KRAŠTO ISTORIJOS, KULTŪROS LAIKRAŠTIS 2019 METAI NR. 22

laikinumas – tai suvokimas, kad esame čia ir dabar. Tai tarsi trumpai žydintis aguo-nos žiedas, primenantis, kad turime būti sąmoningi suvokdami dabarties akimirką. Da-bartis yra pati svarbiausia, ji visada svyruoja tarp praeities ir ateities. Būti čia ir dabar – vadinasi, ramiai priimti savo praeitį. Nesisieloti dėl to, ką padariau ar ko nepadariau, kas galėjo būti ir ko nebūti. Nebūgštauti dėl ateities, kurios kol kas nėra. Juk nežinome, kas mūsų laukia, kas bus ar ko nebus, nes ateitis dar visiškai paskendusi miglotoje nežinomybėje tarsi tirštame rūke.

Būkime ramūs, sąmoningi, teisingi, mylintys, nuoširdūs, dėkingi, geri ir laimingi. Džiaukimės gyvenimu šiandien, dabar ir nebėkime nuo problemų, sunkumų bei nesėkmių. Priimkime visa tai kaip naują patirtį ir judėkime pirmyn pakelta galva. Būkime dabartyje, gaudykime kiekvieną gyvenimo akimirką. Juk viską, ką darome gyvenime, darome siek-dami būti laimingi, tai kodėl negalime būti laimingi šiandien, dabar?

Labai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie dvidešimt antrojo „Paįstriečio“ laikraščio atėjimo į šį pasaulį. Geros nuotaikos ir emocijų sklaidant mūsų pačių sukurtus ir istorijon sudėtus puslapius...

Gerb. ,,Paįstriečio” skaitytojai,

Kadangi metai jau įpusėjo, tai gali būti, kad Tu, gerbiamas skaity-tojau, jau būsi ne vieną straipsnį apie vietovardžius perskaitęs ir nutarsi šį, dar vieną, praleisti. Todėl skubu iškart pasakyti, kad tai yra ne moksliniai pa-svarstymai apie vietovardžių kilmę ar reikšmę, o jausmų padiktuotas rašinys apie mano gimtąsias vietas. Kviečiu Tave kartu su manimi pakeliauti po Puodžiūnų apylinkes.

Puodžiūnai. Kaimas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1683 m. Kaip būtų galima spręsti iš pavadinimo, galbūt čia buvo verčia-masi puodų gamyba.

Įsikūręs šiaurinėje Panevėžio ra-jono dalyje, 3 km nuo magistralinio kelio A10, žmoniškai pasakius, nuo Rygos plento. O jei į Puodžiūnus va-žiuosite nuo Gegužinės, tai žvyrkeliu bus jau 7 km.

Sovietiniais metais Puodžiūnuose kurį laiką veikė atskiras kolūkis, vėliau buvo sujungtas su „Pergalės“ kolūkiu ir tapo jo padaliniu. Daugelis aplinki-nių kaimų gyventojų čia dirbo, vėliau ir atsikraustė gyventi. Melioracija ir kiti veiksniai pamažu retino aplink Puodžiūnus išsidėsčiusių kaimų ar vienkiemių tankumą. 1959-1961 m. sudarytas Panevėžio rajono Vilkiškių

apylinkės gyventojų vardinis sąrašas rodo, kad Puodžiūnuose tuo metu gyveno 108 žmonės. Tame pačiame sąraše išvardinti aplinkinių kaimų gy-ventojai, iš viso 675 žmonės. Kai kurie iš jų vėliau atsikėlė gyventi į Puodžiū-nus, taip pagausindami čia gyventojų ir palikdami savo kaimų pavadinimus istorijai.

Šiuo metu Puodžiūnų kaime pa-stoviai gyvena 112 žmonių, yra apie 55 gyvenamuosius namus, nors nuo-latiniai gyventojai yra ne visuose.

Puodžiūnai yra vienintelis iš čia aprašytų kaimų, į kurį įvažiavus pa-matysi kelio ženklą su vietovardžiu.

Lieknelis. Pavadinimas atsklei-džia, kad čia būta šlapių vietų ar kokio liekno.

Kaimas yra į šiaurę nuo Puodžiū-nų, dabar čia belikę tik keletas gyven-

tojų ir kokios keturios sodybos, viena negyvenama.

Lieknelyje gyveno siuvėja Izabelė Kirkilienė, dėvėjau jos siūtus vaikiškus kailinukus.

Preibiai. Mano gimtinė. Čia Onos Jusienės namuose veikusiame medi-cinos punkte dirbo mano mama, pagal paskyrimą atėjusi dirbti jauna taip va-dinama daktarytė.

Kaimas yra į vakarus nuo Puo-džiūnų, skiria juos tik kokie pora kilo-metrų. Seniau tai buvo ilgas gatvinis kaimas su daug gyventojų. Aukščiau minimame sąraše jų priskaičiuojama 92. Likusios dabar kokios aštuonios sodybos, irgi ne visos gyvenamos. Atsimenu, kai tų sodybų buvo dau-giau: Tomo Jusio, vadinto Tamošium, Kastravicko, Kalendos, Janeliūno.

Atmintis. Kraštotyra

Seno gyventojų sąrašo puslapių pasakojimai

2 psl.u

Siekiant išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą, Lietuvos Respublikos Sei-mo nutarimu 2019 metai yra paskelbti Vietovardžių metais.

Jurgita Vareikaitė-Stripeikienė

PAĮSTRIETIS2 Atmintis. Kraštotyra

u1 psl.

3 psl.u

Kastravickų buvo bent kelios šeimos. Vieno iš jų žmona buvo

vadinama Kriaučiene. Ilgai maniau, kad tai jos pavardė.

Mickeliūnai. Nuo Preibių dar labiau į vakarų pusę nutolęs kaimas. Šiuo metu belikusios dvi sodybos.

Kai kurie buvę Preibių ir Micke-liūnų gyventojai yra išsikėlę gyventi į Paįstrį.

Kliuokmaniškis. Kaimas į rytus nuo Puodžiūnų, besiribojęs su dabar-tiniu Pasvalio rajonu. Kai kurie gyven-tojai iš čia atsikėlė į Puodžiūnus, jokių sodybviečių nėra išlikę. Žmonių atmin-ty išlikęs Kliuokmaniškio kaime buvę Vileišio malūnas, lentpjūvė ir plytinė.

Banioniai. Ankstesnis Kliuokma-niškio kaimo pavadinimas. 1961 m. Banioniai Panevėžio rajono Vilkiškių apylinkės gyventojų vardiniame sąra-še jau nebeminimi.

Puodžiūnėliai. Kelių gryčių kai-mas į pietus nuo Puodžiūnų, prie žvyrkelio į Gegužinę. Čia likę gyventi senieji Puodžiūnėlių gyventojai arba jų palikuonys.

Kerbušiai. Tuo pačiu keliu va-žiuojant toliau į pietus yra Kerbušių kaimas. Sodybos buvo išsidėsčiusios abipus kelio, šiuo metu išlikusios tik kelios, ne visos gyvenamos.

Pūkiai. Pravažiavus Kerbušius kelias sukasi vakarų krypties link ir abiejose jo pusėse laukuose matyti trobesių. Kadaise Pūkiai buvo gausus kaimas, dabar išlikę Juzėnų, Bagdonų, Kirkilų, Stokių, Žičkų sodybos. Ne visų savininkai tebėra tie patys.

Pūkeliai. Nuo Pūkių į vakarų pusę laukuose buvo Pūkelių kaimas. Ribo-

josi su Preibiais.Senkeliškis. Už Puodžiūnėlių į

rytų pusę buvo Senkeliškio kaimas. Šiuo metu išlikusi viena Indriliūnų sodyba, nuolatinių gyventojų joje nėra. Indriliūnas buvo dailininkas mėgėjas, tapė peizažus. Prisimenu šiame kaime buvusią Šumskių sodybos vietą, va-dintą Šumskyne. Iš turtingo trobesiais kiemo bebuvo likę keli dideli medžiai. Šumskių šeima buvo ištremta į Sibirą, Lietuvoje liko dukra Ona, nes trėmimo metu jau buvo ištekėjusi į Preibių kai-mą ir tapusi Jusiene.

Mitkai. Pravažiavus buvusį Sen-keliškį keliu iš Puodžiūnų link Žalio-sios girios nepamatysite jokio ženklo, kad čia buvo Mitkų kaimas. Išlikusios kelios sodybos, ne visos gyvenamos. Pokariu tai buvo gana gausus kaimas, jame veikė pradinė mokykla. Vėliau šis mokyklos pastatas (greičiausiai irgi kokių tremtinių gryčia) buvo išgaben-tas į Puodžiūnus. Kelią per Mitkų kai-mą atsimenu nuo mažų dienų – buvo

labai prastas, duobėtas, po lietaus sunkiai pravažiuojamas, iš abiejų pu-sių apaugęs karklais. Čia pilnu tempu įvyko melioracija, nusausintas žemes dirbo kolūkio žmonės, tada ir kelias buvo pataisytas. Dabar Mitkų kaimo pietinėje dalyje įsikūrusi sodininkų bendrija.

Sabonėliai. Pro Mitkus įvažiavus į Žaliosios girios pakraštį buvo Sabo-nėlių kaimas. Šiuo metu tai tiesiog miške pasislėpusi viena sodyba, kai-mo pavadinimas nebevartojamas.

Balčiūniškis. Kaimas šiandieni-niame Pasvalio rajone, Žaliosios girios apsupty, į šiaurės rytus nuo Mitkų. 1961 m. priklausė Panevėžio rajonui, jame gyveno kelios šeimos.

Margiai. Tolyn mišku į pietų pusę yra Margių kaimas. Čia senųjų jo gyventojų rūpesčiu pastatytas pa-minklinis akmuo su iškaltu kaimo pa-vadinimu. Likę kelios sodybos, viena nuo kitos paslėptos girios tankumyno. Nuolatinis gyventojas yra tik vienas

kitas, kitos sodybos naudojamos kaip vasarvietės. Įžymiausias Margių gyventojas buvo Jonas Pažemeckas, ilgus metus bene dvidešimčiai kaimo šeimų atstojęs daktarą, mat buvo kare tarnavęs medicinos dalinyje.

Mitabynė. Nuo Margių dar toliau į pietus irgi nerasi riboženklio, kur pra-sideda Mitabynės kaimas. Buvo gana didelis, aukščiau minėtame sąraše priskaičiuojama virš devyniasdešimt gyventojų, per trisdešimt sodybų. Tai mano tėčio gimtinė, jo gimtoji sodyba dabar viena tik ir belikusi, čia gyvena mano dėdė Alfonsas Vareika. Kai bu-vau maža, viešėdama pas močiutę girdėdavau, kad seniau čia buvo Ta-mošausko, Barausko, Naravo, Kviet-kausko ir kitų sodybų vietos, tačiau jų buvimo ženklus jau buvo pasiglemžusi gamta. Aš net stebėdavausi – koks kaimas, juk čia vien miškas. Iš Mita-bynės kaimo buvo kilę broliai Juozas ir Jonas Kavaliauskai, pirmasis buvo vargonininkas, antrasis – chorvedys, Vilniaus moterų choro „Eglė“ vadovas.

Vartau tą prieš šešiasdešimt metų į languotą mokyklinį sąsiuvinį surašytą sąrašą. Pavadinimas sako, kad čia suregistruoti Puodžiūnų kolū-kio ir Žaliosios girininkijos šiaurinės dalies gyventojai. Dalį iš čia paminėtų vietovardžių dar gali pamatyti žemėla-pyje, kiti gi palikę tik žmonių atminty. Kažkur virė gyvenimas, kažkas mylėjo, kitas neapkentė, keitėsi valdžios ir rubežiai, vieni mirė, antri gimė... Vy-turiais čiulbantys laukai, išlaki Žalioji giria ir tie dulkantys vieškeliai pro li-kusias gryčias saugo išnykusių kaimų pavadinimų atminimą.

Seno gyventojų sąrašo puslapių pasakojimai

Žygeiviai prie Mitkų kaimo paminklų žuvusiems partizanams

BroniuS MaŽyliS

Jau daugiau kaip dvidešimt metų vaikštant po Jutiškių mišką, girdint bei matant virš galvos ošiančias ir vėjų linguojamas pušų viršūnes, ausyse suskamba dainos žodžiai: „Iškirsk visą girią, ką nori daryk, tik vieną pu-šelę, maldauju, palik.“

Deja, šiemet, po audringų kovo mėnesio pradžios naktų, teko išgirsti nemalonią naujieną, kad netekome senutės Mitabynės Dievo pušies.

Ji nuo 1996 metų jau be gyvybės ženklų atkakliai priešinosi audroms ir vėjams, stovėjo aukštai iškėlusi savo

nudžiūvusią viršūnę, visus medžius pralenkdama.

Ir nudžiūvusios pušies, vėjų ju-dinamos, šakos norėjo priminti, kad ji tai istorijos knyga, galinti daug ką pasakyti apie tai, ką per ne vieną šimtą metų teko matyti, kad daug kas praėjo ir pravažiavo pro ją. Praėjo ne tik žmonės, žvėrys, bet ir istorinės epochos, karų audros, tremtys... Pra-lėkė triukšmingi Mitabynės ir gretimų kaimų vestuvininkų vežimaičiai, pralingavo liūdnų giesmių lydimos laidotuvių eisenos, pragirgždėjo dau-gybė miško medžiagos vežimų...

REKvIEM DIEvO PUŠIAI

nuotrauka autoriaus

PAĮSTRIETIS3Atmintis. Kraštotyra

u2 psl. Pušis, pagal se-nolių pasakojimus,

buvo mačiusi 1863 metų „matiež-nikus“, apsiginklavusius šakėmis ir dalgiais, bandžiusius kovoti už žemę ir laisvę. Girdėjo apie 1919 – 1920 metų savanorius, kurie netoliese gavę žemės pradėjo kurtis.

XX amžiaus pradžioje, iškirstos girios žemę išpardavus sklypais, pu-šis tapo keturių šeimininkų: Barausko, Jurkevičiaus, Dominausko bei valdiš-ko miško valdų riboženkliu. Tuose iš Žaliosios girios žmonių atkovotuose plotuose įsikūrusiame Mitabynės kaime išaugęs jaunimas – pavasa-rininkai – Nepriklausomybės laikais su didelėmis iškilmėmis į Dievo pušį buvo įkėlęs koplytėlę. Pašventinę ją dar labiau sureikšmino šio išskirtinio medžio garsą ir garbę.

Pokaryje pro ją slankiojo stribų šutvės, šalia aidėjo šūviai ir kulkų pakirstų Petro Kulbio – Aukštuolio būrio partizanų – aimanos. Į jos at-mintį rėžėsi bežemių, niekuo nekaltos Savickų šeimos žūties vaizdai bei vežamųjų į Sibiro tremtį siaubas... Daug, daug kas yra įaugę į jos rieves, tarsi įrašyta į storą knygą, tik imk ir skaityk...

Deja, ta kupina išminties pušis jau nieko daugiau nebegalės sukaup-ti. Netekusi ryšio su gimtąja žeme, krito ant jos kaip amžių karžygys. Ir liks tik miglotas prisiminimas, kaip ir garsaus Vaižganto aprašyto Juo-džiaus kelmas. O gal dar ir galima pratęsti Dievo pušies, tos mūsų girios išminties, gyvenimą. Gal miškininkų ir kitų geros valios žmonių pastan-gomis įmanoma pušies storgalį, už-dengus stogeliu, pastatyti ten pat, šalia kelio, ir pratęsti jos legendos gyvavimą dešimtmečiui, kitam. O šalia parinkimę jauną išlakią pu-šaitę, auginkime ją, pavadinę Dievo pušies dukra. Tegu ji pratęsia buvu-siosios legendą, kad galėtume traukti žinomos dainos pratęsimą:

Toli ten tarp girių, laukų ir kelių, Svyruoja pušelė viena tarp pušų . Iškirsk visą girią, ką nori, daryk. Tik Dievo pušies dukrą, maldauju, palik.

REKvIEM DIEvO PUŠIAI

Janina graŽina BielSkienė

Neįtikėtina! Jau šitiek laiko prabė-go, kai mes laisvi. 1989m. Rugpjūčio 23- oji. Diena, kai susirinkome pa-smerkti gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto. Susirinkę galingieji dalijosi mus kaip pyrago gabalą. Slapta. Mes su tuo nesutikome. Atėjo laikas priešintis ir smerkti.

Lygiai 19.00 val. susikibome rankomis tarpelyje netoli Ūtos kaimo. Kalbėjome, džiaugėmės. Akyse atsi-spindėjo susitelkimas ir ryžtas. Buvo-me nedidelė grupelė ilgame kelyje nuo Vilniaus iki Talino, 650 kilometrų. O mes kruopelytė iš dviejų milijonų.

Buvo šilta. Pro debesis pasirody-davo saulė. Pūtė stiprokas švelnus vė-jas. Stovėjome nugaras atsukę į Rytus ir viltingai žvelgėme į Vakarus.

Ryškiausias prisiminimas - mano mokinė Zina Vareikaitė (dabar Stri-

peikienė). Pribėgo ir su didžiausiu džiaugsmu dejuoja, kad ranka pa-skaudo bemojuojant pravažiuojantie-siems. Nenutrūkstamu srautu iš visos Lietuvos skubėjo žmonės. Tai nepa-kartojama ir nuostabu. Panašų susi-

telkimo jausmą patyriau sekančiais metais tą pačią dieną Vingio parke ir Sausio 11-ąją prie Seimo. Nepamirš-kime to jausmo. Susitelkime taip vie-ningai dirbti Lietuvai.

ona Striškienė,Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė

Gegužės 7 d. vakare Baroniškių kaime rinkosi esami ir buvę šio kaimo gyventojai, Panevėžio žygeiviai, skulp-torius Kęstutis Musteikis su broliu Vy-tautu. Į seną liepą, užaugusią Kasparo Nevulio sodybvietėje buvo įkelta medi-nė koplytėlė. Šiai koplytėlei Šv. M. Ma-riją išdrožė tautodailininkas Stanislovas Buziliauskas iš Paliukų kaimo. Pačią koplytėlę meniškais ornamentais, de-koratyviu metaliniu stogeliu ir kryžiumi papuošė Viktoras Mažylis kartu su bro-liu tautodailininku Bronislovu Mažyliu. Ši originali koplytėlė paskirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, ant jos yra datos – 1918-2018.

Istorikas, „Tarnaukite Lietuvai“ medaliu apdovanotas tautodailinin-

kas Bronislovas Mažylis pabrėžė, jog gegužės 7-oji yra Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena ir perskaitė iš-rašą iš Vytauto Merkio knygos „Drau-džiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904 m.“ (Vilnius, 1994m.):

1896.XII.29 uriadnikas kratė Kas-paro Adomo s. Nevulio Baroniškių km. gyventojo (gim. apie 1847) ir stalčiuje rado knygelę: „Keletas raštų apie Kra-žių atsitikimą“.

1895 m. K. Nevulis pasisakė leidinį gavęs iš M. Lipavičiaus. gim. apie 1869 m. Krekenavoje, Panevėžio miestietis, gyvenantis Baroniškiuose).

1897.II.25 buvo kratytas ir M. Lipavičius, tačiau spaudos pas ji ne-rasta.

Caro 1898.I.7 paliepimu jie buvo nubausti: M. Lipavičiui 1mėn. arešto valsčiaus daboklėje ir 1 metams ati-

duotas viešai policijos priežiūrai pasi-rinktoje vietoje. K. Nevulis nubaustas 14d. arešto valsčiaus daboklėje. Abu arešto bausmę atliko Pumpėnuose nuo 1898.I.31.“

Prisiminimais apie prosenelį Kas-parą. Nevulį, buvusią didelę jo sodybą pasidalino jo proanūkis Jonas Nevulis, dabar gyvenantis Panevėžyje. Apie ka-nauninką Juozą Tumą-Vaižgantą, kurio 150 gimimo metines šiemet švenčia-me, jo rūpestį Lietuvos reikalais, spau-dos atgavimu kalbėjo kraštotyrininkė Ona Striškienė. Ji pasakojimą pagyvino rodydama lankstinukus, kuriuos vėliau padovanojo skulptoriui Kęstučiui Mus-teikiui. Baigdama perskaitė savo eilė-raštį „Garšvių knygnešių draugija“.

Apie tą pačią dieną Niurkonių kaime ant 10 metrų aukščio bokšto užkeltą Vytį kalbėjo pagrindinis šios idėjos įgyvendintojas, 2018 m. „Tar-naukite Lietuvai“ medaliu apdovano-tas Algimantas Stalilionis, gyvenantis Pakaušių kaime. Apie patį Vytį, jo sukūrimą kalbėjo skulptorius Kęstu-tis Musteikis. Važiuodami po Vyties užkėlimo ir tvirtinimo darbų Pakaušių kaime bendraminčiai prie telšiečių Baltijos keliui 1989 m. pastatyto at-minimo akmens pasodino ąžuolą, ku-riame įskiepyta senųjų Lietuvos ąžuolų gija. Ąžuolas buvo parvežtas iš Tautos ir šeimų šventės „Baltijos keliui – 30“, vykusios Rumšiškėse.

Keliu į laisvę

paįstrio kultūros centro nuotrauka

Entuziastų įamžinama ir puoselėjama tautos istorija

nuotrauka straipsnio autorės

PAĮSTRIETIS4 Atmintis. Kraštotyra

Su neformaliojo švietimo užsiėmi-mus „Muziejus“ lankančiais mokiniais darbuodamiesi Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos muziejuje aptikome aplanką „Jurgis Tilvytis – Žalvarnis Paįstryje“. Susidomėjome, o ką gi ši garsi Lietuvos istorijos asmenybė nuveikė Paįstryje? Nutarėme paieškoti daugiau informa-cijos, aplankėme biblioteką, išnaršėme interneto platybes, susisiekėme su Lie-tuvos centriniu valstybės archyvu.

Štai tokią Jurgio Tilvyčio – Žal-varnio biografiją suradome internete: mokėsi Mintaujos gimnazijoje, už at-sisakymą skaityti maldą rusų kalba iš Mintaujos gimnazijos pašalintas. Mokslus baigė Rusijoje, 1903 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją. Vikaravo Krinčine, Tauragnuose. Vėliau – Pabir-žėje ir Pakruojyje. 1908 m. tapo Paįstrio klebonu, aktyviai ėmėsi Paįstrio Mari-jos vardo bažnyčios statybos. 1910 m. lapkričio 14 d. naujoji bažnyčia buvo pašventinta. Klebonavimo Paįstryje metais Jurgis Tilvytis ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos: suorganizavo blaivybės draugijos skyrių, į kurį susi-būrė apie 300 narių, įsteigė „Saulės“ mokyklą, įkūrė bibliotekėlę su skai-tykla. Nuo 1916 m. Šėtos bažnyčios rektorius, Šėtoje įsteigė pradžios mo-kyklą, progimnaziją, organizavo vietos savivaldą, pats buvo valsčiaus viršai-tis, organizavo savanorius Lietuvos nepriklausomybei ginti. Rėmė laisvės kovų savanorius, vargšus, kovojo už blaivybę. Nuo 1927 m. Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios rektorius. Mirė staiga, sakydamas pa-mokslą per mirusio vienuolio laidotu-ves Panevėžio katedros kapinėse.

Žinoma, mums labiausiai parūpo kunigo gyvenimas ir darbas Paįstryje. Džiaugiamės ir dėkojam jam už tai, kad turime puikią bažnytėlę. Paskai-tinėję knygą apie Paįstrį „Kur Įstras pievomis virvena“, išsiaiškinome, kad kunigą į Paįstrį pakvietė Pumpėnų kle-bonas, o pirmasis atvykusio Žalvarnio darbas – bažnyčios statybos iniciavi-mas. Darbai prasidėjo 1908 metais. Rašoma, kad statyba buvo sunki, sudėtinga buvo surasti pakankamai statybinės medienos. Nors bažnyčios statybos darbai sunkūs – jau 1910 metais ji buvo baigta. Ji gavo pava-dinimą – Švč. Mergelės Marijos glo-bos bažnyčia. Labai apsidžiaugėme, kai radome skulptoriaus, kurio vardu pavadinta mūsų gimnazija, Juozo Zi-karo vardą šioje istorijoje. Pasirodo, kad jis papuošė bažnyčios interjerą Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jurgio skulp-tūromis. Jurgis Tilvytis – Žalvarnis

Paįstryje kunigavo 1908-1916 metais. Didis jo darbas – bažnyčios statyba, nebuvo vienintelė veikla. Iš gimnazi-jos muziejuje esančio aplanko „Jurgis Tilvytis – Žalvarnis Paįstryje“ užrašytų Paulinos Bajorūnaitės atsiminimų su-žinojome, kad kunigo iniciatyva buvo pastatyta mokyklėlė ir špitolė. Knygoje „Kur Įstras pievomis virvena“ radome informacijos, kad kunigas įsteigė dar ir biblioteką, senelių prieglaudą. Inter-nete radome informacijos, kad ėmėsi aktyviai propaguoti blaivybės judėjimą ir Paįstryje įkūrė blaivybės draugijos skyrių. Matome, kad indėlis į Paįstrio kultūrinį gyvenimą didelis. O ir paprasti kaimo žmoneliai geruoju minėjo kunigė-lį: „Buva gers, paprasts, sakydava labė gražs pamoksls, vis su palyginimais.“ (pasakojo Stasys Cedronas, užrašė Edita Mikoliūnaitė) – informacija pa-imta iš gimnazijos muziejaus aplanko „Jurgis Tilvytis – Žalvarnis“.

Turėjo Jurgis Tilvytis dar ir poeto ta-lentą. Gyvendamas Paįstryje išleido net kelias poezijos knygeles: „Palaimintas triūsas“, „Paįstriečiai“, „Rūtų saujelė“.

Kūrybai sugalvojo slapyvardį – Žalvarnis.

Susisiekėme su Lietuvos centriniu valstybės archyvu, klausėme, ar turi dokumentų, susijusių su mūsų apra-šoma asmenybe. Vienas įdomesnių radinių – studijų knygelės (Lietuvos universitetas, dabar Vytauto Didžio-jo universitetas) puslapiai, kuriuose parašyta, kokių dalykų ir kaip mokėsi Jurgis. Patenkinome savo smalsumą, dalijamės žiniomis ir su Jumis, mieli skaitytojai. Ne mažiau nuostabos su-kėlė dokumentuose rasta informacija, kad Jurgis Tilvytis – Žalvarnis buvo kandidatu gauti Gedimino ordino ap-

dovanojimą. Tiesa, išsamesnės infor-

macijos rasti nepavyko, kiek žinome, apdovanojimas nebuvo įteiktas.

Mieli paįstriečiai, pateikėme Jums daug ir įvairios informacijos apie mūsų krašto žymų žmogų. Esame įsi-tikinę, kad pasaulį pažinti reikia pra-dėti nuo savo gimtojo krašto. Siūlome pasitikrinti, ar atidžiai skaitėte mūsų mintis. Išspręskite kryžiažodį. Atsa-kymų ieškokite tekste ir iliustracijose.

Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos neformaliojo švietimo „Muziejus“ nariai ir mokytoja Lina Židonienė

LCVAIš paryškintų raidžių sudėk pavardę žmogaus, kuris papuošė Paįstrio bažnyčios interjerą.

Jurgis Tilvytis – Žalvarnis Paįstryje

Kryžiažodis apie Jurgį Tilvytį – Žalvarnį

1. Kuriame universitete mokėsi Jurgis Tilvytis? 2. Kokią įstaigą Jurgis Tilvytis įkūrė Šėtoje?3. Jurgio Tilvyčio slapyvardis.4. Vienas iš Jurgio Tilvyčio talentų.5. Dėstomasis dalykas Lietuvos universitete, kurio mokėsi Jurgis Tilvytis.6. Kokiame fakultete Lietuvos universitete mokėsi?7. Kokiu ordinu buvo siūlyta apdovanoti Žalvarnį.8. Svarbiausias Tilvyčio padarytas darbas Paįstryje.9. Tilvyčio užimtos pareigos Krinčine, Tauragnuose.

PAĮSTRIETIS5Atmintis. Kraštotyra

6 psl.u

VaiVa MockeVičienė

Dar tarpukario Lietuvoje trečiąjį gegužės sekmadienį pradėta minėti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Šią dieną pagerbiami Lietuvos partizanai, kovęsi už Lietuvos laisvę.

Minėdami šią svarbią Lietuvai ir kiekvienam lietuviui istorinę datą, kvietėme visus norinčius aplankyti Paįstrio krašto Partizanų kovų takus. Patriotiškai nusiteikusi Paįstrio krašto žmonių grupė susirinko, kad kartu ga-lėtų keliauti takais tų, kurie kovėsi už mūsų laisvę, kurių vardai įrašyti istori-jos puslapiuose, paminklų užrašuose.

Kelionę pradėjome smėlėtais ta-keliais išraižytu pušynu. Mūsų vedlys – kraštotyrininkas Bronius Mažylis pasiūlė buvo paruošęs maršrutą.

Pirmasis sustojimas – Jutiškių kaime prie buvusios Petrauskų so-dybos. Čia1946-ųjų rugpjūtį buvo nukankinti broliai Pranas ir Kazys Petrauskai bei kartu su jais besislaps-tantis pumpėnietis Jonas Mitka (jis pas Praną kaimo siuvėją mokėsi ama-to). Sodybos vietą žymi paminklinis kryžius su užrašu.

Keliavome toliau Jutiškių pušyno smėlėtais takeliais link Mitabynės kai-me buvusios, deja, jau tik seniesiems gyventojams menamos, Juozo Savicko sodybos.

Bronius Mažylis papasakojo: „1945 metų vasario 2 d. Petro Kul-bio-Aukštuolio partizanai planavo skrebams surengti pasalą, bet patys pateko į dviejų kariuomenės būrių ap-suptį. Įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo penki partizanai ir būrio vadas.

Ta šalta vasario naktis tragiš-kai baigėsi šalia susišaudymo vietos gyvenusiems Savickams. Jų sodyba buvo padegta, gaisro metu žuvo šeimi-ninkai – Savickai ir jų dukra“. Dabar sodybos vietą žymi likusi tik buvusiųjų šeimininkų ir čia pat palaidotų Savickų kapavietė.

Už kelių šimtų metrų, augo taip vadinama - Dievo pušis. Tai buvo iš-skirtinis medis. Dar 1863- ųjų sukili-mo metu sukilėlių buvo naudota kaip ženklas susitikimų vietai žymėti.

Deja, pušis nuo 1996 m. jau buvo nudžiuvusi ir šių metų kovo audringą naktį buvo vėjo išrauta su šaknimis. Pagerbdami šią didingą pušį ir jos brandą – nusifotografavome.

Girininkija planuoja tą 4 m. ilgio storą pušies rąstą pastatyti, uždengti stogelį, kad toliau gyvuotų Dievo pu-šies legenda. Atsisveikinę su pušimi keliavome toliau Įstricos kaimo link.

Tylūs ir susikaupę ėjome sama-notais takeliais. Kaimo palaukėje Bro-nius Mažylis vėl paprašė visų stabte-lėti prie stogastulpio. Jis papasakojo, kad čia, netoli kadaise veikusios mo-kyklos, pastatytas stogastulpis žymi, jog 1944-ųjų lapkričio 18 dieną Ūtos – Įstricos k. laukuose nusileido dvy-likos desantininkų būrys - „Karklas“. Jiems vadovavo leitenantas - Antanas Šilas-Kovas. Desantininkai prisijungė prie vietinių partizanų. Dauguma jų tapo būrių vadais, deja, likimas buvo žiaurus, beveik visi žuvo kovose.

Čia pat sustojome, mūsų žygio vadas Bronius Mažylis perskaitė par-tizanų eiles, kurios buvo skirtos žuvu-siems desantininkams.

Galbūt mėnuo tėvelis tau,Mielas sūnau, žydrynės, Paukščių takais Tu atėjaiGint žūstančios Tėvynės.

Buvai nuo budelių toli,Pas juos negrįžt galėjai, Bet kad širdis nerimo tau,Tėvynę tu mylėjai.

Žvaigždėtą naktį ant pečiųIšskleidęs parašiutą,Tu nusileidai pušyneŽaliam, žaliam lyg rūta.

Buvai ryžtingas ir drąsus,Ilgėdavais kovoti,Sakydavai: aš tam grįžau, Kad save paaukočiau.

Kai išdavikė drebulėKoketiškai šlamėjo,Jos sužavėtas užmigai,Tą priešai pastebėjo.

Apsuptas grūmeisi vilku,Kol šovinių turėjai,Paskutiniuoju pats saveDievuliui pažadėjai.

Verkė jo mėnesio naktis,Aušrinė, eglės klojos,Nebesulaukė laisvės jis,Neišsipildė svajos.

Laisvės ereliu neskraidys,Nei šilko parašiutu, Sesės, jei žinot kapą jo,Pasėkit daug daug rūtų.

1945 m. (partizanų eilės)

Aplankėme buvusio Bizdžiūnų dvaro kaimo kapelius, kuriuos žymi paminklinis akmuo, pastatytas bran-gios atminties mūsų kraštiečio – Be-nedikto Striškos. Apžiūrėjome šalia dar išlikusius du XIX amžiaus meta-linius paminklus. Stabtelėjome prie nuvirtusio medinio kryžiaus, datuoto 1880 m.

Toliau sukome link Įstricos kaimo. Netoli Barauskų sodybos 1953 rugpjū-čio pabaigoje buvo išduoti paskutiniai Žaliosios rinktinės Algimanto būrio partizanai, vadovaujami Jono Žeimio-Bitino.

Partizanų takais

V.Mockevičienės nuotraukos

PAĮSTRIETIS6 Atmintis. Kraštotyra

u5 psl. 1953-ieji par-tizaninio judėjimo

pabaiga Žaliojoje girioje.Tačiau mūsų maršrutas vedė

toliau link Mitkų kaimo. Kadaise ply-name lauke, o dabar jau miške – ka-pinaitės.

Pasak Broniau Mažylio, jose pa-laidoti Mitkuose besislapstę ir mirę ar rasti žuvę keli 1863- ųjų metų su-kilėliai. Kapelių vietą žymi ąžuolinis paminklas.

Sekanti mūsų stotelė- Pasvalio rajono riba - Margių kaimas. Siauru miško takeliu ėjome link buvusio Lais-vės gynėjų bunkerio „Margių prie šer-mukšnių takelio“. Istoriniai šaltiniai teigia, kad čia 1946 – ųjų lapkritį žuvo vietinis kriklinietis, būrio vadas Petras Tamošiūnas (slapyvardis Simas) ir jo brolis Juozas, (slapyvardis Vyturys).

Bunkeris iškastas apie 1944 me-tus, vienu metu jame galėjo tilpti apie 13 partizanų. 2004 metais jis buvo atstatytas. Prie atstatytos žeminės stovi atminimo kryžius ir informacinis stendas.

Stabtelėjome ir Mitkų kaime prie nuorodos, skirtos mokytojo Vytauto Kulbio būrio partizanams atminti. Čia 1945 m., vasario mėnesį, nakvoję jaujoje buvo apsupti ir nužudyti penki partizanai bei juos išdavę Trybės (tė-vas ir sūnus).

Vos už kelių kilometrų Bronius Mažylis vėl mus sustabdė prie dide-lio akmens, žyminčio vietą, kur 1946 metų birželio 9 dieną partizanai su-rengė pasalą ir nukovė 12 Pumpėnų valsčiaus stribų.

Senieji gyventojai mena tokį ke-tureilį, skirtą šiai datai (autorius ne-žinomas).

Per šventąsias Sekmines, Prie Puodžiūnų eglynės, Šiltas lietus nukrapnojo Ir skrebukus nukorojo. Paskutinis mūsų maršruto taš-

kas – Baroniškių kaimas. Čia pa-minklinis akmuo žymi, jog laukuose, šalia pušyno, taip pat kovojo ir žuvo partizanai už Lietuvos laisvę.

Prie jo visiems žuvusiems sugie-

dojome Lietuvos himną ir iškėlėme trispalvę.

Pasibaigus žygiui dalyviai nesu-bėjo į namus. Broniaus Mažylio tėviš-kės sodyboje apžiūrėjome kraštotyri-ninko ilgus gyvenimo metus rinktus, saugotus ir puoselėjamus savo krašto apylinkių istoriją menančius ekspona-tus.

Partizanų takais

PAĮSTRIETIS7Atmintis. Kraštotyra

Janina Stakelaitė-kuMpienėPaįstrio vidurinės mokyklos pirmos laidos abiturientė

Gimiau Adomavos kaimo vien-

kiemyje, gana nutolusiame nuo kitų kaimo sodybų. Artimiausi kaimynai gyveno daugiau kaip pusės kilometro atstumu nuo mano gimtojo vienkiemio. Spėjau tame erdviame ir tvarkingame vienkiemyje praleisti savo vaikystę, bet vėliau priverstinis išvarymas į kolūkinę gyvenvietę, sugriovė vien-kiemį, mūsų didelį sodą, bityną, ne-palikdamas net žymės apie buvusius vaikystės namus. Nugriovus pastatus, išrovus medžius ir užvertus šulinius, buvęs mūsų vaikystės gyvenimas susiliejo į vieną didelį lauką kartu su kitų kaimynų sodybomis. Atpažinti savo sodybos ribas galėjome tik pagal išlikusį ąžuolą, prie kurio švęsdavo-me Jonines, linksmindavomės kaimo jaunimo susibūrimuose. Jį vadinome „mūsų ąžuolu“. Kasmet jį aplankyda-vau. Ilgai stovėdavau atsirėmusi į jo kamieną, žvelgdama savo vaikystės kryptimi. Dažnai jį aplankydavome kartu su seserimi ir broliu. Prieš ke-letą metų radome jį nukentėjusį nuo stipraus žaibo, su smarkiai pažeis-tu kamienu ir stipriai apvytusiomis šakomis. O paskutinio apsilankymo metu jo išvis neberadome. Kurį laiką apie jo buvimą bylos tik likusio kelmo kauburėlis. O aš net neabejojau, kad jis mane tikrai pragyvens.

Mano gyvenimo nuotykiai prasi-dėjo nuo pirmosios atėjimo į šį pasaulį dienos. Pasaulį išvydau balandžio 1-ąją. Subruzdo kaimynai progno-zuodami tėvams, kad užsiauginsit melagę arba jumoristę. Iš jumoristės išėjo ekonomistė, o melui esu tiesiog alergiška.

Augome keturiese. Du broliai pa-metinukai Marijonas ir Antanas Kęs-tutis buvo penkiais ir keturiais metais vyresni už mane, o pagrandukė sesuo Genovaitė šešeriais metais jaunesnė. Nors buvome visi Antano Stakelės ir Julijanos Stakelienės (Čivilytės) vaikai, vėliau visi buvome įvardinti

skirtingomis pavardėmis. Vyriausias brolis Marijonas buvo įteisintas teisin-ga Stakelės pavarde. Brolis Antanas Kęstutis buvo pavadintas Stakela (jo sūnaus pavardė buvo dar kartą „pa-tobulinta“ – jis tapo Stakėla), sesuo Genovaitė - Stakelyte, o aš iki sulau-kiant pilnametystės buvau Stakelyte, o, išdavus pasą, buvau pervadinta Stakelaite.

Tėvai man pasakodavo, kad bu-vau gal kiek nestandartinis vaikas, nes su žaislais ar lėlėmis žaisti nelabai mėgau, pripažinau tik brolių knygas ir sąsiuvinius. Matydama kaip broliai ruošia pamokas, pavydėjau jiems to džiaugsmo. Pritykodavau progą, kai, jiems nematant, jų namų darbus galė-davau „padėti paruošti“ ir aš. Kartais tą pagalbą vėliau tekdavo aplaistyti ašaromis. Pamėgdžiodama brolius, labai anksti išmokau skaityti ir rašyti ir pradėjau prašyti tėvų išleisti į mokyklą ir mane. Savo prašymais taip įkyrėjau, kad tėvai nuvedė mane į mokyklą ir paprašė mokytojų leisti pasėdėti pa-mokose kol man šis žaidimas nusibos. Mokytoja sutiko. Bet būti mokine man nėmaž nenusibodo, o atvirkščiai labai patiko. Mokytojai džiaugėsi, kad mo-kiausi geriau už kitus. Taip ir pradėjau nuo penkerių metų lankyti pirmąją kla-sę. Labai nusimindavau kai baigdavosi mokslo metai. Visas vienuoliką moky-klinių vasaros atostogų skaičiuodavau kiekvieną atostogų dieną nekantriai laukdama rugsėjo pirmosios - mokslo metų pradžios. Man mokykloje buvo labai įdomu. Kai apie tai papasakoju dabartiniams moksleiviams, bendra-minčių beveik nerandu.

Pradinė mokykla tuo metu buvo įsikūrusi labai gražioje vietoje, mūsų tetos Anelės Karalevičienės namuo-se Adomavoje, ant pat Lėvens upės kranto. Bet pažliugusį rudenį pasiekti mokyklą buvo sudėtinga. Per Adomavą tekėjęs Įstros upelis taip patvindavo, užliedamas pakrantėse esančias pie-vas, kad mano vaikiškomis akimis atrodydavo tikra jūra. Bet ši kliūtis ke-lionę į mokyklą pavertė beveik pasaka. Tėtis pasiimdavo arklį, užsisodindavo mane sau ant kelių ir mudu jodavome

į mokyklą. Su tėčiu ant žirgo jodavau be galo išdidi ir vis dairydavausi į ša-lis, norėdama, kad mus pamatytų visi kaimynai ir praeiviai. Jaučiausi beveik princese. Norėdavau, kad ši kelionė ilgai nesibaigtų. O kai pasiekdavome mokyklą, tol prašydavau tėvelio ne-nusodinti manęs nuo arklio, kol nepa-stebės mokyklos draugai. Ir šiandien man labai malonu tai prisiminti – aš, tėtis, žirgas, toks platus gimtojo kaimo Įstros upelis (kuris šiandien beveik neįžiūrimas) ir mokykla.

Vis gilėjant rudeniui ir vis labiau bjurstant orams, mama nusipirko naujus guminius botus (dabar saky-tume aulinukus). Man jie buvo tokie gražūs. Nors botai pagal dydį nėmaž netiko mano kojai, vis maldavau mamą, kad leistų man su jais nueiti į mokyklą. Mama sakė „man tikrai būtų tau negaila, bet jūs gi vaikštot ne keliais, o kemsynais, todėl tu be-mat juos suplėšysi“. Neilgai trukus vieną dieną ji išvyko į Panevėžio miestą. Žinojau, kad iš mokyklos aš grįšiu anksčiau nei mama iš kelionės ir nutariau tą dieną pasipuošti gra-žiaisiais botais, būdama tikra, kad mama apie tai nė nesužinos. Grįžtant iš mokyklos ir artėjant prie namų, prisiminiau mamos nuogąstavimą, kad aš juos bemat suplėšysiu. Botus kruopščiai apžiūrėjau ir akimirksniu supratau, kad mama buvo teisi - viename iš jų žiojėjo bemaž 5 centų monetos dydžio skylė. Tabaluojantį gumos lopinėlį nuplėšiau, botus labai kruopščiai nuploviau, nusausinau ir padėjau į įprastą vietą taip, kad skylės nesimatytų. Pamaniau, mama keletą kartų juos padėvės ir kai vėliau pastebės, galvos, kad pati suplėšė. Bet kadangi neįprastai rūpestingai viską sutvarkiau, mamai iš karto sukėliau įtarimą. Ji, grįžusi iš mies-to, bemat atkreipė dėmesį į pernelyg gražiai blizgančių botų porą, juos ap-žiūrėjo ir akimirksniu perprato mano klastą. Žinoma buvau atitinkamai nubausta ir šiandien nemanau, kad kaip nors tuo buvo pažeistos vaiko teisės.

Sykį, žiemą grįždamos su drauge

iš mokyklos, pakeliui radome tikrą „čiuožyklą“ – kaimynų bala buvo labai gražiai pasidengusi nuo saulės spin-dulių blizgančiu ledu. Nepakartojama proga smagiai pačiūžinėti. Mums be-pramogaujant, prie ledo krašto atbėgo šeimininkų šuo ir pradėjo loti. Labai išsigandome, bet šuo ant ledo nedrįso lipti ir čia mes jautėmės saugios. Po to jis nustojo lojęs, bet nuo „čiuožyklos“ kranto niekur nesitraukė. Čiūžinėti pabodo, bet kai tik susiruošdavome nulipti nuo ledo, šuo vėl pradėdavo amsėti. Pasijutome įkalintos. Laukė-me kas galėtų išgelbėti, bet atokiame pakeliui iš mokyklos įsikūrusiame vienkiemyje sulaukti praeivių nesise-kė. Pasidarė žvarbu, kojos nuo ledo sušalo, bet išsivaduoti neturėjome ga-limybių, kol, pasigedusi negrįžtančių iš mokyklos vaikų, mūsų ieškoti atėjo mama. Pamatę ateinančią mamą, supratome, kad mes jau išgelbėtos. Ilgai pykome ant nekalto šunelio, kuris akivaizdu norėjo su mumis pažaisti, o vėliau visą likusį žiemos laiką dideliu ratu aplenkdavome kaimynų „čiuožy-klą“.

Pirmosios klasės mokslo metai artėjo į pabaigą. Pagal tradiciją pra-dėjome rinkti rinkliavą mokytojos do-vanai. Klasės aktyvistai paskelbė, kad visi turime atsinešti po tris rublius. Jau rytojaus dieną paaiškėjo, kad ne visiems pavyko gauti tėvų pritarimą šiai rinkliavai ir vaikų įnašai diferen-cijavosi nuo vieno rublio iki trijų. Iškilo didelė problema – ką daryti su šita neteisybe? Kažkas (kiek pamenu tai buvau aš, ta penkiametė klasės lyde-rė) pasiūlė nupirkti dovaną ir ją dova-nojant pridėti sąrašą dalyvių, nurodant kas ir kiek tų rublių davė. Konsensusą pasiekėme labai operatyviai. Didžioji problema kaipmat išsisprendė. Taip ir buvo padaryta. Mokytojai nupirkome foto nuotraukų albumą ir dovanodami prie jo pridėjome sąrašą mokinių, nu-rodydami kiekvieno indėlį į šį pirkinį. Po daugelio metų mokytoja prisiminė, kad tai buvo linksmiausia kada nors jos gyvenime gauta dovana, o man tai prisiminus dar ir šiandien rausta skruostai.

Penkiametės vaikystės prisiminimai: su tėčiu ant arklio per Įstros upelį

Jurgita Vareikaitė – Stripeikienė

2019 m. gegužės 18 d. skaisčiai saulei šviečiant grupelė entuziastų žygeivių įveikė 16 km kelią lankydami Paįstrio seniūnijos kaimus. Tikslas – ne tik smagiai praleisti laisvalaikį bei propaguoti sveiką gyvenimo būdą, bet ir paminėti Vietovardžių metus. Marš-rutas buvo suplanuota žiedine trasa Baroniškiai – Kaukiškiai – Pūkiai – Kerbušiai – Akmenytė – Mitkai – Ju-tiškiai – Baroniškiai.

Žygeivių rytas prasidėjo Baroniš-kių kaime esančioje Mykolo Buziliaus-ko sodyboje, kurioje dabar gyvena jo sesers anūkės šeima. Mykolas Buzi-liauskas, gimęs 1882 m., susikūrus Lietuvos valstybei 1918 – 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės gynimo veikloje. Lietuvos centriniame valsty-bės archyve yra išlikusių žinių apie tai, jog jis buvo vietos milicininkas – savi-saugos būrio sargybinis. Kadangi tuo metu jauna valstybė turėjo kovoti ne tik su išorės, bet ir su vidaus priešais (įvairiais plėšikais), milicininkai ėjo svarbią misiją. Jiems, kaip ir kariams savanoriams, už šią tarnybą buvo pa-žadėta žemės. Taigi, M.Buziliauskas gavo žemės maždaug už pusės kilo-metro nuo savo gimtų namų, piečiau-sioje Baroniškių kaimo dalyje, Aglynės miško pakraštyje, pasistatė gyvena-mąjį namą, kitus trobesius. Vedė 1928 m., tikėtina, jog žmoną parsivedė jau į nuosavą sodybą. Giminėje sklando legendos apie tai, jog Mykolas buvęs aukštaūgis, stiprus vyras, galėjęs įklimpusį vežimą su visu arkliu iš-tempti iš kokio mauryno.

Pro Salučkų sodybą išeiname į vieškelį. Tiesiai prieš akis šlama sena liepa, senosios Buziliauskų sodybos

vieta, iš čia kilęs Mykolas ir jo sesuo Petronėlė, šio straipsnio autorės pro-senelė. Pasukę į dešinę prieiname Baroniškių kryžių (originalus maždaug 1936 m. pastatytas kryžius pokariu buvo sunaikintas, 1989 m. kaimo žmonių iniciatyva atstatytas). Eida-mi per Baroniškius prisimename dvi kaimo pavadinimo kilmės versijas: arba čia koks tituluotas baronas kada gyveno, arba piemenys baronus ganė. Šiauriau praeiname stulpelį, skirtą pagerbti iš aplinkinių kaimų kilusių pokario laisvės kovų dalyvių atmini-mą, fotografuojamės prie originalios medinės kompozicijos šalia Mažylių sodybos. Kirtę griovį, kuris žemėlapy-je vadinamas Kryžių Ravu, jau esame Kaukiškių kaime. Baroniškius nuo Kaukiškių kadaise skyrė Margės pelkė. Gali būti, kad viename pelkės pakrašty tie baronai ganėsi, o kitame – tų baro-nų išalkę vilkai kaukė. O Margės pel-kėje turbūt knibždėjo margų gyvačių – vieną besišildančią saulėje ant takelio ir sutinkame. Šiuo metu buvusiame Kaukiškių kaime gyventojų nebėra.

Praėję Kaukiškius džiaugiamės nesutikę kaukiančių vilkų ir sukame į platų vieškelį, vedantį per Pūkių kaimą link Puodžiūnų. Pūkiuose išlikę nema-žai gyvenamųjų namų, tik jie visi išsi-barstę į vienkiemius. Kaime prieškariu veikė pradinė mokykla, dabar ten jokio ženklo apie buvusius trobesius nelikę, tik miškas žaliuoja. Pūkių vardo kilmė nėra aiški, kalbama, jog nuo žmogaus pavardės Pūkys. Romantiškai pa-svarstome, kad tai gali būti susiję ir su pūkais – gal paukščių, gal pienių...

Toliau kelias veda į Kerbušių kai-mą. Keletas sodybų čia yra išlikusios, kai kurios vis dar gyvenamos. Pava-dinimo kilmė neaiški. Artimiausias žo-dis, kuris šauna į galvą, yra tarmiškas

krepšio pavadinimas karbas, karbelis, kerbelis. Tai, sakome, gal čia karbelių pynėjai gyvenę?

Kerbušiuose pro buvusią Cemno-lonskių sodybą (nebėra nė ženklo, o buvo nemažai statinių) sukame link buvusio Akmenytės vienkiemio. Ten 1894 m. gimė būsimasis radijo inži-nierius Alfonsas Jurskis, vadovavęs Kauno radiofono įkūrimo 1926 m. dar-bams. Perėjus Kerbušius ir Akmenytę skiriantį mišką dešinėje kelio pusėje matome A.Jurskiui skirtą medinį pa-minklą, kairėje – apgriuvusį molinį ūkinį pastatą, buvusio Jurskių ūkio liekanas. Vietovė ir dabar kartais pa-vadinama Jurskyne. O pavadinimas Akmenytė greičiausiai kilęs nuo akme-nų gausos dirbamuose laukuose.

Pagerbę A.Jurskio atminimą suka-me link Mitkų. Kadaise buvęs gana di-delis kaimas, kuriame prieškariu veikė pradinė mokykla, dabar Mitkai apima sodų bendriją bei kelias tolokai viena nuo kitos išsidėsčiusias sodybas, ko gero, savininkų naudojamas tik kaip vasarnamiai. Kaimo pavadinimo kil-mė siejama su čia gyvenusių žmonių pavarde Mitka, tą liudija ir buvusių kaimo gyventojų rūpesčiu pastatytas

stogastulpis. Pakelėje stūksantis at-minimo ženklas kviečia pagerbti po-kario laisvės kovų dalyvių atminimą. Mitkai tęsiasi ir įėjus į Žaliosios girios masyvą, kadaise kaimas buvo iš dvie-jų dalių: pirmasis ir antrasis.

Žygio trasa toliau tęsiasi mišku. Eidami prisimename, jog pokariu čia gyventi žmonėms buvo labai nelengva. Vykusi pasipriešinimo kova vietinius žmones įsuko į savo verpetus, nes miškingoje vietovėje ne kartą aidėjo šūviai, buvo baugu dėl į namus bet kuriuo paros metu galinčių užsukti ginkluotų asmenų.

9 psl.u

Pėsčiųjų žygis, skirtas vietovardžių metams pagerbti

nuotraukos autorės

PAĮSTRIETIS8 Atmintis. Kraštotyra. Aktualijos

rūta Meleškienė

Jei reikėtų trumpai apibūdinti savo pašnekovą, tai galėčiau pasa-kyti, kad būti paprastam ir į pasaulį žvelgti paprastai - jo pagrindiniai asmenybės bruožai… Tačiau šį kartą turiu galimybę plačiau pri-statyti visiems gerai pažįstamą Pa-įstrio Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčios kleboną Pranciškų Bene-diktą Tamulionį.

Pokalbis su mūsų klebonu - tarsi vieša išpažintis – atviras ir nuoširdus, nes kitaip negaliu – tai artimas, savas ir man labai brangus žmogus... Aš jį pažįstu nuo gimimo, užaugau su jo laikomomis mišiomis, ir dabar beveik visos religinės mūsų šeimos šventės ar apeigos yra su juo. Tikybos pamo-kos mokykloje, obuoliai diplomate - tai neįkainojami prisiminimai. Būdama maža savo tėvams visada sakydavau, kad „ženysiuos“ tik su Paįstrio klebo-nu. Viešint Krekenavoje pas močiutę

per Žolinės atlaidus, jis šventoriuje pamojuodavo, pasilabindavo, vėliau užsukdavo į svečius. Išgerdavo arba-tos ir vėl pro duris. Aš net nebijojau eiti pas jį pirmosios išpažinties, nebijojau suklysti... Nebijojau, kai pirmą kartą atvažiavo „kalendavoti“, kai nei kry-želio, nei baltos staltiesės neturėjau... Klebono prašėme krikštyti visus savo vaikus, o mes šventėje dalyvavome su didžiausia ramybe ir be jokio streso.

Gal dėl to mūsų vaikai drąsiai jį pasitikdami kiša savo delniukus duo-dami „labas“. Pakviestas jis visada atvažiuoja į asmenines šventes ir niekada neieško garbingiausios vietos už stalo... Jam nereikia pataikauti, nes paprastumas, kuriuo jis spinduliuoja bendraujant, nuima bet kokią įtampą. Jis nedaugžodžiauja, bet trumpai ir aiškiai pasako tai, ką reikia... Natūra-lu, kad palydint mano mamą į amžiny-bę, jis irgi buvo šalia, nes kitaip negali būti – jis mūsų, jis mano ir mano šei-mos draugas.

Turbūt taip jis aplanko daugelį žmonių. Ir jeigu jis taip greitai nelaks-tytų savo „Audi 100“ automobiliu, tai kaip jis spėtų mus aplankyti, pasikal-bėti, pažinti. Ir tai, matyt, tik dar labiau patvirtina rašytojo Paulo Coelho mintį, jog „Viskas, kas nepaprasta, atsitinka paprastų žmonių kelyje...“

Nuo kada pradėjote svajoti apie šią profesiją? Kas pastūmėjo tokiam žingsniui? Kokia buvo Jūsų šeimos reakcija į pasirinkimą?

Mano gimtinė Pumpėnų parapija Vanagiškių kaime, prie „Via Baltica“ kelio. Ten bėgo mudviejų su seseri-mi vaikystės dienos, čia pat lankiau septynmetę Šakiškių mokyklą. Po to, 1959m., baigiau Paįstrio vidurinę mo-kyklą. Tėvai – paprasti kaimo žmonės, kolūkiečiai. Artimi žmonės, pievos, laukai, karštos vasaros ir gilios žie-mos brandino, grūdino mus, kaip ir daugelį to meto vaikų... Mūsų šeimoje visi buvome praktikuojantys katalikai. Kad kuo nors ypatingai savo tikėjimu ar pamaldumu išsiskirtume iš kitų, neatrodė. Mano mamytė - Veronika Kauneckaitė buvo pamaldi, darbšti. Jos noras ir svajonė buvo, kad sūnus būtų kunigas. Turbūt savo maldomis ir prisidėjo prie mano pašaukimo į kuni-gus. Taip pat daug nulėmė tuometinio uolaus klebono Prelato Leopoldo Prat-kelio pavyzdys ir jo noras. Kaip dabar prisimenu, kad kažkoks vidinis balsas tarsi kuždėjo, kad reikia aukotis dėl žmonių. Kiti žmonės tam mažai turėjo įtakos. O pašaukimas tapti kunigu yra didelė paslaptis. Juk kiekvieno žmo-gaus pašaukimo kelias, ar mokytojo, ar kunigo, nėra lengvas. Tai dažnai sunkus įsipareigojimo ir atsakomybės kelias. Čia prieš pasirenkant reikia tu-rėti du dalykus: Dievą ir žmogų. Dievas pirmas kviečia, o žmogus turi priimti atsakomybę, pareigas t.y. gyventi Die-vo artumoje – mylėti Viešpatį Dievą ir savo artimą, tapti kilnia asmenybe, įvykdyti savo pašaukimą. Jei to nebus, į Dievo kvietimą liks neatsakyta. Pa-šaukimą galima ir prarasti, jo neverti-nant, elgiantis ne pagal jį. Čia galima prisiminti tragišką apaštalo Judo isto-riją. Juk jis kaip ir visi apaštalai buvo Viešpaties pašauktas, bet to nevertino.

10 psl.u

u8 psl. Gyventojų trėmi-mo neišvengė ir kai

kurios Žaliosios girios kaimų šeimos, kitos liko paženklintos skaudžia dalia išgyventi, auginti vaikus. Sustojame pagerbti tų šeimų tragiško likimo prie miško keliukų sankryžoje pastatyto paminklinio akmens.

Kelias mišku pamažu suka link Jutiškių. Šiuo metu šį kaimą sudaro keletas toli vienas nuo kitos miškingo-je vietovėje nutolusių sodybų, kai ku-rios iš jų nebegyvenamos. Pasvarstę, kokia galėtų būti Jutiškių pavadinimo kilmė, nutariame, kad veikiausiai šiame kaime gyvenę žmonės turėjo nepaprastų juslių, gebėdavo daugiau pajusti nei kiti... Paliekame už nugarų buvusią Jutiškių eiguvą ir artinamės link Jutiškių – Baroniškių senkapio. Ženklas liudija, jog čia XVI – XVII a. buvo laidojami žmonės. Archeologi-niai kasinėjimai senkapyje vykdyti 1983 m., rasta žmonių griaučių, įka-pių liekanų, mirusieji buvo laidojami su peiliukais, žiedais, monetomis.

Nuo senkapio kelionės finišas jau čia pat. Grįžtame į Mykolo Buziliausko sodybą, kur svetinga šeimininkė jau laukia su vaišių stalu. Metas pasida-linti įspūdžiais ir planuoti kitų žygių maršrutus.

Jurgita Vareikaitė – Stripeikienė (M.Buziliausko sesers P. Buziliauskai-tės – Lukoševičienės proanūkė, Eugeni-jos Anelės Lukoševičiūtės – Kunčienės anūkė)

Pėsčiųjų žygis, skirtas

vietovardžių metams pagerbti

vieša išpažintisPAĮSTRIETIS

9Aktualijos

Kuo ypatingas šis darbas mažoje ben-

druomenėje?Kristus yra pasakęs: „Kur du ar

trys bus susirinkę mano vardu, ten ir aš būsiu jų tarpe.“ Tai yra jau maža bendruomenė, kurioje lengviau ben-drauti, greičiau tampame pažįstami, kaip vienos šeimos nariai. Atsiminki-me: „Pasaulio šviesa yra ne tik Kris-tus, bet ir visi tie, kurie yra su juo“.

Ką veikiate laisvalaikiu, gal tu-rite kokių pomėgių?

Laisvalaikio ne tiek jau daug tu-riu: Paįstrio parapija, aptarnaujama Spirakių bažnyčia, įvairiausi darbai, kurie atima daug laiko. Dažnai kviečia į talką Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Dek. R. Zdanys. Seku kas vyksta mūsų tau-tos gyvenime. Domiuosi sportu, ypač krepšiniu. Man visada malonu susitik-ti su parapijiečiais ir pabendrauti su visais žmonėmis, pasidomėti jų gy-venimo aktualijomis, susiklosčiusiais likimais...

Kaip jaučiatės, ką išgyvenate kitų žmonių mirties akivaizdoje? Juk dažnai būnate vienas iš pasku-tiniųjų, kuris amžinybėn palydite draugus, kaimynus, parapijiečius?

Mano pareiga būti su parapijie-čiais džiaugsmo ir liūdesio valando-mis.

Nemažai žmonių Jus prisimena ir pas Jus ateina tik tada, kai patenka į sudėtingą gyvenimišką situaciją. Ar gali ir ar turi Bažny-čia padėti?

Bažnyčią steigė pats Kristus, suteikė jai galią ir pasiuntinybę vesti žmones į išgany-mus. Bažnyčia padeda visiems, kurie tik at-eina. Tiek dvasiniuose dalykuose, tiek materi-aliniuose, pagalba sutei-kiama pagal galimybes.

Kaip manote, kaip pritraukti žmones į bažnyčią? Ir ar iš viso šito reikia?

Pavyzdinis religi-nis gyvenimas traukia

žmones prie Dievo. Gražus, darnus giedojimas pakelia religinę nuotaiką, papuošia apeigas, ugdo tikinčiųjų ben-druomeniškumą. Kiekvienas bendruo-menės narys turi jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus.

Kodėl, jei gyvenimas toks trum-pas, mes darome tiek daug dalykų, kurių nemėgstame, ir tuo pat metu, darome tiek mažai to, kas mums iš ties patinka?

Gyvenimas Dievo duotas tik vie-nas šioje žemėje. Jisai labai trumpas, brangus. Mūsų laikas yra Dievo ran-kose, todėl reikia stengtis gyventi taip, kad amžinai gyventume su Dievu. Žmogus linksta į bloga, nes prigimtis žmogaus silpna, todėl padarome daug to, ko neturėtų būti. Prašykime gerąjį Dievą, kad būtume geri ir padarytume daug gero, kas patinka Dievui, sau ir artimui. Dievui labai reikia mūsų...

Ką Jums gyvenime reiškia kitų žmonių įvertinimas? 2010 metais buvote nominuotas Panevėžio r. Garbės piliečiu, o 2011 metais Baž-nytiniu laipsniu – Garbės Kanau-ninku?

Džiaugiuosi tais įvertinimais. Tai paskata uoliau tarnauti Bažnyčiai ir parapijiečiams.

Kokia švento rašto ištrauka Jus patį lydi gyvenime?

Dievas yra meilė. Tai esminis tei-

ginys apie Dievą. Didysis įsakymas, apibendrinantis visą krikščionišką moralę. Kviečia meile atsakyti, bega-line Dievo meile. Šv. Jonas sako: ,,Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka ir jo meilė mumyse tampa tobula. Dievas yra meilė ir kas pasi-lieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas pasilieka jame (žmoguje).

Šiemet švenčiate garbingą jubi-liejų, kokios mintys užplūsta ?

Sulaukus garbingo jubiliejaus buvau pasveikintas Šv. Tėvo Popie-žiaus Pranciškaus, kuris suteikė man apaštalinį palaiminimą su geriausiais palinkėjimais. Daugybė parapijiečių sveikino ir linkėjo gražių – palaimingų metų. Ačiū visiems! Su dėkingumu ir meile dar labai noriu nuoširdžiai vi-siems patarnauti.

Kiek metų kunigaujate Paįstry-je? Jums tai daug ar mažai?

Paįstryje kunigauju nuo 1970 metų. Tikrai nemažas laikotarpis, auga jau trečia karta. Atrodo visai neseniai pradėjau čia darbuotis, o jau tiek prabėgo. Laikas nepasveriamas!

Kas yra dvasingumas? Kokie kertiniai akmenys jį sudaro?

Dvasingumas yra malda, tikė-jimas ir artimo meilė. Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauks-mas tiek išmėginimą, tiek džiaugsmą

patiriant. Malda, kurios dėka žmo-gus tampa ramus, panašus į kūdikį. Žmogus tiek auga kaip žmogus, kiek tikrai meldžiasi. Malda – visiškas atsidavimas Dievui. Tikrai gyvenimas yra tuščias, beprasmis be Dievo, be amžinybės, be Kristaus, be maldos, kai širdis nesikalba su savo Sutvėrėju. Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Visas žmogaus gyvenimas – tai kelionė į Dievą link amžinybės, nes esame gimę amžinam džiaugsmui. Tvirtai tikėkime, Dievas yra visada čia pat – arti mūsų, tik nenusisukim nuo Jo, o Jis niekad neapleidžia. Mylėti ar-timą, tai nedaryti to, ko mes nenorime, kad mums darytų. O svarbiausia yra pasakyta dešimtyje Dievo įsakymų: mylėk Dievą ir kiekvieną žmogų kaip save patį. Duok Dieve, kad savo gyve-nime mes visi tai įvykdytume...

Ar Jums atrodo teisybė, ar Dievas yra sąžiningas at-imdamas mums artimus žmones?

Dievo valia ateiname į šį pasaulį, jo valia ir išeiname. Žmogus yra Dievo kūrinys, ir Sutvėrėjas sprendžia, kada reikia mums išeiti. Čia tokia Dievo valia.

Ko palinkėtumėte savo parapijiečiams?

Palinkėti noriu darnaus pakantumo, daugiau mei-lės vieni kitiems, stipry-bės ir kantrybės visuose darbuose. Uolių, ištikimų, pasiaukojančių parapijie-čių, kurie padėtų įgyven-dinti gerus sumanymus. Ir, žinoma, svarbiausias lin-kėjimas – Dievo palaimos ir pagalbos kiekviename gyvenimo žingsnyje...

u9 psl.

egidijaus Valentinavičiaus ir rūtos Meleškienės nuotraukos

vieša išpažintisPAĮSTRIETIS10 Aktualijos

rūta Meleškienė

Balandžio 28 diena kažkam eilinė diena, kaž-kam sekmadienis, kažkam vaikų Velykėlės, o kaž-kam priežastis susitikti savo krašte, savo tėvų ir artimųjų žemėje. Žinoma, meluočiau, jeigu pasaky-čiau, kad bažnyčioje ir kultūros centre netilpo žmo-nės, savo krašto patriotai ir taip aktyviai „laikus“ facebook paskyroje dedantys kraštiečiai. Susirinko, kas susirinko, tegu tie keliolika, bet tie, kuriems ne vis vien, kas laukia mūsų krašto ateityje, kuriems rūpi istorija, šiandiena ir rytojus…

Programa prasidėjo Šv.Jurgio atlaidais Paįstrio Švč.Mergelės Marijos globos bažnyčioje. Po jų iškil-mingai buvo sodinami ąžuoliukai prie J.Zikaro skulp-tūros. Kraštiečių klubo prezidentas Petras Nevulis pakvietė praeitų kadencijų prezidentus: Janiną Sta-kelytę Kumpienę ir Petrą Knizikevičių, simboliniam medelių sodinimui.

Fotografams papozavę atminimui liksiančiuose kadruose visi susirinko į kraštiečių klubo „Ąžuolas“ ataskaitinę - rinkiminę konferenciją, kurią visus sveikindamas pradėjo kraštiečių klubo prezidentas P.Nevulis. Susirinkimui pirmininkavo Stanislovas Garnys, sekretoriavo Zina Stripeikienė. Buvo pa-skelbti septyni svarstytini programos klausimai:

1. Kraštiečių prezidento ataskaita ir jos tvirtinimas.2. Revizijos pirmininko ataskaita. Finansinė vei-

kla už 2014-2018 metus.3. Svečių pasisakymas.4. Naujieji prezidiumo rinkimai.5. Revizijos komisijos rinkimai.6. Kraštiečių klubo prezidento rinkimai.7. Einami klausimai.Savo kalbą pradėdamas kraštiečių klubo pre-

zidentas P.Nevulis neslėpė, kad laikas labai greitai prabėgo.

Jis prezidentu išrinktas nuo 2013 metų. Per tuos kandidatavimo metus jis tęsė seniau pradėtus darbus, ieškojo naujų idėjų ir bandė jas įgyvendinti. Džiaugėsi kalbėdamas, kad visada su buvusiu pre-

zidentu P. Knizikevičiumi gali pasikonsultuoti, ką ir kaip reiktų daryti. Savo ataskaitinę kalbą P.Nevulis užbaigė gražiais žodžiais, kad ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis…

Išsamią finasinę kraštiečių klubo ataskaitą pa-teikė A. Glušokienė.

Negailėjo gražių žodžių mūsų kraštui ir atvykę svečiai. Seimo narė Guoda Burokienė pabrėžė, jog malonu, kad susirinkome pagerbti savo krašto. Ji ne-slėpė, kad pavydi žmonėms, kurie turi savo šaknis, žino iš kur atėję. Ta proga padovanojo gėlę, kurią pa-prašė pasodinti ten, kur yra visų mūsų krašto žmonių traukos centras.

Kandidatė į Europos Parlamentą Laima Moge-nienė drąsiai pabrėžė, kad viskas prasideda nuo minties, o minčių, patikino, mes tikrai turime. Palin-kėjo ryžto puoselėjant kultūrą ir jos ateitį.

Petras Knizikevičius padėkojo P.Nevuliui už vykdomus darbus. Siūlė visiems prisiminti Jur-gį Tilvytį. Pabrėžė, jog gaila, kad jo nesusitikom ir nepelnytai primiršom savo krašto žmogų, kuris Pa-įstriui turėjo neįkainojamos reikšmės. Pasidžiaugęs keliais jaunesniais žmonėmis, sėdinčiais salėje, P.Knizikevičius kvietė visus pažiūrėti į ateitį, pa-kviesti jaunimą.

Janina Kumpienė prisipažino šias apylinkes pa-likusi nuo šešiolikos metų ir teigė, kad niekaip nesu-prantanti, kodėl ji, beveik visą gyvenimą pragyvenusi Vilniuje, taip mylinti šitą kraštą. Tikino, jog jausmai labai stiprūs, tačiau ryšys trūkinėjantis. Padėkojo mokytojui V.Vaičiūnui už žinias, už gyvenimo tiesas ir jo supratimą.

Po gražių ir prasmingų pasisakymų bei palinkėji-mų prasidėjo naujieji kraštiečių prezidiumo rinkimai. Buvo pasiūlyti 25 kandidatai, po to iš jų išrinkti sep-tyni valdybos nariai: Petras Nevulis, Jurgita Stripei-kienė, Zina Stripeikienė, Petras Knizikevičius, Jūratė Blaževičienė, Daiva Kiršgalvienė, Rūta Meleškienė, kurie slaptu balsavimu išrinko kraštiečių klubo „Ąžuolas“ prezidentą. Be didelės konkurencijos juo

antrajai kadencijai buvo vėl išrinktas Petras Nevulis.Buvo perrinkta ir kraštiečių klubo revizijos komi-

sija į kurią prezidento siūlymu pakliuvo Ada Plučaitė, Genutė Glušokienė ir Asta Glušokienė.

Ataskaitinei - rinkiminei konferencijai artėjant į pabaigą žodį tarė Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė ir Paįstrio bendruomenės pirmi-ninkas Rimantas Pranys. Jie įteikė padėką kraštie-čių klubo prezidentui P.Nevuliui už vykdomą veiklą; Jūratei Kavaliauskienei už surengtą parodą kultūros centre; Janinai Kumpienei už gebėjimą pasidžiaug-ti facebook paskyroje; Onai Striškienei už Paįstrio krašto garsinimą, už rašymą apie mūsų kraštą, Rūtai Meleškienei už kukliai ir atsakingai prisiimtas pareigas kuriant „Paįstriečio“ laikraštį. Centro di-rektorė dėkodama pabrėžė, jog žinia iš Paįstrio – tai žinia apie mus visus.

Pati netikėčiausia, jautriausia ir nuoširdiausia padėka atiteko iš Dianos Stakelienės rankų bei šir-dies pačiam geriausiam auklėtojui Vytautui Vaičiū-nui, kuris balandžio 29 d. švenčia savo gimtadienį.

Kraštiečių klubo „Ąžuolas“ veiklos 30- metį vai-nikavo šventinis koncertas „Ąžuolo stiprybė“, kurį vedė Daiva Kiršgalvienė ir Janina Leonauskienė. Pa-įstrio meno mėgėjų kolektyvų atliekami pasirodymai bei vedėjų kalboje vis minimas ąžuolas, jo šaknys, stiprybė ir ilgaamžiškumas tarsi dar labiau visus su-vienijo, sustiprino ir nuteikė ieškoti, atrasti, padėti, prisiminti, padėkoti, branginti ir nepamiršti...

Kraštiečių klubo ,,Ąžuolas” veiklos 30 - metis

nuotraukos a. Matuzevičiūtės

PAĮSTRIETIS11Aktualijos

13 psl.u

riMa gaSpariūnienė

Laisvė – tai galimybės, atviri ke-liai, bet kartu ir atsakomybė. Vienos ar kitos galimybės pasirinkimas yra tinkamas tik tada, kai ji yra apsvars-tyta ir yra įvertinami jos padariniai. Jeigu žmogus renkasi negalvodamas, tai daro spontaniškai bei impulsyviai - jis gali pažeisti įstatymą. Įstatymai nevaržo asmens laisvės, jie tik ribo-ja veiksmus, kurie gali pažeisti kitų laisvę. Turbūt mažai kas žino, kad mūsų bendruomenėje yra žmogus, kuris beveik kiekvieną dieną sutinka žmonių, kurie pažeidę įstatymą priei-na savo laisvės kryžkelę, tad galime jį pavadinti netgi tiltu tarp laisvės ir nelaisvės, nes šis žmogus - Panevėžio pataisos namų direktorius Edvardas Norvaišas, kuris laisvę įvardina, kaip gyvenimą oriai.

Tad apie mūsų kaimyną žinodama ne ką daugiau nei Jūs, apart to, kad turi sodybą Jutiškių kaime, mėgsta gamtą ir myli gyvūnus, nusprendžiau jį pakalbinti ir sužinoti daugiau. Tačiau savo pašnekovą labai nustebinau pa-teigdama jam daugybę klausimų ir taip jo vos neatbaidžiau nuo šio interviu, bet po ilgų derybų ir laukimo, pokalbį turime ir labai už jį dėkojame. Pasitei-sindama galiu pasakyti, kad klausimų daugybė, nes tai neeilinis žmogus, kuris priklauso mūsų bendruomenei ir yra mums dar mažai žinomas.

Kuo svajojote būti užaugęs, nes tuo kuo esate dabar vargu ar kas nors gali svajoti?

Svajoti tikrai nesvajojau nei apie tokią profesiją, nei apie tokį darbo pobūdį. Vaikystėje gal labiau orienta-vausi į tėtį ir norėjau būti vairuotoju, vėliau norėjau tapti gydytoju. Tad iš-vykau į Vokietiją, ten įstojau į žemės ūkio mokyklą ir pradėjau studijuoti veterinariją. Paskui grįžau į Lietuvą ir pasirinkau visiškai kitą pakraipą, kadangi mano baigtų mokslų Vokieti-joje nelabai kas įvertino, tad pyktelėjęs ant sistemos nebetęsiau veterinarijos mokslų Lietuvoje ir pasirinkau teisi-ninko kelią.

O kaip šį Jūsų pasirinkimą ver-tino namiškiai?

Na keistai... žemaitiškai sako „Na vaikeliuk ar tikrai nor“. Na nori nenori, sakau pabandysiu, jei bus blogai kei-siu kažką. Įvairiai buvo, bet teigiamai

priėmė, neprieštaravo. Esate pataisos namų direkto-

rius, papasakokite savo kelią iki tokių aukštų pareigų bei kiek jau metų direktoriaujate?

Studijavau Vilniuje, teisės ir poli-cijos veiklą. Besimokydamas perėjau į magistro studijas. Tuomet atsiradus daugiau laisvo laiko, įsidarbinau Vil-niaus pataisos namuose. Taip ir pra-sidėjo karjera, apie kurią kaip ir ne-galvojau, nes įsidarbinau su mintimi, kad dirbsiu tik kol Vilniuje mokysiuosi, o paskui galvosiu kažką kitą. Galvojau apie darbą aKlaipėdoje, bet bedirbant Vilniuje atsirado proga sudalyvauti konkurse Panevėžyje, tai štai, jau kiek metų aš ir čia.

Kokios studijų metu gautos dis-ciplinos labiausiai praverčia Jūsų darbe?

Praverčia visos teisinės discipli-nos, administravimas, užsienio kalba. Praktiškai, visi universitete dėstomi dalykai duoda daug naudos. Nebūna kvailų ar protingų žmonių, vieni labiau įsisavina žinias kiti mažiau. Kiek tų ži-nių davė, įsisavinti bandžiau, o kaip jau ten man pavyko – tai viskas praverčia. Manau visi mokslai yra reikalingi.

Ar teisybė, kad geras vadovas taip pat turi būti ir geras psicholo-gas?

Taip, turi būti geras psichologas. Turi bendrauti su nuo aukščiausio rango pareigūnais iki sakykim mūsų „klijenčių“, kurių dauguma išsilavini-mo neturi, tad reikia sugebėti su visais pabendrauti – tas psichologinis pasi-ruošimas yra tikrai reikalingas.

Papasakokite apie didžiausius iššūkius savo darbe, ir kaip su jais susidorojate?

Iššūkiai pasitaiko labai dažnai, ypač kada keičiasi mūsų vadovybė. Kiekvienas mūsų vadovas, mūsų mi-nistras suplanuoja vis kažką naujo, kažkokias reformas, procesus, kurie keičiasi. Prie vienų jau būname įpratę, prie kitų reikia priprasti, tie iššūkiai nuolatiniai, nėra kažkokio vieno didelio, gauname kažkokias užduotis, planus ir siekiame juos įgyvendinti, kad tie iššū-kiai taptų atlikta kažkokia užduotimi.

Man neturėjusiai jokių reikalų su teisėsauga, tiesą pasakius kelia šiur-pą tas moterų pataisos namų raudonų plytų pastatas, o kaip Jūs jaučiatės ten kasdien klausydamas ir spręsdamas

moterų problemas?Na kaip ir vadinasi

ši įstaiga pataisos na-mai, taip ir man – na-mai. Daugiau laiko pra-leidžiu juose... Pirmos darbo dienos, kai tik pra-dėjau čia dirbti – nieko Panevėžyje nepažinojau, nei giminių nei artimųjų čia nebuvo, tik kelis pa-žįstamus iš studijų laikų turėjau, kurie taipogi – ne panevėžiečiai, sunku buvo, tai ir tie namai ne mieli buvo... O dabar, į darbą kaip į namus.

Žinau jog mylite įvairius gyvūnus: tiek naminius, tiek lauki-nius, tiek egzotinius. Galbūt atskleistumėte, kokius teko auginti (auginate), jų atsiradimo is-toriją bei kokius dar svajojate turėti ir kodėl?

Kadangi esu kilęs iš kaimo, visa-da buvau apsuptas gyvūnų. Kačiukai ir šuniukai buvo mano nuolatiniai palydovai. Dar studijų laikais begy-venant bendrabutyje, mano draugai pajuokaudami gimimo dienos proga, padovanodavo kibire gyvą karpį. Daž-nai iškrėsdavo tokių kiaulysčių. O kai jau atsiradau čia, tai teko priglausti ir mažus šerniukus, kurių mama žuvo, tai čia sodyboje ir trejetą šernų už-auginau. Šiuo metu dar yra ir gyvatė, driežas bei skorpionas – čia draugų išdaigos, pats tokių neįsigyju, bet jais žaviuosi. Dovanas tenka auginti.

Laisvalaikiu medžiojate, žve-jojate, ar daug trofėjų ir laimikių turite?

Buvo keletą metų, kada labai akty-viai medžiojau, o dabar labai mažai be-išvažiuoju. Ypatingų trofėjų nėra, keletą gražių elnių, stirninų, didelių šernų esu sumedžiojęs. Medžiojau tik Lietuvoje, užsienyje dar nebuvau, bet turiu tokią svajonę – pamedžioti užsienyje ir su-sekti kokį ypatingą gyvūną.

Girdėjau, jog be meilės gamtai ir gyvūnams dar mėgstate suktis virtuvėje. Kokiomis progomis ir ką labiausiai mėgstate gaminti?

Virtuvėje suktis mėgstu, tik netu-riu kas valgo, nes gyvenu vienas. Esu kilęs iš didelės šeimos, turiu tris se-seris, o mama buvo valgyklos vedėja

– virėja, tad ko gero iš jos ir išmokau viso to meno. Tikrai patinka maistą ir gaminti bei jį valgyti. Vieno mėgsta-miausio produkto neturiu, tiesiog ska-nu tai, kas skaniai gaunasi. Išskirčiau azijietiškas sriubas, jos aštrios, bet labai patinka.

Turite sodybą Panevėžio raj. Jutiškių kaime, kuri yra apsupta tankaus miško. Kodėl Jus patraukė tokia atoki vieta ir kodėl būtent čia?

Paprasčiausiai nesu miesto vai-kas. Kaip reikėjo priprasti prie naujo darbo, taip reikėjo priprasti ir prie panevėžietiškos kalbos. Dauguma manęs klausdavo „Kokiame narvelyje gyveni?“ Pas mus Žemaitijoje narveliu vadindavo tik tai kur laikydavo gyvū-nėlius. Na kadangi „narvelyje“ gyventi nenorėjau, tai nutariau įsigyti sodybą kaime. Ieškojau vietos, kuri nebūtų la-bai toli ir nebūtų tankiai apgyvendinta vietovė. Keletą sodybų aplankęs, išsi-rinkau šią, nes čia labiausiai patiko.

Ar dažnai joje lankotės?Joje lankausi beveik kas dieną,

nes yra gyvūnų. Pradžioje buvau labai užsidegęs čia ir gyventi, bet asmeni-niai išgyvenimai nutolino šiuos planus. Užsuku čia pailsėti, vieną kitą daržovę užsiauginti, aplinką sutvarkyti ir kaip minėjau gyvūnų prižiūrėti.

Ką žinote apie Paįstrio ben-druomenę, ar Jums būtų įdomu su-žinoti apie ją daugiau?

Žinau keletą stambesnių ūkinin-kų, Paįstrio pavadinimo kilmę žinau, kad Įstros upelis šalia.

Laisvė – tai gyventi oriai

nuotrauka r. Meleškienės

PAĮSTRIETIS12 Aktualijos

u12 psl.

14 psl.u

Šalia gyvenant būtų keista nieko nežinoti, aišku norėčiau ir

būtų įdomu sužinoti daugiau.Esate veiklus žmogus, mėgstate iššūkius.

Vienas iš jų buvo dalyvavimas ,,Šok su manimi” projekte. Papasakokite kokią patirtį šis projektas paliko Jūsų gyvenime. Kokiuose projektuose dar teko dalyvauti?

Patirtis tokia, kad iniciatyva baudžiama. Iš pradžių vadovavausi tokiu posakiu, kad pabandyti ir gailėtis, nei nepabandyti ir gailėtis. Tai už tą pa-bandymą buvau nepagirtas. O šiaip esu dažnai kvie-čiamas į savo gimto krašto įvairius renginius, sporto renginiuose Vilniuje būdamas imtyniaudavau, tai dar vis kartais nueinu, bet turėjau didelę traumą tai tas sutrukdė ir dabar taip aktyviai jau nebesportuoju.

Ar pritariate teiginiui: „Laisvė - tai teisė da-ryti viską ką leidžia įstatymas ir kas nekenkia žmonėms?“ O kaip jūs apibūdintumėte laisvę?

Pritariu, o laisvė labai plati sąvoka, kaip teisinin-kas turėčiau gal remtis konstitucija, čia labai individu-alu. Vienas žodis laisvė kažkaip neskamba, arba ne-galėtų egzistuoti, tarkim norėdamas laisvės, turi atlikti ir tam tikras pareigas, kad būtum laisvas. Sakykim mūsų „klijentės“ laisvę suprantą, kaip išėjimą už var-tų. O aš laisvę suprantu, kaip turėjimą orų gyvenimą.

Vaikystėje, dauguma berniukų nori būti pa-reigūnais, kovoti su ,,blogiečiais”, kaip manote, kodėl suaugus, ši profesija tampa nebe tokia populiari?

Vaikystėje žaisdavom smėlio dėžėje vairuotojus ir nelabai norėjom būti pareigūnais. Vieniems gal ši svajonė susitapatina su vaikystėje patirtomis skriau-domis, kad suaugus atkeršys skriaudėjams būdami

pareigūnais. O suaugus, kas jau pamilsta šį darbą, kaip ir mes visi tai ir dirba noriai, o kam nelimpa tai ir dirba atsainiai. O šiaip šios profesijos pasirinkimą lemia gal atlyginimo dydis, aplinkinių požiūris ir ne-pagarba, kada ištikus bėdai bėgam pas pareigūną pagalbos – tai jie geri, o kai nusižengiam patys ir gaunam nuobaudą, tada jau požiūris į pareigūną būna neigiamas. Ir to darbo, kartais lengvesnio, kar-tais sunkesnio kai neįvertina žmonės, sistema, besi-keičiantys įstatymai pasielgia negražiai, atlyginimai nekyla, tai pensijos nubraukiamos ar sumažinamos, tai įsiskolinimai negrąžinami, tai žmonės nusivilia šia sistema, praranda pagarbą ir remdamiesi tuo daro pasirinkimus ir nebenori dirbti tokio darbo.

Ar pritariate senam posakiui: „Niekada neiš-sižadėk tiurmos, terbos ir ubago lazdos“?

Taip. Pavyzdžiai: netyčia - važiuoji namo, tam-su, lyja, eina žmogus be atšvaito. Ir vienas ir kitas turi būti atidus, turi saugoti ir save ir kitus, neduok Dieve sužeidi, na ir viskas esi traukiamas atsakomy-bėn. Atrodo nenorėjai o atsitiko, kaip ir liga – nežinai kiek užkoduota genų, kiek patys prisidedam žalingais įpročiais, sportuodami, dirbdami įvairius darbus, kas gali privesti prie viso šito.

Esate žmogus, kuris savo gyvenime yra ma-tęs daug žmonių prieinančių savo laisvės kryž-kelę, galbūt galite patarti mūsų bendruomenės nariams, kaip tausoti ir puoselėti savo bei kitų laisvę, kad išvengtume šios kryžkelės?

Čia galima ir Biblija ir tautiška giesme remtis. Paprasčiausiai stengtis žmogui daryti tą ką norėtų, kad ir tau darytų arba atvirkščiai, nedaryti to, ko ne-nori kad ir tau darytų. Vardan tos Lietuvos – vienybė težydi. Jei vieningai, tai daug ką galima padaryti...

Paįstrio seniūnija isteigta 2010 m. sausio 1 dieną. Centras Paįstrys. Seniūnas - Virginijus Šle-žas. Seniūnijos plotas – 16 380 ha, iš kurių 56,2 ha ploto užstatyta ir 40,2 ha sudaro vanduo. 35 % Paįstrio seniūnijos apylinkių sudaro miškai. 106 815 m. sudaro upės ir upeliai, tekantys Paįstrio se-niūnijos ribose. Seniūnijos teritorija ribojasi su Kar-sakiškio ir Panevėžio seniūnijomis, taip pat Pasva-lio rajonu. Naujajai seniūnijai atiteko didelė dalis kaimų, iki tol priklausiusių Panevėžio seniūnijai. Paįstrio seniūnijoje įsikūrę 88 kaimai (didžiausi: Gegužinės k., Paįstrio k., Skaistgirių k, Pragarėlės k., Puodžiūnų k., Šeškų k., Gailiūnų k. ir Medikonių k.). 2019 m. sausio 1-osios duomenimis seniūni-joje gyvena 2656 žmonės. Didžiausių gyvenviečių penketukas: Paįstrys 379 gyventojai, Skaisgiriuose 282, Gegužinė 275, Puodžiūnuose 134, o Pragarė-lėje 130 gyventojų. Iš jų 1386 vyrai ir 1270 moterų. Daugiausia gyventojų yra nuo 25 metų iki 45 metų amžiaus. Seniūnijos duomenimis žmonių mūsų se-niūnijoje nuolat daugėja, 2019 m. Balandžio 1 d. duomenimis gyventojų yra 2677. Valstybės šim-tmečio proga per 2018m. gimė 15 vaikų. Iš jų 9 mergaitės ir 6 berniukai. Mirė 15 žmonių. Iš jų 6 moterys ir 9 vyrai. Išduota leidimų laidoti 31. Gy-venamąją vietą seniūnijoje deklaravo 203 žmonės. Išvykimą į užsienį deklaravo 30 žmonių, didžioji dauguma į Dž. Britaniją.

Paįstrio seniūnija

rūta Meleškienė

Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gy-venimą daro įdomų. Gyvas to įrodymas – Paįstrio bendrosios praktikos gydytojas Gintaras Noreika. Pokalbio metu prisipažinęs, kad jau nuo vaikystės svajojęs būti gydytoju. Padėti žmogui – pati didžiau-sia prasmė.

Šiandieninėje mūsų visuomenėje daug stresinių situacijų, įtampą keliančių susitikimų, nuolat didė-jančių reikalavimų, savyje užgniaužtų temų, kurios kelia psichologinę įtampą. Tuo tarpu žmonės, kurie tiki, kad gali susidoroti su užgriuvusiomis nesėkmė-mis, kurie nenuvertina savo galimybių ir sunkumus priima kaip iššūkius, dažniausiai mėgaujasi ramybe netgi tuomet, kai viskas klojasi ne taip, kaip nori-si, nes jie supranta, kad gyvenime būna visaip, bet tuose ,,visaip’’ visada yra galimybė tiesiog gyventi. Pats G.Noreika pokalbiui įsibėgėjus kukliai prisi-pažįsta nemanantis, kad turi tą labai jo specialybei

tinkantį bruožą - ramybę, nors pacientams ir atrodo kitaip.

Kviesdama „Paįstriečio“ skaitytojus atviram, paprastam ir nuoširdžiam pokalbiui su gydytoju G.Noreika, drįsiu pacituoti vieno žymaus filosofo ir taip pat gydytojo Avicenos žodžius, jog „Gydytojas privalo turėti erelio žvilgsnį, mergelės rankas, gyva-tės išmintį ir liūto širdį“.

Nuo kada pradėjote svajoti apie šia profesi-ją? Kas pastūmėjo tokiam žingsniui?

Trečioje klasėje, kai sunkiai sirgo mano mama, ją guosdavau sakydamas, kad kai užaugsiu, būsiu gydytoju ir išgydysiu. Vėliau tą mintį vis pakursty-davo vaikiškas pyktis dėl neteisybės, kad ji mirė vos 33 metų. Būdamas dvyliktoku nusprendžiau rinktis profesiją, kurios labiausiai trokštu. Mokiausi Pum-pėnų vidurinėje mokykloje. Buvo nedrąsu konkuruoti su visos Lietuvos abiturientais didžiuliame konkurse stojant į mediciną. Atrodė saugiau rinktis kitą speci-alybę, nes neįstojus grėsė „greituoju būdu“ patekti į

sovietinę armiją, o tuo metu vyko Afganistano karas. Bet gydytojo profesija jaunam žmogui atrodė pras-minga, reikalinga žmonėms, buvau maksimalistas, išdrįsau ir pavyko. Mane užauginę seneliai džiaugėsi tokiu pasirinkimu.

Kaip Jūs iš viso atsidūrėte Paįstryje?1999 metais baigdamas šeimos gydytojo rezi-

dentūrą norėjau grįžti į savo kraštą. Tam pritarė ir šeima. Gyvenimas mieste niekada neviliojo, nors Kaune praleidau 11 metų. Tuo metu šeimos gydytojo institucija tik kūrėsi. Panevėžio miesto polikliniko-je teiraujantis dėl darbo pasiūlė rinktis: kuo labiau norėčiau būti terapeutu ar pediatru, kokią apylinkę rinksiuosi. O juk aš, bebaigiantis rezidentūrą šei-mos gydytojas, noriu ir moku daugiau. Natūralu, kad geriausiai save galėsiu realizuoti kaimo gydymo įstaigoje. Iš daugelio galimų darboviečių pasirinkau Paįstrį. Tvarkinga, graži, netoli miesto ir gimtųjų vietų įsikūrusi gyvenvietė atrodė būsianti tinkamas pasirinkimas.

Laisvė – tai gyventi oriai Paįstrio seniūnijos statistiniai duomenys iš gyventojų registro

informacinės sistemos

Svajoti reikia drąsiai, nes svajonės pildosi

PAĮSTRIETIS13Aktualijos

u13 psl. Kuo ypatingas šis darbas mažoje

bendruomenėje?Dirbant mažoje įstaigoje su kole-

gomis nepasitarsi - visą atsakomybę iš karto turi prisiimti pats. Mažoje ben-druomenėje daugelis žmonių susiję, vie-ni kitus pažįsta, padeda vieni kitiems. Geresnės galimybės bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, socialiniais darbuo-tojais - tai leidžia geriau pažinti savo pacientus ir jiems padėti.

Ką galite pasakyti apie vaikų, ne-įgaliųjų, senų žmonių gydymo speci-fiką, bendravimą su jais?

Visada tenka surasti bendrą su-prantamą kalbą abiems pusėms. Su vaiku gal žaidimo forma, su senoliu - rodant išskirtinę pagarbą. Nuo gero kontakto priklauso konsultacijos sėkmė. Pacientas turi įsitikinti, kad gydytojas jį supranta.

2014m. buvote išrinktas geriau-siu gydytoju, ką tai Jums reiškia?

Kasmet Medikų dienos proga Lietu-vos gydytojų sąjungos Panevėžio skyrius apdovanoja pasižymėjusius kolegas. Pa-cientai kasmet kviečiami balsuoti renkant preten-dentus į nominaciją „Mano gydytojas“. 2014 me-tais sulaukiau daugiausiai pacientų balsų ir tapau „Mano gydytojas 2014“ nominacijos nugalėtoju. Tai buvo visiškai netikėta. Buvau šokiruotas, nes žinau, kiek puikių gydytojų, kurie vertesni tokio pripažini-mo dirba Panevėžio mieste ir rajone. Tai išliks kaip didžiausias profesinis įvertinimas gyvenime, nes apdovanojimą lėmė mano pacientai.

Kiek metų dirbate šioje srityje?Studijų metu nuo ketvirto kurso trejus su puse

metų naktimis ir savaitgaliais išdirbau slaugytoju re-animacijos skyriuje. Rezidentūros metu papildomai dirbdavau Kauno miesto greitosios pagalbos gydyto-ju. 2019-08-02 bus dvidešimt metų, kai aš Paįstrio šeimos gydytojas.

Kaip per tą laiką keitėsi žmonių požiūris į sveikatą?

Per tą laiką pasikeitė daugumos žmonių buitis, įpročiai, požiūris į rūpinimąsi savo sveikata. Žmo-nės labiau išprusę, mažiau užleistų ligų, dažniau lankosi pas gydytoją profilaktiškai. Pacientai domisi savo sveikatos rodikliais, sveika gyvensena, skie-pais, maisto kokybe. Daugelis stengiasi būti fiziškai aktyvūs, išvengti rizikos veiksnių. Atsirado ir naujų bėdų – tai mažas vaikų judrumas ir antsvoris, naujų komunikacijos priemonių veikiamos jaunų žmonių tarpusavio bendravimo problemos.

Kokią matote interneto, socialinių tinklų įta-ką? Ką patariate savo pacientams?

Internetas ir socialiniai tinklai tapo pacientų pagrindiniu žinių šaltiniu - taip pat ir sveikatos,

gydymo klausimais. Gaila, kad labai gausu ir klai-dinančių naujienų. Visada prieš priimant sprendi-mus, susijusius su sveikata, patariu pasitarti su specialistu.

Kas būtumėte, jeigu nebūtumėte daktaru?Jei nebūčiau tapęs gydytoju, būčiau ūkininku.

Vaikystė, praleista gamtoje, vienkiemyje ant Lėvens kranto, atliekant ūkio darbus, tai leidžia lengvai įsivaizduoti. Mane užauginusių močiutės ir senelio, tarpukario ūkininkų, patarimai, atsakomybės įskie-pijimas ir perduota meilė sunkiam darbui buvo labai prasmingi. Visus žemės ūkio darbus buvau puikiai išmokęs ir įvaldęs.

Kokį vėją politika įnešė į Jūsų gyvenimą?2007 – 2015 metais dvi kadencijas buvau

žmonių išrinktas į Panevėžio rajono savivaldybės Tarybą. Vedė smalsumas sužinoti, kaip ten priimami sprendimai, jaučiausi galintis padirbėti socialinių ir sveikatos reikalų srityje, turėjau savo idėjų. Politi-ka nuvylė. Iniciatyvos ten nereikalingos, nes trukdo sėkmingai „nedirbti“. Vyrauja slogi, nemandagi, sovietmetį primenanti atmosfera. Greitai supratau, kad daugiau galiu žmonėms padėti savo tiesioginiu darbu, nei diskutuodamas su „praeities“ žmonėmis, kurie suinteresuoti nieko nekeisti. Valdantys sukū-rę ir kruopščiai puoselėja valdininkų, savivaldybės įstaigų ir įmonių darbuotojų piramidę, kuri jiems garantuoja ramų, užtikrintą gyvenimą ir teigiamus būsimų rinkimų rezultatus. Deja, bet tai vyksta dau-gelyje savivaldybių.

Atrodo, kad paskutiniu metu esate šiek tiek atsiribojęs nuo Paįstrio gyvenimo, pavargote, atsibodo ar tiesiog tai sąmoningas pasirinkimas?

Paįstryje gyvenu ir dirbu. Kasdien bendrauju su paįstriečiais. Daug laiko užima profesinė veikla.

Ar galėtumėte man pritarti, kad gydytojo profesija labai daug kuo panaši į kunigo? Kreipiamės, kai mus prispaudžia liga, kviečiamės prieš mirtį, dažnai Jums tenka ir nuodėmklausiu pabūti.

Nedrįsčiau savo profesijos ly-ginti su kunigo, bet truputį pana-šumų tikriausiai yra. Mes su žmo-nėmis ir džiugiomis, ir skausmo akimirkomis.

O kam guodžiasi daktaras, kai jam skauda?

Kaip ir visi žmonės, gydytojas, kai skauda, kreipiasi į medikus, o guodžiasi artimiesiems ir draugams. Visi stiprybės semiamės savo šei-mose.

Jūs visada toks ramus, kur se-miatės ramybės?

Daug pacientų kartoja, kad turiu ramybę, kurią pavyksta jiems per-teikti. Tai labai mano specialybei tinkantis bruožas – galiu tik Dievui

ir gamtai padėkoti. Pats nemanau, kad esu ra-mus, nes kaip tik per daug jaudinuosi net ir dėl smulkmenų.

Kokių turite pomėgių be darbo? Ar užtenka jiems laiko?

Labai gerai emociškai pailsiu medžiodamas. Su šeima patinka laiką leisti gamtoje. Per atostogas vi-sada pakeliaujame. Domiuosi sportu, aistringai ser-gu žiūrėdamas krepšinį, skaitau knygas.

Koks yra sveiko ir laimingo gyvenimo recep-tas?

Laimės ir sveikatos receptas kiekvienam sa-vas. Manau, kad laimingas žmogus- suradęs gy-venime darną šeimoje ir gamtoje bei ramybę savo sielai. Svarbiausia, kad šalia mylimi ir brangūs žmonės.

Ar tenka mokytis, dalyvauti konferencijose, pačiam kažką mokyti?

Medikai negali nesimokyti. Kasmet randami nauji gydymo metodai, nauji vaistai. Keičiasi gydy-mo metodika ir rekomendacijos. Kasmet vykstame į konferencijas Lietuvoje ir užsienyje. Ne kartą daly-vavau kasmetiniuose visos Europos šeimos gydytojų kongresuose ir konferncijose įvairiose šalyse. Ben-dravimas su kitų šalių gydytojais, su kolegomis Lie-tuvoje labai svarbus tobulėjant, semiantis patirties, reikalingos kasdieniame darbe.

Gal ką nors pats nuo savęs norėtumėte pri-dėti, gal ko nors nepaklausiau?

2018 metų rudenį gavau vieną svarbesnių gy-venime titulų – tapau seneliu. Tuo labai didžiuo-juosi...

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Svajoti reikia drąsiai, nes svajonės pildosiPAĮSTRIETIS14 Kultūra

Jurgita Vareikaitė-Stripeikienė

Kai užsimerkiu, ryškiai matau tą žalią užuolaidą. Kairiajame viršuti-niame jos kampe pritvirtinti iš eglutei puošti skirtos sidabriškai blizgios gir-liandos padaryti skaitmenys. Tiksliai nepamenu, rodos 1980. Sėdžiu tarp kitų žiūrovų priešais tą užuolaidą ir laukiu, kada jai atsivėrus pateksiu į pa-saką. Kokį spektaklį tada rengėsi rodyti Puodžiūnų artistai? Gal tą apie gudrią ir klastingą lapę „Paskutinė lapė“? Įspūdį stiprino dekoracijos bei veikėjų apran-ga: sėdi lapė pintinėlę įsitvėrusi su tikra rudosios apykakle ant samanoto rąsto ir rezga kažkokias pinkles. Sako, ir lai-vas tąkart scenoje plaukiojo, nesvarbu, kad kartoninis... Po spektaklio, žinoma, salėn įvirsta Senis Šaltis su dovanų maišu. Per langus matėm, kaip jį atve-žė arkliu kinkytos rogės. Kažkas groja akordeonu, artistai kviečia žiūrovus į ratelį, po to laukia privalomas eilėraš-tukas ir dovanėlė.

O dar anksčiau žaliajai užuolaidai atsivėrus pamenu tik spektaklio nuo-trupas. Negalėčiau net pasakyti, kokiu metų laiku tai buvo ir kokia proga. Scenoje pasipuošusias skrybėlėtas paneles vaidino kelios neapsakomo grožio puodžiūnietės merginos, grei-čiausiai Asta, Zita ir Rimutė. Viena iš jų vakar skolinosi mano mamos vasa-rinę skrybėlę, staiga supratau, kam.

Metams bėgant vienus artistus keitė kiti. Žalios užuolaidos kerai vi-liojo neapibrėžiamu žavesiu ir, pirmą

kartą pakviestas dalyvauti stebuklin-game gyvenime už jos, turėjai pasijusti ypatingai. Dabar pats, keistai, įdomiai, puošniai, nekasdieniškai apsitaisęs, kalbėsi žiūrovams, tau plos, o kartu tai bus ir didelė atsakomybė.

Už tos žalios scenos užuolaidos gyveno kultūra. Nors, tiesą sakant, pačios scenos jau nebuvo. Nebuvo spektaklių artistus apšviečiančių lem-pų, įgarsinimo ar kokių kitų technikos stebuklų. Pasienyje už atitrauktos užuolaidos visą pasirodymo laiką pa-sislėpusi nuo žiūrovų stovėjo Alytė. Įtemptai stebėjo veiksmą, sekė veikė-jų dialogus, sufleravo pamirštą tekstą. Jaudinosi. Nes tiek ilgai repetuota, žiūrovai turi išvysti geriausią reginį. Spektakliai „Paskutinis kalendoriaus lapelis“, „Stebuklinga radasta“, Juozo Erlicko „Kolumbo gimtadienis“, o kiek pavadinimų jau bus išblukę iš atmin-ties? Įvairių valstybinių švenčių minė-jimai, kai reikėjo išmokti ne po vieną eilėraštį. Gerai tam, kas scenoje stovi už manęs ir ant mano nugaros pritai-sęs lapelį su žodžiais gali būti tikras, kad nesuklys. „Tik nejudėk, – sako, – kad tas lapelis nenukristų“.

Vienas iš paskutinių Puodžiūnų artistų spektaklių – „Kolumbo gimta-dienis“. Autorius nestokoja sarkazmo, todėl repeticijas ir pasiruošimą šiam vaidinimui pamenu kaip negalėjimą susitvardyti nesijuokus. Ko verti vien personažų vardai – višta Izabelė, ka-tinas Lunatikas, avinas Batonas už dvidešimt dvi, viščiukas Kolumbas. Izabelės drabužiai buvo patys gražiau-

si, o avinas ar tik ne išvirkščiais avi-kailio kailiniais buvo aprėdytas. Kati-nui solidumo pridavė lazda, bet norint spektaklyje ja pasiramsčiuoti, reikėjo pasiskolinti iš kaimynų. Alytė, mūsų režisierė, leido improvizuoti, patiems sugalvoti scenografinius sprendimus, ruošti dekoracijas. Paruošiamuosius spektaklio darbus dažnai atlikdavo Alytės dukra Gita. Kažin, kiek laiko ji užtrukdavo, kol į mokyklinius sąsiuvi-nius perrašydavo visų veikėjų roles?

Alytė – tai Puodžiūnų kaimo bibli-otekininkė Elena Leščinskaitė-Valentie-nė. 1961 m. jaunutė bibliotekos vedėja ėmė rūpintis kaimo žmonių kultūra. Pa-talpos kuklios, iš paprastos kaimo dvie-jų galų gryčios perstatytos į salę. Net ir gryčia ne vietinė, o iš kažkurio Žaliosios girios kaimo atgabenta, iki tol priklau-siusi ištremtai šeimai. 1963 – 1971 m. tose pačiose patalpose veikė Puodžiūnų kultūros namai, E.Valentienė buvo pa-skirta jų direktore. Juos uždarius, liko tik biblioteka, E.Valentienė dirbo čia biblio-tekininke iki 2000 m.

Kaime kultūros kelias nelen-gvas, buities darbų, ūkio priežiūros užgožtas. Kultūrai skleisti reikia en-tuziasto. Puodžiūnuose ryškiausia kultūros skleidėja entuziastė buvo E.Valentienė. Kai buvo įsteigta bibli-oteka, reikėjo pasirūpinti, kad gyven-tojai pamėgtų čia lankytis ir skaitytų reikiamą literatūrą. Reikėjo deramai paminėti svarbias valstybines šven-tes, nepamiršti skambių lozungų. Įkūrus kultūros namus susibūrė tau-tinių šokių ratelis, imta statyti spek-

taklius. Tautinių drabužių specialiai šiam šokių rateliui niekas nesiuvo, mat dažnas kiemas turėjo savus, dar mamos ar močiutės paliktus. Abe-jotina, ar kaime kas nors 1963 m. galėjo turėti televizorių, ar galėjo sau leisti nuvažiuoti į Panevėžį pasižiū-rėti profesionalių spektaklių dramos teatre. Tad pramogų, šviečiamosios bei kultūrinės veiklos organizavimas gulė ant kultūros namų direktorės pečių. E.Valentienė kuklinasi, tačiau visa tai pamena su šypsena, nes jai buvo įdomu. Ruošiantis berods 1968 naujųjų metų sutikimui buvo statomas spektaklis, kuriam reikėjo įrašyto naujagimio verksmo. Pasiėmę juostinį magnetofoną, su drauge virk-dė savo ir jos kūdikius, stengėsi pa-daryti reikiamą įrašą. Vienas iš vaikų jau buvo per senas būti naujagimiu, mat jam jau buvo vieneri metai. Tad ir verksmas ne taip skambėjo. O kitas niekaip nenorėjo verkti...

Kai neliko kultūros namų, bibli-otekininkei neliko prievolės kasmet statyti spektaklių. Bet kad tie kaimo vaikai patys veržėsi, siūlė pjeses, gamino dekoracijas, rūpinosi mu-zika. E.Valentienė yra režisavusi nemažai spektaklių, minėjimų, or-ganizavusi įvairių viktorinų, poezi-jos vakarų. Netgi turistinį žygį buvo surengusi į Žaliosios girios pakraštį.

Avino Batono už dvidešimt dvi ir ka-tino Lunatiko vardu dėkoju Jums, miela Alyte, už kaimo kultūrinimui atiduotus keturiasdešimt metų, už skatinimą skai-tyti ir matyti toliau nei Žalioji giria.

2002 m. rugsėjo 21 d. Paįstryje Lietuvos mišrūs chorai ir Panevėžio rajono pučiamieji orkestrai paminėjo Paįstrio vargoniniko, kompozitoriaus Juozo Gudavičiaus atminimą. Daly-vavo apie 200 dalyvių. Sceną atstojo nemažas kiemas prie buvusių Šaulių namų, kuriuose gyveno kompozito-riaus šeima. Po koncerto varpinėje pakabinome atminimo varpelius.

ATMINTISAtminimo varpeliailyg moliniai paukšteliaibesiūbuodami vėjujpaslaptingai skambės.

Gilią mintį įminę,jų melodiją tylią,kas norės paklausyti – tas išgirs širdimi.

Daug vandens nutekėjo,laikas tapo bejėgis –

neužžėlė takelis,Jis – pavirto taku.

Kelias eina per širdis tų, kas muziką girdi,laisvės varpo pajautę stebuklingus dūžius. Taku...

Šie žodžiai susišaukia su Paįstrio kultūros namų direktorės p. Daivos Kiršgalvienės organizuojamu kasmeti-niu Juozo Gudavičiaus muzikos festiva-lio konkursu „Kur giria žaliuoja“, skirtu Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ečiui.

Šiandieną, jau gyvenimo saulėly-dyje, glaudžiuosi prie pačių gražiausių, laimingiausių metų, kai buvome visa šeima, o Tėvynė – laisva.

Grįžtu prie savo ištakų: išmokto žodžio: Tėvynė. Laisvė.

Meilė ir žmogus.Ir kol mana širdis dar

plakti gali – jinai gyvena Lietuvos vardu.

Mano ištakos prasideda čia, Paįstrio bažnytėlėje. Joje, iš amžinos atminties kunigo Dailidonio, gavau Krikšto sa-kramentą, palydėta kryžiaus ženklu, pradėjau gyvenimo kelionę.

Minint Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį noriu pirmiausia nusilenkti bažnyčiai, kuri visada pačiais kruvi-niausiais okupacijos metais, buvo su savo tauta. Ji dalinosi mūsų kančio-mis, tremtimi, gulagu, už laisvę nepa-gailėdama gyvybės. Bažnyčia ir dabar gydo okupacijos paliktas žaizdas, ji rūpinasi, kad Lietuva neišsivaikščiotų ir netaptų Lithuania.

Šis Paįstrio festivalis, pavadintas tėtės dainos „Kur giria žaliuoja“ vardu,

susišaukia su garbingo svečio, Šven-tojo Tėvo, Popiežiaus Pranciškaus ži-nia Lietuvai: „Grįžkite prie savo šaknų <...> pažinkit savo šaknis.“ Dalyvių geografinė paletė rodo, kad festivalis yra pripažintas visoje Lietuvoje. Džiu-gu, kad jis pradedamas Paįstrio baž-nytėlės kunigo, kanauninko Benedikto Pranciškaus Tamulionio laikomomis Šv. Mišiomis, o aš savo širdim girdžiu prie vargonų sėdinčio tėtės atsaky-mus: „Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi!“

Konkurso globėja Regina Algė Gudavičiūtė

Apie žalią užuolaidą, Aviną Batoną už dvidešimt dvi ir Alytę

Neužžėlė takelis, jis – pavirto taku

Regina Algė Gudavičiūtė. Neužgesink, likime, žiburėlio. 2003, p. 8

nuotrauka iš paįstrio kultūros centro

PAĮSTRIETIS15Kultūra

17 psl.u

DaiVa kiršgalVienė

2019 metais Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Skruz-dėlė“ teatrinei veiklai – dvidešimt penkeri metai. Tiek pat metų nuo pirmojo režisierės Daivos Kiršgalvie-nės pastatyto spektaklio Juozo Erlicko „Kolumbo gimtadienis“. Tikras įvykis buvo tada, spektaklis su spalvotomis dekoracijomis, kostiumais ir labai gra-žiomis Daivos Koregaitės ir Ugniaus Jatauto dainomis. Spektaklyje vaidi-nęs Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos jaunimas šiandien su nostalgija prisi-mena sukurtus personažus, pasakoja savo vaikams, kaip jie būdami mo-kiniai lankė dramos būrelį. „Tu tikrai vaidinai?“ – negalėdama tuo patikėti klausia Eisvina Švedarauskaitė savo tėčio, dabar dirbančio policijoje. Taip, tai buvo taip seniai. Tai šmaikštus, ironiškas vaidinimas apie meilę, lai-mę, svajones, žiaurų likimą, drąsą ir netikėtus gyvenimo vingius. Neįprasti veikėjai – kiemo gyventojai: vištos Karmen ir Izabelė, gaidys Genijus, šuo Autorius, katinai Lunatikai, avinas Ba-tonas, viščiukas Kolumbas priminė kai kurias žmonių charakterio savybes, elgesio stereotipus. „Vaidinau Aviną Batoną“, – juokiasi Irmantas Šveda-rauskas. „O mūsų kūno kultūros mo-kytoja Kristina Budrevičiūtė-Čiplienė, ką ji vaidino?“ „Ji buvo Višta Karmen! Juodaplaukė lieknutė mergaitė mano klasės draugė Jolita Žukauskaitė buvo Katinas Lunatikas. Taip, tai buvo 1994 metais. Gaila, neišliko nuotraukų.

Būtų smagu pasižiūrėti. Mes buvome, rodos, dešimtokai ar vienuolikto-kai...“ Po metų teatro repertuarą papildė vaikiški spektakliai: Sigito Gedos „Ką senelis darys, viskas bus gerai“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Broniaus Radzevi-čiaus „Trys mažytės voverytės“, Šarlio Pero „Pelenė“. Repertuarą formavo į vaikų dramos kolektyvą atėję Paįstrio Juozo Zikaro vidurinės mokyklos pradinių klasių mokiniai, tiksliau beveik visa Lauros Jackevi-čiūtės klasė. Pagrindinius vaidmenis atlikdavo Gedailė Balčiūnaitė, Jūratė Rapkevičiūtė, Gintarė Mikitavičiūtė, Eisvina Užkurėlytė, Tomas Noreika,

Martynas Partikas ir kiemo draugės Mantė Želvytė, Vaiva Matulionytė.

Teatras augo kartu su vaikais. Tapo tradicija kasmet metų pabaigoje žiūrovus pakviesti į premjerą. Pasta-tyti po 1–2 spektaklius, dalyvauti te-atralizuotuose renginiuose, šventėse, kurti literatūrines kompozicijas. Vai-kams labai patiko teatro etiudai, žai-dimai. 2001 m. po spektaklio Jūratės Januškevičiūtės „Paršiukas Ikaras“ teatrui suteiktas pavadinimas „Skruz-dėlė“. Teatro krikšto tėvas kraštietis, gimęs augęs, vaidinęs Paįstryje, reži-sierius, aktorius Jonas Buziliauskas. O krikšto Laumės šviesaus atminimo bibliotekininkė Danutė Martinkėnienė

ir šokių vadovė Nijolė Vidžiūtė, žadė-jusios nelengvą artisto kelią, užrašė „Žvaigždės žiba aukštai...“. Teatro vardas pasirinktas pagal labai pamo-kančią Broniaus Radzevičiaus pjesę „Skruzdėlė atsiskyrėlė“. Tai istorija apie darbštumą, draugystę, net ir eilėraštis, skambėjęs pjesėje, iki šių dienų skamba teatro himno žodžiais: ,,Kas žygiuoja koja kojon, bičiulystę saugo, gali priešui pasipriešint ir pa-dėti draugui, kai tu vienas, Tavo die-nos pilkos ir trumputės, o tarp brolių tu stipruolis, nors ir mažas būtum!“

Ir kai šiandien atėjusiems į tea-trą režisierė Daiva Kiršgalvienė paro-

Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Skruzdėlė“ – 25-eri!

PAĮSTRIETIS16 Kultūra

u16 psl. do šio spektaklio fotografijas, dau-

gelis atpažįsta Paįstrio gimnazijos is-torijos mokytoją Liną Martinkėnaitę-Židonienę. Tai ji irgi vaidino – klausia jaunieji artistai. Taip, pasakoja reži-sierė Danutė Aleksiūnienė, ji ta pati Skruzdėlė atsiskyrėlė, ta pati Čarlio Pero – Pelenė, ta pati Burbuliukė, Vy-tauto Gaižausko „Koridoriaus vaikuo-se“. Kartu su ja vaidino ir kiti labai gabūs, talentingi jauni žmonės: Eglė Butkutė, Laura Pačekajutė, Monika Raškaukaitė, Ridas Benediktavičius, Justas Rapkevičius. Daugelis jų gy-vena užsienyje. O Edita Stakelytė-Jackuvienė, tąkart vaidinusi Senie-ną, šiandien nepraleidžia nė vienos „Skruzdėlės“ teatro premjeros. „Mes visi noriai lankėme repeticijas ir labai tikėjome teatro stebuklu, dabar auga mano vaikai, tai jie galės lankyti“, – sako Edita Stakelytė-Jackuvienė, Pumpėnų gimnazijos bibliotekininkė.

2003–2007 m. kolektyvas mažai keitėsi. Žiūrovams pristatyti režisie-rės Daivos Kiršgalvienės spektakliai: Alano Aleksanderio Milno „Mikė Pūkuotukas“, Nijolės Kepenienės „Uvertiūra penkiems sidabro šaukš-teliams“, Eleonoros Matulaitės „Ne-paprastas gimtadienis“, Renatos Še-relytės „Stoglangis“, Eglės Aleknaitės „Žiebtuvėlis“. Vienu metu kultūros centre buvo dvi teatro trupės – vaikų ir jaunimo. Žiūrovai gerai prisimena režisierės Danutės Aleksiūnienės pa-statytus spektaklius: Dalios Kuorai-tės „Plaštakės“ pagal latvių noveles „Per tą kvaišą Paulinę“. Lauros Jac-kevičiūtės spektaklius mažiesiems: Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“ ir Nijolės Indriūnaitės „Baltos pasa-kos“.

2010 m. susiformavo darnus, kū-rybingas kolektyvas. Sukurti spekta-kliai: Jūratės Januškevičiūtės „Žirafa

su kojinėmis“, Gilvilės Antonovaitės, Agnos Katkauskaitės „Vėjyje, bet vėjuota ir taip“ pagal Juozą Grušą „Meilė džiazas ir velnias“, 2013 m. Regimanto Kaškausko „Papereckiai sportuoja“. Daug metų teatre pra-leido Deimantė Mikitavičiūtė, Aira Valkūnaitė, Augustas Partikas, Arnol-das Masiulis, Martynas Raškauskas, Renata Tamašauskaitė, Samanta Šaltenytė, Šarūnė Gelažiūtė, Miglė Šenauskaitė ir kt.

To meto aktorių mintys apie te-atrą. Deimantė Mikitavičiūtė: „Da-lyvauju teatro veikloje, nes tai yra saviraiškos forma, kuri ugdo drąsos jausmą, padeda nugalėti jaudulį tam tikrais gyvenimo momentais, lengviau kalbėti viešai, o tai gyvenime labai praverčia. Teatras man yra laisvalai-kis, spektaklių žiūrėjimas, vadinamas kultūrinimasis, ir taip pat veikla, ku-ria džiaugiuosi“. Samanta Šaltenytė: „Teatras – tai vieta, kurioje galiu atskleisti save. Čia įdomu, galima la-biau susibendrauti su kitais“. Renata Tamašauskaitė: „Prieš kelerius metus atėjusi į dramos teatrą nesitikėjau ko nors gauti, nesitikėjau, kad man tai

duos naudos. Draugių pastūmėta nusprendžiau pabandyti, manyda-ma, kad tai šioks toks laiko pralei-dimas. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad prieštarauju savo pastariesiems žodžiams, nes teatras į mano gyve-nimą atnešė labai daug. Teatras man – savęs ugdymas, gebėjimas į viską pažvelgti kitaip, tai moky-masis nebijoti atsiskleisti, parodyti save, pamatyti kito gabumus ir pa-sisemti patirties. Šiais laikais daug skubame, lekiame, skundžiamės, kad nerandame laiko, tačiau norint galime daug, tad džiaugiuosi, kad randu laiko įsitraukti į šią veiklą ir kaskart gauti vis daugiau“.

„Skruzdėlė“ dalyvavo Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūrose šven-tėse „Šimtakojis“ (2013 m. diploman-tai), regiono projektuose, festivaliuose „Troškimai“ (Troškūnuose), „Nenuo-ramos“ (Ukmergėje) ir kt. Spektaklius kolektyvas rodo daug kartų. 2014 m. ir 2018 m. teatras sėkmingai pasirodė Lietuvos dainų švenčių Teatro dienos renginiuose. Naujausi pastatymai: literatūrinė kompozicija „Čiuožykloje, arba šventinio vakaro laukimas“ ir

Justinos Katkevičiūtės „Marionetės“. 2016 m. Megane Pesse „Uždarų durų naktis“, 2017 m. ir 2018 m. Janinos Mažeikienės „Išvarymas iš rojaus“ spektakliuose užaugo Aurimas Sto-rasta, Gabija Glušokaitė, Eividas Adomavičius, Sida Kvetkauskaitė, Ieva Murnikaitė, Edgaras Rutkaus-kas, Deividas Zobėla Monika Šukytė, Gerda Kondratavičiūtė ir kiti. 2018 m. spektaklyje pagal Hansą Kristijaną Anderseną „Mergaitė su degtukais“ auga nauja karta: Eglė Rutkevilytė, Ignius Krikščiūnas, Goda Katkevičiū-tė, Miglė Petrovaitė, Domilė Davido-nytė, Goda Vrubliauskaitė, Karolina Zobėlaitė, Raminta Šinkevičiūtė, Deimantė Skardžiūtė, Greta Čirgelytė ir kiti.

Vaikai, daug metų lankantys teatrą, tampa kitokie. Ar įmanoma suskaičiuoti visus, lankiusius teatro repeticijas, vaidinusius spektakliuo-se, kiek užaugo aktorių, režisierių? Galbūt geriau neskaičiuoti, nes baisu suklysti ar ką nors praleisti. Taip, jų buvo daug. Tikrai daugiau nei vienas šimtas. Labai gaila būna atsisveikinti su vaikais, kurie užauga, išeina savo gyvenimo keliu, bet labai brangu, kai širdyje lieka gilus pasiilgimo jausmas, o gavus žinutę ar trumpą sveikinimą prieš akis pirmiausia iškyla To vaiko veidas ir jo besišypsančios akys sce-noje.

Štai ir dabar atsisveikinant su Re-natos Lazickaitės ir Arianos Kireilytės spektaklio „Plieniniai sparnai“ akto-riais abiturientais Arina Jankauskaite, Martynu Kliuku, Konstantinu Muraus-ku, Kotryna Gareckaite, Rugilė Kakčiu-kaitė, Simona Lapšyte, ramu. Viskas teatrui. Atiduota ir gauta abipusiai.

nuotraukos paįstrio kultūros centro

Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Skruzdėlė“ – 25-eri!

Zuonė Vareikienė

Dabar jau tapo įprasta, kad kie-kvienais metais į Puodžiūnų kaimo bendruomenę atvyksta mėgėjų teatro kolektyvas iš Tarptautinio mėgėjų teatro festivalio ,,Tiltai“, kurį ren-gia Paįstrio kultūros centras. Nors

minėtas festivalis Paįstryje vyksta aštuonioliką metų, galimybė pama-tyti teatrą savame kieme atsirado tik susikūrus Puodžiūnų kaimo bendruo-menei ir susitvarkius patalpas, ku-riose galėtume priimti svečius. Mūsų žiūrovas yra vyresnio amžiaus, todėl nuvažiuoti į Paįstrį pažiūrėti teatro ne

kiekvienas turėjo galimybę. Spekta-klių pasirodymai mūsų bendruome-nėje, kur nėra nei kultūros namų, nei bibliotekos, buvo nauji ir labai laukti įvykiai. Susitikimai su tokiais mums ypatingais svečiais, jų parodyti spek-takliai buvo šventė ir vaikams, ir visai kaimo bendruomenei. Aktoriai

ir „Tiltus“ organizuojanti Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė verti didžiausios pa-garbos. Mes esame nuoširdžiau-siai dėkingi: už gražią, prasmingą sukurtą šventę mūsų kieme, už meninį ir kultūrinį ugdymą, kuris svarbus kiekvienam.

PAĮSTRIETIS17Kultūra

Apie mėgėjų teatrų pasirodymus Puodžiūnų bendruomenėje

rūta Meleškienė

Kunigas Kęstutis Dvareckas yra sakęs: „Bendruomenė yra gyvybiškai svarbūs vaistai, deja, nekompen-suojami, kurie būtini, jei nori gyventi pilnavertį gyvenimą“. O štai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pasakiusi: „Visoje Lietuvoje gausu pavyzdžių, kaip susitelkę veiklūs ir at-sakingi žmonės, nelaukdami paragini-mo ir nesitikėdami jokio atlygio, randa greitus sprendimus, kaip padėti vieni kitiems. Aktyvūs žmonės ir unikalios idėjos turi būti pastebėtos ir tapti pavyzdžiu, kaip gali pasikeisti gyve-nimas, jeigu ne dejuosime, o sutelktai dirbsime ieškodami išeičių ir sprendi-mų. Lietuvos stiprybė - veiklūs ir iš-radingi žmonės. Vietos bendruomenės yra ta jėga, kuri gali įsukti permainas visoje šalyje, todėl jų iniciatyvos turi sulaukti deramo dėmesio ir palaiky-mo“.

Aš labai džiaugiuosi galėdama pateikti „Paįstriečio“ skaitytojui dar vieną idomų, išskirtinį ir tikrai neeilinį straipsnį apie mūsų bendruomenės pirmininką Rimantą Pranį. Visi žinome, kad jo pareigoms ir veikloms aprašyti neužtektų visų laikraščio puslapių, to-dėl šiandien pakalbėsime tik apie vie-ną iš daugelio jo veiklos sričių – ben-druomenę, kurioje jis pirmininkauja jau ne pirmą kadenciją. Jis – patyręs specialistas, gerai išmanantis ir mo-

kantis savo darbą, dalykiškas, veiklus žmogus, kuris geba derinti laisvalaikį, asmeninius santykius ir darbus, moka save realizuoti įvairiose situacijose, turi daug idėjų ir minčių, stengiasi jas įgyvendinti, įtraukti kitus žmones. Lo-giška manyti, jog veiklumas būdingas visoms jo gyvenimo sritims. Pokalbio metu paklaustas, ką jam reiškia ben-druomenė, Paįstrio bendruomenės pirmininkas kukliai primena, kad gali kviesti žmones bendrystei, bet jokiu būdu – ne jos reikalauti. Pasitelkda-mas savo paprastumą, sąžiningumą, darbštumą pirmininkas pasiruošęs ir toliau telkti bendruomenę.

Būtų įdomu išgirsti, kaip Jūs asmeniškai pirmą kartą susidūrėte su bendruomene? Kas Jus patraukė ir įtikino imtis šios veiklos?

Apie Paįstrio bendruomenę kal-bant norisi prisiminti šviesuolę Danutę Martinkėnienę, nes ji buvo pradininkė ir pirmoji Pirmininkė. Ji sugebėjo visus išklausyti, įsigilinti į problemas ir ban-dyti jas spręsti. Jos dėka turime 2002-11-28 m. įkurtą bendruomenę. Kai jos netekome, bendruomenė manęs prašė būti pirmininku ir juo išrinko. Bendruomeniškumas – „mes“, kuris auga iš kiekvieno „aš“ ar daug mūsų bendruomenėje tokių žmonių?”

Žmonių interesai ir pomėgiai skirtingi, jie renkasi veiklas. Yra daug iniciatyvių žmonių, jais ir remiamės. Masiškumo ir nesiekiame, nieka-da nebus, kad visi būtų kaip vienas kumštis. Kai prireikia, susitelkiama.

Kaip manote, kokios Jūsų sa-vybės traukia paistriečius, kad jie taip tiki Jumis?

Sąžiningumas, darbštumas, pa-prastumas ir kompetencija.

Bendruomenės pirmininku esa-te jau ne pirmą kadenciją, kas pa-sikeitė, kas naujo įvyko, ar visa tai patenkino Jūsų lūkesčius?

Vykdėme didesnius ir mažesnius projektus. Prisidėdavome prie ren-ginių, rengėme talkas, ekskursijas. Dažniausiai pavyksta ir tai džiugi-na. Visada norisi, kad būtų geriau, dirbame, stengiamės, bet ne viskas nuo mūsų norų ir pastangų priklauso.

Mūsų kraštas labai turtingas: derlingi laukai užaugina daug grūdinių kultū-rų; gražūs rapsų laukai, dar matosi besiganančių gyvulių; labai graži gy-venvietė, daug pavyzdinių sodybų; o svarbiausia- esame turtingi žmonių: darbščių, kultūringų, turinčių savo nuomonę. Ačiū Jums.

Kokia Jūsų, kaip pirmininko, vizija, kokia bendruomenės ateitis?

Mums labai svarbu telkti ben-druomenę organizuojant renginius, talkas, poilsines – pažintines keliones, įtraukiant į projektų rengimo ir vykdy-mo darbo grupes. Išskirti ir aprašyti opiausias problemas, numatyti būti-niausius ir skubiausius darbus, kurie prisidėtų prie vietovės patrauklaus įvaizdžio kūrimo, kaimo gyventojų ge-rovės gerinimo.

Ateitis? Visada reikia tikėtis ko geriausio, turėti naujų sumanymų. Čia nuo seniausių laikų buvo bendruome-nė, gyveno, kūrė, augino vaikus, mūsų nebus – kiti gyvens.

Ar jums patinka pirmininkauti?Žmonės prašo, išrenka, turiu ir

noriu pateisinti jų lūkesčius. Bendruo-menės pirmininko darbas visuomeni-nis, aukoju laiką, dažnai lėšas. Turiu padėkoti savo žmonai Danutei, kad ji supranta šių pareigų svarbą, man pri-taria, palaiko.

Bendruomenėje, gimnazijoje ir pačiame Paįstryje nemažai Jūsų buvusių mokinių. Kaip jaučiatės, kai jūsų mokiniai tapo jūsų kolego-mis, patarėjais, bendražygiais?

Smagu, kai visi bendrai galime dirbti, pasitarti, kartu kurti. Jaunimas visada drąsesnis, imlesnis, iniciaty-vesnis, gal kartais užsispyrimo pri-stingama.

Su kokiais sunkumais, proble-momis susiduria mūsų bendruo-menės nariai šiomis dienomis? Kaip sprendžiate šias problemas?

Vandentiekis, kanalizacija mūsų didysis rūpestis, blogiau ar geriau- su-sitvarkys kažkada. Daug klausimų pa-deda spręsti čia pat esanti seniūnija, įstaigos, ūkininkai, kiti asmenys. Be problemų gyvenimo nebūna, tik reikia jas deramai įvertinti ir bandyti spręsti.

Kaip manote, kokių pokyčių šiuo metu labiausiai reikia mūsų bendruomenei?

Niekada nebus 100 procentų bendruomeniškumo, nes poreikiai skirtingi. Atsikelia nauji, retai kurie jungiasi prie bendruomenės. Čia išim-tis Gintaro Randžio šeima. Jie augina tris vaikučius, Gintaras yra valdyboje, šeima aktyvi.

Kaip labiau pritraukti jaunimą į bendruomenės veiklą?

Gimnazistai turi savo bendruome-nę gimnazijoje, jie sportuoja, vaidina, muzikuoja. Paskui išvažiuoja moky-tis, o kur jie gali sugrįžti? Vidutinio amžiaus asmenims – darbas, vaikai, namai. Vyresnieji daugiau ieško ben-drystės.

Žmonės dažnai skundžiasi, kad sunku gyventi, tačiau lengvinti gy-venimą gali tik pats žmogus. Ką Jūs apie tai manote ir kaip Jūs lengvi-nate savo gyvenimą?

Aš su tuo sutinku. Nuomonė, kad gyvenimiškas problemas turi spręsti kiti, kitur ir tik ne mes patys, – klai-dinga. Tai priklauso nuo žmonių pilie-tinio sąmoningumo, nuo pačių inicia-tyvos ir noro geriau gyventi, kurti savo namų, gyvenvietės, rajono gerovę.

Gal ką nors nuo savęs norite pasakyti paistriečiams, gal ko ne-paklausiau?

Prieš kažkiek laiko, kai ledai ne-buvo tokie brangūs, 10- metis berniu-kas atėjo į ledainę. Atsisėdęs už stalo jis paklausė pardavėjos:

– Kiek kainuoja „Sundae“ ledai?– 50 centų, – atsakė ji.– O pigesni ?Kiti žmonės laukė aptarnaujami,

todėl pardavėja suirzo.– 35 centai – atsakė ji šiurkščiai.Berniukas perskaičiavo savo pini-

gėlius ir paprašė:– Prašyčiau man paprastesnių

ledų už 35 centus.Pardavėja atnešė jo ledus ir sąs-

kaitą. Berniukas suvalgė ledus, apmo-kėjo sąskaitą ir išėjo.

Kai pardavėja atėjo nuvalyti sta-liuko, prie kurio jis sėdėjo, ji pradėjo verkti... Ten, lėkštės kamputyje, buvo 15 centų, arbatpinigiai jai. Berniukas užsisakė paprastų ledų, vietoj „Sun-dae“, kad galėtų palikti jai arbatpini-gių.

Šie žodžiai sako, kad reikia mums visiems kalbėti, gražiai bendrauti, stengtis suprasti vieni kitus, nors ir esame labai pavargę. Visa tai su kau-pu atlygins.

PAĮSTRIETIS18 Krašto šviesuoliai

Bendruomeniškumas – „mes“, kuris auga iš kiekvieno aš“

nuotraukos r. Meleškienės

ona Striškienė

Stasė Žilvitytė-Mikeliūnienė – Paįstrio kraštietė, šviesos skleidėja. Jos gerumui, paprastumui neturi įtakos, jog ji Lietuvos bibliotekinin-kų draugijos garbės bibliotekininkė, tautodailininkė, kraštotyrininkė, kul-tūrininkė. 1998 m. Stasei Mikeliū-nienei paskirta specialioji bibliofilo Vidmanto Staniulio premija, 2002 m. išrinkta Metų panevėžiete, 2014 m. apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai.

Kraštietis man tai yra artimas žmogus. Per gyvenimą nutolstame nuo tolimesnių giminų, kartais – ir artimesnių. Su kraštiečiu sieja ta pati istorija, teritorija, gamta, šventės, netektys, patirti įspūdžiai. Nesvar-bu metai, esi vienmetis ar ne. Daž-niausiai nesieja turtiniai dalykai, na pagaliau, ne visiems jie vienodai ir svarbūs.

Mikeliūnienė Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ tarybos narė.

Ji pilna pasiūlymų, idėjų, turi tvirtą nuomonę daugeliu klausimų. Mielos Staselės (taip dažniausia kreipiamės) gali nesidrovėdamas pa-klausti – patars, pasidžiaugs, padrą-sins. Bartis ji nemoka. Esu klaususi: „Sakykit, ar Jums niekada nebūna pikta, kad nepakeliate balso, tik ge-ranoriškai šypsotės?“ Prisimenu, su šypsena atsakė: „Liūdna būna, bet pikta – niekada“.

Petrauskynės kaime 1931 metų vasario 13d. pasaulį išvydo antroji Žilvičių dukra. Staselė. Jau augo porą metų vyresnė Benedikta, dar po dvie-jų metų gimė trečioji - Verutė. Netoli sodybos tekėjo ramus Įstras, aplink laukai, tolėliau miškas. vienu metu ten pilna balto sniego, kitu – pievose geltonos purienos, kvepiantis sodas, čiulbantys paukščiai, skraidantys drugiai, vabzdžių, skruzdėlių ir bitu-čių gyvenimas. Kasdieniniai šeimos darbai pagal metus ir išgales, jauki namų aplinka, nuoširdus bendravi-mas su kaimynais. Žilvičių giminė buvo plati ir daininga. Dažnai susi-

eidavo, na ir dainuodavo, kiek prisi-menu – turėjo Žilvyčių giminės dainą.

Atėjus laikui, Staselė išėjo Pinia-vos pradžios mokyklon. Nearti buvo. Niekas autobusiukais nevežiojo, jų net ir nebuvo. 1942–1951 m. Staselė mokėsi Panevėžio mergaičių gimna-zijoje. Baigusi vidurinę, ji neturėjo iš ko važiuoti studijuoti, todėl įsidarbino Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio girininkijoje buhaltere. Darbo pradžia nebuvo lengva, kas neaišku, nebuvo kam patarti. Dirbo ir per metus užsi-dirbo lagaminėliui, batams ir keliolika rublių, kad užtektų, kol gaus pirmą stipendiją. Paskui Vilnius, 1953–1958 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus valstybiniame universitete.

Universitetą S. Mikeliūnienė bai-gė 1958 m. ir buvo pirmoji Panevėžy-je, turinti aukštąjį bibliotekinį išsila-vinimą. Paskyrimo į Panevėžį negavo – čia atvyko su laisvu diplomu. Jau buvo ištekėjusi už Zenono Mikeliūno. Po trijų mėnesių pradėjo dirbti Pa-nevėžio 2-ojoje masinėje bibliotekoje. 1963 m. buvo paskirta 1-osios ma-sinės bibliotekos skaityklos vedėja.

1969 m. šią biblioteką reorganizavus į Panevėžio viešąją biblioteką, S. Mikeliūnienė paskirta Informacijos-bibliografijos skyriaus vedėja. Jos dėka išaugo bibliografinių darbų ak-tualumas, susiformavo bibliografinės veiklos samprata, kryptis, pobūdis. Ji ruošė turiningas temines knygų apžvalgas, leido naujų knygų biulete-nius, sudarinėjo teminius rekomen-duojamos literatūros sąrašus, rengė kraštotyros darbus. 1983 m. išleista jos parengta literatūros rodyklė „Pa-nevėžys 1940 – 1980“, kurioje su-rinkta per 6 tūkst. pozicijų literatūros apie Panevėžio miestą, jo žmones. Ši knyga kruopščiai surankiota ir dau-gelis ja dažnai naudodavosi.

1978–1986 m. S. Mikeliūnie-nė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Panevėžio vakarinėje (pamaininė-je) vidurinėje mokykloje. O 1993 m. vėl pradėjo dirbti bibliotekoje Retų spaudinių skyriaus rankraštyne. Jos pastangomis, didelio autoriteto, ži-nojimo, kruopštumo dėka sukaupta gerokai virš šimto privačių asmenų ir institucijų rankraščių fondų. 2004

metais išleista S. Mikeliūnienės su-daryta „Rankraščių rinkinių rodyklė“.

Nuo 1999 m. redaguoja Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ leidžiamą laikraštį “Paįstrietis”. Kartu su Bro-niumi Mažyliu 2010 m. sudarė leidinį „Kur Įstras pievomis virvena“, skirtą Paįstrio krašto istorijai. Daug laiko, žinių S. Mikeliūnienė skyrė krašto kultūros ir literatūros istorijos tyrinė-jimams. Jos krašto kultūros istorijai skirti straipsniai publikuoti leidiniuo-se: „Panevėžio krašto spauda: leidy-ba ir sklaida: mokslinė konferencija“ ( 2001), „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: laikmetis, žmonės, aplinka: moks-linės konferencijos pranešimai“ (2002), „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.” (2003), „Panevėžio kultū-rinė erdvė ir žmonės: Lietuvos pir-mosios nepriklausomybės tarpsnis: mokslinės Konferencijos medžiaga“ (2003), „Rankraštinis paveldas Lie-tuvos kultūroje ir istorinėje atminty-je: konferencijos medžiaga“ (2006), „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Se-namiesčio gatvės istorija“ (2007). Nemažai jos kraštotyrinių straipsnių publikuota vietinėje ir respublikinėje periodinėje spaudoje.

S. Mikeliūnienė žinoma tautodai-lininkė. Nepralenkiama akvarelistė, nutapiusi ne vieną šimtą akvarelių. Ji dalyvavo respublikinėse parodose, Nuo 1977 m. S. Mikeliūnienė – Lie-tuvos tautodailininkų sąjungos narė, surengusi virš 30 autorinių parodų, dalyvavusi grupinėse parodose Vil-niuje, Kaune, Rygoje, Korėjos Respu-blikoje.

Esu ne kartą buvusi jos jaukiame bute, visus visada maloniai priima. Mokausi iš Staselės tvirtumo, švel-naus trapumo, susikaupimo, susi-koncentravimo. Dažnai norėtųsi jai paskambinti, bet tankiausiai josios telefonas užimtas. Malonu kalbėtis su žmogumi, kuris tik džiaugiasi, o ne bėdavojasi. Su vyru Zenonu išaugino dukrą Dainą ir sūnų Audrių, džiau-giasi dviem anūkais, proanūke, liku-sia sveikata. Turi daug sumanymų, pataria, lanko renginius, nuoširdžiai bendrauja.

PAĮSTRIETIS19Krašto šviesuoliai

Švelniai tv ir ta krašt ietė Stasė Ži lv i tytė-Mikel iūnienė

PAĮSTRIETIS20 Krašto šviesuoliai

Labai gražią iniciatyvą iškėlė Pa-įstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ pre-zidentas Petras Nevulis pasiūlydamas kiekvienais metais rinkti Paįstrio kraš-to šviesuolius ir juos apdovanoti visų kraštiečių akivaizdoje per didžiausią metų šventę Šv.Onos atlaidus tradici-niame renginyje „Iš visų kraštų sugrįž-kim į gimtinę“.

Pasiūlymus dėl Šviesuolio vardo suteikimo nagrinėja Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ valdybos sprendimu patvirtinta 5 asmenų komisija. Asme-niui, kuriam suteikiamas Šviesuolio vardas, įteikiamas diplomas, „Paįstrio krašto šviesuolio“ statulėlė, jo vardas ir pavardė įtraukiami į Garbės knygą.

2015 m. pirmąja mūsų krašto šviesuole buvo išrinkta Stasė Mikeliū-nienė, 2016 m. pagerbtas buvo Bro-nius Mažylis, o 2017 m. mūsų krašto šviesuoliu tapo Vytautas Vaičiūnas.

2018 m. kompetentingos komi-sijos balsavimu garbė atiteko Petrui Knizikevičiui. Petras Jurgis Knizike-

vičius tikras paistrietis garsinantis mūsų kraštą ir niekada nenutraukian-tis ryšių su mūsų kraštu.

Tik susibūrus Paįstrio kraštiečių klubui buvo aktyvus jo narys, tradicijų puoselėtojas. Nuo 1998 m. iki 2014 m. (net tris kadencijas) vadovavo kraštie-

čių klubui.Per tuos metus rūpinosi Paįstrio

kultūriniu gyvenimu. Prezidento ini-ciatyva ir darbu net du kartus buvo perdengtas skulptoriaus Juozo Zikaro muziejaus stogas, ruošiami jubilie-jiniai minėjimai. Vargonininkui, kom-

pozitoriui Juozui Gudavičiui prie Švč. Marijos Mergelės globos bažnyčios vargonų prikalta memorialinė lenta.

Daug pastangų įdėjo, kad Paįstry-je būtų leidžiamas laikraštėlis „Paįs-trietis“. Rinko medžiagą, ragino kitus rašyti. P.Knizikevičius iškėlė daug idė-jų, jo rūpesčiu išleista Paįstrio krašto istorijos knyga „Kur Įstras pievomis virvena“ (2010). Visada rėmė Paįs-trio kultūros centro organizuojamus renginius, kraštiečių šventę Šv. Onos atlaidų dieną, mėgėjų teatrų festivalį „Tiltai“ ir kt. Petrui Knizikevičiui rūpi, kad Paįstrys būtų šviesesnis, kultū-ringesnis, kad čia žmogui būtų jauku, saugu ir patogu gyventi.

Tęsdami gražias kaimo ir kraštiečių tradicijas laukiame šiemetinių rinkimų, kraštiečių klubo „Ąžuolas“ sprendimų, kitų garbingų krašto šviesuolių, kurie taip aktyviai ir iniciatyviai garsina, rū-pinasi bei myli mūsų kraštą...

Kraštiečių klubo „Ąžuolas“ valdyba

StaSė Mikeliūnienė

Panevėžio rajono atokiame Gegužinės kaime 1962 metų vasario 26 d. gimė būsimasis kultūros veikėjas Jonas Buziliauskas. Ankstyvoje vaikystėje neteko tėvo (nuskendo). Motina ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dar vieno sūnaus ir dukters. Jonukas, sulaukęs septynerių metų, pradėjo lankyti Paįstrio aštuonmetę mokyklą. Kaip prisimena buvusi ben-draklasė Genutė Glušokienė, Jonukas buvo drau-giškas, tylus, gražiai deklamuodavo. Mokyklą baigė 1977 m. 1977–1980 m. mokslą tęsė Pumpėnų Vidu-rinėje mokykloje. Nuo tų metų Jonas tėvų namuose liko tik svečias. Paauglystėje skyrėsi iš kitų vaikų.

Mėgo gestikuliuoti, rankų judesiais reikšti emocijas, domėjosi vaidyba. 1983 m. įstojo į Rokiškio kultūros mokyklą. Besimokydamas pradėjo dirbti Kultūros mokyklos režisūros laborantu. Laiptelis po laiptelio kopė aukštyn. Nuotoliniu būdu studijavo Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos Teatro ir muzikos akademija) ir įgijo režisieriaus specialybę, tebe-dirbo Rokiškio kultūros mokykloje, dėstė Pandėlio meninio laisvalaikio centre, Panevėžio kolegijoje. Dešimtį metų buvo Rokiškio kultūros rūmų liaudies teatro vyriausias režisierius. Daugelį spektaklių ne tik režisavo, bet ir pats vaidino. 2003 metais baigė Klaipėdos universiteto teisės magistratūros studijas. Visur ieškojo savęs įprasminimo, kūrybinės veiklos.

Daugelis su šypsena prisimena Jono Buziliausko re-žisuotas ir kurtas humoro laidas: „Nosis“, „Ambro-zija“, „Karčiama ružava“.

2010–2013 metais Jonas gyveno Klaipėdoje, įkūrė teatrą ReBus ir statė jame spektaklius. 2013 metais iš Klaipėdos persikėlė į Anykščius ir įsidar-bino Kultūros centre režisieriumi. Jono Buziliausko rūpesčiu atnaujintas ir sustiprintas 50 teatro mėgėjų kolektyvas. Režisierius pastaraisiais metais buvo nepaprastai produktyvus, kūrybingas. Pelnė Anykš-čių visuomenės pripažinimą. Per penkerius metus pastatė 12 spektaklių. Vieną „Aukso paukštę” jau buvo laimėjęs Rokiškyje.

Paįstrio krašto šviesuolis 2018 m. – Petras Knizikevičius

nuotrauka paįstrio kultūros centro

REŽISIERIUS, AKTORIUS JONAS BUZILIAUSKAS

nuotraukos paįstrio kultūros centro

21 psl.u

PAĮSTRIETIS21Mūzos pašaukti

VaiVa MockeVičienė

Kraštotyrininkas Bronius Mažylis save mena besido-mintį gimtosiomis Paįstrio apylinkėmis nuo pat vaikystės, kuri prabėgo Baroniškių kaime. Jis aktyvus krašto istori-jos puoselėtojas, kraštotyrininkas, tautodailininkas, savo išdrožinėtomis skulptūromis paženklinęs ne vieną mūsų krašto istorinę vietą.

Bronių Mažylį drąsiai galime vadinti krašto istoriku, jis išleido ne vieną istorinę studiją, nuolat gilina žinias apie krašto praeitį, kurią mielai perduoda jaunimui. Jo namuose, Baroniškių kaime, netgi įrengtas kraštotyros muziejus.

B. Mažylis mena, kad ankstyvoje vaikystėje visi ben-draamžiai mėgo ką nors rinkti: vieni akmenėlius, kiti sal-dainių popierėlius, o jis lįsdavo į močiutės skrynią, kurioje rasdavo įvairių dalykų. Bronius sako, net ne visų ten buvu-sių daiktų paskirtį žinojęs, bet jau tada pajutęs, kad tie daiktai jį tarsi magne-tas traukia.

Pirmasis į namus parsineštas eksponatas – 10 carinės Rusijos rublių (pinigą saugo iki šiol). Laikui bėgant, širdžiai mielų daiktų, kurie vienas prie kito buvo rikiuojami lentynėlėje, vis daugėjo. „Vienus pats iš ko nors gavęs arba radęs išmestus parsitempdavau į namus, kitus, žinodami pomėgį, at-nešdavo draugai, pažįstami“, - sako B. Mažylis. Jis rinko ne tik sendaikčius, bet domėjosi ir krašto istorija: mūsų krašte gyvenusiais žmonėmis, jų liki-mais, kultūra, spauda...

Metams bėgnt daugėjo eksponatų, teko muziejui ieškoti didesnių patalpų. Šiuo metu šeimininkas jį įkūręs per du gyvenamojo namo aukštus ir net klėtyje. Vos įžengus pasidaro aišku, jog ir čia jau senokai trūksta vietos: „nebeturiu kur plėstis“, - sako Bronius ir vieną po kito rodydo eksponatus, kurių gausu kiekvienoje patalpos kertelėje, pasakoja jų atsiradimo istorijas – su visomis smulkmenomis, su didžiule meile, tarsi viskas būtų čia sunešta tik vakar.

Be eksponatų, kurių amžius siekia net Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus, galima rasti daug įvairios li-teratūros: laikraščių, knygų, žurnalų, elementorių, užrašų.

Bronius mažylis sako, jog šis lygumų kraštas Lietu-vai dovanojo nemažai šviesių žmonių. Versdamas knygą, kurioje suklijuotos nuotraukos ir paties autoriaus ranka užrašyti žmonių prisiminimai, pasakojimai, vardija iškilias asmenybes, kurių gyvenimas buvo susietas su Paįstrio kraštu: vyskupas Nikodemas Puzinas, kunigas Jurgis-Til-vytis Žalvarnis, kompozitorius Juozas Gudavičius, poetė Beatričė Grincevičiūtė, 1794-ųjų sukilimo vadai Tomas Vavžeckis, Kristupas Gruževskis ir nemažai kitų.

Muziejuje – paties Broniaus Mažylio atkurti partizanų sričių ir apygardų dislokacijos planai, sukilimų schemos.

Kraštotyrininkui pavyko surinkti nemažai informacijos apie garsųjį Paįstrio šaulių dūdų orkestrą, kuriam nuo 1926 m. vadovavo bažnyčios vargonininkas (vėliau žino-mas kompozitorius) Juozapas Gudavičius. Muziejuje vietą surado autentiškas to meto instrumentas - dūda, kurią pūtė pats orkestro vadovas.

Užsukę draugai ar pažįs-tami apžiūri Broniaus kolek-ciją, tačiau jis tikina ne dėl

žiūrovų ją renka, tiesiog širdimi jaučia, kad pačiam visa tai reikalinga.

Bronius Mažylis - ne tik istorijos mylėtojas ir puoselė-tojas. Jis turi ir menininko gyslelę. Nuo jaunų dienų ilgais žiemos vakarais arba turėdamas laisvo laiko valandėlę ima į rankas medžio šaką, kuri po truputį virsta skulptūrėle, kryželiu ar šiaip mielu širdžiai drožiniu. Dabar tautodaili-ninkas Bronius Mažylis gali didžiuotis nemaža savo darbų kolekcija.

Tautodailininko darbai puošia ne tik apylinkių kapinai-tes, jų galima pamatyti pakelėse stovinčiose koplytėlėse bei kitose kartais tik pačio autoriaus prisiminimuose liku-siose, su Paįstrio krašto istorija susijusiose vietose.

Nemaža dalis dirbinių įkurdinti Broniaus Mažylio na-muose: verpstės, užgavėnių kaukės, teminės skulptūrėlės. Kai kuriose skulptūrose įberta po mažytę saujelę žemių iš istorinių vietų, kur liejosi mūsų protėvių kraujas.

Bronius Mažylis kuklus, nedaugžodžaiauja, o meilė gimtajam kraštui gyvena kartu su juo - jo širdyje, darbuose, kūriniuose ir ateities planuose.

Anykščiuose gimė įsiminti-

ni spektakliai: Liudvikos Didžiulie-nės-Žmonos „Lietuvaitė“, Justino Marcinkevičiaus „Daukantas“, nepamirštamas režisieriaus sukurtas Daukanto vaidmuo, spektaklis tapo Lietuvos suaugusių mėgėjų teatro apžiūros „Atspindžiai“ laureatu, Si-gito Gedos „Strazdas“, Maros Zalitės „Margarita“, Kosto Ostrausko „Či-činskas“, Donaldo Kajoko eilėraščių motyvais „Lapkričio veidrodyje“, Sla-vomiro Mrožeko „Emigrantai“, Rai-mundo Samulevičiaus istorinė drama „Karūna ir smėlis“, Antano Vienuolio „Prieblanda“ ir kt. Visi Jono režisuoti spektakliai aukštai įvertinti. 2014 ir 2017 metais tapo ryškiausiu mėgėjų teatro aktoriumi, Lietuvos nacionali-nis kultūros centras Anykščių kultū-ros centro teatrą apdovanojo „Aukso paukšte“.

Anykščių rajono savivaldybė 2001 m. už nuopelnus įamžinant Anykščių kraštą įkūrė Teresės Mike-liūnaitės kultūros premiją, kuria apdo-vanojami su Anykščiais susiję žymūs kultūros veikėjai – istorikai, rašytojai, menininkai, muziejininkai. Jonas Bu-ziliauskas 2018 m. tapo 28-uoju šios premijos laureatu. Savivaldybės va-dovams įteikus premiją, Anykščių kul-tūros centro vadovė Dijana Petrokaitė Joną apsupo ilgu, plačiu šaliku, kad jam Anykščiuose būtų šilta, saugu, jauku, kad nestokotų kūrybinių idėjų, naujų premjerų.

Paįstrio krašto menininkas Jonas Buziliauskas išgarsino ne tik savo asmenybę, buvusį gimtąjį kaimą Ge-gužinę, Rokiškį, Anykščius, bet ir visą Lietuvą.

REŽISIERIUS, AKTORIUS JONAS

BUZILIAUSKAS

u20 psl.

Bronius Mažylis – gyva mūsų krašto istorija

PAĮSTRIETIS22 Mūzos pašaukti

neringa černauSkaitė

Jeigu daug žmonių praeinaPasidaro takasGal teisiu vadinam žodįJeigu daug kas sakoKartais takas keliąĮ bedugnę vedaIr visų kartotas žodisPats tikriausias melas

t y

Parduodu iš varžytiniųSave parduoduKaina dėl pačio per brangiJei norit atskirai - patinka - visą.Svarbu žemiau kainos neleistNepirko nieksVisi tik siūlėLikau tik sau, parduotas brangiai Ir atsidusęs patariau pats sauGerai turėti brangų daiktąNors ir nevertą - na bet kaina!

t y

Kas nupjaus tas pievas Jei ne mano dalgisKas nugrėbs tą šienąIš plačių barųAš ne miesto vaikasMan šienauti laikasGiedrą pranašauja griežlės iš rugiųIšsiausiu basasRyto šaltos rasosĮ aksomą sodrųDalgis pasinersMarškiniai iš drobės Išvelėti močiosPabarėj sustojusPrakaitą sugers

t y

Surūdijo dalgisPo sparnu pakartasIr grėblys kaip tėvasLikęs be dantųGrėblį sutaisysiuDalgį išpustysiuTik paliksiu kaltasTėvui be dantų

t y

Toj didelėj tylojGirdėt kaip šnabždasi žolėKai žemė sukasi su sodo obelim, su miegančiu šunimSu putpelių šauksmu ir su manim kartu...

neringa černauSkaitė

Apie tėtį...Jau metai, kai nebeturiu savo tėčio

Kosto Černausko. Nežinojau, kad taip jo ilgėsiuos… Mano tėtis buvo šiek tiek keistas, šiek tiek kitoks, poetiškos

sielos vienišius. Visiškai nesikeikiantis kaimietis su pusę gyvenimo lydėjusia liga. Aš – alkoholikas. Kaskart, kai at-važiuodavau aplankyti, jis primindavo apie save. Tartum būtų galima tai pa-miršti. Bet, net ir sirgdamas, tėtis buvo įdomus žmogus. Įdomus ir sudėtingas: labai atviras ir kartu labai sunkiai suprantamas. Sąžiningas ir kantrus.

Labai kantrus. Kaip palikimą gavau suvalkietišką tarmę, kurią jis išlaikė gy-vendamas visiškai svetimame krašte, meilę muzikai, laimingą vaikystę, daug nuotraukų ir prisiminimų, savarankiš-kumo jausmą bei tėčio kurtas eiles. Netyčia jas radau užrašytas, įspraustas mažose užrašų knygutėse į tarpus tarp darbinių reikalų. Apie savo eilėraščius

jis niekada nėra net užsiminęs. Tik daug kalbėdavo apie P.Širvį, su ku-riuo jam teko bendrauti, ir, neabejoju, buvo jo kūrybos įkvėptas. Dabar, kai tėčio nebėra, kiekvienas žodis jo eilėse atrodo prasmingesnis, liūdnesnis, gi-lesnis. Tai pats geriausias palikimas, kokį tik galėjau gauti, tai pats tikriau-sias turtas...

karolina ZoBėlaitė,6 klaSė

MANO SESėMažą sesę aš turiu, ji metukų tik trejų. Moka šokti ir dainuoti,man pro langą pamojuoti.

Kai paleidžiu linksmą dainąApie katinėlį rainą,Ji su šypsena veideIma strikinėti čia.

Kai mažoji mums dainuoja, tai visa šeimyna ploja,ir juokaujame smagiai:„Auga talentas tikrai.“

Į darželį ji keliauja, su draugais gražiai bendrauja, kai išeiname į kiemą, statom pilį mes ne vieną.

Ir iš smėlio, ir iš sniegoStatom pilį mes, nemiegamIr ryte, ir vakareBūnam gryname ore.

Man su sese būt smagu, nors ji metų tik trejų, džiaugias tėtis ir mama, nesipykstam niekada.

KEISTAS ryTASAnkstų rytą – kar kar kar,Į palangę – bar bar bar.Kas čia žadina mane?Gal dar sapnas mano čia?

Pamiegosiu dar truputį..Susapnuosiu mielą strutį,O gal pilį, daug gėlių...Daug saldainių ir ledų...

Pamiegoti noriu dar , Bet ir vėl girdžiu – bar bar,Praveriu plačiai akis –Oi, čia mano kambarys.

Mano knygos ir daiktai. Telefonas, net žaislai...Pamiegot norėčiau dar,Kas čia darosi dabar?

Ir staiga vėl lyg sapneKažkas žadina mane. Į palangę – bar, bar , bar, dar kartelį – kar kar kar..

Aš pro langą pažiūrėjauVarną lyg sapne regėjau...Tarsi šypsosi dabar-Laikas keltis – kar kar kar.

BITėSAš keliauju takeliu,Kažką dūzgiant išgirstu.Kai aplink apsidairau, Bičių spiečių pamatau.

Dūzgia bitės lyg dainuoja, Dirba visos, nedejuoja.Nuo žiedelio ant žiedelioNeša medų prie namelio.O namelis atlaikys,Nes didžiulis avilys.Čia gyvena daug darbščiųMamų bičių ir vaikų.

Iš gėlynų ir laukųRenka medų, joms smagu.Kas medučio paragaus,Bitutes pagirs, nesnaus.

Medų valgyti skanu,Reikia valgyt jį laikuIr nesirgsi tu gripu,Sveikas būsi – nuostabu.

ona Viličkienė

ATSTuMAI

Mūsų gretos retėja, atstumai ilgėja,Tarp jaunystės ir mūsų širdžiųPirmyn skriejantys metai, prisiminimų verpetuos,Iškyla, pranyksta dulkėse debesų.

Mintimis vis išbėgi į jaunystės pievas,Prisiskinti laukinių žiedų.Ko jaunystėj neduota, apie ką daug svajota,Nueitam kelyje nerandu...

Žyburėli pašviesk, mano širdy paliesk,Ją sušildyk, kad dingtų tamsa...Aš žemės žmogus, išdidus ir jautrusAkmenuotų kelių, jau gana!

Stovi kryžkelėj tu, tarp vingiuotų keliųIr nesugebi jo išsirinkt.Būtų kelias tiesus, būtų draugas brangusTada būtum laimingasžmogus...

Monikos kriaučiūnaitės pieš.

PAĮSTRIETIS23Mūzos pašaukti

aukSė pakarklytė, 10 klaSė

Išgirdę temą ,,Riteriškumas“ ima-me galvoti apie tamsiuosius Viduram-žius, kada ir atsirado riterių luomas. Tuomet žmonėms reikėjo kario, di-dvyrio, kovojančio jų labui ir besisten-giančio pasaulį paversti geresne vieta. Nors Viduramžiai praėjo, bet riterystė išliko. Galbūt tik pakito jos forma, tad ne visi pajėgiame ją iš karto atpažinti. XXI amžiuje tikraisiais riteriais galime vadinti skautus, kurie savo mąstymu, požiūriu ir elgesiu propaguoja riterišką gyvenimo būdą.

Skautų priesakai yra paremti ri-terių garbės kodeksu. Šie priesakai susiformavo skautų vadovams kuriant

vertybių sistemą, paremtą riterių gar-bės kodeksu, kurios laikosi skautai iš viso pasaulio. Vienas iš priesakų yra: ,,Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio”. Pagalvojus, riteriams taip pat buvo la-bai svarbu tesėti duotą žodį, nes tai garbės reikalas. O garbė, kaip žino-me, Viduramžiais buvo laikyta pačia didžiausia vertybe. Taip pat vienas iš akivaizdžiausių panašumų slypi penk-tame priesake, kuris skamba taip: ,,Skautas mandagus ir riteriškas”. O be to, skautų globėjas Šventas Jurgis- riteris, kovojęs su blogiu, po mirties tapęs šventuoju. Skautų šūkis ,, Broli( sese), budėk“ ir atsakymas ,,Vis bu-džiu!” taip pat artimas riteriams, kurie turėjo būti visada pasirengę ginti savo kraštą. Kare skautai atlikdavo žvalgų

funkcijas kaip pagalbinė karių priemo-nė. Jie turėjo būti pasiruošę bet kada ir bet kuriuo metu stoti į kovą už Tėvynę.

Aš pati esu skautė jau trejus me-tus, tad galiu patvirtinti tai, jog ši jau-nimo organizacija tikrai ugdo jaunuo-lius, vertinančius garbę, paslaugumą, dorumą, savo artimuosius, Tėvynę bei Dievą. Skautai linkę kiekvieną dieną padėti mažesniems ir silpnesniems nei jie patys. Šiuo metu Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijoje yra maždaug trisde-šimt penki skautai, o iš visos Lietuvos – apie tris tūkstančius, kurie stengiasi laikytis visų skautų priesakų, įžodžio ir elgtis riteriškai. Dažnam jaunuoliui dalyvavimas šios organizacijos veiklo-je suteikia dvasinę pilnatvę, praplečia akiratį, ugdo moralines nuostatas.

Kartu su vadove mes dalyvauja-

me įvairiuose renginiuose, skirtuose paminėti savo šalies valstybines šventes, pagerbiant kitus skautus. Norime, kad mūsų kraštas taptų gra-žesnis, todėl dalyvaujame žygiuose už Tėvynę, šiukšlių rinkimo, medelių so-dinimo akcijose... Nuolat dalyvaujame žygiuose, mokomės išgyventi gamtoje be jokios elektronikos, o nelaimės atveju turime specialius kodus, signa-lus, pavyzdžiui, tarpusavyje sutartu dažniu keliami, pučiami juodi laužo dūmai. Mes kaip tie riteriai, kurie tu-rėjo tarpusavyje sutartus specialius signalus ir juos tik patys žinojo.

Taigi ir Viduramžiais riteriai ne-buvo tie, kurie tik mojuoja kardais, jie turėjo aiškią vertybių sistemą, o šių laikų riteriai- skautai- tiki, kad ir nedi-delio, bet gero darbo galia yra be galo svarbi mūsų Tėvynės labui.

SiMonaS kalkiS, 10 klaSė

Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Keičiasi žmonės, keičiasi jų požiūris į pasaulį ir vertybės. Manoma, kad žmonija, einanti į ateitį, vis progre-suoja, kyla aukštyn ir aukštyn. Bet ar mes, nuolat besiveržiantys į priekį, nepamirštame ankstesnių kartų su-kauptos išminties?

Manau, kad šiuolaikiniam žmo-gui trūksta ramybės. Tapo normalu gyventi streso ir nerimasties būse-noje. Skubėti į darbą, bijoti virši-ninko, su kuo nors pyktis, galvoti, kad ateitis bus tamsi... Senovėje, ypač Tolimuosiuose Rytuose, viena svarbiausių vertybių, tiek religijo-je, tiek ir kasdieniniame gyvenime, buvo ramybė. ,, Kuo ramesnės mūsų mintys, tuo labiau galime džiaugtis gyvenimu“- teigė Dalai Lama. Seno-vės žmogus pasitikėjo savo išminti-mi, žinojo, kad joks išbandymas ne-baisus, jei tavyje tvyro nenugalima ramybė.

Šiuolaikiniam žmogui dažnai trūksta ir savarankiškumo. Žmonės ieško palaikymo savo pasirinktoje žmonių grupėje, tapatina save su kitais, lygina, mato realybę tarsi pro tos žmonių grupės realybės filtrą. Šiais laikais labai lengva pasiklysti socialiniuose tinkluose, internete, forumuose. Kodėl jaunuoliai grie-biasi cigarečių, alkoholio ? Jie nori pritapti suaugusiųjų minioje, nori pritapti prie kitų. Kai žmogus nori atiduoti savo pasirinkimą į kitų ran-kas, visada atsiras, kas tuo pasi-naudos. Ne veltui senovėje buvo ug-domas nesąmoningas pasitikėjimas valdžia, kurį stengiamasi išsaugoti ir iki šių laikų. Mes atiduodame savo laisvę, pasirinkimą ir pasitikėjimą į kitų rankas ir ne visada gauname tai, ko tikimės. Karai, slaptos orga-nizacijos, elito sluoksnis, korupcija, išnaudojimas… Tad šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam nesibaigian-čiame informacijos (ne visada tei-singos) sraute, labai svarbu ugdyti kritinį mąstymą, turėti tvirtą savo nuomonę, sugebėti savarankiškai priimti sprendimus.

Tad šiuolaikinis žmogus, jeigu nori tapti ateities žmogumi, privalo tobulėti ne tik kūnu, bet ir savo mintimis. Jis turi gebėti valdyti pats save - mokėti rasti ramybės šaltinį ir būti tvirtas. Kartais reikia atsigręžti atgal, kad pa-matytum, ką pametei.

ona Striškienė

BIčIuLIO NEBESuLAuKSSkiriu Albinui Petrauskui

Puraus smėliuko kauburėliai,papuošti baltais žiedais.Tykus, ramus, gražusgyvenimas nugyventas.Ėjo, dirbo, šypsojosi,gal kentėjo, gal dainavo,kas bepasakys...Tik kiemo liepoms,apsamanojusiam akmeniui žinoti.Dar šuliniui, senai pirčiaiir šalia dunksančiam miškui.Bitutės pavasary atsibus,tik bičiulio nesulauks.Nesulauks jo protingo žvilgsnio,ramaus šlepsėjimo nuo avilio prie avilio.Kas besems vandenį iš šulinio,užkurs tvarkingai nudažytą krosnį,pasitiks tekančią saulę,ją palydės į ten, kur senolių kapai,kur pats iškeliavo Amžinybėn.

Skautai - XXI a. riteriai

Kokių vertybių trūksta šiuolaikiniam žmogui?

Simono kalkio pieš.

Vanesos krisiūnaitės pieš.

IŠDIDuS PAuKŠTIS

Juodas paukšti puikus,kur skubi? Palūkėki!Tu girdi mus žingsniusgal skubi pasislėpti?Plunksnos saulėje žėri,juodos jos kaip naktis.Tokios juodos, jognet bijo manoji akis.Sparnų mostas platusir sklendimas ramus.Tau paklusta šiaurys,sustabdyt nebandys.Išdidus juodas paukšti,dar praskrieki mišku.Tiktai prašymas mūsųtau nėra įsakmus.

ugnės naprytės pieš.

PAĮSTRIETIS24 Kronika nuo Onos iki Onos

Leidybą finansavo: Panevėžio rajono savivaldybė, Paįstrio kultūros centras

redkolegijaVyr. Redaktorė Rūta MeleškienėDaiva KiršgalvienėStaselė MikeliūnienėBronius Mažylis

IliustracijosPaįstrio J. Zikaro gimnazijos moksleivių

DėkojameSkaidrai Čepelienei,Rimai Gaspariūnienei,Linai Židonienei,Tomui Rudokui,Onai Striškienei,Jurgitai Vareikaitei Stripeikienei,Arnetai Matuzevičiūtei,

MaketavoElytė Žirkauskienė

Janinai Bielskienei,Vaivai Mockevičienei,Dianai Stakelienei,Zuonei Vareikienei,Reginai Algei Gudavičiūtei,Neringai Černauskaitei,Onai Veličkienei, J.Zikaro gimnazijos mokiniams

2018 m.

LIEPOS MėN.1–6 d. Paįstrio kultūros centro kapela „Gegužinė“ (vadovė J. Rutkauskienė), kultūros cen-tro liaudiškų šokių grupė „Verbelė“ (vadovė N. Vidžiūtė), kultūros centro orkestras „Dūdo-rėliai“ (vadovas A. Gudas), kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Skruzdėlė“ (režisierė D. Kiršgalvienė) ir kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Įstrelė“ (vadovas V. Kirš-galvis) dalyvauja Lietuvos dainų šventėje „Vardan tos...“ Vilniuje.1–30 d. Renginiai, skirti Paįstrio krašto šventei „Iš visų kraštų sugrįžkim į gimtinę“. Lai-kraščio „Paįstrietis“ leidyba.1–31 d. Jolantos Rudokienės tapybos darbų paroda Paįstrio kultūros centre.1–31 d. Skulptoriaus Juozo Zikaro kūrybos ir gyvenimo akimirkos senojoje fotografijoje Paliukų muziejuje.28 d. Paįstrio krašto šventė „Iš visų kraštų sugrįžkim į gimtinę“.

ruGSėJO MėN.1–30 d. Skulptoriaus Juozo Zikaro kūrybos ir gyvenimo akimirkos se-nojoje fotografijoje Paliukų muziejuje.14 d. Paįstrio kultūros centro linijinių šokių grupė „Rožiniai ritmai“ (vadovė N. Vidžiūtė) dalyvauja festivalyje „Susitikime tarp taktų“ Kre-kenavos kultūros centre.15 d. Paįstrio kultūros centro orkestras „Dūdorėliai“ (vadovas A. Gudas) dalyvauja projekte „Vario audra“ Panevėžio apskrityje.29 d. Paįstrio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Įstrelė“ (vadovas V. Kiršgalvis) dalyvauja šalies vokalinių ansamblių konkurse Leliūnų k., Anykščių r.30 d. Naujo kūrybinio sezono atidarymo šventė „Suverkim vėrinį ru-dens“. Dalyvauja Paįstrio kultūros centro meno mėgėjų kolektyvai.

SPALIO MėN.1–31 d. Edukacinė programa vaikams „Nuo piemenėlio iki meistrelio“.1–30 d. Ramunės Buterlevičienės tapybos darbų paroda.25 d. Konkursinės šventės „Kapelmaušis 2017“ pirmasis turas Šila-galio kultūros centre. Dalyvauja Paįstrio kultūros centro kapela „Gegu-žinė“ (vadovė J. Rutkauskienė).

LAPKrIčIO MėN.1–31 d. Edukacinė programa vaikams „Nuo piemenėlio iki meistrelio“.11–30 d. Ramunės Buterlevičienės tapybos darbų paroda.11 d. Projektas „Lietuvos Juozo Gudavičiaus vardo muzikos projektas „Kur giria žaliuoja“ Paįstrio bažnyčioje ir Paįstrio kultūros centre.Paįstrio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Įstrelė“ (vadovas V. Kiršgalvis) dalyvauja vokalinių ansamblių šventėje Alksnupių kultūros namuose, Ra-dviliškio r.21 d. Filmas „Zikaras. Laisvės kūrėjas“ Paįstrio kultūros centre.17 d. Liaudiškos muzikos kapela „Gegužinė“ (vadovė J. Rutkauskienė) dalyvauja kapelų šventėje „Kapelmaušis 2018“ „Cido“ arenoje. Laimėtas Didysis prizas.18 d. Parodos „Juozo Zikaro gimtadienis“ atidarymas.

GruODŽIO MėN.3–31 d. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos paroda „Juoda-balta“ Paįstrio kultūros centre.17 d. Kalėdinės eglės įžiebimo šventė.

2019 m.

SAuSIO MėN.1–31 d. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos paroda „Kelias“ Paįstrio kultūros cen-tre.26 d. Liaudiškos muzikos kapela „Gegužinė“ (vadovė J. Rutkauskienė) dalyvauja Aukštai-tijos kaimo kapelų varžytuvėse „Grok, Jurgeli“ Biržų kultūros centre.

VASArIO MėN.1–31 d. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos paroda „Kelias“ Paįstrio kultūros cen-

tre.7 d. Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Skruzdėlė“ (režisierė D. Kiršgal-vienė) dalyvauja Lietuvos vaikų ir jaunimo X teatrų peržiūroje „Šimtakojis“ Panevėžio atrankos ture.9 d. Paįstrio kultūros centro orkestras „Dūdorėliai“ (vadovas A. Gudas) dalyvauja Lietu-vos pučiamųjų instrumentų orkestrų regioniniame ture Šilagalio kultūros centre.22 d. Regioninė liaudiškos muzikos kapelų šventė „Mutieja rats“ Paįstrio kultūros centre. Dalyvauja Kėdainių, Jurbarko, Raseinių ir Vilkaviškio kapelos.23 d. Paįstrio kultūros centro moterų linijinių šokių grupė „Rožiniai ritmai“ (vadovė N. Vidžiūtė) dalyvauja festivalyje „Krinčins šok“ Pasvalio kultūros centre.

KOVO MėN.1–31 d. Stasio Kavaliausko akvarelės darbų paroda „Gimtasis kraštas“.

1 d. Liaudiškos muzikos kapela „Gegužinė“ (vadovė J. Rutkauskienė) dalyvauja kapelų šventėje „Kieman svečė suvažiava“ Pasvalio kultūros centre.7 d. Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Skruzdėlė“ (re-žisierė D. Kiršgalvienė) dalyvauja gastrolės mėgėjų teatrų dienose su spektakliu „Išvarymas iš rojaus“ Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyriuje.17 d. Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Skruzdėlė“ (re-žisierė D. Kiršgalvienė) dalyvauja Lietuvos vaikų ir jaunimo X teatrų peržiūroje-šventėje „Šimtakojis“ Pasvalio kultūros centre.22 d. Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Skruzdėlė“ (režisierė D. Kiršgalvienė) dalyvauja Lietuvos mėgėjų teatrų festivalyje „Mizanscena“ Šeduvos kultūros centre.30 d. Paįstrio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Įstrelė“ (va-dovas V. Kiršgalvis) dalyvauja solistų ir vokalinių ansamblių festivalyje „Vieversija“.

BALANDŽIO MėN.1–30 d. Edukacinė programa vaikams „Nuo piemenėlio iki meistrelio“ Juozo Zikaro muziejuje.1–30 d. Stasio Kavaliausko akvarelės darbų paroda „Gimtasis kraš-

tas“.7 d. Paįstrio kultūros centro orkestras „Dūdorėliai“ (vadovas A. Gudas) dalyvauja XVIII Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate Palangoje.11 d. Folklorinių šokių konkurse „Patrepsynė“ dalyvauja Paįstrio kultūros centro šokėjų poros (vadovė. N. Vidžiūtė).19 d. IX regioniname folklorinių šokių konkurse „Šokim, trypkim, linksmi būkim 2019“ dalyvauja Paįstrio kultūros centro šokėjų poros (vadovė N. Vidžiūtė).

GEGuŽėS MėN.1 d. Paįstrio moterų ansamblis „Įstrelė“ (vadovas V. Kiršgalvis) dalyvauja vokalinių ansamblių ir solistų konkurse „Dainuok amžinai, širdie“ Naujamiesčio mstl. Laimėtas I laipsnio diplomas.11 d. Paįstrio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Skruzdėlė“ (režisierė D. Kiršgal-vienė) dalyvauja XVI tarptautiniame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje „Laimingas vaikų juokas“ Vabalninko skyriuje.18 d. Paįstrio kultūros centro moterų linijinių šokių grupė „Rožiniai ritmai“ (vadovė N. Vidžiūtė) dalyvauja festivalyje „Prie neušmirštuolės fontano“ Radviliškyje.31 d. Lietuvos mėgėjų teatrų festivalis „Tiltai 2019‘‘.

BIrŽELIO MėN.1–30 d. Edukacinė programa mikiniams „Nuo piemenėlio iki meistrelio“ J.Zikaro muzie-juje, Paliūkų k.1–30 d. Laikraščio „Paįstrietis“ leidyba.1–2 d. Lietuvos mėgėjų teatrų festivalis „Tiltai 2019“.8–9 d. Paįstrio kultūros centro moterų linijinių šokių grupė „Rožiniai ritmai“ (vadovė N. Vidžiūtė) dalyvauja Tarptautiniame šokių festivalyje „Draugystės tiltas“, Palangoje.15 d. Paįstrio moterų ansamblis „Įstrelė“ (vadovas V. Kiršgalvis) dalyvauja šalies vo-kalinės muzikos festivalyje-konkurse „Vasaros šokis 2019“, skirtame kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio kūrybai.

ovidijaus elerto pieš.