1

2017 m. lapkritis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS .......... 4

2017 m. lapkričio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas Isabel Maria Pinheiro Vieira Rodrigues de

Andrade, Fausto da Silva Rodrigues de Andrade (C-514/16) ..................................................................... 4

II. DARBO TEISĖ ........................................................................................................................................... 5

2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas Conley King (C-214/16) .................................................................... 5

2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas António Fernando Maio Marques da Rosa (C-306/16) .................... 7

III. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ ............................................................................................................... 8

2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas VCAST Limited (C-265/16) .............................................................. 8

2017 m. lapkričio 23 d. sprendimas Salvador Benjumea Bravo de Laguna (C-381/16) ........................ 10

IV. JURISDIKCIJA BANKROTO BYLOSE.............................................................................................. 11

2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas Tünkers France, Tünkers Maschinenbau GmbH (C-641/16) ........ 11

4

I. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

DRAUDIMAS

2017 m. lapkričio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas Isabel Maria Pinheiro Vieira Rodrigues

de Andrade, Fausto da Silva Rodrigues de Andrade (C-514/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas – Direktyva 72/166/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Sąvoka

„transporto priemonių [eismas]“ – Įvykis ūkyje – Įvykis, susijęs su žemės ūkio paskirties traktoriumi,

stovėjusiu vietoje su įjungtu varikliu, leidžiančiu palaikyti herbicidų purkštuvo siurblio veikimą

2006 m. kovo 18 d. Maria Alves purškė herbicidais sutuoktinių Rodrigues de Andrade vynuogyną,

esantį iš terasų sudarytame sklype su nuolydžiu. Herbicidai buvo supilti į bidoną su purškimo įranga,

pritaisytą traktoriaus galinėje dalyje (aptariamas traktorius). Šis traktorius stovėjo ant lygaus negrįsto

keliuko su įjungtu varikliu, kad galėtų veikti herbicidų purkštuvo siurblys. Tą dieną dėl stipraus

lietaus šio traktoriaus masė, jo variklio ir purškimo įtaiso sukelta vibracija ir M. Alves darbas su prie

bidono prijungta žarna sukėlė žemės nuošliaužas, kurios išjudino ir šį traktorių. Šis nukrito nuo terasų

ir versdamasis užkliudė keturis darbuotojus, purškusius herbicidais vynuogyną žemiau esančiose

terasose. Aptariamas traktorius partrenkė ir prispaudė M. Alves, dėl to ji mirė.

Aptariamas traktorius buvo registruotas Nair Morais da Silva Pinto, t. y. J. Oliveira Pinto sutuoktinės,

vardu. J. Oliveira Pinto buvo sutuoktinių Rodrigues de Andrade ūkio ūkvedys, taigi ir M. Alves

viršininkas. N. Morais da Silva Pinto buvo sudariusi su CA Seguros „traktorių ir žemės ūkio

technikos“ draudimo sutartį. I. M. Pinheiro Vieira Rodrigues de Andrade su kita draudimo bendrove

buvo sudariusi draudimo sutartį, kuri apėmė jos atsakomybę už nelaimingus atsitikimus darbe. Ši

draudimo bendrovė atlygino J. M. Proença Salvador, M. Alves našliui, turtinę žalą, padarytą dėl mirtį

sukėlusio įvykio. J. M. Proença Salvador pareiškė ieškinį siekdamas, kad atlyginti dėl šio įvykio

padarytą neturtinę žalą būtų įpareigoti arba solidariai sutuoktiniai Rodrigues de Andrade, J. Oliveira

Pinto ir N. Morais da Silva Pinto, arba CA Seguros tuo atveju, jeigu ši bendrovė būtų įpareigota

išmokėti išmoką už tokį įvykį.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškinį ir įpareigojo atsakovus solidariai sumokėti

dalį reikalaujamų sumų, bet ieškinio reikalavimus, pareikštus N. Morais da Silva Pinto ir CA Seguros,

atmetė motyvuodamas tuo, kad įvykis, su kuriuo susijęs nagrinėjamas traktorius, nebuvo eismo

įvykis, kuriam gali būti taikoma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo

draudimo (toliau – privalomasis draudimas) apsauga, nes šis įvykis įvyko nagrinėjamą traktorių

naudojant ne kaip transporto priemonę. Atsakovai sprendimą apskundė apeliacinės instancijos

teismui, kuris kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas paaiškinti, ar 1972 m. balandžio 24 d.

Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo

įgyvendinimu, suderinimo (Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje

nuostatoje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai ant ūkio negrįsto

keliuko stovėjęs traktorius su įjungtu varikliu tam, kad veiktų prie šio traktoriaus pritaisyto herbicidų

purkštuvo siurblys, nuvirto dėl žemės nuošliaužų, kurias lėmė keli veiksniai, kaip antai traktoriaus

masė, jo variklio ir siurblio vibracijos ir stiprus lietus, ir mirtinai sužalojo tame ūkyje dirbusį asmenį.

Teisingumo Teismas nurodė, kad žemės ūkio paskirties traktorius, kaip antai aptariamas traktorius,

patenka į šios Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nurodytą „transporto priemonės“ sąvoką,

nes jis yra „mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne

bėgiais“. Teismas pažymėjo, kad ši apibrėžtis nesiejama su tuo, kam naudojama ar gali būti

naudojama atitinkama transporto priemonė. Taigi tai, kad traktorius tam tikromis aplinkybėmis gali

būti naudojamas kaip žemės ūkio mašina, neturi įtakos išvadai, kad tokią transporto priemonę apima

Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 1 punkte esanti sąvoka „transporto priemonė“ (2014 m. rugsėjo 4

d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 38 punktas). Sąvoka „transporto priemonių

[eismas]“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, yra savarankiška Sąjungos

5

teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama atsižvelgiant, be kita ko, į šios nuostatos kontekstą ir teisės

aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Pirmosios

direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių

[eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį

transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją.

Atsižvelgiant į nurodytą išaiškinimą darytina išvada, kad, pirma, sąvokos „transporto priemonių

[eismas]“ apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama,

charakteristikomis; antra, Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nurodytos motorinės transporto

priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai skirtos naudoti kaip transporto priemonės.

Taigi sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio

1 dalį, apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės.

Kadangi transporto priemonė, kaip antai nagrinėjamas traktorius, be įprastinio naudojimo kaip

transporto priemonės, tam tikromis aplinkybėmis dar gali būti naudojama kaip darbo mašina, svarbu

nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta priemonė iš

esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė, ir tokiu atveju toks naudojimas patenka į sąvoką

„transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį,

ar kaip darbo mašina, ir tokiu atveju tokio naudojimo į ta sąvoka neapima.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad kai įvyko įvykis,

su kuriuo susijęs nagrinėjamas traktorius, šis buvo naudojamas kaip įrenginys, generuojantis varos

jėgą, reikalingą, kad veiktų jame įmontuotas herbicidų, skirtų atitinkamame ūkyje auginamiems

vynmedžiams purkšti, purkštuvo siurblys. Atrodo, kad toks naudojimas iš esmės susijęs su šio

traktoriaus kaip darbo mašinos, o ne kaip transporto priemonės funkcija ir jo neapima sąvoka

„transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį,

bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama

taip, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ neapima situacijos, kai su

įvykiu susijęs žemės ūkio paskirties traktorius tuo momentu, kai vyko šis įvykis, buvo naudojamas

ne pagal savo pagrindinę paskirtį kaip transporto priemonė, bet kaip darbo mašina, generuojanti varos

jėgą, reikalingą, kad veiktų herbicidų purkštuvo siurblys.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=197180&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=513866

II. DARBO TEISĖ

2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas Conley King (C-214/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga –

Direktyva 2003/88/EB – Darbo laiko organizavimas – 7 straipsnis – Kompensacija už nepanaudotas

kasmetines atostogas, mokama baigiantis darbo santykiams – Nacionalinės teisės normos, pagal

kurias darbuotojas įpareigojamas imti metinių atostogų, nors užmokestis už jas nenumatytas

Byloje nustatyta, kad C. King nuo 1999 m. birželio 1 d. iki išėjimo į pensiją momento (2012 m. spalio

6 d.) dirbo Sash WW pagal „tik už komisinį atlyginimą savarankiškai dirbančio asmens sutartį“. Pagal

šią sutartį C. King gaudavo tik komisinius. Už jo imamas kasmetines atostogas jam nebuvo mokama.

Baigiantis darbo santykiams C. King pareikalavo, kad darbdavys už visą jo išdirbtą laikotarpį (nuo

1999 m. birželio 1 d. iki 2012 m. spalio 6 d.) sumokėtų piniginę kompensaciją tiek už kasmetines

atostogas, kurios panaudotos, bet už kurias nesumokėta, tiek už kasmetines atostogas, kurios

nepanaudotos. Darbdavys atsisakė patenkinti šį reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad jis turėjo

savarankiškai dirbančio darbuotojo statusą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą.

6

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad C. King turėjo būti laikomas „darbuotoju“, kaip tai

suprantama pagal 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/88 dėl tam

tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88), ir kad jis turėjo teisę, jog jam

būtų išmokėtos reikalaujamos kompensacijos už tris kasmetinių mokamų atostogų rūšis. Darbdavys

dėl šios sprendimo padavė apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo

Teismą iš esmės klausdamas, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių

teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą turi

būti aiškinami taip, kad kilus darbuotojo ir jo darbdavio ginčui dėl to, ar darbuotojas turi teisę į

mokamas kasmetines atostogas pagal pirmąją iš nurodytųjų nuostatų, pagal juos draudžiama, kad

darbuotojas pirma turi eiti atostogų ir tik tada gali sužinoti, ar turi teisę į tai, kad už jas būtų sumokėta

(pirmasis klausimas), ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį

draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ir praktika, kai darbuotojui trukdoma perkelti ir tam tikrais

atvejais kaupti iki to laiko, kol baigiasi jo darbo santykiai, mokamas kasmetines atostogas už kelis

vienas po kito einančius referencinius laikotarpius, nepanaudotas dėl to, kad darbdavys atsisakė

sumokėti už šias atostogas (antrasis-penktasis klausimai).

Atsakydamas į pirmąjį klausimą, Teisingumo Teismas nurodė, kad darbuotojas turi turėti galimybę

gauti užmokestį, į kurį jis turi teisę pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį imdamas kasmetines

atostogas. Pažymėjo, kad bet koks darbdavio veikimas ar neveikimas, dėl kurio darbuotojas gali būti

atgrasomas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, prieštarauja ir teisės į mokamas kasmetines

atostogas tikslui.

Tokiu atveju, kai darbdavys darbuotojui suteikia tik nemokamų atostogų, pastarasis negali savaime

teisme ginti savo teisės į mokamas atostogas. Dėl to jis pirma verčiamas imti nemokamų atostogų ir

tik tada gali pareikšti ieškinį, kuriuo siekia, kad už jas būtų sumokėta.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnyje

užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą turi būti aiškinami taip, kad kilus darbuotojo ir jo

darbdavio ginčui dėl to, ar darbuotojas turi teisę į mokamas kasmetines atostogas pagal pirmąją iš

nurodytųjų nuostatų, pagal juos draudžiama tai, kad darbuotojas pirma turi eiti atostogų ir tik tada

gali sužinoti, ar turi teisę į tai, kad už jas būtų sumokėta.

Atsakydamas į antrąjį-penktąjį klausimus, Teisingumo Teismas nurodė, kad C. King nepasinaudojo

savo teise į mokamas kasmetines atostogas iki išėjimo į pensiją būtent dėl nuo jo valios

nepriklausančių priežasčių. Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad net jei suinteresuotasis asmuo tam

tikru jo darbo santykių su darbdaviu momentu būtų sutikęs sudaryti kitokią darbo sutartį, kurioje būtų

numatyta teisė į mokamas kasmetines atostogas, tokia aplinkybė neturi reikšmės siekiant atsakyti į

pateiktus prejudicinius klausimus. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas šiuo tikslu turi atsižvelgti į iki

pareiškėjo išėjimo į pensiją egzistavusius darbo santykius, nesvarbu, koks jų pagrindas, kuriems

tęsiantis jis negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.

Pirma, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisė į mokamas kasmetines

atostogas negali būti aiškinama siaurai. Taigi, nukrypti leidžiančios nuostatos, kaip

Direktyvoje 2003/88 numatytos Sąjungos teisės aktų išimtys dėl darbo laiko organizavimo, turi būti

aiškinamos taip, kad jų taikymo sritis apribota tuo, kas griežtai būtina norint apginti pagal tas

nuostatas saugomus interesus.

Antra, aplinkybė, kad Sash WW per klaidą pripažino, jog C. King neturėjo teisės į mokamas

kasmetines atostogas, net jeigu ji būtų įrodyta, yra nesvarbi. Iš tikrųjų darbdavys turi ieškoti visos

informacijos, susijusios su savo pareigomis šioje srityje.

Trečia, tokiomis aplinkybėmis, kai nėra jokios nacionalinės teisės akto ar sutartinės nuostatos, kurioje

būtų numatytas atostogų perkėlimo ribojimas paisant Sąjungos teisės reikalavimų,

Direktyvoje 2003/88 numatyta Sąjungos darbo laiko organizavimo srityje tvarka negali būti

aiškinama siaurai. Iš tikrųjų, jeigu tokiomis sąlygomis būtų pripažinta, kad darbdavys gali panaikinti

darbuotojo teisę į sukauptas mokamas metines atostogas, tai prilygtų pripažinimui teisėtu elgesio, dėl

7

kurio darbdavys neteisėtai praturtėja, pažeidžiant patį minėtos direktyvos tikslą – paisyti darbuotojo

sveikatos.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad

pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, kai darbuotojui trukdoma perkelti ir

tam tikrais atvejais kaupti iki to laiko, kol baigiasi jo darbo santykiai, mokamas kasmetines atostogas

už kelis vienas po kito einančius referencinius laikotarpius, nepanaudotas dėl to, kad darbdavys

atsisakė sumokėti už šias atostogas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=197263&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=313191

2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas António Fernando Maio Marques da Rosa (C-306/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga –

Direktyva 2003/88/ES – 5 straipsnis – Savaitės poilsio laikas – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose

numatyta bent viena poilsio diena per septynių dienų laikotarpį – Laikotarpiai, per kuriuos dirbama

daugiau nei šešias dienas iš eilės

1991–2014 metais ieškovas pagrindinėje byloje A. F. Maio Marques da Rosa dirbo kazino Varzim

Sol. Šis kazino dirbo kiekvieną dieną, išskyrus gruodžio 24 d., nuo 15 val. iki 3 val. ryto nuo

sekmadienio iki ketvirtadienio ir nuo 16 val. iki 4 val. ryto kitomis dienomis. Darbas buvo

organizuojamas taikant darbo ir poilsio laikotarpių rotaciją ir darbuotojai vienas paskui kitą užimdavo

tas pačias darbo vietas pagal iš anksto nustatytą modelį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas nurodo, kad 2008–2009 m. pareiškėjas kelis kartus dirbo septynias dienas iš eilės.

Jis taip pat nurodo, kad Varzim Sol darbuotojai, kurie atliko funkcijas žaidimų salėse, nuo 1988 m.

turėjo teisę į dvi iš eilės einančias poilsio dienas per savaitę: pirmoji buvo suteikiama pagal Darbo

kodeksą, o antroji, papildoma, pagal kazino ir kitų darbuotojų profesinės sąjungos ir Varzim Sol

susitarimus. Nuo 2010 m. Varzim Sol pakeitė darbo laiko organizavimą, kad darbuotojai nuo šiol

dirbtų ne daugiau nei šešias dienas iš eilės. 2014 m. kovo 16 d. pasibaigė ieškovo pagrindinėje byloje

darbo sutartis.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, reikalaudamas, kad darbdavys sumokėtų jam 18 602 EUR kaip žalos

atlyginimą, nes septinta dirbta diena turėjo būti atlyginama kaip viršvalandžiai ir jis nepasinaudojo

kompensuojamuoju poilsio laiku. Jis taip pat prašė sumokėti 7 679 EUR sumą, motyvuodamas tuo,

kad antra savaitės poilsio diena jam ne visada buvo suteikiama laiku. Pirmosios instancijos teismas

ieškinį atmėtė, pareiškėjas pateikė skundą apeliacinės instancijos teismui.

Nacionalinis teismas pateikė prašymą Teisingumo Teismui iš esmės prašydamas išaiškinti, ar

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartija) 31 straipsnį, 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos

direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeistos 2000 m.

birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB (toliau – Direktyva 93/104/EB),

5 straipsnį ir 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų darbo

laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88) 5 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti

taip, kad minimalus 24 valandų nepertraukiamo poilsio laikas, į kurį darbuotojas turi teisę, turi būti

suteikiamas vėliausiai dieną, kuri eina po šešių iš eilės dirbtų dienų.

Teisingumo Teismas nurodė, kad kadangi Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje nepateikiama nuorodos

į valstybių narių nacionalinę teisę, žodžių junginys „per kiekvieną septynių dienų laikotarpį“ turi būti

vertinamas kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir aiškinama vienodai, nepaisant jo

kvalifikavimo valstybėse narėse ir atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos formuluotę, kontekstą ir

teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus.

Pirma, dėl Direktyvos 2003/88 5 straipsnio teksto pažymėtina, kad iš jo matyti, jog valstybės narės

imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas

8

turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir Direktyvos 2003/88 3 straipsnyje

nurodomų 11 kasdienio poilsio valandų. Vis dėlto šiame straipsnyje nenurodoma, kada turi prasidėti

šis minimalus poilsio laikas, todėl jis gana lankstus, kiek tai susiję su minėto momento pasirinkimu.

Antra, dėl nagrinėjamų žodžių konteksto pažymėtina, kad jis patvirtina šį pažodinį aiškinimą. Šiuo

klausimu atkreiptinas dėmesys į tai, kad keliose Direktyvos 2003/88 nuostatose Sąjungos teisės aktų

leidėjas vartojo žodžius „pamatinis laikotarpis“ tam, kad nustatytų terminą, kuriam nepasibaigus turi

būti suteiktas minimalus poilsio laikas. Taip daroma, be kita ko, šios direktyvos 16 straipsnio

a punkte, kuriame nurodyta, kad taikydamos 5 straipsnį valstybės narės gali nustatyti ne didesnį kaip

14 dienų pamatinį laikotarpį. Nors tai aiškiai nenurodyta, pastarajame straipsnyje nurodytas septynių

dienų laikotarpis taip pat gali būti laikomas pamatiniu laikotarpiu.

Trečia, dėl Direktyvos 2003/88 tikslų reikia priminti, kad ja siekiama veiksmingai ginti darbuotojų

saugą ir sveikatą. Atsižvelgiant į šį pagrindinį tikslą, kiekvienam darbuotojui reikia, be kita ko,

suteikti atitinkamus poilsio laikotarpius. Tuo tikslu šios direktyvos 5 straipsnio pirmoje pastraipoje

visiems darbuotojams numatytas minimalus nepertraukiamas savaitės poilsio laikas.

Vis dėlto iš minėtos direktyvos, ypač iš jos 15 konstatuojamosios dalies, matyti, kad joje taip pat

suteikiama tam tikro lankstumo įgyvendinant minėtas nuostatas. Būtent dėl to joje įtvirtintos kelios

nuostatos, kaip antai nurodytos šio sprendimo 34 punkte, pagal kurias, taikant kompensuojamąsias

priemones, leidžiama nukrypti nuo reikalaujamo minimalaus poilsio laiko, ypač kiek tai susiję su

pamaininiu darbu arba veikla, kurią vykdant būtina užtikrinti paslaugų teikimo arba gamybos

tęstinumą. Be to, Direktyvos 2003/88 16 straipsnio a punkte nustatyta, kad valstybės narės,

taikydamos šios direktyvos 5 straipsnį, susijusį su savaitės poilsio laiku, gali numatyti ilgesnį

pamatinį laikotarpį. Galiausiai šia direktyva siekiamas tikslas tinkamai apsaugoti darbuotoją, kartu

valstybėms narėms suteikiant tam tikro lankstumo taikant šioje direktyvoje numatytas nuostatas,

išplaukia ir iš pačios šio 5 straipsnio formuluotės, kaip nurodyta šio sprendimo 41 punkte.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 93/104 5 straipsnis ir Direktyvos 2003/88

5 straipsnio pirma pastraipa aiškintini kaip nereikalaujantys, kad minimalus 24 valandų

nepertraukiamas savaitės poilsio laikas, į kurį darbuotojas turi teisę, būtų suteikiamas vėliausiai dieną,

einančią po šešių iš eilės dirbtų dienų, bet reikalaujantys, kad jis būtų suteiktas per kiekvieną septynių

dienų laikotarpį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=196495&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=313191

III. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

2017 m. lapkričio 29 d. sprendimas VCAST Limited (C-265/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės –

Direktyva 2001/29/EB – 5 straipsnio 2 dalies b punktas – Atgaminant asmeniniam naudojimui

taikoma išimtis – 3 straipsnio 1 dalis – Viešas paskelbimas – Tam tikras techninis būdas – Autorių

teisių saugomų kūrinių kopijų vaizdo įrašymo „debesyje“ paslaugos (cloud computing) teikimas be

jų autorių sutikimo – Paslaugos teikėjo aktyvus dalyvavimas atliekant šį įrašymą

VCAST limited yra pagal Didžiosios Britanijos teisę įsteigta bendrovė, kuri savo klientams suteikia

galimybę internete naudotis vaizdo įrašymo saugojimo vietoje „debesyje“ (cloud) sistema, kai

įrašomos Italijos televizijos transliuotojų, tarp kurių yra ir RTI, antžeminiu būdu transliuojamos

programos. Naudotojas praktiškai pasirenka programą VCAST interneto svetainėje, kurioje yra visos

į šios bendrovės teikiamą paslaugą įeinančių televizijos kanalų programos. Naudotojas gali nurodyti

konkrečią programą arba laiko intervalą. Tada VCAST valdoma sistema, naudodama savo antenas,

pagauna televizijos signalą ir įrašo pasirinktą programą naudotojo nurodytoje duomenų saugojimo

9

vietoje, kuri yra „debesyje“. Šią saugojimo vietą naudotojas įsigyja iš kitų tiekėjų. VCAST apskundė

RTI Tribunale di Torino (Turino teismas) įmonių teisės specializuotai kolegijai, prašydama

konstatuoti jos veiklos teisėtumą. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės uždraudė

VCAST tęsti veiklą.

Nacionaliniam teismui kilo klausimų dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų

aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29) 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo, todėl jis

kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas paaiškinti, ar pagal minėtą straipsnį draudžiamos

nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias komercinei įmonei leidžiama teikti privatiems asmenims

autorių teisių saugomų kūrinių kopijų asmeniniam naudojimui nuotolinio įrašymo „debesyje“,

naudojant informacinę sistemą, paslaugą, kai ši įmonė aktyviai dalyvauja darant įrašą ir negautas

teisių turėtojo sutikimas.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės

narės gali nustatyti atgaminimo teisės išimtis arba apribojimus, kai atgaminama asmeniniam

naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar

netiesioginių komercinių tikslų. Pagal minėtą nuostatą atitinkami fiziniai asmenys nebūtinai turi turėti

atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų. Trečiasis asmuo jiems gali teikti atgaminimo paslaugą, kuri

sudaro būtiną faktinę prielaidą, kad fiziniai asmenys galėtų daryti kopijas asmeniniam naudojimui.

Todėl reikia patikrinti, ar tokia paslauga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sritį.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šios paslaugos teikėjas neapsiriboja atgaminimo organizavimu;

jis taip pat suteikia prieigą prie tam tikrų televizijos kanalų transliuojamų programų, kurias galima

įrašyti nuotoliniu būdu, siekiant jas atgaminti. Taigi individualūs klientai patys pasirenka, kokios

programos turi būti įrašytos. Šiuo požiūriu pagrindinėje byloje nagrinėjama paslauga yra dvejopa:

užtikrinamas atgaminimas ir kartu suteikiami naudotis atgaminami kūriniai ir objektai. Nors

kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis suponuoja, kad teisių turėtojas negali naudotis savo

išimtine teise leisti arba uždrausti fiziniams asmenims atgaminti kūrinį asmeniniam naudojimui

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytomis sąlygomis, reikalavimas šią išimtį

aiškinti siaurai reiškia, kad šiam teisių turėtojui neatimama teisė uždrausti arba leisti prieigą prie

kūrinių ar objektų, kuriuos tie patys asmenys nori atgaminti asmeniniam naudojimui.

Sąvoka „viešai“ yra susijusi su neribotu potencialių kūrinio gavėjų skaičiumi ir, be to, apima

pakankamai didelį asmenų skaičių. Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamų paslaugų teikėjas

įrašo transliuojamas programas ir internetu suteikia jas naudotis savo klientams.

Teisingumo Teismas nurodė, jog akivaizdu, kad visi asmenys, kuriems skirtos šio teikėjo paslaugos,

yra „visuomenė“, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 45 punkte nurodytą jurisprudenciją. Antra,

pradinė transliacija, kurią atlieka transliuojančioji įstaiga, ir pagrindinėje byloje nagrinėjamų

paslaugų teikėjo atliekama transliacija atliekamos specifinėmis techninėmis sąlygomis, taikant

skirtingą kūrinių transliavimo būdą, ir kiekviena jų yra skirta savai visuomenei. Todėl šios

transliacijos yra skirtingi viešo paskelbimo būdai ir kiekvienam iš jų būtina gauti atitinkamų teisių

turėtojų leidimą.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvą 2001/29, visų pirma jos 5 straipsnio 2 dalies

b punktą, draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias komercinei įmonei leidžiama teikti

privatiems asmenims autorių teisių saugomų kūrinių kopijų asmeniniam naudojimui nuotolinio

įrašymo „debesyje“, naudojant informacinę sistemą, paslaugą, kai ši įmonė aktyviai dalyvauja įrašant

kopijas ir negautas teisių turėtojo sutikimas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=197264&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=259294

10

2017 m. lapkričio 23 d. sprendimas Salvador Benjumea Bravo de Laguna (C-381/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Europos Sąjungos

prekių ženklas – 16 straipsnis – Prekių ženklas kaip nuosavybės objektas – Europos Sąjungos prekių

ženklo prilyginimas nacionaliniam prekių ženklui – 18 straipsnis – Savininko patikėtinio arba atstovo

vardu įregistruoto prekių ženklo perdavimas – Nacionalinė teisės nuostata, suteikianti galimybę

pateikti ieškinį dėl nuosavybės teisių į įregistruotą nacionalinį prekės ženklą, kuriuo pažeidžiamos

savininko teisės ar įstatyminė arba sutartinė pareiga, pripažinimo – Atitiktis Reglamentui

Nr. 207/2009

2011 m. sausio 24 d. Benjumea Bravo de Laguna Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai

(EUIPO) pateikė Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką, kuria prašė įregistruoti prekės ženklą:

Prekės ženklas buvo įregistruotas.

Laikydamas save teisėtu šio prekių ženklo savininku, E. Torras Ferrazzuolo pateikė Alikantės

komercinių bylų teismui ieškinį dėl nuosavybės teisių į prekių ženklą pripažinimo, grindžiamą

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo

(toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) 18 straipsniu ir Ispanijos Prekių ženklų įstatymo 17/2001

2 straipsnio 2 dalimi. Teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad,

kadangi Reglamento Nr. 207/2009 18 straipsnyje nustatyta teisių į atitinkamą registraciją pripažinimo

taisyklė susijusi tik su nesąžiningu patikėtiniu ar atstovu, šioje byloje reikia taikyti Prekių ženklų

įstatymo 17/2001 2 straipsnyje nustatytas taisykles, kurios taikomos ieškiniui dėl nuosavybės teisių į

prekių ženklus pripažinimo, ir pripažino, jog E. Torras Ferrazzuolo yra pagrindinėje byloje

nagrinėjamo prekių ženklo savininkas. Apeliacinio teismo sprendimas buvo apskųstas kasaciniam

teismui. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar

Sąjungos teisę, konkrečiai [Reglamento Nr. 207/2009] 18 straipsnį, atitinka ieškinys dėl nuosavybės

teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pripažinimo, grindžiamas kitais pagrindais, nei numatyti

minėtame reglamente, būtent numatytais Prekių ženklų įstatymo [17/2001] 2 straipsnio 2 dalyje.

Teisingumo Teismas nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės

teiraujasi, ar Reglamentas Nr. 207/2009 turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama Europos

Sąjungos prekių ženklui taikyti nacionalinę nuostatą, pagal kurią asmuo, kuriam buvo padaryta žala

įregistruojant prekių ženklą, kurio registracijos paraiška buvo pateikta pažeidžiant jo teises arba

įstatyminę ar sutartinę pareigą, turi teisę reikalauti pripažinti nuosavybės teises į minėtą prekių ženklą.

Reglamento Nr. 207/2009 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Jeigu 17–24 straipsniuose nenumatyta

kitaip, [Europos Sąjungos] prekių ženklas, kaip nuosavybės objektas, yra vertinamas visa apimtimi

ir visoje [Europos Sąjungos] teritorijoje taip, kaip ir nacionalinis prekių ženklas, įregistruotas

valstybėje narėje, kurioje, remiantis registro informacija[,] <…> savininkas atitinkamą dieną turi savo

būstinę ar gyvenamąją vietą [arba yra įsisteigęs] <…>“. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad

Reglamento Nr. 207/2009 18 straipsniu Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui suteikiama teisė

reikalauti perduoti jam šio prekių ženklo registraciją, jeigu buvo įregistruotas patikėtinio ar atstovo

be šio ženklo savininko leidimo. Darytina išvada, kad ieškiniui dėl nuosavybės teisių į prekių ženklą,

kuris įregistruotas šio prekių ženklo savininko patikėtinio arba atstovo vardu be šio ženklo savininko

leidimo, pripažinimo išimtinai taikomas Reglamentas Nr. 207/2009. Be to, šio reglamento

18 straipsnis nereglamentuoja ieškinio dėl nuosavybės teisių į prekių ženklą pripažinimo kitais

atvejais nei registruojant prekių ženklą šio prekių savininko atstovo arba patikėtinio vardu be šio

ženklo savininko leidimo. Atsižvelgiant į tai, kas numatyta Reglamento Nr. 207/2009 16 straipsnyje,

11

Europos Sąjungos prekių ženklas, kaip nuosavybės objektas, neatsižvelgiant į šio reglamento

18 straipsnyje nurodytus atvejus, turi būti laikomas nacionaliniu prekių ženklu, įregistruotu

valstybėje narėje pagal minėtame 16 straipsnyje nustatytus kriterijus.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 207/2009 16 ir 18 straipsniai turi būti

aiškinami taip, kad jais nedraudžiama Europos Sąjungos prekių ženklui taikyti tokios nacionalinės

teisės nuostatos, kaip nagrinėjama šioje pagrindinėje byloje, kuria remiantis asmuo, kuriam buvo

padaryta žala įregistruojant prekių ženklą, kurio registracijos paraiška buvo pateikta pažeidžiant jo

teises arba įstatyminę ar sutartinę pareigą, turi teisę reikalauti pripažinti jo nuosavybės teises į prekių

ženklą, jeigu nagrinėjamoms aplinkybėms netaikomas šio reglamento 18 straipsnis.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=197047&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=259294

IV. JURISDIKCIJA BANKROTO BYLOSE

2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas Tünkers France, Tünkers Maschinenbau GmbH (C-641/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Nemokumo bylos – Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 –

Kompetentingas teismas – Nagrinėjant nemokumo bylą pareikštas ieškinys dėl nesąžiningos

konkurencijos – Kitoje valstybėje narėje buveinę turinčios bendrovės ieškinys, pareikštas bendrovei,

kuriai iškelta nemokumo byla – Su nemokumo byla nesusijęs arba tiesiogiai iš šios bylos kylantis ir

glaudžiai su ja susijęs ieškinys

Vokietijoje veikianti Expert Maschinenbau GmbH gamino automobilių pramonei skirtą įrangą,

kurios platinimo Prancūzijoje išimtinė teisė buvo suteikta Expert France. 2006 m. liepos 14 d.

Darmštato apylinkės teismas pradėjo Expert Maschinenbau nemokumo procedūrą ir paskyrė

bankroto administratorių. 2006 m. rugsėjo 13 d. bankroto administratorius su Tünkers Maschinenbau

GmbH (toliau – TM) sudarė laikinąjį susitarimą dėl veiklos perleidimo, kuriame buvo numatyta, kad

TM perima vieną Expert Maschinenbau veiklos sritį. 2006 m. rugsėjo 22 d. bankroto administratorius

perleido minėtą veiklos sritį Vokietijos teisės reglamentuojamai bendrovei Wetzel Fahrzeugbau

GmbH, kuri yra TM dukterinė bendrovė.

2006 m. TM kreipėsi į Expert France klientus ir prisistatė jiems kaip Expert Maschinenbau perėmėja,

į kurią nuo šiol reikėtų kreiptis darant užsakymus. Manydama, kad tai yra nesąžiningos konkurencijos

veiksmai, 2013 m. vasario 25 d. Expert France kreipėsi dėl TM ir Tünkers France (toliau – TF) į

Paryžiaus komercinį teismą, reikalaudama jų atsakomybės už padarytus nesąžiningos konkurencijos

veiksmus.

TM ir TF neigė minėto teismo jurisdikciją, remdamosi 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento

(EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto [nemokumo] bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000)

3 straipsnio 1 dalimi, ir tvirtino, kad jurisdikciją nagrinėti bylą turi Darmštato apylinkės teismas kaip

teismas, kuriame Expert Maschinenbau iškelta nemokumo byla. 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu

Paryžiaus komercinis teismas atmetė jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą. Byloje buvo

paduotas kasacinis skundas. Kasacinis teismas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimu:

„Ar [Reglamento Nr. 1346/2000] 3 straipsnį reikia aiškinti taip, kad ieškinys dėl atsakomybės, kuriuo

nagrinėjant nemokumo bylą perleistos veiklos srities perėmėjas kaltinamas neteisingai prisistatęs kaip

užtikrinantis išimtinį skolininko pagamintų prekių platinimą, išimtinai priklauso teismo, kuriame

iškelta nemokumo byla, jurisdikcijai?“

Teisingumo Teismas nurodė, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo

netaikomas tik ieškiniams, kylantiems tiesiogiai iš nemokumo bylų ir glaudžiai su jomis susijusiems.

Todėl tik šie ieškiniai patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį. Būtent šis kriterijus

12

taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamojoje dalyje siekiant apibrėžti šio reglamento

dalyką. Pagal šią konstatuojamąją dalį šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis,

reguliuojančiomis nemokumo bylų iškėlimo jurisdikciją, ir „tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais

bei glaudžiai su jomis susijusiais“ teismo sprendimais.

Siekiant nustatyti, ar ieškinys tiesiogiai kyla iš nemokumo bylos, lemiamas kriterijus, kurį

Teisingumo Teismas taiko siekdamas nustatyti, prie kurios srities priskirtinas ieškinys, yra jo teisinis

pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas. Laikantis tokio požiūrio

reikia nustatyti, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, numatyta bendrosiose

civilinės ir komercinės teisės normose ar nukrypti leidžiančiose normose, konkrečiai taikomose

nemokumo byloms. Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo

pateiktos informacijos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu ieškiniu siekiama patraukti

atsakomybėn TM ir TF, iš kurių pirmoji bendrovė yra nagrinėjant nemokumo bylą perleistos veiklos

srities perėmėja, už tariamai padarytus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kurie lėmė žalą Expert

France. Šio ieškinio kontekste Expert France ginčija ne nagrinėjant Darmštato apylinkės teismo

iškeltą nemokumo bylą atlikto perleidimo teisėtumo klausimą, bet aplinkybę, kad TM, susisiekusi su

Expert France klientais ir ragindama juos dėl užsakymų kreiptis tiesiogiai į ją, bandė perimti klientus,

taip pažeisdama jos interesus.

Iš tiesų 2009 m. liepos 2 d. Sprendime SCT Industri (C-111/08) Teisingumo Teismas nusprendė, kad

nagrinėjant nemokumo bylą pareikštas ieškinys dėl turto perleidimo patenka į Reglamento

Nr. 1346/2000 taikymo sritį. Vis dėlto, kitaip nei byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas ir

kurioje turtą perleidęs likvidatorius buvo apkaltintas tuo, kad nepasinaudojo įgaliojimais, jam

konkrečiai suteiktais pagal bankrotą reglamentuojančias nacionalinės teisės nuostatas, pagrindinėje

byloje klausimas keliamas dėl vieno veiklos perėmėjo elgesio. Be to, šioje nemokumo byloje Expert

France veikė tik norėdama apginti savo pačios, o ne kreditorių interesus. Galiausiai ieškinys

pareikštas TM ir TF, kurių veiksmai reglamentuojami ne nemokumo byloje taikomų, bet kitų

taisyklių. Taigi tokio ieškinio galimos pasekmės negali turėti kokios nors įtakos nemokumo bylai.

Ieškinio dėl atsakomybės už neteisėtą konkurenciją pareiškimas, kaip antai nagrinėjamas

pagrindinėje byloje, yra atskiras ir nėra grindžiamas konkrečiomis nemokumo bylai taikomomis

taisyklėmis.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti

taip, kad ieškinys dėl atsakomybės už nesąžiningą konkurenciją, kuriuo nagrinėjant nemokumo bylą

perleistos veiklos srities perėmėjas kaltinamas neteisingai prisistatęs kaip užtikrinantis išimtinį

skolininko pagamintų prekių platinimą, nepriklauso teismo, kuriame iškelta nemokumo byla,

jurisdikcijai.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=196503&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=259294

13

14