Europos Sajungos Teises Pagrindai

Europos Sąjungos teisės pagrindai

Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt

Šio leidinio turinys nebūtinai atitinka oficialią Europos Sąjungos poziciją. Už jame pateiktą informaciją ir nuomones atsako tik autorius.

Nuotraukų sąrašas

Toliau nurodyti atvaizduotų nuotraukų laikymo vieta ir (arba) naudoti šaltiniai bei teisių turėtojai.

Buvo dėtos visos įmanomos pastangos rasti teisių į atvaizduotas iliustracijas ir nuotraukas turėtojus. Jei turite klausimų, prašome kreiptis į leidėją:

Europos Sąjungos leidinių biuras 2, rue Mercier 2985 Luxemburg LUXEMBOURG

8, 18, 28, 34, 49, 70, 92 ir 112 puslapiai: Europos Komisijos mediateka, Briuselis. © Europos Sąjunga, 2011.

Europe Direct – tai paslauga, padėsianti Jums rasti atsakymus į klausimus apie Europos Sąjungą

Informacija teikiama nemokamai telefonu (*):

00 800 6 7 8 9 10 11(*) Kai kurie mobiliojo ryšio operatoriai neteikia paslaugos skambinti 00 800 numeriu arba šie skambučiai yra mokami.

Daug papildomos informacijos apie Europos Sąjungą yra internete. Ji prieinama per portalą EUROPA (http://europa.eu).

Katalogo duomenys pateikiami šio leidinio pabaigoje.

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2011

ISBN 978-92-78-40732-2 doi:10.2830/46725

© Europos Sąjunga, 2011

Leidžiama atgaminti nurodžius šaltinį.

Printed in Luxembourg

SpauSdinta baltame popieriuje, balintame nenaudojant chloro

Pastaba skaitytojui

Šiame leidinyje Europos Sąjungos teisės pagrindai atsižvelgta į Lisabonos sutar-timi padarytus pakeitimus. Jame cituojami straipsniai iš Europos Sąjungos Su-tarčių suvestinių redakcijų (2010 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 83), išskyrus kai kurias citatas ir vietas, kuriose dėl istorinių aplinkybių reikalinga kas kita. Leidinyje pateikti 2010 m. kovo mėn. duomenys.

Turinys

007 ĮVADAS

009 NUOPARYŽIAUSIKILISABONOSPERROMĄ,MASTRICHTĄ,

AMSTERDAMĄIRNICĄ

019 PAGRINDINĖSEUROPOSSĄJUNGOSVERTYBĖS

020 ESkaiptaikosgarantas021 Leitmotyvai –vienybėirlygybė021 Pagrindinėslaisvės022 Solidarumoprincipas022 Pagarbanacionaliniamtapatumui022 Saugumoporeikis023 Pagrindinėsteisės

029 EUROPOSSĄJUNGOS„KONSTITUCIJA“

029 ESteisinėprigimtis033 ESužduotys038 ESįgaliojimai041 ESinstitucijos045 Institucijos: Europos Parlamentas — Europos Vadovų Taryba — Taryba —

Europos Komisija — Europos Sąjungos Teisingumo Teismas — Europos

centrinis bankas — Audito Rūmai

075 Patariamieji organai: Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas — Regionų

komitetas

077 Europos investicijų bankas

079 EUROPOSSĄJUNGOSTEISĖTVARKA

079 ESkaipteisėskūrinysirteisegrindžiamabendrija080 Sąjungosteisėsšaltiniai080 ES steigiamosios sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė — ES teisės aktai

kaip antrinė Sąjungos teisė — ES tarptautinės sutartys — Bendrieji teisės

principai — Paprotinė teisė — ES valstybių narių susitarimai ir sutartys

086 ESveikimopriemonės087 Reglamentai — Direktyvos — Sprendimai — Rekomendacijos ir

nuomonės — Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos —

Paskelbimas ir įsigaliojimas

096 ESteisėkūrosprocedūra098 Įprasta teisėkūros procedūra — Pritarimo procedūra — Paprastoji

procedūra

102 ESteisinėsapsaugossistema102 Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra — Ieškinys dėl

panaikinimo — Ieškinys dėl neveikimo — Ieškinys dėl žalos atlyginimo —

Tarnautojų ieškiniai — Sąjungos patentų teisės ginčai — Apeliacinio

skundo procedūra — Laikinosios apsaugos priemonės — Prejudicinio

sprendimo priėmimo procedūra

109 ValstybiųnariųatsakomybėužSąjungosteisėspažeidimą110 Valstybių narių atsakomybė už normatyvinių teisės aktų priėmimą arba

nepriėmimą — Atsakomybė už teisminės valdžios padarytą Sąjungos

teisės pažeidimą

113 SĄJUNGOSTEISĖSVIETABENDROJETEISĖSSISTEMOJE

113 ESteisėtvarkossavarankiškumas114 Sąjungosteisėsirnacionalinėsteisėssąveika115 Sąjungosteisėsirnacionalinėsteisėskolizija116 Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje — Sąjungos

teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę — Sąjungos teisę atitinkantis

nacionalinės teisės aiškinimas

123 IŠVADOS

125 PRIEDAS

0 07

EU R O P OS SĄ J U N G OS T EISĖ S PAG R I N DAI

Įvadas

Europos Sąjungos teisėtvarka tapo neatskiriama mūsų politinės ir visuome-ninės tikrovės dalimi. Remiantis Sąjungos Sutartimis kiekvienais metais pri-imami tūkstančiai sprendimų, kurie nulemia ES valstybių narių ir jų piliečių gyvenimą. Jau seniai esame ne tik savo šalies, savo miesto ar bendruomenės, bet ir Sąjungos piliečiai, o tai yra labai svarbi priežastis susipažinti su Sąjun-gos teisėtvarka, kuri daro įtaką ir kasdieniam mūsų gyvenimui. Tačiau per-prasti visą ES ir jos teisėtvarkos struktūrą jos piliečiams ne taip lengva – iš dalies vien dėl Sutarčių tekstų, kurie dažnai būna sunkiai suprantami, o jų taikymo apimtis sunkiai suvokiama. Be to, neįprastos dauguma sąvokų, ku-riomis Sutartyse pavadinamos naujos aplinkybės. Šiame leidinyje bandoma vaizdžiai parodyti ES struktūrą ir pagrindinius jos teisėtvarkos ramsčius ir taip padėti pagerinti Sąjungos piliečių supratimą.

1948 m. gegužės 7 d., Haga.Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) šiltai sutinkamas Europos kongrese, skirtame Europos vienijimosi judėjimui.Buvęs Britanijos ministras pirmininkas, tuo metu opozicijos lyderis, vedė Europos kongreso atidarymo renginį.1946 m. rugsėjo 19 d. Ciuriche savo garsiojoje kalboje jis paragino Europą vienytis.

0 09


Nuo Paryžiaus iki Lisabonos per Romą, Mastrichtą, Amsterdamą ir Nicą

Dar visai neseniai, po Antrojo pasaulinio karo, mūsų valstybinis ir politi-nis gyvenimas klostėsi beveik tik pagal nacionalines konstitucijas ir įsta-tymus, kuriais mūsų demokratinėse valstybėse buvo sukurtos piliečiams, partijoms, netgi valstybei ir jos institucijoms privalomos elgesio taisyklės. Tik visiškas Europos žlugimas ir ekonominis bei politinis senojo žemyno smukimas sudarė sąlygas naujai pradžiai ir davė naują postūmį naujos eu-ropinės santvarkos idėjai.

Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome pai-nų daugybės sudėtingų ir sunkiai apžvelgiamų organizacijų vaizdą. Pa-vyzdžiui, viena šalia kitos ir be tikro tarpusavio ryšio egzistuoja OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, angl. OECD, Organization for Economic Cooperation and Development), VES (Vakarų Europos Sąjunga), NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, angl. North Atlantic Treaty Organisation), Europos Taryba ir Europos Sąjunga. Valstybių narių skaičius šiose organizacijose svyruoja tarp dešimties (VES) ir 47 (Europos Taryba).

Ši europinių darinių įvairovė įgis struktūrą tik jei žinosime, kokių kon-krečių tikslų šios organizacijos siekia. Jas galima suskirstyti į tris dideles grupes.

Pirma gruPė. EuroPos ir atlanto organizacijos

Europos ir Atlanto organizacijų ištakos – glaudūs Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos ryšiai po Antrojo pasaulinio karo. Todėl neatsitikti-nai pirmoji pokario Europos organizacija EEBO (Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija, angl. OEEC, Organization for European Economic Cooperation) 1948 m. įsteigta Jungtinių Valstijų iniciatyva.


010

1947 m. tuometinis Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministras Džor-džas Maršalas (George Marshall) paragino Europos valstybes suvienyti pastangas siekiant atgaivinti ekonomiką, pažadėdamas JAV paramą, kuri tapo tikrove įgyvendinus „Maršalo planą“ ir buvo greito Vakarų Europos atstatymo pagrindas. Iš pradžių pagrindinis EEBO siekis buvo prekybos tarp valstybių liberalizavimas, o 1960 m., į organizaciją įstojus JAV ir Kanadai, iškeltas dar vienas tikslas – trečiojo pasaulio šalių ekonomikos skatinimas teikiant vystymosi pagalbą; taip EEBO tapo OECD (Ekono-minio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija).

Po EEBO 1949 m., kaip karinis paktas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada, įsteigta NATO, o 1954 m., siekiant stiprinti Europos valstybių bendradarbiavimą saugumo politikos srityje – Vakarų Europos Sąjunga (VES). Pastaroji kilo iš Briuselio pakto, kurį jau buvo sudariusios Bel-gija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė, prie jo prisijungus Vokietijos Federacinei Respublikai ir Italijai. Vėliau į VES įstojo Graikija, Ispanija ir Portugalija. 1954 m. VES ženklino saugumo ir gynybos politikos vystymosi Europoje pradžią. Tačiau šios organizacijos vaidmuo nebuvo išplėstas, nes dauguma jos kompetencijos sričių perduo-tos kitoms tarptautinėms institucijoms, ypač NATO, Europos Tarybai ir ES. VES kompetencijoje liko kolektyvinės gynybos užduotis, kuri ES kol kas neperduota.

antra gruPė. EuroPos taryba ir Esbo

Antrai Europos organizacijų grupei būdinga tokia struktūra, kuria suda-roma galimybė jose dalyvauti kuo daugiau valstybių, neviršijant įprasto tarpvalstybinio bendradarbiavimo.

Prie tokių organizacijų priskirtina 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė or-ganizacija įsteigta Europos Taryba. Europos Tarybos statute nekalbama nei apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą, nei apie šalių suvereniteto dalių perdavimą ar sujungimą. Europos Taryboje sprendimai visais svarbiausiais klausimais priimami pagal vienbalsiškumo principą. Tai reiškia, kad bet kuri valstybė, pareikšdama veto, gali sukliudyti priimti sprendimą – toks principas taikomas ir Jungtinių Tautų (JTO) Saugumo Taryboje. Tad Eu-ropos Taryba pagal savo struktūrą tebėra tarptautinio bendradarbiavimo institucija. Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos,

011


kultūros, socialinės politikos ir teisės srityse. Iš jų reikšmingiausia, o kartu ir žinomiausia – 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvenci-ja, EŽTK). Šia Konvencija valstybėms narėms ne tik sukurtas praktiškai svarbus būtiniausias pagarbos žmogaus teisėms standartas, bet ir įtvirtinta teisinės apsaugos sistema, kuria Europos žmogaus teisių komisijai ir Euro-pos Žmogaus Teisių Teismui, tai yra vadovaujantis Konvencija Strasbūre įsteigtoms institucijoms, suteikiama galimybė remiantis Konvencija pa-smerkti žmogaus teisių pažeidimus valstybėse narėse.

Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kilusi iš Europos saugumo ir bendradarbiavi-mo konferencijos. ESBO privalo laikytis principų ir siekti tikslų, nusta-tytų 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. Paryžiaus charti-joje. Tarp jų, be Europos valstybių tarpusavio pasitikėjimą stiprinančių priemonių skatinimo, yra ir „saugumo tinklo“, kuriuo tikimasi išspręsti konfliktus taikiomis priemonėmis, sukūrimas. Kaip matyti iš nesenos pra-eities, būtent šioje srityje ir Europoje dar reikia labai daug nuveikti.

trEčia gruPė. EuroPos sąjunga

Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Sąjunga. Palyginti su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad valsty-bės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai Sąjungai sutei-kė nuo valstybių narių nepriklausomus įgaliojimus. ES, vykdydama šiuos įgaliojimus, gali priimti suverenius Europos teisės aktus, kurie pagal po-veikį prilygsta valstybės teisės aktams.

ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Ro-beras Šumanas (Robert Schuman) savo 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija, kurioje pristatė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą, kaip Europos anglių ir plieno pramonę suvienyti į Europos anglių ir plieno bendriją. Tai buvo tarsi istorinė „organizuotos ir aktyvios Europos“, kurios indėlis į „civilizaciją yra būtinas“ ir be kurios „taika pasaulyje negali būti garantuota“, iniciatyva. „Šumano planas“ pagaliau tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešioms valstybėms steigėjoms (Belgijai, Vokie-tijos Federacinei Respublikai, Prancūzijai, Italijai, Liuksemburgui ir Ny-derlandams) sudarius Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo


012

sutartį (Paryžiaus sutartis) ir 1952 m. liepos 23 d. šiai Sutarčiai įsigaliojus. Ši Bendrija veikė 50 metų ir 2002 m. liepos 23 d., pasibaigus jos steigi-mo sutarties galiojimui, „integruota“ į Europos bendriją. Po kelerių metų, 1957 m. kovo 25 d., toms pačioms valstybėms sudarius Romos sutartis įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (EAEB arba Euratomas), kurios savo veiklą pradėjo 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sutartims.

Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Sąjungą (ES) prasidėjo naujas Eu-ropos politinio vienijimosi etapas. Šioje Sutartyje, kuri buvo pasirašyta dar 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, tačiau dėl kai kurių ratifikavimo procedūros kliūčių (Danijos gyventojai pritarė tik per antrą referendumą; Vokietijoje pateiktas ieškinys dėl parlamento narių pritarimo Sutarčiai prieštaravimo konstitucijai) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d., sakoma, kad ji „ženklina naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą“. Ši Sutartis yra Europos Sąjungos steigimo aktas, tačiau ji neužbaigia pačios Sąjungos kūrimo, o yra tik pirmas dalinis žingsnis kuriant galutinę kons-titucinę Europos santvarką.

Pirmasis ES vystymosi etapas pasiektas Amsterdamo ir Nicos sutartimis, įsi-galiojusiomis atitinkamai 1999 m. gegužės 1 d. ir 2003 m. vasario 1 d. Šių Sutarčių reformų tikslas buvo išlaikyti nuo 15 iki 27 ar daugiau valstybių narių išsiplėtusios Europos Sąjungos veiksnumą. Todėl pagal abi Sutartis pirmiausia imtasi institucijų reformų, o politinė valia sustiprinti Europos integraciją, palyginti su ankstesniais reformos etapais, buvo silpna.

Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusi-ją apie ES ateitį ir jos institucinę sandarą. Šios diskusijos rezultatas – 2001 m. gruodžio 15 d. Belgijos mieste Lakene valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities. Joje ES įsiparei-gojo tapti demokratiškesne, skaidresne bei veiksmingesne ir nutiesti ke-lią Konstitucijai. Pirmas žingsnis siekiant šio tikslo – parengti Europos konstituciją – patikėtas Konventui dėl Europos ateities, vadovaujamam buvusio Prancūzijos prezidento Valeri Žiskaro d’Esteno (Valéry Giscard d’Estaing). 2003 m. liepos 18 d. Konvento vardu Europos Vadovų Ta-rybos pirmininkui jis oficialiai perdavė Konvento parengtą „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ projektą. Po dešimties naujų valstybių narių įstojimo į ES 2004 m. gegužės 1 d. ir po rinkimų į Europos Parlamentą

013


2004 m. birželio mėn. viduryje šį projektą su kai kuriomis pataisomis pri-ėmė valstybių ir vyriausybių vadovai liepos 17–18 d. Briuselyje.

Siekta, kad priėmus Konstituciją ankstesnė Europos Sąjunga ir ankstesnė Europos bendrija taptų viena nauja Europos Sąjunga, grindžiama viena Konstitucine sutartimi. Išlikti turėjo tik Europos atominės energijos ben-drija, kaip dar viena savarankiška Bendrija, tačiau, kaip ir anksčiau, glau-džiai susijusi su Europos Sąjunga.

Tačiau pastangos dėl Konstitucijos žlugo ratifikavimo procedūros metu. Iš pradžių 13 iš 25 valstybių narių ES Konstitucinei sutarčiai pritarė, tačiau per referendumą Prancūzijoje (prieš balsavo 54,68 % iš 69,34 % daly-vavusių referendume piliečių) ir Nyderlanduose (prieš – 61,7 % iš 63 % dalyvavusių piliečių) ji buvo atmesta.

Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusme-tyje pavyko priimti naują reformų paketą. Jame visiškai formaliai atsisako-ma Konstitucijos Europai koncepcijos, pagal kurią visos esamos Sutartys turėjo būti panaikintos ir pakeistos vienu tekstu pavadinimu „Sutartis dėl Konstitucijos Europai“. Vietoj to parengta Reformų sutartis, kurioje, visai kaip Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartyse, padaryti esminiai esamų ES Sutarčių pakeitimai, siekiant padidinti ES veiksnumą vidaus ir išo-rės reikaluose, sustiprinti demokratinį teisėtumą ir apskritai pagerinti ES veiksmingumą. Lygiai taip pat, sekant sena gera tradicija, Reformų sutar-tis pavadinta Lisabonos sutartimi. Lisabonos sutartis parengta nepaprastai sparčiai, ypač dėl to, kad patys valstybių ir vyriausybių vadovai 2007 m. birželio 21–22 d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos posėdžio iš-vadose išsamiai nustatė, kaip ir kokia apimtimi dėl Konstitucinės sutarties suderėtos naujovės turi būti įtrauktos į esamas Sutartis. Toks valstybių ir vyriausybių veikimo būdas buvo netipiškas – jie neapsiribojo, kaip įprasta, bendrais nurodymais, kurie vėliau įgyvendinami Tarpvyriausybinėje kon-ferencijoje, o patys rengė darytinų pakeitimų struktūrą ir turinį, dažnai netgi pateikdami tikslų tekstą. Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio bendros užsienio ir saugumo politikos vystymo, naujo nacionalinių parlamentų vaidmens integracijos procese, Pagrindinių teisių chartijos įtraukimo į Sąjungos teisę ir galimą pažan-gą policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose. Taigi 2007 m. sušaukta Tarpvyriausybinė konferencija didelės veiksmų lais-vės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai padaryti norimus pakeitimus.


014

Tarpvyriausybinės konferencijos darbas buvo baigtas jau 2007 m. spalio 18–19 d. ir tuo pat metu Lisabonoje vykusiame neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime jam duotas politinis pritarimas. Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje sutartį iškilmingai pasirašė 27 ES vals-tybių narių ir jų vyriausybių vadovai. Tačiau ir šios Sutarties ratifikavi-mo procesas vyko labai sunkiai. Nors Lisabonos sutartis, priešingai negu Konstitucinė sutartis, įveikė ratifikavimo kliūtis Prancūzijoje ir Nyderlan-duose, jos ratifikavimas žlugo per 2008 m. birželio 12 d. vykusį pirmą referendumą Airijoje (prieš balsavo 53,4 % iš 53,1 % dalyvavusių referen-dume piliečių). Tik pažadėjus kai kurias teisines garantijas dėl (ribotos) naujos Sutarties taikymo apimties Airijos piliečių nuomonės apie Lisabo-nos sutartį paklausta per antrą 2009 m. spalio mėn. vykusį referendumą. Šį kartą Sutartis iš Airijos gyventojų sulaukė plataus pripažinimo (už bal-savo 67,1 % iš 59 % dalyvavusių piliečių). Be to, sėkminga referendumo Airijoje baigtis atvėrė kelią Lisabonos sutarties ratifikavimui Lenkijoje ir Čekijoje. Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kacziński) buvo paskelbęs, kad savo parašą po ratifikaciniu raštu dės tik jei Airijos referen-dumas baigsis sėkmingai. Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas (Václav Klaus) pirmiausia taip pat norėjo palaukti Airijos referendumo, o vėliau ratifikacinio rašto pasirašymą dar papildomai susiejo su garantija, kad Li-sabonos sutartimi, ypač ja į ES sutartį įtraukta Pagrindinių teisių chartija, nebus daromas joks poveikis 1945 m. priimtiems vadinamiesiems Benešo dekretams, kuriais atmetamos pretenzijos į buvusias Vokietijos teritorijas Čekijoje. Išsprendus ir šį reikalavimą, 2009 m. lapkričio 3 d. Čekijos pre-zidentas pasirašė ratifikacinį raštą. Tad ir paskutinėje iš 27 valstybių narių ratifikavimo procedūra buvo sėkmingai baigta ir 2009 m. gruodžio 1 d. Lisabonos sutartis įsigaliojo.

Lisabonos sutartimi Europos Sąjunga ir Europos bendrija tapo viena Europos Sąjunga. Sąvoka „Bendrija“ visur pakeista sąvoka „Sąjunga“. Sąjunga pakeičia Europos bendriją ir yra jos teisių perėmėja. Tačiau Sąjungos teisė ir toliau grindžiama šiomis trimis Sutartimis.

015


Europos Sąjungos sutartis

Europos Sąjungos sutartis (ES sutartis) visiškai pertvarkyta. Ji suskirstyta į šias šešias antraštines dalis: Bendrosios nuostatos (I), Nuostatos dėl demokratinių principų (II), Nuostatos dėl institucijų (III), Tvirtesnio bendradarbiavimo nuostatos (IV), Bendrosios nuostatos, susijusios su Sąjungos išorės veiksmais, ir konkrečios nuostatos, susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika (V) ir Baigiamosios nuostatos (VI).

Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ištakos – Europos bendrijos steigimo sutartis. SESV struktūra iš esmės atitinka EB sutarties struktūrą. Svarbiausi pakeitimai susiję su ES išorės veiksmais ir naujų skyrių įtraukimu, ypač dėl energetikos politikos, policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kosmoso, sporto ir turizmo.

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties (EAEB) pakeisti tik kai kurie punktai. Atitinkami specifiniai pakeitimai įtraukti į protokolus, kurie pridėti prie Lisabonos sutarties.

ES sutartis ir SESV turi tokią pačią teisinę galią. Šis tikslus teisinis paaiš-kinimas yra būtinas, nes dėl naujo EB sutarties pavadinimo (Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo) ir reglamentavimo pobūdžio abiejose Sutarty-se susidaro įspūdis, kad ES sutartis yra tarsi pagrindinis įstatymas ar pa-grindų sutartis, o SESV labiau įgyvendinimo sutartis. Tačiau ES sutarties ir SESV pobūdis visiškai ne konstitucinis. Šį pokytį, palyginti su ankstesniuoju Konstitucijos projektu, atspindi apskritai Sutartyse vartojama terminija: są-voka „Konstitucija“ nevartojama, „Sąjungos užsienio reikalų ministras“ va-dinamas „Sąjungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai“, o sąvokų „įstatymas“ ir „pagrindų įstatymas“ visai atsisakyta. Taip pat pakeistose Sutartyse nėra straipsnių, kuriuose būtų minimi ES simboliai, kaip antai: vėliava, himnas ir šūkis. ES teisės viršenybė neįtvirtinta aiškia sutartine nuostata, o išplaukia, kaip ir anksčiau, iš ES Teisingumo Teismo praktikos, į kurią šiuo klausimu nurodoma vienoje iš deklaracijų.


016

Be to, Lisabonos sutartimi panaikintas ES trijų ramsčių modelis. Pirmasis ramstis, kurį sudarė daugiausia vidaus rinka ir EB politikos sritys, sujungtas su antruoju ramsčiu, sudarytu iš bendros užsienio ir saugumo politikos, ir trečiuoju ramsčiu, sudarytu iš policijos ir teisminio bendradarbiavimo bau-džiamosiose bylose. Tiesa, tebegalioja specialios procedūros bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, įskaitant Europos gynybą, o prie Sutarties pridė-tomis Tarpvyriausybinės konferencijos deklaracijomis pabrėžiamas specifinis šios politikos srities pobūdis ir ypatinga valstybių narių atsakomybė už ją.

Šiuo metu ES priklauso 27 valstybės narės. Pirmiausia tai šešios EEB įsteigu-sios valstybės – Belgija, Vokietija (1990 m. spalio 3 d. susivienijus abiem Vokie-tijos valstybėms Sąjunga padidėjo buvusios VDR teritorija), Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. 1973 m. sausio 1 d. į Bendriją įstojo Danija (tačiau išstojo Grenlandija, kurios piliečiai per 1982 m. vasario mėn. vykusį referendumą nedidele balsų persvara pasisakė prieš salos likimą EB), Airija ir Jungtinė Karalystė; Norvegijos piliečiai ketinimą stoti į Bendriją 1972 m. spalio mėn. vykusiame referendume taip pat atmetė (prieš – 53,5 %). Vadina-moji ES plėtra į Pietus pradėta 1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai ir baigta 1986 m. sausio 1 d. įstojus Ispanijai ir Portugalijai. Po plėtros į Pietus 1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. Norvegijoje stojimą, kaip ir prieš 22 metus, sužlugdė nedidelė „ne“ balsų persvara – 52,4 % Norvegijos piliečių per referendumą vėl pasisakė prieš šalies narystę ES. 2004 m. gegužės 1 d. į ES įstojo Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, Rytų ir Vidurio Europos valstybės – Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija bei dvi Viduržemio jūros salos – Kipras ir Malta. Tik po gerų dvejų metų, 2007 m. sausio 1 d. įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, plėtra į Rytus kol kas laikinai baig-ta. Taigi ES valstybių narių skaičius nuo 15 išaugo iki 27, o Sąjungos piliečių skaičius padidėjo maždaug 90 milijonų – iki 474 milijonų. Ši istorinė ES plė-tra yra branduolys ilgo proceso, per kurį galėjo susivienyti daugiau kaip pusę šimtmečio geležinės uždangos ir Šaltojo karo suskaldytos Europos tautos. Po šio penktojo ES plėtros etapo suvienytame Europos žemyne pirmiausia reikia užtikrinti valią, taiką, stabilumą ir ekonominę gerovę.

Dar vienos derybos dėl narystės jau vyksta – su Turkija. Turkija paraišką dėl narystės pateikė 1987 m. balandžio 14 d., tačiau jos ir ES ryšiai siekia anks-tesnius laikus – dar 1963 m. sudarytas EEB ir Turkijos asociacijos susitari-mas, kuriame minima šalies narystės perspektyva. 1995 m. įsteigta Muitų są-junga, o 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Europos Vadovų Taryba Turkijai oficialiai suteikė šalies kandidatės statusą. Taip išreikštas įsitikinimas, kad

017


šalyje yra demokratinės sistemos pagrindai, nors ji turi dar labai daug nuveik-ti pagarbos žmogaus teisėms ir mažumų apsaugos srityse. 2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, dery-boms dėl Turkijos narystės pagaliau uždegė žalią šviesą. Derybos prasidėjo 2005 m. spalio mėn. Galutinis jų tikslas – šalies narystė. Tiesa, garantijos, kad jis bus pasiektas, nėra. ES taip pat sutariama, kad narystė galima ne anks-čiau kaip 2014 m. Jai reikia labai rūpestingai pasirengti, kad integracija vyk-tų sklandžiai, nerizikuojant tuo, kas pasiekta per daugiau kaip 50 Europos integracijos metų. Kitos šalys kandidatės yra Kroatija, kuriai kelias į derybas dėl narystės atvertas 2005 m. spalio mėn., ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, kuriai šalies kandidatės statusas suteiktas 2005 m. gruodžio mėn., tačiau konkreti derybų pradžios data nenustatyta. 2009 m. liepos 17 d. paraišką dėl narystės pateikė Islandija. 2010 m. vasario 24 d. Europos Komi-sija Tarybai rekomendavo su Islandija pradėti derybas dėl narystės.

ES ryžtingai atsigręžė į Vakarų Balkanų valstybes, nusprendusi joms taikyti tokią pačią strategiją, kaip ir pirmesnėms šalims kandidatėms. Tai reiškia, kad išplėstas stabilizavimo ir asociacijos procesas turi likti bendrąja Vakarų Balkanų valstybių nuostata ES narystės klausimu per visą stojimo laikotar-pį. Pirmas svarbus žingsnis – „Europos partnerystės“, įsteigtos su Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija ir Juodkalnija, įskaitant Kosovą (1). Euro-pos partnerystės programų, kurias kai kuriais atvejais dar reikia pritaikyti prie atitinkamų poreikių, tikslas – Vakarų Balkanų valstybėms teikti pa-galbą, kad pasirengimas galimai narystei vyktų tvarkingai ir darniai, taip pat padėti rengiant veiksmų planus, kuriuose turi būti nustatomi vykdy-tinų reformų tvarkaraščiai ir tiksliai apibrėžtos priemonės, kurių valstybės ketina imtis, kad įvykdytų geresnės integracijos į ES reikalavimus.

Iš anksto pasirūpinta ir išstojimu iš ES: į ES sutartį įtraukta išstojimo išlyga, pagal kurią valstybė narė turi teisę išstoti iš ES. Išstojimas nesusietas su jo-kia sąlyga, tik turi būti sudaromas ES ir tos valstybės narės susitarimas dėl išstojimo tvarkos arba, jei toks susitarimas nesudaromas, išstojimas įsigalioja ir be jo, praėjus dvejiems metams po pranešimo apie ketinimą išstoti patei-kimo. Tiesa, nėra jokios nuostatos dėl valstybės narės pašalinimo iš ES dėl šiurkščių ir nuolatinių Sutarčių pažeidimų.

(1) Kaip apibrėžta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1244.

1955 m. birželio 1–3 d., Taormina (Italija).Jozefas Bechas (Joseph Bech), Polas Henris Spakas (Paul-Henri Spaak) ir Johanas Vilemas Bejenas (Johan Willem Beyen) viešbučio, kuriame jie gyveno Mesinos konferencijos metu, sode.Šie trys užsienio reikalų ministrai parengė Beniliukso memorandumą, dėl kurio per šią konferenciją diskutavo šešių šalių atstovai.

019


Pagrindinės Europos Sąjungos vertybės

ES sutarties 2 straipsnis (Sąjungos vertybės)

Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui,

laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms,

įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra

bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja

pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir

moterų bei vyrų lygybė.

ES sutarties 3 straipsnis (Sąjungos tikslai)

1. Sąjungos tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.

2. Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo

ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas

kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo,

imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones.

3. Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis

būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis

kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria

siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio

aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir

technikos pažangą.

Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį

teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko

teisių apsaugą.

Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių

solidarumą.

Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos

kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas.


020

4. Sąjunga įsteigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro.

5. Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina

savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių apsaugos.

Ji prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, tvaraus

planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos, laisvos ir

sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių

apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių

Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo.

[...]

Suvienytos Europos kūrimo pamatas – esminės vertybių sampratos, kurių laikytis valstybės narės jaučia pareigą ir kurias įgyvendinti patikėta veikian-čioms ES institucijoms. Tarp šių pripažintų pagrindinių vertybių – ilgalaikės taikos užtikrinimas, vienybė, lygybė, laisvė, solidarumas ir saugumas. ES aiškiai pasisako už visoms valstybėms narėms bendrų demokratijos ir teisi-nės valstybės principų laikymąsi bei pagrindinių ir žmogaus teisių apsaugą. Šios vertybės yra kelrodis ir toms valstybėms, kurios ateityje norėtų įstoti į ES. Be to, dėl šiurkštaus ir nuolatinio šių vertybių pažeidimo valstybė narė gali sulaukti sankcijų. Jei valstybių ir vyriausybių vadovai, remdamiesi treč-dalio valstybių narių arba Komisijos pasiūlymu ir gavę Europos Parlamento pritarimą, nusprendžia, kad šiurkščiai ir nuolat pažeidžiamos Sąjungos ver-tybės ir principai, Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali sustabdyti atitin-kamos valstybės narės tam tikras pagal ES sutartį ir SESV atsirandančias teises, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises. Tačiau atitinkamos valstybės narės įsipareigojimai pagal Sutartis te-bėra tai valstybei privalomi. Taryba taip pat ypač atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo padarinius piliečių ir įmonių teisėms ir pareigoms.

Es kaiP taikos garantas

Nė vienas kitas Europos vienijimosi motyvas nepranoksta taikos troškimo. Per paskutinį šimtmetį Europoje vyko du pasauliniai karai – tarp valstybių, kurios šiandien yra ES valstybės narės. Todėl Europos politika kartu yra taikos politika, o įkūrus ES kartu sukurtas Europos ilgalaikės taikos pla-no pagrindas, dėl kurio karas tarp valstybių narių neįmanomas. Tai įrodo 50 metų Europoje vyravusi taika. Kuo daugiau Europos valstybių prisijungia prie šio ilgalaikės taikos plano, tuo jis tampa stipresnis. Šiuo požiūriu abu

021


paskutiniai ES plėtros etapai, per kuriuos Sąjunga padidėjo 12, daugiausia Rytų ir Vidurio Europos valstybių, buvo svarbus indėlis į Europos ilgalaikės taikos plano stiprinimą.

lEitmotyvai – viEnybė ir lygybė

Vienybė yra leitmotyvas. Tik jei Europos valstybės žengs į priekį keliu, vedan-čiu į jų vienybę, bus galima įveikti dabarties problemas. Daugelio nuomone, be Europos integracijos ir be ES Europoje ir pasaulyje neįmanoma užtikrinti ir išsaugoti taikos, demokratijos ir teisinės valstybės, ekonominės gerovės ir socialinio saugumo. Nedarbas, nepakankamas augimas, aplinkos tarša – tai jau seniai ne nacionalinės problemos ir išspręsti jų nacionaliniu lygmeniu neįmanoma. Tik ES lygmeniu galima sukurti stabilią ekonomikos sistemą, tik bendromis Europos pastangomis galima sukurti tokią tarptautinę ekono-minę politiką, kuria būtų galima pagerinti Europos ekonomikos pajėgumą ir įtvirtinti socialinę teisinę valstybę. Europa be savo vidinio susitelkimo negali apginti savo politinės ir ekonominės nepriklausomybės nuo likusio pasaulio, atgauti įtakos pasaulyje ir užtikrinti savo dalyvavimą pasaulio politikoje.

Vienybė galima tik ten, kur yra lygybė. Nė vienas Sąjungos pilietis dėl savo pilietybės negali būti statomas į blogesnę padėtį, t. y. diskriminuojamas. Turi būti kovojama su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės kil-mės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. Pagrindinių teisių chartijoje šiais požymiais neapsiribojama – joje draudžia-ma diskriminacija ir dėl odos spalvos, genetinių bruožų, kalbos, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties ar gimi-mo. Be to, visi Sąjungos piliečiai lygūs prieš įstatymą. Valstybėms narėms lygybės principas reiškia, kad nė viena neturi viršenybės prieš kitą ir kad pri-gimtiniai skirtumai, kaip antai šalies dydis, gyventojų skaičius ir skirtingos struktūros, turi būti vertinami laikantis lygybės principo.

Pagrindinės laisvės

Taika, vienybė ir lygybė kartu suteikia laisvę. Dabar jau 27 valstybių ry-šiais sukūrus didelę erdvę kartu suteikiama nemažai laisvių už nacionali-nių ribų. Pirmiausia tai darbuotojų judėjimo laisvė, įsisteigimo laisvė, laisvė teikti paslaugas, prekių judėjimo laisvė ir kapitalo judėjimo laisvė. Šiomis


022

pagrindinėmis laisvėmis užtikrinama galimybė verslininkams laisvai priimti sprendimus, darbuotojams laisvai pasirinkti darbo vietą, vartotojams laisvai rinktis iš įvairiausių produktų. Dėl laisvos konkurencijos verslininkai savo pasiūlą gali nukreipti nepalyginamai didesniam skaičiui vartotojų. Darbuo-tojai visoje ES erdvėje gali ieškoti darbo ir keisti jį pagal savo norus ir intere-sus. Vartotojai iš prekių, kurių pasiūla dėl didesnės konkurencijos yra daug platesnė, gali pasirinkti pigiausią ir geriausią.

Tiesa, valstybių, kurios ES narėmis tapo 2004 m. gegužės 1 d. ir 2007 m. sausio 1 d., piliečiams iš dalies dar taikomos pereinamosios nuos-tatos. ES stojimo sutartyje atitinkamos išimtys numatytos ypač dėl laisvo darbuotojų judėjimo, laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės. Pagal šias išimtis senesnės ES valstybės narės ne daugiau kaip septynerius metus gali riboti laisvą šių naujesnių valstybių narių darbuotojų judėjimą, t. y. suteikti leidimus dirbti pagal nacionalinę teisę ar dvišalius susitarimus.

solidarumo PrinciPas

Solidarumas yra būtina laisvės pataisa, nes dėl beatodairiško naudojimosi laisve visada nukenčia kiti. Todėl norint, kad bendrijos tvarka išliktų, vi-sada kaip esminį principą reikia pripažinti jos narių solidarumą, o naudą, t. y. gerovę, ir naštą paskirstyti proporcingai ir teisingai visiems nariams.

Pagarba nacionaliniam taPatumui

Nacionalinis valstybių narių tapatumas gerbiamas. Valstybės narės ES turi ne susilieti, o su savo nacionaliniais savitumais į ją įsilieti. Būtent iš naciona-linių savitumų ir tapatumų įvairovės ES semiasi dvasinių ir moralinių jėgų, kurios savo ruožtu panaudojamos bendros visumos labui.

saugumo PorEikis

Pagaliau visos šios pagrindinės vertybės priklauso nuo saugumo. Ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Amerikoje kova su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu ir Europoje vėl atsidūrė dėmesio centre. Nuo-lat stiprinamas policijos ir teisminis bendradarbiavimas, bendrų išorinių ES sienų apsauga.

023


Tačiau saugumas Europoje reiškia ir socialinę visų ES gyvenančių piliečių apsaugą, darbo vietų saugumą ir verslo priemonių, kurių imamasi pasitikint verslo aplinkos pastovumu, saugumą. Todėl šiuo atžvilgiu ES institucijos raginamos piliečių ir įmonių ateičiai suteikti apibrėžtumo, o sąlygoms, nuo kurių jie priklauso – pastovumo.

Pagrindinės tEisės

Prie pagrindinių vertybių ir esminių vertybių sampratų, kuriomis grindžia-ma ES, priklauso ir individualios pagrindinės Sąjungos piliečių teisės. Eu-ropos istoriją daugiau kaip du šimtmečius ženklino nuolatinės pastangos stiprinti pagrindinių teisių apsaugą. Nuo pat 18-ojo amžiaus, kai buvo pa-skelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, pagrindinės teisės ir laisvės yra neatskiriama daugumos civilizuotų valstybių konstitucinės santvarkos dalis. Ypač tai pasakytina apie ES valstybes nares, kurių teisėtvarka grindžiama pagarba teisei ir orumui bei kiekvieno asmens laisve ir galimybėmis vystytis. Be to, sudaryta daugybė tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių apsau-gos, iš jų ypač svarbi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK).

Bendrijos pagrindinių teisių sistema susiformavo tik pagal nusistovėjusią Eu-ropos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kuri, tiesa, pradėta palyginti vėlai – 1969 m., nes iš pradžių Teisingumo Teismas visus su pagrindinėmis teisėmis susijusius ieškinius atmesdavo nurodydamas, kad jis neturįs spręsti problemų, priklausančių nacionalinei konstitucinei teisei. Šią savo pozici-ją Teisingumo Teismas turėjo pakeisti ypač dėl jo paties pagrįsto Sąjungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principo, nes ši viršenybė įmanoma tik jei Sąjungos teise bus įmanoma užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, lygiavertę nacionalinių konstitucijų suteikiamai apsaugai.

Šios Teisingumo Teismo praktikos išeities taškas buvo jo sprendimas byloje Stauder, kurios objektas buvo tai, kad karo aukoms skiriamų išmokų gavėjas savo orumo ir lygybės principo pažeidimu laikė reikalavimą registruojantis nusipirkti sviesto su nuolaida, vadinamojo „kalėdinio sviesto“, nurodyti savo pavardę. Nors Teisingumo Teismas jau aiškindamas Bendrijos teisės aktą priėjo prie išvados, kad pavardės nurodyti nereikia, ir, ar tai yra pagrindinių teisių pažeidimas, iš tikrųjų tirti jau nebereikėjo, baigdamas jis konstatavo, kad ir pagrindinių teisių užtikrinimas priklauso bendriesiems Bendrijos tei-


024

sės sistemos principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teis-mas. Taip Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino pačios ES pagrindinių teisių sistemos egzistavimą.

Atskiras pagrindinių teisių užtikrinimo nuostatas Teisingumo Teismas pirmiausia išvedė iš kai kurių Sutarčių nuostatų. Tai ypač pasakytina apie nemažai diskriminacijos draudimų, kuriais išreiškiami atitinkamai ypatingi bendrojo lygybės principo aspektai, pavyzdžiui, bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas (SESV 18 straipsnis), kova su nevienodu požiū-riu dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos (SESV 10 straipsnis), vienodas prekių ir asmenų traktavimas keturių pagrindinių laisvių atžvilgiu (laisvas prekių judėjimas, SESV 34 straipsnis; laisvas asmenų judėjimas, SESV 45 straips-nis; įsisteigimo laisvė, SESV 49 straipsnis; laisvė teikti paslaugas, SESV 57 straipsnis), konkurencijos laisvė (SESV 101 ir kt. straipsniai) ir vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims (SESV 157 straipsnis). Keturias pa-grindines EB laisves, kuriomis užtikrinamos pagrindinės profesinio gyveni-mo laisvės, galima laikyti ir Bendrijos judėjimo laisvės ir laisvės pasirinkti profesiją pagrindine teise. Taip pat aiškiai užtikrinama teisė burtis į organizacijas (SESV 153 straipsnis), teisė pateikti peticiją (SESV 24 straipsnis) ir tarnybinės ir komercinės paslapties saugojimas (SESV 339 straipsnis).

Bendrijos teise grindžiamus pagrindinių teisių apsaugos principus Teisin-gumo Teismas nuolat tobulino ir papildė kitomis pagrindinėmis teisėmis, pripažindamas bendruosius teisės principus, kuriuos jis konkretino remda-masis, viena vertus, bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, antra vertus, tarptautinėmis sutartimis dėl žmogaus teisių apsaugos, kurias sudarant dalyvavo valstybės narės. Pastarasis teiginys ypač pasakytinas apie EŽTK, kuri, formuluojant Bendrijos pagrindinių teisių turinį, yra svarbus orientyras dėl jų apsaugos reikalavimų. Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas kaip ES teisėtvarka užtikrinamas pagrindines teises pripažino tokias pa-grindines teises kaip nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, būsto neliečiamybė, saviraiškos laisvė, bendroji asmeninė neturtinė teisė, šeimos apsauga (pavyzdžiui, teisė atvykti darbuotojų migrantų šeimos nariams), ekonominė laisvė, religinių įsitikinimų ir tikėjimo laisvė bei nemažai procesinių pagrindinių teisių, kaip antai teisės būti išklausytam principas, iš bendrosios teisės (angl. common law) žinomas korespondencijos su advokatu slaptumo apsau-gos principas (angl. legal privilege), draudimo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą principas arba pareiga motyvuoti Sąjungos teisės aktus.

025


Ypač svarbus ir teisminiuose ginčuose dažnai pasitelkiamas vienodo požiūrio principas. Bendriausioje šio principo apibrėžtyje sakoma, kad į panašias aplinkybes negalima žiūrėti skirtingai, nebent diferenciacija būtų objekty-viai pagrįsta. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką vienodo požiūrio principu nedraudžiama, priešingai ligšiolinėms tarptautinėms tradicijoms, savo šalies piliečiams ar savo šalies gaminiams taikyti griežtesnius reikala-vimus negu kitų valstybių narių piliečiams ar įvežamiems gaminiams. Šios vadinamosios atvirkštinės diskriminacijos Bendrijos teise panaikinti neįma-noma, nes ji yra ribotos Sąjungos kompetencijos pasekmė. Pagal ligšiolinę Teisingumo Teismo praktiką iš pagrindinių teisių kylantis liberalizavimo principas apima iš esmės tik tarpvalstybinius procesus. Nacionalinių gami-nių gamybos ir pardavimo arba tos valstybės piliečių teisinio statuso toje valstybėje reglamentavimas į Bendrijos teisės reglamentavimo sritį patenka tik tiek, kiek tai suderinta Sąjungos lygmeniu.

Dėl Teisingumo Teismo praktikos Sąjungos teisėje taip pat yra nemažai su pagrindinėmis teisėmis susijusių teisinės valstybės principų, tarp jų didžiulę praktinę reikšmę turintis proporcingumo principas. Jis apima naudos ir in-teresų palyginimo principą, o šis savo ruožtu – priemonės tinkamumo ir būtinumo bei draudimo nustatyti neproporcingus įpareigojimus aspektus. Prie bendrųjų teisės principų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, priskirtini ir bendrieji administracinės teisės ir teisingo proceso (angl. due process) prin-cipai, pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepalankių teisės aktų taikymo atgaline data draudimas arba palankių teisės aktų atšaukimo ar pa-naikinimo draudimas bei „teisės būti išklausytam“ principas, kuris taikomas ir Europos Komisijos administracinėse procedūrose, ir Teisingumo Teismo bylose. Ypatingą vietą užima ir didesnio skaidrumo reikalavimas, pagal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. Esminis šio skaidrumo elementas yra tai, kad kiekvienas Sąjun-gos pilietis ir kiekvienas juridinis asmuo, kurio būstinė vienoje iš valstybių narių, turi teisę prieiti prie Tarybos ir Europos Komisijos dokumentų. Be to, turi būti viešinamos visos išmokos iš ES biudžeto fiziniams ar juridiniams asmenims. Tuo tikslu kuriamos duomenų bazės, prie kurių gali laisvai prieiti kiekvienas Sąjungos pilietis.

Net ir labai vertinant Teisingumo Teismo laimėjimus kuriant nerašytines pagrindines teises, visgi šis „Europos pagrindinių teisių“ tobulinimo pro-cesas turėjo didelį trūkumą – Teisingumo Teismas apsiribojo konkrečiais atvejais, todėl jis negalėjo iš bendrųjų teisės principų išvesdinti pagrindinių


026

teisių visose srityse, kuriose tai atrodo būtina ar pageidautina. Jis taip pat ne-galėjo nustatyti pagrindinių teisių apsaugos apimties ir ribų, kiek tai būtina atsižvelgiant į visumą ir diferencijuotumą. Todėl ES institucijos negalėjo pa-kankamai įvertinti, ar joms kyla pavojus pažeisti kurią nors pagrindinę teisę, ar ne. Ir Sąjungos piliečiai negalėjo taip paprastai kiekvienu atveju nuspręsti, ar pažeidžiama kuri nors iš jų pagrindinių teisių.

Kaip išeitis iš šios padėties ilgą laiką buvo laikomas ES prisijungimas prie Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK). Tačiau Teisingumo Teismas savo Nuomonėje 2/94 nustatė, kad dabartiniame Sąjungos teisės raidos etape ES neturi įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos. Teisingumo Teismas šiuo klausimu išaiškino, kad, net jeigu pagarba žmogaus teisėms yra ES veiksmų teisėtumo sąlyga, dėl prisijungimo prie EŽTK gerokai pasikeistų dabartinė Sąjungos sistema, nes ES būtų įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę siste-mą, o visos EŽTK nuostatos būtų įtrauktos į Sąjungos teisinę sistemą. Toks ES žmogaus teisių apsaugos sistemos pakeitimas, dėl kurio ir ES, ir vals-tybės narės patirtų esminių institucinių pokyčių, Teisingumo Teismo nuo-mone, turėtų konstitucinę svarbą ir todėl dėl savo pobūdžio viršytų SESV 352 straipsnyje numatytą Sutarčių papildymo kompetenciją. Todėl, įsigalio-jus Lisabonos sutarčiai, ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai sakoma, kad ES prisijungia prie EŽTK.

Lisabonos sutartimi žengtas dar vienas labai svarbus žingsnis tobulinant ES pagrindinių teisių sistemą ir sukurtas naujas ES pagrindinių teisių ap-saugos pagrindas. Naujame ES sutarties straipsnyje dėl pagrindinių teisių (6 straipsnis) nurodyta, kad ES institucijos ir valstybės narės, taikydamos ir įgyvendindamos Sąjungos teisę, privalo laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos. Pagrindinių teisių chartiją parengė Konventas, sudarytas iš 16 valstybių ir vyriausybių vadovų įgaliotinių, Europos Komisijos pirmi-ninko, 16 Europos Parlamento narių ir 30 nacionalinių parlamentų narių (po du iš kiekvienos tuometinės valstybės narės), vadovaujant prof. dr. Ro-manui Hercogui (Roman Herzog). 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje per Eu-ropos Vadovų Tarybos susitikimą Chartiją, kaip „Europos Sąjungos pagrin-dinių teisių chartiją“, iškilmingai paskelbė Europos Parlamento, ES Tary-bos ir Europos Komisijos pirmininkai. Vykstant konsultacijoms dėl Kons-titucijos Europai Chartija buvo peržiūrėta ir pakeista ir tapo neatskiriama 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinės sutarties dalimi. Konstitucinei sutarčiai žlugus „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją“, kaip savarankišką tei-sės aktą, 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre vėl iškilmingai paskelbė Euro-

027


pos Parlamento, ES Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai. ES sutartyje nurodoma būtent į šią Chartijos redakciją, kaip į privalomą teisės aktą. Taip Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai privaloma ir ja kartu nustatoma pagrindinių teisių taikymo sritis Sąjungos teisėje. Tačiau tai negalioja Len-kijai ir Jungtinei Karalystei. Abi šios valstybės narės negalėjo ar nenorėjo paklusti Chartijos pagrindinių teisių reikalavimams, bijodamos, kad dėl Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių galiojimo jos turės atsisakyti ar bent pakeisti savo nuomonę tam tikrais klausimais, kaip antai religinių įsitikini-mų ir tikėjimo arba požiūrio į mažumas. Abiem šioms valstybėms narėms pareiga gerbti pagrindines teises kyla ne iš Pagrindinių teisių chartijos, o, kaip ir anksčiau, iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su pagrindinė-mis teisėmis.

1964 m. rugsėjo 27 d., Briuselis.Automobilis su europiniais numeriais prieš statomą pastatą „Joyeuse entrée“, būsimą Europos Komisijos būstinę.

029


Europos Sąjungos „Konstitucija“

Kiekviena visuomeninė sąjunga turi konstituciją. Konstitucija nustatoma politinės sistemos struktūra, t. y. sąjungos narių vieta vienas kito ir visumos atžvilgiu, bendri tikslai ir privalomų sprendimų priėmimo taisyklės. Todėl ES, kaip valstybių sąjungos, kuriai suteiktos tam tikros užduotys ir funkci-jos, „Konstitucija“ turi būti pajėgi atsakyti į tokius pačius klausimus, kaip ir valstybės konstitucija.

Du aukščiausi valstybių bendruomenių valdymo principai yra teisė (angl. rule of law) ir demokratija. Todėl bet kokia Sąjungos veikla, norint, kad ji ati-tiktų pagrindinius teisės ir demokratijos reikalavimus, ir teisės, ir demokrati-jos požiūriu turi būti teisėta – steigimas, struktūra, kompetencija, veikimas, valstybių narių ir jų institucijų statusas, piliečių statusas.

ES „Konstitucija“, žlugus 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinei sutarčiai, kaip ir anksčiau, nėra įtvirtinta viename nuosekliame konstituciniame rašte, kaip daugumos valstybių narių konstitucijos. Ji kyla iš taisyklių ir pagrindinių vertybių, kurių suinteresuotieji subjektai laikosi kaip privalomų, visumos. Šios normos iš dalies nustatytos Europos Sutartyse ar Sąjungos institucijų priimtuose teisės aktuose, iš dalies atsispindi įpročiuose.

Es tEisinė Prigimtis

Apibrėžiant teisinę prigimtį turima mintyje bendrasis teisinis organizacijos suvokimas pagal jai būdingas savybes. Nors šios savybės nustatytos dar 1963 ir 1964 m. dviejuose lemiamuose Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimuose, atsižvelgiant į tuometinę Europos ekonominę bendriją, jos tebegalioja ir šiandieninei Europos Sąjungai.

BYLA VAN GEND & LOOS

Šioje byloje Nyderlandų transporto įmonė Van Gend & Loos Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų muitų valdybą, kuri už tam tikrą iš Vokieti-


030

jos įvežamą cheminį gaminį ėmė didesnį negu anksčiau muitą. Įmonė tame įžvelgė EEB sutarties 12 straipsnio pažeidimą, kuriuo valstybėms narėms draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus mui-tus. Atsižvelgdamas į tai, Nyderlandų teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti ginčijamos EB sutarties nuostatos taikymo apimtį turinio ir teisės požiūriu.

Teisingumo Teismas, pasinaudodamas šia byla, priėmė kai kurias esmines nuostatas dėl EB teisinės prigimties. Šio bylos sprendime sakoma:

„EEB sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios funkcionavimas būtų tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės subjektais, – todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus. Šią koncepciją patvirtina Sutarties preambulė, taikoma ne tik vyriausybėms, bet ir tautoms, būtent įkuriant institucijas, oficialiai įteisinančias suverenias teises, kurių įgyvendinimas susijęs tiek su valstybėmis narėmis, tiek su jų piliečiais. [...] Tokiomis aplinkybėmis da-rytina išvada, jog Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai.“

BYLA COSTA PRIEŠ ENEL

Jau po metų byloje Costa prieš ENEL Teisingumo Teismas turėjo progą savo analizę pagilinti. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1962 m. Italija nacionalizavo elektros energijos gamybos ir skirstymo įmones, o elektros energijos bendro-vių eksploatacinius įrenginius perdavė elektros tinklų bendrovei ENEL. Po-nas F. Kosta (Costa), kaip vienos iš nacionalizuotų įmonių akcinės bendrovės Editon Volta akcininkas, laikė, kad iš jo buvo atimti dividendai, ir dėl to atsi-sakė apmokėti 1 926 ITL sąskaitą už elektros energiją. Taikos teisėjui Milane ponas F. Kosta savo elgesį teisino, be kita ko, tuo, kad nacionalizavimo įsta-tymu pažeista nemažai EEB sutarties nuostatų. Taikos teismas, norėdamas įvertinti tokį pono F. Kosta pareiškimą, Teisingumo Teismui pateikė įvairių klausimų dėl EEB sutarties aiškinimo. Šis savo sprendime pateikė tokį EEB teisinės prigimties aiškinimą:

„Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisi-nę sistemą, kuri [...] buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią

031


privalo taikyti jų teismai. Iš tiesų įkurdamos neribotam laikui Bendriją, tu-rinčią savas institucijas, juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio ats-tovavimo teises, ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų nacio-naliniams subjektams ir joms pačioms.“

Iš šių išsamių svarstymų Teisingumo Teismas daro tokias išvadas:

„Iš visų šių argumentų darytina išvada, jog iš Sutarties, kaip autonomiško šaltinio, kilusi teisė dėl savo ypatingos bei originalios prigimties neturėtų būti teisiškai kvestionuojama vidaus teisės aktu, kad ir koks jis būtų, nes tuomet prarastų savo, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų grėsmė pa-čios Bendrijos teisiniam pagrindui. Valstybėms perkėlus iš jų vidaus teisinės sistemos į Bendrijos teisinę sistemą teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties nuostatas, buvo galutinai apribotos valstybių suverenios teisės, ir to apri-bojimo negali panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja nesuderinamas vienašališkas aktas.“

Remiantis abiem šiais principiniais Teisingumo Teismo sprendimais galima nustatyti elementus, kurių visuma sudaro ES teisinės prigimties ypatingumą ir savitumą:

■■ institucinė struktūra, kuria užtikrinama, kad formuojant valią ES bus atsižvelgiama ir į bendrą Europos interesą, t. y. Sąjungos tiksluose įtvir-tintus jos interesus;

■■ Sąjungos institucijoms suteikta kompetencija didesnė negu įprasta ki-tose tarptautinėse organizacijose, taip pat ji suteikta srityse, už kurias paprastai atsako valstybės;

■■ sukurta sava teisėtvarka, nepriklausoma nuo valstybių narių teisė-tvarkos;

■■ Sąjungos teisė taikoma tiesiogiai, tai yra visas Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumas visose valstybėse narėse vienodas ir jomis nustatoma pareigų arba suteikiama teisių ir valstybėms narėms, ir jų piliečiams;

■■ Sąjungos teisės viršenybė, kuria užtikrinama, kad nacionalinė teisė Są-jungos teisės negali nei panaikinti, nei pakeisti, o kolizijos atveju virše-nybę turi Sąjungos teisė.


032

Taigi ES yra savarankiška valdžios sąjunga su savomis suvereniomis teisėmis ir nuo valstybių narių nepriklausoma teisėtvarka, kuriai ES priskirtose vei-klos srityse paklūsta ir valstybės narės, ir jų piliečiai.

Iš ES būdingų savybių atsiskleidžia ir jos bendrumai ir skirtumai, palyginti su įprastomis tarptautinėmis organizacijomis ir su dariniais, panašiais į federacinę valstybę.

Pati ES dar nėra galutinai sukurtas darinys, greičiau „tapsmą patirianti siste-ma“, kurios galutinio vaizdo kol kas negalima numatyti.

Į įprastas tarptautines organizacijas ES panaši tik tuo, kad ir ji įsteigta tarp-tautine sutartimi. Tačiau nuo savo tarptautinių šaknų ji jau gerokai nuto-lusi. Nes ES steigimo aktų, kurie taip pat pagrįsti tarptautinėmis sutarti-mis, pagrindu sukurta savarankiška Sąjunga, turinti savas suverenias teises ir kompetenciją. Valstybės narės jos labui atsisakė savo suverenios valdžios dalies. ES patikėtų užduočių sąrašas irgi labai skiriasi nuo kitų tarptautinių organizacijų užduočių. Pastarųjų atveju kalbama dažniausiai apie tiksliai atskirtas, tarptautinio valdymo organo vykdomas technines užduotis, o ES tenka tokios veiklos sritys, kurių visuma turi valstybių gyvavimą lemiantį pobūdį.

Dėl ES ir įprastų tarptautinių organizacijų skirtumų ji kiek priartėja prie valstybinio darinio. Ypač faktas, kad valstybės narės ES labui iš dalies atsisa-kė savo suvereniteto, laikytas požymiu, jog ES jau esama į federacinę valsty-bę panašių struktūrų, tačiau neatsižvelgta į tai, kad ES institucijos turi kon-krečiai nustatytus įgaliojimus tik Sąjungos Sutartyse įtvirtintiems tikslams pasiekti ir tik dėl tam tikrų dalykų. Todėl jos negali pačios pasirinkti tikslų, kaip tai gali valstybės, ir negali patenkinti visų reikalavimų, kurie šiandien keliami moderniai valstybei. ES neturi nei valstybei būdingos bendrosios kompetencijos, nei įgaliojimo kurti naują kompetenciją (vadinamosios kom-petencijos paskirstymo kompetencijos).

Todėl ES nėra nei „klasikinė“ tarptautinė organizacija, nei valstybių aso-ciacija, o valdžios sąjunga, kurios vieta – tarp šių tradicinių valstybių susi-vienijimų modelių. Juridinėje vartosenoje šiai ypatingai padėčiai apibūdinti įsitvirtino sąvoka „viršvalstybinė organizacija“.

033


Es užduotys

ES patikėtų užduočių sąrašas labai panašus į valstybės konstitucinės santvar-kos užduočių sąrašą. Tai yra ne tiksliai apibrėžtos techninės užduotys, kaip įprasta tarptautinių organizacijų atveju, o veiklos sritys, kurių visuma turi valstybių gyvavimą lemiantį pobūdį.

ES užduočių sąrašas kiek galima išplėstas: jis apima ekonomines, socialines ir politines užduotis.

Pagrindinė ekonominė užduotis – bendrosios rinkos, kurioje būtų suvienija-mos valstybių narių „nacionalinės rinkos“ ir kurioje prekės ir paslaugos būtų siūlomos ir parduodamos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vidaus rinkoje, ir prie kurios visi Sąjungos piliečiai turėtų vienodą ir laisvą prieigą, sukūrimas.

Bendrosios rinkos sukūrimo koncepciją inicijavo tuometinis Europos Komi-sijos pirmininkas Žakas Deloras (Jacques Delors), o ji iš esmės įgyvendinta valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Vidaus rinkos sukūrimo iki 1992 m. programa. Sąjungos institucijoms pavyko nustatyti teisinį veikiančios vidaus rinkos pagrindą. Laikui bėgant jis išsamiai papildytas nacionalinėmis įgy-vendinimo priemonėmis, taigi vidaus rinka jau tapo tikrove. Ji matoma ir kasdieniame gyvenime, ypač keliaujant po ES – jau seniai nestabdoma prie nacionalinių sienų ir netikrinami asmens dokumentai.

Vidaus rinką papildo Ekonominė ir pinigų sąjunga.

Tačiau ES užduotis ekonominės politikos srityje yra ne nustatyti ir vykdyti Europos ekonominę politiką, o koordinuoti valstybių narių ekonominę poli-tiką tokiu mastu, kad vienos ar kelių valstybių narių sprendimai ekonominės politikos srityje neturėtų neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui. Šiuo tikslu priimtas Stabilumo ir augimo paktas, kuriame valstybėms narėms nurodomi konkretūs kriterijai, į kuriuos jos turi orientuotis priimdamos su biudžeto politika susijusius sprendimus. Jei valstybė narė šio reikalavimo ne-silaiko, Europos Komisija gali ją įspėti, o jei tos valstybės biudžeto deficitas nuolat perviršinis, ES Taryba gali prieš ją imtis sankcijų.

ES užduotis pinigų politikos srityje buvo ir yra įvesti bendrą ES valiutą ir su pinigais susijusius klausimus spręsti centralizuotai. Pirmoji dalinė sė-kmė šioje srityje jau pasiekta. 1999 m. sausio 1 d. valstybėse narėse, kurios atitiko tuo tikslu nustatytus konvergencijos kriterijus, įvesta bendra Euro-

1977 m. gruodžio 6 d., Briuselis. Demonstracija už tiesioginius Europos Parlamento rinkimus ir už vieną valiutą Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu 1977 m. gruodžio 5–6 d.

035


pos valiuta – euro. Šios šalys – Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. 2002 m. sausio 1 d. šių šalių nacionalinės valiutos pakeistos euro banknotais ir euro monetomis. Nuo to laiko ir kasdieniai mokėjimai, ir piniginiai sando-riai jose vykdomi tik viena valiuta – eurais. Iš pradžių konvergencijos kriterijų neatitiko Graikija ir Švedija. Graikija į euro zoną priimta 2001 m. sausio 1 d., o Švedijai, kuri šių kriterijų iš esmės negalėjo atitikti dėl to, kad nedalyvavo EPS valiutų kurso mechanizme, kuris laikomas euro „laukiamuoju“, taiko-ma išimtis, pagal kurią Komisija ir ECB ne rečiau kaip kas dvejus metus dėl Švedijos turi pateikti konvergencijos ataskaitas, kuriose jie gali rekomen-duoti Tarybai Švediją priimti. Jei tokia rekomendacija bus išsakyta ir Taryba jai pritars, Švedija negalės išvengti dalyvavimo euro zonoje. Tiesa, kol kas euro didelės paspirties iš Švedijos gyventojų nesulaukia. Per 2003 m. vykusį referendumą euro įvedimui nepritarė 55,9 %, 2005 m. gruodžio mėn. ap-klausoje – nepritarė 49 %, pritarė 36 % gyventojų. Kitokia padėtis Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Šios valstybės narės pasiliko atsisakymo (angl. opting out) galimybę, tai reiškia, kad jos pačios gali nuspręsti, ar tyrimo pro-cedūra dėl dalyvavimo bendros valiutos sistemoje bus pradėta ir kada. Nau-josios valstybės narės, kai tik atitiks konvergencijos reikalavimus, taip pat privalės įsivesti eurą. Nė vienai iš naujųjų valstybių narių opting out išlyga netaikoma; o ir dauguma jų įsivesti eurą nori kuo greičiau. Tai jau pavy-ko Slovėnijai (2007 m. sausio 1 d.), Kiprui (2008 m. sausio 1 d.), Maltai (2008 m. sausio 1 d.) ir Slovakijai (2009 m. sausio 1 d.). Šiuo metu vadinama-jai euro zonai, kurios valiuta – euro, priklauso 16 valstybių narių (2).

Be ekonominės ir pinigų politikos, ES tenka užduočių ir daugelyje kitų eko-nominės politikos sričių, tarp jų ypač žemės ūkio ir žuvininkystės politikos, transporto politikos, vartotojų politikos, struktūrinės ir sanglaudos politi-kos, mokslinių tyrimų ir plėtros politikos, kosmoso politikos, aplinkos poli-tikos, sveikatos politikos, prekybos politikos ar energetikos politikos.

Socialinės politikos srityje ES tenka užduotis pasirūpinti, kad ekonominė in-tegracija būtų naudinga ne tik aktyviesiems ekonomikos subjektams, bet kad ji taip pat padėtų kurti socialinį vidaus rinkos aspektą. Pirmasis pradžios taškas šiuo požiūriu – socialinės apsaugos sistemos sukūrimas darbuotojams migrantams. Šia sistema užtikrinama, kad nė vienas darbuotojas, kuris per

(2) 2011 m. sausio 1 d. Estija taps septynioliktąja euro zonos nare ir įsives bendrąją ES valiutą.


036

savo profesinę veiklą dirbo daugiau kaip vienoje valstybėje narėje ir dėl to dalyvavo įvairiose socialinio draudimo sistemose, dėl to neatsidurtų nepalan-kioje padėtyje socialinio draudimo aspektu (senatvės pensija, invalidumo pen-sija, sveikatos priežiūros paslaugos, išmokos šeimai, bedarbio pašalpa). Kitas svarbus neatidėliotinos socialinės politikos pradžios taškas, atsižvelgiant į jau kelerius metus nerimą keliantį nedarbą ES – Europos užimtumo strategijos kūrimas. Valstybės narės ir ES raginamos kurti užimtumo strategiją ir skatinti visų pirma darbuotojų kvalifikaciją, mokymą ir lankstumą, kartu darbo rin-kas pritaikant prie kintančios ekonomikos poreikių. Užimtumo skatinimas suprantamas kaip bendro intereso reikalas, todėl valstybės narės savo naciona-linę veiklą turi suderinti Taryboje. ES turi prisidėti prie užimtumo lygio didi-nimo skatindama valstybių narių bendradarbiavimą, remdama jų priemones ir prireikus, nepažeisdama valstybių narių kompetencijos, jas papildydama.

Politinėje srityje ES užduotys susijusios su Sąjungos pilietybe, teisminio ben-dradarbiavimo baudžiamosiose bylose politika ir bendra užsienio ir saugumo politika. Sąjungos pilietybe sustiprinti valstybių narių piliečių teisės ir interesai ES. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ES (SESV 21 straips-nis), balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus (SESV 22 straipsnis), būdamas trečiojoje šalyje, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ar konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą (SESV 23 straips-nis), turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui (SESV 24 straipsnis) ir, susiejant su bendruoju diskriminacijos draudimu, turi teisę reikalauti, kad kiekvienoje valstybėje narėje su juo būtų elgiamasi taip, kaip ir su tos vals-tybės narės piliečiais (SESV 20 straipsnio 2 dalis susiejant su 18 straipsniu).

Bendros užsienio ir saugumo politikos srityje ES ypač tenka šios užduotys:

■■ pagarba ES bendroms vertybėms, jos pagrindinių interesų ir nepri-klausomybės gynimas;

■■ ES ir jos valstybių narių saugumo stiprinimas;

■■ taikos pasaulyje užtikrinimas ir tarptautinio saugumo stiprinimas;

■■ tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas;

■■ demokratijos ir teisinės valstybės skatinimas bei pagarba žmogaus tei-sėms ir pagrindinėms laisvėms;

■■ bendros gynybos sistemos kūrimas.

037


Kadangi ES nėra valstybinis darinys, šias užduotis ji gali įvykdyti tik pa-mažu. Užsienio, ypač saugumo, politika tradiciškai priklauso toms sritims, kuriose valstybės narės ypač didelį dėmesį skiria savo suvereniteto išsaugo-jimui. Šioje srityje sunku apibrėžti bendrus interesus dar ir dėl to, kad iš ES valstybių narių tik Prancūzija ir Jungtinė Karalystė turi atominį ginklą. Kita problema – ne visos ES valstybės narės priklauso gynybinėms sąjungoms NATO ir VES. Todėl šiuo metu sprendimai „bendros užsienio ir saugumo politikos“ srityje vis dar daugiausia priimami tarpvalstybinio bendradarbiavimo lygmeniu. Tiesa, sukurtos savarankiškos veikimo priemonės, dėl kurių tarpvalstybinis bendradarbiavimas įgavo tvirtus teisinius kontūrus.

Teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje ES pirmiausia turi vykdyti Europos bendro intereso užduotis, tarp jų ypač kovą su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba žmonėmis bei baudžiamąjį persekiojimą. Veiks-mingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu atskirai nacionaliniu lygme-niu jau neįmanoma, tam reikia bendrų ES veiksmų. Pirmų daug žadančių priemonių imtasi priėmus Direktyvą dėl kovos su pinigų plovimu ir įsteigus Europos policijos biurą „Europolą“, kuris oficialiai pradėjo veikti 1998 m. (SESV 88 straipsnis). Šioje srityje taip pat svarbu palengvinti ir pagreitinti su teismo procesais ir sprendimų vykdymu susijusį bendradarbiavimą, palen-gvinti ekstradiciją tarp valstybių narių, nustatyti būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir bausmių nusikaltimo sudėties požymių organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, prekybos žmonėmis bei seksualinio moterų ir vaikų išnaudojimo, neteisėtos prekybos narkotikais ir ginklais, pinigų plo-vimo ir korupcijos srityse (SESV 83 straipsnis). Vienas iš reikšmingiausių žingsnių ES plėtojant teisminį bendradarbiavimą – Eurojusto įsteigimas 2003 m. balandžio mėnesį (SESV 85 straipsnis). Eurojustą, kurio būstinė Hagoje, sudaro teisėjai ir prokurorai iš visų Europos Sąjungos valstybių. Jo užduotis – palengvinti tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijų bendradarbiavimą dėl sunkių tarptautinių nusikaltimų. Eurojusto pagrindu Taryba gali įkurti Europos prokuratūrą, siekiant kovoti su Sąjungos finansi-niams interesams kenkiančiais nusikaltimais (SESV 86 straipsnis). Dar vie-nas svarbus žingsnis – nuo 2004 m. sausio mėn. galiojantis Europos arešto orderis. Arešto orderį galima išduoti, jei mažiausia už nusikaltimą skirtina bausmė – laisvės atėmimas daugiau kaip vieniems metams. Europos arešto orderiu siekiama pakeisti ilgai trunkančias ekstradicijos procedūras.


038

Es įgaliojimai

ES steigiamosiose sutartyse Sąjungos institucijoms nesuteikiama bendro įga-liojimo priimti bet kokius teisės aktus, reikalingus Sutartyse nustatytiems tikslams pasiekti, o atskiruose skyriuose konkrečiai nustatoma įgaliojimų veikti apimtis. Pagrindinis principas – ES ir jos institucijos pačios negali priimti sprendimų dėl savo teisinio pagrindo ir kompetencijos. Tam taiko-mas kompetencijos suteikimo principas (SESV 2 straipsnis). Šį būdą valstybės narės pasirinko, kad aiškiai matytų, kokių savo galių atsisako, ir kad galėtų tai kontroliuoti.

Kompetencijos suteikimo apimtis dalykiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES su-teiktų užduočių sričių pobūdį, yra skirtinga. Jei kompetencija ES nesuteikta, ji yra išimtinai valstybių narių. ES sutartyje aiškiai sakoma, kad „nacionali-nio saugumo“ klausimai yra išimtinė valstybių narių kompetencija.

Žinoma, dėl to kyla ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo klausi-mas. Jis sprendžiamas pagal tris kompetencijos kategorijas:

■■ išimtinė kompetencija (SESV 3 straipsnis) ES priklauso tose srityse, dėl kurių manoma, kad veiksmai ES lygmeniu bus veiksmingesni už neko-ordinuotus kurios nors valstybės narės veiksmus. Šios sritys yra tiksliai atskirtos, tai – muitų sąjunga, vidaus rinkos veikimui būtinų konku-rencijos taisyklių nustatymas, pinigų politika, skirta valstybėms na-rėms, kurių valiuta euro, bendra prekybos politika ir bendros žuvinin-kystės politikos dalys. Šiose politikos srityse tik Europos Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Europos Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti (SESV sutarties 2 straipsnio 1 dalis);

■■ pasidalijamoji kompetencija tarp ES ir valstybių narių (SESV 4 straips-nis) taikoma tose srityse, kuriose ES veikimas duoda papildomos nau-dos, palyginti su valstybės narės veiksmais. Pasidalijamoji kompetencija numatyta vidaus rinkos, ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglau-dos, žemės ūkio ir žuvininkystės, aplinkosaugos, transporto, transeu-ropinių tinklų, energetikos, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės bei bendrų sveikatos saugos problemų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, kosmoso, bendradarbiavimo vystymosi labui ir humanitarinės pagalbos srityse. Visose šiose srityse ES turi pirmenybę pasinaudo-ti kompetencija, kuri vis dėlto apima tik atitinkamu Sąjungos teisės

039


aktu reglamentuojamus elementus, o ne visą politikos sritį. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek ES nepasinaudojo arba nusprendė daugiau nesinaudoti savo kompetencija (SESV 2 straipsnio 2 dalis). Pastarasis atvejis būna, kai atitinkama ES institucija nuspren-džia panaikinti įstatymo galią turintį teisės aktą, ypač siekiant atitikti subsidiarumo ir proporcingumo principus. Taryba taip pat vienos ar kelių savo valstybių narių iniciatyva gali Komisiją paraginti teikti pa-siūlymus dėl teisės akto panaikinimo;

■■ remiamoji kompetencija (SESV 6 straipsnis): pagal remiamąją kompe-tenciją ES gali tik koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus, ta-čiau tose srityse, kuriose jai priklauso remiamoji kompetencija, ji jokiu būdu negali imtis nacionalinių teisės aktų suderinimo (SESV 2 straips-nio 5 dalis). Taigi už teisinį įforminimą yra atsakingos valstybės na-rės, kurios turi nemažą veikimo laisvę. Šios kategorijos kompetencija taikoma tokiose srityse kaip žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas, pramonės politika, kultūra, turizmas, švietimas, jaunimas, sportas ir profesinis mokymas, civilinė sauga ir administracinis bendradarbiavi-mas. Ekonominės ir užimtumo politikos srityse valstybės narės aiškiai pripažįsta, kad jų nacionalinius veiksmus turi koordinuoti ES.

Paminėtina, kad ES kompetencijos ekonominės ir užimtumo politikos koor-dinavimo srityje bei bendros užsienio ir saugumo politikos srityje negalima priskirti nė vienai iš šių trijų kategorijų. Taigi šios sritys į šį kompetencijos sąrašą nepatenka. Tik viena nuostata patikslinama, kad bendra ES užsienio ir saugumo politika neturi įtakos valstybių narių kompetencijai dėl savo už-sienio politikos vykdymo ir nacionalinio atstovavimo pasaulyje.

Be šių specialių įgaliojimų veikti, Sąjungos Sutartyse Sąjungos institucijoms suteikiama galimybė imtis veiksmų ir tuomet, kai tai būtina vidaus rinkai sukurti ir jai veikti bei neiškreiptai konkurencijai užtikrinti (plg. SESV 352 straipsnį – vadinamoji Sutarčių papildymo kompetencija arba lankstumo išlyga). Tačiau šis įgaliojimas imtis veiksmų nėra bendras įgaliojimas, pagal kurį Sąjungos institucijos galėtų vykdyti užduotis, nesusijusias su Sutartyse iškeltais tikslais; jos taip pat negali, juo remdamosi, išplėsti savo kompetenci-jos valstybių narių sąskaita. Anksčiau šiuo įgaliojimu suteikiamomis galimy-bėmis praktikoje naudotasi labai dažnai, nes laikui bėgant ES buvo keliamos vis naujos užduotys, kurių nebuvo galima numatyti sudarant steigiamąsias sutartis, todėl Sutartyse nebuvo suteikta ir kompetencijos joms vykdyti. Pir-


040

miausia reikėtų paminėti aplinkosaugos ir vartotojų apsaugos sritis, taip pat Europos regioninės plėtros fondo, kuriuo siekiama sumažinti atotrūkį tarp išsivysčiusių ir nepakankamai išsivysčiusių ES regionų, įsteigimą. Šiuo metu dėl šių sričių jau suteikti specialūs įgaliojimai, todėl dėl aiškaus reglamenta-vimo Sutarčių papildymo kompetencijos praktinė reikšmė gerokai sumenko. Ja pasinaudoti reikalingas Europos Parlamento pritarimas.

Pagaliau numatyta ir kompetencija imtis veiksmų, kurie būtini jau aiškiai suteiktiems įgaliojimams veiksmingai ir tikslingai įvykdyti (kompetencija pagal dalykinį ryšį). Ypatingą reikšmę ši kompetencija įgavo išorės santykių sri-tyje. Pagal ją ES gali prisiimti įsipareigojimus ir jai nepriklausančių valstybių ar kitų tarptautinių organizacijų atžvilgiu srityse, kurias apima ES užduočių sąrašas. Vaizdus pavyzdys – Teisingumo Teismo nagrinėta byla Kramer, ku-rios objektas buvo ES kompetencija bendradarbiauti su tarptautinėmis jūrų teisės organizacijomis ir prireikus prisiimti atitinkamus tarptautinius įsipa-reigojimus dėl jūrų žvejybos kvotų nustatymo. Tam reikalingą ir Sutartyse aiškiai nenumatytą ES išorės veiksmų kompetenciją Teisingumo Teismas išvedė iš jos vidinės kompetencijos žuvininkystės politikos srityje vykdant bendrą žemės ūkio politiką.

ES naudodamasi savo kompetencija privalo laikytis iš katalikiškojo sociali-nio mokymo paimto subsidiarumo principo, kuris, jį įtvirtinus ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis), pakeltas į konstitucinį lygmenį. Šis prin-cipas turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą: teigiama, t. y. ES kompetencijos skatinimas išreikštas nuostata, kad ES turi veikti, jei keliamus tikslus pasiekti būtų geriau Sąjungos lygmeniu; neigiama, t. y. subsidiarumo principo ribo-jantis poveikis lemia tai, kad ES neturi veikti, jei tikslams pasiekti užtenka valstybių narių veiksmų. Praktikoje tai reiškia, kad visos Sąjungos institu-cijos, ypač Komisija, turi įrodyti, jog bendras reglamentavimas ir bendri veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Š. Monteskjė (Ch. Montesquieu): jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti. Jei porei-kiui reglamentuoti ES lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio Sąjun-ga turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas. Atsakymas į šį klausimą kyla iš proporcingumo principo, kuris dėl ES Teisingumo Teismo praktikos įėjo į Sąjungos teisėtvarką ir, susiejant su nuostatomis dėl kompetencijos, įtvir-tintas ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 4 dalis). Pagal šį principą reikia išsamiai apsvarstyti, ar atitinkama teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pa-kankamai veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia, kad pirmenybė teiktina pagrindų įstatymams, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių

041


reikalavimų tarpusavio pripažinimo taisyklėms ir vengtini neproporcingai išsamūs teisės aktai.

Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų dabar gali prižiūrėti ir nacionaliniai parlamentai. Šiuo tikslu sukurta išankstinio perspėjimo sistema, pagal kurią nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo pasiūlymo dėl įstatymo galią turinčio teisės akto pateikimo gali pateikti pagrįstą nuomo-nę, joje išdėstydami, kodėl atitinkamas pasiūlymas dėl įstatymo galią turinčio teisės akto neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo reikalavimų. Jei šiai pa-grįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip vienu trečdaliu nacionaliniams parlamentams suteiktų balsų (kiekvienas nacionalinis parlamentas turi po du balsus, o jei parlamentas sudarytas iš rūmų – kiekvieni rūmai turi po vieną balsą), pasiūlymą dėl to teisės akto jo rengėjas (dažniausiai Europos Komisija) turi dar kartą apsvarstyti ir arba palikti tokį patį, arba pakeisti, arba atšaukti. Jei Europos Komisija nusprendžia projektą palikti tokį patį, pagrįstoje nuo-monėje ji turi pagrįsti, kodėl, jos nuomone, projektas atitinka subsidiarumo principą. Ši pagrįsta nuomonė kartu su nacionalinių parlamentų pagrįstomis nuomonėmis perduodama ES teisės aktų leidėjui, kad šis į jas atsižvelgtų teisė-kūros procedūros metu. Jei ES teisės aktų leidėjas, remdamasis 55 % Tarybos narių dauguma arba Europos Parlamento balsų dauguma, mano, kad pasiūly-mas subsidiarumo principo neatitinka, jis daugiau nebesvarstomas.

Es institucijos

ES sutarties 13 straipsnis (institucinė struktūra)

1. Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos

tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei užtikrinti

jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą.

Sąjungos institucijos yra šios:

— Europos Parlamentas,

— Europos Vadovų Taryba,

— Taryba,

— Europos Komisija (toliau – Komisija),

— Europos Sąjungos Teisingumo Teismas,

— Europos centrinis bankas,

— Audito Rūmai.


042

2. Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų

ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos

lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.

3. Nuostatos, susijusios su Europos centriniu banku ir Audito Rūmais,

taip pat išsamios nuostatos dėl kitų institucijų, pateikiamos Sutartyje dėl

Europos Sąjungos veikimo.

4. Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Ekonomikos

ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas, atliekantys

patariamąsias funkcijas.

( 3 ) 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Parlamento narių skaičius laikinai padidėjo iki 754, tačiau iki kitų 2014 m. vyksiančių rinkimų reikės padaryti atitinkamus pakeitimus, kad nebūtų viršijamas didžiausias leistinas skaičius – 751.

EUROPOSVADOVŲTARYBA27valstybiųirvyriausybiųvadovai,EuroposTarybospirmininkasir

EuroposKomisijospirmininkas

EUROPOSKOMISIJA27nariai(iki2014m.)

ESTEISINGUMOTEISMAS

TARYBA27ministrai(povienąiš

kiekvienosvalstybėsnarės)

EUROPOSPARLAMENTAS

751narys (3)

REGIONŲKOMITETASnedaugiaukaip350narių

EKONOMIKOSIRSOCIALINIŲREIKALŲKOMITETAS

nedaugiaukaip350narių

EUROPOSCENTRINISBANKAS

AUDITORŪMAI27nariai(povienąiškiekvienosvalstybės

narės)

EUROPOSINVESTICIJŲ

BANKAS

VISŲINSTITUCIJŲAPŽVALGA(SESV)


04 4

VALSTYBĖ NARĖ BALSŲ SKAIČIUS TARYBOJE

VIETOS EUROPOS PARLAMENTE

VOKIETIJA 29 99

PRANCŪZIJA 29 78

ITALIJA 29 78

JUNGTINĖKARALYSTĖ 29 78

ISPANIJA 27 54

LENKIJA 27 54

RUMUNIJA 14 35

NYDERLANDAI 13 27

BELGIJA 12 24

ČEKIJA 12 24

GRAIKIJA 12 24

VENGRIJA 12 24

PORTUGALIJA 12 24

ŠVEDIJA 10 19

BULGARIJA 10 18

AUSTRIJA 10 18

DANIJA 7 14

SLOVAKIJA 7 14

SUOMIJA 7 14

AIRIJA 7 13

LIETUVA 7 13

LATVIJA 4 9

SLOVĖNIJA 4 7

ESTIJA 4 6

KIPRAS 4 6

LIUKSEMBURGAS 4 6

MALTA 3 5

Kitas klausimas, kuris kyla kalbant apie ES „Konstituciją“, susijęs su jos struktūra: kokios yra ES institucijos? Kadangi ES vykdo užduotis, kurios įprastai priklauso tik valstybėms, peršasi klausimas, ar ir ji turi vyriausy-bę, parlamentą, administracines įstaigas ir teismus, kokie veikia valstybės narėse. ES suteiktų užduočių vykdymas ir integracijos proceso valdymas są-moningai patikėti ne vien valstybių narių iniciatyvai ir jų kompetencijai ar

045


tarptautiniam bendradarbiavimui. Priešingai, ES sistema – institucinė, todėl Sąjunga gali suteikti naujų impulsų Europos integracijai ir kelti naujus tiks-lus, taip pat jos kompetencijai priskirtose srityse nustatyti visoms valstybėms narėms vienodai privalomą teisę.

Pagrindiniai ES institucinės sistemos veikėjai yra ES institucijos, tarp jų Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Europos Komisija, ES Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas ir Audito Rūmai. Kaip papildomos institucijos ES institucinėje sistemoje dar veikia Europos investi-cijų bankas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas.

INSTITUCIJOS

Europos Parlamentas (ES sutarties 14 straipsnis)

Europos Parlamentas atstovauja į ES susijungusių valstybių tautoms. Jis atsi-rado, kai 1957 m. Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų insti-tucijų (pirmoji Sujungimo sutartis) EAPB generalinė asamblėja, EEB asam-blėja ir EAEB asamblėja buvo sujungtos į vieną „Asamblėją“. Ši į „Europos Parlamentą“ oficialiai pervardyta tik Europos Sąjungos sutartimi, tačiau tuo tik buvo įteisintas bendrai vartotas pavadinimas, kilęs dar 1958 m., kai pati Asamblėja savo pavadinimą pakeitė į „Europos Parlamentą“.

Sudėtis ir rinkimai

Nuo 2009 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parla-mente yra 754 vietos, taigi viršijamas ES sutartyje (14 straipsnio 2 dalyje) nustatytas didžiausias vietų skaičius – 751. Per 2009–2014 m. teisėkūros lai-kotarpį tokia padėtis išliks, nes iš 2009 m. birželio mėn. išrinktų Parlamento narių atimti mandato negalima. Tačiau per kitus 2014 m. vyksiančius rin-kimus reikalavimo dėl didžiausio leistino Parlamento narių skaičiaus reikės laikytis. Šis skaičius valstybėms narėms paskirstytas taip, kad, nors kiekvie-nas Parlamento narys iš daug gyventojų turinčios valstybės narės atstovauja daugiau piliečių negu kiekvienas Parlamento narys iš mažiau gyventojų tu-rinčios valstybės narės, tačiau kartu nė viena mažiau gyventojų turinti vals-tybė narė neturi daugiau vietų negu daug gyventojų turinti valstybė narė. Nustatyta apatinė riba – paprastai šešios vietos, viršutinė – 96 vietos vienai valstybei narei. Per 2009–2014 m. teisėkūros laikotarpį dėl vėlai įsigalioju-


046

sios Lisabonos sutarties išimtis kol kas taikoma Vokietijai, kuri ir toliau turi 99 atstovus (2009 m. birželio mėn. išrinkti Parlamento nariai dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo negali prarasti mandato).

Tikslią sudėtį dar turi nustatyti Taryba. Iš tikrųjų tai turėjo įvykti laiku prieš tiesioginius Europos Parlamento rinkimus 2009 m. birželio mėn. Tačiau kadangi Lisabonos sutartis laiku prieš tiesioginius EP rinkimus 2009 m. birželio mėn. neįsigaliojo, negalėjo būti taikomos ir naujos taisy-klės dėl EP sudėties per 2009–2014 m. teisėkūros laikotarpį, taigi šiems EP rinkimams dar taikytas tas vietų paskirstymas, kuris paskutinį kartą buvo patvirtintas į Sąjungą įstojus Bulgarijai ir Rumunijai. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Parlamento narių skaičius padidėjo 18 – iki 754; naujieji nariai yra iš 12 valstybių narių.

Toliau parodyta einamojo 2009–2014 m. teisėkūros laikotarpio Europos Parlamento sudėtis. Lisabonos sutartimi padaryti pakeitimai pažymėti.

PIRMININKAS14pirmininkopavaduotojų

5kvestoriai(turipatariamąjįbalsą)

Pirmininkas, jo pavaduotojai ir kvestoriai sudaro Europos Parlamento biurą, kurį renka Europos Parlamentas dvejų su puse metų laikotarpiui. Pirminin-kų sueigai dar priklauso frakcijų pirmininkai. Ji atsakinga už Europos Par-lamento vidaus struktūrą, santykius tarp institucijų ir santykius su Europos Sąjungai nepriklausančiomis institucijomis.

047


EUROPOS PARLAMENTO PLENARINIS POSĖDIS SU 754 NARIAIS

VALSTYBĖ NARĖ VIETOS EUROPOS PARLAMENTE

VOKIETIJA 99

PRANCŪZIJA 72+2

ITALIJA 72+1

JUNGTINĖKARALYSTĖ 72+1

ISPANIJA 50+4

LENKIJA 50+1

RUMUNIJA 33

NYDERLANDAI 25+1

BELGIJA 22

ČEKIJA 22

GRAIKIJA 22

VENGRIJA 22

PORTUGALIJA 22

ŠVEDIJA 18+2

BULGARIJA 17+1

AUSTRIJA 17+2

DANIJA 13

SLOVAKIJA 13

SUOMIJA 13

AIRIJA 12

LIETUVA 12

LATVIJA 8+1

SLOVĖNIJA 7+1

ESTIJA 6

KIPRAS 6

LIUKSEMBURGAS 6

MALTA 5+1

Iki 1979 m. į Europos Parlamentą būdavo skiriami ir deleguojami nacionalinių parlamentų nariai. Dar Sutartyse įtvirtintą nuostatą, kad Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, valstybių narių gy-ventojai po daugybės žlugusių iniciatyvų galėjo įgyvendinti tik 1979 m. – tų metų birželio mėn. įvyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada, atsižvelgiant į Parlamento „teisėkūros laikotarpio“ trukmę, tiesiogi-niai rinkimai vyksta kas penkeri metai. Sąjungos teise pagrįsta rinkimų sistema po dešimtmečius trukusių pastangų įvesta 1976 m. rugsėjo 20 d. Aktu dėl


048

atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, paskutinį kartą iš dalies pakeistu 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu (vadinamasis Tiesioginių rinkimų aktas). Nors pagal jį kie-kviena valstybė narė dar pati nustato rinkimų rengimo būdą, tačiau taiko tas pačias pagrindines demokratines taisykles: rinkimai tiesioginiai ir visuotiniai, proporcinio balsavimo sistema, balsavimas slaptas ir laisvas, mažiausias amžius (visose valstybėse narėse balsavimo teisę turi 18 metų sulaukę asmenys, išsky-rus Austriją, kurioje rinkimų amžius paankstintas iki 16 metų), penkerių metų mandatas, kuris gali būti pratęsiamas, pareigų nesuderinamumas (EP nariai vienu metu negali eiti dviejų pareigų, pvz., teisėjo, prokuroro, ministro; be to, jiems taikomi jų šalies įstatymai, kuriais galimybė eiti kitas pareigas ar užimti kitą postą gali būti dar labiau ribojama), rinkimų data ir lygios vyrų ir moterų galimybės. Kai kuriose šalyse balsuoti privaloma (Belgijoje, Liuksemburge ir Graikijoje). Be to, 2009 m. liepos 14 d. įsigaliojo Europos Parlamento narių statutas, kuriame skaidriau nustatytos sąlygos, kuriomis Parlamento nariai dirba, ir pateiktos aiškios taisyklės. Šiame Statute taip pat numatytas visiems Parla-mento nariams vienodas atlyginimas, mokamas iš ES biudžeto.

Tiesioginiais rinkimais įtvirtintas demokratinis Europos Parlamento teisė-tumas ir jis dabar tikrai gali save laikyti „ES valstybių narių piliečių atstovy-be“. Tačiau vien tiesiogiai išrinkto Parlamento buvimo neužtenka, kad būtų tenkinamas pagrindinis demokratinės sandaros reikalavimas – bet kokia valstybės valdžia turi kilti iš tautos. Tai reiškia ne tik kad turi būti skaidri sprendimų priėmimo procedūra ir reprezentatyvios sprendimus priimančios institucijos, bet reikalinga ir parlamentinė priežiūra bei sprendimų priėmi-mo procese dalyvaujančių Sąjungos institucijų teisėtumas, kurį turi suteikti Parlamentas. Pastaraisiais metais šioje srityje pasiekta nemaža pažanga – ne tik buvo nuolat plečiamos Europos Parlamento teisės, bet Lisabonos sutarti-mi aiškiai nustatyta pareiga Europos Sąjungos veiklą pagrįsti atstovaujamąja demokratija. Tai reiškia, kad visiems Sąjungos piliečiams yra tiesiogiai ats-tovaujama Europos Parlamente ir jie turi teisę aktyviai dalyvauti demokra-tiniame ES gyvenime. Taip siekiama užtikrinti, kad sprendimai ES lygme-niu būtų priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. Politinės partijos ES lygmeniu turi prisidėti kuriant europinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią. Kalbėdami apie dabartinę demokratinę ES santvarką vieninteliu jos trūkumu galėtume laikyti tik tai, kad Europos Parlamentas nerenka sau atskaitingos vyriausybės, kaip valstybinio parla-mentinės demokratijos modelio atveju.

1979 m. liepos 20 d., Strasbūras.Simone Veil tampa pirmąja tiesiogiai išrinkto Europos Parlamento pirmininke.


050

ES sutarties 10 straipsnis (atstovaujamoji demokratija)

1. Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.

2. Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.

Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar

vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės, pačios būdamos

demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo

piliečiams.

3. Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos

gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos

priartinant prie piliečių.

4. Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį

sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.

Šis „trūkumas“ aiškintinas paprasta aplinkybe – vyriausybės įprasta šio žo-džio prasme ES nėra. Tiksliau sakant, vyriausybei būdingas funkcijas, nusta-tytas Sąjungos Sutartyse, pagal darbo pasidalijimo principą atlieka Taryba ir Europos Komisija. Vis dėlto Lisabonos sutartimi Europos Parlamentui suteikti platūs įgaliojimai sudarant Europos Komisiją – nuo Europos Ko-misijos pirmininko rinkimų, kurie patikėti Europos Parlamentui Europos Vadovų Tarybos pasiūlymu, iki Europos Parlamento balsavimo dėl visos Eu-ropos Komisijos sudėties patvirtinimo (vadinamoji investitūros teisė). Tačiau Tarybos sudėčiai Europos Parlamentas tokio poveikio daryti negali. Taryba pavaldi parlamentinei priežiūrai tik tiek, kiek kiekvienas jos narys, būdamas nacionalinis ministras, pavaldus savo šalies parlamentui.

Europos Parlamento vaidmuo gerokai sustiprintas ES teisėkūros procedūros srityje. Bendro sprendimo procedūrą pakėlus į ES įprastos teisėkūros proce-dūros lygmenį, Europos Parlamentas kartu su Taryba tapo bemaž „vienu iš teisės aktų leidėjų“.

Pagal įprastą ES teisėkūros procedūrą Europos Parlamentas keliais svars-tymais gali suformuluoti teisėkūros aktų pakeitimus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba. Be vieningos Tarybos ir Eu-ropos Parlamento nuomonės Sąjungos teisės aktas negali būti priimtas.

Tradiciškai stipri Europos Parlamento padėtis biudžeto procedūros metu. Lisa-bonos sutartimi Europos Parlamento biudžetinės funkcijos dar išplėstos – jis

051


turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir dalyvauja priimant sprendimus dėl visų išlaidų (išlaidos nebeskirstomos į privalomąsias ir neprivalomąsias).

Europos Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių susi-tarimų, jei jie susiję su sritimi, kurioje sprendimai priimami pagal bendro sprendimo procedūrą, bei dėl visų stojimo sutarčių, kurios sudaromos su naujomis valstybėmis narėmis ir kuriose nustatomos narystės sąlygos.

Laikui bėgant smarkiai išplėstos ir Europos Parlamento priežiūros funkcijos. Ši priežiūra pasireiškia ypač tuo, kad Komisija yra atskaitinga Europos Parlamen-tui, ji viešose plenarinėse diskusijose turi apginti savo nuomonę ir kiekvienais metais teikti Parlamentui svarstyti „bendrąjį pranešimą apie Europos Sąjungos veiklą“. Šiuo atveju Europos Parlamentas dviejų trečdalių balsų dauguma gali pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija, priversdamas ją atsistatydinti (SESV 234 straipsnis). Iki šiol Parlamente daug kartų teikti pasiūlymai pareikšti nepa-sitikėjimą, tačiau nė karto nebuvo pasiekta net apytikriai reikalingos balsų dau-gumos. 1999 m. buvo priversta atsistatydinti „Santero Komisija“ Parlamentui atsisakius patvirtinti biudžeto įvykdymą. Tada taip pat buvo norima pareikšti nepasitikėjimą Komisija, bet pastangos, nors trūko palyginti nedaug balsų, irgi žlugo. Kadangi Sąjungos praktikoje į Europos Parlamento klausimus atsako ir Taryba, Parlamentas turi galimybę vesti tiesiogines politines diskusijas su dviem svarbiomis ES institucijomis. Šiuo metu šios politinės Europos Parlamento prie-žiūros galimybės papildytos ir kitomis priežiūros priemonėmis. Pažeidimus ar netinkamo veiklos administravimo ES atvejus Europos Parlamentas gali tir-ti savo specialiai įsteigtuose tyrimo komitetuose. Pavyzdžiui, toks komitetas įsteigtas išaiškinti Europos Komisijos atsakomybę dėl jos labai pavėluotos reak-cijos Jungtinėje Karalystėje išplitus galvijų spongiforminei encefalopatijai, kuri pavojinga žmonių sveikatai ir gyvybei. Be to, Sutartyse įtvirtinta kiekvieno pi-liečio ar juridinio asmens teisė Europos Parlamentui teikti peticijas, kurias na-grinėja nuolatinis Peticijų komitetas. Pagaliau Europos Parlamentas pasinaudo-jo jam suteikta galimybe ir paskyrė ombudsmeną, kuris nagrinėja skundus dėl netinkamo institucijų ir valdymo organų, išskyrus Teisingumo Teismą, veiklos administravimo. Ombudsmenas gali atlikti tyrimus ir informuoti atitinkamą instituciją. Jis Europos Parlamentui teikia pranešimus apie savo veiklą.

Darbo tvarka

Pagrindinės Europos Parlamento darbo taisyklės nustatytos Darbo tvarkos taisyklėse.


052

Europos Parlamento nariai buriasi į frakcijas. Atsižvelgiant į Europos Par-lamento, kaip Sąjungos institucijos, pobūdį frakcijos sudaromos ne pagal tautybę, o pagal politines pažiūras Sąjungos lygmeniu.

Savaitės trukmės Europos Parlamento plenariniai posėdžiai vyksta kartą per mėnesį, išskyrus rugpjūčio mėn., Strasbūre; taip pat galimi papildomi posė-džiai, ypač dėl biudžeto. Briuselyje gali būti rengiami trumpesni (vienos ar dviejų dienų) posėdžiai. Dėl svarbių priežasčių posėdžiai gali būti šaukiami skubos tvarka, kad svarbiais klausimais Parlamentas savo nuomonę galėtų išreikšti nedelsdamas (pvz., dėl Sąjungos reikalų, tarptautinių reikalų, žmo-gaus teisių pažeidimo ir pan.). Plenariniai posėdžiai dažniausiai yra vieši.

EUROPOS PARLAMENTO FRAKCIJOS ( 4 )

Europosliaudiespartijos(krikščioniųdemokratų)frakcija264(+4)

Nepriklausantysjokiaifrakcijai31

EuroposParlamentosocialistųirdemokratųpažangiojoaljansofrakcija162(+5)

LiberalųirdemokratųaljansoužEuropąfrakcija

84(+1)

Žaliųjųfrakcija/Europoslaisvasisaljansas

55(+1)

LaisvosirdemokratiškosEuroposfrakcija

32

Europoskonservatoriųirreformuotojųfrakcija

54

Europosvieningųjųkairiųjųjungtinėfrakcija/Šiaurėsšaliųžaliejikairieji

32

( 4 ) Kiek žinoma, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, dar 18 Parlamento narių priskirti prie šių frakcijų, 7 nariai iš Prancūzijos, Italijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės dar nepriskirti prie jokios frakcijos.

053


NUOLATINIAI EUROPOS PARLAMENTO KOMITETAI

Užsienioreikalųkomitetas(ŽmogausteisiųirSaugumoirgynybospakomitečiai)

Vystymosikomitetas

Tarptautinėsprekyboskomitetas

Biudžetokomitetas

Biudžetokontrolėskomitetas

Ekonomikosirpinigųpolitikoskomitetas

Užimtumoirsocialiniųreikalųkomitetas

Aplinkos,visuomenėssveikatosirmaistosaugoskomitetas

Pramonės,moksliniųtyrimųirenergetikoskomitetas

Vidausrinkosirvartotojųapsaugoskomitetas

Transportoirturizmokomitetas

Regioninėsplėtroskomitetas

Žemėsūkioirkaimoplėtroskomitetas

Žuvininkystėskomitetas

Kultūrosiršvietimokomitetas

Teisėsreikalųkomitetas

Piliečiųlaisvių,teisingumoirvidausreikalųkomitetas

Konstituciniųreikalųkomitetas

Moterųteisiųirlyčiųlygybėskomitetas

Peticijųkomitetas

Sprendimų priėmimas

Paprastai Europos Parlamento sprendimams priimti reikalinga absoliuti balsavusiųjų dauguma. Tačiau didėjant Europos Parlamento svarbai, nustatomi vis griežtesni reikalavimai dėl Parlamento narių dalyvavimo posėdžiuose. Šiuo metu yra nemažai sprendimų, kurie gali būti priimti tik absoliučia teisės aktuose nustatyto Europos Parlamento narių skaičiaus dauguma. Pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija jau nebeužtenka tik Europos Parlamento narių daugumos, o reikia dviejų trečdalių balsavusiųjų daugumos.

Būstinė

Europos Vadovų Taryba Edinburge vykusiame susitikime nusprendė, kad Europos Parlamento būstinė turi būti Strasbūre, taip panaikindama 30 metų


054

trukusį laikinumą. Iki to laiko praktika buvo tokia, kad plenarinės sesijos vyk-davo Strasbūre ir Briuselyje, frakcijų ir komitetų posėdžiai tomis savaitėmis, kai nevykdavo Parlamento posėdžiai – Briuselyje, o Europos Parlamento Ge-neralinis sekretoriatas buvo įsikūręs Liuksemburge. Europos Vadovų Taryba Edinburge savo sprendimu dėl būstinės šią padėtį įtvirtino, tiesa, nustatyda-ma, kad 12 plenarinių sesijų per metus turi vykti Strasbūre. Šio sprendimo trūkumas tas, kad Europos Parlamento nariai bei dalis pareigūnų ir tarnautojų turi važinėti tarp Strasbūro, Briuselio ir Liuksemburgo – tai brangiai atsieina.

Europos Vadovų Taryba (ES sutarties 15 straipsnis)

Europos Vadovų Tarybos ištakos – ES valstybių narių ir vyriausybių va-dovų aukščiausiojo lygio konferencijos. 1974 m. gruodžio mėn. Paryžiuje vykusioje konferencijoje valstybių ir vyriausybių vadovai nusprendė ateityje susitikti tris kartus per metus kaip Europos Vadovų Taryba. Vėliau Europos Vadovų Taryba tapo savarankiška Europos Sąjungos institucija (ES sutarties 13 straipsnis).

Europos Vadovų Taryba, tai yra valstybių narių ir vyriausybių vadovai ir Europos Komisijos pirmininkas, susitinka ne rečiau kaip du kartus per pus-metį. Kai reikia pagal darbotvarkę, Europos Vadovų Tarybos nariai gali nuspręsti, kad kiekvienam jų padėtų ministras, o Komisijos pirmininkui – Komisijos narys (ES sutarties 15 straipsnio 3 dalis).

Lisabonos sutartimi įvestos Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigos (5). Europos Vadovų Tarybos pirmininkas turi, priešingai negu iki tol pirminin-kavusios valstybės, ne nacionalinį, o europinį mandatą. Europos Vadovų Ta-rybos pirmininkas renkamas dvejų su puse metų kadencijai ir šias pareigas jis eina visu etatu. Pirmininku turi būti išrenkama įžymi asmenybė kvalifikuo-ta Europos Vadovų Tarybos narių balsų dauguma, jis gali būti perrenkamas dar vienai kadencijai. Pirmininkas yra atsakingas už pasirengimą Europos Vadovų Tarybos posėdžiams, jis taip pat atstovauja ES tarptautiniuose aukš-čiausiojo lygio susitikimuose užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Pagrindinė pačios Europos Vadovų Tarybos funkcija – nustatyti bendrąsias politines ES veikimo gaires. Savo užduotis ji vykdo priimdama politinius principinius sprendimus arba formuluodama bendrąsias nuorodas ir užda-

(5) Pirmuoju Europos Vadovų Tarybos pirmininku 2009 m. gruodžio 1 d. išrinktas Hermanas Van Rompėjus (Herman Van Rompuy), iki tol ėjęs Belgijos ministro pirmininko pareigas.

055


vinius Tarybai ar Europos Komisijai, pavyzdžiui, Europos Vadovų Taryba davė postūmį Ekonominei ir pinigų sąjungai, Europos pinigų sistemai, tie-sioginiams Europos Parlamento rinkimams, taip pat socialinei politinei vei-klai ir stojimo klausimais.

Taryba (ES sutarties 16 straipsnis)

Povienąkiekvienosvalstybėsnarėsvyriausybėsministrolygioatstovą;

Tarybasusirenkaįvairiossudėtiesatsižvelgiantį darbosritį,būtent„Bendrųjų reikalų ir užsienio reikalų taryba“

arbakitosaštuonios„tam tikros srities ministrų tarybos“

Teisėkūra Ekonominėspolitikoskoordinavimas Biudžetas

Paskyrimas Išorėssantykiai

ESsutartiestaikymas

Darbogrupės

SUDĖTIS

Generalinissekretoriatas(apie2200pareigūnų)

Užduotys

ValstybiųnariųvyriausybiųNuolatinių

atstovųkomitetas(COREPERIirII)

Specialusisžemėsūkioreikalųkomitetas

Sudėtis ir pirmininkavimas

Taryboje atstovaujama valstybių narių vyriausybėms. Visos 27 valstybės narės reguliariai, tačiau nepriverstinai siunčia po vieną atstovą – už numatytas na-grinėti sritis atsakingą ministrą ar tos ministerijos valstybės sekretorių. Svar-bu, kad atitinkamai vyriausybei atstovaujantis asmuo galėtų prisiimti įsipa-


056

reigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu. Iš to, kad valstybių narių vyriausybėms gali būti įvairiai atstovaujama, aišku, kad nuolatinių Tarybos narių nėra; priešingai, Taryba posėdžiauja devynių skirtingų sudėčių, atsi-žvelgiant į nagrinėtiną temą: 1) „Bendrųjų reikalų ir užsienio reikalų taryba“: ši taryba, posėdžiaudama kaip „Bendrųjų reikalų taryba“, rūpinasi įvairios sudėties Tarybos darbų nuoseklumu ir kartu su Europos Vadovų Tarybos ir Komisijos pirmininkais koordinuoja pasirengimą Europos Vadovų Tarybos susitikimams, o posėdžiaudama kaip „Užsienio reikalų taryba“, dirba ES išorės veiksmų srityje, atsižvelgdama į Europos Vadovų Tarybos nurodymus, ir stengiasi užtikrinti ES veiksmų nuoseklumą. „Bendrųjų reikalų ir užsienio reikalų taryboje“ susitinka užsienio reikalų ministrai; jei aptariami bendrieji reikalai, jai pirmininkauja Tarybai pirmininkaujanti valstybė, o jei užsienio reikalai – visada Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugu-mo politikai. Be minėtos, galimos dar aštuonios Tarybos sudėtys, kai susitin-ka atitinkamų sričių valstybių narių ministrai: 2) Ekonomikos ir finansų rei-kalai (vadinamoji Ecofin taryba), 3) Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse, 4) Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reika-lai, 5) Konkurencingumas, 6) Transportas, telekomunikacijos ir energetika, 7) Žemės ūkis ir žuvininkystė, 8) Aplinka ir 9) Švietimas, jaunimas ir kultūra.

Tarybai pirmininkauja kiekviena valstybė narė paeiliui po šešis mėnesius, išskyrus „Užsienio reikalų ministrų tarybą“ – jai pirmininkauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Eilės tvarką vienbalsiai nustato Taryba. Pirmininkaujančios valstybės pasikeičia atitin-kamai sausio 1 d. ir liepos 1 d. (2008 m. – Slovėnija, Prancūzija; 2009 m. – Čekija, Švedija; 2010 m. – Ispanija, Belgija; 2011 m. – Vengrija, Lenkija; 2012 m. – Danija, Kipras; 2013 m. – Airija, Lietuva ir t. t.). Atsižvelgiant į palyginti dažną pirmininkaujančių valstybių kaitą, kiekviena pirmininkau-janti valstybė dirba pagal darbo programą, kuri yra vienos valstybės narės pirmininkavimo metu suderinama su atitinkamai kitomis dviem po jos pir-mininkausiančiomis valstybėmis ir todėl galioja 18 mėnesių (vadinamasis komandinis pirmininkavimas). Pagrindinis Tarybai pirmininkaujančios valstybės uždavinys – vadovauti Tarybos ir paruošiamuosius darbus atlie-kančių komitetų darbui. Be to, šiai valstybei tai svarbu politiškai, nes pirmi-ninkavimas Tarybai pakelia jos vertę pasaulinėje scenoje ir todėl ypač mažes-nės valstybės narės gauna galimybę įgyti politinės svarbos šalia „didžiųjų“ ir įtvirtinti savo vaidmenį Europos politikoje.

Tarybos būstinė yra Briuselyje.

057


Užduotys

Svarbiausia Tarybos užduotis – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su Europos Parlamentu pagal bendro sprendimo procedūrą. Tarybai taip pat tenka už-davinys suderinti valstybių narių ekonominę politiką. Taip pat Taryba pagal išankstinį Europos Komisijos planą sudaro biudžetą, kurį vėliau dar turi patvirtinti Europos Parlamentas, rekomenduoja Europos Parlamentui pa-tvirtinti Komisijos biudžeto įvykdymą, skiria Audito Rūmų, Europos eko-nomikos ir socialinių reikalų komiteto ir Regionų komiteto narius, atsako už ES ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų sudarymą.

Darbo tvarka

Tarybos darbo tvarka išsamiai nustatyta Darbo tvarkos taisyklėse. Praktikoje Tarybos darbas vyksta daugiausia trimis etapais.

Tarybos posėdžių parengimas

Už Tarybos posėdžių parengimą atsakingi du nuolatiniai organai, įtraukti į Tarybos struktūrą – valstybių narių vyriausybių Nuolatinių atstovų komitetas ir Generalinis sekretoriatas.

Valstybių narių vyriausybių Nuolatinių atstovų komitetas, dar vadinamas pran-cūzų kalbos santrumpa COREPER (Comité des représentants permanents), at-sakingas už Tarybos darbo parengimą turinio aspektu ir Tarybos jam duotų užduočių vykdymą. Kad galėtų atlikti visas jam pavestas užduotis, jis dirba kaip COREPER I (susitinka nuolatinių atstovų pavaduotojai, kurie iš esmės atsakingi už labiau techninių tam tikros srities Ministrų Tarybos klausimų parengimą) ir kaip COREPER II (susitinka nuolatiniai atstovai, kurie iš es-mės svarsto visus politinius klausimus). Į šį užduočių pasidalijimą neįtraukta žemės ūkio sritis, nes 1960 m. įsteigtas „Specialusis žemės ūkio reikalų komitetas“ (dar vadinamas CSA, Comité spécial de l’agriculture), kuris iš COREPER perėmė žemės ūkio klausimus.

Pasirengimas Tarybos posėdžiams, už kurį atsakingi COREPER ir CSA, būna dvejopas: pirmiausia stengiamasi dar komiteto lygmeniu rasti sutarimą dėl na-grinėtino klausimo. Tokiu atveju komitetai gali pasitelkti apie 100 su įvairiais sektoriais susijusių nuolat Taryboje veikiančių darbo grupių, taip pat steigti specialias, vadinamąsias ad hoc grupes, kurioms suteikiami laikini įgaliojimai tam tikroms problemoms spręsti. Taip pat svarbu diskusijoms Taryboje pasi-


058

ruošti taip, kad tie klausimai, dėl kurių patys Tarybos nariai turi diskutuoti ir priimti sprendimus, būtų iš anksto iškelti ir iš dalies parengti darbiniuose pranešimuose. Abu šie aspektai konkrečiai atsispindi Tarybos posėdžio darbo-tvarkėje – klausimai, dėl kurių sutarimas jau pasiektas, darbotvarkėje žymimi „A punktu“, dar neišspręsti, diskutuotini klausimai – „B punktu“.

Generalinis sekretoriatas padeda Tarybai (ir lygiai taip pat COREPER ir CSA) spręsti administracinius klausimus. Ypač jis rūpinasi techniniu posė-džių parengimu, organizuoja vertimą žodžiu (valstybių narių atstovai kalba gimtąja kalba) ir, jei reikia, raštu, teikia teisines konsultacijas Tarybai ir ko-mitetams ir administruoja Tarybos biudžetą.

Svarstymai Taryboje

Taryba šaukiama jos pirmininko (Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės atstovo arba Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai) sprendimu, vieno iš jos narių arba Europos Komisijos prašymu. Tarybos pirmininkas sudaro išankstinę kiekvieno posėdžio darbo-tvarkę, kuri, kaip minėta, sudaryta iš A ir B dalių.

Tarybos nariai diskutuoja ir priima sprendimus remdamiesi tik dokumentais ir projektais, kurie pateikiami 23 oficialiosiomis kalbomis (airių, anglų, bul-garų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, ven-grų ir vokiečių). Jei svarstomi skubūs klausimai, Taryba gali vienbalsiai nutar-ti šio reikalavimo dėl kalbų netaikyti. Ši išlyga taikoma ir tuo atveju, jei pa-siūlymai dėl pakeitimų pateikiami ir dėl jų diskutuojama dar posėdžio metu.

Jei Taryba svarsto pasiūlymus dėl teisės aktų arba dėl jų balsuoja, posėdžiai būna vieši. Praktikoje viešumas užtikrinimas posėdį transliuojant garso ir vaizdo priemonėmis į Tarybos pastate esančias „stebėjimo sales“.

Per Tarybos svarstymus subalansuojami individualūs valstybių narių ir Są-jungos interesai. Nors Taryboje pirmiausia išreiškiami valstybių narių inte-resai, tačiau kartu Tarybos nariai privalo atsižvelgti į bendrus ES tikslus ir poreikius. Taryba yra Sąjungos institucija, o ne tarpvyriausybinė konferen-cija, todėl ir jos svarstymuose reikia ieškoti ne mažiausio bendro vardiklio tarp valstybių narių, o optimalaus Sąjungos ir valstybių narių interesų suba-lansavimo.

059


Sprendimų priėmimas

Dėl balsavimo Taryboje ES Sutartyse iš esmės nustatyta daugumos taisyklė, paprastai – kvalifikuota dauguma (ES sutarties 16 straipsnio 3 dalis). Tik pavieniais atvejais ir nelabai opiais klausimais pakanka paprastos daugumos. Kiekvienas Tarybos narys turi po vieną balsą (taigi paprastą daugumą šiuo metu sudaro 14 balsų).

Kvalifikuota dauguma įvairiais etapais apskaičiuojama pagal skirtingus metodus.

Iki 2014 m. lapkričio 1 d. kvalifikuotai daugumai pasiekti taikoma Nicos sutartimi nustatyta balsų paskirstymo sistema, kuria didžiosioms valstybėms turėtų būti užtikrinama didesnė įtaka. Kvalifikuota dauguma pasiekiama, kai yra valstybių narių dauguma su ne mažiau kaip 255 balsais iš 345, be to, bet kuri valstybė narė gali reikalauti, kad šios valstybės atstovautų ne mažiau kaip 62 % ES gyventojų.

Nuo 2007 m. sausio 1 d. valstybės narės turi po tiek balsų:

BALSŲ PASKIRSTYMAS

VOKIETIJA 29 AUSTRIJA 10

PRANCŪZIJA 29 ŠVEDIJA 10

ITALIJA 29 DANIJA 7

JUNGTINĖKARALYSTĖ 29 AIRIJA 7

ISPANIJA 27 LIETUVA 7

LENKIJA 27 SLOVAKIJA 7

RUMUNIJA 14 SUOMIJA 7

NYDERLANDAI 13 ESTIJA 4

BELGIJA 12 KIPRAS 4

ČEKIJA 12 LATVIJA 4

GRAIKIJA 12 LIUKSEMBURGAS 4

VENGRIJA 12 SLOVĖNIJA 4

PORTUGALIJA 12 MALTA 3

BULGARIJA 10

2014 m. lapkričio 1 d. įsigalios nauja dvigubos daugumos sistema, pagal kurią kvalifikuota dauguma bus pasiekta, jei pasiūlymui dėl įstatymo galią turin-čio teisės akto pritars ne mažiau kaip 55 % valstybių narių, atstovaujančių ne


060

mažiau kaip 65 % ES gyventojų. Siekiant išvengti, kad kelios daug gyven-tojų turinčios valstybės narės galėtų sukliudyti priimti sprendimą, numaty-ta, kad sprendimą blokuojanti mažuma turi būti iš ne mažiau kaip keturių valstybių narių ir kad, jei šio skaičiaus nepasiekiama, kvalifikuota dauguma laikoma pasiekta, net jei netenkinamas kriterijus dėl gyventojų. Ši sistema papildyta mechanizmu, labai panašiu į „Janinos kompromisą“: jei sprendimą blokuojanti mažuma nesudaroma, sprendimo priėmimo procedūra gali būti sustabdyta. Tokiu atveju Taryba nepereina prie balsavimo, o tęsia derybas per „priimtiną laikotarpį“, jei to reikalauja Tarybos nariai, atstovaujantys ne mažiau kaip 75 % gyventojų arba ne mažiau kaip 75 % valstybių narių skaičiaus, reikalingo sprendimą blokuojančiai mažumai sudaryti.

Nuo 2017 m. balandžio 1 d. bus taikomas tas pats mechanizmas, tik pasikeis procentiniai dydžiai – atitinkamai ne mažiau kaip 55 % gyventojų arba ne ma-žiau kaip 55 % valstybių narių skaičiaus, reikalingo sprendimą blokuojančiai mažumai sudaryti. De jure Taryba šią sistemą gali pakeisti paprasta dauguma, tačiau viename iš protokolų numatyta, kad iš pradžių tai turi būti apsvarstyta Europos Vadovų Taryboje, o atitinkamas sprendimas priimamas vienbalsiai.

Daugumos balsavimo principas reikšmingas ne tiek dėl to, kad juo gali būti užkertamas kelias mažoms valstybėms blokuoti svarbius sprendimus, o dau-giau dėl to, kad atsiranda galimybė balsų dauguma nugalėti atskiras dideles valstybes nares. Tiesa, balsavimo praktikoje bent politiškai svarbus veiksnys yra vadinamasis „Liuksemburgo susitarimas“. Pagal jį valstybė narė turi „teisę vetuoti“ atitinkamą Bendrijos priemonę, jei kyla grėsmė jos labai svarbiems valstybiniams interesams. Šis susitarimas padėjo įveikti krizę 1965 m., kai Prancūzija, manydama, kad dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo kyla grėsmė jos interesams, ir laikydamasi „tuščios kėdės politikos“ daugiau kaip šešis mėnesius blokavo sprendimų priėmimą Taryboje.

Dėl sprendimų ypač opiose politikos srityse Sutartyse numatytas balsų vieningumas. Tačiau dėl susilaikymo balsuojant neužkertamas kelias priimti sprendimus. Balsų vieningumas dar reikalingas mokesčių, laisvo darbuotojų judėjimo, su darbuotojų teisėmis ir interesais susijusio reglamentavimo, su Sąjungos pilietybe susijusių nuostatų srityse, taip pat nustatant, ar valstybė narė pažeidė konstitucinius principus, ir nustatant principus bei gaires ben-dros užsienio ir saugumo politikos bei policijos ir teisminio bendradarbiavi-mo baudžiamosiose bylose srityse.

061


Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (ES sutarties 18 straipsnis)

Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai neta-po, kaip planuota projekte dėl Konstitucijos, užsienio reikalų ministru, tačiau jo padėtis institucinėje struktūroje gerokai sustiprinta ir išplėsta. Pirmiausia vy-riausiojo įgaliotinio pareigos sujungtos su Komisijos nario, atsakingo už išorės santykius, pareigomis. Taigi vyriausiasis įgaliotinis susijęs ir su Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje jis yra Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už išorės santykius. Vyriausiąjį įgaliotinį skiria Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Europos Komisijos pirmininko sutikimą (6). Jam padeda naujai įsteigta Išorės veiksmų tarnyba, kurią sudaro Europos Komisijos ir Tarybos Generalinio sekretoriato pa-reigūnai bei deleguoti valstybių narių diplomatinių tarnybų atstovai.

Europos Komisija (ES sutarties 17 straipsnis)

SUDĖTIS

27nariai,išjų

pirmininkas,pirmasispirmininkopavaduotojas:

Sąjungosvyriausiasisįgaliotinisužsienioreikalamsirsaugumopolitikai,

šešipirmininkopavaduotojai

Iš pradžių buvo sutarta, kad nuo 2014 m. Europos Komisiją turės sudaryti nebe po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, o toks narių skaičius, ku-ris atitiktų du trečdalius valstybių narių skaičiaus, taigi, jei šiuo metu yra 27 valstybės narės, Komisijos narių skaičius 2014 m. turės sumažėti iki 18. Šiuo tikslu turėjo būti įvesta rotacijos sistema, siekiant užtikrinti, kad vienas kiekvienos valstybės narės atstovas bus Komisijos narys dvi iš trijų viena po kitos einančių Komisijos kadencijų. Tiesa, Europos Vadovų Tarybai suteikta teisė, sprendžiant vieningai, šią nuostatą pakeisti. Atitinkamą ketinimą ją pa-keisti Europos Vadovų Taryba įtvirtino 2009 m. birželio 18–19 d. Briuselyje vykusio posėdžio išvadose. Jose Europos Vadovų Taryba sutarė, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pagal reikiamas teisines procedūras bus priimtas sprendi-

(6) Vyriausiąja įgaliotine tapo britė baronienė Katerina Ešton (Catherine Ashton), iki tol ėjusi Komisijos narės, atsakingos už prekybą, pareigas.


062

mas, pagal kurį į Komisiją ir toliau skiriama po vieną narį iš kiekvienos vals-tybės narės. Taip kartu patenkintas vienas iš pagrindinių reikalavimų, kuriuos iškėlė Airija rengdama antrąjį referendumą dėl Lisabonos sutarties.

Sudėtis

Komisijai vadovauja pirmininkas, kuriam padeda septyni jo pavaduotojai, įskaitant Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo poli-tikai, kuris yra pirmasis pavaduotojas. Komisijos pirmininko padėtis laikui bėgant labai sustiprinta. Jis jau nėra primus inter pares, o jo padėtis įtvirtinta tiek, kad jis „nustato gaires, kuriomis Komisija turi vadovautis vykdydama savo užduotis“ (ES sutarties 17 straipsnis), taigi turi „nurodomąją kompetenciją“. Pirmininkas taip pat priima sprendimus dėl Komisijos vidaus struktūros, užtikrindamas jos nuoseklų ir veiksmingą darbą, Komisijos nariams paskirs-to Komisijai priklausančias atlikti pareigas; kadencijos metu šias užduotis jis gali perskirstyti. Pirmininkas skiria savo pavaduotojus, taip pat gali pareika-lauti Komisijos nario atsistatydinti. Komisijos pirmininko išskirtinę padėtį pagaliau rodo ir tai, kad jis priklauso Europos Vadovų Tarybai.

Komisijos pirmininkas ir nariai skiriami penkerių metų kadencijai, taikant investitūros procedūrą. Pagal ją pirmiausia Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, siūlo Europos Parlamentui kandidatą į Komisijos pirmininką, atsižvelgdama į daugumos santykį po Europos Parlamento rinki-mų. Europos Parlamentas savo narių balsų dauguma šį kandidatą išrenka pir-mininku. Jei šis kandidatas Europos Parlamente nesurenka reikalingos balsų daugumos, Europos Vadovų Taryba per vieną mėnesį Europos Parlamentui pasiūlo kitą kandidatą. Valstybės narės sudaro asmenų, kuriuos jos siūlo skirti Komisijos nariais, sąrašą. Taryba kvalifikuota balsų dauguma bendru sutarimu su pirmininku šį sąrašą patvirtina. Europos Parlamentas, išrinkęs Komisijos pirmininką, kolektyviai balsuodamas tvirtina visos Komisijos sudėtį. Remian-tis šiuo Europos Parlamento patvirtinimu, kitus Komisijos narius pagal for-malią procedūrą kvalifikuota balsų dauguma skiria Europos Vadovų Taryba.

Komisijos nariai parenkami „pagal jų bendrą kompetenciją“, užtikrinant, kad jų „nepriklausomumas nekelia jokių abejonių“ (ES sutarties 17 straips-nio 3 dalis). Jie negali nei gauti, nei paisyti jokios vyriausybės nurodymų.

Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.

063


Užduotys

Užduotys

Sąjungosteisėkūrosiniciatyva

Sąjungosteisėsaktųlaikymosiirteisingojųtaikymopriežiūra

Sąjungosteisėsaktųadministravimasirįgyvendinimas

AtstovavimasEStarptautinėseorganizacijose

Pirmiausia Komisija yra ES politikos varomoji jėga. Joje prasideda bet kokia Sąjungos veikla, nes ji yra ta institucija, kuri privalo teikti Tarybai pasiūly-mus dėl Sąjungos teisės aktų (vadinamoji Komisijos iniciatyvos teisė). Šiuo požiūriu Komisija negali imtis veiksmų savo nuožiūra – ji privalo jų imtis, jei tai reikalinga atsižvelgiant į Sąjungos interesus; Taryba (SESV 241 straips-nis), Europos Parlamentas (SESV 225 straipsnis) ir Sąjungos piliečių grupė (ES sutarties 11 straipsnio 4 dalis), imdamiesi piliečių iniciatyvos, turi ga-limybę paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Įsigaliojus Lisabonos sutar-čiai kai kuriais Sutartyse numatytais atvejais įstatymo galią turintys teisės aktai gali būti priimami ir valstybių narių grupės arba Europos Parlamento iniciatyva, pagal Europos centrinio banko rekomendaciją arba Teisingumo Teismo ar Europos investicinio banko prašymu.

Pirminius teisėkūros įgaliojimus Komisija turi tik tam tikrose srityse (pvz., ES biudžeto, struktūrinių fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje, pagalbos ir apsaugos išlygų srityse). Daug platesni už šiuos yra Komisijai Tarybos ir Europos Parlamento suteikti teisėkūros įgaliojimai jų priimtiems teisės aktams įgyvendinti (plg. SESV 290 straipsnį).

Komisija taip pat yra „Sąjungos teisės sergėtoja“. Ji prižiūri, kaip valstybės narės taiko ir įgyvendina pirminę ir antrinę Sąjungos teisę. Jei Komisija mano, kad Sąjungos teisė pažeidžiama, ji gali pradėti pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūrą (plg. SESV 258 straipsnį) ir prireikus kreiptis į Teisingumo Teismą. Komisija įsikiša ir tuo atveju, jei Sąjungos teisę pažeidžia fiziniai ir juridiniai asmenys, ir neretai skiria nemažas sankcijas. Kova su piktnaudžiavimu Sąjun-gos teisės aktais pastaraisiais metais tapo didele Komisijos darbo dalimi.


06 4

Glaudžiai su sergėtojos vaidmeniu susijusi Komisijos užduotis ginti Sąjungos interesus. Iš esmės Komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Sąjungos. Ji nuolat turi stengtis dažnai sunkiose derybose su Taryba reikšti Sąjungos interesus ir ieškoti kompromisų, kuriais į šiuos interesus būtų atsižvelgiama. Dažnai kartu jai tenka ir tarpininkės tarp valstybių narių vaidmuo, kuriam dėl savo neutralumo ji ypač tinkama ir kompetentinga.

Pagaliau Komisija, nors ir ribotu mastu, yra vykdomoji institucija. Ypač tai pasakytina apie konkurencijos teisės sritį, kurioje Komisija veikia kaip visiš-kai įprasta administracinė institucija. Ji tikrina faktus, suteikia leidimus ar patvirtina draudimus ir prireikus priima sprendimus dėl sankcijų. Panašiai tokie pat platūs Komisijos administraciniai įgaliojimai Sąjungos struktūri-nių fondų ir biudžeto vykdymo srityse. Tačiau paprastai pačios valstybės turi rūpintis Sąjungos teisės aktų įgyvendinimu konkrečiais atvejais. Šio Sąjun-gos Sutartyse pasirinkto sprendimo pranašumas tas, kad piliečiams vis dar „svetima“ europinės santvarkos tikrovė prie jų priartinama pasinaudojant nacionalinės santvarkos autoritetu ir pažįstama forma.

Komisija atstovauja Sąjungai tarptautinėse organizacijose ir rūpinasi kasdie-niais Sąjungos diplomatinių misijų ES viduje ir už jos ribų reikalais. Komi-sija, turėdama atitinkamą Tarybos įgaliojimą, yra atsakinga už derybas dėl ES ir tarptautinių organizacijų bei trečiųjų šalių susitarimų, įskaitant naujų valstybių narių stojimo sutartis. Komisija atstovauja Sąjungai valstybių narių teismuose ir prireikus kartu su Taryba – ES Teisingumo Teisme.

EUROPOS KOMISIJOS ADMINISTRACINĖ STRUKTŪRA

Komisija(27nariai)(kabinetai)

GeneralinissekretoriatasTeisėstarnyba

KomunikacijosgeneralinisdirektoratasEuropospolitikospatarėjųbiuras

065


GENERALINIAI DIREKTORATAI

EkonomikosirfinansųreikalųgeneralinisdirektoratasĮmoniųirpramonėsgeneralinisdirektoratasKonkurencijosgeneralinisdirektoratasUžimtumo,socialiniųreikalųirlygiųgalimybiųgeneralinisdirektoratasŽemėsūkioirkaimoplėtrosgeneralinisdirektoratasEnergetikosgeneralinisdirektoratasMobilumoirtransportogeneralinisdirektoratasAplinkosgeneralinisdirektoratasKlimatopolitikosgeneralinisdirektoratasMoksliniųtyrimųgeneralinisdirektoratasJungtinistyrimųcentrasInformacinėsvisuomenėsiržiniasklaidosgeneralinisdirektoratasJūrųreikalųiržuvininkystėsgeneralinisdirektoratasVidausrinkosirpaslaugųgeneralinisdirektoratasRegioninėspolitikosgeneralinisdirektoratasMokesčiųirmuitųsąjungosgeneralinisdirektoratasŠvietimoirkultūrosgeneralinisdirektoratasSveikatosirvartotojųreikalųgeneralinisdirektoratasTeisingumo,laisvėsirsaugumogeneralinisdirektoratasIšorėssantykiųgeneralinisdirektoratasPrekybosgeneralinisdirektoratasVystymosigeneralinisdirektoratasPlėtrosgeneralinisdirektoratasBendradarbiavimotarnyba„EuropeAid“Humanitarinėspagalbosgeneralinisdirektoratas(ECHO)EurostatasŽmogiškųjųištekliųirsaugumogeneralinisdirektoratasInformatikosgeneralinisdirektoratasBiudžetogeneralinisdirektoratasVidausauditotarnybaEuroposkovossusukčiavimutarnybaVertimožodžiugeneralinisdirektoratasVertimoraštugeneralinisdirektoratasLeidiniųbiurasInfrastruktūrosirlogistikosbiuras(Briuselis)Infrastruktūrosirlogistikosbiuras(Liuksemburgas)IndividualiųišmokųadministravimoirmokėjimobiurasEuropospersonaloatrankostarnyba


066

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ES sutarties 19 straipsnis)

Bet kokia santvarka gali išlikti tik jei jos taisykles prižiūrės nepriklausoma valdžia. Valstybių sąjungos atveju dar reikia pridurti, kad jei prižiūrėti ben-dras taisykles būtų pavesta nacionaliniams teismams, kiekvienoje valstybėje jos būtų aiškinamos ir taikomos skirtingai. Todėl visose valstybėse narėse vienodas Sąjungos teisės taikymas vargiai būtų įmanomas. Dėl šių prie-žasčių dar 1952 m., steigiant pirmąją bendriją (EAPB), įsteigtas ir Teisin-gumo Teismas, vėliau, 1957 m., tapęs ir kitų dviejų bendrijų (EB (EEB) ir EAEB) teismine institucija. Šiandien Teisingumo Teismas yra ES teisminė institucija.

Šiuo metu teisminė veikla vykdoma trimis lygmenimis:

■■ Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias Europos jurisdikcijos teis-mas (SESV 253 straipsnis);

■■ Bendrajame Teisme (SESV 254 straipsnis);

■■ specializuotuose teismuose, kuriuos galima steigti prie Bendrojo Teis-mo, kurie nagrinėtų ir spręstų konkrečiose srityse jiems pavestas bylas (SESV 257 straipsnis).

067


Teisingumo Teismas

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO SUDĖTIS

27teisėjaiir

8generaliniaiadvokatai,skiriami šešeriems metams valstybių narių

vyriausybių bendru sutarimui

Procesųrūšys

PareigųpagalSutartisnevykdymoprocedūra:

Komisija prieš valstybę narę (SESV 258 straipsnis);

valstybė narė prieš valstybę narę (SESV 259 straipsnis)

Prejudiciniosprendimopriėmimoprocedūra: valstybių narių teismų prašymu išaiškinti Sąjungos teisės

aktą ar patikrinti jo galiojimą (SESV 267 straipsnis)

Ieškinysdėlpanaikinimoirneveikimo: gali paduoti Sąjungos institucija arba valstybė narė dėl

neteisėtų teisės aktų panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo

(SESV 263 ir 265 straipsniai)

Apeliacinisskundas:dėl Bendrojo Teismo sprendimų

(SESV 256 straipsnis)

Šiuo metu Teisingumo Teismą sudaro 27 teisėjai ir aštuoni generaliniai advokatai, skiriami šešeriems metams „valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu“. Kiekviena valstybė narė deleguoja po vieną teisėją. Siekiant užti-krinti teisminės veiklos tęstinumą, pusė teisėjų ir generalinių advokatų pasi-keičia kas treji metai prasidedant naujiems Teismo darbo metams spalio 6 d. Jie gali būti perrenkami kitai kadencijai.

Teisingumo Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jie skiriami tokia pačia tvarka ir savo pareigas vykdo nepriklausomai, kaip ir teisėjai. Iš aštuonių generalinių advokatų keturi visada būna iš „didžiųjų“ valstybių narių (Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės), kiti ketu-ri – pakaitomis iš likusių 23 valstybių narių. Generalinio advokato pareigos įsteigtos Prancūzijos Conseil d’État (Valstybės Taryba) ir administraciniuose


068

teismuose veikiančių Commissaires du Gouvernement pavyzdžiu. Jų negalima painioti su prokuratūra ar panašiomis institucijomis. Generalinio advoka-to pareigos Teisingumo Teisme įvestos kaip atsvara iš pradžių vienpakopei jurisdikcijai ir dėl to trūkstamai apeliacinei instancijai. Generalinių advo-katų pareiga – vadinamosiose „išvadose“ Teisingumo Teismui teikti – ne-privalomą – pasiūlymą dėl sprendimo, remiantis visiškai nepriklausomai ir nešališkai parengta teisine nuomone dėl atitinkamoje byloje keliamų teisinių klausimų. Šios išvados yra žodinio bylos nagrinėjimo dalis ir kartu su spren-dimu skelbiamos Teismų praktikos rinkinyje. Generaliniai advokatai įtaką sprendimui daro tik tiek, kiek yra įtikinamos jų išvados, o pasitarimuose ir balsavime dėl sprendimo jie neda lyvauja.

Teisėjų ir generalinių advokatų parinkimas

Teisingumo Teismo teisėjai ir generaliniai advokatai parenkami iš asme-nų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinka-mos jų šalies reikalavimus, keliamus aukščiausioms teisėjo pareigoms, arba yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai (SESV 253 straipsnis). To-dėl valstybės narės į teisėjus ir generalinius advokatus gali skirti teisėjus, pareigūnus, politikus, advokatus ar aukštųjų mokyklų dėstytojus. Įvairios profesijos ir skirtinga patirtis Teisingumo Teismo darbe naudingos, nes padeda iškeltus faktinius ir teisinius klausimus išaiškinti kiek galint iš-samiau teoriniais ir praktiniais aspektais. Kokie kandidatai į teisėjus ir generalinius advokatus parenkami ir vyriausybės siūlomi skirti ir pagal kokią procedūrą, visose valstybėse narėse yra vykdomosios valdžios rei-kalas. Šios procedūros labai skirtingos ir mažai skaidrios, tiesą sakant, visai neskaidrios.

Šiuo klausimu pagalbą iš dalies teikia naujai įsteigtas teisėjų tinkamu-mo tyrimo komitetas, kuris, prieš valstybių narių vyriausybėms skiriant Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo teisėją ir generalinį advoka-tą, pateikia nuomonę dėl kandidatų tinkamumo eiti tas pareigas (SESV 255 straipsnis). Komitetą sudaro septyni asmenys, parenkami iš buvusių Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo narių, nacionalinių aukščiausiųjų teismų narių ir pripažintos kompetencijos teisininkų, iš kurių vieną siūlo Europos Parlamentas.

Darbo pasiskirstymas

Teisingumo Teismas gali posėdžiauti:

■■ visos sudėties su 27 teisėjais; priimti sprendimą visos sudėties Teisme privaloma tik atstatydinimo ir drausmės bylose prieš Sąjungos insti-tucijų narius, kitais atvejais bylą perduoti visos sudėties Teismui rei-kia paties Teismo sprendimo. Šia galimybe naudojamasi tik išskirtinai svarbiose ir principinėse bylose;

■■ Didžiosios kolegijos sudėties su 13 teisėjų;

■■ kolegijomis iš penkių ir trijų teisėjų.

Teisingumo Teismo uždaviniai

Teisingumo Teismas turi aukščiausią ir kartu išimtinę teisminę valdžią visais Sąjungos teisės klausimais. Pagrindinis jo uždavinys nusakomas taip: „Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“.

Ši bendra formuluotė apima tris pagrindines sritis:

■■ priežiūra, kaip Sąjungos teisę taiko ES institucijos, vykdydamos Sutar-tis, ir valstybės narės bei asmenys, vykdydami jiems iš Sąjungos teisės atsirandančias pareigas;

■■ Sąjungos teisės aiškinimas ir

■■ Sąjungos teisės vystymas.

Šiuos uždavinius Teisingumo Teismas vykdo atlikdamas ir teisinių konsulta-cijų funkciją, ir teisminę funkciją. Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias Sąjunga ketina sudaryti su trečio-siomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis. Tačiau nepalyginti svar-besnė Teisingumo Teismo, kaip teisminės institucijos, funkcija. Atlikdamas šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisėtvarkoje pagal jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams: taigi Teisingumo Teismas priima sprendimus kaip konstitucinis teismas – ginčuose tarp Sąjungos insti-tucijų ir prižiūrėdamas Sąjungos teisėkūros teisėtumą, kaip administracinis teismas – tikrindamas Europos Komisijos arba netiesiogiai valstybių narių institucijų (remiantis Sąjungos teise) priimtus administracinius teisės aktus, kaip darbo ginčų ir socialinių reikalų teismas – dėl klausimų, susijusių su lais-

069


1992 m. lapkričio 1 d.Ant Europos žemėlapio pastatyto lagamino nuotrauka, simbolizuojanti laisvą asmenų judėjimą, įtvirtintą Mastrichto sutartimi. Užrašas ant lagamino – „Europos pilietis. Mano šalis 92“.

071


vu darbuotojų judėjimu ir socialine jų apsauga bei vyrų ir moterų lygiomis galimybėmis profesinėje veikloje, kaip mokestinių bylų teismas – dėl klausi-mų, susijusių su direktyvų nuostatų galiojimu ir taikymu mokesčių ir muitų teisės srityje, kaip baudžiamųjų bylų teismas – peržiūrėdamas Europos Ko-misijos skirtas baudas ir kaip civilinių bylų teismas – nagrinėdamas ieškinius dėl žalos atlyginimo, aiškindamas nuostatas dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo bei ginčuose, susijusiuose su Europos intelektinės nuosavybės teisėmis, kuriuose gali būti pagrindžiama Teisingumo Teismo jurisdikcija (SESV 262 straipsnis).

Bendrasis Teismas

Teisingumo Teismas, kaip ir visi teismai, perkrautas darbu. Laikui bėgant bylų skaičius nuolat augo ir augs toliau, žinant, koks potencialas konfliktams atsirado priėmus daugybę vidaus rinkai sukurti skirtų ir į nacionalinę teisę perkeltų direktyvų. Jau ryškėja ir kiti ginčytini su Europos Sąjungos sutarti-mi susiję klausimai, į kuriuos galutinį atsakymą irgi turės duoti Teisingumo Teismas. Todėl siekiant sumažinti jo krūvį 1988 m. įsteigtas dar vienas – Bendrasis Teismas.

Procesųrūšys

Ieškiniaidėlpanaikinimoirneveikimo:

pateikia fiziniai ir juridiniai asmenys

dėl neteisėtų Sąjungos teisės

aktų panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo (SESV

263 ir 265 straipsniai)

Ieškiniaidėlžalosatlyginimo:

dėl sutartinės ir deliktinės

atsakomybės (SESV 268 straipsnis

ir 340 straipsnio 1 ir 2 dalys)

Apeliaciniaiskundai:

dėl Teisingumo Teismo kolegijų

sprendimų (SESV 256 straipsnio

2 dalis)

BENDROJO TEISMO SUDĖTIS

27teisėjai,skiriami šešeriems metams valstybių narių

vyriausybių bendru sutarimu


072

Nors Bendrasis Teismas nėra atskira Sąjungos institucija, o priklauso Tei-singumo Teismui, kaip Sąjungos institucijai, tačiau jis yra savarankiškas ir net struktūriškai atskirtas nuo Teisingumo Teismo, turi savo kanceliariją ir savo Procedūros reglamentą. Kad būtų galima atskirti, Bendrojo Teismo bylos žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/99), o Teisingumo Teismo – raide „C“ (Cour) (pvz., C-1/99).

Bendrąjį Teismą sudaro 27 „nariai“, dėl kurių kvalifikacijos, skyrimo ir tei-sinio statuso taikomos tokios pačios sąlygos ir taisyklės, kaip ir dėl Teisin-gumo Teismo teisėjų. Nors pagal savo funkciją jie dažniausiai dirba kaip „teisėjai“, tačiau ad hoc gali būti ir „generaliniai advokatai“, jei byla nagrinė-jama visos sudėties Teisme arba jei byla nagrinėjama vienoje iš kolegijų ir tai reikalinga dėl bylos faktų ar teisinio jos sudėtingumo. Ligšiolinėje praktikoje šia galimybe naudotasi labai retai.

Bendrasis Teismas posėdžiauja kolegijomis, kurias sudaro penki arba trys, o kai kuriais atvejais ir vienas teisėjas. Jis taip pat gali posėdžiauti Didžio-sios kolegijos (13 teisėjų) sudėties arba visos sudėties (27 teisėjai), jei tai reikalinga dėl teisinio bylos sudėtingumo arba jos reikšmingumo. Dau-giau kaip 80 % bylų Bendrajame Teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija.

Iš pradžių Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklausė tik tam tikro pobūdžio ieškiniai, o dabar jo kompetencija tokia:

■■ pirmąja instancija, t. y. teisiškai prižiūrint Teisingumo Teismui, jo ju-risdikcijai priklauso nagrinėti kurios nors Sąjungos institucijos atžvil-giu fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl panaikinimo ir neveikimo, priimti sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudary-tos sutarties arbitražinę išlygą ir nagrinėti prieš ES nukreiptus ieškinius dėl žalos atlyginimo;

■■ kaip apeliacinis teismas jis peržiūri specializuotų teismų sprendimus;

■■ pagaliau numatyta, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijai tam tikrose sri-tyse gali būti priskirta priimti prejudicinius sprendimus, tačiau kol kas šia galimybe nė karto nepasinaudota.

073


Specializuoti teismai

2004 m. ES Taryba, siekdama sumažinti Teisingumo Teismo krūvį ir pagerinti teisinę apsaugą ES, prie Bendrojo Teismo įsteigė specializuotą Tarnautojų teismą.

Šis specializuotas teismas pirmąja instancija nagrinėja ginčus ES viešosios tarnybos srityje. Anksčiau tokie ginčai priklausė Bendrojo Teismo jurisdikcijai.

Tarnautojų teismą sudaro septyni teisėjai, kurių teisinis statusas panašus į Ben-drojo Teismo narių ir kurie skiriami šešerių metų laikotarpiui. Jie turi tenkinti teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus. Specializuotas teismas dažniausiai posėdžiauja kolegijomis, kurias sudaro trys teisėjai, tačiau gali sudaryti ir pen-ki, ir vienas teisėjas, taip pat jis gali posėdžiauti visos sudėties. Apeliacinius skundus dėl specializuoto teismo sprendimų galima duoti Bendrajam Teismui tik teisės klausimais, o apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo Tei-singumo Teismui gali paduoti pirmasis generalinis advokatas (ne ginčo šalys!), jei kyla grėsmė teisės vientisumui ar teisminės praktikos darnai.

Europos centrinis bankas (SESV 129 ir 130 straipsniai)

Europos centrinis bankas (ECB), kurio būstinė yra Frankfurte prie Mai-no, yra Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) centras. Jis atsako už Europos valiutos euro stabilumą ir kontroliuoja apyvartoje esančių pinigų kiekį (SESV 128 straipsnis).

Kad ECB galėtų vykdyti šią užduotį, jo nepriklausomybė užtikrinama dau-gybe nuostatų. Nei ECB, nei valstybių narių centriniai bankai, naudoda-miesi jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatytas užduotis bei pareigas, negali priimti jokių Sąjungos institucijų, valstybių narių vyriausy-bių ar kitų subjektų nurodymų, o Europos Sąjungos institucijos ir valstybių narių vyriausybės nesiekia jų paveikti (SESV 130 straipsnis).

ECB turi Valdančiąją tarybą ir Vykdomąją valdybą. Valdančiąją tarybą su-daro šiuo metu 16 euro zonai priklausančių valstybių narių centrinių bankų valdytojai ir Vykdomosios valdybos nariai. Vykdomoji valdyba, kurią sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi kiti nariai, praktiškai yra ECB einamųjų reikalų tvarkytoja. Jos pirmininkas, pirmininko pavaduoto-jas ir kiti nariai skiriami iš profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų valstybių narių sutarimu pagal Tarybos rekomendaciją, šiai


074

pasikonsultavus su Europos Parlamentu. Jų kadencija yra aštuoneri metai, ir, siekiant užtikrinti Vykdomosios valdybos narių nepriklausomybę, jie negali būti paskirti kitai kadencijai (SESV 283 straipsnis).

ECB ir valstybių narių centriniai bankai priklauso Europos centrinių bankų sistemai (ECBS) (SESV 129 straipsnis). ECBS uždavinys – nustatyti ir įgy-vendinti Sąjungos pinigų politiką; tik ji turi išimtinę teisę duoti leidimą Są-jungoje išleisti banknotus ir monetas. ECBS taip pat turi valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas ir rūpintis, kad mokėjimo sistemos Sąjungoje veiktų sklandžiai (SESV 127 straipsnio 2 dalis).

Audito Rūmai (SESV 285 ir 286 straipsniai)

Audito Rūmai įsteigti 1975 m. liepos 22 d., veiklą pradėjo 1977 m. spalio mėn. Liuksemburge; šiuo metu jie yra Sąjungos institucija (ES sutarties 13 straips-nis). Audito Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės – šiuo metu 27 nariai. Juos šešerių metų kadencijai skiria Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma priimdama pagal kie-kvienos valstybės narės pateiktus pasiūlymus sudarytą narių sąrašą (SESV 286 straipsnio 2 dalis). Iš savo tarpo jie trejų metų kadencijai išsirenka Audito Rūmų pirmininką. Audito Rūmų nariai gali būti perrenkami kitai kadencijai.

Audito Rūmų užduotis – tikrinti, ar visos pajamos gautos ir visos išlaidos padarytos teisėtai ir tvarkingai, taip pat ar finansų valdymas yra patikimas. Priešingai negu kai kurie nacionaliniai valstybių narių Audito rūmai, jis ne-turi teisminės kompetencijos priverstinai vykdyti savo priežiūros įgaliojimus arba bausti už teisinius pažeidimus, kuriuos išaiškina vykdydamas savo prie-žiūros veiklą. Kita vertus, jis gali visiškai savarankiškai pasirinkti tikrinimo objektą ir tikrinimo metodą. Audito Rūmai gali tikrinti ir privačius asmenis, pavyzdžiui, ar iš Sąjungos lėšų privačiam gavėjui išmokėta subsidija naudoja-ma pagal Sąjungos teisės reikalavimus.

Tikrasis Audito Rūmų ginklas yra viešumo poveikis. Jo priežiūros veiklos re-zultatai pasibaigus kiekvieniems finansiniams metams apibendrinami meti-niame pranešime, kuris skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje – taip jie paviešinami visoje Europoje. Be to, Audito Rūmai bet kada gali pa-teikti pastabas tam tikrais klausimais specialiuose pranešimuose, kurie taip pat skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

075


PATARIAMIEJI ORGANAI

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301 straipsnis)

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) tikslas – užtikrinti, kad Europos Sąjungoje institucijų lygmeniu būtų atstovaujama įvairioms eko-nominėms ir socialinėms grupėms, ypač darbdaviams ir darbuotojams, ūkininkams, vežėjams, prekybininkams, amatininkams, laisvųjų profesijų atstovams ir mažųjų ir vidutinių įmonių vadovams. Per šį komitetą įtaką gali daryti ir vartotojai, aplinkosaugininkai ir sąjungos.

Komitetą gali sudaryti ne daugiau kaip 350 narių (patarėjų) iš organizacijų, geriausiai reprezentuojančių valstybes nares. Komiteto narius penkeriems metams skiria Taryba patvirtindama pagal kiekvienos valstybės narės pa-teiktus pasiūlymus sudarytą sąrašą.

Komiteto narių skaičiaus paskirstymas pagal šalis (7):

VOKIETIJA 24

PRANCŪZIJA 24

ITALIJA 24

JUNGTINĖKARALYSTĖ 24

ISPANIJA 21

LENKIJA 21

RUMUNIJA 15

BELGIJA 12

BULGARIJA 12

ČEKIJA 12

GRAIKIJA 12

VENGRIJA 12

NYDERLANDAI 12

AUSTRIJA 12

PORTUGALIJA 12

ŠVEDIJA 12

DANIJA 9

(7) Šaltinis: Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto svetainė, 2010 m. kovo mėn. – 344 nariai.


076

AIRIJA 9

LIETUVA 9

SLOVAKIJA 9

SUOMIJA 9

ESTIJA 7

LATVIJA 7

SLOVĖNIJA 7

KIPRAS 6

LIUKSEMBURGAS 6

MALTA 5

Patarėjai suskirstyti į tris grupes (darbdaviai, darbuotojai ir pilietinės visuome-nės atstovai). Jei nuomonės priimamos Asamblėjoje, jas rengti privalo „speciali-zuoti skyriai“, sudaryti iš patarėjų (kaip ekspertai jose gali dalyvauti ir patarėjų pavaduotojai). Be to, komitetas glaudžiai bendradarbiauja su parlamentiniais komitetais ir Europos Parlamento specialiosiomis grupėmis.

Su šiuo komitetu, kuris įsteigtas Romos sutartimis, kai kuriais atvejais Euro-pos Komisijos pasiūlymu turi konsultuotis Taryba. Be to, jis teikia nuomo-nes savo iniciatyva. Komiteto nuomonėse išreiškiama kartais labai skirtingų pradinių pozicijų sintezė. Europos Komisijai ir Tarybai šios nuomonės labai naudingos, nes iš jų matyti, kokių pakeitimų nori tos asmenų grupės, kurioms konkrečiai skirtas tam tikras pasiūlymas. Daug kartų komiteto iniciatyva pa-teiktos nuomonės turėjo didelę politinę reikšmę, pavyzdžiui, jo 1989 m. vasa-rio 22 d. nuomonė dėl pagrindinių socialinių teisių ES tapo Europos Komisi-jos pasiūlytos (ir 11 valstybių narių priimtos) „Socialinės chartijos“ pagrindu.

Regionų komitetas (SESV 305 straipsnis)

ES sutartimi (Mastrichto sutartimi), be jau veikusio Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, įsteigtas naujas patariamasis organas – Regionų komitetas. Šis komitetas, kaip ir ESRK, nėra ES institucija tikrąja to žodžio prasme, nes atlieka tik patariamąsias užduotis, priešingai negu ES institucijos (Europos Par-lamentas, Taryba, Europos Komisija, Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas, Audito Rūmai), kurios Sąjungai pavestas užduotis vykdo teisiškai pri-valomu būdu.

077


Kaip ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto na-rių skaičius negali viršyti 350 (8). Jį sudaro valstybių narių regionų ir vie-tos valdžios struktūrų atstovai, kurie turi valdžios rinkėjų mandatą arba yra politiškai atskaitingi išrinktai asamblėjai. Vietų skaičius valstybėms narėms paskirstomas taip pat, kaip ir ESRK. Komiteto narius penkeriems metams skiria Taryba patvirtindama pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pa-siūlymus sudarytą sąrašą. Regionų komitetas iš savo tarpo dvejų metų ka-dencijai išsirenka pirmininką.

Kai kuriais nustatytais atvejais Taryba arba Komisija privalo konsultuotis su Regionų komitetu („privalomoji konsultacija“), ypač švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, transeuropinių tinklų plėtros, transporto, telekomuni-kacijų ir energetikos infrastruktūros, ekonominės ir socialinės sanglaudos, užimtumo politikos ir socialinių teisės aktų leidybos srityse. Tačiau ir be teisinio įpareigojimo Taryba su Regionų komitetu reguliariai konsultuojasi įvairiausiais teisėkūros klausimais („fakultatyvioji konsultacija“).

EUROPOS INVESTICIJŲ BANKAS (SESV 308 STRAIPSNIS)

ES finansinė institucija, kuria siekiama „prisidėti prie darnios ir stabilios“ ES plėtros, yra Europos investicijų bankas (EIB), kurio būstinė yra Liuksem-burge. Europos investicijų bankas turi teikti paskolas ir garantijas visuose ekonomikos sektoriuose, ypač menkiau išsivysčiusių regionų plėtrai, įmo-nėms modernizuoti ar pertvarkyti ir naujoms darbo vietoms kurti, taip pat kelioms valstybėms narėms svarbiems projektams finansuoti.

EIB struktūra trinarė: aukščiausias valdymo organas – Valdytojų taryba, kurią sudaro valstybių narių finansų ministrai. Ji nustato bendrąsias kreditavimo politikos nuorodas ir duoda leidimą EIB vykdyti veiklą už ES ribų. Po Val-dytojų tarybos eina Direktorių valdyba, kurią sudaro 28 direktoriai (po vieną valstybių narių ir Europos Komisijos atstovą) ir 18 pakaitinių direktorių. Di-rektorių valdybos nariai dažniausiai būna aukšti nacionalinių finansų ar ūkio ministerijų pareigūnai. Ji priima sprendimus dėl paskolų ir garantijų teikimo bei paskolų ėmimo, taip pat prižiūri, ar Bankui vadovaujama pagal Valdytojų tarybos nustatytas bendrąsias nuorodas. Už EIB einamąją veiklą atsakingas Valdymo komitetas, kurį sudaro devyni nariai, skiriami šešeriems metams.

(8) Šaltinis: Regionų komiteto interneto svetainė, 2010 m. kovo mėn. – 344 nariai.

079


Europos Sąjungos teisėtvarka

Ką tik aprašytai ES „Konstitucijai“, ypač pagrindinėms jos vertybėms, tik Sąjungos teisė gali įkvėpti gyvybės ir ją įgyvendinti. Todėl ES yra dvigubas teisės fenomenas: ji yra teisės kūrinys ir teise grindžiama bendrija.

Es kaiP tEisės kūrinys ir tEisE grindžiama bEndrija

Nauja ir lemiama, palyginti su ankstesniais bandymais suvienyti Europą, yra tai, kad naudojama ne jėga ar prievarta, o teisės galia. Teise norima sukurti tai, ko šimtmečiais nepajėgė „kraujas ir geležis“. Nes tik laisvu apsisprendi-mu grindžiama vienybė gali išlikti. Vienybė, kurios pamatas yra pagrindinės vertybės, kaip antai laisvė ir lygybė, ir kurią saugo ir įgyvendina teisė. Šiuo supratimu grindžiamos Europos Sąjungos steigiamosios sutartys, kurios yra jos kūrimo aktai.

ES yra ne tik teisės kūrinys, bet ir savo tikslų ji siekia tik teisinėmis priemo-nėmis. Ji yra teise grindžiama bendrija. Ekonominis ir socialinis valstybių narių tautų gyvenimas drauge reguliuojamas ne jėgos stiprumu, bet Sąjun-gos teise. Sąjungos teisė yra institucinės sistemos pagrindas. Remiantis teise nustatytos Sąjungos institucijų sprendimų priėmimo procedūros ir regla-mentuojamas jų tarpusavio santykis. Remiantis teise nustatytos institucijų veikimo galimybės – priimant reglamentus, direktyvas ir sprendimus, kurie yra valstybėms narėms ir jų piliečiams privalomi teisės aktai. Taip Sąjungos dalyviu tampa kiekvienas asmuo. Sąjungos teisėtvarka vis labiau tiesiogiai daroma įtaka kasdieniam mūsų gyvenimui. Ja suteikiama teisių ir nustatoma pareigų, taigi, kaip valstybės ir Sąjungos piliečiai, turime paklusti skirtingo laipsnio teisėtvarkai, kaip įprasta federacinėse valstybėse. ES teisėtvarkoje, kaip ir kiekvienoje teisėtvarkoje, yra uždara teisinės apsaugos sistema nesu-tarimams dėl Sąjungos teisės spręsti ir jai įgyvendinti. Sąjungos teise nusta-tytas ES ir valstybių narių santykis. Valstybės narės privalo imtis visų tin-kamų priemonių, kad įvykdytų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų teisės aktus atsirandančias pareigas. Jos privalo padėti ES įgyvendinti jos užduotis


080

ir nesiimti jokių veiksmų, kuriais gali būti trukdoma siekti Sutartyse iškeltų tikslų. Valstybės narės Sąjungos piliečių atžvilgiu atsako už bet kokią žalą, atsiradusią dėl Sąjungos teisės pažeidimo.

sąjungos tEisės šaltiniai

Sąvoka „teisės šaltinis“ turi dvi reikšmes: pirmine šio žodžio reikšme apibū-dinama teisės atsiradimo priežastis, t. y. motyvacija sukurti teisę. Šia prasme Sąjungos teisės šaltinis būtų siekis išsaugoti taiką ir sukurti geresnę Europą glaudžiai susiejant ekonominius interesus; tai yra du momentai, dėl kurių ES apskritai egzistuoja. Juridinėje vartosenoje sąvoka „teisės šaltinis“ reiškia teisės kilmę ir įtvirtinimą.

SĄJUNGOS TEISĖS ŠALTINIAI

1.PIRMINĖTEISĖSąjungos Sutartys — Bendrieji teisės principai

2.ESTARPTAUTINĖSSUTARTYS

4.BENDRIEJITEISĖSPRINCIPAI

5.VALSTYBIŲNARIŲSUSITARIMAICOREPER sprendimai — Tarptautiniai susitarimai

3.ANTRINĖTEISĖĮstatymogaliąturintysteisėsaktai

Reglamentai — Direktyvos — SprendimaiĮstatymogaliosneturintysteisėsaktai

Deleguoti teisės aktai — Įgyvendinimo teisės aktaiKititeisėsaktai

Rekomendacijos ir nuomonės — Tarpinstituciniai susitarimai — Rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos

ES STEIGIAMOSIOS SUTARTYS KAIP PIRMINĖ SĄJUNGOS TEISĖ

Kaip pirmasis teisės šaltinis paminėtinos ES steigiamosios sutartys, įskaitant jų priedus, priedėlius ir protokolus bei vėlesnius papildymus ir pakeitimus. Šiose steigiamosiose sutartyse bei jų papildymuose ir pakeitimuose, tai yra pirmiausia Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartyse bei įvai-

.

081


riose stojimo sutartyse, išdėstytos esminės teisinės nuostatos dėl ES tikslų, struktūros ir veikimo bei jos ūkinės teisės dalys; taigi nustatytos konstitu-cinės bendrosios ES egzistavimo sąlygos, kurias turi sukonkretinti Sąjungos institucijos, atsižvelgdamos į Sąjungos interesus. Tuo tikslu joms suteikti teisės aktų leidybos ir administravimo įgaliojimai. Šios teisinės nuostatos, kaip tiesiogiai pačių valstybių narių sukurta teisė, juridinėje vartosenoje va-dinamos pirmine Sąjungos teise.

ES TEISĖS AKTAI KAIP ANTRINĖ SĄJUNGOS TEISĖ

Teisė, sukurta vykdant ES institucijoms suteiktus įgaliojimus, vadinama antrine Sąjungos teise, antruoju svarbiu ES teisės šaltiniu.

Ją sudaro įstatymo galią turintys teisės aktai, deleguoti teisės aktai, įgyven-dinimo teisės aktai ir kiti teisės aktai. „Įstatymo galią turintys teisės aktai“ yra tokie teisės aktai, kurie priimti pagal įprastą ar specialią teisėkūros pro-cedūrą (SESV 289 straipsnis). „Deleguoti teisės aktai“ yra įstatymo galios neturintys, tačiau bendro ir privalomo pobūdžio teisės aktai, kuriais gali būti papildomos ar iš dalies keičiamos tam tikros neesminės įstatymo ga-lią turinčio teisės akto nuostatos. Deleguotus teisės aktus priima Komisija, kai jai tam aiškiai suteikiamas įgaliojimas įstatymo galią turinčiame teisės akte. Atitinkamame įstatymo galią turinčiame teisės akte aiškiai nustatomi to įgaliojimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė. Europos Parlamentas ir Taryba suteiktą įgaliojimą gali bet kada atšaukti. Deleguotas teisės aktas gali įsigalioti tik tada, jei per laikotarpį, nustatytą įstatymo galią turinčia-me teisės akte, Europos Parlamentas ir Taryba nepareiškia prieštaravimo (SESV 290 straipsnis). „Įgyvendinimo teisės aktai“ sudaro principo, kad valstybės narės imasi visų nacionalinės teisės priemonių, būtinų teisiškai pri-valomiems Sąjungos aktams įgyvendinti, išimtį. Kai teisiškai privalomiems ES teisės aktams įgyvendinti turi būti nustatomos vienodos sąlygos, tai da-roma atitinkamais įgyvendinimo teisės aktais, kuriuos dažniausiai priima Komisija, išimties atveju Taryba. Tiesa, Europos Parlamentas ir Taryba iš anksto nustato valstybių narių vykdomos kontrolės, kai Komisija vykdo įgyvendinimo įgaliojimus, mechanizmų taisykles ir bendruosius principus (SESV 291 straipsnis). Pagaliau yra nemažai „kitų teisės aktų“, kuriais Są-jungos institucijoms suteikiama galimybė pateikti neįpareigojančias pasta-bas ar pareiškimus arba kuriais reglamentuojama ES ar jos institucijų vidaus tvarka, kaip antai bendru sutarimu nustatomos taisyklės, tarpinstituciniai susitarimai ar institucijų darbo tvarkos taisyklės.


082

Šie teisės aktai gali būti labai skirtingų formų. Pagrindinės jų išvardytos ir apibrėžtos SESV 288 straipsnyje. Kaip teisiškai privalomi aktai jie apima bendrąsias ir abstrakčias teisines normas bei konkrečias ir individualias prie-mones. Juose taip pat numatyta galimybė Sąjungos institucijoms teikti tei-siškai neprivalomas pastabas. Šis sąrašas jokiu būdu nėra baigtinis – yra daug kitų teisės aktų formų, kurių neįmanoma priskirti prie specifinių kategorijų, kaip antai rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos, baltosios ir žalio-sios knygos. Įvairių teisės aktų formų skirtumai, kalbant apie jų priėmimo procedūrą, teisinį poveikį ir adresatą, labai dideli, todėl išsamiau jie aptarti atskirame Sąjungos „veikimo priemonėms“ skirtame skyriuje.

Antrinės Sąjungos teisės kūrimas vyksta pamažu, tačiau nuolat. Ji įkvepia gyvybės pirminei Sąjungos teisei, kurią sudaro Sąjungos Sutartys, o Europos teisėtvarka laikui bėgant įgyvendinama ir tobulinama.

ES TARPTAUTINĖS SUTARTYS

Trečiasis teisės šaltinis susijęs su ES vaidmeniu tarptautiniu lygmeniu. Kaip vienas iš pasaulio traukos taškų, Europa negali apsiriboti tik savo vidaus rei-kalų tvarkymu, visų pirma ji turi rūpintis savo ekonominiais, socialiniais ir politiniais ryšiais su kitomis pasaulio šalimis. Šiuo tikslu su „ne valstybėmis narėmis“ (vadinamosiomis trečiosiomis šalimis) ir kitomis tarptautinėmis or-ganizacijomis ES sudaro tarptautinius susitarimus – pradedant sutartimis dėl plataus bendradarbiavimo prekybos politikos, pramonės, socialinės politikos ar technikos srityse ir baigiant susitarimais dėl prekybos konkrečiais produktais.

Ypač paminėtinos trys ES ir trečiųjų šalių sutartinių santykių formos.

Asociacijos susitarimai

Asociacija gerokai viršija grynai prekybos politikos reglamentavimą ir yra nukreipta į glaudų ekonominį bendradarbiavimą numatant didelę ES finan-sinę paramą sutarties šaliai (SESV 217 straipsnis). Reikėtų skirti šias tris asociacijos susitarimų formas.

Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su trečiosiomis šalimis

Sukurti asociacijos priemonę paskatino ne Europos šalys ir teritorijos, ku-rios su Belgija, Danija, Prancūzija, Italija, Nyderlandais ir Jungtine Karalys-

083


te, kaip buvusios jų kolonijos, palaikė ypač glaudžius ekonominius ryšius. Įvedus bendrą ES išorės muitą būtų buvę smarkiai sutrikdyti prekybiniai mainai su šiomis teritorijomis, todėl reikėjo specialaus reglamentavimo. Šių šalių ir teritorijų asociacijos tikslas – skatinti jų ekonominę bei socialinę plė-trą ir užmegzti glaudžius jų ekonominius santykius su Sąjunga kaip visuma (SESV 198 straipsnis). Taigi sudaryta nemažai lengvatinių susitarimų, pa-gal kuriuos iš šių šalių ir teritorijų įvežamoms prekėms taikomas lengvatinis muitas arba netaikomas išvis joks. ES finansinė ir techninė pagalba teikiama per Europos plėtros fondą. Praktikoje neabejotinai svarbiausias yra ES ir AKR partnerystės susitarimas tarp ES ir 70 Afrikos, Karibų jūros ir Ramio-jo vandenyno valstybių. Neseniai šis susitarimas tapo vienu iš ekonominių partnerystės susitarimų, kuriais AKR valstybėms pamažu suteikiama laisva prieiga prie Europos vidaus rinkos.

Susitarimai siekiant pasirengti galimam stojimui ir sudaryti muitų sąjungą

Be to, asociacijos susitarimai naudojami siekiant pasirengti galimam kurios nors šalies stojimui į ES. Ji yra lyg pirmoji stojimo pakopa, kurioje stengia-masi priderinti ekonomines šalies kandidatės sąlygas prie ES.

Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas

EEB susitarimu likusioms ELPA valstybėms (Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai) suteikiama galimybė prieiti prie ES vidaus rinkos, o įpareigo-jimu perimti beveik du trečdalius Sąjungos teisės nuostatų sukurtas tvirtas pagrindas vėlesniam galimam šių šalių stojimui į ES. EEE, remiantis esama pirmine ir antrine Sąjungos teise (acquis communautaire), turi būti užtikrin-ta laisvas prekių, asmenų ir kapitalo judėjimas bei laisvė teikti paslaugas, įtvirtinta vienoda konkurencijos bei pagalbos tvarka ir sustiprintas bendra-darbiavimas horizontaliose ir papildomose politikos srityse (pvz., aplinko-saugos, mokslinių tyrimų ir plėtros bei švietimo).

Bendradarbiavimo susitarimai

Bendradarbiavimo susitarimų tikslai ne tokie platūs kaip asociacijos susi-tarimų – jie nukreipti tik į intensyvų ekonominį bendradarbiavimą. Tokie susitarimai ES sieja, be kitų, su Magribo valstybėmis (Alžyru, Maroku ir Tu-nisu), Mašreko valstybėmis (Egiptu, Jordanija, Libanu ir Sirija) ir su Izraeliu.


084

Prekybos susitarimai

Pagaliau yra daugybė prekybos susitarimų, kurie sudaryti tik su pavienėmis trečiosiomis šalimis ar jų grupėmis arba pagal tarptautines prekybos organi-zacijas muitų ir prekybos politikos srityse. Svarbiausi tarptautiniai prekybos susitarimai yra Pasaulio prekybos organizacijos (angl. World Trade Organisation, WTO) steigimo sutartis ir pagal ją sudaryti daugiašaliai prekybos susi-tarimai, iš kurių svarbiausi: Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT, 1994 m.), Antidempingo ir subsidijų kodeksas, Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS), Susitarimas dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) ir Susitarimas dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos.

NERAŠYTINIAI TEISĖS ŠALTINIAI

Pirmiau išvardytiems Sąjungos teisės šaltiniams bendra tai, kad jie priklauso rašytinei Sąjungos teisei. Tačiau ES teisėtvarkos, kaip ir kiekvienos kitos, negali sudaryti tik rašytinės normos, nes kiekvienoje teisėtvarkoje esama spragų, kurias reikia užpildyti nerašytine teise.

Bendrieji teisės principai

Nerašytiniai Sąjungos teisės šaltiniai pirmiausia yra bendrieji teisės prin-cipai, tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo samprata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Sąjun-gos teise, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplinkybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.

Teisės principai įgyvendinami taikant teisę, ypač per Teisingumo Teismo praktiką, kai jis vykdo jam pavestą uždavinį – užtikrinti, „kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“. Išeities taškas nustatant bendruosius teisės principus pirmiausia yra bendrieji valstybių narių teisėtvarkos teisės principai. Jie yra pagrindinė medžiaga, iš kurios ES lygmeniu sukuriamos tam tikrai problemai išspręsti reikalingos teisinės taisyklės.

Prie šių bendrųjų teisės principų, be konstitucinių Sąjungos teisės savaran-kiškumo, tiesioginio taikymo ir viršenybės principų, priklauso ir pagrindi-

085


nių teisių užtikrinimo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės būti išklausytam ir valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą principai.

Paprotinė teisė

Nerašytinei Sąjungos teisei priklauso ir paprotinė teisė, tai yra teisė, atsira-dusi dėl tam tikrų normų laikymosi ir teisinio įsitikinimo. Ja papildoma ar iš dalies keičiama pirminė ar antrinė teisė. Galimybė, kad gali egzistuoti Są-jungos paprotinė teisė, iš principo pripažįstama, tačiau realus jos formavima-sis Sąjungos teisės lygmeniu labai ribotas. Pirmoji kliūtis kyla dėl specialios Sutarčių dalinio pakeitimo procedūros buvimo (ES sutarties 54 straipsnis). Nors dėl to paprotinės teisės formavimuisi kelias visiškai neužkertamas, ta-čiau sugriežtinami reikalavimai įrodyti, kad atitinkamų teisės normų lai-kytasi ilgą laiką ir kad esama atitinkamo teisinio įsitikinimo. Kita kliūtis paprotinės teisės formavimuisi Sąjungos institucijose yra faktas, kad bet ko-kio Sąjungos institucijos veiksmo pagrįstumas kyla tik iš Sutarčių, o ne iš jų pačių faktinio veikimo ar ketinimo sukurti teisinius santykius. Iš to aiškėja, kad paprotinė teisė, kaip Sutarčių teisė, jokiu būdu negali kilti iš Sąjungos institucijų, o visais atvejais tik iš valstybių narių ką tik aprašytomis griežto-mis sąlygomis. Tiesa, aiškinant Sąjungos institucijų sukurtas teisines nuosta-tas, galima pasitelkti šių institucijų procedūras ir teisinius įsitikinimus, taip, atsižvelgiant į aplinkybes, iš dalies pakeičiant atitinkamo teisės akto teisinę ir faktinę taikymo apimtį, tačiau ir tokiu atveju reikia atsižvelgti į pirmine Sąjungos teise nustatytas sąlygas ir ribas.

ES valstybių narių susitarimai ir sutartys

Paskutinis ES teisės šaltinis yra valstybių narių susitarimai. Viena vertus, jie gali būti sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kuriems, nors jie ir glaudžiai susiję su ES veikla, spręsti Sąjungos institucijoms nesuteikta kompetencija. Kita vertus, valstybės narės tarpusavyje gali sudaryti ir tikrus tarptautinius susitarimus, ypač siekdamos įveikti teritorinį nacionalinio reglamentavi-mo ribotumą ir sukurti vienodą teisę Sąjungos lygmeniu. Ypač tai svarbu tarptautinės privatinės teisės srityje. Kaip pavyzdys paminėtina Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vyk-dymo (1968 m.); tiesa, ši konvencija pakeista 2001 m. Tarybos reglamen-tu, išskyrus Daniją, taigi perkelta į antrinę Sąjungos teisę; Übereinkommen über die gegenseitige Anerkennung von Gesellschaften und juristischen Perso


086

nen (Konvencija dėl bendrovių ir juridinių asmenų tarpusavio pripažinimo) (1968 m.), Konvencija dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną (1990 m.) ir Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1980 m.).

Es vEikimo PriEmonės

Steigiant ES reikėjo iš naujo „išrasti“ bendrų teisės aktų sistemą. Pirmiausia kilo klausimas, kokio jie turi būti pobūdžio ir kokį turi daryti poveikį, nepa-mirštant, kad Sąjungos institucijos, viena vertus, turėtų pajėgti veiksmingai, t. y. nepriklausydamos nuo valstybių narių geros valios, išlyginti skirtingas ir nelygias ekonomines, socialines ir ne paskutinėje vietoje ekologines sąly-gas valstybėse narėse, visiems Sąjungos piliečiams sukuriant kuo geresnes gyvenimo sąlygas, antra vertus, jos neturėtų į nacionalinę teisėtvarką kištis daugiau negu būtina. Todėl visa ES teisės aktų ir teisėkūros sistema pagrįsta principu, kad, jei visoms valstybėms narėms būtinas bendras, net ir labai išsamus, reglamentavimas, nacionalinės taisyklės keistinos Sąjungos teisės aktais, tačiau jei tokios būtinybės nėra, reikia deramai atsižvelgti į esamą valstybių narių teisėtvarką.

Pagal šį principą sukurtos tokios veikimo priemonės, kuriomis Sąjungos ins-titucijoms leidžiama daryti poveikį nacionalinei teisėtvarkai skirtingu mastu. Griežčiausia forma – nacionalinių taisyklių pakeitimas Sąjungos normomis. Taikant kitas Sąjungos normas Sąjungos institucijos poveikį nacionalinei valstybių narių teisėtvarkai daro tik netiesiogiai. Taip pat yra galimybė im-tis priemonių prieš įvardytą ar nustatytiną adresatą, jei reikia reglamentuoti konkretų atvejį. Pagaliau galimi ir tokie teisės aktai, kuriais neduodami jokie privalomi nurodymai valstybėms narėms ar Sąjungos piliečiams.

Jei suskirstytume ES teisės aktus pagal tai, kam jie skirti ir kokį poveikį daro valstybėms narėms, gautume tokią jų sistemą:

087


ADRESATAI POVEIKIS

REGLAMENTAS Visosvalstybėsnarės,fiziniaiirjuridiniaiasmenys

Taikomastiesiogiai,privalomasvisas

DIREKTYVA Visosarbakaikuriosvalstybėsnarės

Privalomasiekiantnurodytorezultato;tiesiogiaitaikomatikspecialiomissąlygomis

SPRENDIMAS Neapibrėžtaasmenųgrupė;visosarbakaikuriosvalstybėsnarės;kaikuriefiziniaiirjuridiniaiasmenys

Taikomastiesiogiai,privalomasvisas

REKOMENDACIJA Visosarbakaikuriosvalstybėsnarės,kitosESinstitucijos,pavieniaiasmenys

Neprivaloma

NUOMONĖ Visosarbakaikuriosvalstybėsnarės,kitosESinstitucijos;neapibrėžtaadresatųgrupė

Neprivaloma

REGLAMENTAI KAIP „SĄJUNGOS ĮSTATYMAI“

Teisės aktai, kuriais Sąjungos institucijos gali labiausiai kištis į nacionalinę teisėtvarką, yra reglamentai. Jie išsiskiria dviem tarptautinėje teisėje visiškai neįprastomis savybėmis:

■■ bendru pobūdžiu – nepaisant valstybių sienų, jais visoje Sąjungoje nu-statoma ta pati teisė ir jie visose valstybėse narėse taikomi vienodai ir visiškai. Valstybės narės negali reglamento nuostatas taikyti ne visiškai arba rinktis iš jų, atmetant tas, dėl kurių ji prieštaravo sprendimo pri-ėmimo procedūros metu arba kurios nedera su tam tikrais nacionali-niais jos interesais. Valstybės narės taip pat negali išvengti reglamento nuostatų privalomumo remdamosi nacionalinės teisės taisyklėmis ir praktika;

■■ tiesioginiu taikymu – reglamentais nustatoma ta pati teisė ir Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų ir be spe-cialių valstybės nurodymų dėl jų galiojimo. Valstybės narės, įskaitant


088

jų institucijas, teismus ir valdžios įstaigas, ir visi asmenys, kurie asme-niškai patenka į to reglamento taikymo sritį, yra tiesiogiai susaistyti su Sąjungos teise ir privalo jos laikytis taip pat kaip nacionalinės teisės.

Šių teisės aktų ir nacionalinės teisės įstatymų panašumas akivaizdus. Re-glamentai, kuriuos priimant dalyvauja Europos Parlamentas (vadinamoji bendro sprendimo procedūra – apie ją išsamiau kitame skyriuje), vadinami įstatymo galią turinčiais teisės aktais. Jei reglamentus priima tik Taryba ar Europos Komisija, taigi be bendros Parlamento atsakomybės, jie – bent for-maliai – turi ne visus pagrindinius skiriamuosius įstatymo požymius.

DIREKTYVOS

Direktyva, be reglamento, yra svarbiausia ES veikimo priemonė. Ja bandoma suderinti du siekius – užtikrinti būtiną Sąjungos teisės bendrumą ir išsaugoti nacionalinių savitumų įvairovę. Todėl pirmutinis direktyvos tikslas, priešin-gai negu reglamento, yra ne teisės suvienodinimas, o teisės suderinimas. Su-derinant teisę siekiama išspręsti prieštaravimus tarp nacionalinių teisinių ir administracinių taisyklių arba pamažu panaikinti skirtumus, kad valstybėse narėse būtų kuo vienodesnės materialinės sąlygos. Todėl direktyva yra viena iš pagrindinių vidaus rinkos kūrimo priemonių.

Valstybėms narėms privaloma pasiekti direktyvoje nustatytą rezultatą, bet nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos bendrai nustatytų tikslų, gali pasirinkti direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus. Ši valstybėms narėms suteikta galimybė atspindi ketinimą į valstybės vidaus teisinę ir adminis-tracinę tvarką kištis kuo švelnesne forma. Taigi valstybės narės, laikydamo-si teisinių nurodymų dėl bendrų tikslų, gali atsižvelgti į savo nacionalinius ypatumus, nes direktyvos nuostatos automatiškai nepradeda galioti vietoje nacionalinių teisės aktų – valstybės narės įpareigojamos savo nacionalinę tei-sę pritaikyti prie Bendrijos nuostatų. Dėl to teisėkūros procesas dažniausiai yra dvipakopis.

Pirmojoje pakopoje direktyvoje ES lygmeniu nustatomas rezultatas, kurį per nustatytą laikotarpį privalo pasiekti atitinkami adresatai, t. y. kelios ar visos valstybės narės. Sąjungos institucijos šį siektiną rezultatą gali taip išsamiai išdėstyti, kad dalykiniu aspektu valstybėms narėms nebelieka veikimo lais-vės. Šia galimybe dažniausiai naudojamasi techninių normų ir aplinkosau-gos srityse.

089


Antrojoje, nacionalinėje pakopoje ES lygmeniu nustatytas rezultatas įgyven-dinamas valstybėse narėse, tai yra perkeliamas į nacionalinę teisę. Nors vals-tybės narės iš principo gali pasirinkti įgyvendinimo formą ir būdus, tačiau ar jie atitinka ES teisę, vertinama pagal ES kriterijus. Pagrindinis principas tas, kad įgyvendinant direktyvą turi būti sukuriama tokia teisinė padėtis, iš kurios būtų pakankamai aiškiai ir apibrėžtai matyti iš direktyvos nuostatų kylančios teisės ir pareigos ir kuria Sąjungos piliečiams būtų sudaroma ga-limybė jas ginti arba joms priešintis teisme. Tam dažniausiai reikia priimti privalomus nacionalinius teisės aktus arba panaikinti ar iš dalies pakeisti esamas teisines ir administracines taisykles. Vien administracinių procedūrų neužtenka, nes jas pagal jų prigimtį gali pakeisti atitinkamos administraci-nės įstaigos savo nuožiūra, be to, jos nepakankamai viešos.

Direktyva paprastai nepagrindžiamos jokios tiesioginės Sąjungos piliečių teisės ir pareigos – ji skiriama tik valstybėms narėms. Sąjungos piliečiams su-teikiama teisių arba nustatoma pareigų tik direktyvos įgyvendinimo aktais, kuriuos priima atsakingos valstybių narių institucijos. Sąjungos piliečiams tai neturi reikšmės tol, kol valstybės narės vykdo savo pareigas pagal Sąjun-gos teisės aktus. Žala Sąjungos piliečiams atsiranda tuo atveju, jei direkty-voje nustatytas tikslas jiems naudingas, tačiau valstybė nepriima jokių jam pasiekti būtinų teisės aktų arba priima netinkamus. Siekiant šiuos trūkumus pašalinti, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką priimti sprendi-mai, kad tam tikromis sąlygomis Bendrijos piliečiai gali tiesiogiai remtis di-rektyvos nuostatomis ir pasinaudoti jiems pagal ją priklausančiomis teisėmis bei prireikus apginti jas nacionaliniuose teismuose. Šio tiesioginio poveikio sąlygas Teisingumo Teismas aprašo taip:

■■ Sąjungos piliečių ar įmonių teisės direktyvos nuostatomis turi būti nu-statytos pakankamai aiškiai ir tiksliai;

■■ pasinaudojimas teise negali būti susietas su jokia sąlyga ar reikalavimu;

■■ nacionaliniam įstatymų leidėjui negali būti suteikta jokia veikimo lais-vė kuriant teisės turinį;

■■ turi būti pasibaigęs direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas.

Ši Teisingumo Teismo praktika dėl tiesioginio direktyvų poveikio iš esmės grindžiama svarstymu, kad valstybė narė elgiasi prieštaringai ir neteisėtai, taikydama savo senąją teisę, nors privalėjo ją pritaikyti atitinkamai pagal


090

direktyvos nuostatas. Tai yra valstybės narės piktnaudžiavimas teise ir pri-pažįstant tiesioginį direktyvos nuostatų poveikį stengiamasi su tuo kovo-ti, užkertant kelią tai valstybei narei dėl Sąjungos teisės nepaisymo turėti kokios nors naudos. Šia prasme tiesioginis direktyvų poveikis yra sankcijos pobūdžio. Todėl svarbu, kad Teisingumo Teismas tiesioginį direktyvų po-veikį iki šiol yra pripažinęs tik atsižvelgiant į asmens ir valstybės narės san-tykį ir tik kai tiesioginis direktyvos poveikis Sąjungos piliečiams naudingas, o ne nenaudingas, t. y. tik tais atvejais, kai pagal Sąjungos teisę Sąjungos piliečiui taikytina palankesnė nuostata negu pagal atitinkamai nepritaiky-tą nacionalinę teisę (vadinamasis vertikalus tiesioginis poveikis). Faktas, kad vienam asmeniui palankus tiesioginis direktyvos nuostatos poveikis kitam asmeniui gali būti neišvengiamai nepalankus (vadinamoji dvigubo poveikio direktyva, dažna viešųjų pirkimų ir aplinkos teisėje), nekliudo taikyti ver-tikalaus tiesioginio direktyvų poveikio. Į šį nepalankumą reikia žiūrėti tik kaip į neigiamą teisės atspindį, kuris neišvengiamai atsiranda iš valstybių narių pareigos pasibaigus direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę tei-sę laikotarpiui savo teisėtvarką būti priderinusioms prie direktyvos tikslų; didesnio už šį nepalankumo dėl vertikalaus tiesioginio direktyvų poveikio neatsiranda.

Tiesioginio direktyvų poveikio asmenų tarpusavio santykiams (vadinamojo horizontalaus tiesioginio poveikio) Teisingumo Teismas, priešingai, nepripaži-no. Atsižvelgdamas į tiesioginio poveikio sankcijos pobūdį, jis nustatė, kad toks poveikis negalimas privačių asmenų atžvilgiu, nes jų negalima laikyti atsakingais už valstybės narės delsimą. Asmenys labiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Sąjungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuosta-tų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Vis dėlto Teisingumo Teismas savo pastarojo meto praktikoje tiesioginio direktyvų teisės povei-kio privatinės teisės santykiams nepripažinimą kiek sušvelnino, taikydamas tik tais atvejais, kai viena susitariančioji šalis nori pasinaudoti iš direktyvos kylančia teise prieš kitos susitariančiosios šalies iš nacionalinės teisės kylan-čią teisę. Taip atveriamas kelias horizontaliam tiesiogiai taikomų direktyvos nuostatų taikymui tais atvejais, kai kalbama apie objektyviosios nacionali-nės teisės laikymąsi (pvz., vienas konkurentas nori priversti kitą konkuren-tą laikytis nacionalinės teisės, kuria pažeidžiama direktyvos teisė) arba apie pareigų, kylančių iš nacionalinės teisės, kuriomis prieštaraujama direktyvos taikymui, vykdymą (pvz., atsisakoma vykdyti sutartį, remiantis nacionalinė-mis draudžiamosiomis nuostatomis, kuriomis pažeidžiama direktyvos teisė).

091


Tiesioginis direktyvos poveikis nebūtinai reiškia, kad tam tikra direkty-vos nuostata asmeniui suteikiama teisių. Tiksliau sakant, direktyvų nuos-tatomis sukuriamas toks tiesioginis poveikis, koks yra jų objektyvus teisinis poveikis. Dėl šio poveikio pripažinimo taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir dėl tiesioginio poveikio pripažinimo, tik su vieninteliu ypatumu, kad vietoje aiškiai ir tiksliai apibrėžtos Sąjungos piliečio ar įmonės teisės nustatyta aiškiai ir tiksliai apibrėžta valstybių narių pareiga. Tokiu atveju visos valstybių narių institucijos, tai yra įstatymų leidėjas, administracinės įstaigos ir teismai, yra susaistyti direktyvos ir pagal savo pareigas privalo į ją atsižvelgti ir ją taikyti, kaip viršenybę turinčią Sąjungos teisę. Konkrečiai iš čia kyla pareiga nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvas („direktyvas atitinkantis aiškinimas“) arba ginčijamai direktyvos nuostatai suteikti tai-kymo viršenybę prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę. Be to, valstybių narių atžvilgiu direktyvos turi tam tikrą blokuojamąjį poveikį dar netgi nepasibaigus jų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui. Atsi-žvelgiant į privalomumą siekti direktyvoje nustatyto tikslo ir laikantis iš-tikimybės Sąjungai principo (ES sutarties 4 straipsnis), valstybės narės dar nepasibaigus direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui privalo nesiimti jokių priemonių, dėl kurių gali kilti rimtas pavojus siekti direktyvoje nustatytų tikslų.

Pagaliau Teisingumo Teismas 1991 m. sprendimuose Francovich ir Bonifaci pripažino valstybių narių pareigą atlyginti žalą dėl direktyvų nuostatų neper-kėlimo į nacionalinę teisę arba netinkamo perkėlimo. Šiose bylose nagrinėtas Italijos atsakomybės dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, perkėlimo į nacionalinę teisę ne laiku klausimas. Direktyva susijusi su darbuotojų teisėmis į darbo užmokestį per laikotarpį prieš darbda-viui tampant nemokiu ar nutraukiant darbo sutartį dėl šios priežasties. Šiuo tikslu turėjo būti įsteigtos garantijų institucijos, iš kurių nebuvo galima mo-kėti jokių išmokų kitiems darbdavio kreditoriams ir kurias turėjo finansuoti darbdaviai ir (arba) valdžios institucijos. Teisingumo Teismas susidūrė su pro-blema, kai, nors šia direktyva siekiama darbuotojams suteikti subjektyvią teisę į tolesnį darbo užmokesčio mokėjimą iš garantijų institucijos, kurią reikėjo įsteigti, tačiau tiesioginį taikymą dėl šios teisės, t. y. rėmimąsi ja nacionali-niuose teismuose, reikėjo atmesti, nes, direktyvos nuostatų neperkėlus į na-cionalinę teisę, nebuvo įsteigta garantijos institucija ir nebuvo galima nustatyti, kas yra skolininkas, turintis mokėti išmokas įmonei bankrutavus. Šiuo atveju

1985 m. gruodžio 2–3 d., Liuksemburgas.Prie Europos Vadovų Tarybos Europos federalistai dalyvauja demonstracijoje už Europos Sąjungą ir už sienų panaikinimą, kurio kai kurios šalys dar turėjo palaukti dešimtį metų.

093


Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad už žalos atlyginimą nukentėju-siems darbuotojams yra atsakinga Italija, nes, neperkėlusi direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę, ji atėmė iš darbuotojų jiems direktyva suteiktą teisę. Pa-reiga atlyginti žalą, nors ir aiškiai nenustatyta Sąjungos teisėje, Teisingumo Teismo nuomone, yra neatskiriama ES teisėtvarkos dalis, nes būtų pažeistas visapusis Sąjungos normų veiksmingumas ir susilpninta jų suteikiamų teisių apsauga, jei privatūs asmenys negalėtų gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės pa-žeidžiamos dėl Sąjungos teisės pažeidimo, kuris priskiriamas valstybei narei.

SPRENDIMAI

Trečią teisės aktų kategoriją ES teisėkūros sistemoje sudaro sprendimai. Veiksmingas Sąjungos Sutarčių ir reglamentų taikymas ir įgyvendinimas įmanomas tik jei Sąjungos institucijos tais atvejais, kai jos pačios atsakingos už Sąjungos teisės vykdymą, turės galimybę tiesiogiai daryti įtaką pavienių Sąjungos piliečių, įmonių ir valstybių narių santykiams. Nacionalinės teisė-tvarkos padėtis lygiai tokia pati – nacionalinės administracinės institucijos, priimdamos administracinius aktus, piliečių atžvilgiu privalomai nustato pa-sekmes, atsirandančias dėl, pavyzdžiui, įstatymo taikymo konkrečiu atveju.

ES teisėtvarkoje šią funkciją atlieka sprendimai. Jie yra tipiški teisės aktai, ku-riais Sąjungos institucijos privalomai sureguliuoja konkrečius atvejus. Spren-dimu Sąjungos institucijos gali pareikalauti iš valstybės narės ar Sąjungos piliečio veikti arba neveikti, gali suteikti jam teisių arba nustatyti pareigų.

Struktūrinius skiriamuosius sprendimo požymius galima apibūdinti taip:

■■ sprendimas galioja individualiai; tuo jis skiriasi nuo reglamento. Turi būti konkrečiai nurodoma, kam sprendimas skirtas, ir jį vykdyti pri-valo tik nurodyti adresatai. Šis reikalavimas tenkinamas, jei sprendimo priėmimo metu galima įvardyti atitinkamą asmenų grupę ir ateityje jos negalima išplėsti. Ypač atkreiptinas dėmesys į sprendimo turinį, kuris turi būti toks, kad juo būtų galima individualiai ir tiesiogiai daryti įta-ką teisės subjektų padėčiai. Šiuo požiūriu sprendimas individualiai gali liesti ir trečiuosius asmenis, jei jie paveikiami dėl ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl in-dividualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas;

■■ sprendimas privalomas visas ir tuo jis skiriasi nuo direktyvų, kurios privalomos tik siektino tikslo atžvilgiu;


094

■■ sprendimu adresatas įpareigojamas tiesiogiai. Be to, valstybei narei skirtas sprendimas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip direktyva gali turėti tiesioginį poveikį ir Sąjungos piliečiams.

REKOMENDACIJOS IR NUOMONĖS

Paskutinė Sąjungos Sutartyse aiškiai numatytų teisės aktų kategorija – reko-mendacijos ir nuomonės. Jomis Sąjungos institucijoms suteikiama galimybė valstybių narių, o kai kuriais atvejais ir Sąjungos piliečių atžvilgiu išreikšti ne-įpareigojančią nuomonę, t. y. ja nepagrindžiant teisinių įpareigojimų adresa-tui. Rekomendacijose adresatams rekomenduojama imtis tam tikrų veiksmų, tačiau teisiškai jie neįpareigojami to daryti. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai dėl kokios nors įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos priėmimo ar pakeitimo valstybėje narėje gali būti iškreipiamos Europos vidaus rinkos konkurencijos sąlygos, Europos Komisija atitinkamai valstybei narei gali rekomenduoti to-kias priemones, kurios padėtų išvengti šio iškreipimo (plg. SESV 117 straips-nio 1 dalies 2 sakinį).

Nuomones, priešingai, Sąjungos institucijos pateikia norėdamos įvertinti esamą padėtį ar tam tikrus procesus Sąjungoje ar valstybėse narėse, tačiau jos gali būti skirtos ir privalomiems teisės aktams, kurie bus priimti vėliau, parengti arba gali būti pagrindas kreiptis į Teisingumo Teismą (plg. SESV 258 ir 259 straipsnius).

Pagrindinė rekomendacijų ir nuomonių reikšmė visų pirma yra politinė ir moralinė. Sutarčių autoriai, įtraukdami šiuos teisės aktus, vylėsi, kad suinteresuotieji asmenys dėl Sąjungos institucijų autoriteto ir savo plačios, nacionalinius santykius viršijančios įžvalgos ir išmanymo savanoriškai atsižvelgs į jiems duotą patarimą arba iš tam tikros situacijos įvertinimo padarys reikiamas išvadas. Vis dėlto rekomendacijos ir nuomonės gali ne-tiesiogiai turėti teisinį poveikį, jei jomis sukuriamas pagrindas vėliau prii-mamiems privalomiems teisės aktams arba atitinkama Sąjungos institucija pati įsipareigoja, o dėl to tam tikromis aplinkybėmis gali būti sukuriama teisėtų lūkesčių.

REZOLIUCIJOS, DEKLARACIJOS IR VEIKSMŲ PROGRAMOS

Be Sąjungos Sutartyse išvardytų teisės aktų, Sąjungos institucijos gali pasi-naudoti ir kitomis įvairiomis jų formomis, siekdamos ES teisėtvarkai suteikti

095


formą ir pavidalą. Sąjungos praktikoje ypač svarbios rezoliucijos, deklaraci-jos ir veiksmų programos.

Rezoliucijų autoriai – Europos Vadovų Taryba, Taryba ir Europos Parlamen-tas. Rezoliucijose išreiškiamos bendros nuomonės ir ketinimai dėl bendros integracijos raidos ir konkrečių uždavinių ES ir už jos ribų. Su ES vidaus rei-kalais susijusių rezoliucijų objektas buvo, pavyzdžiui, principiniai politinės sąjungos klausimai, regioninė politika, energetikos politika ir Ekonominė ir pinigų sąjunga, ypač Europos pinigų sistemos sukūrimas. Rezoliucijų reikš-mė visų pirma politinė – jos yra orientacinė pagalba Tarybai dėl jos būsimo darbo. Dėl rezoliucijų, kaip bendros politinės valios išraiškos, daug lengviau pasiekti susitarimą Taryboje. Be to, jomis užtikrinama, kad tam tikru ma-žiausiu mastu Bendrijos ir valstybių narių sprendimų priėmimo lygmenys yra suderinti. Į šią rezoliucijų funkciją reikia atsižvelgti jas vertinant ir tei-siniu aspektu, t. y. rezoliucijos turi būti lanksčios ir jų negalima per daug apkrauti teisiniais reikalavimais ir įpareigojimais.

Deklaracijos būna dvejopos – susijusios su tolesne Sąjungos raida, pavyzdžiui, dėl ES, demokratijos ar pagrindinių teisių, pagal savo reikšmę iš esmės pri-lygstančios rezoliucijoms, daugiausia naudojamos norint kreiptis į plačiąją visuomenę ar į tam tikrą adresatų grupę ir susijusios su sprendimais, priima-mais Taryboje, kuriose Tarybos nariai bendrai ar vienašališkai išreiškia savo nuomonę dėl Taryboje priimtų sprendimų aiškinimo. Tokiomis aiškinamosiomis deklaracijomis Taryboje dažnai naudojamasi – be jų neapsieinama ieškant kompromiso. Teisinė šių deklaracijų reikšmė vertintina pagal ben-druosius aiškinimo principus, tai reiškia, kad aiškinant kokią nors nuostatą iš esmės labai svarbi autoriaus valia. Tiesa, tai galima pritaikyti tik tokiu atveju, jei aiškinamosios deklaracijos yra pakankamai viešos, nes antrinės Sąjungos teisės, kuria asmenims suteikiama tiesioginių teisių, negalima su-varžyti nepaskelbtais papildomais susitarimais.

Veiksmų programas rengia Taryba arba Europos Komisija savo iniciatyva arba Europos Vadovų Tarybos raginimu; jos skirtos Sąjungos Sutartyse įtvirtin-toms teisėkūros programoms ir bendrosioms gairėms sukonkretinti. Jei šios programos Sąjungos Sutartyse aiškiai numatytos, Sąjungos institucijos, jas planuodamos, į šias nuostatas privalo atsižvelgti. Sąjungos praktikoje tokios veiksmų programos priimamos kaip vadinamosios baltosios knygos. Kitos programos, priešingai, praktikoje naudojamos tik kaip orientacinė pagalba ir neturi jokio teisinio poveikio, tačiau jomis išreiškiamas Sąjungos instituci-


096

jų ketinimas veikti pagal jų turinį. Sąjungos praktikoje jos priimamos kaip žaliosios knygos.

PASKELBIMAS IR ĮSIGALIOJIMAS

Įstatymo galią turintys teisės aktai, priimti reglamentų, visoms valstybėms narėms skirtų direktyvų ir sprendimų, kai juose nenurodyta, kam jie skirti, forma, skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, L dalyje („įstatymo galią turintys teisės aktai“ [L – Législation]). Jie įsigalioja juose nurodytą die-ną arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo.

Įstatymo galios neturinčius teisės aktus pasirašo juos priėmusios institucijos pirmininkas. Jie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, C serijoje („pranešimai“ [C – Communication]).

Apie kitas direktyvas ir sprendimus, kuriuose nurodomi jų adresatai, praneša-ma tiems adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento.

Neprivalomųjų teisės aktų skelbti ar apie juos pranešti neprivaloma, bet daž-niausiai jie taip pat skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, C se-rijoje („pranešimai“).

Es tEisėkūros ProcEdūra

Skirtingai negu valstybėse, kuriose valia formuojama parlamente, ES valios formavimą ilgą laiką nulemdavo Taryba, sudaryta iš valstybių narių vy-riausybių atstovų. Tai lėmė paprasta priežastis – ES išsivystė ne iš vienos „Europos tautos“, o ją sukūrė ir suformavo valstybės narės. Valstybės narės dalies savo suvereniteto ES labui atsisakė ne šiaip sau, tokį žingsnį jos drįso žengti tik matydamos savo stiprią padėtį vykdant ES sprendimų priėmimo procedūrą. Tačiau vystant ir plečiant ES teisėtvarką šis iš pradžių labai vien-pusiškai į valstybių narių interesus nukreiptas kompetencijos padalijimas ES sprendimų priėmimo procedūroje, nuolat stiprinant Europos Parlamento padėtį, užleido vietą subalansuotai sprendimų priėmimo sistemai. Taigi iš pradžių ES teisėkūros procese numatyta nuostata, kad Europos Parlamentas turi būti išklausytas, vėliau papildyta nuostata, kad Europos Parlamentas bendradarbiauja su Taryba, o dar vėliau įvesta bendro sprendimo procedūra dalyvaujant Europos Parlamentui.

097


Lisabonos sutartimi bendro sprendimo procedūra dalyvaujant Europos Parlamentui tapo „įprasta teisėkūros procedūra“, taigi „įprastu atveju“, taip dar labiau sustiprinant demokratinį ES teisėkūros elementą. Bendro sprendimo procedūra reiškia, kad reglamentą, direktyvą arba sprendimą priima bendrai Europos Parlamentas ir Taryba Komisijos pasiūlymu. Tik retais, aiškiai re-glamentuotais atvejais reglamentą, direktyvą arba sprendimą pagal „specialią teisėkūros procedūrą“ priima Europos Parlamentas dalyvaujant Tarybai arba Taryba dalyvaujant Europos Parlamentui. Šios teisėkūros procedūros papildomos „pritarimo procedūra“, kuria Europos Parlamentui suteikiama galimybė priimti paskutinį sprendimą dėl teisės akto įsigaliojimo, ir „paprastoji procedūra“, taikoma priimant neprivalomus teisės aktus ir tik vienos Sąjungos institucijos priimamus teisės aktus.

Procedūros eiga

Pasiūlymo rengimo etapas

Procedūrą pradeda dažniausiai Komisija, pateikdama pasiūlymą dėl vykdy-tinos Sąjungos priemonės (iniciatyvos teisė). Pasiūlymą rengia už reglamen-tuotiną ekonomikos sritį atsakinga Komisijos tarnyba, kuri dažnai kaip kon-sultantus pasitelkia ir nacionalinius ekspertus. Pasiūlymas su nacionaliniais ekspertais derinamas iš dalies specialiai tuo tikslu įsteigtuose komitetuose arba Komisijos tarnybų ad hoc surengtos ekspertų apklausos forma. Tačiau Komisija, rengdama savo pasiūlymus, neprivalo atsižvelgti į pasitarimų su nacionaliniais ekspertais rezultatus. Komisijos parengtą projektą, kuriame išsamiai aprašytas vykdytinos priemonės turinys ir forma, apsvarsto Komisi-jos nariai ir paprasta balsų dauguma priima sprendimą. Tada kaip „Komisijos pasiūlymas“ jis vienu metu pateikiamas Tarybai ir Europos Parlamentui bei, atsižvelgiant į aplinkybes, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komi-tetui, kuris turi būti išklausytas, ir (arba) Regionų komitetui, nurodant iš-samius motyvus.


098

EUROPOSPARLAMENTAS

TAIKINIMOKOMITETASTARYBA/EP

EP pakeitimų nepateikia arba Taryba visiems pakeitimams pritaria

Teisėsaktaspriimamas

Patvirtina pakeitimus kvalifikuota balsų

daugumaTeisėsaktaspriimamas

Pasiekiamas sutarimasRezultatątrečiuoju svarstymu

patvirtinaTarybairEP

Patvirtina pakeitimus vienbalsiai

Teisėsaktaspriimamas

Sutarimas nepasiekiamasTeisėsaktaslaikomasnepriimtu –

teisėkūrosprocedūrabaigta

REGIONŲKOMITETAS

Teisėsaktaspriimamastaredakcija,kuriatitinkaTarybos

poziciją

Teisėkūrosprocedūrabaigta –teisėsaktasnepriimamas

EUROPOSPARLAMENTAS

EKONOMIKOSIRSOCIALINIŲREIKALŲ

KOMITETAS

EPpozicijairkomitetųnuomonė

Taryba pakeitimams nepritaria

PritariaEPpakeitimams

Tarybos pozicija

NepritariaEPpakeitimams

Pritaria Tarybos pozicijai

Pateikia pakeitimus priimdamas narių balsų

dauguma

Narių balsų dauguma nepritaria Tarybos

pozicijai

(pirmasis svarstymas)

(pirmasis svarstymas)

arba

(antrasis svarstymas)

(antrasis svarstymas)

TARYBA

TARYBA

KOMISIJA

Pasiūlymai

KOMISIJA

ĮPRASTA TEISĖKŪROS PROCEDŪRA (SESV 294 STRAIPSNIS)

099


Pirmasis svarstymas EP ir Taryboje

Europos Parlamento pirmininkas pasiūlymą nukreipia vadovaujančiam Parlamento komitetui svarstyti. Komiteto svarstymo rezultatas svarstomas Europos Parlamento plenariniame posėdyje ir priimama nuomonė, kurioje pasiūlymui pritariama ar nepritariama arba pateikiami pasiūlymai dėl jo pa-keitimo. Tada Europos Parlamentas savo poziciją perduoda Tarybai.

Taryba pirmuoju svarstymu taip pat gali pritarti arba nepritarti Europos Par-lamento pozicijai:

■■ jei Taryba pritaria EP pozicijai, atitinkamas aktas priimamas ta redak-cija, kuri atitinka EP poziciją; teisėkūros procedūra baigta;

■■ jei Taryba nepritaria EP pozicijai, ji priima savo poziciją pirmuoju svarstymu ir ją perduoda Europos Parlamentui.

Taryba išsamiai informuoja Europos Parlamentą apie motyvus, paskatinu-sius ją priimti savo poziciją. Komisija išsamiai informuoja Europos Parla-mentą apie savo poziciją.

Antrasis svarstymas EP ir Taryboje

Europos Parlamentas antruoju svarstymu per tris mėnesius nuo Tarybos po-zicijos gavimo turi tris galimybes:

1) patvirtinti Tarybos poziciją arba nepriimti jokio sprendimo – tada ati-tinkamas aktas laikomas priimtu ta redakcija, kuri atitinka Tarybos poziciją;

2) savo narių balsų dauguma atmesti Tarybos poziciją – tada siūlomas aktas laikomas nepriimtu ir teisėkūros procedūra baigta;

3) savo narių balsų dauguma pakeisti Tarybos poziciją – tada pakeistas tekstas siunčiamas Tarybai ir Komisijai; Komisija dėl pakeitimų patei-kia savo nuomonę.

Taryba apsvarsto pakeistą poziciją ir per tris mėnesius nuo EP pakeitimų gavimo turi dvi galimybes:

1) patvirtinti visus EP pakeitimus – tada tas teisės aktas laikomas priim-tu; šiuo atveju užtenka kvalifikuotos balsų daugumos, jei su EP pakei-


10 0

timais sutinka ir Komisija; priešingu atveju Taryba EP pakeitimus gali patvirtinti tik vienbalsiai;

2) patvirtinti ne visus EP pakeitimus – tada pradedama taikinimo proce-dūra; pastaroji procedūra pradedama ir tuo atveju, jei Taryba nesuren-ka reikiamos daugumos.

Taikinimo procedūra

Taikinimo procedūrą pradeda Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos Parlamento pirmininku. Jis sušaukia Taikinimo komitetą, kurį šiuo metu sudaro 27 lygiateisiai Tarybos ir Europos Parlamento atstovai ir kuriam ke-liama užduotis per šešias savaites nuo jo sušaukimo pasiekti, remiantis Parla-mento ir Tarybos antruoju svarstymu priimtomis pozicijomis, susitarimą dėl bendro projekto kvalifikuota narių balsų dauguma.

Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikia-mos iniciatyvos siekdama suderinti Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.

Jei per šešias savaites nuo posėdžio sušaukimo Taikinimo komitetas nepa-tvirtina bendro projekto, siūlomas teisės aktas laikomas nepriimtu.

Trečiasis svarstymas EP ir Taryboje

Jei per šešias savaites Taikinimo komitetas patvirtina bendrą projektą, Euro-pos Parlamentas, spręsdamas atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi atskirai priimti tą aktą pagal šį projektą. Jei jie to nepadaro, siūlomas aktas laikomas nepriimtu, o teisėkūros procedūra baigta.

Paskelbimas

Priimtas teisės aktas paskutine redakcija parengiamas šiuo metu 23 oficia-liosiomis kalbomis – airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumu-nų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių, pasirašomas Eu-ropos Parlamento ir Tarybos pirmininkų ir paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba, jei jame nurodomi adresatai, apie jį „pranešama tiems adresatams“.

101


Bendro sprendimo procedūra Europos Parlamentui reiškia iššūkį, bet kartu ir galimybę. Nors toks veikimo būdas yra sėkmingas tik jei pasiekiamas susi-tarimas Taikinimo komitete, juo iš esmės pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos santykis. Teisėkūros srityje abi institucijos turi vienodas teises. Nuo Europos Parlamento ir Tarybos priklauso, ar jie įrodys savo politinį gebėjimą rasti kompromisą ir Taikinimo komitete pasiekti susitarimą dėl bendro projekto.

PRITARIMO PROCEDŪRA

Taip pat stipri Europos Parlamento dalyvavimo ES teisėkūroje forma yra pritarimo procedūra. Pagal ją teisės aktas gali būti priimamas tik gavus Eu-ropos Parlamento pritarimą. Tiesa, pritarimo procedūra Europos Parlamen-tui nesuteikiama laisvė kurti atitinkamo teisės akto turinį, tai yra jis negali siūlyti jokių pakeitimų ar siekti, kad jie būtų priimti, jis tik gali pritarti arba nepritarti pasiūlytam teisės aktui.

Pritarimo procedūra taikoma dėl valstybių stojimo į ES, sudarant asociacijos sutartis, sudarant susitarimus, turinčius svarbių padarinių ES biudžetui, ir susitarimus su trečiosiomis šalimis, apimančius tas politikos sritis, kurioms taikoma įprasta teisėkūros procedūra (SESV 218 straipsnio 6 dalis).

PAPRASTOJI PROCEDŪRA

Pagal paprastąją procedūrą teisės aktus priima kuri nors Sąjungos institucija be Komisijos pasiūlymo.

Ši procedūra dažniausiai taikoma, kai Komisija pagal savo kompetenciją prii-ma teisės aktus (pvz., patvirtina nacionalinę pagalbą).

Pagal paprastąją procedūrą taip pat priimami neprivalomieji teisės aktai, ypač Tarybos ir Komisijos rekomendacijos ir nuomonės. Komisija gali neapsiribo-ti Sutartyse numatytais atvejais, o priimti rekomendacijas ir pareikšti nuo-monę, kai laiko tai reikalinga.

Pagal paprastąją procedūrą teisės aktai daugiausia priimami paprasta balsų dauguma.


102

Es tEisinės aPsaugos sistEma

Sąjunga, kuri suprantama kaip teisinė bendrija, teisės subjektams turi už-tikrinti išsamią ir veiksmingą teisinės apsaugos sistemą. ES teisinės apsau-gos sistema tokia ir yra. Ja pripažįstama kiekvieno asmens teisė į veiksmingą teisminę iš ES teisėtvarkos atsirandančių teisių apsaugą. Ši apsauga priklauso bendriesiems teisės principams, kurie kyla iš bendrų valstybių narių konsti-tucinių tradicijų ir Europos žmogaus teisių konvencijos (6 ir 13 straipsniai) ir užtikrinami ES jurisdikcija (Teisingumo Teismo, Bendrojo Teismo ir spe-cializuotų teismų). Šiuo tikslu numatyta nemažai procedūrų. Jos trumpai aprašytos toliau.

PAREIGŲ PAGAL SUTARTIS NEVYKDYMO PROCEDŪRA (SESV 258 STRAIPSNIS)

Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra skirta nustatyti, ar kuri nors vals-tybė narė neįvykdė jai Sąjungos teise nustatytų pareigų. Šią procedūrą gali atlikti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Atsižvelgiant į tokio kaltini-mo rimtumą, prieš kreipiantis į Teisingumo Teismą, būtina atlikti išankstinę procedūrą, pagal kurią atitinkamai valstybei narei suteikiama galimybė dėl kaltinimo pareikšti savo nuomonę. Jei pagal išankstinę procedūrą ginčo iš-spręsti nepavyksta, arba Komisija (SESV 258 straipsnis), arba kuri nors valstybė narė (SESV 259 straipsnis) gali kreiptis į Teisingumo Teismą dėl pareigų pagal Sutartis nevykdymo. Praktikoje šia iniciatyva dažniausiai naudojasi Komisija. Teisingumo Teismas ginčą išnagrinėja ir nustato, ar kuri nors pareiga pagal Sutartis įvykdyta, ar ne. Jei jis nustato, kad pareiga pagal Sutartis neįvykdyta, atitinkama valstybė narė įpareigojama tą trūkumą nedelsiant pašalinti. Jei ji šio sprendimo neįvykdo, Komisija gali vėl kreiptis į Teisingumo Teismą, nurody-dama vienkartinės sumos arba periodinės baudos, kurios ji antrame sprendime reikalauja iš valstybės narės, nevykdančios pareigos pagal Sutartis ir nekrei-piančios dėmesio į Teisingumo Teismo sprendimą, dydį (SESV 260 straipsnis). Taigi, jei valstybė narė delsia vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą dėl parei-gos pagal Sutartis nevykdymo, jai tai gali turėti nemažų finansinių pasekmių.

IEŠKINYS DĖL PANAIKINIMO (SESV 263 STRAIPSNIS)

Ieškiniu dėl panaikinimo (jis dar vadinamas „skundu dėl pripažinimo nega-liojančiu“) sudaroma galimybė vykdyti objektyvią teisminę Sąjungos insti-

103


tucijų veiksmų priežiūrą (abstrakčioji teisinė priežiūra) ir suteikiama galimy-bė asmenims, nors ir su tam tikrais apribojimais, pasinaudoti ES jurisdikcija (individualios teisinės apsaugos garantija).

Galima apskųsti visas Sąjungos institucijų priemones, kuriomis sukuriamas teisiškai privalomas poveikis, kuriuo pažeidžiami ieškovo interesai, pakei-čiant jo teisinį statusą. Be valstybių narių, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos, ieškovai gali būti Audito Rūmai, Europos centrinis bankas ir Regionų komitetas, jei mano, kad pažeidžiamos jiems suteiktos teisės.

Sąjungos piliečiai ir įmonės, priešingai, ieškinį dėl panaikinimo gali paduoti tik prieš sprendimus, kurie skirti jiems, arba prieš sprendimus, kurie, nors skirti kitiems asmenims, bet tiesiogiai ir konkrečiai daro jiems poveikį. Ši tiesioginio ir individualaus poveikio sąlyga pagal Teisingumo Teismo prak-tiką tenkinama tada, kai asmuo individualizuojamas taip, kad jis išskiriamas iš kitų ekonomikos subjektų. „Tiesioginio poveikio“ kriterijumi siekiama už-tikrinti, kad į Teisingumo Teismą ar Bendrąjį Teismą būtų kreipiamasi tik tada, kai yra aiškus neigiamo poveikio teisiniam ieškovo statusui faktas ir to neigiamo poveikio pobūdis. „Individualumo“ kriterijumi siekiama išvengti actio popularis.

Jei ieškinys pagrįstas, Teisingumo Teismas ar Bendrasis Teismas apskųstą teisės aktą paskelbia negaliojančiu atgaline data. Pagrįstais atvejais Teisin-gumo Teismas ar Bendrasis Teismas aktą gali paskelbti negaliojančiu nuo sprendimo paskelbimo, tačiau siekiant apginti ieškovo teises ir interesus to-kiais atvejais netaikomas sprendimo paskelbti teisės aktą negaliojančiu po-veikio apribojimas.

IEŠKINYS DĖL NEVEIKIMO (SESV 265 STRAIPSNIS)

Ieškiniu dėl neveikimo papildoma teisinė apsauga Europos Parlamento, Eu-ropos Vadovų Tarybos, Tarybos, Komisijos ir ECB atžvilgiu, nes suteikiama galimybė kreiptis į teismą ir dėl neteisėto neveikimo, t. y. Sąjungos teisės akto nepriėmimo. Tačiau prieš paduodant ieškinį būtina atlikti išankstinę procedūrą, pagal kurią ieškovas atitinkamą Sąjungos instituciją turi para-ginti imtis veiksmų. Ieškiniu dėl neveikimo, kurį gali paduoti viena iš ins-titucijų, gali būti prašoma nustatyti, kad atitinkama institucija, pažeisdama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto. Ieškiniu, kurį gali paduoti Sąjun-gos piliečiai ir įmonės, gali būti prašoma tik nustatyti, kad atitinkama ins-


104

titucija, pažeisdama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto, kuris turėjo būti skirtas ieškovui, t. y. ieškovui skirto sprendimo. Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendime nustatomas tik tam tikro teisės akto nepriėmi-mo neteisėtumas, tačiau jie neturi teisės savo sprendime nustatyti įpareigo-jimo priimti reikalingą teisės aktą. Bylą pralaimėjusi šalis tik įpareigojama imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendimui įvykdyti (SESV 266 straipsnis).

IEŠKINYS DĖL ŽALOS ATLYGINIMO (SESV 268 STRAIPSNIS IR 340 STRAIPSNIO 2 DALIS)

Šiuo ieškiniu Sąjungos piliečiams ir įmonėms, taip pat valstybėms narėms, kurios dėl ES tarnautojų padarytos klaidos patyrė žalą, suteikiama galimybė kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu šią žalą atlyginti. ES atsako-mybės sąlygos Sutartyse sureguliuotos nepakankamai; be kita ko, jos api-brėžiamos pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus. Teisingumo Teismas savo praktikoje jas sukonkretino, nustatydamas, kad ES privalo atlyginti žalą, kai tenkinamos tokios sąlygos: 1) neteisėti Sąjungos institucijos ar ES tarnautojų veiksmai einant pareigas. Neteisėti veiksmai yra tada, kai akivaizdžiai pažeidžiama Sąjungos teisės norma, kuria asmeniui, įmonei ar valstybei narei suteikiama teisių arba ji priimta jų apsaugos tiks-lais. Apsauginės normos pobūdžio pirmiausia yra vidaus rinkos pagrindinės teisės ir pagrindinės laisvės, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcin-gumo principai. Pakankamai akivaizdus pažeidimas yra tada, kai veikianti Sąjungos institucija aiškiai ir smarkiai viršijo savo įgaliojimus. Teisingumo Teismas ypač kreipia dėmesį į ribotą nuo neteisėtos priemonės nukentėjusių asmenų skaičių ir patirtos žalos dydį, kuris turi viršyti atitinkamai ekonomi-kos šakai įprastos ekonominės rizikos ribas; 2) žalos buvimas; 3) priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir Sąjungos veiksmo buvimas; 4) nebūtina veikian-čios Sąjungos institucijos kaltė.

TARNAUTOJŲ IEŠKINIAI (SESV 270 STRAIPSNIS)

Į ES Teisingumo Teismą galima kreiptis ir dėl ginčų, kylančių dėl ES ir jos tarnautojų arba, jų mirties atveju, jų artimųjų tarnybinių santykių. Šie ieškiniai priklauso neseniai šiuo tikslu prie Bendrojo Teismo įsteigto specia-lizuoto Tarnautojų teismo jurisdikcijai.

105


SĄJUNGOS PATENTŲ TEISĖS GINČAI (SESV 257 IR 262 STRAIPSNIAI)

Nicos sutartimi sukurtas teisinis pagrindas įsteigti Sąjungos patentų teismą. Šis teismas būtų steigiamas prie ES Teisingumo Teismo, o jo jurisdikcijai priklausytų su būsima Sąjungos patentų sistema susiję ginčai, ypač bylos dėl Sąjungos patentų pažeidimo ar galiojimo. Tikimasi, kad įdiegus Sąjungos patentų sistemą visoje Sąjungoje bus pigiau ir paprasčiau užtikrinti išradimų apsaugą, būtent taikant tik vieną registravimo procedūrą. Taip, siekiant pa-dėti Europos novatoriams, siekiama pašalinti trūkumus konkurencijos srity-je ir skatinti investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą.

APELIACINIO SKUNDO PROCEDŪRA (SESV 256 STRAIPSNIO 2 DALIS)

Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo santykis reglamentuotas taip, kad dėl visų Bendrojo Teismo sprendimų galima paduoti apeliacinį skundą Tei-singumo Teismui tik teisės klausimais. Apeliacinis skundas gali būti paduo-damas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teis-mo proceso tvarkos pažeidimo, kuriuo buvo neigiamai paveikti apelianto interesai, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo. Jei apeliacinis skundas yra priimtinas ir pagrįstas, Teisingumo Teismas Ben-drojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendi-mą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui naujam sprendimui priimti. Teisingumo Teismo teisinis vertinimas Bendrajam Teismui privalomas.

Dabar panašiai reglamentuotas specializuotų teismų ir Bendrojo Teismo santykis. Bendrasis Teismas specializuotų teismų sprendimus peržiūri kaip tam tikra apeliacinė instancija. Bendrojo Teismo (apeliacinius) sprendimus savo ruožtu gali dar kartą apsvarstyti Teisingumo Teismas, tiesa, tik tam tikromis sąlygomis.

LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS (SESV 278 IR 279 STRAIPSNIAI)

Dėl Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui paduotų ieškinių ir dėl Tei-singumo Teismui paduotų apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo spren-dimų ginčijamo akto galiojimas nesustabdomas. Tačiau kaip kompensacinė priemonė numatyta galimybė pateikti Teisingumo Teismui ar Bendrajam


106

Teismui prašymą sustabdyti ginčijamo akto taikymą (SESV 278 straips-nis) arba nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias apsaugos priemones (SESV 279 straipsnis).

Prašymo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas teismų prak-tikoje vertinamas pagal tris kriterijus: 1) galimybė laimėti pagrindinę bylą ( fumus boni juris): ar galimybė laimėti bylą pakankama, sprendžiama iš anksto bendrai įvertinant prašymo pateikėjo nurodytas aplinkybes; 2) laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo skuba: ji vertinama pagal tai, ar būtina nustatyti laikinąsias apsaugos priemones norint išvengti didelės ir nepataisomos žalos prašymo pateikėjui. Šiuo atveju vertinimo kriterijai yra teisės pažeidimo po-būdis ir sunkumas bei konkretūs ir galutiniai neigiami padariniai prašymo pateikėjo materialiajam ir kitam turtui, kuriam taikoma teisinė apsauga. Fi-nansinė žala laikoma didele ir nepataisoma žala daugiausia tik tuo atveju, jei, prašymo pateikėjui laimėjus pagrindinę bylą, šios žalos visos kompensuoti neįmanoma; 3) interesų vertinimas: trūkumai, kurių gali atsirasti prašymo pateikėjui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nenustatomos, vertinami atsižvelgiant į ES interesus, kad atitinkamas teisės aktas būtų taikomas ne-delsiant, ir į trūkumus, kurių atsirastų tretiesiems asmenims, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nustatytos.

PREJUDICINIO SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCEDŪRA (SESV 267 STRAIPSNIS)

Pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą į Teisingumo Teismą gali kreiptis nacionaliniai teismai. Jei nacionalinis teismas savo nagrinėjamoje byloje turi taikyti Sąjungos teisės nuostatas, jis gali šios bylos nagrinėjimą sustabdyti ir Teisingumo Teismui pateikti klausimą, ar atitinkamas Sąjun-gos institucijų priimtas teisės aktas galioja ir (arba) kaip šis teisės aktas ir Sąjungos Sutartys turi būti aiškintini. Nacionalinio teismo teisėjas sufor-muluoja teisinį klausimą, į kurį Teisingumo Teismas atsako ne pateikdamas nuomonę, o priimdamas sprendimą – taip net formaliai parodomas privalo-mas šio sprendimo pobūdis. Tačiau prejudicinio sprendimo priėmimo pro-cedūra nėra, kaip kitos aptartos procedūros, bylos nagrinėjimo procedūra, pagal kurią byloje priimamas sprendimas, o tik bendros procedūros, kuri pradedama ir baigiama nacionaliniame teisme, dalis.

Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros tikslas – visų pirma užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą, o kartu ES teisėtvarkos darną. Be teisės

107


bendrumo visoje ES užtikrinimo funkcijos, ši procedūra reikšminga ir in-dividualiai teisinei apsaugai. Kad nacionaliniai teismai galėtų pasinaudoti jiems suteikta galimybe patikrinti nacionalinės teisės ir Sąjungos teisės su-derinamumą ir nesuderinamumo atveju taikyti viršesnę tiesiogiai taikomą Sąjungos teisę, būtina, kad Sąjungos teisės turinys ir taikymo apimtis būtų pakankami aiškiai apibrėžti. Dažniausiai toks aiškumas įmanomas tik per Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, todėl prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra galimybė ir Sąjungos piliečiams pasipriešinti savo valstybės narės veiksmams, jei jais pažeidžiama Sąjungos teisė, ir nacionali-niuose teismuose reikalauti, kad būtų taikoma Sąjungos teisė. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra dėl šios jos dvigubos funkcijos tam tikru mastu kompensuojama ribota privačių asmenų galimybė tiesiogiai paduoti ieškinį Teisingumo Teismui, todėl ji labai svarbi asmenų teisinei apsaugai. Šios procedūros sėkmė priklauso nuo nacionalinių teismų ir jų teisėjų „noro pateikti prašymą“.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas: Teisingumo Teismas, viena vertus, priima sprendimą atitinkamo Sąjungos teisės aiškinimo klausimu, an-tra vertus, vykdo Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų galiojimo priežiūrą. Nacionalinės teisės nuostatos negali būti prejudicinio sprendimo objektas. Teisingumo Teismas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą ne-turi teisės nei aiškinti nacionalinės teisės, nei vertinti jos suderinamumo su Sąjungos teise. Teisingumo Teismui pateikiamuose prašymuose į tai daž-nai neatkreipiama dėmesio – neretai juose tikslingai keliami klausimai dėl nacionalinių teisės aktų suderinamumo su Sąjungos nuostatomis arba dėl tam tikrų Sąjungos nuostatų taikymo nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje. Tokių iš principo nepriimtinų klausimų Teisingumo Teismas neat-meta, o juos išaiškina taip, kad prašymą pateikęs teismas surastų svarbiau-sius atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo kriterijus ir pats galėtų nuspręsti, ar sprendimui svarbi nacionalinės teisės nuostata suderinama su Sąjungos teise. Tokiu atveju Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į visą vals-tybės narės teismo pateiktą medžiagą, ypač į sprendimo pateikti prašymą pa-grindimą, išnagrinėja tuos Sąjungos teisės elementus, kuriuos, atsižvelgiant į bylos objektą, reikia išaiškinti.

Teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą: pateikti prašymą gali visi „valstybių narių teismai“. Sąvoka „teismas“ šiuo atveju suprantama pagal Sąjungos teisę ir apibrėžiama ne pagal pavadinimą, o pagal tos institucijos funkciją ir statusą valstybės narės teisinės apsaugos sistemoje. Tai reiškia,


108

kad teismais laikomos visos nepriklausomos, t. y. nepriimančios jokių nuro-dymų, institucijos, privalančios pagal teisinės valstybės principais grindžia-mą procedūrą teisiniuose ginčuose priimti teisinę galią turinčius sprendimus. Vadinasi, teisę pateikti prašymą iš esmės turi ir valstybių narių konstituciniai teismai, ir ginčus nagrinėjančios nevalstybinės jurisdikcijos institucijos, ta-čiau neturi privatūs arbitražo teismai. Ar nacionalinio teismo teisėjas pasi-naudoja teise pateikti prašymą, priklauso nuo sprendimo, susijusio su Bendri-jos teisiniais klausimais, svarbos pagrindinei bylai, kurioje sprendimą priima pats nacionalinio teismo teisėjas. Bylos šalys gali tik suteikti tam tikrą postū-mį. Teisingumo Teismas sprendimo svarbą patikrina tik atsižvelgdamas į tai, ar klausimas gali būti pateikiamas, t. y. ar iškeltas klausimas tikrai susijęs su Sąjungos Sutarčių aiškinimu arba atitinkamo Sąjungos institucijos priimto teisės akto galiojimu, ar tai yra tikras ginčas, t. y. ar kalbama ne tik apie hipotetinį ar sugalvotą klausimą, kuriuo siekiama Teisingumo Teismą, pasi-naudojant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, paskatinti pateikti teisinę nuomonę. Tačiau dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas pateiktus klausimus atmeta labai retai, nes, atsižvelgdamas į ypatingą teismų bendra-darbiavimo svarstant šiuos abu aspektus svarbą, laikosi tam tikro nuosaiku-mo. Vis dėlto iš pastarojo meto Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad prašymo pateikimo reikalavimus jis sugriežtino – priimdamas sprendimą, ar prašymas priimtinas, kreipia labai didelį dėmesį, ar tenkinamas jau ir pir-miau keltas reikalavimas pakankamai aiškiai ir išsamiai paaiškinti faktines ir teisines pagrindinės bylos aplinkybes ir, jei duomenų trūksta, pareiškia ne-galintis tinkamai išaiškinti atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą atmeta kaip nepriimtiną.

Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą: pateikti prašymą privalo bet kuris teismas, kurio sprendimo nebegalima apskųsti apeliacine tvarka pagal nacionalinę teisę. Sąvoka „apeliacija“ apima visas peržiūros pro-cedūras, pagal kurias kurio nors teismo sprendimą gali peržiūrėti aukštesnės instancijos teisminė institucija faktiniu ir teisiniu apsektais (pvz., apeliacija) arba tik teisiniu aspektu (pvz., peržiūra), išskyrus įprastas peržiūros procedū-ras, turinčias ribotų ir specifinių pasekmių (pvz., sprendimų peržiūrėjimas, skundas dėl konstitucijai prieštaraujančių veiksmų). Teismas, kuris privalo pateikti prašymą, gali jo nepateikti tik tuo atveju, jei tas klausimas nesvarbus bylos baigčiai, dėl jo Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą arba Sąjungos teisės akto aiškinimas yra akivaizdus. Besąlygiška pareiga pateikti prašymą yra tuo atveju, jei nacionalinis teismas nori remtis Sąjungos teisės

109


akto negaliojimu. Teisingumo Teismas yra aiškiai nustatęs, kad tik jis vienas turi teisę atmesti neteisėtą Sąjungos teisės aktą. Todėl nacionaliniai teismai privalo taikyti ir pripažinti Sąjungos teisės aktą tol, kol Teisingumo Teismas galutinai nenustatys, kad jis negalioja. Speciali nuostata taikoma teismams, kurie veikia pagal laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo procedūrą. Pagal pastarojo meto Teisingumo Teismo praktiką jiems suteikiama teisė, laikantis tam tikrų sąlygų, sustabdyti Sąjungos reglamentu grindžiamo administra-cinio akto vykdymą arba imtis kitų laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant laikinai įforminti ginčijamas teisines pozicijas ar teisinius santykius, nesilai-kant esamų Sąjungos nuostatų.

Pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nesilaikymas reiškia pareigos pagal Sąjungos Sutartis nevykdymą, kuris priskiriamas valstybei narei ir dėl kurio pagal pareigų nevykdymo pagal Sutartis procedūrą gali būti imamasi sankcijų. Tiesa, praktinis tokios procedūros poveikis labai ribotas, nes atitinkamos valstybės narės vyriausybė negali vykdyti tokio Teisingumo Teismo nuosprendžio, nes dėl teismų nepriklausomybės ir valdžios pasida-lijimo principo ji negali duoti nurodymų nacionaliniam teismui. Sėkmin-gesnė gali būti, pripažinus valstybių narių atsakomybę pagal Sąjungos teisę už Sąjungos teisės pažeidimą (žr. taip pat kitą skirsnį), asmenų galimybė iš atitinkamos valstybės narės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nevykdymo.

Prejudicinio sprendimo poveikis: prejudicinis sprendimas, kadangi tai yra Tei-singumo Teismo sprendimas, o ne nuomonė, privalomas pirmiausia prašymą pateikusiam teismui ir visiems kitiems nacionaliniams teismams, nagrinė-jantiems tą bylą. Be to, praktikoje prejudiciniai sprendimai turi didelį preju-dicinį poveikį kitoms panašioms byloms.

valstybių narių atsakomybė už sąjungos tEisės PažEidimą

Valstybių narių atsakomybę už žalą, kurią patiria asmuo dėl valstybei pri-skirtino Sąjungos teisės pažeidimo, Teisingumo Teismas iš esmės nustatė savo 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose C-46/93 Brasserie du pêcheur ir C-48/93 Factortame. Šis sprendimas dėl atsakomybės yra principi-nis sprendimas, pagal reikšmę prilygstantis ankstyviesiems Teisingumo Teis-mo sprendimams dėl Sąjungos teisės viršenybės, tiesioginio Sąjungos teisės nuostatų poveikio ir pačios Sąjungos pagrindinių teisių pripažinimo. Paties


110

Teisingumo Teismo žodžiais, tai yra „neišvengiama Bendrijos nuostatų, ku-rias pažeidus patirta žala, tiesioginio poveikio pasekmė“. Šiuo sprendimu gerokai sustiprinamos asmenų galimybės iš visų trijų valdžių (vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės) institucijų reikalauti laikytis Sąjungos teisės ir ją taikyti. Teisingumo Teismas išplečia jau savo sprendimuose bylose Francovich ir Bonifaci pradėtą praktiką. Pastarosiose bylose valstybių narių atsakomybė numatyta dar tik tais atvejais, kai asmenys patyrė žalą dėl to, kad valstybė narė į nacionalinę teisę ne laiku perkėlė direktyvos nuostatas, kuriomis asmenims suteikiama subjektyvių teisių, tačiau jos neturi tiesio-ginio poveikio, o vėlesniame sprendime nustatytas bendrosios atsakomybės principas, apimantis bet kokį valstybei priskirtiną Sąjungos teisės pažeidimą.

VALSTYBIŲ NARIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ NORMATYVINIŲ TEISĖS AKTŲ PRIĖMIMĄ ARBA NEPRIĖMIMĄ

Ši atsakomybė nusakoma pagal tris kriterijus, kurie iš esmės atitinka pana-šioje situacijoje Sąjungai taikomus atsakomybės kriterijus:

1) Sąjungos teisės norma, kuri buvo pažeista, turi būti siekiama suteikti teisių asmenims;

2) pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, t. y. valstybė narė turi būti aiškiai ir smarkiai viršijusi jai paliktos veiksmų laisvės ribas. Tai įvertinti privalo nacionaliniai teismai. Jie vieninteliai kompetentingi nustatyti faktus ir to Sąjungos teisės pažeidimo akivaizdumą. Tiesa, Teisingumo Teismas savo sprendime nacionaliniams teismams nurodo kai kurias esmines kryptis:

„Veiksniai, į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti, yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar Bendrijos institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama ar nepateisinama, faktas, kad Bendrijos institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, Bendrijos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą. Bet kuriuo atveju Bendrijos teisės pažeidimas bus tikrai akivaizdus, jei jis išliks, nepaisant sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų nevykdymas, ar prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo

111


praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad konkretus elgesys yra pažeidimas.“

3) turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei narei nustatytos pareigos nevykdymo ir nukentėjusio asmens patirtos žalos. Kaltės (ty-čios ar neatsargumo), suprantamos plačiau už pakankamai akivaizdų Sąjungos teisės pažeidimą, gali nebūti.

ATSAKOMYBĖ UŽ TEISMINĖS VALDŽIOS PADARYTĄ SĄJUNGOS TEISĖS PAŽEIDIMĄ

Teisingumo Teismas neleidžia abejoti, kad jo nustatyti atsakomybės princi-pai taikytini ir trečiajai valdžiai – teismams. Nuo šiol jų sprendimai gali būti persvarstomi ne tik instancijų, bet ir – jei jie priimti nepaisant Sąjungos tei-sės normų ar jas pažeidžiant – pagal žalos atlyginimo procedūrą, kurią turi atlikti kompetentingi valstybių narių teismai. Pagal šią procedūrą, nustatant, kad ginčijamu sprendimu pažeista Sąjungos teisė, turi būti iš naujo persvars-tomi ir materialiniai su Sąjungos teise susiję klausimai, kompetentingam teismui negalint remtis galimu privalomu specializuoto teismo sprendimo poveikiu. Dėl atitinkamų Sąjungos teisės normų aiškinimo ir (ar) galiojimo arba nacionalinių atsakomybės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise kompetentingi nacionaliniai teismai savo ruožtu gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal prejudicinio sprendimo procedūrą (SESV 267 straipsnis).

Tačiau atsakomybė už netinkamą teismų veikimą vis dėlto ir toliau bus išimtis. Dėl griežtų atsakomybės kriterijų galų gale atsakomybę galima tai-kyti tik jei teismas savavališkai nepaiso galiojančios Sąjungos teisės arba, kaip antai byloje Köbler, paskutinės instancijos teismas, nepaisydamas Sąjungos teisės, priima Sąjungos piliečiui nepalankų sprendimą, prieš tai nesikreipęs į Teisingumo Teismą ir nepaprašęs išaiškinti šiam sprendimui svarbios tei-sinės padėties pagal Sąjungos teisę. Pastaruoju atveju, remiantis Sąjungos teise grindžiamomis Sąjungos piliečių teisių apsaugos nuostatomis, Sąjungos piliečiui būtina atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl paskutinės instancijos teis-mo sprendimo.

2004 m. kovo 1 d.Moteris kreida piešia Europos žemėlapį, kaip jis atrodys 2007 m. sausio 1 d.

113


Sąjungos teisės vieta bendroje teisės sistemoje

Tiek sužinojus apie ES struktūrą ir teisėtvarką ne taip lengva nustatyti, ko-kią vietą derėtų skirti Sąjungos teisei bendroje teisės sistemoje ir kokios yra jos ir kitų teisinių sistemų ribos. Viena aišku: Sąjungos teisės negalima lai-kyti tik tarpvalstybinių susitarimų rinkiniu arba nacionalinės teisėtvarkos dalimi ar priedėliu prie jos.

Es tEisėtvarkos savarankiškumas

Valstybės narės įsteigdamos Sąjungą apribojo savo įstatymų leidybos suve-renumą ir sukūrė savarankišką teisėtvarką, privalomą joms pačioms ir jų piliečiams bei taikomą jų teismų.

Teisingumo Teismas tai nustatė garsioje ir jau mūsų aptartoje 1964 m. byloje Costa prieš ENEL, kurioje ponas F. Kosta (Costa) kreipėsi į teismą dėl Itali-jos elektros energijos gamybos ir skirstymo ūkio nacionalizavimo ir su tuo susijusio elektros energijos bendrovių eksploatacinių įrenginių perdavimo elektros tinklų bendrovei ENEL.

ES teisėtvarkos savarankiškumas ES išlikimui turi esminę reikšmę, nes tik juo galima užtikrinti, kad Sąjungos teisės nesumenkins nacionalinė teisė ir kad visose valstybėse narėse ji bus taikoma vienodai. Tad, remiantis ES teisėtvarkos savarankiškumu, Sąjungos teisės sąvokos apibrėžiamos iš esmės pagal Sąjungos teisės poreikius ir Sąjungos tikslus. Toks specifinis Sąjungos sąvokų nustatymas būtinas, nes Sąjungos teise užtikrinamos teisės atsidurtų pavojuje, jei kiekviena valstybė narė, savaip nustatydama sąvokų turinį, galų gale pati galėtų nuspręsti, kada taikyti Sąjungos teise užtikrinamas laisves. Kaip pavyzdį galima paminėti sąvoką „darbuotojas“, kuria nusakoma laisvo judėjimo teisės taikymo apimtis. „Darbuotojo“ sąvoka, vartojama kalbant apie Sąjungos reikalus, gali skirtis nuo tos, kuri vartojama ir yra įprasta valstybėse narėse, savo turiniu. Pagaliau ir Sąjungos teisės aktų tikrinimo


114

kriterijus yra tik pati Sąjunga, o ne nacionalinė įstatymais nustatyta ar kons-titucinė teisė.

Tačiau kaip, atsižvelgiant į tokį ES teisėtvarkos savarankiškumą, apibūdinti Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykį?

Nors Sąjungos teisė valstybių narių teisėtvarkos atžvilgiu yra savarankiška teisėtvarka, to negalima suprasti taip, lyg ES ir valstybių narių teisės sistemos tarsi kokie uolienos sluoksniai slūgso viena ant kitos. Taip griežtai jų atskirti negalima visų pirma dėl to, kad abi jos susijusios su tais pačiais žmonėmis, kurie yra valstybės ir Sąjungos piliečiai, kita vertus, negalima pamiršti, kad Sąjungos teisė gali tapti gyvybinga tik jei bus įtraukta į valstybių narių tei-sėtvarką. Iš tikrųjų ES ir nacionalinės teisės sistemos yra glaudžiai susijusios ir abipusiškai priklausomos.

sąjungos tEisės ir nacionalinės tEisės sąvEika

Šis Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykio aspektas apima tuos ryšius, kuriais Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė viena kitą papildo. Šis ryšys vaiz-džiai apibūdintas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje:

„Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių. Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“

Šis bendrasis lojalaus bendradarbiavimo principas suformuluotas suvokiant, kad vien tik ES teisėtvarka negalima pasiekti kuriant ES iškeltų tikslų. Prie-šingai nei nacionalinė teisėtvarka, ES teisėtvarka nėra uždara sistema – jai įgyvendinti reikia pasitelkti nacionalinę teisėtvarką. Todėl visos valstybės institucijos – įstatymų leidėjas, vyriausybė (įskaitant administracines ins-titucijas) ir teismai – privalo suprasti, kad ES teisėtvarka nėra kažkas „iš išorės“ ar kažkas „svetimo“, o kad valstybės narės ir Sąjungos institucijos, siekdamos bendrų tikslų, turi veikti solidariai kaip nedaloma visuma. Taigi ES yra ne tik interesų bendrija – pirmiausia ji yra solidari bendrija. Taigi

115


valstybių narių valdžios institucijos ne tik turi atsižvelgti į Sąjungos Sutartis ir joms įgyvendinti Sąjungos institucijų priimtus teisės aktus, bet ir juos vykdyti ir įkvėpti jiems gyvybę. Ši Sąjungos ir nacionalinės teisės sąveika yra tokia daugialypė, kad norint ją pailiustruoti tenka pasitelkti net keletą svarbių pavyzdžių.

Glaudaus ES ir nacionalinių teisės sistemų ryšio bei jų tarpusavio papildy-mo išraiška visų pirma yra direktyvų sistema, kurią jau aptarėme kalbėdami apie teisės aktus. Pačioje direktyvoje valstybėms narėms privaloma forma nustatomas tik siektinas rezultatas, o kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jį pasiekti, paliekama spręsti valstybių valdžios institucijoms, t. y. nacionalinei teisei. Jurisdikcijos srityje glaudus ryšys sukuriamas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra pagal SESV 267 straipsnį. Pagal šią procedūrą na-cionaliniai teismai gali (turi) Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo, jei tai gali būti svarbu sprendimui jų nagrinėjamoje byloje. Viena vertus, prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra aiškiai parodoma, kad ir valstybių narių teismai privalo laikytis Sąjungos teisės ir ją taikyti, kita vertus, kad Sąjungos teisės aiškinimas ir jos galiojimo vertinimas priklauso išimtinai Teisingumo Teismo kompetencijai. Pagaliau abipusiška ES ir nacionalinių teisės sistemų priklausomybė matyti ir tada, kai reikia užpildyti ES teisėtvarkos spragas – to-kiu atveju Sąjungos teisės aktuose, siekiant papildyti ES taisykles, nurodoma į valstybių narių teisėtvarkoje jau esančias teisines nuostatas. Taip kurios nors Sąjungos teisės nuostatos likimą tam tikru momentu nulemia atitin-kami nacionaliniai teisės aktai. Apskritai tai galioja vykdant visus Sąjungos teisės aktus, jei jų vykdymo taisyklės nenustatytos pagal Sąjungos teisę. Visais šiais atvejais nacionalinės valdžios institucijos Sąjungos teisės aktus vykdo pagal nacionalinės teisės nuostatas. Žinoma, šis principas taikomas tik jei dėl to nekyla grėsmė Sąjungos nuostatų veiksmingumui ir tenkinami vieno-do Sąjungos teisės taikymo reikalavimai, nes bet kokiu atveju reikia vengti, kad ekonomikos dalyviai būtų traktuojami pagal skirtingus kriterijus, taigi neteisingai.

sąjungos tEisės ir nacionalinės tEisės kolizija

Tačiau Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui būdinga ir tai, kad ES teisės ir nacionalinės teisės sistemos kartais „susikerta“. Tokiu atveju kalba-ma apie Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją. Taip atsitinka visada,


116

kai kuri nors Sąjungos teisės nuostata, kuria Sąjungos piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ar nustatoma pareigų, turinio atžvilgiu prieštarauja nacio-nalinės teisės normai. Šioje, atrodo, paprastoje problemoje slypi du principi-niai ES struktūros klausimai, o atsakymas į juos yra rimtas ES teisėtvarkos gyvavimo išbandymas – tai yra tiesioginis Sąjungos teisės taikymas ir Sąjungos teisės viršenybė prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę.

TIESIOGINIS SĄJUNGOS TEISĖS TAIKYMAS NACIONALINĖJE TEISĖJE

Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas reiškia, kad Sąjungos teise, be Sąjungos institucijų ir valstybių narių, ir Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikiama tei-sių ir nustatoma pareigų.

Vienas iš reikšmingiausių Teisingumo Teismo laimėjimų yra tai, kad jis, nepaisydamas pirminio kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, įtvirtino tiesioginį Sąjungos teisės aktų taikymą ir užtikrino ES teisėtvarkos egzis-tavimą. Teisingumo Teismo praktikos išeities taškas buvo pirmiau aptartas Nyderlandų transporto įmonės Van Gend & Loos atvejis, kai ji Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų sprendimą už tam tikrą iš Vokietijos Federa-cinės Respublikos įvežamą cheminį gaminį imti didesnį muitą. Apsvarsčius aplinkybes, galų gale šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su neteisėtai imamu mokesčiu, gali remtis EEB sutarties 12 straipsniu, kuriuo valstybėms narėms aiškiai draudžiama bendrojoje rin-koje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus. Teisingumo Teismas, nepaisydamas daugelio vyriausybių ir generalinio advokato patarimo, nusta-tė, kad, atsižvelgiant į Sąjungos prigimtį ir tikslus, Sąjungos teisės nuosta-tos iš esmės turi būti taikomos tiesiogiai. Kaip motyvą Teisingumo Teismas nurodo, kad:

„Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą [...], kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.“

117


Vien šiuo teiginiu pasiekta dar nedaug, nes neaišku, kokios Sąjungos teisės nuostatos taikytinos tiesiogiai. Teisingumo Teismas šio klausimo ėmėsi pir-miausia atsižvelgdamas į pirminės Sąjungos teisės nuostatas ir nustatė, kad tiesiogiai asmenims gali būti taikomos tos Sąjungos Sutarčių normos, kurios 1) besąlygiškai suformuluotos, 2) išsamios ir teisiškai užbaigtos ir todėl 3) jų vykdymui ar veiksmingumui nereikia jokių kitų valstybių narių ar Sąjungos institucijų teisės aktų.

Teisingumo Teismas nustatė, kad EEB sutarties 12 straipsnis šiuos kriterijus atitinka, taigi ir įmonė Van Gend & Loos iš šios nuostatos galėjo išvesdin-ti savo teises, kurias Nyderlandų teismas turėjo užtikrinti; tuo remdamasis Nyderlandų teismas pripažino pažeidžiant Sutartį imtą mokestį negalio-jančiu. Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties nuostatų, kurių reikšmė Sąjungos piliečiams yra daug didesnė negu EEB sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai, susiję su laisvu asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve (SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis).

Kalbant apie laisvo judėjimo užtikrinimą, Teisingumo Teismas sprendimą dėl tiesioginio taikymo priėmė byloje Van Duyn. Šios bylos faktinės aplin-kybės buvo tokios: 1973 m. gegužės mėn. olandei Van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Karalystę, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos bažnyčioje, kurią Britanijos vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Panelė Van Duyn, remdamasi Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvo darbuotojų judėjimo, padavė skundą Aukščiausiajam teismui (angl. High Court), prašy-dama nustatyti, ar ji turi teisę Jungtinėje Karalystėje vykdyti nesavarankišką veiklą ir ar turi teisę gauti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę. Aukščiau-siasis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (SESV sutarties 45 straipsnis) taikytinas tiesiogiai, taigi ir pa-vieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria jie gali remtis valstybės narės teismuose.

Tiesioginio nuostatos dėl įsisteigimo laisvės taikymo klausimą Teisingumo Teismas svarstė Belgijos Conseil d’État prašymu. Šis teismas turėjo nagrinėti Nyderlandų advokato J. Reinerso (J. Reyners) skundą, kuriame šis rėmėsi savo teisėmis pagal EEB sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Prie-žastimi paduoti skundą ponas J. Reinersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato veikla dėl to, kad jis užsienietis. 1974 m. liepos 21 d. Tei-


118

singumo Teismas šioje byloje priėmė sprendimą, kad įsisteigimo klausimu negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių, nes pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis taikytinas tiesiogiai ir todėl juo Sąjungos piliečiams suteikiama teisė kitoje valstybėje narėje, kaip ir tos valstybės piliečiams, pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą. Remiantis šiuo sprendimu ponui J. Reinersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika.

Byloje Van Binsbergen Teisingumo Teismas turėjo galimybę aiškiai nustatyti ir tiesioginį nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą. Šioje byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal kurią apeliaciniame teisme proceso įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduose įsistei-gę asmenys, yra suderinama su Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai motyvuoda-mas, kad bet kokiais Sąjungos piliečių suvaržymais dėl pilietybės ar gyvena-mosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis (SESV 56 straipsnis) ir todėl jie yra negaliojantys.

Didelę praktinę reikšmę turi ir tiesioginis nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo (SESV 41 straipsnis) ir konkurencijos laisvės (SESV 101 straipsnis) bei vyrų ir moterų vienodo užmokesčio principo (SESV 157 straipsnis) ir bendrojo diskriminacijos principo (SESV 25 straipsnis) taikymas. Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie direktyvas ir valstybėms narėms skirtus sprendimus, nes reglamentų ir asmenims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Sąjungos Sutartis (SESV 288 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nuo 1970 m. Teisingumo Teismas tie-sioginio pirminės Sąjungos teisės taikymo principus išplėtė apimdamas ir direktyvas bei valstybėms narėms skirtus sprendimus.

Tiesioginio Sąjungos teisės poveikio tokia forma, kokią nustatė ir išplėtojo Teisingumo Teismas, praktinė reikšmė akivaizdi: juo pagerinama asmenų padėtis, nes bendrosios rinkos laisvės prilyginamos teisėms, kuriomis asme-nys gali remtis nacionaliniuose teismuose. Tad tiesioginis Sąjungos teisės taikymas yra tarsi vienas iš ES teisėtvarkos ramsčių.

SĄJUNGOS TEISĖS VIRŠENYBĖ PRIEŠ NACIONALINĘ TEISĘ

Be tiesioginio Sąjungos teisės nuostatų taikymo, yra dar vienas, taip pat esminis klausimas. Kas būna, jei Sąjungos teisės nuostata, kuria Sąjungos

119


piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ir nustatoma tiesioginių pareigų, tu-rinio atžvilgiu prieštarauja nacionalinės teisės normai?

Tokiu atveju Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik vienai jų suteikus viršenybę. Rašytinėje Sąjungos teisėje aiškaus regla-mentavimo šiuo klausimu nėra. Nė vienoje Sąjungos Sutarčių nėra nuosta-tos, pagal kurią Sąjungos teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę ar Sąjungos teisė subordinuota nacionalinei teisei. Tačiau Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją galima išspręsti tik Sąjungos teisei suteikiant viršenybę prieš nacionalinę teisę taip, kad Sąjungos teisė anuliuotų visas nacionalines taisy-kles, nukrypstančias nuo Sąjungos nuostatų, ir užimtų jų vietą nacionalinėje teisėtvarkoje. Nes kas gi liktų iš ES teisėtvarkos, jei Sąjungos teisė turėtų paklusti nacionalinei teisei? Ogi beveik nieko! Sąjungos teisės nuostatas būtų galima pakeisti bet kokiu valstybės įstatymu. Negalėtų būti nė kalbos apie vienodą ir lygų Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse. ES vykdyti valstybių narių jai patikėtas užduotis taip pat būtų neįmanoma. Kiltų grės-mė Sąjungos veiksnumui ir puoselėtos didelės viltys suvienyti Europą žlugtų.

Tokia problema neegzistuoja kalbant apie tarptautinės ir valstybės teisės santykį. Kadangi tarptautinė teisė tampa valstybės teisėtvarkos dalimi tik kai ji atitinkamu aktu inkorporuojama ar perkeliama, viršenybės klausimas sprendžiamas tik pagal valstybės teisės taisykles. Atsižvelgiant į rangą, kuris valstybės teise suteikiamas tarptautinei teisei valstybės teisėtvarkoje, tarp-tautinė teisė yra arba aukščiau už konstitucinę teisę, arba jos vieta yra tarp konstitucinės teisės ir paprastos įstatymais nustatytos teisės, arba ji turi tik paprastos įstatymais nustatytos teisės rangą. Vienodo rango inkorporuotos ar perkeltos tarptautinės teisės ir valstybės teisės santykis nustatomas taikant taisyklę, pagal kurią vėliau priimtu teisės aktu panaikinamas iki tol galiojęs teisės aktas (lex posterior derogat legi priori). Tačiau šios valstybėje taikomos kolizijos taisyklės netaikytinos nustatant Sąjungos teisės ir valstybės teisės santykį, nes Sąjungos teisė nėra valstybės teisėtvarkos dalis. Todėl Sąjungos ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik remiantis ES teisėtvarka.

Ir vėl Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias pasekmes ir nepaisydamas kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, nustatė Sąjungos teisės viršenybės principą, kuris būtinas ES teisėtvarkos egzistavimui, sukurdamas, be tiesio-ginio taikymo, antrą ES teisėtvarkos ramstį, kurį įtvirtinus ES teisėtvarka pagaliau tapo patvariu statiniu.


120

Pirmiau aptartoje byloje Costa prieš ENEL Teisingumo Teismas nustatė du Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:

■■ pirma, valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų nesuderinamos su Sąjungos teisės koncepcija;

■■ antra, tai yra Sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali kvestionuoti Sąjungos teisės savitumo visoje Sąjungoje galioti vienodai ir visai.

Iš viso to aiškėja, kad Sąjungos teisė, kuri sukurta pagal Sutartyse suteiktus įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių teisę. Ji yra ne tik stipresnė už anksčiau priimtus nacionalinės teisės aktus, bet ir turi blokuojamąjį poveikį vėliau priimtų teisės aktų atžvilgiu.

Teisingumo Teismas savo sprendime byloje Costa prieš ENEL neužginčijo Italijos elektros energijos ūkio nacionalizavimo, tačiau aiškiai nustatė Sąjun-gos teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę.

Šios nuostatos dėl viršenybės teisinė pasekmė kolizijos atveju yra tai, kad Są-jungos teisei prieštaraujanti nacionalinė teisė tampa netaikytina ir užkerta-mas kelias naujų valstybės teisės aktų leidybai, jei jie būtų nesuderinami su Sąjungos teise.

Nuo to laiko Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje praktikoje rėmėsi šia nuostata, tiesa, patobulinęs vienu apsektu. Ką tik pirmiau minėtame spren-dime jis nagrinėjo Sąjungos teisės viršenybę prieš valstybės įstatymus, o vė-liau patvirtino viršenybės principą kalbant apie Sąjungos teisės ir valstybės konstitucinės teisės santykį. Nacionaliniai teismai, iš pradžių kiek dvejoję, iš esmės pripažino Teisingumo Teismo nuomonę. Nyderlanduose ir taip nega-lėjo kilti problemų, nes Nyderlandų konstitucijoje aiškiai įtvirtinta Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę įstatymais nustatytą teisę (65–67 straips-niai). Kitų valstybių narių nacionaliniai teismai taip pat pripažino Sąjungos teisės viršenybės prieš paprastus nacionalinius įstatymus principą. Tačiau Sąjungos teisės viršenybei prieš nacionalinę konstitucinę teisę, ypač prieš na-cionalinį pagrindinių teisių užtikrinimą, iš pradžių pasipriešino Vokietijos Federacinės Respublikos ir Italijos konstituciniai teismai. Jų pasipriešinimas išblėso tik kai pagrindinių teisių apsauga ES teisėtvarkoje pasiekė tokį stan-dartą, kuris iš esmės atitinka nacionalines konstitucijas. Vis dėlto Vokietijos

121


federacinis konstitucinis teismas laikosi neigiamo nusistatymo dėl tolesnės integracijos, kurį jis aiškiai suformulavo savo sprendimuose, pirmiausia dėl Mastrichto sutarties, o neseniai – dėl Lisabonos sutarties.

SĄJUNGOS TEISĘ ATITINKANTIS NACIONALINĖS TEISĖS AIŠKINIMAS

Visos valstybės institucijos, konkrečiai taikančios teisės aktus ir vykdančios teisėkūrą, siekdamos išvengti Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės normų konflikto, kurį galima išspręsti taikant viršenybės taisyklę, gali remtis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principu.

Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą Teisingumo Teismas pripa-žino ir jis pradėtas taikyti Sąjungos teisėtvarkoje palyginti vėlai. Iš pradžių, atsakydamas į nacionalinių teismų paklausimą, Teisingumo Teismas laikė tik „tikslinga“ „užtikrinti“ vienodą nacionalinių teisės aktų aiškinimą di-rektyvų taikymo srityje, o direktyvas atitinkančio aiškinimo pareigą nustatė 1984 m. byloje Von Colson ir Kamann. Šios bylos objektas buvo žalos už moterų diskriminaciją įdarbinant kompensacijos dydžio nustatymas. Vokie-tijos teisės nuostatose buvo nustatytas tik teisėtų lūkesčių žalos atlyginimas (ypač kandidatavimo išlaidos), o Direktyvoje 76/207/EEB reikalaujama, kad nacionalinėje teisėje būtų imamasi veiksmingų sankcijų siekiant užtikrinti lygias galimybes įsidarbinant. Tačiau kadangi šis reikalavimas dėl sankcijų direktyvoje labiau nesukonkretintas, nebuvo galima laikyti šios direktyvos šiuo atžvilgiu taikytinos tiesiogiai, taigi kilo pavojus, kad bus priimtas spren-dimas, kuriame, nors bus nustatytas nacionalinio įstatymo prieštaravimas Sąjungos teisei, nacionaliniam teismui nebus suteikiama jokio pagrindo ne-paisyti nacionalinės nuostatos. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai turi būti įpareigoti valstybės civilinės teisės nuostatas aiškinti ir taikyti taip, kad būtų užtikrinta veiksminga sankcija dėl diskri-minacijos dėl lyties – tik simbolinės kompensacijos nepakanka, kad būtų įvykdyti reikalavimai veiksmingai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.

Kaip teisinį Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pagrindą Teisingumo Teis-mas laiko lojalaus bendradarbiavimo principą (ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis). Pagal jį valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų pagal ES sutartį ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą. Tai taip pat reiškia, kad nacionalinės institucijos valstybės teisės aktus, prieš kuriuos Sąjungos teisės aktai turi


122

viršenybę, formuluotės ir tikslo atžvilgiu privalo taikyti ir aiškinti pagal Są-jungos teisę (ištikimybės Sąjungai pareiga). Taigi nacionalinių teismų kaip Europos teismų vaidmuo yra užtikrinti teisingą Bendrijos teisės taikymą ir priežiūrą.

Ypatinga Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo forma yra direktyvas atitinkantis aiškinimas. Tai reiškia, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvas į nacionalinę teisę. Teisę taikančios institucijos ir teismai, laikydamiesi di-rektyvas atitinkančio aiškinimo, turi prisidėti prie to, kad atitinkama valsty-bė šią pareigą visiškai įvykdytų. Direktyvas atitinkančiu aiškinimu siekiama užtikrinti, kad būtų suderinamumas su direktyvomis teisės taikymo lygme-niu ir kad visose valstybėse narėse būtų vienodai aiškinamos ir taikomos nuostatos, kurias reikia perkelti į nacionalinę teisę. Taip siekiama užtikrinti, kad nacionaliniu lygmeniu nebūtų diferencijuojama tai, kas ką tik suderinta Sąjungos lygmeniu.

Bendrijos teisę atitinkantis aiškinimas netaikytinas, jei vienareikšmiškos na-cionalinės nuostatos formuluotės aiškinti neįmanoma; net ir esant Bendrijos teise nustatytai pareigai, kad nacionalinė teisė turi būti aiškinama pagal Są-jungos teisę, nacionalinės teisės negalima aiškinti contra legem. Tai taiko-ma ir tuo atveju, jei nacionalinis įstatymų leidėjas aiškiai atsisako perkelti direktyvą į nacionalinę teisę. Dėl to kilusį Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik pagal pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūrą (SESV 258 ir 259 straipsniai).

123


Išvados

Taigi kokį bendrą vaizdą galime susidaryti apie ES teisėtvarką?

ES teisėtvarka yra tikrasis ES pamatas ir suteikia jai teisinės bendrijos po-būdį. Tik sukuriant naują teisę ir ją išlaikant galima pasiekti tikslus, kurie iškelti kuriant ES. ES teisėtvarka prie to daug prisidėjo. Šios naujos teisėtvar-kos nuopelnas yra tas, kad iš esmės atvertos sienos, vyksta dideli prekių ir paslaugų mainai bei darbuotojų migracija, daugybė tarpvalstybiniu lygme-niu susijusių įmonių bendrąją rinką pavertė kone 500 milijonų žmonių kas-dienio gyvenimo dalimi. Kitas, šiandien jau istorinis, Sąjungos teisėtvarkos požymis yra jos taikdariška galia. Siekdama savo tikslo – išsaugoti taiką ir laisvę, prievartą, kaip konfliktų sprendimo būdą, ji pakeičia teisės taisyklė-mis, sujungdama ir asmenis, ir valstybes nares į vieną solidarią bendriją. Taip Sąjungos teisėtvarka tampa svarbia taikos išsaugojimo ir kūrimo priemone.

ES teisėtvarka ir ja grindžiama teisinė bendrija gali išlikti tik užtikrinus, kad teisėtvarkos bus laikomasi ir ji bus saugoma. To garantas yra du Sąjungos teisėtvarkos ramsčiai – tiesioginis Sąjungos teisės taikymas ir Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę. Abiem šiais principais, kurių egzistavimą ir išlaikymą su dideliu ryžtu apgynė Teisingumo Teismas, užtikrinamas visose valstybėse narėse vienodas ir pirmenybinis Sąjungos teisės galiojimas.

Net ir pripažįstant Sąjungos teisės netobulumą, jos indėlis į ES valstybių narių politinių, ekonominių ir socialinių problemų sprendimą yra neįkai-nojamas.

125


PrEcEdEntiniai atvEjai

Sąjungos teisės teisinė prigimtis ir viršenybė

Byla 26/62 Van Gend & Loos, 1963, Rink. p. 1 (Sąjungos teisės teisinė prigimtis; asmenų teisės ir pareigos)

Byla 6/64 Costa prieš ENEL, 1964, Rink. p. 1141 (Sąjungos teisės teisinė prigimtis; tiesioginis taikymas, Sąjungos teisės viršenybė)

Byla 14/83 Von Colson ir Kamann, 1984, Rink. p. 1891 (Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas)

Byla C-213/89 Factortame, 1990, Rink. p. I-2433 (tiesioginis Sąjungos teisės taikymas ir Sąjungos teisės viršenybė)

Sujungtos bylos C-6/90 ir 9/90 Francovich ir Bonifaci, 1991, Rink. p. I-5357 (Sąjungos teisės veiksmingumas, valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą, čia: direktyvos nuostatų neperkėlimas į nacionalinę teisę)

Sujungtos bylos C-46/93 ir C-48/93 Brasserie du pêcheur ir Factortame, 1996, Rink. p. I-1029 (Sąjungos teisės veiksmingumas; bendroji valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą)

Sujungtos bylos C-10/97–C-22/97 IN.CO.GE’90 ir kt., 1998, Rink. p. I-6307 (Sąjungos teisės viršenybė)

Byla C-416/00 Morellato, 2003, Rink. p. I-9343 (Sąjungos teisės viršenybė)

Sujungtos bylos C-397/01–C-403/01 Pfeiffer ir kt., 2004, Rink. p. I-8835 (Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas)

ES kompetencija

Byla 8/55 Fédéchar (Fédération charbonnière de Belgique), 1955/56, Rink. p. 291 (numanomi įgaliojimai; privalomas kainų nustatymas)

Byla 22/70 Komisija prieš Tarybą, 1971, Rink. p. 263 (ES kaip juridinis asmuo ir jos kompetencija sudaryti sutartis)

Byla 6/76 Kramer, 1976, Rink. p. 1279 (išorės santykiai; įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę; ES kompetencija)

Nuomonė 1/91, 1991, Rink. p. I-6079 (EEE susitarimas I – kompetencijos padalijimas)

Nuomonė 2/91, 1993, Rink. p. I-1061 (kompetencijos paskirstymas tarp ES ir valstybių narių)

Nuomonė 1/94, 1994, Rink. p. I-5267 (PPO susitarimas – kompetencijos padalijimas)

Priedas


126

Nuomonė 2/94, 1996, Rink. p. I-1759 (EB prisijungimas prie EŽTK – kompetencijos nebuvimas)

Teisės aktų poveikis

Byla 2/74 Reyners, 1974, Rink. p. 631 (tiesioginis taikymas; įsisteigimo laisvė)

Byla 33/74 Van Binsbergen, 1974, Rink. p. 1299 (tiesioginis taikymas; laisvė teikti paslaugas)

Byla 41/74 Van Duyn, 1974, Rink. p. 1337 (tiesioginis taikymas; laisvas judėjimas)

Byla 11/77 Patrick, 1977, Rink. p. 1199 (tiesioginis taikymas; įsisteigimo teisė)

Byla 70/83 Kloppenburg, 1984, Rink. p. 1075 (direktyvos; tiesioginis taikymas)

Byla 152/84 Marshall, 1986, Rink. p. 723 (direktyvos; tiesioginis taikymas)

Byla 103/88 Fratelli Costanzo, 1989, Rink. p. 1839 (direktyvos, tiesioginis taikymas, sąlygos, pasekmės)

Byla 322/88 Grimaldi, 1989, Rink. p. 4407 (rekomendacijos, tiesioginio taikymo nebuvimas, nacionalinių teismų pareiga atsižvelgti)

Byla C-188/89 Foster ir kt., 1990, Rink. p. I-3313 (direktyvos, horizontalus tiesioginis poveikis)

Byla C-292/89 Antonissen, 1991, Rink. p. I-745 (Ministrų Tarybos pareiškimas protokole, pareiga atsižvelgti aiškinant)

Byla C-91/92 Faccini Dori, 1994, Rink. p. I-3325 (direktyvos, horizontalus tiesioginis poveikis)

Byla C-431/92 Komisija prieš Vokietiją, 1995, Rink. p. I-2189 (direktyva; objektyvus teisinis poveikis)

Byla C-465/93 Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt., 1995, Rink. p. I-3761 (reglamento galiojimo patikrinimas; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra; laikinosios apsaugos priemonės; sąlygos)

Byla C-469/93 Chiquita Italia, 1995, Rink. p. I-4533 (tiesioginis GATT ir Lomé susitarimų nuostatų poveikis)

Byla C-368/96 Generics (JK) ir kt., 1998, Rink. p. I-7967 (pareiškimai protokole, pareiga atsižvelgti aiškinant)

Byla C-144/04 Mangold, 2005, Rink. p. I-9981 (direktyva; horizontalus tiesioginis poveikis)

Pagrindinės tEisės

Byla 29/69 Stauder, 1969, Rink. p. 419 (pagrindinės teisės; bendrieji teisės principai)

Byla 11/70 Internationale Handelsgesellschaft, 1970, Rink. p. 1125 (pagrindinės teisės; bendrieji teisės principai)

Byla 4/73 Nold, 1974, Rink. p. 491 (pagrindinės teisės; bendrieji teisės principai, bendros konstitucinės tradicijos)

127


Bylos 146/73 ir 166/73 Rheinmühlen Düsseldorf, 1974, Rink. p. 139 ir 33 (apimtis, kuria nacionaliniams teismams privalomi aukštesnių teismų sprendimai)

Byla 175/73 Gewerkschaftsbund ir kt., 1974, Rink. p. 917 (laisvė burtis į organizacijas)

Byla 130/75 Prais, 1976, Rink. p. 1589 (religinių įsitikimų ir tikėjimo laisvė)

Byla 85/76 Hoffmann-La Roche, 1979, Rink. p. 461 (pagrindinės teisės; teisės būti išklausytam principas)

Byla 149/77 Defrenne, 1978, Rink. p. 1381 (pagrindinės teisės; bendrieji teisės principai)

Byla 44/79 Hauer, 1979, Rink. p. 3727 (pagrindinės teisės; nuosavybės teisė)

Byla 293/83 Gravier, 1985, Rink. p. 593 (vienodas požiūris, mokestis už studijas)

Byla 234/85 Keller, 1986, Rink. p. 2897 (laisvė pasirinkti profesiją)

Sujungtos bylos 46/87 ir 227/88 Hoechst, 1989, Rink. p. 2859 (pagrindinės teisės, teisės būti išklausytam principas, administracinės procedūros, būsto neliečiamybė, sąsaja su EŽTK)

Byla 265/87 Schräder, 1989, Rink. p. 2237 (nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, apribojimai)

Byla 5/88 Wachauf, 1989, Rink. p. 2609 (pagrindinių teisių apribojimas)

Byla C-357/89 Raulin, 1992, Rink. p. I-1027 (vienodo požiūrio principas, bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas)

Byla C-97/91 Borelli, 1992, Rink. p. 6313 (pagrindinės teisės, teisinio problemos sprendimo būdo užtikrinimas)

Byla C-132/91 Katsikas, 1992, Rink. p. I-6577 (pagrindinės teisės, laisvė pasirinkti profesiją)

Byla C-219/91 Ter Voort, 1992, Rink. p. I-5485 (saviraiškos laisvė)

Byla C-2/92 Bostock, 1994, Rink. p. I-955 (pagrindinės teisės, nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją; konsultacijos įgyvendinant ES teisę)

Byla C-280/93 Vokietija prieš Tarybą, 1994, Rink. p. I-4973 (nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, apribojimas dėl bendro intereso)

Byla C-415/93 Bosman ir kt., 1995, Rink. p. I-4921 (pagrindinės teisės, laisvė pasirinkti profesiją)

Nuomonė 2/94, 1996, Rink. p. I-1759 (pagrindinės teisės; ES prisijungimas prie EŽTK)

Byla C-55/94 Gebhard, 1995, Rink. p. I-4165 (pagrindinės teisės; įsisteigimo teisė; laisvė pasirinkti profesiją)

Byla C-377/98 Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą, 2001,


128

Rink. p. I-7079 (žmogaus orumas; teisė į fizinį neliečiamumą)

Byla C-274/99 P Connolly, 2001, Rink. p. I-1611 (saviraiškos laisvė)

Byla C-60/00 Carpenter, 2002, Rink. p. I-6294 (šeimos apsauga)

Byla C-112/00 Schmidberger, 2003, Rink. p. I-5659 (Bendrijos teise grindžiamų pagrindinių teisių apribojimai; susirinkimų ir saviraiškos laisvė)

Byla C-276/01 Steffensen, 2003, Rink. p. I-3735 (teisė į veiksmingą teisinę apsaugą)

Byla C-25/02 Rinke, 2003, Rink. p. I-8349 (bendrasis lygybės principas)

Byla C-36/02 Omega, 2004, Rink. p. I-9609 (pagrindinių teisių apribojimai)

bEndriEji tEisės PrinciPai (atrinkti)

Teisinis tikrumas

Sujungtos bylos 18/65 ir 35/65 Gutmann, 1967, Rink. p. 75

Byla 98/78 Racke, 1979, Rink. p. 69

Byla 99/78 Decker, 1979, Rink. p. 101

Byla 61/79 Denkavit, 1980, Rink. p. 1205

Sujungtos bylos 66/79, 127/79 ir 128/79 Salumi, 1980, Rink. p. 1237

Byla 70/83 Kloppenburg, 1984, Rink. p. 1075

Sujungtos bylos T-551/93, T-231/94–T-234/94 Industrias Pesqueras Campos ir kt., 1996, Rink. p. II-247

Sujungtos bylos T-116/01 ir T-118/01 P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, 2003, Rink. p. II-2957

Proporcingumas

Byla 116/76 Granaria, 1977, Rink. p. 1247

Byla 265/87 Schräder, 1989, Rink. p. 2237

Byla C-161/96 Südzucker, 1998, Rink. p. I-281

Byla C-171/03 Toeters, 2004, Rink. p. I-10945

Teisėtų lūkesčių apsauga

Byla 74/74 CNTA, 1975, Rink. p. 533

Byla 120/86 Mulder, 1988, Rink. p. 2321

Byla 170/86 Von Deetzen, 1988, Rink. p. 2355

Byla C-368/89 Crispoltoni, 1991, Rink. p. I-3695

Byla T-119/95 Hauer, 1998, Rink. p. II-2713

Subsidiarumo principas

Byla T-29/92 SPO ir kt. prieš Komisiją, 1995, Rink. p. II-289

129


Byla C-84/94, Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 1996, Rink. p. I-5755

Sujungtos bylos C-36/97 ir 37/97 Kellinghusen ir Ketelsen, 1998, Rink. p. I-6337

Byla C-491/01, British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, 2002, Rink. p. I-11453

Sąjungos pilietybė

Byla C-85/96 Martínez Sala, 1998, Rink. p. I-2691

Byla C-224/98 D’Hoop, 2002, Rink. p. I-6191

Byla C-184/99 Grzelczyk, 2001, Rink. p. I-6193

Byla C-413/99 Baumbast, 2002, Rink. p. I-7091

Byla C-403/03 Schempp, 2005, Rink. p. I-6421

Europos KomisijaEuropos Sąjungos teisės pagrindaiProf. dr. Klaus-Dieter Borchardt

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2011

2011 — 129 p. — 16,3 × 25 cm

ISBN 978-92-78-40732-2

doi:10.2830/46725

Documents

Europos Sajungos Teises Pagrindai