LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Simona Indriliūnaitė

ARKLIŲ GALŪNIŲ LIGŲ KLINIKINĖ

DIAGNOSTIKA HORSHOLM HESTEPRAKSIS

KLINIKOJE

CLINICAL DIAGNOSIS OF EQUINE LIMBS

DISEASES IN HORSHOLM HESTEPRACSIS CLINIC

Veterinarinės medicinos vientysųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. Kęstutis Maslauskas

KAUNAS 2014

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,

pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

3

SUMMARY

Clinical diagnosis of equine limbs disease in Horsholm Hestepraksis clinic.

Simona Indriliūnaitė

Lithuanian University of Health Sciences. Veterinary Academy. Veterinary faculty

Department of Non- Infectious Diseases.

Supervisor: Lecturer K. Maslauskas

Summary

The current work is about horse lameness and the most common and useful clinical diagnostic

methods to find it. For this research the Horsholm Hestepraksis clinic in Denmark was chosen, the

term from July 01 to October 01 in 2013. This clinic is one of Denmark's largest specialised

veterinary clinics in the field of equine diseases.

This work consists of 4 chapters which consist from introduction, literature review, results,

discussion of the results and conclusion. There are 34 pages with 2 tables and 22 pictures. 100

random horses were choosen for this work, which had diagnosed limb lameness. It was analyzed

what is most common sex, age, breed of the horses.

It was analyseds that the most common horses, which are treated in Horsholm Hestepraksis,

are horses used for sport activity. Therefore the main limb diseases are related to joint, tendon and

ligaments damage. The most common legs are front legs, especially front left leg.

The main clinical diagnosis methods used in clinic helps to resolve the diseases and to find

the best treatment for them.

4

Turinys ĮVADAS .............................................................................................................................................. 5

1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................... 6

1.1 Arklio galūnių anatomija ........................................................................................................... 6

1.2 Šlubavimo tyrimas ..................................................................................................................... 7

1.2.1 Anamnezės rinkimas ........................................................................................................... 7

1.2.2 Stovinčio gyvulio apžiūra.................................................................................................... 7

1.2.3 Judančio arklio apžiūra........................................................................................................ 8

1.2.4 Lenkimo testas................................................................................................................... 10

1.2.5 Palpacija ............................................................................................................................ 10

1.2.6 Daignostinė anestezija ....................................................................................................... 13

1.3 Specialieji tyrimai .................................................................................................................... 17

1.3.1 Rentgeninis tyrimas .......................................................................................................... 17

1.3.2 Ultragarsas ......................................................................................................................... 19

1.3.3 Magnetinis rezonansas ...................................................................................................... 20

1.3.4 Kitos diagnostinės priemonės ........................................................................................... 21

2. TYRIMŲ METODIKA ............................................................................................................... 22

2.1 Tyrimo objektas ....................................................................................................................... 22

2.2 Apie kliniką .............................................................................................................................. 22

2.3 Galūnių ligų klinikinės diagnostikos atvejai ............................................................................ 23

3. TYRIMŲ REZULTATAI ........................................................................................................... 26

4. REZULTATŲ APTARIMAS .................................................................................................... 30

5. IŠVADA ..................................................................................................................................... 32

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS...................................................................................................... 33

5

ĮVADAS

Ištisus šimtmečius arkliai buvo vieni iš ekonomiškai svarbiausių naminių gyvūnų, ypač

dirbanti ūkio darbuose ir transportuojant ką nors. Jų svarba sumažėjo po mechanizacijos įvedimo.

Arkliai istoriškai ryškūs tiek religijoje, mitologijos, meno srityje, tiek transporte, žemės ūkyje, ir net

kare. Buvo sukurta šimtai skirtingų arklių veislių, todėl arkliai specializuoti atlikti konkrečias

užduotis; lengvesni arkliai naudojami jodinėjimui ir varžyboms, sunkesni žemės ūkiu ar kitoms

užduotims kur reikalinga jėga. Kai kurie arkliai, pavyzdžiui, poniai, gali būti laikomi tiesiog kaip

naminiai gyvūnėliai, pramogai. Arkliai sportui dažniausiai naudojami labiau išsivysčiusiose šalyse.

(http://homeschool.websbysara.com/lessons/horses.htm)

Labiausiai patyrę arklių šeimininkai ir treneriai gali pasakyti kada arklys šlubuoja ir kuria koja

jis šlubuoja, net kai šlubavimas yra lengvas. Bet kai kuriais atvejais viską ką jojikas ar šeimininkas

gali pasakyti tai, kad arklys truputį „išsiderinęs“, arba dresuojasi ne taip gerai. Gali būti, kad arklys

nebe toks greitas, nenoriai šoka per kliūtis, ar sunkiai manevruoja treniruočių metu. Tokiam elgesiui

gali būti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, temperamentas, treniruočių pasikeitimas, liga. Bet visada

protinga išnagrinėti galimybę, kad arklys gali būti šlubas. (King 2005)

Norėdami geriau vertinti šlubavimo ir eisenos defektus, pirmiausia turime suprasti jų raumenų

struktūra ir judesius. Nors daugelis šlubavimo simptomų pasireiškia apatinėje galūnių dalyje, tačiau

šlubavimo priežastis gali būti viršutinė galūnių dalis ar pats kūnas; todėl reikia ištyrinėti bendrą

arklio eksterjerą. Kai kurie eksterjero bruožai gali nulemti polinkį į šlubavimą, todėl juos reikėtu

atrinkti veisiant arklius. (Baxter 2011)

Tiriant šlubuojantį arklį yra svarbūs metodai, kuriais tiriama galūnė, nes tik tiksliai

diagnozavus ligą galima skirti racionalų, geriausią terapinį efektą duodantį gydymą (Noreika 2008)

Darbo tikslas: įvertinti dažniausiai naudojamus arklių galūnių ligų diagnozavimo metodus.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinius straipsnius arklių galūnių ligų tema;

2. Teoriškai ir praktiškai susipažinti su dažniausiai arkliams nustatomų galūnių ligomis;

3. Palyginti Lietuvos ir kitų Europos šalių diagnostikos metodus, galūnių srityse;

4. Apibendrinti surinktą informaciją apie galūnių diagnozavimo būdus, padaryti išvadas.

6

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Arklio galūnių anatomija

Arklio galūnės sudarytos iš daugybės kaulų, sąnarių, raumenų, sausgyslių ir raiščių, kurios

sukuria daugiafunkcį „aparatą“. Arklio galūnės atlieka svarbų vaidmenį ne tik judėjime, bet ir viso

kūno palaikyme. Daugiausia svorio tenka priekinėms galūnėms, o galinės kojos atsakingos už

varomąją jėgą (Ross, 2011).

Abi priekinės galūnės prasideda mente, kuri prie krūtinės tvirtinasi tik raumenimis, toliau seka

petikaulis, kuris su mente jungiasi peties sąnariu. Žemiau petikaulio esantis alkūnės sąnarys jungiasi

su dviem tarpusavyje suaugusiais dilbio kaulais: alkūnkauliu ir stipinkauliu. Riešo sąnarys

sudarytas iš septynių (aštuonių) tarpusavyje sausgyslėmis ir raiščiais sujungtų kauliukų. Plaštaką

sudaro 3 kaulai: didysis (trečiasis) ir du maži (rudimentiniai) plaštakos kaulai, tik didysis plaštakos

kaulas jungiasi čiurnos sąnariu su pirmuoju pirštikauliu. Arklio visos keturios galūnės turi tik po

vieną pirštą sudaryta iš trijų pirštikaulių susijungusių sąnariniais paviršiais: pirmasis pirštakaulis

(čiurnikaulis), antrasis pirštakaulis (apynagės kaulas), trečiasis pirštakaulis (kanopos kaulas). Taip

pat šalia kanopos guli distalinis sesamoidinis (varlės) kaulas.

Galinė arklio galūnė prasideda dubens kaulais, kuriuos sudaro trys tarpusavyje susijungę

kaulai: klubikaulis, sėdinkaulis ir gaktikaulis. Dubens kaulai prie stuburo jungaisi kryžkauliu, o iš

distalinės pusės su šlaunikaulio galvute. Tarp šlaunikaulio ir blauzdos kaulų esanti kelio girnelė

kartu su jais sudaro judrų kelio sąnarį. Blauzdos kaulus sudaro du kaulai: blauzdikaulis ir beveik

redukuotas šeivikaulis. Kulnas sudarytas iš šešių kaulų tarpusavyje susijungusių raiščais. Slėgsnos

kaulai panašūs į plaštakos kaulus tik truputi ilgesni ir apvalesni. Galinės kojos pirštikauliai tapatūs

priekinės kojos pirštakauliams. (Stashak 2011)

Sausgyslės prisijungia prie raumenų taip, kad judėdamas raumuo judintu kaulą. Dauguma

sausgyslių yra apibūdinama kaip lenkiamosios arba tiesiamosios. Lenkiamosios sausgyslės leidžia

sąnariams prisitraukti galūnes prie kūno, kai tuo metu tiesiamosios leidžia raumenims išsitiesti.

(http://www.ivis.org/proceedings/geneva/2005/crevier/chapter.asp?LA=3)

Raiščiai yra stiprūs, lankstūs jungiamojo audinio dariniai, kurie jungia kaulą su kaulu.

Dauguma jų yra sudaryti iš tankaus pluoštinio audinio sudarytu iš kolageno skaidulų. Raiščiai turi

blizgų baltą paviršių, yra lankstūs, stiprūs ir nepaslankūs. Kitos rūšies raiščiai yra pusiau arba

visiškai sudaryti iš geltonų elastinių skaidulų jie yra labiau leidžia susijungusiems kaulams judėti.

Taigi raiščiai yra stabilizuojanti struktūra, kuri laiko kaulus kartu ir apsaugo nuo atsiskyrimo ar

pasisukimo. (http://www.vetmed.ucdavis.edu/ceh/docs/special/Pubs-SuspBrochure-bkm-sec.pdf).

7

1.2 Šlubavimo tyrimas

1.2.1 Anamnezės rinkimas

Išsami ligos istorija turėtų būti gaunama iš kiekvieno arklio. Joje turėtu būti nurodoma

šlubavimo trukmė, intensyvumas, simptomai, treniruočių aktyvumas iki apšlubimo, visi ankstesni

gydymai ir gydymui naudoti preparatai. Tai pat reikia žinoti: 1. Kiek laiko arklys šlubuoja? Jei

šlubavimas tęsiasi mėnesį ar ilgiau galima spėti, kad tai lėtinė liga, todėl mažai tikėtina, kad

struktūriniai pokyčiai atsistatys. Prognozė paprastai atsargi. Apskritai jauni žirgai turi didesnių

šansų pasveikti po lėtinės ligos nei vyresni žirgai. 2. Ar arklys ilsėjosi ar toliau treniravosi

šlubavimo periodu? Arkliai, kurie ilsisi po apšlubimo patikros metu gali nerodyti jokių šlubavimo

simptomų. 3. Ar šlubavimas, pagerėjo, pablogėjo, išliko toks pat? Paprastai tie arkliai, kuriems

pagerėjo turi geresnių prognozių. 5. Kas sukėlė šlubavimą? Savininkas galėjo pašalinti sukėlimo

priežastį, pvz., vinį arba bent jau matyti kas jį sukėlė. Jei šlubavimas buvo ūmus nuo pat pradžių tai

gali reikšti kai kurias ligas tokias kaip lūžęs kaulas, kanopos abscesas. 5 Kada arklys buvo

kaustytas? Kartais kanopa būna labai pritrumpinama pasiekiant jautrius audinius. Tokiu atveju

arklys šlubuoja daugiau nei viena galūnė. Tai labai gerai parodo kanopos replės, arklys labiausiai

reaguoja toj vietoje, kurioje vinis liečia gyvuonį. Skausmas neatlėgs iki kol nebus ištraukta vinis.

(Baxter, 2011)

Anamnezė rinkimas skirstomas į dvi dalis, pagrindinius duomenis reikalingus kiekvienam

pacientui ir papildomus skirtus kiekvienam pacientui atskirai. Amžius, lytis, veislė ir arklio paskirtis

tai pagrindinė informacija renkant anamnezę. Vyresnio amžiaus arkliai, ypač vyresnės kumelės turi

didesnę riziką susilaužyti kaulus po bendrosios anestezijos, nei jauni arkliai.

Taip pat veterinaras turi mokėti atskirti objektyvią nuo subjektyvios informacijos renkant

anamnezę, t.y. netikėti viskuo aklai ką sako šeimininkas ar jojikas. Tačiau turi išgauti kaip galima

daugiau reikiamos informacijos, ypač jei atvejis sudėtingas arba ne aiškus. Labai praverčia filmuota

medžiaga, ypač esant judėjimo problemoms, ar elgesio sutrikimui, arba visais kitais atvejais kai

negalima įvertinti šlubavimo per apžiūrą.

Anamnezė yra svarbi, tačiau negalima nepaisyti klinikinių simptomų, kurie kartais gali skirtis

nuo savininko pateiktos anamnezės. (Ross 2011)

1.2.2 Stovinčio gyvulio apžiūra

Pirmiausia žirgą reikėtu stebėti garde esant ramybės būsenoje, taip atkreipiant dėmesį į jo

sudėjimą, kondiciją, raumeningumą ir kūno vientisumą. Ar nėra pakitimų pozoje, laikysenoje

elgsenoje (Brown, 2003). Kruopštus vizualinis tyrimas atliekamas ant lygaus paviršiaus, ramiai

stovinčiam arkliui. Tai turi būti atliekama būnant kaip galima arčiau arklio, apžiūrint jį iš visų

8

keturių pusių ir įvertinant kūno tipą, kondiciją, pakitimus laikysenoje. Esant normaliai laikysenai

priekinės galūnės svorį pasiskirsto po lygiai. Kai tuo metu užpakalinėse galūnėse normalu arkliui

perkėlinėti svorį nuo vienos galūnės ant kitos. Reikia atidžiai apžiūrėti kiekvieną galūnę ir raumenų

grupę ir palyginti vienos pusės simetrija su kita. Palyginti kanopų dydis, ar nėra įskilimų, įvertinti

raiščių ir sausgyslių apvalkalų dydis ar nėra patinimo, apžiūrėti pasturgalio raumenys, įvertinti jų

dydis, simetrija. Asimetriškumas gali parodyti traumos vietą, tai ypač gerai galima pastebėti, jeigu

galūnė yra patinusi. Tačiau negalima vien spręsti pagal dydį, nes galūnių asimetrija atsiranda ne

vien dėl šlubavimų, tai gali sukelti ir tam tikros toksikacijos. Todėl geriau įvertinti pakitimus

padeda palpacija. (Baxter, 2011)

1.2.3 Judančio arklio apžiūra

Pagrindinis judančio arklio tyrimo tikslas yra nustatyti šlubuojančią galūnę ar galūnes ir

įvertinti šlubavimo laipsnį. Norint tai nustatyti arklys tiriamas, einant, bėgant ristele tiesia linija ir

bėgant ratu. Egzaminuojant judėjimą geriausia stebėti arklį iš visų pusių, paprastai priekinių kojų

šlubavimas geriausia matosi iš priekio ir šonų, o galinių stebint iš galo. Judant arkliui stebimas jo

galvos judėjimas, žingsnių asimetrija, sąnarių pasisukimo kampą, galūnės pastatymo vietą, kojos

pakėlimo aukštį, peties ir sėdmenų raumenų judėjimą. Norint pamatyti žingsnių pasikeitimus

geriausia stebėti per atstumą. Pirmiausia stebimas visų keturių galūnių judėjimas, nustačius galimai

pažeistą galūne ji atidžiai stebima ir lyginama su gretima galūne. Vaikant ratu arklį geriau matyti

žemesnio laipsnio šlubavimai, ypač jei šlubuojanti galūnė yra vidinėje rato pusėje. Tais atvejais kai

arklys labiau šlubuoja galūnei esant išorinėje rato pusėje, reikėtu labiau atkreipti dėmesį pakeliamąjį

raištį, vidinius riešo kauliukus, ketvirtąjį plaštakos kaulą. (Stashak, 2011)

Daugumoje atvejų šlubavimą geriausia vertinti ant kieto lygaus paviršiaus. Kietas paviršius

suteikia geresnį kojos ir paviršiaus smūgį, nei minkštas paviršius, ir tai suteikia geresnes galimybes

girdėti ir matyti kojos nusileidimą. Dažniausia yra akivaizdus skirtumas tarp sveikos ir pažeistos

kojos nusileidimo garso. Nesveika koja sukelia mažiau garso, nes mažiau svorio yra perduodama

ant šios kojos. Kadangi kietas paviršius paprastai neparodo kanopos pado ir varlės problemų, jom

nustatyti naudojamas minkštesnis purvo, durpių ar žvyro paviršius. Tai ypač būdinga arkliams su

lėtine simetrijos liga, kai einant asfaltu tai didelių nepatogumų nesukelia, tačiau ant žvyro

šlubavimas tampa akivaizdus.

Esant šlubavimui priekinėje galūnėje, galva nusileis kai sveika koja lies žemę ir pakils kai svoris

bus pernešamas ant pažeistos galūnės. Kai arklys bėga ristele, svarbu nesumaišyti galinės kairės

kojos šlubavimo su priekinės kairės kojos šlubavimu, arba priekinės dešinės su galine dešine. Tai

gali atsitikti esant galinių kojų šlubavimui bėgant ristele, nes arklys visada leisis tvirčiau ant sveikos

9

priešingos priekinės galūnės. Pavyzdžiui, jei bėgant ristele šlubuojama galine kaire koja, arklys

nuleis galvą, kai jo galinė kairė ir priekinė dešinė koja nusileis ant žemės, perimdamas daugiau

svorio ant priekinės dešinės kojos. Ant kieto pagrindo tai sudaro įspūdį, kad arklys šlubuoja

priekine kaire koja. Painiava paprastai kyla, kai arklys stebimas iš šono, apžiūrint arklį iš galo

galima matyti klubų asimetriją, kuri yra būdinga galinių kojų šlubavimui. (Stashak 2011)

1lentelė Arklio šlubavimas pagal galvos judesius (Stashak 2011)

Šlubuojanti koja Galva nusileidžia kai šios galūnės

pasiekia žemę

Galva pakyla kai šios galūnės

nusileidžia

Priekinė dešinė Priekinė kairė, galinė dešinė Priekinė dešinė, galinė kairė

Priekinė kairė Priekinė dešinė, galinė kairė Priekinė kairė, galinė dešinė

Galinė dešinė Priekinė kairė, galinė dešinė Priekinė dešinė, galinė kairė

Galinė kairė Priekinė dešinė, galinė kairė Priekinė kairė, galinė dešinė

Nustačius šlubuojančią koja, svarbu įvertini ir jos šlubavimo laipsnį. Galima tiesiog

apibūdinti, kaip lengvą, vidutinį arba sunkų šlubavimą, tačiau daug objektyvesntu naudojant

klasifikavimo sistemą. Dažniausiai vartojama Amerikos Praktikuojančių Arklių Veterinarų

Asociacijos (AAEP) šlubavimo klasifikavimo sistema.

2lentelė. Šlubavimo klasifikavimo laipsniai pagal AAEP (Stashak 2011)

Laipsnis Aprašymas

0 Šlubavimas nematyti jokiomis aplinkybėmis;

1 Šlubavimą sunku pamatyti; galima pamatyti tik kai kuriomis aplinkybėmis (ant

kieto paviršiaus, bėgant ratu, uždėjus svorio, bėgant nuo šlaito);

2 Šlubavimą sunku pamatyti arkliui einant ar bėgant risčia tiesioje linijoje, tačiau

gerai matomas kitomis aplinkybėmis (ant kieto paviršiaus, bėgant ratu, uždėjus

svorio, bėgant nuo šlaito);

3 Šlubavimas gerai matyti bėgant risčia ir bet kokiomis kitomis aplinkybėmis;

4 Šlubavimas akivaizdus; matyti arkliui žingsniuojant;

5 Šlubavimas akivaizdus; arklys nelaiko svorio ant pažeistos kojos, gali laikyti

pakėlęs.

10

1.2.4 Lenkimo testas

Lenkimo testas yra gana nespecifinis, nes kiekvienas sulenkimas sulenkia kelis sąnarius

pavyzdžiui, kelio ir kulno, arba čiurna ir kanopos sritis. Todėl jis gali padėti nustatyti šlubuojančią

koją, ar net kelis sąnarius kojoje, tačiau jis negali parodyti tikslios šlubavimo vietos. Tačiau šiaip ar

taip tai yra naudingas diagnostinis metodas.

(http://www.merckmanuals.com/vet/musculoskeletal_system/lameness_in_horses/the_lameness_ex

amination_in_horses.html) Prieiga lapkričio 11 dieną.

Dauguma lenkimo testų, atsižvelgiant i lenkimo vietą, atliekami nuo 30 iki 60 sekundžių. Lenkimo

testas gali būti atliekamas visai galūnei (pirkimo – pardavimo metu) arba tik kai kuriai sąnarių

grupei (šlubavimo atveju). Distalinė galūnių dalis lenkiama ties čiurnos, apynagės ir kanopos

sąnariais. Šiuos sąnarius kiekvieną atskirai beveik neįmanoma, todėl dažniausiai jie lenkiami kartu.

Distalinė galūnės dalis sulenkiama ir laikoma 30s tada arklys paleidžiamas bėgti risčia. Jei testas

teigiamas, koja patikrinama su gretima sveika koja ir atliekami kiti klinikiniai tyrimai. Kitaip nei

pastarais, riešo sąnario lenkimo testas gali padėti identifikuoti problemas riešo srityje. Stovint

priešais arklį, su išorine ranka suimamas plaštakos kaulas ir pakeliamas lenkiant plaštakos sąnarį.

Taip laikoma 60s ir paleidžiama bėgti ristele. Alkūnės ir peties sąnarius kaip ir kulno ir kelio

sąnarius nėra lengva sulenkti atskirai. Todėl nesant būtinumui jie lenkiami kartu. Tiek peties ir

alkūnės, tiek kelio ir kulno sąnariai lenkiant laikomi po 60s ir po jų arklys paleidžiamas bėgti risčia.

Pilnas galūnių lenkimas atliekamas tiesiog norint įsitikinti ar arklys sveikas, jei po šių testų arklys

nerodo jokių luošumo simptomų atskiri testai neatliekami.

1.2.5 Palpacija

Po apžiūros ramybės būsenoje ir pratimų metu numatyta šlubuojanti galūnė ar galūnės

palapuojama. Jei pažeidimo vieta dar neaiški, pradedama nuo kanopos ir einame viršun.

Kanopa apžiūrima ranka liečiant kanopos sieną, taip įvertinama jos temperatūra, lyginat

su sveikos galūnės kanopa. Pakėlus galūnę apžiurimas kanopos padas, jei reikia kanopa išvaloma

pažiūrima ar nėra pažeidimų. Įvertinus jo būklę, kanopa tiriama kanopos replėmis, tai labai

sistemingas būdas ištirti visą kanopos padą, varlę, kanopos sienas ir kraštus. Norint teisingai tiksliai

nustatyti skausmo vietą tiriant reikia spausti kas 2–3 cm vienoda jėga. Kai kurie arkliai gali būti

labai jautrūs šiam tyrimui, todėl svarbu suprasti kada arklys rodo skausmą, o kada tik nepatogumą

dėl procedūros. Jei arklys rodo skausmą tiriant padą ir sieną tai gali būti kanopos kaulo lūžio,

absceso, kanopos kraujosruvos, priežastis. Jei labiau reaguoja tiriant pado varlę, tai gali būti varlės

kaulo ar/ir jo raiščių problemos. Toliau palpuojama kanopos raginis kraštas įsitikinant ar nėra

11

patinimų, karščio ar skausmo spaudžiant. Jautrumas šioje vietoje gali reikšti baltosios linijos

abscesą.

Tikrinant čiurnos sritį svarbu gerai palpuoti sąnarius, jų patinimas ir jautrumas gali reikšti

įvairias sąnarių problemas, tokias kaip lėtinis sinovitas, kaulo lūžis sąnaryje, sąnario kapsulės lūžis.

Čiurnos sąnaryje taip pat yra proksimalinis sesamoidinis kaulas, kurio ydos ne tokios dažnos kaip

distalinio, tačiau jį taip pat svarbu palpuoti. Čiurnos sąnarys taip pat palapuojamas atliekant

lenkimo testą.

1pav. Kanopos pado palpacija su kanopos testeriu. Gilioji sausgyslių ir raiščių palpacija

(http://www.thehorse.com/articles/32474/lameness-head-to-foot-part-1-lower-limbs)

Dorzaliniame plaštakos kaulo paviršiuje nykščiu ir smiliumi palpuojamos tiesiamosios

sausgyslės. Tai ypač svarbu jei buvo teigiamas čiurnos sąnario lenkimo testas. Šioje srityje galimą

šlubavimą taip pat gali sukelti rudimentinių antrojo ir ketvirtojo plaštakos kaulų lūžiai, todėl svarbu

palpuoti ir juos. Plaštakos kaulo palmarinėje pusėje esančiame griovelyje guli du raiščiai ir dvi

sausgyslės: pakeliamasis raištis, pridėtinis giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės raištis, gilioji

pirštų lenkiamoji sausgyslė ir paviršinė pirštų lenkiamoji sausgyslė. Pastarosios yra glaudžiai viena

su kita susijusios, proksimaliniai ir distaliniai jų trečdaliai yra „apgaubti“ makštiniu dangalu, o

vidurinis tik apgaubtas paratendonu. Sausgyslės ir raiščiai palpuojami tiek kojai remiant žemę tiek

ją pakėlus ir sulenkus per riešo sąnarį. Pakeliamasis raištis plapuojamas giliai sukišus smilių ir

nykštį. Labai sunku tiksliai identifikuoti kuri struktūra yra pažeista, tam naudojamos kitos

diagnostinės priemonės. Esant jautrumui šioje srityje galima įtarti tendinitą, tendosinovitą, raiščių ar

sausgyslių patempimą ar plyšimą. Riešo sąnario ir kaulų, įskaitant ir pridėtinį riešo kaulą geriausiai

palpuoti riešą sulenkus. Jeigu, matyt, kad riešo sąnarys patinęs jį sulenkti reikia iš lėto. Jei, sulenkus

riešą arklys nerodo skausmo, riešą galima atsargiai pasukinėti į lateralinę ir medialinę puses, taip

sukeliant tempimą tarp riešo sąnaryje esančių kauliukų. Minkštieji audiniai esantys tarp riešoir

12

alkūnės apžiūrimi dėl galimo uždegimo – miozito. Alkūnės sąnarį supantys minkštieji audiniai

palapuojami, jie jaučiamas patinimas ir bandant ištiesti galūnę per alkūnės sąnarį to padaryti neina,

alkūnės sąnarį reikėtu tirti rentgenologiniu būdu. Kaip ir alkūnės sąnaryje taip, ir peties sąnario

srityje pirmiausia palapuojami minkštieji audiniai, lyginama jų temperatūra su sveikos kojos ta

pačia sritimi, taip pat įvertinama ar nėra patinimų. Ypatingas dėmesys šiame sąnaryje turėtu būti

skirtas peties sąnario bursai. Ji pridengta raumenimis ir sausgyslėmis, todėl norint išgauti atsaką ją

palpuoti reikia ypač giliai. Gavus atsaką į spaudimą galimą įtarti bursitą.

Užpakalinių galūnių distalinė dalis palapuojama taip pat kaip ir priekinių galūnių.

Blauzdikaulio regionas apžiūrimas ir palapuojamas iš visų pusių. Esant patynimui ar skausmui

šiame regione įtariami miozitai, kaulų lūžiai, patempimai. Lūžus blauzdikauliui arklys stovi

nelaikydamas svorio ant pažeistos galūnės. Patinimai ir skausmai blauzdikaulio srityje yra dažnai

aptinkami, dažniausiai tai susiję su raumenų sumušimais tarp arklių.

Kelio sąnario patinimas geriausiai matosi iš šono, palpuojant kelio sąnarį tikrinama ar nėra

skysčių aplink sąnarį ir ar nėra gonito. Girnelės paslankumo testas atliekamas laikant girnelę tarp

nykščio ir smiliaus ir pajudinant ją proksimaliai (aukštyn) ir lateraliai (išorėn), taip bandant

pajudinti medialinį kelio girnelės raištį esantį ant vidurinio skridinio. Jei girnelė lengvai pasislenka

aukštyn ir ten užsifiksuoja arklys turėtu negebėti sulenkti kelio sąnario. Įtariant pažeidimus kelio

sąnaryje, būtina atlikti kelio sąnario kryžminių raiščių testą. Egzaminuotojas stovi kranialiai kelio

sąnario. Viena ranka laikydamas už blauzdikaulio proksimalinės dalies jis 20 – 25 kartus stumia jį

kaudaliau. Darant šia manipuliaciją arklio uodega tuo pačiu metu traukiama link egzaminuotojo,

taip priverčiant žirgą svorį perkelti ant egzaminuojamos kojos. Esant plyšusiems kryžminiams

raiščiams sąnarys pasidaro labai skausmingas, patempimo atveju padidėjęs šlubavimas matysis tik

judėjimo metu.

Klubai apžiūrimi švelniai ranka braukiant per abu klubus ir taip simetriškai juos lyginant,

asimetrija gali būti dėl raumenų atrofijos arba patinimo. Patinimas ir skausmas reiškia šios vietos

miozito, kuris dažnu atveju atsiranda dėl sužeidimų garduose arba ganyklose arkliams įspyrus

vienas kitam.

Kryžkaulis ir dubens kaulai gali būti tiriami palpuojant nugarą, taip įvertinami raumenys

išsidėstę ant kryžiaus kaulų. Norint tiksliai nustatyti dubens ir kryžiaus kaulų kondiciją jie tiriami

rektaliai, įkišus ranką į tiesiąją žarną apčiuopiami kaulai, įvertinami ar jie neskausmingi.

13

1.2.6 Daignostinė anestezija

Diagnostinė anestezija naudojama patvirtinti arba nustatyti skausmo vietą, kai nematyti

akivaizdžios patologijos. Vietinė anestezija gali būti perineuralinė infiltracija (nervų anestezija)

arba intrasinovinė injekcija (sąnarių ir bursų anestezija).

Kai šlubuojanti galūnė nustatyta, tačiau atlikus kitus diagnostinius tyrimus skausmo vieta dar

neaiški arba skausmas kyla keliose vietose, padėti nustatyti gali perineuralinė anestezija. Norint

atlikti gerai šia anesteziją, veterinaras turi visapusiškai išmanyti neuroanatomiją regiono, kuriame

jis ruošiasi ją atlikti. apčiuopiant pirštais geriausiai galima rasti tikslią dūrio vietą. (Stashak, 2011)

Nors infekcijos rizika šioje procedūroje santykinai maža, tačiau ji įmanoma, todėl prieš

atliekant šią procedūrą rekomenduojama ją gerai dezinfekuoti. Be to, visada yra rizika patekti į

sąnarį ar sausgyslių makštį. Švirkščiamas anestetikų kiekis turėtu būti minimalus kuris sukeltų

rezultatą. Suleidus injekcijos arklys testuojamas, o po to kas 3 min iki kol praeina 15min po

suleidimo, stebima kaip pasikeitė jo šlubavimas. ( Werner, 2013)

3pav. Palmarinė apynagės pusė 4pav.Kanopos ir apynagės sritis

(Stashak, 2011) (Stashak, 2011)

3 paveikslėlyje pavaizduota injekcijos vietos palmariniams pirštų nervams. A, adata įdurta

paralateraliai, palmariniame lateraliniame pirštų nerve. B, adata įdurta į paodinį audinį apytiksliai

prie palmarinio medialinio nervo. 4 paveikslėlyje pavaizduota injekcijos sritys vietiniai anestezijai.

A1 ir A2, tai čiurnos srities nervų anestezijos vietos. B, proksimalinio pridėtinio piršto nervų vieta.

C, pado bursos injekcijos vieta.

14

5pav.Čiurnos sritis (Stashak, 2011) 6pav. Riešo sritis (Stashak,

2011)

5 paveikslėlyje parodytas aplink čiurnos sritį esančių nervų anestezija, a, adata palmarinio

nervo anestezijos vieta šalia mažojo plaštakos kaulo pabaiga; b, adata ties palmarinio plaštakos

kaulo nervu; c, čiurnos sąnarys. 6 paveikslėlyje, riešo – plaštakos regione, A1 ir A2 adatėlės rodo,

palmarinio nervo injekcijos vietas; B1 ir B2, palmarinio plaštakos nervo injekcijos vieta; C1 ir C2,

pakeliamosios sausgyslės dūrio vieta; D, palmarinio lateralinio nervo vieta.

6pav. Blauzdikaulio nervo anestezija 7pav Slėksnos sritis (Stashak, 2011)

(Stashak, 2011)

Blauzdikaulio nervo injekscija atliekama 10cm žemiau kulno sąnario, medialinėje galūnės

dalyje, tarp achilo sausgyslės ir giliojo pirštų lenkiamojo raumens (6pav.) pantariniai slėksnos

nervai anestezuojami šalia dorzalinio giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės paviršiaus (7pav.)

15

Dažniausia paraneuralinė anestezija atliekama šiuose regionuose:

Priekinėje kojoje:

Pirštų palmarinės srities anestezija;

Čiurnos srities nervų anestezija;

Pirštų palmarinės srities proksimalinio pridėtinio kaulo;

Plaštakos palmarinė proksimalinė anestezija (aukštoji, lateralinė ir tiesioginė į pakeliajį

raištį).

Galinėje kojoje:

Plantarinė proksimalinės slėksnos dalies anestezija anestezija;

Blauzdikaulio nervų anestezija. (Stashak, 2011)

Intrasinovinė anestezija yra labiau specifinė nei perineuralinė, ji padeda nustatyti pažeidimus

konkrečioje struktūroje (sąnario kapsulėje, bursoje, sausgyslių makštyje). Todėl ji naudojama

įtariant sąnarių pažeidimus, ypač žinant, kad arklys turėjo problemų su šiomis struktūromis

praeityje. Ši anestezija ne tik padeda nustatyti skausmo vietą, tačiau naudojant ją su prieš

uždegiminianias vaistais tai gali būti efektyvus gydimo būdas. Skirtingai nei perineuralinės,

intrasinovinės anestezijos vietą rasti lengviau, tai visai nesunku padaryti su pirštais, tačiau atliekant

ją labai svarbu išlaikyti aseptiką injekcijos vietoje. Todėl prieš atliekant injekciją svarbu tinkamai

paruosšti jos vietą, pašalinti plaukus, nuvalyti injekcijos vietą, injekciją atliekantis žmogus privalo

dėvėti pirštines.

Priekinės ir užpakalinės galūnės sąnariai, kuriuose atliekama intrasinovinė anestezija:

Abi kojos:

Kanopos sąnarys;

Apynagės sąnarys;

Čiurnos sąnarys;

Priekinė koja:

Riešo sąnarys;

Alkūnės sąnarys

Peties sąnarys;

Galinė koja:

Kulno sąnarys;

Kelio sąnariai;

Klubo sąnariai;

16

8pav. Distalinės galūnės dalies sąnarių 9pav. Riešo injekcijos vietos

injekcijos vietos (Stashak, 2011) (Stashak, 2011)

Galūnių distalinės dalies sąnariuose (kanopos, apynagės) injekcija gali būti daroma keliose

vietose iš distalinės, lateralinės ar palmarinės pusių (8pav.) Į kanopos sąnarį pats paprasčiausias ir

dažniausiai naudojamas būdas yra iš distalinės pusės (D), tai patogiausia daryti arkliui remiantis

galūne į žemę. Apynagės sąnaryje dažniausia naudojamas dorzolateralinis būdas (B), galima leisti

tiek kojai stovint ant žemės tiek ją pakėlus. Čiurnos sąnaryje yra dvi pagrindinės vietos kuriose

daroma anestezija palmarinė (planetarinė) įduba ir proksimalinio pridėtinio kaulo pabaiga.

Riešo sąnaryje atlikti anestezija gana lengva, nes yra tik dvi pagrindinės dūrio vietos, kadangi

interkarpalinis sąnarys dalinasi sinoviniu skysčiu su

karpometakarpaliniu. Punkcija atliekama sulenkus sąnarį taip

geriau jaučiamos duobutės į kurias duriama adata (9pav.).

(Moyer, 2011).

Atlikti kulno sąnario punkciją gana sudėtinga, kadangi

tam reikia nemažai anatominių žinių. Kulno sąnarys turi 4

sąnarius, tačiau adata duriama tik dviejose vietose

tibiotarsaliniame (A) ir tarsometatarsaliniame(B), kadangi

sąnariai dalinasi sinoviniu skysčiu. Punkcijos atliekamos arkliui

laikant koją ant žemės, duriant svarbu nepažeisti šalia einančių

venų.

10pav Kulno sąnarys (Stashak, 2011)

17

Visos intrasinovijinės anestezijos turi būti atliekamos kaip galima steriliau, įdūrus į reikiamą

vietą turi pasirodyti šiek tiek sinovinio skysčio, po procedūros koja nuvaloma dezinfekciniu skysčiu

ir apibintuojama. (Schumacher, 2007)

1.3 Specialieji tyrimai

1.3.1 Rentgeninis tyrimas

Šlubavimas yra viena iš kelių priežasčių kodėl rentgenografija yra taikoma kojoms. Vertinant

kojų nuotraukas taip pat galima įvertinti ir kaip arklys yra pakaustytas, t.y jo padų ir pasagos

atitikimą. Tačiau arklio galūnių radiografinis vertinimas neatstoja detalaus fizinio tyrimo ir

diagnostinės analgezijos. Atliekant rentgeno nuotraukas veterinaras turi žinoti ką jis tikisi juose

pamatyti. (http://www.ivis.org/proceedings/aaepfocus/2009/eggleston.pdf)

Prieš pradedant radiografinį tyrimą galūne reikia tinkamai paruošti. Nuo kanopos turi būti

pašalintas purvas ar atplyšęs raginės dalies sluoksnis, nes jie gali sukelti rentgeno artefaktą. Norint

gerai matyti kanopos pridėtinį kaulą, patartina varlės griovelius prikimšti plastilinu. Pasagas taip pat

patartina nuimti taip geriau matyti norimos kojos struktūros. (Voute, 2008) Pasaga gali būti

naudinga tuo atveju, jeigu įtariamas šlubavimas dėl kaustymo klaidų.

Darant nuotrauką arklys yra pastatomas ant vienodo aukščio blokų, taisyklinga kojų pozicija

padeda išvengti artifaktų. Taip pat labai svarbu pasirinkti tinkamą rentgeno nuotraukos projekciją,

tai padeda tiksliau diagnozuoti pažeidimus.

Lateromedialinis (LM) nuotraukos vaizdas atliekamas arkliui abiem kojom stovint ant

vienodo aukščio blokų. Ši projekcija padeda pamatyti lūžius, skilimus (11pav. B), pasagų

pažeidimus, laminitą, sanarinės kapsulės pažeidimus, skeveldras sąnarinėje kapsulėje (11pav. A)

OCD, kartais net minkštųjų audinių pažeidimus.

18

11pav. Lateromedialinė projekcija (asmeninės nuotraukos)

Kai kurie šaltiniai teigia, kad ši projekcija taip pat reikšminga nustatant kulno kaulo ligas,

kadangi šioje projekcijoje vaizdas sufokusuotas į šį kaulą ir leidžia matyti visas jo jungtis.

Horizontali dorzopalmarinė projekcija kaip ir lateromedialinė atliekama, kai arklys stovi ant

blokų. Ši projekcija parodo panašias patalogijas kaip ir pastaroji, tačiau šioje galima palyginti

lateralinę ir medialinę puses, įvertinti jų simetriškumą, palyginat šlubuojančią koją su sveika. Taip

pat galima palyginti greta esančių kaulų simetriją.

(http://www.ivis.org/proceedings/aaepfocus/2009/eggleston.pdf)

12pav. Horizontali dorzopalmarinė projekcija (asmeninė nuotrauka)

Nors rentgenografija patobulėjo, nuotraukų raiška pasidarė pakankamai gera nustatyti kai

kurias minkštųjų audinių patologijas, tačiau norint tiksliai nustatyti minkštųjų audinių pakitimus

19

geriau naudoti kitus diagnostinius metodus.

(http://www.ivis.org/proceedings/aaepfocus/2009/eggleston.pdf)

1.3.2 Ultragarsas

Diagnostinis ultragarsas arklių medicinoje pradėtas naudoti visai nesenai. Kai įranga tapo

lengviau gabenama ir pigesnė ji pradėta plačiai naudoti tiriant minkštuosius audinius Ultragarsiniai

diagnostikos aparatai gali būti stacionarūs ir nešiojami. Viena svarbiausių aparato dalių yra jutiklis,

generuojantis ir užrašantis ultragarso bangas. Pagrindinė sudedamoji jutiklio dalis yra

pjezokeramikos kristalai. Ultragarsiniame aparate elektrinio bloko siunčiami impulsai jutiklyje

sukelia UG bangų svyravimus – grįžtamąjį pjezoelektrinį poveikį. Atspindėtos bangos užrašomos

tame pačiame pjezoelemente ir verčiamos elektriniais signalais – gaunamas tiesioginis

pjezoelektrinis poveikis. Gautieji elektriniai impulsai sustiprinami aukšto dažnio stiprintuvu,

apdorojami elektroniniame aparato bloke ir pateikiami aparato monitoriuje

(http://www.medelkom.com/lt/about/)

Kaulų patologijų diagnozavimui ultragarsas mažai naudojamas, kadangi ekrane matyti tik

kaulo paviršius, kuris pasirodo kaip viena linija. Tačiau skirtingai nei radiografijos metodas,

ultragarsas ypač jautrus minkštųjų audinių variacijoms. Skysčiai, tokie kaip sąnariai, bursos,

kraujagyslės, yra gerai matomos aplink minkštuosius audinius. Echoskopija taip pat naudinga

aptinkant galimai susidariusius pūlinius (abscesus) ar svetimkūnius, minkštuosiuose audiniuose. Po

injekcijos raumenyse susidariusios hematomos echoskopu matomos ne iškart, kadangi šviežiai

sukrešėjęs kraujas ultragarsui nematomas, įtariant hematomą geriausia tai tirti po 3–4 dienų.

Sausgyslių, raiščių ir sąnarių traumos tai dažniausia pasitaikančios sportinių arklių šlubavimo

priežastys. Klinikinė apžiūra gali parodyti šlubavimą, temperatūros pokyčius skausmą, patinimą.

Echoskopas leidžia nustatyti dydį, formą, echogeniškumą, kiekvienos sausgyslės ir kiekvieno

raiščio bei jų aplinkinių audinių. Parodo pažeistos vietos tikslią vietą ir pažeidimo sunkumą.

(Redding, 2011)

13pav. Arkliui atliekamas echoskopas (http://www.gemequine.co.uk/services/lameness)

20

Skanavimas ultragarsu turėtu būti atliekamas dviem projekcijomis. Skersinė projekcija (

jutiklis laikomas horizontaliai) yra naudinga vertinat sausgyslių ir raiščių skerspjūvio dydį ir

echogeniškumą. Išilginė projekcija (jutiklis laikomas vertikaliai) nustato sausgyslės plaušelių

morfologiją ir ilgį. Jutiklis lėtai slenkamas proksimaliai ir distaliai, tam, kad gerai matytųsi

sausgyslių ir raiščių galimi pakitimai. Tiriam lėtai ir iš lėto, iš pradžių viena projekcija po to kita

(13pav.). (Redding, 2011)

1.3.3 Magnetinis rezonansas

Magnetinio rezonanso tomografas (toliau –MRT) –tai medicinos prietaisas neskaidriems

organizmo dariniams atvaizduoti bei jų patologiniams pokyčiams nustatyti magnetinio branduolių

rezonanso (MBR) būdu. Magnetinio rezonanso tomografija dar kitaip vadinama tiesiog magnetiniu

rezonansu (MR). MR veikimo principas paremtas stipraus magnetinio lauko naudojimu, kuris

sąveikauja su (dažniausiai) organizme esančiais vandenilio branduoliais sužadinti vandenilio

branduoliai generuoja atitinkamą signalą, kuris sugaunamas specialiais imtuvais ir apdorojamas

kompiuteriu. Kompiuteris suformuoja dvimatį arba trimatį vaizdą.

(http://www.vaspvt.gov.lt/files/files/MRT_0920%2812_28%29.pdf )

Magnetinis rezonansas yra vertingas diagnostinis įrankis tiriant arklių luošumo problemas.

Pirmiausiai MR buvo pradėtas naudoti arklių šlubavimams nustatyti kai tai nebuvo įmanoma

padaryti su rentgeno aparatu ar kitais klinikiniais tyrimais. Tačiau vėliau tai paliko labai patogus

arklių kojų ligų diagnozavimo metodas, kadangi MR gali vienu metu rodyti tiek minkštuosius

audinius bei jų problemas tiek kaulus. Taip pat naudojant MR galima pamatyti kanopos kapsulę,

kuri kitais metodais yra nematoma. (Schneider, 2007)

14pav. Arklio paruošimas magnetinio rezonanso (MR) procedūrai; magnetinio rezonanso

procedūra (asmeninės nuotraukos)

21

Didelė kaina yra pagrindinis kliuvinys kodėl MRI vis dar mažai naudojamas gyvūnų ir juo

labiau arklių medicinoje. Tačiau šlubavimo diagnostika yra svarbi sritis, kuri sparčiai keičiasi ir

tobulėja, todėl sprendžiama, kad ateityje MRT bus naudojamas dar dažniau.

1.3.4 Kitos diagnostinės priemonės

Artroskopija – diagnostinė priemonė ir chirurginis gydymas į sąnarius, sausgyslių

makštis. Nors artroskopija yra sudėtinga procedūra kai kurias atvejais tai vienintelis

būdas padedantis nustatyti tiksią patologiją sukėlusią šlubavimą.

(Mcllwraith,Trotter,1996)

Termografija – tai fizinių kūnų paviršiaus spinduliuojamos temperatūros fiksavimas per

atstumą. Medicinoje termografija naudinga matuojant odos temperatūra, taip nustatomi

uždegimai. (http://www.ivis.org/proceedings/navc/2007/LA/085.asp?LA=1)

Kompiuterinė tomografija – tai diagnostinis metodas, kurį atliekant naudojami

jonizuojantys spinduliai. Diagnozuojant tomografu gaunas tiriamosios srities dvimatis

pjūvio vaizdas. (Ross, Dyson, 2011).

Scintigrafija, arba radionuklidinis tyrimas, – tai tyrimų metodas, kurio metu

panaudojami labai maži kiekiai radioaktyvių medžiagų ir taip gaunami vidaus organų

vaizdai bei įvertinama jų funkcija. Tai yra neinvazinis ir nesukeliantis skausmo tyrimo

metodas. (http://www.infomed.lt/lt/2/Infomed_plius/tyrimai,id,/scintigrafija)

22

2. TYRIMŲ METODIKA

2.1 Tyrimo objektas

Tyrimas atliktas specializuotoje arklių ligų klinikoje Horsholm Hestepraksis Danijoje. Ištirta

100 arklių, kuriems diagnozuota galūnių pažeidimai, tyrimas atliktas nuo 2013-07-01 iki 2013-11-

01. Tyrimui parinkti arkliai neatsižvelgiant į jų amžių, lytį, veislę, paskirtį. Tyrimui atlikti buvo

naudojami įprasti diagnostiniai metodai tokie kaip lenkimo testas, vaikymas ratu, palpacija,

diagnostinė anestezija. Visas duomenų pateikimas ir analizės atliktos naudojant Microsoft Office

Excel.

2.2 Apie kliniką

Horsholm Hestepraksis yra viena iš didžiausių specializuotų arklių ligų veterinarijos klinikų

Danijoje. Klinika susikūrė prieš truputį daugiau nei 20 metų, ją įkūręs daktaras Nikoj Jarlov,

laikomas vienas iš geriausių Danijos veterinarų arklių ligų srityje, dirba čia iki šiol. Šiuo metu

klinikoje dirba 8 veterinarijos gydytojai ir 5 slaugytojai, taip pat ir kalvis, kuris kausto tiek

įprastomis pasagomis, tiek specialiomis padedančiomis arkliui geriau judėti ir išvengti papildomo

skausmo galūnių pažeidimų atveju. Dauguma čia dirbančių gydytojų specializavęsi tam tikroje

srityje, pvz., anesteziologas, chirurgas, rentgenologas, dantų technikas, bendrosios praktikos

daktarai.

Taip pat čia įrengta pažangi įranga, tokia kaip ultragarsas, rentgeno aparatas, gastroskopas,

moderni operacinė, MRT. Klinikoje taip pat yra erdvus maniežas, kuriame galima tirti arklius ant

minkšto grunto tiek vaikant juos ratu tiek su raiteliu. Vienu metu klinika gali talpinti 16 arklių,

kadangi tiek yra įrengta nuolatinių gardų, tačiau yra ir atsarginiai gardai, kuriuose patalpinami,

skubos atveju atvežti arkliai. Gardai kreigiami pjuvenų pakratu, taip norint išvengti, kad arkliai

bereikalingai neprisivalgytų šiaudų, gardai valomi kiekvieną dieną, kad nekiltų grėsmė užsikrėsti

infekcinėmis ligomis plintančiomis fekaliniu būdu.

Vienu metu klinikoje dažniausia dirba 2–3 bendrosios praktikos daktarai, o esant planinėms

operacijos ar kitoms procedūroms ir kiti specialistai. Tuo metu kiti daktarai važinėja pagal

iškvietimus į apylinkėje esančius ūkius ar pas privačius arklių savininkus. Horsholm Hestepraksis

klinika bendradarbiauja ir su kitomis Danijos arklių klinikomis, todėl ne retai klinikos apsikeičia

nuomonėmis diagnozuojant tam tikrus sudėtingus atvejus, arba esant specializuotoms operacijoms

labiau patyrusiais specialistais.

23

2.3 Galūnių ligų klinikinės diagnostikos atvejai

1. Raiščio pažeidimas

Arklys: Pakka; Kumelė; 10m; Islandijos puskraujis.

Šeimininkė jodinėjo kalnuotomis vietomis grįžus pastebėjo, kad arklys šlubuoja

Atvežtas į kliniką arklys apžiūrimas einant, po to vaikant ratu nustatoma šlubuojanti

koja. Priekinė kairė;

Lenkimo testas čiurnos dalyje teigiamas;

Palpuojant nuo kanopos į viršų įvertinama odos temperatūra, galimas patinimas,

skausmingumas;

Palpuojant skausminga čiurnos – riešo dalis;

Rentgenas neparodė čiurnos sąnario pakitimų;

Tiriant ultragarsu nustatyta čiurnos sąnario pridėtinio kaulo raiščio pakitimas;

Gydymas NVNU į raištį, bendrasis gydymas, spec. treniruočių grafikas.

2. Sąnarių pažeidimas

Arklys: Melua; Kastratas; 15m; Danų šiltakraujis.

Per treniruotę šokdamas per kliūtį arklys užkliuvo už kliūties;

Vaikant ratu šlubuoja abiem priekinėm kojom panašiai;

Lenkimo testas teigiamas abiem priekinėm kojom;

Palpuojant neskausminga;

Carbocain blokada į kanopos sąnarį, patikrinus po 15min šlubavimas beveik dingo;

Abiejų kanopų rentgeno nuotraukos parodė sąnarių pažeidimus (sumažėję sąnariniai

tarpai – įtariama artrozė);

Gydymas kortikosteroidais į kanopos sąnarius, spec. treniruotės.

3. Sausgyslių pažeidimas

Arklys: Fursten; Kastratas; 9m; Oldenburgas.

Pabalnojusi arklį šeimininkė pastebėjo, kad arklys nenoriai eina su raiteliu,

pajodinėjusi pastebėjo šlubavimą;

Vaikant ratu matyti šlubavimas kairėje priekinėje kojoje;

24

Lenkimo testas teigiamas;

Palpuojant kanopos ir čiurnos sritį atsako nerodė, jautrus liečiant sausgysles;

Po Carbocain blokados arklys beveik nebešlubuoja;

Skenuojant sausgysles matyti pakitimai pakeliamojoje sausgyslėje (15pav. C ir D)

Arklys eutanazuotas šeimininku pageidavimu dėl sunkaus sausgyslės pažeidimo ir

nedidelio šanso pasveikti.

4. Kaulo skilimas/lūžis

Arklys: Runaway; Kastratas; 16m; Danų šiltakraujis.

Garde arklys stovėjo pakėlęs galinę dešinę koją, norint pavesti eina labai

šlubuodamas;

Šlubavimas 4–5°;

Koja išoriškai nepakitusi, patinimų nematyti, vietinė temperatūra nepadidėjusi;

Kanopa jautri testuojant kanopos replėmis;

Darant rentgeno nuotrauką matyti įtrūkimas kanopos kaule (15pav. B).

Užsakyta speciali pasaga, kuri nesukels tiek daug spaudimo pažeistoje vietoje.

Sudarytas spec. treniruočių grafikas.

5. Abscesas

Arklys: Doli; Kumelė; 8m; Danų šiltakraujis.

3° šlubavimas dešinėje priekinėje kojoje, arklys nenoriai bėga ratu;

Bendra kūno temperatūra truputi pakilusi;

Tikrinant kanopą kanopos replėmis, jautru kanopos medialinėje srityje;

Carbocain kanopos nervų medialinės pusės blokada, po 15min šlubavimas sumažėjo;

Rentgeno nuotrauka neparodė pakitimų nei kaule, nei raginėje dalyje.

Kanopos peiliu skaptuojama galimoje pažeidimo vietoje ( reikia skaptuoti atsargiai,

nepažeidžiant gyvuonio) (15pav C).

Radus abscesą uždedamas šiltas jodo povidono kompresas, kuris veikia mikrocidiškai,

taip pat suminkština kanopą, todėl einant arkliui mažiau skauda.

25

6. Laminitas

Arklys: Masai; Kastratas; 16m; Islandijos puskraujis.

Šlubavimas gana stiprus, einat matyti netipiškas priekinių kanopų dėjimas;

Stovėdamas arklys laiko galines kojas labiau po savimi;

Bėgant šlubuoja abiem priekinėmis kojomis;

Rentgeno nuotraukose išmatuojamas atstumas tarp kanopos kaulo ir kanopos sienos

Dešinė koja – 21cm, kairė – 22cm (norma 15–17cm).

Gydymas sudarant specialų treniruočių planą, pakoreguojami šėrimo įpročiai. Esant

dideliems skausmams – nuskausminamieji.

15 pav. Galūnių ligų diagnozavimo metodai Horsholm Hestepraksis klinikoje. A

kanopa išskaptuota kanopos peiliu ieškant absceso; B rentgeno niotrauka kurioje

matyti skilęs kanopos kaulas; C pakeliamosios sausgyslės pažeidimas išilginė

projekcija; D skersinė projekcija (asmeninė nuotrauka).

26

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Tyrime atsitiktinai atrinkta 100 arklių su diagnozuotomis galūnių ligomis, kurioms nustatant

buvo naudojamas bent vienas diagnostinis metodas.. Išanalizuota jų dažniausiai pasitaikiusios

galūnių ligos, dažniausiai naudoti diagnostiniai metodai, šlubavimo diagnostikos pasiskirstymas

pagal lytį, amžių, veislę, paskirtį. Duomenys pateikiami 15 – 22 paveikslėliuose.

15 pav. Diagnozuoti šlubavimai kojų atžvilgiu

15 paveikslėlyje pateiktoje diagramoje parodyta dažniausiai šlubavusios galūnės. Iš jų

daugiausia pasitaikė arklių su priekinių kojų problemomis, net 88 atvejai iš jų 54 kairės priekinės,

dešinės priekinės kojos kiek mažiau 34. Galinių kojų ligų pasitaikė labai ne daug tik 12 atvejų iš jų

7 kairės kojos, 5 dešinės kojos (15pav).

16pav. Dažniausia diagnozuotos galūnių ligų priežastys

54

34

7 5

Priekinė kairė koja

Priekinė dešinė koja

Galinė kairė koja

Galinė dešinė koja

0

10

20

30

40

50

60

19

25

16 8

7

11

8

2

4

1 sausgyslių pažeidimai

raiščių pažeidimai

sąnarių pažeidimai

kaulo skilimas

abscesas

laminitas

varlės kaulo liga

ocd

netinkamas pakaustymas

augimo zonos sutrikimas

27

Iš visų 100 tirtų arklių didžiausią procentą sudarė sausgyslių (19atvejai), raiščių (25 atvejai) ir

sąnarių (16atvejai) pažeidimai. Laminito ( 11atevejai), kaulų skilimo (8atvejai), abscesų (7 atvejai),

varlės kaulo ligų (8atvejai) atvejai pasitaikė kiek rečiau. Tik keli arklių šlubavimo priežastis buvo

OCD (2 atvejai), netinkamas pakaustymas (4 atvejai) ar augimo zonos sutrikimas (1 atvejis). 16

paveikslėlis.

17

pav. Dažniausia naudojami diagnostikos metodai arklių kojų ligų nustatymui

17 paveikslėlyje pavaizduota pagrindiniai arklių galūnių ligų diagnostiniai metodai. Didžiąją

dalį kliniškai dėl galūnių ligų tirtiems arkliams buvo taikomas vaikymo ratu metodas, 86 atvejai.

Antra pagal dažnumą diagnostinė priemonė rentgeno aparatas, 79 atvejai. Mažiausiai taikyti

diagnostiniai metodai tai MRT (magnetinio rezonanso tomografas) 7 atvejai ir artroskopas tik 2

atvejai.

86

66

59

79

40 7

2

Vaikymas ratu

Lenkimo testas

Carbocaino blokada

Rentgenas

Ultragarsas

MRI

Artroskopas

28

18 pav.

Šlubavimo diagnostikos pasiskirstymas pagal arklių paskirtį

Kaip matyti 18 paveikslėlyje beveik visi tyrime dalyvavę arkliai buvo jojamieji arkliai 98, ir

tik 2 iš 100 buvo kinkomieji arkliai. Iš 98 jojamųjų arklių 69 iš jų buvo konkūruose naudojami

žirgai ir 29 lenktyniniai žirgai.

20 pav. Šlubavimo diagnostikos pasiskirstymas pagal arklių veisles

Tarp tiriamų arklių dominavo dvi populiariausios arklių veislės Danijoje, Danijos šiltakraujai,

45 arkliai ir Islandijos puskraujai 31 arklys. Be jų dar 20 paveikslėlyje matyti ir Oldenburgų, 12

arklių ir Danijos sportinių ponių 9 arkliai. Tik po kelis, tačiau taip pat pasitaikė senosios Danijos

arklių veislės Jutlandų, 2 arkliai ir Frederiksbogų, 1 arklys.

2

69

29

98

Jojamieji arkliai

Kinkomieji arkliai

Konkūrų arkliai

Lenktyniniai arkliai

0 5

10 15 20 25 30 35 40 45

29

21 pav. Šlubavimo diagnostikos pasiskirstymas pagal arklių lytį

Kumelių ir kastratų skaičius skyrėsi nežymiai. Iš tirtų arklių 43 buvo kumelės, kastratų šiek

tiek daugiau 55. Kadangi tyrime pasitaikė 2 kumeliukai juos išskyriau į atskirą grupę, jų per tyrimą

pasitaikė tik 2. 21 paveikslėlis.

22 pav. Šlubavimo diagnostikos pasiskirstymas pagal arklių amžių

22 paveikslėlyje esančioje diagramoje parodyta tiriamų arklių amžius pasitaikė gana įvairus

nuo 3mėnesių amžiaus kumeliuko iki 19 metų vis dar sportiškai aktyvaus žirgo. Daugiausia, galūnių

pažeidimų turėjusių arklių, pasitaikė tirti 5, 8 ir10 metų.

0

10

20

30

40

50

60

Kumelės Kastratai Kumeliukai

43

55

2

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19

Arklių amžius

Arklių amžius

30

2. REZULTATŲ APTARIMAS

Tiksli šlubavimo diagnostika priklauso nuo geros klinikinės apžiūros, šlubavimą sukeliančios

skausmingos vietos, aukštos kokybės diagnostikos ir žinoma žinių norint suprasti gautus vaizdus iš

diagnostinių aparatų. (http://www.ivis.org/proceedings/aaep/2007/dyson/chapter.asp). Tačiau beviso to

svarbu turėti kaip galima išsamesnę informaciją apie arklį, žinoti jo amžių, veisle, ligos istoriją.

Kadangi Danijoje gana aukštas žirgininkystės lygis, nieko keista, kad dauguma čia gydomų

arklių sportiniai žirgai patyrę galūnių traumas varžybų arba treniruočių metu.

Esant intensyvioms treniruotėms sportiniai žirgai jų turi net kelis kart per dieną, peršokus per

kliūtį ir nusileidus visas arklio svoris perkeliamas ant priekinių galūnių, tai ir lemia tokį didelį

priekinių galūnių sužalojimų ir ligų skaičių. Priekinių kojų pažeidimai pasitaikė 88 % tiriamų

arklių, o galinių tik 22 %. Kaip žinia dėl nuolatinio spaudimo, tempimo ir krūvio pagrindiniai

sportinių arklių galūnių pažeidimai susiję su sąnarių, raiščių ir sausgyslių pažeidimais. Šie

pažeidimai tyrime sudarė 60 % visų galūnių ligų, net ketvirtadalį visų pažeidimų 25 % sudarė

raiščių pažeidimai. Raiščių traumos, o ypač pakeliamojo raiščio, gana vienos iš dažniausių sportinių

arklių traumos. Kadangi šie sužalojimai lėtinės kilmės dažnu atveju jie gali vėl pasikartoti, todėl

svarbu atkreipti dėmesį į žirgo ligos istoriją.

Atliekant klinikinį tyrimą visais atvejais buvo renkama kruopšti arklio anamnezė ir ligos

istorija, apžiūrimos ir palpuojamos arklio galūnės. Kiti diagnostiniai metodai buvo naudojami pagal

situaciją. Norint nustatyti šlubuojančią galūnę buvo atliekamas vaikymo ratu metodas 86 % ir

lenkimo testas 66 %. Kitais atvejais kai šlubuojanti koja ir buvo matyti tik arkliui pradedant judėt, o

konkreti vieta nustatoma iš palpacijos, vaikymas ratu ir lenkimo testas nebuvo taikomi. Tokias

atvejais priklausomai nuo įtariamos pažeistos vietos, buvo iškart taikomas rentgeno aparatas 79 %,

arba ultragarsas 40 %. Esant ypač neaiškiems šlubavimo atvejams buvo naudojamas magnetinio

rezonanso tomografas 7 %, kuris padeda vienu metu matyti tiek sąnarių tiek sausgyslių bei raiščių

struktūras išilginiuose bei skersiniuose pjūviuose. Kelias atvejais įtarus OCD kaip diagnostinė

priemonė buvo naudotas ir artroskopas 2 %.

Pasak Ross amžius, lytis veislė ir arklio paskirtis yra esminiai duomenys. Arkliai treniruoti

pradedami nuo 2 – 3 metų amžiaus, kadangi tada visiškai susiformuoja jų kaulų sistema. Pradėjus

treniruoti jaunus arkliukus galima sužaloti jų sąnarius. Tačiau nepaisant to šlubavimo problemos

dažnos ir jau suaugusiems arkliams, kadangi arkliai verčiami daug treniruotis. Mano tyrime 2 – 3

metų arklių ne daug, tačiau, nuo šio amžiaus diagnozuotų pažeidimų kreivė tik kilo, parodo, kokio

31

amžiaus arkliai labiausia treniruojami ir naudojami varžybomis. Vyresnio amžiaus arkliams ypač

aktuali varlės kaulo liga, tačiau mano tyrime tokių arklių pasitaikė ne daug (8 %). Taip pat vyresnio

amžiaus arkliai labiau linkę į kaulų trapumą, todėl kai kuriems buvo diagnozuota kaulo skilimai.

Lytis galūnių ligoms nėra tiek aktuali, nes susižeidžia vienodai tiek patinai tiek patelės.

Kalbant apie patinus turiu omenyje kastratus, nes eržilų mano tyrime nebuvo. Taip yra todėl, kad

daugiausiai varžyboms naudojami yra tik kumelės ir kastratai. Eržilai praktiškai beveik

nenaudojami dėl savo ūmaus charakterio. Taip pat mano tyrime pasitaikė keli kumeliukai.

Kadangi kaip jau minėjau galūnių ligos dažnesnės sportiniams arkliams, tai rodo ir tyrimo

rezultatai. Beveik visi tirti arkliai 98 % buvo jojamieji arkliai ir tik 2 % kinkomieji arkliai. Iš 98 %

jojamųjų arklių buvo 69 % konkursiniai arkliai, o 29 % lenktyniniai. Šis rezultatas parodo, kad

šuolių per kliūtis traumos yra dažnesnės nei lenktynių metu patirtos.

Dauguma šlubavimų apima visų veislių arklius. Arklio veislė turi didelę įtaką sportiniai

veiklai, o sportinė veikla turi didelę šlubavimui. (Ross, 2011). Tyrime daugiausia pasitaikė Danų

šiltakraujai arkliai, kadangi tai pagrindinė Danijos aportinių žirgų veislė. Jie sudarė 45 % visų

tiriamų arklių. Dar viena populiari ir mėgstama Danijoje arklių veislė Islandijos puskraujai arkliai.

Nors ši veislė ir nėra Danijos, tačiau čia plačiai veisiama dėl savo neimlaus gyvenimo būdo ir gero

sportinio aktyvumo. Jų tyrime pasitaikė 31 %. Taip pat pasitaikė ir kitų sportinių arklių veislių,

tokių kaip Oldenburgų12 % ir Danijos sportinių ponių 9 %.

32

3. IŠVADA

Iš Horsholm Hestepraksis klinikoje surinktų duomenų galiu daryti

išvadą, kad beveik visi čia dėl galūnių ligų gydomi yra sportiniai, darbingo amžiaus (

daugiausia nuo 5 iki 10) per treniruotes ar varžybas patyrę traumas arkliai.

Pagrindinės arklių galūnių ligos yra susijusios su sąnarių, raiščių ir

sausgyslių problemomis (60 % iš visų pažeidimų)

Dažniausias buvo pažeidžiamos priekinės kojos, iš jų dažniau kairė

koja (88 % priekinė koja).

Klinikoje naudojami klinikinės diagnostikos metodai ir įranga yra

tinkamai naudojami, jie puikiai padeda diagnozuoti esamas galūnių ligas bei suteikti

tinkamą gydymą.

33

4. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Algis Noreika. Arklio piršto ligos. Kaunas. 2008. P 18.

2. C. Wayne Mcllwraith, Ian Wright, Alan J. Nixon, K. Josef. Diagnostic And Surgical

Arthroscopy In The Horse. 2005. 450p

3. C. Wayne Mcllwraith, Gayle W Trotter. Joint disease in the horses. 1996 Pennsylvania. P

145-165.

4. Christine King, Richard Mansmann. Lameness: Recognizing and treating the horse‘s most

common ailment. 2005. Guilford. 1028p

5. Frank G. R. Taylor, Tim J Brazil, Mark H. Hillyer. Diagnostic techniques in equine

medicine (second edition). 2010. P 251–280.

6. Gary M. Baxter, Ted S. Stashak. Adams & Stashak’s lameness in horses. Blackwell

Publishing. Oxford 2011. P 3-70, 109-183, 207-371, 416-448, 460-465

7. Gregory L. Ferraro, Susan M. Stover, Mary Beth Whitcomb. Suspensory Ligament

Injuries in Horses. (http://www.vetmed.ucdavis.edu/ceh/docs/special/Pubs-SuspBrochure-

bkm-sec.pdf)

8. Harry W. Werner. How to performe basic nerve blocks in the field. 2013. 13th Budapeštas.

(http://www.ivis.org/proceedings/weva/2013/invited/68.pdf?LA=1)

9. Jeremy Houghton Brown, Sarah Pilliner, Zoe Davies. Horse and stable managment. Oxford.

2003. p

10. John Schumacher, William Moyer. A guide to equine joint injection and regional

anesthesia. 2007.

11. Lance Voute. What can radiology tell us about palmar foot pain?. 2008. Liverpool.

12. Mike W. Ross, Sue J. Dyson. Diagnosis and management of lameness in the horse.

Saunders. 2011. P 8-100, 168-182, 239-251

13. N. Crevier – Denoix, P. Pourcelot, H Jerbi, B. Ravary, J-M. Denoix. Particularités

anatomiques et biomécaniques des tendons fléchisseurs. 2005. Ithaca.

(http://www.ivis.org/proceedings/geneva/2005/crevier/chapter.asp?LA=3)

14. Nathaniel A White II, James N. Moore. Current Thechniques in Equine Surgery and

Lameness. 1998 Pennsylvania. P 510-553.

15. R. K. Schneider, S. N. Sampson, P. R. Gavin. Magnetic resonance imaging evaluation of

horses with lameness problems. 2005. Seattle.

(http://www.ivis.org/proceedings/aaep/2005/schneider/chapter.asp?LA=1)

16. Randy B. Eggleston. Radiology and ultrasonography of the equine foot. 2009. Columbia

34

(http://www.ivis.org/proceedings/aaepfocus/2009/eggleston.pdf)

17. Rūta Mickevičienė, Antanas Sederevičius. Iliustruotas veterinarijos anglų-lietuvių kalbų

žodynas. Kaunas. 2008

18. S. J. Dyson, R. C. Murray. Lameness and diagnostic imaging in the sport horses: recent

advances related to the digit. 2007

19. Stephen B. Adams. The Lameness Examination in Horses. 2012

http://www.merckmanuals.com/vet/musculoskeletal_system/lameness_in_horses/the_lamen

ess_examination_in_horses.html

20. Stephen M. Reed, Warwick M Bayly, Debra C. Sellon. Equine internal medicine. 2010 P.

235

21. T. A. Turner. Use of thermography in equine lamemess evaluation. 2007. Ithaca.

http://www.ivis.org/proceedings/navc/2007/LA/085.asp?LA=1

22. Vaida Augaitytė. Magnetinio rezonanso tomografas. 2011

(http://www.vaspvt.gov.lt/files/files/MRT_0920%2812_28%29.pdf)

23. http://www.gemequine.co. uk/services/lameness

24. http://homeschool.websbysara.com/lessons/horses.htm

25. http://www.infomed.lt/lt/2/Infomed_plius/tyrimai,id,/scintigrafija

26. http://www.medelkom.com/lt/about/

27. http://www.missourifoxtrottersatoz.com/suspensory%20ligament%20injuries%20in%20hor

ses.htm

28. http://www.thehorse.com/articles/32474/lameness-head-to-foot-part-1-lower-limbs