Embed Size (px)
Citation preview
Kajaku viltis
˛
Daug papildomos informacijos apie Europos Sąjungą yra internete.Ji prieinama per portalą EUROPA (http ://europa.eu).
Katalogo duomenys pateikiami šio leidinio pabaigoje.
Liuksemburgas : Europos Sąjungos leidinių biuras, 2010
ISBN 978-92-79-14311-3doi 10.2779/88536
© Europos Sąjunga, 2010Leidžiama atgaminti nurodžius šaltinį.
Printed in Belgium
SPAUSDINTA PERDIRBTAME POPIERIUJE, KURIAM SUTEIKTA SPAUDOS POPIERIAUS ES EKOLOGINĖ ETIKETĖ (WWW.ECOLABEL.EU)
Europe Direct – tai paslauga, padėsianti Jums rasti atsakymus į klausimus apie Europos Sąjungą
Informacija teikiama nemokamai telefonu (*) :
00 800 6 7 8 9 10 11
(*) Kai kurie mobiliojo ryšio operatoriai neteikia paslaugos skambinti 00 800 numeriu arba šie skambučiai yra mokami.
Šį leidinį spaudai parengė Aplinkos generalinis direktoratas.
Su leidiniu galima susipažinti ir Aplinkos generalinio direktorato interneto svetainėje, skirtoje jaunimui iraplinkai : http ://ec.europa.eu/environment/youth/index_lt.html
Teksto autorius : Benoît CoppéeDailininkas : Nicolas ViotTechninė gamyba : European Service Network
1
Koks nuostabus reginys ! Iš vaivorykštės spalvų oro baliono krepšio Tomukas ir laputė Lilė sužavėti dairosi į atogrąžų girią. Ji plyti tarsi bekraštis žalias vandenynas ! Iš girios atsklinda paukščių giesmės ir ištirpsta dangaus žydrynėje. Tomukas ir Lilė niekada iki šiol nebuvo regėję atogrąžų miško. Geriausia bičiulė Gėlytė pakvietė juos susipažinti su kajakais. Jie yra tolimi Gėlytės mamos giminaičiai ir nuo neatmenamų laikų gyvena šioje girioje.
Gėlytė netveria džiaugsmu : netrukus oro balionas skris virš kajakų šalies ! Jos širdelė spurda iš jaudulio. Gėlytė čia lankėsi, kai buvo dar visai mažytė, su tėčiu ir mama. Dabar ji nekantrauja vėl pamatyti savo tolimus giminaičius ! Ji dar kartą atidžiau pažvelgia žemyn, ir – vaje ! – sustingsta iš netikėtumo : vieta, kur žaliavo medžiai, virtusi dykyne. Nebėra girios !
– Kas nutiko ? – sunerimsta Tomukas. – Gėlyte, juk pasakojai man, kad giria milžiniška. Kodėl ji jau baigiasi ?
– Nesuprantu, Tomuk, – suglumusi atsako Gėlytė. – Iš tiesų visame šiame plote turėjo žaliuoti giria !
Moris, oro baliono pilotas, atrodo sunerimęs.
– Tai siaubinga…
2
3
Kajakų kaimo nėra, – sako jis. – Pagal mano planą kaimas turėtų būti čia ! Aš tuo tikras ! Tai turbūt… miškakirčių darbas.
– Miškakirčių ? – negali atsitokėti Tomukas.
– Tai žmonės, kurie pjauna medžius, kad gautų medienos, – paaiškina Moris.
Tomukas susirūpina :
– Tu nori pasakyti, kad jie sunaikino girią ? O kartu ir kaimą ? !
– Mori, ar tai tiesa ? – pasibaisėjusi lemena Gėlytė. – Ar tikrai jie sunaikino kajakų kaimą ?
Moris linkteli galvą.
Moris nutupdo oro balioną tarp dviejų išrautų kelmų. Tomukas, Lilė ir Gėlytė iššoka iš krepšio. Vaizdas išties liūdnas. Draugai sliūkina tarp kelmų. Jie žingsniuoja giliomis provėžomis, paliktomis milžiniškų ratų. Tylu, neskamba paukščių giesmės, nebėra gyvybės.
Nusivylusi Gėlytė sušunka :
– Kur mano giminaičiai ? ! Kas jiems nutiko ? ! Kur kajakai ? !
Tomukas bando ją guosti, bet veltui. Ji blaškosi : puola šen, puola ten, suklumpa, atsikelia, vėl klumpa.
4
Netikėtai Gėlytė aptinka laužo likučius.
– Jie buvo čia. Kajakai verda valgį ant mažų laužų.
Ji paliečia pirštu degto molio puodynę. Vos tramdydama ašaras šnabžda :
– Žmonės, kurie išrovė medžius, išvijo mano giminaičius… Man skaudu ! Man skaudu ! MAN SKAUDU !
Tomukas uždeda ranką draugei ant peties. Kiek tolėliau, tarp riogsančių kelmų, unkščioja Lilė. Atrodo, kad ji kviečia draugus. Gal ką aptiko ?
5
6
Tomukas ir Gėlytė nuskuba pas Lilę.
– Paklausykite ! – sako Tomukas. – Kažkas dainuoja labai liūdną dainą.
– Tai kajakų daina ! – atpažįsta Gėlytė.
Draugai patraukia link riogsančio išrauto kelmo. Už jo aptinka žilą senolį besėdintį. Gėlytė nudžiunga :
– Tai senasis Naoris – vyriausias mano mamos giminaitis !
Senolis liaujasi dainavęs.
– O, Gėlyte, Babūnės dukra, mūsų giminaite… Nepaprastai džiaugiuosi tave matydamas, – taria iškilmingai.
Jie stipriai apsikabina.
– Kas nutiko, Naori ? – klausia Gėlytė. – Kur kajakai ?
Žvelgdamas liūdnomis akimis, Naoris paglosto Gėlytei skruostą.
– Kajakai iškeliavo. Buvome priversti išsikraustyti, nes žmonės sunaikino mūsų buveinę. O aš nenorėjau palikti protėvių žemės…
– Eime pas kajakus ! – siūlo Tomukas.
Staiga tylą nutraukia didžiulis triukšmas.
7
Grėsmingai atburzgia kolona traktorių labai aukštais ratais. Jie rauna medžius, tiesia kelią.
Gėlytė išsigandusi. Tomukas šoka prieš traktorius ir ištiesia rankas į šalis.
8
– STOKITE ! Neraukite medžių ! Jie – mūsų draugai ! Mums jų reikia ! – šaukia berniukas iš visų jėgų. – Jie sugeria dujas, kurios teršia orą ! Jei neliks medžių, visos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurias išskiriame, liks ore, aplink mus… ir mūsų planeta atšils !
Traktorininkai nieko nesupranta. Vadovas duoda jiems ženklą tęsti darbą. Tomukas priverstas šaukti taip garsiai, kad nustelbtų mašinų triukšmą.
– Jei Žemė atšils, mūsų klimatas pasikeis ! Trūks vandens ! Mes kęsime sausras ! O kitur vandens bus per daug ! Kentėsime nuo potvynių ! Kils vis daugiau audrų ir viesulų ! Daugybė gyvūnų ir augalų išnyks amžiams ! Pasaulis bus nusiaubtas, o mūsų pačių išlikimui kils pavojus !
Bet traktorininkai nenori nieko girdėti. Jiems rūpi tik atlyginimas už darbą, kurį daro.– Veltui gaištame laiką, Tomuk, – taria priblokšta Gėlytė. – Verčiau eime ieškoti kajakų.
9
10
Gėlytė, Tomukas, Lilė ir Naoris pasitraukia nuo traktorių ir kulniuoja miško link. Naoris suraukia antakius.
– Tyliau ! Ar girdite ?
Tomukas ir Gėlytė ištempia ausis. Naoris atsiklaupia ir prideda ausį prie žemės. Jis kyšteli ranką į giloką urvelį išdžiūvusioje pelkėje ir ištraukia virpančią žalią varliukę raudonomis kojelėmis.
– Vargšas mažutis padarėlis… Ji bijo riaumojančių traktorių.
Lilės dėmesį patraukia paukščio klyksmas.
Netoliese tupi tukanas. Jis toks išsekęs, kad negali skristi.
11
Naoris švelniai paglosto tukaną ir taria :
– Miškų naikinimas – tai nelaimė. Kenčia žmonės ir gyvūnai. Žmonės kerta medžius, kad kurtų sklypus pramoninei žemdirbystei, atidarytų aukso ar deimantų kasyklas, naudotų egzotinę medieną ! Kadangi pasaulyje žmonių skaičius auga, ir žmonės nori vis daugiau, kertama vis daugiau medžių.
Tomukas atsidūsta :
– Jei visi žmonės vartotų tiek, kiek Merlino miesto, iš kurio aš kilęs, gyventojai, mums prireiktų kelių Žemių…
Staiga žemė po kojomis susmenga. Tai įgriova ! Lilė neišsilaiko ant letenėlių ir parvirsta.
12
Naoris švelniai paima laputę ant rankų.
– Vargšele mažoji drauge, – taria užuojautos kupinu balsu. – Žemė susmego po tavo kojomis, nes ten nėra medžių šaknų, kurios laikytų dirvą. Tu sužeista, bet nurimk : aš pažįstu augalus, kurie gali išgydyti tavo žaizdas.
Kai draugai pasiekia girią, Naoris parodo aukštyn, į medžio lapus, kurie gali išgydyti Lilę.
– Aš jų priskinsiu ! – pažada Gėlytė.
Tomukas akis išpūtęs žiūri, kaip vikriai ši mergaitė sliuogia aukštyn medžio kamienu. Iš viršaus ją smalsiai stebi beždžionėlės.
13
Medžio paunksmėje Naoris šnekučiuojasi su Tomuku.
– Myliu girią, Tomuk. Mes esame jos dalis, o ji – mūsų namai. Tai mūsų dvasia, mūsų protėvių žemė. Mes, kajakai, gyvenome santarvėje su giria… Ir norėtume, kad taip būtų per amžius. Miškas nepaprastai svarbus visiems žmonėms ! Jis valo, gaivina orą, taigi galime lengvai kvėpuoti. Jis mus gydo…
Gėlytė nulipa nuo medžio ir šypsosi Naoriui :
– Štai ! Priskyniau lapų, kurie išgydys Lilę. Bet paklausykite… Ar girdite balsus ? Valio ! Kajakų kaimas jau netoliese !
14
Ketvertas draugų žygiuoja per girią. Jie eina vedami garsų, sklindančių iš kajakų kaimo. Tomukas sužavėtas nepaprasto girios grožio. Beždžionėlės žaidžia slėpynių, linksmai čiulba įvairiaspalviai paukščiai. Pluoštai saulės spindulių prasiskverbia pro lapiją tarsi šviesos stulpai. Aplinkui tiek nuostabių gėlių ir vabzdžių, kurių Tomukas niekada neregėjo.
– Miške viskas susiję, – sako senasis Naoris. – Gėlei reikia bitės, paukščiui reikia vabzdžio, o vabzdžiai minta ant medžių augančiais vaisiais ir išnešioja sėklas…
15
Naoris sustoja prie aukšto medžio ir nužvelgia jo kamieną iki pat lapotos viršūnės. Už nesuskaičiuojamos gausybės lapų pasislėpęs dangus. Naoris sako :
– Pažvelk, Tomuk. Pažvelk į šį grožį, į šią gyvastį. Kai žmonės bus iškirtę paskutinį medį ir stovės nuniokotoje Žemėje, kas jiems liks ? Argi kas nors tada pajėgs gyventi ?
Tomuko nugara nubėga šiurpuliai.
Staiga iš už milžiniško tūkstantmečio medžio pasirodo keletas kajakų. Gėlytė pasileidžia bėgti jų link.
16
Gėlytė nepaprastai laiminga vėl sutikusi savo tolimuosius giminaičius kajakus ir matydama atstatytą jų kaimą. Kaimo gyventojai susiburia aplink Tomuką.
– Brangūs kajakai, mano vardas Tomas ! Aš atkeliavau iš Merlino miesto. Miesto, kuriame per daug vartojama ! Mes vartojame per daug mėsos ir daržovių, atvežtų iš svetur. Mūsų baldai pagaminti iš atogrąžų girių medienos ! Aš nežinojau, kaip kenčia kajakų giria nuo per didelio mūsų vartojimo. Labai apgailestauju dėl viso to !
Tomukas nuleidžia akis. Prie jo prieina maža kajakų mergaitė.
17
– Greitai aš grįšiu į Merlino miestą. Pasikalbėsiu su savo draugais, parodysiu jiems nuniokotos girios ir nusiaubto jūsų kaimo nuotraukas. Pasakysiu, kad valgydami mažiau mėsos galime padėti išsaugoti miškus ! Pasakysiu, kad galima turistauti tausojant nuostabias girias. Pasakysiu, kad aplink Merlino miestą auga daugybė medžių : maumedžių, ąžuolų, skroblų, iš kurių galime pasigaminti puikiausios medienos baldams. Ir pridursiu, kad svarbu rūpintis visais pasaulio miškais, naudoti juos tvariai ir tausiai – vietoj vieno iškirsto medžio pasodinti keletą naujų !
18
Saulė nusileidžia už miško. Artėja naktis. Gėlytė ir jos bičiuliai susėda apie laužą ir toliau šnekuočiuojasi su kajakais. Tomukas tęsia :
– Aš pasakysiu mūsų miesto merui, kad svarbu sukurti parkus ir rezervatus, siekiant apsaugoti gyvūnus, augalus ir vandenį ! Pasakysiu, kad būtina vartoti daugiau produktų, pagamintų ar išaugintų šalia Merlino miesto ! Produktų, kurie nėra atvežti iš kito pasaulio krašto !
Senasis Naoris prieina prie Tomuko.
– Esi išmintingas, Tomai. Kajakai tavimi pasitiki. Jie norėtų įteikti tau dovaną.
Visi kajakai ima šokti aplink Tomuką.
19
Naoris prieina prie Tomuko, Gėlytės ir Lilės. Jis kyšteli pirštą į degto molio puodynę, pakabina spalvotos masės ir perbraukia pirštu mūsų draugams per kaktas.
– Tomuk, Gėlyte ir Lile, kajakai nori jus apdovanoti. Pažymėdamas jūsų kaktas šiuo ypatingu ženklu, skelbiu jus kajakų garbės piliečiais !
Tomukas dar niekada nebuvo toks sujaudintas. Jo skruostais ritasi ašaros. Naoris priglaudžia Tomuką prie savęs.
– Žinai, Tomuk… Kajakai minta savais produktais… Jie darniai sutaria su mišku… Norime ir toliau taip gyventi…
20
Išaušta rytas. Gėlytė nusprendžia kelias dienas paviešėti pas kajakus, o Tomukas turi grįžti namo. Moris atvyksta jo išskraidinti. Tomukas ir Lilė įsiropščia į oro baliono krepšį ir kyla aukštyn. Iš padangių jie mojuoja apačioje likusiems savo draugams. Miško proskynoje šoka kajakai, linkėdami Tomukui sėkmingai įgyvendinti savo planus. Tukanas klykaudamas suka ratus apie oro balioną. Jo klyksmas pasiekia Tomuko ir Lilės ausis, – jie nusineša su savimi kajakų viltį !
Europos Komisija
Kajakų viltis
Liuksemburgas : Europos Sąjungos leidinių biuras
2010 – 20 p. – 16,2 x 22,9 cm
ISBN 978-92-79-14311-3doi 10.2779/88536
Šį leidinį nemokamai galima įsigyti šiuo adresu tol, kol tiražas nesibaigęs:Europos KomisijaAplinkos generalinis direktoratasInformacijos centras (BU-9 0/11)B-1049 Briuselis
http://bookshop.eu/
KH
31
09
25
2LT
C
