Embed Size (px)
Citation preview
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
Dominykas Domarkas
AR SPORTINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOS
RESPUBLIKOJE TINKAMAI APSAUGO PROFESIONALAUS
SPORTININKO TEISES?
Magistro baigiamasis darbas
Tarptautinio verslo teisės magistrantūros studijų programa, valstybinis kodas 621M90030
Vadovas (-ė) _doc. dr. Linas Meškys __________ _______ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta _doc. dr. Tomas Berkmanas_ __________ _______ (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)
Kaunas, 2017
2
TURINYS
SANTRAUKA ................................................................................................................................ 3
SUMMARY .................................................................................................................................... 4
ĮVADAS ......................................................................................................................................... 6
1. SPORTININKO TEISINIO REGLAMENTAVIMO RAIDA ............................................... 9
1.1. Sportininko teisinio reglamentavimo raida Europos Sąjungoje ....................................... 9
1.2. Sportininko teisinio reglamentavimo raida Lietuvos Respublikoje ............................... 13
2. SPORTINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE ....................................... 18
2.1. Sportinės veiklos ir darbo teisės normų palyginimas ..................................................... 18
2.2. Profesionalaus sportininko interesų gynimo galimybės Lietuvos Respublikoje ............ 22
3. LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ SPORTINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMO
PALYGINIMAS ........................................................................................................................... 28
3.1. Italijos Respublika .......................................................................................................... 28
3.2. Vokietijos Federacinė Respublika .................................................................................. 30
IŠVADOS ..................................................................................................................................... 35
PASIŪLYMAI .............................................................................................................................. 37
LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................ 38
3
SANTRAUKA
AR SPORTINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE
TINKAMAI APSAUGO PROFESIONALAUS SPORTININKO TEISES?
Magistro darbe gilinamasi į profesionalaus sportininko teisinio reglamentavimo ypatumus,
kadangi sportinės veiklos reglamentavimas Lietuvos Respublikoje nėra išsamus. Visų pirma,
analizuojami ETT išaiškinimai dėl laisvo darbuotojų judėjimo bei paslaugų teikimo laisvės taikymo
profesionaliems sportininkams. Nagrinėjama LR teismų praktikos bylos nuo 1999 m. Kiekviena
byla smulkiai išnagrinėjama, bei pateikiama dabartinė profesionalių sportininkų teisinio
reglamentavimo teismų praktikos pozicija. Taikant sisteminės analizės metodą, išskiriami trys
pagrindiniai teismų praktikos raidos etapai.
Išanalizavus raidos etapus, pradedama gilintis į patį profesionalaus sportininko
reglamentavimą LR. Lyginamos KKS ir darbo teisės normos, parodant šių teisės normų panašumus,
atskleidžiant profesionalaus sportininko reglamentavimą LR, bei siekiant profesionalius
sportininkus priskirti darbo teisės sistemai. Analizuojant profesionalių sportininkų interesų gynimo
galimybes LR, siekiama įrodyti darbo teisės normų taikymo privalumus sportininkų teisiniame
reglamentavime. Kaip tinkamas pavyzdys pateikiamas JAV žaidėjų asociacijų veikimo modelis,
kadangi šio modelio pagrindas yra kolektyvinė sutartis, kuri sudaroma, siekiant stabilių darbo teisės
šalių santykių. Išnagrinėjus JAV pavyzdį, pateikiamas siūlymas taikyti darbo teisės normas
profesionalių sportininkų reglamentavime, kas suponuotų galimybę profesionaliems sportininkams
jungtis į asociacijas, kurios galėtų sudarinėti kolektyvines sutartis tarp klubų bei organizacijų.
Galiausiai, magistro darbe lyginamas Lietuvos sportinės veiklos reglamentavimas su Italijos
ir Vokietijos teisinėse sistemose taikoma praktika. Lyginamasis metodas taikomas, siekiant
atskleisti teisinių sistemų reguliavimo skirtumus. Analizuojamos abiejų šalių Konstitucijos ir teisės
aktai, reglamentuojantys profesionalaus sportininko veiklą. Atkreipiamas dėmesys į darbo teisės
normų taikymą profesionalaus sportininko teisiniuose santykiuose. Išanalizavus šalių teisinių
sistemų privalumus, autorius siūlo sportinės veiklos reglamentavime taikyti darbo teisės normas,
kas profesionalius sportininkus priskirtų darbuotojams, darbo teisės prasme, ir taip suteiktų visas
socialines garantijas, numatytas dirbantiems asmenims pagal darbo sutartį.
4
SUMMARY
WHETHER SPORTING ACTIVITIES REGULATION IN THE REPUBLIC OF
LITHUANIA PROTECT ADEQUATELY PROFESSIONAL ATHLETES RIGHTS?
Modern sport has become an integral part of our society. Sports significance has
grown not only in social but also in economic sense. The appropriate legal regulation has become
necessary in the sports commercialization process in order to protect professional athlete's rights.
Following the EJJ interpretations that were formulated in Walrave, Dona and Bosman cases,
professional athletes in the European Union are being kept as employees, thereby giving them all
workers' rights and freedoms. However, the EJJ decisions were not binding, so Member States retain
the right to decide which law to apply for the regulation of activities of a professional athlete. In the
Republic of Lithuania, in contrast to many European countries, the regulation of sport practice is a
subject to civil law, therefore, considered to be a professional athlete is not an employee but provider
of recoverable service. That is why this study raises the question whether sporting activities
regulation in the Republic of Lithuania protect adequately professional athletes rights. The main
goal - to identify the development of sport regulation activities in the Republic of Lithuania, and to
submit legislative proposals to provide greater legal protection for professional athletes. In order to
achieve the goal the following tasks were chosen: to identify a professional athlete of legal
regulation in the European Union and the Republic of Lithuania; to analyze the regulation of sports
activities in the Republic of Lithuania; comparison of sports activity and employment law; analysis
of the German and Italian sporting activity regulation; to identify ways to ensure greater legal
protection for professional athletes. The author is based on the hypothesis that the sporting activity
regulation of employment law set greater legal protection for professional athletes.
The master's degree thesis analyses a professional athlete’s peculiarities of legal
regulation, as the regulation of sports activities in the Republic of Lithuania is not exhaustive. In
particular, the analysis of the EJJ interpretations on the free movement of workers and freedom to
provide services for professional athletes. The cases from the year 1999 have been analyzed. Each
case in detail to deal with, and given the current professional athletes of legal regulation of judicial
practice position. For the purposes of systemic analysis method identifies three case development
stages.
5
After the researches of development stages, the analyze of the most professional
athlete’s regulation in the Republic of Lithuania has been done. There are been equaling the Law
on Physical Training and Sports of the Republic of Lithuania and labor laws, showing that these
rules are similar, revealing professional athletes regulation of the Republic of Lithuania, as well as
for professional athletes to assign labor law system. The analysis of a professional athlete defense
opportunities in the Republic of Lithuania, to demonstrate the application of labor laws to the
advantages of the athletes in a legal regulation. As a suitable example - the model of players
associations functioning in the US because this model is based on a collective agreement which is
awarded to stable relations between labor law. Examination of the US model, the suggestion to use
the labor law regulation of professional athletes who presuppose the possibility of professional
athletes of association that could conclude collective agreements between clubs and organizations.
Finally, the master's degree thesis compare Lithuanian sports activities in the
regulation of the Italian and German legal systems practice. The comparative method applied to
disclose legal systems of regulatory differences. Constitution and legislation acts of both countries
regulating the activities of professional athletes were analyzed. The attention is being paid into the
application of labor laws to the professional athlete relationship. After the analysis of legal system
advantages, author offers to apply labor law in a sporting regulation that could professional athletes
assign to employees, labor law purposes and, thus, provide all social guarantees foreseen for persons
working under an employment contract.
6
ĮVADAS
„Duonos ir žaidimų“ – ši Antikinės Romos laikų frazė puikiai atskleidžia, jog sportas nuo
senų laikų yra svarbi visuomeninio gyvenimo dalis. Antikinės Romos politikai suprato, jog norint,
kad paprasti piliečiai būtų patenkinti, reikia, jog jie būtų sotūs ir turėtų pramogų. Būtent sportas
buvo ta alternatyva, kuri paprastiems žmonėms leido pamiršti savo kasdienines bėdas, pabėgti nuo
rutinos ir atsipalaiduoti nuo sunkumų. Laikui bėgant, sportas tik populiarėjo. Atsiradus didesnėms
technologinėms naujovėms, augant besidominančių sportu žmonių skaičiui, sportas įgavo
ekonominę vertę. Didėjant paklausai, klubai pradėjo generuoti didelėmis pajamomis, kas lėmė
profesionalių sportininkų algų kilimą. Sportas tapo verslu, be kurio neįsivaizduotumėme savo
kasdieninio gyvenimo. Tokie pokyčiai visuomenėje vertė įstatymų leidėjus nustatyti teisinį
reguliavimą, apsaugantį profesionalų sportininką, sporto klubus, bei viską, kas yra susiję su sportine
veikla.
Temos problematika. Po vienų žymiausių ir garsiausių Europos Teisingumo Teismo (toliau
– ETT) Walrave1 ir Dona2 bylų, kurios plačiau bus nagrinėjamos darbo eigoje, Europos Sąjungoje
(toliau – ES) buvo nustatyta, jog sportininkas yra darbuotojas, kuriam priklauso visos teisės,
numatytos Europos Bendrijos steigimo sutarties (dabar - Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo)
39 straipsnyje (dabar – 45 straipsnis). Nors šis ETT sprendimas nebuvo privalomojo pobūdžio
valstybėms narėms, tačiau daugelyje ES valstybių (Ispanija, Vokietija, Prancūzija ir kt.) sportinė
veikla reglamentuojama darbo teisės normomis, o sportininkas laikomas darbuotoju. Lietuvos
Respublikoje (toliau – LR) sportinės veikla reglamentuojama LR kūno kultūros ir sporto įstatyme3
(toliau – KKS). Pagrindinė problema, kylanti nagrinėjant šią tema - įstatymų leidėjas imperatyviai
nenustatė, kurias teisės normas reikia taikyti, kilus ginčui dėl sportinės veiklos. Būtent dėl šios
priežasties teismų praktiką yra nepastovi. Darbo rašymo metu teismai laikosi pozicijos,
suformuluotos 2011 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) byloje4, jog sportinės
veiklos teisiniai santykiai yra panašiausi ne į darbo teisinius santykius, o būtent į civilinius teisinius
santykius, kas profesionaliajam sportininkui suteikia ne darbuotojo, o atlygintinų paslaugų teikėjo
1 Byla 36/74, Walrave [1974] ETP 01405. 2 Byla 13/76, Dona [1976] ETP 01333. 3 LR kūno kultūros ir sporto įstatymas, Žin. (1996, Nr. 9-215). 4 K.M. p. UAB “A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2011, Nr.
3K-3-65/2011).
7
statusą. Ši teismų praktikos pozicija ir užsienio šalių praktikos skirtumai puikiai atspindi temos
problematiką ir priverčia kelti klausimą ar Lietuvos Respublikoje sportinės veiklos
reglamentavimas tinkamai apsaugo profesionalaus sportininko teises.
Aktualumas. Sporto teisė Lietuvoje yra besiformuojančioje stadijoje. Tai viena iš teisės
rūšių, kuri nėra plačiai nagrinėjama. Šios teisės srities mažo ištyrimo lygio priežastis - sporto teisės
dalykas yra dėstomas tik dviejuose universitetuose : Vilniaus universitete sporto teisė yra dėstoma
tik kaip pasirenkamas dalykas, o Mykolo Romerio universitete ši teisės rūšis yra dėstoma tik
ekonomikos magistrantūroje, sportinės industrijos vadybos programoje. Taip pat teismų praktika
nėra gausi, kas lemia sporto teisės reguliavimo nepastovumą bei neaiškumą. Būtent dėl šių
priežasčių, šio darbo tema yra aktuali, kadangi bandoma gilintis ir kritiškai vertinti esamą sportinės
veiklos reglamentavimą, siekiant aiškesnio ir pastovesnio sporto teisės reguliavimo Lietuvoje.
Tyrimo naujumas. Profesionalaus sportininko teisinio reglamentavimo tematika nėra
plačiai ir išsamiai išnagrinėta. Nors ši tema analizuojama keliuose moksliniuose straipsniuose56,
tačiau juose trumpai nurodomas tik reglamentavimas, nesiekiant gilesnės analizės. Taip pat V.
Tiažkijus savo monografijoje7 trumpai atskleidžia sportininkų veiklos reguliavimą LR.
Magistriniuose darbuose89 sporto teisė analizuojama ES lygmeniu, didžiausią dėmesį skiriant
profesionalių sportininkų teisėms, įgyjamomis Sąjungoje. Dėl mokslinių darbų stokos sporto teisės
tematika, šio darbo tema yra nauja, nes darbe didžiausias dėmesys skiriamas LR profesionalaus
sportininko teisinio reglamentavimo analizei, atskleidžiamos esamos problemos, bei, lyginant su
kitų valstybių praktika, pateikiami problemų sprendimų būdai.
Tyrimo tikslas. Analizuojant sportinės veiklos reglamentavimą Lietuvos Respublikoje ir
užsienio šalyse, pateikti pasiūlymus, kurie suteiktų didesnę teisinę apsaugą profesionaliems
sportininkams.
Tyrimo uždaviniai. Siekiant magistrinio darbo tikslo, iškeliami šie uždaviniai:
1. Atskleisti profesionalaus sportininko teisinio reglamentavimo raidą Europos Sąjungoje;
2. Išanalizuoti sportinės veiklos reglamentavimą Lietuvos Respublikoje;
5 S. Valasevičius, Profesionaliojo sportininko teisinis statusas Lietuvoje (Kaunas: Lietuvos Kūno Kultūros Akademija,
2004), p. 85-90. 6 Arnas Paliukėnas, „Sportinės veiklos sutarties teisinė prigimtis“, Teisė (2012, 82 tomas). 7 Viktoras Tiažkijus, Darbo teisė: teorija ir praktika, t. 1 (Vilnius: Justitia, 2005) 8 Karolis Kasparaitis, Sportinės veiklos teisinis reguliavimas EB (magistro darbas, Vilnius, MRU, 2006). 9 Egidijus Semėnas, Profesionaliojo sportininko teisinis statusas Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje
(magistro darbas, Vilnius, VU, 2012).
8
3. Palyginti sportinės veiklos ir darbo teisės normas;
4. Nustatyti Lietuvos teismų praktikos poziciją, kilus ginčui dėl sportinės veiklos;
5. Išanalizuoti užsienio šalių sportinės veiklos reglamentavimą;
6. Nustatyti būdus, užtikrinančius didesnę teisinę apsaugą profesionaliems sportininkams.
Tyrimo metodai. Šiame darbe naudojamas lyginamasis metodas, lyginant LR bei užsienio
šalių profesionalaus sportininko teisinį reglamentavimą, taip pat lyginant LR kūno kultūros ir sporto
įstatymo bei Darbo kodekso normas. Mokslinės literatūros analizės metodas naudojamas
nagrinėjant tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių autorių darbus, rašytus sporto teisės tema. Loginis –
analitinis metodas naudojamas formuluojant išvadas, bei pateikiant pasiūlymus. Sisteminės analizės
metodas panaudotas, nustatant sportininko reglamentavimo raidai.
Tyrimo objektas. Profesionalaus sportininko teisinio reglamentavimo ypatumai,
problematika, bei sportinės veiklos reguliavimas Lietuvos Respublikoje.
Hipotezė. Sportinės veiklos reglamentavimas darbo teisės normomis nustatytų didesnę
teisinę apsaugą profesionaliems sportininkams.
9
1. SPORTININKO TEISINIO REGLAMENTAVIMO RAIDA
1.1. Sportininko teisinio reglamentavimo raida Europos Sąjungoje
1957 m. šešios Europos valstybės Romoje pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir
Europos atominės energetikos bendrijos įsteigimo sutartis, kuriomis susitarė sukurti vieningą
Europos vidaus rinką. Sutartyje buvo nustatytos pamatinės laisvės (laisvas asmenų, prekių, paslaugų
ir darbuotojų judėjimas), kuriomis buvo pagrįsta vieninga Europos vidaus rinka. Iki 1970 m.
Europos Bendrija (dabar – Europos Sąjunga) nenustatė jokio reguliavimo sporto teisės prasme,
kadangi sportas buvo laikomas mėgėjiška, o ne ekonominė veikla. Tačiau nuo 1974 m. ETT pasiekė
trys pagrindinės bylos (Walrave10, Dona11 ir Bosman12), kuriose pirmą kartą buvo nustatyta
Bendrijos ir sporto teisės ryšys, bei sportininko teisinis reguliavimas Europoje.
Pirmasis Europos Bendrijos „prisilietimas“ prie sporto teisės įvyko 1974 m. ETT byloje
B.N.O. Walrave ir L.J.N. Koch prieš Association Union cycliste internationale13. Olandijos piliečiai
Walrave ir Koch, kurie buvo profesionalūs dviračių treko lenktynių stajerių vedliai (specifinės
dviračių treko lenktynės, kuriose stajerių (dviratininkų) vedliai, važiuoja motociklu priešais stajerį,
siekdami kuo labiau sumažinti vėjo pasipriešinimą (izoliuoti nuo vėjo, sukurti vakuumą), bei padėti
dviratininkui pasiekti maksimalų greitį), kreipėsi į Utrechto regiono teismą, kaltindami Tarptautinė
dviračių sporto sąjungą, Olandijos dviračių sporto asociaciją ir Ispanijos dviračių sporto asociaciją
(kadangi šioje šalyje turėjo vykti Pasaulio dviračių treko čempionatas) Europos Bendrijos teisės
pažeidimais bei diskriminacija dėl pilietybės. Šie kaltinimai buvo pateikti, kadangi Tarptautinė
dviračių sporto sąjungą 1973 m. pakeitė iki tol galiojusias taisyklės ir nustatė, jog būsimam pasaulio
čempionate vedlys ir dviratininkas turi būti tos pačios pilietybės asmenys. Iki šios taisyklės
pakeitimo, vedliai savo paslaugas teikdavo kitų šalių dviratininkams, sudarydami kontraktus su jais,
kadangi Olandijos dviratininkai nebuvo aukšto meistriškumo. Utrechto regiono teismas kreipėsi į
ETT dėl Tarptautinės dviračių sporto sąjungos priimtų veiksmų atitikimo Europos Bendrijos
sutarčiai. Visų pirma, ETT priėjo prie išvados, jog sportas priklauso Bendrijos (dabar – Sąjungos)
10 Žr. išnašą 1: Byla 36/74 Walrave. 11 Žr. išnašą 2: Byla 13/74 Dona. 12 Byla C-415/93, Bosman [1995] ETP I-04921. 13 Žr. išnašą 1: Byla 36/74 Walrave.
10
teisiniam reguliavimui tiek, kiek jis reiškia ekonominę veiklą Sutarties 2 str. prasme14. Kitame
sprendimo punkte, ETT išaiškino, jog sportinė veikla yra pripažįstama ekonomine veikla, kuri turi
atlygintino darbo (Sutarties 39 – 42 str. (dabar 45 – 48 str.)) arba už atlyginimą teikiamų paslaugų
(Sutarties 49 – 55 str. (dabar 56 – 62 str.)) pobūdį15. Tai reiškė, jog sportinei veiklai, tai atvejais,
kai ji turi ekonominį pobūdį, taikytinos vidaus rinkai skirtos taisyklės16 - draudžiama bet kokia
diskriminacija dėl pilietybės (Sutarties 12 str. (dabar 18 str.)). Tačiau teismas nustatė išimtį, kada
diskriminacija dėl pilietybės galima – nacionalinės rinktinės atveju, kai kalba eina apie išskirtinai
sportinį interesą, o ne ekonominę veiklą17. Praplėsdamas laisvo darbuotojų judėjimo draudimus,
ETT pažymėjo, jog Sutartį pažeidžia net ir privačių asmenų ar institucijų priimti ribojimai, kurie
nustato taisykles, kuriomis siekia kolektyviai reguliuoti atlygintiną darbą ir paslaugas18, taip
praplėsdamas vertikalų laisvą darbuotojų judėjimą reglamentuojančių normų veikimą. Teismas,
atsakęs į visus pateiktus klausimus, bylą grąžino atgal į Utrechto teismą, palikdamas patiems
nuspręsti ar Europos Bendrijos teisė yra taikytina šiai bylai ir ar vedlys ir dviratininkas yra
komanda19. Ši byla baigėsi, kai Tarptautinė dviračių sporto asociacija pagrasino pašalinti šią sporto
rungtį iš pasaulio čempionato, kas lėmė, jog ieškovai savo ieškinį atsiėmė. Nors Walrave byloje
ETT išdėstė savo požiūrį į sportinę veiklą būtent šiai bylai, o ne bendrąja reguliavimo prasme, tačiau
tai buvo pamatai, kuriais vadovaudamiesi tolimesnėse bylose ETT nustatė sporto teisės reguliavimą
ES.
Netruko ilgai laukti, kol ETT 1976 m. pasiekė byla Gaetano Dona prieš Mario Montera20,
kurioje vėlgi kilo ginčas dėl diskriminacijos dėl pilietybės draudimo. Italijos futbolo federacija
nustatė, jog kiekvienas žaidėjas privalo turėti federacijos nario kortelę, kuri buvo išduodama
federacijos. Įdomu, jog Italijos futbolo federacija pasiliko visišką diskrecijos teisę nuspręsti,
kuriems profesionaliems futbolininkams, kurie yra ne Italijos piliečiai, išduoti nario korteles. Šis
apribojimas stipriai apsunkino užsienio šalių profesionaliems futbolininkams žaisti Italijoje. Ginčas
šioje byloje kilo, kai Mario Montera, Italijos futbolo lygos komandos vadovas, pasamdė agentą
Gaetano Dona, jog šis pabandytų surasti galimybių, kaip atsivežti užsienio šalių žaidėjų į jo
14 Ten pat, 4 punktas. 15 Ten pat, 5 punktas. 16 I. Vėgėlė, Europos Sąjungos teisė: vidaus rinkos laisvės, konkurencija ir teisės derinimas (Vilnius: Mykolo Romerio
universitetas, 2011), p. 121. 17 Žr. išnašą 1: Byla 36/74, Walrave, 8 punktas. 18 Ten pat, 17 punktas. 19 R. Parrish, Sports law and policy in the European Union (Manchester University Press, 2003), p. 87. 20 Žr. išnašą 2: Byla 13/76, Dona.
11
vadovaujamą komandą. Dona, siekdamas surasti žaidėjų, patalpino skelbimą Belgijos laikraštyje ir
paprašė komandos vadovo apmokėti susidariusias išlaidas. Montera atsisakė sumokėti kilusias
išlaidas, motyvuodamas būtent Italijos futbolo federacijos nustatyta taisykle dėl nario kortelių.
Dona kreipėsi į Italijos teismą dėl kilusios žalos atlyginimo. Italijos teismas kreipėsi į ETT,
klausdamas ar nacionalinis reikalavimas dėl pilietybės, siekiant žaisti Italijoje, yra suderinamas su
Europos Sąjungos teise. ETT pateiktose išvadose laikėsi Walrave byloje suformuluotos pozicijos,
jog sportinei veiklai Europos Sąjungos teisė taikoma tokia apimtimi, kiek tai yra ekonominė veikla,
ir tai yra taikoma profesionaliems ar pusiau profesionaliems futbolininkams, kurių veikla
priskiriama atlygintinui darbui arba paslaugoms21. Išaiškino, jog nėra draudžiama nustatyti
taisykles, kuriomis būtų apribotas užsienio žaidėjų dalyvavimas varžybose dėl priežasčių, kurios
nėra ekonominės, o būtent sportinio intereso tikslais, kaip pavyzdžiui, rungtynės tarp nacionalinių
komandų22. Taip pat pakartojo Walvare byloje nustatytą išvadą, kuri draudė nustatyti
diskriminuojančias dėl pilietybės taisykles, kuriomis siekiama kolektyviai reguliuoti atlygintiną
darbą ar paslaugas23. Įdomu tai, jog šios bylos generalinis advokatas Trabucchi nesutiko su ETT
išvada, jog diskriminacija dėl pilietybės negalima, esant varžyboms tarp dviejų klubų. Savo
nuomonę argumentavo, jog nacionalinių futbolų lygų čempionai atstovauja savo šalį tarptautinėse
varžybose24, kas sąlygoja sportinio intereso atsiradimą ir būtent dėl to būtų galima pateisinti
taisykles, nustatančias užsienio šalių žaidėjų ribojimus.
Nors Walrave ir Dona bylose pirmą kartą išreiškė savo poziciją dėl sportininko teisinio
reglamentavimo ES, tačiau Europos Komisija (toliau – EK) tuo metu buvo per silpna, kad galėtų
įvykdyti bylose nustatytas nuostatas. Po Dona bylos buvo akivaizdu, jog Europoje reikia permainų,
norint garantuoti tinkamą ir efektyvų sportininko teisinį reglamentavimą, todėl iki 1995 m. vyko
lėtos ir neproduktyvios derybos tarp EK ir UEFA (Europos futbolo federacijų asociacija), siekiant
panaikinti apribojimus, nustatančius diskriminaciją dėl pilietybės. Per šį laikotarpį situacija keitėsi,
tačiau žymių pokyčių neatsirado – UEFA neskubėjo ir neturėjo intereso panaikinti diskriminacijos,
o EK nesiryžo taikyti sankcijų. Tačiau 1995 m. ETT pasiekė Bosman byla25, kuri įnešė daug
naujovių ir diskusijų į sporto subjektų gyvenimą.
21 Žr. išnašą 2: Byla 13/76, Dona, 12 punktas. 22 Ten pat, 14 punktas. 23 Ten pat, 17 punktas. 24 Žr. išnašą 19: R. Parrish, p. 88. 25 Žr. išnašą 12: Byla C-415/93, Bosman.
12
Belgijos pilietis Bosman žaidė pirmojoje Belgijos futbolo lygoje. Likus dviem mėnesiams
iki kontrakto pabaigos, RC Liege pasiūlė pratęsti sutartį, tačiau Bosman nesutiko, todėl buvo
įtrauktas į laisvųjų agentų sąrašą. Tuo metu galiojo taisyklės, jog, pereinant futbolo žaidėjui iš vieno
klubo į kitą, komanda, iš kurios žaidėjas išeina, gauna pačių nuožiūra nustatytą kompensaciją.
Kadangi neatsirado klubo, kuris susidomėtų Bosman‘u, todėl belgas savo pastangomis susirado
komandą Prancūzijos antroje lygoje. Abu klubai susitarė dėl kompensacijos dydžio ir sutarė, jog
susitarimas įsigalios tik tuo atveju, jei Belgijos futbolo federacija laiku pateiks perleidimo
pažymėjimą. Šis pažymėjimas laiku nebuvo įteiktas, kadangi Belgijos futbolo klubas suabejojo
Prancūzijos klubo mokumu. Neįvykus susitarimui, Belgijos klubas suspendavo Bosman‘ą, o šis
1990 m. kreipėsi dėl to į nacionalinį teismą (Tribunal de première instance de Liège), prašydamas
priteisti klubą mokėti avansu jo buvusį atlyginimą kas mėnesį, uždrausti atsakovams trukdyti jam
įsidarbinti (į šį reikalavimą buvo įtrauktas draudimas reikalauti piniginės kompensacijos iš kito
klubo), bei pateikti ETT prejudicinį klausimą. Tris metus vyko įvairūs teisminiai procesai, kol byla
pasiekė ETT. Pagrindiniai klausimai keliami ETT - ar 1957 m. kovo 25 d. Romos sutarties 48, 85
ir 86 straipsniai (dabar Sutarties 45, 101 ir 102 straipsniai) turi būti aiškinami kaip draudžiantys : a)
futbolo klubui reikalauti ir gauti pinigų sumą už vieno iš jo žaidėjų, kurio sutartis baigiasi,
įdarbinimą naujame klube; b) nacionalinėms ir tarptautinėms sporto asociacijoms ar federacijoms
atitinkamuose savo nuostatose numatyti nuostatas, ribojančias Europos bendrijos pilietybę turinčių
užsienio valstybės žaidėjų dalyvavimą šių organizuojamose varžybose?26 Atsakydamas į pateiktus
klausimus, ETT suformulavo dvi pagrindines išvadas, jog Sutarties 45 straipsnis draudžia taikyti
sporto asociacijų priimtas taisykles : a) kurios nustato kompensacijas, pereinant profesionaliam
žaidėjui iš vieno klubo į kitą po kontrakto pasibaigimo; b) kurios nustato ribojimą futbolo klubams
registruoti kitų valstybių narių pilietybę turinčius žaidėjus. Įdomu tai, jog prieš pateikdama savo
išvadas ETT išklausė Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Danijos bei UEFA nuomonės, kuri bandė
pateisinti esamus ribojimus bei taisykles. Todėl akivaizdu, jog Bosman byla sukėlė didelę
nepasitenkinimo bangą visoje Europoje, ypač dėl ETT futbolo vertinimo tik kaip ekonominę veiklą,
pamirštant jos kultūrinę ir socialinę svarbą. Prie to prisidėjo ir tai, jog šioje byloje, priešingai nei
Dona ar Walrave atveju, ETT laisvo paslaugų teikimo ir laisvo asmenų judėjimo principus taikė
neatsižvelgdamas į nagrinėjamo dalyko pobūdį, kas sąlygojo išvadų taikymą ne tik futbole, bet ir
26 Ten pat, 49 punktas.
13
kitose sporto šakose. EK privertė UEFA taikyti taisykles, numatytas Bosman bylos išvadose, o
siekiant permainų ir kitose sporto šakose buvo pradėti tyrimai visoje Bendrijoje.
Apibendrinant, sportinės veiklos reglamentavimo raida ES buvo gana lėta ir sunki. Tik
išaiškinus Dona, Walrave ir Bosman bylas, Sąjungoje buvo sukurti pamatai sportininko teisiniam
reglamentavimui - sportas priskirtas Sąjungos teisiniam reguliavimui; profesionalūs, pusiau
profesionalūs bei jauni sportininkai pradėti laikyti darbuotojais, kas suteikė visas Sutartyje
darbuotojams numatytas teises ir laisves, tačiau valstybėms narėms palikta teisė apsispręsti dėl
teisės normų rūšies, kuriomis reglamentuoti sportininko teisinį statusą nacionalinėje teisėje.
1.2. Sportininko teisinio reglamentavimo raida Lietuvos Respublikoje
Tik praėjus penkiems metams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 1995 m. LR
Seimas priėmė specialųjį įstatymą – KKS, kurio viena iš paskirčių buvo reglamentuoti
profesionalųjį sportą. Kadangi įstatymų leidėjas imperatyviai nenustatė, kurią teisę taikyti, esant
ginčui dėl sportininko teisių pažeidimų, todėl sportininko teisinio reglamentavimo nacionaliniame
teisme raidos pradžia galima laikyti 2000 m. gegužės 24 d. LAT bylą27, kurioje pirmą kartą teismas
išaiškino, kurios teisės normos reglamentuoja sportininko teises.
Šioje byloje kilo ginčas tarp profesionalaus sportininko (ieškovas) ir Vilniaus krepšinio
klubo (atsakovas) – šalys buvo sudariusios kontraktą, pagal kurį ieškovas įsipareigojo atstovauti
Vilniaus krepšinio klubą dvejus metus. Tačiau praėjus pirmam sezonui, atsakovas nutraukė
kontraktą ir atsisakė sumokėti piniginius reikalavimus ieškovui. Ieškovas kreipėsi į teismą,
prašydamas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti pagal sutartį neišmokėta darbo
užmokestį. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. Rugsėjo 6 d. ieškinį tenkino iš dalies,
pripažindamas atsakovą kaltu. Savo sprendimą grindė tuo, jog tarp šalių sudaryto kontrakto sąlygos
iš esmės turi visus darbo sutarčiai būdingus požymius, pripažino, jog neišmokėta pinigų suma – tai
darbo užmokestis, bei nurodė, jog sportininkas gauna darbo užmokestį už varžybas, taip pat turi
teisę steigti profesines sąjungas, bei gauti draudimo išmokas, kas sąlygoja, jog profesionalus
sportininkas – darbuotojas, todėl turi būti taikomos Darbo kodekso (toliau – DK) normos. Priešingai
nei pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2000 m. sausio 18 d. ieškinį atmetė.
27 R.S. p. Vilniaus „Statyba“ krepšinio klubas, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2000, Nr. 3K-3-602).
14
Įdomu tai, jog apeliacinės instancijos teismas ginčą vertino visiškai priešingai nei pirmosios
instancijos teismas – nustatė, jog sudarančių kontraktą šalių valia nebuvo nukreipta sukurti darbo
santykius, pripažino, kad kontraktas nors ir turi darbo sutarčiai būdingų požymių, tačiau kai kurios
sąlygos visiškai prieštarauja darbo teisės normos, todėl išaiškino, jog ginčui spręsti reikia taikyti
civilinės teisės normas. Byla pasiekė kasacinę instanciją, tačiau LAT pritarė apeliaciniam teismui
dėl taikytinos teisės šiame ginče – nustatė, jog nors profesionalus sportininkas ir gauna darbo
užmokestį, bei atlieka specifinės rūšies darbinę veiklą, tačiau veiklą reglamentuoja specialus KKS,
todėl darbo teisės normos netaikomos. Toks LAT išaiškinimas atskleidžia, jog Lietuvoje nuo pat
sportininko teisinio reguliavimo pradžios buvo taikomos civilinės teisės normos, bei ši byla yra
puikus pavyzdys šios specifinės teisės rūšies problemiškumo, kadangi akivaizdžiai matomos
priešpriešos tarp skirtingų instancijų sprendimų.
Tačiau LAT pozicija, jog sportininko teisiniam reglamentavimui taikomos civilinės teisės
normos, pasikeitė 2005 m. birželio 1 d. byloje28, kurioje ginčas kilo tarp profesionalaus futbolininko
(ieškovas) ir futbolo klubo „Atlantas“ (atsakovas) dėl darbo užmokesčio priteisimo. Šalys pasirašė
kontraktą ir jo priedą, kuriame atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui atlyginimą ir premijas, tačiau
gale sezono atsakovas nustojo mokėti nustatytą atlyginimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas
2004 m. liepos 5 d. ieškinį tenkino, priteisdamas ieškovui visą numatytą darbo užmokestį,
argumentuodamas tuo, jog šalys sudarė sporto veiklos sutartį, reglamentuojamą KKS. Šis pirmosios
instancijos sprendimas laikėsi prieš tai suformuotos teismų praktikos pozicijos, tačiau Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 14 d. nutartyje nustatė
naujovė, pripažindama, jog šioje byloje tarp šalių susiklostė santykiai reglamentuojami tiek darbo,
tiek civilinės teisės normomis. Nors Teismas šioje byloje tik nežymiai pakeitė pirmosios instancijos
teismo sprendimą, tačiau savo argumentacijoje rėmėsi prieš tai niekur kitur nesuformuluota
taisykle, jog KKS pagrindu sudaryta sportinė veiklos sutartis, kuria sportininkas įsipareigoja ruoštis
sporto varžyboms ir paklusti vidaus tvarkai, o sporto organizacija įsipareigoja mokėti darbo
užmokestį, gali būti reglamentuojama darbo teisės normomis. Įdomu tai, jog Teismas sportininko
darbo užmokesčio mokėjimą priskyrė taip pat DK normoms. Kadangi tokia apeliacinės instancijos
teismo nutartis prieštaravo prieš tai suformuotai teismų praktikai, kuri aprašoma prieš tai
nagrinėtoje byloje, todėl suprantama, kad atsakovas kreipėsi į kasacinę instanciją, prašydamas
panaikinti priimtą nutartį. Keista, tačiau Kasacinis teismas paliko galioti 2005 m. vasario 14 d.
28 V.K. p. VšĮ „Atlantas“ futbolo klubas, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2005, Nr. 3K-3-254).
15
Klaipėdos apygardos teismo nutartį, neatsižvelgdamas į atsakovo skunde pateiktus argumentais dėl
tuo metu buvusios teismų praktikos, kuri nustatė, jog sportinės veiklos sutartis negali būti
reglamentuojama darbo teisės normomis, taip pritardamas apeliacinės instancijos teismo
suformuluotai išvadai, jog sportinės veiklos sutartis gali būti reglamentuojama ir darbo ir civilinės
teisės normomis. Šioje byloje suformuluotos išvados pakeitė tuo meto sportininko teisinį
reglamentavimą, kadangi sportininkas įgavo teisinį pagrindą laikyti save ne tik civilinių teisių,
tačiau ir darbo teisės subjektu. Po šio LAT išaiškinimo Lietuvoje sportininko teisiniame
reglamentavime pradėtos taikyti ir DK normos. Tai puikiai galime matyti 2008 m. birželio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo nutartyje29. Šioje byloje ginčas kilo dėl ieškovo neteisėto atleidimo ir
jam laiku neišmokėtos algos. Pirmosios instancijos teismas 2008 m. vasario 12 d. tenkino ieškinį iš
dalies, pripažindamas, jog klubas, būdamas žaidėjo darbdavys, nepagrįstai atleido žaidėją pagal DK
136 str. 3 d., kadangi klubo parinkta drausminė nuobauda neatitiko DK 238 str. reikalavimų.
Atsakovas nesutiko su tokiu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas be
pagrindo ieškinį priskyrė išimtinai darbo teisę reglamentuojančiai sričiai, bei prašė taikyti CK ir
KKS. Įdomu tai, jog apeliacinės instancijos teismas 2008 m. birželio 19 d. nutartyje nesutiko su
pirmosios instancijos teismo nuomonę, jog šioje byloje turi būti taikomos išimtinai darbo teisės
normos. Kolegija nurodė, jog šalių pasirašytas kontraktas nėra prilyginamas tipinei darbo sutarčiai,
bei nurodė, jog reikėtų taikyti CK ir KKS. Nors tokia pozicija iš pirmo žvilgsnio sutapo su anksčiau
aptarta 2000 m. LAT suformuluota pozicija 3K-3-602/2000 byloje30, tačiau teismas vis dėlto
pasisakė, jog darbo teisės normas galima taikyti tiek, kiek šalių santykių nereglamentuoja
kontraktas, bei byloje taikė DK normas, spręsdamas dėl darbo drausmės pažeidimų ir darbo
užmokesčio mokėjimo. Nors šioje byloje teismo sprendimas susiaurino DK normų taikymą
sportininko teisiname reglamentavime, tačiau teismas išliko nuoseklus anksčiau suformuluotai
teismų praktikos pozicijai dėl DK normų taikymo.
Nereikėjo ilgai laukti, kol teismai pakeitė savo poziciją sportinės veiklos sutarties normų
taikymo aspektu. 2009 m. liepos 13 d. nutarime31, kuriame buvo leista pripažinti ir vykdyti arbitražo
2008 m. lapkričio 7 d. nutartį Lietuvoje, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, jog tarp ieškovo ir
atsakovo pasirašyta sportinės veiklos sutartis sukuria atskirus teisinius santykius, kuriuos
29 A.M. p. VšĮ „Atlanto“ futbolo klubas, Klaipėdos apygardos teismas (2008, Nr. 2A-424-123). 30 Žr. išnašą 27: R.S. p. Vilniaus „Statyba“ krepšinio klubas. 31 T.M. p. VšĮ „Krepšinio rytas“, Lietuvos apeliacinis teismas (2009, Nr. 2T-94).
16
reglamentuoja specialus įstatymas. Nepaisant to, jog ieškovas buvo ne sportininkas, o komandos
treneris, teismas konstatavo, jog sportinės veiklos sutartis negali sukelti darbinių teisinių santykių.
Įdomu tai, jog teismas savo argumentacijoje rėmėsi anksčiau analizuota 2000 m. gegužės 24 d.
nutartimi32, ignoruodamas teismų praktikos poziciją dėl darbo teisės normų taikymo. Kitoje 2010
m. gegužės 25 d. byloje33 teismas ieškovą, kuris buvo sudaręs sportinės veiklos sutartį, pripažino
paslaugų teikėjų. Tai reiškia, kad teismas, aiškindamas KKS, taikė ne DK, o CK normas. Šiose
bylose matomas CK normų taikymas, sportinės veiklos sutarties teisniuose santykiuose, įtvirtintas
LAT 2011 m. vasario 21 d. nutartyje34, kurioje nustatytos teismų pozicijos gairės ginčuose dėl
sportinės veiklos sutarties, kuriomis vadovaujamasi ir naujausiose bylose. Šioje byloje ginčas kilo
tarp ieškovo K.M. ir atsakovo UAB „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ dėl įsiskolinimo pagal
sportinės veiklos sutartį priteisimo. Lugano prekybos, pramonės ir amatų rūmų arbitražo teismas
2010 m. kovo 30 d. sprendimu priteisė ieškovui įsiskolinimą, todėl ieškovas 2010 m. balandžio 28
d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą.
Lietuvos apeliacinis teismas prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog tarp ieškovo ir atsakovo
susiklostė darbo teisiniai santykiai, kas sąlygoja arbitražinio sprendimo negalimumą. Ši byla puikiai
parodo problematiką šios teisinės situacijos, kadangi LAT nepritarė apeliacinės instancijos teismui.
Motyvacinėje dalyje LAT atskyrė darbo sutarties požymius nuo kitų atlygintinų sutarčių. Rėmėsi
2000 m. gegužės 24 d. byla Nr. 3K-3-602/200035, pripažindamas, jog darbo teisės normos
netaikomos esant kontraktui, sudarytam laikantis KKS nuostatų. Atskyrė darbo teisinius santykius
ir profesionalaus sporto teisinius santykius, nurodydamas, jog sporto teisiniai santykiai panašesni į
civilinius teisinius santykius, kadangi pavaldumas, sutarties nutraukimo apribojimai, garantijos ir
kt. sporto teisiniuose santykiuose yra šalių susitarimo dalykas priešingai nei darbo teisėje. Nurodė,
jog profesionalaus sporto teisiniai santykiai labiausiai panašūs į paslaugų teikimo teisinius
santykius. Tačiau teismas neatmetė galimybės, jog esant susitarimui dėl sportinės veiklos sutarties
priskyrimo darbo sutarčiai ar kai sutarties sąlygos akivaizdžiai sukuria darbo teisinius santykius,
sportinės veiklos sutartis sukuria darbo teisinius santykius. Ši byla galutinai atskyrė sportinės
veiklos teisinius santykius nuo darbo teisinių santykių. Įdomu, jog šioje byloje aiškiai suformuotų
32 Žr. išnašą 27: R.S. p. Vilniaus „Statyba“ krepšinio klubas. 33 M.S. p. VšĮ „Marijampolės krepšinio klubas“, Kauno apygardos teismas (2010, Nr. 2A-776-173). 34 Žr. išnašą 4: K.M. p. UAB “A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“. 35 Žr. išnašą 27: R.S. p. Vilniaus „Statyba“ krepšinio klubas.
17
teisės normų taikymo taisyklių nuosekliai laikomasi teismų praktikoje36 ir darbo rašymo metu.
Būtent todėl ši byla laikoma pamatine, sprendžiant teisinius ginčus, kilusius iš sportinės veiklos
teisinių santykių.
Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos sportininko teisinis reglamentavimas išgyveno tris
raidos etapus : 1) 2000 m. - 2005 m.: taikomos civilinės teisės normos; 2) 2005 m. – 2009 m.:
taikomos darbo teisės normos; 3) nuo 2009 m.: taikomos civilinės teisės normos, nebent susitarta
taikyti darbo teisės normas. Matomas skirtingų teisės normų taikymas skirtingais laikotarpiais
puikiai atskleidžia sportinės veiklos reglamentavimo problemiškumą, kas verčia giliau analizuoti
sportinės veiklos reglamentavimo ypatumus Lietuvoje bei imtis tam tikrų priemonių, siekiant
aiškesnio teisinio reguliavimo.
36 Byloje 3K-3-65/2011 suformuotomis taisyklėmis remiamasi ir šiuose bylose : Nr. 2-931-230/2011; Nr. 3K-3-
548/2011; Nr. 2-505-395/2012; Nr. 2A-500-436/2014; Nr. 2A-1150-173/2016; Nr. e2A-615-569/2016.
18
2. SPORTINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE
Lietuvoje sportinė veikla reglamentuojama LAT išaiškinimuose suformuluota praktika,
pagal kurią tarp sporto subjektų esantys teisiniai santykiai priklauso atskirai teisiniai santykių rūšiai,
kuri atsiranda pagal sporto veiklos sutartį, ir ją reglamentuoja specialusis KKS. Šis įstatymas savo
apimti nėra išsamus, todėl Lietuvos teismai savo praktikoje išaiškino, jog taikant KKS reikia
vadovautis CK normomis ir sportinę veiklą priskyrė paslaugų teikimo teisiniams santykiams.
Įdomu, jog sportinės veiklos normos savo formuluote ir esme yra panašesnės į darbo teisės normas,
būtent todėl, lyginant sportinės veiklos ir darbo teisės normas šiame skyriuje, siekiama įrodyti, jog
sportinės veiklos reglamentavimas darbo teisės normomis tinkamiau apsaugotų sportininko teises.
2.1. Sportinės veiklos ir darbo teisės normų palyginimas
Nuo 2017 m. Lietuvos teisinėje sistemoje įsigalioja naujasis Darbo kodeksas37, todėl,
siekiant naujumo ir detalesnės analizės, šiame skyriuje sportinės veiklos normos lyginamos su
naujojo DK normomis. Vienas iš naujojo dokumento autorių, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
dekanas Tomas Davulis duodamas interviu apie naująjį DK pasakė : Įvertinę esamą darbo santykių
Lietuvoje situaciją, manėme, kad pedagogams, aktoriams ... sportininkams reikėtų turėti tam tikrus
darbo santykių ypatumus. Tačiau tokią pradinę mūsų nuostatą šios grupės išstūmė. Sportininkai
nepanoro turėti nieko bendro su darbo teise, nors visoje Europoje sportininkai priskiriami
darbuotojams.38 Šie T. Davulio žodžiai atskleidžia, jog kuriant naująjį DK buvo rimtai svarstoma
apie DK normų taikymą profesionaliems sportininkams, tačiau ši pozicija nesusilaukė palaikymo ir
buvo atmesta. Nors interviu teigiama, jog sportininkai nepanoro būti laikomi darbuotojais, tačiau
nepavyko nustatyti, ką T. Davulis laiko sportininkais, todėl preziumuojama, jog „sportininkai“
panaudota kaip bendrinis žodis visam sporto pasauliui (tiek sporto organizacijos, tiek treneriai, tiek
sportininkai, tiek federacijos). Įdomu, kas atstovavo sportininkų interesus svarstant naujojo DK
37 LR darbo kodeksas (2016 09 14, Nr. XII-2603). 38 Birutė Vyšniauskaitė, T. Davulis : jei naujas kodeksas neveiks, visada galėsim jį taisyti (2016 10 04)
<http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/150192/t_davulis_jei_naujas_kodeksas_neveiks_visada_galesime_ji_taisyti>
[aplankyta 2016 10 14].
19
normų taikymą, tačiau negalima teigti, jog būtent profesionalūs sportininkai nesutiko su tokiomis
naujovėmis. Akivaizdu, jog Lietuvos teisinėje erdvėje vyksta diskusija dėl DK normų taikymo
reglamentuojant sportinę veiklą, kas sąlygoja būtinybę gilintis į sportinės veiklos ir DK normų
panašumus.
Visų pirma, KKS 2 str. 19 d. yra nustatytas profesionalaus sportininko apibrėžimas -
sportininkas, už rengimąsi varžyboms ir dalyvavimą jose gaunantis atlygį iš sporto organizacijos,
su kuria jis yra sudaręs sportinės veiklos sutartį. Tuo tarpu DK 21 str. 2 d. nustatyta, jog darbuotojas
- fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Iš
esmės abi sąvokos tapačios, kadangi abejuose apibrėžimuose matomas atlygintinumo požymis –
sportininkas gauna atlygį už rengimąsi ir dalyvavimą varžybose, o darbuotojas už darbo funkcijos
atlikimą. Taip pat matomas ir pavaldumo kriterijus – sportininkas sudarydamas sportinę veiklos
sutartį įsipareigoja laikytis sporto organizacijos nustatytų taisyklių, taip pat trenerio nurodymų ir kt.
Darbuotojas sudaręs darbo sutartį tampa pavaldus darbdaviui. Galiausiai abu subjektai veikia pagal
sutartis – sportininkas pagal sportinės veiklos sutartį, o darbuotojas – pagal darbo sutartį. KKS 2
str. 17 d. apibrėžiama sportinės veiklos sutarties sąvoka - sportininko profesionalo, sportininko ar
trenerio ir sporto organizacijos susitarimas, kuriuo sportininkas profesionalas, sportininkas ar
treneris įsipareigoja rengtis sporto varžyboms arba rengti sportininkus, dalyvauti varžybose
laikantis nustatytos sporto organizacijos vidaus tvarkos, o sporto organizacija įsipareigoja mokėti
atlygį už sportinę ar treniravimo veiklą ir užtikrina pasirengimo ir dalyvavimo varžyboms sąlygas
ir jose dalyvauti, taip pat įsipareigoja vykdyti kitas sutartyje numatytas sąlygas. DK 32 str. 1 d.
darbo sutartimi laikoma - darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja
būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai
atlyginti. Sulyginus sutarčių apibrėžimus matome, jog jie sudaryti iš trijų dalių : 1) abi sutartys yra
susitarimai tarp fizinio asmens ir šalies, kuri moka atlyginimą; 2) susitarimuose nustatomas
atlyginimą gaunančio asmens pavaldumas atlyginimą mokančiai šaliai – darbo sutartyje darbuotojas
įsipareigoja atlikti darbo funkciją. Pagal DK 32 str. 2 d. pavaldumas darbdaviui reiškia darbo
funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek
ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.
Sportinės veiklos sutartyje pavaldumą galima apibrėžti labai panašiai, nes sportininkas įsipareigoja
rengtis varžyboms, kai sporto organizacija ar treneris turi teisę kontroliuoti ir vadovauti tiek visam
sportiniam procesui tiek daliai jo ir sportininkas privalo laikytis vidaus taisyklių, tinkamai atstovauti
20
organizaciją, klausyti trenerių, kas sąlygoja, jog visa tai galima laikyti įsipareigojimu atlikti darbo
funkciją; 3) sutartyse numatytas atlyginimas. Nors sportinės veiklos sutarties sąvoka yra išsamesnė,
tačiau išanalizavus esmines šių sutarčių dalis galima teigti, jog abejose sutartyse yra pagrindiniai
darbo santykių požymiai: realizuojami žmogaus gebėjimai (susitarimas dėl darbo funkcijų),
pavaldumas ir atlygintinumas39.
Atkreiptinas dėmesys į KKS 2 str. 17 d. formuluotę, kurioje nurodyta, jog ne tik sportininkas
ar profesionalus sportininkas, bet ir treneris turi teisę sudaryti sportinės veiklos sutartis su sporto
organizacijomis. Nors darbo tema yra būtent profesionaliojo sportininko teisiniai santykiai, tačiau
negalima pamiršti, jog visas aptartas teises įgyja ir treneris, su kuriuo sudaroma sportinės veiklos
sutartis. Analizuojant sportinės veiklos sutartis sudarytas su treneriais, labai sunku atskirti šių
sutarčių rūšį, kadangi savo struktūra jos labai panašios į darbo sutartis. Byloje Nr. 2T-94/200940
atsakovas ginčijo arbitražinio sprendimo dalyką, tvirtindamas, jog su ieškovu buvo sudaryti darbo
teisiniai santykiai, kadangi sutartyje tiesiogiai nurodoma, kad klubas įdarbina trenerį. Šia
argumentacija remiantis, atsakovas siekė nepripažinti arbitražinio sprendimo Lietuvos
Respublikoje, kadangi arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių41.
Įdomu, jog Apeliacinis teismas vis dėlto pripažino ir leido vykdyti arbitražinį sprendimą Lietuvos
Respublikoje. Tokį sprendimą teismas priėmė išanalizavęs sutarties turinį. Nors sutartyje buvo
aiškiai parašyta, jog klubas įdarbina trenerį, tačiau sutarties turinio prasme teismas pripažino, jog
tarp klubo ir trenerio buvo sudaryta sportinės veiklos sutartis, kuria treneris įsipareigoja teikti
išskirtines trenerio paslaugas. Akivaizdu, jog atsakovas melagingai tvirtino, jog tarp ginčo šalių
buvo sudaryta darbo sutartis, tik siekdamas išvengti arbitražo sprendimo. Ši situacija puikiai
atskleidžia, jog tarp darbo teisinių santykių ir sportinės veiklos teisinių santykių yra labai maža riba,
todėl sportinės veiklos teisinių santykių priskyrimas darbo teisiniams santykiams sumažintų ginčių
skaičių, kurie kyla, siekiant nustatyti teisinio santykio rūšį.
Toliau gilinantis į sportinės veiklos sutartį, būtina atkreipti dėmesį, jog KKS 35 str. nustatyti
sportinės veiklos sutarties reikalavimai. Šio straipsnio 5 d. nustatytas profesionalaus sportininko ir
sportininko atskyrimas – tik profesionalus sportininkas gauna atlygį už sportinę veiklą. Todėl tik
profesionalūs sportininkai galėtų būti laikomi darbuotojais DK normų prasme. KKS 35 str. 2 d.
39 Žr. išnašą 7: V. Tiažkijus, p. 42. 40 Žr. išnašą 31: T.M. p. VšĮ „Krepšinio rytas“. 41 LR komercinio arbitražo įstatymas (1996 04 02, Nr. I-1274), 12 str. 2 d.
21
numatyta, jog sportinės veiklos sutartyje turi būti nurodyta : sporto organizacija; sportininko
profesionalo asmens tapatybę patvirtinantys duomenys; šalių teisės ir pareigos; sportininko
profesionalo įsipareigojimai laikytis sporto organizacijos, tos sporto šakos federacijos ir tarptautinių
federacijų, kurioms priklauso sporto organizacija, nustatytų taisyklių ir kitų nuostatų; sportininko
profesionalo atlygis už sportinę veiklą; sportininko profesionalo privalomojo sveikatos draudimo
sąlygos; pasirengimo varžyboms ir varžybų metu sportininko profesionalo sveikatai padarytos žalos
atlyginimo tvarka; sportininko profesionalo teisė į poilsį; sutarties galiojimo laikas; šalių
atsakomybė už sutartyje nurodytų įsipareigojimų nevykdymą; sutarties įsigaliojimo ir nutraukimo
sąlygos. Panaši informacija turi būti perduota ir darbo teisiniuose santykiuose – DK 44 straipsnyje
numatyta visa informacija, kuri turi būti perduota darbuotojui iki darbo teisinių santykių pradžios.
Imperatyvus reikalavimas privalomojo sveikatos draudimo sąlygų nustatymo sportinės veiklos
sutartyje tik sustipriną sportinės veiklos požymių panašumą su darbo teisiniais santykiais. KKS 35
str. numatyta, jog sportinė veiklos sutartis galioja tik rašytine forma. Pagal DK 43 str. darbo sutartis
sudaroma taip pat raštu dviem egzemplioriais. Įdomu, jog darbo sutartis DK normų pagrindu
laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų42. Tai reiškia, jog darbo
teisiniai santykiai susikuria nuo susitarimo dėl visų būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbo funkcijos,
darbo apmokėjimo ir darbovietės). Nors KKS straipsniuose nėra nurodyta, kada atsiranda teisiniai
sportinės veiklos santykiai, tačiau anksčiau aptartoje LAT byloje 3K-3-602/2000 išaiškinta, jog
sportinės veiklos sutartis laikomas sudaryta, kai šalys susitaria dėl visų esminių kontrakto punktų43.
Taigi abejų rūšių teisiniai santykiai atsiranda nuo susitarimo dėl esminių sutarčių sąlygų, kas
atskleidžia esminius šių sutarčių panašumus.
Sunku nesutikti su Apeliacinio teismo nutartimi byloje Nr. 2-579/200444, kurioje pasakyta,
jog profesionaliajam sportininkui sportas pagal sportinės veiklos sutartį yra specifinė darbinė veikla
ir sportininkas už šią veiklą gauna užmokestį, kuris iš esmės yra jo pragyvenimo šaltinis. Kaip jau
buvo minėta, Lietuvoje profesionalūs sportininkai, sudarę sportinės veiklos sutartį, nėra laikomi
darbuotojais, nebent tai yra numatyta atskirai susitarimu. Pagal Civilio proceso kodekso45 (toliau –
CPK) 83 str. 1 d. 1 p. nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami darbuotojai – bylose dėl visų
reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių. Ši išimtis nustatyta, siekiant palengvinti
42 Žr. išnašą 37: LR darbo kodeksas, 42 str. 1 d. 43 Žr. išnašą 27: R.S. p. Vilniaus „Statyba“ krepšinio klubas. 44 M.B. p. VšĮ „Alitos“ krepšinio klubas, Lietuvos apeliacinis teismas (2004, Nr. 2-579). 45 LR civilinio proceso kodeksas (2002 02 28, Nr. IX-743).
22
darbuotojų teisių gynimą teismine tvarka, kadangi darbuotojas lyginant su darbdaviu teismų
praktikoje pripažįstamas silpnesniąją šalimi. Remiantis vien pažodiniu CPK 83 str. 1 d. 1 p.
aiškinimu, profesionalus sportininkas, sudaręs sportinės veiklos sutartį, negalėtų remtis šia norma,
kadangi jis nėra laikomas darbo teisinių santykių šalimi, o sportinės veiklos sutartis nesukuria darbo
teisinių santykių. Tačiau teismai savo praktikoje46 taiko CPK 83 str. 1 d. 1 p. ir profesionaliems
sportininkams, kurie kreipėsi į teismą dėl teisinių santykių, susijusių su sportinės veiklos sutartimi.
Iš pirmo žvilgsnio, tokia teismų pozicija prieštarauja nustatytai teismų praktikai, kuri atskiria
darbuotoją nuo profesionalaus sportininko, tačiau ši išimtis tik parodo, jog darbo teisiniai santykiai
ir profesionalaus sportininko teisiniai santykiai yra panašūs savo esme ir darbo teisės santykių
taikymas profesionalaus sportininko atžvilgiu yra privalomas, siekiant profesionalaus sportininko
teisių apsaugos.
Apibendrinant, darbo teisės normų ir sportinę veiklą reglamentuojančios normų panašumas
yra akivaizdus. Profesionalaus sportininko ir darbuotojo, sportinės veiklos ir darbo sutarties sąvokų
panašumai atskleidžia, jog šios sritys yra panašios tiek savo esme, tiek turiniu. Kadangi KKS nėra
išsamus, todėl manytina, jog darbo teisės normų taikymas, sportinės veiklos reglamentavime, leistų
sukurti tvaresnius teisinius santykius sportinės veiklos sutarčių šalims, taip suteikiant didesnę
teisinę apsaugą profesionaliems sportininkams.
2.2. Profesionalaus sportininko interesų gynimo galimybės Lietuvos
Respublikoje
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiama, jog kiekvienas turi teisę ginti pažeistas
Konstitucijos ar įstatymo jam suteiktas teises47. Demokratinėje valstybėje ši norma yra viena iš
pamatinių, kas suponuoja profesionalaus sportininko interesų gynimo užtikrinimą Lietuvos
Respublikoje. KKS numato tris profesionalių sportininkų interesų gynimo galimybes – savo
interesus gali ginti patys (KKS 39 str. 1 d.); steigti asociacijas (KKS 38 str.); per atstovus – sporto
agentus (KKS 39 str. 2, 3, 5 d.). Pirmoji galimybė ginti savo interesus pačiam profesionaliam
sportininkui nesukelia daug problemų ir yra puikiai taikoma praktikoje. Įdomu, jog atstovauti
Lietuvoje profesionalųjį sportininką gali tiek fiziniai asmenys (KKS 39 str. 3 d.), tiek juridiniai
46 Bylose: Nr. 2-168/1999; Nr. 2-579/2004. 47 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Žin. (2006, Nr. 68-2497).
23
asmenys (KKS 39 str. 2 d.). Tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims, norintiems atstovauti
profesionalų sportininką Lietuvos Respublikoje, privaloma apsidrausti civilinės atsakomybės
draudimu. Dažniausiai, sportininko agentų veiklą Lietuvoje reglamentuoja sporto federacijos,
kurios nustato imperatyvias taisykles sportininkų agentams, kas sukuria stabilų ir efektyvų šio
instituto veikimą. Daugiausia problemų Lietuvos Respublikoje kelia profesionalaus sportininko
interesų gynimas, steigiant asociacijas. Būtent todėl šioje darbo dalyje siekiama atskleisti būtent
profesionaliųjų sportininkų asociacijų steigimo reglamentavimo ypatumus Lietuvos Respublikoje,
sulyginti su darbo teises normomis, bei pateikti veikimo būdus, kurie tinkamiau apsaugotų
profesionaliųjų sportininkų interesus bei teises.
Asociacijos laisvė – universalus principas demokratinėje visuomenėje, leidžiantis pagal
interesus struktūruoti visuomenę ir užtikrinti atskirų visuomenės grupių subjektų interesų
pusiausvyros galimybę48. Ši viena pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kuri Lietuvos Respublikoje
įtvirtinta Konstitucijos49 35 str., profesionaliems sportininkams numatyta ir KKS 38 str. -
sportininkai profesionalai turi teisę steigti asociacijas savo sportinės veiklos interesams ginti.
Lyginant su darbo teisiniais santykiais, darbuotojų asociacijos laisvė įtvirtinta atskirai Konstitucijos
50 str., o naujajame DK kolektyvinių darbo santykių dalyje (III dalis) išskirtas visas skirsnis
(penktasis skirsnis), skirtas darbdavių atstovams. Įdomu, jog nors numatyta Konstitucijoje ir
įstatyme galimybė profesionaliems sportininkams ginti savo interesus bei teises, vienijantis į
asociacijas, tačiau Lietuvoje nėra sukurta nei viena profesionalių sportininkų asociacija. Tai
sąlygoja, jog Lietuvos profesionaliame sporte viskas daroma individualiame lygmenyje, nebandant
susivienyti ir kartu siekti geresnių sąlygų. Todėl norint tinkamai atskleisti profesionalių sportininkų
asociacijų sukūrimo privalumus, bei nustatyti naudą, kurią galėtų pasiekti profesionalūs sportininkai
Lietuvoje, susijungę į asociacijas, tikslinga analizuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau –
JAV) susiformavusią sportinę praktiką, kuri laikoma pavyzdine visame pasaulyje.
Visi sutiksime, jog JAV sporto industrija yra stipriausia visame pasaulyje, kasmet
generuojanti milžiniškus pinigus. Nacionalinė krepšinio lyga (angl. National Basketball
Association), Šiaurės Amerikos nacionalinė ledo ritulio lyga (angl. National Hockey League),
Nacionalinė futbolo lyga (angl. National Football League) ir Šiaurės Amerikos beisbolo lyga (angl.
Major League Baseball) – tai keturios didžiausios JAV komandinio sporto šakų lygos, laikomos
48 Žr. išnašą 7: V. Tiažkijus, p. 178. 49 LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014).
24
stipriausiomis pasaulyje, bei pritraukiančiomis geriausius sportininkus. Suprantama, jog šių lygų
viena iš sėkmingo veikimo paslapčių – tai detaliai, aiškiai ir išsamiai sureguliuoti teisiniai santykiai
tarp sporto organizacijų bei profesionalių sportininkų. Pagrindinis JAV stabilių teisinių santykių
profesionaliame sporte garantas, tai darbo teisės normų taikymas sporto teisiniams santykiams, kas
suponuoja, jog profesionalus sportininkas laikomas darbuotoju, darbo teises normų prasme. Įdomu,
jog beveik visi profesionalūs sportininkai JAV ir Kanadoje yra atstovaujami profesinių sąjungų,
būtent sportininkų asociacijų.50. Sportininkų jungimosi į asociacijas pradžia JAV laikoma 1885 m.,
kuomet pirmą kartą istorijoje buvo sukurta Profesionalių beisbolo žaidėjų brolija (angl.
Brotherhood of Professional Base Ball Player)51, kuri buvo sukurta siekiant atstovauti to meto
beisbolo žaidėjus teisme. Nors šiai brolijai teko nutraukti savo veiklą 1891 m. dėl finansinių
priežasčių, tačiau ji sukūrė precedentą JAV teisinėje sistemoje, kurio pagrindu prasidėjo
profesionalių sportininkų asociacijų kūrimasis (1953 m. Šiaurės Amerikos beisbolo žaidėjų
asociacija; 1954 m. Nacionalinė krepšinio žaidėjų asociacija; 1956 m. Nacionalinė futbolo žaidėjų
asociacija; 1957 m. Šiaurės Amerikos nacionalinė ledo ritulio žaidėjų asociacija).
Pagrindinis profesionalių sportininkų asociacijų tikslas – ginti profesionalaus sportininko
teises. Šiam tikslui pasiekti žaidėjų asociacijos su klubų savininkais sudaro kolektyvines darbo
sutartis. Kolektyvinė sutartis – tai sutartis tarp darbdavio ir profesinės sąjungos, kuri nustato darbo
užmokesčio, pašalpų, sveikatos, darbo saugos, atostogų laiko minimalius reikalavimus, bei nustato
ginčų sprendimų būdus.52 Nors savo esme visų keturių sporto šakų lygų kolektyvinės sutartys
panašios, tačiau jų turinys skiriasi, priklausomai nuo tos šakos santykių specifiškumo. Dėl darbo
apimties reikalavimų, toliau analizuojama tik Nacionalinės krepšinio asociacijos kolektyvinė
sutartis53, kadangi ši sporto šaka populiariausia Lietuvoje. Visų pirma, tai yra didžiulės apimties
dokumentas – 42 straipsniai, telpantys į 390 puslapių. Nuo 1958 m. iki darbo rašymo pradžios ši
kolektyvinė sutartis buvo keičiama 15 kartų54 (paskutinį kartą 2011 m. – susitarta dėl algų kepurės
ir prabangos mokesčio dydžių, bei pakeistas biudžeto paskirstymo modelis). Ši kolektyvinė sutartis
reglamentuoja žaidėjų kontrakto detales (nustatyti kontrakto formos reikalavimai, minimalios ir
50 Glenn M. Wong, Essentials of sports law – 4th edition (California: ABC-CLIO, 2010), p. 530. 51 History of Major League Baseball Players (2016 06 29);
<http://www.mlbplayers.com/ViewArticle.dbml?DB_OEM_ID=34000&ATCLID=211042995> [aplankyta 2016 10
21]. 52 Žr. išnašą 50: Glenn M. Wong, p. 514. 53 National Basketball Association Collective Bargaining Agreement (2011 12 08);
<https://www.scribd.com/doc/172760974/NBA-NBPA-CBA-2011> [aplankyta 2016 10 22]. 54 Žr. išnašą 50: Glenn M. Wong, p. 551-552.
25
maksimalios algos dydis, kontrakto terminų reikalavimai ir kt.), socialines garantijas (pensijų
kaupimas, medicininės garantijos, sveikatos draudimas), elgesio taisykles (treniruočių, spaudos
dienos, labdaros renginių metu elgesio reikalavimus), tvarkaraščius (datas kada prasideda
treniruočių stovyklos, sezonas, atostogų metas, visų žvaigždžių diena ir kt.), dopingo programą
(sąlygos testavimo, nuobaudos ir kt.) ir daugelį kitų aspektų, susijusių su sportininko sportine
veikla. Puikus pavyzdys, kuris atskleidžia šios sutarties detalumą ir išsamumą, tai 18 str. 1 d.
numatyti viešbučio susitarimai klubams – (a) kiekviena Nacionalinės krepšinio lygos komanda
sutinka dėti visas pastangas siekiant įvykdyti šį susitarimą, žaidėjams esant išvykose : (i) žaidėjų
bagažas turi būti paimtas portjė; (ii) viešbutis turi būti pirmos klasės; (iii) viešbutyje turi būti
prailgintos lovos. Jeigu pripažįstama, jog klubas tyčia pažeidė šį susitarimą, tai Nacionalinė
krepšinio lyga skiria 5000 dolerių baudą klubui. (b) Išvykoje, klubas turi suteikti kiekvienam
žaidėjui atskirus kambarius viešbutyje.55 Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, jog šis dokumentas yra
aukščiausios teisinės apsaugos garantas, kadangi žaidėjų asociacija su klubų vadovais yra susitarę
net dėl viešbučių reikalavimų. Tai tik viena iš daugelio straipsnių dalių, kuri smulkmeniškai
detalizuoja sportininkų sąlygas. Dėl savo apimties ir detalumo, ši kolektyvinė sutartis yra viena
išsamiausių, todėl pagrįstai laikoma pavyzdine visame pasaulyje, kadangi užtikrina plačiausią
profesionalaus sportininko teisių apsaugą.
Toliau gilinantis į žaidėjų asociacijos veikimą, privalu išskirti tris pagrindinės žaidėjų
asociacijos funkcijas, bei jas trumpai išanalizuoti: 1) derybos dėl kolektyvinių darbo sutarčių
nuostatų - suprantama, jog bėgant laikui, keičiasi aplinka, keičiasi gyvenimo sąlygos, tame tarpe
keičiasi ir darbo santykiai. Būtent todėl žaidėjų asociacijos sudarinėja terminuotas kolektyvines
sutartis (pvz.: Nacionalinės futbolo lygos kolektyvinės sutarties 69 str. 1 d. numato šios sutarties
galiojimą nuo 2011 m. – 2020 m. paskutinės dienos56), kas sąlygoja žaidėjų asociacijų aktyvų
domėjimąsi esama padėtimi lygoje. 2) kolektyvinių sutarčių vykdymo priežiūra – žaidėjų
asociacijos kolektyvinėse sutartyse susitaria dėl skundų nagrinėjimo procedūros vykdymo proceso,
kurio nekontroliuoja lygos57 - arbitražo. Toks skundų nagrinėjimo modelis pasirinktas, siekiant
išvengti teisminių procesų, kas leidžia atlikti procesą griečiau, pigiau ir neviešai. Dėl to žaidėjų
55 Žr. išnašą 53: National Basketball Association Collective Bargaining Agreement; 18 str. 1 d., 290 psl. 56 National Football League Collective Bargaining Agreement (2011 08 04);
<https://nflpaweb.blob.core.windows.net/media/Default/PDFs/General/2011_Final_CBA_Searchable_Bookmarked.p
df> [aplankyta 2016 10 22]. 57 Žr. išnašą 50: Glenn M. Wong, p. 562.
26
asociacijos viena iš pareigų – sekti ar kolektyvinėse sutartyse nurodytos teisės ir laisvės žaidėjams
nėra pažeidžiamos arba priimti žaidėjų skundus dėl kolektyvinės sutarties pažeidimų. 3) sportininkų
atstovavimas bei jų teisių gynimas – žaidėjai JAV lygose yra ginami dviejų sutarčių – kolektyvinės
ir individualios, sudaromos su klubu. Esant kažkurios sutarties pažeidimui, žaidėjų asociacija gali
inicijuoti teisminį procesą, siekiant apginti individualias žaidėjo teises. Kita sportininkų teisių
gynimo priemonė, kurią gali pradėti asociacija – streikas. JAV teisė streikuoti įtvirtinta
Nacionaliniame darbo santykių akte58 (angl. National Labor Relations Act). Šis būdas taikomas,
siekiant apginti bendras, kolektyvines žaidėjų teises. Dažniausiai asociacija pradeda žaidėjų streiką,
esant esminiams nesutarimams dėl kolektyvinės sutarties nuostatų arba pasibaigus kolektyviniai
sutarčiai ir niekaip nerandant kompromisų dėl naujos kolektyvinės sutarties normų. Jeigu derybos
dėl kolektyvinės sutarties nuostatų užsitęsia, lygos klubai turi teisę skelbti lokautą ir sustabdyti
sportinę veiklą visoje lygoje. Vienas iš pavyzdžių, 2012 m. rugsėjo 15 d. Šiaurės Amerikos
nacionalinėje ledo ritulio lygoje paskelbtas lokautas59, kuris kilo nesusitarus dėl naujos kolektyvinės
sutarties. Tik 2013 m. sausio 12 d. buvo pasiektas susitarimas dėl naujos kolektyvinės sutarties. Šis
lokautas truko 113 dienų, buvo nutraukta 628 varžybos, kas kainavo milijonus dolerių abejoms
derybų šalims. Tačiau nors lokauto metu žaidėjams nėra mokami atlyginimai, sportininkai nesutiko
nustoti streikuoti, siekdami didesnės teisinės apsaugos ir palankesnių darbinių sąlygų. Taigi
asociacijų veikla JAV yra sportininkų teisių užtikrinimo garantas, kurio pavyzdžiu seka daugelis
pasaulio valstybių.
Nagrinėjant Lietuvos situaciją, kaip anksčiau buvo minėta, Lietuvoje nėra įkurtos nei vienos
sportininkų asociacijos. Norint taikyti JAV modelį Lietuvos teisinėje sistemoje, visų pirma reiktų
sportinės veiklos reglamentavime taikyti darbo teisės normas, o sportininkus pripažinti darbuotojais
darbo teisės normų prasme. Tai suponuotų galimybę sportininkams sudarinėti kolektyvines sutartis,
nes pagal naująjį DK – tik darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių
sąjungų organizacijos šio kodekso nustatyta tvarka turi teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl
kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo ir jose dalyvauti ir sudaryti kolektyvines sutartis60.
Suprantama, jog negalima lyginti JAV ir Lietuvos sporto rinkų, tačiau sekdami JAV pavyzdžiu,
galėtume sudaryti kolektyvines sutartis tarp komandinio sporto profesionalių sportininkų
58 National Labor Relations Act; <https://www.nlrb.gov/resources/national-labor-relations-act> [aplankyta 2016 10 25]. 59 2012 – 2013 NHL lockout; <https://en.wikipedia.org/wiki/2012%E2%80%9313_NHL_lockout> [aplankyta 2016 10
25]. 60 Žr. išnašą 37: LR darbo kodeksas, 187 str.
27
asociacijos ir klubų vadovų, kuriose galėtumėme sureguliuoti algų dydžius, socialines garantijas,
atleidimo taisykles ir daugelį kitų aspektų. Šis reglamentavimas nustatytų pamatinius sportinės
veiklos aspektus, kas suteiktų didesnę teisinę apsaugo profesionaliems sportininkams.
Apibendrinant, Lietuvos Respublikoje profesionalių sportininkų interesų apsauga turi
spragų - asociacijos laisvės principas yra vienas iš svarbiausių teisės principų, kuris taikomas
kiekvienoje demokratinėje valstybėje. Sporto pasaulyje asociacijų laisvės principas plačiausiai
taikomas JAV. Žaidėjai, jungdamiesi į asociacijas, sudarinėja kolektyvines darbo sutartis su klubų
ar organizacijų savininkais, taip nustatydami savo teises ir pareigas. Norint šią praktiką taikyti
Lietuvoje, sportinė veikla turėtų būti reglamentuojama darbo teisės normomis, kas suponuotų
profesionaliems sportininkams galimybę ginti savo teises, sudarinėjat kolektyvines darbo sutartis,
o tai leistų tinkamiau ginti sportininko interesus.
28
3. LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ SPORTINĖS VEIKLOS
REGLAMENTAVIMO PALYGINIMAS
Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje dažnai kyla ginčai, kurios teisės normas reikia
taikyti – ar civilinės, ar darbo teisės normas, esant ginčui dėl sportinės veiklos. Nors teismai savo
praktikoje taiko civilinės teisės normas, tačiau anksčiau aptarti DK ir KKS normų panašumai leidžia
abejoti ar civilinės teisės normų, o ne darbo teisės normų taikymas geriausiai apsaugo
profesionalaus sportininko teises. Būtent todėl šioje darbo dalyje nagrinėjama užsienio šalių teisės
sistemose taikoma praktika dėl profesionalaus sportininko teisių reguliavimo. Manytina, jog kitų
šalių praktikos nagrinėjamas, atskleis bendrą vaizdą, kuris matomas profesionalaus sportininko
teisiniame reguliavime Europoje, kas leis nustatyti geriausią profesionalaus sportininko teisių
apsaugą.
3.1. Italijos Respublika
Italijos Respublika turi vienas iš giliausių sporto tradicijų visoje Europoje. Analizuojant
profesionalaus sportininko reguliavimo ypatumus, reikia pradėti nuo to, jog individualius darbo
teisinius santykius Italijos Respublikoje reglamentuoja Civilinio kodekso 2094 str61. Iki 1980 m.
teisiniai santykiai tarp profesionalaus sportininko ir sporto klubo buvo reguliuojami būtent Civilinio
kodekso normomis, tačiau 1981 m. buvo priimtas specialusis darbo teisės aktas N. 91/1981, skirtas
reguliuoti išskirtinai sportą62. Savo paskirtimi šis aktas yra panašus į KKS, tačiau šio akto 3 str.
nustatyta, jog šis teisės aktas taikomas tik darbo sutartims, kurios sudaromos su sportininkais, bei
yra atlygintinos63. Tai reiškia, jog mėgėjiškas sportas nėra reglamentuojamas šio akto, bei
profesionalūs sportininkai laikomi darbuotojais Italijos Respublikoje. Lyginant su KKS, abejuose
teisės aktuose mėgėjiškas sportas laikomas neatlygintina veikla, taip jį atskiriant nuo
profesionalaus. Tačiau Lietuvos teisinėje sistemoje, priešingai nei Italijoje, profesionalūs
sportininkai nėra laikomi darbuotojais. Įdomu, jog Italijoje daugelyje sportų (dviračių sporte, golfe,
61 Tiziano Treu, Labor Law in Italy, Third Revised Edition (Netherlands: Kluwer Law International, 2011), p. 48. 62 Thomas Geukes Foppen, Italian Regulation of Sports and its Law n. 91 of 1981 – A Solution for Sports-Related
Problems in The Netherlands?, The International Sports Law Journal (2010), p. 85. 63 Ten pat.
29
futbole, motociklų sporte, bokse bei krepšinyje) vyksta kolektyvinės darybos dėl darbo sutarties
turinio tarp federacijos, sporto klubų bei profesionalių sportininkų.64 Šiose derybose profesionalius
sportininkus atstovauja profesinės sąjungos arba asociacijos. Kaip jau buvo minėta ankstesnėje
darbo dalyje, Lietuvos sporto pasaulyje nevyksta jokios kolektyvinės derybos, todėl sportininkai
praranda galimybė ginti savo interesus kolektyviai. Toliau gilinantis į Italijos profesionalaus
sportininko teisinį reguliavimą, reikia pabrėžti, jog akto N. 91/1981 2 str. nustatyta, kurie asmenys
laikomi profesionalūs sportininkai – tai atletai, treneriai, sporto vadovai (angl. Technicals sports
managers) bei individualūs sportininkų treneriai, kurie atlieka atlygintiną, tęstinę veiklą.65 Tačiau
numatyta dar viena sąlyga, norint pripažinti veiklą profesionalia – atliekama veikla turi būti įtraukta
į Italijos nacionalinio olimpinio komiteto sporto rūšių sąrašą, bei kvalifikuojama nacionalinės
federacijos, kuri numatyta tos veiklos taisykles. Akivaizdu, jog Italijoje profesionalaus sportininko
apibrėžimas apima platesnį asmenų skaičių nei Lietuvoje, kadangi profesionaliu sportininku
Lietuvoje laikoma tik sportininkas, o sportinės veiklos sutartis gali sudaryti ir treneriai. Italijoje
profesionalaus sportininko statusą, bei profesionalaus sportininko teisę sudaryti darbo sutartį turi ne
tik sportininkai, bet ir jų treneriai, bei vadovai. Toks reglamentavimas išsamiau gina sporto
pasaulyje dirbančių asmenų teises. Manytina, jog Lietuvoje nėra įtraukti vadovai bei asmeniniai
treneriai, kadangi su jais sudarinėjamos darbo sutartis, o KKS reglamentuoja būtent sportinės
veiklos sutartis. Sportinės veiklos sutartims pradėjus taikyti DK normas Lietuvoje, būtų
suvienodintas visų sporto pasaulyje dirbančių asmenų teisinis statusas, kas suteiktų aiškumą ir
pastovumą teisinėje sistemoje.
Kadangi Italijoje profesionalus sportininkas yra laikomas darbuotoju, todėl jo teisės gina ir
Italijos Konstitucija66. Nors „sportas“ Italijos Konstitucijoje minimas tik 117 str., tačiau
profesionaliam sportininkui suteiktos visos darbuotojams skirtos laisvės ir teisės. Kaip pavyzdys,
pagal 39 str. profesionalus sportininkas turi teisę jungtis į profesines sąjungas. 40 str. suteikia
profesionaliam sportininkui teisę streikuoti, o 3 str. užtikrinta diskriminacijos draudimą. Akivaizdu,
jog teisių nustatymas Konstitucijoje sustiprina profesionalaus sportininko teisių apsauga. Tačiau
svarbu nepamiršti, jog nors profesionalus sportininkas prilyginimas darbuotojui Italijos teisinėje
64 French National Olympic Committe, United Towards a Common Goal: A European Sport, p. 15;
<http://www.cebre.cz/dokums_raw/cnosf_study_contracts_professional_sport.pdf> [aplankyta 2016 11 08]. 65 Žr. išnašą 62: Thomas Geukes Foppen. 66 Constitution of Italian Republic (1947 12 22)
<https://www.senato.it/documenti/repository/istituzione/costituzione_inglese.pdf> [aplankyta 2016 11 09].
30
sistemoje, tačiau sporto sritis yra labai specifinė, sportininkas turi specifinį teisinį statusą, todėl
įstatymų normos jo atžvilgiu taikomos atsižvelgiant i sporto sektoriaus ypatumus.67 Lietuvos
Konstitucijoje68 taip pat minimas sportas – 53 str. pažymima, jog Valstybė skatina visuomenės kūno
kultūrą ir remia sportą. Taip pat yra numatyta galimybė jungtis į asociacijas, tačiau Lietuvoje
profesionalus sportininkas, netenka teisės streikuoti, kadangi nėra laikomas darbuotoju.
Apibendrinant, Italijos Respublikos profesionalus sportininkas laikomas darbuotoju, todėl
jam taikomos darbuotojų teises ginančios teisės normos, atsižvelgiant į sporto rūšies ypatumus.
Manytina, jog sekant Italijos pavyzdžiu ir profesionalius sportininkus pripažįstant darbuotojais
Lietuvos Respublikoje, jiems suteiktų didesnę teisinę apsaugą, kadangi profesionalūs sportininkai
galėtų savo teises ginti Konstitucijoje darbuotojams suteiktomis priemonėmis – streiku, bei
kolektyvinėmis derybomis.
3.2. Vokietijos Federacinė Respublika
Vokietijos Federacinės Respublikos, susidedančios iš 16 federacinių vienetų (žemių), teisinė
sistema yra paini ir sudėtinga, ne išimtis ir sporto teisė. Sporto organizacijų veikla vykdoma
piramidės principų, kas lemia, jog kiekviena žemė turi savo sporto federaciją, o valstybiniu
lygmeniu jas jungia Vokietijos olimpinio sporto konfederacija.69 Profesionalaus sportininko
pamatinės konstitucinės teisės yra ginamos Pagrindinio Įstatymo70 (vok. Grundgesetz für die
Bundesrepublik Deutschland). Šis teisės aktas užtikrina tokias pamatines teises kaip - veiksmų
laisvę (2 str.), asociacijų laisvę (9 str.), profesijos laisvę (12 str.) ir kt. Vokietijos teisinėje sistemoje
yra numatyta kolektyvinių derybų galimybė. Tik ledo ritulio, krepšinio ir futbolo sportininkų
asociacijos yra susikūrusios, siekiant ginti darbuotojų-sportininkų teises, tačiau Vokietijoje nė karto
nebuvo profesionalių sportininko streiko, kas parodo, jog ši sportininkų interesų galimybė nėra
plačiai taikoma.
67 Žr. išnašą 6: Arnas Paliukėnas, p. 112. 68 Žr. išnašą 49: LR Konstitucija. 69 Klaus Vieweg, Andreas Krause, Germany. International Encyclopaedia of Laws: Sports Law (Kluwer Law
International, 2013), p. 64;
<http://www.irut.jura.unierlangen.de/Forschung/Veroeffentlichungen/Aufsaetze_KV/IEL_SportsLaw_Germany.pdf>
[aplankyta 2016 11 11]. 70 Basic Law of the Federal Republic of Germany;
<http://www.gesetze-im-internet.de/englisch_gg/englisch_gg.html#p0016> [aplankyta 2016 11 11].
31
Toliau gilinantis į profesionalaus sportininko veiklos reglamentavimą, pastebima, jog
Vokietijoje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, sportui taikomos darbo teisės normomis, o
profesionalūs sportininkai laikomi darbuotojais. Įdomu tai, jog, priešingai nei Lietuvoje, Vokietijos
teisinėje sistemoje nėra pateiktas profesionalaus sportininko apibrėžimas. Tik sportininko sportinę
veiklą priskyrus darbui, sportininkas tampa darbuotoju Vokietijos teisinėje sistemoje. Šiam tikslui
pasiekti, darbas turi būti suprantamas kaip ekonominė, o ne fizinė veikla.71 Tai reiškia, jog
sportininkas yra profesionalus ir laikomas darbuotoju, tik jei sportas jam yra pagrindinis
pragyvenimo šaltinis, bei yra įsipareigojęs su klubu ar varžybų šeimininkais.72 Kaip ir Lietuvos
teisinėje sistemoje, Vokietijoje profesionalūs sportininkai atskiriami nuo mėgėjų būtent dėl
atlygintinumo kriterijaus – mėgėjams nėra mokamas atlyginimas už sportinę veiklą. Vokietijos
teisėje darbo teisiniai santykiai nėra sukuriami, jei sportininko sutartyje nėra numatytas atlyginimo
dydis.73 Gilinantis į sportinės veiklos sutartį Vokietijos teisinėje sistemoje, atkreiptinas dėmesys į
sporto sutarties formą – profesionalaus sportininko sportinė sutartis turi būti rašytinės formos,
kadangi Vokietijos teisinėje sistemoje darbo sutartys privaloma būti rašytinės formos74. Taip pat
sporto federacijos taisyklėse numatytas rašytinės sutarties reikalavimas.75 Siekiant apsaugoti
profesionalius sportininkus, federacijos nustato standartinius kontraktus. Būtinosios sportinių
sutarčių sąlygos yra susitarimas dėl išeitinės išmokos, atlyginimo, premijų, bei bendrųjų sutarties
šalių įsipareigojimų.76 Tokia būtinųjų sutarties sąlygų apimtis yra kur kas mažesnė, nei numatyta
KKS.
Kalbant apie darbo teisės taikymo privalumus Vokietijos sporto teisėje, būtina išskirti
imperatyvų atostogų, kompensacijos traumos atveju, bei visų socialinių garantijų nustatymą
profesionaliems sportininkams. Kiekvienas klubas turi užtikrinti profesionaliam sportininkui
atostogų galimybes. Darbo teisės normos imperatyviai nustato, jog darbuotojas, dirbantis šešias
dienas per savaitę, turi minimalias 24 darbo dienų atostogas kasmet77. Jei darbuotojas dirba penkias
darbo dienas per savaitę, tai jis turi minimalias 20 darbo dienų atostogas. Tačiau darbo teisinių
71 Žr. išnašą 69: Klaus Vieweg, p. 102. 72 Ten pat, p. 103 73 Ten pat. 74 Act concerning Proof of Substantial Conditions Applicable to the Employment Relationship (Nachweisgesetz).
<https://www.ukb.unibonn.de/42256BC8002B7FC1/vwLookupDownloads/Nachweisgesetz_.pdf/$FILE/Nachweisge
setz_.pdf> [aplankyta 2016 11 14]. 75 Žr. išnašą 69: Klaus Vieweg, p. 109. 76 Žr. išnašą 64: French National Olympic Committe, p. 16. 77 Bundesurlaubsgesetz, 3(1) str.; <https://www.gesetze-im-internet.de/burlg/__3.html> [aplankyta 2016 11 15].
32
santykių šalys, sudarinėdamos darbo sutartis, gali susitarti dėl papildomų atostogų sąlygų, tačiau
sandorio šalys negali nukrypti nuo imperatyvių reikalavimų, jei tai pablogina darbuotojo teises.
Traumos ar ligos atveju, profesionaliam sportininkui nustatytas privalomas 6 savaičių atlyginimo
mokėjimas78, nepaisant sutartyje nustatyto susitarimo. Galiausiai, profesionalūs sportininkai įgyja
teisę į visas darbuotojams suteikiamas socialines garantijas (privalomąjį sveikatos draudimą,
draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, pensijų draudimą, bei bedarbio pašalpą). Vokietijos teisinėje
sistemoje privalomasis sveikatos draudimas reglamentuojamas Socialinės apsaugos kodekso V
knygoje79 (vok. Sozialgesetzbuch Fünftes Buch) (toliau – SGB V). Pagal SGB V 48 str. 1 d.
susirgusiam asmeniui, tame tarpe ir profesionaliam sportininkui, mokama nedarbingumo pašalpa
neribotą laiką, kol asmuo nepasveiksta, tačiau ne ilgiau nei 78 savaites per trejus metus. Ligos
atveju, nedarbingumo pašalpos dydis paprastai siekia 70% darbo užmokesčio (SGB V 47 str. 1d.).
Tačiau SGB V 52 str. numatyta, jog sveikatos draudimo išmoka nemokama, jei pripažįstama, kad
ligonis sąmoningai sukėlė ligą. Įdomu tai, jog nedarbingumo pašalpa dėl ligos nemokama
profesionaliems atletams, kurių metinis darbo užmokestis viršija 50 850 EUR, tačiau jie turi
galimybę save drausti privačiai80. Draudimą nuo nelaimingų atsitikimų reglamentuoja Socialinės
apsaugos kodekso VII knyga81 (vok. Siebtes Buch Sozialgesetzbuch) (toliau – SGB VII), kuri
užtikrina apsaugą nuo profesinių avarijų ir profesinių ligų padarinių. Šis draudimas skiriasi nuo
privalomojo sveikatos draudimo tuo, jog privalomasis sveikatos draudimas apima ir tuos atvejus,
kada profesionalus sportininkas suserga savo laisvalaikio metu, o draudimas nuo nelaimingų
atsitikimų skirtas apdrausti profesionalų sportininką nuo ligos ar žalos, kuri atsirado atliekant savo
profesinę veiklą, būtent užsiimant sportu. Pagal SGB VII 150 str. šio draudimo įmokos mokamos
išimtinai darbdavio. Šis draudimas apima bet kokią profesionalaus sportininko traumą ar ligą (ligų
sąrašas sudaromas pagal sporto šakos specifiką), kurią jis patyrė varžybų, treniruočių ar kitų klubo
organizuojamų renginių metu. Pensijų draudimą reglamentuoja Socialinės apsaugos kodekso VI
knyga82 (vok. Sozialgesetzbuch Sechstes Buch). Kiekvienas profesionalus sportininkas kaupia savo
pensiją, taip gaudamas visus numatytus pensijos kaupimo draudimus. Paskutinė socialinė garantija,
numatoma darbuotojui Vokietijos teisinėje sistemoje, tai bedarbio pašalpos draudimas, kuris
78 Entgeltfortzahlungsgesetz, 3 str.;<https://www.gesetze-im-internet.de/bundesrecht/entgfg/gesamt.pdf> [aplankyta
2016 11 15]. 79 Sozialgesetzbuch Fünftes Buch; <https://www.gesetze-im-internet.de/sgb_5/> [aplankyta 2016 11 16]. 80 Žr. išnašą 69: Klaus Vieweg, p. 179. 81 Siebtes Buch Sozialgesetzbuch; <https://www.gesetze-im-internet.de/sgb_7/> [aplankyta 2016 11 16]. 82 Sozialgesetzbuch Sechstes Buch; <http://www.gesetze-im-internet.de/sgb_6/> [aplankyta 2016 11 17].
33
reglamentuojamas Socialinės apsaugos kodekso III knygoje83 (vok. Sozialgesetzbuch Drittes Buch)
(toliau – SGB III). Šio draudimo įmokas privalo mokėti tik įdarbinti asmenys, todėl šiuo draudimu
gali naudotis tik darbuotojais laikomi asmenys, tame tarpe ir profesionalūs sportininkai. Pagrindinė
šio draudimo paskirtis – bedarbio pašalpa (SGB III 136 str.), kurią asmuo gauna, neturėdamas
darbo. SGB III 149 str. nustato bedarbio pašalpos dydį – standartiškai 60 % darbo užmokesčio
sumos ir 67 % asmenis, kurie augina bent vieną vaiką. Ši pašalpa mokama nuo 6 iki 24 mėnesių,
priklausomai nuo draudimo mokėjimo laikotarpio, bei darbuotojo amžiaus. Vienas iš pavyzdžių,
kada profesionalus sportininkas gali kreiptis dėl bedarbio išmokos, tai kai sportininko įdarbinimas
prieštarauja federacijos nustatymos taisyklėms84.
Lyginant Lietuvos ir Vokietijos sportinės veiklos reglamentavimą, matomas akivaizdus
skirtumas. Vokietijos Federacinė Respublika profesionalius sportininkus laiko darbuotojais,
suteikdami visas socialines garantijas, numatytas darbo teisės. Lietuvos Respublikoje profesionalus
sportininkas laikomas paslaugos teikėjų. Nors teismų praktikoje nurodyta, jog sportinės veiklos
sutartis gali sukurti darbo teisinius santykius atskiru susitarimu, tačiau Lietuvoje dominuoja
paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kurie įregistruojami kaip individuali veikla, kas neužtikrina
visų socialinių garantijų, suteikiamų darbo teisinių santykių šalims. LR Vyriausybė yra priėmusi
nutarimą85, kuriame nustato maistpinigių dydžius sportininkams, mokamus už sporto renginius.
Įdomu tai, jog maistpinigiai priskiriami prie neapmokestinamųjų piniginių kompensacijų, kas
reiškia, jog sporto klubai ar organizacijos gali mokėti maistpinigius sportininkams, išvengdami bet
kokių mokesčių. Manytina, jog tai yra įstatymo spraga, kuri suponuoja galimybė sporto klubams
apeiti mokesčius, kadangi Lietuvoje paplitusi praktika sudarinėti sportinės veiklos sutartis, kuriose
atlyginimas nustatomas maistpinigiais. Nors neapmokestinamų maistpinigių dydis yra imperatyviai
nustatytas įstatymo, tačiau klubai sukuria dublerines komandas, siekiant kuo didesnę pinigų sumą
įforminti kaip maistpinigius, nors pagrindinių komandų žaidėjų atlyginimai kur kas viršija nustatytą
imperatyvų maistpinigių dydį. Vokietijos sportinės veiklos reglamentavimo modelio taikymas
Lietuvoje, padėtų išvengti bet kokių teisinių spragų, bei suteiktų didesnę teisinę apsaugo
profesionaliems sportininkams, kadangi sportinės veiklos reglamentavime būtų taikomos darbo
teisės normos. Tai suteiktų visas socialines garantijas profesionaliems sportininkams - pensijų, ligos
83 Sozialgesetzbuch Drittes Buch; <https://www.gesetze-im-internet.de/sgb_3/> [aplankyta 2016 11 18]. 84 Žr. išnašą 69: Klaus Vieweg; p. 182. 85 Dėl sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžių
patvirtinimo, LR Vyriausybės nutarimas (1997 06 05, Nr. 561).
34
ir motinystės, nelaimingų atsitikimų, nedarbo ir sveikatos draudimus. Žvelgiant plačiau,
profesionalius sportininkus priskyrus darbo teisinių santykiu šalimi, valstybė gautų didesnius
mokesčius, o profesionalūs sportininkai visas socialines garantijas.
Apibendrinant, Vokietijos Federacinėje Respublikoje sportinę veiklą reglamentuoja darbo
teisės normos, o profesionalus sportininkas laikomas darbuotoju. Darbo teisės taikymas
profesionaliems sportininkams užtikrina atostogas, kompensacijas traumos atveju, bei visas
socialines garantijas (privalomąjį sveikatos draudimą, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, pensijų
draudimą, bei bedarbio pašalpą). Šis sportinės veiklos reglamentavimo modelis turėtų būti sektinas
Lietuvos teisinei sistemai, kadangi darbo teisės taikymas sportinės veiklos reglamentavime
Lietuvoje užtikrintų visas socialines garantijas profesionaliems sportininkams, kas suteiktų teisinį
stabilumą asmenims, užsiimančiais sportu profesionaliai.
35
IŠVADOS
1. Profesionalaus sportininko reglamentavimo raida Europos Sąjungoje vyko lėtai. Pirmą
kartą profesionalaus sportininko reglamentavimo klausimas buvo iškeltas 1974 m.
Walrave byloje. Walrave ir Dona bylose Europos Teisingumo Teismas gan plačiai
išaiškino profesionalaus sportininko reglamentavimą Europos Sąjungoje , tačiau siekiant
šių principų veikimo, Sąjungoje vyko ilgos derybos su sporto organizacijomis. Tik 1995
m., išnagrinėjus Bosman bylą, nustatytos privalomos profesionalaus sportininko
reglamentavimo taisyklės, kurios numatytos visų sporto rūšių profesionaliems
sportininkams.
2. Sportas yra reguliuojamas Europos Sąjungos tiek, kiek jis reiškia ekonominę veiklą
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 2 str. prasme. Tai sąlygoja, jog profesionalūs
sportininkai yra laikomi darbuotojais pagal Sutarties 45 str., įgydami visas darbuotojams
suteiktas laisves bei teises. Taip pat Europos Sąjungoje uždrausta bet kokia valstybės
narės profesionalaus sportininko diskriminacija dėl pilietybės, išskyrus sportinio intereso
tikslais.
3. Lietuvos Respublikoje sportinę veiklą reglamentuoja specialusis Kūno kultūros ir sporto
įstatymas. Dėl šio įstatymo išsamumo stokos, teismai taikydami jį savo praktikoje,
vadovaujasi Civilinio kodekso normomis, todėl sportinės veiklos teisiniai santykiai
Lietuvos Respublikoje yra laikomi paslaugų teikimo teisiniais santykiais, o profesionalus
sportininkas – paslaugų teikėju. Nors naujajame Darbo kodekse profesionaliems
sportininkams nėra suteikti darbo santykių ypatumai, tačiau šio kodekso autorių manymu,
tokie pokyčiai yra būtini.
4. Italijos ir Vokietijos teisinėse sistemose, kaip ir daugelyje kitų valstybių, profesionalus
sportininko teisiniame reglamentavime taikomos specialiosios darbo teisės normos, o
profesionalus sportininkas laikomas darbuotoju. Kadangi Lietuvos Respublikos darbo
kodekso ir Kūno kultūros ir sporto įstatymo normos yra panašios tiek savo esme, tiek
turiniu, todėl užsienio šalių teisinio modelio taikymas Lietuvoje suteiktų didesnę teisinę
36
apsaugą profesionaliems sportininkams, kadangi garantuotų visas socialines garantijas,
numatytas darbuotojui.
5. Kūno kultūros ir sporto įstatyme numatytas profesionalaus sportininko interesų gynimas,
steigiant asociacijas, tačiau Lietuvos Respublikoje tokio pobūdžio asociacijų nėra
sukurta. Tuo tarpu JAV profesionalių sportininkų asociacijos yra laikomos pavyzdinėmis,
nes didžiausių lygų profesionalūs sportininkai yra atstovaujami, bei ginami žaidėjų
asociacijų. Žaidėjų asociacijos sudarinėja kolektyvines darbo sutartis su lygomis ir
klubais, siekdami kuo geresnių teisinių sąlygų profesionaliems sportininkams. Darbo
teisės normų taikymas sportinės veiklos reglamentavime Lietuvos Respublikoje leistų
taikyti JAV modelį, kas suponuotų galimybę sudarinėti kolektyvines darbo sutartis
profesionalių sportininkų asociacijoms bei klubų vadovams, siekiant bendrų susitarimų
dėl stabilesnių teisinių santykių.
37
PASIŪLYMAI
1. Profesionalaus sportininko teisiniame reglamentavime taikyti darbo teisės normas ir
profesionalius sportininkus laikyti darbuotojais, darbo teisės normų prasme, taip
suteikiant visas socialines garantijas, numatytas darbuotojams.
2. Sudaryti profesionalių sportininkų asociacijas, kurios gintų sportininkų interesus.
Darbo teisės normų taikymas profesionalių sportininkų reglamentavime, leistų
asociacijoms derėtis dėl kolektyvinių sutarčių tarp sportininkų ir klubų.
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Teisės norminiai aktai
1. LR Konstitucija. Žin. (1992, Nr. 33-1014).
2. LR civilinio proceso kodeksas. Žin. (2002, Nr. 36-1340).
3. LR darbo kodeksas (2016 09 14, Nr. XII-2603).
4. LR komercinio arbitražo įstatymas. Žin. (1996, Nr. 39-961).
5. LR kūno kultūros ir sporto įstatymas. Žin. (1996, Nr. 9-215).
6. LR Vyriausybės nutarimas. Dėl sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių
vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžių patvirtinimo. Žin.
(1997, Nr. 53-1238).
7. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Žin. (2006, Nr. 68-2497).
Specialioji literatūra
8. 2012 – 2013 NHL lockout.
<https://en.wikipedia.org/wiki/2012%E2%80%9313_NHL_lockout> [aplankyta
2016 10 25].
9. Act concerning Proof of Substantial Conditions Applicable to the Employment
Relationship (Nachweisgesetz).
<https://www.ukb.unibonn.de/42256BC8002B7FC1/vwLookupDownloads/Nachwe
isgesetz_.pdf/$FILE/Nachweisgesetz_.pdf> [aplankyta 2016 11 14].
10. Basic Law of the Federal Republic of Germany.
<http://www.gesetze-im-internet.de/englisch_gg/englisch_gg.html#p0016>
[aplankyta 2016 11 11].
11. Bundesurlaubsgesetz. <https://www.gesetze-im-internet.de/burlg/__3.html>
[aplankyta 2016 11 15].
12. Constitution of Italian Republic (1947 12 22)
<https://www.senato.it/documenti/repository/istituzione/costituzione_inglese.pdf>
[aplankyta 2016 11 09].
39
13. Entgeltfortzahlungsgesetz.
<https://www.gesetze-im-internet.de/bundesrecht/entgfg/gesamt.pdf> [aplankyta
2016 11 15].
14. French National Olympic Committe. United Towards a Common Goal: A European
Sport.
<http://www.cebre.cz/dokums_raw/cnosf_study_contracts_professional_sport.pdf>
[aplankyta 2016 11 08].
15. Glenn M. Wong. Essentials of sports law – 4th edition. California, ABC-CLIO,
2010.
16. History of Major League Baseball Players.
<http://www.mlbplayers.com/ViewArticle.dbml?DB_OEM_ID=34000&ATCLID=
211042995> [aplankyta 2016 10 21].
17. Klaus Vieweg, Andreas Krause. Germany. International Encyclopaedia of Laws:
Sports Law. Kluwer Law International, 2013.
<http://www.irut.jura.unierlangen.de/Forschung/Veroeffentlichungen/Aufsaetze_K
V/IEL_SportsLaw_Germany.pdf> [aplankyta 2016 11 11].
18. National Basketball Association Collective Bargaining Agreement.
<https://www.scribd.com/doc/172760974/NBA-NBPA-CBA-2011> [aplankyta
2016 10 22].
19. National Football League Collective Bargaining Agreement.
<https://nflpaweb.blob.core.windows.net/media/Default/PDFs/General/2011_Final_
CBA_Searchable_Bookmarked.pdf> [aplankyta 2016 10 22].
20. National Labor Relations Act. <https://www.nlrb.gov/resources/national-labor-
relations-act> [aplankyta 2016 10 25].
21. Paliukėnas Arnas. Sportinės veiklos sutarties teisinė prigimtis. Teisė. 82 tomas,
2012.
22. Parrish Richard. Sports law and policy in the European Union. Manchester
University Press, 2003.
23. Siebtes Buch Sozialgesetzbuch. <https://www.gesetze-im-internet.de/sgb_7/>
[aplankyta 2016 11 16].
40
24. Sozialgesetzbuch Drittes Buch. <https://www.gesetze-im-internet.de/sgb_3/>
[aplankyta 2016 11 18].
25. Sozialgesetzbuch Fünftes Buch. <https://www.gesetze-im-internet.de/sgb_5/>
[aplankyta 2016 11 16].
26. Sozialgesetzbuch Sechstes Buch. <http://www.gesetze-im-internet.de/sgb_6/>
[aplankyta 2016 11 17].
27. Thomas Geukes Foppen. Italian Regulation of Sports and its Law n. 91 of 1981 – A
Solution for Sports-Related Problems in The Netherlands?. The International Sports
Law Journal, 2010.
28. Tiažkijus Viktoras. Darbo teisė: teorija ir praktika. t. 1. Vilnius, Justitia, 2005.
29. Tiziano Treu. Labor Law in Italy. Third Revised Edition. Netherlands, Kluwer Law
International, 2011.
30. Valasevičius Saulius. Profesionaliojo sportininko teisinis statusas Lietuvoje.
Kaunas, Lietuvos Kūno Kultūros Akademija, 2004.
31. Vėgėlė Ignas. Europos Sąjungos teisė: vidaus rinkos laisvės, konkurencija ir teisės
derinimas. Vilnius, Mykolo Romerio universitetas, 2011.
32. Vyšniauskaitė Birutė. T. Davulis : jei naujas kodeksas neveiks, visada galėsim jį
taisyti.
<http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/150192/t_davulis_jei_naujas_kodeksas_nev
eiks_visada_galesime_ji_taisyti> [aplankyta 2016 10 14].
Teismų praktika
33. A.M. p. VšĮ „Atlanto“ futbolo klubas. Klaipėdos apygardos teismas (2008, Nr. 2A-
424-123).
34. B.N.O. Walrave and L.J.N. Koch p. Association Union cycliste internationale,
Koninklijke Nederlandsche Wielren Unie ir Federación Española Ciclismo.
Europos Teisingumo Teismas (1974, Nr. 36-74).
35. Gaetano Donà v Mario Mantero. Europos Teisingumo Teismas (1976, Nr. 13-76).
36. K.M. p. UAB “A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“. LR Aukščiausiasis teismas
(2011, Nr. 3K-3-65/2011).
41
37. M.B. p. VšĮ „Alitos“ krepšinio klubas. Lietuvos apeliacinis teismas (2004, Nr. 2-
579).
38. M.S. p. VšĮ „Marijampolės krepšinio klubas“. Kauno apygardos teismas (2010, Nr.
2A-776-173).
39. R.S. p. Vilniaus „Statyba“ krepšinio klubas. LR Aukščiausiasis teismas (2000, Nr.
3K-3-602).
40. T.M. p. VšĮ „Krepšinio rytas“. Lietuvos apeliacinis teismas (2009, Nr. 2T-94).
41. Union royale belge des sociétés de football association ASBL p. Jean-Marc
Bosman, Royal club liégeois SA p. Jean-Marc Bosman and others ir Union des
associations européennes de football (UEFA) p. Jean-Marc Bosman. Europos
Teisingumo Teismas (1995, Nr. C-415/93).
42. V.K. p. VšĮ „Atlantas“ futbolo klubas. LR Aukščiausiasis teismas (2005, Nr. 3K-3-
254).
![Blue Strobe Pyrotechnic Composition Based on … · 2019. 10. 22. · DOI: 10.1002/prep.201900184 Blue Strobe Pyrotechnic Composition Based on Aminoguanidinium Nitrate Dominykas Juknelevicius,[a]](https://img.pdfslide.net/doc/110x75/60b85ae2670a88236050e52f/blue-strobe-pyrotechnic-composition-based-on-2019-10-22-doi-101002prep201900184.jpg)
