1

KLAIPĖDOS REGIONO NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS IR VADYBA

KLAIPĖDA, 2010 m.

2 2

Tyrimo ataskaitą parengė ekspertai: Sonata Mačiulskytė (Įvadas, Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raida Lietuvoje, Nevyriausybinės organizacijos samprata, Kokybės vadybos koncepcijos paieškos NVO sektoriaus veiklos efektyvumui vertinti, Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimas, Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų SSGG analizė, Išvados ir rekomendacijos) ir Rūta Čilinskaitė (Pilietinės visuomenės samprata, Pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos); Sonata Mačiulskytė ir Rūta Čilinskaitė (Valstybės politika: NVO ir savivaldybių bendradarbiavimas). Tyrimas atliktas Vakarų Lietuvos vartotojų federacijos įgyvendinamo paprojekčio „Pilietinių NVO veiklos stiprinimas siekiant tvarios Klaipėdos regiono plėtros“, finansuojamo Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos pagal Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinius mechanizmus, bendrai su Lietuvos Respublika pagal subsidijų schemą „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje“, rėmuose.

www.vlvf.org

www.nvopartneryste.lt

3

TURINYS Įvadas.................................................................................................................. 4

1. Nevyriausybinių organizacijų veiklos kokybės kriterijų analizė............................ 7

1.1. Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raida Lietuvoje.................................. 7 1.1.1. Pilietinės visuomenės samprata.................................................................. 8 1.1.2. Nevyriausybinės organizacijos samprata...................................................... 10 1.1.3. Pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos.................................... 15 1.1.4. Valstybės politika: NVO ir savivaldybių bendradarbiavimas........................... 19 1.2. Kokybės vadybos koncepcijos paieškos NVO sektoriaus veiklos efektyvumui vertinti...................................................................................................

28

2. Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimas. 43

2.1. Tyrimo metodika ir metodologija................................................................... 43 2.2. Tyrimo duomenų analizė............................................................................... 46 2.3. Tyrimo rezultatai........................................................................................... 66

3. Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų SSGG analizė............................ 70

Išvados ir rekomendacijos.................................................................................... 71

Naudota literatūra............................................................................................... 74

4 54 4

Įvadas Lietuvai gyvenant dvidešimtus nepriklausomybės metus, šalies pilietinė visuomenė tebėra

silpna1 – tokį vertinimą rodo atlikti tyrimai. Apie tai taip pat dažnai girdima ir šalies politikų, apžvalgininkų ar

visuomenininkų pareiškimuose. Nepaisant du dešimtmečius trunkančio nevyriausybinių organizacijų (NVO)

sektoriaus augimo tiek kiekybiniu, tiek įvairovės požiūriu, šis sektorius nesugeba užtikrinti reikiamų

žmogiškųjų ir materialinių išteklių tam, kad deramai atliktų Vakarų pasaulyje susiformavusį savo, kaip

demokratijos sergėtojo, vaidmenį ir teiktų paslaugas tose viešojo gyvenimo srityse, kuriose nepajėgia ar

nėra suinteresuoti veikti valstybė, verslas ar atskiri asmenys.

2001 m. Nevyriausybinių organizacijų informacijų ir paramos centro parengtame leidinyje

„Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė“ tuometinis Klaipėdos nevyriausybinių

organizacijų informacijos centro direktorius M. Žaltauskas teigė, kad Klaipėdos mieste tuo metu buvo

priskaičiuojama iki trijų šimtų organizacijų, tačiau daugelis iš jų – silpnos, labai silpnos arba jau nebeveikia.

Stiprių organizacijų mieste galima suskaičiuoti iki 30. Šią situaciją sąlygoja keletas veiksnių. Visų pirma, tai

pačių organizacijų nesugebėjimas stiprinti veiklą, ieškoti ir rasti rėmėjų, rašyti paraiškas ar vykdyti projektus

ir pan. Antrasis ir galbūt vienas ir pagrindinių veiksnių – per mažas šių organizacijų finansavimas, būtinas

„trečiojo sektoriaus“ veiklai vystyti ir plėsti2. 2009 m. pabaigoje Vakarų Lietuvos vartotojų federacijai

rengiant Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų žemėlapį, išryškėjo, kad:

1) Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos tinklapyje www.ngo.lt pateikiama informacija apie

600 Klaipėdos rajone registruotų nevyriausybinių organizacijų (NIC atstovų teigimu, duomenys seniai

rinkti, todėl savais VLVF kanalais buvo „rastos“ dar 100 organizacijų).

2) Pagal pateiktus duomenis iš 600 tik penktadalis turėjo el. paštus, kas dešimtos organizacijos telefonai

neveikė.

1 Pilietinės visuomenės galios indeksas, atliktas Pilietinės visuomenės instituto ir TNS Gallup, 2008. 2 Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Nevyriausybinių organizacijų informacijų ir paramos centras, 2001. P.83.

5

3) Informaciją apie savo veiklą pateikė/patikslino apie 100 organizacijų.

Organizacijų branda lemia valstybės reakciją į piliečių reikalavimus ir pagarbą jų interesams.

Nevyriausybinės organizacijos suteikia žmonėms galimybę užsiimti visuomenei reikšminga veikla. Daugumai

savanorių visuomenei naudingas darbas padeda būti aktyviems ir patenkina bendravimo poreikį. Kalbant

apie regionines nevyriausybines organizacijas, jos yra svarbus „trečiojo sektoriaus“ segmentas, nuo kurio

veiklos aktyvumo priklauso regiono socialinė plėtra. Teikdamos informavimo, švietimo ir konsultavimo

paslaugas visuomenei, NVO sukuria ir atstato ryšius tarp valstybės ir piliečių, didina visuomenės pilietinį

sąmoningumą, gina piliečių interesus. Be to, šiame sektoriuje sutelkta dalis darbo jėgos. Nevyriausybinių

organizacijų informacijos ir paramos centro turimais duomenimis, Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos

sukuria 0,58 proc. visų darbo vietų3.

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria regioninės NVO, vis dar išlieka tos pačios -

finansavimo ir darbuotojų trūkumas, o tai riboja institucinių gebėjimų stiprinimą.

Tyrimo objektas – Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veikla.

Tyrimo tikslas – ištirti Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumą ir

parengti rekomendacijas organizacijų vadybai tobulinti.

Išsikeltam tikslui pasiekti suformuluoti tokie tyrimo uždaviniai:

1) Apžvelgti nevyriausybinio sektoriaus raidą Lietuvoje.

2) Atlikti nevyriausybinių organizacijų veiklos kokybės kriterijų analizę.

3) Atlikti Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimą.

4) Sudaryti Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų SSGG lentelę.

5) Pateikti tyrimo išvadas ir suformuluoti rekomendacijas Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų

veiklos efektyvumui gerinti.

3 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.157.

6 7 6

Tyrimo metodai – kokybinis tyrimas (focus grupės interviu, naudojant pusiau struktūruotą

tyrimo instrumentą), mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, antrinių duomenų analizė.

Empirinės informacijos pagrindą sudaro kokybinių focus grupių interviu duomenys. Tyrimas

atliktas Vakarų Lietuvos vartotojų federacijos įgyvendinamo paprojekčio „Pilietinių NVO veiklos stiprinimas

siekiant tvarios Klaipėdos regiono plėtros“, finansuojamo Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos pagal

Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinius mechanizmus, bendrai su Lietuvos respublika pagal

subsidijų schemą „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje“, rėmuose. Projekto tikslas

yra sustiprinti Klaipėdos regiono pilietinių NVO institucinius gebėjimus, pagerinti jų veiklos kokybę ir

efektyvumą bei padidinti žinomumą visuomenėje. Projekto vienas iš uždavinių - atlikti Klaipėdos regiono

pilietinių NVO veiklos efektyvumo ir vadybos kokybinį tyrimą bei parengti rekomendacijas dėl veiklos

kokybės tobulinimo.

Penki focus grupių susitikimai buvo organizuoti 2009 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais.

Tikslinės atrankos būdu buvo pasirinkti 28 respondentai, atstovaujantys 29 Klaipėdos regiono

nevyriausybinėms organizacijoms. Tai kultūros, pilietinį, sporto, socialinį ir moterų interesų sektorius

atstovaujančių NVO atstovai. Pusiau struktūruotą klausimyną sudarė 5 dalys, remiantis kuriomis vertinta

nevyriausybinių organizacijų veikla pagal pasiekimus ir problemas šiose veiklos srityse:

1. Organizacijos valdymas.

2. Darbo organizavimas.

3. Išteklių valdymas.

4. Programų įgyvendinimas ir paslaugų teikimas.

5. Išoriniai ryšiai.

T.y. penkios sritys, kurias tradiciškai apima kokybės vadyba. Šių veiklos sričių vertinimas

leidžia atskleisti organizacijos pasiekimus kokybės vadybos srityje. Tai tiesiogiai yra susiję ir su organizacijos

branda bei veiklos rezultatais.

7

Ataskaitoje apžvelgiama nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raida Lietuvoje, ieškoma

kokybės vadybos koncepcijos NVO sektoriaus veiklos efektyvumui vertinti; t.p. pristatomi Klaipėdos regiono

nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimo rezultatai, atliekama Klaipėdos regiono

nevyriausybinių organizacijų SSGG analizė bei pateikiamos tyrimo išvados ir rekomendacijos.

1. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS KOKYBĖS KRITERIJŲ ANALIZĖ

1.1. Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raida Lietuvoje

Žlugus sovietiniam režimui, Vidurio ir Rytų Europos valstybėse ėmė sparčiai kurtis ir atgimti

senosios nevyriausybinės organizacijos. Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų „aukso amžius“ formavimosi

požiūriu buvo 1990 – 1991 metai, kuomet įsteigta 48,6 proc. visų nevyriausybinių organizacijų4. Apskirtai

nevyriausybinių organizacijų sektoriaus kūrimuisi ir raidai turi įtakos:

• Valdžios nuostatos: viena vertus, valdžios institucijos gali skatinti nevyriausybinių organizacijų veiklą,

suteikdamos paramą, pavesdamos vykdyti kai kuriuos projektus; antra vertus, gali riboti

nevyriausybinių organizacijų veiklą teisiniais arba finansiniais suvaržymais;

• Privataus sektoriaus ištekliai. Grynųjų pinigų pertekliai ir laikas, kuriais disponuoja pavieniai asmenys ir

įmonės, dažnai yra pagrindinis sprendžiamasis ne pelno sektoriaus sėkmingo gyvavimo veiksnys. Kuo

įvairesni donorai ir savanoriai, tuo labiau nevyriausybinės organizacijos gali kontroliuoti savo vykdomas

programas;

• Religinės ir etinės vertybės. Kaip teigiama literatūroje, krikščionybė, induizmas, islamas, ir judaizmas

prisideda prie filantropijos skatinimo5.

4 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.157. 5 Ten pat.

8 9 8

Kadangi šiuo tyrimu siekiama atskleisti nevyriausybinių organizacijų veiklos rezultatus

sąlygojančius procesus, akcentuosime pirmuosius du aukščiau išvardintus aspektus; t.p. įvertinsime

organizacijų vidinius išteklius sėkmingai veikti ir išsilaikyti gana nuožmioje „kovoje dėl vietos po saule“.

1.1.1. Pilietinės visuomenės samprata6

Neretai teigiama, kad pirmasis pilietinės visuomenės sąvoką suformulavo Aristotelis, savo

darbuose vartojęs terminą politike koinonia, apibrėžiamą kaip lygių ir laisvų piliečių, dalyvaujančių valdyme

ir pavaldžių teisiškai apibrėžtoje viešųjų procedūrų bei bendrų vertybių sistemoje, bendruomenę, siekiančią

užtikrinti jos narių interesus. Aristotelio veikalas “Nikomacho etika” prasideda pastebėjimu, jog kiekvienas

veiksmas yra nukreiptas į tikslą, ir, kad visų siekiamas tikslas yra laimė, arba geras gyvenimas, o vėliau

teigiama, kad pilietinės visuomenės nariai turi turėti “vieną protą ir vieną širdį”.

Be abejonės, Aristotelio laikų pilietinės visuomenės samprata žymiai skyrėsi nuo dabartinės

(nors jo suformuluotas „vieno proto ir vienos širdies“ būvis dar nėra pasiektas). O ir dabar teorijoje bei

praktikoje pateikiami įvairūs pilietinės visuomenės apibūdinimai bei jos požymiai. Kalbant apibendrintai,

pilietinė visuomenė reiškia už valstybės institucijų įtakos sferos vystomą žmonių veiklą. Dažnai pilietinė

visuomenė apibūdinama kaip savanoriškų, nevyriausybinių ir nuo valdžios nepriklausomų formalių ir

neformalių piliečių grupių ar jų asociacijų visuma. Tačiau šis apibrėžimas duoda tik formalų supratimą apie

pilietinės visuomenės sąvoką.

Neretai visuomenės pilietiškumo lygį bandoma nustatyti pagal lengviausiai apčiuopiamą

kriterijų – piliečių grupių ar jų asociacijų (arba kitaip vadinamų NVO) skaičių tam tikroje valstybėje ar

kitokiame administraciniame vienete. Tačiau reikia pripažinti, kad šių pilietinių junginių kiekybinė išraiška

dar nereiškia, jog visuomenę galima vadinti pilietine. Manytina, kad, be kiekybinio elemento, čia svarbu ir

6 Šiame poskyryje nepretenduojama į išsamų pilietinės visuomenės tyrimą, o tik akcentuojami tam tikri klausimai, kurie aktualūs vertinant toliau šioje ataskaitoje pateiktas išvadas.

9

tai, ar piliečių susivienijimai (asociacijos ir kt.) turi realią galimybę (finansinius, organizacinius gebėjimus bei

teisinius instrumentus) išreikšti atstovaujamus visuomeniškai reikšmingus interesus ir kiek aktyviai šiomis

galimybėmis naudojasi.

Be aukščiau nurodytų pilietinės visuomenės elementų svarbu ir tai, kokių tikslų (realių, o ne

deklaruojamų) siekia formalūs ar neformalūs piliečių junginiai. Tais atvejais, kai įvairaus pobūdžio piliečių

susivienijimų yra santykinai daug, tačiau jie iš esmės tėra tik oficialios valstybinės valdžios politikos tęsėjai

arba pavienių lyderių „priedangos“, naudojamos kaip tribūnos asmeninei pozicijai išreikšti, negalime teigti,

kad šios piliečių grupės atstovauja visuomeniškai reikšmingą interesą ir kad pilietinė visuomenė iš tiesų yra

stipri.

Būtina atsižvelgti į tai, kad siekiančios efektyviai veikti piliečių grupės ar asociacijos

sąveikauja ne tik su oficialiąja valdžia (vadinamasis „vertikalus“ bendradarbiavimas), bet neišvengiamai turi

palaikyti ryšius ir su kitomis, tas pačias ar skirtingas interesų grupes atstovaujančiomis, piliečių asociacijomis

ar jų grupėmis („horizontalus“ bendradarbiavimas). Todėl dar vienas būtinas pilietinės visuomenės bruožas

yra tas, kad ją sudarančios piliečių grupės ar asociacijos bendradarbiauja tarpusavyje ir bendrai veikdamos

siekia tam tikrų visuomenei reikšmingų interesų patenkinimo.

Taigi, pilietinė visuomenė negali būti laikoma kokiu nors formaliu baigtinį požymių kiekį

turinčiu būviu, kurį vienąkart pasiekus, visuomenė visiems laikams „nusipelno“ pilietinės vardo. Valstybė bei

visuomenė nuolat vystosi ir kinta, keičiasi piliečių ir jų grupių poreikiai, visuomenės požiūriu reikšmingi

interesai bei prioritetai. Pavyzdžiui, iki tam tikro laiko moterų ir vyrų lygybės užtikrinimas nebuvo laikomas

vienu iš pagrindinių subrendusios visuomenės elementų, nes, matyt, ir pačios moterys neturėjo

pribrendusio poreikio siekti pokyčių. Šiuo metu demokratinėse valstybėse moterų ir vyrų lygybės

užtikrinimo būtinybė net nebekelia jokių abejonių, tačiau diskutuojama dėl šio proceso efektyvumo bei

lygybės turinio aplamai. Pavyzdžiui, vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad lyčių lygybė nereiškia, jog vyrų ir

moterų teisės turi būti formaliai lygios - teigiama, jog lygybė reikštų tokią padėtį, kai kiekviena lytis turėtų

10 11 10

galimybę gyventi pagal savo lyties prigimtį, paskirtį ir esminius poreikius (pvz. moterys turėtų ne tik teisę į

vienodą atlyginimą už tą patį darbą, bet ir teisę dirbti žymiai mažiau, pašvęsti savo gyvenimą motinystei bei

šeimai, dėl to nepatirdamos socialinių sunkumų). Pažymėtina, kad šios nuomonės ar diskusijos pirmiausiai

kyla iš pačios visuomenės, o nėra „nuleidžiamos iš viršaus“. Ne oficialioji valdžia, o piliečių grupės ar

asociacijos pirmiausia pajaučia subrendusį poreikį siekti pokyčių ir, jeigu yra iš tiesų efektyviai veikiančios,

imasi priemonių tiems pokyčiams įgyvendinti. Taigi, dar vienas iš pilietinės visuomenės požymių yra piliečių

grupių ar asociacijų gebėjimas daryti nuolatinį (o ne vienkartinį) poveikį vykstantiems procesams.

Naujosios demokratijos (buvusio sovietinio bloko) šalyse vyraujančioje viešojoje nuomonėje

vis dar pastebima ryškesnė takoskyra tarp pilietinės visuomenės ir valstybės, jas suprantant kaip du atskirus

autonomiškus subjektus ir neretai juos priešpastatant vienas kitam. Matyt, tai nedemokratinės santvarkos,

kur oficialioji valdžia ir visuomenė yra tarsi du skirtingi poliai, „mes“ ir „jie“, paveldas. Tuo tarpu labiau

išsivysčiusiose demokratijose pilietinė visuomenė ir valstybė suprantamos kaip organiškai sąveikaujantys

dariniai, sudarantys neišardomą visumą.

Taigi, pilietine galime vadinti tokią visuomenę, kurioje formalios ir neformalios piliečių grupės

ar asociacijos, bendradarbiaudamos tarpusavyje, yra pasiekusios aukštą aktyvumo ir gebėjimo įgyvendinti

savo tikslus lygį bei jų visuomeniškai reikšmingų interesų labui nuolat daro realų poveikį vietos

bendruomenėje, valstybėje, tarptautinėje erdvėje vykstantiems procesams bei oficialios valdžios

priimamiems sprendimams.

1.1.2. Nevyriausybinės organizacijos samprata

Demokratinė visuomenė savo gerovę ir plėtrą grindžia trijų institucijų principu:

1) Laisva rinka, kuriai atstovauja verslo sektorius,

2) Demokratiškai išrinkta valdžia, pasidalinusi galias tarp įstatymų leidėjų ir vykdytojų, t.p. didžiulio

valstybės tarnautojų sektoriaus,

11

3) Pilietinės interesų grupės. Ši visuotinai pripažinta socialinė institucija, priešingai nei aukščiau

aptartosios institucijos, išsiskiria tarnavimo visuomenės labui ir viešojo intereso gynimo principais bei

savo veiklos nesieja su pelno siekimu. Šiai institucijai priskiriamos nevyriausybinės organizacijos.

Visuotinai tapo priimta nevyriausybines organizacijas vadinti „trečiuoju sektoriumi“. Pirmasis ir

antrasis sektoriai – valstybės valdžia ir verslo organizacijos – įvardijami kaip sau pelno siekiantys sektoriai.

Pelno nesiekiančios organizacijos – tai formalios interesų grupės, nesiekiančios pelno ir nepavaldžios

valstybės struktūroms, - yra trečiasis visuomenės trikampio kampas.

Literatūroje susiklosčiusi tokia nevyriausybinių organizacijų apibūdinimo tradicija, kuri

trumpai ir pristatoma. Nevyriausybinė organizacija yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija,

kuri tarnauja visuomenės ir jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme,

tačiau bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis.

Kuo skiriasi nevyriausybinės organizacijos nuo verslo ir valdžios struktūrų? Aišku, kad

nevyriausybinė organizacija nesiekia pelno sau (tai verslo sfera, o šios organizacijos dirba ne dėl pinigų,

pinigai yra tik priemonė, bet ne veiklos tikslas) ir neketina įsitraukti į viešosios administracijos vykdomą

Valstybės sektorius

Verslo sektorius „Trečiasis sektorius“

12 13 12

socialinę ir ūkio politiką. Svarbiausia yra tai, kad nevyriausybinės organizacijos veikia per žmones ir žmonių

labui ir iš esmės keičia gyvenimą: grąžina savosios vertės ir reikalingumo pajutimą7.

Nevyriausybinėms organizacijoms būdingi tokia bruožai:

o Tam tikra organizacinė forma (pvz., juridinis asmuo);

o Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;

o Ne pelno principas;

o Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas;

o Savanoriškumas;

o Tarnavimas visuomenės labui.

Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga telkti piliečius į asociacijas, skatinti juos prisiimti

atsakomybę už savo, savo artimiausios aplinkos bei visuomenės reikalus; efektyviai, kokybiškai ir su

mažesnėmis nei valdžios institucijų sąnaudomis spręsti problemas bei teiki kvalifikuotas paslaugas;

atstovauti savo narių ir visuomenės grupių interesams, daryti įtaką valdžios sprendimams8. Nevyriausybinės

organizacijos dirba tam, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Šis sektorius yra

tarpininkas tarp vyriausybės, valdžios ir verslo struktūrų bei žmonių.

Kuriantis ir plintant naujiems socialiniams judėjimams, plečiasi NVO spektras ir jo reikšmė

teikiant socialines paslaugas didėja. NVO sektoriui priskiriamas vaidmuo sprendžiant kylančias socialinės

paramos teikimo problemas. Apibrėžiant šį bendradarbiavimą, kuriamos naujos sąvokos ir koncepcijos:

“mišri socialinių paslaugų rinka”, “mišri globos ekonomika” ir pan.

NVO sektoriaus vaidmens išsiplėtimas grindžiamas keliais argumentais:

1) Nepaprastai išaugusi valstybės globos, kuriai nepakanka vien valstybinio finansavimo, našta.

7 Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Nevyriausybinių organizacijų informacijų ir paramos centras, 2001, P.15-16. 8 Ten pat, P.6-7.

13

2) Pastangos teikti paslaugas pigiau, naudotis mišrios ekonomikos būdu, skatina paslaugų teikėjų

konkurenciją, siekiama tobulinti paslaugų vadybą, mažinti administracines ir visas paslaugų išlaidas.

3) Paslaugų pasiūlos išplėtimas didina pasirinkimo galimybes. Atsiranda klientų grupių, kurios kelia

didelius reikalavimus paslaugoms, nes turi finansinių galimybių mokėti už tai, ko nori.

Paslaugų teikimas tampa patraukliu komerciniu pasiūlymu ir privačioms institucijoms. Taigi

NVO ir privatus sektorius vis labiau tampa svarbiu socialinių paslaugų teikėju. Šie sektoriai tampa ir

svarbiomis ekonomikos jėgomis. Tokiu būdu, tolesnė “trečiojo sektoriaus” plėtra turės įtakos ir šalių

ekonomikai. Pavyzdžiui, jau vartojamas terminas “senatvės industrija”, kuris tampa daugelį pagyvenusių

žmonių aptarnavimo veiklos sričių, tarp kurių didelė reikšmė tenka “trečiojo sektoriaus” teikiamoms

socialinėms paslaugoms, apibūdinančia sąvoka.

NVO visais laikais steigėsi ir veikė tam tikriems visuomenės tikslams ir poreikiams tenkinti,

tačiau “nevyriausybiniu” šis sektorius pradėtas vadinti visai neseniai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje kviečiama kurti "atvirą, teisinę, pilietinę

visuomenę". 1992 m. buvo priimtas ir pirmasis LR Vyriausybės nutarimas „Dėl ne pelno organizacijų

(įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”, kuriuo remiantis buvo registruojamos pirmosios

nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje (šio nutarimo metu buvo įregistruota 260 organizacijų). 20 a.

dešimto dešimtmečio viduryje Lietuvos Respublikos Seimas priėmė šiuos nevyriausybinių organizacijų

registravimą reglamentuojančius teisės aktus:

1995 metais – LR Visuomeninių organizacijų įstatymas (neteko galios 2004 m.)

1996 metais – LR Viešųjų įstaigų įstatymas

1996 metais – LR Labdaros ir paramos fondų įstatymas

1996 metais – LR Asociacijų įstatymas.

Nors visi šie įstatymai siejami su „trečiojo sektoriaus“, kuris įkūnija visas nevyriausybines

organizacijas, veiklai reglamentuoti, niekur nepateikiamas teisinis nevyriausybinės organizacijos sąvokos

14 15 14

apibrėžimas9. Taip pat neapibrėžta su kuriomis organizacijomis valdžios institucijoms reikėtų

bendradarbiauti priimant teisės aktus ar konsultuojantis atitinkamos viešosios politikos klausimais. Tad kyla

klausimas ką iš tiesų galima vadinti nevyriausybine organizacija? Tiesa, politikams ir valdininkams pavyko

susitarti dėl sąvokos „ne pelno organizacija“, kuri vartojama mokesčių tvarką ir lengvatas apibrėžiančiuose

teisės aktuose, tačiau ši sąvoka taip pat pernelyg susiaurina nevyriausybinių organizacijų gretas. Galima

teigti, kad siaurąja prasme nevyriausybinė organizacija Lietuvoje reiškia labdaros organizacijas ir fondus bei

kitas nevyriausybines ne pelno organizacijas, o plačiąja prasme prie nevyriausybinių organizacijų

priskiriamos bažnytinės organizacijos, profesinės sąjungos, kredito sąjungos, savišalpos kasos, kooperatyvai,

nepriklausoma žiniasklaida, neformalūs judėjimai bei nepriklausomos švietimo įstaigos10.

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro parengtoje „Nacionalinės

nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studijoje“ (2009) išreiškiama nuomonė, kad valstybės

tarnautojai, nepakankamai žinodami apie nevyriausybines organizacijas bei jų veiklos ypatumus, dažniausiai

pasirenka tas organizacijas, kurios yra finansiškai priklausomos arba kurių reiškiama nuomonė „patogi“,

atitinkanti valdymo institucijų tikslus ir ketinimus. Pastebėta, kad skirtingos valdymo institucijos naudoja

skirtingus bendradarbiavimo standartus ir praktiką, skiriasi ir jų NVO samprata. Pavyzdžiui, žemiau

išvardijamos kelios organizacijos, su kuriomis konsultuojasi valdžios institucijos, taip pat valdžios institucijų

priskiriamos NVO sektoriui, nors jų veiklą reglamentuoja atskiri įstatymai (skliausteliuose pateikiami

įstatymo priėmimo metai):

- Daugiabučių namų savininkų bendrija (1995 m.);

- Religinės bendruomenės ir bendrijos (1995 m.);

- Sodininkų bendrijos (2003 m.);

9 I. Matonytė, A. Zdanevičius. Pilietinės visuomenės problemos. Atvejo studija: Kauno regiono nevyriausybinės organizacijos. Viešosios politikos studijos, 2/3, 2002. 10 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.157.

15

- Lietuvos žemės ūkio rūmai (1997m.);

- Lietuvos savivaldybių asociacija (1995 m.);

- Profesinės sąjungos (1991 m.);

- Lietuvos Raudonasis Kryžius (2000 m.);

- Šaulių sąjunga (1997 m.)11.

Diskusijos, kuri organizacija gali būti traktuojama kaip NVO sektoriaus dalyvis, o kuri ne,

vyksta jau daugiau kaip 15 metų, tačiau vieningo sprendimo iki šiol dar nėra priimta. Štai, pavyzdžiui, NVO

teisės institutas siūlo įvesti naują sąvoką – „viešosios naudos statusas“, kuria būtų galima išskirti grynąsias

nevyriausybines organizacijas.

Instituto ekspertai teigia, jog „organizacijos, vykdančios viešosios naudos veiklą, naudos

gavėjais turi būti asmenys, kuriems reikalinga pagalba, arba visa visuomenė. Viešoji nauda turi būti

prieinama visai visuomenei ar jos daliai, potencialių naudos gavėjų ratas turėtų būti neribotas. Viešąja

nauda turėtų būti laikoma ir tokia nauda, kurią organizacijos teikia mažose teritorijose ir (arba) tikslinėms

asmenų grupėms”12. Taigi, NVO sąvokos gryninimas vis dar yra vienas didžiausių nevyriausybinių

organizacijų sektoriaus uždavinių.

1.1.3. Pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos

Palankios teisinės bazės plėtojimas bei informacinių technologijų išvystymas ir prieinamumas

žymiai palengvino visuomenės telkimąsi į formalias ir neformalias grupes. Ko gero, tokio intensyvaus šių

grupių augimo iki šiol dar nebuvo. Galima pastebėti tendenciją, jog formalios ir neformalios visuomenės

grupės vis labiau persipina ir randa naujų bendros veiklos formų. Didžiulę įtaką čia daro galimybė naudotis

11 Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2009. P.5. 12 Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija ir jos įgyvendinimo priemonių projektas. [žiūrėta: 2010-01-13]. Prieiga internetu: http://www.nisc.lt/lt/news.php?news_id=312.

16 17 16

informacinių technologijų privalumais, kurie leidžia greitai pasiekti bet kurį suinteresuotą visuomenės narį

ar jų grupę bei palaikyti interaktyvų ryšį tarpusavyje. Pavyzdžiui, socialinis portalas Facebook tapo viena iš

tų virtualiųjų erdvių, kurioje, iškilus poreikiui, nedelsiant susiformuoja tam tikros grupės, jungiančios

individualius ir kolektyvinius portalo narius13.

Vertinant bendrą visuomenės grupių vaizdą ir analizuojant jų įvairovę, galima pastebėti, kad

šios grupės pirmiausia skiriasi pagal vieną požymį – jų veiklos formalizavimą. NVO yra labiausiai

formalizuota piliečių grupių forma. Jų steigimo procedūra, statusas bei joms suteikiamos teisės

reglamentuojami teisės aktuose.

NVO paprastai apibūdinamos šiais požymiais:

1. Dalyvavimas NVO veikloje yra savanoriškas;

2. NVO yra nepriklausomos, remiantis įstatymo garantuojama teise vienytis į organizacijas;

3. NVO nesiekia pelno;

4. NVO yra viešieji juridiniai asmenys, t.y. yra formaliai įregistruotos pagal atitinkamoje valstybėje

nustatytas taisykles ir jų veikla yra vieša.

NVO apima fizinių ir juridinių asmenų asociacijas, profesines sąjungas, labdaros ir paramos

fondus, religines, vietos bendruomenes ir kitokias organizacijas. Pripažįstama, kad gerai išvystytas NVO

tinklas yra mechanizmas, per kurį stipriausiai girdimas visuomenės balsas ir „įrankis“, per kurį visuomenė

gali siekti tam tikrų tikslų. NVO pranašumas lyginant su valstybinėmis struktūromis yra lankstumas (jos

greičiau pasiekia tas visuomenės grupes, kurių oficialioji valdžia negirdi arba kurias ignoruoja), tiesioginis

ryšys su visuomenės grupėmis ir efektyvesnis naujų poreikių bei kylančių problemų fiksavimas bei

suformulavimas.

13 Kaip vienas iš pavyzdžių galėtų būti Facebook narių reagavimas į pasaulinės reikšmės įvykius ar gamtos nelaimių padarinius (pvz. žemės drebėjimo Haityje 2010 m. sausio mėn.), sukuriant specialiai tai temai skirtas grupes, keičiantis informacija ir tokiu būdu palengvinant paramos organizavimą.

17

NVO veikos specifiką lemia dvilypis jų vaidmuo: iš vienos pusės, jos yra tarsi valdžios

„tęsinys“, nes NVO ir oficialioji valdžia kartu siekia, kad būtų tinkamai įgyvendinamos valstybės funkcijos14,

o iš kitos pusės, yra savotiška valdžiai oponuojanti struktūra. NVO per įstatymais suteiktus instrumentus

nuolat kontroliuoja valdžios veiksmus bei sprendimus, taip pat tarnauja kaip savotiškas visuomenės

„ruporas“, perduodantis valdžios institucijoms tam tikrų visuomenės grupių poreikius, lūkesčius bei

interesus. NVO yra vienas iš mechanizmų, per kurį valstybinis sektorius bei verslas tampa „atskaitingas“

visuomenei, tokiu būdu didinat sprendimų priėmimo proceso valstybėje bei verslo skaidrumą.

Taigi, galima teigti, kad NVO yra svarbiausia pilietinės visuomenės grandis, valdžios ir

visuomenės santykius subalansuojantis mechanizmas ir būdas, kuriuo naudodamasi visuomenė „kalba“ su

valdžia arba kuriuo vienos organizuotos visuomenės grupės bendrauja su kitomis15. Galimybė per veiklą

NVO pasiekti tam tikrus visuomeniškai naudingus tikslus sutelkia visuomenę, stiprina jos pasitikėjimą

oficialiąja valdžia, sustiprina atskirų individų savirealizacijos per visuomeninę veiklą galimybę ir tokiu būdu

toje visuomenėje auga pozityvios nuostatos, kurios padidina visuomenės saugumo jausmą ir gerovę.

Krizinių situacijų metu NVO atlieka tarpininko vaidmenį, bandydama spręsti ekonominių ir

socialinių pokyčių sąlygotas problemas bei mažinti socialinę atskirtį.

Daugybė solidžių tarptautinių bei valstybinių institucijų pabrėžia bendradarbiavimo su NVO

svarbą jų veikloje. Tokia nuostata skelbiama Jungtinių tautų, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių

organizacijų viešojoje informacijoje, ataskaitose ir būsimuose veiklos planuose16. Kai kuriose vyriausybėse

14 Galima teigti, kad idealiu atveju tiek valstybinė valdžia, tiek ir NVO turi tą patį tikslą - tarnauti visuomenei, tik naudoja skirtingus mechanizmus ir nuolat viena su kita bendradarbiauja. 15 Šioje ataskaitoje analizuojama tik fomaliai organizuotų visuomenės grupių (NVO) padėtis ir jų vaidmuo pilietinėje visuomenėje, todėl paliekamas nuošalyje pačių piliečių, kaip atskirų individų, pilietinio sąmoningumo ir jo įtakos pilietinės visuomenės brandai klausimas. Manytina, kad piliečių sąmoningumo lygis čia yra ne mažiau svarbus veiksnys, negu NVO padėtis ir jų veiklos efektyvumas. Akivaizdu, kad pilietiškai subrendę ir aktyvūs individai yra tas šaltinis, kuris duoda pradžią efektyvioms NVO. 16 Pavyzdžiui, FAO (Jungtinių tautų žemės ūkio organizacija) savo interneto svetainėje skelbia, jog bendradarbiavimas su pilietinėmis organizacijomis leidžia FAO padidinti jos darbo žemės ūkio srityje ir kovojant prieš badą efektyvumą bei

18 19 18

ar tarptautinių organizacijų struktūrose yra specialus padalinys ar pareigūnas, atsakingas už formaliosios

valdžios ir NVO ryšius17.

Iš tiesų, 20 a. pabaigoje NVO pasaulinėje scenoje iškilo kaip didelė jėga, prisidėjusi prie

sprendimų priėmimo procedūrų nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu demokratizavimo, žmogaus teisių

gynimo, pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių situacijos palengvinimo18. Tačiau visuotinai pripažįstama,

kad dar yra daug kliūčių ir problemų, trukdančių NVO efektyviai siekti užsibrėžtų tikslų. Neretai jų

dalyvavimas sprendimų priėmimo procese yra tik formalus (NVO išklausomos, bet neatsižvelgiama į jų

nuomonę bei į jų atstovaujamų visuomenės grupių interesus), be to, organizacijoms trūksta gebėjimų tam,

kad jos nuolat ir efektyviai galėtų siekti tikslų įgyvendinimo. Didele kliūtimi tampa ir pačių NVO

išsiskaidymas, nuolatinis „dauginimasis“ užuot stiprinus jau esamas organizacijas bei nesugebėjimas

vienytis pagal atstovaujamų interesų grupių ar siekiamų tikslų pobūdį.

Dalis NVO problemų yra nulemtos aukščiau minėto jų vaidmens dvilypumo. Akivaizdu, kad tik

stiprios bei nepriklausomos organizacijos gali sėkmingai įgyvendinti vieną iš savo uždavinių – kontroliuoti

valdžios sprendimus bei veiksmus ir bendrauti su ja kaip su lygiaverte partnere siekiant subalansuoto

visuomenės ir valstybės vystimosi. Tas pats pasakytina ir apie NVO santykį su verslo struktūromis. Kita

vertus, ne visos visuomenės grupės yra finansiškai pajėgios užtikrinti jų interesus atstovaujančių

organizacijų veiklą, tad neišvengiamai iškyla būtinybė ieškoti „išorinių“ finansavimo šaltinių. Tais atvejais,

kai NVO finansavimas teikiamas per valstybės kontroliuojamas ar iš jos biudžeto išlaikomas programas, taip

kokybę; čia taip pat teigiama, jog per konsultavimosi su organizacijomis procedūrą ir dialogą su jomis, FAO užtikrina, kad jos politikoje, sprendimuose ir tyrimuose būtų atspindėti visų visuomenės grupų interesai. Šaltinis: http://www.fao.org/tc/NGO/index_en.asp. 17 Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų tarnyba ryšiams su NVO (United Nations Non –Governmental Liaison Service). 18 Vienu iš NVO įtakos pavyzdžiu gali būti Romoje (Italija) įsteigta Šv.Egidijaus bendruomenė (Communita di Sant Egidio), kurios iniciatyva buvo surinka daugiau kaip 5 milijonai parašų uždrausti mirties bausmę. [žiūrėta: 2010-02-20]. Prieiga inernetu: http://www.fides.org/eng/interviste/marazziti.html.

19

pat kai NVO finansuoja verslas, iškyla organizacijų nepriklausomumo nuo valstybinės valdžios problema.

Tokiu atveju belieka pasikliauti NVO veiklos garantijas nustatančių teisės aktų efektyvumu ir finansuotojų

sąmoningumu. Be abejonės, tenka stebėti atvejus, kai finansinė ar kitokio pobūdžio priklausomybė nuo

valdžios ar verslo taip stipriai susaisto organizacijas, kad jos iš esmės „suauga“ su finansuotojais ir vargiai

gali būti laikomos to valdžios, verslo ir visuomenės santykius subalansuojančio mechanizmo dalimi19.

Kita vertus, NVO turi tam tikrų trūkumų, lyginant jas su neformaliais piliečių susivienijimais –

pastarieji turi galimybę greičiau susiburti, lanksčiau reaguoti į atstovaujamų visuomenės grupių poreikius,

nes neprivalo laikytis nustatytų procedūrų. Kita vertus, tam tikrose visuomenėse, ypač pokomunistinėse,

tokios neformalios visuomenės grupės neturi didelės įtakos, laikomos tam tikra prasme marginalinėmis

struktūromis, nes čia vis dar gajus suvokimas, kad egzistuoja tik tai, kad yra formalizuota ir pripažįstama

oficialiosios valdžios.

1.1.4. Valstybės politika: NVO ir savivaldybių bendradarbiavimas

A. Augustaitis (2001), diskusiją apie nevyriausybinių organizacijų panaudojimą valstybės ir

savivaldybių funkcijoms įgyvendinti pradėjo ne nuo nevyriausybinio sektoriaus, bet kaip tik nuo valstybės

valdymo aptarimo. Jis pabrėžė, kad valstybės valdyme turi būti pasiekta, kad valstybės veikla duotų

reikalingiausių rezultatų, būtų geriausios kokybės ir taip pat būtų išleista kuo mažiau mokesčių mokėtojų

pinigų20.

Atsakymo į klausimą, kaip išleidžiant mažiau valstybės pajamų nupirkti daugiau ir geresnės

kokybės paslaugų, ieško visos, bent truputį žmonių gerovės siekiančios ir ekonominės logikos turinčios

vyriausybės ir administracijos. Nemažai Vakarų Europos valstybių seniai suprato, kad sklandų, rezultatyvų ir

19 Lietuvos atveju puikus pavyzdys gali būti specifinės paskirties NVO – profesinės sąjungos. Daugelio jų priklausomybė nuo valdžios sąlygota ne tik poreikiu užsitikrinti pakankamas finansines veiklos sąlygas šiuo metu, tačiau ir po sovietmečio paveldėto nekilnojamojo turto „dalybomis“. 20 Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Nevyriausybinių organizacijų informacijų ir paramos centras, 2001, P.30.

20 21 20

efektyvų valdžios institucijų darbą galima užtikrinti maksimaliai įtraukiant nevyriausybinių organizacijų

sektorių į viešųjų funkcijų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Švedija, kuri plėtodama savo visaapimantį institucinį

socialinės gerovės valstybės kūrimo modelį 20 a. 8 – 9 dešimtmečių santūroje buvo atsidūrusi ties valstybės

bankroto riba, iš esmės pakeitė supratimą apie valstybinio sektoriaus vaidmenį – perėjo nuo paslaugų

teikėjo, prie paslaugų organizatoriaus funkcijos, atiduodant socialinių paslaugų tiekimą iš esmės į

nevyriausybinių organizacijų sektoriaus rankas. Toks požiūris būdingas naujam valstybės valdymo modeliui,

kurį apibrėžia:

• Orientacija į rezultatus, geriau užtikrinanti paslaugų efektyvumą ir kokybę bei realią naudą vartotojui;

• Didesnė orientacija į vartotoją ir vartotojo pasirinkimo užtikrinimas, kuriant viešojo sektoriaus ir

nevyriausybinių organizacijų bei sektoriaus vidaus konkurencinę aplinką;

• Valdymo decentralizavimas, taip suderinantis veiklą ir atsakomybę, kad sprendimai dėl lėšų skyrimo ir

paslaugų suteikimo priartinami prie paslaugų vartotojo bei sudaromos geresnės galimybės gauti

vartotojo ir kitų suinteresuotų grupių nuomonę ir į ją atsižvelgti;

• Atskaitomybė už rezultatus ir už gerą praktiką atitinkančią veiklą, o ne už taisyklių laikymąsi21.

Vis dėlto, pagrindinis viešojo administravimo specialistų keliamas klausimas – kaip ir kodėl

tradicinės valdžios institucijos turėtų/galėtų dalytis atsakomybe ir funkcijas su piliečių iniciatyvomis, kad

būtų pasiekta visuomenei reikalingo socialinio saugumo ir gerovės bei teikiamų paslaugų geriausia kokybė.

Iš esmės, tiek valdžios institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos visuomenėje turi tą pačią paskirtį –

užtikrinti ir sudaryti galimybę gauti paslaugas, atitinkančias bendruomenės poreikius. Ieškant išeities,

viešojo administravimo specialistai siūlo kurti formalizuotas valdžios institucijų ir nevyriausybinių

organizacijų bendravimo ir bendradarbiavimo struktūras22, kurios grindžiamos dviem esminiais

21 Ten pat, P.31-32. 22 Žr. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Nevyriausybinių organizacijų informacijų ir paramos centras, 2001; I. Matonytė, A. Zdanevičius. Pilietinės visuomenės problemos. Atvejo studija: Kauno regiono nevyriausybinės organizacijos. Viešosios politikos studijos, 2/3, 2002; Valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų finansinė parama nevyriausybinėms organizacijoms –

21

subsidiarumo ir partnerystės principais. Subsidiarumo principas reiškia, kad teisingesnį skirtingos galios

struktūrų atsakomybės ir funkcijų paskirstymą galima pasiekti pirmenybę teikiant asmeniui ir jam artimiems

socialiniams dariniams (šeimai, bendruomenei ir pan.) didesnių ir galingesnių darinių atžvilgiu. Tuo tarpu

socialinės partnerystės prielaidų sukūrimas ir plėtra reiškia bendravimą ir bendradarbiavimą užtikrinančias

struktūras, kurios pagrįstos aiškiais principais ir abipusiais įsipareigojimais, aiškiai apibrėžtos mainų,

konsultavimosi ir finansinės paramos teikimo procedūromis23.

Santykiai tarp nevyriausybinių organizacijų sektoriaus ir viešojo administravimo institucijų

įvairiose šalyse susiklostė skirtingi. Galima išskirti kelis viešojo administravimo institucijų ir „trečiojo

sektoriaus“ santykių paslaugų finansavimo, teikimo bei valdymo, t.y. to, kas užtikrina paslaugų

prieinamumą, modeliai:

1. Valdžios dominavimo, kai valdžia vaidina svarbiausią vaidmenį tiek finansuojant, tiek kuriant ir teikiant

paslaugas;

2. Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus dominavimo modelis, kur pagrindinis vaidmuo priklauso

nevyriausybinėms organizacijoms;

3. Lygiagretusis modelis, kur valdžia ir nevyriausybinių organizacijų sektorius vienodai įtraukti į socialinių

paslaugų finansavimą ir teikimą, bet kiekvienos sritis yra apibrėžta;

4. Bendradarbiavimo modelis, kai valdžia ir nevyriausybinių organizacijų sektorius dirba kartu, o ne atskirai:

kai viešojo administravimo institucijos teikia finansavimą, o „trečiasis sektorius“ - paslaugas24.

Dažniausiai derinami keli modeliai.

vertinimai ir tendencijos. Tyrimo ataskaita. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2006; E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla; Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2009. 23 I. Matonytė, A. Zdanevičius. Pilietinės visuomenės problemos. Atvejo studija: Kauno regiono nevyriausybinės organizacijos. Viešosios politikos studijos, 2/3, 2002. P.20. 24 S. Puškorius (red.). Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Vilnius, 2002. P.217.

22 23 22

Kaip pastebi E. Stumbraitė (2006), Lietuvoje Vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų

bendradarbiavimas apsiriboja deklaracijų lygiu. Būdingas abipusis įtarumas ir nepasitikėjimas. Vyriausybės

skatinantis paramą elgesys aiškinamas jų demokratinių principų palaikymu ir supratimu, kad

nevyriausybinės organizacijos reikalingos sprendžiant socialines problemas. Priešiško elgesio svarbiausi

veiksniai yra šie: centralizuotos politinės struktūros ir paternalizmo tradicijos; nuostata, kad vienintelis

legitimus visuomenės atstovavimas galimas per tradicines demokratines institucijas, o ne nevyriausybines

organizacijas; baimė, kad bus piktnaudžiaujama teikiama parama ne pelno sektoriui; prielaida, kad

nevyriausybinių organizacijų sektorius gali tapti dirva ekstremistinėms politinėms organizacijoms25.

Grįžkime prie pamatinių demokratijos vertybių. Viena jų skelbia, kad moderni demokratiška

valstybė remiasi vietos savivalda ir aktyvia, pilietiška, bendruomene. Bendruomenės savivalda sudaroma

remiantis įstatymais, o jos pagrindą sudaro bendruomenės nariai – piliečiai pagal gyvenamąją vietą.

Savivaldos vienetų kūrimas remiasi keletu sąlygų: būtinas teritorinis vientisumas, o visuomenės ir ūkio ryšiai

privalo užtikrinti viešųjų uždavinių vykdymą. Ši bendruomenės priklausomybės forma yra susijusi su

koncepcija, pagal kurią vietos savivaldos organai yra atsakingi už piliečiams teikiamas paslaugas, o jų

mokami mokesčiai sugrįžta per vietos savivaldai teikiamas paslaugas.

25 A. Vari. Civil Society and Public Participation: Recent Trends in Central and Eastern Europe. Community Economic Development Centre [žiūrėta: 2010-01-12]. Prieiga internetu: http://www.sfu.ca/cedc/research/civilsoc/vari.htm

23

Savivaldybių lygiu išskirtinos dvi kooperacijos formos:

1. Bendruomenių koalicijos, kur įvairios pilietinės visuomeninės organizacijos dirba drauge su vietos

politikais bei spauda, ir

2. Savivaldybių fondai.

Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo (1994-07-07, Nr. I-533)26 4 straipsnyje

teigiama, kad tarp kitų pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra ir gyventojų

dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Tai reiškia, kad savivaldybės institucijos turi sudaryti

sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas,

susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. T.p.

savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia

visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu.

Įstatymo 3 skirsnis (10 straipsnis. Viešųjų paslaugų teikimo bendrosios nuostatos) skirtas

viešųjų paslaugų teikimui aptarti, pažymi, kad:

1. Savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams.

3. Savivaldybė organizuoja viešųjų paslaugų teikimą per esančius viešųjų paslaugų teikėjus (biudžetines ir

viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves ir kitus subjektus), steigdama naujus viešųjų

paslaugų teikėjus (viešąsias ir kitas įstaigas bei įmones) arba sudarydama viešųjų paslaugų teikimo sutartis

su fiziniais ir juridiniais asmenimis.

5. Savivaldybės steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų

neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės.

26 Žin., 1994, Nr. 55-1049.

24 25 24

6. Steigdama naujus viešųjų paslaugų teikėjus, savivaldybė turi siekti, kad už užmokestį teikiamos viešosios

paslaugos būtų ekonomiškai racionalios ir kad nustatytas užmokestis už jas padengtų tų paslaugų teikimo

bei kitas su jų teikimu susijusias teikėjo išlaidas, bet šių paslaugų teikimas nevirstų pelno siekiančia veikla.

Savivaldybių administracijos realiai yra vieninteliai vietos bendruomenėje veikiantys subjektai

(pagal LR Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 punktą). Tačiau pastebima, kad jie nenoriai dalinasi su

kitais visuomenės gyvenimo partneriais – įvairių visuomenės grupių interesus atstovaujančiomis

nevyriausybinėmis organizacijomis (netgi dar daugiau, savivaldybės administracija nemato reikalo ir

neranda galimybių ilgą laiką remti tokias iniciatyvas). Tai ne tik Lietuvos problema; panašią tendenciją

pastebi ir kitų šalių autoriai (Z. Wejcman, 2001). Ypač tai būdinga posovietiniam blokui.

A. Augustaičio (2001) teigimu, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į valstybės ar savivaldybių

funkcijų įgyvendinimą gali duoti įvairiapusės naudos:

• Stiprina demokratiją;

• Gerina viešųjų funkcijų įgyvendinimo kokybę.

Tačiau nevyriausybinių organizacijų sektoriaus įsiliejimas į valstybės ir savivaldybių funkcijų

vykdymą kelia nemažai sudėtingų klausimų:

• Kaip tiksliai suformuluoti užduotį, esant dažnai sunkiai apčiuopiamam viešųjų paslaugų rezultatui?

• Kaip užtikrinti vienodą paslaugų prieinamumą visiems vartotojams?

• Kaip užtikrinti objektyvų lėšų paskirstymą, kai reikia pasirinkti iš kelių nevyriausybinių organizacijų

projektų?

• Kaip užtikrinti įsipareigojimų laikymosi ir išlaidų efektyvumo kontrolę?

• Ar nepadidės valdžios institucijų išlaidos, skiriamos paslaugų teikimo administravimui ir pan. klausimai.

Vis dėlto, įvertinant augantį nevyriausybinių organizacijų sektoriaus vaidmenį viešųjų

paslaugų teikimo srityje, pagrindinė vietos savivaldos funkcija būtų viešųjų paslaugų organizavimas, o ne

teikimas. Tam, kad NVO galėtų sėkmingai konkuruoti su valstybinėmis paslaugų institucijomis dėl paslaugų

25

teikimo, reikia, kad pats valstybinis sektorius pakeistų savo poziciją dėl paslaugų teikimo organizavimo bei

sukurtų “skaidrias žaidimo taisykles”.

Reikia pastebėti, kad veiksminga nevyriausybinių organizacijų sąveika su valdžios

institucijomis labai priklauso nuo pačių nevyriausybinių organizacijų vienybės ir tarpusavio

bendradarbiavimo. Nevyriausybinės organizacijos kovoja tarpusavyje dėl ribotų išteklių ir tam tikros

paslaugos vartotojų. Kita vertus, nevyriausybinės organizacijos tampa profesionalesnės, todėl siekia labiau

koordinuoti savo veiksmus, kurti ir įgyvendinti bendrus projektus. Žemiau pateikiami keli pagrindiniai

žingsniai, kuriais buvo siekiama ir šiuo metu vykdomos iniciatyvos, siekiant užtikrinti NVO sektoriaus plėtrą

bei spręsti bendruosius NVO klausimus:

- 1998 m. LR Vyriausybės nutarimu buvo įkurta pirmoji NVO reikalų komisija;

- 1999-2000 m. LR Seime buvo kuriama NVO komisija, vėliau – darbo grupė, kuri parengė NVO plėtros

įstatymo projektą;

- 2001 m. LR Seimas po svarstymo atmetė NVO plėtros įstatymo projektą;

- 2006 m. LR Vyriausybės nutarimu naujai buvo suburta NVO reikalų komisija;

- 2009 m. pasikeitus Vyriausybei suburta naujos sudėties NVO darbo grupė;

- 2009 m. LR Vyriausybė priėmė pirmąjį NVO plėtros dokumentą ”NVO plėtros koncepciją”27;

- 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuva skyrė 9 darbuotojų, darbdavių ir kitokių pilietinių

grupių organizacijų atstovus į Europos ekonomikos ir socialinį komitetą (EESK);

27 Žr. http://www.nisc.lt/lt/news.php?news_id=312.

26 27 26

- Ministerijose veikia dešimtys tarybų, komitetų ir darbo grupių, kuriose dalyvauja NVO atstovai:

a) Finansų ministerija (Struktūrinių ir Sanglaudos fondų Priežiūros komitetas; Europos Ekonominės Erdvės ir

Norvegijos finansinių mechanizmų priežiūros komitetas; Šveicarijos konfederacijos finansinio mechanizmo

Priežiūros komitetas ir kt.);

b) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (Socialinių reikalų taryba, Skurdo mažinimo ir socialinės atskirties

Stebėsenos grupė bei kitos);

c) Švietimo ir mokslo ministerijos (Švietimo taryba, Bendrojo ugdymo taryba ir kitos);

d) Kultūros ministerija (Kultūros ir meno taryba, Bibliotekų taryba, Kino taryba, Meno kūrėjo ir meno kūrėjų

organizacijos statuso suteikimo taryba ir kt.);

e) Taip pat ir kitos ministerijos, jų įsteigtos įstaigos ir padaliniai28.

- 2010 m. sausio 10 d. Vyriausybė patvirtino Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepciją, kurioje,

pirmiausia, įvardino NVO kamuojančias problemas:

• nėra teisės aktų, kurie apibrėžtų subjektus, teikiančius visuomenei svarbias ir naudingas paslaugas,

savo veiklą grindžiančius savanoriškumo principu ir nesiekiančius pelno;

• dalis finansinių šaltinių, paramos, skirtos NVO, atitenka ir valstybės įsteigtiems juridiniams asmenims;

• suvienodinti NVO ir verslo subjektų steigimosi ir veiklos principai, o tai labai padidina organizacijos

steigimosi sąnaudas ir apsunkina veiklą.

Atsižvelgdama į šias problemas, Vyriausybė koncepcijoje siūlo spręsti tokius klausimus:

• NVO sąvoka ir paramos gavėjo statusas;

• visuomenei naudingos veiklos apibrėžimas ir viešųjų funkcijų perdavimas (nurodoma, kad nesant

įstatyme apibrėžtos visuomenei naudingos veiklos ar viešųjų interesų sąvokos, valstybė neskiria

viešosios naudos organizacijų – organizacijų, vykdančių visuomenei naudingą veiklą (daugiau kaip 50

28 Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2009. P.6-7.

27

proc. veiklos arba beveik visą veiklą), ir grupinės naudos organizacijų, kurių tikslas – tenkinti savo narių

poreikius. Koncepcijoje pripažįstama, kad tiek viešosios, tiek grupinės naudos organizacijos yra svarbios

valstybei kaip pilietiškumo ir demokratijos išraiška. Vis dėlto viešosios naudos organizacijos sprendžia

didesnės visuomenės dalies problemas, todėl dažnai turi galimybių vykdyti valstybės institucijų

perduotas funkcijas);

• NVO finansavimas ir atskaitomybė (koncepcijoje nurodoma, kad būtina įtvirtinti, kad valstybės ir

savivaldybių įsteigtos įstaigos negalėtų naudotis NVO skiriamomis lėšomis ir lengvatomis);

• NVO steigimosi ir veiklos reglamentavimas.

Kaip vienas iš atliktinų veiksmų koncepcijoje yra numatyta parengti nevyriausybinio

sektoriaus plėtros programą, kurioje būtų nustatytos valstybės ir NVO prioritetinės bendradarbiavimo

sritys, paramos nevyriausybiniam sektoriui teikimas, NVO informavimo sistemą ir kt.

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras seniai reiškia iniciatyvą sukurti

adekvatų teisinį ir organizacinį naryste ir/ar įgaliojimais grindžiamą NVO sektoriaus interesų atstovavimo

mechanizmą – suformuoti Nacionalinę NVO tarybą, sutelkiant aktyviausias, stipriausias šalies

nevyriausybines organizacijas. Ši taryba turėtų atlikti skėtinės struktūros funkcijas29.

Apibendrinant šį skyrių, būtina pastebėti, jog reikšmingą vaidmenį Lietuvos NVO sektoriaus

plėtrai suvaidinimo įvairių užsienio šalių vyriausybių, tarptautinių organizacijų bei privačių užsienio fondų

finansinė bei ekspertinė parama30. Tačiau Lietuvai įstojus į ES ir iš valstybės-paramos gavėjos tapus paramos

davėja, NVO sektorius dėl tuometinės vienpusės priklausomybės nuo užsienio donorų patyrė stiprų

nuosmukį. Užsienio rėmėjams pasitraukus iš Lietuvos, ją kompensuoti galėjusi Europos Sąjungos struktūrinė

parama nevyriausybinėms organizacijoms vis dar yra sunkiai pasiekiama. Kartu su nevyriausybinio

29 Ten pat. P.9. 30 Žr. Valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų finansinė parama nevyriausybinėms organizacijoms – vertinimai ir tendencijos. Tyrimo ataskaita. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2006.

28 29 28

sektoriaus atsiradimu ir plėtra Lietuvoje buvo tolygiai kuriamas ir stiprinamas savivaldos institucijos

vaidmuo bendraujant (bendradarbiaujant) su nevyriausybinių organizacijų sektoriumi. Šis bendravimas

rėmėsi tokia prielaida: kadangi nevyriausybinis sektorius išreiškia vietos bendruomenės poreikius ir

interesus, savivaldos institucijoms, kurių funkcija kaip tik ir yra vietos gyventojų gerovės užtikrinimas ir

plėtojimas, būtina bendrauti su vietos interesų grupėmis ir stengtis atliepti jų poreikius. Taigi pasitraukus iš

Lietuvos didžiajai daliai užsienio donorų, o mažai savarankiškoms, dažnai nedidelėms nevyriausybinėms

organizacijoms nesugebant įsisavinti Europos Sąjungos struktūrinės paramos, vietos savivaldos institucijų

sukurti paramos mechanizmai tampa kartais vieninteliais finansavimo šaltiniais nemažai daliai mažų

nevyriausybinių organizacijų.

1.2. Kokybės vadybos koncepcijos paieškos NVO sektoriaus veiklos efektyvumui vertinti

D. Garvinas (1988) yra sakęs, kad kokybė nėra nei mintis, nei materija, bet trečia objektyvi

realybė. Net jeigu kokybė negali būti apibrėžta, visiems aišku, kas tai yra. Tai sąlyga tobulumo, reikšianti

puikią kokybę, skirtingai nuo blogos kokybės. Kokybė yra pasiekimas arba siekimas aukštesnio standarto,

kaip priešybė būti patenkintam prastu arba apgaulingu dalyku31. Šiuo požiūriu, kokybiškas produktas,-

nesvarbu, pagaminta prekė ar paslauga,- turi „įgimtą pranašumą“ prieš kitus produktus. Kokybės

užuomazgų aptinkama pirmykščių bendruomenių gyvenviečių kasinėjimuose: pirmykščio žmogaus

sumeistrauti kasdienės veiklos įnagiai, nuo puodynės iki ieties ar strėlės antgalio, kauptuko, kirvuko ar pan.,

stebėtinai tobulai atitinka žmogaus anatomines savybes ir idealiai patogūs naudoti pagal paskirtį. Šiandien

kokybės vadybos siekiniai fiksuojami standartuose32. Pirmieji kokybės vadybos standartai, sukurti karo

31 Žr. P. Vanagas. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas, 2004. P.17. 32 Standartas –remiantis susitarimu parengtas ir pripažintos institucijos priimtas visuomenei skirtas dokumentas, kuriame nustatomos bendrosios ir daug kartų naudoti tinkamos taisyklės, bendrieji principai, kokybės rodikliai ir kuris skirtas įvesti optimalią tvarką tam tikroje srityje.

29

pramonėje, netruko būti perkelti ir į civilinę pramonę, o 20 a. paskutiniame dešimtmetyje kokybės vadybos

samprata išsiplėtė ir į tokias žmogaus veiklos sferas, kaip paslaugų sektorius.

Lietuvoje, tyrimų duomenimis, į specializuotų paslaugų teikimą yra linkę 60 proc.

nevyriausybinių organizacijų33. Apibrėžti paslaugų kokybės kriterijus nėra sudėtinga; juos galima rasti bet

kuriame kokybės vadybai skirtame vadovėlyje. Tačiau pritaikyti juos kad ir viešojo intereso atstovavimo

paslaugas teikiančioje organizacijoje, kuri dar ir nesiekia pelno, vadinasi ir tokių aukštų reikalavimų savo

veiklos rezultatams nekelia, darosi kiek komplikuota, bet įmanoma.

2001 m. Organizacijų vystymo centras parengė „Nevyriausybinių organizacijų veiklos

efektyvumo tyrimo metodiką“. Taikydamos šią metodiką Lietuvos nevyriausybinės organizacijos gali pačios

sistemingai vertinti savo veiklą ir nustatyti, ką organizacijos veikloje reikėtų tobulinti. 2003 m. buvo parengti

dar du dokumentai34, kurie prisideda prie nevyriausybinių organizacijų veiklos kokybės apibrėžimo ir veiklos

tobulinimo.

Pagrindinis vadybos kokybės standartų tikslas – suteikti galimybes organizacijai efektyviai

valdyti būtinuosius organizacijos vadybos procesus. NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės

standartu taip pat siekiama šio tikslo, o šio standarto rengėjai dar pažymi, kad nuosekliai įgyvendinami

standarto reikalavimai ir reguliarus susikurto vadybos kokybės standarto peržiūrėjimas bei atnaujinimas

sudaro sąlygas organizacijoms pasiekti geresnių rezultatų su turimais ištekliais ir sėkmingiau pritraukti bei

panaudoti naujus išteklius35.

Visuotinės kokybės vadyba remiasi pagrindiniais principais, kurie yra (į)vertinami tobulinant

organizacijos veiklą, apskritai. Kadangi šie principai yra bendri ir gali būti lengvai adaptuojami

33 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.160. 34 Žr. NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003; NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Rekomendacijos. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003. 35 NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003. P.8.

30 31 30

organizacijoms, nepriklausimai nuo jų tipo, dydžio ir veiklos pobūdžio, tikslinga šiais principais vadovautis ir

siekiant tobulinti nevyriausybinių organizacijų veiklą. Pagrindiniai visuotinės kokybės vadybos principai yra

šie:

1. Orientacija į rezultatus – organizacijos veiklos sėkmingumas priklauso visų organizacijos veikla

suinteresuotų šalių (darbuotojų, klientų, rėmėjų, visuomenės ir kt.) poreikių subalansavimo ir

patenkinimo.

2. Dėmesys klientui – klientas yra galutinis organizacijos paslaugų ar produktų kokybės vertintojas, todėl

jo suinteresuotumą organizacijos veikla išlaikyti lengviausia, jei dėmesys sutelkiamas į esamų ir

potencialių klientų poreikius.

3. Lyderiavimas ir siekių vienovė – organizacijos lyderių elgesys daro įtaką organizacijos siekių aiškumui ir

vienovei bei aplinkai, kurioje gali atsiskleisti organizacija ir jos žmonės.

4. Faktų analize pagrįsta procesų vadyba – organizacija veikia rezultatyviau, kai tarpusavyje susiję veiklos

suprantamos ir sistemingai valdomos, o sprendimai dėl kasdienės veiklos ir planuojamų jos gerinimo

veiksmų priimami naudojant faktais paremtą informaciją.

5. Žmonių tobulėjimas ir dalyvavimas – organizacijoje dirbančių žmonių potencialas geriausiai

atsiskleidžia, kai dalijamasi vertybėmis, sudaroma pasitikėjimo atmosfera bei suteikiama galių – tai

skatina kiekvieno aktyvų dalyvavimą.

6. Nuolatinis mokymasis, naujovių diegimas ir tobulėjimas – organizacija pasiekia geriausių rezultatų, kai

jos veikla remiasi informacijos ir žinių vadyba nuolatinio mokymosi ir veiklos gerinimo aplinkoje.

7. Partnerystės plėtojimas – organizacija veikia rezultatyviau, kai ji su savo partneriais palaiko abiems

pusėms naudingus santykius, paremtus pasitikėjimu, keitimusi žiniomis ir bendradarbiavimu.

31

8. Atsakomybė visuomenei – ilgalaikiai organizacijos ir jos darbuotojų interesai geriausiai patenkinami,

kai laikomasi etikos normų ir pranokstami visuomenės (plačiąja prasme) lūkesčiai bei reikalavimai36.

Toliau šiame skyriuje aptariamas visuotinės kokybės vadybos principų pasireiškimas ir

vertinimas nevyriausybinėje organizacijoje. Įprasta, kad visuotinės kokybės vadybos principų pasireiškimas

tradiciškai vertinamas tam tikrose organizacijos veiklos srityse. Pasiektas arba siektinas veiklos kokybės

lygmuo stebimas:

(1) Vadovavime organizacijai;

(2) Organizacijos strategijoje;

(3) Žmogiškųjų išteklių valdyme;

(4) Organizacijoje susiklosčiusiuose komunikacijos kanaluose;

(5) Išorės komunikacijoje;

(6) Darbo organizavime, ir

(7) Finansų valdyme.

Vadovavimas organizacijai

Organizacijos vadyba – tai visų valdymo organų veiklos užtikrinimas siekiant efektyvios

organizacijos veiklos. Yra du iš pirmo žvilgsnio labai panašūs vadybos terminai: valdymas ir vadovavimas. P.

Vanagas (2004) pažymi, kad šių sąvokų esmė skiriasi. Vadybos evoliucijoje valdymas yra ankstesnis vadybos

raidos etapas, palyginti su vadovavimu. Ar vadovai valdo, ar vadovauja, priklauso nuo to, kokią jėgą jie

vartoja bendraudami su savo pavaldiniais, siekdami organizacijos tikslų.

Jėga yra pagrindinė energija veikimui inicijuoti ir jam palaikyti, paverčiant norius realybe. Tai

yra savybė, be kurios vadovai negali vadovauti. Paprastai skiriamos šios jėgos rūšys:

36 Ten pat, p.7.

32 33 32

• Paremta teise jėga - tai jėga, paremta einamomis pareigomis, numatytomis organizacijos valdymo

struktūroje ir formaliu autoritetu.

• Atlyginimo jėga yra jėga, paremta materialiu arba psichologiniu šalininkų skatinimu.

• Patyrimo jėga – tai jėga, įgyta praktiniu patyrimu, specialia kvalifikacija ir žiniomis.

• Pavyzdžio jėga yra jėga, paremta vadovų patrauklumu, teigiamomis asmeninėmis savybėmis ir

reputacija, kuria vadovaujami darbuotojai susižavi ir seka vadovų pavyzdžiu.

• Prievartos jėga – tai jėga, paremta pavaldinių paklusnumo siekimu, baudų ir kitų sankcijų baime.

Jei vadovai darbe vadovaujasi tik paremta teise jėga ir prievartos jėga, toks vadovavimo

stilius paprastai vadinamas valdymu, t.y. reguliavimu, administravimu. Tačiau jeigu vadovai remiasi

atlyginimo jėga, patyrimo jėga ir pavyzdžio jėga, tuomet vadovai ne valdo, o vadovauja. Šiuo atveju,

vadovas sudaro sąlygas darbuotojams atskleisti savo sugebėjimus, intelektą, erudiciją, kompetenciją ir

motyvuoja visa tai panaudoti organizacijos tikslams pasiekti37. Įvertinus nevyriausybinių organizacijų

prigimtį, paremtą savanoryste, ne pelno, o saviraiškos siekimu, vadovavimas yra tinkama sąvoka tokio tipo

organizacijos vadybai apibūdinti. Nepaisant to, organizacijos gyvybingumui ir veiklos tęstinumui palaikyti

reikalingos tiek formalios, tiek neformalios vadybinės priemonės. Pagrindinis vadovų uždavinys – suteikti

visiems darbuotojams/organizacijos nariams įgaliojimus ir sąlygas savarankiškai spręsti jiems pavestus

uždavinius ir motyvuoti juos gerinti savo, padalinio ir visos organizacijos veiklos kokybę.

Organizacijos, priklausomai nuo įstatymo, pagal kurį yra registruotos, turi skirtingus

aukščiausius valdymo organus. Tai yra steigėjai, dalininkai, visuotinis narių susirinkimas ir/ar kolegialus

valdymo organas – valdyba, taryba, prezidiumas. Kasdienę organizacijos veiklą atlieka administracija.

Administracijos veiklos efektyvumas priklauso nuo tinkamo aukščiausio organizacijos valdymo lygmens38.

37 P. Vanagas. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas, 2003. P.107-108. 38 NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Rekomendacijos. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003. P.5.

33

Įstatymiškai reglamentuota, kad registruojamas naujas juridinis asmuo, nepriklausomai nuo

jo tipo, dydžio ir veiklos pobūdžio, turi registracijos dokumentą – įstatus, statutą ar pan. –, kuriame

apibrėžiama organizacijos struktūra, funkcijos, atsakomybės pasidalijimas, veiklos principai, valdymo

organų sudarymo principai (tai t.p. aktualu nevyriausybinėms organizacijoms), sprendimų priėmimo

principai bei aiškiai nustatytos kompetencijų ribos. Šis dokumentas sudaro prielaidas sėkmingai valdyti

organizaciją, efektyviai įtraukti naujus reikalingus žmones į organizacijos valdymą bei nustato organizacijos

valdymo tvarką.

Organizacijos strategija

Strateginis planavimas yra visų organizacijos suinteresuotų asmenų bendrų sprendimų bei

pažiūrų visuma, kuri kiekvieną organizacijos narį skatina prisiimti atsakomybę už jos veiklą. Strateginis

planavimas yra procesas, kuriuo numatoma organizacijos ateitis, parengiamos būtinos procedūros ir

veiksmai ateičiai pasiekti. Strategija yra sprendimų metodas, lemiantis ir atskleidžiantis organizacijos tikslus,

politiką ir planus patenkinti klientų poreikius. Sukūrus efektyvią strategiją, organizacijos veikla įgyja tvirtą

konkurencinį pranašumą39. Nepaisant to, kad nevyriausybinė organizacija yra ne pelno siekianti

organizacija, kurios veikla dažniausiai orientuota į viešojo intereso gynimą ir atstovavimą, jai taip pat

reikalinga aiški, logiška, faktais pagrįsta veiklos strategija. Strategija susideda iš:

• tikslų, kuriuos reikia pasiekti;

• politikos, kuri nurodo arba apriboja veiksmus;

• veiksmų sekos arba programos tikslams pasiekti.

39 P. Vanagas. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas, 2003. P.110.

34 35 34

Kuriant strategiją, pirmiausia būtina gerai suvokti organizacijos misiją, kuria apibūdinamas

organizacijos paskirtis ir pašaukimas. Misija apima paslaugas, technologijas, interesų ir/ar rinkų tipus,

klientų poreikius, konkurencijos galimybes, t.y. tas savybes, kuriomis organizacija skiriasi nuo kitų40.

Vizija yra teiginys, apibūdinantis organizacijos ateitį. Joje pateikiamos pagrindinės idėjos

organizacijos strategijai formuoti. Vizija turi būti susieta su kliento poreikiais ir išreikšti bendrą strategiją,

kurios organizacija laikosi įgyvendindama savo misiją. Vizija derinama su organizacijos kultūra, nuostatomis,

principais ir politika, kuri nurodo kelią į viziją, vadovų įsipareigojimus, prioritetus.

Pagrindinės politikos idėja yra išryškinti organizacijos vertybines nuostatas, principus,

išrikiuoti visą organizaciją viena kryptimi, sutelkus dėmesį į sritis, reikalaujančias esminio tobulinimo.

Politikoje numatomas planavimas ir prioritetų nustatymas bei jų paskleidimas.

Paprastai strateginiame planavime formuluojami ilgalaikiai tikslai, išreiškiantys organizacijos

siekius, kuriems numatoma skirti daugiausiai dėmesio ir išteklių, ir trumpalaikiai tikslai, t.y. specifiniai,

išmatuojami veiksmai, kuriais įgyvendinama strategija.

Kaip praktika rodo, strateginiu planavimu daugiausiai užsiima verslo sektorius ir viešojo

sektoriaus įmonės ir organizacijos, t.y. tos, kurios savo veikla nori arba turi įrodyti buvimo pagrįstumą bei

gauti maksimalų pelną. Nevyriausybinių organizacijų sektorius, steigimosi etape suformulavęs savo tikslus,

kurie iš esmės galėtų atitikti misiją ir viziją, gerokai rečiau užsiima reguliariu strateginiu planavimu.

Žmogiškųjų išteklių valdymas

Bet kurioje veiklos srityje reikia trijų pagrindinių išteklių: kapitalo, fizinių išteklių ir žmogiškųjų

išteklių. Garsus visuotinės kokybės vadybos teorijos kūrėjų E. Demingas pažymėjo, kad organizacijos negali

išlikti be gerų žmonių, kurie darbą (veiklą) nuolat tobulina. P. Vanago (2004) pastebėjimu, netgi verslo

sektoriaus atstovai Japonijoje ir Europoje vis labiau tampa socialiniais vienetais, o ne paprastomis pinigų

40 Ten pat, p. 109.

35

darymo mašinomis. Tuo labiau tai būdinga ne pelno organizacijoms. Viena iš visuotinės kokybės vadybos

metodologijos taisyklių skamba būtent taip: norint patenkint klientų poreikius, pirmiausia tenka patenkinti

vidinių vartotojų – darbuotojų, savanorių ir pan. – poreikius. Jiems turėtų būti sudarytos sąlygos augti41.

Žmogiškųjų išteklių planavimas – tai organizacijai tam tikru laikotarpiu reikalingų žmogiškųjų

išteklių numatymas. Toks planavimas leidžia užtikrinti, kad organizacijoje reikiamu metu bus tiek tinkamos

kvalifikacijos darbuotojų, kiek reikia numatytiems darbams atlikti.

Žmogiškųjų išteklių planavimas susideda iš eilės veiklų:

• naujų darbuotojų paieškos ir atrankos;

• dirbančiųjų (tiek etatinių darbuotojų, tiek savanorių) motyvavimo;

• dirbančiųjų veiklos peržvalgos/darbo atlikimo vertinimo;

• mokymų planavimo;

• taip pat darbo su savanoriais reglamentavimo.

Akivaizdu, kad nevyriausybinės organizacijos veikia ne todėl, kad samdo darbuotojus.

Aukščiau buvo minėta, kad nevyriausybinių organizacijų sektoriaus tyrimų duomenimis, 0,58 proc. darbo

vietų Lietuvoje sukuriama nevyriausybinių organizacijų sektoriuje. Tai yra maži rodikliai, lyginant su Europos

Sąjungos vidurkiu: tyrimai rodo, kad Europos Sąjungoje vidutiniškai kas aštunta darbo vieta yra sukuriama

nevyriausybiniame sektoriuje – struktūrinės bedarbystės sąlygomis nevyriausybinės organizacijos tampa

reikšmingu darbdaviu (greta gamybos, prekybos, paslaugų ir administracijos). Tyrimai taip pat atskleidžia,

kad nevyriausybinių organizacijų veikla sukuria 4-5 proc. nacionalinio produkto bruto, t.y. daugiau negu šių

šalių žemės ūkis. T.p. paskaičiuota, kad Didžiojoje Britanijoje nustojus veikti visoms nevyriausybinėms

organizacijoms, piliečių mokami mokesčiai išaugtų 12 proc.42. Tyrimai taip pat atkleidžia, kad 60 proc.

41 Ten pat, p.228. 42 Z. Wejcmanas. Vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis – galimybės ir barjera. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimas (metodiniai nurodymai). Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2001. P.17-18.

36 37 36

nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje teikia specializuotas paslaugas: švietimo (43,5 proc.), socialines

paslaugas (31, 1 proc.), interesų atstovavimo (24,5 proc.)43. Taigi nevyriausybinių organizacijų pagrindinius

žmogiškuosius išteklius sudaro neatlygintinai dirbantys savanoriai, leidžiantys ne tik mažinti kaštus ir didinti

ekonominį efektyvumą, bet ir yra visuomenės pilietinio sąmoningumo barometras. Norint šias veiklas atlikti

tinkamai ir užtikrinti organizacijos stabilumą, būtina, kad organizacijos administravimo branduolį sudarytų

atitinkamą kvalifikaciją turintys samdomi darbuotojai ir būtų sukurta veiksminga reikalingas savybes

turinčių (jei taikoma) savanorių pritraukimo ir atrankos sistema.

Autoriai (E. Stumbraitė, 2006; D. Žiliukaitė, A. Ramonaitė, L. Nevinskaitė, V. Beresnevičiūtė, I.

Vinogradnaitė, 2006) pastebi, kad piliečių dalyvavimas visuomeninėje veikloje tebėra negausus (apie 12-16

proc.), ir šis rodiklis beveik nepakito per pastarąjį dešimtmetį44. E. Stumbraitė (2006) pavadina šį reiškinį

gyventojų skeptišku nusiteikimu dalyvavimo nevyriausybinių organizacijų veikloje atžvilgiu45. Iš 73 proc. visų

apklaustų gyventojų niekada neskyrusių dalies savo asmeninio laiko nevyriausybinėms organizacijoms, 70

proc. kaip pagrindinę priežastį nurodė tai, kad jų niekas to neprašė46. Šie skaičiai tik dar labiau sustiprina

teiginį, kad reikalinga veiksminga savanorių pritraukimo ir atrankos sistema, pirmiausia stiprinant ryšius su

visuomene veiklą, kad į nevyriausybinių organizacijų veiklą įsitrauktų daugiau potencialių narių.

Kita vertus, nevyriausybinės organizacijos susiduria ne tik su savanorių pritraukimo, bet ir jų

išlaikymo problema. Nepaisant to, kad savanorystės fenomenas pasireiškia asmens visiškai laisva valia

skiriamu savo laiku neatlygintinai atlikti kažkokius visuomenei naudingus darbus, vis dėlto reikia pripažinti,

kad nors ir atėję „iš idėjos“, norėdami save realizuoti, nemotyvuojami žmonės ilgainiui praranda motyvą

43 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.160. 44 D. Žiliukaitė, A. Ramonaitė, L. Nevinskaitė, V. Beresnevičiūtė, I. Vinogradnaitė. Neatrasta galia. Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis. Vilnius, 2006. 45 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.168. 46 S. Puškorius (red.). Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Vilnius, 2002. P.232.

37

reguliariai dalyvauti savanoriškoje veikloje. Todėl nevyriausybinėms organizacijoms ypatingai aktualius

savanorių motyvavimo aspektas: kaip „suvilioti“ žmones ne šiaip, bet ilgai ir nuosekliai dalyvauti

organizacijos veikloje? Skirtingai nuo verslo ir viešojo administravimo sektorių, ne pelno sektoriuje

finansinis motyvas automatiškai atkrenta; motyvuoti stengiamasi nauja patirtimi, ugdomais įgūdžiais,

stažuotėmis, komandiruotėmis ir pan. Įvertinant tą faktą, kad statistiškai didžiąją dalį savanorių Lietuvoje

sudaro jauni žmonės (moksleiviai ir studentai), šios motyvavimo priemonės iš dalies veikia, tačiau tai

nesumažina gana didelės žmogiškųjų išteklių kaitos. Kaip priežastį būtų galima įvardinti tai, kad jauni

žmonės savanorišką veiklą suvokia kaip tam tikrą prasmingą laiko praleidimą, kurį dar dažnai pavyksta

suderinti su malonumu (nauji draugai, kelionės, nauja patirtis), bet savanorystė paprastai netampa

gyvenimo būdu; kai gyvenime atsiranda naujos veiklos – mokamas darbas, šeima ar pan. -, entuziazmas

dalyvauti savanoriškoje veikloje natūraliai išblėsta.

Reikia paminėti dar vieną veiklos kokybei svarbų žmogiškųjų išteklių planavimo veiklą.

Nepaisant to, kad nevyriausybinių organizacijų veikla remiasi savanorių gera valia, siekiant padėti, o ne

pakenkti tiek klientams, tiek atstovaujamam viešajam interesui, tiek ir organizacijai, reikia susikurti

dirbančiųjų veiklos rezultatų vertinimo sistemą.

Vidinė ir išorinė komunikacija

Komunikacija yra svarbus veiksnys užtikrinant sėkmingą darbą organizacijoje. Aptariant

komunikacijos klausimą kaip veiklos kokybės užtikrinimo prielaidą, svarbu skirti komunikaciją organizacijos

viduje ir išorinę komunikaciją.

Komunikacija organizacijoje apima veiksmus, susijusius su keitimusi informacija, žiniomis ir

patyrimu organizacijos viduje. Visuotinės kokybės vadybos požiūriu, kalbant apie vidinę komunikaciją

paliečiami du kokybiniai organizacijos aspektai: (1) vidinių vartotojų patenkinimas ir (2) organizacijos

kultūra. Pirmiausia reikia pasakyti, kad vidiniai organizacijos vartotojai yra viena ir organizacijos rezultatais

38 39 38

ir sėkme suinteresuotų suinteresuotųjų šalių. Vidiniai organizacijos vartotojai atsiranda tada, kai

organizacijoje dirba daugiau nei vienas žmogus, nes darbuotojų santykiai pagrįsti tiekėjo ir vartotojo

bendravimo principais. P. Vanagas (2006) sako, kad vidinių vartotojų patenkinimas labai priklauso nuo

organizacijos visų padalinių ar atskirų darbuotojų bendravimo kokybės47. Bendravimo kokybė lemia, kaip

sklandžiai padaliniai ar procesų dalyviai dalijasi informacija, kad palengvintų savo, o kartu ir visos

organizacijos darbą, o tai reiškia, kad padėtų geriausiu būdu ir mažiausiais kaštais klientų poreikius ir

lūkesčius.

Organizacijos vidinė komunikacija atskleidžia organizacijos kultūrą. Plačiąja prasme

organizacijos kultūra apima priimtų ir išmoktų esamųjų vertybių, reikšmių ir supratimų pasaulį, kuris

žmones informuoja ir yra išreikštas, reprodukuotas ir perduodamas iš dalies simboline forma48. Kalbant apie

organizacijos kultūrą vidinės komunikacijos aspektu, tikslingiau būtų vartoti organizacijos klimato sąvoką,

kuri apibrėžia pastovų organizacijos vidinės aplinkos bruožą, (1) patiriamą jos narių, (2) darantį poveikį jų

elgesiui ir (3) kuris gali būti aprašytas tam tikromis iš organizacijos savybių kylančiomis vertybėmis49.

Suformuoti aiškūs komunikacijos kanalai organizacijoje apima gerai išaiškintus procesus ir

funkcinių padalinių santykius, t.p. vadovų ir jų pavaldinių santykius.

Išorinė komunikacija reiškia keitimąsi informacija su organizacijos išore. Išorinės

komunikacijos priemonėmis stengiamasi daryti poveikį tai visuomenės ar bendruomenės daliai, kuriai

organizacija dirba ar kuriai daro įtaką. Kalbant apie išorinės komunikacijos reikšmę nevyriausybinių

organizacijų veikloje, tai aktyvi ir sėkminga išorinė komunikacija formuoja savanorystės tradicijas

visuomenėje ir subsidiarumo principo vystimąsi vietos bendruomenėje. Ir priešingai, menkas

47 P. Vanagas. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas, 2003. P.144. 48 Ten pat, p.231. 49 Ten pat, p.232.

39

nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas viešosios politikos įgyvendinimo srityje, epizodiniai arba proginiai

ryšiai su visuomene sudaro kliūtis nevyriausybinių organizacijų plėtrai ir jų vaidmens visuomenėje didėjimui.

Vietos bendruomenei priklauso ir savivaldos institucijos. Kalbant apie Klaipėdos miesto

nevyriausybinių organizacijų ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos bendradarbiavimą, M.

Žaltauskas (2001) pastebi, kad matomas pastovus bendradarbiavimas plėtojamas kultūros ir socialinės

rūpybos srityse, organizuojant projektinės veiklos finansavimo konkursus50.

Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą Klaipėdos mieste, pastebima,

kad didžiausias organizacijos rėmėjas ir yra panašaus pobūdžio nevyriausybinė organizacija. Taip pat

pastebima, kad nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą vis dėlto labiau tinka pavadinti

nesustiprėjančiu tiek, kad „įaugtų“ į nevyriausybinių organizacijų veiklą. Dešimties metų laikotarpiu

Klaipėdos mieste buvo galima stebėti keletą labai gerų iniciatyvų, tokių, kaip:

• Klaipėdos miesto socialinio klubo įkūrimas, 2001 m.

• Klaipėdos miesto jaunimo organizacijų susivienijimas, 2001 m.

• Klaipėdos miesto bendradarbiavimo tarybos įkūrimas, 2006 m., dar keletas iniciatyvų.

Reikia pasakyti, kad 2010 m. pradžioje didžioji dalis šių iniciatyvų yra neveiksnios.

Darbo organizavimas

Darbo organizavimas reiškia žmonių įtraukimą dirbti kartu tam tikroje struktūroje, siekiant

konkretaus tikslo ar tikslų visumos. Jeigu iniciatyva siekti tikslo formalizuojama, t.y. sukuriama formali

struktūra – organizacija -, veikla nebėra vien epizodinis entuziastų laisvalaikio praleidimo būdas. Tikslui

siekti ir rezultatams pasiekti reikalinga permanentinė veikla, susidedanti iš tokių veiklų, kaip:

Veiklos planavimas;

50 M. Žaltauskas. Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų ir miesto savivaldybės bendradarbiavimo aktualijos. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimas (metodiniai nurodymai). Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2001. P.84.

40 41 40

• Darbų paskirstymas;

• Sprendimų priėmimas;

• Kontrolė;

• Susirinkimų organizavimas.

Planavimas – tai tikslų formulavimo ir jų įgyvendinimo tinkamos veiksmų eigos nustatymo

procesas. Plačiąja prasme, planavimas – tai sprendimas, kuria krytimi organizacija nori judėti ir kaip ji ketina

tai daryti. Planavimas įvardijamas kaip pirmas viso vadybos proceso žingsnis51.

Tinkamas darbų paskirstymas sudaro sąlygas organizacijoje nepalikti darbų, kurie nepriklauso

nei vienam į procesą įtrauktam asmeniui, arba darbų, kuriuos atlieka keli asmenys. Tinkamas darbų

paskirstymas taip pat optimizuoja organizacijos narių krūvį ir didina atliekamos veiklos efektyvumą. Siekiant

tinkamo darbų paskirstymo organizacijoje, reikia aiškiai apibrėžti darbo užduočių, įgaliojimų bei

atsakomybės sričių paskirstymą atskiriems nariams. Pelno siekiančiose organizacijose arba griežtos

atskaitomybės institucijose tai padaryti padeda darbo aprašai, kuriuose aprašomos konkrečių pareigybių

funkcijos ir atsakomybės sritys52.

Sprendimų priėmimas, kontrolė ir susirinkimų organizavimas didžia dalimi yra nulemtas

organizacijos kultūros ir plinta vidinės komunikacijos kanalais.

Finansų valdymas

Finansavimo klausimas ne pelno organizacijoms visada išlieka opus. Objektyvių ir subjektyvių

priežasčių nulemtas negebėjimas užsitikrinti patikimo finansavimo yra viena iš pagrindinių kliūčių,

trukdančių plėtotis nevyriausybinėms organizacijoms.

51 NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Rekomendacijos. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003. P.25. 52 Ten pat, p.27.

41

Nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimo problema būdinga ne tik Lietuvai, bet

daugeliui šalių. Aštresnė ji tose šalyse, kur nepalankiai sutvarkyta nevyriausybinių organizacijų finansavimo

teisinė bazė.

Lietuvoje galima išskirti keturis pagrindinius nevyriausybinių organizacijų finansavimo būdus:

1) Savarankiškas finansavimas, kuris gaunamas iš nario mokesčio, organizuojamų socialinių renginių, savų

publikacijų platinimo.

2) Savivaldybių ir apskričių lėšos, kurios paprastai skiriamos tam tikroms organizacijoms ar jų konkrečiai

veiklai remti. Tačiau žmonių iniciatyva besiremianti veikla, jei neranda nuolatinio finansavimo šaltinio,

ilgainiui silpnėja.

3) Finansavimas pagal sutartis, pasirašant jas su ministerijomis, žinybomis, giminingomis užsienio

organizacijomis.

4) Projektų finansavimas, pateikiant juos vietiniams ar užsienio fondams. Šio finansavimo trūkumas tas,

kad vien tarptautinių ar vietinių fondų paramos, kuri dažniausiai suteikiama naujoms iniciatyvoms

vystyti, nepakanka stabiliam, ilgalaikiam darbui53.

Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų finansų valdymo neįgalumą didžia dalimi lėmė tai, kad

didžioji dalis organizacijų buvo įkurta ir kurį laiką išlaikoma tarptautinių programų lėšomis. Iš Lietuvos

gaunamos lėšos sudaro 42 proc. (iš jų: 45 proc. sudaro valstybės parama, 16 proc. – privačių asmenų

finansinė parama, 11 proc. sudarė Atviros Lietuvos fondo parama, 11 proc. – ūkinė komercinė veikla, 7

proc. – nario mokestis, 10 proc. – kiti šaltiniai), iš užsienio – 58 proc.54.

Taigi nuolatinis finansavimo trūkumas verčia nevyriausybines organizacijas daug dėmesio skirti

finansų valdymo veiklai. Finansų valdymas nėra paprasčiausia buhalterinė apskaita, kuriai samdoma

53 M. Teresevičienė, I. Žemaitytė. Mokymosi proceso vykstmas nevyriausybinėse organizacijose. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2000. P.13. 54 E. Stumbraitė. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas), 2006. Klaipėda: KU leidykla. P.161.

42 43 42

buhalterė ir kuri atliekama pagal LR įstatymus. Finansų valdymas sudaro galimybes planuoti, paskirstyti,

naudoti ir kontroliuoti finansinius organizacijos išteklius. Efektyvus finansų valdymas laiduoja, kad bus

užtikrinti pakankami finansiniai ištekliai organizacijos strategijos įgyvendinimui tuo metu, kai jų reikės.

Finansų valdymas susideda iš:

a) Finansų planų sudarymo. Finansų planas yra esamų finansinių išteklių, būtinų pajamų ir išlaidų

numatymas. Finansų planas reikalingas tam, kad būtų galima stebėti ir valdyti/kontroliuoti

organizacijos finansinį augimą, numatyti kitimą.

b) Projektų biudžetų sudarymas. Jie turi būti sudaromi planuojant projektus.

c) Periodiškas finansinių planų vykdymo vertinimas.

d) Pinigų srautų planavimas. Tai yra svarbi nevyriausybinės organizacijos finansų valdymo dalis. Pinigų

srautų planavimas leidžia planuoti išlaidas, kontroliuoti pinigų gavimo ir išleidimo terminus ir naudoti

turimus pinigus ten, kur reikia, tada, kada reikia. Projektinis finansavimas pasižymi gana dažnai

pasitaikančiu pinigų vėlavimu. Tokiais atvejais organizacija stokoja apyvartinių lėšų, o tinkamas pinigų

srautų planavimas leidžia užtikrinti apyvartinių lėšų buvimą reikiamu metu55.

Apibendrinant šią dalį reikia pasakyti, kad kalbėti apie veiklos kokybės užtikrinimą

nevyriausybinėje organizacijoje nėra tas pats, kas kalbėti apie kokybės vadybą pelno siekiančiame

sektoriuje. Nevyriausybinių organizacijų prigimtis – rėmimasis savanorystės principu susibūrusių

visuomenės narių veikla – lyg apriori užkerta kelią kalbėti apie kokybės reikalavimų kėlimą tam, ką žmonės

atlieka savo laisvalaikiu. Taip pat reikia pasakyti, kad apie kokybės reikalavimus tikslinga kalbėti tada, kai

organizacija turi ambicijų augti, stiprėti, daryti įtaką viešosios politikos srityje. Jeigu organizacija savo veiklą

grindžia tik principu, kad „kažkas turi kažką duoti“, o jeigu neduoda, vadinasi tikslų atsisakoma, neturi daug

galimybių efektyviai funkcionuoti. Tik gerai sustyguotas mechanizmas yra gyvybingas. Nepaisant esminių

55 Ten pat, p.35.

43

prigimtinių skirtumų tarp pelno ir ne pelno organizacijų, veiklos racionalizavimo vis dėlto nevyriausybinėms

organizacijoms reikėtų pasimokyti iš verslo sektoriaus.

2. Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimas

2.1. Tyrimo metodika ir metodologija

Empirinės informacijos pagrindą sudaro kokybinių focus grupių interviu duomenys. Tyrimas atliktas

Vakarų Lietuvos vartotojų federacijos įgyvendinamo paprojekčio „Pilietinių NVO veiklos stiprinimas siekiant

tvarios Klaipėdos regiono plėtros“, finansuojamo Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos pagal Europos

ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinius mechanizmus, bendrai su Lietuvos Respublika pagal subsidijų

schemą „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje“, rėmuose. Projekto tikslas yra

sustiprinti Klaipėdos regiono pilietinių NVO institucinius gebėjimus, pagerinti jų veiklos kokybę ir

efektyvumą bei padidinti žinomumą visuomenėje. Projekto vienas iš uždavinių - atlikti Klaipėdos regiono

pilietinių NVO veiklos efektyvumo ir vadybos kokybinį tyrimą bei parengti rekomendacijas dėl veiklos

kokybės tobulinimo.

Penki focus grupių susitikimai buvo organizuoti 2009 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais. Tikslinės

atrankos būdu buvo pasirinkti 29 respondentai. Tai kultūros, pilietinį, sporto, socialinį ir moterų interesų

sektorius atstovaujančių NVO atstovai. Dauguma respondentų – nevyriausybinių organizacijų vadovai,

didžia dalimi jų įkūrėjai ar dalyvaujantys organizacijų veikloje nuo jų įkūrimo pradžios. Beveik visos

kokybiniame tyrime dalyvavusios organizacijų veikia Klaipėdos mieste; t.p. - stipri organizacija iš Kretingos.

Aukščiau įvardinti sektoriai buvo išskirti remiantis Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų

informacijos centro56 ir Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro (2009) „Nacionalinės

56 Daugiau informacijos galima rasti Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos centro internetiniame puslapyje: www.ngo.lt.

44 45 44

nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija“. Nevyriausybinių organizacijų skirstymas į

atitinkamus sektorius rėmėsi šiais bendraisiais kriterijais57:

1. Pilietinių NVO sektoriui priskirtos organizacijos, kurių pagrindinė užduotis yra demokratijos ir pilietinės

visuomenės tradicijų ugdymas bei konkrečių interesų atstovavimas.

2. Kultūrinių NVO sektoriui priskirtos organizacijos, kurios pagal apibrėžimą, rūpinasi visų meno šakų ir jų

apraiškų globa, skatinimu bei kultūrą propaguojančių žmonių interesų atstovavimu. Taip pat užsiima

meninių įgūdžių tobulinimu, kultūros mainų programų vykdymu, jų rezultatų bei meno kūrinių

publikavimu ar kitokios formos pristatymų organizavimu.

3. Moterų NVO sektoriaus organizacijos – tai organizacijos, kurios siekia lygių galimybių visuomenėje,

skatina moters veiklumą, verslumą, užimtumą bei pasitikėjimą savimi.

4. Socialinio sektoriaus nevyriausybinė organizacija – tai organizacijos, kurios rūpinasi labdaros, paramos,

prieglobsčio suteikimu skurstantiems ir/ar socialinę atskirtį patiriantiems visuomenės nariams.

5. Sporto sektoriaus organizacijos – tai organizacijos, kurių pagrindinė veikla grindžiama profesionalų ir

mėgėjų sportininkų ugdymu ir aukštų sportinių rezultatų siekimu. Visa kita veikla yra antraeiliai dalykai,

kuriuos įgyvendinti kaip metodinė priemonė pasitelktas sportas.

Nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimo metodikoje (2001) pateiktų klausimų

pagrindu buvo parengtas šiame tyrime naudojamas tyrimo instrumentas. Pusiau struktūruotą klausimyną

sudarė 5 dalys, remiantis kuriomis vertinta nevyriausybinių organizacijų veikla pagal pasiekimus ir

problemas šiose veiklos srityse:

1. Organizacijos valdymas (Kokias funkcijas atlieka organizacijos valdyba/taryba ar kitas kolegialus

valdymo organas? Kokia yra NVO misija, vizija? Ar reali organizacijos veikla kuo nors skiriasi nuo

57 Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2009. P.26-29.

45

teoriškai įvardijamų bendrųjų organizacijos tikslų? Kas organizacijoje priima sprendimus? Koks yra

sprendimų priėmimo mechanizmas?).

2. Darbo organizavimas (Kas organizacijoje atsakingas už ilgalaikių ir trumpalaikių veiklos planų

sudarymą? Ar organizuojami susirinkimai? Kaip organizacijos nariams paskirstomi darbai?).

3. Išteklių valdymas (Ar yra organizacijoje asmenys, kurie rūpinasi lėšų paieška? Kokia yra NVO

dirbančiųjų paieškos ir atrankos tvarka? Kokiu principu buriami nariai į organizaciją? Ar yra iš kur

pasitelkti tinkamų žmonių laikinai pagalbai? Kaip yra keliama organizacijos narių kvalifikacija?).

4. Programų įgyvendinimas ir paslaugų teikimas (Ar aiškiai gebama įvardinti, kas yra organizacijos tikslinė

grupė/klientai? Pagal kokius principus pasirenkami projektai ar darbai, kuriuos siekiama įgyvendinti?).

5. Išoriniai ryšiai (Kokiais būdais organizacija informuoja visuomenę apie save ir savo veiklą? Ar renkama

informacija apie toje pačioje srityje dirbančias organizacijas?).

T.y. penkios sritys, kurias Nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimo metodikos

rengėjai įvardija kaip tinkančias nevyriausybinių organizacijų veiklos kokybei vertinti. Šių veiklos sričių

vertinimas leidžia atskleisti organizacijos pasiekimus kokybės vadybos srityje. Tai tiesiogiai yra susiję ir su

organizacijos branda bei veiklos rezultatais.

46 47 46

2.2. Tyrimo duomenų analizė

Organizacijos valdymas

Pirmąja klausimų grupe (Kokias funkcijas atlieka organizacijos valdyba/taryba ar kitas

kolegialus valdymo organas? Kokia yra NVO misija, vizija? Ar reali organizacijos veikla kuo nors skiriasi nuo

teoriškai įvardijamų bendrųjų organizacijos tikslų? Kas organizacijoje priima sprendimus? Koks yra

sprendimų priėmimo mechanizmas?) buvo stengtasi išsiaiškinti ne tik formalią nevyriausybinių organizacijų

struktūrą, bet ir faktinį valdymo mechanizmą. Aukščiau buvo pastebėta, kad organizacijos gyvybingumui ir

veiklos tęstinumui palaikyti reikalingos tiek formalios, tiek neformalios vadybinės priemonės. Pagrindinis

vadovų uždavinys – suteikti visiems organizacijos nariams įgaliojimus ir sąlygas savarankiškai spręsti jiems

pavestus uždavinius ir motyvuoti juos gerinti savo, padalinio ir visos organizacijos veiklos kokybę. Tai ypač

prasmingai skamba nevyriausybinių organizacijų kūrimosi ir veiklos, grįstos savanoriškumo ir demokratijos

principais, kontekste.

Prieš pradedant tyrime dalyvavusių Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų veiklos

analizę kokybės vadybos principų aspektu, norisi atkreipti dėmesį ir pabrėžti, kokį neįkainojamą vaidmenį

šios organizacijos, kartu ir visas nevyriausybinis sektorius, vaidina kuriant ir palaikant bendrąsias socialines

vertybes. Šios organizacijos:

- organizuoja ir įprasmina žmonių laisvalaikį;

„<...> Daug duoda organizacija savo nariams: jie turi užimtumą, nereikia namuose sėdėti, per langą žiūrėti. Ateina, pabendrauja su žmonėmis, pamiršta visas ligas, visus vargus, padainuoja, pašoka; kažkaip laikas praeina. Žmogus turi viltį išeiti, pabūti tarp žmonių. <...> Kol paeinam, šokam, dainuojam, ir kitus linksminam.“ (Kultūrinė organizacija)

„<...> Pagrindinis tikslas – užimti laisvalaikį tų žmonių, kurie kažkada tai sportavo. Ateina kitų sporto šakų atstovai, kurie nebesportuoja aktyviai, bet jie su mielu noru užsiima <...>“ (Sporto organizacija)

47

- atlieka ryškiai išreikštą ar antrinę karitatyvinę funkciją;

„<...> Jeigu (aut. - nario) laidotuvės, mes visi susirenkam, ten vainiką reikia nupirkti, aplankom... Nu vienu žodžiu, palydim į paskutinę kelionę. Ir jeigu suserga, sergančius lankom: reikia nešti truputėlį lauknešėlių, jei ligoninėj ar namuose.“ (Kultūrinė organizacija)

- puoselėja bendruomeniškumą;

„Koks buvo tos organizacijos įkūrimo tikslas? <...> Man norisi, kad žmonės būtų sąmoningi piliečiai. <...> Mano tikslas ir yra būtent to pilietiškumo ugdymas. <...> Pradžia buvo labai paprasta. Neapsikentėm mes su savo ponu, sakom, „pabandom mes žmones sukviesti, talką pasidaryti, pakampes apsivalyti“. <...> Vienas pasiėmėm šiukšlių maišą, kitas kastuvą ant peties... Ir iš tikrųjų, žmonės kaip skruzdėliukai iš visur... Ir kai sekančiais metais nebeorganizavom, man kaimynė sako, „p. A., o tai ką, šiemet talkos nebus?..“ Ir vėl... Sekančiais metais vėl organizavom, ir jau dalyvavo beveik visi gyventojai.“ (Pilietinė organizacija)

- kompensuoja bendruomeninių funkcijų praradimą modernioje individualistinėje visuomenėje;

„<...> Centras teikia socialinę, emocinę, psichologinę pagalbą telefonu. <...> Šiuo metu vykdomos septynios veiklos<...>. Tai Jaunimo linija, kur du kartus per savaitę (penktadieniais, šeštadieniais) teikiamos emocinės, psichologinės konsultacijos telefonu. <...> Viena ir didesnių programų yra Vaikų dienos centras, kur dirbama su socialinės rizikos šeimom ir jų vaikais. <...> Dar turim Vyresnįjį draugą, kur dirbamas individualus darbas su vaiku.“ (Socialinė organizacija)

- padeda ne tik atrasti ir išauginti Lietuvai talentus, bet ir išugdyti dorus piliečius – atlieka ne mažiau

svarbią prevencinę funkciją;

„<...> Valstybė nesupranta vieno dalyko: jeigu mes neduodam inventoriaus tam žmogui, kurį reikia auklėti, ir jeigu mes jo neišauklėjam, perauklėjimas brangiau kainuoja. Dabar žiūrėkit, auklėti jauną žmogų reikia trenerio ir salės. Perauklėti reikia kalėjimo prižiūrėtojo, maitinti tą nusikaltėlį ir reikia kameros. Ir dar jis padarė didžiulę žalą visuomenei: ir moralinę, ir visokią kitokią. Tai gal mes auklėkim per mokyklas?“ (Sporto organizacija)

„<...> Organizacija, kur gali žmogus ateiti, kur leidi leidinius, kur kažkokia švietėjiška veikla vyksta – viską, viską, viską darai, kad ne tada tas žmogus bambėtų, kai susidūrė su problema, bet jis iki problemos žinotų, ką daryti.“ (Pilietinė organizacija)

- atlieka ir/ar remia švietėjišką funkciją;

48 49 48

„<...>Už vaikus atsakingi visi, skirta tėvams, auginantiems vaikus iki 12 metų, kur vedami šviečiamieji seminarai jaunoms šeimoms, paaugliams, tėvams.“ (Socialinė organizacija)

„Mūsų tikslas buvo kurti gerą, patogią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms veikti. <...> Kiek buvo įvairių projektų su nevyriausybinių organizacijų pristatymu visuomenei ir su jų pristatymu verslo sektoriui.<...>“ (Pilietinė organizacija)

- savo veikloje ir veikla praktikuoja solidarumą ir empatiją.

„Mūsų tikslas yra padėti moterim. Bet tos mūsų moterys nėra sėkmingiausios – yra bedarbės, socialiai atskirtos, vienišos. <...> Negaliu nieko nedaryti, nes man skauda širdį dėl tų moteriškių!..“ (Moterų organizacija)

- teikia socialines paslaugas.

„<...> Teikiam asmens higienos paslaugas, kur žmonės gali ateiti, nusimaudyti. Dalimane rūbus.“ (Socialinė organizacija)

„Mūsų paskirtis buvo realiai teikti paslaugas pačioms (aut. – nevyriausybinėms) organizacijoms, kad jos gautų informaciją, gautų mokymus, gautų konsultacijas, gautų viską tam, kad jos galėtų veikti ir tas paslaugas teikti.“ (Pilietinė organizacija)

Jų vizija - prie kokios visuomenės kūrimo jos prisideda – kiekvienai iš šitų organizacijų padėjo

atrasti savo būdus, kaip to siekti.

Kitas įdomus momentas, kurį norisi pastebėti aptariant tyrime dalyvavusių organizacijų

veiklos nuoseklumą (viziją, misiją, jų koreliaciją su realia organizacijos veikla), organizacijos veiklos

nuoseklumo suvokimo ir įvardijimo tikslumas susiję su organizacijos vadovo ir/ar organizacijos iniciatyvinio

branduolio (aktyviausių narių) santykiu su organizacija. Pagal šį kriterijų visas tyrime dalyvavusias

nevyriausybines organizacijas būtų galima suskirstyti į tokias grupes:

• Dalyvavimas organizacijos veiklose yra laisvalaikio/saviraiškos (po darbo) realizavimas;

• Dalyvavimas organizacijos veiklose yra pragyvenimo šaltinis;

• Dalyvavimas organizacijos veiklose yra gyvenimo būdas, leidžiantis palaikyti ar plėtoti profesinius

įgūdžius;

49

• Dalyvavimo organizacijoje principus reglamentuoja motininių, labiau organizuotų interesų grupių,

praktika;

• Dalyvavimas organizacijos veiklose yra susijęs su nario ir artimiausios socialinės aplinkos santykio

harmonizavimu.

(Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad keletas tyrime dalyvavusių organizacijų netelpa nei į

vieną iš aukščiau išvardintų kategorijų.) Aiškiausiai organizacijos veiklos tikslus suvokia ir tiksliausiai gali

įvardinti, taipogi nuosekliai pajėgios jų siekti, pasirodė organizacijos, kurios turi etatinių darbuotojų

(dalyvavimas organizacijoje yra darbas, kas skatina narius būti tiesiogiai suinteresuotais organizacijos

veiklos rezultatais bei veiklos tęstinumu; tam skiriamas visas produktyviausias laikas); t.p. organizacijos,

kurios, kaip suformuluota aukščiau, leidžia nariams palaikyti ir plėtoti profesinius įgūdžius arba pomėgius

(dalyvavimas kaip gyvenimo būdas). Šioms dviems kategorijoms būtų galima priskirti socialines, sporto,

keletą organizacijų, priskirtų pilietiniam ir moterų sektoriams. Šių organizacijų atstovai galėjo labai aiškiai

suformuluoti organizacijos tikslus, interesų lauką ir įvardinti konkrečias su organizacijos veiklos efektyvumu

susijusias subjektyvias ir objektyvias problemas. Kai kurie iš jų įvardijo ir realius šių problemų sprendimo

būdus ir priemones (sporto organizacijos).

Kitoms kategorijoms priskirtos organizacijos (kultūrinės, kai kurios priskirtos pilietinėms ir

moterų sektorius atstovaujančios organizacijos), besiremiančios narių laisvalaikio užimtumo/savęs

realizavimo interesais, nekelia sau ambicingų tikslų, labiau linkę „koreguoti“ tikslus pagal susiklostančias

(ne)palankias aplinkybes. Kokybės vadybos prasme, tokiose organizacijose sudėtingiau sukurti sąlygas

efektyviai veiklai plėtoti ir jai palaikyti. Tokioms organizacijoms sudėtingiau nustatyti aiškų santykį su

socialine aplinka.

Tyrime dalyvavusios nevyriausybinės organizacijos apibūdintinos kaip formalios interesų

grupės, vadinasi, yra įregistruotos vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais. Nepaisant

to, kad focus grupės tyrimai buvo atliekami su atstovais organizacijų, suskirstytų į sektorius pagal veiklos

50 51 50

pobūdį, reikia pasakyti, kad kai kuriuos sektorius atstovaujančios organizacijos pasižymėjo gana plačiai

pasklidusiu interesų ir veiklos sričių išsibarstimu (tai pasakytina apie pilietiniam ir moterų sektoriams

priskirtas organizacijas; vienalytiškumu pasižymėjo kultūrinės, sporto ir socialinės organizacijos). Tyrime

apimtas gana platus nevyriausybinių organizacijų spektras sąlygojo ir tai, kad savo veikloje jos vadovaujasi

skirtingais teisės aktais. Vis dėlto, juridinio asmens steigimas Lietuvos Respublikoje turi bendrų bruožų,

nepriklausomai nuo juridinio asmens statuso: yra privalomi steigimo dokumentai, kuriuose numatyti

valdymo organai ir valdymo mechanizmas. Visos tyrime dalyvavusios organizacijos turi kolegialius valdymo

organus su steigimo dokumentuose numatytomis jiems funkcijomis, tačiau reikia pastebėti, kad įvairios

organizacijos kolegialius valdymo organus yra subūrusios remiantis skirtingais tikslais ir kriterijais:

1. Dalis organizacijų vadovaujasi aiškiai išreikštu pragmatišku interesu: į kolegialų valdymo organą suburti

žmones „iš išorės“, t.y. asmenis, kurie (1) gali pagelbėti visuomenėje užimama socialine padėtimi, (2)

rekomendacijomis, (3) kompetencija konkrečioje socialinėje srityje.

2. Dalis organizacijų kolegialų valdymo organą yra subūrusios „iš vidaus“, t.y. organizacijos narių.

Priklausomai nuo organizacijos veiklos specifikos, kolegialų valdymo organą sudaro (1) aktyviausi nariai

arba (2) pasižymintys kompetencija konkrečioje organizacijos veiklos srityje, ypač jei organizacija savo

veiklą plėtoja keliomis kryptimis.

3. Yra organizacijų, kuriose kolegialus valdymo organas atlieka tik formalų vaidmenį. Veiklos gairių

formavimas ir sprendimų priėmimas bei rūpinimasis tų sprendimų įgyvendinimu dažniausiai gula ant

organizacijos vadovo ar keleto vadovaujančių asmenų/etatinių darbuotojų/aktyviausių organizacijos

narių (pagal jų kuruojamą sritį) pečių.

Organizacijos valdymo formalizavimas, žinoma, nenulemia organizacijos veiklos efektyvumo,

tačiau gali sąlygoti organizacijos raidą ilgalaikėje perspektyvoje, veiklos efektyvų tęstinumą, atsakomybės

perskirstymą bei organizacijos pozicijų stiprinimą visuomenėje.

51

Darbo organizavimas

Darbo organizavimas reiškia žmonių įtraukimą dirbti kartu tam tikroje struktūroje, siekiant

konkretaus tikslo ar tikslų visumos. Jeigu iniciatyva siekti tikslo formalizuojama, t.y. sukuriama organizacija,

veikla nebėra vien epizodinis entuziastų laisvalaikio praleidimo būdas. Tikslui siekti ir rezultatams pasiekti

reikalinga permanentinė veikla. Šia klausimų grupe ir stengiamasi išsiaiškinti, kokią organizacinę struktūrą

yra sukūrusios tyrime dalyvaujančios nevyriausybinės organizacijos (Kas organizacijoje atsakingas už

ilgalaikių ir trumpalaikių veiklos planų sudarymą? Ar organizuojami susirinkimai? Kaip organizacijos

nariams paskirstomi darbai?).

Pradėti reikėtų nuo to, kad visos organizacijos savo veiklą planuoja kurdamos tiek

trumpalaikius (savaitės), tiek ilgesnės trukmės (pusmečio, metų) planus. Organizacija, kurioje sudaromi

(ne)formalūs savaitiniai planai, savo struktūra ir veiklos organizavimo principu yra artimesnė pelno

siekiančiai įmonei, o paaiškinimas, kodėl reikalingi kassavaitiniai darbuotojų pasitarimai, irgi logiškas – tai

sudaro galimybę aptarti nuveiktus ir nepadarytus darbus, išsiaiškinti priežastis, susidaryti prioritetinių darbų

sąrašą:

„Kaip vyksta tas kasdienis planavimas? Mes kiekvieną pirmadienį turim vadinamąją penkiaminutę. Visi susėdam prie stalo ir planuojam savaitei.“ (Pilietinė organizacija)

Kalbant apie ilgesnės trukmės – metinius – planus, jie yra tiesiogiai susiję su organizacijos veiklos pobūdžiu.

Galima būtų sakyti, kad metinių planų struktūra susideda iš dviejų dalių:

1) pastovios tradicinės, ir

2) kintančios, priklausomos nuo vykdomų projektų, dalyvavimo kviestiniuose renginiuose ir pan.

Metinių planų „rėmą“ – stabilią, mažai kintančią dalį - sudaro nusistovėjusios tradicinės veiklos – renginiai,

šventės, sporto varžybos ir pan. Taip pat tos veiklos, kurias įpareigoja vykdyti narystė įvairiose

organizacijose. Paprastai tokių veiklų metų bėgyje nebūna daug, bet, priklausomai nuo organizacijos veiklos

52 53 52

pobūdžio, būtent pasiruošimas tokioms veikloms užima daugiausiai laiko ir yra prioritetinės, norint

pademonstruoti atitinkamos srities specialistams ir organizacijoms, valdžios atstovams ir plačiajai

visuomenei organizacijos pasiekimus atitinkamoje srityje, pritraukti rėmėjus (privačius ir valdžios) bei

naujus narius. Tai ypač aktualu sporto organizacijoms.

„Sunku yra planuoti veiklas nesant pastovaus finansavimo. Bandai planuoti metams, nusimatyti, o tada žiūri pagal finansavimą: ar jas mažini, ar didinti. Kai kurios veiklos iš viso neturi finansavimo. Tada bandai dengti iš tų veiklų lėšų, kurios gauna.“ (Socialinė organizacija)

„<...> Negali nutraukti veiklos vykdymo, nes tai tęstinė programa. Žmogiškumas neleidžia nutraukti. Įsivaizduokite, jeigu senam žmogui nebeveši sriubos, jis mirs badu. Aš tai, pavyzdžiui, neleisčiau sau gyventi.“ (Socialinė organizacija)

Šios tradicinės veiklos padeda išlaikyti organizacijos vidinį ir išorinį tapatumą, nenukrypti nuo

organizacijos vizijos, misijos, išlaikyti esamus ir pritraukti naujus narius ir/ar darbuotojus, rėmėjus, išlaikyti

narystę sektorinėse nacionalinėse ir/ar tarptautinėse organizacijose ir pan.

Smulkesnės, kasdienės veiklos turinį užpildo veiklos, susijusios su organizacijos išgyvenimu:

finansavimo paieškomis, viešųjų funkcijų atlikimu, atstovaujamos tikslinės grupės (tikslinių grupių) interesų

gynimu, kontaktų palaikymu su socialiniais partneriais, darbuotojų/narių/savanorių kvalifikacijos kėlimu ir

pan.

Tyrime dalyvavusios organizacijos gana skirtingos savo struktūros ir veiklų aspektais. Kai

kurios organizacijos gana paprastos savo organizacine struktūra, veiklų spektras nėra platus; tokių

organizacijų tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius planus inicijuoja organizacijos vadovas, kolegialus valdymo

organas ilgalaikius planus svarsto ir tvirtina, o organizacijos vadovas prižiūri jų įgyvendinimą.

Multifunkcinėse organizacijose, pasižyminčiose ir plačiai išplėtota, tam tikrais atvejais –

hierarchine, organizacine struktūra, organizacijos vadovas daugiau atsakingas už gairių ir/ar ilgalaikių planų

sudarymą. Už kasdienių veiklų planavimą ir įgyvendinimą atsakingi struktūrinių padalinių vadovai.

53

„Mūsų organizacijoje yra vedėjai ir direktoriai – kunigai. Mažus sprendimus, kasdienius sprendimus, mes (aut. – vedėjai) savo rate sprendžiame kartu su koordinatoriais. O didesnius sprendimus, kas liečia išorę, tai sprendimus darome kartu su direktoriais.“ (Socialinė organizacija)

Taip pat už konkrečios veiklos įgyvendinimą gali būti atsakingas ir jos iniciatorius.

„<...> Buvau parašiusi projektą apie neįgaliųjų saviraišką, ir ėjau, ieškojau lėšų.<...>“ (Kultūrinė organizacija)

„Lėšų ieškoma pagal kompetenciją. Mano sėdėjimas toje kėdėje (aut. – 10 m. vadovavimo patirtis), jau leidžia man žinoti, kur pasižiūrėti. Bet jau toliau, kai reikia pildyti paraišką... pagal kompetenciją.“ (Pilietinė organizacija)

Tyrimo rezultatai patvirtino, kad organizacijos aiškiai paskirto administracines/organizacines

funkcijas nariams. Funkcijų priskyrimas yra gana pastovus, paskiriama tam tikram laikotarpiui. Reikia

pasakyti, kad toks darbo organizavimo principas demonstruoja tyrime dalyvavusių organizacijų brandą.

Išteklių valdymas

Išteklių valdymo grupėje aptariamus klausimus reikėtų grupuoti į tokius blokus:

1) Apsirūpinimas materialiais (finansiniais) ištekliais,

2) Žmogiškųjų išteklių valdymas: narių, savanorių paieškos ir išlaikymo mechanizmas, ir

3) Pasiūlymai sisteminei nevyriausybinių organizacijų sektoriaus rėmimo pertvarkai.

Finansavimo klausimas ne pelno organizacijoms visada išlieka opus. Objektyvių ir subjektyvių

priežasčių nulemtas negebėjimas užsitikrinti patikimo finansavimo yra viena iš pagrindinių kliūčių,

trukdančių plėtotis nevyriausybinėms organizacijoms. Diskutuojant materialinio (finansinio) ap(si)rūpinimo

klausimais, respondentai šią temą gvildeno keliais aspektais:

• Pagrindiniai pajamų šaltiniai;

• Projektinis finansavimas ir su juo susiję klausimai;

• Materialinės bazės įsigijimas/išlaikymas/atnaujinimas;

• (Dalinė) valstybės parama nevyriausybinės organizacijos administravimo veikloms išlaikyti;

54 55 55

Stingant lėšų veikloms įgyvendinti (pvz., kelionėms) organizacijos nariai taip pat dažnai patys

įneša savo lėšas. Kalbant apie kultūrines organizacijas, respondentai pažymėjo, kad juos remia patalpomis

renginiams įvairios viešosios paskirties įstaigos: bibliotekos, galerijos, kitos kultūros, renginių organizavimo

institucijos ir pan.

Nario mokestis, 2 proc. Pajamų mokesčio susigrąžinimas, rėmėjų lėšos/aukos ir/arba tinklinių

organizacijų pagalba, taip pat savivaldybės/apskrities parama yra dalies socialinių, pilietinių, moterų, sporto

organizacijų pajamų šaltiniai. Repondentai įvardijo keletą vertų dėmesio jų sugalvotų lėšų surinkimo iš

aukščiau minėtų šaltinių mechanizmų.

„Kad būtų lengviau sportuoti, mes esam įtraukę rėmėjus į klubo veiklą: treniruojam jų vaikus. <...> Aš rėmėjams padarau paslaugą, patreniruoju, jie kažkiek perveda.“ (Sporto organizacija)

„Turim šiek tiek finansavimo daiktais, ne pinigais. Kadangi mes esame viešoji įstaiga, tai buvome nusimatę įstatuose, kad mes galim truputėlį parduoti tų daiktų. Mes iš to ir laikomės: mums išeina už patalpų nuomą susimokėti ir išlaikyti 1,5 etato.“ (Socialinė organizacija)

„<...> Aš įžiūrėjau tai, ko kiti žmonės neįžiūrėjo: kad mes (aut. – įregistruodami asociaciją) galime gauti paramos gavėjo statusą, ir per tai vykdyti projektus“. (Pilietinė organizacija)

„Vienais metais gavom iš leidyklos daug knygų. Galvojam, ką su jom daryt? Dalint? Bet reikia už tai kažką gaut. Sugalvojom dalinti už tuos 2 procentus. Sutarėm su IKI dėl akcijos. Duodam knygą ir duodam deklaraciją užpildyt. Surinkom gal kokius 5000 Lt per visas IKI.“ (Pilietinė organizacija)

Priklausymas tinklinėms organizacijoms, taip pat organizacijos veikla bendruomenės

pagrindu prisideda prie apsirūpinimo lėšomis bei apskritai lėšų/labdaros rinkimo organizavimo.

Tyrime dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų tarpe buvo ir tokių, kuriose pagrindiniu lėšų

šaltinių buvo įvardintas projektinių paraiškų rengimas tiek nacionaliniams, tiek (tik) tarptautiniams

fondams. Šias organizacijas galima įvardinti kaip daugiausiai patirties projektinėje veikloje turinčias. Tai

pripažino ir kiti tyrimo dalyviai interviu metu. Pagrindinis šių organizacijų bruožas – jos yra sukūrusios nuo 2

iki 5 darbo vietų, taigi yra žmonių, kuriems tai pagrindinis ir/arba vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl šios

organizacijos yra labai suinteresuotos užsitikrinti pastovų finansavimą esamomis sąlygomis. 54

• Valstybės/savivaldybės užsakymas: atitinkamų paslaugų pirkimas iš nevyriausybinių organizacijų.

Pagrindiniais pajamų šaltiniais organizacijų atstovai įvardijo:

Savivaldybės ir/ar apskrities paramą tam tikrai veiklai remti,

• Nario mokestį,

• Projektų lėšas,

• 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio susigrąžinimo mechanizmą,

• Rėmėjų lėšas/aukas,

• Tinklinės organizacijos pagalbą,

• Narių įnašus pagal poreikį.

Iš savivaldybės/apskrities paramos, atsitiktinės rėmėjų paramos nei surenkamų menkų 2

proc. Gyventojų pajamų mokesčio susigrąžinimo lėšų „gyvena“ kultūrinės organizacijos. Tyrime

dalyvavusios kultūrinės nevyriausybinės organizacijos išimtinai atstovavo vyresnio amžiaus žmonių grupę,

kuriai sunkiau surasti, priimti ir įsisavinti daugiausiai interneto erdvėje platinamą informaciją apie paramos

galimybes. Šiai socialinei grupei labiau priimtinos tradicinės informacijos sklaidos priemonės: spauda, vietos

valdžios administracija, tiesioginis kontaktas su potencialiais rėmėjais.

„Visų mūsų problemos yra vienodos. Pirmiausia, netrukus mes rašysim tas programas... Ar ten gausim, ar negausim... O paskui jau žiūrim, kur juos išleist...<...> Tai va taip ir žaidžiam. Paskui ieškom kokių rėmėjų... Su tais rėmėjais dabar blogai, - niekas dabar jų (aut. – pinigų, paramos) nelaido. Labai apsidžiaugėm, kad liko mums tie 2 procentai. Juos (aut. - 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio) irgi labai sunku nutverti. <...>“ (Kultūrinis sektorius)

„<...> Yra vaikščiojimas ištiesus ranką...“ (Kultūrinis sektorius)

2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio susigrąžinimo idėja respondentai netiki, nes:

„<...> Paremti gali tik savi (aut. – organizacijos narių artimieji, vaikai), bet viską susirenka darželiai, mokyklos, darbovietės, bažnyčia. Nepervesti jiems negali, išmes...“ (Kultūrinis sektorius)

56 57 56

„Mes išgyvenam tiktai iš projektų. Negaunam jokio finansavimo iš niekur kitur. Mūsų veikla yra projektai. Ir buvo tokių dienų, kad neturim, ką valgyti, nes mes dviese dirbame tik organizacijoje ir daugiau jokio kitokio pragyvenimo šaltinio neturim, tai tiesiog per dvi savaites parašai trylika projektų, iš kurių aštuonis gauni, ir tada jau kitas stresas - iš kur gauti žmogiškųjų išteklių ir juos įgyvendinti.“ (Moterų organizacija)

Šioje vietoje iš karto tikslinga aptarti su projektiniu finansavimu susijusius klausimus. Pradėti

vertėtų nuo to, kas buvo minėta aukščiau – didžioji dalis nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje buvo įkurtos

užsienio fondų ar pavienių rėmėjų lėšomis, kaip tam tikri projektai. Tyrime dalyvavusių organizacijų tarpe

taip pat yra tokių organizacijų. Tai Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras bei Labdaros ir

paramos fondas „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“. Dar kelių nevyriausybinių (moterų) organizacijų

įkūrimo pagrindas buvo siekis arba teikti paraišką užsienio fondų lėšoms gauti, arba atsirado tikslinės lėšos

tam tikrai veiklai finansuoti. Labai gerai, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsirado rėmėjų iš užsienio,

kurie jaunoje ir demokratijos patirties neturinčioje valstybėje rėmė pilietinės visuomenės kūrimo iniciatyvas

(vienas tokių sistemingiausių rėmėjų, tikriausiai, buvo Atviros Lietuvos fondas), tačiau ši finansinė

donorystė, padėjusi įsisteigti dideliam skaičiui organizacijų, tapo ir tų organizacijų išnykimo priežastimi: dalis

organizacijų taip ir nesugebėjo tapti savarankiškomis ir neišsiugdė gebėjimų savarankiškai susirasti

finansavimą. Tai patvirtino ir keletas respondentų:

„<...> Buvom įkurti pagal projektą. <...> Turėjom olandų projektą <...>. Tikrai niekas netikėjo, kad mes tiek ilgai išgyvensim. <...> Po 2,5 metų buvo iš tikrųjų didelių bandymų mus „numarinti“, nes tas, kas prisiėmė globoti tą projektą, tikėjosi, kad taip ir bus. Tiesiog galvojo, kad kas liks po projekto, tas liks jiems. Bet kadangi mes atsiradom tokia stipri komanda– trys moterys - <…> mes tiesiog labai stiprios tame ir nepasidavėm norui mus uždaryti. Kai nepasidavėm spaudimui, tai buvo toksai, kaip pasakyt... nu pažiūrėsim, kaip ilgai jos dar čia spardysis. Taip ir išlikom, ir išmokom išgyventi.“ (Moterų organizacija)

„Išgyvenam sunkiai... Turėjom rėmėjus iš užsienio. Už viską mokėdavo, remdavo, sako, „kol pakilsit“. Bet jau dabar penkti metai - nieko. Jie sako: „patys turtingi esat, pažiūrėkit, kiek pas jus milijonierių“.“ (Socialinė organizacija)

57

Toks tikslinis finansavimas padeda organizacijai susifokusuoti ir nuosekliai įgyvendinti

finansuojamas veiklas. Tai lemia labai aiškią organizacijos raidos vagą. Tačiau mecenatui pasitraukus,

organizacija priversta „susirinkti“ veiklą užtikrinančias lėšas iš įvairių smulkesnių ar stambesnių šaltinių,

kurie savo ruožtu kelia savo rėmimo sąlygas. Kai kurios organizacijos susitvarko su šiuo iššūkiu; kitos

nusilpsta ir/arba visai sustabdo savo veiklą.

Taigi vienokio pobūdžio problemos išryškėja tada, kai nevyriausybinės organizacijos steigimas

yra savotiškas „projektas“. Su kitokio pobūdžio problemomis susiduria organizacijos, kurios „gyvena“ iš

nacionalinių ir/arba tarptautinių projektų lėšų. Opiausias tokio finansavimo klausimas – skiriama mažai

(tarptautinių projektų atveju) arba visai neskiriama lėšų (nacionalinių projektų atveju) administravimo

išlaidoms padengti: patalpų išlaikymui, darbuotojų atlyginimams ir pan.

„<...> Patalpas turime nuomoti. Patalpos brangios yra...“ (Socialinė organizacija)

„Ką reiškia išlaikyti patalpas senamiestyje? Čia niekas nelauks: nei namų valda, nei Vandenys. Niekam neįdomu, kad neturi už ką sumokėti.“ (Pilietinė organizacija)

„Problema yra tame būtent, kad nenori finansuoti administracinių išlaidų. Tai yra svarbu, bet tarsi nukerta.“ (Socialinė organizacija)

Taip pat respondentai, turintys patirties projektų įgyvendinimo srityje, kaip trūkumą įvardijo

nelankstų lėšų paskirstymą „tarp eilučių“.

Tokia griežta finansavimo kontrole siekiama užtikrinti projektų įgyvendinimo skaidrumą ir

lėšų panaudojimą tam, kam jos buvo skirtos, tačiau reikia pastebėti ir pripažinti, kad nevyriausybinės

organizacijos, pripratusios maksimaliai efektyviai panaudoti turimas lėšas, atskirais atvejais galėtų žymiai

efektyviau panaudoti projektines lėšas, nei leidžia finansavimo sąlygos.

Kita vertus, tokie lėšų panaudojimo suvaržymai verčia dažną projekto įgyvendintoją ieškoti

būdų, kaip apeiti griežtas finansavimo sąlygas. Tai sąlygoja „užburto rato“ efektą – finansų panaudojimo

priežiūros institucijos „negali patikėti“, kad su tokiomis ribotomis lėšomis ir jų panaudojimo galimybėmis

58 59 58

galima efektyviai įgyvendinti veiklas ir pasiekti rezultatus; atsiranda prielaidos nepasitikėjimui ir įtarinėjimui

dėl neskaidraus lėšų panaudojimo.

Organizavimo išlaidų netinkamumas nevyriausybiniam sektoriui dažnai kelia atliekamų

funkcijų kokybės užtikrinimo ir išlikimo klausimus. Respondentai gvildeno patalpų nuomos ir išlaikymo,

įrangos/inventoriaus įsigijimo problemas. Čia nemenki priekaištai tenka Klaipėdos miesto savivaldybei.

„<...> Kai 2004 m. buvo svarstoma Klaipėdos m. kultūros koncepcija iki 2013 m., mums (aut. – Pagyvenusių žmonių asociacijai) Tabokinėj buvo prižadėtos dvi salės – viena 100, kita 200. Dabar kalba, kad tik viena salė 150. Ir ta gali ne mums atitekti dar.“ (Kultūrinė organizacija)

„Norėtųsi didesnės pagalbos iš pačios savivaldybės. Mes esam ne dėl savęs. Mes tai turim pačius sunkiausius ligonius. Niekas neina pas tuos žmones. Jie tiesiog kaip numesti organizacijai. Bet paramos, kad ta organizacija išgyventų, nesulaukiam...“ (Socialinė organizacija)

Respondentai taip pat kaip ydingą įvardijo valstybės poziciją - (dalinės) valstybės paramos

nevyriausybinės organizacijos administravimo veikloms išlaikyti nebuvimą. Iš vienos pusės, iš valdžios

tribūnų skambiai deklaruojamas neįkainojamas nevyriausybinių organizacijų indėlis kuriant saugią,

pilietišką, demokratišką, solidarią, bendruomenišką visuomenę, iš kitos pusės, šioms organizacijoms niekaip

nepadedama šią svarbią visuomeninę funkciją atlikti. Ne kiekviena organizacija yra stipri ir pajėgi sukurti

darbo vietą(-as) administraciniam personalui išlaikyti. Kita vertus, netgi tos organizacijos, kurios yra

sukūrusios etatų organizacijos administravimo veikloms ar teikiamoms viešosioms paslaugoms atlikti, gali

išlaikyti minimalų darbuotojų skaičių būtinoms funkcijoms įgyvendinti; darbuotojų užimtumas atliekant

tiesiogines funkcijas pakankamai didelis, laiko šalutinėms, bet taip pat svarbioms veikloms (pvz., savanorių

rengimui, aktyviam komunikavimui ir pan.) lieka labai mažai, arba iš viso nelieka.

„Sunku, kad žmogiškųjų išteklių nėra. Visada, aišku, ugdome savanorį, jį auginame lyderiu. O kaip lyderį išauginti? Kaip jį išlaikysi, jei visai jam nieko neduosi? Iš pradžių tai, visiškai savanoriškai dirba, bet po to kaip?.. Turiu viziją, bet tos vizijos neįgyvendinu jau septinti metai. Ateina nauji savanoriai. Mokytoją dar atrandam, o koordinatorių... Savanoris išmokinamas, o po to jis turi eiti į veiklas, o veiklose

59

koordinatorių vėl nėra. Na yra, bet tai yra tas pats žmogus, kuris dirba 3-4 darbus.<...> Tai va, nėra žmogiškųjų išteklių, nes nėra už ką jiems mokėti. (Socialinė organizacija)

Valstybės parama galėtų prisidėti ugdant pilietiškumo, solidarumo, bendruomeniškumo

vertybes. Šioje vietoje nevyriausybinių organizacijų atstovai turi savo pasiūlymų, kaip efektyviai išnaudoti

valstybės skiriamas lėšas. Sporto organizacijos kelia sisteminės pertvarkos valstybės sporto rėmimo

politikoje idėją:

„<...> O kodėl negali būti, pavyzdžiui, šaudymas iš lanko tik klubuose? Bet tada jis (aut. – klubas) turi gauti finansavimo <...> iš valdžios <...> už užimtumą. Vat pavyzdžiui, sako, aš turiu 200 vaikų, pas mane miestelėnai sportuoja... Kodėl aš negaliu gauti? <...> Klube yra pajėgos, veikla vyksta. Taigi sutartis su klubu... va prašau, jau kažkokie pinigai... Jau kita kalba. Bet pas mus šita sistema neveikia.“ (Sporto organizacija)

„Dabar klubai yra valstybės pagalbininkai. <...> Tai, ko negali padaryti savivaldybės per sporto centrus, biudžetines įstaigas, padaro klubai: suranda rėmėjus, prisirenka finansavimo, ir žiūrėkit, tai inventoriaus nuperka, tai nuveža į varžybas.“ (Sporto organizacija)

Kultūros organizacijos turi savo pasiūlymų, kaip padėti organizuoti pagyvenusių žmonių

organizacijų veiklą:

„<...> Yra organizacijoje 150 narių, vadovui yra jau mokama kažkiek. Kad tą organizacijos darbą būtų galima geriau organizuoti... Bent galėtų stažą užskaityti.<...>“ (Kultūrinė organizacija)

Dar vienas blokas klausimų, kuriuos reikia aptarti Išteklių valdymo grupėje, susijęs su

žmogiškųjų išteklių valdymu: narių, savanorių paieška ir išlaikymo mechanizmu. Bet kurioje veiklos srityje

reikia trijų pagrindinių išteklių: kapitalo, fizinių išteklių ir žmogiškųjų išteklių. E. Demingas pažymėjo, kad

organizacijos negali išlikti be gerų žmonių, kurie darbą (veiklą) nuolat tobulina. Tuo labiau tai būdinga ne

pelno organizacijoms. Viena iš visuotinės kokybės vadybos metodologijos taisyklių skamba būtent taip:

60 61 60

norint patenkinti klientų poreikius, pirmiausia tenka patenkinti vidinių vartotojų – darbuotojų, savanorių ir

pan. – poreikius. Jiems turėtų būti sudarytos sąlygos augti58.

Didžioji dalis organizacijų naujus narius pritraukia per viešąsias veiklas: renginius, sporto

varžybas, organizuojamas temines keliones, stovyklas, kabinant skelbimus tikslinėse vietose.

„Kai organizuojam renginius, į tuos renginius mes bandom pakviesti visus pažįstamus, draugus, bendradarbius ir visus kitus pažįstamus žmones. Šiemet į kelionę važiavom. Tai į tą kelionę kvietėm ir ne draugijos narius <...>. Ekskursijai baigiantis, padėkojau, pasakiau, kad jeigu jūs manot, kad mūsų draugijos veikla kažko tai verta, tai prašom prisijungti. <...> Aišku nedaug, bet du žmonės iš tos kelionės parašė prašymus.“ (Pilietinė organizacija)

„Kaip surandame? Per parapijas skelbiame, per universitetą (aut. – Klaipėdos universitetą), kolegijas... Bet daugiau pastebiu, kai asmeniškai žmogų pakvieti. Vienais metais <...> atėjo trys savanoriai, o baigė šeši.“ (Socialinė organizacija)

Jeigu ieškoma specifine kvalifikacija pasižyminčio asmens, naudojamasi masinių informacijos

priemonių pagalba.

Kitas svarbus momentas, kalbant apie žmogiškuosius išteklius nevyriausybinėje

organizacijoje, tai savanorių pritraukimo ir jų išlaikymo problema. Čia išryškėja keletas aspektų:

a) savanorių kompetencijos,

b) pritraukimo,

c) parengimo efektyviai savanoriauti.

Kalbant apie žmogiškųjų išteklių valdymą organizacijoje, neišvengiamai paliečiamas

darbuotojų kvalifikacijos kėlimo klausimas. Ypatingai šis klausimas aktualus tokiose veiklos srityse, kaip

slauga ir socialinis darbas (kur veikla licenzijuojama), dirbančioms nevyriausybinėms organizacijoms. Tokių

organizacijų atstovai kelia kvalifikacijos kėlimo pripažinimo problemą:

58 P. Vanagas. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas, 2003. P.228.

61

„Mes iki šiol sau neleidžiame kvalifikacijos kelti, nes savivaldybėj tai nėra numatyta. Mūsų atsiprašinėja savivaldybėj už jų trumparegiškumą... Kvalifikaciją keliamės patys iš savo pinigų.“ (Socialinė organizacija)

Šių organizacijų atstovams – ne valdininkams, nutolusiems nuo sekuliaristinio gyvenimo

keliamų iššūkių, arba tiesiog geriems ir atsidavusiems savo srities specialistams, aiškiai skiriantiems

formalaus ir gilaus profesinio kvalifikacijos kėlimo naudą,– sunku suprasti ir pagrįsti valdiško neformalaus

švietimo formalizavimo komplikuotumą.

„Užsieniečiai nesupranta mūsų formalios kvalifikacijos kėlimo užskaitymo sistemos. <...> Mes kunigams sakom, kunigai nesupranta, jie sako, „vyskupai nesupras tos jūsų sistemos“. <...> Eini mokytis dėl savęs, bet kai ateis įstaigų licenzijavimas, tada kas pripažins, kad mes tokius mokslus išėję?.. “ (Socialinė organizacija)

Organizacijų darbuotojų, narių ir savanorių motyvaciją stengiamasi palaikyti įvairiomis

priemonėmis: kelionėmis, neformalaus švietimo galimybėmis įvairiuose mokymuose ir pan. Tačiau ką ir į

kokius mokymus siųsti apsprendžia asmens turima kompetencija (atitinkamoje srityje, užsienio kalbos žinios

ir pan.), t.p. formuluojami konkretūs tikslai, ko iš asmens, pakėlusio kvalifikaciją, tikimasi.

Programų įgyvendinimas ir paslaugų teikimas

Nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimo metodikoje (2001) Programų

įgyvendinimo ir paslaugų teikimo klausimų grupė įtraukta norint atskleisti tokius kokybinius organizacijos

parametrus:

1. Įdirbį sektoriuje:

• Tikslinės grupės identifikavimą;

• Tikslinės grupės poreikių tyrimą;

• Atsižvelgimą į tikslinės grupės poreikius;

• Patirtį atitinkamoje veiklos srityje.

62 63 62

2. Programų plėtojimą:

• Programų egzistavimą.

Interviu metu respondentai galėjo aiškiai ir tiksliai nusakyti savo tikslinę grupę pagal veiklos

pobūdį. Paslaugas teikiančios organizacijos reaguoja į socialinės aplinkos, sąlygojančios socialinių paslaugų

poreikį, pokyčius.

„Kai tik organizacija įsisteigė, tai pačios pirmosios programos atėjo iš užsienio. Tuo metu jos visos buvo gana naujos ir įdomios. <...> Vaikų dienos centro programa išaugo iš Sraigės programos, kada rinkdavosi vaikai tik sekmadieniais, ir Paauglių klubo. Jaunimo linija irgi atsirado iš to, kad po nepriklausomybės... Ji buvo labai reikalinga. Iš tikrųjų, skambinančiųjų yra labai daug. Vyresniojo draugo programa irgi atėjo ir Amerikos.“ (Socialinė organizacija)

„Tada, kai buvo įsteigti senelių globos namai 1992 m., Klaipėdoje nebuvo nei vienų globos namų, ir jie buvo labai reikalingi. Tas poreikis ir šiandien išlieka. Maistas ant ratų yra vykdomas kartu su Maltos pagalbos tarnyba: jie teikia finansavimą, o mes vykdome. Prostitucijos prevencijos programa, manau, kad pati problema tą iškėlė <...>“ (Socialinė organizacija)

„Mes esam įsikūrę Rumpiškės rajone, tai bendrabučių rajonas, tai vaikai taip ir sėdi ant mūsų laiptų. Tai mes sumąstėm, kad mums reikia juos priimti. <...> Nors tai yra rizikos grupės vaikai, bet vyresnius mes vis tiek bandom toj grupėj savanoriais padaryti, šiek tiek tokios atsakomybės duoti.“ (Socialinė organizacija)

Kalbant apie kitų organizacijų, prašančių konsultacijų, kreipimosi praktiką, respondentai to

neakcentavo, išskyrus, Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos centrą, Pagyvenusių žmonių

asociaciją, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centrą, Vakarų Lietuvos moterų organizacijų asociaciją

ir Socialinių darbuotojų asociaciją, kurių tikslinės grupės tam tikrais atvejais ir yra nevyriausybinės

organizacijos, arba organizacija pasižymi reikšmingu įdirbiu tam tikroje srityje. Bendras vyravusių temų

kontekstas interviu metu (t.y. klausimai, kurie kilo respondentams focus grupių interviu metu) leidžia daryti

prielaidą, kad tai ne patirties, kuria būtų galima pasidalinti, bet komunikacijos ir veiklos gairių koordinavimo

stoka atskiruose nevyriausybinių organizacijų sektoriuose. Tai yra, nors iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis,

63

kad nevyriausybinės organizacijos bendrauja tarpusavyje sektoriaus ribose, pasigendama gilesnio,

konstruktyvesnio bendradarbiavimo, padedančio stiprinti tiek pavienes organizacijas, tiek sektorius.

Kalbėdami apie įgyvendinamus projektus ir programas, respondentai pažymėjo, kad paraiškų

teikimą lemia keletas aplinkybių:

• Pareiškėjo tinkamumas pagal finansavimo taisyklių reikalavimus;

• Problematika/tematika, artima organizacijos interesų sričiai;

• Pildoma daugiau paraiškų, siekiant užsitikrinti organizacijos veiklų tęstinumą.

Išoriniai ryšiai

Komunikacija yra svarbus veiksnys prisidedantis prie organizacijos sėkmės Aptariant

komunikacijos klausimą kaip veiklos kokybės užtikrinimo prielaidą, svarbu skirti komunikaciją organizacijos

viduje ir išorinę komunikaciją.

Išorinė komunikacija reiškia keitimąsi informacija su organizacijos išore. Išorinės

komunikacijos priemonėmis stengiamasi daryti poveikį tai visuomenės ar bendruomenės daliai, kuriai

organizacija dirba ar kuriai daro įtaką. Kalbant apie išorinės komunikacijos reikšmę nevyriausybinių

organizacijų veikloje, tai aktyvi ir sėkminga išorinė komunikacija formuoja savanorystės tradicijas

visuomenėje ir subsidiarumo principo vystimąsi vietos bendruomenėje. Ir priešingai, menkas

nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas viešosios politikos įgyvendinimo srityje, epizodiniai arba proginiai

ryšiai su visuomene sudaro kliūtis nevyriausybinių organizacijų plėtrai ir jų vaidmens visuomenėje didėjimui.

Tyrime dalyvavusios nevyriausybinės organizacijos įvardija naudojančios tradicinius išorinio

komunikavimo šaltinius: masines informacijos priemones (spaudą, televiziją), organizuojant masines akcijas,

platinant dalomąją medžiagą (skelbimus, lankstinukus, skrajutes ir pan.). Yra pripažįstama, kad labai svarbu

informuoti visuomenę apie organizacijos veiklą. Viešųjų ryšių priemonių naudojimas naudingas keletu

aspektų:

64 65 64

1. Informaciniu – ne tik informuojant apie organizacijos aktyvumą atitinkamoje socialinėje srityje, bet

kartu formuojant pozityvią visuomenės nuomonę tiek apie nevyriausybinę organizaciją, tiek apie visą

nevyriausybinių organizacijų sektorių.

2. Naujų narių pritraukimo;

3. Ieškant rėmėjų;

4. Viešųjų ryšių priemones naudojant kaip interesų gynimo priemonę (pavyzdžiui, protestai I. Rinau

paremti).

Organizacijos kartu pripažįsta, kad informacijos gausa, būdinga šiandienos visuomenei, ir

visuomenėje dominuojantis „sensacijų ir skandalų alkis“, sąlygoja tai, kad „žurnalistus sunku prisikviesti“.

Tokiu būdu, geri, bet „nesensacingi“ įvykiai „neįdomūs žurnalistams“. Atsirado ir organizacijų, sugebančių

pritraukti žiniasklaidos dėmesį.

Įdomu pastebėti, kad internetas, kaip viešųjų ryšių priemonė, respondentų nebuvo

įvardintas. Paaiškinimai gali būti keli:

a) tyrime dalyvavusios nevyriausybinės organizacijos dar „neatrado“ interneto, kaip masinės informacijos

priemonės, dėl įvairių priežasčių;

b) internetas jau yra savaime suprantama priemonė, todėl nebebuvo įvardinta;

c) kaip ir kiekviena veikla, norint išnaudoti interneto teikiamas galimybes, reikia tam skirti (gana nemažai)

laiko. Dėl didelio užimtumo tiek organizacijos, tiek tiesioginėje veikloje, ar dėl informacinių

technologijų naudojimo įgūdžių stokos, šiai veiklai skiriama nepakankamai laiko.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, buvo pasidomėta:

1) Kiek tyrime dalyvavusių organizacijų nurodo savo kontaktinėje informacijoje el. pašto adresą?

2) Kiek tyrime dalyvavusių organizacijų turi susikūrusios savo internetinį puslapį?

Taigi el. pašto adresus pateikė 23 respondentai iš 29. 8 respondentai – atstovai

nevyriausybinių organizacijų, turinčių oficialius internetinius tinklapius. Šie rezultatai demonstruoja, kad

65

tyrime dalyvavusias nevyriausybines organizacijas atstovavę respondentai turi didesnius ar mažesnius

darbo internete įgūdžius komunikavimo poreikiui patenkinti. Tačiau internetas atveria didesnes, nei

bendravimo galimybes. Šias galimybes išnaudojančių respondentų tarpe nedaug, įvertinant faktą, kad

praktiškai visos organizacijos – ne naujokės, veiklą vykdančios gana seniai.

Kalbant apie tyrime dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų bendravimą tarpusavyje ir

bendradarbiavimą, tyrimo metu buvo surinkta daug faktų, kad toks bendravimas yra:

1. 2006 m. Klaipėdos mieste buvo įkurta Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo

taryba;

2. Tyrime dalyvavo Pagyvenusių žmonių asociacijos ir Vakarų Lietuvos moterų organizacijų asociacijos

atstovai. Tai įrodo, kad Klaipėdos regione veikiančios organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja pagal

veiklos sektorius;

3. Bendradarbiavimą akivaizdžiai įrodo ir susitikimų metu atsiskleidę įrodymai:

- organizacijų narių dalyvavimas ne vienos organizacijos veikloje:

- organizacijų bendravimas su kitų miestų panašiomis organizacijomis. Pagaliau tai, kad į tyrimą buvo

rekomenduota pakviesti Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro atstovę, patvirtina

bendravimo ir bendradarbiavimo faktą:

- organizacijų narystė nacionalinėse/tarptautinėse organizacijose:

Akivaizdu, kad tyrime dalyvavusios nevyriausybinės organizacijos bendrauja tarpusavyje, bent jau bendrais

bruožais gali apibūdinti daugelio organizacijų veiklos sritį, pažįsta vienos kitų lyderius. Tačiau reikia

pripažinti, kad išryškėja konstruktyvaus bendradarbiavimo trūkumas, nesudarantis galimybių

nevyriausybinėms organizacijoms pagal sektorius pakankamai sustiprėti. Klaipėdos mieste yra tik vienas

stiprus nevyriausybinių organizacijų sektorius, kuris yra užėmęs tvirtą poziciją bendraujant su miesto

savivaldybės administracija. Tai, kad jaunimo organizacijos turi savo atstovą Klaipėdos miesto savivaldybėje

– Klaipėdos miesto jaunimo reikalų koordinatorių – įrodo šio nevyriausybinių organizacijų sektoriaus

66 67 66

pozicijos tvirtumą. Tyrimo metu respondentai taip pat iš dalies šį faktą pripažino. Norinčioms įgyti tokį svorį

santykyje su vietos valdžios atstovais, nevyriausybinėms organizacijoms reikėtų įvertinti jaunimo

nevyriausybinių organizacijų patirtį.

2.3. Tyrimo rezultatai

Išanalizavus tyrimo duomenis, galima daryti tokius apibendrinimus:

1. Reikia pastebėti, kad organizacijų veiklos nuoseklumas ir tęstinumas didžia dalimi priklauso nuo jų

idėjinių vadovų noro ir galimybių tęsti veiklą. Užimti aiškesnę poziciją santykyje su vietos ir nacionaline

valdžia bei pasiekti ženklesnių laimėjimų atstovaujant savo ir nevyriausybinio sektoriaus interesus,

galbūt trukdo ganėtinai lokalūs, kasdieniški tikslai. Organizacijų susiformuluotos misijos „padeda“

spręsti konkrečias problemas, bet neleidžia tapti pakankamai stipriais, kad priverstų vyriausybę ne tik

deklaratyviai, bet ir realiai spręsti sektoriaus klausimus. Prie nevyriausybinio sektoriaus silpnumo

prisideda ir nuolatinis žmogiškųjų bei finansinių išteklių nepakankamumas.

2. Visos organizacijos savo veiklą planuoja kurdamos tiek trumpalaikius (savaitės), tiek ilgesnės trukmės

(pusmečio, metų) planus. Organizacijos, kurios sudaro (ne)formalius savaitinius planus, tai paaiškina

galimybe aptarti nuveiktus ir nepadarytus darbus, išsiaiškinti priežastis, susidaryti prioritetinių darbų

sąrašą.

Kalbant apie ilgesnės trukmės – metinius – planus, jie yra tiesiogiai susiję su organizacijos

veiklos pobūdžiu. Metinių planų struktūra susideda iš dviejų dalių:

• pastovios tradicinės,

• kintančios, priklausomos nuo vykdomų projektų, dalyvavimo kviestiniuose renginiuose ir pan.

67

Tradicinės veiklos padeda išlaikyti organizacijos vidinį ir išorinį tapatumą, nenukrypti nuo

organizacijos vizijos, misijos, išlaikyti esamus ir pritraukti naujus narius ir/ar darbuotojus, rėmėjus, išlaikyti

narystę sektorinėse nacionalinėse ir/ar tarptautinėse organizacijose ir pan.

Smulkesnės, kasdienės veiklos turinį užpildo veiklos, susijusios su organizacijos išgyvenimu:

finansavimo paieškomis, viešųjų funkcijų atlikimu, atstovaujamos tikslinės grupės (tikslinių grupių) interesų

gynimu, kontaktų palaikymu su socialiniais partneriais, darbuotojų/narių/savanorių kvalifikacijos kėlimu ir

pan.

Reikia pasakyti, kad toks darbo organizavimo principas demonstruoja tyrime dalyvavusių

organizacijų brandą.

3. Aukščiau aptarti nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimo ypatumai sąlygoja tai, kad:

1) Lėšų planavimas organizacijose yra glaudžiai susijęs su finansavimo šaltinių taikomais finansavimo

mechanizmais: įvairūs fondai finansuoja skirtingos trukmės projektus, biudžetinės įstaigos

(savivaldybės, apskrities, vyriausybės institucijos) finansavimo priemones sieja su biudžetiniais metais.

Taigi lėšas veiklų vykdymui planuoti sekasi tokiam laikotarpiui, kuriam gaunamas finansavimas.

2) Paprastai organizacijoje už veiklos tęstinumą, vadinasi ir finansinės bei nefinansinės paramos

užtikrinimą, atsakingas organizacijos vadovas. Tam tikrais atvejais, už projekto realizavimą atsakingas

organizacijos narys - projekto/idėjos iniciatorius. Prie finansinių išteklių paieškos prisideda ir

organizacijų kolegialaus valdymo organo nariai pagal galimybes.

3) Galima įžvelgti sistemines kliūtis, trukdančias užtikrinti pastovų nevyriausybinio sektoriaus

finansavimą/rėmimą:

a) palaikomas valstybinis monopolis teikiant viešąsias paslaugas, kas garantuoja gremėzdiško ir

brangiai kainuojančio, bet neefektyvaus valstybinio aparato funkcionavimą;

68 69 68

b) valstybinis sektorius vis dar bijo oficialiai pasidalinti funkcijomis, kartu ir finansavimu, su

nevyriausybiniu sektoriumi;

c) savivaldos teisės leidžia sprendimų priėmimo laisvę įstatymų ribose, kas Klaipėdos m. veikiančių

tam tikrų nedidelių ir nevieningų nevyriausybinių organizacijų sektorių atveju realizuojasi gana

nepalankiai;

d) „nepasitikėjimo kultūra“, kaip posovietinis mentaliteto paveldas, neleidžia lanksčiau naudoti

projektinių veiklų lėšas.

Didžioji dalis tyrime dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų naujus narius pritraukia per

viešąsias veiklas: renginius, sporto varžybas, organizuojamas temines keliones, stovyklas, kabinant

skelbimus tikslinėse vietose ir pan.

Kitas svarbus momentas, kalbant apie žmogiškuosius išteklius nevyriausybinėje

organizacijoje, tai ne tik savanorių pritraukimo ir jų išlaikymo problema. Čia išryškėja keletas aspektų:

a) respondentai pastebi ateinančių savanoriauti asmenų motyvacijos ir tvirto apsisprendimo tai daryti

stoką,

b) kita vertus, pripažįstama, kad stokojama žmogiškųjų išteklių tinkamai paruošti naują savanorį

savanoriškai veiklai.

Kalbant apie žmogiškųjų išteklių valdymą organizacijoje, neišvengiamai paliečiamas

darbuotojų kvalifikacijos kėlimo klausimas. Ypatingai šis klausimas aktualus tokiose veiklos srityse, kaip

slauga ir socialinis darbas, dirbančioms nevyriausybinėms organizacijoms. Tokių organizacijų atstovai kelia

kvalifikacijos kėlimo pripažinimo problemą.

Organizacijų darbuotojų, narių ir savanorių motyvaciją stengiasi palaikyti įvairiomis

priemonėmis: kelionėmis, neformalaus švietimo galimybėmis įvairiuose mokymuose ir pan. Tačiau ką ir į

kokius mokymus siųsti apsprendžia asmens turima kompetencija, t.p. formuluojami konkretūs tikslai, ko iš

asmens, kėlusio kvalifikaciją, tikimasi.

69

4. Tyrime dalyvavusios organizacijos – seniai dirbančios nevyriausybiniame sektoriuje, gerai pažįsta savo

tikslinę grupę ar klientą. Paslaugas teikiančios organizacijos reaguoja į socialinės aplinkos, sąlygojančios

socialinių paslaugų poreikį, pokyčius. Palietus informacijos ir patirties dalijimosi klausimą, respondentai

deklaruoja besidalijantys turima informacija ir patirtimi, pateikia tai patvirtinančių pavyzdžių, tačiau

gana dažnai interviu metu išryškėję informacijos trūkumo atvejai (kalbant įvairiais klausimais), leidžia

formuluoti prielaidą, kad trūksta gilesnio, konstruktyvesnio bendradarbiavimo, padedančio stiprinti

tiek pavienes organizacijas, tiek sektorius.

Kalbėdami apie įgyvendinamus projektus ir programas, respondentai pažymėjo, kad paraiškų

teikimą lemia keletas aplinkybių:

• Pareiškėjo tinkamumas pagal finansavimo taisyklių reikalavimus;

• Problematika / tematika, artima organizacijos interesų sričiai;

• Pildoma daugiau paraiškų, siekiant užsitikrinti organizacijos veiklų tęstinumą.

5. Tyrime dalyvavusios nevyriausybinės organizacijos bendrauja tarpusavyje, bent jau bendrais bruožais

gali apibūdinti daugelio organizacijų veiklos sritį, pažįsta vienos kitų lyderius. Tačiau reikia pripažinti,

kad išryškėja konstruktyvaus bendradarbiavimo trūkumas, nesudarantis galimybių nevyriausybinėms

organizacijoms pagal sektorius pakankamai sustiprėti. Klaipėdos mieste yra tik vienas stiprus

nevyriausybinių organizacijų sektorius, kuris yra užėmęs tvirtą poziciją bendraujant su miesto

savivaldybės administracija. Norinčioms įgyti tokį svorį santykyje su vietos valdžios atstovais,

nevyriausybinėms organizacijoms reikėtų įvertinti jaunimo nevyriausybinių organizacijų patirtį.

70 71

- 70 -

3. KLAIPĖDOS REGIONO NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SSGG ANALIZĖ

STIPRYBĖS SILPNYBĖS

1. Organizacijų lyderių ir narių entuziazmas ir įsisąmonintas pilietiškumo bei savanorystės pojūtis.

2. Gebėjimas išgyventi esant minimaliems ištekliams. 3. Nevyriausybinių organizacijų struktūra tinkama

organizuotai veiklai vykdyti.

1. Mažas nevyriausybinėse organizacijose dirbančių darbuotojų skaičius.

2. Solidarumo trūkumas ginant sektoriaus interesus. 3. Kompetencijų, reikalingų organizacijos išgyvenimui

ir plėtrai (paraiškų rašymo, darbo kompiuteriu, darbo internete ir kt.), trūkumas.

4. Negebėjimas formuoti palankaus nevyriausybinių organizacijų sektoriaus įvaizdžio visuomenėje.

GALIMYBĖS GRĖSMĖS

1. Solidarizuotis ir koordinuotai atstovauti NVO sektoriaus/sektorių interesus bendraujant tiek su vietos valdžios, tiek su centrinės valdžios atstovais.

2. Stiprinti/atgaivinti Klaipėdos m. savivaldybės ir Klaipėdos miesto nevyriausybinių organizacijų Bendradarbiavimo tarybos bendradarbiavimą, grindžiamą subsidiarumo ir partnerystės principais.

3. Stiprinti nevyriausybines organizacijas, skatinant ir diegiant geros vadybos standartus nevyriausybinėse organizacijose.

4. Didinti nevyriausybinių organizacijų atskaitingumą ir skaidrumą, taip stiprinant nevyriausybinių organizacijų teigiamą įvaizdį valdžios ir visuomenės akyse.

5. Didinti nevyriausybinių organizacijų poveikį tikslinėms grupėms.

6. Yra organizacinės prielaidos, kokybės vadybos principams atsirasti ir vystytis nevyriausybinėse organizacijose.

7. Kurti ir įgyvendinti bendrus projektus, padėsiančius stiprinti atskiras nevyriausybines organizacijas ir visą sektorius.

1. Ketinimai panaikinti paramą 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčiu. Iš kitos pusės nemaža paramos dalis skiriama biudžetinėms įstaigoms.

2. Teisės aktuose delsiama įteisinti nuostatą, kad privati iniciatyva gali nesiekti pelno bei kartu atitikti valstybės prioritetus bei poreikius (per privačių ir viešųjų juridinių asmenų atskyrimą).

3. Neigiamas visuomenės ir valdžios požiūris į nevyriausybinių organizacijų sektorių.

4. Ekonominių negandų įtakota moralinės ir politinės kultūros krizė.

5. Valstybinės įstaigos gali ir toliau priešintis iniciatyvoms perskirstytggi socialinių paslaugų finansavimą.

- 71 -

Išvados ir rekomendacijos

Apžvelgus literatūros šaltinius ir išanalizavus tyrimo rezultatus, galima daryti tokias išvadas.

1. Vertinant nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raidą, būtina pastebėti, jog didelį vaidmenį Lietuvos

nevyriausybinių organizacijų sektoriaus plėtrai suvaidinimo įvairių užsienio šalių vyriausybių, tarptautinių

organizacijų bei privačių užsienio fondų finansinė bei ekspertinė parama. Tačiau Lietuvai įstojus į ES ir iš

valstybės-paramos gavėjos tapus paramos davėja, nevyriausybinių organizacijų sektorius dėl tuometinės

vienpusės priklausomybės nuo užsienio donorų patyrė stiprų nuosmukį.

Kartu su nevyriausybinio sektoriaus atsiradimu ir plėtra Lietuvoje buvo tolygiai kuriamas ir

stiprinamas savivaldos institucijos vaidmuo bendraujant (bendradarbiaujant) su nevyriausybinių

organizacijų sektoriumi. Šis bendravimas rėmėsi tokia prielaida: kadangi nevyriausybinis sektorius išreiškia

vietos bendruomenės poreikius ir interesus, savivaldos institucijoms, kurių funkcija kaip tik ir yra vietos

gyventojų gerovės užtikrinimas ir plėtojimas, būtina bendrauti su vietos interesų grupėmis ir stengtis

atliepti jų poreikius. Taigi pasitraukus iš Lietuvos didžiajai daliai užsienio donorų, o mažai savarankiškoms,

dažnai nedidelėms nevyriausybinėms organizacijoms vietos savivaldos institucijų sukurti paramos

mechanizmai tampa kartais vieninteliais finansavimo šaltiniais.

2. Kalbėti apie veiklos kokybės užtikrinimą nevyriausybinėje organizacijoje nėra tas pats, kas kalbėti apie

kokybės vadybą pelno siekiančiame sektoriuje. Nevyriausybinių organizacijų prigimtis – rėmimasis

savanorystės principu susibūrusių visuomenės narių veikla – lyg apriori užkerta kelią kalbėti apie kokybės

reikalavimų kėlimą tam, ką žmonės atlieka savo laisvalaikiu. Taip pat reikia pasakyti, kad apie kokybės

reikalavimus tikslinga kalbėti tada, kai organizacija turi ambicijų augti, stiprėti, daryti įtaką viešosios

politikos srityje. Jeigu organizacija savo veiklą grindžia tik principu, kad „kažkas turi kažką duoti“, o jeigu

neduoda, vadinasi tikslų atsisakoma, neturi daug galimybių efektyviai funkcionuoti. Tik gerai sustyguotas

mechanizmas yra gyvybingas. Nepaisant esminių prigimtinių skirtumų tarp pelno ir ne pelno organizacijų,

veiklos racionalizavimo vis dėlto nevyriausybinėms organizacijoms reikėtų pasimokyti iš verslo sektoriaus.

72 73 - 72 -

3. Atliktas Klaipėdos regiono nevyriausybinių organizacijų tyrimas atskleidė stipriąsias ir silpnąsias

nevyriausybinių organizacijų puses.

Stipriosios organizacijų pusės yra susijusios su pilietinės visuomenės vertybių kūrimu ir

puoselėjimu, taip pat su palaikoma stipria savanorystės dvasia, kurios stinga individualizuotoje

postindustrinėje visuomenėje.

Silpnosios organizacijų pusės susijusios su:

1. Mažu nevyriausybinėse organizacijose dirbančių darbuotojų skaičiumi.

2. Solidarumo trūkumu ginant sektoriaus interesus.

3. Kompetencijų, reikalingų organizacijos išgyvenimui ir plėtrai (paraiškų rašymo, darbo kompiuteriu,

darbo internete ir kt.), trūkumu.

4. Negebėjimu formuoti palankaus nevyriausybinių organizacijų sektoriaus įvaizdžio visuomenėje.

Tai pat nevyriausybiniam sektoriui vystytis, augti ir stiprėti trukdo objektyvūs – socialinės,

teisinės, ekonominės - aplinkos faktoriai:

1. Paskutiniu metu pradėtos gvildenti paramos 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčiu panaikinimo

iniciatyvos, paskatintos ekonominės krizės. Iš kitos pusės nemaža paramos dalis skiriama biudžetinėms

įstaigoms.

2. Teisės aktuose delsiama įteisinti nuostatą, kad privati iniciatyva gali nesiekti pelno bei kartu atitikti

valstybės prioritetus bei poreikius (per privačių ir viešųjų juridinių asmenų atskyrimą).

3. Neigiamas visuomenės ir valdžios požiūris į nevyriausybinių organizacijų sektorių.

4. Ekonominių negandų įtakota moralinės ir politinės kultūros krizė.

5. Aktyvus valstybinių įstaigų priešinimasis iniciatyvoms perskirstyti socialinių paslaugų finansavimą.

Atsižvelgiant į subjektyvias ir objektyvias nevyriausybinių organizacijų veiklą įtakojančias

aplinkybes, galima formuluoti tokias rekomendacijas nevyriausybinių organizacijų veiklos kokybei gerinti:

- 73 -

1. Solidarizuotis ir koordinuotai atstovauti NVO sektoriaus/sektorių interesus bendraujant tiek su vietos

valdžios, tiek su centrinės valdžios atstovais.

2. Stiprinti/atgaivinti Klaipėdos m. savivaldybės ir Klaipėdos miesto nevyriausybinių organizacijų

Bendradarbiavimo tarybos bendradarbiavimą, grindžiamą subsidiarumo ir partnerystės principais.

3. Stiprinti nevyriausybines organizacijas, skatinant ir diegiant geros vadybos standartus nevyriausybinėse

organizacijose.

4. Didinti nevyriausybinių organizacijų atskaitingumą ir skaidrumą, taip stiprinant nevyriausybinių

organizacijų teigiamą įvaizdį valdžios ir visuomenės akyse.

5. Didinti nevyriausybinių organizacijų poveikį tikslinėms grupėms.

6. Yra organizacinės prielaidos, kokybės vadybos principams atsirasti ir vystytis nevyriausybinėse

organizacijose.

7. Kurti ir įgyvendinti bendrus projektus, padėsiančius stiprinti atskiras nevyriausybines organizacijas ir

visą sektorius.

74 75 - 74 -

Naudota literatūra

1. Agenzia FIDE. [žiūrėta: 2010-02-20]. Prieiga internetu: http://www.fides.org/eng/interviste/marazziti.html.

2. FAO (Jungtinių tautų žemės ūkio organizacija). [žiūrėta: 2010-02-20]. Prieiga internetu: http://www.fao.org/tc/NGO/index_en.asp.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Aidas, 1992, Nr. 220 (1992-11-10); Žin., 1992, Nr. 33-1014 (1992-11-30).

4. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo (1994-07-07, Nr. I-533). Žin., 1994, Nr. 55-1049.

5. Matonytė I., Zdanevičius A. (2002). Pilietinės visuomenės problemos. Atvejo studija: Kauno regiono nevyriausybinės organizacijos. Viešosios politikos studijos, 2/3.

6. Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos sukūrimo studija. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2009.

7. Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija ir jos įgyvendinimo priemonių projektas. [žiūrėta: 2010-01-13]. Prieiga internetu: http://www.nisc.lt/lt/news.php?news_id=312.

8. Nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo tyrimo metodika. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2001.

9. NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003.

10. NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas. Rekomendacijos. Organizacijų vystymo centras. Vilnius, 2003.

11. Puškorius S., (red.) (2002). Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Vilnius.

12. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė. Nevyriausybinių organizacijų informacijų ir paramos centras, 2001.

13. Stumbraitė E., (2006). Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos pilietinės visuomenės struktūroje. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos, (sud. S. Šiliauskas). Klaipėda: KU leidykla.

14. Teresevičienė M., Žemaitytė I. (2000). Mokymosi proceso vykstmas nevyriausybinėse organizacijose. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai.

- 75 -

15. Valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų finansinė parama nevyriausybinėms organizacijoms – vertinimai ir tendencijos. Tyrimo ataskaita. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2006.

16. Vanagas P. (2004). Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas.

17. Vari A. Civil Society and Public Participation: Recent Trends in Central and Eastern Europe. Community Economic Development Centre [žiūrėta: 2010-01-12]. Prieiga internetu: http://www.sfu.ca/cedc/research/civilsoc/vari.htm.

18. Viešosios naudos statusas: užsienio praktika ir galimybės Lietuvoje. NVO teisės institutas. 2009. [žiūrėta: 2010-01-12]. Prieiga internetu: http://www.nvoteise.lt/files/viesosios_naudos_tyrimas.pdf.

19. Wejcmanas Z. (2001). Vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis – galimybės ir barjera. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimas (metodiniai nurodymai). Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras.

20. Žaltauskas M. (2001). Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų ir miesto savivaldybės bendradarbiavimo aktualijos. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimas (metodiniai nurodymai). Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras.

21. Žiliukaitė D., Ramonaitė A., Nevinskaitė L., Beresnevičiūtė V., Vinogradnaitė I. (2006). Neatrasta galia. Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis. Vilnius.

7676

Vakarų Lietuvos vartotojų federacijaTiltų g. 8, LT-91248 Klaipėda Tel./faks. +370 46 311 246El. p. varti nfo@takas.ltwww.vlvf.orgwww.nvopartneryste.lt

PILIETIŠKUMAS

•

PARTNERYSTĖ

•

SPRENDIMAI

VEIKIME KARTU!

BŪKIME MATOMI, GIRDIMI IR REIKALINGI!