Ateities pristatymas 2015 m. Nr. 5

1ateitis l 2015 l 5 / 109www.ateitieszurnalas.lt

sveiki

redaktorė Reda Sopranaitė bendradarbiai: Daina Čyvienė l Jurga Dirkstytė l Ramunė Kubiliūtė l Agnė Markauskaitė l Karolina Šiaulytė l Neringa Urbonaitė l Vaidotas Vaičaitis maketuotoja Jūratė Juozėnienė stilistė Karolina Striuogaitienė administratorė Marija Keršanskienė leidžia Viešoji įstaiga Ateities leidybos centrAs l įmonės kodas 301697039 l sąsk. nr. LT87 7300 0101 0751 5327 l Žurnalas leidžiamas nuo 1911 metų l issn-1392-9518 redakcijos adresas Olandų g. 54-32 l LT-01212 Vilnius l tel. 8-616-34013 l el. p. [email protected] l www.ateitieszurnalas.lt l l spausdina UAb regrAfAs l tiražas 1100 egz.

Visi naujienų portalai, žurnalai ir televizija tiesiog mirgėte mirka džiugiais pranešimais apie galų gale pasirodžiusią vasarą. „Ateitis“ kviečia skirti laiko saulės spindulių, skirtų sielai, gaudymui – skaitymui.

Andrius Navickas tęsia ciklą, skirtą apmąstyti okultizmo iššūkį krikščioniui. Kas slepiasi po šiuo žodžiu? Kodėl tiek daug žmonių savo rytą prade-da horoskopų skaitymu? Kodėl vis daugiau žmo-nių paguodos, ramybės, gyvenimo pilnatvės ieško ne krikščionybėje, o Rytų religijose arba okultinėse praktikose? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų autorius ir bando atsakyti. Pirmąjį ciklo tekstą rasite šių metų ketvirtajame numeryje.

Donatas Puslys šįkart nori įtikinti, jog pasakos yra skirtos ne tik vaikams. Iš tiesų, ar kasdienybėje ne per daug nuvertiname pasakas, kurios, anot Donato, primena apie pareigą daryti gerus darbus, kal-ba apie žmoniškumą, yra vertybių saugykla ir žemėlapis kasdienybei? O Tu ar vis dar sugebėjai išsaugoti tikėjimą pasakomis?

Šiame numeryje rasite du gana ilgus interviu, bet drąsiai galiu patikinti, jog verta atrasti laiko juos perskaityti. Su Luku Laniaus-ku kalbėjomės tuomet, kai iki jo kunigystės šventimų buvo liku-sios vos kelios savaitės. Jo balse buvo galima girdėti ir nenusako-mą džiaugsmą, ir jaudulį. Jis nuolat save ir mane drąsino žodžiais: ,„Jei tik Dievas pakvies, atsiliepk!“ Ramunė Kubiliūtė kalbėjosi su ambasadoriumi Žygimantu Pavilioniu, kuris šią vasarą baigė savo diplomatinę tarnybą Lietuvos ambasadoje JAV ir grįžo į Lietuvą. Tai nuoširdus pokalbis apie svarbiausius nuveiktus darbus, apie iššū-kius, su kuriais teko susidurti ir apie tai, kaip planuoja toliau stiprinti ir gražinti Lietuvą.

Simona Minns tęsia pokalbių ciklą su išeivijos šeimomis. Šįkart į jos klausimus atsakinėjo Danguolė ir Almis Kuolai – šeima, savo gyvenimo pamatus stačiusi ant tvirtų ateitininkijos principų. Karo-lina Šiaulytė vėl džiugina poezijos mylėtojus. Ji sako, kad nėra nieko, kas nebūtų poezija. Ar išdrįstum paprieštarauti?

Marija

remia projektą NUO ASMeNS iKi ASMeNybėS / rubrikos: prisiminkime l tu ir aš l netylėjimas l susipažinkime


turinys

tikėjimas 4 Andrius Navickas Krikščionybė ir okultizmas ii

netylėjimas 7 Donatas Puslys Ar išsaugojai tikėjimą pasakomis? 10 Gabrielė Navikaitė bėgimas – buvimas su savimi, su kitu, su pasauliu

atgal į Ateitį 12 Juozas Girnius ir mirė jis kaip įkalintas apaštalas

susipažinkime 16 Marija Keršanskienė, Jei tik Dievas pakvies, atsiliepk! lukas laniauskas 24 Ramunė Kubiliūtė, Manau, kad viskas gyvenime turi savo prasmę Žygimantas Pavilionis 32 Simona Minns, Taip ir suartėjome, peržiūrėdami „Ateities“ straipsnius ir nuotraukas Danguolė ir Almis Kuolai

iniciatyvos 36 Aistė Rakauskaitė Ar sėkmingos buvo lobio paieškos Alytuje?

prisiminkime 42 Ramunė Kubiliūtė Mylėjęs gamtą ir žmones 43 Vaidotas Vaičaitis 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuvos valstybingumas bei teisės tradicija

žaidimai Dievo laukuose 48 Karolina Šiaulytė ir nėbėra nieko, kas nebūtų poezija

lux 50 Autumn booth Kokia tatuiruočių prasmė?

įspūdžiai 52 edita ežerskytė Net ėjimas arba Apie laisvę širdy

užsienyje 57 Ramunė Kubiliūtė Šiaurės Amerikos ateitininkų veiklos nuotrupos nekasdienybė 59 Vidas Čaikauskas AF strateginis susitikimas 60 Papilės Šv. Aloyzo kuopa Sveikinimai tėveliams 60 inga Petrikonienė Lytiškumo ugdymo stovykla 61 Jurgita Paulauskaitė Džiaugsmas skamba 62 Karolis Vrubliauskas Grandiečiai keliauja į Alytų 63 ieva Akramaitė „Padžiauk sofą“

turinys

Lietuvos jaunimo dienose tūkstančiai jaunimo išėjo į gatvę liudydami savo tikėjimą

4 ateitis l 2015 l 5 / 109 www.ateitieszurnalas.lt

tikėjimas

Okultinio mąstymo apraiškos nebuvo visiškai išnykusios ir Vi-duramžiais, tačiau jų buvo kur kas mažiau nei prasidėjus Re-nesansui, kai alchemija, įvairios maginės technikos, ezoterinės teo rijos tiesiog užvaldė daugybę žmonių. Šiandien įprasta piktin-tis inkvizicija ir tikrai nesiruo-šiu sakyti jai ginamosios kalbos. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad inkvizicija pirmiausia bandė apsaugoti krikščioniška pasau-lėžiūra paremtą mąstymą nuo magijos ir okultizmo išpuolių. Ji atsirado ne tada, kai krikščiony-bė buvo pasiekusi stipriausias socia lines ir politines pozicijas, bet tada, kai prasidėjo Viduram-žių griūtis. Okultizmui permainų laikotarpiai – pati palankiausia terpė stiprėti.

Jėzaus Draugija (jėzuitai), ku-rie į istorijos vadovėlius įėjo pir-miausia kaip kovotojai su refor-macija, labiau rūpinosi ne kova su krikščioniškomis atskalomis, bet su įsitvirtinusiais žmonių

prietarais. Skirtingai nuo gero-kai vėlesnės Apšvietos mąsty-tojų, kurie gerokai nuskurdino mąstymą, paguldę jį į siaurai su-prantamo racionalizmo Prokrus-to lovą, jėzuitai buvo tikri švie-tėjai, kurie puikiai suprato, kad tikėjimas ir protas yra sąjungi-ninkai, o ne konkurentai.

Pasaulietinė valstybė ir okultizmas

XIX–XX amžiais įsitvirtino pasaulietinės valstybės, tvirti-nančios, kad jokia religija ne-gali pretenduoti į privilegijuotą vaidmenį viešojoje sferoje, sam-prata. Pasaulietinėje valstybėje labai jautriai reaguojama į reli-ginių institucijų viešą veiklą bei tikinčių žmonių visuomeninį ak-tyvumą. Dažnai atsargumas virs-ta alergija ir agresija. Tai aiškina-ma pastangomis saugoti piliečius nuo vertybinių manipuliacijų ir tuo, kad esą religinės instituci-jos yra linkusios siekti privilegi-

juoto statuso. Apie tai, kaip pa-saulietiškumas virsta „apsauga“ nuo religijos, sekuliarizmo tiro-nija, esu „Ateities“ žurnalui ra-šęs. Paradoksalu tai, kad „lais-vės nuo religijos“ gynėjai labai nenuoseklūs. Juos gąsdina neva nepakankamai tolerantiškos te-zės, išsakytos pamoksluose, kate-chetų veikla, pagarba religiniams simboliams, tačiau jie abejingai numoja ranka, kai žmones užlie-ja okultizmo, magijos bei astro-logijos cunamio banga.

Pakanka įsijungti bet kurį Lie-tuvos televizijos kanalą ir išvysi-me horoskopus, bioenergetikus, postringaujančius apie dvasines technikas, aurų ir čakrų valymą, netinkamus biolaukus ir pana-šiai. Kai populiarus dainininkas lepteli nesąmonę žmogaus lytiš-kumo tema, sukyla didžiulis šar-šalynas, iš visų kampų pradeda lįsti moralizuotojai ir tolerancijos mokytojai. Tai nestebintų, jei ne mažiau aktyviai būtų reaguojama ir į televizinių „blizgių“ paistalus apie lankymąsi būrimo salone, tikėjimą horoskopais ir tai, kiek pinigų išleido fengshui specialis-tui.

Kaip rašė Gilbertas Čester-tonas, kai žmogus nustoja tikė-ti Dievu, jis pradeda tikėti bet kuo. Krikščioniškas tikėjimas la-

Krikščionybė ir okultizmas II

Tęsiu tekstų ciklą, skirtą apmąstyti okultizmo iššūkį šių dienų krikščionims. Pirmajame tekste apibūdinau okultinį mąstymą, pabrėždamas, kad svarbiausias jo bruožas – orientacija į galią ir įvairias technikas. Taip pat bendrais bruožais pristačiau gnosti-cizmą, kaip okultinių srovių šaltinį, metusį iššūkį jau ankstyvajai krikščionybei.


bai ilgą laiką buvo svarbus svei-ko proto skydas, nors kritikai vis bandė parodyti, kad tokia apsau-ga žalinga. Deja, šis skydas buvo atitrauktas nuo daugumos mūsų gyvenimo sričių ir mes klimps-tame naujosios magijos pelkė-je. Liūdniausia, kad formali pri-klausomybė Katalikų Bažnyčiai šiuo atveju nepadeda. Nėra at-likta tokių tyrimų, bet intuityviai drįstu teigti, kad kur kas daugiau žmonių, save vadinančių krikš-čionimis, Lietuvoje rytą pradeda ne malda, bet horoskopo skaity-mu ar klausymusi. Telieka laukti, kol anekdotas, jog visos Rusijos bėdos kyla iš to, kad jie Lenino mauzoliejų ne pagal fengshui įrengė, bus pristatomas kaip rim-ta mokslinė hipotezė.

Pasenusi krikščionybė? Kodėl šiandien okultinis mąs-

tymas ir maginės praktikos lieka įtaigios net ir tarp žmonių, kurie įvardija save krikščionimis? Ga-lima išskirti bent keturias prie-žastis:l religinės socializacijos krizė;l pasaulėžiūros fragmentacija

ir kakofonija;l instrumentinio mąstymo įsi-

galėjimas;l vartotojiška sąmonė.

Katalikų Bažnyčios paskelb-toje studijoje „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ teigia-ma: nepaisant to, kad okultinis mentalitetas kelia daug pavojų, jis įsišaknijęs apgaulėje (Adomo ir Ievos gundymo pavyzdys), ta-čiau nepamirškime, kad žmonės jam atsiveria, mėgindami ieškoti alternatyvių beprasmybės pojū-

čių, stengdamiesi įnešti šilumos į šiuolaikinio gamtamokslio pa-teikiamą pasaulėvaizdį. Dairytis alternatyvaus, aiškiai optimisti-nio santykio su kosmosu žmones verčia ekonominio nestabilumo, politinio netikrumo ir klimatinių pokyčių ženklinamos apokalipti-nės ateities baimė. Ieškoma visy-biškumo ir laimės, dažnai atvirai dvasiniu matmeniu.

Kyla natūralus klausimas – kodėl vis daugiau žmonių pa-guodos, alternatyvų, „dvasin-gumo“ ieško ne krikščionybėje, bet Rytų religinėse praktikose ar okultinėje sąmonėje? Nema-lonus atsakymas: nes nesitiki, kad krikščionybė gali pasiūlyti alternatyvą, suvokia ją ne kaip pasaulį keičiančią Gerąją Nau-jieną, bet kaip sumaterialėjusio, sek laus mąstymo sąjungininkę ar net kūrėją. Tai labai svarbu įsisą-moninti, idant nustotume stebė-tis šiuolaikinių žmonių reakcija į krikščioniškąją tradiciją. Krikš-čionybė dažniausiai nekelia nei pasipiktinimo, nei baimės, kaip veržlusis islamas. Ji kelia nuobo-dulį. Pasipiktinimai prasideda, kai krikščionys nesilaiko „man-dagumo standartų“ ir įgrysta ap-linkiniams.

Tokioje situacijoje Naujoji Evangelizacija, kuriai įsipareigoti ragina popiežius Pranciškus, yra ne katechezės pakartojimas, bet trikdančios ir kartu viltį grąži-nančios alternatyvos pristatymas pavyzdžiu. Tenka veikti situaci-joje, kai dauguma žmonių Vaka-ruose įsitikinę, kad krikščionybė jau išbandytas ir pasenęs atsaky-mas į gyvenimo prasmės klausi-mą. Šiuolaikinių Vakarų gyvento-

jams būdingas įsitikinimas, kad jie viską apie krikščionybę žino ir ji jau niekuo negali nustebin-ti. Kas kita Rytų praktikos, įvai-rūs bioenergetikai, aurų ir karmų valymo specialistai – tai tarsi lo-terijos bilietas. Galbūt nepavyks išlošti naujo ir nuostabaus gyve-nimo, bet verta bent pabandyti.

sokrato metodas

Mes, krikščionys, pradėjome kur kas daugiau dėmesio kreip-ti į tai, ar mūsų pateikiami atsa-kymai suformuluoti aiškiai, įtai-giai, ar jie išsamūs. Tačiau bėda ta, kad net ir tobuli atsakymai yra bejėgiai, jei žmogui dar ne-kilo klausimas. Tikrai verta pa-simokyti iš antikinio mąstyto-jo Sokrato metodo. Jis nedaug ką teigė pats, kur kas dažniau įkyriai klausinėdavo pašneko-vą. Kaip teigė pats Sokratas, ne-verta bandyti įpiršti kitam savo nuomonę, kur kas svarbiau atlik-ti mąstymo pribuvėjos vaidmenį, padedant pašnekovui pačiam at-rasti svarbius tiesos krislus ir at-sisveikinti su turimais prietarais.

Bėda ta, kad sokratiškasis me-todas jau seniai išguitas ne tik iš pasaulietinių, bet ir krikščio-niškų mokymo įstaigų. Informa-cija instaliuojama į smegenis, o ne atrandama diskusijų metu. Krikščionių diskusija su agnos-tikais, kitatikiais ar ateistais pa-prastai suvokiama kaip per di-delė tolerancija, principingumo stoka, o ne drąsus ir išmintingas veiksmas. Deja, bet nėra galimy-bės „išvalyti“ šiuolaikinių žmonių protų nuo sukarikatūrintų krikš-čionybės įvaizdžių, paprasčiau-


Donatas Puslys

„Visa tai tik pasakos mažiems vaikams“, „nu ir pasakorius“, „jis gyvena pasakų pasaulyje“ – visi šie posakiai skamba kaip prie-kaištai tiems, kurie neva yra ati-tolę nuo realybės, puoselėja ne-įgyvendinamas svajones, galbūt netgi yra praradę sveiką protą. Pasakos yra gerai iki tam tikro amžiaus, o vėliau juk natūralu, kad žmogus bręsta ir, kaip išauga savo vaikiškus šliaužtinius, taip išlipa ir iš to stebuklinio fantazi-jų pasaulio. Iš pasaulio, kuriame įmanomas bet koks stebuklas, augdami pereiname į pasaulį, kuriame neįmanomas joks stebu-klas. Jei pirmuoju atveju pasaulis gali būti baugus, nes niekada ne-žinai, kas gali nutikti – nebūtinai gero, bet ir blogo, – tai antruoju atveju pasaulis yra tiesiog baugi-nančiai šaltas ir klaustrofobiškas. Tokiame pasaulyje žmogus taria-si esąs viso ko viešpats, gamtos užvaldytojas, pažangos kūrėjas, tačiau galiausiai apnuoginama žinia, kad ir jis pats yra tik prie-žastinių ryšių voratinklyje įsipai-niojusi smulkmė, įvairiausių de-terminantų padarinys.

Dar kartais galime girdėti ir nurodymą „baik sekti pasakas“.

Suprask, toks pasakorius meluo-ja. Per tai ir pati pasaka yra suta-patinama su melu. Galbūt tai švie-sus ir gražus melas, tačiau vis tik melas, apgaulinga viltis, dūmų uždanga, neleidžianti įžvelgti tikrovės.

Trumpai tariant, pasakas de-rėtų palikti vaikams. Tačiau tokie didieji stebuklinių pasakojimų kūrėjai kaip Hansas Christianas Andersenas ar J. R. R. Tolkienas būtų pasipiktinę teiginiais, kad jų kūriniai yra skirti tik pyplių au-ditorijai. Jie stengėsi sukurti ste-buklinius pasakojimus, kurie pri-sibelstų ir į suaugusiųjų širdis ir bylotų jiems apie amžinąsias ver-tybes, gėrį ir blogį, skatintų nelikti abejingiems.

Pati pirmoji knyga, kurią pa-menu gavęs dovanų, kai tik išmo-kau skaityti, buvo būtent Juozo Balčikonio versta H. Ch. Ander-seno pasakų rinktinė. Knyga iki pat šiol keliauja su manimi ir at-siverčiu ją ne kaip kokį tai širdžiai brangų reliktą, nukeliantį į tą pra-bėgusį vaikystės pasaulį, o kaip tą šaltinį, kuris leidžia nepasiduo-ti kasdienybėje ir įkvepia stipry-bės. Netrukus pabandysiu paaiš-kinti, kodėl.

Vis grįžtu ir grįžtu prie pasa-kos pavadinimu „Kelionės drau-gas“, kurioje pasakojama apie

Joną. Mirus tėčiui, Jonas lieka visiškai vienas šiame pasaulyje. Kaip ir įprasta pasakose, jis lei-džiasi į pasaulį laimės ieškoti, kol galiausiai ją ir atranda vedęs vie-nos karalystės princesę ir susilau-kęs gausybės vaikų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo ba-nalu. Tačiau taip yra tik tuomet, jei žvelgiame į patį paviršių ir at-sisakome patys sau užduoti klau-simą, ką gi ši pasaka pasako apie mane patį. Visų pirma, Jono isto-rija liudija, kad net pačiomis sun-kiausiomis gyvenimo akimirko-mis nevalia sustoti. Jo išėjimas į pasaulį ieškoti laimės veikiau yra simbolis to, kad jis neleido būti palaužiamas skaudžios netekties. Gyvenimas yra kelias ir nustoja-me gyventi, jei nustojame ieško-ti savo pašaukimo, jei nieko ne-darome vardan to, kad tinkamai investuotume mums dovanotus talentus. Juk dažnai girdime ar net patys sakome, kad štai nebė-ra gyvenimo, jei užklupo netek-tis, jei nutrūko santykiai su arti-mu žmogumi, jei susidūrėme su liga ar kitu išbandymu. Tada kyla pagunda dairytis atgal, gyventi tų prabėgusių puikių dienų prisimi-nimuose ir visiškai apleisti kelią. Jonas po tėčio netekties keliau-ja ir, reikia pridėti, kad keliauja pasitikėdamas Apvaizda. Pasiti-

Ar išsaugojai tikėjimą

netylėjimas


netylėjimas

kėjimas yra nusižeminimo aktas, pripažinimas, kad aš pats iki galo veikiausiai nesuprantu man te-kusios pašaukimo kelionės. Vis tik tariu pasitikintis, nes tas, ku-ris mane veda, myli mane ir nega-li norėti man blogo. Keliauju ten, kur esu kviečiamas, nors ir tektų palikti namus, gimtą kraštą. Esu pasiryžęs sekti bet kur, kur tik esu kviečiamas. Tačiau ar tikrai? Bū-tent šį klausimą vis iš naujo skai-tydamas pasaką sau ir užduodu.

Be to, ši pasaka moko ir dar ke-lių svarbių dalykų. Visų pirma, ji byloja apie pareigą daryti gerus darbus, nors dėl jų gali atrodyti kaip paskutinis kvailys. Štai taip nutinka ir Joneliui, kuris atiduo-da paskutinius turimus pinigus mainais už tai, kad keli nevido-nai paliktų ramybėje šventoriu-je gulinčio žmogaus, kuris jiems neva buvo skolingas ir per gyveni-mą nespėjo atsimokėti, palaikus. Anie tik pasityčioja iš Jonelio ir nukeliauja sau. Kitaip tariant, ge-rus darbus būtina daryti ne dėl to, kad sulauktum pagyrimų, kad iš to anksčiau ar vėliau pasipel-nytum, o tiesiog dėl to, kad taip daryti yra gera ir teisinga. Api-bendrinant, ši pasaka man asme-niškai užkrauna pareigą atsakyti į klausimą, koks buvo mano mo-tyvas nusprendžiant pasielgti vie-naip ar kitaip. Gal pasielgiau taip tik norėdamas populiarumo, o gal nepadariau kažko būtent todėl, kad išsigandau pašaipų, pabijojau likti nesuprastas, atsidurti mažu-moje ir plaukti prieš masę.

Vis tik geri darbai nepraei-na be pėdsako, liudija „Kelionės draugas“. Jie vienaip ar kitaip su-grįžta, nors galbūt mes to nė ne-

pastebime. Štai Jonelis pakeliui sutinka vyriškį, kuris pasisiūlo jam į kompaniją ir jiedu jau ke-liauja drauge. Jonui nematant, šis bičiulis dėl jo padaro itin daug ir galiausiai mylimos princesės ran-ka Jonui atitenka didžiąja dalimi dėl jo pastangų. Ir tik gale paaiš-kėja, kas gi iš tikro yra tas ben-drakeleivis – o gi tas pats velionis, kurį nuo nevidonų rankų apsau-gojo Jonas. Kitaip tariant, viso to moralas yra trumpas drūtas – gal tik mums atrodo, kad geri mūsų darbai lieka niekam nepastebė-ti, tačiau tikrai yra Tas, kuris viską regi, kuris suskaičiuo-ja kiekvieną tavo plauką ir tikrai neleis, kad tai, ką doro ir gražaus nuvei-kei nugrimztų nebū-tin. Tad ir aš, skaity-damas šią pasaką, klausiu savęs, ar tik nesu tas besiskun-džiantis, kuriam kyla pagunda ap-simesti, kad štai esu tas, kuris liko neįvertintas, ku-riam kažkas dabar vis dar yra skolingi.

Beje, meilė Jonui nebuvo lengvai pa-siektas dalykas. Kaip ir įprasta pasakose, reikėjo įveikti kelis išbandymus, o už suklupimą būtų tekę at-sisveikinti su savo gyvybe. Ne tik kelionės draugas, bet ir pats karalius mėgino atkalbėti Joną nuo užmačių pasipiršti karalai-tei. Bergždžiai. Galbūt vieni Joną vadins kvailiu, tačiau jo užsispy-rimas yra priminimas kiekvienam mūsų, kad, norėdami gauti, turi-

me kažką ir duoti, aukoti. Kartais ta kaina gali atrodyti itin didelė, o tada neišvengiamai ims pulti abe-jonės, kad gal neverta, kam čia ri-zikuoti, nes gi gali nieko ir nesi-gauti, ar tai, ką gausiu, atsvers tai, ką daviau? Tačiau iš tikro visi šie klausimai veikiau parodo mūsų meilės drungnumą ir didesnį rūpes-tį pačiais savi-


susipažinkime

„Jei neturime džiaugsmo, ką gi mes galime veikti šiame gyvenime?!“

Kai sužinojau, kad reikia pakalbinti vienuolį, kuris ruošiasi kunigystės šventimams, kažkodėl galvoje šmėkštelėjo mintys apie ramų, gana tylų žmogų, kuris aukštomis materijomis filosofuos apie pašaukimą, pasakos apie tai, kaip nuo gimimo jautė, jog bus kunigu ir viskas jo gyvenime tekėjo sava vaga... Paskui sužinojau, kad šis vienuolis labai linksmas, įdomus ir šiltas žmogus. Ką gi, suintrigavo. Su kokiu žmogumi turiu reikalų tapo aišku, vos tik pradėjome kalbėtis su broliu Luku Laniausku – pirmą akimirką kilusias mintis teko mesti iš galvos. Pagalvojau, kad jis galėtų kurti trumpus filmukus, kurie įkvėptų, motyvuotų ir stiprintų žmones bei jų tikėjimą, nes kalbant su juo atrodo, kad pasaulis toks paprastas, toks nuostabus, pripildytas meilės, o visi klausimai labai paprasti ir turintys trumpus ir aiškius atsakymus. Jis net bendraudamas telefonu atrodo kaip tikras gėrio ir džiaugsmo uraganas, tad

aš tikrai neįsivaizduoju, ką jis su savo meile pasauliui ir žmonėms išdarinėja Čikagoje! Kai tokie žmonės tampa kunigais, kas gali drįsti

galvoti, jog Bažnyčia yra atsilikusi ar nuobodi?! Linkiu skaitant šį mūsų pokalbį užsikrėsti meile, džiaugsmu ir viltimi!

Jei tik Dievas pakvies, atsiliepk!

Dainos Čyvienės nuotrauka


Šie metai paskelbti Pašvęs-tojo gyvenimo metais. Gal gali papasakoti apie savo pašaukimą – kaip ir kada jį atpažinai, kodėl pasirinkai būti jėzuitu?Dabar labai smagu prisiminti,

pavyzdžiui, stovyklas ar kokius užsiėmimus, nes jei tik būda-vo koks vaidinimas apie tikėji-mą ir reikėdavo vaidinti Jėzų, visų žvilgsniai krypdavo į mane: „Lukas! Tegul vaidina Lukas – jis panašiausias, gerai sako pa-mokslus!“ Jau tuomet, pasiro-do, aplinkiniai matė mane kaip kunigą. Bet viskas prasidėjo dar anksčiau – tėvai pasakojo, kad būdamas ketverių metų pasi-sodindavau brolius, seserį, už-sidėdavau paklodę, pastatyda-vau kambario viduryje staliuką, pasiimdavau sultinio, javainių ir vaidindavau kunigą: aukodavau mišias, sakydavau pamokslus. Buvau griežtas kunigas! Broliai su seserimi turėdavo iškentė-ti mano mišias nuo pradžios iki galo. Jei jie neatidžiai klausyda-vo ar, dar blogiau, juokdavosi iš mano pamokslų, negaudavo „šv. Komunijos“! Jau tada mano tėvai suprato, kad šitas sūnus kažkoks truputėlį kitoks...

Kitas įdomus vaikystės mo-mentas, susijęs su mano pašau-kimu, buvo tuomet, kai iškraus-čiau iš savo spintelės visus rūbus, žaislus ir įjungiau lemputę, pa-stačiau kryžių, Marijos statulą.

Grįždavau iš mokyklos ir eida-vau kalbėtis su Jėzumi. Kodėl taip sugalvojau ir ką tai man reiškė, dabar jau nepamenu. Jėzus buvo geriausias mano draugas ir nors turėjau daug bendraamžių drau-gų – tiek lietuvių, tiek amerikie-čių – bet ta draugystė su Jėzumi buvo labai artima, tikra, išskir-tinė. Aš tiesiog tupėdavau toje spintoje ir mąstydavau, kalbėda-vausi su Viešpačiu. Dabar, žvel-giant atgal, kai man jau trisde-šimt vieneri metai, jaučiu, kad aš jau seniai svajojau grįžti atgal ir vėl patirti tokią draugystę, kokią buvau sukūręs tuomet, kai buvau labai jaunas. Būdamas mažas ne-turi tiek rūpesčių ir nesi toks iš-siblaškęs. Nejauti tiek abejonių, tiek baimių... Kai esi vaikas, tie-siog kalbiesi su Jėzumi veidas į veidą. Aš labai gerai pamenu tuos nuoširdžius, gilius ir tikrus po-kalbius. Pamenu, kaip aš jausda-vau Jo buvimą mano gyvenime, kaip iš tikrųjų arti Jį nuolat jaus-davau. Tai čia galbūt tokie pra-diniai impulsai, kuriuos, nuo to laiko, kai pajutau, jog esu šaukia-mas Jėzaus, nuolat smagu prisi-minti.

Kai tapau moksleiviu, gimna-zistu (savaime aišku, kunigystė nebuvo labai populiari specialy-bė tarp jaunimo), nebuvo labai linksma ir džiugu visiems girtis, jog noriu būti kunigu. Nors jau-nystėje draugavau su merginomis – su lietuvėmis ir su amerikietė-

mis, bet visų tų draugysčių metu jaučiau norą tarnauti Bažnyčiai: būti diakonu ar tikybos mokyto-ju. Net kai įstojau į universitetą studijuoti psichologijos, galvojau, kad galbūt būdamas geru psicho-logu galėčiau padėti žmonėms.

Tuomet, pamenu, gyvenimas tekėjo sava vaga ir buvau šiek tiek atitolęs nuo kunigystės troški-mo. Bet kai studijavau Šv. Ignaco Lojolos universitete, palikau na-mus, pirmą kartą tapau visiškai savarankiškas ir pats tvarkiausi savo gyvenimą, turėjau labai arti-mą draugę ir tikrai buvau stipriai įsimylėjęs, bet pradėjau vėl jaus-ti, kad Dievas aiškiai mane kvie-čia rinktis kunigystę, o tuo labiau – vienuolystę. Tos mintys mane nuolat persekiojo ir negalėjau jų atsikratyti.

Kaip tavo šeima reagavo, kai sužinojo, jog nori būti kunigu?Aš labai bijojau tėvams papa-

sakoti apie šį savo sprendimą. Nors visuomet, rodos, aplinkiniai jautė ir sakydavo: „Na ką, Lukas tai tikrai bus kunigas...“ Pamenu, važiavau su tėvais iš universiteto po paskaitų ir automobilyje sė-dėjome trise – tėtis, mama ir aš. Tuo metu jau buvau pasiryžęs, kad noriu būti kunigu ir tuomet tariau sau: „Viskas, reikia pasa-kyti dabar, nes tai pati tinkamiau-sia proga“. Važiuojame, važiuoja-me, o aš vis negaliu prisiversti

Jei tik Dievas pakvies, atsiliepk!


susipažinkime

Manau, kad viskas gyvenime turi savo prasmęPasikalbėjimas su ambasadoriumi Žygimantu Pavilioniu po penkių metų JAV grįžtančiu į Lietuvą

Ambasadorius Ž. Pavilionis prie S. Lozoraičio portreto su Astos Petraitytės-Brėdikienės monografija „Tylieji priesaikos riteriai. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Šaltojo karo metais“.


Kokios mintys kyla palie-kant darbą bei gyvenimą Šiaurės Amerikoje?Gyvenau čia penkis metus. At-

likau savo pareigą – kiek leido jė-gos sustiprinau Lietuvos ir JAV santykius. Grįžęs į Lietuvą steng-siuosi stiprinti mūsų Rytų fron-tą bei pačią Lietuvą. Prieš pen-kiolika metų buvau pasiųstas į Briuselį, kur koordinavau dery-bas dėl narystės ES, prisidėjau prie Lietuvos integravimosi į Eu-ropos Sąjungą. Manau, kad vis-kas gyvenime turi savo prasmę, tikslą, tvarką ir laiką. Mano mi-sija šiuo metu būtent grįžti į Lie-tuvą ir kuo daugiau laiko ir jėgų atiduoti jai. Savo ateities nesieju su gyvenimu užsienyje.

Gal galite pasidalinti įdo-miausiais gyvenimo ir dar-bo Amerikoje momentais?Prisimenu, kuomet 2013 m.

Vašingtone kartu su Prezidente ėjome raudonu kilimu į Baltuo-sius Rūmus. Iki šio susitikimo ilgai nebuvo jokių aukščiausio lygio susitikimų ir kai kurie ana-litikai teigė, kad jų ir nebus. Buvo labai smagu įrodyti, kad šie „eks-pertai“ neteisūs. Nuo tada JAV ir Baltijos šalių viršūnių susitiki-mai vyksta kiekvienais metais. Tai buvo lūžio taškas JAV ir Lie-tuvos santykiuose. Iš akademi-nio ar dvasinio gyvenimo įsiminė

momentas, kuomet tais pačiais metais Vilniaus universitete ap-sigyniau daktaro disertaciją, ku-rioje pats sau atsakiau į daugybę svarbių klausimų. Ne tik kūno, bet ir dvasios harmonijai įtvirtin-ti padėjo ir taekwondo kovos me-nas, kurį atradau kartu su visais savo šeimos vyrais JAV. Su visa šeima taip pat atradome ir uni-kalią JAV kultūrą, gamtą, steng-davomės keliauti, neužsidaryti savo kabinete Vašingtone. JAV la-bai graži šalis – įvairiomis pras-mėmis.

O gal buvo koks sunkiau su-vokiamas momentas? Kadencijos pradžioje gan il-

gai ir intensyviai bandžiau įro-dyti JAV valdžiai, kad kovoti už laisvę ir demokratiją – tai ne tik JAV interesas, bet atsakomybė ir pareiga. Nustebau, kad JAV turi tai įrodinėti, nes juk tai – tos ša-lies esmė, jos konstituciniai pa-grindai, jos misija, tai, kas ir mus įkvėpė kovai prieš sovietus. Ta-čiau išvažiuodamas jaučiu, kad mane įvairios JAV institucijos, politikai žymiai geriau supranta, o kartais ir įsiklauso. Valstybės departmento organizuotose iš-leistuvėse Valstybės Sekretoriaus pavaduotoja mane pavadino „di-plomatinio korpuso Vašingtone sąžine“, gal dėl to, kad nuosekliai išlaikiau savo liniją, gyniau mūsų

verybes, interesus ir nepataika-vau konjunktūrai.

Gal turite kokių įžvalgų bendrai apie JAV kultūrą? Kokių gyvenimo būdo ele-mentų ar nusiteikimų no-rėtumėte pervežti į Lietuvą? Gal būnant svetur išryškė-jo lietuvių (JAV ir Lietuvo-je) kokios nors pozityvios savybės?Norėčiau parvežti svarbiau-

sia, ką radau JAV – ypatingą, nie-kur kitur pasaulyje nematytą, pagarbą žmogaus orumui. Šio-je šalyje ji ugdoma nuo pirmųjų gyvenimo žingsnių, į tai nukreip-tas švietimas, kultūra, įstatymai, visų lygių politika. Nuolat karto-ju, kad ši šalis stipri visų pirma dėl stiprių žmonių. Kai mes tai suprasime Lietuvoje – bus dide-lė mūsų visų pergalė, visų pirma prieš save pačius.

Ar Vašingtono bei kiti JAV lietuviai Jus rado, ar Jūs jų ieškojote?Atradome vieni kitus jau se-

niai. Vienas pirmųjų man pažįs-tamų Amerikos lietuvių, su ku-riuo pirmaisiais laisvės metais kartu sukūrėme Vilniaus bei Lietuvos jaunuosius krikščionis demokratus, buvo Aidas Palu-binskas. Aidas dirbo ir ambasa-doriaus Stasio Lozoraičio rinki-mų štabe. Man labai patiko šių žmonių skleidžiamos vertybės, kurioms mūsų posovietinė aplin-ka negalėjo prilygti. Žavėjo ir gar-bingas mūsų diplomatų pasiprie-šinimas sovietams, kurie niekada nenuleido Lietuvos vėliavos Va-šingtone – tuo metu negalvojau,

Ambasadorius Žygimantas Pavilionis baigia savo darbą JAV sostinėje Vašingtone (Washington, D.C.) ir su žmona Lina bei keturiais sūnumis – Augustu, Dominyku, Simonu ir Vincentu – grįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Jis mielai sutiko pasidalin-ti mintimis apie praėjusių kelių metų profesinio gyvenimo JAV patirtį.


Kada ir kokiame renginyje vienas kitą pirmą kartą su-tikote? D: Mes susipažinome Daina-

voje, berods 1969 metais. Tai įvyko ne ateitininkų ruošiamoje stovykloje, o Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų organizuo-jamoje mergaičių stovykloje. Aš beveik visą vasarą praleidau Dai-navoje, stovyklavau moksleivių ateitininkų stovykloje, toliau jau vadovavau jaunučių stovykloje ir pasilikau dirbti mergaičių sto-vykloje.

Danguolė ir Almis Kuolai: Pamažu taip ir suartėjome, peržiūrėdami ATEITIES straipsnius bei nuotraukas

Kaip svarbu XXI amžiuje girdėti tikras šeimų istorijas, kurios savo gyvenimo pavyzdžiu tampa tikra inspiraci-ja ateinančių kartų šeimoms. Tęsdami „Ateities“ rubriką „Dainavos šeimos“ pristatome jums Bostone gyvenančią ateitininkų šeimą Danguolę ir Almį Kuolus bei jų vaikus – Aidą, Augį ir Austę. Danguolė ir Almis yra tikri ateitinin-kiškos dvasios nešiotojai ir dalintojai – savo pozityvumu, darbais ir šeimos pavyzdžiu. Džiaugiuosi galėdama pasi-dalinti savo gražia pažintimi su šia šeima ir pristatyti Almį ir Danguolę visiems „Ateities“ skaitytojams. O kaip ir ga-lima buvo spręsti iš pavadinime cituojamų Almio žodžių – „Ateitį“ skaityti yra labai svarbu ir tai gali labai stipriai pakeisti tavo gyvenimą!

Simona Minns

susipažinkime

Iš kairės: Augis, Danguolė, Almis, Aido žmona Kristina, Austė, Aidas, Austės vyras Jonas


Danguolė ir Almis Kuolai: Pamažu taip ir suartėjome, peržiūrėdami ATEITIES straipsnius bei nuotraukas

A: Iš tikrųjų mes dar anksčiau Dainavoje abu dalyvavome moks-leivių ateitininkų žiemos kursuo-se. Bet tuo metu dar vienas ki-tam nekritome į akį. Į mergaičių stovyk lą seselės Ignės buvau pa-kviestas ne tik pravesti lietuvių kalbos pamokėles, bet taip pat, kad akordeonistas Rimas Juzaitis, vienintelis vyrukas stovykloje, ne-sijaustų vienišas tarp mergaičių.

Almi, kokį pirmąjį įspūdį Danguolė paliko?A: Kai susipažinome mergai-

čių stovykloje, man iš karto ji pa-tiko. Buvo graži, kūrybinga, visa-da šypsojosi.

Danguole, o Jums kokį pir-mąjį įspūdį paliko Almis? D: Prisimenu, kaip eidama

link „Baltųjų rūmų“ pamačiau šalia akordeonisto sėdintį aukš-tą, liekną nepažįstamą vyruką. Pirmas įspūdis sukėlė šypseną, mat jie abu, juokaudami, nešiojo Mergaičių stovyklos uniformines kepuraites. Almis iki šiol nuolat mane pralinksmina.

Kaip judviem atrodo, kuo šiandieninė Dainava ski-riasi nuo tos, kurioje judu susipažinote?D: Dainava mums visuomet

buvo ir yra labiau dvasinė erdvė, negu fizinė. Tai vieta, kurioje žmo-nės, mintys ir maldos perkelda-

vo mus į kitą plotmę. Spėju, kad žmogus, atvykęs į tuščią Dainavą, pasigrožėtų gamta, tačiau nesu-prastų jos traukos. Išoriškai da-bartinė Dainava nedaug tesiskiria nuo tuometinės.

Per daugelį metų išaugo Kry-žių kalnas, dingo senoji daržinė, išdygo nauji suoleliai, bet pasi-keitimai vyksta lėtai. Valgyklą dar vis puošia sieninė freska, kurią, mano vadovaujamas, jau-nučių meno būrelis nutapė prieš daugiau kaip 20 metų.

Tarp ateitininkų renginių yra tam tikras laiko tarpas. Kaip sekėsi draugystę vys-tyti ir auginti tarp susitiki-mų? Gal susitikdavote ki-tuose renginiuose?D: Aš gyvenau Čikagoje, o Almis

Toronte. Automobiliu važiuojant tai devynių valandų kelionė. Da-bar, kai pagalvoju, nuostabu, kad pavykdavo gan dažnai susitikti. Aš nuvykdavau į Toronto ateitininkų metines šventes, o Almis atvažiuo-davo į Cicero ir Čikagos ateitininkų renginius. Susitikdavome ir kitų miestų kuopų šventėse. Studijuo-dami talkininkavome Moksleivių žiemos kursuose, važiuodavome į studentų stovyklas ir savaitgalius. Kažkaip užteko laiko ir mokytis, ir visur dalyvauti.

A: Studijų metais buvau MAS centro valdyboje Toronte. „Atei-ties“ žurnalo redakcija taip pat

buvo Toronte, o spaustuvė Či-kagoje. Pasisiūlydavau kiekvie-no mėnesio paruoštą medžiagą atvežti Danguolei, kuri žurnalą maketuodavo ir buvo atsakinga už meninį apipavidalinimą. Be-rods, man tereikėjo septynių va-landų, kad atidumčiau pas Dan-guolę, mat labai nekantraudavau pasimatyti. Mes pamažu taip ir suartėjome, peržiūrėdami „Atei-ties“ straipsnius bei nuotraukas. Dažnai ilgas valandas praleisda-vau atlikdamas Danguolės mate-matikos namų darbus, kol ji tuo metu piešdavo. Ryšį taip pat pa-laikydavome dažnai paštu siun-čiamais laiškais. Atsimenu, kad vis laukdavau, gal paštininkas at-neš kokį laiškutį.

Kiek darėte įtaką vienas kito dvasiniam augimui? A: Apie tai, manau, mažiau

kalbėdavome. Buvome abu auklėti lietuviškoje, katalikiškoje dvasioje. Ateitininkų principai mus stipriai siejo. Iš pasisaky-mų diskusijų būreliuose ir drau-gų rateliuose žinojome, ką galvo-jame dvasiniais klausimais, tad dar atskirai tuos klausimus gvil-denti nelabai jautėme reikalo.

D: Jau nuo pat mūsų draugys-tės pradžios mane džiugino tai, kad kartu dalyvaudavome šv. Mi-šiose. Supratau, kad Almis tvirto tikėjimo žmogus, o tai man buvo nepaprastai svarbu.


įspūdžiai

Edita Ežerskytė

Šiandien visai netyčia atsiver-čiau ir perskaičiau keletą Leszek Kolakowski minčių apie keliones, kodėl keliaujame (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20110116leszekkolakowskiapiekeliones/8346#.VYj3EKHm6ok.facebook). Anot jo, keliaujame vien dėl smalsumo. Ne dėl ko nors kito – tik smalsumas mus gena pirmyn. Šįkart ir aš pati pasidaviau smalsumui, jis mane nuvijo į kelionę, vertą pačių gra-žiausių epitetų.

Tačiau savo pasakojimą no-riu pradėti nuo lentos savo kam-baryje. Skamba nelabai intriguo-jančiai, bet palaukite, tuoj tuoj viskas paaiškės. Ant šios len-tos visus metus kabindavau pa-veiksliukus, nuotraukas, frazes. Didžiąją dalį užėmė sparnuotos frazės, padedančios įveikti šiuos metus (aut. past. – šie metai au-torės gyvenime buvo bakalauro studijų baigimo metai). Vieną šių frazių aptikau universitete. Tai nutiko man bevaikštant po biblio teką, kuomet pamačiau nuostabią nuotraukų parodą. Nuotraukos buvo darytos Ro-

mualdo Augūno aukščiausiuose planetos kalnuose. Mane suža-vėjo ne tik jos, bet ir viena jo ša-lia nuotraukų parašyta mintis: „Į kalną kopdamas juk ne viršūnę nugali, bet save patį.“ Tad ji mane lydėjo visą ilgą pusmetį – padėjo kopti. Ir tikrai padėjo – apgyniau diplomą. Tik vis kažkas viduje kirbėjo, kad kažko trūksta. Bet vėl žvilgtelėjusi į tą lentą supra-tau ko – juk kalnų. Pirmyn į kal-nus ir vėl pabandyti užmegzti su jais ryšį! Turbūt kartą „susirgęs“ jais, jau niekad nebeatsitokėsi...

Išsiruošėme dviese – dvi kal-nų mylėtojos. Kelionę pradėjo-

Net ėJIMAS arba Apie laisvę širdy

įspūdžiai


me su neseniai atrasta lenkiška autobusų kompanija, kuri savo raudonu autobusu mus nuvežė į Varšuvą vos už 1 zlotą. Nemeluo-ju! Lygiai taip pat ši kompanija elgėsi toliau ir mus vežė iš Var-šuvos į Krokuvą už 1 zlotą ir iš Krokuvos į Zakopanę – už 1 zlo-tą (na taip, dar paklojom 1 zlotą už bilietų registraciją internetu).

Pirmas ilgesnis sustojimas – Krokuva. Prieš pasiekiant ją, ga-vau iš draugo lenko, gyvenančio Krokuvoje ir studijuojančio bal-tistiką ir, žinoma, kalbančio lie-tuviškai, žinutę: „Labas! Kaip ke-lias is bjauraus miesto Varsuva i grazi Krokuva?“ Supratome, kaip stipriai konkuruoja šalies dabar-tinė ir buvusioji sostinės tarpu-savy. Visgi ši žinutė nuteikė labai maloniai – judame gera kryptimi!

Senoji Lenkijos sostinė mus pasitiko gražiu oru ir pakvaišu-siu gidu. Jis pasakojo apie tai, kaip mieste kas valandą iš vieno turgaus aikštėje esančios bažny-čios bokštų skambantis trimitas kaskart nutyla toje pačioje vie-toje nepabaigęs melodijos. Pa-sak legendos, miestą puolantys totoriai nušovė strėle tuomet grojantį trimitininką, kuris no-rėjo įspėti gyventojus apie pavo-jų. Bet tuojau pat šaunusis gidas pasakė, kad ši istorija tėra suma-nios gidės pramanas. Taip pat jis dėstė miesto legendą, kaip kuni-gaikščiui Krakui teko įveikti sli-biną, kad galėtų įkurti miestą Va-velio kalvoje. Mes, dvi lietuvės, labai energingai džiaugėmės Va-velyje esančiu ATR herbu ir kaip pirmūnės atsakėme, kokią šalį reprezentuoja erelis ir kokią – vyras ant žirgo! Na, tik kartais

suskausdavo širdį dėl to, jog gi-das šalį vadino tiesiog „Poland“ vietoj „Commonwealth of Both Nations“. Gal taip paprasčiau ir suprantamiau užsieniečiams... Pasiguodusios tuo, keliavome toliau nuostabiomis Krokuvos gatvelėmis, kurios savy talpina tiek istorijų (ir tiek Jono Pauliaus II statulų)!

Vakarop jau traukėme link sa-vojo tikslo – kalnų miestelio Za-kopanės. Atsidūrėme ten naktį, bet tamsos nepabijojusios pa-čios radome savo kalnų trobelę su smagia tarptautine kompani-ja. Iškart apsiskelbėme, kad kitą dieną kopsime į aukščiausią Len-kijos viršūnę – Rysy. Turbūt tru-putį ir pačios netikėjome, jog tai darysime, bet visgi – orų prognozė mums žadėjo, kad tai bus vienintelė tuo metu nelietinga diena, reikėjo ją išnaudoti kaip galima geriau! Ruošėmės itin at-

sakingai: tvirti batai, šilti drabu-žiai, elastiniai bintai, kalnų gel-bėjimo tarnybos numeris, taksi numeris (visi žadėjo, kad grįšim naktį, nes laukia ilgas maršru-tas).

Paskutinės nuėjusios gulti, tvarkingai, kaip priklauso, pir-mos ir atsikėlėm. Rytas buvo gra-žus ir ankstyvas. Greitai sukirtom sočius pusryčius ir patraukėm kalnų link. Nuvažiavome autobu-su iki Tatrų Nacionalinio Parko įėjimo. Pradėjome žygį gan kvai-lokai, nes teko aštuonis kilome-trus eiti asfaltuotu keliu iki ežero Morskie Oko. Jis labai mėgsta-mas turistų ir iš nuotraukų ma-tyti, kad sezono metu prie jo nėra nė kur kojos padėti per žmonių gausą (mūsų laimei, mes atvyko-me savaitė prieš sezono pradžią). Labai bijojome nespėti užkopti į mūsų viršūnę, tad tuos aštuo-nis kilometrus tiesiog skriete nu-

Documents

Ateities pristatymas 2015 m. Nr. 5