Embed Size (px)
Citation preview
VALERIJ
SINELNIKOV
Pamilk
savo ligą
Kaip tapti sveikam,
pažinus gyvenimo džiaugsmą
(3-ias ištaisytas ir papildytas leidimas)
Turinys
PIRMOJI KNYGA
Pratarmė 7
Pratarmė antram leidimui 10
Kaip dirbti su knyga 14
1 skyrius.
NETIKRA REALYBĖ 16
Kiek žmonių - tiek pasaulių, ir netgi daugiau... 21
Pasąmoninės programos 25
Ką reikia žinoti apie savo pasąmonę 30
Kaip užmegzti tiesioginį bendravimą su pasąmone 36
2 skyrius.
KAIP ŽMONĖS SUSIKURIA SAU LIGAS 42
Kas yra liga? 42
Vyraujantis medicinos modelis 51
Naujas Daktaro Sinelnikovo medicinos modelis 52
3 skyrius.
GRIAUNAMOSIOS MINTYS 66
Puikybė, egoizmas 67
Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas 74
Smerkimas 79
Panieka 85
Priešiškumas 87
Neapykanta 89
Suirzimas 94
Pyktis ir įniršis 96
Nuoskauda 99
Apmaudas 104
Nusivylimas 104
Apkalbos ir piktos mintys 106
Pagyrūniškumas 107
Kaltės jausmas ir bausmė 109
Savikritika, saviplaka, nepasitenkinimas savimi,
savęs smerkimas, panieka ir neapykanta sau 117
Baimė, nerimas ir susirūpinimas 121
Abejojimas ir nepasitikėjimas 129
Gailestis 131
Užuojauta 134
Ilgesys, liūdesys, depresija 135
Pilvapenystė, rajumas 140
Savanaudiškumas, šykštumas, godumas 141
Pavydas 145
Veidmainystė 147
Melas, apgaulė 148
Meilikavimas 151
Pavyduliavimas 152
Paleistuvavimas ir svetimavimas 155
4 skyrius.
PASINĖRIMO IR PASĄMONĖS PROGRAMAVIMO
METODAS 161
Perprogramavimo planas-schema 171
Asmeninės istorijos peržiūrėjimas ir keitimas 173
Peržvelgimo ir persvarstymo technika 177
Priedas 181
Baigiamasis žodis 187
ANTROJI KNYGA
Pratarmė 189
Galva 189
Smegenys 194
Nervų sistema 195
Psichika 200
Ausys 205
Akys 207
Širdies ir kraujagyslių sistema 210
Limfa 220
Plaučiai 221
Gerklė 228
Nosis 230
Virškinimo traktas 233
Burna 233
Liežuvis 235
Skrandis 235
Kepenys 238
Kasa 240
Žarnynas 242
Išangė ir tiesioji žarna 244
Inkstai 245
Moteriškos ligos 247
Nėštumas 259
Pieno liaukos 263
Vyrų ligos 267
Venerinės ligos 272
Kūnas 276
Sąnariai 282
Kaklas 283
Nugara 284
Kojos 285
Oda 286
Nagai 297
Plaukai 298
Infekcinės ligos, uždegimai 299
Traumos ir nelaimingi atsitikimai 301
Skydliaukė 305
Augliai, vėžys 306
Alkoholizmas 314
Rūkymas 321
Vaikų ligos 324
1 skyrius
NETIKRA REALYBĖ
Džono Belo teorema iškėlė fizikams nemalonią dilemą:
arba pasaulis nėra objektyviai realus, arba jame veikia
virššviesiniai ryšiai. Džono Belo teorema įrodė gilią tiesą,
kad Visata neturi jokio fundamentalaus dėsningumo, arba
fundamentaliai neskaidoma.
S. Grofas. Už smegenų ribų
Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai įsitikino, kad
Visata yra nesuvokiamai švarios energijos forma, turinti
sąmonę. Krikščionybėje tai vadinama Dievu (su įvairiais
vardais), islamo pasaulyje – Alachu, Rytuose – Tiesa.
Mokslininkai tai vadina fizikiniu vakuumu. Yra ir kitų
pavadinimų. Tačiau kad ir kaip būtų vadinamas TAS
KAŽKAS – tai tiesiog įvairios metaforos, įvairūs būdai
kalbėti apie vieną ir tą patį. Šis visko egzistuojančio
šaltinis, ši Galia, vienijanti visus ir viską šiame pasaulyje, ir
yra gyvenimo esmė. Mūsų išmintingiems protėviams,
žyniams buvo žinoma, o dabar apie tai jau žino oficialusis
mokslas, kad ši paslaptinga energija pasiduoda žmogaus
ketinimų poveikiui. Tai yra, mūsų lūkesčiai pradeda veikti
kitas energines sistemas ir išrikiuoja įvykius atitinkamai
pagal mūsų lūkesčius. Vadinasi, tas pats pirminis visos
būties šaltinis, ta pati Galia, kuri kuria mūsų likimą, yra
mumyse.
Tačiau juk tai buvo žinoma gilioje senovėje. Slavų–arijų
Vedose parašyta: „Pažindami mus supantį „Jav“ (Regimąjį)
Pasaulį, kadangi anksčiau ar vėliau aiškiai suprantame tai,
kad pradedame pažinti save, nes mūsų egzistavimas „Jav“
Pasaulyje yra neatskiriama mūsų pačių dalis. Pavyzdžiui,
Biblijoje pasakyta: „Neieškokite Dievo karalystės nei
danguje, nei rojaus Žemėje, toji karalystė – kiekvieno iš
mūsų viduje“. Be to, jau keletą šimtmečių ant garsiosios
šventyklos esantis užrašas skamba: „Pažink save“. Ir
dzenbudizme yra puikus posakis: „Jeigu žmogus ieško
tiesos aplink save, tai jis ją mindo kojomis“.
Tai kodėl gi žmogus lieka kurčias ir senovės išminčiai, ir
šiuolaikinių mokslininkų išvadoms? Kaip išeina, kad,
susidurdami su tuo pačiu Pasauliu, įvairūs žmonės suvokia
jį taip skirtingai? O priežastis vėl slypi pačiame žmoguje, jo
pasaulėžiūroje. Jo požiūryje į tai, ką jis supranta. Išeina, kad
turėdami reikalą su neapsakoma, turtinga ir sudėtinga
Realybe, žmonės sukuria skurdaus pasaulio modelį, kuris
suteikia skausmo ir kančių.
Išnagrinėkime klasikinį psichologinį Postmeno ir
J. Brunerio eksperimentą, kuris labai paprastai atspindi
sąmonės prigimtį.
Šiame eksperimente tiriamieji turėjo atskirti įprastas
lošiamąsias kortas, tarp kurių buvo ir taip vadinamos
„anomalios“, pavyzdžiui, raudona pikių šešakė arba juoda
čirvų keturakė. Kiekviename atskirame eksperimente
vieną ir tą pačią kortą pateikdavo vienam ir tam pačiam
tiriamajam keletą kartų per laiko intervalą, kurio trukmė
palaipsniui ilgėjo. Po kiekvieno parodymo tiriamojo
paklausdavo, ką jis matė. Eksperimentas buvo laikomas
sėkmingu po dviejų teisingų spėjimų, sekančių vienas
paskui kitą. Dargi po paties trumpiausio parodymo
dauguma tiriamųjų teisingai atskirdavo didesnę kortų dalį.
Normalias kortas paprastai atskirdavo teisingai. O dėl
„anomalių“ kortų, tai jos beveik visada be akivaizdžių
svyravimų buvo suvokiamos kaip normalios. Juodąją čirvų
keturakę galėjo palaikyti, pavyzdžiui, kaip pikų arba širdžių
keturakę. Visiškai nesuvokdami skirtumo, ją priskirdavo
vienai iš žinomų kategorijų, remdamiesi ankstesne
patirtimi. Sunku buvo netgi tvirtinti, kad tiriamieji matė
kažką kitokio nei tai, ką jie manė matantys. Didinant
„anomalių“ kortų pateikimo trukmę tiriamieji suabejodavo,
tuo parodydami, jog suvokia kitoniškumą. Pateikiant jiems,
pavyzdžiui, raudoną pikų šešakę, jie dažniausiai sakydavo:
„Tai pikų šešakė, bet kažkas joje ne taip – juodo vaizdo
kraštai raudoni. Vėliau ilginant kortų pateikimo laiką,
tiriamųjų abejonės ir sumišimas taip padidėdavo, kol
galiausiai visai netikėtai keletas tiriamųjų be jokių abejonių
teisingai įvardindavo „anomalias“ kortas. Negana to,
sugebėję padaryti tai su trimis keturiomis „anomaliomis“
kortomis, jie be vargo susidorodavo ir su kitomis.
Nedideliam tiriamųjų skaičiui vis dėlto taip ir nepavyko
įvykdyti reikalaujamą jų naudotų kategorijų adaptaciją.
Netgi tada, kai „anomalios“ kortos buvo rodomos jiems
labai ilgą laiką, daugiau kaip 10 procentų taip ir liko
neatpažintų. Būtent tie tiriamieji, kurie nesugebėjo atlikti
jiems duoto uždavinio, turėjo žymių asmeninio charakterio
keblumų. Vienas iš jų eksperimento metu beviltiškai
sušuko: „Aš negaliu suvokti, kas tai! Tai net nepanašu į
kortas. Aš nežinau, kokios tai spalvos, ir nesuprantu, ar tai
pikai, ar čirvai. Aš dabar nežinau, kaip atrodo pikai. Dieve
mano!“
Tirdamas žmogaus sąmonę ir pasąmonę, aš įsitikinau, kad
žmonės su supančia realybe bendrauja mažiausiai
dvejuose lygmenyse: sąmoningame ir pasąmoniniame. Ir
kiekvienas iš mūsų sąmoningai bendrauja ne tiesiogiai su
PASAULIU, o tik su kažkokiu PASAULIO modeliu. O tuo
metu pasąmonė suvokia Realybę tokią, kokia ji yra.
Mūsų pasąmoninis protas – didis iliuzionistas, kuris pagal
atitinkamus dėsnius išrikiuoja prieš mus didžiulę iliuziją.
Jis sukuria mūsų pasaulį (tiksliau – pasaulėlį), apsaugo mus
nuo Visatos chaoso, atrinkdamas mums tik tai, kas, jo
supratimu, mums reikalinga ir nepavojinga. Tačiau
atlikdamas kuriamąją ir apsauginę funkciją, jis nevalingai
daugumai iš mūsų pavirto kalėjimo prižiūrėtoju. Juk būtent
mūsų protas neleidžia išeiti už pasaulio sukūrimo ribų. Jis
nuolatos sugalvoja įvairių gudrybių, dažnai panaudodamas
baimę, kad įtikintų mus tuo, jog ta iliuzija, kurią jis mums
pateikia, ir yra pati REALYBĖ.
Į vieną didelį sostinės zoologijos sodą atvežė baltąjį lokį.
Voljeras jam dar nebuvo paruoštas, ir kol jį statė, lokys
buvo nedideliame narve. Keletą mėnesių jis vaikščiojo
narve, darydamas tris žingsnius į vieną pusę ir tris
žingsnius į kitą... Kai viskas buvo paruošta, grotas nuėmė,
bet lokys kaip ir pirmiau tebežingsniavo tris žingsnius į
vieną pusę ir tris žingsnius į kitą.
Žemėje nėra ir dviejų žmonių, kurių pirštų atspaudai
visiškai sutaptų. Taip pat nėra dviejų žmonių, kurių
gyvenimo patirtis visiškai pasikartotų. Netgi vieno
kiaušinėlio dvynių gyvenimai skiriasi.
Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje ir sukuria savo
universalų pasaulį. Kiekvienas iš mūsų nuo pat gimimo
veikiami tėvų, suaugusiųjų, mokytojų, supančios aplinkos
kuria savo realybę, savo pasaulį. Jeigu jūs turite vaikų, tai
prisiminkite, kaip jūs primetėte jiems savo pasaulio
aprašymą, aiškinote, kas blogai, o kas – gerai, ką galima
daryti, o ko – negalima. Tą patį su jais darė jų seneliai ir
senelės, mokytojai ir kiti suaugusieji.
Todėl jūsų vaikas sudarė savo PASAULIO APRAŠYMĄ,
kuris kažkuo panašus, bet ir kažkuo skiriasi nuo jūsiškio.
Jūsų tėvai su jumis elgėsi taip pat. Ir visi žmonės įtraukti į šį
procesą. Ir negalima pasakyti, blogai tai ar gerai, kad mus
nuo vaikystės mokė suvokti Realybę kažkokiu ypatingu,
„žmogiškuoju“ būdu. Šis procesas būtinas tam, kad
įsitraukdami į jį, mes jaustumės ramesni. Tačiau mes taip
susižavime šia veikla, kad pamirštame vieną akivaizdžią
tiesą: tarp pačios REALYBĖS ir mūsų pasaulio yra didžiulis
skirtumas.
Mes nuo vaikystės sukuriame Pasaulio modelį, Realybės
modelį, kuriame gyvename visą savo gyvenimą, bandydami
tą modelį kažkaip pagerinti. Ir nėra blogų ar gerų modelių.
Esmė ta, kiek modelis gyvybingas ir naudingas. Iš vienos
pusės, mūsų modelis padeda mums naudotis visomis
gėrybėmis, kurias per daugelį amžių sukaupė žmonijos
civilizacija, o iš kitos – sukuria apribojimus, sustiprina
mūsų tikėjimą tuo, kad mūsų toli gražu netobulas modelis
ir yra pati Realybė. Ir šita saviapgaulė tolina mus nuo
TIKROVĖS ir sukelia nepasitenkinimą.
Yra vienas paradoksas: juk mes iš tikrųjų gyvename
REALYBĖJE ir pasąmoningai priimame ją tokia, kokia ji
yra, – kaip kažką puikaus, nesuprantama, nepažįstama, bet
suvokiame tik modelį šios REALYBĖS, kuriai sukurti
eikvojame visą savo gyvenimą ir energiją. Parodyti tai
galima įvairiais būdais. Tačiau iš pradžių padarykime kai
kurias išvadas.
Taigi:
1) Visata (Realybė, Tikrovė, Dievas, Pasaulis) yra
nesuvokiama galia, energija, turinti sąmonę;
2) žmogaus sąmonė yra tik Visatos, Dieviškosios
sąmonės dalis;
3) pasaulis nesuprantamas ir paslaptingas, todėl žmogus
turi į pasaulį ir į save žiūrėti kaip į mįslę;
4) mūsų pasąmoninis protas sukuria pasaulio modelį,
kuriame gyvena mūsų sąmonė. Kitaip sakant, mūsų sąmonė
atlieka vaidmenį stebėtojo ir vertintojo tų įvykių, kuriuos
mums suteikia pasąmoninis protas.
KIEK ŽMONIŲ – TIEK PASAULIŲ,
IR NETGI DAUGIAU...
Pasaulis – tai paslaptis. Ir tai, ką tu šiuo metu matai
priešais save, – toli gražu ne viskas, kas čia yra.
Pasaulyje yra dar tiek visko... Jis iš tikrųjų begalinis
kiekviename savo taške. Todėl bandymai kažką dėl savęs
išsiaiškinti – iš tikrųjų tai yra tik bandymai padaryti kažkurį
pasaulio aspektą pažįstamą, įprastą.
Mes su tavimi esame čia, pasaulyje, kurį tu vadini realiu,
tik dėl to, kad mes abu jį žinome. Tu nežinai pasaulio jėgos,
todėl nepajėgsi paversti jo pažįstamu paveikslu.
K. Kastaneda. Kelionė į Ikstlaną
Kaip jau sakiau, mes suvokiame Realybę dviejuose
lygmenyse: pasąmoniniame ir sąmoningame.
Pasąmoniniame lygmenyje mes visi sujungti su Visata,
Realybe, ir mūsų pasąmonėje yra informacijos apie bet kokį
įvykį, vykstantį Visatoje.
Tokiu būdu, tikrasis mūsų pasaulio, mūsų realybės
kūrėjas yra mūsų pasąmoninis protas, susietas su
neapsakomomis Visatos galiomis, Dievu, o mūsų sąmonė
atlieka jau prieš akimirką įvykusių įvykių stebėtojo ir
recenzento vaidmenį. Sąmonė nuo mūsų pasąmoninio
proto visada atsilieka viena akimirka. Tačiau būtent šis
mechanizmas leidžia žmogui būti kūrėju, burtininku. Kaip
sakė F. Nyčė: „Visi mes esame didesni menininkai, negu
galime įsivaizduoti“.
Kiekvieną akimirką ant mūsų, kaip ant žmogiškųjų
būtybių, užgriūva didžiulis informacijos srautas. Mūsų
pasąmoninis protas išrenka iš bendro srauto ir pateikia
mums, mūsų sąmonei, būtent tą informaciją, kuri tinka
mūsų pasąmoninei programai ir kuri po to realizuojama
mūsų Visatos modelyje. Jis kažką truputį iškreipia, kažką
apibendrina, o kai kuriuos dalykus tiesiog praleidžia.
Štai dar vienas psichologinis eksperimentas.
Du aktoriai įsiveržia į psichologijos paskaitą. Vienas iš jų
tarpduryje daro staigų rankos judesį į antrojo pusę.
Antrasis griūva ant grindų. Pirmojo aktoriaus rankose
bananas. Tačiau po apklausos beveik visi studentai
puolančiojo rankose „matė“ peilį.
Toks iškreiptas suvokimas yra todėl, kad mūsų
pasąmonėje užrašyta, jog žmogus staigiai puldamas turi
peilį. Juk niekas nesmeigs bananu.
Pasąmoninis protas informaciją praleidžia per savotiškas
programas–filtrus: neurofiziologinį, socialinį ir asmeninį.
Mūsų sąmonei tenka tik maža srovelė iš bendro srauto.
Todėl tarp to, kas vyksta iš tikrųjų Pasaulyje, ir to, kas
sudaro mūsų šio Pasaulio patirtį (t.y., mūsų pasaulio
modelio), yra didelis skirtumas.
Panagrinėkime kiekvieną tokį filtrą.
Neurofiziologinis filtras
Tai regėjimas, klausa, lytėjimas, uoslė ir skonis – penki
visiems žinomi jutiminiai kanalai, su kuriais mes
transformuojame informaciją fizinių reiškinių pasaulyje.
Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogaus ausis priima garso
bangas, kurių diapazonas yra nuo 20 iki 20 000 Hz. Garso
bangų, kurių virpesių dažnis yra už šių ribų, žmogaus ausis
negirdi. Nors daugelis gyvūnų girdi infra- ir ultragarsą.
Negalima sakyti, kad mes iš viso nesuvokiame kitų dažnių.
Juk įrodytas teigiamas arba pražūtingas ultra- arba
infragarso poveikis žmogui. Bus teisingiau pasakyti, kad
žmogus sąmoningai negirdi dažnių, esančių už fiziologinių
ribų.
Žmogaus rega sugeba sugauti bangas, išsidėsčiusias
intervale nuo 380 iki 680 milimikronų. Bangų, nukrypusių
nuo pateikto dydžio į vieną arba kitą pusę, žmogaus akis
sąmoningai nepriima.
Žmogaus lytėjimo jautrumas taip pat turi ribas; be to,
jautrumas priklauso nuo kontakto vietos.
Noriu pabrėžti, kad žmogus turi tik sąmoningas
suvokimo ribas. Šios ribos nulemtos tų jutiminių organų,
kuriuos žmogus panaudoja kasdieniame gyvenime.
Pasąmoninės galimybės suvokti ir pažinti aplinkinį
pasaulį yra begalinės.
Jau daugeliui žinomi V. M. Bronikovo tyrimai. Jis dirba
su aklais vaikais ir grąžina jiems gebėjimą matyti, bet ne
akimis, o „smegenimis“. Akliesiems V. M. Bronikovas
atveria kitus suvokimo kanalus, kuriais žmonės
įprastomis sąlygomis nesinaudoja. Jis moko ne tik
sergančius vaikus, bet ir visiškai sveikus. Tai, ką daro šis
žmogus ir jo mokiniai – nuostabu! Vaikai su juodais
raiščiais ant akių skaito bet kokį tekstą, žaidžia
šachmatais, važinėja dviračiais, laisvai vaikšto. Dar
atsiskleidžia daug kitų jų gabumų.
Manau, kad žmogus ne vien suvokia savo jutiminiais
organais fizinį pasaulį, o pakeičia nesuvokiamą Realybės
energiją, Švarią Energiją, į kažką pažįstama. Tai yra sukuria
šį materialių daiktų pasaulį.
Šis pirmas filtras duotas mums gimstant ir sudaro
filogenetinę suvokimo ir fizinio pasaulio sukūrimo
programą. Šis filtras apjungia mus, žmogiškąsias būtybes,
kaip ypatingos rūšies narius.
Socialinis filtras
Socialinis filtras – tai visuma faktorių, kurie apjungia
žmones į tam tikras socialines grupes: kalba, tautybė,
papročiai, apeigos, tautos ir valstybės istorija bei kiti.
Socialiniai veiksniai padeda mums panaudoti visą tos
socialinės grupės, kuriai mes priklausome, sukauptą
patirtį. Tačiau ir sudaro apribojimus: mums bus sunku
suprasti žmogų iš kitos socialinės grupės.
Kaip rodo patirtis, socialiniai apribojimai lengvai
įveikiami. Tai liudija mūsų gebėjimas kalbėti keliomis
kalbomis.
Individualus filtras
Šis filtras formuojasi palaipsniui, augant ir tampant
asmenybe, tai yra nuo mūsų gimimo momento. Tai mūsų
mintys, emocijos, charakterio bruožai, įpročiai, siekiai,
simpatijos ir antipatijos, elgesio būdai, reakcija į
vienokius ar kitokius įvykius, požiūris į save, artimus
mums žmones, į žmones apskritai ir į daugelį dalykų
šiame Pasaulyje.
Mūsų išgyvenimai suformuoja unikalią asmeninę istoriją.
Jie nulemia mūsų gyvenimą. Individualūs nurodymai – tai
būtent tas pasąmoninės programos aspektas, su kuriuo
mums ir reikės dirbti pirmiausiai.
Kaip matome iš toliau pateiktos schemos,
neurofiziologinis aparatas, socialiniai ir asmeniniai
veiksniai apskritai ir yra ta pati pasąmoninė programa, su
kuria sukuriama unikali kiekvieno žmogaus realybė. Be to,
labiausiai prieinama šios programos dalis, kurią lengvai
galima keisti, yra mūsų asmeninė istorija su jos
individualiais nurodymais.
Taigi:
1) mes patys kuriame tą pasaulį, kuriame gyvename;
2) mes turime prisiimti atsakomybę už savo pasaulį;
3) tarp pačios Realybės ir mūsų pasaulio (Realybės
aprašymo) yra neišvengiamai didelis skirtumas;
4) Pasaulio modeliai, sukuriami kiekvieno iš mūsų,
skiriasi vienas nuo kito. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus
gyvena savo pasaulyje, kuris yra visai kitoks, nei bet kuris
kitas;
5) mes patys kuriame pasaulį, kuriame gyvename (mes
kuriame PASAULIO modelį, REALYBĖS modelį). Mes patys
sukuriame mūsų ligas, situacijas su žmonėmis, su darbu, su
pinigais ir kita. O jei mes patys sukuriame savo pasaulį, tai,
vadinasi, mes galime jį pakeisti. Kitaip sakant, jeigu mus
kažkas netenkina gyvenime, tai mes galime jį pakeisti,
išsiaiškindami ir pašalindami vienos ar kitos problemos
priežastį ir, sukurdami kažką nauja, galime pradėti gyventi
prasmingiau ir džiaugsmingiau (kaip tai padaryti, bus
kalbama šioje ir kitose knygose).
PASĄMONINĖS PROGRAMOS
Kai mokiausi vartoti „velnio žolę“, buvau pernelyg godus
ir nekantrus. Aš griebdavausi daiktų, kaip vaikai griebia
saldumynus. „Velnio žolė“ – tai tik vienas iš milijono kelių.
Tačiau ir viskas, kas tik norite – tik vienas iš milijono kelių.
Todėl tu visada turi prisiminti, kad kelias – tai tik kelias;
jeigu tu jauti, kad jis ne tavo, tai turi jį palikti bet kokia
kaina. Norėdamas tai suprasti, turi drausmingai gyventi. Tik
su šia sąlyga tu žinosi, kad bet koks kelias – tai tik kelias, ir
niekas netrukdo nei tau pačiam, nei bet kam kitam palikti jį,
jeigu tai liepia tavo širdis. Tačiau perspėju: tavo sprendimas
turi būti laisvas nuo baimės arba garbės troškimo. Žiūrėk į
bet kurį kelią tiesiai ir be dvejonių. Išbandyk jį tiek kartų,
kiek tau reikės. Paskui užduok sau, ir tik sau pačiam, vieną
klausimą. Šitą klausimą užduoda tik labai seni žmonės.
Mano mokytojas uždavė jį man vienąkart, kada buvau
jaunas, bet jį man suprasti sukliudė pernelyg karštas
kraujas. Dabar aš jį suprantu. Užduosiu šitą klausimą tau: ar
tavo kelias turi širdį? Visi keliai vienodi: jie niekur neveda.
Jie veda per krūmus arba į krūmus. Aš galiu pasakyti, kad
savo gyvenime nužingsniavau ilgus ilgus kelius, bet niekur
nenuėjau. Tokia prasmė klausimo, kurį man uždavė
mokytojas. Ar turi šitas kelias širdį? Jeigu turi, tai geras
kelias, jeigu ne, tai iš jo jokios naudos. Abu keliai niekur
neveda, bet viename širdis yra, o kitame – nėra. Keliaujant
vienu keliu, kelionė tampa džiaugsminga. Kiek nekeliausi,
tu ir tavo kelias neatskiriami. Kitas kelias privers tave
prakeikti savo gyvenimą. Vienas kelias suteikia tau jėgų,
kitas – tave sunaikina.
K. Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Kaip sukuriama ši programa, ir kas ją kuria, ir kokias
funkcijas ji atlieka?
Programuotojas, kurdamas programą, pirmiausia turi
nustatyti funkcijas, kurias ji atliks, o paskui parinkti kalbą
(specifinį simbolių ir ženklų rinkinį), kuria ši programa bus
užrašyta. Dar turi būti energinis įrenginys, kuris šią
programą realizuos. Mūsų atveju toks įrenginys yra
žmogus – unikali būtybė, nes gali pati save programuoti.
Kai vaikas atsiranda šiame pasaulyje, jis jau pasąmonėje
turi pirmą programos elementą – neurofiziologinį aparatą,
su kurio jis pasiruošęs priimti Tikrovę.
Antras programos elementas – socialinis – nustatomas
vaiko gimimo vieta (šeima, šalimi).
Pirmuosius du programos elementus, tai yra žmogaus
atsiradimo pasaulyje vietą ir laiką, nulemia giluminės
likimą nešančios pasąmoninės struktūros.
Trečias elementas – individualus. Jis formuojasi
palaipsniui, mokymosi procese.
Kūdikiai aplinkinį pasaulį vizualiai suvokia kaip
neįsivaizduojamų spalvotų įvairaus dydžio ir
intensyvumo dėmių bei energinio srauto rinkinį. Vaikai
turi daugybę rankų, kojų, galvos ir kūno judesių variantų
vienas kito atžvilgiu. O suaugusieji vaiką nuo pat gimimo
akimirkos moko suvokti ir suprasti aplinkinį pasaulį
griežtai apibrėžtu būdu (atsižvelgdami į savo pačių
programas). Iš pradžių kūdikis mokosi valdyti kūną,
paskui pasinaudodamas kalba pradeda pažinti pasaulį.
Suaugusieji nuolatos aprašo mažyliui aplinką. Tai tampa
nepertraukiamu vaiko bendravimo su suaugusiaisiais
procesu. Pagaliau ir pats nepastebėdamas vaikas
pasisavina sau šį Pasaulio aprašymą. Vėliau žmogus taip
pat tęsia nenutrūkstamą vidinį dialogą, kuris palaiko
Pasaulio aprašymą. Vidinis pasąmoninis paprasto
žmogaus dialogas įprastomis sąlygomis nenutrūksta nė
minutei. Šio dialogo turinys yra ne kas kita, kaip
išvardijimas visko, su kuo žmogus susiduria kasdieniame
gyvenime. Šis sąrašas negali būti blogas arba geras. Tai
paprastas sąrašas, padedantis išlaikyti įprastą pasaulį
kaip nekintamą ir tvarų. Tik tada mes daugiau ar mažiau
jaučiamės ramūs.
Štai jis, pats didžiausias melas!
Mes nuo vaikystės mokomės priimti pasaulio aprašymą
kaip TIKROVĘ.
Taigi suaugusieji vaikui nustato kryptį, o vėliau jis pats
įneša tam tikrus pakeitimus arba kažką nauja į savo elgesio
programą. Tai gali būti mintys, kurios praturtina jo patirtį ir
daro gyvenimą įdomesnį ir turiningesnį arba skurdina ir
apriboja gebėjimą efektyviai veikti. Tačiau juk mūsų tėvus
mokė jų tėvai, o mes mokome savo vaikus, ir taip šis
procesas bus tęsiamas be galo. Todėl peršasi mintis, kad
žmogaus gyvenimas yra tik elementas daug talpesnėje
Visatos programoje.
Kaip ir bet kuri kita, pasąmoninė žmogaus programa
atlieka tam tikras funkcijas, iš kurių viena – Realybės
modelio kūrimas ir jo palaikymas. Kitaip sakant, gyventi
šiame pasaulyje ir siekti, kad Realybės modelis atitiktų
pačią Realybę, – tai svarbiausias, arba generalinis
kiekvieno žmogaus ketinimas. Tikintieji tai vadina sielos
veržimusi prie Dievo, Kūrėjo. Rytuose – tai kelias į Laisvę,
arba Tiesos ieškojimas. Aš nenorėčiau šiam ketinimui
suteikti religinį ar mistinį aspektą. Apibūdinu šią funkciją
kaip gydytojas psichologas – žmogaus pasąmonė, kaip
informacinė energinė struktūra, stengiasi susijungti su
Visatos Protu. Dalis siekia visumos. Šito dėsnio
nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Šis dėsnis
veikia pasąmonės lygmenyje, ir būtų kvaila pasisakyti prieš
jį. Juk Niutono dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, žinome
mes jį ar nežinome. Tarp kitko, visuotinis traukos dėsnis –
tai vienas iš anksčiau minėto Visatos dėsnio pasireiškimų.
Niutono dėsnis aprašo materialių objektų tarpusavio
sąveiką. Tačiau materija yra tik viena iš energijos atmainų.
Pasąmoninė žmogaus programa turi savo struktūrinius
elementus: neurofiziologinį aparatą, socialinius ir
asmeninius veiksnius, kurie suformuoja žmogaus
asmeninę istoriją.
Programos kalba yra žmogaus kalba – simbolių ir ženklų
rinkinys.
O šią programą tam tikru būdu dirbti priverčia ne kas kita,
kaip mūsų ketinimai, mūsų mintys. Jie įvelkami į žodžius,
vaizdus, garsus, jausmus ar judesius. Mintis – tai specifinis
universalus instrumentas. Būtent naudodami mintis mes
kuriame mūsų unikalų pasaulį. Tai akivaizdu. Pinigai,
namai, keliai, santykiai su žmonėmis – visa tai iš pradžių
buvo mintys. Kai atsiranda mintis, ji formuoja tam tikrus
žmogaus elgesio būdus, kurie vėliau įsikūnija materialiame
pasaulyje.
Mūsų likimas – tai mūsų mintys!
Taigi mūsų pasaulis yra mūsų asmeninių minčių
atspindys. Tačiau prieš materializuodamasi į kažką
konkretaus, mintis patiria tam tikrus pasikeitimus.
Šalyje vyksta ekonomikos ir politikos permainos.
Daugelis įmonių užsidaro. Žmonės ieško naujo darbo. Jie
turi ketinimą – rasti darbą, ir dar tokį, kuris jiems patiktų ir
uždirbtų užtektinai pinigų. Vienas vyriškis nusprendė, kad
jo amžius netinkamas (juk jis skaitė skelbimuose, kad
darbui reikalingi ne vyresni nei 40 metų žmonės); be to jis
jau kelis kartus gavo neigiamą atsakymą; iš savo draugų jis
nuolatos girdi apie tai, kaip dabar sunku surasti naują
darbą; o per televizorių nuolat gąsdinama masine
bedarbyste ir pranešama vos ne apie visuotinį algų
nemokėjimą. Galiausiai jis taip ir nesuranda tinkamo darbo
arba dirba įmonėje, kurioje atlyginimas neišmokamas
laiku.
Kitas vyriškis, nepaisydamas savo amžiaus, tiki tuo, kad
jo žinios ir sugebėjimai kažkur kažkam reikalingi. Jis paima
rašiklį, popieriaus lapą ir paskaičiuoja, kiek jam reikia gauti
pinigų, kad patenkintų visus savo poreikius: užmokėtų už
butą, gerai maitintųsi, apsirengtų, poilsiautų ir kita. Iš
pradžių jis išsigąsta gautos sumos. Tačiau paskui
pagalvoja: „O kodėl gi ne? Juk yra žmonių, kurie uždirba
žymiai daugiau, reiškia, ir aš vertas tų pinigų“. Kitą dieną šis
vyriškis mieste susitinka su savo draugu, kurio seniai
nematė. Išsikalba. Ir draugas, sužinojęs apie jo problemą,
pasako, kad jis turi pažįstamą, kuris atidaro naują įmonę, ir
jam kaip tik reikalingi tokios specialybės žmonės. Ir štai jau
po savaitės šis vyriškis dirba naujoje darbovietėje, o
atlyginimas tiksliai atitinką tą sumą ant lapelio.
Tai ne pasaka – tai gyvenimo pavyzdžiai.
Atsitiktinumas? Tačiau juk atsitiktinumas – tai
pasąmoninis dėsningumas! Pirmuoju atveju gauti darbą
trukdė mintys – abejonės, ir tos mintys pagimdė
atitinkamą programą. Antruoju atveju vyriškis tvirtai
tikėjo savimi ir vertino savo žinias bei patirtį. Taigi
kiekvienas gavo pagal savo atitinkamas mintis-lūkesčius.
Juk mes patys sukuriame savo gyvenimą!
„Tebūnie jums pagal tikėjimą jūsų!“ Taip parašyta
Biblijoje.
Apie tai, kaip rasti reikiamą darbą, užsidirbti pakankamą
kiekį pinigų arba užmegzti puikius santykius su žmonėmis,
bus kalbama kitose knygose. Šioje knygoje aš norėčiau
kalbėti apie sveikatą, apie tai, kaip žmonės susikuria sau
ligas ir kaip jas, netgi tas, kurios vadinamos
„neišgydomomis“, galima pagydyti. Jūs suprasite, kad tai
galima padaryti pačiam. Tereikia tik pažvelgti į savo vidų,
išstudijuoti savo mintis, savo pasąmoninę programą ir
padaryti joje atitinkamus pakeitimus.
Taigi:
1) realybės modelis, kuriame mes gyvename, atitinka
mūsų pasąmoninę programą, kuri formuojasi nuo
vaikystės; vadinasi, išorė atspindi vidų;
2) kiekvienas žmogus pasąmoningai vykdo svarbiausią
funkciją ir svarbiausią gyvenimo tikslą – gyventi šiame
pasaulyje ir siekti, kad mūsų Realybės modelis atitiktų
pačią REALYBĘ;
3) mūsų pasaulis yra mūsų nuosavų minčių išorinis
atspindys; viską, ką turime savo gyvenime, mes sukuriame
patys;
4) norint ką nors pakeisti savo gyvenime (sveikatos
būklę, santykius su žmonėmis, darbą, materialinę padėtį ir
kt.), reikia kreiptis į savo vidų ir pakeisti savo pasąmoninę
elgesio programą, savo mintis, tai yra pasikeisti pačiam.
Kaipgi pasiekti žmogaus šventovę – jo pasąmoninę
programą, jo vidinį protą, kuris tiesiogiai sujungtas su
Visata, su Dievu? Ir ar galima tai daryti? Ar tai nepavojinga?
Pasakysiu iškart, kad visi žmonės, be išimčių, jau tai daro.
Tiktai daro bet kaip neapgalvotai, stichiškai, neatsakingai,
sukurdami savo pasaulį su daugybe problemų ir
susipainiodami jose.
Aš manau, kad išmokti bendrauti su savo pasąmoniniu
protu – tiesiog būtina. Maža to, šito žmones reikia mokyti
nuo pat vaikystės, kaip mokoma skaityti ir rašyti. Ir tai
visiškai saugu (aišku, laikantis tam tikrų taisyklių). Tai dar
ir įdomu. Argi jums nesinori sužinoti visą tiesą apie save?
Apie tai, kaip, kuo ir kodėl jūs sukūrėte sau skausmą ir
kančias. Ir nejaugi jums nesinori išpainioti savo problemų
kamuolio?
Tada pirmyn! Juk mes patys sukuriame savo pasaulį, savo
gyvenimą. Tai pradėkime kurti nuostabų pasaulį!
