Filo Sofija

© Jovita Valatkait÷, 2007 1 (24)

TURINYS

BENDRIEJI KLAUSIMAI .................................................................................................................................................................... 2

PAGRINDINöS FILOSOFIJOS SĄVOKOS IR ŠALTINIAI................................................................................................................................ 2 FILOSOFIJOS KILMö IŠ MITO .................................................................................................................................................................. 2 FILOSOFIJOS STRUKTŪRA ...................................................................................................................................................................... 2 SANTYKIS SU KASDIENE ŽMOGAUS PATIRTIMI....................................................................................................................................... 3 TALIS .................................................................................................................................................................................................... 3 HERAKLEITAS ....................................................................................................................................................................................... 3

ANTIKA .................................................................................................................................................................................................. 3

ZENONAS .............................................................................................................................................................................................. 3 DEMOKRITAS ........................................................................................................................................................................................ 4 PITAGORAS ........................................................................................................................................................................................... 4 PLATONAS............................................................................................................................................................................................. 4 ARISTOTELIS ......................................................................................................................................................................................... 5

VIDURAMŽIAI ...................................................................................................................................................................................... 5

ŠVENTASIS AUGUSTINAS ...................................................................................................................................................................... 5

RENESANSAS ........................................................................................................................................................................................ 6

NAUJIEJI LAIKAI ................................................................................................................................................................................ 6

RENÉ DESCARTES (RENö DEKARTAS)................................................................................................................................................... 7

EMPIRIZMAS ........................................................................................................................................................................................ 8

JOHN LOCKE (DŽONAS LOKAS) ............................................................................................................................................................ 8 DAVID HUME (DEIVIDAS HIUMAS) ....................................................................................................................................................... 8 IMMANUEL KANT (IMANUELIS KANTAS) .............................................................................................................................................. 8 GEORG WILHELM FRIEDRICH HEGEL (GEORGAS HöGELIS) .................................................................................................................. 9 KARL MARX (KARLAS MARKSAS)........................................................................................................................................................ 9 SOEREN KIERKEGARD......................................................................................................................................................................... 10 ARTHUR SCHOPENHAUER (ARTŪRAS ŠOPENHAUERIS) ....................................................................................................................... 10 FRIEDRICH NIETZSCHE (FRYDRICHAS NYČö)...................................................................................................................................... 10 SIGMUND FREUD (ZIGMUNDAS FROIDAS) ........................................................................................................................................... 11

POZITYVIZMAS ................................................................................................................................................................................. 11

AUGUSTE COMTE (OGIUSTAS KONTAS).............................................................................................................................................. 12

NEOPOZITYVIZMAS......................................................................................................................................................................... 12

L. WITTGENSTEIN (LIUDVIGAS VITGENŠTEINAS)................................................................................................................................ 12

POSTPOZITYVIZMAS....................................................................................................................................................................... 13

EDMUND GUSTAV ALBRECHT HUSSERL (EDMUNDAS HUSERLIS) ....................................................................................................... 13 MARTIN HEIDEGGER (MARTINAS HEIDEGERIS) .................................................................................................................................. 13 HANS-GEORG GADAMER (HANSAS GEORGAS GADAMERIS)............................................................................................................... 15

EGZISTENCIALIZMAS ..................................................................................................................................................................... 15

JEAN-PAUL SARTRE (ŽANAS POLIS SARTRAS) .................................................................................................................................... 15 ALBERT CAMUS (ALBERAS KAMIU) ................................................................................................................................................... 15

STRUKTŪRALIZMAS........................................................................................................................................................................ 16

CLAUDE LÉVI-STRAUSS (KLODAS LEVI-STROSAS) ............................................................................................................................. 16

POSTSTRUKTŪRALIZMAS ............................................................................................................................................................. 16

MICHEL FOUCAULT (MIŠELIS FUKO) .................................................................................................................................................. 17 JACQUE DERRIDA (ŽAKAS DERIDA).................................................................................................................................................... 18

MODERNIZMAS IR POSTMODERNIZMAS ................................................................................................................................. 18

LE CORBUSIER .................................................................................................................................................................................... 19 ZYGMUNT BAUMAN (ZYMUNDAS BAUMANAS) .................................................................................................................................. 20 ANTHONY GIDDENS (ANTONIS GIDENSAS) ......................................................................................................................................... 21 GILLES DELEUZE (ŽILIS DELEUZAS) ................................................................................................................................................... 21 WALTER BENDIX SCHÖNFLIES BENJAMIN (VALTERIS BENJAMINAS).................................................................................................. 22 SUSAN SONTAG (SIUZANA SONTAG)................................................................................................................................................... 22 JEAN BAUDRILLARD (ŽANAS BODRIJARAS) ........................................................................................................................................ 23


Bendrieji klausimai

Pagrindin÷s filosofijos sąvokos ir šaltiniai

Filosofija (philia fl myliu + sophia fl išmintis) Sofistai – vertina išmintį, žinias pagal jų teikiamą nauda, filosofai – vertina pasaulį. Pitagoras (580 – 500 m. pr. Kr.) pirmasis panaudojo „filosofijos“ sąvoką. Kiekvienas mokslas turi savo metodą, šis žodis reiškia meta fl + hodos fl kelias už anapus įprasto žinojimo = methodos. Metodas veda nuo nuomon÷s link filosofinio pažinimo (doxa fl ephisteme). Ephisteme sinonimas yra theos, theoreia, kas reiškia dievišką žvilgsnį, kuriuo dievai, esantys Olimpe žvelgia į žmonių pasaulį. Mitologiniai pradai ilgainiui nunyksta kada filosofija paneigia mitą. Tuomet galime kalb÷ti apie filosofijos atsiradimą.

Filosofijos kilm÷ iš mito

Mitas Filosofija 1. Veikia ir žmonių likimą lemia su įvairiais

reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai 1. Dievus ir pusdievius keičia beasmen÷s

j÷gos 2. Naudojamasi poetiniais įvaizdžiais, tai pasaulio

aiškinimo būdas poetine forma 2. Remiamasi ne poetiniais įvaizdžiais, o

tiksliomis sąvokomis

3. Mitas yra paprastas pasakojimas 3. Laisvą pasakojimą keičia loginiais ryšiais

susijusių teiginių sistema

4. Remiasi tradicija 4. Teorija remiasi ne tradicija ar tik÷jimu, o

proto argumentais ir įrodymais.

Filosofijos atsiradimas buvo savotiškas maištas, nes tradicijos būna kartais beprasm÷s. Greta filosofijos kilm÷s visad kalbama apie jos šaltinius. Tuomet klausiama iš ko konkrečiai kyla filosofija, nepriklausomai nuo to, kuriuo laikotarpiu filosofuojama. K. Jaspersas išskiria 3 pagrindinius neistorinius šaltinius:

1) Nuostaba. Ypač būdinga senov÷s Graikijai. Nuostaba visada skatina nepasitenkinti turimomis žiniomis ir stengtis paaiškinti įvykius. Nuostaba ištinka, bet ji n÷ra metodiškai iššaukiama ar sukonstruojama.

2) Abejon÷. Kaip filosofijos šaltinis siejama su naujaisiais laikais bei R. Dekartu. Jis teigia, kad viskuo reikia abejoti, žmogus nieko negali priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Abejon÷ yra metodiškai iššaukiama, gali abejoti kuo tik nori ir kada nori.

3) Kritin÷s (ribin÷s) situacijos. Jos siejamos su egzistencializmu bei K. Jaspersu. Tai visi žmogiški sukr÷timai kaip mirtis, baim÷, kalt÷ ir kt. Egzistencializmas išryškina prasm÷s klausimą.

Filosofijos struktūra

Filosofija yra neskaidomas, bendras pažinimas apie pasaulį. Graikai susiejo tiesą, g÷rį ir grožį, jie neįsivaizdavo situacijos, kai žmogus žinodamas tiesą elgiasi negerai, jis elgiasi taip tik tada, kai nežino tiesos. Grožis užtikrina pasaulio harmoniją, tod÷l jungia tiesą ir g÷rį. Skirtingo žinojimo rūšys sueina į vieną piramidę, bet graikai teigia, kad žinojimo laipsniai gali skirtis. Žemiausio abstrakcijos lygmens dalykas yra etika (ethos). Su etika graikai glaudžiai sieja fiziką (physis – prigimtis ir gamta). Matematika taip pat susijusi su šiais dviem dalykais, nes ji kalba apie tą patį, tik skaičiais ir skiriasi abstrakcijos laipsnis. Aukščiausia žinojimo forma yra filosofija, nes ji jungia etiką, fiziką ir matematiką. Teigiama, kad aukščiausia filosofijos stadija yra ontologija (onthos + logos = mokslas apie būtį). Viduramžiais virš ontologijos buvo teologija. Gnoseologija ir epistemologija yra pažinimo teorijos. Antikoje dominavo būties teorija. Dekartas prisid÷jo prie to, kad prad÷jo dominuoti pažinimo teorija. Logika išsivyst÷ iš gnoseologijos ir epistemologijos, ji taip pat susijusi su matematika.

Ontologija Gnoseologija/epistemologija Etika, estetika

Toks skirstymo būdas nusistov÷jo XVIII – XIX a. tai buvo tam tikra mokymo programa. Šią sistemą per÷m÷ tarybinių laikų universitetai, dabar tokio aiškaus skirstymo n÷ra. V÷liau skirstymas sud÷ting÷ja, nes atsiranda daugiau disciplinų (meno filosofija, teis÷s filosofija ir kt.). XX. a. atsiranda kitokie struktūrizavimo būdai. Ir filosofija skyla į dvi stovyklas:


1) Kontinentinę (Vokietija, Prancūzija). Atgaivinama ontologija, daug d÷mesio skiriama egzistencializmo ir estetikos klausimams.

2) Anglosaksų (analitinę). Ji skilimo metu dominavo Anglijoje ir JAV. Didesnis d÷mesys skiriamas tiksliesiems mokslams, kaip matematikai ir fizikai.

Dabar perskyros dažniau yra institucin÷s. Lietuvoje yra abiejų stovyklų atstovų ir skirstymas n÷ra aštrus.

Santykis su kasdiene žmogaus patirtimi

Filosofija atsiriboja nuo buitinio žinojimo (sofistų). Iki naujųjų laikų filosofija vis dar yra mokslų motina, po jų, matyti mokslų perskyros. Kai filosofija praranda savo universalumą, iškyla svarbus klausimas, kam filosofija reikalinga. Dvi skirtingos mokyklos aiškina tai skirtingai:

Talis

Pirmoji neigia filosofijos ir kasdienio mąstymo suderinamumą. Vienas iš atstovų yra Talis, kuris vadinamas pirmuoju filosofu, nors paties termino „filosofija“ nevartoja. Filosofija antikoje formuojasi kaip laisvųjų piliečių užsi÷mimas, vergams prieinamas tik praktinis žinojimas. Politine prasme praktiškas žinojimas, nuomon÷, yra menkesnio lygmens. Iki XIX a. tokia pozicija dominuoja ir filosofai d÷mesį turi kreipti į aukštesnius dalykus.

Herakleitas

Antrosios teorijos pradininkas yra Herakleitas. Jis mano, kad ir kasdienis pasaulis vertas teorinio žinojimo. Ne taip paprasta rasti metodą, kuris pad÷tų ne sunaikinti buitinį žinojimą, o jį vertinti. Radikalus lūžis įvyksta XIX a. ir Herakleito pozicija yra reabilituojama (neteisingai nuteisto išteisinimas) ir ima dominuoti. Psichologijoje kasdienyb÷ taip pat reabilituojama (ligonio pasveikimas), teigiama, kad žmon÷s turi įvairių ydų, kurias filosofija gali išgydyti. XIX a. atsiranda sociologija.

Antika

Senov÷s graikai pasteb÷jo, kad mąstymas, priešingai nei kita veikla, operuoja bendromis sąvokomis. Mąstydami galime pereiti nuo konkretyb÷s prie bendryb÷s. Bendryb÷s yra pamatinis mąstymo įrankis, o mąstymas yra logos. Senov÷s graikai man÷, kad mąstymas atskleidžia paties pasaulio ypatybes, taigi jie nedaro jokio skirtumo tarp žmogaus ir pasaulio fl jei žmogaus prote egzistuoja bendryb÷s, tai ir pasaulyje egzistuoja bendryb÷s. Graikai pasaulyje atrado dvigubą tvarką: ta, kuri keičiasi mūsų akyse ir ta, kuri gali būti atrasta per loginius principus. Senov÷s graikų manymu, turi egzistuoti pasaulį vienijantis principas, tas principas išreiškiamas graikišku terminu arche (pradas). Šis principas yra pasaulio pagrindas, be jo pasaulis egzistuoti negal÷tų (sine equa non). Visa senov÷s graikų ontologija yra ne kas kita, kaip šio prado paieškos, jie pirmiausia ieško pagrindiniuose praduose (žem÷, ugnis, vanduo, oras) ir bando išvesti pagrindinį loginį pradą. Talis teigia, kad pasaulio arche yra vanduo, graikams tai yra ir fizikinis, ir prigimtinis, ir loginis elementas (physis). Herakleitas teigia, kad pasaulio pradas yra ugnis, nes ji yra pats dinamiškiausias elementas (dynamis reiškia jud÷jimą). Empedoklis teig÷, kad visi šie elementai yra pasaulio pradas. Pamatinis lūžis Graikijoje siejamas su Anaksimandro filosofija, jis teigia, kad pasaulio pradas yra beribis (apeiron), jis neapibr÷žiamas ir nesutapatinamas su viena fizine medžiaga. Pirmasis filosofas, turintis aiškią ontologinę sistemą yra Parmeninas. Jis paraš÷ veikalą apie gamtą ir apie prigimtį, kuriame teigia, kad mąstymas sutampa su būtimi. Parmenidas išskiria būties savybes:

1. Būtis yra amžina. 2. Ji yra tapati sau. 3. Būtis yra pažįstama tik protu (loginiu mąstymu). Visa tai, kas nepažinta loginiu mąstymu, neegzistuoja

(„būtis egzistuoja, nebūtis neegzistuoja“).

Zenonas

Parmenido mokinys yra Zenonas. Jis nori įrodyti, kad pasaulyje n÷ra jud÷jimo. Jis sugalvoja daug loginių pratimų ir pavadina juos aporijomis (aporeia - situacija be išeities):


Pirmoji aporija yra dichotomija (dalijimas pusiau). Tarkime, kad reikia nueiti kažkokią distanciją, norint tai padaryti, reikia nueiti pusę distancijos, norint nueiti ją – pusę pus÷s ir t.t. Sakykime, kad egzistuoja pasaulis dalomas be galo, bet jei pasaulis būtų dalomas be galo, tada mes niekada nenueitume pačios mažiausios distancijos, nes kiekvieną distanciją būtų galima padalyti per pusę.

Antroji aporija – Achilo ir v÷žlio. Tarkime einant distanciją v÷žlys yra 10 m toliau nei Achilas. Jis nor÷damas prisivyti v÷žlį, tur÷tų įveikti 5 m, o norint įveikti tą atstumą, 2,5 m. ir t.t. jei pasaulis dalus be galo, Achilas niekada nepasivys v÷žlio.

Trečioji aporija – lankininko. Tarkim lankininkas turi pataikyti į taikinį. Kiekvieną atskirą akimirką galima pagauti str÷lę, kai ji nejuda, tokių akimirkų yra be galo daug. Tada Zenonas klausia, kaip iš nejud÷jimo akimirkų gauname judančią str÷lę.

Zenonas teigia, kad jei tai, kas nepažįstama loginiu mąstymu, neegzistuoja, tai ir jud÷jimas tur÷tų neegzistuoti, nes jis nesuprantamas mąstymu.

Demokritas

Demokritas suformulavo atomo teoriją. Anot jo, atomas yra nedalomas ir tai yra vienas iš pasaulio arche, antrasis yra pasaulio tuštuma. Jis atomus supranta, ne kaip šiuolaikiniai fizikai, bet kaip Parmenidas – kad jie yra nematomi, nedalomi ir yra suvokiami tik protu. Anot jo egzistuoja daug skirtingų atomų, o daiktai yra atomų sankaupos, kad daiktai gal÷tų egzistuoti, o atomai jud÷ti, reikalinga tuštuma. Taigi pasaulis daloma ne be galo, o iki atomų, tod÷l pasaulis yra išmatuojamas.

Pitagoras

Pitagoras teig÷, kad pasaulio arche yra skaičius. Pagrindinis skaičius yra vienetas, kaip visiškai savarankiškas elementas. Kadangi pradas yra vienetas, viską galima apskaičiuoti.

Visi šie filosofai vadinami fizikais (nes jie kalba apie pasaulio pradžią, prigimtį). Bet įvyksta posūkis, po kurio žymiai laibiau akcentuojamos žmogaus problemos. Tai siejama su Sokratu (469 – 399 m. pr. Kr.). Sokrato mąstymo principas – akušerija (akušerijos menas – majeutika). Šį būdą jis realizuodavo vaikštin÷damas gatv÷mis ir klausin÷damas klausimų At÷nų gatv÷se. Principo esm÷ – klausti, bet neatsakyti ir „užvesti ant kelio“, kad žmogus pats atsakytų į klausimą. Kod÷l paklausus 100 žmonių jie vienaip ar kitaip atsakys į klausimą? Nes jie turi tiesos pradą, vaizdą, tik d÷l neišprusimo ar nepatyrimo negali jo apibūdinti. Tokie dalykai, kaip tiesa, g÷ris, grožis egzistuoja nepaisant aplinkybių. Platonas tik susistemino Sokrato atradimus. Senov÷s graikų filosofija dažnai skirstoma į ikisokratikus ir posokratikus.

Platonas

Platonas (428 – 347 pr. Kr.), jo teoriją geriausia suprasti prisiminus uolos alegoriją. Jis vadinamas ontologinio dualizmo autoriumi, jis iš dalies seka Parmenidu, tačiau jis neneigia judančio pasaulio. Jis teigia, kad egzistuoja 2 pasauliai (id÷jų ir šeš÷lių).

Id÷jos turi 7 pamatinius bruožus: Šeš÷liai taip pat turi 7 bruožus:

Būtis; Kaita; Amžinumas; Laikinumas; Rimtis; Jud÷jimas; Id÷jos yra nemirtingos, jos neišnyksta; Mirtingumas; Id÷jos visada tapačios sau, jos nekinta; Šeš÷liai kinta; Id÷jos yra nedalomos; Dalomi; Id÷jos suvokiamos protu; Suvokiami jutimais


Dualistinis pasaulio modelis atsiveria tik tiems, kurie jau yra iš÷ję iš uolos. Viena iš pagrindinių sričių – menas, ši sritis yra viena iš pagrindinių ugdymo sferų. Į meną reikia žvelgti atsargiai, nes modelis, į kurį žiūri menininkas yra šeš÷lis, o jo kūrinys – šeš÷lio šeš÷lis, taigi menas nutolęs nuo tikrov÷s dar labiau, nes jis m÷gdžioja fizinį kūną. Tokiu atveju reikia apriboti dalykus, kuriuos galima m÷gdžioti. Reikia, kad žmon÷s m÷gdžiotų tik id÷jas (pirmiausia – dievo id÷ją). Dievas yra login÷ sąvoka, kuri nurodo į tobulybę, taigi iš Homero „Iliados“ ir „Odis÷jos“ reikia išmesti tas vietas, kuriose dievai elgiasi ne pagal id÷ją, tai pat visas neigiamas žmonių emocijas (pvz. baimę). Senov÷s graikams doryb÷s yra paremtos saiko principu, visa tai, kas nepatenka į saiko zoną yra ydos. Platonas, kalb÷damas apie meną, teigia, kad visa tai, kas patenka į saiko zoną gali būti vaizduojama mene, o visa kita demoralizuoja žmones ir to reik÷tų vengti. Taigi liktų vienintel÷ meno rūšis – ditirambai (pagiriamosios giesm÷s dievams). Platonikai niekada nepripažins, kad menas ir tikrov÷ yra skirtingi dalykai.

Aristotelis

Platono mokiniams iškilo fundamentalių problemų. Vienas iš Platono kritikų buvo jo mokinys Aristotelis. Platonas į pirmą vietą iškelia id÷jų pasaulį, mes taip pat esame priklausomi nuo žmogiškumo id÷jų, id÷jos amžinos, jos nekinta, vadinasi ir žmogiškumo id÷ja neišnyksta. Kaipgi išnykus visiems žmon÷ms gali pasilikti jų id÷ja? Taigi Aristotelis paneigia uolos metaforą ir id÷jų dualizmą. Id÷jos, kaip daiktų esm÷s ir daiktų sąvokos, yra pačiuose daiktuose. Aristotelis supranta, kad būties struktūrą galima atskleisti per loginio mąstymo struktūrą, taigi svarstymai apie būtį bus svarstymai apie daiktų sąryšius. Jis išskiria dešimt pamatinių kategorijų, kuriomis mes mąstome apie pasaulį. Pirmoji yra esm÷, ji užduoda klausimą „kas?“. Kitos devynios kategorijos užduoda klausimus apie daikto savybes (kur?, koks? ir kt.). Apie esminius dalykus kalba esm÷s teorija, logika, o kiti mokslai – apie kitas kategorijas. Aristotelis teigia, kad esm÷ yra ankstesn÷ už be kokias savybes. Daiktų esm÷ nesikeičia, o savyb÷s keičiasi. Aristotelis Platono mąstymo neatmeta, bet jį koreguoja. Esm÷ yra gr. ousia, lotynų kalbą tai buvo

išversta kaip substancija. Būties teorija nagrin÷ja būtį, o fizika, teorija apie gamtą, nagrin÷ja, kaip tos esm÷s egzistuoja pasaulyje. Jis teigia, kad pirmas pradas yra daiktų esm÷s, o antrasis pradas yra materija. Gamtoje, pradin÷je faz÷je, daikto esm÷ jau egzistuoja ir yra jau aktuali, o daikto materija yra tik potencialioje būsenoje. Kiekviena ąžuolo gil÷ jau yra ąžuolas. Senov÷s graikų kalboje eidos yra id÷ja, o kartu vaizdas ir daikto esm÷. Login÷s esm÷s ar formos egzistuoja kaip aktyvūs daiktų pradai. Ąžuolas augdamas tampa pačiu savimi ir taip gamta vystosi.

Tuo antikin÷ filosofija nesibaigia, bet ji nebus aptarin÷jama.

Viduramžiai

Viduramžių mokslin÷s teorijos turi du šaltinius: Šventąjį raštą bei senov÷s graikų filosofiją. Viduramžių filosofijos tikslas išreikšti krikščioniškąją pasaul÷žiūrą graikų filosofijos sąvokomis. Šventojo rašto dogmos yra išreiškiamos moksline kalba. Platonas daro didžiausią įtaką viduramžiams iki XIII a., o Aristotelio – nuo XIII a. Nes Aristotelio darbai buvo atrasti tik XIII a.

Vienas pagrindinių skirtumų tarp viduramžių ir antikos filosofijų yra būties sąrangos supratimas. Antikoje pradai yra du, o viduramžiais tik vienas – Dievas, kuris pasaulį kuria iš nieko (ex nihilo). Dievas sukuria tiek daikto formą, tiek materiją, iš kurios daiktas yra padarytas. Šis skirtumas yra labai radikalus palyginus su antika. Antika nenustato tikslaus pasaulio sukūrimo. Kitas svarbus klausimas – dievo ir žmogaus. Antika teigia, jog materija savaime egzistuoja, dievas tik suteikia jam formą, o viduramžių dievas sukuria viską ir jis yra visagalis. Čia iškyla valios predestinacijos klausimas (nulemtumas). Jei dievas nulemia visiškai viską, ar žmogus yra savarankiška būtyb÷? Teodic÷ja – dievo pateisinimas. Jei dievas viską nulemia, kaip tuomet paaiškinti blogį?

Vienas pirmųjų išk÷lęs šį klausimą buvo Šv. Augustinas. Jis teigia, kad pasaulį sudaro vienas pradas ir jis yra dievas, kuris yra g÷ris. Kaip tada atsiranda blogis?

Šventasis Augustinas


P D A

D Šv. Augustinas (350-430 m.) buvo vienas pirmųjų, kuris sprend÷ šiuos klausimus. Jis priklauso bažnyčios atstovams, kurie formavo krikščioniškojo mokymo pagrindus. Jis sako, jog pasaulį sudaro tik vienas pradas – Dievas. Jis yra absoliutus g÷ris. Jis paneig÷ tuo metu egzistavusias erezijas, kad egzistuoja du pradai: g÷ris ir blogis. Jis įveda trūkumo sąvoką (lot. privacio). Egzistuoja tik g÷ris, o blogis atsiranda kaip g÷rio trūkumas. G÷rio trūkumas atsiranda iš laisvos žmogaus valios. „Dievas sukūr÷ žmogų pagal savo pavidalą“ reiškia, kad Dievas sukūr÷ žmogų su laisva valia. Tačiau žmogus yra ne Dievas, tod÷l jis nemoka šia valia teisingai naudotis. Tokiu būdu Šv. Augustinas pateisina dievą ir jo teodic÷ją. Predestinacija. Žmogus gali ne tik dauginti blogį, bet ir prisid÷ti prie pasaulio kūrimo proceso. Dievas gyvena amžinyb÷je. Jis pasaulį jau kaip ir sukūręs, tačiau žmonijai šis procesas dar tik vyksta – Dievui laiko sąvoka neegzistuoja. Mums atrodo, kad pasaulis jau yra sukurtas, tačiau tai yra

klaida. Remiamasi krikščioniškosiomis tiesomis ir laukiama antrojo Kristaus at÷jimo. Taigi ateities sąvoka dar n÷ra realizuota. Iš čia ir kyla žmogaus fundamentali laisv÷, nes jis gali dalyvauti pasaulio sukūrime.

Savaime suprantama, kad šis atsakymas iš teodic÷jos ir predestinacijos klausimus nebuvo galutinis ir vyko nuolatinis ginčas d÷l jų. Kita problema – id÷jų statusas. Išsivysto dvi pozicijos šiuo klausimu:

1. Realistai. Id÷jos egzistuoja pačiuose daiktuose. 2. Nominalistai. Visos tos id÷jos kaip daiktų sąvokos yra tik pavadinimai, vardai.

XII-XIII a. šią problemą sprendžia Tomas Akvinietis. Jis ir yra garsus tuo, kad pirmas perskaito Aristotelį ir jį sukrikščionina. Jis sako, kad, viena vertus, id÷jos egzistuoja iki daiktų ir nepriklausomai nuo daiktų, jis siūlo pasižiūr÷ti, kaip Dievas kuria pasaulį – jis pirma sugalvojo, paskui sukūr÷. Kita vertus, dabartiniame pasaulyje daiktų id÷jos egzistuoja pačiuose daiktuose. Kada mes kalbame apie būdą, kaip žmogus pažįstą pasaulį, tada teisinga nominalistin÷ pozicija. Taigi visos šios teorijos teisingos, tik reikia žiūr÷ti, iš kurios perspektyvos kalbame.

Aristotelis Dievą vadino Formų Forma. Taigi egzistuoja forma, kuri veikia visas kitas formas.

Renesansas

Vienas iš pradinių ir garsiausių renesanso autorių Nikolajus (Mykalojus) Kuzietis (1401-1464). Jo darbuose gerai matosi per÷jimas nuo Viduramžių link Renesanso. Jis atsimena kadaise numarintą begalyb÷s sąvoką. Nikolajus sako, kad pasaulis yra begalinis. Jeigu pasaulis yra begalinis, tuomet yra neįmanoma nurodyti pasaulio centro. Tam tikra prasme, centras yra visur ir kartu niekur. Kuzietis teigia, kad panašiai yra ir su Dievo figūra: Dievas gali būti visur, bet negali pasakyti, kad Dievas yra tas medelis už lango.

Lot. contracio – santrauka. Kiekvienas daiktas yra dieviškumo santrauka. Dievas yra makropasaulis, o kiekvienas atskiras daiktas yra mikropasaulis. Jeigu mikro ir makro pasauliai sutampa, tai eidamas nuo vieno, aš galiu eiti prie kito. Jeigu kiekvienas daiktas yra dieviškumo santrauka, galima tiriant mikro pasaulį sužinoti daugiau apie makro pasaulį.

Renesansas reabilituoja žinias apie žmogų. Prad÷ta manyti, kad geriau pažinę žmogų, geriau pažinsime pasaulį. Tod÷l Renesansas vadinamas antropocentriniu, reabilituojamas skverbimasis į žmogų ir jo prigimtį. Pagal Antiką ir Viduramžius daikto esm÷ yra forma. Žmogus daiktų formos negali keisti. Renesanse sakoma, kad žmogus gali ne tik atkartoti daiktų formas, bet gali ir transformuoti, keisti pasaulį. Jei gali transformuoti, gali ir sukurti, to ko nebuvo pradiniame plane. Tod÷l Renesanse iš esm÷s pasikeičia žmogiškojo originalumo sąvoka. (lot. origo – kilm÷, šaltinis). Būti originaliu menininku reišk÷ art÷jimą prie kilm÷s, šaltinio. Toks žmogus, per kurį Dievas kuria pasaulį, yra originalus. Renesansinio originalumo sąvoka naudojama iki pat šių laikų. Originalus žmogus yra ne tas, kuris seka Dievu, bet kuris perkuria savo paties prigimtį, esmę. Žmogaus esm÷, prigimtis n÷ra užbaigta jokia sielos samprata. Tokia renesansin÷ nuostata turi tokias dvilypes išvadas: viena vertus, renesansinis žmogus įgyja žymiai daugiau laisv÷s. Antra vertus, žmogus, kuris gali nuolat keisti save praranda savo vietą pasaulio struktūroje.

Naujieji laikai


Iš esm÷s visa antika remiasi formule, kad iš logikos galima išvesti visas žinias apie pasaulį (Logika � pasaulis). Galil÷jus nesutinka su tuo ir pasiūlo dar vieną pasaulio supratimo būdą:

Hipotez÷ � vakuumas (galimas pasaulis, idealios sąlygos) � eksperimentas � teisingi ar klaidingi hipotez÷s rezultatai � faktas

Kai prad÷ta detaliau galvoti apie tokią mokslo konstrukciją, buvo suprasta, kad mokslas modeliuoja ir konstruoja pasaulį, o ne tik jį pasyviai stebi. Mokslininkas kuria modelius ir stebi, ar jie pasitvirtina. Jei pasitvirtinę faktai tampa teisingais, faktai panaudojami kelti naujoms hipotez÷ms. Tai l÷m÷ naujųjų technologijų vystymusi, nes modeliai kuriami per matematinę–technologinę gamtotyrą. Matematika jau neb÷ra kelias į aukščiausią žinojimą, bet būdas apmąstyti turimas žinias. Naujųjų laikų filosofai: Galil÷jus, Niutonas, Ren÷ Dekartas.

René Descartes (Ren÷ Dekartas)

Dekartas yra matematikas, kuris ieško aksiomų. Atitinkamai jis elgiasi ir filosofijos srityje, jis ieško absoliutaus žinojimo pagrindo, kurio nereikia įrodin÷ti ir kuris būtų bet kokio žinojimo atspirties taškas. Dekartas analizuoja sąmon÷s turinius.

Pirmas sąmon÷s sluoksnis yra jutimai, bet Dekartas jais suabejoja, nes jie priklauso nuo skirtingų žmogaus būsenų ir n÷ra patikimi kaip akivaizdaus žinojimo pagrindas. Žmogaus jutimai yra riboti ir jis pažįsta tik nedidelę pasaulio dalį.

Antras sąmon÷s sluoksnis yra kūnas. Kūnas yra bet kokio jutimo šaltinis, jis negali būti absoliučiu žinojimo pagrindu, nes kūnas dažnai meluoja.

Trečias lygmuo yra įvairios matematin÷s tiesos. Dekartas teigia, įsivaizduokime, kad pasaulį sukūr÷ ne Dievas, o Didysis apgavikas, kuris visus apgaudin÷ja, kad yra jutimai, kūnas ir du kart du yra keturi. Tod÷l šiuo lygmeniu taip pat negalima pasikliauti.

Absoliutaus žinojimo pagrindas yra susijęs su mąstymo būdu, vadinamu refleksija, tai proto nukreiptumas į save patį, ne į kokį objektą. Kai liečiame objektą, nesvarbu, ką liečiame, neabejotina yra, kad kažką liečiame. Taigi abejoti negalime pačiu lietimo faktu. Dekartas atskiria mąstymo objektą nuo objekto suvokimo būdo. „Turiniai“ gali meluoti, bet mąstymo būdai ne. Iš to išplaukia: cogito ergo sum (mąstau, vadinasi egzistuoju). Dekartas cogito supranta ne vien kaip loginį mąstymą, bet kaip ir vaizduotę, matymą.

Dekartas sukuria naują konstruktą – sąmonę. Platonas neturi sąmon÷s, nes jo laikais tokios sąvokos dar nebuvo. Sąmon÷ apima tiek loginį mąstymą, tiek jutimus. Graikai su tokiu mąstymu nesutiktų, nes šie du dalykai yra atskirti fundamentaliai, jutimai negali koegzistuoti su protu. Pasaulio pagrindu tampa žmogaus sąmon÷, kuri iš principo n÷ra joks daiktas. Tuomet apsiverčia visi pagrindiniai filosofijos uždaviniai: iš mąstymo jau nebeeiname į pasaulį. Vadinasi, pirmoji užduotis yra pažinti žmogaus sąmonę. Kaip iš žmogaus sąmon÷s pereiti į pasaulį?

Dekartas vis d÷lto nebuvo nuoseklus. Ego cogito↔Deus. Dekartas savo sąmon÷je randa Dievo id÷ją ir padaro išvadą, kad Dievo sąvoka yra įgimta. Tuomet jis paneigia pradinius savo svarstymus ir nuo Dievo eina į ego

cogito. Prad÷jęs nuo sąmon÷s Dekartas yra gnoseologas, bet kuomet jis prieina prie Dievo, jis mąsto kaip tradicinis ontologas. Vienas iš Dekarto mąstymo būdų yra gnoseologija ir čia Dievas ateina v÷liau, tai n÷ra akivaizdyb÷. Sakoma, kad tokia Dekarto Dievo interpretacija pavers jį gnoseologine konstanta, kažkuo pastoviu, kas leidžia pažinti pasaulį. Dekartui Dievas tampa garantu pažinti pasaulį.

Deus

Res cogitans Res extensa

Dekartas teigia, kad res cogitans reiškia kiekvieną žmogų kaip mąstančią būtybę. Res extensa yra erdvinis, tįsus daiktas, kuris reiškia išorinį pasaulį. Dievas yra gnoseologin÷ konstanta, kuris leidžia nuo sielos pereiti prie kūno pažinimo. Žmogus nepažintų pasaulio, jei neatrastų šių id÷jų. Dievas yra grandis, jungianti žmogaus sąmonę ir išorinį pasaulį. Mes turime įgimtas daiktų id÷jas, jei jų netur÷tume, negal÷tume pažinti pasaulio.

Dekartas duoda pradžią racionalistų mokyklai. Kitas garsus racionalistas yra Leibnicas. Jis sukritikuoja Dekartą, nes teigia, kad n÷ra tokio dalyko, kaip įgimtos id÷jos. Jis teigia, kad žmonių sąmon÷s pagrindas yra loginiai d÷sniai, tod÷l jis yra racionalistas. Šie d÷sniai nereikalauja pasaulio patvirtinimo. Trečio negalimo


d÷snis yra teisingas visais atvejais (Av~A). Jis apie pasaulį nieko nepasako, bet pasako apie pasaulio mąstymo būdą.

Empirizmas

John Locke (Džonas Lokas)

Oponuojanti stovykla racionalistams yra empiristai. Jie mano, kad sąmon÷s pagrindas yra ne protas, o jutimai. Dž. Lokas teig÷, kad mūsų sąmon÷ neturi jokių įgimtų id÷jų. Sąmon÷je n÷ra jokių duomenų, ji yra tabula rasa. Tik gimę pradedame kaupti duomenis. Per jutimus yra kaupiami duomenys, o žmogui išsivysčius atitinkamu būdu, jis gali juos apdoroti. Visi proto d÷sniai yra išvestiniai jutimų atžvilgiu.

David Hume (Deividas Hiumas)

Kitas garsus empiristas yra D. Hiumas, kuris kritikuoja bet kokius loginius d÷snius. Žmon÷s mano, kad gamtoje egzistuoja kažkokie loginiai d÷sniai (pvz. saul÷ teka visada). Hiumas teigia, kad tai n÷ra loginis

d÷snis ir saul÷ gali vieną kartą imti ir nepatek÷ti, nes iš to, kad saul÷ jau patek÷jo nesuskaičiuojamą skaičių kartų, dar nereiškia, kad ji patek÷s rytoj. Mūsų žinojimo pagrindą sudaro tokios tikimyb÷s ir jų nereikia painioti su logika, nes tikimyb÷s dar n÷ra faktas.

Immanuel Kant (Imanuelis Kantas)

I. Kantas paband÷ suderinti racionalizmą su empirizmu. Jis gyveno to meto Kionigsberge (Kaliningrade). Yra hipotez÷, kad I. Kantas lietuvių kilm÷s. Iki Kanto niekas racionalizmo ir empirizmo sąvokų nenaudojo. Jis sukuria tam tikrą sąmon÷s teoriją, nes įvedama keista figūra, kurios negal÷jo suvokti nei racionalistai, nei empiristai.

Racionalistai remiasi a priori d÷sniais – visi d÷sniai egzistuoja iki patyrimo, epiristai remiasi a posteriori principais – jutimai atsiranda po kažkokio poveikio. Rodos šių dalykų negalima suderinti, bet Kantas sukuria naują sąvoką „apriorines juslumo formas“ – tai laikas ir erdv÷. Ateidami į pasaulį mes turime geb÷jimus visą pasaulį suvokti laike ir erdv÷je. Pabandykime įsivaizduoti daiktą be laiko ar laiką be daiktų, taip pat daiktą be erdv÷s ir erdvę be daiktų. Jis teigia, kad erdvę be daiktų galime įsivaizduoti, bet daiktų be erdv÷s – ne. Šis

eksperimentas parodo kaip mąstome – fizinio daikto negalime įsivaizduoti ne erdv÷je. Erdv÷ ir laikas yra tam tikri akiniai, kurių negalime nusiimti ir negalime tokio sąmon÷s geb÷jimo atsikratyti. Kantas teigia, kad laikas ir erdv÷ yra apriorin÷s juslumo formos, nes tai pagrindas, kaip suvoksime pasaulį.

Antras sąmon÷s sluoksnis yra dvylika loginių kategorijų. Pvz. priežastingumo kategorija leidžia nustatyti ryšį tarp veiksmų. Šią teoriją Kantas išd÷sto veikale „Grynojo proto kritika“. Kantas turi specifinį kritikos supratimą – tai ribų, kuriose galioja grynasis protas, nustatymas. Čia kalbama tik apie pažinimo teoriją ir ji suvokia tik fenomenus (nuo žodžio „reiškinys“). Žiūr÷ti per erdv÷s ir laiko prizmę, reiškia paversti daiktą reiškiniu. Sąmon÷ negali suvokti noumeno (nuo nous – protas). Daikto atskirai mes nesuvokiame. Antroje knygoje „Praktinio proto kritika“ Kantas kalba apie noumeną. Jis konstruoja skirtingas praktines formas. Antra knyga skirta etikai. Apie noumeną galime kalb÷ti tik kaip apie kitą žmogų. Praktinio proto kritika atvers žmogų. Kantas turi pagrindinę formulę, kuri skamba taip: traktuok kitą ne kaip priemonę savo tikslams pasiekti, bet kaip tikslą patį savaime. Jei mes bendraujame su kažkuo kitu d÷l mūsų asmeninių tikslų, nesielgiame moraliai, nes žmogus yra vertingas pats savaime.

Kantas teigia, kad ši formul÷ yra universali ir kiekvienas moralinis d÷snis yra universalus ir galioja visada. Kita Kanto nuostata: elkis taip, kad tavo elgesio norma taptų visuotiniu d÷sniu. Kanto kritikai atkreipia d÷mesį į tai, kad jo elgesio normos yra pernelyg formalistin÷s. Atsirado žmonių, kurie sugalvojo situacijų, kur žmogus


negal÷tų moraliai pasielgti ir taip paneig÷ jo teoriją. Žmogus nor÷damas įgyvendinti vieną normą, paneigia kitą normą. Tada iškyla abejonių, ar moral÷ gali būti proto dalimi.

Kantas sprend÷ kitą problemą: pažinimo teorija ir etikos teorija nesusiveda į vieną visumą, tai yra, kad tarp pažintinio proto ir praktinio proto yra dar kažkas, kas juos jungia. Tod÷l jis parašo trečią knygą „Sprendimo galios kritika“. Jis teigia, kad reikia skirti sąmon÷s galias: pažinimą, etinį santykį ir grožio suvokimą. Taip kalbame apie visus meno objektus. Žiūr÷dami į meno kūrinį retai bandome suprasti jį kaip pažinimą ar etinį santykį, dažniausiai išsakome skonio sprendinius – gražu ar ne. Šie skonio sprendiniai yra universalūs. Sprendimai apie skonį sąmon÷s supratimo vaisius, taigi teisingai naudojantis sąmone visų suvokimas apie grožį bus vienodas.

Georg Wilhelm Friedrich Hegel (Georgas H÷gelis)

Vienas iš Kanto kritikų. Kanto kritikų neįtikino jo teorija, tod÷l jie ieškojo bendro šaltinio, iš kurio kiltų visos žmogaus galios. H÷gelis teigia, kad šaltinis, iš kurio kyla visos žmogaus galios yra absoliutas. Kantas į sąmonę žiūri taip, tarsi ji nesivystytų, jis teigia, kad sąmon÷ yra universali. H÷gelis kalb÷damas apie absoliutą, mini jo vystymąsi. H÷gelis pateikia savo vystymosi versiją, žinoma, kitokią, nei Darvinas. Anot H÷gelio, absoliuto vystymąsi galima suvokti, vystymosi metodu, logika analizuoja statišką pasaulį ir jo vystymąsi. Metodas, kaip galima apžvelgti besivystantį pasaulį yra dialektika. Dialektinis mąstymas susideda iš:

Tez÷s. Antitez÷s (tez÷s priešyb÷). Įprasta logika čia sustoja. Sintez÷s. Sujungia tezę ir antitezę. Sintez÷ tampa nauja teze, kuriai atsiranda antitez÷ ir jos v÷l sintezuojamos.

Visą šį vystymąsi reikia suprasti kaip į viršų kylančią spiralę. Absoliutas vystosi pagal tokią pačią struktūrą. H÷gelis pateikia krikščioniškąją dievo sampratą kaip pavyzdį. Visų pirma egzistuoja dievas, v÷liau jis siunčia savo sūnų, o dar v÷liau – šventąją dvasią, kuri padeda visai žmonijai sugrįžti dievo gl÷bin. Akivaizdu, kad žmonijai sugrįžus dievo gl÷bin, ji tampa kitokia, nei buvo sukūrus pasaulį. Tez÷, „Dievas t÷vas“ atitinka logiką, nes ji nagrin÷ja grynąsias mąstymo formas. Antitez÷ yra gamtos filosofija. Sintez÷ yra dvasios filosofija, ji skyla į 3 teorijas:

Subjektyvioji dvasia, ją nagrin÷ja sąmonę. Objektyvioji dvasia, ji nagrin÷ja objektyvuotas (sudaiktintas) sąmon÷s struktūras. Absoliučioji dvasia. Ji savaime skyla į 3 paskutinius elementus:

● Menas. ● Religija. ● Filosofija. Tai filosofija gryniausiu pavidalu.

Visa ši schema apima tiek gamtos vystymosi, tiek istorijos procesus. Visa pasaulio istorija įžengia į Vokietiją, kai filosofija ima dominuoti. Ši struktūra atitinka sąmon÷s struktūrą. H÷gelis suteikia impulsą daugyb÷s sričių apmąstymui, jis nukreipia specifinį žvilgsnį į tas sritis ir nustato jų sistemą, pateikia besivystančio pasaulio modelį. Tai paskutin÷ sistemin÷ filosofija, tod÷l dažnai filosofija dažnai skaidoma iki H÷gelio ir po jo. Tam

skilimui pagrindą suteikia pats H÷gelis. Daugelis H÷gelio kritikų pasinaudodavo jo sukurta sistema, bet H÷gelio teoriją paneigdavo. H÷gelio kritikams nepatiko, kad jis kalb÷jo apie bendrąsias teorines schemas, dvasios vystymąsi. Jis man÷, kad iš pradžių eina abstrakčios struktūros, kurios v÷liau pereina į konkretesnes.

Karl Marx (Karlas Marksas)

Po H÷gelio formuojasi daugyb÷ teorijų, kurios stengiasi nuo abstraktaus lygmens grįžti į konkretų. Filosofai po H÷gelio ieškos elemento, ankstesnio už sąmonę. Jie teigia, kad reikia ieškoti veiksnių, kurie nulemia sąmon÷s darbą. Pirmoji teorija kalbanti apie tai yra marksizmas. Anot Markso, teorijų pagrindas turi būti materialūs dalykai, kurie nulemia dvasios vystymąsi. Taigi Markso filosofija yra atvirkštin÷ H÷gelio. Taigi materija yra baz÷, o dvasia –


antstatas. Dvasią galima suprasti pagal gamybinius santykius. Marksas perima dialektinį vystymosi būdą iš H÷gelio. Vergovin÷ santvarka: gamybos priemon÷s ir rezultatai buvo vergvaldžių rankose, o produktą kūr÷ vergai. Taigi gamintojai visada bus diskriminuojami, santykis tarp tų, kurie valdo gamybos produktus ir tų, kurie gamina, buvo nelygus. Tačiau santykiai tarp šių dviejų klasių nuolat keičiasi ir karts nuo karto įvyksta revoliucin÷s situacijos, kuomet pasireiškia sintez÷ ir pad÷tis susitvarko. Visas šis vystymasis turi spiral÷s formą. Marksas siek÷, kad dingtų bet kokia perskyra tarp tų, kurie valdo gamybinius santykius ir tų, kurie gamina. Taigi galima kalb÷ti apie klasinę, o ne individualią sąmonę. Progresyvioji grandis yra proletariatas. Svarbus yra darbas ir gamybin÷ sąmon÷, ji gali pasikeisti tik revoliucinių situacijų metu.

Soeren Kierkegard

Jis yra pakankamai arti H÷gelio filosofijos, bet ne taip arti, kaip Marksas. Kierkegard tiesiogiai kritikuoja H÷gelį, nes jis teigia, kad H÷gelis paneigia žmogaus egzistenciją. Kierkegard yra vienas pirmųjų egzistencialistų. Jis egzistenciją skaido į stadijas:

Estetin÷. Dominuoja jutimai. Žmogus visuomet renkasi tarp paskirų dalykų. Kierkegard parašo knygą „Arba – arba“, kurioje teigia, kad žmogaus preferencijos gali keistis.

Etin÷. Skiriasi nuo estetin÷s, čia sąmon÷ nukreipta į bendrus dalykus ir prievoles. Pareiga dažnai užgožia jutimus. Etin÷s stadijos pavyzdys Agamenonas (pareiga prieš kariauną išsigelb÷ti ir paaukoti savo dukterį).

Religin÷. Čia susijungia estetin÷ ir etin÷ stadijos. Kierkegard čia primena Abraomą ir Izaoką. Susidaro keista situacija nesuprantama protu, nes Dievas atsiunčia Abraomui Izaoką ir paskui pareikalauja jį atiduoti.

Mąstant logiškai, reiktų pasirinkti iš dviejų: estetikos (sūnus) ir etikos (Dievas). Abraomas su niekuo negali pasidalinti šia problema. Ši patirtis yra neperduodama ir tai yra egzistencijos ypatyb÷. Kiekvienas žmogus turi savo individualią egzistencinę patirtį. Bet galų gale Abraomas tiek realizuoja pareigą, tiek išsaugo sūnų. Taigi tik tik÷jimas paverčia sąmonę vientisą, nes religija yra absurdiška ir neišnagrin÷jama logika.

Arthur Schopenhauer (Artūras Šopenhaueris)

Jis m÷go Kantą ir neapkent÷ H÷gelio, tod÷l jis siūlo grįžti prie Kanto. Kantas nenurodo sąmon÷s vienumo pagrindo. Šopenhaueris teigia, kad tai valia gyventi – elementas, ankstesnis už sąmonę. Tai bendras gyvyb÷s principas. Žmogus turi sąmonę ir gali valią gyventi paversti vaizdiniu ir apmąstyti. Pagrindinis Šopenhauerio veikalas – „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, kuriame jis tai aprašo. Šopenhaueris vienas iš pirmųjų, kuris pozityviai atsigręžia į rytų filosofijas. Budistines ir induistines nuostatas jis integruoja į savo teorijas. Pagrindin÷ budizmo nuostata – „gyvenimas yra kančia“. Taigi valia yra ir gyvenimo, ir kančios pagrindas. Antroji nuostata „valią, kaip kančios priemonę, galima paveikti“. Tai galima padaryti per logiką. Pagrindinis valios neigimo būdas – meditacija. Reikia neigti valios objektyvaciją, kai sąmon÷ tampa vaizdiniu. Etikos tikslas – išsilaisvinimas iš vaizdinių, tai pasiekiama per religijos, meno ar filosofijos formas.

Friedrich Nietzsche (Frydrichas Nyč÷)

Jis buvo Šopenhauerio mokinys, jo elementas, ankstesnis už sąmonę yra galia valdyti. Gyvybin÷ valia, kuri suteikia mums gyvenimo pagrindą nuolat save pranoksta. Įgijusi vieną galią ji nori daugiau, „peržengti save“ paneigdama save pačią. Toks valios siekis visuomet buvo stabdomas, pagrindiniai stabdymo mechanizmai yra:

Platonizmas. Visa id÷jų teorija stabdo valią, nes jutiminis pasaulis t÷ra id÷jų atspindys. Id÷jų pasaulis apriboja žmogų nustato ribas bei apriboja


žmogų etikos lygmenyje. Platoniška ir aristoteliška etika yra saiko etika, nes visos doryb÷s yra saikingos, o kraštutinumai yra ydos. Id÷jų pasaulis nustato ribas žmogaus elgsenai, bet koks saiko peržengimas yra traktuojamas kaip yda. Žmogaus pasaulis yra įkalinamas formose, kurių negali paneigti.

Krikščionyb÷. Nyč÷ teigia, kad Platono teorija yra skirta intelektualams, o krikščionyb÷ – mas÷ms. Krikščionyb÷ taip pat kuria saiko moralę. Jis teigia, kad tokia moral÷ yra sukurta apriboti stipresniojo teises. Valia valdyti taip pat pasireiškia valios stipryb÷s principu. Ir krikščioniškoje Europoje, viskas kas buvo gaivališka, yra ribojama. Nyč÷ teigia: „suklupusį pastumk“, o ne „ištiesk pagalbos ranką“. Į gyvenimo pabaigą Nyč÷ išprot÷jo. A. Hitleris kalb÷damas apie Nyčę cituodavo veikalą, kurį Nyč÷ paraš÷ buvo išprot÷jęs. Hitleriui patiko antžmogio id÷ja, kuris visą laiką save pranoksta. Paskutinysis žmogus yra žmogus vis dar gyvenantis kultūroje (apverstojo platonizmo sąlygomis), o antžmogis – anapus g÷rio ir blogio. F. Nyč÷ parašo kūrinį „Anapus g÷rio ir blogio“. Anot jo, reikia atmesti šeš÷lių pasaulį. Jis teigia, kad vakarietiškas mąstymo būdas yra dualistinis (nes viskas yra supriešinama). Nyčei antžmogis yra individualistas, jis niekimo mases, tai jam asocijavosi su banda.

Sigmund Freud (Zigmundas Froidas)

Dažnai laikoma, kad XX a. daugiausia lemia Marksas ir Froidas. Froidas ieško elemento, ankstesnio už sąmonę, jam tai ne teorin÷, o praktin÷ problema. Froidas bando paaiškinti, kokiu būdu funkcionuoja psichika. Yra tam tikros neuroz÷s formos, kurios nepaaiškinamos įprasta sąmon÷s samprata. Tod÷l jis išk÷l÷ hipotezę, kad be sąmon÷s yra ir pasąmon÷. Jis teigia, tarkime egzistuoja pasąmon÷, ir gydydamas tam tikras neuroz÷s forma ja remsiuosi, jei pacientas išgis, pasąmon÷ tikrai egzistuoja. Nor÷damas paaiškinti ryšį tarp sąmon÷s ir pasąmon÷s jis įsiveda paskaitos metaforą. Vykstant paskaitai studentas pradeda triukšmauti ir po kelių tokių kartų studentas išvaromas už durų, jis pradeda daužyti duris, d÷stytojas užsirakina, o studentas toliau triukšmauja. D÷stytojas yra mūsų sąmon÷s ego (aš), auditorija yra sąmon÷, triukšmaujantis studentas yra nemalonus patyrimas. Mūsų ego nori nukenksminti patyrimą, bet šis yra stipresnis, tod÷l jis išstumiamas už sąmon÷s ribų. Bet jis niekur neišnyksta, o toliau veikia sąmon÷s darbą. Čia, Froido manymu, ir slypi pagrindin÷ neuroz÷s priežastis, nes mūsų sąmon÷s išstumia nemalonius patyrimus, sąmon÷ tik jaučia jų padarinius, bet negali gydytojui pasakyti, kas

suk÷l÷ ligą. Tod÷l Froidas iškelia psichoanalitinį metodą: reikia sąmon÷s turinius skaidyti į smulkesnius ir smulkesnius, tuomet prieisime prie pačių smulkiausių, kurie bus pasąmon÷s turinys.

Pasąmon÷s pagrindas yra lytin÷ energija (libido). Ji gali būti suprasta pagal Šopenhauerio valią gyventi ir Nyč÷s valią būti. Vaikui augant, jo sąmon÷ susiskaido į tam tikrus kompleksus. Tų kompleksų yra nemažai, bet geriausiai žinomi Edipo ir Elektros. Edipo kompleksas – situacija, kai vyriškos lyties kūdikis jaučia prieraišumą motinai ir priešiškumą t÷vui, Elektros – atvirkščiai. Froidas teigia, kad šie kompleksai neišvengiami. Žmonija savo vystymosi eigoje susikūr÷ tam tikrus tabu. Pavyzdžiui, žmonija yra uždraudusi incestą, o vykstant tokiems procesams vaikui augant įvyksta sublimacija (kažko pakeitimas kažkuo kitu). Jei sublimacija įvyksta skausmingai, žmogui išsivysto neuroz÷. Išsiaiškinę tokią struktūrą, galime pažvelgti į psichikos darbą, kuri turi 3 lygmenis:

Id. Visa ši terp÷ papuola į pasąmon÷s turinį. Ego. Dalis ego yra sąmon÷s, o kita dalis yra pasąmon÷s terp÷je. Tai konkreti, individuali variacija tarp id ir superego. Superego. Visas superego yra sąmon÷s terp÷je. Tai išsivystę kultūros, civilizacijos d÷sniai bei tabu.

Vienas iš Froido metodų – laisvųjų asociacijų. Pacientas turi pasakyti, kokios asociacijos šauna į galvą, kai psichiatras pasako kokį nors žodžių junginį (pvz. raudonas obuolys). Taigi psichiatras turi klausytis ne tik to, kas pa.sakoma, bet ir to, kas nutylima. Kartais pacientas padaro nevalingų klaidų (vietoj vieno pasako kita). Froidas tai vadina riktais, ir teigia, kad šių klaidų metu pasirodo pasąmon÷s turinys be ilgų analizių.

Pozityvizmas

Tarp XIX a. ir XX a. įvyksta lingvistinis posūkis kultūroje. Posūkis visada turi 2 elementus: nuo ko nusisukama ir į ką atsisukama. Lingvistiniame posūkyje nusisuka nuo bekalb÷s sąmon÷s ir atsisuka į kalbančią sąmonę


(pvz. Dekartas man÷, kad kalba yra klaidų šaltinis). Kalba tampa reikšmingesniu vienetu už mąstymą, sąmonę. Atsisukama į kalbą, nes manoma, kad kalbos struktūra gali paaiškinti pasaulio struktūrą. Viena iš lingvistinio posūkio ištakų yra pozityvizmas.

Auguste Comte (Ogiustas Kontas)

Pozityvizmo pradininkas yra O. Kontas. Pozityvistai kritikuoja metafizinį mąstymą (elementus, kurie yra nepažinūs). Pozityvistai įsivaizduoja, jog metafizika dar÷ vieną klaidą: įsivaizdavo daiktą, kaip sudarytą iš 3 dalių (centrin÷ dalis yra kaip daiktas funkcionuoja, iš kair÷s jo priežastys, o iš dešin÷s – jo tikslai). Viduramžiais teigiama, kad daikto priežastis ir tikslas yra dievas, tai vadinama teleologine samprata. Pozityvistai teigia, kad tokiomis mokslin÷mis priemon÷mis nieko negalima sužinoti nei apie daiktų priežastis, nei apie tikslus. Pozityvistai teigia, kad iki tokio pozityvaus etapo buvo einama per 3 stadijas:

Teleologinis. Pasaulis aiškinamas per Dievą. Metafizinis. Pasaulis aiškinamas per abstrakčias struktūras. Pozityvistinis. Pasaulis aiškinamas per daiktus, kaip jie reiškiasi šiame pasaulyje.

Šią poziciją perima neopozityvistai, kurie šią poziciją susies su kalba. Savo ruožtu neopozityvistai yra veikiami Vitgenšteino, kuris n÷ra neopozityvistas. Jis sukūr÷ kalbos ir pasaulio atspind÷jimo teoriją. Norint suprasti pasaulį,

reikia suprasti kalbą. Kalba turi 3 elementus ir atitinkamai pasaulis tur÷s 3 elementus:

Kalbos lygmuo: Pasaulio lygmuo: 1. Žodis 1. Objektas 2. Paprastieji sakiniai 2. Dalykų pad÷tys 3. Sud÷tiniai sakiniai 3. Faktai

Neopozityvizmas

Ludwig Wittgenstein (Liudvigas Vitgenšteinas)

Jis sako, kad vadinamoji mokslin÷ pasaulio samprata, savaime suprantama, yra faktin÷ pasaulio samprata. Jis teigia, jos 3 esmin÷s sritys lieka už faktinio pasaulio ribų: mistika, etika ir estetika. Šie elementai logine kalba neišreiškiami. „Apie ką negalima kalb÷ti, apie tai reikia tyl÷ti.“ Galime kalb÷ti tik apie dalykus, kurie paremti faktais.

Neopozityvistai mano, kad mistinis pasaulis n÷ra svarbus. Jie nagrin÷ja kalbą tik per loginę struktūrą. Jų manymų, kiekvieną teoriją reikia išskaidyti į sud÷tinius sakinius, o jų atitikmuo yra faktai. Tuomet reikia atlikti eksperimentus, ar sud÷tiniai sakiniai atitinka faktus. Pirmas žingsnis yra verifikacija: faktų tikrinimas ar šie atitinka sud÷tinius sakinius. Kitas žingsnis – falsifikacija: galima netikrinti visų sakinių, reikia išskirti bazinius teorinius teiginius ir patikrinti, ar jie n÷ra klaidinti ir jei šie teiginiai n÷ra klaidingi, teorija yra teisinga. D÷l to neopozityvistai yra vadinami loginiais pozityvistais.

L. Vitgenšteinas suprato, kad žmon÷s kalba apie daug dalykų, kurie nepatenka į jo teorijos r÷mus. Ankstyvajame etape jo tikslas yra dirbtin÷

kalba, v÷lyvajame – natūrali kasdien÷ kalba. Kiekviena situacija yra tam tikrame kontekste ir kiekvienas kontekstas suteikia kalbai teisingumą ar klaidingumą. Jis įsiveda kalbinio žaidimo kategoriją. Kiekviename kalbiniame žaidime egzistuoja specifin÷s taisykl÷s ir konkretus žodis įgauna skirtingas prasmes. Kalbinius žaidimus atitinka tam tikros gyvenimo formos. Vienas žaidimas nebūtinai turi būti suprantamas kitam, kuris to žaidimo nežaidžia. Ši teorija padaro didelę įtaką Kembridžo kasdien÷s kalbos mokyklai (postpozityvizmo).


Postpozityvizmas

Jis remiasi kalbinio žaidimo teorija. Kalbinio žaidimo teisingumas ar klaidingumas priklauso nuo efektyvumo. Kai kurie postpozityvistai teig÷, kad mokslas neturi jokios linijin÷s istorijos. T. Kunas paraš÷ knygą apie mokslinių paradigmų revoliucijoje, taigi pagal jį linijin÷s istorijos n÷ra, o egzistuoja daug paradigminių lūžių. Visa ši tradicija yra vadinama analitine filosofija. Visai kita teorija yra kontinentin÷s filosofijos.

Edmund Gustav Albrecht Husserl (Edmundas Huserlis)

Ši teorija neaptarnauja vien tik mokslo teorijų. Ji atgaivina daug įvairų problemų. Pirmoji mokykla yra fenomenologija (nuo fenomenas – gr. reiškinys). Jos pradininkas yra E. Huserlis, kuris buvo matematikas. Patetika pergyveno pagrindų kriz÷s problemą, nes nebuvo aišku, kas pagrindžia pačią matematiką. Huserlis man÷, kad ją pagrindžia sąmon÷s teorija. Fenomenologija tur÷jo didelę įtaką ir daug dalykų yra reikšmingi iki šiol. E. Huserlis pirmiausia performuoja Dekarto filosofiją: centrin÷ Dekarto kategorija yra cogito (mąstau) tai sąmon÷s veiksmas. Dekartas nežinojo, kaip iš sąmon÷s pereiti prie pasaulio. Pirmasis principas yra dievas, nes jis yra per÷jimo prie pasaulio garantas. Cogitatum (pamąstyta) tai atspindi pasaulį. Huserlis nubraukia dievo sąvoką, nes tai nereikalingas elementas – cogito ir cogitatum yra 2 to pačio fenomeno dalys ir jokio jungiamojo elemento jiems nereikia. E. Huserlis teigia, kad sąmon÷ sudaryta iš tokių fenomenų, kurie turi šiuos 2 polius. Visas mūsų sąmon÷s laukas sudarytas iš daugyb÷s fenomenų. Visi fenomenai yra laikiški (Dekartas neman÷, kad laikas iš esm÷s keičia

sąmonę). Jei mes aprašin÷jame žiūr÷jimo procesą – į tai įtraukiame ir cogito ir cogitatum. Neįmanoma fenomeno aprašyti be laiko. Ši aprašymo procedūra niekada nesibaigia. E. Huserlis teigia, kad reikia aprašin÷ti tik tuos veiksmus, kuriuos turime galvoje. Žmogus dažnai „nušoka“ į tam tikras žinojimo sritis, kurių jis fenomenologiškai nepatiria, tod÷l reikia susilaikyti nuo patyrimo, kurio faktiškai nepatiriame. Tai nereiškia, kad reikia atmesti natūralią kasdienę sąmonę.

E. Huserlis teigia, kad kiekviena fenomenologin÷ filosofija turi prasid÷ti nuo susilaikymo nuo išankstinių sprendimų apie daiktą, kurie nekyla iš patirties. Epoche yra susilaikymas nuo sprendimų, kurie neseka iš patirties. Iš čia seka kitas fenomenologinis metodas – redukcija. Kai susilaikai nuo tam tikrų sprendimų, redukuoji savo sąmonę į aprašymų lygmenį. Fenomenologai užsiima vien aprašin÷jimu, bet yra 3 pagrindiniai redukcijos būdai, kurie „nuleidžia“ aprašymą į tam tikrą lygmenį.

Fenomenologin÷ redukcija – susilaikymas nuo išankstinių sprendimų. Eidetin÷ redukcija (eidos – id÷ja). Tai patirtin÷ daikto esm÷, be kurios koks nors daiktas nebūtų savimi. Visos kitos detal÷s yra antrin÷s ir nesvarbios. Transcendentalin÷ redukcija. Nurodo kokiu būdu subjektas pažįsta objektą. Jis nukelia į pamatinį sąmon÷s lygmenį, kur aprašin÷jamos patirties sąlygos.

Laikas yra pati bendriausia patirties sąlyga, tod÷l fenomenai turi būti aprašin÷jami laike. Primityviausias paaiškinimas – kai žmogus nori ką nors prisiminti praeityje, jis negali peršokti į praeitį ir atsiriboti nuo dabarties. Kiekvienas įvykis grimzta į sąmon÷s gelmes.

13.00 13.05 13.10

V÷liau Huserlis teigia, kad laikas apima įvairius socialinius ir kultūrinius reiškinius, juos jis pavadina lebenswelt (gyvenamasis pasaulis). Taigi v÷lyvoji fenomenologija teigia, kad galima aprašyti kasdienybę.

Martin Heidegger (Martinas Heidegeris)

E. Huserlio mokinys, kuris padar÷ 2 esminius pak÷timus – jis nebekalba apie sąmonę, kalba apie egzistenciją. Da-sein (čia-būti). Tai, kas visuomet vadinama žmogaus egzistavimu, yra egzistavimas čia ir dabar. Tai yra pasaulis, kuriame save aptinkame. Pasaulis yra tai, kas egzistuoja dabar. Tai pats maksimaliausias patirtinis


kontekstas. Pasaulis – ne indas, tai mūsų egzistavimo sąlyga (ne mes gyvename pasaulyje, bet mes gyvename pasauliniu būdu). Pagrindinis jo veikalas – „Sein und Zeit“, kuriame išreikšta Platono kritika. Būtis, anot

Platono, yra nelaikiška, nes pasaulis sudarytas iš id÷jų, kurios yra amžinos. Heidegeris egzistenciją susieja su laiku. Kasdien÷ egzistencija yra neautentiška. Das Man geriausiai išreiškia neautentišką egzistenciją, nes tokius veiksmus, kokius atliekame kasdien, daro visi. Heidegeris išskiria 3 Das Man būdus:

Šnekos. Das Man visada šneka, jis nesistengia nieko išsiaiškinti, bet šneka, kad būtų palaikomas pokalbis.

Smalsumas. Jam būdingas paviršutiniškumas, nes žmogus vieną dieną domisi vienu, o kitą jau kitu dalyku. Nuo smalsumo neatskiriamas nuobodulys. Smalsus žmogus nustoja smalsauti ir pradeda nuobodžiauti.

Dviprasmyb÷. Žmogus negali apie kažką spręsti, nes daiktai keičiasi ir tas pats daiktas ar asmuo vieną dieną gali patikti, o kitą – ne.

Das Man Heidegeris vadina vidutinybe. Tai reiškia, kad mes nuo visų savo galimybių esame nutolę vidutiniu atstumu. Į autentišką egzistavimą pereinama, kai suardoma vidutinių atstumų situacija ir žmogus daro konkrečius veiksmus ir sprendimus. Žmogus per pasirinkimą visada įtvirtina savo ribotumą, nes „čia ir dabar“ galima atlikti tik vieną dalyką. Taigi Dasein suvokia savo laikiškumą ir mirtinumą. Autentiškas žmogus yra mirtingas. Autentiškajam Dasein taip pat būdingi keli elementai:

Kalba. Kalbama siekiant kažką išsiaiškinti, orientuojamasi į turinį. Interesas (inter-esse – būti tarp). Jis ne slysta daiktų paviršiumi, bet į juos įsiskverbia. Supratimas. Kai atsiduriame tarp daiktų ir į juos įsigiliname, jis juos supranta.

Mūsų gyvenimo intensyvumui suvokti reikalingas mirtingumo įsisavinimas. Das Man niekada nesugeb÷s gyventi intensyviai, nes jis niekada nesirenka.

V÷lyvasis Heidegeris. Jis teigia, kad visa vakarietiška kultūra yra pernelyg sužmoginta. Jis pradeda svarstyti, ką galima padaryti. Heidegeris užsiima radikaliu visos ankstesn÷s filosofijos kritikos projektu. Visų pirma jis pradeda kritikuoti logiką (logos – mąstymas). Login÷ kalba, anot jo, yra pernelyg agresyvi. Vakarų filosofijos mąstymas visada operuoja matymo sąvokomis (pvz. siela, begriffe, greifen) Tod÷l kiekvienam žmogui reikia prad÷ti matyti dvasios akimis, nes rega yra viena yra agresyviausių juslių. O kadangi filosofija sukonstruota pagal reg÷jimą, jis yra labai grubus. Tuomet buvo sukurtos labai aiškios metodologijos. Jis visai kitokiais būdais bando nusakyti bendrąsias egzistencijos struktūras. Nor÷damas nusakyti savo patyrimą, visada jį nuskurdini (pvz. patyrimas, Erfahrung, fahren). Tod÷l jis bando užsiimti tekstų interpretacijomis, patyrimo ieško senov÷s graikų filosofijoje iki Parmenido, senųjų poetų darbuose. Akcentuodamas poeziją jis visai kitaip interpretuoja mąstymą – ne vizualiniais, bet klausos terminais (hören – klausyti, gehören – priklausyti). Rega reikalauja distancijos, o klausymas verčia prisitraukti daiktus arčiau. Tai mąstymo būdas, kuriame n÷ra prievartinio (sugriebiančiojo) požymio.

Heidegeris įsilieja į hermeneutinę tradiciją ir ją pakeičia. Hermeneutika yra susijusi su dievu Hermiu, kuris yra pasiuntinys tarp dievų ir žmonių, nes žmon÷s nesupranta dieviškosios kalbos. Žmon÷s yra riboti, tod÷l jie ne viską gali suprasti. Hermis yra interpreter – žodinis vert÷jas, interpretatorius. Interpretacija paprastai suprantama kaip savos nuomon÷s išsakymas, bet iš tiesų, tai vertimas į kitą kalbą. Hermeneutika – interpretavimo menas, kuris visų pirma buvo naudojamas ezoteriniams, religiniams tekstams. Už žmogiškų rašmenų yra dieviška prasm÷, kurią reikia paaiškinti. V÷liau ji tampa Biblijos interpretavimo menu, nes Bibliją reikia išversti iš dievo kalbos į žmonių kalbą. Dar v÷liau hermeneutika naudojama kaip meno kūrinių interpretavimo menas. Kiekvienas kūrinys papuola į kelis kontekstus, kurių plačiausias yra lebenswelt. Hermeneutas supranta, kad meno kūrinys n÷ra atskiras, jis yra susijęs su kitais kūriniais bei kontekstais. Pvz. norint suprasti Moną Lizą, reikia žinoti visą L. da Vinči gyvenimo kontekstą. Interpretavimas šiuo atveju yra renesanso laikotarpio „kalbos“ išvertimas į interpretatoriaus kalbą.

XX a. pr. buvo bandymas paversti hermeneutiką mokymosi įrankiu visuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Heidegeriui hermeneutika jau n÷ra tik religinių tekstų interpretavimas, jam tai buvimas pasaulyje ir pasaulio supratimo būdas. Hermeneutinis ratas yra išvadų pavertimas faktais, naudojamais hipotezei. Loginis ratas yra panašus, logikos metodai:

Dedukcija. Iš žinių apie pasaulį išvedamos žinios apie žmogų. Indukcija. Renkamos įvairios atskiryb÷s, kurios sudedamos į bendrybę.


Tam, kad suprastum pasaulį, turi suprasti žmogų, o kad suprastum žmogų, turi suprasti pasaulį. Tai nuolatinis hermeneutinis ratas, kuris ir yra žmogaus egzistavimo būdas. Tai begalinis procesas.

Hans-Georg Gadamer (Hansas Georgas Gadameris)

Jis per÷m÷ iš Heidegerio nuostatą, kad hermeneutika yra egzistavimo būdas ir išskyr÷ 3 pagrindines sritis, per kurias save suvokiame:

1. Kalba. Joje atsispindi lebenswelt, tai „horizontas“ – gyvenimo kontekstas. Nor÷damas išversti iš vienos kalbos į kitą, turi išversti ir gyvenimo kontekstą.

2. Istorija.

3. Menas. Jis turi 3 pamatines charakteristikas:

Žaidimas. Visuomet susijęs su 2 dalykais:

• Nepraktin÷ veikla, išlaisvinta iš konkrečių praktinių tikslų. • Taisykl÷. Ta laisva veikla turi taisykles (pvz. futbolas).

Simbolis. Menas dažnai siejamas su simboliniu dalyku, visose skirtingose epochose skirtingai suprantama, ką simbolizuoja menas. Meno kūrinys yra gyvenamojo pasaulio kontekste.

Švent÷. Gadamer atkreipia d÷mesį, kad švent÷ yra kasdienio laiko sustabdymas. Menas taip pat reikalauja šventinio suvokimo.

Egzistencializmas

Kai kurie teigia, kad pirmasis egzistencialistas yra Kierkegard, kiti mano, kad tai Heidegeris, dar kiti laikosi nuomon÷s, kad tai Šv. Augustinas. Egzistencializmas yra literatūrinis jud÷jimas bei filosofin÷ kryptis. Vienas iš atstovų – A. Kamiu. Egzistencializmas reiškia ÷jimą į išorę. Jis yra skaidomas į 2 rūšis:

Religinis. Išor÷ arba galutin÷ prasm÷ jiems yra dievas. Vienas iš atstovų – K. Jaspersas, jis teigia, kad filosofija kyla iš 3 pagrindinių elementų: nuostabos, abejon÷s, kritinių situacijų. Pamatinis šaltinis, iš kurio kyla filosofiniai klausimai yra ribin÷s situacijos (mirtis; vokiečių tauta, kuri turi kolektyvinę ribinę situaciją).

Ateistinis. Išor÷ jiems yra pasaulis. Vienas ryškiausių atstovų – Ž. P. Sartras, žymiausias jo kūrinys „Būtis ir niekas“.

Jean-Paul Sartre (Žanas Polis Sartras)

Jis teigia, kad nesąmoninga būtyb÷ nemąsto, tod÷l jiems ir nekyla kausimų, o vienintel÷ gyva būtyb÷, kuri apie tai galvoja yra žmogus, vadinasi jis visada bus lyg neužbaigtas projektas. Klausimas apie gyvenimo prasmę kyla tada, kai žmogus stokoja gyvenimo pilnatv÷s. Anksčiau egzistencija buvo tik antraeil÷ problema, nes pirmoji buvo esm÷. Egzistencializmas turi prad÷ti galvoti apie egzistavimą. Jei klausin÷jame, koks yra žmogus, reikia klausti, kaip jis egzistuoja. „Jei norite mane sutikti ir suprasti, kas aš esu, reikia manęs ieškoti gatv÷je“. Nes būtent ten atsiskleidžia žmogaus egzistencija. Tokią situaciją

geriausiai atskleidžia Ž. Sartro kūrinys „Šleikštulys“. Čia šleikštulys yra egzistencijos metafora – iš vidaus į išorę.

Albert Camus (Alberas Kamiu)

Kitas ateizmo atstovas yra A. Kamiu. Kurį laiką jis buvo Ž. Sartro kolega. Jis sako, kad filosofijos centre yra neegzistencijos – savižudyb÷s klausimas. Žmon÷s visada vengia spręsti pagrindines problemas, jei spręstume problemą ar gyvenimas turi prasmę, jei nusprendžiame, kad jis prasm÷s neturi, vienintel÷ sąžininga išeitis būtų


savižudyb÷. Jokia kita filosofijos sritis nenor÷jo anksčiau pripažinti, kad gyvenimas yra beprasmis, yra absurdas. Tai slypi žmogaus ir pasaulio prasilenkime. Galimi 2 absurdo išvengimo būdai: surasti prasmę pasaulyje, įsivesti galutinį prasm÷s pagrindą – Dievą. Ne mažiau klysta ir tie, kurie mano, kad atsakymai

randami žmogaus prote ir sąmon÷je. Huserlis įveda fenomenologinį metodą, kuris leidžia aprašyti viską. Teigiama, kad žmogui visada trūksta drąsos išgyventi absurdo situaciją. A. Kamiu sako, kad mūsų egzistencija yra sudaryta iš daugyb÷s veiksmų grandinių. Kai žmogus yra įklimpęs į kasdienius veiksmus, jis klausimo apie gyvenimo prasmę nekelia. Šis klausimas kyla iš absurdo pajautimo, kai nutrūksta viena iš gyvenimo grandžių. Anot egzistencialistų, visas gyvenimas yra balansavimas and skustuvo ašmenų. A. Kamiu teigia, kad reik÷tų priimti absurdą, reikia maištauti prieš jį jo neneigiant. Reikia gyventi būtent tod÷l, kad prasm÷s n÷ra.

Gyvenimo intensyvumą kaip tik ir suteikia gyvenimo prasm÷s nebuvimas. Negali surasti prasm÷s ar laim÷s nes tokių dalykų, kurie tur÷tų išankstinę prasmę, n÷ra. Tai reiškia, jog n÷ra tikslo siekti idealų, nes viskas duota čia ir dabar. Tokių teorijų, kaip ir literatūrinių id÷jų yra daug.

Struktūralizmas

Filosofijoje kilo pasipriešinimas egzistencializmui, nes jis susisaistęs su literatūra. Atsirado įvairių krypčių, kurios grąžino filosofiją į akademiją. Tai buvo struktūralistai. Jie visų pirma, žiūri į kalbos struktūras, kurios leidžia paaiškinti daug visuomeninių procesų:

Struktūralistinio metodo formavimasis lingvistikoje. Buvo pasteb÷ta, kad kalba turi struktūrą, o gramatika yra tos kalbos struktūra. Kalba, kaip struktūra, yra svarbesn÷ už bet kokį darinį.

Struktūralistinio metodo pritaikymas kitoms kultūros sritims analizuoti. Tai buvo radikalus posūkis filosofijoje.

Claude Lévi-Strauss (Klodas Levi-Strosas)

Pirmasis, kuris siejamas su šiuo etapu yra C. Levi-Strauss. Jis analizavo pirmykštę visuomenę ir jų mitus, pirmykšt÷s visuomen÷s yra struktūrin÷s ir nekintančios, jos nesivysto. Jis teig÷, kad reikia išskirti binarines opozicijas. Pirmykštes bendruomenes sudaro mitai, kurie susiję su šiomis binarin÷mis opozicijomis. Pavyzdžiui, viena iš jų yra gyvenimas-mirtis, sukultūrintas pasaulis-nesukultūrintas pasaulis, nuoga-aprengta. Kalbos karkasas yra gramatika, o mitų – binarin÷s struktūros.

V÷liau tarp struktūralistų atsirado autorių, kurie ÷m÷ taikyti šį metodą reiškiniams, kurie nuolat kinta. Pvz., R. Barthes analizavo madą. V÷liau iš to išsivysto semiotika – mokslas apie ženklus. Prie to prisid÷jo ir A. J. Greimas – lietuvių išeivis. Semiotika, pasirodo, apima daugiau temų nei gramatiką.

Ž ↑

S ← Ž → O

Ženklo santykis su O yra semantika. Ženklo santykis su kitu ženklu yra sintaktika. Ženklo santykis su S (subjektu) vadinama pragmatika. Šis metodas bus pritaikomas pačioms įvairiausioms sferoms. Ypač naudinga tai atsiradus 3 struktūralizmo etapai. Kai į pirmą planą išeina kintantys faktai.

Poststruktūralizmas

Dažnai kalbama ne apie struktūras, bet apie lūžius ir pokyčius. Taigi 1968 m. revoliucija Prancūzijoje, yra ir akademin÷s visuomen÷s vaisius. Šie struktūralistai kartais vadinami poststruktūralistais, nes jie iš esm÷s neigia pirmąjį struktūralizmo etapą.


Michel Foucault (Mišelis Fuko)

Jo teorija skirstoma į 3 etapus:

Žinojimo archeologija.

Galios genealogija.

Subjekto hermeneutika.

Žinojimo archeologija. Archeologas iš puodo šuk÷s hipotetiškai sudaro viso puodo vaizdą. M. Fuko pasirenka bet kokį marginalinį epochos kūrinį ir iš jo išveda žinias apie visą epochą.

Galios genealogija. Ji nukreipta į žmonių ir daiktų sąryšius laike. Tai reiškia, kokiu būdu, kaip susiformavo galia, šiuolaikin÷ visuomen÷, kuri yra galios santykių produktas. Pagrindinis veikalas yra „Disciplinuoti ir bausti“, kurio pagrindin÷ kategorija yra panoptikumas – idealus kal÷jimas. Kal÷jimas turi būti apvalus, kurio viduryje yra steb÷jimo bokštelis, kur s÷di prižiūr÷tojas. Toks modelis remiasi žvilgsnio asimetrija, nes prižiūr÷tojas mato kalinį, o kalinys

niekada nemato prižiūr÷tojo. Kadangi kalinys nežino, ar yra stebimas, jis jaučiasi, tarsi būtų stebimas visą laiką. Tokia priežiūra iš išor÷s perkeliama į kalinio vidų. Priežiūros ir disciplinos šaltinis yra pats prižiūrimasis. Iš tokios žvilgsnio asimetrijos kyla, kad priežiūra deindividualizuojama ir automatizuojama. Priežiūros procedūra tampa nenutrūkstama, visuotin÷. Šis pavyzdys parodo, kaip yra konstruojamos vakarų visuomen÷s galios sistemos. M. Fuko sako, jog pirmieji bandymai tokiu būdu prižiūr÷ti visuomenę yra įvairūs naujųjų laikų dokumentai, kurie pad÷davo kontroliuoti žmonių elgesį epidemijų metu (maras ir raupsai). Žmogus yra išberiamas ir anksčiau buvo manoma, kad tai yra Dievo rykšt÷. Kada miestas susidurdavo su maro epidemija, reik÷davo suvaržyti jud÷jimą bei registruoti žmones, jų sveikatos būklę. M. Fuko teigia, kad tai pirmoji žmonių registracija. XIX a. šie 2 mechanizmai sueina į vieną: žmon÷s registruojami ir izoliuojami. Anksčiau raupsuotieji buvo laikomi nenormaliais, nemoraliais žmon÷mis. Dabar šie žmon÷s n÷ra išstumiami iš visuomen÷s, o registruojami ir gydomi. Normalumas yra konstruktas, taigi normalūs žmon÷s yra konstruojami. Pirmoji institucija yra mokykla. V÷liau prisideda kareivin÷s, ligonin÷s, darbo vieta. Ekonomikoje vyksta pamatinis lūžis: iki šiol tai buvo negatyvu, o dabar šis negatyvus žodynas perkoduojamas į pozityvų ir konstruojamas naudingas individas. Taigi įvairiomis skatinimo priemon÷mis yra konstruojamos naudingos individo savyb÷s. Iškyla klausimas, kaip įmanoma laisv÷ tokiomis sąlygomis? Šių dienų visuomen÷je vyksta ginčas: ar visuomen÷ yra panoptikonas ar sinoptikonas (kuris veikia simetrijos principu).

M. Fuko trečiasis etapas – subjekto hermeneutika, arba rūpestis savimi. Tai, nužiūr÷ta iš antikos ir bandyta pritaikyti naujiesiems laikams. M. Fuko antrajame kūrybos etape teigia, kad jokios laisv÷s n÷ra, nes mes esame konstruktai, laisv÷ taip pat yra produkuojama. Važin÷damas JAV ir lankydamas budistų vienuolynus jis pamato, kad budistai gyvena visai kitaip nei dabartiniai žmon÷s ir padaro išvadą, kad galimi tam tikri savęs kūrimo būdai. Bendrąjį tokios kūrybos pagrindą jis suranda antikoje. Rūpesčio savimi formos:

Pasaul÷žiūra, bendras požiūris į save ir pasaulį. Tam tikros savęs kūrimo technikos, vienos iš jų yra nemonin÷s technikos, kurios kuria, lavina mūsų atmintį. Tam, kad suvoktume pasaulį, mes turime save pakeisti ir tai priklauso nuo savęs (tai vadinama subjekto hermeneutiniu etapu). Dekartiškasis cogito. Dekartas labai susiaurina rūpestį savimi ir tai suveda į logiką. Logika yra tai, kas nuo individo nepriklauso, taigi nor÷damas pažinti tiesą, žmogus nebūtinai turi pasikeisti.

Dekartas iš tiesų aprašo tik vieną transformaciją. Kita transformacija yra nuo malonumo link geismo. Antikos pasaulis yra malonumų pasaulis, bet tai nereiškia, kad viskas galima. Šiame laikotarpyje yra daug asketų, kurie harmonizuoja visus malonumus, jie turi savo deramą vietą. Naujaisiais laikais iš malonumo zonos pereina į geismo zoną, malonumas jau yra išreikštas, o geismas dar ne. Visuomen÷ kuria tam tikra kontrol÷s sistemas, kurios reguliuotų geismą. Ankstesniais laikais, žmon÷s išreikšdavo save per malonumus, o naujaisiais laikais jie daug ko netenka. M. Fuko teigia, kad yra tokių sričių, kur yra rūpinimosi savimi apraiškų. Pvz. psichoanaliz÷, čia tiesa vis dar susijusi su subjektu, jis turi suprasti save, kad pasveiktų.

M. Fuko yra diskutavęs su to meto anarchistais, kurie siūl÷ daug išsilaisvinimo programų. Anot Fuko, valdžia n÷ra institucija, tai šis tas daugiau, kuris veikia asimetriniu principu. Tod÷l akademijoje valdžios santykiai taip


pat egzistuoja ir vieni primeta savo valdžią kitiems. Taigi M. Fuko kritikuoja anarchistus už siaurą situacijos supratimą.

Kalb÷dami apie M. Fuko matome poststruktūralizmo specifiką, kuris yra susijęs su 1968 m. įvykiais.

Jacque Derrida (Žakas Derida)

Jis garsus plačia kritika: politikos, religijos, maskulinizmo ir kt. būdamas poststruktūralistu jis vykdo dekonstrukcijos metodą. Anksčiau buvo suprantama, kad centras yra svarbus, o tai, kas periferijoje n÷ra svarbu. Jis teigia, kad periferiniai marginaliniai dalykai nulemia struktūras, suardomas centro ir periferijos santykis, parodant, kad centriniai reiškiniai priklauso nuo to, kas buvo nustumta į periferiją. Visa J. Derrida gali būti suvesta į vieno konstrukto kritiką:

Onto-teo-teleo-fono-falo-logo-centrizmas

Ontocentrizmo kritika. Tokios pozicijos kritika, pagal kurią centrinis dalykas yra būtis. Heidegeris teigia, kad žmogus suvokia savo egzistenciją suvokdamas savo baigtinumą ir mirtingumą. Derrida teigia, kad mirtis yra būtina sąlyga, kad žmogus suprastų savo egzistenciją.

Teocentrizmo kritika. Centrinis vienetas yra Dievas, o periferijoje yra žmogus. Kritikuodamas tokią poziciją Derrida teigia, kad žmogaus būtis nulemia Dievo egzistavimą, nes Dievas yra žmogaus kūrinys. Taigi žmogus kuria dievą kaip savo paties gyvenimo pagrindą.

Teleocentrizmo kritika. Teleos yra tikslas. Teleocentrizmas teigia, kad visa ko tikslas yra Dievas. Visi reiškiniai yra sujungti į vieną, kuris yra valdomas Dievo. Teleocentristais gali būti ir fizikai, ir teocentristai, kurie mano, kad už mūsų gyvenimo yra aukštesn÷ prasm÷. Derrida teigia, kad gyvenimas yra svarbesnis kaip procesas, nei tai, kuo jis baigiasi.

Fonocentrizmo kritika. Tai tokia vakarų kultūros nuostata, pagal kurią centre yra sakytinis žodis, balsas. Taigi užrašyto žodžio statusas yra antrinis. Taip teigia ir Platonas, kuriam kad raštas yra tobulos atminties pakaitalas. Derrida teigia, kad vadinamasis balsas suteikia iliuziją, kad mes tiesiogiai galime į save kreiptis. Hermeneutai teigia, kad nor÷dami suprasti save, turime suprasti pasaulį, tod÷l tokią poziciją kritikuoja. J. Derrida, tai, ką hermenautai vadino pasauliu, yra raštas. Sakytin÷ kalba turi rašto struktūrą, nesvarbu, kad balsas yra pirmas.

Falocentrizmo kritika. Centre yra maskulinistin÷s vertyb÷s j÷ga, drąsa. Tai, kas yra centre, visuomet dominuoja, taigi „vyriškoms“ savyb÷ms priskiriamas moralinis, dorybių statusas. Taigi Derrida teigia, kad „vyriškosios“ savyb÷s priklauso nuo „moteriškųjų“. Svarbu tai, kad iškeliant periferiją, ji netampa centru, o apskritai suardomi centro ir periferijos santykiai. Šiai teorijai priešinga yra M. Gimbutien÷s teorija, kuri teigia, kad matriarchatas buvo senųjų civilizacijų pagrindas.

Logocentrizmo kritika. Pozicija, kur į pirmą vietą yra iškeltas mąstymas, sąmon÷, periferijoje lieka jutimai. Naujaisiais laikais mąstymo vietą centre užima sąmon÷ ir tam tikros mąstymo struktūros. Pirmą rekonstrukcijos judesį šioje srityje atlieka Froidas, kuris teigia, kad sąmon÷ priklauso nuo pasąmon÷s. Anot Derrida, pasąmon÷ nulemia proto funkcionavimą.

Taigi visuomen÷ negali tur÷ti vieno tam tikro centro. Poststrutūralizmas yra glaudžiai susijęs su postmodernizmu.

Modernizmas ir postmodernizmas

J. F. Lyotard išleido knygą apie postmodernizmą. Postmodernizmas tai n÷ra mokykla ar mąstymo sritis, tai tam tikras būvis. Yra 2 būdai atskirti modernizmui ir postmoddernizmui: Istorinis būdas.

Modernas Postmodernas


1. Naujųjų laikų sąmon÷s filosofija. 1. N÷ra jokių grynų sąmon÷s struktūrų, žmogus visada tiesiogiai susijęs įvairiais su kintančiais faktoriais.

2. Apšvietos epocha – tai tik÷jimas natūralia proto šviesa, stengiamasi šią proto šviesą paskleisti po visą visuomenę, žmones reikia šviesti, lavinti.

2. Visas kalbas apie natūralią proto šviesą diskredituoja vienas reiškinys – Aušvico koncentracijos stovykla. Protas atskiriamas nuo moral÷s ir žmon÷s sugeba gamykliniu būdu naikinti kitus žmones.

3. Siejamas su XIX a. prancūzų poezija. Ji bando perlipti per klasikinius grožio kanonus. Naujoji menin÷ kalba suardo tradicinius grožio ir harmonijos kanonus.

3. Negali būti kažkokios fundamentaliai naujos menin÷s kalbos. „Anything goes“.

4. Siejamas su avangardin÷mis meno kryptimis (dadaizmas, siurrealizmas). Tai iškeliama į visuomen÷s priekį.

4. Visos kryptys vienodai tinkamos, n÷ra nieko, kas gal÷tų išsiveržti į priekį.

Konceptualinis būdas.

Modernas Postmodernas 1. Progresas. Modernistai mano, kad visuomen÷ turi

linijinę struktūrą, tod÷l ji turi arba progresuoti, arba regresuoti.

1. N÷ra jokio progreso, kultūra n÷ra vystymasis, ją sudaro bendramačių ir nebendramačių reiškinių sąveika. Šiuolaikin÷ kultūra yra tokia skirtinga, kad jai matuoti reikia kitokių matų.

2. Metanaratyvai (mažieji pasakojimai). Tai pasaul÷žiūra, kuri stengiasi paaiškinti ir pasaulį, ir save pačią.

2. Mažieji naratyvai. Metanaratyvas gali paaiškinti vieną pasaulio dalį, bet ne visą pasaulį ar pačią save.

3. Uždaras. 3. Atviras. 4. Homogeniškas (vienalytis). 4. Heretogeniškas (skirtingas). 5. Universalistinis (galiojantis visiems laikams). 5. Pliuralistinis (sudarytas iš daugyb÷s skirtingų

darinių.

Moderno ir postmoderno ginčas architektūroje yra pats aršiausias. Jis gali būti „išvedamas“ iš mums gerai žinomo R. Dekarto. Nors jis n÷ra architektas, bet iš pateikia bazę, kurią v÷liau naudoja kiti. Jis teig÷, kad n÷ra jokios prasm÷s lopyti stogo, jei pamatai skyl÷ti. Tai reiškia, kad n÷ra reikalo svarstyti matematiką, jei žinojimo pamatai yra klaidingi. Taigi cogito ergo sum yra tas pagrindas, kurį reikia svarstyti. Sąmonę reikia suprasti kaip miestą, kurį sugriovus statyti naujus pamatus. XIX a. Paryžiaus prefektas baronas Hausmanas sprend÷ Paryžiaus dešiniojo kranto problemą, kuris tuo metu buvo sudarytas iš lūšnynų. Tai buvo pavojinga ir ydinga urbanistiniu požiūriu (neįmanoma praeiti), taip pat politiniu požiūriu – lūšnos yra nekontroliuojamos, ši

teritorija ydinga kriminogeniniu bei sanitariniu požiūriais. Baronas Hausmanas nušlav÷ viską nuo žem÷s paviršiaus ir pastat÷ naują, geometriškai suplanuotą kvartalą ir tik÷josi, kad tuo jis išsprend÷ visas problemas. Jis dar n÷ra laikomas modernistu, bet jis pad÷jo pirmą pagrindą. Modernizmas architektūroje visada kelia politinius, socialinius ir sanitarinius klausimus. Jo tikslas – ne tik statyti naujus pastatus, bet ir konstruoti tam tikrą sąmonę.

Le Corbusier

Modernizmo klasikas – šveicaras Le Corbusier. Jis teig÷, kad reikia pastatyti naują, geometriškai suplanuotą miestą. Jam namas yra tam tikra mašina gyventi, tai detal÷, kuri koordinuojama tarpusavyje sudaro gražų miestą. Modernistin÷s architektūros bruožai:


1) Asketizmas (nestiliškumas). Architektūrai nereikia praeities ir nereikia stiliaus, modernizmas stilių ištrina. Vietoj stiliaus modernistai siūlo asketiškumą.

2) Kitas bruožas – minimalizmas (less is more), kuo mažiau detalių, tuo pastatas gražesnis.

3) Dar vienas bruožas – funkcionalumas. Pastato forma yra apspręsta pastato funkcijos. Jei pastatas yra gamykla, vadinasi joje turi būti patogu gaminti. Savo funkcionalumu pastatas yra gražus.

4) Šis bruožas seka ir teorinio mąstymo lygmens – modernistin÷ architektūra yra monocentriška – pastatas turi vieną centrą.

5) Modernistin÷ architektūra yra monofunkciška. Turi būti viena funkcija, o jei yra kelios funkcijos, jos turi būti aiškiai padalintos.

6) Modernizmas iškelia architektūrą aukščiau gamtos. Gamta turi būti pertvarkoma ir permodeliuojama, jai turi būti taikomi tokie patys minimalizmo reikalavimai, kaip ir architektūrai.

7) Modernistin÷je architektūroje vidus yra konceptualiai svarbesnis už išorę.

Le Corbusier siūl÷ perstatyti Paryžiaus centrą, nes jis buvo nusibodęs ir nebetrauk÷ žmonių. Taigi jis siūl÷ nugriauti senus namus, praplatinti gatves bei padidinti žmonių koncentraciją. Planas nebuvo įgyvendintas.

Tokia architektūra buvo stengiamasi formuoti socialinius žmonių santykius (žmon÷s turi daugiau kaimynų, daugiau bendrauja). Buvo manoma, kad visiems žmon÷ms bus sudarytos lygios bendravimo teis÷s, neva n÷ra turtinio skirtumo. Pastatuose imamas naudoti stiklas, nes pastato išor÷ n÷ra svarbi, daug svarbesnis vidus. Remiantis šiuo principu statomi pastatai, su komunikacijomis, laidais bei liftais išor÷je, kad viduje būtų sutaupoma vietos. V÷liau postmodernizmas teigia, kad modernizmas neišsprendžia visų problemų, tod÷l šio stiliaus pastatai imami griauti. Modernizmo pastatuose apsigyveno patys vargingiausi žmon÷s, imigrantai, nusikalt÷liai ir kt. susid÷v÷jusi tokia architektūra n÷ra efektyvi. Postamodernistai paneig÷ visus modernizmo principus:

1) Asketizmas nulemia architektūros monotoniškumą.

2) Less is bore – kuo mažiau, tuo nuobodžiau. Postmodernizmas vertina įvairovę ir eklektiką.

3) Form follows fiction. Fikcija, vaizduot÷ nulemia pastato formą, funkcionalumas n÷ra toks svarbus.

4) Postmodernistin÷ architektūra yra policentriška.

5) Postmodernistinis pastatas gali tur÷ti kelias funkcijas, kurios gali būti įvairios, nesuderintos.

6) Ši architektūros sritis apverčia santykius su gamta. Ji turi būti prisitaikanti prie aplinkos, taip pat ir prie gamtos.

7) Postmodernistai reabilituoja išorę bei stilių.

Postmodernizmas teigia, kad pastatas turi priminti istoriją, ją galima cituoti. Tod÷l šio stiliaus pastatai primena istorines formas.

Zygmunt Bauman (Zymundas Baumanas)

Globalizacijai yra būdingas laiko ir erdv÷s susitraukimas. Dabar vykstantys procesai vyksta per labai trumpą laiko tarpą. Procesai vyksta per suvienod÷jimą ir segmentaciją (išsiskaidymą). Suvienod÷jimą reprezentuoja globalizacija, o segmentaciją – lokalizacija. Lokalus žmogus yra ne per pasirinkimą, o per prievartą. Visuomen÷ skaidosi pagal tai, kiek vienam ar kitam visuomen÷s sluoksniui yra reikalingas mobilumas. Jei žmogus negali būti mobilus, jis atskiriamas nuo globalizacijos. Vadinamieji globalizacijos ir lokalizacijos procesai akivaizdžiausi per kapitalo jud÷jimą, globalizuotas kapitalas neinvestuoja į lokalius išteklius (darbininkus, vietovę), jis investuoja į įmonę ir infrastruktūrą (kelius). Kapitalas vengia įsišaknyti į konkrečią vietovę ir investuoja tik į tokius parametrus, kurie užtikrina kapitalo mobilumą. Visas XX a. ketvirtis į istoriją įeina kaip karas d÷l nepriklausomyb÷s nuo erdv÷s ir

teritorijos. Šiame kare laimi tik labiausiai finansiškai apsirūpinusios korporacijos. Taigi kapitalas vengia susidūrimo su kitoniškumu. Tuos globalizacijos procesus galima įsivaizduoti kaip srautus, kurie tuos „kitus“ apeina. Taigi laikas ir erdv÷ neb÷ra tik fizin÷s kategorijos. Baumanas išskiria 2 epochas:


Klasikinis, ikiglobalizuotas pasaulis. Jame egzistavo dvi erdv÷s – fizin÷ ir socialin÷.

Globalizuotame pasaulyje atsiranda kibernetin÷ (virtuali) erdv÷. Ši trečioji erdv÷ suardo ankstesnius ryšius tarp fizin÷s ir socialin÷s erdvių.

Anthony Giddens (Antonis Gidensas)

Globalizacija yra tolimųjų pasaulio laukų įk÷limas į artimuosius. Anksčiau žinios ateidavo pakankamai l÷tai, tod÷l jos veikdavo artimąjį pasaulį labai menkai arba visai neveikdavo. Dabar vyksta nenutrūkstamas artimųjų ir tolimųjų pasaulio laukų ryšys. Globalizacijoje kartu tai, kas anksčiau priklausydavo artimiesiems laukams, ima priklausyti tolimiesiems, tai lokalin÷s sąveikos išk÷limas anapus lokalinio konteksto. Tas išk÷limas ypač akivaizdus keliose srityse:

Simbolin÷se ženklų sistemose. Akivaizdžiausia simbolin÷ sistema yra pinigai. Anksčiau jie buvo siejama su fiziniais matais. Šiais laikais pinigai yra atsiejami nuo laiko ir erdv÷s (pvz. kreditas). Tai vadinamas iškūnijimo mechanizmu.

Egzistuoja pagrindin÷s ekspertin÷s žinojimo sistemos, tai tokios, kurios aprūpina maistu, rūbais, būstu, vaistais, transportu. Jos aprūpina pačiais reikalingiausiais dalykais. Šių dienų globalizuoto pasaulio sistema pasireiškia tuo, kad šios kategorijos yra globalios.

Jis išskiria 3 ekspertines sistemas, kurios susijusios su žmogaus intymiu pasauliu:

Šeimos teis÷. Ji konsultuoja žmones šeimos reikalais. Anksčiau šiuos reikalus nustatydavo lokaliniai papročiai. Susijusi su žmogaus kūnu bei intymiomis ligomis. Šios ekspertin÷s žinojimo žinios tampa globalios. Susijusi su „siela“. Tai psichiatrija arba psichoanaliz÷. Dabar ekspertas operuodamas globaliomis žiniomis išgydo žmogų.

Giddens sako, kad tokiame pasaulyje žmogus kasdienyb÷je yra atskiriamas nuo egzistencinių savo gyvenimo parametrų. Toks atskyrimas yra sekvestracija. Yra keli pagrindiniai gyvenimo parametrai, kurie atskirti nuo žmogaus gyvenimo:

Pirmas parametras yra gamta, nes žmogus toleruoja ją tik tiek, kiek ji jam paranki. Anksčiau gamta buvo nežinomyb÷, kurią žmogus steng÷si prijaukinti. Dabar žmogus nebeturi pozityvaus santykio su gamta. Jos kitoniškumą jis suvokia tik per gamtos kataklizmus.

Beprotyb÷. Nenormalūs žmon÷s yra izoliuojami ir žmogus praranda sąlytį su kitoniškumu, kitose epochose žmon÷s netur÷jo tokios griežtos normalumo sampratos.

Nusikalstamumas. Kaip ir beprotyb÷, nusikalstamumas yra tam tikra norma, ir elgesys, kuris peržengia tą normą yra kodifikuojamas ir baudžiamas.

Seksualumas. Tai yra tam tikra komercin÷ prek÷.

Ankstesn÷se visuomen÷se natūraliai buvo įsukti į tam tikrą gyvenimo ir mirties ritmą, tačiau dabar žmon÷s gimsta ne natūralioje gyvenamojoje aplinkoje, bet ligonin÷je.

Liga. Ji taip pat yra traktuojama kaip savotiška anomalija, sergantis žmogus neatitinka visuomen÷s normos. Sergama namie ar ligonin÷se.

Mirtis. Gimstama ir mirštama ligonin÷se. Taigi mirtis praranda natūralumo statusą, ji sukrečia kasdienybę ir stengiamasi iš jos pašalinti. Tod÷l gimimas ir mirtis yra traktuojama kaip ligos.

Globalizuotam pasauliui būdinga inversija – pasaulio apvertimas. Inversija yra tokia situacija, kai reiškiniai priklausę tolimiesiems pasaulio laukams, yra įkeliami į artimuosius ir tampa žymiai svarbesni už juos. Žmogus neišvengiamai savo gyvenimo faktus jis tapatina su pasaulio įvykiais.

Gilles Deleuze (Žilis Deleuzas)


Jis išskiria kelis visuomen÷s tipus:

Loginis. Aiškiausias jo pavyzdys yra graikiškasis polis. Erdv÷ polyje organizuojama dviem būdais: • Linijiniu. • Teritoriniu arba geometriniu. Juo yra organizuojami erdv÷s

santykiai, šio būdo kulminacija – Dekarto koordinačių sistema.

Geriausiai tai atspindi šachmatų žaidimas. Reikia įsivaizduoti šachmatų lentą, kuri turi geometriškai aiškią struktūrą. Kiekviena figūra eina tam tikru, apibr÷žtu būdu. Šachmatų žaidimas reprezentuoja ir santykius tarp figūrų, kurie yra iš anksto nustatyti.

Taigi figūros turi savo esmę, kuri gali keistis tik tam tikrais atvejais. Tokiam erdv÷s organizavimo būdui jis pastato nomadinį erdv÷s organizavimo būdą (nomos – gr.). Vadinamoji nomadin÷ erdv÷ n÷ra iš anksto segmentuota. Nomadas stovi centre ir gali jud÷ti skirtingomis kryptimis. Šis nomadinis tinklas vadinamas rizoma. Tokia rizomin÷ erdv÷ yra tiek erdv÷s, tiek laiko organizavimo būdas. Ši erdv÷ tampa aritmetine arba skaitmenine.

Kai kalbama apie laiką, G. Deleuze kalba apie dabarties ir praeities santykį. G. Deleuze išskiria trumpąją ir ilgąją atmintis. Ilgoji visada yra login÷, ji konstruojama pagal loginius principus, ją kuria valstyb÷. Trumpoji atmintis yra horizontali. Mes gyvename nomadin÷je visuomen÷je ir mūsų „šaknys“ yra minimalios, tod÷l visuomet bus bandoma sukurti vertikaliąją atmintį. Įvykis neturi iš anksto nustatytos esm÷s, ji „prikuriama“ post factum. Nomadinę erdvę geriausiai simbolizuoja japoniškas „go“ žaidimas. Figūr÷l÷s neturi jokios nustatytos esm÷s, jos juda visomis kryptimis, nuolat keičiasi teritorijos, nes jos neturi nustatytų ribų.

Deteritorizacija iš esm÷s remiasi teritorijomis, kurios neturi aiškių ribų. Deteritorizacija yra ir figūrų esm÷s nuolatinis peržengimas. Šalia deteritorizacijos egzistuoja ir kitas procesas – redeteritorizacija. Šie procesai yra analogiški globalizacijai ir lokalizacijai. Kibernetin÷ erdv÷ deteritorizuoja, o redeteritorizacija yra naujas tapatyb÷s ir ribų kūrimas.

Walter Bendix Schönflies Benjamin (Valteris Benjaminas)

Paraleliai šiems postmoderniems procesams vyksta ir vadinamieji vizualiniai procesai ir šių dienų kultūra tampa vizualine kultūra. Tai galima suvokti keliomis prasm÷mis. Dar prieš 100 metų mūsų kultūra buvo žodin÷, aukščiausia kultūros forma buvo literatūra. Šių dienų kultūra tampa vizualin÷, yra akcentuojami vizualiniai menai ir masinių informacijos priemonių pl÷tra. Iš pradžių atsiranda dail÷, paskui fotografija, kinas. Ir menas tampa vis masiškesnis: fotografija bei kinas praranda meno statusą, pereinama prie televizoriaus, interneto. Milžiniški skirtumai matyti tarp klasikin÷s dail÷s ir interneto, kuris n÷ra elitinis menas. Tai istorinis aiškinimas, kaip pereiname į vizualinę sritį. Tokį istorinį aiškinimo būdą su konceptualiniu bando derinti V. Benjaminas. Jis vizualumo įsigal÷jimą sieja su specifiniu menu – fotografijos ir kino atsiradimu. Jis sako, kad dail÷ yra vienkartinis menas, čia „turime reikalą“ su originalu ir bet koks kopijavimas yra draudžiamas. Dail÷s kūriniai yra vienkartiniai, fotografija ir kinas yra reprodukuojami, atgaminami ir dauginami kūriniai. Fotografija iš pradžių ir buvo suprasta kaip savotiškas kopijų aparatas. Taigi tarp originalo ir kopijos skirtumo n÷ra. Dail÷s kūriniai visuomet tur÷jo

išskirtinį statusą ir priklausydavo sakralinei kulto sferai. Pvz. religiniai paveikslai yra kulto dalis. Kai kūriniai yra reprodukuojami, jie iš kulto pereina į masinę erdvę ir įvyksta pamatin÷ meno transformacija. Menas susieja su miesto erdv÷mis ir mas÷mis, jis tampa politiniu. Kalb÷ti apie meno prasmes yra visiškai neatsakinga, reprodukuojamas menas privalo tur÷ti politinį matmenį. Klasikinis menas sutampa su fašistine estetika, o masinis menas – su revoliucija.

Tai vienas pirmųjų bandymų įvardyti reiškinius, kurie vyksta atsirandant naujiems menams. Teigiama, jos XX a. 6 – 7 deš. įvyksta vizualinis posūkis kultūroje, vizualumas n÷ra vien tik tapatinamas su vienu ar kitu menu ar masine informavimo priemone, jis tampa patirties perdavimo forma. Įvyksta du pamatiniai lūžiai.

Susan Sontag (Siuzana Sontag)


Pirmąjį lūžį fiksuoja S. Sontag. Ji akcentuoja originalo ir kopijos apsivertimo atvejį. Pagal Platono logiką, centre visuomet yra originalas. Centre yra kažkokios id÷jos, kurios yra amžinos, nedalomos, jos originalios, o tų id÷jų šeš÷liai – fiziniai daiktai yra nuolat atkartojami bei kintantys. Pvz. žmogiškumas niekada neišnyksta, o konkretus žmogus – atvirkščiai. Jei išnyksta kopija, neišnyksta originalas, jos neturi nieko bendro su pačios originalios id÷jos egzistavimu. Pagal S. Sontag mūsų kultūra iki naujųjų laikų funkcionuoja pagal Platono olos metaforą. XX a. kopija tampa svarbesn÷ už originalą – santykis apsiverčia. Šis virsmas yra labai sud÷tingas, o ir pati id÷ja gana keista. Bet reikia tur÷ti galvoje, kad Vakarų kultūroje kopijos buvo siejamos su tuo, kas laikina, kintama ir neturi būties. Kai atsiranda vizualieji menai, jie taip pat atsiranda kaip šeš÷lis. Pasteb÷ta, kad fotografin÷ ir kinematografin÷ akis yra žymiai pranašesn÷ už tikrąją, ji gali žymiai realiau matyti daiktus (greitis, gylis, žvilgsnio pratęsimas). XIX ir XX a. S. Kracauer teig÷, kad tokia akis atperka fizinę realybę. Naujosios technologijos leidžia geriau pamatyti fizinę realybę.

Egzistuoja 3 pagrindiniai pranašumo parametrai:

Greitis. Fotoaparatu galima sustabdyti vaizdą ir matyti judantį vaizdą, kaip sudarytą iš kelių segmentų. Tolis (žvilgsnio pratęsimas). Fotografija naudoja teleskopą ir taip galima matyti daug toliau. Gylis. Mūsų akis yra prikaustyta prie fizinio paviršiaus, tam tikros technologijos leidžia šiuos barjerus peržengti.

Taigi technologin÷ akis įgyja pranašumą fizin÷s akies atžvilgiu. Tai, kad matoma technologijų pagalba tampa tikriau už tai, kas matoma plika akimi.

Jean Baudrillard (Žanas Bodrijaras)

J. Baudrillard pateikia moebius juostos pavyzdį. Ji simbolizuoja tam tikrą santykį tarp tikrov÷s ir iliuzijos. Moebius buvo mokslininkas, sukūręs vienlapį paviršių. Ši juosta turi begalyb÷s ženklo pavidalą. Juostoje dingsta bet kokios išankstin÷s persvaros. Ją galime traktuoti kaip tikrov÷s ir vaizduot÷s metaforą. Nes nepastebime, kada pereiname į kitą juostos pusę, iš išor÷s į vidų, neb÷ra perskyros tarp tikrov÷s ir iliuzijos. Šiais laikais iš tiesų mes negalime pasakyti, kas yra tikra, o kas įsivaizduojama. Šį savo pavyzdį J. Baudrillard pritaiko pirmajam Irako karui, kuris buvo transliuojamas per televiziją. Kariauja maža dalis žmonių, o jį matyti gali labai daug žmonių ir toks vaizdas tampa tikresnis už tą, kuris vyksta iš

tikrųjų. Kopijos tampa realesn÷s už originalą. Garsiausias J. Baudrillard darbas yra „Simuliakras ir simuliacija“. Tikrov÷s tampa simuliakru (lot. atvaizdu). Savaime tai dar nieko nereiškia, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo pavidalą. Yra keletas simuliakro stadijų:

Kai simuliakras nurodo į pirminį šaltinį, originalą. Simuliakras slepia originalą (atvaizdavimo formos yra netobulos ir bando sl÷pti, kas vaizduojama). Situacija, kai simuliakras slepia originalo nebuvimą. Ženklai vis dar egzistuoja, tačiau jokio realaus pamato n÷ra. Simuliacijos stadija, kai vienas atvaizdas nurodo į kitą atvaizdą, bet nenurodo į pirminę realybę. Simuliacija tai ženklo ir ženklo santykis, kai niekuomet nepasirodo realyb÷.

Pirmoji sritis, kur galioja simuliakras ir simuliacija yra mokslas. Jame n÷ra nuorodos į jokią realybę, kuri egzistuotų kaip duotyb÷, priminis originalas. Mokslas bus ne kas kita, kaip modeliuojama tikrov÷. Pagal J. Baudrillard, moksle matome garsiojo mito apie Orf÷ją ir Euridikę atkartojimą: šiuo atveju Orf÷jas yra mokslininkas, o Euridik÷ yra jo tyrin÷jamas objektas. Jei tai yra akivaizdu tiksliuosiuose moksluose, tai galioja ir kituose moksluose (pvz. antropologija, politika). Tai taip pat veikia istorijoje: mes gyvename dabartyje, o tam tikri mitai yra „prisegami prie dabarties“, kad suteiktų dabarčiai tikroviškumo. Taigi tikrovei reikia fantazijos ir fikcijos, kuria tampa istorija. Kita sritis yra politika. Atkreipiamas d÷mesys į Votergeito skandalą. Kai kalbame apie politiką, visų pirma yra norma, kuri yra normali politikos situacija, o ją pažeidžia skandalas, kuris pažeidžia normą. Tačiau nuo Votergeito laikų santykis tarp normos ir pažeidimo pasikeičia – skandalas suteikia


politikai natūralumo, realumo atspindį. Vadinamieji skandalai šiuo metu yra imituojami, kad politika išliktų reali.

J. Baudrillard įveda ir kitą terminą – hiperrealybę. Jis nusako tai, kas yra virš tikrov÷s. Anksčiau visas pasaulis buvo išskaidytas į vaizduot÷s vaizdinius. Dabar skirtumo tarp tikrov÷s ir iliuzijos neb÷ra: bet koks tikrov÷s vaizdinys gali atrodyti kaip iliuzija, o bet kokia iliuzija – kaip tikrov÷. Hiperrealu yra net geriau, realiau už tikrąjį daiktą.

Documents

Filo Sofija