Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais

155

KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

ISSN 1822-2617KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

2012/12

Kauno raida yra glaudžiai susi-jusi su didžiausiomis Lietuvos upėmis – Nemunu ir Nerimi.

Jos ne tik lėmė miesto ekonominį klestėjimą ir augimą, bet drauge kasmet grūdino jį vandens stichijos išbandymais. Vieni potvyniai būdavo menkesni ir gana greitai atslūgdavo, nesukeldami didesnių sunkumų, kiti padarydavo rimtesnės žalos. Profesorius Steponas Kolupaila, daug metų tyrinėjęs Nemuną ir jautęs turintis teisę kartu su Adomu Mickevičium vadinti jį savo namine upe1, vienoje knygoje poetiškai rašė: „Nemunas turi lietuvio būdą: tylus, darbš-tus, ištikimas, ilgai kenčia skriaudžiamas. Bet kai išsenka begalinė kantrybė, prasiveržia visa galia!“2. Tokius grėsmingus proveržius pavyko sustabdyti tik XX a. 6 de šimtmetyje pastačius hidroelektrinę. Kauno gyventojai jau pamiršo, o daugelis net nežino, kokios kartais būdavo rūsčios upės jų miestui. Šis straips-nis – tai bandymas priminti, ką patirdavo tarpukario laikinoji sostinė ir jos gyventojai pavasarinių potvynių metu. Medžiagos šia tema nemažai, tačiau ji gana pabira, pasklidusi senųjų laikraščių puslapiuose, archyvinių fondų bylose. Istorikai dar nespėjo jos visos surinkti ir apibendrinti. Nemuno potvynių isto-rijai iki šiol daugiau dėmesio skyrė geografai, hidrologai, bet jų darbuose gana fragmentiškai nagrinėti socialiniai vandens stichijos padariniai. Toks žvilgs-nis būtų aktualus, nes tai – Kauno miestiečių kasdienybės istorija. Galiausiai

1 S. Kolupaila, Nemunas, JAV, 1940, p. 7.2 Ten pat, p. 18.

Sigita KUPSCYTĖ Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais

STUDIJOS

156 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

daugelį gali sudominti Pirmosios Lietuvos Respublikos kovõs su potvyniais ir jų padariniais patirtis, nes Nemunas ir Neris dar ir šiais laikais po šaltesnių žiemų sukelia nemažai problemų pakrančių gyventojams.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog didžiaisiais potvyniais Kaune lai-kytini tie, kurių metu vanduo pakildavo virš specialaus matuoklio 6 metrų žymens.3 Taip laikinojoje sostinėje tarpukariu buvo atsitikę penkissyk: 1926, 1931, 1934, 1936 ir 1940 m.4 Tačiau 1934 ir 1940 m. potvyniai plačiau nebus nagrinėjami, nes jie nesukėlė tokių rimtų padarinių kaip kiti paminėtieji ir apie juos šaltiniuose išlikę gana nedaug informacijos. Taip pat nebus gilinamasi į techninius-inžinerinius kovos su vandens stichija aspektus, kadangi tam reikia specifinių žinių ir pasirengimo. Į potvynius, kaip socialinį reiškinį, bus žvel-giama istoriko žvilgsniu.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti kauniečių gyvenimą potvynio paliestose miesto zonose, parodyti, kaip šiai stichijai ruoštasi ir kaip su ja kovota, kokie būdavo jos padariniai. Straipsnyje iškelti keturi uždaviniai: 1) perteikti miestiečių nuotaikas ir elgesį laukiant kasmetinio potvynio ir jam prasidėjus; 2) išnagrinėti miesto valdžios pastangas saugoti gyventojus nuo potvynių ir spręsti vandens sti-chijos sukeltas problemas; 3) apibendrinti didžiųjų potvynių padarius, jų poveikį Kaunui ir jo gyventojams; 4) įvertinti, kaip laikui bėgant būdavo išmokstamos potvynių pamokos, kaip tobulėjo pasirengimo jiems sistema.

Istoriografijos ir šaltinių apžvalga

Kalbant apie šiam darbui svarbią mokslinę literatūrą, verta išskirti tik keletą autorių. Tai hidrologas ir geogra-fas, prieškario Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Steponas Kolupaila, parengęs daug mokslinių ir kraštotyros darbų apie Nemuną ir kitas Lietuvos upes. Dalis jo veikalų naudoti kaip šaltiniai, atspindintys autentišką amžininko patirtį.5 Iš visos istoriografinės medžiagos6, naudotos straipsnyje, verta išskirti

3 V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934, p. 159.4 S. Kolupaila kaip didžiuosius potvynius įvardijo 1926, 1931, 1936 ir 1940 m. potvynius.

Plačiau žr.: S. Kolupaila, 1940 metų Nemuno potvynis Kaune ir kitur, palyginti su kitų metų potvyniais, Kosmos, Nr. 4–6, 1940, p. 225–226.

5 S. Kolupaila, Nemuno paleidimas ties Kaunu ir potvyniai, Kaunas, 1936; S. Kolupaila, Nemuno kilpa, Kaunas, 1929; S. Kolupaila, Mūsų vandens keliais, Kaunas, 1933; S. Kolu-paila, Nemuno ties Kaunu 1887–1925 matavimai, Kaunas, 1925; S. Kolupaila, Nemuno tyrinėjimų istorijos bruožai, Kaunas, 1934; S. Kolupaila, Lietuvos upių monografijos II, Kaunas, 1932; S. Kolupaila, Nemunas: medžiaga Nemuno monografijai, Kaunas, 1940; S. Kolupaila, Nemunas, JAV, 1940; S. Kolupaila, Šių metų Kauno potvynis, Kosmos, Nr. 2-3, 1926, p. 91–110; S. Kolupaila, Nemunas, Chicago, 1950.

6 A. Barisas, Kai siautėja mūsų upės // S. Ginko, Katastrofos upių pakrantėse, Vilnius, 1982; A. Basalykas, Lietuvos upės, Vilnius, 1956; V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934; L. Mingauda, Nemuno potvynių problema, Tarybų Lietuva, 1947, kovo 27, p. 2–3;

Sigita KUPSCYTĖ

157KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

ir A. Piročkino straipsnį Užmirštos Nemuno grėsmės (1918–1940), išspausdintą 2009 m. žurnale Mokslas ir gyvenimas. Straipsnis buvo puiki orientacinė gairė.

Tam tikros istoriografinės medžiagos ribotumas lėmė, jog darbe teko remtis daugiausia pirminiais šaltiniais. Gausiausia šaltinių grupė – tarpuka-rio spauda7. Potvyniams daugiausiai dėmesio skyrė dienraščiai Lietuvos aidas, Lietuvos žinios, Dienos naujienos, Rytas. Analizuojant šią šaltinių grupę, galima žingsnis po žingsnio sekti įvykius potvynio metu, net pajusti, kaip mieste augo įtampa nuo pat potvynio pradžios. Laikraščių žurnalistai būdavo tiesioginiai šių įvykių dalyviai: jie ne tik pateikdavo miestiečiams naujienas apie jų miestą palietusią stichiją, bet ir informuodavo gyventojus apie galimą pavojų, kvies-davo miestiečius pagelbėti nukentėjusiesiems, teikdavo informacijos apie ren-giamas labdaros akcijas. Spaudoje pateikta informacija puikiai atskleidė potvy-nio metu mieste vyravusias nuotaikas.

Kita labai svarbi šaltinių grupė – Kauno apskrities archyvo (KAA) fondų dokumentai. Kauno miesto savivaldybės (toliau – KMS) fonde (f. 219) sau-gomi miesto tarybos posėdžio protokolai, įsakymai, skelbimai leido geriau įsi-gilinti į miesto savivaldybės vaidmenį sprendžiant potvynių sukeltas problemas, suprasti, kokios diskusijos virė miesto valdininkų posėdžiuose. KMS Statybos skyriaus fondo (f. 218) medžiaga buvo ypač naudinga aptariant pasirengimo potvyniams klausimą. Kalbant apie potvynio padarytus nuostolius, pagalbos organizavimą ir teikimą žmonėms, daugiausiai medžiagos mums pateikė KMS Socialinės apsaugos skyriaus fondas (f. 59). Archyvinių fondų bylose surinkti duomenys leidžia pažvelgti į miesto valdžios institucijų darbo užkulisius. Spau-doje pateikta informacija kartais kelia dvejonių, todėl rašant šį straipsnį archy-vinė medžiaga leido tą informaciją vertinti kritiškiau.

I. Didieji upių potvyniai Kauno istorijoje

Iš Kauno istorijos matyti, kokios reikšmingos miestui yra Nemuno ir Neries upės. Geografinė padėtis paska-tino Kauno kaip amatininkų, pirklių, prekybininkų centro plėtrą. Tolimoji prekyba upėmis, amatai skatino miesto klestėjimą. Kaunas darėsi turtinges-nis, patrauklesnis gyventi.8 Upės užaugino miestą, formavo jo urbanistinį

B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Kovalenkovienė, Lietuvos upės: hidrografija ir nuotėkis, Kaunas, 2001; Z. Kiaupa, Kauno istorija, t. 1, Vilnius, 2010; G. Milerytė, Upių vaidmuo Kauno miesto gyvenime 1918–1940 m., Kauno istorijos metraštis, t. 9, Kaunas, 2008, p. 149–163.

7 Diena, Dienos naujienos, Lietuva, Lietuvos aidas, Lietuvos žinios, Rytas, Vienybė, Karys.8 Z. Kiaupa, Kauno istorija, t. 1, Vilnius, 2010, p. 66.

STUDIJOS


planą9, buvo poilsio, pramogų ir sporto erdvė, suburdavo miestiečius švenčių metu, gaivindavo Kauną karštomis vasaros dienomis.10

Džiaugsmą dėl upių teikiamo malonumo užtemdydavo menkai pažabo-jamų potvynių baimė. Iki 1960 m. pavasario (1959 m. pastatyta HES) miestas daug kartų patyrė, ką reiškia, kai upės su visa jėga liejasi iš krantų. Peržvelgiant istorinę literatūrą, daugiau žinių apie potvynius galima rasti tik po 1877 m., kai pradėta nuolat stebėti ir fiksuoti vandens horizontą Lietuvos upėse. Tam tikslui ties Vytauto bažnyčia Kaune buvo įrengta vandens matavimo stotis.11 Anksčiau nebuvo patikimų priemonių vandens svyravimams išmatuoti, todėl apie van-dens pakilimus, ankstesnius potvynius žinių labai trūksta. Analizuojant potvy-nių duomenis nuo XIX a. pabaigos matyti, kad vandens lygio svyravimai kas kartą būdavo vis didesni. Kai kurių mokslininkų nuomone, tokią tendenciją lėmė pastorėjęs sąnašų sluoksnis Nemuno dugne.12 Jų teigimu, iškirtus miš-kus, nusausinus pelkes buvo sugriauta gamtos pusiausvyra. Nemunas nepajėg-davo visų žemių išnešti į Kuršių marias, todėl jos kaupėsi jo dugne. Aukštėjant Nemuno dugnui grėsė vis didesni potvyniai. Priežastis, kodėl Kaune kildavo tokie didžiuliai potvyniai, yra ta, kad Neris, būdama sraunesnė upė, ledus lau-žydavo anksčiau nei Nemunas. Pajudėję Neries ledai pasiekdavo Nemuną, o jo lėtesnė tėkmė nesugebėdavo išplukdyti ledų, todėl ties posūkiais ir seklumomis susidarydavo sangrūdos.13 Tuomet išsiliejęs upių vanduo apsemdavo nemažą Kauno plotą.

Iš istorinės medžiagos žinoma, kad dideli potvyniai, apsėmę senamiestį, Kauną ištiko 1715, 1811, 1829, 1855, 1906 m.14 Apie 1715 m. potvynį, cituo-jant Kauno jėzuitų istorijos duomenis, laikraštyje Rytas trumpai rašoma:

[...] Vanduo mieste taip išsiliejo, kad į Tėvų Pranciškonų (Vytauto bžn.) ir Ber-nardinų (Šv. Trejybės) vienuolynus ir bažnyčias galima buvo patekti tik per langus. Beveik viso miesto péčiai buvo apsemti. Nėris iki Šv. Petro bažnyčios (Bazilikos), Nemunas iki mūsų (Jėzuitų) kolegijos taip išsiliejo, kad didžiojoj miesto gatvėj, vadi-namoj Vilniaus gatve, upes tarp savęs vos 10 pėdų tesiskyrė.15

XIX a. didžiausias potvynis įvyko 1829-aisiais. Tuomet buvo nunešta plukdyti į užsienį paruošta miško medžiaga ir sunaikintos krantinės, apsemta

9 Ten pat, p. 131.10 G. Milerytė, Upių vaidmuo Kauno miesto gyvenime 1918–1940 m., Kauno istorijos

metraštis, t. 9, Kaunas, 2008, p. 158–163.11 S. Kolupaila, Šių metų Kauno potvynis, Kosmos, Nr. 2-3, 1926, p. 91.12 V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934, p. 150, 157; L. Mingauda, Nemuno potvynių

problema, Tarybų Lietuva, 1947, kovo 27, p. 2; A. Basalykas, Lietuvos upės, Vilnius, 1956, p. 73. Informacijos apie potvynius lemiančius veiksnius galima rasti: B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Kovalenkovienė, Lietuvos upės: hidrografija ir nuotėkis, Kaunas, 2001, p. 225.

13 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 91; S. Kolupaila, Nemunas, 1950, Chicago, p. 18.14 S. Kolupaila, Nemunas, 1950, Chicago, p. 18. 15 Potvynis Kaune prieš 220 metų, Rytas, 1935, vasario 27, p. 5.

Sigita KUPSCYTĖ

159KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Vytauto bažnyčia (tuomet Nikolajaus cerkvė), daug namų. 1862 m. vanduo prasiveržė pro naujai pastatytą krantinę ir apsėmė daugelį senamiesčio gatvių.16 Apie upių potvynius jau po 1877 m. yra kur kas daugiau ir tikslesnių duo-menų. Didžiausias potvynis XX a. pradžioje, dar iki nepriklausomos Lietu-vos sukūrimo, Kauno senamiestį užliejo 1906 m. Pažymėta, kad vanduo buvo pakilęs 6,61 metro.17 S. Kolupaila apie tai rašė: „Žmonės atmena, kad iš Neries į Nemuną buvę galima valtimis pervažiuoti per Valančiaus gatvę, Rotušės aikštę ir Aleksoto gatvę. Laivės alėja prie pašto buvusi apsemta“18. Laikraščio Lietuvos aidas numeryje, prisimenant šį potvynį, buvo pateikiamos ištraukos iš 1906 m. Lietuvos ūkininke pasirodžiusio straipsnio: „Vandens užlietas gražiau-siai visas senamiestis. Aptvinę daugiau kaip 300 namų. Tūkstantys žmonių, vis neturtingų šeimynų, labai dideliame yra varge. Daugelyje slėnesnių vietų, ypač Neries pakraščiais, vanduo taip aukštai yra iškilęs, jog namai vienu gyvenimu apsemti ligi pat stogų“19. Spaudoje šis potvynis savo dydžiu buvo prilygintas 1931 m. potvyniui.20

Pirmosios Nepriklausomos Respublikos laikais Kaunas išgyveno net pen-kis didelius potvynius, kurių metu Nemuno vandens lygis buvo pakilęs dau-giau nei šešis metrus. Taip buvo 1926, 1931, 1934, 1936 ir 1940 metais.21 Pirmasis didelis išbandymas laikinosios sostinės valdžią, miestiečius ištiko 1926 m. pavasarį. Potvynis prasidėjo kovo 5 d., o atslūgo tik kovo 12 d. Kritinę kovo 11 d. vandens lygis buvo pasiekęs net 6,70 metro.22 Ledų sangrūdos, dėl kurių patvino Kaunas, susidarė ties Veršvais. Vanduo, negalėdamas tekėti savo vaga, plūdo per Marvelės gyvenvietę.23 Per kelias chaoso dienas mieste buvo padaryta daug nuostolių, ypač paprastiems žmonėms: vanduo užliejo jų namus ar net nuplukdė ūkius. Neris, su visa jėga stumdama ledus į Nemuną, nugriovė Slabados tiltą, be kurio buvo neįmanoma susisiekti su atkirsta miesto dalimi – Slabada (Vilijampole).24 Nemunas sukėlė nemažai problemų Kauno uostui, nes vanduo su ledu užstūmė garlaivius į krantus, užvertė ledu Žiemos uostą.25 Potvynis apsėmė visas žemesniąsias Nemuno ir Neries pakrantes, padarė daug materialinės žalos, o miesto žmonės pirmą kartą tarpukariu pamatė tokį rūstų

16 A. Barisas, Kai siautėja mūsų upės // S. Ginko, Katastrofos upių pakrantėse, Vilnius, 1982, p. 152.

17 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 92.18 Ten pat, p. 92.19 Senas kaunietis, Potvynio jubilietus, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 18, p. 7.20 Ten pat, p. 7.21 A. Piročkinas, Užmirštos Nemuno grėsmės (1918–1940), Mokslas ir gyvenimas, Nr. 9,

2009, p. 29.22 Kauno miesto statistikos metraštis (toliau – KMSM) 1934, Kaunas, 1935, p. 4; S. Kolu-

paila, Šių metų..., p. 106.23 Tolimesnė potvynio eiga, Lietuva, 1926, kovo 8, p. 1.24 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 107.25 Ten pat, p. 108.

STUDIJOS


upių veidą. Nors potvynio tikėtasi, tačiau miesto burmistras Jonas Vileišis turėjo pripažinti, kad jam tinkamai nepasiruošta.26

Po penkerių metų Kauną užliejo kitas didelis potvynis. Žmonės kelias die-nas prieš patvinstant upėms buvo nuraminti, kad pavojus jau praėjęs. Tačiau tai buvo didžiulė klaida, padariusi milžiniškų nuostolių miestiečiams. Potvynis prasidėjo 1931 m. balandžio 13 d. vakarą, ledams pajudėjus vanduo ėmė kilti, labiausiai – naktį. Potvynio metu užlieta apie 30 gatvių, 204 namai, nuken-tėjo 700 šeimų (3 326 gyventojai).27 Balandžio 15 d. vanduo buvo pakilęs net 6,78 metro28. Didžiausios ledų sangrūdos, kurios tais metais nulėmė aukštą vandens lygį, susidarė ties Pyplių gyvenviete29. Potvynis truko keturias die-nas, ir balandžio 17 d. spauda informavo, kad pavojus jau praėjo30. Tačiau vandeniui nuslūgus kilo antras potvynis, tik kur kas mažesnis. Vanduo užliejo Jonavos gatvę ir kitas žemesnes vietas. Marvelės gyventojai, ką tik sugrižę į savo namus, turėjo vėl išsikelti net iš 15 namų.31 Šį kartą vanduo nepakilo daugiau nei 6 metrus ir gana greitai atslūgo. Rūsčiai nubaudusios miesto gyventojus, upės besitraukdamos dar kartą įspėjo miestą apie savo galybę.

Dėsningai, praėjus vėl penkeriems metams, 1936 m. Kaunas susidūrė su kitu dideliu potvyniu. Prieš aptariant į jo sukeltą tragediją reikia pasa-kyti, kad dar 1934 m. potvynio vandens lygis buvo pasiekęs 6,12 metrų ribą (kovo 1 d.).32 To pakaktų jį priskirti prie didžiųjų potvynių. Tačiau nuo pasta-rojo miestas buvo geriau apsaugotas, ir jis toli gražu neprilygo kitiems tarpuka-riu užliejusiems didiesiems potvyniams, kaip 1936-ųjų potvyniui mastu nepri-lygo ankstesnieji. Kovo 8 d. vanduo pradėjo kilti, o kovo 14 d. pasiekė iki tol rekordinį aukštį – 7,08 metro33. Nors kovo 16 d. spaudoje pranešta, kad „ledai pro Kauną jau praėjo“34, tačiau dėl lėto slūgimo gana aukštas vandens hori-zontas išsilaikė ilgai – iki kovo 18 d.35 Šio potvynio metu vanduo išsiliejo taip plačiai, kad Nemunas Daukšos gatvės gale, prasiveržęs Vilniaus gatve, susiliejo su Nerimi. Laikraščiuose tada pirmą kartą užsiminta apie „prigėrusį žmogų“36. Šis potvynis išgąsdino ir gyventojus, ir miesto valdžią. Pastaroji ėmėsi rimtesnių

26 Kauno miesto tarybos 1926 03 17 stenogramos, Kauno apskrities archyvas (toliau – KAA), f. 219, ap. 1, b. 478, 1. 156.

27 Č. Š., Dar apie potvynį Kaune, Vienybė, Nr. 18, 1931, p. 145. 28 KMSM 1934, Kaunas, 1935, p. 4.29 Kaunui potvynio katastrofos pavojus dar nepraėjo, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 16,

p. 1.30 Potvynis Kaune jau baigėsi, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 17, p. 4.31 Vėl potvynis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 23, p. 1.32 KMSM 1934, Kaunas, 1935, p. 4.33 KMSM 1935–1936, Kaunas, 1937, p. 5; Rp., Vanduo Kaune butus apsėmė apie 8.000

žmonių, Lietuvos aidas, 1936, kovo 15, p. 1.34 Ledai pro Kauną jau praėjo, Lietuvos aidas, 1936, kovo 16, p. 1.35 S. Kolupaila, 1940 metų Nemuno potvynis Kaune ir kitur, palyginti su kitų metų potvy-

niais, Kosmos, Nr. 4–6, 1940, p. 226.36 Vanduo Kaune butus apsėmė apie 8.000 žmonių, Lietuvos aidas, 1936, kovo 15, p. 1.

Sigita KUPSCYTĖ

161KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

priemonių užkirsti kelią galimiems potvyniams ateityje. Buvo supiltas Veršvų pylimas ir sroves nukreipiantis pylimas Vilijampolėje.37 Ši apsauga buvo veiks-minga ir ateityje gana sėkmingai suvaldydavo upių ledus. Nors 1940 m. pava-sarį vanduo pakilo net iki 7,24 metro, tačiau potvynis truko labai trumpai (vanduo per parą nukrito iki 4, 46 metro) ir didesnės žalos nepadarė.38

Visų didžiųjų potvynių metu vandenyje pirmiausia atsidurdavo žemes-niosios miesto vietos, Nemuno ir Neries pakrantės. Būdavo užliejamos gatvelės už Rotušės aikštės – Muziejaus, Daugirdo, Santakos, Aleksoto. Per 1926 m. potvynį vietomis gatvelėse Nemuno link vanduo siekdavo net iki 2 metrų.39 Vanduo grindiniu brovėsi iki Rotušės aikštės, o 1936 m. ją pasiekė. Labai nukentėdavo Jonavos gatvė, Žuvų turgavietė (Lukšio g. galas). 1936 m. Žuvų turgavietėje buvo matyti tik iš vandens kyšančių prekybos būdelių stogai.40 Tais pačiais metais Jonavos gatvėje vanduo pakilo net iki 2 metrų. Daug kur iš vandens kyšojo tik tvorų viršus.41 Minėti didieji potvyniai plovė visą miesto dalį iki pat Kęstučio gatvės. Nors 1926 m. vanduo dar taip nesiveržė į Kanto ir Kęstučio gatves, tačiau 1931 m. jos vis dėlto buvo užlietos. Vanduo pasiekė Kęstučio gatvės dalį tarp Daukanto bei Maironio gatvių ir ėmė skalauti Vals-tybės teatro rūmus.42 O 1936 m. vanduo išsiliejo dar toliau, susisiekimui šiose gatvėse net prireikė valčių.43 Į miesto dalį ties Karmelitų bažnyčia plūstančio vandens nesustabdė net uosto pylimai.44 Kairysis Nemuno krantas taip pat neišvengė potvynio grėsmės. Jį skaudžiai pajusdavo Veiverių, Minkausko gatvių gyventojai. Bet labiausiai potvyniai skriaudė Marvelėje gyvenančius žmones, jie pirmieji skubėdavo gelbėtis nuo į namus besiveržiančio vandens. Marvelę jau 1926 m. upės užvertė ledais45, o didžiausio 1936-ųjų metų potvy-nio metu ji buvo visiškai užlieta.46 Vilijampolės pusėje vanduo skalaudavo žemesnes paupio vietas, patvinusios upės užliedavo Jurbarko gatvę, o 1936 m. užplūdo net Kriščiukaičio gatvę. Per šį potvynį buvo apsemtas Raudondvario plentas.47 Panemunėje ir Šančiuose visos žemesnės vietos taip pat neišvengė vandens. Tarpukario Kaune upės gąsdindavo nemažą dalį miestiečių, kartais visiškai netikėtai prasibraudamos net iki Laisvės alėjos.

37 A. Barisas, Kai siautėja mūsų upės..., p. 162.38 S. Kolupaila, 1940 metų Nemuno potvynis Kaune..., p. 223.39 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 96.40 Rp., Kaune jau apsemtos 54 gatvės ir 730 pastatų, Lietuvos aidas, 1936, kovo 14, p. 1.41 Rp., Nemune vanduo pakilo iki aukščiausio laipsnio, Lietuvos aidas, 1936, kovo 11,

p. 1.42 Kaunui gresia katastrofa? Lietuvos žinios, 1931, balandžio 15, p. 1.43 Rp., Kaune jau apsemtos 54 gatvės ir 730 pastatų, Lietuvos aidas, 1936, kovo 14, p. 1.44 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 96.45 Nepaprastai didelis potvynis Kaune, Lietuva, 1926, kovo 6, p. 1.46 Rp., Nemune vanduo pakilo iki aukščiausio laipsnio, Lietuvos aidas, 1936, kovo 11,

p. 1.47 Ten pat, p. 1.

STUDIJOS


Pirmąjame sovietmečio dešimtmetyje (iki Kauno HES’o pastatymo), Kauno miesto gatvės buvo apsemtos dar 1942, 1946, 1951 ir 1958 metais.48 Išskirtinis buvo 1946 m. pavasaris, kai miestą ištiko katastrofa. Vanduo pasiekė rekordinį lygį – 8,57 metro49, upių, apsėmusių apie 2/3 Kauno miesto ir jo priemiesčių, vanduo laikėsi kelias dienas. Jis išsiliejo net iki Laisvės alėjos, siekė Įgulos bažnyčią50, Laisvės alėjoje pakilo net iki metro. Nemunas nešė namus, taip pat pražudė daug žmonių.51

Istorinė medžiaga liudija, kad nuo XX a. 3 dešimtmečio pradžios iki pat XX a. vidurio didesni potvyniai užplūsdavo maždaug kas 4-5 metus. Potvynių metu vandens lygis būdavo kaskart vis aukštesnis. Pavojus augdavo, jam pro-porcingi buvo ir nuostoliai. Upės, padėjusios miestui vystytis ekonominėje, kultūrinėje ir urbanistinėje srityse, deja, nepagailėdavo jo prasidedant pavasa-riui. Potvyniai Kaune – kasmetinis reiškinys, jiems būdavo bandoma užkirsti kelią ar bent jau sumažinti galimą grėsmę, tačiau tai pavyko padaryti tik XX a. 6 dešimtmetyje naudojant naujausias technologijas. Pastačius Kauno HES pagaliau buvo sustabdyta ne vieną kaunietį gąsdinusi upių neganda.

II. Pavasarinis upių šėlsmas

2.1. Rengimasis potvyniams

Baigiantis žiemai ne tik hidrologinės tarnybos, bet ir miesto valdžios pareigūnai, gyventojai pradėdavo įdėmiau ste-bėti upes. Jau vasario pabaigoje būdavo imamasi organizuoti apsisaugojimo nuo potvynių darbus. Didžiausias darbas tekdavo miesto vadovams. Jie buvo atsakingi už potvynio grėsmės minimalizavimą, gelbėjimo priemonių paren-gimą. Ar sugebėta tinkamai įvertinti potvynio grėsmės lygį ir kiek įmanoma labiau pasiruošti galimam pavojui iš anksto? Kokios prognozės tvyrojo mieste?

Pagrindinės priemonės apsisaugoti nuo upių potvynių nesikeitė ilgą laiką; jos atsirado kur kas anksčiau nei užgriuvo pirmasis didelis tarpukario laikotar-pio potvynis (1926 m.). Pirmoji užduotis buvo įspėti gyventojus apie artėjantį pavojų, kad jie galėtų laiku apsaugoti save ir savo turtą. Iškilus potvynio grės-mei naktį, gyventojai buvo perspėjami fabrikų sirenomis, šaudant iš patrankų. Būdavo iš anksto skiriami budintys laiveliai, kurie pastatomi pavojingiau-siose vietose, organizuojami ledų sangrūdų sprogdinimo darbai, rūpinamasi

48 A. Barisas, Kai siautėja mūsų upės..., p. 159.49 A. Piročkinas, Užmirštos Nemuno grėsmės..., p. 31.50 S. Kolupaila, min. veik., p. 190.51 A. Barisas, Kai siautėja mūsų upės..., p. 162.

Sigita KUPSCYTĖ

163KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

gyventojams suteikti laikiną būstą.52 Tačiau reikėtų įvertinti pasirengimo lygį kiekvieno didžiojo potvynio metu.

1926 m. stojo šalta žiema, ir apie galimas didžiules ledų sangrūdas jau buvo galima nuspėti. Pasiruošti pavasarinei gamtos stichijai buvo sudaryta didelė tarpžinybinė komisija iš Kauno miesto valdybos (toliau – KMV), Susi-siekimo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Klaipėdos uosto darbų valdybos atstovų, kuri siekė aptarti kovos su potvyniu būdus, tiltų apsaugos, gyventojų įspėjimo klausimus.53 Jau vasario mėnesio spaudoje pasirodė trumpas straipsnis, kuriame gyventojai informuojami apie sudarytą specialų Potvynio komitetą, atsakingą už apsaugos nuo potvynio orga-nizavimą.54 Komitetą sudarė Plentų ir vandens kelių valdybos, Miesto valdybos, Krašto apsaugos ministerijos ir policijos atstovai.55 Svarbus uždavinys – stebėti vandens horizontą. Tam reikalui Kauno vandens kelių rajonas keliose vietose įrengė vandens lygio matavimo stotis, kuriose dirbo prižiūrėtojai, teikė infor-maciją apie esamą upių padėtį. Vandens stotys palaikė ryšį telefonu su Kauno miestu. Buvo susirūpinta Eigulių tilto dekonstravimu, kadangi nustatyta didelė tikimybė, jog prastas tiltas neatlaikys slenkančių ledų ir nuneštos jo konstruk-cijos padarys daug nuostolių. Nors iki potvynio pradžios viso tilto nepavyko išardyti, tačiau jau vasario mėnesį jo viršutinė dalis buvo nuimta.56 Didžiausią indėlį organizuojant parengiamuosius darbus galima priskirti Plentų ir van-dens kelių valdybai, kurios iniciatyva buvo sušauktas tarpžinybinis pasitarimas ir pradėta ardyti Eigulių tiltą. Ne veltui Potvynio komiteto pirmininku buvo išrinktas Kauno vandens kelių rajono viršininkas inž. A. Snarskis.57

KMV, atsakinga už gyventojų įspėjimą, išplatino skelbimus „Perspėjimas gyventojams potvynio dėlei“58. Miestiečiai buvo informuoti apie numatomą potvynį, jiems nurodyta susiruošti būtiniausius daiktus, kuriuos reikės greitai pergabenti, kai bus duotas ilgas sirenos signalas. Taip pat skelbimuose nuro-dyta, kur stovės valtys su valtininkais, ant rankų ryšinčiais juostas su užrašu „K.M.V.“. Pažymėta, kad visos gelbėtojų paslaugos bus nemokamos.

Iš parengiamųjų darbų galime tik bandyti spėlioti, kokios nuotaikos tvy-rojo prieš išsiliejant upėms, kadangi tų metų spauda menkai atspindi bendrą padėtį. Galbūt kiek keistokas pasirodys laikraščio Rytas kovo 6 d. numeris, kuriame gyventojai raminami, kad „Potvynio pavojus negresia“59, o tos pačios

52 1924 02 25, Statybos skyriaus tvarkos dalies vedėjo prašymas Kauno Miesto Valdybai (toliau – KMV), KAA, f. 218, ap. 1, b. 140, 1. 21.

53 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 93–94.54 Ruošiama apsauga nuo potvynių, Lietuva, 1926, vasario 20, p. 3.55 Ten pat, p. 3.56 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 94; A. G., Potvynio reikalu, Rytas, 1926, kovo 11, p. 3.57 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 94.58 Skelbimas, Perspėjimas gyventojams potvynio dėlei, 1926, KAA, f. 219, ap. 1, b. 476,

1. 31. 59 Potvynio pavojus negresia, Rytas, 1926, kovo 6, p. 1.

STUDIJOS


dienos laikraščio Lietuva numeryje spausdinamas ilgas straipsnis Nepaprastai didelis potvinis Kaune60. Ryto redakcija kiek pavėlavo pateikti optimistišką die-nos senumo informaciją, tačiau svarbu tai, kad trumpoje laikraščio žinutėje remiamasi Plentų ir vandens kelių valdybos žiniomis, kur sakoma, kad labai staigaus vandens kilimo nėra ir, svarbiausia, jis net nenumatomas. Tokios išva-dos, anot žinutės autoriaus, padarytos remiantis iš Alytaus gautomis žiniomis apie Nemuno vandens lygį aukštupyje.61 Apibendrinant galima teigti, kad Potvynio komitetas ruošėsi potvyniui, palaikė ryšius su vietomis, kuriose ste-bimas upių vandens horizontas.62 Buvo suvokta reali potvynio grėsmė, tačiau ne mastas. Galiausiai laukiant potvynio dėl optimistiškų prognozių, taip pat patikėjus, kad pasiruošta pakankamai, buvo prieita klaidinga išvada, apgavusi gyventojus prieš pat užklumpant nelaimei.

1931 m. vos pajudėjus Nemuno ir Neries ledams, dienraščiuose pasirodė pirmosios informacinės žinutės apie padėtį upėse.63 Sekant spaudą matyti, kad, deja, labai trūksta specialistų, potvynių prognozių ar kitos viešos infor-macijos, leidžiančios miestiečiams tinkamai susiorientuoti. Vertas dėmesio 1931 m. laikraštyje Diena, kovo 22 d. numeryje, pirmajame puslapyje įdėtas platus straipsnis, kuriame pateikiamas interviu su prof. S. Kolupaila. Pastarasis aiškino potvynių kilimo priežastis ir jų dydį lemiančius veiksnius. Buvo pri-eita išvada, kad „staigus pavasaris gali duoti labai didelį potvynį“64. Trumpa žinutė pasirodė ir kovo 19 d. Lietuvos aide65, kurioje neatmesta didelė potvy-nio galimybė. Atsižvelgiant į tai, kad žiemą iškrito daug sniego, kuris laikėsi ilgai, taip pat į faktą, kad vanduo, rudenį pakilęs, užšalo, miesto vadovai ir gyventojai turėjo sunerimti dėl galimo vandens pakilimo pavasarį.66 Kitaip nei ankstesniais metais, Plentų ir vandens kelių valdybai atsisakius imtis iniciatyvos sudaryti Potvynio komisiją (toliau – PK)67, ši atsakomybė teko KMV. Vasa-rio 27 d. PK nariais tapo Socialinės apsaugos skyriaus vedėjas L. Kairūnaitis (pirmininkas), inž. A. Jokimas ir S. Čepas, pakviestas Kauno vandens kelių rajono atstovas A. Snarskis, Krašto apsaugos ministerijos pulk. leit. L. Gladu-

60 Nepaprastai didelis potvynis Kaune, Lietuva, 1926, kovo 6, p. 1.61 Potvynio pavojus negresia, Rytas, 1926, kovo 6, p. 1.62 Ten pat, p. 1.63 Nemunas juda, Dienos naujienos, 1931, balandžio 8, p. 1; Ledas pradės eiti, Dienos nau-

jienos, 1931, balandžio 11, p. 1; Vandens stovis Nemune, Rytas, 1931, balandžio 13, p. 7.

64 J. K. Blcks (J. Beleckas), Kada bus potvynis? Diena, 1931, kovo 22, p. 1; ten pat, KAA, f. 218, ap. 1, b. 644, 1. 1.

65 Kronika: Potvynis vis dėlto galįs būti, Lietuvos aidas, 1931, kovo 19, p. 6.66 1931 03 02, Kauno miesto valdybos (toliau – KMV) Informacinio biuro pranešimo nuo-

rašas, KAA, f. 218, ap. 1, b. 644, 1. 27.67 1931 02 15, Plentų ir vandens kelių valdyba, Vandens kelių tarnybos rašto KMV nuora-

šas, ten pat, 1. 42.

Sigita KUPSCYTĖ

165KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

tis.68 Sudaryta PK ėmėsi organizacinio darbo. Kaip svarbiausią ginklą kovoti su potvyniais tais metais galima būtų įvardyti kanalo kasimą Nemuno vagoje. Taip pat, kaip įprastai, buvo planuojama laikyti valtis pavojingiausiose gatvėse, numatyta nutiesti laikinus pontonus.69 PK tarėsi su elektros stotimi dėl miesto apšvietimo visą naktį kritiniu laikotarpiu. Žmones apie pavojų turėjo įspėti, kaip ir kasmet, įjungtos fabrikų ir gaisrininkų sirenos. Numatyta bendradar-biauti su gaisrininkų tarnyba.70 Potvynio reikalais pradėta rūpintis gana anksti, buvo sušaukti keturi PK posėdžiai. Tačiau laikui bėgant parengiamieji apsau-gos ir gelbėjimo darbai sustojo.

Potvynis prasidėjo balandžio 13 d., penkiomis dienomis anksčiau nei buvo sušauktas paskutinis PK posėdis, kurio metu, atsižvelgiant į tai, kad vandens horizontas kyla labai lėtai, buvo padaryta išvada – potvynio pavojaus nebė-ra.71 Po tokio pareiškimo paskelbti ir kiti sprendimai: ledų sprogdinimo darbai atšaukti, nuspręsta, kad valtys bus pristatomos į pavojingas gatves tik gavus informacijos, jog vandens horizontas viršijo penkių metrų ribą72. PK lengviau atsikvėpė, o miestiečius nuramino (kaip ir 1926 m.) laikraščio Rytas redakcija, balandžio 13 d. paskelbusi Hidronominio biuro informaciją apie vandens lygį Nemune ir visas potvynio baimes išsklaidžiusi galutine išvada: „Hidronomi-nio biuro žiniomis, potvynio pavojaus Kaunui nėr“73. Kaip vėliau paaiškėjo, Hidronominis biuras jokių oficialių pranešimų, jog potvynio grėsmės neliko, nepateikė – tokią pranašystę išplatino pati laikraščio redakcija.74 Skaudžias klai-dinimo pasekmes nesunku numanyti. Žinoma, didžiausia atsakomybė tenka PK, kuriai reikėjo atremti visus miestiečių kaltinimus, taip pat teisintis Lietu-vos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentui, nesugebėjus tinkamai organizuoti parengiamųjų apsaugos darbų75.

Kokios klaidos buvo padarytos, ruošiantis pasitikti 1931 m. potvynį? Pagal Ypatingųjų reikalų tarnybos pateiktą raportą Piliečių apsaugos departa-mentui, didžiausia problema – kompetencijos stoka.76 Galima įvardyti nema-žai PK darbo trūkumų: pirmiausia jau minėtas nutarimas nesprogdinti ledų (tai pradėta daryti tik užklupus potvyniui), iš anksto neparuoštos valtys, taip pat neįrengtos laikinos vandens lygio matavimo stotys, telefonų punktai, kurie būtų leidę operatyviai informuoti reikiamas žinybas ir visuomenę apie ledų

68 KMV posėdžio 1931 02 27 nutarimo Nr. 386 nuorašas, ten pat, 1. 28.69 1931 03 21, PK posėdžio protokolo nuorašas, ten pat, 1. 18–19.70 1931 03 25, PK posėdžio protokolo nuorašas, ten pat, 1. 21–22.71 1931 04 08, PK posėdžio protokolo nuorašas, ten pat, 1. 16.72 1931 04 08, PK posėdžio protokolo nuorašas, ten pat, 1. 16.73 Vandens stovis Nemune, Rytas, 1931, balandžio 13, p. 7.74 1931 05 15, Hidronominio biuro vedėjo raštas Vidaus reikalų ministerijai, KAA, f. 218,

ap. 1, b. 644, 1. 51.75 1931 07 23, Lietuvos Respulikos Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departa-

mento prašymas Kauno miesto Burmistrui surinkti kvotas, ten pat, 1. 8.76 1931 07 04, Raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui, ten pat, 1. 4–5.

STUDIJOS


judėjimą. PK nepasikvietė specialistų (išskyrus Plentų ir vandens kelių valdybos inž. A. Snarskį, kuris vietoj savęs paskyrė mažiau patirties turintį inž. A. Lio-rentą), nebuvo pasirūpinta laikinais būstais evakuotiesiems, neatvežta medžia-gos laikinų tiltų statybai.77 1931 m. potvynis parodė ne tik PK, bet visos KMV (kuri išrinko komisiją) aplaidumą, taip pat miesto tarnybų nesugebėjimą ben-dradarbiauti. Plentų ir vandens kelių valdyba, turėjusi daug patirties veikti potvynių metu, buvo atsisakiusi šios pareigos.78 PK iš pat pradžių nepasikvietė nei miesto ir apskrities viršininko, nei policijos atstovų, todėl jie naujienas sužinodavo per spaudą. Tik vėliau (kovo 23 d.) buvo paprašyta atsiųsti savo atstovą. Tačiau policijai negavus konkrečių darbo nurodymų, jie vykdė ben-drąsias policijos pareigas.79 Kauno vandens kelių rajono ir PK nesusikalbėjimą iliustruoja tai, kad, ledams susigrūdus ties Pypliais, PK karius atlikti sprogdi-nimo darbus pirmiausia išsiuntė į Zapyškį.80 Nors tais metais potvynis buvo vėlyvas ir suteikė nemažai laiko PK bei miesto gyventojams pasirengti, deja, tuo deramai nepasinaudota. Kovo mėnesį tvyrojusi potvynio baimė dėl nepagrįstų optimistinių prognozių išsisklaidė, numatyti apsaugos darbai sustojo, o kaunie-čiai patikėjo, kad potvynio nebus.

Prieš rekordinį 4 dešimtmečio potvynį Kauno miesto apsaugai nuo potvy-nio organizuoti taip pat buvo sudaryta Tarpžinybinė komisija, kurios nariai buvo Kauno miesto inž. K. Reisonas, Krašto apsaugos ministerijos, Kelių val-dybos atstovai, Kauno miesto policijos vadas, Savivaldybės Ūkio skyriaus ir Socialinės apsaugos skyriaus atstovai.81 Tačiau nepaisant šio fakto, žvelgiant į Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį, trečią kartą galima konstatuoti, kad miesto valdžia nesugebėjo tinkamai įvertinti potvynio grėsmės ir iš anksto jam rimčiau pasirengti. Nors buvo planuota iškirsti ledo ruožą Nemuno vagoje, tačiau po dviejų dienų darbas buvo sustabdytas. Taip pat galvota mesti bom-bas iš lėktuvų. Tačiau tokių veiksmų nesiimta, nes, kaip tarybos posėdyje teigė miesto burmistras A. Merkys, „[...] yra pavojus, kad jeigu kuri bomba nesprogtų, tai vasaros metu galėtų garlaiviai išlėkti oran“82. Jeigu pažvelgtume į 1931 metų patirtį sprogdinant bombas, net 106 bombos nesprogo. Visuo-menėje pasklido kalbos, kad tai gali sukelti rimtą pavojų garlaiviams. Tačiau, kaip rašo Lietuvos aidas, redakcija pasiteiravo kompetentingų asmenų, kurie nuramino, kad pavojaus nėra, o visos bombos bus ištrauktos, nes jų medžiaga

77 Raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui, ten pat, 1. 5–7.78 Raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui, ten pat, 1. 5–6.79 1931 04 28, Ypatingiems reikalams valdininko I. Tomašausko kvotos protokolas, ten pat,

1. 32.80 1931 04 28, Ypatingiems reikalams valdininko I. Tomašausko kvotos protokolas, ten pat,

1. 5; arba 1931 04 25, S. Dimaškos kvotos protokolas, ten pat, 1. 29.81 1936 02, Burmistro pavedimu Statybos skyriaus vedėjo raštas skirti atstovus Tarpžinybi-

nei komisijai, KAA, f. 59, ap. 5, b. 248, 1. 1.82 Kauno miesto tarybos posėdžio 1936 03 12 stenogramos: burmistro A. Merkio praneši-

mas, KAA, f. 219, ap. 1, b. 1039, 1. 25.

Sigita KUPSCYTĖ

167KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

esanti labai reikalinga.83 Tačiau 1936 m. dėl tokios rizikos nepradėta bombar-duoti ledų sangrūdų. Daug ką pasako burmistro žodžiai minėto pranešimo pabaigoje: „Tai miesto savivaldybei prisiėjo dabar tik gelbėti ir teikti žmonėms pagelbą“84. Spaudoje, kaip ir kasmet, pasirodė keletas žinučių, kad ledai upėse pajudėjo. Tačiau tokia informacija nesuteikė žmonėms galimybės suprasti potvynio rizikos dydį. Kadangi žiema buvo nešalta, kritulių būta negausių, tad rimtesnio potvynio nesitikėta.85 Taigi nepasirengusį miestą jis nelauktai užklupo ir 1936 metais.

Apžvelgus konkrečius didžiuosius potvynius matyti, kad per XX a. 3–4 dešimtmečius miesto valdžia dažniausiai nesugebėdavo tinkamai įvertinti pavasarinių upių potvynių grėsmės. Gyventojai laiku negaudavo patikimos informacijos apie vandens stichijos grėsmę, todėl ramus gyvenimas arčiausiai upių įsikūrusiems miestiečiams būdavo sudrumsčiamas gana nelauktai, ypač 1931 m., išsiskyrusiais tuo, kad miesto valdžia ir visuomenė patikėjo potvynio nebūsiant.

2.2. Miesto vaizdas kritinėmis dienomis

Potvyniai užliedavo kasmet, ir kasmet jie miesto valdžios organams buvo netikėti. Šis ironiškas netikėtumas ypač skau-džiai paliesdavo miesto gyventojus potvynio pradžioje ir padidindavo grėsmės keliamą chaosą. Žinoma, ilgainiui su padėtimi būdavo apsiprantama. Tačiau neabejotinai vienas labiausiai intriguojančių dalykų būdavo miesto vaizdas ir kauniečių gyvenimas kritinėmis dienomis.

Baigiantis žiemai mieste tvyrodavo dvejopos nuotaikos: vieni kauniečiai nerimavo, kiti, gyvenantys atokiau nuo upių, buvo abejingi. Jiems ledonešio metas ne keldavo siaubą, o suteikdavo įspūdingą reginį, traukdavusį minias miestiečių į upių pakrantes. Susirinkę smalsuoliai grožėdavosi praplaukiančio-mis ledo lytimis, kurios, šėlstančios srovės užstumtos į krantą, susigrūsdavo į didžiulius ledo kalnus.86 1926 m. kai kur jie siekė net 10–12 metrų.87 O 1931 m. spaudoje minima, kad senieji miesto gyventojai net nebeprisimena,

83 Kronika: Ar sudarys nesprogusios bombos pavojų garlaiviams? Lietuvos aidas, 1931, balandžio 20, p. 6.

84 Kauno miesto tarybos posėdžio 1936 03 12 stenogramos: burmistro A. Merkio praneši-mas, KAA, f. 219, ap. 1, b. 1039, 1. 25.

85 Kaune – potvynis, Lietuvos žinios, 1936, kovo 9, p. 6.86 J. K. Beleckas, Potvynio naktis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 14, p. 1;

Nemuno potvynis Kaune, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 15, p. 6; Nemunas pradėjo eiti ir vėl sustojo, Lietuvos aidas, 1936, kovo 9, p. 1.

87 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 108.

STUDIJOS


kada ledų kalnai buvo tokio aukščio88 – didesni nei dviejų aukštų namas.89 Iš smalsumo žmonės neaplenkdavo Nemuno ir Neries upių, o tvarką palai-kantiems pareigūnams tekdavo stabdyti prie pakrančių plūstančias minias.90 Upėms įsisiautėjus, policija drausdavo prie jų artintis. Pareigūnai budėdavo gatvėse, vedančiose upių link, ir praleisdavo tik į namus grįžtančius žmones.91 Tačiau ne vienas entuziastas rizikuodavo prasmukti pro apsaugą pasižiūrėti didingų reginių. Tad kai kuriems gyventojams potvynis teikdavo savotišką pramogą, ypač jaunimui. Porelės skirdavo pasimatymus ne Laisvės alėjoje, bet Žuvų turgavietėje. „Jaunimas „gondoloj“ linksminasi, garsiai šnekučiuojasi ir juokauja, ir atrodo, kad tuoj suskambės kokia vasariška Nemunėlio daina“, – 1931-aisiais rašė Lietuvos aidas92. Šioje citatoje Kaunas prilyginamas Veneci-jai. Tokia pastaba leidžia pajusti šviesesnes potvynių akimirkas. Tačiau, upėms rūstaujant, linksmą jaunimo juoką užgoždavo nelaimės ištiktų miestiečių aima-nos, šviesios akimirkos nublankdavo skęstančiose miesto dalyse.

Vos pradėjus kilti vandens lygiui žmonės, gyvenantys paupiuose, skubė-davo pakuotis daiktus, palikti namus. Tačiau neretai šeimos to nesuspėdavo padaryti, potvynio grėsmė priartėdavo greičiau, nei buvo tikimasi. 1926 m. potvynis užklupo kovo 6-osios naktį. Trečią valandą nakties miegantį Kauno miestą ėmė žadinti kaukiančios fabrikų, gaisrininkų sirenos, gaudžiantys varpai.93 Vos pabudę, „žmonės bėgo su lengvais kraustuliais į antrąjį aukštą, pas kaimynus, per balkonus kopėčiomis leidosi į luotelius, gelbėjosi kas kaip galėjo“94. Būdavo ir tokių, kurie jau nebeturėjo kaip išsigelbėti, jiems belikdavo šauktis pagalbos. Panaši potvynio pradžia buvo 1931 m. Sirenos mieste nuai-dėjo apie 2.30 val. nakties95, nors šį kartą kai kurie gyventojai pradėjo evakuotis šiek tiek anksčiau, kadangi upių vanduo į artimiausius namus ėmė plūsti jau vakare.96 J. K. Beleckas vaizdingai perteikia 1931 m. pirmąją akistatą su potvy-niu: „Nyku buvo tamsiose senamiesčio gatvėse, kai pro senus mūrus dusliai aidėjo vaikų ir moterų verksmai, vyrų riebūs keiksmo žodžiai, kai pyškėjo lan-gai, pro kuriuos buvo iškišami kūdikiai ir brangiausias turtas“97. Nėra abejonių, kad tokia slogi nuotaika, šauksmai potvynių grėsmę lydėjo kiekvienais metais.

Gyventojams tekdavo upėms palikti savo turtą, o patiems kuo greičiau

88 J. K. Beleckas, Potvynio naktis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 14, p. 1.89 Kauno potvynis, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 14, p. 5.90 Potvynio pavojus Kaunui praėjo, Lietuva, 1926, kovo 12, p. 5; J. K. Beleckas, Potvy-

nio kurjozai, Dienos naujienos, 1931, balandžio 15, p. 2; Didelis potvynis Kaune, Karys, Nr. 17, 1931, p. 339.

91 G. Valkauskas, Iš vandeninio fronto, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 16, p. 5.92 Nerimo ir baimės naktis, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 15, p. 5.93 Nepaprastai didelis potvynis Kaune, Lietuva, 1926, kovo 6, p. 1.94 Ten pat, p. 1.95 Nerimo ir baimės naktis, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 15, p. 5.96 Kaune didelis potvynis, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 15, p. 1.97 J. K. Beleckas, Potvynio naktis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 14, p. 1.

Sigita KUPSCYTĖ

169KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

bėgti iš vietos, kuri žmogui paprastai būna saugiausia – iš savo namų. Spau-doje minimas atvejis, kai miesto policijos viršininko padėjėjo p. Urbelio bute susirinko tiek bėgusių nuo potvynio šeimų su savo turtu, jog patalpa atrodė „lyg lopšely jaunų piliečių, o kiek suaugusių. Name nėra laisvos vietos adatai padėti“98. Didžiulis sujudimas apimdavo miestą, nepaisant paros meto. Plau-kiodavo valtys, gelbstinčios žmones, jų mantą.99 Spaudoje aprašomi atvejai, kai gyventojams, nebeturintiems kitos išeities, tekdavo lipti ant stogų ir laukti pagalbos.100 1931 m. Marvelėje taip greitai pakilo vanduo, kad kai kur net lubas siekdavo. „Tokiuose namuose žmonės sulipo ant stogų. Taip visą naktį šaltyje ir baimėje išbuvo [...]“101. Žvarbą tekdavo kentėti visiems susidūrusiems su potvyniu.102 Vanduo užliedavo pečius, todėl namai nebegalėjo būti šildomi. Dažniausiai neturtingieji neturėjo kuo kūrenti, o atvežti malkų nebuvo kaip. Vietose, kur vanduo pakildavo ne taip aukštai, žmonės pasilikdavo savuose namuose, nepaisant to, kad tekdavo vaikščioti lentomis, kęsti šaltį ir drėg-mę.103 Šaltis gėlė ir tuos, kurie, bėgdami nuo vandens, nespėdavo pasiimti šiltesnių drabužių. Būdavo tokių, kurie „vienmarškiniai gelbėjosi nuo potvy-nio. Butuose palikę visus savo daiktus, pusnuogiai žmonės bėgo iš vandens nasrų“104. Didžiausia panika kildavo pirmosiomis valandomis, kai gelbėjimo tarnybos dar tik pradėdavo dirbti. Tuomet potvynio nuskriaustieji šaldavo, alk-davo ir trokšdavo. 1931 m. laikraštis Lietuvos žinios užsimena apie miestiečius, gyvenusius arčiau upių, kurie neturėjo ko gerti, kadangi dėl potvynio buvo uždaryti šuliniai.105

Miestą skalaujant upėms, sustodavo prekyba apsemtuose rajonuose, užda-rytos būdavo ne tik parduotuvės, bet ir dirbtuvės, restoranai.106 Kiemuose plū-duriuodavo įvairiausi daiktai, kai kur buvo matyti išdaužti stiklai, išvartytos tvoros.107 Mirkstančių daiktų savininkai dažnai grįždavo gelbėti turto. Taip pat kai kurie gyventojai iš atsargumo, kol potvynis dar nepasiglemžė, gabendavo savo daiktus iš namų.108 Skubėdavo visi – ir užlieti, ir potvynio išgąsdinti mies-tiečiai. Sunkus susisiekimas užlietuose kvartaluose komplikuodavo gelbėjimo

98 Ten pat, p. 1.99 Kaune potvynis didėja, Rytas, 1931, balandžio 15; Rp., Potvynis Kauną palietė skaudžiai,

Lietuvos aidas, 1936, kovo 12, p. 1.100 Kaunui gresia potvynio katastrofa? Lietuvos žinios, 1931, balandžio 15, p. 1; Kaunui gre-

sia potvynis, Rytas, 1931, balandžio 14, p. 1.101 J. K. Beleckas, Ar gręsia tolimesnis potvynio pavojus? Dienos naujienos, 1931, balandžio

14, p. 3.102 Nerys pakilo, Dienos naujienos, 1931, balandžio 16, p. 1.103 Kaip gyvena potvynio paliestieji, Rytas, 1936, kovo 12, p. 2.104 Naras, Milžiniškas potvynis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 21, p. 3.105 Kaunui gresia potvynio katastrofa? Lietuvos žinios, 1931, balandžio 15, p. 1.106 Potvynis Kauną tebekankina, Lietuvos žinios, 1936, kovo 12, p. 9; Rp., Organizuojami

darbo batalionai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 13, p. 1.107 Šių metų potvynis didžiausias, Rytas, 1936, kovo 11, p. 2.108 Potvynis Kauną palietė skaudžiai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 12, p. 1.

STUDIJOS


darbus. Į namus būdavo galima patekti tik priplaukus valtimis, kartais tiesiai pro langą. Taip pat žmonės tiesdavo lieptus nuo lango prie lango virš gatvių.109 Šurmulį keldavo ne tik žmonių dejonės, bet ir budintys ugniagesiai, kariai, policininkai.110 Gelbėjimo tarnybos liedavo prakaitą visą laiką, kol potvynis atslūgdavo.

Didžiųjų potvynių metais ypač kentėdavo Vilijampolės gyventojai. Vie-nintelė jungtis su miestu būdavo valtelės ir pastatytas laikinas pontoninis tiltas. Susidarydavo ilgos eilės žmonių, laukiančių, kol galės persikelti per Nerį.111 Laikinu tiltu buvo galima judėti tik viena kryptimi, tad laukti tekdavo valandų valandas112. Ne tik Vilijampolės, bet ir kitų apsemtų miesto dalių gyventojams kartais tekdavo miegoti pas gimines, draugus ar viešbučiuose.113 O užlietų namų gyventojai būdavo apgyvendinami laikinuose būstuose – mokyklose, kareivinė-se.114 Dėl potvynio vaikams būdavo atostogos115, kurių metu jie išbandydavo ypač įdomią, tačiau pavojingą pramogą – plaukioti ant ledo lyčių.116

Reikia paminėti, kad atsirasdavo žmonių, bandančių pasinaudoti ištikusia nelaime – pirmiausia vagys, kurie skubėdavo „gelbėti“ iš vandens svetimo tur-to.117 Tačiau apie tai spaudoje plačiau nepasakojama, tik trumpai užsimenama. 1926 m. laikraštyje Lietuva aprašytas kitoks bandymas pasipelnyti: buvo pakel-tos maisto prekių kainos nuo 20 % iki 30 %, kartais net 50 %. Prekiautojai teisindavosi tuo, kad vanduo sugadino visus produktus.118 Taigi, ne visiems potvynis atnešdavo didžiulių nuostolių, kai kam – galimybę užsidirbti. Tačiau vėlesniais metais apie panašius atvejus spaudoje nebuvo užsiminta.

Dauguma miesto gyventojų išvengdavo iš krantų išsiliejusių upių keliamo pavojaus ir galėdavo grožėtis gamtos stichijos vaizdais. Jie išties būdavo kaip reta įspūdingi – apie tai šiandien liudija tarpukario potvynių nuotraukos (žr. priedą,1–5 pav.). Taip pat potvyniai leisdavo išbandyti retą pramogą – plau-kioti patvinusiomis Kauno gatvėmis. Tačiau, anot to meto spaudos, šis džiaugs-mas buvo pernelyg menkas, kad leistų mums bent kiek šviesesnėmis spalvomis nupiešti Kauno miesto vaizdą potvynių metu. Trumpai tariant, tai buvo judrus, baimės ir negandų kupinas laikas, sudrumstęs įprastą miesto gyvenimo ritmą.

109 Kaunui potvynio katastrofos pavojus dar nepraėjo, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 16, p. 1.110 J. K. Beleckas, Ar gręsia tolimesnis potvynio pavojus? Dienos naujienos, 1931, balandžio

14, p. 3.111 Nerimos ir baimės naktis, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 15, p. 5; Kaunui potvynio

katastrofos pavojus dar nepraėjo, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 16, p. 1; J. K. Beleckas, Vaizdai iš vandens apsemtųjų vietų, Lietuvos aidas, 1936, kovo 10, p. 4.

112 J. K. Beleckas, Vaizdai iš vandens apsemtųjų vietų, Lietuvos aidas, 1936, kovo 10, p. 4.113 Nerys pakilo, Dienos naujienos, 1931, balandžio 16, p. 1.114 Potvynis Kaune įgavo katastrofišką pobūdį, Lietuvos žinios, 1936, kovo 16, p. 7.115 Rp., Potvynis Kauną palietė skaudžiai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 12, p. 1.116 A. Marcinkienė, Būta pavasarių Kaune, Kauno laikas, 1995, gegužės 5, p. 5.117 J. K. Beleckas, Ar gręsia tolimesnis potvynio pavojus? Dienos naujienos, 1931, balan-

džio 14, p. 3; J. K. B., Kaunui vanduo jau negresia, Diena, 1931, balandžio 19, p. 7.118 J. L., Biznis iš potvynio, Lietuva, 1926, kovo 10, p. 1.

Sigita KUPSCYTĖ

171KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

2.3. Bandymai pažaboti potvynius

Stebint upes galima nuspėti potvynius ir jiems pasirengti – laiku perspėti gyventojus ir organizuoti operatyvų gelbė-jimą. Tačiau kas kita yra klausti, ar galima pažaboti vandens stichiją jai jau siaučiant? Miesto valdžios pareigūnai potvynių metu bandydavo tai padaryti. Kokiomis priemonėmis buvo kovojama su potvyniais? Ar jos buvo veiksmin-gos, ar tik naivūs įsitikinimai, neturintys racionalaus pagrindo?

Žinant, kad didžiųjų potvynių priežastis būdavo ledų sangrūdos, kaip svarbiausia priemonė potvynio grėsmei sumažinti buvo ledų sprogdinimas arba ardymas. Šiam darbui būdavo pasitelkiami kariuomenės daliniai. 1926 m. susigrūdus ledams ties Veršvų vietove, jų sprogdinimo išlaidos siekė 120 tūkst. litų.119 Kaip rašo S. Kolupaila, „minos sprogdamos kėlė kaip geizeris arti šimto metrų aukštyn ledo gabalus ir vandenį, bet pajudinti ledo negalėjo“120. Susigrū-dęs ledas buvo net iki 8–10 metrų storio121. Norint paspartinti ledonešį, būtų reikėję išsprogdinti ledus nuo Nemuno ir Neries santakos iki pat Veršvų, deja, tai buvo sunkiai įgyvendinama. Pirmiausia – užtruktų darbai, antra – labai brangiai kainuotų (vieno sprogstamojo užtaiso kaina siekė 600 litų122). Norint išsiaiškinti upių būklę ir galimą grėsmę, buvo rengiama žvalgyba iš lėktuvų. Pastangų dėta daug – žvalgyba, minos, sprogdinimai – kariai padarė viską, ką galėjo. Deja, tai nelabai sumažino 1926 m. potvynio grėsmę.

1931 m., nepakankamai pasiruošus potvyniui iš anksto, į kovą stojo visos kariuomenės pajėgos: aviacija, kuri vykdė žvalgybą ir mėtė sprogmenis iš lėktuvų; pionieriai (inžineriniai padaliniai) sprogdino ledus, naudota net artilerija123. Kariai sprogdino jau gerokai susigrūdusius ledus, todėl rezultatai buvo nereikš-mingi. Pasak ano meto specialistų, sprogdinimas gali padėti tik tuomet, kai ledai dar nėra stipriai susispaudę.124 1931 m. bandymus stabdyti potvynį vilkino ir gauta klaidinga informacija apie ledų sangrūdų vietas. Didžiausia ledų grūstis susidarė ties Pypliais, o karininkai pirmiausia nuvyko Veršvų, Zapyškio link.125 Pavėluotai suradus ledų sangrūdų vietą, vargiai buvo galima kažką pakeisti. Bet stengtasi atkakliai: numesta daugiau nei tūkstantis sprogmenų, iškirsta nema-

119 Potvynio vaisiai Kaune, Trimitas, Nr. 11, 1926, p. 336.120 S. Kolupaila, Šių metų..., p. 96.121 Ten pat, p. 96.122 A. G., Potvynio reikalu, Rytas, 1926, kovo 11, p. 3.123 Nerys pakilo, Dienos naujienos, 1931, balandžio 16, p. 1; Naras, Milžiniškas potvynis

Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 21, p. 3; G. Valkauskas, Iš vandeninio fronto, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 16, p. 5.

124 1931 04 24, S. Kolupailos raštas I. Tomašauskui,V.R.M. atstovui, KAA, f. 218, ap. 1, b. 644, 1. 61.

125 G. Valkauskas, Iš vandeninio fronto, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 16, p. 5; Kaunui potvynio katastrofos pavojus dar nepraėjo, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 16, p. 1.

STUDIJOS


žai ledo už Raudondvario.126 Tačiau S. Kolupaila sprogdinimą ir jiems skirtas didžiules išlaidas (vien sprogstamajai medžiagai išleista 83 000 litų127) įvardijo labiau kaip praktiką karininkams ir moralinį poveikį, skirtą nuraminti apsemtų namų gyventojus, tačiau didesnių rezultatų nesitikėjo.128

1936 m. kariai ledų sangrūdas pradėjo sprogdinti prieš potvynį ir tęsė tol, kol vanduo nuslūgo.129 Kaip ir ankstesniais metais, buvo naudojami mino-svaidžiai, iš lėktuvų mėtytos bombos, inžinerinių dalinių specialistai užsiėmė tikslingu sprogdinimu, ardytas ledas.130 Tais metais didžiausios ledų sangrūdos pastebėtos ties Raudondvariu, todėl čia dirbta intensyviausiai. Bet rezultatai nuvylė ir šį kartą. Po dviejų dienų sprogdinimo, vandens lygiui kylant vis aukš-čiau, buvo sušauktas specialus susitikimas svarstyti, kaip išjudinti ledo kalnus. Susitikime dalyvavo karo technikos, artilerijos, Vandens kelių valdybos, polici-jos ir VRM atstovai.131 Buvo nuspręsta toliau juos sprogdinti, nepaisant to, jog iki tol ši priemonė menkai gelbėjo ir brangiai atsiėjo. Ledų sangrūdos, pasak oficialios informacijos, siekė upės dugną.132 Galima daryti prielaidą, kad miesto valdžia, PK neturėjo kito pasirinkimo: sudėti rankas ir laukti potvynio pabaigos būtų buvę gėdinga, tai būtų sukėlę dar didesnį miesto gyventojų pasipiktinimą, todėl vienintelė likusi išeitis – tęsti pradėtą darbą.

Laikraščiuose plačiai informuota apie karių darbą, apie riziką, su kuria jie susiduria, atlikdami tą sudėtingą misiją.133 Neabejotina, kad darbas buvo fiziškai sunkus ir pavojingas. Karininkus už išlietą prakaitą spauda paversdavo herojais, potvynių nugalėtojais. Tačiau sunku pasakyti, kiek pelnytai galima juos pava-dinti potvynių nugalėtojais. Sekant spaudos pranešimus, gausu žinučių apie nesėkmingus bandymus pajudinti susigrūdusius ledo luitus. Tad peršasi išvada, kad karininkai savo darbu šiek tiek pagreitino potvynio pasitraukimą tik upėms slūgstant. Ledų sangrūdų sprogdinimas buvo labiau psichologinė visuomenės raminimo priemonė. Miesto valdžia, nežinodama, kokių priemonių imtis, save ir miesto gyventojus ramino vien žinojimu, kad kažkas daroma, nepriklauso-mai nuo veiklos rezultatų.

S. Kolupaila teigė, kad norint suvaldyti potvynius reikia imtis radikalių priemonių. Kaip vieną iš tokių įvardijo ledo laužymą, sprogdinimą dideliu

126 Naras, Milžiniškas potvynis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 21, p. 3.127 Kas daroma Kaunui nuo potvynio apsaugoti, Lietuvos aidas, 1931, gruodžio 21, p. 4. 128 1931 04 24, S. Kolupailos raštas I. Tomašauskui, V.R.M., KAA, f. 218, ap. 1, b. 644,

1. 61.129 Rp., Potvynio pavojus sujudino visą Kauną, Lietuvos aidas, 1936, kovo 10, p. 1.130 Ledai pro Kauną jau praėjo, Lietuvos aidas, 1936, kovo 16, p. 1.131 Vanduo pakilo per 7 metrus, Rytas, 1936, kovo 14, p. 2.132 Vanduo Kaune butus apsėmė apie 8000 žmonių, Lietuvos aidas, 1936, kovo 15, p. 1.133 G. Valkauskas, Iš vandeninio fronto, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 16, p. 7; ten pat,

1931, balandžio 17, p. 5; ten pat, 1931, balandžio 18, p. 7; G. Valkauskas, Kelias atgal: iš vandeninio fronto, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 20, p. 5.

Sigita KUPSCYTĖ

173KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

mastu.134 Jo nuomone, tai ganėtinai veiksminga priemonė. Tačiau kalbėdamas apie 1931 m. potvynį pripažino, kad sprogmenys nepadėjo, nes buvo pavė-luota, o tokiam darbui atlikti reikia daug laiko. Anot V. Merkio, sprogdinimas tik retkarčiais pasiekia tikslą, todėl negali būti laikomas tinkama priemone.135 Galima sakyti, jog visų didžiųjų potvynių metu ledų sprogdinimas, kirtimas labiau buvo skęstančiojo griebimasis už šiaudo. Norint veiksmingai pažaboti potvynius, reikia tinkamo išankstinio pasirengimo.

III. Miesto gyvenimas upėms nurimus

3.1. Potvynių pasekmės. Sunkios gyvenimo sąlygos

Potvyniui nuslūgus, sunkiausias darbas dar tik prasidėdavo. Miestui tai būdavo reabilitacinis laikotarpis, kurio metu skaičiuojami nuostoliai, tvarkomasi, nukentėję žmonės bando sugrįžti į anks-tesnį gyvenimo ritmą, įmonės vėl pradeda dirbti.

Žvelgdami į jau šiek tiek nusausėjusį Kauną, pamatytume gatves, kiemus, užverstus ledais, purvu, išvartytus telefono stulpus, nutrauktus laidus.136 Rei-kėdavo gerokai pasiraitoti rankoves, kad miestas vėl susigražintų savo anks-tesnį vaizdą. Miesto valdyba, atsakinga už tvarką, organizuodavo viešuosius darbus: būdavo šalinami ledai, remontuojamos gatvės.137 1936 m. bedarbiai buvo suburti į „darbo batalionus“, kurie pagelbėjo nuo potvynio nukentėju-siems gyventojams išvalyti namus, kiemus.138 Buvo daug sunkaus darbo. Nuo potvynio nukentėjusiems gyventojams reikėdavo daug pastangų, kad vėl galėtų gyventi, kaip gyveno prieš užklumpant potvyniui. Vaizdas, kurį išvysdavo miesto gyventojai, sugrįžę į savo namus, ne vieną šokiruodavo. Kaip rašoma viename tarpukario laikraščių, „sugrįžę į išmirkusias trobas, gyventojai kapsti-nėjas po kambarių dumblą, dairos apkvaitę lyg po gaisro, bet gyventi trumpu laiku jie vargu bau galės“139. Potvynių palikta didžiulė netvarka – sulaužyti baldai, suversti daiktai, permerktos sienos, kai kur tyvuliuojančios balos – tai

134 1931 04 24, S. Kolupailos raštas I. Tomašauskui, V.R.M., KAA, f. 218, ap. 1, b. 644, 1. 60.

135 V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934, p. 158.136 Potvynio pavojus Kaunui praėjo, Lietuva, 1926, kovo 12, p. 5.137 1926, Kauno miesto burmistro raštas Vidaus reikalų ministerijai, informuojantis apie

išlaidas gelbėjant žmones, suteikiant jiems pagalbą, KAA, f. 219 ap. 1, b. 494, 1. 63.138 Rp., Organizuojami darbo batalionai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 13, p. 1.139 Potvynio pavojus Kaunui praėjo, Lietuva, 1926, kovo 12, p. 5.

STUDIJOS


vaizdas, būdingas vandens nuniokotoms vietoms. Kai kuriems namams, kad būtų galima vėl juose gyventi, buvo būtinas kapitalinis remontas.140

Gyvenimo sąlygos, kai namuose šalta, drėgna ir nešvaru, buvo grėsmingos žmonių sveikatai. Kildavo didelė rizika susirgti. Dažniausiai ligos užklupdavo silpniausius – vaikus, todėl jų sirgo vis daugiau.141 Gyventojai ne visada tin-kamai įvertindavo pavojų sveikatai ar net gyvybei. 1931 m. spaudoje pasirodė pranešimas apie du Marvelės gyventojus, sugrįžusius į dar neseniai potvynio skandintus namus. Kūrendami krosnį, džiovindami kambarius, jie užmigo ir, apsinuodiję smalkėmis, mirė.142 Tačiau kai kurie žmonės paprasčiausiai netu-rėjo kur glaustis, todėl vienintelė vieta – šalti namai. 1936 m. buvo išspaus-dintas straipsnis, kuriame įspėta apie tinkamo apsivalymo svarbą, patalpų kal-kinimą, taip pat rekomenduota pasiskiepyti nuo šiltinės ir raupų.143 Vartant tarpukario spaudą ankstesniais metais tokių straipsnių aptikti nepavyko, todėl matyti pažanga žmonių sveikatos apsaugos srityje.

Skaudžias potvynio pasekmes kentė ir ūkininkai. 1936 m. laikraščiuose rašyta apie upių padarytą žalą pasėliams, apie tai, jog laukai užnešti smėliu, juose talkšojo balos, kūprinosi ledų išraižyta žemė.144 Nors spauda tyli, tačiau drąsiai galima daryti prielaidą, kad ir anksčiau ūkininkams potvynis buvo skausmingas reiškinys. Kita vertus, pastarieji gaudavo ir šiokios tokios naudos: upių paliktos sąnašos patręšdavo laukus.

Sudėtingas susisiekimas žmonėms keldavo sunkumų ne tik potvynio metu, bet ir jam nuslūgus. 1926 m. potvyniui nunešus Slabados tiltą, Vilijam-polės gyventojai liko atskirti nuo miesto. Susisiekti buvo galima tik valtimis. Norint persikelti per Nerį, tekdavo mokėti 50 centų (vėliau mokestis suma-žintas iki 25 centų). Kai kuriems gyventojams tokia kaina buvo per didelė. Po kelių dienų buvo paskirtas nemokamas keltas.145 Miesto valdybos posėdžiuose vienas svarbiausių klausimų – kuo greitesnis normalaus susisiekimo per Neries upę atkūrimas atsižvelgiant į miesto biudžeto galimybes. 1936 m. susisiekimas buvo laikinai nutrauktas ir Raudondvario plentu. Vanduo taip plačiai išsiliejo, kad pasiekė plentą ir vietomis jį suardė. Spaudoje minima, kad kelyje atsirado 5 metrų gylio duobė.146

Potvyniams nurimus miestiečių kasdienybė buvo sunki. Pavyzdžiui, Jonavos gatvės gyventojai skundėsi, kad miesto valdžia juos visiškai pamiršo,

140 Ten pat, p. 5; Nemuno vanduo kas valandą krenta, Lietuvos žinios, 1936, kovo 17, p. 6.141 Kiek potvynis Kaunui padarė nuostolių? Diena, 1931, balandžio 26, p. 1.142 Bedžiovindami drėgną namą mirė, Dienos naujienos, 1931, balandžio 21, p. 3; Kronika:

Potvynio aukos, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 21, p. 6.143 Sanitarinis apsisaugojimas nuo potvynio pasekmių, Lietuvos aidas, 1936, kovo 13, p. 3.144 Diska, Žiauri potvynio nelaimė, Lietuvos žinios, 1936, kovo 24, p. 7; Potvynio pėdsakai

dar nelikviduoti, Lietuvos žinios, 1936, kovo 26, p. 9.145 Kauno miesto tarybos posėdžio 1926 03 17 stenogramos, KAA, f. 219 ap. 1, b. 478,

1. 159–160.146 Potvynio pėdsakai dar nelikviduoti, Lietuvos žinios, 1936, kovo 26, p. 9.

Sigita KUPSCYTĖ

175KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

kadangi niekas neatvyko įvertinti potvynio padarytų nuostolių ir niekas negavo kompensacijos.147 Galima suprasti žmonių nusivylimą miesto valdžia, žinant, kad Jonavos gatvė viena labiausiai nukenčiančių nuo potvynių. Praėjus mėne-siui nuo potvynio pabaigos, nemažai gyventojų vis dar laukė specialios nuo-stolių vertinimo komisijos. Todėl pastarieji kreipėsi į VRM, išsakydami ne tik nusivylimą, kad buvo užmiršti, bet ir savo sunkius išgyvenimus: „nuslūgus vandeniui, mes grįžę į savo sodybas beradome klaikius vaizdus: kambariuose baisus chaosas, baldai išsinardę iš savo sankabų, dalimis po kampus išsimėtę riogsojo, sugriuvusios krosnies, o jų vietoje bežlegsėjo biauraus molio krūvos, išmirkęs ir išbyrėjęs sienų tinkas, o asloje pilna telkšojo dvokiančio purvo... [...] Ne vienas mūsiškių, po potvynio grįžęs į savo trobelę, čia radęs visą sunaikintą, neturėjo kur su savo šeima ir mažuteliais vaikais kur galvos priglausti...“148. Ši citata iliustruoja ne tik Jonavos gatvės gyventojų, bet ir kitų nukentėjusiųjų sunkumus, išdėstomus pašalpos prašymų lapuose.

Skaitant archyvines bylas, galima sužinoti įvairiausių istorijų. D. Lin-kovskienė, dviejų mažų vaikų motina, guodėsi nebeturinti iš ko pragyventi, o vaikai dėl drėgmės ir šalčio nuolatos serga. Moteris prašė paramos, tačiau jai jau buvo sumokėta 30 Lt, todėl prašymas nebesvarstytas.149 Siuvėja F. Millerytė prašė pašalpos naujai siuvimo mašinai įsigyti, nes senoji dėl potvynio nepatai-somai surūdijo. Ji teigė nebegali siūti, todėl neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio.150 Marvelės gyventojas S. Kavaliauskas, trijų vaikų tėvas, devynias dienas turėjo praleisti ne namuose, nes viskas buvo užlieta. Grįžęs su šeima į namus turėjo gyventi palėpėje, nes namas dar buvo šlapias ir šaltas.151 Išsiskiria M. Žintelio prašymas, pateiktas Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisi-jai. Rašte skundžiamasi, kad į nuomojamus kambarius potvynio metu buvo priimtos trys šeimos su vaikais, tačiau, kaip sako pareiškėjas, „potvyniui seniai praėjus, jie visai nesirūpina išsikraustyti, net ir įnamių prisiėmė“. Šeimoms užė-mus butą, jis negalintis jo išnuomoti kitiems.152 Šis dokumentas liudija, kad kai kurie žmonės tiesiog neturėjo kur sugrįžti arba jų namai laikinai tapo negy-venami (reikėtų atkreipti dėmesį į dokumento datą – nuo potvynio pabaigos praėjo vos savaitė). Ilgainiui, skaitant nukentėjusių žmonių prašymus, matyti, kad visi jie panašūs: pagrindinė mintis – namai negyvenami, turtas sunaikintas,

147 1936 04 16, Jonavos g. nuo potvynio nukentėjusių gyventojų prašymas vidaus reikalų ministrui dėl nuostolių įvertinimo ir pašalpos, KAA, f. 59, ap. 5, b. 248, 1. 92.

148 Ten pat.149 1936 03 14, D. Linkovskienės prašymas Kauno miesto Burmistrui dėl paramos skyrimo,

KAA, f. 59, ap. 5, b. 250, 1. 111.150 1936 03 20, F. Millerytės prašymas Kauno miesto Burmistrui dėl paramos skyrimo, ten

pat, 1. 123.151 1936 05 09, S. Kavaliausko pareiškimas miesto Burmistrui dėl paramos skyrimo, ten pat,

1. 87.152 1936 03 25, M. Žindelio prašymas Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisijai, ten

pat, 1. 211.

STUDIJOS


nėra pragyvenimo šaltinio, nuostolių žmonės patys neišgali padengti, todėl pašalpa jiems yra vienintelis išsigelbėjimas.

Didžiausius piniginius nuostolius patirdavo stambios įmonės – jie nere-tai siekdavo keliasdešimt tūkstančių litų. Specialiai sudarytai komisijai tekdavo įvertinti patirtą žalą. Paprastai komisijos skaičiavimai gerokai skirdavosi nuo pačių įmonių skaičiavimų. Iliustratyvus pavyzdys, liudijantis apie teorinį nuos-tolių įvertinimo neadekvatumą iš tiesų patirtiems nuostoliams, yra baldų fabriko Universal atvejis. Anot įmonės atstovų, patirti nuostoliai siekė 89 600 Lt, o komisija nuostolius įvertino 9 000–10 000 Lt. Tai, fabriko savininkų teigimu, visiškai neatitiko tikrovės, nes vien sugadinta medžiaga įkainota 50 000 Lt.153 Nukentėjusių įmonių nuostoliai, potvyniui pasibaigus, nesustodavo didėti. Ne vienai bendrovei tekdavo laukti, kol potvynio padariniai bus likviduoti, todėl nebuvo galimybių iš karto tęsti veiklą. Sustojęs darbas, laukimas tik didino finansinę žalą įmonėms ir jų darbuotojams.154 Vis dėlto didžiosios bendrovės lengviau atsitiesdavo po stichinės nelaimės. Kur kas sunkiau pakeliamas potvy-nio pasekmes (kartais ir visai nepakeliamas) patirdavo mažos bendrovės.

Praeidavo nemažai laiko, kol sudaryta komisija įvertindavo visus žmonių ir įmonių patirtus nuostolius. Prašymai plūste plūsdavo, komisija nespėdavo visko peržiūrėti, todėl prašymų priėmimo terminas buvo pratęstas.155 Galima teigti, kad viena iš priežasčių, kodėl savininkai ir komisijos atstovai taip skirtin-gai įkainodavo nuostolius, galėjo būti tai, kad komisija nukentėjusiųjų namuose apsilankydavo vėluodama ir potvynio padariniai nebebuvo tokie akivaizdūs. Per 1936 m. potvynį didelių nuostolių patyrę žydų vaikų namai, prašydami pinigi-nės paramos, būtent apie tai ir užsiminė: „komisijai atvykus, didelė dalis sunai-kinto turto jau buvo pašalinta iš patalpos“156. Kita vertus, galima numanyti, kad apskaičiuoti potvynių padarytų nuostolių dydį nebuvo lengva. Nukentėjusieji dažnai pervertindavo patirtos žalos dydį, tikėdamiesi gauti kuo didesnes kom-pensacijas. Tikėtina, jog toks buvo ir žydų vaikų namų atvejis.

Dėl potvynių Kaunas patirdavo nemažų materialinių nuostolių ir rūpes-čių, pirmiausia – miesto valdžia, kuri rūpinosi pastatų ir gatvių priežiūra, pagalba žmonėms. Taip pat gerokai nukentėdavo ir įvairios įmonės – vanduo sugadindavo jų prekes ar įrangą. Vertinant ne patirtus piniginius nuostolius, bet gyvenimo ir darbo sąlygas, ypač skaudžiai potvynis palietė varginguosius sluoksnius. Nusiaubti namai, sugadintas turtas buvo viskas, kas jiems liko. Lyginant su bendrovėmis, jų nuostolių sumos atrodė menkos, tačiau jos buvo kur kas skaudesnės. Įmonėms svarbiausias tikslas – atgaivinti verslą, paprastiems

153 Baldų bendrovės „Universal“ administracijos prašymas Kauno miesto burmistrui dėl patirtų nuostolių įvertinimo dar kartą, ten pat, 1. 121.

154 1936 04 20, M. S. Šapiro ir J. Levino lentpjūvės nuostolių apyskaita PK, ten pat, 1. 97.155 1936 05 01, PK pranešimas Kauno miesto Burmistrui dėl prašymų priėmimo naujo ter-

mino nustatymo, KAA, f. 59, ap. 5, b. 248, 1. 100.156 1936 05 16, Žydų vaikų namų valdybos prašymas Kauno miesto burmistrui paskirti

kompensaciją, ten pat, 1. 120.

Sigita KUPSCYTĖ

177KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

žmonėms – išgyventi, išmaitinti vaikus, susitvarkyti namus, kad jie vėl taptų gyvenami. Tam reikėjo materialaus pagrindo, ne tik fizinių, bet ir dvasinių pastangų.

3.2. Parama nukentėjusiesiems

Potvynio sukelti sunkumai kai kuriems žmonėms be valdžios pagalbos būtų buvę neįveikiami. Todėl vyriausybės ir miesto valdžios sudarytų specialiųjų komisijų vaidmuo tapo ypač reikšmingas potvynio aukoms.

Praėjus kiekvienam didžiajam potvyniui, Miesto valdyba išrinkdavo spe-cialią Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisiją. Ji turėdavo įvertinti pini-ginius stichijos padarinių nuostolius, skirstyti pašalpas. 1926 m. Ministrų kabi-netas tam reikalui visos šalies mastu skyrė 100 000 litų. Šių pinigų paskirstymu Kauno miesto savivaldybėje ir užsiėmė minėta komisija.157 Jos pirmininku tapo Socialinės apsaugos skyriaus atstovas Vasiliauskas. Miesto taryba prašė, kad iš Vyriausybės skirtų pinigų 50 000 litų tektų Kaunui. Iš miesto biudžeto skirta 25 000 litų.158 Be Komisijos, kurią sudarė Miesto tarybos nariai, dar anks-čiau nukentėjusiųjų nuo potvynio šelpimu ėmė rūpintis Vaikelio Jėzaus drau-gija, kuri jau kovo 7 d. sušaukė konferenciją. Jos metu buvo išrinkti asmenys, kuriems pavesta nustatyti, kokios šeimos yra nukentėjusios. Buvo sudarytas Centro komitetas, į kurio sudėtį įėjo ir Vaikelio Jėzaus draugijos pirminin-kas prelatas P. Januškevičius.159 Centro komitetas agitavo žmones „atsižvelgti į nukentėjusius piliečius ir ateiti jiems pagalbon kuo tik kas gali“, organizavo rinkliavą.160

1931 m. Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisijos prezidiumo pir-mininku tapo P. Stakelė161. Komisijai suteiktos funkcijos nepasikeitė ir turėjo būti vykdomos, derinant darbus su visuomenės organizacijų išrinktu komite-tu.162 Jadvygos Tūbelienės iniciatyva buvo sušauktas visuomeninių organiza-cijų ir įstaigų atstovų pasitarimas. Jo metu buvo išrinktas 9 asmenų komitetas, atsakingas už pašalpos rinkimo akcijas.163 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komiteto garbės pirmininke tapo J. Tūbelienė, pirmininke – Vincė Zaunienė.

157 Kauno miesto Tarybos 1926 03 17 dienos posėdžio protokolas Nr. 5, nutarimai, KAA, f. 219, ap. 1, b. 478, 1. 157.

158 Kauno miesto Tarybos 1926 03 17 dienos posėdžio protokolas Nr. 5, nutarimai, ten pat, 1. 177.

159 Centro komitetas, Atsišaukimas dėl potvynio, Lietuva, 1926, kovo 8, p. 4.160 Ten pat, p. 4.161 Nukentėjusiems nuo potvynio Komisijos posėdžio 1931 04 23 protokolo Nr. 1 nuorašas,

KAA, f. 59, ap. 5, b. 171, 1. 1.162 Kauno miesto tarybos posėdžio 1931 04 21 protokolas Nr. 7, KAA, f. 219, ap. 1, b. 750,

l. 66.163 Kauno miesto tarybos posėdžio 1931 04 21 protokolas Nr. 7, ten pat, l. 64.

STUDIJOS


Pastarasis komitetas atliko labai svarbų vaidmenį organizuojant šelpimą, vie-nijo įvairias visuomenines organizacijas, prisidedančias gelbstint nuo potvynio nukentėjusius žmones.

1936 m. veikė du pagrindiniai centrai nukentėjusiesiems šelpti. Tai Vyriausiasis nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komitetas prie Raudonojo Kryžiaus, kuriam vadovavo Sofija Smetonienė ir Raudonojo Kryžiaus pirmi-ninkas dr. A. Petrikas. Šis komitetas rūpinosi visais nukentėjusiaisiais (ne tik gyvenančiais Kauno mieste). Prie Kauno miesto savivaldybės buvo išrinkta Nukentėjusiems nuo potvynio rūpintis komisija, vadovaujama burmistro A. Merkio. Ši komisija rėmė Kauno miesto gyventojus.164 Taigi, be KMV sudarytų komisijų, dirbo ir visuomenininkų iniciatyva suburtos nukentėju-siems pagelbėti komisijos. Visos jos koordinavo savo veiklą, o surinktos lėšos patekdavo į bendrą pašalpų biudžetą.

Remiantis 1931 m. archyviniais šaltiniais galima susidaryti bendrą vaizdą, kaip Miesto tarybos sudarytos komisijos atlikdavo pavestą darbą (apskaičiuo-davo nuostolius ir skirstydavo pinigus). Nuostoliai buvo fiksuojami dviem etapais: 1) nukentėjusieji turėjo parašyti prašymą Socialinės apsaugos skyriui arba užsiregistruoti, nurodydami patirtus nuostolius; 2) užsiregistravę asmenys buvo tikrinami, nuostoliai – įvertinami, apsilankant pas gyventojus.165 Kaip ir 1926 m., 1931 m. gyventojai buvo skirstomi į kategorijas166, atsižvelgiant į jų šeimos padėtį ir potvynio padarytų nuostolių dydį.167 Pagal šias kategorijas buvo išmokamos skirtingo dydžio vienkartinės pašalpos. Aptariamaisiais metais buvo išmokėtos tokios sumos: I kategorijos nukentėjusiesiems buvo skiriama 100 litų, II kategorijos – 65 litai, III kategorijos – 45 litai.168 Iš viso žmonėms buvo išmokėta apie 57 000 litų.169

Vos nuslūgus didiesiems potvyniams buvo pradėtos rinkti aukos. Spaudoje

164 Rp., Nukentėjusiems nuo potvynio organizuojami specialūs viešieji darbai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 17, p. 3.

165 Nukentėjusiems nuo potvynio Komisijos posėdžio 1931 04 23 protokolo Nr. 1 nuorašas, KAA, f. 59, ap. 5, b. 171, 1. 1.

166 Nukentėjusieji buvo suskirstyti į 3 kategorijas: I kategorijai priskiriami: 1) visi miesto vargingieji, jei yra nukentėję nuo potvynio; 2) dar-

bininkai, smulkūs amatininkai, pirkliai, paprasti tarnautojai ir kt. panašios socialinės padėties žmonės, atsižvelgiant į jų šeimos dydį ir materialinę padėtį.

II kategorijai priklauso smulkus pirkliai ir amatininkai, žemesni tarnautojai, smulkūs namų savininkai ir kiti panašūs, jei jie yra mažiau nukentėję nuo potvynio ir turi nedide-les šeimas.

III kategorijai priskiriami vidutiniškai pasiturintys žmonės. 167 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisijos posėdžio 1931 04 25 protokolo Nr. 2

nuorašas, ten pat, l. 2.168 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komiteto posėdžio 1931 05 29 protokolas Nr. 10,

ten pat, 1. 27.169 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisijos išmokėtų pinigų apyskaita, KAA, f. 59,

ap. 5, b. 173, 1. 364.

Sigita KUPSCYTĖ

179KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

pasirodydavo ne vienas straipsnis, kuriame skatinta užjausti ir sušelpti potvynio nuskriaustus gyventojus.170 Viename iš tokių 1931 m. rašinių Lietuvos aide skelbta: „Ruošiama [...] rinkliava Kauno miesto gatvėse. [...] Tai rinkliavai nukentėjusiems nuo potvynio sušelpti nepasigailėkite savo litų. Nepasitenkin-kite vienu tik ženkleliu, bet apsikaišykite jais, kas tik kiek ištesės“171. Viešumoje surinkti pinigai gan ženkliai prisidėjo prie pašalpų. 1926 m. buvo surinkta 12 000 litų.172 1931 m. suorganizuota išties didelė aukų rinkimo kampanija. Vartant aukų lapus matyti, kad miestiečiai dažnai aukojo smulkias pinigų sumas.173 Kur kada didesnes sumas paaukodavo verslo įmonės174, pavyzdžiui, Lietuvos degtukų akcinė bendrovė skyrė 1 000 litų potvynio aukoms175, alaus bravoras I. B. Volfas-Engelman – 500 litų.176 Nemažai įmonių prisidėjo keliais šimtais litų. Neliko nuošalyje ir bankai: Lietuvos komercijos, Ūkio, Lietuvos kredito, Lietuvos žydų bankai skyrė po 1000 litų ir gerokai papildė pašalpų biu-džetą.177 Labdaringa akcija neapsiribojo Kaunu. Aukojo ir kitų miestų įmonės, pavyzdžiui, Brolių Norokų odos fabriko, esančio Šiauliuose, savininkai skyrė 300 litų.178 Ištikusiai nelaimei neliko abejingi ir lietuviai kitose šalyse. Lietu-vos konsulas Ciuriche skyrė 100 frankų potvynio aukoms.179 Lietuvos piliečių sąjunga Berlyne surinko 250 litų.180 Konrado cirkas, paprašius Nukentėju-siems nuo potvynio šelpti komisijai, sutiko skirti vieną spektaklį, kurio pelnas atiteko komisijai. Spektaklis, atmetus visus mokesčius, lėšas, išleistas organiza-ciniams reikalams, reklamai, taip pat mokestį cirko savininkui (2 000 Lt), davė 387,4 lito grynojo pelno.181 Dar vienas būdas papildyti potvynio aukų fondą buvo toks: kino teatrų tam tikrų filmų bilietai buvo pabranginami 10 centų, ir tie pinigai nuo kiekvieno parduoto bilieto patekdavo į Nukentėjusiems nuo

170 Aukokite nukentėjusiems nuo potvynio Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 25, p. 1; Rinkliava nukentėjusiems dėl potvynio, Dienos naujienos, 1931, balandžio 23, p. 3; Komisija, Kauniečiai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 14, p. 10.

171 Sumažinkime potvynio nelaimes, Lietuvos aidas, 1931, balandžio 23, p. 5.172 Kauno miesto tarybos posėdžio 1926 03 17 stenogramos, KAA, f. 219, ap. 1, b. 478,

1. 159; Potvynio vaisiai Kaune, Trimitas, Nr. 11, 1926, p. 326. 173 Plačiau žr.: Nukentėjusiems nuo potvynio šelpimo komiteto aukų lapas Nr. 16, 1. 2;

Nr. 15, 1. 7; Nr. 18, 1. 22, Nr. 21, 1. 25, 1931, KAA, f. 59, ap. 5, b. 173.174 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpimo komiteto aukų lapas Nr. 1, 1931, KAA, f. 59,

ap. 5, b. 173, 1. 1.175 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpimo komiteto aukų lapas Nr. 3, 1931, ten pat, 1. 4.176 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpimo komiteto aukų lapas Nr. 8, 1931, ten pat, 1. 12.177 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpimo komiteto aukų lapas Nr. 2, 1931, ten pat, 1. 27.178 1931 05 05, Raštas Nukentėjusiems nuo potvynio komiteto pirm. J. Tūbelienei, KAA,

f. 59, ap. 5, b. 173, 1. 5.179 1931 04 25, Laiškas Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti Komiteto pirmininkei V. Zau-

nienei, ten pat, 1. 6.180 1931 06 06, Lietuvos pasiuntinybės įgaliotinio laiškas Nukentėjusiems nuo potvynio

šelpti Komiteto pirmininkei V. Zaunienei, ten pat, 1. 6.181 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti Komiteto posėdžio 1931 05 20 protokolo Nr. 9

nuorašas, KAA, f. 59, ap. 5, b. 171, 1. 4.

STUDIJOS


potvynio šelpti komisijos sąskaitą. 1931 m. nuo balandžio 23 iki gegužės 7 d. iš 11 skirtingų kino teatrų buvo surinkta 6 527,6 lito.182 Masinių rinkliavų metu 1931 m. V. Zaunienės vadovaujamas komitetas surinko 28 300 litų para-mai.183 Miesto valdžios nutarimu nukentėjusiems buvo skirta 20 000 litų.184 Iš viso nukentėjusiems remti surinkta 56 800 litų.185

1936 m. aukas rinkti suskubta potvyniui dar nespėjus nuslūgti. Žmonės buvo prašomi aukoti pinigus, taip pat daiktus, paremti, kas kuo gali.186 Tais metais aukų rinkimo kompanija savo mastu pranoko ankstesniąsias. Viena tokios situacijos priežasčių buvo ta, kad miesto valdyba sunkmečiu neturėjo pinigų rezervo, kurį galėtų skirti nukentėjusiems žmonėms, todėl visos viltys dėtos į visuomenės geranoriškumą ir solidarumą.187 Skaitant Miesto tarybos posėdžio stenogramas matyti, kad buvo užsiminta apie galimybę nukentėju-siems skirti 50 000 litų.188 Tačiau spaudoje informuota, kad savivaldybė šiam reikalui lėšų neturinti: esą buvo kalbama tik apie Vyriausybės skirtus pini-gus.189 Šalies valdžia iš tiesų skyrė 100 000 litų190, o Kauno miestui atiteko pusė šios sumos.191 Kaip ir 1931 m., rinkliava buvo vykdoma visoje Lietu-voje. Tik šį kartą buvo įsteigti apskričių ir miestų komitetai, kurie rinko aukas. Aktyviai veikė Telšių, Seinų, Zarasų apskričių komitetai ir Prienų, Radviliš-kių, Kybartų, Panevėžio ir kitų miestų komitetai. Pavyzdžiui, Telšių apskrities komitetas surinko 1 245,9 Lt. Taip pat buvo gaunama aukų maisto produktais: 77 kg mėsos, 88 kg ruginių, 26 kg kvietinių miltų.192 Į aukų rinkimo kompa-niją buvo įtraukti studentai, šauliai, Sąjunga Vilniui vaduoti, darbininkų cho-ras ir kt. Iš viso į kovo 15 d. vykusią rinkliavą įtraukta 400 asmenų, surinkta 4 980 litų.193 Tokios rinkliavos buvo organizuojamos net keletą kartų. Mieste atidaryti punktai, kuriuose žmonės galėjo aukoti daiktų – maisto, drabužių ir kt. Pas miesto gyventojus, negalėjusius pristatyti aukų į specialius punktus,

182 Žinios apie pelną, gautą nuskaičiuojant mokestį nuo kino teatro bilietų, dokumentas nedatuotas, KAA, f. 59, ap. 5, b. 173, 1. 40.

183 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti Komiteto posėdžio 1931 05 29 protokolas Nr. 10, KAA, f. 59, ap. 5, b. 171, 1. 27.

184 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti Komiteto posėdžio 1931 04 27 protokolo Nr. 3 nuorašas, ten pat, 1. 4.

185 Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisijos apyskaita, 1931 07 04, ten pat, 1. 42.186 Rinkliava nuo potvynio nukentėjusiems bus nuo ankstaus ryto, Lietuvos aidas, 1936,

kovo 14, p. 4; Nemuno vanduo kas valandą krenta, Lietuvos žinios, 1936, kovo 17, p. 6.187 Kiek nuo potvynio nukentėjo žmonės, Lietuvos žinios, 1936, kovo 18, p. 7.188 Kauno miesto tarybos 1936 03 12 posėdžio stenogramos, KAA, f. 219, ap. 1, b. 1039,

1. 29.189 Rp., Potvynio padariniai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 18, p. 10.190 Dideli rūpesčiai potvynio palikimu, Lietuvos žinios, 1936, kovo 18, p. 6.191 Rp., Potvynio padariniai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 18, p. 10.192 1936 05 17, Vyr. komiteto nukentėjusiems nuo potvynio šelpti raštas apie aukų rinkimo

eigą, KAA, f. 59, ap. 5, b. 247, 1. 20.193 Ledai pro Kauną jau praėjo, Lietuvos aidas, 1936, kovo 16, p. 1.

Sigita KUPSCYTĖ

181KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

komitetų atstovai atvykdavo į namus.194 Po miestą važinėjo specialūs vežimai, skirti aukoms rinkti.195 Net kreiptasi į dvasininkus, kad šie pamokslų metu paskatintų žmones aukoti.196

Didžiausio potvynio metu Kauno miesto savivaldybė, neturėdama pakan-kamai pinigų potvynio pasekmėms likviduoti, daug dėmesio skyrė labdaros rinkimo akcijoms. Lyginant 1926, 1931 ir 1936 m. organizuotas aukų rin-kliavas, akivaizdi pažanga – šios akcijos darėsi vis didesnio masto ir vis geriau organizuojamos.

Tuo pat metu, kai buvo renkamos aukos, imtasi skirstyti pašalpas ir būtiniausių reikmių paketus. Maistas ir laikina pastogė buvo pirmoji pagalba, teikiama dar potvyniams nepasitraukus. Iš užuominų 1926 m. šaltiniuose sužinome, kad laikinai apgyvendinti evakuotus žmones buvo skirtos Šapiro kareivinės. Deja, jos visiškai neatitiko minimalių gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų: nebuvo lovų, kitų būtinų daiktų, todėl jose laikinai apsistojo vos 7 šeimos.197 Maitinimui buvo skirtos 3 valgyklos – Senamiesčio, Žaliakalnio ir Žydų.198 1931 m., iš anksto nenumačius laikinų būstų, poli-cija žmones apgyvendindavo viešbučiuose, šiek tiek vėliau likusieji be pasto-gės būdavo apgyvendinami mokyklų patalpose.199 Jie taip pat gaudavo maisto davinių.200 Buvo įkurti 2 maitinimo punktai vaikams: vienas Rotušės aikštėje, kur maitinta 200 vaikų, ir Marvelėje – 240 vaikų.201

Remiantis archyviniais šaltiniais galima sakyti, kad 1936 m. gerokai dau-giau dėmesio nei anksčiau buvo skirta nukentėjusiųjų apgyvendinimui, mai-tinimui ir gydymui. Tais metais įkurtas specialus Potvynio pasekmių likvida-vimo biuras. Nukentėjusieji į biurą galėjo kreiptis butų, maisto, transporto, medicinos pagalbos, darbo jėgos tvarkantis namus, vandens išpompavimo ir nuostolių įvertinimo klausimais.202 Gyventojams teikta įvairi pagalba. Buvo sudarytos sąlygos laikinai apsigyventi prieglaudose, mokyklose.203 Tačiau

194 Rp., Potvynio padariniai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 18, p. 10.195 Ledai pro Kauną jau praėjo, Lietuvos aidas, 1936, kovo 16, p. 1.196 Rp., Nukentėjusiems nuo potvynio organizuojami specialūs viešieji darbai, Lietuvos aidas,

1936, kovo 17, p. 3.197 Kauno miesto tarybos posėdžio 1926 03 17 stenogramos, KAA, f. 219, ap. 1, b. 478,

1. 159.198 Kaip buvo šelpiami Kaune nukentėjusieji dėl potvynio, Lietuva, 1926, balandžio 22,

p. 3.199 Ypatingų reikalų valdybos raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui, 1931,

liepos 4, KAA, f. 218, ap. 1, b. 664, 1. 6.200 Ledas išėjo: pašalpa marviankiečiams, Dienos naujienos, 1931, balandžio 18, p. 1.201 G. V., Kaip vyksta nukentėjusiems nuo potvynio šelpti darbas, Lietuvos aidas, 1931,

balandžio 29, p. 2.202 Rp., Nukentėjusiems šelpti organizuojami specialūs viešieji darbai, Lietuvos aidas, 1936,

kovo 17, p. 7.203 Rp., Potvynis Kauną skaudžiai palietė, Lietuvos aidas, 1936, kovo 12, p. 1; Vyriausybė

paskyrė 100 000 litų nukentėjusiems sušelpti, Lietuvos aidas, 1936, balandžio 15, p. 1.

STUDIJOS


spauda rašė, jog gyventojai labai nenoriai kraustėsi iš savo namų – marveliškiai gyveno pastogėse.204 Marvelėje veikė du Raudonojo Kryžiaus punktai, aprūpi-nantys gyventojus pietumis. Punktai veikė ir naktį, juose budėjo gydytojai.205 Maitinimo punktų mieste buvo įsteigta iš viso penki: Senamiestyje maitinimas skirtas 959 asmenims, Karmelitų raj. – 104, Aleksote – 50, Šančiuose – 40, Žaliakalnio raj. – 100. Įskaitant Marvelės gyventojus, pietus gaudavo iš viso apie 4 000 asmenų.206 1936 m. buvo išsiunčiami pranešimai gydytojams, kad šie tikrintų nuo potvynio nukentėjusių žmonių, neturinčių būsto ar gyvenan-čių laikinose prieglaudose, sveikatą. Visi šie pastogės netekę žmonės turėjo būti laikomi ligoninėse, prieglaudose, stebint gydytojams. Nukentėjusiesiems buvo suteikiama nemokama medicinos pagalba.207 Ypač rūpintasi vaikais. Jie buvo atskirti nuo tėvų ir apgyvendinti laikinose prieglaudose. Kaip rašo spauda, kai kurie jų buvo basi, pusnuogiai. Todėl daug dėmesio skirta jų gydymui, sergan-čius vaikus tekdavo izoliuoti. Vaikus prieglaudose nuprausdavo, pamaitinda-vo.208 Jiems būdavo siuvami būtiniausi drabužiai, batai.209

1936 m. teikiamos pagalbos įvairovė ir mastas pralenkė 1926 ir 1931 m. padėtį. Tačiau 1936 m. ir spauda, ir archyviniai šaltiniai nutyli pinigines kom-pensacijas, kokios buvo išmokėtos 1926 ir 1931 m. Tad galima daryti prielaidą, kad pinigai, surinkti rinkliavos metu ir gauti iš Vyriausybės, daugiausia buvo skiriami teikti aptartą būtiną nefinansinę pagalbą: maisto, gydymo paslaugas, pastogę, drabužių, tvarkyti namus.

Parama žmonėms buvo organizuojama kartu dirbant sudarytoms spe-cialiosioms komisijoms bei komitetams nukentėjusiems nuo potvynio šelpti ir visuomeninėms organizacijoms. Be Vyriausybės ir Miesto valdybos skirtos paramos, didelis indėlis į nukentėjusiesiems nuo potvynio skirtą fondą buvo žmonių ir įmonių paaukoti pinigai. Vėlesniais metais sudarytų specialiųjų komisijų vykdytos aukų rinkliavos buvo sėkmingesnės dėl geresnio organizuo-tumo. 1926 ir 1931 m. gyventojams buvo skirtos piniginės kompensacijos, taip pat laikinas būstas, maitinimas. 1936 m. žmonėms teikta visokeriopa pagalba. Vykdyta paramos kampanija pranoko visas ankstesnes. Pažanga akivaizdžiausia socialinės apsaugos ir medicinos pagalbos srityse. 1936 metų pavyzdys rodo, kad buvo skiriama daug dėmesio žmonių sveikatai, vaikų aprūpinimui drabu-žiais, geresnių laikino būsto gyvenimo sąlygų sudarymui.

204 Rp., Organizuojami darbo batalionai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 13, p. 1.205 Rinkliava nuo potvynio nukentėjusiems ryt bus nuo ankstaus ryto, Lietuvos aidas, 1936,

kovo 14, p. 1.206 Rp., Potvynio padariniai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 18, p. 10.207 1936 03 14, Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjo raštas Vilijampolės, Senamiesčio,

Aleksoto, Šančių, A. Panemunės rajonų gydytojams, KAA, f. 59, ap. 5, b. 248, 1. 3.208 Rp., Potvynio padariniai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 18, p. 10.209 1936 03 25, Žmogaus globos draugijos rūbų ir avalynės dirbtuvėse šelpti nukentėjusiems

nuo potvynio atliktų darbų sąskaita, KAA, f. 59 , ap. 5, b. 247, 1. 17.

Sigita KUPSCYTĖ

183KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

3.3. Potvynių pamokos

Kartu su didžiaisiais potvyniais kil-davo ir didelė žmonių nepasitenkinimo banga miesto valdžios ir PK darbu. Dėl nelaimės žmonės kaltindavo ne upes, bet miesto valdžią. Potvyniams pasi-traukus, įtampa taip greitai neatslūgdavo. Ką tik išgyventa upių sukelta nelaimė buvo geriausias metas imti svarstyti galimas ilgalaikes apsaugos priemones, kad tokie skaudūs potvynių padariniai daugiau nepasikartotų. Tai buvo ir palan-kiausias metas išsakyti kritiką valdžios pareigūnams.

Skaitant tarpukario laikraščius galima aptikti ne vieną šmaikštų šaržą, ironiškai pajuokiantį PK darbą.210 1931 m. laikraštyje Dienos naujienos vaiz-duojama apsemta Rotušės aikštė ir PK nariai, sėdintys ant Rotušės stogo. Čia „Jie vis dar posėdžiauja“, nors miestas skęsta.211 Taip pat galima rasti eilėraš-čių, kurie nestokoja ironijos, žvelgiant į praėjusias potvynio dienas.212 Viename jų rašoma: „Kas tiktai Kaune gyvena / Dabar kalba apie tvaną“213. Iš tiesų, kalbų – kaltinimų, pasiūlymų, kaip spręsti potvynio problemą – netrūko. Die-nos naujienose pasirodžiusiame straipsnyje Milžiniškas potvynis Kaune autorius į dažnai keltą klausimą – kas kaltas? – atsako: „Po laiko kaltintojų daug, [...] labiausiai kalta pati visuomenė ir Kauno miesto ponai“, kurie leidžia pinigus ne tam, kam reikėtų – Nemuno krantams stiprinti. „Kaip buvo 1926 m., taip yra ir dabar“, – teigia straipsnio autorius.214 1936 m. panaši nuomonė išsa-kyta A. Jakšto straipsnyje: „Potvyniai nėra neišvengiamybė kaip mirtis, bet yra vien lietuvių apsileidimas ir nesugebėjimas Nemuno suvaldyti. O suvaldyti galima“215. Todėl pastarasis įnirtingai skatina miesto valdžią tęsti upių regu-liavimo darbus. Laikraščiuose pasirodydavo pačių įvairiausių komentarų.216 Geriausiai spaudoje atsispindinti visuomenės reakcija – tai kreipimasis į valdžią bandant kažką pakeisti ir išreikšti savo nusivylimą.

Kalbos netilo ir Miesto tarybos posėdžiuose. Kaskart sukrėsta didžiojo potvynio, ji ieškodavo išeities, kaip apsaugoti miestą ir išvengti milžiniškų nuo-stolių. Po 1926 metų šiek tiek uždelsus imtis iniciatyvos svarstyti galimus ilgalai-kius apsaugos nuo potvynių būdus, 1928 m. išsiliejusios upės sugriovė Panemu-nės tiltą (kurį pastatyti kainavo 1,2 mln. litų).217 Tad jau 1929 m. buvo sudaryta

210 Viršininkai geriau žino, Diena, 1936, kovo 15, p. 1; Šaržas: Jie vis dar posėdžiauja, Dienos naujienos, 1931, balandžio 16, p. 1.

211 Šaržas: Jie vis dar posėdžiauja, Dienos naujienos, 1931, balandžio 16, p. 1.212 Jul. Boks., Tvanas su šypsena, Dienos naujienos, 1931, balandžio 11, p. 2; Voras, Eilės

apie tvaną, Sekmadienis, 1931, balandžio 19, p. 2; S. L., Rūpesčiai, Dienos naujienos, 1931, balandžio 22, p. 2.

213 Jul. Boks., Tvanas su šypsena, Dienos naujienos, 1931, balandžio 11, p. 2.214 Naras, Milžiniškas potvynis Kaune, Dienos naujienos, 1931, balandžio 21, p. 3.215 A. Jakštas, Kas kaltas: Kaunas ar Nemunas? Rytas, 1936, kovo 14, p. 5.216 Potvynio nelaimė, Lietuvos žinios, 1931, balandžio 16, p. 1.217 S. Kolupaila, Nemunas: medžiaga Nemuno monografijai, Kaunas, 1940, p. 170.

STUDIJOS


specialioji komisija, kuri nagrinėjo ilgalaikes apsaugos nuo potvynio priemones. Pradėta sistemingai reguliuoti Nemuną, statyti bunas218 (patvankas, dambas), šalinti salas ir seklumas, dėl kurių susigrūsdavo ledai. 1933 metų spauda pateikia tokius darbų rezultatus: 1929 m. pastatyta 769 m bunų, 1930 m. – 2 209 m, 1931 m. – 2 129 m, 1932 m. – 3 147 m. Iš viso nuo 1929 iki 1933 m. buvo pastatyta 91 buna (bendras jų ilgis – 8 754 m).219 Vieno metro kaina 1933 m. siekė 80 Lt, vieno kilometro – apie 148 000 litų.220 Tai didžiulių lėšų reikalau-jantis darbas. Kita vertus, jis ne tik mažino potvynių mastą, bet ir buvo būtinas laivybos plėtotei. Bunos leisdavo palaikyti optimalų Nemuno vagos gylį, neleis-davo paplauti krantų. Pasitelkus bunas buvo ardoma Raudondvario Veršvų sala, kuri neleisdavo išplaukti ledams, didindama potvynio pavojų. Ilgainiui Veršvų sala sunyko, buvo sureguliuotos Neries žiotys, pagilinta Nemuno vaga iki Rau-dondvario.221 Apskaičiuota, kad 1931 metų potvynio tiesioginiai ir netiesiogi-niai nuostoliai viršijo 1,2 mln. litų.222 Siekiant išvengti tokių didelių potvynių ir jų padarinių, buvo sušaukta komisija, kuri ieškojo sprendimo. Nuspręsta pagal pavasariais vandens užliejamų Kauno teritorijų aukštį miestą padalyti į keturis rajonus: Eigulių, Senojo miesto, Karmelitų ir Šančių. Tam tikros įstaigos turėjo rūpintis, kad statomi nauji namai atitiktų pamatų aukščio reikalavimus. Planuo-jant gatves turėjo būti atsižvelgta į aukščiausią vandens lygį, pasiektą potvynio metu. Taip pat norint, kad vanduo neužlietų namų per kanalizaciją, buvo pasiū-lyta rengti hermetiškus šiberius (sklendes). Nutarta tęsti Nemuno reguliavimo darbus. Kita galima priemonė stabdyti ledus – ledlaužis. Tačiau komisijos nariai jį naudingu laikė tik sureguliuotose upėse.223 Nemuno vagos tvarkymo ir regulia-vimo darbai nutraukti 1934 m. Jie pradėti vykdyti prie Smalininkų.224 Inžinie-rius V. Merkys savo straipsnyje, pasirodžiusiame laikraštyje Lietuvos aidas, teigė, kad buvo neracionalu mesti pradėtą darbą vienoje vietoje ir perkelti jį į kitą. Jo

218 „Bunos – tai pusiau užtvankos, statomos skersai srovės tėkmės iš abiejų upių krantų. Upės vidurys per 150 metrų pločio paliekamas laisvas. Bunos statomos palenktais (maždaug 75°) prieš srovę galais, o tarpas tarp jų – 10 metrų. Tarp bunų kaupiasi smėlis – taip palaikomas vagos gylis.“ (Apibrėžimas paimtas iš: Dėmesio vandens keliams, Rytas, 1933, birželio 21, p. 3).

219 V. Merkys savo knygoje pateikia tokios informacijos: „Nuo 1929 iki 1933 m. pabaigos Nemune ir Neryje pastatyta 89 bunos [...] ir pailginta 20 bunų [...]. [...] bendras ilgis siekia 10.004 ties. mtr.“ Plačiau žr.: V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934, p. 117.

220 A. Gricius, Nemunas suvaldomas, Lietuvos aidas, 1933, birželio 21, p. 9; Dėmesio van-dens keliams, Rytas, 1933, birželio 21, p. 3–4.

221 A. Gricius, Nemunas suvaldomas, Lietuvos aidas, 1933, birželio 21, p. 10; taip pat apie upių reguliavimą bunomis kalbama: S. Kolupaila, Nemunas: medžiaga Nemuno monografijai, Kaunas, 1940, p. 186; V. Merkys, min. veik., p. 109–114.

222 V. Merkys, min. veik., p. 158.223 Kas daromas Kaunui nuo potvynio apsaugoti, Lietuvos aidas, 1931, gruodžio 21, p. 5; Kas

daromas Kaunui nuo potvynio apsaugoti, Lietuvos žinios, 1931, gruodžio 22, p. 4.224 Inž. V. Merkys, Kodėl turime potvynį? Lietuvos aidas, 1936, kovo 12, p. 5.

Sigita KUPSCYTĖ

185KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

įsitikinimu, reguliuoti Nemuną ties Raudondvariu ir Pypliais buvo būtinas.225 Remiantis V. Merkio straipsniu galima sakyti, kad nutraukti darbai lėmė ypač skaudžias didžiojo 1936 metų potvynio pasekmes.

1936 m. po Kauną ištikusio potvynio, atnešusio milijoninius nuostolius (apie 4 mln. Lt226), Kauno miesto taryba vėl svarstė potvynių pažabojimo klau-simą. Posėdžio metu inž. Juozas Jankevičius priminė ankstesnių metų sušauktų komisijų priimtus sprendimus dėl priemonių, taikomų išvengti potvynių daromų nuostolių. Jis, kaip tarybos narys, perskaitė pranešimą, kuriame teigė, kad norint išvengti potvynių, reikia sureguliuoti Nemuną iki Vilkijos. Be to, inžinierius priminė apie jau esamą projektą – Nemuno vagos reguliavimą iki Smalininkų, kurio sąmata – 20 mln. litų. Tokiõs sumõs, pranešėjo nuomone, niekas nebūtų galėjęs skirti.227 Jis patikino, kad reguliavimas – tai brangus ilgametis darbas, kurio rezultatai būtų matomi tolimoje ateityje. J. Jankevičius paneigė ledlaužio naudą nesureguliuotoje upėje.228 Remiantis šiuo pranešimu galima teigti, kad, norint visiškai apsisaugoti nuo potvynių, būtų nepakakę vien sureguliuoti Nemuno vagą – tektų naudoti ledlaužį arba kirsti ledus, kad jie lengviau išplauktų. Taip pat būtų reikėję Nemuną apjuosti krantine. Gana pesimistiškus vertinimus išsakė J. Jankevičius. Jo pranešimas buvo paviešintas spaudoje. Straipsnio autorius darė tokią išvadą: „Po [...] pranešimo [...] susi-darė nuomonė, kad šiuo metu nieko kito negalima padaryti, kaip tik pasirū-pinti kiek galima daugiau pagelbėti nukentėjusiems. Nelaimė yra gamtos“229.

Greitai J. Jankevičiaus paviešintas pasisakymas Miesto tarybos posėdžio metu susilaukė aštrios kritikos. Laikraštyje Rytas pasirodė straipsnis, kuriame žvilgtelėta į vokiečių okupacijos laikotarpį pasakojant, kaip tuomet buvo tvar-komasi su upių keliamomis grėsmėmis pavasarį. Autorius rašė, kad vokiečiai prakirsdavo ledų juostą nuo Šančių iki Raudondvario, ir tai padėdavo išvalyti Nemuną nuo ledų, todėl nebūdavo tokių pragaištingų potvynių. Autorius šią patikrintą priemonę siūlė vėl pradėti naudoti, tik įspėjo, kad svarbiausia – laiku numatyti galimą pavojų. Anot jo, 1936 m. potvynį sukėlė Nemuno sala ties Raudondvariu ir ten įrengtos bunos, kurios pastojo kelią ledams ir šie susi-grūdo iki pat dugno. Autorius kritikavo Potvynio komisijos darbą, neryžtingus, neapgalvotus jos veiksmus.230 Specialistų nuomonės išsiskirdavo: vieni matė gana realią išeitį, kitiems ji buvo sunkiai įgyvendinama. Nepaisant nuomonių skirtumo, nieko nedaryti po didžiųjų vandens katastrofų buvo nusikalstama. 1936 m. pradėta statyti kranto pylimus nuo Lampėdžių Vilijampolės link. Tais metais buvo numatyta išleisti 600 000 litų ir supilti 3 km ilgio pylimą. Buvo

225 Ten pat, p. 5.226 S. Kolupaila, Nemuno paleidimas ties Kaunu ir potvyniai, Kaunas, 1936, p. 48.227 Kauno miesto tarybos posėdžio 1936 03 12 stenogramos, KAA, f. 219, ap. 1, b. 1039, 1. 27.228 Kauno miesto tarybos posėdžio 1936 03 12 stenogramos, ten pat, 1. 28.229 Rp., Organizuojami darbo batalionai, Lietuvos aidas, 1936, kovo 13, p. 1.230 Inžin. A. Mac., Potvynis, Rytas, 1936, kovo 18, p. 4.

STUDIJOS


tvarkoma Neries krantinė, skirta apsaugoti nuo potvynio vandentiekio liniją, artimesnes paupio vietas. Kaip informuoja spauda, buvo planuota pakrantėje nutiesti gatvę nuo Žuvų turgavietės iki Vilijampolės tilto, – ji turėjo tapti atsar-giniu keliu į Vilijampolę, potvyniui užliejant Jonavos gatvę.231

Potvyniui nuslūgus sklido įvairios kalbos ir nuomonės. Laikraščiuose buvo šaržuojamas PK darbas, ironizuojamas miesto vaizdas ir šaipomasi iš valdžios veiksmų satyriniuose eilėraščiuose. Pasitraukus potvyniams, kaltųjų paieškos ir kalbos, kaip išvengti nelaimių, mirgėte mirgėjo spaudoje. Žvelgiant į nuveiktus darbus galima teigti, kad iš potvynių vis dėlto pasimokyta. Nuo 1929 iki 1934 m. buvo vykdomi Nemuno vagos reguliavimo darbai, statomos bunos, šalinančios seklumas ir salas, kurios neleidžia išplaukti ledams, gilinama vaga. Po 1936 metų potvynio pradėta statyti du krantinius pylimus. Kita ver-tus, galima abejoti, ar pakankamai rimtai buvo priimtos upių pamokos. Laikui bėgant potvynių siaubas pasimiršdavo, darbai sulėtėdavo ar sustodavo iki kito didžiojo tvano. Jei pamokos būtų buvusios gerai išmoktos, galbūt būtų pavykę išvengti skaudžių problemų jau po pirmojo didžiojo potvynio.

Išvados

1. Didieji potvyniai dėl nepakankamos informacijos spaudoje į miestiečių gyvenimą įsiverždavo netikėtai. Užlietoms miesto dalims tai buvo chaotiškų veiksmų ir baimės kupinas metas. Gelbėjimo tarnybų pareigūnai nedelsdami teikė pagalbą gyventojams. Upių pakrantėse gyvenantiems kauniečiams neretai tekdavo bėgti iš namų, gelbėtis nuo tvins-tančio vandens. Potvynio akivaizdoje pirmiausia jie gelbėdavo vaikus ir būti-niausius daiktus. Didžioji dalis miestiečių, kuriems vandens stichija negrės-davo, smalsiai stebėdavo potvynius, susigrūdusių ledo lyčių kalnus.

2. Miesto valdžios sudarytos komisijos iš anksto rengdavo apsaugos ir gel-bėjimo nuo potvynio planą, į kurį įeidavo šie klausimai: gyventojų įspėjimas, maisto tiekimas, medicinos pagalba, susisiekimo palaikymas užlietose vietose (aprūpinimas valtimis, lieptų, pontonų statyba). Kariškiai vykdydavo oro žval-gybą, sprogdindavo ir ardydavo ledų sangrūdas. Šios priemonės per Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį iš esmės nesikeitė. Potvyniams nuslūgus, darbo našta tik pasunkėdavo. Miesto valdžios sudaryta specialioji komisija kartu su visuomeninėmis organizacijomis teikdavo pagalbą (maitinimas, būstas) nuken-tėjusiems gyventojams, apskaičiuodavo nuostolius, skirstydavo pašalpas, orga-nizuodavo plataus masto aukų rinkliavas.

3. Didieji potvyniai miestui atnešdavo milijoninių nuostolių ir daug

231 -r-, Nuo Lampėdžių link Kauno pilamas trijų kilometrų pylimas, Lietuvos aidas, 1936, liepos 30, p. 2.

Sigita KUPSCYTĖ

187KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

rūpesčių. Miesto savivaldybei kompensacijų išmokėjimas, gelbėjimo darbų orga-nizavimas, potvynio padarinių likvidavimas kainuodavo šimtus tūkstančių litų. Nemažai įmonių patirdavo tiesioginių nuostolių: sugadintos prekės, žaliava, įranga. Dėl potvynių sustabdžius įmonių darbus didėjo bendrovių ir darbininkų patiriami nuostoliai. Gyvenimas užlietuose namuose keldavo pavojų sveikatai, nuo vandens nukentėdavo juose likęs turtas. Sunkiausiai potvynio padarinius pakeldavo vargingieji gyventojai, kurie neišsiversdavo be skiriamų pašalpų.

4. Kasmet užliejantys potvyniai versdavo miesto valdžios pareigūnus ieš-koti išeities. Ledų sprogdinimas pasirodė esantis neveiksminga priemonė, todėl nuo 1929 iki 1933 m. buvo sistemingai reguliuojamas Nemunas, statomos bunos (dambos), kuriomis tikėtasi tramdyti ledonešį. Po 1936 metų potvynio pradėta statyti krantinius pylimus nuo Lampėdžių Vilijampolės link. Per metus atsiskleidė pažanga socialinės ir medicinos pagalbos srityse: vis daugiau dėme-sio skirta žmonių sveikatos apsaugos klausimams, aprūpinimui būstu. Pareng-tos gelbėjimo priemonės potvynių metu davė teigiamų rezultatų, todėl jos per du dešimtmečius beveik nesikeitė.

Sigita KUPSCYTĖ THE MAJOR RIVER FLOODS IN KAUNAS IN THE THIRD AND THE FOURTH DECADES OF THE 20TH CENTURY

Abstract

Kaunas is located at the confluence of the two largest Lithuanian rivers – the Nemunas and the Neris. The river floods used to be a cyclical phenomenon, occurring every spring. Although lasting only for a few days, they used to cause major damage to Kaunas and its citizens. This article focuses specifically on the floods of 1926, 1931 and 1936.

The paper aims to analyse the lives of the people settled in the proximity of the rivers, the actions taken by the local government to protect the people from the floods, the methods used to control and prevent the ravaging effects of flooding, and the damage made for the people and the city.

The paper is organized as follows. First, the moods and behaviour of the people before the flooding and during the critical days are analyzed. Second, the efforts of the government made to protect the citizenry are discussed. Third, the flood damage for people and city life is evaluated. Finally, the improvement of the preservation system from floods in the course of time is assessed.

STUDIJOS


Priedas

1 pav. Marvelės gyvenvietė per 1926 metų potvynį232

2 pav. 1931 m. vandens plaunama Kęstučio gatvė (gatvės atkarpa tarp Daukanto ir Maironio gatvių)233

232 V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934, p. 157.233 Nuotrauka iš A. Daniulaičio albumo.

Sigita KUPSCYTĖ

189KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

3 pav. Nemuno ledonešis 1931 m. balandį234

4 pav. Kauniečiai, susirinkę į Nemuno pakrantę prie ledo sangrūdų, 1931 m.235

234 Nuotrauka iš A. Daniulaičio albumo.235 Nuotrauka iš A. Daniulaičio albumo.

STUDIJOS


5 pav. Kauno žiemos uostas per 1931 m. potvynį236

236 Nuotrauka iš: V. Merkys, Vandens keliai, Kaunas, 1934, p. 155.

Documents

Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais