Leonid Karpov

FILOSOFIJOS PAGRINDAI

1 dalis

Kaunas 2004

2

Turinys

I.Filosofijos specifika .......................................................................................................3

Parafizika.............................................................................................................. 3

Fizika ....................................................................................................................8

Metafizika ...........................................................................................................10

Filosofija ir religija ..............................................................................................14

Filosofija ir mokslas.............................................................................................20

Filosofijos objektas ..............................................................................................23

II. Bties problema............................................................................................................30

Ikisokratikai ..........................................................................................................30

Sokratas, Platonas ir Aristotelis ............................................................................35

Viduramiai ...........................................................................................................42

Atgimimas .............................................................................................................49

Klasicizmas ...........................................................................................................53

vietimas ...............................................................................................................60

19 a. ir 20 a. klasikin ir neoklasikin filosofija ...................................................65

Nebties problema ................................................................................................76

Krikionyb apie bt ..........................................................................................83

III. Smons problema ......................................................................................................89

Problemos istorija .................................................................................................89

Jutimin ir racionalioji smon ...........................................................................110

Kalba ir mstymas ...............................................................................................119

Smon ir tikrov ................................................................................................126

Vard sraas .....................................................................................................132

3

FILOSOFIJOS SPECIFIKA

Praddami svarstyti filosofijos specifik, negalime ivengti jos statuso klausimo:

ar filosofija - tai mokslas, ideologija, pasaulira, ar kokia kita visuomenins smons

forma. Ms laikais, kai visuomens gyvenime visose srityse viepatauja mokslas,

svarbiausias tampa filosofijos mokslikumo klausimas. Tuomet kyla klausimas, k laikyti

mokslu? Sakykime, ar botanika yra mokslas, ar paprasta taksonomija, t.y. empirini fakt

norminis apraymas? Atsakyti tai ne taip lengva. ymiai sunkiau filosofijos atveju.

Taigi toliau teks apsvarstyti filosofijos ir mokslo santyk.

Galbt filosofija yra pasaulira, t.y. socialini grupi ir klasi mstymo stilius,

apibdinantis j gyvenimo ir veiklos bd? Jeigu pasaulira politizuota, tai ji yra

ideologija. Kyla natralus klausimas: ar filosofija yra ideologija? Pasaulira gali bti

ne tik asmenin arba politin, bet ir religin. Religijos pagrindinis klausimas mogaus ir

Dievo tarpusavio santykiai. Taigi btina aikinti taip pat filosofijos ir religijos santyk.

Filosofija egzistuoja tam tikroje kultroje ir negali nuo jos nepriklausyti. Tuomet kyla

naujas klausimas apie filosofijos viet visuomens kultroje. Aristotelis (384-322 pr.

Kr.) traktavo filosofij kaip metafizik, t.y. kaip mokym apie bties ir painimo

pradmenis, nors ir nevartojo io termino, pasirodiusio tik 1 amiuje pr. Kr. I. Kantas

(1724-1804) modifikavo problem keldamas klausim, ar gali metafizika bti mokslin.

Taigi tampa aktualus klausimas apie filosofijos kaip metafizikos santyk su mokslu.

itaip, nors ir ne visai isamiai, irykjo klausimai, charakterizuojantys filosofijos

specifik.

Parafizika

Silau skirti parafizik, fizik ir metafizik. Pradkime nuo fundamentalaus

termino. Fsis graikikai reikia gamta, mokymas apie gamt, para aplink, lyg tai,

alia. Taigi irykja parafizikos reikm lyg mokslas, lyg inojimas. Meta reikia

su kaupu, vir, per, t.y. metafizika tai daugiau, negu inojimas. Termin kategorin

prasm paaiks nagrinjant toliau. O i pradi paanalizuokime situacij, kuri padt

suprasti metafizik, kaip filosofijos pirmtak.

4

Sakykime, mediokln mik ivyko mediotojas. Mikas tai vieta, aplinkybs,

kuriose jam tenka veikti. Mediotojas yra ne tiek stebtojas, kiek dalyvis tos situacijos,

kurioje jis yra. Jis dalyvis paia tikriausia io odio prasme situacijos dalis.

Tsdamas dalyvio apibdinim pridursiu, kad jis neatskiriamas nuo situacijos,

nesuprieinamas su ja, prieingai, su ja sudaro integrali visum. Kitaip tariant, mikas su

gyvnais mediotojui yra duoti ne objektyviai, o subjektyviai dl noro ir poreikio

medioti. Tai reikia, kad mikas jam ne esamyb, o reikiamyb: dalyvis iuo atveju ne

objektyvuotas, neikyla kaip objektas. Kitaip sakant, iuo atveju nra dvasinio nuotolio

(distancijos) tarp mogaus ir pasaulio. Dvasinis nuotolis atsirast tik objektyvinimo

atveju, slygojaniu ne dalyv, o stebtoj. Pastarasis yra u empirins situacijos rib,

taiau ne erdvs atvilgiu: stebtojas nedalyvauja gyvenime - tarp j yra dvasin

distancija, padaranti gyvenim stebjimo objektu. Bdamas mike kaip stebtojas,

mogus gali bti biologas, zoologas, menininkas, bet jokiu bdu ne vejas ar

mediotojas. Stebjimo rezultatas - tai kokia nors painimo ar meno raika.

Visai kas kita dalyvis: jis negali suvokti aplinkos estetikai arba mokslikai - juk

jis veikiantis, o ne stebintis asmuo, jo smon visada praktin, t.y. pasaulis jo suvokiamas

dl praktini poreiki, kurie smonje gauna vertybi form. Vertybs tai tokie

veiklos orientyrai ir faktoriai, kurie lemia ir mogaus santyk su pasauliu, ir mogaus

veiklos bd pasaulyje. Vertybs sujungia mog su pasauliu, sudaromas pastovus

subjekto-objekto santykis: objektas ne prieinasi subjektui, o neatskiriamai su juo susijs.

Lemiantis io santykio elementas yra subjektas su savo vertybmis. Vertybs ne tik

diktuoja santyk su pasauliu, bet ir prasmina pasaul: dl vertybi jis turi prasm. Prasm

galima nusakyti kaip mogaus ir pasaulio susijungim. Paprasiau, prasm tai daikto ar

reikinio funkcionali paskirtis, mogaus poreiki tenkinimas. Pavyzdiui, telefono

aparato prasm - ryio priemon. Jeigu is aparatas neveikia, jis gali turti daikto

rieutams skaldyti prasm, jeigu netinka skaldyti, tuomet is daiktas tiesiog nenaudingas

(beprasmis). Vertybes atskleidia vertinimas, o tai ne kas kita, kaip objektyvaus

reikinio gretinimas su vertybmis. Pavyzdiui, praktikam mogui medis yra ne tiesiog

medis, o geras ar blogas, naudingas ar nenaudingas, priklausomai, sakysime, nuo to, tinka

jis lauui, ar ne.

5

Vadinasi dalyvio smon yra vertybin pagal savo prigimt, taigi vis pirma

praktin. Bet dalyvis ne tik veikiantis asmuo, jis stengiasi paaikinti pasaul ir tuo

remdamasis j suprasti. ia svarbu sismoninti, kad suprasti galima tik prasm. Tai

reikia, kad suprasti pasaul tai suprasti jo prasm, t.y.suprasti prasmint pasaul.

Vertybinis mstymas kaip toks, praktinis ar nepraktinis, yra vertybi projekcija pasauliui.

Aptarkime teigin itas medis geras. Predikatas geras fiksuoja ne medio savyb, o

tai, kaip kalbantysis j vertina. Kitaip tariant, predikatas gretina praktin vertyb su

mediu, i, sugretinta su daiktu, yra jo vertinimas.

Istorniu aspektu pirmoji paaikinimo ir juo pagrsto pasaulio suvokimo forma

buvo jo dvasinimas. Tai tas atvejis, kai mogus supranta iorin pasaul pagal analogij su

savo savybmis, t.y. nukreipia jas aplink ir suvokia jau kaip paties pasaulio savybes.

Senovs graikams visa, kas susij su gamta buvo dvasinga: jroje gyveno Neptnas,

vandens telkiniuose nimfos ir panaiai. Visa tai buvo gamtos personifikacijos.

Sudvasinimas buvo tik viena i nepraktinio vertybins smons sluoksnio form.

sluoksn galima pavadinti mitologiniu.

Kalbdamas apie mitus negaliu nutylti beveik visuotinio poirio, kai mitai

lyginami su legendomis, pasakomis ir net su tamsi moni prasimanymais. I tikrj

mitas nra pasaka. Istorikai tai pirmoji pasaulio mogaus aikinimo forma. Tai forma,

kurioje pasaulis suprantamas ne kaip paprasta reikini visuma, o kaip integrali j

vienov. ioje nedalomoje vienovje veikia ne atsitiktins, o universalios jgos ir

faktoriai. Mitologin smon ieko pasaulyje universali dsningum ir ia ne taip

svarbu, tikri jie ar tariami. Pasaulis, aikinamas remiantis mitais, tampa mogui

suprantamas, artimas ir proporcingas jam jauku tokiame pasaulyje jis jame savas tarp

sav. Taigi aikinimas, supratimas, prasm, mogaus ir pasaulio bendri matai visi ie

dalykai atsirado tik dl mito.

Tiesa, reikt skirti dar vien svarb mito poym. Suvokti pasaul mitologikai

reikia j universalizuoti, t.y. vairius vykius suvokti ne kaip savaiminius ir unikalius, o

kaip tam tikros visuotinybs arba reikini universalios grandins narius. tai mogaus

gyvenimo vykiai Antikos graikams sudar viening grandin, vadinam likimu, dl kurio

mogaus gyvenime nra nieko atsitiktinio viskas lemta. ia tikt paminti Sofoklio

(496 406 pr. Kr.) tragedij Edipas, kurioje Edipas, inodamas jam ipranaaut likim

6

(umuti tv, uimti jo sost ir vesti motin Jokast), visomis jgomis stengsi to

ivengti. Taiau, kad ir k jis dar, tai tik artino j prie likimo vyksmo. i Sofoklio pjes

labai mitologika.

Svarbu paymti, kad mitologins smons mogui mitas buvo ne pasakojimas

apie tikrov, o pati tikrov, netgi didesn u empirin realyb. mogus gyveno vertybi

pasaulyje, traktuodamas jas kaip paties pasaulio savybes ir vykius. Antai kalbdamas

apie ger ar blog med, mogus suvok ias savybes ne kaip savo vertinim, bet kaip

objektyviai egzistuojanias medio savybes. Mitologinje smonje beveik neegzistuoja

skirtumo tarp subjektyvaus ir objektyvaus arba tas skirtumas labai nerykus. Tai reikia,

kad pagal savo prigimt mitologin smon yra sinkretika. Joje neskiriama

objektyvumas ir subjektyvumas, neskiriamos vienoss nuo kit praktins, dorovins,

estetins, religins ir kitos vertybs, nra skirtumo tarp mito ir ritualo. Dar daugiau, mitas

buvo ne tik tikrov, kartu tai buvo pasakojimas, poezija, painimas, religija, moralinis

kodeksas ir kt.

Kadangi ios analizs objektas yra parafizika, tai ms negali nedominti fizikos

(inojimo) ir parafizikos (lyg-inojimo) santykis. Prisiminus, kad mitologija sinkretin,

bus aiku, kad mitas susijs su painimu (svoka, informacija) ir vertinimu. tai i

neskaidoma painimo ir vertinimo vienov ir vadinama parafizika.

Mitologins smons pagrind sudaro socialiai reikmingi mitai, mums inomi

kaip antikiniai. Mitus sudaro, formuoja mitologemos, t.y. mitologins smons stabils

elementai (Karlas Jungas (1875-1961) juos vadina archetipais), kuriais vadovaudamasis

mogus suvokia ir aikina patirt apie pasaulio reikinius. Paprastai mitologemos

reikiamos kaip simboliai: stichijos (vanduo, ugnis, oras, em), pamatins geometrijos

figros (kvadratas, apskritimas, trikampis, kryius, svastika), zoomorfiniai vaizdiai

(litas, erelis, meka, vilkas) ir kt.

Mitologemos ir prie j derinama informacija apie empirinius reikinius nra

komunikatyvs, t.y. j negalima aikiai suformuluoti ir praneti kitam. ia aktualus

principas Daryk kartu su manimi, daryk, kaip a. Pavyzdiui, rinkdamas grybus a

niekada nesupainiosiu valgomj gryb su panaiais juos nuodingaisiais. Jeigu iuo

atveju nesugebsiu paaikinti j skirtumo, tai reikia, kad mano inios apie iuos grybus

yra parafizins, ne konceptualios (svokins). ios situacijos ieitis grybauk su manimi.

7

Panaiai ir senovje - mons su savo mitologine smone negaljo niekam teigti, kodl

is uolas yra ventas, o anas, ne.

Parafizinis pasaulis ne diskretinis, o kontinualus. Diskretine vadiname struktr,

sudaryt i element ir dali. Pavyzdiui, auditorijoje stovintys stalai sudaro diskretin

struktr, nes kiekvienas jos elementas gali bti iskirtas i visumos. Kontinuali

struktr sudaro ne elementai ir dalys, o skirtumai, tarp kuri nra ryki rib. Geras

pavyzdys ia bt viesos spektras. Antai nesunkiai skiriame gelton ir oranin spalvas,

taiau niekaip nepavykt nubrti tarp j aikios ribos. mogaus emocijos taip pat

vairios, taiau vargu ar galima vienareikmikai atskirti diaugsm ir aves.

Kadangi mitologin smon nukreipta kontinuali struktr, tai ji pati kontinuali,

t.y. j sudaro ne vienareikmiai skiriamieji poymiai, bdingi diskretinei struktrai,

nerykios charakteristikos, sudaranios vertyb. Todl mitologin smon niekada

neanalizuoja, o traktuoja situacij kaip vientis visum. Analizuoti gali tik diskretin

smon. Neanalizuodamas situacijos mitologinis mstymas negali ir sintezuoti, nes

sintezei reikia inoti diskretin struktr. Mitologizmas yra sinkretizmo aktas, t.y.

visumos, kaip beslygins duotybs, painimas. Mitologin dalyvio smon neleidia

svetim ir sav nuomoni kritikos: jos arba priimamos, arba atmetamos. Esm ta, kad

kritika neegzistuoja be refleksijos minties kreipimo sav mint, o ne objekt. Kritika

yra savos ar svetimos nuomons sugretinimas. O tai jau refleksijos aktas, nebdingas

dalyviui, kuris privalo veikti, o ne reflektuoti. Tai reikia, kad dalyvio dvasinis pasaulis

yra u bet kokios kritikos ir apskritai racionalaus svarstymo rib. Dalyviui bdinga

kritik pranokstanti pasauljauta, nesiekianti pasauliros ir jos konceptualumo lygio.

Dl smons sinkretikumo dalyvis sutapatina pasauljaut su paia tikrove. Kritika ia

negalima i esms: tikrov duota ir todl nekritikuotina. Visa monijos kultra remiasi

mitais, pasauljauta ir parafizika, kurie nepavalds kritikai. Nieko nra tviriau u toki

smon.

Tikslinga paaikinti ankiau vartotas analizs, sintezs ir kritikos svokas.

Analiz yra login procedra skaidanti visum j sudaranias dalis ir elementus. Tai

minties eiga nuo visumos prie sudtini dali. Ms epocha yra analizs viepatavimo

metas, nes mes iki iol objekto tyrim tapatiname su jo analize, ir sinonimikai vartojame

abi svokas ianalizuoti itirti. Sintez yra atvirkia login procedra vienijanti

8

elementus ir dalis tam tikr visum. Bet analiz ir sintez asimetrikos, t.y. sintez,

lyginant su analize, pateikia naujas inias apie objekt. Reikalas tas, kad visuma yra

daugiau u dali sum: be dali, dar yra ir struktriniai santykiai tarp j, bdingi tik

sintezei. Kritik galima apibdinti kaip kritikuojamo objekto sugretinim su

kritikuojaniojo idealu arba norma. Objekto ir idealo sutapimas (atitikmuo) lemia

teigiam vertinim, nesutapimas neigiam.

1. Kokia fizikos, parafizikos ir metafizikos termin istorin reikm?

2. Kaip apibdinamas dalyvio ir stebtojo pozicijos?

3. Kokios yra reikiamybs ypatybs lyginant su esamybe?

4. Kas yra vertybs ir vertinimai?

5. Kokios yra prasms charakteristikos?

6. Kas yra vertybin ir mitologin smon?

7. Kaip apibdinamas mitas?

8. Kokia archetip ypatyb mitologijos sitemoje?

9. Kas sudaro mitologins smons sinkretizm?

10. Kaip apibdinamos diskrecins ir kontinuals struktros?

11. Kuo skiriasi pasauljauta ir pasaulira?

12. Kokios yra analizs ir sintezs charakteristikos?

Fizika

Fizik a suprantu ne kaip special moksl, egzistuojant greta chemijos,

biologijos ir kit, o pagal senovs graik odio fsis reikm moksl apie gamt ir

netgi moksl kaip tok. Jau buvo minta, kad dalyvis negali bti mokslo painimo

subjektas apskritai, nes gamta jo suvokiama ne kaip objektas, o subjektyviai, remiantis

vertybmis. Norint imtis mokslikai tyrinti gamt, btina j objektyvizuoti, laikyti j

objekt, o ne dalyvio veiklos lauku. Tuo tikslu reikia nustatyti dvasin nuotol tarp

gamtos ir mogaus ir suvokti gamt ne i vidaus, o i iors. Kitaip tariant, reikia bti ne

jos dalimi, ne savu, o svetimu, paaliniu. Tai reikia, kad usiimant mokslu btinas

9

susvetimjimo ir nualinimo procesas. To proceso rezultatas stebtojas, kuris ir tegali

bti mokslo subjektas.

Jeigu dalyvis msto ,,vertybikai, btent mitais ir mitologemomis, tai stebtojas,

analizuodamas jam prieinam objekt, gali gretinti objekto elementus tarp savs,

vengdamas i element lyginimo su savo vertybmis. Element gretinimas tarp savs

slygoja galimyb formuoti svarstom element skiriamuosius poymius, kurie sudaro

svokos turin ir jo diskretin struktr. Stebtojo minties forma yra svoka, nukreipta

pasaul kaip diskretin, o ne kaip kontinuali visum. Minties ir jos objekto

diskretikumas numato smons analitin veikl. Analiz sudaro minties eiga nuo

visumos prie j sudarani element ir dali. Reikia pasakyti, kad stebtojo analizei

bdingas sismoninimo pobdis. Dalyvis taip pat negali neanalizuoti, bet jo analitin

veikla esti antraeil, svarbiausia yra visumos, o ne jos dali sinkretikas suvokimas.

itaip fizika, nukreipta diskretin struktr, analizuoja, formuodama svokas, t.y.

inojim apie pasaul. Tai konceptualusis tikrovs suvokimas.

Konceptualumui kaip formaliam pasaulio atgaminimui smonje, t.y. jo formos,

o ne turinio suvokimui, bdinga loginis tikslumas ir grietumas. Trkumas tai, kad

nebdinga kontinualumo aspektas pasaulio kaip visumos suvokimas. Dar daugiau,

stebtojas pasta suvokimo sskaita. Kitaip tariant, stebtojas ino, bet nesupranta. Apie

dalyv galima sakyti, kad jis supranta, bet neino. Istorikai mokslas atsirado kaip

fundamentalus, o ne taikomasis painimas. Tai reikia, kad pirmosios mokslo formos

buvo teorija be praktikos. Ir tik atsiradus technikos mokslams, kai buvo suderintos

stebtojo ir dalyvio pozicijos, teorija buvo susieta su praktika, painimas su supratimu,

inios - su tikrove.

Painimas vystomas tiek ekstensyviai, dl patirties pltimo, tiek ir intensyviai,

tobulinant ankstesn inojim kritikos bdu. O tai parafizika vystosi tik kumuliatyviai

(kaupiamasis kelias), nes kritika ia visikai negalima. Parafizika yra kontinualios

struktros sistema, kuriai bdingi mitai, aikinantys pasaulio kilm ir vairius gamtos

reikinius. Mit sistema funkcionuoja kaip pasauljauta, vienareikmikai lemianti

mogaus santyk su gamta, jo veiklos bd. Pasauljauta nepalieka vietos samprotavimui

ir elgesio vairovei. Pasauljauta - sinkretika, jungianti nesuskirstytas religines,

painimo, etines, estetines ir kitas vertybes. Tai, kas vadinama pirmykts visuomens

10

menu, sakysime, pieiniai ant uol sien, i tikrj yra sinkretika forma, kuriai bdingi

tiek estetiniais, tiek ir paintiniai, religiniai ir kiti aspektai.

Stebtojo atvilgiu viskas keiiasi. Vis pirma, vyksta sinkretikosios smons

diferencijavimas. Sinkretizmas uleidia viet diferencijuotajai smonei. Atsiranda

konceptualusis painimas (vairi mokslo form fizika), taip pat kitoks (filosofinis,

estetinis, etinis, religinis ir panaiai) inojimas, kuris gali bti vardytas metafizika. Visos

diferencijuotos smons formos egzistuoja dl susvetimjimo ir dvasins distancijos tarp

subjekto ir objekto. Religijos prasm nesutampa su mitologijos, kaip tam tikros

pagonybs formos prasme, ir atsiranda, prijus prielaid, kad Dievas transcendentinis, t.y.

esantis anapus empirinio pasaulio, kuriame gyvena mogus. Analogikai formuojasi

menas subjekto susvetimjimo rezultatas. Sakykime, stipriausios audros jroje metu,

prie kranto sksta laivas: rkanas dangus, didiuls bangos, uliejanios laiv. Atrodyt

estetikai nesuvokti tokio vaizdo tiesiog negalima: ir tikrai ant kranto stovintys mons

negali atsitraukti nuo sisiautjusios gamtos puikaus vaizdo. Kitas dalykas skstanio

laivo keleiviai. Jie ne stebtojai, o dalyviai, kuriems estetinis suvokimas nemanomas.

Dalyvio pasauljauta sudaryta i mit. Tai vieno lygio sistema. Sudtingesn yra

stebtojo situacija. Jis taip pat turi pasauljaut, vadinam mentalitetu, t.y. stereotip,

reguliatyv ir nuostat sistema, nekritikai egzistuojani kasdieniniame gyvenime.

Mentalitetas, taip pat mitologin pasauljauta, kaip reguliatyvas, vaizduoja tikrov ne

tiesiogiai, o tarpikai, ir nra daiktin smon. Be mentaliteto, stebtojui dar bdinga ir

pasaulira, kuri, kaip daiktin smon, kilusi i mentaliteto, konceptualia forma

konstruoja pasaulio paveiksl.

Sekuliarizuotoje visuomenje svarbiausias pasaulir lemiantis faktorius,

pasiymintis konceptualumu, yra mokslas. Neatsitiktinai dabartins ideologijos

orientuojasi konceptualum ir pretenduoja bti mokslins. Tikrai, pasaulira ymia

dalimi konceptuali, t.y. operuoja svokomis. Taiau apibendrinimai, vedantieji

visuotinyb ( o tik iuo atveju galima kalbti apie pasaulir), negali bti visai

konceptuals. Todl pasaulira (jeigu ji politizuota, tai ideologija) btinai susijusi ne

tik su konceptualumu, bet ir su vertinimu. Konceptualumo ir aksiologikumo derinimasis

ideologijos poymis. Intelekto viepatavimas stebtojo smonje slygoja tai, kad be

svok pasaulirai bdingi ne tiek mitai ir mitologemos (nors ir to esama), kiek idjos.

11

Panaiai kaip mitai ir mitologemos, idjos irgi nukreiptos pasaulio kontinual aspekt,

t.y. jo visumos vientisum. Skirtumas tas, kad idjos tai racionalios vertybs. Kaip ir

pasauljauta, pasaulira prasmina pasaul, garantuoja mogui pasaulio samprat, kartu

kompensuoja fizikos inojimo beprasmyb.

1. Kokios yra gamtos painimo slygos ir prielaidos?

2. Kas yra svoka ir jos turinys?

3. Kaip reikt charakterizuoti fraz Stebtojas ino, bet nesupranta; dalyvis supranta,

bet neino?

4. Kokios yra inojimo (fizikos) raidos ypatybs, lyginant su lyg ir inojimo

(parafizikos) raida?

5. Kas sudaro diferencijuot smon ir koks jos santykis su sinkretika smone?

6. Kas tai yra mentalitetas?

Metafizika

Metafizika atsirado kaip reakcija stebtojo pozicijos vienpusikum. Stebtojo

prieingyb yra dalyvis. Todl metafizikoje dominuojaniu aspektu tapo dalyvio pozicija.

Taiau tai nebuvo grimas prie mitologizmo: metafizikas visa pakopa aukiau u

dalyv-mitolog. Metafizikai bdinga ne tik dalyvio, bet ir stebtojo pozicija. Reikalas

tas, kad pati metafizika egzistuoja stebtojo dka. Todl ji tsia abi kryptis, jas sintezuoja.

Tikslinga pabrti, kad stebtojo pozicij atitinka tik konceptualaus tipo diskretin

smon. Konceptualios visos ios mokslo formos: chemija, fizika (siaurja prasme),

biologija, astronomija ir kt. Nemokslins diferencijuotos smons formos (filosofija,

menas, religija ir kt.) taip pat, jeigu ir ne konceptualios, tai btinai diskretins.

Nyderland filosofas B. Spinoza (1632-1677) btent taip suprato filosofij ir savo

filosofin doktrin dst geometrikai: formulavo apibrimus ir aksiomas, kuriomis

remdamasis rodinjo teoremas. I tikrj metafizikos, kaip ir jos filosofins formos,

prigimtis kitokia. Reikalas tas, kad stebtojo pradtas diferencijavimo procesas nra jo

visikai kontroliuojamas, bet turi ir savo raidos logik.

12

Jeigu metafizika bt diskretin ir konceptuali, ji bt ne metafizika, o fizika.

Tiksliau, viena i jos form, greta chemijos, biologijos ir kt. Tuomet teisus bt B.

Spinoza su savo mokslins filosofijos idealu. Taiau bkime nuosekls: jeigu galima

mokslin filosofija, tai kodl negali bti mokslinio meno, mokslins religijos ar kit

metafizikos form. Esm dar ir ta, kad stebtojo buvimas nepaneigia dalyvio btinumo.

Be to, sunku laikyti normalia toki visuomen, kurioje dalyvis ir stebtojas egzistuot

visai nepriklausomai vienas nuo kito. Akivaizdu, kad jie turi ir vienas kit papildyti, ir

bendradarbiauti.

Metafizika kaip tik ir yra tas diferencijuotas smons lygis, kuris nusakomas kaip

dalyvio ir stebtojo pozicij sintez. Stebtojo pozicija garantuoja metafizikos

egzistavim bei tikrovs objektyv svarstym ir vaizdavim. Pavyzdiui, religijoje

stebtojo pozicija transcenduoja Diev, t.y. traktuoja j kaip esyb, esani anapus erdvs

ir laiko rib. Dl tokios pozicijos mene, meno krinys yra ne tik dailininko saviraikos

forma, bet ir tikrovs vaizdavimas. Filosofijoje stebtojo pozicija suteikia galimyb

konceptualiai svarstyti problemas.

Filosofija yra konceptualusis inojimas tiek, kiek ia reikiamas stebtojo

poiris. Filosofijos koncepcijos painimas, panaiai kaip ir mokslo teorijos, gali bti

teisingas arba klaidingas. Pagaliau, filosofins inios, bdamos visuotinos, skirtingai nuo

konkretaus mokslinio inojimo, apibendrina mokslo pasiekimus, paddamos suformuoti

mokslin pasaulio vaizd. Religijos srityje stebtojo pozicija demitologizuoja mogikj

smon, transcenduoja Dievikum ir padeda pereiti nuo pagoniko politeizmo prie

monoteizmo. Mene stebtojo regos takas suteikia meno kriniui santykin

nepriklausomyb nuo dailininko estetini pair. Kitaip tariant, meno krinyje rasime

daugiau idj ir jausm, lyginant su tuo, k iuo kriniu norjo perteikti dailininkas.

Dalyvio poiris diferencijuotoje smonje visai nereikia sugrimo prie

mitologizmo. Juk kalbama apie dalyvio ir stebtojo pozicij sintez metafizikos ribose. O

sintez slygoja sintezuojam element sveik. Be to, kalbant apie dalyvio poir

filosofijoje, nemanoma, kad filosofai yra materialiai veikiantys asmenys, o filosofija -

keli ir tilt statybos vadovas. Filosofijoje dalyvio pozicija reikiama aikinimais ir

supratimais: filosofija suteikia pasauliui prasm susiedama pasaul su mogikuoju

racionalumu. Filosofijai, kaip metafizikai, bdingas lemiamas vaidmuo derinant mogaus

13

ir pasaulio parametrus. ia remiamasi antropiniu principu, pagal kur mogus

traktuojamas taip, tartum jis bt pasaulio centras. Vadinasi ne mogus prisitaik prie

pasaulio, o pasaulis pritaikytas mogui. ia a atitrkstu nuo naiviai realistiko klausimo,

ar tikrai taip yra. Svarbiau kita: metafizika, vis pirma filosofija ir religija, pateikia mums

antropocentrik pasaulio vaizd. vaidmen filosofija atlieka ne kaip inojimas, o kaip

vertybinis pasaulio suvokimas, kurio subjektas yra mogus-dalyvis, kaip pasaulio centras.

Analogiki religijos ir meno savitumai. Stebtojas, transcenduojantis Diev, gali

tik tikti J, bet jokiu bdu negali Jo mylti (judaizmas). Norint J mylti reikia tapti

dalyviu (krikionyb), juk meil tai vertybinis suvokimas. Meil sujungia mog su

Dievu. Dailininkui dalyviui meninio vaizdavimo objektas yra saviraikos ir io objekto

vertinimo pretekstas. Dalyvis-metafizikas, kaip jau buvo minta, netapatinamas su

dalyviu mitologu, kadangi metafizikas sintezuoja stebtojo ir dalyvio pairas, o

mitologui stebtojo pozicija nepastama. Pati sintez atliekama dl refleksijos, smons

intencijos (kryptingumo) keitimo procedros: refleksija nukreipia suvokim ir mint ne

ior, daiktus (daiktika mintis), o vid, kitus suvokimus ir mintis (mintis apie mint,

suvokimo suvokimas).

Bt klaidinga manyti, kad reflektuoti gali tik metafizikas. Refleksija naudojasi

taip pat dalyvis-mitologas ir stebtojas-fizikas. Analogikai sintezuoti sugeba ne tik

metafizikas, bet ir dalyvis su stebtoju. Skirtumas tarp j tas, kad refleksija ir sintez

kategorialios metafizikui, t.y. turi jam principo reikm. Dalyvio refleksija tik jutimin,

ne login, o praktin procedra. Pavyzdiui, mediotojas gali pastebti, kad pasirinkta

vieta audyti netinka. iuo atveju daiktinis suvokimas papildomas refleksija daiktinio

suvokimo vertinimu (i ios vietos audyti nepatogu). Reflektuoja ir savo teorij

koreguojantis stebtojas: jo mintis nukreipta ne objekt, o savo teorin (daiktin)

mint. i refleksija, nors ir yra intelektualaus pobdio, vis tiek turi tarnybin aspekt, nes

slygoja daiktin mint. Tik metafiziko refleksija kategorin, apibendrinanti ir

sintezuojanti daiktin mint.

Metafizins refleksijos kategorikumas lemia savimon. Ne bet kokiai refleksijai

bdingas toks rezultatas. Dalyvio refleksija tik praktika ir jo nesismoninama, nes

svarbiausia yra veiksmas, o ne jo svarstymas. Stebtojo refleksija taip pat yra pagalbinio

14

pobdio, kadangi vartojama kaip priemon vystyti teorij, ir suteikia galimyb kritikuoti

kit stebtoj teorines konstrukcijas.

Savimonei bdinga identifikavimo funkcija visuomen traktuojama kaip

vieninga visuma. I esms savimon yra ne kas kita, kaip visuomens kultros

auktesnysis sluoksnis, kuris apibendrina vis kultr. O kultros pagrind sudaro

dalyvio mitologija. Reikalas tas, kad mitai yra u bet kokios kritikos rib, i principo

nekritikuojami. Kaip jau kalbta, kritika tai kritikuojamo objekto sugretinimas su tam

tikru standartu arba norma. Kiekvienas standartas ar norma racionaliai pagrsti, o mitas i

principo iracionalus, todl j gretinimas tiesiog nemanomas. Tai bt tas pat, kaip lyginti

kilometr su kilogramu. Taigi mitologija yra tvirtas kultros pagrindas. Savimon susieja

mitologij su stebjimo sistema, daro visus smons lygius vieninga visuma.

Metafizika daugialyp. Galima kalbti ne tik apie filosofin metafizik, bet ir apie

dorovs, religijos, estetikos ir kitoki metafizik. Dar daugiau, metafiziniai aspektai

bdingi bet kokiai smons formai. Netgi kasdienin smon gana metafizika: mons

kalba apie ties, teisingum, padorum ir kita, nepastebdami, kad itie vaizdiniai ne

empirinio pobdio, o yra metafizins vertybs. Metafizik galima skirti racionalij

ir iracionalij. is skirstymas daugiau dl principo, kartu jis slyginis ta prasme, kad

konkreios metafizikos formos racionalios (iracionalios) ne apskritai, o iek tiek, greiiau

joms bdingi racionals (iracionals) elementai. Taigi kalbdamas apie vienos ar kitos

metafizikos formos racionalum, a manau, kad ji racionali, tik neivengiami ir

iracionals aspektai.

Filosofija yra tipikas ir galutinis racionaliosios metafizikos atvejis. Ji operuoja

racionaliomis vertybmis, vadinamomis idjomis. Idjos racionalios ta prasme, kad jas

galima nagrinti, kritikuoti ir atlikti su jomis kitus loginius veiksmus. Religija tai

tipikas galutins iracionalios metafizikos formos pavyzdys. ia kritika galima tik pagal

mint kilometro lyginim su kilogramu. Visos kitos metafizikos formos priskiriamos

tarpiniams atvejams. Pavyzdiui, etika be abejo racionali, bet niekas neino, kas tai -

gris ir blogis. Racionali ir estetika, bet man neteko rasti rimt groio apibrim. Tarp

kitko, net racionalus stebtojo mokslas ne iki galo racionalus: nei vienas biologas neino,

kas yra gyvyb (biologija ivertus i senovs graik kalbos reikia mokslas apie

gyvyb. Metafizika pranoksta patyrimo ir daiktins veiklos ribas, kadangi tyrinja su

15

jutimais nesusijusius reikinius. Todl ji negali bti verifikuota (t.y. negali bti nustatytas

jos teisingumas). Kitaip tariant, joks patyrimas negali patvirtinti ar paneigti (falsifikuoti)

metafizins doktrinos: ji tiesiog yra u tiesos ir suklydimo rib. Mene tiesos kategorija

apskritai neaktuali: ia kalbama apie tikrovikum, o ne apie ties. Karlas Poperis (g.

1902 m.) parinko ger termin, apibdinant metafizik verisimilitude, t.y.

sitikinimas. Metafizika formuoja ne inojim, o sitikinim. Jeigu tas sitikinimas

racionalus, pvz., filosofijos atveju, tai galima kalbti apie metafizin inojim (t.y.

racionalus sitikinimas). sitikinimo esm yra tikjimas, kreipiamas, projektuojamas

ior. Pavyzdiui, mes neinome, ar egzistuoja pasaulis, mes tikime tuo egzistavimu ne

racionaliau, negu primityvs laukiniai. sitikinimu is tikjimas tampa dl ms praktins

ir teorins veiklos.

Baigiant tikslinga paymti, kad svarbiausias filosofijos poymis tai, kad ji yra

svarbiausioji, pagrindin racionaliosios metafizikos forma. Kadangi metafizika yra

filosofija, tai ji nepriklauso nuo patyrimo, bet j slygoja (I. Kanto apriorini form

prasme). Be to, filosofij formuoja ir lemia parafizika. Fizikos sveika su filosofija

slygoja pastarosios racional pobd, kai parafizikos sekuliariniai mitai transformuojami

racionalias idjas. Taigi filosofija sintezuoja stebtojo fizik ir dalyvio parafizik bei

formuoja tai, kas vadinama kultros savimone.

1. K reikia tai, kad metafizika sintetina dalyvio ir stebtojo pozicijas?

2. Kuo pasireikia dalyvio poiris filosofijoje?

3. Koks yra antropinio principo turinys?

4. Kas sudaro refleksijos specifik lyginant su daiktine mintimi?

5. Kuo skiriasi metafiziko refleksija nuo dalyvio ir stebtojo refleksijos?

6. Kas yra savimon?

7. Kas sudaro metafizikos skirstymo racionali ir neracionali prasm?

8. Kodl metafizika negali bti verifikuota ir falsifikuota?

9. Kuo skiriasi sitikinimas nuo inojimo?

16

Filosofija ir religija

Filosofija ir religija yra dvi pagrindins metafizikos formos. Racionalus religini

klausim svarstymas, teologija, apskritai sunkiai atskiriama nuo filosofijos. Tomas

Akvinietis (1225-1274), vidurami vienuolis-dominikonas, yra tiek filosofas, tiek ir

teologas. Bendra tarp filosofijos ir religijos tai, kad, kaip metafizika, jos nepriklauso nuo

patirties, prieingai, j slygoja. Kokia ms patirtis, priklauso nuo to, koki religij mes

ipastame, kokios filosofijos mes laikoms (nebtinai smoningai ar profesionaliai).

odiu, metafizika yra ms patirties slyga.

Skirtumas tarp filosofijos ir religijos tai, kad pirmoji yra racionali metafizika, o

antroji iracionali. Filosofija racionali ta prasme, kad ji operuoja racionaliomis idjomis,

kurios gali bti kritikuojamos. Be to, visada galima keisti ir tobulinti filosofijos turin.

Visa tai absoliuiai nebdinga religijai. Jos samprotavimai remiasi ne idjomis, o

mitais ir dogmatais, kurie nekritikuotini ir apskritai racionaliai nesvarstytini. Religijoje

nra joki definicij. Sunku sivaizduoti judaizmo ar krikionybs apibdinimus

Dievas tai.... Nemanoma nagrinti iracionalumo racionaliai. Pavyzdiui, k

racionalaus galima pasakyti apie tai, kad Marija yra mergel ir tuo pat metu Jzaus

motina?! Negali bti pakeistas n vienas ventj tekst (Biblijos, Korano ir kt.) - vienos

ar kitos religijos pagrindo - odis. Bet kokios religijos naujovs veda ne jos tobulinim,

o erezij ir nauj tikjim formavimsi. Gerai inomos krikionybs erezijos

(arijonizmas, manicheizmas, gnosticizmas ir kt.). Bandymas reformuoti krikionyb j

ne tobulina, o sudaro galimyb atsirasti naujoms banyioms (liuteron, kalvin, babtist,

Jehovos liudytoj, mormon ir kt.).

Beje, raidos poiriu filosofija ir religija turi daug bendro. Nors religija

netoleruoja koki nors pakeitim, juo labiau tobulinim, vis dlto, tiek religija, tiek ir

filosofija, nepripasta linijinio vystymosi. Dl religijos tai akivaizdu, o tai filosofijos

raid reikia paaikinti. Tiesa, pradsiu ne nuo filosofijos, o nuo literatros, kur linijins

raidos nebuvimas beveik akivaizdus. Niekas neteigs, kad Euripido pasirodymas Antikos

Graikijoje padar Homer nereikaling. Analogikai . Dikensas nepaalino ekspyro.

Juokinga bt teigti, kad ekspyras tai nepakankamai isivysts Dikensas. Literatros

procese dominuoja ne linijinis vystymasis, o akumuliacija (kaupimas), seno papildymas

17

nauju: nauja ne alina ar istumia sen, o j papildo. Taip ir filosofijoje. Aristotelis ne

tobulina Platon (427-347 pr. Kr.), o yra tiesiog kitoks, lyginant su juo. Jeigu ir galima

kalbti apie filosofijos vystymsi, tai jis yra ne linijinis, skirtingai nuo prasto, t.y. vyksta

ne tobuljimo aspektu, o sen papildant nauju.

Yra ir daugiau panaum tarp filosofijos ir religijos. Bdamos metafizika, jos

prasmina pasaul, tiesa, skirtumas tarp j yra tai, kad filosofija susieja pasaul su

mogikuoju racionalumu, nustatydama gnoseologin pasaulio ir mogaus santyk, o

religija, susiedama pasaul ir mog, Diev laiko io santykio altiniu. Todl religija ne

gnoseologizuoja, o ontologizuoja mogaus santyk su pasauliu. Gnoseologinis santykis

numato, kad pasaulis iorinis mogui, ir pastarasis gali tik j suvokti. ia tinka paklausti,

ar apskritai egzistuoja is pasaulis? O jeigu egzistuoja, ar gali mogus j painti?

Ontologizmas remiasi tuo, kad Dievas sukr pasaul, o ne iliuzij: pasaulis egzistuoja ir

kartu yra btis. Pasaulio painimas galimas jau tik todl, kad jis egzistuoja (painumo

ontologin prielaida). Ontologikai tiesa nra painimo rezultatas, ji jau yra, egzistuoja.

Ontologiniu poiriu religija neieko tiesos, ji jau yra pasaulyje ir moguje, pakanka

tikti, kad susivienytum su ja. Aukiausia tiesa yra Jzus Kristus, antrasis ventosios

Trejybs asmuo (hipostaz).

Gnoseologizmas ir ontologizmas ne vienintelis filosofijos ir religijos skirtumas.

Filosofija pernelyg racionali, kad susiet pasaul ir mog viening visum. iuo atveju

nesiekiama toliau, negu i gnoseologin vienyb: tiesa iuo atveju yra tik pasaulio ir

mogaus atitikimas. Religijoje kitaip. Ji sumogina pasaul, nes net pats Dievas, btent

Jo snikoji hipostaz, Jzus Kristus, yra mogikasis Snus, sujungs savo

mogikum, emikum ir Dievikum. Filosofija nesugeba sumoginti pasaulio,

kadangi dl savo racionalumo, ji nepasta Dievo, kuriam mogus ir pasaulis vieningi.

Religija remiasi tikjimu, kuris yra viso religingumo kertinis akmuo. Vis dlto

bt lengvabdika manyti, kad racionali filosofija turi racionalius pamatus. Jie vis tie

patys tikjimas, kuriuo remiasi bet kuri smons forma. Mes tikime ne tik Diev, bet

ir iorinio pasaulio egzistavim. Net mokslas prasideda nuo tikjimo. Protingas

inojimas, ra L. Karsavinas (1882-1952), yra simbolin tikjimo iraika.

Mokslininkas tiki erdvs ir laiko egzistavim, bet paiame tikjime nra jokio inojimo:

nei vienas fizikas neino, kas tai yra erdv ir laikas. ios svokos vadinamos bazinmis.

18

Mokslinis pavadinimas (bazins svokos) tik paslepia, bet nepakeiia j tikrosios

prasms tikjimo.

Ir vis tiktai tikjimas kelmo egzistavim ir tikjimas Diev yra skirtingi

dalykai. Vienas dalykas tikti materialaus pasaulio, suvokiamo jutimo organais,

egzistavim, o kitas tikti Diev, kuris yra u jutiminio suvokimo rib. Anot apatalo

Pauliaus, tikjimas utikrina tai, ko viliams, ir parodo tai, ko nematome (Hebr., 11:1).

Tai puikus religinio tikjimo apibdinimas! Religinio tikjimo objektas yra tai, kas yra

daugiau, antjutiminis, kas negali bti duotyb, kaip materialus pasaulis, tai laukimas,

kuriuos nukreiptos mogaus dvasins paiekos.

Religinis tikjimas taip pat nevienonas. Viena, pradti tikti, kita nueiti vis

keli iki sitikinimo. mogus gali bti veriamas tikti dl iors aplinkybi. Tai gerai

nusak Tertulianas (160-222) jam priskiriamoje frazje Credo, quia absurdum est

(Tikiu, nes tai absurdas). Greiiausiai tai jo mintis, nes traktate Apie Kristaus kn

jis ra: mir Dievo Snus tai visikai tiktina, nes tai nesmon (absurdum est.

L.K.); ir palaidotas, prisikl tai neabejotina, nes nemanoma. Versti tikti gali ir

stebuklas. Jzus Kristus kiek galjo susilaikydavo nuo stebukl, manydamas, kad

tikjimas yra laisvs ir geros valios aktas. Todl tikjimas, slygotas stebukl ar pasaulio

absurdo, yra religinio tikjimo emesnioji forma.

Religinis tikjimas tai, kas duota, o procesas, jis neprieinamas su painimu,

kaip mano ateistai,o glaudiai su juo susijs. Pasak angl teologo vyskupo Anzelmo

Kenterberieio (1033-1109), tikjimas sudaro racionalaus inojimo prielaid. Kartu,

painimas stiprina tikjim: Credo ut intelligam (Tikiu, nes inau). Painimo

nuskaidrintas tikjimas sudaro aukiausi pakop, lyginant su tikjimu, pagrstu absurdu

arba stebuklu. Tikjimo ir painimo dialektika yra tai, kad dl painimo atsirads

tikjimas slygoja tobulesn painim. Btent tai turjo omeny rus dvasininkas, teologas

ir filosofas P. Florenskis (1882-1937), silydamas formul Intelligo ut credam

(inau, nes tikiu).

Aukiausias religinio tikjimo tipas - tai sitikinimo ir tikjimas. Tai

smoningas ne gnoseologinio, bet ontologinio pobdio mogaus grimsis Diev,: dl

tikjimo mogus susivienija su Dievu ne vaizduotje, o paioje tikrovje. ia mogus esti

19

Dieve, bendrauja su Juo per mald, kuri yra mogaus ir Dievo dialogas. Malda

aktualizuoja tikjim.

Tikjimas filosofijoje labiau susijs su religija, negu tikjimas moksle. Tai

aikinama tuo, kad filosofija, panaiai kaip religija, priklauso metafizini sistem grupei,

kur nagrinjami objektai, esantys u patyrimo rib, tarkime, Dievas religijoje arba btis

filosofijoje. Vis dlto skirtumas tarp j didiulis. Absoliutas (Dievas) negali turti

atribut, kurie ribot J, darydami neabsoliut. Todl bet kokie bandymai J racionaliai

analizuoti pasmerkti neskmei. ia galima tik tikti. Religija prasideda tikjimu ir

baigiasi juo, tiksliau, aukiausia jo forma sitikinimu. O filosofija, svarstydama,

pavyzdiui, bties problem, visada turi galimyb projektuoti svarstom objekt

empirin tikrov. Todl filosofini tyrinjim rezultatas yra metafizinio pobdio. Tai ne

sitikinimas, o btent painimas, nes yra racionalus ir atitinka empirin tikrov. Taiau tai

ne konceptualus inojimas, kuriam bdinga deskriptyvi (apraomoji) funkcija, kai

fiksuojamas koks nors tikrovs fragmentas. Greiiausiai tai tikrovs prasminimas,

bandymas ne tiek painti, kiek suprasti j.

Religija msto ne idjomis, kaip filosofija, o mitais. Skirtingai nuo idjos, mitas -

iracionalus, todl visai nekritikuojamas: j galima tik priimti arba atmesti. Religin mit

reikia skirti nuo pasaulietikojo, kur formuoja kasdieninis gyvenimas. Religiniai mitai

yra Dievikojo apreikimo, paprastai fiksuojamo ventuosiuose tekstuose (Biblija,

Koranas ir pan.), rezultatas. Skirtingai nuo dogmat, mitas pritaikytas mogikosios

smons lygiui, jos galimybmis suprasti. Taiau Dievikoji tiesa negali tilpti ribotame

mogaus prote. Todl egzistuoja kitos Dievikojo apreikimo suvokimo formos

dogmat, kai Dievikoji tiesa suvokiama kaip nelogika, prietaringa. Antai krikioni

banyia patvirtino dogmat apie v. Mergels Marijos nekaltyb, laikydama j Motina,

Dievo gimdytoja, o kartu ir Mergele. Religija nebijo logini prietaravim, laikydama

save aukiau u juos. Konkreiai, i vienos puss tvirtinama, kad Dievas -

transcendentinis, t.y. egzistuoja u erdvs ir laiko rib, o i kitos puss Jis visur esantis,

be kita ko, ir ms pasaulyje. Jeigu mitas yra Dievikasis apreikimas, tai juo

besiremiantis dogmatas tvirtinamas banyios. Dauguma krikionybs dogmat buvo

tvirtinami septyni Visuotini susirinkim, nuo Pirmojo Nikjos (325 m.) iki antrojo

Nikjos susirinkimo (787 m.).

20

Kaip jau kalbta, religinis mitas pritaikytas prie mogikojo supratimo. Religinio

mito pavyzdys galt bti scena i Mozs Penkiaknygs. Dievas vaikto po Edeno sod ir

sako Adomui: ,,Adomai, kur tu?. Tas atsako: ,,A ia, Viepatie, bet negaliu pareiti prie

Tavs, nes a nuogas. Abejoju, kad visa tai taip ir buvo, kadangi Dievas yra dvasia, kuri

negali vaikioti po sod dienos viesoje. Visa scena pritaikyta senovs yd mogui,

kuriam ji adresuota.

Religija visada yra mokymas btent apie tai, kaip reikia elgtis, kad bt pasiekta

Dievo karalyst. tai itos funkcijos filosofija neturi. Ji pernelyg racionali, kad ko nors

mokyt. Jeigu filosofija ko nors ir moko, tai mstymo bdo, kad bt galima apmstyti

pasaul. Ne kas, o kaip tai klausimas, kur atsako filosofija.

Filosofija ieko tiesos, nes, bdama metafizika, jos neturi . Jos tiesa yra

metafizin Karlo Poperio verisimilitude (tikrovikumo) prasm. Krikionikoji religija

neieko tiesos, ji yra tiesa. Tai Jzus Kristus, ontologin tiesa, tikroji btis. Filosofija

panai Pontij Pilot, kuris klaus Jzaus Kas yra tiesa? (In. 18:38), nesuprasdamas,

kad gyvoji Tiesa stovi prie j.

Bdama mokymu apie mogaus ir Dievo ry, religija yra pagrindas, kuriuo

remiantis, formuojama dorov. Tai gerai iliustruoja Biblijos scena apie mogaus

nusidjim. Edeno sode, kur gyveno pirmieji mons, Adomas ir Ieva, buvo grio ir

blogio painimo medis. Dievas pasak jiems: nuo vis medi galite valgyti vaisius, bet

tiktai ne nuo ito, nes, paragav nuo jo, mirsite. altys (tai buvo tonas) suviliojo Iev,

pasaks, kad ne mirsite, o bsite kaip dievai (angelai Dievo sukurtos dvasins esybs).

Ieva valg, o vliau ir Adomas. Suinoj, kas yra gris ir blogis, jie gijo gd. Po moni

nusidjimo, Dievas auk juos, bet jie, gdydamiesi savo nuogumo, njo prie Jo. Nuogi

jie buvo ir iki nusidjimo, bet to nesigdijo. Taip susiformavo dorov, kurios branduol

sudaro grio ir blogio kategorijos, sudaranios tai, k priimta vadinti sine. Pirmieji

mons nupuol iki dorovs lygio, iki tol jie buvo aukiau u j. Po nusidjimo jie buvo

ivaryti i Edeno, o Dievas tapo transcendentinis: vietoje gyvo, mons buvo priversti

tikti Diev.

1. Kas sudaro nelinijin kumuliacin filosofijos raidos keli?

21

2. Koks yra gnoseologins funkcijos filosofijoje ir ontologins funkcijos religijoje,

turinys?

3. Kuo skiriasi religinis tikjimas nuo kit monikosios smons tikjimo form?

4. Kaip apibdinamas religinis sitikinimas kaip aukiausias religinio tikjimo tipas?

5. Kokia yra mit ir dogmat reikm religijoje?

6. Kodl religija yra dorovingumo pagrindas?

Filosofija ir mokslas

Hgelis (1770-1831) kart buvo paklaustas, ar filosofija yra mokslas. Jis atsak,

kad ne. Patyljs pridr: filosofija - ne mokslas, ji - aukiau u j. Hgelis ne puikavosi

originalumu, o tiesiog ivert senovs graik kalbos od metafizika. iame kontekste

mokslas yra fizika, tiesa, ne iuolaikine prasme, o antikine mokslas apskritai. Taigi

filosofija ir mokslas skiriasi taip, kaip metafizika ir fizika. Mokslas vis pirma aprao

pasaul (deskriptin funkcija), t.y. jos nagrinjimo objektas yra empirinis,

egzistuojantis dl patyrimo ir stebjimo. ia kol kas neanalizuokime to, kad empirin

funkcija moksle nra vienintel. Objektai, kuriais operuoja filosofija, nra empiriniai. ia

prasme filosofija neturi k aprainti. Bet tai nereikia, kad filosofija nieko nekalba apie

pasaul, tiesiog klausimas kas pasaulyje? ne jos klausimas: jai svarbiau prasminti ir

suprasti pasaul, j paaikinti, atsakyti klausimus kaip? ir kodl? odiu, mokslas

nukreiptas tai, kas yra, o filosofija tai, kas gali ir turi bti. Kitaip tariant, mokslo

objektas esamyb, o filosofijos reikiamyb.

Tarp mokslo ir filosofijos dar bendra ir tai, kad jie racionals. Pirmasis operuoja

svokomis, antroji idjomis (ne mitais!). Netgi mistin filosofija racionali tiek, kiek jai

bdingos idjos, o ne mitai, religiniai ar pasaultiki. Antai vokiei vienuolis

dominikonas ir filosofas Meisteris Ekchartas (1260-1328), nagrindamas mogaus

santyk su Dievu, svarsto absoliutaus (Dievo) ir reliatyvaus (mogaus) problem

ontologiniu aspektu. Kitas vokiei filosofas mistikas Jakobas Bm (Bhme) (1575-

1624), remdamasis Biblijos tekst interpretacija, taip pat svarsto racionalius

natrfilosofijos, painimo teorijos, antropologijos ir kitus klausimus.

22

Svokos tai tokia minties forma, kuri nukreipta diskretin struktr, kuri

sudaro tam tikros vientisos visumos elementai ir dalys. Svokai bdinga diskretikoji

struktra, kadangi ji sudaryta i skiriamj poymi, kurie lemia svokos mast.

Sakykime, Euklido geometrijoje trikampis apibdinamas kaip geometrin figra (a),

esanti ploktumoje (b) ir sudaryta i trij linij (c), kurios udaros (d) ir sudaro tris

kampus (e), kuri suma lygi 180 (f). tai ie skiriamieji poymiai a,b,c,d,e,f sudaro

svokos turin. ie poymiai yra skiriamieji tuo aspektu, kad jie skiria trikamp nuo kit

geometrini figr. Svoka racionali diskretikumo atvilgiu, kuris suteikia galimyb

aikiai ir vienareikmikai formuluoti apibdinimus, na, kad ir trikampio.

Idjoms, kuriomis operuoja filosofija, bdinga kontinuali struktra.

Kontinualumas reikia element, dali bei apibrtumo nebuvim. Charakterizuodama

tok neapibrtum, idja negali bti vienareikm ir tiksli. Ji neryki, o kartu yra lanksti,

nes btina, kad galima bt charakterizuoti tai, ko negali apibrti svokos. Pavyzdiui,

feodalizmo svoka istorijos moksle i esms nra svoka. Feodalizmo definicijos istorik

darbuose paprastai nra, o jeigu ji ir btina, tai tinka tik kalbant apie Europ, nors

istorikai paprastai nevengia i svok vartoti kalbdami, sakykime, apie feodalin

Kinij. Pagrindinis feodalizmo poymis, j nuomone, yra feodalin ems nuosavyb.

Bet feodalinje Kinijoje ito lyg ir nebuvo: taip vadinamas Kinijos feodalas buvo

valstybs valdininkas, tvarks, priirjs em, bet jos nevalds. Taiau vis tiek galima

kalbti apie feodalizm Kinijoje, bet ne kaip apie svok, o kaip apie idj.

Skirtingai nuo grietos ir tikslios svokos, idja atrodo difuzin ir neapibrta.

Taip. Taiau idjos neapibrtumas reikia dar ir jos lankstum. Kadangi svokai bdinga

deskripcin funkcija, ji negali bti vystoma. Tai, kas vadinama svokos vystymu (o ita

tradicija remiasi Hgelio filosofija), i tikrj tra vienos svokos pakeitimas kita, t.y.

svoka pranoksta senosios ribas, o tai jau nauja svoka, nes svokos turinys ir mastas turi

atitikti vienas kit. Pavyzdiui, Aristotelis ne tiek vyst Platono bties koncepcij, kiek

kr visai nauj. N. Lobaevskio (1792-1856) trikampio svoka netobulina Euklido (4 a.

pr. Kr.) trikampio svokos. Tai visikai nauja svoka: sena ir nauja tai svok

santykis ne vystymo, bet komplementarumo (papildymo) aspektu: viena svoka papildo

kit, kitaip sakant, kompensuoja jos nepakankamum. inoma, vystymosi ia esama, bet

ne svokos, o mokslo i esms.

23

Skirtumas tarp filosofijos ir mokslo nra absoliutus: apie filosofij galima

pasakyti, kad ji yra mokslas tiek, kiek mokslas yra metafizikas (filosofikas). Tai

iliustruoja matematikos, danai vadinamos moksl karaliene, pavyzdys. Pritariant iai

metaforai, reikt paaikinti tai k. Matematika yra mokslas, nes operuoja svokomis.

Bet tos svokos neturi empirins prasms, o gali bti tik ,,udtos ant empirins tikrovs

udtos reikia bti ios tikrovs apraymo priemonmis. O matematika negali bti

moksl karaliene tiktai todl, kad ji yra metafizika, t.y. neturi tiesioginio ryio su

empiriniais objektais bei j stebjimu ir nepriklauso nuo j. Taigi i esms matematika ne

mokslas ir ne jo karalien, o konceptualioji metafizika.

Filosofija, dl metafizinio pobdio, yra gryna logika, kuriai bdingi tiktai

prasminiai ryiai tarp jos idj. Santykis su tikrove ia antrinis. Todl filosofijos

koncepcijos negali bti verifikuotos ar falsifikuotos, t.y. negali bti empirikai nustatyta

j teisingumas ir/arba klaidingumas. Kitaip yra moksle. Jo objektas empirinis, todl

visuomet yra mokslo verifikavimo ir/arba falsifikavimo galimyb. Kartu jis pakankamai

logikas, t.y. jo teiginiai turi prasmin ry, reliatyviai nepriklausant nuo empirins

tikrovs. Todl mokslo teorij verifikavimas nra absoliutus, o i dalies priklauso nuo

teorini konstrukcij logikos. Taiau dl empirikos, mokslui svarbu ne konceptuali

konstrukcij logika, o tai, kaip jos atitinka tikrov. Jei konstrukcijos atitinka tikrov, tai

moksle kartais gali pasitaikyti net ir logikai prietaring konstrukcij. inoma, tuomet

tikimasi, kad ilgainiui prietaravimus galima paalinti. Filosofijoje tokie samprotavimai

nebdingi ia svarbiausia yra tezi nuoseklumas ir neprietaringumas.

Kaip matome, filosofija ir mokslas, nepaisant rimto skirtumo, turi bendrybi ir

ssaj. Bet btent tai ir neigia kai kurie abiej mogikojo inojimo ak atstovai. Jie

vadina save pozityvistais. Mokslininkai pozityvistai velgia filosofijoje tiktai metafizik,

savotik svok poezij, anot vokiei filosofo F. Langs (1828-1875). Filosofai

pozityvistai, prieingai, tapatina filosofij su mokslu. R. Avenarijus (1843-1896),

Ciuricho universiteto profesorius, knygoje Grynojo patyrimo kritika, remdamasis

Spinozos pavyzdiu, paband sukurti griet mokslin filosofij. Mano poiriu, tarp

filosofijos ir mokslo nra nei sutapimo, nei prieybi. Riba tarp j gana neapibrta.

Filosofija operuoja ne tik idjomis, bet ir svokomis. Panaiai ir mokslas negali apsieiti

be idj tam tikr logini vertybi. Moksle pagrindins svokos, principai, postulatai,

24

aksiomos, pagalbiniai lemt tipo samprotavimai ir pan. visa tai yra vertybs. Net

grietoje matematikoje panas mokslinius posakiai, pvz., pagal apibrim x yra y

yra ne kas kita, kaip priimama tikjimu tez, t.y. vertyb (idja), o ne svoka.

Filosofijos ir mokslo santykio svarbesnis dmuo yra filosofija. Erdvs ir laiko

priklausomybs nuo savo turinio idja pirm kart buvo pastebta ne A. Einteino (1879-

1955), o filosof. Aristotelio fizikoje erdv buvo laikoma heterogenika (vairiar): jis

skyr vir, apai, kair, dein pus erdvje. Leibnicas taip pat man, kad erdv

neegzistuoja pati savaime, o priklauso nuo daikt ir vykstani vyki. Analogikas ir

laiko statusas: nra vyki laikas prilygsta nuliui. Taigi, A. Einteino reliatyvioji fizika

atsirado ne tuioje vietoje, jos pirmtak buvo Aristotelio ir Leibnico metafizika. Panaiai

Demokrito (460-? pr. Kr.) atomas tapo iuolaikins fizikos atomo prototipu. Filosofija,

sakytume, metafizikai numato situacijas, kurios vliau bus svarstomos moksle.

Svarbiausias filosofijos ir mokslo skirtumas tai mstymo bdas. Mokslui

bdingas mstymas remiasi tapatybs principu. Svokos aktualizuojami objektai tapats,

nors empirikai jie skirtingi. Pvz., trikampiai gali bti staia-, atria- ir bukakampiai. Bet

trikampio svoka juos laiko tapaiais (o ne panaiais) svokos turinio (skiriamj

poymi) atvilgiu. Geometrijoje nerimta klausti, ar panas ie trikampiai. Filosofijoje

veikia kitas principas panaumo abstrakcija. Reikiniai jungiami visum, jeigu jie

panaus. Ir tai bdinga ne tik filosofijai, bet ir kitoms humanitarinms disciplinoms.

Antai kalbdamas apie Europos ir Kinijos viduramius, istorikas pasakys, kad tai, nors ir

ne toks pats (Kinija neinojo privaios nuosavybs), bet i esms yra tas pats

feodalizmas. Taigi filosofijai bdinga panaumo abstrakcija, o mokslui identikumo

(tapatybs) abstrakcija. Mokslas nuo filosofijos skiriasi dar tuo, kad jis dl joki

aplinkybi negali tapti religija. O filosofijai tai gali atsitikti, nes filosofija ir religija yra

metafizikos formos. Antai senovs kin filosofas Konfucijus (551-479 pr. Kr.) sukr

filosofin mokym, kuris buvo trij religij pagrindas: konfucianizmo, daosizmo ir

budizmo.

1. Kokia yra svarbiausia mokslo funkcija? Kokia filosofijos?

25

2. Kas sudaro svokos (idjos), kaip mokslinio (filosofinio) mstymo pagrindins

formos turin?

3. Kodl filosofijos koncepcijos negali bti reifikuojamos arba falsifikuojamos?

4. Kokia prasme filosofija yra metafizin logika?

5. Ar moksle, be svok, yra idjos ir vertybs? Kokia j reikm?

6. Koks yra tapatybs principo turinys moksle?

7. Koks yra panaumo principo turinys metafizikoje (filosofijoje)?

Filosofijos objektas

Klausimas apie mokslo arba koncepcijos objekt, kad ir kaip bt keista, yra

vienas i pai sunkiausi. Sakykime, uduokite chemikui konkret klausim, ir jis be

vargo j atsakys. O paklauskite, k tiria chemija, ir jis, neabejotinai, paklius kebli

situacij. Taip pat ir filosofijoje keblum ia apstu. Yra daugyb filosofijos krypi,

pavyzdiui, pozityvizmas, personalizmas, pragmatizmas, egzistencializmas ir kt.

Kiekvienos i j objekt sunku apibrti. Dar sunkiau apibdinti, kas jas vienija, t.y.

atsakyti klausim, ar tai i viso filosofijos kryptys, o gal tai skirtingi mokslai.

Pavelkime marksizmo filosofij. Jos pradininkai K. Marksas (1818-1883) ir F.

Engelsas (1820-1895) teig, kad bet kuri filosofija prasideda nuo klausimo apie

materijos ir smons santyk. Materija suprantama kaip objektyvi tikrov, egzistuojanti

nepriklausomai nuo smons ir u jos rib, o pastaroji smegen savyb pavaizduoti i

tikrov. Atsakymas pagrindin filosofijos klausim, pagal j nuomon, lm vienos ar

kitos filosofijos krypties turin. Visa tai atrodo nuoseklu ir logika. Taiau netgi tokia,

atrodyt, akivaizdi filosofijos objekto charakteristika turi nemaa keblum. Vis pirma

erdv, Markso manymu, yra materijos egzistavimo forma, smonei ji nebdinga. Todl

kyla natralus klausimas: kaip suprasti tai, kad materija egzistuoja u smons? Juk

smonei nebdingos erdvs charakteristikos, todl neturi jokios prasms tvirtinimas, kad

materija egzistuoja u smons, kaip tam tikro atskaitos tako. Materija ir smon

traktuojamos kaip prieybs: materija yra tai, kas ne smon, o smon tai, kas ne

materija. Tai nusako triviali fraz: smon ideali, t.y. nemateriali. Logika manyti, kad

26

materija materiali, nors marksizmo klasikai ito neteig, nes tai primint inom fraz,

kad aliejus aliejingas. Pagaliau nelabai suprantama, kaip smon, materijos prieyb,

t.y. neturdama su ja nieko bendra, gali bti jos savyb. Smon atvaizduoja materij,

todl yra antrin. Materija pirmin, kadangi ji yra atspindio objektas. Lyg ir logika,

bet juk smon - ne veidrodis, kad kak atspindt.

Nereikia galvoti, kad K. Marksas buvo vienintelis, pakliuvs toki kebli

situacij, apibrdamas savo filosofijos objekt. Panaiai vienas i pragmatizmo lyderi,

amerikiei filosofas D. Diuji (1859-1952), apibdindamas pragmatizmo

fundamentalij patyrimo - svok, ne maiau fundamentali nei Markso materijos ir

smons svokos, nerado nieko geriau, kaip patyrimu laikyti tai, kas siejama su patyrimu.

Tai ne inom filosof nesusipratimas, o rodymas, kad gana sunku objektyviai

suformuluoti filosofijos objekt, kadangi, iuo atveju, filosofai priversti vartoti bazines

svokas, kurios negali bti apibrtos btent dl to, kad yra bazins. Bandymai apibrti

slygoja arba nauj bazini (neapibriam) svok , arba, kaip buvo ms atveju,

pseudo tautologij atsiradim: smon yra ne materija, patyrimas yra duotas patyrime.

Jeigu priminsime Markso klausim apie materijos ir smons santyk, tai rasime

du atsakymus j: materializm ir idealizm. Markso sprendim sudaro tai, kad

pripastamas materijos pirmumas ir smons antrumas. Materijos pirmumas reikia, kad

ji egzistuoja u ir nepriklausomai nuo smons (materijos pirmumo ir materijos

apibrimai sutampa), o smon - antrin todl, priklauso nuo materijos, be to, ji

atvaizduoja materij ir yra materijos savastis bei egzistavimo forma mogaus smonje

(smons antrumo ir smons apibrimai ia irgi sutampa). Idealistinis sprendimas

slygoja smons pirmumo ir materijos antrumo pripainim. Dl materializmo nebuvo

logini sunkum, iskyrus pseudo tautologij materija = materijos pirmumas. Kai dl

idealizmo, pseudotautologija smon = smons pirmumas nepaaikina klausimo apie

tai, kaip suprasti smons pirmum.

Svarstydamas i problem K. Marksas vis pirma turjo omeny jos religin

pobd: kakokia objektyvi smon, t.y. Dievas, kuria pasaul ir slygoja jo egzistavim.

ia viskas suprantama. K. Marksas buvo ateistas ir savo filosofij grind prietaravimu

religijai. Sunkiau sprsti kit io klausimo variant, kur fundamentaliai nagrinjo V.

Leninas (1870-1924) knygoje Materializmas ir empiriokriticizmas. Kokiu atvilgiu

27

mogaus smon gali bti pirmin pasaulio atvilgiu? Suprantama, kad mogaus smon

nekuria pasaulio. Apie pirmum ia galima kalbti tik gnoseologiniu, o ne ontologiniu

aspektu: smon pirmin todl, kad jos egzistavimas absoliuiai tikras, o tai iorinio

pasaulio, vadinamosios materijos, egzistavimas yra abejotinas. ios situacijos

psichologinis analogas yra haliucinacija: mogus kak mato, nors tas kakas tikrovje

neegzistuoja.

Jeigu smon ontologika, t.y. kuria pasaul, tai turime objektyvj idealizm.

Smons pirmumas gnoseologijos atvilgiu reikia subjektyvj idealizm. Apskritai

Markso klausimas apie materijos ir smons santyk slygoja trei sprendim, kurio

Marksas praktikai nesvarsto, manydamas, kad jis nesvarbus. ia kalbama apie nuomon,

kad materija ir smon nepriklauso viena nuo kitos. Filosofijos istorijoje io varianto

tipikas atvejis buvo R. Dekarto (1596-1660) dvasios ir kno dualizmas. Dekarto

manymu, abu pradai autonomiki, tarp j yra tik atitinkamumo santykis. Antai pakls

rank, a nevaldau jos savo valia, o tik atitinkamai prisijungiu, prisidedu prie rankos

judesio. Taigi galima kalbti apie monizm, materialistin ir idealistin, ir apie dualizm.

Monizmas pripasta vien pirmin prad, o dualizmas kalba apie du nepriklausomus

pradus.

Pagaliau galimas ir klausimas apie daugel pasaulio prad. Jis bt u

marksistins traktuots rib, nes santykis tarp materijos ir smons nra esminis. Tikt

prisiminti Demokrito koncepcij apie atomus. Marksui atomai viso labo tik sudaro

materialj pasaul. Bet Demokritui atomas ne materialaus pasaulio sudtin dalis, o pats

pasaulis - pati visata - yra daugyb pasauli (atom). Analogikai ir Leibnicui (1646-

1716) pasaulis yra monada, ir ne viena, o daugyb. itaip irykja pliuralizmo samprata.

Skirtumas tarp monizmo ir dualizmo yra santykinis, nes priklauso nuo poirio.

Markso materializmas yra monizmas ontologijos atvilgiu: pasaulis vieningas ir vienas,

jis materialus (smon - ne pasaulis, o materialaus pasaulio savyb). Gnoseologiniu

poiriu materija ir smon sudaro absoliuias prieybes: smon nemateriali, yra

materijos atvaizdas, kitaip sakant, antrin tikrov. iuo atveju galima kalbti apie

gnoseologin dualizm. Kaip matome, priklausomai nuo santykio, ontologinis

monizmas gali bti gnoseologinis dualizmas. Aukiau, kalbant apie dualizm, buvo

turima galvoje ontologinis dualizmas: egzistuoja du nepriklausomi vienas nuo kito

28

pasauliai. Taigi kalbama apie dvi egzistencijas. Dekarto kno ir dvasios dualizmas

tipikas ito pavyzdys. Demokrito arba Leibnico poiriu pliuralizmas taip pat yra

ontologinis, kadangi kalbama ne apie atspindjim (atvaizdavim), o apie daugybes prad

egzistavim. Tiesa, be ontologinio dualizmo esama ir deontologinio. iuo atveju kalbama

ne apie dvi egzistencijas, o apie pradus, vadinamus esamybe ir reikiamybe. Esamyb yra

atsakymas klausim, kas yra (buvo, bus). Reikiamyb yra atsakymas klausim, kas

turt bti ir galt bti. Tipikas deontologizmo pavyzdys yra V. Vindelbando (1848-

1915) Badeno mokyklos vadovo filosofija.

Nesunku pastebti, kad visose skirtingose traktuotse kalbama apie mog, jo

smon, jo pairas pasaul. Todl galima teigti, kad filosofijos objektas mogus.

Gerai mogus. Bet j tyrinja daugelis moksl: antropologija, archeologija,

kultrologija, sociologija, psichologija, politin ekonomija ir daugelis kit. Kokia tuomet

yra filosofijos specifika? Reikalas tas, kad filosofija netyrinja mogaus empirins

egzistencijos - tokio tyrimo geriausias metodas bt anketin apklausa.. I tikrj

filosofijai to nereikia, nes ji tyrinja galimybes, tai, k mogus gali galvoti apie save ir

pasaul.

Taigi filosofijos objektas mogus. Hgelis (1770-1831) straipsnyje Kas msto

abstrakiai? parod, kad ne filosofas, o miesionis msto apie mog abstrakiai.

Tikrovje bet kuris mogus konkretus: jis savo tv snus, savo draug draugas ir pan.

Todl filosofija tyrinja mog kaip konkret objekt: jo santykius su Dievu, su gamta

ir su kitais monmis.

mogaus santykis su Dievu. ia galima ateistin pozicija, kaip F. Dostojevskio

(1821-1881) romano Velniai herojaus Kirilovo, kuris sako: Tikiu, kad Dievo nra.

Tai tikjimas niekuo, t.y. ivirkias, negatyvus tikjimas. Teistai tiki kakuo teigiamu,

vadinamj Diev. Deistai taip pat tiki J, bet, skirtingai nuo teist, mano, kad pasaulis tik

sukurtas Dievo, o toliau jis vystosi nepriklausomai nuo Jo, pagal savo dsnius. Dar

galima kalbti apie panteizm, kuris tapatina Diev su gamta. Pagaliau verta paminti

indiferentizm: indiferentai abejingi Dievo problemai. Dar galima bt skirti mono ir

politeizm ir pan.

Tikjimas mogikojo proto pamatin savyb, religinis juo labiau. Tikjimas

Dievu sudaro visos mogikosios kultros pamat. Visos inomos kultros rmsi

29

religiniu tikjimu: krikionyb, islamas, budizmas ir kt. Bet kuri kultra yra religini

pagrind tsinys. Antai mokslas atsirado dl krikionybs, kuri traktuoja Diev kaip

transcendentin (t.y. kaip iorin pasaul), todl buvo galima tirti gamtos dsningumus,

nepriklausomai nuo antgamtybs. Teologija taip pat tyrinja mogaus ir Dievo santykius.

Taiau tai ontologiniai santykiai. O filosofija domisi mogaus principine nuomone apie

Diev i principo (ne empirine!): tai reikia, kad filosofija refleksika, tuo ir skiriasi nuo

teologijos.

mogaus santykis su gamta. Netgi gamtos mokslai, apie kuriuos manoma, kad jie

tyrinja gamt, yra mokslai apie mogaus santyk su gamta. Reikalas tas, kad tyrinjama

ne pati gamta, o tam tikras jos aspektas, mogaus pasirinktas, kaip nagrinjimo objektas.

is gamtos aspektas gretinamas su mogumi beijo biologinmis, socialinmis,

ekonominmis ir kitomis ypatybmis. fakt atskleidia antropinis (gr. antropos

mogus) principas, skelbiantis, kad mogus yra lyg visatos centras: ne mogus prisitaiks

prie pasaulio, o pasaulis - prie jo. Visos fizins gamtos konstantos tokios, o jei jos bt

nors kiek kitokios ir mogaus egzistavimas bt nemanomas. Be mokslinio -

paintinio mogaus santykio su gamta, egzistuoja socialiniai, ekonominiai, geopolitiniai,

estetiniai, doroviniai, religiniai ir kitokie santykiai.

Ypatingo filosofinio santykio su gamta nra. Natrfilosofija, atsiradusi dar

senovs pasaulyje, buvo gamtos aikinimas remiantis abstrakiais samprotavimais.

Kadangi neturjo empirini tyrim metodo bei atitinkamo instrumentarijaus, stebjimo,

matavim ir eksperiment priemoni, natrfilosofija buvo metafizika bendr

samprotavim apie gamtos principus ir dsnius atvilgiu. Tie principai ir dsniai buvo

nustatomi ne empirikai, o remiantis svokomis, tenka pasakyti, kartais labai vykusiomis.

Antai vidurami scholastikos impetuso svoka buvo G. Galiljaus (1564-1642) ir I.

Niutono (1643-1727) fizikos impulso svokos prototipas. Filosofija yra gamtos

metafizika, bet ne bendr samprotavim, o refleksijos su iniomis apie gamt ir moksl

atvilgiu. Ji apibendrina tas inias bei formuluoja pasaulio vaizd. Taip pat filosofija yra

mokslo savimon. Dar daugiau, jos idjos yra aukiau mokslo svokos gimsta i

idj, o ne atvirkiai. Pavyzdiui, A. Einteino fizikos heterogenins erdvs svoka

atsirado dl Aristotelio ir Leibnico metafizikos. Aristoteliui erdv turi vir ir apai,

kair ir dein. Knai ia krinta ne dl kokios nors gravitacijos, o veriasi savo

30

natralij viet. Sunki kn natralioji vieta apaia. Bdami viruje, dl iorins

jgos veikimo, jie veriami emyn, savo natralij viet, jei ta jga nustoja veikti.

Leibnicui erdv taip pat heterogenin, priklausanti nuo joje vykstani vyki. A.

Einteino fizikoje erdvs savybs priklauso nuo vyki kiekio, greiio, mediagos mass

ir energijos.

mogaus santykis su kitais monmis. Visuomen, moni tarpusavio santykius

nagrinja daugelis moksl: sociologija, antropologija, kultrologija ir kt. Skirtingai nuo

j, filosofija domisi ne tuo, kaip gyvena mogus, o k jis galvoja apie savo gyvenim.

mogaus mintys apie savo gyvenim yra ymiai svarbiau, negu jo empirinis

egzistavimas. Taip pat filosofija tyrinja pai mogikojo gyvenimo esm.

Filosofija nra tiesiog refleksija, visuomeninio gyvenimo apibendrinimo loginis

mechanizmas. Ji yra ne kas kita, kaip visuomens savimon, identifikuojanti save pai.

Savs identifikavimo funkcija sudaro savimons esm. Visuomen tokia, o ne kitokia,

btent dl mintojo savs identifikavimo. Vaizdiai kalbant, visuomen tai gimininis

mogus. Savimons netekimas, savs identifikavimo sugriovimas slygoja asmenybs,

visuomens ir valstybs iirim. Asmenybs suirimas, t.y. savojo A praradimas

medicinoje vadinamas izofrenija (suskaldyta smon). Visuomenje is procesas

vadinamas socialiniu politiniu suskaldymu. Romos imperija lugo ne dl barbar

antpldio, o dl nacijos savimons praradimo. Analogikai ir Taryb Sjunga iiro ne

dl iorini prieasi, o dl vidaus faktori.

1. K K. Marksas ir F. Engelsas suprato kaip pagrindin filosofijos klausim?

2. Kas per kryptys filosofijos vadinamos materializmu ir idealizmu?

3. Kaip apibdinamas objektyvusis ir subjektyvusis idealizmas?

4. Kas bdinga filosofiniam monizmui, dualizmui ir pliuralizmui?

5. Kuo skiriasi gnoseologinis ir ontologinis dualizmas?

6. Kokiu bdu mogus konkretizuojamas savo santykiuose su Dievu, gamta ir kitais

monmis?

7. Kas sudaro filosofijos kaip visuomens savimons vaidmen?

31

II. BTIES PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Filosofija vystosi ne kaip mokslas progresyviai, t.y. kai naujosios istumia senas

teorijas ir koncepcijas, o kumuliatyviai, t.y. pagal princip sena papildyti nauju.

Aristotelis neistm Platono, o papild j. Todl filosofijos studijavimas neatsiejamas

nuo jos istorijos.

Bties problema kilo dar Senovs Graikijoje. Kai kam i problema gali pasirodyti

archaika ir igalvota: apie koki bt galima kalbti, jeigu yra patyrimo duotas empirinis

pasaulis? Taiau io klausimo aikumas tik tariamas. Kelsiu prieing klausim: ar

veikia Sauls sistemoje, emje galiojantys fizikos dsniai? Bet kas atsakys: inoma.

Gerai. O ms galaktikoje? Atsakymas sudtingesnis: turbt. Toliau: o kitose

galaktikose? Atsakymas vis labiau neapibrtas. O visatoje? Teigiamo atsakymo ia nra.

O juk visi ie klausimai sudaro bties, pasaulio vienovs problem.

Jeigu pasaulis vieningas, tai ir fizikos dsniai, veikiantys jo vienoje dalyje, galiot

ir visose kitose. Senovs graikai samprotavo analogikai, nors kiek kitaip: ar daikt

vairov yra absoliuti, arba, ar egzistuoja vieningas pasaulis. Jeigu vienovs nra, galvojo

jie, tai nra ir pasikartojimo, dsningumo, vadinasi, gyventi tokiame pasaulyje tiesiog

negalima viskas absoliuiai nauja ir kartu nepainu.

Ikisokratikai

Ikisokratikai 6-5 a. pr. Kr. antikins Graikijos mstytojai ir j pasekjai,

nepaliesti Sokrato (470-399 prie Kr.) takos. Kiek tai buvo susij su bendrais

klausimais, senovs graik ikisokratinis mstymas buvo mitologinis. Tai vis pirma buvo

reikiama animizuojant (sudvasinant) gamt. Kiekvienoje stichijoje (jroje, mike,

upse, kalnuose ir kitur) gyveno savi dievai, kurie vald jiems pavaldius gamtos barus.

iomis slygomis objektyvios inios apie gamt tiesiog negalimos, nes visi gamtos

procesai priklaus nuo diev valios: mike - Panas, upse, upeliuose ir kituose vandens

telkiniuose vald nimfos. Visus dievus priirjo Dzeusas.

Pagonikieji dievai buvo gamtos stichij personifikacija (suasmeninimas). Todl

pirmoji demitologizavimo forma buvo gamtos stichij depersonifikavimas, o rezultatas

32

tas, kad jos gavo prad (arch) status, i kuri susideda visa gamta. ie pradai dar buvo

vadinami stoicheion raid, elementas. iuo atveju galime pastebti analogij su

alfabetu: kaip i raidi sudedami odiai, sakiniai ir tekstai, tai ir gamtos vairov sudaro

gamtiniai pradai (element). Gamtos raidi antropomorfinis pobdis akivaizdus:

smons ir pasaulio demitologizavimas buvo tik dalinis. Tik krikionyb sugebjo baigti

demitologizavim postulatu apie Dievo transcendentikum (anapusikum) ir

panaikinti pasaulio uburtum. Krikionybs Dievas transcendentikas tuo atvilgiu,

kad jam i viso netinka kategorijos anapus ir iapus.

Taiau ikisokratikai savo natrfilosofija (gamtos filosofija) daug nuveik

demitologizuodami antikin smon. Pasak Talio (625-547 pr.Kr.), gamta apgyvendinta

diev (jo koncepcijos mitologinis komponentas), bet greta j, egzistuoja tam tikras pradas

(arch) vadinamas vandeniu, kuris yra visos bties esamybs altinis: viskas susideda i

vandens. Diev savival riboja vanduo, nes jis ne tiktai mediaga, o btent pradas, i

kurio viskas gimsta ir susideda. Akivaizdu, kad Talio vandens negalima suprasti kaip

patyrimo duotos prastos mediagos (skysio): vandens upje ar jroje, lietaus, drgms

ir pan. Kitaip tariant, Talio vanduo nra empirinis reikinys. Visa btis esamyb yra

metafizinio vandens modifikacija, panaiai kaip empirinis vanduo turi skirtingus

agregatinius bvius.

Anaksimeno (2 puss 6 a. pr.Kr.), Anaksimandro mokinio, koncepcija gana

naiviai kritikuoja Tal: sausos dulks, akmenys ir daug kas kita, jo nuomone, neturi

vandens, taigi, nra vis daikt visuotinis pradas. Anaksimenas nesuprato, kad Talio

vanduo apibdina ne empirin pasaul, o jo bt kaip esm, esani u jutiminio pasaulio

rib. Pats Anaksimenas pasil kit prad or, nepastebdamas, kad i stichija yra tokia

pati metafizin, kaip Talio vanduo.Tai reik, kad skirtumas tarp Talio vandens ir

Anaksimandro oro ne turinio, o lingvistinio pobdio, tai tiesiog t pai bt reikiantys

skirtingi odiai. Aikiai kyla bties (prado) ir buvimo opozicija. Apie bt galima

pasakyti, kad ji yra absoliutus egzistavimas, o buvimas egzistuoja ne savaime, o bties

atvilgiu ir dl jos.

Iki Talio btis ir buvimas buvo tapatinamos pagal princip: pasaulis toks, kok

mes j jutimais suvokiame. Tai naivaus realizmo pozicija. Vanden Talis postulavo kaip

absoliuiai egzistuojant ir atsisak akivaizdumo principo bei juo pagrsto naiviojo

33

realizmo: buvimas (patyrimo duotas pasaulis) yra nematomos bties (iuo atveju

metafizinio vandens) matoma apraika. Galima bt paklausti, kuo mitologija ir

antjusliniai dievai skiriasi nuo Talio koncepcijos bei jo metafizinio, t.y. antjuslinio

vandens Skirtumas didiulis. Antikiniai dievai valdo pasaul pagal savo vali ir norus. O

Talio vanduo tai gamtos stichija, objektyvus pagrindas, kuriuo reikiami patyrimo duoti

gamtos fenomenai: tomis paiomis slygomis metafiziniam vandeniui bdingos tos

paios savybs. Kitaip tariant, metafizinio vandens apraikos prognozuojamos.

Talio mokinio Anaksimandro (610-540 pr.Kr.) koncepcija uima ypating viet

Antikos filosofijoje. Suprasdamas, kad metafizinis vanduo ir kiti pradai nra jutimais

duoti, bet yra empirini stichij metaforos, jis pasil kit prad apeiron (gr. apeirn,

apeiros), kad bt galima pagrsti beribio ir neapibrto atvilgiu. Tai daugiareikmis

odis, todl sunku pasakyti, kuria reikme jis vartojamas.

Kartais apeironoas traktuojamas kaip pirmini element (stichij), t.y. vandens,

ems, ugnies ir oro miinys. Tai nra tikslu, nes pernelyg silpnas argumentas remtis

viena i odio apeiron reikmi tai, kas neapibriama, susij su miiniu.

Reikalas tas, kad apeironas yra neapibdinamas tuo atvilgiu, kad apie j nemanoma

turti nuomons, kuri leist j apibdinti. Kiek tai susij su odio apeirn- ,,beribis

reikme (antroji odio reikm), tai ir jos nepatvirtina i traktuot: element miinys

nebtinai beribis, miinys gali bti ir ribotas. Yra ir kita interpretacija. Apeironas tai

begalin erdv. Taiau tai graikams prietaraujanti svoka: klasikinje Antikoje

begaliniai nebuvo nei apeirn (beribis), nei topos (vieta, vietov), nei chra

(nuotolis, atstumas), nei kenos (tuias knas), - odiu, visa tai, kas turt koki

nors uuomin apie erdv. Graikams bet kokia erdv visada baigtin, nes tai jie suprato

kaip viet ar nuotol, t.y. kaip turint pabaig darin. Lieka reikm ,,beribis - tai

,,niekas. Tuomet, pasak Anaksimandro, pasaulio pradmuo yra nebtis (m on).

Egzistuoja net toks terminas meonizmas. Perjimas empirin pasaul susietas su

beribio apribojimu. iuo atvilgiu nebtis - pirmin, o buvimas - antrin. Tai reikia, kad

nebtis ir buvimas yra, o bties nra.

Neginytina, kad bdamas beribis apeironas yra grynas niekas, nebtis, i kur

apribojus gimsta empirinis pasaulis. Vadinasi, kyla opozicija nebtis buvimas. Kai

kas gali pasakyti, kad nieko ypatingo ar naujo ia nra. Antikos mitologijoje jau buvo

34

chaoso ir buvimo opozicija. Taiau chaosas ne niekas, o kakas. Anaksimandro

manymu, nebtis (= niekas) egzistuoja, todl, kad kai kurie filosofai tapatina j su erdve,

kaip knik daikt egzistavimo slyga. Nebtis absoliutus, t.y. niekuo neapribotas

egzistavimas. Absoliuto apribojimas formuoja santykin egzistavim buvim. Dl to kai

kada, manoma, kad Anaksimandro traktuot artima krikionybs doktrinai, pagal kuri

Dievas kuria pasaul i nieko. Bet krikionikasis niekas nra kakokia substancija,

kaip apeironas: niekas krikioniams neegzistuoja, todl Dievas yra absoliutus pasaulio

krjas.

Norint pabrti Anaksimandro koncepcijos iimtinum Antikoje, verta palyginti

j su Parmenido (gim. 544 pr.Kr.) nuomone tuo paiu klausimu. Jo odiais btis yra, o

nebties nra. Pritariant iam teiginiui, Parmenido argument, kad nebtis, tapatinama

su tuia erdve, neegzistuoja, galima suformuluoti taip: jeigu tutuma yra, tai ji ne

niekas, o kakas. Ivengti painiavos ia galima tik teigiant, kad nebtis (tutuma)

neegzistuoja. Pagal Parmenid jokio apeirono nra, tai, taip sakant, tik odis. Dar

daugiau. Kyla klausimas, ar egzistuoja buvimas (empirinis pasaulis)? Parmenidas paliko

toki principin tez: Viena ir ta pati mintis yra tai, apie k mintis yra. Tai minties ir

bties tapatumo principas. Ir nereikt jo suprasti taip, kad btis yra pati mintis. io

principo prasm, mano poiriu, tokia, kad bt galima suvokti tik mintimis, o ne

jutimais. Kitaip tariant, galimyb kak mstyti yra to kako egzistavimo kriterijus. Be

to, kas yra (t.y. btis) mstoma tik neprietaringai. Minties prietaringumas liudija, kad

mstymo objektas neegzistuoja.

Zenonas (490-430 pr. Kr.), Parmenido mokinys, savo filosofijoje ir logikoje

ikl idj apie tai, kad tikra mintis negali bti prietaringa ir, kad tik minties

neprietaringumas yra mstymo objekto egzistavimo kriterijus. Jis inomas kaip ymij

aporij (gr. aporia kebli padtis) Strls, Achilo, Dichotomijos ir kt. autorius.

Panagrinsime aporij Strl. rodinjama, kad lekianti strl niekada nepasieks tikslo.

Argumentacijos esm tokia. Strl nejuda toje vietoje, kur ji yra, nes ia ji uima lygi

savo ilgiui viet. Ir, inoma, ji nejuda ten, kur jos nra. Patirtis rodo, kad strl, inoma,

juda. Bet is judjimas logikos poiriu galimas tik su prielaida, kad vienoje vietoje strl

yra ir tuo pat metu jos ten nra. O tai jau loginis mini prietaravimas, liudijantis apie

judjimo nebuvim btyje. Vadinasi, empirinis pasaulis yra tik jutimin iliuzija.

35

Btis, Parmenido ir Zenono manymu, nedali, vientisa, homogenika, neturi

daugybikumo ir judjimo. Ji negali atsirasti ir inykti, nes nebties nra. Todl ji

amina: ne laiko begalybs, o jo nebuvimo atvilgiu. Eleatai (Parmenidas ir Zenonas

buvo i Eljos) transformuoja opozicij btis nebuvimas nauj prieprie btis

jutimin iliuzija.

Daug kas ikisokratik filosofijoje paaiks, jeigu palyginsime Parmenido bties

koncepcij su Demokrito (460-370 pr. Kr.) atomizmu. Demokritas supranta bt taip

kaip Parmenidas kaip absoliuiai paprast egzistavim. Ji nedaloma, todl vadinama

atomu (gr. atomos nedalus). ia kyla nesutapim tarp i dviej traktuoi. Parmenidui

btis - viena, o Demokritas mano esant begalin atom daugyb. Akivaizdu, kad pirmojo

koncepcija yra monistin, antrojo pliuralistin. Atomus skiria tutuma. iuo poiriu

Demokritas skyrsi nuo Parmenido tuo, kad pripaino nebties buvim, nes atomai, jo

nuomone, gali judti tik tutumoje. Atomas nelaidus, nedalus, aminas, o visa tai todl,

kad jis neturi tutumos. Galimyb peiliu perpjauti obuol rodo tai, kad obuolyje yra tui

viet, per kurias peilis patenka j. Jeigu obuolys neturt tutumos, tai jis bt

absoliuiai kietas ir nedalus, kaip atomas.

Parmenido nuomon, kad bties nra, ne vienia. Anaksagoras (500-428 pr. Kr.)

taip pat man, kad nepripildytos erdvs, t.y. nebties nra. I vienos puss, Anaksagoro

pozicija primin Demokrito atomizm: prad, jo vadinam sklomis, i kuri susidaro

btis, daugyb, i kitos - buvo artima Parmenidui. Btis, pasak Parmenido, sutampanti su

mintimi, protinga (logika). Analogikai protinga Anaksagoro btis: kosmosas (gr.

kosmos tvarka, struktra), jo nuomone, turi savo energij, prot, vadinama nusu (gr.

nous protas). Nusas sutvarko visatos (to pan viskas) dal: tai ita sutvarkyta visatos

dalis vadinama kosmosu.

Heraklito (520-460 pr.kr.) kosmosas taip pat protingas ir harmoningas, kadangi j

valdo pasaulinis protas, vadinamas Logosu. Tai ne tik Protas, odis, bet ir Btinumas:

Viskas vyksta dl (prieybi L.K.) kovos ir btinumo. Logosas, kaip protinga ir

itarta btyb, labai primena iuolaikin dsningumo samprat. Ugnies idja Heraklitui

atlieka t pat vaidmen, kaip ir vanduo Taliui arba oras Anaksimenui: i ugnies kilo

pasaulio visuma ir jos atskiri daiktai. Taiau skirtingai nuo natrfilosof, Heraklito ugnis

ne tiek pradas, kiek mediaga, Logoso organizuojama. Todl tai jau ne btis, kuri yra

36

Logos, o mediaga. Buvimas tai kosmosas, Logoso organizuotas. Pats savaime

kosmosas (be Logoso) yra buvimas. Pasak Heraklito, buvimas tai vaikas, kuris aidia,

kurdamas ir griaudamas daiktus i smlio. Vaikas yra neatsakingumo ir atsitiktinumo

simbolis.

Kitaip pasaulio sprendimo, jo bties problem sprendia Pitagoras (580-500

pr.Kr.). Jis silo daugyb prad, taiau tai ne atomai ar sklos, o skaiiai. Gali atrodyti

keista, kad pasaulio pagrind, jo bt sudaro ne stichijos ir ne pasaulio protas, o

matematiniai objektai, t.y. mogaus sukurtos ir tik jo smonje esanios konstrukcijos

(konstruktai). Patys savaime ie objektai neturi ontologins prasms, ji gali bti jiems

priskirta. Pvz., skaiius 2 tai matematinis objektas, kuriam galima priskirti ontologin

prasm: 2 mediai. Pitagoras traktuoja skaiius visai kitaip - jis supranta skaiius

ontologikai: net gamta yra tai, kas skaiiuojama, o kas ne - tai ir neegzistuoja, geriausiu

atveju yra nesuderinta visatos dalis.

Pitagoro skaii ontologin status paaikinsiu taip. Skaiius, man Pitagoras,

galima skaiiuoti tik skaiiais. Pati galimyb imatuoti daiktus rodo tai, kad jie susidar i

ontologini skaii, t.y. esani paioje tikrovje. Skaiiai, kuriais remiantis skaiiuojami

ontologiniai skaiiai, yra matematiniai objektai. Kitaip tariant, skaiius suprantamas kaip

pasaulio sandaros principas, kaip daikt matas ir dydis, j proporcija. Kiekvienas skaiius

Pitagorui nedalus, panaiai kaip Parmenidui btis arba Demokritui atomas: 2 yra

nedaloma visuma, kuri nesusideda i dviej vienet. Todl 1+1, pasak Pitagoro, negali

bti lygu 2: turime tik atitikim tarp dviej vienet ir skaiiaus 2. Kartais Pitagor vadina

pliuralistu, es, jam btis susideda i daugybs prad (skaii). Taiau tai pavirutinikas

poiris jo koncepcij. Skaiiai tikrai yra pradai, bet ie pradai turi pirmaprad vienet

(monad), i kurio gimsta visi skaiiai. Taigi, Pitagoro mokymas monistinis. Monada

(vieninga) yra tikroji btis. Monados slygojami skaiiai yra skaiiavimo ir kartu

buvimo formavimo priemon. Pasaulis (buvimas) protingas (logikas) todl, kad

suformuotas i skaii suskaiiuotas ir apribotas, panaiai kaip Anaksimandrui buvimas

yra apeirono apribojimo rezultatas.

1. Kas sudaro mitologins smons pirmini form turin gamtos animizavim,

sudvasinim ir gamtos stichij personifikavim (suasmenim)?

37

2. Kokie pagrindiniai Talio ir Anaksimeno natrfilosofijos bruoai?

3. Kaip ikisokratikai suprato j vest bties ir buvimo opozicij?

4. Kokiu bdu ikisokratikai veik akivaizdumo ir naivaus realizmo principus?

5. Kodl Anaksimandro apeirono koncepcij galima laikyti filosofija io odio

tiesiogine prasme?

6. Kaip traktuojama btis ir nebtis Parmenino filosofijoje?

7. Koks yra egzistavimo kriterijus parmenino ir Zenono poiriu?

8. Ar yra judjimas Zenono poiriu jo Strls opozicijoje? Jeigu taip (ne), tai kodl?

9. Kuo skiriasi Demokrato ir Anaksagoro pliuralizmas?

10. Kaip traktuojamas Logosas Heraklito filosofijoje?

11. Kokiu bdu Pitagoras traktuoja skaiius kaip universumo pirmapradius?

Sokratas, Platonas ir Aristotelis

Sokrato (470-399 pr.Kr.), didiojo senovs graik mstytojo, atsiradimas nebuvo

netiktas: iki jo buvo visa mokykla sofist (gr. sofisma gudryb, isisukimas), kurie

negatyviai traktavo natrfilosofij ir visok teigiam inojim. Gamtos viet um

mogus. Pvz., Protagoras (490-420 pr. Kr.) savo kredo suformulavo taip: mogus

vis daikt matas. Pagal i formul tiesa negali bti objektyvi, ji subjektyvi, skonio

reikalas. vyko mogikojo painimo reliatyvizavimas. Kitas sofistas Gorgijus (480-380

pr. Kr.) apskritai mgo kalbti ne apie ties (painimo teorijos kategorija), o apie

tikrovikum (psichologijos kategorija). Sofizm pavyzdius pateikia Platonas (428-347

pr.Kr.) savo dialoge Eutidemas. tai vienas i sofizm: Tai, ko tu nepametei, tu turi;

tu nepametei rag, vadinasi, tu juos turi. Sofizm analiz pateikia Aristotelis (384-322

pr.Kr.) krinyje Apie sofistinius paneigimus. Nemanau, kad sofistai nusipelno tiktai

neigiamo vertinimo. Jie daug nuveik paradoks, sprendini logikoje, eristikoje (moksle

apie gin), o svarbiausia, jie paruo slygas atsirasti Sokratui.

I sofist Sokratas paveldjo skeptik poir natrfilosofij, abejingum

gamtos painimui, visokios