Kompleksine studija-2006_03_09-galutine

Lietuvos ekonomikos augimo ir

konkurencingumo šaltinių (veiksnių)

KOMPLEKSINĖ STUDIJA

Projekto vadovas:Prof. R. Jucevičius

Ekspertai:Doc. G. JucevičiusDoc. M. KriaučionienėS. Šajeva

KTU Verslo strategijos institutasVšĮ Žinių visuomenės institutas

Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 2

TURINYS

ĮVADAS.................................................................................................................................... 31. NACIONALINIS KONKURENCINGUMAS: AUGIMO VEIKSNIAI IR METODOLOGIJA. 52. BENDROSIOS TENDENCIJOS KAIMYNINĖSE ŠALYSE......................................203. TARPTAUTINĖ NACIONALINIO KONKURENCINGUMO DIDINIMO PATIRTIS: VYRAUJANTYS POŽIŪRIAI Į ŪKIO POLITIKĄ......................................................294. LIETUVOS ŪKIO SOCIALINIS, POLITINIS IR EKONOMINIS KONTEKSTAS..........365. LIETUVOS PRAMONĖS KONKURENCINGUMAS: SITUACIJA IR IŠŠŪKIAI............55

5.1. Pramonės sektorių konkurencingumo analizė: Lietuva ir ES...................................595.1.1. Maisto pramonė...............................................................................................595.1.2. Aprangos ir tekstilės pramonė.........................................................................605.1.3. Chemijos pramonė...........................................................................................625.1.4. Medienos ir baldų pramonė..............................................................................655.1.5. Popieriaus gamyba ir leidyba...........................................................................675.1.6. Kiti pramonės sektoriai....................................................................................68

5.2. Ekonomikos ir verslo infrastruktūra........................................................................705.3. Apibendrinimas ir veiksmų gairės įmonėms bei politikos formuotojams.................72

6. KLASTERIZACIJOS PROCESŲ ĮTAKA ŪKIO KONKURENCINGUMUI....................756.1 Klasterių kūrimosi situacija šalies pramonės sektoriuose........................................786.3. Svarbiausios priežastys, dėl kurių įmonių klasteriai Lietuvoje kuriasi lėtai.............856.4. Klasterių iniciatyvų veiksmingumas: pasaulinė praktika.........................................866.5. Klasterių kūrimosi palaikymo politikos formavimo principai...................................886.6. Lietuvos pramonės klasterizacijos politikos principai..............................................90

7. INVESTICIJŲ ABSORBCINIO POTENCIALO IR JO DIDINIMO GALIMYBIŲ VERTINIMAS.................................................................................................93

7.1. Lietuvos konkurencinė situacija kovoje dėl investicijų..........................................1007.2. Potencialios grėsmės, galinčios neigiamai paveikti investicinį klimatą Lietuvoje..1047.3. Investicijų tendencijos: auganti investicijų į paslaugas svarba.............................1077.4. Rekomendacijos investiciniam klimatui Lietuvoje gerinti......................................112

8. LIETUVOS ŪKIO LYGINAMASIS KONKURENCINGUMAS IR AUGIMO VEIKSNIAI1168.1. Lietuvos ūkio konkurencingumo veiksnių stiprumo analizė tarptautiniame kontekste.................................................................................................................................... 1168.2. Apibendrinta SWOT analizė..................................................................................139

9. ŽINIŲ EKONOMIKOS SUKŪRIMO LIETUVOJE PRIELAIDOS.............................1459.1. Nacionalinė inovacijų sistema: realybė ar noras?.................................................1469.2. Inovacinės veiklos pramonėje ir versle situacija...................................................1509.3. Mokslo ir tyrimų situacija: potencialas ir jo panaudojimas....................................1609.4. Švietimas, studijos ir kompetencijos vystymas: atitikimo poreikiams ir iššūkiams vertinimas...................................................................................................................1649. 5. Lietuvos nacionalinės inovacijų sistemos stipriosios ir silpnosios pusės..............172

10. LIETUVOS NACIONALINĖS LISABONOS STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO PROGRAMOS LYGINAMOJI ANALIZĖ ES ŠALIŲ ANALOGIŠKŲ PROGRAMŲ KONTEKSTE................................................................................................17911. LIETUVOS ŪKIO KRYPTINGA INTEGRACIJA Į BALTIJOS JŪROS REGIONĄ – STRATEGINĖ TVARAUS AUGIMO IR KONKURENCINGUMO GALIMYBĖ...............214

11.1. Baltijos jūros regiono šalių konkurencingumo analizė.........................................21511.1.1. Baltijos jūros regiono makroekonomikos augimo veiksniai..........................21611.1.2. Baltijos jūros regiono mikroekonominiai konkurenciniai pranašumai...........22011.1.3. Baltijos jūros regiono šalių inovacinės veiklos produktyvumas....................22711.1.4. Baltijos jūros regiono klasterių formavimas.................................................23011.1.5. Baltijos jūros regiono antrepreneriškumo vystymas.....................................23211.1.6. Rusija Baltijos jūros regiono kontekste.........................................................234

11.2. Lietuva Baltijos jūros regiono ir ES šalių kontekste.............................................23611.3. Baltijos jūros regiono Lisabonos strategijos įgyvendinimo pažangos vertinimas.242

12. APIBENDRINIMAS IR REKOMENDACIJOS...................................................246LITERATŪRA........................................................................................................................263


ĮVADASNacionalinio ūkio konkurencingumas – centrinė problema, kurios sprendimo laipsnis daugiausiai ir lemia šalies socialinio ir ekonominio vystymosi tempus bei rezultatus. Neatsitiktinai visos šalys nuolatos ieško ir naujai vertina savo vystymosi strategijas bei raidos scenarijus. Ypač tai pastebima pastaraisiais metais Europos Sąjungoje, nes pasaulinės tendencijos ir iššūkiai, o taip pat netenkinantys ekonomikos augimo rodikliai verčia ieškoti naujų “sėkmės formulių” ir augimo veiksnių.

Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) ir tendencijų tyrimų kompleksine studija siekiama atlikti šalies ūkio konkurencingumo ir augimo veiksnių kompleksinę strateginę analizę, kurios pagrindu galima būtų parengti siūlymus dėl Lietuvos ekonomikos augimo spartinimo. Svarbiausi klausimai, į kuriuos reikia rasti atsakymus šioje studijoje yra:

Kokie yra Lietuvos konkurencingumo ir augimo veiksniai, jų stiprybės ir silpnumai, o taip pat galimos nacionalinės kompetencijos?

Kokios yra galimybės bei grėsmės Lietuvos ekonomikos konkurencingumo ir augimo veiksnių plėtojimui?

Kokios galimos strateginių tikslų ir prioritetų alternatyvos plėtojant ūkio konkurencingumo ir augimo veiksnius?

Be abejo, rengiant Lietuvos Nacionalinę Lisabonos strategiją, daugelis šių aspektų jau buvo nagrinėjami, apie juos diskutuojama, jie tam tikru laipsniu atsispindi parengtoje strategijoje ir jos realizavimo priemonėse. Todėl šioje studijoje buvo siekiama nekartoti to, kas padaryta ir įvertinta nacionalinėje Lisabonos strategijoje, bet ieškoti labiau sisteminių, integruotų sprendimų.

Studijos ataskaitą sudaro vienuolika dalių:

Pirmojoje dalyje aptariama nacionalinio konkurencingumo esmė, skirtingi požiūriai bei metodologijos. Pateikiama svarbiausių nacionalinį konkurencingumą nusakančių reitingų bei indeksų: Lisabonos indekso, Verslo konkurencingumo, konkurencingumo augimo indeksai, pasaulinio konkurencingumo reitingo, EPBO mokslo, technologijų ir pramonės reitingo esmė, struktūra bei Lietuvos lyginamoji situacija pasaulyje.

Antrojoje dalyje trumpai pateikiamos bendrosios ekonomikos raidos tendencijos bei situacija kaimyninėse šalyse. Kadangi dešimtojoje šios studijos ataskaitos dalyje pateikiama išsami daugelio šalių nacionalinių Lisabonos strategijų lyginamoji analizė, šioje dalyje apsiribojama tik kai kuriais ekonomikos vertinimais.

Trečiojoje dalyje trumpai aptariama tarptautinė nacionalinio konkurencingumo didinimo patirtis bei vyraujantys požiūriai į ūkio plitiką. Tai labiau konceptualus negu faktografinis pristatymas, kuriuo siekiama atskleisti konceptualiųjų požiūrių skirtumus.

Ketvirtojoje dalyje siekta pristatyti Lietuvos politinį, socialinį bei ekonominį kontekstą. Daugiausia dėmesio skiriama ekonominės situacijos analizei bei itin aktualiu tapusiam demografiniam veiksniui, daugiausiai susijusiam su išties didele darbo jėgos emigracija į šalis su labiau išsivysčiusia ekonomika.

Penktoji dalis skirta pramonės, kaip šiuo metu svarbiausio, ekonomikos sektoriaus situacijai aptarti. Kiekvienais metais yra atliekama ne viena mokslinė studija, skirta pramonės problemoms nagrinėti. Todėl šioje studijoje pagrindinis dėmesys buvo skirtas ne statistinei konkrečių sektorių


analizei, bet buvo siekiama išryškinti svarbiausias pasaulines ir europines tendencijas ir sėkmės veiksnius, bei Lietuvos įmonių adekvatumą šiems veiksniams.

Šeštoji dalis skirta vienai iš svarbiausių Lietuvos pramonės ir verslo konkurencingumo didinimo alternatyvių strategijų – klasterių kūrimuisi ir vystymuisi. Būtent klasteriai Nacionalinėje Lisabonos strategijoje yra tas variklis, su kuriuo siejami Lietuvos pramonės ir verslo nacionalinio konkurencingumo augimo lūkesčiai.

Septintojoje dalyje išsamiai nagrinėjama užsienio investicijų pritraukimo nacionalinei ekonomikai vystyti problema. Pateikiami Lietuvos reitingai, svarbūs investuotojams, atliekama lyginamoji šalies pajėgumo konkuruoti dėl investicijų analizė.

Aštuntojoje dalyje atlikta išsami ir kompleksinė Lietuvos lyginamojo konkurencingumo ir augimo veiksnių analizė, nustatytos ir aptartos nacionalinio konkurencingumo augimo galimybės bei pavojai, išryškini ir įvertinti ekonomikos augimo veiksniai, suformuotas nacionalinio konkurencingumo „deimanto” modelis.

Devintoji dalis skirta žinių ekonomikos sukūrimo Lietuvoje problemų ir galimybių kompleksinei analizei. Pateiktas šios studijos autorių ilgametės patirties, vykdant nacionalinės inovacijų politikos monitoringą Lietuvoje ir ES, apibendrinimas, suformuluotos svarbiausios prielaidos, būtinos kuriant žinių ekonomiką.

Dešimtojoje dalyje atlikta išsami nemažos dalies ES šalių nacionalinių Lisabonos strategijų lyginamoji analizė, išryškinti panašumai bei skirtumai, šalių užsibrėžti prioritetai bei priemonės. Atliktas Lietuvos nacionalinės Lisabonos strategijos palyginimas su kitų šalių analogiškomis strategijomis.

Vienuoliktojoje dalyje atlikta išsami Baltijos jūros regiono, kaip konkurencingiausio šiuo metu pasaulio regiono, analizė. Pateikti argumentai dėl strateginių priemonių, spartinančių Lietuvos ūkio subjektų spartesnės ir gilesnės integracijos į šį regioną tikslingumo.

Dvyliktoji dalis skirta visų tyrimo metu gautų rezultatų apibendrinimui ir rekomendacijų parengimui


1. NACIONALINIS KONKURENCINGUMAS: AUGIMO

VEIKSNIAI IR METODOLOGIJANors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau konkurencingumo koncepcija yra gana skirtingai suprantama ne tik atskirų ekonomistų, bet taip pat ir skirtingose šalyse. Taip yra dėl to, jog konkurencingumas – tai itin kompleksinė kategorija, o ne situacija ar būsena, išmatuojama vienu ar keliais parametrais. Konkurencingumas visais atvejais yra susijęs su produktyvumu: jis lemia, kokio dydžio ekonominė vertė bus sukurta, koks bus atlyginimo už darbą ir investicijų atsipirkimo lygis. Tačiau produktyvumą lemia daugelis veiksnių ir, kas dar svarbiau – skirtingų šalių, priklausomai nuo jų išsivystymo lygio ar specifinių sąlygų, produktyvumą lemia skirtingi veiksniai. Todėl bandant atsakyti į klausimą – kas lemia dabartinę Lietuvos situaciją ar kokiais veiksniais bei priemonėmis turėtų būti grindžiamas jos ekonomikos konkurencingumo didinimas, svarbu teisingai suprasti augimo veiksnių ir objektyvių sąlygų atitikimo ir derinimo galimybes. Bandymas kopijuoti JAV, Anglijos, Airijos ar Singapūro nacionalinio konkurencingumo augimo modelius vargu, ar turėtų prasmę. Tai, kas tinka aukščiausią išsivystymo lygį pasiekusioms šalims, netinka šalims, sprendžiančioms fundamentalius konkurencingumo bazės sukūrimo klausimus.

Makroekonominis stabilumas yra svarbus, tačiau ne vienintelis, o Lietuvos atveju – vargu, ar svarbiausias konkurencingumo ir ūkio produktyvumo veiksnys. Be abejo, nesant makroekonominio, politinio, socialinio, teisinio stabilumo, sunku tikėtis teigiamų pokyčių. Tačiau šios sąlygos, kartu su fizinės infrastruktūros – kelių, ryšių, energetikos ir palankių sąlygų verslui sukūrimu yra, kaip teigia M. Porter, bazinės besivystančioms šalims. Tuo tarpu vidutinių pajamų šalims svarbiausiu konkurencingumo ir produktyvumo veiksniu tampa vadybos kokybė ir sofistiškumas. Tai nereiškia, kad mažiau dėmesio reikia skirti baziniams makroveiksniams. Tiesiog socialinės–ekonominės sistemos, kokia yra šalis ar jos atskiri regionai, supratimas ir vystymas reikalauja kokybiškai kitokios vadybinės kompetencijos. Kaip teigia Global Competitiveness Report (GCI) 2005 – 2006 autoriai, dėmesį reikia koncentruoti į klasterių, tinklų, ūkio sektorių ar jų dalių kritinės masės kūrimą - kaip pagrindą formuoti išskirtinę kompetenciją ir ją įgalinančią specifinę infrastruktūrą (ne tik fizinę). Kartu turi būti kuriama adekvati kapitalo rinka bei valstybinė ir institucinė infrastruktūra, kurianti sąlygas ūkio subjektams konkuruoti skaidrioje ir racionalioje aplinkoje. Didelio produktyvumo, aukštą pridedamąją vertę kuriančiose šalyse pagrindiniu konkurencingumo didinimo veiksniu tampa inovacijos. Kartais inovacijos suprantamos itin siaurai: tik kaip technologinės inovacijos. Jos, be abejo, yra vienos svarbiausių, tačiau, anaiptol, ne vienintelės. Reikia ir produktų, veiklos būdų ir metodų, procesų bei socialinių inovacijų, be kurių technologinės inovacijos neduoda reikiamo efekto. Būtent dėl šios priežasties GCI autoriai modifikavo Verslo konkurencingumo indeksą (BCI), kuriame įvertinta daug „minkštųjų“ konkurencingumo veiksnių, tokių, kaip gamintojų ir vartotojų santykių sofistiškumas, gyventojų sveikata ir kiti.

Taigi klausimas, kurioje šių grupių save pozicionuojame? Kokią strategiją taikysime: nuoseklaus tobulinimo ar agresyvaus augimo?

Kitas svarbus konkurencingumo veiksnys yra švietimas plačiąja prasme. Čia, vėlgi, menkai išsivysčiusiose šalyse prioritetas teikiamas baziniam ir profesiniam ugdymui, o išsivysčiusiose šalyse – universitetiniam išsilavinimui. Ši problema nėra atskira, bet tampriai susijusi su mokslo ir inovacijų politika. Svarbiausia yra inovaciniai gebėjimai, kurie ne tik atspindi tyrimams skiriamų lėšų dydį, bet, dar daugiau – tyrimų ir vystymo efektyvumą bei aplinkos, kurioje šie tyrimai vykdomi, kokybę. Neužtenka vien skirti daugiau lėšų tyrimams, dar svarbiau yra sukurti


tinkamus ryšius tarp universitetų ir privataus sektoriaus, rinką, kuri skatina inovacijas ir novatoriškumą. Lietuvoje taip pat vyksta aktyvios diskusijos apie mokslo ir studijų sistemos reorganizavimo būdus, tiesa, neretai gana vienpusiškos ir kiek trumparegiškos.

Egzistuoja gana plati nacionalinio konkurencingumo vertinimo metodologijų įvairovė. Jau pati nacionalinio konkurencingumo samprata apima itin platų spektrą kintamųjų. Kai kurios konkurencingumo vertinimo metodologijos labiau linkusios akcentuoti makrolygio konkurencingumo veiksnius (pvz. švietimo, infrastruktūros lygį, makroekonominę aplinką ir pan.), kitos labiau pabrėžia verslo įmonių, t.y. mikrolygio, poveikį konkurencingumui (pvz., valdymo efektyvumą, įmonių produktyvumą ir pan.), trečios siekia atkreipti dėmesį į „neapčiuopiamus“ veiksnius, įtakojančius šalių/regionų ekonominį konkurencingumą (pvz., tolerancijos, įvairovės, kūrybiškumo lygį šalyje/regione).

Vienas autoritetingiausių pasaulinių konkurencingumo vertinimo centrų – Pasaulio ekonomikos forumas (angl. World Economic Forum), veikiantis kaip nepriklausoma tarptautinė organizacija, siekia apjungti pasaulio politikos ir verslo lyderių pastangas formuojant pasaulinę ir regioninę pramonės plėtros darbotvarkę. Forumo publikuojama Pasaulio konkurencingumo ataskaita (angl. Global Competitiveness Report) pateikia kasmetinį pasaulio šalių ekonomikų įvertinimą konkurencingumo aspektu. 2005 m. ataskaita apėmė 117 pasaulio šalių konkurencingumo vertinimą ir yra parengta bendradarbiaujant 122 tyrimų institutams visame pasaulyje. Ataskaitos išvados remiasi tiek „kietaisiais“, tiek „minkštaisiais“ duomenimis, t.y. tiek palyginamąja šalių ekonomine statistika, tiek įmonių ir ekonominės politikos formuotojų atsakymais į parengtą klausimyną (ypač tais atvejais, kai nėra atitinkamą ekonominį reiškinį matuojančių statistinių duomenų).

Pasaulio konkurencingumo ataskaitoje apskaičiuojami ir pateikiami du šalies ekonominį konkurencingumą nusakantys indeksai: konkurencingumo augimo indeksas (angl. Growth competitiveness index) ir verslo konkurencingumo indeksas (angl. Business Competitiveness Index). Šie indeksai apibrėžia sąlyginę nacionalinių ekonomikų poziciją konkurencingumo aspektu kitų šalių ekonomikų kontekste.

Konkurencingumo augimo indeksas skaičiuojamas nuo 2001 metų (jo sudarytojai – ekonomistai Jeffrey Sachs ir John McArthur) ir vertina makrolygio veiksnius, turinčius įtaką šalyje veikiančių įmonių produktyvumui. Konkurencingumo augimo indeksą sudaro trys kintamieji: 1) technologinis indeksas, apibūdinantis šalies technologinį pasirengimą konkuruoti tarptautiniu mastu, 2) valstybės institucijų indeksas, apibūdinantis valstybės valdymo institucijų veiklos kokybę ir 3) makroekonominės aplinkos indeksas, apibūdinantis šalies makroekonominės aplinkos kokybę ir stabilumą.

Lietuvos ir kitų naujųjų ES valstybių narių konkurencingumo augimo indeksai skaičiuojami nuo 2000 metų. 2000-2005 metų laikotarpiu Lietuvos pozicija balansavo tarp 36 ir 43 vietos (priklausomai ir nuo tyrimuose dalyvaujančių šalių skaičiaus). 2001 metais Lietuva užėmė 43 vietą (tarp 75 tyrime dalyvavusių šalių), 2002 metais – 36 vietą (tarp 80 pasaulio šalių), 2003 metais – 40 vietą (tarp 101 pasaulio šalių), 2004 metais – 43 vietą (tarp 104 pasaulio šalių).

Remiantis 2005 m. konkurencingumo augimo indeksu (žr. 1.1 lentelę), Lietuva (43 vieta) lenkia Lenkiją (51 vieta) ir Latviją (44 vieta), tačiau atsilieka nuo per pastaruosius metus Lietuvą aplenkusių Slovakijos (41 vieta), Vengrijos (39 vieta), Čekijos (38 vieta), Kipro (34 vieta), o taip pat – nuo Maltos (35 vieta), Slovėnijos (32 vieta) ir Estijos (20 vieta). Lyginant su ES valstybėmis-narėmis Lietuva atsilieka beveik nuo visų Vakarų Europos šalių, išskyrus Graikiją (46 vieta) ir Italiją (47 vieta).


1.1 lentelėKonkurencingumo augimo indekso dinamika

MetaiŠalys 2002 2003 2004 2005

Konkurencingumo augimo balas,

2005

Šalys senbuvėsSuomija 2 1 1 1 5,94Švedija 5 3 3 3 5,65Danija 10 4 5 4 5,65Nyderlandai 15 12 12 11 5,21Jungtinė Karalystė 11 15 11 13 5,11Vokietija 14 13 13 15 5,1Austrija 18 17 17 21 4,95Portugalija 23 25 24 22 4,91Liuksemburgas - - - 25 4,9Airija 24 30 30 26 4,86Ispanija 22 23 23 29 4,8Prancūzija 30 26 27 30 4,78Belgija 25 27 25 31 4,63Graikija 38 35 37 46 4,26Italija 39 41 47 47 4,21Naujai įstojusios šalysEstija 26 22 20 20 4,95Slovėnija 28 31 33 32 4,59Kipras - - 38 34 4,54Malta - 19 32 35 4,54Čekija 40 39 40 38 4,42Vengrija 29 33 39 39 4,38Slovakija 49 43 43 41 4,31Lietuva 36 40 36 43 4,3Latvija 44 37 44 44 4,29Lenkija 51 45 60 51 4Šalys kandidatėsTurkija 69 65 66 66 3,68Rumunija 66 75 63 67 3,67Bulgarija 62 64 59 58 3,83Kitos šalysJAV 1 2 2 2 5,81Singapūras 4 6 7 6 5,48Japonija 13 11 9 12 5,18Kanada 8 16 15 14 5,1Kinija 33 44 46 49 4,07Rusija 64 70 70 75 3,53Šaltiniai: World Economic Forum (2003). The Global Competitiveness Report, 2002World Economic Forum (2004). The Global Competitiveness Report, 2003World Economic Forum (2005). The Global Competitiveness Report, 2004World Economic Forum (2005). Growth Competitiveness Index Rankings 2005 and 2004 Comparison

Analizuojant atskirus konkurencingumo augimo indekso parametrus, galima pastebėti, kad geriau Lietuva yra vertinama valstybės institucijų valdymo ir makroekonominės aplinkos aspektu, tuo tarpu prasčiau – technologijų ir inovacijų diegimo aspektu. Pasaulio banko atlikta investicinio klimato analizė aštuoniose naujose ES valstybėse narėse išskyrė gerą bendrąją verslo aplinkos kokybę Lietuvoje. Nepaisant to, Lietuva ir toliau atsilieka nuo kitų ES valstybių narių tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srityje, o būtent TUI, daugeliu atvejų, yra ir technologinės modernizacijos šaltinis. 1.2. lentelėje pateikiami klausimai, leidžiantys įvertinti konkurencingumo augimo indeksą visais minėtais aspektais, o taip pat – šalių vertinimai bei sąlyginė Lietuvos pozicija konkurencingumo aspektu (žr. 1.3 lentelę).Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 8

1.2 lentelėKonkurencingumo augimo indekso nustatymo indikatoriai

Technologijų indeksas

• Kokia šalies padėtis technologijų aspektu pasaulinių lyderių atžvilgiu?• Ar įmonės intensyviai siekia diegti naujas technologijas?• Kiek šalies įmonės išleidžia mokslui ir tyrimams lyginant su kitomis šalimis?• Koks verslo ir universitetų bendradarbiavimo laipsnis?• Ar TUI yra svarbus naujų technologijų šaltinis?• Ar dažnai Jūsų šalyje naujos technologijos diegiamos įsigyjant licenziją užsienio

technologijai?• Kiek mokyklose prieinamas Internetas?• Ar pakankama šalyje konkurencija tarp Interneto tiekėjų, užtikrinanti aukštą kokybę ir

žemą kainą?• Ar IKT sektoriaus plėtra yra Vyriausybės prioritetas?• Ar Vyriausybės IKT skatinimo programos sėkmingos?• Ar įdiegti reikiami įstatymai IKT plėtrai?• Mobiliųjų telefonų, interneto vartotojų ir serverių, telefono linijų, personalinių

kompiuterių skaičius 100 gyventojų

Valstybės institucijų indeksas

• Ar teismų sistema šalyje nepriklauso nuo Vyriausybės, piliečių ar įmonių spaudimo?• Ar aiškiai įstatymais apibrėžtos nuosavybės teisės?• Ar Vyriausybė bešališkai vykdo viešuosius pirkimus?• Ar organizuotas nusikalstamumas smarkiai įtakoja įmonių veiklos kaštus?• Ar įprasta duoti kyšį gaunant importo ar eksporto leidimą?• Ar įprasta duoti kyšį gaunant valstybės institucijų paslaugas?• Ar įprasta duoti kyšį susijusius su mokesčių nemokėjimu?

Makroekonominės aplinkos indeksas

• Ar manote, kad kitais metais Jūsų šalies ekonomika išgyvens nuosmukį?• Ar per pastaruosius metus Jūsų įmonei tapo sunkiau ar lengviau gauti kreditą?• Fiskalinis deficitas• Nacionalinė taupymo marža• Infliacija• Realus valiutos kursas• Skolinimo-skolinimosi palūkanų normos “išsibarstymas”• Ar Jūsų valstybės išlaidos pasireiškia rinkai reikalingų prekių ir paslaugų teikimu, ar

yra iššvaistomos?

1.3 lentelėES šalių ekonomikos konkurencingumo indeksų indikatoriai


Indeksų indikatoriai

Šalis

Konkurencingumo augimo

indeksas, 2005 m.

Technologinės pažanga,

2004m.

Viešojo sektoriaus

efektyvumas, 2004 m.

Makroekonominis stabilumas,

2004 m.

Suomija 5,94 5,92 5,47 5,47Švedija 5,65 5,80 6,31 4,99Danija 5,65 5,34 6,59 5,36Jungtinė Karalystė 5,11 4,92 6,23 5,11Nyderlandai 5,30 4,98 6,08 5,13Vokietija 5,1 5,08 6,21 4,77Austrija 4,95 4,85 5,99 5,11Ispanija 4,8 4,86 5,16 4,99Portugalija 4,91 4,78 5,69 4,42Belgija 4,63 4,59 5,71 4,92Liuksemburgas 4,9 4,28 5,99 5,23Prancūzija 4,78 4,65 5,62 4,78Airija 4,86 4,43 5,87 4,85Graikija 4,26 4,42 4,74 4,52Italija 4,21 4,08 4,64 4,27ES-15 5 4,87 5,75 4,93Estija 4,95 5,01 5,59 4,65Malta 4,54 4,85 5,39 4,11Slovėnija 4,59 4,71 5,28 4,26Lietuva 4,3 4,51 4,75 4,46Kipras 4,54 4,36 5,18 4,14Vengrija 4,38 4,66 5,07 3,95Čekija 4,42 4,88 4,56 4,22Slovakija 4,31 4,67 4,64 3,98Latvija 4,29 4,46 4,55 4,27Lenkija 4 4,19 3,70 4,05ES 4,77 4,77 5,40 4,64

Šaltinis: World Economic Forum (2005). The Global Competitiveness Report, 2004.Skalė: 1 - blogiausias vertinimas, 7- geriausias vertinimas

Svarbu pažymėti, kad konkurencingumo augimo indekso sudarytojai išskiria išsivysčiusias ekonomikas, grindžiančiais savo konkurencingumą technologinėmis inovacijomis, ir ekonomikas, kurių konkurencingumui įtaką labiau daro kiti veiksniai (pvz., pigi darbo jėga ar makroekonominė padėtis). Ši takoskyra pasireiškia skirtingų svorių suteikimu technologinei dedamajai apskaičiuojant bendrąjį indeksą.

Inovacijomis grindžiamoms ekonomikoms:

Konkurencingumo augimo indeksas =

1/2*(Technologijų indeksas) + 1/4*(Valstybės institucijų indeksas) + 1/4*(Makroekonominės aplinkos indeksas)

Ne inovacijomis grindžiamoms ekonomikoms:

Konkurencingumo augimo indeksas =

1/3*(Technologijų indeksas) + 1/3*(Valstybės institucijų indeksas) + 1/3*(Makroekonominės aplinkos indeksas)

Reikėtų pažymėti, kad pasaulio ir Europos kontekste Lietuva vis dar yra traktuojama kaip ne inovacijomis augimą grindžianti ekonomika. Šią tendenciją parodo ir to paties Pasaulio konkurencingumo forumo rengiamas kasmetinis Pasiregimo dalyvauti technologiniuose tinkluose indeksas (angl. Network readiness Index). Jis parodo šalių pasirengimą pasinaudoti šiuolaikinių informacinių komunikacinių technologijų (IKT) teikiamomis galimybėmis. Šį indeksą sudaro trys pagrindinės sudedamosios dalys: 1) aplinka IKT plėtrai šalyje, 2) šalies Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 10

socialinių-ekonominių veikėjų (t.y. gyventojų, įmonių, vyriausybės) pasirengimas naudotis IKT, 3) realus naudojimasis IKT priemonėmis šalyje.

Pagal 2004-2005 m. pasiregimo dalyvauti technologiniuose tinkluose indeksą, Lietuva atsilieka nuo visų ES valstybių narių, išskyrus Latviją, Lenkiją ir Slovakiją ir užima 43 vietą tarp 102 pasaulio valstybių (ES-25 vidurkis – 29 vieta) (žr. 1.4 lentelę).

1.4 lentelėPasirengimo dalyvauti technologiniuose tinkluose indeksas (angl. Network

readiness index)

Šalis Indeksas, 2004/2005 m.

Suomija 3Švedija 6Danija 4Jungtinė Karalystė 12Nyderlandai 16Vokietija 14Austrija 19Ispanija 29Portugalija 30Belgija 26Liuksemburgas 17Prancūzija 20Airija 22Graikija 42Italija 45ES-15 20Estija 25Malta 28Slovėnija 32Lietuva 43Kipras 37Vengrija 38Čekija 40Slovakija 48Latvija 56Lenkija 72ES 29

Verslo konkurencingumo indeksas (sudarytojas – JAV ekonomistas Michael Porter), skirtingai, nei aukščiau aptartas Konkurencingumo augimo indeksas, akcentuoja mikroekonominius (įmonių lygio) ir nacionalinio ekonominio konkurencingumo aspektus. Šis indeksas vertina verslo įmonių valdymo ir strategijų kokybę, o taip pat – nacionalinę aplinką, kurioje yra priimami įmonių verslo sprendimai. Tokiu būdu, šis indeksas papildo Konkurencingumo augimo indeksą, suteikdamas šalies įmonių dinamiškumo ir verslo aplinkos vertinimą.

Verslo konkurencingumo indeksas = 1/3*(verslo įmonių valdymas ir strategijos) + 2/3*(verslo aplinkos kokybė)

1.4 lentelėje pateikiami šalių vertinimai pagal 2005 m. Verslo konkurencingumo indeksą. Lietuvos atveju, pastebima panaši tendencija, kaip ir konkurencingumo augimo indekso aspektu. Lietuva sąraše užima 41 vietą (per metus ši pozicija nukrito iš 36 vietos), atsilikdama nuo absoliučios daugumos ES valstybių narių, išskyrus Lenkiją (42 vieta), Maltą (46 vieta) ir Latviją (48 vieta). Tyrimo atlikėjai pastebi tendenciją, kad įmonių lygio (mikroekonominiai) veiksniai yra ryškesni tose šalyse, kurių ekonomikoje aktyviau veikia užsienio kapitalas; tai lemia


efektyvesnį korporacinį valdymą, mažesnį korupcijos ir biurokratizacijos laipsnį. Todėl tokios naujosios ES valstybės narės, kaip Čekija ar Kipras, pritraukusios didelį kiekį tiesioginių užsienio investicijų, užima aukštesnę poziciją, vertinant pagal mikroekonominius nei makroekonominius konkurencingumo parametrus. Deja, viso to negalima pasakyti nagrinėjant Lietuvos atvejį. Išskyrus keletą Pietų Europos valstybių (Graikija, Italija), Lietuvos mikroekonominis konkurencingumas gerokai atsilieka nuo ekonomiškai išsivysčiusios Vakarų Europos (ES-15) vidurkio.

1.4 lentelėPasaulio ekonomikos forumo skelbiamo valstybių Verslo konkurencingumo

indekso kitimo tendencijos

ŠalisVerslo

konkurencingumo indeksas, 2004

Verslo konkurencingumo

indeksas, 2005

Įmonių veiklos efektyvumas ir

strategija

Verslo aplinkos palankumas

Šalys senbuvės (išskyrus Liuksemburgą)Suomija 2 2 9 1Vokietija 3 3 2 4Švedija 4 12 7 14Jungtinė Karalystė 6 6 6 6Danija 7 4 4 3Graikija 41 40 42 40Nyderlandai 9 9 8 8Prancūzija 12 11 10 11Belgija 14 16 12 17Austrija 16 10 11 9Airija 22 19 16 20Ispanija 26 25 25 26Portugalija 33 30 39 28Italija 34 38 28 39Naujai įstojusios šalysEstija 27 26 33 25Slovėnija 31 32 27 35Čekija 35 27 29 27Lietuva 36 41 41 41Slovakija 39 39 47 38Lenkija 57 42 43 46Vengrija 42 34 40 32Kipras - 36 48 36Malta - 46 61 44Latvija 49 48 51 48Šalys kandidatėsBulgarija 75 78 82 71Rumunija 56 67 69 57Turkija - 51 38 51Kitos šalysJAV 1 1 2 2Japonija 8 8 3 10Singapūras 10 5 14 5Kanada 15 13 18 13Kinija 47 57 53 58Rusija 61 74 77 70Šaltiniai: World Economic Forum (2003; 2005). The Global Competitiveness Report (2002; 2005).

Būtų galima paminėti dar keletą svarbių tarptautinio ekonominio konkurencingumo vertinimo metodologijų, kurių pagrindu tyrimai Lietuvoje nėra atliekami, bet kurios potencialiai galėtų suteikti daugiau visapusiškos informacijos apie padėtį šalyje.

Pasaulinio konkurencingumo reitingas (angl. World Competitiveness Scoreboard), kurį rengia Tarptautinis vadybos plėtros institutas (International Institute for Management Development,


IMD), veikiantis Lozanoje (Šveicarija). Šis reitingas apima 60 pasaulio šalių ir regioninių ekonomikų (pvz., Katalonijos regioną Ispanijoje ir pan.), o savo metodologiniu požiūriu yra artimas minėtam Verslo konkurencingumo indeksui, nes didžiausią dėmesį skiria šalies įmonių valdymui ir verslo aplinkai, padedančiai arba trukdančiai šalies įmonių tarptautiniam konkurencingumui. IMD atliekamame kasmetiniame tyrime dalyvauja tokios naujosios ES valstybės narės, kaip Estija (26 vieta), Čekija (36 vieta), Vengrija (37 vieta), Slovakija (40 vieta), Slovėnija (52 vieta), Lenkija (57 vieta) ir faktiškai visos ES-15 valstybės-narės. Naujųjų ES valstybių-narių sąraše nėra tik Lietuvos ir Latvijos, todėl vertėtų atkreipti šalies ekonominės politikos formuotojų dėmesį į šią nerealizuojamą galimybę gauti papildomos vertingos kasmetinės informacijos apie šalies ekonominį konkurencingumą.

IMD sudarytame ekonomikų sąraše 2005 m. pirmąsias vietas užėmė JAV, Honkongas, Singapūras, Kanada, Suomija, Danija – šalys, pirmaujančios ir kituose tarptautinio konkurencingumo reitinguose.

IMD konkurencingumo vertinimo metodologija remiasi 4 pagrindinėmis rodiklių grupėmis: 1) ekonominiais rezultatais, 2) verslo efektyvumu, 3) valdžios efektyvumu, 4) infrastruktūra (žr. 1.6 lentelę).

1.6 lentelėIMD Pasaulinio konkurencingumo reitingo vertinimo rodikliai ir kriterijai

Ekonominiai rezultatai (74 kriterijai)

Vietos ekonomikaTarptautinė prekybaUžsienio investicijosUžimtumasKainos

Verslo efektyvumas (66 kriterijai)

ProduktyvumasDarbo rinkaFinansaiVadybos praktikosGlobalizacijos poveikis

Valdžios efektyvumas (84 kriterijai)

Valstybės finansaiFiskalinė politikaInstitucinė sąrangaVerslo teisinė bazėŠvietimas

Infrastruktūra (90 kriterijų)

Bazinė infrastruktūraTechnologinė infrastruktūraMokslinė infrastruktūraSveikata ir aplinkaVertybių sistema

EPBO Mokslo, technologijų ir pramonės reitingas (angl. Science, Technology and Industry (STI) Scoreboard), kurį kiekvienas metais publikuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. OECD), vienijanti 30 labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių, atspindi šalių santykines pozicijas technologinių inovacijų aspektu pasaulinėje informacijos ir žinių ekonomikoje. Tai yra vienas pagrindinių šalių tarptautinio konkurencingumo indeksų, vertinančių šalies pasirengimą konkuruoti žinių ir inovacijų srityje. Kadangi EPBO vienija ekonominiam pasaulio elitui priklausančias šalis, natūralu, kad šis indeksas yra labiausiai orientuotas į inovacijomis grindžiamų ekonomikų augimo problemų analizę. Iš naujųjų ES valstybių narių EPBO priklauso tik keturios - „Vyšegrado šalys“: Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija. Tuo tarpu nei Slovėnija, nei Baltijos šalys nėra šios organizacijos narės, taigi tuo pačiu, yra ir atribotos nuo vertingų tarptautinio lygio ekspertinių konkurencingumo studijų bei politikos priemonių rekomendacijų.

STI reitingas remiasi daugiau nei 200 statistinių indikatorių, išreiškiančių tarptautinį tyrinėtojų mobilumą, inovacijų patentavimą, informacinės ekonomikos augimą, kintantį multinacionalinių kompanijų vaidmenį, naujas tendencijas pasaulinėje prekybos struktūroje, naujų ekonomikos žaidėjų, tokių kaip Kinija, vaidmens stiprėjimą už EPBO ribų. 1.7 lentelėje pateikiami


pagrindiniai aspektai, kuriais šalių technologinį/inovacinį konkurencingumą vertina STI indeksas.

1.7 lentelėEPBO Mokslo, technologijų ir pramonės reitingas

Žinių kūrimas ir sklaida

Baziniai tyrimaiMokslas ir tyrimai, mokesčių lengvatosRizikos kapitalasŽmogiškieji ištekliaiMobilumasPatentaiMokslinės publikacijos

Ekonomikos atvirumas globalizacijai

Tarptautinė prekybaUžsienio investicijosUžsienio dukterinės įmonėsTarptautinis bendradarbiavimasTechnologijos mokėjimų balansas

Informacinė ekonomika

Investicijos į IKTProfesijos ir gebėjimaiInterneto infrastruktūraE-komercijos sandėriaiIKT ir užimtumasTarptautiniai įmonių susiliejimai

Ekonomikos struktūra ir produktyvumas

Pajamų ir produktyvumo lygisŽinioms imlios pramonės šakosTarptautinė prekyba technologijoms imliose šakoseKonkurenciniai pranašumai technologijoms imliose šakose

Akivaizdu, kad Lietuvos dalyvavimas šiuose lyginamuosiuose tyrimuose suteiktų daug vertingos informacijos inovacijų aspektu ir paskatintų atitinkamų politikos veiksmų formulavimą. Vis dėlto galima teigti, kad inovacijų proceso ir konkurencingumo žinių ekonomikoje stebėsenos prasme, Lietuvos narystė Europos Sąjungoje tam tikra prasme kompensuoja nedalyvavimą tiesioginėje EPBO veikloje. Tai, visų pirma, susiję su ES Lisabonos strategijos įgyvendinimu, kuriuo siekiama iki 2010 m. Europos Sąjungą paversti konkurencingiausia ir dinamiškiausiai besiplėtojančia žinių ekonomika pasaulyje, kuriai būdingas stabilus ekonomikos augimas, darbo vietų kūrimas ir socialinė sanglauda.

Lisabonos indeksas 2004 – tai indeksas, kurį kasmet apskaičiuoja jau minėtas Pasaulio ekonomikos forumas Pasaulio konkurencingumo programos apimtyje ir kuris skirtas vertinti ES-25 valstybių-narių pažangą įgyvendinant Lisabonos strategijos ekonominės-socialinės plėtros tikslus.

Lisabonos indekso skaičiavimas remiasi 2000 m. kovo mėn. Lisabonos deklaracijoje fiksuotais ES strateginiais tikslais ir iš to išplaukiančiomis pagrindinėmis veiklos kryptimis:

1. Informacinės visuomenės plėtra.

2. Europinės inovacijų ir mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas (palankių sąlygų inovacijomis ir moksliniais tyrimais pagrįstoms partnerystėms, aukštųjų technologijų („high-tech“) įmonėms steigti sukūrimas, mokslininkų mobilumą ribojančių kliūčių panaikinimas ir kt.).

3. Rinkos liberalumas: rinkos ekonomikos principų įdiegimas; rinkos reguliavimas bei konkurencinė politika.

4. Telekomunikacijų/transporto/komunalinių paslaugų tinklo plėtra:


telekomunikacijų tinklo plėtra (mokyklų aprūpinimas priėjimu prie interneto ir kt.);

transporto ir komunalinių paslaugų tinklo plėtra.

5. Efektyvaus ir integruoto finansinių paslaugų sektoriaus sukūrimas.

6. Palankių sąlygų verslui sukūrimas: naujų įmonių steigimui palanki verslo aplinka; verslui palanki teisinė ir mokesčių sistema.

7. Socialinės sanglaudos didinimas: bedarbių integravimas į darbo rinką; perkvalifikavimas ir žinių didinimas; socialinės apsaugos sistemos modernizavimas.

8. Darnus vystymasis: šalies pažanga aplinkosaugos srityje.

Tokiu būdu, Lisabonos strategijos įgyvendinimas yra susijęs tiek su bendrosiomis verslo aplinkos priemonėmis, tokiomis, kaip ekonominių santykių liberalizavimas, biurokratinių barjerų verslui mažinimas, tiek su inovacijų infrastruktūros kūrimu bei inovacinės veiklos skatinimu, tiek su darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimu. Pasiekimai visose minėtose srityse yra atspindimi kasmetiniuose Lisabonos indekso vertinimuose. Indeksas yra formuojamas tiek remiantis statistiniais duomenimis, tiek apklausiant verslo įmonių vadovus skirtingose šalyse. Šalys yra įvertinamos bendroje skalėje nuo 1 iki 7 (kuo balas aukštesnis, tuo geresnis rezultatas).

Vertinant ES šalių-senbuvių ir JAV konkurencingumą, galima pastebėti, jog ES-15 ypač nusileidžia „naujosios ekonomikos“ srityse, būtent - informacinės visuomenės, inovacijų diegimo ir tyrimų, o taip pat – palankių sąlygų verslo plėtrai srityse. Bendras JAV Lisabonos indeksas – 5,55, tuo tarpu ES-15 – 4,97. Tiesa, JAV bendrasis Lisabonos indeksas kiek atsilieka nuo Šiaurės Europos šalių. Savo ruožtu, naujųjų ES valstybių-narių konkurencingumas, pagal Lisabonos indeksą, gerokai atsilieka nuo ES-15 vidurkio, nors ir yra palyginamas su kai kuriomis Pietų Europos šalimis (pvz., Portugalija, Graikija). Šis skirtumas itin ryškus su inovacijomis ir informacinės visuomenės kūrimu susijusiose srityse. Pagal 2004 m. Lisabonos indeksą (žr. 1.8 lentelę), Lietuva lenkia tik dvi ES-25 valstybes-nares – Slovakiją ir Lenkiją.

Lietuvos nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa remiasi šiomis veiklos kryptimis:

1. Makroekonominė politika, siekiant išlaikyti spartų ekonomikos augimą ir makroekonominį stabilumą: stabili makroekonominė aplinka ir tvarūs valstybės finansai, sudarant sąlygas

augimui ir darbo vietų kūrimui; ilgalaikis fiskalinės politikos tvarumas - kaip didesnio užimtumo pagrindas; ekonominės politikos, struktūrinių reformų ir socialinės politikos sanglauda,

skatinanti darbo našumą ir konkurencingumo augimą; pilnateisis dalyvavimas ekonominėje ir pinigų sąjungoje nuo 2007 m. sausio 1 d.

2. Mikroekonominė politika, siekiant skatinti Lietuvos įmonių konkurencingumą: sąlygos verslui naudotis viešojo sektoriaus MTEP rezultatais bei pačiam

investuoti į MTEP, plėtojant viešojo sektoriaus MTEP pajėgumus; žiniomis ir pažangiomis technologijomis savo veiklą grindžianti visuomenė; tvarus išteklių naudojimas ir aplinkos apsaugos bei augimo sinergijos

stiprinimas;


tinkamas ES vidaus rinkos funkcionavimas Lietuvoje; Lietuvos energetikos tinklų sujungimas su Vakarų Europos tinklais, vietinės ir

tarptautinės reikšmės transporto infrastruktūros plėtojimas.

3. Užimtumo politika, siekiant skatinti užimtumą ir investicijas į žmogiškąjį kapitalą: sklandžiai veikiančios darbo rinkos ir socialinės apsaugos institucijos; darbuotojų ir įmonių gebėjimai prisitaikyti; investicijos į žmones, mažinant struktūrinį nedarbą.

Įgyvendinant Lisabonos konkurencingumo strategijos tikslus, sąlyginai geriausia Lietuvos padėtis (nors, lyginant su Vakarų/Šiaurės Europos valstybėmis, vis dar nepakankama) srityse, susijusiose su:

1. bendrąja verslo aplinka (tą parodo ir jau minėtas Pasaulio banko tyrimas);2. finansinių paslaugų sektoriumi;3. telekomunikacijų, transporto ir komunalinių paslaugų tinklo plėtra;4. iš dalies – su rinkų liberalizavimu (žr. 1.9 lentelę – visos trys Baltijos šalys

išskiriamos tarp nuosekliausiai užtikrinančios sklandų ES bendrosios rinkos principų veikimą).

5. iš dalies – su darniu vystymusi (t.y. daugiausiai išskiriant aplinkosaugos standartų užtikrinimą ir reikalavimų laikymąsi).

Be to, remiantis kitomis minėtomis konkurencingumo metodologijomis, galima konstatuoti Lietuvoje esant stabilią makroekonominę aplinką bei realias galimybes nustatytu terminu (2007 m. sausio 1 d.) prisijungti prie Europos monetarinės sąjungos. Infliacija išlieka vieninteliu Mastrichto konvergencijos kriterijumi, dėl kurio išpildymo per artimiausią pusmetį galėtų kilti tam tikrų abejonių.


1.8 lentelėES-25 (išsk. Kiprą) ir trijų šalių kandidačių į ES (Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos) konkurencingumo vertinimas 2004m.

Šalis Lisabonos indeksas

Informacinės

visuomenės plėtra

Inovacijos ir moksliniai

tyrimai

Rinkų liberalizavim

as

T/T/K* paslaugų

tinklo plėtra

Finansinių

paslaugų sektorius

Verslo aplink

a

Socialinė sanglaud

a

Darnus vystyma

sis

Šalys senbuvėsSuomija 5,80 5,78 5,87 5,36 6,33 6,13 5,48 5,46 5,97Danija 5,63 5,68 4,87 5,14 6,51 5,96 5,60 5,52 5,78Švedija 5,62 5,71 5,57 4,91 6,37 5,80 5,29 5,46 5,89Jungtinė Karalystė 5,30 4,96 4,67 5,11 5,78 6,10 5,62 4,86 5,30Olandija 5,21 4,99 4,46 4,94 6,04 5,67 4,71 5,29 5,57Vokietija 5,18 4,95 4,90 4,64 6,36 5,62 4,64 4,37 5,96Liuksemburgas 5,14 4,98 3,57 4,96 6,22 5,72 5,17 5,19 5,28Prancūzija 5,03 4,52 4,68 4,65 6,10 5,68 4,68 4,72 5,20Austrija 4,94 4,69 4,27 4,54 5,76 5,48 4,28 4,88 5,64Belgija 4,88 4,08 4,45 4,63 5,74 5,39 4,69 5,12 4,91Airija 4,69 4,14 4,18 4,47 4,89 5,59 5,30 4,62 4,35Ispanija 4,47 3,71 3,93 4,50 5,34 5,14 4,32 4,38 4,48Italija 4,38 3,94 3,87 4,40 5,30 4,92 3,64 4,24 4,74Portugalija 4,25 3,88 3,44 4,10 5,35 4,90 3,89 4,15 4,29Graikija 4,00 3,16 3,44 3,96 4,99 4,74 3,78 3,90 4,00Naujai įstojusios šalysEstija 4,64 4,92 3,82 4,40 4,98 5,43 4,90 4,20 4,44Slovėnija 4,36 4,38 3,92 4,06 5,21 4,69 3,76 4,24 4,60Latvija 4,34 3,62 3,86 4,44 4,35 4,84 4,87 4,47 4,29Malta 4,20 4,42 2,99 4,03 4,81 5,27 4,00 4,83 3,24Čekija 4,16 3,62 3,34 4,01 5,19 4,03 4,18 4,40 4,48Vengrija 4,12 3,24 3,47 4,10 4,57 4,87 4,41 4,19 4,09Lietuva 4,05 3,36 3,57 4,10 4,51 4,67 4,38 3,69 4,17Slovakija 3,89 3,29 3,34 3,84 4,50 4,39 3,43 3,83 4,53Lenkija 3,68 2,95 3,53 3,75 4,00 4,26 3,56 3,42 3,99Turkija 3,45 2,61 2,72 3,68 4,01 3,99 3,84 3,45 3,33Rumunija 3,35 2,91 2,88 3,04 3,48 3,77 3,65 3,74 3,33Bulgarija 3,25 2,66 2,94 3,26 3,54 3,64 3,81 3,07 3,08ES vidurkis (išskyrus Kiprą) 4,97

4,61 4,41 4,69 5,81 5,52 4,74 4,81 5,16

JAV 5,55 5,86 6,08 5,11 5,85 5,82 5,71 5,04 4,96* T/T/K - telekomunikacijų/transporto/komunalinių paslaugų sektoriusŠaltinis: The Lisbon Review 2004. An Assesment of Policies and Reforms in Europe. World Economic Forum, 2004.


Remiantis Lisabonos apžvalga (Lisbon review), galima pastebėti, kad Lisabonos proceso tikslų įgyvendinimo kontekste Lietuva faktiškai nėra minima nei tarp geriausią nei tarp blogiausią rezultatą rodančių šalių (išskyrus paminėjimą tarp labiausiai pažengusiųjų ES bendrosios rinkos liberalizavimo srityje, žr. 1.9 lentelę).

1.9 lentelėLisabonos pasiekimų vertinimas lyginant naujai įstojusias1 ir senbuves ES nares

Sritys

3 geriausiai pasirodžius

ios naujosios ES šalys

4 blogiausiai pasirodžiusios ES šalys

9 š

alių

vid

urk

io s

an

tykis

su

E

S v

idu

rkiu

3 g

eri

au

sia

i p

asir

od

žiu

sių

nau

jųjų

ES

šalių

san

tykis

su

ES

vid

urk

iu 9

šalių

vid

urk

io s

an

tykis

su

4 b

log

iau

sia

i p

asir

od

žiu

sio

mis

šalim

is

3 g

eri

au

sia

i p

asir

od

žiu

sių

nau

jųjų

ES

šalių

san

tykis

su

4

blo

gia

usia

i

Informacinė visuomenė visiems

Estija, Malta, Slovėnija

Graikija, Ispanija, Portugalija, Italija

-0,86

-0,04 0,08 0,90

Inovacijos, tyrimai ir plėtra

Slovėnija, Latvija, Estija

Portugalija, Graikija, Liuksemburgas, Italija

-0,88

-0,54 -0,04 0,29

Liberalizacija

Latvija, Estija, Lietuva

Graikija, Portugalija, Italija, Airija

-0,61

-0,37 -0,15 0,08

Bendros rinkos užtikrinimas

-0,67 -0,49 -0,28 -0,10

Valstybės mokesčiai Konkurencijos politika

-0,54 -0,26 -0,02 0,26

Tinklinės industrijos

Slovėnija, Čekija, Estija

Airija, Graikija, Italija, Ispanija

-1,12

-0,67 -0,45 0,00

telekomunikacijos -1,10 -0,61 -0,78 -0,28Komunalinės paslaugos ir transportas

-1,15 -0,74 -0,12 0,29

Efektyvios ir integruotos finansinės paslaugos

Estija, Malta, Vengrija

Graikija, Portugalija, Italija, Ispanija

-0,81

-0,33 -0,21 0,26

Verslo aplinkaEstija, Latvija, Vengrija

Italija, Graikija, Portugalija, Austrija

-0,57

-0,01 0,27 0,83

Verslo pradėjimo aplinka

-0,36 0,11 0,75 1,22

Reguliacinė aplinka -0,79 -0,14 -0,21 0,44Socialinis įsitraukimas

Malta, Latvija, Čekija

Graikija, Portugalija, Italija, Vokietija

-0,67

-0,24 -0,02 0,40

Žmonių grąžinimas į darbo rinką

-0,76 -0,18 -0,26 0,32

Gebėjimų tobulinimas -0,54 -0,41 -0,27 0,40Socialinės apsaugos modernizavimas

-0,70 -0,14 0,08 0,49

Darnus vystymasis Slovėnija, Slovakija,

Graikija, Portugalija,

-0,95

-0,62 -0,08 0,26

1 Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija


Čekija Airija, IspanijaŠaltinis: The Lisbon Review 2004

Vis dėlto 1.9 lentelėje pateiktų vertinimo kriterijų aspektu, pagrindinės Lietuvos konkurencingumo problemos ES ir pasaulinių tendencijų kontekste, sietinos su:

1. santykinai lėta informacinės visuomenės plėtra, menku informacinių komunikacinių priemonių taikymu ekonomikoje;

2. žemu inovacinės veiklos ir taikomųjų mokslo tyrimų lygiu;3. pereinamuoju laikotarpiu į rinkos ekonomiką išryškėjusia ir vis nemažėjančia

socialine gyventojų atskirtimi.

Visi šie veiksniai, ypač inovacinės veiklos ir informacinės visuomenės plėtros lygis šalyje, turi tiesioginį poveikį darbo jėgos produktyvumui, o pastarasis, kartu su užimtumo lygiu – visam šalies gyventojų gyvenimo lygiui. Visa tai vaizdžiai atspindima ES pramonės politikos dokumentuose pateikiamoje konkurencingumo piramidėje (žr. 1.1 pav.).

1.1 pav. ES konkurencingumo piramidė

Galima pastebėti (žr. 1.1 pav.), kad darbo našumas vienam dirbančiajam Lietuvoje šiek tiek viršija vienam gyventojui tenkantį darbo našumą kaimyninėse šalyse – Estijoje (49,1 proc. ES-25 vidurkio) ir Latvijoje (43,7 proc. ES-25 vidurkio), tačiau tesiekia 49,7 proc. darbo našumo, tenkančio vienam gyventojui ES-25. Palyginimui, darbo našumas Airijoje, Suomijoje ar Didžiojoje Britanijoje gerokai viršija ES-25 vidurkį. Atsižvelgiant į augančią trečiųjų šalių gamintojų, ypač Kinijos, galią pasaulinėse rinkose, toks atsilikimas kelia susirūpinimą.

Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija

Gyvenimo lygis(BVP/1 gyv.)

Užimtumo lygis Produktyvumas

Aktyvu-mo lygis

Darbo vietų

kūrimas

Finansinė

situacija

Situacija

rinkoje

Nemater. investici-

jos

Darbo rinkos

Demo-grafija

Infra-struktūr

a

Mater. Investi-

cijos

Inova-cijos

Nemater. investici-

jos

19

2. BENDROSIOS TENDENCIJOS KAIMYNINĖSE ŠALYSE

Šis skyrius parengtas remiantis SEB Vilniaus banko, NORD/LB banko ekspertų parengtomis studijomis ir kitais informacijos šaltiniais – statistikos departamento duomenimis, kitų šalių mokslininkų darbais.

Jau eilę metų pasaulyje vyksta žymūs struktūriniai ekonomikos ir jos jėgos centrų pokyčiai, kurie daro įtaką visoms šalims, taip pat ir Lietuvai. Bendrosios raidos tendencijos yra pakankamai aiškios. Atrodo, kad jos turi ilgalaikę perspektyvą. Ypač tai pasakytina apie Europos Sąjungos ir JAV statuso tam tikrą menkėjimą ir Azijos šalių įtakos kai kuriose veiklos srityse didėjimą ar net dominavimą.

Tikėtina, jog 2005 ir 2006 m. pasaulinė ekonomika išlaikys pakankamai didelius augimo tempus, tačiau daugelis ekonomistų prognozuoja, kad šie tempai šiek tiek sulėtės. Ekonomikos augimui vis didesnį poveikį daro pokyčiai didžiosiose augančiose rinkose – Kinijoje, Indijoje ir kt., o išsivysčiusių pasaulio šalių poveikis bus mažesnis nei anksčiau. Augimas Europos Sąjungoje, ypač euro zonoje, ir toliau, tikėtina, bus nedidelis, tačiau 2006 m. galima prognozuoti, kad augimo tempai šiek tiek atsigaus.

ES viduje ekonomikos augimo procesai ir tendencijos nėra nuoseklios ar vienareikšmės. Kai kurių didžiųjų šalių, darančių žymią įtaką visos ES ekonomikai, augimo tempai yra menkesni už vidutinius ilgalaikius augimo tempus. Tokie jie, matyt, ir išliks artimoje ateityje. Tikėtina, kad Vokietijos ekonomika, jei naujai vyriausybei pavyks realizuoti kai kurias ekonomikos reformas, įgaus didesnį pagreitį. Sparčiausiai auga ir tokias tendencijas turėtų išlaikyti Skandinavijos šalys ir naujosios ES narės.

Sunku prognozuoti, kokias pasekmes gali turėti 2005 m. atsiradę gana įtempti santykiai tarp ES valstybių–narių dėl naujojo ES biudžeto. Kai kurios senosios ES šalys siekia apsaugoti savo rinkas ir išlaikyti ankstesnes tam tikrų sektorių – žemės ūkio, regionų vystymo ir kt. rėmimo formas bei apimtis. Tuo tarpu naujosios šalys-narės, labiausiai suinteresuotos atviresne paslaugų ir darbo rinka, siekia gauti galimai didesnę Struktūrinių fondų paramą. Didėjanti konkurencija, ypač mokesčių aspektu, tarp senųjų ir naujųjų šalių dar labiau didina nesutarimus. Galima išskirti netgi tam tikrus principinius ideologinius nesutarimus – orientaciją į socialinių garantijų išlaikymą ar reformų konkurencingumui didinti vykdymą. Vertinant įvairių šalių Nacionalines Lisabonos strategijas, kyla abejonių dėl Europos strateginių tikslų įgyvendinimo perspektyvų.

Problemą vertinant plačiai, be abejo, didžiausią įtaką turi procesai, vykstantys toli nuo Lietuvos. Visų pirma, tai pasakytina apie Azijos šalių vykdomą spaudimą. Daug Lietuvos įmonių, o dar daugiau – labiau išsivysčiusių šalių, jau pajuto pirmąsias pasekmes. Tiesa, praėjusių metų rezultatai lyg ir nėra dramatiški, tačiau ilgalaikės perspektyvos prasme pasekmės bus neabejotinai labai rimtos. Deutsche Bank, o ir kitų šalių bei tarptautinių institucijų ekspertai mano, kad Kinija po 15 metų taps antrąja pagal ekonominį lygį supervalstybe. Pirmiausia, pasekmes pajus vartojimo prekių, ypač vidutinės kokybės ir žemų kainų produktų gamintojai. Vargu, ar daug dabartinių išsivysčiusių šalių tokių prekių gamintojų atlaikys konkurenciją. 1992 – 2005 metais Kinijos BVP augimas viršijo vidutiniškai 9 proc., o Indijos prognozuojamas augimas ateityje sieks 6-8 proc. Tikėtina, kad Kinija išlaikys prioritetą investicijoms į apdirbamąją pramonę, o Indija – į paslaugas. Įspūdingos yra Kinijos investicijos, kurios siekia iki 50 proc. BVP dydžio, tai iš esmės skiriasi nuo ES investicijų (mažiau negu 20 proc.).


Tendencijos atskiruose regionuose ir šalyse. JAV ekonomika stabiliai išlieka pirmaujančia pasaulyje, nepaisant itin brangiai kainuojančių karų. Net ir šiuo metu šalies ekonomikos lyginamoji padėtis yra patenkinama, o augimo tempai viršija ES tempus. Bloomberg News analitikai padidino 2005 m. trečiojo ir ketvirtojo ketvirčių JAV BVP augimo prognozę iki 3,5 proc. ir 3,4 proc. liepos mėnesį JAV darbdaviai sukūrė papildomai 207 tūkst. darbo vietų, nors analitikai prognozavo tik 183 tūkst. Reaguodamas į naujausias ūkio tendencijas, Federalinių rezervų bankas veikiausiai toliau pamažu didins bazinę palūkanų normą.

Federalinių rezervų banko tyrimu, artimiausiais metais JAV ekonomikos plėtra nedaug skirsis nuo potencialaus lygio: 2005 m. ji sudarė 3,5 proc., o 2006 m. sudarys 3,25-3,5 proc. Centrinis bankas padidino šių ir kitų metų privataus vartojimo išlaidų infliacijos prognozę iki 1,75-2,0 proc.

Tuo tarpu euro ir dolerio kurso pokyčių, ir JAV einamosios sąskaitos deficito (ESD) bei grynosios užsienio skolos koreliacija tampa vis sudėtingesnė. 2004 m. šalies ESD buvo 668 mlrd. dolerių, tačiau grynasis įsiskolinimas užsieniui padidėjo 170 mlrd. dolerių. Esmė ta, jog užsienio turto ir įsipareigojimų vertė kinta keičiantis dolerio kursui ir akcijų kainai. 2005 m. kilus visuotiniam akcijų rinkos bumui, JAV turto užsienyje vertė išaugo daugiau nei jos įsipareigojimai, kadangi amerikiečiai turi kur kas daugiau užsienio akcijų nei užsieniečiai turi amerikietiškųjų. Be to, užsienio akcijų kainos vidutiniškai ūgtelėjo smarkiau nei Wall Street indeksai. Dar didesnės įtakos grynajai užsienio skolai pernai turėjo atpigęs JAV doleris. Apie 70 proc. JAV užsienio turto denominuota užsienio valiutomis, todėl, krintant dolerio kursui, turto vertė šia valiuta kyla.

2005 m. minėtas mechanizmas pradėjo veikti priešinga kryptimi – doleriui brangstant JAV užsienio turto vertė sumažėjo.

Eurozonos ekonomika toliau balansuoja tarp lėto augimo ir sąstingio. Eurostat duomenimis, antrąjį 2005 m. ketvirtį, palyginus su pirmuoju ketvirčiu, eurozonos ir Europos Sąjungos BVP padidėjo po 0,3 proc., o per metus – atitinkamai 1,2 proc. ir 1,3 proc. Pirmąjį ketvirtį, palyginus su ketvirtuoju 2004 m. ketvirčiu, eurozonos ir Europos Sąjungos BVP ūgtelėjo po 0,5 proc., tuo tarpu per metus – atitinkamai 1,4 proc. ir 1,6 proc.

Kai kurios šalys neišvengė absoliutaus nuosmukio (Nyderlandai, Italija, nors antrąjį ketvirtį abiejų šalių ekonomika išaugo). Tokiomis sąlygomis stiprėja išcentrinės eurozonos jėgos – neatsitiktinai pasigirsta rekomendacijų recesijos kamuojamoms šalims palikti eurozoną ir vėl grįžti prie aktyvios pinigų politikos. Tačiau, vargu, ar tai tikėtina bent jau artimoje perspektyvoje.

Pirma, bazinės palūkanų normos eurozonoje, įvertinus infliaciją, per pastaruosius porą metų buvo neigiamos arba artimos nuliui. Šiuo metu nominalios palūkanų normos ES yra mažesnės nei JAV. Antra, bazinės palūkanų normos eurozonoje jau keletą metų yra mažesnės nei reikalautų vadinamoji „Teiloro taisyklė“, kurioje atsižvelgiama į perteklinį gamybos pajėgumų lygį ir faktinės infliacijos nukrypimą nuo ECB taikomo orientyro. Trečia, „tikroji“ infliacija eurozonoje yra didesnė nei oficialiai nustatoma pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, kadangi pastarasis rodiklis neapima būsto išlaikymo išlaidų, kurias patiria jo savininkai. EBPO vertinimu, atsižvelgus į pastarąjį veiksnį, vidutinė eurozonos infliacija per pastaruosius 12 mėnesių sudarė 2,7 proc., o tai gerokai viršijo ECB pageidaujamą 2 proc. lygį.


2.1 lentelėKai kurių Lietuvos prekybos partnerių BVP augimo prognozė 2005-2006 m.

(proc.)(SEB Vilniaus bankas)

2005 m. 2006 m.JAV 3,6 3,25Euro zona 1,5 1,8Vokietija 1,0 1,5Latvija 7,5 7,0Estija 6,5 6,0Lenkija 4,0 5,0Rusija 5,5 5,3Ukraina 5,5 5,0Baltarusija 8,5 7,5

Atsiranda vis daugiau, nors vis dar ir neryškių, Vokietijos ekonomikos atgijimo požymių. Pramonės gamyba 2005 metais nuolat augo, kai kuriais mėnesiais net beveik penkiskart daugiau nei vidutiniškai prognozavo Reuters apklausti analitikai. Vokietijos užsienio prekybos perteklius birželio mėn. pasiekė 14,8 mlrd. eurų rekordą ir sustiprino viltis dėl teigiamo antrojo 2005 m. ketvirčio BVP rezultato. Išankstiniais Eurostat duomenimis, antrąjį 2005 m. ketvirtį šalies BVP buvo toks pat, kaip ir pirmąjį ketvirtį, tačiau padidėjo 1,5 proc., palyginti su antruoju 2004 m. ketvirčiu.

Pataruoju metu, tiek makro, tiek mikrolygiu Vokietijoje daug padaryta, kad verslas vėl taptų konkurencingas. Nors ir nepopuliari bei sunkiai įgyvendinama, darbo rinkos reforma šioje šalyje pažengė toliau nei Prancūzijoje ar Italijoje. Pastaruosius penkerius metus darbo našumas Vokietijoje augo sparčiau nei vidutiniškai eurozonoje, tuo tarpu atlyginimų kilimo tempai buvo lėčiausi, todėl darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui šioje šalyje sumažėjo 10 proc., lyginant su eurozonos vidurkiu. Beje, Vokietija buvo vienintelė G7 valstybė, kuri per pastaruosius penkerius metus sugebėjo padidinti savo eksporto dalį pasaulio eksporte.

Daugelyje įmonių profsąjungos ir samdomieji darbuotojai, suvokę rūsčią šiandieninę rinkos situaciją, sutiko dirbti ilgesnę darbo dieną už mažesnį darbo užmokestį tam, kad Vokietijos verslas galėtų priimti konkurencinius iššūkius ir neperkeltų darbo vietų į Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Investicinio banko Morgan Stanley duomenimis, daugiau kaip 30 proc. Vokietijos darbo jėgos dirba ne visą darbo dieną arba turi terminuotą darbo sutartį. To pasekmė – įmonėms sudaromos sąlygos efektyviausiai panaudoti savo darbo išteklius. Neatsitiktinai, balandžio – liepos mėnesiais nedarbo lygis šalyje sumažėjo iki 11.6 proc., o laisvų darbo vietų pasiūla buvo 50 proc. didesnė nei prieš metus. Apklausos rodo įmonių ketinimus trečiąjį šių metų ketvirtį smarkiai padidinti darbo vietų skaičių.

Latvijos ekonomika turi vis daugiau „perkaitimo“ požymių: BVP augimo tempai beveik dvigubai viršija potencialią plėtrą, infliacija pasiekė itin aukštą lygį, paskolų ir nekilnojamojo turto rinka išgyvena bumą. Labai mažos palūkanų normos dar labiau destabilizuoja padėtį, tačiau Latvija negali pasipriešinti šiai tendencijai „importuodama” dabartines kreditavimo sąlygas iš eurozonos.

2005 m. liepos mėn., palyginus su tuo pačiu 2004 m. mėnesiu, infliacija buvo 6,1 proc. Prekių kainos per metus išaugo 6 proc., o paslaugų kainos – 6,4 proc. Nei vyriausybė, nei Centrinis bankas neturi savo arsenale daug antiinfliacinių priemonių. Vienas iš siūlomų būdų kainų kilimui pristabdyti – maisto produktų PVM tarifo sumažinimas nuo 18 proc. iki 5 proc., tačiau jis duotų, veikiausiai, tik vienkartinį rezultatą. Administruojamų kainų „įšaldymas” galėtų sumažinti įtampą, tačiau vargu, ar pavyktų laikytis tokios politikos ilgesnį laiką, turint omenyje spartų gamybos kaštų ir ypač darbo užmokesčio didėjimą. Diskutuojama ir apie įspūdingos būsto


kreditavimo plėtros pažabojimą. Tačiau Latvijos bankas yra nepajėgus suvaldyti šio proceso ekonominiais metodais, pavyzdžiui, pakeldamas palūkanų normų lygį, tuo tarpu tiesioginių limitų komerciniams bankams įvedimas būtų priešiškas rinkos principams žingsnis.

Pirmąjį 2005 m. ketvirtį, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies BVP ūgtelėjo 7,4 proc. ir iš esmės atitiko daugelio ekspertų prognozes. BVP gamybos metodų analizė atspindi smarkų ekonomikos „pakrypimą” į vidaus rinką. Statybų sektoriaus pridėtinė vertė per metus išaugo 16 proc., panašūs buvo ir vidaus prekybos augimo tempai, nedaug atsiliko transporto ir ryšių sektorius – 11 proc. Viešbučių ir restoranų bei finansinio tarpininkavimo verslui teko pasitenkinti kuklesniais plėtros rezultatais – 5–7 proc. Apdirbamoji pramonė, atvirkščiai, buvo apimta sąstingio, o žemės ūkio sukurta pridėtinė vertė absoliučiai sumažėjo.

Pamažu Latvija tampa tipiška paslaugų valstybe, kurioje pramonė vaidina antraeilį arba net trečiaeilį vaidmenį. Viena vertus, tai yra logiškas pastarųjų metų plėtros rezultatas, beje, analogiški procesai vyksta ir daugelyje kitų Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Antra vertus, tokia situacija didina Latvijos mokėjimų balanso, pirmiausi, einamosios sąskaitos, pažeidžiamumą.

Šių metų Latvijos užsienio prekybos tendencijos kol kas yra teigiamos. 2005 m. sausio–birželio mėn. prekių eksportas buvo 36,4 proc., o importas – 22,7 proc. didesnis nei prieš metus. Tikėtina, kad artimiausiais metais eksportas augs sparčiau nei importas, o užsienio prekybos deficito lygis sumažės. Atkreiptinas dėmesys į Latvijos užsienio prekybos geografinės struktūros pokyčius: didėja latviškų prekių į Estiją, Lietuvą, Lenkiją, Rusiją ir Švediją srautas, tuo tarpu pagrindinių prekybos partnerių – Vokietijos ir Didžiosios Britanijos – pozicijos silpnėja.

2006 metų pirmųjų mėnesių realaus darbo užmokesčio augimo tempai stebina net ir optimistus. Nepaisant spartaus vartotojų kainų indekso kilimo, pirmąjį 2005 m. ketvirtį realus darbo užmokestis buvo 10,3 proc. didesnis nei prieš metus. Nominalus bruto darbo užmokestis per metus ūgtelėjo 16,4 proc., o neto – 17 proc. Tokio atlyginimų augimo beveik neįmanoma kompensuoti atitinkamu gamybos efektyvumo didėjimu, todėl „konkurenciniuose” (tiesiogiai integruotuose į tarptautinius prekių mainus) gamybos sektoriuose kils papildomų prisitaikymo problemų.

Neseniai Statistikos departamentas padidino praėjusių metų Estijos BVP augimo rodiklį nuo 6,2 proc. iki 7,8 proc., remdamasis finansinio tarpininkavimo paslaugų apskaitos metodologijos pokyčiais. Atlikus šį veiksmą, Estija 2004 m. plėtros tempais aplenkė Lietuvą ir tik nedaug nusileido Latvijai. Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginus su analogišku 2004 m. laikotarpiu, Estijos BVP išaugo 7,2 proc. Pagrindinės priežastys: finansinis tarpininkavimas, kurio sukurta pridėtinė vertė per metus padidėjo 16,5 proc., apdirbamoji pramonė (9,6 proc.), vidaus prekyba (9,1 proc.) ir transportas, sandėliavimas bei ryšiai (8,6 proc.).

2006 m. sausio–birželio mėn., palyginus su tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu, Estijos eksportas išaugo 28 proc., o importas – 14 proc. Antra vertus, pirmąjį 2005 m. ketvirtį sumažėjo paslaugų balanso perteklius, nes paslaugų eksportas padidėjo tik 9 proc., tuo tarpu importas – 24 proc. Estijos eksporto perspektyvą artimiausiais metais reikėtų vertinti atsargiai, kadangi pagrindinių jos prekybos partnerių – Švedijos ir Suomijos – ūkio situacija tebėra neapibrėžta. Estija, kaip ir Latvija bei Lietuva, kol kas naudojasi savo konkurenciniu pranašumu dėl mažesnių prekių gamybos sąnaudų, tačiau šis pranašumas pamažu nyksta.

Sparčiai kylant ekonomikai, toliau mažėjo nedarbo lygis. Apklausų metodu nustatytas nedarbo lygis antrąjį 2005 m. ketvirtį sudarė 8,1 proc. ir buvo mažiausias pastarąjį dešimtmetį. Energingiausiai naujus darbuotojus į ūkio apyvartą įtraukė viešbučių ir restoranų, nekilnojamojo


turto, transporto, statybos ir švietimo sektoriai. Kol kas Estijai nesiseka sumažinti infliaciją iki atitinkamo Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijaus lygio. Pirmąjį 2005 m. pusmetį vidutinė metinė infliacija balansavo ties 4 proc. riba, t. y. daugiau nei 1,5 proc. punkto viršijo orientacinę kritinę ribą eurui įvesti. Bus gana sudėtinga sumažinti infliaciją tokiu mastu per vienerius metus, nes išorės ir vidaus aplinka nėra itin palanki. Ypač tam įtakos turi nuolat kylančios pasaulinės naftos kainos ir euro atžvilgiu sustiprėjęs JAV doleris, kurie padidino Europos Sąjungos šalių importuojamų energetinių žaliavų kainas. Pastaruoju metu Mastrichto konvergencijos kriterijai yra vis labiau kritikuojami argumentuojant tuo, jog kylančioms Vidurio ir Rytų Europos ekonomikoms yra beveik neįmanoma įtilpti į infliacijos „Prokrusto lovą”. Labai abejotina, ar tai paskatins Europos Sąjungą pakoreguoti pačius kriterijus, tačiau lankstesnio jų taikymo tikimybės visiškai atmesti nederėtų.

Gana nemažai neapibrėžtumų artimiausiu metu nusimato Lenkijoje, kur po parlamento ir prezidento rinkimų radikaliai pasikeitė valdžioje esančios partijos. Daug lems tai, kaip pavyks interesus suderinti dviejoms svarbiausioms politinėms partijoms – PiS ir PO. Lenkijos ekonomikos plėtra 2005 m. antrąjį ketvirtį vėl sugrįžo į ankstesnes vėžes. Tikėtina, kad palankios tendencijos vyraus iki metų pabaigos. Liepos mėnesį infliacija sudarė tik 1,3 proc., nors dar 2004 m. pabaigoje ji siekė 4,4 proc. Kita vertus, vartotojų kainų kilimą skatins sparčiai augantis vidaus vartojimas bei investicijos. Lenkijos Nacionaliniam bankui teks laviruoti stabdant infliaciją atitinkama valiutos kurso reguliavimo ir palūkanų normų politika. Staigus bazinių palūkanų normų pakėlimas nebūtų panacėja, nes užgniaužtų gana trapų ekonomikos atsigavimą. Silpnesnis nei tikėtasi 2005 m. pirmojo pusmečio Lenkijos ekonomikos aktyvumas privertė SEB VB ekspertus sumažinti šių metų BVP augimo prognozę nuo 4,5 proc. iki 4,0 proc. Nepaisant to, kad trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirtį laukiama spartesnių BVP kilimo tempų, jų jau nebepakaks praradimams metų pradžioje kompensuoti. 2006 m. BVP plėtros prognozė – 5,0 proc. Infliacija Lenkijoje ateinančiais metais turėtų būti panaši į eurozonos – apie 2 proc., tačiau naftos kainoms išsilaikius panašaus kaip dabar lygio, 2006 m. ji gali šiek tiek viršyti 2 proc.

Rusijos ekonomika 2005 m. sparčiai auga. Antrąjį metų ketvirtį šalies BVP ūgtelėjo apie 6 proc., tuo tarpu pirmąjį ketvirtį – tik 5,2 proc. Pagrindinis spartaus ūkio kilimo veiksnys – vidaus paklausa ir vartojimas, be kurio naftos eksporto rezultatai būtų „prapuolę”.

Veikiausiai nebepasitvirtins pranašystė, kad „Jukos“ istorija sužlugdys Rusijos investicinį įvaizdį. Verslo investicijos antrąjį 2005 m. ketvirtį, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo 9,6 proc. (pirmąjį ketvirtį – 7,6 proc.). Nors investicijų plėtros tempai nepasiekė praėjusių metų lygio, nėra pagrindo kalbėti ir apie dramatišką jų nuosmukį.

Vyriausybė mėgina kurti „draugiškesnę” veiklos aplinką tiek vietos, tiek užsienio verslininkams. 2005 m. buvo priimti įmonių pelno mokesčio, specialiųjų ekonominių zonų mokesčių pakeitimai, naujas koncesijų įstatymas, įvesti mokesčių administracijos teisių (neretai – tiesiog savivalės) suvaržymai, sutrumpintas licencijuojamų veiklos rūšių sąrašas ir pan. Neatsitiktinai pirmąjį 2005 m. pusmetį Rusija pritraukė 31 proc. daugiau tiesioginių užsienio investicijų nei 2004 m. Antra vertus, Rusijos vyriausybė nedaug gali įtakoti infliaciją, kuri akivaizdžiai viršys pirminę oficialią 2005 m. prognozę – 8,5 proc. Vien tik per septynis 2005 m. mėnesius vartotojų kainos vidutiniškai padidėjo 7,9 proc. Nuo dar spartesnio kainų kilimo šalį kol kas apsaugo sterilizavimo efektas, kurį sukuria Stabilizavimo fondas, taip pat realaus rublio kurso kilimas. Antra vertus, sunku sumažinti infliacijos rodiklį iki vienaženklio, kol namų ūkių pajamos ir paskolų apimtis auga tokiais tempais. Antrąjį 2005 m. ketvirtį, palyginus su tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu, nominalus darbo užmokestis šoktelėjo 25 proc. Pinigų kiekis, plačiąja prasme, buvo trečdaliu didesnis nei prieš metus, paskolos per tą patį laikotarpį išaugo apie 40 proc. Pastaroji tendencija nestebina, turint galvoje susiklosčiusį neigiamą realių palūkanų lygį, kuris, beje, buvo mažiausias nuo 2001 m. Buvo prognozuojama, kad 2005 m. einamosios sąskaitos perteklius


sudarys apie 100 mlrd. JAV dolerių, arba 13 proc. BVP. Valstybės biudžeto pajamų perviršis, palyginus su išlaidomis, pirmąjį 2005 m. pusmetį taip pat siekė 13 proc. Vaizdžiai tariant, Rusijos problema yra ne pinigų stygius, o jų perteklius, kurį būtina „nukenksminti“, siekiant finansinio stabilumo.

Rusijos konkurencinio ir ekonominio augimo tendencijos. Tendencijų Rusijoje pristatymui bus skirta kiek daugiau dėmesio, nes šios šalies ir joje vykstančių procesų svarba Lietuvai yra išskirtinė. Pasaulio ekonomikos forumo metinės pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pagal augimo konkurencingumo indeksą Rusijos padėtis nėra palanki: 2005 m. iš 117 valstybių ji buvo 75 vietoje, bendrame reitinge atsidūrusi žemiau Kinijos ir Indijos (kurios užėmė atitinkamai 49 ir 50 vietas), Lenkijos (51), Meksikos (55), Brazilijos (65), Turkijos (66) ir Argentinos (72). Tuo tarpu pastarųjų kelerių metų laikotarpis, pradedant nuo 1999 m., rodo, kad šalies ekonominio augimo tempai sparčiai auga. Nuo 1999 m. iki 2003 m. kasmet BVP vidutiniškai padidėdavo po 6,7 proc., 2003 metais išaugo net 7,3 proc., 2004 m. – 7,1 proc. ir 2005 m. – 6 proc. Optimistiškai vertinamos ir tolesnės ekonomikos plėtotės perspektyvos. Ekonominį augimą skatina pagerėjusios tarptautinės prekybos sąlygos, struktūrinių reformų vykdymas, valstybės biudžeto planavimas, kuris po 1998 metų krizės tapo gerokai atsargesnis. Tačiau Rusijos ekonominio augimo tempai vis dar nėra aukšti, palyginus su Kinija arba net Indija. Jų kitimą labiau lemia energetikos sektoriaus santykinio stiprumo padidėjimas.

Rusijoje sukurtos BVP vienam gyventojui 2004 metais sudarė 4093 JAV dolerių (ES-25 – 8058 dolerių). Pagal šį rodiklį Rusija gerokai atsilieka nuo išsivysčiusiųjų šalių. Vertinant makroekonominių rodiklių, koreguotų pagal BVP lygį, pabrėžiama, kad juos galima lyginti su atitinkamais ES rodikliais: infliacijos lygis Rusijoje yra aukštesnis, tačiau šalis turi didelę teigiamą biudžeto saldo, žemesnį valstybės skolos lygį, stipresnį einamąjį mokėjimo balansą, o BVP augimo tempai per pastaruosius trejus metus trigubai viršija vidutinius ES BVP lygį.

Struktūrinių ir institucinių reformų srityje Rusija pastaraisiais metais padarė akivaizdžią pažangą, tačiau vis dar atsilieka nuo kitų pereinamosios ekonomikos šalių.

2.2 lentelėPagrindiniai Rusijos ekonominiai rodikliai

1999

2000

2001

2002

2003

2004

2005

Infliacijos lygis 85,7 20,8 21,5 15,8 13,7 10,9 11,8BVP augimo tempai 6,3 10,0 5,1 4,7 7,3 7,1 6,0Biudžeto balansas, proc. nuo BVP

-1,3 1,2 3,0 1,4 1,7 4,4 6,1

Valstybės skola, proc. nuo BVP

92,1 61,3 46,9 40,8 34,1 24,7 -

Einamasis mokėjimo balansas

11,3 17,2 10,9 9,0 8,2 10,2 11,4

Prognozuojama, kad ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos konkurenciniam ir ekonominiam augimui didelę įtaką turės keturios veiksnių grupės: struktūrinis paveldas, išorinės aplinkos ypatumai, makroekonominės ir struktūrinės politikos darna bei šalies potencialo technologinių inovacijų srityje vystymas.

Struktūrinis paveldas. Ši sąvoka yra susijusi su Rusijos paveldu, kuris liko po kelių dešimtmečių Tarybų Sąjungoje propaguojamo centralizuoto planavimo. Kai kurie paveldėti veiksniai yra palankūs Rusijai, kiti, atvirkščiai, daro neigiamą įtaką jos konkurencingumą. 1990 m. Rusija visiškai neturėjo kainodaros ir mokesčių sistemos, tuo tarpu buvo plačiai taikomos pramonės subsidijos, reguliuojant valiutos kursus bei nustatant procentines normas ir žaliavų kainas. Visa


tai, kartu su siekimu kuo labiau sustiprinti karinės pramonės gamybos vaidmenį, neigiamai veikė šalies ekonomiką. Prie palankių Rusijai veiksnių galima priskirti jos turimus gamtinius išteklius, stiprų žmogiškąjį potencialą, dideles tiesiogines užsienio investicijas į energetikos sektorių. Prie neigiamų veiksnių priskiriami: „senstanti“ infrastruktūra, blogėjanti demografinė situacija, valdžios nepajėgumas korektiškai įgyvendinti struktūrines reformas šalyje.

Išorinės aplinkybės. Išorinės aplinkybės neretai turėjo įtakos Rusijos ekonomikos vystymuisi. Kaip pavyzdį galima paminėti staigų pasaulinių naftos kainų kritimą, kuris 1997-1998 m. sukėlė šalyje ekonominę krizę. Nepaisant paskutiniu metu pasiekto progreso, Rusijos ekonomika kaip ir anksčiau, labai priklauso nuo energetikos sektoriaus. Pagal Tarptautinio valiutos fondo atlikto tyrimo rezultatus, kurie buvo paskelbti 2002 m., energetikos sektoriaus mokestinės pajamos sudarė apie ketvirtadalį visų šalies konsoliduoto biudžeto įplaukų. Šis sektorius pritraukia apie 40 proc. investicijų, o šalies eksporto struktūroje vyrauja energijos išteklių eksportas (sudaro net apie 60 proc.). Vertinant Rusijos ekonomikos priklausomybę nuo naftos kainų, Tarptautinis valiutos fondas paskelbė, kad kainos kritimas 1 doleriu už barelį lemia šalies BVP sumažėjimą 0,5 proc., valstybės biudžeto pajamų kritimą 0,3 proc. ir eksporto apimčių mažėjimą 1 mlrd. dolerių. Rusijos valdžia stengiasi sušvelninti šalies priklausomybę nuo pasaulinių naftos kainų dviem būdais: pirma, skatinant eksportą, antra, tobulinant energetikos sektoriaus apmokestinimo sistemą, siekiant gauti daugiau lėšų į biudžetą (esant dabartiniam kainų lygiui).

Prie išorinių aplinkybių, kurių pagalba Rusija siekia palaikyti sparčius ekonominio augimo tempus, priskiriami ne tik naftos kainų pokyčiai, bet ir Rusijos įstojimo į Pasaulinę Prekybos Organizaciją terminai ir sąlygos, pasaulio rinkos prekių struktūra, globalios paklausos keitimosi tendencijos ir kt.

Siekiant sumažinti Rusijos pažeidžiamumą dėl išorinių aplinkybių, sukeliančių nuostolius prekyboje, 2004 m. pradžioje norvegų pavyzdžiu buvo įkurtas stabilizacijos fondas. Prognozuojama, kad jeigu ir toliau esminė stabilizacijos fondo lėšų dalis bus skiriama valstybės skolos apmokėjimui, tai per keletą metų Rusijos skola sumažės iki 10 proc. BVP. Visa tai, leidžia vyriausybei inicijuoti reikšmingus pokyčius išlaidų struktūroje, didesnę lėšų dalį skiriant švietimo ir sveikatos apsaugos sferų vystymui, infrastruktūros plėtrai bei kitų šalies konkurencingumą didinančių ekonomikos sektorių palaikymui.

Struktūrinės ir institucinės reformos. Atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą pasiekti išsivysčiusių šalių ekonominio augimo lygį, realūs augimo tempai Rusijoje turi siekti 7-9 proc. Ekspertų nuomone, tai nėra nepasiekiama, tačiau reikalauja aktyvesnių struktūrinių reformų įgyvendinimo bei institucinės aplinkos tobulinimo. Ypatingą dėmesį reikia skirti smulkių ir vidutinio lygio įmonių veiklos sąlygų gerinimui. Remiantis Pasaulinio ekonominio forumo apklausos duomenimis (2005 m. buvo apklaustos 470 Rusijos įmonių) šalis pasižymi itin žemais rodikliais daugelyje kritiškai svarbių sferų.Tuomet ir buvo susirūpinta šalies investicinio klimato kokybe. Apklausos rezultatai rodo, kad potencialūs verslininkai dažnai susiduria su painia teismine sistema (2005 m. duomenimis pagal teisminės sistemos efektyvumą šalis užėmė 80 poziciją tarp 104 šalių), korumpuotais pareigūnais (Rusija yra 85 vietoje 104 šalių reitinge) bei banko kredito gavimo sunkumais (2005 m. Rusija pagal bankų veiklos stabilumą užėmė 67 vietą iš 104 šalių sąrašo). Siekiant pakeisti susiklosčiusią situaciją, vienos pirmųjų užduočių turi būti: norminės teisinės bazės reformų įgyvendinimas, Rusijos banko sektoriaus stiprinimas bei korupcijos lygio mažinimas.

Technologijos ir inovacijos. Naujų technologijų diegimo šalyje greitis bei šalies įtraukimas į mokslinio ir technologinio vystymo procesą yra esminiai produktyvumo augimo veiksniai. Augimo konkurencingumo indeksas atspindi abu aspektus, užtikrinančius stabilų ekonominį


augimą: pirma, tai yra inovacijos ir technologijų perdavimas, antra, informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimas.

Rusija užimą unikalią padėtį šiuolaikinių technologijų srityje. Ji turi šimtametę istorinę patirtį fundamentaliuose moksliniuose tyrimuose. Inovacijų kūrimo idėja yra neatskiriama Rusijos kultūras ir švietimo paveldo dalis. Antra vertus, Sovietų Sąjungos suirimas 1991 m. sukėlė masinį protų nutekėjimą iš Rusijos. Tačiau šiuo metu šalies mokslinė aplinka, kaip ir anksčiau, yra itin vertinama (pagal inovacijų skaičių Rusija užima 29 vietą). Šalis taip pat aukštai vertinama pagal absolventų skaičių, gamtos mokslų ir matematinio išsilavinimo kokybę, registruotų patentų skaičių, mokslo institucijų ir verslo įmonių bendradarbiavimo lygį, institucijų, vykdomų mokslinių tyrimų ir mokslo tyrimo programų darbus, kokybę.

Rusijos inovacijų reitingas galėtų būti daug aukštesnis, tačiau jos technologinio lygio rodikliai yra gana žemi. 2005 m. pagal aukštųjų technologijų pramonėje diegimo rodiklį Rusija užėmė 56 vietą tarp 104 valstybių. Lyginant pastarųjų metų duomenis, išryškėja, kad, nors mobiliojo ryšio abonentų ir interneto vartotojų skaičius 100 gyventojų padidėjo, mobilaus telefoninio ryšio ir interneto paplitimas šalyje nėra spartus. Pagal mobiliųjų telefonų skaičių 100 gyventojų ir interneto vartotojų skaičių 10 tūkst. gyventojų 2005 m. Rusija užėmė atitinkamai 74 ir 72 vietas 104 šalių sąraše.

Pateikti rezultatai leidžia manyti, kad Rusijos vyriausybė vis dar nėra įvertinusi IT plėtros svarbos. Tuo tarpu pagal konkurencinį ir ekonominį augimą pirmaujančiose šalyse, aukštųjų informacinių technologijų diegimo ir naudojimo versle skatinimas yra vienas iš svarbiausių prioritetų.

Vieną iš žemiausių vietų Rusija užima technologijų perdavimo srityje. Iš dalies tai gali būti paaiškinama tuo, jog, skirtingai nuo šalių, orientuotų į technologinį eksportą, Rusija pasižymi natūralių išteklių eksporto struktūra, kuria neskatinamas naujų užsienio technologijų priėmimas. Be to, Rusijos gyventojų požiūris į tiesiogines užsienio investicijas skiriasi. Tiesa, šalies valdžia deklaruoja savo pasirengimą skatinti tiesioginių užsienio investicijų didinimą. Tuo tikslu Rusijoje buvo sukurta gana liberali norminė teisinė bazė. Valdžia lyg ir pripažįsta, kad tiesioginės užsienio investicijos gali teikti didelę naudą šaliai, tame tarpe, padėti skleisti naujas technologijas, pagerinti vadovų kompetencijas ir pan. Tuo tarpu praktikoje valdžia neretai atsargiai žiūri į užsienio nuosavybę, laikantis nuomonės, jog kai kurie pramonės sektoriai turi likti strateginiais ir būti kontroliuojami valstybės.

Apibendrinant, galima teigti, kad Rusija turi gausius gamtinius išteklius ir pakankamą struktūrinį paveldą (stiprų žmogiškąjį potencialą). Pastaruoju metu buvo vykdoma atsargi bendra politika, siekiant, visų pirma, išnaudoti palankius išorinės aplinkos veiksnius. Tačiau Rusijos potencialas lieka neišnaudotas technologinių inovacijų kūrimo ir diegimo verslo srityje. Be to, administracinė ir institucinė aplinka nepalanki privataus sektoriaus plėtrai. Ekspertų nuomone, siekiant artimiausiais metais padidinti Rusijos ekonominio augimo tempus, reikalingos tikslingos ir drąsios reformos, leisiančios pagreitinti teisinės, atviros valstybės, kurioje būtų ginamos nuosavybės teisės, užtikrinama konkurencijos laisvė ir lygios galimybės rinkoje, kūrimą.

Ukrainos vyriausybė jau patiria didelį spaudimą dėl nuviliančių 2005 m. pirmojo pusmečio ekonomikos plėtros rezultatų. 2004 m. šalies BVP ūgtelėjo 12,1 proc., pirmąjį 2005 m. ketvirtį – 5,4 proc., o antrąjį – tik 3,0 proc. Vyriausybė kritikuojama ne tik dėl nesugebėjimo išlaikyti ūkio kilimo tempų, pritraukti užsienio investicijų, bet ir dėl nuolatinės konfrontacijos su parlamentu. Dėl to metų viduryje pasikeitė premjerai. Vienas iš naujausių pavyzdžių – tarpusavio įžeidinėjimai po to, kai parlamentas atmetė svarbius įstatymus, reikalingus šaliai prisijungti prie


Pasaulio prekybos organizacijos. Investuotojų nesaugumą sukėlė V. Juščenkos ir premjerės J. Timošenko ginčas dėl sankcijų, taikytinų dėl nelegalaus valstybinių įmonių privatizavimo.

Pradedama abejoti ir puikiais 2004 m. makroekonomikos rodikliais. Kai kurių specialistų nuomone, įspūdingų ūkio augimo tempų buvo pasiekta dėl eksportuotojų noro atgauti daugiau PVM ir dirbtinai „išpūstos” eksporto apimties, kuri lėmė ir didesnį BVP. Nerimą kelia nuosmukis tų ūkio šakų, kurios 2004 m. labiausiai stūmė ekonomiką į priekį. Viena iš tokių šakų – apdirbamoji ir ypač – metalo pramonė. Pramonės gamyba birželio mėn. absoliučiai sumažėjo (1,0 proc.), palyginus su tuo pačiu 2004 m. mėnesiu, nors dar balandžio–gegužės mėn. ji išaugo 5,3 proc. Metalo gamyba birželio mėn. smuktelėjo net 9,3 proc., o 2005 m. pirmąjį pusmetį – 1,8 proc. Priežastis – pablogėjusi pasaulio metalo rinkos konjunktūra ir renacionalizacijos tendencijos didžiausioje Ukrainos metalurgijos „Kryvorizhstal“ gamykloje.

Nepalankios ir naujausios šios šalies užsienio prekybos tendencijos. 2004 m. pradžioje užfiksuotas užsienio prekybos deficitas, nors tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu vidutinis mėnesio užsienio prekybos perteklius sudarė 1,5 mlrd. JAV dolerių. Eksportas doleriais 2005 m. gegužės mėn., palyginus su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, išaugo 10 proc., tuo tarpu importas – 25 proc. Grivinos sustiprėjimas užsienio valiutų atžvilgiu sudavė smūgį šalies prekių konkurencingumui užsienio rinkose, todėl, veikiausiai, bent antrąjį 2005 m. pusmetį bus susilaikyta nuo tolesnio grivinos revalvavimo politikos.

Vartotojų kainų indeksas 2005 m. sausio–liepos mėn. padidėjo 6,7 proc. (tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu – 4,4 proc.) ir vis labiau artėja prie vyriausybės prognozuoto visų metų infliacijos lygio – 9,8 proc. Didelę infliaciją iš dalies lėmė kai kurių maisto produktų (pvz., cukraus) kainų šuolis ir protekcionistiniai importo politikos sprendimai, tačiau negalima visiškai atmesti ir monetarinio infliacijos veiksnio. Pinigų bazė birželio mėn., palyginus su analogišku 2004 m. mėnesiu, išaugo beveik 40 proc.

2005 m. antrąjį pusmetį gamyba šiek tiek atsigavo, tačiau proveržio užsienio investicijų srityje viltis tenka atidėti iki 2006 m. vidurio, t. y. po šalies Parlamento rinkimų.

Baltarusija, pagal oficialią statistiką, išlieka lyderė pagal BVP plėtrą visame Vidurio ir Rytų Europos regione. 2005 m. sausio–liepos mėn., palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, BVP padidėjo 8,8 proc. Vis dėlto, virš Baltarusijos ekonomikos „tvenkiasi debesys”, kuriuos atgina silpnėjantis investicijų procesas ir pasunkėjusios prekybos su Rusija sąlygos. 2005 m. sausio mėn. investicijos buvo trečdaliu didesnės nei prieš metus, tuo tarpu gegužės mėn. – jau tik dešimtadaliu. Pasikeitus pridėtinės vertės mokesčio režimui prekyboje su Rusija, Baltarusijos eksportas į šią šalį sausio–birželio mėn., palyginus su tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu, smuktelėjo 8,7 proc., o importas – 9,1 proc.

Dėl dvišalės prekybos su Rusija problemų ir pasaulinių naftos produktų bei kitų žaliavų kainų kilimo iš esmės pakito Baltarusijos užsienio prekybos struktūra prekių ir šalių aspektu. Bendras šalies eksportas sausio– birželio mėn. buvo 19,6 proc. didesnis nei prieš metus (importas per tą patį laikotarpį padidėjo tik 1,7 proc.); naftos produktų – 1,6 karto, chemijos produktų – 1,2 karto ir maisto pramonės produkcijos – 1,2 karto. Eksporto į ne NVS valstybes santykinė dalis padidėjo nuo 47,1 proc. 2004 m. sausio–birželio mėn. iki 56,1 proc. 2005 m. sausio–birželio mėn. Buvo planuota, kad 2005 m. BVP padidės 8,5 proc., o 2006 m. – 7,5 proc. Infliacija šiais ir kitais metais sudarys po 10 proc.

Užsienio valiutos srautas garantavo santykinį nacionalinės valiutos stabilumą. Antra vertus, paskolų užsienio valiuta normos yra gerokai mažesnės nei paskolų Baltarusijos rubliais, todėl verslo subjektai noriau skolinasi užsienio valiuta.


Kitų regiono šalių analizė bus pateikta 11 skyriuje.


3. TARPTAUTINĖ NACIONALINIO KONKURENCINGUMO DIDINIMO

PATIRTIS: VYRAUJANTYS POŽIŪRIAI Į ŪKIO POLITIKĄ

Strateginis planavimas valstybės valdyme, ypač jos ekonominėje politikoje, yra įvairiai vertinamas net konsoliduotos rinkos ekonomikos valstybėse. Požiūris į tokios strategijos reikalingumą yra iš esmės susijęs su valstybėje istoriškai nusistovėjusiomis ekonominėmis ideologijomis.

(Neo)liberaliose Vakarų - JAV, Didžiosios Britanijos – ekonomikose ūkio bei pramonės politika yra pateisinama, kuomet siekiama atitaisyti „rinkos klaidas” ir užtikrinti (statišką) konkurencinį pranašumą tarptautinėje prekyboje. Tuo pripažįstama, kad atskirais atvejais rinkos poveikis gali būti ir neoptimalus, todėl valstybės turi įsikišti. Pavyzdžiui, valstybė pripažįsta, kad smulkus ir vidutinis verslas (SVV) susiduria su informacijos asimetrijos ar kreditavimo problemomis stambiųjų įmonių atžvilgiu ir todėl numato specialias SVV informacinės-finansinės infrastruktūros programas. Valstybė taip pat finansiškai prisideda prie inovacinių procesų įmonėse, nes rinkos sąlygomis investicijos į mokslą ir tyrimus ne visada atsiperka, o inovacijų lygis lemia bendrąjį ekonomikos konkurencingumo augimą. Nepaisant vyraujančios liberalios ideologijos, negalima paneigti ženklios JAV valstybės įtakos verslui per federalinę finansinę paramą, „nacionalinio saugumo” sumetimais teikiamą įmonių ir mokslo institutų tyrimams. Vis dėlto, akcentuojamos horizontalios (infrastruktūrinės) politikos priemonės, neišskiriant prioritetinių sektorių ar įmonių, o taip pat – tinkama makroekonominė politika. Spontaniškas rinkos jėgų veikimas ir laisva konkurencija, o ne struktūrizuota valstybės politika, išlieka varomąja įmonių konkurencingumo augimo jėga.

Kitą požiūrį į ūkio strategiją, sąlyginai reprezentuoja Tolimųjų Rytų ekonomikos, akcentuojančios aktyvų valstybės vaidmenį formuojant ilgalaikį įmonių konkurencinį pranašumą. Šis vaidmuo pasireiškia ilgalaikių ekonomikos plėtros planų rengimu, išsamia pramonės analize ir prioritetinių sektorių išskyrimu, sisteminiu importuotų modelių ir technologijų pritaikymu vietos sąlygoms, betarpišku valstybės institucijų ir įmonių grupių dialogu. Tokios valstybės, kaip Japonija ar Korėja, nevengia taikyti protekcionistinių priemonių, taip apsaugodamos nuo konkurencijos jaunas, bet sparčiai besivystančias pramonės šakas, ir tik vėliau jas atverdamos tarptautinei konkurencijai. Vyrauja įsitikinimas, kad aktyvi valstybės politika, o ne laisvos rinkos mechanizmo veikimas, sąlygoja struktūrinius pokyčius pramonėje. Pavyzdžiui, Singapūras, Taivanis, Pietų Korėja ir Honkongas, tinkamai įvertinę savo nacionalines ekonomikas ir laikmečio situacijas bei taikydami į eksportą orientuotas gamybos pramonės strategijas, per 1965-1984 m. laikotarpį sugebėjo pasiekti tuo metu neįtikėtinai aukštą metinį 9 proc. BVP augimą. Kita vertus, tokios Lotynų Amerikos šalys, kaip Brazilija ar Argentina, taikydamos protekcionistinę, į didelę vidaus rinką orientuotą ūkio konkurencingumo strategiją, nesugebėjo „užauginti” tarptautiniu mastu konkurencingų įmonių ir pasiekti tvaraus produktyvumo augimo. Be to, Azijos „tigrai”, priešingai nei Lotynų Amerikos šalių ekonomikos, protekcionistinę pramonės strategiją susiejo su visų lygių nacionalinės švietimo sistemos grandžių plėtojimu, socialinės nelygybės mažinimu bei finansinių lėšų nukreipimu mokslui ir tyrimams, o tai ir nulėmė teigiamą ilgalaikį efektą.

Apibendrinant šiuos du paradigminius požiūrius, galima pastebėti, kad pirmuoju atveju, strategija yra neturėti strateginio pasirinkimo, rinkos „klaidas” spontaniškai koreguojant per mikrolygmens intervenciją. Antruoju atveju, valstybės intervencija yra ne atskirų rinkos netobulumus koreguojančių politikų lygmenyje, o strateginio sektorinio pasirinkimo lygmenyje.


Šis skirtumas, kurį sąlyginai būtų galima pavadinti skirtumu tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių, skatina detalesnę istorinę analizę.

Istorinė analizė: importo pakeitimas versus plėtra.

Politinės ekonomijos literatūroje, nagrinėjančioje valstybės ir ekonomikos santykį, galima aptikti du pagrindinius valstybių tipus, t.y. importo pakeitimo ir plėtros valstybes. Šie tipai yra naudotini istorinėms – regioninėms ekonominės politikos formavimo aplinkybėms apibūdinti: pavyzdžiui, importo pakeitimo politika siejama su Lotynų Amerikos valstybių ekonominės plėtros strategijomis XX a. šeštajame-devintajame dešimtmečiuose. Plėtros valstybė apibūdina Rytų ir Pietryčių Azijos „tigrų” spartų ekonominį augimą tuo pačiu laikotarpiu.

Dėl skirtingų istorinių laikotarpių, galimybės pasimokyti iš atskirų regionų ekonominės modernizacijos yra ribotos, tačiau kiekvieno tipo aptarimas atskirai leidžia suvokti politikos pasirinkimo galimybes, juo labiau, kad Lietuvos ekonominės politikos formuotojai kartais šiais pavyzdžiais bandydavo remtis. Nors samprotavimų apie nepanaudotus, iš tarybinių laikų paveldėtus pajėgumus Lietuvoje ir apie „sugriautą” pramonę netrūko visą dešimtmetį, dėl didelės priklausomybės nuo tarptautinių finansinių organizacijų, Lietuvai, turbūt, mažiausiai buvo įmanoma Lotynų Amerikos tipo importo pakeitimo politika.

Lotynų Amerikoje importo pakeitimo politika, kaip sąmoninga ekonominės plėtros strategija, buvo suformuluota XX a. šeštajame dešimtmetyje. Ji rėmėsi prielaida, kad pagrindiniu kliuviniu, trukdančiu Lotynų Amerikos valstybėms sparčiai vystytis, buvo pernelyg didelė jų priklausomybė nuo žaliavų eksporto bei pramoninių prekių ir technologijų importo. Prasidėjusi spontanišku trumpalaikio vartojimo prekių importo pakeitimu prieš Antrąjį Pasaulinį karą, kaip atsaku į Didžiąją depresiją, importo pakeitimo politika buvo sustiprinta XX a. šeštajame – septintajame dešimtmečiuose, pereinant prie ilgalaikio naudojimo buitinių prekių importo pakeitimo ir sunkiosios pramonės išvystymo. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio kai kurios Lotynų Amerikos valstybės (pvz., Meksika, Venesuela) importo pakeitimo politiką papildė naftos eksportu, o amžiaus pabaigoje Lotynų Amerika (tiesa, su kai kuriomis populistinės politikos išimtimis) – jau Vašingtono konsensuso politikos sekėja.

Pirminis importo pakeitimo politikos etapas, kuriame plėtojami lengvosios pramonės pajėgumai, yra būdingas visoms besivystančioms valstybėms, tarp jų – ir Azijos „tigrams”. Antra vertus, tolimesni importo pakeitimo politikos etapai (pasibaigiantys sunkiosios pramonės vidaus pajėgumų kūrimu) būdingi tik Lotynų Amerikai ir joje vyko todėl, kad vyriausybių ilgalaikiai tikslai sutapo su interesų bei socialinių grupių trumpalaikiais tikslais. Lotynų Amerikos posūkį į eksportą orientuotą politiką ilgam laikui sustabdė įsitvirtinusių paskirstymo koalicijų gausa, atvedusi į aklavietę. Paskirstymo koalicijas (agrarines-prekybos interesų grupes, kontroliavusias pagrindinius eksporto produktus, antioligarchines koalicijas, sudarytas iš žemesniųjų socialinių klasių ir kitų agrarinių (neeksporto) sluoksnių, valstybės elitą – karininkus ir valstybės aparato valdininkus bei vietinius ir tarptautinius pramonininkus) išgelbėjo Lotynų Ameriką aplenkęs Antrasis pasaulinis karas, o jas sustiprino sėkminga pirminė importo pakeitimo politika. Nė viena iš šių grupių nesugebėjo nurungti kitų, nes vienos pačios buvo pernelyg silpnos formuluoti ir vykdyti savarankišką ekonominę programą. Kartais tokia situacija yra įvardijama kaip valstybės autonomijos nebuvimas.

Antrinė importo pakeitimo politika yra apibrėžiama kaip kapitalui ir technologijoms imli industrializacija, t.y. kaip mašinų gamybos, chemijos pramonės, metalų gavybos ir kitų sunkiosios pramonės šakų vystymas. Tačiau jis gali sukelti monetarinių ir fiskalinių problemų, nes paprastai ši politika pervertina nacionalinę valiutą tam, kad produkciją apsimokėtų parduoti vidaus rinkoje bei pasižymi pigiu kreditavimu (mažomis palūkanomis) tam, kad paskatintų


investicijas į pramonę. Kita vertus, antrinė importo pakeitimo politika priklauso nuo didelių užsienio paskolų. Užuot investavus į didesnį darbo jėgos užimtumą užtikrinančias šakas, ji pernelyg daug investuoja į kapitalui imlius pramonės sektorius, taip sukurdama nereikalingus gamybos pajėgumus, kuriuos sunku racionaliai išnaudoti. Kadangi kapitalui ir technologijoms imli pramonė yra antrinės importo pakeitimo politikos šerdis, sunkioji pramonė tampa strateginiu pramonės sektoriumi, neproporcingai daug ir ilgai eikvojančiu nacionalines santaupas, nes sunkiajai pramonei vienkartinių investicijų nepakanka. Tad didelius sunkiosios pramonės produkcijos kaštus tenka subsidijuoti, o taip „apkraunamas“ biudžetas. Jei produkcijos kaštai nesubsidijuojami iš biudžeto, tai jie dažniausiai padengiami per kitas sunkiąją pramonę aptarnaujančias apdirbamosios pramonės šakas, taip dirbtinai padidinant ir apdirbamosios pramonės produkcijos kaštus. Kadangi tokiai produkcijai netenka konkuruoti su importine produkcija, sunkiajai pramonei visą laiką gresia technologinis atsilikimas. Taip pat paprastai antrinė importo pakeitimo politika nepakankamai investuoja į žemės ūkį. Palyginus su pramonės produktais, žemės ūkio produkcija yra per mažai įkainota. Taip sukeliama migracija iš kaimo į miestus, kaimo žmonėms ieškant geriau apmokamo darbo. Ypač svarbu pažymėti, kad antrinė importo pakeitimo politika stipriai iškreipia vartojimo tendencijas: “pramoninės struktūros kūrimas tik vidaus rinkos pagrindu paprastai pasibaigia tokios produkcijos gamyba, kuri iš esmės reprodukuoja esančią socialinę struktūrą ir pajamų visuomenėje pasiskirstymą. Lotynų Amerikoje tai dažniausiai yra aukštesniesiems vartojimo sluoksniams skirtų prekių gamyba. Taigi panašiai, kaip ir paprasčiausių maisto produktų gamybos žemės ūkyje atveju, plataus vartojimo prekės buvo paaukotos pelno perskirstymui į sunkiąją pramonę”.

Rytų ir Pietryčių Azijos valstybių ekonominę politiką po Antrojo pasaulinio karo galima apibūdinti kaip diriguojamos plėtros politiką. Plėtros valstybė (dažnai sinonimiška autonomiškos valstybės sąvokai) yra valstybė, pasižyminti autonomija socialinių jėgų atžvilgiu siekti plėtros projekto ir gebanti vykdyti plėtros strategiją atitinkančią politiką. Kitaip tariant, tokia valstybė pasižymi laisvojo projektavimo ir kontrolės galiomis. Paprastai, valstybės autonomijos rodikliai yra keturi.

Pirma savybė yra istorinės valstybės viršenybės visuomenės atžvilgiu ir sėkmingos socialinės inžinerijos kombinacija. Jos pavyzdžiu gali būti sėkmingos struktūrinės reformos tam tikru plėtros laikotarpiu (pvz., žemės reforma Taivanyje), kurios tikslingai arba atsitiktinai padeda pagrindus egalitarinės socialinės struktūros kūrimuisi. Pastaroji sėkmingai plėtros politikai naudinga dėl to, kad sunaikina pernelyg įsišaknijusias paskirstymo koalicijas, suinteresuotas esamos socialinės ir ekonominės struktūros palaikymu ir taip visuomenę pagydo nuo institucinės sklerozės. Egalitarinės socialinės struktūros sukūrimas ankstyvajame plėtros etape yra taip pat naudingas, nes politikai neretai jaučia spaudimą ekonominę šalies politiką modeliuoti pagal visuomenėje nusistovėjusią vartojimo struktūrą ir tendencijas. Jei šalis pradeda plėtrą esant didelei socialinei nelygybei, ji rizikuoja įtvirtinti ekonominio elito naudai iškreiptą ūkio (gamybos ir prekybos) struktūrą.

Antra plėtros valstybės savybė yra nuosekli ir aiški ekonominės plėtros strategija, pasižyminti ne tik aiškiais bendraisiais plėtros tikslais, bet ir lanksčiomis politikos įgyvendinimo priemonėmis, prisitaikant prie tarptautinių rinkų tendencijų. Tam yra priimtinos bet kokios priemonės, jei jos nestabdo plėtros. Strategiją projektuoja ir įgyvendina savarankiška valdininkija.

Trečia, plėtros valstybė geba sutelkti išteklius (kapitalą) plėtrai. Tvaraus augimo neįmanoma sukurti, jei strategija neparemta pakankamais materialiais ištekliais, o ypač keičiant ekonominės politikos orientyrus (pvz., iš importo pakeitimo pereinant prie orientacijos į eksportą).


Ketvirta, apibendrinant jau minėtus plėtros valstybės bruožus, plėtra yra reguliuojama – valstybė ne tik sutelkia išteklius, bet ir nustato bendriausius šių išteklių naudojimo kelius ir būdus per investicijų strategiją.

Lyginamoji istorinė analizė leidžia teigti, kad laisvojo projektavimo ir kontrolės galiomis pasižymi valstybės, patyrusios didžiules socialines dislokacijas (pvz., Taivanis arba Pietų Korėja po Antrojo pasaulinio karo). Be to, šiose valstybėse papildomu stimulu politinei ir socialinei mobilizacijai dažnai buvo išorinės intervencijos grėsmė.

Nors būta bandymų importo pakeitimo politiką vykdžiusias valstybes sumenkinti, lyginant su plėtros valstybėmis, iš tiesų šie du tipai nėra visiškai priešingi. Viena vertus, istoriškai plėtros valstybėms irgi buvo būdinga orientacija į importo pakeitimą. Tiesa, tai vyko tik pirminiame, lengvosios pramonės produkcijos gamybos etape. Antra vertus, nors Lotynų Amerikos tipo valstybių „paralyžiaus“ Rytų Azijoje pavyko išvengti, tačiau ilgainiui verslo ir valdininkijos ryšius “tigruose” yra sunku apibrėžti kaip etiškus. Kritiškai analizuojant „tigrų” augimo sėkmę, galime daryti išvadą, kad tai buvo „augimas be plėtros”. Kitaip tariant, įspūdingas ekonominis augimas buvo pasiektas politinių ir demokratinių institutų stagnacijos sąskaita, todėl tokia plėtra per ilgą laiką nėra tvari. Ginčijama net ekonominių Rytų Azijos valstybių pasiekimų perspektyva, teigiant, kad ši sėkmė buvo pasiekta ekstensyvios, t.y. gamybos veiksnių plėtros dėka, o ne nulemta produktyvumo augimo, todėl ilgainiui šios valstybės nebus lygiavertės konkurentės Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėms.

Paskutiniųjų dešimtmečių empiriniai tarptautinės ekonomikos tyrimai neįrodo nė vieno išvardinto požiūrio pranašumo. Pastaruoju metu net galima kalbėti apie vykstantį tam tikrą požiūrių suartėjimą. Visaapimantys išoriniai veiksniai, tokie kaip globalizacija ir žinių visuomenės plėtra, diktuoja esminius pokyčius tradicinėse nacionalinėse ekonominėse sistemose. Nacionalines ekonomines politikas darosi vis sudėtingiau klasifikuoti į liberalias ir intervencines. Teisiniu požiūriu, globalizacijos laikotarpiu augant susitarimų Pasaulinės prekybos organizacijos rėmuose svarbai, daugeliui valstybių būtų sudėtinga tęsti protekcinę XX amžiaus 6-ojo - 7-ojo dešimtmečio politikas. Tikėtinas ir praktinis tokių politikų neproduktyvumas, nes žinių visuomenės sąlygomis bet koks atsiribojimas nuo išorinių procesų gali atotrūkį padidinti, o ne sumažinti.

Taigi viena vertus, galima kalbėti apie augančią rinkos modelio bei neoliberalių idėjų skvarbą. Antra vertus, net ir tradicinės liberalios valstybės (JAV, Didžioji Britanija), pirmiausia vertindamos Tolimųjų Rytų ekonomikų pasiekimus, pripažįsta ilgalaikės orientacijos ir sistemiškumo ekonominėje politikoje privalumus bei siekia juos perkelti į savo ekonomines sistemas.

Vis rečiau keliamas klausimas, ar ūkio konkurencingumo skatinimo politika apskritai reikalinga. Dabar jau globaliniu mastu užduodamas kitas klausimas – koks turėtų būti tinkamas ūkio konkurencingumo politikų kompleksas (angl. ‘policy mix’) konkrečiu ekonominės plėtros laikotarpiu konkrečioje išorinėje aplinkoje? Tokiu būdu, nepaisant vis išliekančių tarptautinių praktikų skirtumų, pats klausimo dėl į ateitį orientuoto politikų komplekso kėlimas skatina augantį sutarimą dėl strateginio požiūrio, valdant ekonominės plėtros procesus, reikalingumo.

Pramonės politika ES valstybėse.

Kalbant apie pramonės politiką Europos Sąjungoje, neišvengiamai reikėtų atskirti Bendrijos ir nacionalinės politikos lygmenis. Tarp Europos Sąjungos valstybių-narių egzistuoja labai platus požiūrių į pramonės politiką spektras. Prancūzija ir Pietų Europos valstybės pasižymi ilga „diriguojamos” ekonominės politikos, akcentuojančios valstybės paramą „strateginėms”


įmonėms ir “valstybinės svarbos” ekonominiams projektams, tradicija. Didžioji Britanija, Airija, Olandija ir Skandinavijos šalys, pasižyminčios labiau rinkos jėgų veikimą akcentuojančiomis (t.y. paklausos) politikomis, priešingai nei anksčiau minėtosios šalys, konkurencingumo stiprinimą suvokia per paramą vartotojams, ne gamintojams. Vėlgi atsižvelgus į valstybės socialinį verslo reglamentavimo aspektą, tokia ‘liberalių’ ekonomikų klasifikacija, apimanti socialinės gerovės Skandinavijos šalis, tampa gana problemiška. Vis dėlto bene labiausiai kompleksinis ir sunkiausiai šioje paprastoje skalėje apibūdinamas Vokietijos ‘socialinės rinkos ekonomikos’ požiūris į pramonės politiką. Vokiškoji politika užima neutralią poziciją orientacijos į gamintojus – į vartotojus dichotomijoje. Tuo tarpu glaudžios kooperacijos tarp valstybės institucijų ir pramonės struktūrų aspektu bei gebėjimu efektyviai skatinti aukštųjų technologijų įmonių ir industrinių klasterių kūrimąsi, Vokietijos pramonės politika lyg ir artimesnė japoniškajai. Antra vertus, Vokietijos vyriausybė per paskutiniuosius 50 metų nesiėmė itin protekcinių – intervencių veiksmų, būdingų Tolimųjų Rytų ar Pietų Europos vyriausybėms, o pramonės politika iki 7-ojo dešimtmečio faktiškai nefigūravo kaip atskiras ekonominės politikos veiksnys.

ES pramonės politikos pasekmės nacionalinei konkurencingumo politikai.

Visai nenuostabu, kad kai yra tokia ES valstybių narių požiūrių į ūkio konkurencinugmo kėlimą įvairovė, Europos Sąjungos pramonės politika yra itin kompleksinė sąvoka. Suvokiant pramonės politiką siaurąja-tradicine prasme (kaip aktyvius valstybės veiksmus formuojant industrinę struktūrą), galima teigti, kad pati Europos integracija būtent ir prasidėjo nuo sektorinės pramonės politikos ‘strateginėse’ anglies ir plieno pramonėse. Žinoma, pokario situacijoje tokios politikos atsiradimas buvo, visų pirma, nulemtas aukštosios politikos (‘politics’), o ne ekonominės politikos (‘policy’) logikos. Vis dėlto galima teigti, kad pokarinis požiūris į pramonės politiką ES išliko jei ne turinio, tai bendrosios ES acquis klasifikacijos aspektu. Pavyzdžiui, ES teisynas (teisės patikros sąrašas šalims kandidatėms), “pramonės politikos” sričiai priskiria viso labo 13 direktyvų, ir visos jos priklauso Europos plieno ir anglies bendrijos, beje, nustojusios galioti 2002 m., jurisdikcijai. Gali kilti klausimas, ar toks menkas politikos teisinis reglamentavimas reiškia ES pramonės politikos pabaigą? Jokiu būdu. Tai tiesiog parodo, kad tokioje sudėtingoje struktūroje, kaip Europos Sąjunga, pramonės politika negali būti suvokiama vien tik siaurąja valstybės paramos ‘strateginių sektorių’ konkurencingumui prasme. Europos Sąjungos kompetencijai priklauso daug politikų, turinčių neabejotiną poveikį įmonių konkurencingumui, nors ir tiesiogiai nepriskiriamų pramonės konkurencingumo politikai.

ES pramonės politiką reglamentuoja Mastrichto sutarties 157 straipsnis, teigiantis, jog „Bendrija ir valstybės narės rūpinasi, kad Bendrijos pramonės konkurencingumui būtų sudarytos reikalingos sąlygos”. Išskiriamos keturios pagrindinės politikos kryptys: (1) prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių palengvinimas, (2) palankios aplinkos verslui, ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kūrimas; (3) palankios aplinkos įmonių bendradarbiavimui sukūrimas, (4) pramonės potencialo inovacijų, technologijų ir mokslo tyrimų srityse išnaudojimo skatinimas. Sprendimai pramonės politikos srityje priimami vienbalsiu balsavimu Taryboje. Šis straipsnis nesuteikia Bendrijai teisinio pagrindo priimti teisės aktus, pažeidžiančius konkurencijos taisykles. Tame pačiame straipsnyje yra teigiama, kad ES pramonės politika gali būti įgyvendinama „per kitas politikas ir veiklas, kurias Bendrija vykdo vadovaudamasi atitinkamomis sutarties nuostatomis”.

Iš penkiolikos Europos Sąjungos valstybių senbuvių, penkiose sąlyginai labiau vyrauja liberalios, o dešimtyje – intervencinės politikos nuostatos. Taip pat pastebimas paradoksas, kad liberalų pačios ES pramonės politikos pobūdį iš dalies apsprendžia tas faktas, kad yra net penkios liberalios ir tik dešimt vyriausybės vaidmenį akcentuojančių valstybių. Procedūrine prasme tai reiškia, kad vienbalsis sprendimų priėmimas pramonės politikos srityje riboja


tiesioginės paramos įmonėms mechanizmų diegimą ES lygiu. Komisijos pozicija šiame kontekste nėra vienareikšmė. Viena vertus, jos inicijuojamos politikos yra didele dalimi orientuotos į Vieningosios rinkos sukūrimą bei ją įgyvendinančią konkurencijos politiką (beje, esant kvalifikuotos daugumos balsavimui). Antra vertus, Komisija atlieka daug sektorinio pobūdžio pramonės studijų, kurios, susiklosčius „palankesnei” institucinei terpei, gali tapti pagrindu europinėms intervencinėms politikoms atsirasti.

Vis dėlto šiuo metu dauguma su pramonės politika susijusių Bendrijos politikų yra būtent ES Vieningąją rinką įgyvendinančios politikos, įtvirtinamos per:

konkurencijos taisykles (85-86 str.); valstybės pagalbos taisykles (92-93 str.); mokesčių harmonizavimo taisykles (99 str.); vieningosios rinkos teisės aktų harmonizavimą (str. 100a); konkurenciją iškreipiančius valstybės veiksmus (str. 101-102); užsienio prekybos politiką (str. 112-113); socialinę adaptaciją prie pokyčių pramonėje (str. 123); transeuropinius tinklus (str. 129 b); ekonominę ir socialinę sanglaudą (str. 130 a); tyrimus ir technologijų plėtrą (str. 130 f); aplinkos apsaugą (130 r).

Vidaus rinka ir ją įgyvendinančios konkurencijos bei užsienio prekybos politikos yra išskirtinė Bendrijos kompetencija. Visose išvardytose srityse (išskyrus mokesčių harmonizavimą) sprendimai priimami kvalifikuotos daugumos balsavimu. Vis dėlto Vieningosios rinkos projekto poveikis ES pramonės politikai yra nevienareikšmis. Viena vertus, pirmenybė bendrajai rinkai pasireiškia per ribų nacionalinėms intervencinėms politikoms nustatymą, pirmiausia, suvaržant nacionalinių vyriausybių galimybes teikti konkurenciją iškreipiančią valstybės pagalbą ar skelbti vietos gamintojams palankius viešuosius pirkimus. Antra vertus, minėtų politikų “komunitarizacija” sudaro prielaidas europinio lygio intervencinės politikos atsiradimui – per skirtingai vertinamas įmonių susiliejimų taisykles, protekcinę užsienio prekybos politiką, prancūzų lobistų “sueuropintą” technologijų politiką. ES pramonės politikos protekcionistinė praeitis ir dabartinis neoliberalus status quo.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ES pramonės politikos turinys ne visada rėmėsi Vieningos rinkos logika. Iki pat 1990 m. ES pramonės politika, tam tikra prasme atspindėdama protekcionistinę epochos dvasią, neatsisakė savo sektorinio protekcionistinio pobūdžio. 1972 m. Paryžiaus viršūnių susitikimas paskatino pramonės ir technologijų programos sukūrimą, kurioje šalia Vieningos rinkos kūrimo priemonių buvo numatyta parama ‘prioritetiniams’ arba krizę išgyvenantiems sektoriams. 1973 m. įvardinti Komisijos komunikate tokie sektoriai, kaip aeronautika, duomenų apdorojimas, sunkioji mechaninė ir elektros inžinerija, prisotinimas uranu, laivų statyba, tekstilės ir popieriaus pramonės. Tai sudarė prielaidas konkrečių pramonės sektorių protegavimui, paprastai pasitelkiant užsienio prekybos politikos priemones, o ypač plieno, tekstilės ir laivų statybos pramonės šakose. Nuo 1984 iki maždaug 1990 m. vykę oficialūs ES pramonės/ūkio ministrų susitikimai Pramonės ir energetikos tarybose daugiausiai sprendė būtent sektorinius klausimus.

Devintojo dešimtmečio pradžioje atsiskleidė sektorinių pramonės politikų ir valstybės - kaip ūkio subjekto neefektyvumas sprendžiant ES įmonių pasaulinio konkurencingumo problemas. ES lygiu augo sutarimas, kad valstybė, pirmiausia, turi veikti formuodama verslo aplinką. Tokio viešo sutarimo išvestinis rezultatas buvo Vieningosios rinkos užbaigimas bei horizontali parama įmonėms restruktūrizuoti veiklą ES mastu.


Galima teigti, kad pastarąjį dešimtmetį ES (ir daugelyje OECD šalių) konceptualiai pereita nuo sektorinės „pramonės politikos” link labiau horizontalios „konkurencingumo politikos”.

2000 m. patvirtinta Lisabonos strategija, kuria siekiama iki 2010 m. ES paversti konkurencingiausiai ir dinamiškiausiai besiplėtojančia pasaulio ekonomika. Suformuluota strategija paliečia daugelį jau minėtų politikos sričių, įtakojančių nacionalinį konkurencingumą, tačiau dėl nusistovėjusių nacionalinių praktikų įvairovės ir bendro vardiklio ES mastu nebuvimo, valstybėms narėms nustato tik bendrus siektinus tikslus, o įgyvendinimo priežiūrą grindžia atviro koordinavimo metodu (t.y. nepaisant bendro politinio prioriteto, ES kompetencija eilės svarbių konkurencingumo klausimų srityje išlieka ribota). Iš dalies tiek dėl galimų nacionalinių sprendinių gausos, tiek dėl nepakankamos politinės valios nacionaliniu lygiu vykdyti eilę sudėtingų reformų, Lisabonos proceso įgyvendinimas kol kas neduoda laukiamų rezultatų.

Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuva ir toliau susiduria su nemenka strateginių pasirinkimų įvairove. Akivaizdu, kad negali būti aklai pakartotas nė vienos šalies ūkio konkurencingumo plėtros scenarijus, nes jis yra nulemtas kiekvienos šalies situacijos ir tam tikro istorinio laikotarpio specifikos. Kiekvienos šalies konkurencinių pranašumų formavimas ir išlaikymas globalios žinių ekonomikos sąlygomis labiausiai priklauso nuo gebėjimo produktyviai panaudoti specifines, konkrečiame regione sutelktas žinias sėkmingai veiklai pasaulinėse rinkose. Ne mažiau svarbus ir savalaikis šių produktyvių žinių atnaujinimas bei sklaida tarp sistemos dalyvių, kuriuos užtikrina efektyviai veikiančios veikėjų partnerystės ir tinklai. Tai reiškia, kad net ir perėjusi iš centrinio planavimo į rinkos ekonomiką, Lietuva susiduria su efektyviausių ekonominės veiklos koordinavimo formų paieška, pasireiškiančią poreikiu skatinti tinklinių ir asocijuotų struktūrų, klasterių kūrimąsi bei pasitikėjimu grindžiamų ryšių tarp sistemos elementų stiprinimą.


4. LIETUVOS ŪKIO SOCIALINIS, POLITINIS IR EKONOMINIS

KONTEKSTASNuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politinė „padangė” rami buvo nedažnai. Netgi tais periodais, kuomet buvo sąlyginė ramybė, visuomenės gyvenimo įvairių sričių spartūs kaitos procesai nuolat kėlė stiprių interesų grupių konfliktus, to pasekoje visuomenėje buvo išlaikoma tam tikra įtampa.

Ne išimtis ir dabartinė situacija, kurią lėmė rinkimų į Seimą rezultatai ir po to sekusios sunkios derybos dėl Vyriausybės sudarymo. Nemažai politikos apžvalgininkų pranašavo greitą dabartinės koalicijos griūtį, tačiau tai neįvyko. Nors pastarąjį pusmetį dėl aktyvių opozicijos veiksmų spaudimas premjerui itin sustiprėjo, tačiau realiai tai vargu, ar turės kokių nors greitų pasekmių. Tiesa, socialdemokratų partijos, kuri iš esmės yra „politinę sistemą formuojantis elementas”, reitingai smuko. Taip pat sumažėjo ir premjero autoritetas. Tačiau realybė yra tokia, kad koalicija yra „pasmerkta” toliau veikti, nes, viena vertus, sunku surasti argumentuotų alternatyvų, o antra vertus, radikalūs pokyčiai šioje srityje vargu ar naudingi kuriai nors svarbiai politinei jėgai.

Dėl įvykių, susijusių su Vilniaus meru, problemiškai atrodo liberalcentristų pozicijos ir galimybės vaidinti svarų vaidmenį artimiausioje ateityje. Tuo tarpu Darbo partijos svoris ir reali valdžia juntamai išaugo, nepaisant partijos lyderio asmeninių problemų. Pastaruoju metu „nuvilnijusios bangos“ dėl viešbučio seniai įvykusio privatizavimo detalių suteikia šiai partijai strateginio manevro galimybes, kuriomis gali būti pasinaudota tinkamu metu.

Nepaisant iš esmės visų politinių jėgų ir informavimo priemonių oponavimo ir nuolatinio dėmesio, Darbo partija jau senokai išlaiko gana stabilias pozicijas viešosios nuomonės apklausose. Už šią partiją pasisako kas penktas respondentas. Atsižvelgiant į pastebimai profesionalėjančią šios partijos veiklą, galima tikėtis, kad artėjančiuose savivaldybių rinkimuose ši politinė jėga dar labiau sustiprins savo įtaką. Tuo tarpu dešiniosios pakraipos partijų perspektyva yra gana miglota: vieninteliai konservatoriai turi geras galimybes padidinti savo įtaką, tačiau neaišku su kuo jie galėtų vienyti pastangas. Tai nėra gera žinia verslui, laukiančiam radikalesnių ūkio reformų ir paskatų žinių ekonomikai kurtis. Antra vertus, Lietuvos (ir ne tik) verslininkai jau įprato prie to, kad partijų pavadinimai yra neinformatyvūs ir neatspindi propaguojamos ideologijos.

Įvertinant dabartinę situaciją ir realias raidos galimybes, lieka tikėtis, kad dabartinė koalicija ras politinės valios atlikti eilę svarbių veiksmų, būtinų sukurti nacionalinio konkurencingumo veiksnius, adekvačius pasaulinėms tendencijoms.

Per pastaruosius 15 metų Lietuvos ūkis patyrė esminius pokyčius, susijusius su perėjimu nuo centrinio planavimo prie rinkos ekonomikos. Lietuvos įmonės turėjo iš esmės pertvarkyti savo veiklą siekdamos bent sąlyginio konkurencinio pranašumo ES ir pasaulio rinkose. Per minėtąjį laikotarpį šalyje susiformavo privačių įmonių sektorius, stipriai padidėjo paslaugų dalis bendrojoje ekonomikos struktūroje ir akivaizdžiai išaugo šalies ekonominio atvirumo ir internacionalizacijos laipsnis, pasireiškiantis tiek intensyvia užsienio prekyba (dauguma šalies pramonės įmonių didžiąją dalį produkcijos eksportuoja), tiek užsienio investicijomis. Šalies narystė ES, tam tikra prasme, yra Lietuvos įmonių gebėjimo atlaikyti ES vidaus rinkos konkurencinių jėgų spaudimą įrodymas. Dar 2001 m. Europos Komisija savo metiniame Pažangos pranešime politiškai konstatavo, kad Lietuvos įmonės vidutinio laikotarpio


perspektyvoje pajėgs atlaikyti ES konkurencinių jėgų spaudimą, kas iš esmės lėmė ir šalies derybų dėl narystės pradžią. Vis dėlto šalies ūkio konkurencingumas nėra statinė sąvoka ir yra svarbu nuolatos sekti tiek išorinių veiksnių, tiek nacionalinės ūkio struktūros pokyčius, siekiant laiku identifikuoti kylančias grėsmes ir galimybes bei imtis atitinkamų politikos priemonių.

Bene optimistiškiausiai lyginamojoje perspektyvoje atrodo šalies bendroji makroekonominė padėtis. Bendrojo vidaus produkto augimas išlieka spartus. 2004 m. bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 6,7 proc. ir tai buvo vienas geriausiųjų rodiklių tarp ES valstybių narių (minėtu laikotarpiu aukštesniu ekonominiu augimu ES pasižymėjo tik Latvija ir Estija). Tais pačiais metais senųjų ES valstybių narių (ES-15) BVP augimo vidurkis tesiekė 2,2 proc. (žr. 4.1 lentelę).

4.1 lentelėBendrojo vidaus produkto pokyčiai

(Palyginus su ankstesniais metais, procentais)

MetaiŠalys

2000 2001 2002 2003 2004

Airija 9,9 6 6,1 3,7 5,4Liuksemburgas 9 1,5 2,5 2,9 4,5Graikija 4,5 4,3 3,8 4,7 4,2Suomija 5 1 2,2 2,4 3,6Švedija 4,3 1 2 1,5 3,6Jungtinė Karalystė 4 2,2 2 2,5 3,2Ispanija 4,4 3,5 2,7 2,9 3,1Belgija 3,9 0,7 0,9 1,3 2,9Austrija 3,4 0,8 1 1,4 2,4Danija 2,8 1,3 0,5 0,7 2,4Prancūzija 4,1 2,1 1,2 0,8 2,3Vokietija 3,2 1,2 0,2 0 1,6Nyderlandai 3,5 1,4 0,6 -0,9 1,4Italija 3 1,8 0,4 0,3 1,2Portugalija 3,4 1,7 0,4 -1,1 1ES-15 3,7 1,8 1,1 0,9 2,2Latvija 6,9 8 6,4 7,5 8,5Estija 7,9 6,5 7,2 6,7 7,8Lietuva 3,9 6,4 6,8 9,7 6,7Slovakija 2 3,8 4,6 4,5 5,5Lenkija 4 1 1,4 3,8 5,3Slovėnija 3,9 2,7 3,3 2,5 4,6Vengrija 5,2 3,8 3,5 2,9 4,2Čekijos Respublika 3,9 2,6 1,5 3,7 3,9Kipras 5 4,1 2,1 2 3,8Malta 6,4 -0,4 1 -1,9 1ES-25 3,7 1,8 1,1 1 2,3

Vis dėlto Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, tesudaro beveik pusę ES bendrojo vidaus produkto vidurio (2004 m. – 48 proc.) ir tarp ES šalių yra didesnis tik už Lenkijos (47,1 proc.) ir Latvijos (43,5 proc.) rodiklius (žr. 4.2 lentelę). Be to tam tikrą susirūpinimą kelia pasataraisiais metais lėtėjantis Lietuvos BVP augimas, o artimiausios BVP augimo prognozės yra palankesnės artimiausioms Lietuvos kaimynėms Latvijai ir Estijai. Spartų Lietuvos ekonomikos augimą pastaraisiais metais daugiausia lėmė stipri vidaus paklausa, tačiau pastaruoju metu pastebimos grėsmės, pirmiausiai, siejamos su stipriai sumažėjusia darbo jėgos pasiūla bei nepakankamo lygio tiesioginėmis užsienio investicijomis, be to, nepakankamai išvystytu aukštųjų ir vidutinių aukštųjų technologijų sektoriais bei pernelyg didele priklausomybe nuo santykinai pigia darbo jėga grindžiamos produkcijos eksporto.


4.2 lentelėBendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui

(Perkamosios galios standartais, ES-25=100), Eurostat

MetaiŠalys

2000 2001 2002 2003 2004

Liuksemburgas 217,2 211,2 211,3 213,6 222,9Airija 125,8 128,2 132,1 131,8 139,0Austrija 127,3 123,3 121,2 121,5 122,4Danija 126,3 124,8 120,8 121,5 122,0Nyderlandai 120,7 122,8 121,2 120,1 119,7Jungtinė Karalystė 113,6 114,1 117,5 119,2 119,3Belgija 116,2 116,0 116,0 117,3 118,8Švedija 119,2 115,0 114,2 114,5 116,1Suomija 114,1 113,6 113,7 113,6 114,8Prancūzija 114,6 115,0 113,7 111,7 110,8Vokietija 113,1 111,2 110,4 109,3 109,0Italija 110,6 110,2 108,5 106,1 105,4Ispanija 93,4 93,7 96,2 99,1 98,7Graikija 72,2 72,8 77,4 80,8 82,1Portugalija 76,8 76,2 76,4 74,3 72,6ES-15 110,1 109,7 109,9 109,3 109,4Kipras 85,9 88,3 83,0 81,8 81,6Slovėnija 72,7 73,8 75,0 76,2 78,0Malta 77,3 72,3 72,6 72,4 71,3Čekijos Respublika 64,6 65,5 67,5 68,2 70,4Vengrija 53,0 55,8 58,0 59,8 61,0Slovakija 47,5 48,5 50,9 51,9 52,0Estija 43,4 44,2 46,2 48,6 50,7Lietuva 38,4 40,3 42,0 45,3 48,0Lenkija 46,0 45,1 45,3 45,8 47,1Latvija 35,4 36,9 38,7 40,7 43,5ES-25 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0

Lietuvos ūkio situacija, įvertinant objektyvias sąlygas – energijos ir kitų išteklių brangimą, globalius ekonominės veiklos centrų poslinkius ir jų keliamas problemas, ES ekonomikos būklę ir kita, buvo visai nebloga ir 2005 metais. Preliminariais duomenimis, ekonomikos augimas 2005 metais netgi viršijo lūkesčius ir sudarė apie 7,3 proc. Žvelgiant į atskirus ekonomikos „sveikatos” rodiklius matyti, kad nėra akivaizdžiai silpnų vietų. Tam tikra išimtimi gali būti kiek per aukštas infliacijos lygis, kuris gali sukelti strateginių problemų siekiant įvesti eurą. Tačiau ekonomikos plėtros ir įtakos verslui prasme nei dabar, nei artimoje ateityje tai neturėtų būti rimta problema. Vertinant vidutinio laikotarpio aspektu, infliacijos lygis kelia tam tikrų klausimų, nes, išlikus panašiems išteklių kainų augimo tempams ir neabejotinai spartėsiantiems darbo užmokesčio augimo tempams, spaudimas didės.

2005 metais sparčiausiai augo elektros, dujų ir vandens tiekimo, prekybos, statybos, viešbučių ir restoranų, finansinio tarpininkavimo bei transporto sektoriai. Kiek lėtesnis buvo apdirbamosios pramonės augimas, nors ir jis atitiko vidutinius augimo tempus. Nėra objektyvių priežasčių, kodėl šalies augimo tempai artimiausiu metu galėtų ryškiau lėtėti. Įvertinant tai, kad Vyriausybė pasižymi sprendimų nuoseklumu ir vengimu daryti radikalesnes reformas, rimtesnių klaidų tikimybė yra menka. Tačiau, tuo pačiu metu, teks rasti būdus, kaip spręsti ar bent minimizuoti kelių strateginių problemų poveikį: didėjančios gyventojų, ypač darbingo amžiaus, migracijos poveikį, o taip pat energetikos išteklių augančių kainų įtaką ekonomikai. Tačiau bene svarbiausias strateginis uždavinys – sukurti naujajai ekonomikai adekvačius augimo veiksnius ir mechanizmus.


Analizuojant ekonominės veiklos rūšių sukurtos pridėtinės vertės struktūrą (žr. 4.3 lentelę) matyti, kad bendrosios tendencijos jau daugelį metų išlieka panašios. Lyderis nesikeičia – juo išlieka apdirbamoji pramonė, ją vejasi transportas, statyba, nekilnojamojo turto verslas.

4.3 lentelėEkonominės veiklos rūšių sukurta pridėtinė vertė (galiojusiomis kainomis, mln. Lt)

(AB SEB Vilniaus bankas, 2005)

2002 m. II ketv.

2003 m. II ketv.

2004 m. II ketv.

2005 m. II ketv.

Santykinė dalis, 2005 m. II ketv.

(proc.)

Metinis pokytis

palyginamosiomis kainomis,

2005 m. II ketv. (proc.)

Bendroji pridėtinė vertė*

11622,0 12656,7

13836,9

15887,7

100,0 8,4

Žemės ūkis, medžioklė ir žuvininkystė

725,1 710,0 615,8 737,5 4,6 6,9

Išgaunamoji pramonė

74,2 71,7 83,5 93,1 0,6 -9,7

Apdirbamoji pramonė

2220,4 2332,4 2824,5 3449,0 21,7 10,0

Elektros, dujų ir vandens tiekimas

381,3 485,5 503,2 529,6 3,3 2,5

Statyba 742,3 926,7 1030,1 1206,9 7,6 9,6Didmeninė ir mažmeninė prekyba

2008,9 2166,8 2421,1 2735,0 17,2 9,6

Viešbučiai ir restoranai

190,1 198,0 209,3 234,8 1,5 9,7

Transportas, sandėliavimas irryšiai

1597,5 1724,0 1787,9 2020,1 12,7 11,1

Finansinis tarpininkavimas

272,5 282,5 357,7 445,4 2,8 6,5

Nekilnojamasis turtas, nuoma irkita verslo veikla

1193,7 1325,0 1404,4 1584,7 10,0 7,0

Valstybės valdymas ir gynimas,privalomasis soc. draudimas

617,2 707,5 750,2 816,6 5,1 1,2

Švietimas 806,0 916,2 1000,9 1050,2 6,6 5,0Sveikata ir socialinis aprūpinimas

385,4 389,1 419,0 472,3 3,0 8,0

Kita veikla 407,3 421 429,2 512,2 3,2 13,9* BVP gaunamas susumavus bendrąją pridėtinę vertę bei gaminių mokesčius ir atėmus proporcingai apskaičiuotas finansinio tarpininkavimo paslaugas bei subsidijas.

Vertinant tarptautinių tendencijų įtaką Lietuvos ekonomikai, tik iš dalies pasitvirtino nuogąstavimai dėl Kinijos ekspansijos. Nors tekstilės ir aprangos sektorius ir pajuto rimtą spaudimą, tačiau šis poveikis nebuvo toks ryškus, kaip tikėtasi. Kaip leidžia teigti ES statistiniai duomenys, kai kuriais atvejais kvotų panaikinimas vertintinas netgi pozityviai. Pavyzdžiui, Vokietijos, Italijos ir, dalinai – Prancūzijos eksportas išaugo. Nors Lietuvos tekstilės gaminių eksportas per 2005 metų devynis mėnesius sumažėjo 0,4 proc., o aprangos – 7,7 proc., šie


skaičiai dar nėra tokie pesimistiniai. Tačiau žvelgiant giliau, situacija vis dėl to yra gana rimta ir vidutinės, o ypač - ilgalaikės perspektyvos prasme, nekelianti optimizmo. Galima manyti, kad 2005 m. Kinijos gaminių ribota įtaka Europos įmonėms buvo dėl to, kad šie gaminiai, pirmiausia, išstūmė kitų Azijos gamintojų prekes.

Neformalus, tačiau labai logiškas ir svarus ekonomikos „sveikatos“ rodiklis yra užsienio prekybos ir mokėjimų balanso kriterijus. Užsienio prekybos struktūra taip pat yra svarbus rodiklis. Prof. A. Lukoševičius „Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje“ pusiau juokais, pusiau rimtai suformulavo tokį rodiklį: „kiek kainuoja viena tona eksporto“. Tikriausiai galima sutikti, kad yra skirtumas ar eksportuojama „tona rąstų, ar tona žiniomis grįstų produktų“.

Pristatant užsienio prekybos ir mokėjimų balanso būklę Lietuvoje, šioje studijoje naudosimės paskutine NORD/LB Lietuva banko ekspertų parengta Lietuvos ekonomikos apžvalga Nr. 4 ir joje pateiktais duomenimis.

Kaip teigia šio banko ekspertai, Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto santykis su BVP 2004 m. siekė 52 proc. ir buvo kiek mažesnis nei naujųjų ES narių vidurkis, tačiau žymiai atsiliko nuo daugumos nedidelių Europos Sąjungos valstybių. Liuksemburgo, Belgijos ir Airijos atitinkami rodikliai viršijo 80 proc.; Estijos, Maltos, Slovakijos ir Čekijos – 70 proc.; Olandijos – 65 proc. Šie skaičiai rodo, kad ekonomikos augimas kol kas užtikrinamas augančios vidaus paklausos dėka, tačiau eksporto augimas yra ilgalaikės sparčios Lietuvos ūkio plėtros būtina sąlyga ir rezervas.

Pastaraisiais metais Lietuvos prekių eksportas yra maždaug keturiskart didesnis nei paslaugų. 2005 m. prekių išvežta už 23,2 mlrd. Lt (fob kainomis) arba 26,3 proc. daugiau nei prieš metus, o importas (cif kainomis) išaugo kiek mažiau – 22,3 proc. iki 30,3 mlrd. Lt. Ypač sparčiai augo mineralinių trąšų, naftos bei plastikų eksportas. Pirmųjų dviejų produktų grupių eksporto didėjimą lėmė itin palankios kainos pasaulio rinkose, o plastikų – išaugę gamybos pajėgumai bei reinvesticijos į gamybą. Nuolat auga ir maisto produktų eksportas, ūgtelėjęs, kaip teigia NORD/LB banko ekspertai, net apie 40 proc. Tačiau nėra gerai, kad sumenko mašinų ir įrengimų eksporto dalis. Taip atsitiko dėl suprantamų priežasčių – elektronikos pramonės įmonių veikos problemų.

4.1 pav. Eksporto struktūra pagal prekių grupes (SEB Vilniaus bankas, 2005)


4.2 pav. Eksportas pagal prekių grupes (be mineralinių produktų mln. Lt)(NORD/LB Lietuva, 2005)

Eksporto pagal produktų grupes apimtys ir dinamika pateiktos 4.1 ir 4.2 pav. Iš jų akivaizdžiai matyti, kad produktyvios veiklos – eksportinės produkcijos struktūra anaiptol nekelia optimizmo. Akivaizdžiai vyrauja žemos pridedamosios vertės, materialinėms, energijos ir darbo sąnaudoms imlios veiklos. Atsižvelgiant į bendrąsias pasaulines pramonės ir verslo tendencijas galima teigti, kad, jei nepavyks situacijos pakeisti per ateinančius keletą metų, ekonomikos augimas gali susidurti su rimtomis problemomis.

4.1 pav. pateikta paslaugų eksporto struktūra (NORD/LB, 2005). Iš jo matyti, jog beveik pusė paslaugų eksporto teko transporto paslaugoms, kurių per 2005 m. pirmus tris ketvirčius suteikta 5,8 proc. daugiau nei prieš metus. Tačiau tuo pat metu šių paslaugų importas išaugo apie 30 proc., todėl jų balansas gerokai pablogėjo. Sparčiai augo kelionių eksportas, per metus ūgtelėjęs per trečdalį. Iš kitų paslaugų išsiskyrė prekybinio tarpininkavimo ir su prekyba susijusios paslaugos, kurių eksportas išaugo daugiau nei penkis kartus, o jų dalis paslaugų eksporte viršijo 6 proc.

Išsamesnė kai kurių ekonomikos sričių analizė bus pateikta kituose skyriuose, o šiame – atskirai aptarsime itin opią problemą – su darbo jėgos emigracija susijusius demografinius pokyčius Lietuvoje.

Nedarbo lygis šalyje pastariaisiais metais išlaiko nuolatinę mažėjimo tendenciją ir iš esmės atitinka ES vidurkį (žr. 4.4 lentelę). 2004 m. nedarbo lygis Lietuvoje sudarė 10,4 proc., o 2005 I pusmetį nukrito iki 8,5 proc. Šios tendencijos susijusios tiek su darbo jėgos emigracija, tiek su sparčiais kelių ūkio sektorių (statybos, transporto, apdirbamosios pramonės, paslaugų) augimo tempais, kuriuose įdarbinama net ir mažiau kvalifikuotus darbuotojus. Išlieka ryški struktūrinio nedarbo tendencija, nes net 59 proc. visų bedarbių sudaro ilgalaikiai bedarbiai, nors, antra vertus, nėra iki galo aišku, kiek ši problema yra nulemta neadekvačios bedarbių kvalifikacijos, kiek kitų veiksnių.


4.4 lentelėNedarbo lygis, proc. (gyventojų užimtumo tyrimų duomenys)

(NORD/LB, 2005)

MetaiŠalys

2000 2001 2002 2003 2004

Ispanija 11,4 10,8 11,5 11,5 11Graikija 11,3 10,8 10,3 9,7 10,5Prancūzija 9,1 8,4 8,9 9,5 9,7Vokietija 7,2 7,4 8,2 9 9,5Suomija 9,8 9,1 9,1 9 8,8Italija 10,1 9,1 8,6 8,4 8Belgija 6,9 6,7 7,3 8 7,8Portugalija 4,1 4 5 6,3 6,7Švedija 5,6 4,9 4,9 5,6 6,3Danija 4,4 4,3 4,6 5,6 5,4Jungtinė Karalystė 5,4 5 5,1 4,9 4,7Nyderlandai 2,8 2,2 2,8 3,7 4,6Airija 4,3 3,9 4,3 4,6 4,5Austrija 3,7 3,6 4,2 4,3 4,5Liuksemburgas 2,3 2,1 2,8 3,7 4,2ES-15 7,6 7,2 7,6 8 8,1Lenkija 16,4 18,5 19,8 19,2 18,8Slovakija 18,7 19,4 18,7 17,5 18Lietuva 16,4 16,4 13,5 12,7 10,8Latvija 13,7 12,9 12,6 10,4 9,8Estija 12,5 11,8 9,5 10,2 9,2Čekijos Respublika 8,7 8 7,3 7,8 8,3Malta 6,8 7,7 7,7 8 7,3Slovėnija 6,6 5,8 6,1 6,5 6Vengrija 6,3 5,6 5,6 5,8 5,9Kipras 5,2 4,4 3,9 4,5 5ES-25 8,6 8,4 8,7 9 9

Pažymėtina, kad dėl stiprių darbuotojų asocijuotų struktūrų nebuvimo darbo užmokesčio augimo tempai šalyje atsilieka nuo bendrųjų BVP augimo tempų. Ši tendencija yra pastebima per visą 2000-2004 metų laikotarpį (2004 m. atlyginimai vidutiniškai augo 7,9 proc., 2003 m. – 5,8 proc., 2002 m. – 3,2 proc., 2001 m. – 1,2 proc., o 2000 m. net sumažėjo 1,7 proc.). Nepaisant pastaraisiais metais sparčiai augusių naftos kainų, suintensyvėjusi gamintojų konkurencija bei sąlyginai lėtai augantis darbo užmokestis lėmė tai, kad kainų augimo/infliacijos lygis šalyje buvo gerokai mažesnis nei bendrieji ekonomikos augimo tempai ir 2004 m. tesiekė 1 proc. (perskaičiavus siekė 2,9 proc.), žr. 4.5 lentelę. Vis dėlto atsižvelgiant į žemus ES-15 ekonomikos augimo bei infliacijos lygius, egzistuoja grėsmė, kad kylančių dujų kainų paskatintas infliacijos išaugimas Lietuvoje gali tapti vienintele ekonomine kliūtimi šaliai numatytu metu (2007 m. sausio 1 d.) prisijungti prie eurozonos valstybių.

4.5 lentelėVKI prekių ir paslaugų kainų vidutiniai metiniai pokyčiai, proc.


(NORD/LB, 2005)

MetaiŠalys

2000 2001 2002 2003 2004

Liuksemburgas 3,8 2,4 2,1 2,5 3,2Ispanija 3,5 2,8 3,6 3,1 3,1Graikija 2,9 3,7 3,9 3,4 3Portugalija 2,8 4,4 3,7 3,3 2,5Airija 5,3 4 4,7 4 2,3Italija 2,6 2,3 2,6 2,8 2,3Prancūzija 1,8 1,8 1,9 2,2 2,3Austrija 2 2,3 1,7 1,3 2Belgija 2,7 2,4 1,6 1,5 1,9Vokietija 1,4 1,9 1,3 1 1,8Nyderlandai 2,3 5,1 3,9 2,2 1,4Jungtinė Karalystė 0,8 1,2 1,3 1,4 1,3Švedija 1,3 2,7 2 2,3 1Danija 2,7 2,3 2,4 2 0,9Suomija 3 2,7 2 1,3 0,1ES-15 1,9 2,2 2,1 2 2Slovakija 12,2 7,2 3,5 8,5 7,4Vengrija 10 9,1 5,2 4,7 6,8Latvija 2,6 2,5 2 2,9 6,2Lenkija 10,1 5,3 1,9 0,7 3,6Slovėnija 8,9 8,6 7,5 5,7 3,6Estija 3,9 5,6 3,6 1,4 3Malta 3 2,5 2,6 1,9 2,7Čekijos Respublika 3,9 4,5 1,4 -0,1 2,6Kipras 4,9 2 2,8 4 1,9Lietuva 0,9 1,3 0,4 -1,1 1,1ES-25 2,4 2,5 2,1 1,9 2,1

Demografinės situacijos analizė daugiausia remiasi Socialinių tyrimų instituto 2004 m. pateikta Lietuvos stojimo į ES ekonominės, sociologinės ir demografinės padėties studija, atnaujinant joje pateiktus duomenis pagal 2005 m. Lietuvos statistikos metraštyje pateiktą informaciją bei akcentuojant naujų tendencijų šioje srityje skirtumus bei panašumus lyginant su situacija, kurią nusakė Socialinis tyrimų institutas. Migracijos problematiką geriausiai atskleidžia 2005 metų Pilietinės visuomenės instituto leidinys „Lietuvių emigracija: problemos ir galimi sprendimo būdai“, kuriame pateikiama naujausia susisteminta Lietuvos išeivijos instituto bei LR Seimo Informacijos analizės skyriaus informacija. Dėl šios priežasties šis leidinys yra vienas iš labiausiai cituojamų šiame skyriuje, analizuojant darbo migracijos tendencijas.

Demografinė situacija ir jos tendencijos

Prasidėjus socialinėms-ekonominėms transformacijoms Lietuvoje visi demografiniai procesai kito iš esmės (žr. 4.3 pav.). Remiantis Socialinių tyrimų instituto (2004) Lietuvos demografinės padėties analize, galima išskirti pagrindinius ekonominei šalies situacijai įtakos turinčius demografinius pokyčius Lietuvoje:

Gimstamumas mažėjo labai sparčiai ir ženkliai bei pasiekė lygį, esantį gerokai žemiau ribos, galinčios užtikrinti kartų kaitą. Šią situaciją geriausiai iliustruoja kiekybinių pagrindinių rodiklių – gyventojų reprodukcijos neto (RNR) ir suminio gimstamumo (SGR) – dinamika. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos gyventojų RNR, priartėjęs prie vieneto ir apie 15–20 metų svyravęs ties lemtinga vieneto riba, žyminčia demografinės pusiausvyros ir kartų kaitos užtikrinimą, praėjusio dešimtmečio pradžioje nukrito žemiau vieneto (2002 m. šis rodiklis tesudarė 0,586) ir tapo vienu mažiausių tarp ES valstybių. Tik Italijoje ir


Čekijoje jis yra kiek mažesnis. Prasidėjusi depopuliacija vyko sparčiais tempais ir šiame šimtmetyje SGR sumažėjo iki 1,26. Tai reiškia, kad tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta.

Mirtingumas, kuris nusako šalies socioekonominę būklę, svyruoja: pasiekia santykinai aukštą lygį (praeito dešimtmečio viduryje) ir vėl mažėja, tačiau išlieka beveik tame pačiame lygyje, o vyrų – net aukštesniame, koks Lietuvoje buvo prieš keturis dešimtmečius. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje mirtingumo lygis yra vienas didžiausių naujųjų ES narių tarpe. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2004 m. buvo 66,36 metų (apie 10 metų trumpesnė nei ES vidurkis), o moterų – 77,75 metų (apie 5 metus trumpesnė). Vyrų ir moterų mirtingumo lygio skirtumai yra vieni didžiausių pasaulyje. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė pastaraisiais metais buvo net 11–12 metų trumpesnė nei moterų. Labai dideli ir miesto bei kaimo gyventojų mirtingumo skirtumai, kurie atspindi itin nepalankius kaimo gyventojų sveikatos ir socialinės raidos rodiklius. Naujausi duomenys rodo, kad Lietuvos kaimo vyrai gyvena net apie 4 metus trumpiau nei miesto vyrai, o kaimo moterys – 2 metais trumpiau nei miesto moterys.

Pasikeitė ne tik migracijos kryptys, srautai, mastai, bet ir tipai. Nuolatinį gyventojų prieaugį dėl migracijos iš buvusios SSRS (vidutiniškai 6-8 tūkst. per metus) pakeitė masinė migracija į Vakarus. Nacionalinėje demografinės (gyventojų) politikos strategijoje (2004 m.) nurodoma, kad po to, kai buvo panaikinti administraciniai emigracijos iš Lietuvos apribojimai, 2003 m. iš Lietuvos emigravo 11032 gyventojų, o 2004 m. duomenimis emigracija padidėjo iki 15165, tačiau tai tik deklaruojamų išvykimų statistika, iš tiesų emigracijos mastai kur kas didesni.

4.3 pav. Demografinių rodiklių dinamika Lietuvoje 1980-2003 m. (Socialinių tyrimų institutas, 2004)


Šių pokyčių tiesioginė demografinė pasekmė – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, gili ir toliau tebegilėjanti depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas.

Gyventojų skaičius mažėja nuo 1992 m. Tai Lietuvoje taikiu metu vyksta pirmą kartą. Nuo 2004 metų gyventojų skaičius sumažėjo apie 260 tūkst. žmonių. 2004 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3445,7 tūkst. žmonių, o jau 2005 m. Lietuvos statistikos metraštyje užfiksuota tik 3425,324 tūkst. gyventojų. Tai reiškia, kad per tokį trumpą laiką Lietuvos populiacija sumažėjo daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Ir tai rodo vieną esmingiausių pastarųjų metų demografinių procesų pokyčių pasekmę – demografinės pusiausvyros praradimą.

Analizuojant gyventojų skaičiaus kitimą pagal pasiskirstymą mieste ir kaime, lyginant su 2004 m., 2005 m. pastebimas gyventojų skaičiaus sumažėjimas tiek kaimo (pokytis - 4,6 tūkst. gyv.), tiek miesto vietovėse (pokytis - 16 tūkst. gyv.) (Lietuvos statistikos departamentas, 2005).

Šiuo metu gyventojų sudėtimi pagal amžių Lietuva yra tipiška Vidurio ir Rytų Europos valstybė – Lietuvos gyventojų senatvės rodiklis nedaug didesnis už naujai įstojusių į ES šalių gyventojų senatvės lygio vidurkį (2004 m. 65 ir daugiau metų amžiaus gyventojai Lietuvoje sudarė 15 proc., devyniose įstojusiose šalyse lygio vidurkis – 14 proc.). Nors Lietuva gyventojų amžiumi tik nedaug atsilieka nuo ES šalių „senbuvių“ gyventojų, senatvės vidurkio (2003 m. 65 m. ir vyresnių dalis ES šalyse sudarė 16,3 proc.), iš šių šalių tik Airijos, Danijos, Nyderlandų gyventojai yra jaunesni nei Lietuvos.

Lietuvoje yra labai jaunų (gyventojų amžiumi) miestų – Visaginas, Šalčininkai ir Elektrėnai, kuriuose tik kas dešimtas gyventojas yra peržengęs 60 metų ribą (2003 m. pradžioje atitinkamai 9, 11 ir 12 proc.). Tuo tarpu Troškūnuose, Dusetose ir Kavarske pagyvenusių žmonių (60 m.ir vyresnių) dalis yra pasiekusi tokį lygį (2003 m. pradžioje atitinkamai 43, 36 ir 35 proc.), kokį Europos šalims (ir tai ne visoms) prognozuojama pasiekti tik tolimoje perspektyvoje – apie 2050 metus. Lietuvos gyventojų senėjimas yra netolygus ir etninių teritorijų požiūrių – Dzūkijos ir ypač Aukštaitijos rajonai išsiskiria aukščiausiu gyventojų senatvės lygiu, o Suvalkijos ir ypač Žemaitijos rajonuose santykinai dar tebėra nemažai jaunimo.

Lyginant demografinius pokyčius Baltijos šalyse, 2004 m. duomenimis Lietuvos ir Latvijos demografinės charakteristikos buvo labai panašios: Lietuvos ir Latvijos gyventojų skaičius per metus sumažėjo 0,6 proc., 1000-iui gyventojų teko 8,9 gimusiojo. Lietuva šiame kontekste išsiskyrė tik mažesniu mirtingumo lygiu – Lietuvoje 1000-iui gyventojų teko 12 mirusiųjų, Latvijoje – 13,8, Estijoje – 13,2mirusiųjų. Estijos situacija palankesnė už Lietuvos, kalbant tiek apie gyventojų skaičiaus sumažėjimą (0,3 proc.), tiek apie gimstamumo rodiklius (1000-iui gyventojų 10,4 gimusiųjų). Dėl didesnio mirtingumo Estijoje ir Latvijoje beveik vieneriais metais mažesnė vyrų ir moterų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė.

Lietuvoje vykstantys demografiniai pokyčiai diagnozuoja visuomenės vidinių struktūrų, organizacijos, ūkio nestabilumą, verčia peržiūrėti ir naujiems poreikiams pritaikyti turimus visuomenės išteklius ekonomikos srityje, ypatingai – galimybes dalyvauti darbo rinkoje, pajamų lygį.

Dirbančiųjų skaičius skirtinguose ūkio sektoriuose. Pereinamojo laikotarpio pradžioje įvyko dideli užimtumo pagal sektorius pokyčiai. 1990 m. iki prasidedant ekonominėms reformoms didžioji gyventojų dalis dirbo pramonėje (30 proc.), žemės ūkyje (18 proc.) ir statybose (12 proc.). Pirmaisiais ūkio restruktūrizacijos metais darbuotojų skaičius labiausiai sumažėjo pramonėje ir statyboje. Didžiausias darbo vietų prieaugis buvo pastebimas paslaugų sektoriuje. 2004 m. duomenimis, žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei teko tik 15,8 proc.


dirbančiųjų (2005 m. pirmojo pusmečio pokytis šioje srityje net – 11,3 proc.), apdirbamajai pramonei ir statybai – 25,9 proc., o įvairaus pobūdžio paslaugoms – 47,1 proc.

Analizuojant 2005 metų I pusmetyje vykusius darbuotojų skaičiaus kitimus skirtinguose sektoriuose, galima pastebėti žymų teigiamą darbuotojų skaičiaus pokytį tik nekilnojamojo turto, nuomos ir kitoje verslo veikloje (28,4 proc.). Nepaisant skirtingų užimtųjų skaičiaus pokyčių, atlyginimai gana sparčiai augo visose ūkio veiklose srityse (žr. 4.4 pav.).

4.4 pav. Užimtųjų skaičiaus ir vidutinio darbo užmokesčio pokyčiai 2005 m. I pusmetį, proc. (NORD/LB, 2006)

Remiantis SEB Vilniaus banko (2005) Lietuvos ūkio sektorių apžvalga, darbuotojų našumas pagal atskirus sektorius, lyginant su santykiniu šalies rodikliu 2004 m., daugeliu atvejų viršija 100 proc. Mažiausias darbuotojų našumas žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriuje (12,7 proc.), didžiausias – nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos srityje. Pats didžiausias darbuotojų našumas užfiksuotas apdirbamosios pramonės sektoriaus rafinuotų naftos produktų gamybos srityje – net 218,6 proc. Analizuojant 2002-2004 m. darbuotojų našumo tendencijas skirtinguose sektoriuose, pastebima, kad didžiausias pokytis įvyko elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo srityje (pokytis nuo 33,6 iki 50,7). Apdirbamosios pramonės srityje darbo našumo pokytis nuo 2002 metų pakito 4,7 vienetu (nuo 27,8 iki 32,5).

Gyventojų demografinė sudėtis pagal apskritis/rajonus ir tendencijos. Didesnis regionų išsivystymo netolygumas yra skiriamasis naujai įstojusių į ES šalių bruožas. Lietuva pagal regioninės diferenciacijos indekso dydį yra trečia iš naujai įstojusių šalių po Slovakijos ir Latvijos. NORD/LB ekspertų teigimu, 2004 m. atotrūkio tarp atskirų Lietuvos regionų didėjimo tempai kiek sumažėjo. 2003 m. santykis, lyginant su 2002 m., tarp trijų geriausiai išsivysčiusių ir trijų mažiausiai išsivysčiusių Lietuvos regionų padidėjo 5,8 proc., o 2004 m. ir, lyginant su 2003 m., nuo 177,3 proc. padidėjo tik 2,5 proc. ir pasiekė 179,8 proc.

Pagal BVP vienam gyventojui išlieka tie patys lyderiai (žr. 4.6 lentelę) – Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno apskritys. Šių regionų išsivystymo lygį iš dalies atspindi apskričių ūkio struktūra: pirmaujančiuose regionuose pagal BVP geriausiai išplėtotas paslaugų sektorius (visais atvejais viršija 60 proc. ribą), atsiliekančiuose regionuose – Marijampolėje ir Tauragėje dar pakankamai didelę ūkio dalį sudaro žemės ūkis (atitinkamai 18,2 ir 17,3 proc.). Tačiau analizuojant nominalaus BVP metinius augimo tempus, 2004 m. lyginant su 2003 m., galima pastebėti, kad stipriausias augimas pastebimas Telšių, Tauragės ir Panevėžio apskrityse. Nuosmukis šioje srityje ypatingai ryškus Marijampolės (augimo tempai sumažėjo nuo 12,9 iki 4,4 proc.), Utenos (augimo tempai sumažėjo nuo 11,9 iki 6,9 proc.) apskrityse. Nedžiugina ir Kauno bei Vilniaus metinių augimų tempo sulėtėjimas (atitinkamai nuo 11,4 iki 9,7 ir nuo 7,6 iki 6,6 proc.).


Lietuviškos kilmės prekių eksporto struktūroje 2003 m. pagal rodiklius tarpusavyje konkuravo Kauno ir Telšių apskritys, o 2005 m. išryškėjo absoliutus lyderis – Telšių apskritis. Jos eksporto struktūroje lietuviškos kilmės prekių dalis sudaro net 30,8 proc. Silpniausią poziciją šioje srityje 2004 m. užėmė Tauragės apskritis.

Pagal TUI vienam gyventojui, 2004 m. apskričių situacija labai skiriasi. Absoliutus lyderis – Vilniaus apkritis, kuris Lietuvos vidurkį (4727 Lt gyventojui) viršija daugiau nei du kartus. Aukštesnį TUI už šalies vidurkį yra pasiekusi Telšių apskritis, o visos kitos apskritys tenkinasi mažesniais sukauptų TUI vienam gyventojui kiekiais. Šioje srityje vėlgi labiausiai atsilieka Tauragės apskritis.

Paslaugų įmonių pajamos, tenkančios vienam gyventojui, didžiausios apskrityje, kurioje labiausiai išplėtotas paslaugų sektorius, t.y. Vilniaus apskrityje – net 5317 Lt. Kituose regionuose šis rodiklis mažesnis daugiau nei du kartus. Tačiau paslaugų įmonių apyvartos pokytis per 2003-2004 m. apskrityse teigiamas, išskyrus Telšių apskritį, kurioje šis rodiklis sumažėjo 2,2 proc.

Kiek mažesnė diferenciacija tarp apskričių pagal namų ūkio pajamas (NŪ): 2004 m. maksimumas - Vilniaus apskrityje – 575 Lt, o minimumas - Tauragės apskrityje – 426 Lt. Įdomu, jog daugelyje apskričių disponuojamos NŪ pajamos vienam nariui per mėnesį yra net truputį mažesnės nei vidutinės vartojimo išlaidos, skirtos 1 NŪ nariui (Kauno, Alytaus, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apskritys). Tai reiškia, kad tik 6 likusiuose regionuose yra galimos taupymo intencijos.


Apskritis

Gyventojų

skaičius, 2005 m.

Iš jų

Gyventojų

skaičius 1 km2

2005 m.

15-64 metų gyv.

užimtumo lygis 2004 m.

BVP 1 gyv., tūkst.

Lt 2004 m.

Lietuviškos kilmės

prekių eksportas 2004m.

Sukauptos TUI 1

gyv. 2004 m.,

Lt

Paslaugų įmonių pajamos

, tenkanči

os 1 gyv.

2004 m. Lt

Vidutinės disponuojam

os NŪ pajamos 1

NŪ nariui per mėn., 2004

m., Lt

Vidutinės vartojimo išlaidos 1 NŪ nariui per mėn., 2004 Lt

mieste

kaime

Alytaus 182.851 107.397

75.454 33,7 55,0 12,9 3,4 933 1118 432 474

Kauno 685.723 493.479

192.244

84,8 62,9 17,5 17,6 2751 2206 501 557

Klaipėdos 382.179 278.580

103.599

73,4 60,4 18,7 13,3 4561 1674 493 522

Marijampolės

185.419 91.441 93.978 41,5 62,4 11,8 2,5 604 669 484 480

Panevėžio 292.376 171.946

120.430

37,1 59,4 15,4 7,1 2491 953 469 492

Šiaulių 360.755 220.290

140.465

42,2 58,2 13,7 6,3 537 1070 443 501

Tauragės 131.481 53.656 77.825 29,8 62,3 10,0 1,1 163 557 426 414Telšių 177.008 103.92

973.079 40,7 60,6 16,2 30,8 6619 799 457 452

Utenos 178.977 97.793 81.184 29,4 57,8 15,1 2,5 1220 780 431 411Vilniaus 848.555 662.88

7185.668

87,2 63,2 26,2 15,4 11721 5317 575 549

4.6 lentelėGyventojų ir ekonominė situacija pagal apskritis

(Sudaryta pagal Lietuvos statistikos metraštį (2005) ir NORD/LB Lietuvos ekonomikos apžvalgą (2006))


Remiantis 2004 m. užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbo lygis sumažėjo visose apskrityse. 2004 m. jis išliko didžiausias Alytaus apskrityje (16 proc.), Klaipėdos (12,7 proc.), Panevėžio ir Šiaulių (12,6 proc.). Tačiau kai kur bedarbių skaičius mažėja ne dėl naujai sukurtų darbo vietų, o dėl padidėjusių migracijos tempų. Nors bendri nedarbo rodikliai mažėja, šalyje išlieka gana dideli teritoriniai nedarbo skirtumai. Vidutinis bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus santykis 2005 m. pradžioje vidutiniškai sudarė 6 proc. Didžiausias nedarbas yra šalies pasienio rajonuose, kuriems mažiausiai tenka investicijų, neišplėtota pramonė. Keletą metų didžiausias nedarbas registruojamas Akmenės, Mažeikių, Šalčininkų rajonų savivaldybėse: 2005 m. bedarbiais įregistruota iki 15 proc. darbingo amžiaus žmonių. Mažiausiai bedarbių tarp darbingo amžiaus žmonių yra Elektrėnų, Trakų, Kretingos rajono, Vilniaus miesto savivaldybėse – apie 2-3 proc.

Mažėjant darbo jėgos pasiūlai ir didėjant kvalifikuotos darbo jėgos paklausai, bedarbių kiekybės problemą pakeitė jų kokybės problema.

Darbo jėgos migracija. Migracijos procesą sudaro dvi pagrindinės kryptys: vidinė migracija, apimanti gyventojų persikėlimą valstybės viduje, ir išorinė arba tarptautinė migracija, apimanti gyventojų persikėlimą į/iš užsienio valstybes. Žvelgiant pasauliniu mastu, daugelyje valstybių daug opesnės yra tarptautinės migracijos tendencijos. Per pastaruosius dvejus metus iš Didžiosios Britanijos išvažiavo apie pusantro milijono britų, daugiausiai į JAV ir Kanadą. Daugelis išvykusių – aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai. Jie sudaro apie 17 proc. visų šalies gyventojų, t.y. emigruoja kas šeštas britas. Į kitas šalis emigruoja iš Italijos (kas dešimtas italas), Vokietijos (kas dvidešimtas vokietis). Tačiau, Pasaulio banko teigimu, didelėms ir turtingoms šalims emigracija nesukelia nei socialinių, nei ekonominių problemų. Emigracija gali turėti neigiamų padarinių tik vidutinio dydžio ir mažoms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai.

Vidinės migracijos tendencijos Lietuvoje nėra labai ryškios. 2003 m. Demografinio metraščio duomenimis, per 1990-2004 metus kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 31,3 tūkst. Šį mažėjimą labiausiai lėmė nedarbas ir kaimo gyventojų migracija į miestus. Tačiau vidinė migracija šaliai nėra tokia ekonomiškai svarbi kaip tarptautinė migracija, kuri pastaruoju metu kelia vis daugiau rūpesčių.

Tikslių ir nekontroversiškų duomenų apie emigracijos mastus nėra. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 iki 2005 m. iš Lietuvos išvyko apie 334.000 gyventojų, arba vidutiniškai po 21 tūkst. per metus. Skaičiuojant atvykimo-išvykimo saldo, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko 236.500 žmonių daugiau negu atvyko.

Prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo jėgos imigracijos kvotos pakreipė lietuvių emigracijos srautus šiomis linkmėmis: daugiausiai lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją. Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai (JAV, Vokietija), susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis ir pan., užleido kelią kitoms kryptims (žr. 4.7 lentelę).

Tačiau Statistikos departamento turimi duomenys susiję su keleriopomis problemomis. Pirmiausia, Statistikos departamente emigravusiais laikomi tik tie žmonės, kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės, pragyvenę užsienyje kad ir daugelį metų, tačiau oficialiai apie tai nepranešę ir vieną ar du sykius per metus į ją sugrįžtantys, emigrantais nelaikomi ir statistikoje neatsispindi, nors jų situacija realiai – socialiai, kultūriškai ir ekonomiškai – atitinka „emigranto“ statusą. Antra, dalis atvykusiųjų į šalį yra imigrantai, o ne grįžtantieji emigrantai. Taigi emigrantų skaičius didesnis negu atvykimo-išvykimo saldo. Išvykstantieji dažnai slepia savo išvykimą ir buvimą užsienio šalyse. Šis reiškinys galėjo


iškraipyti net periodinio gyventojų surašymo, kuris turėtų pakoreguoti neišsamius ir netikslius turimus statistinius duomenis, rezultatus (Pilietinės visuomenės institutas, 2005).

Manoma, kad vien Jungtinėje Karalystėje šiuo metu gyvena apie 140-150 tūkst. lietuvių. Šios šalies Vidaus reikalų ministerijos (Home Office) duomenimis, po naujųjų narių priėmimo į Europos Sąjungą, 2004 m. gegužės-gruodžio mėnesiais darbo leidimo Didžiojoje Britanijoje pasiprašė 20095 lietuviai. Kiti pateikti lietuvių emigracijos mastų vertinimai tokie: yra emigravę 200–250 tūkstančiai žmonių, iš kurių apytiksliai 50 tūkst. JAV, po 30 tūkst. Airijoje ir Ispanijoje, 10 tūkst. Vokietijoje, 5 tūkst. Norvegijoje, po 1 tūkst. Kanadoje, Australijoje, Švedijoje, Danijoje, po kelis šimtus – kitose Vakarų Europos šalyse. Antra vertus, vien Ispanijos Andalūzijos provincijoje deklaravusių savo gyvenamąją vietą lietuvių yra apie 35000.

4.7 lentelėLietuvos Respublikos piliečių, kurie išvyko gyventi į užsienio valstybes, skaičius

pagal valstybes

Valstybė, į kurią išvykoLietuvos Respublikos piliečių

skaičius2003 2004

Europos valstybės 7 103 9 970- Airija 367 1 036

- Baltarusija 456 421

- Danija 159 159

- Didžioji Britanija 1 388 3 472

- Ispanija 580 726

- Italija 224 252

- Latvija 127 105

- Nyderlandai 139 114

- Norvegija 233 215

- Prancūzija 154 164

- Rusija 787 652

- Švedija 218 287

- Ukraina 140 110

- Vokietija 1 602 1 613

Šiaurės Amerikos valstybės 3 424 3 012

- JAV 3 274 2 879- Kanada 150 133

Centrinės ir Pietų Amerikos valstybės

7 18

Azijos valstybės 152 179

- Izraelis 102 109Afrikos valstybės 5 22Australijos ir Okeanijos valstybės

34 48

Iš viso: 10 725 13 249

Statistikos departamento paskelbtos Lietuvos gyventojų skaičiaus kaitos prognozės teigia, kad iki 2010 m. iš Lietuvos kasmet emigruos apie 15000 žmonių. Po įstojimo į Europos Sąjungą emigracijos iš Lietuvos mastai po pirminio „šuolio“ ilgainiui turėtų mažėti ir normalizuotis dėl didelių emigracijos kaštų, susijusių su griežtai reguliuojama darbo rinka ir darbo santykiais, taip pat dėl to, kad šalys konverguoja ir pajamų bei užimtumo skirtumai nustoja būti svarbiu emigracijos motyvu (Gliosaitė, 2004). Antra vertus, tokios prognozės galbūt nepakankamai diferencijuotos ir tinka daugiausia mažai kvalifikuotos darbo jėgos judėjimui. Specialistų


migracija ir protų nutekėjimas įsibėgėja lėčiau ir pasireikš vėliau negu pirmoji suintensyvėjusios emigracijos banga, kilusi išsyk po įstojimo į Europos Sąjungą.Neretai emigravimą nulemia globalūs, makroekonominiai veiksniai, asimetrinis išsivysčiusių ir neišsivysčiusių šalių ekonominis santykis. Kaip atskirus grėsmingus, nuo Lietuvos nepriklausančius veiksnius, Pilietinės visuomenės institutas (2005) įvardija ekonomiškai stipresnių šalių taikomą selektyvios imigracijos politiką: pavyzdžiui, Vokietija siūlo aukšto lygio specialistų trumpalaikį įsivežimą (į Lietuvą jie grįžta nualinti), bei JAV „žaliosios kortelės“ loterija, kurios dėka prisitraukiami tie žmonės, kurių Jungtinėms Valstijoms reikia – Lietuvai tai reiškia viduriniojo sluoksnio, aukštąjį mokslą gavusiųjų praradimą.

Svarstant emigraciją kaip ekonominį reiškinį, ją galima suvokti kaip atsaką į ekonomines geresnio gyvenimo galimybes, kurio dinamiką veikia „stūmimo-traukimo“ modelis (Gliosaitė, 2004). Tarp tipinių Lietuvos emigrantų motyvų ir bruožų paminėtini tokie stūmimo motyvai, kaip sunkumai susirasti darbą, žemas užmokesčio lygis, blogos gyvenimo sąlygos, siekis gyventi kartu su (jau išvykusia) šeima. Traukos veiksniai – kultūrinis suderinamumas, administracinių kaštų mažėjimas dėl mažesnių mokesčių svetur. Tačiau lietuviams svarbesni stūmimo, o ne traukos veiksniai.

Emigracijos srautus po 2004 m. gegužės 1 d. nemaža dalimi nulėmė tokie traukos veiksniai, kaip įdarbinimo politika: pagrindiniai migrantų srautai pakrypo į liberalesnę įdarbinimo politiką priėmusias Angliją ir Airiją, o ne tradiciškai artimesnę Vokietiją.

Nacionalinėje demografinės (gyventojų) politikos strategijoje (2004), teigiama, kad tarp emigruojančiųjų daugiausia jaunimo. Emigrantai skirstomi į dvi grupes – jaunus asmenis, kurie nepakankamai vertinami kaip jauni specialistai, yra baigę aukštuosius mokslus užsienyje arba kuriems sunkiau sekasi susirasti jų poreikius atitinkantį darbą Lietuvoje, ir vidutinio amžiaus asmenys, kurie išvyksta praradę darbą. Išanalizavus emigravusiųjų skaičių pagal amžiaus grupes, galima teigti, kad 2004 m. didžiausią emigravusiųjų dalį sudarė jaunimas, t.y. 24-29 amžiaus grupės žmonės (21 proc. visų emigravusių), 20-24 m. amžiaus grupė – atitinkamai 16 proc. Pasaulio banko teigimu, iš Lietuvos išvyksta vien jauni ir perspektyvūs žmonės. Pavyzdžiui, 2003-aisiais Lietuvą paliko daugiausia 24-35 metų amžiaus asmenys, iš kurių net 16 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, 30 proc. vidurinį. Panaši situacija kartojosi ir 2004-aisiais. Tai reiškia, kad pagal socialinę demografinę struktūrą ekonominiais sumetimais labiau linkę išvykti jaunesni asmenys, turintys aukštesnį išsilavinimą, bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, bet ne vadovai.

Migracijos poveikis ūkiui. Ekonominiu požiūriu dera išskirti ilgalaikę ir trumpalaikę migraciją. Ilgalaikės ir trumpalaikės migracijos poveikis ūkiui yra skirtingas (žr. 4.8 lentelę). Ilgalaikė migracija kilmės valstybei yra žalingesnė - tarp privalumų galima paminėti nebent su grįžtančiais emigrantais įgyjamą patirtį ir kompetenciją (tačiau tik tuo atveju, jeigu emigrantai grįžta dar darbingo amžiaus). Geresnė išeitis kilmės valstybei yra trumpalaikė migracija (iš esmės atitinkanti tik ekonominę funkciją, o socialiniai saitai nenutraukiami), kuri 2004 m. Darbo biržos duomenimis vyrauja Lietuvoje. Jos teikiami privalumai padeda paaiškinti paradoksą, kad vidutinė lietuvių perkamoji galia neproporcingai aukšta uždarbių atžvilgiu (Lietuvoje išleidžiama daugiau lėšų negu uždirbama). Nedarbo lygio mažėjimas Lietuvai svarbus tik iš dalies, nes specialistų darbo vietų pasiūla didesnė negu paklausa.

Vertinant emigracijos poveikį Lietuvai, kaip teigiamus emigracijos aspektus galima išreikšti viltį, kad nemaža dalis migrantų sugrįš. Taip pat teigiama, jog didelė dalis lėšų yra suvartojamos ir investuojamos Lietuvoje, mažėja bedarbių skaičius, kartu ir socialinės paramos poreikis. Tai neigiamai atsiliepia demografinės situacijos pokyčiams (darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, produktyvumo mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų


pasitraukimo), investicijų į žmogų praradimui, iššaukia staigų atlyginimų šuolį kai kuriuose sektoriuose. Negana to, vis didėja kvalifikuotų specialistų poreikis. Jeigu jų išvykimo nepavyks pristabdyti tikslinėmis socialinio bei ekonominio pobūdžio priemonėmis, o jų skaičiaus mažėjimas nebus kompensuotas strategiškai orientuoto švietimo svertais, tokių specialistų reikės įsivežti iš svetur. Tai, savo ruožtu, sukels naujų socialinio, kultūrinio ir politinio pobūdžio problemų (Pilietinės visuomenės institutas, 2005).

4.8 lentelėEmigracijos poveikis

(Pilietinės visuomenės institutas, 2005)

Poveikis „kilmės“ valstybei“ Poveikis „tikslo valstybei“

Ilg

ala

ikė

mig

racija trūkumai

Prarandamos lėšos, kurios buvo investuotos į žmogaus išsilavinimą. Prarandamas specialistas. Demografinės situacijos blogėjimas.

Asimiliaciniai iššūkiai ir su tuo susiję kaštai

privalumaiMigrantų sugrįžimas su nauja patirtimi

Imigrantai linkę investuoti į savo gebėjimus ir prisitaikymą prie naujų sąlygų. BVP didinimas, mokami mokesčiai

Tru

mp

ala

ikė

mig

racija

trūkumai

Socialinio draudimo einamojo finansavimo mažėjimas. Staigus atlyginimų kilimas sektoriuose, iš kurių nuteka reikalinga darbo jėga.

Išvežamos lėšos imigrantų vartojimas mažas, nes jie tikisi sukaupti lėšų ir grįžti į kilmės valstybę.

PrivalumaiNedarbo lygio sumažėjimas. Migrantų sugrįžimas su nauja patirtimi.

Sukuriamas BVP, mokami mokesčiai, užpildomos darbo vietos, kurios vietinių gyventojų tarpe nepageidaujamos.

Iš kitų emigracijos padarinių dera paminėti tai, kad nusikaltėlių migracija (nusikaltimų eksportas ir internacionalizacija) taip pat turi kraštui neigiamų pasekmių. Viena vertus, lietuviai tampa statistiškai mažiau pageidautini, krenta jų „patikimumo indeksai“ ir plinta neigiamas įvaizdis. Antra vertus, užsienyje egzistuojančias lietuvių bendruomenes galima panaudoti Lietuvai palankiais lobistiniais tikslais, remtis tenykščių lietuvių balsais formuojant viešąją opiniją ir įtakojant užsienio valstybių politikų sprendimus (Pilietinės visuomenės institutas, 2005).

Didžiausią neigiamą įtaką Lietuvos bendrajai šalies pažangai turi vykstantis protų nutekėjimas, kuris apibrėžiamas kaip išsilavinusių ar profesionalių žmonių išvykimas iš vienos šalies, ekonomikos sektoriaus ar srities į kitą, paprastai dėl geresnio atlyginimo ar geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų.

Iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai gabiausių mokslininkų, gydytojų, inžinierių, kitų aukštos kvalifikacijos specialistų. Iš talentingiausių studentų, kurių šimtai ar net tūkstančiai studijuoja užsienyje, į Lietuvą grįžta palyginti nedaug. Šie procesai Lietuvai įsijungus į Europos Sąjungą dar paspartėjo (sumažėjo kvotų ir apribojimų, Lietuvos studentai gali pretenduoti į bendruosius ES stipendijų fondus ir pan.). Tačiau tikrąją situaciją įvertinti sunku, kadangi protų nutekėjimas visame migracijos diskurse yra savotiška „pilkoji zona“. Statistiškai, „protų nutekėjimas“ sudaro menką oficialios emigracijos procentą, nes jų išvažiavimas nėra registruojamas ir Lietuvoje.

Užsienio lietuvių mokslo forumo paskaičiavimu, per Nepriklausomybės metus užsienyje daktaro laipsnį apgynė arba artimiausiu metu ketina gintis apie tūkstantį Lietuvos piliečių (palyginimui –


Lietuvoje per metus apsiginama apie 150 daktaro disertacijų). Potencialios kvalifikuotos darbo jėgos polinkį į emigraciją patvirtina R.Aidis, D.Krupickaitės ir L.Blinstrubaitės atliktas tyrimas, kuris buvo vykdomas apklausiant įvairaus profilio studentus iš 9 didžiausių Lietuvos universitetų. Rezultatai parodė, kad į užsienį dirbti planuoja važiuoti apie trečdalis visų studijuojančių asmenų (proporcijos skirtingose disciplinose labai neišsiskyrė). Analizuojant atskirų universitetų duomenis, daugiausia studentų, planuojančių dirbti užsienyje, buvo iš ISM universiteto tiek Vilniuje, tiek Kaune bei iš KTU. Mažiausias suinteresuotumas darbu užsienyje buvo išreikštas Kauno ir Vilniaus medicinos universitetų ir Vilniaus pedagoginio universitetų respondentų. Taip pat pastebima tendencija, kad noro dirbti užsienyje tendencijos didėja, kai analizuojami vėliau gimusiųjų respondentų atsakymai (1991m.-9,8 proc., 1982m.-27,6 proc.; 1983m.-31,5 proc.; 1984m.-37,6 proc.). A.Mockaitis, L.Šalčiuvienės bei E.Vaiginienės 2005 m. spalio mėn. atliktos apklausos duomenimis, net 74 proc. jaunų mokslininkų teigė, jog išvyktų iš Lietuvos gavę darbo pasiūlymą užsienyje. Tik 16 proc. atsakė tikrai neketinantys dirbti užsienyje. Tai rodo, jog tendencijos išlieka tos pačios.

Be abejo, Lietuvos studentų ir jaunų mokslininkų išvykimas į Vakarų universitetus ir aukštųjų technologijų įmones turi ir teigiamų aspektų: ten įgyjami išsilavinimas ir patirtis, kuriuos būtų sunku ar neįmanoma įgyti Lietuvoje. Beveik visais atvejais šį išsilavinimą finansuoja ne Lietuva, o priimančiosios šalys, tad Lietuvai jis nieko nekainuoja. Problema Lietuvai yra ne pats specialistų išvažiavimas, o tai, kad išvažiavę jie nebegrįžta. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio bei Rytų Europos šalys, čia susiduria su vadinamuoju „aukštojo mokslo paradoksu“, kai geresnis aukštojo mokslo lygis sukuria pasiūlą nutekėjimui ir netgi taip ją spartina.

Protų nutekėjimo metu prarandama aukštos kvalifikacijos darbo jėga, dėl to mažėja šalies ekonominis (inovacinis) konkurencijos potencialas. Aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų jau dabar stinga kai kuriose ūkio šakose, tačiau juos susigrąžinti ar bent jau įtraukti į svarbių Lietuvai problemų sprendimą dar beveik nemėginama. Specialistų emigracijos procesas Lietuvai yra vienas pavojingiausių, galinčių sukelti sunkiausių padarinių socialinei infrastruktūrai ir gyvenimo kokybei. Be to tikėtina, kad, skirtingai negu bendroji emigracija, gilėjant integracijai į ES, specialistų emigracijos procesas turėtų įsibėgėti. Nesant šioms grėsmėms spręsti skirtos valstybinės strategijos, savieigai palikti specialistų migracijos procesai turės ilgalaikių neigiamų padarinių Lietuvos socialinės gerovės perspektyvoms (Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija, 2004).

‚Protų nutekėjimo“ priežastis nėra vien bendrasis ekonominis Lietuvos atsilikimas. ‚Protų nutekėjimą“ taip pat itin skatina Lietuvos mokslo bei studijų sistemos ydos, rimtos ir įsisenėjusios jos struktūrinės problemos. Pasaulio Banko atliktos analizės rodo, kad Lietuva yra viena iš labiausiai atsilikusių šalių mokslinės produkcijos ir inovacijų srityje – netgi tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių.

Emigraciniais polinkiais lenkai ir lietuviai išsiskiria tarp Vidurio ir Rytų Europos tautų (iš visų naujųjų ES narių piliečių, 2004 m. gegužės–gruodžio mėn. prašiusių darbo leidimo Didžiojoje Britanijoje, daugiausia buvo lenkų (56 proc.) ir lietuvių (15 proc.) – visiškai neproporcingai Lietuvos gyventojų skaičiaus lyginamajam svoriui tarp Rytų Europos tautų). Sakydami, kad lietuvius migruoti verčia tik ekonominės priežastys, būsime neteisūs: juk zonoje tarp Slovakijos ir Estijos vyrauja daugmaž vienodos ekonominės sąlygos, tačiau emigruojama nevienodai. Migraciją, kaip ir savižudybes, socialinės-kultūrinės nuostatos lemia ne mažiau negu ekonominiai motyvai. Lietuvos emigracijos procesus geriau atspindi vadinamoji „transnacionalizmo samprata“. Pasak jos, svarbi yra istorinė emigracijos patirtis. Praeityje patirtų ekonominių ir pragyvenimo sunkumų sukelta emigracija tampa tautos įpročiu, atmintimi. Šie emigracijos įpročiai, susidarius palankioms sąlygoms, pasikartoja globaliame pasaulyje, kuriame


migravimas nebūtinai reiškia gimimo vietos apleidimą, o greičiau buvimą keliose vietose (kelių tėviškių samprata).

4.9 lentelėTarptautinė migracija Baltijos šalyse 1990-2004 metais

(LR statistikos departamento duomenys)

Lietuva Latvija EstijaEmigravo (tūkst.) 318,4 275,5 124,1Palyginti su gyventojų skaičiumi 2004 m. (proc.)

9,3 11,9 9,2

Imigravo (tūkst.) 72,3 81,3 35,7Palyginti su gyventojų skaičiumi 2004 m. (proc.)

2,1 3,5 2,6

Emigracija tiesiogiai priklauso nuo šalies bendros ekonominės situacijos: kol egzistuos pragyvenimo lygio bei pajamų skirtumai, tol išliks paskatos emigruoti. Lietuvos gyventojų migracijos raidos bruožai rodo gerokai silpnesnį šalies ekonominį potencialą, nes paprastai migracijos srautai driekiasi iš ekonomiškai silpnesnių šalių į labiau išsivysčiusias ir dažniausiai yra pagrįsti darbo ir uždarbio paieškos motyvu.

Apibendrinimas:1. Darbo jėgos migracija (emigracija) yra objektyvus procesas ir reiškinys, kurį

lemia ne tik ekonominės, bet ir socialinės sąlygos.

2. Svarbus emigracijos, bendrai paėmus, o ypač – menkesnės kvalifikacijos darbuotojų, veiksnys yra itin išryškėjęs socialinis skirtumas visuomenėje. Verslo savininkų įprotis žvelgti į darbuotojus kaip į „darbo jėgą“, o ne strateginį įmonės išteklių, lemia ne tik atlyginimo už darbą neadekvatumą augantiems pelnams, bet ir dėmesio darbuotojų socialiniams poreikiams tam tikrą primityvumą (tokią nuomonę išsako dauguma išvykusiųjų uždarbiauti kitur).

3. Aukštesnio ir aukščiausio išsilavinimo specialistai labiau akcentuoja ne gyvenimo Lietuvoje trūkumus, bet gyvenimo ir darbo Vakarų šalyse privalumus. Tai nėra optimizmą didinantis veiksnys.

4. Siekiant sumažinti produktyviosios visuomenės dalies emigraciją, nepakaks fragmentinių valstybės ar darbdavių pastangų, bet yra būtinos sisteminės priemonės, žymia dalimi išplaukiančios iš gyvenimo kokybės koncepcijos.


5. LIETUVOS PRAMONĖS KONKURENCINGUMAS: SITUACIJA IR

IŠŠŪKIAIPastaraisiais metais Lietuvos apdirbamosios pramonės veiklos rezultatai pasižymėjo intensyvaus augimo tendencijomis (žr. 5.1. lentelę ir 5.1 pav.). Per penkerių metų laikotarpį (lyginant su 2000 m. rugsėjo mėn.) Lietuvos apdirbamoji pramonė pagamino net 83,4 proc. daugiau produkcijos. Minėtuoju laikotarpiu sparčiausiai augo metalo gaminių gamyba (4 kartus), baldų gamyba (3,2 kartus), mašinų ir įrangos gamyba (2,5 kartus), guminių ir plastikinių dirbinių gamyba (3,8 kartus). Minėtuoju penkerių metų laikotarpiu teigiamos plėtros tendencijos pastebimos iš esmės visuose apdirbamosios pramonės sektoriuose, išskyrus odos ir odos dirbinių gamybą (-60,1 proc.), pagrindinių metalų gamybą (-34,7 proc.), metalo atliekų ir laužo perdirbimą (-4,3 proc.). Tiesa, kai kurie svarbūs apdirbamosios pramonės sektoriai rodo mažėjančio augimo tendenciją, o kai kurių jų produkcijos apimtys dėl pakitusios situacijos pasaulinėse rinkose per metus net sumažėjo, pvz. tekstilės gaminių gamyba (-5,2 proc.), drabužių siuvimas (-10,3 proc.), įstaigos įrengimų ir kompiuterių gamyba (-17,5 proc.), elektros mašinų ir aparatūros gamyba (-8 proc.). Vis dėlto bendrosios apdirbamosios pramonės tendencijos išlieka teigiamos: nuolatos auga darbo našumas, o apie 60 proc. pagamintos produkcijos yra eksportuojama. Labiausiai į eksportą orientuotos pramonės šakos išlieka: tekstilė (79,5 proc. visos 2004 m pagamintos produkcijos), drabužių siuvimas (79,7 proc.), televizijos ir ryšių aparatūros gamyba (75,7 proc.), elektros mašinų ir aparatūros gamyba (81,8 proc.), medienos ir medinių dirbinių gamyba (66 proc.), pagrindinių metalų gamyba (64,7 proc.), chemijos pramonės gaminių gamyba (81,7 proc.). Pagrindinės sritys, kurių produkcija parduodama daugiausiai vietos rinkose, yra maisto pramonė (2004 m. vietos rinkoje parduota 69,3 proc. produkcijos), nemetalo mineralinių produktų gamyba (82,8 proc.), įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba (73,6 proc.).

5.1 pav. Apdirbamoje pramonėje sukurta pridėtinė vertė pagal veiklos sritis 2004 m.

(Šaltinis: LR Statistikos departamentas)

2005 m. I pusmetį sparčiausiai augo guminių ir plastikinių gaminių gamyba (51 proc.), transporto priemonių gamyba (29,4 proc.), statybinių medžiagų pramonė (29,4 proc.), chemijos pramonė (26,2 proc.). Tuo tarpu sritys, tradiciškai sukuriančios didesniąją dalį apdirbamosios pramonės produkcijos, augo gerokai lėčiau ar net sumažino augimo apimtis: aprangos ir tekstilės


pramonės pridėtinė sukurta pridėtinė vertė sumažėjo 11,2 proc., naftos produktų gamyba ūgtelėjo vos 4 proc., elektrinės ir optinės įrangos gamyba – 1,4 proc., medienos ir baldų pramonė – 0,1 proc. Šios šakos susiduria su nuolatos augančių žaliavų sąnaudų problema, o taip pat – su intensyvėjančia Azijos gamintojų konkurencija tradicinėmis jau tapusiose rinkose.

5.1 lentelėSukurta pridėtinė vertė ir jos pokytis per 2005 m. I pusm. pagal apdirbamosios

pramonės veiklos sritisŠaltinis: LR Statistikos departamentas, Nord/LB “Lietuvos ūkio sektorių apžvalga”, 2005

spalio mėn.

Apdirbamosios pramonės veiklos sritys:Sukurta pridėtinė

vertė (mln. Lt)Pokytis per 2005I pusmetį (proc.)

Maisto ir gėrimų gamyba 1960 15,3Aprangos ir tekstilės gamyba 1598 -11,2Naftos produktų gamyba 1364 4Chemijos pramonė 506 26,2Medienos ir baldų pramonė 1905 0,1Popieriaus gaminių gamyba ir leidyba 716 -3,8Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 734 51Statybinių medžiagų gamyba 487 28,7Metalų ir metalo gaminių gamyba 546 11Mašinų ir įrangos gamyba 445 -15,6Elektrinės ir optinės įrangos gamyba 1209 1,4Transporto priemonių gamyba 413 29,4

Sukuriamos pridėtinės vertės pokytis per 2005 m I pusmetį

51

29,4 28,726,2

15,311

41,4 0,1 -3,8 -15,6-11,2

-20

-10

0

10

20

30

40

50

60

Guminių ir

plastikinių

gaminių

gamy ba

Transporto

priemonių

gamy ba

Staty binių

medžiagų

gamy ba

Chemijos

pramonė

Maisto ir

gėrimų

gamy ba

Metalų ir

metalo

gaminių

gamy ba

Naf tos

produktų

gamy ba

Elektrinės ir

optinės

įrangos

gamy ba

Medienos ir

baldų

pramonė

Popieriaus

gaminių

gamy ba ir

leidy ba

Aprangos ir

tekstilės

gamy ba

Mašinų ir

įrangos

gamy ba

proc

.

5.2 pav. Sukuriamos pridėtinės vertės pokytis per 2005 I pusmetįŠaltinis: LR Statistikos departamentas, Nord/LB “Lietuvos ūkio sektorių apžvalga”, 2005

spalio mėn.

Tiek Lietuvos vidutinės trukmės pramonės plėtojimo politika, tiek vėliau atliktos studijos konstatuoja, kad Lietuvos pramonės struktūroje vyrauja žemo technologinio imlumo pramonės šakos, sudarančios net 73 proc. visos šalyje pramonės sukuriamos pridėtinės vertės (palyginimui ES vidurkis – 43 proc.) (žr. 5.3 pav.). Net ir pramonės įmonės, veikiančios statistiškai aukštesnę pridėtinę vertę generuojančiose pramonės srityse (pvz. elektronikos pramonėje), savo tarptautinį konkurencingumą grindžia menką pridėtinę vertę generuojančiomis veiklomis bei veiksniais, todėl pasaulinėje konkurencinėje arenoje yra smarkiai pažeidžiamos Azijos gamintojų


konkurencijos. Žemiau pateikiama oficiali OECD sektorių klasifikacija, kurioje išryškinti Lietuvos pramonės struktūroje vyraujantys pramonės sektoriai pagal jų technologinį imlumą.

5.2 lentelėPramonės sektorių klasifikacija pagal technologinį imlumą

Šaltinis: OECD; Lietuvos pramonės vidutinės trukmės plėtojimo politika ir jos įgyvendinimo strategija

Aukštųjų technologijų

pramonė

Vidutinio/aukšto technologinio

imlumo pramonė

Vidutinio/žemo technologinio

imlumo pramonė

Žemo technologinio

imlumo pramonė1. Oro erdvės pramonė

5. Moksliniai instrumentai

10. Laivų statyba 16. Naftos perdirbimas

2. Kompiuteriai, biuro įrenginiai

6. Elektroninė įranga 11. Gumos ir plastiko įranga

17. Geležinės kilmės metalai

3. Elektronika – komunikacijos priemonės

7. Motorinės transporto priemonės

12. Kita transporto įranga ir įrengimai

18. Popieriaus gamyba, spausdinimas

4. Farmacijos pramonė

8. Chemijos pramonė 13. Akmens, molio ir stiklo pramonė

19. Tekstilės pramonė ir drabužių siuvimas

9. Neelektrinė įranga ir įrengimai

14. Negeležinės kilmės metalai

20. Medienos ir baldų pramonė

15. Standartiniai metalo gaminiai

4%

29%

34%

33%

5%

27%

29%

38%

3%

24%

30%

43%

4%

13%

10%

73%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

D (1996) UK (1996) EU 15 (1996) LT (1998)

Low-Tech

Low-Mid-Tech

Mid-High-Tech

High-Tech

5.3 pav. Lietuvos pramonės struktūra pagal pramonės šakų technologinį imlumąŠaltiniai: Statistics on Innovation in Europe, Eurostat/Enterprise DG, 2000; Lietuvos

pramonės konkurencingumas, Ūkio ministerija, 2001

Žemiau lentelėje pateikiama pramonės parduotos produkcijos struktūra pagal ekonomines veiklos rūšis. Išryškinti tie apdirbamosios pramonės sektoriai, kuriems atliekamoje analizėje bus skiriamas ypatingas dėmesys.


5.3 lentelė Pramonės parduotos produkcijos struktūra pagal ekonomines veiklos rūšis

Ekonominės veiklos rūšys 2000 2001 2002 2003 2004Kasyba ir karjerų eksploatavimas, apdirbamoji gamyba

100,0 100,0 100,0 100,0 100,0

Rafinuotų naftos produktų gamyba 19,8 22,5 20,1 20,0 24,8Maisto produktų ir gėrimų gamyba 23,1 21,8 21,6 20,7 18,9Drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas

9,3 8,8 8,2 7,8 6,2

Medienos ir medinių dirbinių gamyba (išskyrus baldus)

5,1 5,0 5,9 6,4 6,1

Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba

5,7 4,6 5,3 5,1 5,2

Baldų gamyba; kita, niekur kitur nepriskirta, gamyba

2,9 3,1 3,9 4,2 4,7

Tekstilės gaminių gamyba 6,0 6,1 6,1 4,5 4,1Guminių ir plastikinių dirbinių gamyba 2,5 2,8 3,3 4,3 3,8Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba

3,6 3,5 3,7 3,8 3,7

Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyba

1,8 1,9 1,9 2,6 3,1

Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų tiražavimas

3,2 3,0 2,7 3,2 2,9

Kitų nemetalo mineralinių produktų gamyba

2,9 2,8 2,8 3,1 2,9

Elektros mašinų ir aparatūros gamyba 1,9 1,7 2,0 2,8 2,9Mašinų ir įrangos gamyba 2,2 2,4 3,1 2,8 2,5Kitos transporto įrangos gamyba 1,9 1,9 1,8 1,7 1,6Metalo atliekų ir laužo perdirbimas 0,6 0,6 0,6 0,8 1,2Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba

1,2 1,3 1,3 1,3 1,1

T abako gaminių gamyba 1,5 1,5 1,3 1,0 0,9Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba

1,0 0,9 1,0 1,0 0,9

Nevalytos naftos gavyba 1,2 1,4 1,2 1,0 0,7Akmens, smėlio ir molio karjerų eksploatavimas

0,4 0,4 0,5 0,5 0,5

Variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba

0,1 0,1 0,2 0,2 0,4

Durpių gavyba ir aglomeracija 0,3 0,3 0,3 0,3 0,3Odos ir jos dirbinių gamyba 1,1 0,9 0,7 0,5 0,3Pagrindinių metalų gamyba 0,5 0,5 0,4 0,3 0,2Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba 0,2 0,2 0,1 0,1 0,1

Toliau, remdamiesi daugiausiai Nord/LB Lietuvos ūkio sektorių apžvalga, Lietuvos statistika bei įvairiomis ekspertinėmis studijomis, trumpai pateiksime bendrąją situaciją svarbiausiuose Lietuvos pramonės sektoriuose bei šių sektorių bendrąsias plėtros tendencijas ES. Lietuvai tapus ES valstybe-nare, bendroji ūkio struktūra laipsniškai artės prie ES senbuvėms būdingos struktūros, o Lietuvos įmonės susidurs su vis panašesniais iššūkiais kaip ir Vakarų Europos įmonės. Atlikta analizė leidžia numatyti atitinkamų Lietuvos sektorių ateities plėtros trajektorijas.


5.1. Pramonės sektorių konkurencingumo analizė: Lietuva ir ES

5.1.1. Maisto pramonė

Bendra maisto pramonės situacija Lietuvoje. Maisto ir gėrimų pramonė išlieka viena svarbiausiųjų apdirbamosios pramonės sričių Lietuvoje. Maisto ir gėrimų gamybai ir toliau tenka kartu su naftos perdirbimu viena didžiausių apdirbamosios pramonės produkcijos dalių (18,9 proc.), tačiau nepaisant tam tikro bendrųjų maisto ir gėrimų gamybos apimčių augimo (15 proc. per 2000-2004 m.), šios pramonės santykinė dalis bendrojoje apdirbamosios pramonės struktūroje turi mažėjimo tendenciją (nuo 30 proc. visos apdirbamosios pramonės 1995 m. iki 18,9 proc. 2004 m.). Tiesa, Lietuvos įstojimas į ES sudaro palankias prielaidas maisto ir gėrimų pramonės produkcijos eksportui tiek į ES šalis, tiek į trečiąsias šalis. Pirmuoju atveju, nebeliko prekybos suvaržymų su kitomis ES valstybėmis narėmis (kvotų ir tarifų), tai savaime prisidėjo prie prekybos srautų suintensyvėjimo. Antruoju atveju, pasitaiko, jog išauga prekybos barjerai su trečiosiomis šalimis, tada jie yra pilnai ar iš dalies kompensuojami žemės ūkio eksporto subsidijų. Todėl nenuostabu, kad per 2005 m. pirmuosius aštuonis mėnesius prekybos srautai išaugo net 23 proc., lyginant su praėjusiuoju laikotarpiu. Nepaisant šių užsienio prekybos apimčių augimo tempų, maisto ir gėrimų pramonė išlieka orientuota pirmiausiai į vietos paklausos tenkinimą. Skirtingai nuo kitų apdirbamosios pramonės sektorių, kurių pardavimai daugiausiai priklauso nuo eksporto rinkų, net 69 proc. visų pardavimų maisto ir gėrimų pramonėje tenka vietos rinkai. Tiesa, Lietuvos narystė ES sąlygojo suintensyvėjusią konkurenciją ir vietos rinkoje, todėl mažmeninė prekyba vietos rinkoje 2005 m. sausio-rugpjūčio mėn. laikotarpiu (lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2004 m.) išaugo tik 5,7 proc.

Maisto ir gėrimo pramonės sektorius pasižymi gana aukštu tiesioginių užsienio investicijų srautu – 2005 m. liepos mėn. maisto ir gėrimų pramonei teko 26,1 proc. visų į apdirbamąją pramonę investuotų tiesioginių užsienio investicijų, kurios siekė 1,523 mlrd. Lt. Beje, lyginant su 2004 m. duomenimis, ši tiesioginių užsienio investicijų dalis per 2005 m. sumažėjo beveik 5 proc. Taigi nors bendra padėtis maisto ir gėrimų pramonėje yra gana gera, galima pastebėti ir tam tikrų grėsmių tolesnio augimo išlaikymui. Tai, pirmiausia, yra susiję su ribotais ir nuolat brangstančiais vietos ištekliais (tiek žaliavomis, tiek darbo jėga).

Be to, pastaruoju metu maisto ir gėrimų pramonės sektoriuje pastebimos sumažėjusios materialinės investicijos (12 proc. mažesnės nei prieš metus), sumažėjo įmonių pelningumas ir pakilo sektoriaus įsiskolinimo lygis. Maisto ir gėrimų pramonės įmonių produktyvumas, lyginant su kitais apdirbamosios pramonės sektoriais, išlieka vienas žemiausių (žemesnis – tik aprangos ir tekstilės gamyboje).

Lietuvos maisto ir gėrimų pramonė apima gana įvairius pošakius, tokius, kaip pieno, mėsos, žuvų, konditerijos gaminių, gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų gamyba, grūdų perdirbimas. Konkurencinė padėtis šiuose pošakiuose nėra vienoda.

Pieno perdirbimo apimtys ir eksportas sparčiai auga (apie 50 proc. per praėjusius metus), tačiau šiuos augimo tempus jau pradeda riboti vietinės žaliavos stygius. 2004 m. Lietuva pagamino apie 95 proc. ES pieno žaliavos gamybos kvotos ir beveik pasiekė augimo vietos rinkoje „lubas“, o tai


lemia žaliavų brangimo tendenciją. Tęsiasi žaliavų ir pieno perdirbimo galimybių paieška kaimyninėse regiono šalyse. Egzistuoja galimybės pirkti kiek brangesnę žaliavą kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje bei įsigyti pieno perdirbimo įmones ES nepriklausančiose šalyse, taip netiesiogiai išvengiant pieno žaliavos kvotų apribojimų. Siekdamos kelti darbo produktyvumo lygį, o taip pat – apsisaugoti nuo darbo jėgos trūkumo ir brangimo tendencijų, įmonės investuoja į gamybos procesų automatizaciją. Sektoriaus įmonių pelningumui nemažos įtakos turi ES eksporto subsidijos, kurios vidutiniu laikotarpiu turės tendenciją mažėti, tai tiesiogiai paveiks įmonių konkurencinę padėtį.

Mėsos perdirbimo pošakyje pastebimos panašios tendencijos ir iššūkiai. Nepaisant intensyvių investicijų į gamybos ir skerdyklų modernizavimą, sėkmingo įmonių restruktūrizavimo ir sparčiai augančių mėsos gaminių eksporto apimčių (beveik dvigubai per 2004 metus), pošakio įmonės susiduria su žaliavų stygiaus problema, ypač – galvijų mėsos trūkumu. Žaliavos stygiaus problemas pošakio įmonės siekia spręsti įsigydamos įmones kaimyninėse NVS šalyse. Pažymėtina, kad Lietuva daugiausiai eksportuoja ne mėsos gaminius, bet žaliavinę mėsos produkciją, ypač į ES. Mėsos perdirbėjų konkurencingumą NVS šalyse stipriai lemia ES eksporto subsidijos.

Žuvų perdirbimo įmonių pardavimai auga sparčiai, nepaisant to, kad įmonių veikla daugiausia remiasi atvežtine žaliava. Sektoriaus įmonės susiduria su darbuotojų stygiaus problema.

Grūdų perdirbimo sektorius išlaikė stabilius augimo tempus, ypač kombinuotųjų pašarų gamybos srityje. Didžiųjų gamintojų apyvartos ūgtelėjo maždaug trečdaliu, buvo toliau tęsiamos gamybos modernizavimo programos.

ES maisto pramonės konkurencingumo kontekstas ir sektoriaus perspektyvos. ES maisto ir gėrimų pramonė išlieka stambiausiu apdirbamosios pramonės sektoriumi, sukuriančiu 13,6 proc. visos apdirbamosios pramonės produkcijos. Vis dėlto bendrieji sektoriaus augimo produkcijos ir pridėtinės vertės tempai per pastaruosius 10 metų yra gana lėti (vos viršija 1 proc.), o užimtumo lygis laipsniškai mažėja. Kadangi šio sektoriaus augimo potencialas išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse jau yra išnaudotas, sektorius nesulaukia daug investicijų ir pasižymi menkais produktyvumo augimo tempais (0,8 proc. 1995-2001 m. laikotarpiu). Sektoriuje vyrauja smulkios įmonės, kurios neturi pakankamai lėšų ir gebėjimų investuoti į inovacijų diegimą maisto ir gėrimų gamyboje. Tokiu būdu daugelis Europos įmonių yra labiau orientuotos į tradicinių maisto produktų ir gėrimų gamybą, o investicijomis - į naujus ir perspektyvius sektoriaus pošakius, tokius, kaip biotechnologijos, atsilieka nuo pagrindinių pasaulinių konkurenčių (pvz. JAV investicijos į biotechnologijas yra 30 proc. didesnės). ES maisto ir gėrimų pramonė išlieka jautri darbo jėgos kaštams, kurie ypač ES-15 šalyse yra aukšti. Atsižvelgiant į tai, kad ES laipsniškai atsisako eksporto subsidijų, tai neišvengiamai turės įtakos ES maisto ir gėrimų gamintojų konkurencingumui pasaulinėse rinkose. Jau šiandien pastebima mažėjanti ES valstybių dalis gana sparčiai augančiose Lotynų Amerikos ir Azijos šalyse bei augančiu šių regionų valstybių importu į kur kas lėčiau augančią ES rinką. ES šalys daugiausiai eksportuoja į JAV, Japoniją, Šveicariją ir Rusiją, o importuoja iš Brazilijos, Argentinos ir JAV. Lietuvos atveju, perspektyviausios atrodo tradicinės kaimyninių Rytų valstybių – Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos – rinkos, tačiau pardavimų apimčių augimą riboja išaugę prekybos barjerai bei vietos žaliavų stygius ir kaina.

5.1.2. Aprangos ir tekstilės pramonė

Bendra aprangos ir tekstilės pramonės situacija Lietuvoje. Aprangos ir tekstilės pramonė Lietuvoje tradiciškai yra viena pagrindinių apdirbamosios pramonės šakų. Vis dėlto jos produkcijos apimčių augimas pastaraisiais metais yra gerokai sulėtėjęs ir gana smarkiai atsilieka


nuo bendrųjų apdirbamosios pramonės augimo apimčių. Lengvosios pramonės dalis apdirbamosios pramonės pridėtinėje vertėje nuolatos mažėjo ir 2004 metais sudarė 13,2 proc. visos apdirbamosios pramonės sukurtos pridėtinės vertės. Sumažėjusios produkcijos apimtys atsispindėjo ir darbuotojų užimtumo rodikliuose: užimtumas aprangos ir tekstilės sektoriuje per metus sumažėjo 10,6 proc. Lietuvoje tekstilės ir aprangos sektoriuje dirba apie 60 tūkst. arba 4 proc. visų apdirbamosios pramonės darbuotojų. Tokiu būdu Lietuva, kaip ir Portugalija, yra užimtumo požiūriu nuo tekstilės ir aprangos pramonės sektoriaus labiausiai priklausomos ES valstybės-narės. Tai reiškia, kad vykstanti sektoriaus restruktūrizacija ir prisitaikymas prie pasaulinių pokyčių gali turėti rimtų socialinių padarinių.

Pagrindiniai iššūkiai Lietuvos tekstilės ir aprangos sektoriui kyla dėl išaugusios Azijos, ypač Kinijos, gamintojų konkurencijos. Įsigaliojus Kinijos narystei PPO ir laipsniškai mažėjant prekybos suvaržymams šios šalies gamintojų prekybai tekstilės gaminiais, Lietuvos tekstilės ir aprangos gamintojai, nespėję savarankiškai išplėtoti savo technologinių ir marketingo procesų, pamažu praranda Vakarų įmonių užsakymus, kurie persikelia vis toliau į Rytus – į NVS ir Tolimųjų Rytų šalis (Kiniją, Indiją, Bangladešą). Su šia globaline tendencija susiduria tiek senųjų, tiek naujųjų ES valstybių narių tekstilės ir aprangos įmonės. Vis dėlto daugelis Vakarų gamintojų jau anksčiau yra atlikę marketinginį “įdirbį” (pvz. turi suformuotą savo produkcijos įvaizdį), valdo tarptautines vertės kūrimo grandines, darbo kaštams imlioms funkcijoms atlikti panaudodami Azijos gamintojus ir išlaikydamos savo šalyse didžiausią pridėtinę vertę ir produktyvumą lemiančias kūrybines-marketingines funkcijas (pvz. dizainą, marketingą, valdymo sistemą). Tuo tarpu Lietuvos (ir kitiems naujųjų ES valstybių-narių) tekstilės ir aprangos gamintojams šį kelią dar reikia nueiti. Vis dėlto kaip leidžia teigti naujausios tendencijos, Lietuvos įmonės nėra linkusios “laidoti” tekstilės ir aprangos sektoriaus; yra tęsiamos investicijos į gamybos ir marketingo veiklas.

Nepaisant 2005 m. I ketvirtį panaikintų kvotų Kinijos tekstilės gamintojams ir stipriai išaugusios Azijos gamintojų konkurencijos, Lietuvos tekstilininkų investicijos per metus ūgtelėjo 1,5 karto, 10 proc. išaugo tiesioginių investicijų kiekis. Įmonių pelningumas nors ir nėra aukštas (3,1 proc.), vis dėlto keliskart viršija 2002–2003 m. lygį.

Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė išlieka stipriai orientuota į eksporto rinkas. 2004 metais net apie 80 proc. tekstilės ir aprangos produkcijos buvo parduodama užsienio rinkose. Tiesa, ši dalis pastaraisiais metais kiek sumažėjo – tai ypač pastebima drabužių siuvimo srityje, kuri 2002 m. eksportavo net 91,7 proc. visos produkcijos, o šiuo metu ši dalis nors ir išlieka didelė, bet sumažėjo iki 79,5 proc. Tikėtina, kad toks nacionalinės rinkos dalies išaugimas drabužių siuvimo pramonėje sietinas ir su intensyvesnėmis įmonių investicijomis į marketinginę veiklą, prekės ženklą bei siekį savo produktų įvaizdį pirmiausia įtvirtinti nacionalinėje rinkoje. Nepaisant šių pastangų, reikia konstatuoti, kad didžiosios dalies Lietuvos įmonių pardavimai ir toliau išlieka priklausomi nuo Vakarų įmonių užsakymų, ir jos, pirmiausia, aptarnauja pirmaujančiųjų kompanijų vertės kūrimo grandinių apatines grandis bei yra priklausomos nuo šių įmonių strateginių sprendimų. Atsižvelgiant į ir toliau stiprėsiantį Kinijos veiksnį tekstilės ir aprangos srityje bei augsiančius darbo jėgos kaštus Lietuvoje (tiek dėl migracijos, tiek dėl bendro gyvenimo lygio kilimo), tokia priklausomybė vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje tampa pernelyg rizikinga. Todėl Lietuvos tekstilės ir aprangos įmonėms reikia įmanomai greičiau tapti savarankiškais „žaidėjais”, formuojančiais bei valdančiais tarptautiniu mastu savo vertės kūrimo grandines. Tai, savo ruožtu, reiškia kai kurių gamybinių funkcijų atsisakymą ir koncentravimąsi į aukščiausią pridėtinę vertę generuojančias sritis.

Savo prekės ženklus stiprina tokios įmonės kaip „Audimas”, „Utenos trikotažas”, „Lelija”, „Rožė”, be to, planuoja dalį veiklos perkelti į kaimynines NVS šalis (pirmiausia – į Ukrainą). Eilė kitų tekstilės ir aprangos pramonės įmonių („Šatrija”, „Alytaus tekstilė”, „Omniteksas”,


„Dobilas”, „Verpstas”) pardavimų apimtis didina daugiausia tenkindamos stambiųjų Vakarų įmonių užsakymus.

ES aprangos ir tekstilės pramonės konkurencingumo kontekstas ir sektoriaus perspektyvos. ES tekstilės ir aprangos sektorius išgyvena nelengvus laikus. Nors sektorius sukuria maždaug 4 proc. visos apdirbamosios pramonės produkcijos ir įdarbina apie 2,5 mln. darbuotojų (ES-15 atvejis), jo santykinė svarba ES ekonomikoje tolydžiai mažėja. Tai pasakytina tiek apie sektoriaus sukuriamą pridėtinę vertę (mažėja 1,2 proc. kasmet nuo 1995 m.), tiek apie užimtumą, kuris kasmet sumažėja apie 3 proc. ir sudaro maždaug 50 proc. 1979 m. lygio. Tiesa, tekstilės ir aprangos pramonės įmonės pasižymi nemaža geografine koncentracija ir vis dar vaidina svarbų vaidmenį atskirų šalių regionų ekonomikoje (pvz. ypač Portugalijoje, Italijoje). Tekstilės ir ypač – aprangos sektorius yra grindžiamas darbo jėga ir todėl labai jautrus jos kaštams. Dėl šios priežasties sektoriaus produktyvumas stipriai atsilieka nuo bendrojo apdirbamosios pramonės produktyvumo vidurkio, ypač aprangos pošakyje, nes jis betarpiškai susijęs su darbo jėga (kai tuo tarpu tekstilė – labiau kapitalui nei darbo jėgai imlus pošakis). Nepaisant to, kad ES tekstilės ir aprangos sektoriuje darbo užmokestis yra beveik 40 proc. žemesnis nei bendras vidutinis darbo užmokestis apdirbamojoje pramonėje, tačiau jis yra gerokai aukštesnis už darbo užmokestį pagrindinių pasaulinių konkurenčių (t.y. Kinijos, Indijos, Bangladešo) tekstilės ir aprangos įmonėse.

ES-15 šalys savo konkurencingumą tekstilės ir aprangos srityje visų pirma grindžia produkcijos kokybiniais parametrais, būtent – aukšto lygio techniniais, dizaino ir mados produkcijos aspektais. Daugelis ES gaminamos šio sektoriaus produkcijos priklauso žymiems prekių ženklams, turintiems atitinkamą įvaizdį rinkoje,o produktų pateikimas vartotojui yra greitas, lankstus ir patikimas. Be to, konkurencingumą tekstilės ir aprangos sektoriuje lemia ES įmonių integravimasis į tarptautines vertės kūrimo grandines (t.y. efektyvus vertės kūrimo grandinės dalių paskirstymas ir valdymas tarptautiniu mastu). Atsižvelgiant į tai, kad tekstilės ir aprangos žemutinių vertės kūrimo grandžių persikėlimas į Tolimųjų Rytų šalis yra augantis ir iš esmės neišvengiamas, svarbu deramai panaudoti esamas tendencijas, išsaugant ir stiprinant turimus pranašumus (t.y. kokybinius produktų parametrus ir valdant tarptautinę vertės kūrimo grandinę).

Be jau minėtųjų veiksnių, ES tekstilės ir aprangos įmonių konkurencingumas ateityje priklausys nuo:

gebėjimo sukurti kokybiškai naujas medžiagas ir specializuotus produktus, remiantis lanksčiais gamybos procesais, grindžiamais aukštosiomis technologijomis;

gebėjimo pasiūlyti kitiems sektoriams unikalių tekstilės gaminių bei jų pritaikymo galimybių;

gebėjimo išplėtoti naujas technologijas, įgalinsiančias pateikti rinkai specializuotą, personalizuotą produkciją;

naujų verslo tinklų, logistikos ir paskirstymo sistemų/modelių sukūrimo; tolesnio egzistuojančių prekių ženklų stiprinimo bei naujų prekių ženklų kūrimo ir jų

atitinkamos teisinės apsaugos tarptautiniu mastu; nuolatinių investicijų į kvalifikacijos ir gebėjimų kėlimą bei atnaujinimą, ypač

pabrėžiant IKT ir e-verslo gebėjimus.

5.1.3. Chemijos pramonė

Bendra chemijos pramonės situacija Lietuvoje. Chemijos pramonė Lietuvoje daugiausia apima tokias veiklos sritis, kaip azotinių ir fosfatinių trąšų gamyba, vaistų gamyba, acetatinių siūlų gamyba, buitinės chemijos produktų gamyba. 2004 m. chemijos ir chemikalų pramonė


buvo vienas svarbiausiųjų apdirbamosios pramonės sektorių (neskaitant naftos produktų perdirbimo sektoriaus) ir sukūrė 5,2 proc. visos apdirbamosios pramonės produkcijos (t.y. daugiau nei tokie tradiciniai Lietuvos pramonės sektoriai, kaip tekstilė ar mediena). Įskaitant naftos perdirbimo pošakį, chemijos pramonė būtų akivaizdi apdirbamosios pramonės lyderė, nes vien naftos perdirbimas 2004 m. sukūrė ketvirtadalį (24,8 proc.) visos apdirbamosios pramonės produkcijos – daugiau nei bet kuris Lietuvos pramonės sektorius.

Nors pastarųjų penkerių metų tendencijos atskleidžia labai netolygią chemijos pramonės sektoriaus plėtrą (produkcijos apimčių išaugimas vienais metais buvo lydimas nuosmukio – kitais), pastaruoju metu galima pastebėti sektoriaus plėtros atsigavimą. 2005 m. I pusmetį chemijos pramonės sukurta pridėtinė vertė (2000 m. kainomis), palyginus su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo 26,2 proc. (paskaičiavus veikusiomis kainomis – net 49,6 proc.).

Chemijos pramonės atsigavimą daugiausia lėmė išaugusios pasaulinės trąšų kainos. Pažymėtina, kad mineralinių trąšų gamyba sudaro beveik pusę (43 proc.) visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės, o eksportuojama net apie 80 proc. visos pagamintos produkcijos. Pardavimus net 1,5 karto padidino azotinių trąšų gamintoja “Achema”, tuo pačiu vykdanti gamybos išplėtimo ir modernizavimo programą. Pardavimus 18 proc. padidino ir fosfatinių trąšų gamintoja Kėdainių “Lifosa”, dirbanti pelningai ir tęsianti gamybos proceso atnaujinimą. Kadangi abi didžiosios trąšų gamintojos yra imlios energijai, taigi tuo pačiu – jautrios energijos kainai, tiek “Achema”, tiek “Lifosa” sėkmingai sprendžia apsirūpinimo pigesne elektros energija problemas: pirmoji statydama įmonei priklausančias jėgaines, antroji – išgaudama energiją iš sieros rūgšties ceche susidarančios šilumos. Kadangi pagrindiniai Lietuvos trąšų gamintojų konkurentai ES rinkose – NVS šalių gamintojai, turintys priėjimą prie pigių energijos išteklių, sąnaudų taupymas ir racionalus panaudojimas tampa viena esminių konkurencinės sėkmės sąlygų.

Vaistų pramonės įmonės, sukuriančios apie 6 proc. visos chemijos pramonės produkcijos, taip pat plėtoja savo veiklą. Nepaisant pastarųjų 5 metų laikotarpiu mažėjusių gamybos apimčių bei smukusio pelningumo, didžiosios sektoriaus įmonės perkėlė ES Gerosios gamybos praktikos (angl. good manfucaturing practice) reikalavimus ir vykdo investicinius projektus. Didžiausias vaistų gamintojas Kauno „Sanitas” 2004 m. įsigijo kitą Lietuvos masteliais stambią vaistų gamintoją AB „Endokrininiai preparatai”, o 2005 m. – Slovakijos farmacijos įmonę „Hoechst-Biotika”, priklausiusią pasauliniam farmacijos kompanijų tinklui „Aventis”. Šiuo metu „Endokrininių preparatų” teritorijoje realizuojamas 40 mln. vertės naujos gamyklos statybos projektas. Įmonių įsigijimai išplėtė „Sanitas” gamybos pajėgumus, kompetencijų ir gaminamų produktų spektrą. Tai taip pat įgalina „Sanitą” pasiūlyti kokybiškas kontraktinės gamybos paslaugas užsienio užsakovams. Vis dėlto nepaisant to, kad vaistų pramonė yra mokslo žinioms imli sritis, Lietuvos didieji gamintojai („Ilsanta”, „Valensis”, „Sanitas”) tarptautinį konkurencinį pranašumą, visų pirma, grindžia produkcijos kaina, o ne inovatyviomis ir specifinėmis produktų savybėmis.

Acetatinių siūlų ir trikotažo pošakis, o konkrečiai – įmonė „Korelita”, smarkiai padidino savo gamybos apimtis iš rinkos pasitraukus pagrindinei pasaulinei acetatinių siūlų gamintojai „Celanese” (JAV). Vis dėlto šiame kapitalui ir kaštams imliame pošakyje veikiančios įmonės susiduria su sąnaudų mažinimo bei pastovaus apsirūpinimo žaliava iššūkiais.

Naftos produktų gamybos srityje akivaizdžiai vyrauja viena įmonė – AB „Mažeikių nafta”, sukurianti net 2,5 proc. viso Lietuvos ūkio pridėtinės vertės. Šios įmonės, o ir viso Lietuvos naftos produktų gamybos sektoriaus sėkmė pirmiausiai priklauso nuo stabilaus naftos žaliavos tiekimo bei naftos produktų paklausos pasaulinėse naftos rinkose. Nepaisant politinių peripetijų, susijusių su įmonės privatizacija, šiuo metu susiklosčiusi padėtis „Mažeikių įmonei” išlieka


palanki, nes pasaulinę pasiūlą viršijanti naftos produktų paklausa buvo pozityvus veiksnys sudaryti palankias žaliavos tiekimo sutartis su Rusijos bendrovėmis. Tokiu būdu, įmonės sukurta pridėtinė vertė išaugo net 23,3 proc., o uždirbtas pelnas išaugo virš 300 proc. ir pasiekė rekordinius 722 mln. Lt. Naftos perdirbimo sektoriaus ateitis priklausys nuo „Mažeikių naftos” kontrolės perėmimo rezultatų bei pasaulinės naftos produktų paklausos – abu šie veiksniai didele dalimi lems tolimesnes žaliavų gavimo galimybes.

ES chemijos pramonės konkurencingumo kontekstas ir bendros sektoriaus perspektyvos. Kadangi chemijos pramonė apima platų spektrą veiklos sričių (petrochemikalus, polimerus, vartotojų chemijos produktus ir kt.), apibendrinti esminius konkurencingumo veiksnius visuose pošakiuose nėra paprasta. ES valstybės pirmauja pasaulyje pagal chemijos pramonės produkciją (360 mlrd. arba 28 proc. visos pasaulio rinkos). Chemijos pramonė yra glaudžiai susijusi su aukštųjų technologijų panaudojimu ir tiesiogiai bei netiesiogiai veikia kitų ūkio sektorių konkurencingumą. Pasiekimai chemijos pramonėje daro įtaką inovacijoms, kuriamoms tokiose srityse, kaip informacinės technologijos, oro erdvės pramonė, medicina, higiena, maisto produktai, mobilumas, namų apyvoka, energijos taupymas, apranga ir daugelis kitų. Ji taip pat yra glaudžiai susijusi su tokių šiuolaikinių sektorių, kaip biotechnologijos ar nanotechnologijos plėtra. Iš viso ES-15 chemijos pramonė įdarbina 1,3 mln. žmonių ir dar dvigubai tiek – netiesiogiai. ES chemijos pramonė yra vienas stambiausių pramonės sektorių ir sukuria 12 proc. visos sektoriaus pridėtinės vertės, o vienas darbuotojas šiame sektoriuje sukuria dvigubai daugiau pridėtinės vertės nei visos apdirbamosios pramonės vidurkis.

Esminiai ES chemijos pramonės konkurencingumą lemiantys veiksniai yra susiję su investicijomis į inovacijas ir mokslo tyrimus, tarptautine prekyba, produktų reguliavimu ir energetika (t.y. sritis jautri energijos sąnaudoms). Tarp pagrindinių tolesnį įmonių konkurencingumą lemsiančių veiksnių ypač pabrėžtinas naujų chemijos pramonės technologijų kūrimas, adaptavimas ir komercializavimas. Vis dėlto Europos šalyse investicijas į chemijos pramonę stabdo tokie veiksniai, kaip: 1) sąlyginai maža investicijų grąža (dėl kompleksinės intelektualinės nuosavybės apsaugos ir pasaulio mastu aukštų darbo kaštų), 2) neišplėtota privataus ir valstybės sektoriaus partnerystė, 3) neišplėtoti rizikos kapitalo fondai, 4) sparčiai mažėjantis šios srities studentų skaičius. Vis svarbesnis tampa įmonių bendradarbiavimas ir tarptautinių aljansų kūrimas. ES chemijos pramonės įmonės susiduria su aukštais darbuotojų saugos ir aplinkosaugos reikalavimais, todėl bene vienintelis būdas išsaugoti konkurencinį pranašumą šioje kaštams jautrioje pramonės srityje – naujų, ekologiškų ir mažiau energijos sąnaudų reikalaujančių gamybos technologijų kūrimas bei jų – tiek technologijų, tiek produktų - pateikimas pasaulinei rinkai.

Įmonių konkurencinės sėkmės veiksniai priklauso nuo konkretaus chemijos pramonės pošakio specifinių konkurencinių reikalavimų. Naftos produktų (t.y. petrochemijos) srityje svarbų vaidmenį vaidina masto ir spektro ekonomija, o įmonės turi būti vertikaliai ir horizontaliai integruotos (pagal dydį ES įmonės šiame pošakyje atsilieka nuo pagrindinių pasaulinių konkurentų). Tuo tarpu specializuotų chemijos dirbinių pošakyje vyrauja į nišinių produktų gamybą orientuotos smulkios ir vidutinės įmonės. Taigi chemijos pramonės įmonės gali būti orientuotos tiek į masinės, tiek į specializuotos produkcijos gamybą. Tai atitinkamai lemia ir įmonių konkurencinių veiksnių pobūdį.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad pastaruoju metu didžioji dalis pramonės chemijos investicijų keliauja į Tolimųjų Rytų šalis (dėl pigesnės darbo jėgos) arba į Artimuosius Rytus (dėl žaliavų pigumo ir artumo). Taip pat nemenka paskata investuotojams yra buvimas šalia sparčiai augančių produktų vartotojų rinkų, o chemijos produktų paklausa minėtose šalyse auga gerokai sparčiau nei ES. Remiantis 2004 m. chemijos sektoriaus studija, per ateinančius 10 metų ES


chemijos pramonės dalis pasaulinėje rinkoje tikrai sumažės nuo šiuo metu užimamų 28 proc. pasaulinės rinkos iki 23 proc. (optimistiniu atveju) arba iki 16 proc. (pesimistiniu scenarijumi).

ES šalių chemijos įmonės susiduria su tokiais jau minėtais pasauliniais konkurenciniais iššūkiais, kaip lėtas paklausos augimas Europos šalyse ir spartus paklausos augimas Azijos šalyse, chemijos industrijų delokalizacija (.t.y perkėlimas į pigesnės darbo jėgos šalis), didesni veiklos kaštai ir aukštas chemijos produktų gamybos reguliavimo laipsnis. Be to, petrochemijos ir trąšų gamybos pošakių įmonės susiduria su žaliavų, perkamų trečiosiose šalyse, dvigubo apmokestinimo problema.

5.1.4. Medienos ir baldų pramonė

Bendra medienos ir baldų pramonės situacija Lietuvoje. Medienos ir baldų pramonė yra viena labiausiai tradicinių ir konkurencingiausių Lietuvos apdirbamosios pramonės sričių, pasižymėjusi nuosekliu gamybos ir pardavimų apimčių augimu. Per pastarąjį dešimtmetį medienos ir baldų pramonės metinis augimas vidutiniškai viršijo 20 proc. 2000-2004 m. laikotarpiu medienos ir medienos dirbinių gamyba (išskyrus baldus) išaugo 86,8 proc., tuo tarpu baldų gamyba ūgtelėjo net 150 proc. Absoliuti dauguma medienos ir baldų produkcijos yra eksportuojama į Vakarų rinkas: 2004 m. buvo eksportuojama 66 proc. medienos ir medienos dirbinių bei 58,5 proc. baldų. Tiesa, prieš keletą metų eksportuojamos produkcijos dalis buvo dar didesnė, kaip, beje, ir bendras pardavimų augimas. Lietuvos medienos ir baldų sektorius susiduria su problemomis, kurios būdingos visai šalies apdirbamajai pramonei, t.y. Azijos gamintojų pasaulinė konkurencija, darbo jėgos stygius, augančios energijos kainos.

Lietuvos medienos ir baldų sektoriaus atsigavimą ir augimo tempus pastarąjį dešimtmetį lėmė Lietuvos gamintojų bendradarbiavimas su Švedijos multinacionaliniu koncernu „IKEA”. Koncerno teikiami užsakymai ir aukšti gaminių kokybės reikalavimai pakėlė Lietuvos medienos ir baldų pramonę į naują kokybinį lygmenį bei užtikrino nuolatinį eksporto apimčių augimą. „IKEA” koncernas yra pajėgus nupirkti visą šiuo metu Lietuvoje pagaminamą baldų produkciją. Vis dėlto prognozuojama, kad vidutiniu laikotarpiu „IKEA” koncernas perkels gamybos užsakymus toliau į Rytus, tai neišvengiamai atsilieps medienos ir baldų sektoriaus ekonominiams rodikliams. Tuo pačiu reikia pažymėti, kad pats bendradarbiavimas su „IKEA” koncernu sukūrė prielaidas savarankiško medienos ir baldų klasterio formavimuisi Lietuvoje. Kaip leidžia teigti KTU Verslo strategijos instituto atlikta studija (kurių metų?), klasterizacijos procesai medienos ir baldų sektoriuje, lyginant su kitais apdirbamosios pramonės sektoriais, yra toliausiai pažengę į priekį. Lietuvos medienos ir baldų pramonėje iš esmės yra atstovaujamos visos vertės kūrimo grandinės dalys: miško - kaip medienos žaliavos savininkai, medienos ruošos įmonės, lentpjūvės, medienos gaminių gamintojai, plokščių gamintojai.

Lietuvos medienos ir baldų gamintojai savo konkurencinius pranašumus tarptautinėse rinkose pirmiausia grindžia santykinai pigia darbo jėga ir pigia vietine žaliavine mediena (pigesne nei kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje), medienos apdirbimo giliomis tradicijomis, užtikrinančiomis aukštą galutinio produkto kokybę, taigi – veiksniais, leidžiančiais pasiekti gerą kainos ir kokybės santykį. Vis dėlto nors Lietuvos gamintojai jau yra užsitarnavę gerą vardą tarptautinėse gamintojų rinkose, jų produkcija galutiniam vartotojui dažniausiai pateikiama Vakarų įmonių-užsakovių marketinginiais kanalais ir prekių vardais. Tokiu būdu didžioji dalis Lietuvos gamintojų nedalyvauja aukščiausią pridėtinę vertę kuriančiose vertės kūrimo grandyse.

Įmonės pamažu susiduria su žaliavų stygiaus problema, nėra pakankamai išnaudojamos kirtimų atliekos. Tikėtina, kad ateityje sprendžiant tiek žaliavų, tiek darbo jėgos stygiaus / išaugusių kaštų problemas stiprės ryšiai su kaimyninių NVS šalių (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos) gamintojais. Nerimsta diskusijos dėl celiuliozės fabriko statybos, susilaukiančios gana


prieštaringų sektoriaus atstovų vertinimų. Viena vertus, tokio fabriko atsiradimas dar labiau paaštrintų konkurenciją dėl ribotų vietinės žaliavos išteklių. Antra vertus, tokia gamykla duotų papildomų pajamų kai kuriems kitiems medienos sektoriaus veikėjams – miškininkams, lentpjūvėms.Medienos ir baldų gamintojai toliau investuoja į gamybos technologijų modernizavimą, plečia gamybos pajėgumus, o stambieji gamintojai ir įmonių grupės – SBA, Vakarų medienos grupė – perka įmones kaimyninėse NVS šalyse. Pažymėtina, kad būtent minėtieji baldų koncernai laimėjo ir ES struktūrinių fondų paramą naujų gamyklų statybai.

Taigi nepaisant eilės iššūkių, medienos ir baldų sektorius išlieka vienu perspektyviausių apdirbamosios pramonės sektorių, kurio ateitis priklausys nuo įmonių gebėjimo pereiti prie aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių veiklos sričių, nuo gebėjimo išspręsti brangstančių sąnaudų problemas, priėjimo prie žaliavų, racionalaus išteklių ir energijos panaudojimo bei kooperacinių klasterizacijos procesų sėkmės.

ES medienos ir baldų pramonės konkurencingumo kontekstas ir bendros sektoriaus perspektyvos. ES apdirbamosios pramonės klasifikacijoje išskiriami keli su medienos apdirbimu ir perdirbimu susiję pošakiai, būtent: medienos žaliava, popierius ir popieriaus produktai, medienos produktai ir baldai. Kiekvienas iš šių pošakių susiduria su kiek skirtingais iššūkiais tarptautiniam konkurencingumui.

Medienos produktų pošakis sukuria apie 2 proc. visos ES apdirbamosios pramonės produkcijos, o produkcijos apimtys 1998-2002 m. laikotarpiu išaugo 15 proc. Darbo produktyvumas taip pat išlaikė augimo tendenciją daugiausia gamybos automatizavimo ir informacinių technologijų dėka. Vis dėlto medienos produktų pošakis nepasižymi aukštu socialiniu statusu ir susiduria su kvalifikuotų darbuotojų stygiaus problema. Nors didžioji dalis (80 proc.) medienos išteklių pošakio poreikiams gaunama pačios ES viduje, augimo galimybes riboja žaliavos kainos bei medienos kirtimo reguliaciniai apribojimai (nors panaudojama tik 65 proc. metinio miškų prieaugio). Pagrindiniai ES gamintojų konkurenciniai pranašumai susiję su stipria technologine, know-how ir specifinių gebėjimų baze bei artumu ir tiesioginiu priėjimu prie didžiausiųjų ir išrankiausiųjų pasaulio medienos produktų rinkų. Pagrindiniai ES gamintojų konkurenciniai trūkumai sietini su nepakankamai išplėtota bendrąja „medienos kultūra” (t.y. medienos produktai vaidina menką vaidmenį šiuolaikiniame gyvenimo stiliuje), aukštais gamybos veiksnių (t.y. darbo jėgos, medienos, transportavimo) kaštais ir santykinai žemomis pasaulinėmis produktų kainomis, lemiančiomis žemą sektoriaus įmonių pelningumą. Taip pat tam tikrų problemų pošakiui kyla dėl amerikietiškųjų produktų standartų, kuriuos į savo sistemas perkėlė kai kuriuos stambios užjūrio rinkos (pvz. Japonija). Šiuo metu siekiama įmanomai paveikti Kinijos standartų sistemą ES gamintojams palankia linkme. ES medienos produktų pošakio įmonių veiklos perspektyvos labai priklausys nuo jų marketinginių gebėjimų, susiejant medienos produktus su šiuolaikiniu gyvenimo stiliumi ir dizainu, taip pat pabrėžiant produkcijos ekologiškumą lyginant su kitomis medžiagomis. Taip pat gamintojams svarbu bendradarbiauti su kitais pošakiais, kuriant naujus produktus bei efektyviai paskirstyti ir valdyti savo vertės kūrimo grandinę (t.y. perkelti darbo jėgos kaštams imlius gamybos etapus į trečiąsias šalis). Ateities sėkmė labai priklausys nuo priėjimo prie Kinijos, Rusijos, Pietryčių Azijos ir Lotynų Amerikos tiek žaliavų, tiek produktų rinkų. Ypatingas dėmesys tenka Kinijai, nes dėl šioje šalyje egzistuojančių darbo, energijos ir medienos kainų bei vyriausybinės paramos eksportui, ES gamintojams net apsimoka eksportuoti savo medienos žaliavą į Kiniją perdirbimui ir vėliau ją re-importuoti galutinio produkto pavidalu į ES. Pastebimas didžiulis Indijos rinkos potencialas, bet kol kas šioje rinkoje susiduriama su pernelyg aukštais importo tarifais. Taip pat pažymėtina, kad medienos produktų pošakyje vos 9 proc. darbuotojų atlieka aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus ir net pusė (49 proc.) – žemos kvalifikacijos darbus. Tai reiškia, kad pasaulinės konkurencijos sąlygomis šis pošakis užimtumo aspektu tampa gana smarkiai pažeidžiamas.


Baldų gamybos pošakio produkcijos apimtys ES pastaraisiais metais kiek sumažėjo, tačiau ilguoju laikotarpiu (t.y. per paskutinius 25 metus) šis pošakis stebėtinai išlaiko tiek pardavimų apimtis, tiek nuosaikų produktyvumo augimą ir nepatiria drastiško darbo vietų sumažėjimo. Pagrindinis kertinis veiksnys, sąlygojantis ES baldininkų tarptautinį konkurencingumą – aukštos techninės ir dizaino kokybės produkcija, padedanti kompensuoti aukštus darbo kaštus. Be to, gilios baldų gamybos tradicijos ir aktyvi marketingo veikla leido suformuoti stiprų produkcijos įvaizdį pasaulinėse rinkose. Nors ES priklauso didžiausia pasaulinės baldų rinkos dalis (35 proc. pasaulio eksporto), vis labiau auga pigių gamintojų Azijos šalyse (ypač Kinijoje) vaidmuo. Pastaruoju metu ES beveik nebeturi tradicinio užsienio prekybos perviršio baldų gamybos srityje. Nepaisant to, kad ES baldų gamintojai nuolat tobulina savo produktus, Azijos gamintojai, savo ruožtu, gerina savo produkcijos kokybinius parametrus ir spektrą. Kinijos dalis baldų importe į ES išaugo nuo 15 proc. 2000 metais iki 28,9 proc. 2004 metais. Tokiu būdu, ES baldų gamintojai susiduria su panašiais iššūkiais kaip ir kitos apdirbamosios pramonės šakos, būtent – poreikiu investuoti į produkto ir technologinių inovacijų kūrimą, kokybės ir gebėjimų stiprinimą, dizaino ir know-how tobulinimą nei užsitikrinti patekimą į trečiųjų šalių rinkas. Šiuo metu automatizavimo galimybės baldų pramonėje yra faktiškai pilnai išnaudotos, o konkurencingumas labiau priklauso nuo efektyvaus vertės kūrimo grandinės grandžių paskirstymo ir valdymo tarptautiniu mastu.

5.1.5. Popieriaus gamyba ir leidyba

Bendra popieriaus pramonės situacija Lietuvoje. Popieriaus ir popieriaus dirbinių pramonė Lietuvoje pastarųjų penkerių metų laikotarpiu išlaikė augimo tendenciją, tiesa, kiek sulėtėjusią pastaraisiais metais. Per 2000-2004 m. laikotarpį popieriaus pramonė išaugo 57,6 proc., kasmet išaugdama apie 10 proc. Didžioji dalis stambiausiųjų Lietuvos popieriaus produkcijos gamintojų veikia buitinio bei pakavimo popieriaus produktų gamybos srityje, o gaminamas popierius nepasižymi išskirtinėmis kokybinėmis charakteristikomis. Pagrindinės sektoriaus įmonės („Grigiškės”, „PakMarkas”, „Klaipėdos kartonas”) metus baigė pelningai. Vidutinėje perspektyvoje konkurencingumą turėtų išlaikyti šalies spaustuvės, iš esmės atnaujinančios savo technologinę bazę ir galinčios užtikrinti aukštą poligrafijos kokybę už regioniniu mastu patrauklią kainą (ypač žvelgiant iš Skandinavijos užsakovų pusės).

ES popieriaus pramonės konkurencingumo kontekstas ir bendros sektoriaus perspektyvos. Popieriaus pramonė sukuria maždaug 3 proc. visos ES apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės ir 2 proc. visų darbo vietų. Popieriaus produktų gamybos apimtys per pastaruosius 15 metų augo vidutiniškai 3,2 proc. per metus, o ES įmonių darbo produktyvumas popieriaus gamybos srityje yra net 20 proc. didesnis nei JAV popieriaus gamintojų. Visa tai susiję su ilgalaikėmis ES gamintojų investicijomis į sudėtingas popieriaus gamybos technologijas per pastaruosius 30 metų. Nors popieriaus produktų sektoriaus pelningumas yra vienas didžiausių tarp apdirbamosios pramonės sektorių, pastaruoju metu pelno maržos mažėjo dėl stiprėjusio euro kurso dolerio atžvilgiu, vis intensyvesnės konkurencijos ES rinkose (to pasekoje krintančių popieriaus kainų) bei augančių energijos sąnaudų bendroje kaštų struktūroje. ES aplinkosauginiai reikalavimai yra vieni griežčiausių pasaulyje ir brangina tiek žaliavas, tiek gamybos procesą. Pirmaujančios ES įmonės perkelia kaštams imlias veiklos sritis į naująsias ES valstybes-nares ir trečiąsias šalis. Produkcijos kaštai popieriaus pramonėje išlieka pagrindiniu konkurenciniu veiksniu, nes šiame universalaus produkto pošakyje yra gana ribotos diferenciacijos galimybės, tuo tarpu pastebimos nieko gera ES popieriaus pramonei nežadančios ilgalaikės pasaulinių popieriaus kainų mažėjimo tendencijos. Vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria ES popieriaus gamintojai – būtinybė pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos, įvertinti leidybos „digitalizacijos” tendencijas (t.y. vis daugiau leidėjų ir žiniasklaidos priemonių plačiau naudoja elektroninį produkcijos formatą). Be to, brangstant kelių transportui (pagrindiniam popieriaus produktų


logistikos kanalui), svarbu išlaikyti neaugantį transportavimo kaštų svorį bendrojoje kaštų struktūroje. Transportavimo kaštų veiksnys suteikia galimybes produkcijos regionalizacijai, perkeliant dalį produkcijos gamybos į artimiausias kaimynines šalis.ES įmonės, nors ir pirmaudamos pasaulyje popieriaus gamybos srityje, privalo ir toliau investuoti į gamybos technologijas – tiek gerinant galutinio produkto kokybines savybes, tiek mažinant energijos sąnaudas (pvz. naudojant biokatalizatorius), tiek užtikrinant aukštus proceso ekologinius standartus (vėliau šias technologijas parduodant pasauliniams konkurentams). Svarbu ir toliau integruoti “sumanias” technologijas į popieriaus gamybos procesą. Gamybos proceso inovacijos turėtų įgalinti ne tik produkcijos ekologiškumą, bet ir gamybos lankstumą. Vis dėlto aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus ES popieriaus pramonėje dirba tik apie 13 proc. sektoriaus darbuotojų.

5.1.6. Kiti pramonės sektoriai

Gumos ir plastikų sektorius yra visos šalies apdirbamosios pramonės lyderis pagal pardavimų plėtros tempus. Per 2000-2004 metų laikotarpį plastikų ir gumų sektoriaus pardavimai išaugo net 164 proc., o per 2005 m. I pusmetį (lyginant su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu) – 51 proc. 2005 m. metais ypač išaugo eksportuojamos produkcijos dalis bendrosiose sektoriaus pardavimų apimtyse (iki maždaug 60 proc.) ir pirmą kartą viršijo Lietuvos rinkoje parduodamos produkcijos dalį. Šio sektoriaus spartaus augimo tempai pirmiausiai sietini su PET pakuotės ruošinių ir žaliavų gamybos bei aktyvių investicijų Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje ir Lentvaryje (Nemuno Banga Group, NBG), sudariusių net ketvirtadalį visų investicijų į Lietuvos apdirbamąją pramonę. Lietuvoje taip pat veikia vienas didžiausių Baltijos šalyse PET gamintojų Šiaulių “Putokšnis”. Priklausomai nuo politinių sprendimų, Nemuno Banga Group numato tolesnes investicijas į Klaipėdos laisvąją ekonominę zoną.

Kitų nemetalo mineralinių produktų gamybos sektorius Lietuvoje daugiausia apima statybinių medžiagų gamybą, kurios apimtys tiesiogiai priklauso nuo padėties statybų versle, nes šis pramonės sektorius didžiąja dalimi produkciją tiekia vietos rinkai. Statybų apimtims Lietuvoje įgijus nemenką pagreitį, jau kelis metus iš eilės sparčiai auga ir kurį laiką stagnavusi statybinių medžiagų pramonė. Vien per 2005 I pusmetį, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, sektoriaus sukurta pridėtinė vertė išaugo 28,7 proc., o parduota produkcija – 23,5 proc. Per 2000-2004 metus sektoriaus gamybos apimtys išaugo 61 proc. Kadangi sektoriaus eksportas tesudaro 15 proc., statybos medžiagų įmonės yra itin priklausomos nuo situacijos vietos statybų rinkoje, kuri pastaruoju metu išlieka pozityvi, tačiau visada jautri tarptautinei pigių gamintojų konkurencijai. Tai ypač pastebima „Akmenės cemento“ atveju, kai vienintelis būdas apsisaugoti nuo pigaus baltarusiško cemento buvo jo importo uždraudimas (dėl ES standartų neatitikimo), tuo tarpu pastaraisiais metais „Akmenės cementas“ nebespėja tenkinti išaugusios nacionalinės paklausos. Augant komercinei ir gyvenamajai statybai gamybą plečia gelžbetoninių konstrukcijų, akmens vatos izoliacijos gaminių, bituminių stogo dangų, stiklo ir stiklo paketų gamintojai. Nors sektoriaus perspektyvos vidutiniu laikotarpiu išlieka šviesios, vis dėlto sektoriaus įmonės išlieka pažeidžiamos dėl savo priklausomybės nuo ribotos nacionalinės rinkos ir pigesnių užsienio gamintojų įėjimo į sparčiai augančią Lietuvos rinką grėsmės.

Metalų ir metalo gaminių gamyba taip pat yra glaudžiai susijusi su statybos sektoriumi ir pastaruoju metu pasižymėjo tiek didelėmis investicijomis, tiek sparčiais augimo tempais. Vien per 2005 I pusmetį materialinių investicijų apimtys sektoriuje ūgtelėjo 1,5 karto, o produkcijos apimtys per 2000-2004 metų laikotarpį išaugo net 169 proc. Skirtingai nuo statybinių medžiagų sektoriaus, didelė dalis metalų gaminių pramonės produkcijos yra eksportuojama, ir ši dalis vis auga. 2004 metais pagrindinių metalų buvo eksportuojama 64,7 proc., o metalo gaminių (išskyrus mašinas ir įrengimus) – 41 proc. Eksporto apimtys ypač sparčiai augo 2005 metais. Išaugo didžiausio Baltijos šalyse langų ir fasadų gamintojo „Hronas“ apyvarta (28 proc.) bei


pardavimai ne tik vietos rinkose, bet ir eksportas į Skandinavijos šalis. Eksporto rinkoms gaminami metaliniai garažų vartai („Ryterna“), ketaus liejiniai („Kauno ketaus liejykla“), lėktuvų metalo konstrukcijos („Alga“), plieninės pramonės detalės („Aurida“), metalo profiliai („Lankmeta“), seifai („Seifuva“), grąžtai („Grąžtai“), slėginiai indai (Cosmica“). Sektoriaus perspektyvos išlieka optimistinės, tačiau konkurencinis pranašumas ir toliau daugiausia priklauso nuo darbo ir žaliavų kaštų, pigių pasaulinių gamintojų konkurencijos, o taip pat - nuo ES paklausos dinamikos.

Mašinų ir įrangos pramonės darbo rezultatai nėra pastovūs, nors išlaikomi bendri augimo tempai (kurie taip pat nėra pastovūs), jie vis dėlto atsilieka nuo bendrųjų apdirbamosios pramonės augimo tempų, ko pasekoje mašinų ir įrengimų pramonės dalis bendroje apdirbamosios pramonės struktūroje sumažėjo nuo 3,1 proc. 2002 metais iki 2,5 proc. 2004 metais. Nors 2005 metų I pusmetį sukurta 15,6 proc. mažiau pridėtinės vertės nei palyginamuoju laikotarpiu 2004 m., pastebimos išaugusios materialinės investicijos (1,9 karto). Kiek didesnė dalis produkcijos tenka eksporto rinkoms (56 proc. 2004 m.). Pagrindinė mašinų ir įrengimų pramonės gamintoja – šaldytuvų gamintoja Alytaus „Snaigė“, sukurianti beveik pusę viso savo sektoriaus produkcijos. Savo prekės ženklu pažymėtus produktus įmonė daugiausia eksportuoja į Rytų rinkas (Ukrainą, Rusiją), o į Vakarų rinkas tiekia šaldytuvus pasinaudodama Electrolux prekės vardu ir kanalais. Vis dėlto bendrosiose pardavimų apimtyse, kurios pastaraisiais metais nepasižymi pastovumu, vyrauja gaminiai su „Snaigės“ prekės ženklu.

Elektrinės ir optinės įrangos pramonėje, pasižyminčioje dideliu imlumu technologijoms, pastebimos augimo sulėtėjimo tendencijos, visų pirma, dėl sunkumų, su kuriais dėl pasaulinės konkurencijos susiduria Lietuvos elektronikos gamintojai, daugiausiai – „Ekranas“ ir „Vilniaus Vingis“. 2005 m. I pusmetį, palyginus su tuo pačiu pereitų metų laikotarpiu, sukurta sektoriaus vertė išaugo viso labo 1,4 proc., o pardavimai ir eksportas smuko atitinkamai 13 proc. ir 15 proc. Pastaruoju metu krito visi esminiai sektoriaus ekonominiai rodikliai: darbo našumas sumenko 6,9 proc., materialinės investicijos – 67,8 proc., o bendrasis pelnas – 22,3 proc. Nepaisant to, kad elektrinės ir optinės įrangos gamybos sektorius priskiriamas prie aukštosiomis technologijomis veiklą grindžiančių pramonės sričių, didieji Lietuvos gamintojai veikia santykinai žemą pridėtinę vertę generuojančiose srityse, o jų produktai remiasi jau tradicinėmis tapusiomis technologijomis, todėl susiduria su tiesiogine pigių Azijos gamintojų konkurencija. Kadangi naujausiomis technologijomis grindžiamos produkcijos (t.y. skystųjų kristalų ekranų, LCD) linijų diegimas būtų pareikalavęs didžiulių investicijų, „Ekrano“ gamykla investicijas nukreipė į senos gamybos plėtrą. Tuo tarpu ES atvėrus rinką Pietryčių Azijos gamintojams, įmonė susidūrė su Indijos ir Pietų Korėjos gamintojų invazija į ES rinką. Nežiūrint to, kaip pasibaigs šiems trečiųjų šalių gamintojams iškeltos antidempingo bylos, ekranų gamybos augimo perspektyvos išlieka abejotinos, ypač jei LG Philips LCD įgyvendins savo investicinius planus pastatyti dvi stambias skystųjų kristalų gamyklas Lenkijoje. „Vilniaus Vingis”, gaminantis ir tiekiantis „Ekranui“ kreipiamąsias sistemas, taip pat susiduria su atitinkamomis produkcijos realizavimo problemomis. Įmonė dalyvauja NATO konkursuose, ieško naujų produkcijos formų bei jos realizavimo kanalų. „Šiaulių Tauro televizorių“ gamybos apimtys taip pat smarkiai krito, kai įmonė prarado Pietų Korėjos įmonės „DBOSS“ užsakymus, kuriuos pastaroji perkėlė į Vilnių. Auga informacinių technologijų įmonė „Elsis“, kompaktinių diskų gamintoja „Baltic Optical Disc“. „Viltechmeda“, gaminanti švirkštinius siurblius, išplėtė produkcijos pardavimų ir eksporto apimtis. Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Lietuvos elektrinės ir optinės įrangos gamintojai gamina veiklos kaštams imlią produkciją ir susiduria su tiesiogine Azijos gamintojų konkurencija. Sektoriaus perspektyvas lems įmonių specializacija į nišinius produktus bei su jais susijusi inovacinė aplinka, kuri, savo ruožtu, yra susijusi su didelėmis investicijomis (pageidautina – tiesioginėmis užsienio investicijomis, įgalinančiomis atitinkamų aukštųjų technologijų perkėlimą).


5.2. Ekonomikos ir verslo infrastruktūra

Elektros, dujų ir vandens tiekimo sektoriaus augimo tempai pastaraisiais metais sulėtėjo, o 2005 m. I pusmetį net pastebėta mažėjimo tendencija, nulemta Ignalinos AE pirmojo bloko veiklos sustabdymo. Bendrosios sektoriaus produkcijos pardavimo apimtys 2000-2004 metų laikotarpiu vis dėlto išaugo 68 proc., tačiau dėl Ignalinos AE uždarymo perspektyvos jų tolesnis augimas yra vargiai įmanomas (situacija pasikeistų, nusprendus statyti naują atominį reaktorių). Šiuo metu sektoriaus produkcijos apimtys bendrojoje ūkio struktūroje gerokai viršija ES šalių vidurkį. Šiai veiklai būdingos santykinai didelės materialinės investicijos ir vienas aukščiausių produktyvumo lygių. Šios tendencijos yra susijusios su kiek vėliau nei kituose ūkio sektoriuose įvykusiais privatizacijos ir restruktūrizacijos procesais. Šie procesai iš dalies sietini ir su pastaraisiais metais pastebimomis energijos ir dujų kainų augimo tendencijomis. Jeigu dujų kainų augimą lemia bendroji „Gazprom“ įmonės politika, kuria siekiama suvienodinti Lietuvos ir Vakarų Europos dujų kainas (šiuo metu Lietuva dujas perka pigiausiai, lyginant su kitomis ES šalimis) ir, kuri nustatydama kainas atsižvelgia ir į brangstančias naftos kainas, tai privatizuota „Vakarų skirstomųjų tinklų“ įmonė peržiūri energijos kainų apskaičiavimo metodikas. Lietuva žaliavų (dujų, žaliavinės naftos) tiekimo požiūriu išlieka stipriai priklausoma nuo Rusijos. Nors, iš dalies, tiekimo saugumą garantuoja tai, kad Lietuva yra tranzitinė valstybė, pasiektas Rusijos-Vokietijos susitarimas dėl dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu iškelia naujų klausimų. Šiuo metu „Lietuvos elektrinė“ dirba ketvirčiu pajėgumo, o likusi energija yra importuojama, nes ji gerokai pigesnė už gaminamą Lietuvoje. Nors vienas Lietuvos gyventojas suvartoja 2,2 karto mažiau elektros energijos nei vienas ES gyventojas, Lietuvos įmonių gamybiniai procesai pasižymi itin dideliu ir neefektyviu energijos suvartojimu (remiantis paskutiniu Lisabonos pranešimu, skirtumas siekia net 6 kartus). Taigi nors Lietuvos įmonės ir negali kontroliuoti didėjančių energijos ir dujų kainų, jos turėtų kreipti didesnį dėmesį į gamybos procesų technologinį racionalizavimą.

Transporto sektorius Lietuvoje sukuria net 5 proc. darbo vietų ir apie 10 proc. šalies BVP. Nors Lietuvoje yra gana neblogai išplėtotas transporto infrastruktūros tinklas, nėra pakankamos sąveikos tarp skirtingų transporto rūšių. Pagrindinė infrastruktūrinė transporto sektoriaus problema – tinkamų ir kokybiškų jungčių su Vakarų Europa per Lenkiją trūkumas. Via Baltica ir Rail Balica projektai dėl sėkmingo tarptautinio bendradarbiavimo stokos vystomi lėtai. Nors pastaraisiais metais suintensyvėjo investicijos į geležinkelių infrastruktūros atnaujinimą, ji vis dėlto stipriai atsilieka nuo ES šalių senbuvių lygio. Tas pats pasakytina ir apie vandens bei civilinės aviacijos infrastruktūrą, o, tuo pačiu, ir apie Lietuvoje geriausiai išvystytą, lyginant su kitomis transporto rūšimis, kelių transporto infrastruktūrą. Viešojo keleivinio transporto tinklas ir toliau lieka menkai išvystytas, ko pasekoje sparčiai auga individualių ekologiškai pasenusių automobilių skaičius.

2004 m. transporto sektoriaus pridėtinės vertės augimo apimtys siekė 7,9 proc., tuo tarpu transporto įmonių pajamos tais pačiais metai išaugo net 22,6 proc., ypač – sausumos transporto ir transportavimo vamzdynais įmonių pajamos, nulemtos išaugusių sektoriaus paslaugų kainų. Kiek netikėtai gana sparčiai (apie 1,5 karto) išaugo pervežimų keliais apimtys. Tai didžia dalimi lėmė įstojimas į ES, kadangi gerokai sumažėjo pervežėjams taikomų procedūrinių-reguliacinių apribojimų. Be to, išaugo tiek vilkikų parkas, tiek vieno vilkiko generuojamos pajamos, nulemtos sumažėjusių barjerų verslui ES ir siekio kompensuoti pabrangusias darbo sąnaudas (t.y. pabrangusį benziną ir išaugusius vairuotojų atlyginimus). Reikia pažymėti, kad Lietuvos pervežėjų konkurencinį pranašumą ES rinkose įtakoja ne tik sparčiai intensyvėjantys ES šalių ekonominiai santykiai, bet ir, lyginant su ES vežėjais, mažesni veiklos kaštai, o taip pat – apribojimų veiklai ES rinkose faktinis nebuvimas ir modernesnės transporto priemonės (lyginant su dar pigesne darbo jėga ir kuru disponuojančiomis NVS bendrovėmis). Nepaisant sparčiau už ES vidurkį brangstančių veiklos sąnaudų, Lietuvos kelių pervežėjų veiklos perspektyvos išlieka


optimistinės. Plėtra NVS ir Balkanų rinkose priklausys nuo šių rinkų tolesnio liberalizavimo tendencijų. Nors Lietuvos vežėjų, kaip jungiamosios grandies, vaidmenį tarp ES ir NVS rinkų kiek riboja didėjančios veiklos sąnaudos, vis dėlto Lietuvos vežėjai turi ir specifinių privalumų, tokių kaip ilgametė tarptautinių pervežimų patirtis, išlikęs ryšių tinklas, gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių rinkose.

Kalbant apie kitas transporto rūšis, situacija kiek problemiškesnė. Nepaisant nemažų investicijų į geležinkelių infrastruktūros atnaujinimą, AB „Lietuvos geležinkeliai”, viena iš nedidelio skaičiaus pelningai dirbančių ES geležinkelio kompanijų, susidūrė su augančių veiklos sąnaudų problema. Padidinti krovinių tranzito per Lietuvos teritoriją tarifai gali neigiamai atsiliepti Klaipėdos uosto veiklai.

Klaipėdos uosto plėtrą riboja Rusijos politika nukreipti prekių srautus per Sankt Peterburgo ir Kaliningrado uostus. Uostas ir toliau dirba pilnai nepanaudodamas savo pajėgumų, tačiau ši situacija bendra visiems Baltijos šalių uostams. Projektas 2K (apjungiant Kaliningrado ir Klaipėdos potencialą) lieka „popierinis”, nes ir toliau Rusijos geležinkeliai taiko 2,5 karto didesnius tarifus į Klaipėdos uostą keliaujantiems kroviniams. Mažėjantis Rusijos krovinių srautas per Klaipėdos uostą ir Būtingės terminalą skatina krovos kompanijas persiorientuoti į aukštesnę pridėtinę vertę generuojančias veiklas (pvz. konteinerių krovą). Vis dėlto nepaisant spartaus šių krovos paslaugų augimo, bendroje krovinių struktūroje jos sudaro menką dalį (6,5 proc.). Taigi uosto krovos apimtys vis dar didele dalimi priklauso nuo žaliavinės produkcijos bei NVS šalių įmonių srautų paskirstymo politikos.

Vidaus vandenų transportas, nors ir augantis, sudaro nykstamai mažą visų pervežimų dalį.

Krovinių gabenimai oro transportu ypač išaugo Lietuvai įstojus į ES: per 2005 m. I pusmetį į Lietuvą oro transportu atvyko net trečdaliu daugiau keleivių nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Išaugo tiek skrydžių skaičius, tiek lėktuvų užimtumo rodiklis. Lietuvos lėktuvais pergabenta net 2,3 karto daugiau krovinių. Privatizavus AB „Lietuvos avialinijas“ išaugo konkurencija tarp oro bendrovių, ypač – į Lietuvą atėjus pigių skrydžių bendrovėms. Artimiausiu metu nusimato tiek oro uostų modernizavimo planai, tiek optimistinės tolesnio augimo perspektyvos.

Apibendrinant padėtį transporto sektoriuje, galima teigti, kad tai yra svarbų vaidmenį ir puikias plėtros perspektyvas turinti Lietuvos ūkio sritis. Pagrindinės sektoriaus plėtros galimybės, o taip pat ir grėsmės glūdi Lietuvos padėtyje ES ir NVS rinkų atžvilgiu. Kol kas tenka konstatuoti, kad bene pagrindinė problema, su kuria susiduria Lietuvos transporto sektorius, yra nepakankamos jungtys: tiek tarp skirtingų transporto rūšių (t.y. nepakankamai išnaudojamas intermodalumo potencialas), tiek infrastruktūrinės geografinės, nes po įstojimo į ES susilpnėjo ryšiai su Rusijos rinkomis ir jos dar nėra pilnai kompensuojamos besikuriančių ryšių su ES šalimis, stringa per Lenkiją „einantys” infrastruktūriniai projektai.

Informacinės komunikacinės technologijos (IKT). Informacinių technologijų ir komunikacijų (IKT) sektoriui pasaulyje ir ypač išsivysčiusiose Vakarų valstybėse teikiamas ypatingas dėmesys. Taip yra ne vien todėl, kad tai yra jaunas, didžiulėmis augimo galimybėmis pasižymintis ūkio sektorius (tiesa, nebe tokiomis ryškiomis, kaip prieš dešimtmetį), bet ir dėl to, kad pasiekimai šiame sektoriuje tiesiogiai įtakoja ir kitų pramonės bei paslaugų sektorių produktyvumą. Šiuolaikinių informacinių komunikacinių technologijų įdiegimas pramonės įmonėse ir paslaugų organizacijose smarkiai padidina šių organizacijų darbo našumą. Be to, IKT sektorius pasižymi aukštesnėmis už bendrą pramonės vidurkį augimo apimtimis.


Lietuvoje pastebima viena greičiausiai besiplėtojančių IKT rinkų visoje ES, daugiausiai – dėl žemų startinių pozicijų. 2005 m. Lietuvoje prognozuojamas 11 proc. IKT rinkos augimas, daugiausia lemiamas augančios įmonių paklausos kompleksiniams telekomunikacijų sprendimams bei didėjantiems kompiuterių padavimams.

2000-2004 m. laikotarpiu IKT sektoriaus pagaminta produkcija išaugo 47 proc., tačiau dalis bendrojoje produkcijoje išliko gana stabili (4,8 proc. 2000 metais ir 5,1 proc. 2004 m.). Pagal Pasaulio ekonomikos forumo reguliariai atliekamus tyrimus, Lietuva 2005 metais pagal IKT sektoriaus išvystymo lygį pasaulyje teužėmė 42 vietą.

IKT sektoriaus augimą Lietuvoje ilgą laiką sąlygojo didelės Skandinavijos kompanijų investicijos į mobiliųjų telekomunikacijų rinką. Lietuvoje mobilaus ryšio skvarba yra viena didžiausių rytiniame Baltijos regione (81 proc.), tačiau jo plėtra jau pasiekė brandos stadiją. Šiuo metu iš visų telekomunikacijos segmentų sparčiausiai auga prieigos prie Interneto rinka. Esant intensyviai konkurencijai sektoriuje, sparčiai krinta kainos.

Tarp Baltijos šalių IKT įmonių Lietuvos IKT gamintojų ir paslaugų teikėjų pozicijos gana tvirtos. Tarp Prime Investment sudarytų Top-20 Baltijos šalių, IKT įmonių net 14 vietų užima Lietuvos įmonės. Beveik visos didžiosios sektoriaus įmonės 2005 m. I pusmetį padidino savo pajamas – Sonex Holfingas 17 proc., Infomacinių technologijų grupė – 18 proc.

Taigi nepaisant kol kas santykinai žemo Lietuvos IKT sektoriaus išsivystymo lygio, egzistuoja visos galimybės tolesnei sėkmingai sektoriaus plėtrai bei atotrūkio nuo pirmaujančių pasaulio šalių sumažinimui. Kitas išliekantis klausimas yra tai, ar pats IKT sektorius bus inovatyvus, ar tik vartos Vakarų šalyse, o ateityje – ir Tolimųjų Rytų šalyse sukurtus technologinius produktus bei paslaugas. Tai, o taip pat IKT diegimo pramonės įmonėse sėkmė turės įtakos visam ūkio konkurencingumui.

5.3. Apibendrinimas ir veiksmų gairės įmonėms bei politikos formuotojams

Lietuvoje vyrauja tradicinės, žemą-vidutinę pridėtinę vertę generuojančios pramonės šakos. Net ¾ visos pramonės produkcijos yra sukuriama žemą pridėtinę vertę generuojančiose pramonės šakose. Be to, daugelis įmonių, „statistiškai” priklausančių aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių kategorijai (pvz. elektronika, farmacijos pramonė), savo konkurencinį pranašumą grindžia, toli gražu, ne žiniomis ir inovacine veikla, bet santykinai pigesnėmis veiklos sąnaudomis, t.y. mažesniu nei ES senbuvėse darbo užmokesčiu, pigesnėmis žaliavomis ar dar ankstesniais laikais įdiegtomis bazinėmis technologijomis. Visa tai reiškia, kad:

Esama ūkio ir pramonės struktūra yra itin jautri brangstančioms ir neišvengiamai brangsiančioms veiklos sąnaudoms, o tai, savo ruožtu, reiškia, kad, nepaisant pastaruoju metu pastebimo pardavimų apimčių augimo, įmonės išlieka pažeidžiamos vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Nepaisant Lietuvos įstojimo į ES, verslas išlieka ir darosi vis labiau globalus, taigi Lietuvos gamintojai konkuruoja ne tiek ES, kiek pasaulinėje rinkoje. Daugelyje pramonės sričių (pvz., tekstilės, chemijos, medienos pramonėje) konkurencingumą lemia pasaulinio, o ne regioninio lygio veiksniai. Tai reiškia, kad net ir ES rinkoje Lietuvos gamintojų pagrindiniais konkurentais tampa Pietryčių Azijos (ypač Kinijos) gamintojai, pasaulio mastu geriausiai patenkinantys konkurencinius reikalavimus gaminamai produkcijai. Pamažu tampa akivaizdu, kad ES valstybių narių įmonės iš principo nebus pajėgios konkuruoti pigiai darbo jėgai (ir daugeliu atvejų – kapitalui) imlios produkcijos gamybos srityse.


Ypatingą dėmesį ir prioritetą – tiek valstybės, tiek įmonių lygiu – reikia teikti aukštesnę pridėtinę vertę generuojančių sričių (pvz. marketingo, dizaino, technologinių inovacijų ir pan.) stiprinimui bet kuriame pramonės sektoriuje. Tai iš esmės reiškia bazinių nuostatų, įtvirtintų Lietuvos vidutinės trukmės pramonės plėtojimo strategijoje, įgyvendinimą. Nuo šių veiksmų sėkmės priklausys tiek šalies įmonių produktyvumo, tiek darbuotojų atlyginimų, tiek viso nacionalinio gerbūvio kilimo tempai.

Atsižvelgiant į bendrąsias pasaulines tendencijas, stiprėjantį Kinijos, kaip „pasaulinės manufaktūros” vaidmenį bei neišvengiamai augsiančias Lietuvos įmonių veiklos sąnaudas (nulemtas narystės ES, ribotų darbo jėgos ir žaliavų išteklių), neretai keliamas principinis klausimas dėl gamybos sektoriaus perspektyvų šalyje. Nemažai ekspertų ir politikos formuotojų kurį laiką laikėsi nuomonės, kad šiuolaikinėje ekonomikoje pagrindinis vaidmuo tenka nebe gamybos, bet paslaugų sektoriui. Iš tiesų, įvertinus pastarųjų dešimtmečių tendencijas, galima pastebėti, kad Vakarų ekonomikose paslaugų sektorius sukuria didžiausią dalį BVP, be to, paslaugų sektoriuje dirba didžioji dalis darbuotojų. Nepaisant to, pastaraisiais metais Vakarų ekonomikose (pvz. Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje) susirūpinta gamybos sektoriaus ateitimi ir pamažu pripažįstama, kad nėra pakankamai įvertinama gamybos sektoriaus svarba moderniai ekonomikai ir jos plėtrai. Galima teigti, kad gamybos sektoriaus vaidmuo ES šalių ekonominėje struktūroje yra svarbesnis nei jo faktinė užimama dalis bendroje sukuriamoje vertėje dėl šių priežasčių:

gamybos sektorius yra glaudžiai susijęs su paslaugų sektoriumi ir paslaugų sektoriaus sėkminga plėtra yra sunkiai įmanoma, praradus tiesioginį kontaktą su produkto gamybos procesais. Tai yra vis labiau pastebima tendencija ES senbuvėse, perkeliančiose gamybos procesus į Tolimųjų Rytų šalis;

gamyba išlieka ta ūkio sritimi, per kurią į šalies ekonomiką įsiskverbia mokslas ir technologijos. Tokiu būdu, stipraus gamybos sektoriaus nebuvimas riboja ir technologinių inovacijų plėtrą šalyje, nes paprastai gamybos sektoriuje patobulinimai atliekami egzistuojančių produktų ir procesų pagrindu (t.y. vyrauja tęstinės/inkrementinės, o ne radikaliosios inovacijos).

Vis dėlto, kad ES valstybės narės – ar tai būtų Didžioji Britanija, ar Lietuva - gamybos sektorius būtų sėkmingas pakitusios konkurencijos sąlygomis. Įmonės, formuluodamos savo strategijas, turi atsižvelgti į esmines šiuolaikinio konkurencinio pranašumo formavimo prielaidas:

nebelieka griežtų ribų tarp gamybos ir paslaugų sektorių; konkurencinis pranašumas turi būti grindžiamas tiek kaina, tiek kokybe, t.y.

įmonių strategijos turi remtis tiek diferenciacija, tiek kaštų minimizavimu; ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas produktų, procesų ir technologinėms

inovacijoms; vis didesnę svarbą įgauna sėkmingas veikimas strateginiuose aljansuose ir

partnerystėse.

Visų šių strateginių sprendimų priėmimas pirmiausiai yra pačių įmonių, o ne valstybės kompetencija. Vis dėlto kad gamybinės įmonės būtų sėkmingos, turi būti sukurta veikianti nacionalinė pramoninė sistema su atitinkama infrastruktūra ir koordinuotai veikiančiais veikėjais: paslaugų teikėjais, švietimo ir profesinio mokymo organizacijomis, finansinio kapitalo tiekėjais, darbuotojų ir šakinėmis asocijuotomis struktūromis. Tokia sistema negali būti sukurta pavienių veikėjų pastangomis ir būtent valstybė yra pajėgiausia atlikti pagrindinio sistemos kūrimo koordinatoriaus vaidmenį.


Taip pat akivaizdu, kad tokia sistema tiesiog negali būti kuriama „iš viršaus”, o turi remtis dialogu tarp skirtingų sistemos veikėjų, kurio metu formuojasi bendras suvokimas, o veikėjai supranta savo vietą ir vaidmenį sistemoje bei realią dalyvavimo naudą.

Taigi nacionalinė gamybos sistema veikia ne kaip centralizuotai valdoma, bet kaip kompleksinė adaptyvi sistema. Ji apjungia savyje platų suinteresuotų veikėjų tinklą, kuriame kiekvienas veikėjas savo interesus įgyvendina formuodamas partnerystes su kitais sistemos veikėjais (įmonėmis, asociacijomis, mokymo įstaigomis ir pan.). Vis dėlto, tokiai “nacionalinei sistemai” labai svarbus išlieka sistemos „lyderio” vaidmuo ir šį vaidmenį bene pajėgiausios atlikti vyriausybinės organizacijos (nebūtinai ministerinė struktūra, pvz., „lyderio“ vaidmenį gali atlikti ekonominės plėtros agentūra).

Siekiant spręsti gamybos sektoriaus konkurencingumo problemas, valstybės politikos formavimo lygiu, būtina įsisamoninti, kad:

negali būti greitų problemos sprendimų – bet kokie sisteminio pobūdžio veiksmai yra ilgalaikiai ir reikalauja tęstinio įsipareigojimo;

gamybos sektoriaus problemos gali būti sprendžiamos remiantis tik suderintais ir koordinuojamais daugelio suinteresuotųjų veikėjų veiksmais (paprastai daugelį pramonės politikos problemų siekiama spręsti fragmentuotai). Sėkmingos konkurencinės strategijos pasižymi vis didesniu kompleksiškumu, o įmonių sėkmę veikia vis daugiau veiksnių, kuriuos įmonei sunku suvaldyti;

svarbu stengtis formuoti tam tikrą sistemos veikėjų elgseną, siekiant atitinkamo rezultato nei stengtis šiuos veiksmus planuoti ar kontroliuoti;

vyriausybė turi stengtis ne tiek inicijuoti politikos priemones, siekiant individualių tikslų ar prioritetų, bet, visų pirma, būti lyderiu, koordinuojančiu sisteminius procesus. Tai reiškia: o nuolatinę situacijos pramonėje stebėseną ir analizę;o ryšių tarp skirtingų „nacionalinės sistemos” veikėjų stiprinimą;o sistemos veikėjų „forumo” suformavimą, kuriame būtų aptariamos ir, tam

tikra prasme, „testuojamos” individualių veikėjų iniciatyvos;o nuolatinę politikos proceso peržiūrą – politikos formavimą svarbu traktuoti

kaip mokymosi procesą. turi būti akcentuojamas ne tiek pačių sistemos dalių, elementų sukūrimas (didžioji

dalis iš esmės jau egzistuoja, nors turi būti stiprinami, pvz. profesinio mokymo sistema), bet jų tarpusavio ryšių atsiradimas ir stiprinimas;

sėkmingi pokyčiai sistemoje galimi skatinant ne tik veikėjų elgsenos, bet ypač – požiūrių ir vertybių pokyčius, o šie pokyčiai vyksta ilgai. Tai reiškia, kad turi būti sukurtos ilgalaikės programos, kuriomis siekiama įtakoti pradinį veikėjų elgsenos pokytį, kuris vėliau sąlygos gilesnius – požiūrių ir įsitikinimų pokyčius (pvz. laipsniškai pereiti nuo „gamintojo” kultūros („mes norime Jums tai parduoti” požiūrio) link „pardavėjo” kultūros (“kuo mes Jums galime padėti?”).

Visų šių principų laikymasis anaiptol nereiškia, kad turi būti dirbtinai siekiama išsaugoti neefektyvią ūkio struktūrą (kai kurios gamybinės veiklos neišvengiamai persikels į pigiomis sąnaudomis pasižyminčias trečiąsias šalis). Įmonių kaštų minimizavimo strategija yra taip pat neišvengiama šiandieninės realybės dalis bei daugelio įmonių išgyvenimo prielaida. Taigi įmonės turi tarptautiniu mastu valdyti savo vis labiau kompleksinę vertės kūrimo grandinę (kai kurioms kaštams imlioms veikloms esant net labai geografiškai nutolus), kartu užtikrinant glaudžius ryšius tarp atskirų šios vertės kūrimo grandinės grandžių, nes, būtent, tai įgalina atlikti tinkamus ir savalaikius patobulinimus (tiek produktų, tiek technologijų, tiek paties verslo modelio).


6. KLASTERIZACIJOS PROCESŲ ĮTAKA ŪKIO KONKURENCINGUMUI

Vienas iš keturių svarbiausių „naujųjų žaidimo taisyklių“ tarptautinėje konkurencijoje elementų yra kokybiškai naujas klasterinių bei tinklinių darinių, aljansų vaidmuo. Tai supranta visos ES ir net tik jos šalys, todėl klasterių – nacionalinių, regioninių, tarptautinių kūrimui skiriamas didelis dėmesys.

Nė viena tauta, taip pat ir Lietuva, negali pasiekti tarptautinio konkurencingumo visose pramonės šakose. Tam neužteks nei išteklių, nei kompetencijos.Todėl svarbu pasirinkti, kuo toks konkurencingumas bus grindžiamas. Taip pat akivaizdu, jog pavieniams rinkos žaidėjams (nesvarbu, kokie jie bebūtų – verslo, pramonės, mokslo, valstybės valdymo) vieniems pasiekti tokių kokybių, kokių reikia naujojoje ekonomikoje, yra sunku. Sprendimo raktas – partnerystės tinklai, klasteriai, kitos bendros veiklos formos, nes tik tokiose veiklos struktūrose generuojamas sinergetinis efektas, kiekviena interesų grupė geriausiai realizuoja savo tikslus, veikia efektyviausiai.

Kaip patvirtina tarptautinė praktika, sėkmingiausios yra tos pramonės šakos, kuriose susiformuoja įmonių ir kitų institucijų grupės, kurių veikla, siekiant bendro visos grupės ekonominio augimo, yra pagrįsta tarpusavio bendradarbiavimu. Tokios grupės paprastai susiformuoja apie:

bendrai naudojamas žinias ir profesinius įgūdžius visoje grupėje; kurią nors radikalią technologiją, pvz. puslaidininkių technologiją Silicio slėnyje,

JAV arba mobiliųjų telefonų technologiją NOKIA grupėje, Suomijoje; gamintojų - vartotojų tarpusavio santykių tinklą.

Svarbus vaidmuo atsirandant įvairiems tinkliniams dariniams priklauso susiformavusioms tradicijoms. Tokios įmonių bei organizacijų grupės įvairiose šalyse yra vadinamos skirtingai (klasteriai, industriniai regionai, vietinės verslo sistemos, kompetencijų tinklai ir pan.) ir pasižymi tam tikrais specifiniais bruožais. Tačiau jų visų veikimo išskirtinis bruožas - bendromis pastangomis, kartu kooperuojantis ir konkuruojant ne tik su kitais, bet ir tarpusavyje, siekti maksimalios naudos. Kuo daugiau produktyvių įmonių bei organizacijų sudaro klasterinį darinį, kuo kiekviena jų yra efektyvesnė, tuo produktyvesnė yra ir visa grupė bei makrosistema – šaka, regionas, valstybė. Partneriniame režime veikiančių grupių (klasterio) viduje susiformuoja intensyvūs žinių mainų srautai, kurie dėl vidinės ir išorinės konkurencijos yra intensyviai eksploatuojami, stimuliuodami inovacinę veiklą ir spartų tokios grupės konkurencinį pranašumą bei ekonominį augimą. Tokių pramoninių grupių formavimasis pastaruoju metu stebimas visame pasaulyje, o regionai, pasižymintys didele tokių grupių koncentracija, tampa visos aplinkinių regionų ekonomikos varikliu.

Klasterinės zonos, kurių bazinė technologija yra biotechnologija, intensyviai formuojasi aplink Stokholmą ir Lundą, Pietų Švedijoje, apie Helsinkį dominuoja su telekomunikacijų technologijomis Nokia, įtraukdama į savo veiklos sferą ir aplinkinius regionus, įskaitant ir Estiją. Klasteriai formuojasi aplink Barseloną, Madridą, Atėnus, nekalbant apie tuos regionus, kuriuose tokios zonos jau senai egzistuoja.

Ypatingai atkreiptinas dėmesys į tokių besiformuojančių klasterinių darinių Tunise, Kosta Rikoje, Kampine (Brazilijoje) ir Bangalore (Indijoje) patirtį. Šios zonos formuojasi mūsų dienomis, ir jų formavimąsi lemia šiandieniniai veiksniai, nors iki tol, kol šios zonos pradėjo matytis pasaulio ekonominiame žemėlapyje, sekė kelių dešimtmečių paruošiamasis darbas. Reikėtų pažymėti, kad viena iš tokių zonų ypatybių yra ta, jog šių zonų aplinkoje veikiantys


universitetai turi stiprią fundamentalių tyrimų bazę ir yra įgiję tarptautinę mokslinę reputaciją. Tai padeda pritraukti tiesiogines užsienio investicijas. Tačiau mokslas ir moksliniai tyrimai nėra pakankama sąlyga, kad konkrečioje teritorijoje susiformuotų konkurencingi ir aukštą vertę kuriantys klasteriai. Vienoje vietoje turi susikaupti daug įvairių veiksnių, kad konkreti zona taptų patraukli daugeliui investuotojų ir verslininkų, ieškančių savo verslui vietų visame pasaulyje. Pasaulyje konkuruoja daugybė kraštų, siūlančių kur kas geresnes sąlygas negu jos dabar yra Lietuvoje.

Kuo klasteriai ir į juos panašūs kiti tinkliniai įmonių bei organizacijų dariniai yra tokie patrauklūs, kad būtų įvardijami kaip vieni efektyviausių nacionalinio, regioninio ar sektorinio konkurencingumo didinimo instrumentai?

Visų pirma, klasteriai yra galingas novacijų kūrimo ir spartaus diegimo instrumentas, o novacijos tampa viena iš esmingiausių sėkmės sąlygų. Novacijoms atsirasti reikia adekvačios infrastruktūros. Būtent klasterių lygmenyje ir sukuriamos novacijas palaikančios sąlygos. Visų pirma, klasteryje veikiančios organizacijos turi geras galimybes mokytis vienos iš kitų, kartu ieškoti būdų bendroms ar susijusioms problemoms spręsti. Dėl geografinio artumo įmonėms klasteryje galima greičiau aptikti ir pritaikyti atplaišinio (spill-over) pobūdžio inovacijas. Dėl spartesnės ir lengvesnės informacijos sklaidos tarp gamintojų ir rinkos sukuriamas didelis potencialas produktų bei paslaugų tobulinimui.

Klasteriai kuria didelį sinergetinį efektą. Taip yra dėl to, jog klasteris veikia kaip efektyvi verslo sistema, jame veikiančios įmonės tampa produktyvesnės ir efektyvesnės. Tai pasiekiama dėl tokių priežasčių:

Klasterizuotiems dariniams ir jame veikiančiai įmonei yra kur kas lengviau ir pigiau gauti specializuotą informaciją apie rinkas, technologijas, išteklius ir kitus verslui svarbius aspektus. Lietuvos įmonėms, kaip beje ir mokslo įstaigoms, šis problemos aspektas yra labai svarbus, nes beveik visos verslo ir mokslo organizacijos jaučia didelį „informacijos badą“.

Klasteriuose įmonės ir organizacijos specializuojasi į tas veiklas, kurios geriausiai išreiškia jų esmines kompetencijas, ir į tai, ką jos moka geriausiai. Kadangi ir kiti klasterio veikėjai elgiasi taip pat, sudaromos sąlygos pigiausiai gauti geriausio lygio produktą ar paslaugą. Dėl to didėja kiekvieno klasterio veikėjo veiklos pelningumas. Geografinis artumas yra dar vienas pelningumo didinimo šaltinis.

Dėl įmonių bei organizacijų specializacijos, aktyvių novacinių procesų klasteris tampa patrauklia vieta kauptis aukščiausios kompetencijos specialistams. Pastarieji ne tik tampa siauros specializacijos ekspertais, bet dėl pastovaus ryšio su partneriais įgyja ir sisteminę problemų sprendimo kompetenciją. Klasteris – tai savita verslo sistema, todėl, turėdama aukštą visuminę kompetenciją, yra „užprogramuota“ būti efektyvi.

Klasteris negali būti ekonominė sistema, kurios viduje nėra konkurencijos. Netgi priešingai – joje konkurencija yra dar didesnė, nes tenka konkuruoti su tokiais pat konkurencingais ir specializuotais konkurentais. Be to tenka atlaikyti ir išorės konkurentų, siekiančių integruotis į klasterį, spaudimą.

Dėl didesnio veiklos efektyvumo ir sisteminės kompetencijos, o per tai – ir didesnio konkurencingumo, klasterio įmonės lengviau pajėgia konkuruoti tarptautinėse rinkose, joms paprasčiau bendromis pastangomis įeiti į naujas rinkas. Kas daug


kainuoja atskirai įmonei, daug paprasčiau didelei verslo sistemai. Klasteris, būdamas mažų įmonių visuma, šiuo atveju veikia kaip didelė, tačiau virtuali organizacija.

Klasteris, būdamas didelė virtuali organizacija, įgyja ir didelę derybinę jėgą, derantis dėl tiekimo ar pardavimo sąlygų.

Klasteryje susiformuoja ypatinga bendruomeninė kultūra, kuri tampa vis svarbesnė ne tik ekonomine, bet ir socialine prasme. Tai savo ruožtu pozityviai veikia ir visą visuomenę ar vietos bendruomenę. Šis socialinis efektas duoda ir ekonominį efektą.

Klasteriai, būdami sąveikaujančių verslo, mokslinių tyrimų, mokymo, finansinių ir valstybinių įmonių tinklas, visuotinai yra pripažįstami regiono ekonomikos augimą lemianti jėga ir beveik vienintelė galimybė nacionalinei ekonomikai plėstis į globalią rinką. Todėl pakartoti pasaulinių klasterių formavimosi kelią norėtų daugelis ekonominių regionų.

Svarbiausias dalykas, kurį reikia įvertinti rengiant klasterizacijos politiką Lietuvoje yra tai, jog klasteriai visur yra unikalūs, nors ir turi daug bendrų bruožų. Be to reikia atsižvelgti ir į jau susiformavusias sąlygas, tradicijas, patirtį. Suprantama, be atitinkamo dėmesio negali būti palikti ir naujosios ekonomikos sektoriai. Tačiau svarbu suderinti pretenzijas su potencialiomis galimybėmis.

Kitas aspektas, kurį reikia įvertinti formuojant klasterizacijos politiką, yra tas, jog patys klasteriai yra labai įvairūs. Klasifikacijų būna įvairių, tačiau, analizuojant situaciją Lietuvos aspektu, šiame tyrime buvo vadovautasi tokia klasterių klasifikacija:

mikroklasteriai arba horizontalūs tinklai; vertės grandinės; tiekimo grandinės; sektoriniai klasteriai; geografiniai klasteriai; makroklasteriai (nacionaliniai).

Mikroklasterius arba horizontalius tinklus sudaro 5 – 15 mažų įmonių grupė. Šios įmonės bandradarbiauja įvairiose veiklos ir iniciatyvų srityse. Tai gali būti ir bendras mokymasis, ir bendras marketingas, ir bendras produkto vystymas.

Klasikinis klasteris, kuriame persipina įvairių sektorių įmonės, yra sutelktas apie konkrečias vertės grandines ir išreiškia tą klasterio sampratą, kurią pateikia M. Porteris.

Tiekimo grandinės – tai įmonių visuma, tiekianti komponentes, medžiagas ir kitus svarbius veiklai gaminius stambiam gamintojui ar jų grupei. Lietuvos atveju būdingiausias būtų statybų pramonės aprūpinimas visomis reikiamomis medžiagomis. Tai atlieka daug smulkių ir kelios didelės įmonės.

Sektoriniai klasteriai tipiškai charakterizuoja įmonių, gaminančių panašius dalykus, grupę. Tokiame klasteryje nebūtinai akcentuojama vertės kūrimo grandinė, tai daugiau kompetencijos tinklas. Lietuvoje potencialiai tokiais klasteriais galėtų būti mėsos bei pieno pramonės įmonių dariniai.

Geografiniai bei nacionaliniai klasteriai gali būti bet kurie iš išvardintų tipų: viską lems jų paplitimo geografija.


6.1 Klasterių kūrimosi situacija šalies pramonės sektoriuose

Per pastaruosius keletą metų buvo atlikta visa eilė įvairaus pobūdžio studijų apie klasterių kūrimosi Lietuvoje situaciją ir užuomazgas. Nors per 5 – 6 metus, praėjusius nuo to laiko, kai buvo priimta Lietuvos pramonės plėtros vidutinės trukmės politika valstybiniu lygmeniu praktiškai beveik nieko nepadaryta, išskyrus dvi inicijuotas studijas, savaiminiai procesai įvairiose pramonės šakose vyksta ir jau yra gerų iniciatyvų. Bene didžiausią pagreitį šie procesai yra įgavę medienos ir baldų pramonėje, tačiau neblogų iniciatyvų yra ir aprangos, mašinų gamybos, maisto pramonėje. Ryškiausias vietinės (regioninės) iniciatyvos pavyzdys yra Alytaus medienos ir baldų įmonių parengtas projektas, kuriame labai aktyviai dalyvauja ir vietos savivaldos institucijos. Jei šis projektas bus pripažintas tinkamu finansuoti iš struktūrinės paramos fondų, tai bus pirmas konkretus žingsnis, rodantis, kad Lietuvoje ne tik didėja supratimas apie klasterių ir kitų institucionalizuotų verslo sistemų svarbą, bet ir daromi konkretūs žingsniai.

Klasterių kūrimosi situacijai apibūdinti šiame skyriuje bus remiamasi šios studijos autorių atliktų tyrimų duomenimis. Trumpai bus pateikta situacija svarbiausiuose pramonės sektoriuose.

Būdingi mašinų ir prietaisų pramonės bruožai klasterizacijos aspektu.

6.1 pav. Mašinų ir prietaisų pramonės įvertinimas klasterizacijos aspektuIšvados:

1. Mašinų ir prietaisų pramonė yra bene labiausiai fragmentuota pramonė Lietuvoje:

įmonės gamina itin plataus spektro gaminius. Klasterių kūrimo aspektu tai kartu ir privalumas, ir trūkumas.


Įmonių vyraujančios strategijos:

(+) integravimasis į tarptautinius klasterius(-) daugelis įmonių menkai specializuotos(-) atsilikusi techninė įranga(-) pasitikėjimo tarp įmonių ir organizacijų stoka(-) menkas antrepreneriškumo lygis(-) žema valdymo kompetencija (daugelio įmonių)

Paklausos pobūdis:

(+) didelis vietinių įmonių poreikis modernizuoti gamybinius pajėgumus(+) auganti paklausa NIS rinkose(±) nereikli rinka(-) nemažai daliai produktų iš viso nėra paklausos vietinėje rinkoje(-) maža ir fragmentuota vietinė paklausa, nepalanki masinio produkto gamybai

Veiksniai ir sąlygos veiklai:

(+) gilios inžinerinės veiklos tradicijos(+) yra nemažai aukštos kvalifikacijos (tinkančios Lietuvos ūkio poreikiams) specialistų(+) pigi darbo jėga(+) sparčiai auganti ekonomika(+) palanki geografinė padėtis(-) neadekvačios aukštiems reikalavimams mokslinės laboratorijos, studijų programos(-) neadekvati poreikiui specialistų rengimo sistema (visuose lygiuose)(-) neefektyvi inovacijų sistema (-) menkos įmonių investicijos į tyrimus ir vystymą

Klasterizacijos procesai:

(+) subrendęs poreikis klasterizacijai(+) išlikęs specialistų socialinis tinklas(+) stiprėjantys ryšiai tarp pramonės įmonių ir mokslo organizacijų(+) šakinė asociacija vienija daugelio pošakių įmones(+) stiprus lobizmas(-) menka kooperacija tarp įmonių, o taip pat su mokslo įstaigomis(-) trūksta (beveik nėra) tinklų kūrimo ir valdymo specialistų(-) menkas įmonių ir mokslo organizacijų informuotumas apie vieni kitų galimybes ir interesus

Mašinų ir prietaisų pramonės klasteris

79

2. Šiuo metu dar per anksti tvirtinti, jog ši Lietuvos pramonės šaka turi aiškiai išreikštus klasteriams būdingus bruožus.

3. Galima aptikti nemažai kooperacijos ryšių tarp to paties pošakio, o taip pat tarp skirtingų pošakių įmonių, tačiau daugeliu atvejų jie yra nepastovūs, daugiau išreiškia tarpusavio tiekimus, partneriai menkai įtraukiami į bendrą veiklą.

4. Kadangi daugelis metalo apdirbimo ar įrangos gamybos įmonių savo veiklą koncentruoja Lietuvos vartotojų poreikiams tenkinti, tai galima įžvelgti tam tikras tendencijas kurtis mažiems lokaliniams (regioniniams) mikroklasteriams. Aptikti tokių, jau susiformavusių klasterių, nepavyko, išskyrus Klaipėdos jūrų transporto (pavadinimas sąlyginis) klasterį.

5. Mašinų ir prietaisų pramonės įmonės išreiškia gana skirtingą poreikį klasterizacijai, o nemažai įmonių – nepakankamą. Svarbiausios to priežastys yra šios:

nepakankama vadybinė kompetencija ir ribotas supratimas apie klasterių ar kitų tinklinių veiklos formų teikiamas galimybes;

objektyviai trūksta patikimų ir kokybiškų partnerių bendrai veiklai; siaurai specializuotoms įmonėms, gaminančioms konkretų gaminį eksportuoti

konkrečiam užsakovui, neretai nėra poreikio didesnei kooperacijai.

6. Labiausiai apčiuopiamas potencialus klasteris, kurio kūrimu jau dabar yra suinteresuota nemažai įmonių bei mokslo organizacijų, yra mechatroninių sprendimų kompetencijos klasteris.

7. Mechatroninių sprendimų klasterio formavimosi perspektyvumą lemia tokios aplinkybės:

mechatroniniai sprendimai reikalingi beveik visoms pramonės šakoms; tokie produktai reikalauja integruotos kompetencijos: mechanikos, elektronikos,

informatikos; Lietuvoje yra pakankamai būtinų intelektualinių išteklių ir praktinės patirties,

reikalingų mechatroniniams sprendimams kurti ir diegti bei organizuoti tokio klasterio kūrimąsi.

Būdingi medienos ir baldų pramonės bruožai klasterizacijos aspektu.


6.2 pav. Bendri medienos apdirbimo ir baldų gamybos pramonės bruožai klasterio vystymosi aspektu

Išvados:1. Medienos apdirbimo ir baldų gamybos pramonė jau pilnai subrendusi suvoktai ir

kryptingai valdomai klasterizacijai. Esama struktūra jau leidžia teigti, jog toks klasteris yra, tačiau kol kas priskirtinas „neišreikštų“ klasterių tipui.

2. Egzistuoja tokie pagrindiniai trikdžiai klasterizacijai vystytis: daugelis įmonių yra menkai specializuotos, sunkiai atsisako įprastų gamybos ir verslo organizavimo metodų; menka kooperacija ir strategijų derinimas tarp pagrindinių medienos ir baldų

gamybos įmonių grupių; neišvystyta verslo paslaugų infrastruktūra, trūksta specializuotas paslaugas,

ypač – iš kitų pramonės šakų, teikiančių įmonių; mažų įmonių techninis atsilikimas apsunkina galimybes baigtinį produktą

gaminančioms įmonėms pateikti kokybiškus ir pigius komponentus bei gaminio detales.

3. Jau galima išskirti nemažai mikroklasterių, o išsamesnė ryšių tarp įmonių analizė leistų pasiūlyti konkrečias priemones, kaip iš esmės paspartinti daugelį klasterizacijos procesų.



(+) orientacija į galutinį produktą(+) didėjanti specializacija(+) orientacija į eksportą(+) orientacija į tarptautinius klasterius(+) daugėja įmonių, kuriančių savo prekinį ženklą(- ) menka specializacija(- ) orientacija į žemos pridėtinės vertės produktus

Paklausos pobūdis:

(+) auganti vidinė rinka(+) auganti Rusijos ir Vidurio Europos rinka(+) vartotojų „atsigręžimas“ į natūralius produktus (+) augantis biuro ir paslaugų įmonių (viešbučių, restoranų) baldų poreikius(- ) menkas gyventojų mokumas(- ) augantis žaliavinės medienos poreikis tarptautinėse rinkose(- ) stagnuojanti ES rinka


(+) tradicinis verslas(+) artumas prie kultūriškai artimų rinkų(+) kokybiška logistikos infrastruktūra(+) tarptautinės veiklos patirtis(+) pakankami bazinių žaliavų ištekliai(+) nebrangi ir gal mažai kvalifikuota darbo jėga(+) didelė įmonių įvairovė pagal dydį ir veiklos pobūdį(+) veiksminga šakinė asociacija(- ) techninis/technologinis atsilikimas(- ) gerai parengtų specialistų stoka(- ) didėjantis Rusijos gamintojų spaudimas IKEA segmente(- ) silpna verslo infrastruktūra(- ) specialistus rengiančių modernių centrų stoka


(+) natūralus ryšys tarp nuoseklių vertės kūrimo grandinės narių(+) sparčiai vyksta kapitralo koncentracija(+) kokybiški šakiniai leidiniai(- ) menka, nors ir didėjanti, kooperacija(- ) profesionalios informacinės sistemos stoka(- ) silpni ryšiai su kitomis pramonės šakomis

Medienos ir baldų klasteris

81

4. Medienos apdirbimo ir baldų pramonė savo pobūdžiu yra palanki regioniniams klasteriams formuotis.

5. Nors šis pramonės sektorius sparčiai vystosi, glaudesnis bendradarbiavimas su mechatronikos, IKT įmonėmis leistų sparčiau modernizuoti gamybą.

Specifinės priemonės spartinti klasterizaciją medžio apdirbimo ir baldų gamybos pramonėje:

1. Atlikti išsamią, gilią šios pramonės įmonių tarpusavio ryšių ir ryšių su kitų pramonės šakų įmonėmis bei organizacijomis analizę, išryškinant potencialias galimybes gauti sinergetinį efektą.

2. Suburti klasterio kūrimo iniciatyvinę grupę, kuri numatytų jo raidos strateginę kryptį.

3. Kadangi visos įmonės ypač akcentuoja kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus problemą, inicijuoti medienos ir baldų gamybos kompetencijos centro, skirto ugdymui, kūrimą, panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas. Labai tinkama ir turinti daug potencialo yra Alytaus medienos ir baldų gamybos įmonių iniciatyva stiprinti klasterizacijos procesus, panaudojant ES Struktūrinių fondų lėšas.

4. Lygiagrečiai su klasterizacijos žemėlapio kūrimu, organizuoti įmonių vadovams ciklą seminarų, kuriuose ne tik visapusiškai būtų išnagrinėtos klasterizacijos galimybės ir teikiama nauda, bet ir būtų paskleista tinklinių struktūrų valdymo kompetencija.

5. Padėti šakinei asociacijai sukurti portalą, kuriame įmonės rastų pilną informaciją apie išteklius, technologijas, verslo paslaugas, konkurenciją, rinkos, bendradarbiavimo iniciatyvas ir


Būdingi tekstilės ir aprangos pramonės bruožai klasterizacijos aspektu.

6.3 pav. Tekstilės ir aprangos klasterio kūrimosi veiksniai

Išvados:1. Tekstilės ir aprangos pramonė, nepaisant nepalankių tarptautinių raidos tendencijų,

turi perspektyvų išlikti svarbia Lietuvos ūkio dalimi.

2. Gili ir kartu plati klasterizacija daugeliui šakos įmonių, kurių veiklos galutinis produktas – apranga, yra bene svarbiausia išlikimo ir tolesnio augimo sąlyga.

3. Kadangi Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė gana fragmentuota, yra nemažai įmonių, kurių veikla iš viso nesusijusi arba mažai susijusi su aprangos gamyba, o kai kurios iš tokių įmonių (pvz., „Audėjas“) yra gana sėkmingos. Svarbu šioje šakoje ieškoti ne tik klasterizaciją, bet ir kitokių sėkmę lemiančių priemonių.

4. Atsirandantis ir jau pradedantis sparčiai formuotis klasteris, turintis geras perspektyvas ateičiai, yra tekstilės ir aprangos įmonių grupė, kurios branduolys UAB „ECG“. Panašių klasterių užuomazgų galima rasti nemažai, tačiau neretai net pačios įmonės nepastebi šių ryšių gilumo ir visų jų teikiamų galimybių.

5. Potenciali klasterių plėtros strategija pradiniame etape galėtų būti grindžiama mikroklasterių, besiburiančių apie dinamiškas, į tarptautinius klasterius integruotas įmonių, kūrimasis.

Specifinės galimybės klasterizacijai šiame sektoriuje spartinti


Paklausos pobūdis:

(+) auganti paklausa kokybiškiems madingiems gaminiams;

(+) turtinga Skandinavijos šalių rinka.(+) Europos rinka labai fragmentuota(-) nemokūs vietiniai vartotojai;(-) labai maža vietinė rinka;


(+) gilios tradicijos;(+) yra nemažai aukštos kompetencijos vadovų

ir verslininkų;(+) strategiškai svarbi geografinė padėtis;(-) maži žaliavos ištekliai;(-) daugelio tekstilės įmonių technologijos nėra

šiuolaikiškos(-) negatyvios pasaulinės tendencijos


(+) išlikusi didžioji dalis specifinės verslo infrastruktūros;

(+) yra kritinė masė supratimo apie klasterizacijos naudą;

(+) pradėta klasterio kūrimo iniciatyva;(+) veikli šakinė asociacija. (-) nemažai įmonių yra probleminės ar jau

likviduotos;


(+) nemažai įmonių taiko šiuolaikinę verslo vadybą;

(+) kai kurios įmonės kuria savo prekinį ženklą;(+) nemažai įmonių sėkmingai integruojasi į

svarbias tarptautinių klasterių vertės grandinės dalis;

(-) dauguma, ypač – smulkių įmonių, fyvuoja tik dėka to, jog pigiai parduoda darbo jėgą;

(-) didelės įmonės per menkai specializuotos ir neefektyvios

(-) menka tekstilės įmonių orientacija į aukštomis technologijomis grindžiamą produktų gamybą.

Tekstilės ir aprangos klasteris

83

1. Parengti lengvosios pramonės tolesnės raidos strategiją, kurioje būtų išryškintos dvi kryptys – a) klasterių kūrimosi ir plėtros; b) neklasterizuotų įmonių konkurencingumo. Alternatyva: variantas „b“ gali būti ir išimtinai konkrečių įmonių strategijos klausimas.

2. Atlikti išsamią studiją, kuri leistų nustatyti sektorinio klasterio formavimosi galimybes.

3. Organizuoti seminarus ir kitokias bendravimo formas, kuriose skirtingų įmonių vadovai ir specialistai diskutuotų apie vertės grandinės optimizavimą kooperuojantis ir virtualios gamybos (verslo) galimybes.

4. Parengti 3-5 specialistus, jiems suteikiant tinklų kūrimo ir valdymo kompetenciją.

Būdingi maisto pramonės bruožai klasterizacijos aspektu

Maisto pramonė Lietuvoje turi gilias tradicijas, ji ir dabar yra pagrindinė ekonominės veiklos sritis, vertinant pagal šiame sektoriuje užimtų darbuotojų skaičių bei pagaminamą produkciją. Vertinant per potencialaus (hipotetinio) sektorinio klasterio struktūros perspektyvą, tokį klasterį galėtų sudaryti mėsos, pieno, grūdų, žuvies perdirbimo, gėrimų ir tabako, vaisių ir daržovių pramonė, o taip pat žaliaviniai sektoriai – žuvininkystė, žemės ūkis. Klasikinio klasterio požiūriu, glaudžiai integruotos turėtų būti įpakavimo medžiagų gamybos, specializuoto transporto, bazinių chemikalų ir priedų, įrengimų gamybos, prekybos tinklų, specializuotų verslo paslaugų ir kitos su maisto pramone susijusios įmonės. Tačiau, kaip parodė atlikta tarpsektorinių ryšių analizė, realiai egzistuoja sektoriai, susiskaidę pagal veiklos rūšį, tarpusavyje palaikantys tik fragmentiškus ryšius. Be to, beveik visi svarbiausi maisto pramonės sektoriai turi aiškiai išreikštas savo specifines savybes.

Kalbėti apie klasterių užuomazgas tokiose srityse, kaip tabako gamyba ar gėrimų pramonė kol kas nėra prasmės. Tabako gamybą vykdo tik viena įmonė, o gėrimų (alkoholinių bei nealkoholinių) 74-ios, tačiau jos yra gana panašios, tarpusavyje praktiškai neturi beveik jokių kooperacinių ryšių. Jos naudojasi kai kurių bendrų tiekėjų (cukraus, priedų, spirito ir pan.) ir pirkėjų paslaugomis.

Klasterizacijos požiūriu, žymiai perspektyvesni pasirodė mėsos, pieno bei grūdų sektoriai.

Lietuvoje 2004 m. buvo 37-ios pieno gamybos įmonės, iš kurių 19-a turi licencijas prekybai su Europos Sąjungos šalimis. 2002 metais pagaminta produkcijos už 12059 mln. litų. 47 proc. pagamintos produkcijos buvo eksportuojama į JAV, Olandiją, Rusiją, Latviją ir kitas šalis. Šiame sektoriuje dirba 8600 žmonių arba 19 proc. visų maisto pramonės darbuotojų. Pastaraisiais metais pieno pramonėje vyko sparti kapitalo ir rinkos koncentracija. Tai – pozityvus reiškinys dėl keleto priežasčių. Pirma, padidėjo įmonių galimybės diegti modernias technologijas, ir įmonės tuo pasinaudojo. Antra, specializuojant įmones, sukuriamos prielaidos veiklos kaštų mažinimui. Trečia, konsoliduota rinka yra patrauklesnė specializuotas paslaugas teikiančioms įmonėms. Tai ir skatina kooperaciją.

Negatyvus klasterizacijai rinkos konsolidacijos efektas pasireiškia tuo, jog šiuo metu būtų sunku įvardyti bent vieną potencialų klasterio vystymusi suinteresuotą, „didžiajam trejetui“ nepriklausančią jauną, dinamišką, į veiklą tarptautinėse rinkose orientuotą įmonę, kuri galėtų būti klasterio branduoliu.


Šiuo metu yra susiformavusios trys didžiausios pieno perdirbimo įmonių grupės: AB „Rokiškio sūris“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Žemaitijos pienas“. Jos kartu perdirba virš 70 proc. viso Lietuvoje superkamo pieno. Šios įmonės įsigijo daugelį regioninių pieno perdirbimo bei pieno supirkimo punktų. Būtent kova dėl didesnės rinkos dalies buvo pagrindinis strateginis šių įmonių prioritetas. Dabar galima konstatuoti, jog pasiekta tam tikra pusiausvyra, palanki pradėti paieškas konkurencingumui didinti kooperuojantis ir klasterizuojantis.

Viena iš klasterizacijos prielaidų – įmonių siekis specializuoti veiklą ir visas paslaugas pirkti iš kitų verslo subjektų. Tačiau šiuo metu beveik visos pieno perdirbimo įmonės vykdo gana įvairiapusę veiklą, specializacija labiau pastebima tik įmonių grupių viduje. Tuo tarpu kooperacijos tarp atskirų įmonių yra labai mažai.

Visai nevykdomos bendrų tyrimų, rinkodaros, tarptautinio verslo programos bei projektai.

Gana silpni ryšiai ir su mokslo įstaigomis. Naujų produktų kūrimu ir esamų tobulinimu daugiausia užsiima pačios įmonės arba kooperuojasi kartu su mokslo įstaigomis (tai vyksta gana retai).

Pieno pramonėje yra gana ribotas skaičius smulkių, į paslaugas pieno perdirbėjams ar gamintojams orientuotų įmonių. Tai lemia ne tiek pats pramonės pobūdis, kiek konservatyvus požiūris į verslo organizavimą: stengiamasi daugelį operacijų atlikti patiems.

Tenka konstatuoti, jog pieno pramonės įmonės (kaip ir pati asociacija), dar menkai susipažinusios su klasterių veikimo ypatumais ir jų teikiama nauda. Šį trūkumą pašalinus, galima tikėtis spartesnių klasterizacijos procesų.

Grūdų perdirbimo versle išsiskiria dvi vertės grandinės: duonos ir pyrago gaminių bei mėsos ir pieno gamybos. Reikia pasakyti, jog šios grandinės yra itin „susipynusios“, tiems patiems savininkams priklauso skirtingų vertės grandinių įmonės, todėl bandant nustatyti klasterizacijos lygį ir pobūdį šiame sektoriuje, teks nuodugniai pereiti šias grandines, gilinantis į kiekvieną konkrečią svarbesnę įmonę, akcentuojant jos kooperacinius ryšius. To neatlikus bus itin problemiška įvertinti realaus klasterio egzistavimą, o ypač – jo gylį.

Neretas reiškinys šiame pramonės sektoriuje yra vertikali integracija, kuomet grūdų produktų įmonės įkuria kepyklas ar steigia / perka žemės ūkio bendroves arba atvirkščiai – kepyklos įsigyja malūnus. Taip jos bando spręsti produktų kokybės užtikrinimo klausimus bei didinti bendrą pelną. Tačiau daugelis duonos ir pyrago gaminių įmonių yra mažos, finansiškai silpnos, priklausomos nuo prekybos tinklų.

Kad grūdų perdirbimo sektoriuje egzistuoja nors ir nesuvoktas bei menkai koordinuojamas klasteris, patvirtino tyrimo metu šiame sektoriuje išskirtos galimos pagrindinės veiklos operacijos ir pagalbinės funkcijos. Išskirtos 74 pagrindinės ir kelis kartus daugiau pagalbinių veiklų. Pabandžius identifikuoti šias veiklas realizuojančias įmones, paaiškėjo, jog daugiausia tai – Lietuvos ūkio subjektai. Tai labai svarbus pagrindas, nagrinėjant klasterizacijos efektyvumą ir ieškant jo didinimo rezervų.

Išvados:1. Lietuvos maisto pramonės sektorius – potencialus ir stambus klasteris, integruojantis

ne tik maisto pramonės, bet ir jas aptarnaujančias įmones.2. Šiuo metu aiškiai įžvelgiami mikroklasteriai įvairiuose maisto pramonės, ypač pieno

ir mėsos pošakiuose.


3. Labiausiai tikėtinas ir geriausiai susiformavęs sektorinis klasterinis darinys maisto pramonėje – grūdų ir jų produktų gamybos klasteris. Tačiau yra pagrindo manyti, jog grūdų produktų gamybos klasteris gali būti rišančiąja grandimi, apjungiančia į makroklasterį visą maisto pramonę.

6.3. Svarbiausios priežastys, dėl kurių įmonių klasteriai Lietuvoje kuriasi lėtai

Pasitikėjimo tarp klasterio subjektų stoka. Tai svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso klasterizacijos sėmė, nes nesant pasitikėjimo, tokie procesai vargu, ar įmanomi.

Netolygus skirtingų verslo subjektų technologinis ir vadybinis lygis. Tai svarbu, kad būtų sukurta subalansuota vertės kūrimo grandinė, kurioje specializuoti veikėjai atliktų kokybiškas paslaugas ar operacijas.

Itin menkai išvystytos verslo informacinės sistemos. Dabar esančios verslo informacinės sistemos yra nekokybiškos, įmonės jomis mažai naudojasi arba net nežino apie jų egzistavimą. Taip pat beveik nėra bent kiek kokybiškesnių informacinių ryšių tarp to paties sektoriaus įmonių,išskyrus informaciją apie susijusias veiklos sritis, rinkas ir pan. Nelabai stebina faktas, kad mažos įmonės menkai žino netgi apie tame pačiame mieste, rajone esančias įmones, vykdančias susijusią veiklą, turimas technologijas ar kitas galimybes pasinaudoti specializuotomis paslaugomis.

Veiklos partnerystėje patirties ir kompetencijos stoka. Klasterių, tinklų, kooperacinių ryšių, virtualių verslo sistemų valdymas kokybiškai skiriasi nuo įprastinės vadybos. Šiuo metu Lietuvos įmonėse bei organizacijose yra tik labai ribotas skaičius žmonių, turinčių tokią kompetenciją. Veikla partneriniuose tinkluose yra nauja patirtis ir ją teks įvaldyti.

Antrepreneriškumo stoka. Antrepreneriška veikla suprantama kaip tokia veiklos subjekto – verslo įmonės, mokslo organizacijos, valstybinės institucijos ir kt. veikla, kuomet sąmoningai prisiimami aukšti veiklos siekiai, gebama akumuliuoti ne tik savo, bet ir kitų veiklos rezultatais suinteresuotų įmonių ar organizacijų išteklius, inovatoriškai siekiant užsibrėžto tikslo. Klasterizacijos aspektu antrepreneriškumo stoka pasireiškia įmonių pastangomis kopijuoti vienų kitas, menkomis pastangomis derinti skirtingus veiklos metodus, ieškoti inovatoriškų sprendimų.

Neefektyvios profesinės ir šakinės asociacijos. Asociatyvinės struktūros yra svarbus, klasterio branduolį formuojantis elementas. Jo nesant, procesai darosi sunkiau valdomi ir skatinami.

Neefektyvi inovacijų sistema. Vienas iš skiriamųjų klasterių bruožų – jų inovatoriškumas. Pati klasterio struktūra ir bendros veiklos logika lemia inovacinius procesus. Tačiau yra ir atvirkštinė priklausomybė: kad kurtųsi inovatoriški klasteriai, reikalinga inovacijoms palanki aplinka. Ją kuria valstybės institucijos per mokslo ir inovacijų skatinimo sistemą, mokslo ir inovacijų finansavimo mechanizmus, mokesčių sistemą, o taip pat universitetai, mokslo įstaigos ir pačios inovatoriškos įmonės. Šiuo metu Lietuvoje yra sukurti beveik visi Nacionalinės inovacijų sistemos elementai, tačiau pati sistema neveikia, jos realiai – nėra. Inovacijų versle programa taip pat neveikia efektyviai, mokslo įstaigų ryšiai su verslo ir pramonės įmonėmis yra itin menki.


6.4. Klasterių iniciatyvų veiksmingumas: pasaulinė praktika

Klasterių iniciatyvos – tai yra nacionaliniame (regioniniame, sektoriniame) lygmenyje parengtos priemonės, skatinančios klasterių identifikavimą ir kūrimą bei didinančios jų konkurencingumą, į klasterizavimo procesus įtraukiant verslo įmones, valdžios institucijas bei tyrimų organizacijas. Globalių klasterių iniciatyvų ataskaitos (Global Cluster Initiative Survey) duomenimis, 2003 m. pasaulyje buvo identifikuoti daugiau nei 500 klasterių. Dauguma klasterių yra Europoje, Šiaurės Amerikoje, Naujoje Zelandijoje ir Australijoje.

Pagrindinės išvados: Kiekviena klasterių iniciatyva yra unikali. Klasterių iniciatyvų tikslai yra skirtingi,

priklausomai nuo šalies išsivystymo lygio, klasterių stiprumo, jų inicijavimo sąlygų, finansavimo bei organizavimo ypatumų.

Klasterių iniciatyvos dažniausiai formuojamos išsivysčiusiose bei pereinamosios ekonomikos šalyse. Daugelio klasterių iniciatyvų dėmesio centre yra aukštųjų technologijų imlios sritys, pavyzdžiui, informacinių technologijų, medicinos įrangos, komunikacinės įrangos, biofarmacinė bei automobilių gamybos pramonės. 2003 m. aktyviausiai veikiančios klasterių iniciatyvos buvo pradėtos 1999 ir vėlesniais metais (72 proc.).

Daugiausia klasterių iniciatyvų identifikuota tose šalyse, kur mokslo tyrimų ir inovacijų skatinimas yra svarbus vyriausybės politikos akcentas, o vietinės valdžios institucijų vaidmuo yra ypač svarbus.

Daugelyje atvejų klasterių iniciatyvos yra nacionalinės ir visais atvejais – regioninės svarbos objektai.

Klasterių iniciatyvų prioritetai yra skirtingi ir gali būti sugrupuoti į šešias grupes: 1. klasterių plėtra; 2. inovacijų ir technologijų skatinimas; 3. švietimas ir mokymasis; 4. komercinis bendradarbiavimas; 5. politikos įgyvendinimo veiksmingumas; 6. tyrimai ir tinklų kūrimas. Jos galioja ir seniai veikiantiems, ir naujai įsikuriantiems klasteriams. Tačiau pastarųjų atveju klasterių iniciatyvos yra žymiai siauriau orientuotos.


Ryšių tarp atskirų individų užmezgimas –Tinklų tarp įmonių kūrimas –

Inovacijų ir naujų technologijų skatinimas –Regiono konkurencinių pranašumų rinkinio formavimas

–Paramos verslo įmonėms teikimas –

Technologinių krypčių galimybių analizė –Pridėtinės vertės kūrimo analizė –

Vadovų mokymosi ir gerosios praktikos perėjimo skatinimas –

Gamybos procesų tobulinimas –Tiesioginių užsienio investicijų skatinimas –

Verslo inkubatorių paslaugų plėtimas –Klasterių kūrimo pavyzdžių analizė –

Privačių infrastruktūros plėtros projektų palaikymas –Klasterių kūrimo ataskaitų rengimas –

Veikiančių įmonių plėtros galimybių didinimasĮmonių inovatyvumo lygio kėlimasInvesticijų ir talentų pritraukimas į regionąEksporto lygio augimasRinkos inteligencijos ugdymasKlasterių svarbos suvokimo vystymasTechninių dalykų mokymosi skatinimasTechnologijų sklaidos skatinimasViešosios infrastruktūros vystymasReguliavimo politikos gerinimasSubsidijų suteikimo koordinavimasViešųjų pirkimų veiklos koordinavimasTechninių standartų rengimasKonkurencijos klasterių viduje mažinimas

Rečiau nustatomi tikslai

Dažniausiai nustatomi tikslai

87

6.4 pav. Klasterių iniciatyvų tikslų pasiskirstymas pagal jų nustatymo dažnumą

Klasterių iniciatyvas inicijuoja valdžios institucijos (32 proc.), verslo / pramonės šakų įmonės (27 proc.) bei abiejų grupių atstovai (35 proc.).

Klasterių iniciatyvas finansuoja valdžios institucijos (54 proc.), verslo / pramonės šakų įmonės (18 proc.) bei abiejų grupių atstovai (25 proc.).

Verslo / pramonės šakų įmonės yra įtakingiausia klasterių iniciatyvų valdymo interesų grupė.

Tik labai retais atvejais valdžios institucijos pačios nustato klasterių dalyvius.

Paprastai klasterių iniciatyvos yra geografiškai koncentruotos. Tipinė klasterių iniciatyva apima platų dalyvių skaičių, tame tarpe užsienio nuosavybės bendroves, konkurentus bei smulkias ir vidutinio lygio įmones.

Daugeliu atvejų klasterių iniciatyvų įgyvendinimas numato atsakingo vykdytojo paskyrimą (89 proc.) arba specialios pareigybės įvedimą (68 proc.).

Daugeliu atvejų (78 proc.) siekiama sistematizuoti idėjas apie klasterių iniciatyvų naudingumą bei jų įgyvendinimo principus. Dažniausiai kuriama sistema, kuri remiasi klasterio konkurenciniais pranašumais ir galimybėmis (87 proc.), rečiau – tarptautine praktika (36 proc.). Klasterių iniciatyvos paprastai turi aiškiai suformuluotą viziją (84 proc.), kiekybiškai išmatuojamus tikslus (68 proc.). 83 proc. atvejų pasiekiamas konsensusas dėl planuojamų veiksmų vykdymo.

Dažniausiai klasterių iniciatyvų dalyvių skaičius siekia apie 10 aktyvių dalyvių (95 proc.). 40 proc. atvejų ateities sėkmė priklauso nuo vieno įtakingo asmens.

Klasterių iniciatyvos leidžia padidinti klasterių konkurencingumą (85 proc.) bei skatina klasterių augimą (89 proc.).

Klasterių iniciatyvos, palaikančios stiprius nacionalinės ir regioninės svarbos klasterius, yra sėkmingesnės.

Tuo atveju, kai valdžios institucijos pačios nustato, kas iš dalyvių bus įtrauktas į klasterių iniciatyvų įgyvendinimą, paprastai nėra pasiekiama įspūdingų rezultatų. Klasterių iniciatyvos, kurios apsiriboja tik vietinių įmonių veiklos palaikymu, taip pat yra mažiau veiksmingos.

Didinant klasterių konkurencingumą, veiksmingos yra aiškios, klasterių konkurenciniais pranašumais pagrįstos klasterių iniciatyvos, kurias supranta ir palaiko visi klasterio dalyviai. Dažniausios klasterių iniciatyvų nesėkmės priežastys yra: nepasiektas konsensusas tarp klasterio dalyvių, neapgalvota klasterių iniciatyvos įgyvendinimo sistema, žmogiškųjų resursų ir pinigų trūkumas.

Valdžios politika netiesiogiai įtakoja klasterių iniciatyvų tikslus ir siekiamus rezultatus. Pavyzdžiui, valstybėse, kur vietinės valdžios institucijos turi svarbų vaidmenį, klasterių iniciatyvos yra labiau orientuotos į konkurencingumą didinančius tikslus (naujų technologijų kūrimo skatinimas, technologinių krypčių galimybių analizė ir pan.).


Klasterių iniciatyvų įgyvendinimo pradžioje didelį vaidmenį turi valdžios finansavimas. Vėlesniuose etapuose valstybės pinigų dalis paprastai mažėja, o didesnę svarbą įgauna dalyvių mokesčiai. Tokiu būdu klasterių iniciatyvos virsta iš projekto pagrindu veikiančios į naryste pagrįstą organizaciją.

Klasterių iniciatyvos Slovėnijoje – keletas pastebėjimų

2002 m. Slovėnijos Ekonomikos Ministerija patvirtino antreprenerystės ir konkurencingumo didinimo programą penkeriems metams. Programa numatė skirti specialias kofinansavimo lėšas trims pagrindinėms kryptims: verslo / pramonės šakų įmonių techninių žinių gerinimui, antrepreneriškumo skatinimui bei įmonių konkurencingumo didinimui.

Siekiant paskatinti įmonių antrepreneriškumą, programoje buvo numatytas nacionalinės mikro ir smulkiųjų įmonių klasterių identifikavimo ir skatinimo politikos kūrimas. Smulkaus verslo vystymo centro (The Small Business Development Centre) iniciatyva buvo atlikta esamų ir potencialių klasterių paieška. Įvertinus apie 4000 įmonių, buvo identifikuoti 128 potencialūs smulkių įmonių klasteriai, kuriuose 6-20 įmonės bendradarbiauja tarpusavyje, dažniausiai -pirkimo sutarčių sudarymo bei naujų produktų kūrimo tikslais. Stambios įmonės nebuvo įtrauktos į minėtą programą.

6.5. Klasterių kūrimosi palaikymo politikos formavimo principai

Lietuvoje jau yra subrendusios klasterių spartaus kūrimosi prielaidos. Šį procesą artimiausiais metais neabejotinai paspartins kaimyninių šalių pastangos, o taip pat aktyvi Europos Komisijos politika skatinti Europos ekonominę regionalizaciją ir specializaciją. Klausimas šiuo atveju yra tik toks: ar mes lauksime, kol kitų šalių institucinės verslo struktūros mums pasiūlys (primes) juos labiausiai tenkinančius scenarijus, ar patys imsimės inciatyvos?

6.5 pav. patikti klasterių kūrimuisi Lietuvoje palankios ir nepalankios aplinkybės (stiprybės ir silpnybės). Iš jo matyti, kad jau realiai egzistuoja nemažai klastrizacijos procesui svarbių veiksnių.


Klasterių kūrimosi Lietuvos pramonėje: apibendrinantis žvilgsnis

6.5 pav. Klasterių kūrimosi Lietuvos pramonėje perspektyvos: stiprumai ir silpnumai

Siekiant paspartinti klasterių kūrimosi procesus, reikia parengti ir realizuoti specialią programą. Ji turėtų būti grindžiama bendraisiais klasterių kūrimosi skatinimo politikos principais, patikrintais įvairiose šalyse, tačiau įvertinančiais specifines Lietuvos sąlygas bei strateginius konkurencingumo tikslus.



(+) pastebimos tendencijos kooperuotis(+) daugėja įmonių, kuriančių savo prekinį ženklą(+) spartėjanti integracija į tarptautines vertės kūrimo grandines(-) silpna nuostata inovacijoms(-) pasitikėjimo partneriais stoka(- ) daugelis įmonių menkai specializuotos(-) tradicinėse šakose menka vadybinė kompetencija(- ) orientacija į žemos pridėtinės vertės produktus(-) silpna orientacija į regiono galimybių panaudojimą

Paklausos pobūdis:

(+) auganti Rusijos ir Vidurio Europos rinka(+) auganti vidinė rinka(+ ) ES ir Baltijos regiono šalių poreikis racionalizuoti vertės grandines(+) didelė ir įvairi regioninė rinka(+) (- ) menka ir ne itin reikli vietinė rinka(- ) menkas gyventojų mokumas


(+) sparčiai auganti ekonomika(+) palanki geografinė padėtis(+) gilios inžinerinės veiklos tradicijos(+) yra nemažai aukštos kvalifikacijos (tinkančios Lietuvos ūkio poreikiams) specialistų(+) konkurencinga darbo jėga(+) platus specialistų rengimo institucijų tinklas(-) neadekvačios aukštiems reikalavimams mokslinės laboratorijos, studijų programos(-) neadekvati poreikiui specialistų rengimo sistema (visuose lygiuose)(-) neefektyvi inovacijų sistema (-) menkos įmonių investicijos į tyrimus ir vystymą(-) nėra aiškios valstybinės ūkio vystymo politikos ir objektyvių prioritetų(-) silpna ir nesisteminė ūkio subjektų iniciatyvų palaikymo sistema(-) nėra užsienio investicijų ir „know-how“ pritraukimo strategijos.(-) menkai išvystyta verslo infrastruktūra


(+) didėjantis supratimas apie klasterių svarbą ir pozityviai besikeičianti subjektų pozicija.(+) jau yra nemažai mikro klasterių ar jų užuomazgų(+) stiprus lobizmas per LPK(- ) menka, nors ir didėjanti, kooperacija(- ) profesionalios informacinės sistemos stoka(- ) silpni ryšiai su kitomis pramonės šakomis(-) silpni ryšiai tarp įmonių ir mokslo, tyrimų ir mokymo institucijų(-) silpnos šakinės asociacijos(-) nėra kooperaciją skatinančios sistemos(-) trūksta (beveik nėra) tinklų ir klasterių kūrimo ir valdymo specialistų

Pramonė ir verslas

90

6.6. Lietuvos pramonės klasterizacijos politikos principai

1. Klasterizacijos politikoje ir jos realizavimo strategijose turi būti derinamos bendrosios ir specifinės klasterizacijos procesų spartinimo galimybės.

Bendrosiomis priemonėmis suprantamos tokios priemonės ir veiksmai, kuriais siekiama kurti ar gerinti bendrąsias sąlygas, padedančias kurtis ir vystytis klasteriams. Specifinės priemonės yra tokios, kurios nukreiptos konkretaus klasterio plėtrai ar vystymuisi skatinti.

Bendrųjų priemonių pagalba siekiama: didinti šalies ir atskirų regionų patrauklumą investicijoms; per inovacijų skatinimo ir kitas programas didinti pramonės bei verslo įmonių bendradarbiavimą su mokslo institucijomis; kurti bendrąją verslo infrastruktūrą; mažinti „protų nutekėjimą“, gerinti darbo jėgos parengimą; orientuoti valstybines paramos verslui įstaigas (LEPA, SVVA ir kt.) talkinti klasterizacijos procesams ir kt. Tokios ir panašios priemonės yra universalios ir galėtų paspartinti klasterių kūrimosi procesus net atskiroje, tam pasirengusioje šakoje. Tačiau kiekviena šaka, o juo labiau – klasteris, turi savo specifinius ypatumus, skirtingi yra svarbiausieji jų vystymąsi ir sėkmę lemiantys veiksniai. Pavyzdžiui, tekstilės ir aprangos klasterio sėkmę daugiausia lems marketingo ir vadybinė kompetencija, kai tuo tarpu mechatronikos ar biotechnologijų – moksliniai tyrimai ir inovacijos. Todėl konkrečiam klasteriui turi būti rengiama atskira strategija.

2. Klasterizacijos procesai, nors savo prigimtimi ir yra daugiau savaiminiai, natūralūs procesai, turi būti efektyviai valdomi.

Klasteris yra savita verslo sistema, kiekvienu konkrečiu atveju turinti savo unikalią vidinę logiką, ryšius tarp narių ir kt. Tokia sistema negali būti valdoma administraciniu būdu. Dar daugiau – jos valdymui netinka įprasti vadybiniai metodai, nes organizacijų ir žmonių (specialistų) tinklai yra organizuoti ir veikia pagal kitokius principus. Klasterių ir kitų panašių sistemų, dažnai taip pat įvardijamų kaip klasteris, valdymas grindžiamas virtualių organizacijų valdymo principais. Svarbu, kad klasteryje būtų tam tikras branduolys, kuris vykdytų veiklos koordinavimo ir interesų atstovavimo funkciją. Taip pat turi būti sukurtos informacijos, žinių sklaidos, bendro naudojimo išteklių ir kitos sistemos. Taip pat svarbios yra klasterio identiteto formavimo, tarptautinio marketingo ir kitos veiklą vienijančios funkcijos.

3. Stimuliuojant klasterizacijos procesus turi būti derinami abu principai: „iš apačios į viršų“ ir „iš viršaus į apačią“.

Svarbiausias klasterių kūrimosi ir vystymosi principas yra „iš apačios į viršų“, t.y. iniciatyva priklauso pačioms verslo įmonėms. Paprastai svarbiausiais klasterio veikėjais ir iniciatoriais būna jaunos, dinamiškos, sparčiai augančios, marketingine kultūra pasižyminčios įmonės. Didelėms įmonėms klasteriai yra mažiau svarbūs negu smulkioms, valdžios institucijos turi ribotas galimybes paveikti procesus, smulkios įmonės nelabai pasitiki valdžios institucijomis. Tačiau pradinėse klasterio vystymosi stadijose besiformuojantis klasteris dar neturi kritinės jėgos ar ekonominės galios, todėl jam valstybės ar regioninių valdžios institucijų parama yra labai svarbi. Be to, sėkmingai klasterio plėtrai reikia ir tam tikrų bendrųjų sąlygų. Taip pat neretai savarankiški verslo subjektai nėra iki galo įvertinę klasterizacijos naudą. Tai, beje, ryškiai atsiskleidė šio darbo autoriams atliekant klasterių studiją, kuomet netgi kai kurios asociacijos gerai nežinojo, kas yra klasteriai ir kokia jų potenciali nauda. Iniciatyvomis „iš viršaus“ galima būtų sumažinti ar net likviduoti šią problemą. Tokios iniciatyvos, tai – įmonių informuotumo


apie bendradarbiavimo galimybes didinimas, įvairūs tiksliniai renginiai, forumai, užsakomieji tyrimai ir kita.

4. Klasterizacijos procesai turi būti glaudžiai susieti su moksline, technologine, edukacine bei verslo infrastruktūra.

Klasteriai neegzistuoja atskirai nuo visos socialinės ar ekonominės sistemos. Dar daugiau, jie savyje integruoja mokslinius tyrimus, inovacinę veiklą, darbuotojų kompetencijos ugdymą, gamybą, paslaugas ir visas kitas veiklas, kurios sudaro konkrečios veiklos vidinę ir išorinę vertės kūrimo grandines. Todėl giliame, brandžiame klasteryje visos šios veiklos yra harmoningai apjungtos. Embrioniniam ar besiformuojančiam klasteriui turi būti tokia infrastruktūra, kad klasterio įmonės bei organizacijos galėtų efektyviai siekti savų tikslų. Netgi jei klasteris ir yra gana brandus, jo vidinio potencialo, o ypač – mokslinių tyrimų bei iinovacijų niekada neužteks nuolatiniam atsinaujinimui ir konkurencingumui palaikyti. Todėl nacionalinės inovacijų, mokslo, švietimo ir kitos strategijos bei programos turi būti adekvačios ir klasterių poreikiui.

5. Klasterizacijos politikos bei iniciatyvos turi remtis šalies istorija, kultūra, tradicijomis, žinių pobūdžiu bei veiklos partnerystėje patirtimi.

Klasteriai retai kada susikuria „tuščioje vietoje“. Paprastai tai būna kelių dešimtmečių ar dar ilgesnio laikotarpio natūralaus ar tikslingai valdomo proceso pasekmė. Nesunku pastebėti, jog bet kurioje šalyje, kurioje yra susiformavę klasteriai, jie išreiškia būtent nacionalines tradicijas, šalies ar regiono patirtį, kompetencijas tam tikroje veiklos srityje. Tačiau naujosiose „žinių ekonomikos“ pramonės srityse tokių tradicijų dažnai nėra, todėl klasteriai tokiose šakose kuriami sisteminių ir didelių investicijų pagalba. Tokios investicijos turėtų būti nukreiptos į klasterizacijos procesams ir besiformuojančio klasterio įmonių sėkmei kritiškai svarbių vertės grandinės elementų kūrimą.

Lietuvoje šiuo požiūriu perspektyviausi atrodo tekstilės ir aprangos, medienos ir baldų, o taip pat - mechatronikos (ar kitų inžinerinių sričių) klasteriai, nes šiose srityse Lietuva turi senas tradicijas, yra išsaugojusi specifinius įgūdžius ir kompetenciją.

6. Nacionaliniai ir lokaliniai klasteriai – sudėtinga tarptautinių klasterių bei verslo sistemų dalis.

Svarbi klasterių dimensija – geografinė veiklos koncentracija. Porter ir kiti klasterių modeliai labiau išreiškia didelių šalių specifiką. Jose galima išskirti savitus regionus su skirtinga pramone bei verslu. Lietuva yra maža šalis tiek teritorijos, tiek ir gyventojų skaičiumi, todėl geografinė dimensija nėra itin perspektyvi. Išimtis – lokaliniai mikroklasteriai, sudaryti iš keliolikos susijusių mažų įmonių. Tokie klasteriai beveik neišvengiamai, nebent tai būtų amatų įmonės, yra integruoti į nacionalinius klasterius. Savo ruožtu, nacionaliniai klasteriai dėl savo mažumo turėtų dėti pastangas tapti sudėtine tarptautinio klasterio dalimi. Tai ypač svarbu suvokti, nes tik tokiu atveju bus sukuriamos galimybės tapti reikšmingu tarptautinio verslo subjektu. Tokio požiūrio teisingumą rodo ir jau sukaupta Lietuvos įmonių patirtis, ypač – medienos ir baldų (IKEA), aprangos (NIKE, kiti prekiniai ženklai), elektronikos pramonėje.

7. Klasterizacija turi būti nukreipta novacijoms pramonėje ir versle spartinti.

Klasterizacija nėra savitikslis „užsiėmimas“. Šio proceso pagrindinė paskirtis – kurti klasterio nariams sistemines sąlygas būti konkurencingesniais ir produktyvesniais. Šiuolaikinio verslo logika yra tokia, jog pagrindinė veiklos produktyvumo ir per tai – sėkmės sąlyga yra gebėjimas kurti ir diegti technologijas bei socialines novacijas. Klasteriai savo esme yra palankus


instrumentas novacijoms kurti ir sparčiai diegti į praktiką. Tačiau esminis dalykas yra tas, jog visų Lietuvos pramonės šakų įmonėse technologijos ir įrengimai daugeliu atvejų yra gana seni, todėl negali būti produktyvūs, o įmonės – konkurencingos. Dėl to pramonės strategijos, o taip pat - klasterizacijos procesų spartinimo priemonių pagrindinis uždavinys – padėti tokioms įmonėms, o kartu ir visai šalies pramonei kiek galima sparčiau modernizuoti savo gamybą, tapti sėkmingomis vieningoje ES rinkoje.

8. Klasterių gyvybingumo sąlyga – jame sukurti ir veikiantys nuolatinio tobulėjimo ir vystymosi mechanizmai, o ne „high-tech trumparegystė“

Vienas didžiausių pavojų sėkmingai klasterių plėtrai, kaip leidžia teigti tarptautinė praktika, yra tai, jog politikos ir strategijų rengėjai neretai koncentruoja savo dėmesį į aukštųjų technologijų klasterius ir į akivaizdžius sėkmės pavyzdžius (tokius kaip Silicio slėnis ir panašiai). Užmirštama, jog tokių klasterių atsiradimą beveik visada lemia unikalių vietinių sąlygų ir kelių dešimtmečių raidos tendencijų derinys, kurio pakartoti neįmanoma. Mechanizmai ir patirtis, sukaupta klasteryje, nesvarbu, ar jis „aukštųjų“ ar „žemųjų“ technologijų, yra vertinga. Klasterių skirstymas į „aukštųjų“ ar „žemųjų“ technologijų klasterius iš principo yra klaidingas. Esminis dalykas – ar klasteriai yra susiformavę nuolatinio atsinaujinimo ir keitimosi kompetencijos pagrindu. Be to, kaip teigia Peters, bet kurios novacijos sėkmę lemia socialiniai veiksniai (5 proc. technologijos ir 95 proc. žmogiškojo veiksnio). Todėl rengiant klasterizacijos strategijas negalima vadovautis standartizuotais modeliais. Kiekviena situacija yra unikali.

9. Klasterizacijos strategija turi būti glaudžiai susieta su kitomis (pramonės, verslo, inovacijų ir kt.) strategijomis

Klasterizacija nėra savitikslė, bet ja siekiama konkrečių šalies, regiono ar ekonomikos sektoriaus produktyvumo didinimo tikslų. Netgi nesant atskiros klasterizacijos strategijos, daugelis svarbių procesų gali būti numatomi kitose strategijose – pramonės konkurencingumo, smulkaus verslo skatinimo, inovacijų versle, mokslo ir inovacijų, regioninio vystymo ir kitose. Savo ruožtu, rengiant klasterizacijos strategiją, joje reikia įvertinti ryšius su kitomis, susijusiomis strategijomis.

10. Perdėtas dėmesys klasterizacijai gali turėti ir neigiamų pasekmiųKlasteriai nėra panacėja nuo visų pramonės ir verslo „ligų“, todėl jų idealizuoti nereikėtų. Nepaisant klasterių teikiamų neabejotinų pranašumų, reikia įvertinti tokius pagrindinius pavojus:

Užsidarymas siaurai specializuotoje veikloje. Jei per daug koncentruojamasi į specifinę veiklos sritį, pasikeitus situacijai gali būti sunku prognozuoti veiklos prioritetus ir išteklius.

Dėl perdėto dėmesio kooperacijai, atsisakant ar sumažinant konkurenciją, įmonės ir visas klasteris gali prarasti konkurencingumą. Konkurencija yra pagrindinis stimulas inovuoti, todėl klasterio viduje būtina palaikyti didelę konkurenciją.

Tapimas uždara sistema . Tai atsitinka dėl to, jog siekiama maksimaliai kooperuotis klasterio viduje, prarandant ryšį su išorėje atsirandančiomis naujomis galimybėmis, novacijomis, tendencijomis.


7. INVESTICIJŲ ABSORBCINIO POTENCIALO IR JO DIDINIMO

GALIMYBIŲ VERTINIMASInvesticijų apimtys ir kokybiniai jų aspektai yra itin svarbus kriterijus, parodantis ekonomikos gyvybingumą ir jos strategines galimybes generuoti vertę ir užtikrinti augimą. Nesunku pastebėti, jog šalyse, kurios priskiriamos prie labiausiai konkurencingų ir klestinčių, investicijos, tarp jų – ir užsienio, yra gana didelės. Ir atvirkščiai, menko ekonominio išsivystymo šalyse investicijų lygis paprastai yra žemas. Be abejo, galimi išskirtiniai atvejai, daugiausia susiję su politiniais ar makrostrateginiais veiksniai, kuomet pasireiškia investicijų bumas. Tačiau tai daugiau išimtis, o ne taisyklė. Antra vertus, analizuojant įvairių šalių situaciją galima pastebėti, jog nėra aiškios koreliacijos tarp investicijų dydžio ir ekonominės pažangos tempų, tai priklauso nuo konkrečios šalies situacijos. Pavyzdžiui, Estijoje pastebimos ir didelės investicijos į materialųjį turtą, ir tuo pat metu – didelis gyvenimo lygio augimas. Tuo tarpu Čekijoje ar Slovakijoje, nors investicijos buvo taip pat gana didelės, joms adekvataus gyvenimo lygio augimo nebuvo pastebima. Suprantama, gyvenimo lygio augimo pokytį smarkiai lemia startinė padėtis. Čekijos išsivystymo lygis jau ir iki tol buvo žymiai aukštesnis negu Lietuvoje ar daugelyje kitų naujųjų ES narių (jau 1995 m. BVP vienam gyventojui siekė beveik 70 proc. dabartinės ES vidurkio). Vadinasi, galima teigti, jog investicijos nėra lemiamas augimo veiksnys, tačiau yra svarbi ekonominės “sveikatos” išraiška.

Problema bus nagrinėjama dviem pjūviais: materialinių investicijų ir tiesioginių užsienio investicijų.

Materialinės investicijos Lietuvoje yra vienos žemiausių ES. Jos per pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai tesudarė kiek daugiau negu 21 proc. BVP. Santykinai mažiau investavo tik Lenkija. Tiesa, gyvenimo lygis Lietuvoje kilo gana sparčiai, kur kas sparčiau negu investicijos, ir Lietuva šia prasme buvo tarp lyderių. 1995 – 2004 metais Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, padidėjo beveik 14 proc. (nuo 33,9 iki 47.8 proc. ES-25 vidurkio). Panašiai situacija klostėsi ir Latvijoje bei Vengrijoje.

Situaciją gerai iliustruoja SEB Vilniaus banko ekspertų pateikti paveikslai, kuriuose pateikiama priklausomybė tarp gyvenimo lygio, taip pat – darbo našumo ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (žr. 7.1.; 7.2 pav.). Iš jų matyti, kad, išskyrus Lenkiją, šalių išsidėstymas abiejuose grafikuose skiriasi nedaug. Lenkija per pastarąjį dešimtmetį investavo palyginus mažai, tačiau darbo našumas pakilo žymiai. Tikėtina, kad efektą davė investicijos ne į fizinį turtą, bet į vadybinį potencialą. Lietuvoje darbo našumas per 1995-2004 m. pakilo daugiausiai – 19 proc., nuo 30,8 iki 49,8 proc. ES-25 vidurkio.


7.1 pav. Gyvenimo lygis ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (SEB

Vilniaus bankas, 2005)

7.2 pav. Darbo našumas ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (SEB Vilniaus bankas, 2005)

Kaip teigia SEB Vilniaus banko ekspertai, tai, kad daugelyje ES naujokių didelės investicijos į fizinį kapitalą nebūtinai lėmė spartesnius gyvenimo lygio ir darbo našumo kilimo tempus, aiškintina keliomis priežastimis. Persiorientuodamos iš planinės į rinkos ekonomiką, ES naujosios narės „paveldėjo“ nevienodo dydžio fizinį kapitalą. Nors jį išmatuoti nėra lengva, apie tai netiesiogiai galima spręsti pagal gamybos pajėgumų panaudojimo mastą. Kuo pastarasis didesnis, tuo investicijų į fizinį kapitalą poreikis yra didesnis, ir atvirkščiai. Jeigu šalyje yra daug nenaudojamų gamybos priemonių, tai rodo perteklinį apsirūpinimą fiziniu kapitalu. Remiantis EcoWin duomenimis, 1995 m. Lietuvoje pajėgumų panaudojimo laipsnis buvo mažiausias (44 proc.), lyginant su kitomis analizuojamomis valstybėmis. Taigi santykinai nedidelės išlaidos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui 1995-2004 m. mūsų šalyje neturėtų stebinti. Tas pasakytina ir apie Latviją, kurioje prieš dešimt metų buvo panaudojama apie pusę gamybos pajėgumų.

Kitų ES narių atvejai rodo, kad negalima palikti nuošalyje kokybinio vertinimo aspekto. Kuo daugiau yra investuojama į modernią ir atsiperkančią gamybos įrangą, tuo yra didesnė teigiama jų įtaka ekonominei plėtrai. Antai, praėjusio dešimtmečio viduryje Vengrijos ir Slovakijos investicijų poreikis buvo labai panašus (gamybos pajėgumų panaudojimas abiejose buvo maždaug 76 proc.), o santykinės bendrojo kapitalo formavimo išlaidos pastaraisiais metais pastebimai skyrėsi.

Nepaisant menkesnių investicijų (ir didesnio gyvenimo lygio prieš dešimtmetį), Vengrija greičiau artėjo prie toliau ekonomiškai pažengusių ES senbuvių nei Slovakija. Estijos pavyzdys taip pat iliustruoja investicijų kokybės svarbą. Nors 1995 m. fizinio kapitalo šiai valstybei netrūko (gamybos pajėgumų išnaudojimas tesiekė apie 58 proc.), pastarąjį dešimtmetį čia buvo investuojama palyginti daug. Tai leidžia daryti prielaidą, kad daugelis Estijos iš praeities „paveldėtų“ mašinų, įrengimų ir kitų gamybos priemonių buvo pasenusios arba netinkamos konkurencingai produkcijai gaminti (SEB Vilniaus bankas, 2005).

Materialinės investicijos Lietuvoje 2002–2003 m. laikotarpį augo gerokai lėčiau nei šalyje sukuriama pridėtinė vertė, tačiau 2004 m. jos išaugo 16,4 proc. Dėl žemo vidutinio darbo našumo šalies įmonėse, ūkio raidai ypač svarbios yra investicijos į įrengimus ir transporto priemones. Jos 2004 m. padidėjo ir beveik 28 proc. viršijo 2003 m. apimtį. Kitos investicijos, kurių dauguma skirta statiniams, 2004 m. buvo 10,7 proc. didesnės nei prieš metus, o jų dalis bendroje sumoje sudarė 64 proc. (žr. 7.3 pav.). Materialinių investicijų augimą skatina ES fondų lėšos, jam prielaidas sudarė ir ženkliai pagerėjęs vidutinis šalies bendrovių pelningumas, todėl ši tendencija turėtų išlikti.


7.3 pav. Materialinių investicijų dinamika (mln.lt) (NORD/LB, 2005)



Apdirbamajai pramonei, kuri yra didžiausias ūkio sektorius, 2004 m. teko tik 16,3 proc. bendrų investicijų ir šiuo požiūriu ją aplenkė nekilnojamojo turto ir kitos verslo veiklos bei viešojo valdymo ir gynybos sektoriai, kurių dalys investicijų struktūroje pasiekė atitinkamai 21,2 proc. ir 17,5 proc. Tarp pramonės sektorių daugiausiai investavo plastikų, medienos gaminių ir baldų bei transporto priemonių įmonės.

Žymiai padidėjo investicijos į elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklą, tačiau ypač išaugo investicijos transporto ir statybos sektoriuose. Ten investicijos per metus išaugo atitinkamai 27 proc. ir 39 proc. (žr. 7.1 lentelę). Pastaruoju metu auga investicijos į žemės ūkį – per paskutinius ketverius metus investicijų į jį lyginamasis svoris pakilo nuo 1,3 proc. iki 3,0 proc. visų investicijų. Be abejo, lemiamą vaidmenį čia suvaidino ES parama.

Sumažėjo investicijos į vidaus prekybos, viešbučių ir restoranų bei finansinio tarpininkavimo veiklas, tačiau į šiuos sektorius daug buvo investuota ankstesniais metais. Investicijų „štilio“ situacija yra ryšių sektoriuje, į kurio plėtrą investicijos padidėjo tik 4,6 proc. Tai rimta problema, nes šiame sektoriuje sparčiai kinta technologijos ir atsilikimas gali brangiai kainuoti ne tik šiam sektoriui, bet ir visam ūkiui.

7.1 lentelė

Materialinės investicijos į ekonomines veiklas (mln. Lt) (NORD/LB, 2005)

Metai 2000 2001 2002 2003 2004Pokytis 2004

(proc.)Šalies ūkis 6553 7824 8124 8678 1009

716,4

Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė

86 128 169 233 304 30,5

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 67 113 58 42 49 16,3Apdirbamoji pramonė 1393 1479 1536 1644 1649 0,3Elektros, dujų ir vandens tiekimas 553 696 806 807 944 17,0Statyba 182 221 244 220 306 39,2Vidaus prekyba 803 972 891 1085 949 -12,5Viešbučiai ir restoranai 81 79 136 115 75 -34,3Transportas, sandėliavimas 468 617 597 740 942 27,3Paštas ir nuotoliniai ryšiai 673 635 575 297 311 4,6Finansinis tarpininkavimas 157 119 141 207 169 -18,3Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla

874 1485 1453 1417 2144 51,3

Viešasis valdymas ir gynimas 962 930 1063 1459 1769 21,3Švietimas 33 67 61 53 81 52,1Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas

56 84 134 84 98 16,4

Kita veikla 165 201 259 275 307 11,7

Tiesioginės užsienio investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) 2005 07 01 d. sudarė 17538,6 mln. Lt. arba 5079,5 mln. EUR ir per pirmąjį pusmetį padidėjo 8,3 proc. Vienam šalies gyventojui teko 5139 Lt TUI. Daugiausiai investuota į apdirbamąją gamybą – 33,3 proc., finansinio tarpininkavimo sektorių – 14,6 proc., prekybą – 14,5 proc., transporto, sandėliavimo ir ryšių įmones – 12,9 procentų visų TUI. Tačiau situacija su TUI pritraukimu į Lietuvos ūkį nėra patenkinama. Lietuva yra „autsaideris“ tarp visų naujųjų ES narių, ypač tai matyti, kai investicijos vertinamos skaičiuojant vienam gyventojui.


Antri metai iš eilės TUI srautai į Lietuvą yra menki (žr. 7.4 pav.).

7.4 pav. TUI dinamika (Nord/LB, 2005)

Nors praėjusiais metais jų investuota kiek daugiau nei vidutiniškai 1998–2003 m. - 2,15 mlrd. Lt, tačiau daugiau nei pusę šios sumos sudarė reinvesticijos. Nors itin geri pastarųjų metų šalies makroekonominiai rodikliai ir integracija į ES labai padidino Lietuvos reitingą tarp galimų užsienio investuotojų, kitų TUI 2004 m. sulaukta tik 1,01 mlrd. Lt – mažiau nei bet kuriais metais, pradedant nuo 1997 m., išskyrus šiuo požiūriu itin nesėkmingus 2003 m. Kadangi per metus kelis kartus išaugo šalies bendrovių investicijos užsienyje, 2004 m. sudariusios 731 mln. Lt, tai grynasis TUI srautas antrus metus iš eilės buvo gerokai mažesnis nei iš Lietuvos iškeliavusios užsieniečių pajamos iš ankstesnių tiesioginių investicijų. Jei taip tęsis ir ateityje, tuomet, kaip teigia NORD/LB ekspertai, ūkio plėtros ženklus sulėtėjimas bus neišvengiamas, nes ateinančios ES paramos naudingumo koeficientas yra gerokai žemesnis nei TUI į gamybą, kurios, be lėšų, atneša ir žinias, produkcijos platinimo tinklus bei modernias technologijas.

TUI srautai 2005 m. pateikti 7.5 pav. 2005 metais, rezultatus vertinant pagal trijų ketvirčių rezultatus, bus investuota apie 28-30 proc. mažiau nei prieš metus. Bendras TUI srautas per 9 mėn. sudarė 1,2 mlrd. Lt, o tai mažiau negu Latvijoje ir Estijoje. Tačiau Lietuvoje potencialiai yra kur kas daugiau galimybių investicijoms. NORD/LB ekspertų duomenimis grynasis TUI srautas per 9 mėn. buvo 513 mln. lt, iš jų 544 mln. lt sudarė reinvesticijos. Tačiau tai reiškia, jog kitų investicijų dydis buvo neigiamas. Reinvesticijos naudinga, tačiau naujos investicijos paprastai yra susijusios su naujo „know-how“, naujų rinkų bei veiklos erdvių atsiradimu. Todėl dabartinės neigiamos investicijų dinamikos tendencijos yra ne tik finansinių išteklių, bet kur kas pavojingesnių praradimų šaukliai.


14062801

4162

65018252

933710662

13184 13699

16193

389 781 1168 1838 2350 2678 3068 3808 39764727

02000400060008000

1000012000140001600018000

1996 1997 1998 1999 20002001 2002 2003 2004 2005Tiesioginės užsienio investicijos, mln. LtTiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui, Lt

99

511

1245

3303

13601162

1440

2410

1014 834

173

399

586

354

343

256

679

1137

713

-126

99

-1000

0

1000

2000

3000

4000

1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005*

Reinvesticijos

Kitos

7.5 pav. Tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje srautas (2005 m.) (mln. Lt)(NORD/LB, 2005) *Įveris pagal I-III ketv. Rezultatus

Sukauptos TUI apskaitomos kiek kitaip nei srautai; jos per 2004 m. padidėjo 18,2 proc. iki 16,2 mlrd. Lt arba 4728 Lt vienam gyventojui (pagal pastarąjį rodiklį Lietuva vis dar išliko paskutinėje vietoje tarp ES valstybių). Per 2005 m. 9 mėn. šios investicijos dar padidėjo 12,5 proc. ir pasiekė 18,2 mlrd. Lt. Daugiausia investicijų teko apdirbamajai pramonei. 2004 m. daugiausia TUI taip pat susilaukė apdirbamoji pramonė – apie 1,2 mlrd. Lt (iš kurių apie 450 mln. Lt teko plastikų gamybai), o jos dalis TUI struktūroje 2005 m. pradžioje viršijo trečdalį. Pusantro karto pagausėjo užsienio investicijų į nekilnojamojo turto operacijas, gerokai daugiau jų susilaukė statybos sektorius, o elektros, dujų ir vandens tiekimo veikloje sukauptos TUI per praėjusius metus padvigubėjo (žr. 7.2 lentelę).

7.2 lentelėTiesioginės užsienio investicijos į ekonomines veiklas (mln. Lt)

(NORD/LB)

Metai 2000 2001 2002 2003 2004

Pokytis 2004

(proc.)

Struktūra2004

(proc.)Iš viso 933

71066

21318

41369

91619

3 18,2 100

Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 45 51 61 112 128 14,3 0,8

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 100 124 123 115 140 21,6 0,9Apdirbamoji pramonė 268

6 2729 3864 4260 5503 29,2 34

Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba

1077 1157 1481 1602 1670 4,2 10,3

Tekstilės gaminių gamyba 351 334 310 303 263 -13,3 1,6Drabužių siuvimas; kailių išdirbimas ir dažymas 83 96 99 101 96 -4,9 0,6

Odos ir jos dirbinių gamyba 1 1 5 13 8 -35,1 0,1Medienos ir medienos gaminių (išskyrus baldus) gamyba 132 132 156 195 218 11,8 1,3

Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba; leidyba ir spausdinimas

101 113 127 155 161 3,7 1,0

Naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamyba 171 93 822 780 1328 70,3 8,2

Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 107 108 103 118 567 382,4 3,5

Kitų nemetalo produktų gamyba 150 190 200 217 226 3,9 1,4Pagrindinių metalų ir surenkamųjų metalo gaminių gamyba 46 64 74 82 97 18,4 0,6

Kitų, niekur kitur nepriskirtų, mašinų ir įrangos gamyba 29 35 33 52 73 40,6 0,5

Įstaigos įrangos, kompiuterių ir kitų elektros mašinų gamyba 51 51 64 107 162 51,6 1,0

Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 129 141 162 180 216 20,0 1,3

Medicinos, tiksliųjų ir optinių 33 26 41 50 57 13,9 0,3


Metai 2000 2001 2002 2003 2004

Pokytis 2004

(proc.)

Struktūra2004

(proc.)prietaisų gamybaTransporto priemonių gamyba 192 151 149 243 261 7,4 1,6Baldų gamyba; niekur kitur nepriskirta gamyba 32 36 38 63 100 59,5 0,6

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 238 272 479 605 1199 98,2 7,4Statyba 70 69 142 159 194 22,3 1,2Didmeninė ir mažmeninė prekyba; asmeninių ir buitinių daiktų taisymas

2121 2178 2283 2454 2584 5,3 16,0

Viešbučiai ir restoranai 214 226 197 225 195 -13,3 1,2Transportas, sandėliavimas 175 427 417 452 493 9,2 3,0Paštas ir nuotoliniai ryšiai 157

7 1572 1836 1893 1827 -3,5 11,3

Finansinis tarpininkavimas 1514 2121 2643 2156 2338 8,5 14,4

Finansinis tarpininkavimas, išskyrus draudimo ir pensijų lėšųkaupimą

1325 1888 2353 1828 1996 9,2 12,3

Draudimo ir pensijų lėšų kaupimas 150 225 281 309 315 1,9 1,9Pagalbinė finansinio tarpininkavimo veikla 39 7 9 19 27 44,6 0,2

Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 489 759 936 1004 1377 37,1 8,5

Švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 30 25 25 24 25 4,7 0,2

Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla 58 86 151 206 147 -28,6 0,9

Kitos veiklos 20 24 27 36 42 15,1 0,3

Pagrindinių šalių-investuotojų Lietuvoje trejetukas 2004 m. nepakito, bet pirmaujančią Daniją beveik pavijo Švedija – joms teko atitinkamai 15,2 proc. ir 15 proc. visų TUI, po jų sekė Vokietija, per 2004 m. padidinusi savo dalį beveik 2 proc. punktais iki 11,4 proc. Į ketvirtą vietą pakilo Rusija, per metus savo investicijas papildžiusi 570 mln. Lt – daugiau nei bet kuri kita valstybė, jos dalis TUI struktūroje pasiekė 8,4 proc. Toliau rikiavosi Suomija ir Estija, o anksčiau pirmavusios JAV smuktelėjo į septintą vietą: šios šalies ūkio subjektų investuotas kapitalas per praėjusius metus sumenko 11 proc., ženkliai sumažėjo (17 proc.) ir Jungtinės Karalystės investicijų rodiklis (žr. 7.3 lentelę).

7.3 lentelėŠalių tiesioginės užsienio investicijos 2004metų pabaigoje

(NORD/LB, 2005)

Metai2001 2002 2003 2004

mln. Lt. proc. mln. Lt. proc. mln. Lt. proc. mln. Lt. proc.Iš viso7824867816,4

10662 100 13184 100 13699 100 16193 100

Danija 1983 18,6 2262 17,2 2374 17,3 2466 15,2Švedija 1721 16,1 2016 15,3 2010 14,7 2435 15,0Vokietija 985 9,2 1264 9,6 1335 9,7 1839 11,4Rusija 167 1,6 687 5,2 796 5,8 1366 8,4Suomija 619 5,8 815 6,2 1173 8,6 1256 7,8Estija 1071 10,0 1547 11,7 1151 8,4 1239 7,6JAV 883 8,3 1142 8,7 1162 8,5 1034 6,4Nyderlandai 194 1,8 240 1,8 468 3,4 704 4,3JungtinėKaralystė

690 6,5 709 5,4 679 5,0 562 3,5

Austrija 46 0,4 42 0,3 49 0,4 506 3,1Norvegija 399 3,7 389 2,9 421 3,1 461 2,8Šveicarija 343 3,2 374 2,8 392 2,9 427 2,6Lenkija 229 2,1 283 2,1 278 2,0 290 1,8Kitos šalys 1332 12,5 1414 10,7 1411 10,3 1608 9,9


2005 m. pirmąjį pusmetį įvyko tam tikri šalių investuotojų užimamos dalies pokyčiai (žr. 7.6 pav.). Labiausiai savo dalį padidino Rusija ir Vokietija, kurios pagal investuoto kapitalo dalį priartėjo prie Švedijos ir Danijos. 2005 m. pabaigoje pagrindinės šalys-investuotojos buvo Švedija (13,9 proc.), Danija (13,7 proc.), Vokietija (13,2 proc.), Rusija (12,8 proc.), Suomija (8,1 proc.) ir Estija (7,3 proc.). JAV dalis sumenko 4 proc.

5,89,7

17,314,7

8,6 8,4 8,53,4 5

0,4

18,2

15 15,2

11,4

8,47,8 7,6 6,4

4,3 3,5

3,1

17,3

1413,5

13,3

12,1 8,27,2

4,8

3,8 3,4

3,1

16,6

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

55

Švedija Danija Vokietija Rusija Suomija' Estija JAV Ny derlandai JungtinėKaraly stė

Austrija Kitos šaly s

pro

c.

2005 01 07

2005 01 01

2004 01 01

7.6 pav. Pagrindinės šalys investuotojos 2005 m. I pusmetį(Statistikos departamento duomenys)

Nors TUI iš esmės yra svarbios ir laukiamos iš bet kurios šalies-investuotojos (išskyrus specifinius politinius problemos aspektus), tačiau investuotojų struktūros ir jų investavimo prioritetai taip pat negalima nepaisyti. Šalies nacionalinio konkurencingumo didinimo aspektu, ne tas pats, ar į vieną, ar į kitą ekonomikos sektorių investuoja specifinį „know-how“, tradicijas, svorį tarptautinėse rinkose turinčios šalies investuotojai, ar atitinkamai, greito pelno siekiantys subjektai. Tai taip pat svarbu ir tarptautinės klasterizacijos, integracijos į tarptautines vertės kūrimo grandines aspektu.

7.4 lentelėje pateikti duomenys apie svarbiausių šalių-investuotojų dalį pagrindiniuose Lietuvos ekonomikos sektoriuose.

7.4 lentelėPagrindinės šalys investuotojos į Lietuvos pramonę (mln. Lt), 2005 m.

Vokietija

Danija Rusija JAV Šveicari

jaJ.

KaralystėSuomija Švedija Estija

Visa pramonė 2337 2375 2122 847 437,7 604,3 1437,4 2462,6 1257,6

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 1128 766,4

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 21,7 73,7

Apdirbamoji pramonė 466,4 575,2 1265,4 457 331,1 105,4 370,2 350,3 294,2

Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba 22,3 35,6 16,1 231,0 . -2,1 195,2 168,2 67

Tekstilės gaminių gamyba 46,1 23,1 . 22,8 2,5 43,7 14,4 6,1 .

Drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas, odos ir jos gaminių gamyba

10,2 22,3 v - . 14 2,8 0,7 -

Medienos ir medienos gaminių (išskyrus baldus) gamyba

42,9 13,3 1,5 29,4 - 6,2 - 5,4 26,7


Plaušienos, popieriaus ir jo gaminių gamyba; leidyba ir spausdinimas

0,7 2,2 1,2 0,6 . - 26 40,8 29,7

Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 11,2 27,3 - 1,7 - 8,1 - 12,7 1,4

Kitų ne metalo produktų gamyba 18,0 - . 1,3 . 27,1 18,6 92,2 .

Pagrindinių metalų ir metalo gaminių gamyba 10,0 3,9 1,8 50,1 4,6 3,5 0,5 0,6 .

Įstaigos įrangos, kompiuterių ir kitų elektros mašinų gamyba

189,2 . 2,36 . . 3,9 - 5,2 .

Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba

0,2 . . . . - - . .

Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba 1,5 . - 3,6 - - - - -

Transporto priemonių gamyba 78,4 104,4 0,1 . - - - - 92,2

Baldų gamyba, kita niekur nepriskirta gamyba

3,2 15,8 . 9,7 . 0,2 . 3,7 .


7.1. Lietuvos konkurencinė situacija kovoje dėl investicijų

Globalizacija ir ypač žinių ekonomikos, IT sparti plėtra, sukurianti naujas konkurencingas sąlygas ir kitokius sėkmę lemiančius veiksnius, keičia supratimą apie investavimo vietos svarbą ir jos parinkimo kriterijus. Tačiau analizuojant įvairias investicijų problemai nagrinėti skirtas studijas, vis dar susidaro „vienpusio“ pasaulio vaizdas: visos investicijos nukreipiamos ten, kur pigesni veiklos kaštai, t.y. į Kiniją. Reikia sutikti, jog tame yra daug tiesos, tačiau pažvelgus giliau matyti, kad situacija yra kur kas kompleksiškesnė. Du trečdaliai visų pasaulio TUI investuojama išsivysčiusiose šalyse. TUI dalies Kinijoje didėjimą daugiau lemia ne tai, kad ten daug daugiau investuojama, o tai, kad pastaraisiais metais buvo itin mažai investuojama JAV. Tarptautinės kompanijos vis dar didžiausius veiklos pajėgumus turi išsivysčiusiose, o ne besivystančiose šalyse. Dar daugiau, nemažai stambių investuotojų Kinijoje ar kitoje žemų kaštų šalyje susiduria su nelauktomis problemomis, kurios didina kaštus. Tuo pat metu daug Kinijos ar Indijos kompanijų perka įmones išsivysčiusiose šalyse, kad turėtų tiesioginį priėjimą prie rinkų ir technologijų.

Problemos sudėtingumą didina augantis socialinis-politinis spaudimas kompanijoms, ypač toms, kurios priskirtinos strateginių investuotojų kategorijai. Todėl galutinį sprendimą dėl investavimo vietos lemia daug veiksnių. Vis svarbiau tampa ne tai, ar investavimo vieta padidins veiklos efektyvumą, bet tai, kiek ji stiprins strateginį išskirtinumą. Be to, reikia gerai suprasti, kad stambus, strateginis investuotojas ne tik siekia pasirinkti investicijai palankiausią vietą, bet stengiasi šios vietovės optimizavimą padaryti tęstiniu uždaviniu. Būtent pastarasis aspektas Lietuvoje dar nėra tinkamai suprastas.

Bene geriausiai vietovės patrauklumą investavimui nusako Verslo konkurencingumo indeksas (BCI), integruojantis visą eilę verslo sėkmei svarbių parametrų. Pažvelgus į šalių reitingą, matyti, jog jo viršuje yra tokios šalys, kaip JAV, Suomija, Vokietija, Švedija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Danija. Šios šalys jokiu būdu ne „žemų veiklos kaštų šalys“. Aukščiausiai iš vidutinių pajamų lygio šalių yra Malaizija (23 vieta), o iš žemo pajamų lygio – Indija (29). Tuo tarpu Kinija yra tik 45 vietoje, nors jos potencialas yra neabejotinai aukštesnis.

Žvelgiant į investavimo tendencijas, stambių investuotojų strategijas, pastaruoju metu galima pastebėti vis aiškesnę tendenciją: vietovę jie vertina ne tik pagal perdislokavimo kontekstą, bet kaip kompanijos visos veiklos tobulinimo priemonę. Iš to išplaukia ir skirtingų investicijų strategijos. Investuotojo veiklos sėkmę lemia ne tik jo paties pastangos, bet itin svarbus yra ir veiklos kontekstas: kaip kokybiškai veikia tiekėjai, infrastruktūra ir bendrai visa verslo sistema. Dėl šios priežasties svarbu aktyviai dirbti su Lietuvoje jau esančiais investuotojais, kad būtų rasti jų ir kitų (vietinių) įmonių veiklos produktyvumo didinimo būdai. Tuomet ir patys investuotojai bus suinteresuoti kviestis kitus jiems svarbius investuotojus, tobulinti partnerių kompetenciją. Šia prasme, Lietuvoje dar yra „neartų dirvonų“.

Užsienio investicijų apimčiai ir veiksmingumui tarptautiniu mastu palyginti yra naudojami UNCTAD (United Nations Conference on Trade and Development) investicijų indeksai:

tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksas (Inward FDI Performance Index); tiesioginių užsienio investicijų potencialo indeksas (Inward FDI Potential Index)

Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksas yra šalies dalies pasauliniame tiesioginių užsienio investicijų sraute ir jų dalies pasauliniame bendrajame vidaus produkte (BVP) santykis. Šalys, kurių šio indekso vertė yra didesnė už vienetą, tiesioginių užsienio investicijų pritraukia daugiau negu galėtų tikėtis pagal savo BVP. Šios šalys turi palankią teisinę bazę, gerai valdo makroekonominius dydžius arba turi veiksmingą ir mažomis išlaidomis pasižyminčią verslo Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 104

aplinką, kvalifikuotus darbuotojus, geras mokslinių tyrimų galimybes, šiuolaikinę infrastruktūrą, veiksmingą finansinę paramą ir pan.

Lietuvoje abu šie TUI indeksai tiek 1988-1990 metais, tiek ir 2000-2002 metais buvo palyginti geri (žr. 7.7 pav.). Pagal tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksą, Lietuva UNCTAD pasaulio šalių rangų lentelėje 1990-1992 metais – užėmė 78 vietą, o 2001-2003 metais jau 55 vietą. Pagal šį indeksą, pasaulyje pirmauja Azerbaidžanas, po jo seka Belgija ir Liuksemburgas.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų potencialo indeksą, Lietuva UNCTAD pasaulio šalių rangų lentelėje 1990-1992 metais užėmė 70 vietą, 2000-2002 metais - jau 52, o 2003 – 2004 m. – 47 vietą.

7867

80 8068

51

29 28 3557

4655 59

70 9094 92

93

81

63 62 6261

52 47

020406080

100120140160180200

1990

-199

2

1991

- 19

93

1992

-199

4

1993

-199

5

1994

-199

6

1995

-199

7

1996

-199

8

1997

-199

9

1998

-200

0

1999

-200

1

2000

-200

2

2001

-200

3

2002

-200

4

TUI potencialo indeksas (Inward FDI Potential Index)

TUI pritraukimo indeksas (Inward FDI Performance Index)

7.7 pav. UNCTAD investicijų indeksų kitimo tempai (Lietuva)(„World Investment Report”, 2004 m.)

UNICTAD šalių skirstymas pagal TUI pritraukimo ir potencialo indeksus pateiktas 7.5. lentelėje. 7.5 lentelė

Šalių 2001-2003 metų klasifikacija pagal TUI pritraukimo ir potencialo indeksus(„World Investment Report“, 2004 m.)

Aukštas TUI pritraukimo indeksas Žemas TUI pritraukimo indeksas

Aukštas TUI potencialo indeksas

„Lyderiai“Bahamų salos, Belgija, Liuksemburgas, Bulgarija, Kanada, Čilė, Kosta Rika, Estija, Suomija, Vokietija, Vengrija, Airija, Honkongas, Lietuva, Malaizija, Malta, Olandija, Panama, Lenkija, Portugalija, Singapūras, Slovakija, Ispanija, Švedija, Šveicarija, Tailandas, Didžioji Britanija, Vietnamas ir kt.

„Žemiau potencialo“Australija, Austrija, Baltarusija, Egiptas, Graikija, Islandija, Iranas, Italija, Japonija, Jordanija, Kuveitas, Omanas, Kataras, Korėja, Rusija, Saudo Arabija, JAV

Žemas TUI potencialo indeksas

„Lenkia potencialą“Albanija, Angola, Armėnija, Azerbaidžanas, Bolivija, Ekvadoras, Gambija, Gruzija, Hondūras, Jamaika, Kazachstanas, Maroko, Mozambikas, Sudanas, Togas, Tunisas, Uganda

„Atsiliekantys“Alžyras, Beninas, Kamerūnas, Gabonas, Gana, Haitis, Indija, Indonezija, Kenija, Madagaskaras, Madagaskaras, Nepalas, Nigerija, Pakistanas, Paragvajus, Peru, Rumunija, Ruanda, Senegalas, Šri Lanka, Tadžikistanas, Turkija, Ukraina, Venesuela, Jemenas


Skiriami tokie šalių tipai: „lyderiai“ (front-runners) – tai šalys su aukštu TUI pritraukimo (daugiau visų šalių

vidurkio) ir aukštu TUI potencialo indeksu; „lenkia potencialą“ (above-potential economies) – tai šalys su aukštu TUI pritraukimo ir

žemu TUI potencialo indeksu; „žemiau potencialo“ (below-potential economies) – tai šalys su žemu TUI pritraukimo ir

aukštu TUI potencialo indeksu; „atsiliekantys“ (under-performers) – tai šalys su žemu TUI pritraukimo ir žemu TUI

potencialo indeksu.

2000-2002 metais „lyderių“ grupei buvo priskiriamos 42 šalys. Šiai grupei priklauso Vakarų Europos valstybės (Vokietija, Švedija, Šveicarija, Belgija ir kt.), Singapūras, Honkongas, naujosios ES šalys (Estija, Latvija, Lenkija ir kt.). Į šią grupę ir 1998-2000 metais ir 2001-2003 metais pateko ir Lietuva. Taigi galima daryti išvadą, kad Lietuva pasaulinių organizacijų klasifikacijose priskiriama prie pažangių TUI atžvilgiu šalių. Be abejo, tokia šalies pozicija gali būti gera reklama ir argumentas stambiems aukštų gebėjimų užsienio investuotojams investuoti Lietuvoje.

Tokia klasifikacija ir aukštas Lietuvos patrauklumo investuoti vertinimas gali atrodyti kiek keistas, žinant realią investicijų situaciją. Tačiau kriterijai, kuriais vadovaujantis pozicionuojamos šalys daugiausiai išreiškia formalius vyriausybių veiksmus, o taip pat indikatorių, lemiančių investicinį patrauklumą, buvimą. Lietuvos pavyzdys akivaizdžiai parodo, jog statiniai, formalūs indikatoriai ir netgi sukurtos bei realizuotos vyriausybių programos ir priemonės nebūtinai lemia sėkmę ir nėra geras kriterijus sprendžiant apie realią situaciją. Daugiausiai lemia ne vienos ar kitos iniciatyvos ar lengvatos buvimas, bet sugebėjimas aktyviai veikti pritraukiant potencialius investuotojus. Vyriausybės pastangas gerinti investicinį pažangumą patvirtina Pasaulio Banko ir Tarptautinio Rekonstrukcijos ir Vystymo Banko ekspertai. Jų 2004 metų parengtoje ataskaitoje apie verslo kūrimo įvairiose pasaulio šalyse sąlygas („Doing Business in 2005“) Lietuva patenka į pažangiausių šalių, sugebėjusių ženkliai supaprastinti įėjimo į rinką barjerus, dešimtuką (žr. 7.6. lentelę).

7.6 lentelė2003 metų reformatorių dešimtukas

(„Doing Business in 2005: removing obstacles to growth”, 2004 m.)

ŠALISVerslo pradži

a

Darbo jėgos

samda ir atleidima

s

Kontraktų

vykdymas

Kredito gavima

s

Verslo uždaryma

s

Slovakija Kolumbija Belgija Suomija Indija Lietuva Norvegija Lenkija Portugalija Ispanija

Pastaruoju metu investicijų augimą vis mažiau lemia politiniai ir vis labiau – ekonominiai veiksniai: kapitalas pirmiausia ieško ekonominės naudos, orientuotos į perspektyvą. Užsienio


investuotojų gaunamą ekonominę naudą išreiškia toks rodiklis kaip jų gaunamas pajamų lygis, kuris per 2004 metus Lietuvoje pasiekė rekordinį per pastaruosius penkerius metus lygį. Tiesioginių užsienio investicijų pelningumo sąraše Lietuvai tarp pasaulio valstybių atiteko 33 vieta. Latvija šiame sąraše užima 32, Estija - 16, JAV - 74, Rusija - 104, o Japonija - 131 vietą. Šie valstybių reitingai parodo, jog investicijos Lietuvoje yra daug pelningesnės negu, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau netgi tai negarantuoja norimo TUI lygio.

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

Suomija Estija Čekija Vengrija Slovakija Lenkija Latvija Lietuva

7.8 pav. Sukauptos TUI vienam gyventojui 2003 m. pabaigoje, eurais (Statistikos departamento duomenimis, 2004 m.)

2004 m. Pasaulio bankas atliko investicinio klimato Lietuvoje studiją. Jos metu buvo apklausta nemažai įmonių vadovų, kurie didžiausiomis kliūtimis investicijoms įvardijo mokesčių naštą, verslo reguliavimo priemonių neapibrėžtumą, mokesčių administravimo problemas, nesąžiningą konkurenciją, kurią skatina įvairios neformalios praktikos, korupcija. Tai pat svarbi problema – darbo jėgos kvalifikacija. Tačiau bendrai, mokesčių našta Lietuvoje nėra didesnė negu kitose šalyse. Atvirkščiai – ji yra mažesnė, išskyrus darbo jėgos apmokestinimą.

Pasaulio banko ekspertai atliktoje investicinio klimato Lietuvoje studijoje pateikia paveikslą iš KPMG bei Ernst&Young atlikto tyrimo apie mokesčių lygį įvairiose šalyse (žr. 7.9 pav.).

7.9 pav. Mokesčiai: Lietuvos ir ES palyginimas(KPMG, Ernst&Young)

Per pastarąjį dešimtmetį pelno mokesčio norma buvo sumažinta ir senosiose, ir naujosiose ES šalyse. Šio mokesčio ES-8 šalyse lygio skirtumas, lyginant su ES-15 šalimis, nėra toks didelis, kad būtų galima kalbėti apie ES-8 valstybių nesąžiningą konkurenciją. Tačiau minėti kaltinimai tampa labiau pagrįsti tuomet, kai pradedama nagrinėti ES-8 šalių faktinė vidutinė (pelno) Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 107

mokesčio norma, apimanti daug kitų kintamųjų, galinčių paveikti įmonių apmokestinimo lygį. Šiuo atveju ES-8 ir ES-15 šalių skirtumai tarp mokesčių bazių yra akivaizdūs. Tačiau pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vyksta aktyvūs ES šalių mokesčių sistemų harmonizavimo procesai. Šių procesų rezultatas buvo eliminuotos kai kurios naujųjų ES šalių iniciatyvos, skirtos investicijoms pritraukti. Būtina pabrėžti, kad Lietuva šiuo aspektu išsiskiria iš kitų ES valstybių ir siūlo vieną iš patraukliausių įmonių apmokestinimo bazių. Tačiau investicijų lygis yra vienas žemiausių ES. Išvada: mokesčių dydis yra tik vienas ir tikrai ne pagrindinis investicijų pritraukimo kriterijus. Todėl ieškant investicijų skatinimo būdų, visų pirma, reikia ieškoti labiau sisteminių sąlygų ir priemonių.

7.2. Potencialios grėsmės, galinčios neigiamai paveikti investicinį klimatą Lietuvoje

Nepaisant investicijas skatinančių veiksnių, Lietuvos ekonomikoje egzistuoja nemažai veiksnių, stabdančių investicijų procesą. Visų pirma, tai kai kurie bendrieji ekonomikos veiksniai, kurių neigiami pokyčiai gali ir toliau stabdyti investicijų srautus. Vienas iš tokių rodiklių yra darbo našumas. Pagal minėtą rodiklį, Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų ES šalių (žr. 7.10 pav.). Šis rodiklis, be abejo, mažina Lietuvos darbo jėgos patrauklumą užsienio investicijų atžvilgiu, tačiau, kita vertus, yra matomas akivaizdus šio rodiklio augimo potencialas ir, esant tinkamai žmogiškųjų išteklių vystymo strategijai, gali būti net sąlyginai traktuojamas kaip vienas iš investicijoms pritraukti palankių veiksnių.

131,9

118,6115,1

99,7 98,9 97,6 95,6

82,1

70,663,6 60,8

54,850,2

45,8 45,1 43,4

0

20

40

60

80

100

120

140

Liuk

sem

burg

as

Airija

Dan

ija

Švi

edija

Pra

ncūz

ija

Suo

mija

Vok

ietij

a

Slo

vėni

ja

Mal

ta

Ček

ija

Ven

grija

Slo

vaki

ja

Est

ija

Lenk

ija

Liet

uva

Latv

ija

7.10 pav. Darbo našumas vienam darbuotojui (EUROSTAT, 2004 rugsėjis)

Tiesa, lyginant darbo produktyvumo augimą visose naujosiose ES valstybėse-narėse, galima pastebėti, jog šis augimas Lietuvoje yra didžiausias (žr. 7.11. pav.). Kartu tai rodo buvusias Lietuvos prastas startines pozicijas. 2003 m. darbo jėgos produktyvumas Lietuvoje buvo 46,8 proc. ES vidurkio, tuo tarpu Slovėnijoje – 70,2 proc., Vengrijoje – 62,6 proc.


7.11 pav. Darbo produktyvumas ir jo augimas (proc.)(Eurostat)

Reikia pastebėti, jog tuo pat metu darbo jėgos kaina Lietuvoje augo lėčiau negu kitose šalyse (žr. 7.12 pav.). Viena vertus, tai leido išlikti labiau konkurentiškais, tačiau tuo pat metu galima spėti, jog produktyvumo augimas iš dalies buvo pasiektas darbo užmokesčio sąskaita. Taip pat galima pagrįstai teigti, jog artimoje ateityje ši tendencija turės keistis, nes vien tik darbo jėgos, ypač – kvalifikuotos, migracija į kitas šalis yra gana svarus argumentas didinti atlyginimus. O tai neišvengiamai didins ir bendrus veikos kaštus. Antra vertus, tai gali tapti ir svariu argumentu keisti veiklos prioritetus iš žemų kaštų į didesnę pridedamąją vertę generuojančias veiklas.

7.12 pav. Darbo jėgos kainos indeksas 2000 – 2003 m.(Eurostat)

Dėl užsienio darbo rinkų konkurencijos ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo tiek verslininkai, tiek ir absoliuti dauguma analitikų prognozavo vidutinio darbo užmokesčio augimo spartėjimą. Iš tiesų, SODROS duomenys rodo, kad darbo jėgos kaina Lietuvoje įgauna pagreitį (žr. 7.7 lentelę).

7.7 lentelėVidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, neįskaitant individualių įmonių

(litais)(SEB Vilniaus bankas, 2005)

Ūkio sektoriai2001 m. II ketv.

2002 m. II ketv.

2003 m. II ketv.

2004 m. II ketv.

2005 m. II ketv.

Iš viso 1066,7 1113,4 1163,8 1222,1 1331,5

Žemės ūkis 747,0 801,0 855,2 925,25 992,3

Išgaunamoji pramonė 1442,1 1466,4 1612,6 1634,7 1693,6

Apdirbamoji pramonė 1065,2 1087,4 1122,0 1149,1 1255,8

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 1435,5 1478,0 1558,4 1651,5 1846,6

Statyba 961,4 1039,7 1036,5 1249,1 1272,5


02468

101214161820

Latvija Estija Lietuva Lenkija Slovakija Čekija Vengrija Slovėnija

0

10

20

30

40

50

60

70

80

1995-2003 2000-2003 2003

100

110

120

130

140

150

160

Lietuva ES-15 Lenkija Slovėnija Latvija Čekija Estija Slovakija Vengrija

109

Vidaus prekyba 1004,8 1076,2 1096,9 1125,0 1237,3

Viešbučiai ir restoranai 742,6 692,0 745,6 763,0 838,6

Transportas ir sandėliavimas 1157,5 1143,9 1261,3 1203,3 1352,9

Paštas ir ryšiai 1473,2 1559,2 1636,4 1603,5 1679,2

Finansinis tarpininkavimas 2233,4 2469,1 2615,6 2650,2 2841,8

Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla

1074,3 1206,7 1284,7 1375,3 1503,0

Valstybės valdymas ir gynimas 1488,4 1604,5 1743,1 1884,7 1985,8

Švietimas 966,5 967,9 986,0 1063,4 1168,2

Sveikatos apsauga 845,7 884,0 903,8 980,8 1141,2

Kitos veiklos 922,1 981,6 988,3 1056,8 1125,0

Atskira problema – stambių investuotojų pritraukimas į Lietuvos ūkį. Visų pirma – multinacionalinių kompanijų, turinčių stiprias pozicijas pasaulinėse rinkose. Jų svarbos negalima neįvertinti, nes būtent jos turi didžiausią inovacinį ir klasterizacijos potencialą. Tačiau veiksniai, lemiantys jų sprendimus investuoti viename ar kitame regione, skiriasi nuo tų, kurie yra svarbūs nedideliems investuotojams. Šalies sėkmę, konkuruojant dėl tokių investicijų, lems daugiau sisteminiai, o ne fragmentiniai veiksniai.

Galima išskirti šiuos pagrindinius multinacionalinių įmonių interesus: naujų rinkų paieškos interesas; išteklių paieškos interesas; veiklos efektyvumo didinimo ir strateginių tikslų įgyvendinimo interesas; geresnio klientų aptarnavimo interesas; intensyvesnio dalyvavimo užsienio rinkoje interesas; tarptautinės veiklos (rizikos) diversifikavimo interesas; įmonės kompetencijų didinimo interesas.

Siekdamos šių tikslų, multinacionalinės įmonės taiko vieną iš penkių tipinių strategijų. Ofšorinės dukterinės įmonės steigiamos siekiant išnaudoti žemus darbo ir kitų išteklių kaštus. Šios įmonės veikla yra pagrįsta produkto gamyba žemais kaštais ir jo eksportu tolimesnei gamybai arba vartojimui. Ofšorinės įmonės neužsiima inovacijomis ir vadovaujasi centrinės būstinės instrukcijomis, metodais ir planais. Ofšorinės įmonės pasitiki ir naudojasi kitų dukterinių įmonių patirtimi, sukaupta procesų, technologijų bei produktų vadybos srityje. Šios įmonės turi ribotą kompetenciją marketingo, reklamos ir pardavimų srityje, todėl nedalyvauja sprendžiant minėtų sričių strateginius klausimus.

Išteklių (angl. source) dukterinės įmonės taip pat yra steigiamos siekiant panaudoti žemų kaštų gamybos privalumus. Lyginant su ofšorinėmis, jos turi didesnę kompetenciją viešųjų pirkimų srityje ir savarankiškiau renkasi vietinius tiekėjus, planuoja gamybą, keičia gamybos procesus ir yra labiau nepriklausomos marketingo, reklamos ir pardavimų srityje. Taip pat jos turi tam tikrus įgaliojimus sprendžiant multinacionalinės įmonės produkto pritaikymo vietinei rinkai klausimus. Išteklių įmonės turi ne mažesnius sugebėjimus produkto ar jo sudedamųjų dalių gamyboje negu geriausi multinacionalinės įmonės tinklui priklausantys fabrikai. Šios įmonės paprastai yra steigiamos vietovėse, kurioms būdingi palyginti maži gamybos kaštai, neblogai išvystyta infrastruktūra ir palyginti kvalifikuota darbo jėga. Klasikinis šios situacijos pavyzdys – beveik visų pramonės šakų Lietuvoje įmonės: tekstilės ir aprangos, medienos ir baldų, metalo apdirbimo, mašinų gamybos, maisto pramonės įmonės.

Aptartnaujančios (angl. server) dukterinės įmonės aprūpina specifines nacionalines ar regionines rinkas. Jos yra steigiamos siekiant apeiti prekybos kliūtis (dideli muito mokesčiai), mažinti įmonės mokesčių naštą, logistikos kaštus arba valiutų kursų svyravimo riziką. Aptarnaujančios Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 110

įmonės turi didesnį veiklos autonomijos laipsnį negu ofšorinės įmonės ir gali minimaliai modifikuoti multinacionalinės įmonės produktą ar gamybos metodus, siekiant prisitaikyti prie vietinės rinkos poreikių. Tačiau šių įmonių kompetencija šioje srityje taip pat yra gana ribota. Lietuvos atveju – tai regioninės atstovybės, bankai, verslo paslaugų įmonės.

Pagalbinės (angl. contributor) dukterinės įmonės, kaip ir aptarnaujančios, aprūpina specifines nacionalines ar regionines rinkas, tačiau turi didesnę atsakomybę produkto ir proceso projektavimo bei vystymo srityse. Jos turi didesnį svorį renkantis įmonės tiekėjus ir daugiau autonomijos viešųjų pirkimų srityje. Tai labai svarbus užsienio investavimo tipas, tačiau Lietuvoje tokią funkciją realizuojančių įmonių yra mažai. Lietuvos atveju, reikėtų pagalvoti apie galimybių pritraukti stambius tarptautinius 1-2 įmonių technologinius centrus, kurie padėtų naudoti esamą mokslo potencialą.

Priešakinių (angl. outpost) dukterinių įmonių paskirtis yra rinkti informaciją multinacionalinei įmonei. Jos yra steigiamos šalia pažangių specializuotų tiekėjų, konkurentų, tyrimų laboratorijų, ar klientų. Produktų gamybos srityje šios įmonės turi maženę reikšmę nei aptarnaujančios ar ofšorinės įmonės.

Vadovaujančios (angl. lead) įmonės kuria naujus procesus, produktus ir technologijas visai multinacionalinei įmonei. Šios įmonės yra steigiamos vietose, kuriose vyrauja aukštos specializacijos žinios, kompetencija bei technologiniai ištekliai. Integruodamosios į vietines struktūras vadovaujančios įmonės renka specializuotą informaciją, kurią panaudoja naujų produktų ir procesų kūrimui. Jos turi pagrindinį balsą sprendžiant strateginių įmonės tiekėjų atrankos ir bendradarbiavimo klausimus. Šių įmonių darbuotojai palaiko tiesioginius ryšius su klientais, įrengimų tiekėjais, tyrimų laboratorijomis ir kitais žinių centrais. Vadovaujančios įmonės yra multinacionalinės įmonės inovacijų varomoji jėga. Tokios įmonės yra strateginis bet kurios šalies ūkio vystymo prioritetas, įmanomas realizuoti tik per įžvalgią klasterizacijos politiką, rimtą dėmesį nacionalinei inovacijų sistemai ir pan. Šiuo metu dėl objektyvių aplinkybių būtų sunku įvardyti bent keletą tokių įmonių ar sektorių Lietuvoje.

Dukterinės įmonės tipas priklauso nuo multinacionalinės įmonės strategijos bei tiesioginio investavimo šalies verslo aplinkos, tačiau tai, kokią kompetenciją ir reikšmę ši įmonė turės ateityje, nemažai priklauso ir nuo pačios dukterinės įmonės. Hewlett-Packard įmonės Singapūre pavyzdys rodo, kad ofšorinė įmonė gali sėkmingai kelti savo veiklos kompetenciją, didinti įmonės strateginę reikšmę ir palaipsniui tapti vadovaujančia įmone savo specializuotoje srityje. Kad taip įvyktų Lietuvoje, reikia turėti ir realizuoti specialią darbo su jau veikiančiais šalyje investuotojais sistemą, nukreiptą ne tik į jų išlaikymą, bet ypač – į jų vaidmens nacionalinėje industrinėje sistemoje didinimą. Šia linkme Lietuvoje dar beveik nėra dirbama, galima vardyti tik fragmentinius veiksmus ir priemones.

7.3. Investicijų tendencijos: auganti investicijų į paslaugas svarba

Pasauliniame tiesioginių užsienių investicijų (TUI) srautų kontekste vis svarbesnį vaidmenį vaidina tiesioginės užsienio investicijos į paslaugų sektorių.

Pasaulyje pastebimi esminiai pokyčiai tiesioginių užsienio investicijų struktūroje, pasireiškiantys mažėjančiomis užsienio investicijų apimtimis darbo jėgai ir kapitalui imliose srityse (t.y. baziniuose ūkio sektoriuose ir gamyboje) bei augančiomis užsienio investicijomis į paslaugų sektorių. Per pastaruosius12 metų TUI į paslaugų sektorių apimtys išaugo keturis kartus ir 2002 metais sudarė 60 proc. visų pasaulio TUI (1990 m. 50 proc.) . Ypač ši intensyvėjančių užsienio investicijų į paslaugų sektorių tendencija ryški išsivysčiusiose pasaulio valstybėse (62 proc. visų Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 111

TUI 2002 m.). Vis dėlto net besivystančiose pasaulio šalyse tiesioginės užsienio investicijos į paslaugas sudaro vyraujančią dalį visoje TUI struktūroje (55 proc. visų TUI 2002 m.).

Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys, tarp jų – ir Lietuva, užima tarpinę padėtį tarp išsivysčiusiųjų ir besivystančiųjų šalių TUI į paslaugų sektorių aspektu (58 proc. visų TUI 2002 m.). Vis dėlto tikėtina, kad naujosios ES valstybės-narės laipsniškai perims išsivysčiusių valstybių TUI struktūrą. Įstojus į ES, tiesioginės investicijos į paslaugų sektorių įgyja išskirtinę svarbą dėl šių priežasčių:

TUI į paslaugų sektorių yra labiausiai betarpiškai susijusios su šalies žmogiškojo potencialo panaudojimu. Nors paslaugų sektorius apima platų veiklų spektrą (nuo restoranų ir viešbučių iki finansinių paslaugų ar verslo konsultavimo verslo), paprastai šios veiklos yra labiau imlios darbuotojų žinioms (lyginant su tradicine gamyba ar gamtiniams ištekliams imliomis sritimis) ir dėl to jos įgyja didelę reikšmę žinių ekonomikos sąlygomis.

TUI padeda sukurti šalyje kokybiškesnę paslaugų infrastruktūrą, papildančią veikiantį gamybinį sektorių ir įgalinančią didesnį gamybinių įmonių produktyvumą. Tinkamos paslaugų infrastruktūros susiformavimas (t.y. didžiųjų banko, draudimo paslaugų, konsultacinių įmonių atėjimas), savo ruožtu, sudaro prielaidas į šalį pritraukti su šiomis įmonėmis dirbančias didžiąsias užsienio multinacionalines kompanijas. Taigi pastebimas tam tikras TUI „sniego gniūžtės“ efektas.

TUI į paslaugas paprastai yra tiesiogiai susijusios su galutiniu vartotoju (t.y. orientuotos į rinkos dalies užėmimą) ir todėl yra mažiau mobilios. Tai reiškia, kad, priešingai nei į pigią darbo jėgą orientuotos gamybinės TUI, jos nėra linkusios „pabėgti“ iš šalies pakilus darbo jėgos kaštams. Paslaugų TUI yra glaudžiau susijusios su nacionaline ekonomine sistema, nes tokių investicijų sėkmę stipriai apsprendžia investuotojo integracijos į šalies ūkio infrastruktūrą laipsnis: geras vartotojų poreikių pažinojimas, konstruktyvūs ryšiai su partneriais ir klientais, priėjimas prie informacinių komunikacinių technologijų (IKT), kvalifikuotos darbo jėgos pasiūla. Taigi paslaugų sektoriaus stiprių užsienio įmonių atėjimas į šalį ne tik suintensyvintų konkurencinę aplinką, bet ir prisidėtų prie susijusių ūkio subjektų veiklos produktyvumo augimo.

Akivaizdu, kad Lietuvos narystė ES sukuria tam tikras strategines prielaidas šalies ekonominės plėtros prioritetams bei požiūriui į tiesiogines užsienio investicijas:

Sąlyginai mažėjanti tiesioginių užsienio investicijų (TUI), kaip priemonės prieiti prie finansinio kapitalo, svarba ir auganti TUI, kaip priėjimo prie naujų technologijų ir naujų veiklos formų šaltinio, svarba. Tai lemia tiek įmonėms atsirandantys alternatyvūs veiklos finansavimo šaltiniai (pvz. ES struktūriniai fondai, susiformavusi kredito rinka, besiformuojanti akcinio kapitalo rinka), tiek būtinybė šalyje diegti moderniausias technologijas ir valdymo formas, pasiekiant vietos įmonių „mokymosi efektą“. Tai reiškia būtinybę akcentuoti kokybiškas, žinioms imlias tiesiogines užsienio investicijas.

Investicijų, orientuotų į pasinaudojimą pigia darbo jėga, neperspektyvumas vidutinės trukmės ir ilgalaikiame laikotarpyje. Tokių investicijų neperspektyvumą pasauliniu kontekstu lemia ES reguliacinis poveikis Lietuvos ūkio subjektų kaštų struktūrai ir neišvengiamas darbo jėgos kainos augimas pagrindinių konkurentų (pirmiausia – esančių Azijos šalyse) atžvilgiu. Tai reiškia būtinybę akcentuoti investicijas, orientuotas į šalies kvalifikuotos darbo jėgos panaudojimą ir „protų“ išlaikymą šalyje.


Siekiant sėkmingai veikti intensyvia konkurencija pasižyminčioje ES vidaus rinkoje šaliai itin svarbu sukurti savitą ir efektyviai veikiančią nacionalinę ekonominę-institucinę infrastruktūrą, užtikrinančią užsienio investuotojams specifinius konkurencinius pranašumus ir padedančią jiems sėkmingai įgyvendinti tarptautinę verslo plėtros strategiją. Lygiai taip pat valstybės užsienio investicijų pritraukimo politika turi būti orientuota į pritraukimą investuotojų, prisidedančių prie ilgalaikių šalies ekonominės plėtros interesų. Tai reiškia būtinybę akcentuoti investicijas, turinčias „mokymosi poveikį“ visai šalies institucinei sistemai, sukuriančias ryšius su vietos įmonėmis, profesinėmis asociacijomis, panaudojančias šalies žinių/intelektualinį potencialą.

Kitų ES šalių (pvz. Airijos) praktika rodo, kad paslaugų TUI jokiu būdu negali būti „vaistas“ nuo visų ekonomikos problemų ar universalus receptas šalies socialinei-ekonominei plėtrai. Pritraukiamų investicijų pobūdis ir jų poveikis ekonominei sistemai priklauso nuo šalies švietimo ir tobulinimo sistemos, parengiamų darbuotojų kompetencijų atitikimo užsienio kompanijų veiklos pobūdžiui ir strategijoms, darbo rinkos struktūros ir lankstumo, ryšių tarp užsienio investuotojo ir vietos tiekėjų / klientų. Taigi galima pastebėti abipusį ryšį tarp šalies nacionalinės ekonominių institucijų infrastruktūros ir pritraukiamų investicijų pobūdžio.

7.3.1. pav. Paslaugų TUI galimybės ir grėsmės

Jau 2005 m. Lietuvos ūkis pradėjo susidurti su sunkumais. Tačiau nepilnai ar didžiąja dalimi nepasitvirtino kai kurie NORD/LB banko ekspertų numatyti scenarijai. Visų pirma – tolesnis darbo jėgos pasiūlos mažėjimas ir jos brangimas, bei stiprėjanti Azijos gamintojų konkurencija ES rinkoje nenutraukė šalies ūkio uždirbamo pelno kilimo. Tuo pat metu numatomas Europos centrinio banko bazinių palūkanų normų didinimas pabrangins paskolas ir gali negatyviai paveikti Lietuvos įmonių modernizavimą ir darbo našumo kėlimą. Buvo manoma, kad prastėjantys šalies makroekonominiai rodikliai ir valdžios neveiklumas gerinant investicinį klimatą dar labiau nustumia Lietuvą į investicinių srautų šalikelę. Reikia sutikti, kad tokios tendencijos yra įžvelgiamos.

Lietuvos patrauklumo TUI įvertinimas ir jo didinimo kryptys

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys Lietuvos patrauklumą investicijoms:


Paslaugų TUI grėsmės:

- Potencialios šalies mokėjimų balanso problemos, sąlygojamos ekspatrijuojamo pelno.- Galimas vietos gamintojų išstūmimas iš rinkos, to pasekmė - neigiamas poveikis užimtumo lygiui šalyje.- Užsienio investuotojai orientuoti į rinkos užėmimą, bet ne į kooperacinių santykių su ekonominės sistemos veikėjais plėtrą.

Paslaugų TUI galimybės:

+ Papildomas priėjimo prie finansinių šaltinių šaltinis+ Intensyvesnė konkurencija, sąlygojanti geresnę paslaugų kokybę vartotojams ir vietos paslaugų teikėjų kokybinį augimą+ Naujų paslaugų pateikimas rinkai+ Naujų technologijų ir modernių verslo organizavimo būdų susiformavimas šalyje, atlyginimų lygio kvalifikuotiems darbuotojams kilimas - apsisaugojimas nuo „protų nutekėjimo“+ Teigiamas poveikis eksportui (dažniausiai netiesioginis)

113

Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Būdama šių tarptautinių organizacijų narė, Lietuva dėl istorinių aplinkybių tuo pačiu metu palaiko glaudžius ekonominius santykius ir su kaimyninėmis Rytų Europos šalimis.

Strateginė geografinė padėtis tarp ES ir NVS potencialiai yra ypač palanki verslo plėtrai. Kaip jūriniai, taip ir sausumos keliai Lietuvoje yra pagrindinė transporto arterija, jungianti Vakarus su Rytais, Šiaurę su Pietumis. Šiuo metu Klaipėdos uostas aptarnauja krovinius, gabenamus iš (į) Vokietijos, JAV, Pietų Amerikos šalių, Azijos, Rusijos, Kazachstano, Ukrainos ir kt. uostus.

Kvalifikuota bei konkurentiška darbo jėga. Diplomuotų specialistų, tenkančių 1000 gyventojų, rodiklis yra vienas iš didžiausių ne tik Rytų Europos regione, bet ir ES. Lyginant su Europos Sąjungos šalimis, vidutinis darbo apmokėjimo lygis Lietuvoje yra vienas iš žemiausių. Vidutinė mėnesinė alga Lietuvos gamybos sektoriuje yra apie € 500 eurų, tai sudaro apie 10 proc. nuo darbo apmokėjimo lygio išsivysčiusiose šalyje (tame tarpe ir ES). Minėtas lygis taip pat 20-50 proc. mažesnis nei kai kuriose Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Tačiau šis veiksnys palaipsniui silpnėja.

Komunalinių paslaugų, prekių, pastatų, įvairių paslaugų kainos ir gyvenimo sąnaudos Lietuvoje vis dar yra vienos mažiausių Centrinės ir Rytų Europos šalyse.

Gerai išvystytas Lietuvos transporto kelių tinklas. Europos Sąjungos transporto komisija apibūdino Lietuvą kaip regiono transporto kelių centrą – 2 iš 10 prioritetinių Europos tranzitinių koridorių yra Lietuvoje.

Laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) steigimas Lietuvoje. Tačiau realiai tik Klaipėdos LEZ pateisina šį vardą ir lūkesčius.

Tarptautinių investuotojų pripažinimas, jog Lietuva yra patraukli investicijoms šalis. Dėl palankių investavimo sąlygų ir tinkamo investicijų klimato, į Lietuvą investavo tokios tarptautinės įmonės kaip: „Siemens“, „Telia“, „Philips“, „Motorola“, „Mars/Masterfoods“, „Sonera“, „Kraft Food International“, „Festo“, „Lancaster Steel“, „Partec“, „Danisco“, „SEB“, „Carlsberg”, “Marzotto“.

Kai kurie socialiniai gyvenimo kokybės veiksniai (pvz., kultūrinio gyvenimo, ypač – meno, tradicijos).

Trikdžiai investicijoms:

Per didelis biurokratizmas, ne itin draugiška valstybės institucijų, ypač žemesniojo lygio, pažiūra į verslą. Šią problemą akcentuoja daugelis užsienio, o ypač vietos investuotojų. Itin daug reikia licencijų, leidimų, įvairių ir tarpusavyje menkai veiklą koordinuojančių institucijų sprendimų. Išsprendus vien tik šią problemą, situacija žymiai pagerės.

Per daug smulkmeniškas kai kurių veiklos sektorių ar sričių reglamentavimas. Pavyzdžiui, statybos verslą reglamentuoja apie 11 000 teisinių dokumentų. Dar didesnė problema yra ta, jog skirtingos institucijos tą pačią situaciją ar dokumentą neretai interpretuoja skirtingai.


Gana sunku tvarkyti reikalus, susijusius su nuosavybe žemei – tai neretai užtrunka net keletą metų. Regionuose, kuriuose yra labiau tikėtina pritraukti investuotoją, trūksta tam tinkamų ir paruoštų žemės sklypų.

Dėl neaiškaus statuso ir neapibrėžtos ateities investuotojų nesulaukia Kauno LEZ, nors šis miestas turi itin didelį investicinį potencialą.

Išskyrus Vilnių ir Klaipėdą, vietinės institucijos ir specialistai, atsakingi už ekonominį vystymą bei investicijų pritraukimą, yra ganėtinai pasyvūs, trūksta kompetencijos suprasti investuotojų motyvus bei tikslus, o juo labiau – spręsti problemas.

Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuri investuotojui galėtų suteikti patikimą ir išsamią informaciją apie įmones, organizacijas, specialistus, potencialius verslo partnerius. LEPA daro tai, ką esamas jos statusas ir galimybės leidžia, tačiau iš principo nėra pajėgi realizuoti šio uždavinio. Šakinės ir teritorinės asociacijos, išskyrus gal tik tam tikra dalimi – mašinų gamybos ir prietaisų, aprangos ir tekstilės, medienos, Infobalt asociacijos, yra silpnos ir nevaidina rimtesnio vaidmens. Netgi galima pastebėti tam tikrą suinteresuotumą „rūšiuoti“ informaciją, ją pirmiausia pateikiant „savoms“ įmonėms.

Nepaisant į pastaraisiais metais suintensyvėjusių pastangų kurti inovacijoms palankią aplinką, iki šiol vis dar nesukurta realiai skatinanti inovacijas įmonėse, o taip pat mokslo ir ūkio subjektų sąveiką skatinanti sistema.

Išlieka gana nemažai problemų, susijusių su PVM susigrąžinimu. Situacija panaši jau daugelį metų, pamažu gerėja, tačiau užsienio investuotojai šią problemą vertina panašiai kaip ir biurokratizmą bei mano esant vienu iš silpniausių Lietuvos investicinio klimato elementų. Be abejo tai iš dalies susiję su objektyviomis aplinkybėmis, nulemtomis skirtingų apskaitos sistemų.

Verslo etika ir kultūra nuolat ir sparčiai gerėja, tačiau šios sritys ganėtinai vis dar išlieka rimta problema, kurią įveikti vakarų šalių įmonėms neretai yra sudėtinga.

Maža vietinė rinka ir palyginti žema gyventojų perkamoji galia.

Daug neaiškios paskirties, besidubliuojančių statistinių ataskaitų.

Specialistų rengimo sistema universitetuose ir kitose įstaigose nespėja adaptuotis prie pakitusių reikalavimų, todėl vis sunkiau surasti tinkamą, aukštos kvalifikacijos ir motyvuotą specialistą. Darbo jėgos trūkumas palaipsniui tampa viena svarbiausių ūkio plėtrą ribojančių veiksnių.

Korupcija ir nusikalstamumas – jų mažėjimo tendencija teigiama, tačiau šiuo požiūriu išliaka vis dar rimtos problemos. Tiesa, korupcijos lygis, kai kurių ekspertų bei tarptautinių organizacijų nuomone, pastaruoju metu didėja.

Paslaugų verslo sektorius nėra pakankamai gerai susiformavęs, todėl dalį profesionalių paslaugų tenka pirkti už Lietuvos ribų.

Informacinių technologijų (išskyrus telekomunikacijas) įmonės yra labai mažos, todėl nepajėgia konkurencingomis kainomis realizuoti didesnių užsakymų.


Nelanksti darbo santykių reguliavimo sistema.

Apibendrinant, svarbiausiais neigiamais aspektais investuotojai įvardija:– biurokratiją ir korupciją;– sunkumus, iškylančius norint gauti reikiamą informaciją;– kvalifikuotų specialistų problema / stygius;– pasitikėjimo tarp verslo partnerių ir kompetencijos stoką.

Bendrai vertinant sąlygas užsienio investicijoms Lietuvoje ir jas lyginant su panašiomis šalimis, daugeliu atveju jos yra objektyviai menkesnės. Daugelyje šalių yra teikiamos įvairios subsidijos, kurių Lietuvoje pasigendama, jau veikia pramoniniai parkai su sutvarkyta infrastruktūra (Čekija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, kt.), platesnė vietinių tiekėjų bazė (Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija), didesnė vietinė rinka, arčiau didžiosios Vakarų Europos rinkos ir kt. Pasigirsta vis daugiau teiginių, jog užsienio investuotojai domisi Lietuva, tačiau čia investuoja mažai, investicijoms pasirenka kitas šalis. Šią tendenciją patvirtina ir LEPA Investicijų departamento direktorės R. Sadauskienės pateikta informacija apie 2004 m. prarastas potencialias užsienio investicijas. Tokių investicijų vien per pirmąjį pusmetį prarasta už 1107 mln. Lt. ir nebuvo sukurta 3770 darbo vietų.

7.4. Rekomendacijos investiciniam klimatui Lietuvoje gerinti

Rengiant priemones investiciniam klimatui gerinti tam, kad šalyje būtų daugiau investuojama į aukštą pridedamąją vertę kuriančią, aukštąsias ir vidutines technologijas (AVT) naudojančią pramonę ir verslą, reikia turėti galvoje, jog tik aktyvi investuotojų pritraukimo politika gali atnešti norimų rezultatų. Pasyvi pozicija neturi perspektyvų, nes Lietuva pati savaime neturi beveik jokių išskirtinių ir svarbių pranašumų prieš kitas panašias šalis. Tik aktyvi konkurencija dėl kiekvieno svarbaus investuotojo gali lemti sėkmę. Todėl siūlomos priemonės išreiškia kitų šalių patirtį ir priemones, kuriomis jos stengiasi pritraukti investuotojus, ir siekį sukurti savitas konkurencingas sąlygas.

1. Reorganizuoti (sustiprinti) Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą (LEPA), ją paverčiant visą užsienio investuotojų pritraukimo veiklą koordinuojančia institucija. Investuotojų pritraukimo, investicinio klimato gerinimas turi būti valdomas procesas.

Šiuo metu LEPA turi gana ribotas galimybes daryti poveikį investiciniam klimatui, vyriausybės, savivaldybių, kitų institucijų sprendimams. Darbas su investuotojais yra padalintas daugeliui ministerijų, departamentų, savivaldybių skyrių. Tai anaiptol nereiškia, jog veikla turi būti mechaniškai centralizuota: visiems turi būti suteikta iniciatyvos teisė, nes konkretus regionas ar sektorius geriausiai žino, ko jiems reikia. Tačiau toks veiklos pasklidimas neleidžia koncentruoti jėgų, išteklių ir kompetencijos, investuotojai nežino, į ką jie gali kreiptis, kad būtų lengviausiai sprendžiami visi su investicijomis susiję klausimai, regionuose neretai trūksta tokių sprendimų kompetencijos. Dėl to atsiranda palankios sąlygos korupcijai, neskaidrumui, biurokratiniams trikdžiams. Investuotojas neturi laiko ir noro laukti, jis renkasi lengvesnį kelią, t.y. šalį ar regioną, kur tokių problemų nėra ar jos yra mažesnės.

LEPA turėtų būti kur kas savarankiškesnė, turinti pakankamą biudžetą ir įgaliojimus institucija, dirbanti „vieno langelio principu“. Tinklinė valdymo struktūra turėtų apimti daugelį Lietuvos valstybinių institucijų, o taip pat miestų ir rajonų atitinkamas struktūras, atsakingas už ekonominį vystymą ir investicijas. Be abejo, čia nekalbama apie tiesioginę pavaldumą LEPA’i. Konkreti struktūra ir veiklos funkcijos turėtų būti nustatytos derinant suinteresuotų šalių interesus.Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 116

2. Skubiai parengti tikslingą užsienio investuotojų pritraukimo į pasirinktus sektorius strategiją ir jos realizavimo programą. Visų pirma, tai liečia metalo apdirbimo, mašinų gamybos ir prietaisų pramonę. Jei nebus iniciatyviai pasinaudota šiuo metu esančia palankia situacija, kuri tęsis 3-5 metus, ši pramonė ir toliau išliks fragmentuota, turinti seną technologiją ir, pasibaigus šiam palankiam laikotarpiui, susidurs su itin didelėmis problemomis. Jei pavyks konsoliduoti valstybės, įmonių pastangas ir efektyviai panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas, visa tai susiejant su įžvalgia investicijų pritraukimo strategija, ši pramonė turi galimybę bent iš dalies pakartoti medienos ir baldų pramonės sėkmę. Šiuo atveju laikas vaidina lemiamą vaidmenį.

Taip pat būtų svarbu parengti analogišką strategiją investicijų pritraukimui į paslaugų verslus, ypač – informacinių technologijų sektorių. Jungtinių Tautų atliktas tyrimas daugelyje šalių parodė, jog artimiausiu metu siekiant pritraukti investicijas daugiausia dėmesio reikia skirti ne bendrosioms priemonėms, bet į konkrečius sektorius ar investuotojus orientuotoms priemonėms. Tai akcentuoja virš 80 proc. ekspertų iš įvairių šalių. Toliau seka tokios priemonės kaip papildomos iniciatyvos (priemonės) (tai pabrėžė 37 proc. ekspertų), veiklos reguliavimo liberalizavimas (31 proc.) ir kitokios priemonės. Tai yra teisinga, dėl to, kad konkuruojant dėl investuotojų visuomet bus susiduria su konkrečia įmone, turinčia specifinius tikslus ir interesus.

3. Parengti ir realizuoti šalies marketingo strategiją, išryškinančią lyginamuosius pranašumus. Diskusijose su Lietuvoje veikiančiais investuotojais šis aspektas buvo nuolat akcentuojamas. Juo labiau, kad 2004 metais tarptautinių institucijų duomenys sudaro patikimą pagrindą patraukliai pristatyti šalį potencialiems investuotojams. Marketingas – silpnoji Lietuvos valstybės pusė: daugeliu atvejų kaimyninės šalys užsienyje žinomos geriau negu Lietuva (ypač tai pasakytina apie Estiją).

4. Realizuoti priemones, leidžiančias padidinti atskirų Lietuvos regionų (miestų, apskričių, rajonų) investicinį ir absorbcinį potencialą. Tam reikia:

realizuoti pirmosios priemonės dalį, kuri susietų LEPA su regioninėmis struktūromis, atsakingomis už ekonominį vystymą;

organizuoti specialistų, atsakingų už investicijų pritraukimą, mokymą, nes dėl darbuotojų kaitos šiuo metu nemaža dalis rajonų ir miestų ekonominių skyrių darbuotojų neturi reikiamos kompetencijos;

palaikyti priemones, skirtas lokalinių ar regioninių verslo sistemų bei klasterių kūrimui tam, kad regionai suformuotų savo identitetą ir kritinę specializuotos veiklos masę. Visa tai itin svarbu stambesniam investuotojui. Specialistų rengimo sistemą regionuose labiau orientuoti į šiam regionui specifinius darbo jėgos poreikius.

5. Padėti įvairiems Lietuvos regionams kurti pramonines zonas, turinčias aiškią viziją ir strategiją. Šiuo metu problema yra ir tai, jog labai trūksta investicijoms parengtų vietų, kurios realiai išreikštų potencialių investuotojų interesus ir regiono galimybes. Geriausiu atveju, apsiribojama sklypo galimoms investicijoms išskyrimu, neturint aiškios vizijos, kas ir kodėl čia galėtų investuoti ir kokią papildomą naudą „know-how”, žmonių, infrastruktūros ir kt. galima pasiūlyti potencialiam investuotojui. Panašu, kad be ūkio ministerijos bei LEPA paramos to nebus galima pasiekti.

6. Parengti priemones, skirtas skatinti klasterių kūrimąsi ir klasterizacijos procesų spartinimą nacionaliniu ir regioniniu mastu. Klasteriai – ypatingai svarbi sąlyga ne tik pritraukti kokybiškus vietos ir užsienio investuotojus, bet ir juos išlaikyti, mažinant tikimybę, jog pasikeitus veiklos sąlygoms ar investuotojų tikslams, jie veiklą perkels į kitą vietą. Be abejo, visiškai nuo to apsaugoti negali niekas, tačiau į klasterius integruotos įmonės įgyja daug papildomų, dažnai “neapčiuopiamų”, bet labai svarbių privalumų. Lietuvos pramonės klasterizacijos programinėje studijoje yra suformuluoti pagrindiniai principai, kuriais galėtų būti


grindžiama klasterizacijos politika bei priemonės. Iš naujųjų ES šalių tikslinga perimti Slovėnijos ir Čekijos patirtį. Tikslinga kofinansuoti, o ypač – ES struktūrinių fondų lėšomis remti formavimąsi darinių, kuriuose logiškai pastangas vienija ne mažiau kaip 10 pramonės bei verslo įmonių, mokslo ir švietimo institucijų. Pirmenybę teikti tiems dariniams, kurių pagrindinė veikla vykdoma ne sostinėje (jei tai nėra “naujosios ekonomikos” sektoriai). Bandymas dirbtinai pastangas koncentruoti į nesėkmingus regionus, į veiklą nepakankamai įtraukiant pagrindinių miestų potencialo, būtų taip pat neperspektyvus. Reikia pakoreguoti struktūrinių fondų paramos teikimo gaires, kad paramos gavėju būtų ne tik pareiškėjas, bet ir visas konsorciumas.

Visų pirma reikia: parengti priemonės klasterizacijos ar kompetencijos tinklų žemėlapį; sukurti klasterių kūrimosi, palaikymo ir skatinimo sistemą; skatinti technologinių parkų, verslo inkubatorių ir kitų žinių branduolių kūrimąsi.

7. Panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas, sukurti užsienio ir vietos investuotojų (esamų ir potencialių) informavimo sistemą apie Lietuvos pramonės ir verslo intelektinį, gamybinį, struktūrinį ir kitokį potencialą, o taip pat – sektorines verslo įžvalgos sistemas, leidžiančias gerai žinoti potencialių investuotojų ar verslo partnerių interesus, strategijas, veiklos motyvus. Tai, kad vietos ir užsienio įmonių vadovai bei specialistai, investuotojai labai mažai žino apie įvairias verslo, kooperavimosi, subkontraktavimo, paslaugų verslui, ekspertizės ir kt. galimybes – akivaizdus ir daugelį kartų įrodytas faktas. Dėl šios priežasties neretai išauga bendri veiklos kaštai, lėtai vyksta specializacija bei klasterizacija, o užsienio investuotojai nemato daugelio veiklos racionalizavimo galimybių. Tai nebūtinai turi būti vienas nuolat atnaujinamas duomenų bankas, o jų tinklas. Tačiau tokios informacinės sistemos branduolys turi būti aiškus ir turintis kritinę masę svarbios informacijos. Šis centras galėtų vykdyti ir „benčmarkingo“ funkciją. Šiuo metu taip pat nėra institucijos, gana gerai žinančios apie potencialius investuotojus, jų strategijas, veiklos planus ir daugelį kitų aspektų, svarbių vykdyti aktyvią ir sumanią išteklių – finansinių, know-how ir kitokių panaudojimo nacionaliniam konkurencingumui didinti strategiją.

8. Siekiant didinti investicijas į aukštesnę pridedamąją vertę generuojančias veiklas, radikaliai pakeisti valstybės požiūrį į mokslo ir verslo ryšius, sudarant sąlygas efektyviai panaudoti abiejų pusių potencialą. Tam reikia:

įmonės mokesčių sąskaita kredituoti šalies mokslo įstaigose atliekamus mokslinius tyrimus (Vengrijoje šis kreditas sudaro 200 – 400 proc.);

sukurti MTEP fondą finansuoti mokslo žinių pavertimą inovacijomis, realizuojamomis įmonėse;

skatinti studentų įdarbinimą, atleidžiant įmones nuo mokesčių; atsisakyti PVM moksliniams tyrimams: vien dėl šios priežasties universitetai ir

mokslo įstaigos, nesančios PVM mokėtojais, prarado žymią dalį savo konkurencingumo, lyginant su tomis įmonėmis ir institucijomis, kurioms moksliniai tyrimai nėra pagrindinė veikla.

9. Parengti nuostatus (programą), kaip miestuose, visų pirma – Vilniuje ir Kaune, kuriuose sukauptas pagrindinis Lietuvos mokslo ir technologijų potencialas, panaudojant Struktūrinių fondų lėšas, padėti įsisteigti strategiškai svarbių tarptautinių įmonių technologiniams centrams. Technologiniai centrai – tai inovacinės veiklos centrai, glaudžiai susiję su gamyba ir skirti produktų, technologijų bei veiklos metodų tobulinimui ir diegimui. Pagrindinis skirtumas tarp technologinių ar industrinių parkų yra tas, jog pastaruosiuose koncentruojasi dažnai menkai susijusios įmonės. Technologiniai centrai turi labai aiškų vartotoją.


Struktūrinių lėšų panaudojimo galimybė – itin svarbus veiksnys, kadangi sunkoka rasti užtektinai argumentų, kodėl stambios tarptautinės kompanijos technologinius (vystymo) centrus turėtų steigti Lietuvoje. Įvertinant dar ir tą aplinkybę, jog pagal struktūrinių fondų lėšų panaudojimo tvarką yra būtinas veiklos tęstinumas, kiekvieno tokio centro įkūrimas turėtų ilgalaikes strategines ir sistemines pasekmes mokslo ir pramonės vystymui Lietuvoje. Dar geriau, jei šis procesas nevyktų stichiškai, o būtų protingai valdomas, susiejant tai su klasterizacijos bei inovacijų programomis. Analogiška tvarka turėtų būti taikoma skatinant verslo paramos centrų (ekspertizių, informacijos, „Call centres” ir kt.) steigimąsi.

10. Išskirti svarbiausias sritis, kurioms reikia rengti aukščiausios kompetencijos specialistus ir sukurti sistemą jiems parengti, vienijant švietimo ir studijų, pramonės ir verslo bei investuotojų pastangas. Šiuo metu tokios sistemos nėra, įmonių vadovai konstatuoja, jog parengiami ne itin aukštos kokybės specialistai, o mokymo įstaigos arba neturi realių galimybių tokiems specialistams parengti, arba trūksta motyvacijos. Yra daug ir įvairių būdų šiai problemai spręsti, taip pat žinoma ir kitų šalių praktika.

11. Parengti investicijų skatinimo programą. Tokios paskatos, įvertinant kitų šalių, konkuruojančių su Lietuva dėl tų pačių investicijų paskirtį, galėtų būti:

pilnos ar dalinės pelno mokesčio lengvatos naujai kuriamoms ar besiplečiančioms įmonėms;

grantai už sukurtas darbo vietas, ypač – žinių (mokslo) imliose veiklose ar probleminiuose regionuose;

dalinis kvalifikacijos kėlimo ar naujos kompetencijos įgijimo kaštų kompensavimas; mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimo išlaidų dalinis kompensavimas; dalinis infrastruktūros sukūrimo ir vystymo kaštų kompensavimas; lengvatinės sąlygos įsigyti žemę ir plėsti AVT, mokslui imlią veiklą ar ją plėsti į

menkiau išvystytus regionus.


8. LIETUVOS ŪKIO LYGINAMASIS KONKURENCINGUMAS IR AUGIMO

VEIKSNIAI

8.1. Lietuvos ūkio konkurencingumo veiksnių stiprumo analizė tarptautiniame kontekste

Siekiant įvertinti Lietuvos lyginamąjį konkurencingumą šalis nagrinėjama pasauliniu ir Europos kontekstu. Analizuojant Lietuvos padėtį globaliai, pagrindiniai jos konkurencingumo rodikliai lyginami su kitomis Baltijos šalimis (Latvija ir Estija). Be to, parodoma Lietuvos padėtis 117 šalių reitinge, vertinant pagal beveik 150 nacionalinio konkurencingumo indikatorių, naudojamų Globalaus konkurencingumo ataskaitoje. Stipriais šalies konkurenciniais pranašumais laikomi veiksniai, pagal kuriuos Lietuva buvo įvertinta 1-a – 35-a vietomis. Neutralią poziciją pasaulyje Lietuva užima, jeigu pagal 2005 m. Globalaus konkurencingumo ataskaitos įvertinimą užima vietas nuo 36-os iki 50-os. Lietuvos padėtis vertinama kaip silpna, jai užėmus 50-ą ir žemesnes vietas (žr. 8.1 lentelę).

Lietuvos konkurencinių pranašumų Europoje analizei be Europos Sąjungos 25 valstybių-narių papildomai pasirinktos Europos ekonominės erdvės šalys (Šveicarija, Norvegija, Izraelis, Islandija). Lietuvos padėtis 29 Europos šalių reitinge vertinama kaip stipri, jai užėmus 13 arba aukštesnę vietą. Neutrali padėtis Europoje išlaikoma, jeigu Lietuva užima ne žemesnę kaip 21-ą ir ne aukštesnę kaip 14-ą vietą valstybių reitinge. Silpna padėtis pripažįstama Lietuvai užėmus žemesnę nei 22 vietą.

8.1 lentelėLietuvos konkurencinio stiprumo/silpnumo nustatymo metodika

Lietuvos padėtis 117 pasaulio šalių

reitinge:

Lietuvos padėtis 29 Europos šalių

reitinge:

1-35 vieta stiprumas 1-13 vieta

stiprumas

36-50 vieta neutralumas

14-21vieta

neutralumas

51-117 vieta

silpnumas 22-29 vieta

silpnumas

Toliau, remiantis 2005 m. Globalaus konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pateiktas pagrindinių Lietuvos konkurencingumo rodiklių vertinimas. Jis leidžia spręsti apie šalies makroekonominį augimą, technologijų vystymo ir inovacijų sklaidos tempus, švietimo, sveikatos apsaugos ir darbo jėgos produktyvumo rodiklius, viešosios infrastruktūros kokybę, viešojo administravimo institucijų veiklos efektyvumą, verslo aplinkos vaidmenį, nulemiantį konkurencinių pranašumų įgijimą, tinklų ir pramonės klasterių kūrimosi tempus ir galimybes, šalies įmonių taikomas strategijas ir konkurencijos lygį tarp jų bei aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo tempus.

Lietuvos makroekonominio augimo vertinimas. Stabili makroekonominė aplinka yra vienas pagrindinių Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Svarbiausia šiandien – toliau vystyti gebėjimą prisitaikyti prie ekonominių pokyčių. Tai – esminis konkurencingumo veiksnys.


Pasaulio mastu Lietuvos padėtis yra stipri, vertinant terorizmo įtaką verslui, paskolų gavimo lengvumą, rizikos kapitalo prieinamumą, kreditų prieinamumą, infliacijos, eksporto, importo lygius, valstybės skolos dydį. 29 Europos šalių reitinge stiprią padėtį Lietuva užima pagal tokius rodiklius: recesijos tikimybė, paskolų prieinamumo lengvumas, mokesčių našta, infliacija, eksportas, importas, valstybės skola.

Pagal bendrąjį vidaus produktą (toliau BVP), tenkantį vienam gyventojui, 2004 m. Lietuva pateko tarp keturiasdešimties pasaulio šalių (40 vieta 117 šalių reitinge). Lyginant šį rodiklį Baltijos šalių mastu, Lietuva atitrūko nuo Latvijos (45 vieta), tačiau praleido į priekį Estiją (38 vieta). Europos mastu, Lietuvos atsilikimas nuo ES senbuvių yra didesnis – 2004 m. Lietuvoje sukurto BVP dalis vienam gyventojui sudarė 5200 eurų, o ES vidurkis siekė 22300 eurų, taigi Lietuvos rodiklis buvo 4,3 karto mažesnis. 2004 m. Lietuvos sukurto BVP metinis prieaugis palyginamosiomis kainomis nesiekė 7 proc. Pagal realaus BVP pokytį Lietuva toli pralenkė išsivysčiusias Europos šalis, tačiau praleido į priekį Latviją. Šiek tiek sparčiau augo ir Estijos ekonomika.

2004 m. Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas ir importas sparčiai augo. Tačiau nors Lietuvos įstojimas į ES gerokai suaktyvino užsienio prekybą, prekybos barjerų mažinimas yra svarbi šalies užduotis. Pagal prekybos barjerų įtaką Lietuva užima žemą 26 vietą 29 Europos šalių reitinge ir neutralią poziciją 117 šalių sąraše. Vertinant prekybos barjerų įtaką Baltijos valstybių kontekste, svarbu pabrėžti, kad Lietuva yra vienu punktu aukščiau Latvijos, tačiau jos abi užima atitinkamai 42 ir 43 punktais žemesnes vietas nei Estija.

Analizuojant recesijos tikimybę Europos mastu, ataskaitoje prognozuojama, kad per ateinančius 12 mėnesių Lietuva pasieks stiprų augimą. 117 pasaulio šalių reitinge Lietuvos vertinimas pagal šį rodiklį sudaro 4,8 balus (1 – jeigu per sekančius 12 mėnesius numatomas ekonominis pablogėjimas, 7 balai – per sekančius 12 mėnesius šalis pasieks stiprų augimą). Tokia šalies padėtis pasaulyje vertintina kaip neutrali, tačiau su „pliuso ženklu“.

Valstybės skolos rodiklių gerėjimo tendencija pernai tik sustiprėjo – skolos santykis su BVP per 2004 m. smuko. Pasaulio mastu, pagal šį rodiklį Lietuva užima gana stiprią 14 poziciją. Lyginant su kitomis ES ir Europos ekonominės erdvės valstybėmis, jos padėtis yra stipriausiųjų penketuke (šalis pralenkė Slovėniją, bet praleido į priekį Estiją, Liuksemburgą ir Latviją).

Lietuvos bankų stiprumo analizės rezultatai rodo, kad tarp pasaulio šalių Lietuvos bankai vertinami vidutiniškai (44 vieta 117 šalių reitinge). Tai parodo, kad, nors šalies bankų sektorius dar nėra itin stiprus, jis ir nereikalauja valstybinių subsidijų. Estijos bankų sektorius vystosi daug sėkmingiau (27 vieta), tuo tarpu Latvijos bankų sektoriaus padėtis yra palyginamai blogesnė (52 vieta).

Nesudėtingas paskolų gavimas Lietuvoje yra vienas iš pagrindinių konkurencinių stiprybių pasaulio ir Europos mastu. Pagal šį rodiklį, Lietuva toli atitrūko nuo Estijos ir Latvijos (šalių vietos pasauliniame reitinge atitinkamai yra 10, 38, 44). Tarp ES šalių Lietuva yra šalia tokių valstybių, kaip Airija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Švedija.

Pastaruoju metu terorizmo grėsmė pasaulyje labai veikia politinį ir ekonominį šalių stabilumą. Krašto Apsaugos Ministerijos nuomone, Lietuvai ši grėsmė yra labiau išorinio pobūdžio, nes vidaus sąlygos nesudaro galimybių atsirasti teroristiniam tinklui. Nepaisant to vis tiek turi būti įvertinama tikimybė Lietuvai tapti potencialiu tarptautinio terorizmo taikiniu arba tranzitine terorizmo prieš kitas valstybes šalimi. Todėl realios terorizmo įtakos ekonominiam Lietuvos stabilumui vertinimas yra prasmingas. Terorizmo įtakos šalies verslui aspektu, šiuo metu Lietuvos padėtis yra stipri. Šalies įvertinimas yra 5,5 balai 7 balų skalėje, o tai reiškia, kad


terorizmo įtaka yra, palyginti, nedidelė (1 balas, jeigu terorizmo grėsmė turi didelę įtaką šalies augimui, 7 balai – tokios įtakos visai nėra).

Makroekonominių augimo rodiklių analizė rodo, kad Lietuvos ekonomika yra daug dinamiškesnė nei senųjų ES šalių. Sparčiai auga Lietuvos BVP, eksportas, importas, gerėja kredito gavimo sąlygos, mažėja mokesčių našta įmonėms. Tačiau nepaisant ženklios pažangos kai kuriose svarbiose srityse, Lietuvos ekonomikos lygis vis dar išlieka maždaug du kartus žemesnis nei ES, o pasauliniu mastu - daugelis ekonominio augimo rodiklių vertinami silpnai arba vidutiniškai. Tokiu atveju, nuoseklus Lietuvos ekonomikos augimas, tolygus ir sėkmingas Lietuvos rinkos įsiliejimas į ES ir pasaulinę rinką galimas tik stiprinant bankų sektorių, gerinant tiesioginių užsienio investicijų reguliavimo sąlygas, užtikrinant valstybės deficito mažėjimą, šalinant prekybos technines kliūtis.

Lietuvos technologijų vystymo ir inovacijų sklaidos tempų vertinimas. Šalies technologinis išsivystymas ir pasiruošimas kurti ir panaudoti viešosiose institucijose ir verslo įmonėse novacinius sprendimus yra svarbus konkurencinio pranašumo rodiklis.

Pasauliniu mastu, Lietuva užima stiprią vietą pagal mokslininkų ir inžinierių skaičių bei prijungtų prie interneto darbo vietų skaičių (2003 m.). Kiti technologinio šalies išsivystymo rodikliai vertinami kaip neutralūs arba silpni. Lyginant su Europos valstybėmis, Lietuvos padėtis šiuolaikinių technologijų srityje vertinama silpnai. Neutralią padėtį Lietuva užima pagal technologijų įsisavinimą įmonėse, technologijų perdavimą, mokslininkų ir inžinierių skaičių bei mokslo ir tyrimų institutų kokybę. Šalies reitingas pagal kitus rodiklius yra žemas.

Vertinant trijų kaimyninių valstybių situaciją technologijų srityje, akivaizdu, kad Estijos mokslo ir technologijų vystymo lygis yra aukščiausias. Lietuva aplenkė ją tik pagal mokslininkų ir inžinierių skaičių (Lietuvos vieta 117 šalių reitinge yra 35, Estijos – 50). Lietuvos ir Latvijos padėtis aukštųjų technologijų plėtros kontekste daugeliu aspektų yra panaši (skiriasi ne daugiau kaip 14 punktų). Lietuvos padėtis yra kur kas aukštesnė nei Latvijos – per 15 ir daugiau punktų tik pagal mokslo ir tyrimų institutų kokybę (Lietuvos ir Latvijos vietos atitinkamai 40 ir 73), valstybės investicijas į aukštųjų technologijų produktų vystymą (63 ir 94 vietos), mobiliojo arba korinio ryšio telefonų skaičių (38 ir 60 vietos) bei informacinių komunikacinių technologijų plėtros teisinio reguliavimo lygį (41 ir 59 vietos).

Pasauliniu mastu, Lietuvos žemiausi rodikliai yra tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas ir technologijų perdavimas (73 vieta 117 šalių reitinge), o taip pat - nacionalinio prioriteto teikimas informacinių komunikacinių technologijų plėtrai (68 vieta). Tarp Europos valstybių paskutines vietas Lietuva užima pagal bendrą technologinį lygį (29 vietą 29 valstybių sąraše), patentų skaičių (29 vieta), Interneto vartotojų skaičių (28 vieta), personalinių kompiuterių skaičių (27 vieta), užsienio technologijų licencijavimą (27 vieta).

Rodiklių analizės rezultatai rodo prastą mokslo sistemos būklę ir jos rezultatų kokybę bei kelia didelį susirūpinimą valstybės vykdoma politika aukštųjų technologijų ir novacijų srityje. Siekiant pagerinti savo pozicijas, valstybė turėtų būti suinteresuota diegti naujas technologijas ir taikyti mokslo rezultatus, kurti naujus konkurencingus gaminius, skatinti mokslo institutų ir verslo įmonių bendradarbiavimą, didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.

Lietuvos švietimo, sveikatos apsaugos ir darbuotojų produktyvumo veiksnių analizė. Švietimo, sveikatos apsaugos sistemų ir darbuotojų produktyvumo gerinimas yra svarbios sąlygos, siekiant sustiprinti šalies konkurencinį potencialą. Tik apgalvota politika socialinės sanglaudos, žmogiškųjų išteklių plėtros ir užimtumo srityse gali užtikrinti valstybės ekonominio potencialo augimą.


Pasaulio mastu, Lietuva aukštai vertinama pagal švietimo sistemos kokybę, stiprų mokslinį ir matematinį išsilavinimą (daug šias studijų programas baigusių absolventų ), didelį gyventojų turinčių, vidurinį ir povidurinį išsilavinimą skaičių, žemą naujagimių mirtingumą. ES ir Europos ekonominės erdvės šalių reitinge stiprią poziciją Lietuva išlaiko pagal mokslinio ir matematinio išsilavinimo kokybę. Taip pat Europoje šalis aukštai vertinama pagal darbo jėgos iš užsienio samdymo galimybes. Be abejo, 2005 m. šios galimybės aiškiai sumenko.

Vertinant Lietuvos švietimo situaciją, pastebima, kad Lietuva pasižymi aukštu gyventojų išsilavinimo lygiu (11 vieta pagal gyventojų turinčių povidurinį išsilavinimą, skaičių ir 21 vieta pagal turinčių vidurinį išsilavinimą skaičių 117 pasaulio valstybių reitinge). Lietuvos švietimo sistemos būklė vertinama teigiamai (34 vieta), o mokslinio ir matematinio išsilavinimo kokybė pasauliniame reitinge vertinama ypatingai aukštai (18 vieta).

Pasaulio ir Europos valstybių kontekste, žemiausias vietas Lietuva užėmė pagal „protų nutekėjimą“ (atitinkamai 77 ir 29 vietos) bei vidutinę gyvenimo trukmę (51 ir 27 vietos).

Lietuvoje „protų nutekėjimas“ tampa vis aštresne socialine ir ekonomine problema. Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. iš Lietuvos emigravo 15165 gyventojai. Tačiau vien tik Didžiojoje Britanijoje po įstojimo į ES (nuo 2004 m. gegužės iki gruodžio mėn.) oficialaus darbo leidimo paprašė 20095 lietuviai. Prognozuojama, kad 2006 m. užsienyje dirbs 284-314 tūkst., o, kai kuriais duomenimis, dar daugiau darbingų lietuvių. Siekiant pritraukti ir išlaikyti darbo jėgą, Lietuva turi spręsti patrauklios gyventi ir dirbti valstybės kūrimo klausimą.

Lietuvos viešosios infrastruktūros kokybės vertinimas. Nacionalinis konkurencingumas labai priklauso nuo palankios infrastruktūros, nesudarančios kliūčių vykdyti verslą ir tokiu būdu skatinančios įmonių konkurencingumą vietos rinkoje. Todėl šiuolaikinės transporto, energetikos ir komunikacijų infrastruktūros plėtra ir modernizavimas yra viena svarbiausių ekonomikos pažangą užtikrinančių priemonių.

Pasaulio mastu, pozityviai vertinama Lietuvos geležinkelių infrastruktūros kokybė. Pagal visus kitus Globalaus konkurencingumo ataskaitos rodiklius, Lietuvos infrastruktūros būklė vertinama silpnai arba vidutiniškai.

Žemiausias vietas 117 pasaulio šalių reitinge Lietuva užėmė pagal oro transporto infrastruktūros kokybę (60 vieta), pašto paslaugų efektyvumą (52 vieta) ir telefono linijų skaičių (52 vieta). Tarp Europos šalių silpniausiai vertinama komunikacijų infrastruktūra (paskutinė 29 vieta).

Vertinant Baltijos šalių viešąją infrastruktūrą, pastebima, kad jos kokybės lygis Lietuvoje ir Latvijoje daugeliu atvejų yra panašus, tuo tarpu Estijos reitingas paprastai yra aukštesnis.

Lietuvos viešojo administravimo institucijų veiklos vertinimas. Skaidrus ir veiksmingas viešasis valdymas yra būtina pačios valstybės ir joje veikiančių įmonių pažangos sąlyga. Siekiant sukurti efektyvią, europinę viešojo administravimo sistemą, Lietuvoje reikia šalinti negatyvius reiškinius, susijusius su korupcija, biurokratija, teismų sistemos, policijos, įstatymų leidybos ir kitų institucijų veiklos neefektyvumu.

Pasauliniu mastu, Lietuva užima stiprią vietą pagal registruotų verslų skaičių bei pagal reguliarius komunalinių paslaugų ir mokesčių mokėjimus. Aukštas registruotų verslų skaičius taip pat aukštai vertinamas Europos šalių reitinge. Pagal visus kitus rodiklius, viešųjų institucijų veikla vertinama silpnai arba neutraliai.


Lietuvą lyginant su kaimyninėmis šalimis pastebima, kad daugelyje sričių šalis aplenkia Latviją, tačiau pagal visus rodiklius atsilieka nuo Estijos. Vertinant Lietuvos padėtį tarp kitų Europos šalių, žemiausias pozicijas (paskutines 29 vietas) šalis užima pagal teismų sistemos lygį, intelektualios nuosavybės apsaugą, policijos darbo patikimumą, nusikaltimų ir prievartos įtaką verslui, valstybės priimamų skurdo ir nelygybės mažinimo sprendimų efektyvumą, viešųjų lėšų netinkamą panaudojimą, korupcijos lygį.

Neefektyvią viešojo administravimo institucijų veiklą taip pat rodo „Transparency International“ atlikti tyrimai.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ 2005 m. tarptautinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje korupcijos suvokimo indeksas, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 0,2 balo ir šiuo metu yra 4,8 balo2. Verslininkų ir tarptautinių ekspertų apklausomis remiantis išvestas rodiklis palieka Lietuvą tarp šalių, kurios susiduria su rimtomis korupcijos problemomis – 0,2 balo trūksta iki 5 balų ribos, už kurios rikiuojasi mažai korumpuotos šalys. Lietuva užima 44 vietą 159 šalių reitinge. Latvijos ir Estijos vietos atitinkamai yra 51 ir 27.

2004 m. kovo mėn. Didžiosios Britanijos ir Lietuvos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijų „Baltijos tyrimai“/“The Gallup Organization“ atliktos Lietuvos gyventojų ir verslininkų apklausoje dalyvavo 1015 gyventojų ir 1047 įmonių vadovai3. Tyrime dalyvavusių vadovų nuomone, korupcija yra didelė kliūtis verslui (27,9 proc.), korupcija yra greičiau kliūtis verslui (33,4 proc.), korupcija nei kliudo nei skatina verslo vystymąsi (22,1 proc.), korupcija greičiau skatina verslo vystymą nei jam kliudo (9,1 proc.), korupcija skatina verslo vystymąsi (3 proc.), nežino – atsakė 4,6 proc. respondentų. Įmonių vadovų nuomone, labiausiai korumpuotos valdžios institucijos yra teismai (34 proc.), Seimas (31 proc.), prezidentūra (28 proc.), Vyriausybė (25 proc.), žiniasklaida (17 proc.), nevyriausybinės organizacijos (7 proc.). Į dažniausiai minimų institucijų, kuriose buvo mokami kyšiai, sąrašą pateko kelių policija, muitinės, Valstybinė mokesčių inspekcija, miestų ir rajonų savivaldybės, automobilių techninės apžiūros centrai (įmonių vadovų patirtis); poliklinikos, vietinės ir respublikinės ligoninės, kelių policija, automobilių techninės apžiūros centrai (gyventojų patirtis).

2005 m. spalio – lapkričio mėnesiais buvo atliktas Lietuvos viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimas. 550 Lietuvoje registruotų ir veikiančių įmonių atstovų įvertino viešųjų pirkimų būklę ir galimus viešųjų pirkimų tobulinimo būdus. 54,1 proc. apklaustų Lietuvos įmonių vadovų ar jų įgaliotų atstovų, gerai informuotų apie įmonės dalyvavimą viešųjų pirkimų konkursuose, teigia dažniau ar rečiau atsisakydavę dalyvauti konkursuose dėl to, kad, jų nuomone, viešųjų pirkimų laimėtojas buvo žinomas iš anksto (labai dažnai 6,3 proc., dažnai 18,6 proc., retai 22 proc., labai retai 7,2 proc.). 24,5 proc. respondentų tvirtina, kad jiems teko girdėti, jog jų veiklos sferos įmonės neoficialiai mokėjo ar kitaip atsilygino už garantijas laimėti viešuosius pirkimus per pastaruosius 12 mėnesių. Šį rodiklį galima palyginti su neseniai paskelbto Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko naujo tyrimo (BEEPS 2005) duomenimis, kurie atskleidžia, jog 2005 m. apie 27 proc. apklaustų verslo įmonių atstovų teigė, kad kyšininkavimas yra dažnas norint gauti valstybės užsakymą. Kaip opiausias problemas, su kuriomis tenka susidurti verslui dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose Lietuvoje, apklausos dalyviai nurodo korupciją ir pažintis (13,4 proc.), nekokybiškai paruoštas technines sąlygas (11,4 proc.), skaidrumo stoką (8,6 proc.), informacijos stoką (5,5 proc.), kainos laikymą pagrindiniu vertinimo kriterijumi (5,1 proc.), nepagrįstas konkurso sąlygas (4,8 proc.), trumpus konkursų terminus (4,8 proc.). Vertindami viešųjų pirkimų sistemos tobulinimo galimybes respondentai labiausiai palaiko įstatymų bazės tobulinimą, o mažiausiai – centralizuotą pirkimų organizavimą.

2 Šaltinis: Transparency International Corruption Perceptions Index 2005.- Prieiga per Internetą: http://ww1.transparency.org/cpi/2005/cpi2005_infocus.html3 Šaltinis: Lietuvos korupcijos žemėlapis 2004.- Prieiga per Internetą: http://www.transparency.lt/up/1100703915 _KZ_2004_(www).zip?PHPSESSID=d5dd59cd66a1e0a500f17cdd4658fe92


http://www.transparency.lt/up/1100703915%20_KZ_2004_(www).zip

http://www.transparency.lt/up/1100703915%20_KZ_2004_(www).zip

Taigi įvertinant Lietuvos viešojo administravimo efektyvumą, galima pabrėžti, kad būtini ryžtingi pakeitimai daugelyje srityje. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas teisminio nepriklausomumo mažinimui, viešojo administravimo institucijų teikiamų paslaugų kokybės gerinimui, biurokratinių vilkinimų ir korupcijos lygio mažinimui.

Vidinės konkurencijos bei tinklų ir pramonės klasterių susikūrimo galimybių Lietuvoje vertinimas. Laisva ir atvira konkurencija yra svarbus įmonių ir visos šalies ekonomikos augimo veiksnys. Skatinant laisvą konkurenciją, reikia kurti skaidrią ir patrauklią verslo aplinką, užtikrinančią lengvą įmonių įėjimą į rinką ir išėjimą iš jos.

Pasauliniu mastu, Lietuva aukštai vertinama pagal vietinių tiekėjų skaičių, vietinių specializuotų tyrimų ir mokymo paslaugų pirkimo galimybes, nedidelį procedūrų, reikalingų pradėti savo verslą, skaičių bei nedideles laiko sąnaudas, reikalingas įsteigti įmonę. Pagal nedideles laiko sąnaudas, reikalingas pradėti verslą, Lietuva patenka į 15 pirmaujančiųjų Europos šalių sąrašą.

Vertinant vietinės konkurencijos intensyvumą Baltijos valstybėse, pastebima, kad intensyviausia konkurencija yra Estijoje (18 vieta), o mažiausias konkurencinės kovos intensyvumo lygis yra Latvijoje (64 vieta). Lietuvos konkurencijos intensyvumas vertinamas vidutiniškai (39 vieta).

Lietuvos įmonių veiklos sofistiškumo vertinimas. Nacionalinis konkurencingumas didžia dalimi priklauso nuo šalies įmonių veiklos efektyvumo, kurį veikia daugelis vidinių veiksnių: įmonės taikomos strategijos, jos dėmesio savo vartotojams ir darbuotojams laipsnis, pasirengimas diegti aukštąsias technologijas, kurti novatyvius produktus ir kt.

Vertinant Lietuvos įmonių sofistiškumą pasauliniu mastu, prie įmonių stipriųjų pusių priskiriami vertės kūrimo grandinių buvimas, orientavimosi į vartotojus lygis, atlyginimų nustatymo lankstumas, apmokėjimo susietumas su produktyvumu. Paskutiniai du rodikliai taip pat aukštai vertinami Europos valstybių reitinge.

Žemiausias vietas 117 pasaulio šalių reitinge Lietuva užima pagal priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo lankstumą (87 vieta), smulkiųjų akcininkų interesų apsaugą (84 vieta), skatinimo priemonių įvairovę (73 vieta). Tarp 29 Europos valstybių žemiausią poziciją Lietuva užima vertinant personalo mokymo mastus (28 vieta).

Lyginant Baltijos valstybių įmonių veiklos sofistiškumo rodiklius, matyti, kad Lietuvos situacija yra geresnė, vertinant vertės kūrimo grandinių buvimą (Lietuvos, Latvijos ir Estijos reitingas atitinkamai yra 28, 48, 42), orientavimosi į vartotojus lygį (28, 51, 25 vietos), tarptautinių paskirstymo kanalų kontrolę (52, 72, 62 vietos), tarptautinių rinkų platumą (39, 60, 47 vietos), įmonių socialinės atsakomybės lygį (40, 74, 62 vietos).

Aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo Lietuvoje tempų vertinimas. Gera aplinkosaugos vadyba ir reglamentavimas nestabdo bendro konkurencingumo ir ekonominės plėtros. Priešingai, veiksmingas aplinkosaugos reglamentavimas yra labai svarbus rinkų, kurios yra esminė gyvybingos ir šiuolaikiškos ekonomikos dalis, sėkmei. Tai itin akivaizdžiai demonstruoja pirmajame konkurencingiausių pasaulyje šalių dešimtuke esančios Skandinavijos šalys.

Pasauliniu mastu Lietuva aukštai vertinama pagal vyriausybės reikalavimą teikti aplinkosaugos ataskaitas, alternatyvios energijos vartojimo skatinimą, ekosistemų apsaugą, įmonių aplinkosaugos ataskaitų rengimą. Tačiau tarp Europos šalių Lietuvos padėtis aplinkosaugos srityje vertinama silpnai arba neutraliai.


Pagal privatizacijos įtakos konkurencingumui ir aplinkosaugai lygį Lietuva yra priešpaskutinėje pozicijoje tarp kitų Europos šalių. Pasauliniame 117 šalių reitinge Lietuva žemai vertinama pagal aplinkosaugos svarbą planuojant įmonių veiklą (87 vieta).

Lyginant Lietuvą su Estija ir Latvija, šalies alternatyvios elektros energijos vartojimo skatinimas vertinamas geriau (Lietuvos, Latvijos ir Estijos vietos atitinkamai 28, 64 ir 42). Vertinant aplinkosaugos reguliavimo griežtumą, Lietuvos pozicija yra 9 punktais aukščiau Latvijos, bet 10 punktų žemiau negu Estijos. Pasauliniu mastu, šalies aplinkosaugos reguliavimas įstatymais ir teisinėmis priemonėmis vertinamas neutraliai, tuo tarpu tarp Europos valstybių – silpnai.

2005 m. Pasaulio bankas lygino aplinkosaugos reglamentavimą 145 valstybėse. Ataskaitoje teigiama, kad visose pirmaujančiose šalyse verslui taikomos aplinkosaugos reglamentavimo priemonės, tačiau tai daroma tokiu būdu, kad sąnaudos būtų kuo mažesnės ir nereikėtų gaišti daug laiko. Tarp 20 Europos valstybių, kuriose sukurta palankiausia aplinka verslui, yra Norvegija, Jungtinė Karalystė, Švedija, Šveicarija, Danija, Nyderlandai, Suomija, Airija, Belgija, Lietuva ir Slovakija4.

Žemiau pateikta Globalaus konkurencingumo ataskaitoje pateiktų konkurencingumo rodiklių suvestinė.

8.2 lentelėKonkurencingumo rodiklių suvestinė

El. Nr. Rodikliai

Globaliai Europoje

Lietuva

Latvija Estija Lietuvos

padėtis Lyderiai Lietuva

Lietuvos

padėtis

Makroekonominė aplinka

1. Recesijos tikimybėRecession expectations 39 27 23 Neutrali

IslandijaAirija

SlovakijaNorvegija

Danija

10 Stipri

2.

Terorizmo įtaka versluiBusiness costs of terrorism

31 40 23 Stipri

PortugalijaMalta

SuomijaŠvedijaAustrija

16 Neutrali

3.

Finansinės rinkos sofistiškumasFinancial market sophistication

52 65 33 Silpna

Didžioji Britanija

ŠveicarijaVokietija

Liuksemburgas

Suomija

24 Silpna

4. Bankų stiprumasSoundness of banks 44 52 27 Neutrali

ŠveicarijaAirija

Didžioji BritanijaDanija

Prancūzija

23 Silpna

5.Paskolų gavimo lengvumasEase of access to loans

10 44 38 Stipri

SuomijaIslandijaDanijaDidžioji Britanija

Airija

8 Stipri

6.Rizikos kapitalo prieinamumasVenture capital

28 55 34 Stipri SuomijaDidžioji Britanija

Airija

17 Neutrali

4 Šaltinis: Pasaulio bankas 2005 m. Pasaulio verslo aplinkos apžvalga „Doing Business in 2005“.


availability IzraelisNyderlandai

7.Kreditų prieinamumasAccess to credit

5 13 7 Stipri

IslandijaAirija

LietuvaNorvegija

Estija

3 Stipri

8.

Vietinės akcijų biržos dinamiškumasLocal equity market access

57 76 34 Silpna

IslandijaDidžioji BritanijaNorvegijaAustrija

Šveicarija

24 Silpna

9.

Prekybos barjerų įtakaPrevalence of trade barriers

49 50 7 Neutrali

Liuksemburgas

SuomijaEstija

PortugalijaVengrija

26 Silpna

10.

Tiesioginių užsienio investicijų reguliavimasImpact of rules on FDI

60 55 8 Silpna

AirijaSlovakija

Liuksemburgas

Didžioji Britanija

Estija

24 Silpna

11. Mokesčių naštaTax burden 37 69 27 Neutrali

KiprasSlovakija

AirijaIslandija

Šveicarija

12 Stipri

12.Žemės ūkio politikos kainaAgricultural policy costs

93 60 21 Silpna

DanijaLiuksemburga

sAirijaEstija

Izraelis

23 Silpna

13.

Valstybės biudžeto perteklius/deficitas, 2004Government surplus/deficit, 2004

53 37 22 Silpna

NorvegijaSuomijaDanijaAirijaEstija

14 Neutrali

14.Valstybės taupymo lygis, 2004National savings rate, 2004

87 65 71 Silpna

NorvegijaŠveicarijaSlovėnija

Liuksemburgas

Suomija

23 Silpna

15.

Realus valiutos kurso stiprumas, 2004Real effective exchange rate, 2004

95 59 101 Silpna

IzraelisLatvijaLenkijaŠvedija

Norvegija

23 Silpna

16. Infliacija, 2004Inflation, 2004 15 81 46 Stipri

IzraelisSuomija

NorvegijaŠveicarijaŠvedija

7 Stipri

17.Palūkanų normos lygis, 2004Interest rate spread, 2004

42 37 24 Neutrali

Didžioji BritanijaIspanija

Liuksemburgas

AustrijaMalta

24 Silpna

18. Eksportas, 2004Exports, 2004 32 51 11 Stipri

Liuksemburgas

MaltaBelgijaAirijaEstija

11 Stipri

19. Importas, 2004Imports, 2004 35 33 7 Stipri

Liuksemburgas

MaltaEstija

BelgijaSlovakija

12 Stipri


20.

Valstybės skola, 2004Government debt, 2004

14 8 3 Stipri

EstijaLiuksemburga

sLatvijaLietuva

Slovėnija

4 Stipri

21.

Valstybės kredito reitingas, 2005Country credit rating, 2005

46 48 38 Neutrali

ŠveicarijaNorvegija

Liuksemburgas

Didžioji Britanija

Prancūzija

28 Silpna

Technologijų lygis: inovacijos ir technologijų sklaida

22.Technologinis lygisTechnological readiness

66 60 27 Silpna

SuomijaIzraelisDanijaŠvedija

Vokietija

29 Silpna

23.

Technologijų įsisavinimas įmonių lygmenyjeFirm-level technology absorption

41 52 35 Neutrali

IslandijaSuomijaIzraelisDanijaAirija

20 Neutrali

24.

Užsienio technologijų licencijavimasPrevalence of foreign technology licensing

61 68 46 Silpna

PortugalijaAirija

Didžioji BritanijaIzraelis

Nyderlandai

27 Silpna

25.

TUI ir technologijų perdavimasFDI and technology transfer

73 50 13 Silpna

AirijaČekija

SlovakijaVengrija

Estija

21 Neutrali

26.

Mokslo ir tyrimų institutų kokybėQuality of scientific research institutions

40 73 33 Neutrali

ŠveicarijaDidžioji BritanijaIzraelis

VokietijaSuomija

20 Neutrali

27.

Įmonių investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrąCompany spending on research and development

46 48 36 Neutrali

VokietijaŠveicarija

IzraelisSuomijaŠvedija

22 Silpna

28.

Universitetų/pramonės šakų įmonių bendradarbiavimas University/industry research collaboration

47 61 34 Neutrali

SuomijaŠveicarijaVokietijaŠvedijaDidžioji Britanija

23 Silpna

29.

Valstybės investicijos į aukštųjų technologijų produktų vystymąGovernment procurement of advanced technology products

63 94 49 Silpna

PrancūzijaIzraelisSuomijaDanija

Šveicarija

24 Silpna

30.

Mokslininkų ir inžinierių skaičiusAvailability of scientists and engineers

35 99 50 Stipri

SuomijaIzraelis

PrancūzijaČekija

Šveicarija

18 Neutrali

31.

Mobilaus arba korinio ryšio telefonų skaičiusAvailability of mobile or cellular telephones

38 60 6 Neutrali

VokietijaAustrijaIzraelisSuomija

Estija

24 Silpna


32.

Interneto panaudojimo mokyklose galimybėsInternet access in schools

36 38 5 Neutrali

IslandijaSuomijaDanijaEstija

Austrija

24 Silpna

33.

Interneto paslaugų teikimo konkurencija sektoriaus vidujeQuality of competition in the ISP sector

51 49 18 Silpna

NyderlandaiAustrijaSuomijaDidžioji BritanijaVokietija

23 Silpna

34.

Nacionalinio prioriteto suteikimas informacinių komunikacinių technologijų plėtraiGovernment prioritization of ICT

68 87 21 Silpna

DanijaSuomija

MaltaPortugalija

Airija

22 Silpna

35.

Valstybės parama informacinių komunikacinių technologijų plėtraiGovernment success in ICT promotion

65 89 12 Silpna

DanijaSuomija

MaltaEstija

Portugalija

22 Silpna

36.

Informacinių komunikacinių technologijų plėtros teisinis reguliavimasLaws relating to ICT

41 59 7 Neutrali

DanijaDidžioji BritanijaIslandijaSuomija

Estija

25 Silpna

37.

Interneto panaudojimo verslo įmonėse galimybės Extent of business Internet use

42 40 6 Neutrali

ŠvedijaDidžioji BritanijaDanijaEstija

Suomija

24 Silpna

38.Patentų skaičius, 2004Utility patents, 2004

59 43 35 Silpna

ŠveicarijaSuomijaIzraelisŠvedija

Vokietija

29 Silpna

39.

Mobilių telefonų skaičius, 2003Cellular telephones, 2003

37 42 23 Neutrali

Liuksemburgas

ItalijaŠvedijaIslandijaČekija

27 Silpna

40.Interneto vartotojų skaičius, 2003Internet users, 2003

46 20 18 Neutrali

IslandijaŠvedijaDidžioji BritanijaDanija

Suomija

28 Silpna

41.

Prijungtų prie interneto vietų skaičius, 2003Internet hosts, 2003

35 38 21 Stipri

Didžioji BritanijaIslandijaSuomijaDanija

Nyderlandai

24 Silpna

42.

Personalinių kompiuterių skaičius, 2003Personal computers, 2003

47 33 17 Neutrali

ŠveicarijaŠvedija

Liuksemburgas

DanijaNorvegija

27 Silpna

Žmogiškieji resursai: švietimas, sveikatos apsauga, darbo produktyvumas

43.

Švietimo sistemos kokybėQuality of the educational system

34 37 32 Stipri

SuomijaAirija

IslandijaDanija

Šveicarija

20 Neutrali


44.

Vidurinių mokyklų kokybėQuality of public schools

39 37 17 Neutrali

SuomijaAirija

IslandijaBelgija

Prancūzija

21 Neutrali

45.

Mokslinio ir matematinio išsilavinimo kokybėQuality of math and science education

18 43 19 Stipri

BelgijaSuomija

PrancūzijaČekija

Šveicarija

9 Stipri

46.

Darbo jėgos iš užsienio samdymo galimybėsEase of hiring foreign labor

36 47 52 Neutrali

Liuksemburgas

PortugalijaSlovakijaDidžioji Britanija

Airija

9 Stipri

47. Protų nutekėjimasBrain drain 77 67 48 Silpna

NorvegijaIslandijaSuomijaDidžioji Britanija

Šveicarija

29 Silpna

48.

Moterų užimtumas privačiame sektoriujePrivate sector employment of women

47 38 10 Neutrali

DanijaSuomija

EstijaNorvegijaIslandija

15 Neutrali

49.Naujagimių mirtingumasInfant mortality

32 43 26 Stipri

SuomijaIslandija

NorvegijaAustrijaČekija

24 Silpna

50.Vidutinė gyvenimo trukmėLife expectancy

51 60 60 Silpna

ItalijaŠvedija

ŠveicarijaPrancūzijaIslandija

27 Silpna

51.

Gyventojų turinčių pradinį išsilavinimą skaičiusPrimary enrollment

88 100 71

PortugalijaIzraelisŠvedija

NyderlandaiSlovėnija

27

52.

Gyventojų turinčių vidurinį išsilavinimą skaičiusSecondary enrollment

21 38 35 Stipri

Didžioji BritanijaBelgijaŠvedijaDanija

Suomija

16 Neutrali

53.

Gyventojų turinčių povidurinį išsilavinimą skaičiusTertiary enrollment

11 9 15 Stipri

SuomijaŠvedija

NorvegijaGraikijaLatvija

6 Stipri

Viešoji infrastruktūra

54.

Bendra infrastruktūros kokybėOverall infrastructure quality

44 47 38 Neutrali

DanijaVokietijaŠveicarijaPrancūzijaSuomija

23 Silpna

55.

Geležinkelių infrastruktūros kokybėRailroad infrastructure development

34 31 39 Stipri

ŠveicarijaPrancūzijaVokietijaDanija

Suomija

19 Neutrali

56.

Uosto infrastruktūros kokybėPort infrastructure quality

50 49 20 Neutrali

NyderlandaiDanija

VokietijaSuomijaBelgija

24 Silpna

57. Oro transporto infrastruktūros kokybė

60 48 33 Silpna VokietijaDanija

Prancūzija

26 Silpna


Air transport infrastructure quality

SuomijaNyderlandai

58.

Elektros energijos tiekimo kokybėQuality of electricity supply

45 44 48 Neutrali

IslandijaVokietijaDanija

SuomijaPrancūzija

25 Silpna

59.

Telefonų/ faksų infrastruktūros kokybėTelephone/fax infrastructure quality

43 57 42 Neutrali

VokietijaSuomijaDanija

ŠveicarijaAustrija

24 Silpna

60.Pašto paslaugų teikimo efektyvumasPostal efficiency

52 55 27 Silpna

IslandijaDanija

VokietijaŠveicarijaSuomija

26 Silpna

61.Telefono linijų skaičius, 2003Telephone lines, 2003

52 40 36 Silpna

Liuksemburgas

ŠvedijaŠveicarijaNorvegija

Danija

29 Silpna

Viešosios administravimo institucijos

62.Teisminės sistemos nepriklausomumasJudicial independence

78 58 38 Silpna

VokietijaDanija

ŠveicarijaAirija

Nyderlandai

29 Silpna

63.

Teisminės struktūros efektyvumasEfficiency of legal framework

75 61 33 Silpna

DanijaIslandijaVokietijaŠveicarija

Nyderlandai

28 Silpna

64. Nuosavybės teisėsProperty rights 45 53 27 Neutrali

VokietijaIslandija

ŠveicarijaDanijaDidžioji Britanija

25 Silpna

65.

Intelektualios nuosavybės apsaugaIntellectual property protection

69 61 35 Silpna

VokietijaŠveicarijaDidžioji BritanijaDanija

Nyderlandai

29 Silpna

66. Žiniasklaidos laisvėFreedom of the press 42 46 10 Neutrali

VokietijaIslandijaDanija

PortugalijaNyderlandai

24 Silpna

67.

Valstybės lėšų švaistymasWastefulness of government spending

46 49 43 Neutrali

DanijaIslandija

NorvegijaNyderlandai

Suomija

18 Neutrali

68.

Valstybės reguliavimo naštaBurden of government regulation

61 33 8 Silpna

SuomijaIslandija

EstijaŠveicarija

Airija

19 Neutrali

69.

Valstybės pareigūnų nesąžiningumasFavoritism in decisions of government officials

57 63 34 Silpna

DanijaSuomija

NyderlandaiLiuksemburga

sNorvegija

23 Silpna

70.Biurokratizmo lygisExtent of bureaucratic red tape

52 38 30 Silpna

VengrijaSuomijaŠvedijaIslandijaČekija

26 Silpna

71. Įstatymus leidžiančių 60 61 31 Silpna Danija 24 Silpna


institucijų veiklos efektyvumasEffectiveness of law-making bodies

Didžioji BritanijaIslandijaSuomija

Airija

72.Mokesčių apimtisExtent and effect of taxation

68 35 13 Silpna

SlovakijaIslandija

AirijaKipras

Liuksemburgas

19 Neutrali

73.

Mokesčių sistemos efektyvumasEfficiency of the tax system

96 37 6 Silpna

EstijaSlovakijaIslandijaKipras

Liuksemburgas

22 Silpna

74.

Ekonomikos politikos formavimo centralizavimasCentralization of economic policymaking

41 23 9 Neutrali

ŠveicarijaVokietijaBelgija

IslandijaIspanija

21 Neutrali

75.

Policijos darbo patikimumasReliability of police service

82 53 41 Silpna

DanijaSuomijaVokietijaIslandija

Šveicarija

29 Silpna

76.

Nusikaltimų ir prievartos įtaka versluiBusiness costs of crime and violence

59 37 35 Silpna

SuomijaDanija

VokietijaIslandija

Šveicarija

29 Silpna

77.

Organizuoto nusikalstamumo lygisOrganized crime

63 44 27 Silpna

IslandijaSuomijaDanija

PortugalijaLiuksemburga

s

26 Silpna

78.Neregistruotas verslasInformal sector

20 42 17 Stipri

IslandijaŠveicarijaNorvegija

NyderlandaiSuomija

11 Stipri

79.

Valstybės priimamų skurdo ir nelygybės mažinimo sprendimų efektyvumasGovernment effectiveness in reducing poverty and inequality

86 27 64 Silpna

DanijaNyderlandai

NorvegijaLiuksemburga

sSuomija

29 Silpna

80.

Nereguliarūs eksporto ir importo mokėjimaiIrregular payments in exports and imports

41 57 25 Neutrali

IslandijaSuomijaDanija

NorvegijaPortugalija

25 Silpna

81.

Nereguliarūs komunalinių paslaugų mokėjimaiIrregular payments in public utilities

32 48 15 Stipri

IslandijaLiuksemburga

sAustrijaDanija

Norvegija

22 Silpna

82.

Nereguliarūs mokesčių mokėjimaiIrregular payments in tax collection

35 60 18 Stipri

IslandijaDanija

NorvegijaSuomijaDidžioji Britanija

20 Neutrali

83.

Nereguliarūs mokėjimai pagal viešųjų sutarčių sąlygasIrregular payments in public contracts

43 73 37 Neutrali

IslandijaSuomija

NorvegijaDanijaDidžioji Britanija

22 Silpna

84. Nereguliarūs mokėjimai pagal teisminius

60 72 37 Silpna IslandijaSuomijaVokietija

26 Silpna


sprendimusIrregular payments in judicial decisions

DanijaDidžioji Britanija

85. Viešųjų lėšų netinkamas panaudojimasDiversion of public funds

79 50 38 Silpna DanijaSuomijaIslandija

NorvegijaŠveicarija

29 Silpna

86.Korupcijos lygisBusiness costs of corruption

67 50 26 Silpna IslandijaNorvegijaSuomijaDanija

Nyderlandai

29 Silpna

87.

Pasitikėjimas politikaisPublic trust of politicians

72 61 41 Silpna

DanijaSuomija

Liuksemburgas

NorvegijaIslandija

28 Silpna

88.

Pinigų „plovimas“ per bankąPervasiveness of money laundering through banks

44 104 24 Neutrali IslandijaDanija

SuomijaPrancūzijaVokietija

23 Silpna

Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas

89.

Vidinės konkurencijos intensyvumasIntensity of local competition

39 64 18 Neutrali

VokietijaDidžioji BritanijaBelgija

NyderlandaiIzraelis

19 Neutrali

90.

Antimonopolinės politikos efektyvumasEffectiveness of antitrust policy

48 51 29 Neutrali

VokietijaDidžioji BritanijaSuomija

PrancūzijaDanija

27 Silpna

91.

Lyderiavimo tarptautinėje rinkoje mastasExtent of market dominance

67 53 51 Silpna

VokietijaDidžioji BritanijaSuomijaAustrijaDanija

28 Silpna

92. Pirkėjų sofistiškumasBuyer sophistication 73 59 39 Silpna

Liuksemburgas

VokietijaDidžioji Britanija

PrancūzijaDanija

29 Silpna

93.Vidinių tiekėjų skaičiusLocal supplier quantity

35 80 49 Stipri

VokietijaAustrija

PrancūzijaDidžioji BritanijaSuomija

18 Neutrali

94.Vidinių tiekėjų kokybėLocal supplier quality

38 44 34 Neutrali VokietijaAustrijaDanijaBelgija

Prancūzija

21 Neutrali

95.

Aukšti reguliavimo standartaiPresence of demanding regulatory standards

39 40 31 Neutrali

VokietijaAustrijaDidžioji Britanija

ŠveicarijaPrancūzija

25 Silpna

96. Vietinė mašinų ir įrangos gamybaLocal availability of process machinery

42 65 68 Neutrali VokietijaSuomija

ItalijaDanija

Nyderlandai

20 Neutrali

97. Vietinės 35 42 22 Stipri Didžioji 21 Neutrali


specializuotų tyrimų ir mokymo paslaugosLocal availability of specialized research and training services

BritanijaVokietija

PrancūzijaDanija

Šveicarija98. Procedūrų,

reikalingų pradėti savo verslą, skaičius, 2005Number of procedures required to start a business, 2005

27 20 15 StipriSuomijaŠvedijaBelgijaDanijaAirija

16 Neutrali

99.

Laikas, reikalingas pradėti savo verslą, 2005Time required to start a business, 2005

29 16 85 Stipri

DanijaPrancūzija

NyderlandaiItalija

Suomija

12 Stipri

Įmonių sofistiškumas

100.

Konkurencinių pranašumų pobūdisNature of competitive advantage

57 58 61 Silpna

VokietijaŠveicarijaSuomijaBelgijaDanija

25 Silpna

101.

Vertės kūrimo grandinių buvimasValue chain presence

28 48 42 Stipri

VokietijaŠveicarijaAustrijaDidžioji Britanija

Prancūzija

20 Neutrali

102.

Inovaciniai gebėjimaiCapacity for innovation 46 51 39 Neutrali

VokietijaIzraelis

PrancūzijaŠveicarijaSuomija

24 Silpna

103.

Etiškas įmonių elgesysEthical behavior of firms

40 61 31 Neutrali

DanijaDidžioji BritanijaSuomijaAustrijaIslandija

19 Neutrali

104.

Gamybos proceso sofistiškumasProduction process sophistication

40 54 34 Neutrali

VokietijaŠveicarijaSuomijaAustrijaDanija

22 Silpna

105.

Marketingo sofistiškumasExtent of marketing sophistication

49 54 39 Neutrali

Didžioji Britanija

PrancūzijaVokietijaDanija

Šveicarija

26 Silpna

106.

Orientavimosi į vartotojus lygisDegree of customer orientation

28 51 25 Stipri

AustrijaDanija

IslandijaBelgija

Vokietija

17 Neutrali

107.

Tarptautinių paskirstymo kanalų kontrolėControl of international distribution

52 72 62 Silpna

IslandijaVokietija

PrancūzijaDanijaDidžioji Britanija

21 Neutrali

108.

Regioninių pardavimų apimtisExtent of regional sales

47 58 42 Neutrali

VokietijaAirija

AustrijaDanija

Nyderlandai

24 Silpna

109.

Tarptautinių rinkų platumasBreadth of international markets

39 60 47 Neutrali

VokietijaŠveicarija

NyderlandaiDidžioji BritanijaŠvedija

21 Neutrali


110.

Personalo mokymo mastaiExtent of staff training

58 49 32 Silpna

VokietijaDanijaŠvedijaAustrija

Šveicarija

28 Silpna

111.

Pasirengimas deleguoti valdymo funkcijasWillingness to delegate authority

39 40 30 Neutrali

DanijaŠvedija

NorvegijaSuomija

Nyderlandai

20 Neutrali

112.

Skatinimo priemonių įvairovėExtent of incentive compensation

73 52 29 Silpna

Didžioji Britanija

NyderlandaiVokietijaŠveicarijaPrancūzija

27 Silpna

113.

Profesionalaus valdymo panaudojimasReliance on professional management

44 47 27 Neutrali

Didžioji BritanijaVokietijaSuomija


21 Neutrali

114.

Vadybos mokyklų kokybėQuality of management schools

49 46 27 Neutrali

PrancūzijaŠveicarijaDidžioji BritanijaAustrijaIspanija

24 Silpna

115.

Korporacinio valdymo kokybėEfficacy of corporate boards

50 45 21 Neutrali

Didžioji BritanijaDanija

VokietijaSuomija

Airija

24 Silpna

116.

Priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo lankstumasHiring and firing practices

87 49 30 Silpna

IslandijaŠveicarija

DanijaSlovakija

Estija

17 Neutrali

117.

Atlyginimų nustatymo lankstumasFlexibility of wage determination

21 24 4 Stipri

EstijaDidžioji Britanija

ŠveicarijaLietuvaLatvija

4 Stipri

118.

Darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimasCooperation in labor-employer relations

66 57 51 Silpna

DanijaŠveicarijaAustrijaSuomija

Norvegija

23 Silpna

119.

Apmokėjimo susietumas su produktyvumuPay and productivity

26 22 7 Stipri

ŠveicarijaEstija

Didžioji BritanijaSlovakija

Danija

10 Stipri

120.

Mažųjų akcininkų interesų apsaugaProtection of minority shareholders` interests

84 87 40 Silpna

Didžioji BritanijaVokietijaDanija

SuomijaNorvegija

27 Silpna

121.

Užsienio kapitalo apribojimaiForeign ownership restrictions

55 46 19 Silpna

Liuksemburgas

AirijaSlovakijaDidžioji BritanijaSuomija

24 Silpna

122.

Audito ir buhalterinės apskaitos standartų griežtumasStrength of auditing and accounting standards

52 58 29 Silpna

Didžioji Britanija

AirijaSuomijaDanija

Islandija

25 Silpna

12 Įmonių socialinės 40 74 62 Neutrali Didžioji 19 Neutrali


3.

atsakomybės lygisImportance of corporate social responsibility

BritanijaDanija

VokietijaNyderlandai

Suomija

Aplinkosauga

125.

Aplinkosaugos reguliavimo griežtumasStringency of environmental regulations

39 48 29 Neutrali

VokietijaDanijaAustrija

ŠveicarijaNorvegija

24 Silpna

126.

Aplinkossaugos reguliavimo aiškumas ir stabilumasClarity and stability of regulations

42 40 24 Neutrali

DanijaŠveicarijaVokietijaNorvegijaAustrija

25 Silpna

127.

Vyriausybės reikalavimai teikti aplinkosaugos ataskaitasExtent of government-mandated environmental reporting

30 48 20 Stipri

DanijaVokietijaNorvegijaSuomijaŠvedija

21 Neutrali

128.

Įstatymų laikymasisEffects of compliance on business

59 68 22 Silpna

DanijaNorvegijaŠveicarijaSuomija

Prancūzija

24 Silpna

129.

Privatizacijos įtaka konkurencingumui ir aplinkosaugaiEffects of privatization on competition and the environment

74 91 53 Silpna

VokietijaIslandijaDanija

SuomijaDidžioji Britanija

28 Silpna

130.

Alternatyvios energijos vartojimo skatinimasPrioritization of energy efficiency

28 64 42 Stipri

DanijaVokietijaIslandijaSuomijaAustrija

17 Neutrali

131.

Aplinkosaugos svarba planuojant įmonių veikląImportance of environment in business planning

87 99 83 Silpna

SuomijaVokietijaŠvedija


26 Silpna

132.

Ekosistemų apsaugaProtection of ecosystems by business

34 47 32 Stipri

IslandijaSuomijaVokietijaŠveicarija

Danija

21 Neutrali

133.

Įmonių aplinkosaugos ataskaitų rengimasPrevalence of corporate environmental reporting

28 67 30 Stipri

DanijaNorvegijaVokietijaŠvedijaSuomija

18 Neutrali

Lietuvos konkurencinių pranašumų ir silpnybių įvertinimas atliktas remiantis M. Porterio pasiūlytu nacionalinio „deimanto“ modeliu, kurio pagrindiniai veiksniai yra:

gamybos veiksnių parametrai; šalies firmų strategija ir konkurencija tarp jų; vidinės paklausos parametrai; susijusios ir palaikančios šakos.

Vertinant veiklos sąlygų veiksnių parametrus, analizuojami žmogiškųjų išteklių, kapitalo, fizinės, administracinės, informacinės, technologinės infrastruktūros bei natūralių gamtos resursų


rodikliai. Analizuojant šalies firmų strategijos ir konkurencijos intensyvumą, vertinami įmonių veiklą įtakojantys vidiniai veiksniai. Vietinės paklausos parametrams įvertinti parenkami šią paklausą ir jos struktūrą veikiantys veiksniai. Analizuojant susijusias ir palaikančias šakas vertinamos tinklų ir klasterių sudarymo galimybės.

8.3 lentelėje pateikti svarbiausi Lietuvos konkurencines stiprybes bei silpnybes tarp kitų pasaulio šalių nusakantys indikatoriai.

8.3 lentelėLietuvos konkurencinis stiprumas bei silpnumas pasaulyje pagal GCR indikatorius

Šalies firmų strategija ir konkurencijos intensyvumas Context for Firm Strategy and Rivalry

Konkurencinės stiprybės Konkurencinės silpnybėsRodikliai Reitingas Rodikliai Reitingas

Įmonių sofistiškumas:- Vertės kūrimo grandinių buvimas- Orientavimosi į vartotojus lygis- Atlyginimų nustatymo lankstumas- Apmokėjimo susietumas su

produktyvumu

28282126

Makroekonominė aplinka:- Tiesioginių užsienio investicijų

reguliavimasTechnologijų lygis:- Užsienio technologijų

licencijavimas- TUI ir technologijų perdavimasViešojo administravimo institucijos:- Intelektualiosios nuosavybės

apsauga- Valstybės pareigūnų

nesąžiningumas- Įstatymus leidžiančių institucijų

veiklos efektyvumas- Mokesčių apimtis- Mokesčių sistemos efektyvumas- Korupcijos lygisĮmonių sofistiškumas:- Konkurencinių pranašumų pobūdis- Tarptautinių paskirstymo kanalų

kontrolė- Personalo mokymo išlaidos- Skatinimo priemonių įvairovė- Priėmimo į darbą ir atleidimo iš

darbo lankstumas- Darbuotojų ir darbdavių

bendradarbiavimas- Mažųjų akcininkų interesų apsauga- Užsienio kapitalo apribojimai- Audito ir buhalterinės apskaitos

standartų griežtumas

60

6173

695760

689667

5752

587387

66

845552

Susijusios ir palaikančios šakos Related and Supporting Industries


Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Vidinių tiekėjų skaičius- Vietinės specializuotos tyrimų ir

mokymo paslaugos

3535

Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Lyderiavimo tarptautinėje rinkoje

mastas67

Veiklos sąlygų veiksnių parametraiFactor (Input) Conditions


Makroekonominiai rodikliai:- Terorizmo įtaka verslui- Paskolų gavimo lengvumas- Rizikos kapitalo prieinamumas- Kreditų prieinamumas- Infliacija, 2004Technologijų lygis:- Mokslininkų ir inžinierių skaičius

3110285

15

35

Makroekonominiai rodikliai:- Finansinės rinkos sofistiškumas- Vietinės akcijų biržos

dinamiškumasTechnologijų lygis:- Technologinis lygis- Patentų skaičius, 2004Žmogiškieji resursai:

5257

6659

77


- Prijungtų prie interneto vietų skaičius, 2003

Žmogiškieji resursai:- Švietimo sistemos kokybė- Mokslinio ir matematinio išsilavinimo

kokybė- Naujagimių mirtingumas- Gyventojų turinčių vidurinį išsilavinimą

skaičius- Gyventojų turinčių povidurinį

išsilavinimą skaičiusViešoji infrastruktūra:- Geležinkelių infrastruktūros kokybėVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Procedūrų, reikalingų pradėti savo

verslą, skaičius, 2005- Laikas, reikalingas pradėti savo verslą,

2005

35

34183221

11

34

27

29

- Protų nutekėjimas- Vidutinė gyvenimo trukmėViešoji infrastruktūra:- Oro transporto infrastruktūros

kokybė- Pašto paslaugų teikimo

efektyvumas- Telefono linijų skaičius, 2003Viešojo administravimo institucijos:- Teisminės sistemos

nepriklausomumas- Teisminės struktūros efektyvumas- Valstybės reguliavimo našta- Biurokratizmo lygis- Policijos darbo patikimumas- Pasitikėjimas politikais

51

605252

787561528272

Vietinės paklausos parametraiDemand Conditions


Aplinkosauga:- Vyriausybės svoris aplinkosaugos srityje - Alternatyvios energijos vartojimo

skatinimas- Ekosistemų apsauga- Įmonių aplinkosaugos ataskaitų

rengimas

30283428

Technologijų lygis:- Valstybės investicijos į aukštųjų

technologijų produktų vystymą- Interneto paslaugų teikimo kokybė

ir konkurencija sektoriaus viduje- Nacionalinio prioriteto suteikimas

informacinių komunikacinių technologijų plėtrai

- Valstybės parama informacinių komunikacinių technologijų plėtrai

Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Pirkėjų sofistiškumasAplinkosauga:- Įstatymų laikymasis- Privatizacijos įtaka

konkurencingumui ir aplinkosaugai- Aplinkosaugos svarba planuojant

įmonių veikloje

63

51

68

65

73

5974

87

Iš pateiktų duomenų matyti, jog vertinant Lietuvos ūkio situaciją pasauliniu mastu, svarbiausius konkurencinio pajėgumo veiksnius išreiškia tokie indikatoriai:

Kreditų prieinamumas. Lengvas paskolų gavimas. Gyventojų su viduriniu ir poviduriniu išsilavinimu skaičius. Infliacijos lygis. Mokslinio ir matematinio išsilavinimo kokybė. Atlyginimų nustatymo lankstumas.

Pagrindiniai indikatoriai, išreiškiantys Lietuvos ūkio pasaulinį konkurencinį pajėgumą yra šie:

Mokesčių sistemos efektyvumas. Darbuotojų samdos praktikos. Aplinkosauginių veiksnių svarba verslui. Smulkiųjų akcininkų interesų apsauga. Policijos ir teismų sistemų patikimumas. Protų nutekėjimo problema.

Lyginamuosius konkurencinės stiprybės bei silpnybės veiksnius perkėlus į Porterio modelį, galima pavaizduoti sąlyginį Lietuvos ūkio pasaulinio konkurencingumo „deimanto“ modelį (8.1 pav.).


8.1 pav. Lietuvos „deimantas“ (pasauliniu mastu)

Įdomi situacija susidaro lyginant konkurencingumą pasaulyje ir Europoje vertinančius indikatorius. Lietuvos padėtis Europoje atrodo prasčiau: mažiau konkurencingumo stiprumus rodančių indikatorių ir žymiai daugiau indikatorių, rodančių gana žymų šalies atsilikimą ir konkurencines silpnybes.

8.4 lentelėje pateikti pagrindiniai indikatoriai pagal Porterio deimanto modelio sudedamąsias dalis, parodantys Lietuvos ūkio konkurencines stiprybes bei silpnybes tarp ES – 29 šalių.

8.4 lentelėLietuvos ūkio konkurencinio stiprumo bei silpnumo tarp ES – 29 šalių indikatoriai

Šalies firmų strategija ir konkurencijos intensyvumasContext for Firm Strategy and Rivalry

Konkurencinis stiprumas Konkurencinis silpnumasRodikliai Reitingas Rodikliai Reitingas

Makroekonominė aplinka:- Mokesčių naštaĮmonių sofistiškumas:

12Makroekonominė aplinka:- Prekybos barjerų gausa- Tiesioginių užsienio investicijų

2624


Veiklos sąlygų veiksnių

parametrai

Šalies firmų strategija ir

konkurencijos intensyvumas

Vietinės paklausos parametrai

Susijusios ir palaikančios

šakos

Santykinė silpnybė:+ Lankstus atlyginimų nustatymas- Menkas įmonių technologinis lygis- Silpna intelektualiosios nuosavybės apsauga- Orientacija į žemos pridedamosios vertės kūrimą- Nėra tarptautinių kompanijų būstinių ar technologinio vystymo centrų Nesusiformavusi korporacinė kultūraMenka vietinė konkurencija

Stiprybių ir silpnybių derinys:+ Palanki geografinė padėtis+ Palankios paskolų ir kreditų gavimo sąlygos+ Žemas infliacijos lygis+ Aukštas bendrojo išsilavinimo lygis - Neefektyvi teismų sistema- Žemas vietos gamintojų technologinis lygis- Neefektyvus ir brangus žemės ūkio sektoriusAukštas biurokratijos lygisPaskatų TUI stoka

Santykinė silpnybė:- Maža ir neišranki vietinė paklausa- Žemos valstybės investicijos į aukštųjų technologijų produktų vystymą

Stiprybių ir silpnybių derinys:+ Yra integracijos į tarptautinius klasterius užuomazgos- Menka įmonių specializacija- Nesusiformavusi nacionalinė ar

sektorinė industrinė sistema

139

- Atlyginimų nustatymo lankstumas- Apmokėjimo susietumas su

produktyvumu

410

reguliavimasTechnologijų lygis:- Užsienio technologijų licencijavimasViešosios administravimo institucijos:- Nuosavybės teisės- Intelektualiosios nuosavybės



veiklos efektyvumas- Mokesčių sistemos efektyvumas- Korupcijos lygisĮmonių sofistiškumas:- Konkurencinių pranašumų pobūdis- Inovaciniai gebėjimai- Gamybos proceso sofistiškumas- Marketingo sofistiškumas- Regioninių pardavimų apimtis- Personalo mokymo išlaidos- Skatinimo priemonių įvairovė- Vadybos mokyklų kokybė- Korporacinio valdymo kokybė - Darbuotojų ir darbdavių


standartų griežtumasVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Antimonopolinės politikos

efektyvumas

27

25292324

2229

25242226242827242423272425

27

Vietinės paklausos parametrai Demand Conditions



technologijų vystymą- Interneto paslaugų teikimo kokybė ir

konkurencija sektoriaus viduje- Nacionalinio prioriteto suteikimas



- Informacinių komunikacinių technologijų plėtros teisinis reguliavimas

Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Pirkėjų sofistiškumas- Aukšti reguliavimo standartaiAplinkosauga:- Aplinkosaugos reguliavimo griežtumas- Aplinkosaugos reguliavimo aiškumas ir

stabilumas- Įstatymų laikymasis- Privatizacijos įtaka konkurencingumui ir

aplinkosaugai- Aplinkosaugos svarba planuojant įmonių

veiklą- Paprastų žmonių įtraukimas į projektus

24

23

22

22

25

2926

2425

2428

26

28




Makroekonominiai rodikliai:- Paskolų gavimo lengvumas- Kreditų prieinamumas- Infliacija, 2004Žmogiškieji resursai:- Mokslinio ir matematinio

išsilavinimo kokybė- Darbo jėgos samdymo galimybės- Gyventojų turinčių povidurinį

išsilavinimą skaičiusVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Laikas, reikalingas pradėti savo

verslą, 2005

837

9

96

12

Makroekonominiai rodikliai:- Finansinės rinkos sofistiškumas- Bankų stiprumas- Vietinės akcijų biržos dinamiškumasTechnologijų lygis:- Technologinis lygis- Įmonių investicijos į mokslinius tyrimus

ir eksperimentinę plėtrą- Universitetų/pramonės šakų įmonių

bendradarbiavimas - Mobiliųjų arba korinio ryšio telefonų

skaičius- Interneto panaudojimo mokyklose

galimybės- Interneto panaudojimo verslo įmonėse

galimybės - Patentų skaičius, 2004- Mobilių telefonų skaičius, 2003- Interneto vartotojų skaičius, 2003- Prijungtų prie interneto vietų skaičius,

2003- Personalinių kompiuterių skaičius, 2003Žmogiškieji resursai:- Protų nutekėjimas- Naujagimių mirtingumas- Vidutinė gyvenimo trukmėViešoji infrastruktūra:- Bendra infrastruktūros kokybė- Uosto infrastruktūros kokybė- Oro transporto infrastruktūros kokybė- Elektros energijos tiekimo kokybė- Telefonų/ faksų infrastruktūros kokybė- Pašto paslaugų teikimo efektyvumas- Telefono linijų skaičius, 2003Viešojo administravimo institucijos:- Teisminės sistemos nepriklausomumas- Teisminės struktūros efektyvumas- Biurokratizmo lygis- Policijos darbo patikimumas- Pasitikėjimas politikais- Pinigų “plovimas” per banką

242324

2922

23

242424

2927282427

292427

23242626242629

292826292823

Susijusios ir palaikančios šakosRelated and Supporting Industries



mastas

28

Iš pateiktos lentelės matyti, jog yra tik keli svarbesni indikatoriai, rodantys, jog svarbiausia Lietuvos konkurencine stiprybė ES pasiekiama dėka racionalios makroekonominės politikos ir švietimo. Iš esmės galima išskirti tik penkis pozityvią situaciją rodančius indikatorius (pagal rango eiliškumą):

Kreditų prieinamumas. Atlyginimų sistemos lankstumas. Gyventojų turinčių povidurinį išsilavinimą skaičių. Infliacijos lygis. Lengvas paskolų gavimas.

Tuo tarpu yra net 9 indikatoriai, pagal kuriuos Lietuva užima paskutinę vietą tarp visų 29 lyginamų Europos valstybių, dar 7, pagal kuriuos užimama priešpaskutinė vieta.

Paskutinę vietą Lietuva užima pagal šiuos indikatorius: Technologinis lygis. Patentų skaičius.


„Protų nutekėjimas“. Telefonų linijų skaičius. Teismų ir policijos darbo problemos. Intelektinės nuosavybės apsauga. Korupcijos lygis. Pirkėjų sofistiškumas.

Priešpaskutinę vietą Lietuva užima pagal šiuos indikatorius: Įmonių investicijas darbuotojų mokymui. Interneto vartotojų skaičių. Teismų sistemos efektyvumą. Pasitikėjimą politikais. Negatyvias privatizavimo pasekmes. Lyderystės tarptautinėse rinkose mastus.

Akivaizdu, kad nacionalinio vystymo uždaviniai bus pasiekti tik tuo atveju, jei Lietuvos konkurencinė padėtis bus kitokia negu dabar esanti. Konkurencingumas Europoje yra kur kas svarbesnis kriterijus už pasaulinį konkurencingumą. Taip yra dėl to, jog nė viena šalis, ypač – maža, nėra autonomiškas ekonominis subjektas, bet veikia kaip didesnės ekonominės sistemos sudėtinė dalis. Regioninė, supranacionalinė sistema šiai šaliai patikės tik tokias vertės kūrimo funkcijas, kurios geriausiai prisidės prie visos šios sistemos produktyvumo. Nekonkurencinga sistemos dalis pasmerkta vykdyti mažą vertę kuriančias veiklas. Atsilikimas tokiu atveju – garantuotas.

8. 2 pav. Lietuvos „deimantas“ (Europos mastu)

8.2. Apibendrinta SWOT analizė



parametrai





šakos

Stiprybių ir silpnybių derinys:+ Lankstus atlyginimų nustatymas- Silpna intelektualiosios nuosavybės apsauga- Įmonės menkai investuoja į darbuotojų kompetenciją ir inovacijas- Bendradarbiavimo kultūros stoka

Stiprybių ir silpnybių derinys:+ Geros verslo kreditavimo galimybės+ Žema infliacija + gyventojų turinčių povidurinį išsilavinimą skaičius+ Nedidelės laiko sąnaudos, reikalingos pradėti savo verslą+ Nedidelė mokesčių našta- Žemas technologinis lygis- Neadekvati besiformuojančiai žinių ekonomikai ūkio bei mokslo struktūra- Didelis protų nutekėjimas- Žemas policijos ir teismų darbo efektyvumas- Aukštas korupcijos lygis

Silpnybės:- Žemas lyderystės tarptautinėse rinkoje mastas

Silpnybės:- Žemas pirkėjų sofistiškumo lygis- Menka perkamoji galia

142

Pastaraisiais metais nemažai autorių bandė atlikti Lietuvos ūkio (ekonomikos) SWOT analizę. Tačiau daugiausia tai buvo fragmentiški darbai, nulemti konkrečios studijos (makroekonomikos, TUI, regionų plėtros, pramonės ir pan.) tikslų. Nustatant stipriąsias bei silpnąsias šalies ūkio puses, galimybes ir grėsmes daugiausia buvo remtasi Lietuvos ūkio (ekonomikos) ilgalaike strategija, SEB Vilniaus banko, NORD/LB banko, Lietuvos laisvosios rinkos instituto, Žinių ekonomikos forumo studijomis bei pranešimų medžiaga, Finansų ministerijos parengtu Lietuvos 2007 – 2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos projektu, KTU bei Žinių visuomenės instituto atliktomis studijomis. Šioje studijoje stengtasi apjungti daugelio autorių idėjas ir atliktus darbus, juos sujungiant su šiame skyriuje jau aptartais pasaulinio tyrimo rezultatais.

Atlikta analizė nerodo labai optimistinių rezultatų: sunku būtų išskirti tokias Lietuvos ūkio konkurencinio stiprumo kokybes, kurios leistų jas panaudoti kaip svarbiausius instrumentus nacionalinio konkurencingumo tikslams pasiekti. Būtent taip strateginio valdymo praktikoje ir suprantama stiprybės sąvoka. Jei ji negali būti panaudota kaip priemonė tikslams siekti, o yra tik pozityvi aplinkybė, rodanti, kad šiuo aspektu tai nėra trūkumas, vargu ar tikslinga tokią savybę vadinti stiprybe. Todėl šioje studijoje stiprybė suprantama tik kaip veiksnys, darantis (galintis daryti) teigiamą įtaką.

Galima pateikti tokius šalies ūkio konkurencingumą nulemiančius teigiamus veiksnius, kurie gauti apibendrinus aukščiau išvardintuose darbuose argumentuojamus veiksnius, juos papildžius šio tyrimo rezultatais:

Makroekonominiai veiksniai: Makroekonomikos stabilumas. Gana žemas infliacijos lygis. Funkcionuojanti rinkos ekonomika. Santykinai spartus ūkio augimas. Svarbiausiu ekonomikos augimo varikliu tapusi paklausa vidaus rinkoje. Kokybiška kapitalo rinka. Gerai funkcionuojantis bankinis ir finansinio tarpininkavimo sektorius. Augantis eksportas.

Baziniai veiksniai: Tranzitui palanki geografinė padėtis, neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas. Artumas konkurencingiausio pasaulyje regiono atžvilgiu. Išsaugotas tolygus miestų ir miestelių išdėstymas. Pakankami elektros energijos pajėgumai. Pakankamai tankus transporto ir ryšių infrastruktūros tinklas. Patraukli gamta ir kraštovaizdis, turtingas istorijos ir kultūros paveldas.

Instituciniai ir infrastruktūriniai veiksniai: Verslui palanki politinė ir teisinė sistema. Narystė ES. Gana platus švietimo ir mokslo institucijų tinklas. Sukurta viešoji verslo paslaugų infrastruktūra. Tam tikrose srityse išsaugotas ar net sustiprėjęs mokslinių tyrimų potencialas. Santykinai aukštas užimtų gyventojų išsilavinimas. Didelis tam tikrų grupių (ypač moterų ir vyresnio amžiaus gyventojų) užimtumas. Spartus informacinių technologijų ir elektroninių ryšių (IRT) sektoriaus augimas.

Atrodytų, kad Lietuvos ūkis turi užtektinai konkurencingumo didinimui svarbių veiksnių. Tačiau tikroji padėtis paaštrėja panaudojus VRIP matricą. Jos esmė yra ta, jog kiekviena stiprioji pusė


įvertinama keturiais kriterijais: vertingumo, retumo, imitavimo (nukopijavimo) ir optimalaus panaudojimo aspektais. VRIP matricos pavyzdys pateiktas 8.5 lentelėje.

8.5 lentelėVRIP (vertingumo, retumo, imitavimo lengvumo, efektyvaus panaudojimo) matrica

Stiprybė

Vertingumas(V)

Retumas(R)

Imitacija(I)

Panaudojimas (P)

Įtaka konkurencingumu

i1 Ne Ne Ne Ne Nepalanku2 Taip Ne Ne Ne Lygiosios3 Taip Taip Ne Ne Trumpalaikis

pranašumas4 Taip Taip Taip Taip Ilgalaikis

pranašumas

8.6 lentelėje visos prieš tai išvardintos stiprybės įvertintos pasitelkus VRIP matricą.

8.6 lentelėLietuvos ūkio konkurencinės stiprybės (VRIP) matrica

Stiprybė V R I PMakroekonomikos stabilumas + + - -Palyginti žemas infliacijos lygis + + - -Funkcionuojanti rinkos ekonomika + - - -Santykinai aukštas ūkio augimas + + - -Svarbiausiu ekonomikos augimo varikliu tapusi paklausa vidaus rinkoje

+ - - -

Kokybiška kapitalo rinka + - - -Gerai funkcionuojantis bankinis ir finansinio tarpininkavimo sektorius

+ - - -

Augantis eksportas + - - -Tranzitui palanki geografinė padėtis, neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas

+ + + -

Artumas prie konkurencingiausio pasaulyje regiono + + + -Išsaugotas tolygus miestų ir miestelių išdėstymas + - - -Pakanka elektros energijos pajėgumų + - - -Pakankamai tankus transporto ir ryšių infrastruktūros tinklas + - - -Patraukli gamta ir kraštovaizdis, turtingas istorijos ir kultūros paveldas

+ - - -

Verslui palanki politinė ir teisinė sistema + - - -Narystė ES + - - -Gana platus švietimo ir mokslo institucijų tinklas + - - -Sukurta viešoji verslo paslaugų infrastruktūra + - - -Kai kuriose srityse išsaugotas ar net sustiprėjęs mokslinių tyrimų potencialas

+ - - -

Santykinai aukštas užimtų gyventojų išsilavinimas + - - -Didelis tam tikrų grupių (ypač moterų ir vyresnio amžiaus gyventojų) užimtumas

+ - - -

Spartus informacinių technologijų ir elektroninių ryšių (IRT) sektoriaus augimas

+ - - -

Kaip matyti iš pateiktos stiprybių analizės, beveik visi veiksniai yra iš tikrųjų tik pozityvios prielaidos strateginiam konkurencingumui siekti, bet negali būti tokio konkurencingumo priemonėmis. Tam tikra išimtis yra geografinė padėtis dviem aspektais: kaip palanki vieta tranzitui ir buvimas arti Skandinavijos šalių, kurios turi konkurencingiausią pasaulyje ekonomiką. Tokiu atveju nėra kitų variantų, kaip strategiją grįsti daugelio veiksnių kombinacijomis, kurios leistų sukurti kompleksinį konkurencinio pranašumo veiksnį.


Atlikta konkurencingumo veiksnių analizė dar kartą patvirtino, jog sąlyginių silpnybių Lietuvos ekonomika turi daugiau negu pranašumų. Be to, visa eilė tokių silpnybių yra strateginio ir sisteminio pobūdžio, todėl jų įveikimas pareikalaus nemažai pastangų.

Tarp šalies ūkio nacionalinio lygmens silpnybės gali būti įvardyti šie:

Baziniai veiksniai: Nepalanki rinkų požiūriu geografinė vieta. Maža vidaus rinka. Didelė priklausomybė nuo Rusijos energijos ir kitų bazinių išteklių.

Infrastruktūros veiksniai: Energetikos tinklai neturi tiesioginių sąsajų su Vakarų Europos energetikos sistemomis. Daugelis energetikos, vandentiekio ir kitos infrastruktūros objektų bei tinklų yra

nusidėvėję. Nesubalansuotas viešosios transporto infrastruktūros tinklas, prastas susisiekimas

automobilių keliais ir geležinkeliais per Lenkiją su kitomis ES šalimis, žemas techninis transporto infrastruktūros (ypač regioninės reikšmės) lygis.

Neišplėtota turizmo infrastruktūra ir paslaugos, paveldo objektai nepritaikyti turizmo poreikiams.

Mokslo ir technologijų: Žemas įmonių investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą lygis. Nėra (neveikia) nacionalinės inovacijų sistemos. Novacijos kol kas netapo įmonių konkurencinės sėkmės priemone. Nerengiamos pramonės ir verslo, technologinės įžvalgos, todėl įmonės, tyrimo

organizacijos neturi aiškių strateginių savo raidos tendencijų ir galimybių perspektyvos.

Menka, nusidėvėjusi viešoji mokslinių tyrimų bazė, sumenkę tyrimo gebėjimai įmonėse. Žemas bendras IRT naudojimo lygis. Prastai išvystyta IRT infrastruktūra.

Ekonominiai veiksniai: Mažas ūkio produktyvumas, nedidelė žiniomis grindžiamo verslo lyginamoji dalis. Mažas paslaugų (išskyrus transporto) eksportas. Lietuvoje kol kas yra nedaug vietinės kilmės tarptautinių įmonių, kurios būtų Lietuvos

ekonominės sėkmės įvaizdžio formuotojos ir sektini pavyzdžiai kitoms įmonėms. Beveik nėra strateginių investuotojų, kurių veiklos strategija Lietuvoje būtų grindžiama

ne pigesnių vietinių resursų ar palankesnių sąlygų veiklai panaudojimu, bet investicijomis į intelektinio kapitalo – žmogiškojo, technologinio, struktūrinio vystymą.

Prastos galimybės mažoms ir vidutinėms įmonėms apsirūpinti finansavimo šaltiniais. Struktūriškai nepalankus nedarbas. Neefektyviai naudojami energijos ištekliai. Nėra paskatų sistemos naudoti alternatyvias energijos rūšis. Didelė priklausomybė nuo žemės ūkio ekonominės veiklos kaime, neišvystyta viešoji

infrastruktūra kaime.

Socialiniai ir vadybiniai veiksniai: Santykinai didelė nelegali darbo rinka.


Didelė darbo jėgos migracija. Auganti socialinė nelygybė ir didėjantis atotrūkis tarp dideles ir mažas pajamas

gaunančių žmonių prastina socialinį klimatą, didina gyventojų pesimizmą, destruktyvų radikalizmą, emigraciją.

Didžiajai daliai produktyviosios ekonominės veiklos koncentruojantis viename mieste, didėja regioninio išsivystymo netolygumai, mažėja regionų patrauklumas ir investicijų absorbcinis potencialas.

Nesukurti efektyvūs ekonomikos produktyvumą didinantys mechanizmai, adekvatūs sėkmę pakitusiose sąlygose lemiantiems veiksniams.

Lietuvoje nesuformuota nacionalinio vystymo, kompleksinių problemų valdymo kompetencija ir kultūra, o apsiribojama tik fragmentinių sektorinių programų rengimu.

Eksporto paramos ir į eksportą orientuotos pramonės skatinimo sistema yra mažai efektyvi, grindžiama itin tradicinėmis, menką sisteminį poveikį turinčiomis priemonėmis.

Darbo jėgos ir gyventojų kvalifikacija neatitinka darbo rinkos ir žinių visuomenės poreikių.

Mažas darbo rinkos lankstumas ir darbo jėgos vietinis mobilumas. Mažėjantis gimstamumas ir gyventojų senėjimas. Itin menka mokslo ir inovacijų sistemos valdymo nacionaliniu lygmeniu kompetencija. Nepakankamas švietimo ir mokslo institucijų bei ūkio subjektų bendradarbiavimas. Dideli ir vis didėjantys išsivystymo netolygumai tarp skirtingų Lietuvos regionų ir miesto

bei kaimo. Sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūra nesuderinta su gyventojų poreikiais ir

neatitinka kokybės reikalavimų. Skurdas ir socialinė atskirtis, ypač pažeidžiamose grupėse. Nepakankamas žmonių verslumo lygis.

Tokių silpnybių galima būtų paminėti ir daugiau, tai priklauso nuo jų grupavimo lygmens. Tačiau ir čia pateiktosios leidžia teigti, kad be ES struktūrinės paramos, užtikrinančios rimtą pagalbą, jų įveikimas užtruktų.

Galimybės:

Sugebėjus laiku įvesti eurą, o taip pat įsijungimas į Šengeno erdvę, padidėtų šalies patrauklumas investicijoms ir sumažėtų „sumaištis“.

Pasinaudojant gilesnės ir tikslingesnės Ūkio integracijos į Baltijos jūros regiono industrinę (verslo) sistemą privalumais, galima išplėsti palankios tranzitui tarp Rytų ir Vakarų šalies galimybes, giliau įsiskverbti į šio regiono šalių rinkas bei padidinti inovacijų svarbą ir svorį jų veikloje, didinti šalies ūkio struktūros adekvatumą šiuolaikinėms tendencijoms ir situacijai.

Brangstanti darbo jėga paskatins įmones labiau orientuotis į aukštesnę pridedamąją vertę kuriančias veiklas, gerinti įmonių valdymą bei organizacinę kultūrą.

Pasinaudojant struktūrinių fondų lėšomis, radikaliai sustiprinti daugelį ekonomikos konkurencingumo veiksnių bei padidinti atskirų įmonių ar ekonomikos sektorių konkurencingumą.

Radikaliai patobulinus mokslo, studijų ir inovacijų sistemos valstybinį valdymą, būtų sukurtos efektyvios prielaidos kurtis žinių visuomenei ir žinių ekonomikai.

Spartesnė integracija į bendrąją Europos mokslinių tyrimų erdvę leistų geriau pasinaudoti finansiniais ir intelektualiaisiais ES ištekliais.

Transeuropinių transporto koridorių ir jūrų greitkelių plėtra, Rusijos šiaurės vakarų regiono integravimas į Baltijos jūros regioną smarkiai padidintų krovinių tranzito srautus per Lietuvą.

Paslaugų teikimo ES rinkoje liberalizavimas atvertų naujas galimybes verslui.


Pramonės ir verslo įmonėms įsijungus į tarptautinius klasterius padidėtų bendras nacionalinis konkurencingumas.

Didėjanti konkurencija ir tarptautinis bendradarbiavimas vers daugiau investuoti į darbo jėgos kompetencijos ugdymą bei inovacijas.

Didėjantis įmonių produktyvumas bei organizacinė kultūra mažins darbo jėgos emigraciją.

Didėjantis verslo internacionalizavimas ir neproduktyvios veiklos perkėlimas į Rytus racionalizuos vertės grandines ir padidins ūkio produktyvumą.

Bendras pasaulio ekonomikos augimas ir ES pagrindinių šalių atsigavimas atvers naujų plėtros galimybių.

Auganti Rusijos ir NVS rinka. Energetikos ir transporto sektorių liberalizavimas Lietuvoje. Didėjantis šalies patrauklumas padidintų atvykstamojo turizmo mastus. Kaliningrado ir Baltarusijos panaudojimas strateginiams ūkio konkurencingumo tikslams

pasiekti. Pasinaudoti šiuo metu vykstančiais struktūriniais ūkio sektorių pasaulyje pokyčiais, kad į

Lietuvą savo veiklą perkeltų bent keli strateginiai investuotojai, tapsiantys klasterių branduoliais ir vietinio intelektinio potencialo vartotojais.

Grėsmės:

Dėl objektyvių tendencijų tarptautinėse energijos ir žaliavų rinkose Lietuva nesugebės tenkinti Mastrichto kriterijų ir laiku įsivesti euro.

Žaliavų ir kuro kainų augimas pasaulio rinkose neigiamai paveiks pramonės įmonių konkurencingumą.

Didėjant bazinių gamtinių išteklių – naftos, dujų, metalų ir pan. deficitui, gali padidėti Lietuvos ūkio (o tuo pačiu ir politinė) priklausomybė nuo Rusijos.

Brangstant baziniams ištekliams – energijai, metalams, mineralinėms medžiagoms, o tradicinių pramonės šakų įmonėms nesugebėjus sumažinti savo verslo sėkmės veiksnių priklausomybės nuo šių išteklių, gali iškilti rimtų problemų tokių įmonių konkurencingumui.

Dėl brangstančios darbo jėgos ir mažėjant jos ištekliams problemiškomis atrodo darbo jėgos kaštams jautrių sektorių / įmonių perspektyvos.

Nesibaigiantys emigracijos srautai sukels didelių ekonominių ir socialinių problemų. Pramonė nesugebės prisitaikyti prie pakitusių veiklos sąlygų: Azijos gamintojų spaudimo

ir „naujųjų žaidimo taisyklių“ vadybine prasme. Sulėtės ūkio augimas. Dėl senstančios visuomenės padidės socialinės paramos bei sveikatos priežiūros paslaugų

poreikis, kurį tenkinti gali būti problemiška. Korporatyvinio valdymo kompetencijos nepakankamas lygis vyriausybės, asociacijų,

regionų lygmenyje lems, kad šalies ūkis bus ir toliau fragmentuotas, neturintis adekvačios laikmečiui verslo sistemos.

Neigiami Ignalinos AE uždarymo socialiniai ir ekonominiai padariniai. Bus pralaimėtos „varžybos“ dėl užsienio investicijų. NVS šalių rinkų nestabilumas ir cikliškas Vakarų rinkų svyravimas.

Galimi kai kurių problemų sprendimo variantai bus aptarti kituose studijos skyriuose.


9. ŽINIŲ EKONOMIKOS SUKŪRIMO LIETUVOJE PRIELAIDOS

Žinių ekonomika – Lietuvos, kaip ir kitų Europos valstybių siekiamybė, įtvirtinta nacionalinės politikos deklaracijose ir nuostatose. Žinių ekonomika neretai apibūdinama kaip ekonomika, pagrįsta mokslui imlių technologijų ir inovacijų kūrimu bei diegimu. Tokioje ekonomikoje žinių naudojimas lemia šalies ar įmonės konkurencingumą, o šis – ekonomikos augimą. Kad žinių ekonomika veiktų, t.y. kad žinios būtų plačiai naudojamos ekonominei naudai gauti, reikia bent kelių dalykų: kad egzistuotų paskatos efektyviai naudoti esamas ir naujas žinias bei sąlygos verslumui reikštis; kad gyventojai būtų pakankamai išsilavinę naudotis žiniomis ir jomis keistis; kad dinamiškai būtų tobulinama informacinė infrastruktūra, užtikrinanti informacijos sklaidą ir apdorojimą; kad būtų sukurta inovacijų sistema globalinėms žinioms asimiliuoti ir jas pritaikyti vietos reikmėms (Vilkas, 2002). Žinių ekonomika kuriama jau ne nacionalinės valstybės lygmenyje, bet pagrindinių šios ekonomikos veikėjų (aktorių) tinklų. Taip yra dėl to, kad žinių ekonomika reikalauja pasaulinio žinių bagažo. Taigi žinių ekonomiką lemia daugelis tarpusavyje susijusių ir vienas nuo kito priklausančių veiksnių. Greta bendrųjų, bet kokios ekonomikos augimui reikšmingų veiksnių, tokių kaip makrostabilumas, palanki verslo aplinka, dinamiškai besiplėtojanti konkurencija ir kt., čia išryškėja tokių su žinių ir intelektinio kapitalo plėtra bei naudojimu ekonominei gerovei kurti veiksnių kaip informacinės visuomenės, nuolatinio mokymosi, nacionalinės inovacijų sistemos, taip pat ir socialinių inovacijų, naujų žinių generavimą ir panaudojimą skatinančių mechanizmų svarba. Pastarųjų buvimas ir jų kokybinės dimensijos formuoja prielaidas visuomenės, šalies intelektinio kapitalo formavimuisi, kuris nusakomas individų kompetencijų, organizacinio kapitalo (kultūra, struktūra, sistemos) bei ryšių kapitalo (klasteriai, tinklai, kompetencijų centrai) sisteminėmis sąveikomis, įgalinančiomis produktyviai panaudoti globalius žinių ir informacinius tinklus, individų kompetencijas ir kvalifikacijas socialinio – ekonominio vystymosi procesams.

OrganizacinisKapitalas:

Kultura, struktura,sistemos

Individukompetencija

Ryšiu kapitalas:Klasteriai,

Tinklai,Kompetenciju

centrai

Visuomenes intelektinis kapitalas

Visuomenes intelektinis kapitalas

Nacionaline

inovaciju

sistema

Informacines visuomeneskurimo pastangos

Nuolatin

io m

okym

osi

politik

a

Mokslo tyrim

uir

technologines

pletros finansavimo

mechanizm

ai Socialiniu novaciju

kompetencijos

formavimas

Globalizacijos irkitu tendenciju efektyvus

panaudojimas

Intelekto ir žiniuefektyvus

panaudojimas

9.1 pav. Žinių ekonomikos kūrimuisi įtaką darantys veiksniai


Tačiau nekeista, kad nuolat keliamas ir kitas klausimas – ar žinių ekonomika, jos siekis, įtvirtintas daugelyje valstybės dokumentų, išlieka tik deklaracija ar ir besiformuojanti realybė? Šioje studijoje ir siekiama aptarti žinių ekonomikos sukūrimo prielaidas Lietuvoje per nacionalinės inovacijų sistemos ypatumus (NIS) novacinės veiklos versle ir pramonėje situaciją, mokslo ir tyrimų potencialą bei jo panaudojimo galimybes produktyviųjų žinių ir inovacijų kūrimui bei individų kompetencijų atitikimo poreikiams ir iššūkiams situaciją.

9.1. Nacionalinė inovacijų sistema: realybė ar noras?

Nacionalinės inovacijų sistemos (NIS), kaip praktikoje veikianti koncepcija, tampa dažnu diskusijų ir analizės objektu, leidžiančiu įvertinti žinių kūrimo, sklaidos bei produktyvaus panaudojimo lygmenį nacionalinėje ekonomikoje, ar, kitaip tariant, produktyviųjų žinių kūrimą ir naudojimą ekonominėse veiklose. Ši koncepcija, pateikdama integruotą požiūrį į žinių ekonomikos vystymą šalyje, sukuria konceptualią bazę sistemingai ir subalansuotai plėtoti mokslo tyrimų ir technologijų, kompetencijų, žmogiškųjų išteklių bei ūkio plėtros politiką.

Sutariama, kad neegzistuoja ideali NIS, kaip ir neegzistuoja dvi vienodos inovacijų sistemos – jos visada priklauso nuo socio-ekonominio, istorinio, technologinio ir kultūrinio konteksto. Todėl iš esmės neįmanoma sukurti universalios NIS, o šios sistemos vystymosi tikslai ir indikatoriai turėtų būti susieti su nacionaliniais ūkio plėtros tikslais bei atitikti nacionalinio ūkio specifiką bei socio–kultūrinį kontekstą. Šioje studijoje į problemą bus žvelgiama šios studijos autorių pastarųjų penkerių metų darbo, vykdant Lietuvos inovacijų politikos ir situacijos monitoringą, rezultatais, pagrindine analizės metodologine nuostata pasirinktas problemos vertinimas per nacionalinius ūkio plėtros tikslus, kurių dominuojantis – žinių ekonomikos sukūrimas Lietuvoje, siekiant šalies ekonominės ir socialinės gerovės.

Analizuojant ekonomikos plėtros procesus, taip pat ir žinių ekonomikos plėtros prielaidas, reikia nepamiršti, kad, nepaisant stabilios padėties, sparčios ekonomikos pažangos, reikia nepamiršti, kad Lietuva kartu su Latvija ir Lenkija yra neturtingiausios Europos Sąjungos šalys. Todėl nors Lietuva ir daugelyje sričių pasiekė progreso, o jos augimo tempai greitesni nei daugelio kitų valstybių, pagrįstai keliamas klausimas – kokie gi buvo pastarųjų metų augimo varikliai, ir ar šis augimas tęsis pakankamai ilgai, užtikrindamas šalies ekonominės gerovės didėjimą? Daugelio analitikų, tarptautinių ekspertų (Radosevic, Mickiewic, 2002) darbuose tvirtinama, kad Lietuva, kaip ir kitos naujosios Europos šalys jau išsėmė ūkio reforma, verslo restruktūrizacija pagrįstus augimo resursus, todėl naujų augimo išteklių, kaip ir kitoms, gerokai stipriau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, teks ieškoti kituose, intelektiniu kapitalu, žinių valdymo veiklomis ir inovacine veikla pagrįstuose procesuose. Todėl, analizuojant iš NIS perspektyvos, svarbu pažvelgti, kokios inovacinės veiklos iki šiol skatino ūkio augimą, ar šiuos procesus skatino valstybės inovacijų politika, ar kiti, nuo tiesioginių politikos veiksmų nepriklausomi veiksniai?

NIS vystymąsi šalyje leidžia įvertinti tarptautiniai indikatoriai, nusakantys inovacinių veiklų įeigą ir išeigą sistemoje. Nagrinėjant inovacinių veiklų pobūdį, intensyvumą ir kryptį Lietuvos inovacijų sistemoje, remiamasi tokiais integraliais indikatoriais, kaip Suminis inovacijų indeksas (SII), kitais European Innovation Scoreboard pateikiamais indikatoriais bei Innobarometer tyrimų rezultatais. Taip pat čia remiamasi ir Inovacinių veiklų pramonėje tyrimo, atliekamo Lietuvos statistikos departamento, rezultatais.

Pagal suminį inovatyvumo indeksą, generuojamą pasitelkiant daugelį žinių, kompetencijų kūrimą ir naudojimą nusakančių indikatorių (Plačiau žr. 9.5 poskyrį) Lietuva (0,26) atsiduria žemiau ES vidurkio, tačiau atitinka naujųjų ES šalių bendrąją situaciją.


9.2 pav. ES suminis inovatyvumo indeksas pagal šalis (EIS 2004).

Analizuojant SII priklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio (žr. 9.3 pav.), Lietuva pralenkia kaimynines valstybes Lenkiją ir Latviją, tačiau gerokai atsilieka nuo Estijos, kur BVP lygis vienam gyventojui panašus, tačiau inovatyvumo indeksas gerokai aukštesnis.

9.3 pav. Suminio inovatyvumo indeksas priklausomai nuo BVP vienam gyventojui lygio (EIS 2004)

Vertinant SII dinamiką (2005), Lietuva patenka į sėmingai besivejančių ES inovacinių veiklų lygį šalių grupę (9.4 pav.). Tačiau tokį suminį vertinimą nulėmė nuolatinis kelių indikatorių, o būtent - mokslo ir technologijų absolventų skaičiaus, žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą dalies bendram dirbančiųjų skaičiuje įmonių kooperacijos, valstybės investicijų į mokslo tyrimus ir plėtrą (nors ir neženklus) didėjimas. Siekiant išlaikyti esamą poziciją, būtina taikyti ne atskirų, bet sisteminių inovacijų politiką.


9.4 pav. Suminio inovatyvumo indekso kaita (EIS 2005).

Ankstesniąją išvadą patvirtina ir įmonių inovacinės veiklos orientacija. Analizuojant šį rodiklį, pastebėta, kad Lietuvoje įmonės vykdė mažiausia strateginę reikšmę turinčių inovacijų, lyginant su bet kuria kita ES valstybe. Šalyje dominuoja adaptacinis inovacinės veiklos pobūdis, praktiškai pasireiškiantis kitų šalių technologijų, gamybos metodų adaptavimų šalyje. Tai rodo, kad šalies verslo konkurencingumo varikliai vis dar išlieka labiau adaptacija ir produktų bei paslaugų teikimas mažesniais kaštais, bet ne originalios į strateginį proveržį orientuotos inovacinės veiklos.

Vertinant Lietuvos inovacijų politikos, kaip NIS vystymo įrankių, sėkmingumą, derėtų pastebėti, kad inovacijų politikos veiksmai nėra itin sėkmingai išvystyti, ir daugeliu atvejų nepasiekia norimo rezultato. Tokią prielaidą leidžia daryti inovacijų politikos – būtent inovacijų paramos schemų, įsisavinimo lygis įmonėse (Innobarometer 2004). Lietuvoje, Innobarometer 2004 duomenimis, tik 8,9 proc. įmonių, galėjusių pasinaudoti inovacijų paramos schemomis, jomis ir pasinaudojo. Tai - vienas žemiausių inovacijų politikos veiksmų įsisavinimo rodiklių ES, ir kiek viršija tik kaimyninių Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos, taip pat Čekijos ir Liuksemburgo rodiklius. Tačiau tokia situacija nestebina, nes inovacijų politikos veiksmai geriausiai yra įsisavinami ir didžiausią poveikį inovacinei veiklai daro būtent inovatyviose įmonėse. Taigi, įmonės, kurios nėra inovatyvios (o tokios ir dominuoja Lietuvoje) gana sunkiai geba pasinaudoti inovacijų paramos schemomis. Pastaroji tendencija būdinga ir kitų ES valstybių smulkioms ir vidutinėms įmonėms; sėkmingiau valstybės inovacijų paramos schemomis naudojasi inovatyvios, MTEP ir technologijų pagrindu inovacinius procesus vykdančios įmonės. Be to, kuo įmonė stambesnė, ypač jei ji turi ir MTEP padalinį, tuo sėkmingiau ji geba pasinaudoti inovacijų parama.


9.5 pav. Inovacijų politikos įsisavinimo lygis smulkiose ir vidutinėse įmonėse (20 - 499 darbuotojų) pagal šalis

Innobarometer 2004

Analizuojant inovacijų politikos poveikį inovatyvių įmonių plėtrai Lietuvoje, taip pat akivaizdu, kad valstybės vykdomi inovacijų politikos veiksmai nėra itin sėkmingi – tik penktadalis (24,3 proc.) tokių įmonių naudojosi inovacijų paramos instrumentais. Iš jų tik 2.9 proc. teigė, kad inovacijų politikos parama buvo esminė ir be jos įmonė nebūtų sugebėjusi vykdyti inovacinės veiklos. Pagrindinė paramos rūšis, kuria naudojosi inovatyvios įmonės – konsultavimas (17.5 proc. įmonių) ir mokymai (4.9 proc. įmonių). Rinkų plėtrai, tyrimams ir partnerystės tinklų kūrimui parama naudojosi tik nedidelė dalis – po 1.9 proc. įmonių. Bendradarbiavimą skatinančiomis paramos schemomis pasinaudojo 3.9 proc. įmonių. Pastarieji rodikliai nėra atsitiktiniai. Iki šiol valstybės vykdoma inovacijų paramos politika buvo daugiausia orientuota į konsultacinę veiklą ir mokymus. Taip pat daugelis verslui skirtų inovacijų paramos schemų - kaip svarbią paramos gavimo sąlygą buvo įtvirtinę bendradarbiavimą. Todėl ir pastarasis rodiklis kiek aukštesnis negu kiti. Visgi toks menkas inovacijų politikos įsisavinimo lygis, viena vertus, atspindi menką realios paramos intensyvumą, kuris turėtų būti gerokai padidintas, siekiant apčiuopiamos įtakos inovacinėms veikloms, kita vertus, atspindi įmonių nesugebėjimą pasinaudoti esamomis inovacijų politikos iniciatyvomis. Tikėtina, kad toliau plėtojant inovacijų politiką ta pačia kryptimi, ja sėkmingiau naudosis inovatyvios įmonės, tačiau pastarieji veiksmai inovatyvių įmonių skaičių vargiai padidins (kaip jau anksčiau minėta, tokios įmonės nesinaudoja inovacijų paramos schemomis). Joms būtų reikalingi kitokie, ne tiek į inovacijas, kiek į įmonių bendradarbiavimą, klasterizacijos skatinimą orientuoti veiksmai, nes tokie dariniai leistų įmonėms geriau suprasti inovacinės veiklos poreikius bei plėtoti inovacijas bendradarbiaujant tarpusavyje bei su profesionalų tinklais.

Nacionalinės inovacijų sistemos vystymasis Lietuvoje – gana dažnai nagrinėjamas klausimas. Viena vertus, būtų sudėtinga teigti, kad tokios sistemos nėra, nes yra suformuota nemaža jos vystymosi prielaidų. Pagrindinės tokios inovacijų politikos paveiktos NIS stipriosios pusės – išvystyta inovacijų politikos kūrimo „bendruomenė” ir sukurtos pagrindinės inovacijų politiką įgyvendinančios organizacijos. Tačiau stokojama koordinacijos tiek inovacijų politikos formavimo, tiek jos įgyvendinimo procesuose, todėl daugeliu atvejų inovacijų politikos dokumentuose numatytos iniciatyvos išlieka neveiksmingos dėl jų koordinavimo ir adekvataus


finansavimo stokos. Nors ir pasižymėdama gausiu dokumentų, orientuotų į pagrindinių inovacijų sistemą skatinančių kintamųjų vystymą, pati inovacijų politika pasižymi metodologinio analitinio pagrindo stoka ir dažniausiai remiasi atskirų ekspertų vertinimais, bet ne ekspertinės nuomonės tyrimais ir inovacinės sistemos indikatorių analize. Todėl nors ir deklaruojama, inovacijų politika netampa sisteminiu ir veiksmingu nacionalinės inovacijų sistemos vystymo instrumentu, kadangi nesukuria pakankamai efektyvių mechanizmų esamų nacionalinės inovacijos sistemos elementų stipriųjų pusių išnaudojimui bei jų sujungimui į vieningą žinių kūrimo, sklaidos ir naudojimo sistemą. Tai, kad iki 6iol Lietuva neturi formalios, interesų grupių sutartos inovacijų politikos, dar labiau apsunkina situaciją ir trukdo vykdyti sistemines priemones.

Toliau detaliau siekiama atskleisti inovacinės veiklos pramonėje ir versle situaciją, nagrinėti realų mokslo ir tyrimų potencialą inovacinei veiklai bei šalies gyventojų inovacinių kompetencijų specifiką.

9.2. Inovacinės veiklos pramonėje ir versle situacija

Įmonių inovacinės veiklos intensyvumą nusakantys rodikliai nėra itin pozityvūs: įmonių išlaidos novacinei veiklai sudarė 81 proc. ES25 vidurkio, pagal šį kriterijų Lietuva yra 12 pozicijoje. Ne technologinių inovacijų plėtra – taip pat svarbus rodiklis, tačiau įmonių, diegusių tokias inovacijas, tėra 31 proc., kas sudaro tik 63 proc. ES 25 vidurkio. Pagal netechnologines inovacijas, Lietuva užima 16 ES25 poziciją.

Daugelyje inovacinę politiką formuojančių dokumentų, tokių, kaip Aukštųjų technologijų plėtros programa, Mokslo ir Technologijų Baltosios knygos įgyvendinimo nuostatos, ir kt., įtvirtinta nuostata, kad aukštųjų technologijų plėtra ir su jomis susiję mokslo tyrimai ir eksperimentinė plėtra yra vienas iš esminių prioritetų plėtojant šalies ūkį žinių ekonomikos link. Tačiau inovacinės veiklos profilis versle rodo, kad verslo gebėjimai kurti strategines, didelę pridėtinę vertę generuojančias inovacijas yra itin menki (žr. 9.6 pav.). Dauguma inovacijų yra orientuotos į tiekėjus arba į rinkos pokyčius. Tokios inovacijos nesukuria įmonei ilgalaikio pranašumo ar technologinio dominavimo tam tikrose rinkose. Inovacinių veiklų pasiskirstymas itin nesubalansuotas ir rodo dominuojantį adaptyvųjį inovacinės veiklos pobūdį (žr. 9.7 pav.).

Itin menkas strategiškai reikšmingą inovacinę veiklą vykdžiusių įmonių skaičius tiesiogiai sietinas su neišplėtota mokslo tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) veikla versle ir pramonėje. Strategiškai reikšmingos produktų ir procesų inovacijos kuriamos nuolatinės MTEP veiklos pagrindu. Pastarojo tipo inovacijos svarbios, visų pirma, dėl to, kad jos tampa inovacijų (technologinių ir proceso) sklaidos objektu ir yra reikšmingos kitų firmų inovacinėje veikloje. Tokių inovacinių firmų buvimas ir nulemia didelę pridėtinę vertę generuojančių inovacinių klasterių formavimąsi šalies ekonomikoje. Lietuvoje, EIS (Euroepan Innovation Scoreboard) 2005 duomenimis, tokių įmonių tebuvo 1 proc., taigi originaliomis, naujomis ir strategiškai reikšmingomis žiniomis pagrįstai inovacinei plėtrai šalyje pagrindo kol kas nėra.

Kita vertus, šalyje negausu ir firmų, kurios plėtotų technologijų modifikavimu pagrįstas inovacijas. Pastaroji inovacinė veikla pagrįsta esamų produktų ar procesų modifikavimu be MTEP veiklos. Šiai grupei priskirtinos įmonės, kurios iš esmės vykdo proceso inovacijas, atlikdamos gamybos inžineringą. Taigi pritaiko kitur sukurtas žinias tam, kad efektyviai aptarnautų savo tikslinę rinką. Deja, 2005 m. tokių įmonių Lietuvoje, EIS 2004 duomenimis, tebuvo 4 proc. Taigi daugelyje politikos dokumentų, taip pat diskusijų siūlomas užsienio mokslo ir technologinės plėtros pasiekimų adaptavimo kelias, plėtojant inovacines veiklas nevykdant originalių MTEP tyrimų, tačiau vystant į rinką orientuotas inovacijas, Lietuvos versle nėra Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 153

sėkmingas ar savaime vykstantis procesas. Tai tik patvirtina menką šalies NIS absorbcinį pajėgumą, t.y. gebėjimą atpažinti ir kūrybiškai pritaikyti kitur sukurtas žinias rinkos poreikiams tenkinti, sukuriant pridėtinę vertę.

Santykinai dominuojantys inovacinių veiklų tipai Lietuvoje, EIS 2004 duomenimis, versle buvo tęstinių inovacijų kūrimas ir technologijų perėmimas – abiejų tipų veiklas vykdė po 11 proc. įmonių. Tęstinių inovacijų kūrimas (intermittent innovators) pagrįstas MTEP veiklomis įmonės viduje, tačiau tik tuo atveju, kai jos yra būtinos. Daugeliu atvejų MTEP pastangos čia apsiriboja naujų technologijų, sukurtų kitur, adaptavimu savo įmonės poreikiams. Inovacijos, šiuo atveju, nėra strateginis veiklos akcentas. Technologijų adaptavimas (technology adopter) – inovacinė veikla, pagrįsta technologijų ir inovacijų, sukurtų kitose įmonėse, perėmimu, dažniausiai įsigyjant technologines linijas ar gamybos know-how licenzijų ar kt. forma. Pastaroji inovacinės veiklos forma yra greičiau būtinybė, o ne strateginė siekiamybė, suteikianti šansą išlikti konkurencinės kovos „outsider‘ių“ gretose.

9.6 pav. Įmonių inovacinės veiklos orientacija (EIS 2004)Šaltinis: Innobarometer, 2004


9.7 pav. Inovacinės veiklos pobūdžio pasiskirstymas Lietuvos įmonėseŠaltinis: Innobarometer, 2004

Taigi iš esmės inovacinė veikla versle vyksta technologijų adaptavimo pagrindu, o ne originalių žinių kūrimo ar kitur sukurtų žinių kūrybišku taikymu. siekiant sukurti pridėtinę vertę. Tokia inovacinės veiklos struktūra būdinga ekonomikos transformacijos laikotarpiui, tačiau, jei pastarųjų procesų neseka didesnę pridėtinę vertę kuriančių procesų kūrimas, jie nesukuria ilgalaikio strateginio pranašumo ir yra veiksmingi tik vidutinės trukmės laikotarpyje, t.y. tol, kol šalis, taikydama naujesnes technologijas, vis dar gali konkuruoti pigiais infrastruktūros, materialiniais ir darbo jėgos ištekliais tarptautiniame kontekste. Tai patvirtina ir darbo jėgos produktyvumas pramonėje, kuris tesiekia 48 proc. ES vidurkio. Paslaugos, skirtingai nuo technologijomis pagrįstų vertės kūrimo procesų, nors ir yra reikšmingos daugelio šalių ekonomikos plėtrai, savaime nesukuria pagrindo didelę pridėtinę vertę generuojančių verslo procesų kūrimui, todėl žinių, jomis pagrįstų technologijų kūrimas ir plėtra pripažįstami kaip šiuolaikinės ekonomikos augimo pagrindas. Kaip rodo šalies MTEP veiklų intensyvumas ir specifika, tokio žinių ekonomikos formavimo pagrindo šiandien šalyje sukurta nėra.

Kalbant apie strategines alternatyvas, kur link galėtų būti vystoma NIS, pagrindinis iššūkis (žr. 9.8 pav.) – nuspręsti, ar intensyviai skatinti tik inovacijų sklaidą (technologijų perkėlimą), ar ir kūrybišką inovacinę veiklą, ir inovacijų sklaidą. Aukštojo mokslo edukaciniai rodikliai – bendras, o taip pat ir technologinį bei inžinerinį išsilavinimą įgyjančių asmenų skaičius (plačiau žr.9.4 poskyrį), atrodytų, leidžia rinktis abi alternatyvas.

Tačiau sprendimas stiprinti kūrybišką inovacinę veiklą pareikalautų padidinti tiksliųjų, gamtos mokslų absolventų skaičių ir radikaliai keisti aukštojo mokslo kokybę, visų pirma, didinant lėšų, skiriamų vieno absolvento parengimui, apimtis bei atsisakant kokybės atsisakymo vardan kiekybės principo šalies aukštajame moksle (LMT, 2005). Antroji būtina šios strategijos įgyvendinimo sąlyga – intensyvus MTEP veiklų versle didinimas (pastarosios galimybės plačiau aptariamos kitame poskyryje), bei šalies mokslo ir verslo sektorių pastangų apjungimas technologijų ir žinių ekonomikos plėtrai šalyje. Visgi koncentruotos inovacijų politikos pastangos yra būtinos siekiant sukurti ir plėtoti kūrybiškuosius (o ne tik adaptacinius) inovacinius gebėjimus, pagrįstus tiek materialiaisiais, tiek nematerialiaisiais ištekliais.


Antroji alternatyva – ir toliau akcentuoti kitur sukurtų inovacijų sklaidą. Šią idėją paremia tokie pozityvūs indikatoriai, kaip prie ES vidurkio artėjančios išlaidos informacinėms – komunikacinėms technologijoms, aukštas dirbančiosios populiacijos išsilavinimo lygis bei intensyvi įmonių tarpusavio ko-operacija inovacinėje veikloje (žr. Priede „Inovacinės veiklos indikatoriai). Tačiau tokios natūraliai besiplėtojančios alternatyvos atveju derėtų kelti klausimą – kaip tai paveiks šalies ekonomikos plėtrą ir ar tokia vystymosi kryptis turės įtakos žinių ekonomikos formavimuisi? Vienareikšmį atsakymą kol kas gana sudėtinga pateikti, tačiau, remiantis kitų šalių patirties analize, tokio kelio pasirinkimas gana rizikingas dėl kylančios grėsmės likti technologinio progreso nuošalyje. Tokiu atveju tikėtina, kad pagrindiniai ekonominiai šalies augimo rodikliai dar kelerius metus išliks aukšti dėl augančio darbo jėgos produktyvumo, mažesnių energijos ir medžiagų sąnaudų ir kt., tačiau kokybinis ekonomikos augimas ir tarptautinio konkurencingumo didėjimas sunkiai pasiekiamas, ypač įvertinant augantį Azijos šalių produktyvumą bei jų diktuojamą kaštų konkurenciją. Tačiau net ir tokių inovacijų plėtra šalyje nėra pakankama - net 72 proc. šalies pramonės įmonių nevykdo jokios inovacinės veiklos. Pastarųjų pagrindiniai konkurencingumo ištekliai – pigi darbo jėga bei (kiek mažesniu laipsniu) mažesni verslo infrastruktūros ir vietinių žaliavų kaštai. Todėl pramonės produkcijos ir eksporto augimas yra greičiau fizinių gamybos ir eksporto apimčių, o ne pridėtinės vertės augimas. Šalies ūkis kol kas vis dar konkuruoja kaštų, o ne intelektiniais ir inovaciniais ištekliais.

9.8 pav. Inovacijų versle orientacija į MTEP rezultatais pagrįstas žinias bei jau esamų žinių sklaidą

Šaltinis: EIS 2004

Inovacinės veiklos iššūkiai versle. Pagrindinės inovacinės veiklos kryptys ir tendencijos Lietuvos versle buvo aptartos jau anksčiau, tačiau derėtų kelti klausimą, kodėl būtent tokia inovacinės veiklos situacija klostosi, kokie sisteminiai trikdžiai formuojasi plėtojant inovacines veiklas versle. Žinių ekonomika daugeliu atvejų apibūdinama kaip naujų, intensyviai generuojamų mokslo ir technologinės plėtros žinių platus taikymas versle ir pramonėje, siekiant rinkai pateikti inovatyvius produktus, technologinius sprendimus, aukštą pridėtinę vertę kuriančias paslaugas, taip pat taikant naujas verslo organizacijos formas.

Žinių naudojimo intensyvumas bei inovacijų generavimo lygis nėra tolygus skirtinguose pramonės sektoriuose. Lietuvoje atskirų sektorių inovatyvumas statistiškai analizuotas nebuvo, tačiau tikėtina, kad jis atitinka bendrąsias ES ir OECD šalių pramonės sektorių inovacinės veiklos tendencijas (žr. 9.9 pav. ).


9.9 pav. ES inovacinės veiklos intensyvumas pagal sektoriusŠaltinis: European Trend Chart on Innovation. Innovation performance by sectors, Innovation

Sector Index (ISI) 2004

Pastarosios tendencijos sutampa ir su Pavitt5 inovacijų taksonomija bei OECD sektorių skirstymu į aukštųjų ir žemųjų technologijų sektorius. Naujų mokslo žinių intensyviu taikymu inovacijų generavime pasižymi, visų pirma, aukštųjų technologijų sektoriui priskirtinos pramonės šakos, kokių Lietuvos pramonės struktūroje išlieka 4 proc. (Lietuvos pramonės konkurencingumas, 2002). Kitų, aukštosioms technologijoms nepriskirtinų sektorių, inovacinė veikla taip pat remiasi mokslo žinių, tačiau ne naujų, sukurtų gerokai anksčiau, taikymu inovaciniuose procesuose. Tai - daugiausia technologiniai sprendimai, gamybos metodai ir kt. įmonių produktyvumą ir efektyvumą didinantys plačiai paplitusiomis mokslo ir taikomojo pobūdžio žiniomis pagrįsti sprendimai. Todėl ir inovacinės veiklos pobūdis nėra pagrįstas strategine orientacija į naujų mokslo žinių adaptavimą naujuose produktuose ir procesuose, bet į jau esamų sprendimų pritaikymą pramonės efektyvumo problemoms spręsti. Tokiu atveju, jei įmonės ir vykdo mokslinius tyrimus, tai greičiau siekiant išplėtoti jau turimų technologijų galimybes, ar geriau pritaikyti jas įmonės reikmėms. Dėl šios priežasties menkos verslo sektoriaus investicijos (tesiekiančios 11proc. ES vidurkio) į mokslo ir taikomuosius tyrimus yra dėsningos. Taip pat šių investicijų paskirstymas rodo praktiškai neegzistuojantį MTEP potencialą versle – verslo įmonių finansuojamų mokslo tyrimų viešajame tyrimų sektoriuje dalis (lyginant su visais verslo sektoriuje vykdomais tyrimais) viršija ES vidurkį 237proc. (EIS, 2005). Akivaizdu, kad daugeliu atveju, jei ir skiriamos lėšos MTEP, realūs tyrimai atliekami universitetuose ar valstybiniuose mokslo institutuose, nes verslo įmonės paprasčiausiai neturi tokių gebėjimų. Taigi ir inovaciniai gebėjimai versle atitinkamai yra itin riboti.

Menkiausią inovacinės veiklos potencialą generuoja žemųjų technologijų pramonės šakos (tokios, kaip tekstilė, maisto ir gėrimų gamyba). Tradicinės pramonės šakos, įskaitant ir vidutinio sudėtingumo technologijų šakas, yra reikšmingos šalies ūkio struktūroje, tačiau paprastai jos koncentruojasi lėčiau augančiose rinkose, kur baziniai technologiniai sprendimai yra nusistovėję.

5 Pavitt, K. (1984): “Sectoral patterns of technical change: towards a taxonomy and a theory”,Research Policy, 13, pp. 343-373.2 Castellacci, Fulvio. How does innovation differ across sectors in Europe? Evidence from the CISSIEPIdatabase. Mimeo, March 2004.


Naujų mokslo žinių panaudojimo intensyvumas tokiose šakose visuomet yra mažesnis negu aukštųjų technologijų šakose. Todėl šalys, siekdamos plėtoti žinių ekonomiką, sąmoningai kelia technologinės specializacijos ir mokslo tyrimų prioritetų pasirinkimo klausimą.

Inovacinės veiklos, pagrįstos mokslo tyrimų rezultatais, potencialas versle. JAV bei europiniai patentai rodo, kiek šalis pajėgi dalyvauti technologijų kūrimo veiklose tarptautiniu mastu. Šiuo požiūriu Lietuvos atsilikimas nuo kitų ES valstybių taip pat ryškus, ypač lyginant europinių patentų rodiklius. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 2,6 europinių patentų, kai tuo tarpu net tose valstybėse, kur bendras patentavimo lygis yra žemesnis negu Lietuvoje, šis rodiklis yra aukštesnis. Pagal patentų skaičių milijonui gyventojų Lietuva ženkliai atsilieka ne tik nuo ES valstybių, taip pat ir nuo kaimyninės Latvijos bei Estijos, ir yra absoliučiai paskutinioji tarp ES 25 valstybių. Panaši situacija ir JAV patentų atžvilgiu: jų milijonui gyventojų tenka 0,5, o šalis užima 23 poziciją tarp Europos valstybių. Atsižvelgiant į mažą šalies dydį ir integracijos į tarptautinius technologinius srautus būtinybę, siekiant žinių ekonomikos plėtros, tarptautinių patentų skaičius turėtų būti gerokai aukštesnis. Dabartinė situacija rodo, kad Lietuva kol kas nesugeba visaverčiai įsitraukti į tarptautinius technologinius tinklus, išskyrus lazerių bei kelias biotechnologijų pramonės įmones, užimančias stiprias tarptautines pozicijas (pagal aukštųjų technologijų patentus, Lietuva užima kiek geresnes pozicijas tarp ES 25, ir Europinių aukštųjų technologijų patentų atveju užima 18 poziciją, tuo tarpu JAV aukštųjų technologijų atveju užima 23 poziciją), o šalies mokslinių tyrimų sistema nėra orientuota į tarptautines rinkas. Pastebėtina, kad tokia situacija praktiškai nekinta jau nuo 1996 m., ir Lietuvos atsilikimas nuo kitų ES valstybių didėja. Galima sutikti su dominuojančia ekspertų nuomone, jog to priežastis yra pasyvi valstybės patentų politika, neskatinanti tarptautinio patentavimo. Visgi pastebėtina, kad pagal patentinę bei mokslinių straipsnių publikavimo veiklą Lietuvos žinių kūrimo veiklų produktyvumas yra aukštas, jei įvertintume mokslinės veiklos produktyvumo santykį su valstybės išlaidomis moksliniams tyrimams ir plėtrai. Deja, šis rodiklis rodo greičiau santykinį, bet ne absoliutinį mokslo sistemos produktyvumą, ir Lietuvos bei kitų naujųjų ES narių rodikliai išauga tik dėl itin žemų valstybės investicijų į mokslo sektorių. Tačiau tai taip pat rodo, kad mokslo žinių generavimo potencialas yra, ir jis galėtų būti sėkmingai plėtojamas strategiškai didinant investicijas.

Tokį patentavimo santykį lemia ne tik žema patentavimo kultūra, bet ir menkos verslo sektoriaus investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Pagal šį rodiklį ES 25 tarpe Lietuva užima 22 vietą, o faktinės verslo sektoriaus investicijos į mokslinius tyrimus tesudaro 11proc. ES 25 vidurkio. Taigi nors valstybė, laikydamasi Lisabonos strategijos, ir didina investicijas į mokslinius tyrimus, kurios 2010 m. turėtų sudaryti 1proc., praktiškai nėra imtasi jokių sisteminių iniciatyvų, kurios pakeistų susiklosčiusią investicijų į mokslinius tyrimus tendenciją versle. Tačiau derėtų pastebėti, kad šalies pramonės struktūra, dominuojanti technologinė orientacija nėra palanki investicijų į mokslo tyrimus plėtrai. Taip pat mokslo ir verslo sektorių ideologinė atskirtis, vykdomų mokslo tyrimų nepritaikomumas šalies pramonėje rodo, kad tik padidinus valstybės investicijas į mokslo sektorių, problema nebus išspręsta. Tik aktyvus šalies pramonės ir verslo sektoriaus dalyvavimas, pagrįstas kompetencijų tinklų, inovatyvių klasterių kūrimu, mokslo sistemos perorientavimas ūkio problemų sprendimui galėtų iš esmės pakeisti situaciją, ką ir rodo sėkminga pastarųjų metų Austrijos patirtis. Pastarąsias tendencijas patvirtina ir EIS 2004 duomenys (žr. 9.8 pav.), kur akivaizdu, kad Lietuvos įmonių inovacinė veikla gerokai nutolusi nuo mokslinės veiklos ir jos rezultatų, skirtingai nuo Suomijos, Švedijos ar Danijos, ar net tokių valstybių, kuriose inovacinė veikla labai menka (Turkija, Malta), tačiau glaudžiai susieta su mokslo ir tyrimų veiklomis. Tokia situacija tik patvirtina šalies mokslo ir inovacijų sistemų atskirtį.

Realų mokslo tiriamosios veiklos intensyvumą verslo sektoriuje analizuoti sudėtinga, nes Lietuvoje neegzistuoja teisinių paskatų mokslinių tyrimų vystymui versle, ši veikla neatsispindi


ir įmonių finansinėse ataskaitose bei statistiniuose duomenyse. Todėl, jei naujos mokslinės žinios ir yra kuriamos šiame sektoriuje, pastarosios veiklos intensyvumą sunku objektyviai įvertinti.

Visgi svarbu pastebėti, kad inovacinės veiklos plėtra, inovacijų skatinimas ne tik aukštųjų, bet ir vidutinių bei žemųjų technologijų sektoriuose turėtų tapti svarbiu ūkio plėtros prioritetu. Danijos pavyzdys (Lundvall, 2001) rodo, kad inovacinė veikla žemųjų technologijų sektoriuose yra itin reikšminga ir gali ženkliai pagerinti nacionalinę gerovę, skirtingai nuo nors ir labai intensyvios mokslo tyrimų rezultatais pagrįstos inovacinės veiklos elitiniuose, tačiau menkai teišplėtotuose, aukštųjų technologijų sektoriuose. Tačiau vidutinių ir žemųjų technologijų sektoriuose inovacinė veikla ir generuojamos inovacijos daugiau yra tęstinės, pagrįstos patirtimi negu radikalios ir pagrįstos mokslu. Todėl, kalbant apie žinių ekonomiką, kyla rizika pamiršti, kad kompetencijas būtina atnaujinti ir tradiciniuose sektoriuose, įskaitant ir paslaugų sektorius.

Inovacinės veiklos, pagrįstos bendradarbiavimu, partnerystės tinklų kūrimu, potencialas versle. Šiuolaikinėje NIS teorijoje pripažįstama, kad labiau linijinę inovacijų modelio logiką atitinkantis inovacijų generavimo, pagrįsto naujomis mokslo žiniomis pobūdis, nėra dominuojantis, o juolab vienintelis reikšmingas bet kurioje inovacijų sistemoje. Didelę reikšmę vaidina jau sukurtų žinių naujos kombinacijos, interaktyvūs mokymosi procesai inovacijų sistemoje, leidžiantys maksimaliai panaudoti tinkle pasiekiamas žinias inovacijų ir pridėtinės vertės kūrimui. Tokių veiklų intensyvus skatinimas itin reikšmingas mažose šalyse (Lundvall, 2001).

Vienas ryškių inovacinės veiklos ypatumų Lietuvos versle yra aktyvi sąveika ir bendradarbiavimas tarp įmonių, kai sąveikos ir bendradarbiavimas su universitetais yra itin silpnas. Lietuvos įmonių kooperacijos rodiklis inovacinėje veikloje - vienas aukščiausių ES 25, ir Lietuva čia užima 4 poziciją, bei 73 proc. viršija ES 25 vidurkį. Tai vienintelis rodiklis, pagal kurį Lietuva ženkliai pozityviai išsiskiria ES 25.

Inovacijų kūrimą kooperuojantis tarpusavyje taikė 35 proc. visų inovatyvių įmonių. Įmonių inovacinės veiklos partnerių analizė rodo, kad svarbiausi įmonių inovacinės veiklos partneriai buvo tiekėjai (63,9 proc.), vartotojai (55 proc.), inovacijų centrai bei kitos žinių sklaidos posistemę formuojančios organizacijos, konsultantai. (42,8 proc.). Taip pat ir inovacinių produktų technologijų dalis, generuojama su užsienio partneriais (atitinkamai 17 ir 23 proc.), yra didesnė negu su vietinėmis įmonėmis (atitinkamai 8 ir 9,1 proc.). Todėl galima daryti prielaidą, kad užsienio žinių sklaidos sistemos iš dalies pakeičia nepakankamai efektyvią žinių generavimo ir sklaidos veiklą šalyje. Todėl sėkmingai inovacinei veiklai būtina ne tik nacionalinė, bet ir tarptautinė partnerystė ir bendradarbiavimas. Aukštosios mokyklos ir mokslo institutai išlieka santykinai mažiau reikšmingi nei kiti inovacinės veiklos partneriai. Kartu su aukštojo mokslo institucijomis naujus gaminius ir technologijas 2003 m. kūrė 17,3, o su valstybiniais mokslo institutais - 12,3 proc. inovatyvių įmonių, kai tuo tarpu 1998 m. tokią kooperacijos formą nurodė tik 6 proc. įmonių, o naujų technologijų srityje – 3,7 proc. įmonių. Šie poslinkiai rodo pozityvią, tačiau nepakankamą mokslo ir verslo sektorių integracijos kryptį, kuri, deja, nėra patvirtinta MTEP veiklos finansavimo rodikliais. Tai būtų galima paaiškinti, pirma, darbo jėgos kompozicija verslo sektoriuje, nulemiančia menką verslo sektoriaus absorbcinį pajėgumą, kur mokslo darbuotojų smulkiajame ir vidutiniame versle beveik nėra, o menkas mokslo potencialas koncentruotas stambesnėse įmonėse; antra, nekomerciniu ir neformalizuotu bendradarbiavimu ir aukštojo mokslo sektoriaus netiesioginiu indėliu į inovacinius procesus versle. Todėl tinklų kūrimas, naujų partnerystės ryšių formavimas, ypač tarp mokslo ir verslo sektorių galėtų būti pasiekiamas kuriant specialias karjeros iniciatyvas įmonėse ir universitetuose. Socialinių mokymosi tinklų kūrimas ir išnaudojimas - viena esminių sėkmingos ekonominės plėtros kūrimo prielaidų šalyje, kurioje dominuoja į žemas ir vidutines technologijas orientuota pramonė.


Pastaroji situacija atitinka ir teorinį Klein ir Rosenberg inovacijų modelį, kur pagrindinės inovacijų generavimo paskatos formuojasi rinkoje, o vartotojų poreikiai ir jų žinios tampa pagrindine įeiga inovaciniams procesams. Tokie inovaciniai procesai pasižymi mažesniu rizikos laipsniu, žemesnėmis sąnaudomis, tačiau kartu sukuria mažiau sąlyginių konkurencinių pranašumų bei netampa ekonominio proveržio varikliu.

12.3

17.3

24.9

42.8

28.7

55

63.9

36.5

0 10 20 30 40 50 60 70

Valstybiniai moksloinstitutai ir ne pelno

organizacijos

Universitetai,aukštosios

mokyklos ir jiemspriklausantys

padaliniai

Mokslinės irgamybinės veiklos

įmonės

Konsultantai

Konkurentai ar kitosįmonės iš tos

pačios pramonėsšakos

Klientai aružsakovai

Įrengimų,medžiagų,

komponentų arprograminės

įrangos tiekėjai

Kitos įmonės

9.10 pav. Įmonių inovacinės veiklos partneriai (2003)Šaltinis: Inovacinės veiklos plėtra, 2003. LSTD

Informacijos apie inovacijas šaltinių, kuriuos kaip svarbius nurodo įmonės, analizė parodo, kokiais kanalais įmonės gauna informaciją ir žinias apie inovacinės veiklos galimybes, kitaip tariant – tai, pagrindinis žinių apie inovacinės veiklos galimybes šaltinis, daugeliu atvejų nusakantis ir inovacinės veiklos orientaciją bei įmonės vykdomas informacijos ieškos veiklas. Svarbiausiųjų inovacijų šaltinių Lietuvoje, Latvijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje analizė rodo, kad, nepaisant reikšmingų nacionalinių skirtumų, kaip reikšmingiausieji vertinami keli informacijos šaltiniai, t.y.: informacijos šaltiniai įmonės viduje; įmonės klientai, konkurentai ir tiekėjai;“Socialiniai” tinklai (profesinės asociacijos, mugės, parodos), kuriuose įmonė veikia.

Šalių, kur mokslo sistema silpnai išvystyta, atveju tai nestebina, tačiau Slovėnijos pavyzdys rodo, kad net ir santykinai gerai išvystyta mokslo ir tyrimų sistema savaime nekuria tampresnių sąveikų su verslo sektoriumi, ir tik sistemingi inovacijų politikos veiksmai galėtų pamažu keisti situaciją.

Universitetai ir mokslinių tyrimų institutai nėra suvokiami kaip svarbūs informacijos apie inovacijas versle šaltiniai (atitinkamai 2,8 ir 3,6 proc.). Universitetai greičiau tarnauja kaip kvalifikuotų darbuotojų rengimo šaltinis, t.y. kaip netiesioginis žinių ir gebėjimų tiekėjas, bet ne tiesioginės informacijos, reikalingos inovacinei veiklai, šaltinis. Kaip tiesioginės informacijos šaltiniai veikia įmonės rinka bei įmonės “socialinė” aplinka, o tai atitinka Klein ir Rosenberg Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 160

(1986) teorinį modelį. Inovacijų politika kol kas deramai neatsižvelgia į šį aspektą ir galimą sektorinę bei technologinę inovacijų politikos diferenciaciją.

Vis dėlto remiantis šio tyrimo rezultatais, galima sutikti su Radosevic ir Mickiewicz (2002) nuomone, kad į specifinį sektorių ar technologinės sistemos vystymą, socialinių sąveikų įgalinimą orientuotos priemonės galėtų būti efektyvesnės negu bendrosios inovacijų politikos priemonės ar horizontalios infrastruktūros kūrimo priemonės, tokios, kaip inovacijų centrai ar mokslo ir technologijų parkai.

Inovacinių ir partnerystės tinklų plėtra. Verslo inovacinių tinklų vystymasis išlieka mažiausiai išnagrinėta inovacijų politikos kryptis, beveik nerandanti atspindžio jokiuose inovacijų politikos dokumentuose. Tačiau ir pati verslo tinklų vystymo kultūra Lietuvoje nėra susiklosčiusi dėl ilgą laiką veikusios sąjunginės veiklos organizavimo sistemos įtakos. Vertikali sektorių segmentacija ir vietinių tinklų nebuvimas – viena pagrindinių šios sistemos charakteristikų (Radosevic, 1997). Vieninteliai ekonominės veiklos tinklai formavosi valstybės lygmeniu. Taip pat ir Lietuvoje veikusios pramonės šakos veikė kaip šių tinklų dalis ir formavo pakankamai glaudžius sektorinius ryšius, bet dažniausiai ne su vietinėmis įmonėmis. Todėl, 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dauguma tokio tipo tinklų sužlugo, tačiau juos pakeičiančių vietinių tinklų taip pat neatsirado.

Sunkiai apčiuopiamos ir stambių, ir smulkių įmonių kooperacinės struktūros, tačiau net ir tie ryšiai, kurie egzistuoja, nenagrinėti inovacijų perspektyvoje. Nemaža dalis Lietuvos smulkių ir vidutinių įmonių veikia tarptautiniuose verslo tinkluose kaip tiekėjai, dažniausiai besispecializuojantys žemųjų technologijų arba ir aukštųjų technologijų, tačiau abiem atvejais santykinai menkos pridėtinės gamybos operacijose ar komponentų gamyboje. Kita stambių ir smulkių įmonių kooperacijos forma reiškiasi tam pačiam koncernui priklausančių įmonių partneriniais tinklais; trumpalaikiai susitarimai, siekiant bendrų tikslų ar naudos (pvz., siekiant derybinio pranašumo bendrose rinkose ar kito pobūdžio naudos). Žinoma, tokios kooperacijos schemos išyra, kai tik pasiekiami tikslai, ir sunku įvertinti jų pagrindu vėliau besiformuojančius partnerinius tinklus.

Inovacinių verslo tinklų formavimosi paskatų, formuojamų inovacijų politikos veiksmais, yra gana nedaug. Lietuvos inovacijų centras, savo ruožtu, siekia skatinti inovacinius verslo tinklus, rinkdamas ir teikdamas informaciją apie inovatyvias įmones, taip pat, Ūkio ministerijos iniciatyva buvo atliktos kelios klasterizacijos galimybių analizės studijos, kurios formuoja pagrindą pagrįstam inovacijų politikos veiksmų formavimui klasterių plėtros pagrindu. Šią idėją šiandien geriausiai atspindi du Lietuvoje įgyvendinami regioninių inovacijų strategijos formavimo projektai.

Nepaisant minėtų iniciatyvų ir pastangų skatinti verslo tinklus ir kooperacinius ryšius, klasteriai ir verslo tinklai nėra pakankamai akcentuojami kaip strateginio vystymo priemonė inovacijų politikoje. Nors klasterių svarba yra gana aktyviai deklaruojama inovacijų ir ūkio politikos dokumentuose, valstybės vaidmuo jų formavime išlieka neapibrėžtas, juolab galimos poveikio priemonės ir galimi sinerginiai efektai su jau taikomomis horizontaliosiomis inovacijų programomis nėra analizuojami. Tačiau, siekiant sėkmingai vystyti nacionalinę inovacijų sistemą, klasterinis arba verslo tinklų požiūris turėtų būtų ryškiau akcentuojamas tiek politiniuose ketinimuose, tiek veiksmuose. Inovacinių sąveikų įgalinimas sistemoje - Mokslo ir verslo bendruomenės kooperacijos vystymo galimybės. Mokslo ir verslo bendruomenės kooperacijos svarba identifikuota daugelyje tiek tarptautinių, tiek Lietuvos inovacijų politikos dokumentų. Tačiau Lietuvos atveju pažymima, kad šis procesas nesivysto norima linkme, nepaisant aiškiai suvokto jo būtinumo.


Nepaisant to, kad Lietuvoje stokojam tiek kiekybinių, tiek kokybinių studijų, kurios leistų objektyviai įvertinti esamą situaciją, kai kurie Lietuvos statistikos departamento atlikti tyrimai leidžia įžvelgti pagrindinius esamos situacijos bruožus. Vienas svarbių rodiklių, rodančių mokslo bendruomenės konkurencingumą bei gebėjimą kooperuotis su verslo bei kito pobūdžio organizacijomis, yra jos gebėjimas teikti komercinę vertę turinčius mokslinių tyrimų rezultatus bei pritraukti klientų lėšas. Kaip rodo teisinės inovacijų aplinkos analizės išvados, nesant mokslinių tyrimų ir inovacijų versle mokestinio skatinimo priemonių, siekiant įvertinti realią situaciją, būtini mokestinio reguliavimo pakeitimai.

Menką verslo ir mokslo sektoriaus kooperaciją taip pat paaiškina ir Lietuvos pramonės struktūros ypatumai. Aukštųjų technologijų sektorius, būdamas intensyviausiu mokslo žinių naudotoju, yra mažiausią dalį Lietuvos pramonės struktūroje sudarantis sektorius, todėl pagrindas mokslo ir verslo bendruomenių kooperacijai yra silpnas, nors Lietuvos inovacijų politikos dokumentuose būtent šis sektorius nurodomas kaip pagrindinis ateities ekonomikos augimo variklis. Tačiau, kaip nurodoma Aukštųjų technologijų plėtros programoje (2002), egzistuoja gana produktyvūs, nors ir nepakankamai glaudūs ryšiai tarp verslo ir mokslo bendruomenių lazerių, biotechnologijų, mechatronikos ir informacinių technologijų srityje, išsivystę iš natūralaus poreikio sukurti ir išlaikyti tarptautinį konkurencingumą greitai kintančiose aukštųjų technologijų pasaulinėse rinkose. Pastarosios šakos ir numatomos kaip prioritetinės aukštųjų technologijų pramonės vystymo šakos, tačiau greta egzistuoja ir likusioji pramonė, kurios inovacijomis pagrįstas augimas bei tarptautinis konkurencingumas turėtų būti ne mažiau svarbus formuojant nacionalinę inovacijų sistemą.

Organizacinių inovacijų diegimas versle. Įvertinti, kokia inovatyvių įmonių dalis įdiegė proceso inovacijas, neįmanoma dėl duomenų stokos. Remiantis Inovacijų pramonėje tyrimu (atliekamu Lietuvos statistikos departamento kas dvejus metus) tos Lietuvos įmonės, kurios vykdė proceso inovacijas, buvo labiau linkusios diegti naujas gamybos technologijas (51,9 proc. visų proceso inovacijų), gerinti automatizavimo lygį (atitinkamai 30,1 proc.), bet ne vystyti organizacines inovacijas, atsižvelgiant į technologijas (atitinkamai 18,0 proc.). Deja, Inovacijų pramonėje tyrimas plačiau nenagrinėja itin svarbios inovacijų srities – vadybinių ir socialinių inovacijų ir procesų, kurie gali turėti įtakos daugelio naujų produktų ir technologijų sukūrimui. Produktų kokybės tobulinimas yra vienas svarbiausių inovacinės veiklos tikslų (taip pat ir Lietuvoje, kaip technologinį inovacinės veiklos tikslą, produktų kokybės tobulinimą nurodė 41,1 proc. įmonių, antrasis pagal svarbą tikslas – naujų gaminių kūrimas (33,6 proc.) (Inovacinės veiklos plėtra, 2000, 2003). Kokybė tampa viena esminių tarptautinio konkurencingumo prielaidų visose šalyse ES kandidatėse. Tuo pat metu, intensyvėjant prekybos internacionalizacijai, ir vidinių rinkų reikalavimai kokybei kyla. Kokybės tobulinimas priklauso nuo technologijų ir procesų valdymo technikų įvedimo ir sklaidos. Kaip viena svarbesnių kokybės kontrolės technikų, pripažintų tarptautiniu mastu, yra ISO 9000 ir ISO 14000 visuotinės kokybės vadybos standartai6. Todėl šių standartų paplitimo analizė leidžia ne tik įvertinti šalies pasirengimą konkuruoti tarptautiniu mastu, bet ir nustatyti, kaip efektyviai žinių sklaidos posistemė veikia, padėdama įmonėms siekti svarbiausiojo inovacinio tikslo. Pagal išduotų ISO 9000 sertifikatų skaičių Lietuva, kaip ir kitos naujosios ES šalys, gerokai atsilieka nuo ES valstybių. Šiuo požiūriu reikšmingai skiriasi tik Vengrija ir Slovėnija, kurios aktyviai dalyvauja tarptautiniuose technologiniuose tinkluose. Lietuvos situacija bei nepakankamas kokybės kontrolės technikų paplitimas rodo menką Lietuvos įmonių pasirengimą konkuruoti tarptautinėse rinkose bei ribotą potencialą gamybos efektyvumui didinti (pastarosios technikos tarptautiniu mastu pripažintos kaip vienos esminių didinant produkcijos konkurencingumą ir efektyvumą). Negarantuota produkcijos kokybė bei jos

6 Pirmasis standartas atspindi vartotojo keliamus kokybinius produkto ar paslaugos reikalavimus. Antrasis standartas, ISO 14000, visų pirma yra sietinas su aplinkosaugos vadyba, t.y. veiklomis, mažinančiomis gamybinės veiklos žalingą poveikį aplinkai.


kontrolės technikų stoka taip pat rodo menką pagrindą inovacinei veiklai įmonėse. Tačiau tai kartu rodo ir menką žinių sklaidos posistemės atitikimą inovacijų vystymo versle poreikiams. Nepaisant to, kad Lietuvoje buvo įgyvendinta Kokybės programa, visuotinės kokybės vadybos technikų sklaida, nors ir gerokai išaugo, tolimesni valstybės politikos veiksmai šioje srityje yra itin aktualūs. Svarbu pastebėti, kad įmonės, įgyvendindamos kokybės vadybos ir aplinkosaugos standartus, taip pat yra skatinamos diegti ir ekologines inovacijas, kurių plėtra tampa vis aktualesniu klausimu pasaulio ir ES inovacijų strategijoje.

Žinių rinkų efektyvumas ir formuojamas inovacinis potencialas versle. Analizuojant žinių sklaidos rinkos mechanizmų efektyvumą, formuojasi kontroversiška situacija: naujų gaminių ir technologijų, sukurtų pagal licencijas dalis yra maža, lyginant su kitais inovacijų kūrimo būdais (atitinkamai 2 proc. ir 9,9 proc.), o išplėstų užsienio patentų skaičius šalyje yra santykinai aukštas.

2004 metais į Lietuvos Respublikos valstybinį patentų biurą buvo paduotos 79 nacionalinės paraiškos (iš jų Lietuvos pareiškėjų – 87,34 proc.) ir 35 tarptautinės paraiškos perėjo i nacionalinį lygį (iš jų Lietuvos pareiškėjų – 2,86 proc.). Išduoti 66 patentai pagal nacionalines paraiškas (iš jų pagal Lietuvos pareiškėjų paraiškas – 92,42 proc.) ir 32 patentai - pagal perėjusias i nacionalinį lygį tarptautines paraiškas. 2004 m. gruodžio 31 d. galiojo 543 patentai, registruoti pagal nacionalines paraiškas (iš jų pagal Lietuvos pareiškėjų paraiškas – 44,38 proc.), 234 patentai - pagal perėjusias į nacionalinį lygį tarptautines paraiškas (iš jų pagal Lietuvos pareiškėjų paraiškas – 0,43 proc.). 2004 metų pabaigoje 2191 išplėstas Lietuvos Respublikoje Europos patentas galiojo Lietuvoje. T.y. Europos patentų, galiojančių Lietuvoje skaičius beveik 30 kartų viršijo nacionalinių pareiškėjų pateiktų patentinių paraiškų skaičių.

Licencijų naudojimo intensyvumas rodo, kad reali technologinių inovacijų rinkos paklausa yra santykinai žema. O pagal išplėstų užsienio patentų skaičių, Lietuva visgi nesiskiria nuo kitų šalių ES naujųjų narių, todėl, tikėtina, kad į šalį, nors ji ir netapo svarbia tarptautine technologinių žinių rinka, multinacionalinės kompanijos išplėtė savo patentus, laikydamasis bendros technologinių žinių apsaugos ir marketingo strategijos ir neatsižvelgdamos į esamus absorbcinius bei imitacinius pajėgumus. Analogiškas nerezidentų patentų skaičiaus homogeniškumas pastebimas ir kitose ES valstybėse, todėl, tikėtina, ši prielaida yra teisinga (t.y. valstybės dydis, mokslinių tyrimų intensyvumas joje ar žmogiškųjų išteklių kvalifikacija neturi šiam rodikliui didesnės įtakos).

9.3. Mokslo ir tyrimų situacija: potencialas ir jo panaudojimas

Mokslo žinios, mokslo tyrimai ir eksperimentinė plėtra, jų rezultatų dominavimas šalies ekonomikos plėtroje – viena būtinųjų žinių ekonomikos sąlygų. Kaip jau buvo minėta, mokslo žinios nėra tapusios verslo konkurencingumo ir inovacijų pagrindu Lietuvoje. Jų generavimas ir panaudojimas ūkio plėtros reikmėms itin menkas, o ir esamų mokslo žinių panaudojimo efektyvumą apriboja mokslo ir verslo sektorių atskirtis bei veiklų nesuderinamumas. Analizuojant tokios situacijos priežastis, derėtų giliau pažvelgti į MTEP situaciją šalyje, mokslo potencialo plėtrą bei panaudojimo perspektyvas.

Visų pirma, žinių ekonomika apibūdinama intensyvėjančiomis ženkliomis valstybės bei verslo investicijomis į MTEP. ES Lisabonos strategijoje 2005 m. dar kartą įtvirtinta nuostata padidinti išlaidas į MTEP iki 3 proc. nuo BVP. Kai kurios ES valstybės jau dabar viršija minėtąją ribą, tarp jų ir artima Lietuvos kaimynė Suomija. Lietuvoje MTEP finansavimas (skaičiuojant BVP procentais bei ypač absoliučiais skaičiais vienam gyventojui) yra daug mažesnis už Europos


Sąjungos šalių vidurkį ir yra vienas iš žemiausių rodiklių ne tik visoje ES, bet ir tarp naujųjų Europos Sąjungos narių. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, MTEP finansavimas Lietuvoje augo tik iki 2001 m. – nuo 0,48 proc. BVP 1995 m. iki 0,60 proc. BVP 2000 m.; 2001 – 2003 m. jis buvo 0,68 proc. Pagal oficialius Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2003 m. Lietuvoje tyrimams ir plėtrai skirta 381,87 mln. Lt, iš jų 35,5 proc. (arba 0,24 proc. BVP; mažiau nei Čekijoje) skirta fundamentiniams moksliniams tyrimams, 38 proc. – taikomiesiems moksliniams tyrimams ir 26,5 proc. eksperimentinei plėtrai.

Tyrimams ir plėtrai 2002 m. visame pasaulyje skirta 760 mlrd. JAV dolerių, t.y., apie 2 proc. pasaulio BVP lėšų (apie 120 JAV dolerių vienam pasaulio gyventojui). Lietuva, priklausanti ekonomiškai pažangių šalių „klubui“, nuo pasaulio vidurkio gerokai atsilieka: net remiantis „pagražintais“ duomenimis, tyrimams ir plėtrai yra skirta apie 350 mln. Lt, arba apie 0,6 proc. BVP lėšų (apie 100 Lt vienam gyventojui). Akivaizdu, kad Lietuvoje nėra vienos iš sėkmingai politinei, ekonominei ir demokratinei visuomenės raidai būtinų komponenčių – tyrimams ir plėtrai skiriamo bent 1 proc. BVP lėšų. Tuo tarpu Lietuva turi konkuruoti pasaulinėje mokslo ir studijų erdvėje, žinių ir inovacijų pagrindu augančioje ekonomikoje, kurioje, pavyzdžiui, JAV 2004 m. iš biudžeto tyrimams ir plėtrai skyrė 126 mlrd. JAV dolerių (tai sudaro 1,1 proc. BVP, arba net 5,4 proc. federalinio biudžeto lėšų), o moksliniams tyrimams ir aukštajam mokslui iš biudžeto skiria apie 2,2 proc. BVP, arba 800 JAV dolerių vienam gyventojui. Lietuvoje tam skiriama apie 1,1 proc. BVP, arba 160 Lt vienam gyventojui. Iš visų šaltinių JAV mokslui ir studijoms skiriamos lėšos sudaro apie 5,4 proc. BVP, arba apie 2000 JAV dolerių vienam gyventojui (Lietuvoje – apie 1,5 proc. BVP, arba 200 Lt vienam gyventojui).

Viena vertus, MTEP finansavimo augimą lėmė tai, kad į valstybės biudžetą pradėta įskaityti mokslo institucijų uždirbtas lėšas, o prie tyrimų ir plėtros buvo priskiriamos įvairios paslaugos. Kita vertus, netgi tuo atveju, jei MTEP finansavimas būtų realiai didėjęs, jis būtų pernelyg lėtas, netaptų mokslinės ir technologinės pažangos pagrindu bei neatitiktų PHARE ekspertų, konsultavusių „Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos“ rengėjus, rekomendacijų.7

PHARE ekspertai (vadovaujami H. Hernesniemi), jau 2000 m. pirmiausia rekomendavo iš esmės (iki 1,3 proc. BVP 2006 m.) didinti biudžetinį MTEP finansavimą. Jie rėmėsi kitų šalių patirtimi, kuri rodo, kad tik tada, kai tyrimams ir plėtrai skiriama tam tikra biudžeto lėšų suma (Lietuvoje tai būtų apie 800 mln. Lt per metus), pradeda natūraliai didėti ir privataus sektoriaus ūkio subjektų MTEP finansavimas, kuris po tam tikro laiko ima viršyti biudžetinį (laikantis PHARE ekspertų rekomendacijų, Lietuvoje tai įvyktų apie 2013 m).

Mokslo ir tyrimų potencialas aukštojo mokslo ir valstybiniame mokslo sektoriuje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, aukštojo mokslo ir valstybiniame mokslo sektoriuose (kartu sudėjus) vykstantiems tyrimams ir plėtrai iš viso buvo skirta nuo 0,47 proc. (2000 m.) iki 0,57 proc. (2002 m.) BVP. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos oficialių statistinių duomenų patikimumas kelia tam tikrų abejonių. Europos Sąjungos statistika rodo, kad Lietuvoje iš valstybės biudžeto MTEP skiriama tik 0,3 proc. BVP – tokia statistika ir būtų artima tikrovei. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad daugiau nei 90 proc. biudžetinio mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimo – tai doktorantų stipendijos, tyrėjų ir kito personalo atlyginimai, 30 proc. dėstytojų atlyginimo ir socialinio draudimo įmokos.

Daugelyje analitinių studijų iš MTEP išskiriami fundamentiniai moksliniai tyrimai, arba mokslo bazės (Science bases, Basic Research), kitaip tariant, tyrimai, kuriais siekiama gauti ne vien naujų rezultatų ir žinių, bet ir pagrįsti bakalaurų ir magistrų kursinius ir baigiamuosius darbus,

7 Čia naudojama Lietuvos mokslo tarybos studijoje Lietuvos galimybės ir būtinieji darbai siekiant Europos Sąjungos Lisabonos strategijoje užsibrėžto tikslo – 2010 metais moksliniams tyrimams finansuoti naudoti iki 3 proc. BVP pateikiama informacija.


mokslo daktarų disertacijas, post daktarinius darbus, studijų kokybei užtikrinti būtinus dėstytojų mokslinius tyrimus ir kvalifikacijas.

Europos Sąjunga, pastarąjį dešimtmetį vis akcentavusi taikomosios mokslo veiklos svarbą, dabar dėmesį sutelkė ir į fundamentinius mokslinius tyrimus, pabrėždama, kad Europos Sąjunga čia smarkiai atsilieka tiek pagal mokslinių darbų cituojamumą, tiek pagal gautų Nobelio premijų skaičių (1991 – 2000 m. net 40 šių premijų yra gavę JAV ir tik 16 Europos mokslininkų). Prisiminti JAV prezidento Ruzvelto patarėjo mokslo klausimais dar 1945 m. pasakyti žodžiai, kad „mokslinį progresą plačiu frontu lemia laisvo intelekto laisvas žaidimas, dirbant paties pasirinkta tematika ir skatinamam smalsumo ištirti nežinomybę“. Tik išimtiniais atvejais tyrimai vykdomi vien siekiant naujų žinių, nes beveik visada jiems yra būdingas ir potencialus taikomasis aspektas. Trumpėjant laikui tarp atradimo ir jo taikymo, trumpėja kelias nuo fundamentinių tyrimų iki komercinių produktų. Fundamentiniai tyrimai yra ir pagrindas rengti tyrėjus.

OECD šalyse vienam aukštosios mokyklos studentui vidutiniškai tenka 9,6 tūkst. JAV dolerių, iš jų 2,5 tūkst. – moksliniams tyrimams . Didesnioji dalis fundamentiniams moksliniams tyrimams tenkančių lėšų skiriama iš valstybių biudžetų (ekonomiškai pirmaujančiose šalyse tos lėšos siekia 0,5 – 0,8 proc. BVP, arba apie 150 JAV dolerių skaičiuojant vienam šalies gyventojui). Lietuvoje fundamentiniams moksliniams tyrimams skiriama BVP dalis yra 4 – 6 kartus mažesnė. Todėl nereikėtų stebėtis, kad Lietuvoje, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu (skaičiuojant milijonui gyventojų), publikuojama maždaug keturis kartus mažiau mokslinių straipsnių žurnaluose, įrašytuose į Mokslinės informacijos instituto (Institute of Scientific Information, toliau – ISI) sąrašą, taip pat stokojama išradimų ar patentuotinų technologinių sprendimų. Kita vertus, vos pusė Lietuvos mokslo ir studijų institucijų tyrėjų užsiima fundamentiniais moksliniais tyrimais (kiti minėtų institucijų ir privataus sektoriaus tyrėjų daugiausia užsiima taikomaisiais moksliniais tyrimais ir mokslo taikomąja veikla). Taigi išeitų, kad fundamentiniams moksliniams tyrimams Lietuvoje skiriama apie 80 mln. Lt, arba apie 0,12 proc. BVP.

Tam tikrų rezultatų Lietuvos mokslo ir studijų sistemoje galima pasiekti vien turimo mokslinio potencialo sąskaita, tačiau mokslui ir studijoms neskyrus bent jau 2 proc. BVP, Lietuvos aukštasis mokslas ir tyrimai patirs didelį nuosmukį. Esant dabartiniam finansavimui, akivaizdžiai mažėja kokybiškas intelektinis ir materialusis potencialas, reikalingas ne tik studijoms, bet ir verslui. Todėl apie efektyvų šalies nacionalinės inovacijų sistemos vystymą, nevystant vienos iš svarbiausių inovacinio potencialo formavimo sričių, kalbėti neįmanoma.

Mokslo ir eksperimentinės plėtros potencialas verslo sektoriuje. Europos Sąjungos valstybėse eksperimentinė plėtra daugiausia vykdoma privačiame verslo sektoriuje arba jo užsakymu. Ekonomiškai pirmaujančiose šalyse jai skiriama 1 – 2 proc. BVP lėšų (oficialiais duomenimis 2000 – 2003 m. Lietuvoje verslo įmonių sektorius šiai plėtrai skyrė 0,11 – 0,20 proc. BVP lėšų). Nors Lietuva pagal valstybės investicijas į MTEP, sudarančias 0,54 proc. nuo BVP, užima 15 poziciją ES 25 tarpe, itin ryškus atsilikimas verslo sektoriaus investicijų į mokslo tyrimus srityje. Nepaisant inovacijų ir mokslo politikos paskatų, 2003 m. jos tesudarė 0,14 proc. BVP ir išliko vienos mažiausių Europoje (Lietuva ES25 tarpe pagal šį indikatorių užėmė 22 poziciją). 2002 m. verslo sektorius skelbė, kad MTEP darbus vykdė tik 67 įmonės: tam skirta 58 mln. Lt tyrimams pačiose įmonėse ir per 36 mln. Lt tyrimams, užsakytiems mokslo ir studijų institucijose. Iš viso MTEP skirta lėšų 2002 m. apie 0,2 proc. BVP, 2003 m. – 0,14 proc. BVP. Šių duomenų patikimumas taip pat abejotinas, nes daugelis aukštųjų technologijų įmonių duomenų apie MTEP visiškai nepateikė. Galima manyti, kad privatus sektorius MTEP naudoja daugiau nei 0,2 proc. BVP lėšų, bet jos vis vien daug mažesnės už Europos Sąjungos vidurkį, kuris yra apie 1 proc. BVP.


Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje sukuriamas BVP gerokai mažesnis negu daugelio kitų ES valstybių, žemos investicijos į mokslinių tyrimų vystymą tampa itin opia nacionalinės inovacijų sistemos vystymo problema, kadangi mokslo sektorius nepajėgia konkuruoti tarptautiniu mastu, išskyrus kai kurias sėkmingai besivystančias modernių technologijų sritis, savarankiškai sugebančias pritraukti privačių bei tarptautinių investicijų. Be to Lietuva, skirtingai nuo kai kurių kitų šalių, kol kas nepakeičia menkų vidinių tyrimų apimčių gausiais tiesioginių užsienio investicijų srautais technologijų srityje (Kubielas, Kozlowski, 2002), nors pastarieji būtų itin naudingi keičiant pramonės struktūrą aukštųjų technologijų link. Toks derinys, atsižvelgiant ir į menkas paskatas moksliniams tyrimams pramonėje, formuoja itin nepalankią situaciją inovacijų plėtrai. Todėl ir mokslinės bei išradybinės veiklos rezultatai Lietuvoje yra menki, lyginant su kitomis šalimis.

Įvertinant, kad valstybės skiriamos lėšos išlieka pagrindinis mokslo sektoriaus finansavimo šaltinis (54 proc.), akivaizdu, kad Lietuvos valstybė, skirdama gan didelį dėmesį gyventojų išsilavinimo struktūros tobulinimui, santykinai nedaug investuoja į mokslinius tyrimus ir plėtrą, t.y. naujų žinių inovacinėms veikloms kūrimą. Nepaisant to, mokslo sektoriaus vystymas itin svarbus, siekiant inovacinio augimo aukštųjų technologijų srityje (Pavitt, 1984). Akivaizdu, kad bent jau nepadvigubinus Lietuvos mokslo ir studijų sistemos finansavimo, ji sunyks8. Po gana spartaus ekonomikos augimo, kuris netapo investicija į ateitį, galima prognozuoti netolimą ekonominį sąstingį, nes Lietuvoje nesukurtas intelektinis technologinis pagrindas modernios ekonomikos plėtrai.

Greta MTEP veiklos finansavimo problemų, nė kiek nemenkesnė pastarųjų veiklų prioritetizavimo ir orientavimo visuomenės reikmėms problema. Pastarasis klausimas dabar vėl keliamas Lietuvos Mokslo Taryboje, tačiau, tokiu atveju, kyla grėsmė, kad prioritetinių mokslo krypčių pasirinkimas išliks labiau mokslininkų negu visos inovacinės bendruomenės prerogatyva. Šiuo metu patvirtintos prioritetinės aukštųjų technologijų sritys (Aukštųjų technologijų plėtros programa, 2002), tačiau visoms sritims – informacinėms, nanotechnologijoms, mechatronikai, lazeriams ir biotechnologijoms suteikti vienodi prioritetai, nors pastarosios technologijos priskiriamos skirtingoms technologijų gyvavimo bangoms. Jei informacinių technologijų plėtra būtina informacinės visuomenės kūrimo procesams užtikrinti, ji jau nėra ta sritis, kuri leistų šalims sukurti technologinį proveržį ateityje. Tokioms technologinio proveržio sritims priskiriamos naujosios, po informacinių technologijų sekančios kartos technologijos - biotechnologijos ir nanotechnologijos, kurios turėtų sukelti naują technologijomis pagrįsto ekonominio augimo bangą (Perez, 2004). Todėl, siekiant efektyvios žinių ekonomikos plėtros, būtina konkretizuoti bei vystyti MTEP prioritetines kryptis, kaip rekomenduojama atlikti Lietuvos mokslo tarybos studijoje dėl MTEP prioritetinių krypčių nustatymo (LMT, 2006).

9.4. Švietimas, studijos ir kompetencijos vystymas: atitikimo poreikiams ir iššūkiams vertinimas

Kompetencijos, žmogiškųjų išteklių kokybė ir gebėjimas veikti žinių ir informacijos visuomenėje – pagrindinė žinių ekonomikos formavimosi prielaida bet kurioje šalyje ar regione. Todėl šiuolaikinių kompetencijų kritinės masės sukūrimas šalyje yra esminis veiksnys žinių ekonomikos formavimuisi. Tarptautinių ekspertinių organizacijų studijose pateikiama, kad 8 Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nesilaikoma nei 2000 m. gruodžio 7 d. patvirtinto „Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo“?, nei 2002 m. priimto „Nacionalinio susitarimo siekiant ekonominės ir socialinės pažangos“?, nei 2004 m. pasirašyto „Lietuvos politinių partijų ir akademinės bendruomenės institucijų memorandumo“ nuostatų dėl mokslo ir studijų finansavimo didinimo?. Nevykdoma ir LR Vyriausybės 2004 m. spalio 11d. nutarimu Nr. 1272 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo“ patvirtintos metodikos. Pagal minėtus dokumentus mokslui ir studijoms valstybė jau dabar turėtų skirti apie 2 proc. BVP, o pagal PHARE ekspertų rekomendacijas [3, 4] vien moksliniams tyrimams iš biudžeto jau reiktų skirti apie 1 proc. BVP


vienas tokios kritinės masės buvimo šalyje rodiklių – 40 proc. ir daugiau dirbančiųjų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, bendroje darbuotojų struktūroje. Kitas svarbus žmogiškojo potencialo kūrimo rodiklis – valstybės ir privačių įmonių išlaidos švietimui. Valstybės išlaidos švietimui, išreikštos procentine BVP dalimi, rodo valstybės investicijas į ateities žinių ekonomikos potencialo vystymą. Todėl nors Lietuvos investicijų lygis į švietimą, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, yra pakankamai aukštas (jau treji metai siekia 6 proc. nuo BVP), jis išlieka žemesnis negu inovacine plėtra pasižyminčių nedidelių ES valstybių – Danijos, Švedijos ir Suomijos bei sėkmingiausiai iš šalių kandidačių besivystančios Estijos tarpe.

Viena būtinųjų žinių ekonomikos formavimosi sąlygų - lanksti ir konkurencinga darbo rinka. Todėl daugelis valstybių, siekdamos užtikrinti darbo rinkos lankstumą, derina aukštų socialinių garantijų ir nuolatinio kompetencijų tobulinimo sistemas, tokiu būdu išlaisvindamos visuomenę nuo socialinės įtampos ir sukurdamos palankias sąlygas technologiniam progresui bei naujų verslo ir pramonės sričių plėtrai. Tokiose šalyse, kaip Danija, Suomija, Švedija, dirbantieji atviri pokyčiams, nes darbo vietų likvidavimo grėsmes minimizuoja aukštos socialinės garantijos, o kompetencijų ir kvalifikacijų įgijimo sistema leidžia įgyti naują ekonominę ir socialinę realybę atitinkančias kompetencijas be didelių sąnaudų.

Žmogiškųjų išteklių orientavimas į inovacijas. Žmogiškieji ištekliai ir jų kokybė šiuolaikinėje inovacijų politikoje traktuojami kaip vienas svarbiausių inovacinį augimą lemiančių veiksnių, kadangi daugeliu atvejų šalies žmonių žinios ir sugebėjimai apsprendžia nacionalinės inovacijų sistemos absorbcinį pajėgumą bei gebėjimą perimti, įsisavinti ir skleisti naujas technologijas bei kito pobūdžio inovacijas. Naujų žinių kūrimą taip pat lemia šalies populiacijos kvalifikacijos lygio bei išsilavinimo struktūros.

Lietuva pasižymi santykinai gausia aukštąjį išsilavinimą įgijusios ekonomiškai aktyvios populiacijos dalimi – virš 20 proc. ir pagal šį indikatorių užima 12 poziciją EU 25, kas atspindi industrializuotą ūkio struktūrą. Pastebėtina, kad Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą įgyjančių asmenų kiekis nuolat auga, ir 2003 m. siekė 21,9 proc., o 2004 m. 23,2 proc.9. Tai tik bendras rodiklis, kuris neparodo darbo jėgos kvalifikacijų pasiskirstymo, atskirų sektorių kvalifikacijų struktūros ir realiai egzistuojančių gebėjimų veikti žinių ekonomikos sąlygomis. Todėl toliau ir siekiama analizuoti darbo jėgos, kvalifikacijų pasiskirstymo struktūrą mokslo ir verslo sektoriuose.

Lietuvos mokslo žmogiškųjų išteklių potencialas. Analizuojant aukščiausio lygio kompetencijos išvystymo lygį šalyje, kuris yra kritinis inicijuojant ir plėtojant naujomis mokslo žiniomis pagrįstas inovacines veiklas, Lietuvos situacija yra gerokai sudėtingesnė. Lietuvos mokslo ir eksperimentinės plėtros potencialas yra gerokai menkiau išplėtotas negu išsivysčiusiose pasaulio valstybėse – taigi kritinės kompetencijų masės žinių ekonomikos plėtrai suformuota nėra tiek šalies mokslo, tiek verslo sektoriuje. Mokslo darbuotojų skaičius ir jo augimo tempai neatitinka nei šalies ūkio, nei BVP augimo tempų. Mokslininkų skaičiaus santykis su bendra darbo jėga Lietuvoje nesiekia ir 1 proc. (0,95 proc.), ir yra aukštesnis tik už Latvijos, Rumunijos, Kipro ir Portugalijos rodiklį bei neprilygsta net Italijos rodikliui, o pastarosios valstybės mokslinių tyrimų sistema yra silpniausiai išvystyta tarp ES 15 šalių ir traktuojama kaip problemiška inovacijų politikos sritis. Be to, mažoje valstybėje, siekiančioje inovacinio augimo, kaip rodo Suomijos, Švedijos patirtis, šis rodiklis turėtų būti aukštesnis negu stambių valstybių ir artėti link 3 proc. Tyrėjų procentinė dalis bendrame mokslo darbuotojų skaičiuje siekė 65,19 proc. Kalbant absoliučiais skaičiais, šiuo metu Lietuvoje yra apie 3000 mokslo darbuotojų, vykdančių mokslinius tyrimus, ir apie 5000 dėstytojų, dalyvaujančių moksliniuose tyrimuose. Iš viso – apie 9 Deja, čia būtina pastebėti, kad Lietuvos statistikos sistema vis dar išlieka nepakankamai informatyvi ir suderinta su ES. Pvz., nagrinėjamo rodiklio atveju, Lietuva dar 2000 m. pirmavo Europoje, nurodant, kad aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų skaičius sudaro 42,3 proc. ir buvo absoliučiai didžiausias Europoje, kas sąlygojo ne tik klaidingas analizės išvadas, bet ir klaidinančią politinio mastymo kryptį.Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 167

5000 tyrėjų (skaičiuojant visos darbo dienos ekvivalentais), t.y., apie 3 tyrėjus 1000 dirbančiųjų (Europos Sąjungos šalių vidurkis – 6, Suomijos – 14). Europos Sąjunga suformulavo užduotį: parengti 700 tūkst. jaunų tyrėjų ir pasiekti, kad 1000 dirbančiųjų tektų 8 tyrėjai. Šią užduotį vykdančiai Lietuvai reiktų parengti 7 – 10 tūkst. jaunų tyrėjų (nemažai dabartinių Lietuvos tyrėjų yra pensinio arba jam artimo amžiaus). Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje mokslo daktarų (skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų) parengta keletą kartų mažiau nei daugumoje Europos Sąjungos šalių ir gerokai mažiau nei reikėtų moksliniam technologiniam potencialui atnaujinti. 25 – 34 m. žmonių grupėje mokslų daktarų Lietuvoje yra beveik 3 kartus mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje ir 5 – 7 kartus mažiau nei Suomijoje ir Švedijoje. Vien 1999 – 2001 m. mokslininkų Lietuvoje sumažėjo 533, arba 9,5 proc. Turint galvoje, kad JAV jauno tyrėjo darbo vietai sukurti (aprūpinti reikiama įranga) skiriama 100 – 500 tūkst. JAV dolerių, Lietuva į tyrimus ir plėtrą turėtų ženkliai investuoti.

Taigi verslo sektorius, net ir norėdamas plėtoti MTEP darbus, susidurtų su kvalifikuotų tyrėjų, ypač mokslininkų, stoka. Kita vertus, visų šalių verslo sektorius prie mokslininkų rengimo prisideda mažai, nes tai iš esmės laikoma valstybės misija, nors pirmaujančios ekonomikos šalyse daugiau tyrėjų dirba verslo sektoriuje, o ne valstybinėse mokslo ir studijų institucijose.

Lietuvos verslo sektoriaus žmogiškųjų išteklių inovacinis potencialas. Mokslo darbuotojų dalis verslo sektoriuje yra labai maža, lyginant su bendru mokslo darbuotojų skaičiumi Lietuvoje10. 2002 m. verslo sektoriuje užimti mokslo darbuotojai sudarė tik 0,95 proc. visų mokslo darbuotojų. Tai - vienas prasčiausių rodiklių ES. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos verslo sektoriuje MTEP vykdo apie 500 tyrėjų, iš jų – apie 90 mokslininkų.

Lietuvos pramonės struktūra nėra palanki aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų kompetencijos plėtrai, dirbančiųjų skaičius aukštųjų technologijų gamyboje tesudaro 3, 03 proc., o aukštųjų technologijų paslaugose 1,66 proc. (atitinkamai 20 ir 23 rangas tarp EU 25). Pagal pastaruosius rodiklius Lietuva siekia tik 46 proc. ir 52 proc. EU 25 vidurkio – taigi Lietuva gerokai atsilieka ne tik nuo ES senbuvių, bet ir nuo naujųjų ES narių. Toks pramonės struktūros ir darbo rinkos santykis yra ne tik nepalankus didelę pridėtinę vertę generuojančių inovacijų plėtrai, nes daugelis kvalifikacinių gebėjimų ir kompetencijų taip ir lieka nepanaudoti bei pamažu sunyksta, tačiau ir potencialiai skatina aukščiausios kvalifikacijos darbo jėgos migraciją į kitus, patrauklesnius regionus.

Didžiausia mokslinių darbuotojų dalis dirbo medicinos, precizinių ir optikos prietaisų gamybos sektoriuje (30,71 proc.), chemijos ir chemijos produktų sektoriuje (12,02 proc.) ir tekstilėje (11,13 proc.), mokslinių tyrimų privačiame sektoriuje (9,5 proc.). Svarbu pastebėti, kad beveik 80 proc. pastarųjų mokslo darbuotojų dirbo stambiose įmonėse, t.y. taigi iš esmės tik stambios įmonės šiandien yra įgalios vykdyti į inovacinę veiklą orientuotus mokslo tyrimus. Nedidelis mokslo darbuotojų užimtumas verslo sektoriuje rodo menką žinių naudojimo posistemės absorbcinį pajėgumą bei faktinių gebėjimų nebuvimą savarankiškai generuoti į inovacinį augimą orientuotas žinias. Tiek maža mokslo darbuotojų dalis verslo sektoriuje, tiek dar mažesnis aukščiausio lygio mokslinių darbuotojų užimtumas verslo sektoriuje (2000 m. verslo sektoriuje buvo užimti tik 0,72 proc. Visų Lietuvos mokslininkų) rodo dar menkesnį žinių generavimo ir naudojimo posistemių integracijos lygį negu investicijų analizė. Nedidelis mokslo darbuotojų užimtumas verslo sektoriuje taip pat rodo menką žinių naudojimo posistemės absorbcinį pajėgumą bei neegzistuojantį gebėjimą savarankiškai generuoti į inovacinį augimą orientuotas žinias.

10 Čia analizuojami bei apskaičiuojami indikatoriai paremti Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2000 m., Mokslo darbuotojai ir jų veikla, 2001 m. Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 168

Lietuvos mokslo potencialas ir specialistų rengimas. Iš sovietinių laikų išlikęs ir tik šiek tiek atnaujintas Lietuvos mokslo potencialas mokslo darbuotojų požiūriu atitinka 1965 m., o mokslininkų skaičiumi – 1975 m. lygį. Nors nuo 1998 m. studentų skaičius Lietuvoje išaugo pusantro karto, dėstytojų sumažėjo 1200, o mokslininkų (tik nuo 1999 m.) – daugiau kaip 600. 2000 – 2001 m. Lietuvoje parengta rekordiškai daug mokslo daktarų, tačiau 1998 – 2003 m. tyrėjų sumažėjo net 22 proc. Kita vertus, mokslo ir studijų institucijose turimo mokslinio potencialo jau nebepakanka padidėjusio studentų skaičiaus studijų kokybei užtikrinti ir mokslininkams rengti: 2001 m. atlikti tyrimai parodė, kad daugelio universitetų fakultetuose nebėra pakankamo mokslinio potencialo ne tik doktorantūros, bet ir magistratūros studijų kokybei palaikyti. Dėl šios priežasties universitetams nebuvo suteikta daugelio mokslo krypčių doktorantūros teisė. Nuo 1999 m. mokslo institutų mokslinis potencialas sumažėjo trečdaliu: tai lėmė ne tik drastiškas mokslo ir studijų finansavimo sumažėjimas 2000 m., bet ir menkas mokslininko prestižas visuomenėje. Atlyginimų lygis valstybiniame mokslo sektoriuje nėra konkurencingas, lyginant su verslo sektoriumi, todėl gabių mokslininkų nepavyksta išlaikyti ne tik mokslo sektoriuje, bet ir šalyje (LMT nutarimas, 2005 05 30). Mokslininkų stinga ir besikuriančioms valstybinėms bei privačioms kolegijoms: Lietuvos kolegijose mokslininkų yra tik 3 – 5 proc. visų dėstytojų.

Įvertinant žemą investicijų į mokslinius tyrimus lygį, kuris lemia ir šių veiklų kokybę bei intensyvumą šalyje, abejotina ir Lietuvos institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybė (tai patvirtina ir kai kurios užsienio ekspertų išvados, kaip pateikiama Snitkos (2002) monografijoje). Universitetinis išsilavinimas turėtų būti orientuotas į ateities specialistų rengimą, o nevykdant mokslinių tyrimų tam nesukuriamas teorinis pagrindas. Ypač gamtos ir fundamentaliųjų bei inžinerinių mokslų srityje sudėtinga parengti aukštos kvalifikacijos specialistus neturint modernios mokslinių tyrimų bazės (LMTBK, 2001).

Suomijoje, kurioje gyventojų 1,4 karto daugiau ir į kurią Lietuva galėtų orientuotis, universitetų ir valstybiniame sektoriuje mokslinius tyrimus vykdo apie 30 tūkst. darbuotojų, verslo sektoriuje – apie 38 tūkst.; iš viso (skaičiuojant pagal visos darbo dienos ekvivalentą) – daugiau nei 27 tūkst. tyrėjų. Čia per metus parengiama apie 1000 mokslo daktarų ir apie 900 licencijatų. Už mokslų daktaro parengimą Suomijos universitetas gauna apie 150 tūkst. eurų (iš jų apie 70 proc. tenka katedrai). Pastaraisiais metais Suomija, tyrimams ir plėtrai skirdama apie 3,5 proc. BVP lėšų, tapo viena iš konkurencingiausių šalių. Viso to pamatai buvo imti kloti jau XIX a. (tada švietimui buvo skiriamos palyginti didelės investicijos, o raštingumas augo bene sparčiausiai pasaulyje), o smarkiai sustiprinti XX a. septintajame dešimtmetyje (tada imtasi įgyvendinti nuoseklią ir kryptingą mokslo ir technologinės plėtros politiką).

Nepaisant aukšto gyventojų išsilavinimo lygio, darbo rinkoje aukščiausiąją kvalifikaciją įgijusių darbuotojų poreikis išlieka dvigubai didesnis negu pasiūla (LR darbo rinkos duomenimis, nedarbas čia tesiekia 5 proc.). Nepaisant studentų skaičiaus augimo, prognozuojamas specialistų stygius inžineringo, kompiuterijos srityse. Tuo tarpu specialistų su aukštesniuoju išsilavinimu pasiūla prilygsta paklausai, o žemos kvalifikacijos darbo jėgos paklausa dvigubai mažesnė negu pasiūla.

Atitinkamai darbo rinkos vystymosi tendencijoms, studentų, siekiančių išsilavinimo verslo administravimo bei inžineringo ir kompiuterijos srityje nuolat auga. Mokslo ir technologijų sričių aukštųjų mokyklų absolventų skaičius 2003 m. siekė 16,3 proc. visų aukštųjų mokyklų absolventų. Tai - vienintelė pozicija, kur Lietuva pranoksta ES 25 vidurkį ir užima 5 poziciją ES šalių tarpe. Pastarosios sritys yra labiausiai sietinos su inovacijų plėtra, kadangi inžineringas veikia kaip mokslinių žinių transformavimo į technologines veikla, o verslo uždavinys – susieti technologines žinias su rinkos poreikiais, siekiant ekonominio produktyvumo. Dar Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje (2002) suformuluotas svarbus valstybės uždavinys –


užtikrinti studentų skaičiaus augimą inžinerinėse bei kompiuterijos specialybėse, yra įgyvendinamas. Tačiau, šių specialistų skaičiaus gausėjimas savaime neskatina sėmingos inovacinės veiklos versle plėtros, ir yra viena būtinų, tačiau nepakankamų sąlygų. Todėl fundamentaliųjų, gamtos mokslų ir inžinerinių specialybių absolventų gausėjimas sukuria nacionalinės inovacijų sistemos žmogiškąjį potencialą, o kitoms sistemos grandims tenka jo efektyvaus panaudojimo inovacinėje veikloje uždavinys.

Mokymosi visą gyvenimą koncepcijos plėtra: investicijos į žinių ekonomikos kompetencijų vystymą. Valstybės ir įmonių investicijos į darbuotojų ugdymą rodo inovacinio potencialo, atitinkančio dabartinius verslo poreikius, vystymo pastangas. Naujų technologijų sklaida ir įsisavinimas priklauso nuo žmogiškųjų išteklių kvalifikacijos ir gebėjimų. Gabūs ir išsilavinę darbuotojai – svarbi kokybės, gamybos produktyvumo bei inovacinio pajėgumo prielaida. Lietuvos standartiniai išsilavinimo rodikliai yra pakankamai aukšti, tačiau ne mažiau svarbus ir nuolatinis mokymas, ypač struktūrinių bei technologinių pokyčių laikotarpiu. Lietuva, nors ir skirdama gana daug dėmesio aukštos kvalifikacijos darbo jėgos skaičiaus didinimui bei parengdama nemaža mokslo ir technologijų bei kitų sričių aukščiausios kvalifikacijos specialistų, skiria žymiai mažiau dėmesio žinių ekonomikos plėtros prerogatyvai – mokymosi visą gyvenimą koncepcijos plėtrai, ir yra viena mažiausiai investuojančių šalių į specialistų aukštos kvalifikacijos atnaujinimą – šios investicijos tesiekia 50 proc. ES 25 vidurkio, Lietuva pagal šį rodiklį yra 22 (EIS 2004).

Tyrimai rodo, daugiausia dėmesio darbuotojų ugdymui skiria stambios įmonės ir mažiausia – smulkios. Šią tendenciją atitinka ir Lietuvos įmonės. Tokią situaciją gali lemti tai, kad daugumos Lietuvos stambiųjų įmonių produkcija yra orientuota į eksportą, todėl kokybės vadyba ir darbuotojų kvalifikacijos nuolatinis tobulinimas, inovatyvumas yra svarbus jų sėkmės tarptautinėse rinkose veiksnys. Kartu ir tiesioginių užsienio investuotojų dalyvavimas daugelio stambių įmonių veikloje skatina modernios darbo organizavimo bei nuolatinio darbuotojų mokymosi kultūros ugdymą. Be to, tai padaryti Lietuvos įmonėms yra gerokai lengviau, kadangi mokymo kaštai, lyginant su panašiai į mokymą investuojančių valstybių – Latvijos, Estijos, Slovėnijos, Vengrijos ir Čekijos, yra žemesni, lyginant pagal mokymo ir bendrų darbo jėgos kaštų santykį. Nepaisant žemesnių santykinių mokymo kaštų negu kitose šalyse kandidatėse, daugelis įmonių kaip kliūtį mokymuisi nurodo aukštus mokymosi kaštus (59,3 proc. apklaustųjų SMEDA atliktame tyrime). Lietuvos SVV plėtros agentūros atlikto tyrimo rezultatai11 parodė, kad valstybės parama subsidijuojant mokymo, konsultavimo ir informacines paslaugas būtų reikalinga 67,2 proc. apklaustųjų įmonių.

Taip pat pastebėtina, kad mokymosi visą gyvenimą koncepcijos bei nuolatinio kompetencijos tobulinimo priemonės daugiausia yra orientuotos į žemiausią ir vidutinę kvalifikaciją įgijusių asmenų tobulinimą bei turimų kvalifikacijų atnaujinimą. Tai daugiausia Darbo biržos mokymo tarnybos veiklos prerogatyva, kuri organizuoja žemos ir vidutinės kvalifikacijos bedarbių perkvalifikavimo kursus. Tačiau kalbant apie mokymąsi žinių visuomenėje, nuolatinis mokymasis ir intensyvus kompetencijos atnaujinimas turi vykti visuose lygiuose – taip pat ir aukščiausiojo lygio specialistų, verslo ir viešojo administravimo vadovų, kompetencija turi būti nuolat atnaujinama ir plėtojama. Tačiau, skirtingai nuo žemesnės kvalifikacijos specialistų, pastarųjų kompetencija gali būti didinama arba siekiant aukštesnės pakopos universitetinio išsilavinimo (magistro, daktaro), arba dalyvaujant kompetencijų tinkluose. Nė vienos iš pastarųjų galimybių įgyvendinimui Lietuvoje sąlygų sukurta nėra: daktaro studijų vietos šalies universitetuose išlieka itin ribotos, ir norinčiųjų studijuoti skaičius gerokai viršija aukštųjų universitetinių mokyklų galimybes. Taip pat nėra suformuoti kompetencijų tinklai, interaktyvaus mokymosi procesai tarp ekonominės sistemos subjektų jei ir vyksta, tai greičiau yra vienkartinio, ad hoc pobūdžio. Nėra sukurta paskatų sistemos, kuri pastūmėtų aukščiausios kvalifikacijos

11 Lietuvos SVV plėtros agentūros tyrimas” “, atliktas 2001 m. Apklausta 1100 SVĮ. Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 170

specialistus siekti kvalifikacijų atnaujinimo, o juolab naujų kvalifikacijų įgijimo. Aukščiausio lygio kvalifikacijų teikimo sistema nėra lanksti ir neatitinka šiuolaikinės visuomenės mokymosi formų. Pavyzdžiui, Suomija, kuri yra pažangiausia ES šalis žinių ekonomikos kūrime, sudaro sąlygas kiekvienam šalies piliečiui nemokamai įgyti pirmąjį, antrąjį ar bet kurį kitą universitetinį išsilavinimą, darbdavys privalo sudaryti tam sąlygas. Taip pat bet kuriam šalies piliečiui sudarytos sąlygos siekti mokslų daktaro laipsnio, pasirenkant studijas universitete ar savarankiškas studijas, dalyvaujant mokslininkų – kompetencijų tinkluose bei parengiant aukšto lygio mokslo straipsnių rinkinį, įrodantį mokslinės veiklos kompetenciją ir kvalifikaciją. Panašią sistemą taiko ir Estija. Taip šios valstybės siekia sudaryti sąlygas ir aktyviai dirbantiems žmonėms siekti aukščiausios kvalifikacijos.

Mokymosi visą gyvenimą kompetencijos žinių ekonomikoje. Ar egzistuoja šalyje kritinės žinių ekonomikoje kompetencijos – mokėjimas mokytis individualiame ir organizaciniame lygmenyje? Vienas iš prieinamų kriterijų, leidžiančių įvertinti mokymosi gebėjimus žinių ir informacinėje visuomenėje – e-raštingumas ir e-mokymosi gebėjimai. Pastebėtina, kad ES skiria išskirtinį dėmesį e-mokymuisi kaip inovatyviai ir perspektyviai mokymosi formai. Lietuvoje, deja, sąlygos tokiam mokymuisi kol kas nėra palankios: tik 27 proc. namų ūkių turi kompiuterį namuose (2004 m., LSTD), iš jų 12 proc. interneto prieigą. Tik 35 proc. 16-74 m. amžiaus naudojosi kompiuteriu dažnai, t.y. bent kartą per savaitę, internetu reguliariai naudojasi 26 proc. minėtosios amžiaus grupės gyventojų. Plačiausiai paplitusios veiklos internete – komunikacija ir skaitymas. Pastebėtina, kad jei namų ūkiai gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių ES šalių pagal interneto prieigą ir naudojimą, tai kompiuterių ir interneto paplitimas versle praktiškai atitinka ES vidurkį (91 proc. įmonių 2004 m. naudojo kompiuterį ir internetą). Detaliau analizuojant e-mokymosi gebėjimus, akivaizdu, kad jie gerokai menkesni negu kitų Baltijos regiono valstybių gyventojų (žr. 9.11 pav.)

9.11 pav. Populiacijos dalis, įgijusi kompiuterių naudojimo pagrindus. 2004 m. (16-74 m. amžiaus populiacijos dalis)

Gilesnių kompiuterinių gebėjimų atotrūkis nuo sėkmingą informacinės ir žinių ekonomikos plėtrą deklaruojančių šalių - dar didesnis: Lietuvoje tik 25 proc. žmonių sugeba naudoti pagrindines aritmetines formules e-terpėje, 6 proc. geba sukurti elektrininę prezentaciją arba www puslapį, ir tik 3 proc. geba parašyti programą, naudojant programavimo kalbą (žr. 9.12 pav.). Taigi prielaidų inovatyvių e-mokymosi metodų plėtrai yra nedaug, kitaip tariant, visuomenė stokoja elementarių šiuolaikinio mokymosi gebėjimų. Nors kompiuterinio raštingumo kursus ir lankė 26 proc. nagrinėjamos amžiaus grupės gyventojų, sunku įvertinti, kokia jų dalis po to efektyviai panaudojo pastaruosius gebėjimus tolimesniam mokymuisi, nes apie interneto panaudojimą gyventojų mokymosi ir lavinimosi reikmėms Lietuvoje duomenų nepateikiama.


9.12 pav. Populiacijos dalis, pažengusi kompiuterių naudojime. 2004 m. (16-74 m. amžiaus populiacijos dalis)

Kiek skirtinga situacija susiklosčiusi įmonių sektoriuje – Lietuvos įmonės yra Baltijos regiono lyderės, naudojant mokymosi ir lavinimo galimybes internete. Net 48 proc. įmonių naudojo internetą mokymuisi ir kompetencijos didinimo tikslams.

9.13 pav. Įmonių dalis, naudojusi internetą mokymosi tikslams

Sugretinant menką deklaruotą investicijų į nuolatinį mokymąsi laipsnį bei aukštą interneto panaudojimą mokymosi tikslams įmonėse (48 proc., kai ES vidurkis yra 20 proc.), kyla abejonių dėl statistikos patikimumo ir duomenų interpretavimo. Akivaizdu, kad įmonėse skiriamas dėmesys kompetencijos tobulinimui, tačiau ieškoma pigių, su investicijomis nesusijusių mokymosi metodų, o e-mokymosi metodai būtent ir yra tokie – reikalaujantys gerokai mažiau finansinių ir laiko sąnaudų negu kitos mokymosi formos. Tuomet siekiant žinių ekonomikos plėtros derėtų kelti klausimą – kaip turėtų būti atpiginami mokymosi kaštai įmonėms ir pavieniams asmenims, bei viešai prienamo e – mokymosi turinio tobulinimas ir nuolatinis atnaujinimas.


Produktyviųjų žinių kūrimo - intelektinės antreprenerystės kompetencijos kūrimas. Tarptautiniame kontekste gana aukštas Lietuvos gyventojų išsilavinimo lygis (23,2 proc. ekonomiškai aktyvių gyventojų įgiję aukštąjį išsilavinimą) atrodo gana kontraversiškai, lyginant jį su Lietuvos užimama tarptautine pozicija pagal gyventojų pajamų lygį. Tačiau ryšys tarp gyventojų išsilavinimo struktūros ir ekonominio augimo nėra tiesioginis ir pasireiškia tik per kompleksines sąveikas ilgalaikiu laikotarpiu. Pastebėta, kad darbo pasiūlos ir paklausos, išreikštos ne tik pageidavimas, bet ir mokėjimo galia, neatitikimai daro rinkoje visų pirma skatina „protų“ nutekėjimą. Taigi nesukuriant aukštos kokybės darbo vietų šalyje, sunku tikėtis žinių ekonomikos formavimosi pagrindų bei sukuriamo žmogiškojo potencialo išlaikymo – jis arba išvyksta iš šalies, arba sunyksta, kaip ir bet kuri kita neeksploatuojama intelektinio kapitalo forma.

Kyla du pagrindiniai klausimai: ar su aukštuoju išsilavinimu kartu formuojami gebėjimai aukštojo mokslo suteikiamas žinias panaudoti ūkinėje veikloje, didinant produktyvumą, veiklos efektyvumą bei kuriant pridėtinę vertę? Ar egzistuoja šių žinių panaudojimą įgalinanti infrastruktūra? Jau anksčiau minėta, kad šalyje įgyjamas aukštasis išsilavinimas visgi neatitinka tarptautinio išsilavinimo lygio, bent jau matuojant investicijomis į aukštąjį mokslą ir vieno studento parengimą. Mokslo ir aukštojo išsilavinimo sektorius šiandien praktiškai nėra konkurencingas tarptautiniu mastu. Aukštosios mokyklos nesugeba pasikviesti tarptautinę kvalifikaciją įgijusių profesorių, kurie ženkliai padidintų doktorantūros, magistratūros studijų kokybę, mokymo ir tyrimų bazė pasenusi, taip pat ir daugelio pedagogų žinios neatitinka šiuolaikinių standartų (studentų teigimu). Todėl abejotina, ar iš tiesų yra suformuojamas pagrindas šiuolaikinių žinių ekonomikos kompetencijų plėtrai.

Lietuvos piliečių inovacinės kultūros tyrimas, atliktas 2004 m. (atliktas KTU Edukologijos instituto Lietuvos mokslo fondo užsakymu) rodo, kad aukštąjį išsilavinimą įgiję gyventojai mažiau linkę užsiimti antrepreneriška veikla negu aukštesnįjį išsilavinimą įgiję gyventojai.

Viena tokią situaciją formuojančių priežasčių galėtų būti antrepreneriškų gebėjimų ugdymo spragos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau taip pat būtina įvertinti ir didelę specialistų paklausą Lietuvos ir tarptautinėje darbo rinkoje. Todėl pastaroji gyventojų dalis gali rinktis iš didelės darbo vietų pasiūlos bei dažnai užima aukštos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas jau veikiančiose stambiose ir smulkiose bei vidutinėse, tačiau didelę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse (informacinių technologijų, verslo paslaugų, konsultacinių paslaugų ir kt.). Tuo tarpu aukštesnįjį išsilavinimą įgijusių asmenų atveju, darbo rinkos situacija nėra tokia patraukli, todėl jie galėtų būti labiau linkę patys vystyti verslą. Bet kuriuo atveju, lyginant Lietuvos situaciją su kitomis šalimis, svarbu pastebėti, kad gerokai gausesnė dalis aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų kuria įmones Latvijoje, Estijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje, nors jų yra ir mažiau bendroje gyventojų struktūroje. Todėl svarbu pažvelgti, kokių specialiųjų politikos priemonių imtasi, siekiant ugdyti į inovacijas orientuotus kvalifikuotus specialistus.

Lietuvoje nuo 1990 m. daugėjo į vadybos bei verslo administravimo sritis orientuotų studijų programų. Verslo administravimo programos buvo įvestos tiek jau veikiančiuose, tiek naujai įsteigtuose universitetų fakultetuose, o buvę ekonomikos fakultetai buvo transformuoti į ekonomikos ir vadybos fakultetus. Šiandien vadybos ir verslo administravimo programas tiek bakalauro, tiek magistro studijų lygmeniu siūlo šie Lietuvos universitetai: Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas, Šiaulių universitetas, Tarptautinė vadybos mokykla, Lietuvos krikščioniškoji kolegija bei daugelis kitų kolegijų, teikiančių neuniversitetinį aukštąjį išsilavinimą. Lietuvos žemės ūkio universitetas rengia žemės ūkio vadybos, ekonomikos ir namų verslo vadybos specialistus, kurių studijų programos pritaikytos specifinėms žemės ūkio sektoriaus reikmėms, o Kūno kultūros universitetas rengia turizmo vadybos specialistus.


Tačiau inovacijų plėtrai, greta vadybos specialistų rengimo, svarbu, kad ir inžineringo bei kompiuterijos specialistai pasižymėtų antrepreneriškomis savybėmis, ypač siekiant aukštųjų technologijų verslo plėtros. Todėl pagrindiniai techniškieji Lietuvos universitetai – Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos – įvedė magistro studijų programas, orientuotas į antrepreneriškų savybių ugdymą techniškų specialybių studentų tarpe. Šios programos siekia integruoti techninius ir vadybinius mokslus bei rengti aukštos kvalifikacijos profesionalus ne tik technologijų, bet ir vadybos srityje, kurie turėtų tapti avangardu inovacijų plėtros versle. Viena ryškiausių tokių iniciatyvų – “Baltech” konsorciumo, įkurto 1997 m., Tarptautinė inžineringo ir vadybos mokslo magistro programa, orientuota į inžinerinių ir inovacinės vadybos gebėjimų ugdymą. Ilgalaikis šio konsorciumo tikslas – virtualaus “Baltijos jūros mokslo ir technologijos universiteto“, kuris sujungtų daugelio Baltijos jūros valstybių universitetus, taip suformuodamas kritinę žinių ir kompetencijos masę regiono poreikius atitinkantiems moksliniams tyrimams vykdyti bei aukščiausiosios kvalifikacijos specialistams rengti, įkūrimas. Minėtieji universitetai siūlo ir tęstinio ugdymo programas, siekiant tobulinti vadybinę kvalifikaciją ir kompetenciją, bei siūlo vadybos ir verslo administravimo studijų programas, pritaikytas techniškųjų specialybių absolventams. Taip pat plėtojamos ir verslo mokymo programos distancinio mokymosi pagrindu. Tačiau Lietuvoje dar labai menkai išvystytas e-mokymasis, nors pastaroji mokymosi forma Europos Komisijos dokumentuose nurodoma kaip viena inovatyviausių ir efektyvių mokymosi formų. Universitetinio lygio mokymosi programų, parengtų pagal e-mokymosi koncepciją, Lietuvoje aptikti nepavyko. Todėl kaip viena svarbiausių mokymosi visą gyvenimą koncepcijos įgyvendinimą įgalinančių formų šiandien Lietuvoje veikia tęstinio ugdymo programos.

Nepaisant programų, orientuotų į vadybinių ir verslo administravimo gebėjimų ugdymą, gausos, sunku įvertinti, kiek jos iš tiesų yra orientuotos į antrepreneriškų ir inovacinių kompetencijų ugdymą, kadangi Studijų kokybės centro vertinimo metodika neapima šių kintamųjų, taip pat nėra atlikta ir specialių mokslinių tyrimų šioje srityje bei nėra sukurta minėtųjų kompetencijų vertinimo metodika. Visgi, svarbu pastebėti, kad atlikus universitetų teikiamų vadybos ir administravimo krypties magistro programų lyginamąją analizę (VSI, 2005), paaiškėjo, jog nė viena esamų programų nėra išskirtinai orientuota į intelektinės antreprenerystės aukščiausio lygio kompetencijos plėtojimą ar inovacinio verslo, pagrįsto mokslo veiklos rezultatais, valdymą. Todėl KTU Verslo strategijos instituto ir Strateginio valdymo katedros iniciatyva - įsteigti Žinių ir inovacijų vadybos magistrantūros programą, pagrįstą intelektinės antreprenerystės, inovacijų ir technologijų vadybos bei žinių vadybos specializacijomis, yra vienas būtinųjų darbų šioje srityje. Analogiškas magistrantūros programas turėtų organizuoti visi Lietuvos universitetai, orientuoti į techniškųjų mokslų specialistų ugdymą. Neatmestinas ir kitų mokslų vaidmuo – inovacijų vadyba, kūrybiškumo kompetencijos šiandien svarbios bet kurioje srityje, siekiant formuoti inovacinę kultūrą visuomenėje.

Mokslo ir švietimo ministerija siūlo mokslininkų tarptautinio mobilumo programą, kuri padengia dalį mokslininkų tarptautinio mobilumo išlaidų. Ši programa orientuota į mokslininkų kvalifikacijos kėlimą ir jų tarptautinę integraciją į mokslinius tinklus. Tačiau ministerija nėra pasiūliusi jokios analogiškos schemos, skatinančios mokslinių darbuotojų dalyvavimą ūkio sektoriaus veikloje ir antrepreneriškos veiklos, pagrįstos mokslu, plėtrą.

Kitos organizacijos, aktyviai prisidedančios prie antrepreneriškų gebėjimų bei inovacinės kultūros ugdymo Lietuvoje, yra Lietuvos SVV plėtros agentūra, Regioninės plėtros agentūros, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos pramoninkų konfederacijos mokymo centras, siūlantys įvairias mokymo programas bei kitas paslaugas, orientuotas į inovacinės veiklos suaktyvinimą. Vis didesnis dėmesys skiriamas rinkos ir verslo vadybos mokymui pagrindinėse mokyklose, naudojant verslo žaidimus ir kitas ugdymo technikas. Todėl tikėtina,


kad antrepreneriška ir inovacinė kultūra plėtosis gerokai sparčiau, kadangi jos pagrindai ugdomi jau pagrindinėje mokykloje, o ne tik aukštųjų mokyklų studijose ar tęstinio ugdymo programose.

Remiantis žmogiškųjų išteklių orientacijos į inovacijas Lietuvoje analize, galima teigti, kad Lietuvos žmogiškųjų išteklių potencialas leidžia plėtoti žiniomis pagrįstas veiklas, tačiau stokojama jį tobulinti ir atnaujinti įgalinančių priemonių ir mechanizmų. Viena pagrindinių problemų išlieka inovacinės, antrepreneriškos kultūros stoka, nepaisant gausių mokymo ir ugdymo iniciatyvų šioje srityje tiek aukštojo mokslo sektoriuje, tiek ir valstybinių bei nevyriausybinių organizacijų sektoriuje.

Vertinant kompetencijas ir gebėjimus žinių ekonomikos plėtros įgalinimui šalyje, derėtų pastebėti, kad šalyje nėra suformuotos kritinės kompetencijų masės žinių ekonomikos plėtrai, taip pat nėra kompetencijų, ypač aukščiausiojo lygio, tobulinimą įgalinančios sistemos. Visuomenės mokymosi gebėjimai ir inovatyvių mokymosi formų taikymas išlieka riboti. Mokymosi visą gyvenimą koncepcijos ir besimokančių organizacijų vystymuisi nėra sukurta pakankamai prielaidų. Pastebėtina, kad, nors ir skiriamas dėmesys intelektinio kapitalo žinių dedamajai plėtoti, praktiškai neegzistuoja paskatų socialinio kapitalo kūrimui – įmonių, profesionalų parterinių tinklų, kurie ir įgalintų interaktyvaus mokymosi procesus bei skatintų inovacijų generavimą tinkluose.

9. 5. Lietuvos nacionalinės inovacijų sistemos stipriosios ir silpnosios pusės

Apibendrinant Lietuvos NIS analizę, būtų galima teigti, kad Lietuva, kaip ir kitos naujosios ES valstybės, pasižymi asimetriška ir nepakankamai subalansuota inovacijų sistema (žr. 9.14 pav.), kurioje žinių kūrimas inovacinės veiklos vystymui versle netenkina paklausos, suformuotos inovacinės veiklos „variklių“ menku panaudojimu, menku valstybės vykdomos inovacijų politikos poveikiu inovacinėms veikloms versle, silpnai besivystančiomis inovacinėmis ir antrepreneriškai vadyba pagrįstomis veiklomis šalies ūkyje bei praktiškai neveikiančiais produktyviųjų žinių sklaidos mechanizmais (intelektinės nuosavybės kūrimas bei jos apsauga patentų, licenzijų, ir kt. forma).

Kaip inovacinės veiklos „varikliai“ apibūdinama žmogiškųjų išteklių šalyje kokybė bei gebėjimas atnaujinti kvalifikaciją dalyvaujant mokymosi visą gyvenimą koncepcijos įgyvendinime. Lietuvos NIS silpnoji pusė ta, kad įgytos aukštos kvalifikacijos nėra atnaujinamos, todėl palaipsniui sunyksta bei neatitinka žinių ekonomikos reikalavimų. Žinių kūrimo veiklos apibūdinamos MTEP veiklos investicijomis (valstybės ir verslo sektoriaus), inovacijų politikos įsisavinimo lygiu versle bei verslo investicijomis į universitetinius mokslo tyrimus. Lietuvoje šiuo požiūriu bet kokio tipo investicijos į MTEP yra žemiau kritinės ribos, todėl iš esmės jokių žinių, kurios būtų adaptuotinos inovacinėje veikloje, nesukuriama. Kritiškai mažas skaičius įmonių, kurios yra inovatyvios, skiria tam pakankamai lėšų, neegzistuojantys rizikos kapitalo fondai lemia itin menką inovacinės ir antrepreneriškos vadybos raišką, kur vieninteliai pozityvūs reiškiniai – įmonių kooperacija bei investicijos į informacines technologijas, artėjančios prie ES vidurkio. Akivaizdu, kad įmonės savarankiškai vykdyti inovacinės veiklos nėra pajėgos ir žymiai didesnio inovacinės veiklos efektyvumo būtų galima tikėtis veikiant kompetencijų tinkle.

Sukurtojo aukštos kvalifikacijos ir žinių kapitalo taikymas pasireiškia dirbančiųjų dalimi aukštųjų technologijų gamybos ir paslaugų sektoriuje, aukštųjų technologijų produktų eksportu, naujų produktų ir technologijų pateikimu rinkai. Tačiau pastarieji Lietuvos rodikliai yra itin žemi, ir tik patvirtina, kad žiniomis pagrįsti ekonominės vertės kūrimo procesai pramonėje ir versle praktiškai nevyksta.Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija 175

Viešojo valdymo efektyvumas pasireiškia inovacijų politikos versle įgyvendinimo sėkme, t.y. ar ji išties skatina inovatyvių įmonių skaičiaus augimą bei didesnę pridėtinę vertę kuriančias inovacijas versle. Tačiau tai greičiau suminis indikatorius, kuris priklauso ne tik nuo inovacijų politikos, bet ir nuo mokslo ir tyrimų, švietimo, kultūros ir kitų valstybės politikų efektyvumo, kurios ir sukuria pagrindą inovacijų politikos įgyvendinimui. Deja, Lietuvos atveju, tai - viena silpnųjų NIS pusių, rodanti, kad viešosios politikos efektyvumas inovacijų srityje yra ganėtinai menkas, ir įmonės, jei ir vykdo inovacinę veiklą, tai daugeliu atvejų ne dėl inovacijų politikos paskatų.

Apibendrinant, būtų galima teigti, kad šiuo metu susiklostė tokios inovacijų sistemos formavimosi prielaidos: gana stabili ir besivystanti makroekonominė ir teisinė aplinka, išvystytas sistemos absorbcinis ir intelektinis potencialas (aukštos kvalifikacijos žmonės). Tačiau jų panaudojimą inovaciniam augimui apsunkina silpnai išvystyta naujų mokslinių ir taikomųjų žinių, orientuotų į inovacijas, kūrimo ir sklaidos infrastruktūra, neišvystyta inovacijų finansavimo sistema, nepakankamai skatinama intelektualios antreprenerystės kultūra, inovacijų politikos, skatinančios verslo “socialinių tinklų” vystymąsi, stoka, ir teisinės administracinės aplinkos pasyvumas inovacijų vystymo atžvilgiu.

9.14 pav. Lietuvos NIS stipriosios ir silpnosios pusės.


Inovacijų „varikliai“ (inovacijų įeiga) – tiksliųjų mokslų ir inžineringo absolventų dalis 20 – 29 m. amžiaus populiacijos dalyje, darbingo amžiaus populiacijos dalis, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, plačiajuosčio interneto skvarba, darbingo amžiaus populiacijos dalis, besimokanti ir atnaujinanti kvalifikaciją, jaunimo (20 – 24) dalis, įgijusi bent vidurinį išsilavinimą.

Žinių kūrimas (inovacijų įeiga) – valstybės išlaidos MTEP, verslo sektoriaus išlaidos MTEP, vidutinių – aukštųjų ir aukštųjų technologijų MTEP dalis gamybos sektoriaus bendrame MTEP finansavime, įmonių, pasinaudojusių viešąja parama inovacijoms, dalis, universiteto MTEP dalis, finansuojama verslo.

Inovacijos ir antreprenerystė (inovacijų įeiga) – SVV įmonių dalis, kurianti inovacijas viduje SVV įmonių dalis, kurianti inovacijas besikooperuojant, bendros inovacinės veiklos išlaidos (dalimi nuo apyvartos), rizikos kapitalas (BVP dalis), informacinių komunikacinių technologijų išlaidos (BVP) dalis, SVV įmonių dalis, diegianti ne-technologines inovacijas.

Žinių taikymas (inovacijų išeiga) – darbo jėgos dalis, dirbanti aukštųjų technologijų paslaugose, aukštųjų technologijų produktų dalis eksporte, naujų produktų dalis įmonės apyvartoje, naujų įmonės produktų dalis įmonės apyvartoje, darbo jėgos dalis, dirbanti aukštųjų ir vidutinių-aukštųjų technologijų pramonėje.

Intelektinė nuosavybė (inovacijų išeiga) – EPO, USPTO, triadinės patentų šeimos patentų skaičius, bendrijos prekės ženklų ir bendrijos dizaino skaičius milijonui

Detaliau Lietuvos NIS stipriosios ir silpnosios pusės pateikiamos 9.1 lentelėje.

9.1 lentelėLietuvos NIS stipriosios ir silpnosios pusės

Stipriosios pusės Silpnosios pusės Auganti ekonomika, palankios

makroekonominės sąlygos inovacinei veiklai

Pripažintas poreikis žiniomis pagrįstoms inovacijoms tiek politikų, tiek verslo bendruomenėje

Gana aukštas inovacinės veiklos absorbcinis pajėgumas – didelė aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų dalis (12 pozicija ES), jų tarpe – didelė inžineringo ir tiksliųjų mokslų specialybes įgyjančių absolventų dalis

Didėjantis asmenų, siekiančių daktaro laipsnio, skaičius

Santykinai gerai išplėtoti aukštojo mokslo institucijų tinklai

Sėmingai veikiantys universitetai ir

Nesuformuota kritinė kompetencijų masė ir nesukurtas ilgalaikis pagrindas žinių ekonomikos plėtrai šalyje

Menka verslo ir mokslo bendruomenių kooperacija inovacinėje veikloje

Menkas mokslo sektoriaus indėlis į inovacines veiklas, dėl to praktiškai nekuriamos strateginės inovacijos versle

Nepakankama inovacijų politikos įgyvendinimo sąsaja su regionine politika

Neegzistuojanti inovacijų politikos įgyvendinimo monitoringo sistema, pagrįsta nacionalinį kontekstą atitinkančiais indikatoriais, ir iš to kilęs ad–hoc politikos procesas

Inovacijų politika adaptuota imituojant Vakarų šalių praktiką ir neatitinka


aukštosios mokyklos Reikšmingi pasiekimai lyderiaujančiose

mokslo disciplinose (biotechnologija, lazerių fizika, kai kurios medicinos mokslų sritys)

Įkurtas ir stiprinamas verslo ir inovacijų paramos institucijų tinklas

Įmonių bendradarbiavimas inovacinėje veikloje

Nuolatinė nacionalinės inovacijų politikos plėtra

Plačiai naudojami e-mokymosi sprendimai įmonėse

nacionalinės pramonės ir verslo struktūros, taip pat ir inovacinės veiklos poreikių

Šiuolaikinių inovacinės veiklos poreikių neatitinkanti, nors ir aukšta, tačiau pasenusi darbo jėgos kvalifikacija. Žemas investicijų į kompetencijų atnaujinimą lygis

Neskatinamas antrojo, trečiojo skirtingos mokslo krypties aukštojo išsilavinimo siekimas

Žemas darbo jėgos produktyvumas pramonėje ir paslaugose, sąlygotas pasenusių technologijų ir veiklos modelių

Dominuoja žemą pridėtinę vertę kuriančios, daugiausia imitacinio pobūdžio inovacijos

Menka intelektinės antreprenerystės kompetencija šalyje

Galimybės Grėsmės Efektyviai panaudoti ES fondų lėšas

inovaciniam potencialui pramonėje stiprinti bei efektyviai mokslo tyrimų bazei bei gebėjimams sukurti

Plėtoti mokslo rezultatais pagrįstas inovacijas, taip sukuriant pagrindą aukštos pridėtinės vertės veikloms bei konkurencingų darbo vietų kūrimui

Darbo jėgos mobilumas ir “proto” grįžimas į šalį

Potencialas panaudoti Lietuvą kaip mokslinių tyrimų bazę labiau išsivysčiusioms šalims, taip pat galimybė perkelti aukštųjų technologijų verslus į Lietuvą

Plėtoti tradicines pramonės šakas, kur sukaupta didelė kompetencija (baldai, tekstilė, mašinų gamyba ir kt.) inovacijų pagrindų

Mokslo institutų know-how komercializacija

Naujos technologinės ir komercinės galimybės dalyvaujant ES Mokslo kooperaciniuose ir inovaciniuose tinkluose

Kitos šalys regione (Latvija, Estija) orientuojasi į tas pačias rinkas su tais pačiais tikslais

Kintantis demografinis profilis (senstanti visuomenė)

„Proto nutekėjimas“ dėl kompetencijų pasiūlos ir paklausos neatitikimo - galimybių stokos šalyje ir didėjančių galimybių užsienio mokslo centruose ir verslo įmonėse

Dideli naujų, besiformuojančių technologijų įsigijimo ir įdiegimo kaštai

Neapsaugos intelektinės nuosavybės praradimas

Žemą pridėtinę vertę kuriančių veiklų pozicijos užėmimas aukštųjų technologijų ir žinioms intensyvių produktų kūrimo vertės grandinėje

Žemi atlyginimai neleidžia pritraukti užsienio talentų į mokslo ir verslo sektorius

Apibendrinant žinių ekonomikos kūrimosi prielaidas Lietuvoje, šiandien atrodo, kad tai greičiau vizija negu ekonominių ir visuomenės raidos procesų pagrindu besiformuojanti realybė. Nacionalinės inovacijų politikos realiai vykstanti mokslo veiklų prioritetizacija yra aiškiai paveikta Lisabonos strategijos tikslų bei pasiekimo indikatorių. Tai - teigiamas postūmis technologinio progreso link, visgi pagrindinė problema - gerokai labiau technologiškai, moksliškai išsivysčiusių šalių politikos ir priemonių kopijavimas, neatsižvelgiant į nacionalinį kontekstą. Netgi ideologiniai NIS koncepcijos autoriai (Lundvall, Equist ir kt.) šiandien pripažįsta, kad NIS vystymo politika kiekvienos šalies atveju yra individuali, jos specifika skiriasi didelių ir mažų šalių atveju, taip pat priklauso ir nuo šalies ekonominio ir technologinio išsivystymo lygio. Todėl ir pati inovacijų, mokslo ir technologinės plėtros politika turi būti inovatyvi, remtis suinteresuotųjų grupių dialogu, pagrįsta ir realią šalies specifiką bei situaciją atspindinčia informacine–analitine baze, bei kūrybiškais problemų sprendimo metodais.


Šiandien jau galime matyti, kad inovacijų politikoje dominuojantis požiūris – „mokslas – tyrimai – inovacijos“ nepasitvirtina – mokslo ir verslo sistemų atskirtis didėja, ir dėl to nukenčia abu sektoriai: mokslas netenka investicijų, o verslas – žinių išteklių strategiškai reikšmingų ir proveržio kryptis sukuriančių inovacijų generavimui. Nors pastaraisiais metais bendrieji ekonomikos rodikliai ir didėja, žinių ekonomikos prasme šalis skursta – pagrindiniai žinių ekonomikos plėtrą atspindintys rodikliai stagnuoja: investicijos į MTEP, verslo investicijos į mokslą, aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų skaičius mokslo ir verslo sektoriuose, lėšos, skiriamos vieno aukštojo mokslo absolvento parengimui, valstybės ir verslo investicijos į kompetencijų atnaujinimą bei modernių žinių ekonomikos kompetencijų įgijimą nerodo, kad šalis judėtų žinių ekonomikos sukūrimo link. Visuomenės bendrosios esminės žinių ekonomikos kompetencijos – mokėjimas mokytis, naudoti inovatyvius mokymosi metodus, bei veikti partneriniuose tinkluose yra itin menkos. Todėl aukštajame moksle suteikiama kvalifikacija nesukuria pagrindo žinių ekonomikai būtiniems socialiniams ir ekonominiams procesams vykdyti.

Inovacijų politika neatitinka verslo inovacinių veiklų specifikos bei žinių valdymo bei sklaidos procesų verslo ir pramonės sektoriuje. Akivaizdu, kad taikomos bendrosios, horizontaliosios inovacijų politikos priemonės yra nepakankamos ir nepajėgia pakeisti nusistovėjusių verslo metodų bei konkurencingumo, pagrįsto kaštais, principų, nes yra įsisavinamos tik nedidelės dalies inovatyvių įmonių. Suprantama, kodėl tokia inovacijų politika, kokia šiandien yra Lietuvoje, sukurta remiantis inovatyvių, o ne atsiliekančių šalių pavyzdžiu, pasižyminčiu aukšta verslo ir inovacine kultūra, atvirumu pokyčiams, bei socialinės gerovės rodikliais. Jų inovacijų ir žinių ekonomikos plėtros politikos tikslas – didinti jau ir taip inovatyvių įmonių inovacinės veiklos efektyvumą ir produktyvumą. Lietuvoje pagrindinis inovacijų tikslas turėtų būti neinovatyvias, daugiausia kaštais konkuruojančias įmones transformuoti į inovatyvias, žinių pagrindu konkurencingumo siekiančias įmones. Akivaizdu, kad aukštųjų technologijų pramonės, tokios, kaip Suomijoje, Airijoje, Lietuvoje nėra ir ji nebus sukurta iš esmės nekeičiant požiūrio į NIS vystymą šalyje. Nors yra pripažįstama, kad inovacijų politikos formavimas turėtų remtis stipriosiomis šalies pusėmis, jos yra iš esmės ignoruojamos. O tokios stipriosios Lietuvoje yra: išsaugota ir veikianti pramonė vidutinių-aukštųjų technologijų srityje, intensyvus įmonių siekis kooperuotis ir jungtis į inovacinius tinklus, plačiai įmonėse taikomi e-mokymosi ir tinkliavimo metodai. Tai ir yra kritinė masė, formuojanti pagrindą nacionalinės inovacijų sistemos plėtrai. Tam trūksta tik proaktyvių veiksmų, kurie paskatintų partnerinių verslo ir kompetencijų tinklų bei inovatyvių klasterių kūrimą.

Mokslo sektoriaus vaidmuo NIS plėtroje yra svarbus, bet tik tuo atveju, jei mokslas siekia kurti potencialiai naudingas žinias ir produktyviai dalyvauja verslo inovacinių problemų sprendime. Tik tuomet, jei mokslo plėtros prioritetai bus siejami su įmonių konkurencingumo didinimo problemomis, verslas pradės investuoti į mokslą ir eksperimentinę plėtrą, ir ims siekti žiniomis pagrįsto konkurencingumo. Todėl konkrečių mokslo prioritetų šalyje nebuvimas, aiškios pozicijos, siekiant sukurti su techno–ekonominės paradigmos pokyčiais susijusią proveržio bangą, tik menkina verslo ir mokslo sektoriaus galimybes tapti žinių ekonomikos kūrimo „tandemu“ šalyje.

Žinių ekonomikos kompetencijų visuomenėje kūrimas – nė kiek ne menkesnės svarbos prioritetas. Šiandien šalyje nėra sukurta kritinės žinių (taip pat ir mokslo) ir kompetencijų, visų pirma, aukščiausiųjų, masės, kuri ir yra pagrindinė žinių ekonomikos plėtros prielaida šalyje. Tiek magistrų, tiek mokslo daktarų skaičius šalyje rodo itin menką mokslo sistemos gyvybingumą bei verslo nesugebėjimą konkuruoti žiniomis bei naudotis globaliais žinių ištekliais dėl absorbcinių pajėgumų stokos. Akivaizdu, kad ir pirmosios, ir antrosios pakopos aukštasis mokslas šiandien perteikia žinias, bet neišugdo kritinių žinių visuomenėje kompetencijų - mokymosi, kūrybiškumo, bei veiklos tinkluose. Esamos aukštojo mokslo


finansavimo tendencijos radikalių pokyčių čia taip pat neleidžia tikėtis. Intelektinė antreprenerystė, arba gebėjimas žinias paversti intelektiniu kapitalu, generuojančiu naują vertę, šalyje beveik neegzistuoja – inovatyvių įmonių skaičius tik mažėja, o naujomis technologijomis pagrįstų įmonių kūrimosi rodikliai itin žemi. Tam praktiškai nėra ir jokių politinių paskatų.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Apibendrinant, pateikiamos tokios pagrindinės išvados:

1. Inovacijų, mokslo ir technologinės plėtros politika turi būti inovatyvi, remtis suinteresuotųjų grupių dialogu, pagrįsta ir realią šalies specifiką bei situaciją atspindinčia informacine–analitine baze, bei kūrybiškais problemų sprendimo metodais. NIS vystymo politika kiekvienos šalies atveju yra individuali, jos specifika skiriasi didelių ir mažų šalių atveju, taip pat priklauso ir nuo šalies ekonominio ir technologinio išsivystymo lygio. Todėl Lietuvos atveju, praktikoje taikytas kitų, pažangiųjų ES šalių patirties perkėlimas nepasitvirtino.

2. Inovacijų politika neatitinka verslo inovacinių veiklų specifikos bei žinių valdymo ir sklaidos procesų verslo bei pramonės sektoriuje, todėl yra neefektyvi. Nors yra pripažįstama, kad inovacijų politikos formavimas turėtų remtis stipriosiomis šalies pusėmis, jos yra iš esmės ignoruojamos. O tokios stipriosios pusės Lietuvoje: išsaugota ir veikianti pramonė vidutinių-aukštųjų technologijų srityje, intensyvus įmonių siekis kooperuotis ir jungtis į inovacinius tinklus, plačiai įmonėse taikomi e-mokymosi ir tinkliavimo metodai. Tai ir yra kritinė masė, formuojanti pagrindą nacionalinės inovacijų sistemos plėtrai. Tam trūksta tik proaktyvių veiksmų, kurie paskatintų partnerinių verslo ir kompetencijų tinklų bei inovatyvių klasterių kūrimą.

3. Žinių ekonomikos prasme šalis skursta: pagrindiniai žinių ekonomikos plėtrą atspindintys rodikliai stagnuoja; mokslo ir verslo sistemų atskirtis didėja. Mokslas netenka investicijų, o verslas – žinių išteklių strategiškai reikšmingų ir proveržio kryptis sukuriančių inovacijų generavimui.

4. Konkrečių mokslo prioritetų šalyje nebuvimas, aiškios pozicijos, siekiant sukurti su techno–ekonominės paradigmos pokyčiais susijusią proveržio bangą, tik menkina verslo ir mokslo sektoriaus galimybes tapti žinių ekonomikos kūrimo „tandemu“ šalyje. Tik tuomet, jei mokslo plėtros prioritetai bus siejami su įmonių konkurencingumo didinimo problemomis, verslas pradės investuoti į mokslą ir eksperimentinę plėtrą ir ims siekti žiniomis pagrįsto konkurencingumo.

5. Nėra sukurta kritinės žinių (taip pat ir mokslo) ir kompetencijų, visų pirma - aukščiausiųjų, masės, kuri ir yra pagrindinė žinių ekonomikos plėtros prielaida šalyje. Tiek magistrų, tiek mokslo daktarų skaičius šalyje išlieka žemiau kritinės ribos ir rodo itin menką mokslo sistemos gyvybingumą bei verslo nesugebėjimą konkuruoti žiniomis, bei naudotis globaliais žinių ištekliais dėl absorbcinių pajėgumų stokos.

6. Nėra sukurta kritinės bendrųjų žinių ekonomikos kompetencijų masės visuomenėje. Visuomenės bendrosios esminės žinių ekonomikos kompetencijos – mokėjimas mokytis, naudoti inovatyvius mokymosi metodus bei veikti partneriniuose tinkluose yra itin menkos. Aukštajame moksle suteikiama kvalifikacija nesukuria pagrindo žinių ekonomikai būtiniems socialiniams ir ekonominiams procesams vykdyti.


7. Intelektinė antreprenerystė, arba gebėjimas žinias paversti intelektiniu kapitalu, generuojančiu naują vertę, šalyje praktiškai neegzistuoja – inovatyvių įmonių skaičius tik mažėja, o naujomis technologijomis pagrįstų įmonių kūrimosi rodikliai itin žemi. Tam beveik nėra ir jokių politinių paskatų. Be pastarosios kompetencijos, jokie kiti žinių ekonomikos kūrimo inovaciniai procesai vykti negali.

Todėl siekiant žinių ekonomikos formavimosi šalyje, būtina įgyvendinti tokias rekomendacijas:

Kurti integruotus – verslo – mokslo kompetencijų ir partnerystės tinklus, kurie taptų pagrindu inovatyvių klasterių kūrimuisi;

Diferencijuoti inovacijų politiką, atsižvelgiant į pramonės ir verslo sektorių specifiką bei technologinę orientaciją;

Iš esmės didinti MTEP ir aukštojo mokslo finansavimą, sukuriant kritinę modernių žinių ir kompetencijų masę mokslo ir verslo sektoriuje;

Mokslo plėtros prioritetus susieti su ekonomikos ir technologijų gyvavimo ciklais bei besiformuojančiomis technologijų proveržio bangomis;

Plėtoti kritines žinių visuomenės kompetencijas visuomenėje – mokymosi, kūrybiškumo, veiklos partneriniuose tinkluose bei intelektinės antreprenerystės, pastarajam tikslui sutelkiant visas mokslų krytis bei švietimo ir aukštojo mokslo institucijas;

Mokymosi ir tobulėjimo visą gyvenimą koncepciją plėtoti visuose lygiuose ir amžiaus grupėse, pripažįstant, kad aukščiausio lygio kvalifikacijos tobulinimas yra taip pat svarbus kaip ir žemesniojo ir vidutiniojo lygio kvalifikacijų kėlimas visuomenėje;

Užtikrinti kvalifikacijų teikimo, tobulinimo, socialinių garantijų sistemos lankstumą, siekiant garantuoti darbo rinkos kokybę, efektyvumą ir lankstumą.


10. LIETUVOS NACIONALINĖS LISABONOS STRATEGIJOS

ĮGYVENDINIMO PROGRAMOS LYGINAMOJI ANALIZĖ ES ŠALIŲ

ANALOGIŠKŲ PROGRAMŲ KONTEKSTEPastarųjų metų tendencijos rodo, kad Europoje kai kuriose srityse, pavyzdžiui, užimtumo sferoje, pažanga buvo sparti ir akivaizdi. Tačiau 2005 metais paskelbtos Lisabonos strategijos vidurio laikotarpio ataskaitos duomenimis naujų darbo vietų kūrimo bei šalių gyventojų gerovės didinimo iššūkiai Europai vis dar yra labai svarbūs. Gyventojų senėjimo, socialinės ir ekonominės problemos bei tarptautiniu mastu didėjanti konkurencija reikalauja ryžtingų reformų. Todėl struktūrinių ir technologinių pokyčių ekonomikoje skatinimas, efektyvesnis resursų nukreipimas į didesnę pridėtinę vertę kuriančias veiklas, socialinės politikos įgyvendinimas yra būtinos sąlygos vykdant Lisabonos strategijos tikslus ir tokiu būdu didinant Europos konkurencingumą.

Siekiant aiškiau apsibrėžti konkrečius Lisabonos strategijos įgyvendinimo prioritetus, kiekviena ES valstybė parengė nacionalinę ekonominių reformų ir užimtumo strategijos įgyvendinimo programą. Atlikus išsamią ES valstybių narių nacionalinių reformų programų analizę, galima pastebėti tam tikras tendencijas bei šalių skirtingas pozicijas, atsispindinčias vertinant pagrindines prioritetines sritis (makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo). Visos ES valstybės-narės turi aiškias ilgalaikes prioritetinių tikslų siekimo strategijas, artimas Lisabonos strategijos idėjoms. Akivaizdžiai pastebima sinergija tarp jų nustatytų tikslų makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo srityse. Tačiau daugeliu atvejų strategijų įgyvendinimo priemonės nėra konkrečios, nors kai kuriose programose jos yra palyginti detalios. Taip pat dažnai nėra aiškus tokių priemonių biudžetinis finansavimas.

Toliau pateiktos Lietuvos ir kitų ES šalių nacionalinių programų pagrindinės gairės makro ir mikroekonomikos bei užimtumo srityse. Jų analizė leidžia nustatyti atskirų šalių nacionalinės politikos kryptis bei konkrečius žingsnius, kuriais stengiamasi priartėti prie ES išsivystymo lygio (atsiliekančių šalių atveju) arba pasiekti dar didesnio augimo bei užimtumo ir taip sustiprinti bendrą ES konkurencingumą pasaulyje. Detalesnei palyginamajai analizei atrinktos Lietuva, Latvija, Lenkija, Airija, Didžioji Britanija ir Danija.

Makroekonominiai prioritetai. Svarbiausias Europos iššūkis yra pakelti bendrą ekonomikos augimo lygį bei pilnai realizuoti jos augimo potencialą per aktyvią ekonominę plėtrą. Sėkmingos ES valstybių makroekonomikos politikos yra viena pagrindinių sąlygų nustatytam tikslui pasiekti. Tai yra būtina, siekiant palaikyti gyventojų santaupų ir investicijų balansą, kartu išlaikant stiprią šalių orientaciją į žiniomis grindžiamo ūkio plėtrą bei inovacijų skatinimą.

Ekonomikos augimo užtikrinimas. Vertinant bendrąjį ES makroekonominį augimą, prognozuojama, kad 2006 metais ekonomikos augimo tempai padidės iki 2,1 proc., o 2007 metais – iki 2,4 proc. per metus. Toks situacijos pagerėjimas prognozuojamas daugiausia dėl tolesnio vidinės paklausos stiprinimo.

Valstybių biudžeto stabilumo užtikrinimas. Bendras ES biudžeto deficitas liks panašaus lygio ir 2006-2007 metais bei sudarys 2,7 proc. BVP. Euro zonoje prognozuojamas nežymus bendro fiskalinio deficito sumažėjimas. Tačiau net aktyviai vykdomos perviršinio deficito procedūros neleis peržengti 3 proc. deficito ribos VOKIETIJOJE, GRAIKIJOJE, PRANCŪZIJOJE,


ITALIJOJE ir PORTUGALIJOJE. Padėtis ne eurozonos šalyse šiuo klausimu yra nevienalytė. Trijose iš šešių ne eurozonos šalių, kuriose buvo pradėta įgyvendinti perviršinio deficito procedūras (ČEKIJA, VENGRIJA ir LENKIJA), deficitas viršys 3 proc. BVP. Panaši situacija prognozuojama DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE. Tuo tarpu tikėtina, kad KIPRAS, MALTA ir SLOVAKIJA sugebės pataisyti deficito lygį.

Valstybės finansų stabilumas yra vienas svarbiausių ES valstybių narių makroekonomikos prioritetų. Tačiau nepaisant to, kad ne mažiau, kaip vienuolikoje valstybių nustatytas perviršinis deficitas, tik trys šalys (GRAIKIJA, ESTIJA ir LATVIJA) finansų stiprinimą apibrėžė kaip atskirą prioritetą.

Fiskaliniam biudžetui sustiprinti daugelis ES valstybių-narių numato biudžeto, dažniausiai pagrįsto būtinomis sąnaudomis, strategijų rengimą. Kai kuriose valstybėse, net esant dabartiniam biudžeto disbalansui, numatytas mokesčių mažinimas (pavyzdžiui, VENGRIJOJE). Tokiu būdu, pavyzdžiui, siekiama skatinti įmonių investicijų į MTEP ir personalo mokymus didinimą. VOKIETIJA, šiuo atveju, yra išimtis. Jos programoje numatytas mokesčių didinimas. Kai kurių kitų šalių strategijų įgyvendinimo priemonės nėra pakankamai aiškios (PRANCŪZIJA, ITALIJA, PORTUGALIJA).

Užtikrinant valstybės finansų stabilumą taip pat labai aktualus yra racionalus šalies finansų perskirstymas žinių ir inovacijų sričių naudai. Pavyzdžiui, DANIJA ir ŠVEDIJA reglamentavo nacionalinių valstybės finansų perskyrimo nuostatas bei akcentavo vidutinio laikotarpio finansų planavimo svarbą.

Gyventojų senėjimo pasekmių įveikimas. Vis didesnį neigiamą poveikį valstybių finansams turi visuomenės senėjimas. Prognozuojama, kad 65 ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius iki 2050 metų pradės dvigubai viršyti 15-64 žmonių amžiaus grupę. Toks darbingų ir iš biudžeto lėšų išlaikomų žmonių proporcijos neatitikimas kelia grėsmę biudžetų stabilumui, kadangi vis mažiau darbingo amžiaus žmonių išlaikys didėjantį pensininkų skaičių. Be to, padidės valstybės išlaidos pensijų, sveikatos draudimo ir panašioms išlaidoms. Gyventojų senėjimo rizika ilgalaikiam šalies stabilumui yra didžiausia dešimtyje ES valstybių (BELGIJA, ČEKIJA, VOKIETIJA, GRAIKIJA, PRANCŪZIJA, ITALIJA, KIPRAS, VENGRIJA, MALTA ir SLOVĖNIJA). Septyniose šalyse ši rizika yra sąlyginai nedidelė (DANIJA, AIRIJA, LIUKSEMBURGAS, AUSTRIJA, SUOMIJA, ŠVEDIJA, ISPANIJA). Likusios ES valstybės-narės pagal rizikos laipsnį užima maždaug vidurinę poziciją.

Einamojo fiskalinio deficito ir infliacijos lygio konvergencija. Einamojo fiskalinio deficito (einamosios sąskaitos deficito) mažinimas į atskirą prioritetą yra išskirtas tik ESTIJOS nacionalinėje reformų programoje. Kitų šalių programose šis tikslas minimas platesniame makroekonomikos stabilumo užtikrinimo kontekste. Tuo tarpu Europos Komisija rekomenduoja, kad LATVIJOJE, LIETUVOJE, PORTUGALIJOJE tai turėtų būti nacionalinės svarbos klausimas. Ekonominė konvergencija su kitomis ES valstybėmis-narėmis turi būti svarbi užduotis šalims, siekiančioms patekti į eurozoną (LATVIJA, LIETUVA, SLOVĖNIJA). Tuo tarpu valstybėms, kurios jau priklauso eurozonai, fiskalinio deficito bei infliacijos lygio konvergencija nėra prioritetiniai klausimai (išskyrus Airiją, kurioje nuosaiki infliacija minima kaip viena svarbių makroekonominio stabilumo užtikrinimo priemonių).


10.1 lentelėKai kurių ES šalių Lisabonos strategijos makroekonominių prioritetų įgyvendinimo priemonės

Lisabonos augimo ir užimtumo strategijos gairės Lietuvos ir kitų atskirų šalių galimybės ir būtinieji darbai siekiant ES Lisabonos strategijoje užsibrėžtų tikslų

LIETUVA LATVIJA LENKIJA DANIJA AIRIJA DIDŽIOJI BRITANIJA

Makroekonominiai prioritetai Išlaikyti spartų ekonomikos augimą, makroekonominį stabilumą ir siekti visateisės narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje.

Išlaikyti makroekonominį stabilumą.

Subalansuoti valstybės biudžetą ir patobulinti valstybės finansų valdymą.

Išlaikyti subalansuotą valstybės biudžetą.

Išlaikyti makro-ekonominės aplinkos stabilumą, subalansuotą biudžetą ir nedidelį infliacijos lygį.

Išlaikyti finansinį valstybės biudžeto stabilumą.

1. Užtikrinti ekonominį stabilumą

Siekdamos užtikrinti ekonominį stabilumą, valstybės-narės ekonominio ciklo metu turėtų vykdyti savo vidutinio laikotarpio tikslus ir, jeigu jos dar neįgyvendino šių tikslų, imtis visų reikiamų priemonių trūkumams šalinti pagal Stabilumo ir augimo paktą. Atsižvelgdamos į tai, valstybės narės turėtų vengti cikliškos mokesčių politikos. Valstybės narės, kurių einamosios sąskaitos deficitui gresia nestabilumas, turėtų taikyti jo koregavimo priemones, įgyvendindamos išorinį konkurencingumą stiprinančias struktūrines reformas ir pasinaudodamos mokesčių politika.

Įdiegti ir tobulinti Valstybės ilgalaikės raidos strategijos įgyvendinimo analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemą.

Parengti pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) ir tendencijų tyrimo.

Rengti vidutinio laikotarpio šalies ūkio raidos analizę ir prognozes.

Teikti pasiūlymus dėl papildomų valstybės asignavimų ir fiskalinių priemonių MTEP sektoriui stiprinti.

Nustatyti mokesčių vengimo požiūriu rizikingiausias ekonominės veiklos sritis ir remiantis šia analize parengti ir įgyvendinti kovos su šešėline ekonomika priemones.

Skatinti eksportuojančių įmonių veiklą.

Palaipsniui mažinti bendrą valstybės biudžeto deficitą.

Suplanuoti ir pristatyti vidutinio laikotarpio (3-5 metai) biudžetą.

Stebėti valstybės finansų valdymo programų įgyvendinimo tikslingumą ir efektyvumą.

Užtikrinti Latvijos finansų sektoriaus integraciją į euro zoną.

Numatyti valstybės įmonių privalomą finansinių ataskaitų auditą.

Užtikrinti valstybės lėšų decentralizuotą panaudojimą.

Įgyvendinti ūkininkų socialinio draudimo reformas.

Įgyvendinti pensinės sistemos reformas.

Pratęsti sveikatos apsaugos organizacijų reformavimą.

Išlaikyti stabilų valiutos kursą ir nedidelį infliacijos lygį, kroną siejant nekintamu santykiu su euru.

Per 2005-2009 laikotarpį pasiekti, kad valstybės kapitalo investicijos vidutiniškai sudarytų 5 proc. BNP.

Kasmet pervesti į pensijų kaupimo fondus 1 proc. nuo BNP, siekiant sumažinti gyventojųsenėjimo poveikį pensijų sistemai.

Palaikyti makroekonominį stabilumą ir užtikrinti ekonominį bei fiskalinį tvarumą, kuris yra veikimo globalioje ekonomikoje pagrindas.

Užtikrinti pensijų reformos skaidrumą, paprastumą, saugumą.

2. Garantuoti ekonominį tvarumą

Siekdamos garantuoti ekonomikos tvarumą, valstybės-narės, atsižvelgdamos į gyventojų senėjimo išlaidų prognozes, turėtų garantuoti užtektinai spartų vyriausybės skolos mažėjimą,

Užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidutinės trukmės skolinimosi politikos krypčių.

Finansuoti didžiąją dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybės skolinimosi

Detaliai parengti valstybės skolos išpirkimo ir mažinimo

Iki 2010 metų pasiekti valstybės biudžeto perteklių, kuris

Užtikrinti vyriausybės skolos mažėjimą.

Užtikrinti nedidelį ir stabilų infliacijos lygį Anglijos Banko veiklos operacijų nepriklausomumo dėka.


kad stiprintų valstybės finansus, pensijų ir sveikatos apsaugos sistemų reformą, užtikrinti, kad tos sistemos būtų finansiškai gyvybingos ir socialiniu požiūriu pakankamos bei prieinamos, ir taikyti užimtumo lygio bei darbo jėgos pasiūlos didinimo priemones.

poreikio išleidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius vidaus ir užsienio rinkose.

Koncentruotis į 3, 5, 10 metų trukmės skolinimąsi.

Skolintis litais ir eurais arba kita valiuta, kuri būtų keičiama į litus ar eurus naudojant išvestines finansines priemones.

Parengti nacionalinės pensijų sistemos modernizavimo koncepcijos projektą.

Sukurti Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių vidutinės trukmės ir ilgalaikio prognozavimo modelį.

Parengti ir patvirtinti nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių sveikatinio veikloje, skatinimo priemones.

Siekti sveikatos apsaugos sistemos efektyvumo ir finansinio stabilumo, toliau restruktūrizuoti sveikatos priežiūros įstaigas.

Įdiegti nacionalinę e-sveikatos sistemą.

Dalyvauti įgyvendinant ES valstybių narių programą, mažinančią skurdą ir socialinę atskirtį pagal atviro koordinavimo metodą.

Parengti ir pateikti EK 2007–2013 metų kaimo plėtros planą.

Didinti jaunimo įsidarbinimo galimybes.

Efektyviau valdyti valdžios sektoriaus finansinius srautus.

programas.

Pakelti moterų pensinį amžių iki 62 metų.

Tobulinti sveikatos apsaugos sistemą modernizuojant medicinos paslaugas.

vidutiniškai sudarys nuo ½ iki 1½ proc. nuo BVP.

Užtikrinti pagrindinio fiskalinės politikos principo įgyvendinimą: šalis skolinasi tik investavimo tikslais, o ne dėl einamųjų išlaidų padengimo.

Laipsniškai didinti pensinį amžių iki 65 metų.

3. Skatinti efektyvų išteklių skirstymą

Siekdamos skatinti efektyvų išteklių skirstymą, valstybės-narės, nepažeisdamos ekonomikos stabilumo ir tvarumo gairių, valstybės išlaidų struktūrą turėtų nukreipti į augimąskatinančias veiklos rūšis, pritaikyti mokesčių struktūras augimo potencialui stiprinti, užtikrinti, kad būtų taikomi mechanizmai santykiui tarp valstybės išlaidų ir politikos tikslų įgyvendinimo, įvertinti bei garantuoti bendrą reformų paketų suderinamumą.

Padidinti viešųjų išteklių panaudojimo efektyvumo kontrolę.

Įgyvendinti horizontalius politikos tikslus, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir plėtros skatinimas, aplinkosaugos, sanglaudos, vienodų galimybių patekti į darbo rinką užtikrinimas.

Informacinių technologijų vystymas viešajame sektoriuje.

Sumažinti darbo jėgos apmokestinimą.

Kasmet 0,5 proc. didinti valstybės investicijų apimties augimo tempus.

Skatinti užsienio kapitalo investicijas į šalies ekonomiką.

Ypatingą dėmesį skirti transporto infrastruktūros vystymui.

Užtikrinti valstybės investicijų pritraukimą, siekiant efektyvaus vykdomų reformų įgyvendinimo.

Didinti investicijas į viešųjų paslaugų (sveikatos apsaugos, švietimo, transporto, e-valdžios) vystymą.

4. Didinti makro-ekonominės ir struktūrinės politikos suderinamu

Siekdamos didinti makroekonominės ir struktūrinės politikos suderinamumą,valstybės-narės turėtų vykdyti makroekonominę sistemą palaikančias reformas, didintilankstumą, mobilumą ir

Pasiekti geresnio darbo jėgos ir kapitalo apmokestinimo balanso – parengti mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų įstatymų projektus.

Siekti, kad iki 2008 metų vidutinis darbo užmokestis padidėtų iki 1800 litų,

Iki 2010 metų dvigubai padidinti minimalią mėnesio algą.

Patobulinti

Skatinti naujų darbo vietų kūrimą, veiklos diversifikavimą, didinti darbo rinkos lankstumą,

Didinti makroekonominės ir struktūrinės politikos suderinamumą, skatinant konkurenciją bei

Pasiekti geresnio darbo jėgos ir kapitalo apmokestinimo balanso.


mą gebėjimą prisitaikyti prie globalizacijos, technologinių pasiekimų ir cikliškų pokyčių.

minimalioji mėnesinė alga – iki 800 litų.

Kasmet atlikti darbo rinkos poreikių prognozę.

Įgyvendinti ES bendrosios žemės ūkio politikos priemones.

Užbaigti atkurti piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę, mišką ir vandens telkinius).

darbo užmokesčio mokėjimo valstybinėse įstaigose sistemą.

naujų novatoriškų ir ilgalaikių darbo organizavimo formų taikymą ir populiarinimą.

Investuoti į žmogiškąjį kapitalą.

didinant investicijas į žinias ir inovacijas.

Pagreitinti prekių rinkos liberalizavimo procesą.

Padidinti konkurenciją mažmeninės prekybos, draudimo ir kitose srityse.

5. Užtikrinti, kad darbo užmokesčio pokyčiai stiprintų makro-ekonominį stabilumą ir augimą

Siekdamos užtikrinti, kad darbo užmokesčio pokyčiai prisidėtų priemakroekonominio stabilumo ir augimo, bei didintų gebėjimą prisitaikyti, valstybės-narės turėtų skatinti nominalaus darbo užmokesčio ir darbo jėgos išlaidų didinimą, atitinkantį kainų stabilumą ir vidutinės trukmės laikotarpio našumo tendenciją, atsižvelgdamos į kvalifikacijų ir vietinės darbo rinkos sąlygų skirtumus.

Augant minimaliai algai, proporcingai didinti ir neapmokestinamą minimumą bei pašalpų dydžius.

Įgyvendinti ilgalaikio biudžeto planavimo sistemą.

Numatyti mokesčių bazės išplėtimą.

Pritaikyti ES standartus šalies viešojo finansų sektoriaus plėtros poreikiams.

Sukurti 50-60 tūkst. naujų darbo vietų

Didinti darbo produktyvumo lygį, stiprinant konkurenciją, gerinant verslo aplinką bei mažinant administracinę naštą.

Įgyvendinti darbo užmokesčio reformą.

Didinti darbo produktyvumo lygį, stiprinant konkurenciją, gerinant verslo aplinkos kokybę, didinant investicijas į mokslą ir inovacijas, keliant darbo jėgos kvalifikacijos lygį.

6. Stiprinti dinamišką ir patikimai veikiančią EPS

Siekdamos stiprinti dinamišką ir patikimai veikiančią EPS, eurozonos valstybės ypatingą dėmesį turi skirti biudžeto drausmei, o tos valstybės, kurios dar nepasiekė savo vidutinio laikotarpio tikslų, turėtų užtikrinti, kad jų cikliškai koreguojamas biudžeto deficitas, netaikant vienkartinių ir kitų laikinųjų priemonių, kasmet vidutiniškai pagerėtų 0,5 proc. BVP, o sulaukus geresnių laikų - dar labiau; aktyviau vykdyti struktūrines reformas, kurios padidintų euro zonos

Vykdyti tvarią fiskalinę politiką, atitinkančią Mastrichto kriterijus ir kitus įsipareigojimus, susijusius su ES.

Sukurti suderinto vartotojų kainų indekso prognozavimo modelį.

Skelbti informaciją, susijusią su euro įvedimu, spaudiniuose, Internete, informuoti visuomenę.

Siekti griežtos biudžeto politikos suderinamumo su Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis, t.y. užtikrinti, kad biudžeto politika nuolat atitiktų biudžeto riziką ribojančius reikalavimus; stebėti biudžeto pokyčius siekiant iš anksto įspėti apie galimus


konkurencingumą ir ekonomikos prisitaikymą prie asimetriniųekonominės pusiausvyros sutrikimų; ir užtikrinti, kad euro zonos įtaka pasaulio ekonominei sistemai atitiktų jos ekonominį svorį.

sunkumus.


Mikroekonominiai prioritetai. Pagrindinės Lisabonos strategijoje apibrėžtos mikroekonomikos kryptys yra žinių ekonomikos kūrimas ir inovacijų skatinimas bei Europos tapimas patrauklia vieta investicijoms ir darbui. ES valstybių-narių nacionalinėse programose mikroekonominėms reformoms skirtas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, tyrimų ir inovacijų politikos vykdymas yra vienas esminių prioritetų visose šalyse. Daugelyje valstybių verslo aplinkos gerinimas, verslumo skatinimas, ekonomikos augimo ir vystymo užtikrinimas bei sąžiningos konkurencijos stiprinimas yra svarbiausios gairės, siekiant Lisabonos strategijoje nustatytų konkurencingumo ir užimtumo tikslų.

Kuriant verslumo kultūrą ir sudarant palankesnę aplinką smulkioms ir vidutinėms įmonėms, svarbiausiais laikomi konkurencijos stiprinimo, geresnio reguliavimo bei investicijų į MTEP didinimo tikslai. Siekiant konkurencingumo stiprinimo tikslo, ypatingas dėmesys skiriamas profesionalių ir finansų paslaugų sferos vystymui. Pagrindinis tikslas tyrimų srityje yra iki 2010 metų pasiekti 3 proc. BVP investicijų į MTEP. Verslo aplinkos gerinimas ir konkurencingumo didinimas yra neatsiejami nuo infrastruktūros gerinimo. Todėl šiame kontekste daugelio šalių svarbiausias uždavinys yra užtikrinti transporto ir telekomunikacijų efektyvios infrastruktūros vystymą. Dažniausiai taip pat minimas plačiajuosčio ryšio tinklų plėtojimo; rečiau – pasienio ryšių vystymo tikslas.

Investicijų į tyrimus skatinimas. Dvylika ES valstybių-narių išsikėlė prioritetinį tikslą – iki 2010 metų padidinti investicijas į MTEP iki Lisabonos strategijoje užsibrėžto lygio; šešios valstybės investicijų į MTEP didinimą apibrėžė kaip papildomą tikslą arba nustatė kitus negu 2010 metus; septynių šalių nacionalinėse programose išvis nėra aiškios tokio tikslo formuluotės. Tuo atveju, jeigu 18 valstybių pilnai pasieks jų pačių užsibrėžtus tikslus, 2010 metais bendros ES investicijos į MTEP sudarys 2,6 proc. BVP. Lyginant su 2004 metais, investicijų lygis padidės 0,7 proc., tačiau tai nėra pakankama. Siekdama skirti 3 proc. BVP tyrimams ir plėtrai, esamą procentą ES turi padidinti ne mažiau kaip 1,1 karto.

Kelios ES valstybės narės (ISPANIJA, LATVIJA, AUSTRIJA, SUOMIJA) planuoja specifines valstybės investicijų į MTEP didinimo priemones. SLOVAKIJA, ISPANIJA, PRANCŪZIJA pristatė valstybės MTEP finansavimo monitoringo ir įvertinimo sistemas. Kai kuriose šalyse siekiama skatinti privačias investicijas. Šiuo tikslu pusė ES valstybių-narių jau naudoja arba planuoja pradėti taikyti fiskalines priemones. Pavyzdžiui, ISPANIJOS reformų programoje siūloma sumažinti mokesčius įmonėms, kurios investuoja į MTEP. Panašių veiksmų planuojama imtis NYDERLANDUOSE. VENGRIJA šį klausimą siekia išspręsti supaprastindama mokesčių lengvatų teikimo procedūrą. DANIJOS nacionalinėje reformų programoje numatyta skirti 150 proc. mokesčių lengvatas įmonėms, kurios remia universitetų tyrimus. PRANCŪZIJOJE iki 2010 metų „Crédit d`Import de Recherche“ schemoje mokestį planuojama sumažinti trigubai.

Mokslo tyrimo centrų kūrimas ir vystymas bei bendradarbiavimas ir dalinimasis žiniomis tarp tyrimus vykdančių institucijų ir verslo įmonių yra aktualūs visų ES šalių konkurencingumo didinimo uždaviniai. Keliose valstybėse numatyta reorganizuoti arba patobulinti žinių perdavimo mechanizmus. Pavyzdžiui, VOKIETIJA numato „lengvatų periodą“, kurio metu tyrinėtojams bus leidžiama publikuoti savo tyrimų rezultatus, neprarandant galimybės juos užpatentuoti. ISPANIJOJE stambias viešąsias tyrimų organizacijas planuojama reorganizuoti į didesnę autonomiją turinčias institucijas.

Taip pat daugelyje šalių siekiama didinti mokslininkų ir tyrinėtojų skaičių. ISPANIJOS Torres Quevedo programos tikslas yra teikti ko-finansavimą ir tokiu būdu keturis kartus padidinti trečiosios studijų pakopos absolventų skaičių. ESTIJA nuo 2003 iki 2008 metų numato 50 proc. padidinti mokslo darbuotojų skaičių.


Inovacijų skatinimas. ES labai atsilieka nuo savo pagrindinių konkurentų – JAV ir Japonijos – pagal technologinės plėtros ir inovacijų lygį. Didžiausias atsilikimas pastebimas vertinant registravimui pateiktų patentų skaičių, gyventojų, turinčių povidurinį išsilavinimą, dalį, investicijų į informacines technologijas dydį. Vertinant skirtingų ES valstybių-narių inovacijų lygį, galima teigti, kad naujų narių pozicijos yra silpnesnės nei šalių senbuvių. Stipriausias inovacijų sistemas ES turi ŠVEDIJA, SUOMIJA ir VOKIETIJA.

Inovacijų skatinimą daugelis ES valstybių-narių identifikavo kaip vieną pagrindinių prioritetų. Kai kurios valstybės inovacijų politikai suteikė nacionalinės svarbos statusą. Tačiau konkrečios priemonės, skatinančios tarptautinę žinių ir technologijų sklaidą, yra numatytos tik kelių šalių nacionalinėse reformų programose. Pavyzdžiui, ŠVEDIJA imasi iniciatyvos padidinti savo šalies konkurencinį patrauklumą tarptautiniu mastu ir tokiu būdu pritraukti užsienio investuotojų. Kelios valstybės parengė inovacijų finansavimo planus. Pavyzdžiui, PORTUGALIJA 20 proc. visų stambių valstybės sutarčių planuoja pasirašyti tyrimų ir inovacijų srities projektams įgyvendinti. Kai kurios kitos valstybės-narės planuoja veiksmus, kurie padėtų sustiprinti teisinę intelektinės nuosavybės apsaugą (ITALIJA, LATVIJA).

Informacinės visuomenės kūrimas. Platus informacinių technologijų naudojimas turi didelį poveikį šiuolaikinės ekonomikos augimui. Tačiau ES informacinių technologijų dalis visoje pramonės struktūroje yra žymiai mažesnė nei JAV. Europa taip pat atsilieka nuo savo pagrindinių konkurentų pagal investicijų į informacines technologijas dydį bei informacinių technologijų naudojimo moksle mastus.

Informacinių technologijų plėtra yra vienas svarbiausių iššūkių daugelyje šalių. Ypatingas dėmesys šiam aspektui skiriamas KIPRO, ESTIJOS, ISPANIJOS, SUOMIJOS, PORTUGALIJOS nacionalinėse reformų programose. Tarp svarbiausių šiose šalyse numatytų priemonių yra teisinis šios srities reguliavimas bei valstybės parama. Kitos priemonės numato naujų institucinių struktūrų bei bendradarbiavimo tinklų kūrimą. Taip pat daugelyje programų minimos elektroninės vyriausybės, plačiajuosčio ryšio tinklų plėtojimo ir kompiuterinio raštingumo didinimo tarp visuomenės narių priemonės.

Elektroninės valdžios kūrimo užduotis pristatoma kaip korupcijos mažinimo, viešojo administravimo reorganizavimo ir jo efektyvumo didinimo priemonė (ČEKIJA, DANIJA, LATVIJA, LIETUVA, LENKIJA, SLOVĖNIJA, MALTA, ISPANIJA, AIRIJA, ESTIJA, PORTUGALIJA, PRANCŪZIJA, SLOVAKIJA). Kelios valstybės prioritetiniu tikslu nustatė įmonių prieinamumo prie vyriausybės paslaugų palengvinimą (NYDERLANDAI, SUOMIJA, PRANCŪZIJA, KIPRAS, ESTIJA, LATVIJA). Kitos šalių priemonės numato elektroninės prekybos vystymo, elektroninio parašo naudojimo problemų sprendimo, elektroninės sveikatos apsaugos sistemos kūrimo ir kitus svarbius klausimus.

Plačiajuosčio ryšio plėtros užtikrinimas yra numatytas AUSTRIJOS, AIRIJOS, ESTIJOS, SUOMIJOS, PORTUGALIJOS, SLOVĖNIJOS, LIETUVOS, PRANCŪZIJOS, VENGRIJOS, ITALIJOS, LIUKSEMBURGO ir ISPANIJOS reformų programose. Pavyzdžiui, PRANCŪZIJA nustatė tikslą iki 2007 metų 80 proc. gyventojų sudaryti galimybę naudotis plačiajuosčio ryšio prieiga.

Kompiuterinio raštingumo programų rengimas taip pat yra svarbus daugelio šalių siekis (AUSTRIJA, BELGIJA, SLOVAKIJA, AIRIJA KIPRAS, ČEKIJA, ITALIJA, LIETUVA, LIUKSEMBURGAS, GRAIKIJA, LENKIJA. ESTIJA, ISPANIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA, PRANCŪZIJA, PORTUGALIJA). Pagrindinės valstybių priemonės yra informacinių technologijų žinių teikimas mokyklose, elektroninių bibliotekų ir žinių bazių kūrimas, vienodų galimybių kaimo ir miesto gyventojams užtikrinimas.


Pramonės vystymas. 25 ES šalių aukštųjų technologijų dalis pramonės struktūroje 2002 metais sudarė 16 proc., tuo tarpu JAV tuo metu ji siekė 23 proc. Remiantis šiuo faktu, galima teigti, kad Europai reikia stiprinti pramonės konkurencinį pranašumą ir palaikyti aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslo šakų vystymą.

Analizuojant ES valstybių narių Lisabonos strategijos įgyvendinimo gaires, pastebima, kad daug šalių siekia didinti pramonės konkurencingumą bei remti didelę pradėtinę vertę kuriančias pramonės šakas (PRANCŪZIJA, AIRIJA, LATVIJA, LIETUVA, MALTA, NYDERLANADAI, PORTUGALIJA, SLOVĖNIJA, SLOVAKIJA, ŠVEDIJA). Siekiant šio tikslo, numatyta skatinti smulkių ir vidutinių įmonių technologinės bazės atnaujinimą (AUSTRIJA, KIPRAS), remti Europos pramonės tyrimų projektus (SUOMIJA, NYDERLANDAI), palaikyti klasterių kūrimą (BELGIJA, PRANCŪZIJA, SUOMIJA, LIETUVA).

Siekiant gauti naudos iš įmonių veiklos internacionalizavimo, didelis skaičius ES valstybių-narių numato eksporto skatinimą (AUSTRIJA, BELGIJA, ESTIJA, GRAIKIJA, ISPANIJA, PRANCŪZIJA, LIETUVA, PORTUGALIJA, SLOVĖNIJA, SLOVAKIJA) bei tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą (BELGIJA, KIPRAS, ISPANIJA, VENGRIJA, AIRIJA, LIETUVA, MALTA, PORTUGALIJA, SLOVĖNIJA).

Skirtingose šalyse numatytos skirtingos pramonės bazės stiprinimo priemonės. Daugelyje šalių pramonės konkurencingumą siekiama didinti skatinant struktūrinius pokyčius šalyje (KIPRAS, GRAIKIJA, VENGRIJA, AIRIJA, LIETUVA ir PORTUGALIJA). Pavyzdžiui, PORTUGALIJOS reformų programoje numatoma pagreitinti pramonės restruktūrizavimo procesus. Naujose valstybėse narėse paprastai minimas siekis ekonomiką perorientuoti į aukštą pridėtinę vertę kuriančias veiklas.

Tvarus išteklių naudojimas. ES ekonomika suvartoja daug fizinių išteklių. Nors jos materialinių išteklių naudojimo intensyvumas yra šiek tiek geresnis nei JAV, tačiau dvigubai didesnis nei Japonijos. Atsižvelgiant į tai, Europoje skatinamas tvarus išteklių naudojimas bei sinergijos tarp aplinkosaugos ir ekonomikos augimo stiprinimas.

Aplinkosaugos užtikrinimas yra svarbi prioritetinė sritis visoms ES valstybėms-narėms. Visos šalys skiria prioritetą energijos vartojimo efektyvumui ir atsinaujinančių energijos šaltinių kūrimui. Vėjo energijos ir gamtinių dujų naudojimas turėtų būti skatinamas AUSTRIJOJE, KIPRE, VOEKITIJOJE, ISPANIJOJE, AIRIJOJE, LATVIJOJE, LIETUVOJE, MALTOJE, ŠVEDIJOJE. Didžioji ES valstybių dauguma (22 valstybės, išskyrus Graikiją, Estiją ir Lenkiją) planuoja arba jau pradėjo įgyvendinti Kioto protokolo reikalavimus dėl šiltnamio dujų emisijų sumažinimo. Dažniausiai šioje srityje numatomos priemonės yra: ekologiškai draugiškų technologijų rėmimas (AUSTRIJA), kelių mokesčių aplinkosaugai skyrimas (ŠVEDIJA, KIPRAS, PRANCŪZIJA), gamtinių dujų naudojimas, šiltnamio dujų emisijos mažinimas bei kitų teršalų išmetimo kiekio mažinimas (MALTA, LATVIJA).

Du trečdaliai ES valstybių-narių (BELGIJA, KIPRAS, DANIJA, ESTIJA, PRANCŪZIJA, GRAIKIJA, AIRIJA, LATVIJA, LIETUVA, LIUKSEMBURGAS, MALTA, NYDERLANDAI, PORTUGALIJA, SLOVAKIJA, SLOVĖNIJA, ŠVEDIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) taip pat siekia tikslo stabdyti biologinės įvairovės praradimo tendencijas. Kai kurios iš jų, ypač KIPRAS, MALTA, SLOVĖNIJA ir trys BALTIJOS šalys, akcentuoja, kad tai yra esminė gamtos turizmo potencialo stiprinimo sąlyga.

Vidaus rinkos plėtimas. Daugelis ES valstybių-narių savo nacionalinių reformų programose akcentuoja rinkų konkurencingumo užtikrinimo svarbą. Tačiau nepaisant to, kad daug šalių pripažįsta, jog jų prekių, paslaugų ir energijos rinkos nėra pakankamai konkurencingos, tik kelios


iš jų planuoja plėsti ir gilinti vidaus rinkas. Be to, nors daug šalių siekia geresnio Europos standartų perėmimo, tik nedaugelis jų numatė konkrečius šios srities tobulinimo žingsnius. Vidaus rinkos direktyvų perkėlimo spartinimas yra svarbus toms šalims, kurios pagal šį rodiklį yra tarp paskutiniųjų. LATVIJOS ir AIRIJOS gairės šiuo atveju yra geras pavyzdys, parodantis, kaip galima pagreitinti vidaus rinkos direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę. Latvijos reformų programa pateikia ne tik politinį šalies įsipareigojimą patobulinti ES įstatymų perkėlimą sistemą, bet ir numato šios veiklos įgyvendinimo kalendorinį planą. Arijos nacionalinė reformų programa teikia detalų įstatymų perkėlimo procedūrų ir mechanizmų aprašymą.

Daugelis ES valstybių-narių skelbia siekį užtikrinti rinkų atvirumą ir konkurencingumą. Pavyzdžiui, ESTIJA siekia taikyti veiksmingą konkurencingumo politiką, atliekant periodinę ūkio sektorių analizę bei tobulinant konkurenciją reglamentuojančius įstatymus.

Verslo aplinkos sąlygų ir geresnio reguliavimo tobulinimas. Valstybės reguliavimo tobulinimui skiriamas svarbus vaidmuo, siekiant Lisabonos strategijos verslo aplinkos gerinimo tikslų. Visos ES valstybės-narės pripažįsta geresnio reguliavimo svarbą patrauklesnės verslo aplinkos kūrimui bei administracinės naštos mažinimui.

Konkurencingesnės verslo aplinkos kūrimas yra vienas svarbių prioritetų daugelyje šalių. Aštuonios valstybės (DANIJA, VOKIETIJA, GRAIKIJA, VENGRIJA, AIRIJA, NYDERLANDAI, ŠVEDIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) pateikė detalius geresnio verslo aplinkos reguliavimo planus ir dvi valstybės (PRANCŪZIJA, LIETUVA) numatė kompleksiškos geresnio reglamentavimo principus jungiančios programos kūrimo planus ateityje. Daugelis šalių ne tik parengė geresnio reguliavimo strategijas, bet ir kartu numatė strategijas įgyvendinančias institucijas. Penkių valstybių veikla šioje srityje jau gali būti vertinama (AUSTRIJA, AIRIJA, NYDERLANDAI, LENKIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA), o kitos penkios šalys (BELGIJA, ČEKIJA, ESTIJA, VOKIETIJA, SLOVĖNIJA) dar tik pasiūlė vykdomų reformų poveikio įvertinimo metodikas. Tik keturios šalys (AUSTRIJA, DANIJA, SUOMIJA, SLOVAKIJA) pripažino būtinybę kompleksiškai įvertinti ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos reformų poveikį.

Dvylika šalių įsteigė arba pareiškė norą įsteigti instituciją, kurios tikslas būtų analizuoti ir tinkamai valdyti administracinius kaštus (AUSTRIJA, BELGIJA, KIPRAS, DANIJA, PRANCŪZIJA, VOKIETIJA, LIETUVA, LIUKSEMBURGAS, NYDERLANADAI, PORTUGALIJA, SLOVĖNIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA); dešimt šalių, remiantis standartine kaštų valdymo sistema, ketina sukurti savo sistemą (ČEKIJA, ESTIJA, DANIJA, PRANCŪZIJA, ITALIJA, VOKEITIJA, VENGRIJA, LENKIJA, NYDERLANDAI, DIDŽIOJI BRITANIJA) ir tik LIUKSEMBURGAS siekia pasinaudoti Europos standartiniu kaštų modeliu. Penkios šalys (ČEKIJA, DANIJA, NYDERLANDAI, ŠVEDIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) numatė kiekybinius administracinių kaštų mažinimo tikslus (pavyzdžiui, iki 2010 metų administracinius kaštus sumažinti 20-25 proc.). Aštuonios ES narės planuoja įgyvendinti supaprastinimo programas (AUSTRIJA, ESTIJA, VOKIETIJA, ITALIJA, LENKIJA, SLOVĖNIJA, ISPANIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA). Tokios programos įgyvendintos keturiose šalyse (DANIJA, AIRIJA, LIUKSEMBURGAS, ŠVEDIJA).

Verslumo kultūros skatinimas ir palankių sąlygų smulkioms ir vidutinėms įmonėms sudarymas. Smulkios ir vidutinės įmonės yra itin svarbi ekonomikos augimo, naujų darbo vietų kūrimo bei inovatyvių idėjų įgyvendinimo dalis. Daugiau kaip pusė ES valstybių-narių pripažįsta smulkių ir vidutinių įmonių ir verslumo politikos svarbą.

Verslumo kultūra gali būti skatinama ir per švietimo sistemą. Kelios valstybės jau įtraukė (AUSTRIJA, ISPANIJA, SUOMIJA, AIRIJA, LENKIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA), o kitos tik


planuoja (ESTIJA, MALTA, PORTUGALIJA, SLOVAKIJA) įtraukti antreprenerystės dalyką į vidurinio išsilavinimo programą. LIETUVA ir ŠVEDIJA tik planuoja perimti tokio tipo antrepreneriškumą skatinančias priemones.

Prie verslumo skatinimo kitų priemonių priskiriami kreditų teikimas antrepreneriškam verslui pradėti (ČEKIJA, AIRIJA, LIUKSEMBURGAS, MALTA, NYDERLANDAI, ŠVEDIJA), mokesčių lengvatų ir kredito garantijų teikimas (KIPRAS, GRAIKIJA, LIETUVA, LATVIJA, MALTA), pajamų mokesčių mažinimas (ISPANIJA, SUOMIJA, PRANCŪZIJA, GRAIKIJA, VENGRIJA, SLOVĖNIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA), verslo steigimo procedūrų palengvinimas (BENGIJA, ČEKIJA, ISPANIJA, GRAIKIJA).

Apie trečdalis ES valstybių savo reformų programose numatė bankroto procedūrų tobulinimą (KIPRAS, GLAIKIJA, VENGRIJA, ITALIJA, LIETUVA, LATVIJA, LIUKSEMBURGAS, LENKIJA, SLOVĖNIJA, SLOVAKIJA).

Europos infrastruktūros plėtra. Siekiant geriau sujungti nacionalines rinkas išsiplėtusioje ES, valstybės-narės turi skirti prioritetą transporto, energetikos, komunikacijų infrastruktūros plėtrai. Fizinės infrastruktūros vystymo svarba yra minima 20 nacionalinių reformų programų. Pusėje iš jų infrastruktūros kūrimas yra prioritetinė sritis (ČEKIJA, GRAIKIJA, ISPANIJA, AIRIJA, ITALIJA, KIPRAS, LIETUVA, VENGRIJA, AUSTRIJA).

Transporto transeuropinio tinklo kūrimas yra įvardijamas prioritetu 15 valstybėse. ES lygmenyje svarbiausi projektai yra Brenner tunelio statyba, Paryžius-Briuselis-Kiolnas-Amsterdamas-Londonas greitkelio pratęsimas, Rail Baltica ir susisiekimo ryšių aplink Fehmarn Belt kūrimas. Valstybės ir verslo įmonių bendradarbiavimas transporto infrastruktūros plėtojimo kontekste yra akcentuojamas GRAIKIJOJE, ISPANIJOJE, PRANCŪZIJOJE, LATVIJOJE, NYDERLANDUOSE, LENKIJOJE, DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE.

Kitos šalys didelį dėmesį skiria energijos infrastruktūros plėtojimui tarptautiniu mastu (GRAIKIJA, ISPANIJA, AIRIJA, LATVIJA, LIETUVA, LENKIJA, ŠVEDIJA).


10.2 lentelėKai kurių ES šalių Lisabonos strategijos mikroekonominių prioritetų įgyvendinimo priemonės



Mikroekonominiai prioritetai Skatinti šalies įmonių konkurencingumą

Skatinti žinių ir inovacijų sklaidą. Formuoti investicijoms ir darbo jėgai patrauklią aplinką.

Skatinti antrepreneriškos veiklos vystymą. Skatinti novacijas. Užtikrinti infrastruktūros gerinimą bei tinklų plėtrą.

Įgyvendinti reformas, kurių tikslas yra pagerinti tyrimų kokybę.

Didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Skatinti antreprenerišką veiklą, inovacijų kūrimą ir diegimą įmonėse. Gerinti fizinę infrastruktūrą, ypatingai transporto sektoriuje.

Stiprinti ekonominio produktyvumo rodiklius.

7. Investicijų į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą didinimas ir gerinimas, siekiant sukurti Europos žinių erdvę

Siekiant didinti ir gerinti investicijas, pirmiausia privataus verslo, į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą; patvirtinamas bendras tikslas – 2010 m. pasiekti 3 proc. BVP, atitinkamai paskirstant privačias ir valstybės investicijas, o valstybės-narės nustatys konkrečius tarpinius lygius. Valstybės -narės turėtų toliau plėtoti įvairias priemones, reikalingas moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, ypač mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos verslui, puoselėti: 1. gerindamos pagrindines sąlygas ir užtikrindamos, kad bendrovės veiktų pakankamai konkurencingoje ir patrauklioje aplinkoje;2. veiksmingiau ir našiau naudodamos valstybės lėšas moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai bei plėtodamos viešojo ir privataus sektorių partnerystę;3. plėtodamos ir stiprindamos

Atlikti Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalgą pagal regionines ir pasaulio tendencijas.

Parengti kompleksines programas, apimančias specialistų rengimą toms MTEP strateginėms ateities technologijų sritims, kuriose Lietuva turi mokslinį ir (ar) gamybinį potencialą, skirti joms įgyvendinti struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto lėšas.

Skatinti mokslo ir studijų institucijų, privačių įmonių ir inovacijų paramos infrastruktūros įstaigų dalyvavimą ES 6-ojoje ir 7-ojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo, CIP*, COST** ir kitose tarptautinėse mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programose, taip pat EUREKA*** iniciatyvoje.

Didinti aukštojo mokslo sistemos efektyvumą, gerinti aukščiausiosios kvalifikacijos specialistų, atitinkančių modernios pramonės ir verslo

Kasmet 0,15 proc. nuo BVP didinti investicijas į tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.

Modernizuoti mokslo įstaigų infrastruktūrą.

Remti bendrus mokymo paslaugų tiekėjų ir verslo įmonių verslumo ugdymui skirtus projektus.

Sukurti patrauklią grantais pagrįstą fundamentinių mokslinių tyrimų aplinką.

Didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą.

Užtikrinti privačių investicijų pritraukimą į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.

Dvigubai padidinti gyventojų turinčių povidurinį išsilavinimą skaičių.

Reorganizuoti universitetų valdymo struktūras.

Didinti universitetų galimybes veikti tarptautiniu

Užtikrinti sėkmingą Airijos perėjimą prie inovacijomis ir žiniomis grįsto konkurencingumo.

Iki 2010 metų įgyvendinti parengtą nacionalinį mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vystymo veiksmų planą.

Iki 2013 metų padidinti investicijas į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą nuo 1,4 (2001 metais) iki 2,5 proc. BNP.

Padidini mokslininkų skaičių, tenkantį 1000

Iki 2014 metų pasiekti 2,5 proc. BVP investicijų lygį, skirtą tyrimams ir plėtrai.

Sudaryti palankias sąlygas mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos finansavimui.


valstybių narių mokslo ir mokslinių tyrimų įstaigų meistriškumo centrus, atitinkamais atvejais – sukurdamos naujus, ir gerindamos valstybės mokslinių tyrimų institutų ir privačių įmonių bendradarbiavimą bei technologijų perdavimą;4. plėtodamos ir geriau naudodamos privačių mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos sverto efektui stiprinti skirtas paskatas; 5. modernizuodamos mokslinių tyrimų įstaigų ir universitetų valdymą;6. užtikrindamos pakankamą kvalifikuotų mokslinių tyrimų darbuotojų pasiūlą pritraukiant daugiau studentų į mokslinių, techninių ir inžinierinių disciplinų studijas, plečiant karjeros galimybes bei mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos personalo mobilumą Europos, tarptautiniu bei tarpsektoriniu lygiu.

poreikius, pasiūlą. mastu.

Parengti ir įgyvendinti gabių ir talentingų jaunųjų mokslininkų rėmimo programą.

gyventojų nuo 5 iki 9,5.

Padidinti verslo investicijas į tyrimus ir plėtrą nuo 0,9 iki 1,7 proc. BNP.

8. Didinti galimybes diegti visų rūšių inovacijas

Siekiant padidinti galimybes diegti visų rūšių inovacijas, valstybės-narės turėtų sutelkti dėmesį į:1. inovacijų rėmimo paslaugų, pirmiausia susijusių su platinimu ir technologijų perdavimu, tobulinimą; 2. inovacijų polių, tinklų ir inkubatorių kūrimą ir plėtojimą, įtraukiant universitetus, mokslinių tyrimų įstaigas ir įmones (regioniniu ir vietos lygmeniu), siekiant pašalinti technologijų spragas regionuose;3. tarpvalstybinio žinių perdavimo skatinimą, įskaitant tiesioginių užsienio investicijų sritį; 4. naujoviškų produktų ir paslaugų viešųjų pirkimų skatinimą;5. geresnių sąlygų vidaus ir tarptautiniam finansavimui sudarymą; 6. veiksmingų ir prieinamų priemonių intelektinės

Vykdyti inovacijų propagavimo ir visuomenės sąmoningumo inovacijų klausimais didinimo priemones (seminarai, konferencijos, inovacijų konkursai ir panašiai).

Skatinti projektus, susijusius su regioninių inovacijų strategijų rengimu ir įgyvendinimu.

Struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto lėšomis finansuoti inovacijoms palankios infrastruktūros plėtrą (inovacijų ir technologijų centrų, mokslo ir technologijų parkų, technologinių verslo inkubatorių ar panašių įstaigų steigimo ir fizinės plėtros projektai).

Tobulinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugos sistemą.

Įkurti technologijų agentūrą, kurios pagrindinis tikslas būtų skatinti privataus sektoriaus investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.

Sukurti grantų sistemą, kurios esmė būtų palaikyti naujų produktų kūrimą.

Tobulinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugos

Skatinti inovacinių paslaugų vystymą.

Skatinti informacinių komunikacinių technologijų vystymą.

Padidinti kooperacijos tarp tyrimų institucijų ir verslo įmonių lygį; kurti partnerystės tinklus.

Įgyvendinti inovacijų kūrimo ir diegimo įmonėse skatinimo programą.

Padidinti inovacijų plėtrą maisto, žemės ūkio ir žuvies pramonės sektoriuose.


nuosavybės teisių laikymuisi užtikrinti.

sistemą.

Skatinti inkubatorių kūrimą ir plėtojimą.

Palaikyti naujovių, žinių ir technologijų sklaidą, propaguojant tinklų kūrimą ir plėtrą.

9. Palengvinti IRT sklaidą ir veiksmingą naudojimą bei sukurti visapusiškai imlią žinioms visuomenę

Siekiant palengvinti IRT sklaidą ir veiksmingą naudojimą bei sukurti visapusiškai imlią žinių visuomenę, valstybės-narės turėtų: 1. skatinti platų informacinių ir ryšių technologijų (IRT) naudojimą viešųjų paslaugų, MVĮ ir namų ūkių srityje;2. sukurti reikiamą su ekonomikos darbo organizavimu susijusią pakeitimų sistemą;3. skatinti aktyvų Europos pramonės dalyvavimą svarbiausiuose IRT segmentuose; 4. skatinti aktyvią IRT ir žinių pramonės plėtotę bei gerai veikiančias rinkas; 5. užtikrinti tinklų ir informacijos saugumą, konvergenciją ir sąveiką siekiant sukurti sienų neturinčią informacinę erdvę;6. skatinti plataus dažnio tinklų naudojimą, ypatingai prastai aptarnaujamuose regionuose, siekiant plėtoti žinių ekonomiką.

Sudaryti sąlygas didinti gyventojų kompetenciją ir socialinę sanglaudą IRT naudojimo srityje.

Įgyvendinti Visuotinio kompiuterinio raštingumo programą.

Sukurti ir palaikyti e-valdžios portalą.

Pasiekti, kad 85 procentai pagrindinių viešųjų paslaugų būtų perkelta į elektroninę terpę.

Parengti Inovacijų, skatinančių informacinės visuomenės plėtrą, programą, atitinkančią ES informacinės visuomenės technologijų programos tikslus ir uždavinius.

80-yje procentų šalies teritorijos sudaryti galimybę prie esamų plačiajuosčio ryšio tinklų prisijungti visoms norinčioms smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms bei gyventojams ir mažiausiai 60-čiai procentų viešojo administravimo institucijų bei įstaigų.

Pradėti naujų nacionalinių informacinių sistemų, tarp jų Vieningos Nacionalinės Bibliotekų informacinės sistemos, Muziejų informacinės sistemos, Archyvų sistemos ir kt. kūrimą.

Sukurti sąlygas žinių visuomenės ir e-valdžios koncepcijai įgyvendinti, palaikant e-valdžios portalo kūrimą, prižiūrint bei palaikant el. parašo strategijos įgyvendinimą, sudarant sąlygas iki 2007 metų vidurio 10000 gyventojams prisijungti prie

Nacionaliniai ITT sklaidos prioritetai:- e-vyriausybės kūrimas;- e-parašo strategijos įgyvendinimas;- ITT plėtra smulkiose ir vidutinio lygio įmonėse;- tyrimų ITT srityje skatinimas;- informacijos saugumo užtikrinimas;- ITT infrastruktūros ir plačiajuosčio ryšio vystymas;- Šalies gyventojų kompetencijų ir gebėjimų informacinių technologijų srityje vystymas.

Sukurti e- vyriausybę.

Skatinti informacinių technologijų plėtrą švietimo institucijose, pramonėje ir versle.

Įgyvendinti e-verslo strategiją.

Užtikrinti plačiajuosčio ryšio tinklų plėtrą.

Didinti investicijas į informacinių technologijų plėtrą.

Skatinti konkurenciją tarp interneto paslaugų teikėjų.

Užtikrinti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros vystymą.

Užtikrinti Interneto vartotojų saugumą.

Įgyvendinti informacinės visuomenės plėtros strategiją.

Vystyti naujas kompetencijas, apimančias informacinių technologijų įgūdžių ir valdymo


plačiajuosčio ryšio tinklų.

gebėjimų integraciją.

10. Stiprinti Europos pramonės bazės konkurencinį pranašumą

Europai reikia stiprios pramonės struktūros visoje jos teritorijoje. Būtina taikyti modernias ir aktyvias pramonės politikos priemones, stiprinančias pramonės bazės konkurencinį pranašumą ir prisidedančias prie patrauklių pagrindinių sąlygų sudarymo gamybos ir paslaugų srityje, užtikrinant, kad nacionaliniu, tarpvalstybiniu ir Europos lygiu įgyvendinami veiksmai papildytų vienas kitą. Valstybės narės turėtų: 1. nustatyti svarbiausių pramonės sektorių pridėtinę vertę ir konkurencingumo veiksnius bei spręsti globalizacijos problemas.2. taip pat sutelkti dėmesį į naujų technologijų ir rinkų kūrimą: a) įsipareigoti skatinti naujas technologines iniciatyvas, grindžiamas viešojo ir privataus sektorių partneryste ir valstybių narių bendradarbiavimu, padedančiu susidoroti su rinkos trūkumais; b) taip pat kurti ir plėtoti regioninių ar vietos grupių tinklus visoje ES, aktyviau dalyvaujant MVĮ.

Sudaryti ekonomines ir administracines lengvatas toms užsienio įmonėms, kurios siekia perkelti į Lietuvą aukšto techninio lygio produktų gamybą.

Užtikrinti, kad Lietuvos laimėjimai gerinant verslo aplinką būtų tinkamai pristatyti pasaulio investuotojams.

Parengti ir įdiegti Lietuvos pramonės ir verslo klasterizacijos skatinimo priemonių sistemą.

Parengti Lietuvos pramonės ir verslo klasterizacijos žemėlapį, susijusį su kaimyninių šalių ūkine struktūra ir jos kitimo tendencijomis.

Parengti, patvirtinti ir pradėti įgyvendinti Klasterizacijos plėtros programą.

Identifikuoti specifines Latvijos pramonės problemas.

Palaikyti aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslo šakų vystymą.

Skatinant klasterių formavimąsi.

Kurti ir palaikyti bendradarbiavimo ryšius tarp verslo įmonių ir mokslinius tyrimus vykdančių institucijų.

Stiprinti verslumo kultūrą, kurti ir palaikyti antrepreneriškų verslų vystymą.

Skatinti antreprenerystę tarp moterų.

Skatinti tiesiogines užsienio investicijas.

Skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų steigimą.

Skatinti mokslinių tyrimų rezultatų diegimą versle.

11. Skatinti tvarų išteklių naudojimą ir stiprinti aplinkos apsaugos bei augimo sinergiją

Valstybės-narės turėtų:1. skirti didelį dėmesį energijos vartojimo efektyvumui skatinti bei energijos šaltinių, ypatingą dėmesį skiriant tvarių bei atsinaujinančių šaltinių, kūrimui bei sparčiam aplinkai palankių ir ekologiškai veiksmingų technologijų skleidimui: a) vidaus rinkoje, ypač transporto ir energetikos srityje, inter alia Europos ekonomikos priklausymui nuo naftos kainų svyravimų sumažinti, b) likusioje pasaulio dalyje, kuri yra didelio eksporto potencialo sritis;2. skatinti išorės aplinkosaugos kaštų

Tobulinti aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo sistemą; siekti, kad į atmosferą išmetamų teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis didėtų perpus lėčiau už gamybos augimą.

Plačiai diegti ir ekonomiškai skatinti švarius, moderniomis technologijomis pagrįstus gamybos būdus.

Pasiekti, kad elektros energija, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, sudarytų ne mažiau kaip 6,4 procento šalyje suvartojamos elektros energijos.

Įrengti valstybiniuose parkuose pažintinio turizmo takus ir trasas,

Įgyvendinti projektus, palaikančius elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių.

Vystyti biokuro gamybą ir jo platesnį vartojimą viešajame transporte, miško ruošos mašinose, vidaus vandenų laivuose.

Užtikrinti ekologinių technologijų ir elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių efektyvų pritaikymą.

Palaikyti naujų technologijų kūrimą, leidžiančių efektyviai spręsti aplinkos saugos problemas.

Nustatyti Danijos pramonės stiprumus ekologiškai veiksmingų technologijų skleidimo srityje.

Užtikrinti elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių efektyvų pritaikymą.

Užtikrinti efektyvų ekologiškai veiksmingų technologijų skleidimą transporto srityje.

Įgyvendinti Ekologiškų technologijų naudojimo planą.

Padaryti pažangą


internalizavimo ir ekonomikos augimo atsiejimo nuo aplinkosauginės padėties prastėjimo priemonių plėtojimą. Šių prioritetų įgyvendinimas turėtų atitikti esamus Bendrijos teisės aktus ir veiksmus bei priemones, numatytas Aplinkosaugos technologijų veiksmų plane, inter alia taikant: a) rinkos principais grindžiamas priemones, b) rizikos fondus bei mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos finansavimą, c) skatinant tvarius gamybos ir vartojimo būdus, įskaitant ekologinius viešuosius pirkimus, d) ypatingą dėmesį skiriant MVĮ ir e) reformuojant subsidijas, darančias žymų neigiamą poveikį aplinkai ir nesuderinamas su tvariu vystymusi, siekiant palaipsniui jas panaikinti.3. toliau siekti tikslo sustabdyti biologinės įvairovės praradimą nuo dabar iki 2010 m., pirmiausia šį reikalavimą įtraukiant į kitas politikos sritis, nes biologinė įvairovė yra labai svarbi tam tikriems ekonomikos sektoriams. 4. tęsti kovą su klimato kaita, įgyvendinant Kioto tikslus laikantis kaštų ir naudos principo, ypač MVĮ atžvilgiu.

sukurti ekologinio švietimo sistemą.

Baigti formuoti saugomų teritorijų tinklą Natura 2000 ir parengti šių teritorijų gamtotvarkos planus.

Skatinti kaimų plėtrą.

Formuoti saugomų teritorijų tinklą.

Įgyvendinti Kioto protokolo reikalavimus dėl šiltnamio dujų emisijų sumažinimo.

įgyvendinant Kioto tikslus.

12. Plėsti ir gilinti vidaus rinką

Siekdamos plėsti ir gilinti vidaus rinką, valstybės-narės turėtų:1. paspartinti vidaus rinkos direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę; 2. skirti prioritetą griežtesniam ir geresniam vidaus rinkos teisės aktų vykdymui; 3. pašalinti kliūtis tarpvalstybinei veiklai;4. veiksmingiau taikyti ES viešųjų pirkimų taisykles; 5. skatinti vidaus paslaugų rinką veikti visu pajėgumu, išsaugant Europos socialinį modelį; 6. spartinti finansinių rinkų sujungimą nuosekliai ir darniai įgyvendinant ir vykdant Finansinių

Kontroliuoti direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę minimizuojant direktyvų perkėlimo deficitą.

Užtikrinti geresnį Europos standartų perėmimą.

Stiprinti finansų rinkų funkcionavimą, priežiūrą ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

Skleisti informaciją apie ES vidaus rinką, pvz., teikti informaciją Europos Komisijos tinklalapiui „Jūsų Europa“.

Laiku perkelti ES direktyvas į nacionalinę teisę.

Efektyviai pritaikyti ES viešųjų pirkimų taisykles.

Liberalizuoti energijos gamybos, gamtinių dujų, geležinkelio, telekomunikacijų ir pašto paslaugų rinkas.

Panaudojant finansinę valstybės paramą, vystyti horizontalios politikos kryptis.

Perkelti vidaus rinką reglamentuojančias direktyvas į nacionalinę teisę.

Užtikrinti sėkmingą ES direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę.

Panaikinti valstybės reguliavimą elektros gamybos ir dujų rinkose.

Skatinti vidaus rinkos paslaugų plėtrą. Įgyvendinti paslaugų rinkos liberalizavimo procesą, siekiant išvengti nesąžiningos

Įgyvendinti radikalias reformas, siekiant pagerinti verslo aplinkos kokybę.

Gerinti finansinių rinkų reguliavimą.


paslaugų veiksmų planą. konkurencijos.

Sumažinti tarpvalstybiniams prekiautojams tenkančią administracinę naštą.

13. Užtikrinti atviras ir konkurencingas rinkas Europoje ir už jos ribų bei pasinaudoti globalizaci-jos teikiama nauda

Siekdamos užtikrinti rinkų atvirumą ir konkurencingumą, valstybės-narės turėtų skirti prioritetą:1. reguliavimo, prekybos ir kitų konkurencijai nepagrįstai trukdančių kliūčių panaikinimui;2. veiksmingesniam konkurencijos politikos vykdymui;3. pasirinktai rinkų ir konkurencijos bei reguliavimo institucijų taisyklių peržiūrai siekiant nustatyti ir panaikinti kliūtis konkurencijai ir patekimui į rinką;4. konkurenciją iškraipančios valstybės pagalbos sumažinimui;5. laikantis būsimos Bendrijos programos, pagalbos perskirstymui, paremiant tam tikrus horizontalius tikslus, pavyzdžiui, mokslo tyrimus, inovacijas ir žmogiškojo kapitalo optimizavimą, ir padedant ištaisyti nustatytus rinkos trūkumus; 6. išorės atvirumo, taip pat daugiašaliu lygiu, skatinimui; 7. patvirtintų priemonių dėl tinklų atvėrimo konkurencijai, siekiant užtikrinti veiksmingą konkurenciją Europos lygiu sujungtose rinkose, visapusiškam įgyvendinimui. Tuo pat metu konkurencingoje ir dinamiškoje ekonomikoje bus ypač svarbus veiksmingas bendrus interesus tenkinančių paslaugų teikimas prieinamomis kainomis.

Toliau liberalizuoti energetikos, geležinkelio ir pašto paslaugų rinkas.

Siekti, kad trečiųjų šalių rinkos būtų atviros ES prekėms.

Įvertinti konkurencijos sąlygas ir kainų lygį.

Dalyvauti Latvijos ir ES įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir normatyvinių dokumentų kūrimo procese.

Tęsti komunikacinių tinklų infrastruktūros liberalizavimą.

Stiprinti konkurencijos lygį, siekiant mažmeninių kainų atitikimo Europos lygiui.

Pusiau sumažinti pramonės sektorių skaičių, kurie šiuo metu susiduria su konkurencijos reguliavimo problemomis.

Skatinti atvirą prekybą ir užsienio investicijas.

Stiprinti daugiašalę prekybos sistemą.

Panaikinti prekybos barjerus.

Pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybes – plėtoti lankstesnes ir įvairesnes finansavimo formas.

14. Sukurti konkurencingesnę verslo aplinką ir skatinti

Siekdamos sukurti patrauklesnę verslo aplinką, valstybės-narės turėtų: 1. sumažinti įmonėms, ypač mažų ir vidutinio lygio įmonėms

Gerinti verslą reglamentuojančių teisės aktų kokybę ir mažinti administracinę naštą verslui.

Nustatyti aiškius verslo kontrolės

Parengti ir įgyvendinti Verslo aplinkos tobulinimo veiksmų planą.

Supaprastinti naujų verslo įmonių steigimo administracine

Maksimaliai supaprastinti administracinius formalumus kuriant ir

Skatinti įmonių veiklos reguliavimo skaidrumą, paprastumą, prieinamumą.

Sukurti aplinką, palankią verslumui ir mažų ir


privačias iniciatyvas tobulinant reguliavimą

(MVĮ) ir naujai įsteigtoms įmonėms, tenkančią administracinę naštą;2. gerinti esamų ir naujų taisyklių kokybę išlaikant jų tikslus, sistemingai ir griežtai vertinant jų poveikį ekonomikai, socialiniam sektoriui (apimančiam sveikatos apsaugą) ir aplinkosaugai, išnagrinėjant ir geriau įvertinant reguliavimo (apimančio vykdymą) administracinę naštą bei poveikį konkurencingumui;3. skatinti įmones išsiugdyti socialinės atsakomybę.

principus.Sudaryti sąlygas turizmo paslaugų vystymui.

s procedūras.

Sukurti nuoseklią teisinę sistemą ir veiksmingus mechanizmus, reikalingus užtikrinti sėkmingą įmonių veiklą.

įgyvendinant įstatymus.

Skatinti IT sprendimų diegimą, Danmark.dk ir Virk.dk informacinių portalų kūrimą.

Skatinti komunikaciją tarp įmonių.

Sukurti ir palaikyti Verslo reguliavimo forumą, kurio tikslas būtų nagrinėti kylančius sunkumus bei teikti patarimus įmonėms.

Skatinti ir didinti verslo socialinę atsakomybę.

vidutinių įmonių steigimui.

15. Skatinti verslumo kultūrą ir sudaryti MVĮ palankią aplinką

Siekdamos stiprinti verslininkystės kultūrą ir sukurti MVĮ palankią aplinką, valstybės-narės turėtų: 1. sudaryti geresnes galimybes gauti finansavimą, siekiant prisidėti prie MVĮ kūrimo ir augimo, ypač teikiant mikropaskolas ir kitų formų rizikos kapitalą; 2. stiprinti ekonomines paskatas, įskaitant mokesčių sistemų supaprastinimą ir su darbo užmokesčiu nesusijusių išlaidų sumažinimą; 3. stiprinti MVĮ inovacinį potencialą;4. teikti atitinkamas paramos paslaugas, pavyzdžiui, įrengti vieno langelio kontaktinius punktus ir skatinti nacionalinių įmonių paramos tinklų plėtotę, siekiant prisidėti prie MVĮ kūrimo ir augimo pagal Mažųjų įmonių chartiją. Be to, valstybės narės turėtų stiprinti MVĮ verslumo ugdymą ir mokymą. Jos taip pat turėtų supaprastinti nuosavybės teisės perdavimą, prireikus modernizuoti bankroto įstatymus ir tobulinti įmonių gelbėjimo bei restruktūrizavimo procedūras.

Rengti verslumo skatinimo kampanijas: skelbti sėkmingo verslo pavyzdžius, skleisti socialiai atsakingo verslo idėją, finansuoti konferencijas, seminarus verslui aktualiais klausimais.

Skatinti informacinėmis technologijomis grįstų praktinių sprendimų taikymą mažose ir vidutinėse įmonėse.

Tobulinti smulkaus ir vidutinio verslo teisinę ir administracinę aplinką.

Gerinti finansinę paramą smulkaus ir vidutinio verslo subjektams.

Teikti garantijas dėl įstaigų kredito paskolų, taip sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkams ir kitiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gauti lėšas verslui plėtoti.

Sudaryti palankias sąlygas smulkioms ir vidutinėms įmonėms gauti kreditą vystyti savo veiklą.

Skatinti Latvijos įmonių dalyvavimą tarptautinėse parodose.

Sudaryti geresnes sąlygas gauti paskolas.

Supaprastinti investicijų procesą.

Skatinti eksportuojančių įmonių veiklą

Kviesti užsienio ekspertus dalintis žiniomis ir gerąja patirtimi su Danijos įmonėmis.

Mažinti mokesčių dydį antreprenerišką veiklą vystančioms įmonėms.

Mažinti biurokratijos lygį.

Supaprastinti įmonių steigimo procedūras.

Padidinti verslumą ir verslo kompetentingu-mą – užtikrinti efektyvią ir geros kokybės institucijų, teikiančių paslaugas verslui, veiklą.

Padidinti verslo konkurencingu--mą – skatinti naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą.

16. Plėsti, tobulinti ir susieti Europos infrastruktūr

Siekiant geriau sujungti nacionalines rinkas išplėstoje ES, valstybės-narės turėtų: 1. pagrindinį dėmesį skirti reikiamų sąlygų efektyviai

Plėtoti ir įgyvendinti prioritetinius energetikos projektus: Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklų sujungimas; tranzitinis dujotiekis į ES („Gintaro“ projekto studija); Lietuvos ir Švedijos

Plėtoti šalies kelių tinklą (ypač Via Baltic air Rytų-Vakarų kelių koridorių),

Sukurti modernų transporto infrastruktūros (kelių, viešojo

Kasmet 2 proc. didinti valstybės investicijas į kelių ir viešojo

Skatinti prekybos tinklų vystymą, kooperacijos ir bendradarbiavimo palaikymą Šiaurės-


ą bei įgyvendinti prioritetinius tarpvalstybinius projektus

naudoti išteklius transporto, energetikos ir IRT infrastruktūrose (apimančioms transeuropinių tinklų infrastruktūras) sudarymui, papildant Bendrijos mechanizmus, pirmiausia įtraukiant tarpvalstybinius segmentus ir periferinius regionus, kadangi tai yra svarbiausia sėkmingo tinklų atvėrimo konkurencijai sąlyga;2. išnagrinėti galimybes kurti viešojo ir privataus sektorių partnerystę; 3. išnagrinėti atitinkamas infrastruktūros kainodaros sistemas, siekiant užtikrinti veiksmingą infrastruktūrų naudojimą ir subalansuotos transporto priemonių rūšių pusiausvyros plėtojimą, pabrėžiant technologijų kaitą ir inovacijas bei tinkamai atsižvelgiant į aplinkosaugos kaštus ir poveikį augimui.

elektros tinklų sujungimas (SwindLit); gamtinių dujų saugojimo Lietuvos ir/arba ne Lietuvos teritorijoje galimybės užtikrinimas.

Modernizuoti transeuropinio transporto tinklo Lietuvos teritorijoje infrastruktūrą (kelių, geležinkelių, vandens transporto ir civilinės aviacijos).

gerinant eismo saugą, užtikrinant aukštą paslaugų kokybę, gerinant infrastruktūros kokybę.

Gerinti Rytų-Vakarų geležinkelių koridoriaus modernizavimą ir saugumo lygį.

Gerinti ir plėtoti Tarptautinio Rygos oro uosto infrastruktūrą, atsižvelgiant į tarptautinę paklausą;

Didinti investicijas į laivybos saugumą.

Palaikyti „Rail Baltica” ir „Via Baltica” projektų tyrimus ir plėtrą.

transporto, geležinkelių, vandens transporto, oro uostų) tinklą.

Reorganizuoti kuro ir energijos sektorius.

Modernizuoti energijos gamybos infrastruktūrą.

Skatinti energijos efektyvumą ir naujų bei atsinaujinančiųenergijos šaltinių naudojimą.

transporto vystymą.

Prioritetinė sritis yra susisiekimo ryšių aplink Fehmarn Belt kūrimas, apimantis naujų tiltų, kelių ir geležinkelių kūrimą.

Pietų kryptimi.

Sukurti vieningą energetikos rinką, harmonizuojant energetikos politiką ir skatinant investicijas į šios rinkos vystymą.

Vystyti transporto, turizmo infrastruktūrą.


Užimtumo prioritetai. ES darbo rinkos analizė rodo teigiamus pokyčius: tikimasi, kad per 2006-2007 metų laikotarpį bus sukurta apie 6 mln. naujų darbo vietų. Prognozuojamas bedarbystės lygio sumažėjimas yra nuo 8,7 iki 8,1 proc. (2005-2007 metais). Siekiant sėkmingo Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimo, būtina, kad valstybių-narių užimtumo politikoje būtų subalansuotai skatinami trys vienas kitą papildantys tikslai: maksimalus užimtumas, darbo produktyvumas ir socialinė sanglauda bei įtrauktis. Norint pasiekti šių tikslų, būtinos tolesnės struktūrinės reformos žmogiškųjų išteklių vystymo bei geresnės kokybės darbo vietų kūrimo srityse.

Požiūrio į darbą visą gyvenimą propagavimas. Didžioji ES valstybių-narių dauguma savo nacionalinėse reformų programose nėra numačiusios darbo visą gyvenimą propagavimo priemonių. Tai padarė tiktai LATVIJA, NYDERLANDAI ir DIDŽIOJI BRITANIJA. Jos akcentuoja jaunimo, moterų bei vyresnio amžiaus žmonių nedarbo mažinimo tikslus.

Šalys, kurios numato jaunimo nedarbo mažinimo galimybes, pirmiausia akcentuoja, kad reikia sudaryti sąlygas jauniems žmonėms derinti darbą su mokslu. Pensijų reformos yra numatytos daugelyje šalių. Tačiau tik septynios valstybės pasirengusios padidinti senatvės pensijos amžių. Taip pat tik septynios šalys numato įgyvendinti tikslą didinti moterų užimtumą, užtikrinant vaikų priežiūros institucijų plėtrą.

Daugelis valstybių nemažai dėmesio skiria socialinės apsaugos sistemų kūrimui. Tačiau tik kelios šalys (VOKIETIJA, NYDERLANDAI, PORTIGALIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) numatė sistemines socialinės sistemos tobulinimo priemones.

Darbo rinkos poreikių derinimas. Bendradarbiavimas tarp valstybės ir privačių darbo rinkos institucijų vykdomas ČEKIJOJE, ISPANIJOJE, PRANCŪZIJOJE, NYDERLANDUOSE. Efektyvus darbo ieškančių žmonių galimybių darbo rinkoje identifikavimas veikia keliose valstybėse (DANIJA, SUOMIJA, MALTA, NYDERLANDAI, ŠVEDIJA, SLOVAKIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) ir yra planuojamas ESTIJOJE bei VENGRIJOJE. Daugelis valstybių jau prisijungė prie EURES virtualios ES biržos, tokiu būdu savo šalies gyventojams suteikiant galimybes ieškoti darbo visoje ES.

Lankstumo, derinant jį su saugiu užimtumu, skatinimas ir darbo rinkos susiskaidymo mažinimas. Darbo sutarčių sudarymo lankstumas propaguojamas VOKIETIJOJE, ESTIJOJE, PRANCŪZIJOJE, NYDERLANDUOSE. ŠVEDIJA ir NYDERLANDAI siekia padidinti darbo valandų skaičių. Sveikatos apsauga ir saugumas darbe yra prioritetinės sritys DANIJOJE, ESTIJOJE, ISPANIJOJE, PRANCŪZIJOJE. Šios šalys siekia mažinti nelaimingų atsitikimų darbe skaičių. Tačiau tik nedaugelis valstybių akcentuoja poreikį sumažinti neregistruotų verslų skaičių (AUSTRIJA, ESTIJA, VENGRIJA, MALTA, LATVIJA, LIETUVA, ŠVEDIJA, SLOVAKIJA).

Išskiriami keturi pagrindiniai veiksniai, leidžiantys pasiekti balansą tarp samdos lankstumo ir saugumo darbo rinkoje. Pirma, tai galimybė įsidarbinti kontraktų pagrindu, numatant lanksčius bendradarbiavimo tarp darbuotojo ir darbdavio būdus. Antra, reikalinga aktyvi darbo politika sprendžiant darbo paieškos, socialiai remtinų žmonių integracijos į darbo rinką ir kitus klausimus. Trečia, patikimų mokymosi visą gyvenimą sistemų kūrimas turi užtikrinti žmonių socialinį saugumą bei propaguoti požiūrį į darbą visą gyvenimą. Ketvirta, reikalingos šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos, užtikrinančios didesnį darbo jėgos mobilumą ir lankstų užimtumą.

Darbą atitinkančio darbo užmokesčio užtikrinimas ir atlyginimo už darbą lanksčių mechanizmų taikymas. Teisingas darbo užmokesčio nustatymas turi didelę reikšmę šiuolaikinės


darbo rinkos plėtrai. Tačiau šiai problemai kol kas skiriamas nepakankamas dėmesys. Atlyginimų sistemos tobulinimas (NYDERLANDAI) arba socialinės partnerystės plėtojimas (BELGIJA, NYDERLANDAI) yra tik kelių šalių prioritetinės sritys. Plačiau nagrinėjamos įvairios darbo mokesčių mažinimo bei algos neapmokestinamo minimumo didinimo perspektyvos (BELGIJA, ČEKIJA, ESTIJA, SUOMIJA, LIETUVA, LATVIJA, LENKIJA, SLOVAKIJA).

Investicijų į žmogiškąjį kapitalą didinimas. Svarbiausias ES valstybių-narių prioritetas yra vystyti kompetencijas, būtinas žinių ekonomikos plėtrai. Šiam tikslui įgyvendinti reikalingos švietimo sistemos reformos, kurių rezultatai galėtų užtikrinti aktyvesnį suaugusių žmonių mokymąsi, leistų propaguoti mokymosi visą gyvenimą idėją, pagerintų vidurinio ir aukštojo išsilavinimo kokybę. KIPRAS, ISPANIJA, PRANCŪZIJA, ITALIJA, LIUKSEMBURGAS, MALTA, PORTUGALIJA ir DIDŽIOJI BRITANIJA siekia 10 proc. sumažinti anksti mokyklas paliekančių moksleivių skaičių. VOKIETIJOS, ISPANIJOS, ITALIJOS, LIUKSEMBURGO, MALTOS, NYDERLANDŲ ir PORTUGALIJOS pagrindinis prioritetas šioje srityje yra pasiekti vidutinį ES lygį pagal profesinį vidurinį išsilavinimą gavusių žmonių skaičių.


10.3 lentelėKai kurių ES šalių Lisabonos strategijos užimtumo prioritetų įgyvendinimo priemonės



Užimtumo prioritetai Skatinti užimtumą ir investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Sudaryti sąlygas, kad šalyje per 2005 – 2008 metus būtų sukurta ne mažiau kaip 150 tūkst. naujų darbo vietų. Sumažinti iki 2010 m. jaunimo nedarbą iki 15 proc., ilgalaikį nedarbą iki 3,5 proc. ir pasiekti, kad nedarbas neviršytų 8 proc. Pasiekti iki 2013 m., kad nė viename Lietuvos regione nedarbo lygis nebūtų daugiau kaip 35 proc. aukštesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį.

Skatinti užimtumą bei gerinti švietimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos lygį.

Kurti naujas darbo vietas ir mažinti bedarbystės lygį. Investuoti į žmogiškąjį kapitalą.

Skatinti naujų darbo vietų kūrimą, užtikrinti gyventojų prisitaikymą prie kintančių darbo rinkos reikalavimų.

Išlaikyti aukštą užimtumo lygį, toliau gerinti darbo produktyvumą ir socialinę sanglaudą. Gerinti mokymosi sąlygas, propaguoti mokymąsi visą gyvenimą, formuoti inovatyvią darbo jėgą, sugebančią prisitaikyti prie pokyčių darbo rinkoje.

Didesnio žmonių skaičiaus įtraukimas į darbo rinką, kad darbas visiems taptų realia galimybe.

17. Įgyvendinti užimtumo politiką, siekiant visiško užimtumo, gerinant darbo kokybę ir našumą bei stiprinant socialinę ir teritorinę sanglaudą

Įgyvendinti užimtumo politiką, siekiant visiško užimtumo, gerinant darbo kokybę ir našumą bei stiprinant socialinę ir teritorinę sanglaudą Vykdoma politika turėtų būti siekiama 70 proc. vidutinio bendro užimtumo lygio, ne mažiau kaip 60 proc. moterų užimtumo lygio ir 50 proc. vyresniojo amžiaus darbuotojų (55-64 m.) užimtumo lygio, bei sumažinti nedarbą ir neaktyvumą. Valstybės-narės turėtų nustatyti nacionalinio užimtumo lygio tikslus 2008 ir 2010 metams.

Plėtoti bendruomenės nariams teikiamas paslaugas – sudaryti jos nariams galimybes sugrįžti į darbo rinką ir aktyviai joje dalyvauti.

Išlaikyti kuo ilgiau darbo rinkoje patyrusius darbuotojus, taikant lanksčią jų išėjimo į pensiją sistemą.

Įvertinti senatvės pensinio amžiaus ilginimo iki 65 metų galimybes.

Tobulinti sveikatinimo veiklą, užtikrinti kuo didesnį gyventojų darbingumą.

Skatinti ieškančių darbo asmenų, ypatingai jaunimo, užimtumą ir didinti darbo patrauklumą.

Skatinti socialinės rizikos asmenis integruotis į darbo rinką – plėtoti paslaugų infrastruktūrą, didinti jų

Įgyvendinti naujus organizacinius ir finansinius sprendimus, siekiant padidinti bendrą užimtumo lygį, sudaryti geresnes sąlygas ieškantiems darbo.

Užtikrinti reikiamą ilgalaikę darbo pasiūlą.

Gerinti imigrantų užimtumo galimybes.

Stebėti, kokį poveikį daro pastarosios reformos, skirtos integruoti imigrantus į darbo rinką, o ypač pastangos suformuotibazinius įgūdžius, kurie yra reikalingi norint prisiderinti prie darbuotojams

Suderinti darbo jėgos paklausą ir pasiūlą

Didesnės ir efektyvesnės investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir tęstinį mokymąsi


prieinamumą.

Modernizuoti darbo rinkos institucijas ir optimizuoti teikiamas paslaugas.

Rengti ir įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų kasmetinius susitarimus dėl trišalio bendradarbiavimo ir socialinės partnerystės plėtros priemonių planus.

Inicijuoti darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų tobulinimą, siekiant darbo santykių lankstumo ir profesinės saugos bei sveikatos principų derinimo pagal socialinių partnerių pasiūlymus.

keliamų reikalavimų.

Gerinti vyresnio amžiaus žmonių įsidarbinimo galimybes.

18. Propaguoti požiūrį į darbą visą gyvenimą

Propaguoti požiūrį į darbą visą gyvenimą, atnaujinant pastangas sudaryti galimybes jaunimui įsidarbinti, mažinti jaunimo nedarbą, imantis ryžtingų priemonių, šalinant užimtumo, nedarbo ir darbo užmokesčio skirtumus tarp moterų ir vyrų; sudarant geresnes sąlygas derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, įskaitant aprūpinimą prieinamomis irpriimtinomis vaikų priežiūros įstaigomis bei rūpinimąsi kitais išlaikytiniais; kuriant modernias pensijų ir sveikatos priežiūros sistemas, užtikrinant jų tinkamumą, tinkamą finansavimą ir greitą reagavimą į kintančius poreikius, didinant darbuotojų skaičių ir ilginant darbingąamžių, stiprinant paskatas dirbti ir anksti neišeiti į pensiją; remiant aktyviam senėjimui palankias darbo sąlygas

Sudaryti geresnes sąlygas jaunimui ir kitiems darbo ieškantiems žmonėms įsidarbinti.

Informuoti ir šviesti visuomenę lyčių lygybės klausimais.

Užtikrinti vaikų priežiūros institucijų plėtrą.

Prailginti darbingą amžių, taikyti paskatas dirbti ir anksti neišeiti į pensiją.

Didinti jaunimo užimtumo galimybes.

Įgyvendinti bendrą aktyvaus senėjimo strategiją, įskaitant paskatų anksti išeiti į pensiją pašalinimą.

Peržiūrėti mokesčių ir pašalpų sistemas, siekiant mažinti ribinius mokesčių tarifus ir didinti paskatas mažas pajamasgaunančioms grupėms, įskaitant bedarbius ir neaktyvius gyventojus, užsiimti darbine veikla.

Didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir tęstinį mokymąsi.

Siekti, kad vaikų ir kitų išlaikytinių globa būtų prieinama.

Didinti ne visu etatu dirbančių ir mažai uždirbančių moterų mokymo galimybes ir imtis neatidėliotinų priemonių, siekiant spręsti atotrūkio tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčioproblemą.

19. Užtikrinti darbo ieškančių ir socialiai remtinų žmonių integraciją į darbo rinką

Užtikrinti bedarbių ir socialiai remtinų žmonių integraciją į darbo rinką, taikant aktyvias ir prevencines darbo rinkos priemones, įskaitant ankstyvą poreikių nustatymą, pagalbą ieškant darbo ir organizuojant mokymą pagal individualius priemonių planus, teikiant socialines paslaugas, reikalingas socialiai remtinų žmonių integracijai į darbo rinką remti ir socialinei bei teritorinei sanglaudai stiprinti, skurdui likviduoti; nuolat peržiūrint mokesčių ir lengvatų

Aktyviai taikyti bedarbystės prevencijos priemones.

Vystyti socialinių paslaugų sferą.

Užtikrinti darbo rinkos, švietimo, profesinio rengimo, mokslo ir studijų, socialinių

Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę.

Užtikrinti nepalankioje padėtyje esančių ir socialiai remtinų asmenų integracija į darbo rinką.

Įgyvendinti užimtumo programas.

Kasmet užtikrinti naujų 25000 darbo vietų kūrimą.

Siekti eliminuoti ilgalaikę bedarbystę.

Plėtoti socialinį dialogą tarp

Užtikrinti, kad aktyvi darbo rinkos politika ir pašalpų sistemos sudarytų galimybę išsaugoti kvalifikaciją ir skatintų darbo kokybę gerinant paskatas dirbti ir remiant subalansuotą neaktyvių bei


sistemas, apimančias lengvatų administravimą ir taikymo sąlygas, bei mažinant dideles ribines taikomų mokesčių normas, siekiant, kad darbas apsimokėtų, ir užtikrinant pakankamą socialinės apsaugos lygį.

paslaugųinfrastruktūros plėtrą.

Sudaryti geresnes sąlygas neįgalių gyventojų (invalidų, visiškos negalios invalidų) socialiniam integravimui į bendruomenę.

Užtikrinti geresnį informuotumą apie darbo rinkos poreikius.

socialinių partnerių.

Padidinti minimalų darbo užmokestį bei neapmokestinamąjį minimumą.

Skatinti moterų užimtumą.

Didinti žmonių su negalia, keliautojų, kalinių, vyresnio amžiaus žmonių integracijos į darbo rinką galimybes.

nedirbančių žmonių integraciją bei pažangą darbo rinkoje.

Spręsti problemas, susijusias su tuo, kad vis daugiau žmonių kreipiasi dėl ligos ar neįgalumo pašalpų, ir ypatingą dėmesį skirti vienišiems tėvams bei žmonėms, gyvenantiems skurdžiuose rajonuose.

20. Geriau derinti darbo rinkos poreikius

Geriau derinti darbo rinkos poreikius, modernizuojant ir stiprinant darbo rinkos institucijas, ypač užimtumo tarnybas; užtikrinant aiškesnes užimtumo ir mokymosi galimybesnacionaliniu ir Europos lygmeniu, siekiant palengvinti mobilumą Europos viduje; tiksliau numatant darbo rinkos trūkumus ir problemas; tinkamai valdant ekonominę migraciją.

Sukurti ir įdiegti darbo rinkos poreikių prognozės sistemą.

Parengti darbo rinkos migracijos valdymo studijas.

Sustiprinti darbo rinkos institucijų, nevyriausybinių organizacijų bei verslo įmonių partnerystę ir socialinį dialogą

Įgyvendinti radikalią darbo rinkos reformą, suderinant darbo rinkos poreikius ir mokesčių bei paskatų sistemą.

21. Skatinti lankstumą, derinant jį su saugiu užimtumu, ir mažinti darbo rinkos

Skatinti lankstumą, derinant jį su saugiu užimtumu ir mažinti darbo rinkos susiskaidymą, adaptuojant užimtumą reglamentuojančius teisės aktus, prireikus peržiūrint lankstumo lygį, numatytą ilgalaikėse ir vidutinės trukmės sutartyse; geresnis pasirengimas

Mažinti darbo rinkos segmentaciją ir inicijuoti ekonominę restruktūrizaciją.

Tobulinti atitinkamus teisės aktus, sudarančius sąlygas diegti naujas darbo organizavimo formas – agentūrinį, namudinį darbą, teledarbą (t.y. darbą naudojant informacines

Patobulinti darbo saugumo ir sveikatos apsaugos darbe sistemą.

Sumažinti neregistruoto

Mažinti nedeklaruoto darbo apimtis.

Stebėti profesinio mokymo tendencijas, atsižvelgiant į

Palaikyti naujų darbo organizavimo formų vystymą.

Siekti gyventojų profesinio ir šeimos gyvenimo

Skatinti darbo, produktų ir kapitalo rinkų lankstumą.


susiskaidy-mą

pokyčiams ir pozityvus jų valdymas, tame tarpe ekonomikos restruktūrizavimas, visų pirma pokyčių, susijusių su prekybos atvirumu, tokiu būdu minimizuojant jų socialinius kaštus ir palengvinant prisitaikymą; remiant profesinio statuso pasikeitimus apimančius mokymą, savarankišką darbą, verslo steigimą ir geografinį mobilumą; propaguojant ir skleidžiant inovacines darbo organizavimo formas, apimančias sveikatos ir saugos stiprinimą bei įvairius susitarimus dėl sutarčių ir darbo valandų, kurias galima pritaikyti siekiant pagerinti darbo kokybę ir produktyvumą; prisitaikymas prie naujų technologijų darbo vietoje, ryžtingi veiksmai siekiant nedeklaruojamą darbą paversti įprastu darbu.

technologijas) ir panašiai.

Skatinti profesinį ir teritorinį gyventojų mobilumą ir gebėjimus prisitaikyti.

Tobulinti darbo apmokestinimo sistemą.

Teikti metodinę paramą įmonėms ir įstaigoms diegiant Darbų ir pareigybių vertinimo metodiką, nustatant darbuotojams objektyvų ir pagrįstą darbo užmokestį bei skatinimo sąlygas, įteisinant jas kolektyvinėse sutartyse.

Sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą nuo 33 iki 24 procentų.

nedarbo lygį didinant minimalią algą bei neapmokestinamąjį minimumą, stiprinant profesinių sąjungų vaidmenį, skatinant antreprenerių konsolidaciją.

Remti naujai įsikariančius verslus.

pastaruoju metu išaugusias mokymo kainas.

suderinamumo.

Įgyvendinti sveikatos apsaugos darbe didinimo veiksmų planą.

Vykdyti darbo ne visu etatu skatinimą.

22. Užtikrinti darbą atitinkantį darbo užmokestį ir kitus išlaidų darbo jėgai pokyčius

Užtikrinti darbą atitinkantį darbo užmokestį ir kitus išlaidų darbo jėgai pokyčius, sukuriant tinkamą pagrindą darbo užmokesčio dydžio sistemoms, suteikiant teisę veikti socialiniams partneriams, siekiant atspindėti našumo ir darbo rinkų tendencijų skirtumus sektorių ir regionų lygmeniu; ir vykdant stebėseną ir prireikus keičiant su darbo užmokesčiu nesusijusių išlaidų darbo jėgai struktūrą ir lygį bei jų poveikį užimtumui, ypač tais atvejais, kai darbas mažai apmokamas ir pirmą kartą įsijungiančių į darbo rinką žmonių atžvilgiu

Užtikrinti didesnį darbo organizavimo formų lankstumą ir diversifikaciją.

Užtikrinti, kad atlyginimų augimas neviršytų produktyvumo augimo.

23. Plėtoti ir didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą

Plėtoti ir didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius: sukuriant efektyvias mokymosi visą gyvenimą strategijas, atsižvelgiant į europinius įsipareigojimus, tame tarpe atitinkamas lengvatas ir išlaidų pasidalinimo sistemas tarp įmonių, valstybės institucijų ir fizinių

Restruktūrizuoti švietimo, pasibaigus privalomajam mokymui, sistemą.

Plėtoti pagalbą mokiniams ir mokytojams.

Tobulinti mokyklų materialinės būklės minimumo standartus.

Subalansuoti bendrų ir profesinių studijų programų skaičių.

Modernizuoti profesinį

Sumažinti socialinius mokesčius įmonėms, kurios gauna mažesnes pajamas.

Tobulinti švietimo specialistų profesinio rengimo sistemą.

Propaguoti naujų kompetencijų ir gebėjimų įgijimo svarbą. Skatinti

Vykdyti žmonių kvalifikacijos tobulinimo programas.

Propaguoti mokymosi visą gyvenimą pranašumus.

Didinti bendrą išsilavinimo lygį.

Įgyvendinti nacionalines ir regionines kvalifikacijos strategijas, siekiant


asmenų, visų pirma siekiant ženkliai sumažinti mokinių, anksti paliekančių mokyklas, skaičių; didinant profesinio, viduriniojo ir aukštojo mokslo prieinamumą, įskaitant profesinę pameistrystę ir verslininkystės mokymą, skatinant visą gyvenimą dalyvauti tęstiniame mokyme ir mokyme darbo vietoje, ypač žemos kvalifikacijos ir vyresniojo amžiaus darbuotojus

Parengti profesinio rengimo standartus, ūkio poreikius atitinkančias profesinio mokymo programas ir vykdyti ekspertinį jų vertinimą.

Vykdyti verslumo, užsienio kalbų, IKT ir kitų bendrųjų gebėjimų, kurių reikia žinių visuomenėje, projektus ir programas.

Tobulinti darbo rinkos mokymo centrų specialistų kvalifikaciją, kad jie galėtų dirbti su naujomis programomis, užtikrinti jiems galimybes stažuotis.

Sukurti informacinę švietimo valdymo sistemą, vykdyti švietimo stebėsenai būtinus tyrimus ir analizę.

Iki 2012 m. pasiekti, kad ne mažiau kaip 15 proc. 25-64 m. šalies gyventojų bei ne mažiau kaip 85 proc. darbingo amžiaus gyventojų gebėtų naudotis kompiuterinėmis informacinėmis technologijomis.

Pasiekti iki 2012 m., kad ne mažiau kaip 95 proc. vaikų, įgijusių pagrindinį išsilavinimą, mokytųsi toliau ir įgytų išsilavinimą bei darbo rinkoje paklausią profesinę kvalifikaciją, 50 proc. mokinių mokytųsi pagal profesinio rengimo programas.

išsilavinimą teikiančių institucijų techninę bazę.

Skatinti mokymąsi visą gyvenimą.

Įgyvendinti Latvijos nacionalinės elektroninės bibliotekos įkūrimo projektą.

mokymąsi visą gyvenimą.

Įgyvendinti bendrojo vidurinio išsilavinimo reorganizavimo programas.

Užtikrinti distancinio mokymosi vystymą.

Vykdyti suaugusiųjų kompiuterinio raštingumo lygio gerinimo programas.

užtikrinti geresnes paskatas tęstiniam mokymuisiIr, tokiu būdu, didinant darbo produktyvumą bei kokybę.

Ypatingai siekti gerinti darbo jėgos raštingumą ir 16–19metų amžiaus žemos kvalifikacijos (o ypač menkai apmokamų) darbuotojų dalyvavimą bei pasiekimus.

Skatinti moterų verslumą.


ES valstybių-narių nacionalinėse reformų programose numatytos gairės kiekvienai šaliai yra individualios, atitinkančios dabartinį jų vystymosi lygį, poreikius bei galimybes per nustatytą laikotarpį pasiekti norimo rezultato. Tačiau vis tiek galima išskirti penkis dažniausiai akcentuojamus prioritetus:

1. valstybės finansų stabilumo užtikrinimas bei jų valdymo kokybės gerinimas;2. užimtumo didinimas ir darbo rinkos veiklos gerinimas;3. investicijų į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei inovacijų didinimas;4. verslo aplinkos stiprinimas;5. efektyvesnis resursų panaudojimas.

1. Valstybės biudžeto stabilumas ir tvarumas. Visos ES valstybės-narės pripažįsta stabilaus valstybės biudžeto užtikrinimo svarbą, daugelis jų ypatingai akcentuoja biudžeto deficito ir valstybės skolos mažinimo reikšmę. Be to, pabrėžiant ilgalaikio fiskalinio stabilumo poreikį, didelis dėmesys skiriamas viešosioms investicijoms į pensijų reformų vykdymą bei sveikatos apsaugos sistemų efektyvumo didinimą. Pavyzdžiui, Lietuva įsipareigojusi vykdyti tvarią fiskalinę politiką, teikiančią optimalias sąlygas plėtoti ekonomiką. Svarbus šalies uždavinys – ir toliau vykdomos pensijų reformos ir sveikatos apsaugos sistemos efektyvumas ir finansinis stabilumas.

Tiesiogiai su pensijų sistema susijusi užimtumo didinimo priemonė – senatvės pensinio amžiaus didinimas. Todėl daugelis ES valstybės narių savo nacionalinėse programose numato šį amžių didinti ir skatinti vėlesnį pasitraukimą iš darbo rinkos.

Pensijų reformos ir išėjimo į pensiją schemos:

LIETUVOJE planuojama nuo 2012 metų pradėti išėjimo į pensiją amžių didinti po 2 mėnesius vyrams ir 4 mėnesius moterims kasmet, kol abiejų lyčių asmenų senatvės pensijos amžius 2026 metais pasieks 65 metus. Numatoma, kad pensinio amžiaus ilginimas iki 65 metų palengvintų finansinę naštą dirbantiems ir socialinio draudimo įmokas mokantiems gyventojams.

ESTIJA jau pradėjo didinti pensijos amžių po 6 mėnesius kasmet. Šiuo metu šalies gyventojų senatvės pensijos amžius sudaro 63 metai vyrams ir 59,5 – moterims. Iki 2016 metų moterų išėjimo į pensiją amžių siekiama pakelti iki 63 metų.

2003 metais pradėtos pensijų reformos PRANCŪZIJOJE tikslas yra padidinti vyresnio amžiaus darbuotojų aktyvumą. Numatytas lankstus perėjimo į pensiją amžius.

DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE darbuotojai, kurie nusprendė dirbti ilgiau, kas savaitę gauna papildomus mokėjimus ir tokiu būdu padidina gaunamą vienkartinę pensijų išmoką.

BELGIJA neskatina ankstyvo pasitraukimo iš darbo rinkos ir taip siekia padidinti senatvės pensinį amžių.VOKIETIJA numato laipsninį senatvės pensinio amžiaus padidėjimą iki 67 metų 2012 metais.

Kitos ES valstybės narės taip pat planuoja spręsti pensinio amžiaus problemą didinant bendrą išėjimo į pensiją amžiaus lygį (AUSTRIJA, VENGRIJA, LATVIJA, SLOVAKIJA), arba numanant pakeitimus valstybės įstaigų darbuotojams (KIPRAS, AIRIJA, PORTUGALIJA).

Ilgalaikės struktūrinių reformų programos ir adekvatūs administraciniai ir instituciniai pertvarkymai gali padėti užtikrinti šalių ekonominį augimą. Kai kurios valstybės (KIPRAS, GRAIKIJA, ISPANIJA, PRANCŪZIJA, VENGRIJA, AIRIJA, PORTUGALIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) pabrėžia, kad tai yra esminė jų viešosios politikos užduotis. Naujose ES valstybėse-narėse akcentuojamas siekis išlaikyti spartų ekonominį vystymą bei mažinti ekonominio išsivystymo lygio atsilikimą nuo ES šalių vidurkio.

Norint pasiekti Europos ekonominio augimo ir užimtumo lygį, pagrindinis naujų valstybių narių artimiausių metų tikslas yra padidinti ekonominio augimo tempus ir užtikrinti naujų darbo vietų kūrimąsi. Šio tikslo įgyvendinimą skatinantys veiksniai yra aktyvus eksportas, didėjančios valstybinės ir užsienio investicijos bei augantis vidinės paklausos lygis. Tuo tarpu išsivysčiusiose valstybėse makroekonominėje politikoje labiau akcentuojamas prioritetas išlaikyti nedidelį infliacijos lygį. Didesnis dėmesys skiriamas valstybės investicijoms į ekonomikos vystymą ir socialinės infrastruktūros plėtrą.

2. Užimtumo didinimas. Atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, bedarbių ES skaičius siekia 20 mln. žmonių, darbo rinkos veiklos efektyvumo didinimas yra svarbus prioritetas daugeliui ES valstybėms narėms. Pastaraisiais metais pasiekta pažanga šioje srityje yra nepakankama. 1999 metais bendras užimtumo lygis 25-iose ES šalyse siekė 62 proc. Iki 2004 metų šis rodiklis padidėjo tik 1,3 proc. ir sudarė 63,3 proc. Siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijos 70 proc. užimtumo tikslą iki 2010 metų, per sekančius penkerius metus turi įsidarbinti daugiau, kaip 23 mln. europiečių. Šiuo tikslu Europoje ypatingas dėmesys turi būti skirtas darbo rinkos reformoms, orientuotoms į nedarbo prevenciją, lanksčių darbo apmokėjimo sistemų populiarinimą, efektyvesnį darbo rinkos poreikių tenkinimą.

Nacionalinėse reformų programose ES valstybės-narės užsibrėžė ambicingus bendro užimtumo lygio tikslus. Visoms 25 ES šalims bendras tikslas yra iki 2008 metų 2-3 proc. pakelti dabartinį užimtumo lygį. Siekiant šį tikslą įgyvendinti, iki nustatyto laikotarpio turi būti sukurta 10 mln. naujų darbo vietų. Per sekančius dvejus metus užsibrėžta dar 2-3 proc. pakelti iki 2008 metų pasiektą lygį. Tokiu būdu Lisabonos strategija numato iki 2010 m. padidinti ES gyventojų užimtumo lygį nuo šiuo metu esančio 63,3 proc. iki 70 proc.

Darbo rinkos politikos pavyzdžiai:

Aktyvios darbo rinkos politikos srityje įkvėpiančiu pavyzdžiu gali būti DANIJOS lankstumo ir garantijų modelis, kurį charakterizuoja lanksčios įdarbinimo ir atleidimo iš darbo taisyklės, palyginamai aukštas užimtumo lygis ir tvirtos socialinės apsaugos garantijos plius aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kurios skatina aktyvią darbo paiešką ir padeda netenkantiems darbo greičiau grįžti į darbo rinką.

AUSTRIJA siekia stiprinti ir modernizuoti užimtumo sistemą. Šalyje išeitinių pašalpų mokėjimo sistema pakeista individualių santaupų skaičiavimo sistema („Abfertigung NEU“). Nuo 2003 metų darbdavys 1,53 proc. bendros išmokamų atlyginimų sumos turi įnešti į darbuotojo individualių santaupų sąskaitą. Darbo sutarties nutraukimo atveju arba darbuotojui, kurio darbo stažas yra ne mažiau kaip trys metai, savanoriškai atsistatydinus iš pareigų, numatyta teisė pasirinkti arba pasiimti išeitinę pašalpą iš karto, arba išsaugoti ją senatvės pensijos amžiui. Jeigu darbuotojo darbo stažas yra mažiau nei trys metai, sukauptoji suma perkeliama į naują darbovietę.

DIDŽIOSIOS BRITANIJOS„Pathway to Work“ sistemos tikslas yra padėti sumažinti bedarbių skaičių, suteikiant žmonėms reikiamą pagalbą. Tokio pobūdžio pagalba apima specialistų patarimus darbo paieškos klausimais, programas, orientuotas spręsti sveikatos problemas, bei 40 svarų paramos grįžti į darbo rinką.

PRANCŪZIJA ypatingą dėmesį skiria darbo pasiūlos ir paklausos suderinimui. Šis suderinamumas pasiekiamas efektyvesnės darbo paieškos kontrolės, mokesčių mažinimo įmonėms, įdarbinančioms žemesnę kvalifikaciją turinčius darbuotojus, bendradarbiavimo tarp įdarbinimo agentūrų ir įmonių didinimo, valstybinių įdarbinimo agentūrų monopolinės veiklos panaikinimo dėka.

2005-2008 metų laikotarpiui ES valstybės narės pristato įvairias priemones, padėsiančias pagerinti darbo rinkos veiklą. Pagrindiniai prioritetai yra darbo apmokestinimo sistemos tobulinimas, nedarbo ir skurdo mažinimas bei gyventojų socialinio aprūpinimo gerinimas. Taip pat vertos dėmesio iniciatyvos socialinės apsaugos srityje (AUSTRIJA, ČEKIJA, VOKIETIJA, ISPANIJA, PRANCŪZIJA, ITALIJA, OLANDIJA, PORTUGALIJA) ir nedarbingumo, invalidumo, ligos, ankstyvo pasitraukimo iš darbo rinkos pašalpų schemos (BELGIJA, ČEKIJA,


VOKIETIJA, GRAIKIJA, ITALIJA, OLANDIJA, LENKIJA, ŠVEDIJA). Vis populiaresnė tampa atskirų ES šalių patirtis darbo vietų garantijų stiprinimo ir lankstumo, derinamo su aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis, kurios skatintų darbuotojus dalyvauti visą gyvenimą trunkančiame mokymesi (angl. flexicurity) požiūriu (DANIJA, SUOMIJA, PRANCŪZIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA).

Lietuvoje ir kitose pagal ekonomikos lygį artimiausiose šalyse pagrindinis dėmesys užimtumo politikose skiriamas prioritetui sudaryti teisines sąlygas lanksčiau organizuoti darbo santykius, tinkamiau reaguoti į neišvengiamus rinkos pokyčius ir palengvinti darbuotojų prisitaikymą prie pokyčių, kartu užtikrinti jų socialinę ir darbo apsaugą. Užimtumą planuojama gerinti didinant mokslo patrauklumą ir prieinamumą, realizuojant jaunojo ir vyresnio amžiaus bei socialiai remtinų darbuotojų palaikymo programas, propaguojant verslumo kultūrą. Šalies gyventojų išsilavinimo ir kvalifikacijos tobulinimo sąlygų gerinimas siekiamas stiprinant bendradarbiavimą tarp valdžios institucijų, švietimo ir tyrimų institucijų bei verslo įmonių, pritraukiant jaunus specialistus dirbti švietimo įstaigose, skatinant mokymąsi visą gyvenimą. Tuo tarpu valstybėse, kur užimtumo lygis yra didesnis už Lisabonos užimtumo tikslus, įskaitant moterims ir vyresniems darbuotojams nustatytus tikslus (DANIJA, OLANDIJA, SUOMIJA, ŠVEDIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA), vienas svarbiausių prioritetų – užtikrinti reikiamą ilgalaikę darbo pasiūlą. Atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, pabrėžiama būtinybė išsaugoti darbo jėgos pasiūlą panaudojant potencialius darbo jėgos šaltinius, įskaitant imigrantus, jaunimą bei ilgai sergančius, ir gerinant paskatas darbui.

3. Žinių ir inovacijų kūrimui imlios aplinkos plėtra. Pastaruoju metu sparčiai didėja konkurencija aukštųjų technologijų ir aukštą pridėtinę vertę kuriančiose produktų ir paslaugų rinkose. Tokį spartų vystymąsi itin veikia padidėjusios kai kurių besivystančių šalių investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP). Prognozuojama, kad Kinijai išlaikius dabartinius tempus, 2010 metais jos investicijų į MTEP lygis (proc. nuo BVP) bus aukštesnis negu Europos. Todėl siekdamos neatsilikti, ES valstybės-narės turi skirti didelį dėmesį privačių investicijų pritraukimui į tyrimus ir plėtrą.

Nuo 1999 m. iki 2003 m. bendros (valstybės ir privačios) investicijos į MTEP Europoje padidėjo nežymiai nuo 1,89 proc. iki 1,93 proc. BVP. Tik dviejose ES valstybėse-narėse (SUOMIJA, ŠVEDIJA) investicijų dydis pasiekė šį užsibrėžtą tikslą. Penkiose ES valstybėse (AUSTRIJOJE, DANIJOJE, SUOMIJOJE, VENGRIJOJE, ŠVEDIJOJE) per šį laikotarpį buvo stebimos investicijų didėjimo tendencijos. Išlaikant panašų į dabartinį tempą, iki 2010 metų bendras investicijų į MTEP lygis 25-iose ES šalyse pakils tik iki 2,2 proc. BVP. Tuo tarpu Lisabonos strategijos tikslas nustato, kad tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimas 2010 metais turi siekti 3 proc. BVP.

Nacionalinėse reformų programose visos ES valstybės-narės akcentuoja privačių investicijų pritraukimo į MTEP svarbą. Investicijas planuojama skatinti skirtingomis priemonėmis. Dažniausiai numatoma aktyviau remti verslo atliekamus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbus (ČEKIJA, DANIJA, GRAIKIJA, ISPANIJA, PRANCŪZIJA, AIRIJA, ITALIJA, VENGRIJA, LATVIJA, MALTA, PORTUGALIJA), didinti aukštojo mokslo sistemos efektyvumą bei stiprinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Mokymosi ir lavinimo sistemų tobulinimas daugelyje valstybių-narių minimas kaip pagrindinis prioritetas. Informacinių ir komunikacinių technologijų vystymas taip pat laikomas efektyvia priemone, didinančia žiniomis pagrįstų pramonės šakų Europoje patrauklumą.


Investicijų į MTEP skatinimas:

Daugelis ES valstybės narių siekia stiprinti bendradarbiavimo ryšius tarp mokslo ir pramonės. Tuo tikslu PRANCŪZIJA vykdo klasterių, vadinamų pôles de compétitivité, kūrimo politiką. Panašių iniciatyvų imamasi ir kitose šalyse.

AIRIJA iki 2010 metų įgyvendinti parengtą nacionalinį veiksmų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vystymo srityje planą: Iki 2013 metų padidinti investicijas į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą nuo 1,4 (2001 metais) iki 2,5 proc. nuo BNP. Padidini mokslininkų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų nuo 5 iki 9,5. Padidinti verslo investicijas į tyrimus ir plėtrą nuo 0,9 iki 1,7 proc. BNP.

Kitas svarbus šalių prioritetas yra aukštai kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos gerinimas. Siekiant padidinti žinių darbuotojų skaičių, daugelyje ES valstybių-narių, ypač naujose šalyse, planuojama modernizuoti švietimo sistemą. Pavyzdžiui, LIETUVOJE numatoma parengti kompleksines programas, apimančias specialistų rengimą toms MTEP strateginėms ateities technologijų sritims, kuriose šalis turi mokslinį ir (ar) gamybinį potencialą, skirti joms įgyvendinti struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto lėšas. Planuojama parengti ir pradėti įgyvendinti aukštojo mokslo reformos politikos koncepciją.

DANIJA planuojama dvigubai padidinti trečiosios studijų pakopos absolventų skaičių, reorganizuoti universitetų valdymo struktūras, padidinti universitetų galimybes veikti tarptautiniu mastu.

LATVIJOJE žinių ir inovacijų skatinimas vykdomas, pritraukiant privačias ir valstybines investicijas ir plėtojant įvairias priemones, reikalingas moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, tobulinant švietimo sistemą, skatinant mokymąsi visą gyvenimą, palaikant informacinių technologijų plėtrą ir kt. Numatyta kasmet 0,15 proc. nuo BVP didinti investicijas į tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.

Investicijos į MTEP nėra vienintelė inovacijų skatinimo priemonė. Paslaugų sektoriaus produktyvumo, ypatingai mažmeninės prekybos, logistikos ir finansų paslaugų srityse didinimas suteikia daugiau galimybių greičiau kurti ir diegti inovacijas negu gamybos sektoriaus ir tradicinių aukštųjų technologijų pramonių vystymas. Be to, ypatingą reikšmę turi aukščiausios kvalifikacijos specialistų prieinamumas, informacinių ir komunikacinių technologijų plėtra bei kokybės valdymo sistemų diegimas.

4. Verslo aplinkos gerinimas (įskaitant smulkų ir vidutinį verslą). Siekiant padidinti savo konkurencingumą globaliose rinkose, ES valstybės-narės (ČEKIJA, ESTIJA, AUSTRIJA, SUOMIJA) akcentuoja investicinio klimato gerinimo svarbą. Būtent užsienio tiesioginių investicijų pritraukimo galimybės leidžia pasiekti apčiuopiamus technologinės pažangos ir žinių bei inovacijų sklaidos rezultatus.

Efektyvesnis rinkų funkcionavimas. ES valstybių-narių nacionalinėse reformų programose pabrėžiama, kad šalys pripažįsta Europos rinkų konkurencingumo stiprinimo svarbą. Daugelis jų skelbia apie pastebimą pažangą šioje srityje, nors bendri pokyčių tempai nėra labai džiuginantys. Pastebima pažanga perkeliant ES vidaus rinką reglamentuojančias direktyvas į nacionalinę teisę. Deficitas 2005 m. siekė 1,9 proc., tuo tarpu 2004 metais šis rodiklis buvo 7,1 proc. Deficito mažėjimą lėmė prie ES naujai prisijungusios valstybės narės.

LIETUVA pirmauja tarp valstybių narių pagal ES direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę. 2005 metų liepos mėnesio duomenimis, direktyvų perkėlimo deficitas Lietuvoje sudarė 0,7 procento (11 direktyvų) (ES-25 vidurkis – 1,9 proc.). Tačiau atsiliekama perimant Europos standartus. 2005 metų kovo mėnesio duomenimis, šioje srityje Lietuvos deficitas buvo vienas didžiausių tarp valstybių narių (perėmimo deficitas sudarė 15,5 procento visų daugiau kaip 17 tūkstančių standartų).

Nepaisant pasiektos pažangos, daug valstybių-narių konstatuoja, kad jų prekių, paslaugų ir energijos rinkos dar nėra pakankamai konkurencingos. Siekiant spęsti šią problemą, siūlomos įvairios priemonės. Dalis valstybių (AUSTRIJA, BELGIJA, DANIJA, ESTIJA, GRAIKIJA, ISPANIJA, SUOMIJA, AIRIJA, OLANDIJA, LATVIJA, SLOVAKIJA, SLOVĖNIJA,


ŠVEDIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) siekia stiprinti nacionalinius konkurencingumo veiksnius. Pavyzdžiui, DANIJA užsibrėžė tikslą dvigubai sumažinti pramonės sektorių, kurie susiduria su konkurencijos problemomis, skaičių. Visose valstybėse-narėse vartotojų teisių apsaugos klausimai jau pradėti arba numatomi pradėti spręsti, atsižvelgiant į ES teisę. Svarbiausios rinkų tobulinimo galimybės ir naujų darbo vietų kūrimo potencialas yra taip pat siejamas su paslaugų, komunikacinių tinklų, ir ypatingai, energijos pramonės sektorių vystymu.

Geresnis reguliavimas. Daugelyje valstybių nacionalinėse reformų programų pabrėžiamas reguliavimo aplinkos ES ir nacionaliniame lygmenyse tobulinimo prioritetas. Ypatingas dėmesys skiriamas korupcijos lygio mažinimui. Daugelyje šalių (ČEKIJA, DANIJA, PRANCŪZIJA, AIRIJA, OLANDIJA, LENKIJA, ŠVEDIJA, DIDŽIOJI BRITANIJA) pabrėžiamas verslo steigimo administracinių barjerų mažinimo būtinumas.

Geresnio reguliavimo pavyzdžiai:

Nuo 2003 metų OLANDIJOJE veikia internetinis forumas, kuriame kaupiami ir skelbiami smulkių ir vidutinio lygio įmonių steigimo ir administravimo praktikos pavyzdžiai ir konfliktinės situacijos. Tai suteikia galimybes greičiau nustatyti ir greičiau persvarstyti bei eliminuoti konfliktines procedūras ir taisykles. Be to, naujai įsikuriančioms įmonėms tai leidžia susipažinti su kitų įmonių praktika, padeda išspręsti panašias problemas.

AIRIJOS Verslo Reguliavimo Forumas (Business Regulation Forum), kuriame aktyviai dalyvauja verslo ir valstybės sektoriaus atstovai, buvo įkurtas 2005 metais. Šis forumas laikomas esminiu elementu, padedančiu įgyvendinti Airijos vyriausybės įsipareigojimus, gerinti teisinį reguliavimą ir administravimą, šalinti esamus barjerus.

Verslumo skatinimas. Didelis dėmesys ES valstybėse narėse skiriamas verslumo skatinimui. Pavyzdžiui, vienose šalyse (BELGIJA, ČEKIJA, GRAIKIJA, ESTIJA, MALTA, OLANDIJA, LENKIJA, PORTUGALIJA, SLOVĖNIJA) aktyviai konsultuojama verslo steigimo, registravimo ir kitais klausimais, kitose (KIPRAS, ČEKIJA, ESTIJA, AIRIJA, LIETUVA, LATVIJA, MALTA) numatoma valstybės pagalba pradedant naują inovatyvią veiklą, trečiose (ČEKIJA, ISPANIJA, AIRIJA, LENKIJA, SUOMIJA) skatinamas palankus požiūris į antreprenerišką verslą mokyklose. Kai kurios valstybės (PRANCŪZIJA, MALTA, OLANDIJA, SLOVĖNIJA) smulkioms ir vidutinio lygio įmonėms siūlo kreditus palankiomis sąlygomis inovatyviems tyrimams arba kitoms išlaidoms padengti. Nuoseklios ir skaidrios mokesčių sistemos kūrimas ES valstybėse taip pat akcentuojamas kaip svarbi verslo klimato gerinimo priemonė.

Infrastruktūros plėtra. Komunikacinės ir informacinės infrastruktūros vystymas yra vienas prioritetinių ES politikos uždavinių. Kai kurios šalys (AUSTRIJA, ČEKIJA, ESTIJA, ISPANIJA, SUOMIJA, ITALIJA, LATVIJA, LENKIJA, SLOVAKIJA) akcentuoja, kad joms tai yra prioritetinė veikla, kuriai planuojama skirti daugiau valstybės lėšų. Daugelyje valstybių ypač akcentuojamas viešųjų ir privačių iniciatyvų palaikymas, horizontalių programų vykdymas. Investicijos į transporto ir energetikos infrastruktūros projektų vykdymą laikomos daug efektyvesnės negu tiesioginė parama verslui. Plačiajuosčio ryšio tinklų plėtojimas nutolusiuose regionuose (PRANCŪZIJA, AIRIJA, LATVIJA) ir mokyklose (PORTUGALIJA, SLOVAKIJA) taip pat yra tarp prioritetinių veiklų.


Infrastruktūros plėtros prioritetai:

LIETUVA siekia plėtoti ir įgyvendinti prioritetinius energetikos projektus: Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklų sujungimas; tranzitinis dujotiekis į ES („Gintaro“ projekto studija); Lietuvos ir Švedijos elektros tinklų sujungimas (SwindLit); gamtinių dujų saugojimo Lietuvos ir/arba ne Lietuvos teritorijoje galimybės užtikrinimas. Be to, siekiama modernizuoti transeuropinio transporto tinklo Lietuvos teritorijoje infrastruktūrą (kelių, geležinkelių, vandens transporto ir civilinės aviacijos).

LATVIJA siekia plėtoti šalies kelių tinklą (ypač Via Baltic Rytų-vakarų kelių koridorių, air Baltic), gerinant eismo saugą, užtikrinant aukštą paslaugų kokybę, modernizuojant Rytų-vakarų geležinkelių koridorių ir jo saugumą, didinant investicijas į laivybos saugumą, palaikant „Rail Baltica” ir „Via Baltica” projektų tyrimus ir plėtrą.

DANIJOJE planuojama kasmet 2 proc. didinti valstybės investicijas į kelių ir viešojo transporto vystymą. Prioritetinė sritis yra susisiekimo ryšių aplink Fehmarn Belt kūrimas, apimant naujų tiltų, kelių ir geležinkelių kūrimą.

5. Efektyvesnis resursų panaudojimas. 2005 metais Europos Taryba dar kartą akcentavo aplinkosaugos politikos indėlio svarbą ekonomikos augimui ir žmonių darbiniam užimtumui bei gyvenimo kokybei, pirmiausia, kuriant ekologines inovacijas ir ekologines technologijas bei plėtojant tvarų gamtos išteklių valdymą, kuris skatintų kurti naujas pardavimo rinkas ir naujas darbo vietas. Europa turi ir toliau užimti lyderio pozicijas šioje srityje.

Valstybių nacionalinės reformų programos rodo aktyvų palaikymą Europoje įgyvendinti Aplinkosaugos technologijų veiksmų planą (Environmental Technologies Action Plan), kuris remia ekologiškai draugiškų technologijų, produktų ir paslaugų kūrimą ir taikymą bei ekologinių naujovių naudojimą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, skatinami „žalieji“ viešieji pirkimai (Green Public Procurement) (AUSTRIJA, ESTIJA, AIRIJA, ITALIJA) ir partnerystė, kurios pagrindinis tikslas yra teikti aplinkosaugos technologijų perkėlimo pagalbą besivystančioms šalims (DIDŽIOJI BRITANIJA). AUSTRIJA, DANIJA, ŠVEDIJA išlaiko pirmaujančias pozicijas aplinkosaugai draugiškų technologijų vystymo srityje.

Tvaraus išteklių naudojimo ir aplinkosaugos stiprinimo gairės:

LIETUVOJE siekiama tobulinti aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo sistemą; siekti, kad į atmosferą išmetamų teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis didėtų perpus lėčiau už gamybos augimą; pasiekti, kad elektros energija, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, sudarytų ne mažiau kaip 6,4 procento šalyje suvartojamos elektros energijos; baigti formuoti saugomų teritorijų tinklą Natura 2000 ir parengti šių teritorijų gamtotvarkos planus.

LATVIJOS pagrindiniai prioritetai yra įgyvendinti projektus, palaikančius elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, vystyti biokuro gamybą ir jo platesnį vartojimą viešajame transporte, miško ruošos mašinose, vidaus vandenų laivuose.

DANIJOS svarbus tikslas yra įgyvendinti Kioto protokolo reikalavimus dėl „šiltnamio“ dujų emisijų sumažinimo.

AIRIJOJE akcentuojamas siekis užtikrinti efektyvų ekologiškai veiksmingų technologijų skleidimą transporto srityje bei padaryti pažangą įgyvendinant Kioto tikslus.

Toliau 10.4 lentelėje apibendrinti pagrindiniai ES valstybių iššūkiai, akcentuojami jų nacionalinėse reformų programose. Šalių prioritetai skiriasi, atsižvelgiant į šalių ekonomikos lygį, politikos kryptis bei siekiamus nacionalinius tikslus.

10.4 lentelė


ES valstybių-narių prioritetai

Prioritetai Valstybės12 Skaičius

Efektyvus darbo išteklių panaudojimas

AT, BE, CZ, DK, EE, EL, ES, FI, FR, HU, IE, LT, LU, LV, MT, NL, PL, PT, SE, SI, SK, UK

22

Investicijų į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei inovacijų didinimas

AT, BE, CY, CZ, DK, EE, EL, ES, FI, FR, HU, IE, IT, LT, LU, LV, NL, PL, PT, SI, SK, UK

22

Verslo aplinkos gerinimas (įskaitant geresnį reguliavimą bei vidaus rinkos harmonizavimą)

AT,CY, CZ, DK, EE, EL, ES, FI, FR, HU, IE, IT, LT, LU, LV, MT, PL, PT, SI, SK 20

Mokymosi ir ilgalaikio mokymosi skatinimas

AT, BE, CY, CZ, DK, EE, EL, ES, HU, IE, IT, LT, LU, LV, MT, PL, SI, SK, UK

20

Valstybės finansų stabilumo ir kokybės užtikrinimas

AT, BE, CY, CZ, EE, EL, ES, FI, FR, HU, IE, LT, LU, LV, MT, PL, PT, SI, UK

19

Aplinkosaugos užtikrinimas AT, BE, CY, CZ, DK, EE, ES, FI, IE, IT, LU, MT, PT, SI, UK

15

Konkurencijos sąlygų gerinimas CY, DK, EL, ES, FI, HU, IT, LV, PT, SE 10Infrastruktūros gerinimas AT, CY, CZ, ES, FI, IE, IT, PL 8Socialinės sanglaudos didinimas BE, CY, FR, IE, PT 5Viešojo sektoriaus veiklos tobulinimas

DK, FI, SI 3

Detalesnė ES valstybių-narių Lisabonos strategijos įgyvendinimo tikslų apžvalga pateikta toliau 10.5 lentelėje.

10. 5 lentelėPagrindiniai ES valstybių-narių prioritetai, įgyvendinant Lisabonos strategiją

Valstybė Pagrindiniai prioritetai

Austrija I) Valstybės finansų stabilumo užtikrinimas

V) Verslo aplinkos kokybės užtikrinimas bei smulkaus ir vidutinio verslo politikos gerinimas

II) Darbo rinkos ir užimtumo reguliavimo politikos vykdymas

VI) Darbuotojų ugdymo bei mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

III) Investicijų į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) bei inovacijų diegimą skatinimas

VII) Aplinkos saugos technologijų vystymas bei efektyvus resursų panaudojimas

IV) Infrastruktūros plėtra (įskaitant plačiajuosčio ryšio tinklų plėtojimą)

Belgija I) Valstybės lėšų subalansavimas ir bendro valstybės biudžeto deficito mažinimas

V) Socialinio saugumo stiprinimas bei socialinės atskirties ir skurdo mažinimas

II) Naujų darbo vietų kūrimas

VI) Sinergijos tarp ekonominio augimo ir aplinkosaugos stiprinimas

III) Darbo rinkos politikos vystymas bei investicijų į švietimą ir mokymąsi skatinimas

IV) Investicijos į ekonominio augimo potencialo stiprinimą

Kipras I) Viešųjų finansų stabilumo užtikrinimas

V) Konkurencijos sąlygų bei bendro verslo klimato gerinimas

II) Viešųjų finansų kokybės gerinimas

VI) Valstybinės infrastruktūros modernizavimas

III) Ekonomikos diversifikavimo skatinimas, palaikant aukštą vertę kuriančių veiklų plėtrą

VII) Žmogiškojo kapitalo plėtra

IV) MTEP ir inovacijų rėmimas bei informacinių-komunikacinių technologijų (IKT) plėtros skatinimas

VIII) Tolesnis socialinės sanglaudos stiprinimas

12 Naudojami sutrumpinimai: Airija (IE), Austrija (AT), Belgija (BE), Čekija (CZ), Danija (DK), Didžioji Britanija (UK), Estija (EE), Graikija (EL), Ispanija (ES), Italija (IT), Kipras (CY), Latvija (LV), Lenkija (PL), Lietuva (LT), Liuksemburgas (LU), Malta (MT), Olandija (NL), Portugalija (PT), Prancūzija (FR), Slovakija (SK), Slovėnija (SI), Suomija (FI), Švedija (SE), Vengrija (HU), Vokietija (DE).


IX) Aplinkos saugumo ir stabilumo užtikrinimas

Čekija I) Valstybės finansų stabilumo užtikrinimas

V) Transporto ir IKT modernizavimas ir plėtra

II) Verslo aplinkos sąlygų gerinimas

VI) Darbo rinkos lankstumo ir dinamikos skatinimas

III) Investicijų į MTEP ir inovacijas skatinimas

VII) Didesnio žmonių skaičiaus įtraukimas į darbo rinką

IV) Efektyvesnis išteklių panaudojimas

VIII) Švietimo kokybės gerinimas

Danija I) Žinių visuomenės koncepcijos plėtra

V) Valdymo kokybės ir efektyvumo viešajame sektoriuje užtikrinimas

II) Efektyvios konkurencijos skatinimas ir vidaus rinkos sąlygų gerinimas

III) Stabilumo aplinkosaugos ir energijos gamybos srityse užtikrinimas

IV) Užimtumo politikos prioritetų įgyvendinimas

Estija I) Makroekonominės aplinkos stabilumo užtikrinimas

V) Verslo aplinkos gerinimas, užtikrinant antrepreneriškos veiklos skatinimą ir plėtojimą

IX) Darbo rinkos lankstumo didinimas bei darbo santykių reguliavimo modernizavimas

II) Ilgalaikio biudžeto planavimo sistemos įgyvendinimas

VI) Sinergijos tarp ekonominio augimo ir aplinkosaugos stiprinimas

III) Valstybės politikos priemonių įgyvendinimas, siekiant ekonominio augimo ir užimtumo gerinimo

VII) Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas

IV) MTEP kokybės bei inovacijų, ekonominio augimo ir ilgalaikio tarptautinio konkurencingumo didinimas

VIII) Darbo pasiūlos didinimas

Suomija I) Pasiruošimas spręsti gyventojų senėjimo problemas

V) Antrepreneriškos veiklos skatinimas

IX) Darbo rinkos ir profesinio rengimo plėtra

II) Valstybės biudžeto išlaidų valdymo ir kontrolės užtikrinimas

VI) Geriau funkcionuojančių ir konkurentabilesnių rinkų kūrimas

X) Darbo apmokestinimo, atlyginimo mokėjimo bei skatinimo sistemų tobulinimas

III) Valstybės socialinio aprūpinimo sistemos saugumo bei vyriausybės darbo produktyvumo užtikrinimas

VII) Informacinių, komunikacinių ir transporto tinklų plėtra

XI) Geresnio darbo jėgos pasiūlos ir paklausos balanso siekimas

IV) Žinių ir inovacijų kūrimo skatinimas

VIII) Energijos vartojimo efektyvumo ir klimato kaitos politikų prioritetų įgyvendinimas, siekiant struktūrinių pokyčių ir stabilaus ekonominio vystymosi procesų palaikymo

Prancūzija I) Užimtumo didinimas II) Verslo konkurencingumo didinimas

III) Industrinės ir inovacinės politikos plėtra

IV) Valstybės biudžeto stabilumo užtikrinimas

Graikija I) Valstybės biudžeto balanso bei jo ilgalaikio stabilumo užtikrinimas

II) Darbo produktyvumo didinimas, sprendžiant rinkos funkcionavimo struktūrines problemas, didinant investicijas į žmogiškąjį kapitalą bei palaikant žinių visuomenės kūrimą

III) Verslo aplinkos gerinimas, didinant konkurenciją, liberalizuojant rinkų reguliavimą, didinant rinkų atvirumą bei pasinaudojant valstybės geopolitinės padėties privalumais

IV) Užimtumo tempų didinimas, nedarbingumo lygio mažinimas bei švietimo ir lavinimo sistemų efektyvumo didinimas

Vengrija I) Bendrojo šalies biudžeto fiskalinio deficito palaipsnis mažinimas

V) Įmonių ir jų darbuotojų prisitaikymo prie rinkos

II) Žinių ir inovacijų sklaidos bei konkurencingumo didinimo programų įgyvendinimas

VI) Investicijų į žmogiškąjį kapitalą didinimas

III) Verslo aplinkos gerinimas bei konkurencijos stiprinimas

IV) Didesnio skaičiaus žmonių pritraukimas ir įdarbinimas bei socialinio saugumo sistemų modernizavimas


stiprinimas bei darbo rinkos lankstumo didinimas

Airija I) Stabilios makroekonominės aplinkos, subalansuotų valstybės finansų bei nuosaikaus infliacijos lygio palaikymas

V) Investicijų į MTEP didinimas

IX) Socialinio įtraukimo ir stabilios ekonominės plėtros palaikymas

II) Valstybės investicijų į ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtrą didinimas

VI) Inovacijų ir antrepreneriškos veiklos vystymo skatinimas

X) Išlaikyti aukštą užimtumo lygį, toliau gerinti darbo produktyvumą ir socialinę sanglaudą

III) Siekimas, kad ekonominiai veiksniai užtikrintų ilgalaikį fiskalinį stabilumą bei padėtų spręsti gyventojų senėjimo problemas

VII) Tolesnis fizinės infrastruktūros, ypatingai transporto sektoriuje, gerinimas.

XI) Švietimo ir lavinimo, ypatingai mokymosi visą gyvenimą, svarbos akcentavimas, siekiant formuoti aukštai kvalifikuotą, inovatyvią ir sugebančią prisitaikyti prie žinių ekonomikos rinkos sąlygų darbo jėgą

IV) Šalies įmonių konkurencingumo didinimas

VIII) Veiksmingas reguliavimo reformos įgyvendinimo užtikrinimas

XII) Darbo rinkos pasiūlos ir paklausos suderinimas

Italija I) Energijos gamybos ir paslaugų sektorių liberalizavimas

V) Aplinkosaugos stiprinimas

II) Mokslinių tyrimų ir technologinių inovacijų kūrimo skatinimas stipendijomis

III) Žmogiškojo kapitalo ugdymo skatinimas

IV) Apčiuopiamos ir neapčiuopiamos infrastruktūros modernizavimas

Latvija I) Makroekonominio stabilumo išlaikymas

V) Švietimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos kokybės gerinimas

II) Žinių ir informacijos valdymo skatinimas

III) Investicijoms ir darbo jėgai patrauklios aplinkos formavimas

IV) Užimtumo skatinimas

Lietuva I) Spartaus ekonomikos augimo, makroekonominio stabilumo išlaikymas bei siekimas visateisės narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje

II) Šalies įmonių konkurencingumo skatinimas

III) Užimtumo ir investicijų į žmogiškąjį kapitalą skatinimas

Liuksemburgas

I) Inovacijų skatinimas

IV) Stabilios makroekonomikos užtikrinimas

II) Užimtumo skatinimas

V) Darnaus vystymo užtikrinimas

III) Šalies piliečių švietimo skatinimas

IV) Patrauklaus verslo klimato kūrimas

Malta I) Valstybės finansų valdymo stabilumo užtikrinimas

V) Aplinkosaugos stiprinimas

II) Šalies konkurencingumo didinimas

III) Užimtumo skatinimas

IV) Šalies piliečių švietimo ir mokymosi skatinimas

Olandija I) Darbo pasiūlos didinimas

II) Įmonių inovatyvumo didinimas

Lenkija I) Valstybės biudžeto subalansavimas ir valstybės finansų valdymo tobulinimas

V) Naujų darbo vietų kūrimas ir bedarbystės lygio mažinimas

II) Antrepreneriškos veiklos skatinimas

VI) Investavimo į žmogiškąjį kapitalą bei darbuotojų prisitaikymo prie rinkos sąlygų skatinimas

III) Įmonių inovacinės veiklos skatinimas

IV) Infrastruktūros gerinimas bei tinklų plėtra

Portugalija I) Ekonominio augimo užtikrinimas, valstybės biudžeto valdymo sustiprinimas bei išorinio

II) Efektyvus valstybės išteklių perskirstymas, pirmenybę teikiant investicijoms į

III) Socialinio saugumo sistemos skaidrumo bei stabilumo užtikrinimas

IV) Biurokratizmo mažinimas bei geresnių sąlygų laisvai konkurencijai


deficito finansavimo kontrolė

V) Darbo santykių reguliavimo strateginių nuostatų parengimas

IX) Inovacijų bei informacinių technologijų plėtros skatinimas

XIII) Investicijų į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą skatinimas bei švietimo ir lavinimo sistemos prie naujų rinkos reikalavimų derinimas

XVII) Socialinio saugumo sistemos modernizavimas

ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo skatinimą

VI) Siekti, kad šalies pajamų lygis priartėtų prie vidutinio ES pajamų lygio

X) Bendros rinkos efektyvumo užtikrinimas bei paslaugų rinkos reguliavimo gerinimas

XVI) Naujų darbo vietų kūrimo užtikrinimas ekonominio augimo, darbo produktyvumo bei efektyvios socialinės politikos dėka

XVIII) Darbo rinkos sistemos gerinimas, siekiant visiems užtikrinti vienodas galimybes

VII) Patrauklesnės verslo aplinkos, skatinančios privačių investicijų didinimą, kūrimas

XI) Subalansuotas natūralių resursų naudojimas

XV) Dalyvavimas delokalizacijos procese

sudarymas

VIII) Privačių ir valstybinių investicijų į MTEP didinimas

XII) Socialinės valstybės siekimas, susietas su socialinės, teritorinės ir aplinkosaugos sanglaudos palaikymu

XVI) Darbų saugumo, lankstumo bei socialinio dialogo stiprinimas

Slovakija I) Užimtumo ir mokymosi galimybių užtikrinimas

II) Inovacijų ir MTEP skatinimas

III) Informacinės visuomenės kūrimas

IV) Geresnės verslo aplinkos kūrimas

Slovėnija I) Konkurencingos ekonomikos kūrimas ir spartesnių ekonominių tempų palaikymas

V) Darnaus vystymo rodiklių kūrimas

II) Efektyvus žinių kūrimas, sklaida ir panaudojimas, siekiant užtikrinti ekonominį vystymą ir darbų kokybę

III) Mažesnių kainų politikos laikymasis

IV) Modernios socialinės valstybės kūrimas bei aukštesnio užimtumo lygio siekimas

Ispanija I) Makroekonomikos ir biudžeto stabilumo užtikrinimas

V) Konkurencijos sąlygų gerinimas, geresnės reguliavimo politikos siekimas bei viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas

II) Strateginio Infrastruktūros ir Transportavimo Plano (PEIT) ir Vandens Programos („AQUA“) įgyvendinimas

VI) Darbo rinkos plėtra bei socialinio dialogo stiprinimas

III) Žmogiškojo kapitalo plėtra

VII) Verslo skatinimo plano įgyvendinimas

IV) MTEP ir inovacijų skatinimo strategijos įgyvendinimas

Švedija I) Darbo išteklių panaudojimo efektyvumo gerinimas

II) Konkurencijos stiprinimas ir gerai funkcionuojančių produktų rinkų kūrimas

Didžioji Britanija

I) Makroekonomikos ir finansinio valstybės biudžeto stabilumo išlaikymas

V) Mokymosi atvirumo užtikrinimas, siekiant visiems užtikrinti vienodas galimybes

II) Modernios valstybės, savo piliečiams garantuojančios gerovę, užimtumą ir saugumą, kūrimas

VI) Inovacijų skatinimas energetikos ir resursų panaudojimo srityje bei mažai anglies turinčių energijos šaltinių plėtra

III) Antrepreneriško ir lankstaus verslo sektoriaus kūrimas

IV) Inovacijų didinimas, siekiant, kad Didžioji Britanija būtų pripažinta pasaulio lydere diegiant mokslinių tyrimų rezultatus versle


11. LIETUVOS ŪKIO KRYPTINGA INTEGRACIJA Į BALTIJOS JŪROS

REGIONĄ – STRATEGINĖ TVARAUS AUGIMO IR KONKURENCINGUMO

GALIMYBĖLietuva neturi užtektinai laiko, kad galėtų sau leisti formuotis tegul ir konkurencingai, bet vien savaiminiais procesais pagrįstai pramonės / verslo (industrinei) sistemai. Įvertinant realią situaciją – pramonės struktūrą, darbuotojų kompetenciją, tradicijas ir kitas aplinkybes, reikia sutikti su tuo, jog bendroji Lietuvos ekonominė ir socialinė raida, vystymosi tempai dar ilgai bus tiesioginėje tarpusavio priklausomybėje su pramonės sektoriaus ir jo infrastruktūros rezultatais. Smunkant pramonės lygiui, neišvengiamai didės socialinės problemos, mažės bendra dirbančiųjų kompetencija, profesionali verslo infrastruktūra, mokslas ir švietimas. Mažai tikėtina, kad artimiausioje perspektyvoje augantis paslaugų sektorius galėtų kompensuoti negatyvias galimo pramonės smukimo pasekmes. Tačiau kaip konkreti įmonė, taip ir šalies pramonė bus sėkminga tiek, kiek ji sugebės integruotis į didesnes sektorines ar regionines industrines sistemas. Todėl strateginiu Ūkio ministerijos ir Vyriausybės prioritetu turėtų būti spartesnis ir efektyvesnis Lietuvos pramonės integravimas į naujai persiformuojančią Europos šiaurinės dalies (ES Šiaurės dimensijos šalių) verslo sistemą ir vertės kūrimo grandines. Tai visiškai atitinka ES ūkio regionalizacijos ir klasterizacijos politiką bei nuostatas ir strateginius šalių interesus. Lietuvos pramonė negali sėkmingai konkuruoti aukštos pridedamosios vertės veiklose, tačiau šios pramonės įmonės gali būti itin naudingos partnerės kitų šalių šiuolaikinės pramonės įmonėms. Skandinavijos šalys yra vienos konkurencingiausių pasaulyje, o tai jos pasiekia inovacijų dėka. Įsiliejimas į regioninius klasterius, kuriuose taip patveiktų ir Rytų kaimynai, atvertų itin dideles perspektyvas plačiam Lietuvos įmonių ratui ir pozityviai keistų nacionalinę ūkio struktūrą. Tai neišvengiamai darytų įtaką visai verslo infrastruktūrai, inovacijų sistemai, garantuotų stabilų vystymąsi, o Lietuvos įmonės artimiausio laikotarpio perspektyvoje taptų „know-how” realiais skleidėjais menkiau pažengusioms rinkoms. Uždavinį lengvina tai, jog Šiaurės šalys Baltijos regioną vertina ne kaip išorinę, bet kaip vidinę rinką, finansuoja įvairias iniciatyvas, pripažįsta nemažai kultūrinio ir vertybinio panašumo tarp tautų.

Skandinavijos šalys pasižymi daugeliu charakteristikų, kurios daro jas itin konkurencingomis. Tokios charakteristikos yra sveika makroekonominė aplinka, kokybiškos ir išskirtinai skaidrios bei efektyvios viešosios institucijos, visuomenės sutarimas dėl investavimo ir valstybės išlaidų nacionaliniame biudžete prioritetų. Tuo pačiu šių šalių pavyzdys akivaizdžiai nuneigia tezes dėl to, kad aukšti atlyginimai ir mokesčiai prieštarauja konkurencingumui. Švedijos, Danijos ir kitų šio regiono šalyse nėra aiškių signalų, kad tai jas daro nekonkurencingomis ar menkėja gebėjimas garantuoti savo gyventojams aukštus gyvenimo standartus. Netgi priešingai, tai joms leido sukurti aukšto lygio švietimo ir mokslo sistemą, aukštos kompetencijos ir motyvuotą darbo jėgą.

Nors visos Skandinavijos šalys yra pirmajame konkurencingiausių šalių dešimtuke, tačiau ekspertai pastebi kai kurias negatyvias tendencijas ir tam tikrą konkurencingumo praradimą. Svarbiausia to priežastimi laikoma kooperacijos tarp regiono šalių stoka. Baltijos jūros regiono šalių “paletė” iš tikrųjų suteikia labai palankias sąlygas visam regionui ne tik išlaikyti, bet ir dar labiau sustiprinti konkurencingumą. Manome, kad Lietuvai tai istorinis šansas. Klausimas tik, ar pasyviai stebėsime pagreitį įgaunančius integracinius procesus, ar bus bandoma tikslingai juos panaudoti nacionaliniams tikslas pasiekti.


11.1. Baltijos jūros regiono šalių konkurencingumo analizė

„Baltijos regiono” sąvoka neturi nusistovėjusių geografinių ribų. Siauresnės sampratos požiūriu, šio regiono sąvoka dažnai grindžiama kaimyninių šalių ekonomine kooperacija. Dėl to Baltijos jūros regionui dažniausiai priskiriama Danija, Estija, Latvija, Lietuva, Suomija, Švedija, Lenkija (visa arba jos šiaurinės dalys), Vokietijos šiaurinės žemės, Rusijos Kaliningrado sritis, Sankt Peterburgas su Leningrado sritimi. Tarptautinėje teritorinio planavimo programoje VASAB – 2010 („Visions and Strategies around the Baltic 2010“) Baltijos regionui priskiriama Danija, Švedija, Norvegija, Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Baltarusija, taip pat Vokietijos žemės: Šlezvigas–Holšteinas, Meklenburgas–Aukštutinė Pomeranija, Brandenburgas, Berlyno ir Hamburgo miestai. Iš Rusijos Federacijos subjektų įeina Sankt Peterburgas, Leningrado, Pskovo, Novgorodo, Murmansko ir Kaliningrado sritys, Karelijos Respublika. Plačiąja politine prasme, Baltijos regionui priskiriamos visos valstybės, prieinančios prie Baltijos jūros, taip pat su ja glaudžiai susijusios Baltarusija ir Norvegija. Taigi Baltijos regioną sudaro ekonominiu ir politiniu požiūriu netolygiai išsivysčiusios valstybės, vienos jų buvusios SSRS sudėtyje, kitos – Varšuvos sutarties Ekonominės savitarpio pagalbos sutarties bloke, trečios esančios Europos Sąjungos ir NATO narės.

Pagal Baltijos jūros regiono plėtros forumo nuostatas, Baltijos jūros regionas apima Baltijos šalis (Lietuva, Estija, Latvija), Šiaurės valstybes (Danija, Suomija, Švedija, Islandija, Norvegija), šiaurinius Vokietijos, Lenkijos, ir Rusijos regionus. Būtent tokio požiūrio bus laikomasi, šiame darbe atliekant Baltijos jūros regiono konkurencingumo ir Lietuvos integracijos galimybių į šį regioną analizę.

Baltijos jūros regione gyvena apytikriai 64 milijonai gyventojų; tai sudaro 1 proc. visų pasaulio gyventojų skaičiaus. Šiauriniai Rusijos regionai sudaro 1/3 visų Regiono gyventojų; toliau pagal gyventojų skaičių eina Švedija (14 proc.) ir Šiaurės Vokietija (10 proc.). Regiono dalis pasaulio BVP kasmet didėja: lyginant su 2004 metais, ši dalis padidėjo 3,4 proc., tuo tarpu nuo 2000 metų ji padidėjo 2,9 proc. 25 proc. viso Regiono sukuriamo BVP atitenka Švedijai, 15-17 proc. – Šiaurės Vokietijai, Danijai ir Norvegijai.

Vertinant Baltijos jūros regiono konkurencingumo lygį, regiono plėtros tendencijos, visų pirma, lyginamos su Vidurio Europos regiono šalių (Austrija, Čekija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Šiaurės rytų Vokietija ir Pietų Lenkija) vystymo dinamika. Šie regionai yra panašūs savo dydžiu ir ekonominiu potencialu. Bendras Vidurio Europos regiono gyventojų skaičius - 69 milijonai. Šiaurės rytų Vokietija (28 proc.) ir Pietų Lenkija (21 proc.) yra tankiausiai apgyvendinti rajonai. Pagal ekonominį potencialą išsiskiria Šiaurės rytų Vokietija ir Austrija. Be to, abu Europos regionai kelia panašius iššūkius artimiausiu metu padidinti atskirų šalių kooperavimosi lygį ir regionų bendrą konkurencingumą pasaulyje.

Antra, atskiros Baltijos jūros Regiono šalys lyginamos su kitomis ES, Šiaurės Amerikos ir Azijos valstybėmis. Ši analizė leidžia palyginti atskirų šalių konkurencingumo lygį, pagrindines konkurencingumo didinimo prielaidas, nustatyti, kaip šalys prisitaiko prie pasaulinės ekonomikos pokyčių.

Lietuvos integracijos į Baltijos jūros regiono industrinę sistemą galimybės vertinamos, pirmiausiai, juos palyginant su kaimyninių valstybių ekonominiu ir socialiniu augimu. Lietuva nagrinėjama platesniame Baltijos jūros regiono kontekste, kadangi būtent šio regiono šalys yra strategiškai svarbios partnerės tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Taip pat Lietuvos


konkurencingumas vertinamas lyginant konkurencingumo rodiklius ne tik su Baltijos jūros regiono, bet ir su kitomis ES šalimis.

11.1.1. Baltijos jūros regiono makroekonomikos augimo veiksniai

Investicinio patrauklumo ir konkurencingumo didinimas, inovacijoms ir ekonomikos plėtrai palankios aplinkos kūrimas, ekonominės gerovės užtikrinimas yra prioritetiniai Baltijos jūros regiono šalių tikslai.

Bendras Baltijos jūros regiono šalių konkurencingumo lygis. Baltijos jūros regionas rodo aukštą bendrojo konkurencingumo lygį, tačiau pastaruoju metu pradeda palaipsniui prarasti savo pozicijas, atsilikdamas nuo daugelio Europos ir pasaulinės rinkos dalyvių. Remiantis Globalaus konkurencingumo ataskaitos („Global Competitiveness Report 2005“) duomenimis, Baltijos jūros regiono konkurencingumo lygis pastaraisiais metais mažėja ir šiuo metu tik nežymiai viršija Vidurio Europos Regiono lygį. 2004-2005 metais stebimi neigiami pokyčiai, vertinant Baltijos jūros regiono verslo aplinkos kokybę. Detalesnė analizė rodo, kad 2005 metais Regiono įmonių konkurencingumo rodikliai yra aukšti, tačiau išlieka žemesni, lyginant su 2003 metų duomenimis.

Šaltinis: Competitiveness and Cooperation in the Baltic Sea Region, 2005

11.1 pav. Palyginamosios Baltijos jūros ir Vidurio Europos regionų konkurencingumo skalės

Atskirų Baltijos jūros regiono šalių konkurencingumo lygį gerai parodo Pasaulio konkurencingumo ataskaitos duomenys. Pasaulio konkurencingumo ataskaitoje kiekvienai valstybei nurodomas konkurencingumo augimo indeksas, apskaičiuojamas pagal tris kintamąsias – technologinį šalies lygį, jos viešųjų institucijų kokybę ir makroekonomines sąlygas. Šie veiksniai laikomi ekonominio augimo varikliu vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje.


2005 metais Pasaulio ekonomikos forumas konkurencingiausia pasaulio rinkoje pripažino Suomiją, antros liko JAV, trečia – Švedija. Į konkurencingiausių ir rodančių teigiamą vystymosi dinamiką Baltijos jūros regiono šalių trejetuką patenka SUOMIJA, VOKIETIJA ir DANIJA. Suomija užima stiprias pozicijas pasaulyje pagal šalių globalaus konkurencingumo rodiklį, ypač pagal verslo aplinkos kokybės lygį. Vokietijos verslo aplinkos gerinimo tempai yra vidutiniai, tačiau aukštai vertinamas šalies įmonių konkurencingumo lygis. DANIJA sugrįžo į 2003 metų lygį po praėjusių metų nuosmukio. ŠVEDIJA, tradiciškai esanti tarp pirmaujančių šalių, šiuo metu rodo konkurencingumo mažėjimo tendencijas. ISLANDIJOS pozicijos yra stabilios, tačiau nuo 2003 metų pastebima nedidelė konkurencingumo lygio mažėjimo dinamika. Šiek tiek žemiau tarptautiniame konkurencingumo reitinge esanti NORVEGIJA taip pat nerodo gebėjimo išlaikyti praėjusiais metais užfiksuotą konkurencingumo lygį. Tarp Baltijos jūros regiono pietryčių šalių konkurencingumą labiausiai sustiprino ESTIJA. LIETUVA, LENKIJA ir LATVIJA užima panašias pozicijas, tačiau šalių kitimo tendencijos yra nevienodos. Lietuva šiuo metu prarado savo pozicijas po 2004 metų konkurencingumo padidėjimo, tuo tarpu Lenkija ir Latvija, atvirkščiai, pradėjo rodyti teigiamus pakitimus. RUSIJA nukrito iki 2003 metais pasiekto lygio.


11.2 pav. Baltijos jūros regiono ir kitų pasaulio šalių verslo konkurencingumo lygio keitimo reitingas

Baltijos jūros regiono šalių darbo produktyvumas, užimtumas ir perkamoji galia. Ekonominiam šalių augimui taip pat įtakos turi darbo produktyvumo lygis (apskaičiuotas pagal faktinį BVP vienai darbo valandai), užimtumo lygis (darbo valandos vienam gyventojui), kainų lygis (šalies perkamoji galia).

Baltijos jūros regionas 10 proc. viršija Vidurio Europos regioną pagal produktyvumo ir užimtumo rodiklius. Deja, didelės kainos, „suvalgo“ beveik visus šiuos privalumus. Palyginus su 25 ES narėmis, Baltijos jūros regionas pirmauja tik pagal užimtumo lygį, o didelės kainos ir nepakankamas veiklos produktyvumas yra jo pagrindinės problemos.

Analizuojant atskirų Baltijos jūros regiono šalių ekonomikos augimo dinamiką, pastebėta, kad visos jos nemažai skiriasi pagal pagrindinius rodiklius, charakterizuojančius jų ekonominio


Švedija

221

augimo lygį. NORVEGIJA turi aukščiausią veiklos produktyvumo lygį, kurį užtikrina aukštos naftos kainos, turinčios įtakos bendrąjam BVP lygiui. Aukštas produktyvumo lygis kompensuoja aukštas šalies vidines kainas ir antrą vietą iš apačios pagal užimtumo lygį. ISLANDIJA užima gerą poziciją ir pagal produktyvumo, ir pagal užimtumo rodiklius; nepaisant, palyginus, didelių kainų ji pasiekia aukštų gerovės standartų. Šioje valstybėje įdarbintų žmonių skaičius sudaro didelę dalį visų šalies gyventojų. Nepaisant šios dalies sumažėjimo, lyginant su 2000 metais, šalis vis dar lieka viena pirmaujančių pagal darbo valandų skaičių, tenkantį vienam gyventojui. Pastaruoju metu šalis demonstruoja užimtumo lygio mažėjimą, pasireiškiantį trumpesnėmis darbo valandomis, tuo tarpu veiklos produktyvumas išaugo. Šios tendencijos ypač išryškėjo 2004 metais. ŠVEDIJA ir DANIJA rodo aukštą produktyvumą, vidutinį užimtumą ir aukštą kainų lygį. 2004 metų duomenimis, ŠVEDIJOJE užimtumas sumažėjo, tačiau padidėjo jos gyventojų veiklos produktyvumas. Lyginant su kitomis valstybėmis, šalis atsilieka pagal darbo valandų, tenkančių vienam darbuotojui, skaičių ir pagal įsidarbinusių žmonių skaičių. DANIJA rodo žemesnį negu Švedija, užimtumo lygį. Be to, per pastarąjį penkerių metų laikotarpį valstybėje užregistruotas žemesnis negu Švedijoje produktyvumo augimas. SUOMIJOJE ir VOKIETIJOJE išlieka pastovus žemesnis kainų lygis, bet kartu ir žemesnis gyventojų užimtumas. Suomijos produktyvumas yra žemesnis, lyginant su kitomis pirmaujančiomis Regiono valstybėmis; užimtumo lygis taip pat turi tendenciją mažėti. Vokietijoje užimtumo lygis yra gana stabilus, tačiau produktyvumo augimo tendencijos nėra džiuginančios. Vokietijos konkurencingumui kenkia ne tik brangus darbas, bet ir įstatymais griežtai reglamentuotas darbo laikas. ESTIJA, LATVIJA ir LIETUVA pasižymi žema šalies gyventojų perkamąja galia, aukštu darbuotojų užimtumo lygiu, ir žemu veiklos produktyvumu. Šalių aukštam užimtumo lygiui turi įtakos didelis darbo valandų skaičius, nors samdomų darbuotojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje yra palyginti nedidelė. RUSIJA turi panašią augimo dinamiką, bet jos produktyvumo lygis yra dar žemesnis. LENKIJA pasižymi didesniu produktyvumu, palyginus su kaimyninėmis šalimis, tačiau jos kainų lygis taip pat yra aukštesnis, o darbuotojų užimtumo lygis – žemas.


11.3 pav. Šalių palyginimas pagal ekonominiam augimui įtaką darančius veiksnius


Kiti Baltijos jūros regiono šalių ekonominio augimo indikatoriai. Šalies eksporto dinamika, pritrauktų užsienio investicijų dydis, tarpnacionalinių kompanijų įsikūrimo skaičius yra informatyvūs šalių konkurencingumo indikatoriai. Be abejo, jie yra įvairių politikų ir strategijų pasekmė.

Analizuojant Baltijos jūros regiono eksporto dinamiką, nuo 2000 metų pastebima teigiama jo dalies pasaulio rinkose augimo tendencija. Regiono užsienio prekybos apimtims pagrindinę įtaką turi paslaugų eksportas, tuo tarpu prekių dalis bendrame eksporte mažėja. Pastarųjų dvejų metų tendencijos rodo, kad Vidurio Europos regiono eksporto plėtra yra spartesnė už Baltijos jūros regiono. Vidurio Europos regiono užsienio prekybos apyvartos augimą skatina nuo 2000 metų padidėjęs prekių eksportas, tuo tarpu Baltijos jūros regiono prekių eksporto apimtys per šį laikotarpį nesikeitė. Vertinant Baltijos jūros regiono eksporto ir BVP santykį, pastebima, kad Regiono pasaulio eksporto dalis 50 proc. viršija BVP dalį. Tai rodo, kad Regiono ekonomika yra gana atvira.


11.4 pav. Baltijos jūros ir Vidurio Europos regionų dalys pasauliniame prekių ir paslaugų eksporto kontekste

Analizuojant atskirų Baltijos jūros regiono šalių pasaulinio eksporto tendencijas pastebima, kad ŠVEDIJA yra didžiausias Regiono eksportuotojas; jos dalis pasauliniame prekių ir paslaugų eksporte nuosekliai didėja nuo 2001 metų. Tačiau ji vis dar nesugeba pasiekti praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje užregistruoto eksporto lygio, kuomet 1995 metais eksporto apimtys padidėjo nuo 16 iki 24 proc. DANIJA ir NORVEGIJA varžosi dėl antrosios vietos tarp didžiausių Regiono eksportuotojų. 2004 metais Danijos dalis bendrame eksporte sumažėjo po 2000 metais pasiekto augimo. Šalies paslaugų eksporto dalis pastoviai didėja, ir šiuo metu sudaro 33 proc. nuo bendrojo eksporto. Norvegijos užsienio prekybos apimčių padidėjimą 2004 metais nulėmė pakilę pasaulinės naftos kainos. ŠIAURĖS VOKIETIJOS užsienio prekybos rodikliai stabiliai gerėja nuo 1999 metų. SUOMIJOJE pastebima priešinga dinamika; jos dalis pasauliniame eksporte mažėja nuo 1999 metų (išskyrus 2003), ir šiuo metu siekia praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio lygį. Abi šalys turi gana žemą dalį paslaugų bendrame eksporte. ŠIAURĖS RUSIJOS užsienio prekybos apimtys turi aiškią augimo tendenciją nuo 2000 metų, po


šalyje įvykusios finansinės krizės ir valiutos devalvacijos. Šiuo metu užsienio prekybos apyvarta auga dėl aukštų pasaulinių naftos kainų. LIETUVOS, ŠIAURĖS LENKIJOS, ESTIJOS ir LATVIJOS eksporto tendencijos tokios: visos šalys nuo 1990 metų pradžios (Lenkija nuo 1999) rodo bendros eksporto dalies didėjimo tendencijas (išskyrus Estiją 2004 metų duomenimis) ir paslaugų eksporto mažėjantį vaidmenį (išskyrus Estiją, kurios paslaugų eksportas yra didžiausias šioje šalių grupėje ir sudaro 33 proc.). ISLANDIJA pasižymi mažiausiomis užsienio prekybos apimtimis, nuo 1990 metų išlaikant pastovią dalį pasaulinėje rinkoje ir gana didelę paslaugų dalį (35 proc.) bendrame šalies eksporte.

Baltijos jūros regiono tiesioginių užsienio investicijų apimtys yra ganėtinai didelės, lyginant su Vidurio Europos regiono ir kitų Europos šalių dinamika. Europoje tik Airija, Nyderlandai, Didžioji Britanija ir Portugalija viršija Baltijos jūros regiono tiesioginių užsienio investicijų lygį.Baltijos jūros regiono dalies pasauliniame tiesioginių užsienio investicijų sraute ir jų dalies pasauliniame BVP santykio pokyčiai yra panašūs į į ES ir Vidurio Europos regiono dinamiką: tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksai aukščiausią lygį pasiekė 2000 metais, tačiau 2004 metais nukrito žemiausiai.


11.5 pav. Atskirų pasaulio regionų palyginimas pagal tiesioginių užsienio investicijų apimtis

Iš visų Baltijos jūros Regiono šalių, ESTIJA turi didžiausią tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo indeksą. Per pastarąjį dešimtmetį šalyje sparčiausiai auga finansų sektoriaus investicijos, o pagrindiniai investuotojai yra Švedijos kompanijos. ŠVEDIJA ir DANIJA užima palyginti aukštas pozicijas pagal tiesioginių užsienio investicijų apimtis, tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo neigiamą dinamiką po 2000 metais Danijoje ir 2002 metais Švedijoje aukščiausiai pasiekto lygio. LATVIJA po augimo per pastarąjį dešimtmetį šiuo metu pasiekė Danijos 2003 metų lygį. SUOMIJA, LIETUVA ir LENKIJA visą laiką pasižymi nedideliu, bet gana stabiliu augimu.


11.1.2. Baltijos jūros regiono mikroekonominiai konkurenciniai pranašumai

Lyginant Baltijos jūros regioną su Vidurio Europos regionu, pastebima, kad pastarajame vidaus konkurencija yra daug stipresnė, o prekybos apribojimai yra mažesni. Tuo tarpu Baltijos jūros regionas pirmauja pagal finansų rinkos kokybės lygį, inovacinį produktyvumą, kuris apima tyrimų institucijų kokybę bei glaudų bendradarbiavimą tarp universitetų ir verslo įmonių.

Verslo aplinką formuoja gausybė makro ir mikroaplinkos veiksnių, kurie daro įtaką įmonių galimybėms savo srityse siekti aukšto lygio produktyvumo ir inovatyvumo. 1990 metais M.Porterio sukurta konkurencinio pranašumo teorija yra gera priemonė, leidžianti įvertinti šalies verslo aplinkos kokybę. M. Porterio konkurencinio pranašumo teorija remiasi prielaida, kad ir apytikriai vienodo ekonomikos išsivystymo šalys paprastai turi specifinių, tik joms būdingų konkurencinių pranašumų. Jiems galima priskirti, pavyzdžiui, darbo našumo, gamybinio, techninio ir komercinio personalo kvalifikacijos tam tikrose srityse, gamybos šakose arba įmonių grupėse, produkcijos gamybos kokybės ir techninių ekonominių rodiklių, valdymo meistriškumo aukštesnį lygį.

Baltijos jūros regioną vertinant pagal M. Porterio konkurencinio pranašumo teoriją, galima teigti, kad stipriosios Regiono pusės yra tarptautiniu mastu konkuruojančių klasterių formavimasis, kvalifikuota ir disciplinuota darbo jėga, gerai išvystyta infrastruktūra, mokslo sistemos kokybė ir prieinamumas, verslumo ir naujovių skatinimas, stiprūs verslo ir mokslo ryšiai. Ypač pabrėžiama, kad būtent mokslinės inovacijos ir aukštą pridedamąją vertę kuriančios pramonės leidžia užtikrinti Regiono konkurencinius privalumus. Silpnosios Regiono pusės yra žemas vidaus konkurencijos lygis, švietimo sistemos trūkumai, prekybos apribojimai kai kuriose šalyse ir aukštas biurokratijos lygis.


Gamybos veiksnių

parametrai

Šalies firmų strategija ir konkurencija

tarp jų

Vidinės paklausos parametrai


šakos

Santykinai silpnoji vieta:+ Įmonės konkuruoja tarptautiniu mastu inovacijų ir diferenciacijos dėka~ Didelis rinkos atvirumas, tačiau kai kuriose šalyse taikomi prekybos apribojimai- Žema vidaus konkurencija

Stiprybių ir silpnumų derinys:+ Stipri fizinė infrastruktūra+ Gerai išvystyta mokslo sistema, stiprūs verslo ir mokslo ryšiai+ Stipri finansinė sistema~ Aukštai kvalifikuota darbo jėga, tačiau jaučiamas susirūpinimas dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo ateityje~ Žemas korupcijos lygis, tačiau aukštas biurokratizmas

Santykinis pranašumas:+ Tarptautiniu mastu konkuruojančių klasterių formavimas+ Aukštas giminiškų ir palaikančių šakų kokybės lygis

Santykinis pranašumas:+ Aukšti kontrolės standartai

225


11.6 pav. Baltijos jūros regiono „deimantas“ (2005 metai)

Išvystyta infrastruktūra. Vienas pagrindinių Baltijos jūros regiono konkurencinių pranašumų yra gerai išvystyta fizinė infrastruktūra, ypatingai - transporto ir telekomunikacijų srityse. Pagal bendros infrastruktūros kokybės lygį pirmauja DANIJA ir VOKIETIJA. ŠVEDIJA pirmauja pagal mobiliųjų telefonų skaičių vienam gyventojui ir aplenkia Suomiją, Norvegiją ir Daniją. VOKIETIJOJE, SUOMIJOJE ir DANIJOJE telekomunikacijos ryšiai irgi yra gerai išvystyti. ISLANDIJA pirmauja pagal elektros energijos tiekimą. LENKIJA yra tarp atsiliekančiųjų pagal bendrą infrastruktūros kokybės lygį ir, kartu su RUSIJA – pagal telekomunikacinės infrastruktūros išsivystymo lygį. Kitos Baltijos jūros regiono valstybės yra panašios pagal bendrąjį infrastruktūros kokybės lygį.

Kvalifikuota darbo jėga yra kitas Baltijos jūros regiono konkurencinis pranašumas. Statistiniai duomenys bei atlikti OECD PISA (Programme for International Students Assessment) įvertinimai rodo, kad bendra aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalis darbo jėgos struktūroje auga. Tačiau nors investicijos į švietimą didėja, sistemos produktyvumas nėra norimo lygio, nors bendras švietimo lygis net ir verslo atstovų vertinamas kaip aukštas.


11.7 pav. Baltijos jūros ir Vidurio Europos regionų švietimo ir mokymosi sistemų palyginimas

Baltijos jūros regiono šalių švietimo ir mokymosi sistemų kokybės lygio analizė rodo, kad pagal visus rodiklius pirmauja SUOMIJA. RUSIJA ir LENKIJA gerais rezultatais pasižymi vertinant mokslininkų ir inžinierių produktyvumą bei mokslinio matematinio išsilavinimo kokybę. VOKIETIJOJE, ŠVEDIJOJE ir NORVEGIJOJE mokslinio matematinio ir gamtos mokslų išsilavinimo lygis yra, palyginus, žemesnis. VOKIETIJA, NORVEGIJA ir trys BALTIJOS ŠALYS stokoja mokslininkų, tyrėjų ir inžinierių.


Baltijos jūros regionasBendras lygis: 21

Pablogėjo 5 ar daugiau punktaisPagerėjo 5 ar daugiau punktais

40 10

Vadybos mokyklų kokybė

226

Vidinės paklausos lygis taip pat dažnai minimas tarp Baltijos jūros regiono konkurencinių privalumų. Regione yra griežtai įstatymais reglamentuota aplinkos ir vartotojų apsauga. Iš visų Regiono šalių VOKIETIJA išsiskiria itin griežta verslo aplinkos reglamentacija ir išrankiais vartotojais.

Stabiliai funkcionuojančios finansinės rinkos yra dar vienas Baltijos jūros regiono konkurencinis pranašumas. ISLANDIJA pirmauja pagal kapitalo ir vertybinių popierių rinkų stiprumą, likvidumo dydį, palankių sąlygų investuotojams kūrimą ir kitus rodiklius. Vertybinių popierių rinkos yra laisvai prieinamos daugelyje Šiaurės šalių ir Baltijos šalyse. VOKIETIJOS ir RUSIJOS finansinių rinkų veiklos rodikliai yra palyginus žemi.

Teisinės ir administracinės sistemos kokybė ir atsakomybės aukštas lygis, t.y. vyriausybės teisinių ir administracinių institucijų veiklos efektyvumas yra dar viena svarbi konkurencingumo dimensija. Baltijos jūros regiono šalių tyrimai rodo vyriausybės pareigūnų neutralumą tiek politinių partijų, tiek interesų grupių atžvilgiu, vidutinį korupcijos lygį, tačiau susirūpinimą kelia aukštas biurokratijos lygis ir teisminės sistemos nepriklausomumo lygis. Nepaisant pastarųjų metų pablogėjimo, vyriausybinių institucijų veiklos efektyvumas vis dar yra aukštai vertinamas.


11.8 pav. Baltijos jūros ir Vidurio Europos regionų teisminės ir administracinės atsakomybės reitingas

VOKIETIJA ir DANIJA yra labiausiai susirūpinusios aukštu biurokratijos lygiu, tuo tarpu BALTIJOS ŠALYS, LENKIJA ir RUSIJA turi problemų teisinėje sistemoje.




40 10

227


11.9 pav. Šalių valdymo efektyvumas

Šalių firmų strategija ir konkurencija tarp jų. Baltijos jūros regionas užima aukštą poziciją pagal bendradarbiavimo lygį tarp įmonių akcininkų, darbuotojų ir valdymo administracinio personalo. Antimonopoliniai įstatymai ir užsienio kapitalo investavimo apribojimai yra griežtai reglamentuoti. Tuo tarpu vietinės konkurencijos intensyvumas yra mažas.


11.10 pav. Baltijos jūros ir Vidurio Europos regionų šalių firmų strategijos ir konkurencijos tarp jų palyginimas




35 15

228

Baltijos jūros regiono įmonės yra aukštai vertinamos pagal veiklos ir valdymo sofistiškumo kriterijų. Įmonių stipriosios pusės yra modernus valdymas ir didelis potencialas kurti bei diegti inovacijas (ypač technologines). Prie įmonių silpnųjų pusių priskiriami nedidelės regioninių pardavimų apimtys, marketingo ir skatinimo priemonių nedidelis veiksmingumas. Analizuojant 2004 m. tendencijas, pastebima, kad Baltijos jūros šalių regioninių pardavimų rodikliai gerėja, tuo tarpu prarandamos pozicijos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, inovacijų produktyvumo bei darbuotojų mokymo srityse.

Pasauliniame įmonių sofistiškumo reitinge aukščiausias pozicijas tarp Baltijos regiono šalių užima VOKIETIJA (2 vieta) ir DANIJA (4 vieta). Vokietija išsiskiria pagal tarptautinių rinkų platumą ir inovacijų produktyvumo lygį. Prie jos santykinai silpnųjų pusių priskiriami nepakankamas orientavimasis į vartotojų poreikius bei vadovų nenoras deleguoti funkcijas kitiems. Septintą ir devintą pozicijas atitinkamai užima ŠVEDIJA ir SUOMIJA. Švedija aukštai vertinama pagal konkurencinių pranašumų prigimtį, vertės kūrimo grandinių veiksmingumą, pasirengimą deleguoti ir tarptautinių rinkų platumą, bet žemiau – pagal regioninius pardavimus. Suomija yra pranaši konkurencinių pranašumų prigimtimi ir vertės kūrimo grandinių veiksmingumu, tačiau silpniau išreikštas orientavimasis į vartotojų poreikius bei marketingo priemonių taikymą.


11.11 pav. Europos regionų įmonių sofistiškumo vertinimas

ISLANDIJA (15 vieta) pasižymi stipria orientacija į vartotojus bei tarptautinius logistikos kanalus, tačiau atsilieka pagal konkurencinių pranašumų prigimtį, vertės kūrimo grandinių veiksmingumą, pasirengimą deleguoti ir tarptautinių rinkų platumą. NORVEGIJOS įmonės (22 vieta) yra santykinai stiprios pagal pasirengimą deleguoti funkcijas, tačiau silpnai vertinamos pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatų skleidimą ir tarptautinių rinkų platumą. ESTIJA (33) užima aukščiausią poziciją tarp kitų regiono rytų valstybių; jos įmonių stiprybės – veiksmingas marketingo taikymas, stipri orientacija į vartotojus, platus skatinimo


Baltijos jūros regionasBendras lygis: 2130 10

Trūkumas Pranašumas

229

priemonių taikymas. Tačiau pagal konkurencinių pranašumų prigimtį, inovacijų produktyvumą ir sklaidą šalis atsilieka. Panašias charakteristikas demonstruoja LIETUVA (40) ir LATVIJA (49). LENKIJA (42) taip pat turi pranašumų marketingo srityje, tačiau prastai vertinama pagal konkurencinių pranašumų prigimtį ir pasirengimą deleguoti funkcijas. RUSIJOS (67) silpnoji pusė yra veiksmingų vertės grandinių kūrimo stoka.

Baltijos jūros regiono ekonomikos augimo tempai (makroekonominiai rodikliai) viršija verslo aplinkos kokybės gerinimo lygį (mikroekonominius rodiklius).


11.12 pav. Baltijos jūros regiono ir kitų pasaulio šalių ekonominio augimo lygis

Tokiems rezultatams didžiausią poveikį turi nuo 2004 m. padidėjusios NORVEGIJOS ir RUSIJOS gamtinių išteklių eksporto apimtys ir naftos kainų pakėlimas. ISLANDIJOS ekonomikos augimo tempai, kurie pastaruoju metu spartėja dėl efektyvios prekybos žuvimi, taip pat turi įtakos teigiamam viso regiono ekonomikos lygiui. Tuo tarpu kitos regiono šalys rodo žemesnį ekonomikos augimo lygį negu tas, kurį potencialiai galėtų pasiekti. VOKIETIJOJE ir SUOMIJOJE tokią situaciją galima paaiškinti įvairiais barjerais darbo rinkoje. Kitose šalyje užfiksuoti ekonominio augimo tempai yra artimi prognozuojamam pagal mikroekonominio konkurencingumo rodiklius lygiui.

Apibendrinant pagrindines Baltijos jūros regiono makro ir mikroekonominės plėtros tendencijas ir jo šalių konkurencingumo didinimo dinamiką, galima teigti, kad regiono šalys gana sėkmingai išnaudoja savo konkurencinius pranašumus. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad Regionas sparčiai vystosi, išlaikydamas aukštesnį, lyginant su Vidurio Europos regionu ir ES, bendrojo konkurencingumo lygį, stiprindamas savo šalių ekonominį augimą, keldamas užimtumo lygį, skatinant investicijų pritraukimą.


11.1.3. Baltijos jūros regiono šalių inovacinės veiklos produktyvumas

Inovacinės veiklos produktyvumo lygį veikia daugelis rodiklių: makroekonominis stabilumas, tikslus teisinis investicinės veiklos reguliavimas, spartus žmogiškųjų išteklių vystymas, švietimo ir mokymosi sistemos gerinimas, informacinių ir telekomunikacinių technologijų plėtra ir kt. Dažniausiai investicinės veiklos produktyvumas vertinamas pagal BVP procento dalį investicijoms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Kiti taikomi rodikliai yra šalies gyventojų išsilavinimo lygis bei turimų mokslininkų skaičius.

Baltijos jūros regionas pirmauja, lyginant su Vidurio Europos regionu, pagal bendrą inovacinės veiklos lygį, ir, lyginant su ES – pagal patrauklumą investicijoms. Tačiau vertinant inovacinės veiklos produktyvumą (užregistruotų patentų ir publikuotų mokslinių straipsnių skaičius, aukštųjų technologijų eksporto procentas, aukštai kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų santykis ir kt.), Baltijos jūros regiono rodikliai nėra įspūdingi.


11.13 pav. Europos regionų inovacinės veiklos produktyvumo palyginimas

Baltijos jūros regione pagal šalių inovacinės veiklos indeksų palyginimą pirmauja ŠVEDIJA ir SUOMIJA. VOKIETIJA, DANIJA ir ISLANDIJA rodo teigiamą inovacinės veiklos produktyvumo lygio didėjimo dinamiką. Islandijos teigiamas tendencijas labiausiai paaiškina padidėjusios verslo ir valstybės investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, užimtumo inovacinėse technologinėse srityse (mikrosisteminės technologijos, nanotechnologijos, naujos medžiagos, fotonika ir pan.) augimas bei aukštojo mokslo ir mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtra. DANIJA pasiekė įspūdingų rezultatų didindama absolventų gamtos mokslų ir inžinerijos (Science and Engineering) srityse bei Europos Patentų Tarnyboje (European Patent Organisation) užregistruotų patentų skaičių. NORVEGIJA, LIETUVA, LATVIJA ir LENKIJA pastaruoju metu žymiai pagerino situaciją inovacijų plėtros


ES-25 = 100

Moksliniuose ir technologiniuose žurnaluose paskelbtų straipsnių skaičius

Gyventojų, turinčių povidurinį išsilavinimą, skaičius

231

sferoje, bet vis dėlto jų inovacinės veiklos lygis yra žemiau bendro ES-25 vidurkio. Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai plinta ir tobulėja informacinių technologijų bazė; pagal informacinių technologijų plėtrą šalis yra 6 vietoje tarp ES-25. Latvijos inovacijos veiklos plėtra pasireiškia per didesnes investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei didesnį registruojamų patentų skaičių. Lenkijos teigiamas tendencijas inovacijų vystymo srityje parodo padidėjęs patentų skaičius, padidėjusios investicijos į informacinių technologijų sektoriaus plėtrą bei mokslinius tyrimus. Estija yra vienintelė šalis, kuri pastaruoju metu rodo neigiamą dinamiką – ženkliai sumažėjo diplomuotų mokslo ir inžinerijos specialistų dalis, darbuotojų, užimančių aukštąją pridėtinę vertę kuriančiose veiklose, dalis, o taip pat valstybės investicijų į mokslą bei užregistruotų patentų dalis.

Analizuojant inovacinės veiklos tendencijas, svarbu priminti, kad visų naujai priimtų ES narių inovacijų lygis pradžioje buvo nedidelis, todėl net nežymūs pokyčiai gali rodyti stiprią svyravimo amplitudę.

11.1 lentelėBaltijos jūros regiono šalių inovacinės veiklos indikatoriai

(aukščiausios reikšmės šešėliuotos, žemiausios – pajuodintos)

Rodikliai Danija

Estija

Suomija

Vokietija

Islandija

Latvija

Lietuva

Norvegija

Lenkija

Rusija

Švedija

Europa

Vidutinis metinis BVP augimas (1999-2003)

1,9 4,8 2,6 1,1 2,8 6,2 4,4 1,6 3,5 6,7 2,7 2,81

Valdymo sistemų efektyvumo indeksas (2002)1

1,99 0,78 2,01 1,76 1,98 0,67 0,61 1,84 0,61 -0,4 1,84 1,72

Valstybės investicijos į MTEP (proc. nuo BVP, 2003)2

0,77 0,55 1,04 0,77 1,32 0,25 0,54 0,71 0,46 0,93 0,69

Verslo investicijos į MTEP (proc. nuo BVP, 2003)2

1,75 0,22 2,37 1,73 1,77 0,17 0,14 0,96 0,13 2,95 1,30

Mokslininkų skaičius (vienam mln. gyventojų, 2002) 3

4822 2253 7431 3222 8592 1476 1824 4442 1489 3415 5171 3246

Priėmimas į trečiąją studijų pakopą (proc. nuo gyventojų skaičiaus, 2001)

58,86 59,29 85,29 46,23 48,15 64,27 59,12 70,01 55,50 68,37 70,04 52,82

Mokslo ir inžinerijos specialistų skaičius (proc. nuo 20-29 amžiaus jaunimo, 2002)

12,2 6,6 17,2 8,1 9,2 8,1 14,6 7,7 8,1 13,3 12,5

Investicijos į ITT (proc. nuo BVP, 2003)

6,5 11,5 6,6 6,1 10,1 8,0 5,6 7,7 8,2 6,2

Mobiliųjų telefonų abonentų skaičius (100-ui gyventojų, 2004)

96,10 96,00 95,63 96,42 99,44 67,22 99,29 90,89 59,91 51,61 103,22

71,50

Internet vartotojų skaičius (10000-ui gyventojų, 2004)

7000 5122 6300 5000 7700 3543 2809 3937 2335 1110 7546 3202

Paraiškų į Europos Patentų Tarnybą skaičius (vienam mln. gyventojų, 2004)

214,8 8,9 310,9 301 121,8 6 2,5 131,3 2,7 311,5 158,5

Užimtumas aukštų technologijų pramonėje (proc. nuo bendros darbo jėgos, 2003)

6,12 3,35 6,85 11,04 2,02 1,85 3,03 4,53 7,03 7,10

Užimtumas aukštų technologijų paslaugų sektoriuje (proc. nuo bendros

4,50 2,32 4,68 3,32 4,81 2,31 1,66 3,85 4,85 3,49


darbo jėgos, 2003)

Rizikos kapitalas (proc. nuo BVP, 2002- 2003)

0,063 0,065 0,021 0,048 0 0,032 0,007 0,081 0,025


Analizuojant investicinės veiklos dinamiką atskirose šalyse pastebėta, kad gyventojų, tęsiančių studijas po vidurinės mokyklos baigimo ir diplomuotų mokslo ir inžinerijos specialistų skaičius pastaruoju metu padidėjo DANIJOJE, SUOMIJOJE, LATVIJOJE, LIETUVOJE, ESTIJOJE, LENKIJOJE, RUSIJOJE ir ŠVEDIJOJE. Verslo investicijų į mokslo tyrimus ir eksperimentinę plėtrą procentas pakilo DANIJOJE ir LATVIJOJE, o sumažėjo LENKIJOJE. Investicijų į informacinių technologijų plėtrą lygis pagerėjo ESTIJOJE, LATVIJOJE ir LIETUVOJE.

Aukštas išsilavinimo lygis yra svarbiausias Baltijos jūros regiono pranašumas. ŠIAURĖS ŠALYS ir VOKIETIJA investuoja į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą daugiau nei rytinės Regiono valstybės. Informacinių technologijų plėtra yra didžiausia ŠVEDIJOJE ir ISLANDIJOJE; įspūdingus rezultatus (ypač pagal mobiliųjų telefonų abonentų skaičių ir interneto naudojimo lygį) šioje srityje taip pat pasiekė BALTIJOS ŠALYS. Valdymo sistemos yra efektyviausios ŠIAURĖS ŠALYSE ir VOKIETIJOJE. BALTIJOS ŠALYSE, LENKIJOJE ir RUSIJOJE Europos Patentų Tarnyboje užregistruotų patentų skaičius ir užimtumo aukštųjų technologijų sektoriuose lygis yra mažesnis nei ŠIAURĖS ŠALYSE ir VOKIETIJOJE.

BALTIJOS ŠALYS, LENKIJA ir RUSIJA išsiskiria pagal žemus tarptautinio konkurencingumo rodiklius bei didesnį politinį ir ekonominį nestabilumą. Šiose valstybėse dar yra išlikę perėjimo nuo planinės prie rinkos ekonomikos laikotarpio bruožų: restruktūrizuojamos finansinės sistemos, švietimo struktūros, vystoma infrastruktūra ir informacinių technologijų ryšiai, privatizuojamos stambiausios šalių įmonės. Šalių pastarojo dešimtmečio pokyčiai (BVP augimo tempai siekia 6-7 proc., spartėja ITT plėtra, stiprinami mokslo ir tyrimų rodikliai) yra įspūdingi. Tačiau nepaisant tokio spartaus vystymosi, pripažįstama, kad reikalingas dar didesnis ekonominio augimo skatinimas, siekiant priartinti šalių lygį prie pirmaujančių Europos valstybių.

11.2 lentelėBaltijos jūros regiono ir ES šalių inovacinės veiklos kriterijai

Šalis

Investicijos į MTEP(proc. nuo BVP,

Eurostat)

Mokslinių publikacijų skaičius

(viso, Thomson ISI)

Europos Patentų Tarnyboje užregistruotų

patentų skaičius

Mobiliųjų telefonų abonentų skaičius

(tūkst., ITU)

1998

2003

Vidutiniai

metiniai augimo tempai

1998

2002

Vidutiniai


1998 2001

Vidutiniai


2000 2004

Priskaičiuoti


Danija 2,06

2,60 6,6 883

3956

3 2,0 646,34 831,65 8,8 3364 5166 11,3

Estija 0,58

0,77 11,6 583 660 3,1 6,25 6,08 -0,9 557 1256 22,5

Suomija 2,88

3,51 6,9 799

0882

0 2,5 1038,17

1305,93 7,9 3729 4988 7,5

Vokietija

2,31

2,50 2,7 783

9882891 1,4 17908,

1421598,

17 6,4 48202

71316 10,3

Islandija

2,07

3,09 14,5 392 465 4,4 18,73 34,53 22,6 215 291 7,9

Latvija 0,41

0,39 4,9 384 386 0,1 4,70 7,72 18,0 401 1537 39,9

Lietuva 0,55

0,68 9,4 481 715 10,4 1,33 2,92 30,0 524 3422 59,9

Norvegija

1,65

1,69 2,9 560

5615

0 2,3 310,71 359,60 5,0 3368 4163 7,3

Lenkija 0,68

0,59 -1,1 951

512729 7,5 34,91 35,83 0,9 6747 2309

6 36,0

Rusija 1,2 287 275 -1,1 172,27 162,47 -1,9 3263 7442 118,5


4 88 25 0Švedija 3,6

23,98 5,0 169

4218374 2,0 2032,1

22156,5

2 2,0 6372 9302 9,9

ES-25 1,82

1,93 4,0 41575,

9049203,

21 5,8 291425

571806 18,4


ESTIJA ir LIETUVA demonstruoja aukščiausius investicijų į MTEP augimo tempus, tačiau net jeigu tokie tempai išliks iki 2010 metų, jos abi negalės pasiekti Lisabonos strategijoje nustatyto 3 proc. lygio. LIETUVA taip pat pirmauja pagal mokslinių publikacijų ir užregistruotų patentų skaičiaus augimą, bet net išlaikiusi tokį tempą, iki 2010 metų šalis negalės pasiekti dabartinio Europos ir Šiaurės valstybių lygio. Informacinių technologijų sektorius yra vienintelė sritis, kurioje galima pasiekti Europos lygį. ESTIJOS ir LIETUVOS mobiliųjų ryšių sistemų ir tinklų lygis jau dabar prilyginamas Šiaurės šalių lygiui.

Taigi svarbiausi Baltijos jūros regiono konkurenciniai pranašumai yra žmogiškojo kapitalo lygis ir galimybė kurti bei diegti inovacijas, siekiant ekonominio augimo. Tačiau, nepaisant to, kad rytinės Regiono valstybės išlaiko stiprų BVP augimo lygį, rodo didžiausią išsilavinusių gyventojų skaičių ir aukštą investicijų į ITT lygį, reikia dar efektyviau panaudoti savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemą, mokslininkus, verslininkus, taip padidinant tarptautinio konkurencingumo lygį bei bendro ekonominio augimo galimybes.

11.1.4. Baltijos jūros regiono klasterių formavimas

Klasteriai yra vienas svarbių pramonės tarptautinio konkurencingumo didinimo Baltijos jūros regione instrumentų. Jų vystymas turi didelę svarbą regiono ir atskirų jo valstybių plėtrai, kadangi padeda gerinti klasterius sudarančių įmonių ir organizacijų produktyvumą, skatina inovacijų kūrimą ir diegimą, lemia aukštą užimtumo lygį, didina šalies konkurencingumą. Tačiau nepaisant to, kad regione veikia stiprūs klasteriai, jų veikla neapima viso Regiono, o dažniausiai apsiriboja vienos šalies teritorija. Todėl bendros klasterinės verslo sistemos kūrimas yra pagrindinis iššūkis Baltijos jūros regiono šalims, ieškant kooperavimosi ir bendradarbiavimo galimybių.

Baltijos jūros regiono klasterių analizė rodo, kad regione išsiskiria 15 perspektyviausių sričių, kuriose Regiono šalys turi arba gali turėti tam tikrą santykinį pranašumą, rodantį eksporto specializaciją kitų šalių atžvilgiu. Devynių iš šių 15 klasterių eksportuojamų prekių užimamos užsienio rinkos dalis siekia 40 proc. viso Regiono prekių eksporto. Stipriausius konkurencinius pranašumus Regionas turi pagal jūros laivų įrangos ir transporto priemonių bei metalo dirbinių eksporto apimtis. Kitų šešių klasterių sukuriamų prekių eksportas siekia tik 25 proc. rinkos dalies. Automobilių klasteris yra vienintelis iš stambiausių Regiono klasterių, kurio rinkos dalis yra mažesnė nei Regiono vidurkis.


11.14 pav. Baltijos jūros regiono eksporto dalis pasaulinėje rinkojeVertinant Vidurio Europos ir Baltijos jūros regionų eksporto specializacijos lygį, pastebima, kad pastarojo pramonės specializacija yra didesnė, tačiau Vidurio Europos regiono klasterių specializacijos tempai pastaruoju metu taip pat didėja. Miško, žuvies, surenkamųjų metalo konstrukcijų, jėgos agregatų gamybos, automobilių pramonių prekių grupės užima svarbiausią vietą Baltijos jūros regiono eksporto struktūroje.

ŠVEDIJA yra didžiausia Baltijos jūros regiono eksportuotoja, kuri labiausiai specializuojasi aerokosminių variklių, biofarmacinių produktų, automobilių gamybos ir miško pramonės


-0,6 0,60,0-0,2-0,4 0,2 0,40

5

10

15

20

Pasaulinės rinkos dalies kitimas, 1997-2002 (proc.)

Pasaulinės rinkos dalis, 2002 (proc.)

Bendras Baltijos jūros regiono lygis 5,55 proc.

0,8 1,0

Bendras Baltijos jūros regiono lygis +0,031 proc.

Miško produktai

Žuvies produktai

Jūros laivų įrangaBaldai

Naftos produktai/ chemikalai

Komunikacinės technologijos

Metalo gamybaBiofarmaciniai produktai

Cheminiai produktaiAutomobilių gamyba Tabako produktų gamyba

Aerokosminių laivų gamyba ir gynybos pramonė

Gamybos technologijosMašinų ir įrangos gamyba

Jėgos agregatų gamybaSurenkamųjų metalo konstrukcijų gamyba

Analitinės įrangos gamyba

234

sektoriuose. Žinomiausių Švedijoje besiformuojančių klasterių, bazinė technologija - biotechnologija (Biotech Umeå, Uppsala BIO, BioMedley ir kiti). NORVEGIJA išlaiko konkurencinius pranašumus naftos produktų ir dujų pramonėje, žuvies pramonėje ir jūros laivų įrangos gamybos sektoriuje. DANIJA turi santykinius pranašumus maisto pramonės, biofarmacinių produktų, vėjo jėgainių elektros gamybos ir avalynės gamybos srityse. VOKIETIJOS nacionalinis konkurencinis pranašumas grindžiamas stipriai išvystyta automobilių, aerokosminių laivų ir informacinių technologijų pramone. SUOMIJOJE gerai išvystyta miško pramonė, komunikacinės įrangos bei jūros laivų įrangos gamybos pramonės. Apie Helsinkį susiformavo „Nokia“ dominuojantis telekomunikacijų technologijomis grįstas klasteris, įtraukdamas į savo veiklos sferą ir aplinkinius regionus, įskaitant ir Estiją. RUSIJA išlaiko aukštą naftos produktų, dujų ir anglies eksporto lygį. LENKIJA taip pat išveža daug akmens anglies bei metalų. BALTIJOS ŠALYSE intensyviausiai vystomi tekstilės ir aprangos klasteriai. LIETUVOJE, be tekstilės ir aprangos klasterio, perspektyviausiai atrodo medienos ir baldų, o taip pat mechatronikos (ar kitų inžinerinių sričių) klasteriai, nes šiose srityse Lietuva turi senas tradicijas, išsaugojo specifinius įgūdžius ir kompetenciją. ISLANDIJOJE stipriausiai išvystytos žuvies ir aliuminio pramonės.

11.3 lentelėAtskirų šalių reitingas pagal susijusių ir palaikančių šakų

išsivystymo lygįŠaltinis: Competitiveness and Cooperation in the Baltic Sea Region, 2005

Pozicija Valstybė1 Japonija2 Vokietija3 Jungtinės Valstijos4 Danija5 Didžioji Britanija7 Suomija8 Austrija9 Šveicarija

10 Nyderlandai12 Kanada13 Švedija14 Taivanas15 Korėja16 Australija17 Indija18 Italija21 Čekija22 Honkongas25 Norvegija26 Singapūras27 Airija30 Islandija33 Slovėnija34 Lenkija36 Lietuva38 Estija42 Rusija44 Slovakija48 Vengrija54 Latvija

Vertinant Baltijos jūros ir Vidurio Europos regionų susijusių ir palaikančių šakų plėtrą, nustatyta, kad Baltijos jūros regionas labai nesiskiria pagal specializuotų tyrimų ir mokymo paslaugų lygį bei tiekėjų teikiamų prekių kokybę, tačiau labiau orientuojasi į aukštą pridėtinę vertę kuriančias šakas. Tuo tarpu Vidurio Europos regionas laikomas gamybos ir apbirbiamosios pramonių centru.

Iš visų Baltijos jūros regiono valstybių VOKIETIJA užimą aukščiausią poziciją reitinge pagal klasterių stiprumą. DANIJA ir SUOMIJA, kurios abi pastaruoju metu padarė didelį kokybinį


šuolį įgyvendinant klasterizacijos procesų spartinimo strategijas, taip pat yra tarp pirmaujančiųjų šalių. Toliau pagal klasteriais grįstos ekonomikos formavimosi tempus seka ŠVEDIJA, kuri pralenkė nemažai Azijos valstybių. LIETUVA užima 36 reitingo poziciją: ji yra dviem punktais aukščiau Estijos ir šiek tiek atsilieka nuo Lenkijos.

Taigi Baltijos jūros regione susiformavo nemažai stiprių nacionalinių klasterių, kurie savo ruožtu turėtų dėti pastangas tapti sudėtine tarptautinių klasterių dalimi. Siekiant klasterių pripažinimo bei jų konkurencinio pranašumo didinimo pasauliniu mastu, turėtų būti paspartinami ryšių kūrimosi bei žinių ir gerosios patirties sklaidos procesai tiek atskirose Baltijos jūros regiono šalyse, tiek viso Regiono lygmeniu.

11.1.5. Baltijos jūros regiono antrepreneriškumo vystymas

Antrepreneriška veikla dažniausiai siejama su naujų verslų kūrimu. Tačiau antrepreneriškumo kompetencijos yra tiek pat svarbios, kai siekiama jau esamo verslo augimo arba esminio veiklos restruktūrizavimo. Antrepreneriška veikla suprantama tokia veiklos subjekto – verslo įmonės, mokslo organizacijos, valstybinės institucijos ir kt. veikla, kuomet sąmoningai prisiimami aukšti veiklos siekiai, gebama akumuliuoti ne tik savo, bet ir kitų veiklos rezultatais suinteresuotų įmonių ar organizacijų išteklius, novatoriškai siekiant užsibrėžto tikslo.

Antrepreneriškumo svarba akcentuojama kiekvienoje Baltijos jūros regiono šalyje. Šiaurės vakarų regiono dalyje bendras antrepreneriškumo lygis nėra aukštas. Būtent antrepreneriškumo stoka įvardijama kaip viena iš esminių problemų, neleidžiančių šalims pilnai mobilizuoti savo potencialą, siekiant didesnio ekonominio augimo. Pietryčių regiono valstybėse antrepreneriškumas laikomas pagrindine varomąja jėga, kuriant pasauliniu mastu konkurencingą privatų sektorių bei keliant darbo produktyvumo lygį.

Antreprenerių dalis bendrame gyventojų skaičiuje yra labai aukšta ISLANDIJOJE. Tuo tarpu ŠVEDIJA, DANIJA, NORVEGIJA ir LENKIJA rodo mažesnę antreprenerių dalį nei būtų galima tikėtis, turint omenyje jų aukštą bendro ekonominio augimo lygį.

Baltijos jūros regiono plėtros forumo duomenimis, taip pat pastebimas mažas suinteresuotumas vystyti antrepreneriškus verslus, ypač šiaurės vakarų regiono šalyse. Nagrinėjant žmonių nuomones apie galimybes pradėti savo verslą neigiami atsakymai didžiąja dalimi buvo gauti iš Šiaurės valstybių. Ketinančiųjų pradėti savo verslą žmonių dalis tik NORVEGIJOJE ir ŠVEDIJOJE yra žemiau ES vidurkio, tuo tarpu kitų Baltijos jūros regiono šalių gyventojai rodo daug didesnį norą dirbti „sau”, t. y. verstis privačia veikla, dirbti savo įmonėje.



11.16 pav. Atskirų šalių gyventojų nuomonių pasiskirstymas pagal norą užsiimti privačia veikla

Didžiausiomis kliūtimis pradėti savo verslą, paprastai įvardijamos sudėtingos administracinės procedūros ir darbo rinkos nelankstumas. Mažiausiai administracinės procedūros trukdo įsteigti įmonę Šiaurės valstybėse, kurios pagal verslo pradžios kliūčių nebuvimo lygį yra tarp pirmaujančiųjų pasaulio šalių – Austrijos, Singapūro ir JAV. Kitas veiksnys, kuris labiausiai trukdo pradėti verslą, yra darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nelankstumas. VOKIETIJA, SUOMIJA, ŠVEDIJA ir ypač trys BALTIJOS ŠALYS žymi, kad esminės problemos yra darbo sutarčių nelankstumas, neatitikimas gyvenimo poreikiams, darbo sutarčių formalumas.



Mažiau lankstiDaugiau lanksti

237

11.17 pav. Antrepreneriškos veiklos barjeras – darbo rinkos nelankstumasKitas antrepreneriškumo lygį mažinantis veiksnys yra finansinės paramos stoka ir skatinimo sistemos pradėti savo veiklą nebuvimas. Duomenų analizė rodo, kad valstybėje taikoma palanki ir paprasta mokesčių sistema įtakoja žmonių pasiruošimą investuoti ir rizikuoti.


11.18 pav. Antrepreneriškos veiklos barjeras – mokesčių sistema

Trečias antrepreneriškumo lygį mažinantis veiksnys yra žmonių kultūrinės nuostatos bei jų žinių apie antreprenerišką veiklą stoka. Baltijos jūros regiono plėtros forumo duomenimis, Baltijos jūros regiono šalių mokyklose ir universitetuose antrepreneriškumo dalykas dėstomas daug rečiau, palyginus su kitomis pasaulio šalimis, ypač su JAV. Ketvirtas žemą antreprenerystės lygį Baltijos jūros regione lemiantis veiksnys yra sunkiai prieinamas kapitalas.

Siekiant padidinti bendrą Baltijos jūros regiono antrepreneriškumo lygį, visų pirma, turi būti eliminuoti barjerai kiekvienos šalies lygmenyje. Tačiau Baltijos jūros regiono šalių kooperacija, gerosios patirties sklaida ir bendradarbiavimas galėtų suvaidinti labai svarbų vaidmenį, padedant šalims priimti efektyviausius sprendimus antrepreneriškos veiklos vystymo srityje.

11.1.6. Rusija Baltijos jūros regiono kontekste

Rusija laikoma viena iš ekonomiškai silpniausiai išvystytų Baltijos jūros regiono šalių. Pasaulio ekonominio forumo duomenimis, pagal konkurencingo ekonominio augimo indeksą (Growth Competitiveness Index) 2004 m. tarp 104 vertinamų šalių Rusija užėmė 70-ą vietą. 2003 m. Rusija taip pat buvo 70-oji, 2000 m. – užėmė 55-ą vietą. Nepaisant to, kad po 1998 metų krizės įgyvendinant esmines ekonomikos reformas buvo užtikrintas gana stabilus ekonominis augimas, pripažįstama, kad šalis turi problemų verslo aplinkos kokybės gerinimo, prekybos ir investicijų teisinio reguliavimo supaprastinimo srityse. Būtent prekybos, judėjimo ir investavimo apribojimai neigiamai veikia regiono įmonių siekius vystyti eksporto veiklą ir pasinaudoti ekonominėmis galimybėmis Rusijoje.


Tuo tarpu Rusija pasižymi milžinišku plėtros potencialu. Šalies įmonių augimo potencialą užtikrina didžiulė rinka ir gausiausi pasaulyje gamtos ištekliai. Rusijos rinka suteikia didžiules galimybes Baltijos jūros regiono šalių eksportuotojams ir investuotojams vystyti savo veiklą. Šalies rinka pastaruoju metu tampa dar patrauklesnė dėl didelių augimo tempų bei nedidelės konkurencijos.


11.19 pav. Baltijos jūros regiono šalių tarpusavio prekybos apimtys

Kadangi Baltijos jūros regiono šalys yra suinteresuotos Rusijos šiaurinių regionų vystymusi ir jų įtraukimu į Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimą, aktualu veiksmingiau išnaudoti šios plėtros galimybes bendram Regiono ir atskirų jo valstybių konkurencingumui stiprinti.

Pirma, Rusija turi būti kviečiama dalyvauti įgyvendinant bendrus projektus, kurių rezultatais galėtų pasinaudoti visos arba didžioji Baltijos jūros regiono šalių dalis. Net jeigu dėl finansinių arba administracinių priežasčių šalis negalės dalyvauti dalyje šių projektų, svarbu parodyti, kad Rusija yra vertinama kaip svarbus partneris vystant bendradarbiavimą Baltijos regione.

Antra, svarbus yra Rusijos įmonių dalyvavimas kuriant tarptautinius klasterius ir tinklus, kurių formavimas galėtų sudaryti palankias sąlygas žinių, gerosios patirties, inovacinių technologijų sklaidai.

Trečia, Baltijos jūros regiono šalių ir Rusijos įmonėms aktualu užmegzti ir palaikyti bendradarbiavimo ryšius, kurių tikslas būtų sukurti logistikos tinklus, pardavimo kanalus ir kitus mechanizmus, leisiančius pritraukti trečiųjų užsienio šalių investuotojus tiek į Regiono, tiek į Rusijos rinkas.


11.2. Lietuva Baltijos jūros regiono ir ES šalių kontekste

Lietuvos konkurencingumo lygis. Lietuvos ekonomikos konkurencingumas yra vienas iš svarbių šalies ekonominės politikos tikslų. Šalies konkurencingumo lygį gerai apibūdina ekonomikos konkurencingumo indeksas, nustatomas Pasaulio ekonomikos forumo atliekamo tyrimo metu, apklausiant verslo lyderius ir vertinant ekonominį konkurencingumą pagal tokius kriterijus, kaip technologijos, valstybės institucijų darbo kokybė ir makroekonominė aplinka.

Globalinės konkurencingumo ataskaitos (Global Competitiveness Report) duomenimis, 2004 metais buvusi viena patraukliausių verslui naujųjų ES narių, šiemet Lietuva užleido turėtas pozicijas ir pagal ekonomikos konkurencingumo indeksą smuktelėjo iš 36 į 43 poziciją pasaulyje. Iš naujųjų Europos Sąjungos narių aukščiausią – 20 vietą – šiemet užima Estija, geresnius negu Lietuvos konkurencingumo indeksus turi Slovėnija, Kipras, Malta, Čekija, Vengrija ir Slovakija. Kaimynė Latvija – viena pozicija žemiau už Lietuvą.

Iki 2004 metų Lietuvos konkurencingumas tarptautiniu lygmeniu nuolat augo daugiausia dėl šių veiksnių: naujų technologijų ir inovacijų diegimo, platesnio modernių vadybos ir rinkodaros metodų taikymo, techninių žinių bei licencijų ir patentų įgijimo, investicijų į žmonių išteklių plėtrą, mokymą ir perkvalifikavimą, naujų kokybės ir aplinkosaugos valdymo standartų diegimo ir kt.

Šiemet Lietuvos sąlyginiais konkurenciniais pranašumais ir toliau išlieka gera šalies geografinė padėtis, kuri leidžia jai būti aktyviai tiek Šiaurės–Pietų, tiek Vakarų–Rytų kryptimis ir maksimaliai panaudoti geografinės padėties teikiamus privalumus; pakankamai išsilavinusi ir kvalifikuota darbo jėga, padidėję gebėjimai atitikti rinkos ekonomikos reikalavimus bei verslumo gebėjimai, gana gerai išplėtotas švietimo ir mokslo institucijų tinklas, stiprus mokslinis potencialas, spartūs informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektoriaus augimo tempai.

Prasčiausiai Lietuvoje įvertinta valstybės institucijų darbo kokybė, tačiau gana aukštai - paskolų prieinamumas, studentų skaičius, infliacijos lygis. 35 vietą Lietuva užima pagal interneto vartotojų skaičių, neblogai įvertinta ir mobiliojo ryšio skvarba.

Pagrindinėmis kliūtimis, trukdančiomis verslui Lietuvoje, nurodomas mokesčių dydis, teisingiau - jo struktūra, viešojo sektoriaus biurokratija, mokesčių reguliavimas bei korupcija.

Lietuvos ekonominio vystymosi tendencijos. Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje ekonomika iš esmės pasikeitė: atvirumo ir liberalizacijos lygis žymiai išaugo, įvyko stambių struktūrinių pokyčių, tokių, kaip žemės ūkio dalies BVP ir užimtumo struktūroje sumažėjimas, didelis paslaugų sektoriaus suaktyvėjimas. Be to, sparčiai vystėsi privatusis sektorius, per trumpą laiką tapęs daug svarbesniu nei valstybės sektorius ekonominiu požiūriu. Konkurencija – ir tarp vidaus įmonių, ir su užsienio konkurentais – irgi labai sustiprėjo, tuo pačiu padidindama ir kainų konkurenciją bei sumažindama infliaciją. Dabar Lietuva kai kuriais ekonominio augimo rodikliais lenkia Europos šalis, JAV ir Japoniją.

Pastarųjų metų tendencijos rodo, jog nepaisant to, kad našumo augimas buvo spartus, Lietuva vis dar labai atsilieka nuo Baltijos jūros regiono pirmaujančių šalių lygio ir ES vidurkio.


Toliau pateikiamoje 11.4 lentelėje apžvelgiami pagrindiniai Lietuvos, kitų Baltijos jūros ir ES25 šalių skirtumai, vertinant pagal įvairius makroekonominius rodiklius, tokius, kaip BVP vienam gyventojui, darbo našumas ir užimtumo lygis. Kaip matyti iš 11.4 lentelės, svarbiausių rodiklių skirtumai gana dideli.

11.4 lentelėPagrindiniai Lietuvos ir kitų Baltijos jūros regiono ir ES šalių skirtumai

ŠalysRodikliai, 2004 m.

Realusis BVP augimas

BVP vienam gyventojui

Darbo našumas

Užimtumo augimas

25 ES šalys

2,4 100,0 100,0* 0,6

Lietuva 7,0 48,0 49,9 0,0Estija 7,8 50,4 50,3 0,0Latvija 8,3 42,8 42,8 1,1*Danija 2,1 122,1 104,7 0,1Vokietija 1,6 108,7 100,6 0,4Lenkija 5,3 46,5 59,3 -0,3*Suomija 3,6 113,8 109,6 0,3Švedija 3,7 116,7 106,0 -0,5Islandija 6,2 118,6 97,2* 0,8*Norvegija 2,9 152,3 132,4 0,2Šaltinis: Eurostat; * prognozuojami duomenys

2004 metais Lietuvos BVP didėjimas, Eurostat vertinimu, siekė 7 procento. Lyginant Lietuvą su kitomis Baltijos jūros regiono šalimis, pastebima, kad pagal BVP augimo dinamiką ją aplenkia Lenkija, Estija ir Latvija, o viena pozicija žemiau eina Islandija. Lietuvos ekonomikos plėtra 2004 metais buvo glaudžiai susijusi su ūkio, ypač su pramonės konkurencingumo didėjimu. Siekiant didinti pramonės konkurencingumą, praėjusiais metais buvo įgyvendinamos įvairios priemonės, padedančios šalies pramonei orientuotis į kvalifikuotos darbo jėgos, modernių technologijų, mokslo ir žinių pagrindu plėtojamus pramonės sektorius. Pramonės konkurencingumo taip pat buvo siekiama gerinant Lietuvos, jos ūkio subjektų, jų gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvaizdžio formavimą.



11.20 pav. Lietuvos, kitų Baltijos jūros šalių bei ES BVP augimo 1993-2004 metais tendencijų palyginimas

Pagal bendrą šalies ekonominio augimo lygį, kuris, kaip buvo minėta ankščiau, priklauso nuo darbo produktyvumo (per metus vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė arba produkcijos apimtis), užimtumo ir kainų lygio, Lietuvos pozicija yra šalia kaimyninių valstybių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Pagal darbo našumą Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų Baltijos jūros regiono ir ES šalių. Tai mažina Lietuvos darbo jėgos patrauklumą užsienio investicijų atžvilgiu. Darbo jėgos kaina Lietuvoje taip pat augo lėčiau negu kitose šalyse. Pastarųjų metų ekonomikos augimas nulėmė teigiamą užimtumo augimą, tačiau bendras užimtumo lygis vis dar žemesnis nei Baltijos jūros regiono ir ES vidurkis. Užimtumo didėjimas paslaugų sektoriuje gana lėtas, išlieka gana didelis darbo jėgos užimtumas žemės ūkyje, bet jo sukuriama pridėtinė vertė yra nedidelė. Didžiausios dalies Lietuvos gyventojų perkamoji galia labai žema.


11.21 pav. Lietuvos bei kitų Baltijos jūros ir ES šalių ekonominio augimo lygis

Pastaraisiais metais (2000-2004 m.) šalies užsienio prekybos apimtys turėjo aiškią augimo tendenciją. 2004 m. užsienio prekybos apyvarta išaugo 18 proc., t. y. dvigubai daugiau negu 2003 m. Pastarųjų ketverių metų tendencijos gali būti apibūdinamos šiomis išvadomis: pirma, užsienio prekyba augo sparčiau negu šalies ekonomika; antra, eksporto plėtra buvo spartesnė negu importo; trečia, užsienio prekybos deficitas išliko gana stabilus (apie 8,2 mlrd. Lt) ir jo neigiamas poveikis šalies ekonomikai, augant BVP, mažėja.

Panašios tendencijos būdingos ir 2005 metams. Per keturis mėnesius, lyginant su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, prekybos apimtys išaugo 19,9 proc, eksportas – 24,7 proc. ir importas – 16,5 proc. Prekybos deficito apimtys sumažėjo 3,2 proc., o jo dydis, lyginant su apyvarta, siekė 13,9 proc. (2004 m. tuo laikotarpiu buvo 17,2 proc.). Tai rodo, kad šalies pramonės įmonių gebėjimas konkuruoti tarptautinėje rinkoje šiek tiek sustiprėjo, bet, antra vertus, nėra pakankamas. Verta paminėti, kad užsienio prekybos deficito požiūriu, Lietuva yra daug geresnėje padėtyje negu Latvija ir panašioje kaip Estija.


Lietuvos užsienio prekybos su pagrindiniais partneriais duomenys pateikti 11.5 lentelėje. Jais remiantis galima teigti, kad didžiausią įtaką šalies užsienio prekybai (prekių išvežimui – įvežimui) jau seniai daro prekyba su ES. Poveikis dar labiau padidėjo po ES plėtros.

11.5 lentelėLietuvos užsienio prekyba 2001 – 2005 metais

Rodikliai 2001 2002 2003 20042005 m.

1-4 mėn.

ES eksportas, proc. 47,8 48,4 42,0 45,3 69,8Lietuvos: Eksportas, mln. Lt 18332 20291 21263 25728 9332 Prieaugis, proc. 20,3 10,7 9,1 21,0 24,7 Santykis su BVP, proc.

37,9 39,3 39,4 41,6

ES importas, proc. 44,0 44,5 44,5 44,8 55,6Lietuvos: Importas, mln. Lt 25413 28562 29438 34096 12347 Prieaugis, proc. 16,4 12,4 6,0 15,8 16,5 Santykis su BVP, proc.

52,5 55,3 53,9 55,1

ES apyvarta, proc. 45,6 46,1 44,9 64,5 61,7Lietuvos: Apyvarta, mln. Lt 43745 48853 50701 59824 21679 Prieaugis, proc. 18,0 11,7 7,3 18,0 19,9 Santykis su BVP, proc.

90,4 94,6 90,3 96,7

Analizuojant 2004 m. ir 2005 m. keturių mėnesių Lietuvos užsienio prekybos apyvartą pagal ES šalis, galima pasakyti, kad esminių pokyčių nėra. Ir toliau pagrindiniu partneriu lieka Vokietija (20 – 22 proc. dalis apyvartoje su ES), toliau seka Latvija, Lenkija ( po 10 proc.), Prancūzija (7 -8 proc.), Nyderlandai, Danija, Estija, Jungtinė Karalystė, Švedija (po 5,5 – 6,5 proc.) ir t. t. Tik simboliškai prekiaujama su Airija, Graikija, Portugalija, Malta, Liuksemburgu.

Analizuojant Lietuvos eksporto dinamiką, pastebima, kad po įsijungimo į ES, eksportas įgijo naują pagreitį. 2004 m. jo apimtys išaugo 21 proc., o per 2005 m. keturis mėnesius, lyginant su analogišku praėjusiu laikotarpiu – beveik 25 proc. Konkrečių šalių – svarbiausių eksporto partnerių indėlis parodytas žemiau.

11.6 lentelė

Svarbiausių eksporto šalių dalys eksporto struktūroje, proc.

Šalys 2001 2002 2003 2004 2005 1-4 mėn.ES 47,8 48,4 42,0 66,4 69,8Vokietija 12,6 10,4 9,9 10,2 9,9Latvija 12,6 9,6 9,7 10,1 8,8Danija 4,5 5,1 4,7 7,1 6,8Prancūzija 3,3 4,1 5,1 6,3 8,1Jungtinė Karalystė 13,8 13,4 6,4 5,3 4,8Švedija 3,7 4,2 4,0 5,1 5,0Estija 3,3 3,8 4,3 5,0 5,9Nyderlandai 2,9 3,2 3,4 4,8 3,8Lenkija 6,3 3,6 3,4 4,8 4,9Italija 2,0 2,8 2,2 2,1 2,1Rusija 11,0 12,2 10,1 9,1 10,0Šveicarija 0,6 1,7 11,7 4,6 0,3Norvegija 1,3 2,4 2,3 2,1 1,8


JAV 3,8 3,5 2,8 5,0 5,2

Daugiausia prekių išvežama į Vokietiją ir Latviją, kurioms tenka apytikriai po 10 proc. viso eksporto. Kitai grupei šalių, į kurias prekių išvežimas sudaro apie 5 – 6 proc., priklauso Danija, Prancūzija, Švedija, Estija, Jungtinė Karalystė, Lenkija ir, iš dalies, Nyderlandai. Ypač reikia išskirti Estiją, kurios dalis nuosekliai didėja ir su kuria pavyksta išlaikyti teigiamą balansą. Labai mažai eksportuojama (išvežama) į Airiją, Austriją, Čekiją, Graikiją, Slovakiją, Slovėniją, Portugaliją, Maltą, Kiprą.

Lietuvos inovacinės veiklos produktyvumas. Lietuva pagal užsienio investicijų pritraukimą yra tarp atsiliekančių Europos Sąjungos šalių, o skaičiuojant investicijas vienam gyventojui, iš aštuonių naujųjų ES narių taip pat užima paskutinę vietą. Nepaisant to, kad pagal šalių inovacinės veiklos indeksų palyginimą 2004 metais Lietuva kartu su Norvegija, Latvija ir Lenkija pasiekė įspūdingų rezultatų (ypatingai informacinių ir telekomunikacinių technologijų srityje), jos bendras inovacinės veiklos lygis yra žemiau ES vidurkio.


11.22 pav. Lietuvos bei kitų Baltijos jūros ir ES šalių inovacinės veiklos indeksas

Lietuvos biudžetinis mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimas sudaro 0,3 proc. BVP. 1997 – 2003 m. Šis rodiklis kasmet mažėjo vidutiniškai po 3,8 proc. Pagal šį rodiklį Lietuva yra panaši į kaimynines šalis.

Pagal mokslui ir tyrimams skiriamą BVP dalį ES šalys rikiuojasi taip: > 3,0 proc. – Suomija, Švedija; 2,51 – 3,0 proc. – Vokietija, (Japonija, JAV); 2,01 – 2,5 proc. – Danija, Nyderlandai; 1,01 – 1,5 proc. –Slovėnija, Čekija; 0,51 – 1,0 proc. – Lenkija, Slovakija, Estija, Lietuva; < 0,5 proc. – Latvija. Pagal tyrimams ir plėtrai skiriamų verslo sektoriaus lėšų dalį šalys rikiuojasi taip: > 65 proc. – Švedija, Suomija, (JAV, Japonija), Vokietija; 51 – 65 proc. – Slovakija, Danija, Čekija, Nyderlandai, Slovėnija; 36 – 50 proc. – Latvija, Lenkija; 20 – 35 proc. – Estija, Lietuva. Europos Sąjungos vidurkis – 56 proc.


Lietuvos ekonomikos darbo rinkos struktūra pasižymi žema darbo kvalifikacija: tik 3 proc. užimtųjų yra aukštos ir vidutinės pramonės šakose bei tik 1.7 proc. aukštos kokybės paslaugose. Esant tokiai situacijai yra labai svarbu pastoviai investuoti į darbo jėgos kokybę.


11.23 pav. Lietuvos bei kitų Baltijos jūros ir ES šalių investicijų į tyrimus ir plėtrą lygis

Taigi pagrindinės Lietuvos ūkio tendencijos rodo spartų ekonomikos augimą, privataus sektoriaus plėtrą kartu su įmonių stambėjimu, paslaugų sektoriaus vystymusi. Pastaruoju metu vykdomos struktūrinės reformos nulėmė spartų darbo produktyvumo augimą. Tęsiasi ekonominės integracijos į Baltijos jūros regioną ir ES procesas. Sparčiai auga užsienio prekybos apimtys. Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo tyrimais, silpniausia Lietuvos vieta bei didžiausia kliūtis nacionalinio bei šalies verslo sektoriaus konkurencingumo plėtrai lieka prasta situacija technologinės pažangos srityje, vangūs informacinės visuomenės plėtros, technologijų perdavimo bei inovacijų komercializavimo procesai. Todėl svarbiausios Lietuvos konkurencingumo didinimo kryptys yra: didelę pridėtinę vertę sukuriančių pramonės šakų plėtotė, technologijų plėtra ir perėmimas, naujovių diegimas, esamų konkurencinio pranašumo veiksnių stiprinimas ir naujų kūrimas, tarptautinės ir vietinės kooperacijos bei jungimosi į klasterius skatinimas.


11.3. Baltijos jūros regiono Lisabonos strategijos įgyvendinimo pažangos vertinimas

2000 m. kovo 24 d. Lisabonoje per Europos Vadovų Tarybos pavasario susitikimą penkiolikos ES valstybių narių vadovai įsipareigojo pasiekti, kad iki 2010 m. ES taptų „dinamiškiausia ir konkurencingiausia pasaulyje žiniomis paremta ekonomika, suderinančia tvarų ekonomikos augimą su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu, geresne socialine sanglauda ir aplinkos apsauga“. 2000 metais pagrindiniai Lisabonos strategijos akcentai buvo: konkurencingumas ir ekonominis augimas, užimtumas bei socialinė sanglauda. Lietuva prisijungė prie Lisabonos strategijos 2003 metais.

2005 m. buvo paskelbti ES rezultatai, pasiekus užsibrėžto laikotarpio vidurį. W. Koko vadovaujamos Aukšto lygio grupės parengta vieša ataskaita skelbia, jog ES bei jos valstybių-narių pasiekti rezultatai yra prasti. Progresas, įgyvendinant Lisabonos uždavinius, yra nedidelis; lyginant ES ekonominio augimo bei konkurencingumo didinimo tempus pasauliniu mastu, pastebimas Europos atsilikimas nuo pagrindinių pasaulinių konkurentų. Tokie prasti tarpiniai rezultatai buvo paaiškinti pernelyg ambicingais tikslais, prieštaringais prioritetais bei ryžtingų veiksmų pradėti įgyvendinti Lisabonos uždavinius stoka. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2005 m. vasario mėnesio pradžioje buvo paskelbta atnaujinta Lisabonos strategija, kuri esminiu tikslu akcentavo ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimosi paspartinimą. Prioritetinės sritys yra trys: produktyvumo didinimas, ekonominio aktyvumo didinimas bei socialinės sanglaudos ir aplinkosaugos stiprinimas. Pagrindiniai atnaujintos Lisabonos strategijos uždaviniai, siekiant ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo, yra šie: paversti Europą patrauklia vieta investuoti ir dirbti, ekonominio augimo varikliu pasitelkti žinias ir inovacijas bei pakeisti politiką taip, kad verslas galėtų sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų.

Lisabonos strategijos įgyvendinimo pažangai vertinti naudojama Europos Komisijos sukurta indikatorių sistema, pagal kurią išskiriamos trys rodiklių grupės: pirma parodo bendrą ekonominio augimo rezultatą, antra apima verslo aplinkos kokybės vertinimo rodiklius (ekonominis pertvarkymas, užimtumas, inovacijos ir moksliniai tyrimai), prie trečios priskiriami socialinės sanglaudos ir aplinkos apsaugos indikatoriai.

11.7 lentelėLisabonos strategijos indikatoriai

Grupė RodikliaiEkonominio augimo rezultatai

Bendras ekonominis augimas

BVP vienam žmogui Darbo produktyvumas vienam darbuotojui

Verslo aplinkos kokybė

Ekonominis pertvarkymas

Užimtumas

Inovacijos ir moksliniai tyrimai

Vidinių kainų lygis Verslo investicijų tempas

Bendras užimtumo tempas Vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo tempai

Darbo rinkos išsilavinimo lygis BVP procento dalis investicijoms į mokslinius tyrimus ir

eksperimentinę plėtrą

Situacija socialinės sanglaudos ir aplinkos apsaugos srityse

Aplinkos apsauga

Socialinė sanglauda

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos pokyčiai Energijos intensyvumas Transporto srauto intensyvumas

Žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių dalis Ilgalaikės bedarbystės tempai Bedarbystės regioninis pasiskirstymas

Baltijos jūros regiono narėmis esančios ES valstybės-narės, ypač Šiaurės šalys (Danija, Suomija, Švedija, Islandija, Norvegija), pripažintos geriausiomis Lisabonos strategijos vykdytojomis. Baltijos jūros regionas, lyginant su 25 ES narėmis, pirmauja pagal bendrą Lisabonos strategijos


uždavinių realizavimą. Taip pat jis yra priekyje, lyginant su Vidurio Europos regionu, kurio rodikliai kiek nusileidžia ES-25 vidurkiui. Baltijos jūros regionas užima geresnę poziciją pagal užimtumo lygį, socialinės sanglaudos stiprumą bei inovacijas ir mokslinius tyrimus; tuo tarpu Vidurio Europos regionas pranoksta pagal ekonominio pertvarkymo lygį. Analizuojant duomenis nuo 1999 m., pastebima, kad Baltijos jūros regiono pranašumas prieš Europos vidurkį šiek tiek sumažėjo; Vidurio Europos regiono rodikliai pablogėjo dar labiau, nors absoliutus pokytis abiem atvejais yra nedidelis.


11.24 pav. Europos regionų Lisabonos strategijos įgyvendinimo rodikliai, lyginant su ES vidurkiu

Atskiros Baltijos jūros regiono šalys nemažai skiriasi pagal Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimo tempus. ŠVEDIJA, NORVEGIJA, DANIJA ir SUOMIJA pirmauja pagal visus rodiklius, ISLANDIJA tik nežymiai atsilieka nuo šiose šalyse pasiekto lygio. Nepaisant bendros ekonominės situacijos VOKIETIJOJE pablogėjimo ir ekonominio pertvarkymo tempo sulėtėjimo, šalies Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimas yra stabilūs ir pagal visus indikatorius viršija ES-25 vidurkį. BALTIJOS ŠALIŲ lygis yra žemiau ES-25 vidurkio, tačiau pastaruoju metu pastebimas žymus situacijos pagerėjimas, ypač Estijoje ir Latvijoje. LENKIJOS Lisabonos strategijos įgyvendinimo tempai yra nėra spartūs ir šiuo metu viršija tik Maltos lygį.


11.25 pav. Lisabonos strategijos įgyvendinimo tempai Europos valstybėse

Užimtumas. Baltijos jūros regionas rodo geresnį vyresnio amžiaus (55-64) darbuotojų užimtumo lygį, lyginant su bendru gyventojų užimtumu. Skirtingas rezultatas pastebėtas tik trijose Baltijos šalyse, kur bendras užimtumo lygis santykinai didesnis nei vyresnio amžiaus gyventojų užimtumas. Islandija pirmauja abiejose kategorijose; jos pavyzdžiu seka ir kitos Šiaurės


ES-25 vidurkis

Neigiamos tendencijos, lyginant su ES-25 vidurkiu nuo 1999 m. Teigiamos tendencijos

-3 30-1-2 1 2

20

45

25

30

35

40

Lisabonos strategijos įgyvendinimo tempų kitimas, 1999-2002

Lisabonos strategijos įgyvendinimo tempai, 2002

Malta

LenkijaSlovakija

Portugalija

Kipras

Vokietija

NyderlandaiLiuksemburgas Austrija

Čekija

Italija Lietuva

Ispanija

Graikija

Estija

LatvijaAirija

Slovėnija

VengrijaPrancūzija

Didžioji BritanijaBelgija

Islandija

Suomija

Danija

ŠvedijaNorvegija

Baltijos jūros regionas

Vidurio Europos regionas

ES-25

247

valstybės. Ispanija, Latvija, Suomija ir Vengrija per 1999-2004 m. rodė užimtumo lygio gerėjimo tendencijas, tuo tarpu Lenkijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Austrijoje užimtumo lygis smuktelėjo.

Socialinė sanglauda. Baltijos jūros regiono užimtumo tempai tendencingai gerėja: mažėja didele ilgalaike bedarbyste bei aukštu žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių lygiu pasižyminčių regionų. Švedija, Danija ir Norvegija pirmauja šioje kategorijoje. Tuo tarpu ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų Vokietijoje ir Suomijoje.

Inovacijos ir moksliniai tyrimai. Baltijos jūros regionas pasižymi aukštu investicijų į inovacijas ir mokslinius tyrimus lygiu, tuo tarpu 20-24 amžiaus žmonių, turinčių aukštesnį negu vidurinį išsilavinimą, dalis yra nedidelė. Aukščiausia BVP procento dalis investicijoms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą yra Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje; po jų seka Austrija ir Belgija. Danijoje, Islandijoje ir Vokietijoje jaunimo išsilavinimo lygis, palyginus, yra žemas. Lenkija ir Baltijos šalys rodo priešingą situaciją – aukštą išsilavinimo lygį, bet mažėjančias investicijas į žinias ir inovacijas. Norvegijos investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą augimo tempai taip pat yra neženklūs.

Bendras ekonominis augimas. Baltijos jūros regiono produktyvumo (BVP vienam darbuotojui) ir ekonominio augimo (BVP vienam gyventojui) rodikliai yra panašūs. Liuksemburgas, Norvegija, Airija ir Belgija išsiskiria pagal aukščiausią bendro ekonominio augimo lygį, tuo tarpu šalių išoriniai rodikliai (aukštos naftos kainos, žemas tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo lygis) pastaruoju metu prastėja. Danija rodo žemą darbuotojų produktyvumą, Suomija – santykinai nedidelius ekonomikos augimo tempus.

Aplinkos apsauga. Energijos intensyvumo lygis, t.y. energijos sąnaudų kiekis, tenkantis BVP vienetui, rodo energijos vartojimo efektyvumą Baltijos jūros regiono šalyse. Geresni rezultatai regimi, vertinant regiono transporto srauto intensyvumą bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažėjimo tempus. Didžioji Britanija (žemas transporto intensyvumas) ir Vokietija (žemas energijos intensyvumas ir mažėjanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija) pirmauja pagal aplinkos apsaugos rodiklius, toliau seka Danija ir Švedija. Rytų Europos valstybės užima geresnes pozicijas pagal dujų emisijos mažinimą. Islandijoje, Suomijoje ir Švedijoje dėl didelio energijos vartojimo efektyvumo sparčiai mažėja energijos intensyvumas.

Ekonominis pertvarkymas. Pagrindinės Baltijos jūros regiono problemos yra žemas verslo investicijų lygis bei aukštos vidinės kainos. Estija, Latvija, Slovakija ir Čekija „pirmauja“ pagal šiuos rodiklius. Aukštos kainos ir žemi verslo investicijų tempai mažina Šiaurės valstybių užimamas pozicijas bendrame reitinge. Švedijai taip pat būdingas santykinai žemas verslo investicijų lygis.

Baltijos jūros regiono valstybės, lyginant su ES-25 valstybėmis-narėmis, pirmauja pagal ES direktyvų, susijusių su Lisabonos strategijos įgyvendinimu, perkėlimą į nacionalinę teisę. Danija ir Suomija pasiekusio geriausių rezultatų, tuo tarpu Vokietija ir Švedija yra žemiau ES vidurkio.


50

60

70

80

90

100

Danija

Suom

ijaM

alta

Slvakij

a

Kipra

s

Vengr

ija

Liet

uva

Lenk

ija

Austri

jaAiri

ja

Latv

ija

Vidur

io Eur

opos r

egio

nas

Estija

Portu

galija

Vokie

tijaIta

lija

Nyder

land

ai

Ispa

nija

Belgij

a

Gra

ikija

Liuk

sem

burg

as

Baltijos jūros regionas Kitos valstybės


11.26 pav. Su Lisabonos strategijos įgyvendinimu susijusių ES direktyvų perkėlimo lygis

Taigi Baltijos jūros regione pastebimi aukšti rezultatai pagal daugelį Lisabonos strategijos įgyvendinimo indikatorių, tai turėtų užtikrinti Lisabonos strategijos sėkmę bei paspartinti Europos konkurencingumo didinimą.


Perkeltų į nacionalinę teisę ES direktyvų dalis, proc.

ES-25 vidurkis

249

12. APIBENDRINIMAS IR REKOMENDACIJOS

1. Konkurencingumo ir ekonomikos augimo veiksniai – sąlyginė sąvoka. Tokių veiksnių išskyrimas priklauso nuo pasirinktos metodologijos. Pavyzdžiui, Pasaulio ekonomikos forumo rengiama kasmetinė Pasaulio konkurencingumo ataskaita (GCR) naudoja du pagrindinius išvestinius indeksus – konkurencingumo augimo ir verslo konkurencingumo indeksus. Pirmasis daugiau atspindi makroekonominę dimensiją ir išreiškia tris kokybes: makroekonominės aplinkos, šalies viešųjų institucijų ir šalies technologinį pasirengimą. Antrasis indikatorius atspindi daugiau mikroekonominės dedamosios kokybę ir išreiškia šalies gebėjimą užtikrinti tvarų produktyvumą ir konkurencingumą. Šie indeksai apskaičiuojami panaudojant apie 150 indikatorių, kurie kiekvienas atskirai gali būti (ir yra) vertinami kaip konkurencingumo augimo veiksniai. Išvada: vertinant nacionalinio konkurencingumo didinimo veiksnius, tokių veiksnių gali būti parenkama keli šimtai. Šioje studijoje kaip Lietuvos nacionalinio konkurencingumo augimo veiksniai buvo paimti ir įvertinti visi GCR indikatoriai (veiksniai), o taip pat ir kiti specifiniai veiksniai.

2. Lietuvos pozicija, vertinant ją pagal konkurencingumo augimo indeksą, svyravo intervale tarp 36 – 43 vietų pasaulio šalių reitinge. Tokį svyravimą lėmė ne tik šiek tiek kintanti skaičiavimo metodika, bet ir valstybės institucijų dėmesys vieniems ar kitiems prioritetams. 2004 metų geresnę poziciją (36) lėmė aktyvios priemonės gerinant šalies investicinį patrauklumą ir atlikti „namų darbai“ stojant į ES. Praėjusių metų tam tikrą pozicijų praradimą lėmė daugiau politinio pobūdžio aplinkybės ir korupcijos negatyvaus poveikio verslui sustiprėjimas.

3. Vertinant Lietuvos situaciją pagal verslo konkurencingumo indekso parametrus, šalies padėtis pasaulio reitinguose yra panaši kaip ir konkurencingumo augimo indekso atveju. Lietuva, ją vertinant pagal įmonių veiklos sofistiškumą bei verslo aplinkos palankumą, užima 41 poziciją pasaulyje, o tarp ES – 25 (ji šiek tiek lenkia tik Latviją, Maltą ir Lenkiją). Tokią padėtį vertinant konkurencingumo augimo veiksnių aspektu, o taip pat gilinantis į atskirus indikatorius, galima teigti, kad, bendrai, pastangos užtikrinti makroekonominį stabilumą yra sėkmingesnės negu įmonių pasirengimas konkuruoti sparčiai kintančiomis sąlygomis. Tai akivaizdžiai matyti vertinant konkurencingumo augimo veiksnius per Porterio „deimanto“ modelio prizmę.

4. Atlikus išsamią Lietuvos konkurencingumo augimo veiksnių analizę GCR indikatorių, Porterio modelio bei šalies ūkio stiprybių – silpnybių aspektais, gautas sisteminis šių veiksnių vaizdas. Nacionalinio konkurencingumo augimo veiksnių vertinimas atliktas dviem pjūviais: pasaulio ir Europos lygiu. Gauta situacija atspindėta 12.1 lentelėje. Iš pateiktų duomenų matyti, jog vertinant Lietuvos ūkio situaciją pasauliniu mastu, svarbiausius konkurencinio stiprumo veiksnius išreiškia tokie indikatoriai:

Kreditų prieinamumas. Sąlygos lengvai gauti paskolas. Gyventojų, turinčių vidurinį ir povidurinį išsilavinimą, skaičius. Infliacijos lygis. Gauto mokslinio ir matematinio išsilavinimo kokybė. Atlyginimų nustatymo lankstumas.

Pagrindiniai indikatoriai, išreiškiantys Lietuvos ūkio pasaulinį konkurencinį silpnumą, yra šie:

Mokesčių sistemos efektyvumas.


Darbuotojų samdos praktikos. Aplinkosauginių veiksnių svarba verslui. Smulkiųjų akcininkų interesų apsauga. Policijos ir teismų sistemų patikimumas. „Protų nutekėjimo“ problema.

12.1 lentelė

Lietuvos konkurencinis stiprumas bei silpnumas pasaulyje pagal GCR indikatorius



Makroekonominiai rodikliai:- Terorizmo įtaka verslui- Paskolų gavimo lengvumas- Rizikos kapitalo prieinamumas- Kreditų prieinamumas- Infliacija, 2004Technologijų lygis:- Mokslininkų ir inžinierių skaičius- Prijungtų prie interneto vietų skaičius,

2003Žmogiškieji resursai:- Švietimo sistemos kokybė- Mokslinio ir matematinio išsilavinimo

kokybė- Naujagimių mirtingumas- Gyventojų su viduriniu išsilavinimu

skaičius- Gyventojų su poviduriniu išsilavinimu

skaičiusViešoji infrastruktūra:- Geležinkelių infrastruktūros kokybėVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Procedūrų, reikalingų pradėti savo

verslą, skaičius, 2005- Laikas, reikalingas pradėti savo verslą,

2005

3110285

15

3535

3418322111

34

27

29

Makroekonominiai rodikliai:- Finansinės rinkos sofistiškumas- Vietinės akcijų biržos

dinamiškumasTechnologijų lygis:- Technologinis lygis- Patentų skaičius, 2004Žmogiškieji resursai:- Protų nutekėjimas- Vidutinė gyvenimo trukmėViešoji infrastruktūra:- Oro transporto infrastruktūros

kokybė- Pašto paslaugų teikimo

efektyvumas- Telefono linijų skaičius, 2003Viešojo administravimo institucijos:- Teisminės sistemos

nepriklausomumas- Teisminės struktūros efektyvumas- Valstybės reguliavimo našta- Biurokratizmo lygis- Policijos darbo patikimumas- Pasitikėjimas politikais

5257

6659

7751

605252

787561528272

Šalies firmų strategija ir konkurencijos intensyvumas Context for Firm Strategy and Rivalry


Įmonių sofistiškumas:- Vertės kūrimo grandinių buvimas- Orientavimosi į vartotojus lygis- Atlyginimų nustatymo lankstumas- Apmokėjimo susietumas su

produktyvumu

28282126

Makroekonominė aplinka:- Tiesioginių užsienio investicijų

reguliavimasTechnologijų lygis:- Užsienio technologijų

licencijavimas- TUI ir technologijų perdavimasViešojo administravimo institucijos:- Intelektualiosios nuosavybės



veiklos efektyvumas- Mokesčių apimtis- Mokesčių sistemos efektyvumas- Korupcijos lygisĮmonių sofistiškumas:- Konkurencinių pranašumų pobūdis- Tarptautinių paskirstymo kanalų

kontrolė- Personalo mokymo išlaidos- Skatinimo priemonių įvairovė- Priėmimo į darbą ir atleidimo iš

darbo lankstumas- Darbuotojų ir darbdavių

60

6173

695760

689667

5752

587387

66

845552



standartų griežtumasSusijusios ir palaikančios šakos Related and Supporting Industries


Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Vidinių tiekėjų skaičius- Vietinės specializuotos tyrimų ir

mokymo paslaugos

3535


mastas67

Vietinės paklausos parametraiDemand Conditions


Aplinkosauga:- Vyriausybės svoris aplinkosaugos srityje - Alternatyvios energijos vartojimo

skatinimas- Ekosistemų apsauga- Įmonių aplinkosaugos ataskaitų

rengimas

30283428


technologijų produktų vystymą- Interneto paslaugų teikimo kokybė

ir konkurencija sektoriaus viduje- Nacionalinio prioriteto suteikimas



Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Pirkėjų sofistiškumasAplinkosauga:- Įstatymų laikymasis- Privatizacijos įtaka

konkurencingumui ir aplinkosaugai- Aplinkosaugos svarba planuojant

įmonių veikloje

63

51

68

65

73

5974

87

5. Lyginamuosius konkurencinio stiprumo bei silpnumo veiksnius perkėlus į Porterio modelį, galima pavaizduoti sąlyginį Lietuvos ūkio pasaulinio konkurencingumo „deimanto“ modelį (12.1 paveikslas).



parametrai





šakos

Santykinis silpnumas:+ Lankstus atlyginimų nustatymas- Menkas įmonių technologinis lygis- Silpna intelektualiosios nuosavybės apsauga- Orientacija į žemos pridedamosios vertės kūrimą- Nėra tarptautinių kompanijų būstinių ar technologinio vystymo centrų Nesusiformavusi korporacinė kultūraMenka vietinė konkurencija

Stiprybių ir silpnumų derinys:+ Palanki geografinė padėtis+ Palankios paskolų ir kreditų gavimo sąlygos+ Žemas infliacijos lygis+ Aukštas bendrojo išsilavinimo lygis - Neefektyvi teismų sistema- Žemas vietos gamintojų technologinis lygis- Neefektyvus ir brangus žemės ūkio sektoriusAukštas biurokratijos lygisPaskatų TUI stoka

Santykinis silpnumas:- Maža ir neišranki vietinė paklausa- Žemos valstybės investicijos į aukštųjų technologijų produktų vystymą

Stiprybių ir silpnumų derinys:+ Yra integracijos į tarptautinius klasterius užuomazgosMenka įmonių specializacijaNesusiformavusi nacionalinė ar sektorinė industrinė sistema

252

8.1 pav. Lietuvos „deimantas“ (pasauliniu mastu)6. Santykinai sudėtingesnė Lietuvos konkurencingumo situacija yra ją lyginant ne pasaulio,

bet Europos mastu. Atlikta išsami analizė rodo, jog yra tik keli svarbesni indikatoriai, rodantys, jog svarbiausias Lietuvos konkurencinis stiprumas ES pasiekiamas dėka racionalios makroekonominės politikos ir švietimo. Iš esmės, GCR indikatorių aspektu, galima išskirti tik penkis pozityvią situaciją rodančius indikatorius (pagal rango eiliškumą):

Kreditų prieinamumas. Atlyginimų sistemos lankstumas. Gyventojų, turinčių vidurinį ir povidurinį išsilavinimą, skaičius. Infliacijos lygis. Sąlygos lengvai gauti paskolas.

Tuo tarpu yra net 9 indikatoriai, pagal kuriuos Lietuva užima paskutinę vietą tarp visų 29 lyginimui paimtų Europos valstybių, dar 7, pagal kuriuos užimama priešpaskutinė vieta.

Paskutinę vietą Lietuva užima pagal šiuos indikatorius: Technologinis lygis. Patentų skaičius. „Protų nutekėjimas“. Telefonų linijų skaičius. Teismų ir policijos darbo problemos. Intelektinės nuosavybės apsauga. Korupcijos lygis. Pirkėjų sofistiškumas.

Priešpaskutinę (28 )vietą Lietuva užima pagal šiuos indikatorius: Įmonių investicijos darbuotojų mokymui. Interneto vartotojų skaičius. Teismų sistemos efektyvumas. Pasitikėjimas politikais. Negatyvios privatizavimo pasekmės. Paprastų žmonių įtraukimas į projektus. Lyderystės tarptautinėse rinkose mastai.

Visi svarbiausi nacionalinio konkurencingumo veiksnių vertinimai, išreiškiantys šių veiksnių stiprumus bei silpnumus, pateikti 12.2 lentelėje.

12.2 lentelėLietuvos ūkio konkurencingumo veiksnių (rodiklių) stiprumo bei silpnumo tarp ES

– 29 šalių vertinimas



Makroekonominiai rodikliai:- Paskolų gavimo lengvumas- Kreditų prieinamumas- Infliacija, 2004Žmogiškieji resursai:- Mokslinio ir matematinio

837

9

Makroekonominiai rodikliai:- Finansinės rinkos sofistiškumas- Bankų stiprumas- Vietinės akcijų biržos dinamiškumasTechnologijų lygis:- Technologinis lygis

242324

29


išsilavinimo kokybė- Darbo jėgos samdymo galimybės- Gyventojų turinčių povidurinį

išsilavinimą skaičiusVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Laikas, reikalingas pradėti savo

verslą, 2005

96

12

- Įmonių investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą

- Universitetų/pramonės šakų įmonių bendradarbiavimas

- Mobiliųjų arba korinio ryšio telefonų skaičius

- Interneto panaudojimo mokyklose galimybės

- Interneto panaudojimo verslo įmonėse galimybės

- Patentų skaičius, 2004- Mobilių telefonų skaičius, 2003- Interneto vartotojų skaičius, 2003- Prijungtų prie interneto vietų skaičius,

2003- Personalinių kompiuterių skaičius, 2003Žmogiškieji resursai:- Protų nutekėjimas- Naujagimių mirtingumas- Vidutinė gyvenimo trukmėViešoji infrastruktūra:- Bendra infrastruktūros kokybė- Uosto infrastruktūros kokybė- Oro transporto infrastruktūros kokybė- Elektros energijos tiekimo kokybė- Telefonų/ faksų infrastruktūros kokybė- Pašto paslaugų teikimo efektyvumas- Telefono linijų skaičius, 2003Viešojo administravimo institucijos:- Teisminės sistemos nepriklausomumas- Teisminės struktūros efektyvumas- Biurokratizmo lygis- Policijos darbo patikimumas- Pasitikėjimas politikais- Pinigų “plovimas” per banką

22

23

242424

2927282427

292427

23242626242629

292826292823

Šalies firmų strategija ir konkurencijos intensyvumasContext for Firm Strategy and Rivalry


Makroekonominė aplinka:- Mokesčių naštaĮmonių sofistiškumas:- Atlyginimų nustatymo lankstumas- Apmokėjimo susietumas su produktyvumu

12

410

Makroekonominė aplinka:- Prekybos barjerų gausa- Tiesioginių užsienio investicijų reguliavimasTechnologijų lygis:- Užsienio technologijų licencijavimasViešosios administravimo institucijos:- Nuosavybės teisės- Intelektualiosios nuosavybės apsauga- Valstybės pareigūnų nesąžiningumas- Įstatymus leidžiančių institucijų veiklos

efektyvumas- Mokesčių sistemos efektyvumas- Korupcijos lygisĮmonių sofistiškumas:- Konkurencinių pranašumų pobūdis- Inovaciniai gebėjimai- Gamybos proceso sofistiškumas- Marketingo sofistiškumas- Regioninių pardavimų apimtis- Personalo mokymo išlaidos- Skatinimo priemonių įvairovė- Vadybos mokyklų kokybė- Korporacinio valdymo kokybė - Darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimas- Mažųjų akcininkų interesų apsauga- Užsienio kapitalo apribojimai- Audito ir buhalterinės apskaitos standartų

griežtumasVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Antimonopolinės politikos efektyvumas

2624

27

25292324

2229

25242226242827242423

272425

27

Susijusios ir palaikančios šakosRelated and Supporting Industries


Vidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Lyderiavimo tarptautinėje rinkoje mastas


28

Vietinės paklausos parametrai Demand Conditions


Technologijų lygis:- Valstybės investicijos į aukštųjų technologijų

vystymą- Interneto paslaugų teikimo kokybė ir konkurencija

sektoriaus viduje- Nacionalinio prioriteto suteikimas informacinių

komunikacinių technologijų plėtrai- Valstybės parama informacinių komunikacinių

technologijų plėtrai- Informacinių komunikacinių technologijų plėtros

teisinis reguliavimasVidinė konkurencija ir klasterių formavimas:- Pirkėjų sofistiškumas- Aukšti reguliavimo standartaiAplinkosauga:- Aplinkosaugos reguliavimo griežtumas- Aplinkosaugos reguliavimo aiškumas ir stabilumas- Įstatymų laikymasis- Privatizacijos įtaka konkurencingumui ir

aplinkosaugai- Aplinkosaugos svarba planuojant įmonių veiklą- Paprastų žmonių įtraukimas į projektus

24

23

22

22

25

2926

24252428

2628

7. Porterio deimanto modelis, atspindintis Lietuvos ūkio konkurencingumo Europoje veiksnius, kiek skiriasi nuo to, koks buvo pateiktas, vertinant šį konkurencingumą pasaulio mastu.

12. 2 pav. Lietuvos „deimantas“ (Europos mastu)



parametrai





šakos

Stiprybių ir silpnumų derinys:+ Lankstus atlyginimų nustatymas- Silpna intelektualiosios nuosavybės apsauga- Įmonės menkai investuoja į darbuotojų kompetenciją ir inovacijas- Bendradarbiavimo kultūros stoka

Stiprybių ir silpnumų derinys:+ Geros verslo kreditavimo galimybės+ Žema infliacija + Gyventojų su poviduriniu išsilavinimu skaičius+ Nedidelės laiko sąnaudos, reikalingos pradėti savo verslą+ Nedidelė mokesčių našta- Žemas technologinis lygis- Neadekvati besiformuojančiai žinių ekonomikai ūkio bei mokslo struktūra- Didelis protų nutekėjimas- Žemas policijos ir teismų darbo efektyvumas- Aukštas korupcijos lygis

Silpnumas:- Žemas lyderystės tarptautinėse rinkoje mastas

Silpnumas:- Žemas pirkėjų sofistiškumo lygis- Menka perkamoji galia

255

8. Galima rasti tikrai nemažai atliktų Lietuvos ūkio SWOT analizės variantų. Juose įvardijami įvairūs tokio stiprumo ar silpnumo rodikliai, tačiau nė vienoje studijoje neteko aptikti šių „stiprumų“ vertinimo, panaudojant VRIP matricą, kuri leidžia nustatyti, kiek konkreti stiprybė iš tiesų yra vertinga. Atlikus tokią analizę šioje studijoje pasirodė, kad yra tik keletas stiprumų, kurie gali būti išskirtinio konkurencingumo kūrimo veiksniais. Pats stipriausias tokio konkurencingumo kūrimo veiksnys yra geografinė Lietuvos padėtis, kuri vertintina dviem aspektais: patogumo tranzitui ir artumo prie konkurencingiausio pasaulyje ekonominio regiono. Tam tikrą išskirtinumą teikia makroekonominis stabilumas, palyginti žemas infliacijos lygis bei santykinai spartūs ūkio augimo tempai. Tačiau pastarieji lengvai gali būti prarasti padarius klaidų ar pakitus objektyvioms aplinkybėms. Visi kiti stiprumai yra svarbūs, gali būti panaudojami siekti užsibrėžtų konkurencingumo augimo tikslų, tačiau yra analogiški kitų šalių ar regionų stiprumams ar lengvai nukopijuojami. Tokiu atveju, jie negali būti priskiriami prie išskirtinį konkurencingumą kuriančių veiksnių.

Atlikus SWOT analizę, išskirti svarbiausi Lietuvos ūkio stiprumai, silpnybės, galimybės ir grėsmės. Galima pateikti tokius šalies ūkio konkurencingumo teigiamus veiksnius (stiprybes), kurie gauti apibendrinus ankščiau išvardintuose darbuose argumentuojamus veiksnius, juos papildžius šio tyrimo rezultatais:

Makroekonominiai veiksniai: makroekonomikos stabilumas; palyginti žemas infliacijos lygis; funkcionuojanti rinkos ekonomika; santykinai aukštas ūkio augimas; svarbiausiu ekonomikos augimo varikliu tapusi paklausa vidaus rinkoje; kokybiška kapitalo rinka; gerai funkcionuojantis bankinis ir finansinio tarpininkavimo sektorius; augantis eksportas.

Baziniai veiksniai: tranzitui palanki geografinė padėtis, neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas; artumas prie konkurencingiausio pasaulyje regiono; išsaugotas tolygus miestų ir miestelių išdėstymas; pakanka elektros energijos pajėgumų; pakankamai tankus transporto ir ryšių infrastruktūros tinklas; patraukli gamta ir kraštovaizdis, turtingas istorijos ir kultūros paveldas.

Instituciniai ir infrastruktūriniai veiksniai: verslui palanki politinė ir teisinė sistema; narystė ES; gana platus švietimo ir mokslo institucijų tinklas; sukurta viešoji verslo paslaugų infrastruktūra; kai kuriose srityse išsaugotas ar net sustiprėjęs mokslinių tyrimų potencialas; santykinai aukštas užimtų gyventojų išsilavinimas; didelis tam tikrų grupių (ypač moterų ir vyresnio amžiaus gyventojų)

užimtumas; spartus informacinių technologijų ir elektroninių ryšių (IRT) sektoriaus augimas.

Tarp šalies ūkio nacionalinio lygmens silpnybių gali būti įvardintos šios:

Baziniai veiksniai: nepalanki rinkų požiūriu geografinė vieta;


maža vidaus rinka; didelė priklausomybė nuo Rusijos energijos ir kitų bazinių išteklių.

Infrastruktūros veiksniai: energetikos tinklai neturi tiesioginių sąsajų su Vakarų Europos energetikos

sistemomis; daugelis energetikos, vandentiekio ir kitos infrastruktūros objektų bei tinklų yra

nusidėvėję; nesubalansuotas viešosios transporto infrastruktūros tinklas, prastas susisiekimas

automobilių keliais ir geležinkeliais per Lenkiją su kitomis ES šalimis, žemas techninis transporto infrastruktūros (ypač regioninės reikšmės) lygis;

neišplėtota turizmo infrastruktūra ir paslaugos, paveldo objektai nepritaikyti turizmo poreikiams.

Tyrimo ir technologijų: žemas įmonių investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą lygis; nėra (neveikia) nacionalinės inovacijų sistemos; inovacijos kol kas netapo įmonių konkurencinės sėkmės priemone; nerengiamos pramonės ir verslo, technologinės įžvalgos, todėl įmonės, tyrimo

organizacijos neturi aiškių strateginių savo raidos tendencijų ir galimybių perspektyvos;

menka, nusidėvėjusi viešoji mokslinių tyrimų bazė, sumenkę tyrimo gebėjimai įmonėse;

žemas bendras IRT naudojimo lygis; nepakankamai išvystyta IRT infrastruktūra.

Ekonominiai veiksniai: mažas ūkio produktyvumas, nedidelė žiniomis grindžiamo verslo lyginamoji

dalis; mažas paslaugų (išskyrus transporto) eksportas; Lietuvoje kol kas yra labai mažai vietinės kilmės tarptautinių įmonių, kurios

būtų Lietuvos ekonominės sėkmės įvaizdžio formuotojos ir sektini pavyzdžiai kitoms įmonėms;

beveik nėra strateginių investuotojų, kurių veiklos strategija Lietuvoje būtų grindžiama ne pigesnių vietinių resursų ar palankesnių sąlygų veiklai panaudojimu, bet investicijomis į intelektinio kapitalo – žmogiškojo, technologinio, struktūrinio vystymą;

nepakankamos galimybės mažoms ir vidutinėms įmonėms apsirūpinti finansavimo šaltiniais;

struktūriškai nepalankus nedarbas; neefektyviai naudojami energijos ištekliai; nėra paskatų sistemos naudoti alternatyvias energijos rūšis; didelė priklausomybė nuo žemės ūkio ekonominės veiklos kaime, neišvystyta

viešoji infrastruktūra kaime.

Socialiniai ir vadybiniai veiksniai: santykinai didelė nelegali darbo rinka; didelė darbo jėgos migracija; auganti socialinė nelygybė ir didėjantis atotrūkis tarp dideles ir mažas pajamas

gaunančių žmonių prastina socialinį klimatą, didina gyventojų pesimizmą, destruktyvų radikalizmą, emigraciją;


didžiajai daliai produktyviosios ekonominės veiklos koncentruojantis viename mieste, didėja regioninio išsivystymo netolygumai, mažėja regionų patrauklumas ir investicijų absorbcinis potencialas;

nesukurti efektyvūs ekonomikos produktyvumą didinantys mechanizmai, adekvatūs sėkmę pakitusiose sąlygose lemiantiems veiksniams;

Lietuvoje nesuformuota nacionalinio vystymo, kompleksinių problemų valdymo kompetencija ir kultūra, o apsiribojama tik fragmentinių sektorinių programų rengimu;

eksporto paramos ir į eksportą orientuotos pramonės skatinimo sistema yra mažai efektyvi, grindžiama itin tradicinėmis, menką sisteminį poveikį turinčiomis priemonėmis;

darbo jėgos ir gyventojų kvalifikacija neatitinka darbo rinkos ir žinių visuomenės poreikių;

mažas darbo rinkos lankstumas ir darbo jėgos vietinis mobilumas; mažėjantis gimstamumas ir gyventojų senėjimas; itin menka mokslo ir inovacijų sistemos valdymo nacionaliniu lygmeniu

kompetencija; nepakankamas švietimo ir mokslo institucijų bei ūkio subjektų

bendradarbiavimas; aukšti ir didėjantys išsivystymo netolygumai tarp skirtingų Lietuvos regionų ir

miesto bei kaimo; sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūra nesuderinta su gyventojų poreikiais

ir neatitinka kokybės reikalavimų; skurdas ir socialinė atskirtis – ypač pažeidžiamose grupėse; žemas žmonių verslumo lygis.

Tokių silpnybių galima būtų išvardinti ir daugiau, tai priklauso nuo jų grupavimo lygmens. Tačiau ir čia pateiktosios rodo, kad be ES struktūrinės paramos, kaip rimtos pagalbos, jų įveikimas užtruktų.

Galimybės: sugebėjus laiku įvesti eurą, o taip pat įsijungus į Šengeno erdvę, padidėtų šalies

patrauklumas investicijoms ir sumažėtų „sumaištis“; pasinaudojant gilesnės ir tikslingesnės Ūkio integracijos į Baltijos jūros regiono

industrinę (verslo) sistemą privalumais, galima žymiai išplėsti palankios tranzitui tarp Rytų ir Vakarų šalies galimybes, giliau įsiskverbti į šio regiono šalių rinkas bei žymiai padidinti inovacijų svarbą ir svorį jų veikloje, didinti šalies ūkio struktūros adekvatumą šiuolaikinėms tendencijoms ir situacijai;

brangstanti darbo jėga paskatins įmones labiau orientuotis į aukštesnę pridedamąją vertę kuriančias veiklas, gerinti įmonių valdymą bei organizacinę kultūrą;

pasinaudojant struktūrinių fondų lėšomis, radikaliai sustiprinti daugumą ekonomikos konkurencingumo veiksnių bei padidinti atskirų įmonių ar ekonomikos sektorių konkurencingumą;

radikaliai patobulinus mokslo, studijų ir inovacijų sistemos valstybinį valdymą, būtų sukurtos efektyvios prielaidos kurtis žinių visuomenei ir žinių ekonomikai;

spartesnė integracija į bendrąją Europos mokslinių tyrimų erdvę leistų pilniau pasinaudoti finansiniais ir intelektualiaisiais ES ištekliais;

transeuropinių transporto koridorių ir jūrų greitkelių plėtra, Rusijos šiaurės vakarų regiono integravimas į Baltijos jūros regioną smarkiai padidintų krovinių tranzito srautus per Lietuvą;

paslaugų teikimo ES rinkoje liberalizavimas atvertų naujas galimybes verslui;


pramonės ir verslo įmonėms įsijungus į tarptautinius klasterius padidėtų bendras nacionalinis konkurencingumas;

didėjanti konkurencija ir tarptautinis bendradarbiavimas vers daugiau investuoti į darbo jėgos kompetencijos ugdymą bei inovacijas;

didėjantis įmonių produktyvumas bei organizacinė kultūra mažins darbo jėgos emigraciją;

didėjantis verslo internacionalizavimas ir neproduktyvios veiklos perkėlimas į Rytus racionalizuos vertės grandines ir padidins ūkio produktyvumą;

bendras pasaulio ekonomikos augimas ir ES pagrindinių šalių atsigavimas atvers naujų plėtros galimybių;

auganti Rusijos ir NVS rinka; energetikos ir transporto sektorių liberalizavimas Lietuvoje; didėjantis šalies patrauklumas padidintų atvykstamojo turizmo mastus; Kaliningrado ir Baltarusijos panaudojimas strateginiams ūkio konkurencingumo

tikslams pasiekti; pasinaudoti šiuo metu vykstančiais struktūriniais ūkio sektorių pasaulyje

pokyčiais, kad į Lietuvą savo veiklą perkeltų bent keli strateginiai investuotojai, tapsiantys klasterių branduoliais ir vietinio intelektinio potencialo vartotojais.

Grėsmės: dėl objektyvių tendencijų tarptautinėse energijos ir žaliavų rinkose Lietuva

nesugebės tenkinti Mastrichto kriterijų ir laiku įsivesti euro; žaliavų ir kuro kainų augimas pasaulio rinkose neigiamai paveiks pramonės

įmonių konkurencingumą; didėjant bazinių gamtinių išteklių – naftos, dujų, metalų ir pan. deficitui, gali

padidėti Lietuvos ūkio (o tuo pačiu ir politinė) priklausomybė nuo Rusijos; brangstant baziniams ištekliams – energijai, metalams, mineralinėms

medžiagoms, o tradicinių pramonės šakų įmonėms nesugebėjus sumažinti savo verslo sėkmės veiksnių priklausomybės nuo šių išteklių, gali iškilti rimtų problemų tokių įmonių konkurencingumui;

dėl brangstančios darbo jėgos ir mažėjant jos ištekliams problemiškomis atrodo darbo jėgos kaštams jautrių sektorių/įmonių perspektyvos;

nelėtėjantys emigracijos srautai sukels didelių ekonominių ir socialinių problemų;

pramonė nesugebės prisitaikyti prie pakitusių veiklos sąlygų: Azijos gamintojų spaudimo ir „naujųjų žaidimo taisyklių“ vadybine prasme;

sulėtės ūkio augimas; dėl senstančios visuomenės padidės socialinės paramos bei sveikatos priežiūros

paslaugų poreikis, kurį tenkinti gali būti problemiška; korporatyvinio valdymo kompetencijos nepakankamas lygis vyriausybės,

asociacijų, regionų lygmenyje lems, kad šalies ūkis bus ir toliau fragmentuotas, neturintis adekvačios laikmečiui verslo sistemos;

neigiami Ignalinos AE uždarymo socialiniai ir ekonominiai padariniai; bus pralaimėtos „varžybos“ dėl užsienio investicijų; NVS šalių rinkų nestabilumas ir cikliškas Vakarų rinkų svyravimas.

Apibendrinant atliktą konkurencingumo augimo veiksnių analizę, peršasi išvada, kad nacionalinio vystymo uždaviniai bus pasiekti tik tuo atveju, jei Lietuvos konkurencinė padėtis bus kitokia negu dabar esanti. Konkurencingumas Europoje Lietuvai yra kur kas svarbesnis kriterijus negu pasaulinis konkurencingumas. Taip yra dėl to, jog nė viena šalis, ypač – maža, nėra autonomiškas ekonomikos subjektas, bet veikia kaip didesnės ekonominės sistemos sudėtinė dalis. Jai tokia regioninė, supranacionalinė sistema patikės


tik tokias vertės kūrimo funkcijas, kurios geriausiai prisidės prie visos šios sistemos produktyvumo. Nekonkurencinga sistemos dalis pasmerkta vykdyti mažą vertę kuriančias veiklas. Atsilikimas tokiu atveju – garantuotas. Fragmentinės pastangos vargu ar gali duoti norimą galutinį rezultatą, reikia strateginių sisteminio pobūdžio veiksmų.

9. Lietuva neturi užtektinai laiko, kad galėtų sau leisti formuotis tegul ir konkurencingai, bet vien savaiminiais procesais pagrįstai pramonės / verslo (industrinei) sistemai. Įvertinant realią situaciją – pramonės struktūrą, darbuotojų kompetenciją, tradicijas ir kitas aplinkybes, reikia sutikti su tuo, jog bendroji Lietuvos ekonominė ir socialinė raida, vystymosi tempai dar ilgai bus tiesiogiai tarpusavyje susiję su pramonės sektoriaus ir jo infrastruktūros rezultatais. Smunkant pramonės lygiui, neišvengiamai didės socialinės problemos, mažės bendra dirbančiųjų kompetencija, profesionali verslo infrastruktūra, mokslas ir švietimas. Mažai tikėtina, kad artimiausioje perspektyvoje augantis paslaugų sektorius galėtų kompensuoti negatyvias galimo pramonės smukimo pasekmes. Tačiau kaip konkreti įmonė, taip ir šalies pramonė bus sėkminga tiek, kiek ji sugebės integruotis į didesnes sektorines ar regionines industrines sistemas. Todėl strateginiu Ūkio ministerijos ir Vyriausybės prioritetu turėtų būti spartesnis ir efektyvesnis Lietuvos pramonės integravimasis į naujai persiformuojančią Europos šiaurinės dalies (ES Šiaurės dimensijos šalių) verslo sistemą ir vertės kūrimo grandines. Tai visiškai atitinka ES ūkio regionalizacijos ir klasterizacijos politiką bei nuostatas ir strateginius šalių interesus. Lietuvos pramonė negali sėkmingai konkuruoti aukštos pridedamosios vertės veiklose, tačiau gali būti itin naudingu partneriu kitų šalių šiuolaikinės pramonės įmonėms. Skandinavijos šalys yra vienos konkurencingiausių pasaulyje, o tai jos pasiekia inovacijų dėka. Įsiliejimas į regioninius klasterius, kuriuose taip pat veiktų ir Rytų kaimynai, atvertų itin dideles perspektyvas daugeliui Lietuvos įmonių ir pozityviai keistų nacionalinio ūkio struktūrą. Tai neišvengiamai darytų įtaką visai verslo infrastruktūrai, inovacijų sistemai, garantuotų stabilų vystymąsi. Lietuvos įmonės artimiausio laikotarpio perspektyvoje taptų „know-how” realiais skleidėjais į menkiau pažengusias rinkas. Uždavinį lengvina tai, jog Šiaurės šalys Baltijos regioną vertina ne kaip išorinę, bet kaip vidinę rinką, finansuoja įvairias iniciatyvas, yra nemažai kultūrinio ir vertybinio panašumo tarp tautų.

Skandinavijos šalys pasižymi dauguma charakteristikų, kurios daro jas itin konkurencingomis. Tokios charakteristikos yra sveika makroekonominė aplinka, kokybiškos ir išskirtinai skaidrios bei efektyvios viešosios institucijos, visuomenės sutarimas dėl investavimo ir valstybės išlaidų nacionaliniame biudžete prioritetų. Kartu šių šalių pavyzdys akivaizdžiai nuneigia tezes, jog aukšti atlyginimai ir mokesčiai yra „peilis” konkurencingumui. Švedijos, Danijos ir kitų šio regiono šalyse nėra aiškių signalų, kad tai jas daro nekonkurencingomis ar kad menkėja gebėjimas garantuoti savo gyventojams aukštus gyvenimo standartus. Netgi priešingai, tai joms leido sukurti aukšto lygio švietimo ir mokslo sistemą, aukštos kompetencijos ir motyvuotą darbo jėgą.

Nors visos Skandinavijos šalys yra pirmajame konkurencingiausių šalių dešimtuke, tačiau ekspertai pastebi kai kurias negatyvias tendencijas ir tam tikrą konkurencingumo praradimą. Svarbiausia to priežastimi laikoma kooperacijos tarp Regiono šalių stoka. Tuo tarpu Baltijos jūros regiono šalių „paletė” suteikia labai palankias sąlygas visam Regionui ne tik išlaikyti, bet ir dar labiau sustiprinti jo konkurencingumą. Manome, kad Lietuvai tai istorinis šansas. Klausimas tik toks: ar pasyviai stebėsime pagreitį įgaunančius integracinius procesus, ar bus bandoma tikslingai juos panaudoti nacionaliniams tikslas pasiekti.

10. Lietuvoje vyrauja tradicinės, žemą-vidutinę pridėtinę vertę generuojančios pramonės šakos, o net ¾ visos pramonės produkcijos yra sukuriama žemą pridėtinę vertę


generuojančiose pramonės šakose. Be to, daugelis įmonių, „statistiškai” priklausančių aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių kategorijai (pvz. elektronika, farmacijos pramonė), savo konkurencinį pranašumą grindžia toli gražu ne žiniomis ir inovacine veikla, bet santykinai pigesnėmis veiklos sąnaudomis, t.y. mažesniu nei ES senbuvėse darbo užmokesčiu, pigesnėmis žaliavomis ar dar ankstesniais laikais įdiegtomis bazinėmis technologijomis. Visa tai reiškia, kad:

Esama ūkio ir pramonės struktūra yra itin jautri brangstančioms ir neišvengiamai brangsiančioms veiklos sąnaudoms, o tai savo ruožtu reiškia, kad nepaisant pastaruoju metu pastebimo pardavimų apimčių augimo, įmonės išlieka pažeidžiamos vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Nepaisant Lietuvos įstojimo į ES, verslas išlieka ir darosi vis labiau globalus – taigi Lietuvos gamintojai konkuruoja ne tiek ES, kiek pasaulinėje rinkoje ir daugelyje pramonės sričių (pvz. tekstilės, chemijos, medienos pramonėje) konkurencingumą lemia pasaulinio, o ne regioninio masto veiksniai. Tai reiškia, kad net ir ES rinkoje Lietuvos gamintojų pagrindiniais konkurentais tampa Pietryčių Azijos (ypač Kinijos) gamintojai, pasaulio mastu geriausiai patenkinantys konkurencinius reikalavimus gaminamai produkcijai. Pamažu tampa akivaizdu, kad ES valstybių-narių įmonės iš principo nebus pajėgios konkuruoti pigiai darbo jėgai (ir daugeliu atvejų – kapitalui) imlios produkcijos gamybos srityse.

Ypatingą dėmesį ir prioritetą – tiek valstybės, tiek įmonių lygiu - reikia teikti aukštesnę pridėtinę vertę generuojančių sričių (pvz. marketingo, dizaino, technologinių inovacijų ir pan.) stiprinimui bet kuriame pramonės sektoriuje. Tai iš esmės reiškia bazinių nuostatų, įtvirtintų Lietuvos vidutinės (ir ilgalaikės) trukmės pramonės plėtojimo strategijoje, įgyvendinimą. Nuo šių veiksmų sėkmės priklausys tiek šalies įmonių produktyvumo, tiek darbuotojų atlyginimų, tiek visos nacionalinės gerovės kilimo tempai.

11. Pramonės įmonių konkurencinę sėkmę lemiantys veiksniai tampa vis labiau kompleksiški. Tokį kompleksiškumą lemia daug aplinkybių, atsirandančių dėl makroprocesų – globalizacijos, žinių ekonomikos atsiradimo ir t.t. Tačiau strateginiu požiūriu svarbiausi šių procesų iššaukti pokyčiai yra tokie:

Gamybos įmonių veiklos esmės kitimas – net įmonės lygmenyje nyksta ribos tarp gamybos ir paslaugų, tai verčia keisti įmonės veiklos filosofiją. Kai kurie įmonių vadovai, verslininkai jau pradeda suprasti šį fundamentalų pasikeitimą, tačiau daugeliui tai – vis dar mažai suprantamas dalykas.

Vis mažiau tinka klasikinis supratimas apie konkurencinio pranašumo šaltinį: būtina suderinti kaštų mažinimą su produkto išskirtinumu . Akivaizdu, jog netolimoje perspektyvoje įmonės, grindžiančios savo strategiją tik žemais kaštais, neturės perspektyvos efektyviai veikti. Tuo pat metu sunku tikėtis ir jų sugebėjimo pateikti konkurencingą savo produkto išskirtinumą.

Akcentas į produktų, procesų ir veiklos sistemų inovatoriškumui (technologinį, vadybinį, socialinį). Vis daugėja įmonių, diegiančių įvairias naujoves, visų pirma – technologines, tačiau esminiai pokyčiai šioje srityje galimi tik sisteminėmis priemonėmis sukūrus kritinę inovacijų poreikių (bei pasiūlos) masę. Atskiros įmonės, įvertinant jų dydį ir finansinį pajėgumą, nesugebės to padaryti, o dėl tos pačios priežasties inovacijų kūrėjai nesugebės jų pateikti už konkurencingą kainą.


Išskirtinė aljansų, klasterių, partnerinių tinklų ir kitų kooperacinių veiklos formų svarba. Iš esmės – tai svarbiausia ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių, ypač – mažų šalių pramonės išlikimo sąlyga.

12. Pastaruosius keletą dešimtmečių visose šalyse vyravo požiūris, kad tinkamiausias instrumentas pramonei / verslui vystyti yra pramonės politika. Tačiau pakitusios sąlygos ir sėkmę lemiantys veiksniai verčia šį požiūrį keisti. Daugelis šalių, netgi visa ES, intensyviai dirba, siekdamos restruktūrizuoti savo šalies ūkį, kad jis taptų konkurencingesnis ir lanksčiau reaguotų į naujus iššūkius. Svarbiausia strategine priemone jos laiko klasterizacijos procesų spartinimą. Šalia gerai žinomų privalumų, kuriuos teikia ūkio subjektų klasteriai, vienas svarbiausių yra tas, jog tik klasterizacijos procesai ir priemonės leidžia sparčiau ir tikslingiau suformuoti nacionalinę verslo (industrinę) sistemą. Nacionalinė verslo sistema - tai pramonės, verslo, vyriausybinių institucijų, mokslo ir švietimo, kitų socialinių grupių kolektyvinė sąveika, suformuojanti aplinką, kurioje generuojama pridedamoji vertė. Galima tvirtai teigti, kad šiuo metu tokios sistemos dar tikrai nėra. Pramonės politika taip pat gali padėti suformuoti tokią sistemą, tačiau tai trunka žymiai ilgiau, o be to, ji būna efektyvi tik atskirose pramonės šakose ar sektoriuose. Tai neretai „užkonservuoja” pokyčius net ir sėkminguose sektoriuose.

Nesunku matyti, kad Lietuvoje įvairios žinybos yra parengusios tikrai daug įvairių strategijų ir programų, tačiau iš esmės jos visos yra fragmentinės, išreiškia vienos interesų grupės siekius ar sprendžia fragmentinį klausimą, nesusiejant jo su platesniais tikslais. Todėl mokslas yra vykdomas viena linkme, švietimas – kita, inovacijos – atsietai nuo socialinio konteksto ir pan. Netgi Ūkio ministerijos užsakymu rengtos programos, studijos ir strategijos nėra suderintos su tikslų sistema, o formuluojami tik atskiri tikslai taip, kaip juos supranta užsakovas.

Akivaizdu, jog konkurencingumo ir ūkio vystymo prasme, Lietuvoje (kaip ir daugelyje kitų panašių šalių ir netgi kai kuriose labiau išsivysčiusiose šalyse) pagrindinė problema yra sisteminio pobūdžio, todėl ją spręsti reikia taip pat sistemiškai.

Klasterių kūrimosi skatinimo politika šiuo metu suprantama kaip pati sistemiškiausia ekonomikos nacionalinio vystymo politika. Ji savaime integruoja ir priverčia įsijungti ne tik pramonės ir verslo bei infrastruktūros įmones, bet ir skatina inovacijų sistemos vystymąsi, kuria poreikį tyrimams ir inovacijoms, kooperuoja skirtingų veikėjų pastangas. Tačiau suvokiant, kad pramonės ir verslo plėtra labiausiai priklausys nuo to, kaip sparčiai susiformuos bent jau „mikro“, regioninės ar šakinės verslo sistemos, būtų neteisinga atsisakyti teikiamų pramonės politikos galimybių. Dabartinė situacija Lietuvoje yra tokia, kad klasterizacijos procesai užtruks: trūksta pasirengimo, naudos suvokimo, dėl įvairių priežasčių nemažai verslo subjektų yra nepajėgūs dalyvauti šiuose procesuose. Pozicija, kuomet kuriamos palankios veiklos sąlygos visiems ūkio veikėjams, leidžia išryškinti tuos privalumus, kurie galėtų tapti sektinais pavyzdžiais kitiems ar netgi tapti natūralių „mikro“ klasterių branduoliais. Todėl tikslinga derinti abu požiūrius.

13. Klasterių kūrimosi procesas Lietuvoje dar tik prasideda, tačiau jau yra klasterių užuomazgų, o taip pat nemažai šiam procesui vykti svarbių prielaidų. Tačiau procesą būtina paspartinti. Tai daryti reikia kuriant stimulus, o ne bandant procesą padaryti nenatūraliu. Nedelsiant reikia pradėti realizuoti tris priemones: parengti Lietuvos pramonės ir verslo klasterizacijos žemėlapį, parengti klasterizacijos politiką, bei klasterių kūrimosi skatinimo sistemą. Klasterizacijos politiką tikslinga grįsti šiais principais:

Klasterizacijos politikoje ir jos realizavimo strategijose turi būti derinamos bendrosios ir specifinės klasterizacijos procesų spartinimo galimybės.


Klasterizacijos procesai, nors savo prigimtimi ir yra daugiau savaiminiai, natūralūs procesai, turi būti efektyviai valdomi.

Stimuliuojant klasterizacijos procesus turi būti derinami abu principai: „iš apačios į viršų“ ir „iš viršaus į apačią“.

Klasterizacijos procesai turi būti glaudžiai susieti su moksline, technologine, edukacine bei verslo infrastruktūra.

Klasterizacijos politikos bei iniciatyvos turi remtis šalies istorija, kultūra, tradicijomis, žinių pobūdžiu bei veiklos partnerystėje patirtimi.

Nacionaliniai ir lokaliniai klasteriai – sudėtinga tarptautinių klasterių bei verslo sistemų dalis.

Klasterizacija turi būti nukreipta inovacijoms pramonėje ir versle spartinti. Klasterių gyvybingumo sąlyga – jame sukurti ir veikiantys nuolatinio tobulėjimo

ir vystymosi mechanizmai, o ne „high-tech trumparegystė“.

14. Daugelis išsivysčiusių šalių ypatingą dėmesį skiria informuotumui apie visas ūkio vystymui svarbias aplinkybes: tendencijas, technologijas, rinkas, konkurenciją, potencialius investuotojus ir kitus svarbius veiklos aspektus. Tai dažniausiai realizuojama bendromis pastangomis su pramonės ir verslo įmonėmis, kartais tam kuriamos specializuotos institucijos. Nesunku pastebėti, jog į Lietuvą atvykę verslininkai ar investuotojai dažnai apie vietos sąlygas žino daugiau negu čia gyvenantys ir veikiantys verslininkai. Dar akivaizdesnis skirtumas yra lyginant Lietuvos ir užsienio šalių institucijas, atsakingas už ekonominį vystymą. Tokios sistemos vadinamos įvairiai, tačiau visų jų paskirtis – rinkti ir analizuoti strateginę informaciją, ją teikti įmonėms, valstybės valdymo institucijoms, kitiems sprendimus priimantiems asmenims. Neturint tokios informacijos, įmonės ir visų lygių institucijos priima neefektyvius arba pavėluotus sprendimus. Lietuvos įmonės yra per mažos ir per silpnos, kad galėtų pačios tai padaryti. Be to, reikia specifinės kompetencijos (ji Lietuvoje yra). Sukūrus tokią sistemą, būtų sudarytos sąlygos Lietuvos įmonėms įgyti konkurencinį pranašumą ar konkuruoti panašiomis sąlygomis, kaip kitų šalių konkurentai.

15. Kuriant naują ar naujai vertinant esamą Lietuvos pramonės politiką, išeities pozicija turėtų būti radikalumo ir racionalumo dermė. Tokio principo esmę atskleidžia 12.3 paveikslas.

12.3 pav. Technologijų/verslo gyvavimo ciklas

Pirmajame ir, iš dalies, antrajame etapuose naudojamos prioritetiškai naujos mokslo žinios. Lietuvoje tokių įmonių yra tik keletas. Tuo tarpu absoliuti įmonių dauguma veikia tradicinėse veiklose arba žemą pridedamąją vertę generuojančiose šakose. Strateginis tikslas – sudaryti sąlygas kuo sparčiau ir kuo didesniam įmonių skaičiui kilti ciklu link aukštesnę vertę kuriančių veiklų. Šiam tikslui gerai tarnauja dabar esančioje strategijoje suformuotas strateginis tikslas ir uždaviniai. Juos tiesiog reikia realizuoti. Tinka ir klasikinis požiūris į klasterių kūrimosi palaikymą – skatinti bet


NaujosNaujossrityssritys

InovInovaciaci--josjos

Aukšta Aukšta pridėtinėpridėtinė

vertėvertė

TradicinėTradicinėveiklaveikla Maža vertėMaža vertė

NaujosNaujossrityssritys

InovInovaciaci--josjos

Aukšta Aukšta pridėtinėpridėtinė

vertėvertė

TradicinėTradicinėveiklaveikla Maža vertėMaža vertė

263

kurį besiformuojantį klasterį. Svarstant klausimą dėl mokslo (naujų žinių kūrimo) ir inovacijų finansavimo, turėtų vyrauti akcentas į inovacijas. Tačiau ir “naujosios ekonomikos” pramonė bei verslas neturi likti be dėmesio: tam reikia naudoti tikslinę užsienio investicijų bei Europinių mokslo projektų pritraukimo strategiją. Tokią strategiją reikia parengti.

16. Svarbiu nacionalinio konkurencingumo augimo veiksniu turi tapti užsienio investicijos. Šiuo metu jos Lietuvoje nevaidina to vaidmens, kurio iš jų tikimasi. Dar daugiau, Lietuva pagal užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, yra Europos „autsaideris“. Todėl labai svarbu parengti ir realizuoti tikslingą užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvos konkrečius ūkio sektorius strategiją. Šią strategiją reikia sieti su nacionalinio vystymo tikslais bei ūkio klasterizacijos būsima politika.

Kitos priemonės, kurios turėtų būti realizuotos, siekiant didinti Lietuvos investicinį patrauklumą bei per investicijų pritraukimą efektyviau panaudoti užsienio „know-how“ bei išteklius, yra šios:

reorganizuoti (sustiprinti) Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą (LEPA), ją paverčiant visą užsienio investuotojų pritraukimo veiklą koordinuojančia institucija;

parengti ir realizuoti šalies marketingo strategiją, išryškinančią lyginamuosius pranašumus;

realizuoti priemones, leidžiančias padidinti atskirų Lietuvos regionų (miestų, apskričių, rajonų) investicinį ir absorbcinį potencialą;

padėti įvairiems Lietuvos regionams kurti pramonines zonas, turinčias aiškią viziją ir strategiją;

panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas sukurti užsienio ir vietos investuotojų (esamų ir potencialių) informavimo sistemą apie Lietuvos pramonės ir verslo intelektinį, gamybinį, struktūrinį ir kitokį potencialą, o taip pat – sektorines verslo įžvalgos sistemas, leidžiančias gerai žinoti potencialių investuotojų ar verslo partnerių interesus, strategijas, veiklos motyvus;

siekiant didinti investicijas į aukštesnę pridedamąją vertę generuojančias veiklas, radikaliai pakeisti valstybės požiūrį į mokslo ir verslo ryšius, sudarant sąlygas efektyviai panaudoti abiejų pusių potencialą;

parengti nuostatus (programą), kaip miestuose, visų pirma – Vilniuje ir Kaune, kuriuose sukauptas pagrindinis Lietuvos mokslo ir technologijų potencialas, panaudojant Struktūrinių fondų lėšas, padėti įsisteigti strategiškai svarbių tarptautinių įmonių technologinius centrus;

išskirti svarbiausias sritis, kurioms reikia rengti aukščiausios kompetencijos specialistus ir sukurti sistemą jiems parengti, vienijant švietimo ir studijų, pramonės ir verslo bei investuotojų pastangas;

parengti investicijų skatinimo programą.

17. Atlikta išsami žinių ekonomikos formavimosi Lietuvoje prielaidų analizė patvirtino, kad dar negalima konstatuoti, jog žinių ekonomika Lietuvoje vaidina svarbų vaidmenį. Viena iš priežasčių, kodėl ji taip sunkiai skverbiasi į socialinį ir ekonominį gyvenimą yra ta, kad labai trūksta mokslo ir inovacijų sistemos valdymo nacionaliniame lygmenyje kompetencijos. Vadybinės klaidos žymia dalimi lemia tai, kad iki šiol realiai neveikia nacionalinė inovacijų sistema, o tokios sistemos subjektai menkai bendradarbiauja tarpusavyje. Tai atsiliepia ir mokslo, tyrimų bei inovacijų finansavimo sistemos kokybei. Mokslo darbuotojų vertinimo sistema – iš principo ydinga ir neskatina mokslo ir praktikos bendradarbiavimo bei mokslininkų indėlio į ūkio problemų sprendimą.


Žinių ekonomikos pagrindas – efektyvi mokslo ir inovacijų sistema, todėl ir šioje studijoje problema buvo nagrinėta plačiai.

Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima pateikti tokias pagrindines išvadas: Inovacijų, mokslo ir technologinės plėtros politika turi būti inovatyvi, remtis

suinteresuotųjų grupių dialogu, pagrįsta realią šalies situaciją bei specifiką atspindinčia informacine – analitine baze bei kūrybiškais problemų sprendimo metodais. NIS vystymo politika kiekvienos šalies atveju yra individuali, jos specifika skiriasi didelių ir mažų šalių atveju, taip pat priklauso ir nuo šalies ekonominio ir technologinio išsivystymo lygio. Todėl Lietuvos praktikoje taikytas kitų, pažangiųjų ES šalių, patirties perkėlimas nepasitivirtino.

Inovacijų politika neatitinka verslo inovacinių veiklų specifikos, o taip pat žinių valdymo ir sklaidos procesų verslo bei pramonės sektoriuje, todėl yra neefektyvi. Nors yra pripažįstama, kad inovacijų politikos formavimas turėtų remtis šalies stiprybės, jos yra iš esmės ignoruojamos. O tokios stiprybės Lietuvoje – išsaugota ir veikianti pramonė vidutinių-aukštųjų technologijų srityje, įmonių išreikštas noras kooperuotis ir jungtis į inovacinius tinklus. Tai ir yra kritinė masė, formuojanti pagrindą nacionalinės inovacijų sistemos plėtrai. Trūksta tik proaktyvių veiksmų, kurie paskatintų partnerinių verslo ir kompetencijų tinklų bei inovatyvių klasterių kūrimąsi.

Žinių ekonomikos prasme, šalis skursta – pagrindiniai žinių ekonomikos plėtrą atspindintys rodikliai stagnuoja, mokslo ir verslo sistemų atskirtis didėja. Mokslas netenka investicijų, o verslas – žinių išteklių, strategiškai reikšmingų ir proveržio kryptis sukuriančių inovacijų generavimui.

Konkrečių mokslo prioritetų šalyje nebuvimas, aiškios pozicijos, siekiant sukurti su techninės – ekonominės paradigmos pokyčiais susijusią proveržio bangą tik menkina verslo ir mokslo sektoriaus galimybes tapti žinių ekonomikos kūrimo „tandemu“ šalyje. Tik tuomet, jei mokslo plėtros prioritetai bus siejami su įmonių konkurencingumo didinimo problemų sprendimu, verslas pradės investuoti į mokslą bei eksperimentinę plėtrą ir ims siekti žiniomis pagrįsto konkurencingumo.

Nėra sukurta kritinės žinių (taip pat ir mokslo) bei kompetencijų, visų pirma, aukščiausiųjų, masės, kuri ir yra pagrindinė žinių ekonomikos plėtros prielaida šalyje. Tiek magistrų, tiek mokslo daktarų skaičius šalyje išlieka žemiau kritinės ribos ir rodo itin menką mokslo sistemos gyvybingumą bei verslo nesugebėjimą konkuruoti žiniomis bei naudotis globaliais žinių ištekliais dėl absorbcinių pajėgumų stokos.

Nėra sukurtos kritinės bendrųjų žinių ekonomikos kompetencijų masės visuomenėje. Visuomenės bendrosios esminės žinių ekonomikos kompetencijos – mokėjimas mokytis, naudoti inovatyvius mokymosi metodus bei veikti partneriniuose tinkluose yra itin menkos. Aukštajame moksle suteikiama kvalifikacija nesukuria pagrindo žinių ekonomikai būtiniems socialiniams ir ekonominiams procesams vykdyti.

Intelektinė antreprenerystė, arba gebėjimas žinias paversti intelektiniu kapitalu, generuojančiu naują vertę, šalyje praktiškai neegzistuoja – inovatyvių įmonių


skaičius tik mažėja, o naujų technologijų naudojimu pagrįstų įmonių kūrimosi rodikliai itin žemi. Tam beveik nėra ir jokių politinių paskatų. Be pastarosios kompetencijos jokie kiti žinių ekonomikos kūrimo inovaciniai procesai vykti negali.

Todėl siekiant spartesnio žinių ekonomikos formavimosi šalyje būtina imtis tokių priemonių:

kurti integruotus – verslo – mokslo kompetencijų ir partnerystės tinklus, kurie taptų pagrindu inovatyvių klasterių kūrimuisi;

diferencijuoti inovacijų politiką, atsižvelgiant į pramonės ir verslo sektorių specifiką bei technologinę orientaciją;

iš esmės didinti MTEP ir aukštojo mokslo finansavimą, sukuriant kritinę modernių žinių ir kompetencijų masę mokslo ir verslo sektoriuje;

mokslo plėtros prioritetus susieti su ekonomikos ir technologijų gyvavimo ciklais bei besiformuojančiomis technologijų proveržio bangomis;

plėtoti kritines žinių visuomenės kompetencijas visuomenėje – mokymosi, kūrybiškumo, veiklos partneriniuose tinkluose bei intelektinės antreprenerystės, pastarajam tikslui sutelkiant visas mokslų krytis bei švietimo ir aukštojo mokslo institucijas;

mokymosi ir tobulėjimo visą gyvenimą koncepciją plėtoti visuose lygiuose ir amžiaus grupėse, pripažįstant, kad aukščiausio lygio kvalifikacijos tobulinimas yra taip pat svarbus kaip ir žemesniojo bei vidutiniojo lygio kvalifikacijų kėlimas;

užtikrinti kvalifikacijų teikimo, tobulinimo, socialinių garantijų sistemos lankstumą, siekiant garantuoti darbo rinkos kokybę, efektyvumą ir lankstumą.

18. Atlikta Lietuvos nacionalinės Lisabonos strategijos lyginamoji analizė leidžia teigti, jog šios strategijos logika bei užsibrėžti tikslai yra artimi tai logikai ir tikslams, kurie būdingi ir kitų šalių analogiškoms strategijoms. Kartu pažymėtina tai, kad įvairių šalių strategijos gana nemažai skiriasi savo išsamumu, sistemiškumu bei detalizacijos laipsniu. Lietuvos parengtoji strategija yra gana išsami, nedaug prioritetų, bet aiškiai pateikti jų siekimo būdai. Kartu ši strategija kiek stokoja sistemiškumo, atskiri prioritetai nėra aiškiai sujungti į visumą. Reikia tikėtis, kad rengiant praktines šios strategijos realizavimo priemones šią spragą pavyks užpildyti. Svarbiausia, kad būtų realizuotas sisteminis bei horizontalus principai ir išvengta žinybinio požiūrio. Optimistiškai nuteikia tai, kad Ūkio ministerijai pavesta koordinuoti parengtos strategijos realizavimo veiksmus. Tikėtina, kad pavyks parengti priemones, kurios realizuotų svarbiausią principą: visos priemonės turi tarnauti vienam tikslui – nacionalinio konkurencingumo didinimui.


LITERATŪRA1. Archibugi D., Lundvall B. A. (2001). The globalizing learning economy. New York:

Oxford University Press Inc.2. Arundel A., Hollanders H. (2005). Innovation Strenghts and Weaknesses. European

TREND CHART on Innovation. MERIT, December 5, 2005. 3. Chaminade Cr., Edquist Ch. (2005) From theory to practice: the use of systems of

innovation approach in innovation policy. CIRCLE Electronic Working Paper Series. Paper No 2005/2.

4. Commission of the European Communities. Communication from the Commission. Investing in research: an action plan for Europe, Brussels, 30.4.2003, COM(2003) 226 final; Rising EU R&D Intensity, EC, 2003.

5. Commission of the European Communities. Communication from the Commission. Europe and basic research, COM(2004) 9 final, Brussels, 14.1.2004; http://dbs.cordis.lu/fep-cgi/srchidadb?CALLER=NEWS_ERA&ACTION=D&QM_ EN_RCN_A=22019; http://www.cordis.lu/era/basic_rtd.htm.

6. Communication to the Spring European Council „Time to Deliver“. The first Annual Progress Report on the new partnership for growth and jobs// Commission of the European Communities.- Brussels, 8 December 2005.

7. Communication to the Spring European Council. Working together for growth and jobs. A new start for the Lisbon Strategy // Commision of the European Communities, Brussels, 02.02.2005, COM (2005) 24.

8. Competitiveness and Future Outlooks of the Estonian Economy. R&D and Innovation Policy review (2004). Research and devlopment council, Tallinn. 72 p.

9. Denmark’s National Reform Programme. Contribution to EU’s Growth and Employment Strategy (The Lisbon Strategy).- Albertslund, 2005.- 66 p.- ISBN 87-7856-744-0.

10. Dosi G., Llerena P., Labini M.S. (2005) Evaluating and Comparing the innovation performance of the Unites States and the European Union. Expert report prepared for the TREND CHART Policy Workshop 2005, June 29, 2005.

11. Drechsler W., Backhaus J.G., Buralamaqui L., Cjang H.-J., Kregel J., Reinert E.S., Kalvet T., Kattel R. (2005) Creative destruction management in Central and Eastern Europe: Meeting the Challenges of the Techno – economic paradigm shift. Draft. PRAXIS working paper.

12. Edquist Ch. (1997). Systems of innovation approaches. Their emergence and characteristics. In Ch. Edquist (Ed.), Systems of innovation: technologies, institutions and organizations. London: Pinter/Cassel Academic.

13. Education at a Glance, OECD, 2003. http://www1.oecd.org/publications/e-book/9603061E.PDF.

14. European Commission, EUR 20713 – Raising EU R&D Intensity – Improving the Effectiveness of the Mix of Public Support Mechanisms for Private Sector Research and Development, Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 2003.

15. Europos Sąjungos Lisabonos darbotvarkės ir jos poveikio Lietuvai įvertinimas. Ekonominės ir socialinės politikos sričių integracijos poveikio analizė. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Vilnius, 2003; http://www.lrinka.lt/Projektai/Lisabona.phtml.

16. Garuckas R., Serafinas D. (2005). Lisabonos kriterijų įtakos Lietuvos verslo plėtrai tyrimas. Ekonomika, 2005, 70.

17. Hungary National Reform Programme for Growth and Employment (2005-2008), 2005.- 56 p.

18. Huttner, S. (1999) Knowledge and the Biotechnology Economy: A case of mistaken indentity. A paper for High Level Forum on Measuring Knowledge in Learning Economies


http://www.lrinka.lt/Projektai/Lisabona.phtml

http://www1.oecd.org/publications/e-book/9603061E.PDF

http://www.cordis.lu/era/basic_rtd.htm

http://dbs.cordis.lu/fep-cgi/srchidadb?CALLER=NEWS_ERA&ACTION=D&QM_EN_RCN_A=22019

http://dbs.cordis.lu/fep-cgi/srchidadb?CALLER=NEWS_ERA&ACTION=D&QM_EN_RCN_A=22019

and Societies, organized by CERI/OECD in co-operation with NSF. 17-18 May, 1999. Arlington. Virginia.

19. Ilgalaikės Lietuvos pramonės technologinio vystymo perspektyvos/ mokslinis tiriamasis darbas/ VšĮ „KTU regioninis verslo inkubatorius“, Kaunas, 2004, 61 p.

20. Indicators for the Information Society in the Baltic Region 2005. (2005). Nordic Council of Ministers, Copenhagen.

21. Integruotos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairės (2005-2008 m.) apimančios Komisijos rekomendaciją dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių ir pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių // Europos Bendrijų Komisija, Briuselis, 12.4.2005, KOM(2005)141.

22. Investavimo skatinimas gerinant investicinę aplinką Lietuvoje/ mokslinis tiriamasis darbas/ koordinatorius prof. habil. dr. R. Jucevičius, Kaunas, 2004, 62 p.

23. Ireland Annual Competitiveness Report 2005.- Dublin, National Competitiveness Council, 2005.- 130 p.

24. Iššūkio akivaizdoje. Lisabonos augimo ir užimtumo strategija // parengta Wimo Koko vadovaujamos grupės.- 2004.- 52 p.

25. Key Figures 2003-2004. European Commission. Directorate-General for Research. 2003, http://europa.eu.int/comm/research/era/pdf/indicators/ind_kf0304.pdf.

26. Ketels Ch., Sölvell Ö. State of the Region Report 2005. Competitiveness and Cooperation in the Baltic Sea Region.- Helsinki, 2005.- 75 p.

27. Liekis A. Lietuvos mokslų akademija 1941-1990, Vilnius, 2001. 28. Lietuvos galimybės ir būtini darbai siekiant ES Lisabonos strategijoje užsibrėžto tikslo –

2010 metais moksliniams tyrimams finansuoti naudoti iki 3 proc. BVP // parengta Tomo Žalandausko vadovaujamos grupės.- Vilnius, 2005.- 39 p.

29. Lietuvos inovacijų politikos ir pagrindinių jos nuostatų įgyvendinimo studija/ mokslinis tiriamasis darbas/ KTU Verslo strategijos institutas, Lietuvos inovacijų centras, Žinių visuomenės institutas, Vilnius-Kaunas, 2005.- 68 p.

30. Lietuvos korupcijos žemėlapis 2004 // Transparency International Lietuvos skyrius.- Prieiga per Internetą: http://www.transparency.lt/up/1100703915_KZ_2004_(www).zip?PHPSESSID= d5dd59cd66a 1e0a500f17cdd4658fe92.

31. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga, Vilnius, 2001. 32. Lietuvos politinių partijų ir akademinės bendruomenės institucijų memorandumas, Vilnius,

2004 m. birželio 6 d.; Mokslo Lietuva, 2004, Nr. 14, p. 3; http://ml.lms.lt/200414/20041404.htm; http://www.lms.lt/skiltys/showfile.php?id=253.

33. Lietuvos pramonės klasterių plėtros programinė studija // Kauno Technologijos Universitetas.-Kaunas, 2003.

34. Lietuvos pramonės konkurencingumas // Lietuvos ūkio institutas ir Ūkio ministerijos Pramonės ir verslo departamentas, 2001.- Prieiga per Internetą: http://www.w3c.org/TR/1999/REC-html401-19991224/loose.dtd.

35. Lietuvos pramonės konkurencingumo ir inovacijų plėtros studija bei pasiūlymai ateičiai Europos Sąjungos naujos pramonės politikos kontekste // EKT grupė, Vilnius, 2005.

36. Lietuvos prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas/ mokslinis tiriamasis darbas/ koordinatorius dr.doc. Česlovas Purlys, Vilnius, 2005, 73 p.

37. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės ataskaita „Specialistų rengimo aukštosiose mokyklose finansavimo vertinimas“, 2004 m. lapkričio 22 d. Nr. 2010-6-27, Vilnius.

38. Lisbon Agenda Integrated Guidelines for Growth and Jobs National Reform Programme. Ireland.- Dublin, 2005.- 70 p.

39. Lisbon Strategy for Jobs and Growth. UK National Reform Programme.- London: Stationery Office, 2005.- 60 p.- ISBN 1-84532-101-4.

40. Lithuanian national Lisbon strategy implementation programme.- Vilnius, 2005, 86 p.


http://www.lms.lt/skiltys/showfile.php?id=253

http://ml.lms.lt/200414/20041404.htm

http://www.transparency.lt/up/1100703915_KZ_2004_(www).zip?PHPSESSID

http://www.transparency.lt/up/1100703915_KZ_2004_(www).zip?PHPSESSID

http://europa.eu.int/comm/research/era/pdf/indicators/ind_kf0304.pdf

41. LMT (2006) Lietuvos Mokslo Tarybos siūlymai dėl mokslinių tyrimų ir ekspertimentinės plėtros prioritetinių krypčių nustatymo. Projektas, Versija 5// Parengta LMT darbo gruopės, vadovaujamos A.Lukoševičiaus.. – LMT, Vilnius, 2006.

42. Lundvall B. A. (1992). National systems of innovation. Towards a theory of innovation and interactive learning. London: Pinter Publishers.

43. Lundvall B. A. (1995). The global unemployment problem and national systems of innovation. In D. P. O’Doherty (Ed.), Globalisation, networking and small firm innovation. London: Graham & Trotman.

44. Lundvall B. A. (1998). Why study national systems and national systems of innovations? Technology Analysis & Strategic Management, 10 (4), 407-421.

45. Lundvall B. A. (1999). Technology policy in the learning economy. In D. Archibugi, J. Howells & J. Michie (Eds.), Innovation systems in a global economy. Cambridge: Cambridge University Press.

46. Lunvall B.A., Johnson B., Andersen E.S., Dalum B. (2002). National systems of production, innovation and competence building. Research policy 31 (2002),p 213 – 231.

47. May R. M. The Scientific Investments of Nations, Science, 281, 49 (1998).48. Mokslas ir technika, 2005 m. Nr.2. 49. Mokslo darbuotojai ir jų veikla. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės. Vilnius. 1998 – 2003 statistiniai leidiniai.50. Mokslo ir technologijų populiarinimo Lietuvoje (MITPL) programa (2004). Švietimo ir

mokslo ministerija ir Žinių Ekonomikos Forumas.51. Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, Vilnius, 2002 m.

gruodžio 2 d.; http://susitarimas.lrs.lt. 52. National Lisbon programme of Cyprus, 2005.- 89 p.53. National Lisbon Programme of Latvia for 2005-2008.- Riga, 2005.- 52 p.54. National Programme of the Slovak Republic (2006 – 2008), 2005.- 49 p.55. National Reform Programme for the Netherlands (2005-2008) as part of the Lisbon

Strategy, 2005.- 61 p.56. OECD (2001a) Innovative Clusters: Drivers of National Innovation Systems.

57. OECD (2001b)Innovative Networks. Co-operation in National Innovation Systems.

58. Pasaulio bankas 2005 m. Pasaulio verslo aplinkos apžvalga „Doing Business in 2005“.- Washington: Oxford University Press, 2005.- 12 p.- ISBN 0-8213-5748-4.

59. Perez, C (2004) "Finance and technical change: A long-term view" WORKING PAPER. (To appear in H. Hanusch and A. Pyka, eds., 2004, The Elgar Companion to Neo-Schumpeterian Economics, Edward Elgar, Cheltenham.

60. PHARE ekspertų rekomendacijos: http://www.lms.lt/skiltys/showfile.php?id=3261. Report on Lisbon National Reform Programmes 2005 // Economic Policy Committee,

Brussels, 22 November 2005.62. Republic of Poland National Reform Programme for 2005-2008.- Warsaw, 2005.- 56 p.63. Suomijos statistika: http://www.stat.fi/index_en.html,

http://www.stat.fi/tk/he/edufinland/edut.html, http://www.stat.fi/tk/yr/tttiede_rd3_en.html, http://www.research.fi/index_en.html .

64. Šileika A., Tamašauskienė Z. (2005) funding of higher education in lithuania in the context of foreign experience. Ekonomika, 2005, 70.

65. Tarybos rekomendacija dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių (2005–2008 m.) // Europos Sąjungos Taryba, Briuselis, 2004 m. birželio 28 d. (06.07).

66. Tarybos rekomendacija dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių (2005–2008) (2005/601/EB) // Europos Sąjungos Taryba, Briuselis, 2005 m. liepos 12 d.

67. Tarybos rekomendacija dėl valstybių narių užimtumo politikos įgyvendinimo (2004/741/EB) // Europos Sąjungos Taryba, Liuksemburgas, 2004 m. spalio 14 d.


http://www.research.fi/index_en.html

http://www.stat.fi/tk/yr/tttiede_rd3_en.html

http://www.stat.fi/tk/he/edufinland/edut.html

http://www.stat.fi/index_en.html

http://www.lms.lt/skiltys/showfile.php?id=32

http://www.carlotaperez.org/papers/basic-Finance-technology.htm

http://susitarimas.lrs.lt/

68. Tax incentives for research and development: trends and issues, OECD, 2002. Ši apžvalga pristato OECD sekretoriato studiją, parengtą 2002 metais. Tai trijų OECD komitetų bendro darbo rezultatas, kuris paremtas apvalaus stalo diskusija, įvykusia 2002 metų birželio 6 d., dalyvaujant OECD šalių delegacijoms.

69. The Global Competitiveness Report 2005-2006.- Hampshire: Palgrave Macmillian, 2005.- ISBN: 1-4039-9844-2.

70. The Royal Society policy document 17/04, The future funding of the European science base: A Royal Society background working paper: V2.0, 2004, January 15. http://www.ercexpertgroup.org/documents/royal_society_future_funding.pdf.

71. The Swedish Reform Programme for Growth and Employment (2005-2008), 2005.- 102 p.72. Torbianelli, V.A., Chieruzzi, F. (2005). From transition to innovation: Policy issues in a

Knowledge – based economy. Transition studies review (2005) 12 (2), p. 240 – 253.73. Towards 3 proc..: attainment of the Barcelona target, EASAC policy report 01, April

2004. 74. Transparency International Corruption Perceptions Index 2005.- Prieiga per Internetą:

http://ww1.transparency.org/cpi/2005/cpi2005_infocus.html.75. Trend Chart Statistical Papers Series. Innobarometer RESULTS. MERIT, December 15,

2004.76. Veidas 2005 m. vasario 17 d. Nr. 7. 77. Wensley K., Szeto A. Using R&D tax incentives to leverage Canada foundation for

innovation contributions, association of universities and association of universities and colleges of Canada, 1998.

78. Where the money comes from. World conference on science, UNESCO, Budapest, 1999. 79. Lopez-Claros A. Russia: Competitiveness. Growth, and the Next Stage of Development //

Chapter 2.6. The Global Competitiveness Report 2005-2006.- 137-152 p.

Per 2002-2005m. atliktos Studijos/analizės/strategijos

1. Lietuvos regioninių tyrimų institutas (2002). Lietuvos regionų ekonominės plėtros iki 2015 metų strategija. Prieiga per internetą: http://www.lrti.lt/naujienos/naujienos011.html

2. Ekonominių tyrimų centras ir Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos institutas (2002). Klasterių kūrimo Lietuvoje prielaidų analizė ir rekomendacijų parengimas. Vilnius

3. Ekonominės konsultacijos ir tyrimai (2002). Lietuvos integracijos į ES finansinių, ekonominių ir socialinių pasekmių susisteminimas ir analizė. Projekto vadovas: Edmundas Piesarskas. Priėjimas per internetą: http://smc.logincee.org/library_full.asp?TargetLangCode=LT&LD_ID=4551

4. Valstybės ilgalaikės raidos strategija (2002). Vilnius. Valstybės žinios,2002, Nr. 113-5029. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=193888&Condition2=

5. LR Ūkio ministerija, Lietuvos mokslų akademija (2002). Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija.Vilnius. Prieiga per Internetą: http://www.ukmin.lt/?id=132

6. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (2003). Europos Sąjungos Lisabonos darbotvarkės ir jos poveikio Lietuvai įvertinimas. Vilnius. Prieiga per Internetą: http://www.euro.lt/showmenuitems.php?TopMenuID=163&MenuItemID=435&LangID=1


http://www.euro.lt/showmenuitems.php?TopMenuID=163&MenuItemID=435&LangID=1

http://www.euro.lt/showmenuitems.php?TopMenuID=163&MenuItemID=435&LangID=1

http://www.ukmin.lt/?id=132

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=193888&Condition2=

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=193888&Condition2=

http://smc.logincee.org/library_full.asp?TargetLangCode=LT&LD_ID=4551

http://smc.logincee.org/library_full.asp?TargetLangCode=LT&LD_ID=4551

http://www.lrti.lt/naujienos/naujienos011.html

http://ww1.transparency.org/cpi/2005/cpi2005_infocus.html

http://www.ercexpertgroup.org/documents/royal_society_future_funding.pdf

7. Burneika, D. (2003). Narystės Europos Sąjungoje įtaka verslo sąlygoms Lietuvos pasienio regionuose. Prieiga per Internetą: http://www.euro.lt/Pov_tyrimai/docs/905.pdf

8. Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos institutas (2003). Lietuvos pramonės klasterių plėtros programinė studija. Kaunas.

9. LMA Ekonomikos Institutas, Risø National Laboratory (2003). A Macro-Econometric Model for Lithuania LITMOD (Makroekonometrinis modelis LITMOD). Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/files/Docs/moksliniu_tyr_studija/litmod2.pdf

10. Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Europos Sąjungos politikos ir valdymo institutas (2003). Lietuvos pramonės efektyvus integravimasis į ES artimiausiame laikotarpyje. Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/pramone/moksliniaidarbai/

11. Ekonominės konsultacijos ir tyrimai (2003). Pagrindinių veiksnių, įtakojančių Lietuvos eksporto plėtrą, poveikio analizė ir jų efektyvumo didinimas. Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/pramone/moksliniaidarbai/

12. Grunskis (2003). Prekybos režimo pokyčių, Lietuvai tapus ES nare, su trečiosiomis šalimis 2002 metų importo ir eksporto duomenų pagrindu įvertinimas. Vilnius. Prieiga per Internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/Prekyba/Uzsienio/Pokyciai2002/

13. Europos Sąjungos politikos ir valdymo institutas (2003). Lietuvos pramonės efektyvus integravimasis į ES artimiausiame laikotarpyje. Vilnius. Prieiga per Internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/pramone/moksliniaidarbai/

14. Žinių visuomenės institutas, KTU Verslo strategijos institutas (2004). Investavimo skatinimas gerinant investicinę aplinką Lietuvoje. Kaunas.

15. Žinių visuomenės institutas, KTU Verslo strategijos institutas (2004). Stambių įmonių Lietuvoje – jų stipriųjų pusių ir grėsmių bei įtakos regionų vystymui ir užimtumui – studija.

16. Vilniaus kooperacijos kolegija, Kompetencijos gildija (2004). Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybių gerinimo priemonės. Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/smulkusvidverslas-n/mok-tyr-dar/

17. Lietuvos regionų tyrimų institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (2004). Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kaimo vietovėse strategija ir priemonės. Kaunas.

18. Ekonominės konsultacijos ir tyrimai (2004). Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą poveikio Lietuvos pramonės įmonėms studija. Projekto vadovas: Dr. Vytautas Dikčius. Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/pramone/moksliniaidarbai/

19. LR Ūkio ministerija (2005). Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bei privačių įmonių dalyvavimo ES technologijų platformose galimybių studija. Vilnius.

20. Venskūnas, R. (2005). Atskirų tikslinių grupių (jaunimo, moterų) verslumo ugdymo būdų analizė. Kaunas. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/files/Pramone/svv/Tyrimai/verslumas_galutinis_priedai.doc

21. Teisės institutas (2005). Europos Sąjungos ir kitų šalių patirties verslo perdavimo srityje analizė. Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/smulkusvidverslas-n/mok-tyr-dar/

22. Ekonominių ir teisinių konsultacijų centras (2005). Europos Sąjungos ir kitų šalių techninės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikimo praktikos analizė.


http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/smulkusvidverslas-n/mok-tyr-dar/

http://www.ukmin.lt/files/Pramone/svv/Tyrimai/verslumas_galutinis_priedai.doc

http://www.ukmin.lt/files/Docs/strateginis_2003-2005/tyrimu_studija/slovenu%20studija%20tp12.20_1.rar

http://www.ukmin.lt/files/Docs/strateginis_2003-2005/tyrimu_studija/slovenu%20studija%20tp12.20_1.rar

http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/pramone/moksliniaidarbai/



http://www.ukmin.lt/index.php/lt/Prekyba/Uzsienio/Pokyciai2002/



http://www.ukmin.lt/files/Docs/moksliniu_tyr_studija/litmod2.pdf

http://www.ukmin.lt/files/Docs/moksliniu_tyr_studija/litmod2.pdf

http://www.euro.lt/Pov_tyrimai/docs/905.pdf

Kaunas. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/smulkusvidverslas-n/mok-tyr-dar/

23. Ekonominių ir teisinių konsultacijų centras (2005). Minimalaus darbo užmokesčio padidinimo įtakos smulkiajam ir vidutiniam verslui analizė. Kaunas. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/smulkusvidverslas-n/mok-tyr-dar/

24. Vilniaus Gedimino technikos universitetas (2005). Lietuvos prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas. Vadovas Dr.doc. Česlovas Purlys. Vilnius. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/files/Pramone/pramone/Moksliniaidarbai/ataskaita proc.20_galutine_ proc.2010_10.doc

25. KTU Verslo strategijos institutas, Lietuvos inovacijų centras, Žinių visuomenės institutas (2005). Lietuvos inovacijų politikos ir pagrindinių jos nuostatų įgyvendinimo studija. Projekto vadovas: Prof. R.Jucevičius. Vilnius/Kaunas.

26. KTU regioninis verslo inkubatorius (2005). Ilgalaikės Lietuvos pramonės technologinio vystymosi perspektyvos. Kaunas. Prieiga per internetą: http://www.ktc.lt/userfiles/Ilgalaikes proc.20Lietuvos proc.20pramones proc.20technologinio proc.20vystymosi proc.20perspektyvos.pdf

27. Ekonominių ir teisinių konsultacijų centras (2005). Lietuvos užsienio prekybos pokyčių ir plėtros analizė. Kaunas.

28. Ekonominių ir teisinių konsultacijų centras (2005). Lietuvos užsienio prekybos pokyčių ir plėtros analizė. Kaunas. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/files/Uzsienio_prekyba/MokslDarb/uzsprekpokttyr05.doc


http://www.ukmin.lt/files/Uzsienio_prekyba/MokslDarb/uzsprekpokttyr05.doc

http://www.ktc.lt/userfiles/Ilgalaikes%20Lietuvos%20pramones%20technologinio%20vystymosi%20perspektyvos.pdf

http://www.ktc.lt/userfiles/Ilgalaikes%20Lietuvos%20pramones%20technologinio%20vystymosi%20perspektyvos.pdf

http://www.ukmin.lt/files/Pramone/pramone/Moksliniaidarbai/ataskaita%20_galutine_%2010_10.doc

http://www.ukmin.lt/files/Pramone/pramone/Moksliniaidarbai/ataskaita%20_galutine_%2010_10.doc




Documents

Kompleksine studija-2006_03_09-galutine