Upload
others
View
3
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
TEORINĖS PSICHOLOGIJOS KATEDRA
Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė
VAIKŲ, PRADĖJUSIŲ LANKYTI IKIMOKYKLINĘ UGDYMO
ĮSTAIGĄ, PATIRIAMO NERIMO VAIDMUO SAVIREGULIACIJOS IR
SOCIALINIO INTERESO LYGIUI
Magistro baigiamasis darbas
Mokyklinės psichologijos studijų programa, valstybinis kodas 6211JX052
Psichologijos studijų kryptis
Vadovė Doc. dr. A. Kepalaitė
(Parašas) (Data)
Apginta: Prof. dr. A. Krupavičius
(Parašas) (Data)
Kaunas, 2019
2
Turinys
ĮVADAS .................................................................................................................................... 4
SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS .......................................................................................................... 7
1. VAIKŲ, PRADĖJUSIŲ LANKYTI IKIMOKYKLINĘ UGDYMO ĮSTAIGĄ,
PATIRIAMO NERIMO VAIDMUO SAVIREGULIACIJOS ĮGŪDŽIŲ IR
SOCIALINIO INTERESO RAIŠKAI ................................................................................... 8
1.1. Vaikų savireguliacijos ypatumai .............................................................................. 8
1.1.1. Savireguliacijos samprata ankstyvoje vaikystėje ............................................ 8
1.1.2. Savireguliacijos raida ankstyvoje vaikystėje ................................................... 9
1.1.3. Savireguliacijos sąsajos su asmenybės formavimusi .................................... 12
1.2. Vaikų socialinio intereso ypatumai ........................................................................ 13
1.2.1. Socialinio intereso samprata ankstyvoje vaikystėje...................................... 13
1.2.2. Socialinio intereso raida ankstyvoje vaikystėje ............................................. 15
1.2.3. Socialinio intereso sąsajos su asmenybės formavimusi ................................ 17
1.3. Vaikų nerimo ypatumai .......................................................................................... 18
1.3.1. Nerimo samprata ankstyvoje vaikystėje ........................................................ 19
1.3.2. Nerimo atsiradimas ir raiška ankstyvoje vaikystėje..................................... 20
1.3.3. Nerimo vaidmuo savireguliacijos formavimuisi ........................................... 22
1.3.4. Nerimo vaidmuo socialinio intereso formavimuisi ....................................... 23
1.4. Vaikų patiriamo nerimo, savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso teorinis
apibendrinimas ................................................................................................................... 24
2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖS .................................................. 25
3. TYRIMO METODIKA ................................................................................................. 26
3.1. Tiriamieji.................................................................................................................. 26
3.2. Tyrimo metodai ....................................................................................................... 26
3.3. Tyrimo duomenų sutvarkymas .............................................................................. 31
3.4. Tyrimo procedūra ................................................................................................... 31
4. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................. 33
4.1. Skirstinių patikrinimas ........................................................................................... 33
4.2. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas amžiaus grupėse ......................................... 33
4.3. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas lyties atžvilgiu ............................................. 35
4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu .............. 36
4.4.1. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su negatyviu afektu ............ 37
4.4.2. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su veiklumu ......................... 37
4.4.3. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su pastangų kontrole .......... 39
3
4.4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su savireguliacijos įgūdžiais apibendrinimas
.......................................................................................................................................... 40
4.5. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialiniu interesu ....................................... 41
4.5.1. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialinio intereso deficitu ................... 41
4.5.2. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su konfliktiniu drovumu .......................... 42
4.5.3. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su socialiniu interesu apibendrinimas ......... 44
5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...................................................................... 45
5.1. Nerimo raiška skirtingose amžiaus grupėse ......................................................... 45
5.2. Nerimo raiška lyties atžvilgiu ................................................................................. 46
5.3. Nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu .......................................... 46
5.4. Nerimo sąsajos su socialinio intereso lygmeniu .................................................... 47
IŠVADOS ................................................................................................................................ 50
REKOMENDACIJOS ........................................................................................................... 51
SANTRAUKA ........................................................................................................................ 53
SUMMARY ............................................................................................................................ 54
LITERATŪRA ....................................................................................................................... 55
4
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Viena aktualiausių ir nepakankamai išnagrinėtų temų Lietuvos
švietimo sistemoje - vaikų, pradedančių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, elgesio ir
emocijų ypatumai bei jų vaidmuo vaiko vystymuisi. Pastaruoju metu tėvų diskusijose kyla
klausimas, nuo kurio amžiaus vaikus vertėtų leisti į darželį. Masinio informavimo portaluose
apstu pedagogų ir psichologų pasisakymų, koks amžiaus tarpsnis geriausias pradėti vaikui
lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tuo tarpu apibendrinant vaiko raidos srityje atliktus ir
atliekamus mokslinius tyrimus drąsiai galima teigti, kad vaikystė – vienas jautriausių amžiaus
tarpsnių, kuomet dedami vaiko asmenybės pagrindai. Daugelis autorių (J.Bowlby, M. Dozier,
R. Breidokaitė ir kt.) pabrėžia ankstyvos vaikystės svarbą tolimesniam vaiko vystymuisi.
Vienas žinomiausių klasikos autorių – J. Bowlby, tyrinėjo vaikų prieraišumą. Jo teigimu, vaiko
prieraišumas pradeda formuotis nuo 7 mėnesių ir trunka iki 3 metų (J. Bowlby, 1973). Tai yra
tolimesnio vaiko asmenybės ir funkcionavimo pagrindas.
Saugiam prieraišumui formuotis svarbu vienas pastovus reikšmingas suaugęs. Tad
nuolat besikeičiant vaiką prižiūrimiems suaugusiems, išauga rizika sutrikdyti prieraišumo
formavimąsi, kuris yra labai svarbus emociniam saugumui tiek ankstyvojoje vaikystėje, tiek ir
vėlyvesniuose amžiaus tarpsniuose. M. Dozier, K. Ch. Stovall, K. E. Albus ir B. Bates (2001)
išskiria, jog emocinio saugumo kokybė ankstyvoje vaikystėje susijusi su vėlesnių vaiko
tarpasmeninių santykių kokybe, M.A.Tahir, H.Faiz (2014) priduria, jog emocinis saugumas
susijęs su vaiko akademine sėkme, o J. Brooks-Gunn, W-J Han ir J. Waldfogel (2010) tvirtina,
kad tai siejasi ir su tolimesniu kognityviniu, socialiniu ir emociniu vystymusi. Emociniu vaiko
saugumu rūpinasi tie, kurie prižiūri vaiką. Tai yra ne tik tėvai, bet ir ugdymo įstaiga. Tuo tarpu
Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, t.y. lopšeliuose-darželiuose, šiuo metu priimta
tvarka, kuomet patys jauniausi ir psichologiškai jautriausi vaikai (36 mėnesių) lopšelio grupėse
yra prižiūrimi dviejų besikeičiančių pagal grafiką auklėtojų. Sulaukę 36 mėnesių, vos
pasibaigus adaptacijos periodui, perkeliami į darželio grupes. Ten juos pasitinka vėl naujos
auklėtojos, su kuriomis tenka iš naujo užmegzti ryšį. Galima pastebėti, kad, pagal
nusistovėjusią tvarką, vaiko raidai svarbiame amžiaus tarpsnyje nėra sudaromos sąlygos
suformuoti stabilius ryšius su vienu suaugusiuoju.
A. Adler (1933), individualiosios psichologijos pradininkas, taip pat sutinka, jog vaikystėje
įgyjama patirtis ypač reikšminga asmenybės formavimuisi. Žmogaus dinamiką jis vertino per
du pagrindiniu reiškinius: menkavertiškumo jausmą ir socialinį interesą. Jų sąveika vaiko
raidoje, anot A. Adler (1933), yra asmenybės formavimosi pagrindas. D.A. Weber (2003) savo
5
darbe pastebi, kad tiek prieraišumo teorija, tiek individualioji psichologija akcentuoja vaiko
poreikių patenkinimo svarbą, nes tai, kaip yra patenkinami vaiko poreikiai siejasi su
tolimesniais vaiko tarpusavio santykiais ir iš esmės paveikia jo socialinį interesą.
Ikimokyklinės ugdymo įstaigos lankymas ankstyvame amžiuje teoriškai neatliepia vaiko
poreikio turėti stabilų ryšį su jį prižiūrinčiu asmeniu. D.A. Weber (2003) taip pat pabrėžia
stabilumo svarbą socialinio intereso vystymuisi. Jausdamas, kad juo besirūpinantis asmuo yra
pasiekiamas visada, kai tik tam yra poreikis, vaikas gali drąsiai tyrinėti aplinką ir formuoti
saugų prieraišumą tuo pačiu ugdydamas ir socialinį interesą.
Kalbant apie savireguliacijos įgūdžius verta pabrėžti, kad jie pradeda formuotis dar
kūdikystėje ir tam svarbu šalia esantis, vaiku besirūpinantis suaugęs žmogus. R. Jusienė ir R.
Breidokaitė (2012) pastebi, kad savireguliacijos įgūdžių lavėjimas yra ankstyvos raidos kertinis
akmuo. Apžvelgę tiek praktinius, tiek empirinius tyrimus autorės išskiria, kad tėvai prisideda
prie savireguliacijos skatinimo. X. Feng, E.G. Hooper, R. Jia (2017) vėlesniais tyrimais
patvirtina, kad mama yra pirmoji savireguliacijos įgūdžių ugdytoja. Jos jautrumas ir atsakas į
vaiko poreikius skatina vystytis savireguliacijos įgūdžius. Tai vyksta tada, kai vaikas turi
stabilų ryšį su juo besirūpinančiu, dažniausiai mama, ir yra su ja suformavęs saugų prieraišumą.
Pradėjęs lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas netenka stabilaus ryšio su
suaugusiuoju, kuris juo rūpinosi. Tuo tarpu ryšio su grupės auklėtojomis jis nebūna
suformavęs, todėl jos negali tapti subjektu, kuris skatina ir padeda vystytis vaiko socialiniam
interesui ir savireguliacijai. Iš kitos pusės, atsiskyręs nuo prieraišumo objekto vaikas patiria
nerimą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad jei vaikui patiriant nerimą šalia jo nėra nuolat juo
besirūpinančio suaugusiojo arba besirūpinantis asmuo nuolat kinta, tai nėra ir objekto, kuris
padėtų vaikui nusiraminti, t.y. įveikti nerimo jausmą.
Darbo naujumas. Daugelyje mokslinių tyrimų pabrėžiama nerimo žala vaiko raidai.
Neįveiktas nerimas didėja, dėl to auga sutrikimų išsivystymo rizika, stabdomi sveikos raidos
procesai ir visos organizmo pajėgos skiriamos įveikti nerimą. Tuo tarpu mokslininkai mažai
dėmesio skiria tam, kaip ankstyvoje vaikystėje patiriamas nerimas paveikia savireguliacijos ir
socialinio intereso formavimąsi. Šių reiškinių sąsajos gali turėti reikšmės tolimesniam
asmenybės formavimuisi. Todėl magistro baigiamajame darbe analizuojama, kaip dėl
prieraišumo objekto praradimo kylantis nerimas paveikia mažo vaiko savireguliacijos ir
socialinio intereso įgūdžių lygmenį. Taip pat tikimasi apsvarstyti, kada psichologiniu požiūriu
yra mažiausiai kenksminga išleisti vaiką į ugdymo įstaigą, kaip tam turi būti paruošta
ikimokyklinio ugdymo įstaigų sistema. Tyrimo rezultatus, tikimasi, bus galima panaudoti
aiškinant vaiko elgesio sunkumų priežastis, kurių supratimas padeda suaugusiems empatiškiau
6
priimti vaiką ir padėti jam apsiprasti, adaptuotis ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Taip pat
kuriant rekomendacijas tėvams, ikimokyklinio ugdymo įstaigoms padedant parinkti tinkamus
vaiko adaptacijos palengvinimo būdus, bei sprendžiant iškilusias mažo vaiko elgesio
problemas tiek ugdymo įstaigoje, tiek namuose.
Apibendrinant galima išskirti pagrindinius baigiamojo darbo aspektus:
Darbo objektas: vaikų patiriamas nerimas, jų savireguliacijos įgūdžiai bei socialinis
interesas.
Darbo tikslas – išsiaiškinti pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikų patiriamo
nerimo, savireguliacijos ir socialinio intereso raišką.
Darbo uždaviniai:
1. Atskleisti ikimokyklinio ugdymo įstaigą pradėjusių lankyti vaikų nerimo,
savireguliacijos ir socialinio intereso teorinius aspektus.
2. Nustatyti, kaip skiriasi vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą iki 24
mėnesių, ir vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą nuo 25 mėnesių,
nerimo lygmuo.
3. Išsiaiškinti, kaip vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, patiriamas
nerimas veikia savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso raišką.
Darbo aktualumas: ikimokyklinės ugdymo įstaigos lankymo pradžia visada buvo iššūkis
tiek vaikams, tiek tėvams. Todėl tai, kas vyksta šiame vaiko gyvenimo etape, yra aktualu
tėvams ir ugdymo įstaigoms, kurių tikslas yra padėti vaikui atsiskirti nuo tėvų ir priprasti prie
naujos aplinkos.
Darbo naujumas: randami pavieniai įvairių sričių specialistų straipsniai, kada vaikui yra
naudingiausia pradėti lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą. Taip pat trūksta Lietuvos ir
užsienio tyrėjų tyrimų apie mažų vaikų nerimo sąsajas su savireguliacijos įgūdžiais ir socialinio
intereso lygmeniu.
7
SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS
• Nerimas – emociškai nemaloni būsena, kurią lydi individualūs susirūpinimo,
įtampos pojūčiai (R. Augis, 1988).
• Socialinis nerimas – nerimas, patiriamas socialinėje aplinkoje, susidūrus su
tarpasmeninėmis sąveikomis (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram,
2001).
• Atsiskyrimo nerimas – nerimas, kuris išgyvenamas atsiskiriant nuo prieraišumo
objekto (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram, 2001).
• Specifinės baimės – baimės, jaučiamos tam tikriems, konkretiems objektams ar
situacijoms (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram, 2001).
• Generalizuotas nerimas – diskomfortą keliantis jaudulys dėl smulkmenų, dėl
ateities (S.H. Spence, R.Rapee, C. McDonald, M. Ingram, 2001).
• Savireguliacija – vaiko gebėjimai lanksčiai ir adaptyviai kontroliuoti savo elgesį,
dėmesį ir emocijas įvairiose socialinėse situacijose (R. Breidokaitė, R. Jusienė,
2012).
• Pastangų kontrolė – savanoriška elgesio ir emocijų kontrolė (K.R. Viddal, T.S.
Berg-Nielsen, M.W. Wan, J.Green, B.W. Hygen ir L. Wichstrøm, 2015).
• Veiklumas – apibūdina vaiko impulsyvias reakcijas, aukštą aktyvumo lygį,
socialumą, nekantravimą (S.P. Putnam, J.F. Jacobs, M.A. Garstein, M.K.
Rothbart, 2010).
• Negatyvus afektas – būsena, kada patiriamos ir išreiškiamos negatyvios emocijos
(S.P. Putnam, M.A. Garstein, M.K. Rothbart, 2006).
• Socialinis interesas – tai įgimtas noras, siekis priklausyti socialiniai grupei, kurio
vystymuisi svarbi aplinka, kurioje vaikas auga (A. Adler, 1933).
• Socialinio intereso deficitas – sumažėjęs domėjimasis socialinėmis sąveikomis
(R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor, 2018).
• Konfliktinis drovumas – vidinis konfliktas, kurio metu noras bendrauti su
bendraamžiais yra lydimas socialinės baimės ir nerimo (R.J.Coplan, L.L.Ooi, B.
Xiao, L. Rose-Krasnor, 2018).
8
1. VAIKŲ, PRADĖJUSIŲ LANKYTI IKIMOKYKLINĘ UGDYMO
ĮSTAIGĄ, PATIRIAMO NERIMO VAIDMUO
SAVIREGULIACIJOS ĮGŪDŽIŲ IR SOCIALINIO INTERESO
RAIŠKAI
1.1. Vaikų savireguliacijos ypatumai
1.1.1. Savireguliacijos samprata ankstyvoje vaikystėje
Savireguliacijos terminas mokslinėje literatūroje yra plačiai analizuojamas. Tiek pasaulio,
tiek Lietuvos mokslininkai sutinka, kad savireguliacijos konstruktas nėra paprastas (R,
Breidokaitė, G. Pecora, T. Plata-Caviedes irk t.). Tai sudėtinis reiškinys, kuris nuo pat vaikystės
svarbus sėkmingam funkcionavimui.
R. Feldman (2009) pastebi, kad ne tik saviregulaicijos terminas yra sudėtinis žodis. Ji
pažymi, kad reguliacijos sąvoka, tai konstruktas, kuris apima fiziologinius, emocinius ir
dėmesingumo procesus. R. Breidokienė, R. Jusienė (2012) tyrinėjo savireguliacijos sampratą
ankstyvoje vaikystėje Lietuvos vaikų kontekste. Analizuodamos šį reiškinį autorės, taip pat
kaip ir Feldman (2009), išskiria, kad savireguliacija yra sudėtinis reiškinys, pasireiškiantis
skirtingais organizmo funkcionavimo lygiais: elgesio, kognityviniu, emociniu, fiziologiniu ir
genetiniu. Autorės teigia, kad savireguliacijos sąvokos operacionalizavimas priklauso nuo to,
kuris funkcionavimo lygmuo yra analizuojamas. Apie mažų vaikų savireguliaciją kalbant
bendrąja prasme, R. Breidokienė ir R. Jusienė (2012) pastebi, kad dažniausiai literatūroje
turima omenyje besivystančio vaiko gebėjimai adaptyviai ir lanksčiai kontroliuoti ir valdyti
kūno funkcijas, elgesį, dėmesį ir emocijas įvairiose socialinėse situacijose. Tuo besiremdamos,
jos kūdikių ir ikimokyklinio amžiaus vaikų savireguliaciją apibrėžia kaip tarpusavyje susijusius
individo gebėjimus ir procesus, kurie leidžia valdyti ir moduliuoti elgesį, emocijas, dėmesį,
prisitaikant prie vidinių ir aplinkos reikalavimų. Vėliau atliktuose užsienio tyrimuose
savireguliacijos sąvoka dar labiau detalizuojama. G. Pecora, S. Sette, E. Baumgartner, F. Laghi,
T.L. Spinrad (2016) kognityvines reakcijas išskiria į dėmesio reguliavimą, o elgesio
komponente išskiria slopinimų kontrolę. Savo darbe jie teigia, kad savireguliacija, tai aktyvi
sistema, kuri suteikia galimybę vaikams lanksčiai kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, bei
apima dėmesio reguliavimo įgūdžius (pvz. gebėjimą sukoncentruoti dėmesį ar jį perkelti) ir
slopinimo kontrolę (pvz. gebėjimas nuslopinti norą elgtis tam tikru būdu). E. Lunkenheimer,
Ch.J. Kemp, R.G. Lucas-Thompson, P. M. Cole, E.C. Albrecht (2017) taip pat sutinka, kad
9
savireguliacija yra daugialypis procesas, apimantis aktyvią emocijų ir elgesio koordinaciją,
tačiau dar pabrėžia, kad tokia kontrolė turi būti naudojama tam tikram tikslui pasiekti. Tuo
tarpu T. Plata-Caviedes (2017) detalizuoja, jog emocijų, elgesio ir dėmesio kontrolė gali būti
vadinama savireguliacija, kada naudojama siekiant prisitaikyti prie socialinės aplinkos, kai
nesutampa tai, kaip vaikas yra linkęs, įpratęs elgtis, su tuo, kaip privalo elgtis.
Apibendrinus užsienio ir lietuvių autorių vaiko savireguliacijos sampratas, galima pastebėti,
kad visi sutinka, jog savireguliacijos įgūdžiai apima emocijų, dėmesio ir slopinimų kontrolę.
Išvardinti įgūdžiai svarbūs vaikui atsidūrus naujoje socialinėje aplinkoje, prie kurios jis turi
prisitaikyti. Šis procesas gali būti išreikštas schematiškai:
+ +
= +
1 paveikslas. Savireguliacijos samprata.
(Sudarė: darbo autorė D. Jegelevičiūtė-Biekšienė)
Apibendrinant savireguliacijos termino konceptualizavimo tyrimus bei atsižvelgiant į vaikų
amžių galima teigti, kad ikimokyklinę ugdymo įstaigą pradėję lankyti vaikai atsiduria naujoje
socialinėje aplinkoje. Šioje aplinkoje vaikas turi įveikti kylančias emocijas tiek atsiskirdamas
nuo prieraišumo objekto, tiek žaisdamas su kitais vaikais. Žaidimai su bendraamžiais ir grupėje
galiojančios taisyklės reikalauja gebėjimo kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Taigi,
prisitaikymas prie ugdymo įstaigos reikalauja savireguliacijos įgūdžių, kurie apima emocijų
elgesio ir dėmesio kontrolę naujoje socialinėje situacijoje. Todėl šiame tyrime savireguliacijos
įgūdžiais bus laikomi gebėjimai kontroliuoti savo emocijas, elgesį ir dėmesį naujoje socialinėje
situacijoje.
1.1.2. Savireguliacijos raida ankstyvoje vaikystėje
Analizuojant savireguliacijos terminą mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama
tyrinėjant įvairias jos sąsajas su kitais reiškiniais, tačiau tai, kaip šis konstruktas formuojasi,
nėra plačiai nagrinėjama. Kita vertus, mokslininkai vienareikšmiškai sutaria, kad
savireguliacija pradeda formuotis dar ankstyvoje vaikystėje.
Savireguliacija
emocijų kontrolė slopinimų kontrolė dėmesio kontrolė
Prisitaikymas naujoje socialinėje aplinkoje
10
R. Feldman (2009), tyrinėdama savireguliacijos vystymąsi, pastebėjo, kad savireguliacija
yra sudurtinis reiškinys ir vystymosi perspektyvoje. Autorė tyrinėjo vaikus nuo gimimo iki
penkerių metų ir pastebėjo, kad savireguliacija pradeda formuotis dar kūdikystėje. Pirmiesiems
savireguliacijos įgūdžiams atsirasti naudojama vaiko asmeninė fizinė patirtis: naudodamas
savo kūną kaip instrumentą vaikas kaupia motorinių veiksmų patirtį interpretuodamas ją per
tėvų reakcijas. Šiame amžiaus tarpsnyje yra reikalingas išorinis stebėjimas kaip atsakas į vaiko
veiksmus. Vėliau tėvų reakcijos internalizuojamos ir virsta vidiniais savikontrolės
mechanizmais. Taip įgyjama patirtis virsta savireguliacijos įgūdžiais. R. Jusienė ir R.
Breidokaitė (2012) tvirtina, kad brandesnės savireguliacijos formos vystosi maždaug trečiais –
ketvirtais vaiko gyvenimo metais (36 – 48 mėnesiais), o galutinai susiformuoja tik vėlyvoje
vaikystėje ar paauglystėje. Savo darbe autorės pabrėžia, kad aktyviam savireguliacijos
vystymuisi iki 36 mėnesių yra labai svarbu diadinis funkcionavimas. Tai reiškia, kad vaikas
turi suformuoti ryšį su suaugusiu žmogumi, kuris galės vykdyti išorinį vaiko elgesio stebėjimą,
monitoringą, kas vėliau internalizuosis į vaiko savireguliacijos įgūdžius. Anot autorių, šis ryšys
ypač svarbus vaiko emocijų reguliavimui pirmuosius 36 vaiko gyvenimo mėnesius.
X. Feng, E.G. Hooper, R. Jia (2017) taip pat gilinosi į savireguliacijos vystymosi principus
raidos perspektyvoje. Pasak jų, savireguliacija pradeda vystytis tarp 12 ir 18 mėnesių. Tuomet
vaikas pradeda formuoti socialinių reikalavimų supratimą ir gebėjimą laikytis tėvų
reikalavimų. Jų teigimu šioje stadijoje savireguliacija formuojasi stebint ir vykdant nurodymus.
Palaipsniui, su didėjančiu gebėjimu įsiminti, internalizuoti tėvų reikalavimus, vaikas pradeda
gebėti kontroliuoti savo elgesį pats, be išorinio, t.y. tėvų, įsikišimo. Anot Kopp (1982), apie 36
mėnesį vaikas pilnai pats gali kontroliuoti savo elgesį (pgl. X. Feng, E.G. Hooper, R. Jis, 2017).
Autoriai pabrėžia, kad pati savireguliacija yra elgesio valdymas, kuris nepriklauso nuo išorinės
kontrolės. Tai vidinis konstruktas, kurio prototipu gali būti laikomas išorinės kontrolės
reikalaujantis tėvų nurodymų laikymasis. Tai siejasi su R. Feldman (2009) teiginiais, kad vaiko
savireguliacija pradeda vystytis nuo elgesio reguliavimo tenkinant tėvų reikalavimus. R.
Jusienė ir R. Breidokaitė (2012) pastebi, kad savireguliacija aktyviausiai vystosi iki 60 mėnesių
(5 metų), nes tuo metu aktyviai keičiasi ir vaiko kognityvinės, fizinės, emocinės ir socialinės
savybės.
Taigi, žvelgiant į tai, kaip formuojasi savireguliacijos mechanizmas, svarbu pabrėžti, kad šis
procesas vyksta nuo 12 iki 60 mėnesių. Tačiau vidiniu konstruktu tai virsta maždaug ties 36
gyvenimo mėnesiu, t.y. 3 metais. Įgūdžių formavimuisi pirmiausia svarbus ryšys su vienu
suaugusiuoju. Dažniausiai tai būna vaiku besirūpinanti mama. Besirūpindama vaiku mama
duoda jam tam tikrus nurodymus, kaip elgtis, reaguoti ar ką daryti. Laikydamasis arba
11
nesilaikydamas šių nurodymų vaikas stebi mamos reakcijas ir jas įsimena. Neigiamos reakcijos
paskatina vaiką nekartoti elgesio, o teigiamos – kartoti. Tokios patirties įsiminimas ir kaupimas
formuoja vaiko įgūdį kontroliuoti savo emocijas, elgesį ir dėmesį. Taip iki maždaug 36
mėnesių, esant išorinei kontrolei (mamos stebėjimui), vaikas internalizuoja įgytą patirtį ir
susiformuoja gebėjimas savarankiškai, be išorinės kontrolės, valdyti savo emocijas, elgesį ir
dėmesį. Taip atsiranda vidinis konstruktas, vadinamas savikontrole. Šis formavimosi
mechanizmas atsispindi 2 paveiksle.
IŠORINĖ KONTROLĖ (mamos stebėjimas)
SAVIREGULIACIJA = Kontroliuoja save savarankiškai
2 paveikslas. Savireguliacijos formavimasis.
(Sudarė: darbo autorė D. Jegelevičiūtė-Biekšienė)
Atsižvelgiant į savireguliacijos sampratą, kurios laikomasi šiame tyrime, pastebima, kad
savireguliacija, tai gebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir elgesį. Tokia samprata apima
savikontrolės fenomeną, todėl pateikta 2 schema atitinka savireguliacijos vystymosi principus.
Mamos nurodymai
Vaikas vykdo/nevykdo
nurodymus
Mamos reakcijos
Vaikas įsimena, interpretuoja
Vaikas kaupi prisiminimus
In
ternalizu
oja
12
1.1.3. Savireguliacijos sąsajos su asmenybės formavimusi
Ankstyvoje vaikystėje vykstantys procesai suformuoja asmenybės pagrindą, todėl kartais
trumpi momentai vaiko gyvenime gali pakreipti jo asmenybės vystymąsi viena ar kita linkme.
Dėl šios priežasties svarbu aptarti savireguliacijos reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi.
Vienas iš savireguliacijos komponentų - emocijų reguliavimas, arba gebėjimas moduliuoti
emocinio susijaudinimo lygį, leidžia vaikams įsitraukti į sėkmingas sąveikas su bendraamžiais
ir suaugusiaisiais bei gerai funkcionuoti socialinių ir kognityvinių gebėjimų reikalaujančiose
situacijose (R. Breidokaitė, R. Jusienė 2012). Gebėdami kontroliuoti savo emocijas vaikai
lengviau gali pasirinkti tinkamus elgesio modelius ir prisitaikyti esamoje situacijoje. Taip jie
nepatiria bendruomenės atstūmimo ir gali sėkmingai tenkinti savo raidos poreikius. Pallini, A.
Chirumbolo, M. Morelli, R. Baiocco, F. Laghi ir N. Eisenberg (2018) tyrinėję vaikus iki 18
metų pastebi, kad gebėdamas valdyti savo impulsus vaikas geba pats spręsti kylančius
sunkumus. Tai rodo, kad savireguliacijos įgūdžiai yra svarbūs vaiko savarankiškumui. Šie
autoriai taip pat pažymi, kad savireguliacijos įgūdžiai svarbūs vaiko adaptacijai socialinėje
erdvėje. Patekęs į komunikacijos santykį vaikas susiduria su iššūkiais suderinti savo poreikius
su kitų. Tad šioje vietoje jam reikalingi gebėjimai tai įgyvendinti, o savireguliacija nuo to
neatsiejama. X. Feng, E.G. Hooper, R. Jia (2017), tyrinėję mamų jautrumo vaikui ir vaiko
savireguliacijos sąsajas atrado, kad rodoma vaiko savireguliacija skatina mamos jautrumą.
Mamos jautrumas svarbus vaiko savireguliacijos formavimui, todėl susidaro uždaras ryšys tarp
vaiko savireguliacijos įgūdžių ir mamos jautrumo. Turėdamas išugdytą gebėjimą kontroliuoti
savo emocijas, elgesį ir dėmesį vaikas sulaukia teigiamo ryšio iš mamos, kas, savo ruožtu,
padeda tobulinti internalizuojamus savireguliacijos įgūdžius.
Galima pastebėti, kad savireguliacijos įgūdžiai svarbūs vaiko funkcionavimui socialinėje
plotmėje. Tai yra pagrindas ne tik savarankiškam sunkumų sprendimui, bet ir teigiamo ryšio
su aplinka kūrimui. Teigiamas ryšys su aplinka yra taip pat svarbi vaiko raidos sąlyga.
13
1.2. Vaikų socialinio intereso ypatumai
1.2.1. Socialinio intereso samprata ankstyvoje vaikystėje
Socialinio intereso sąvoka pirmiausia buvo įvardinta A. Adler (1933). Individualiosios
psichologijos kūrėjas pastebėjo, kad žmogus, tai socialinė būtybė. Socialinis interesas, jo
manymu, yra įgimtas. Nuo pat užsimezgimo visą nėštumo periodą vaisius yra susijęs virkštele
su mama. Prieš gimdamas jis visada yra ryšyje su kitu žmogumi. Tain traktuojama kaip
socialinė sąveika, kuri formuoja socialinio intereso biologinius pradmenis. Gimęs vaikas jau
atsineša socialinės sąveikos patirtį – socialinį interesą, kuris tampa vienas iš žmogaus elgesį
motyvuojančių aspektų. A. Adler (1933) teigia, kad žmogus instinktyviai nori priklausyti
visuomenei, o prigimtinis socialinis instinktas verčia jį elgtis visuomenės labui. Tai svarbu, nes
žmogui yra būtina jausti, jog priklauso visuomenei. Tada jis jaučiasi svarbus ir reikšmingas.
Šiuolaikiniai autoriai į socialinio intereso apibūdinimą žvelgia iš skirtingų perspektyvų.
Labai trumpai ir konkrečiai socialinį interesą apibrėžia D.A. Weber (2003), teigdama, kad
socialinis interesas - tai žmogaus noras susieti savo gyvenimą su kitais žmonėmis. D. Edwards,
K. Gfroerer, C. Flowers, Y. Whitaker (2004) aiškina šiek tiek plačiau ir siūlo socialinio intereso
sąvoka apimti supratingumą, dalinimąsi, pagalbą kitam, bendradarbiavimą, atsakomybės
prisiėmimą, bei gebėjimą perlipti, praplėsti savo ribas. Tuo tarpu G.K. Leak (2006) pabrėžia,
kad socialinis interesas yra pagrįstas asmens identifikacija su kitais ir savanaudiškumo
įveikimu, kas suteikia galimybę rūpintis bendruomenės ir kitų žmonių gerove. Naujausi vaikų
socialinio intereso tyrimai vadovaujasi labai bendrais, visoms amžiaus grupėms tinkančiais
socialinio intereso, kaip fenomeno aiškinimais. E.M. West, (2016) savo disertacijoje apie tėvų
suvokiamą mažų vaikų socialinį interesą teigia, kad socialinis interesas apima lygiavertiškumo
jausmą būnant su kitais, o ne buvimą aukščiau kitų, taip pat ir bendradarbiavimą visuomenės
labui, bei darbą su į save panašiais ir skirtingais žmonėmis. H. Alizadeh, E. Dreikurs Ferguson,
J.M. Murphy, F. Soheili, (2017) prisideda prie bendražmogiškas vertybes atspindinčio
socialinio intereso apibūdinimo teigdami, kad socialinio intereso sąvoka apibūdina vienybės
su žmonija jausmą, priklausymo jausmą (pvz. būti lygiavertišku visuomenėje) ir norą padėti
visuomenei, kurios dalimi yra individas. Kai žmogus turi aukštą socialinio intereso lygmenį,
visatoje jaučiasi kaip namuose, turi drąsos susidoroti su dideliais ir mažais sunkumais,
prisideda prie pozityvių tarpusavio santykių kūrimo, susitvarko su iššūkiais, kylančiais darbe,
meilėje ir draugystėje.
Apžvelgus teorinius aspektus ir tyrimus, nagrinėjančius vaikų socialinio intereso
konstruktą, pastebima, kad socialinės sąveikos su kitais asmenimis leidžia teigti, kad vaikas
14
yra socialiai aktyvus, vadinasi turi socialinį interesą. Tuo tarpu priešingose situacijose, kai
vaikas nėra socialiai aktyvus, nesidomi kitais žmonėmis, vaikais, stebimas jo socialinio
intereso sumažėjimas. XXI amžiuje daugėja tyrimų apie vaikų socialinį domėjimąsi kitais, t.y.
apie jų socialinį interesą. R.J.Coplan, K. Prakash, K.O Neil, M.Armer (2004) tyrinėjo vaikus,
kurie mažiau domisi kitais vaikais, rečiau įsijungia į bendrus žaidimus ar patys kviečia kitus
vaikus žaisti. Remdamiesi ankstesniais tyrimais (Coplan, 2000; Rubin & Asendorpf, 1993) tokį
vaikų elgesį jie pavadino socialiniu deficitu (angl. social disinterest). Socialinis deficitas gali
būti apibūdinamas kaip vienišas-pasyvus žaidimas. Tokia nesocialaus elgesio forma taip pat
apima ir tylų objektų tyrinėjimą ir/ar konstruktyvią veiklą žaidžiant vienam. Vėlesni tyrimai
socialinį deficitą sieja su socialiniu atsiribojimu ir didesnį dėmesį skiria šio reiškinio
tyrinėjimams. K.H. Rubin, R.J.Coplan, J.C. Bowker, (2009) atliktame tyrime tvirtinama, kad
kai kurie vaikai būdami socialinėje aplinkoje iš baimės vengia konfrontacijų ir renkasi vienatvę
tam, kad išvengtų tarpasmeninių santykių pradėjimo ir palaikymo. Viso to pasekmė – socialinis
atsiribojimas, kuris gali paveikti socialinių ir emocinių sunkumų atsiradimą. Tokius vaikus,
kurie vengia užmegzti kontaktą su kitais vaikais D.C. Kopala-Sibley ir D.N. Klein (2016)
apibūdina, kaip vaikus, turinčius aukštą konfliktinį drovumą. Jie nori bendrauti su
bendraamžiais, bet per daug bijo arba jaučia didelį nerimą inicijuoti bendravimą. R.J.Coplan,
L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor (2018) apibendrino anksčiau atliktus tyrimus ir teigia, kad
socialinis atsiribojimas, tai vaiko elgesio forma, pasireiškianti drovumu ir nesocialumu arba
kitaip – socialiniu deficitu. Šie autoriai pateikia tokius šių reiškinių apibūdinimus:
• Drovumas apibrėžiamas kaip vidinis konfliktas, kurio metu noras bendrauti su
bendraamžiais yra lydimas socialinės baimės, nerimo.
• Nesocialumas (arba socialinis deficitas) – apibrėžiamas kaip sumažėjęs domėjimasis
socialinėmis sąveikomis, tačiau jam nebūdingas diskomforto jausmas būnant tarp
bendraamžių.
Šių reiškinių ilgalaikes pasekmes, anot tyrimų (D.C. Kopala-Sibley, D.N. Klein, 2016,
R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor, 2018), prasminga vertinti kaip vieno reiškinio
– socialinio atsiribojimo pasekmes, nes šie reiškiniai tarpusavyje persipina ir suformuoja vieną
bendrą konstruktą.
Remiantis šiuo teoriniu požiūriu galima teigti, kad socialiai atsiribojęs vaikas vengia
bendraamžių kompanijos, mėgsta žaisti vienas, jis retai pats inicijuoja tarpasmenines sąveikas.
Kartais bendravimas su kitais vaikais jam kelia baimę ir nerimą, todėl jis atsisako užmegzti
santykius, t.y. žaisti su kitais vaikais. Būdamas socialiai atsiribojęs vaikas nesidomi kitais,
15
nenori bendradarbiauti, nejaučia ryšio su bendruomene ir yra mintimis ir jausmais susitelkęs į
save, o ne į kitus. Atsižvelgiant į socialinio intereso, kaip konstrukto, apibūdinimą, kuris teigia,
kad socialinį interesą turintis vaikas geba žaisti, užsiimti bendra veikla su bendraamžiais,
galima pastebėti, kad socialinis atsiribojimas yra priešingas reiškinys socialiniam interesui.
Apibendrinant galima teigti, kad mažų vaikų socialinis intereso lygmuo gali būti
vertinamas kontinuume nuo socialinio atsiribojimo iki socialinio intereso. Tai dažniausiai
pasireiškia vaiko santykyje su kitais vaikais, jo reakcijose į aplink jį esančius žmones. Mažų
vaikų santykiai formuojasi per žaidimus, todėl pagrindinė veikla, kuri gali atspindėti vaiko
socialinį interesą – jo gebėjimas žaisti kartu su kitais vaikais. Taigi, mažo vaiko socialinis
interesas bus suprantamas kaip vaiko noras bendrauti su kitais (tiek bendraamžiais, tiek
suaugusiais), bei siekis užsiimti bendra veikla.
1.2.2. Socialinio intereso raida ankstyvoje vaikystėje
Socialinis interesas, kaip jau buvo aptarta anksčiau, yra viena iš įgimtų vaiko savybių. Ji
formuojasi gyvenimo eigoje ir veikia tolimesnius vaiko gyvenimo etapus. Noras ir gebėjimai
būti tarp žmonių ir reaguoti į juos pasireiškia jau kūdikystėje.
E.M. West (2016) savo disertacijoje nagrinėja A. Adler (1933) socialinio intereso teorinį
modelį, kuris teigia, jog visi žmonės turi įgimtą socialinį interesą, tačiau jis turi būti aktyviai
skatinamas, kad individas išsiugdytų didžiausią savo socialinio intereso potencialą. A. Adler
(1933) taip pat tvirtino, kad visi vaikai turi galimybę išsiugdyti socialinį interesą, bet pabrėžia,
kad jis turi būti skatinamas. Visu ankstyvos vaikystės periodu tėvai ir ugdymo įstaiga daro
didelį poveikį vaiko socialinio intereso vystymuisi, pabrėžia E.M. West (2016). Tam turi
reikšmės aplinka, kurioje vaikas funkcionuoja, patirtis, bei santykiai su bendraamžiais. Mažų
vaikų socialinis interesas pradeda formuotis šeimoje, dar kūdikystėje. R. Dreikurs (1969)
teigia, kad jau keturių savaičių kūdikis geba manipuliuoti jį supančia aplinka. Tokio amžiaus
vaiko elgesys, anot R. Dreikurs (1969), nėra vedamas tik instinktų, tai jau yra atsakas į socialinę
atmosferą. Jo laimės pojūtis priklauso nuo jį supančios aplinkos, kas leidžia vaiką traktuoti kaip
visiškai socialią būtybę. E.M. West (2016) remdamasi A. Adler (1933) ir savo tyrimo
duomenimis, kuriame tyrinėjo vaikus nuo 18 mėnesių iki 6 metų, papildo R. Dreikurs (1969)
teiginius atkreipdama dėmesį, kad vaiko socialinis interesas pasireiškia šeimos gyvenime, o
jam paūgėjus ir ugdymo įstaigoje su draugais. Tokio amžiaus vaikai geba pastiprinti savo
socialinį interesą per suaugusiųjų paramą. Tėvai atlieka neatsiejamą vaidmenį savo vaikų
socialinio intereso formavimo skatinime. Ir tuo pačiu pabrėžia, kad socialinis interesas yra
16
būtinas psichologinės gerovės aspektas.
Apžvelgus teorinius modelius galima pastebėti, kad socialinis interesas pradeda formuotis
vaikui vos gimus ir yra veikiamas aplinkos. Svarbiausią vaidmenį formavimosi pradžioje
atlieka tėvai, kurie yra vaiko pirmoji socialinė aplinka. K.H. Rubin (2009) ir kolegų teorinė
apžvalga atskleidžia, kad mamos-vaiko ryšio kokybė turi poveikį vaiko socialinio intereso
vystymuisi. Jie teigia, kad saugus prieraišumas formuoja socialinio intereso kompetenciją, o
nesaugus prieraišumas sudaro sąlygas atsirasti agresyviam elgesiui arba vengiančiam,
atsitraukiančiam elgesiui. Toks elgesys atspindi žemą socialinio intereso lygmenį. Iš to seka,
kad vaikai, kurie suformuoja nesaugų prieraišumą patiria atstūmimo baimę, todėl siekia
išvengti situacijų, kuriose galėtų ją patirti. To pasekmė – pasyvus vaikų elgesys bendraamžių
atžvilgiu, siekiant sumažinti atstūmimo riziką. Jie taip pat pastebėjo, kad socialinio intereso
stoka išlieka stabili nuo ankstyvos vaikystės (24 mėnesių) iki paauglystės ir jauno suaugusiojo
amžiaus, nesvarbu kokią patirtį vaikas įgauna augdamas. Nors tyrimo metu autoriai išskyrė
įgimtus rizikos veiksnius, kurie gali trukdyti formuotis socialiniam interesui (pvz. įgimtas
elgesio slopinimas), tačiau taip pat paaiškėjo, kad ne visi vaikai, turintys įgimtus biologinius
faktorius, išvysto žemą socialinį interesą. Vadinasi ankstyvos vaikystės patirtis yra svarbi
socialinio intereso formavimuisi. Autoriai priėjo išvados, kad vaiko įgimtos savybės kartu su
patiriamu nesaugiu prieraišumu gali sutrikdyti socialinio intereso formavimąsi. Tai sąlygoja
nuolatinį kontaktų vengimą, kas užkerta kelią patirti teigiamas socialinio žaidimo su
bendraamžiais pasekmes, o negaudamas teigiamos patirties vaikas negali vystyti socialinių
įgūdžių. Tai dar labiau jį atskiria nuo bendraamžių ir slopina socialinį interesą. Sh.J. Kats,
Ch.C. Conway, C.L. Hammen, P.A. Brennan, J.M. Najman (2011) patvirtina, kad socialinio
intereso trūkumas išlieka stabilus įvairiose socialinėse situacijose nuo ankstyvos vaikystės iki
paauglystės. Jų tyrimo duomenys leidžia teigti, kad žemo socialinio intereso vaikai turi vieną
gerą draugą, tačiau tokia draugystė nėra tiek artima, kaip tarp vaikų, kurie turi aukštą socialinį
interesą. Artimo ryšio nebuvimas kelia grėsmę vaiko vystymuisi ir tolimesniam
funkcionavimui. R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-Krasnor (2018) taip pat įžvelgia žemo
socialinio intereso lygmens problemos aktualumą. Jų nuomone, žemą socialinį interesą turintys
vaikai dažnai vengia socialinio kontakto galimybių, o tai, savo ruožtu, neleidžia jiems gauti
pagal raidą būtinos iš bendravimo su kitais bendraamžiais įgyjamos patirties.
Apžvelgus atliktų tyrimų duomenis, pastebima bendra mokslininkų nuomonė, kad
socialinis interesas yra svarbus tolimesniam vaiko funkcionavimui. Jo vystymuisi svarbu ne tik
įgimti vaiko bruožai, bet ir saugus prieraišumas, ryšys su vaiku besirūpinančiu asmeniu.
Socialinio intereso formavimosi žingsniai atsispindi 3 paveiksle.
17
+
Patiria priėmimą Patiria atstūmimą
Pasitenkinimas Baimė
3 paveikslas. Socialinio intereso formavimosi procesas
(Sudarė: darbo autorė D. Jegelevičiūtė-Biekšienė)
Ankstyvame amžiuje pradėjus lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas yra atskiriamas
nuo prieraišumo objekto. Taip nutraukiamas ryšys, vaikas patiria atstūmimą. Patirdamas
atstūmimą, kuomet noras būti su prieraišumo objektu yra nepatenkinamas, vaikas pradeda
jausti baimę. Tai, savo ruožtu, kelia grėsmę socialinio intereso vystymuisi. Neišugdęs
socialinio intereso vaikas praranda norą sąveikauti su kitais. Atsisakydami socialiai sąveikauti
vaikai neįgyja pagal raidą būtinų įgūdžių, kas padidina tikimybę sulaukti negatyvių sąveikų su
bendraamžiais vėlesniame amžiuje.
1.2.3. Socialinio intereso sąsajos su asmenybės formavimusi
Literatūroje ir moksliniuose tyrimuose pabrėžiama socialinio intereso svarba vaiko
funkcionavimui. Pats konstrukto autorius, A. Adler (1933), akcentuoja, kad socialinis interesas
yra gyvybiškai svarbus. Šiuolaikiniai autoriai socialinio intereso reikšmę asmenybės
formavimuisi analizuoja detaliau.
M.Ostrovsky, G. Parr, A. Gradel (1992) daugiau kaip prieš du dešimtmečius pastebėjo, kad
kai žmogui trūksta domėjimosi kitais - socialinio intereso - atsiranda problemos šeimoje, darbe,
Įgimtos socialinio intereso
prielaidos
Ry
šys y
ra
Ry
šio n
ėra
Aukštas socialinis
interesas
Žemas socialinis
interesas
Teigiamas ryšys su besirūpinančiu
18
su draugais, o tai sukelia konkurencijos, susvetimėjimo, nesaugumo ir nepilnavertiškumo
jausmus. Jo teigimu tas pats būdinga ir vaikams. Socialinio intereso stoka sukelia sunkumus
vaiko šeimoje, ugdymo įstaigoje, bendraujant su draugais. D. Edwards, K. Gfroerer, C.
Flowers, Y. Whitaker (2004) pastebi, kad socialinis interesas susijęs su asmenybės
prisitaikymu, mažina streso psichologinius simptomus, bei apsaugo nuo streso poveikio. E.M.
West (2016) pritaria, kad vaikai, kurie turi stipresnį socialinį interesą, geba geriau valdyti
stresines situacijas. D.C. Kopala-Sibley ir D.N. Klein (2016) vaikų socialinio intereso trūkumą
sieja su aukštu negatyvaus emocionalumo lygmeniu ir nerimo simptomais, todėl socialinio
intereso stoka tampa neadaptyviu asmenybės bruožu. R.J.Coplan, L.L.Ooi, B. Xiao, L. Rose-
Krasnor (2018) pastebi, kad ankstyvoje vaikystėje socialinio intereso trūkumas siejamas su
dviem pasekmėmis. Pirma - socioemociniais sunkumais, įskaitant ir problemas su
bendraamžiais (pvz. socialinių įgūdžių stoka, bendraamžių atmetimas, viktimizacija). Antra -
su vidiniais sunkumais, pvz. socialiniu nerimu, vienatve.
Apibendrinant verta pabrėžti, kad moksliniuose tyrimuose kalbama apie socialinio intereso
reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi. Tačiau atliekami tyrimai retai kada paliečia ankstyvą
amžių. Daugeliu atvejų socialinis interesas ankstyvojoje vaikystėje yra aptariamas tik kaip
pastebimas reiškinys. Tuo tarpu jo vystymąsi paveikiantys faktoriai nėra plačiai analizuojami.
Iš apžvelgtų tyrimų pastebima, kad daugiau dėmesio socialinio intereso formavimesi susilaukia
vaiko-mamos ryšys. Tačiau apie tai, kas vyksta, kai tas ryšys yra nepastovus, nekalbama.
Kalbant apie vaiko pradėjimą lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, svarbu atkreipti dėmesį,
kad vaiko-mamos ryšys nėra visiškai nutraukimas, tačiau jis tampa nestabilus. Kokį poveikį tai
daro vaiko vystymuisi nėra atskleista. Mokslininkai sutinka, kad socialinis interesas yra
svarbus tolimesniam vaiko funkcionavimui, tačiau lieka neaišku, ar paveikia ir kaip paveikia
šį konstruktą mamos-vaiko ryšio stabilumo sutrikdymas ankstyvoje vaikystėje.
1.3. Vaikų nerimo ypatumai
Remiantis psichologijos moksliniais tyrimais ir statistiniais duomenimis, nerimo
sutrikimai yra vieni dažniausiai aptinkamų sutrikimų vaikystėje. Jie susiformuoja įvairiomis
sąlygomis, tačiau pirminės užuomazgos dažnai pastebimos ankstyvojoje vaikystėje, kuomet
vaikai patiria nerimą, kuris dar nėra patologinis. M. Battaglia, G. Garon-Carrier, S.M. Cote, G.
Dionne, E. Touchette, F. Vitaro, R.T. Tremblay, M. Boivin (2017) remdamiesi analizuojama
moksline literatūra pastebi, kad nerimo sutrikimai pasaulinėje populiacijoje pastebimi iki 15
metų, o atsiskyrimo nerimo sutrikimas sudaro 50% visų nerimo sutrikimų atvejų. Patiriamas
19
nerimas paveikia vaiko vystymosi sritis, kurios yra svarbios vaiko prisitaikymui. Nesuteikta
pagalba vaikui tvarkantis su kylančiu nerimo jausmu gali taip paveikti vaiko funkcionavimą,
kad vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jam taps sudėtinga prisitaikyti. D. Kingston, M. Heaman,
M. Brownell, O. Ekuma (2015) sutinka, kad jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai patiria unikalią
riziką išgyventi nerimą, kuri yra mažai studijuota. Dėl šios priežasties yra labai svarbu kalbėti
apie ankstyvoje vaikystėje patiriamą nerimą ir jo reikšmę kitiems besiformuojantiems vaiko
įgūdžiams.
1.3.1. Nerimo samprata ankstyvoje vaikystėje
Analizuojant mokslinę literatūrą pastebima, kad nerimo apibrėžimų yra įvairių, tačiau jie
turi ir bendrą kryptį. Cindy Altman, Julie L. Sommer, & Kara E. McGoe (2009) teigia, kad
mažų vaikų nerimo raiška labiausiai atitinka atsiskyrimo nerimo sutrikimo simptomus, todėl
autoriai mažų vaikų nerimą apibrėžia kaip išryškėjantį distresą, kai vaikas atsiskiria nuo
prieraišumo objekto. Distresas pasireiškia tokiu vaiko elgesiu, kaip fiziniu neatsitraukimu nuo
mamos, vaiko verksmingumu išsiskyrimo momentu, miego sunkumais, naktiniais košmarais,
pykčio ir agresijos priepuoliais kai reikia atsiskirti nuo mamos. Taip pat būdingi somatiniai
nusiskundimai, tokie kaip galvos skausmas, skrandžio/pilvo skausmai, pykinimas. Šis požiūris
akcentuoja nerimo žalingus aspektus, tačiau yra autorių, kurie į šį reiškinį žvelgia kaip į
natūralią žmogaus būklę. A. Bagdonas ir G. Sabaliauskaitė (2016) nerimą apibrėžia kaip
natūralią būklę, kuri padeda vaikams susitvarkyti su naujomis patirtimis ir apsaugo nuo pavojų.
M. Marofi, M. Mokhtari-Dinani, Z. Ghazavi, (2018) tvirtina, kad nerimas yra žmogaus atsakas
į nežinomą, nepažįstamą situaciją. Tuo tarpu A. Kozina (2014) detalizuoja, kad nerimas – tai
daugiadimensinis konstruktas, kurio komponentai skiriasi vienas nuo kito bei skirtingai
funkcionuoja atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius. Jos teigimu, bendriausi nerimo komponentai
yra emocinis, kognityvinis ir fiziologinis. Emocinis aspektas susideda iš negatyvių jausmų,
kurie dažniausiai apibūdinami kaip baimė. Kognityvinis aspektas apima
nerimavimą/jaudinimąsi ir kitas kognityvines problemas, tokias kaip sprendimų priėmimas,
prastas dėmesys, prasta atmintis, padidintas jautrumas ir negatyvus savęs matymas. Tuo tarpu
fiziologinis apibrėžia kūno reakcijas, tokias kaip širdies plakimo ritmas, prakaitavimas,
drebulys ir pan.
Apibendrinus pastebima, kad nerimo jausmas traktuojamas labai prieštaringai. Tai ir
natūrali, kiekvienam žmogui būdinga, tiek įvairius sutrikimus sukelianti būsena. Tačiau abiem
atvejais nerimas pasireiškia trejose dimensijose: fiziologinėje, emocinėje ir kognityvinėje.
20
Nerimaujantis vaikas gali patirti įvairius skausmus, drebulį, miego širdies ritmo sutrikimus ir
pan. Taip pat nerimaujant vaikas patiria baimės jausmą, bei jam tampa sunku atlikti
kognityvines funkcijas. Peržvelgus įvairius požiūrius į nerimą, kaip reiškinį, galima teigti, kad
nerimas, tai natūrali būsena, skirta įveikti iškilusius sunkumus naujose situacijose, bei
pasireiškia įvairaus lygmens emociniu, kognityviniu ir fiziologiniu komponentais.
1.3.2. Nerimo atsiradimas ir raiška ankstyvoje vaikystėje
Nerimo jausmas yra vienas iš plačiausiai tyrinėjamų visose amžiaus grupėse. Ankstyvoje
vaikystėje šis reiškinys taip pat nagrinėjamas, nes aukštas jo lygmuo asmenybės formavimosi
etape gali padaryti nepataisomos žalos tolimesniam prisitaikymui ir funkcionavimui. Siekiant
užkirsti kelią nerimo pasireiškimui ankstyvoje vaikystėje svarbu suprasti, kaip jis formuojasi.
Anot J. Bowlby ir M. Ainsworth, mažo vaiko nerimas atsiranda tuomet, kai jis nėra
užtikrintas savo saugumo bazės (suaugusiojo, kuris juo nuolat rūpinasi) prieinamumu. Tai
patvirtina ir R. Bowlby (2007) sakydamas, kad 6 – 28 mėnesių vaikai nejaučia streso ir nerimo,
jei jų prieraišumo objektas, saugumo bazė, yra pasiekiama, kai tam yra poreikis. Priešingu
atveju, neužtikrintumo jausmas gali paveikti vėlesnių nerimo sutrikimų atsiradimą. Nerimą dėl
besirūpinančiojo suaugusiojo nebuvimo tais momentais, kada vaikui prireikia, jaučiantys
vaikai gali suformuoti nesaugaus prieraišumo jausmą, kurį M. Ainsworth suskirstė į 3
skirtingus stilius: vengiantis/atsisakantis, nerimastingas/ambivalentiškas ir dezorganizuotas
prieraišumo stilius (B. Innerhofer, 2013). Vengiantis stilius pasireiškia padidintu vaiko mamos
stebėjimu, nesitraukimu nuo jos ir nenoru būti be mamos, bei sumažėjusiu interesu tyrinėti
aplinką. Baimę keliančiose situacijose tokie vaikai reaguoja perdėtai baimingai, atvirai
rodydami savo nerimą (Manassis, 2001, cit. pgl. G. Shamir-Essakow, J. A. Ungerer, R.M.
Rapee, 2005). B. Innerfhofer (2013) papildo, kad toks vaikas nepasitiki suaugusiais ir sunkiai
rodo bet kokias emocines reakcijas. Nerimastingo/ambivalentiško prieraišumo stiliaus vaikai
lyg ir jaučiasi gerai būdami su tuo, kuris rūpinasi, bet tuo pačiu ir vengia kontakto. Juos sunku
nuraminti, jie labai sunkiai atsiskiria nuo savo prieraišumo objekto, bet tuo pačiu ir labai
negatyviai priima jį sugrįžusį. Tiek išsiskirdamas, tiek vėl susitikdamas su savo prieraišumo
objektu vaikas rodo tas pačias negatyvias emocijas. Ir trečiasis, dezorganizuotas prieraišumo
stilius atpažįstamas iš keisto elgesio, kaip pvz.: vaikas sustingsta judesyje ir neina į jokį
kontaktą, jokioje formoje su besirūpinančiuoju. Taip yra dėl to, kad tokie vaikai patiria ypač
didelį nerimą ir dažnai bijo savo prieraišumo objektų. Jie dažnai nusuka savo veidą nuo mamos.
21
Peržvelgiant visus nesaugaus prieraišumo stiliaus pasireiškimo būdus galima pastebėti, kad
tai atitinka vaikų nerimo simptomus. Vadinasi, nesaugus prieraišumas atspindi patiriamą vaikų
nerimą. Shamir-Essakow su kolegomis (2005) patvirtino, kad nesaugus prieraišumas yra
susijęs su vaikų nerimu. Jie teigia, kad prieraišumo objekto nestabilumas padidina riziką vaikui
patirti nerimą. Peršasi išvada, kad prieraišumo objekto stabilumas yra tiesiogiai susijęs su vaikų
nerimu.
Kaip pastebima, klasikinės teorijos mažų vaikų nerimo atsiradimą sieja su vaiko-mamos
ryšio kokybe. Tuo tarpu šiuolaikiniai tyrimai praplečia nerimo atsiradimo priežastis. K.R.
Gouze, J. Hopkins, F.B. Bryant, J.V.Lavigne (2017) savo darbe apibendrina vaikystėje
pasireiškiančio nerimo teorinius modelius teigdami, kad jo kilmė yra įvairi: pradedant
biologiniais faktoriais, baigiant aplinkos. Tačiau tėvų elgesys ir auklėjimo būdas lieka
mokslininkų susidomėjimo centre. Nors tyrimai randa sąsajas tarp vaiko nerimo ir tėvų
požiūrio bei elgesio su vaiku, tačiau ryšių kryptys nėra aiškios. Autoriai teigia, kad vaikų
nerimo išsivystymui poveikį turi mamų kontrolės lygis bei jų pačių patiriamas nerimas. Tačiau
per didelė jų kontrolė sudaro sąlygas atsirasti vaikų nerimui net tada, kai pati mama nepatiria
nerimo jausmo. Tačiau autoriai taip pat kelia klausimą, kuris yra mažai tyrinėtas: ar tėvai, kurie
kontroliuoja savo vaiką ir suteikia jam mažiau autonomijos paveikia savo vaikų nerimo
atsiradimą, ar nerimą patiriantys vaikai iššaukia savo tėvų perdėtą kontroliavimą? Taigi galima
pastebėti, kad šiuolaikiniai tyrimai detalizuoja klasikines teorijas, išgrynindami konkretų vaiku
besirūpinančio asmens elgesį, kuris yra reikšmingas nerimo atsiradime. Tačiau vis dar lieka
neaišku, o kuris reiškinys yra faktorius – nerimas ar kontroliuojantis mamų elgesys. Ch. Wei,
Ph. C. Kendall (2014) prisideda, kad aplinka irgi gali būti vienas iš vaiko nerimo atsiradimo
faktorių. Jie pabrėžia tėvų-vaiko tarpusavio ryšio svarbą, nes tėvai yra mažo vaiko aplinka. Iš
jos vaikas mokosi ir įgauna pagrindus. Tačiau anot J.C. Laurin, M. Joussement, R.E. Tremblay,
M. Boivin (2015) nerimo vystymąsi paveikia ir kiti faktoriai. Vaikystėje rizikos faktorius gali
būti ir lytis, ir vaiko temperamentas (pvz. elgesio slopinimas). Autoriai pastebi, kad mergaitės
dažniau linkę patirti nerimą, nei berniukai. Taip pat ir tie vaikai, kurie iš prigimties yra drovūs
ir turi įgimtą elgesio slopinimo temperamentą.
Taigi, galima būtų manyti, kad pradėjęs lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas yra
atskiriamas nuo prieraišumo objekto, kas sukelia nerimą. Patiriamas nerimo lygis paveikia
vaiko formavimąsi ir gali turėti pasekmių tolimesniam jo vystymuisi. Moksliniai tyrimai taip
pat atskleidžia, kad aukštas nerimo lygis gali būti kenksmingas tiek vaiko prisitaikymui, tiek
sveikatai. A. Kozina (2014) teigia, kad aukšto lygio nerimas reikšmingai paveikia vaiko
adaptyvų funkcionavimą, socialinę kompetenciją ir socialinį prisitaikymą, o atsiradęs
22
vaikystėje, gali peraugti į chronines ligas. Tarptautinė ligų klasifikacija TLK-10 išskiria
devynis nerimo sutrikimus (B. Diomšina, D. Vyčinienė, 2002). Anot autorių, nerimo
sutrikimai labai paveikia vaikų socialinį adaptavimąsi, todėl tokiems vaikams dažnai reikalinga
pagalba.
Apibendrinant svarbu pabrėžti nerimo svarbą ankstyvoje vaikystėje. Pasireiškiantis aukštas
nerimo lygis gali sutrikdyti vaiko raidą, todėl labai svarbu detalizuoti, kokias sritis ir kaip
paveikia vaiko patiriamas nerimas.
1.3.3. Nerimo vaidmuo savireguliacijos formavimuisi
Šiame darbe nagrinėjamas vaiko savireguliacijos vystymasis pradėjus jam lankyti
ikimokyklinę ugdymo įstaigą. Anksčiau buvo aptarta, kad atsiskirdamas nuo prieraišumo
objekto vaikas patiria nerimą, kuris paveikia vaiko funkcionavimą. Ankstyvoje vaikystėje
formuojasi tolimesniam funkcionavimui reikalingi įgūdžiai. Mokslinėje literatūroje mažai
dėmesio skiriama tam, kaip atsiskyrimo metu patiriamas nerimas paveikia vaiko asmenybės ir
įgūdžių formavimąsi, tame tarpe ir savireguliacijos vystymąsi.
E. M.C. Geronimi, H.L. Patterson, J. Woodruff-Borden, (2016) tyrinėjo vykdomąsias
funkcijas ankstyvoje vaikystėje. Vykdomosios funkcijos, jų tyrime, yra apibrėžiamos kaip
procesų rinkinys, atsakingas už kognityvinių, emocinių ir elgesio funkcijų kontrolę, kurie ypač
aktyviai naudojami naujose probleminėse situacijose. Šių funkcijų kontrolę naujose situacijose
galima apibrėžti kaip savireguliacijos įgūdžių taikymą. Rezultatai atskleidžia, kad vaikų
nerimas siejasi su savireguliacijos įgūdžiais ankstyvame vaiko amžiuje. Tai reiškia, kad vaiko
emocijų, elgesio ir kognityvinių procesų, tokių kaip dėmesio reguliavimas, dėmesio kontrolė
naujose, problemiškose situacijose, siejasi su vaikų nerimu. Kaip konkrečiai nerimas siejasi su
emocijų kontrole vaikystėje, autorių pastebėjimais, literatūros nedaug. Tačiau jie išskiria C.
Suveg ir J. Zeman (2004) tyrimą, kuriame pabrėžiama, kad nerimą jaučiantys vaikai dažniau
yra liūdni ir pikti, palyginus juos su vaikais, kurie nejaučia nerimo.
Nerimo sąsajos su impulsų kontrole vaikų populiacijoje E.M.C Geronimi ir kolegų (2016)
pastebėjimais nėra nagrinėjama mokslinėje literatūroje. Dėmesio kontrolė, kuri taip pat yra
savireguliacijos komponentas, autorių teigimu, nesulaukia mokslininkų dėmesio. Randami
tyrimai, kurie labiau tyrinėja vyresnius vaikus, pvz. nuo 6 metų. Tokio amžiaus vaikai,
jausdami nerimą, sunkiau perkelia dėmesį. Tai patvirtina ir G. Susa, I. Pitica, O. Benga, M.
Miclea (2012) tyrinėdami vaikus nuo 9 metų. Savo tyrime jie patvirtino, kad dėmesio kontrolė
23
reikšmingai siejasi su nerimo lygmeniu. Patiriantiems nerimą vaikams išlaikyti dėmesį ar jį
sėkmingai perkelti yra sunkiau, nei nerimo nepatiriantiems vaikams.
Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad savireguliacijos sąsajos su vaiko patiriamu nerimu
ankstyvame amžiuje nėra plačiai tyrinėjami. Pastebima, kad šie du reiškiniai siejasi, tačiau koks
jų tarpusavio ryšys šiame amžiaus tarpsnyje vis dar nėra aišku. Dėl šių priežasčių tyrime bus
nagrinėjama, kaip ankstyvoje vaikystėje, nuo 12 iki 48 mėnesių, nerimas galėtų paveikti
savireguliacijos įgūdžių formavimąsi.
1.3.4. Nerimo vaidmuo socialinio intereso formavimuisi
Dar vienas svarbus vystymosi uždavinys ankstyvoje vaikystėje – socialinio intereso
formavimasis. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad iš prigimties drovus ar baimingas vaikas yra
linkęs socialiai atsiriboti, o socialinis atsiribojimas veda prie nerimo spektro sutrikimų (E. J.
Kiel, K.A. Buss, 2014). Tačiau tyrimų apie tai, kaip ankstyvoje vaikystėje patiriamas vaiko
nerimas galimai siejasi su socialiniu interesu, trūksta. K.H. Rubin, R.J.Coplan, J.C. Bowker
(2009) apžvelgę tyrimų rezultatus patvirtina, kad gebėjimas įveikti baimę ir nerimą būnant
bendraamžių grupėje yra labai svarbus mažų vaikų socialinio intereso formavimuisi. Taip yra
dėl to, kad nerimą patiriantys vaikai nėra patrauklūs bendravimo partneriai, todėl bendraamžiai
dažnai vengia bendrauti su tokiu vaiku. Toks vaikas tampa nepopuliarus. K.H. Rubin ir kolegos
(2009) teigia, kad žemas socialinio intereso lygmuo taip pat kaip ir nerimas siejasi su vaiko
atstūmimu ir nepopuliarumu. Tačiau lieka neaiškus ryšys tarp nerimo ir socialinio intereso.
Lieka neaišku, kaip patiriamas nerimas veikia vaiko socialinį interesą.
Analizuojat tyrimus, atliktus vyresnių vaikų imtyje, pastebima, kad išgyvenantis nerimą
vaikas susiduria su sunkumais. S. Scaini, R. Belotti, V. Fiocco, M. Battaglia ir A. Ogliari
(2017) tyrinėjo 8-17 metų vaikų nerimo ir socialinės kompetencijos sąsajas. Jų tyrimas
patvirtino neigiamą koreliaciją, t.y. didėjant nerimui vaikų socialinė kompetencija silpnėja.
Tačiau socialinė kompetencija negali vystytis esant žemam socialinio intereso lygmeniui.
Žemą socialinį interesą turintis vaikas vengia sąveikų su kitais, kas trukdo jam įgyti patirtį,
leidžiančią ugdyti socialinę kompetenciją. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad socialinis
interesas vystosi socialinėje aplinkoje.
Taigi, galima pastebėti, kad mokslininkai domisi vaikų socialinės kompetencijos sąsajomis
su nerimu, tačiau tyrimų apie nerimo ir socialinio intereso sąsajas ankstyvoje vaikystėje
trūksta. Šis trūkumas skatina atidžiau pažvelgti į šį reiškinį.
24
1.4. Vaikų patiriamo nerimo, savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso teorinis
apibendrinimas
Nagrinėjant mokslinę literatūra apie vaiko savireguliacijos ir socialinio intereso vystymąsi
ankstyvoje vaikystėje pastebima, kad abu šie konstruktai pradeda vystytis dar kūdikystėje ir
apima emocijų, elgesio ir kognityvinius komponentus. Ankstyva vaikystė yra tas raidos etapas,
kada formuojasi nagrinėjami konstruktai ir sėkmingam jų vystymuisi svarbus stabilus vaiko-
mamos ryšys. Pagal galiojančius įstatymus Lietuvoje susiklostė situacija, kada vaikai
dažniausiai atskiriami nuo mamos apie 24 gyvenimo mėnesį. Pradedant lankyti ikimokyklinę
ugdymo įstaigą ryšys vaikas-mama tampa nestabilus, nes vaikas didžiąją dalį savo dienos
praleidžia ugdymo įstaigoje. Atsižvelgiant į klasikinę prieraišumo teoriją ir naujus tyrimus
šioje srityje galima teigti, kad tokioje situacijoje mažas vaikas patiria nerimą. Tuo tarpu
moksliniai tyrimai, nagrinėjantys nerimo sąsajas vėlyvesniuose amžiaus tarpsniuose pastebi jo
ryšį su vaiko savireguliacijos įgūdžiais ir socialiniu interesu. Tačiau tai, kaip nerimas paveikia
šiuos du konstruktus tiek vėlyvesniuose raidos etapuose, tiek ankstyvoje vaikystėje, nėra aišku.
25
2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖS
Atlikus mokslinės literatūros apžvalgą ir analizę buvo pastebėta, kad tyrimų apie mažų vaikų
nerimo ir savireguliacijos įgūdžių bei socialinio intereso lygmens sąsajas mažai. Todėl buvo
iškeltas toks tikslas:
Tyrimo tikslas – nustatyti vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą
(toliau IUĮ) iki 24 mėnesių ir nuo 25 mėnesių amžiaus, patiriamo nerimo, savireguliacijos ir
socialinio intereso sąsajas.
Tikslui pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai:
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti vaikų,, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24 mėnesių amžiaus, nerimo lygmenį lyties
atžvilgiu.
2. Nustatyti vaikų,, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių amžiaus, nerimo lygmenį lyties
atžvilgiu.
3. Nustatyti, kaip vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24 mėnesių amžiaus, patiriamas
nerimas atsispindi jų savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso raiškoje.
4. Nustatyti, kaip vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių amžiaus, patiriamas
nerimas atsispindi jų savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso raiškoje.
Siekiant įgyvendinti išsikeltus uždavinius, buvo suformuluotos šios hipotezės:
Hipotezės
1. Vaikų, kurie pradėjo lankyti IUĮ iki 24 mėnesių, nerimo lygmuo aukštesnis nei tų, kurie
pradėjo lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių.
2. Pradėjusių lankyti IUĮ mergaičių patiriamas nerimo lygmuo yra aukštesnis, nei
berniukų abejose amžiaus grupėse.
3. Vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniais
savireguliacijos įgūdžiais nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis.
4. Vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniu
socialinio intereso lygmeniu nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis.
Tikimasi, kad gauti rezultatai padės atsižvelgti į vaiko poreikius, padėti jam įveikti
kylančius raidos iššūkius bei paruošti jo poreikiams pritaikytą aplinką tiek namuose, tiek
ugdymo įstaigoje.
26
3. TYRIMO METODIKA
3.1. Tiriamieji
Tyrimo metu buvo apklausta 133 mamos, kurių vaikai šiais mokslo metais (2018-2019 m.)
pradėjo lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą ir yra ne vyresni kaip 48 mėnesių (4 metų).
Tyrimo metu buvo išdalinta 230 anketų. Taip pat buvo sukurta elektroninė anketa, kurios
nuoroda įrašyta popierinėje anketoje arba platinta elektroniniu būdu. Buvo grąžinta 118
popierinių anketų ir užpildyta 15 elektroninių anketų. Pasitaikė 5 anketos, kurias pildė ne vaiko
mama, o tėtis. Tačiau jos buvo įtrauktos į duomenų analizę, siekiant išlaikyti reprezentatyvų
imties dydį. Duomenų analizėje buvo naudojama 133 tiriamųjų duomenys.
Tyrime dalyvavo 68 berniukų mamos, t.y. 51,13%, ir 65 mergaičių mamos, t.y. 48,87%.
Mamos atsakinėjo apie vaikus, kurių vidutinis amžius – 31,61 mėnesių.
Vaikų amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ pasiskirstė nuo 12 mėnesių iki 48 mėnesių. Vidutinis
amžius, kuomet pradėjo lankyti IUĮ – 24,08 mėnesių. Pasiskirstymas pagal lytį atsispindi 4
lentelėje.
4 lentelė. Tiriamųjų amžiaus pasiskirstymas pagal lytį.
Vaikų amžius
mėnesiais,
pradėjus lankyti
IUĮ
Lytis Iš viso vaikų
Berniukai Mergaitės
12 - 24 43 (51,8%) 40 (48,2%) 83 (62,4%)
25 – 48 25 (50%) 25 (50%) 50 (37.6%)
Pastebima, kad pradėjusių lankyti IUĮ nuo 12 iki 24 mėnesių vaikų yra 62,4%, o nuo 25 iki
48 mėnesių vaikų yra 37.6%. Dėl šio pasiskirstymo ir Lietuvos įstatymais remiamo požiūrio
vaikus išleisti į IUĮ nuo 24 mėnesių, tyrime vaikų patiriamas nerimas ir jo poveikis vaiko
savireguliacijos ir socialinio intereso formavimuisi bus lyginami 12 – 24 mėnesių ir 25 – 48
mėnesių amžiaus grupėse.
3.2. Tyrimo metodai
Tyrime buvo naudojama anketa, sudaryta iš demografinių klausimų ir trijų klausimynų:
nerimo lygmenį matuojančio klausimyno, savireguliacijos lygmenį matuojančio klausimyno ir
socialinį interesą matuojančio klausimyno.
27
Demografiniai klausimai. Šie klausimai buvo įtraukti tam, kad surinkti papildomą
informaciją apie tiriamuosius. Tiriamųjų buvo klausiama: koks giminystės ryšys sieja su vaiku;
koks mamos amžius; koks vaiko amžius metais ir mėnesiais; vaiko lytis; kelintas vaikas
šeimoje; kokio amžiaus kiti vaikai (jei turi); ar vaiką augina viena mama, ar su
partneriu/sutuoktiniu; kokio amžiaus vaikas pradėjo eiti į darželį (metais ir mėnesiais); kiek
laiko vaikas jau lanko darželį, nuo tos dienos, kai pirmą kartą pasiliko vienas (mėnesiais); kas
iki pradedant lankyti darželį dar prižiūrėjo vaiką; mamos išsilavinimas.
Vaikų nerimo matavimo metodikos
C. Atman su kolegomis atliko nerimo ankstyvoje vaikystėje vertinimo metodikų apžvalgą
(Altman C., Sommer J.L., McGoey K.E., 2009). Jie pastebėjo, kad daugybė metodikų yra
sukurta vertinti nerimą paauglystėje ir dažniausiai tų metodikų minimalus amžius yra 6-8
metai. Tuo tarpu ankstyvojoje vaikystėje patiriamą vaikų nerimą matuojančių metodikų nėra
daug. Taigi, rastas metodikas autoriai suskirstė į tris grupes: klinikinis interviu, klausimynai ir
vertinimo skalės bei alternatyvūs metodai (pvz. pasakos skaitymas ir vaidinimas su lėlėmis,
piešinėlių su emocijomis rodymas ir pan.).
Apžvelgus tyrimuose naudojamus klausimynus mažų vaikų nerimui matuoti buvo rasta
keletas tiriamųjų amžiui tinkantys klausimynai. Children‘s Moods, Fears, and Worries
Questionnaire (CMFWQ) klausimyno autoriai J. K. Bayer, A.V. Sanson ir Sh.A. Hemphill
(2006) sukūrė metodiką, kuri tiria mažų vaikų, nuo 18 mėnesių iki 7 metų, vidinius sunkumus:
nerimą, depresiją, slopinimą, bendraamžių atstūmimą ir atsiskyrimo nerimą. The Achenbach
scales: Child Behavior Checklist (CBCL). CBCL skalė sukurta matuoti 1,5 – 5 metų amžiaus
vaikų elgesį. Klausimynas matuoja bendras problemas, vidinius sunkumus, išorinius sunkumus
ir tokius sindromus kaip: emocinis reaktyvumas, nerimas/depresija, somatiniai nusiskundimai,
atsitraukimas, miego problemos, dėmesio problemos, agresyvus elgesys. The Brief Infant-
Toddler Social and Emotional Assessment (BITSEA). Instrumentas skirtas 12 – 36 mėnesių
vaikų socioemocinėms ir elgesio problemoms bei socioemocinės kompetencijos trūkumui
vertinti.
Minėtieji klausimynai matuoja mažų vaikų nerimą, tačiau šalia nerimo dar yra matuojami
ir kiti reiškiniai. Siekiant išvengti perteklinės informacijos tyrime, nerimui matuoti buvo
pasirinktas Priešmokyklinio nerimo skalė – tėvų forma, PAS-PR (Preschool Anxiety Scale-
Parent Report, PAS-PR) klausimynas.
Priešmokyklinio nerimo skalė – tėvų forma, PAS-PR (angl. Preschool Anxiety Scale-Parent
Report, PAS-PR). S.H. Spence ir R. Rapee 1999 metais sukūrė šį klausimyną. Jis nėra laisvai
28
prieinamas, tačiau užsiregistravus autorių tinklapyje, buvo gauta asmeninė prieiga su galimybe
parsisiųsti klausimyną, jo aprašymą ir raktą (https://www.scaswebsite.com/1_5_.html).
Lietuviškos versijos nėra, todėl buvo atliktas dvigubas vertimas, organizuotas šio darbo
autorės.
Klausimyną sudaro 28 klausimai, matuojantys nerimo lygmenį. Mama turėjo įvertinti, kaip
dažnai pateiktas teiginys yra būdingas jos vaikui. Vertinimas vyko Likert‘o skalėje nuo 0 –
visiškai netiesa iki 4 – labai dažnai tiesa. 29 klausimas yra atviras. Jis nėra vertinamas, bet
skirtas sužinoti, ar vaikas turėjo traumuojančios patirties. Po to einantys 5 klausimai (nuo 30
iki 34) taip pat nėra vertinami, o skirti tik klinikiniams tikslams (sužinoti, kaip vaikas išgyvena
potrauminį stresą). Iš 29 klausimų išskiriamos 4 skalės: generalizuoto nerimo skalė (angl.
Generalised anxiety), socialinio nerimo (angl. Social anxiety), atsiskyrimo nerimo (angl.
Separation anxiety) ir specifinių baimių skalė (Specific fears).
Remiantis atlikto tyrimo duomenimis skalių vidinis suderinamumas atsispindi 1 lentelėje.
1 lentelė. PAS-PR skalės Cronbach alpha.
Skalė Klausimų
skaičius
Cronbach
alpha
skalių
Cronbach
alpha
bendras
Vidurkis Standartinis
nuokrypis
Generalizuoto
nerimo skalė
7 0,836
0,851
3,62 3,228
Socialinio
nerimo skalė
7 0,771 5,75 4,212
Atsiskyrimo
nerimo skalė
5 0,808 4,20 3,795
Specifinių
baimių skalė
9 0,821 8,50 4,939
Kadangi Cronbach alpha tiek bendras visų skalių, tiek atskirai kiekvienos yra daugiau už
0,7, tai leidžia daryti prielaidą, kad vidinis skalių suderinamumas yra pakankamai aukštas ir
tinkamas atlikti grupiniam tyrimui (R. Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2010).
29
Vaikų savireguliacijos įgūdžių matavimo metodikos
Siekiant išmatuoti mažų vaikų savireguliacijos lygį, buvo naudojamos mamų ataskaitos
apie jų vaikų stebimą elgesį ir emocines reakcijas. Šiems reiškiniams tirti pagal amžių
pritaikytų metodikų lietuvių kalba nėra daug, tačiau tyrimuose randamos tokios mažų vaikų
savireguliacijos tyrimui naudojamos metodikos: The Eyberg Child Behaviour Inventory
(ECBI) skalė, kurią sukūrė Eyberg ir Robinson (1983) yra skirta 2 – 16 metų amžiaus vaikams.
Ši metodika matuoja vaiko elgesio problemas, tokias kaip: nesivaldymas, nepasitenkinimas,
agresyvumas, impulsyvumas. Ages and Stages Questionnaires: Social – Emotional Edition
(ASQ: SE-2) klausimynas buvo sukurtas atpažinti mažus vaikus, kurie potencialiai gali patirti
socialinių ir emocinių sunkumų. Jis susitelkia ties socialiniu ir emociniu vaiko elgesiu.
ECBI skirtas vaikams nuo 2 metų. Planuojamame tyrime dalyvaus vaikai, kurių amžius
nuo 1 metų, todėl šis klausimynas nėra tinkamas. Taip pat jis labiau koncentruotas ties
sutrikimų simptomais, todėl gali nefiksuoti švelnesnių elgesio apraiškų, kurios yra svarbios
tyrimui. ASQ:SE-2 metodika paprasta, lengvai suprantama, tačiau klausimynai padalinti pagal
vaikų amžių: 12-24 mėnesių ir iki 45 - 50 mėnesių vaikams. Dėl šių priežasčių šie klausimynai
nėra tinkami tyrimui. Išmatuoti mažų vaikų savireguliacijos įgūdžių lygiui buvo pasirinktas
Ankstyvos vaikystės elgesio klausimynas, labia trumpa versija (ECBQ-VSF).
Ankstyvos vaikystės elgesio klausimynas, labia trumpa versija, ECBQ-VSF (angl. Early
Childhood Behavior Questionnaire. Very Short Form, ECBQ-VSF). Sukurtas 2009 metais S.
P. Putnam, J. F. Jacobs, M.A. Gartstein, M.K. Rothbart. Jis nėra laisvai prieinamas internete,
tačiau užsiregistravus internetinėje svetainėje gaunama asmeninė prieiga ir galimybė
klausimyną parsisiųsti (https://research.bowdoin.edu/rothbart-temperament-
questionnaires/instrument-descriptions/the-early-childhood-behavior-questionnaire/). Ši
klausimyno versija nėra išversta į lietuvių kalbą, todėl buvo atliktas dvigubas vertimas,
organizuotas šio darbo autorės.
Ši klausimyno versija sukurta iš 36 klausimų, kurie vertina 3 plataus masto skales:
Negatyvaus afekto (angl. negative affect) – 12 klausimų, veiklumo (angl. Surgency) - 12
klausimų, pastangų kontrolė (angl. Effortful Control) – 12 klausimų. Šiame klausimyne
tiriamųjų mamos turi įvertinti 36 teiginius Likert‘o skalėje nuo 1 iki 7, kur 1 – niekada, o 7 –
visada. Taip pat yra įtrauktas variantas N - nepastebėta. Tai reiškia, kad mama nematė vaiko
apibūdinamoje situacijoje. Šis variantas skiriasi nuo varianto niekada (1).
Autoriai pažymi, kad ECBQ-VSF Cronbach alpha yra 0,71 (nuo 0,70 iki 0,72). Remiantis
atlikto tyrimo duomenimis skalių vidinis suderinamumas atsispindi 2 lentelėje.
30
2 lentelė. ECBQ-VSF klausimyno Cronbach alpha.
Skalė Klausimų
skaičius
Cronbach
alpha
skalių
Cronbach
alpha
bendras
Vidurkis Standartinis
nuokrypis
Negatyvaus
afekto
12 0,545
0,591
38,05 9,555
Veiklumo 12 0,717 62,01 9,467
Pastangų
kontrolės
12 0,735 60,12 9,144
Kadangi Cronbach alpha tiek bendras visų skalių, tiek atskirai kiekvienos yra daugiau už
0,5, tai leidžia daryti prielaidą, kad vidinis skalių suderinamumas yra pakankamas ir tinkamas
atlikti grupiniam tyrimui (R. Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2010).
Vaikų socialinio intereso matavimo metodikos
Siekiant įvertinti tyrime dalyvaujančių mažų vaikų socialinį interesą buvo pasirinktas Child
Social Preference Scale (CSPS).
Socialinio intereso klausimynas (angl. Child Social Preference Scale, CSPS). Tai R.J.
Coplan, K. Prakash, K. O‘Neill ir M. Armer 2004 metais sukurtas klausimynas. Leidimo buvo
prašoma iš R.J. Coplan. Sutikimas gautas (Priedas Nr.1). Klausimynas nėra išverstas į lietuvių
kalbą, todėl jam buvo atliktas dvigubas vertimas, organizuotas šio darbo autorės.
Klausimyną sudaro 11 klausimų, suformuojančių 2 skales: konfliktinio drovumo (ang.
Conflicted shyness) ir socialinio deficito (angl. social disinterest). Tiriamojo mama turėjo
įvertinti savo vaiko elgesį skalėje nuo 1 iki 5, kur 1 – visiškai nebūdinga, 5 – labai būdinga.
Autoriai pažymi, kad CSPS Cranbach alpha konfliktinio drovumo skalei yra 0,90, o
socialinio deficito skalei 0,73. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis skalių vidinis
suderinamumas atsispindi 3 lentelėje.
31
3 lentelė. Socialinio intereso klausimyno Cranbach alpha.
Skalė Klausimų
skaičius
Cronbach
alpha
skalių
Cronbach
alpha
bendras
Vidurkis Standartinis
nuokrypis
Konfliktinio
drovumo
7 0,849
0,605
15,31 5,240
Socialinio
deficito
4 0,639 11,58 2,848
Kadangi Cronbach alpha tiek bendras visų skalių, tiek atskirai kiekvienos yra daugiau už
0,5, tai leidžia daryti prielaidą, kad vidinis skalių suderinamumas yra pakankamas ir tinkamas
atlikti grupiniam tyrimui (R. Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2010).
3.3. Tyrimo duomenų sutvarkymas
Atliekant tyrimą ir apdorojant surinktus duomenis buvo naudojama SPSS (Statistical
Package for Social Sciences) programa. Tyrimo metu surinkti duomenys buvo koduojami ir
suvedami į programą. Rezultatai skaičiuoti ir analizuoti naudojant aprašomąją statistiką. Skalių
patikimumas įvertintas naudojant Cronbach alpha. Skirstinio normalumui tikrinti pasirinktas
Shapiro Wilk kriterijus. Vidurkių palyginimui buvo pasirinkta MANOVA, nes nerimo
klausimyno poskalės tarpusavyje koreliuoja, t.y. Bartlett sferiškumo kriterijaus p<0,05.
Atskelisti prognostinius ryšius tarp kintamųjų atlikta tiesinė regresinė analizė. Parinktas
statistinio reikšmingumo lygmuo α=0,05.
3.4. Tyrimo procedūra
Tyrimas buvo atliekamas 2019 metų kovo mėnesį. Tyrimas buvo atliekamas dviem būdais:
dalinant anketas šešiuose Alytaus miesto lopšeliuose-darželiuose, bei platinant anketas
elektroniniu formatu. Popierinės anketos buvo išdalintos su įstaigų vadovių sutikimu, grupės
auklėtojoms. Auklėtojoms trumpai buvo pristatomas tyrimas, jo tikslas ir nauda ugdymo
įstaigai. Akcentuojama, kad tyrimas yra visiškai anoniminis. Siekiant išlaikyti anonimiškumą,
anketoms grąžinti grupėse buvo palikti segtuvai, į kuriuos mamos galėjo įdėti užpildytą anketą
jai patogiu metu (o ne paduoti auklėtojai į rankas). Anketoje buvo įtraukta elektroninės anketos
nuoroda, suteikiant mamoms pasirinkimo galimybę dalyvauti tyrime joms patogiu būdu. Tą
paskatino padaryti dviejų ugdymo įstaigų direktorės teigdamos, jog jų įstaigoje elektroninės
apklausos yra efektyvesnės nei popierinės. Buvo prašoma anketas užpildyti per savaitę.
32
Su įstaigos vadovybe buvo susitarta, jog atlikus tyrimą įstaigoms bus pateikiami rezultatai
bei, pagal poreikį, rekomendacijos, kaip palengvinti naujų vaikų adaptaciją.
33
4. TYRIMO REZULTATAI
4.1. Skirstinių patikrinimas
Darbo pradžioje buvo atlikta nagrinėjamų kintamųjų skalių skirstinių analizė. Shapiro – Wilk
kriterijaus statistika parodo skirstinio artimumą normaliajam: kuo statistikos reikšmė arčiau 1,
tuo skirstinys arčiau normaliojo (Vaitkevičius, A. Saudargienė, 2006). Rezultatai parodė
skirtingus reikšmingumus (4 lentelė).
4 lentelė. Shapiro – Wilk kriterijaus statistika.
Skalė Shapiro – Wilk p reikšmė
Nerimo klausimynas
Generalizuoto nerimo
poskalė
0,000
Socialinio nerimo poskalė 0,000
Atsiskyrimo nerimo poskalė 0,000
Specifinių baimių poskalė 0,000
Savireguliacijos klausimynas Negatyvaus afekto poskalė 0,002
Veiklumo poskalė 0,001
Pastangų kontrolės poskalė 0,572
Socialinio intereso
klausimynas
Drovumo poskalė 0,000
Socialinio intereso deficito
poskalė
0,076
Pateiktoje lentelėje pastebima, kad skirstiniai artimi normaliajam (p>0,05) tik
savireguliacijos klausimyno pastangų kontrolės poskalės (p=0.572) ir socialinio intereso
klausimyno socialinio intereso deficito poskalės (p=0.076). Kitų poskalių skirstiniai statistiškai
reikšmingai skiriasi nuo normaliojo skirstinio (p<0,05). Tad tolimesnei rezultatų analizei bus
naudojami neparametriniai kriterijai.
4.2. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas amžiaus grupėse
Siekiant palyginti vaikų patiriamą nerimą skirtingose amžiaus grupėse buvo
nustatinėjamos nerimo komponentų sąsajos su amžiumi. Nerimo komponentai išskiriami tokie:
generalizuotas nerimas, socialinis nerimas, atsiskyrimo nerimas, specifinės baimės. Atlikus
mokslinės literatūros analizę, buvo iškelta tyrimo hipotezė, kurios tikslas – palyginti vaikų
patiriamą nerimą skirtingose amžiaus grupėse. Kadangi nerimo poskalių skirstiniai nėra
34
pasiskirstę normaliuoju dėsniu, todėl buvo pasirinkta pašalinti išskirtis. Šalinamos buvo tos
daugiamatės išskirtys, kurių Mahalanobio atstumas viršija 0,001 lygmens χ2 (4) = 18,467
kritinę reikšmę. Siekiant nustatyti patiriamo nerimo skirtumus tarp amžiaus grupių, buvo
lyginami vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai, kurie pateikti 5 lentelėje.
5 lentelė. Nerimo komponentų palyginimas skirtingose amžiaus grupėse.
Skalė Vidurkis Standartinis
nuokrypis
F
kriterijus
p
Iki 24
mėnesių
Nuo 25
mėnesių
Iki 24
mėnesių
Nuo 25
mėnesių
Generalizuotas
nerimas
3,32 3,98 3,233 3,166 1,253 0,265
Socialinis nerimas 5,18 6,50 4,009 4,443 2,967 0,087
Atsiskyrimo nerimas 3,65 5,17 3,696 3,905 4,769 0,031
Specifinės baimės 8,46 8,44 5,219 4,547 0,001 0,979
Iš 5 lentelės matoma, kad Generalizuotas nerimo, Socialinis nerimo ir Atsiskyrimo nerimo
vidurkiai yra aukštesnį tų vaikų, kurie IUĮ lankyti pradėjo nuo 25 mėnesių. Tuo tarpu Specifinių
baimių vidurkis yra aukštesnis vaikų, kurie IUĮ pradėjo lankyti iki 24 mėnesių.
Analizuojant Box kriterijų pastebėta, kad kovariacinės matricos statistiškai reikšmingai
nesiskiria (Box kriterijaus reikšmė 11,695, p=0.338; p>α, kai α=0,05), tai tenkina MANOVOS
prielaidą apie kovariacinių matricų lygybę ir toliau vertinant faktorių daugiamatį efektą buvo
atsižvelgiama į Wilks Lambda kriterijų. Taigi, nagrinėjant faktorių efektą priklausomiems
kintamiesiems pastebima, kad amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ, nėra statistiškai
reikšmingas, nes Wilks Lambda 0,934, p=0.081, p>α, kai α=0,05 ir paaiškina 7,4% priklausomų
kintamųjų dispersijos.
Iš pateiktų duomenų pastebima, kad reikšmingai grupių vidurkiai skiriasi tik Atsiskyrimo
nerimo poskalėje (p<0,05). Todėl galima teigti, kad, vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24
mėnesių Atsiskyrimo nerimo lygmuo reikšmingai skiriasi nuo tų, kurie IUĮ pradėjo lankyti nuo
25 mėnesių. Didesnis nerimas yra vaikų, kurie pradėjo lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių.
Apibendrinant, gauti rezultatai atskleidė, kad hipotezė apie patiriamą aukštesnį nerimo lygį
skirtingose amžiaus grupėse buvo patvirtinta iš dalies. Statistiškai reikšmingas skirtumas
(p<0,05) pastebėtas Atsiskyrimo nerimo poskalėje, kurios vidurkių palyginimas parodė, kad
35
aukštesnį atsiskyrimo nerimą išgyvena vaikai, IUĮ pradėję lankyti nuo 25 mėnesių. Tik vienas
iš nerimo komponentų – atsiskyrimo nerimo, sudaro sąsajas ir amžiaus grupėmis.
4.3. Vaikų nerimo rodiklių palyginimas lyties atžvilgiu
Atsižvelgiant į atliktus mokslinius tyrimus, kurių metu buvo pastebėti skirtumai tarp
mergaičių ir berniukų išgyvenamo nerimo lygmens, buvo iškelta hipotezė, kad pradėjusių
lankyti IUĮ mergaičių patiriamas nerimo lygmuo yra aukštesnis, nei berniukų abejose amžiaus
grupėse.
Siekiant palyginti nerimo poskalių vidurkius skaičiavimai buvo atlikti su duomenimis,
kuriuose buvo pašalintos išskirtys, atsižvelgiant į Mahalanobio atstumą. Tai daryta todėl, kad
nerimo poskalių skirstiniai nepasiskirstę normaliuoju dėsniu. Vaikų patiriamo nerimo vidurkiai
ir jų standartiniai nuokrypiai pašalinus išskirtis pateikti 6 lentelėje.
6 lentelė. Berniukų ir mergaičių, pradėjusių lankyti IUĮ iki 24 mėnesių, nerimo rodiklių
palyginimas.
Skalė Berniukų Mergaičių F
kriterijus
p
Vidurkis Std.
nuokrypis
Vidurkis Std.
nuokrypis
Generalizuotas
nerimas
3,31 3,246 3,33 3,263 0,001 0,972
Socialinis nerimas 5,13 4,053 5,23 4,016 0,013 0,911
Atsiskyrimo nerimas 3,77 3,917 3,54 3,508 0,075 0,785
Specifinės baimės 9,26 5,403 7,67 4,970 1,829 0,180
6 lentelės duomenys parodo, kad Generalizuoto nerimo ir Socialinis nerimo vidurkiai yra
aukštesnį mergaičių. Tuo tarpu Atsiskyrimo nerimo ir Specifinių baimių vidurkiai yra
aukštesnis berniukų grupėje.
Box kriterijus atskleidžia, kad kovariacinės matricos statistiškai reikšmingai nesiskiria (Box
kriterijaus reikšmė 8,165, p=0.658; p>α, kai α=0,05), tai tenkinama MANOVOS prielaida apie
kovariacinių matricų lygybę ir toliau vertinant faktorių daugiamatį efektą bus atsižvelgiama į
Wilks Lambda kriterijų. Wilks Lambda 0,953, p=0.468, p>α, kai α=0,05. Iš lentelėje pateiktų
duomenų pastebima, kad grupių vidurkiai reikšmingai neskiria, nes visų poskalių p>0,05.
36
Taip pat buvo analizuoti patiriamo nerimo skirtumai tarp berniukų ir mergaičių, kurie IUĮ
pradėjo lankyti nuo 25 mėnesių. Rezultatai pateikiamo 7 lentelėje.
7 lentelė. Berniukų ir mergaičių, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių, nerimo rodiklių
palyginimas.
Skalė Berniukų Mergaičių F
kriterijus
p
Vidurkis Std.
nuokrypis
Vidurkis Std.
nuokrypis
Generalizuotas
nerimas
3,71 2,074 4,25 4,003 0,346 0,559
Socialinis nerimas 5,21 4,253 7,79 4,334 4,345 0,043
Atsiskyrimo nerimas 4,62 3,716 5,71 4,091 0,922 0,342
Specifinės baimės 7,83 4,479 9,04 4,630 0,845 0,363
Box kriterijaus reikšmė 21,068, p=0.039; p<α, kai α=0,05. Tai rodo, kad kovariacinės
matricos statistiškai reikšmingai skiriasi, vadinasi toliau vertinant faktorių daugiamatį efektą
bus atsižvelgiama į Pillai’s Trace kriterijų. Pillai’s Trace 0,103, p=0.312, p>α, kai α=0,05.
Iš lentelėje pateiktų duomenų pastebima, kad grupių vidurkiai reikšmingai skiriasi (p<0,05)
Socialinio nerimo poskalėje. Tai reiškia, kad mergaičių, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių,
socialinis nerimas yra didesnis nei berniukų.
Taigi, galima teigti, kad 2 hipotezė apie dvejose amžiaus grupėse berniukų ir mergaičių
patiriamo nerimo lygmens skirtumus buvo dalinai patvirtinta. Mergaitės, pradėjusios lankyti
IUĮ nuo 25 mėnesių, jaučia didesnį socialinį nerimą nei berniukai.
4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu
Nagrinėjant nerimo lygmens sąsajas su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu buvo iškelta
hipotezė: vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniais
savireguliacijos įgūdžiais nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis. Tam nustatyti buvo
atlikta tiesinė regresinė analizė.
Siekiant išanalizuoti ryšius tarp kintamųjų buvo atliktos trys tiesinės regresinės analizės tarp
trijų savireguliacijos įgūdžių komponentų (Negatyvaus afekto, Veiklumo, Pastangų kontrolės)
ir regresorių (Nerimo poskalių: Generalizuotas nerimas, Socialinis nerimas, Atsiskyrimo
nerimas, Specifinės baimės, bei lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ).
37
4.4.1. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su negatyviu afektu
Ieškant statistiškai reikšmingų ryšių buvo atlikta ANOVA. Regresoriai buvo suskirstyti į 2
blokus: 1 blokas – nerimo poskalės, 2 blokas – vaiko lytis ir amžiaus grupė, kada pradėjo
lankyti IUĮ (iki 24 mėnesių ar nuo 25 mėnesių amžiaus). Analizė parodė, kad negatyvaus afekto
sąsajos su visais regresoriais yra statistiškai reikšmingos (1 blokas p=0.006, p<0,05; 2 blokas
p=0,021, p<0,05). Tačiau vertinant atskirai pastebima, kad nei vienas regresorius neformuoja
statistiškai reikšmingo ryšio, t.y. visų p>0,05 (p reikšmės pasiskirsto nuo 0,063 iki 0,988). Dėl
šios priežasties buvo nuspręsta pašalinti išskirtis, kurios atrastos atvejų standartizuotos
liekamosios paklaidos diagnostikos metu. Pakartotinai atlikus tiesinės regresijos analizę
rezultatai pasikeitė. Atlikus ANOVA buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingas tiek ryšys
tarp negatyvaus afekto ir vaiko lyties bei amžiaus (p=0.002, p<0.05), tiek ryšys tarp negatyvaus
afekto ir nerimo (p=0.001, p<0.05). Toliau buvo tęsiama detalesnė analizė. Vienintelis artimas
statistiniam reikšmingumui ryšys buvo tarp negatyvaus afekto ir atsiskyrimo nerimo (p=0.055).
Tačiau p>0,05, o imtis maža, todėl negalima daryti prielaidos, kad toks skirtumas neiškreiptų
duomenų. Kadangi statistiškai reikšmingų ryšių neatrasta, detalesnė analizė nėra prasminga.
Verta paminėti, kad multikolinearumo problemos nėra, nes visų kintamųjų dispersijos
mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.
Regresijos modelio determinacijos (deteem) koeficientų įvertinimas leidžia teigti, kad vaiko
lytis ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 15,9% negatyvaus afekto dispersijos, o
patiriamas nerimas paaiškina 14,9% negatyvaus afekto dispersijos. Pastebima, kad
paaiškinamos dispersijos procentas yra nedidelis. Tai galima sieti su nestebimais kintamaisiais,
kurie paaiškina likusią dalį negatyvaus afekto dispersijos.
4.4.2. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su veiklumu
Pirminiam ryšių statistinio reikšmingumo nustatymui buvo atlikta ANOVA. Iš gautų
rezultatų galima teigti, kad veiklumo sąsajos su visais regresoriais yra statistiškai reikšmingos
(1 blokas p=0.006, p<0,05; 2 blokas p=0,009, p<0,05). Siekiant tikslumo, buvo įvertinta
kiekvieno regresoriaus statistinis reikšmingumas su veiklumu. 8 lentelėje pateikiami ryšių tarp
veiklumo ir lyties bei amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, įvertinimai.
38
8 lentelė. Veiklumo ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Veiklumas
R2 = 0,132
Vaiko lytis 0,208 1,483 0,141
Vaiko amžius, kada
pradėjo lankyti
darželį (iki 24
mėnesių/ nuo 24
mėnesių)
0,124
0,853
0,396
Iš pateiktų duomenų pastebima, kad statistiškai reikšmingų ryšių (p<0,05) tarp veiklumo
ir lyties bei amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, nepastebima.
Taip pat buvo atlikta ryšių tarp veiklumo ir nerimo komponentų analizė. Jos rezultatai
pateikiami 9 lentelėje.
9 lentelė. Veiklumo ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Veiklumo
R2 = 0,111
Generalizuoto
nerimo poskalė
-0,002 -0,014 0,989
Socialinio nerimo
poskalė
-0,001 -0,008 0,994
Atsiskyrimo nerimo
poskalė
-0,419 -3,328 0,001
Specifinių baimių
poskalė
0,145 1,180 0,240
9 lentelės duomenys parodo, kad statistiškai reikšmingas ryšys yra tarp atsiskyrimo nerimo ir
veiklumo (p=0.001, p<0,05). Taip pat pastebima, kad šis ryšys yra stipriausias (β=0.419). Jis
yra neigiamas, o tai rodo, kad didėjant atsiskyrimo nerimui veiklumas mažėja.
Kadangi dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) visų kintamųjų yra mažesnis nei 4, todėl
galima teigti, kad multikolinearumo problemos nėra.
39
Regresijos modelio determinacijos koeficientų (deteem) įvertinimas parodė, kad vaiko lytis
ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 13,2% veiklumo dispersijos, o patiriamas nerimas
paaiškina 11,1% veiklumo dispersijos. Paaiškinamos dispersijos procentinė dalis nėra didelė.
Galima daryti prielaidą, kad vaiko veiklumo dispersiją aiškina ir kiti, nestebimi kintamieji.
4.4.3. Vaikų patiriamo nerimo komponentų sąsajos su pastangų kontrole
Atlikta ANOVA analizė ryšių statistiniam reikšmingumui nustatyti parodė, kad sąsajos tarp
pastangų kontrolės ir regresorių yra statistiškai nereikšmingos (1 blokas p=0.095, p>0,05; 2
blokas p=0,105, p>0,05). Dėl šios priežasties buvo pašalinta viena išskirtis, kuri nustatyta
atvejų standartizuotos liekamosios paklaidos diagnostine lentele. Po išskirties pašalinimo
rezultatai pasikeitė: sąsaja tarp nerimo ir pastangų kontrolės tapo statistiškai reikšminga,
p=0,048, p<0,05. Tuo tarpu statistinis reikšmingumas tarp pastangų kontrolės ir lyties bei
amžiaus nepakito (p=0.060, p>0,05). Patobulintą modelį galima toliau analizuoti.
Įvertinus kiekvieno regresoriaus statistinį reikšmingumą paaiškėjo, kad statistiškai
reikšmingo ryšio tarp regresorių lytis ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, nėra (visų p>0,05).
Rezultatai pateikiami, 10 lentelėje. Multikolinearumo problemos nėra, nes visų kintamųjų
dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.
10 lentelė. Pastangų kontrolės ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ,
atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Pastangų kontrolė
R2 = 0,076
Vaiko lytis 0,126 1,408 0,162
Vaiko amžius, kada
pradėjo lankyti
darželį (iki 24
mėnesių/ nuo 24
mėnesių)
0,071 0,781 0,436
Taip pat buvo patikrintas ryšių statistinis reikšmingumas tarp pastangų kontrolės ir nerimo
poskalių. Rezultatai pateikiami 11 lentelėje.
40
11 lentelė. Pastangų kontrolės ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Pastangų kontrolė
R2 = 0,096
Generalizuoto
nerimo poskalė
0,099 0,854 0,395
Socialinio nerimo
poskalė
-0,174 -1,195 0,235
Atsiskyrimo nerimo
poskalė
-0,070 -0,543 0,588
Specifinių baimių
poskalė
-0,143 -1,136 0,258
Šios lentelės duomenys parodo, kad nėra statistiškai reikšmingų ryšių tarp pastangų kontrolės
ir nerimo poskalių, nes visų p<0,05. Multikolinearumo problemos taip pat nėra, nes visų
kintamųjų dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.
Regresijos modelio determinacijos koeficientų (deteem) įvertinimas parodė, kad vaiko lytis
ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 9,6% pastangų kontrolės dispersijos, o
patiriamas nerimas paaiškina 7,6% pastangų kontrolės dispersijos. Toks procentas yra
nedidelis, tačiau galima daryti prielaidą, kad vaiko pastangų kontrolės dispersiją aiškina kiti,
nestebimi kintamieji.
4.4.4. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su savireguliacijos įgūdžiais apibendrinimas
Atlikus sąsajų tarp nerimo ir savireguliacijos komponentų analizę buvo pastebėta, kad
statistiškai reikšmingas ryšys (p<0,05) yra tik tarp atsiskyrimo nerimo ir veiklumo. Visi kiti
komponentai neformuoja tarpusavyje statistiškai reikšmingų ryšių. Tokie rezultatai leidžia
teigti, kad hipotezė apie aukštesnio nerimo lygmens sąsajas su žemesniu savireguliacijos
įgūdžių lygmeniu pasitvirtino iš dalies. Hipotezė teigė, kad vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ,
aukštesnis nerimo lygmuo labiau siejasi su žemesniais savireguliacijos įgūdžiais nei amžius,
kada pradėjo lankyti IUĮ ir lytis. Rezultatai patvirtino, kad aukštesnis nerimo lygmuo labiau
siejasi su žemesniu savireguliacijos įgūdžių lygmeniu nei lytis ar amžius. Bet iš visų nerimo
komponentų reikšmingas ryšys nustatytas tik vienas.
41
4.5. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialiniu interesu
Mokslinėje literatūroje buvo pastebėtos nerimo sąsajos su besivystančiu vaiko socialiniu
interesu. Tačiau detalesnių empirinių duomenų, kaip šie du reiškiniai siejasi tarpusavyje
ankstyvoje vaikystėje, trūksta. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia analizuoti vaikų
patiriamo nerimo sąsajas su socialinio intereso lygmeniu. Tuo tikslu buvo iškelta hipotezė, kad
aukštesnis vaikų nerimo lygis labiau siejasi su žemesniu socialinio intereso lygmeniu nei
amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ, ir lytis.. Tam nustatyti buvo atlikta tiesinė regresinė
analizė.
Siekiant išanalizuoti ryšius tarp kintamųjų buvo atliktos dvi tiesinės regresinės analizės tarp
dviejų socialinio intereso poskalių (Socialinio intereso deficito ir Konfliktinio drovumo) ir
regresorių (Nerimo poskalių: generalizuotas nerimas, Socialinis nerimas, Atsiskyrimo nerimas,
Specifinės baimės; lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ). Regresoriai buvo suskirstyti į
du blokus: 1 - keturios nerimo poskalės, 2 – vaiko lytis ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ.
4.5.1. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su socialinio intereso deficitu
Pirmiausia buvo siekiama patikrinti, ar yra statistiškai reikšmingi ryšiai (kai p<0,05) tarp
kintamųjų. ANOVA analizė parodė, kad socialinio deficito sąsajos su visais regresoriais yra
statistiškai reikšmingos (1 blokas p=0.019, p<0,05; 2 blokas p=0,004, p<0,05). Tuo tarpu
detalizuojant pastebima, kad atskirai vertinant ne visi regresoriai statistiškai reikšmingai
(p<0,05) siejasi. Ryšių stiprumai tarp socialinio intereso deficito ir lyties bei amžiaus, kada
pradėjo lankyti IUĮ. pateikiami 12 lentelėje.
12 lentelė. Socialinio intereso deficito ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti
IUĮ, atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Socialinio intereso
deficitas
R2 = 0,145
Vaiko lytis -0,173 -1,980 0,050
Vaiko amžius, kada
pradėjo lankyti
darželį (iki 24
mėnesių/ nuo 24
mėnesių)
-0,169
-1,918
0,058
42
Iš lentelėje pateikiamų duomenų pastebimas statistiškai reikšmingas ryšys tarp vaiko lyties
ir socialinio intereso deficito (p=0,050). Ryšio stiprumo koeficientas (β= -0,173) rodo, kad
ryšys yra neigiamas. Vadinasi, mergaičių Socialinio intereso deficitas yra didesnis nei
berniukų.
Po to buvo atlikta ryšių analizė tarp socialinio deficito ir nerimo regresorių. Jos rezultatai
pateikiami 13 lentelėje.
13 lentelė. Socialinio intereso deficito ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Socialinio intereso
deficitas
R2 = 0,093
Generalizuoto
nerimo poskalė
-0,113 -0,998 0,320
Socialinio nerimo
poskalė
0,169 1,193 0,235
Atsiskyrimo nerimo
poskalė
0,368 2,902 0,004
Specifinių baimių
poskalė
-0,238 -1,944 0,054
13 lentelės duomenys parodo, statistiškai reikšmingas ryšys pastebimas su Atsiskyrimo
nerimu, p=0.010, p<0,05. Šis ryšys taip pat yra stipriausias (β=0.368). Jis yra teigiamas, o tai
rodo, kad didėjant atsiskyrimo nerimui socialinio intereso deficitas taip pat didėja.
Multikolinearumo problemos nėra abiejuose regresorių blokuose, nes visų kintamųjų
dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.
Regresijos modelio determinacijos koeficientų (deteem) įvertinimas parodė, kad vaiko lytis
ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 14,5% socialinio intereso deficito dispersijos.
Tuo tarpu patiriamas nerimas paaiškina 9,3% socialinio intereso deficito dispersijos.
Paaiškinamos dispersijos procentas nedidelis, tačiau tai leidžia daryti prielaidą, kad nestebimi
kintamieji galimai paaiškina didesnę dalį socialinio intereso deficito dispersijos.
4.5.2. Vaikų patiriamo nerimo sąsajos su konfliktiniu drovumu
Analizuojant nerimo lygmens sąsajas su konfliktiniu drovumu, ANOVA analizė parodė,
kad konfliktinio drovumo sąsajos su visais regresoriais yra statistiškai reikšmingos (1 blokas
43
p=0.000, p<0,001; 2 blokas p=0,000, p<0,001). Tuo tarpu detalizuojant pastebima, kad atskirai
vertinant ne visi regresoriai statistiškai reikšmingai siejasi. Ryšių stiprumai pateikiami 14
lentelėje.
14 lentelė. Konfliktinio drovumo ypatumai lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ,
atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Konfliktinis drovumas
R2 = 0,280
Vaiko lytis -0,187 -2,304 0,023
Vaiko amžius, kada
pradėjo lankyti
darželį (iki 24
mėnesių/ nuo 24
mėnesių)
-0,027
-0,326
0,745
Iš lentelės duomenų pastebima, kad statistiškai reikšmingas ryšys pastebimas su Vaiko
lytimi (p=0.023, p<0,05). Vaiko lyties ir konfliktinio drovumo ryšys (β= -0.187) yra neigiamas.
Tai rodo, kad mergaičių konfliktinis drovumas yra žemesnis nei berniukų.
Taip pat buvo skaičiuojami ryšiai tarp konfliktinio drovumo ir nerimo komponentų.
Rezultatai pateikiami 15 lentelėje.
15 lentelė. Konfliktinio drovumo ypatumai nerimo komponentų atžvilgiu.
Prognozuojamas
veiksnys
Regresoriai Standartizuotas
Beta
t p
Konfliktinis
drovumas
R2 = 0,247
Generalizuoto nerimo
poskalė
-0,045 -0,427 0,670
Socialinio nerimo poskalė 0,140 1,066 0,289
Atsiskyrimo nerimo
poskalė
0,529 4,476 0,000
Specifinių baimių poskalė -0,186 -1,645 0,103
44
15 lentelės duomenys parodo, kad statistiškai reikšmingas ryšys yra tarp konfliktinio drovumo
ir atsiskyrimo nerimo (p=0.000, p<0,001). Šis ryšys yra teigiamas (β=0.529), o tai rodo, kad
didėjant atsiskyrimo nerimui konfliktinis drovumas taip pat didėja.
Abiejuose blokuose multikolinearumo problemos nėra, nes visų kintamųjų dispersijos
mažėjimo daugiklis (VIF) yra mažesnis už 4.
Regresijos modelio determinacijos koeficientų (deteem) įvertinimas parodė, kad vaiko lytis
ir amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ, paaiškina 28% konfliktinio drovumo dispersijos. Tuo tarpu
patiriamas nerimas paaiškina 24,7% konfliktinio drovumo dispersijos.
4.5.3. Vaikų patiriamo nerimo sąsajų su socialiniu interesu apibendrinimas
Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ, patiriamas
atsiskyrimo nerimas statistiškai reikšmingai (p<0,05) siejasi su socialiniu interesu, nes
statistiškai reikšmingai siejasi su abiem socialinio intereso komponentais (socialinio intereso
deficito ir konfliktiniu drovumu). Lyties regresorius taip statistiškai reikšmingai (p<0,05) siejasi
su socialiniu interesu, nes siejasi su abiem socialinio intereso komponentais. Rezultatai parodė,
kad mergaičių socialinio intereso deficitas ir konfliktinis drovumas yra didesnis nei berniukų.
Vertinant ryšių stiprumą buvo pastebėta, kad atsiskyrimo nerimo regresoriaus ryšys su
socialinio intereso deficitu yra stipresnis (β=0.368) nei su lyties regresoriumi (β= -0,173). Taip
pat ir atsiskyrimo nerimo regresoriaus ryšys su konfliktiniu drovumu yra stipresnis (β=0.529)
nei su lyties regresoriaus (β= -0.187). Taigi, hipotezė, kad aukštesnis vaikų nerimo lygis labiau
siejasi su žemesniu socialinio intereso lygiu nei amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ, ir
lytis, buvo patvirtina.
45
5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Analizuojant vaikų patiriamo nerimo sąsajas su savireguliacijos įgūdžiais ir socialiniu
interesu buvo analizuojami ryšiai tarp kintamųjų poskalių. Gauti rezultatai ir patvirtina
teorinias prielaidas, ir kai kurioms prieštarauja.
5.1. Nerimo raiška skirtingose amžiaus grupėse
Tyrimo metu buvo atskleista prieštaringa nerimo raiškos tendencija skirtingose amžiaus
grupėse. Rezultatai parodė, kad vaikai, pradėję lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių patiria aukštesnį
atsiskyrimo nerimo lygmenį nei vaikai, kurie IUĮ pradėjo lankyti iki 24 mėnesių. Tai ne visai
sutampa su moksliniuose tyrimuose pateikiamais duomenimis. Tiek klasikinėse teorijose, tiek
naujuose tyrimuose pabrėžiama, kad iki 36 mėnesių vaikas patiria didesnį nerimą atsiskirdamas
nuo prieraišumo objekto nei vėliau (R. Bowlby, 2007). Tai, kad tyrimo duomenimis vyresni
vaikai, t.y. nuo 25 mėnesių, jaučia stipresnį nerimą nei jaunesni vaikai, gali būti siejama su jau
suformuotu nesaugiu prieraišumu, kuris šiame tyrime nebuvo tyrinėjamas, tačiau literatūroje
plačiai aptariamas. Shamir-Essakow su kolegomis (2005) pabrėžė, kad prieraišumo objekto
nestabilumas didina riziką patirti nerimą.
Svarbu paminėti ir raidos teorijas, kurios pabrėžia, kad nuo 25 mėnesių vaikai jau būna
įsisąmoninę save kaip atskirą objektą nuo mamos (C.A. Brownell, S. Zerwas, G.B. Ramani,
2007). Tačiau aplinkos tyrinėjimui mamos buvimas šalia vis dar yra būtinas. 25 mėnesių vaikai
jau geba suvokti objekto egzistavimo, kai jo nemato, dėsnį. Galima daryti prielaidą, kad dėl
šios priežasties vyresni vaikai (nuo 25 mėnesių) labiau nerimauja atsiskyrę nuo mamos. Jie
žino, kad mama gali grįžti, tačiau negrįžta. Laiko suvokimas šiame amžiaus tarpsnyje dar
nesusiformavęs, todėl mamos negrįžimas jiems gali kelti amžinybės pojūtį (K.S. Choe, 2013).
Susidaro įspūdis, kad vaikams kyla jausmas, jog mama juos paliko, o tai sudaro sąlygas
pasireikšti atsiskyrimo nerimui. Tuo tarpu jaunesni vaikai (iki 24 mėnesių) dar neturi
suformuoto suvokimo apie save, kaip atskiro objekto, todėl atsiskyrimas nuo mamos jiems
kelia mažesnį nerimą.
Dar vienas aspektas, kuris gali paaiškinti gautus rezultatus yra tai, kad moksliniai tyrimai
atskleidžia nerimo sąsajas su aukštu mamų kontrolės lygiu (K.R. Gouze ir kt. 2017). Vyresni
vaikai, t.y. nuo 25 mėnesių darosi labiau savarankiški. Jie pradeda tyrinėti pasaulį taip, kaip
jiems norisi, ima prieštarauti taisyklėms. Mamos natūraliai stengiasi ugdyti vaiko gebėjimą
paklusti taisyklėms. Tai gali skatinti jas kontroliuoti savo vaikus, kas, anot K.R. Gouze ir
kolegų (2017) didina patiriamą vaikų nerimą.
46
5.2. Nerimo raiška lyties atžvilgiu
Atlikus mokslinės literatūros analizę buvo pastebėti berniukų ir mergaičių patiriamo
nerimo skirtumai. Siekiant patikrinti šias tendencijas pradėjusių lankyti IUĮ lietuvių vaikų
kontekste, berniukai ir mergaitės buvo lyginami visose keturiose nerimo poskalėse, skirtingose
amžiaus grupėse. Rezultatai parodė, kad mergaitės, pradėjusios lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių,
jaučia didesnį socialinį nerimą nei berniukai. Tai siejasi su J.C. Laurin ir kolegų (2015)
pastebėjimais, kad mergaitės dažniau linkę patirti nerimą, nei berniukai. T. Y.L. Tsui, A. Lahat,
L.A. Schmidt (2017) teigia, kad šeštais gyvenimo metais mergaitės dvigubai dažniau nei
berniukai jau būna patyrę nerimo sutrikimų. Šie autoriai taip pat pastebi, kad drovios mergaitės
sunkiau susitvarko su neigiamomis emocijomis, nei drovūs berniukai. To pasėkoje mergaitės
ir patiria didesnį socialinį nerimą, nei berniukai. Didesnis mergaičių drovumas ir vėliau
patiriamas nerimas gali būti susiję su hormoniniais berniukų ir mergaičių skirtumais
(A.A.Marques, M.C.N. Bevilaqua, A.M.P. Fonseca, A.E. Nardi, S. Thuret, G.D. Dias, 2016).
S.E. Watamura, B. Donzella, J. Alwin, M.R. Gunnar (2003) pastebi, kad kortizolio kiekis
kraujyje didesnis yra vyresnių vaikų. Taip nutinka, nes nuo 25 mėnesių veikla ugdymo įstaigoje
yra labiau orientuojama į bendravimą su kitais vaikais. Tai savo ruožtu kelia stresą ir nerimą.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad mergaitės iš prigimties yra labiau orientuotos į socialiniu
santykius nei berniukai. Galimai dėl to pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių mergaičių
socialinio nerimo lygis, yra aukštesnis nei berniukų.
5.3. Nerimo sąsajos su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu
Atliekant šį tyrimą buvo siekiama nustatyti pradedančių lankyti IUĮ vaikų patiriamo nerimo
sąsajas su savireguliacijos įgūdžių lygmeniu.
Reikšmingi ryšiai atsiskleidė tarp Atsiskyrimo nerimo su Veiklumu. Didėjant Atsiskyrimo
nerimui vaiko Veiklumas mažėja. Tai reiškia, kad kuo didesnį nerimą jaučia vaikas,
atsiskirdamas nuo prieraišumo objekto, tuo jis mažiau impulsyvus, mažėja jo aktyvumas,
socialumas ir jis mažiau laukia ir nekantrauja teigiamų patirčių. Kiti ryšiai tarp nerimo ir
savireguliacijos poskalių nebuvo reikšmingi.
Mokslinė literatūra pabrėžia, kad ryšiai tarp nerimo ir savireguliacijos įgūdžių ankstyvoje
vaikystėje yra (nors dėl tyrimų trūkumo sunku detalizuoti, kokie). Atsiskyręs nuo prieraišumo
objekto vaikas patiria nerimą. Jaučiant nerimą organizmas perorganizuoja savo energijos
paskirstymą į prisitaikymą prie naujos situacijos, t.y. nerimo malšinimą. Galima daryti
prielaidą, kad dėl to, vaiko veiklumas sumažėja. Tai patvirtina ir K.Yeo,E. Frydenberg, E.
47
Northam ir J. Deans (2014), pastebėdami, kad maži vaikai dažniausiai nerimo įveikimui
naudoja pasyvias strategijas, tokias kaip atsitraukimas, emocinis užsisklendimas ir pan.
Siekiant būti aktyviu, socialiu ir nekantraujančiu, reikalinga energija, kuri, atsiskyrimo atveju,
skiriama įveikti nerimą. Tai pagrindžia neigiamą atsiskyrimo nerimo ir veiklumo statistinį ryšį.
Kalbant apie nenustatytus nerimo ryšius su pastangų kontrole ir negatyviu afektu, svarbu
atkreipti dėmesį į savireguliacijos formavimosi principus. R. Jusienė ir R. Breidokaitė (2012)
pastebėjo, kad savireguliacijos brandesnės formos vystosi 36 - 48 vaiko gyvenimo mėnesiais
ir tai gali būti priežastis, kodėl tyrimo metu pavyko aptikti statistiškai reikšmingą ryšį tik su
vienu savireguliacijos komponentu. Galimai, kiti tyrinėti savikontrolės komponentai
(negatyvus afektas ir pastangų kontrolė) dar nebuvo susiformavę tiriamųjų grupėje, todėl
statistiškai reikšmingi ryšiai nepastebėti. Pastangų kontrolės formavimąsi iki 36 mėnesių
patvirtina ir R. Feldman (2009).
Taip pat nerimo ryšiai su negatyviu afektu ir pastangų kontrole nebuvo užfiksuota galimai
dėl to, kad buvo apklausiamos tik vaikų mamos. Namuose vaikus prižiūri vienas arba du suaugę
žmonės. Atsiranda galimybė lengviau kontroliuoti vaikų elgesį ir emocijų raišką. Tai siejasi su
literatūros analizėje aptartais savireguliacijos formavimosi principais. Jie pabrėžia, kad iki 36
mėnesių vaiko pastangų kontrolė formuojasi išorinio monitoringo pagrindu (X. Feng su
kolegomis, 2017). Vadinasi, grįžęs namo vaikas patenka į tinkamas pastangų kontrolės ir
negatyvaus afekto formavimosi sąlygas, o taip pat ir į saugią, pažįstamą aplinką, kurioje nekyla
nerimas. Gali būti, kad dėl to ryšiai tarp šių reiškinių nebuvo užfiksuoti. Taip pat dėl minėtų
savireguliacijos formavimosi ypatumų (R. Breidokaitė, R. Jusienė, 2012) negatyvus afektas ir
pastangų kontrolė galimai neformuoja statistiškai reikšmingo ryšio, nes ikimokyklinėje
ugdymo įstaigoje išorinį monitoringą atlieka auklėtojos. Vaiko poreikis išorinei kontrolei yra
tenkinamas, nes auklėtojos nustato elgesio ir emocijų raiškos taisykles, kurios padeda
formuotis vaiko savireguliacijai.
5.4. Nerimo sąsajos su socialinio intereso lygmeniu
Apžvelgiant mokslinius tyrimus apie vaiko patiriamą nerimą ir socialinį interesą, buvo
pastebėtos sąsajos. Tačiau duomenų, kaip nerimas siejasi su socialiniu interesu ankstyvoje
vaikystėje, trūksta. Dėl šios priežasties atliktu tyrimu buvo siekiama nustatyti, kaip pradėjusio
lankyti IUĮ vaiko patiriamas nerimas siejasi su jo socialiniu interesu.
Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina teorines prielaidas, kad aukštesnis nerimo lygmuo siejasi
su žemesniu socialiniu interesu. Tyrimo rezultatai parodė, kad didėjant Atsiskyrimo nerimui
48
mažėja socialinio intereso lygmuo. Tokią išvadą leidžia daryti nustatyti teigiami, statistiškai
reikšmingi ryšiai tarp Atsiskyrimo nerimo ir abiejų socialinio intereso komponentų:
Konfliktinio drovumo bei Socialinio intereso deficito. Teigiami ryšiai rodo, kad didėjant
Atsiskyrimo nerimui didėja ir vaiko Konfliktinis drovumas bei Socialinio intereso deficitas. Tai
reiškia, kad didėjant vaiko išgyvenamam atsiskyrimo nerimui vaiko socialinis interesas mažėja.
Jis tampa labiau atsiribojęs nuo socialinių sąveikų, baiminasi bendraudamas su kitais.
Tokie rezultatai gali būti siejami su teorinėje analizėje aptartais reiškiniais, susijusiais su
iki 36 mėnesių besiformuojančiu prieraišumu. R. Bowlby (2007) pabrėžia, kad saugus
prieraišumas paveikia vaiko socialinį funkcionavimą, o tuo tarpu sėkmingam socialiniam
funkcionavimui reikalingas aukštas socialinio intereso lygmuo. S. Scaini su kolegomis (2017)
tyrinėjo nerimą ir socialinį interesą vyresnių vaikų grupėje (8-17 metų). Jie pastebėjo tokią
pačią tendenciją: didėjant vaikų nerimui socialinis interesas mažėja. Tai rodo socialinio
intereso ir nerimo sąsajų tęstinumą amžiaus perspektyvoje. E.M. West (2016) atkreipė dėmesį
į vaikų socialinį interesą nuo 18 mėnesių ir pastebėjo, kad tėvų parama skatina socialinio
intereso formavimąsi. Tuo tarpu tėvų paramos nebuvimas, kuris prarandamas vaikui pradėjus
lankyti IUĮ, galimai stabdo socialinio intereso formavimąsi. Tėvų paramos praradimas
ankstyvame amžiuje siejasi su nerimu, o tai, savo ruožtu, patvirtina tyrimo rezultatus.
Tyrimu buvo nustatyta, kad mergaičių socialinio intereso deficito ir konfliktinio drovumo
lygmuo yra aukštesnis nei berniukų. Tai gali sietis su įgimtais lyčių skirtumais. Th.M. Olino,
C.E. Durbin, D.N. Klein, E.P. Hayden ir M.W. Dyson (2013) pastebėjo, kad mergaitės yra
labiau socialios nei berniukai. Tai gali sietis su atliko tyrimo metu gautais rezultatais. Jo metu
mamos vertino savo vaikus tada, kai jie buvo pradėję lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą.
Galimai patiriamas nerimas dėl atsiskyrimo nuo prieraišumo objekto labiau paveikia mergaičių
socialinį interesą, nes iš prigimties jis yra labiau išreikštas šioje lyties grupėje. Dėl to buvo
nustatyti lyčių skirtumai.
Aptartos sąsajos leidžia teigti, kad ankstyvoje vaikystėje patiriamas nerimas siejasi su
socialinio intereso lygmeniu. Kuo labiau vaikas nerimauja pradėdamas lankyti IUĮ, tuo didesnė
tikimybė, kad jis jaus socialinę baimę ir nerimą, kai teks bendrauti su bendraamžiais ir taip pat
mažiau domėsis bendravimu su kitais.
***
Apibendrinant rezultatus, galima teigti, kad nagrinėjant sąsajas tarp trijų konstruktų:
nerimo, socialinio intereso ir savireguliacijos įgūdžių lygmens, pastebėta, kad aukštesnis
nerimo lygmuo labiau siejasi su žemu socialinio intereso lygmeniu nei su žemu savireguliacijos
49
įgūdžių lygmeniu. Taigi, atlikto tyrimo rezultatai leidžia susidaryti platesnį vaizdą apie tai, kaip
atsiskyrimo nuo prieraišumo objekto metu patiriamas nerimas paveikia vaiko savireguliaciją ir
socialinio interesą. Tačiau lieka daug neatsakytų klausimų, kuriems reikalinga išsamesnė
analizė.
5.5. Tyrimo ribotumai
Tyrimo metu buvo apklausiamos tik vaikų mamos. Tuo tarpu didelę dalį dienos ir savaitės
vaikai praleidžia ugdymo įstaigoje su auklėtojomis. Jos mato vaiko elgesį, jo adaptacijos
procesą ir turimus įgūdžius. Tačiau tyrime nebuvo apklausiamos auklėtojos. Siekiant tikslesnių
rezultatų, kurie leistų detaliau analizuoti vaiko patiriamo nerimo, savireguliacijos įgūdžių bei
socialinio intereso lygmenį, būtų svarbu apklausti ir grupių auklėtojas. Taip pat galima
apklausti ir kitus, vaiką namuose auginančius asmenis, pavyzdžiui tėtį, auklę ar močiutę. Tai
leistų susidaryti dar platesnį vaizdą apie vaiko asmenybės formavimąsi.
Tikslesnius rezultatus leistų pamatyti ir vaikų prieraišumo įvertinimas. Teorinėje plotmėje
šis reiškinys yra vienas svarbiausių kintamųjų vaiko asmenybės formavimuisi, todėl įvertinti,
kokį poveikį patiriamam nerimui, savireguliacijai ir socialiniam interesui daro suformuotas
saugus/nesaugus prieraišumas, būtų svarbu.
Ateities tyrimų perspektyvai svarbu būtų atkreipti dėmesį į paminėtus šio tyrimo ribotumus.
Juos pašalinus būtų galima tiksliau įvertinti mažų vaikų patiriamo nerimo reikšmę
savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso lygmenims. Auklėtojų nuomonė, vaiko
saugus/nesaugus prieraišumas bei tiriamųjų palyginimas kitose amžiaus grupėse detaliau
atskleistų mažų vaikų raidos mechanizmus ir padėtų įveikti kylančius raidos iššūkius.
50
IŠVADOS
Surinktų duomenų analizė leidžia daryti tokias išvadas:
1. Nustatyta, kad vaikų, pradėjusių lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių atsiskyrimo nerimo
lygmuo yra aukštesnis nei tų, kurie pradėjo lankyti IUĮ iki 24 mėnesių.
2. Lyties skirtumai nustatyti socialinio nerimo kontekste. Mergaitės, pradėjusios lankyti
IUĮ nuo 25 mėnesių, jaučia didesnį socialinį nerimą nei berniukai.
3. Aukštesnis atsiskyrimo nerimo lygis labiau siejasi su žemesniu tokiu savireguliacijos
veiklumo komponentu nei amžius, kada pradėjo lankyti IUĮ ar lytis. Ryšiai tarp kitų
nerimo ir savireguliacijos komponentų (pastangų kontrolės, negatyvaus afekto, bei
lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ) neužfiksuoti.
4. Aukštesnis atsiskyrimo nerimo lygis labiau siejasi su žemu socialinio intereso deficito
ir konfliktinio drovumo lygiu nei lytis ar amžius, kada vaikas pradėjo lankyti IUĮ.
Mergaičių socialinio intereso deficito ir konfliktinio drovumo lygmuo yra aukštesnis
nei berniukų.
51
REKOMENDACIJOS
Atsižvelgiant į išanalizuotą teorinę medžiagą bei atlikto tyrimo rezultatus, svarbu
apsvarstyti, kaip galima palengvinti mažų vaikų atsiskyrimą nuo prieraišumo objekto
pradedant lankyti IUĮ. Rekomendacijos orientuotos į nerimo mažinimą arba nerimo sukeliamų
pasekmių tolimesniam vaiko vystymuisi lengvinimą.
• Siekiant didinti tėvų ir auklėtojų sąmoningumą rekomenduojama šviesti auklėtojas ir
tėvus vaiko raidos, vaikų patiriamo nerimo temomis. Suaugusiųjų suvokimas apie vaiko
išgyvenamas patirtis pradedant lankyti IUĮ, padės ugdyti jų empatijos jausmą vaikui,
kas, savo ruožtu, galimai didins motyvaciją atkreipti dėmesį į vaiko elgesį ir emocijas.
Tai padėtų identifikuoti nerimo simptomus ir užkirsti kelią didėti nerimo lygiui.
• Ugdyti auklėtojų ir tėvų pozityvaus bendravimo įgūdžius. Pozityvus bendravimas
leidžia lengviau užmegzti tarpusavio santykius, kurie mažina patiriamą nerimą ir yra
svarbūs mažo vaiko savireguliacijos ir socialinio intereso vystymuisi. Tai galima
įgyvendinti organizuojant seminarus pedagogams ir tėvams. Jų motyvaciją domėtis
šiomis temomis galima didinti dalinantis lakoniška informacija lankstinukų, plakatų
vaikų persirengimo kambariuose (kuriuose tėvai padeda vaikams persirengti atėjus į
grupę ir išeinant) formomis.
• Mažų vaikų grupes ugdymo įstaigose organizuoti taip, kad vienas suaugęs žmogus
galėtų patenkinti kiekvieno vaiko emocinius poreikius. Tam siūloma skirti vienai
auklėtojai 4-6 vaikus, kuriais ji rūpinasi. Gauti rezultatai parodė, kad didesnį
atsiskyrimo nerimą išgyvena vaikai, kurie IUĮ pradėjo lankyti nuo 25 mėnesių, todėl
rekomenduojama ugdymo įstaigoje į vyresnių vaikų grupes priimti mažiau vaikų.
• Siekiant sumažinti atsiskyrimo nerimą pradedant vaikui lankyti IUĮ rekomenduojama
įstaigose įvesti adaptacinį periodą, kurio metu vaikas turėtų galimybę užmegzti ryšį su
būsima auklėtoja, kol šalia yra jo prieraišumo objektas (toliau – mama). Toks
laikotarpis turėtų būti pritaikytas prie kiekvieno vaiko individualių poreikių. Jo metu
mamai turėtų būti leista būti kartu su vaiku, kad ji galėtų padėti jam susipažinti su
auklėtoja ir kitais vaikais, padėti vaikui įveikti kylančius bendravimo sunkumus su
kitais vaikais, taip ugdant jo socialinį interesą. Tuo pačiu mama turėtų galimybę ir toliau
atlikti išorinio monitoringo vaidmenį, kuris reikalingas tokio amžiaus vaikams
savireguliacijos įgūdžių vystymuisi. Toks laikas galėtų būti išnaudojamas tėvų
švietimui anksčiau minėtomis temomis, o tuo pačiu vaikai matytų mamas,
52
bendraujančias su auklėtojomis, kas leistų jiems auklėtojas priimti kaip antrinį
prieraišumo objektą.
53
SANTRAUKA
Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė. Vaikų, pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą,
patiriamo nerimo vaidmuo savireguliacijos ir socialinio intereso lygiui / Mokslinis vadovas
doc. dr. A. Kepalaitė. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Teorinės
psichologijos katedra. - Kaunas, 2019. – 51 p. [Rankraštis]. Saugomas VDU bibliotekoje.
Raktiniai žodžiai: nerimas, savireguliacija, socialinis interesas, prieraišumas, socialinio
intereso deficitas, konfliktinis drovumas, negatyvus afektas, veiklumas, pastangų kontrolė,
atsiskyrimo nerimas, socialinis nerimas.
Tyrimo tikslas – nustatyti, kokį vaidmenį pradėjusių lankyti ikimokyklinę ugdymo
įstaigą vaikų patiriamas nerimas vaidina savireguliacijos įgūdžių ir socialinio intereso
formavimuisi.
Tyrime dalyvavo 133 ikimokyklinio ugdymo įstaigą pradėję lankyti vaikai. Tiriamųjų
amžius pasiskirsto nuo 12 iki 48 mėnesių. Anketas pildė vaikų mamos.
Siekiant nustatyti vaikų patiriamą nerimo lygmenį bvuo naudojamas S.H. Spence ir
R. Rapee (1999) Nerimo klausimynas (angl. Preschool Anxiety Scale-Parent Report, PAS-PR)
klausimynas. Informacija apie savireguliacijos lygmenį surinkta naudojant S. P. Putnam, J. F.
Jacobs, M.A. Gartstein, M.K. Rothbart (2009) Savireguliacijos klausimyną (angl. Early
Childhood Behavior Questionnaire. Very Short Form, ECBQ-VSF). Socialinis interesas
matuotas Socialinio intereso klausimynu (angl. Child Social Preference Scale, CSPS), kurį
sukūrė R.J. Coplan, K. Prakash, K. O‘Neill ir M. Armer (2004).
Tyrimo rezultatai parodė, kad aukštesnis nerimo lygmuo yra vaikų, kurie
ikimokyklinę ugdymo įstaigą pradėjo lankyti nuo 25 mėnesių, nei tų, kurie pradėjo lankyti iki
24 mėnesių. Buvo nustatyta nerimo išreikštumo skirtumų berniukų ir mergaičių grupėse.
Mergaičių, kurios pradėjo lankyti IUĮ nuo 25 mėnesių, socialinis nerimas didesnis nei berniukų.
Taip pat pastebėta reikšmingos sąsajos tarp atsiskyrimo nerimo ir socialinio intereso lygmens.
Aukštesnis atsiskyrimo nerimo lygmuo prognozuoja žemesnį socialinio intereso lygmenį. Nors
pastebėta, kad mergaičių socialinio intereso deficitas ir konfliktinis drovumas aukštesni nei
berniukų, tačiau atsiskyrimo nerimo lygmens sąsajos su socialinio intereso lygmeniu buvo
reikšmingesnės, nei lyties ir amžiaus, kada pradėjo lankyti IUĮ, sąsajos.
54
SUMMARY
Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė. The role of anxiety to self-regulation and social interest to
toddlers: Master thesis in Psychology / Scientific adviser doc. dr. A. Kepalaitė. Kaunas:
Vytautas Magnus University, 2019 – 51 p. [Manuscript]. Kept in the Library of Vytautas
Magnus University.
Key words: anxiety, self-regulation, social interest, attachment, social interest deficit,
conflicted shyness, negative affect, surgency, effortful control, separation anxiety,
social anxiety.
The aim of this study was to assess the significance of anxiety to self-regulation and social
interest of toddlers.
There were 133 toddlers who entered daily care this school year. The age of participants
was from 12 months to 48 months old. The information was gathered from the recipients’
mothers.
In order to determine toddler’s anxiety level has been used the questionnaire made by S.H.
Spence, R. Rapee (1999). It is Preschool Anxiety Scale-Parent Report, PAS-PR. The
information about toddlers’ self-regulation was gathered by Early Childhood Behavior
Questionnaire. Very Short Form, ECBQ-VSF, made by S. P. Putnam, J. F. Jacobs, M.A.
Gartstein, M.K. Rothbart (2009). The level of social interest was measured by Child Social
Preference Scale, CSPS, made by R.J. Coplan, K. Prakash, K. O‘Neill and M. Armer (2004).
The result of the study showed that toddlers who entered daily care when they were at the
age of 25- 48 months have higher level of anxiety than toddlers who entered daily care at the
age of 12 -24 months. The differences between boys’ and girls’ anxiety was also found. Girls,
who entered daily care since 25 months old, was tended to experience greater social anxiety
than boys. The significant relation has been found between separation anxiety and social
interest. The higher level of separation anxiety can predict lower level of social interest.
Though it was found that level of girls’ social disinterest and conflicted shyness are higher than
boys, it is worth to mention, that the relation between separation anxiety level and social
interest was more significant than relation between social interest and sex, and age, when
toddler entered daily care.
55
LITERATŪRA
1. Adler, A., 1933. Social Interest: A Challenge to Mankind. Digital version by H.T. Stein:
2011.
2. Alizadeh, H., Dreikurs Ferguson, E., Murphy, J.M., Soheili, F., 2017. Development of
the Social Interest Scale for Iranian Children Aged 4-12: A Qualitative Model of
Knowledge, Skills, and Attitudes Supporting Adlerian-Based Trauma Psychotherapy.
The Journal of Individual Psychology. Vol. 73, no.1, p. 38-53.
3. Altman, C., Sommer, J.L., McGoe, K.E., 2009. Anxiety in Early Childhood: What Do
We Know? Journal of Early Childhood and Infant Psychology. Vol. 5, p. 157-175.
4. Augis, R., 1988. Jaunesniųjų moksleivių nerimastingumas ir jų elgesio ypatumai.
Lietuvos aukštųjų mokyklų rašto darbai. Psichologija. Vol. 8, p.134-144.
5. Bowlby R., 2007. Babbies and toddlers in non-parental daycare can avoid stress and
anxiety if they develop a lasting secondary attachment bond with one carer who is
consistently accesible to them. Attachment & Human Development, vol.9, no.4, 307-
319.
6. Breidokienė, R., Jusienė, R., 2012. Savireguliacija ankstyvoje vaikystėje: sampratos
problematika. Psichologija. Vol. 46, p. 27-44.
7. Brownell, C.A., Zerwas, S., Ramani, G.B., 2007. „So Big“: The Development of Body Self-
Awareness in Toddlers. Child Development. Vol. 78, no. 5, p. 1426-1440.
8. Choe, K.S., 2013. Children‘s Representation of Long Duration: When Memory and Attention
Meet in Processing Time. The Journal of Genetic Psychology. Vol. 174, no. 2, p. 117-136.
9. Coplan, R.J., Ooi, L.L., Xiao, B., Rose-Krasnor, L., 2018. Assessment and implicationa
of social withdrawal in early childhood: A first look at social avoidance. Social
Development, Vol. 27, p. 125-139.
10. Coplan, R.J., Prakash, K., Neil, K.O, Armer, M., 2004. Do You Want to play?
Distinguishing Between Conflicted Shyness and Social Disinterest in Early Childhood.
Developmental Psychology, Vol. 40, No.2, p. 244-258.
11. D.A. Weber (2003). A Comparison of individual Psychology and Attachment Theory.
Journal of Individual Psychology. Vol. 59, no. 3, p. 247-262.
12. Dreikurs, R. (1969). Social Interest: The Basis of Normalcy. The Counseling
Psychologist. Vol. 1, no. 2, p. 45-48.
56
13. Edwards, D., Gfroerer, K., Flowers, C., Whitaker, Y., 2004. Relationship Between
Social Interest and Coping Resources in Children. American School Counselor
Association. Vol. 7, no.3, p. 187-194.
14. Feldman R., 2009. The Development of Regulatory Functions From Birth to 5 Years:
Insights From Premature Infants. Child Development, Vol. 80, No. 2, 544-561.
15. Feng, X., Hooper, E.G., Jia, R., 2017. From compliance to self-regulation.
Development during early childhood. Social Development, vol. 26, p. 981-995
16. Gazelle, H., 2013. Is Social Anxiety in the Child or in the Anxiety-Provoking Nature of
the Child's Interpersonal Environment? Child Development Perspecticves, Vol. 7, No.
4, p. 221-226.
17. Geronimi, E. M.C., Patterson, H.L., Woodruff-Borden, J., 2016. Relating Worry and
Executive Functioning During Childhood: The Moderating Role of Age. Children
Psychiatry and Human Development. Vol. 47, p. 430-439.
18. Innerhofer, B., 2013. The relationship between children’s outcomes in counselling and
psychotherapy and attachment style. Counselling Psychology Review, vol.28, no.4, 60-
76.
19. Yeo, K., Frydenberg, E., Northam, E., Deans, J., 2014. Coping witih stress among
preschool children and associations with anxiety level and controllability of situation.
Australian Journal of Psychology. Vol. 66, p. 93-101.
20. Kats, Sh.J., Conway, Ch.C., Hammen, C.L., Brennan, P.A., Najman, J.M., 2011.
„Childhood Social Withdrawal, Interpersonal Impairment, and Young Adult
Depression: A Mediational Model“. Journal of Abnormal Child Psychology. Vol. 39,
p. 1227-1238.
21. Kiel, E. J., Buss, K.A., 2014. Dysregulated Fear in Toddlerhood Predicts Kindergarten
Social Withdrawal through Protective Parenting. Infant and Child Development, Vol.
23, p. 304-313.
22. Kopala-Sibley, D.C., Klein, D.N. 2016. Distinguishing types of social withdrawal in
children: Internalizing and externalizing outcomes of conflicted shyness versus social
disinterest across childhood. Journal of Research in Personality. Vol. 67, p.
23. Laurin, J.C., Joussement, M., Tremblay, R.E., Boivin, M., 2015. Early forms of
controlling parenting and the development of childhood anxiety. Journal of Child and
Family Studies. Vol. 24, no.11.
24. Leak, G.K., 2006. Development and validation of a revised measure of adlerian social
interest. Social Behavior and Personality. Vol. 34, no.4, p. 443-450.
57
25. Lunkenheimer, E., Kemp, Ch.J., Lucas-Thompson, R.G., Cole, P. M., Albrecht, E.C.,
2017. Assesing Biohavioural Self-Regulation and Coregulation in Early Childhood.
The Parent-Child Challenge Task. Infant and Child Development. Vol. 26, p. 1-26.
26. Marofi, M., Mokhtari-Dinani, M., Ghazavi, Z., 2018. Evaluation of the effect of
individual and group tour on the Anxiety Scores of 4-7-year-old Hospitalized Children
and their Mothers. Iranian Journal of Nursuring and Midwifery Research. Vol.23, no.6,
p. 426-430.
27. Marques, A.A., Bevilaqua, M.C.N., Fonseca, A. M.P., Nardi, A.E., Thuret, S., Dias,
G.D., 2016. Gender Differences in the Neurobiology of Anxiety: Focus on Adult
Hippocampal Neurogenesis. Hindawi Publishing Corporation. Vol. 2016, p. 1-14.
28. Olino, Th.M., Durbin, C.E., Klein, D.N., Hayden, E.P., Dyson, M.W., 2013. Gender
Differences in Young Children‘s Temperament Traits: Comparisons Across
Observational and Parent-Report Methods. Journal of Personality. Vol. 81, no.2, p.
119-129.
29. Ostrovsky, M., Parr, G., Gradel, A., 1992. Promoting Moral Development through
Social Interest in Children and Adolescents. Individual Psychology. Vol. 48, no.2,
p.218-225.
30. Pallini S., Chirumbolo A., Morelli M., Baiocco R., Laghi F., Eisenberg N., 2018. The
Relation of Attachment Security Status to Effortful Self-Regulation: A Meta-Analysis.
Psychological Bulletin, vol.144, no. 5, 501-531.
31. Pecora, G., Sette, S., Baumgartner, E., Laghi, F., Spinrad, T.L., 2016. The moderating
role of internalising negative emotionality in the relation of self-regulation to social
adjustment in Italian preschool-aged children. Cognition and Emotion. Vol. 30, no. 8,
p. 1-9.
32. Piotrowski, J.T., Lapierre, M.A., Linebarger, D.L., 2013. Ivestingating Correlates of
Self-Regulation in Early Childhood with a Representative Sample of English-Speaking
American Families. Journal of Child and Family Studies. Vol. 22, 423-436
33. Plata-Caviedes, T., 2017. Self-Regulation Assessment Based on Compliance and
Noncompliance in Children. Revista Colombiana de Psicologia. Vol. 27, no.2, p. 161-
175.
34. Rubin, K.H., Coplan, R.J., Bowker, J.C., 2009. Social withdrawal in childhood. Annual
Review of Psychology. Vol. 60, no. 1, p. 141-171.
35. Sabaliauskaitė, G., Bagdonas, A., (2016 gruodžio 8 d.). 3–4 metų vaikų baimių raiška
ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pranešimas, skaitytas Ikimokyklinio ir
58
priešmokyklinio ugdymo (pedagogų rengimo problematika) konferencijoje. Kaunas:
Kauno kolegija.
36. Scaini, S., Belotti, R., Fiocco, V., Battaglia, M., Ogliari, A., 2017. A Genetically
Informed Study of the Covariation Between Childhood Anxiety Dimensions and Social
Competence. Journal of Children and Family Studies. Vol. 26, p. 2519-2528.
37. Shamir-Essakow, G., Ungerer, J.A., Rapee, R.M., 2005. Attachment, Behavioral
Inhibition, and Anxiety in Preschool Children. Journal of Abnormal Child Psychology,
vol.33, no.2, 131-143.
38. Spence, S.H., Rapee, R., McDonald, C., Ingram, M., 2001. The structure of anxiety
symptoms among preschoolers. Behaviour Research and Therapy. Vol. 39, p. 1293-
1316.
39. Susa, G., Pitica, I., Benga, O., Miclea, M., 2012. The self regulatory effect of attentional
control in modulating the relationship between attentional biases toward threat and
anxiety symptoms in children. Cognition and Emotion. Vol. 26, no.6, p.1069-1083.
40. Tsui, T.Y.L., Lahat, A., Schmidt, L.A., 2017. Linking Temperamental Shyness and
Social Anxiety in Childhood and Adolescence: Moderating Influences of Sex and Age.
Child Psychiatry and Human Development. Vol. 48, p. 778-785.
41. Vaitkevičius, R., Saudargienė, A., 2010. Psichologinių tyrimų duomenų analizė.
Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.
42. Van Rosmalen, L., Van der Horst, F. C. P., Van der Veer, R., (2016). FROM SECURE
DEPENDENCY TO ATTACHMETN. Mary Ainsworth‘s Integration of Blatz‘s
Security Theory Into Bowlby‘s Attachment Theory. History of psychology, 19 (1), 22-
39.
43. Viddal, K.R., Berg-Nielsen, T.S., Wan, M.W., Green, J., Hygen, B.W., Wichstrøm, L.,
(2015). Secure attachment promotes the development of effortful control in boys.
Attachment & Human Development, vol.17, no.3, 319-335.
44. Volling, B.L., McElwain, N.L., Herrera, C., 2002. Parent‘s Emotional Availability and
Infant Emotional Competence: Predictors of parent-Infatn Attachment and Emerging
Self-Regulation. Journal of Family Psychology, Vol. 16. No.4, 447-465.
45. Von Klitzing, Dohnert, K. M., Kroll, M., Grube, M., 2015. Mental disorders in early
childhood. Deutsches Arzteblatt International. Vol. 112, p. 375-386.
46. Watamura, S.E., Donzella, B., Alwin, J., Gunnar, M.R., 2003. Morning-to-Afternoon
Increases in Cortisol Concentrations for Infants and Toddlers at Child Care: Age
59
Differences and Behavioral Correlates. Child Development. Vol. 74, no.4, p. 1006-
1020.
47. West, E.M., 2016. Parents' perceptions of young children's social interest experiences.
an interpretive description. Daktaro disertacija. Kent State University.
48. White, C., Webster-Stratton, C. 2014. The Incredible Years Baby and Toddler Parent
Programmes: Promoting attachment and infants‘ brain development. Parent education
programme, vol. 2, no.1.
49. Zeinali, A., Sharifi, H., Enayati, M., Asgari, P., Pasha, G., 2011. The mediational
pathway among parenting styles, attachment styles and self-regulation with addiction
susceptibility of adolescents. Journal of Research in Medical Sciences, Vol.16, No.9.
1105-1121.