinių vežimo jūra sutartis, sudaryta be sąlygos duoti visą laivą, jo dalį arba laivo patalpas, paprastai įforminama konosamentu, kuris gali būti vardinis, orderinis, pareikštinis. Jis išduodamas ir vežant krovinius čarteriu. Konosamento teisinė reikšmė trejopa: 1) juo patvirtinamas krovinio vežimo jūra

sutarties sudarymo faktas ir sutarties sąlygos; 2) tai yra įrodymas, kad pervežėjas priėmė krovinį; 3) jis yra disponavimo kroviniu dokumentas. Užmokesčio už vežimą (frachto) dydis nustatomas krovinių vežimo jūra sutarties šalių susitarimu. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, frachto dydis nustatomas pagal normas, taikomas krovinių pakrovimo į laivą uoste jų pakrovimo į laivą dieną. Tuo vežimas jūra skiriasi nuo vežimo kitų rūšių transportu. Jei nesumokami važtapinigiai, vežimo jūra uždelsti negalima. Tačiau vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui tol, kol nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui priklausantys mokėjimai arba kol nepateiktos mokėjimo garantijos.Vežimo jūra sutarčiai būdinga ir tai, kad Prekybinės laivybos įstatyme numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai. Šiame įstatyme numatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo (25 ir 26 str.).Prieš pateikdamas laivą kroviniams pakrauti, taip pat veždamas krovinius vežėjas privalo pasirūpinti, kad: 1) laivas būtų tinkamas plaukioti; 2) laivas būtų tinkamai įrengtas ir sukomplektuota laivo įgula;3) laivo triumai, refriþeratorių, šaldytuvų bei kitos laivo patalpos, kuriose vežami kroviniai, būtų pritaikyti kroviniams priimti, vežti ir saugoti. Kroviniai laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra. Kroviniai išduodami paskirties uoste: 1) pagal vardinį konosamentą – krovinių gavėjui, nurodytam konosamente, arba asmeniui, kuriam konosamentas buvo perduotas pagal vardinį perdavimo įrašą arba kitokia forma, laikantis taisyklių, nustatytų skoliniam reikalavimui perduoti; 2) pagal orderinį konosamentą – krovinių siuntėjui arba gavėjui atsižvelgiant į tai, ar konosamentas surašytas „siuntėjo įsakymu“ ar „gavėjo įsakymu“, o esant konosamente perdavimo įrašams – asmeniui, nurodytam paskutiniame perdavimo įraše; 3) pagal pareikštiną konosamentą – konosamento pateikėjui, prieš išduodant krovinius, krovinių gavėjas arba vežėjas turi teisę reikalauti patikrinti krovinius. Su tokiu krovinių patikrinimu susijusias išlaidas apmoka šio tikrinimo reikalavęs asmuo.Vežėjas atsako už krovinių neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą), taip pat pavėluotą pristatymą, jeigu aplinkybės, dėl kurių kroviniai buvo neišsaugoti ir (ar) pavėluotai pristatyti, atsirado tada, kai kroviniai buvo vežėjo žinioje, t. y. nuo jų pakrovimo į laivą momento iki iškrovimo iš laivo momento. Už prarastus krovinius arba jų trūkstant vežėjas atsako prarastų arba trūkstamų krovinių vertės dydžiu, o krovinius sužalojus – sumos, kuria sumažėjo jų vertė, dydžiu. Vežėjas taip pat turi grąžinti gautą frachtą, jeigu jis neįeina į prarasto arba trūkstamo krovinio kainą. Jeigu kroviniai, vežti pagal konosamentą, nebuvo įvertinti ir jų vertė nebuvo įrašyta į konosamentą, atlyginimas už prarastąarba sužalotą krovinio vienetą negali viršyti 700 litų. Jeigu konosamente nenurodytas krovinių, sukrautų į konteinerį arba kitą įrenginį, naudojamą kroviniams vežti jūra, krovinių vienetų skaičius, laikoma, kad juose yra vienas krovinys arba vienas krovinio vienetas.Vežėjas neatsako už žalą, jei ji atsirado dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimo; 3) gaisro, kilusio ne dėl vežėjo kaltės; 4) valstybės institucijų veiksmų arba sprendimų, sukliudžiusių vežėjui laiku pristatyti krovinius; 5) karo veiksmų ir riaušių; 6) krovinių siuntėjo arba krovinių gavėjo veiksmų ar aplaidumo; 7) krovinių nematomų trūkumų, krovinių kilmės arba jų savybių; 8) netinkamos krovinių taros ir pakuotės; 9) krovinių ženklinimo trūkumų; 10) streikų arba kitų nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių visiškai arba iš dalies sustojo ar buvo apriboti darbai uoste arba laive.Vežėjas taip pat neatsako už krovinių trūkumą, jeigu: 1) kroviniai buvo vežami atskirose laivo patalpose, sudėti į konteinerius arba kitus įrenginius, naudojamus kroviniams vežti, ir nebuvo pažeistos krovinių siuntėjo plombos; 2) kroviniai atvežti nepažeidus pakuotės arba kroviniams skirtuose įrenginiuose be atidarymo vežimo metu žymių; 3) vežamus krovinius lydėjo krovinių siuntėjo arba gavėjo palydovas.Sudarius frachtavimo sutartį frachtuotojo atsakomybė numatoma laivo frachtavimo sutartyje. Frachtuotojas atsako už nuostolius, susijusius su suteikto laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žūtimi, jeigu

tie nuostoliai atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat atsako pagal prievoles, atsirandančias dėl naudojimosi suteiktu laivu. Jeigu suteiktas laivas žūva, frachtas sumokamas už laiką iki laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos nustatyti negalima, – iki tos dienos, kai buvo gauta paskutinė žinia apie laivo žuvimą

Moodle:

a) reglamentuoja Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas ;

d) laivo frachtavimo sutartis (čarteris) - susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį leisti naudotis laivu ar jo dalimi kroviniams, keleiviams ar bagažui vežti (gali būti sudaroma terminuota frachtavimo sutartis arba laivo frachtavimo sutartis laivo reisui);

f) Prekybinės laivybos įstatymo 25-26 str. numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai, kai sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo;

g) Prekybinės laivybos įstatymas taip pat numato ir šalių atsakomybės ypatumus;

h) laivo  nuomos  be  įgulos  sutartis  (bareboat  charter)  -  terminuotas  susitarimas, pagal kurį laivo nuomininkas turi teisę valdyti laivą, įskaitant nuomininko teisę paskirti laivo kapitoną ir laivo įgulą nuomos laikotarpiui;

i)  bendroji avarija - nuostoliai, kai sąmoningai  ir  pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo bendro pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai. Bendrosios avarijos paskirstymo ypatumus reglamentuoja Prekybinės laivybos įstatymo 46 – 50 str.;

+10.Ką reiškia terminas „bendroji avarija“? Koks yra buksyravimo jūra sutarties dalykas?

Bendroji avarija - nuostoliai, kai sąmoningai  ir  pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo bendro pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai. Bendrosios avarijos paskirstymo ypatumus reglamentuoja Prekybinės laivybos įstatymo 46 – 50 str.;

Sutarties dalykas – plaukiojančio objekto vilkimo arba stūmimo paslaugos. Sutarties šalys – laivą buksyruojančio laivo valdytojas ir buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas.

+11.Kokie yra keleivio vežimo sutartį kvalifikuojantys požymiai? Kuriam iš subjektų (kažkuriam vienam iš jų ar abiems) kyla atsakomybė keleivių atžvilgiu skrydžio atšaukimo atveju, jei bilietą skrydžiui pardavęs subjektas ir skrydį vykdantis oro vežėjas nesutampa? Ar skrydį vykdantis oro vežėjas gali išvengti atsakomybės, jei skrydį vykdančio oro vežėjo ir bilietus keleiviams pardavusios įmonės sudarytoje tarpusavio sutartyje yra įrašyta sąlyga, kad oro vežėjas dėl

neįvykusio skrydžio keleiviams neatsako? Kokiomis teisėmis gali naudotis keleiviai, kai jų skrydis atšaukiamas?

Kokie yra keleivio vežimo sutartį kvalifikuojantys požymiai?

Keleivių ir bagažo vežimasPagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, – ir už bagažo vežimą.Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo perdavimas – bagažo kvitu arba kitokiu dokumentu, numatytu transporto teisės aktuose. Atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai išsamiai apibūdina keleivių ir bagažo vežimo skirtingu transport ypatumus. Paprastai visų transporto rūšių, išskyrus oreivystės, bilietuose jų gavėjų vardai nenurodomi.Keleivių ir bagažo vežimo sutartys – konsensualinės, dvišalės, atlygintinės.Sutarties dalykas – keleivių ir/ar bagažo vežimo paslaugos. Šalys: keleivis (fizinis asmuo) bei vežėjas – keleivių ir bagažo vežimo verslu užsiimantis juridinis asmuo (verslininkas).Vežimo kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus keleivių vežima viešuoju transportu, kai vežimo tarifai nustatomi teisės aktais. Vežimo mokestis paprastai mokamas iš anksto, t. y. perkant bilietą. Vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas arba vežimo sutartis nenustato ko kita. Vežimo sutartis laikoma atlygintina net jeigu tam tikrų kategorijų keleiviai arba bagažas vežami nemokamaiarba už mažesnę nei įprasta kainą, t. y. kai nustatytos keleivių vežimo mokesčio lengvatos. Tuomet su vežimu susijusios vežėjų išlaidos kompensuojamos įstatymų nustatyta tvarka.Keleivių vežimo sutartyse paprastai numatomos tik pagrindinės šalių teisės ir pareigos: vežėjo – vežti keleivį ir nugabenti bagažą į paskirties punktą sutartyje arba teisės aktuose nustatytais terminais, keleivio – sumokėti už jo ir bagažo vežimą. Kitos teisės ir pareigos nustatomos CK bei atskirais įstatymais.Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse reglamentuojamos papildomos keleivio pareigos: saugoti bilietą ir bagažo kvitą iki kelionės pabaigos; pateikti juos kontrolieriui; laikytis nustatytos tvarkos ir kt. Pagrindinës reglamentuojamos keleivio teisės: 1) užimti nurodytą biliete vietą; 2) keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka nemokamai vežtis nustatyto svorio ir dydžio bagažą; 3) nemokamai vežtis du iki 7 metų vaikus, jei jie neužima atskiros sėdimos vietos, reguliarių reisų vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusais ir troleibusais bei tolimojo susisiekimo maršrutų autobusais; 4) važiuoti to paties vežėjo arba jų susitarimu kitomis transporto priemonėmis su tuo pačiu bilietu į tą patį paskirties punktą, jei biliete nurodyta transport priemonė dėl kokių nors priežasčių negali važiuoti, ir nemokėti priemokos už pakeistą patogesnę transporto priemonę, tačiau gauti bilieto kainos skirtumą, jeigu transporto priemonė pakeista į mažiau patogią, nei buvo nurodyta keleivio biliete, o vežėjui nepateikus kitos transport priemonės gauti atitinkamą kompensaciją Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka; 5) iki išvykimo nutraukti keleivio ir bagažo vežimo sutartį, grąžinti bilietą ir gauti už jį sumokėtus pinigus arba jų dalį Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka.Vežėjas/ekipažas turi teisę: 1) išlaipinti keleivius, atsisakiusius sumokėti už važiavimą; 2) nepriimti arba išlaipinti neblaivius, su nešvariais drabužiais, su draudžiamu vežti bagažu arba kitaip pažeidžiančius Keleivių ir bagažo vežimo taisykles keleivius artimiausioje bet kurio tipo stotelėje; 3) laikinai nutraukti maršrutinių autobusų eismą nepalankiomis kelio bei meteorologinėmis sąlygomis arba per stichines nelaimes, apie tai pranešęs eismo tvarkaraštyje nustatytoms stotims ir leidimą

aptarnauti keleivius išdavusiai tarnybai. Vežėjas privalo: 1) užtikrinti saugų keleivių ir bagažo vežimą; 2) kelionės metu turėti ekipažo dokumentus; 3) laikytis veikiančių maršrutų ir eismo tvarkaraščių;4) nepažeisdamas talpos normų paimti kito vežėjo vežtus keleivius, jeigu jo transporto priemonė sugedo kelyje arba dėl kitų priežasčių nebegali pristatyti keleivių į paskirties stotį arba stotelę.Pažeidęs savo įsipareigojimus vežėjas turi atlyginti keleivių patirtus nuostolius. Vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už vėlavimą pateikti transporto priemonę vežimui, taip pat vėlavimą atvežti keleivį į paskirties punktą per sutartus arba įstatymų nustatytus terminus. Nuostolių atlyginimas vežant keleivius ir bagažą ribojami įstatymų nustatytomis netesybomis (delspinigiais arba bauda). Pavyzdžiui, jeigu vežanti keleivius transporto priemonė nustatytu laiku neišvyksta arba pavėluoja atvykti į paskyrimo vietą (išskyrus miesto ir priemiestinio susisiekimo transporto priemones), vežėjas moka keleiviui transporto įstatymų nustatytas netesybas. Vežėjas taip pat atsako už priimto vežti bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, taip pat už pavėlavimą jį atvežti, jeigu neįrodo, kad dėl to nėra vežėjo kaltės.Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad prievolės buvo pažeistos dėl nenugalimos jėgos, transporto priemonės gedimo, gresiančio keleivių sveikatai arba gyvybei, šalinimo arba kitokių nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių. Bet kuriuo atveju, jei dėl transporto priemonės vėlavimo keleivis atsisako vežimo sutarties, vežėjas privalo grąžinti keleiviui jo sumokėtą vežimo mokestį.Vežėjas taip pat atsako už žalą, padarytą keleivio sveikatai arba gyvybei vežimo metu. Vežėjas atsako už žalą, padarytą keleiviui kelių transporto priemonėje arba įsėdimo ar išlipimo iš jos metu nepaisydamas, ar kelių transporto priemonė vežė keleivį, ar ne. Vežėjas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti keleiviui žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios, arba didelio neatsargumo. Žala, padaryta atėmus keleivio gyvybę arba sužalojus sveikatą atlyginama pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK XXII skyriaus trečiojo skirsnio 6.263–6.291 str.), jeigu įstatymas arba vežimo sutartis nenustato didesnės vežėjo civilinės atsakomybės. Vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Kuriam iš subjektų (kažkuriam vienam iš jų ar abiems) kyla atsakomybė keleivių atžvilgiu skrydžio atšaukimo atveju, jei bilietą skrydžiui pardavęs subjektas ir skrydį vykdantis oro vežėjas nesutampa? Ar skrydį vykdantis oro vežėjas gali išvengti atsakomybės, jei skrydį vykdančio oro vežėjo ir bilietus keleiviams pardavusios įmonės sudarytoje tarpusavio sutartyje yra įrašyta sąlyga, kad oro vežėjas dėl neįvykusio skrydžio keleiviams neatsako?

1.5. Dėl oro vežėjo atsakomybės už skrydžio atšaukimą 

Tuo atveju, kai sudaryta vežimo oru sutartis dėl skrydžio iš oro uosto, esančio vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, į oro uostą, esantį kitoje valstybėje narėje, ir skrydį vykdo Bendrijos oro vežėjas, teisinius santykius dėl minimalios keleivių teisių apsaugos, kai skrydis atšaukiamas, reglamentuoja 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendrąsias kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo ir atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91.

Reglamento taikoma apsauga keleiviams, išvykstantiems iš valstybėje narėje esančio oro uosto, taikytina ir vykstantiems iš trečiojoje šalyje esančio oro uosto į valstybėje narėje esantį oro uostą, jei reisą vykdo Bendrijos oro vežėjas (Reglamento preambulės 6 punktas).

Reglamento taikymo kontekste būtina nustatyti, kuris subjektas laikytinas skrydį vykdančiu oro vežėju.

Pagal Reglamento 2 straipsnio 6 punktą skrydį vykdantis oro vežėjas – tai oro vežėjas, vykdantis arba ketinantis vykdyti skrydį pagal sutartį su keleiviu arba kito su keleiviu sutartį sudariusio juridinio arba fizinio asmens vardu. Reglamentas inter alia nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas.

Reglamente nustatytos prievolės tenka skrydį vykdančiam arba ketinančiam vykdyti oro vežėjui.

Remiantis Reglamentu, skrydį vykdantis oro vežėjas turi atsakyti keleiviams Reglamente nustatytomis sąlygomis, kai skrydis atšaukiamas.

Pagal Reglamento 13 straipsnį tais atvejais, kai skrydį vykdantis oro vežėjas išmoka kompensaciją arba įvykdo kitas jam pagal Reglamentą tenkančias prievoles, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, pagal taikytiną teisę jis gali reikalauti kompensacijos iš bet kurio asmens, įskaitant trečiąsias šalis.

Atsakomybė už Reglamente nustatytų prievolių vykdymą tenka skrydį vykdančiam oro vežėjui, tačiau šis, įvykdęs prievoles, pagal nacionalinę teisę gali reikalauti, kad asmuo, su kuriuo skrydį vykdantis oro vežėjas yra sudaręs sutartį, atsakytų, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Reglamente nenustatyta skrydį vykdančio oro vežėjo ir kito asmens, su kuriuo šis yra sudaręs sutartį, kilusio ginčo sprendimo būdų. Reglamentas nenumato jame nustatytų prievolių įvykdymo iš asmens, pardavusio skrydžio bilietą, išskyrus atvejus, kai pats skrydį vykdantis oro vežėjas parduoda bilietus.

Kokiomis teisėmis gali naudotis keleiviai, kai jų skrydis atšaukiamas?

Nei vienas nenorime, kad būtų atidėtas skrydis, o ką jau kalbėti apie skrydžio atšaukimą! Tačiau tokių dalykų atsitinka ir atsitiks. Vienu atveju, kad atšauktas skrydis sužinome jau nuvykę į oro uostą, kitais atvejais – skrydžiai atšaukiami savaitė, mėnesis ar daugiau iki planuotos išvykimo datos. Tad, ar turime kokias nors teises, mes, eiliniai piliečiai, kurie už skrydžius mokame juokingas kainas? Atsakymas: TAIP. Nesvarbu ar tavo skrydis kainavo 5 ar 500 Lt, tačiau visiems visos teises yra vienodos.

Kokias teises įgyja keleivis skrydžių atšaukimo atveju priklauso nuo to, kada aviakompanija informavo keleivį apie skrydžio atšaukimą. Dėl neaiškumų, ar keleiviui buvo pranešta apie skrydžio atšaukimą ir kada tai buvo padaryta, įrodinėjimo pareiga tenka skrydį vykdančiam oro vežėjui.

Keleiviai turi teisę per 7 dienas atgauti visą už bilietą sumokėtą sumą už neįvykusios kelionės dalį arba dalis sumokėtą sumą ir už jau įvykusią kelionės dalį ar dalis sumokėtą sumą, jei pagal keleivio numatytą kelionės planą skrydis nebeteko prasmės. Taip pat, tam tikrais atvejais, yra galimybė gauti kaip galima greičiau skrydį į pirmąją išvykimo vietą, arba kaip galima greitesnį nukreipimą kitu maršrutu į galutinę paskirties vietą panašiomis kelionės sąlygomis, arba nukreipimą kitu maršrutu į galutinę paskirties vietą panašiomis kelionės sąlygomis kitu keleiviui patogiu laiku, jeigu yra vietų.

Jei miestą ar regioną aptarnauja keli oro uostai ir skrydį vykdantis oro vežėjas siūlo keleiviui skrydį į kitą oro uostą nei nurodytasis keleivio įsigytame biliete, skrydį vykdantis oro vežėjas padengia keleivio nuvykimo iš to kito oro uosto į keleivio įsigytame biliete nurodytąjį oro uostą arba į kitą netolimą su keleiviu sutartą paskirties vietą kainą.

Keleiviai taip pat gali reikalauti kompensacijos pinigais (eurais), kurios dydis priklauso nuo skrydžio atstumo (250 eurų visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju; 400 eurų visų didesnio kaip 1500 kilometrų atstumo Bendrijos vidaus skrydžių ir visų kitų 1500-3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju. Tačiau kompensacija nepriklausys šiais atvejais, kai jums:

- buvo pranešta apie atšaukimą mažiausiai prieš dvi savaites iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko;

- buvo pranešta apie atšaukimą ne daugiau kaip prieš dvi savaites ir ne mažiau kaip prieš septynias dienas iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko ir buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu, išvykstant ne daugiau kaip dviem valandomis anksčiau už numatytą išvykimo laiką ir atvykstant į galutinę paskirties vietą mažiau kaip keturiomis valandomis vėliau už tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką;

- buvo pranešta apie atšaukimą mažiau kaip prieš septynias dienas iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko ir buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu, išvykstant ne daugiau kaip viena valanda anksčiau už numatytą išvykimo laiką ir atvykstant į galutinę paskirties vietą mažiau kaip dviem valandomis vėliau už tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką.

Piniginės išmokos taip pat negausite jeigu skrydį vykdantis oro vežėjas gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Tokios aplinkybės gali susidaryti pirmiausia šiais atvejais: dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų, neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui.

Kita literatūra:

Kai skrydis atšauktas arba atidėtas, keleivis turi gauti nemokamą pagalbą: maitinimą, ryšio paslaugas bei nakvynę ir transportą, jeigu skrydis planuojamas kitą dieną.

Kai skrydis atšauktas arba atsisakoma vežti, keleivis turi gauti kompensaciją (kurios dydis priklauso nuo skrydžio atstumo).

+12.Kaip atriboti krovinių ekspedicijos sutartį nuo krovinių vežimo sutarties?

Moodle:

Vežimo ir ekspedijavimo sutarčių atribojimo kriterijai:

1) sutartyje numatyti šalių įsipareigojimai – jeigu sutartyje vežėjas vadinamas vežėju ir atitinkamai apibūdinamos jo teisės bei pareigos, sutartis siuntėjo sutikimu turėtų būti pripažįstama vežimo sutartimi;

2) sutarties kaina – jeigu pagal sutartį mokamą mokėjimą sudaro vežimo kaina, mokama vežėjui, bei atitinkamas komisinis mokestis, mokamas ekspeditoriui, tokia sutartis dažniausiai bus laikoma ekspedijavimo sutartimi.

Manytina, kad tais atvejais, kai ekspeditorius pats atlieka ir vežėjo funkcijas, tarp šalių susiklosto ir vežimo, ir ekspedijavimo santykiai.

Krovinių ekspedicijos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį, įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, tačiau kartu privalo atlyginti jai nuostolius.

+13. Kokiais būdais gali būti sudaroma krovinių ekspedicijos sutartis?

6.825 straipsnis. Krovinių ekspedicijos sutarties forma

1. Krovinių ekspedicijos sutartis sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis.

2. Krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento).

+14. Kokiais atvejais ekspeditorius gali būti pripažįstamas vežėju?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali būti laikomas vežėju, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį.

Papildomai:

Neretai ekspeditorius veikia kaip vežėjas, o vežėjas – kaip ekspeditorius. Tačiau teisinėje teorijoje ekspeditorius ir vežėjas yra du savarankiški krovinio gabenimo procese dalyvaujantys subjektai. Skiriasi ne tik jų vykdomos veiklos reglamentavimas, bet ir sudaromos sutartys, prisiimami įsipareigojimai ir atsakomybė.

Vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu ir lėšomis įsipareigoja atlikti vežimą, prisiimdamas atsakomybę. Jei asmuo, sudaręs krovinio vežimo sutartį, krovinio pats neveža, bet paveda tai padaryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek laikomas vežėju. Jei krovinį gabena keli vežėjai, kiekvienas jų, tapęs sutarties šalimi, ja išlieka ir tada kai vežimo procesą tęsia ir kitas vežėjas. Krovinių gabenimo veikla gali verstis juridiniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka gavę licenciją. Tokia įmonė turi atitikti finansinio pajėgumo, profesinės kompetencijos bei nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

 Ekspeditorius – tai juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis, jo ar savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti su tuo susijusius veiksmus. Ekspedijavimo veikla nėra licencijuojama. Ekspeditoriui nėra keliami jokie reikalavimai.

+15. Kaip gali būti kvalifikuojamos ekspeditoriaus patirtos išlaidos? Ar reikalavimas priteisti išlaidas yra tapatus reikalavimui atlyginti nuostolius?

Dėl CK 6.196 straipsnio 2 dalies taikymo, papildomų išlaidų pagal ekspedijavimo sutartį prigimties ir ekspeditoriaus reikalavimo teisinio kvalifikavimo

Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori nereiškia, kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai gali būti kvalifikuojamos skirtingai.

Pirma, tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl kurių ekspeditorius ir užsakovas susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas dėl tokių išlaidų gali būti vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties pakeitimas ar papildymas, tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste detalesnė tokių išlaidų kvalifikavimo analizė nėra reikšminga, nes ginčo šalys tokio susitarimo nebuvo pasiekusios, todėl teisėjų kolegija dėl jo daugiau nepasisako.

Antra, ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį gali būti kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai, patirti dėl to, kad užsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė ekspedijavimo sutartį. Vertinant ekspeditoriaus patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK 6.824 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ekspedicijos sutarties sampratos analizė.

Trečia, ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta. Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. Minėta, numanomos sąlygos nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas nepasisako dėl šioje byloje nagrinėjamos ekspedicijos sutarties turinio. <...> Kasatorius savo ieškiniu reikalauja priteisti išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad atsakovas laiku negrąžino konteinerių. Šios išlaidos negali būti kvalifikuotos kaip papildomos, nes jos siejamos su užsakovo neveikimu vykdant ekspedijavimo sutartį, t. y. kad užsakovas nustatytais terminais negrąžino konteinerių. Tokių išlaidų atlyginimo (ar neatlyginimo) klausimas galėtų būti sprendžiamas taikant civilinės atsakomybės taisykles.

Reikalavimas atlyginti papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo prigimtimi yra reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju ieškovas

privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar numanoma sąlyga), taip pat tai, kad ieškovo patirtos išlaidos yra papildomos savo prigimtimi.