Corbusier - PDF

Modernioji architektūra 7. Paskaita. Modern Movement meistrai: Le Corbusier, Konstruktyvistai

2011 rudens semestras (paskaitos juodraštis) ©Vaidas Petrulis

1

Le Corbusier Le Corbusier (Charles-Édouard Jeanneret-Gris) (1887-1965) – vienas iš žymiausių ir

populiariausių XX a. architektų. Gimė Šveicarijoje, laikrodininkų mieste La Chaux-de-Fonds, 1887 mi.

Be 34 knygų, 400 piešinių ir tapybos darbų, 44 skulptūrų, pagal Le Corbusier projektus pastatyti 75 pastatai, parengti 42 urbanistiniai planai.1ii (pav.)

Kūryba skiriama į du periodus: ankstyvąjį (funkcionalistinį) ir vėlyvąjį (plastiškąjį).

Funkcionalizmo sklaidai ypač svarbūs architekto kūrybos metai nuo 1920 iki II pasaulinio karo, kuomet kūrė tiek tūrinės architektūros planus, tiek urbanistinius projektus, tiek teorines prielaidas.

Įtakos ir kelionės iii

Vengė akademinio mokymo, lavinosi pats, daug keliavo, dirbo įvairiose architektų dirbtuvėse

Jaunystėje keliauja po Italiją, Graikiją ir Mažąją Azija. Analizavo tiek Stambulo mečetes, tiek Graikijos pakrančių vietinę paprastų stačiakampių baltų kubų architektūrą, tiek klasikinę Atėnų Akropolio architektūrąiv.(pav.)

Vienas iš Le Corbusier kūrybą detaliai analizavusių architektūrologų, W. Curtis, teigia, kad “kiekvienas didis menininkas atranda savo Antiką. Janneret “versija” rėmėsi milžiniškais plytų mūro termų tūriais, Panteono kupolu, Klasikine orderinių konstrukcijų ir atramų standartizacija.” v

Didelį įspūdį palieka 1907 m. vizitas į Toskanos Kartuzų vienuolyną (Certosa di Val d’Ema): „Čia pirmą kartą susiduria su „komuna“, kuri tapo jo paties socialistinių idėjų interpretacijos socialiniu ir fiziniu modeliu. *...+ Vėliau aprašo vienuolyną kaip instituciją, kurioje išsipildo autentiškiausi žmogiški troškimai: tyla, vienatvė, bet taip pat ir kasdienis kontaktas su žmogumvi. (pav.)

Kita vertus, Italijoje pasibaisėjo manieringojo baroko “inkrustacijomis” ir įvairiomis XIX a. istorizmo apraiškomis.

Mokymosi meistrų dirbtuvėse etapas

Apie 1907 m. Prancūzijoje susitinka su Tony Garnier, 15 mėnesių “Paryžiuje dirbo Augusto Perret dirbtuvėse, kur sužinojo pagrindinius gelžbetonio panaudojimo architektūroje principus.

1910 balandį – 1911 kovą dirbo Peter Behrens ofise Berlyne, kur įsisavino idėją, kad naujoji architektūra turi būti kuriama remiantis funkciniais tipais ir normomis reikalingais moderniai visuomenei ir harmoningai tai derinti su masine gamyba.vii Behrens dizaino ir industrinio planavimo žinios atkreipia būsimo architekto dėmesį į industriją.

Čia studijuoja Deutscher Werkbund veiklą, sutinka Hermann Muthesius ir Heinrich Tessenow.

1 Pradėjo savo veiklą, suklestėjus intensyvaus transporto susisiekimui, ir buvo vienas iš pirmųjų pasaulio architektų kurie savo veiklą vystė įvairiose šalyse bei kontinentuose.



2

1912 m. gyžta į Šveicariją ir čia praleidžia pirmojo pasaulinio karo metus. Sukuria keletą vilų, tarp kurių vilos: Jeanneret (1911-12, pav.)viii, Favre-Jacot (1912-3) ir Schwob (1916-17, pav.). Pastarojoje pirmą kartą panaudojo gelžbetonį, aiškiai Perret ir Behrens įtakoje. “Gelžbetoninis karkasas čia užpildytas geltonomis plytomis.”ix

Tačiau svarbiausias ankstyvoje Le Corbuiser pasiekimas – išplėtota ekonomiško

gyvenamojo namo koncepciją Dom-ino (1914-15 (pav.) Terminas kildinamas iš lotyniškųjų domus (namas) ir innovatio (inovacija).

„Maison Dom-ino, laikančiųjų gelžbetonio kolonų tinklas ir ištisinės perdangos formuoja skeletą, kurį galima papildyti tokia sienų įvairovė kokia yra norima. Tai įgalina begalinę sprendimų įvairovę.“ x

Fasadas taip pat gali būti užpildytas bet kokios medžiagos plokštuma, nes kolonos kyla ne perdangos plokščiu kraštuose, bet šiek tiek atsitraukusios nuo perimetro.

Maison Dom-ino principas laikytinas prototipu industrializuotos gamybos gyvenamiesiems objektams.”xi Langai ir kiti elementai turėjo būti masinės produkcijos. „Gyvenamojo namo karkasas turėjo būti surenkamas per tris savaites, o sienos galėjo būti formuojamos iš sugriautų namų laužo. [...] Sukurtas kaip namo modelis greitam karo išalintos Flandrijos atstatymui“ xii

Anot Le Corbusier – gyvenamuosius namus reikia statyti taip pat greitai, kaip ir H. Ford surinkinėja automobilius.

Kitą vertus čia įkūnijamas Le Corbusier gebėjimas pateikti idėją populiariai: „domino – ne tik instrumentas pigiai statybai, tačiau kartu ir primena domino kauliukų akis, kurios taip išsidėstę laisvai, atitraukiant nuo kraštų.“xiii

Vadovaudamasis dom-ino idėjomis sukūrė eile koncepcinių projektų. Vienas žymesnių – 1920 m. Maison Citrohan (pav.), kur dvi nešančios sienos riboja kubo formą, tačiau atveria plačius langus priekiniame fasade.“xiv

„Čia pirmą karta įgyvendina, charakteringas dviejų aukštų gyvenamąsias erdvės su miegamaisiais mezonine ir vaikų kambariais ant stogo. Šalia viduržemio jūros šalių architektūrinės tradicijos, manoma, kad tam turėjo įtakos ir darbininkų kavinė Rue de Babylone, Paryžiuje, kurioje leisdavo nemažai laiko.“xv (pav.)

Purizmas “1917 Le Corbusier apsistoja Paryžiuje, kur pradeda reikštis kaip aktyvus publicistas

bei tapytojas (pav.).

„Kartu su tapytoju Amedee Ozenfant 1918 sukuria purizmo judėjimą, atspindintį naująją, universalią, „mechaninio pasaulio“ estetiką.

Corbu ir Ozenfant piešė anonimiškai, masinės gamybos produktus, tokius kaip buteliai, stiklinės, tikėdami, kad kasdieniai objektai atspindi dizaino esmę. Eksperimentiniai ieškojimai tęsėsi du metus. Tas pats paprastumo, racionaliausio varianto paieškų motyvas būdingas ir architektūrai.“xvi

Svarbiausias dėmesys skiriamas išgrynintam daikto vaizdui: “patys banaliausi objektai *kurie turi+ itin aiškaus suprantamumo pranašumą ir yra suprantami be pastangų, išvengia dėmesio išsisklaidymo, nukrypimo.”xvii

Purizmo principai paskelbiami manifeste “Po kubizmo” Apres le Cubisme (1918), ir žurnale L’Esprit Nouveauxviii (1920-5), kur C. E. Jeaneret idėjas apie architektūrą pradeda skelbti Le Corbusier pseudonimu.



3

1923 m., L’Esprit Nouveau publikuotų straipsniu pagrindu, išleidžia knygą “Vers une architecture” (Link architektūros), kuri tapo viena iš įtakingiausių pirmosios XX a. pusės architektūros knygų. (pav.)

Pasireiškia Le Corbusier architektūros dualumas2: vieną vertus stiprus funkcinių aspektų akcentavimas, o kitą vertus lygiai taip pat stipriai akcentuojamas estetinis architektūros pradas (masė, paviršius, planas). Emocingas naujų technologijų, naujų automobilių, lėktuvų, laivų, fabrikų estetikos teigimas, o tuo pat metu suformuotas vienas subtiliausių paaiškinimų kas yra (modernioji) architektūra: “architektūra yra masių eksponuojamų šviesoje, žaismas.”xix

Kartu aiškios kairiosios nuostatos. Klausdamas „architektūra ar revoliucija?“, kviečia keisti sustabarėjusį požiūrį į privačią nuosavybę bei sukurti naujus technologijos standartus atspindinčias gyvenimo sąlygas darbininkams bei intelektualamsxx.

Skirtingai nuo daugelio modernistų, estetinio įkvėpimo taip pat semiasi ir istorinėje architektūroje: Atėnų akropolio Partenonas, Stambulo Šv. Sofijos katedra ir kt., pateikiami kaip savo laikmečio technologijų ir estetikos darnos pavyzdžiai. “Lygina Partenoną su šiuolaikinėmis mašinomis norėdamas demonstruoti, kad čia veikia tie patys estetikos dėsniai, kad abudu reprezentuoja tipines formas.“xxi „Savo idėjas pristato 1925 m. parodoje (pav.). Jo mažas dviaukštis L‘Esprit Nouveau

paviljonas metė iššūkį parodoje vyraujančiam nacionališkumui ir dekoratyvumui. Interjeras sąmoningai tuštokas, dekoruotas Leger paveikslais, panaudojami masinės gamybos baldai, kaip antai Thonet kėdes (pav.).

Pagrindinis dėmesys turėjo būti nukreiptas į vidinę struktūrą, su dviaukšte gyvenama erdve, kuri suteikia erdvės pojūtį. (pav.)

Visi struktūriniai elementai, tokie kaip langai, durys – buvo grindžiami moduline sistema.

Daugelis eksponuojamų elementų buvo masinės gamybos, arba siekta, kad jie taptų prototipais. Tarkim „stalas padarytas ligoninės baldžiaus“. Ar būtų kuriami baldai, ar perplanuojamas Paryžius – galioja tie patys, universalūs dėsniai.

„Tačiau industrinio dizaino suvokimas, kuriuo Le Corbu argumentavo savo idėjas pasirodė klaidingas. Pasirodė, kad tokios tipinės formos (type-forms) neegzistuoja, kad dizainas keičiasi reaguodamas į rinkos pokyčius“xxii.

Paviljonas iš konservatyviai nusiteikusios publikos sulaukė gana griežtos kritikos“xxiii

“Le Corbusier toliau pakurstė aistras savo knyga „L‘Art decoratif d‘aujourd‘hui“ išleista tais pačiais metais. Inspiruotas A. Loos, teigia, kad „modernus dekoratyvinis menas nedekoruotas“. (Modern decorative art is not decorated). Corbu argumentuoja, kad geriausias dizainas paprasčiausias. „Paauksuotas dekoras ir brangūs akmenys yra prijaukinto, bet mumyse vis dar gyvo laukinio darbas.“ xxiv

1922 m. su savo pusbroliu P. Žannere Paryžiuje įkūrė studiją, kuri tapo traukos

centras įvairių šalių jauniems architektams. 1920-1930 jo veikla vystėsi dvejomis kryptimis.

Viena vertus Le Corbusier toliau vystė ekonomiškų dom-ino namų koncepciją,

kita vertus būdamas charizmatiška asmenybė pritraukė turtingus klientus atskirų gyvenamųjų namų statybai.xxv

2 Vėliau, postmodernizmo teoretikas R. Venturi Le Corbusier vertins kaip vieną ryškiausių architektų, kurio darbuose pasireiškia „sudėtingumai ir prieštaravimai“ praturtinantys asketišką, puristinę ir tuo pat nuobodžią modernizmo architektūros kalbą.



4

“Pigių namų principas nebuvo panaudotas taip plačiai kaip manė Le Corbusier. Praktiškai įgyvendinti šias idėjas turėjo tik 2 šansus:

Prancūzijoje Bordo regione. Pirmas – darbininkų kolonija lentpjūvei, pastatyta 1923-24 Lege-Cap-Ferret vietovėje.

1924 buvo pradėtas didesnis, Fruges kvartalas, Pessac vietovėje (pav.), Bordeaux miesto apylinkėse. Čia Le Corbusier panaudojo 1914 sukurtą dom-ino modelį.”xxvi “Kompleksas pradėtas statyti kaip (a) dėžutės pavidalo tūriai (b) panaudotos kolonos, (c) statant antstulpinius pastatus, pakeliant pastatą nuo žemės.”xxvii

“Kvartalą sudaro 3 skirtingi kompleksai iš 53 namų (vietoje planuotų 135). Dominavo aukštesni namai (pav.).

Kompleksas atsiėjo kur kas brangiau nei numatyta, o gyventojai netruko pastatus pakeisti pristatydami šlaitinius stogus. Tik 1980 metais vėl buvo sugražinta asketiška šio komplekso išvaizda.”xxviii

Galima sakyti, kad čia pirmą kartą apčiuopiamai pasireiškė viena iš svarbiausių Le Corbusier idėjų, kad “namas – tai mašina gyvenimui” idėja.

Mašina gyventi? Bene plačiausiai žinomas Le Corbusier teiginys, kad ,,namas – tai

mašina gyventi” buvo tik viena jo minties pusė. Visa Le Korbiuzjė mintis apie gyvenamojo namo architektūrą skamba taip:

„Namas turi dvi paskirtis. Pirmiausia, tai – mašina gyventi, t. y. mašina, kuri mums turi efektyviai padėti greitai ir tiksliai dirbti, mašina protinga ir apdairi, atitinkanti fizinius reikalavimus, sudaranti komfortą. Bet kartu tai ir mąstymo vieta, ir pagaliau grožio buveinė, suteikianti protui taip reikalingą nusiraminimą. Visa, kas reikalinga praktinei namo pusei, atlieka inžinierius, o tai, kas reikalinga mąstymui, grožio atmosferai ir vyraujančiai tvarkai (kuri palaiko ir grožį), yra architektūra”xxix.

Mašinos metafora pritaikoma ir kietiems elementams: „kėdė – tai mašina sėdėti. Baseinas – tai mašina praustis. *...+ modernus gyvenimas, mūsų veiklos pasaulis sukūrė savo objektus: plunksnakotį, skustuvą, rašomą mašinėlę, telefoną, nuostabius ofiso baldus, limuzinus, okeaninius lainerius ir lėktuvus.“xxx Villa La Roche-Jeanneret, Paryžiuje (1923, pav.) “Viloje atsiranda didžiuliai langai.

Įprastas langų komponavimas pakeistas į laisvai išdėstytas (dažnai vidinių erdvių pakraščiuose) langų plokštumas. (pav.) Namas tapo tarsi plačių ir plokščių erdvių koliažas. Vidinė namo erdvė sukomponuota kaip architektūrinis pasivaikščiojimas (čia Le Corbusier pirmą kartą panaudojo Atėnų akropolyje jam patikusią palaipsniui atsiskleidžiančių erdvių idėją – “procesijų teatrą”). Kylant rampa erdvė atsiskleidžia trimis kampais – į priekį, į viršų ir į apačią.” xxxi (pav.)

Villa Stein, Garches vietovėje, Vaucresson (1927, pav.) Viena iš prabangių, madingų architekto vilų toli nuo socialistinio moderniojo judėjimo principų. Planas grįstas aukso pjūvio taisykle, kuri apsprendžia tiek vidaus išplanavimo, tiek langų išdėstymo proporcijas.

Du namai Wiessenhofsiedlung, Štugarte (1927, pav.) (p.s. semidetached). Ypač

vizualiai išreikštas pilotis principas. Šiuo objektu žavėjosi daugelis to meto menininkų, įskaitant K. Malevič. Pristatymui Le Corbusier parašė vieną iš savo garsiausių manifestų apie 5 naujosios architektūros principus.

(1) statomas ant stulpų (atramų, pilotis) <...> stovį ore, pakeltas virš žemės. Po namu želdiniai. „Eugene Heard „Rue Future“, 1910 m. įtaka.“xxxii



5

(2) Laisvas fasadas. Stulpai už fasado, namo viduje. Aukštai remiasi ant konsolių. Fasadai dabar yra tik lengvos membranos, užpildytos sienomis arba langais.

(3) Plokščias stogas-terasa naudojamas sodui. Gelžbetonis yra nauja priemonė, leidžianti hermetiškas perdangas, ekonominiai argumentai, modernaus komforto paieška – visa tai sudaro sąlygas terasiniams stogams.

(4) Laisvas interjero planas (nenešanti siena). Statant laikančias sienas, planas vi-siškai priklauso nuo jų. Gelžbetonis suteikia planui pilną laisvę. Atskiruose aukštuose nebūtina kartoti tuos pačius perdenginius. Planai yra nepriklausomi. Sutaupoma daug erdvės, lėšų, griežtai panaudojamas kiekvienas centimetras. Nevaržoma vidaus erdvė – vienas pamatinių modernizmo principų.

(5) Juostiniai (ištisiniai) langai. Langai turi būti dideli ir formuoti ištisinį išorinės sienos fragmentą. Gelžbetonis lango istorijoje padaro revoliuciją. Langus dabar galima projektuoti per visą fasado ilgi.

Vila Savoie Poissy vietovėje (1928-31) Vienas iš žinomiausių Le Corbusier kurinių,

labai dažnai pateikiamas kaip būdingiausias moderniosios architektūros estetikos pavyzdys. (pav.)

“Savaitgalio vilos “les heures claires” (šviesios valandos) kūrimui architektas turėjo labai didelį biudžetą (kaip ir Mies Tugendhat atveju), tad naująja architektūros kalba kuriamas toli gražu ne asketiškas būstas.

Dideliame sklype, netoli Seine slėnio stovinti vila puikiausiai atitiko ‘penkis šiuolaikinės architektūros bruožus’ suformuluotus 1927 m. (pav.)

Iš apačios rampa galima pakilti tiesiai ant stogo. Eksploatuojama ta pati architektūrinio pasivaikščiojimo tema. (pav.)

Šalia elegancijos viloje puikiai ir savitai išspręstos funkcinės reikmės. Aiškiai atskirtos privačios, pagalbinės ir viešos, priėmimams skirtos erdvės, kurios sudaro pagrindinį kambarį pereinantį į atvira stogo terasą (akivaizdi patio interpretacija).

Mašinos parkuojamos po namu, tarp stulpų.

„Baldai projektuoti kartu su Charlotte Perriand. Jų duetas žinomas ir iš Salon d‘Automne, kur modernus efektas pasiektas plačiu stiklo ir metalo naudojimu 1929“xxxiii (pav.)

Le Corbiusier vardą ypač išgarsino triukšmingas Jungtinių Tautų rūmų projekto

konkursas Ženevoje 1927 metais (pav.).

Pateikė originalų, tinkantį prie aplinkos, asimetrinio plano ir, be to, ekonomiškiausią pastato sprendimą.

Nukonkuravęs likusius 336 projektus, šis projektas laimėjo pirmąją premiją, bet dėl įnirtingo konservatyviųjų architektų akademistų priešinimosi ir intrigų buvo pripažintas negaliojančiu

“Motyvuota” tuo, kad brėžiniai padaryti ne pagal įprastinę tradiciją – kinišku tušu, o nauju būdu – spaustuviniais dažais.xxxiv “Praėjus penkeriems metams, konkurso žiuri komisijos buvo atmestas kitas

stambiausio masto labai išraiškingas ir ekspresyvus Le Korbiuzjė projektas – Tarybų rūmai Maskvoje (pav.). Jame buvo panaudota įspūdinga gelžbetoninių arkų ir konsolių konstrukcija, kurią tik daug vėliau pradėjo įsisavinti kiti architektai.”xxxv Šie neįgyvendinti projektai byloja, kad tuo metu dar vyko gana stipri kova tarp akademinio istorizmo ir naujųjų architektūros formų.



6

Visgi po serijos neįgyvendintų projektų Le Corbusier pavyko pastatyti ir eilę funkcionalistinių visuomeninių pastatų.

Vienas iš didžiausių 1929-1936 pastatytas Centrosojuz pastatas Maskvoje (pav.), kuriam užsakymą gavo po sėkmingo vizito Maskvoje 1928 m.

Kartu su L. Costa ir O. Niemeyer realizavo Švietimo ir Sveikatos apsaugos ministerija Rio de Janeiro (1936-43).

Nemažai paradigmatinių objektų Le Corbusier pastatė ir Paryžiuje, tarp kurių Pavillon Suisse, Cite Universitaire (1930-33), Cite de Refuge (gelbėjimo armijos viešbutis, 1929-33, pav.). Nors vėlyvajame periode Le Corbusier savo architektūrine raiška jau gerokai skiriasi

nuo funkcionalistinių ieškojimų, tačiau tokie objektai, kaip Unite d’Habitation (Marselio 1946-1952). (pav.) – tuo pat metu yra tarpukariu puoselėtų masinio apgyvendinimo sistemų finalinė fazė.

Tai pastatas iš kurio visiškai nereikia išeiti. Didžiuliame bloke su parduotuvėmis ir kitomis aptarnaujančiomis įstaigomis. Le Corbusier kuria tam tikrą struktūrą, kuri siekia rasti tobulesnį sprendimą, nei „nevykę amerikietiški dangoraižiai“. Principas: namas-miestas. Korbusier manė čia esant galimus ryšius – tik pastačius čia buvo nemokama vidinė telefono linija, „lifto lauki tarsi autobuso mieste, gali pasišnekučiuoti“, parduotuvės, biblioteka, poilsio salė, kino klubas, viršuje, terasoje bėgimo takelis, koncertų ir lauko kino vieta.

Le Corbusier komentuodamas savo statinį prisimena: „komisijos Paryžiuje prezidentas pasakė – Le Corbusier idėja dešimtis kartų padidins bepročių skaičių, nes jie gyvens pernelyg arti vienas kito. Kai buvo pastatytas Marselis – smerkė, kad čia gyventi turėtų būti neįtikėtinai vieniša. Juk kambaryje nesigirdi jokio garso, nepaisant, kad čia gyvena 2000 žmonių“xxxvi.

Le Corbusier architektūrinė mintis neatskiriama ir nuo urbanistinio3 mastelio.

Polinkis provokuoti suformavo apie Le Corbusier viešąją nuomonę, kaip apie vieną radikaliausių miestų planuotojų.

Le Corbusier buvo įsitikinęs, kad racionaliai suplanuotas miestas, naudojant standartizuotus namų tipus gali suteikti humanišką ir sveiką alternatyvą XIX a. miestui.

Kvestionuodamas “koridorines gatves” ir nesitenkindamas palaipsniui miestą keičiančiais sprendimais, siūlė griebtis radikalių sprendimų.

Skelbdamas manifestatyvines idėjas su paskaitomis apkeliavo bene visą Europą.xxxvii

Principai aprašyti garsiojoje „Atėnų chartijoje“.

Kūrė naujojo miesto vizualinį stereotipą, kuris daugiau ar mažiau buvo įgyvenamas daugelyje įvairiausių pasaulio miestų po antrojo pasaulinio karo.

Svarbiausi teoriniai darbai:

„1922 Le Corbusier publikavo miesto planą pavadintą „Une Ville Contemporaine“. (pav.). Komercinis centras susidėjo iš kryžiaus formos 60 aukštų ofisų, sugrupuotų aplink oro uostą, ir supamas prekybos, poilsio ir gyvenamųjų teritorijų.“ Anot P.

3 Savo urbanistines idėjas Le Corbusier išdėstė veikale Urbanisme (1925) (išversta kaip “The City of Tomorrow and its planning”, 1929).



7

Gossel „ilgomis aveniu, griežta simetrija ir vizualinėmis ašimis, primena barokinę utopiją“xxxviii.

Už kelerių metų panašių pagrindų pristatytas Plan Voisin, Paryžiaus perstatymo planas (1926 pav.) – siūlantis visišką dalies istorinio Paryžiaus centro nugriovimą, pakeičiant esamą architektūrą 18 gigantiškų dangoraižių, kuriuose turėjo būti ne tik butai, bet ir aptarnaujančio įstaigos.

1930 m. Le Corbusier suformuluoja “Saulės miesto” teorinius pagrindus. 1935 m. buvo išleista to paties pavadinimo knyga: La Ville Radieuse (The radiant City), Pagrindiniai utopinio “Saulės miesto” ypatumai – griežtas funkcinis zonavimas, miesto transporto atribojimas nuo pėsčiųjų judėjimo, gyvenamųjų zonų, visuomeninių centrų, bei poilsio zonų.( pav.)

Tuo pat metu kūrė ir daugiabučio gyvenamojo namo prototipus. Vienas žinomiausių: Immelblaus Villas“ – sublokuotų individualių būtų su gyvenamuoju kambariu, miegamuoju, virtuvė ir sodo terasa pavyzdysxxxix. (pav.)

Le Corbusier rengė ir konkrečius urbanistinius planus: Barselonai (1932), Alžyrui (1930, 1934, 1938 (pav.)), Stokholmui ir Antverpenui (1933), ir kt.xl

CIAMxli

Svarbus Le Corbusier įnašas į moderniosios architektūros istoriją – kartu su žymiu šveicarų architektūrologu Siegfried Giedeon, buvo CIAM (Congress Internationale d’Architecture Moderne, 1928-19564) įkūrimo iniciatoriai

CIAM susikūrimą inicijavo kampanija apginti nerealizuojamą JTO pastatą Ženevoje (1927), bei Weissenhofsiedlung (1927) sėkmėxlii.

CIAM sukūrimas Moderniajam judėjimui suteikė vienijantį kūną, su manifestais, įstatais ir komitetas. Jų priimi dokumentai ir išvados turėjo milžinišką įtaką architektūros vystimuisi visame pasaulyje. Ši organizacija siekė įvairias modernizmo pakraipas susieti į nuoseklų judėjimą.

Su CIAM atsiradimu itin išryškėja modernistų siekis, kad architektūros misija būtų ne tik statyti pastatus, bet kartu ir kurti naują gyvenimo stilių. CIAM 1 – 1928 La Sarraz, Šveicarija. Įkūrimas. Architektūros teoretiko ir kritiko

Siegfried Giedeonxliii iniciatyva susibūrė žymiausi to meto architektūros modernistai: Le Corbusier, El Lissitzky, Gerrit Rietveld, Mart Stam ir kt. Pasirašoma La Sarraz deklaracija, kurioje suformuluojamos pagrindinės modernizmo architektūros gairės. Čia tvirtinama, kad:

“architektūra nebegali egzistuoti izoliuotai nuo valdžios ir politikos, ir ekonomika bei socialinės sąlygos ateityje turės lemiamos įtakos pastatų vystimuisi“.

visuomenė tampa industrinė, ir architektai siekdami didesnio efektyvumo turi racionalizuoti savo kūrybos metodus, remtis naujomis technologijomis ir industrija.

“Urbanizacija negali būti nulemta estetistiniu veiksnių; savo esme tai yra funkcionalios tvarkos siekis... Pardavimo, spekuliacijų ir paveldėjimo lemtas chaotiškas žemės skirstymas, turi būti keičiamas bendruomenine, metodiška žemės politika [...]

architektūra turi išsilaisvinti iš sterilių akademijos gniaužtų, kurios susirūpinusios praeities formulių išsaugojimu”xliv (Ypač tai siejasi su privačia žemės nuosavybe. Tokia forma laikoma pasenusia).

4 Paskutiniajame 1959 metų susitikime jaunieji architektai sukūrė naują grupę “Team X”, o CIAM suiro.



8

CIAM 4, 1933 Atėnaixlv. Čia suformuluojami funkcionalistinio miesto sampra-tos pagrindai. Išanalizavus 33 didžiųjų pasaulio miestų situaciją ir patirtįxlvi buvo suformuluota taip vadinama “Atėnų chartija” glaudžiai besisiejanti su Le Corbusier naujojo miesto samprata. Čia “svarbiausi aspektai:

supaprastintas ir griežtas funkcinis zonavimas – darbas, gyvenimas, poilsis, transportas (visiškai atsisakant jau egzistuojančio urbanistinio konteksto);

žalieji žiedai skiriantys atskiras teritorijas (“saulė, žaluma ir atvira erdvė – tai trys pagrindiniai miestų statybos elementai” Siekiant objektui suteikti šias sąlygas atsisakoma perimetrinio kvartalų užstatymo.

apgyvendinimas daugiaaukščiuose-daugiabučiuose;

dėmesys transportui (atskiriant nuo gyvenamųjų teritorijų)”xlvii.

Le Corbusier „Atėnų chartijos“ idėjas apibendrino ir publikavo 1942. Čia minimi principai itin plačiai taikyti pokario metais atstatant Europą (pvz. Mart Stam Drezdeno planavimas, MARS Londono rekonstrukcijos planas, 1942 (pradėtas prieš karą), Didžioji dalis Sovietų Sąjungos miestų ir kt.).

Apibendrinimai apie W. Gropius, Mies ir Le Corbusier

„Tarptautine Modern Movement reputacija įsitvirtino po parodos Museum of

Modern Art Niujorke, kur eksponuoti Le Corbusier, Mies van der Rohe ir Walter Gropius darbai, kartu su architektais iš Švedijos, Italijos, Rusijos ir Amerikos. Parodos kataloge, Henry-Russel Hitchcock ir Philip Johnson apibendrino darbus kaip „tarptautinį stilių“ ir charakterizavo kaip turinti lanksčią vidinę erdvę bei vengiantį taikomojo dekoro: „nėra geresnio dekoro kambario, kaip lentynos pilnos knygų“. Taip pat priimtinas ir augalų interjero dizaine naudojimas.“xlviii

Le Corbusier prasme laisvas planas – tai laisvas architektui kaip diktatoriui. Mies laisvas planas – laisvai modeliuojamas vartotojo, Gropius – socialinio, funkcinio užsakymo atspindys.

Erdvė. Pas Le Corbusier visuomet rasi ką nors “už kampo”, pas Mies “už kampo” nieko nėra. Mies architektūra skaidri, lengva. Le Corbusier – žaisminga, jausminga. Gropius – funkcionali, praktiška, be siekio sukurti stilių.

Gropius – daugiau komandinis darbas, sugebėjimas sutraukti svarbiausius to meto menininkus po bauhauzo vėliava. Mies taip pat demokratiško sprendimo (der Ring) šalininkas. Le Corbusier oratorius, idėjas skleidęs “garsiai“ ir po visą pasaulį.

Tai, kad daugelis architektų politinių sąlygų buvo spiriami emigruoti turi dvi puses “Architektūrinis ‘negatyvas’, kad modernizmas Vokietijoje ir Čekoslovakijoje buvo užgniaužtas, architektūrinis ‘pozityvas’, kad emigrantai išplatino šias idėjas po pasaulį”xlix.

“Kai racionalistai ir inžinieriai, kiekvieni eidami savo keliu, atrodė atsikrato praeities palikimo (revivalism), jie susiduria su kitu pavojumi: beveidžio, materialistinio funkcionalizmo, kuriam trūksta tikrojo ekspresyvaus stiliaus kokybės, išplitimu”l.



9

Rusija Rusijoje naujosios architektūros idėjos radikaliai politizuotos, siejamos su Spalio revoliucija, ir lyginant su kitomis Europos šalimis labai ankstyvos. (pav.) Griūvant senajai santvarkai, kintant politinei situacijai reikėjo ir naujo meno, nesusijusio su praeitimi ir tuo pačiu su senąja santvarka. Vis dėlto, nors bemaž visus porevoliucinės Rusijos menininkus vienijo panašios politinės pažiūros, jie “niekada neįgavo vieningos, aiškiai apibrėžtos formos”li, ir pasklido įvairialypių judėjimų pavidalu.

Čia nebuvo tokios ryškios asmenybės kaip Le Corbusier ar W. Gropius.

Apibendrinant architektūrines idėjas, šio laikotarpio procesai apibendrinami konstruktyvizmo terminu.

Tai funkcionaliosios architektūros, scenografijos, plakato, knygų grafikos ir apskritai taikomojo meno kryptislii. (pav.liii) Bendrąja prasme konstruktyvizmas – žodžio “konstrukcija” vedinys, kas nors

pasižymintis logika, tikslingumu. Trumpai tariant tai tarsi priešprieša jausminei išraiškai.

Tačiau architektūros istorijoje konstruktyvizmo terminas vartotinas ne tiek bendrąją prasme, kiek siejant su konkrečia stilistine architektūros kryptimi, kuriai nesvetima ir savita ekspresija, tam tikras formų funkcinis iracionalumas siekiant pabrėžti (kartais net perdėtai entuziastingai) technikos galimybes. (pav.)

Konstruktyvizmas dar vadinamas Rusiškuoju futurizmuliv. Konstruktyvistinės architektūros raidoje svarbų vaidmenį suvaidino architektūros ir

dizaino mokyklos. Judėjimo pradžia siejama su Инхук (Институт художественной культуры (1920-24))lv. Idėjų sklaidai nemažą reikšmę turėjo ir VHUTEMAS (Aukštosios meno ir technikos dirbtuvės)lvi, mokykla novatoriškumu artima Bauhauzui. Šios krypties prielaidų galime ieškoti ir Kazimir Malevich (1879-1935) suprematizmo teorijoje5 (pav.), futurizmo, kubizmo, purizmo judėjimuose6.

Pirmieji Konstruktyvizmo teorinės ir praktinės veiklos pasireiškimai siejami su 1913-

1917 metų Vladimiro Tatlino7 (1885-1953) abstrakčios, erdvinės, geometrinės kompozicijos, kurių žymiausia paminklo III internacionalui8 projektas (pav.).

“Tai turėjo būti dinamiškas dvigubos spiralės, besisukančio kūgio formos bokštas (apie 400 m.), kuriame planuotos patalpinti valdžios ir propagandos būstinės.“ lvii

5Suprematizmas – Rusijos meninis judėjimas suformuotas 1913 m. Maskvoje, K. Malevich, paraleliai su konstruktyvizmu. K. Malevich į bedaikčio meno ieškojimus įtraukė Aleksandą Rodčenko ir El Lissitzky. Anot Malevičiaus suprematizmu siekiama “išlaisvinti meną nuo pasaulio vaizdavimo balasto”. Suprematizmo esmė – geometrinės figūros tapomos ant vienspalvio drobės paviršiaus. 6 Rusijos konstruktyvizmo raidai taip pat didelės įtakos turėjo ir Harvardo psichologijos profesoriaus Hugo Munstenberg idėjos ir darbai: “The aesthetics of Simple Forms”, “Studies of Symmetry”. Daugelis jo teorinių koncepcijų ir tyrimo metodų buvo naudojamos švietimo programoms sovietų architektūros mokyklose porevoliuciniu periodu (VHUTEMAS’e). Didžiausią įtaką padarė Nikolajui Ladovskiui ir jo bandymams sieti estetikos studijas su suvokimo psichologija” (Lang 1987, 26) 7 Dirbo inžinieriumi metalurgijos kombinate. 1913-14m. jo sukurtuose pirmuosiuose kontrreljefiniuose ( reljefai be rėmų) paveiksluose, įkvėptuose Picasso paveikslų-reljefų ir Archypenkos kūrinio „Kontrtūriai", matomas siekis vaizduojamosios dailės dėsnius pritaikyti erdviniam menui. Savo reljefus menininkas išlaisvino iš rėmų taip siekdamas juos integruoti į realybę. (Bernard E. 2006, p. 720). 8 Pastato, skirto Trečiajam tarptautiniam komunistų kongresui, turėjusiam įvykti 1921 m. Maskvoje, modelis.



10

„Bokšte turėjo būti įrengtos stiklinės lubos ir įvairių geometrinių formų (kubo, piramidės, pusrutulio, cilindro) dirbtuvės, ekranais žinioms ir propagandai po atviru dangumi, įranga vaizdų projektavimui danguje“

„Praktiškai jo pastatyti nebuvo įmanoma, tačiau projektas patraukė pasaulio architektų dėmesį.”lviii Su konstruktyvizmo ištakomis sietinas ir El Lissitzky (1890-1941), kuris buvo “ryšys

tarp Rusijos konstruktyvizmo ir vakarų Europiečių, tokių kaip J. Duiker, W. Gropius, H. Meyer, ir M. Stam.”lix El Lissitzky garsus savo abstrakčiais piešiniais ‘prouns’ (tar.: pro-oon)9, kurie buvo suvokiami kaip ideogramos su utopiniu turiniu. Būdingą formų kalbą pritaikė tiek skulptūrai, tiek baldams, tiek tipografijai, tiek pastatams (pav.). lx

TEORINĖJE PLOTMĖJE konstruktyvizmo koncepciją plėtojo Antoine Pevsner10, Naum

Gabo, 1920 paskelbę “Realistinį manifestą” (realistic manifesto), kuris yra vienas pamatinių konstruktyvizmo tekstųlxi, bylojantis apie menininkų siekį atsigręžti į “naują epochą”, „konstruoti meną“:

“Mes skelbiame: erdvė ir laikas mums gimsta šiandiena. Erdvė ir laikas yra vienintelės formos kuriomis kuriamas gyvenimas, vienintelės formos kuriomis turi būti kuriamas menas” lxii

Svarbi konstruktyvizmo judėjimo teorinio palikimo dalis 1922 m. – A. M. Gano knyga “Konstruktyvizmas”lxiii (pav)

1925 m. įkurta kūrybinė konstruktyvistus vienijanti organizacija – ОСА (Объединение современных архитекторов).

Nuo 1926 m. konstruktyvistai keturis metus leidžia architektūrinį žurnalą “Современная архитектура”, kurį apipavidalina tas pats A. M. Ganas. (pav.)

Rusų architektas Jakovas Černichovaslxiv (1889-1951)lxv taip pat svarbus

konstruktyvizmo teoretikas. Parašė kelis veikalus: „Šiuolaikinės architektūros pagrindai“ (1930), „Architektūros ir mašinų formų konstrukcija“, “101 architektūros fantazija” (1933). Pastaroji – tai viena paskutinių avangardistinių knygų išspausdintų prieš ateinant Stalino režimui.

Pagrindinė koncepcija: „kad pasitelkus abstrakčią, grafinę linijų kalbą, plokštumas, tūrius ir spalvą galima sukurti begalinę objektų įvairovę, pradedant mašinomis, ir baigiant pastatais bei miestais“lxvi

Specializavosi pramoninėje architektūroje, tačiau prie J. Stalino, kaip architektas buvo praradęs pasitikėjimą, tad daugelis projektų liko brėžiniuose (pav.)

Iš įgyvendintų projektų žinomiausias ir išlikęs “Raudonojo gvazdiko” fabriko vandens bokštas (1931), St. Peterburge (pav.).

ARCHITEKTŪRINĖJE PLOTMĖJE konstruktyvizmo šalininkai iškelia sau užduotį kurti naują aplinką, kuri atspindėtų naujosios socialistinės valstybės gyvenimo procesus. Svarbiausi principai:

9 proekt utverzhdenya novogo

10 “Realist manifesto” pasiūlė, kad į meno kūrinį turi būti inkorporuoti nauji laiko ir erdvės aspektai, ir statiškos

masės turi būti pakeistos dinamiškomis. Jo skulptūriniai eksperimentai konstruktyvizmo dvasioje dažniausiai buvo skaidrios geometrinės abstrakcijos komponuojamos iš plastiko ir kitų medžiagų. 1922 paliko Maskvą ir pradėjo dėstyti Bauhauze, vėliau emigravo į Angliją, JAV. 1957 sukūrė didelę skulptūrą Roterdame”.



11

Estetiškai įprasmintos, išryškintos novatoriškos konstrukcijoslxvii. (pav.) “Išnaudotas estetinis tokių medžiagų kaip metalas, stiklas, betonas potencialas.”lxviii Ypatingas dėmesys kreipiamas medžiagoms kurios naudojamos pramonėje. Vienas iš ryškių estetinio metalo konstrukcijų panaudojimo - Shukhov radio bokštas Maskvoje (1919-22, pav.)11

Racionalus medžiagų techninis apdorojimas (pavyzdžiui panaudojant naujas technikas, tokias kaip suvirinimas). (pav.) Mašinų pagamintos dalys, nepaliekant vietos amatininkystei.

Taip pat svarbus aspektas – istorinių stilių atsisakymas, sutapatinant juos su senąja santvarka. (pav.) Kaip 1926 metais rašė A. ir V. Vesninai: “Mes esame įsitikinę, kad naujos Sovietų architektūros formos bus surastos ne imituojant praeities architektūros formas, bet kritinio mastymo pagalba… gilaus gyvenimo proceso suvokimo pagalba ir jo išvertimu į architektūros kalbą”lxix

Architektūriniai sprendimai neatsiejami ir nuo SOCIALINIŲ-POLITINIŲ imperatyvų:

„Trys neatsiejami revoliucinio socializmo elementai: tarybos, kaip ekonominis interesas; komunistų partija – politinis, ir proletkultas – kultūrinis ir dvasinis elementas. [...] Tačiau partija iš karto užėmė hegemonijos poziciją kitų dviejų elementų atžvilgiu.“ lxx

Menas turėjo tapti iliustratyvus, “aktyviai kalbantis” apie naują socialistinę santvarką ir jos idealus, “vaizdas, lygiai kaip ir žodis, tapo svarbia masių “auklėjimo” priemonė, pristatanti naują filosofiją ir įstatymus ir tiesą”lxxi. (pav.)

Čia įdomu atkreipti dėmesį, kad architektūra taip atvirai deklaruojant politines intencijas, tam tikra prasme ji įgyja teatrališkumo12. Auditorija tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, nes menu siekiama paveikti tam tikras žmonių grupes, tokias kaip valstiečius ar miesto darbininkus. (pav.)

Susiformavę ryškios paralelės tarp teatro ir architektūrinių idėjų, akivaizdžiai pasireiškė tiek: scenografijos darbuose (“Teatro scenoje konstruktyvizmas Rusijoje ir už jos ribų paplito Vsevolod Meyerhold pastangų dėka”lxxii.pav.), tiek viešose erdvėse, tokiose kaip demonstracijų apipavidalinimaslxxiii. (pav.)

Istorinių stilių prabangai konstruktyvistai siekė priešpastatyti naujų formų paprastumą ir pabrėžtiną utilitarizmą, kuriame jie matė naujų žmonių tarpusavio santykių įgyvendinimąlxxiv. (pav.)

Tokiu būdu ne tik atsisakyta istorinių stilių, bet ir apskritai “neigiamas vaizduojamasis meninės kūrybos pradas”lxxv Konstruktyvizmo architektūros potencialo ieškoma atsiremiant į abstrakčiosios kūrybos priemones, stengiantis remtis mokslo ir technikos žiniomis. (P. S. Palyginti suprematizmą ir vėliau suklestėjusi „socrealizmą“). (pav.)

Tiek pramonės, tiek transporto, tiek statybų ar kiti procesai tapo propagandos dalimi. Darbo organizavimas penkmečiais, socialistinis lenktyniavimas, pereinamos raudonosios vėliavos, lenktyniavimas su vakarais – visi šie elementai vėliau buvo naudojami ir po antrojo pasaulinio karo, praktiškai iki Sovietų sąjungos žlugimo. (pav.)

11

Planuota pastatyti 350 m., bet kadangi pritrūko medžiagų, pastatytas tik 160 metrų. Inovatyvūs tiek konstrukcija, tiek estetine raiška. 12

“Naujojo socializmo sąlygomis tapo labai svarbus dalyvavimo (participatory) aspektas – aplinka ir kontekstas buvo giliais susiję su konstruktyvistų požiūriu į visuomenę ir meno kūrinio suvokimu. Kartu su meno kūrinio dalyvavimo aspektu, svarbus ir žiūrovo dalyvavimas. Taigi vis didesnis dėmesys kreipiamas į vaidybinį meno aspektą.”



12

Akivaizdu, kad vienas architektūrai keliamų tikslų buvo architektūrinis reprezentatyvumas, kitaip tariant, siekis įteisinti ir iliustruoti savo valdžią architektūrinėmis priemonėmis. “Buvo siekiama, kad naujieji proletariato visuomeniniai pastatai atrodytų dideli ir didingi. *...+ Darbininkai jau dabar norėjo matyti šviesią ateitį grandiozinių pastatų pavidalu – būtinai “rūmuose” (darbininkų rūmuose, liaudies rūmuose, darbo rūmuose, kultūros rūmuose ir kt.) ir netgi “šventovėse” (visuomenės bendravimo šventovė, mokslo ir kultūros šventovė ir kt.), kurie buvo traktuojami kaip naujosios valdžios simboliai“lxxvi. (pav.)

Konstruktyvistų vizijose architektūra taip pat turėjo tapti vienu iš svarių instrumentų kuriant naują, kolektyvizmo principu grįstą visuomenę13. (pav.) Anot J. Vanago, “šią idėją reikia laikyti supaprastinto, schematizuoto priešinimo išdava. Sociologinis priešinimo modelis buvo toks: kapitalizmas skleidžia individualizmą ir konkurenciją, o socializmas turįs įsikūnyti kolektyvizmu ir bendradarbiavimu. Namų-komunų autoriams atrodė, kad įbrukus šitokį modelį į masių sąmonę, jų elgesys ir veikla pakryps visuomenei naudingiausia linkme.”lxxvii14

Pavyzdžiui itin didelis dėmesys skirtas stiklo panaudojimui architektūroje, kam beje taip pat rasta tam tikras polinis aiškinimas: “konstruktyvistai vylėsi, kad skaidrus namas padės sukurti skaidrius santykius ir sugriauti ribas tarp privataus ir viešo.lxxviii (pav.) Tiesa, tai ne vien Rusijos kairiųjų nuomonė. Panašias idėjas išsako ir Walter‘io Benjamin: „stiklo ir plieno architektūra įkūnija moderniosios civilizacijos pažadus, nes tai yra autentiška „skurdo“ ekspresija, kuri yra būdinga šiai civilizacijai bei pranašauja skaidrią ir beklasę visuomenę“lxxix Ernst May dirbęs Sovietų Sąjungoje išskiria kai kuriuos svarbesnius socialistinio

miesto bruožus: (pav.)

Decentralizacija: “sovietai dabar stato miestus, kuriuose numatoma patalpinti nuo 150000 iki 200000 gyventojų”

Industrializacijos ir pramonės akcentas prie valstybinės žemės nuosavybės: “Sovietų miestų statybos projektai nepareina nuo žemės brangumo ir rinkų. Jie pareina nuo pramonės miestų vietos, nuo socialinės higienos ir nuo grynai ūkiškų sumetimų”

Namai-komunos: “tai dideli namai, kuriuose tilps nuo 400 iki 800 žmonių. Visi tokių namų kambariai yra bendri: valgomasis, klubas, vaikų darželis ir t.t. Mokyklinio amžiaus vaikai paimami mokyklos internatan. Kadangi tokie namai atitinka kolektyvizacijos idėjai, tai numatoma jų kiekį miestuose žymiai padidinti”

Idealus miestas: “Miestuose bus daug įvairių aikščių. Visas miestas padalinamas į tikslius kvartalus, kurie sujungiami atskiromis gatvėmis. Tomis gatvėmis darbininkai bus vežami į savo fabrikus. *...+ Šitoks miestų paskirstymas yra paremtas komunistinių tezių sumetimais, pagal kuriuos visi gyventojai turi ko daugiausiai padaryti naudos valstybei. - Čia įjungiamas ir moterų darbas, nes vaikų auginimas ir auklėjimas bus pavestas

viešoms įstaigoms. Tam tikslui projektuose griežtai laikomasi palikti daug vietos vaikų darželiams, sodams ir mokykloms.

- Be to, numatoma daug didelių aikščių, kurios bus naudojamos demonstracijoms. - Gyvenamos miestų dalys dalinamos į atskirus kvartalus, kuriuose tilps 8.000 —

10.000 žmonių. Kiekvienas toks kvartalas turės savo dideles bendras valgyklas.

13

Vėliau, įsigalėjus J. Stalino režimui, kolektyvizmas tapo nebeparankus. Kolektyvas suvoktas kaip potencialus maištingų idėjų židinys. Režimo, gi, tikslas skleisti izoliaciją, baimę, tarpusavio nepasitikėjimą. 14

Tad XX a. antrosios pusės „šaltasis karas“ tik nauja forma to, kas susiformavo jau prieš II pasaulinį karą.



13

- Namas nuo namo atskirtas nedideliu sodeliu. Kiekvieno namo priešakyj bus 300 metrų platumo pieva, kurioj įrengiami žaislai vaikams, ambulatorijos, sporto ir žaidimų aikštės.

- Kiekvieno kvartalo viduryj statomi vieši visuomenės trobesiai, kuriuose tilps kinai, knygynai, sandėliai ir svarbiausia kvartalo klubas.

- Universitetai statomi visai kitaip negu kapitalistiniuose miestuose. Sovietų universitetai bus statomi tiesiog prie pat fabrikų, kad studentai betarpiškai galėtų susipažinti su prekių gamybos procesu.”lxxx15

Bene plačiausiai žinomas teorinių urbanizmo princių įgyvendinimo pavyzdys – to

paties Ernst May projektuotas Magnitogorsko miestas. (Pav.) Socialinius-politinius uždavinius atspindi ir vyraujantys konstruktyvistinės

architektūros funkciniai tipai: be su ideologiją siejamų administracinių pastatų bei leidyklų, pramoninės architektūros16, dažni ir “kultūros namai, darbininkų klubai, namai-komunos, fabrikai-virtuvės17”lxxxi

“Klubai ir kultūros centrai tapo ne tik socialinių kontaktų, bet ir komunistinės ideologijos infiltravimo vieta.”lxxxii (pav.)

“Panašiai kaip ir futuristai didelį dėmesį kreipė transporto, inžinerinei architektūrai, siekdami atrasti įtaigią šių statinių estetinę galią”lxxxiii. (pav.) Konstruktyvizmo judėjimas buvo daugiau teorinio-utopinio pobūdžio, architektūra

čia tarsi naujos, socialistinės ateities „priartinimo įrankis“, būdas pakeisti visuomenę ir žmogų18.

Kaip rašoma tuometėje Lietuvos spaudoje: „Bolševikai stato mašinas, tarsi vaikai iš molio malūnus, jais stebisi ir gėrėjasi. Senąją tikybą mašinų garbinimu norima pakeisti“lxxxiv (pav.)

Tačiau dėl to, kad pastatyta tiek mažai konstruktyvizmo architektūros pavyzdžių didžia dalimi kalta ir prasta ekonominė porevoliucinės Rusijos situacija. Kaip prisimena Ernst May savo vizitą į Rusiją 1929-taisiais: “Miestų aplinka paliko labai keistą įspūdį. Vėliavos, šūkiai, plakatai, memorialai, garsiakalbiai skleidžiantys politinę ir antireliginę propagandą – buvo visur ... Žmonės apsirengę labai skurdžiai, nesišypsantys, su mirtinu susikaupimu veiduose. ... Pastatai beveik neprižiūrimi, nėra tinkamo transporto... butų trūkumas netgi didesnis negu maisto... stotyse ištisos šeimos miegančių su visais daiktais tiesiai ant prispjaudytų ir purvinų grindų.”lxxxv

Tad kuomet “didžiojoje Rusijos teritorijos dalyje dar gyventa aplinkoje ne ką tepažengusioje nuo viduramžių, tad konstruktyvistų įsivaizduojama Sovietinė respublika, kurios architektūros varomoji jėga taptų industrializacija, gerokai peržengė technines galimybes”lxxxvi. (pav.)

15

Plg. su Vakarais: fordistinis fabrikas, kečiamas socialistiniu fabriku. Vis tiek esminis elementas lieka darbuotojų išnaudojimas. 16

L. Trockis sugalvojo pramonėje panaudoti „darbo armiją“, faktiškai darbą gamyklose ir statybose paversdamas prievole. 17

Tai savitas funkcinis tipas: didelė, mechanizuota visuomeninio maitinimo įstaiga, Rusijoje paplitus 3-4 dešimtmečiais. Pirmasis, prototipu tapęs statinys atidarytas Иваново-Вознесенске, 1925 m.. Plačiau žr.: Хан-Магомедов С.О. Архитектура советского авангарда. М.: 2001. 18

Čia juos sieja bendros idėjos su Le Corbusier “Architektūra ir revoliucija”



14

Svarbiausi pavyzdžiai

Apie 1920 konstruktyvistai išsiskyrė į dvi pakraipas: (a) gamybininkus ir (b) “grynuosius” konstruktyvistus (pav.)

“Naumas Gabo ir Antoine'as Pevsneris, gynė grynosios formos primatą ir neutilitarios kūrybos sampratą, konstravo skulptūrines kompozicijas ieškodami naujų erdvės, tūrio, linijos išraiškos galimybių. 1922 emigravę iš Rusijos, jie skleidė Vokietijoje, Prancūzijoje.” “Jų skulptūriniai darbai kilo iš kubizmo ir futurizmo, bet turėjo stipresnį architektoninį ir industrinio dizaino aspektą, kas siejosi su visuomenės kurioje jie buvo sukurti techniniais pasiekimais.”lxxxvii (pav.)

Dailininkai El Lissitzky, Liubovė Popova, Aleksandras Rodčenko, Olga Rozanova, Varvara Stepanova, broliai Aleksandras ir Viktoras Vesninai, Moisejus Ginzburgas, Ilja Golosovas, Ivanas Leonidovas ir kiti susibūrė į vadinamuosius gamybininkus (gamybinio meno šalininkai).

Gamybininkai visų pirma “orientavosi į pramoninę dailę, pritaikytą masinei gamybai, skirtą plačiųjų visuomenės sluoksnių, pirmiausia darbininkijos, reikmėms”lxxxviii.

Architektūros ir dailės raidą siejo su socialine revoliucija, smerkė tradicinę, estetinius poreikius tenkinančią kūrybą.

Natūralu, taikomajame mene jie paliko ryškesnį pėdsaką: “Gamybininkai apipavidalino knygų, sukūrė scenografijos, plakatų, baldų, indų, audinių ornamentikos, rūbų projektų. Suprojektavo modernių pramoninių, visuomeninių, gyv. pastatų, suplanavo gyvenviečių.”lxxxix Žymiausi su konstruktyvizmu siejami objektai bei architektai: Broliai Vesninai (Веснин, Александр Александрович (1883-1952); Веснин, Виктор

Александрович (1882-1950); Веснин, Леонид Александрович (1880- 1933))

Bene pirmasis konstruktyvizmo architektūrą išgarsinęs projektas – brolių Vesninų projektas darbo rūmams Maskvoje (1923, pav.). Aiškus, racionalus planas ir išorėje ryškiai atsispindinti statinio konstrukcija – gelžbetoninis karkasas.

Tarp ryškiausių konstruktyvistinės estetikos sprendimų dažnai minimas ir projektas laikraščio Leningradskaja Pravda pastatui Maskvoje (pav. 1924), su reklamos ženklais, skaitmeniniais laikrodžiais, garsiakalbiais, išoriniais liftais, bei galingu prožektoriumi viršuje, kuris turėjo tapti komunistinio eksperimento metafora”xc. Visa tai “sujungta į vientisą dizaino sistemąxci.

Tarp pastatytų kiek kuklesni “Mostorg“ parduotuvės pastatas Maskvoje (1926-28, pav.), ZIL kultūros namai Maskvoje (1931-1937, pav.)

Ryški asmenybė prisidėjusi prie Konstruktyvizmo idėjų formavimo – M. J.

Ginzburgas. (Моисе й ковлевич и нзбург, 1892-1946). Visų pirma žinomas kaip teoretikas 1924 m. publikavęs knygą “Stilius ir epocha” (Стиль и эпоха), kurioje, kaip ir kiti konstruktyvistai, architektūrą sieja su naujomis socialinėmis sąlygomis ir techninėmis galimybėmisxcii Vienas iš žymesnių suprojektuotų statinių: Narkomfin pastatas Maskvoje (1929, pav.)

Konstantin Melnikov ( онстанти н Степа нович Ме льников, 1890-1974) 1925 m.

Paryžiaus parodos paviljonas parodė kad Sovietų sąjunga buvo pirmoji pasaulio valstybė, kur modernizmas tapo oficialių šalies stiliumixciii (pav.)



15

Sudėtinga įstrižainių geometrija, pabrėžtas dinamizmas, tarsi įkūnijo revoliucijos gyvybingumą. K. Melnikov – vienas produktyviausių, daugiausiai pastačiusių konstruktyvistų

Ypač daug Melnikovo projektuotų objektų pastatyta 1926-29 – “ausinio sezono” metais.

Tarp žinomiausių konstruktyvizmo pastatų visuomet minimas K. Melnikov Rusakov’o klubas Maskvoje (1927-8 pav.) su konsolinėmis, betoninėmis paskaitų salėmis išryškintomis pagrindiniame fasade – tęsia susižavėjimą architektūrine dinamika. Dar vienas garsus su konstruktyvizmu siejamas Rusijos architektas Ilja Golosov (Иль

Алекса ндрович о лосов, 1883-1945). Jo projektuotas Zujevo darbininkų klubas Maskvoje (1927-29 pav.) – vienas savičiausių konstruktyvistinės architektūros pavyzdžių. 1925-taisiais pradėjęs sekti konstruktyvizmo principais I.Golosovas sukūrė nemažai ofisų, visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų (pav.)

Ivan Leonidov19 (Ива н Ильи ч Леони дов, 1902-1959). Vienas ekstremaliausių jaunosios kartos eksperimentatorių. Nors pagal jo projektus beveik niekas nepastatyta, tačiau jo diplominį darbą Lenino vardo bibliotekininkystės institutui (1927, pav.), projektuotą vien iš plieno ir stiklo, galima laikyti vienu ryškiausių epochos simbolių.

Buvo pakviesta ir užsienio architektų. Šalia jau žinomų Le Corbusier, Ernst May20,

minėtinas vienas pirmųjų į Rusiją pakviestas Erich Mendelsont “Raudonosios vėliavos” tekstilės fabriko projektui. Pagal E. Mendelson projektą pastatyta tik fabriko elektrinė (1926, pav.), kita fabriko dalis perprojektuota vietinių architektų. xciv

Tačiau gana greitai, 1933 m., J. Stalino šis judėjimas uždraustas ir iki Chruščiovinio

“atšilimo” išbrauktas iš Rusijos architektūros žodyno (o ir vėliau nevisiškai pripažintas). (pav.) Čia derėtų prisiminti, kad jau pačioje naujosios valstybės aušroje Leninas „reikalavo aiškaus, proletariatui suprantamo, tikslo – ko vertas vien pasakymas „iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas““xcv

Salinizmo ideologai nusprendė, kad “lengvi ir elegantiški konstruktyvistų sprendimai neturėjo monumentalumo kokybės, kuri buvo būtina naujai epochai”.xcvi (pav.)

Kai kurie menininkai emigravo (pvz. Gabo ir Pevsneris), kai kurie liko Rusijoje (Pvz. Tatlinas tapo sovietinio industrinio dizaino vienu iš svarbiausių kūrėjų, o K. Melnikovas buvo visiškai užmirštas, nors mirė tik 1974). Taip pat būtina paminėti, kad “nors konstruktyvizmą įprasta laikyti išimtinai Rusijos

reiškiniu, konstruktyvistai užmezgė ryšius su daugelio Europos šalių modernistais, avangardiniais leidiniais bei organizacijomis: vokiečių Bauhauzu; lenkų Blok, Praesens21.

19

1921-1927 Studijavo VHUTEMAS, pas A. Vesniną 20

1929-1932 suprojektuoja Maskvos išplėtimą miestų-palydovų principu (neįgyvendintas) 21

Praesens *lot. dabartinis+, lenkų avangardistų grupuotė. Susikūrė 1926 Varšuvoje. Propagavo konstruktyvizmui ir funkcionalizmui artimas idėjas. Kūrybą siejo su naujo gyvenimo organizavimu. Siekė pritaikyti statybos pramonę modernios gyv. architektūros uždaviniams. Akcentavo socialinę ir utilitarinę meno funkciją. Leido žurnalą „P" (pasirodė 2 numeriai). Bendradarbiavo su įv. Europos šalių modernistais. Praesens veikloje dalyvavo archit. Szymonas ir Helena Syrkusai, Bohdanas Lachertas, Jozefas Szanajca, Barbara ir Stanislawas Brkalskiai, dail. Andrzejus Pronaszko, kt. Iki 1929-30 A priklausė buv. grupuotės Blok nariai, tarp jų Katarzyna Kobra, Henrykas Stažewskis, Janas Golusas, Aleksandras Rafalowskis.



16

Jų idėjos įgiję lengviau pastatomą pavidalą pasireiškė tokių vakarų architektų darbuose kaip: Mart Stam, Hannes Meyer, Hans Wittwer, Hans Schmidt, Werner Moser (and father Karl), Paul Artaria, Emil Roth and his cousin Alfred, Rudolf Steiger, Max Ernst Haefeli and Karl Egender”xcvii

Turėjo nemažą įtaką ir vėlesniems XX a. architektūros procesams. “Tokie

konstruktyvizmui būdingi elementai, kaip aštrios, persidengiančios įstrižos formos, mechaninių elementų eksponavimas (liftai, pagalbinės patalpos), buvo vienas iš precedentų High-tech architektūrai, ir vėlesniems Dekonstruktyvistų darbams (Hadid, Koolhaas ir Liebeskind).”xcviii

Anot K. Kurokava konstruktyvizmas visų pirma vertintinas už tai kad tai LAISVA

ARCHITEKTŪRA. Neribojama nei vėliau sovietų Sąjungoje atsiradusios griežtos politinės kontrolės *konstruktyvistų politinis angažavimasis nesikerta su jų pasaulėžiūra, nėra primestas+, nei Japonijoje ir visame kapitalistiniame pasaulyje) ekonominės kontrolės, kuri taip pat retai leidžia įgyvendinti drąsius projektus ir veda link komercializacijos. Avangardas, anot K. Kurokavos Vakaruose nereikalingas. 99 proc. naujos architektūros – komercinis dizainas.xcix

Documents

Corbusier - PDF