Je a n-R e n é B ou ch e t

Šv. Dominykas

aidai

aidai · 2010

Je a n-R e n é B ou ch e t

Šv. Dominykas

Iš prancūzų kalbos vertėEduardas Klimenka

Viršelyje: Šv. Dominykas (fragmentas). Nežinomas dailininkas, XIX a. vid., Lietuvos dailės muziejus

© Les Éditions du Cerf, 1988© Eduardas Klimenka, vertimas, 2010© Leidykla „Aidai“, 2010

ISBN 978-9955-656-90-6

Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 VilniusTel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

UDK 23/28(460):929DomingoBo-394

Versta iš: Jean-René Bouchet, Saint Dominique, Paris, 1988

Knyga išleista Lietuvos dominikonų pastangomis remiant Flamandų dominikonų provincijai

Nihil obstat: Saulius Rumšas OPVilnius, 2009 12 22

Imprimatur: Jacek Szpręglewski OP, Vicarius GeneralisVilnius, 2009 12 23. Reg. Vic. 2009/33

Konsultantė Aušra GrigaravičiūtėRedaktorė Rima MalickaitėKnygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Turinys

Lietuviškojo leidimo pratarmė 7Saulius Rumšas OP

Pratarmė 11Daug žadantis vaikas 13Palensijos atsivertimas 17Osmos kanauninkas 21Dominyko malda 25Kelionė į Daniją 29Susitikimas Monpeljė 33Pamokslavimas Langedoke 37Ugnies stebuklas 39Fanžo – Pruilis 43Nužengimas į pragarus 45Apie du laiškus 49Ordino gimimas 51Ordino patvirtinimas 55Darbuojantis iš peties 61Išsklaidymas 65Brolybės švelnumas 69Reginaldas ir Jordanas 73Kelyje 79Besiplečiantis ordinas 83Vita apostolica 871220 m. Bolonijos kapitula 91

Jean-René Bouchet

6

Statoma katedra 951220 m. kapitula ir elgetavimas 99Dominyko troškimas 103Naujieji vienuoliai 107Vienuolės 111Pamokslavimo kampanija Lombardijoje 115Šventojo Dominyko mirtis 117Šventojo Dominyko testamentas 125Eik ir pamokslauk… 127

Bibliografinės pastabos 129

7

Lietuviškojo leidimo pratarmė

„Šventasis pamokslavimas“ – šis šiandien gal kiek keis-tokai skambantis posakis šv. Dominykui (apie 1170–1221), brolių pamokslininkų – arba dominikonų or-dino – įkūrėjui, reiškė daugiau nei gražų kalbėjimą. Sielų išganymo misionieriui Dominykui pirmiausia rūpėjo žmogaus ir Dievo santykis – kaip kalbėti žmo-gui apie Dievą ir kaip kalbėti Dievui apie žmogų.

Kilęs iš Senosios Kastilijos, tikrąjį atsivertimą Domi-nykas išgyvena Pietų Prancūzijoje, kai paseka savo vys-kupo Diego pavyzdžiu. Priešingai negu tuo laiku buvo priimta, Diegas laisvai pasirenka neturtą, atsikrato visos savo palydos ir keliauja pėsčiomis po kraštą skelbdamas tikėjimą žodžiu ir pavyzdžiu. Dominykas jį lydi ir, Diegui grįžus į Ispaniją, lieka tęsti jo veiklos. Jis pamokslauja, dis-kutuoja su klaidatikiais ir gyvena vadovaudamasis evan-gelinio neturto samprata. Jis gyvena kaip ir tie, kuriems jis kalba. Toks neįprastas gyvenimo būdas glumino ir dvasininkus, ir klaidatikius, bet tuo pat metu nešė vaisių. Pirmasis seserų vienuolynas Pietų Prancūzijos Pruilio vie-tovėje įkurtas 1206 m. Po kelerių metų Tulūzoje suburti ir broliai. 1216 m. gruodžio 22 d. Popiežius Honorijus III patvirtina naują vienuolišką ordiną. Nepraėjus nė me-tams, įkūrėjas išsiunčia dar visai negausios Tulūzos ben-druomės brolius į Paryžių, Romą, Madridą, Boloniją. Dominykas jiems nurodo siuntimo tikslą: „Studijuoti,

Jean-René Bouchet

8

pamokslauti ir gyventi bendruomenėje“. Priemonės sielų išganymo misijai duotos. Broliai pirmiausia stei-gia vienuolynus, kitaip dar vadinamus „Šventaisiais pa-mokslavimais“. Pamokslavimas – tai Gerosios Naujienos skelbimas savo gyvenimu ir žodžiu. Dar tiksliau, tai gyve-nimas Jėzaus Kristaus Evangelija, sekant pirmųjų apaštalų bendruomenės pavyzdžiu (plg. Apd 2, 42–47). Pamoks-la vimas įtraukiamas į vienuolinio gyvenimo sampratą. Kal bė ji mas apie Dievą žmogui suprantama kalba tampa uždaviniu kiekvienam broliui.

Švenčiant dominikonų ordino įkūrimo 800 metų ju-biliejų, žvilgsnis dažnai krypsta į jo įkūrėją. Priešingai negu daugelis kitų vienuolynų steigėjų, šv. Dominykas tarsi išnyksta. Priežastis yra tai, kaip įkūrėjas suvokė savo vaidmenį. Argi ne jis pats norėjo būti palaidotas broliams po kojų? Be to, jis visą naujosios vienuolijos valdymą atiduoda į brolių kapitulos rankas. Svarbiau-sia – sielų išganymas, visas dėmesys misijai. Kalbant apie vienuolišką gyvenimą kartais mėgstama skirti įkū-rėjo charizmą ir kūrinio charizmą. Pamokslininkų or-dinas pasirenka pastarąją. Todėl daugiau dėmesio bus kreipiama į misiją, o ne į šios misijos iniciatorių. Tačiau Dominyko iškeltas klausimas lieka aktualus: kaip kal-bėti apie Dievą šiandienos žmogui?

Taigi minėti šv. Dominyką – tai žvilgtelėti atgal, kad drąsiau žvelgtum į priekį, į ateitį. Būtent tai darė pats Dominykas. Skaičiuodamas paskutines savo žemiškojo gyvenimo sekundes, jis guodė šalia verkiančius brolius

9

Šv. Dominykas

sakydamas: „Neverkite, aš jums būsiu daug naudinges-nis iškeliavęs“. Pamokslininkų ordino steigėjas niekada nepamiršo šio savo pažado.

Žengti į priekį – toks yra ir šios knygutės autoriaus tikslas. Jeano-René Bouchet (1936–1987) knyga nėra tipinė istorinė studija apie šv. Dominyką. Juo labiau tai ne pamaldus pasakojimas apie stebuklingus įvykius. Tai – gyvenimo perskaitymas. Būdamas novicijų ma-gistru, paskui vienuolyno prioru ir galiausiai Paryžiaus Provincijos provincijolu, knygos autorius puikiai juto savo laiko pulsavimą. Be to, pasak liudytojų, jis buvo vienas iš nedaugelio, turėjusių tikrą ir glaudų ryšį su šv. Dominyku. Jeanas-René Bouchet niekada nepa-miršo paskutiniųjų Dominyko žodžių, o jų veiksmin-gumą patyrė savo gyvenime. Istorija autoriui yra tarsi pretekstas, leidžiantis pažvelgti į pamokslininkų or-dino įkūrėją bei jo misiją mūsų laikų akimis, bandant surasti ne tikslų atsaką į šiandienos klausimus, tačiau semiantis paskatinimo ir drąsos priimti naujus iššūkius. Šv. Dominyko pavyzdys ragina gyventi evangeline dva-sia, kad ir koks būtų pasaulis.

Baigdamas visų Baltijos šalių dominikonų vardu dė-koju Eduardui Klimenkai už projekto inicijavimą bei vertimą, Flamandų dominikonų Provincijai – už pa-ramą leidimui ir, žinoma, „Cerf “ ir „Aidų“ leidykloms už sumanymo įgyvendinimą.

Saulius Rumšas OP

11

Pratarmė

Draugystė yra geriausias būdas pažinti kitą žmogų. Dominyką nuolat supo vyrai ir moterys, kurie jį my-lėdami ir pasitikėdami juo, ėjo tokiais keliais ir darė tokius sprendimus, kurių patys tuo metu negalėjo su-prasti. Dominyko įpėdinis, Jordanas iš Saksonijos, buvo vienas jų. Pradėjęs vadovauti ordinui, savo broliams jis panorėjo perteikti autentišką jų Tėvo paveikslą.

Jordanas pasakoja apie Dominyką ir jo darbus. Sava-jame „veikalėlyje“ (libellus), kuriame aprašo pamoks-lininkų ordino atsiradimo istoriją, jis siekia perteikti ir leisti pajausti pirmapradę meilę (caritas primitiva), pastūmėjusią jaunajį ispanų kanauninką skelbti Jėzaus Kristaus Vardo Gerąją Naujieną ir sukurti naują, nuos-tabą keliantį gyvenimo būdą.

Mėgindamas perteikti šventojo Dominyko por-tretą ir norėdamas, kad skaitytojas prisiliestų prie jo įžvalgų ir svajonių, sekiau būtent Jordano pasakojimu, tiesa, neatmesdamas ir kitų liudijimų, antai jo kano-nizacijos proceso dokumentų. Siekiau sukurti dialogą tarp Jordano, jo amžininkų ir šių dienų skaitytojo, be-sistengiančio pažinti tikruosius Pamokslininkų Tėvo bruožus.

Dominyko gyvenimą pažįstame ne itin gerai. Nere-tai biografai Dominyko paveikslą supaprastindavo, iš-kreipdavo, o kartais net paversdavo savotiša karikatūra,

Jean-René Bouchet

12

taikydamiesi prie savo laikų skonio ar mėgindami juo dangstytis, kol nepasirodė puiki Lacordaire’o knyga (jis ją parašė noviciato metais), vos nepatekusi į už-draustų knygų sąrašą. Iki šiol ne vienam baugu artintis prie Dominyko.

Šia knyga norėčiau mūsų jauniesiems broliams ir seserims padėti artimiau susipažinti su tuo, kuris „yra tarsi kvapnus smilkalo aromatas tiems, kas jį myli ir juo seka, ir kurio atminimas yra lyg šventėje skambanti muzika“ (iš dominikoniškos liturgijos). Dar paprasčiau, ši knyga yra sūniškos meilės liudijimas.

Norėtųsi pradėti Dominyko istoriją nuo tos akimirkos, kai jis, susitikęs su cistersų abatais Monpeljė mieste, kartu su savo vyskupu pėsčiomis iškeliauja skelbti ka-talikiškosios evangelijos katarams. Iš tiesų nuo tada atsiranda patikimų dokumentų: chartijų, popiežiaus bulių, diplomatinių tekstų. Nei jo įpėdinis Jordanas iš Saksonijos, nei jo sekėjai, išskyrus jo brolį Manesą, Dominyko nepažinojo jaunystėje. Kai kuriuos su jo jaunyste susijusius įvykius įmanoma patikrinti (antai Ispanijoje siautėjęs badas), tačiau turime nepamiršti, kad Viduramžių biografijos priklauso literatūros tradi-cijai, pagal kurią pasakojami dalykai pirmiausia skirti žmogui apibūdinti ir visai nesvarbu, įmanoma juos istoriškai patvirtinti ar ne.

13

Daug žadantis vaikas

Jordanas Dominyko istoriją pradėjo dar prieš jam gims-tant. Būdama nėščia Dominyko motina Joana susa-pnavo, kad jos vaiko laukia nepaprastas likimas. Sapne savo sūnų ji išvydo kaip šunytį, nasruose laikantį deglą, kuriuo uždegs pasaulį. „Tai buvo ženklas, kad ji pagim-dys nepaprastą pamokslininką.“ Motyvas nėra naujas: įterptas pradžioje, jis apibūdina asmenį, prie kurio mes priartėsime. Jau pasakojimo pradžioje pamokslavimas nurodytas kaip svarbiausias dalykas. Šiuo motyvu pra-sidėjo ir Dominyko inicijuotos „Ankstyvosios konsti-tucijos“: „Nuo pat pradžių mūsų ordinas buvo įkurtas pamokslavimui ir žmonių išganymui“. Išsilavinę skaity-tojai, į kuriuos kreipiasi Jordanas, sugebės patys susieti šias dvi pradžias.

Šis ypatingo likimo vaikas buvo rengiamas tapti Bažnyčios žmogumi. Iš pradžių jį ugdė tėvai ir dėdė kunigas, vėliau jis mokėsi Palensijos mokyklose.

Savo pasakojime Jordanas dažniausiai atkuria fak-tus, visiškai neužsimindamas apie krašto, kurį šian-dien vadiname Ispanija, politinę situaciją. Jo amžinin-kams šio regiono, kuriame nuolat už kiekvieną žemės lopinėlį kovojo krikščionys ir musulmonai, padėtis buvo gerai žinoma. Ir vieni, ir kiti buvo stipriai moty-vuoti, – pirmųjų įkvėpimą kaitino kryžiaus žygio idėjos, antruosius akino šventasis karas, – visi jie kovojo be

Jean-René Bouchet

14

gailesčio. Iš maurų atkovoti miestai pamažu prarado karo stovyk lų pavidalą ir atsivėrė iš Europos atėjusioms prekybos ir dvasinių idėjų srovėms. Dominyko gimimo metais, maždaug 1170 m., Kastilijos ir Leono karalystės sparčiai augo. Jo gimtoji Kastilija buvo jauna ir atvira: joje įsikūrė religinės Kliuni, Sito, Premontrė bendruo-menės. Romos liturgija išstūmė mozarabiškąją, o karo-lingų rašmenys pakeitė vizigotiškas raides.

Dominyko amžininkams tai buvo akivaizdus faktas, bet vėlesni istorikai visa tai primiršo, tad nesunku su-prasti ispanų biografų priekaištus savo kolegoms kita-pus Pirėnų. Net Dominyko krašte vyraujantis klimatas dar vaikystės metais jį nuteikė naujovėms. Kaleruega, jo gimtasis miestelis, čaižomas žiemos vėjų ir kepina-mas vasaros saulės, buvo atšiauresnis nei Asyžius, bet atviresnis. Tokia aplinka nuteikė nuotykiams: svajonės apie kitus kraštus galėjo užsimegzti nuo pat vaikys-tės. Šioje knygoje mes dažnai vartosime žodį „svajonė“. Čia remiamės įžvalgia tėvo André Duvalio mintimi, kuris Dominyko ir jo brolių nuotykį pavadino „sva-jonės keliais“.

Jordanas nešykštėjo žodžių šio jaunuolio, kurio laukė nepaprasta ateitis, savybėms aprašyti: jis buvęs jaunuolis senio galva. Tačiau apie ką tik taip nebuvo kalbama nuo pat vienuolystės atsiradimo? Jaunasis Grigalius Nisietis kalbėjo apie savo žilus plaukus no-rėdamas geriau įtikinki savo skaitytojus ir klausytojus! Be tokių gausių visais atvejais tinkamų bruožų (jie ži-nomi kiekvienam „Šventųjų gyvenimų“ skaitytojui),

15

Šv. Dominykas

Jordanas išskyrė ir išplėtojo dar vieną: Dominykas degė nepaprasta meile Šventajam Raštui.

Palensijoje, kur Dominykas buvo išsiųstas mokytis to, ką pavadintume pasaulietiniais mokslais, – tam tikra prasme į savitas parengiamąsias studijas, jis bijojo per-nelyg uždelsti ir skubėjo pradėti studijuoti teologiją, – labiausiai jis troško Šventojo Rašto peno. Ketverius metus Dominykas studijavo Šventąjį Raštą, jį saugojo

„savo širdies šventykloje“ – tai žodžiai, kuriuos vėl ne-trukus išgirsime, – gyveno juo ir „savo nuolankia šir-dimi ir nuovokumu“ suprato jo gelmę. Tie, kurie susi-pažino su jau subrendusiu Dominyku, apie tai nelabai ką žinojo. Jie nebent galėjo nujausti, kad jų Mokytojo ir Tėvo meilė Žodžiui buvo tokia, kad jis neišvengiamai labai anksti turėjo palinkti į jį. XII a. pabaigoje meilė Biblijai nebuvo kažin koks išskirtinis dalykas, krikš-čioniškoji Europa ją buvo beatrandanti iš naujo. Nėra svarbu, kaip tai pasireiškė Kliuni, Sito ar naujųjų vie-nuolijų praktikoje, meilė Biblijai visada buvo atsiver-timo ir atsinaujinimo ženklas.

17

Palensijos atsivertimas

Kad ir kaip svarbu mokėti gaidas, vien tokio mokė-jimo geram muzikantui niekada nepakako, kaip ir no-rint gerai kalbėti kuria nors kalba neužtenka išmanyti vien gramatiką, – reikia šio to daugiau, ką sunku api-brėžti, ką tam tikra prasme galėtume pavadinti do-vana. Evangelinis gyvenimas remiasi tuo pat principu. Tikrasis Jėzaus mokinys – ne tas, kuris išklausė dau-gybę dvasinių pamokymų, išstudijavo galybę knygų, atliko daug žygių ar tarėsi su daugybe dvasinių vadovų. Paslaptingu būdu, atlikus minėtus dalykus ar ne, at-sivertimas į Jėzų Kristų įvyksta staiga. Tada tariame:

„Dievas yra čia, jis laukia manęs“, ir atsiveria visai kitas lygmuo. Taip nutiko ir Dominykui Palensijoje.

Joks įvykis pats savaime dar nereiškia Dievo valios. Labiau tiktų kalbėti apie mestą iššūkį. Iššūkis – tai šv. Martyno sutiktas vargšas, kuriam jis atiduoda savo apsiaustą; iššūkis – raupsuotasis, kuriame šv. Pranciškus atpažįsta Kristų ir jį pabučiuoja. Taip pat iššūkis (klys-tume, jei tai užmirštume) yra per Mišias diakono skai-tomos evangelijos eilutės: „Eik, parduok visa, ką turi“, kurias šv. Antanas, vienuolių tėvas, pritaiko sau.

Dominykas mokėsi Palensijoje. Jis studijavo Bibliją. Tuo pat metu šalyje siautė badas. Dominykas nebuvo turtingas. Jei jis norėjo padėti alkstantiesiems, jam ne-liko kito kelio, tik parduoti Bibliją. Viduramžiais knyga

Jean-René Bouchet

18

buvo jau šioks toks turtas. Bet Biblija buvo nepakeičia-mas Dominyko darbo įrankis, be to, jos paraštes ar tuš-čias vietas tarp eilučių jis buvo išmarginęs komentarais. Bet ar neatėjo laikas padaryti tai, ko jis išmoko iš šios knygos? „Parduok visa, ką turi“ – viską – ir dar: „visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“. Kaip pirmieji vienuoliai ir daugybė sekusiųjų jų pėdomis Dominykas pardavė knygą, iš kurios išmoko atsisa-kyti visko. Brolis Steponas girdėjo jį sakant: „Aš ne-noriu mokytis ant negyvų odų, kai žmonės miršta iš bado“. Dominykas žinojo, jis tai įsidėmėjo, pavyzdžiui, skaitydamas šv. Augustino knygas, kad jei Evangelijos priesakai netampa įsisąmonintas ir praktikuojamas dalykas, ji virsta raide, kuri žudo, negyva oda, nieko neverta knygiūkšte.

Įvykis, kurį vadinu „Palensijos atsivertimu“, išryš-kino du Dominyko gyvenimo momentus. Jo pirmta-kai savo Biblijas dažniausiai parduodavo asmeniniu apsisprendimu, pastūmėti vidinių šios knygos paska-tintų pokyčių, o Dominykas žengė šį žingsnį susiklos-čiusios situacijos paskatintas. Šitaip jis vienu judesiu (simul) galėjo ir paklausyti Viešpaties patarimo, ir pagelbėti vargšams. Be to, Jordanas ir Jonas Ispanas pažymi, kad Dominykas poelgiu užkrėtė. Steponas Lom bar dietis šį Dominyko sprendimą parduoti Bibliją laikė Pamokslininkų ordino pradžia: „Keletas labai įtakingų žymių asmenų pasekė jo pavyzdžiu ir nuo tos akimirkos pradėjo kartu su juo pamokslauti. Pasak

19

Šv. Dominykas

liudytojo nugirsto pasakojimo, palaimintasis po ke-leto dienų kartu su Osmos vyskupu atvyko į Tulūzos kraštą pamokslauti, ypač prieš eretikus, ir kaip tik čia jis įsteigė brolių pamokslininkų ordiną.“ Taigi Steponas, Lombardijos provincijolas, įžvelgia glaudų ryšį tarp studento Dominyko poelgio ir ordino įkūrimo, nors pastarasis buvo oficialiai įsteigtas tik po dešimt metų. Palaimingas sugretinimas, iš kurio matyti, kaip pirmieji pamokslininkai aiškino savo ordino atsiradimą.

Šias įžvalgas dar derėtų papildyti viena pastaba apie žodžius, kuriais aprašoma Dominyko dvasios būsena: Jor da nas rašo – „sujaudintas vargstančiųjų negandos ir degdamas užuojauta jiems“; pasak Stepono – „sujaudin-tas užuojautos ir gailestingumo“; o Jonas Ispa nas –„su-jaudintas gailesčio ir pastūmėtas artimo meilės“.

Dominyką, apie kurio dvasinę pusiausvyrą nuolat kalbėjo jo bičiuliai, iki ašarų sujaudino materialinės ar dvasinės negandos. Jos pažadino užuojautą, gailes-tingumą, artimo meilę – rūpestį, kuris jam nebeleis nurimti.

21

Osmos kanauninkas

Dominikonai nesidrovi kalbėti apie tai, ko turėjo atsiža-dėti Dominykas prieš įsteigdamas savo ordiną. Nerei-kėtų sumenkinti viso to, ką jis gavo, įgijo Palen sijoje ir Osmoje, kas jį ne vien parengė, bet ir nuteikė naujiems darbams. Jordanas į savo pasakojimą įterpė detalę apie tai, kaip po Palensijos atsivertimo Domi ny kas įstojo į Osmos kapitulą. Atrodytų, kad tarp dviejų įvykių ne-buvo jokio ryšio. Bet ne, tai tikroji Apaš talų darbų lo-gika (plg. Apd 4, 34). Dominykas pardavė savo turtus, juos išdalijo vargšams, o paskui buvo priimtas į ben-druomenę, gyvenančią pagal šv. Augus tino regulą.

XII a. pabaiboje reguliniai kanauninkai buvo atitik-muo to, kas ankstesnėmis epochomis, ir ypač Rytuose, vadinta miestiškąja vienuolyste. Jie gyveno griežtą ben-druomeninį gyvenimą, neturto dvasia, nuolat šventė liturgines valandas, studijavo Dievo Žodį ir Bažnyčios Tėvus. Jie sudarė katedros kapitulą, talkinusią vyskupui. Kartais jie mokė teologijos.

Nuo Karolingų epochos daugelis kanauninkų gyveno pagal šv. Augustino regulą, kuri jiems puikiai tiko dėl jos vienybės ir sutarimo idealų, plačių pažiūrų ir ypač dėl Augustino, kuriam priskiriama šios regulos autorystė.

Osmos vyskupas, pakvietęs Dominyką į savo kapitulą, buvo Martynas Basanietis. O prioras buvo vardu Diegas. Šis žmogus, su kuriuo turėsime progos susipažinti iš

Jean-René Bouchet

22

arčiau, buvo atviras didžiosioms to meto dvasingumo srovėms, gerbiamas savo šalyje, be to, savo evangeline dvasia sugebėjo sujungti kontempliaciją ir Bažnyčiai rūpimus dalykus. Jis labai greitai pamatė Domi nyko gabumus ir paskyrė jį bendruomenės viceprioru.

Jordanas nepasakoja apie Dominyko gyvenimą Osmoje. Po keleto Šventojo Rašto citatų, skirtų at-skleisti Dominyko šventumą bei nusižeminimą, jis tik ypač tiksliai aprašo Dievo jam čia suteiktą malonę.

„Dievas jam buvo suteikęs ypatingą maldos už nusi-dėjėlius, neturtėlius ir nelaiminguosius malonę. Jis ne-šiojosi jų nelaimes giliausioje savosios užuojautos šven-tykloje, ir karštos ašaros, kurios liejosi iš jo akių, bylojo apie jausmų įkarštį, deginusį jį iš vidaus.“

„Jis labai dažnai praleisdavo naktį melsdamasis. Jis melsdavo savo Tėvą užsidaręs duris (plg. Mt 6, 6). Apmąs tymų metu ir jų pabaiboje jis šauksmu ir žo-džiais išsakydavo savo širdies aimanas; jis negalėdavo susilaikyti ir išsiveržusius jo šauksmus buvo galima aiškiai girdėti net pačiame viršuje. Vienas iš dažniau-sių ir ypatingiausių jo prašymų būdavo, kad Dievas jam suteiktų tikrąją ir veiksmingą artimo meilę, kad jis sugebėtų rūpintis žmonių išganymu. Nes jis manė, kad tikruoju Kristaus nariu taps tik tada, kai sugebės visas, visomis jėgomis atsiduoti tam, kad būtų laimėta kuo daugiau sielų, kaip ir Viešpats Jėzus, visų žmonių Išganytojas, visą save pašventė mūsų išganymui.“

Atrodytų, kad tai yra geriausiai sutvarkytas, kruopš-čiausiai paruoštas Libellus tekstas. Jordanas ir jo broliai

23

Šv. Dominykas

galėjo sužinoti iki detalių, kaip Dominykas elgėsi bado metu Palensijoje, bet kaip Dominyko įpėdinis, kuris su juo susipažino gana vėlai, galėjo taip tiksliai papasakoti apie jo dvasinį gyvenimą po šio laikotarpio? Galima nupasakoti įvykį, kai jis plačiai žinomas, bet apie ypa-tingą malonę taip kalbėti sunku. Viena stebinanti de-talė: Jordanas nežinojo Osmos katedros architektūros. Kaipgi jis galėjo sakyti, kad kai Dominykas melsda-vosi bažnyčioje, jį būdavo galima girdėti ir pačiame viršuje (eminus)? Tikėtina, kad Jordanas ir pirmieji broliai buvo pastebėję pasikartojančius ir būdingus Dominyko maldos bruožus. Šiuos jų tėvo maldos bruo-žus, tai irgi tikėtina, jie galėjo pastebėti, pavyzdžiui, Šventoje Sabinoje, kur pro vieną dortuaro langą buvo įmanoma matyti ir girdėti, kas vyksta bažnyčioje. Lieka vienas žingsnis (galima sakyti, kad Jordanas jį žengė) iki išvados, kad ši malda suformavo Dominyką kaip steigėją ir pamokslininką, kad tai jo charizma ir kad joje slypi ordino šaknys. Kitaip tariant, Palensijos atsi-vertimas Osmoje skleidžiasi malda, kurią Dominykas išsaugos iki pabaigos.

25

Dominyko malda

Ką tik cituoto ypač turtingo Jordano teksto žinias apie Dominyko vertybes (kitaip nei kitus bene stereoti-pinius bruožus) patvirtino ir kanonizacijos proceso liudytojai.

Jordanas pažymėjo ypatingą Dominyko maldos už visus nelaiminguosius malonę. Jis meldėsi už vargšus, nusidėjėlius, sielvartaujančiuosius, visus tuos, kuriuos jis užtarė pačioje giliausioje savosios užuojautos šven-tykloje. Vykstant kanonizacijos procesui, artimiausieji broliai nepamiršto pabrėžti šios Dominyko laikysenos: Ventura pastebi, „kad palaimintasis Dominykas uoliai darbavosi dėl sielų išganymo, kad jo artimo meilė ir užuojauta nebuvo skirta vien ištikimiesiems, bet ap-glėbdavo neištikimuosius, pagonis ir netgi pasmerk-tuosius pragarui; jis daug ir dažnai verkdavo dėl jų.“ Dera prisiminti ir Giujomo Pejero liudijimą Tulūzoje:

„Kai melsdavosi, jis šaukdavo taip garsiai, kad jį būdavo galima girdėti visur; šaukdamas jis sakydavo: Viešpatie, pasigailėk savo tautos! Kas gi nutiks nusidėjėliams? Taip jis leisdavo ištisas naktis, verkdamas ir aimanuodamas dėl žmonių nuodėmių.“

Kaip nusakyti charizmą, kurią Jordanas ir broliai priskyrė Dominykui? Tai nebuvo vien savitas mal-dos būdas: galėtume kalbėti apie visuotinį užtarimą. Dominykas įvedė naują santykio su kitais žmonėmis

Jean-René Bouchet

26

būdą. Užuojauta turi reikštis ne vien malda, ji turi skleistis ir per žmogiškuosius ryšius: „jis mylėjo visus, tad visi jį taip pat mylėjo“, „jis lengvai su visais susi-bičiuliaudavo“, – rašė Jordanas, o broliai rungtyniavo norėdami įgyti tokių sugebėjimų.

Tolesnis Jordano iš Saksonijos tekstas atskleidė visą esmę: Dominykas manė, kad tikruoju Kristaus nariu taps tik tada, kai sugebės visas, visomis jėgo-mis atsiduoti tam, kad laimėtų sielų, kaip ir Viešpats Jėzus, visų žmonių Išganytojas, visą save pašventė mūsų išganymui.

Dominykui nepakako naktinėse maldose permąs-tyti dienos susitikimus. Jis kontempliavo Kristaus Veidą, Nukryžiuotąjį Kristų. Pastebėkime, kad Dominyko mi-niatiūrose, vaizduojančiose devynis Dominyko maldos būdus, jis visada vaizduojamas priešais Nukryžiuotojo paveikslą. Reikia taip pat prisiminti, kad „Brolių gyve-nimuose“ (Vitae Fratrum) dažnai užsimenama apie tai, kad kiekvienoje celėje buvo Nukryžiuotojo paveiks-las. Pats Jordanas savo laiškuose Dianai kalbėjo apie Nukryžiuotąjį kaip apie knygą: tai gyvenimo knyga, ku-rioje išmokstama meilės įstatymo (XV laiškas). „Meilės meno knyga, – sakoma „Brolių gyvenimuose“, – tai Kryžius, tiksliau, pats Nukryžiuotasis.“ Dominykas mokiniui, klaususiam, iš kur šis semiasi tiek daug gražių dalykų savo pamokslams, atsakė būtent šiais žodžiais: artimo meilės knygoje.

Taigi melsdamasis Dominykas kontempliavo Vieš-patį ir iš šios kontempliacijos gelmės, kuri Šventojoje

27

Šv. Dominykas

Dvasioje buvo nukreipta į širdžių ar jausmų vienybę, iš-tryško tasai visuotinis užtarimas. Ten, kur vieni atranda tylą ir naktį arba šviesą, Dominykas atrado žmoniją. Tai nėra lygio, o malonės klausimas. Ši dovana, kadangi duota Dievo, Kristaus, neaplenkia nė vieno žmogaus, netgi pasmerktųjų pragarui.

Vienas paprotys, tiksliau, viena ankstyvosios Baž-ny čios tradicija nuo krikščioniškos maldos atskyrė tam tikrą vyrų ir moterų grupę. Dominyko atveju nieko panašaus – net priešingai, visuotinis užtarimas sklei-dėsi neaplenkdamas nė vieno, kurį Kristus troško iš-ganyti. Tai ne kokia nors retorinė figūra, o įsitikinimas, gimęs iš tikėjimo Kristumi ir iš bendrystės su juo. Tad Dominyką galima pastatyti į vieną dvasinių mokytojų gretą su Poli kar pu, Makarijumi Didžiuoju, Izaoku Sirie-čiu, šventuoju Martynu (nė nekalbu apie tokius didžius teologus kaip Origenas), pastarųjų dviejų amžių dva-siniais rusų mokytojais, tokiais kaip Silvanas Atonietis, kuriems užtarimas, gimęs iš bendrystės su Kristumi, neaplenkė nė vieno, netgi to, kuris žmonių akimis atro-dytų galutinai prarastas. Ar ne ta pati įžvalga atsispindi Kotrynos Sienietės žodžiuose, kuriais ji išsako Tėvo valią: „noriu teikti gailestingumą pasauliui“? „Tiems, kas buvo verti tapti Dievo vaikais ir gimti iš Šventosios Dvasios, tenka verkti ir sielotis už visą žmonių giminę. Degdami dvasine meile visai žmonijai, liedami ašaras, jie meldžiasi už visus žmones; o Šventoji Dvasia juose ir vėl pakursto tokį didelį džiaugsmą ir artimo meilės polėkį, kad jie tetrokšta, jei tai būtų įmanoma, užsklęsti

Jean-René Bouchet

28

visus žmones savo širdyse, nepaisydami, kas iš jų blogas, o kas geras“ (Makarijus, Hom. 18).

Jordano pastebėjimai siekė dar toliau už Giujomo Pejero liudijimą: Giujomas minėjo raudas už nusidėjė-lius, kurias jis turbūt buvo girdėjęs, o Jordanas kalbėjo apie Dominyko prašymą, kad jam būtų suteikta tikra ir veiksminga artimo meilė nusidėjėliams. Iš tiesų tai nėra priminimo Dievui apie nusidėjėlius, kuriuos jis būtų užmiršęs, klausimas. Meldžiame Dievą, kad pažadintų mums tą meilę, kuria jis myli nusidėjėlius. Ši malda reiškiasi, turi pasireikšti konkrečia meile. Antraip ji nėra išbaigta.

Jordanas užsiminė, kad Dominykas skaitė Kasijono „Pokalbius“ (Collationes – vert. past.), klasikinį to meto dvasingumo veikalą, ir kad jis išsiugdė didelį širdies tyrumą. Liu dy tojai ir amžininkai žinojo, kad šioje mo-kykloje Domi nykas siekė ne nepajudinamo romumo, paprastai priskiriamo mokytojui, bet laisvės niekieno netrukdomam atsiduoti gailestingumui. „Kas yra tyra širdis? Tai širdis, pilna gailestingumo visai kūrinijai“ (Izaokas Sirietis).

Žengti į priekį – toks yra ir šios knygutės autoriaus tikslas. Jeano-René Bouchet knyga nėra tipinė istorinė studija apie šv. Dominyką. Juo labiau tai ne pamaldus pasakojimas apie stebuklingus įvykius. Tai – gyvenimo perskaitymas. Istorija autoriui yra tarsi pretekstas, leidžiantis pažvelgti į pamokslininkų ordino įkūrėją bei jo misiją mūsų laikų akimis, bandant surasti ne tikslų atsaką į šiandienos klausimus, tačiau semiantis paskatinimo ir drąsos priimti naujus iššūkius. Šv. Dominyko pavyzdys ragina gyventi evangeline dvasia, kad ir koks būtų pasaulis.

ISBN 978-9955-656-90-6