INDIVIDUALAUS DARBO METODIKOS KOREGUOJANT DEVIANTINĮ

Vilniaus pedagoginis universitetas Socialinių komunikacijų institutas

Rasa Ražanauskienė

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

INDIVIDUALAUS DARBO METODIKOS

KOREGUOJANT DEVIANTINĮ PAAUGLIŲ ELGESĮ

Mokslinis vadovas: Doc. dr. Loreta Žadeikaitė

Vilnius, 2008

Darbą INDIVIDUALAUS DARBO METODIKOS KOREGUOJANT DEVIANTINĮ

PAAUGLIŲ ELGESĮ __________________________________________________ (Darbo pavadinimas)

.................................. (įteikimo data)

.................................. (magistranto parašas) .................................. (vadovo parašas) Magistro darbo vadovo vertinimas .......................................................................................................................................... .............. ...................................................... ....................................... (data) (vardas, pavardė) (parašas) Recenzento vertinimas .......................................................................................................................................... .............. ...................................................... ....................................... (data) (vardas, pavardė) (parašas) Magistro darbo gynimo komisijos vertinimas .......................................................................................................................................... Komisijos pirmininkas:.................................................................................................. Komisijos nariai: .................................................................................................. .................................................................................................. .................................................................................................. ..................................................................................................

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas yra:

1. Atliktas savarankiškai; 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe; 4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

Rasa Ražanauskienė Vardas, pavardė, parašas

3

TURINYS

ĮVADAS...................................................................................................2

1. DEVIANTINIO ELGESIO TEORINIAI PAGRINDAI 1.1. Deviantinio elgesio samprata.................................................................................5

1.2. Veiksniai, įtakojantys paauglių deviantinį elgesį..................................................10

1.3. Šeimos įtaka paauglių deviantinio elgesio formavimuisi......................................20

2. PAAUGLYSTĖS PSICHOLOGINIAI PEDAGOGINIAI

ASPEKTAI 2.1. Paauglystės amžius ir jo ypatumai.........................................................................26

2.2.Paauglystėje kylantys sunkumai.............................................................................29

3. VAIKO MINIMALIOS IR VIDUTINĖS PRIEŽIŪROS

ORGANIZAVIMAS .........................................................................36

4. PAGRINDINIAI DARBO METODAI KOREGUOJANT

PAAUGLIŲ DEVIANTINĮ ELGESĮ...............................................40

5. DEVIANTINIO ELGESIO PAAUGLIŲ ELGESIO

KOREKCIJOS GALIMYBĖS 5.1. Tyrimo metodika..................................................................................................44

5.2.Tyrimo rezultatų analizė........................................................................................45

IŠVADOS................................................................................................58

SANTRAUKA........................................................................................60

LITERATŪRA.......................................................................................62

PRIEDAI..................................................................................................65

4

ĮVADAS

Agresyvus ir net smurtinis paauglių elgesys kelia didelį susirūpinimą visuomenėje.

Nemažėja ir atvejų, kai agresija pasireiškia ne tik bendraamžių ar kitų žmonių atžvilgiu,

bet yra nukreipiama į save. Be to, ši agresija įgauna žiauresnių formų, dažnai tampa

lemtingu įvykiu, kainuojančiu žmonių gyvybes. Žinoma, padėtis Lietuvoje šiuo požiūriu

nėra išskirtinė. Pastarąjį dešimtmetį intensyvėjančiu paauglių smurtiniu elgesiu itin

susirūpinę ir mūsų šalies teisėsaugininkai, teisėtvarkos, socialinių ir ugdymo įstaigų

darbuotojai, psichinės sveikatos priežiūros specialistai.

Paauglių polinkis nusikalsti yra socialinis reiškinys. Jis priklauso nuo įvairiausių

socialinių, ekonominių, teisinių, pedagoginių priežasčių. Šiuo metu Lietuvoje pastebima,

kad nusikalstamos veiklos subjektais tampa vis jaunesnio amžiaus paaugliai o jų padaryti

nusikaltimai vis sunkėja Paauglių nusikalstamumas Lietuvoje yra ypač opi problema, nes

beveik pusę visų teisės pažeidėjų sudaro jaunuoliai nuo 14 iki 24 metų amžiaus. 2000 m.

kaltinami padarę nusikaltimus 14 – 15 metų asmenys iš visų nepilnamečių sudarė 29

proc., 16 - 17 metų asmenys – 71 proc.. 2005m. 15,9 proc. nusikaltimais įtariamų asmenų

buvo 14 – 17 metų, 32,2 proc.- 18-24 m. 2005 m. paauglių nusikaltimai sudarė 12,7 proc.

visų išaiškintų nusikaltimų. (http://www.nplc.lt/stat/asm/asm5.htm).

Remiantis Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato ataskaita apie 2007 m.

paauglių įvykdytus nusikaltimus, matome, kad 2007 m. Alytaus mieste ir rajone paaugliai

padarė 95 nusikalstamas veikas: 92 – nusikaltimus ir 3 baudžiamuosius nusikaltimus, tuo

tarpu 2006 m. paaugliai įvykdė 74 nusikalstamas veikas. Aktuali yra ir paauglių girtavimo

problema 2007 m. į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę buvo pristatyti 23 apsinuodiję

alkoholiu paaugliai, 2006 m. tokių atvejų buvo tik 13.

Todėl aktualu analizuoti paauglių, turinčių deviantinio elgesio sutrikimų,

asmenybės sampratą ir tipus, taip pat ištirti tokio paauglio asmenybės struktūros elementus

ir aplinkybes, sąlygojusias jos formavimąsi, nustatyti koks yra ryšys tarp deviantinio

elgesio ir šeimos įtakos. Svarbu ir tai, kad nėra pilnai atskleistos individualaus darbo su

paaugliais, turinčiais deviantintinio elgesio sutrikimų, metodikos. Akivaizdu: kuo anksčiau

atkreipsime dėmesį į vaikus ir jaunuolius, turinčius įvairių elgesio sutrikimų, gyvenančių

asocialiose šeimose, tuo jų veiksmų korekcija bus efektyvesnė.

Tyrimo objektas: Individualus darbas koreguojant deviantinį paauglių elgesį

5

http://www.nplc.lt/stat/asm/asm5.htm

Tyrimo tikslas: Atskleisti individulaus darbo su paaugliais, turinčiais deviantinio

elgesio sutrikimų, metodiką.

Tyrimo problema: deviantinio paauglių elgesio korekcijos galimybės.

Tyrimo uždaviniai:

• išanalizuoti socialinę, pedagoginę, psichologinę ir kitą mokslinę literatūrą

nagrinėjamo klausimo aspektu;

• išsiaiškinti paauglių, turinčių deviantinio elgesio sutrikimų (DES),

asmenybės ypatumus;

• nustatyti priežastis, lemiančias paauglių DES;

• ištirti pedagogų individulaus darbo su paaugliais, turinčiais deviantinio

elgesio sutrikimų, galimybes

• pateikti rekomendacijas individualiam darbui su paaugliais, turinčiais DES.

Tyrimo metodologija:

Tiriant magistrinio darbo temą ir siekiant darbo tikslo taikyti šie moksliniai metodai:

• norminių dokumentų analizė;

• mokslinės literatūros analitinė apžvalga;

• tiriamojo objekto mokslinis prognozavimas;

• atvejų analizė – pusiau struktūruotas interviu;

• fokus grupės interviu;

• kokybinių duomenų analizės lyginamasis metodas.

Tyrimo bazė: Alytaus rajono Punios ir Vaisodžių pagrindinių mokyklų

moksleiviai, turintys deviantinio elgesio sutrikimų, DES turinčių nepilnamečių mokytojai,

socialiniai darbuotojai.

Tyrimo imtis: interviu - apklausa 15 moksleivių, turinčių DES, ir socialinių

darbuotojų, diskusija su mokytojais, bei socialiniais darbuotojais, interviu su rajono

švietimo ir sporto skyriaus vedėju bei apskrities socialinių reikalų, švietimo ir kultūros

departamento direktore

Tyrimo organizavimas:

1. Mokslinės literatūros analizavimas, mokslinio tyrimo problemos, objekto, tikslo ir

uždavinių formulavimas.

2. Deviantinių paauglių asmenybės ypatumų aiškinimasis.

3. DES priežasčių analizė.

4. Diskusijos, interviu – apklausos pravedimas.

5. Individualaus darbo metodikos, koreguojant paauglių deviantinį elgesį, analizė ir

optimalus modeliavimas.

6

1. DEVIANTINIO ELGESIO PAGRINDAI

1.1. Deviantinio elgesio samprata mokslinėje literatūroje

Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja vienokia ar kitokia tvarka, kurią individai

sukuria socialinei sistemai palaikyti. Tačiau kartais atsitiktinai, kartais planuotai yra

nusižengiama šiai sistemai Tuomet jų elgesys traktuojamas kaip deviantinis ar net

nusikalstamas (delinkventinis). Deviacinis (deviantinis) elgesys aiškinamas kaip

visuomenei nepriimtinas. Sociologai nukrypusį, nestandartinį elgesį vadina deviantiniu ir

jį tyrinėja nuo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios. Šiuo metu bene

skaudžiausios visuomenei deviantinio elgesio formos – narkomanija ir alkoholizmas,

kurios įtakoja nusikalstamumą bei visuomenės psichinę sveikatą. Šių reiškinių priežasčių

pradėta ieškoti jau seniai, tačiau iki šiol mokslininkai neturi vieningos nuomonės, kokie

veiksniai lemia šių reiškinių atsiradimą ir paplitimą visuomenėje.

Lietuva, kaip žinia, pirmauja pagal nusikalstamumą, savižudybių skaičių,

alkoholio vartojimą. Šie rodikliai yra vieni didžiausių Europoje ir verčia susimąstyti, kur

viso to priežastys. Atrodo, kad jos telpa į deviacijos sąvoką. Deviantinis elgesys yra

įvairių mokslo bei praktikos sričių objektas: sociologijos, teisės, medicinos, pedagogikos,

socialinio darbo, socialinės pedagogikos. Todėl nėra vienareikšmio susitarimo dėl

deviantinio elgesio sąvokos vartojimo.

Rizikos grupių paauglių elgesys mokslinėje literatūroje įvardijamas kaip

„deviantinis elgesys“ arba „asocialus elgesys“, tai yra visuomenės normų neatitinkantis

elgesys, kuris kenkia visuomenei. Kitais žodžiais, deviantinis elgesys tai – įvairūs

nukrypimai nuo priimtų socialinių normų. Deviantiniu yra laikomas toks vaikas, kurio

elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių elgesio etalonų ir todėl yra traktuojamas

kaip baustina veikla..

Teorijų gausoje pastaruoju metu didžiausias dėmesys skiriamas socialinėms

teorijoms, ypač – Banduros socialinio mokymosi bei Dodge socialinės kognityvinės

agresijos teorijoms, nes jose atsižvelgiama ir į psichologinius, ir į socialinius veiksnius,

įtakojančius deviantinį elgesį. Pagrindinės deviantinį elgesį aiškinančios teorijos,

remiantis minėtų autorių darbais, apibendrinamai pateikiamos 1 lentelėje (Abromaitienė

L., 2006).

7

1 lentelė

Deviantinį elgesį aiškinančios teorijos Teorija,

jos šalininkai Pagrindiniai teiginiai

Biologinės teorijos

Beccaria, Bentam,

Sheldon, Lombrozo

Žmogaus elgesio priežastys slypi pačiame žmoguje. Žmogus

gimsta su tam tikra jo elgesį nulemiančia fiziologija. Kūno

sudėjimas lemia charakterį (mezomorfai - raumeningi, atletiški -

agresyvesni). Egzistuoja chromosomų derinys, nulemiantis

smurtinį elgesį.

Psichologinės

Instnktų

Z. Freud

Frustracijos – agresijos

J. Dolland

Žmogų valdo pasąmonės instinktai, siekimas išlikti, todėl

smurtas susijęs su savisauga.

Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, frustracija visuomet

skatina tam tikras agresijos formas.

Socialinės teorijos

Biheviorizmas:

B.Skinner

Socialinio mokymosi

teorija: A.Bandura

Socialinės kognityvinės

agresijos teorija:

K.A.Dodge, L.Huesmann

Anomijos,diferencinių

galimybių, subkultūros

teorijos:

E.Durkheim,A. Cohen,

Miller ir kt.

Etiketizavimo teorija:

Lemert, Becker

Žmogaus elgesys yra išmokstamas, delinkventinis elgesys –

taip pat. Žmogus kartos tą elgesį, už kurį sulaukė teigiamo

pastiprinimo, o slopins tą, už kurį buvo baudžiamas.

Agresija yra specifinė socialinio elgesio norma, išmokstama

ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio

normos. Vienas iš agresijos mokymosi būdų – modeliavimas

arba mokymasis stebint.

Asmenybės reakcija į įvairius konkrečioje socialinėje

aplinkoje gaunamus stimulus pasireiškia informacijos

perdirbimo procese. Nuolatiniai susidūrimai su prievarta verčia

vaiką vertinti agresiją kaip pozityvių pasekmių šaltinį. Taip

formuojasi tendencingas informacijos perdirbimo modelis.

Kur nėra socialinės kontrolės, ten prasideda anomija, ir viena jos

apraiškų – nusikaltimai. Deviantinį elgesį įtakoja jį supanti

aplinka: jei vaikas auga valkatų rajone, jis neturi palankių

galimybių elgtis kitaip, nei jo aplinka.

Žmogus elgiasi taip, kaip jį vertina aplinkiniai. Neigiamas

elgesio vertinimas skatina jį tokiu tapti.

Psichologijoje ir kituose socialiniuose moksluose bei praktikoje vartojama

daugybė sąvokų „sunkiam“ paaugliui apibūdinti. Galima teigti, kad deviantinio elgesio

8

sampratą įtakoja sociokultūrinis kontekstas, vieta ir laikas bei kiti veiksniai. Todėl yra

vartojamos įvairios asocialaus elgesio sąvokos visuomenės taisyklių neatitinkančiam

elgesiui apibrėžti – antisocialus, deviantinis, antivisuomeninis, nusikalstamas,,

kriminalinis, amoralus, delikventinis ir pan. „asocialaus“ elgesio sąvoka iš aukščiau

minėtų išsiskiria, todėl kad ji yra plačiausia ir apima įvairius nukrypimus nuo vyraujančių

normų, tuo tarpu deviantinis elgesys yra tik sudedamoji asocialaus elgesio dalis.

Deviantiniais paaugliais paprastai vadiname elgesio ar emocinių sunkumų

turinčius paauglius. Jų elgesys ir emocinis bendravimas esant įvairioms aplinkybėms

apsunkina jų sėkmingą prisitaikymą prie aplinkos, tikslingą bei kryptingą veiklą siekiant

užsibrėžtų tikslų ar norų patenkinimą.Šis jų elgesys trikdo santykius su kitais žmonėmis.

Reikia pabrėžti, kad ne visi mokslininkai deviantiškumą tapatina su visuomeninio elgesio

patologija. Neatitinkantis normų elgesys nebūtinai gali būti tik blogas ir žalingas, tai yra

nukrypimai nuo priimto elgesio normų – deviantinis elgesys gali būti teigiamas ir

neigiamas.

Sociologas A.Giddens (2005) deviaciją apibrėžia kaip nekonformistiškumą

konkrečios normų aibės atžvilgiu, kai tuo tarpu šioms normoms pritaria nemaža dalis

visuomenės narių. Deviacija (angl. Deviance - nukrypimas) – elgesys, laikomas peiktinu,

netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas “ (V. Dumbliauskas, 1999, p. 23).

Deviacijai paprastai priskiriamos tokios elgesio apraiškos, kurias tam tikros žmonių

grupės vertina kaip nepriimtinas, įžeidžiamas, atstumiančias. Tam, kad jos būtų nustatytos,

reikėtų išsiaiškinti konkrečioje kultūrinėje aplinkoje egzistuojančias elgesio normas.

Tačiau yra deviacijos apraiškų, kurios laikomos nukrypimu nuo priimtinų normų

daugelyje kultūrų: tai kriminaliniai nusikaltimai (žmogžudystės, kūno sužalojimai,

seksualinė prievarta, vagystės, vandalizmas ir kt.), narkomanija, alkoholizmas,

savižudybės, pabėgimai, valkatavimas, prostitucija. Dėl kitų deviacijos formų (pvz.,

homoseksualizmo) diskutuojama, ar jos tikrai laikytinos nukrypimu nuo normos.

Kalbant apie vaikų ir paauglių elgesio sutrikimus ar nukrypimus vartojamos

sąvokos: „asocialus“, „amoralus“, „antivisuomeninis“, „delinkventinis“, „deviantinis“ ir

pan. G.Valicko (1997) nuomone, „asocialus elgesys – tai tokie poelgiai arba visuma

poelgių, kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teises, moralės

normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius“ (G. Valickas, 1997, p. 13, 40),

akcentuojama ne tiek vaiko priklausomybė tam tikrai socialinei kategorijai, kiek jo vidinė

nuostata ir polinkis pažeidinėti socialines normas. Būtent todėl ši sąvoka naudojama dar

nesuaugusio, jauno žmogaus atžvilgiu, tikintis, kad jo asmenybės socializaciją dar galima

paveikti teigiama linkme. Nėra vienos universalios deviantinio elgesio sąvokos.

9

Apibendrintai galima sakyti, kad „deviantinis elgesys – tokios elgesio formos,

kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius

konfliktus bei psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimus“(I. Leliūgienė, 2003, p. 67) .

Pažeisdamas įvairias socialines normas, žmogus kartu padaro didesnę ar mažesnę

fizinę, materialinę ar psichologinę žalą kitam asmeniui, žmonių grupei. Vaikų ir paauglių

grupei elgesio nukrypimams apibūdinti vartojamos sąvokos „delinkventinis ar deviantinis“

elgesys. I.Leliūgienė šias sąvokas apibūdina kaip psichologinį polinkį arba tendenciją

pažeisti egzistuojančias elgesio normas: tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio

normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro didelės žalos.

Analizuojant elgesio nukrypimus, iškyla klausimas, koks elgesys laikomas

normaliu? Normalus elgesys nusakomas pagal tris kriterijus (G. Valickas, 1997, p. 8):

statistinį, etinį, psichologinį-medicininį. Pagal statistinį kriterijų, normalus elgesys yra tas

elgesys, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Taigi, normalu tai, kas

pasitaiko dažniausiai, nenormalu – kas retai. Šio požiūrio trūkumas tas, kad pagal šią

sampratą mažumos atstovų elgesys arba neįprastos elgesio formos bus vertinamos kaip

asocialios, net jei tai bus pozityvus elgesys. Taip pat reikia atsižvelgti į populiacijos

elgesio ypatumus. Remiantis etiniu kriterijumi, akcentuojamas ne elgesio formų

pasireiškimo dažnumas, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Taigi,

normaliu laikomas elgesys, atitinkantis visuomenėje priimtus reikalavimus ar draudimus.

Tačiau elgesio normos kinta, priklausomai nuo konkrečios visuomenės kultūrinių,

politinių, socialinių veiksnių, todėl netikslu vertinti elgesį vien pagal etinį kriterijų. Pagal

psichologinį-medicininį kriterijų normaliu laikomas toks elgesys, kuris užtikrina gerą

psichinę bei fizinę žmogaus savijautą (komfortą), nepriklausomai nuo to, kaip dažnai

pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Šis požiūris taip pat gali būti

vertinamas kritiškai, kadangi skirtingi žmonės vidinį diskomfortą patiria dėl skirtingų

priežasčių, be to, yra atvejų, kai kančia yra normali reakcija. Deviantais gali būti labai

daug kas: keistuoliai, atsiskyrėliai, benamiai, valkatos, pamišėliai, pankai, ekscentriškos

jaunimo grupės, prostitutės, nusikaltėliai ir pan.

Kaip matome iš 2 lentelėje pateiktų deviantinio elgesio paauglių pagrindinių

bruožų, mokslininkų nuomonė sutampa. Mokslininkai pripažįsta, kad deviantinis paauglių

elgesys kelia daug auklėjimo problemų, išsiskiria savo neatitikimu priimtoms socialinėms

normoms, prieštarauja egzistuojančioms teisinėms bei moralinėms nuostatoms.

10

2 lentelė

Pagrindiniai deviantinio elgesio paauglių bruožai

Išskiriami deviantinio elgesio bruožai Mokslininkas

Agresyvumas

Amoralumas

Nesąžiningumas

G. Valickas

Neadekvati dorovinė raida

Maištingumas

Egocentrizmas

R.Paulauskas

Nedrausmingumas

Įžūlumas

Nepasitikėjimas savo jėgomis

R.Žukauskienė

S. Ignatavičienė

2004 m. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu Vilniaus universiteto

Sociologijos katedros mokslininkai atliko tyrimą „Delinkventai Lietuvos mokyklose“

(Dobryninas, Poviliūnas, Tureikytė, Žilinskienė, 2004). Šiame tyrime taip pat siekta

nusakyti požymius, pagal kuriuos mokytojai laiko mokinius delinkventais. Mokytojų

įvardinti požymiai apima ir elgesį mokykloje, ir mokymąsi:

neleistinas fizinės jėgos panaudojimas (“smurtauja”, “mušasi”, “muša kitus”,

“vyresni muša mažesnius” ir pan.);

svetimo turto prievartavimas (“vagia kitų vaikų daiktus”; “atiminėja pinigus”,

”mobilius telefonus” ir pan.);

alkoholio, narkotikų ir kitokių kvaišalų vartojimas;

rūkymas;

keikimasis;

piktybiškas mokyklos turto gadinimas (inventoriaus gadinimas, laužo, daužo ir

pan.);

nesimokymas ( “pastoviai bėga iš pamokų”, “praleidžia pamokas”, “neatlieka

namų darbų”, “nedirba pamokoje”, “simuliuoja”, “sąmoningai vėluoja į pamokas”

ir pan.);

šiurkštus elgesys su kitais mokiniais (įžeidinėja, tyčiojasi, piktybiškai kenkia

aplinkiniams, trukdo kitiems ir pan.);

nemandagus elgesys su mokytojais (nemandagūs, įžeidinėja, atsikalbinėja, meluoja

ir pan.);

11

bendros elgesio charakteristikos (agresyvūs, grubūs, įžūlūs, pikti ir pan.).

Galima teigti, kad šiame tyrime įvardinti deviantinio elgesio požymiai apima ir

elgesį mokykloje, ir mokymąsi.

Deviantinio elgesio formavimuisi turi įtakos pačios asmenybės ypatumai:

charakteris, savęs vertinimas, elgesio motyvacija. Asmenybiniai veiksniai nagrinėjami

Jatkevičiaus (2003), Valicko (1997), Justickio (1984) darbuose. Šiame magistriniame

darbe remiamasi Justickio (1984) pateikta charakterio nukrypimų klasifikacija, kuri

paprastai ir pakankamai aiškiai įvardija pagrindinius deviantiško elgesio paauglių

charakterio nukrypimus, jų ryšį su nusikalstama veikla (žr. 3 lentelė).

3 lentelė

Deviantiško elgesio asmenybių charakterio nukrypimai

Charakterio

nukrypimo

tipas

Pagrindinės savybės Ryšys su deviantiškumu

Hipertimikas

Trykštanti energija, jos perteklius,

didesnis veiklos poreikis, nuolatinis

naujų įspūdžių, įvairovės poreikis.

Jaudri, pakili nuotaika.

Aktyvus, darbingas

Lengvai pereina iš ramybės būsenos į

aktyvią.

Šis charakterio nukrypimas

daro tiesioginį poveikį

deviantiškam elgesiui tuo

atveju, kai susiklosto itin

paauglį provokuojančios

situacijos, kur jis siekia patirti

aštrių pojūčių. Hipertimikai

dažniau nei kiti patenka į

teisėtvarkos akiratį.

Epileptoidas

Mąstymas inertiškas, emocijos –

netolygios.

Agresyvumas, irzlumas,

smulkmeniškumas, kerštingumas

Prasiveržia pykčio priepuoliai.

Dažniausiai – tylus.

Fiziškai labai stiprus.

Nelengvai praranda pusiausvyrą, bet

Užima antrą vietą pagal teisės

pažeidimų dažnumą. 61 % tirtų

epileptoidų buvo padarę teisės

pažeidimų. Didesnę jų

nusikaltimų dalį sudaro

vagystės. Dažnai nusikaltimo

priežastimi tampa konfliktinių

santykių perdėjimas: į

12

ją praradęs reaguoja įniršio protrūkiu.

Nemėgsta vadovauti, nekelia sau

tolimų tikslų. Nekonfliktiškas.

Nelengvai pakeičia vieną užsiėmimą

kitu. Visas problemas sprendžia tuo

pačiu būdu. Nemėgsta fantazuoti.

Kruopštus, smulkmeniškas, stengiasi

užbaigti pradėtą darbą. Dažni

nuotaikos sutrikimai.

priešiškumą reaguoja su dar

didesniu priešiškumu, vis

labiau “principingai”

užsispiria.

Isteroidas

Trokšta atkreipti aplinkinių dėmesį į

save, nustebinti, priblokšti, bet ne

tikrais laimėjimais, o išoriniais

efektais.

Nepagrįstas puikavimasis.

Nepastovumas.

Egoizmas. Lengvabūdiškumas,

negebėjimas giliai ir nuoširdžiai

jausti. Sugebėjimas pašalinti iš

sąmonės nemalonius faktus, jausmus.

Nesirūpina ateitimi.

Užima trečią vietą tarp teisės

pažeidėjų. Jie vengia sunkių

nusikaltimų, susijusių su

rizika, prievarta, plėšimu, todėl

tarp jų retai būna sunkių

nusikaltėlių. Jie užkabinėja

užsienio turistus, padirbinėja

čekius ar dokumentus,

apgaudinėja, apvaginėja

patikliuosius.

Silpnavalis

Valios stoka. Greitas pasidavimas

kitų įtakai. Nesavarankiškumas.

Hedonistiniai potraukiai. Emocinis

šaltumas. Neturi motyvacijos ar

aiškių tikslų, kuriems reikėtų

pastangų. Neagresyvus, nekerštingas,

lengvai pripažįsta savo kaltę. Daro

primityvios asmenybės įspūdį.

Realiai ir konkrečiai suvokia

situaciją.

Labiausiai linkę nusikalsti. 75

% tiriamųjų su šiuo charakterio

nukrypimu buvo vienaip ar

kitaip nusikaltę. Silpnavalių

deviantiškumas 90 proc.

priklauso nuo alkoholio

vartojimo. Juos dažnai įtraukia

įvairios grupuotės ir jais

pasinaudoja.

Psichologinės deviantinio elgesio aiškinimo teorijos būtų:

Nesėkminga socializacija.

13

Asmenys, išsiugdę „super ego“, sąmoningai priėmę ir supratę visuomenės normas,

turi mažiau šansų pakliūti į nusikalstamą pasaulį, nei tie, kurie yra dvasiškai silpni ir

nesubrendę.

Galima teigti, kad deviantinis elgesys atlieka ir socialines funkcijas. Visas

deviantinis elgesys yra socialiai disfunksiškas – jis padeda išryškinti priimtino socialinio

elgesio standartus; neigiamas vertinimas visuomenėje įtvirtina vyraujančias bei priimtinas

normas; be pastovaus vyraujančio elgesio normų pažeidinėjimų, standartai taptų ne tokie

aiškūs, jų mažiau būtų laikomasi.

1.2. Veiksniai, įtakojantys deviantinį elgesį

Paauglių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius

yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma žiniasklaidoje, rodoma televizijos laidose.

Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad

yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra

skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint suprasti jaunimo padaromus nusikaltimus,

būtina žinoti paauglių deviantinį elgesį lemiančius veiksnius.

Kaip ir kodėl mūsų vaikai bei paaugliai išmoksta agresyvaus elgesio, tampa

deviantais? Ar galima remiantis agresyvumu vaikystėje, prognozuoti agresyvumą brandos

amžiuje? Į šį klausimą mokslininkai atsakė: taip, ypač berniukams. Ankstyvoji agresija

gali virsti antisocialu agresyvumu jaunystės metais. Todėl labai svarbu yra apžvelgti,

kokiu būdu maži vaikai tampa agresyviais, kokie faktoriai nulemia deviantinį elgesį.

Socializacija apima įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savo ypatumų.

Intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai

vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Čia ypač

svarbus tėvų vaidmuo. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė institucija vaiko gyvenime. Būtent

joje vaikai įgyja pirmąsias elementarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui

perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir normas, dorovines savybes ir pan. Vaikui

pradėjus lankyti mokyklą į socializacijos procesą įsijungia ir ugdymo institucijos, platesnė

socialinė aplinka, kurioje vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys.

Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios

šiuos elgesio nukrypimus psichologijoje, sociologijoje bei pedagogikoje naudojamos labai

įvairios: asocialus, deviantinis, antisocialus, antivisuomeninis, nusikalstamas, kriminalinis,

amoralus, delinkventinis elgesys (G. Valickas, 1997, p. 7).

14

Elgesio nukrypimai, kaip ir vaidmenys, gali būti įvairūs ir pasireikšti nevienodu

laipsniu. D.Hallahan (2003) rašo, kad apibrėžti elgesio sutrikimus labai sudėtinga. Štai

keletas jo apibrėžimų:

elgesio sutrikimas – tai elgesys, kuris pasireiškia kraštutinumais;

tai nepriimtinas elgesys, nes neatitinka socialinių ar kultūrinių reikalavimų;

elgesio sutrikimas, pasireiškiantis atviru, agresyviu, griaunamuoju elgesiu arba

netiesioginiais socialiniais veiksmais, pvz., vagystėmis, melavimu ir pan.

Veiksmai gali būti atviri ir užmaskuoti (D. Hallahan, 2003, p. 213 – 214).

Remiantis socializaciją lemiančių veiksnių įvairove, galima teigti, kad asmenybė

gali išmokti įvairiausių elgesio formų – prosocialių ir asocialių. Nepageidautinas elgesys

gali atsirasti dėl įvairių socializacijos proceso trūkumų. G.Valickas, kalbėdamas (1999, p.

14) apie socializacijos proceso trūkumų skatinamą nepageidaujamą elgesį, mini

socializacijos defektus nulemiančius faktorius:

auklėjimo klaidos šeimoje;

nesėkmės mokykloje;

bendraamžių atstūmimas ir ignoravimas;

visuomeninėse informavimo priemonėse demonstruojamas smurtas ir prievarta;

vaiko kognityvinės raidos sutrikimai ir pan. (G.Valickas, 1997, p. 14)

Dėl šių poveikių gali atsirasti įvairių asmenybės moralinio formavimosi defektų:

kaltės ir nerimo jausmų išgyvenimo paviršutiniškumas, nedrausmingumas, impulsyvumas,

egocentriškumas, silpnas atsakomybės jausmas ir pan. Aplinkoje, kurioje yra

demonstruojamas asocialus elgesys, yra vyraujančios asocialaus elgesio normos,

asmenybė patiria tiesioginius desocializacijos poveikius

G.Valickas išskiria tokias asmenybės socializacijos ypatumus lemiančių faktorių

grupes:

psichologiniai faktoriai (pvz. įvairūs fiziniai defektai);

socialiniai – psichologiniai faktoriai (auklėjimo ypatumai šeimoje ir

mokykloje, visuomenės informavimo priemonių poveikis);

individualūs – asmenybiniai faktoriai (savęs vertinimo lygis, savireguliacijos

sugebėjimai);

socialiniai – ekonominiai faktoriai (nestabili ekonominė padėtis). (G.Valickas,

1997, p. 15).

Pasak I.Leliūgienės (2003), yra išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių

deviantinį elgesį, grupės: biologiniai veiksniai – tai nepalankūs fiziologiniai bei

anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialinei

15

adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali

būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos

pažeidimai. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai

motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius

gėrimus, vaistus, rūkė. Ir kas galėtų pagalvoti, kad jau pirmosiomis gyvenimo dienomis

padaryta žala gali įtakoti tolesnį vaiko gyvenimą bei tapti vaiko deviantinio elgesio

priežastimi. Lietuvoje į mokyklas jau ateina ypatinga karta mokinių, kurie yra pradėti

„samanės ir pilstuko sąveikoje“, tai yra asocialių šeimų inkubatoriai gimdo sutrikusios

psichikos vaikus, kuriems deviantinis elgesys gali būti jau užprogramuotas, lyg ir

„natūralus“.

Kita biologinių veiksnių grupė – psichofiziologiniai veiksniai. Jie dažniausiai yra

sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per

daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime. Čia galima priskirti

nesutarimus su draugais, tėvais, mokytojais. Geriantys tėvai toli gražu nėra pavyzdys

vaikams. Vaikai matydami girtuokliaujančius tėvus gali taip pat pasekti jų pavyzdžiu. O

neretai taip ir būna. Tokiems tėvams nesvarbu, ką veikia jų vaikas. Jie jo neauklėja,

nekontroliuoja. Tuomet vaikui atviri visi keliai, jis ką nori, tą ir daro. O dažniausiai daro

tai, kas vadinama nusikalstama, neteisėta veikla. Tai ir narkotikų bei alkoholio vartojimas,

ir chuliganizmas, plėšimai, užpuolimai, vagystės. Visa tai galima pavadinti deviantiniu

elgesiu.

Kita grupė – fiziologiniai veiksniai, jie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį,

fizinį nepatrauklumą. Tai daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių

reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją

bendraamžių tarpe. Neretai pasitaiko tokių atvejų, ypač mokyklose, kai bendraamžiai

tyčiojasi dėl vaiko išvaizdos. Ypač paaugliai į tai labai jautriai reaguoja. Jie yra

nepatenkinti savo išvaizda, yra blogos nuomonės apie savo išvaizdą, savikritiški. Ir jei

draugai pasako kažką negero, tai dar labiau sustiprina vaiko savikritiškumą. Tokiu atveju

atsiranda nenoras lankyti pamokas, bendrauti su draugais. Tuomet, galimas daiktas, vaikas

gali įsitraukti į asocialią grupę. Ten jis mano rasiąs supratimą, pritarimą bei palaikymą.

Asociali grupė – tai savaime susiformuojanti bendrija, kurią vienija bendra patirtis

ir tarpusavio priklausomybė, tam tikras organizuotumas, asocialios veiklos planavimas bei

atlikimas, taip pat smurto ir bauginimo atmosferos sukūrimas. Gali būti kad ir būdamas

asocialios grupės nariu vaikas sulauks pašaipų dėl jo išvaizdos, bet tai laikina. Jam

užtektų pataikauti kitiems grupės nariams, pritarti jų sprendimams ir juos vykdyti ir jis jau

16

bus jų akyse lygiavertis su kitais grupės nariais. Asocialioje grupėje išvaizda neturi didelės

reikšmės. Svarbiausia būti jos nariu, laikytis jų taisyklių.

Deviantinio elgesio paauglių poreikiai viršija jų išgales. Jie dažnai patiria vidinį

konfliktą, kurio priežastis – prieštaravimas tarp siekimo įtvirtinti savo asmenybę ir

nesuvokto nepasitikėjimo savo jėgomis. Nors šie paaugliai dažniausiai pervertina save,

kelia sau pernelyg aukštus tikslus, jiems būdingas nepasitikėjimo savimi jausmas, kurį

nulemia nuolat patiriamos nesėkmės: nesiseka mokslas, prasti santykiai su bendraamžiais,

nepalankus suaugusiųjų vertinimas. Paaugliai dažnai stengiasi sumažinti nesėkmės poveikį

savęs vertinimui, priskirdami nepasisekimo priežastis išoriniams ir situaciniams

veiksniams. Remiantis G.Valicku (1997) išskiriamos keturios pagrindinės nesėkmių

aiškinimo strategijos:

1) savo nesėkmes bando paaiškinti nekontroliuojamomis ir nuo jų

nepriklausančiomis išorinėmis jėgomis (likimu, nepalankių aplinkybių susiklostymu);

2) nesėkmės atveju nurodoma, kad buvo sunkios užduotys, nepakako informacijos

arba ji buvo klaidinga, trūko laiko, t.y. pabrėžiamas objektyvių užduočių sunkumas;

3) nesėkmė aiškinama motyvacijos stoka (tiriamieji teigia, kad jie ir nesistengia

gerai atlikti užduočių);

4) patyrus nesėkmę stengiamasi sumenkinti sėkmės svarbą, rezultatus laiko

nereikšmingais, banaliais ir t.t.

Įtikinamai akademinių (ne)sėkmių priežastis ir jų rūšis nurodo N. L. Gage ir D. C.

Berliner, pateikdami ne tik grafinę schemą (žr. 1 pav.), bet ir paaiškindami jų praktinį

veikimą. Pavaizduotoje schemoje išsiaiškinus, kuriai grupei priklauso užduoties

nesėkmingo įvykdymo priežastys, įmanoma teisingai parinkti priemones joms šalinti.

Tiesa, ne visi moksleiviai tiki savo gabumais ir pastangomis kaip sėkmę lemiančiais

veiksniais, todėl, pradėję kokią nors veiklą, jie jau laukia nesėkmės. Ir vis dėlto, pagal N.

L. Gage ir D. C. Berliner, tie, kurie „visada priskiria sėkmę arba nesėkmę savo pačių

elgesiui (asmeninėms pastangoms arba gabumams), sakoma, kad jų įsivaizduojamų

priežasčių kilmės šaltinis yra vidinis. Tų, kurie paprastai priskiria savo sėkmę arba

nesėkmę laimingam arba nelemtam atsitiktinumui ar užduoties sunkumui, įsivaizduojamos

priežastys turi išorinį kilmės šaltinį.“ (N.L.Gage, D.C.Berliner 1994.- P.275). Suprantama

N. L. Gage, D. C. Berliner aktualus tas minėtų mokslininkų tyrimais nustatytas priežasčių

aspektas, kuris atskleidžia nesėkmingą užduoties įvykdymą arba nesimokymo argumentus

(1994).

17

1 pav. Nesėkmingo mokymosi priežastys (pagal N. L. Gage, D. C. Berliner)

Kaip matyti iš schemos, galimos įvairios įsivaizduojamų priežasčių kombinacijos –

mokinio įsivaizduojamų priežasčių interpretavimas: vidinė, stabili, nevaldoma – „Aš

negabus skaičiams“ (sugebėjimai); vidinė, stabili, valdoma – „Aš tingiu mokytis“

(pastangos); vidinė, nestabili, nevaldoma – „Kai turiu dirbti vėlai vakare, iš ryto būnu kaip

pritrenktas“; vidinė, nestabili, valdoma – „Buvau per daug pavargęs po pobūvio vakar

vakare, todėl negalėjau gerai atsakinėt“. Išorinė, stabili, nevaldoma – „Ši mokytoja visus

sukerta – ji tokia šykšti pažymiams“; išorinė, stabili, valdoma – „Šis mokytojas nė vieno

iš mūsų negerbia“; išorinė, nestabili, nevaldoma – „Kai kada pataikau išmokti, ko klaus, o

kai kada ir ne“ (laimės dalykas); išorinė, nestabili, valdoma – „Šią savaitę namuose buvo

daug svečių“ (N. L. Gage, D. C. Berliner, 1994, p.274). Tačiau autorės nagrinėjamos

temos atveju reikšmingiausias junginys, kai netinkamai atliktos užduoties priežastis yra

vidinė, stabili ir nevaldoma. Šiuo atveju mokiniai jaučiasi bejėgiai, netiki, kad pastangos

padės pasiekti gerų rezultatų, t. y. tinkamai patenkinti saviugdos poreikį. Tokioje

situacijoje paaugliams itin svarbus suaugusiųjų išreikštas pasitikėjimas jų sugebėjimais,

naujų galimybių suteikimas ar pan., bet jokiu būdu ne išsakomas pyktis, jų (paauglių)

užuojauta ar tėvų skiriamos bausmės dėl nesėkmingai įvykdytos užduoties.

Agresyvumas vaikystėje, o ypač paauglystėje yra daugiau ar mažiau natūralus,

nulemtas biologinių, hormoninių pakitimų. Tačiau vieniems paaugliams kyla tokio

pobūdžio problemų, o kitiems – ne. Kodėl?

Pirma paauglio bėda yra agresijos, kaip problemų sprendimo būdo, išpažinimas.

Gali būti, kad to išmokti padeda madinga paaugliška terpė, bendras fonas: tiek

žiniasklaida, tiek kompiuteriniai žaidimai tarsi įteigia paaugliui, kad pasaulis yra

džiunglės, kuriose gali išlikti tik agresyviai valdydamas ir žemindamas kitus.

Antras paauglystei būdingas reiškinys - tapatumo ieškojimas. Paaugliai dažniau

susitapatina su neigiamu herojumi. Teigiamas herojus yra mažiau priimtinas, nes siejamas

su suaugusiųjų pasauliu o paauglio nuostata suaugusiųjų atžvilgiu yra neigiama,

Įsivaizduojamos priežastys

Vidinė Išorinė

Stabili Nestabili Stabili Nestabili N

eval

dom

a

Val

dom

a

Nev

aldo

ma

Val

dom

a

Nev

aldo

ma

Val

dom

a

Nev

aldo

ma

Val

dom

a

18

prieštaringa. Taigi herojus – blogietis kopijuojamas, pamėgdžiojamos jo manieros, kalba,

elgesio būdas. Susitapatinamas ir prieštaravimas paaugliams natūralūs dalykai. Šitaip

ieškoma savęs ir reiškiamasi tokiu suaugusiems nepriimtinu būdu.

Trečia galima deviantinio elgesio priežastis – menkavertiškumo jausmas. Jis

priklauso nuo to, kaip vaikas auga, kokias sąlygas turi asmenybei vystytis, realizuoti, ar jis

yra spiečiamas į kampą, kiek jis save myli, ar nemyli. Kartais vienintelis saviraiškos būdas

– būti dideliam ir stipriam, t. y. elgtis agresyviai – „kai manęs bijo, kai kitus valdau jėga,

jaučiuosi stiprus ir drąsus“.

Dar vienas svarbus fiziologinis paauglių psichologinių problemų šaltinis yra

hormonų aktyvumo padidėjimas. Jau vien dėl bręstančio kūno, viduje vykstančių

hormoninių reakcijų pokyčių, paaugliai gali tapti labai jautrūs ir irzlūs. Tai reiškiasi

audringu afektiniu reagavimu. Jų nervų sistema dar ne visada pajėgi atlaikyti stiprius ir

ilgalaikius monotoniškus dirgiklius, tad dažnai tokiais atvejais ima veikti slopinimas.

Paauglį gali neigiamai paveikti gausybė įspūdžių, stiprūs nerviniai sukrėtimai, ilgai

lauktas jaudinantis įvykis. Vieni dėl to patiria slopinimą, tampa vangūs, abejingi,

apsiblausę ir išsiblaškę, kiti – irzlūs ir nervingi, ima pažeidinėti drausmę – kartais visiškai

jiems nebūdingai, o kartais ir visai beprasmiškai.

Ypač deviantiškam paaugliui sunku valdytis, kontroliuoti savo elgesį. Jie sutrinka,

nerasdami žodžių savo jaučiamam pykčiui išreikšti, sunkiau supranta aplinkinius:

klaidingai mano juos esant nusiteikusius priešiškai. Jie nesugeba kontroliuoti savo

impulsų, greitai sudirgsta, yra netolerantiški, sunkiai supranta net save pačius.

Apibendrintai visus šiuos faktorius galima sugrupuoti (žr. 2 pav.):

19

Neigiamas šeimos poveikis; Neteisingas auklėjimasšeimoje; Suaugusių asocialios veiklospoveikis

G.Kvieskienė

Mokymo

motyvacijos stoka

L.Rupšienė

Materialinis ir dvasinis skurdas; Nepalanki šeimos socialinė padėtis; Išsilavinimo kokybė; Lyčių diskriminacija; Alkoholio ir narkotikų poveikis

R.Žukauskienė, S.Ignatavičienė

Auklėjimo klaidosšeimoje; Nesėkmės mokykloje Bendraamžių ignoravimas;Smurtas ir prievarta

G.Valickas

DEVIANTINIS

ELGESYS

2 pav. Vaikų ir paauglių deviantinį elgesį lemiantys faktoriai.

Kaip matome iš 2 pav. daug vidinių bei išorinių faktorių veikia vaiką. Ypač dažnai

rizikos grupės vaikas būna priverstas keisti savo norus ir įpročius, atsiranda

nepasitikėjimas savimi bei kitais. Vienus jausmus keičia kiti, kurie gali būti deviantinio

elgesio atsiradimo pradžia.

Laiku nekreipiant dėmesio į vaikų ir jaunesnių paauglių mažesnius prasižengimus

susiformuoja tipiškas deviantinis elgesys, kuriam būdinga: savavališki ir nuolatiniai

20

išsisukinėjimai nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo, pabėgimai iš namų bei

valkatavimas, alkoholinių gėrimų vartojimas, girtavimas, narkomanija bei su tuo susijusi

asociali veikla, antivisuomeniška seksualinio pobūdžio veikla, bandymai nusižudyti“ (I.

Leliūgienė, 2003, p. 67).

Galima teigti, kad pagrindinės priežastys priklausiančios nuo pačio paauglio ir

įtakojančios jo deviantinį elgesį būtų:

nepakankamas pasitikėjimas savo gebėjimais mokytis;

nesugebėjimas organizuotai ir planingai veikti;

pagarbos suaugusiesiems, mokytojams stoka;

nepakankami socialiniai įgūdžiai;

išskirtinis dėmesio poreikis;

nesugebėjimas užmegzti artimesnių ryšių su kitais vaikais;

nuovargis (pernelyg vėlai eina miegoti ir todėl nesugeba susikaupti kitą dieną);

sveikatos sutrikimai (bloga klausa, rega, t.t.);

hiperaktyvumas;

potologinis elgesio sutrikimas.

Mokykla: tai antras paauglio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir

mokykla gali lemti, kad paauglys pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė

padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti paaugliams žinių, įgūdžių,

nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų paauglį visuomenei priimtina kryptimi.

Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į

nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali

pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai,

antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai paauglys yra pašalinamas

iš mokyklos už nusižengimus, ir paprasčiausiai jis neturi kur dėtis.

Pauglių polinkį į deviantinį elgesį nemaža dalimi lemia priežastys, susijusios su

mokykla ir su jos organizacija:

nėra aiškaus požiūrio, koks elgesys yra nepriimtinas, todėl kyla nesutarimų tarp

mokytojų ir švietimo skyriaus;

nepakankamas paskatinimas už pageidaujamą vaiko elgesį;

bausmių taikymas vaiko elgesiui koreguoti, ignoruojant vaiko pastangas pasikeisti;

nuolatiniai konfliktai mokyklos viduje tarp mokytojų ir administracijos;

pernelyg daug taisyklių, tai sukelia painiavą;

netinkamas mokinių paskirstymas: vienoje klasėje ar mokykloje per daug

problemiškų vaikų;

21

netinkamas mokymo planas (programa) arba jo pateikimas;

mokymosi lygis per aukštas, per žemas (per sunkios arba per lengvos užduotys);

nevykęs pamokų laiko paskirstymas;

nevykęs mokyklos pastatų išdėstymas.

Nemažą reikšmę deviantinio elgesio formavimuisi turi ir priežastys susijusios su

klase:

blogai suplanuotos pamokos;

nevykęs mokymo ir saviugdos organizavimas (nėra diferenciacijos);

mokytojo arba mokinių vėlavimas į pamokas;

mokiniai nesugeba suprasti užduočių, nes instrukcijos pateikiamos neaiškiai arba

klasėje pernelyg didelis triukšmas;

nejauki, netinkamai įrengta klasė (kabinetas);

įvertinimo nebuvimas;

dėmesį blaškanti aplinka;

nepakankama erdvė, nepakankamas kėdžių kiekis, daug mokinių vienoje klasėje;

konfliktas tarp mokinių prieš pamoką arba pamokos metu, darantis įtaką vaikų

darbingumui;

asmeninės mokytojų antipatijos vaikams.

Paauglių deviantinio elgesio formavimuisi įtaką daro ir kriminalinės justicijos

institucijos: šios institucijos su paauglių nusikalstamu elgesiu taip pat yra susiję –

pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado spragų, t. y. pereinant iš

totalitarinio režimo į demokratinį, įvyko daug pokyčių ir teisinėje sistemoje.

Kalbant apie teisinę sistemą, galima pastebėti ir tai, kad kovos su paauglių

nusikaltimais priemonės nėra efektyvios. Dažnai taikomos griežtos bausmės (laisvės

atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, paaugliui sunku

pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų

priemonių ir vėl nusikalstama. Principas paprastas: kaip yra elgiamasi su paaugliu, taip ir

jis elgiasi su aplinkiniais.

Įtakos paauglių deviantinio elgesio formavimuisi daro neformalios grupės: tai

paauglių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali paaugliui turėti didelę reikšmę,

ypač tuomet kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas

vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį paauglių

poreikių, o ir patys paaugliai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie dažniausiai

draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo.

Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau paauglys čia randa šeimos,

22

mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią

grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti

tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui,

neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą paauglį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti

neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto įtvirtinimo

priemonė (G. Kvieskienė, 2003).

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad paaugliai į neformalias grupes gali būti

įtraukiami ir suaugusiųjų, kadangi paaugliai dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti

reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami paauglį

antisocialiems veiksmams, žinodami, kad už šiuos veiksmus paaugliai dėl savo amžiaus

nebus baudžiami (G. Kvieskienė, 2003).

Neužimtumas taip pat daro įtaką paauglių deviantiniam elgesiui: šiuo metu tai

ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įsidarbinimo, ir laisvalaikio

organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko.

Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia

reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Paaugliai

neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač

sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos galimybės įsitraukti į bet kokią veiklą.

Labai svarbų poveikį asmenybės socializacijai daro žiniasklaida, ypatingai

televizija. Agresyvaus turinio filmų žiūrėjimas skatina vaikų agresyvumą. Remiantis G.

Kvieskiene (2003) galima teigti, kad kuo daugiau smurto ir prievartos yra

demonstruojama žiniasklaidoje, tuo dažniau paaugliai agresiją laiko problemų sprendimo

priemone.

1.3. Šeimos įtaka deviantinio elgesio formavimuisi

Šeima yra pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų,

lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės,

moralės, t. t. Vaikai mokosi iš tėvų. Tėvai savo ruožtu saugo vaiką nuo socialiai

nepriimtinų normų perėmimo. Tačiau tai gali ir neįvykti, ir tokiu atveju vaikas gali būti

orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo

gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten

išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. Prie deviantinio elgesio gali

23

atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu,

auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti

vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai

iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti,

kad paaugliai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau

galimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo

bendraamžių taip nesinori.

Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę. Joje yra

tenkinami pagrindiniai bendravimo poreikiai, bręsta ir realizuojasi visi vaiko pagrindiniai

sumanymai bei planai. Todėl šeimos reikšmė tiek vaikams, tiek paaugliams yra labai

svarbi, nes beveik neįmanoma rasti bent vieną socialinį ar psichologinį elgesio aspektą,

kuriam tėvai nedarytų įtakos. Paauglių elgesys labiausiai priklauso nuo socializacijos

proceso sėkmės.

Socializacija – tai procesas, kurio metu išmokstama ir internalizuojama tam tikros

kultūros tinkami požiūriai, vertybės, įsitikinimai bei elgesio būdai. Socializacijos procesas

vyksta visą mūsų gyvenimą. Individą veikia visi veiksniai iš esmės, tačiau labiausiai yra

akcentuojami tik tam tikri veiksniai, kurie turi didelę reikšmę individo formavimuisi – tai

šeima, mokykla, draugai bei žiniasklaida. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką

vykdant paauglių deviantinio elgesio prevenciją; kaip teigia G. Kvieskienė (1999), L.

Rupšienė (2000) šeima yra pirmasis bei pagrindinis veiksnys galintis paskatinti

deviantinio elgesio užuomazgas..

Pagrindiniai vaiko deviantinio elgesio vystymąsi nulemiantys faktoriai šeimoje

yra: šeimos harmonijos ir disharmonijos laipsnis, tėvų – vaikų tarpusavio santykių

pobūdis, tėvų reakcijos į netinkamą vaiko elgesį, tarpusavio santykių atmosfera tarp brolių

ir seserų. Kalbant apie šeimą, galima paminėti ir tai, kad siekti tikslo visuomenei

nepriimtinais būdais paauglys gali pradėti ir dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo

funkcijų susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo

vaikams, o kartais net nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan.

Prie auklėjimo sutrikimo galima priskirti tokį tėvų elgesį, kaip jėgos naudojimas šeimoje

(tai matydamas vaikas gali imti manyti, kad teisus tik stipresnis), tikslo siekimo bet

kokiomis priemonėmis pateisinimas ir pan. Tokiose šeimose nepilnamečiui

neužtikrinamos sąlygos normaliam vystymuisi, vaikai gali nelankyti mokyklos, atsilikti

nuo savo bendraamžių, ieškoti panašių į save ir pan. (L.Rupšienė (2000)).

Dažnai girdime sakant: „sunkūs vaikai“, „sunkus amžius“. Ir kur kas rečiau

girdime – „sunkūs tėvai“. O juk daugelis paauglystės klaidų, sunkumų kyla kaip tik dėl

24

suaugusiųjų kaltės. Anot G.Valicko (1997), deviantai augo daug nepalankesnėmis

sąlygomis negu kiti jų bendraamžiai. Iš nepalankių asmenybės formavimosi sąlygų

šeimoje dažniausiai išskiriamos tokios:

nedarni ir nepilna šeima (tėvo ar motinos nebuvimas, skyrybų pasekmės,

nuolatiniai tėvų nesutarimai ir konfliktai);

alkoholio ir narkotikų vartojimas šeimoje;

emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų nepastovumas bei emocinė deprivacija;

netinkamas auklėjimo stilius;

skurdas;

prievarta ir smurtas šeimoje ir pan.

Remiantis 2004 m. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu Vilniaus

universiteto Sociologijos katedros mokslininkų atliktu tyrimu „Delinkventai Lietuvos

mokyklose“ (Dobryninas, Poviliūnas, Tureikytė, Žilinskienė, 2004) , galima teigti, kad

daugiausia mokinių deviantų yra iš šeimų, kuriose tėvai arba globėjai yra bedarbiai arba

nekvalifikuoti darbininkai: mokytojų nuomone, vaikai iš šių šeimų vidutiniškai sudaro

atitinkamai 29 proc. ir 20 proc. mokyklos deviantų. Tai seniai kriminologijoje aprašytas

fenomenas: delinkventai visada buvo labiausiai siejami su „žemesnės klasės“ šeimomis.

Delinkventams priskirtų vaikų iš šeimų, kuriose tėvai arba globėjai dirba vadovaujantį

darbą, yra specialistai ar tarnautojai bei ūkininkai, dalis reikšmingai nesiskiria, nors galima

įžvelgti tendenciją, kad iš aukštesnio socialinio ekonominio statuso šeimų delinkventams

priskirtų mokinių yra truputį mažiau, o iš žemesnio – daugiau (Dobryninas, Poviliūnas,

Tureikytė, Žilinskienė, 2004).

Pasak R.Žukauskienės (1999) žiauriai baudžiami namie vaikai yra agresyvūs su

kitais vaikais, su ugdytojais ir kitais žmonėmis, jie daugiau nusikalsta paauglystėje.

Galima išskirti šias pagrindines auklėjimo klaidas, kurios lemia deviantinį elgesį:

sąmoningos ir organizuotos pedagoginės veiklos stygius, kol vaikas nedidelis, ir

skubotos auklėjimo priemonės, stengiantis pašalinti vaiko neišsiauklėjimo spragas;

vaikams suteikiama laisvė, kuriai jie neparengti;

per didelis tėvų griežtumas, kol vaikai maži, ir nemokėjimas vadovauti jų

doroviniam brendimui paauglystėje, kai vaikai sukyla prieš perdėtą valdingumą;

nesugebėjimas suvokti amžiaus tarpsnių ypatumų ir atsižvelgti į juos;

nenuoseklūs ir nesuderinti tėvų ir kitų vyresnių šeimos narių pedagoginiai

veiksniai;

neprotinga tėvų meilė;

tiesioginių auklėjamųjų poveikio priemonių pervertinimas;

25

„urminis“ auklėjimas;

nuolatinis moralizavimas,

Daugelis tėvų, auklėdami savo vaikus, iš visų galimų poveikio priemonių

pirmenybę teikia fizinei prievartai ir griežtoms fizinėms bausmėms. Smurtą patyrusių

vaikų kognityvinė branda dažniau atsilieka nuo jų bendraamžių. Jie prasčiau suvokia kitų

žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga prasta

savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai. Anot G.Valicko (1997) vidurinėje

vaikystėje ir paauglystėje ypač išryškėja prievartą patyrusių vaikų bei paauglių adaptacijos

problemos: jie yra išsiblaškę, hiperaktyvūs, nedraugiški, nepasitikintys kitais žmonėmis

bei labai agresyvūs. Kaip liudija kai kurių tyrimų rezultatai, agresyvūs nusikaltėliai

vaikystėje dažniausiai būdavo atstumiami tėvų, išgyvendavo jų priešiškumą, nuolat

patirdavo fizines bausmes ir pan. R.Campbell (2000) įsitikinęs, kad pagrindinis pavojus,

kuris gresia vaikui visą gyvenimą – tai jo pyktis. Nevaldomas pyktis gali labai pakenkti

vaikui ar net jį pražudyti (Campbell, 2000, p. 7).

Kitas svarbus veiksnys, lemiantis įvairius elgesio sutrikimus, – emocinis

atstūmimas, tai yra abejingumas vaikui, jo dvasinių poreikių ignoravimas, vaiko

sutapatinimas su nemaloniais įvykiais ar kliūtimis, bet kokių vaiko veiksmų kritiškas bei

užgaulus vertinimas ir pan. Patirtas emocinis atstūmimas gali sukelti tokias neigiamas

pasekmes:

padidintą priklausomybę arba gynybišką nepriklausomybę;

agresyvumą;

emocinį nejautrumą;

sumenkintą savęs vertinimą;

neigiamą pasaulio sampratą;

emocinį nestabilumą .

26

Neharmoningas auklėjimo stilius; Nepastovus, konfliktinis bendravimo ir auklėjimo stilius; Asocialus stilius – smurtas, prievarta, žiaurus elgesys I.Leliūgienė

Asociali šeima – tarp šeimos narių nėra deramo ryšio

Z.Bajoriūnas

Agresyvi šeima – fizinės jėgos naudojimas; Hedonistinė šeima – šeima nesirūpinanti dabartimi; Avantiūristinė šeima – siekimas praturtėti pažeidžiant įstatymus. R.Žukauskienė, S.Ignatavičienė

Autokratinis auklėjimo stilius: vaikai bijo tėvų; Liberalusis stilius: šeimoje viskas leidžiama. A.Petrulytė

Deviantinis elgesys

3 pav. Šeimos auklėjamosios kryptys, sąlygojančios deviantinį elgesį

Analizuojant 3 pav. mokslininkų požiūrius į šeimos auklėjamosios orientacijos

kryptis, stimuliuojančias deviantinį elgesį, įvairių mokslininkų nuomonės sutampa.

Palyginus įvairių mokslininkų nuomonę, galima daryti išvadą, kad pagrindinės

deviantinio elgesio priežastys susijusios su šeima yra šios:

netvarkingi (šiurkštūs, triukšmingi) kaimynai, kurie daro įtaką supratimui apie

priimtiną elgesį;

krizė namuose, tokia kaip skyrybos, vieno kurio iš tėvų mirtis arba konfliktas

šeimoje;

šeima nemano, kad svarbu gauti išsilavinimą;

27

šeimoje yra per daug ar per maža kontrolės;

vyresnių brolių ar seserų blogas elgesys arba dykinėjimas, kurį tėvai laiko

priimtinu;

pernelyg daug pinigų ir per daug privačios nuosavybės;

pernelyg daug pareigų vaikui tenka namie, ir tai turi įtakos vaiko elgesiui

mokykloje;

dėmesio namuose stoka;

per dideli arba per maži tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu.

Jeigu tėvai ir mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis nusikalsta (dalis

bendraamžių jam pritaria dažniausiai) jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko

aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas įvairiai baudžiamas, jis gali ir toliau elgtis

deviantiškai, kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo

dėmesio.

Suprantama, vien tik tėvų auklėjimo klaidos tiesiogiai negali nulemti deviantinio

elgesio. Tačiau kai prie šių klaidų prisideda kitos priežastys tikimybė tokiam elgesiui

formuotis žymiai padidėja. Apibendrinant galima teigti, kad blogi tarpasmeniniai santykiai

šeimoje, meilės ir savitvardos nebuvimas, bausmės visada sukelia nerimą ir nervingumą,

dažnai ir apatiją net neapykantą. Vadinasi, tėvams reikia labai gerai apgalvoti, kaip

drausminti vaikus ir paauglius (ypač deviantinio elgesio), nes bausmės (fizinės, plūdimai,

moralizavimai) nėra naudingos. Šio teiginio teisingumą liudija pedagogikos taisyklė:

„Blogi metodai duoda blogus rezultatus“, liaudies išmintis „Kaip šauksime, taip atsilieps“

ir fizikos dėsnis „Kiekvienas veiksmas gimdo atoveiksmį“.

28

2. PAAUGLYSTĖS PSICHOLOGINIAI PEDAGOGINIAI

ASPEKTAI

2.1. Paauglystės amžius ir ypatumai

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai

formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas.

Labai dažnai šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių

deviantiškos asmenybės susiformavimą.

Paauglystės amžius- pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus

tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas

virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šiuo periodu vyksta

visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius – fiziologinius, intelektualinius

pokyčius.

Paauglystė visada yra perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Nepaisant

skirtumų, psichologų apibendrinti tyrimai parodė, kad šis pereinamasis laikotarpis

pasižymi bendrom savybėm, būdingom visiems paaugliams:

• auga fizinės ir intelektualinės galimybės;

• didėja gebėjimas analizuoti ir vertinti aplinkos reiškinius;

• auga reikalavimai paaugliui – įskaitant ir pareigą atsakyti už teisės pažeidimus;

• keičiasi siekis pažinti aplinką, formuojasi vertinimas, tačiau tokio amžiaus asmens

ypatybė, reikšminga ir teisinei atsakomybei, tai gyvenimiškos patirties trūkumas,

kuris esant nepalankioms sąlygoms gali lemti:

a. neteisingą konkrečios situacijos vertinimą;

b. pasirinkimą idealu asmens, kurio požiūris ir siekiai yra antivisuomeniški;

c. neteisingą sąvokų, tokių kaip draugystė, vyriškumas, brandumas, drąsa

suvokimą;

d. elgesio pasirinkimą konkrečiu atveju remiantis emociniais faktoriais, o ne

aplinkybių reikšmės ir galimu elgesio pasekmių suvokimu;

e. nepasitikėjimą teisėtvarkos ir vaiko teisių apsaugos organais.

Ypatinga reikšmė teikiama artimiausios aplinkos žmonių nuomonei, sekimas jų

pavyzdžiu, normų priėmimas tų asmenų, su kuriais kartu leidžiamas laikas.

29

Šiuo laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo

socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje,

suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus. Paauglys nori būti

savarankiškas, nepriklausomas, trokšta, kad su juo būtų skaitomasi, todėl įvyksta

daugiausia konfliktų tarp šeimos narių.

Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties

periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat

pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, kai paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo

tapatumo krizę (Žukauskiene. R. 2002).

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Šiame

laikotarpyje įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų. Vienas iš pačių

svarbiausių momentų paauglio asmenybės vystimesi yra jo savimonė, poreikis suvokti

save kaip asmenybę. A.Gučo (1990) nuomone, savimonės formavimosi pradžia ir jos

tolesnis vystimasis paženklina visą paauglio psichinį gyvenimą, jo mokymosi pobūdį,

požiūrio į aplinką, į santykių su žmonėmis formavimąsi (A.Gučas, 1990, p. 211 – 213).

R.Žukauskienės (1998) teigimu, paauglystės laikotarpis padeda pasirengti suaugusio

žmogaus gyvenimui, t. y. „pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti

socialinių įgūdžių, reikalingų pilietiniam kompetentingumui palaikyti, profesijai pasirengti

darbinei veiklai bei vedybiniam ir šeimyniniam gyvenimui“ (R. Žukauskienė, 2002, p. 44

– 46). Kartu tai ir socialinis procesas. Paaugliai išgyvena taip vadinamą „subrendimo

jausmą“, t. y. laiko save beveik suaugusiais ir reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su

suaugusiais. Su tais, kurie nepripažįsta šito jų jausmo ir ignoruoja jų savarankiškumą, kyla

didesnių ar mažesnių konfliktų. R.Cambell (2000) įsitikinimu, šiandien daugelis paauglių

jaučiasi nemylimi, nereikalingi. Todėl išgyvena neviltį, bejėgiškumą, nepilnavertiškumą ir

numenkina save.

Bene svarbiausias reiškinys, kuris vyksta paauglio gyvenime šiuo pereinamuoju

laikotarpiu, yra jo noras, būtinybė pažinti patį save. Atsakymo į klausimą „Kas aš?“

radimas tampa pačiu svarbiausiu ir aktualiausiu uždaviniu. Šis kelias dažnai būna ilgas,

reikalaujantis labai daug vidinių pastangų, neretai skausmingas, bet tuo pačiu ir labai

naudingas, nes atsakymo radimas į klausimą „kas aš esu?“ skatina paauglį domėtis pačiu

savimi, padeda jam formuoti pažiūras į tam tikrus reiškinius, dalykus, turėti savo

nuomonę, susidaryti savo vertybių sistemą, kuria remiantis jaunas žmogus vertins, lygins

savo bei kitų veiksmus, jaus atsakomybę už savo poelgius. Paauglys keičia požiūrį į

bendraamžius, atitolsta nuo tėvų. Jis siekia nepriklausomybės, stengiasi paneigti visa tai,

nuo ko priklausė anksčiau, nori „pats tvirtai stovėti ant kojų“. Pradeda įsijausti į skirtingus

30

vaidmenis rūbais, elgesiu, kad įtvirtintų savo tapatybės (identiteto) pojūtį. Tik suvokęs

savo tapatumą paauglys pereina į suaugusiųjų pakopą.

Pasak A. Petrulytės (2003) gana dažnai paauglystė ir ypač paauglių amžiaus

tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problemišku konfliktišku audrų ir stresų

laikotarpiu. Tokia paauglių savijauta ir elgesys, ypač maištavimas, priešinimasis, tam tikra

prasme skatina visuomenės vystymąsi, verčia suaugusiuosius dar kartą patikrinti savo

vertybes, susimąstyti ar jie teisūs. Pasak autorės paauglystė yra tarsi nežinios laikas, kai

viena vertus, patikrinama daug jausmų, išgyvenimų, atsiranda norų siekių, kita vertus,

nežinai, ką reiškia vienas ar kitas dalykas, kaip reikėtų elgtis.

Pasak R Žukauskienės (1999) paaugliai jautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams

ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama

dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali

grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir alkoholį.

Bendraamžių grupė turi tam tikrą poveikį formuojantis asocialaus elgesio formoms, tačiau

svarbūs ir kiti socialiniai bei asmeniniai veiksniai. Labai svarbūs paauglio santykiai

šeimoje – kuo santykiai su tėvais blogesni, tuo paauglį lengviau paveikia bendraamžiai (R.

Žukauskienė, 1999, p. 322).

Paauglystės amžius – pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių.

Tai vaikų nuo 11 – 12 iki 15 – 16 metų raidos laikotarpis atitinkantis bendrojo lavinimo

mokyklos 5 – 9 klasės mokinių amžių. Paauglystės amžius dar vadinamas pereinamuoju,

nes tada tolydžio pereinama iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį

(www.paaugliai.lt/straipsniai/paauglys).

Ilgą laika paauglystės amžiaus tarpsnis buvo įvardijamas terminais,

apibūdinančiais sąvoka „vystymosi krizė“, pabrėžiančia negatyvius šio amžiaus aspektus.

Daug dalykų, leidžiamų suaugusiajam, draudžiama vaikui. Vaikystėje paauglys saistomas

visuomenės normų ir reikalavimų. Šios normos ir reikalavimai vaikui tampant suaugusiu,

keičiasi. Paauglio supratimas apie save kaip žmogų, jau peržengusį vaikystės ribas, lemia

jo persiorientavimą nuo vienų normų ir vertybių į kitas. Paauglio lygiavimasis į

suaugusius pasireiškia siekimu būti panašiam į juos išore, pritapti prie kai kurių jų

gyvenimo ir veiklos sričių, įgauti suaugusiųjų savybių, įgūdžių, teisių, privilegijų,

pirmiausia tų, kurios nusako ryškiausią suaugusiųjų skirtumą ir panašumą, palyginti su

vaikais.

Paauglys labai mėgsta bendrauti, kontaktus, jam svarbu aplinkinių aukštas

įvertinimas ir geras požiūris į jį. Todėl jis labai jautrus vertinimams (ypač jo galimybių),

reaguoja į sėkmę ir nesėkmę, stengiasi pasirodyti kuo geriau, pelnyti pritarimą, ypač

31

http://www.paaugliai/

žmonių, kurių įvertinimas ir požiūris jam turi didelę reikšmę. Paauglys gali mėginti save

labai įvairiomis formomis. Kai kuriems paaugliams baimė parodyti savo nemokėjimą,

nežinojimą yra varžymosi, nedrąsumo šaltinis.

Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei

žinoti savo poelgių asmeninę bei teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad

paauglys – tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius.

Nors įstatymai nepilnamečiams (atsižvelgiant į nepilnamečių socialinius – psichologinius

vystymosi ypatumus) numato tik dalinę teisinę atsakomybę, visgi reikėtų išskirti

vėlesniosios ir ankstyvosios paauglystės tarpsnius, kaip kintamąjį nustatant nepilnamečio

asmeninę atsakomybę prieš visuomenę už savo poelgius (www.paauglystė.lt)

Paauglystė civilizuotose visuomenėse visuomet buvo ir yra apibūdinama kaip

sunkus psichologiškai organizmo ir asmenybės brendimo laikotarpis, pasižymintis labai

stipriais prieštaringais išgyvenimais, emocijų ir elgesio sunkumais. Paaugliai yra jautresni,

greičiau ir smarkiau reaguoja į nusivylimus, apribojimus, gyvenimo pasikeitimus. Be to, į

realią aplinką ir joje esančius žmones jie žiūri negatyviau, nes ši tikrovė dažniausiai

neatitinka jų susikurto idealaus pasaulio vaizdo. Todėl ir agresyvus ar konfliktinis elgesys

šiuo amžiaus tarpsniu atrodo gana įprastas. Konfliktuodami su bendraamžiais ir

suaugusiais žmonėmis paaugliai tarsi tikrina savo įsitikinimus, išbando save, siekia

įtvirtinti save kaip atskirą, vientisą, nepriklausomą asmenybę. Tiesa, vien fiziologiniai ir

emociniai brendimo ypatumai ir nemažų psichologinių pastangų reikalaujančios tapatumo

paieškos nepateisina net ir šios agresijos ar nesutarimų su kitais. Dauguma paauglių

mokosi ar jau yra išmokę, ankstesne savo patirtimi įgiję tinkamų būdų, kaip išreikšti ir

patenkinti savo poreikius, kaip įtvirtinti ir atskleisti save, neskaudinant kitų. Tačiau dalis

paauglių tokios patirties neturi. Be to, jie itin stipriai ir egocentriškai yra susirūpinę, kad

būtų patenkinti tie jų esminiai poreikiai, kurie nebuvo patenkinti ankstyvoje raidoje. Antra,

šie paaugliai nemoka ar negeba tinkamai jų išreikšti, juolab patenkinti savo poreikius

socialiai priimtinu būdu.

Kaip teigia R.Žukauskienė (2002) psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada,

kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir

palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.

2.2. Paauglystėje kylantys sunkumai

„Lietuvoje daugėja smurtaujančių paauglių. Tai laiku nesuteiktos socialinės,

pedagoginės, psichologinės ar kitos švietimo pagalbos, kuria privalo pasirūpinti valstybė ir

32

http://www.paauglyst%C4%97/

visuomenė, rezultatas“, – įsitikinusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė

Šalaševičiūtė (Švietimo naujienos, www.zebra.lt/svietimas/).

Agresyvus ir net smurtinis paauglių elgesys kelia didelį susirūpinimą. Nemažėja ir

atvejų, kai agresija pasireiškia ne tik bendraamžių ar kitų žmonių atžvilgiu, bet yra

nukreipiama į save. Be to, ši agresija įgauna žiauresnių formų, dažnai tampa lemtingu

įvykiu, kainuojančiu žmonių gyvybes. Žinoma, padėtis Lietuvoje šiuo požiūriu nėra

išskirtinė. Pastarąjį dešimtmetį intensyvėjančiu paauglių smurtiniu elgesiu itin susirūpinę

ir Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vakarų Europos šalių teisėsaugininkai, teisėtvarkos,

socialinių ir ugdymo įstaigų darbuotojai, psichinės sveikatos priežiūros specialistai.

Nesunku pastebėti, jog gyvenimo tempai pastarąjį dešimtmetį yra žymiai greitesni,

nei ankščiau. Be to, mes išgyvename periodą, mokslinėje literatūroje vadinamą

pereinamuoju, arba transformacijos laikotarpiu. Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir

politinių procesų – didėjančio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymų

neatitikimo šių dienų aktualijoms – keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos.

Paaugliai yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana

sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti

neteisėtu būdu. Galima teigti, jog paauglys šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos

lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su paauglio nesugebėjimu

ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės,

atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą.

Paaugliai savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Realizuojant

savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo

būdu. Tai yra vienas pavyzdys, atskleidžiantis poreikių bei visuomenėje vyraujančių

vertybių neatitikimo pasekmes

Dažniausiai šiame amžiuje paaugliams iškyla daug problemų bendraujant su

suaugusiaisiais, daugiausiai įvairių konfliktų su tėvais. Pastarieji į savo atžalą vis dar linkę

žiūrėti kaip į vaiką, o jis bando ištrūkti iš tėvų globos, siekia tapti nepriklausomas.

Daugiausiai dėl šios priežasties paauglių ir suaugusiųjų santykiai yra konfliktiški.

Paaugliai yra linkę kritiškai vertinti suaugusiųjų nuomonę, patarimus. Tuo tarpu

bendraamžių nuomonė tampa svaresnė, ja labiau pasitikima. Keičiasi jauno žmogaus

santykių pobūdis su suaugusiaisiais: paauglys iš paklusnumo pozicijos bando pereiti į

lygiavertiškumo poziciją. Tuo pačiu keičiasi ir jauno žmogaus tarpusavio santykių pobūdis

su bendraamžiais: paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, siekiant įtvirtinti savo naujai

suvoktą poziciją, statusą, o esant nepalankiomis aplinkybėmis gali iššaukti tam tikrus

paauglio elgesio nukrypimus, deviacijas ar net įvairius asocialaus elgesio apraiškas.

33

http://www.zebra/

Įvairaus pobūdžio prasižengimai yra gana būdingi paaugliams. Įsitraukimas į

rizikingą ar nusikalstamą veiką, agresijos proveržiai ar polinkis elgtis asocialiai

paauglystėje yra dažniau norma, nei išimtis. Daugeliu atvejų toks elgesys yra laikinas,

epizodinis. Pasibaigus paauglystei, pasibaigia ir prasižengimai. Didžioji dalis paauglystėje

prasižengusių ar nusikaltusių žmonių suaugę būna socialūs (R. Jusienė, „Sunkūs“

paaugliai, arba kodėl paaugliai elgiasi agresyviai).

Remiantis 2004 m. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu Vilniaus

universiteto Sociologijos katedros mokslininkų atliktu tyrimu „Delinkventai Lietuvos

mokyklose“ (Dobryninas, Poviliūnas, Tureikytė, Žilinskienė, 2004), matome, kad

dažniausiai deviantiniu elgesiu pasižymi paaugliai.. Susiklosčius negatyvioms socialinėms

bei psichologinėms aplinkybėms paaugliai dažniau pažeidinėja elgesio normas, natūraliai

susikuria deviantinio elgesio paauglių grupė kurioms būdinga savita subkultūra: draugystė

yra nepastovi, agresija ir prievarta – esminis tarpusavio santykių elementas, vyksta

nuolatinė kova dėl statuso, laikomasi specifinių taisyklių ir kt. Šios grupės elgesio

pažeidimai ne visuomet yra sietini su teisės pažeidimais, tačiau jų poelgiai greitai ir

nesunkiai gali peraugti į nusikaltimus. Sistemingai pažeidžiantys elgesio normas paaugliai

yra susiję su keliomis deviantinio elgesio rūšimis:

sistemingai vengia lankyti mokyklą;

nuolat neatlieka namų darbų;

iššaukiantis bei provokuojantis elgesys su suaugusiais;

naudoja fizinę jėgą bei skriaudžia silpnesniuosius;

stipriai pasireiškiantys pykčio priepuoliai;

dažni ir pasikartojantys melavimai;

rūko bei vartoja alkoholį ir narkotikus.

G. Kvieskienė (1999, p. 71 – 72), kalbėdama apie rizikos grupės vaikus, atkreipia

dėmesį į vaiko nusižengimo prieš įstatymus faktorių, t. y. jų deviantiškumą. Jos teigimu,

deviantinio elgesio paauglių grupei dažniausiai priklauso šie paaugliai:

1. Kurie atliko bausmę auklėjimo ir drausmės įstaigose arba kurių bausmės

vykdymas yra atidėtas teismo sprendimu (socialinės – pedagoginės reintegracijos arba

reabilitacijos metodikos).

2. Padarę teisės pažeidimų, fiksuotų vidaus reikalų institucijose (socialinės –

pedagoginės reintegracijos arba reabilitacijos metodikos).

3. Turintys pedagoginių nuobaudų, fiksuotų mokyklos dokumentuose (pagalbos

prevencijos metodikos).

34

4. Turintys asocialaus elgesio požymių, tėvams paprašius ir klasės vadovui pritarus

(pagalbos prevencijos metodikos).

5. Beglobiai, valkataujantys, šiukšlynų, asocialių šeimų paaugliai, pripažinti vaikų

teisių apsaugos tarnybų arba pedagoginių institucijų (socialinė – pedagoginė reabilitacija).

6. Gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis, kurios gali skatinti

delinkventiškumą, tai patvirtinus socialinės paramos skyrių, vaikų teisių apsaugos tarnybų,

mokyklų vadovams (pagalbos prevencija).

7. Turintys kriminogeninės rizikos požymių (pagalbos prevencija).

8. Padarę nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų (socialinė – pedagoginė

reabilitacija).

9. Patyrę seksualinę prievartą ir kitą prievartą, rekomenduoti mokyklų psichologų,

psichologinių tarnybų ar vaikų psichiatrų.

Paauglys nori jaustis saugus, bet nevaržomas. Paauglystė – savo nepriklausomybės

ribų plėtimo amžius. Protestas prieš tėvų įkyrią kontrolę, griežtų taisyklių laužymas yra

būdas įrodyti pasauliui, kad jie yra, nes kitaip to išreikšti dar nesugeba, bet protingos,

argumentuotos taisyklės, užtikrinančios paauglių saugumą, parodo, kad jie tėvams rūpi.

Per didelė kontrolė skatina protestą ar pasyvumą, visiška laisvė – palieka paauglį vienišą ir

pažeidžiamą (I. Jusienė, www.saugus-vaikas.lt/skaitykla_4.html – 13k).

Vienas iš charakteringesnių negatyvių paauglių su deviantinio elgesio požymiais

bruožų yra jų nesugebėjimas numatyti savo elgesio pasekmių. Jie nesugeba suprasti, kad

toks elgesys gali iššaukti nepageidaujamą rezultatą. Jei paauglys iš ankstyvos vaikystės

pasitiki savimi, savo darbine veikla, mokslu, jam bus lengviau palaikyti draugystę, pajus

savo vertę. Jei jaučia savigarbą, tapatumas formuosis tolygiai. Jei viso to vaikystėje

nebuvo, tapatumo suvokimo procesas darosi fragmentiškas, paauglys nejaučia

visavertiškumo, pasitikėjimo savimi.

Deviantinio elgesio paaugliai dažnai sukelia problemų aplinkiniams savo

agresyviu, priešišku bei iššaukiančiu elgesiu. Tokiam paaugliui sunku valdytis,

kontroliuoti savo elgesį, jie sutrinka, nerasdami žodžių savo jaučiamam pykčiui išreikšti,

sunkiau supranta aplinkinius: klaidingai mano juos esant nusiteikusius priešiškai. Jie

nesugeba kontroliuoti savo impulsų, greitai sudirgsta, yra netolerantiški, sunkiai supranta

net save pačius. Tokie paaugliai išoriškai dažniausiai atrodo pasitikintys savimi, jie kaltina

kitus dėl iškilusių sunkumų.

Taigi, galima būtų išskirti tokius paauglystės laikotarpiui būdingus bruožus:

emocinis nebrandumas, nepakankamai išsivystęs gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus,

35

http://www.saugus/

nesugebėjimas suderinti norus su galimybėmis, tenkinant savo poreikius, padidintas noras

atrasti savo identitetą bei tapti suaugusiu.

Pagrindinės problemos paauglystėje:

Nusikalstamumas kaip paauglių deviantiško elgesio pasireiškimo forma

Nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumas visame pasaulyje yra viena iš

aktualiausių socialinių problemų. Paauglių nusikaltimai – dažniausiai vagystės, plėšimai ir

žaginimai, rečiau žmogžudystės ir kūno sužalojimai, vykdomi mokymosi, darbo,

gyvenimo, laisvalaikio praleidimo vietose, dažniausiai šiltuoju metų laiku. Dauguma

nusikaltimų planuojami, paaugliai jiems ruošiasi iš anksto, kartais pasitelkia technines

priemones.

Pagrindinę dalį nepilnamečių nusikaltėlių sudaro vaikinai. Daugelis merginų,

nuteistų laisvės atėmimu, sirgo venerinėmis, somatinėmis, psichinėmis ligomis, valkatavo,

užsiiminėjo prostitucija. Pavyzdžiui, rusų mokslininkų tyrimų duomenimis, ne tik

teisėtvarkos pažeidėjai vaikinai įtraukia merginas į nusikalstamą elgesį, bet ir merginos

stimuliuoja jaunuolių asocialius veiksmus ir grupinius nusikaltimus.

Didžiausia dalis nepilnamečių teisėtvarkos pažeidėjų 16 – 17 metų paaugliai;

daugelis jų dar iki baudžiamosios atsakomybės amžiaus (14 m.) buvo padarę teisėtvarkos

pažeidimų. Paauglių narkomanų tikrasis skaičius kelis kartus didesnis už oficialius

duomenis, skelbiamus teisėtvarkos ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų

(Nepilnamečių justicija Lietuvoje, www.nplc.lt.).

Dažniausiai paauglius į nusikaltimą pastūmėja nedarnios šeimos aplinka, jie, kai

praranda dvasinį ryšį su tėvais, susvetimėja. Tai sąlygoja vaiko nesaugumo pojūtį,

nuolatinį nerimą, kartais net mirties baimę. Nusikaltėlio asmenybę gali formuoti ir derami

emociniai ryšiai su tėvais, demonstruojančiais savo vaikams netesėtą elgesį visuomenėje.

Tokį požiūrį, tokią nuostatą vaikai lengvai pasisavina (Teisės apžvalga, www.nplc.lt).

Nepilnamečių nusikalstamumą skatina: nepalanki šeimos socialinė padėtis, mokslo

ir išsilavinimo prestižo nuosmukis bei tradicinės vertybinės orientacijos kaita,

nepilnamečių neužimtumas, girtavimas, narkomanija, tai pat paauglių laisvalaikio

neužimtumas (Teisės apžvalga, www.nplc.lt).

Narkomanija

Narkomanija- tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų vartojimas. Šia

liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo narkotinių medžiagų.

Narkomaną užvaldo viena mintis – kaip gauti narkotikų.

Narkomanija neatsiejama nuo nusikaltimo. Kadangi narkotikų siekiama bet

kokia kaina, žmogaus galimybės sąmoningai kontroliuoti elgesį labai sumažėja. Anksčiau

36

http://www.nplc.lt/

http://www.nplc.lt/

http://www.nplc.lt/

ar vėliau narkomanas, stengdamasis patenkinti savo potraukį, imasi nusikalstamos veiklos.

Lietuvoje narkomanija nesulaikomai plinta ir agresyviai skinasi kelią į jaunų žmonių

gyvenimą. Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo projekto Europos mokyklose (ESPAD)

ESPAD 03 tyrimo rezultatai rodo, kad bet kurį narkotiką bent kartą yra vartoję 15,6 proc.

15 – 16 metų moksleiviai. Suaugusiųjų narkomanų kvaišalų vartojimo tikslas – ramybės,

lengvumo siekimas. Paauglių – smalsumas (www.nkd.lt//Apklausos_ir_tyrimai).

Žinoma, kad narkomanija – tai pripratimas prie chemikalų, skatinančių euforiją. Šitie

chemikalai skirtingi ir sudėtimi, ir poveikiu.

Ypatingai pavojingas tokių narkotikų kaip kokainas, heroinas, ekstazi vartojimas

paragavęs įvairių narkotikų, paauglys pats toliau nusprendžia savo likimą. Tai savotiškas

mados siekimas. Šiuo metu labai populiarūs yra naktiniai klubai. Norėdamas išsilaikyti

gerą nuotaiką per visą vakarėlį, jaunimas turi būti gerai fiziškai pasiruošęs. Tokiu

vakarėlių metu greitai pradėjo plisti psichoaktyvios medžiagos, pvz.: užtenka vienos

tabletes, kad galėtų be pertraukos šokti visa vakarą maždaug 10 – 12 valandų.

Priklausomybę narkotinėms medžiagoms įtakoja daugybė įvairių tarpusavyje

susijusių priežasčių – genetinės, fiziologinės, psichologinės, socialinės.

Alkoholizmas

Vienas iš seniausiai žinomų narkotikų yra alkoholis. Tai legalus narkotikas, kurį

galima nusipirkti asmenims nuo 18 metų. Alkoholis kenkia visam organizmui, o ypač

nervų sistemai. Iš visų organų labiausiai nukenčia kepenys. Alkoholizmas – klastinga,

lėtinė, progresuojama ir mirtina liga.

Šiandien nepilnamečių alkoholizmas yra viena iš svarbiausių socialinių problemų.

ESPAD 03 programos apklausa atskleidė, kad blaivybė tarp 15 – 16 metų moksleivių

Lietuvoje nėra populiari. Abstinentų – moksleivių nebandžiusių alkoholinių gėrimų tiek

stipriai mažėja, kad yra tikimybė, jog tokių moksleivių kito tyrimo metu iš viso nebeliks.

Per ESPAD tyrimų laikotarpį Lietuvoje sistemingai mažėjo moksleivių, kurie buvo vartoję

alkoholį kelis kartus ir daugėjo, kurie vartojo keliolika ir daugiau kartų. Beveik pusė

berniukų ir trečdalis mergaičių nurodė vartoję alkoholį 40 ir daugiau kartų. Paauglystėje

tai jau pavojinga elgsena ir gresia priklausomybės išsivystymu

(www.nkd.lt//Apklausos_ir_tyrimai).

Daugiau nei pusė paauglių galvoja, kad alkoholis gali padėti jam atsipalaiduoti.

Gana didelis procentas, vartodami alkoholį tikisi užmiršti savo problemas, nori būti

draugiškesnis, pasijausti laimingesnis. Kad alkoholis pakenktų sveikatai žino dauguma

paauglių, tačiau tai tolimos alkoholio vartojimo pasekmės. Paaugliams tai daugiau

deklaratyvaus pobūdžio teiginys. Juk visi suaugę žino ir ne vienas jau yra nukentėjęs,

37

tačiau vartoja alkoholį. Absoliuti dauguma moksleivių nežino ar netiki priklausomybės

pavojumi, todėl tiki, kad galėtų nustoti gerti kada tik panorėję.

Paauglių alkoholizmui būdingi šie ypatumai:

1) emocijų, valios sferos sutrikimai (grubumas, agresyvumas, disforija (prislėgta

nuotaika), apatija, abejingumas, hipobulija ir t.t.);

2) pradėjus girtauti, liga greit progresuoja;

3) tipiniai alkoholizmo simptomai neryškūs;

4) dominuoja elgesio sutrikimai;

5) sulėtėja asmenybės vystymasis.

38

3. VAIKO MINIMALI IR VIDUTINĖ PRIEŽIŪRA

Šiemet, nuo sausio 1 d., įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir

vidutinės priežiūros įstatymas (Valstybės žinios: 2007-07-19 Nr.80-3214), kuris sudaro

teisines prielaidas sukurti šalyje vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą. Iki šiol

buvusi tvarka neleido tinkamai ir efektyviai spręsti vaikų socializacijos šeimoje,

mokykloje, viešoje vietoje problemų. Tokie vaikai ne tik neklauso tėvų, trukdo

bendraamžiams mokytis pamokose, bet ir vagiliauja, chuliganiškai elgiasi.

Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo tikslas – sukurti vaiko teises ir

teisėtus interesus bei visuomenės saugumo poreikius atitinkančią sistemą, taip pat vaiko,

turinčio elgesio sutrikimų, socializacijai, ugdymui bei socialinės, pedagoginės pagalbos

teikimui skirtą vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą, kuri padėtų įveikti

deviantinį elgesį bei išsiugdyti priimtino individualaus ir visuomeninio gyvenimo normas.

Vaiko minimali priežiūra - tai priežiūra, vykdoma pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą

Pastaruoju metu vis daugėja mokytojų ir visuomenės nusiskundimų dėl

nedrausmingų, linkusių nusikalsti, smurtaujančių vaikų, kurie, deja, gerai žino tik savo

teises, bet dažnai pamiršta pareigas. Priimtas įstatymas sukurs palankias sąlygas įvairiomis

pagalbos priemonėmis padėti vaikams taisyti jų elgesį. Be to, yra sustiprinamos

savivaldybių administracijų, mokyklų bendruomenių pozicijos sprendžiant nepilnamečių,

linkusių daryti teisės pažeidimus, socializacijos ir ugdymo klausimus“, – yra pasakiusi

buvusi švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė.

Įstatymas nustato minimalios ir vidutinės priežiūros principus bei priemones, šių

priemonių skyrimo, pratęsimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarką, taip pat vidutinės

priežiūros priemonių taikymo socializacijos centruose nuostatas.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros

įstatymo uždaviniai:

teikti kvalifikuotą pagalbą, siekiant teigiamų elgesio pokyčių;

sudaryti palankias socializacijos, resocializacijos ir ugdymo(si) sąlygas;

diegti žmogiškąsias vertybes, ugdyti asmenybės tapatumo ir priklausymo

bendruomenei jausmą, atsakomybės už savo poelgius supratimą, pagarbą žmogaus

teisėms ir laisvėms;

stiprinti ryšius su vaiko vystymuisi palankia aplinka.

39

Remiantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros

įstatymu (2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1238) vaiko minimali ir vidutinė priežiūra

grindžiama šiais principais:

Vaiko interesų ir gerovės pirmumo. Imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų,

svarbiausia – vaiko interesai. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia

jo gerovei, ir tam tikslui turi būti imamasi visų reikiamų teisinių ir administracinių

priemonių;

Vaiko dalyvavimo priimant su juo susijusius sprendimus. Vaikui turi būti

suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio su juo susijusio teisminio ar

administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą įstatymų nustatyta

tvarka. Į vaiko nuomonę, jeigu ji neprieštarauja jo interesams, privalu atsižvelgti;

Individualizavimo. Priimant su vaiku susijusius sprendimus turi būti atsižvelgiama į

vaiko amžių ir brandą, jo psichines ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos

ir kitas svarbias ypatybes;

Vaiko ugdymo atlikti pareigas ir jausti atsakomybę už savo poelgius šeimoje,

mokymo įstaigoje, darbe, socialinėje aplinkoje;

Neatskyrimo nuo šeimos, išskyrus kraštutinius atvejus – tuomet atskiriama kuo

trumpesniam terminui;

Priežiūros vykdymo kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos. Vaikui turi būti

skiriamos tokios minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės, kurias galima

veiksmingai taikyti neatitraukiant jo arba kiek įmanoma mažiau atitraukiant nuo jo

gyvenamosios vietos;

Vietos bendruomenės įtraukimo į vaiko priežiūros ir socialinės integracijos procesą.

Turi būti skatinamas kiek įmanoma glaudesnis vietos bendruomenės,

nevyriausybinių organizacijų, valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių,

organizacijų bendradarbiavimas.

Vadovaujantis įstatymu sukurta dviejų lygių sistema:

1 lygis – minimalios priežiūros, šis lygis yra savivaldybių kompetencija. Turintis

deviantinio elgesio sutrikimų vaikas yra įpareigojamas dalyvauti atitinkamose

programose, mokytis iki 16 metų ir vykdyti kitas įstatyme numatytas priemones.

2 lygis – mokyklos prevencinio darbo grupės veikla – spręsti prevencinio darbo

klausimus mokykloje vykdant teisės pažeidimų, alkoholio, tabako, narkotinių ir

psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo prevenciją, įgyvendinti šios

srities prevencines programas, organizuoti švietimo pagalbos teikimą mokiniui, mokytojui

ir vaiko atstovams.

40

Lietuvoje pradėjo veikti minimalios ir vidutinės priežiūros sistema, orientuota į

socialinės, pedagoginės, psichologinės ir kitos pagalbos teikimą vaikams teisėtvarkos

pažeidėjams bei turintiems deviantinio elgesio problemų. Įstatymiškai reglamentuojamas

sistemos veikimas, darbas su deviantiniais vaikais įgis sisteminį pobūdį. Savivaldybių

institucijos pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus turi ištirti

vaiko minimalios priežiūros priemonių poreikį ir imtis veiksmų šio įstatymo nuostatoms

įgyvendinti. Apskričių specialistai pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos

nustatytus kriterijus ištiria vaiko vidutinės priežiūros priemonės poreikį ir imasi veiksmų

šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti. Šiuo metu pradedamos diegti naujos smurto

prevencijos programos skirtos vaikams. Dalį priemonių įgyvendina Socialinės apsaugos ir

darbo, Sveikatos apsaugos ministerijos. Jų dėmesys iš dalies bus kreipiamas ir į

smurtaujančias šeimas. Su rizikos grupės vaikais ir jų tėvais dirba dienos centrai.

Nuo šiol atsižvelgiant į šeimos, mokyklos, teritorinės policijos įstaigos arba Vaiko

teisių apsaugos skyriaus prašymą, skiriant minimalias priežiūros priemones elgesio

problemų turintį mokinį galima įpareigoti lankyti vaikų dienos centrą, dalyvauti socialinio

ugdymo, reabilitacijos ir kitose programose, iki 16 metų mokytis pagal pradinio ir

pagrindinio ugdymo programas. Vaiką gali konsultuoti specialistas - psichologas arba

socialinis darbuotojas. Nuo šiol vaikui skirtos minimalios priežiūros priemonės yra

privalomos ir gali trukti nuo vieno mėnesio iki vienų metų, kol vaikui sueis 18 metų,

įstatymas leidžia vaikui skirti vieną arba kelias tarpusavyje suderintas minimalios

priežiūros priemones.

Vaiko atstovai pagal įstatymą, teritorinė policijos įstaiga, mokykla ar vaiko teisių

apsaugos tarnyba, kaip numatyta įstatyme, dėl nusižengusių vaikų turi teisę kreiptis į

vaiko nuolatinės ar gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorių

prašydama, kad savivaldybės administracijos direktorius skirtų vaikui minimalios

priežiūros priemonę ar kreiptųsi į teismą dėl leidimo skirti vaikui vidutinės priežiūros

priemonę.

Jeigu vaiko, kuriam buvo taikyta minimalios priežiūros priemonės, elgesys

nesitaiso, jis nevykdo paskirtų įsipareigojimų arba padarė baudžiamąjį nusižengimą, o

mokykla yra išnaudojusi visas švietimo pagalbos teikimo galimybes, jam gali būti taikoma

vidutinės priežiūros priemonė. Tokiu atveju, savivaldybės administracijos direktorius ar jo

įgaliotas asmuo kreipiasi į teismą ir, pastarajam davus leidimą, vaiką įstatyme nustatyta

tvarka gali siųsti į vaikų socializacijos centrą. Priežiūra vaikų socializacijos centre gali

būti skiriama iki 3 metų, bet ne ilgiau kol vaikui sueis 18.

41

Kur bus siunčiami vaikai, kuriems skirta vidutinės priežiūros priemonė? Planuojama, kad pirmame vaikų socializacijos centrų kūrimo etape nuo 2008 metų du minėti centrai mergaitėms ir berniukams bus įkurti Kauno apskrityje.

Tikimasi, kad nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistema bus suderinta su tarptautiniais standartais, bus išspręsta viena iš pagrindinių teisinio reguliavimo problemų – nepilnamečių patekimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus tvarka.

.

42

4. PAGRINDINIAI SOCIALINIO DARBUOTOJO, PEDAGOGO

DARBO METODAI, KOREGUOJANT DEVIANTINĮ PAAUGLIŲ

ELGESĮ

Individualų socialinį darbą galima apibūdinti, kaip vertybių sistemą, naudojamą

socialinių darbuotojų, teikiančių pagalbą deviantinio elgesio paaugliui, jo šeimai,

sprendžiant psichologines, socialines, ekonomines problemas, palaikant individualų ryšį

su jais. Kiekvienas žmogus siekia patenkinti savo poreikius ir išvengti frustracijos, bei

išlaikyti pusiausvyrą, todėl kai susiduriama su paaugliu turinčiu sunkumų svarbiausia yra

pajusti ir suvokti tų problemų esmę jų sudėtingumą ir kiek tai trukdo ar griauna individo

normalų gyvenimą, kokios yra paauglio galimybės ir jėgos, kurių pagalba jis privalo

įveikti sunkumus.

Svarbiausias socialinio darbo su deviantinio elgesio paaugliais tikslas – padėti

padėti išspręsti problemą ir surasti bei išlaikyti pusiausvyrą įvairiose gyvenimo situacijose.

Pagrindinis darbo su deviantiniais paaugliais tikslas – kad jie neprasižengtų ar

nekartotų prasižengimų, kad nelaužytų įstatymų. Kitas, ne mažiau svarbus, tikslas – kad

deviantiški paaugliai geriau suprastų save, savo elgesio padarinius, įgytų įgūdžių, būtinų

socialiai priimtinam ir asmeniškai tenkinančiam gyvenimui. Žinoma, abiem šiems

tikslams paaugliai priešinsis: ir dėl to, kad jie yra paaugliai, taigi priešinasi viskam, ką

siūlo suaugusieji, ir dėl to, kad jie nepasitiki suaugusiaisiais, taigi netiki, kad tokiu būdu

siekiama jiems padėti. Be to, jei pats paauglys nemato reikalo keistis ar ką nors keisti savo

aplinkoje tai jam padėti yra itin sunku. Dauguma iš mūsų dirbdami su paaugliais teisiame,

baudžiame ar moralizuojame, stengiamės parodyti savo pranašumą ir galią. Deja, tai

duoda priešingą efektą. Mat kėsinimasis į paauglio privatumą bei savarankiškumą ir

parodymas, kad jis bejėgis, priklausomas, daro jį dar pažeidžiamesnį.

Socialinis darbas su paaugliu tai kelių sistemų sąveika. Pasak G. Kvieskienė

(2003) yra išskiriami septyni socialinio darbo principai, kuriuos apibendrinti būtų galima

sekančiai:

1. Individualumas. Tai vienas iš svarbiausių individualaus darbo darbo

metodų principų, todėl, individas yra asmenybė ir skirtingai išreiškia

savo jausmus bei sunkumus.

2. Empatija. Kiekvienas išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į

sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus.

43

3. Pasitikėjimas žmogumi. Dirbant su paaugliu, socialinio darbuotojo

bendravimas turi būti atviras, bet taktiškas. Jo elgesys savaime turi

parodyti pasitikėjimo galimybę. Išsiaiškinus ar išklausius paauglio

problemas, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidariusios

padėties.

4. Neteisimas ir nesmerkimas. Remiantis šiuo principu nereikia

smerkti ar teisti paauglio už jo veiksmus. Socialinio darbuotojo tikslas

– suprasti ir pajusti paauglio išgyvenimų sunkumus bei kartu ieškoti

galimų išeičių.

5. Paauglio tokio, koks jis yra priėmimas. Kiekvienas mes esame su

fiziniais ir dvasiniais poreikiais, kurie kiekvieno yra skirtingi.

Atsižvelgiant į tai reikia paauglį priimti tokį, koks jis yra, tuomet

socialinė pagalba bus efektyvesnė.

6. Paauglio apsisprendimo pripažinimas. Socialinio darbo esmė –

padėti paaugliui rasti optimaliausią problemos sprendimo kelią.

7. Profesinės paslapties išlaikymas. Atėjęs pas socialinį darbuotoją

paauglys tikisi, kad informacija apie jo problemas nebus

atskleidžiama. Konfidencialumo išsaugojimas, tai paauglio

pasitikėjimo augimas ir profesijos prestižo kėlimas (G. Kvieskienė,

2003, p. 76 – 77)

Dažniausiai pagrindinis vaidmuo sprendžiant deviantinio paauglio problemas tenka

socialiniams pedagogams. Spręsdamas deviantiškų paauglių problemas socialinis

darbuotojas veikti turėtų keliomis kryptimis:

Pagalba ne tik deviantiškai besielgiančiam paaugliui, bet jei yra ir jo auka – tai

individualaus darbo metodas. Individualus darbas su deviantinio elgesio paaugliais vyksta

keliais etapais – situacijos analizė; informacijos apie vaiką rinkimas; elgesio priežasčių

įvardijimas; vaiko, jo aplinkos, komandos galimybių problemai spręsti išsiaiškinimas;

darbo formų pasirinkimas; darbas su vaiku; darbo rezultatų apibendrinimas ir analizė.

Darbas su šeima. Bendravimas su paauglio šeima gerina bendradarbiavimą tarp

tėvų, mokyklos ir socialinio darbuotojo, taip pat užima svarbią vietą asmenybės ugdymo ir

socializacijos procese. R.Braslauskienė (2005) siūlo šias darbo su deviantiško paauglio

tėvais formas – individualūs pokalbiai; konsultacijos; bendri susirinkimai; dalyvavimas

mokyklos renginiuose; bendra veikla su vaikais; savitarpio pagalbos grupių formavimas;

projektinė veikla.

44

Socialinis darbuotojas turi pripažinti, kad šeima yra tvirtai susiformavusi sistema,

negalima palaikyti kurio nors vieno šeimos nario, šeimos problema priklauso visai šeimai

– negalima kaltinti vieno nario.

Pagalba klasės auklėtojams ir mokytojams. Socialinio darbuotojo

bendradarbiavimas su klasės auklėtojais ir mokytojais yra dvipusis – socialinis

darbuotojas teikia jiems pageidaujamą metodinę pagalbą ir gauna iš jų informaciją apie

paauglių situaciją, kurios priežasčių nustatymas leidžia numatyti problemų sprendimo

kryptis. R. Braslauskienė (2005) siūlo šias darbo su pedagogais formas: individualūs

pokalbiai; bendri pasitarimai, susitikimai; atvejo analizės grupės; pedagogų ir socialinių

darbuotojų veikla su paaugliais, bendrų projektų organizavimas su vaikais.

Vienas iš svarbiausių dalykų, dirbant su deviantiškais paaugliais – savęs

pažinimas, ypač žinojimas savo pažeidžiamų, skaudžių vietų. Tai ypač svarbu, reaguojant

į deviantišką elgesį, nes padeda suprasti, kas mums trukdo taikyti veiksmingas technikas.

Taip pat dirbant su deviantinio elgesio paaugliais svarbu – empatija – tai

gebėjimas įsijausti į kito žmogaus jausmus, poreikius, neatsisakant savo paties poreikių ir

neprisiimant už juos atsakomybės. Svarbu atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų –

suprasti kitą dar nereiškia, kad būtinai reikia kažką daryti, mėginant pakeisti tuos jausmus

ar patenkinti poreikius. Užtenka parodyti supratimą ir padėti pačiam paaugliui suprasti

savo jausmus ir poreikius. Antra, suprasti paauglį ir priimti jį kaip individualią asmenybę,

turinčią savo patirtį, poreikius, jausmus, visiškai nereiškia, kad mes jį atleidžiame nuo

atsakomybės už poelgius.

Moralizavimas, dirbant su deviantinio elgesio paaugliais, visiškai neveiksmingas

dėl to, kad šie paaugliai turi labai savitą „teisingumo“, „moralumo“ sampratą, dirbant su

tokiais paaugliais, svarbu parodyti, kuo socialiai priimtinesnis elgesys bus naudingas jiems

patiems.

Pagrindiniai socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų dirbant su deviantinio

elgesio paaugliais metodai yra:

Nepageidaujamo elgesio nuslopinimas - tai dėmesio į netinkamą elgesį

nekreipimas. Tačiau tai tėra laikinas elgesio problemų sprendimo būdas.

Bausmės – privilegijų atėmimas, pašalinimas arba sugadintų objektų

sutaisymas, nepritarimas, pastabos, papeikimai, įspėjimai, įgaliojimų

panaikinimas, šalinimas iš grupės, izoliavimas; tėvų informavimas. Šis

metodas turi būti taikomas iš karto po nusižengimo, kitaip neduos teigiamų

rezultatų.

45

pozityvus paskatinimas – tai metodas, kada kreipiamas dėmesys ne į

netinkamą, o į pageidautiną mokinio elgesį;

konsultavimo metodas – tai pedagogo ar draugo patarimai vaikui, tėvams ar

globėjams;

bendradarbiavimo metodas – sudaroma žodinė ar rašytinė sutartis su pedagogu

ir vaiku ar bendraamžiais. Pirmiausia sudarant žodinę ar rašytinę sutartį reikia

aiškai suformuluoti pagrindinę problemą. Kita svarbi sutarties sudedamoji

dalis – iškelti tikslą. Tarp problemos ir tiklso turi būti aiškus ryšys, kurį vaikas

matytų ir galėtų suvokti;

Pokalbis − tai dviejų žmonių verbalinės komunikacijos aktas, kurio tikslas −

surinkti informaciją apie tiriamąjį, kai kurias jo savybes, požiūrį į tam tikrus

faktus. Pokalbio metodas plačiai naudojamas įvairiose psichologijos srityse:

socialinėje, medicininėje, pedagoginėje, darbo psichologijoje;

Natūralių pasekmių metodas. Asmenybės formavime yra labai svarbus

asmenybės auklėjimas. Šiandien suaugusieji išgyvena sumaišties periodą,

patys augę autokratinėje visuomenėje, kur vyravo totalitarinė pedagoginė

sistema, bando vaikus auklėti demokratijos sąlygomis. Todėl būtina ieškoti ir

supažindinti tėvus bei pedagogus su demokratinio ugdymo metodais. Vienas iš

metodų taikomų demokratiškoje auklėjimo sitemoje, - natūralios ir loginės

pasekmės metodas;

Saviraiškos terapija – tai toks metodas, kuriuo skatinamas asmenybės

formavimas, nes individas per įvairią veiklą gali išreikšti save bei formuoti

savo asmenybę. Veikla, kuri skatina išreikšti save; dailės veikla, įvairių

vaidinimų,šokio veikla .

Dirbant su deviantinio elgesio paaugliais gali būti naudojamas ir bihevioristinis bei

sisiteminis metodas, kai elgesio sutrikimai yra nedideli t. y. atsižvelgiant į asmens

individualumą, konkretų mokymosi tikslą. Taip pat labai efektyvi yra individuali terapija,

bei šeimos terapija, kai didžiausias dėmesys skiriamas šeimos bendravimo sugebėjimams

gerinti bei galimas tėvų mokymas. Problemų sprendimo ir drausmių palaikymo

sugebėjimų ugdymas.

Manau, kad deviantinio elgesio paaugliams galime padėti tik rodydami nuoširdų

domėjimąsi jais ir būdami su jais visiškai sąžiningi.

46

5. DEVIANTINIO ELGESIO PAAUGLIŲ ELGESIO

KOREKCIJOS GALIMYBĖS

Tyrimo metodika Tyrimo tikslas - ištirti pedagogų individulaus darbo su paaugliais, turinčiais

deviantinio elgesio sutrikimų, galimybes.

Tyrimo tikslas - ištirti pedagogų individulaus darbo su paaugliais, turinčiais

deviantinio elgesio sutrikimų, galimybes

Iškeliant šio darbo tikslą buvo orientuotasi į darbo su deviantinio elgesio

pagrindais ypatumus, bei šio darbo galimybes.

Tyrimo objektas: Individualus darbas koreguojant deviantinį paauglių elgesį

Tyrimo tikslas: Atskleisti individulaus darbo su paaugliais, turinčiais deviantinio

elgesio sutrikimų, metodiką.

Tyrimo problema: deviantinio paauglių elgesio korekcijos galimybės.

Tyrimo uždaviniai:

• išanalizuoti socialinę, pedagoginę, psichologinę ir kitą mokslinę literatūrą

nagrinėjamo klausimo aspektu;

• išsiaiškinti paauglių, turinčių deviantinio elgesio sutrikimų (DES),

asmenybės ypatumus;

• nustatyti priežastis, lemiančias paauglių DES;

• ištirti pedagogų individulaus darbo su paaugliais, turinčiais deviantinio

elgesio sutrikimų, galimybes

• pateikti rekomendacijas individualiam darbui su paaugliais, turinčiais DES.

Tyrimo metodika:

• mokslinės pedagoginės, psichologinės, socialinės, teisinės literatūros,

įstatymų analizė.

• paauglių turinčių deviantinio elgesio sutrikimų, šių paauglių mokytojų ir

socialinių darbuotojų pusiau struktūruotas interviu.

• diskusija su mokytojais bei socialiniais darbuotojais.

• interviu su Alytaus rajono švietimo ir sporto skyriaus vedėju ir su Alytaus

apskrities socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento direktore.

Tyrimo tipas – kokybinis tyrimas.

47

Analizuojant literatūra, buvo aiškintasi deviantinio elgesio samprata, veiksniai

įtakojantys paauglių deviantinį elgesį bei šeimos įtaka paauglių deviantinio elgesio

formavimuisi, analizuota paauglystės laikotarpio psichologiniai pedagoginiai aspektai,

nagrinėta vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas bei darbo metodai

koreguojant paauglių deviantinį elgesį.

Trys socialiniai darbuotojai, bei šešios klasių auklėtojos taip pat dalyvavo interviu,

kur jiems buvo užduoti klausimai (žr. 2 priedą), kuriais buvo siekta išsiaiškinti jų

nuomonę apie pagrindinius deviantinių elgesio paauglių daromus nusižengimus, kokius

darbo metodus naudojo dirbdami su šiais paaugliais ir kaip šie metodai paveikė paauglių

deviantinį elgesį, su kokiomis problemis susidūrė dirbdami su jais bei apie tai kur turėtų

būti koreguojamas deviantinis paauglių elgesys.

Remiantis gauta informacija, analizuojami tyrimo rezultatai , formuluojamos

išvados.

Tyrimo rezultatų analizė

Buvo planuota apklausti 15 paauglių, tačiau interviu metu 3 paaugliai mokykloje

nepasirodė be pateisinamos priežasties.

Norint sužinoti, ar paaugliai prisimena savo nusižengimų pradžia, tyrimo metu buvo

užduotas klausimas kaip paaugliai prisimena, padarę kokį nusižengimą ir kada pirmą

kartą padarė nusižengimą ,. Atsakymai parodė, kad paaugliai nelabai prisimena, kada tai

įvyko pirmą kartą, tiesiog jiems tai nebuvo įsimintinas, ką nors pakeitęs įvykis. A.: Buvo

tokių atvejų, teko padaryti ir man negerų darbų. Ai, kad jau seniai tai buvo, nelabai aš ir

prisimenu

Tyrėjas: Tai gal atsimeni kada?

B.:„Taip, esu nusižengęs, ir ne vieną kartą, o ką... O ką aš žinau kada aš pirmą

kartą nusižengiau, jau tiek tų kartų buvo“.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad visi interviu dalyvavę paaugliai

prisipažįsta padarę nusižengimus, tačiau neprisimena kada buvo pirmas kartas, kai jie

nusižengė. Tai yra teigiamas reiškinys, prisipažinti, kad esame padarę nusižengimą ne

kiekvienas mes išdrįstume. Keliuose atsakymuose nuskambėjusi lyg ir pasididžiavimo

intonaciją, leidžia daryti prielaidą, kad šie paaugliai yra susitaikę su savo daromais

nusikaltimais ir jie jais didžiuojasi.

Analizuojant kokius nusižengimus yra padarę paaugliai, tyrėja uždavė klausimą,

koks tai buvo nusižengimas?:

48

Visi 12 paauglių yra padarę nemažai nusižengimų: pabėgę iš pamokų sakė 9

paaugliai, buvo pabėgę iš namų 2 paaugliai, kad neatlieka pastoviai namų darbų, rūko,

vartoja alkoholį sakėsi visi 12, pavogę ką nors – 3 paaugliai.

Atsakymai parodė, kad dauguma paauglių daro panašius nusižengimus D.: Teko

bėgti iš pamokų, jei tai nusižengimas tai rūkau ir kartu su draugais vartojam alkoholį,

labai dažnai nepadarau namų darbų, meluoju...

F.: Teko bėgti iš pamokų, nelankyti mokyklos, ai nu dar melavau, o meluoju aš labai

dažnai... visko aš esu prikrėtęs – rūkau, vartoju alkoholį...“.

Tačiau paauglys B.. prisipažino padaręs daug nusižengimų, tarp kurių buvo ir gana

rimtų: Kokius nusižengimus padariau. Pagalvosiu... bėgau iš namų, labiausiai tai patiko

piešti grafiti ant sodo namelių sienų – išgražinom labai daug namelių... Vogiau dar iš

sodo namelių, nu ir laužėm ten viską viduje... nu ką čia dar esu padarę – ai nesakiau dar,

kad rūkau, su draugais dažnai išgeriam alaus, nu ne tik alaus...

Remiantis paauglių atsakymais, galime daryti išvadą, kad visi paaugliai yra padarę

įvairių nusižengimų, paauglys jaučia priešiškumą mokyklai (bėga iš pamokų, neatlieka

namų darbų) taip pat atmeta visas socialiai priimtas moralės normas – rūko bei vartoja

alkoholį, todėl reikėtų atkreipti dėmesį į paauglių mokymosi motyvaciją bei žalingų

įpročių prevenciją.

Norint sužinoti, kokios nuobaudos buvo taikomos paaugliams, tyrimo metu buvo

klausiama, kokios yra, jo nuomone, padaryto nusikaltimo buvo pasekmės? Atsakymai

parodė, kad visi paaugliai už savo padarytus nusižengimus buvo nubausti. Galime daryti

prielaidą, kad už kiekvieną darbą yra atitinkamas atlygis.

„Auklėtojas pranešė mokyklos direktoriui, tada direktorius iškvietė seniūnijos

socialinę darbuotoją ...buvau svarstoma ir pastabų esu gavusi ne vieną“

(Paauglys.C)

„Nepilnamečių inspektorius įtraukė mane įskaiton, o su tais nameliais liepė

nuplaut, ale aš tai nei ploviau nei ką.... o dėl rūkymo ir alkoholio - būna ten visokių

paskaitų girdėjau, bet aš tai nebuvau... nežinau gal daugiau taip nedarysiu. Atsiminiau

dar mama baudą dėl manęs mokėjo.. dar ten visokių komisijų buvo, gavau pastabų“

(Paauglys.B)

„Manęs nevežė į mokyklos ekskursiją, atseit bėgu iš pamokų, kolioju mokytojus tai

nenusipelniau...gavau ir pastabų, ir buvau kviestas į drausminę komisiją, kur mane

svarstė“

(Paauglys G)

49

„Dėl to, kad rūkau, mušiau kitus, buvau pabėgęs iš namų ir aplamai dėl visų

nusižengimų buvau įtrauktas nepilnamėčių įskaiton, nu nežinau aš dar kokios

pasekmės...aišku buvo ten tų svarstymų visokių“

(Paauglys M)

Dauguma pauglių, kaip ir šis sakė

„Pirmiausia tai gavu tik įspėjimą, bet tai kad nepasitaisiau – tai surašė pastabą

pasiekimų knygelėje... Nu tiesa dar svarstė posėdyje.“

(Paauglys L)

Pateikti pavyzdžiai parodo, kad daugumai paauglių buvo taikytos nuobaudos, 3

paaugliai buvo įtraukti policiją dominančių vaikų įskaiton, visi 12 buvo įspėti bei gavo

pastabas, taip pat jų elgesys buvo svarstomas. Paanalizavę paauglių atsakymus, galima

daryti išvadą, kad paaugliai puikiai supranta, kad elgiasi netinkamai ir už tokį savo elgesį

gauna nuobaudas. Jie visai tuo nesistebi, „nusižengiau – vadinasi mane už tai nubaus“.

Norint sužinoti, kas daugiausiai padėjo paaugliui dėl jo elgesio ir kokia tai buvo

pagalba, interviu metu buvo klausiama „Kas ir kaip su tavimi elgėsi norėdamas

padėti?“.

Iš interviu su paaugliais, esančiais socialinio darbuotojo įskaitoje, paaiškėjo, kad

daugiausiai su deviantinio elgesio paaugliais dirbo mokytojai bei socialinė darbuotoja, tik

1 paauglys mano, kad jam padeda ir tėvai, kalbėdami apie nuobaudas matome, kad visi

paaugliai gavo pastabas, bei buvo įspėti, jų elgesys buvo svarstomas mokyklos taryboje.

Paauglys A. sakė: „Socialinė darbuotoja pastoviai tikrina mane, kaip lankau

mokyklą, ar nebėgu iš pamokų ir kalbasi su manimi. , aišku jei neateinu auklėtoja iš karto

praneša socialiniai darbuotojai. Buvo kelis kartus svarstymas, jame buvo socialinės

darbuotojos, seniūnijos policininkas ir nepilnamečių inspektorius, tai jie visi aiškino apie

pasekmes mano tokio elgesio, kažkaip susimasčiau, nes pasakė, kad gali mano mamai tekti

už tai susimokėti baudą. Aišku ir tėvams aš rūpiu...“.

Remiantis paauglio B. pasakymu: „Daug kas nori man padėti... bet aš tai netikiu

tuo, nenori jie to, bet reikia jiems „pliusuko“, tai ir bando visaip... geriausiai tai man su

draugais tik jie mane supranta – o mama, mokytojai ir soc. darbuotoja tik moralizuoja...“

galima daryti išvadą, kad šis paauglys nejaučia individualios pagalbos bei socialinės

darbuotojos noro padėti.

Šio paauglio atsakymas taip pat parodė, kad jis nejaučia noro jam padėti:

„Dažniausiai tai su manim kalbasi auklėtoja, socialiniai darbuotojai, aišku kviečiasi jie ir

tėvus. Buvau aš posėdį, kur policininkai aiškino apie mano elgesio pasekmes...“ –

paauglys F.

50

Galime daryti prielaidą, kad paaugliai blokuoja galimybes padėti, jie ignoruoja bet

kokią pagalbą, teigdami, kad mes nenorime jam padėti, norinčius jam padėti paaugliai

traktuoja kaip savo priešus. Interviu metu, dauguma paauglių visai neminėjo tėvų, jie

mano, kad tėvai jiems nepadeda. Tai leidžia daryti prielaidą, kad paaugliai yra nusivylę

savo tėvais, galbūt tam nusivylimui išreikšti pasireiškia jų deviantiškas elgesys.

Norint išsiaiškinti šeimos požiūrį į paauglių elgesį, tyrėja klausė kaip į tokį tavo

elgesį reaguoja tėvai?

Paaugliai mano, kad tėvams nerūpi ką jie veikia, kaip elgiasi.

Paauglys C.: „ Mano tėvai neigiamai reaguoja, mama labai pyksta.“

Paauglys B.: „Tėvai?... ai dirba jie ne viską sužiino, o kai sužino ... pasibarė

truputį ir viskas.“

Šie paauglių atsakymai dar kartą patvirtino anksčiau darytą prielaidą apie paauglių

ir jų tėvų santykius. Darosi liūdna, kad paaugliai nesitiki gauti pagalbos iš tėvų, tėvai

jiems nėra autoritetas, juk pagalbos ir supratimo kiekvienas vaikas turėtų pirmiausiai

sulaukti iš tėvų, juk šeima yra pirmasis socializacijos institutas.

Apibendrinant paauglių nuomonę apie jų daromus nusižengimus galime teigti, kad

9 paaugliai yra padarę lengvus nusižengimus, prilyginamus deviantiniam elgesiui, o 3

paaugliai jau turi delinkventinio elgesio sutrikimų, į atsakymus jie atsakinėjo iššaukiami,

lyg ir didžiuodamiesi savo „darbais“.

Norint išsiaiškinti, kokius nusižengimus dažniausiai daro paaugliai, bei koks darbo

metodas būtų pats optimaliausias koreguojant deviantinį paauglių elgesį, buvo pravesta

interviu su šių paauglių šešiais klasių auklėtojais, bei trimis socialiniais darbuotojais.

Norint sužinoti specialistų nuomonę apie paauglių daromus nusižengimus, buvo

užduotas klausimas kokius dažniausiai nusižengimus daro paaugliai?

Dalyvavę interviu –apklausoje kalbėdami pabrėžė, kad dažniausiai vaikai vartoja

alkoholį, rūko, nelanko mokyklos, meluoja, yra ir apsivogusių.

„Labai dažnas paauglys rūko ir geria, aišku mokykloje alkoholio nevartoja, bet

parūkyt tai bėga kiekvieną pertrauką... Yra mokykloje ir tokių kurie necenzūriniais

žodžiais vadina ne tik kitus moksleivius, bet ir mus mokytojus, kas be ko yra ir sistemingai

nelankančių mokyklos, nedarančių namų darbų “

(MokytojaNr.1)

„Manau, kad vaikas į mokyklą ateina išreikšt save, labai daug ką atsineša iš

šeimos, taip pat ir polinkį į deviantinį elgesį, su juo dirbti būna sunku. Apie rūkymą ir

alkoholį nekalbu, ir taip viskas matosi, labai dažnai meluoja...“

(Mokytoja Nr.2)

51

„Be visų pagrindinių (rūkymo, alkoholio vartojimo, pamokų nelankymo)

nusižengimų, noriu išskirti tai, kad paaugliai bėga iš namų, vagia, nuodijasi vaistais, tai

yra žudosi...“

(Socialinė darbuotoja Nr.1)

„Manau, kad dauguma Jums minėjo visus mūs deviantiškų paauglių nusižengimus,

tad aš nesikartosiu“.

(Mokytoja Nr.3)

Visus aukščiau minėtus nusižengimus minėjo ir likusieji interviu dalyviai, tiek

mokytojai, tiek ir socialiniai darbuotojai. Iš šių atsakymų galime daryti išvadą, kad tiek

mokytojai, tiek socialiniai darbuotojai pagrindiniais paauglių nusižengimais laiko rūkymą.

alkoholio vartojimą bei pamokų nelankymą. Galima daryti prielaidą, kad dauguma

paauglių turi polinkį žalingiems įpročiams bei turi mokymosi problemų.

Siekiant išsiaiškinti kokie darbo metodai taikomi dirbant su devintinio elgesio

paaugliais, tyrėja klausė „dirbant su devintinio elgesio paaugliais, kokie problemų

sprendimo būdai buvo taikomi, ir kaip pavyko paveikti paauglį?“

Dirbant su deviantinio elgesio paaugliais buvo taikoma įvairūs metodai, aišku buvo

ir sėkmių ir nesėkmių.

„Labai veiksmingas būdas, kai paaugliui paaiškini, kad vasaros metu jam bus

taikomas laiko apribojimas, kai draugai važiuos prie ežerų, jis turės sėdėti namuose. Taip

pat mano praktikoje padėjo, pokalbio metu, paaugliui, kuris tikėjosi dar kažkiek ateityje

ką nors pasiekti, paaiškinus, kad šie jo nusižengimai bus jo asmens byloje ir seks visur

paskui jį visą gyvenimą. Aišku yra labai šiame darbe svarbus tėvų palaikymas.

Kaip pavyzdys Ieva 14m., dirbau su ja pusė metų, pagrindinė problema bėgimas iš

pamokų, melavimas bei rūkymas. Individualių konsultacijų metu išsiaiškinom, kad

nenorėdama atsilikti nuo draugų seka visur paskui juos, tačiau ji turi siekį būti gydytoja,

todėl pasikalbėjom apie visas pasekmes jos tokio elgesio, kokią įtaką gali padaryti

ateityje, aišku labai padėjo ir mama. Šiuo metu problemų mergaitė neturi“ (socialinė

darbuotoja).

Tiek mokytojai, tiek socialinės darbuotojos problemoms spręsti dažniausiai

naudojo konsultacijas, visuomet buvo bendraujama su tėvais. Paaugliai būdavo

supažindami su savo teisėmis ir pareigomis. Buvo organizuojami prevencinio darbo

renginiai, išvykos, įtraukiant ne tik gerai besimokinančius, bet ir turinčius deviantinio

elgesio sutrikimų.

„Vienu atveju taikėm griežtenę kontrolę. Paauglys nelankė mokyklos jau nuo 5

klasės, niekas nepadėjo bandėm visaip kovoti su tokiu jo elgesiu. Po pokalbio visuomet

52

pasižadėdavo pasitaisyti, bet...Šis paauglys meluodamas sugebėjo apgauti ne tik mane, bet

ir psichologus... Niekaip mes jam negalėjom padėti. Kadangi į mokyklą jis važiuoja

mokykliniu autobusiuku, direktorius paprašė, kad paimtų jį nuo namų, o atvežęs į mokyklą

nuvestų pas bet kurį mokytoją, nežinau ar tai ilgai padės, šis vaikas yra policiją

dominančių vaikų įskaitoje, turėjo problemų dėl vagysčių, bet jam dar nėra 14 metų, aišku

ir mama pasiskambina vis pasitikslinti ar jos sūnus pamokose“ (klasės auklėtoja).

„Pasikalbėję su nepilnamečių reikalų inspektoriumi apie sistemingai bėgančius iš

pamokų vaikus, jiems nepadėjo nei svarstymai mokyklos taryboje, nei konsultacijos,

nusprendėme sukviesti juos visus pokalbiui. Tame pokalbyje dalyvavo seniūnijos

įgaliotinis, nepilnamečių inspektorius, socialinės darbuotojos, tėvai bei patys paaugliai.

Pokalbis buvo vedamas su kiekvienu paaugliu atskirai, dalyvaujant tėvams, buvo kalbama

ne tik apie administracinę atsakomybę, bet kokia to pasekoje gali kartais būti ir

baudžiamoji atsakomybė. Šis pokalbis buvo veiksmingas: iš 13 jame dalyvavusių

paauglių, trims paaugliams, pasidarė baisu dėl ateities. Dabar jau praėjo trys mėnesiai,

lanko pamokas, gal kiek ir pameluoja, bet jau ne taip kaip anksčiau, pagerėjo mokymosi

rezultatai“ (socialinė darbuotoja).

„Visuomet pirmiausia bandome išsiaiškinti problemas klasėje, nepavykus

kreipiamės į tėvus, socialinius darbuotojus, vaiko teisių apsaugos tarnybą. Nelabai

padeda šiems paaugliams konsultacijos. Organizavom ir išvykas, įtraukdami kartu ir šiuos

paauglius, bet... teigiamų rezultatų neduoda ši veikla. Gal padės minimalios ir vidutinės

priežiūros įstatymas. Turės paauglys įsipareigojimų, privalės juos vykdyti“ (klasės

auklėtoja).

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad stengiamasi padėti deviantiškam paaugliui

įvairiais būdais. Remiantis interviu metu pateiktais atsakymais galime daryti išvadą, kad

pagrindinis darbo metodas dirbant su deviantinio elgesio paaugliais yra jų konsultavimas

ir darbas su tėvais. Pasak socialinės darbuotojos „Kad ir tik vieno paauglio elgesį pavyks

pakeisti, nuleisti rankų nereikia, juk vaikai mūsų ateitis“.

Norint sužinoti su kokiomis problemomis susiduria dirbdami su deviantinio elgesio

paaugliais buvo klausiama Su kokiomis problemomis susiduriate dirbdami su

devintinio elgesio paaugliais?

Kaip pagrindinė problema buvo išskirta: daugumos tėvų ignoravimas, kad jų

vaikas turi problemų, vaikų nenoru priimti pagalbą, taip pat buvo pažymėtas paauglių

užimtumas vasaros metu.

53

„Nėra skiriama pakankamai lėšų organizuoti vaikų vasaros stovyklas, rengdami

projektus nevisada suorganizuojam vasaros stovyklą, kartais tai būna tik vienos dienos

išvykos“ (klasės auklėtoja).

„Yra tokių paauglių, kurių neveikia joks individualaus darbo metodas. Jis negirdi

nė vieno tavo sakomo žodžio, į kiekvieną teiginį tik palinksi galva. Iš jo verbalinio elgesio

matyti, kad jis nenori nieko matyti ir girdėti ir jokios pagalbos jam nereikia“ (socialinė

darbuotoja).

„ Kelių paauglių tėvai niekaip nesupranta, kad jų vaikas turi elgesio problemų.

Bandant su jais kalbėtis – metamas argumentas, jo vaikas geras, tai kiti kalti dėl jo elgesio

– draugai, mokytojai. Šie paaugliai taip pat turi teigiamą požiūrį į savo elgseną – tai

normalu, negi išsiskirsi, kaip jie sako taip jie jaučiasi „kieti“ (klasės auklėtoja).

Daugumos respondentų nuomone visgi didžiausia problema yra tėvų nenoras

suprasti apie paauglio turimas elgesio problemas, taip pat pačio vaiko požiūris į savo

problemas. Galima daryti prielaidą, kad reikia didinti pačių paauglių atsakomybę už savo

veiksmus, Per daug vartojame žodžius “mokinio teisė”, bet kažkodėl nėra pareigos”;

“Griežčiau taikyti mokinio elgesio taisyklių laikymąsi”; “Nusižengėlius ugdo

nebaudžiamumas”; “Mažiau vaiko apsaugos tarnyboms lepinti probleminius vaikus, nes

dabar ir už rimtesnius nusikaltimus, atrodo kalti kiti, tik ne patys mokiniai“.

Kalbėdami apie tai, kokią pagalbą mes galime suteikti deviantinio elgesio

paaugliui, interviu dalyviai kalbėjo apie pagalbos komandos kūrimą, bendrą darbą su

vietos bendruomene.

„Manau, kad galėtų padėti ir mūsų „pagalbos komanda‘. Tai bendras darbas ne

tik mokyklos administracijos, klasių auklėtojų, socialinių darbuotojų, bet ir vietos

bendruomenės. Tai padėtų vaikams suprasti, kad juo rūpinasi ne tik mokytojai, tėvai, bet

ir visa vietos bendruomenė. Galima įtraukti į vietos bendruomenės veiklą, pvz.: padėti

sutvarkyti bendruomenės teritorijos aplinką. Bendras užimtumas kartu susuaugusiais

padėtų vaikams suprasti, kad jis yra svarbus“ (klasės auklėtoja).

„Kiekvienam paaugliui, kažkas yra „autoritetas“ ir labai gerai jei tas asmuo galėtų

pabendrauti su paaugliu, jį išklausyti, netgi išklausti paauglį kokios jo problemos ir toks

asmuo sugebėtų įteigti paaugliui, kad jam reikalinga pagalba“ (socialinė darbuotoja).

Apibendrinant galime teigti, kad vietos bendruomenės, dirbdamos kartu su

mokykla, galėtų suteikti pagalbą paaugliams, taip pat labai svarbu žinoti paauglių

„autoritetus“.

Apie tai, kur pirmiausiai turėtų būti koreguojamas paauglių elgesys, visi interviu

dalyviai teigė, kad pradžia visa ko yra mokykloje, ir jei jau jokiais darbo metodais

54

nepavyks pakeisti deviantinio paauglio elgesio, tik tuomet pagalba turėtų būti teikiama

socializacijos centre.

„Pirmiausia vaikų elgesys turi būti koreguojamas mokykloje, ir tik kai mokykla

išnaudoja visas savo galimybes ir visiškai niekas nepadeda, tuomet kritiniu atveju kreiptis

pagalbos į socializacijos centrą“ (socialinė darbuotoja).

Apibendrindami atsakymus į šiuos klausimus, galime daryti prielaidą, kad mokykla

yra antrasis socializacijos institutas.

Palyginus paauglių ir specialistų interviu duomenis matome, kad tiek vieni tiek kiti

pagrindinius paauglių nusižengimus nurodė rūkymą, alkoholio vartojimą, mokyklos

nelankymą, melavimą. Pagal interviu dalyvių atsakymus galime daryti išvadą, kad

daugiausiai su paaugliais dirba mokytojai ir socialiniai darbuotojai, dažniausiai su jais

buvo pravedamas pokalbis, taip pat svarstymai mokyklos taryboje. Tiek paauglių

atsakymuose, tiek specialistų matome, kad tėvams nelabai rūpi paauglio elgesys.

Apibendrindami darome išvadą, kad reikia dirbti kompleksinį darbą su visomis

institucijomis, visų pirma tai su šeima, nes šeima yra pirmasis socializacijos institutas.

Interviu metu su specialistais, nors ir buvo neklausiama, paaiškėjo, kad mokyklose

nėra socialinių pedagogų ir tik keliose rajono mokyklose yra socialinis darbuotojas, todėl

sunku teikti paaugliui pagalbą vietoje ir laiku, todėl galime daryti išvadą pagalba

paaugliui nebūna veiksminga daugumoje todėl, kad pagalba nesuteikiama laiku.

Diskusijos apibendrinimas

Kartu su mokinių apklausa buvo organizuota diskusija su mokytojais, diskusijos

tikslas buvo išsiaiškinti, kaip mokytojai vertina paauglių deviantinį elgesį, ką mano apie

veiksnius įtakojančius paauglių deviantinį elgesį ir kokie individualaus darbo metodai

padėtų geriausiai koreguoti paauglių deviantinį elgesį.

Diskusijoje dalyvavo:

1. Mokyklos direktorius

2. Seniūnijos socialinio darbo organizatorė

3. Seniūnijos socialinė darbuotoja darbui su rizikos šeimomis.

4. 14 mokytojų, mokinančių 6 – 10 klases.

Seniūnijos socialiniai darbuotojai buvo pakviesti į diskusiją, kadangi mokykloje

nėra socialinio pedagogo, todėl dėl iškilusių problemų mokykla visuomet kreipiasi į

seniūnijos socialinius darbuotojus. 6- 10 klasių mokytojai buvo pasirinkti todėl ,kad jie

dažniausiai susiduria su deviantiško elgesio paaugliais.

55

Diskusija truko 2 valandas, buvo naudojamas laisvo pokalbio metodas.

Diskutuojant apie paauglių deviantinį elgesį, visi diskusijos dalyviai teigė, kad

didžiausią įtaką tokiam elgesiui daro vis greitėjantis gyvenimo tempas, nesiskaitymas su

kitais, nesveika konkurencija, požiūris į viską iš materialinės pusės.

Kaip pagrindinius veiksnius įtakojančius deviantinį paauglių elgesį visi diskusijos

dalyviai nurodė:

1. Šeimą – akcentavo šeimos narių tarpusavio santykius,. Dauguma diskusijos

dalyvių buvo įsitikinę, kad jei paauglys kilęs iš asocialios šeimos – tai

būtinai jis turi deviantinio elgesio sutrikimų.

Kaip pavyzdį viena socialinio darbo organizatorė nurodė vieną paauglę(13m.)

– motina gyvendama viena pasigimdė 8 vaikus, dėl socialinių įgūdžių stokos ji

įtraukta į seniūnijos probleminių šeimų sąrašus. Ši paauglė neturi mokymosi

motyvacijos, nuolat be priežasties praleidinėja pamokas, meluoja. Bandant su

ja pasikalbėti dėl lankomumo bei mokymosi rezultatų buvo gautas atsakymas –

„aš nesiruošiu mokytis, man to visai nereikia; mama pragyvena iš gaunamų

socialinių išmokų už mus, ir aš taip galėsiu, gimdysiu vaikus ir turėsiu pinigų“.

2. Dauguma diskusijos dalyvių (6 mokytojos ir abi socialinės darbuotojos)

kaip priežastį įvardijo draugus – kaip teigė vienas diskusijos dalyvis –

paaugliai visi nori būti lyderiais, ir nepavykus juo tapti dauguma paauglių

pradeda elgtis deviantiškai.

3. Kaip priežastis deviantiniam elgesiui buvo įvardintos ir sunkios mokymosi

programos.

Diskusijos metu socialinės darbuotojos ir dauguma mokytojų pareiškė kad

mokykloje yra nemažai deviantinio elgesio paauglių, ši problema tikrai egzistuoja ir kad

pastaruoju metu problemos mąstai tik didėja.

„Būtina kalbėti apie deviantinį elgesį dažnai, ne tuomet kai tai atsitinka, ar

praėjus kuriam laikui, kad būtų galima užbėgti įvykiams „už akių“ dažniausiai mokykla

kreipiasi dėl mokinių lankomumo, pastebėjome tendenciją, kad mokykla dažniausiai slepia

apie nepažangius mokinius. Mes iš anoniminių šaltinių sužinome, kad paaugliai nuolat

praleidinėja pamokas, tačiau paklausus mokykloje jūs atsakote, kad taip nėra. Aišku

mokykla priemiestinė ir yra branginamas kiekvienas vaikas – juk tai pinigai mokyklai “ –

teigė socialinė darbuotoja.

Mokyklos direktorius paminėjo, kad pagrindinis požymis, pagal kurį paauglys

priskiriamas deviantiškam – pamokų nelankymas.

56

7 klasės auklėtoja papasakojo apie savo auklėtinį Luką. Luko tėvai išsiskyrę, su

motina liko trys broliai. Motina dirba, todėl anksti išvyksta iš namų ir negali išleisti Luko į

mokyklą. Pajautęs laisvę visai nelanko mokyklos, motinai meluoja, kad buvo mokykloje,

net namų darbus ruošia. Visa surinkta medžiaga buvo perduota nepilnamečių reikalų

veiklos grupės inspektoriui, motina buvo nubausta administracine tvarka, tačiau rezultatų

tai nedavė. Laikinai šią problemą išsprendėme su bendruomenės pagalba – mokyklinio

autobuso vairuotojas paima Luką iš namų, atvežęs į mokyklą perduoda jį mokytojams.

Diskutuodami apie individualaus darbo metodus su deviantinio elgesio paaugliais,

diskusijos dalyviai aptarė įsteigtą mokyklos prevencinio darbo grupę.

”Juridiškai mokykloje chuliganui paaugliui nieko negalime padaryti. Jei jis

mokytoją necenzūriškai išvadina, bendraamžių akyse yra didvyris ir randa sekėjų.

Suaugusį žmogų įstatymas gina nuo chuliganų, nuo reketininkų, nuo vagių. Ar normalų

mokinį nuo chuligano kas nors gina? Beveik niekas. Jei vaikas neturi 14 ar 16 metų, jis

gali daryti bet ką, yra neliečiamas” – kalbėjo mokyklos direktorius

Buvo prisimintas neseniai vykęs pokalbis su vieno deviantiško paauglio tėvais – į

susitikimą buvo sukviesti visi vienos klasės mokiniai, bei jų tėvai. Susitikimo metu buvo

svarstoma kaip mes visi galėtume padėti tam paaugliui prisitaikyti, pritapti klasėje.

Dirbant su šiuo paaugliu išbandėme psichologinę, socialinę bei pedagoginę pagalbą, tačiau

tai teigiamų rezultatų nedavė.

Klasės auklėtoja pasakojo: Povilo elgesys klasėje iššaukiantis, necenzūriniais

žodžiais kolioja mokytojas, meluoja, trukdo vesti pamokas, jei gauna prastesnį pažymį –

prasideda isterija, grasina klasės draugus papjauti, užmušti ir pan., vaikai jau patys

skundžiasi, …mes nepakęsime tokio baisaus mokytojų įžeidinėjimo. Mokytojai surinko

pasiaiškinimus, patys vaikai aiškinosi, mes su mama susišnekėti normaliai negalėjome.

Mama iš viso ignoravo mokyklą. Jei tik pakviečiame mokyklon – iškart skundžiasi švietimo

skyriaus vedėjui, psichologei, kad jos vaikas yra ignoruojamas, skriaudžiamas. Paskutinio

pokalbio metu, kuriame dalyvavo seniūnijos socialinės darbuotojos, vaiko teisių apsaugos

tarnybos specialistė nepilnamečių reikalų veiklos grupės inspektorius, švietimo skyriaus

specialistas bei švietimo bei psichologinės pagalbos centro pedagogė, bandėme pasiūlyti

pagalbą, tačiau motina neleido pasakyti nė žodžio. Ir kaip padėti Povilui liko neišspręsta.

Diskusijos metu buvo prieita vieningos išvados, kad geriausiai paauglių deviantinį

elgesį padėtų koreguoti sudarytos sąlygos tokiems paaugliams turiningai praleisti laiką po

pamokų, tai padėtų socialinei paauglių integracijai. Nemažą įtaką deviantinio elgesio

korekcijai turi ir prefenciniai renginiai – tai seminarai, diskusijos, konkursai, viktorinos,

vizitai į atitinkamas įstaigas. Tačiau pasak mokyklos direktoriaus - mokykloje vyrauja

57

sėdimos, žodinės laisvalaikio formos: popietės, pokalbiai, klasės vadovo valandėlės,

kurios tikrai netenkina deviantinio elgesio paauglių

Diskusijos dalyviai taip pat nusprendė, kad reikia padėti deviantiškiems

paaugliams integruotis į bendruomeninį mokyklos gyvenimą.

Be išvardintų žingsnių, kurie padėtų gerinti situaciją, buvo minimas ir vaikų

užimtumo klausimas. Grupės dalyvių nuomone, labai mažas dėmesys skiriamas vaikų

popamokinei veiklai ir vaikams vasaros atostogų metu. Tinkamas paauglų užimtumas

leistų juos kontroliuoti.

Diskutuojant apie vasaros stovyklas socialinio darbo organizatorė papasakojo apie

2006 metais vykusią Alytaus krašto skautų stovyklą, kurioje ji buvo savanore. Kartu su

skautais stovyklauti buvo pakviesti ir deviantinio elgesio paaugliai. Tuos paauglius aš

puikiai pažįstu, dažnai bendraujame mokykloje dėl jų elgesio; stovykloje atrodė, kad tai

visai kiti paaugliai – jie buvo paklusnūs, paslaugūs. Gal todėl, kad stovykla be patogumų

– gyvenome palapinėse, vyravo komandinis darbas. Visi skautai buvo suskirstyti

komandomis, tarp jų vyko įvairios rungtynės, organizuojamos buvo sportinės žaidynės.

Kalbant apie popamokinę veiklą mokytojai pasiūlė įvairiausių priemonių:

kino filmo, dramos, operos, baleto spektaklių, knygų, televizijos laidų, parodų

aptarimus;

medelių sodinimo, aplinkos tvarkymo, paukščių, pasaulio šalių, melagių, šv.

Valentino, turizmo, sveikatingumo, ramybės ir susikaupimo, savivaldos, žemės,

švaros ir kt. dienų organizavimas;

turistinės, praktinės, poilsinės, istorinėmis vietomis išvykos;

ateities ir fantastinių projektų gynimo, piešinių, plakatų, suvenyrų, pantomimos,

melagių, šauniausio moksleivio, anekdotų karaliaus, eruditų konkursų

organizavimas;

dalykinės - matematinės, istorinės, etnografinės, įžymioms Lietuvos ir pasaulio

datoms pažymėti, atrakcionų, tarmių, linksmųjų išmonių popietės;

vakarai ir vakaronės;

Apibendrinant galima teigti, kai norime mes tikrai galime suorganizuoti

paaugliams popamokinę veiklą.

Interviu

Buvo pravestas interviu su Alytaus rajono švietimo ir sporto skyriaus vedėju norint

išsiaiškinti kaip rajone dirba prevencinio darbo koordinavimo grupė.

58

Kaip teigė pašnekovas Alytaus rajono savivaldybėje, remiantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymu, yra sudaryta Alytaus rajono savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupė. Šios grupės sudėtis:

1. Grupės vadovas – Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas. 2. Grupės vadovo pavaduotoja – Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja. 3. Sekretorius – Švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistas. 4. Grupės nariai; a) Švietimo ir pedagoginės psichologinės pagalbos centro specialioji

pedagogė; b) Socialinės paramos skyriaus vedėja; c) Savivaldybės gydytoja; d) Teisės skyriaus vyriausioji specialistė.

Prevencinio darbo koordinavimo grupės darbe yra kviečiama dalyvauti ir Alytaus miesto ir rajono Policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus nepilnamečių reikalų veiklos grupės vyresnioji inspektorė.

Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu patvirtino prevencinio darbo koordinavimo grupės veiklos reglamentą. Remiantis šiuo reglamentu pagrindinė grupės paskirtis – koordinuoti socialinio ugdymo, reabilitacijos, prevencijos ir kitų prevencijos programų įgyvendinimą savivaldybėje, tarpinstitucinį bendradarbiavimą teikiant metodinę, informacinę, konsultacinę ir dalykinę pagalbą mokyklų prevencinio darbo grupėms.

Anot pašnekovo prevencinio darbo grupė yra išnagrinėjusi 1 mokyklos prašymą dėl minimalios priežiūros, buvo skirta įpareigojimas iki 16 metų mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą, antrajam prašymui dar tik ruošiama išvada. Išvadas dėl minimalios priežiūros būtinumo teikia Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Kaip teigė vedėjas, Alytaus rajone yra 2 dienos centrai – Kriokialaukyje ir

Butrimonyse, pastarasis tik įsteigtas, bet pilnai dar neveikia.

Taip pat buvo pravestas interviu su Alytaus apskrities socialinių reikalų, švietimo

ir kultūros departamento direktore, norint išsiaiaškinti kaip planuoja įgyvendinti vaiko

minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą.

„Alytaus apskrityje nėra vaikų socializacijos centro. „Šis centras būtų steigimas

Varėnos rajone, reorganizuojant Valkininkų vaikų globos namus "Spengla". Šiuo tikslu

apskrities savivaldybėse buvo atlikta apklausa vaiko vidutinės priežiūros priemonių

poreikiui ištirti“ – teigė pašnekovė.

Remiantis šia apklausa, Alytaus apskrityje yra 66 vaikai, iš kurių 4 mergaitės,

kuriems taikytina vidutinė priežiūra .

59

Kalbėdama apie socializacijos centrus, direktorė sakė: „Tokio tipo įstaigos modelis

panašus į globos namų. Įstaigoje turėtų įsikurti 25-35 vaikai. Jie čia gyvens, mokysis,

ilsėsis, pramogaus ir net mokysis amato. Su centro auklėtiniais dirbs visas būrys

specialistų - mokytojų, auklėtojų, psichologų, socialinių darbuotojų ir specialiųjų

pedagogų".

„Į socializacijos centrus pateks nuolat administracinės teisės pažeidimus darantys,

valkataujantys, gadinantys turtą, keliantys grėsmę kitiems vaikai. Taip pat tie, kuriems

taikytos minimalios priežiūros priemonės nedavė rezultatų. Tokios įstaigos pagelbės

mokykloms, globos namams, leis užbėgti įvykiams už akių ir nelaukti, kol vaikas padarys

rimtą nusižengimą", - sakė direktorė.

Pasak pašnekovės, kol apskrityje atsiras vaikų socializacijos centrai, deviantinio

bei problemiško elgesio vaikus siūloma siųsti į Veliučionių, Čiobiškio, Vilniaus ir

Gruzdžių socializacijos centrus.

60

IŠVADOS

• Socialiniu požiūriu deviantinį paauglių elgesį lemia kompleksas pačių

įvairiausių aplinkybių, kurių iš esmės negali paveikti jokios pavienės

prevencinės priemonės (vien tik tėvai, mokykla, socialiniai darbuotojai,

vaiko teisių apsaugos tarnybos, policija ir pan.) esminį poveikį paauglių

deviantiniam elgesiui gali daryti tik tik atitinkamų priemonių kompleksas,

tai yra bendram tikslui sutelktos pastangos – bendradarbiavimas. Svarbu,

kad kiekviena sistemos dalis sąžiningai ir iki galo atliktų savo darbą, juo

dalydamasi ir apie jį informuodama kitas sistemos dalis.

• Leiskime paaugliui dalyvauti priimant sprendimus. Sprendimą visada

galima rasti, o paauglio teigiamas savęs vertinimas yra pats svarbiausias

dalykas.

• Paauglių elgesį galima keisti parodant ir skatinant alternatyvius socialiai

priimtino elgesio būdus: skatinti paauglius verbalizuoti (išreikšti žodžiais)

savo ir kitų asmenų išgyvenamus jausmus, mokyti konstruktyviai spręsti

konfliktus, paskatinti kreiptis pagalbos į suaugusiuosius, mokyti suprasti,

pastebėti padarinius, kuriuos sukelia deviantiškas elgesys.

• Patarimai “pagalvok apie savo ateitį” neturi prasmės. Reikalinga

sisteminga, nuolatinė kontrolė, kadangi šio tipo paaugliai pirma keičia

elgesį, o paskui įsitikinimus. Skatinti už tinkamą elgesį, gebėjimą atsispirti

pagundoms. Pamažu leisti paaugliui būti vis savarankiškesniam.

• Reikia mokinti deviantišką paauglį atkreipti kitų dėmesį į save ne

prasimanymais ar įžūlumu, o realiais, teigiamais poelgiais; pastebėti ir girti

už kantrybę, ištvermę, darbštumą; skatinti domėjimąsi klasės gyvenimu,

bendraklasiais, mokinti pastebėti kitų gerąsias savybes.

• Bausmės ir griežta kontrolė deviantinio elgesio paauglį veikia itin

neigiamai. Todėl svarbu padėti išmokti vertinti save objektyviai, pažinti

savo geruosius ir bloguosius bruožus, skatinant atskleisti savo jausmus

atvirame pokalbyje; savimeilė - ypač pažeidžiama vieta, todėl svarbu rasti

tinkamą sritį, kur paauglys galėtų save išreikšti; mokyti ramiai, be konfliktų

bendrauti su aplinkiniais, t.y. ugdyti pagrindinius komunikacinius įgūdžius;

mokyti valdyti savo jausmus.

61

• Labai svarbu yra padėti deviantiško elgesio paaugliui išeikvoti energijos

perteklių: įtraukti į įdomią veiklą (darbą, sportą), suteikti naujų įspūdžių.

Formuoti tinkamo elgesio įgūdžius: mažinti impulsyvumą, atkreipti

paauglio dėmesį į jo kaupiamą neigiamą patirtį ir padėti ją vertinti,

analizuoti.

• Deviantinio elgesio paaugliams galime padėti tik rodydami nuoširdų

domėjimąsi jais ir būdami su jais visiškai sąžiningi. Antra vertus, kaip tik

būti nuoširdžiam ir sąžiningam su paaugliu, kuris yra priešiškas,

melagingas ar užsidaręs, yra sunkiausia. Sąžiningumas ir nuoširdumas dar

reiškia ir drąsą pripažinti, kad mes patys galime jaustis pasimetę, išsigandę,

pikti ar sunerimę. Jei mėginsime apsimetinėti, slapstydami savo tikruosius

jausmus, arba apgaudinėsime paauglį, nutylėdami ar meluodami

bendravimo su juo tikslus, paauglys tikrai tai pastebės ir arba „demaskuos“

mus, arba taps dar priešiškesnis. Bet kuriuo atveju tai tik apsunkins kuriant

pasitikėjimo – būtinos sąlygos bendradarbiauti – santykius.

• Reikia griežtinti tėvų atsakomybę už vaikų elgesį – stiprinti tėvų

atsakomybę už savo vaikus (dabar visada kalta mokykla, auklėtoja ir pan.);

griežtesnė civilinė tėvų atsakomybė už vaikų elgesį; taikyti drausmines

nuobaudas (pinigines) tėvams; auklėti tėvus, kad rūpintųsi vaikais; svarbu

šviesti tėvus.

• Kiekvienoje ne tik miesto, bet ir rajono mokykloje turėtų būti bent jau

socialinis darbuotojas, nekalbant jau apie socialinius pedagogus., nes

nesant šių darbuotojų nesuteikiama laiku ir tinkama pagalba. Seniūnijos

socialinis darbuotojas ne visuomet žino, kokios paaugliui problemos iškyla,

mokykla ne visuomet suteikia informaciją apie devintinio elgesio

paauglius, brangindama mokinio krepšelį. Ši problema labiausiai aktuali

kaimo mokykloms, kadangi praradus bet kurį vaiką gali grėsti mokyklos

uždarymas.

• Daugiau dėmesio ir finansų skirti mokinių užimtumo po pamokų bei

vasaros atostogų metu organizavimui. Paaugliai, užsiimdami jiems

patrauklia ir įdomia veikla, mažiau turės laiko realizuoti savo deviantinį

elgesį.

62

SUMMARY

Rasa Ražanauskienė.

Individualaus darbo metodikos koreguojant

paauglių deviantinį elgesį.- Magistro darbas.

(Socialinis darbas/ Socialinių institucijų vadyba)

Mokslinis vadovas: docentė, socialinių

mokslų daktarė Loreta Žadeikaitė.

Vilniaus Pedagoginis Universitetas,

Socialinės Komunikacijos Institutas,

2008, 66 puslapiai

Darbas yra skirtas idividualiam darbui, koreguojant deviantinį paauglių, elgesį

tirti.

Tyrimo uždaviniai – išsiaiškinti paauglių, turinčių deviantinio elgesio sutrikimų

(DES), asmenybės ypatumus; nustatyti priežastis, lemiančias paauglių DES; DES

individualaus darbo metodika; pateikti rekomendacijas individualiam darbui su

deviantiško elgesio paaugliais.

Siekiant išspręsti šiuos uždavinius, panaudojant mokslinę literatūrą bei visą eilę,

įstatymų ir kitų teisinių dokumentų, buvo išanalizuota deviantinio elgesio samprata,

veiksniai, įtakojantys paauglių deviantinį elgesį, šeimos įtaka paauglių deviantinio elgesio

formavimuisi.

Tyrime dalyvavo 12 paauglių, taip pat jų mokytojai bei socialiniai darbuotojai.

Tyrimo rezultatai parodė, kad deviantinio elgesio pauglių elgesį galima keisti parodant ir

skatinant alternatyvius socialiai priimtino elgesio būdus, Bausmės ir griežta kontrolė

deviantinio elgesio paauglį veikia itin neigiamai.

63

SUMMARY

Rasa Razanauskienė.

The meethodics of the individual work at the corection

of the devian behaviour among teenagers – Scientific work

(Social work/Management of the social institute)

Research adviser: senior lecturer,

doctor of social scienceLoreta Zadeikaite.

Vilnius Pedagogical University,

Social Comunication Institute,

2008, 66 page

The thesis is a result of the research of the individual work aimed at the correction

of the deviant behaviour among teenagers.

The goals of this research are to identify the personal qualities of the teenagers

with deviant behaviour disorders (hereinafter – the DBD), to determine the causes of the

DBD among teenagers; to outline the methodology and recommendations for the

individual work with the teenagers exhibiting the DBD.

To tackle the aforementioned goals, the deviant behaviour concept, the factors

conditioning the deviant behaviour among teenagers and the family role in the

development of the deviant behaviour among teenagers were analyzed on the basis of the

respective science literature, laws and other legislation.

The research has been conducted among 12 teenagers, their teachers and social

workers. The research results have proved that the deviant behaviour among teenagers can

be changed through the demonstration and encouragement of an alternative - socially

acceptable - conduct, while penalties and strict control have an adverse impact on the

teenagers with deviant behaviour.

64

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Acus A., Deviantinis paauglys. Klaipėda, 2000.

2. Abromaitienė L. Mokinių delinkventinio elgesio problemos mokykloje ir jų

sprendimo galimybės. 2006

3. Bajoriūnas Z., Šeimos edukologija. Vinius: Jošara,1997.

4. Bitinas B., Ugdymo filosofija. Vilnius, 2000.

5. Braslauskienė R., Jonutytė I., Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo

institucijose. Klaipėda, 2005.

6. Bulotaitė L., Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokykloje. Vilnius,

1999.

7. Campbell R., Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį. Kaunas, 2000.

8. Dapšys A., Juršaitė R., Michailovič T. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje – žmogaus

teisės Lietuvoje. Vilnius, 1996.

9. Davidavičienė A.G., Moksleivių alkoholio ir kitų narkotikų vartojimas. Tyrimų

medžiaga, Vilnius, 1999.

10. Dobryninas A. Nepilanmečių justicija Lietuvos žiniasklaidoje. Vilnius, 2000.

11. Ellis A.,Tafrate R.Ch., Kad pyktis tavęs nevaldytų. Vilnius, 2005.

12. Galinaitytė J., Individo teisinė socializacija: samprata ir struktūra. Jurisprudencija.

2001.

13. Gage N. L., Berliner D. C., Pedagoginė psichologija.Vilnius, 1994.

14. Hallahan D., Ypatingi mokiniai. Vilnius,2003.

15. Hurrelmann K., Unnerzagt S., Kaip išugdyti stiprus vaikus. Vilnius, 2001.

16. Herm S., „Sunkūs“ vaikai. Praktiniai patarimai auklėtojams ir tėvams. Vilnius,

2004.

17. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto išvados dėl Lietuvos Respublikos įžanginės

ataskaitos. UNICEF: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2001.

18. Jusienė I., Paauglio psichologiniai poreikiai. Prieiga per internetą

http://www.saugus-vaikas.lt/skaitykla_4.html

19. Jusienė R., „Sunkūs“ paaugliai arba kodėl paaugliai elgiasi agresyviai. Prieiga per

internetą www.nplc.lt.

20. Kas gresia tavo vaikui? Vilnius: Dvasinės paramos namai, 2000.

21. Kučinskas V., Kučinskienė R., Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda,

2000.

65

http://www.saugus-vaikas.lt/skaitykla_4.html

22. Kuorienė O., Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo

gyvenimo. Vilnius, 2002.

23. .Kvieskienė G., Socializacijos pedagogika. Vilnius, 2000.

24. Kvieskienė G., Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius, 2003.

25. Kvieskienė G., Socialinis ugdymas. Vilnius, 1989

26. Leliūgienė I., Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002.

27. Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvos vaikai. Vilnius, 2001.

28. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Vilnius, 1996.

29. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Vilnius, 1998.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1999.

31. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius, 1997.

32. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro tinklapis www.nplc.lt.

33. Paulauskas R., Delinkventiško asmenybės formavimosi priežastys ir perauklėjimo

galimybės. Vilnius: VMTI, 1998.

34. Petrulytė A., Jaunesniojo paauglio socialinė raida. Presvika, 2003.

35. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1994.

36. Rupšienė L., Nenoras mokytis – socialinis pedagoginis reiškinys. Klaipėda: KU

leidykla, 2000.

37. Sakalauskas G., Vaiko teisių apsauga Lietuvoje.Vilnius, 2000.

38. Socialnaja rabota i praktika.Učebnoje posobie. Moskva, 2001.

39. Suslavičius A., Valickas G., Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams.

Vilnius: Lietuvos Teisės Akademija, 1999.

40. Šlapakauskas V., Socialinės sistemos deviacijos apibrėžties problema: dalies

visuomenės narių atstūmimas // Socialiniai mokslai. Sociologija, 1998.

41. Švietimo naujienos. www.zebra.lt/svietimas/.

42. Uzdila J., Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius, 1993.

43. Urmonienė M., Socialinis darbas su rizikos grupėmis. Socialinis darbas, 2002

Nr.2.

44. Valickas G., Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius, 1997.

45. Valstybės žinios: 2007-07-19 Nr.80-3214

46. Vaikų teisių konvencija. Vilnius, 1999.

47. Vaikų ir jaunimo demoralizavimo charakteristika. Vilnius, 2001

48. Žukauskienė R., Raidos psichologija. Vilnius, 2002.

49. Žukauskienė R., Ignatavičienė S., Rizikos grupės vaikai. Vilnius, 1999.

50. www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/AtaskaitaDelinkventai.doc

66

http://www.nplc.lt/

http://www.zebra.lt/svietimas/

http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/AtaskaitaDelinkventai.doc

51. www.paaugliai.lt/straipsniai/paauglyste.

52. www.nkd.lt/files/Apklausos_ir_tyrimai.

67

http://www.paaugliai.lt/straipsniai/paauglyste

http://www.nkd.lt/files/Apklausos_ir_tyrimai

1 priedas

INTERVIU KLAUSIMYNAS PAAUGLIUI Ar esi padaręs kokį nusižengimą?: Jei taip, tai koks tai buvo nusižengimas?: Kokios buvo pasekmės to nusižengimo?: Kas ir kaip su tavimi elgėsi?: Kokia tai buvo pagalba?: Kaip tėvai reaguoja į tokį tavo elgesį?:

68

2 priedas

INTERVIU KLAUSIMYNAS SOC.DARBUOTOJAMS, KLASĖS AUKLĖTOJAMS Kokius dažniausiai nusižengimus daro paaugliai?: Dirbant su deviantinio elgesio paaugliais kokie problemų sprendimo būdai buvo taikomi, ir kaip pasisekė paveikti paauglį?: Su kokiomis problemomis susiduriate dirbdami su deviantinio elgesio paaugliais?: Kokią pagalbą mes galime suteikti, koreguojant deviantinį paauglių elgesį?: Jūsų nuomone paauglių elgesys turi būti koreguojamas mokykloje ar socializacijos centre?:

69

Documents

INDIVIDUALAUS DARBO METODIKOS KOREGUOJANT DEVIANTINĮ