VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

BAUDŢIAMOSIOS JUSTICIJOS KATEDRA

DARIUS KULIKAUSKAS

teisė, 3 gr. (neakivaizdinis skyrius, 5 m. studijos), III kursas

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SPECIALIOSIOJI DALIS I/II D.

Paskaitų konspektai

Dėstytoja: doc. dr. A. Drakšienė

Vilnius, 2009

2

Turinys

Turinys ..................................................................................................................... 2

1 Baudţiamosios teisė specialioji dalis ir jos sistema .......................................... 5

1.1 Specialiosios dalies normų rūšys ................................................................ 5

1.2 Nuostatų išdėstymas ir grupavimas specialiojoje dalyje ir BK naujovės ... 7

2 Nusikaltimai ţmogiškumui .............................................................................. 10

2.1 Genocidas ................................................................................................. 13

2.1.1 Genocido objektas .............................................................................. 14

2.1.2 Genocido subjektai ............................................................................. 15

2.1.3 Genocido subjektyvioji pusė .............................................................. 15

2.2 Kiti nusikaltimai ţmoniškumui ................................................................ 15

2.3 Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005 m. vasario 22 d. apie genocidą ...... 15

3 Nusikaltimai Lietuvos valstybei ...................................................................... 17

3.1 Valstybės perversmas (BK 114 str.) ......................................................... 17

3.2 Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę .......................... 19

3.3 Šnipinėjimas (BK 119 str.) ....................................................................... 19

3.4 Kiti valstybiniai nusikaltimai ................................................................... 21

4 Nusikaltimai ţmogaus gyvybei ....................................................................... 22

4.1 Nuţudymas (BK 129 str.) ......................................................................... 22

4.2 Kvalifikuotas nuţudymas ......................................................................... 24

4.2.1 Maţamečio nuţudymas ...................................................................... 24

4.2.2 Nuţudymas asmens, esančio bejėgiškos būklės ................................ 24

4.2.3 Artimo, giminaičio ar šeimos nario nuţudymas ................................ 25

4.2.4 Nėščios moters nuţudymas ................................................................ 25

4.2.5 Dviejų ar daugiau ţmonių nuţudymas ............................................... 25

4.2.6 Nuţudymas kankinant arba kitokiu itin ţiauriu būdu ........................ 25

4.2.7 Nuţudymas kitų ţmonių gyvybei pavojingu būdu ............................ 26

4.2.8 Nuţudymas dėl chuliganiškų paskatų ................................................ 26

3

4.2.9 Nuţudymas dėl savanaudiškų paskatų ............................................... 26

4.2.10 Nuţudymas susijęs su turto prievartavimu ...................................... 27

4.2.11 Nuţudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą ................................. 27

4.2.12 Nuţudymas, siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar

ląstelę 28

4.3 Nuţudymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai

priklausančiam asmeniui dėl tautybės, rasės, neįgalumo, religijos, socialinės padėties,

amţiaus ir seksualinės orientacijos ................................................................................ 28

4.4 Nuţudymas labai susijaudinus ................................................................. 28

4.5 Naujagimio nuţudymas ............................................................................ 30

4.6 Neatsargus gyvybės atėmimas ................................................................. 31

5 Nusikaltimai ţmogaus sveikatai ...................................................................... 33

5.1 Sunkus sveikatos sutrikdymas .................................................................. 33

6 Nusikaltimai pavojingi ţmogaus sveikatai ir gyvybei ..................................... 36

6.1 Neteisėtas abortas ..................................................................................... 36

7 Nusikaltimai ir baudţiamieji nusiţengimai ţmogaus seksualinio

apsisprendimo laisvei ......................................................................................................... 38

7.1 Išţaginimas ............................................................................................... 38

7.2 Seksualinis prievartavimas ....................................................................... 41

7.3 Lytinės aistros tenkinimas paţeidţiant nepilnamečio asmens seksualinio

apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 151` str.) ............................................. 41

8 Nusikaltimai ir baudţiamieji nusiţengimai asmens garbei ir orumui ............. 43

8.1 Šmeiţtas ................................................................................................... 43

8.2 Įţeidimas .................................................................................................. 44

9 Nusikaltimai ir baudţiamieji nusiţengimai šeimai ir vaikui ........................... 45

4

Įskaita: raštu bus pateiktas 1 klausimas, į kurį reikės atsakyti išsamiai, tam bus

duota 40 min. Naudotis literatūra įskaitoje nebus galima. Sankcijų mokintis nereikia!!!

Egzaminas: bus uţdavinio sprendimas ir vienas teorinis klausimas. Per egzaminą

bus galima naudotis BK, įstatymais ir Aukščiausiojo Teismo praktike. Teorinis klausimas

bus iš 2-os dalies, o uţdavinys – iš viso kurso.

Literatūra:

1. Baudţiamojo Kodekso Komentaras;

2. Baudţiamasis Kodeksas.

5

1 Baudžiamosios teisė specialioji dalis ir jos sistema

Baudţiamoji teisė – visuma teisės normų, nurodančių pavojingų veikų poţymius, uţdrau-

dţiančių jas kaip nusikaltimus ar baudţiamuosius nusiţengimus ir uţ jų padarymą numa-

tančių kriminalines bausmes ar kitas poveikio priemones, kaip nustatytų draudimų nesil-

aikymo pasekmes. Baudţiamoji teisė turi bendrąją ir specialiąją dalis. Baudţiamosios

teisės bendrosios dalies normos apibrėţia baudţiamosios atsakomybės pagrindus, nusika-

limo padarymo formas, baudţiamosios atsakomybės realizavimo formas, bausmių, bau-

dţiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonių sistemą ir jų skyrimo tvarką, sprendţia kitus,

t. y. nusikalstamo bendradarbiavimo, recidyvo, stadijų, klausimus. Baudţiamosios teisės

specialiosios dalies normos nustato konkrečių nusikalstamų veikų poţymius, kurios api-

būdina tą nusikalstamą veiką ir jos sudėtį, be to, nustato sankcijas, kuriose numato baus-

mes arba baudţiamojo poveikio priemones uţ realiai padarytą nusikaltimą ar baudţiamąjį

nusiţengimą.

Esminė baudţiamosios teisės specialiosios dalies savybė yra ta, kad jos pateikia

baigtinį sąrašą veikų, kurios priskiriamos prie nusikaltimų ir nusiţengimų. Tokiu būdu

BK įgyvendina principą, kad be įstatymo nėra nusikaltimo. Kai aiškinamasi dėl veikos,

specialiojoje dalyje pirma ţiūrima ar veika yra aprašyta joje ir ar atitinka nusikaltimo su-

dėtį.

1.1 Specialiosios dalies normų rūšys

Pagal leidybos techniką, kartais baudţiamojo įstatymo normos sukonstruotos taip, kad

atsakymas apie sudėtį nėra akivaizdus, todėl būna įdėtos blanketinės teisės normos. To-

kiais atvejais dispozicija nustato tik tam tikrus kontūrus, o turinys atskleidţiamas kitame

įstatyme arba kitame teisės akte. pvz., BK 229 str. pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokie

asmenys yra valstybės tarnautojai, todėl reikia ţiūrėti Valstybės tarnybos įstatymą, o pa-

reigos tarnautojui apibrėţtos Pareigybinėse taisyklėse.

Pvz., BK 176 str. norma yra su vertinamuoju poţymiu, kai reikia įvertinti normos

turinį. Pvz., sunkų nuo nesunkaus sveikatos sutrikdymo galima atskirti pagal Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lie-

tuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos sveikatos sutrikdymo

masto nustatymo taisykles (Valstybės Ţinios, 2002, Nr. 52). Tai daroma remiantis siste-

miniu normos aiškinimu, teisės doktrina, teorija ir pan. Vertinamųjų poţymių buvo ban-

doma išvengti Lietuvos Baudţiamajame Kodekse, bet to padaryti nepavyko. Kartais ver-

tinamosios sąvokos apibrėţiamos skirtingai, todėl būna sunku vertinti jų reikšmę (pvz.,

6

didelė arba nedidelė ţala). Neaiški palikta ir BK 197 str. norma dėl didelės ţalos informa-

ciniai sistemai arba jos darbo nutraukimo. „Stambaus masto“ sąvoka yra likusi dar nuo

sovietinių laikų (pvz., BK 202 str.). Ši sąvoka nėra išaiškinta kodekse, be to, pavartota ir

administracinėje teisėje (ATPK), todėl gali būti sunku ją vertinti. Nebuvo atsisakyta ir

„sunkių padarinių“ sąvokos, kuri likusi BK 176 str., kai kalbama apie „kitokius sunkius

padarinius“. Šiuo atveju sąvoka turėtų reikšti sveikatos sutrikdymą. Teroro akte, BK 250

str., sąvoka „sunkių padarinių“ aprašyta taip, kad jų sunkumas tampa labai aiškus (išplau-

kia iš sąlygos). Galima daryti prielaidą, kad „sunkius padarinius“ įstatymų leidėjas sieja

su ţmogaus sveikata, gyvybe, o „didelę ţalą“ su turtiniais nuostoliais.

Vertinant, nustatant padarytos veikos dydį, būtina atsiţvelgti į nukentėjusiojo ma-

terialinę padėtį, vietą, ir visuomenėje pripaţintų vertybių dydţių (pvz., pavogtas dviratis

iš milijonieriaus ir iš vargšo ţmogaus, bulvių maišas pavogtas įprastu metu ir badmečiu).

Iš esmės ţala (tiek didelė, tiek kokia ji bebūtų, t. y. turtinė ar neturtinė) kiekvienu konkre-

čiu atveju, kai kalbama apie neturtinę ţalą, ji yra labai svarba. ET 1975 m. kovo 5 d. Re-

zoliucija, kurioje siūloma:

1. Atlyginti neturtinę ţalą visais sveikatos suţalojimo atvejais.

2. Atlyginti neturtinę ţalą, patirtą dėl fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų,

estetinę ţalą (išvaizdos subjaurojimas).

3. Neturtinę ţalą reikia atlyginti ţuvusiojo sutuoktiniui, vaikams, tėvams,

jeigu jų santykiai buvo glaudūs iki pat mirties.

4. Neturtinė ţala turi būti atlyginta dėl nukentėjusiojo sveikatos suţalojimo

patyrusiems didelius dvasinius išgyvenimus artimiesiems.

5. Apskaičiuojant neturtinės ţalos dydį turi būti atsiţvelgta į patirto skausmo

ar išgyvenimų trukmę.

6. Į neturtinės ţalos atlyginimą reikia ţiūrėti ne kaip į baudą, o kaip teisingą

patirtos neturtinės ţalos kompensaciją.

7. Neturtinė ţala turi būti atlyginta kad ir įsimylėjėliams (laikomi artimais

ţmonėmis teisine prasme). BK 228 str. teismų praktika įskaito ir neturtinę

ţalą, kurią padaro piktnaudţiaudamas tarnyba valstybės tarnautojas, nes tai

kenkia valstybės įvaizdţiui. Teorija ir praktika ţiūri į vertinamojo poţymio

turinio nustatymą skirtingai. Faktinis ţalos aprašymas turi būti teismo

sprendime aprašytas kuo tiksliau ir išsamiau.

Kai kurios BK nuostatos taip konstruojamos, kad remiantis viena straipsnio dalimi

arba kitu straipsniu, kuriamas naujas straipsnis. Tokiu atveju įstatymų leidėjas neaprašo

per naują poţymių, tik nurodo papildomus poţymius. Įstatymo leidėjas daţnai atkartoja ir

7

visą sudėtį, bet įdeda vieną ar kitą papildomą poţymį, pvz., BK 260 str. 1 ir 2 d. yra nuro-

dytas tikslas, o 3 d. – nėra, nes jau didelis narkotikų kiekis automatiškai reiškia, jog lai-

kymo tikslas – platinti. Kai visas tekstas atkartojamas, turime ţiūrėti, kokiais poţymiais

aprašymas skiriasi.

Normos-definicijos – tiesiogiai nenustato kaţkokių sudėties poţymių, bet jas pa-

aiškina ir yra svarbios tam tikrai normų grupei, pvz., BK 230 str. aprašytos valstybės tar-

nautojams prilyginamų asmenų sąrašas. Deja, valstybės tarnautojas nesuprantamas vieno-

dai visame kodekse, nes teismai, pvz., skyriuje, kuriame kalbama apie valstybės tarnauto-

jo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens padarytą ţalą valstybei, išaiš-

kino, kad teisėjas nėra valstybės tarnautojas. Normos-definicijos daţniausiai taikomos

tam skyriui, kuriame jos yra, taigi jas taikyti kitiems skyriams ne visada galima.

Skatinančios normos – specialiosios dalies straipsnio pabaigoj nustatomos atitin-

kamos nuostatos, kai asmuo, padaręs veiką, gali būti atleidţiamas nuo baudţiamosios at-

sakomybės. Bendras atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės visais atvejais yra numa-

tytas bendrojoje dalyje (pvz., veika prarado pavojingumą, maţareikšmiška, susitaikymo

atveju ir t. t.), tačiau specialiojoje dalyje numatyta šiek tiek kitaip, pvz., BK 114 str. 3 d.

valstybės perversmo atveju atleidţiamas sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis suteikė in-

formaciją apie rengiamą perversmą. Baudţiamajame įstatyme yra ir tokių nuostatų, kurios

atleidţia asmenį nuo baudţiamosios atsakomybės, kai atiduoda ţmogus ne platinimui lai-

kytas ar pasigamintas narkotines ar psichotropines medţiagas arba savo noru kreipiasi į

valstybės ar sveikatos prieţiūros institucijas (reikia manyti, kad turima galvoje teisėsau-

gos institucija).

Kartais nuostata-definicija būna apibrėţta pačiame straipsnyje, kaip, pvz., BK 238

str., kurio antroje dalyje padaroma išlyga, jog uţ nepranešimą apie labai sunkaus nusikal-

timo padarymą neatsako šeimos nariai ir artimi asmenys.

Įstatymų leidėjas daugiau ar maţiau laiko, kad svarbiausia yra tai, jog nusikaltimu

nebuvo padaryta didelės ţalos. Preziumuojama, kad ţmogus, kuris įvykdo šias sąlygas ir

gali būti atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės, aktyviai atgailauja ir, galima galvoti,

jog jis pasitaisys. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, kurdamas specialiąją dalį, turėjo galvoje,

kad tokie atleidimo nuo atsakomybės atvejai gali sudaryti sąlygas ţmogui pasitaisyti. Be

to, tokiu būdu uţtikrinamos ţmogaus teisės ir laisvės.

1.2 Nuostatų išdėstymas ir grupavimas specialiojoje dalyje ir BK naujovės

Praktinio taikymo sumetimais, įstatymų leidėjas nusistato sau tam tikrą normų grupavi-

mo tvarką BK. Grupavimui pasirenkami įvairūs kriterijai: ţalos dydis, bausmės grieţtu-

8

mas, visuomeninė nuomonė apie vieną ar kitą veiką.

Dėl baudţiamojo nusiţengimo buvo ilgai svarstoma, kur jį įdėti. Vis dėl to buvo

nutarta, kad baudţiamojo nusiţengimo atvejį reikia dėti kaip paskutinį normos atvejį, t. y.

paskutinę normos dalį, kuri eitų po pagrindinės ir su kvalifikuojančiais poţymiais esan-

čios sudėties. Buvo daug diskusijų, ar baudţiamieji nusiţengimai yra privilegijuota nusi-

kaltimo sudėtis (t. y. su lengvinančiomis aplinkybėmis). Baudţiamieji nusiţengimai yra

visai kita nusikalstamos veikos rūšis, o ne privilegijuota sudėtis.

Kai kurių straipsnių pabaigoje yra nustatyta, ar baudţiama tik tyčinė veika, ar as-

muo atsako padaręs veiką ir dėl neatsargumo. Tokių veikų yra labai daug. Jeigu įstatymų

leidėjas nepasakė, kad veika gali būti padaryta dėl neatsargumo, vadinasi veika yra tik

tyčinė. Jeigu veika padaryta neatsargiai, tai reglamentuoja tokiais atvejais daţniausiai ki-

tas straipsnis.

Nusikaltimo subjektu gali būti ir juridinis asmuo. Dėl šios prieţasties gali būti

straipsnių gale nurodyta, kad uţ veikas atsako ir juridinis asmuo. Tai leidţia atskirti, uţ

kurias veikas atsako tik fizinis asmuo, uţ kurias atsako ir juridinis asmuo. Jei nepasakyta,

kad atsako ir juridinis asmuo, tai uţ tokią veiką juridinis asmuo baudţiamojon atsakomy-

bėn negali būti traukiamas. Kartais juridinis asmuo gali atsakyti tik esant esminei sąlygai,

pvz., nesilaikė saugumo reikalavimų.

Nukentėjusiajam yra suteikta galimybė spręsti ar asmuo turi būti baudţiamas ar ne

dėl nesunkių nusikaltimų, nusikalstamų nusiţengimų ar tam tikrų veikų, kur paliečiami jo

intymūs interesai. Tai reiškia, kad jis gali šiais atvejais duoti skundą arba ne ir nuo to pri-

klausys, ar asmuo bus traukiamas baudţiamojon atsakomybėn.

Įstatymų leidėjas privalo išnagrinėti, kaip suskirstyti normų visumą į grupes, ko-

kiu eiliškumu išdėstyti grupes bei kokiu eiliškumu normas suskirstyti grupių viduje. Tai

reikia padaryti jau vien dėl to, kad būtų įmanoma atrasti normą, būtų pašalinti vidiniai

normų prieštaravimai ir kad būtų galima išvengti įstatymo spragų.

Lietuvos BK skirsniai išdėstyti pagal tai, kad pirmos eina labiau pavojingos vei-

kos, o vėliau dėstomos maţėjančio pavojingumo tvarka. Teorija siūlo tokią tvarką pagal

pavojingumą: nusikaltimai ţmonijai, karo nusikaltimai, nusikaltimai tautai, etninėms ir

religinėms grupėms, nusikaltimai ţmogui, nusikaltimai teisei į gyvybę, o galiausiai nusi-

kaltimai valstybei.

Ţiūrint Lietuvos BK skirsnių vidų turėtų būti išdėstyta pirmiau svarbesni gėriai,

vėliau – maţiau svarbūs. Iš pradţių buvo bandoma to laikytis, bet tokio nuoseklumo įsta-

tymų leidėjui nepavyko išlaikyti, todėl yra ir atvejų, kad nusikaltimai pradėti vardyti nuo

populiariausios, t. y. daugiausiai apsitaikančios veikos. Be to, skirsniai yra papildyti, pa-

9

taisyti ar net įvesta į juos naujų straipsnių, kurie išderina nuoseklumą.

Kartais įstatymų leidėjas pagal konstrukciją specialiosios dalie normų išdėstymui

specialiai sukuria normų konkurenciją (pvz., nuţudymas ir nuţudymas, padarytas motinos

savo vaikui). Kai normų konkurencija yra tarp veikos su privilegijuotais poţymiais ir be

jų – taikoma privilegijuotus poţymius turinti norma, pvz., BK 180 str., kai paţeidţiami du

objektai, t. y. sveikata ir turtas.

10

2 Nusikaltimai žmogiškumui

Nusikaltimai ţmogiškumui daro ţalą visų ţmonių prigimtinėms teisėms. Šiais nusikalti-

mai pirmiausiai paţeidţiamos tarptautinės teisės normos, t. y. ne tik individualios teisės

ţmogaus teisės į gyvybę, sveikatą, bet ir visos visuomenės apskritai gyvybiškai svarbioms

teisėms, laisvėms ir interesams. Nusikaltimai ţmogiškumui griauna tarptautinę tvarką,

kelia pavojų ţmonių saugumui. Daţniausiai tokios represijos lydi karus, bet nebūtinai tai

vykdoma karo metu.

Tarptautinės teisės kūrimosi pradţia laikoma kartu su Niurnbergo tarptautinio tri-

bunolo atsiradimu. Pagal šio tribunolo statusą, jo jurisdikcijai priklausė nusikaltimai tai-

kai, karo nusikaltimai ir nusikaltimai ţmogiškumui. Statutas buvo patvirtintas 1945 m.

Pagal statutą nusikaltimai ţmogiškumui: civilių gyventojų ţudymas, naikinimas, paver-

gimas, trėmimas, persekiojimas ir kt. ţiaurumas, padarytas iki karo ar karo metu. Pavo-

jingiausia nusikaltimų ţmogiškumui rūšis – genocidas.

1946-1947 m. JT patvirtino Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių tribunolų statutus.

JT GA pavedė Tarptautinės teisės komisijai prie JT paruošti nusikaltimų taikai ir ţmoni-

jos saugumui kodekso projektą. Niurnbergo tarptautinis tribunolas – pirmas teismas, kur

buvo teisiami ţmonės, prasiţengę ţmogiškumui. Šio tribunolo nuosprendis buvo laiko-

mas tarptautinės baudţiamosios teisės normų ir kodifikacijos pradţia.

1950 m. JT Tarptautinės teisės komisija priėmė ir pateikė JT tvirtinti tarptautinės

baudţiamosios teisės principus, pripaţintus ir išreikštus Niurnbergo statute. Svarbiausi

principai – atsakomybės ir bausmės neišvengiamumas uţ bet kokią veiką, pripaţįstamą

tarptautinės teisės nusikaltimu. Antras iš šių principų – nuo tarptautinės baudţiamosios

atsakomybės nėra pagrindo atleisti ir tais atvejais, kai valstybė savo nacionalinėje teisėje

nėra nustačiusi bausmių uţ veikas, kurios tarptautinės teisės yra pripaţintos nusikaltimais

taikai ir ţmoniškumui. Kitas principas – tarnybinė ţmogaus padėtis, kuris padarė vieną iš

tokių nusikaltimų, negali būti pagrindu atleisti nuo baudţiamosios atsakomybės. Atsako-

mybė uţ nusikaltimus taikai ir ţmoniškumui turi būti grieţtinamos, jei juos padaro vals-

tybės vadovas ar kt. atsakingas asmuo. Savo vyriausybės ar viršininko įsakymo vykdymas

neatleidţia nuo atsakomybės uţ tarptautinio nusikaltimo padarymą, nors tokiam asmeniui

ir nebuvo sąmoningo pasirinkimo galimybės. 1967 m. gruodţio 14 d. deklaracijoje dėl

teritorinio prieglobsčio teigiama, kad tarptautinius nusikaltimus padariusiems asmenims

negali būti suteikiama prieglobsčio teisė jokioje šalyje.

Nusikaltimų ţmogiškumui svarbi ir 1960 m. JT Konvencija dėl senaties termino

netaikymo uţ karo nusikaltimus ir nusikaltimus ţmonijai ir ţmoniškumui. Ši konvencija

11

pabrėţia, kad visais atvejai baudţiamoji atsakomybė galioja atgal, t. y. netaikomi senaties

terminai.

JT priėmė 1973 m. gruodţio 3 d. Konvenciją dėl tarptautinio bendradarbiavimo

išaiškinant, suimant, išduodant ir baudţiant asmenis, kaltus karo nusikaltimu ir nusikalti-

mu ţmonijai padarymu. Joje nustatyta: karo nusikaltimai, nusikaltimai ţmoniškumui,

nesvarbu kur ir kada jie padaryti, turi būti išaiškinti, o juos padarę asmenys – nubausti.

Kiekviena valstybė turi teisę bausti savo piliečius uţ šių nusikaltimų padarymą. Valstybės

turi padėti viena kitai išaiškinti ir patraukti tokius asmenis baudţiamojon atsakomybėn.

1991 m. Tarptautinės teisės komisija prie JT 43-iojoje savo sesijoje priėmė Nusi-

kaltimų taikai ir saugumui projektą. Kodekso projektas sujungia visų iki tol priimtų tarp-

tautinių dokumentų nuostatas ir pagal šį projektą nusikaltimais taikai ir ţmoniškumui lai-

kytini bet kokie veiksmai ar neveikimas, sukeliantys rimtą ir tiesioginį pavojų ţmonijos

egzistavimui. Įvardijamos tokios veikos:

1. agresija;

2. grasinimas agresija;

3. kišimasis į kitų valstybių vidaus reikalus;

4. kolonialistinis viešpatavimas ir kt. viešpatavimo formos;

5. genocidas;

6. apartheidas;

7. sisteminiai ir masiniai ţmogaus teisių paţeidimai;

8. išimtinai sunkūs karo nusikaltimai;

9. samdinių verbavimas ir panaudojimas, finansavimas ir apmokymas;

10. tarptautinis terorizmas;

11. neteisėta narkotinių priemonių apyvarta;

12. tyčinė ir didelė ţala aplinkai.

Visos kodekso normos, apibūdinančios tarptautinius nusikaltimus, turi būti įtvir-

tintos ir nacionalinėje teisėje. Jeigu nacionalinėje teisėje neatsispindi visos nuostatos, tai

prioritetas tam tikras veikas kvalifikuojant kaip nusikaltimus ţmoniškumui suteikiamas

tarptautinės teisės nuostatomis.

1993 m. vasario 20 d. JT ST įsteigia Tarptautinį tribunolą teisti asmenims, kalti-

namiems sunkiais humanitarinės teisės paţeidimais buvusios Jugoslavijos teritorijoje.

Geguţės 25 d. buvo patvirtintas tribunolo statutas. Statuto 5 str. sako, kad nusikaltimais

ţmoniškumui pripaţintinos ir veikos, įvykdytos ir vidaus, ir tarptautinio konflikto metu ir

nukreiptos prieš civilius gyventojus: nuţudymai, naikinimai, pavergimas, deportavimas,

įkalinimas, išţaginimai, persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais ir kt.

12

neţmoniški aktai.

1993 m. lapkričio 8 d. JT ST patvirtino Tarptautinio baudţiamojo tribunolo tei-

sminiam persekiojimui asmenų, atsakingų uţ genocidą ir kt. sunkius tarptautinės humani-

tarinės teisės paţeidimus, padarytus Ruandos teritorijoje. Šiame dokumente numatoma ir

atsakomybė piliečių, atsakingų uţ genocidą ir kt. pan. nusikaltimus padarytus nuo 1994

m. sausio iki gruodţio, kuriuos jie padarė kaimyninėje valstybės teritorijoje. 3 str. nurody-

ta, kad nusikaltimai ţmoniškumui yra plataus masto ir sistemiškas civilinių gyventojų

ţudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija, įkalinimas, kankinimai, išţaginimai, per-

sekiojimai dėl nacionalinių, politinių, etninių, rasinių ar religinių motyvų ir kt. neţmoniš-

ki aktai.

1998 m. liepos 17 d. JT diplomatinė konferencija Romoje priėmė unikalią tarptau-

tinę sutartį: Tarptautinio baudţiamojo teismo Romoje statutą. Jame įrašyta, kad Romos

statutas įsigalios praėjus 60 dienų po to, kai jo dalyvėmis taps 60 valstybių. Romos statu-

tas yra ir baudţiamosios teisės šaltinis. 5 str. nurodoma, kad teismo jurisdikcija apsiriboja

tik pačiais sunkiausiais nusikaltimais, kurie kelia rūpesčių visai tarptautiniai bendruome-

nei. Jurisdikcija atitinka statutą ir apima šiuos nusikaltimus:

1. genocido nusikaltimus;

2. nusikaltimus ţmoniškumui;

3. karo nusikaltimus;

4. agresijos nusikaltimus.

Romos statute pateikiamos visos minėtų nusikaltimų sampratos:

1. Nusikaltimas ţmoniškumui – viena iš išvardytų veikų, atliktų kaip dalis

plačiai paplitusio ir sistemingo civilinių gyventojų puldinėjimo:

a. ţmogţudystė;

b. naikinimas;

c. pavergimas;

d. ištrėmimas ar priverstinis gyventojų perkėlimas;

e. įkalinimas ar kt. grieţtas fizinės laisvės atėmimas;

f. kankinimas;

g. išţaginimas ir seksualinė vergystė, priverstinai vykdoma prostituci-

ja, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar kt. panašaus

sunkumo seksualinės prievartos forma;

h. identifikuojamos grupės ar kolektyvo persekiojimas politiniu, rasi-

niu, tautiniu, etniniu, kultūriniu, religiniu, lyties ar kt. pagrindu.;

i. apartheido nusikaltimas;

13

j. kt. neţmoniški veiksmai, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, kū-

no suţalojimai bei ţalojama fizinė bei psichinė sveikata.

BK 129 str. susišaukia su Romos statuto nuostata apie persekiojimą įvairiais pa-

grindais (nuţudymas, siekiant išreikšti neapykantą). Mūsų įstatymų leidėjas stengiasi in-

korporuoti tarptautines normas į BK.

ES Tarybos 2003 m. geguţės 8 d. Sprendimas dėl genocido, nusikaltimų ţmogiš-

kumui ir karo nusikaltimų tyrimo ir baudţiamojo persekiojimo. Romos statutas papildo

nacionalinius valstybių baudţiamuosius įstatymus, pirmiausiai turi būti šitie nusikaltimai

išspręsti pačių valstybių, o tarptautinis teismas įsikiša tik išskirtiniais atvejais. Ţmogiš-

kumo nusikaltimų tyrimas, persekiojimas turi likti valstybių pareiga, išskyrus tuos atve-

jus, kai taikoma tarptautinė baudţiamoji teisė. Šio ES Tarybos sprendimo tikslas – padi-

dinti nacionalinių padalinių bendradarbiavimą, kad būtų sustiprintas teisėsaugos instituci-

jų valstybėse-narėse bendradarbiavimas aiškinantis genocido, karo ir pan. nusikaltimus.

2.1 Genocidas

1948 m. gruodţio 9 d. JT priėmė Konvenciją dėl kelio uţkirtimo genocido nusikaltimui ir

nubaudimui uţ jį. Konvencija įsigaliojo 1951 m. Jos 1 str. tvirtina, kad genocidas, nepri-

klausomai nuo to, ar jis vykdomas taikos ar karo metu, yra paţeidţiantis tarptautinę teisę

nusikaltimas, visos susitarančios šalys įsipareigoja uţkirsti kelią genocidui ir bausti uţ jį.

Genocidu pagal 2 str. laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti

kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, t. y. tokios grupės narių ţudymas,

sunkių fizinių ar psichikos suţalojimų padarymas grupės nariams, kokiai nors grupei ty-

činis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai

sunaikinti, priemonių, kuriomis siekiama apriboti gimstamumą grupėje panaudojimas ir

prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai.

Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo šią konvenciją 1992 m. balandţio 9 d.

kartu su Dėl senaties termino netaikymo uţ nusikaltimus ţmonijai konvencija. Lietuva

prisiėmė atsakomybę bausti asmenis, kaltus dėl genocido. Tą pačią dieną buvo priimtas

įstatymas Dėl atsakomybės uţ Lietuvos gyventojų genocidą. Šio įstatymo 2 str. įstatymų

leidėjas įtvirtino: Lietuvos ţmonių ţudymas ir kankinimas, jos gyventojų deportavimas,

padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais atitinka

tarptautinės teisės normose atitinka tarptautinės teisės normose numatytus genocido po-

ţymius. Buvo pateikta platesnė genocido samprata nei Konvencijoje dėl genocido. Įsta-

tymas taip pat nurodė, kad jis turi grįţtamąją galią asmenims, kurie darė tokias veikas,

netaikant senaties. Šis įstatymas į BK inkorporuotas į kodeksą buvo 1998 m. Įstatymų

14

leidėjo genocido sąvokos praplėtimas buvo susijęs su istorine realybe. Lex benibnior retro

agit – šis principas netaikomas (švelnesnis įstatymas galioja atgal, o kalbant apie genoci-

dą, jis visais atvejais galioja atgal).

2.1.1 Genocido objektas

Genocido rūšinis objektas yra ţmonijos saugumo bei jos egzistavimo sąlygos. Tiesioginiu

šio nusikaltimo objektu yra konkrečių ţmonių gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, seksuali-

nis apsisprendimas ir t. t. Genocido objektyvioji pusė daţniausiai pasireiškia konkrečiais

veiksmais, kurie yra nukreipti į visišką ar dalinį gyventojų sunaikinimą, kurie sudaro na-

cionalinę, etninę, religinę ar politinę grupę. Paprastais genocidas padaromas aktyviais

veiksmais, bet šio nusikaltimo padarymas įmanomas ir neveikimu (pvz., kai pareigūnai

ţino apie genocido vykdymą, bet nesiima nieko daryti vykdymo nutraukimui). Genocidas

gali būti daromas ilgą laiką ir daţniausiai ne lokalioj vietoj, o visoj valstybėj ar net uţei-

nant uţ jos ribų. Konkretaus genocido objektyvioji pusė gali pasireikšti bet kuriuo veiks-

mu, įvardintu BK 99 str. (fiziškas sunaikinimas, dalyvavimas kankinant, ţudant, depor-

tuojant ir t. t.).

Įstatymų leidėjas įvardijo grupes, prieš kurias gali būti genocidas (etninė, naciona-

linė, religinė, socialinė, rasinė, religinė). Etninė grupė – istoriškai susiformavusi ţmonių

grupė, kuri susijusi istoriniais ir kultūriniais ryšiais. Nacionalinė grupė – tautos. Rasinė

grupė – ţmogaus „veislė“. Religinė grupė – grupės, susijusios bendru tikėjimu. Politinė

grupė – asmenys, vienijami bendrų politinių paţiūrų. Socialinė grupė – panaši ekonomi-

nė, išsilavinimo ir pan. padėtis, bet reikia įtraukti ir seksualinę orientaciją, neįgalumą ir t.

t.

Nuţudymai, ţiaurūs kankinimai, sunkūs kūno suţalojimai, protinio vystymosi su-

trikdymas yra išvardinti 99 str. BK – yra alternatyvūs genocido poţymiai. Tai reiškia, kad

vieno iš jų pakanka, kad veika būtų pripaţinta nusikalstama. Šalia šių poţymių paminėta

ir deportacija – prievartinis ţmonių perkėlimas iš nuolatinės gyvenamos vietos į kitas,

specialiai tam paruoštas teritorijas. Paprastai perkeliamiems ţmonėms tai yra neįprastos ir

sunkesnės sąlygos dėl klimato ir kt. aplinkybių.

Priemonės, kuriomis prievarta siekiama apriboti gimstamumą – prievartinės prie-

monės, kuriomis siekiama iš vyrų ir moterų atimti galimybę susilaukti vaikų (kastracija,

sterilizacija, nėštumo nutraukimas, lytinių santykių draudimas, vestuvių draudimas).

Vaikai prievarta iš vienų grupių perduodami kitoms. Vaikai atimami iš tėvų, kad

nebūtų auginami pagal jų tradicijas ir pan. (pvz., perduodama kitoms religinėms gru-

pėms). Tokiu būdu stengiamasi, kad atskiros grupės sunyktų be jokių ţudymų ir kankini-

mų.

15

Genocido veikos baudţiamojoje teisėje klasifikuojamos:

1. Fizinis genocidas.

2. Biologinis genocidas. Trukdoma, neleidţiama ţmonėms gimdyti, turėti pa-

likuonių ir t. t.

Genocido padariniai visada yra labai sunkūs, nes nukentėjusiu yra ne 1 ţmogus, o

jų grupės ar net atskiros tautos. Genocidu paţeidţiamos pagrindinės ţmonių laisvės ir

teisės.

2.1.2 Genocido subjektai

Genocido subjektu gali būti visi asmenys, kurie organizavo, vadovavo ar dalyvavo geno-

cido veiksmuose. Romos statutas nustato, kad uţ genocidą atsako asmenys nuo 18 metų.

Jaunesni asmenys, kurie dalyvavo genocido veiksmuose, atsako kaip uţ paprastą nuţu-

dymą, kankinimą ar pan.

Subjektai gali būti ir privatūs, ir valstybines pareigas einantys asmenys. Subjektų

ryšys su valstybe nėra būtinas (gali būti bet kokios šalies pakaltinami 18 metų sulaukę

piliečiai). Uţ genocidą neatsako joks juridinis asmuo – tai kiekvieno asmeninė atsakomy-

bė. Tai, kad genocidas būna atskirų valstybių politika, nereiškia, kad valstybė turi uţ tai

atsakyti kaip asmuo. Uţ genocido veikas gali būti traukiami valstybių vadovai, kiti aukšti

pareigūnai ir jų statusas valstybėje ne atleidţia nuo atsakomybės, o grieţtina atsakomybę.

Asmenų neatleidţia nuo atsakomybės ir tie atvejai, kai asmenys vykdo tiesiogiai

viršininko įsakymą (bet gali švelninti atsakomybę). Kai yra tiesioginis įsakymas, ţiūrima,

ar kaltininkas turėjo, ar neturėjo pasirinkti kitą elgesio variantą. Kai kitos galimybės netu-

rėjo – atsakomybė švelninama.

2.1.3 Genocido subjektyvioji pusė

Genocido subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Genocido tikslas - sunaikinti tam

tikrą ţmonių grupę, yra būtinasis nusikaltimo tikslas. Tikslas naikinti civilinius gyvento-

jus dėl jų priklausymo tam tikrai grupei, padeda atriboti genocidą nuo kitų karo nusikal-

timų.

Įstatymų leidėjas nurodė aiškiai tikslą, bet motyvo neaprašė. Motyvas reikšmingas

tik bausmės skyrime, o ne nusikaltimo kvalifikavime.

2.2 Kiti nusikaltimai ţmoniškumui

Apie kitus nusikaltimus ţmoniškumui paskaityti savarankiškai.

2.3 Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005 m. vasario 22 d. apie genocidą

Vienas iš nuteistųjų apskundė Lietuvos valstybę remdamasis EŢTK, iškeldamas esminę

16

problemą dėl subjektyviosios pusės.

Martyna nuteista pagal BK 99 str. laisvės atėmimu 5 metams, bet vadovaujantis

BK 76 str. atleistas nuo bausmės. Vytautas nuteistas pagal BK 99 str. irgi atleistas nuo

bausmės pagal BK 76 str.

Aukščiausiasis Teismas pasakė dėl BK 99 str. taikymo: tai, kad sąvoka Lietuvos

BK praplėsta nuo Konvencijos 2 str., nereiškia, kad ji negaliojanti. Prisijungimas prie

Konvencijos neatima iš valstybės teisės apibrėţti veikas, kurios yra nusikaltimai, ir uţ

juos nubausti. Be to, Konvencijoje teigiama, kad kiekvienai valstybei leidţiama vadovauti

savo konstitucijomis ir įstatymais. Tai, kad nuţudytieji buvo pripaţinti dezertyrais, ne-

reiškė, kad jų nuţudymas buvo grupės asmenų naikinimas.

Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad ne tik nuţudymas ar naikinimas yra geno-

cidas, bet ir sąlygų genocidui sudarymas. Svarbiausia, kad asmens dalyvavimas genocide

būtų aktyvus ir siekiamas tiesiogiai (tiesioginė tyčia). Visų genocide dalyvavusių asmenų

vaidmuo nėra svarbus kiekvieno atskiro jo dalyvio atţvilgiu, nes uţtenka, kad jo atţvilgiu

būtų nustatyti genocido poţymiai.

17

3 Nusikaltimai Lietuvos valstybei

Paprastai šios kategorijos nusikaltimai vadinami nusikaltimais valstybei. Vertybių hierar-

chijoje laikoma, kad valstybės suverenitetas – didţiausias gėris, todėl šis skyrius eina po

karo ir nusikaltimų ţmonijai.

Tradiciškai nusikaltimai valstybei skirstomi:

1. Labai pavojingi valstybiniai nusikaltimai. Šie nusikaltimai dar skirstomi:

a. nusikaltimai, kuriais tiesiogiai kėsinamasi į valstybės nepriklauso-

mybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką (valstybės

perversmas, kėsinimasis į Prezidento gyvybę, išdavystė, padėjimas

kitai valstybei veikti prieš Lietuvą, kolaboravimas);

b. nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į valstybės saugumą arba sudaro-

ma grėsmė valstybės saugumui (šnipinėjimas, antikonstitucinių

grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla, vieši raginimai smurtu pa-

ţeisti Lietuvos suverenitetą).

2. Kiti valstybiniai nusikaltimai. Šita grupė daugiau nebeskirstoma pagal ob-

jektą. Į ją įeina daug veikų: piktnaudţiavimas oficialiais įgaliojimais, ne-

teisėtas disponavimas valstybės paslapties informacija, valstybės simbolių

išniekinimas.

3.1 Valstybės perversmas (BK 114 str.)

Aukščiausią suverenią galią vykdo tauta tiesiogiai ir per išrinktus tautos atstovus. Valdţią

Lietuvoje vykdo Seimas, Vyriausybė, Prezidentas ir Teismas. Perversmo siekis – nušalin-

ti nekonstituciniu būdu valdţią.

Valstybės perversmu kėsinamasis į šalies suverenitetą. Tiesioginiu šio nusikaltimo

objektu yra valstybės konstitucinė santvarka, papildomi objektai: nepriklausomybė, terito-

rijos vientisumas.

Įstatymų leidėjas nurodęs svarbiausius objektyviosios pusės poţymius: organiza-

vimas, dalyvavimas arba organizavimas perversmo arba sąmokslo. Sąmokslas – rengima-

sis įvykdyti perversmą, t. y. nušalinti ar uţgrobti teisėtą valdţią arba sutrukdyti teisėtos

valdţios institucijų formavimąsi. Paprastai tai yra asmenų ar asmenų grupuočių susitari-

mas uţgrobti valdţią ir ją išlaikyti valstybėje ar tam tikroje teritorijoje (pvz., susitarimas

išvaikyti Konstitucinį Teismą).

Sąmokslo organizavimas – tai pastangos suburti asmenis, grupuotes, organizacijas

valstybės perversmui ir tai iš esmės yra organizatoriaus ar kelių organizatorių veikla, ku-

18

ria siekiama sudaryti sąlygas sąmokslui. Ši veikla turi būti aktyvi ir gali pasireikšti įvai-

riai: sąmokslo planais, vykdymo būdais, dalyvių lenkimu ir verbavimu, finansavimo rūpi-

nimusi. Sąmokslo organizavimas laikomas baigtu nusikaltimu tik pradėjus organizuoti

sąmokslą. Padarinių, kad būtų sąmokslas, nereikia.

Dalyvavimas sąmoksle – tai dalyvavimas rengiant neteisėtą konstitucijos pakeiti-

mą, valdţios uţgrobimą, jos išlaikymą. Dalyvis turi ţinoti sąmokslo, kuriame dalyvauja

tikslą, bent dalį veiksmų planų, bet kuria forma yra davęs sutikimą vykdyti su sąmokslu

susijusias pareigas.

Dalyvavimas perversme yra įmanomas ir nedarant konkrečių aktyvių veiksmų.

Tai gali būti tais atvejais, kai nesiimama priemonių, kai jų buvo privaloma imtis, pvz.,

apie organizuojamą perversmą ţino Vidaus reikalų ministerijos ministras ir nesiima jokių

priemonių, nors privalo pagal pareigas tai daryti. Atlikimas veiksmų arba neveikimas tu-

rint pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, kai siekiama nušalinti teisėtą valdţią, instituci-

jų vadovus ar išlaikyti valdţią, visais atvejais bus baigtas nusikaltimas.

Valstybės perversmas gali būti taikus ir smurtinis. Taikus yra tas – kuris nesukelia

pasipriešinimo ir represijų, t. y. atšaukiant, pakeičiant, papildant Lietuvos Konstituciją,

Konstitucinius įstatymus arba straipsnius, kurie reglamentuoja valstybės statusą neteisė-

tai. Smurtinis perversmas – jeigu perversmininkų tikslams pasiekti naudojama jėga:

psichinis ir fizinis smurtas.

Valstybės perversmas yra formalioji nusikaltimo sudėtis ir nereikalauja padarinių.

Kvalifikuojantys perversmą poţymiai (alternatyvūs):

1. Panaudojant ginkluotą jėgą. Čia turima galvoje kariuomenės daliniai ir

pan.

2. Kai atsiranda dėl veikos padarymo sunkių padarinių. Sunkūs padariniai čia

reiškia, kad, pvz., perversmas ilgam sutrikdo valstybės institucijų veiklą,

perversmo metu ţūva ţmonės, sunaikinamas didelis valstybės turtas.

Perversmas turi būti padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo turi suvokti, kad organi-

zuoja sąmokslą perversmui įvykdyti, dalyvauja tame sąmoksle ir valstybės perversme, be

to, siekia jo įvykimo. Sunkių padarinių atveju gali būti ir netiesioginė tyčia.

Perversmo nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris pakaltinamas 16 metų sulaukęs

asmuo nepriklausomai nuo pilietybės (gali dalyvauti ir apatridai, uţsienio šalių piliečiai).

BK 114 str. 3 d. nurodyta, kad nuo baudţiamosios atsakomybės atleidţiami są-

moksle dalyvavę (ne perversme) asmenys, jeigu jie savo noru valstybės institucijai sutei-

kė svarbią informaciją apie perversmo organizavimą. Asmuo dalyvavęs perversme nuo

baudţiamosios atsakomybės negali būti atleistas. Savanoriškas asmens pranešimas apie

19

rengiamą perversmą ar sąmokslą yra iki tada, kol jis pats neţino, kad institucijos neţino,

jog apie perversmą ar sąmokslą dar neţino valstybės institucijos.

3.2 Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę

Pasikėsinimas į Lietuvos vadovą – tai pasikėsinimas į Lietuvos valstybingumą, todėl tie-

sioginiu nusikaltimo objektus yra šalies valstybingumas, o papildomas objektas – ţmo-

gaus gyvybė. Nukentėjusiuoju gali būti prisiekęs Lietuvos Respublikos Prezidentas, kurio

įgaliojimai nėra pasibaigę.

Objektyvieji šio nusikaltimo poţymiai sutampa su nuţudymo poţymiais. Skiriasi

tuo, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo kėsinimosi atimti gyvybę pradţios, t. y. nepri-

klausomai nuo padarinių. Tiek rengimasis, tiek pasikėsinimas į Prezidento gyvybę – baig-

tas nusikaltimas.

Pasikėsinimas į Prezidento laisvę, sveikatą ar orumą nėra pasikėsinimas į gyvybę.

Vien tik grasinimai Prezidentui nesudaro pasikėsinimo į Prezidento gyvybę sudėties.

Subjektyviosios pusės poţymis kaltė – gali būti tik tiesioginė tyčia. Motyvai pagal

dabartinę baudţiamosios teisės doktriną reikšmės neturi.

Kėsinantis į Prezidento gyvybę siekiant valstybės perversmo bus nusikaltimų su-

taptis.

3.3 Šnipinėjimas (BK 119 str.)

Šnipinėjimo pavojingumą lemia tai, kad informacija, kuri labai svarbi valstybei – valsty-

bės paslaptis. Dalyku gali būti ne tik valstybės paslaptis. Nusikaltimo objektas – Lietuvos

valstybės saugumas, nes šnipinėjimas paţeidţia tą saugumą bei sudaro sąlygas kitoms

nusikalstamoms veikoms. Šnipinėjimo dalykas įvardintas straipsnio dispozicijoje – in-

formacija, sudaranti valstybės paslaptis ir informacija, kuri nėra valstybės paslaptis, bet ja

domisi valstybės ţvalgyba.

LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas: Valstybės paslaptis - tai įslaptinta

politinė, karinė, ţvalgybos, kontrţvalgybos, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija,

kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos

suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti ţalos valstybės intere-

sams, sukelti pavojų ţmogaus gyvybei. Valstybės paslapčių kategorijų sąrašą nustato šis

Įstatymas.

Pvz., teisėtvarkoj valstybinė paslaptis – STT operatyvinė medţiaga.

Įstatymų leidėjas nustatęs dokumentų slaptumo ţymėjimo tvarką.

Objektyviosios pusės poţymis – veika pasireiškia aktyviais veiksmais – pagrobti,

pirkti, kitaip rinkti, perduoti.

20

Pagrobimas – dokumentai, brėţiniai, vaizdo, garso įrašai. Pagrobimas yra platesnė

sąvoka nei vagystė, nes apima plėšimą, vogimą, sukčiavimą grobiant ir pan.

Pirkimas – gali ne pats asmuo pirkti, o per trečiuosius asmenis, kurie nieko neįta-

ria.

Kitoks rinkimas – bet koks kitas duomenų rinkimas, informacijos, kuri yra valsty-

bės paslaptis ar uţsakyta kitos valstybės. Kitoks rinkimas paminėtas, nes visų įmanomų

būdų neįmanoma išvardinti (pasiklausymas, šantaţavimas, stebėjimas ir pan.).

Perdavimas galimas uţsienio valstybei, organizacijai ar jų atstovui. Vadinasi, in-

formacija buvo pagrobta, pirkta ar kitaip surinkta, kaţkokiu būdu saugoma ir galiausiai

perduota. Jei asmuo veikė kaip tarpininkas, jis atsako, jei ţinojo, ką daro. Perdavimas gali

vykti ţodţiu, raštu, internetinėmis priemonėmis, paduodama susipaţinti ir kt.

Uţsienio valstybės ar organizacijos atstovas gali būti bet kurios valstybės ar orga-

nizacijos, kuri domisi valstybės paslaptimi, atstovas. Įstatymų leidėjas neišskiria valstybių

ar organizacijų pagal kokius nors poţymius.

Šnipinėjimas laikomas baigtu, kai asmuo savo iniciatyva grobia, perka, kitaip ren-

ka informaciją, turėdamas tikslą perduoti ir bent dalį jos įgyja - nusikaltimas yra baigtas.

Veika formali, nereikalaujama padarinių.

Jei asmuo turi informaciją legaliai, tai šnipinėjimas baigtas, kai bent dalį informa-

cijos asmuo perduoda tam tikram adresatui. Adresatas gali nespėti susipaţinti, bet jei per-

davimas įvyko, tai nusikalstama veika baigta.

Jei informaciją perduoda trečiasis asmuo, tai pirmajam asmeniui nusikaltimas

baigtas nuo informacijos surinkimo momento, kitam – nuo perdavimo, jei pastarasis ţino,

ką atlieka. Nusikalstamai veikai nepasisekus, laikoma, kad buvo pasikėsinimas šnipinėti.

Kvalifikuojantys poţymiai. Svarbus momentas – uţduoties buvimas. Asmuo turi

veikti vykdydamas uţduotį, turi būti renkama kitos valstybės ţvalgybą dominanti infor-

macija. Įvardijamas poţymis – uţsienio valstybės ţvalgybą dominanti informacija. Kei-

čiasi dalykas – bet kokia informacija, kuria domisi uţsienio ţvalgyba. Paslaptis gali būti

valstybės, komercijos, mokslo ir kt.

Subjektyvioji pusė. Šnipinėjimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia,

kad atlieka tuos veiksmus ir turi specialų tikslą – perduoti informaciją atitinkamam adre-

satui. Veikos motyvai reikšmės neturi. Reikšmingas – specialus tikslas, kuris parodo, kad

veikiama tiesiogine tyčia, nes siekiama tą tikslą įgyvendinti.

Subjektas gali būti bet koks ţmogus, svarba pakaltinamas ir sulaukęs 16 metų am-

ţiaus. Juridiniai asmenys neatsako.

21

3.4 Kiti valstybiniai nusikaltimai

Pasiskaityti savarankiškai.

22

4 Nusikaltimai žmogaus gyvybei

Populiariausia nuţudymo sąvoka: nuţudymas – tai neteisėtas tyčinis gyvybės atėmimas

kitam ţmogui. Saviţudybė Lietuvoje – teisėta nebaudţiama veika.

Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija: Kiekvieno asmens teisę į gyvy-

bę saugo įstatymas. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas: Kiekvienas ţmogus

turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įstatymas. Negalima savavališkai atimti

niekieno gyvybės. Europos ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija:

Kiekvieno ţmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Taigi teisę į gyvybę garan-

tuoja tarptautiniai dokumentai, Konstitucija, saugo baudţiamasis įstatymas.

Ţmogaus gyvybė – kitų vertybių ir laisvių buvimo sąlyga. Todėl uţ paţeidimą

taikoma grieţčiausia bausmė. Katalikų baţnyčia labai remia ţmogaus gyvybės saugojimą.

Nusikaltimų ţmogaus gyvybei objektas – ţmogaus gyvybė, nepriklausomai nuo

individualių poţymių, niekam nedaroma išimčių.

Dalykas – ţmogus, nukentėjusysis ne kaip asmenybė, o kaip kūnas, tiesios „kū-

nas“ nėra įprasta sakyti.

Visi nuţudymai klasifikuojami į tris rūšis:

1. paprastas (129 str. 1 d.);

2. kvalifikuotas (129 str. 2 d.);

3. privilegijuotas (130 str., 131 str.).

4.1 Nuţudymas (BK 129 str.)

Ţudymas karo metu, būtinoji gintis, gydytojas operacijos metu – netraktuojama kaip nu-

ţudymas. Objektas – kito ţmogaus gyvybė. Kitas ţmogus – jau gimęs, bet dar nemiręs,

nesvarbu kokios būklės.

LR vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas: Vaiko gimimas – gyvo vaisiaus

išstūmimas ar ištraukimas iš moters organizmo. Vaiko gyvybingumo poţymiai – savaran-

kiškas kvėpavimas ar širdies plakimas. Vaiko gimimo momento konstatavimo kriterijai

yra viso gyvybingo vaisiaus pasirodymas iš moters organizmo.

Kriminalinis abortas – nuţudymas gimdymo metu. Naujagimio nuţudymas atskira

kategorija. Anksčiau buvo – nuţudymas gimdymo metu ar naujagimio nuţudymas (dėsty-

tojos nuomone, tikslesnis instituto įvardijimas).

Ţmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas: Mirties momentas –

laikas, kai negrįţtamai nutrūksta ţmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba kai negrįţtamai

nutrūksta visų ţmogaus galvos smegenų struktūrų veikla.

23

Nukentėjusysis – gyvas ţmogus, nepriklausomai nuo jo individualių poţymių.

Baudţiamajai atsakomybei tai nedaro jokio skirtumo. Bet kokio ţmogaus nuţudymas

traktuojamas vienodai.

Faktinė klaida kėsinantis į jau mirusį – vis tiek pasikėsinimas. Klaida dėl asmeny-

bės – vis tiek nuţudymas, neturi reikšmės. Nukentėjusiojo sutikimas ar prašymas atimti

gyvybę – nešalina atsakomybės.

Padėjo nelygu nuţudė. Nuţudymo objektyviosios pusės poţymis veika gali būti

padaroma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Aktyviais veiksmais – daţniausiai

(fiziniais veiksmais, cheminiu būdu, mechaniniu būdu ir kt.). Nuţudymas neveikimu –

pasyviu elgesiu, kai kaltininkas turi pareigą ar galimybę atitinkamai veikti, bet nepašalina

mirties grėsmės, neatlieka savo pareigos. Ţmogus turi turėti teisinę pareigą ir galėti ją

vykdyti nesukeliant grėsmės sau.

Nuţudymas – materialioji sudėtis. Padariniai – mirtis. Nusikaltimas baigtas, kai

asmuo mirė. Būtinas prieţastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Nu-

ţudymo sudėčiai neturi reikšmės po kiek laiko ţmogus mirė, svarbu, kad tai įvyko dėl

kaltininko veiksmų. Visada turi būti tiesioginis prieţastinis ryšys.

Kaltininkas atsako uţ visas nuţudymo stadijas – ir rengimąsi, ir pasikėsinimą,

skirtingai nei nesunkių nusikaltimų atveju.

Subjektyviosios pusės poţymis – kaltė. Nuţudyme tik tiesioginė tyčia – kai siekia

padarinių, o netiesioginė – kai jų nesiekia, bet sąmoningai leidţia jiems kilti. Jei kaltinin-

kas suvokė, kad asmeniui gyvybė bus atimta neišvengiamai, tai toks asmuo veikė tik ty-

čia. Tiesioginė neapibrėţta, ir netiesioginė tyčios irgi yra galimos. Kai neapibrėţta, tada

kaltininkas atsako pagal faktą uţ visus kilusius padarinius.

Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas tada, kai yra kaltininko noras nuţudyti –

tiesioginė tyčia, bet veika nebuvo baigta dėl prieţasčių, nepriklausančių nuo ţmogaus

valios. Gali būti, kad esant apibrėţtai tyčiai, ţmogui nesukėlė jokių padarinių, pvz., šovė

ir nepataikė, tada yra tik pasikėsinimas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendţia

atsiţvelgiant į nusikaltimo įrankius, būdą, suţalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą, nusikals-

tamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo prieţastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpu-

savio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat elgesį prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Tyčios turinys labai svarbus, nes mums reikia nustatyti kaltę. Jei kaltininkas du

kartus smogė peiliu į gyvybiškai pavojingą vietą, tai reiškia kad jis ir norėjo nuţudyti,

nepriklausomai nuo to, kad jis sakys, jog ne.

Dėl subjekto: nuţudymo subjektu yra asmuo nuo 14 metų amţiaus. Gali būti nu-

ţudoma ir bendrininkaujant, kai du ar daugiau tarpusavyje susitarę asmenys ţudo kitą

24

ţmogų. Jie abu turi atitikti subjekto poţymius. Maţametis ir suaugęs – negali būti bendri-

ninkais. Susitarimas nuţudyti gali būti išreikštas bet kaip, tai neturi reikšmės. Vykdytojo

ekscesas – kai padaroma daugiau, nei buvo susitarta. Kai kalbam apie bendrininkavimą,

tai visai nebūtina, kad kiekvienas iš bendrininkų padarytų mirtinus suţalojimus, pakanka,

kad padarytų bent vienas iš jų, uţtenka, kad kiti, pvz., atimtų galimybę priešintis.

4.2 Kvalifikuotas nuţudymas

Kvalifikuotame nuţudyme numatyti trylika poţymių. Tie visi poţymiai gali būti suskirs-

tyti į tris grupes:

1. Apibūdinantys nukentėjusįjį - maţametystė, bejėgiška būklė, nėščia mote-

ris, du ar daugiau ţmonių.

2. Apibudinantys nuţudymo objektyviąją pusę: kankinant ar kitaip itin ţiau-

riai, BK 6-7 str.

3. Apibūdinantys subjektyviąją pusę: BK 8-9-10-11-12-13 str., taip pat siekis

išreikšt neapykantą ţmogui ar grupei dėl amţiaus, lyties, seksualinės ori-

entacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,

tikėjimo, įsitikinimų ar paţiūrų.

4.2.1 Maţamečio nuţudymas

Maţametystė: maţametis – asmuo, jaunesnis nei 14 m. amţiaus. Maţametystė paprastai

yra akivaizdi, bet būna atvejų, kada sunku pasakyti, koks yra amţius ir kaltininkas gali

dėl to klysti – jam gali atrodyti, kad turi daugiau, tada tas poţymis negali būti jam inkri-

minuojamas. Motyvas – nesvarbus, neturi reikšmės ir tyčia, gali būti tiesioginė, o gali ir

ne. Svarbiausia, kad asmuo turi ţinoti, kad asmuo yra maţametis.

4.2.2 Nuţudymas asmens, esančio bejėgiškos būklės

Bejėgiška būklė: nukentėjusysis nesuvokė grėsmės gyvybei, negali pasipriešinti nusikals-

tamai veikai. Toks jis gali būti dėl įvairių prieţasčių – psichinės būklės, neįgalus, nuse-

nęs, aklas, apsvaigęs nuo narkotikų, alkoholio, dėl psichikos sutrikimų ir t. t. Visada bejė-

giška būklė yra tada, kai jis negali pasipriešinti arba nesuvokia, kad jį ţudo. Taip pat pri-

paţįstamas ţmogus, kuris yra surištas, paimtas įkaitu – tada mes turim nusikaltimų sutaptį

(nes plius grobimas, neteisėtas laisvės atėmimas).

Objektas – gyvybė, objektyviosios pusės poţymiai – veikimas ar neveikimas, pa-

dariniai, prieţastinis ryšys ir subjektyvioji pusė – kaltininkas turi ţinoti, kad jis ţudo be-

jėgiškos būklės ţmogų.

25

4.2.3 Artimo, giminaičio ar šeimos nario nuţudymas

Artimas giminaitis ar šeimos narys: šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai, įvaikiai jeigu jų

yra. Taip pat šeima gali būti nepilna ir išplėstinė. Subjektyvi pusė – kaltininkas turi ţinoti

į ką nukreipta jo veika – kad tikrai į giminaitį.

4.2.4 Nėščios moters nuţudymas

Nėščios moters nuţudymas: kaltininkas turi ţinoti, kad moteris nėščia, arba numatė arba

bent turėjo ir galėjo numatyti, kad ji nėščia. Nėštumo stadija nusikaltimo veikai kvalifi-

kuoti neturi reikšmės. Kai vaikas neţuvo, tai nekeičia veikos kvalifikacijos (jei gimdymo

metu moteris ţuvo dėl suţalojimų, o vaikas gimė gyvas, tada vis vien buvo nėščiosios

nuţudymas).

4.2.5 Dviejų ar daugiau ţmonių nuţudymas

Dviejų ar daugiau ţmonių nuţudymas: objektyvioji pusė ir objektas nesikeičia. Čia svar-

bu tai, kad kaltininkas sumano ir siekia nuţudyti du ar daugiau asmenų ir jis tai atlieka

tyčia ir jis daţniausiai padaro tai tuo pačiu metu ir toj pačioj vietoj. Nors kartais būna ne

tuo pačiu metu ir ne toj pačioj vietoj. Toks nuţudymas gali būti ir tada, kai kaltininkas

ţudo nekonkretizuota tyčia – siekia nuţudyti kelis ţmones, bet jam nesvarbu, kiek jų ţus.

Jei vienu metu toj pačioj vietoj buvo norėta nuţudyt du, bet į vieną buvo pasikėsintą, o į

kitą nuţudė – tai taip ir kvalifikuosim.

4.2.6 Nuţudymas kankinant arba kitokiu itin ţiauriu būdu

Nuţudymas kankinant arba kitokiu itin ţiauriu būdu: tai sietina su nuţudymo būdu ir su

kitomis aplinkybėmis, kurios liudija ypatingą kaltininko asmenybės ţiaurumą. Kankini-

mas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kan-

čias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms

kančioms (skausmas, karštis, šaltis, verčiant atlikti tam tikrus ţeminančius veiksmus).

Ţiauriai – tai gali būti tada, kai iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi arba kai kaltininkas

tyčia trukdo suteikti pagalbą jo suţalotam nukentėjusiajam, arba kai nuţudoma suardant

ţmogaus kūno anatominį vientisumą, arba kai jis ţudomas jo artimųjų akivaizdoje ir tai

jam sukelia dideles dvasines kančias. Nuţudymas pagal šį punktą svarbus tuo, kad kalti-

ninkas nori, jog nukentėjusysis kentėtų. Tuos veiksmus galima padaryti ir tiesiogine, ir

netiesiogine tyčia (dėl netiesioginės diskutuojama, nes kankinimas yra tyčinis savaime –

kaltininkas nori sąmoningai sukelti tas kančias). Ţiaurus poelgis su lavonu po nuţudymo

turėtų būt pripaţįstamas kaip itin ţiaurus nuţudymas, bet LAT pasakė, kad kai suvokia-

ma, jog asmuo miręs, tada nesvarbu, kas toliau daroma su lavonu.

26

4.2.7 Nuţudymas kitų ţmonių gyvybei pavojingu būdu

Nuţudymas kitų ţmonių gyvybei pavojingu būdu: kai kaltininkas siekdamas atimti kitam

ţmogui gyvybę ar veikdamas neapibrėţta tyčia atlieka tokius veiksmus, kai dėl jų gali

ţūti dar kaţkas (dar bent vienas kitas ţmogus). Tai, kad neţuvo kitas ţmogus, veikos kva-

lifikavimui reikšmės neturi. Grėsmė turi būti akivaizdi ir reali, ji negali būti menama.

LAT liepia vertinant veikos pavojingumą atsiţvelgti ne tik į panaudotų priemonių naiki-

namąją galią, bet ir į nusikalstamos veikos darymo vietą, laiką, situaciją ir kitas aplinky-

bes, sudarančias galimybę ţūti kitiems ţmonėms. (pvz., uţnuodijimas geriamo vandens

šulinio). Jei taip veikiant buvo nuţudytas vienas ţmogus, o kitiem sutrikdyta sveikata –

tai veika kvalifikuojama pagal sutaptį. Pagal šį punktą nuţudymas kvalifikuojamas tada,

kai kaltininkas suvokė, kad jo pasirinktas būdas kelia pavojų bent dar vienam kitas asme-

niui, jis turėjo numatyti nusikalstamus padarinius ir jų norėti, arba jei nenorėjo, tai tada

turėjo būti jiems abejingas (ir tiesioginė, ir netiesioginė tyčia).

4.2.8 Nuţudymas dėl chuliganiškų paskatų

Chuliganiškos paskatos: Aukščiausiojo Teismo Senatas yra išaiškinęs, kas yra chuliganiš-

kos paskatos. Nuţudymas iš chuliganizmo – kai jis padaromas iš ţmogaus ar visuomenės

negerbimo, moralės normų niekinimo, kaltininko elgesys – atviras iššūkis visuomenės

tvarkai ir siekiant priešpastatyti save visuomenei, siekiant parodyti savo panieką arba net-

gi visai be prieţasties. Subjektui daţniausiai yra malonus pats veikos procesas, o ne galu-

tinis rezultatas.

Jeigu nuţudymas yra dėl keršto, pavydo ar kitų asmeninių santykių, tai veika kva-

lifikuojama kaip BK 284 str. ir kaip BK 129 str. 2 d. Aukščiausias teismas dėl to pasakė:

kaip pretekstas nuţudymui panaudota maţareikšmė dingstis yra tinkamas poţymis kvali-

fikuoti veiką kaip nuţudymą iš chuliganiškų paskatų.

4.2.9 Nuţudymas dėl savanaudiškų paskatų

Savanaudiškos paskatos: ţmogus nuţudytas siekiant įgauti materialinės naudos, įgyti teisę

į turtą arba išvengti materialinių išvadų. Pasak LAT savanaudiški nuţudymai yra uţ atly-

ginimą, siekiant paveldėti ar pasisavinti turtą, gauti geresnes pareigas, siekiant išvengti

pareigos išlaikyti asmenį, išvengti grąţinti turtą, išvengti grąţinti paskolą. Nuţudymas

tokiais atvejais yra priemonė pasiekti trokštamą rezultatą. BK 129 str. 2 d. 9 p. veika kva-

lifikuojama savanaudiškomis paskatomis tais atvejais, kai paskatas kaltininkas turėjo iki

nuţudymo arba jos kilo nuţudymo metu. Ar pasisekė pasiekti siektą rezultatą veikos kva-

lifikavimui reikšmės neturi. Jei sumanymas uţvaldyti turtą kilo po nuţudymo, reikės kva-

lifikuoti pagal 1 d. minėto straipsnio.

27

Ar materialinė nauda yra siekiama sau savanaudiškomis paskatomis: turi būti rea-

lu išvengti skolos ar pan. nuţudymo būdu. Nuţudymas laikomas dėl savanaudiškų paska-

tų, kai daromas nuţudymas trečiųjų asmenų naudai. Keršto ir pan. motyvų negalima kva-

lifikuoti kaip savanaudiškų paskatų net jeigu po nuţudymo ir pasisavinamas nukentėjusio

turtu.

4.2.10 Nuţudymas susijęs su turto prievartavimu

Nuţudymas susijęs su turto prievartavimu: pagal LAT išaiškinimą, visais atvejais, kai

nuţudymas susijęs su prievartavimu (turto), nesvarbu ar dėl trečiųjų asmenų įbauginimo

ar pan., bus nuţudymas dėl savanaudiškų paskatų, bet kartu bus nusikaltimo sutaptis su

181 str. 2 d. Lygiai taip pat bus ir plėšimo atveju, kai auka nuţudoma.

Nuţudymas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo: tar-

nybos ar pareigų vykdymas – ne tik valstybės tarnautojo veikla, bet ir kiekvieno asmens

vykdoma veikla, kuri išplaukia iš darbo sutarties, įstatymų ar kitų aktų. Pilietinė pareiga –

tokia pareiga, kurią piliečiui numato Konstitucija arba valstybinių, visuomeninių organi-

zacijų norminiai dokumentai. Pareiga – imperatyvas, t. y. besąlygiškas asmeniui numatytų

pareigų vykdymas. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tuo atveju, kai ţmogus nusto-

ja eiti pareigas, bet dėl to kėsinasi į jį. Piliečio pareigų vykdymu laikytini asmens veiks-

mai tiek specialiai jam pavestas pareigas, tiek atliekant ir kitus visuomenei naudingus

veiksmus (liudijimas teisme, nusikaltėlio sulaikymas, pranešimas apie nusikaltimą, admi-

nistracinį teisės paţeidimą ir t. t.). Pabrėţiami momentai:

1. Ţmogus nuţudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo kerštaujant

uţ tokią veiklą praeityje.

2. Ţmogus nuţudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo siekiant nu-

traukti tokią veiklą dabartyje.

3. Ţmogus nuţudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo siekiant nu-

traukti tokią veiklą ateityje. Ar kaltininkui pasisekė numatyti ateities tėk-

mę reikšmės neturi.

4. Jeigu nuţudoma dėl aiškiai neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, pvz., pikt-

naudţiavimo pareigomis, tai nėra šio kvalifikuojamojo poţymio.

4.2.11 Nuţudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą

Nuţudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą: kaltininkas ţudo norėdamas nuslėpti anks-

čiau padarytą nusikaltimą, daromą nusikaltimą arba rengiamą nusikaltimą. Kokį nusikal-

timą bandoma nuslėpti – reikšmės neturi. Noras nuslėpti nusikaltimą – nebūtinai savo,

svarbu pats faktas.

28

Jeigu ţudikas bando nuslėpti baudţiamąjį nusiţengimą arba administracinės teisės

paţeidimą, tai nebus kvalifikuojama pagal šį punktą. Ar pavyksta nuslėpti nusikaltimą –

veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Siekis nuslėpti nusikaltimą – tikslas (subjektyvioji

pusė).

4.2.12 Nuţudymas, siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląstelę

Nuţudymas, siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląstelę – naujas poţy-

mis, atsiradęs dėl tobulėjančio medicinos mokslo. Tyčia nukentėjusiojo atveju gali būti ir

netiesioginė, pvz., imant organą ţmogus mirė, kai to nebuvo siekiama.

2004 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Ţmogaus audinių, ląstelių ir organų do-

norystės ir transplantacijos įstatymas (Valstybės ţinios, 2004, Nr. 25). Ląstelės - kraujo-

daros kamieninės ląstelės, kaulų čiulpai, išgaunami iš suaugusio ţmogaus kaulų čiulpo

arba placentos ar placentinio kraujo po vaiko gimimo.

Svarbu šio nusikaltimo atveju yra tai, ar gali būti imamos ląstelės ir organai iš mi-

rusio ţmogaus. Transplantavimui šie objektai gali būti paimti ir iš mirusio ţmogaus pagal

Lietuvos įstatymus.

Visais atvejais nustatyti svarbiausia yra nuţudymo tikslą: ar organas prigijo –

nesvarbu, ar ţmogus mirė prieš, per ar po transplantacijos – taip pat. Jeigu imamas orga-

nas ar pan. dėl eksperimento ir ţmogus miršta, tai bus kvalifikuojama pagal šį punktą,

jeigu eksperimentas buvo neteisėtas (nelegalus).

4.3 Nuţudymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam

asmeniui dėl tautybės, rasės, neįgalumo, religijos, socialinės padėties, am-

ţiaus ir seksualinės orientacijos

BK 169 str. numato baudţiamąją atsakomybę uţ diskriminavimą ar kitokį teisių suvarţy-

mą kokioje nors veikloje (politinėj, kultūrinėj ir t. t.). Šie nusikaltimai vadinami neapy-

kantos nusikaltimais.

Visai atvejai neapykantos nusikaltimai susiję su tikslu, todėl turi būti padaromi

tiesiogine tyčia. Neapykanta – emocija. Kriminalizuota ne emocija, bet sieki išreikšti nea-

pykantą atskirų ţmonių grupėms, dėl ko yra nuţudomas ţmogus. Įstatymų leidėjas paro-

dė, kad tam tikros visuomenės grupės yra saugomos stipriau.

4.4 Nuţudymas labai susijaudinus

Tai toks nuţudymas, kai ţmogus nuţudo labai labai susijaudinęs. Tai privilegijuotas nu-

ţudymas. Šio nusikaltimo objektas – ţmogaus gyvybė. Privilegijuojantis poţymis: kalti-

ninkas veikia staiga, labai susijaudinęs ir tą būseną sukelia pats nukentėjusysis.

29

Būtinieji nusikaltimo poţymiai – veika, pasekmės ir prieţastinis ryšys. Objekty-

viajai pusei būdinga tai, kad šis nusikaltimas padaromas tik veikimu. Neveikimu labai

susijaudinus nuţudyti negalima.

LAT sako, kad staigus susijaudinimas – emocinio afekto būsena, kai emocijos

stabdo intelekto veiklą, smarkiai susilpnėja ţmogaus gebėjimas kontroliuoti savo veiks-

mus ir tvardytis. Psichologai išskiria:

Fiziologinį afektą – tai labai stipri emocinė reakciją į kokį nors dirgiklį, daţniau-

siai neigiamą. Tokioje būsenoje ţmogus būna labai susijaudinęs, daţnai garsiai kalba,

verkia, grasina. Nepaisant smarkaus susijaudinimo, ţmogus supranta ir gali teisingai ver-

tinti situaciją, sugeba save valdyti. Fiziologinis afektas pagal turinį yra psichinė būsena,

pasireiškianti emocijomis, pagal dinamikos laipsnį – stipri ir audringa iššaukto tipo emo-

cija, pagal poveikio psichikai laipsnį – emocija valdanti psichiką ir dezorganizuojanti

psichinį gyvenimą, pagal laiko tėkmę – trumpalaikė emocija.

Patologinis afektas. Šį afektą gali sukelti psichikos traumą, nemiga, nuovargis, ša-

lutinis poveikis su visu tuo. Būtent patologinio afekto atveju sutrinka sąmoningas situaci-

jos vertinimas. Ţmogaus elgesį pradeda lemti tik emocijos, jis nesugeba įvertinti nei situ-

acijos, nei savo elgesio padarinių. Šio afekto metu pasireiškia pyktis, įniršis, baimė, agre-

sija, ţmonės tampa pavojingi. Ši būsena nėra ilgai trunkanti, bet baigiasi visišku bejėgiš-

kumu (ţmogus nusilpsta, suglemba arba net uţmiega). Grįţus sąmonei ţmogus neprisi-

mena, ką darė. Patologinio afekto būsenoje esantys ţmonės pripaţįstami nepakaltinamais.

Nusikaltimas yra padaromas tyčia (tiesiogine ir netiesiogine). Ši tyčia turi būti ki-

lusi staiga, tai reakcija į neteisėtą ar itin įţeidţiantį nukentėjusiojo elgesį, be to, tuojau pat

realizuota. Jeigu tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo nuţudymo praėjo ilgesnis laiko

tarpas arba kaltininkas ruošėsi tai veiklai, veika negali būti kvalifikuojama pagal šį

straipsnį ir nebus privilegijuojančio poţymio. Jeigu sumanymas ţudyti ar smurtauti buvo

kilęs anksčiau, o įţeidţiantis elgesys buvo tik pretekstas – veika negali būti kvalifikuoja-

ma pagal šį poţymį.

Itin įţeidţiantys ir neteisėti nukentėjusiojo veiksmai – gali pasireikšti ir veikimu ir

neveikimu. Visais atvejais neteisėtas yra priešingas teisei, t. y. nukentėjusysis pats arba

tyčia, arba dėl neatsargumo paveikė ţudiką: grasino, šantaţavo, tyčiojosi, kėsinosi į turtą,

gyvybę ir pan. Šis poelgis gali būti nukreiptas prieš patį kaltininką, bet gali būti nukreip-

tas ir prieš jam artimus asmenis. Paprastais nukentėjusiojo neteisėtu poelgiu laikomi

veiksmai, kai jis padaro nusikaltimus, administracinius paţeidimus, baudţiamuosius nusi-

ţengimu. LAT nemini jokių kitų teisės šakų, tik baudţiamąją ir administracinę.

Pagrindinės sąlygos privilegijuotam nuţudymui: kaltininkas susijaudina ir tą susi-

30

jaudinimą sukelia pats nukentėjusysis. Susijaudinti turi staiga ir labai. Kai nuţudoma dėl

teisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kad ir smurtinių, tai veika kvalifikuojama bendrais pa-

grindais.

Itin įţeidţiantį elgesį vertina teismas. Itin įţeidţiančiu gali būti laikomas, pvz., ne-

ištikimybės aktas šeimoje, kai ji yra speciali ir demonstratyvi (netgi ir nesantuokinė gali

kartais būti pripaţįstama tinkama privilegijavimui). Visgi teismas spręsdamas dėl itin

įţeidimu atsiţvelgia į daug dalykų: kiek nukentėjusiojo veiksmai paţeidţia moralę, oru-

mą, kaltininką, jo orumą, individualias-asmenines savybes. Kai ţmogus nuolat įţeidinė-

jamas, paskutinis įţeidimas gali būti laikomas lemiamu ir tinkamu privilegijuotam nuţu-

dymui (LAT nutartis 2007 m. spalio 23 d. praplėtė fiziologinį afektą ir pasakė, kad ţmo-

gus nevisiškai suvokia ir nevisiškai valdo savo veiksmus, kai būna tokioje būsenoje).

Privilegijuoto nuţudymo subjektas – 16 metų sulaukęs pakaltinamas asmuo. Nuo

14 metų asmenys neatsako, jei padaro labai susijaudinę nuţudymą.

4.5 Naujagimio nuţudymas

Nusikaltimo objektas – naujagimio gyvybė. Tai dar vienas privilegijuotas nuţudymas, nes

naujagimį nuţudo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos. Manoma, kad ţudikės psichinė

būsena buvo sutrikusi dėl gimdymo poveikio ir dėl to sumaţėjo jos galimybė kontroliuoti

savo veiksmus (daroma ekspertizė ir aiškinamasi, ar dėl to motina nuţudė kūdikį).

Gimdymo nulemta būsena gali būti dėl įvairių prieţasčių:

1. Vidinių – moters tam tikros psichologinės savybės, psichikos būsena, ligos

ir pan.

2. Išorinių – vaiko gimimas ne santuokoje, nesant galimybių jį išlaikyti, atsi-

sakė motiną vesti.

Sukelta būsena nešalina atsakomybės, bet liudija apie nusikaltimo maţesnį pavo-

jingumą. Gimdymo sukelta būsena gali būti (gimdymo metu ir tuoj po gimdymo) laikinas

psichikos sutrikimas, kuris nešalina pakaltinamumo, bet šiek tiek riboja sąmonę. Motina

tada nevisiškai gali suprasti savo veiksmų esmę.

LAT išaiškino, kad jeigu sumanymas nuţudyti naujagimį kilo iki gimdymo, tada

nepriklausomai nuo gimdymo sukeltos būsenos, jos veika kvalifikuojama pagal BK 129

str. 2 d.

Nukentėjusiuoju šiuo atveju yra naujagimis. Naujagimis – vaikas iki 28 dienų pa-

gal Sveikatos apsaugos ministro Vaiko gaivinimo standartai. Pogimdyvinė motinos būse-

na gali trukti ilgiau nei 28 dienos. LAT yra pasakęs, kad šis straipsnis nereglamentuoja

laikotarpio tarp gimdymo ir nuţudymo, todėl medicininiai naujagimio sąvokos kriterijai

31

veikos kvalifikavimui neturi prasmės.

Veika gali pasireikšti aktyviais veiksmais ir neveikimu. Pagal konstrukciją nusi-

kaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinaisiais poţymiais yra veika, pasekmės, prie-

ţastinis ryšys.

Kai motina būdama pogimdyvinės būsenos nuţudo naujagimį su tokiais poţy-

miais, kurie numatyti BK 129 str. 2 d. (kankindama, dvynukus ar pan.) vis tiek bus inkri-

minuojamas BK 130 str. Taip bus todėl, kad privilegijuojantys poţymiai turi prioritetą

prieš kvalifikuojančius (taip pat ir labai susijaudinusio nuţudymo atveju).

Subjektyvioji pusė – kaltė, kuri pasireiškia tyčia, jeigu tai buvo padaryta dėl gim-

dymo nulemtos būsenos. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė, subjektas – specialus,

juo gali būti tik kūdikio motina, jeigu jai buvo 16 metų ir ji buvo pakaltinama. Visi kiti

subjektai atsako pagal 129 str.

Jeigu vaikas paliekamas (bandoma juo atsikratyti), tai taikomas BK 158 str.

4.6 Neatsargus gyvybės atėmimas

Tas kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam ţmogui. Objektas – kito ţmogaus gyvybė

(ţmogus tik dalykas). Nuţudymas – ne tas pats kas gyvybės atėmimas.

Neatsargus gyvybės atėmimas – netyčinė veika, kuri padaroma nesąmoningai ir

nesiekiant atimti gyvybę. Bendroji neatsargaus gyvybės atėmimo norma – inkriminuoja-

ma tais atvejais, kai nėra papildomų poţymių.

Būtinieji objektyviosios pusės poţymiai – veika, pasekmės, prieţastinis ryšys.

Veika gali būti padaryta veikimu ir neveikimu, tai gali būti padaryta ne tik nusikaltimu,

bet ir kitais poelgiais, nusikalstamais veiksmais. Padariniai turi būti atsiradę kaip dėsnin-

gas veikos rezultatas.

Subjektyviojoje pusėje yra esminis skirtumas nuo nuţudymo. Ši pusė ypatinga

tuo, kad pabrėţtas neatsargumas. Padarinių atţvilgiu (mirties poţiūriu) nusikaltimas turi

būti visada neatsargus, nors pati veika ir bus tyčinė (pvz., stūmimas nuo laiptų). Veika

laikoma neatsargia, kada yra neatsargūs padariniai, t. y. kyla dėl neatsargumo.

Nusikalstamas pasitikėjimas – kai kaltininkas numato, kad veika gali sukelti kitos

asmens mirtį, tačiau turėdamas galvoje kaţkokias konkrečias aplinkybes, kad konkrečiu

duotu atveju padarinių bus išvengta. Kaltininkas supranta, kad elgiasi kito ţmogaus gy-

vybės poţiūriu labai rizikingai. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas realiomis ir objek-

tyviomis aplinkybėmis, kurios gali uţkirsti kelią kito ţmogaus gyvybės atėmimui. Pasiti-

kėjimas yra lengvabūdiškas, kai kaltininkas pervertino arba netinkamai įvertino aplinky-

bes, kurios turėjo, bet visgi negalėjo uţkirsti kelio ţmogaus mirčiai.

32

Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad dėl jo

veikos gali mirti kitas ţmogus, tačiau pagal situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti (jeigu

būtų buvęs atidesnis ar apdairesnis). Šiuo atveju ţmogus nesupranta, kad kelia pavojų kito

ţmogaus gyvybei. Šis subjektyvus kriterijus nustato asmens realią galimybę konkrečioje

situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą, numatyti kito ţmogaus gyvybės atėmi-

mą kaip savo veikos padarinius. Jeigu ţmogus nenumatė ir pagal aplinkybes neturėjo ir

negalėjo numatyti tokių padarinių, tai turime kazusą, t. y. gyvybės atėmimas be kaltės.

Įstatymų leidėjas numatė ir dar du atvejus su kvalifikuojamaisiais poţymiais BK:

Neatsargus gyvybės atėmimas dviejų ir daugiau ţmonių. Šiuo atveju tyčios nebus

(pvz., valtyje nuskęsta du ţmonės).

Nuţudant paţeidţiamos oficialiai patvirtintos bendrosios saugos taisyklės. Tai ga-

li būti ir tokios taisyklės, kurių kaltininkas turėtų laikytis jau vien dėl savo išsilavinimo,

išprusimo ir pan. Šiuo atveju kaltininkas per daug pasitiki savimi, gali būti paveiktas nuo-

vargio ir pan., dėl ko būna neatidus ir t. t.

Veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis tais atvejais, kai neatsargus gyvy-

bės atėmimas yra kaip tos nusikalstamos veikos padarinys (nenumatytas veikoje, bet yra

padarinys), pvz., neteisėto aborto metu ţūva moteris, piktnaudţiavimo tarnyba atveju ţū-

va ţmonės, aplinkos apsaugos ar gamtos išteklių taisyklių paţeidimo metu įvyksta nelai-

mingas atsitikimas, įsakymo nevykdymas ir kt. Šie atvejai nėra kvalifikuojamieji veikų

poţymiai, todėl šiais atvejais turime sutaptį.

Tais atvejais, kai neatsargus gyvybės atėmimas yra numatytas kaip kitos veikos

poţymis, tais atvejais veikos apima gyvybės apėmimas ir nereikia atskirai kvalifikuoti,

pvz., transporto taisyklių paţeidimas sukeliant gyvybių netekimus.

Tais atvejais, kai nesilaikomas specialių elgesio taisyklių, atsako ir juridinis as-

muo (ne tik pakaltinimas fizinis asmuo nuo 16 metų).

33

5 Nusikaltimai žmogaus sveikatai

Sveikata, pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO, 1946 m.), yra visiškos fizinės,

dvasinės ir socialinės gerovės būsena ir ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Subjektyvūs

ligos simptomai yra pripaţįstami tik tada, kai patvirtinami objektyviais įrodymais (patvir-

tinus medikams ir pan.).

Nusikaltimai ţmogaus sveikatai yra įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai (iš

esmės 7 straipsniai). Įstatymų leidėjas nurodo sveikatos sutrikdymus, kuriuos įvardija

kaip kūno suţalojimus ar susargdinimus. Sveikatos sutrikdymu, daţniausiai apibrėţiama,

yra neteisėtas, be tyčios atimti gyvybę, ţalos padarymas kito ţmogaus sveikatai, paţei-

dţiant ţmogaus kūno audinius, organus ar jų funkcijas (sveikata pagal BK komentarą –

organizmo fiziologinė būsena, kuri gali būti labai įvairi ir priklauso nuo amţiaus ir fizio-

loginių savybių).

Įstatymų leidėjas sveikatos sutrikdymus numato pagal sunkumą:

1. Sunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Nesunkus sveikatos sutrikdymas.

3. Neţymus sveikatos sutrikdymas.

4. Fizinio skausmo sukėlimas.

Susargdinimas nuo kūno suţalojimo skiriasi objektyviais ir subjektyviais poţy-

miais, nes susargdinti galima ir nesmurtiniu poveikiu, t. y. uţkrėsti kokia nors liga. Su-

sargdinimas gali sukelti praktiškai visus sveikatos sutrikdymus (kalba eina ir apie suţalo-

jimą, ir susargdinimą).

Visis sunkūs tyčiniai sveikatos sutrikdymai gali būti klasifikuojami į:

1. Paprastą.

2. Kvalifikuotą. Lygiai tokie pat poţymiai kaip nuţudyme.

3. Privilegijuotą. Šiuo atveju turimas neatsargus sunkus sveikatos sutrikdy-

mas arba sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus.

Dar yra sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Visų šių veikų subjektas yra 16 metų pakaltinamas fizinis asmuo, bet tyčinis sun-

kus sveikatos sutrikdymas galimas nuo 14 metų fiziniam asmeniui. Tik uţ sunkų neatsar-

gų sveikatos sutrikdymą atsako juridinis asmuo.

5.1 Sunkus sveikatos sutrikdymas

Įstatymų leidėjas, aptardamas sunkų sveikatos sutrikdymą, neturi galvoje to, ką turi PSO.

Sveikata šiuo atveju reiškia natūralią ţmogaus būklę iki nusikaltimo padarymo, o nusikal-

34

timas šią būklę pablogina ir pakeičia dėl kaltininko veiksmų. Sveikatos sutrikdymas pagal

Sveikatos sutrikdymo masto taisykles – tai ţmogaus suţalojimas arba susargdinimas, pa-

ţeidţiant jo kūno audinių ar organų vientisumą arba sutrikdant jų funkcijas (šias taisykles

reikia išsiimti ir turėti su savimi egzamine, Valstybės ţinios, 2003, Nr. 52, patvirtino LR

Sveikatos ministro, Teisingumo ministro, Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, 2003 m.

geguţės 23 d.). Šis paţeidimas gali būti padarytas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu povei-

kiu, o susargdinimas yra organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar

psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinosios medicininės pagalbos.

Šių poveikių objektas yra kito ţmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gy-

vybės pradţios iki mirties momento. Nesvarbu, kokia ta sveikata faktiškai yra. Šis nusi-

kaltimas sudaro sudėtį, kai nukreiptas prieš save tik tada, kai tuo bandoma kaţko išvengti,

pvz., privalomosios karinės tarnybos.

Būtina, kad veika būtų pavojinga, padariniai ir prieţastinis ryšys tarp veikos ir pa-

darinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis ir psicho-

loginis. Neveikimu ši nusikalstama veika padaroma, kai kaltininkas turėjo pareigą veikti

ir turėjo galimybę veikti, bet to nepadaro ir dėl to sutrinka kito ţmogaus sveikata. Sveika-

tos sutrikdymas yra sunkus, jeigu suţalojimas arba susargdinimas sukėlė bent 1 iš 12 pa-

darinių, numatytų BK 135 str. 1 d. (taip pat nurodyta ir Sveikatos apsaugos masto taisyk-

lėse). Padariniai:

Regos netekimas – tai abiejų akių regos netekimas arba regos susilpnėjimas iki la-

bai stipraus dydţio (arba regos lauko susiaurėjimas iki didelio dydţio).

Klausos netekimas – tai visiškas kurtumas arba abiejų ausų klausos susilpnėjimas,

kai nukentėjusysis negirdi prie klausos kaušelio arba beveik nieko negirdi.

Kalbos netekimas – kai nukentėjusysis negali reikšti mintis suprantamais ţodţiais.

Vaisingumo netekimas – lytinės veiklos sutrikimas, atimantis gebėjimą natūraliu

būdu apvaisinti, pastoti ir gimdyti.

Nėštumo netekimas – kai nėštumas nutrūksta arba turi būti nutrauktas dirbtinai dėl

suţalojimo ar susargdinimo, nepriklausomai nuo nėštumo trukmės.

Kitoks sunkus suluošinimas ar suţalojimas, susargdinimas arba jo sukeltos komp-

likacijos ar jų pasekmės. Įvairiausios kilmės nudegimai, nušalimas, apimantis 10 ir dau-

giau proc. kūno paviršiaus, jonizuojanti radiacija, kaklo suspaudimas ar kitokia kaklo fik-

cija, lydima galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, kitokio pobūdţio sunkus suluošini-

mas, t. y. galūnės, rankos, kojos ar jos funkcijos praradimas.

Sunki nepagydoma liga – tai ŢIV, juodligė, stabligė, pasiutligė, dujinė gangrena,

maras, cholera, raupsai, geltonoji karštinė ir t. t.

35

Ilgai trunkanti liga, realiai gresianti gyvybei – narkomanija, hepatitas B ir C, sifi-

lis, bruceliozė, trichineliozė, leišmaniozė.

Ilgai trunkanti liga, stipriai sutrikdanti ţmogaus psichiką. Šios ligos neįvardintos

nei įstatymų leidėjo, nei taisyklėse, nes kiekvieną kartą specialisto ar eksperto yra nusta-

toma atskirai.

Didelės dalies profesinio darbingumo netekimas, kai ţmogus praranda 30% ir

daugiau profesijos darbingumą, sumaţėja jo gebėjimas ar galimybė atlikti profesinį darbą,

kuris reikalauja specialių ţinių, kvalifikacijos ar įgūdţių.

Didelės dalies bendro darbingumo netekimas. Tai bendro darbingumo 30% ir

daugiau sumaţėjimas.

Nepataisomas kūno subjaurojimas. Pripaţįstami nepataisomais tik tokie subjauro-

jimai, kurie negali būti atitaisomi įprastinėmis chirurginėmis operacijomis. Ar kūno su-

bjaurojimas yra pataisomas, ar ne, sprendţia medikai ir medicinos ekspertai, bet ar kūnas

apskritai subjaurotas, sprendţia teismas.

Nusikaltimas yra baigtas kilus padariniams. Subjektyviosios pusės poţymis kaltė

pasireiškia tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas gali veikti sąmoningai ir suvokti,

kad bus padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (to nori ir siekia), bet gali būti ir tokių

atvejų, kai veikia tyčia, nors ir nesiekdamas padarinių, bet leisdamas jiems kilti. Tyčia

gali būti ir neapibrėţta, ir nekonkretizuota. Pasikėsinimas visada yra tyčinis.

Sunkų sveikatos sutrikdymą gali įvykdyti asmuo nuo 14 metų.

Sunkus sveikatos sutrikdymas pripaţįstamas kvalifikuotų, jei yra bent vienas iš 13

poţymių, nurodytų BK 135 str. 2 d. Šie poţymiai sutampa su kvalifikuoto nuţudymo po-

ţymiais. Šie poţymiai klasifikuojami:

1. Pagal nukentėjusįjį.

2. Pagal objektyviosios pusės poţymius.

3. Pagal subjektyviosios pusės poţymius.

36

6 Nusikaltimai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei

Nusikaltimai pavojingi ţmogaus sveikatai ir gyvybei yra tokie nusikaltimai, kurie iš es-

mės neatima gyvybės, bet sukelia neigiamų padarinių gyvybei ir sveikatai. Šį skyrelį su-

daro neteisėtas abortas, privertimas darytis abortą, palikimas be pagalbos ir grasinimas

nuţudyti arba sutrikdyti sunkiai sveikatą. Skyriuje svarbiausi aspektai yra pavojaus aki-

vaizdumas ir pavojaus realumas. Akivaizdumas, kai veika prasidėjus ir matyti, kad ji jau

įvyks. Realumas – objektyvus pavojaus egzistavimas.

Objektyviosios pusės veika gali pasireikšti tik veikimu, tik palikime be pagalbos,

kai gresia pavojus ţmogaus gyvybei, galima padaryti veiką neveikimu. Visais atvejais

visos nusikalstamos veikos yra tyčinės (ypatingai grasinimas nuţudyti, ţmogaus teroriza-

vimas, kurie yra susiję su nukentėjusiojo išgąsčiu ir dideliu sumišimu, kurie vertinami

pagal subjektyvųjį nukentėjusiojo suvokimą ir faktines bylos aplinkybes).

Visų šių veikų subjektas yra fizinis pakaltinamas asmuo, kuris atsako nuo 16 metų

amţiaus. Tik uţ grasinimas nuţudyti ar sunkiai sutrikdyti ţmogaus sveikatą arba ţmogaus

terorizavimą atsako juridinis asmuo.

6.1 Neteisėtas abortas

Abortas – dirbtinis moters nėštumo nutraukimas, ţmogaus gemalo (vaisiaus) sunaikini-

mas iki gimimo. Tai gali būti chirurginė operacija ar kitoks poveikis į ţmogaus organiz-

mą, dėl kurio nutrūksta nėštumas ir vaisius ţūva. Ţmogaus organizmo iki gimimo raida

yra embriologijos mokslo objektas. Embrionu laikomas vaisius nuo 2 iki 10 savaitės.

Abortus leidţiama daryti tik gydytojams akušeriams ir ginekologams, tik sveika-

tos prieţiūros įstaigose ir tik nesant kontraindikacijoms. Turi būti nepaţeistas Lietuvos

Respublikos 1994 m. Nėštumo nutraukimo operacijos nutraukimo tvarkos.

Objektas yra pabojus ţmogaus sveikatai ir gyvybei. Nusikaltimo sudėtis yra mate-

rialioji, todėl būtinieji poţymiai objektyviajai pusei yra veika, pasekmės ir prieţastinis

ryšys. Šis nusikaltimas padaromas veikimu. Tai viena iš nusikalstamų veikų, kai sunku

pasakyti, kas yra nukentėjusysis, nes pacientė pati prašo atlikti abortą. Nėštumo nutrau-

kimas prieš moters valią yra sunkus sveikatos sutrikdymas, o ne neteisėtas abortas.

Abortas laikomas neteisėtu esant bent vienai iš trijų aplinkybių:

1. Abortą padaro asmuo, neturintis teisės daryti tokios operacijos (ne gineko-

logas-akušeris).

2. Abortas padaromas ne sveikatos prieţiūros įstaigoje.

3. Abortas padaromas esant kontraindikacijų. Kontraindikacijos yra 12 savai-

37

čių viršijantis nėštumas, ūmūs ir poūmiai genitalijų uţdegimai, įvairiausi

kitos lokalizacijos uţdegimai, infekcinės ligos ir t. t. Iki 16 metų moterų

abortams būtinas (nuo 16 metų tik pageidautinas) raštiškas sutikimas vieno

iš tėvų, įtėvių, globėjų ar faktiškai asmenį auginančių asmenų. Sutikimą

duodantis asmuo turi atvykti pats arba jo raštiškas sutikimas turi būti pat-

virtintas notaro. Nesant tokio sutikimo negalima daryti aborto.

Abortas laikomas baigtu nutraukus nėštumą. Kai abortas sukelia priešlaikinį gim-

dymą arba kai kūdikis gimsta gyvas, abortas laikomas baigtu nusikaltimu.

Gydytojas, turintis teisę daryti abortus, yra asmuo, baigęs aukštąjį medicinos

mokslą ir turintis akušerio-ginekologo specializaciją (licenciją). Specialistai, neturintis

teisės daryti aborto operacijos, yra laikomi visų kitų specializacijų gydytojai, vidurinysis

medicinos personalas. Nėščioji moteris, kuri pati sau padaro abortą, nėra baudţiama (tei-

sėtoje veikoje bendrininkavimo nėra baudţiamosios teisės prasme).

Neteisėtas abortas padaromas tiesiogine tyčia, motyvai visiškai neturi reikšmės

(išskyrus individualizuojant bausmę).

Sunkūs padariniai, tokie kaip nukentėjusiosios mirtis, sunkus sveikatos sutrikdy-

mas (pvz., vaisingumo netekimas), kvalifikuojami kaip nusikaltimų sutaptis. Nesunkus ir

neţymus sveikatos sutrikdymas yra apimamas šios nusikaltimo sudėtis ir atskirai nekvali-

fikuojamas.

Gydytojas, kuris padaro aborto operaciją ne gydymo įstaigoje, bet turi teisę daryti

tokias operacijas, bus nusikaltimo subjektu. Juridinis asmuo uţ neteisėtą abortą neatsako.

38

7 Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio

apsisprendimo laisvei

Šiame skyriuje yra 6 straipsniai, kurie apibrėţia paţeidimus visuomenėje susiformavusiai

lytinių santykių sanklodai. Objektas: maţamečio lytinis neliečiamumas ir sveikata, suau-

gusio ţmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė. Papildomi objektai: sveikata, garbė ir

orumas.

Visų šių veikų subjektyvioji pusė yra tyčia, nėra neatsargių veiksmų. Visos veikos

paprastai padaromos tiesiogine tyčia. Subjektas – uţ išţaginimą ir seksualinį prievartavi-

mą atsako fiziniai asmenys nuo 14 metų, o kitas veikas – nuo 16 metų. Uţ nepilname-

čiams padarytus nusikaltimus atsako fiziniai asmenys nuo 18 metų.

7.1 Išţaginimas

Išţaginimas – santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu dėl to pa-

naudojamas fizinis, psichinis smurtas, atimama galimybė priešintis arba pasinaudojama

nukentėjusiojo ar nukentėjusiosios būkle. Objektas: vyro ar moters seksualinė apsispren-

dimo laisvė bei maţamečių seksualinė neliečiamybė. Nukentėjusiuoju gali būti tiek mote-

ris, tiek vyras. Papildomas objektas yra sveikata, garbė ir orumas.

LAT Senato nutarimas Nr. 49 2004 m. gruodţio 30 d.: objektyviąją pusę sudaro

dvi stadijos:

1. Fizinio ar kitokio smurto panaudojimas, kitoks galimybės priešintis atė-

mimas.

2. Lytinio akto atlikimas.

Bejėgiška nukentėjusiojo būklė pirmosios stadijos neturi. Lytinės aistros tenkini-

mas analiniu, homoseksualiais ir kt. būdais (išskyrus „tradicinį“ lytinį santykiavimą) ne-

laikomi išţaginimu. Jeigu veika buvo pradėta lytiniu santykiavimu ir po to dar prisidėjo

kitokie aistros tenkinimai – tai bus nusikaltimų sutaptis.

Fizinio smurto panaudojimas: mušimas, smaugimas, skausmo sukėlimas, suţalo-

jimas ir bet kokie smurto veiksmai, siekiant nuslopinti asmens pasipriešinimą (palauţia

nukentėjusiojo valią). Tais atvejais, kai yra sunkių padarinių (sveikatos sutrikdymas, mir-

tis), turime nusikaltimų sutaptį. Šis nusikaltimas apima skausmo sukėlimą ir neţymų

sveikatos sutrikdymą, kitais atvejais – nusikaltimų sutaptis (turėtų apimti ir nesunkų svei-

katos sutrikdymą).

Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra psichinis smurtas, kurio tikslas yra

taip pat nuslopinti pasipriešinimą ir santykiauti prieš nukentėjusiojo valią. Tai gali būti

bauginimas ţodţiais, veiksmais, kurie reiškia ketinimą realiai panaudoti smurtą prieš patį

39

asmenį ar artimą jam ţmogų. Grasinimas turi turėti akivaizdumo ir realumo poţymius.

Grasinimu nelaikomi veiksmai, kuriuos kaltininkas ţada padaryti ateityje, t. y. paskleisti

kaţkokias ţinias, sugadinti turtą. Pastaraisiais atvejais yra kito nusikaltimo sudėtis – pri-

vertimas lytiškai santykiauti.

Kitaip atimant galimybę priešintis – gali būti labai įvairu: surišimas, uţdarymas į

patalpą, apsvaigimas, hipnotizuojamas, nugirdomas ir t. t. Bejėgiška asmens būklė – tai

asmens būklė, kai nukentėjusysis dėl savo savybių, ligos, senatvės, nesąmoningos būse-

nos ir pan. negali suvokti, kad jo atţvilgiu yra atliekami prievartos veiksmai, nesuvokia jų

esmės ir negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos

būklės ir tuo pasinaudoja. Ar apsvaigimą nuo alkoholio ir narkotikų reikėtų pripaţinti be-

jėgiška asmens būkle priklauso nuo nukentėjusiojo: jeigu jis sąmoningai apsisvaigina,

suprasdamas, kad kaltininkas turi ketinimų lytiškai santykiauti su juo, tai nelaikoma išţa-

ginimu.

Lytinis santykiavimas su psichikos ligoniu yra laikomas išţaginimu pasinaudojant

bejėgiška būkle. Tais atvejais, kai psichikos sutrikimų turintis asmuo suvokia lytinio san-

tykiavimo prasmę, būklė negali būti laikoma bejėgiška. Lytinis santykiavimas su maţa-

mečiu asmeniu, kad ir jam sutinkant, laikomas pasinaudojimu bejėgiška būkle. LAT pa-

darė išlygų ir pasakė, kad kai iš įvykio aplinkybių matyti, kad maţametis dėl savo išsivys-

tymo suvokia lytinio santykiavimo prasmę, socialinę reikšmę ir duoda santykiams sutiki-

mą, tai 14 metų neturėjimas negali būti laikomas bejėgiška būkle.

Lytinis santykiavimas pasinaudojant apgaule – nėra išţaginimas (pvz., paţadas

tuoktis arba mylėti amţinai).

Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl išţaginimas yra baig-

tas nuo lytinio akto pradţios. Esant tik prievartai (siekis palauţti valią) bus tik pasikėsi-

nimas. Savanoriškas atsisakymas šalina baudţiamąją atsakomybę uţ išţaginimą, bet jeigu

buvo atlikti veiksmai palauţti nukentėjusiojo valią, jie bus kvalifikuojami kaip nusikals-

tama veika.

Subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia (netiesioginės nėra). Kaltininkas turi su-

vokti, kad santykiauja su partneriu prieš jo valią, siekia šito panaudodamas psichinį, fizinį

smurtą, atimdamas galimybę pasipriešinti arba naudodamasis nukentėjusiojo bejėgiška

būkle. Tariamas pasipriešinimas nelaikomas nusikaltimo sudėtimi, kai kaltininkas sąţi-

ningai klydo.

Kartais sudaroma tokia situacija, kai nukentėjusysis mato, kad jis negali priešintis,

t. y. kai pati situacija yra tokia bauginanti, kad nėra prasmės priešintis. LAT yra pasisakęs

dėl BK 149 str. 1 d. (2K-580/2007), kad pasipriešinimas nebūtinai reiškia aktyvius

40

veiksmus, nes palauţtas ţmogus gali jau nebesipriešinti, tiesiog verkti ar pan. Bendrinin-

kavime yra labai svarbi subjektyvioji pusė, t. y. turi būti veikiama kartu tyčia.

Išţaginime įdėtas kvalifikuojamasis poţymis – bendrininkavimas (BK 149 str. 2

d.). LAT Senatas bendrininkavimo reikšmę ir turinį praplėtė. Išţaginimo vykdytoju lai-

komas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kt. veiksmais atėmė nukentė-

jusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su juo nesantykiavo. Vykdytoju gali būti laiko-

mas ir toks asmuo, kuris nenaudojo smurto, negrasino, bet kitiems palauţus nukentėjusio-

jo pasipriešinimą, santykiavo lytiškai su juo. Be to, vykdytoju laikomas bus ir toks as-

muo, kuris organizavo, kurstė ir padėjo vykdyti išţaginimą asmeniui, kuris dėl amţiaus ar

psichinės būklės neatsako pagal baudţiamuosius įstatymus.

Nepilnametės ar nepilnamečio išţaginimas yra kitas kvalifikuojamasis poţymis

pagal BK 149 str. 3 d. Tai yra visi tie atvejai, kai auka neturi 18 metų ir kaltininkas tai

ţino bei numato pagal įvykio aplinkybes. Jeigu ţaginamas nepilnametis, tai vertinama

visais atvejais grieţčiau nei tai būtų suaugęs asmuo. Visgi kaltininkui sąţiningai klystant

dėl aukos amţiaus ir manant, kad tai suaugęs asmuo, veika kvalifikuojama be šio poţy-

mio.

Maţamečio asmens išţaginimas – tai sunkiausias kvalifikuojamasis poţymis, nu-

matytas BK 149 str. 4 d. Šiais atvejais kaltininkas ţino, numato arba turėjo numatyti pa-

gal įvykio aplinkybes nukentėjusiojo amţių. Tai visi tie atvejai, kai auka neturi 14 metų.

Jeigu asmuo sąţiningai klysta, tai asmuo gali būti patrauktas uţ nepilnamečio išţaginimą.

Ţalingi išţaginimo padariniai: įstatymų leidėjas ţalingų padarinių, kurie gali atsi-

rasti dėl išţaginimo, nenurodė. Visais atvejais, kai auka miršta, sunkiai ar nesunkiai suţa-

lojama sveikata, bus kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį. Nukentėjusiosios nėštumas

LAT yra nelaikomas sunkiu padariniu (nors tai yra atviras klausimas). Tais atvejais, kai

asmuo nusiţudo dėl išţaginimo arba susiţaloja gelbėdamasis nuo ţaginimo, tai veika kaip

sutaptis kvalifikuojama tais atvejais, kai kaltininkas galėjo numanyti, jog taip įvyks.

Išţaginimo subjektais gali būti visi asmenys, kurie yra sulaukę 14 metų. Tai gali

būti bet koks asmuo, t. y. ir tas, kuris anksčiau turėjo lytinių santykių su auka, ir tas kuris

pirmą kartą mato auką, ir tas, kuris draugauja su auka, ir tas, kas yra aukos sutuoktinis, ir

tas, kas susijęs giminystės ryšiais su auka.

Tais atvejais, kai išţaginamas nepilnametis, atsako ir juridinis asmuo. Baudţiamo-

ji byla dėl nekvalifikuoto išţaginimo gali būti iškelta tik nukentėjusiojo asmens skundu ir

negali būti nutraukta, kai nukentėjusysis susitaiko su kaltininku.

41

7.2 Seksualinis prievartavimas

Seksualinis prievartavimas yra nauja veika, kuri atsirado BK nuo 2003 metų. Jis apima

visas veikas, kurių negalima kvalifikuoti pagal BK 149 str. kaip išţaginimą (pvz., homo-

seksualią prievartą), be to, dalį veikų, kurias anksčiau buvo galima laikyti kaip tvirkina-

mąsias.

Nusikaltimo objektas iš esmės yra tas pats kaip išţaginimo. Objektyviosios pusės

poţymiai nuo išţaginimo skiriasi, nes apima oralinį, analinį ir visokius kitokius lytinės

aistros tenkinimo būdas. Kitaip tariant, nuo išţaginimo prievartavimas skiriasi tik nusikal-

timo padarymo būdu, o subjektyvioji pusė, kvalifikuojamieji poţymiai ir t. t. sutampa su

išţaginimo.

7.3 Lytinės aistros tenkinimas paţeidţiant nepilnamečio asmens seksualinio ap-

sisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 151` str.)

Nukentėjusiuoju šiame nusikaltime gali būti bet kokios lyties nepilnametis, t. y. visi as-

menys, jaunesni nei 18 metų, bet vyresni kaip 14. Kai nukentėjusiuoju yra asmuo iki 14

metų gali būti vertinama kaip išţaginimas ar seksualinis priekabiavimas (bet neprivalo

taip būti).

Objektyviosios pusės veika gali pasireikšti lytiniu santykiavimu ar kitokiu lytinės

aistros tenkinimu, kai tai buvo daroma pasiūlius, paţadėjus suteikti ar suteikus nukentėju-

siajam uţ tai pinigų ar kt. formos atlygį (kai nebuvo išţaginimo ar seksualinio prievarta-

vimo ar privertimo santykiauti poţymių). Šiuo atveju kriminalizuotas nepilnamečių suvi-

liojimas. Siūlymas, ţadėjimas ar suteikimas yra priemonė palenkti nepilnamečio valią, o

tai, kad paţadas nebuvo tesėtas arba atsilyginta buvo labai gausiai, kvalifikavimui reikš-

mės neturi.

Kaip atlygio dalykas visų pirma yra nurodyti pinigai. Svarbu čia yra tai, kad netu-

rėjo būti nei fizinės, nei psichinės būklės, nebuvo pasinaudota bejėgiška būkle arba as-

mens priklausomumu.

Nusikaltimas yra baigtas nuo lytinio akto ar aistros tenkinimo pradţios (ne nuo vi-

lionės ar siūlymo). Subjektyviosios pusės poţymi kaltė – tiesioginė tyčia. Tikslas – lyti-

nės aistros tenkinimas. Objektas – apibrėţtas pačiame straipsnyje.

Pagal straipsnio 1 d. subjektu yra fizinis pakaltinamas asmuo, o uţ šitą veiką atsa-

ko ir juridinis asmuo.

Pagal straipsnio 2 d. numatytas specialus subjektas: tėvas, motina, globėjas, rūpin-

tojas ar kt. teisėtas vaiko atstovas. Šiuo atveju atsakomybė yra sugrieţtinta. Specialaus

subjekto atveju vilionės gali ir nebūti, nes svarbiausia, kad asmenys, kurie turi globoti ir

42

saugoti nepilnametį, lytiškai su juo santykiauja arba kitaip tenkina lytinę aistrą, bet reikia

turėti galvoje, kad vaikas turi sutikti santykiams, t. y. neturi būti prievartos. Kai yra prie-

varta – išţaginimas arba prievartavimas.

43

8 Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui

8.1 Šmeiţtas

Asmens garbė ir orumas yra toks pat gėris kaip ir gyvybė, laisvė. Šiems nusikaltimams ir

nusiţengimams priklauso šmeiţimas, viešas arba neviešas asmens įţeidimas.

Abiem atvejais asmuo atsako nuo 16 metų. Konstitucijos 18 str. sako, kad ţmo-

gaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nesusietos nei su teritorija, nei su gamta, jas ţmogus

turi nepriklausomai nuo to, ar jos įtvirtintos teisės aktuose, ar ne. Tokias teises turi kiek-

vienas asmuo. Ţmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro ţmogaus esmę ir yra vientisos verty-

bės.

Informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Jos apribojimus lemia santykis

su kitomis teisinėmis vertybėmis. Sprendţiant, kokią informaciją galima skleisti ir kokios

ne, reikia vadovautis principų pusiausvyra, nes Konstitucija numato ir ţmogaus teises į

privatų gyvenimą.

Paskleidimas apie kitą ţmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali pa-

niekinti kitą ţmogų ar suteršti jo garbę arba orumą, yra nusikaltimas. Ţmogaus orumas ir

garbė yra atspindima pagal tai, kaip ţmogus yra vertinamas visuomenėje, kokie yra jo

gabumai, jo savybės. Kitaip sakant, tai bus ţmogaus reputacija.

Nukentėjusiuoju šiuose nusikaltimuose gali būti bet koks ţmogus, net ir asmuo,

kuris nesuvokia savo paţeminimo (maţametis, ligonis ir pan.). Visais atvejais tai turi būti

gyvas ţmogus. Yra atskiras straipsnis, kuris skirtas melagingiems prasimanymams apie

mirusį ţmogų, kai tai gali sukelti panieką ţmogaus atminimui ar jį sumenkinti.

Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos ţinios, kurias kaltininkas suvo-

kia. Jeigu asmuo sąţiningai klysta dėl skleidţiamos informacijos (įsitikinęs, kad ji teisin-

ga). Informacijos, kurios neina patikrinti, teismas negins.

Nusikaltimas laikomas baigtu paskleidus klaidingą informaciją, t. y. kai su infor-

macija yra supaţindinamas bent vienas kitas ţmogus. Nusikaltimas gali būti padaromas

tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad skleidţia neatitinkančią tikrovės informa-

ciją ir jos skleidimo siekia. Nusikaltimo subjektas gali būti ir informacijos autorius, ir in-

formacijos platintoju.

Kvalifikuojamieji šmeiţimo poţymiai:

1. Šmeiţimas padarius sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Tokiu šmeiţimu turi

būti šmeiţiama apie nusikaltimus, uţ kuriuos numatyta bausmė viršiją 6

metus laisvės atėmimo. Jeigu asmuo tokiu šmeiţtu siekia, kad asmeniui

būtų iškelta baudţiamoji byla, tai nusikaltimai kvalifikuojamas pagal nusi-

44

kaltimų sutaptį su melagingu bylos iškėlimu.

2. Šmeiţimas per visuomenės informavimo priemones ir ţiniasklaidą. Šis ap-

sunkinimas numatytas todėl, kad tokiu būdu paskleistą ţinią gali suţinoti

daugiau ţmonių.

Byla gali būti keliama ir prokuroro reikalavimu, kai ţmogus pats negali kreiptis

apginti jo interesų.

Reikia turėti galvoje, kad šmeiţtas ir apkalba skiriasi. Apkalba gali būti be jokio

tikslo, atspindėti tik autoriaus nuomonę.

8.2 Įţeidimas

Įţeidimas – tai viešas ţmogaus paţeminimas. Įţeidimas bus ir tais atvejais, kai uţgauliai

paţeminamas ţmogaus artimas. Įţeidimas gali būti padaromas ţodţiu, veiksmu, per ţi-

niasklaidos priemones, nepadoriu gestu. Veiksmai turi prieštarauti priimtai viešajai tvar-

kai, moralės normoms (netgi sakant tikrą tiesą). Įţeidimas gali būti paskelbtas ir raštu.

Įţeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia

Neviešas įţeidimas – nėra privilegijuotas poţymis (pvz., laiškas nukentėjusiajam,

antausis nukentėjusiajam ar pan.). Tai tik baudţiamasis nusiţengimas. Byla dėl neviešo

įţeidimo gali būti keliama ir prokuroro reikalavimu.

Teismo ar teisėjo įţeidimas sudaro savarankišką nusikaltimo sudėtį ir nesudaro

paprasto įţeidimo. Viešojo tarnautojo ar kito asmens, einančio valstybines pareigas, bus

dar kita nusikaltimo sudėtis.

Teisę kritikuoti valstybės įstaigas ir pareigūnus yra kiekvieno Lietuvos piliečio

teisė.

45

9 Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai šeimai ir vaikui

23 BK skyreliu ginamas vaikas ir šeimos vertybės. Konstitucijoje taip pat įtvirtinta 38 ir

39 str., kad šeima yra visuomenės pagrindas, o valstybė jas globoja ir gina. Šis skyrelis,

visgi neapima visų nuostatų, susijusių su vaiko apsauga. Čia daugiau telkiamas dėmesys į

vaiko pagrobimą, sukeitimą ir t. t. dalykus, kurie tiesiogiai sukelia vaikui pavojų. Vaiko

teisės yra ginamos visoje BK specialiojoje dalyje.

Įgyvendinamos šios vaikų gynimo nuostatos:

1. Be jokios diskriminacijos gerbti teises, kurios yra nustatytos kiekvienam

valstybės jurisdikcijai priklausančiam vaikui.

2. Garantuoti vaiko teisę į gyvybę ir visomis išgalėmis uţtikrinti vaiko gyve-

nimą ir jo vystymąsi.

3. Uţtikrinti vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą.

4. Laiduoti vaiko teisę laisvai reikšti savo paţiūras visais jam svarbiais klau-

simais.

5. Uţtikrinti vaiko gyvenimo privatumo apsaugą.

6. Uţtikrinti apsaugą nuo visų rūšių smurto ir seksualinio išnaudojimo.

Specialiojoje dalyje pirmiausiai ginamos vaiko teisės ir laisvės į gyvybę, sveikatą,

seksualinį neliečiamumą ir šeimos interesus. 23-iame skyrelyje yra 9 straipsniai, iš kurių

tik 1-as yra baudţiamasis nusiţengimas, t. y. vaiko nugirdymas.

Šių nusikaltimų objektas yra vaikas, vaiko ir šeimos interesai. Objektyviosios pu-

sės poţymis veika pasireiškia ir veikimu (pagrobimas ir pan.), ir neveikimu (vengimas

išlaikyti vaiką ir pan.). Pagal konstrukciją skyriuje yra ir materialiosios sudėtys (pvz.,

vaiko pagrobimas), ir formaliosios sudėtys (pvz., BK 157 str. – pasiūlymas pirkti vaiką).

Skyriuje nėra numatytų neatsargių veikų, jos visos – tyčinės. Nusikaltimo subjektas, fizi-

nis pakaltinamas asmuo nuo 16 metų, o uţ kai kurias veikas atsako specialus asmuo arba

juridinis asmuo.